Išskleisti meniu

Egipto revoliucija

Juoda/Balta geopolitinio požiūrio klystkeliai

Juoda/Balta geopolitinio požiūrio klystkeliai

| 0 komentarų

Požiūryje į pasaulio politiką žmonės dažnai vadovaujasi juoda/balta principu, arba “mano priešo priešas yra mano draugas”. Tik kad dažnai nepagalvojama, kad tas “priešo priešas” yra dar nepriimtinesnis už patį “priešą” – kol, aišku, nebūna vėlu.

Štai kai kurie vakariečiai, dažnai kairieji, labai nemėgsta JAV ir jos karų Artimuosiuose Rytuose. Dėl to, kad nemėgsta JAV, jie linkę kažkaip pateisinti Putiną: esą, “(ir) JAV puola kitas valstybes”. Panašiai save teisina ir pats Rusijos režimas. Bet, priešingai nei rusai Krymą, JAV neaneksavo Irako ar Afganistano ir galiausiai pasitraukė. Bet net jei JAV būtų elgusis identiškai Rusijai, ar tai kaip nors pateisina Rusiją? Kodėl eiti į protestus prieš JAV karus, o paskui staiga toleruoti dar agresyvesnę Rusijos politiką? Viską lemia tas juoda/balta požiūris. Kartą žmogus išsirenka priešą (“juoda”, šiuo atveju – JAV) ir viskas, kas kenkia tam priešui, atrodo “balta” ir nė nebežiūrima, ar iš tikro ten ne dar juodžiau už “juoda”. Dar daugiau, dažnam ima atrodyti, kad pasaulyje išvis tėra dvi stovyklos: JAV sąjungininkų (juoda) ir oponentų (balta). Bet iš tikro pasaulyje daug galingų šalių daug ir ideologijų daug, ir jų tarpusavio santykiai įvairūs, nieko net panašaus į dvi komandas nėra.

Įdomu, kad panašiai tik juoda/balta mato ir kairiųjų ideologiniai oponentai. Prancūzijos “Nacionalinis frontas” pastaruoju metu rėmė Putiną. Šią partiją, kritiškai vertinančią siekius kurti vieną europiečių tautą, gal žavi Putino tradicinis rusiškas nacionalizmas. Tačiau juk Rusija irgi yra daugiatautė Federacija ir jos tautos, tokios kaip totoriai ar jakutai, daugiau teisių plėtoti savo kultūrą už Europos Sąjungos tautas tikrai neturi (greičiau priešingai). Ir Rusijos plėtra į vakarus tikrai nesiekia kažkaip leisti “tautoms surasti savo kelią” ar “neištirpti Vakarų katile”, kaip galbūt įsivaizduoja “Nacionalinis frontas” – ji primeta rusišką nacionalizmą (kitą katilą), tuo tarpu daug švelnesnį kitų tautų siekį (kaip ukrainiečių) gerbti savo kalbą, kultūrą, vertina kaip draustiną fašizmą.

Panašūs juoda/balta požiūriai būdingi ir Lietuvoje. Štai Andrius Kubilius apkaltino Ramūną Karbauskį prorusiškumu. Giluminė priežastis – Karbauskio euroskepticizmas. Tačiau, kaip minėjau, Lietuvos politiką reikėtų vertinti kaip trikampį ir, nors dalis euroskeptikų tikrai yra prorytietiškos orientacijos, likę yra tautinės orientacijos, kritiškai vertinantys ir Rusiją, ir ES (ir, sprendžiant iš Karbauskio pasisakymų, šis priklauso pastariesiems). Bet vėl pasirodo juoda/balta vertinimas: jei ne su mumis (provakarietiškas, “baltas”), reiškia prieš mus (“juodas”), o jau “juodi” traktuojami kaip viena grupė, kuriems tinka visi neigiami politiniai epitetai: prosovietinis, nacis ir pan.

Praeityje tokie juoda/balta politiniai požiūriai privertė prie tragedijų. Kažin, ar jei žinotų, kuo viskas baigsis, menševikai būtų dėjęsi su bolševikais nuversti carą – juk galiausiai bolševikai Sovietų Sąjungoje “išpjovė” tiek žmonių, kiek joks caras nenužudė. Bet revoliucijos metu “mūsų priešas – caras, visi kas prieš jį – draugai” tipo požiūris apakino. Nežiūrėta, ko gi iš tikrųjų ženkli dalis tų “draugų” siekia.

Panašių pavyzdžių yra ir nūdienos pasaulyje. Dėl tokio juoda/balta mąstymo daug vakariečių kritikavo pirmąją Egipto demokratiškai išrinktą valdžią kaip neva “nepakankamai pasaulietišką”. Būtų rėmę – gal ši valdžia būtų išsilaikiusi, o dabar ji buvo žiauriai nuversta, ir ją pakeitęs karinis režimas (kurio atėjimą kai kurie vakariečiai tada dar sveikino) jau tapo viena daugiausiai žmonių pražudžiusių XXI a. diktatūrų.

Siekiant bet kokio padėties pasikeitimo (pvz. taikos ar turtingumo vardan), būtina įvertinti visumą. Tai yra, ne vien žiūrėti, kokie įtakingieji dabar trukdo pasiekti norimą padėtį, bet ir pagalvoti, kokios yra realios alternatyvos šiems įtakingiesiems, ir ar įtakingiesiems staiga pasikeitus padėtis netaptų dar blogesne.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Egiptas – vakarietiška diktatūra vietoj islamiškos demokratijos

Egiptas – vakarietiška diktatūra vietoj islamiškos demokratijos

| 2 komentarai

Naujoji Egipto valdžia parodė savo tikrąjį veidą. Per trečiadienį išžudė nuo 630 iki 2600 taikių protestuotojų, siekusių atkurti teisėtai išrinktos “Musulmonų brolijos” partijos valdymą. Savo mastais tai didžiausios taikos meto žudynės pasaulyje pastarąjį dešimtmetį.

Priminsiu, kad prieš metus, 2011 m. vasarį, situacija buvo džiugesnė. Masiniai protestai (vadinamasis “Arabų pavasaris”) privertė surengti pirmus Egipto istorijoje laisvus rinkimus, per kuriuos ir išrinkta “Musulmonų brolijos” partija. Ji laikėsi pabrėžtinai demokratiškai: leido prieš ją protestuoti, o prieš priimdama naują Konstituciją atsiklausė tautos laisvame referendume (tauta pritarė). Tačiau 2013 m. liepos 3 d. šią valdžią nuvertė armija – diktatūra grįžo su nauju įkarščiu.

Tai nestebina. Stebina Vakarų reakcija. Po “Musulmonų brolijos” nuvertimo Vakarų forumuose teko skaityti džiaugsmo – girdi, išnyksta “islamistinis režimas”. Ir vyriausybės pabrėžtinai tylėjo. Tik po žudynių Vakarai jau atlieka parodomuosius protestus. Bet apie didžiąsias Kairo žudynes britų BBC pranešė mažiau, nei apie kokį Rusijos įstatymą uždraudžiantį homoseksualumo propagandą vaikams, kurį palaiko 88% rusų ir kuris BBC visada vadinamas “kontroversišku”, nors kontroversiškas tik Vakaruose.

Mažiau Vakarų “žmogaus teisių aktyvistų” kritikuoja šimtus ar tūkstančius išžudytų Egipto civilių nei pliekė demokratiškai priimtas Vengrijos ar tą pačią Egipto konstituciją. Nors šie dokumentai nebuvo kažkuo išskirtiniai pasaulyje. Tiesiog, lyginant su buvusiomis tų pačių šalių konstitucijomis, žengė mažytį žingsnelį ne ta kryptimi, kaip nori Vakarų Europos kairysis “elitas”. Dabar Egipte konstitucija sustabdyta – vėl žingsnelis “ta kryptimi”. O naujieji lyderiai (tiksliau, vėl sugrįžę 2011 m. nuverstos diktatūros atstovai) žino kaip įsiteikti vakariečiams: kalba apie “Egiptą visiems”, nors tuo pačiu žudo oponentus.

Ar “Musulmonų brolijos” valdžia siekė kam nors primesti islamą? Ne. Ji buvo demokratinė. Demokratiškumas sąlygojo, kad daugumą sudarančių musulmonų teisės pagerėjo: štai televizijos žurnalistėms (tik toms, kurios to nori) leista eteryje dėvėti čadras (anksčiau drausta).

Bet Vakarų Europos “elitas”, kalbėdamas apie demokratiją ir toleranciją, dažnai kartu siekia primesti savąjį vertybių supratimą kitiems. Jiems būtų džiugu, kad, tarkime, visas pasaulis priimtų jų lyčių ar tautų suvokimą, kad atsisakytų tradicinių religijų ir jas pakeistų į taip pat ne mokslu pagrįstas dogmas. Kad visame pasaulyje būtų įteisintos homoseksualų santuokos, bet panaikintos poligaminės (nors, objekyviai žiūrint, argumentai “už” gali būti panašūs: jei suaugę nutaria, kam valdžiai kištis? O poligaminės santuokos dar ir kultūriškai kai kur tradicinės) ir t.t.

Tokia “Prometėjo” pozicija nieko naujo: romėnai nešė savo vertybes barbarams, kryžiuočiai – pagonims, kolinijinės imperijos – “atsilikusioms gentims”. Kiekviena nauja Vakarų Europos “Prometėjų” karta kreivai žiūrėjo į buvusias, tad nieko keisto, kad ir dabartiniai “žmogaus teisių aktyvistai” niekina viduramžių krikščionybės ar tautinių kultūrų ekspansiją, bet patys ir vėl daro tą patį.

Bet Artimuosiuose Rytuose ir tikroji demokratija, ir Vakarų Europos “elito” vertybės nežengs kartu. Demokratiškai išrinkta valdžia, kaip rodo Egipto pavyzdys, dalies šių vertybių nelaikys vertybėmis, o jas primesti vietos gyventojams tegali žiauri diktatūra, valdoma Vakarų Europos elitui prijaučiančios vietinės mažumos. Panaši situacija ir Afrikoje, Azijoje, Rytų Europoje bei dar daug kur.

Skelbiantiems toleranciją Vakarų kairiesiems patiems reikėtų jos pasimokyti: toleruoti skirtingas kultūras ir požiūrių įvairovę pasaulyje. Kiekviena civilizacija (musulmoniška, indiška, azijietiška) turi savo žmogaus teises; lengva jas paniekinti ištraukiant iš konteksto kokį “žiaurų pavyzdį”, bet tokių pavyzdžių galima rasti ir Vakarų Europoje. Aišku, skirtingas žmogaus teisių suvokimas nereiškia, kad bet kokia valdžia atitiks tą vietinį suvokimą – diktatūros ir okupacijos dažnai jį paneigia. Deja, kaip matome Egipto atveju, tos diktatūros dažnai per jėgą bruka ne kokį islamizmą, o Vakarų Europos elito vertybes.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,