Kai kalbama apie naująją FIBA atrankos į pasaulio krepšinio čempionatą sistemą, dažniausiai akcentuojama, kad Lietuvos krepšinio rinktinę bus galima išvysti žaidžiančią svarbius mačus Lietuvoje.

Bet yra ir kita medalio pusė: atsiras gerokai daugiau galimybių “lydėti” rinktinę į varžybas. Tą galima suderinti su trumpomis kelionėmis į atitinkamus miestus.

Palaikyti rinktinės į pirmąsias jos rungtynes Prištinoje prieš Kosovą užsukau ir aš. Patirtis tikrai įdomi ir rekomenduotina – juoba, kad kitos Lietuvos rungtynės užsienyje vyks dar arčiau: Lenkijoje, Vengrijoje.

Nerašysiu apie pačias rungtynes (jas jau matėte per televiziją ar apie jas skaitėte sporto žiniasklaidoje) ir nerašysiu apie Kosovą (esu rašęs seniau ir dar pildysiu). Straipsnis labiau apie “krepšinio turizmą” ir FIBA sistemą, kuri jam plačiau atvėrė kelią.

Krepšinio varžybos Lietuva-Kosovas nuo tribūnos, kurioje susirinko Lietuvos fanai

Bilietų įsigijimas – nuo lauko prekystalio

Keliaudamas stebėti eilinių oficialių varžybų (ne čempionato) į užsienį neišvengiamai susipažįsti su vietos krepšinio kultūra ir realijomis.

Pažintis su Kosovo realijomis man prasidėjo dar nuo mėginimo įsigyti bilietus. Kaip tą padaryti internete informacijos neradau (įtariau, kad internetu jie neparduodami, ir neklydau). Oficialiame FIBA tinklapyje tik buvo parašyta, kur vyks varžybos (Pallati i Rinisë dhe Sporteve).

Išvakarėse nuvykę prie tų sporto rūmų, suabejojome, ar informacija neklaidinga: jie atrodė panašiai, kaip Vilniaus sporto rūmai, aptrupėję ir apipaišyti grafičiais, iš pažiūros apleisti. Viduje radome tik angliškai nekalbančius apsaugininkus, vienas kurių paklaustas dėl bilietų įsigijimo tik mojo į lauką ir parodė gestą tarsi rūkytų cigaretę.

Prištinos sporto rūmai, statyti dar Jugoslavijos laikais

Ne, cigaretės jis visgi neprašė. Kaip išsiaiškinome po netrumpo sukinėjimosi aplink rūmus, klausinėjimo parduotuvėse ir baruose, bilietai pardavinėjami “netoli ten, kur pardavinėjamos cigaretės”. Sakė, kad pardavinėjami tik varžybų dieną – bet tarptautinėms varžyboms, matyt, padaryta išimtis, prekiauta ir išvakarėse. Ne, kasų nebuvo ir net ne kioske bilietus reikėjo pirkti.

Du jaunuoliai tiesiog bent dvi dienas stovėjo prie laikino prekystalio lauke.

Pliusas – bilietas kainavo tris eurus. Jame nepažymėtos vietos – sėsti reikia kur nori (irgi pliusas, jei nori prisijunti prie kitų Lietuvos sirgalių). Žodžiu, daug kas priminė Nacionalinę krepšinio lygą – ir bilietų kainos, ir pardavimo sistema.

Laikina prekyvietė bilietams į krepšinį prie paminklo “NEWBORN”, žymėjusio naujai užgimusią Kosovo valstybę

FIBA akcentuoja, kad Pasaulio krepšinio čempionato atranka yra įkvėpta atrankos į futbolo čempionatus. Viena, kuo ji dar atsilieka – informacijos kiekiu. Vertėtų tinklapyje (tiek FIBA, tiek Lietuvos krepšinio federacijos) skelbti kur, kada ir kaip nusipirkti bilietus, gal ir apie galimybes nuvykti į vietą (pvz. užsakomuosius krepšinio federacijos skrydžius kartu su rinktine, jei tokia galimybė yra).

Varžybų organizavimas priminė NKL, bet sirgalių daugiau

NKL atmosfera vyravo ir varžybose. Čia pertraukėlių metu nešoko šokėjos, nebuvo jokių konkursų. Švieslentė nerodė, kiek taškų sumėtė kuris žaidėjas ar tų žaidėjų pavardžių, o tik jų numerius ir gautas pražangas. Nors patikrinimas įeinant buvo griežtas, leido įsinešti kamerą, fotografuoti, filmuoti.

Tiesa, žiūrovų atėjo gerokai daugiau, nei NKL ar daugelyje LKL varžybų. Sporto rūmai buvo beveik pilni – nors jie ir nelabai dideli, ~1500 žiūrovų. Iš jų apie 35 buvo Lietuvos sirgaliai: kai kurie atskridę reisu kartu su rinktine, kai kurie savais keliais, keli gyvenantys regione. Atėjo apie du-tris kartus tiek Kosovo “ultrų” (mojavusių tiek Kosovo, tiek Albanijos vėliavomis – juk dauguma kosoviečių albanai). Beje, prie Lietuvos sirgalių prisijungė ir kažkiek kitataučių, kurie nemėgsta Kosovo, pvz. serbų (vienas, sėdėjęs šalimais, aiškino, kaip Serbija vėl prisijungs Kosovą). Balkanų konfliktai… Apsaugos, pasirodė, gerokai daugiau, nei rungtynes su tiek žiūrovų saugotų Lietuvoje. Lietuvos sirgaliams ji neleido palikti savo vietų tol, kol neišeis visi Kosovo sirgaliai.

Dalis lietuvių tribūną supusių policijos pareigūnų

Kosovas gana toli ir sunku į jį nuvykti pigiai, tai neturistinė šalis. Tačiau daugelį kitų vietų, kur vyks Lietuvos varžybos šioje atrankoje, aplankyti paprasčiau, pakeliui ar tose vietose yra ir daug turistinių objektų.

Suderinti varžybas su jų lankymu ar kita smagia veikla tenai tikrai įmanoma. Tokį “sporto turizmą” jau seniai atradę futbolo sirgaliai, pvz. škotų ir, viliuosi, kad dabar atras daugiau krepšinio šalies gyventojų lietuvių.

Dėl žvaigždžių nebuvimo rungtynės – lygesnės

Naujoji atrankos į pasaulio krpešinio čempionatą sistema kelia daug aistrų dėl to, kad negali žaisti NBA ir Eurolygos žaidėjai.

Aišku, norėtųsi, kad žaistų visi, ypač šalims, kaip Lietuva, turinčioms krepšinio žvagždžių. Visgi, sistema turi ir savotišką privalumą: daro rungtynes sunkiau nuspėjamomis, todėl įdomesnėmis stebėti ir gyvai. Juk didžiausi praradimai – kaip tik stipriausiose ekipose, tuo tarpu tos šalys, kurios neturi NBA ar Eurolygos žvaigždžių, eina į aikštelę stipriausios sudėties.

Aišku, kaip rodo prasidėjusios kvalifikacijos rezultatai, ir krepšinio didvalstybių “antrosios rinktinės” (kaip jas vaidna žiniasklaida) neretai pajėgesnės už silpnesnių šalių pirmąsias. Tačiau skirtumas šitaip dirbtinai sumažintas. Be to, nežinai, kaip sužais į komandą surinkti žaidėjai tądien: nėra draugiškų varžybų ciklo, čempionato varžybų serijos, kurią stebėdamas geriau susipažįsti su žaidėjų lygiu, visa komanda. Savo ruožtu, kai kurie žaidėjai kas kartą bus rinktinėje naujokai ar beveik naujokai.

Lietuvos sirgalių tribūnos fragmentas po pergalės

Taigi, to ir nenorėdama, FIBA priartino krepšinio atranką prie futbolo čempionatų atrankos dar vienu būdu. Juk vienas futbolo įdomumų – nenuspėjamumas. Jį lemia futbolo taisyklės: vienas įvartis, vienas baudinys gali iš esmės pakeisti rungtynių eigą ir todėl neretai pasitaiko, kad vidutiniokai ar autsaideriai išplėšia lygiasias ar nugali favoritus, ir kiekvienos rungtynės įdomios. Krepšinyje, tuo tarpu, vienas metimas lemia mažai ir todėl sensacijų – irgi mažiau. Tačiau FIBA-Eurolygos konfliktui aplyginus rinktinių jėgas, tikėtina, kad tų sensacijų padaugės. Ir kol Lietuva-Kosovas pirmoji rungtynių dalis klostėsi apylygiai, negalėjai numanyti, ar tai toks tikrai iš pagrindų atnaujintos Lietuvos rinktinės susižaidimo lygis, ar tai tik laikina “duobė”.

Tuose kraštuose, kaip Europa, kur einama pažiūrėti žaidimo, visas toks nenuspėjamumas ir lygesni nei kitu atveju rezultatai gali pritraukti daugiau žiūrovų. Kita vertus, šalyse, kuriose einama visų pirma pasižiūrėti žvaigždžių (JAV, Kinijoje), jų nebuvimas tik dar labiau sumenkins ir taip menką dėmesį rinktinių žaidimui (didžioji dėmesio dalis ten ir dabar tenka klubams).

Kaip aplankyti Lietuvos rinktinės varžybas užsienyje?

Norėtumėte pasaulio krepšinio čempionato atrankos varžybas užsienyje stebėti ir jūs? Tam yra kelios galimybės:
*Važiuoti automobiliu. Logiška į artimas šalis, kaip Lenkija. Tokiu atveju verta kartu aplankyti įdomias vietas pakeliui.
*Skristi reisiniu lėktuvu. Jei nėra “oficialių”: skrydžių ar persėdimų, verta paieškoti “neoficialių” persėdimų su “Ryanair” ar “Wizzair”. Tam padeda tokios sistemos kaip Skyscanner ar Azair.eu. Tokiu atveju galima pasilikti kažkiek laiko aplankyti tos šalies įdomioms vietoms.
*Skristi užsakomuoju Krepšinio federacijos reisu, jei toks yra.

Beje, rungtynės Vengrija-Lietuva planuojamos sekmadienį (liepos 1 d.), Lenkija-Lietuva – ketvirtadienį prieš tai (birželio 28 d.).

2011 m. vykdamas į Kosovą tikėjausi ko kito. Maniau, kad tai – itin skurdžiai atrodysianti žemė. Juk šalis tapo nepriklausoma tik 2008 m. ir tik 1999 m. čia pasibaigė rimtas išsivadavimo karas, į kurį įsikišo ir NATO bombonešiai.

Masinės statybos keičia Kosovo veidą

Kai važiavau nuo Serbijos penktojo miesto Nišo link Kosovo sienos, vaizdai išties nežadėjo nieko gero: apleistų, apgriuvusių namų pilni kaimai (anksčiau gyventi albanų?) ir plentas, keliems kilometrams staiga virtęs žvyrkeliu. Paskui – ne itin gražus muitinės postas, primenantis ankstyvos Lietuvos nepriklausomybės metus. Iš Serbijos pusės – net ne muitinės, o tiesiog policijos. Juk Serbija Kosovo nepriklausomybės taip ir nepripažino – tad ir muitininkų čia būti negali.

Kosovo miesteliuose statybos užgydo karo žaizdas

Už kelių šimtų metrų pasitiko Kosovo vėliavos. Mūsų akiai neįprastos: geltonas valstybės žemėlapis mėlyname fone, padabintas šešiomis žvaigždėmis, žyminčiomis šešias didžiausias šalies etnines grupes. Albanai čia sudaro per 90% gyventojų, serbai – apie 5%, o likusios bendruomenės egzotiškais pavadinimais (pvz., “egiptiečiai”, turintys daugiau bendro su romais, nei su Egiptu) – itin mažos. Bet Kosovo valdžia, prižiūrima tarptautinių organizacijų, stengiasi, kad nė vieni nesijaustų atstumti. Todėl net ir Kosovo himnas neturi žodžių – juk jeigu jis būtų giedamas viena kalba, kitataučiai galėtų jaustis diskriminuojami.

Už Kosovo muitinės vaizdai, matyti Serbijoje, staiga pasikeičia. Tuščios pakelės užleidžia vietą begalei statybų. Visas Kosovas jų pilnas: baigtų ir nebaigtų. Baigtosios – tai modernūs namai stikliniais fasadais. Čia – ne Dubajus ir ne Baku. Nėra nė vieno dangoraižio ar kitokių įspūdingų statinių. Pakelės apstatomos ir miestai užpildomi kur kas žemiškesniais – trijų, keturių aukštų – namais. Tarp jų gausu spindinčių viešbučių, motelių, kavinių, parduotuvių ir net baseinų. Todėl Kosovas turizmui – itin palankus, priešingai nei kai kurios kitos rytų Europos šalys.

Sostinė Priština jau gimė iš naujo

Perstatoma chaotiška Priština

Visa Priština panaši į statybų aikštelę. Deja – ir architektūrinio chaoso žemę. Greta naujų namų – senos gatvės, o patys pastatai – įvairių stilių, dydžių. Kažin, ar mieste yra vyriausiasis architektas? Seni namai griaunami – net ir tie, kurie, rodos, statyti XIX a. ar XX a. pradžioje. Paliekamos tik istorinės mečetės.

Karo žaizdų Prištinoje nebesimato. O juk net Serbijos sostinės Belgrado širdyje dar tebestovi subombarduoti Jugoslavijos gynybos ministerijos daugiaaukščiai… Palyginus su aplinkinėmis šalimis Kosovo sostinėje ir beveidžių socialistinių daugiabučių – mažai.

Per karą dingusių albanų nuotraukos ant Kosovo vyriausybės komplekso sienos.

Įtemptos padėties pamiršti neleidžia nuotraukos and vyriausybės sienos. Iš jų žvelgia daugybės žmonių veidai – čia ryškūs, čia išblukę. Per karą dingę be žinios albanai. Šiame kare (kurį 1999 m. užbaigė NATO intervencija) Serbija, vadovaujama Slobodano Miloševičiaus, bandė išnaikinti, išvyti iš Kosovo albanus. 750 000 albanų tada buvo ištremti, bent 600 civilių – nužudyti. Juk Kosovas, pasak serbų, yra kultūrinė jų šalies širdis. XIV a. būtent Kosove, Pečo mieste veikė serbiškasis stačiatikių patriarchatas. Vėliau visus Balkanus užkariavo turkai Osmanai. Pergalė Kosovo lauko mūšyje prieš serbus Osmanams atvėrė seniau uždarytus kelius. Albanai serbų istorijos vadovėliuose – tik imigrantai, itin išplitę dėl didelio gimstamumo. O albanų vadovėliuose jau albanai – tikrieji kosoviečiai, mat kilę tiesiogiai iš ilyrų, čia gyvenusių dar Romos Imperijos laikais. Serbai tuo tarpu atsikraustė vėliau. Albanams Kosovas – irgi brangus, juk tai jame 1878 m. susikūrė Prizreno lyga, albanų tautinio atgimimo židinys.

Taip ir nepabaigta statyti serbų stačiatikių cerkvė sutvarkytoje Prištinos aikštėje

Netolimą praeitį, jau kitaip, primena ir didžiulė raudonų plytų cerkvė Prištinos širdyje. Ji – nenaudojama, apaugusi žolėmis. Serbijos valdžia taip ir nesuspėjo pabaigti jos statyti, kai 1999 m. miesto kontrolę perėmė Jungtinės Tautos. Dabar cerkvė nebereikalinga – dauguma Prištinos serbų po karo išsikėlė. Jos užbaigti nėra priežasčių, o griauti ar pritaikyti kitai paskirčiai niekas nesiryžtų. Taip ji ir stūgso kaip paskutinis praėjusių laikų pranašas Kosovo sostinės širdyje, išvalyta nuo šiukšlių, apsupta gražios aikštės. Tuščia, taip ir nenutinkuotomis sienomis, ji, rodos, laukia čia sugrįžtančių serbų. Bet serbai negrįžta.

Internete, beje, galima rasti duomenų, kad dar apie 2004 m. šioje aikštėje buvo įsikūręs čigonų taboras. Šiandien jau niekas to nebeprimena.

Kosoviečiai patys kelia užsienio šalių vėliavas

Šiandieninė Kosovo sostinė – tarptautinis miestas. Bet visiškai kitaip nei Londonas ar Paryžius. Prištinoje gausu naujų ir švarių tarptautinių organizacijų atstovybių: Pasaulio banko, USAid ir daugybės kitų. Pilna čia ir šių įstaigų bei misijų darbuotojų – ir lietuvį vieną, jau paskui, išvykstant iš Kosovo, sutikau dirbantį muitinėje. Tikrų imigrantų Kosove mažai, užtat yra daug sugrįžusių albanų, važinėjančių automobiliais įvairių Europos šalių numeriais. Juk tuomet, kai buvo persekiojami serbų, daugybė albanų emigravo.

Virš Kosovo miestų plazda daugybė užsienio vėliavų. Ypač Albanijos, Europos Sąjungos, JAV, Jungtinių Tautų, NATO. Ne tarptautinės organizacijos jas kabina, tačiau patys žmonės, dėkingi už indėlį į nepriklausomybę. Įvairiaspalvėms vėliavoms atliepia gatvių pavadinimai, tarsi nužengę iš 15 metų senumo žinių laidų: “Bilo Klintono bulvaras”, “Madlenos Olbrait gatvė”. Mačiau net restoraną “Klinton”.

Kosovo valiuta – euras. Jis įvestas vienašališkai – todėl Kosovas neturi teisės dalyvauti Europos centrinio banko veikloje. Kainos – daug mažesnės nei tikrojoje euro zonoje. Pirmas patiekalas restorane (miesto centre) – du eurai, antrasis – trys ar keturi.

Pakelėse daug paminklų kariams

Statula Kosovo karo didvyriui, apsupta naujų lauko kavinių. Greta - Albanijos vėliava. (Prizrenas)

Iš Prištinos važiavau į Prizreną, garsėjantį savo senamiesčiu. Aplinkui vėl statybos – prekybos centrai, autosalonai – o ir kelio pradžia paversta keturių juostų greitkeliu. Be statybų Kosovą nuo Serbijos iškart atskirsi ir pagal kaimus. Juk serbų miesteliuose dominuoja cerkvės, o kosovietiški turi po mečetėlę su minaretu. Vyraujanti religija čia – Islamas. Bet jei įsivaizduojate čadromis vilkinčias moteris ar barzdotus vyrus – klystate. Islamas čia – kitoks, paveiktas ir socialistinės Jugoslavijos dešimtmečių. Prištinoje mačiau vos dvi plaukus prisidengusias kosovietes. Prizrene ir mažesniuose miesteliuose tokių – truputį daugiau, bet vis tiek labai mažai.

Kitas neabejotinas Kosovo ženklas – nauji paminklai karo didvyriams pakelėse ir miesteliuose. Pakelėse tai – tarsi mažesni ar didesni antkapiai, miestuose – natūralaus dydžio žmonių skulptūros. Nesenos taip pagerbtųjų mirties datos (XX a. paskutinis dešimtmetis) kaip ir šiandieninio stiliaus apranga, ekipuotė neleidžia pamiršti, kad vos prieš 12 metų šiandien iščiustytose gatvėse vyravo tikras pragaras. Esame įpratę prie paminklų kariams, bet tik tokių, kur vaizduojami raiteliai ir riteriai, arba bent jau 1940 m. laidos tankai…

Prizreno senamiestis – Kosovo perlas

Prizreno senamiestis - Kosovo perlas

Prizreno senamiestis, išsidėstęs palei upelį – išties gražus. Nesuniokotas chaotiškų statybų, atrestauruotas. Matyti vos vienas sudegęs namas – bet juk toks jau dešimtmetį stovi kad ir Palangos širdyje (kurhauzas). O 2009 m., vos prieš du metus, išleistas “Lonely Planet” kelionių vadovas dar piešia liūdnesnį vaizdą. Stačiatikių cerkvė, kurią “Lonely Planet” įvardija kaip nusiaubtą per neramumus, šiandien jau suremontuota ir saugoma. Dėl saugumo jos neleidžiama fotografuoti.

Balkanuose religinių radikalų daug mažiau, nei Artimuosiuose Rytuose, bet mečetės, bažnyčios ir cerkvės čia tapusios atitinkamų tautybių simboliais. Per karus jos, tarsi svetimos vėliavos, tampa taikiniais. Serbai degino mečetes, albanai – cerkves. Taip darė toli gražu ne vien tikintieji. Čia – nacionalinis, o ne religinis klausimas. Bet tautų ribos regione glaudžiai susijusios su religijomis: albanai ir bosniai – musulmonai, serbai, juodkalniečiai ir makedonai – stačiatikiai, o kroatai bei slovėnai – katalikai.

Kitas, serbiškas Kosovas

Pečo patriarchatas, saugomas NATO karių

Iš Prizreno nuvykau į Peją (serb. Pečas). Greta šio albanų gyvenamo miesto viduramžiais buvo minėtasis serbų patriarchatas. Dabar toje vietoje – moterų stačiatikių vienuolynas, saugomas NATO karių. Nežinau, ar jis buvo pažeistas per karą – šiandien visi vienuolyno pastatai gražūs ir švarūs. Kai ten lankiausi atvyko popas, lydimas dar didesnio įvairiataučių kariškių skaičiaus. Serbijos stačiatikių bažnyčia turi labai daug vienuolynų – Kosove jų irgi ne vienas ir ne du. Tai – grynai serbiškos salos, kuriose nerasi nė vieno albaniško užrašo (tačiau aptiksi angliškus ar vokiškus). Jos dar viduramžiais aptvertos didžiulėmis mūrinėmis sienomis, itin derančiomis ir šiandien.

Paskutinis iš aplankytų Kosovo didmiesčių – Mitrovica, arba Mitrovicė. Tai – padalintas miestas, nors čia ir nėra sienos kaip kadaise Berlyne. Miestą į dvi nesupainiojamas dalis skiria Ibaro upė. Pietinėje dalyje gyvena albanai, ji primena bet kurią kitą šalies vietą. O šiaurinė – Kosovo serbų viešpatija. Vos kirtus tiltą, tyliai stebimą NATO kario, pasitinka begalinė gausybė Serbijos vėliavų. Visi vaizdai sako, kad čia – jau Serbija. Naujų statybų beveik nėra, visi užrašai – serbiški. Ir jeigu tikrojoje Serbijoje jie rašomi tiek lotynų raštu, tiek kirilika, čia dominuoja kirilika, tokiu būdu dar padidinanti skirtumą nuo albaniškai kalbančios Kosovo dalies. Net KFOR (NATO Kosovo pajėgų) plakatuose, kurių daug šiuose kraštuose, esantys šūkiai čia serbiški, o ne albaniški. Dar daugiau – pardavėjai iš principo reikalauja Serbijos dinarų ir atsisako eurų. Čia užsienio kariai jau albanus saugo nuo serbų.

Kitapus upės Mitrovicoje, už tyliai saugomo tilto, ant kiekvieno stulpo kabo Serbijos vėliavos.

Kad esame Kosove primena tik kelio ženklai, kuriuose miestų pavadinimai skelbiami dviem kalbom: serbiškai ir albaniškai. Bet šitoje Kosovo dalyje albaniškus pavadinimus vietos gyventojai aprašo, uždažo ir net išdegina. Vos viename skyde mačiau, kad albaniškas tekstas būtų nepažeistas – tas skydas buvo visiškai naujas. Beje, albaniškojoje dalyje irgi yra uždažytų serbiškų pavadinimų – bet tokių “sužalotų ženklų” ten mažiau, nei serbiškoje.

Kosovo pasienio postas pasitinka tik dar už kelių dešimčių kilometrų. 2008 m. po Kosovo nepriklausomybės paskelbimo šį postą serbai buvo supleškinę. Dabar čia dirba daug užsieniečių, tarp jų – ir lietuvis. Atrodo, šiandien Kosovas nebando įtvirtinti savo valdžios zonoje nuo Mitrovicos tilto iki šiaurinės sienos. Kai Kosovo nepriklausomybę pripažino dar ne visos šalys bet kokia, net ir visiškai teisėta bei logiška, intervencija, galėtų būti panaudota prieš kosoviečius – esą štai, tapę nepriklausomais Kosovo albanai diskriminuoja serbus. Tad serbai kantriai skatinami jungtis prie Kosovo Respublikos taikiai – nors jie sudaro vos 5% šalies gyvenojų, jiems rezervuota 10% vietų Kosovo parlamente, o serbų kalba turi statusą, lygiavertį albanų kalbai. Net oficialus tarptautinis šalies pavadinimas yra serbiškasis “Kosovo”, o ne albaniškas “Kosova”.

Bet kol kas niekas nesikeičia – paties šiaurinio Kosovo galo serbai nė neketina dalyvauti rinkimuose į Kosovo parlamentą.

Kosovo problema – išspręsta, bet Mitrovicos apylinkių – ne

Tokie ženklai, tik su neužklijuotais tanko piešinėliais, stovi prieš kiekvieną tiltą

Stebint visą šią situaciją neišvengiamai kyla klausimas – o kodėl iš viso šiaurines Mitrovicos apylinkes reikėjo įtraukti į Kosovo Respublikos sudėtį? Juk jei ten gyvena beveik vien serbai, jie nori likti Serbijoje, taip galėtų ir būti. Viskas galėtų būti įtvirtinta referendumu.

Bet kaltas čia tarptautinės teisės principas, vadinamas lotyniškai – “uti possidetis juris”. Jis sako, kad naujai sukuriamų šalių sienos turi sutapti su prieš tai buvusių administracinių vienetų (regionų, provincijų…) ribomis. Ši doktrina taikyta ir Lietuvoje – juk dabartinės Lietuvos sienos atitinka Lietuvos TSR, o ne tarpukario Lietuvą. Tad ir Kosovo ribos – tokios pačios, kaip Jugoslavijos laikų Kosovo autonominės provincijos.

Kitur “uti possidetis juris” doktrina padeda išvengti neramumų, ginčų, kurturėtų eiti valstybių sienos. Tačiau Kosove yra kitaip – ji naujai valstybei įkišo karčią piliulę, kurią sunku suvirškinti, o Mitrovicos apylinkių serbus pasmerkė gyventi šalyje, kurioje jie gyventi nenori.

XIV amžius negrįš ir negali grįžti. Tą turi suprasti ir serbai. Jeigu visos tautos žiūrėtų į tokius senus laikus, pasaulis taptų tokia konflikto zona, kokia yra Balkanai. Juk ir lietuviai tada galėtų pretenduoti į “pirmųjų lietuviškų knygų miestą” Karaliaučių ar Tilžę. O į šituos pačius kraštus, prisimindami kiek kitus laikus, pretenduotų ir vokiečiai. Lenkai reikštų oficialias pretenzijas į Vilnių, nes juk dar XX a. pradžioje didžioji vilniečių dalis kalbėjo lenkiškai. Beveik kiekvienas pasaulio kraštas skirtingais laikotarpiais priklausė skirtingoms šalims, kalbėjo skirtingomis kalbomis ir tikėjo skirtingais dievais.

Dar vienas Prizreno senamiesčio vaizdas

Šiandieninis Kosovas tvirtai stojasi ant kojų, palaikomas tarptautinių organizacijų ir ypač musulmoniškų šalių paramos. Jis netapo nusikaltėlių irštva ar ekonomiškai žlugusiu kraštu, kaip pranašavo pikti liežuviai – po nepriklausomybės padėtis čia tik gerėja. Paties Kosovo problema – jau išspręsta. Net jeigu šio fakto dar ilgai nepripažins tokios šalys, kaip Ispanija ar Rusija, kurios pačios turi problemų su nepriklausomybės siekiančiomis tautomis. Kosovą pripažįstančių šalių, šiaip ar taip, daugėja kasmet. Šiandien 76 valstybės, tarp jų Lietuva, pripažino šalį oficialiais dokumentais, o dar daugybė tiesiog nedalyvauja geopolitikoje ir neužsiima oficialiais pripažinimais, bet faktiškai neprieštarauja Kosovo nepriklausomybei, priima turistus su kosovietiškais pasais.

Bet problema Mitrovicos apylinkėse dar liko. Ją reikės vienaip ar kitaip išspręsti norint, kad čia nesusiformuotų eilinio Balkanų konflikto židinys.

Visi straipsniai iš kelionių po buvusią Jugoslaviją

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje – naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas

Tarptautinis teisingumo teismas 2010 m. liepą pripažino, kad Kosovo nepriklausomybė neprieštarauja tarptautinei teisei. Sprendimas nebuvo keistas. Tačiau keista, kaip jį bando išnaudoti Abchazijos nepriklausomybės šalininkai. Esą jei jau Kosovas nepriklausomas, tai turėtų būti ir Abchazija.

Tarp Kosovo ir Abchazijos yra vienas esminis skirtumas. Dabartiniai Kosovo gyventojai į šį kraštą atsikraustė taikiai. Taip, karo pabėgėliai iš dalies pakeitė gyventojų sudėtį. Tačiau ir prieš 1999 m. Kosovo karą regione tvirtą daugumą sudarė albanai (remiantis 1991 m. Jugoslavijos surašymu (tiesa, jo rezultatais albanai abejoja) – 81,6%, dabar – apie 90%).

Abchazijos situacija – kardinaliai priešinga. 1989 m., prieš Abchazijos karą, kurio metu Abchazija atskilo nuo Gruzijos, 45,7% teritorijos gyventojų sudarė gruzinai, ir tik 17,8% – abchazai. Karo metu dauguma gruzinų išvaryta, o Abchazijos gyventojų sumažėjo nuo 525 tūkstančių iki vos 200 tūkstančių. Dabar abchazų čia – 43,8%, o gruzinų – 21,3%.

Gyventojų trėmimai ar užimtų teritorijų kolonizavimas yra draudžiami tarptautinės teisės. Nenuostabu. Jeigu tai daryti būtų leista, tai tarptautinė teisė išvis netektų prasmės – visada būtų galima tiesiog išvaryti ar išžudyti užimtos šalies gyventojus, ir taip įteisinti okupaciją. Prie ko tai priveda matėme per Bosnijos karą (kurio šalys būtent trėmimais ir žudynėmis bandė „išvalyti” teritoriją), matome Palestinoje.

Niekas neginčijo, kad tarptautinė teisė numato tautų apsisprendimo teisę. Teisę tautai sukurti nepriklausomą valstybę – bent jau tada, kai tautai nesuteikiama autonomija ar kitoks ją tenkinantis sprendimas, kai vykdomos represijos.

Tačiau Kosovo nepriklausomybės priešininkai naudoja vieną keistą argumentą – esą albanai kartą jau pasinaudojo tautos apsisprendimo teise – turi nepriklausomą šalį Albaniją – tad neturi jokios teisės į kitą valstybę.

Šis argumentas keistas, nes daugybėje nepriklausomomis pastaraisiais dešimtmečiais tapusių šalių dominuoja tautybė, kurios žmonės jau ir seniau turėjo bent vieną savo valstybę. Nepriklausomomis tapo dešimtys arabų šalių, dvi malajų šalys (Malaizija ir Brunėjus). Dar daugiau nepriklausomomis tapo valstybių, kur jokia tautybė nesudaro daugumos – tai didžioji dalis Afrikos, Indija, Pakistanas, Indonezija…

Painiavos čia įneša žodis „tauta”. Vakaruose jis nėra vartojamas kaip „tautybė”, bet kaip tam tikra žmonių grupė, gyvenanti vienoje teritorijoje ir suvokianti save kaip tautą. Todėl indai, nigeriečiai ar egiptiečiai – tautos. Nors indai gali būti įvairių tautybių, o egiptiečių dauguma – arabai. Būtent ta tauta ir apsisprendžia – o ne tautybė.

Juk jeigu istorinės aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip ir Klaipėdos kraštas būtų tapęs nepriklausomu anksčiau nei Didžioji Lietuva – ar tai reikštų, kad visi likę lietuviai prarastų teisę į savo šalį? Jei taip būtų, šalims užgrobusioms daug teritorijų, būtų labai paprastas būdas šiuos užgrobimus „įteisinti”: paskelbti nepriklausomomis nedideles tam tikrų tautybių gyvenamas teritorijas, likusias jų žemes pasiliekant sau ir tuomet skelbiant, kad tos tautybės jau yra realizavusios savo teisę į tautos apsisprendimą. Panašiu keliu bandė eiti Pietų Afrika apartheido laikais, suteiktdama nepriklausomybę juodaodžių tautybių šalims – bantustanams. Tiksliau, tik dalims tų teritorijų, kuriose istoriškai gyveno atitinkamos juodaodžių tautos. Nepavyko – pasaulis to nepripažino. 1994 m. žlugus apartheidui bantustanai vėl tapo Pietų Afrikos dalimi.