Išskleisti meniu

Jugoslavija

Buvusi Jugoslavija – tautų ir tikėjimų mozaika

Buvusi Jugoslavija – tautų ir tikėjimų mozaika

| 2 komentarai

Balkanai. Jugoslavija. Tai buvo viena valstybė su 7 tautom, 4 kalbom, 3 religijom ir 2 rašto sistemom. Paskui buvo kruvini karai ir šiandien čia – 7 mažos šalys, vis tolstančios viena nuo kitos. Kai kas tebetrokšta keršto, bet šiaip Balkanuose – saugu ir ramu. Turistai atranda šį Europos lopinėlį, kurį socializmas ir konfliktai buvo dešimtmečiams uždengę nuo progreso.

Adrijos jūros paplūdimiai vasaromis jau pilni, bet kiekvienai keliautojų nubūtai vietai Balkanuose dar rasi tuščią, bet labai nustebisiančią. Gal tai bus ankštos viduramžiškų pajūrio prekybinių miestų gatvelės. Gal – laukinė gamta: meškų gyvenami kalnai, milijonų metų amžiaus ežerai.

O gal – pačių žmonių spalvingumas. Pilietybė Balkanuose nieko nereiškia – svarbiausia tautybė. Gretimi vienos valstybės kaimai gali kelti skirtingas vėliavas, tikėti į kitokį Dievą, kalbėti skirtingomis kalbomis, o jų kultūra skirsis kardinaliai. Išpainioti tą istorijos siūlų kamuolį sunku – bet per savo penkias keliones į visas regiono šalis mėginau suvokti ir jį.

Dubrovnikas - Viduramžių miestas-valstybė, o dabar svarbiausias buvusios Jugoslavijos kurortas

Buvusios Jugoslavijos gamta: kalnai, urvai, jūra, ežerai…

Ne mažiau nei žmonės įvairi ir buvusios Jugoslavijos gamta.

Proziškiausia, bet labiausiai pamėgta turstų jos dalis – Viduržemio jūros paplūdimiai. 95% visų buvusios Jugoslavijos krantų (ir per 1000 salų) šiandien yra Kroatijoje, likę – daugiausia Juodkalnijoje. Sezono įkarštis kaip ir Lietuvoje – liepa ir rugpjūtis – tačiau kam svilinantis karštis nesimbolizuoja rojaus, smagiau (ir pigiau) pajūryje ilsėtis birželį ar rugsėjį (tais mėnesiais ten irgi šilčiau, nei Palangoje rugpjūtį).

Sutomorės kurortas Juodkalnijoje

Už nedidelių paplūdimių ir pakrantės miestelių į dangų šauna aukšta (1-2 km) Balkanų kalnų “siena”. Nuo siaurų jų keliukų – puikūs vaizdai į jūrą, pakrantės saleles bei slėnius. Juodkalnija net pavadinimą gavo nuo šių kalnų.

Vakarų Balkanų kalnų slėniai glaudžia vienus gražiausių ir seniausių pasaulio ežerų. Juose – daugybė salų, dažną kurių puošia senutės cerkvės ir bažnytėlės. Vienas romantiškiausių – Bledo ežeras Slovėnijoje, didžiausias – Skadaras tarp Juodkalnijos ir Albanijos, mažesni, bet žaviai skaidrūs ir žuvingi Plitvicos ežerėliai (Kroatija), į kuriuos srūva virtinės krioklių. Didingas ir Ohridas Makedonijoje: pirmas žvilgsnis nuo kalno užgniaužė kvapą, taip toli buvo krantai. Makedonai juo džiaugiasi tarsi jūra, jame maudytis skrenda vakariečių turistų pilni lėktuvai.

Bledo ežero sala su bažnyčia Slovėnijoje

Karstinių reiškinių (ilgų požeminių urvų, upių, stalagmitų, stalagtitų) buvusioje Jugoslavijoje tiek daug, kad net pats žodis “karstas”, spėjama, kilo iš slovėnų kalbos. Pasaulyje analogų neturi Postojnos ola (urvas), tokia gigantiška, kad lankytojus po ją vežioja atrakcioną primenantis geležinkelis. O nuotykių ieškotojams su polinkiu į speleologiją plyti ir daug dar nepilnai ištyrinėtų urvų.

Aktyvūs keliautojai, pageidaujantys likti virš žemės paviršiaus, nepraleidžia progos pasidžiaugti raftingu kalnų upėse. Buvusioje Jugoslavijoje pilna sraunių upių visiems skoniams ir patyrimo lygiams.

Raftingas Taros kanjone, po įspūdingu Taros tiltu. Tai - giliausias Europos kanjonas.

Miestuose susitinka Rytai, Pietūs ir Vakarai

Nestokoja įvairovės ir Jugoslavijos miestų senamiesčiai. Didžiausi skirtumai čia driekiasi valstybių sienomis – tačiau ne tomis naujosiomis, o tomis, kurios buvo pažymėtos XIX a. žemėlapiuose. Tarp Vakarų ir Rytų/Pietų civilizacijų, kurių riba per amžius driekėsi Balkanuose.

Šiaurinės Jugoslavijos miestus – Kroatijos, Slovėnijos, šiaurės Serbijos – pastatė vakarietiškos imperijos. Viduramžiais pakrantes valdė Venecijos pirkliai, vėliau visas šias teritorijas perėmė Austrija, išgyvenusi tikrą aukso amžių: nuo Mocarto iki Froido. Tenykščiai senamiesčiai (pvz. Zagrebo) kažkuo primena sumažintą Vieną ar Budapeštą, o pakrančių miestai – mini Venecijas.

Iš kairės į dešinę 'venecijietiško stiliaus' miestai: Kotoras Juodkalnijoje, Dubrovnikas Kroatijoje, Piranas Slovėnijoje

Venecijietiškų uostamiesčių gatvėse neprasilenks karietos ar automobiliai – tarp saulę užstojančių masyvių pastatų galima vaikščioti tik pėsčiam. Šen bei ten slegiančius skersgatvius praskaidrina aikštės su gražiomis bažnyčiomis. Garsiausias tarp šitokių miestų – Dubrovnikas, kuris buvo ne tiesiog Venecijos kolonija, o jos konkurentas. Kiti: Šibenikas, Primoštenas, Trogiras (visi – Kroatija), Kotoras, Perastas (Juodkalnija), Piranas (Slovėnija).

Tuo tarpu Pietinės Jugoslavijos miestus – Makedonijos, Bosnijos, didelės dalies Serbijos – kūrė musulmoniška Osmanų imperija. XVI-XVII a. ji išmūrijo gražius tiltus, tačiau vėliau Osmanai ekonomiškai atsiliko nuo Vakarų. Bosnija 1878 m. net perėjo iš Osmanų Austrijai, o kitos šalys pamažu iškovojo nepriklausomybę. Tačiau iki šiol tose šalyse daug musulmonų, mečečių, o miestų centrai – čaršijos – tarsi pas turkus, persus ar arabus tarnauja kaip savotiški turgūs. Tik švaresni.

Mostaro miesto 'turkiškas' tiltas jungia dvi čaršijos dalis

Deja, buvusios Jugoslavijos didmiesčiuose tik senamiesčiai ir yra gražūs, nes nauji rajonai pastatyti pagal vieną kurpalių brutalizmo įkvėptu stiliumi, kuris atrodo ne tiesiog nuobodžiai (kaip mūsų miegamieji rajonai), bet net bauginamai niūriai. Taigi, Jugoslavijos laikais išplėtotų miestų, tokių kaip Podgorica, lankyti neverta. Bent jau jei domina pažintinis turizmas – jei rūpi pasiausti, visi Vakarų Balkanų didmiesčiai (net musulmoniški) pasižymi karštu naktiniu gyvenimu, išradingų vakarietiškų barų pilnomis gatvėmis.

