Išskleisti meniu

Europos Sąjunga

Australiškas sprendimas pabėgėlių problemai

Australiškas sprendimas pabėgėlių problemai

| 3 komentarai

Šiomis savaitėmis Europoje linksniuojama “pabėgėlių problema”. Tačiau iš tikro dauguma atvykėlių yra ne pabėgėliai, o ekonominiai migrantai.

Pabėgėliai, saugomi pagal Konvenciją dėl pabėgėlio statuso, yra tie, kas bėga nuo persekiojimo dėl rasės, tautybės, religijos, pilietybės, politinės ar socialinės grupės. Valstybių, vykdančių tokius masinius persekiojimus, gana nedaug.

Tikrieji pabėgėliai prieglobsčio prašo pirmoje jiems saugioje šalyje, o ne keliauja per pusę žemyno tam, kad pasirinktų turtingesnę valstybę. Pavyzdžiui, beveik 100% Sirijos karo pabėgėlių gyvena kaimyninėse Sirijai apyskurdėse valstybėse – tai logiška, juk pasibaigus karui ir prabėgus pavojui tikisi grįžti.

Ekonominiai migrantai, tuo tarpu, tiesiog nori iš skurdesnės valstybės persikelti į turtingesnę – kur jų laukia pašalpos ir kitos paskatos. Tokių vis daugėja, ir labiausiai prie to prisideda kai kurių turtingų valstybių, įskaitant ES šalis, nenoras neteisėtai atvykusius išsiųsti.

Teisė migruoti garantuojama tik pabėgėliams – ekonominiai migrantai jos neturi. Tai žinodamas, dažnas ekonominis migrantas būna sunaikinęs dokumentus, pasakoja baisias istorijas. Dauguma jas išsigalvoja, tačiau keletas juk gali būti ir tikros – ES renkasi verčiau neišsiųsti visų 150 000 kasmet (išskyrus ~10% savanorių), negu netyčia išsiųsti vieną kitą, kurie paskui gimtinėje išties būtų persekiojami. Taip “piktnaudžiaujančių sistema”, apsimetančių pabėgėliais, atsiranda vis daugiau ir daugiau. Jie supranta: atvykusių jų niekas neišsiųs, jei tik išgalvos kokią istoriją. Tariamai “neteisėta” migracija, kitaip nei kita neteisėta veikla, jokių blogų pasekmių migrantams į ES nebeužtraukia. Priešingai – jiems tiesiog duodama tai, ko jie ir nori: teisė gyventi turtingoje ES (su socialinėmis garantijomis ir kt.). Tą labai tiesiai šviesiai pasakė ES Užsienio reikalų komisarė F. Mogherini – joks išgelbėtas jūroje pabėgėlis “prieš savo valią nebus išsiųstas į savo gimtąją šalį”.

Tačiau imigracija tikrai užtraukia neigiamas pasekmes valstybei, į kurią atvyksta migrantai. Ir nelegalios “stichiškos” migracijos neigiamos pasekmės paprastai didesnės, nei kitų migracijos formų.

Australijoje – ir vilkas sotus, ir avis sveika

Vos atsidarius Australijos vizų teikimo puslapį matomas toks atgrasantis pranešimas

Su panašiomis bėdomis susidūrė ir turtinga Australija. Ji atrado išganingą sprendimą, naudingą visoms pusėms, išskyrus “netikrus pabėgėlius”, išnaudojančius sistemą. Australai susitarė su skurdžiomis, tačiau saugiomis Ramiojo Vandenyno šalimis, kad visus migrantus į Australiją priims jos, mainais už didelę paramą. Faktiškai išėjo štai kas:

1.Migrantų srautas į Australiją beveik visai nutrūko – vietoje tūkstančių atplaukdavo tik dešimtys. Mat visi, kas siekė tik turtingesnio gyvenimo, suprato, kad jo čia negaus. Žlugo ir nelegalus “žmonių gabentojų verslas”.
2.Dėl šitaip sumažėjusių migrantų srautų skurdžiosios Ramiojo Vandenyno šalys faktiškai neturėjo priimti jokių migrantų. Tačiau jos vis tiek gavo solidžią Australijos paramą. Turtingai Australijai tokios sumos sumokėjimas nebuvo labai skausmingas, o skurdžiosioms šalims – labai naudingas ir reikalingas. Kartu ir puiki paskata toms skurdžioms šalims, kurios gerbia piliečių laisves.
3.Išnykus slaptiems neteisėtiems migrantų srautams iš esmės baigėsi ir migrantų masinės žūtys nuskendus laivams.
4.Visgi tikriesiems pabėgėliams, kuriems reikia saugumo, o ne turtingesnio gyvenimo, galimybė išsigelbėti plaukiant į Australiją liko atvira. Nuo momento, kai juos pasitikdavo australų pasieniečiai, Australija pasirūpindavo jų nuvežimu, prieglobsčio prašymo nagrinėjimu ir apgyvendinimu saugioje Ramiojo Vandenyno šalyje. Tiesiog, kaip paaiškėjo, daugumai migrantų reikėjo visai ne saugumo. Kai plaukiant į Australiją liko galimybė gauti “tik” saugumą, bet ne turtingą gyvenimą, migrantai nustojo plaukti.

Tačiau kai kas Australijoje teigė, kad gal migrantai nebeplaukia dėl pasibaigusio karo Afganistane, o ši politika nenaudinga. Taigi 2007 m. Australija atšaukė savo politiką – ir “pabėgėlių” srautai bemat vėl šovė į viršų. 2013 m. jų jau atplaukė 20587 – tuomet Australija vėl grąžino senąją politiką siųsti pabėgėlius į salas (dabar paprastai – Papua Naująją Gvinėją) ir jų vėl sumažėjo.

Nelegalų nepriėmimas nereiškia, kad nepriimami jokie imigrantai

Visa tai nereiškia, kad Australija neturi imigracijos politikos ar nepriima migrantų. Tiesa pasakius, ji legaliai priima itin daug migrantų: 190 000 šiais metais (kai iš viso Australijoje žmonių tėra 30 000 000). Tačiau tai daroma atsižvelgiant į migrantų kompetencijas – kad imigruotų tie, kas padės Australijai klestėti, o ne kels socialines įtampas, gyvens iš pašalpų.

Dėl imigracijos politikos – kaip ir dėl bet kurios kitos politikos – turi apsispręsti kiekviena valstybė pati. Nuspręsti, kokius imigrantus, su kokiom kompetencijom, kiek priims. Šios politikos negali formuoti minia – juo labiau užsieniečių minia, nežinanti šalies darbo rinkos, kultūros ir realijų, o tik girdėjusi, kad ten “daug galimybių”.

Tačiau dabartinis chaosas ES – jokia imigracijos politika. Tiesiog pažeidėjams ir piktnaudžiaujantiems sistema leidžiama laisvai tą daryti toliau, ir nedavus tinkamo atkirčio. Dabar neteisėta migracija į Pietų Europą jau tapo tik “teoriškai nelegalia veikla“, tokia kaip piratavimas asmeniniais tikslais. Su ja niekas nekovoja – ir tai tiesiog tobula nemokama reklama “žmonių gabentojų” “verslui”.

Europos Sąjunga galėtų nesunkiai pritaikyti Australijos modelį. Sutarti su saugiomis Afrikos valstybėmis dėl paramos mainais į migrantų perėmimą. Kaip ir Australijos atveju, susitarimas būtų visiems naudingas: migrantų sumažėtų iki minimumo ir susitarusioms Afrikos šalims tereikėtų jų priimti labai mažai, tačiau jos vis vien gautų didelę ES paramą. Kadangi į tokius susitarimus su ES galėtų pretenduoti tik pakankamai demokratiškos šalys, tai kartu skatintų demokratijos plėtrą Afrikoje.

Rytų Europa migrantų perkėlimui netinka

Dalies migrantų išsiuntimas į Rytų Europą – visiškai netikęs pasiūlymas. Nes Rytų Europa irgi gerokai turtingesnė už Afriką (tarkime, pagal BVP vienam gyventojui Lietuva Graikiją jau lenkia). Tai tik kovojimas su pasekmėmis ignoruojant problemas.

Tam, kad sistema veiktų, turi būti susitarta su valstybėmis, kurių ekonominė padėtis labai panaši į tas, iš kurių atvyksta imigrantai – tačiau jos yra saugios, be etninių, rasinių, religinių persekiojimų. Tokiu atveju migruodami žmonės galėtų tikėtis saugumo – bet ne turtų. Ir greičiausiai – kaip Australijoje – paaiškėtų, kad tų, kurie iš tikro stokoja būtent saugumo, nėra daug.

Straipsnio temos: , , , , ,


    3 komentarai

  1. O ar tikrai pastarieji srautai yra ekonominių pabėgėlių? Man panašiau, kad jie bėga nuo ISIS ir panašios ideologijos veikėjų, kurių gausiai prisiveisė po Arabų pavasario. Man irgi buvo kilę panašių minčių, ar nebūtų veiksmingesnis sprendimas pabėgėlius ne automatiškai priimti, o jiem išskirti atskirą erdvę, kur jie galėtų gyventi saugiai nuo politinio persekiojimo, tobulintis, mokytis, o jau gerai kvalifikuoti ir motyvuoti ir kandidatuoti apsigyventi Europoj? Turiu omeny ne konclagerius o geras, rimtai finansuojamas su normaliom gyvenimo sąlygom stovyklas (su teise bet kada grįžti į buvusį žemyną), kurios galbūt būtų ir pačių ES valstybių teritorijose (nes, skirtingai nei Australijos atveju, mes – ES – neturim skurdžių, bet iš esmės taikių ir patikimų valstybių žiedo, kuriom galėtume dosniai mokėti už priėmimo funkciją. Dabartinius Libiją, Egiptą, Iraką remti ne ypač traukia. Tiesa, būtų įdomu sužinoti, ar pabėgėliai tikrai gerai gyvena tose Australijos kaimynystėj priimančiose valstybėse. Negaliu pasakyti, kad tie keli šimtai pabėgėlių Lietuvai būtų kaip nors tiesiogiai žalingi, tiesiog bijau, kad jų priėmimas ne tik Lietuvoj bet ir visoj Europoj sustiprintų ir taip stiprėjančias kraštutines dešiniasias partijas (o savo ruožtu ir proputiniškas pažiūras).

    • Didelė dalis migrantų, plaukiančių per Viduržemio Jūrą, yra iš Juodosios Afrikos, kur nevyksta su ISIS susiję konfliktai. Jie visų pirma kerta Afrikos žemyną ir ne vieną tarpvalstybinę sieną, ir tik tada plaukia per jūrą.

      Tiesa, yra viena ir šios migracijos bangos sąsaja su ISIS (nežinau, ar neutrali, nes įvardyta oficialios Libijos valdžios, kuri kovoja su ISIS grupėmis) – ta, kad, pasak Libijos valdžios, todėl, kad ISIS grupės valdo dalį Libijos pakrančių, Libijos valdžia negali ten sulaikyti migrantų pervežinėtojų (todėl Libijos valdžia prašė karinės paramos ir žadėjo užtikrinti sienų saugumą perėmusi kontrolę)

      Kalbant apie Siriją, ~99% emigrantų iš Sirijos (t.y. pabėgusių nuo pilietinio karo) apsistoja gretimose Artimųjų Rytų valstybėse (šiuo metu – beveik du milijonai Turkijoje, milijonas Libane ir t.t.). Mat tikrieji pabėgėliai nenori emigruoti – jie tai daro tik gelbėdamiesi. Todėl jiems nėra tikslo vykti kur nors toliau, geriau laukti gretimose šalyse, panašioje kultūroje, kol bus galima grįžti.

      Ekonominiams migrantams priešingai – bėgti į gretimas šalis nėra prasmės – nes tų šalių ekonominė padėtis dažniausiai panaši.

      Tiesa, kadangi Sirijos pabėgėlių yra milijonai, ir tas likusysis 1% yra dešimtys tūkstančių. Pastarasis 1% paprastai tuo pačiu ir pabėgėliai, ir ekonominiai migrantai – t.y. nors pabėgti iš tėvynės greičiausiai paskatino karas, neapsistoti pirmoje saugioje valstybėje jau paskatino ekonominės priežastys (visgi, pabėgėlių teisės garantuoja tik saugumą nuo rasinio, etninio ir panašaus persekiojimo, o ne turtingesnį gyvenimą pasirinktoje tolimoje valstybėje).

