Išskleisti meniu

Tolerancija

Apie krikščionišką, sovietinę ir vakarietišką šventvagystes

Apie krikščionišką, sovietinę ir vakarietišką šventvagystes

| 0 komentarų

Skandalas dėl Whydoto dainos “Šėtone prašau” paskatino giliau pažvelgti į šventvagystę. Be emocijų – atsiribojus nuo tikėjimų ir politikos.

Priešingai dažnai nuomonei, “šventvagystės” būdingos daugumai kultūrų ir ideologijų – ir sovietinei ateistinei, ir Vakarų Europos sekuliariajai. Nykstant vienoms šventvagystėms atsiranda naujos. Jos gali būti vadinamos įvairiai: “tabu”, “nepolitkorektiškumas” – bet visa tai vienas ir tas pats.

Šventvagystė plačiąja prasme – tai mintys ar elgesys smerkiami ne todėl, kad būtų pavojingi, bet tik todėl, kad daug kam nepriimtini moraliniu požiūriu (t.y. netoleruojami). Daug kas gali nepatikti – tačiau tik šventvagystes siūloma dėl to drausti, su šventvagiais susidoroti. Nes šventvagystės kėsinasi į tai, kas laikoma šventu – o tai gali būti Dievas, tėvynė, politinė sistema, žmogaus teisės.

Šventvagystę galima įžvelgti tada, kai žmonės, jei pažvelgtum iš šalies (kitos kultūros), nepaaiškinamai pyksta dėl kažkokių dalykų rašymo ar sakymo. Šventvagysčių neigiamų pasekmių joks mokslas neįrodė ir negali įrodyti, tačiau vis tiek atsiranda noras cenzūruoti ar bent jau persekioti taip manančius ir kalbančius “šventvagius”, kurti internetines grupes kovai su jais, viešus protestus, raginimus atleisti iš darbo ir t.t. Kaip kiekviena ideologija turi savo šventenybes ir šventvagystes, taip kiekviena turi ir savo “davatkas”.

Krikščioniškos šventvagystės

Egzorcistas Valkauskas taip pakomentavo Whydoto dainą “Šėtone prašau” “Delfi” portalui, sugretindamas krikščionišką ir vakarietišką šventvagystes:

Jeigu dainoje būtų raginimas daužyti negrų galvas į sieną, žydų galvas į sieną ar gėjų galvas į sieną, manau, būtume išgarsėję pasaulyje ir tokio atgarsio sulaukę, kad ne tik Lietuva sureaguotų. Tačiau žodžiai apie vaikų galvų daužymą į sieną vertinami kaip saviraiška.”

Toliau Valkauskas kritikuoja dainoje skambantį kreipimąsi į Šėtoną. Krikščioniškoje kultūroje kažko viešai prašyti Šėtono – šventvagystė. Seniau (prieš daug dešimtmečių) už tokią šventvagystę Europoje būtų buvę baudžiama labai rimtai. Tačiau šiandien į krikščionišką šventvagystę Europoje (ir Lietuvoje) taip rimtai nebežiūrima. Tad ir Whydotą ginančių daug.

Tautinės šventvagystės

XIX a. greta krikščioniškų šventvagysčių Europoje atsirado tautinės šventvagystės – tai nepagarba himnui, vėliavai, nacionaliniams didvyriams ir pan. Tėvynėms anuomet suteikta panaši šventumo aura, kokią seniau turėjo tik bažnyčia. Valstybių himnuose, patriotinėse eilėse frazės, anskčiau skirtos tik Dievui (šventas, pašlovintas ir pan.), imamos taikyti savo šaliai. Priešingai krikščioniškoms šventvagystėms, tautinės šventvagystės yra plačiau mūsuose smerkiamos ir kai kurios jų yra kriminalizuotos. Tačiau jos pasitraukė į antrą planą – dabar dažniausiai persekiojama už naujas “Šiuolaikinių Vakarų šventvagystes”.

Šiuolaikinių Vakarų šventvagystės

Kaip XIX a. buvo “įšventintos” tautos, taip XX a. pabaigoje Vakaruose – žmogaus teisės. Tiksliau, vien tik tas jų modelis, koks jis yra ten ir dabar, nes savo žmogaus teises turi kiekviena kultūra. Šis žmogaus teisių modelis laikomas vieninteliu leistinu, prieštaravimas jam – šventvagyste. Juk žmogaus teisės esą prigimtinės, visuotinės (tą moksliškai įrodyti dar sunkiau, nei Dievo egzistavimą pagal konkrečios religijos modelį).

Tarp naujųjų “Vakarietiškų šventvagysčių” – ir Valkausko įvardytų grupių (juodaodžių, žydų, gėjų) minėjimas tam tikruose kontekstuose. Tai, kas leistina su kitomis grupėmis, neleistina su šiomis. Tai apima ne vien raginimą susidoroti, bet net ir konstruktyvią kritiką, nepritarimą jų pozicijai, karikatūras ar parodymą, kad yra alternatyvių nuomonių. Vakaruose bet kas, pasakyta šių grupių atžvilgiu, sukelia panašią kontraversiją, kaip krikščioniška šventvagystė prieš daugelį metų. Tai gali lemti lemti atleidimą iš darbo, pašalinimą iš aukštosios mokyklos, suėmimą, uždraudimą, skatinimus boikotuoti.

Keli pavyzdžiai (jie nėra niekuo išskirtiniai – panašūs žodžio ir nuomonės laisvės varžymai Vakarų šalyse šiandien vyksta kasdien):
a)Jungtinėje Karalystėje važinėja autobusai su reklama “Kai kurie žmonės yra gėjai. Susitaikyk su tuo”, bet buvo uždraustos reklamos ant autobusų “Negėjus ar buvęs gėjus ir tuo didžiuojuosi. Susitaikyk su tuo”. Abi skatino suprasti, kad būna įvairių žmonių, bet tik antroji pasirodė šventvagiška.
b)NBA įpareigojo Briusą Levensoną parduoti jo klubą “Atlanta Hawks” dėl jo rašyto el. laiško. Šis laiškas pavadintas rasistiniu, nors jame pačiame rasistus Levensonas pasmerkė, o pagrindinė šventvagiška mintis buvo ta, kad Levensonas norėjo, kad į jo arenas ateitų daugiau baltaodžių (kurių jas lankė neproporcingai mažai, lyginant su gyventojų sudėtimi). Panašus rasių balanso siekimas, kai siekiama didesnio juodaodžių dalyvavimo tose vietose, kur jų neproporcingai mažai, JAV laikomas progresvyviu bei taikomas plačiai, jei atvirkščiai – šventvagišku.
c)Mozilla privertė pasitraukti iš pareigų savo vadovą, JavaScript kūrėją Brendaną Eichą, nes jis 1000 dolerių auka dar iki tapdamas vadovu parėmė Kalifornijos referendumą, įtvirtinusį ten santuoką kaip sąjungą tarp vyro ir moters. Beje, “už” tame referendume balsavo dauguma kaliforniečių, viskas buvo padaryta pagal įprastą demokratinę procedūrą, gėjų santuokos tuomet buvo galimos tik keliose valstijose, be to, tai tik vienas iš daugelio įmanomų šeimos įstatymų modelių (tačiau prieštaravimas jam Vakaruose šiandien prilyginamas šventvagystei).

Dauguma Lietuvos pavyzdžių kol kas švelnesni ir retesni:
a) Žiniasklaida sukėlė pasipiktinimą Dangutės Mikutienės pastaba “Facebook” po Lietuvos krepšinio rinktinės pralaimėjimo prancūzams, kuri skambėjo taip: “Sveikinu Lietuvos komanda su sidabro medaliais! Jus esate saunuoliai ir tikri kariai !!!!! Jus esate nacionaline rinktine – Lietuvos komanda, ne is koloniju, ne is uzkariautu teritoriju – jus is mazos ir karingos tautos , jus is LIETUVOS !!!!!!!!!!!!!“. Atsiribojant nuo emocijų, šio teiginio esmė panaši kaip ir populiaraus teiginio apie bet kokį sportą “Mūsų tik trys milijonai, o jų – X dešimčių milijonų” – esą mūsų starto pozicija prastesnė. Daug Prancūzijos rinktinės narių tikrai buvo patys ar jų protėviai atvykę iš buvusių kolonijų – t.y. jei ne kolonijinė istorija, joje užgimusios prancūzakalbės šalys, šių talentų Prancūzija neturėtų. Tačiau, matyt, skandalą sukėlė faktas, kad tos kolonijos buvo Afrikoje, jų kilmės žmonės – juodaodžiai, ir kai kas tai priėmė kaip šventvagišką aliuziją į rasę. Kažin, ar būtų kilęs toks pat skandalas, jei panašiai būtų pasakyta apie kokio nors sporto Rusijos rinktinę, kuri susidėtų daugiausiai iš ukrainiečių, baltarusių, tadžikų ir kitų mažumų? Manau, kad tikrai ne.
b) Skandalą sukėlė dienraščio “Respublika” (Rimo Valeikio) karikatūros, kuriose pavaizduotas žydas ir gėjus. Tiesa, tai buvo seniai – šiandien, o juo labiau Vakaruose, skandalas, manau būtų daug didesnis. Palyginkite šią situaciją su Danijos skandalu dėl Mahometo karikatūrų – kurios buvo šventvagystė musulmonams, o europiečiai to nesuprato ir visaip gynė kaip žodžio laisvę. Atsiribojant nuo visų emocijų situacijos labai panašios: nei vienos, nei kitos karikatūros tiesiogiai niekam nepakenkė, tačiau buvo, ką įžeidė (Mahometo karikatūros daugiau žmonių, nes jos toje kultūroje didesnė šventvagystė).
c) Apkaltintas holokausto neigimu jo parašytame savaitraščio “Veidas” straipsnyje iš darbo VRM 2010 m. buvo atleistas istorikas Petras Stankeras; to pareikalavo ir kai kurių Vakarų šalių atstovai, informuoti Lietuvos “teisuolių” aktyvistų. Lietuvoje dabar draudžiama neigti nacistinius ir sovietinius nusikaltimus, tiesa, kol kas tik kai tai daroma užgauliu ar grasinančiu būdu. Atsiribojus nuo emocijų bei konkrečios situacijos (“veidas” vėliau paskelbė, kad žodis “neva” straipsnyje atsirado korektūros metu), apie sąmokslo teorijas reikia pasakyti taip: jų yra tūkstančiai, jei ne milijonai, dauguma jų yra nepagarbios toms žmonių grupėms, kurios kaltinamos sąmokslais, bet nė viena, nepriklausomai nuo to, ar su ja kovojama, ar ne, neįgyja milžiniško palaikymo, nes tiesiog, matyt, tik dalis žmonių linkę tikėti sąmokslais. Nepaisant to, kai kurios – ir tik kai kurios – teorijos imamos laikyti šventvagiškomis ir uždraudžiamos.

Šiuolaikinių Vakarų šventvagystė yra ir į vis besiplečiantį neoficialų “politiškai nekorektiškų žodžių” sąrašą įrašytų sąvokų minėjimas.

Beje, įdomu, kad veiksmai ir žodžiai prieš vaikus šiandieninėje Vakarų kultūroje irgi turi šventvagystės požymių – tiesa, ne tokiu laipsniu, kaip atitinkami dalykai, susiję su žydais, gėjais ar juodaodžiais. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad Holivudo filmuose vaikai žudomi labai retai, vaikų neįmanoma žudyti ir žiauriuose kompiuteriniuose žaidimuose, tokiuose kaip “Grand Theft Auto”. Vaikų teises Vakaruose taip pat valstybės autoritariškai prižiūri it šventenybę, ir būtent šito pasekmes – kad vaikai žino teises, bet ne pareigas – Whydotas iš dalies savo daina ir kritikavo. Ir Whydoto dainos cenzūros bandymų priežasčių manau reikia labiau ieškoti šioje “lengvojoje Vakarų šventvagystėje”, o ne Šėtono minėjime (krikščioniškoje šventvagystėje).

Sovietinės šventvagystės

Straipsniuose apie Whydotą ir jo dainą dažnai minėta, kad taip grįžtame į sovietinius laikus. Sovietinė ateisitinė sistema irgi turėjo savo šventvagystes ir dažniau nei bet kurioje kitoje Lietuvoje vyravusioje sistemoje su jomis buvo kovojama cenzūra ir dar griežtesnėmis priemonėmis (kalėjimais, psichiatrijos ligoninėmis).

Tarp sovietinių šventvagysčių – ir kritika rusų tautai. Pamenu, kaip mokykloje skaitėme Biliūno tekstą – dalis moksleivių jau turėjo perleistą originalų variantą, kita dalis – sovietų cenzūruotą. “Išsivaduosime nuo rusų” sovietiniame variante buvo pakeista į “Išsivaduosime nuo caro”.

Dar pamenu, kaip prie sovietų išleistame Pakerio fonetikos vadovėlyje buvo švelniai aprašytas masinis rusiško žargono patekimas į lietuvių kalbą: “lietuvių kalbai šiuo metu daro įtaką įvairios kalbos, pavyzdžiui, ir rusų kalba” (ar panašiai).

Sunku net palyginti rusų kalbos įtaką sovietinės okupacijos eros lietuvių kalbai su bet kurios kitos kalbos įtaka tuo metu. Toks “į vatą įsuktas” Pakerio pastebėjimas priminė šiandieninę kritiką Valkausko įvardytoms grupėms, kuri visuomet tokia pat aptaki ir sušvelninta – nors Vakaruose ir tokia sukelia kotraversijas. Priminė jis ir kai kurių poviduramžinių filosofų tekstus, mėginusius kritikuoti bažnyčią taip, kad neužsitrauktų jos rūstybės.

Tai yra, rusai sovietinėje šventvagysčių sistemoje užėmė panašią padėtį, kaip šiandien Vakaruose gėjai, žydai ar juodaodžiai, o prieš kelis šimtmečius (ar ir dabar kai kuriose šalyse) – kunigai ir karaliai.

Aišku, sovietinės šventvagystės tuo neapsiribojo: jos apėmė ir Lenino bei likusio “tarybinio panteono” kritiką, šventvagystė buvo pasisakyti už nepriklausomybę ar atvirai išreikšti krikščionišką tikėjimą. Šiuo atveju krikščioniškos-tautinės ir sovietinės šventvagysčių sistemos susidūrė tiesiogiai: Sovietinė sistema reikalavo elgtis šventvagiškai krikščionišku-tautiniu požiūriu (ir atvirkščiai).

Lietuvoje sovietinė šventvagysčių sistema niekad neišplito, ji visuomet buvo primesta iš viršaus žemyn. Antra vertus, bet kuri šventvagysčių sistema nuleidžiama panašiai: ją priėmus žymiai “elito” daliai (šiandieniniuose Vakaruose – žiniasklaidos, politinių lyderių, kažkada – vyskupų, kardinolų), kiti visuomenės nariai spaudžiami nesielgti šventvagiškai. Pavyzdžiui, vienalytės santuokos vos keliose JAV valstijose įvestos po sėkmingo referendumo – kitur jos patvirtintos nepaisant visuomenės daugumos pasipriešinimo.

Persekiojimo lygis už šventvagystes skiriasi. Gali būti tik stengiamasi užblokuoti “šventvagių” patekimą į elitą, gali būti prastinamos jų gyvenimo sąlygos (pvz. atimant algą, finansavimą), ribojama galimybė skleisti mintis, jie sodinami į kalėjimą ar net jiems įvykdoma mirties bausmė.

Mirties bausmė “šventvagiams” (pagal to krašto elito švenvagysčių supratimą) taikoma retai kur, pvz. Šiaurės Korėjoje ir kai kuriose musulmoniškose šalyse. Tačiau į kalėjimus sodinama, baudos skiriamos ir Vakarų Europoje bei Rusijoje. JAV elgiamasi kiek švelniau – ten dažniausiai apsiribojama atleidimu iš darbo ar pašalinimu iš universiteto.

Šventvagysčių kaita Europoje

Tiek Vakaruose prieš keliolika ar keliasdešimt metų, tiek Lietuvoje dabar, tolerancijos krikščioniškai-tautinėms šventvagystėms didėjimas tiesiogiai susijęs su naujų šventvagysčių, kurias čia įvardijau vakarietiškomis, gimimu. Menininkai, tarp jų ir “Fluxus” ar dadaistų judėjimai, “laužė senas dogmas” specialiai darydami vis didesnes šventvagystes krikščionišu ar tautiniu požiūriu, bet tuo pačiu vis labiau smerkė naujas, Vakarų šventvagystes, ir sukūrė naujas dogmas, kurios (ir persekiojimas už kurių pažeidimus) iki šiol Vakaruose tik stiprėja.

Kaip rašiau, atrodo, kad dauguma žmonių arba palaiko kovo 11 d. eitynes ir prieštarauja homoseksualų eitynėms, arba palaiko homoseksualų eitynes ir prieštarauja kovo 11 d. eitynėms. Homoseksualių asmenų eitynės yra šventvagiškos tautiniu-krikščionišku požiūriu, o tautinės eitynės (jei žygiuoja ne etninė mažuma) – Vakarietišku kosmopolitiniu. Jei toks visuomenės pasidalijimas į dvi dalis yra tiesa [jei kas turi visuomėnės apklausas – pasidalinkite, nes šis pastebėjimas pagrįstas tik asmeniniais diskusijų internete stebėjimais], reiškia, dauguma žmonių turi vienokią ar kitokią šventvagysčių sistemą ir norą ją įtvirtinti draudimais.

Apie “žodžio laisvę” paprastai kalbama tik tuomet, kai siekiama apginti savą poziciją nuo kaltinimų “šventvagyste” (t.y. iškrypimais, rasizmu, radikalizmu – bet esmė ta pati).

Persekiojimas už (vakarietiškas) šventvagystes Lietuvoje didėja

Tačiau visgi manau, kad periodas nuo maždaug 1995 m. iki 2005 m., o gal kiek ilgesnis, Lietuvoje buvo itin laisvas nuo persekiojimo už šventvagystes. Persekiojimas už sovietines šventvagystes sunyko kaip dūmas ~1990 m. Atrodė tikėtina, kad grįš persekiojimas už krikščioniškas šventvagystes, bet taip neatsitiko. “Lakmuso popierėlis” čia buvo J. Ivanauskaitės “Ragana ir Lietus” – šią knygą mėginta 1993 m. uždrausti (kunigo seksualinių santykių aprašymas, be abejo, krikščioniška šventvagystė), tačiau draudimas panaikintas; be to, tuo metu įteisinti ir homoseksualūs santykiai (šventvagystė ir krikščioniškoje, ir sovietinėje sistemose). Paskui sekė tikras žodžio ir sąžinės laisvės periodas – ir įstatymų, draudžiančių genocidų neigimus ar totalitarinius simbolius, dar nebuvo, ir nebuvo kitokio persekiojimo už nuomonę. Turbūt lietuviai buvo taip atsikandę sovietinės cenzūros, kad nė nebandė kurti naujos.

Bet galiausiai Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą iš ten atėjo ir vakarietiškasis šventvagysčių modelis – cenzūros ir autocenzūros vėl pagausėjo. Net kai kurias XX a. pabaigos dainas, kaip grupės “Diktatūra” “Šį vakarą tamsų” (apie juodaodžio užpuolimą) ar “Lipnių Maharadžos pirštų” “Aš nušoviau Brazauską” staiga buvo pasiūlyta tirti teisiniu požiūriu – nors jos, kaip ir dainos “Atbėgo kariūnai, sušaudė Brazauską”, “Mėgstamiausia mano draugo suknelė” (apie transvestitą, nužudytą kunigų) savo laiku, tame tikrai tolerantiškame dešimtmetyje, buvo priimtos visai normaliai.

Nereiškia, kad žmonės joms pritarė ar juoba kad visi jų klausė. Tačiau kritika menui tuo metu dažniau apsiribodavo žodžiais “nepatinka”, “nesutinku”, o ne “uždrausti”, “nubausti”. Įdomu, ar Whydoto daina tada būtų buvusi tokia pat kontraversiška? Dalykų, laikomų šventvagystėmis, Lietuvoje tik daugėja, tik jos ateina ne iš ten, kur dauguma tikisi: ne iš Rytų ir ne iš bažnyčios, o iš Vakarų.

~2000 m. Lietuva daug kuo buvo silpnesnė už Vakarų Europą: ekonomika, korupcijos lygiu, technologijomis. Visgi, žodžio laisve ją tuomet pranokome. Nepaisant to, įpratę žiūrėti į Vakarus kaip į pavyzdį Lietuvos politikai stengėsi juos imituoti kuo labiau, neskyrė ekonominių patarimų nuo ideologinių pamokymų. Ir šiandien manau, kad vakarietiškų šventvagysčių diegimas į Lietuvos teisę dažnai kyla ne iš pačių lietuvių, o iš minties “Ką Europa pasakys?”.

Bet ekonominis isšivystymas ne visada sutampa su žodžio laisve, o kultūra iš viso yra subjektyvi. Pažvelkime į istoriją: XVI a. Lietuva ekonomiškai atsiliko nuo Vakarų Europos, bet ją lenkė sąžinės ir žodžio laisvėmis. Ano meto katalikiškam Europos elitui lietuvos bajorų elgesys turėjo atrodyti kaip bereikalingas nuolaidžiavimas šventvagiams eretikams, kurie Vakaruose masiškai žudyti.

P.S. Panašiu metu, kaip pas mus Whydoto skandalas, Juntinę Karalystę sukrėtė savas skandalas: su Vakarų šventvagystėmis kovojantys “teisuoliai” privertė atsiprašyti Metą Teilorą (Matt Taylor), pasižymėjusį kometos zondo misijoje. Mat Metas Teiloras viešai apsivilko marškinėlius su seksualiomis moterimis – aktyvistams pasirodė, kad tai žemina moteris (kas šiuolaikiniuose Vakaruose – šventvagystė). Iš šalies stebint sunku tą suprasti, bet ne per naktį iki to prieita: vienus dalykams įtvirtinus visuomenės sąmonėje kaip šventvagystes, einama toliau ir jau švelnesni nukrypimai nuo “teisingo elgesio” imami persekioti. Nuo krikščionybės tapimo valstybine Romos religija iki Inkvizicijos irgi ne per vieną kartą nueita.

P.P.S. Beje, įdomu, kad Teiloro marškinėliai atrodytų draustini ir krikščionims, ir musulmonams – nes rodo “nepadoriai” daug nuogo moters kūno. Kartais skirtingų sistemų šventvagystės netikėtai sutampa.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Imigracija romantiškuoju požiūriu – ar tikrai ji didina įvairovę?

Imigracija romantiškuoju požiūriu – ar tikrai ji didina įvairovę?

| 0 komentarų

Šis straipsnis – dalis būsimos straipsnių serijos apie dažnai pražiopsomus argumentus apie imigraciją žvelgiant iš įvairių politinių pozicijų.

Viena kertinių priežasčių požiūriui į migraciją yra romantizmas. Dalis žmonių romantizuoja multikultūralizmą (“gražu, kai yra įvairovė miestų gatvėse”). Kiti priešingai – romantizuoja etninį vienalytiškumą (“gražu, kad mes dar išlaikėme savastį”).

Abi nuomonės turi teisę egzistuoti.

Bet pirmas požiūris turi vieną problemą. Migracija kultūrinės įvairovės pasaulyje nedidina.

Tas siekis parsivežti dalelę užsienio

Jau nuo neatmenamų laikų žmonės siekė atsivežti pas save gabalėlius kitokio, “egzotiško” pasaulio. Nuo Antikos iki Baroko vežtis “egzotiškus” daiktus sau leido tik turtuoliai, krovę juos į kunstkameras. Modernėjant technologijoms imperialistinės šalys jau galėjo privežti tiek daiktų, kad su jais susipažintų visi: XIX a. radosi muziejai, Vakarų Europos didvalstybių archeologai masiškai laivais plukdė į savo sostines Egipto mumijas ir obeliskus, graikų šventyklų detales ir skulptūras. Į zoologijos sodus imta gabenti ir “egzotiškus” gyvūnus. Joks didmiestis nebuvo vertas pagarbos be visuotinio muziejaus ir zoosodo.

Bet štai XX a. antroje pusėje viskas baigėsi. Išgabenti meno vertybes iš Egipto, Italijos ar Graikijos uždrausta – ir joks romantikas neprotetsuoja, kad nebegalės išvysti Antikos genijų šedevrų. Nauji gyvūnai į zoologijos sodus nebegaudomi, o ir esamų laikymą vis daugiau žmonių laiko žiauriu. Gyvūnų ar augalų pervežimas iš vienos šalies į kitą įveisimui laisvėje irgi smarkiai apribotas.

Negi žmonijos žingeidumas dingo? Ne! Tiesiog technologijos leido patenkinti jį kitaip, dar kokybiškiau. Dabar beveik kiekvienas vakarietis išgali keliauti, pats aplankyti Antikos civilizacijų tėvynes ar Afrikos safarių parkus. Pamatyti visa tai originalioje aplinkoje. Pamatyti nesunaikinant tos originalios aplinkos – kaip ją sunaikino Č. R. Kokerelis, 1815 m. Basajės šventyklos Graikijoje frizus išplukdęs Britų muziejun. Pamatyti nepakeičiant savosios aplinkos – kaip ją pakeitė Pirmosios britų flotilės jūrininkai, 1787 m. įveisę Australijoje kiškius, kurie, puikiai tinkantys savo biologinėse nišose Europoje ar Amerikoje, ten pradėjo be atvangos daugintis, nes trūko plėšrūnų, ir iki šiandien yra neišsprendžiama problema.

Imigracijos romantizavimas užgimė vėliau, nei daiktų suvežimo. Masiškiausia ji tapo XX a. antroje pusėje, kai lėktuvai, telefonai, bankų perlaidos leido palaikyti ryšius su tėvynėje likusiais artimaisiais, atsirado diplomų pripažinimas. Iki tol migracija vyko tik kai kuriuose pasaulio regionuose, pvz. iš Europos į Ameriką.

Ir multikultūrinės valstybės romantizavimas – paskutinis iš “Atsivežkime gabalėlį pasaulio pas save” tipo mąstymo, kuris dar neišnyko. Kodėl? Turbūt todėl, kad pastatus, gyvūnus ar meno vertybes pakanka kartą pamatyti. O siekiant pažinti kitą kultūrą reikia bendrauti su jos žmonėmis. Atostogų metu tai retai įmanoma.

Tarpkultūriniams ryšiams migracija nebebūtina

Bet tai irgi neseniai pasikeitė. Labiausiai tą pakeitė internetas. Galimybė bendrauti per bet kokį atstumą. Nuo ~1990 m. el. laiškais, po to realiu laiku raštu (IRC), galiausiai balsu ir vaizdu (lyginant su telefonu – labai pigiai). Ir tai dar tikrai nepabaiga – vystosi automatiniai vertėjai, kitos technologijos paskutiniams barjerams įveikti.

Pažįstu ar pažinojau daugybę žmonių iš kitų kultūrų. Nuo pakistanietės, prašydavusios luktelti, kol ji meldžiasi, iki kino iš Gvandžou, su kuriuo lyginame požiūrį į politiką ir filosofiją Lietuvoje ir Kinijoje. Nuo afrikiečio prognozavusio, kad tuoj juodaodžiams teks siųsti misionierius į Europą iki amerikietės, žaisdavusios su tikru pistoletu.

Tokie patys ryšiai egzistuoja ir versle, kur net pokalbiai dėl priėmimo į darbą tarptautinėse įmonėse atlikami per Skype. Jei dar ir reikia susitikti lėktuvai įgalina išskristi ryte, grįžti vakare ir nebereikia nuolatinių atstovų užsienyje. Štai 2000 m. atstovybes Vilniuje turėjo beveik visos čia skraidžiusios aviakompanijos – šiandien tokie biurai jau beveik išnyko (bilietai parduodami internetu, o kompiuterinę sistemą aptarnauja, pavyzdžiui, indai tėvynėje Indijoje).

Ir Japonija, ir Pietų Korėja – abi etniškai itin homogeniškos – technologijų dėka dalyvauja multikultūriniame pasaulyje (ir gerbia kitokius) labiau nei ne viena daugiatautė trečiojo (ar ir pirmojo) pasaulio šalis.

Migracija ilgainiui tik naikina įvairovę

Žvelgiant pasaulio mastu migracija įvairovės nekuria, o tik mažina. Seniau kiekvienas Vakarų didmiestis turėjo skirtingas mažumas, o šiandien panašios bendruomenės (juodaodžiai, pietų azijiečiai, kinai, arabai) yra visur. Londonas ir Niujorkas nebėra tokie skirtingi, kokie buvo prieš 50 metų. Skirtumai tarp to paties miesto bendruomenių irgi laikini, nes vyksta asimiliacija. Žvelgiam dar giliau: jei ne masinis europiečių bei afrikiečių per(si)kėlimas į Ameriką ir Australiją, šiandien turėtume tvirtas ir unikalias indėnų, aborigenų kultūras. Dabar Amerikos ir Australijos kultūrų skirtumas nuo Europos daug menkesnis. Indėnai, aborigenai tapo mažumomis ir asimiliavosi su imigrantų dauguma (čia svarbiausia būtent migracija, o ne kolonijinis statusas, nes buvusios kolonijos Azijoje ar Afrikoje, į kurias imigracijos beveik nebuvo, kultūriškai unikalesnės).

Patogus gyvenimas kartu reikalauja bendrų taisyklių ir kuo glaudžiau gyveni, tuo taisyklių reikia daugiau. Kambariokams jų reikia begalės, to paties miesto gyventojams – mažiau, bet irgi daug (pvz. vyraujanti kalba, požiūris į švarą…). Tos pačios kultūros atstovai pripažįsta daugumą tų pačių “miesto taisyklių” – o mažumos pageidautų kitokių. Per kelias kartas mažumos “prisitaiko”: netenka savo kalbų, kultūrinių papročių (visa tai – taisyklių dalis). Tas prisitaikymas dažnai sunkus (abiems pusėms) ir net priverstinis. Tautiškai nevienalytės valstybės dėl to vidutiniškai kur kas mažiau stabilios.

Kultūrinė įvairovė pasaulyje – tai daug klestinčių (nenykstančių) kultūrų. O ilgalaikiam kiekvienos kultūros klestėjimui būtina terpė, kurioje ta kultūra nustatytų taisykles. Geriausia tam nepriklausoma valstybė, paskui – autonomija ar bent jau rajonas, kuriame tokie žmonės sudaro absoliučią gyventojų daugumą. Idealizmas, kad kultūra gali išlikti ir gyvenant visiškai “pramaišiui”, nepasiteisino niekur.

“Taisyklių nustatymo” nereikia suprasti kaip diktatūros, nes jos nustatomos visur be išimties (įstatymai, etiketas, vertybės). Dažnai minima “vakarietiška tolerancija” tėra iliuzija: Vakarų šalyse, kaip ir visose kultūrose, kažkas toleruojama ir kažkas ne, o kur tiksliai brėžiamos ribos nustato dominuojanti kultūra (kadangi kultūra kinta tos ribos ilgainiui vienur plečiasi, kitur traukiasi).

Štai XXI a. tiesa: multikultūrinis pasaulis ne(be)reikalauja multikultūrinių valstybių. Priešingai – visų kraštų tapimas daugiakultūriais pasaulio kultūrinę įvairovę tik silpnintų.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Propagandiniai metodai “Nepatogaus kino” reklamoje

Propagandiniai metodai “Nepatogaus kino” reklamoje

| 2 komentarai

Lietuvos gatvėse pasirodė toks plakatas. Kostiumuoto storo baltojo ir stereotipinio storalūpio juodaodžio karikatūros , bei teiginiai, kad “Skurdžiausios pasaulio valstybės yra turtingos” ir “Turtingos valstybės iš besivystančių iščiulpia gėrio už 500 milijardų dolerių”.

Tai – žmogaus teisių kino festivalio “Nepatogus kinas” reklama. Pateik ją pakoregavęs ar apkeitęs vietomis šaržuojamas grupes – ir patys festivalio rengėjai ją greičiausiai užsipultų kaip netolerancijos apraišką. Pvz. jei prie šios karikatūros būtų tekstas “Afrikiečiai čiulpia europiečius” (ir suma, kiek turto turtingose šalyse pavagia, pašalpomis ar apgavystėmis gauna visi imigrantai).

Vienintelis skirtumas – “Nepatogaus kino” reklama naudojasi šiandieninių Vakarų Europos kairiųjų (“naujosios kairės”) stereotipais. Bet propagandos metodai – šimtmečių senumo:

1. Ginčytinos detalės pateiktos kaip faktai. Niekur neminima, kaip tas “iščiulpimas” apskaičiuotas. Kairiesiems “iščiulpimas” – tai ir žaliavų pirkimas, kurios, jei būtų paliktos Afrikoje, išvis būtų bevertės, nes juk galutiniams vartotojams reikia konkretaus produkto konkrečioje vietoje, o ne vario gabalo po žeme Zambijoje – ir pačios žaliavos tėra menkas indėlis į galutinį produktą. Kita vertus, ne viena buvusi skurdi Europos kolonija (ypač Azijoje) jau tvirtai atsistojo ant kojų ir sugebėjo pakeisti žaliavų ekonomiką gamybos ekonomika, vėliau – paslaugų ekonomika bei pralenkė turtingumu daugelį Europos šalių; tos, kurios per 50 ar 60 metų tik stagnavo, turi daug kitų – vidinių – problemų.

2. Nedidelio skaičiaus žmonių veiksmai priskiriami visai milijonus apimančiai grupei. Visa Europa plakate personifikuota į vieną šaržą, nors 41 iš 52 Europos šalių neužsiiminėjo kolonializmu, dauguma neturi ir šiuolaikinių verslo interesų, maždaug 30 iš 52 XIX a. pačios buvo didžiųjų imperijų kolonizuotos (tarp tokių ir Lietuva, jos pramonė nebuvo vystoma), apie pusė Europos šalių pačios skurdesnės už kai kurias Afrikos šalis.

3. Tuo pačiu galima kaltinti ir kitas grupes, bet pasirenkama viena (dvigubi standartai). Plakatą įkvėpusiame festivalio filme “Išvogti Afriką” kritikuojamas verslininkas yra PAR gimęs, Šveicarijoje gyvenantis žydas Ivanas Glasenbergas, turintis tris pilietybes (PAR, Izraelio, Australijos), jo tėvas – Lietuvos žydas, mama – pietų afrikietė. Kas jis – afrikietis, europietis, azijietis, australas? Turbūt priklausytų nuo to, kas ir kokiu tikslu pieštų karikatūrą… Tik bet kokia analogiška, pavyzdžiui, žydų ar tų pačių afrikiečių personifikacija į vieną “blogietį” sulauktų [pagrįstų] replikų: “juk ne visi jie tokie”, “visokių žmonių visur esama” – o turbūt ir [nepagrįstų] siekių pradėti ikiteisminį tyrimą.

Kitokia nuomonė – liga?

Deja, tai nebe pirmas kartas, kai festivalis “Nepatogus kinas” reklamuojamas priemonėmis, kurios primena jo filmuose kritikuojamų diktatorių propagandą. Prieš kelis metus įvairios neigiamo požiūrio į konkrečias grupes apraiškos – ksenofobija, rusofobija, homofobija – festivalio reklamoje prilygintos ligoms. Bet kokios nuomonės pavadinimas liga man primena Sovietų Sąjungos laikus, kai kitaminčiai guldyti į psichiatrijos ligonines.

Beje – tarp “ligų” nebuvo polonofobijos ar neapykantos religingiems krikščionims. Nors patyrinėjus “Delfi” komentarus galima įsitikinti, kad lenkai ir religingi krikščionys tikrai yra tarp Lietuvoje daugiausiai neapykantos susilaukiančių grupių. Gal koją ginti šias grupes pakišo tai, kad jos yra tarp pagrindinių Lietuvoje, nepritariančiųjų “naujosios kairės” siūlomoms vizijoms?

Politizuotas festivalis?

Pats esu aplankęs daug “Nepatogaus kino” filmų ir tarp jų būna tikrai gerų kūrinių, atskleidžiančių problemas. Bet bendros repertuaro politizavimo tendencijos gana ryškios. Nerasi filmų, kritikuojančių Vakarų kairiųjų grupes, nors netolerancijos kitaminčiams, nepagarbos jų žodžio laisvei, “atpirkimo ožių” paieškos, tragiškų veiklos pasekmių, o ir nusikaltimų ten tikrai yra (apie tai – būsimuose tinklaraščio įrašuose). “Nepatogus kinas” “naujajai kairei” net labai patogus. Kaip rodo šiųmetis repertuaras, kritika nukreipta į jų nemėgiamuosius: krikščionis, “godžias dideles korporacijas”, bet mažai ar nėra kritikos jų remiamų grupių atstovams. O juk tai, kas rašoma apie krikščionių misionierius filmo “Dievas myli Ugandą” recenzijoje, perfrazavus net labiau tinka daugybei kairiųjų idėjų “eksportuotojų” į “trečiąjį pasaulį”.

“Nepatogiame kine” yra filmas “Laisvės šešėliai” apie korporacijų cenzūruojamą žiniasklaidą, bet niekad nebuvo (ir turbūt nebus) jokio apie “politkorekcinę cenzūrą”, kai už “naujajai kairei” nepriimtinų žodžių pasakymą Vakaruose žlugdomos karjeros ar net teisiama (menką jos dalį minėjau čia). Niekada festivalyje neišvysi filmo, ginančių kūdikių teisę išgyventi iki gimimo – nes žmogaus teisės interpretuojamos pagal siaurą “naujosios kairės” požiūrį, o ne, tarkme, Visos Amerikos žmogaus teisių teismo poziciją, kuris gyvybę skatina saugoti nuo pradėjimo. Turbūt nebus ir JAV konstitucijoje įtvirtintą pamatinę žmogaus teisę nešiotis ginklą ginančių filmų (tokią nuomonę grindžiantį dokumentinį filmą žr. čia).

“Naujosios kairės” požiūris į žmogaus teises – tik vienas iš daugelio. Tolerancija, demokratinės vertybės (kas deklaruojama) reikalautų gerbti įvairius požiūrius (juk čia nuomonės, o ne įrodomos mokslinės tiesos). Ir bent jau reklamoje nenaudoti ginčytinų, iš konteksto ištrauktų teiginių. Ypač kai festivalį remia iš mokesčių mokėtojų lėšų veikiančios Europos Sąjunga, Užsienio reikalų ministerija.

P.S. Esu už žodžio laisvę ir nemanau, kad tokius plakatus reiktų riboti. Nesvarbu, kas ir ką neva “čiulpia”. Tiesiog, mano nuomone, panašios reklamos diskredituoja festivalį kaip nepolitizuotą, nepropagandinį renginį.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Egiptas – vakarietiška diktatūra vietoj islamiškos demokratijos

Egiptas – vakarietiška diktatūra vietoj islamiškos demokratijos

| 2 komentarai

Naujoji Egipto valdžia parodė savo tikrąjį veidą. Per trečiadienį išžudė nuo 630 iki 2600 taikių protestuotojų, siekusių atkurti teisėtai išrinktos “Musulmonų brolijos” partijos valdymą. Savo mastais tai didžiausios taikos meto žudynės pasaulyje pastarąjį dešimtmetį.

Priminsiu, kad prieš metus, 2011 m. vasarį, situacija buvo džiugesnė. Masiniai protestai (vadinamasis “Arabų pavasaris”) privertė surengti pirmus Egipto istorijoje laisvus rinkimus, per kuriuos ir išrinkta “Musulmonų brolijos” partija. Ji laikėsi pabrėžtinai demokratiškai: leido prieš ją protestuoti, o prieš priimdama naują Konstituciją atsiklausė tautos laisvame referendume (tauta pritarė). Tačiau 2013 m. liepos 3 d. šią valdžią nuvertė armija – diktatūra grįžo su nauju įkarščiu.

Tai nestebina. Stebina Vakarų reakcija. Po “Musulmonų brolijos” nuvertimo Vakarų forumuose teko skaityti džiaugsmo – girdi, išnyksta “islamistinis režimas”. Ir vyriausybės pabrėžtinai tylėjo. Tik po žudynių Vakarai jau atlieka parodomuosius protestus. Bet apie didžiąsias Kairo žudynes britų BBC pranešė mažiau, nei apie kokį Rusijos įstatymą uždraudžiantį homoseksualumo propagandą vaikams, kurį palaiko 88% rusų ir kuris BBC visada vadinamas “kontroversišku”, nors kontroversiškas tik Vakaruose.

Mažiau Vakarų “žmogaus teisių aktyvistų” kritikuoja šimtus ar tūkstančius išžudytų Egipto civilių nei pliekė demokratiškai priimtas Vengrijos ar tą pačią Egipto konstituciją. Nors šie dokumentai nebuvo kažkuo išskirtiniai pasaulyje. Tiesiog, lyginant su buvusiomis tų pačių šalių konstitucijomis, žengė mažytį žingsnelį ne ta kryptimi, kaip nori Vakarų Europos kairysis “elitas”. Dabar Egipte konstitucija sustabdyta – vėl žingsnelis “ta kryptimi”. O naujieji lyderiai (tiksliau, vėl sugrįžę 2011 m. nuverstos diktatūros atstovai) žino kaip įsiteikti vakariečiams: kalba apie “Egiptą visiems”, nors tuo pačiu žudo oponentus.

Ar “Musulmonų brolijos” valdžia siekė kam nors primesti islamą? Ne. Ji buvo demokratinė. Demokratiškumas sąlygojo, kad daugumą sudarančių musulmonų teisės pagerėjo: štai televizijos žurnalistėms (tik toms, kurios to nori) leista eteryje dėvėti čadras (anksčiau drausta).

Bet Vakarų Europos “elitas”, kalbėdamas apie demokratiją ir toleranciją, dažnai kartu siekia primesti savąjį vertybių supratimą kitiems. Jiems būtų džiugu, kad, tarkime, visas pasaulis priimtų jų lyčių ar tautų suvokimą, kad atsisakytų tradicinių religijų ir jas pakeistų į taip pat ne mokslu pagrįstas dogmas. Kad visame pasaulyje būtų įteisintos homoseksualų santuokos, bet panaikintos poligaminės (nors, objekyviai žiūrint, argumentai “už” gali būti panašūs: jei suaugę nutaria, kam valdžiai kištis? O poligaminės santuokos dar ir kultūriškai kai kur tradicinės) ir t.t.

Tokia “Prometėjo” pozicija nieko naujo: romėnai nešė savo vertybes barbarams, kryžiuočiai – pagonims, kolinijinės imperijos – “atsilikusioms gentims”. Kiekviena nauja Vakarų Europos “Prometėjų” karta kreivai žiūrėjo į buvusias, tad nieko keisto, kad ir dabartiniai “žmogaus teisių aktyvistai” niekina viduramžių krikščionybės ar tautinių kultūrų ekspansiją, bet patys ir vėl daro tą patį.

Bet Artimuosiuose Rytuose ir tikroji demokratija, ir Vakarų Europos “elito” vertybės nežengs kartu. Demokratiškai išrinkta valdžia, kaip rodo Egipto pavyzdys, dalies šių vertybių nelaikys vertybėmis, o jas primesti vietos gyventojams tegali žiauri diktatūra, valdoma Vakarų Europos elitui prijaučiančios vietinės mažumos. Panaši situacija ir Afrikoje, Azijoje, Rytų Europoje bei dar daug kur.

Skelbiantiems toleranciją Vakarų kairiesiems patiems reikėtų jos pasimokyti: toleruoti skirtingas kultūras ir požiūrių įvairovę pasaulyje. Kiekviena civilizacija (musulmoniška, indiška, azijietiška) turi savo žmogaus teises; lengva jas paniekinti ištraukiant iš konteksto kokį “žiaurų pavyzdį”, bet tokių pavyzdžių galima rasti ir Vakarų Europoje. Aišku, skirtingas žmogaus teisių suvokimas nereiškia, kad bet kokia valdžia atitiks tą vietinį suvokimą – diktatūros ir okupacijos dažnai jį paneigia. Deja, kaip matome Egipto atveju, tos diktatūros dažnai per jėgą bruka ne kokį islamizmą, o Vakarų Europos elito vertybes.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,