Kosovo nacionalinė biblioteka Prištinoje. Nors dauguma Jugoslavijos eros pastatų atrodo kraupiai, šis ir kai kurie kiti turi savų fanų: pasaulyje analogų jiems mažai

Kiekviename Vakarų Balkanų mieste gyvena visų buvusios Jugoslavijos tautybių žmonės, nors daugumą, nebūtinai labai tvirtą, paprastai sudaro vietinė tautybė. Mažumos paprastai turi savo rajonus: štai Mostaras (Bosnija) turi bosnišką ir kroatišką puses, o Skopjėje (Makedonija) yra didžiausias pasaulyje čigonų taboras, kur net oficiali kalba – čigonų (Balkanai yra daugiausia pasaulio čigonų glaudžiantis regionas).

Jugoslavijos žlugimas paskatino visus prisiminti tautines šaknis, o tai suteikė kai kurių Balkanų miestų panoramoms naujausią žavų štrichą: tautinių tradicijų įkvėptus “naujus senamiesčius”. Vieno nuobodžiausių miestų – Skopjės – centras perstatomas iš esmės: betoniniai fasadai keičiami “senoviniais”, statomi istorinių stilių nauji pastatai, tautos didvyrių skulptūros. Višegradas (serbiška Bosnijos dalis) dabar didžiuojasi nauju serbišku centru Andričgradu.

Istoristinis Skopjės 'Naujasis senamiestis'. Pastatuose aplink Vardaro upę įsikūrę muziejai, ministerijos, o skulptūros pagerbia žymiausius makedonus

Kai kurios Balkanų bendruomenės dar labai neseniai ėmė laikyti save atskiromis tautybėmis (makedonai ~1960 m., bosniai ~1990 m., juodkalniečiai ~2010 m.). Todėl čia tebėra populiaru, kaip kitur Europoje prieš šimtmetį ar daugiau, romantizuoti savo tautos istoriją, ieškoti joje “pamirštų” didybės įrodymų. Štai Bosnijoje archeologas Semiras Osmanagičius įrodinėja, kad keli šios valstybės kalnai aplink Visoko miestelį yra didžiausios ir seniausios pasaulio piramidės, skambiai pavadintos “Saulės piramide”, “Mėnulio piramide”, “Drakono piramide”. Nors archeologų bendruomenė nepritaria tokioms teorijoms, Bosnija tvirtai griebėsi šiaudo, “įrodančio” istorinę jos svarbą: pastatė daugybę kelio ženklų, kreipiančių į “Bosnijos piramides”.

Visoko piramidžių reklama (iš tikro tie žole apaugę kalnai visiškai nepanašūs į paveikslėlį). Nors teorija turi gerbėjų tarp 'Naujojo amžiaus' šauklių, mes netoli 'Mėnulio piramidės' sutikome tik vieną senyvą entuziastą, besisiūliusį savo visureigiu mus nuvežti iki 'piramidės' papėdės

Karo pėdsakais jau eina ir turistai

Nepaisant visų regiono grožybių, dažnam žmogui – ypač Vakaruose – pirmoji asociacija išgirdus žodį “Balkanai” tebėra karas. Juk yra net tarptautinė sąvoka “balkanizacija”, reiškianti susiskaldymą, subyrėjimą. Ir mano paties pirmieji vaikystės prisiminimai apie Jugoslaviją – tai liepsnojantys pastatai, kurių vaizdus transliuodavo Lietuvos TV kanalų žinios.

Sugriautas Jugoslavijos gynybos štabas Belgrade dar vis nesuremontuotas. Tai 1999 m. NATO bombardavimų, privertusių serbus trauktis iš Kosovo, pasekmė

Jugoslavijos griuvimo karai užtruko dešimtmetį ir liūdnai pagarsėjo žiaurumais. Labiausiai – įvairiataučiuose Jugoslavijos regionuose: ten kaimynai žudė kaimynus, bandydami užtikrinti, kad po karo atitinkamos žemės priklausys jų pačių tautiečiams (daugiausia taip “pasižymėjo” paleisti nepriklausomybes paskelbusių tautų nenorėję serbai).

Meluočiau, jei sakyčiau, kad to niekur nebesimato. Tačiau didžiojoje Jugoslavijos dalyje karas buvo trumpas, labiau “politinis” (pavyzdžiui, Slovėnija iškovojo nepriklausomybę per 10 dienų su vos 19 aukų, nes nuo serbų įtūžio ją paskui “uždengė” Kroatija). Tikras pragaras atsivėręs buvo tik dalyje Kroatijos, Kosove ir Bosnijoje. Pastarojoje karo žaizdų nė 20 metų neištrynė – niekur pasaulyje jų nemačiau šitiek: daug pastatų peršaudyti, iš kai kurių telikę byrantys griuvėsiai, miestų parkai paversti kapinėmis, o savo autonominę Serbų Respubliką įkūrę serbai, kaip sako bosniai, tebedangsto karo nusikaltėlius.

Sušaudytas namas Bosnijoje. Miestuose, kurie karo metais buvo apgulti ar atsidūrė fronte, maždaug kas trečias pastatas tebeatrodo taip

Vyresnių Bosnijos žmonių veidai tikriausiai slepia daug gedulo, skausmingų prisiminimų, tačiau dabar net ši valstybė – neįtikėtinai saugi ir rami. Niekur kitur pasaulyje, kur “dar ką tik” vyko toks žiaurus karas, Tarptautinio baudžiamojo teismo pripažintas genocidas, negalėtum keliauti taip paprastai ir visiškai ramiai. Štai Irake ar Afganistane daugiau nei 10 metų po “oficialios karo pabaigos” tęsiasi išpuoliai ir sukilimai. Dar kitur, kaip Korėjoje ar Kalnų Karabache, kariai tebebudi frontuose – pasiruošę, gavę įsakymus, tęsti karą.

O Jugoslavijoje “kovos” persikėlė į politinių institucijų koridorius, artilerijos salves pakeitė agitacinės rinkimų laidos, ir net baikščiausi turistai ima tuo patikėti. Ankšti venecijietiški Vakarų Balkanų kurortai vasaromis jau perpildyti, o Dubrovnike visiems norintiems vietos vos užtenka. Ir tarp lankytinų vietų dažname mieste įsikūrė Jugoslavijos karų nuotraukų parodos, muziejai.

Pranešimas apie minas Bosnijoje. Dabar jis muziejuje - dauguma minų jau išminuotos. Tačiau ilgą laiką jos pasiglemždavo dešimtis aukų kasmet - net karui pasibaigus. Jos pražudė ir pirmąjį žuvusį nepriklausomos Lietuvos karį - Normundą Valterį, Bosnijoje po karo dirbusį taikdariu

Skirtumai dėl kurių žlugo Jugoslavija

Kai XIX a. Juodkalnijos princas-kunigaikštis Negošas pasiūlė “kai visos pietų slavų žemės bus išvaduotos nuo aplinkinių imperijų” jas suvienyti į vieną valstybę – toks “jugoslavizmas” atrodė labai progresyvus, kaip tuo pat metu vykę Vokietijos, Italijos vienijimaisi. Regiono elitas džiūgavo, kai 1919 m. Jugoslavija buvo suvienyta.

Dažnoje knygoje apie Balkanų miestus mėgstama sakyti, neva “žmonės iki 1990 m. karų čia per amžius gyveno taikiai”. Tačiau tai tėra nostalgiškas idealizmas, kartojantis jugoslavijos laikų “tautų draugystės” propagandą. Iš tikrųjų Vakarų Balkanai ištisą tūkstantmetį buvo trijų kultūrų kovų arena: Vakarų (katalikiškos, vakarietiškos), Rytų (stačiatikiškos, vėliau – ir komunistinės) bei Pietų (musulmoniškos). Kiekvieną pusę remdavo galingos užjūrio jėgos. Iš Vakarų – Austrija-Vengrija ir Venecija, paskui – nacistinė Vokietija, dabar – Europos Sąjunga. Iš Rytų – Rusija. Iš Pietų – Osmanų imperija, vėliau – pavieniai musulmonų mudžahedai. Kas vienoms Balkanų tautoms buvo gelbėtojai-užtarėjai, kitoms tautoms – negailestingi žudikai, bet koks bendradarbiavimas su kuriais laikytinas neatleistinu kolaboravimu ir išdavyste.

Romėnų teatras Ohride, Makedonijoje. Romos imperija buvo paskutinė, valdžiusi visas žemes, vėliau tapusias Jugoslavija. Ypač daug romėnų pastatų išlikę Kroatijoje, kuri buvo ne eilinė Romos provincija, o vienas centrų: imperatorius Diokletianas ten net turėjo rūmus, o Pulos amfiteatras mastais beveik siekia Koliziejų

Ir abudu pasauliniai karai Balkanuose buvo dar žiauresni nei daugelyje kitų vietų. Į skirtingas puses stojusios Balkanų tautos noriai žudė net “svetimus” civilius, o jei ne serbų intrigos (serbo radikalo Gavrilo Principo nužudytas austrų kronprincas Pranciškaus Ferdinandas), gal pasaulinių karų apskritai nebūtų buvę.

Skaičiai kalba patys už save:
*Pirmajame pasauliniame kare Jugoslavijoje žuvo ~1 mln. žmonių – ~10% visų regiono gyventojų (Serbija ir Juodkalnija kovėsi Antantės pusėje, Bulgarija – Centro valstybių).
*Antrajame pasauliniame kare žuvo ~600 tūkst. žmonių – ~5% visų regiono gyventojų (kroatai ir bulgarai kovėsi Ašies pusėje, serbai – Sąjungininkų).
*Juogoslavijos karuose žuvo ~140 tūkstančių žmonių (0,6%)

Serbų veikėjai, tarp jų - šūviu į Austrijos kronprincą pasaulį į pirmąjį pasaulinį karą pasiuntęs Gavrilas Principas, ant kino teatro Emiro Kusturicos statytame serbų tautiniame miestelyje Andričgrade

Tai – vien XX amžiaus karai. Tačiau paklaustas “kodėl nesutariate su tauta X”, bet kurios Balkanų tautos atstovas turėtų ką papasakoti nuo pat Viduramžių.

Trys Balkanų religijos – Jugoslavijos tautybių pagrindas

Toks susiskaldymas gali kelti nuostabą, nes skirtumai tarp Jugoslavijos tautų, iš pirmo žvilgsnio, nėra tokie jau dideli. Visas Jugoslavijos branduolys – serbai, kroatai, bosniai ir juodkalniečiai – nesigilinant į politinius niuansus kalba viena ta pačia kalba. Jugoslavijos laikais ji buvo vadinama serbų-kroatų kalba, šiandien – įvairiais pavadinimais. Slovėnų ir makedonų kalbos irgi giminingos.

Tačiau mūsuose įprasta lygybė “kalba=tauta” Balkanuose negalioja. Balkanų tautas labiausiai išskyrė religija. Kroatai yra palikuonys tų, kurie per didžiąją schizmą pasirinko katalikybę, serbai – stačiatikių keliu nuėjusiųjų. Bosniai – tų, kurie, atėjus 500 metų trukusiai Osmanų valdžiai, atsivertė į islamą.

Austrijos-Vengrijos laikotarpio pastatai Slovėnijos sotinėje Liublianoje. Austrija-Vengrija buvo katalikiška ir jos valdžioje buvusios žemės - Slovėnija ir Kroatija - liko katalikiškomis

Tačiau po komunistinės Jugoslavijos dešimtmečių religija yra pasitraukusi į antrą planą. Tuo sunkiai patikėtum išvydęs statomus vieną už kitą aukštesnius minaretus, kalnų kryžius, bažnyčių bokštus. Tačiau visa tai labiau tautų simboliai, savotiškos vėliavos. “Šitiek daug naujų cerkvių ir visos jos apytuštės” – pasakojo man vienas makedonas. Balkanų mecenatai skiria pinigų religiniams statiniams dėl panašių priežasčių, kaip lietuviai, skyrę Baltijos kelio paminklui Vilniuje.

Iškalbingi pasirodė ir du Koranai, demonstratyviai, viršeliais į priekį, pastatyti ant virtuvinės spintos per Air BnB išsinuomotame Sarajevo bute. Aukštai, ten kur niekas jų neima skaityti – bet visi mato. Simbolinis ženklas, kad tai – bosnių butas.

Savos vėliavos puoselėjamos, o svetimos per Balkanų karus tapdavo taikiniais: štai Bosnijoje buvo beveik nelikę nei minaretų, nei bažnyčių varpinių.

Ostroho vienuolynas aukštai Juodkalnijos kalnuose. Jo nesugebėjo palaužti nė Osmanai.

Visgi ir pati religija Balkanuose atgimsta. Bosnijos kroatų gyvenamose žemėse yra pasaulinis katalikybės centras Medžiugorjė, kur, sakoma, nuo 1981 m. iki šiol kas mėnesį apsireiškia mergelė Marija. Serbija, Juodkalnija, Makedonija pilnos senų žavių stačiatikiškų kalnų vienuolynų (ypač gražus Ostrohas), kuriuose tebegyvena vienuoliai. O ypatingo Balkanų musulmonų bektašių (sufijų) ordino, laikančio, kad Koranas turi svarbesnę perkeltinę prasmę – šventovės-vienuolynai tekijos vėl sulaukia Alacho šlovintojų.

Ne mažiau svarbi religijos įtaka kultūrai, tradicijoms: pas bosnius, kroatus ir serbus jos ženkliai skiriasi. Kaip ir požiūriai į istoriją, geopolitiką.

Venecijos eros rūmai Koperyje, Slovėnijoje.

Kas tebevienija buvusią Jugoslaviją?

Nepaisant visų skirtumų, Vakarų Balkanų tautų gyvenimas vienoje valstybėje 70 metų (1920-1990) nepraėjo be pasekmių.

Tos pasekmės labai domina regione besilankančius Vakarų turistus – juk dažnam tai būna pirma kelionė į postkomunistinius rytus. Gidai organizuoja ekskursijas ta tema ir net nesusijusiuose turuose pasakoja apie “eilinio jugoslavo gyvenimą”.

Vaizdas žemyn nuo 'jugoslavizmo kūrėjo' Negošo kapo komplekso. Tai - vienas įspūdingiausių kapų pasaulyje, apimantis mauzoliejų, požeminį tunelį, apžvalgos aikšteles, o jį pastatė dėkinga Jugoslavija.

Štai po Skopję vedžiojęs muziejaus darbuotojas palydėjo… į prekybos centrą, kur rodė įvairius tepopuliarius jugoslaviškus gaminius. Tokius kaip “Eurokremas”, pasak jo skanesnis už “Nutella” (tikrai neblogas), su kuriuo ten daromos ir užtepėlės, ir vafliai. Tuos produktus iki šiol gali rasti kiekvienoje buvusios Jugoslavijos parduotuvėje – juk ištisos kartos su jais užaugo, priprato.

Daug bendro yra ir visuose Jugoslavijos restoranų meniu. Kad esi Balkanuose nesunkiai atpažinsi iš ant medžių ir sienų sukabinėtų nekrologų. Vos į juos pažvelgęs lengvai suprasi miesto religinę sudėtį. Mat pranešimai apie musulmonų mirtis – žali su mėnuliukais, krikščionių – su juodais kryžiais, ateistų – su penkiakampėm raudonom žvaigždėm.

Vieši nekrologai Juodkalnijos Baro mieste netoli Albanijos sienos. Čia daug musulmonų.

Jugoslavija nebuvo tokia uždara ir žiauri, kaip Sovietų Sąjunga. Taip, ji buvo komunistinė ir ekonomiškai atsilikusi, tačiau po to, kai diktatorius Jozipas Brozas-Tito susipyko su Stalinu, ji liko neutrali Šaltajame kare ir nesiizoliavo nuo pasaulio. Didžiausias skirtumas: jei Sovietų Sąjunga faktiškai buvo rusų diriguojama imperija, tai, pats būdamas kroatas, Tito akylai prižiūrėjo, kad didžiausia Jugoslavijos tautybė serbai neįgytų per didelės įtakos.

Todėl “jugonostalgija” (ar, tiksliau, “titonostalgija”) veši net nepriklausomybę iškovojusiose šalyse: štai ant Kotoro senamiesčio vartų Juodkalnijoje tebeiškalta Tito frazė, Bosnijos šalikelėje mačiau tarsi Los Andželo “Hollywood” ženklą kalne išrašyta “Tito”, Sarajeve veikia Tito kavinė. Tiesa, tai kontraversiška: štai Slovėnijos konstitucinis teismas uždraudė Tito vardu vadinti Liublijanos gatvę – gal Tito ir nebuvo Stalinas, bet jis pražudė daug kitaminčių.

Čevapčicai - maltos mėsos 'dešros' - vienas daug kur Jugoslavijoje sutinkamų patiekalų. Populiarūs ir burekai (primena čeburekus, tik įdarai įvairūs).

Iki šiol kai kurie žmonės per surašymus prisistato “jugoslavais”, nors tokių mažėja. “Mano tėvas serbas, mama vengrė” – sakė pašnekovas Skopjėje – “iki 1990 m. aš buvau jugoslavas, o dabar nežinau kas”.

Tragiškiausia dažnam Vakarų Balkanų gyventojui (bent jau neserbams) atrodo ne Tito era, bet Miloševičiaus (1989-2000 m.) – kuomet šis serbas pamėgino sutelkti visos šalies vadžias savo tautiečių rankose, o kitoms šalims ėmus skelbti nepriklausomybę pradėjo kruvinų karų seriją. Tada paaiškėjo, kiek utopinis buvo visas Jugoslavijos projektas: sąjungą Tito tegalėjo išlaikyti “geležine ranka” gniauždamas vietinius identitetus (ypač didžiųjų tautų), o vos senoji sistema ėmė braškėti, vos Jugoslavijos bendruomenės vėl galėjo “būti savimi”, paaiškėjo, kad labiausia, ko jos trokšta – “atsidalinti” erdvę sau (tik kur kieno erdvės ribos buvo sunku sutarti).

Didžiausias pasaulio čigonų taboras Šuto Orizaris Skopjėje, Makedonijoje. Čigonai sudaro po kelis procentus visų Balkanų šalių gyventojų

Kaip nuvykti į Jugoslaviją: skrydžiai, vizos

Turistui atvykti į Balkanus šiandien yra paprasčiau, nei kada nors anksčiau. Nors daug kas dar renkasi važiuoti automobiliu (1500-2000 km nuo Vilniaus), laikai, kai skrydis į abi puses kainuodavo ne pigiau 450-600 eurų – jau praeitis. Aš pats visas Balkanų šalis aplankiau lėktuvu – juk kiekviena jų labai tinkama trumpoms savaitgalinėms ar savaitinėms kelionėms.

Tiesa, tiesiogiai iš Lietuvos nuskristi vis dar nepavyks, bet išradingesniems alternatyvų daug.

Naujai pastatyta didžiulė prabangi jachtų prieplauka su ištisu turistiniu miesteliu 'Porto Montenegro' Juodkalnijoje. Atplaukti į Balkanus jachta ar kruiziniu laivu - populiaru. Pirmąja galimybe, kiek mačiau, paprastai naudojasi naujieji rusai, antrąja - amerikiečiai

Į didžiausius ar labiausiai turistinius regiono didmiesčius galima rasti gerų akcijų skrydžiams su persėdimais: į Belgradą, Zagrebą, Liublijaną, vasaromis – ir Kroatijos pakrantę. Kainos – apie 150-200 eurų į abi puses. Tokiu būdu aplankiau Kroatiją, Serbiją.

Dar keliuose Balkanų miestuose skrydžių bazes įsteigė pigių skrydžių bendrovės: “Wizzair” pasiūlė daugybę maršrutų iš Skopjės (Makedonija) ir Tuzlos (Bosnija). Daug iš tų reisų nukreipti į tuos pačius miestus, kaip ir pigūs “Ryanair” ir “Wizzair” skrydžiai iš Vilniaus: į Stokholmą (Skavsta), Kopenhagą, Frankfurtą (Hahn), Briuselį (Šarlerua), Milaną (Bergamą) ir kitur. Taigi, galima pirkti atskirus bilietus iš Vilniaus į vieną tų miestų, o iš ten atskirai – į Balkanus. Tiesa yra rizikos: pirmajam skrydžiui pavėlavus, aviakompanija atsakinga nebus. Tačiau kartais “susikombinuoti” skrydį galima labai pigiai: už 50-100 eurų į abi puses. Man pavyko šitaip suskraidyti į Skopję.

Siauras kalnų kelias Pivos kanjone Juodkalnijoje

Pigių skrydžių bendrovės skraido ir į daugiau buvusios Jugoslavijos miestų: Belgradą, Nišą (abu – Serbija), Podgoricą (Juodkalnija), Liublijaną (Slovėnija), Splitą (Kroatija), Ohridą (Makedonija). Tačiau iš kiekvieno šių oro uostų tesiūlo po kelis maršrutus: tikimybė, kad pavyks suderinti laiką ir kainas su skrydžiu iš Lietuvos, labai maža. Tačiau bus paprasčiau, jei nuspręsite kažkur “pakeliui” pernakvoti, apsidairyti. Šitaip nuskridau į Liublijaną – mano kelionė apėmė dvi dalis: 3 dienas Slovėnijoje ir 2 dienas Briuselyje (po dieną skrendant į priekį ir atgal).

Jeigu aukščiau aprašytais būdais nerandate tinkamų bilietų, nenusiminkite. Buvusios Jugoslavijos šalys labai nedidelės: visos 7 kartu paėmus yra panašaus dydžio, kaip Pabaltijys: Lietuva, Latvija ir Estija. Taigi, galima nuskristi į kitą miestą ar net kaimyninę valstybę ir per vakarą ar dieną nuvažiuoti ten, kur reikia. Visoje buvusioje Jugoslavijoje populiari autonuoma ir daug nuomos agentūrų leidžia išvažiuoti į kaimynines valstybes (išskyrus į Kosovą). Šitaip į Juodkalniją ir Bosniją aš važiavau iš Dubrovniko (Kroatija). Įdomu, kad Dubrovniko oro uostas yra arčiau Juodkalnijos ir Bosnijos sienų, nei paties Dubrovniko, todėl skrisdamas į jį faktiškai skrendi į tris šalis.

Perasto miestelio pakrantė Juodkalnijos Kotoro įlankoje. Daug buvusios Jugoslavijos įdomybių - ne pagrindiniuose miestuose, todėl važinėti tarp miestų šiaip ar taip teks

Į nė vieną buvusios Jugoslavijos šalių lietuviams vizų nebereikia. Tačiau Šengeno erdvei priklauso tik Slovėnija, todėl patikrinimas yra visuose pasieniuose. Tiesa, eilėje teko laukti tik kartą (3 val. važiuojant iš Bosnijos į Kroatiją). Kosovas – paskutinė valstybė, kurios Serbija vis dar nepripažįsta, bet problemų dėl to turistai patiria jau mažiau (pavyzdžiui, Kosove negalioja žalia kortelė).

Praktiniai dalykai: kainos, valiutos, nakvynės

Subyrėjusi Jugoslavija isšivaikščiojo “į visas keturias puses” ne tik kultūriškai, bet ir ekonomiškai. Slovėnijoje ir Kroatijos pakrantėse – brangiau, nei Lietuvoje (Dubrovnike vasaromis kainos lenkia net Vakarų Europą). Tuo tarpu Makedonijoje, Kosove, iš dalies ir Bosnijoje – labai pigu, tos šalys ir gerokai skurdesnės.

Postojnos urve Slovėnijoje

Dauguma Jugoslavijos šalių turi savo valiutas. Išimtys: Slovėnija, Juodkalnija ir Kosovas, kur atsiskaitoma eurais. Tiesa, toje Kosovo dalyje, kur daugumą gyventojų sudaro serbai, mokama Serbijos dinarais. Daugiatautėje Bosnijoje vietos kroatai siūlėsi paimti Kroatijos kunas, serbas – Serbijos dinarus. Pinigai – ne vien politikos dalis. Mačiau kaip nedidelio miestelio degalinėje kiekvienas kasos aparato skyrius buvo skirtas ne konkretaus nominalo banknotams, tačiau atskirai valiutai – net eurams, JAV doleriams…

Apsistoti buvusioje Jugoslavijoje be viešbučių galima ir “apartamentuose” ar “kambariuose“, kurių pilna kiekviename turistiniame mieste, ypač kurortuose. Jie labiau primena šeimyninius viešbutėlius, kuriuose dauguma “numerių” yra su patogumais (apartamentuose – ir su virtuvėmis, indais, skalbimo mašinomis). Internete skelbiasi ne visi, todėl galima ieškoti ir vietoje, tačiau “kambarių” paieška gali užtrukti, nes, nesant registratūros, jų šeimininkus aptikti bus sunku.

Albanija: ne Jugoslavija, tačiau šalia

Planuodami kelionę į buvusią Jugoslaviją, dalis žmonių galvoja aplankyti ir Albaniją. Iš tikrųjų, Albanija Jugoslavijai niekada nepriklausė, o albanai nėra slavai. Tačiau Albanijos istorija gana panaši: tai irgi buvo komunistinė, tačiau ne prosovietinė šalis. Tik ji buvo dar uždaresnė ir skurdesnė.

Džirokasterio pilis Albanijoje

Džirokasterio pilis Albanijoje. Pilys ir jų liekanos – dažnos kalnuotuose Vakarų Balkanų regionuose, ypač Albanijoje ir Bosnijoje. Dažniausiai vidus paliekamas toks, kaip buvo (be restauravimo, muziejų), tad smagu po jį landžioti apleistų vietų mėgėjams

Albanijoje ir buvusios Jugoslavijos dalyse, gyvenamose albanų, daugiau chaoso, nei pas slavus: daugiau šiukšlių, anarchiškų statybų, eismo taisyklių pažeidimų. Bet ir pigiau. Albanijos pajūrio kurortai – pigiausi europinėje Viduržemio jūros pakrantėje.

Be to ir gražių kalnų Albanija žavi ir “miestais-muziejais”, kurių senamiesčiuose per 100 metų mažai kas keitėsi, bei unikalia savo kultūra, daug mažiau paliesta kitų šalių įtakos, nei Jugoslavijos tautos.

Beračio miestas-muziejus Albanijoje naktį. Tiek buvusios Jugoslavijos šalys, tiek Albanija gražiausias savo lankytinas vietas iščiustijusios, o naktį jos gražiai apšviečiamos

Beračio miestas-muziejus Albanijoje naktį. Tiek buvusios Jugoslavijos šalys, tiek Albanija gražiausias savo lankytinas vietas iščiustijusios, o naktį jos gražiai apšviečiamos.

Į kurią buvusios Jugoslavijos šalį keliauti?

Nors aš tikrai nesigailiu aplankęs visas 7 buvusios Jugoslavijos šalis ir Albaniją, tai padaryti per vieną kelionę gali būti sunku. Kuri iš Vakarų Balkanų valstybių įdomiausia – priklauso nuo poreikių. Štai pagrindiniai visų buvusios Jugoslavijos šalių pliusai ir minusai, o taip pat įdomiausios lankytinos vietos kiekvienoje:

Valstybė Pliusai Minusai Įdomiausios vietos
Bosnija ir Hercegovina Trijų kultūrų / religijų sandūra. Viduramžiški tiltai. Upių slėniai. Karo liekanos (kam jos įdomios). Pigu. Mažai turistų. Karo liekanos (kam jos niūrios). Nėra vietų poilsinei kelionei. Mostaras, Sarajevas, Višegradas, Medžiugorjė,
Jajcė
Juodkalnija Venecijos miestai. Pajūrio kurortai. Kalnai. Raftingas. Kanjonai Neįdomūs didmiesčiai. Daug turistų. Skristi reikės į Kroatiją ir kirsti sieną Kotoras, Perastas, Taros kanjonas, Lovčeno kalnas, Ostroho vienuolynas, Sveti Stefanas
Kosovas Serbų vienuolynai. Atgimimo nuotaikos. Naujausia Europos valstybė. Pigu. Sunkiau atvažiuoti automobiliu dėl valstybės nepripažinimo. Nėra vietų poilsinei kelionei. Prizrenas, Džakovė, Pečo vienuolynai
Kroatija Ilgiausias pajūris. Venecijos miestai. Romėnų pastatai. Seniausios pasaulio bažnyčios. Daug skrydžių Brangu (ypač Dubrovnike). Daug turistų. Dubrovnikas, Plitvica, Splitas, Zadaras, Pula, Šibenikas, Trogiras, Primoštenas
Makedonija Ohrido ežeras. Skopjės naujasis senamiestis. Didžiausias čigonų taboras. Šiuolaikinis tautinis romantizmas. Pigūs Wizzair skrydžiai. Mažai būdų nukristi be ‘netikro jungimo’ Skopjė, Ohridas, Matkos kanjonas, Kruševas
Serbija Pigu. Serbų vienuolynai. Nemažai skrydžių. Nėra vietų poilsinei kelionei. Mažai lankytinų vietų Belgradas, Novi Sadas, Subotica, Nišas, Manasijos vienuolynas, Studenicos vienuolynas
Slovėnija Venecijos miestai. Urvai. Ežerai. Brangu Bledo ežeras, Piranas, Postojnos ola, Hrastovlės bažnyčia
Albanija Pigiausi pajūrio kurortai. Unikali kultūra. Kalnų miestai-muziejai. Bunkeriai. Prasti keliai. Sudėtingas eismas. Šiukšlės ir netvarka. Sunku į ten nusigauti. Beratis, Saranda ir Albanijos rivjera, Džirokasteris, Tirana, Komano ežeras

Visi straipsniai iš kelionių po buvusią Jugoslaviją

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje – naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


    2 komentarai

  1. Sveiki,

    Tai iš asmeninės patirties vis dėl to labiau rekomenduotumėte keliauti po Juodkalniją automobiliu ar visgi neverta dėl sudėtingų vairavimo sąlygų?

    • Tikrai rekomenduoju keliauti po Juodkalniją automobiliu. Juodkalnija yra gražių mažų miestelių, gražių pakelės vaizdų šalis. Kitu transportu yra sunku keliauti taip, kad visa tai pamatytum: tik automobiliu gali pasirinkti važiuoti gražesniu keliu ir kada nori sustoti apsidairyti į panoramas, kalnus ir jūrą; kada nori atvažiuoti į gražų miestelį ir kada nori išvažiuoti. Juodkalnijoje nėra, tarkime, vieno kurorto ar vieno didmiesčio, kur būtų sukoncentruotos visos įdomybės.

      Vairavimo sąlygos yra asmeninis dalykas: kam kokios sąlygos priimtinos. Keliai Juodkalnijoje geri, lygūs (palyginus su Bosnija, o ypač su Albanija). Aišku, magistralių Juodkalnijoje nėra (priešingai nei Kroatijoje), kalnuose daug vingių. Bet viską tikrai atperka gražūs vaizdai ir kelionės patogumas.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kosovas, Abchazija ir tarptautinė teisė

Kosovas, Abchazija ir tarptautinė teisė

| 4 komentarai

Tarptautinis teisingumo teismas 2010 m. liepą pripažino, kad Kosovo nepriklausomybė neprieštarauja tarptautinei teisei. Sprendimas nebuvo keistas. Tačiau keista, kaip jį bando išnaudoti Abchazijos nepriklausomybės šalininkai. Esą jei jau Kosovas nepriklausomas, tai turėtų būti ir Abchazija.

Tarp Kosovo ir Abchazijos yra vienas esminis skirtumas. Dabartiniai Kosovo gyventojai į šį kraštą atsikraustė taikiai. Taip, karo pabėgėliai iš dalies pakeitė gyventojų sudėtį. Tačiau ir prieš 1999 m. Kosovo karą regione tvirtą daugumą sudarė albanai (remiantis 1991 m. Jugoslavijos surašymu (tiesa, jo rezultatais albanai abejoja) – 81,6%, dabar – apie 90%).

Abchazijos situacija – kardinaliai priešinga. 1989 m., prieš Abchazijos karą, kurio metu Abchazija atskilo nuo Gruzijos, 45,7% teritorijos gyventojų sudarė gruzinai, ir tik 17,8% – abchazai. Karo metu dauguma gruzinų išvaryta, o Abchazijos gyventojų sumažėjo nuo 525 tūkstančių iki vos 200 tūkstančių. Dabar abchazų čia – 43,8%, o gruzinų – 21,3%.

Gyventojų trėmimai ar užimtų teritorijų kolonizavimas yra draudžiami tarptautinės teisės. Nenuostabu. Jeigu tai daryti būtų leista, tai tarptautinė teisė išvis netektų prasmės – visada būtų galima tiesiog išvaryti ar išžudyti užimtos šalies gyventojus, ir taip įteisinti okupaciją. Prie ko tai priveda matėme per Bosnijos karą (kurio šalys būtent trėmimais ir žudynėmis bandė „išvalyti” teritoriją), matome Palestinoje.

Niekas neginčijo, kad tarptautinė teisė numato tautų apsisprendimo teisę. Teisę tautai sukurti nepriklausomą valstybę – bent jau tada, kai tautai nesuteikiama autonomija ar kitoks ją tenkinantis sprendimas, kai vykdomos represijos.

Tačiau Kosovo nepriklausomybės priešininkai naudoja vieną keistą argumentą – esą albanai kartą jau pasinaudojo tautos apsisprendimo teise – turi nepriklausomą šalį Albaniją – tad neturi jokios teisės į kitą valstybę.

Šis argumentas keistas, nes daugybėje nepriklausomomis pastaraisiais dešimtmečiais tapusių šalių dominuoja tautybė, kurios žmonės jau ir seniau turėjo bent vieną savo valstybę. Nepriklausomomis tapo dešimtys arabų šalių, dvi malajų šalys (Malaizija ir Brunėjus). Dar daugiau nepriklausomomis tapo valstybių, kur jokia tautybė nesudaro daugumos – tai didžioji dalis Afrikos, Indija, Pakistanas, Indonezija…

Painiavos čia įneša žodis „tauta”. Vakaruose jis nėra vartojamas kaip „tautybė”, bet kaip tam tikra žmonių grupė, gyvenanti vienoje teritorijoje ir suvokianti save kaip tautą. Todėl indai, nigeriečiai ar egiptiečiai – tautos. Nors indai gali būti įvairių tautybių, o egiptiečių dauguma – arabai. Būtent ta tauta ir apsisprendžia – o ne tautybė.

Juk jeigu istorinės aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip ir Klaipėdos kraštas būtų tapęs nepriklausomu anksčiau nei Didžioji Lietuva – ar tai reikštų, kad visi likę lietuviai prarastų teisę į savo šalį? Jei taip būtų, šalims užgrobusioms daug teritorijų, būtų labai paprastas būdas šiuos užgrobimus „įteisinti”: paskelbti nepriklausomomis nedideles tam tikrų tautybių gyvenamas teritorijas, likusias jų žemes pasiliekant sau ir tuomet skelbiant, kad tos tautybės jau yra realizavusios savo teisę į tautos apsisprendimą. Panašiu keliu bandė eiti Pietų Afrika apartheido laikais, suteiktdama nepriklausomybę juodaodžių tautybių šalims – bantustanams. Tiksliau, tik dalims tų teritorijų, kuriose istoriškai gyveno atitinkamos juodaodžių tautos. Nepavyko – pasaulis to nepripažino. 1994 m. žlugus apartheidui bantustanai vėl tapo Pietų Afrikos dalimi.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


    4 komentarai

  1. Straipsnis demagogiškas. Yra esminių nutylėjimų. Išvados daromos praleidžiant tai kas nutylėta. Citata: “Dabartiniai Kosovo gyventojai į šį kraštą atsikraustė taikiai.” Taip. Tačiau paminėję Kosovo albanus, jūs nepaminite kaip atsidūrė abchazai Abchazijoje. Kodėl? Jie gi iš niekur neatsikraustė, gyvena savo žemėje tūkstančius metų. Gyvena net seniau, nei indoeuropiečiai, taigi ir lietuviai, dabartinėse žemėse. Taigi pripažįstat Kosovo albanų teisę apsispręsti, kuri apsigyveno esamose žemėse tik prieš ~700 metų, tuo tarpu nepripažįstate abchazų teisės apsispręsti kurie gyvena savo žemėje tūkstančius metų?

    Dėl procentinės abchazų dalies. Taip, išties į tarybinių metų pabaigą abchazai sudarė mažumą Abchazijos ATSR. Tačiau jūs nutylite kaip tai atsitiko. O atsitiko taip, kad Rusijai nukariavus Abchaziją 19 amžiuje, dalis abchazų buvo priversti trauktis į Turkiją. Emigruodavo laivais, mirę buvo išmetami už borto, todėl po šiolei abchazai nevalgo žuvies. Reikia priminti, kad iki 1918 Abchazija net nebuvo Gruzijos dalis, pačios Gruzijos kaip tokios nebuvo. Laikinai gyvavusi nepriklausoma Gruzija (1918-1920) prijungė Abchaziją. vėliau ši prijungta Achazija tuo pretekestu buvo įjungta į Gruzijos TSR. Dar nuo Rusijos imperijos laikų į šią aptuštėjusią žemę kėlėsi gruzinai, rusai, armėnai. Kėlimosi tendencija nesustojo ir tarybiniais metais. Taigi pripažįstate teisę Gruzijai valdyti Abchaziją, kuri jai tepriklausė 1918-1993?

    Pavyzdys su Klaipėdos kraštu nesuprantamas. Jį okupavo Lietuva 1923 metais. Jokio sukilimo nebuvo, istorikai įrodė.

    Tai nereiškia, kad aš pateisinu gruzinų išvarymą iš Abchazijos įvykusį 1993. Bet faktas tuometis Gruzijos prezidentas, tai Gruzijos valstybė pridarė daugybę klaidų. Ėjo konfrontacijos, o ne dialogo keliu. Šiaip visi kaukaziečiai karštakošiai, būtų ramesni laimėtų žymiai daugiau. Dar kaukaziečiai ilgaamžiai – jie ilgai atsimena skriaudas.

    • Dėkui už įdomų atsakymą.

      Klaipėdos krašto pavyzdys niekaip nesusijęs su 1923 m. įvykiais. Šiame pavyzdyje lygiai taip pat galėtų būti Sūduva, Žemaitija, Dzūkija ar bet kuri kita lietuvių gyvenama teritorija. Pavyzdžio esmė tokia: jei viena kažkurios tautybės gyvenama teritorija taptų nepriklausoma, tačiau yra ir kitų didelių teritorijų, kur ta tautybė sudaro daugumą, ar tai reiškia, kad šių teritorijų tautos (ne tautybės) netenka teisės į savo apsisprendimą tapti nepriklauosmomis?

      Akivaizdu, kad taip nėra: Saudo Arabijos buvimas nesutrukdė tautos apsisprendimo teise pasinaudoti dešimtims arabų šalių (įskaitant kare gimusį Alžyrą), Malaizijos buvimas nesutrukdė Brunėjui, Kinijos – Singapūrui. Tačiau daugumos šiandienių valstybių atžvilgiu išvis negalėtume kalbėti apie vieną tautybę. Tai – ir “imigrantų/kolonistų dominuojami kraštai” kaip Australija ar Amerika, ir kraštai, apimantys daugybės tautybių teritorijas (dauguma Afrikos šalių, Indija, Indonezija, Pakistanas…). Pastarosios valstybės irgi pasinaudojo tautos apsisprendimo teise (tiesą pasakius, tik mažumoje XX a. atsiradusių valstybių, kaip Lietuvoje, daugumą sudaro vienos tautybės žmonės ir ši tautybė nesudaro jokioje ženklesnėje teritorijoje kitur). Todėl, kad yra kaip jau minėjau – “tauta” tautos apsisprendimo teisėje nėra “tautybė”, o tik tam tikros teritorijos žmonės. Taigi, nepriklausomos Albanijos buvimas nedaro jokios įtakos Kosovo nepriklausomybės teisėtumui.

      Todėl tarptautinė teisė negali pripažinti apsisprendimo teisės nei Kosovo albanams, nei abchazams – bet gali Kosovo gyventojams bei Abchazijos gyventojams. Tam, kad realizuoti tautos apsisprendimo teisę į nepriklausomybę, šios turi siekti dauguma krašto gyventojų, nepriklausomai nuo tautybės. Aišku, jei viena tautybė regione vyrauja, tos tautybės žmonės sprendimui turės stipriausią įtaką. Bet ne lemiamą – nebent vien iš tos tautybės narių, palaikančių nepriklausomybę, susidarytų 50% *visų* tos teritorijos gyventojų.

      Kitas svarbus teisės principas – “iš neteisės negimsta teisė”. Jį būtina taikyti, antraip būtų paprasta tikslų pasiekti neteisėtomis priemonėmis ir todėl tarptautinė teisė išvis netektų prasmės. Trėmimai bei kolonizavimas šiandieninės tarptautinės teisės yra draudžiami. Taigi, jeigu teritorijos gyventojų sudėtis iš esmės pakeista trėmimais, persekiojimais ir/ar kolonizavimu (kaip Abchazijoje), po šitų neteisėtų veiksmų negali tautos apsisprendimo teise pasinaudoti vien po trėmimų ir kolonizacijos likę gyventojai. Kitaip apsimokėtų valstybėms elgtis neteisėtai – tremti, kolonizuoti. Užgrobi teritoriją, nepalankius gyventojus ištremi ir surengi referendumą, kuriame “neišvytieji” pasisako už nepriklausomybę ar perėjimą į kitą valstybę. Kad taip neatsitiktų ištremtieji nepraranda tarptautinės teisės atžvilgiu ryšio su regionu, iš kurio buvo ištremti: jie irgi turi teisę pasisakyti dėl to regiono bei ten grįžti (t.y. jie tebėra to krašto tautos dalis); savo ruožtu, neteisėti kolonistai neįgyja teisės pasisakyti dėl regiono, kurį kolonizavo, jie netampa to regiono tautos dalimi. Referendumai, kuriuose į visa tai neatsižvelgiama, nelaikomi teisėtu pagrindu tautos apsisprendimo teisei.

      Taip, nei abchazai, nei Kosovo albanai neatvyko į tas teritorijas prievarta (kolonizuojant). Bet Kosovo atveju nebuvo ir gyventojų sudėtį pakeitusių trėmimų, o štai Abchazijos atveju – buvo.

      Istorinės aplinkybės tarptautinėje teisėje nėra aktualios. Juk kiekviename krašte gyveno daugybės skirtingų tautybių žmonės, kiekvienas regionas priklausė ne vienai valstybei. Jeigu į tai atsižvelgtume, būtų nuolatinis konfliktas, nes į kiekvieną vietovę galėtų teisėtai pretenduoti ne viena šalis. Todėl tarptautinėje teisėje aktualūs tik pastarieji valdančiosios valstybės pasiketimai: jeigu jie buvo teisėti, tuomet dabartinė situacija irgi teisėta ir teisės ginama nuo neteisėtos kaitos; o jei šitie pasikeitimai buvo neteisėti – tai dabartinė padėtis neteisėta ir neturi būti pripažįstama. Kas buvo prieš šimtus metų, kuri tautybė seniau gyveno teritorijoje ir pan. tarptautinėje teisėje – neaktualu.

      Beje, aš čia rašau pozicijas iš tarptautinės teisės, o ne savo nuomonę. Mano nuomonė šiek tiek kitokia: mano asmenine nuomone, tiek Kosovas, tiek Abchazija galėtų būti nepriklausomomis valstybėmis, tačiau su kitokiomis sienomis, nei yra dabar. Turėtų būti daromi referendumai ne visos teritorijos mastu, tačiau atskiruose rajonuose (Serbijos, Gruzijos, Kosovo, Abchazijos), šiuose referendumuose leidžiant balsuoti ir žmonėms, seniau priverstiems išsikelti iš tų regionų. Tuomet kiekvieno rajono likimas būtų sprendžiamas atskirai. Tokiu būdu ateityje būtų mažiau konfliktų, nes kiekvienoje valstybėje liktų mažiau prieš ją iš principo nusistačiusių žmonių ir ištisų jai priešiškų teritorijų. Savo ruožtu būtų mažiau žmonių, priverstų gyventi šalyje, kurioje nenori gyventi (kaip pvz. šiaurinės Mitrovicos apylinikių serbai). Bet pastaroji nuomonė, kurią čia išdėsčiau, dabar nepalaikoma tarptautinės teisės dėl tarptautinėje teisėje vyraujančio “uti possidetis juris” principo, kuris sako, jog nepriklauosmu galėtų tapti nebent tik visas administracinis vienetas, o ne atskira jo dalis.

  2. Argumentus komentare perskaičiau, tik klausimas kodėl jų nėra pagrindiniame tekste? Tuomet būtų aiškesnė argumentacija. Tačiau tai ką parašte iš esmės prieštarauja ką pats teigiate.

    Dėl Klaipėdos krašto ir Dzūkijos, ir Suvalkijos niekaip nesuprantu. Klaipėdos krašte lietuviai negyveno, dauguma vokiečiai, toliau memelanderiai, dar mažiau – lietuvininkai. 1923 prieš gyventojų valią buvo prijungtas prie Lietuvos. Šio krašto gyventojai daugumoje gelbėdami gyvybės 1944 pasitraukė į vakarus. Pokary buvo pagrinde kolonizuotas LTSR gyventojais, dar trupučiu kitų TSRS respublikų gyventojais. Na ir kaip čia su apsisprendimu ir kolonizacijos draudimu? Galai nesueina.

    Teiginys, kad “Kosovo atveju nebuvo ir gyventojų sudėtį pakeitusių trėmimų” neatitinka tikrovės, daug serbų pasitraukė iš Kosovo, kai šalį užėmė Nato pajėgos, vengdami Kosovo albanų susidorojimo. Apie albanų sprogdinamas cerkves girdėjote?

    “Uti posseditis juris” – būtų neblogas principas, bet jis taikomas selektyviai, be to jis senai tapo karų pateisinimo priemonė. Suprantu čia jūsų nuomonė. Principas atsirado 19 amžiaus pradžioje Lotynų Amerikoje, kai ką tik atsiskyrusios nuo Ispanijos teritorijos, įsikūrė buv. administraciniuose vienetuose, bet pasižiūrėkite nėra nei vienos Lotynų Amerikos valstybės kurios teritorijos sutaptų su pradinėmis jų teritorijomis.

    • Apie po Kosovo karo pasitraukusius serbus jau rašiau, pateikdamas gyventojų statistiką. Turėjau omenyje, ne kad ten *išvis* nebuvo jokio karo nulemto etninės sudėties pokyčio. Tiesiog pokytis mažai pakeitė proporcijas. Albanų dalis Kosove pakilo nuo 81% iki maždaug 90% – tą rašau ir pirmame įraše.

      Abchazijoje, kaip jau minėjau, abchazų ir gruzinų santykis prieš karą buvo 17,8% ir 45,7% (gruzinų naudai), o po karo – 43,3% ir 21,3% (abchazų naudai).

      T.y. Kosove buvo ir liko ženkli albanų dauguma. 10% gyventojų pokytis iš esmės negalėjo paveikti daugumos visų teritorijos gyventojų nuomonės (kurioje dauguma albanų pasisakė už, dauguma serbų – prieš nepriklausomybę).

      Abchazijoje, tuo tarpu, dauguma pasikeitė kardinaliai, dabartinė etninė sudėtis yra prieš tai buvusios priešingybė. Jei laikysime, kad gruzinai pasisako prieš, abchazai – už nepriklausomybę (paprastai taip ir yra), tai pagal buvusią etninę sudėtį šalis pasisakytų tvirtai prieš nepriklausomybę, pagal pokarinę – tvirtai už.

      Tai,ką parašysiu toliau, nėra susiję su tautos apsisprendimo teise, o labiau su žmogaus teisėmis.

      Pastebėsiu, kad tam tikros dalies senesnės valdančiosios tautybės žmonių pasitraukimas būdingas visiems nepriklausomybės paskelbimams, net ir kur nebūta persekiojimų. Lietuvoje štai 1989 m. buvo 9,4% rusų, 2001 m. – 6,3%. T.y. išvyko apie 30% rusų, nors Lietuva, priešingai nei Latvija ir Estija, visiems pasiūlė pilietybę, nebuvo čia ir etninių neramumų kaip Kaukaze. Panašiai buvo ir po 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Tuo tarpu, pavyzdžiui, lenkų mažuma po 1990 m. nesumažėjo. Ta pati situacija pastebima ir kitur. Tokia natūrali kaita susidaro išvykstant buvusio režimo valdininkams, kariuomenei, daliai žmonių, kurie turi šeimas ir gimines kitoje šalyje, taip pat žmonėms, nenorintiems būti mažuma kai gali gyventi kultūriškai jiems artimesnėje šalyje.

      Jei laikysime, kad 30% yra natūralus sumažėjimas tokiais atvejais, tai, aišku, Kosovo 50% serbų pasitraukimas yra didesnis, sąlygotas ir etninių neramumų (nors ir neprilygsta Abchazijos 80% gruzinų sumažėjimui, nuo 240 000 iki 46 000, sąlygotam rimto etnino valymo).

      Tai nėra gerai, bet pasekmes bandoma gerinti. Serbiškosios vienuolynai ir cerkvės, kurios buvo veikiančios prieš Kosovo karą ir jo metu padegtos, dabar jau atstatytos (pats mačiau šiemet lankydamasis Kosove, plačiau rašau čia). Be to, pagal Kosovo konstituciją albanams skirta tik 80% vietų Kosovo parlamente, 20% paliekant mažumoms. T.y. mažumoms užtikrintas toks procentas mandatų, kiek jos sudarė iki karo, kad įvykęs konfliktas nelemtų sumažėjusios mažumų politinės įtakos.

      Tarptautinė teisė visa taikoma selektyviai. Kadangi 5 valstybės turi veto teisę JT saugumo taryboje, faktiškai jos ir jų artimiausi sąjungininkai nėra JT ribose spaudžiami vykdyti daugumos priimtus sprendimus. Tai matome Kosovo atveju, kuriam priešinasi Serbiją remianti Rusija, taip pat Palestinos atveju, kuriai priešinasi Izraelį remianti JAV, ir daug kitų atvejų, kurių ypač daug būta šaltojo karo metu, bet ir dabar jie nesibaigė. Kad ir 2011 m. Libijos bei Sirijos atvejai, kur prieš Libiją buvo panaudota jėga su JT leidimu, o geresnius santykius su Rusija ir Kinija palaikiusi Sirija išvengė net sankcijų.

      JT saugumo tarybos sudėtis atspindi artimojo pokario realijas, kuomet Vokietija, Japonija buvo nugalėtos ir sugriautos, Sovietų Sąjunga buvo daug galingesnė už šiandieninę Rusiją, Prancūzija ir Britanija turėjo begalę kolonijų, o Indija buvo dar neiškilusi ir net ne nepriklausoma. Šiandien iš šių 5 valstybių tik dvi (JAV ir Kinija) tebepatenka į didžiausių ekonomikų penketuką (likusias tris vietas jame užima Japonija, Indija, Vokietija).

      Kita vertus, dažnai (nors ne visada) valstybės atsižvelgia ir į susiklosčiusias tarptautinės teisės normas. Būtent tarptautinės teisės, o ne supervalstybių politinės naudos, požiūriu, Kosovo ir Abchazijos situacijas čia analizavau.

      Dėl Klaipėdos krašto, tai buvo Mažojoje Lietuvoje ir nemažai žmonių, pasisakiusių už susijungimą su Lietuvos Respublika, kitaip juk nebūtų buvę Tilžės akto, Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto, kitų to meto reiškinių. Koks procentas buvo šitaip maniusių, dauguma ar mažuma, dabar nebesužinosime – referendumų, visuomenės nuomonės apklausų tada nebuvo rengiama. Todėl ir pasakiau galbūt geresnį pavyzdį su Suvalkija (turbūt neprieštarausite, kad tai lietuvių tautos dalis, nors ir buvusi XIX a. priskirta Naujajai Rytų Prūsijai, paskui – lenkiškosioms Rusijos gubernijoms). Kad nenukryptų diskusija į Klaipėdos krašto istoriją, nes čia tai tik pavyzdys, o ne esmė.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *