Išskleisti meniu

Geopolitika

Rusijos užsienio politika Yandex žemėlapiuose

Rusijos užsienio politika Yandex žemėlapiuose

| 0 komentarų

Yandex nori būti Rusijos Google. Jos paieškos variklis – populiariausias Rusijoje. Turi Yandex ir savo žemėlapius – Google Maps atitikmenį.

Tačiau Yandex ir Google žemėlapiai rodo nevienodą pasaulį. Nors Yandex – privati įmonė, jos žemėlapis stebėtinai gerai atspindi Rusijos užsienio politiką. Ne tik tai, kas oficialiai skelbiama, bet ir tai, kas paliekama “tarp eilučių”.

Visų pirma, štai jums Yandex Pietų Ukrainos žemėlapis:

Krymas priskirtas Rusijai. Doneckas ir Luhanskas – kol kas dar ne.

Beje, nors Rusija sako, kad Kryme paliko oficialias ir ukrainiečių bei totorių kalbos, visi Krymo vietovardžiai Yandex žemėlapyje – vien rusiški (likusios Ukrainos dalies vietovardžiai – rusiški ir ukrainietiški). Tai atspindi Rusijos “mažumų politiką”, pagal kurią mažumų kalbų oficialumas jų “federaliniuose subjektuose” turi labiau parodomąją reikšmę. Vien rusiškai surašyti visi Rusijos Federacijos miestai, nors ne viename jų taip pat “oficiali” ne tik rusų kalba.

Tai matosi ir Pietų Kaukazo žemėlapyje. Beje, Užkaukazės valstybių jame – ne trys, o penkios. Greta Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano yra ir Abchazija bei Pietų Osetija.

Nelabai keista, nes Abchaziją bei Pietų Osetiją pripažįsta ir oficiali Rusijos valdžia. Įdomiau pažiūrėti, kaip Yandex žymi kitus panašius atvejus – valstybes, kurias pripažįsta ne visas pasaulis. Štai Kipro žemėlapis:

Kipre Rusija neturi politinių interesų, taigi, Yandex žemėlapis tiesiog atspindi tikrovę. Beveik nepripažinta Šiaurės Kipro Turkų Respublika ir viso Kipro teisėta valdžia pripažįstama pietinė graikiška Kipro Respublika nudažyti skirtingomis spalvomis lyg atskiros šalys – tačiau siena tarp jų žymima kaip ginčytina. Šiaurėje pavadinimai “vietos kalba” parašyti turkiškai, pietuose – graikiškai (juk atitinkamomis kalbomis ten ir kalbama).

Visai kitaip Yandex elgiasi Kosove, kurio Rusija irgi nepripažįsta:

Kosovo siena irgi žymima kaip ginčytina, bet Kosovo spalva – tokia pati kaip Serbijos, nuo kurios jis paskelbė nepriklausomybę. Be to, Kosovo miestai “vietine kalba” surašyti serbiškai (o ne pagrindine albanų kalba). Nors Kosovą (priešingai nei Šiaurės Kiprą) pripažįsta dauguma pasaulio valstybių, sekantys politines naujienas gali numanyti, kodėl Yandex’e Kosovas žymimas kaip “mažiau nepriklausomas” nei Šiaurės Kipras. Kosove, priešingai nei Kipre, Rusija turi interesų – remti panašios istorijos Serbiją, o gal labiau kišti pagalius į ratus Vakarams, kurie palaiko Kosovą.

Dar viena nepripažinta valstybė – Kalnų Karabachas, kurią įsteigė armėnai, atkriavę iš Azerbaidžano:

Jo žemėlapyje išvis nėra. Regionas Yandex priskirtas Azerbaidžanui. Šiuo atveju netgi nepažymėta “ginčytina siena” tarp Azerbaidžano ir Kalnų Karabacho.

Rusai labiau remia Armėniją, Eurazijos Sąjungos narę. Tad kodėl Yandex nežymi Karabacho kaip bent jau ginčytinos teritorijos?

Manau taip yra dėl to, kad Azerbaidžane Kalnų Karabachas – be galo skaudi tema. Karabache apsilankiusieji į Azerbaidžaną net nebeįleidžiami. Jei Yandex nubrėžtų kitokį žemėlapį, nenustebčiau, jei Rusija susilauktų rimtos Azerbaidžano reakcijos. Kadangi Azerbaidžanas nėra visiškai “ištrūkęs iš Rusijos orbitos”, priešingai nei Gruzija ar Ukraina (net ir pastarajame Ukrainos konflikte Azerbaidžanas kartais stoja Rusijos pusėn), Yandex mėgina neįžeisti šios tautos jausmų. Juoba, kai tai nieko nekainuoja.

Šiame žemėlapio fragmente įdomu dar kai kas. Azerbaidžano miestų pavadinimai rašomi vien rusiškai, lygiai kaip pačios Rusijos Federacijos. Čia ne klaida: vien rusiškai rašomi visi Užkaukazės ir Vidurinės Azijos miestai, kurie tik yra buvę TSRS sudėtyje, visiškai nepriklausomai nuo to, ar rusų kalba ten dabar oficiali. Net ir Uzbekijos bei Turkmėnijos, kurios po TSRS žlugimo perėjo prie lotynų raidyno, vietovardžiai rašomi vien rusiška kirilica. Toks vienkalbis rusiškas rašymas baigiasi tiksliai ties buvusios TSRS pietine siena.

O kaip yra Europoje? Štai Lietuva:

Čia bent jau mes galime pasidžiaugti, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos miestus “vietine kalba” Yandex rašo atitinkamai lietuviškai, latviškai ir estiškai. Kaip ir Ukrainos miestus bei Baltarusijos sostinę Minską. Baltijos šalys taip pripažintos dėl savo “politinio nutolimo į Vakarus”, o Baltarusija ir Ukraina – dėl to, kad jų kalbos slaviškos?

Tikrai ne dėl to, kad šios šalys Europoje. Mat Moldavija irgi Europoje, bet jai pasisekė mažiau: nors moldavai kalba rumunų kalba ir visi Rumunijos vietovardžiai Yandex parašyti rumuniškai, Moldavijos miestų pavadinimai – vien rusiškai. Štai Moldavijos žemėlapis:

Vėlgi, joks atsitiktinumas: visos kitos lotynų raidyną vartojančios pasaulio šalys, išskyrus paminėtąsias “ekssovietines”, Yandex turi savo kalbomis surašytus vietovardžius.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , ,


Juoda/Balta geopolitinio požiūrio klystkeliai

Juoda/Balta geopolitinio požiūrio klystkeliai

| 0 komentarų

Požiūryje į pasaulio politiką žmonės dažnai vadovaujasi juoda/balta principu, arba “mano priešo priešas yra mano draugas”. Tik kad dažnai nepagalvojama, kad tas “priešo priešas” yra dar nepriimtinesnis už patį “priešą” – kol, aišku, nebūna vėlu.

Štai kai kurie vakariečiai, dažnai kairieji, labai nemėgsta JAV ir jos karų Artimuosiuose Rytuose. Dėl to, kad nemėgsta JAV, jie linkę kažkaip pateisinti Putiną: esą, “(ir) JAV puola kitas valstybes”. Panašiai save teisina ir pats Rusijos režimas. Bet, priešingai nei rusai Krymą, JAV neaneksavo Irako ar Afganistano ir galiausiai pasitraukė. Bet net jei JAV būtų elgusis identiškai Rusijai, ar tai kaip nors pateisina Rusiją? Kodėl eiti į protestus prieš JAV karus, o paskui staiga toleruoti dar agresyvesnę Rusijos politiką? Viską lemia tas juoda/balta požiūris. Kartą žmogus išsirenka priešą (“juoda”, šiuo atveju – JAV) ir viskas, kas kenkia tam priešui, atrodo “balta” ir nė nebežiūrima, ar iš tikro ten ne dar juodžiau už “juoda”. Dar daugiau, dažnam ima atrodyti, kad pasaulyje išvis tėra dvi stovyklos: JAV sąjungininkų (juoda) ir oponentų (balta). Bet iš tikro pasaulyje daug galingų šalių daug ir ideologijų daug, ir jų tarpusavio santykiai įvairūs, nieko net panašaus į dvi komandas nėra.

Įdomu, kad panašiai tik juoda/balta mato ir kairiųjų ideologiniai oponentai. Prancūzijos “Nacionalinis frontas” pastaruoju metu rėmė Putiną. Šią partiją, kritiškai vertinančią siekius kurti vieną europiečių tautą, gal žavi Putino tradicinis rusiškas nacionalizmas. Tačiau juk Rusija irgi yra daugiatautė Federacija ir jos tautos, tokios kaip totoriai ar jakutai, daugiau teisių plėtoti savo kultūrą už Europos Sąjungos tautas tikrai neturi (greičiau priešingai). Ir Rusijos plėtra į vakarus tikrai nesiekia kažkaip leisti “tautoms surasti savo kelią” ar “neištirpti Vakarų katile”, kaip galbūt įsivaizduoja “Nacionalinis frontas” – ji primeta rusišką nacionalizmą (kitą katilą), tuo tarpu daug švelnesnį kitų tautų siekį (kaip ukrainiečių) gerbti savo kalbą, kultūrą, vertina kaip draustiną fašizmą.

Panašūs juoda/balta požiūriai būdingi ir Lietuvoje. Štai Andrius Kubilius apkaltino Ramūną Karbauskį prorusiškumu. Giluminė priežastis – Karbauskio euroskepticizmas. Tačiau, kaip minėjau, Lietuvos politiką reikėtų vertinti kaip trikampį ir, nors dalis euroskeptikų tikrai yra prorytietiškos orientacijos, likę yra tautinės orientacijos, kritiškai vertinantys ir Rusiją, ir ES (ir, sprendžiant iš Karbauskio pasisakymų, šis priklauso pastariesiems). Bet vėl pasirodo juoda/balta vertinimas: jei ne su mumis (provakarietiškas, “baltas”), reiškia prieš mus (“juodas”), o jau “juodi” traktuojami kaip viena grupė, kuriems tinka visi neigiami politiniai epitetai: prosovietinis, nacis ir pan.

Praeityje tokie juoda/balta politiniai požiūriai privertė prie tragedijų. Kažin, ar jei žinotų, kuo viskas baigsis, menševikai būtų dėjęsi su bolševikais nuversti carą – juk galiausiai bolševikai Sovietų Sąjungoje “išpjovė” tiek žmonių, kiek joks caras nenužudė. Bet revoliucijos metu “mūsų priešas – caras, visi kas prieš jį – draugai” tipo požiūris apakino. Nežiūrėta, ko gi iš tikrųjų ženkli dalis tų “draugų” siekia.

Panašių pavyzdžių yra ir nūdienos pasaulyje. Dėl tokio juoda/balta mąstymo daug vakariečių kritikavo pirmąją Egipto demokratiškai išrinktą valdžią kaip neva “nepakankamai pasaulietišką”. Būtų rėmę – gal ši valdžia būtų išsilaikiusi, o dabar ji buvo žiauriai nuversta, ir ją pakeitęs karinis režimas (kurio atėjimą kai kurie vakariečiai tada dar sveikino) jau tapo viena daugiausiai žmonių pražudžiusių XXI a. diktatūrų.

Siekiant bet kokio padėties pasikeitimo (pvz. taikos ar turtingumo vardan), būtina įvertinti visumą. Tai yra, ne vien žiūrėti, kokie įtakingieji dabar trukdo pasiekti norimą padėtį, bet ir pagalvoti, kokios yra realios alternatyvos šiems įtakingiesiems, ir ar įtakingiesiems staiga pasikeitus padėtis netaptų dar blogesne.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Kosovas gimė iš naujo (kelionė į Kosovą)

Kosovas gimė iš naujo (kelionė į Kosovą)

| 5 komentarai

Vykdamas į Kosovą tikėjausi ko kito. Maniau, kad tai – itin skurdžiai atrodysianti žemė. Juk šalis tapo nepriklausoma tik 2008 m. ir tik 1999 m. čia pasibaigė rimtas išsivadavimo karas, į kurį įsikišo ir NATO bombonešiai.

Masinės statybos keičia Kosovo veidą

Kai važiavau nuo Serbijos penktojo miesto Nišo link Kosovo sienos, vaizdai išties nežadėjo nieko gero: apleistų, apgriuvusių namų pilni kaimai (anksčiau gyventi albanų?) ir plentas, keliems kilometrams staiga virtęs žvyrkeliu. Paskui – ne itin gražus muitinės postas, primenantis ankstyvos Lietuvos nepriklausomybės metus. Iš Serbijos pusės – net ne muitinės, o tiesiog policijos. Juk Serbija Kosovo nepriklausomybės taip ir nepripažino – tad ir muitininkų čia būti negali.

Kosovo miesteliuose statybos užgydė karo žaizdas

Kosovo miesteliuose statybos užgydo karo žaizdas

Už kelių šimtų metrų pasitiko Kosovo vėliavos. Mūsų akiai neįprastos: geltonas valstybės žemėlapis mėlyname fone, padabintas šešiomis žvaigždėmis, žyminčiomis šešias didžiausias šalies etnines grupes. Albanai čia sudaro per 90% gyventojų, serbai – apie 5%, o likusios bendruomenės egzotiškais pavadinimais (pvz., “egiptiečiai”, turintys daugiau bendro su romais, nei su Egiptu) – itin mažos. Bet Kosovo valdžia, prižiūrima tarptautinių organizacijų, stengiasi, kad nė vieni nesijaustų atstumti. Todėl net ir Kosovo himnas neturi žodžių – juk jeigu jis būtų giedamas viena kalba, kitataučiai galėtų jaustis diskriminuojami.

Už Kosovo muitinės vaizdai, matyti Serbijoje, staiga pasikeičia. Tuščios pakelės užleidžia vietą begalei statybų. Visas Kosovas jų pilnas: baigtų ir nebaigtų. Baigtosios – tai modernūs namai stikliniais fasadais. Čia – ne Dubajus ir ne Baku. Nėra nė vieno dangoraižio ar kitokių įspūdingų statinių. Pakelės apstatomos ir miestai užpildomi kur kas žemiškesniais – trijų, keturių aukštų – namais. Tarp jų gausu spindinčių viešbučių, motelių, kavinių, parduotuvių ir net baseinų. Todėl Kosovas turizmui – itin palankus, priešingai nei kai kurios kitos rytų Europos šalys.

Sostinė Priština jau gimė iš naujo

Perstatoma Priština

Perstatoma chaotiška Priština

Visa Priština panaši į statybų aikštelę. Deja – ir architektūrinio chaoso žemę. Greta naujų namų – senos gatvės, o patys pastatai – įvairių stilių, dydžių. Kažin, ar mieste yra vyriausiasis architektas? Seni namai griaunami – net ir tie, kurie, rodos, statyti XIX a. ar XX a. pradžioje. Paliekamos tik istorinės mečetės.

Karo žaizdų Prištinoje nebesimato. O juk net Serbijos sostinės Belgrado širdyje dar tebestovi subombarduoti Jugoslavijos gynybos ministerijos daugiaaukščiai… Palyginus su aplinkinėmis šalimis Kosovo sostinėje ir beveidžių socialistinių daugiabučių – mažai.

Per karą dingusių albanų nuotraukos ant Kosovo vyriausybės komplekso sienos.

Per karą dingusių albanų nuotraukos ant Kosovo vyriausybės komplekso sienos.

Įtemptos padėties pamiršti neleidžia nuotraukos and vyriausybės sienos. Iš jų žvelgia daugybės žmonių veidai – čia ryškūs, čia išblukę. Per karą dingę be žinios albanai. Šiame kare (kurį 1999 m. užbaigė NATO intervencija) Serbija, vadovaujama Slobodano Miloševičiaus, bandė išnaikinti, išvyti iš Kosovo albanus. 750 000 albanų tada buvo ištremti, bent 600 civilių – nužudyti. Juk Kosovas, pasak serbų, yra kultūrinė jų šalies širdis. XIV a. būtent Kosove, Pečo mieste veikė serbiškasis stačiatikių patriarchatas. Vėliau visus Balkanus užkariavo turkai Osmanai. Pergalė Kosovo lauko mūšyje prieš serbus Osmanams atvėrė seniau uždarytus kelius. Albanai serbų istorijos vadovėliuose – tik imigrantai, itin išplitę dėl didelio gimstamumo. O albanų vadovėliuose jau albanai – tikrieji kosoviečiai, mat kilę tiesiogiai iš ilyrų, čia gyvenusių dar Romos Imperijos laikais. Serbai tuo tarpu atsikraustė vėliau. Albanams Kosovas – irgi brangus, juk tai jame 1878 m. susikūrė Prizreno lyga, albanų tautinio atgimimo židinys.

Taip ir neužbaigta statyti cerkvė šviesioje suremontuotoje aikštėje (Priština)

Taip ir nepabaigta statyti serbų stačiatikių cerkvė sutvarkytoje Prištinos aikštėje

Netolimą praeitį, jau kitaip, primena ir didžiulė raudonų plytų cerkvė Prištinos širdyje. Ji – nenaudojama, apaugusi žolėmis. Serbijos valdžia taip ir nesuspėjo pabaigti jos statyti, kai 1999 m. miesto kontrolę perėmė Jungtinės Tautos. Dabar cerkvė nebereikalinga – dauguma Prištinos serbų po karo išsikėlė. Jos užbaigti nėra priežasčių, o griauti ar pritaikyti kitai paskirčiai niekas nesiryžtų. Taip ji ir stūgso kaip paskutinis praėjusių laikų pranašas Kosovo sostinės širdyje, išvalyta nuo šiukšlių, apsupta gražios aikštės. Tuščia, taip ir nenutinkuotomis sienomis, ji, rodos, laukia čia sugrįžtančių serbų. Bet serbai negrįžta.

Internete, beje, galima rasti duomenų, kad dar apie 2004 m. šioje aikštėje buvo įsikūręs čigonų taboras. Šiandien jau niekas to nebeprimena.

Kosoviečiai patys kelia užsienio šalių vėliavas

Šiandieninė Kosovo sostinė – tarptautinis miestas. Bet visiškai kitaip nei Londonas ar Paryžius. Prištinoje gausu naujų ir švarių tarptautinių organizacijų atstovybių: Pasaulio banko, USAid ir daugybės kitų. Pilna čia ir šių įstaigų bei misijų darbuotojų – ir lietuvį vieną, jau paskui, išvykstant iš Kosovo, sutikau dirbantį muitinėje. Tikrų imigrantų Kosove mažai, užtat yra daug sugrįžusių albanų, važinėjančių automobiliais įvairių Europos šalių numeriais. Juk tuomet, kai buvo persekiojami serbų, daugybė albanų emigravo.

Virš Kosovo miestų plazda daugybė užsienio vėliavų. Ypač Albanijos, Europos Sąjungos, JAV, Jungtinių Tautų, NATO. Ne tarptautinės organizacijos jas kabina, tačiau patys žmonės, dėkingi už indėlį į nepriklausomybę. Įvairiaspalvėms vėliavoms atliepia gatvių pavadinimai, tarsi nužengę iš 15 metų senumo žinių laidų: “Bilo Klintono bulvaras”, “Madlenos Olbrait gatvė”. Mačiau net restoraną “Klinton”.

Kosovo valiuta – euras. Jis įvestas vienašališkai – todėl Kosovas neturi teisės dalyvauti Europos centrinio banko veikloje. Kainos – daug mažesnės nei tikrojoje euro zonoje. Pirmas patiekalas restorane (miesto centre) – du eurai, antrasis – trys ar keturi.

Pakelėse daug paminklų kariams

Statula Kosovo karo didvyriui, apsupta naujų lauko kavinių (Prizrenas)

Statula Kosovo karo didvyriui, apsupta naujų lauko kavinių. Greta - Albanijos vėliava. (Prizrenas)

Iš Prištinos važiavau į Prizreną, garsėjantį savo senamiesčiu. Aplinkui vėl statybos – prekybos centrai, autosalonai – o ir kelio pradžia paversta keturių juostų greitkeliu. Be statybų Kosovą nuo Serbijos iškart atskirsi ir pagal kaimus. Juk serbų miesteliuose dominuoja cerkvės, o kosovietiški turi po mečetėlę su minaretu. Vyraujanti religija čia – Islamas. Bet jei įsivaizduojate čadromis vilkinčias moteris ar barzdotus vyrus – klystate. Islamas čia – kitoks, paveiktas ir socialistinės Jugoslavijos dešimtmečių. Prištinoje mačiau vos dvi plaukus prisidengusias kosovietes. Prizrene ir mažesniuose miesteliuose tokių – truputį daugiau, bet vis tiek labai mažai.

Kitas neabejotinas Kosovo ženklas – nauji paminklai karo didvyriams pakelėse ir miesteliuose. Pakelėse tai – tarsi mažesni ar didesni antkapiai, miestuose – natūralaus dydžio žmonių skulptūros. Nesenos taip pagerbtųjų mirties datos (XX a. paskutinis dešimtmetis) kaip ir šiandieninio stiliaus apranga, ekipuotė neleidžia pamiršti, kad vos prieš 12 metų šiandien iščiustytose gatvėse vyravo tikras pragaras. Esame įpratę prie paminklų kariams, bet tik tokių, kur vaizduojami raiteliai ir riteriai, arba bent jau 1940 m. laidos tankai…

Prizreno senamiestis – Kosovo perlas

Prizreno senamiestis - Kosovo perlas

Prizreno senamiestis - Kosovo perlas

Prizreno senamiestis, išsidėstęs palei upelį – išties gražus. Nesuniokotas chaotiškų statybų, atrestauruotas. Matyti vos vienas sudegęs namas – bet juk toks jau dešimtmetį stovi kad ir Palangos širdyje (kurhauzas). O 2009 m., vos prieš du metus, išleistas “Lonely Planet” kelionių vadovas dar piešia liūdnesnį vaizdą. Stačiatikių cerkvė, kurią “Lonely Planet” įvardija kaip nusiaubtą per neramumus, šiandien jau suremontuota ir saugoma. Dėl saugumo jos neleidžiama fotografuoti.

Balkanuose religinių radikalų daug mažiau, nei Artimuosiuose Rytuose, bet mečetės, bažnyčios ir cerkvės čia tapusios atitinkamų tautybių simboliais. Per karus jos, tarsi svetimos vėliavos, tampa taikiniais. Serbai degino mečetes, albanai – cerkves. Taip darė toli gražu ne vien tikintieji. Čia – nacionalinis, o ne religinis klausimas. Bet tautų ribos regione glaudžiai susijusios su religijomis: albanai ir bosniai – musulmonai, serbai, juodkalniečiai ir makedonai – stačiatikiai, o kroatai bei slovėnai – katalikai.

Kitas, serbiškas Kosovas

Pečo patriarchatas, saugomas NATO karių

Pečo patriarchatas, saugomas NATO karių

Iš Prizreno nuvykau į Peją (serb. Pečas). Greta šio albanų gyvenamo miesto viduramžiais buvo minėtasis serbų patriarchatas. Dabar toje vietoje – moterų stačiatikių vienuolynas, saugomas NATO karių. Nežinau, ar jis buvo pažeistas per karą – šiandien visi vienuolyno pastatai gražūs ir švarūs. Kai ten lankiausi atvyko popas, lydimas dar didesnio įvairiataučių kariškių skaičiaus. Serbijos stačiatikių bažnyčia turi labai daug vienuolynų – Kosove jų irgi ne vienas ir ne du. Tai – grynai serbiškos salos, kuriose nerasi nė vieno albaniško užrašo (tačiau aptiksi angliškus ar vokiškus). Jos dar viduramžiais aptvertos didžiulėmis mūrinėmis sienomis, itin derančiomis ir šiandien.

Paskutinis iš aplankytų Kosovo didmiesčių – Mitrovica, arba Mitrovicė. Tai – padalintas miestas, nors čia ir nėra sienos kaip kadaise Berlyne. Miestą į dvi nesupainiojamas dalis skiria Ibaro upė. Pietinėje dalyje gyvena albanai, ji primena bet kurią kitą šalies vietą. O šiaurinė – Kosovo serbų viešpatija. Vos kirtus tiltą, tyliai stebimą NATO kario, pasitinka begalinė gausybė Serbijos vėliavų. Visi vaizdai sako, kad čia – jau Serbija. Naujų statybų beveik nėra, visi užrašai – serbiški. Ir jeigu tikrojoje Serbijoje jie rašomi tiek lotynų raštu, tiek kirilika, čia dominuoja kirilika, tokiu būdu dar padidinanti skirtumą nuo albaniškai kalbančios Kosovo dalies. Net KFOR (NATO Kosovo pajėgų) plakatuose, kurių daug šiuose kraštuose, esantys šūkiai čia serbiški, o ne albaniški. Dar daugiau – pardavėjai iš principo reikalauja Serbijos dinarų ir atsisako eurų. Čia užsienio kariai jau albanus saugo nuo serbų.

Kitapus upės Mitrovicoje, už tyliai saugomo tilto, pasitinka Serbijos vėliavos

Kitapus upės Mitrovicoje, už tyliai saugomo tilto, ant kiekvieno stulpo kabo Serbijos vėliavos.

Kad esame Kosove primena tik kelio ženklai, kuriuose miestų pavadinimai skelbiami dviem kalbom: serbiškai ir albaniškai. Bet šitoje Kosovo dalyje albaniškus pavadinimus vietos gyventojai aprašo, uždažo ir net išdegina. Vos viename skyde mačiau, kad albaniškas tekstas būtų nepažeistas – tas skydas buvo visiškai naujas. Beje, albaniškojoje dalyje irgi yra uždažytų serbiškų pavadinimų – bet tokių “sužalotų ženklų” ten mažiau, nei serbiškoje.

Kosovo pasienio postas pasitinka tik dar už kelių dešimčių kilometrų. 2008 m. po Kosovo nepriklausomybės paskelbimo šį postą serbai buvo supleškinę. Dabar čia dirba daug užsieniečių, tarp jų – ir lietuvis. Atrodo, šiandien Kosovas nebando įtvirtinti savo valdžios zonoje nuo Mitrovicos tilto iki šiaurinės sienos. Kai Kosovo nepriklausomybę pripažino dar ne visos šalys bet kokia, net ir visiškai teisėta bei logiška, intervencija, galėtų būti panaudota prieš kosoviečius – esą štai, tapę nepriklausomais Kosovo albanai diskriminuoja serbus. Tad serbai kantriai skatinami jungtis prie Kosovo Respublikos taikiai – nors jie sudaro vos 5% šalies gyvenojų, jiems rezervuota 10% vietų Kosovo parlamente, o serbų kalba turi statusą, lygiavertį albanų kalbai. Net oficialus tarptautinis šalies pavadinimas yra serbiškasis “Kosovo”, o ne albaniškas “Kosova”.

Bet kol kas niekas nesikeičia – paties šiaurinio Kosovo galo serbai nė neketina dalyvauti rinkimuose į Kosovo parlamentą.

Kosovo problema – išspręsta, bet Mitrovicos apylinkių – ne

Tokie ženklai, tik su neužklijuotais tanko piešinėliais, stovi prieš kiekvieną tiltą

Tokie ženklai, tik su neužklijuotais tanko piešinėliais, stovi prieš kiekvieną tiltą

Stebint visą šią situaciją neišvengiamai kyla klausimas – o kodėl iš viso šiaurines Mitrovicos apylinkes reikėjo įtraukti į Kosovo Respublikos sudėtį? Juk jei ten gyvena beveik vien serbai, jie nori likti Serbijoje, taip galėtų ir būti. Viskas galėtų būti įtvirtinta referendumu.

Bet kaltas čia tarptautinės teisės principas, vadinamas lotyniškai – “uti possidetis juris”. Jis sako, kad naujai sukuriamų šalių sienos turi sutapti su prieš tai buvusių administracinių vienetų (regionų, provincijų…) ribomis. Ši doktrina taikyta ir Lietuvoje – juk dabartinės Lietuvos sienos atitinka Lietuvos TSR, o ne tarpukario Lietuvą. Tad ir Kosovo ribos – tokios pačios, kaip Jugoslavijos laikų Kosovo autonominės provincijos.

Kitur “uti possidetis juris” doktrina padeda išvengti neramumų, ginčų, kurturėtų eiti valstybių sienos. Tačiau Kosove yra kitaip – ji naujai valstybei įkišo karčią piliulę, kurią sunku suvirškinti, o Mitrovicos apylinkių serbus pasmerkė gyventi šalyje, kurioje jie gyventi nenori.

XIV amžius negrįš ir negali grįžti. Tą turi suprasti ir serbai. Jeigu visos tautos žiūrėtų į tokius senus laikus, pasaulis taptų tokia konflikto zona, kokia yra Balkanai. Juk ir lietuviai tada galėtų pretenduoti į “pirmųjų lietuviškų knygų miestą” Karaliaučių ar Tilžę. O į šituos pačius kraštus, prisimindami kiek kitus laikus, pretenduotų ir vokiečiai. Lenkai reikštų oficialias pretenzijas į Vilnių, nes juk dar XX a. pradžioje didžioji vilniečių dalis kalbėjo lenkiškai. Beveik kiekvienas pasaulio kraštas skirtingais laikotarpiais priklausė skirtingoms šalims, kalbėjo skirtingomis kalbomis ir tikėjo skirtingais dievais.

Dar vienas Prizreno senamiesčio vaizdas

Dar vienas Prizreno senamiesčio vaizdas

Šiandieninis Kosovas tvirtai stojasi ant kojų, palaikomas tarptautinių organizacijų ir ypač musulmoniškų šalių paramos. Jis netapo nusikaltėlių irštva ar ekonomiškai žlugusiu kraštu, kaip pranašavo pikti liežuviai – po nepriklausomybės padėtis čia tik gerėja. Paties Kosovo problema – jau išspręsta. Net jeigu šio fakto dar ilgai nepripažins tokios šalys, kaip Ispanija ar Rusija, kurios pačios turi problemų su nepriklausomybės siekiančiomis tautomis. Kosovą pripažįstančių šalių, šiaip ar taip, daugėja kasmet. Šiandien 76 valstybės, tarp jų Lietuva, pripažino šalį oficialiais dokumentais, o dar daugybė tiesiog nedalyvauja geopolitikoje ir neužsiima oficialiais pripažinimais, bet faktiškai neprieštarauja Kosovo nepriklausomybei, priima turistus su kosovietiškais pasais.

Bet problema Mitrovicos apylinkėse dar liko. Ją reikės vienaip ar kitaip išspręsti norint, kad čia nesusiformuotų eilinio Balkanų konflikto židinys.


Visi straipsniai iš kelionių po buvusią Jugoslaviją

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje – naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Tibetą ginti tapo mada?

Tibetą ginti tapo mada?

| 0 komentarų

dvi priespaudos, skirtinga pasaulio reakcija.

Tibetas (mėlynas) ir Sinzianas (žalias): dvi priespaudos, skirtinga pasaulio reakcija.

Tibete gyvena apie 3 milijonus žmonių. Sinziane – 20 milijonų. Tibeto plotas 1,2 milijono kvardatinių kilometrų, Sinziano – 1,6 milijono. Tibeto gyventojų daugumą sudaro tibetiečiai, Sinziano – uigūrai.

Kas šituos kraštus sieja? Juos abu valdo Kinija. Valdo, nors daugybė vietos gyventojų norėtų nepriklausomybės. Ir jie abu yra greta vienas kito. Abiejuose Kinija kaltinama žmogaus teisių pažeidimais.

Kas šituos kraštus skiria? Į klausimą atsakysiu klausimu – ar daug girdite apie Sinzianą? O Tibetą? Spėju, apie Tibetą daug daugiau.

O Sinziane Kinijos valdžia buvo net „aktyvesnė” – gal kaip tik todėl, kad pasaulis tylėjo. Tibeto autonominiame regione 92% gyventojų tebėra tibetiečiai. Sinziano autonominiame regione vos 45% uigūrų. Jau net 41% ten sudaro etniniai kinai – atkelti per sukarintą kolonizacijos programą. Siekiant „atskiesti” uigūrus, kad regionas niekada netaptų nepriklausomu.

Atrodo, Tibetą palaikyti tapo tiesiog madinga. Juk kur kas paprasčiau įsilieti į jau esančią palaikytojų grupę, negu pačiam pasidomėti pasaulio situacija, kur labiausiai kenčia žmonės.

Žiaurybės dedasi ir kitur, kur kelias į laisvę tautoms uždarytas jėga – Čečėnijoje, Gazos ruože, Tamilų krašte, Kurdistane bei dar daugybėje vietų. Bet gal šių kraštų valdžia ne tokia charizmatiška, kaip Dalai Lama, ne taip mėgiama žiniasklaidos – ir nors juk ne valdžią, o žmones rekia palaikyti, vakarai tyli.

Visokeriopai remiu visų tautų apsisprendimo teisę. Mano nuomone, neturi būti trukdoma tautai siekti nepriklausomybės. Tiesiog gaila, kai vienos tautos kančios sulaukia šitiek daug dėmesio, kai tuo tarpu daugybė kitų okupuotų tautų – dar labiau užguitos, kolonizuojamos, su masiškiau persekiojamais ir žudomais disidentais – tarsi užmirštos.

Protestai prieš Šri Lankos valdžią tamilų krašte Europoje susilaukia tik tamilų imigrantų dėmesio.

Kitos tautos kovoje dėl laisvės lieka vienos.

Būdamas Londone mačiau paradą dėl Tibeto laisvės. Jame buvo daugiausiai baltieji, matėsi net Lietuvos vėliava. O Paryžiuje mačiau tamilų, siekiančių nepriklausomybės nuo Šri Lankos, palaikymo mitingą (tuo metu Šri Lankos armija vykdė puolimą prieš tamilus). Ten dalyvavo vien tamsiaodžiai – tai yra, patys tamilai imigrantai. Mažai kam daugiau vakaruose jų kančios įdomios. Kaip ir lietuviams tampa neįdomi kadaise stipriai remta Čečėnija.

Dabar yra vienas kankinys – pagrindinis visam vakarų pasauliui – Tibetas. Tarsi vienas gaivusis gėrimas – pagrindinis visam vakarų pasauliui – Coca Cola. Kitiems kankiniams, kaip ir kitiems gėrimams, lieka tik trupiniai. Įdomu, kad tokiam konformizmui dėl Tibeto visų pirma pasiduoda meniškos asmenybės, šiaip jau deklaruojančios pasipriešinimą madoms.

Kovoje už žmogaus teises, kaip ir prekių pirkime, atrodo labai galinga tampa rinkodara, viešieji ryšiai. Ir tibetiečiai tuo naudojasi geriau, negu uigūrai, tamilai ar čečėnai.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


Ar Lietuvai prorusiška politika tikrai yra pragmatiška?

Ar Lietuvai prorusiška politika tikrai yra pragmatiška?

| 0 komentarų

Lietuvos žiniasklaidoje tapo įprasta teigti, o ir žmonių tarpe tokia nuomonė tapo populiari, kad su Rusija reikia sutarti kuo geriau. Tokia užsienio politika dažnai įvardijama kaip „pragmatiška” – t.y. pagrįsta nauda, o ne principais.

Suprantama: kiekviena šalis turėtų stengtis palaikyti gerus santykius su kaimynais. Maža to, Lietuvos verslininkai turi Rusijoje ir ekonominių interesų – tad iš gerų santykių turėtų būti ir ekonominės naudos.

Tačiau dažniausiai pamirštama tinkamai įvertinti gerų santykių su Rusija kainą. Ne vien politinę, bet ir ekonominę kainą. Su daugeliu šalių palaikyti gerus santykius kainuoja sąlyginai mažai. Todėl geriau neįsigilinus atrodo, kad ir gerų santykių su Rusija palaikymui pakaktų atsitraukti esminėse užsienio politikos kryptyse. Nebereikalauti (arba gal tik garsiai neminėti) atlyginimo už okupacijos žalą, pamiršti Medininkų žudynių veikėjus. Tai yra atsisakyti savo principų. Atrodo, tada greitai baigtųsi visi nesusipratimai pasieniuose, vėl pradėtų tekėti naftotiekiu į Mažeikius rusiška nafta, gal net atpigtų dujos. Tai yra, gautume ekonominę naudą. Jeigu iš tiesų taip būtų, būtų suprantamas sąvokos „pragmatiška užsienio politika” vartojimas.

Deja, kaip rodo Rusijos užsienio politikos veiksmai artimajame užsienyje (t.y. buvusioje TSRS) pastarąjį dešimtmetį, ne viskas taip paprasta. Mat Rusijos strategijoje nėra ilgalaikės draugystės su kuria nors artimojo užsienio šalimi. Kuriai nors šaliai pasielgus priešingai Rusijos norams, Rusija imasi atsakomųjų priemonių. Ir tuo metu Rusija nebekreipia dėmesio į prieš tai buvusius santykius – atsakomųjų priemonių bus imtasi ir prieš tuos, kurie ilgą laiką dirbo gerų santykių labui (atsisakydami ambicijų), ir prieš tuos, kurie to nedarė.

Palyginkime Rusijos santykius su konkrečiomis artimojo užsienio valstybėmis. Tradiciškai daugiausiai dėl ko pykti Rusija turi ant Latvijos. Ši šalis automatiškai nesuteikė pilietybės rusakalbiams (ne visi Latvijos rusai ją turi ir dabar), ilgai nepripažino Abrenės srities prijungimo prie Rusijos. Estija irgi ne visiems rusakalbiams davė pilietybę, o Lietuva ją davė visiems norintiems.Priešingai nei Baltijos šalys, Ukraina ir (ypač) Baltarusija tvirtai liko Rusijos sąjungininkėmis. Ukrainoje bazuojamas Rusijos Juodosios jūros laivynas. Baltarusija, ilgą laiką glaudžiausia Rusijos sąjungininkė, panaikino pasienio kontrolę su Rusija. Baltarusija nevadina sovietų valdžios okupacija (kaip ir dauguma ukrainiečių), o nepriklausomybės momentu laiko momentą, kai nepriklausomybę pripažino Rusija. Visa, ką čia įvardijau, yra atskiri pavyzdžiai, tačiau ir bendrai paėmus šitų penkių šalių ilgalaikė laikysena Rusijos atžvilgiu maždaug panašiai skiriasi nuo griežčiausios iki švelniausios.

O dabar pažiūrėkime, ką šitos šalys gauna iš Rusijos. Atrodytų, Rusija turėtų nuolat spausti Latviją ir Estiją dėl rusakalbių padėties ir, savo ruožtu, palankiau traktuoti Lietuvą. Bet taip nėra. Nors negavusių pilietybės rusakalbių padėtis Latvijoje ir Estijoje liko, kokia buvo – šis reikalais, kadaise ypač eskaluotas, pasitraukė iš didžiausių Rusijos užsienio politikos prioritetų.

Ne ką geriau ir Rusijos sąjungininkėms Baltarusijai ar Ukrainai. Baltarusija nesudaro jokių kliūčių Rusijos tranzitui į Kaliningradą. Nereikalauja jokios okupacijos žalos ir nedaro viso to, kuo neįtinka Rusijai Baltijos šalys. Tačiau štai Baltarusija atsisakė pripažinti Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę. Netrukus Baltarusijai pabrango rusiškos dujos – iki panašios kainos, kokią moka ir Rusijos sąjungininke niekada nebuvusi Lietuva. Nesvarbu, kad Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybės, be Rusijos, nepripažino nė viena Europos šalis. Iš sąjungininkų ir tikimasi daugiau, o neįvykdžius to, ko tikimasi, jau neatsižvelgiama į ilgalaikius gerus santykius.

Panaši situacija buvo su spaudimu Baltarusijai, kad ši parduotų savo dujotiekius Rusijai.

Taigi, Rusijos užsienio politikoje kur kas svarbesni momentiniai įvykiai, negu ilgalaikės tendencijos. Jeigu artimojo užsienio valstybė nepadaro to, ko iš jos tikisi Rusija, sulaukia atsako. O tikimasi daugiau iš tų valstybių, kurios anksčiau įvykdydavo daugiau to, ko Rusija tikisi.

Gana aiškiai Rusijos poziciją iliustruoja jos vicepremjero V. Zubkovo elgesys pastarosiomis dienomis Vilniuje vykusiame Baltijos jūros šalių viršūnių susitikime. Seimui priėmus rezoliuciją, remiančią Gruzijos teritorinį vientisumą, jis labai aiškiai rodė savo nepasitenkinimą, tai sakė kalbose, mažai bendravo su Lietuvos lyderiais. Ir visa tai nepaisant D. Grybauskaitės prezidentavimo laikotarpiu akivaizdžiai labiau Rusiją palaikančios užsienio politikos. Vienas didelės teisinės reikšmės neturintis Seimo aktas, tik konstatavęs tai, ką pripažįsta beveik visos pasaulio valstybės (išskyrus Rusiją, Venesuelą, Nikaragvą ir Nauru), staiga nubraukė daugybę kartų, kai Lietuva elgėsi taip, kaip norėjo Rusija. Tame tarpe ir šaldė santykius su Gruzija nesiųsdama aukščiausio lygio atstovų į Gruzijos šventes bei nekviesdama Gruzijos prezidento M. Sakašvilio į nepriklausomybės paminėjimą.

Šiuo atžvilgiu Rusijos užsienio politika skiriasi nuo, pavyzdžiui, JAV užsienio politikos. JAV užsienio politika pastovi, sąjungininkai ir priešai ilgalaikiai. Sąjungininkams gali būti pareikšta kritika, gali būti atsidėkojama vizitais. Bet joks vienkartinis įvykis – pavyzdžiui, karių atšaukimas iš Irako ar Afganistano – draugiškų santykių nepakeičia, ekonominio atsako neiššaukia. Sunku būtų įsivaizduoti, kad JAV gerus santykius su Izraeliu iškeistų į santykius su Iranu.

Panašios ilgalaikės užsienio politikos laikosi ir dauguma vakarų valstybių. Tuo tarpu Rusijos užsienio politika kitokia – pagrindinis priešas ir pagrindiniai sąjungininkai greitai keičiasi, priklausomai nuo aplinkybių tuo konkrečiu momentu. Didžiausiu priešu skirtingais praėjusio dešimtmečio momentais pabuvo ir Estija (kai perkėlė bronzinio kario paminklą), Gruzija, Latvija ar Lietuva (kai įvedė reikalavimą gauti leidimą važiuojant per Lietuvą į Kaliningradą).

Todėl, mano supratimu, tokios užsienio politikos, kai atsisakoma principinių nuostatų ir tikimasi už tai gauti gerus santykius su Rusija, pragmatiška tikrai negalima vadinti. Jei dabar atsisakyti tų principinių nuostatų nieko nekainuoja, tai ateinantys Rusijos reikalavimai, kaip rodo Ukrainos ar Baltarusijos pavyzdžiai, jau gali būti susiję su kaštais (ir piniginiais). O pasitraukti bus vis sunkiau ir sunkiau. Didelis ryšys tarp dviejų šalių ekonomikų reiškia, kad to ryšio nutrūkimo atveju nuostoliai būtų dideli – ypač mažesniajai šaliai.

Jokiu būdu nesu nusiteikęs prieš gerus santykius su kaimyninėmis šalimis. Tačiau tokius santykius galima užmegzti tik tada, kai ir tos kaimyninės šalys į tave žiūri kaip į partnerį. Vokietija ir Lenkija yra dvi netolimos valstybės, nuo kurių Lietuva praeityje yra nukentėjusi – tačiau jos pasikeitė. Atsisakė imperializmo bei bandymų manipuliuoti kitomis šalimis tokiais būdais, kokiais tai darė tarpukariu.

Viliuosi, kad ateis laikas, kai pasikeis ir Rusija, ir bus galima tikėtis abiems pusėms naudingos ilgalaikės partnerystės – kokią Lietuva turi su jau minėtomis Lenkija ir Vokietija. Dabar, deja, tai dar neįmanoma.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,