Išskleisti meniu

Pabėgėliai

Australiškas sprendimas pabėgėlių problemai

Australiškas sprendimas pabėgėlių problemai

| 3 komentarai

Šiomis savaitėmis Europoje linksniuojama “pabėgėlių problema”. Tačiau iš tikro dauguma atvykėlių yra ne pabėgėliai, o ekonominiai migrantai.

Pabėgėliai, saugomi pagal Konvenciją dėl pabėgėlio statuso, yra tie, kas bėga nuo persekiojimo dėl rasės, tautybės, religijos, pilietybės, politinės ar socialinės grupės. Valstybių, vykdančių tokius masinius persekiojimus, gana nedaug.

Tikrieji pabėgėliai prieglobsčio prašo pirmoje jiems saugioje šalyje, o ne keliauja per pusę žemyno tam, kad pasirinktų turtingesnę valstybę. Pavyzdžiui, beveik 100% Sirijos karo pabėgėlių gyvena kaimyninėse Sirijai apyskurdėse valstybėse – tai logiška, juk pasibaigus karui ir prabėgus pavojui tikisi grįžti.

Ekonominiai migrantai, tuo tarpu, tiesiog nori iš skurdesnės valstybės persikelti į turtingesnę – kur jų laukia pašalpos ir kitos paskatos. Tokių vis daugėja, ir labiausiai prie to prisideda kai kurių turtingų valstybių, įskaitant ES šalis, nenoras neteisėtai atvykusius išsiųsti.

Teisė migruoti garantuojama tik pabėgėliams – ekonominiai migrantai jos neturi. Tai žinodamas, dažnas ekonominis migrantas būna sunaikinęs dokumentus, pasakoja baisias istorijas. Dauguma jas išsigalvoja, tačiau keletas juk gali būti ir tikros – ES renkasi verčiau neišsiųsti visų 150 000 kasmet (išskyrus ~10% savanorių), negu netyčia išsiųsti vieną kitą, kurie paskui gimtinėje išties būtų persekiojami. Taip “piktnaudžiaujančių sistema”, apsimetančių pabėgėliais, atsiranda vis daugiau ir daugiau. Jie supranta: atvykusių jų niekas neišsiųs, jei tik išgalvos kokią istoriją. Tariamai “neteisėta” migracija, kitaip nei kita neteisėta veikla, jokių blogų pasekmių migrantams į ES nebeužtraukia. Priešingai – jiems tiesiog duodama tai, ko jie ir nori: teisė gyventi turtingoje ES (su socialinėmis garantijomis ir kt.). Tą labai tiesiai šviesiai pasakė ES Užsienio reikalų komisarė F. Mogherini – joks išgelbėtas jūroje pabėgėlis “prieš savo valią nebus išsiųstas į savo gimtąją šalį”.

Tačiau imigracija tikrai užtraukia neigiamas pasekmes valstybei, į kurią atvyksta migrantai. Ir nelegalios “stichiškos” migracijos neigiamos pasekmės paprastai didesnės, nei kitų migracijos formų.

Australijoje – ir vilkas sotus, ir avis sveika

Vos atsidarius Australijos vizų teikimo puslapį matomas toks atgrasantis pranešimas

Su panašiomis bėdomis susidūrė ir turtinga Australija. Ji atrado išganingą sprendimą, naudingą visoms pusėms, išskyrus “netikrus pabėgėlius”, išnaudojančius sistemą. Australai susitarė su skurdžiomis, tačiau saugiomis Ramiojo Vandenyno šalimis, kad visus migrantus į Australiją priims jos, mainais už didelę paramą. Faktiškai išėjo štai kas:

1.Migrantų srautas į Australiją beveik visai nutrūko – vietoje tūkstančių atplaukdavo tik dešimtys. Mat visi, kas siekė tik turtingesnio gyvenimo, suprato, kad jo čia negaus. Žlugo ir nelegalus “žmonių gabentojų verslas”.
2.Dėl šitaip sumažėjusių migrantų srautų skurdžiosios Ramiojo Vandenyno šalys faktiškai neturėjo priimti jokių migrantų. Tačiau jos vis tiek gavo solidžią Australijos paramą. Turtingai Australijai tokios sumos sumokėjimas nebuvo labai skausmingas, o skurdžiosioms šalims – labai naudingas ir reikalingas. Kartu ir puiki paskata toms skurdžioms šalims, kurios gerbia piliečių laisves.
3.Išnykus slaptiems neteisėtiems migrantų srautams iš esmės baigėsi ir migrantų masinės žūtys nuskendus laivams.
4.Visgi tikriesiems pabėgėliams, kuriems reikia saugumo, o ne turtingesnio gyvenimo, galimybė išsigelbėti plaukiant į Australiją liko atvira. Nuo momento, kai juos pasitikdavo australų pasieniečiai, Australija pasirūpindavo jų nuvežimu, prieglobsčio prašymo nagrinėjimu ir apgyvendinimu saugioje Ramiojo Vandenyno šalyje. Tiesiog, kaip paaiškėjo, daugumai migrantų reikėjo visai ne saugumo. Kai plaukiant į Australiją liko galimybė gauti “tik” saugumą, bet ne turtingą gyvenimą, migrantai nustojo plaukti.

Tačiau kai kas Australijoje teigė, kad gal migrantai nebeplaukia dėl pasibaigusio karo Afganistane, o ši politika nenaudinga. Taigi 2007 m. Australija atšaukė savo politiką – ir “pabėgėlių” srautai bemat vėl šovė į viršų. 2013 m. jų jau atplaukė 20587 – tuomet Australija vėl grąžino senąją politiką siųsti pabėgėlius į salas (dabar paprastai – Papua Naująją Gvinėją) ir jų vėl sumažėjo.

Nelegalų nepriėmimas nereiškia, kad nepriimami jokie imigrantai

Visa tai nereiškia, kad Australija neturi imigracijos politikos ar nepriima migrantų. Tiesa pasakius, ji legaliai priima itin daug migrantų: 190 000 šiais metais (kai iš viso Australijoje žmonių tėra 30 000 000). Tačiau tai daroma atsižvelgiant į migrantų kompetencijas – kad imigruotų tie, kas padės Australijai klestėti, o ne kels socialines įtampas, gyvens iš pašalpų.

Dėl imigracijos politikos – kaip ir dėl bet kurios kitos politikos – turi apsispręsti kiekviena valstybė pati. Nuspręsti, kokius imigrantus, su kokiom kompetencijom, kiek priims. Šios politikos negali formuoti minia – juo labiau užsieniečių minia, nežinanti šalies darbo rinkos, kultūros ir realijų, o tik girdėjusi, kad ten “daug galimybių”.

Tačiau dabartinis chaosas ES – jokia imigracijos politika. Tiesiog pažeidėjams ir piktnaudžiaujantiems sistema leidžiama laisvai tą daryti toliau, ir nedavus tinkamo atkirčio. Dabar neteisėta migracija į Pietų Europą jau tapo tik “teoriškai nelegalia veikla“, tokia kaip piratavimas asmeniniais tikslais. Su ja niekas nekovoja – ir tai tiesiog tobula nemokama reklama “žmonių gabentojų” “verslui”.

Europos Sąjunga galėtų nesunkiai pritaikyti Australijos modelį. Sutarti su saugiomis Afrikos valstybėmis dėl paramos mainais į migrantų perėmimą. Kaip ir Australijos atveju, susitarimas būtų visiems naudingas: migrantų sumažėtų iki minimumo ir susitarusioms Afrikos šalims tereikėtų jų priimti labai mažai, tačiau jos vis vien gautų didelę ES paramą. Kadangi į tokius susitarimus su ES galėtų pretenduoti tik pakankamai demokratiškos šalys, tai kartu skatintų demokratijos plėtrą Afrikoje.

Rytų Europa migrantų perkėlimui netinka

Dalies migrantų išsiuntimas į Rytų Europą – visiškai netikęs pasiūlymas. Nes Rytų Europa irgi gerokai turtingesnė už Afriką (tarkime, pagal BVP vienam gyventojui Lietuva Graikiją jau lenkia). Tai tik kovojimas su pasekmėmis ignoruojant problemas.

Tam, kad sistema veiktų, turi būti susitarta su valstybėmis, kurių ekonominė padėtis labai panaši į tas, iš kurių atvyksta imigrantai – tačiau jos yra saugios, be etninių, rasinių, religinių persekiojimų. Tokiu atveju migruodami žmonės galėtų tikėtis saugumo – bet ne turtų. Ir greičiausiai – kaip Australijoje – paaiškėtų, kad tų, kurie iš tikro stokoja būtent saugumo, nėra daug.

Straipsnio temos: , , , , ,


    3 komentarai

  1. O ar tikrai pastarieji srautai yra ekonominių pabėgėlių? Man panašiau, kad jie bėga nuo ISIS ir panašios ideologijos veikėjų, kurių gausiai prisiveisė po Arabų pavasario. Man irgi buvo kilę panašių minčių, ar nebūtų veiksmingesnis sprendimas pabėgėlius ne automatiškai priimti, o jiem išskirti atskirą erdvę, kur jie galėtų gyventi saugiai nuo politinio persekiojimo, tobulintis, mokytis, o jau gerai kvalifikuoti ir motyvuoti ir kandidatuoti apsigyventi Europoj? Turiu omeny ne konclagerius o geras, rimtai finansuojamas su normaliom gyvenimo sąlygom stovyklas (su teise bet kada grįžti į buvusį žemyną), kurios galbūt būtų ir pačių ES valstybių teritorijose (nes, skirtingai nei Australijos atveju, mes – ES – neturim skurdžių, bet iš esmės taikių ir patikimų valstybių žiedo, kuriom galėtume dosniai mokėti už priėmimo funkciją. Dabartinius Libiją, Egiptą, Iraką remti ne ypač traukia. Tiesa, būtų įdomu sužinoti, ar pabėgėliai tikrai gerai gyvena tose Australijos kaimynystėj priimančiose valstybėse. Negaliu pasakyti, kad tie keli šimtai pabėgėlių Lietuvai būtų kaip nors tiesiogiai žalingi, tiesiog bijau, kad jų priėmimas ne tik Lietuvoj bet ir visoj Europoj sustiprintų ir taip stiprėjančias kraštutines dešiniasias partijas (o savo ruožtu ir proputiniškas pažiūras).

    • Didelė dalis migrantų, plaukiančių per Viduržemio Jūrą, yra iš Juodosios Afrikos, kur nevyksta su ISIS susiję konfliktai. Jie visų pirma kerta Afrikos žemyną ir ne vieną tarpvalstybinę sieną, ir tik tada plaukia per jūrą.

      Tiesa, yra viena ir šios migracijos bangos sąsaja su ISIS (nežinau, ar neutrali, nes įvardyta oficialios Libijos valdžios, kuri kovoja su ISIS grupėmis) – ta, kad, pasak Libijos valdžios, todėl, kad ISIS grupės valdo dalį Libijos pakrančių, Libijos valdžia negali ten sulaikyti migrantų pervežinėtojų (todėl Libijos valdžia prašė karinės paramos ir žadėjo užtikrinti sienų saugumą perėmusi kontrolę)

      Kalbant apie Siriją, ~99% emigrantų iš Sirijos (t.y. pabėgusių nuo pilietinio karo) apsistoja gretimose Artimųjų Rytų valstybėse (šiuo metu – beveik du milijonai Turkijoje, milijonas Libane ir t.t.). Mat tikrieji pabėgėliai nenori emigruoti – jie tai daro tik gelbėdamiesi. Todėl jiems nėra tikslo vykti kur nors toliau, geriau laukti gretimose šalyse, panašioje kultūroje, kol bus galima grįžti.

      Ekonominiams migrantams priešingai – bėgti į gretimas šalis nėra prasmės – nes tų šalių ekonominė padėtis dažniausiai panaši.

      Tiesa, kadangi Sirijos pabėgėlių yra milijonai, ir tas likusysis 1% yra dešimtys tūkstančių. Pastarasis 1% paprastai tuo pačiu ir pabėgėliai, ir ekonominiai migrantai – t.y. nors pabėgti iš tėvynės greičiausiai paskatino karas, neapsistoti pirmoje saugioje valstybėje jau paskatino ekonominės priežastys (visgi, pabėgėlių teisės garantuoja tik saugumą nuo rasinio, etninio ir panašaus persekiojimo, o ne turtingesnį gyvenimą pasirinktoje tolimoje valstybėje).

      Skurdžių, bet taikių valstybių tikrai yra – tiek tarp arabų šalių, tiek tarp Juodosios Afrikos. Čia tik stereotipas, kad „visur Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose – konfliktai“, bet iš tikro šalys ten savo padėtimi viena nuo kitos smarkiai skiriasi, kaip skiriasi ir Rytų Europos šalys (tarkime Lietuva, Ukraina ir Rusija), nors iš toliau žiūrint dažnas vakarietis ir buvusią TSRS traktuoja kaip vieną skurdoką, konfliktišką ir nelabai demokratinį postkomunistinį regioną.

      Ką įvardiji iš esmės yra pabėgėlių stovyklų modelis. Jis logiškas (ir plačiai naudojamas) laikinam apgyvendinimui (pabėgėlių nuo karo ar stichinių nelaimių, kurie ruošiasi grįžti ir/ar bus grąžinami kai karas tėvynėje baigsis), bet ne nuolatiniams ekonominiams migrantams, kurie grįžti nesiruošia. Ekonominiams (nuolatiniams) migrantams modelis faktiškai neišlaikomas, nes:

      1.Arba minėtos stovyklos turės būti smarkiai finansuojamos, arba gyvens gerokai skurdžiau, nei aplinkinės teritorijos (t.y. jų gyvenimo kokybė bus artima trečiajam pasauliui, nes nėra priežasties tikėtis (nei pavyzdžių), kad vien dėl migracijos į turtingą valstybę staiga migrantai galės sukurti tokią pridėtinę vertę, kaip vietiniai – yra pavieniai tiek pasiekę imigrantai iš trečiojo pasaulio, bet tokie šiaip ar taip dažniausiai gali migruoti į kai kurias turtingesnes šalis legaliai pagal kompetencijas).

      2.Jei stovyklos bus smarkiai finansuojamos, tai daug kainuos, be to, pritrauks vis daugiau ir daugiau ekonominių pabėgėlių (ir niekas nenorės grįžti), tad ir kaina, ir neigiamos pasekmės (įskaitant migrantų-vietinių susipriešinimą) tik didės.

      3.Jei stovyklos gyvens gerokai skurdžiau, tai bus „getai“ iš kurių sklis socialinės įtampos (ekonominė nelygybė vienoje šalyje kur kas sunkiau psichologiškai pakeliama, nei nelygybė tarp tolimų kraštų), bus spaudimas iš (kraštutinIų) kairiųjų vietinių gyventojų, kad esą ši sistema primena apartheidą, reikia ją baigti.

      Realybėje, tikėtina būtų visi neigiami reiškiniai kartu, nes stovyklos tikriausiai būtų pakankamai gausiai finansuojamos, kad gyvenimas ten būtų turtingesnis, nei Afrikoje (net nedirbantiesiems), bet nepakankamai, kad prilygtų vietiniam.

      Tačiau toks modelis galėtų veikti, jei ten būtų apgyvendinami tik žmonės iš konkrečių karo zonų, ir jie būtų grąžinami į tas zonas pasibaigus karui (tiesa, čia irgi reikia turėti omeny, kad karas gali greitai nepasibaigti, o ir pasibaigus jam šalis nebus tokia saugi, kaip Vokietija; reikėtų nustatyti kriterijus, pagal kuriuos bus vertinama, kad jau saugu).

      Į problemą nereikia žiūrėti tik kaip į šimtus ar tūkstančius migrantų, bet kaip į gerokai didesnę, nes nekovojant su nelegalia migracija migrantų didėja kone eksponentiškai – po to, kai pirmą kartą paskelbta, kad migrantai bus ne nukreipiami atgal, bet pasitinkami jūroje ir persodinami į saugius laivus ir nuplukdomi tiesiai į Europą („Mare Nostrum“), migracija padidėjo dešimt kartų per du metus (2012 m. ~25 000, 2014 m. ~230 000) (plg. su Australijos atveju, kur paskelbus, kad migrantai bus plukdomi ne į Australiją, jų srautai beveik išnyko). Socialinės įtampos tarp migrantų ir vietinių – beveik neišvengiama pasekmė, nes mažiau homogeniškos valstybės vidutiniškai mažiau stabilios, tačiau yra ir daugiau neigiamų pasekmių, ypač jei skaičiuoti ne dabartinius, jau irgi milžiniškus mastus, bet dar didesnius: kad vos per kelis metus atvykę nelegalūs migrantai gali sudaryti ir 1% ar 2% visų ES žmonių (jeigu migracija toliau augs tokiais tempais – o taip bus, jei tam nebus užkirstas kelias).

      Tokie masteliai kai kuriose ES vietose gali būti net didesni, nei, tarkime, rusakalbių at(si)kėlimas sovietų okupacijos metais, iki šiol keliantis socialines įtampas, ypač Latvijoje ir Estijoje (nors pastaruoju atveju kultūriškai, ekonomiškai, genetiškai ir kitais atžvilgiais vietiniai gyventojai ir atvykėliai rusakalbiai buvo daug panašesni).

  2. Tai teigtum, kad tas paskutinio meto migracijos pagausėjimas yra tik maža dalimi Arabų pavasario perversmų ir ISIS veiksnys? Aš tai tą siejau su tuo, kad po perversmo kurį laiką padėtis Šiaurės Afrikoj (kuri turtingesnė už posacharinę Afriką) yra nestabili, ekonomika suprastėjusi, vietiniai gyventojai įsitempę, ir, kaip dažnai būna, todėl dar labiau nepalankūs kažkokiems besipainiojantiems migrantams iš Pietų, todėl šie neužsilieka šiaurinėse valstybėse kaip gastarbaiteriai (Gadafinė Libija, pvz., tokių turėjo nemažai), o iškart bando vykti dar toliau. Tai, kad Australijoj kitaip, būčiau siejęs su tuo, kad ten joks musulmoniškai-okeaniškas pavasaris neatėjo. Dėl tų stovyklų tai jas įsivaizduočiau kažkokiose atskirtose teritorijose, kaip kad Lampedūzoj ar, išradingumo dėlei, Graikijos salelėse. Žmonės sau ramiai gyventų, kam atsibostų nuobodžiauti – pastudijuotų, pasimokytų kalbų, o tada jau mėgintų vykti Europon dirbti, nes jaunos darbo jėgos vis tiek ilgainiui pradės trūkti.. Kam nesinorėtų, galėtų grįžti atgal. Aišku, liktų problema ką daryti su tais, kurie iš visų jėgų stengtųsi pasiekti tokią “skaistyklą”, apie ją išgirdę. O geras (ir laiku neapribotas) pabėgėlių stovyklų finansavimas man būtų įdomus tuo, kad priartintų geras politikų diskusijas mokesčių mokėtojų akyse – tai ką galų gale daryti su tais migrantais, ar juos ignoruoti, ar priimti. Nes kol kas diskutuoti nėra pakankamos motyvacijos, problema yra ten kažkur šalia, ją kažkas kažkaip sprendžia, o mokesčius tai veikia, bet ‘kažkaip nepastebimai’. Tuo tarpu žmonės ir toliau rizikuoja gyvybėm plaukdami per jūrą į visišką nežinią, nes nežinia žmogaus psichologijoj neretai siejasi su viltim (bent jau tada, kai alternatyva yra ne komforto zona, o pragaras).

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *