Šiomis savaitėmis Europoje linksniuojama “pabėgėlių problema”. Tačiau iš tikro dauguma atvykėlių yra ne pabėgėliai, o ekonominiai migrantai.

Pabėgėliai, saugomi pagal Konvenciją dėl pabėgėlio statuso, yra tie, kas bėga nuo persekiojimo dėl rasės, tautybės, religijos, pilietybės, politinės ar socialinės grupės. Valstybių, vykdančių tokius masinius persekiojimus, gana nedaug.

Tikrieji pabėgėliai prieglobsčio prašo pirmoje jiems saugioje šalyje, o ne keliauja per pusę žemyno tam, kad pasirinktų turtingesnę valstybę. Pavyzdžiui, beveik 100% Sirijos karo pabėgėlių gyvena kaimyninėse Sirijai apyskurdėse valstybėse – tai logiška, juk pasibaigus karui ir prabėgus pavojui tikisi grįžti.

Ekonominiai migrantai, tuo tarpu, tiesiog nori iš skurdesnės valstybės persikelti į turtingesnę – kur jų laukia pašalpos ir kitos paskatos. Tokių vis daugėja, ir labiausiai prie to prisideda kai kurių turtingų valstybių, įskaitant ES šalis, nenoras neteisėtai atvykusius išsiųsti.

Teisė migruoti garantuojama tik pabėgėliams – ekonominiai migrantai jos neturi. Tai žinodamas, dažnas ekonominis migrantas būna sunaikinęs dokumentus, pasakoja baisias istorijas. Dauguma jas išsigalvoja, tačiau keletas juk gali būti ir tikros – ES renkasi verčiau neišsiųsti visų 150 000 kasmet (išskyrus ~10% savanorių), negu netyčia išsiųsti vieną kitą, kurie paskui gimtinėje išties būtų persekiojami. Taip “piktnaudžiaujančių sistema”, apsimetančių pabėgėliais, atsiranda vis daugiau ir daugiau. Jie supranta: atvykusių jų niekas neišsiųs, jei tik išgalvos kokią istoriją. Tariamai “neteisėta” migracija, kitaip nei kita neteisėta veikla, jokių blogų pasekmių migrantams į ES nebeužtraukia. Priešingai – jiems tiesiog duodama tai, ko jie ir nori: teisė gyventi turtingoje ES (su socialinėmis garantijomis ir kt.). Tą labai tiesiai šviesiai pasakė ES Užsienio reikalų komisarė F. Mogherini – joks išgelbėtas jūroje pabėgėlis “prieš savo valią nebus išsiųstas į savo gimtąją šalį”.

Tačiau imigracija tikrai užtraukia neigiamas pasekmes valstybei, į kurią atvyksta migrantai. Ir nelegalios “stichiškos” migracijos neigiamos pasekmės paprastai didesnės, nei kitų migracijos formų.

Australijoje – ir vilkas sotus, ir avis sveika

Vos atsidarius Australijos vizų teikimo puslapį matomas toks atgrasantis pranešimas

Su panašiomis bėdomis susidūrė ir turtinga Australija. Ji atrado išganingą sprendimą, naudingą visoms pusėms, išskyrus “netikrus pabėgėlius”, išnaudojančius sistemą. Australai susitarė su skurdžiomis, tačiau saugiomis Ramiojo Vandenyno šalimis, kad visus migrantus į Australiją priims jos, mainais už didelę paramą. Faktiškai išėjo štai kas:

1.Migrantų srautas į Australiją beveik visai nutrūko – vietoje tūkstančių atplaukdavo tik dešimtys. Mat visi, kas siekė tik turtingesnio gyvenimo, suprato, kad jo čia negaus. Žlugo ir nelegalus “žmonių gabentojų verslas”.
2.Dėl šitaip sumažėjusių migrantų srautų skurdžiosios Ramiojo Vandenyno šalys faktiškai neturėjo priimti jokių migrantų. Tačiau jos vis tiek gavo solidžią Australijos paramą. Turtingai Australijai tokios sumos sumokėjimas nebuvo labai skausmingas, o skurdžiosioms šalims – labai naudingas ir reikalingas. Kartu ir puiki paskata toms skurdžioms šalims, kurios gerbia piliečių laisves.
3.Išnykus slaptiems neteisėtiems migrantų srautams iš esmės baigėsi ir migrantų masinės žūtys nuskendus laivams.
4.Visgi tikriesiems pabėgėliams, kuriems reikia saugumo, o ne turtingesnio gyvenimo, galimybė išsigelbėti plaukiant į Australiją liko atvira. Nuo momento, kai juos pasitikdavo australų pasieniečiai, Australija pasirūpindavo jų nuvežimu, prieglobsčio prašymo nagrinėjimu ir apgyvendinimu saugioje Ramiojo Vandenyno šalyje. Tiesiog, kaip paaiškėjo, daugumai migrantų reikėjo visai ne saugumo. Kai plaukiant į Australiją liko galimybė gauti “tik” saugumą, bet ne turtingą gyvenimą, migrantai nustojo plaukti.

Tačiau kai kas Australijoje teigė, kad gal migrantai nebeplaukia dėl pasibaigusio karo Afganistane, o ši politika nenaudinga. Taigi 2007 m. Australija atšaukė savo politiką – ir “pabėgėlių” srautai bemat vėl šovė į viršų. 2013 m. jų jau atplaukė 20587 – tuomet Australija vėl grąžino senąją politiką siųsti pabėgėlius į salas (dabar paprastai – Papua Naująją Gvinėją) ir jų vėl sumažėjo.

Nelegalų nepriėmimas nereiškia, kad nepriimami jokie imigrantai

Visa tai nereiškia, kad Australija neturi imigracijos politikos ar nepriima migrantų. Tiesa pasakius, ji legaliai priima itin daug migrantų: 190 000 šiais metais (kai iš viso Australijoje žmonių tėra 30 000 000). Tačiau tai daroma atsižvelgiant į migrantų kompetencijas – kad imigruotų tie, kas padės Australijai klestėti, o ne kels socialines įtampas, gyvens iš pašalpų.

Dėl imigracijos politikos – kaip ir dėl bet kurios kitos politikos – turi apsispręsti kiekviena valstybė pati. Nuspręsti, kokius imigrantus, su kokiom kompetencijom, kiek priims. Šios politikos negali formuoti minia – juo labiau užsieniečių minia, nežinanti šalies darbo rinkos, kultūros ir realijų, o tik girdėjusi, kad ten “daug galimybių”.

Tačiau dabartinis chaosas ES – jokia imigracijos politika. Tiesiog pažeidėjams ir piktnaudžiaujantiems sistema leidžiama laisvai tą daryti toliau, ir nedavus tinkamo atkirčio. Dabar neteisėta migracija į Pietų Europą jau tapo tik “teoriškai nelegalia veikla“, tokia kaip piratavimas asmeniniais tikslais. Su ja niekas nekovoja – ir tai tiesiog tobula nemokama reklama “žmonių gabentojų” “verslui”.

Europos Sąjunga galėtų nesunkiai pritaikyti Australijos modelį. Sutarti su saugiomis Afrikos valstybėmis dėl paramos mainais į migrantų perėmimą. Kaip ir Australijos atveju, susitarimas būtų visiems naudingas: migrantų sumažėtų iki minimumo ir susitarusioms Afrikos šalims tereikėtų jų priimti labai mažai, tačiau jos vis vien gautų didelę ES paramą. Kadangi į tokius susitarimus su ES galėtų pretenduoti tik pakankamai demokratiškos šalys, tai kartu skatintų demokratijos plėtrą Afrikoje.

Rytų Europa migrantų perkėlimui netinka

Dalies migrantų išsiuntimas į Rytų Europą – visiškai netikęs pasiūlymas. Nes Rytų Europa irgi gerokai turtingesnė už Afriką (tarkime, pagal BVP vienam gyventojui Lietuva Graikiją jau lenkia). Tai tik kovojimas su pasekmėmis ignoruojant problemas.

Tam, kad sistema veiktų, turi būti susitarta su valstybėmis, kurių ekonominė padėtis labai panaši į tas, iš kurių atvyksta imigrantai – tačiau jos yra saugios, be etninių, rasinių, religinių persekiojimų. Tokiu atveju migruodami žmonės galėtų tikėtis saugumo – bet ne turtų. Ir greičiausiai – kaip Australijoje – paaiškėtų, kad tų, kurie iš tikro stokoja būtent saugumo, nėra daug.

2014 m. liepos 30 d.. Esame įpratę pagal migraciją valstybes skirstyti į dvi kategorijas: tas, kurios susiduria su masinės emigracijos problema (pvz. Afrika, Indija, Lotynų Amerika) ir tas, kurių problema – masinė imigracija (pvz. JAV, Vakarų Europa, Australija).

Dabar formuojasi trečia valstybių kategorija, patirianti abi problemas vienu metu, arba tiksliau “populiacijos pakeitimo” problemą, kuomet vietiniai gyventojai masiškai emigruoja, o juos masiškai keičia imigrantai iš užsienio. Lietuvoje irgi turime to apraiškų: emigracija, aišku, už imigraciją dar daug masiškesnė, bet visgi nors šimtai tūkstančių lietuvių iškeitė Lietuvą į Vakarų Europą, tuo pačių į Lietuvą imigruoja vis daugiau ir daugiau užsieniečių (daug jų iš dar ryčiau ar piečiau: NVS, Indijos, Afrikos, Artimųjų Rytų).

Tokia paradoksali situacija dažniausiai susidaro dėl politinių aplinkybių. Rytų Europoje ją lėmė narystė Europos Sąjungoje.

Europos Sąjunga suteikia teisę visiems jos šalių piliečiams laisvai dirbti bet kurioje ES šalyje, įskaitant turtingiausias – tad daugybė šia galimybe pasinaudoja, sukeldami protų ir darbo jėgos nutekėjimą iš tokių šalių, kaip Lietuva (po stojimo į Europos Sąjungą Lietuva neteko ~15% žmonių, kelis kartus daugiau nei 1990-2004 m.).

Tačiau dar skurdesnių šalių piliečiams ir Rytų Europa yra svajonių kraštas (kaip rašiau, vidutinis lietuvis turtingesnis už 83% vidutinių pasaulio žmonių). Ir nors daugumai jų, aišku, irgi labiau norėtųsi emigruoti į Jungtinę Karalystę, nei Rytų Europą, šitas jiems yra sunkiau. Mat Rytų Europa turi išorines Europos Sąjungos sienas, be to, Europos Sąjunga riboja migrantų galimybes apsigyventi toliau nei šalyje, į kurią šie pirmiausiai pateko. Yra ir socialinių prežasčių: tarkime, NVS piliečiams migracija į Lietuvą daug paprastesnė nei į Vakarų Europą todėl, kad Lietuvoje dauguma moka rusiškai (lietuviams šio barjero emigruoti į Vakarų Europą nėra, nes lietuvių jaunimas kalba angliškai).

Schema rodanti, kada valstybėje X pasireiškia populiacijos kaita (masinė emigracija ir masinė imigracija vienu metu). Nuo nurodytų migracijos kelių paprastumo ir sudėtingumo skirtumų priklauso, kokia smarki bus ši problema. Migracijos kelių paprastumą/sudėtingumą lemia politinės, geografinės, socialinės aplinkybės.

Yra šalių, kur “populiacijos pakeitimas” reiškiasi labiau, nei kol kas Lietuvoje. Visi girdėjome apie Graikijos ekonomines bėdas. Patys graikai apie jas savo nuomonę išreiškė “balsuodami kojomis” (emigruodami). Nuo 2006 m. iki 2011 m. Graikijos piliečių, gyvenančių Graikijoje, skaičius sumažėjo net 550 000 (nuo 10 450 000 iki 9 900 000). Tačiau visgi Graikija pasaulio masteliais liko turtinga šalis (ir už Lietuvą turtingesnė – net po visų krizių), ji turi išorines ES sienas tiek su Artimaisiais Rytais, tiek su Afrika (jūrų sieną), tiek su Balkanų šalimis, todėl į ją ir toliau plūste plūsta imigrantai. Per tą patį 2006-2011 m. laikotarpį kitų šalių piliečių Graikijoje padaugėjo 217 000 (nuo 696 000 iki 913 000), Graikijos piliečių procentas sumažėjo nuo 93,76% iki 91,56% šalies gyventojų. Realus negraikų pokytis – didesnis, nes statistika yra pagal pilietybę, o ne tautybę: dalis migrantų natūralizavosi ar susilaukė vaikų Graikijos piliečių (migrantų šeimose gimstamumas paprastai didesnis nei vietinėse). Tačiau ir tai tik ledkalnio viršūnė, nes Graikijoje gyvena ~1 mln. nelegalių migrantų, kurių šioje statistikoje nesimato.

Graikijos situacija gali tapti ir Lietuvos situacija, mat ekonominė šalių padėtis panaši: turtingos pasaulio mastu, bet keliasdešimčia procentų atsiliekančios nuo turtingųjų ES šalių, į kurias emigruoti visi politiniai keliai atverti.

Populiacijos pakeitimo problema visuomenėje suvokiama kaip pavojingesnė nei tiesiog emigracija ar imigracija (didesnė grėsmė šalies identitetui, stabilumui), tai galimai įtakojo ir faktą, kad Graikoje požiūris į imigrantus – vienas neigiamesnių ES.

Daugiau apie “pražiūrimus” argumentus apie migraciją žr. Trys straipsniai apie imigraciją.

Šis straipsnis – dalis trijų straipsnių serijos apie dažnai pražiopsomus argumentus dėl imigracijos žvelgiant iš įvairių politinių pozicijų.

Iš dešiniosios laisvosios rinkos šalininkų imigracija kartais pateikiama kaip būtinybė, esą reikalinga siekiant išlaikyti konkurencingą ekonomiką.

Ar gyventojų skaičiaus mažėjimas – problema?

“Jei ne imigracija, gyventojų skaičius mažėtų” – sakoma. Daugybėje Europos valstybių tas yra tiesa. Tačiau gyventojų skaičiaus mažėjimas nereiškia gyvenimo kokybės ar šalies turtingumo mažėjimo. Iš dešimties turtingiausių pasaulio valstybių (pagal BVP vienam gyventojui) nė viena neturi daugiau 6 mln. žmonių, iš 25 turtingiausių vos 3 gyventojų skaičius viršija 10 milijonų. Mažos valstybės gali turėti mažiau biurokratijos, efektyviau reaguoti į situaciją, užsiimti įvairias nišas (pvz. ofšorinės kompanijos).

Tiesa, vieną dalyką menkstančio gyventojų skaičiaus šalys turi riboti – politinio dominavimo ambicijas. Didelis gyventojų skaičius padidina galimybes daryti pasaulyje geopolitinę įtaką. Kita vertus, ar šalyje bus 3 milijonai gyventojų, ar 3,2 milijono, esmės nekeičia. Net ir itin didelė imigracija pajėgi ženkliau pakeisti gyventojų skaičių tik per daug dešimtmečių.

Nuo gyventojų tankumo turtingumas irgi nepriklauso. JAV tankumas perpus mažesnis nei Lietuvoje, o Australijoje – net 20 kartų, ir tai netrukdo šioms šalims turtingiau gyventi.

Visuomenės senėjimas: problemos “perkelti” tuoj bus neįmanoma

Didesnė problema už gyventojų skaičiaus mažėjimą yra visuomenės senėjimas. Mūsų sistema lemia, kad darbuotojai išlaiko pensininkus, dėl ko keičiantis darbuotojų ir pensininkų proporcijai Sodros biudžete atsiranda skylė. Visgi, senėjimą daug labiau Lietuvoje sukelia jaunimo emigracija, o ne natūralus mažėjimas (tarp 2001 m. ir 2011 m. Lietuva neteko ~12% gyventojų, iš jų tik 3% dėl natūralaus nuosmukio ir 9% dėl emigracijos). Kiekvienas imigrantas kitai šaliai yra emigrantas, taigi, emigracijos/imigracijos problema pasaulio mastu viena ir ta pati.

Kaip jau rašiau Lietuva nėra kažkoks unikumas, kad patiria ir emigracija, ir mažą gimstamumą. Didžiojoje Trečiojo pasaulio dalyje gimstamumas pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai sumenko. Taigi migracija n(eb)ėra “visi laimi” tipo “demografinis receptas” – priešingai, gyventojų senėjimo problemą ji tiesiog perkelia iš turtingų šalių (pvz. Vakarų Europos) į skurdesnes (pvz. Rytų Europą), ir kadangi gimstamumas neturtingose šalyse toliau mažėja, kuo toliau tuo akivaizdžiau šitas bus. Kodėl užuot perkėlus problemą jos neišsprendus, nes galiausiai tą vis viena daryti teks (beveik) visam pasauliui?

Ne viskas taip blogai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Vidutinio vaikų skaičiaus šeimoje mažėjimas sustoja – kai kurios šeimos turi po 1, kai kurios 2 vaikus. To nepakanka, kad gyventojų skaičius augtų – jis mažėja. Bet gyventojų nuo tada mažėja daugmaž vienodais (o ne nuolat vis spartėjančiais) tempais, todėl visuomenės senėjimo greitėjimas yra laikinas procesas – kuriuo nors metu nusistovės jaunimo-senimo proporcija, kuri ir išliks.

Kiek vaikų tenka vienai moteriai Tailande: statistika nuo 1960 iki 2010 m. Tailandas ~1970 m. išgyveno tai, ką Europa ar Amerika išgyveno kiek seniau, o Trečiojo pasaulio šalys – vėliau ar išgyvena dabar. Aukštas buvęs gimstamumas (6+ vaikai šeimoje) per kelis dešimtmečius smarkiai sumažėjo (iki ~1,7 vaiko), bet tuomet mažėjimas beveik sustojo.

Tai nebus tokia proporcija, prie kurios valstybė skurstų ar negalėtų egzistuoti, ypač prie dabartinių technologijų. Tolesnis technologijų augimas dalinai kompensuos dalies darbo jėgos praradimą, bet reikia ir politinių reformų. Tai – žymus pensinio amžiaus didinimas (juk dabar žmonės pilnavertį gyvenimą gyvena vidutiniškai vis ilgiau, tad ir dirbti gali ilgiau), pačios sistemos, kad jaunimas išlaiko vyresnius, keitimas (pensiniai fondai ir kt.). Tai yra daroma, ir tai gali spręsti pačią problemą, o ne perkelti ją kitur, kaip migracija.

Ekonominė imigracijos žala

Kalbant apie imigracijos ekonominę naudą dažnai žiūrima trumparegiškai, tik į artimiausią laikotarpį ar tik iš asmeninės perspektyvos (pvz. darbdavys, norintis įdarbinti užsienietį, sutinkantį dirbti už pigiau, visaip gins tariamą imigracijos ekonominę naudą).

Bet žiūrint plačiau imigracija turi daugybę kaštų. Kainuoja imigrantų integracija. Be to, kaip rodo tyrimai, nevienalytėse visuomenėse dažniau pasitaiko radikalizmas, neramumai, riaušės, pilietiniai karai; tarp imigrantų didesnis ir nusikalstamumas. Tokie dalykai atsieina ekonomikai itin brangiai – 2011 m. Londono imigrantų riaušių žala siekė 200 mln. svarų (arti 900 mln. litų), 2005 m. Payžiaus imigrantų riaušių 200 mln. eurų (~700 mln. litų) ir t.t.

Problemas čia kelia ne tai, kad kažkieno kultūra blogesnė, bet tai, kad skirtingų kultūrų žmonės gyvena pernelyg glaudžiai. Su panašiu reiškiniu susiduriame ir asmeniniame gyvenime: juk turite tokių pažįstamų, su kuriais įdomu pašnekėti, bet jei tektų gyventi viename kambaryje – susipyktumėte. Kultūrų atžvilgiu vienas miestas – kaip vienas kambarys dviems žmonėms. Gyvenant viename kambaryje būtina turėti panašų supratimą tvarkymosi, rūkymo viduje, triukšmo, draugų atsivedimo ir kitais klausimais. Gyvenant viename mieste irgi reikia turėti bendrą supratimą dėl daugybės vertybių, “gyvenimo taisyklių”. Net ir imliausiam imigrantui tai sudėtinga: juk tai apima ne tik svetimus papročius/vertybes, bet ir, tarkime, valstybinės kalbos puikų mokėjimą. Ekonominiai migrantai (t.y. dauguma) naujojoje tėvynėje prisitaikyti dažniausiai ir nepersistengia: jų tikslas didesnės algos ar išmokos, o skirtinga kultūra tik nepageidaujamas šalutinis poveikis.

“Kvietėme darbininkus, o atvyko žmonės” – ši žymi frazė pasakyta apie turkus “gastarbaiterius” kuriuos kadaise imigruoti kvietė Vakarų Vokietijos valdžia (šiandien jų šalyje apie 3 mln.). Žmonės nėra tik makroekonominė eilutė. Imigrantų skaičių bei kompetencijas sunku prognozuoti, mat čia veikia sniego gniūžtės efektas – jau atvykę imigrantai, kad ir reikalingi ekonomikai, vėliau pasikviečia ir savo šeimas, gimines, kuriems darbo jau dažnai ir nebūna (nes jie nemoka kalbos, neturi reikiamų kompetencijų). Todėl šalyse, kuriose daug imigrantų, jų daugėja vis sparčiau. Juk ir dauguma lietuvių vyksta būtent į Airiją, Jungtinę Karalystę, Norvegiją ar Ispaniją dažnai dėl to, kad jau pažįsta ką nors, kas ten įsikūrė.

Todėl net jei teoriškai imigruoti skatinami tik žmonės, kurių trūksta ekonomikai, atvyksta visokių, o bedarbystė tarp nevietinės kilmės žmonių dažnai didžiulė. Štai tarp Vokietijos turkų darbo neturi net 30%, kai bendras bedarbystės vidurkis šalyje tėra 5,9% [šaltinis]. Bedarbis ne tik kad pats nemoka mokesčių, bet ir papildomai kainuoja kitiems mokesčių mokėtojams.

Šis straipsnis – dalis trijų straipsnių serijos apie dažnai pražiopsomus argumentus dėl imigracijos žvelgiant iš įvairių politinių pozicijų.

Pasaulyje gausu reiškinių, kuriais skirtingų politinių požiūrių žmonės smarkiai užsiangažuoja. Vienas tokių – imigracija, tradiciškai palaikoma kairiųjų ir pliekiama dešiniųjų. Bet užsiangažavimas nepalieka vietos kritiškam požiūriui ir kai kurie faktai pražiūrimi. Taigi, ar iš tikrųjų priimdamos imigrantus turtingos šalys mažina socialinę nelygybę pasaulyje?

Iš Lietuvos turime unikalią galimybę į migraciją pažvelgti dvejopai. Viena vertus, esame ES narė, o į ES plūsta migrantai iš skurdesnių pasaulio regionų. Kita vertus, Lietuva, per 10 metų (2001-2011 m.) netekusi per 12% žmonių, yra viena labiausiai nuo emigracijos nukentėjusių valstybių pasaulyje. Keista, kai kartais tie patys žmonės, kurie rūpinasi “protų nutekėjimu” iš Lietuvos ir “visuomenės senėjimu” joje, kartu vertina ekonominių migrantų priėmimą kaip pagalbą kitoms tautoms. Juk kiekvienas imigrantas Europoje yra prarastas žmogus jo tėvynėje. Išvažiuoja neproporcingai daug jaunų, iniciatyvių žmonių. Ir, priešingai stereotipams, pagimdomų vaikų skaičius daugumoje neturtingų šalių smarkiai kritęs, daug jų jau vykdo programas gimstamumui skatinti.

Iš Rytų Europos, Brazilijos, Kinijos, Vietnamo emigruojama – bet ten viena moteris jau pagimdo mažiau nei 2 vaikus ir gyventojų skaičius krenta ar greitai ims kristi. Arabų šalys, Indija, Pakistanas, Turkija, didžioji Lotynų Amerikos dalis “ant ribos” (2-3 vienos moters vaikai, gimstamumas mažėja). Tik Juodojoje Afrikoje dar kitaip – bet vos prieš keliasdešimt metų dar visame “Trečiajame pasaulyje” vyravo tokios didelės šeimos.

Naujoji Vakarų kastų sistema?

Ispanijoje nedarbas dabar – 26%, bet tai nieko naujo. Milžiniškas jis buvo ir per patį ekonomikos pakilimą: 2008 m. – 12% (palyginimui Lietuvoje nedarbas tebuvo 4,8%), o jaunimo nedarbas dar 1994 m. siekė 45% ir labiausiai buvo kritęs tik iki 20% ~2007 m. Bet darbo Ispanijoje tuomet buvo labai daug. Juk ten masiškai plūdo migrantai iš Lotynų Amerikos, Maroko, o ir Lietuvos. Tiesiog tie darbai ispanams atrodė per prasti. Kam jiems dirbti – juk gaudavo didžiules bedarbio pašalpas (vidutiniškai 750 eurų (~2600 litų), kai minimalus atlyginimas – 641 eurai (~2200 litų)). Taigi, tam, kad augtų ekonomika, būtų surenkamas valstybės biudžetas, buvo naudojamas imigrantų darbas, o ispanams tuo pat metu iš to paties biudžeto buvo mokami pinigai “už nieką”, kartu atėmę iš jų bet kokią inciatyvą dirbti juodus “tik imigrantams tinkamus” darbus.

Ispanija – tik pavyzdys. Tokia padėtis susidarė beveik visur Vakarų Europoje. Štai Graikijoje nedarbas 25% ir tuo pačiu metu imigrantai sudaro 20% darbo jėgos (daugiausia dirba nekvalifikuotus darbus). Tą patyriau ir asmeniškai: štai viena pažįstama olandė skundėsi brangiu būstu – man paminėjus apie galimybę gyventi imigrantams statytuose daugiabučiuose išsyk atšovė, kad to nė nesvarstytų. Ten – imigrantų, ne vakarų europiečių vieta (aišku, paskutinio sakinio garsiai nepasakė – juk būtų rasizmas – bet paliko suprasti tarp eilučių. Taip jau susiklostė, kad Vakarų Europoje išsivystė tikra fobija pasakyti ką nors “politiškai nekorektiško”; tačiau tai dažnai veidmainystė, nes tylus šovinizmas kai kuriose šalyse beveik visuotinis – bet tai jau tema atskiram įrašui). Toks net ir kai kurių darbdavių požiūris: čia lietuvė pasakoja, kaip britas darbdavys nepriėmė fiziniam darbui britės, nes “tai nebritiškas darbas”.

Situacija net primena kastų sistemą. Vieni (piliečiai) gauna privilegijų (ir pinigines išmokas) vien už tai, kad yra piliečiai, o kiti (imigrantai) savo prakaitu piliečiams tas privilegijas uždirba. Piliečių tarpe (beje, ir kairiųjų) vyrauja požiūris, kad tam tikros gyvenamosios vietos, darbai tinkami tik imigrantams.

Laimė – ne pinigų kiekyje

Sakysite – imigrantai savo šalyje uždirbtų dar mažiau? Taip. Bet psichologinis pasitenkinimo padėtimi jausmas nėra lemiamas pinigų kiekio. Būtent todėl daugybės skurdžių šalių gyventojai statistiškai laimingesni už turtingų šalių (pasaulinės Gallup apklausos duomenimis laimingiausi jaučiasi Kolumbijos gyventojai, po jų seka brazilai, malajai). Jei žiūrėti vien į daiktų kiekį ir kokybę, tai šiandien ir eilinis lietuvis gali sau leisti daugiau, nei turtingas XIX a. amerikietis.

Bet laimę lemia ne materialių gėrybių kiekis, o jų santykiai:
1.Su praeitimi. Ar dabar žmogus gali sau leisti daugiau, nei seniau?
2.Su aplinkiniais. Ar žmogus gali sau leisti daugiau nei vidutinis aplinkinis?
3.Su lūkesčiais. Ar žmogus gali sau leisti daugiau nei tikėjosi, kad tuo metu galės sau leisti.

Taigi, imigrantai išties neretai gauna naudingumą iš emigravimo – nes gyvena turtingiau, nei seniau. Bet tas naudingumas ilgainiui blėsta. Ir viskas galutinai apsiverčia su antrąja karta. Prancūzijoje ar Britanijoje gimęs arabas ar pakistanietis visuomet matys, kad jo bendruomenė gyvena skurdžiau nei aplinkiniai – bet pats jau nebeturės dar skurdesnio gyvenimo istorinėje tėvynėje atminties. Jis lygins save tik su aplinkiniais – nebe su praeitimi – ir tas palyginimas bus labai nepalankus. Tai – viena priežasčių antrosios kartos imigrantų jaunimo tarpe kylančiam nepasitenkinimui, kuris išsiliejo 2005 m. masinėmis riaušėmis Prancūzijoje, 2011 m. Londone ir 2013 m. Stokholme. Socialinė lygybė tarp netoliese gyvenančių psichologiškai yra svarbesnė, nei socialinė lygybė tarp gyvenančių skirtingose šalyse.

Lygiai taip, kaip juodaodžio Pietų afrikiečio apartheido metais neguodė, kad didžioji dalis afrikiečių už PAR ribų gyvena dar sunkiau – jis save lygino su baltaisiais pietų afrikiečiais. O vergo XIX a. pirmos pusės pietinių JAV plantacijose neguodė, kad Europoje, Afrikoje ir Azijoje eiliniai ūkininkai ekonomiškai gyvena dar blogiau (kituose žemynuose dar būdavo badmečiai, o JAV vergai turėdavo ką valgyti) – nes jis save lygino su laisvaisiais amerikiečiais. Ir mūsų neguodžia tai, kad vidutinis lietuvis gyvena turtingiau nei 83% pasaulio žmonių, nes lyginame save su Vakarų kraštais, kur dauguma turi emigravusių giminių ir draugų.

Gamybos atkėlimas kelia ekonomiką, emigracija – smukdo

Dar viena keistenybė: dauguma kairiųjų kur kas aršiau puola gamyklų turėjimą Azijoje (kur esą išnaudojama pigi darbo jėga) nei imigrantų, kaip pigios darbo jėgos, naudojimą savo šalyje.

Bet atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas psichologines tendencijas ir kairiąsias vertybes toks gamybos iškėlimas ilgainiui padeda situaciją pasaulyje lyginti daug labiau. Visų pirma, sunkiai dirbti, kai ir visi aplinkiniai taip pat dirba, daug paprasčiau psichologiškai. Antra, į šalis, į kurias perkeliama gamyba, investuojama, vietiniai žmonės apmokomi užsieniečių lėšomis ir jie niekur neišvyksta. Šios technologijos, žinios – puiki bazė ilgainiui patiems kurti savo prekės ženklus, kokybiškas prekes.

Kad tai veikia įrodė “Azijos tigrų” pavyzdys. Šiandien Singapūras, Honkongas, Taivanas, Pietų Korėja – tarp 40 turtingiausių pasaulio šalių; jos jau turtingesnės už daugumą Vakarų Europos valstybių (pirmosios dvi pagal BVP vienam gyv. – ir už JAV). Dar 1983 m. situacija buvo priešinga: Singapūras atsilikinėjo ir nuo Graikijos ar socialistinės Vengrijos, o už Pietų Korėją net Brazilija buvo turtingesnė.

“Azijos tigrai” patys nuėjo kelią nuo pigios darbo jėgos šalių iki šalių, kuriančių savo produktus. O “pigios darbo jėgos” ieškotojai dabar krausto savo gamyklas kitur, pavyzdžiui, Kiniją, Tailandą ar Malaiziją. Reikia tikėtis, kad dar po kelių dešimtmečių ir šios šalys ekonomiškai išsilygins su Vakarų Europa – jau dabar jos pamažu ima kurti savo prekės ženklus ir išradimus. Jeigu užuot įsidarbinę užsieniečių gamyklose gabesni ir verslesni vietiniai prieš kelis dešimtmečius būtų tiesiog masiškai emigruodavę, abejotina, ar šiandien turėtume tokią situaciją. Airijai XIX a.-XX a. prireikė šimtmečio atsitiesti po bado sukeltos masinės emigracijos.

Yra teigiančių, kad emigracija sustiprina emigrantų kilmės šalis todėl, kad emigravusieji siunčia pinigus į buvusią tėvynę, ją lanko. Bet tai – laikinas reiškinys. Pragyvenus užsienyje ilgiau buvę ryšiai sutrūkinėja: jau per kelerius metus ima mažėti siunčiamų namo pinigų srautai, per kelias kartas išnyksta ir bet koks savęs siejimas su buvusia tėvyne. Skrydžių iš Lietuvos į Airiją ir Jungtinę Karalystę, kur didžiausia emigracija vyko prieš kelerius metus, paklausa jau menksta; JAV, kur dauguma lietuvių atvyko 1880-1950 m. jau sparčiai mažėja žmonių, laikančių save lietuviais (1990 m. surašyme tokių buvo per 800 000, 2000 m. 700 000 – visa tai nepaisant naujų imigrantų). Po šio periodo tėvynei ir ten likusiems žmonėms emigrantai tampa prarasti.

Alternatyvos ir sprendimai

Taigi, mano supratimu, siekiant didesnės socialinės lygybės pasaulyje migracijos indėlis abejotinas. Teisingesnis sprendimas būtų:

1.Iš esmės riboti ekonominę imigraciją, tačiau skatinti darbuotojų “nuotolinį” įdarbinimą užsienio šalyse (gamyklose, IT priežiūros įmonėse ir kt.), tokiu būdu suteikiant toms šalims pagrindus ateityje pačioms ekonomiškai iškilti – kas jau būtų geriau visiems jų gyventojams, o ne pavieniams migrantams. Dėl technologinio progreso “outsourcint’i” galima vis daugiau ir daugiau darbų. Priešingai baimėms turtingose šalyse tai nesukels bedarbystės, nes jos turi galimybių prisitaikyti – lygiai taip, kaip bedarbystės nesukėlė daugumos darbininkų pakeitimas mašinomis XIX-XX a (o tik pakėlė produktyvumą).
2.Pačiose turtingose šalyse ir “juodus” darbus (kurių neišeina iškelti kitur, pvz. padavėjo, valytojo) turėtų daryti vietiniai žmonės. Tam reikėtų sumažinti nedarbingumo pašalpas ir socialines garantijas neieškantiems darbo, pačias pašalpas teikti tik tada, jei žmogus dirbs viešuosius darbus. Kartu dingtų šovinistinį primenantis požiūris, kad tam tikri darbai piliečiui pagal kilmę niekada neklius – kad ir kaip prastai jis mokytųsi, kad ir kaip nesistengtų nieko gyvenime siekti.

Sprendimai ne visai įprasti kairiajai politikai, bet jie labiau nei esama situacija padėtų siekti kairiųjų tikslų globaliu mastu: skurdžių šalių turtėjimo, į “kastas” panašių struktūrų sunykimo.

Galite sakyti – o gal imigraciją reikėtų palikti, tačiau sulyginti imigrantų ir vietinių teises? Manau, šis idealistinis sprendimas nesulauktų palaikymo net tarp kairiųjų, nes jis pritrauktų didžiulius pašalpų siekiančių imigrantų srautus (juk mažiausios pašalpos turtingose šalyse viršytų geriausias algas neturtingose) ir, siekiant toliau palaikyti vietinių ir imigrantų lygias teises į pašalpas, galiausiai tektų prastinti socialinių garantijų situaciją visiems (tiek piliečiams, tiek ir ne).

O esminė sąlyga tam, kad imigraciją kairieji palaikytų, yra eilinių piliečių, kuriems, tradiciškai laikoma, atstovauja politinė kairė, gyvenimo nepablogėjimas. Kol buvo kitaip kairieji būdavo esminiai imigracijos priešininkai: pavyzdžiui, kairiųjų iniciatyva Australijoje XX a. pirmojoje pusėje buvo vykdoma “Baltosios Australijos” politika, pagal kurią tapo nepageidaujami azijiečiai imigrantai. Priežastis: iš skurdžių kraštų atvykę azijiečiai dirbdavo už mažesnius atlyginimus ir taip sunkindavo vietinių darbininkų padėtį.

Kas šiais laikais kitaip? Atsirado pašalpos, pakilo minimalios algos. Jei anksčiau “už pusę algos” dirbantis kolega imigrantas reikšdavo, kad ir tu tuoj dirbsi pigiau arba liksi be darbo, tai šiandien Vakarų piliečiui algos niekas nemažins žemiau minimalios, o jei atleis – gausi ženklią pašalpą. Tačau tam, kad tu turėtum tokias dideles garantijas, reikalinga ta “kastų visuomenė”, kurioje ženkli darbininkų dalis tokių garantijų neturi. Antrosios kartos ar natūralizavęsi imigrantai teises gali įgyti, bet jų bendruomenės vis viena bus skurdesnės nei aplinkinių (ekonominio pagrindo, kultūriniai, gebėjimų, kalbos barjerai).

Šis straipsnis – dalis būsimos straipsnių serijos apie dažnai pražiopsomus argumentus apie imigraciją žvelgiant iš įvairių politinių pozicijų.

Viena kertinių priežasčių požiūriui į migraciją yra romantizmas. Dalis žmonių romantizuoja multikultūralizmą (“gražu, kai yra įvairovė miestų gatvėse”). Kiti priešingai – romantizuoja etninį vienalytiškumą (“gražu, kad mes dar išlaikėme savastį”).

Abi nuomonės turi teisę egzistuoti.

Bet pirmas požiūris turi vieną problemą. Migracija kultūrinės įvairovės pasaulyje nedidina.

Tas siekis parsivežti dalelę užsienio

Jau nuo neatmenamų laikų žmonės siekė atsivežti pas save gabalėlius kitokio, “egzotiško” pasaulio. Nuo Antikos iki Baroko vežtis “egzotiškus” daiktus sau leido tik turtuoliai, krovę juos į kunstkameras. Modernėjant technologijoms imperialistinės šalys jau galėjo privežti tiek daiktų, kad su jais susipažintų visi: XIX a. radosi muziejai, Vakarų Europos didvalstybių archeologai masiškai laivais plukdė į savo sostines Egipto mumijas ir obeliskus, graikų šventyklų detales ir skulptūras. Į zoologijos sodus imta gabenti ir “egzotiškus” gyvūnus. Joks didmiestis nebuvo vertas pagarbos be visuotinio muziejaus ir zoosodo.

Bet štai XX a. antroje pusėje viskas baigėsi. Išgabenti meno vertybes iš Egipto, Italijos ar Graikijos uždrausta – ir joks romantikas neprotetsuoja, kad nebegalės išvysti Antikos genijų šedevrų. Nauji gyvūnai į zoologijos sodus nebegaudomi, o ir esamų laikymą vis daugiau žmonių laiko žiauriu. Gyvūnų ar augalų pervežimas iš vienos šalies į kitą įveisimui laisvėje irgi smarkiai apribotas.

Negi žmonijos žingeidumas dingo? Ne! Tiesiog technologijos leido patenkinti jį kitaip, dar kokybiškiau. Dabar beveik kiekvienas vakarietis išgali keliauti, pats aplankyti Antikos civilizacijų tėvynes ar Afrikos safarių parkus. Pamatyti visa tai originalioje aplinkoje. Pamatyti nesunaikinant tos originalios aplinkos – kaip ją sunaikino Č. R. Kokerelis, 1815 m. Basajės šventyklos Graikijoje frizus išplukdęs Britų muziejun. Pamatyti nepakeičiant savosios aplinkos – kaip ją pakeitė Pirmosios britų flotilės jūrininkai, 1787 m. įveisę Australijoje kiškius, kurie, puikiai tinkantys savo biologinėse nišose Europoje ar Amerikoje, ten pradėjo be atvangos daugintis, nes trūko plėšrūnų, ir iki šiandien yra neišsprendžiama problema.

Imigracijos romantizavimas užgimė vėliau, nei daiktų suvežimo. Masiškiausia ji tapo XX a. antroje pusėje, kai lėktuvai, telefonai, bankų perlaidos leido palaikyti ryšius su tėvynėje likusiais artimaisiais, atsirado diplomų pripažinimas. Iki tol migracija vyko tik kai kuriuose pasaulio regionuose, pvz. iš Europos į Ameriką.

Ir multikultūrinės valstybės romantizavimas – paskutinis iš “Atsivežkime gabalėlį pasaulio pas save” tipo mąstymo, kuris dar neišnyko. Kodėl? Turbūt todėl, kad pastatus, gyvūnus ar meno vertybes pakanka kartą pamatyti. O siekiant pažinti kitą kultūrą reikia bendrauti su jos žmonėmis. Atostogų metu tai retai įmanoma.

Tarpkultūriniams ryšiams migracija nebebūtina

Bet tai irgi neseniai pasikeitė. Labiausiai tą pakeitė internetas. Galimybė bendrauti per bet kokį atstumą. Nuo ~1990 m. el. laiškais, po to realiu laiku raštu (IRC), galiausiai balsu ir vaizdu (lyginant su telefonu – labai pigiai). Ir tai dar tikrai nepabaiga – vystosi automatiniai vertėjai, kitos technologijos paskutiniams barjerams įveikti.

Pažįstu ar pažinojau daugybę žmonių iš kitų kultūrų. Nuo pakistanietės, prašydavusios luktelti, kol ji meldžiasi, iki kino iš Gvandžou, su kuriuo lyginame požiūrį į politiką ir filosofiją Lietuvoje ir Kinijoje. Nuo afrikiečio prognozavusio, kad tuoj juodaodžiams teks siųsti misionierius į Europą iki amerikietės, žaisdavusios su tikru pistoletu.

Tokie patys ryšiai egzistuoja ir versle, kur net pokalbiai dėl priėmimo į darbą tarptautinėse įmonėse atlikami per Skype. Jei dar ir reikia susitikti lėktuvai įgalina išskristi ryte, grįžti vakare ir nebereikia nuolatinių atstovų užsienyje. Štai 2000 m. atstovybes Vilniuje turėjo beveik visos čia skraidžiusios aviakompanijos – šiandien tokie biurai jau beveik išnyko (bilietai parduodami internetu, o kompiuterinę sistemą aptarnauja, pavyzdžiui, indai tėvynėje Indijoje).

Ir Japonija, ir Pietų Korėja – abi etniškai itin homogeniškos – technologijų dėka dalyvauja multikultūriniame pasaulyje (ir gerbia kitokius) labiau nei ne viena daugiatautė trečiojo (ar ir pirmojo) pasaulio šalis.

Migracija ilgainiui tik naikina įvairovę

Žvelgiant pasaulio mastu migracija įvairovės nekuria, o tik mažina. Seniau kiekvienas Vakarų didmiestis turėjo skirtingas mažumas, o šiandien panašios bendruomenės (juodaodžiai, pietų azijiečiai, kinai, arabai) yra visur. Londonas ir Niujorkas nebėra tokie skirtingi, kokie buvo prieš 50 metų. Skirtumai tarp to paties miesto bendruomenių irgi laikini, nes vyksta asimiliacija. Žvelgiam dar giliau: jei ne masinis europiečių bei afrikiečių per(si)kėlimas į Ameriką ir Australiją, šiandien turėtume tvirtas ir unikalias indėnų, aborigenų kultūras. Dabar Amerikos ir Australijos kultūrų skirtumas nuo Europos daug menkesnis. Indėnai, aborigenai tapo mažumomis ir asimiliavosi su imigrantų dauguma (čia svarbiausia būtent migracija, o ne kolonijinis statusas, nes buvusios kolonijos Azijoje ar Afrikoje, į kurias imigracijos beveik nebuvo, kultūriškai unikalesnės).

Patogus gyvenimas kartu reikalauja bendrų taisyklių ir kuo glaudžiau gyveni, tuo taisyklių reikia daugiau. Kambariokams jų reikia begalės, to paties miesto gyventojams – mažiau, bet irgi daug (pvz. vyraujanti kalba, požiūris į švarą…). Tos pačios kultūros atstovai pripažįsta daugumą tų pačių “miesto taisyklių” – o mažumos pageidautų kitokių. Per kelias kartas mažumos “prisitaiko”: netenka savo kalbų, kultūrinių papročių (visa tai – taisyklių dalis). Tas prisitaikymas dažnai sunkus (abiems pusėms) ir net priverstinis. Tautiškai nevienalytės valstybės dėl to vidutiniškai kur kas mažiau stabilios.

Kultūrinė įvairovė pasaulyje – tai daug klestinčių (nenykstančių) kultūrų. O ilgalaikiam kiekvienos kultūros klestėjimui būtina terpė, kurioje ta kultūra nustatytų taisykles. Geriausia tam nepriklausoma valstybė, paskui – autonomija ar bent jau rajonas, kuriame tokie žmonės sudaro absoliučią gyventojų daugumą. Idealizmas, kad kultūra gali išlikti ir gyvenant visiškai “pramaišiui”, nepasiteisino niekur.

“Taisyklių nustatymo” nereikia suprasti kaip diktatūros, nes jos nustatomos visur be išimties (įstatymai, etiketas, vertybės). Dažnai minima “vakarietiška tolerancija” tėra iliuzija: Vakarų šalyse, kaip ir visose kultūrose, kažkas toleruojama ir kažkas ne, o kur tiksliai brėžiamos ribos nustato dominuojanti kultūra (kadangi kultūra kinta tos ribos ilgainiui vienur plečiasi, kitur traukiasi).

Štai XXI a. tiesa: multikultūrinis pasaulis ne(be)reikalauja multikultūrinių valstybių. Priešingai – visų kraštų tapimas daugiakultūriais pasaulio kultūrinę įvairovę tik silpnintų.