      Skurdžių, bet taikių valstybių tikrai yra – tiek tarp arabų šalių, tiek tarp Juodosios Afrikos. Čia tik stereotipas, kad „visur Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose – konfliktai“, bet iš tikro šalys ten savo padėtimi viena nuo kitos smarkiai skiriasi, kaip skiriasi ir Rytų Europos šalys (tarkime Lietuva, Ukraina ir Rusija), nors iš toliau žiūrint dažnas vakarietis ir buvusią TSRS traktuoja kaip vieną skurdoką, konfliktišką ir nelabai demokratinį postkomunistinį regioną.

      Ką įvardiji iš esmės yra pabėgėlių stovyklų modelis. Jis logiškas (ir plačiai naudojamas) laikinam apgyvendinimui (pabėgėlių nuo karo ar stichinių nelaimių, kurie ruošiasi grįžti ir/ar bus grąžinami kai karas tėvynėje baigsis), bet ne nuolatiniams ekonominiams migrantams, kurie grįžti nesiruošia. Ekonominiams (nuolatiniams) migrantams modelis faktiškai neišlaikomas, nes:

      1.Arba minėtos stovyklos turės būti smarkiai finansuojamos, arba gyvens gerokai skurdžiau, nei aplinkinės teritorijos (t.y. jų gyvenimo kokybė bus artima trečiajam pasauliui, nes nėra priežasties tikėtis (nei pavyzdžių), kad vien dėl migracijos į turtingą valstybę staiga migrantai galės sukurti tokią pridėtinę vertę, kaip vietiniai – yra pavieniai tiek pasiekę imigrantai iš trečiojo pasaulio, bet tokie šiaip ar taip dažniausiai gali migruoti į kai kurias turtingesnes šalis legaliai pagal kompetencijas).

      2.Jei stovyklos bus smarkiai finansuojamos, tai daug kainuos, be to, pritrauks vis daugiau ir daugiau ekonominių pabėgėlių (ir niekas nenorės grįžti), tad ir kaina, ir neigiamos pasekmės (įskaitant migrantų-vietinių susipriešinimą) tik didės.

      3.Jei stovyklos gyvens gerokai skurdžiau, tai bus „getai“ iš kurių sklis socialinės įtampos (ekonominė nelygybė vienoje šalyje kur kas sunkiau psichologiškai pakeliama, nei nelygybė tarp tolimų kraštų), bus spaudimas iš (kraštutinIų) kairiųjų vietinių gyventojų, kad esą ši sistema primena apartheidą, reikia ją baigti.

      Realybėje, tikėtina būtų visi neigiami reiškiniai kartu, nes stovyklos tikriausiai būtų pakankamai gausiai finansuojamos, kad gyvenimas ten būtų turtingesnis, nei Afrikoje (net nedirbantiesiems), bet nepakankamai, kad prilygtų vietiniam.

      Tačiau toks modelis galėtų veikti, jei ten būtų apgyvendinami tik žmonės iš konkrečių karo zonų, ir jie būtų grąžinami į tas zonas pasibaigus karui (tiesa, čia irgi reikia turėti omeny, kad karas gali greitai nepasibaigti, o ir pasibaigus jam šalis nebus tokia saugi, kaip Vokietija; reikėtų nustatyti kriterijus, pagal kuriuos bus vertinama, kad jau saugu).

      Į problemą nereikia žiūrėti tik kaip į šimtus ar tūkstančius migrantų, bet kaip į gerokai didesnę, nes nekovojant su nelegalia migracija migrantų didėja kone eksponentiškai – po to, kai pirmą kartą paskelbta, kad migrantai bus ne nukreipiami atgal, bet pasitinkami jūroje ir persodinami į saugius laivus ir nuplukdomi tiesiai į Europą („Mare Nostrum“), migracija padidėjo dešimt kartų per du metus (2012 m. ~25 000, 2014 m. ~230 000) (plg. su Australijos atveju, kur paskelbus, kad migrantai bus plukdomi ne į Australiją, jų srautai beveik išnyko). Socialinės įtampos tarp migrantų ir vietinių – beveik neišvengiama pasekmė, nes mažiau homogeniškos valstybės vidutiniškai mažiau stabilios, tačiau yra ir daugiau neigiamų pasekmių, ypač jei skaičiuoti ne dabartinius, jau irgi milžiniškus mastus, bet dar didesnius: kad vos per kelis metus atvykę nelegalūs migrantai gali sudaryti ir 1% ar 2% visų ES žmonių (jeigu migracija toliau augs tokiais tempais – o taip bus, jei tam nebus užkirstas kelias).

      Tokie masteliai kai kuriose ES vietose gali būti net didesni, nei, tarkime, rusakalbių at(si)kėlimas sovietų okupacijos metais, iki šiol keliantis socialines įtampas, ypač Latvijoje ir Estijoje (nors pastaruoju atveju kultūriškai, ekonomiškai, genetiškai ir kitais atžvilgiais vietiniai gyventojai ir atvykėliai rusakalbiai buvo daug panašesni).

  2. Tai teigtum, kad tas paskutinio meto migracijos pagausėjimas yra tik maža dalimi Arabų pavasario perversmų ir ISIS veiksnys? Aš tai tą siejau su tuo, kad po perversmo kurį laiką padėtis Šiaurės Afrikoj (kuri turtingesnė už posacharinę Afriką) yra nestabili, ekonomika suprastėjusi, vietiniai gyventojai įsitempę, ir, kaip dažnai būna, todėl dar labiau nepalankūs kažkokiems besipainiojantiems migrantams iš Pietų, todėl šie neužsilieka šiaurinėse valstybėse kaip gastarbaiteriai (Gadafinė Libija, pvz., tokių turėjo nemažai), o iškart bando vykti dar toliau. Tai, kad Australijoj kitaip, būčiau siejęs su tuo, kad ten joks musulmoniškai-okeaniškas pavasaris neatėjo. Dėl tų stovyklų tai jas įsivaizduočiau kažkokiose atskirtose teritorijose, kaip kad Lampedūzoj ar, išradingumo dėlei, Graikijos salelėse. Žmonės sau ramiai gyventų, kam atsibostų nuobodžiauti – pastudijuotų, pasimokytų kalbų, o tada jau mėgintų vykti Europon dirbti, nes jaunos darbo jėgos vis tiek ilgainiui pradės trūkti.. Kam nesinorėtų, galėtų grįžti atgal. Aišku, liktų problema ką daryti su tais, kurie iš visų jėgų stengtųsi pasiekti tokią “skaistyklą”, apie ją išgirdę. O geras (ir laiku neapribotas) pabėgėlių stovyklų finansavimas man būtų įdomus tuo, kad priartintų geras politikų diskusijas mokesčių mokėtojų akyse – tai ką galų gale daryti su tais migrantais, ar juos ignoruoti, ar priimti. Nes kol kas diskutuoti nėra pakankamos motyvacijos, problema yra ten kažkur šalia, ją kažkas kažkaip sprendžia, o mokesčius tai veikia, bet ‘kažkaip nepastebimai’. Tuo tarpu žmonės ir toliau rizikuoja gyvybėm plaukdami per jūrą į visišką nežinią, nes nežinia žmogaus psichologijoj neretai siejasi su viltim (bent jau tada, kai alternatyva yra ne komforto zona, o pragaras).

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Amerikietiškos Lietuvos pabaiga?

Amerikietiškos Lietuvos pabaiga?

| 2 komentarai

Tyrinėdami LDK istorikai kalba, kad galimybės iš kur gauti krikštą buvo kelios. Lenkija, Kryžiuočių Ordinas arba stačiatikiška Rusija. Tada pasirinkome lenkų variantą. Anuomečio šalies krikšto nereikia suprasti vien kaip krikščionybės priėmimo, nes kartu iš lenkų ilgainiui perimti ir kiti kultūriniai atributai.

XX a. Lietuvoje irgi buvo momentų, kai reikėjo simbolinio “krikšto”, ir kai buvo dilema iš kur jį imti. Tai – nepriklausomybės (1990 m.) akimirkos. Kai Rusijos/Sovietinė imperijos griuvo ir reikėjo kažkur žengti toliau. Modeliuoti naują kultūrinę, teisės sistemą, kurią užauginti nuo nulio vietoje būtų buvę sunku.

1990 m. buvo du galimi “vakarietiško krikšto” šaltiniai. Vakarų Europa ir JAV. Pradžioje Lietuva tvirtai ėjo amerikietišku keliu. Didžiausia įtaka tam – milžiniška, kone milijoninė Amerikos lietuvių bendruomenė. Įtakingi jos veikėjai, praleidę dešimtmečius už Atlanto, grįžo, padėjo mums ir konsultavo. Amerikos lietuviai čia sukūrė pirmus vakarietiškus verslus (Ritos slėptuvė ar Tele 3 televizija), tapo pirmaisiais vakarietiškais politikais (Valdas Adamkus, Stasys Lozoraitis, Kazys Bobelis).

XX a. paskutinio dešimtmečio Lietuva priminė Ameriką. Aišku, ne turtu – sovietinės sistemos dešimtmečiai ekonomiką sugriovė. Bet kultūra, požiūriu, siekiamybėmis. Po 2004 m. stojimo į Europos Sąjungą, Valdo Adamkaus kadencijos pabaigos viskas pamažu ėmė kisti ir valdžia ėmė labiau rinktis “europietišką krikštą”. Taigi, kas tie XX a. paskutinio dešimtmečio Lietuvos atributai, darę šalį labiau amerikietiška, nei europietiška, ir vienur po truputį kintantys, kitur pasikeitę jau iš esmės?

a)Automobilio svarba. JAV įprasta, kad kiekvienas turi automobilį, viešuoju transportu naudojamasi menkai, be to, automobiliai dideli. Tai skatina ir benzino akcizo nebuvimas. XXI a. Lietuvoje benzino akcizai ES reikalavimu didinti, kuras brango, dėl ko dideli automobiliai apsimoka mažiau. Tiesa, Lietuva išlieka trečioji pagal automobilių skaičių 1000 gyventojų ES šalis (po Liuksemburgo ir Italijos), kas įspūdinga atsižvelgiant, kad dauguma ES šalių už Lietuvą turtingesnės, ir rodo, kiek svarbesnis lietuviams automobilis nei Vakarų europiečiams. Buvusioje TSRS ir Rytų Europoje Lietuva pagal automobilizaciją tvirtai pirmauja – turbūt ir “amerikietiško krikšto” įtaka, kai 1990 m. Lietuvos žmonės perėminėjo suvokimą apie vakarietišką gyvenimą iš Amerikos lietuvių.

b)Ginklo svarba. JAV teisė nešiotis ginklą suvokiama kaip prigimtinė žmogaus teisė, ginklams paprastai nė nereikia leidimo. Europoje ginklai vienur visai draudžiami, kitur – smarkiai ribojami. Lietuvoje galimybės turėti ginklus vis mažėjo, leidimų reikia vis didesnei daliai ginklų (dabar net dujiniams). Jei ~1995 m. nebuvo taip rimtai persekiojama už šios tvarkos nesilaikymą, XXI a. jau atsirado tokios istorijos kaip pirmojo lietuviško automato kūrėjo A. Petrusevičiaus, kuriam savadarbiai ginklai, tokie įprasti JAV, atnešė rimtų teisinių bėdų.

c)Nacionalinis sportas – krepšinis, o ne futbolas. JAV “europietiškas” futbolas visai nepopuliarus, Vakarų Europoje – pagrindinis sportas. Dabar Lietuvoje futbolo lankomumas dėl Vakarų Europos įtakos kažkiek didėjo, krepšinio – mažėjo.

d)Religijos svarba viešajame gyvenime. JAV įprasta, kad prezidentas dėkoja Dievui, prieš NASCAR lenktynes viešai masiškai meldžiamasi už lenktyninkus. Tuo tarpu Vakarų Europoje religija labiau “suvaryta į bažnyčias”. Sakyčiau, kad Lietuvoje 1990-2000 m. religijos viešajame gyvenime buvo daugiau, nei dabar.

e)Pagarba žodžio laisvei. Jokie totalitariniai simboliai, genocidų neigimai ar panašūs dalykai Amerikoje įstatymu nedraudžiami, nesvarbu, kad daug žmonių juos laikytų radikaliais; Europoje, tuo tarpu, žodžio laisvė ribojama labiau. Lietuvoje XXI a. pirmame dešimtmetyje uždrausti nacistiniai ir sovietiniai simboliai, nacių ir sovietų nusikaltimų neigimas, persekiojama už internetinius komentarus.

f)Dolerio reikšmė. 1990-2004 m. buvo įprasta brangesnių daiktų kainas perskaičiuoti ar net mokėti JAV doleriais, su jais buvo susietas ir litas. Paskui pamažu kainos užsienio valiuta pradėtos minėti vien eurais, o 2015 m. euras pakeitė ir patį litą.

g)Ekonominė laisvė ir verslumas. JAV ekonominė laisvė tradiciškai didesnė nei Europoje, valdžia mažiau nurodinėja verslui, palieka viską sutvarkyti rinkai. Pavyzdžiui, JAV minimali alga vidutiniškai tesudaro 27% vidutinės algos (Vakarų Europoje ir Lietuvoje dabar ~45%, bet dar 2008 m. metais Lietuvoje buvo 32%). Lietuvoje ekonominės laisvės Nepriklausomybės pradžioje buvo labai daug ir didesnė dalis lietuvių nei Vakarų Europiečių išbandė verslą. Dabar ribojimai verslui vis auga, artėja prie Vakarų Europos lygio, o verslaujančių žmonių sumažėjo.

h)Mirties bausmė. JAV – viena daugiausiai mirties bausmių įvykdančių pasaulio šalių, o Vakarų Europoje mirties bausmė visur panaikinta. Lietuva Nepriklausomybę pradėjo su mirties bausme ir palaikymas jai iki šiol didžiulis – bet siekdamas priderinti Lietuvos teisę prie Vakarų Europos teisės Konstitucinis teismas mirties bausmę panaikino.

2014 m. gruodžio 11 d..

Straipsnio temos: , , , ,


    2 komentarai

  1. Labai įdomūs pjūviai paimti, gerai sugalvota. Dar būtų galima paįvairinti, prie ekonominės laisvės pridedant tokį dalyką kaip socialinių garantijų skirtumus (sveikatos draudimas ir pan.); o prie mirties bausmės – kalinių skaičių, kuris JAV pasaulio mastu, kiek žinau, išskirtinai didelis (galbūt tuo pačiu – policijos įgaliojimų platumą; JAV privalai klausyti besąlygiškai arba gali būt nušautas, o Europoj neretai net ginklų nesinešioja). O dėl krepšinio, Lietuvoj jis buvo stiprus ir tarpukariu (Europos čempionai, pasaulio čempionų – JAV rinktinės – kapitonas lietuvis) ir sovietmečiu, tai čia nėra kažkokia nauja įtaka.

    • Geri pastebėjimai. Dėl krepšinio, tai jis atėjo anksčiau, tačiau irgi iš Amerikos, per Amerikos lietuvius, tokius kaip Pranas Lubinas (būtent tada po 1937-1939 m. pergalių krepšinis įsitvirtino kaip nacionalinis sportas). Manau, kad per tą pačią Amerikos (ir Amerikos lietuvių) įtaką krepšinis 1990-2000 m. sutvirtino pozicijas – matydami milijonus Amerikoje uždirbančius Marčiulionį ar Sabonį, su krepšinio pergalėmis Adamkų sveikindavusius JAV prezidentus lietuviai suvokė krepšinį kaip galingą būdą pranešti apie Lietuvą užsieniui, tautos pasididžiavimą. Vėliau, daugiau lietuvių emigruojant nebe JAV, o Vakarų Europos kryptimi (kur populiarus futbolas), į Lietuvą atėjo mintis esą „krepšinis niekur nepopuliarus, tik Lietuvoje“, esą Lietuva galėtų geriau save pristatyti, jei mokėtų žaisti futbolą.

      Jei trečiosios bangos emigrantai ir eiliniai turistai JAV susidurdavo su frazėmis „O, jūs iš Lietuvos, iš krepšinio šalies“ (ir pats esu JAV ne kartą tai girdėjęs), tai į Jungtinę Karalystę, Airiją ar Norvegiją emigravusių naujieji kaimynai nesuprasdavo krepšinio svarbos, nežinodavo Lietuvos pergalių (tačiau žinodavo net ir Pasaulio futbolo čempionato grupių etape iškritusias komandas).

      Beje, emigracijos svajonių kryptys galėtų būti dar vienas įrašas į sąrašą. Aišku apklausos, matyt, nebuvo daromos, tad tai – tik pasvarstymas. Tačiau manau, kad 1990-2000 m. daugumos lietuvių svajonių emigracijos kryptis buvo JAV – tą rodė ir bene pusė gavusių turistines vizas ir negrįždavusių, Žaliosios kortelės loterijų svarba. Paskui svajonių emigracijos kryptimi – o kartu ir vieta, kur gyvena daugiausiai nesiasimiliavusių užsienio lietuvių – tapo Vakarų Europa (JK, Airija, Norvegija ir kt.).

      Emigrantų bendruomenės savo ruožtu labai pasitarnauja tam tikrų vertybių, požiūrių, kultūros „eksportui“ iš naujosios tėvynės į senąją tėvynę.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Populiacijos pakeitimas – emigracija ir imigracija kartu

Populiacijos pakeitimas – emigracija ir imigracija kartu

| 0 komentarų

2014 m. liepos 30 d.. Esame įpratę pagal migraciją valstybes skirstyti į dvi kategorijas: tas, kurios susiduria su masinės emigracijos problema (pvz. Afrika, Indija, Lotynų Amerika) ir tas, kurių problema – masinė imigracija (pvz. JAV, Vakarų Europa, Australija).

Dabar formuojasi trečia valstybių kategorija, patirianti abi problemas vienu metu, arba tiksliau “populiacijos pakeitimo” problemą, kuomet vietiniai gyventojai masiškai emigruoja, o juos masiškai keičia imigrantai iš užsienio. Lietuvoje irgi turime to apraiškų: emigracija, aišku, už imigraciją dar daug masiškesnė, bet visgi nors šimtai tūkstančių lietuvių iškeitė Lietuvą į Vakarų Europą, tuo pačių į Lietuvą imigruoja vis daugiau ir daugiau užsieniečių (daug jų iš dar ryčiau ar piečiau: NVS, Indijos, Afrikos, Artimųjų Rytų).

Tokia paradoksali situacija dažniausiai susidaro dėl politinių aplinkybių. Rytų Europoje ją lėmė narystė Europos Sąjungoje.

Europos Sąjunga suteikia teisę visiems jos šalių piliečiams laisvai dirbti bet kurioje ES šalyje, įskaitant turtingiausias – tad daugybė šia galimybe pasinaudoja, sukeldami protų ir darbo jėgos nutekėjimą iš tokių šalių, kaip Lietuva (po stojimo į Europos Sąjungą Lietuva neteko ~15% žmonių, kelis kartus daugiau nei 1990-2004 m.).

Tačiau dar skurdesnių šalių piliečiams ir Rytų Europa yra svajonių kraštas (kaip rašiau, vidutinis lietuvis turtingesnis už 83% vidutinių pasaulio žmonių). Ir nors daugumai jų, aišku, irgi labiau norėtųsi emigruoti į Jungtinę Karalystę, nei Rytų Europą, šitas jiems yra sunkiau. Mat Rytų Europa turi išorines Europos Sąjungos sienas, be to, Europos Sąjunga riboja migrantų galimybes apsigyventi toliau nei šalyje, į kurią šie pirmiausiai pateko. Yra ir socialinių prežasčių: tarkime, NVS piliečiams migracija į Lietuvą daug paprastesnė nei į Vakarų Europą todėl, kad Lietuvoje dauguma moka rusiškai (lietuviams šio barjero emigruoti į Vakarų Europą nėra, nes lietuvių jaunimas kalba angliškai).

Schema rodanti, kada valstybėje X pasireiškia populiacijos kaita (masinė emigracija ir masinė imigracija vienu metu). Nuo nurodytų migracijos kelių paprastumo ir sudėtingumo skirtumų priklauso, kokia smarki bus ši problema. Migracijos kelių paprastumą/sudėtingumą lemia politinės, geografinės, socialinės aplinkybės.

Yra šalių, kur “populiacijos pakeitimas” reiškiasi labiau, nei kol kas Lietuvoje. Visi girdėjome apie Graikijos ekonomines bėdas. Patys graikai apie jas savo nuomonę išreiškė “balsuodami kojomis” (emigruodami). Nuo 2006 m. iki 2011 m. Graikijos piliečių, gyvenančių Graikijoje, skaičius sumažėjo net 550 000 (nuo 10 450 000 iki 9 900 000). Tačiau visgi Graikija pasaulio masteliais liko turtinga šalis (ir už Lietuvą turtingesnė – net po visų krizių), ji turi išorines ES sienas tiek su Artimaisiais Rytais, tiek su Afrika (jūrų sieną), tiek su Balkanų šalimis, todėl į ją ir toliau plūste plūsta imigrantai. Per tą patį 2006-2011 m. laikotarpį kitų šalių piliečių Graikijoje padaugėjo 217 000 (nuo 696 000 iki 913 000), Graikijos piliečių procentas sumažėjo nuo 93,76% iki 91,56% šalies gyventojų. Realus negraikų pokytis – didesnis, nes statistika yra pagal pilietybę, o ne tautybę: dalis migrantų natūralizavosi ar susilaukė vaikų Graikijos piliečių (migrantų šeimose gimstamumas paprastai didesnis nei vietinėse). Tačiau ir tai tik ledkalnio viršūnė, nes Graikijoje gyvena ~1 mln. nelegalių migrantų, kurių šioje statistikoje nesimato.

Graikijos situacija gali tapti ir Lietuvos situacija, mat ekonominė šalių padėtis panaši: turtingos pasaulio mastu, bet keliasdešimčia procentų atsiliekančios nuo turtingųjų ES šalių, į kurias emigruoti visi politiniai keliai atverti.

Populiacijos pakeitimo problema visuomenėje suvokiama kaip pavojingesnė nei tiesiog emigracija ar imigracija (didesnė grėsmė šalies identitetui, stabilumui), tai galimai įtakojo ir faktą, kad Graikoje požiūris į imigrantus – vienas neigiamesnių ES.

Daugiau apie “pražiūrimus” argumentus apie migraciją žr. Trys straipsniai apie imigraciją.

Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Europos Sąjunga – nieko naujo po saule

Europos Sąjunga – nieko naujo po saule

| 0 komentarų

2012 m. Europos Sąjungai skirta Nobelio taikos premija. Sąjungos šalininkai ją vadina nauju unikaliu reiškiniu. Bet pažvelgus į istoriją matosi, kad viskas kartojasi: panašios vienijimosi euforijos būta daug kartų, bet visa ko pabaiga ne visada būdavo linksma.

Europos Sąjunga – ne pirmas toks vienijmasis

Iš tikro Europos Sąjunga nėra nei pasaulyje, nei Europoje naujas reiškinys. Tokie suvienijimai vyko daug kartų. XIX a. panašiai suvienyta Vokietija – dar 1815 m. vietoje, kur ji vėliau atsirado, buvo net 39 valstybės. Kaip ir Europos Sąjunga, Vokietijos suvienijimas prasidėjo nuo muitų sąjungos (1834 m.). Vėliau galia vis labiau ir labiau koncentravosi Berlyne, bet daugiau nei šimtmetį tai išliko federacija (iki, valdant Hitleriui, vokiško identiteto šlovinimas virš visų kitų tapo itin radikalus).

Sakysite – “bet vokiečiai buvo viena tauta, o Europos Sąjunga vienija skirtingas”? Bet vokiečiai, kaip ir panašiu metu susivieniję italai dabar yra viena tauta kaip tik dėl to, kad XIX a. įvyko tas suvienijimas! Iki tol ir kalbos smarkiai skyrėsi (pvz. Sicilijos gyventojas niekaip nebūtų susikalbėjęs su milaniečiu), ir tikrai ne visi sutiko su vienos italų ar vokiečių tautos idėja. Šūkis “Vokietija aukščiau visko” šiandien dažnai suvokiamas kaip nacionalsocialistinis, bet iš tikro jis atsirado būtent XIX a. vienijant Vokietiją ir jo esmė buvo, kad vieningos Vokietijos poreikiai turi būti auščiau atskirų valstybėlių poreikių. Austrai, kurie Vokietijos suvienijime nedalyvavo, šiandien suvokiami kaip atskira tauta (nors objektyviai nesiskiria nuo pietinių vokiečių).

Europos vienijimas labai primena tą XIX a. tautų pavasarį. Akcentuojamas identitetas “europiečiai” (virš regioninių ar nacionalinių) – panašiai kaip anuomet “vokiečiai”, “italai” virš “bavarai”, “prūsai”, “romiečiai” ar “siciliečiai”. Visų suvienijimų šalininkai save pristatė kaip modernius vienijančius judėjimus, kurie tobulesni už susiskaldymo “tamsybę”.

Vienijamasi “prieš”, o ne “už”

Bet ar viskas taip gražu? Vokietija ir Italija vienijosi ne dėl taikos. Jos vienijosi, be kita ko, ir todėl, kad pavienės šalelės ir miestai-valstybės jau niekaip nebūtų pajėgę dalyvauti didžiųjų valstybių galios varžybose. Prancūzija, Britanija valdė šimtus užjūrio valdų – nei Bavarija, nei koks Viurtembergas pavieniui niekaip nebūtų galėję įgyti kolonijų. O susivienijusi Vokietija jau prilygo šioms imperijoms ir ėmė su jomis lenktyniauti visose sferose: nuo kolonizacijos iki laivų statybos.

Panaši situacija su Europos Sąjunga. ES gimė tada, kai Europos šalys neteko savo kone begalinių kolonijų. Prancūzija ar Vokietija pavieniui nebegalėjo prilygti JAV ar Sovietų Sąjungai, vėliau ir Japonijai, Kinijai, ateityje ir Indijai, Brazilijai. Nei gyventojų skaičiumi, nei plotu, nei ekonomikos dydžiu. Europos šalys – net pačios didžiausios – atsidūrė panašioje padėtyje pasaulio mastu, kaip vokiečių ar italų šalelės XIX a. Europoje.

Jos nebegalėjo grįžti į didvalstybių areną pavieniui, bet galėjo kaip Sąjunga. Vienijimasis, kaip ir seniau, vyko “prieš”, o ne “už”. “Aplenkti Ameriką” ir panašūs siekiai deklaruojami ir viešai – panašiai kaip “Aplenkti Britaniją” prieškario Vokietijoje.

Kaip ir visi vienijimai Europos Sąjungos vienijimas turi ribas. Pageidaujamos tik tam tikrų kultūrų, įstatymų šalys. Nuo tos krypties (ar bent ėjimo ta kryptimi), “Europos Sąjungos pagrindo”, nukrypstantieji susilaukia kritikos, nepagrįsto vadinimo “kraštutiniais dešiniaisiais”, kaip Vengrija (po Konstitucijos) ar ES nepriklausanti Šveicarija (po referendumo, apribojusio kitų europiečių imigraciją). Imigrantai, beje, jau sudarė per trečdalį Šveicarijos gyventojų, bet siekiant, kad europiečio identitetas nusvertų dabartinius tautinius, vidinė Europos migracija būtina; panašiai vidinę migraciją skatino ir Sovietų Sąjunga, Kinija, Indonezija, Jugoslavija…

Bijomasi ir vidaus judėjimų, palaikančių kitokią poziciją: skatinančių didesnę atskirų šalių laisvę (ir mūsų “proeuropietiškas” užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pavadino tokius judėjimus “pavojingais”), krikščioniškas, musulmoniškas ar dar kokias vertybes. “Europos (Sąjungos) vertybės” skleidžiamos ir į užsienį daugeliui skleidėjų neabejojant, kad būtent jos, būtent šiandieninis ES viršūnėlių žmogaus teisių suvokimas objektyviai geriausias – kaip kažkada ir vokiečiai, italai bei kitos tautos (ar bent jų lyderiai) tikėjo savo požiūrio tobulumu.

Euronacionalizmas – tas pats nacionalizmas, tik tauta kuriama nauja

Bet Europos Sąjunga šlovina Europą, o ne žmoniją. Sakoma “būkime europiečiai”, o ne “būkime žmonės”. ES jokiu būdu nėra kažkokia “unikali didžiulė taikos ir vienos valdžios erdvė”, kaip ją bandoma pavaizduoti. Tokių erdvių šiandien daug. ES piliečių tėra 500 milijonų – tai mažiau nei kinų ar indų. Plotu ES atsilieka nuo Rusijos, JAV ar Kanados. JAV, Kanada, Indija, beje, irgi demokratinės. Kaip XIX a. pasaulis buvo suskirstytas į kolonijines valstybes, XXI a. jis skirstosi į šitokias šimtamilijonines regionines “erdves”. Kai kurios – jau senos ir tvirtai tapusios vienalytėmis šalimis (Kinija, JAV, Indija), kitos dar naujesnės už ES ir tebėra pirmuose “muitų sąjungos” etapuose (MERCOSUR Pietų Amerikoje, Rusijos muitų sąjunga) kurių gal ir neperžengs.

Didžiosios valstybės ir jų sąjungos (su gyventojų skaičiais ir plotais). Dauguma jų, kaip ir ES – demokratinės, įvairių kalbų ir tikėjimų. Tų, kurios yra vientisos valstybės, pavadinimai ir duomenys parašyti rausvai.

Reikia suprasti, kad identifikavimasis tiek su vokiečiais, tiek su bavarais, tiek su “europiečiais” – tas pats nacionalizmas. Šie požiūriai skiriasi tik vienu: tautybių ribas braižo skirtingai. Bet objektyvaus pasaulinio kriterijaus atskirti tautybėms ir nėra. Pavyzdžiui, serbai, bosniai ir kroatai tradiciškai laiko save skirtingomis tautybėmis – nors kalba viena kalba, bet skiriasi jų tikėjimai (kroatai – katalikai, serbai – stačiatikiai, bosniai – musulmonai). Tuo tarpu vokiečiai tradiciškai laiko save viena tautybe – nors šiaurėje jie protestantai, pietuose – katalikai. Kinai suvokia save kaip vieną tautybę (hanai), nors kalba skirtingomis kalbomis. Tautybių ribos brėžiamos tais skirtumais, kurie tame regione svarbiausi. “Tautų pavasaris” kiek pakoregavo svarbiausius skirtumus, o ES vienijimas keičia šiuos skirtumus vėl naujais, faktiškai pasiūlydamas europiečio tautinį identitetą.

Europiečio tautinis identitetas kuriamas ir pilnai ar iš dalies keičiant valstybių atributiką į Europos Sąjungos atributiką kasdien matomose vietose. Stenduose, pranešančiuose, kad projektą finansavo ES ir Lietuvos Respublika dominuoja ES vėliava ir mėlyna spalva (nors tuos pačius projektus juk finansuoja ir Lietuva, savivaldybės). Automobilių numeriuose trispalvę pakeitė ES vėliavos. Visoje Europoje pasai nuspalvinti vienodai (rausvai), o žodžiai ‘Europos Sąjunga’ rašomi virš valstybės pavadinimo. Taip pat vienodai atrodo ir visi eurų banknotai. Šie sprendimai ekonominės prasmės neturi – tik identiteto kūrimo prasmę. Net senosiose federacijose dažnai jis propaguojamas švelniau: JAV visos valstijos gali turėti savo automobilių numerių dizainą, o ant Jungtinės Karalystės svarų pavaizduotos asmenybės Anglijoje, Škotijoje ir kituose kraštuose skiriasi (nors visi banknotai priimami visur).

Kur nuėjo praeities “Europos Sąjungos”

Jau rašiau, kur po suvienijimo galiausiai nuvedė Vokietijos istorija. Į valdžią atėjo nacionalsocialistai, federacija galutinai tapo unitarine valstybe ir vieningos vokiečių kultūros šlovinimas pasiekė aukščiausią laipsnį. “Bavarams” ar “prūsams” vietos visai nebeliko. Tiksliau, jie galėjo būti, bet turėjo laikyti save visų pirma vokiečiais, regioninį identitetą pasilikdami nebent kaip hobį.

Tik praloštas Antrasis pasaulinis karas leido kai ką pasukti atgal. Netrukus po jo jau pati Vokietija, kaip visuma, netekusi tiek užjūrių kolonijų, tiek milžiniškų užkariavimų rytuose, tapo sudedamąja naujos taikios Sąjungos dalimi, į kurią žengė su viltimi – “karų Europos Sąjungos viduje nebebus”. Gal. Po Vokietijos suvienijimo juk nebebuvo nė vieno karo Vokietijos viduje – o kaip tik toks žiaurus Trisdešimties metų karas 1618-1648 m. buvo nusinešęs 25%-40% visų vokiečių gyvybių (daugiau, nei Antrasis pasaulinis karas europiečių). Bet kad ilgainiui pati Vokietija, kaip imperija, ėmė kariauti su kitomis imperijomis, ir kilo jau pasauliniai konfliktai…

Kita vertus, tik sensacijų besivaikantis žmogus galėtų teigti, kad Europos Sąjunga būtinai taps nacionalsocialistine. Nors, žvelgiant į šiandienos situaciją, ir atrodo labiau tikėtina, kad smarkiai suradikalės pats Europos Sąjungos (jos elito kultūros, požiūrio) šlovinimas, nei kad toks radikalizmas iškils kurioje nors Europos šalyje. Jau vien todėl, kad ES požiūrio šlovinimas ir alternatyvių požiūrių menkinimas populiariausioje žiniasklaidoje ir kitur traktuojami kaip “progresyvūs”, kai tuo tarpu analogiški veiksmai atskirų tautų kultūroms šlovinti laikomi radikaliais. T.y. Euronacionalizmas daugybėje ES šalių nesulaukia beveik jokio kritiško atsako, panašiai kaip labai ilgai nesulaukė ir vokiškasis nacionalizmas. Priešingai, gniuždomos visos požiūrių alternatyvos, kurios galėtų tą kritišką atsaką pateikti, eliminuojant jas iš intelektualios diskusijos kaip “radikalias”.

Visgi, pasaulyje būta ir kitų suvienijimo rezultatų pavyzdžių. Vienas jų – JAV. Šiandien suvokiame ją kaip vieną šalį/tautą. Bet nuo JAV nepriklausomybės (1776 m.) iki pat Pilietinio karo (1865 m.) – vėlgi kone 100 metų – amerikiečiai labiau siejo save su gimtąja valstija, o ne JAV bendrai (“aš virdžinietis”, o ne “aš amerikietis”). JAV tebuvo pradžioje vos trylikos, paskui vis besiplėtusi valstijų sąjunga. Kaip ir Europos Sąjunga, ji per šimtmetį padengė didelę žemyno dalį. Kaip ir Europos Sąjungoje, pradžioje daugumą galių turėjo pačios valstijos, o federalinė valdžia skirstė tik nedaug pinigų ir tegalėjo leisti įstatymus keliose siaurose srityse. Bet ilgainiui vis daugiau pinigų skirstyta centre, o Aukščiausiasis teismas (net ne įstatymai ir ne išrinkta valdžia) vis daugiau galių pripažindavo centrinei valdžiai ir vis mažiau jų palikdavo valstijoms. Štai taip JAV tapo tikrai viena valstybe, o ne aljansu.

JAV istorija turbūt daugumą įkvėps labiau, nei Vokietijos ar Italijos. Visgi ir JAV iš centro nuleidžiama tvarka mažina vietos žmonių galimybes spręsti problemas savaip, didina biurokratiją, tolina valdžią nuo žmonių. Mažesnės, vienalytiškesnės valstybės vidutiniškai ir stabilesnės, ir turtingesnės už didesnes/mažiau vienalytes. Net grynai matematiškai galima apskaičiuoti, kad kuo mažesnį skaičių piliečių valdys kiekviena demokratinė valdžia, tuo didesnio skaičiaus pasaulio žmonių interesai bus atspindėti (nes kiekvienas kraštas galės tvarkytis pagal savo piliečių kultūrą/požiūrius, o vienai valdžiai valdant įvairialypes teritorijas neišvengiamai atsiranda kraštų, kuriems primetama kitų kraštų kultūra/požiūriai).

Ir, aišku, JAV šlovinimą šiandien tikrai suvoktume kaip nacionalizmą, o ne kaip kažkokį “taikos ir vienybės erdvės” palaikymą. Nėra priežasčių, kodėl ES turėtume suvokti kitaip.

Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *