Tyrinėdami LDK istorikai kalba, kad galimybės iš kur gauti krikštą buvo kelios. Lenkija, Kryžiuočių Ordinas arba stačiatikiška Rusija. Tada pasirinkome lenkų variantą. Anuomečio šalies krikšto nereikia suprasti vien kaip krikščionybės priėmimo, nes kartu iš lenkų ilgainiui perimti ir kiti kultūriniai atributai.

XX a. Lietuvoje irgi buvo momentų, kai reikėjo simbolinio “krikšto”, ir kai buvo dilema iš kur jį imti. Tai – nepriklausomybės (1990 m.) akimirkos. Kai Rusijos/Sovietinė imperijos griuvo ir reikėjo kažkur žengti toliau. Modeliuoti naują kultūrinę, teisės sistemą, kurią užauginti nuo nulio vietoje būtų buvę sunku.

1990 m. buvo du galimi “vakarietiško krikšto” šaltiniai. Vakarų Europa ir JAV. Pradžioje Lietuva tvirtai ėjo amerikietišku keliu. Didžiausia įtaka tam – milžiniška, kone milijoninė Amerikos lietuvių bendruomenė. Įtakingi jos veikėjai, praleidę dešimtmečius už Atlanto, grįžo, padėjo mums ir konsultavo. Amerikos lietuviai čia sukūrė pirmus vakarietiškus verslus (Ritos slėptuvė ar Tele 3 televizija), tapo pirmaisiais vakarietiškais politikais (Valdas Adamkus, Stasys Lozoraitis, Kazys Bobelis).

XX a. paskutinio dešimtmečio Lietuva priminė Ameriką. Aišku, ne turtu – sovietinės sistemos dešimtmečiai ekonomiką sugriovė. Bet kultūra, požiūriu, siekiamybėmis. Po 2004 m. stojimo į Europos Sąjungą, Valdo Adamkaus kadencijos pabaigos viskas pamažu ėmė kisti ir valdžia ėmė labiau rinktis “europietišką krikštą”. Taigi, kas tie XX a. paskutinio dešimtmečio Lietuvos atributai, darę šalį labiau amerikietiška, nei europietiška, ir vienur po truputį kintantys, kitur pasikeitę jau iš esmės?

a)Automobilio svarba. JAV įprasta, kad kiekvienas turi automobilį, viešuoju transportu naudojamasi menkai, be to, automobiliai dideli. Tai skatina ir benzino akcizo nebuvimas. XXI a. Lietuvoje benzino akcizai ES reikalavimu didinti, kuras brango, dėl ko dideli automobiliai apsimoka mažiau. Tiesa, Lietuva išlieka trečioji pagal automobilių skaičių 1000 gyventojų ES šalis (po Liuksemburgo ir Italijos), kas įspūdinga atsižvelgiant, kad dauguma ES šalių už Lietuvą turtingesnės, ir rodo, kiek svarbesnis lietuviams automobilis nei Vakarų europiečiams. Buvusioje TSRS ir Rytų Europoje Lietuva pagal automobilizaciją tvirtai pirmauja – turbūt ir “amerikietiško krikšto” įtaka, kai 1990 m. Lietuvos žmonės perėminėjo suvokimą apie vakarietišką gyvenimą iš Amerikos lietuvių.

b)Ginklo svarba. JAV teisė nešiotis ginklą suvokiama kaip prigimtinė žmogaus teisė, ginklams paprastai nė nereikia leidimo. Europoje ginklai vienur visai draudžiami, kitur – smarkiai ribojami. Lietuvoje galimybės turėti ginklus vis mažėjo, leidimų reikia vis didesnei daliai ginklų (dabar net dujiniams). Jei ~1995 m. nebuvo taip rimtai persekiojama už šios tvarkos nesilaikymą, XXI a. jau atsirado tokios istorijos kaip pirmojo lietuviško automato kūrėjo A. Petrusevičiaus, kuriam savadarbiai ginklai, tokie įprasti JAV, atnešė rimtų teisinių bėdų.

c)Nacionalinis sportas – krepšinis, o ne futbolas. JAV “europietiškas” futbolas visai nepopuliarus, Vakarų Europoje – pagrindinis sportas. Dabar Lietuvoje futbolo lankomumas dėl Vakarų Europos įtakos kažkiek didėjo, krepšinio – mažėjo.

d)Religijos svarba viešajame gyvenime. JAV įprasta, kad prezidentas dėkoja Dievui, prieš NASCAR lenktynes viešai masiškai meldžiamasi už lenktyninkus. Tuo tarpu Vakarų Europoje religija labiau “suvaryta į bažnyčias”. Sakyčiau, kad Lietuvoje 1990-2000 m. religijos viešajame gyvenime buvo daugiau, nei dabar.

e)Pagarba žodžio laisvei. Jokie totalitariniai simboliai, genocidų neigimai ar panašūs dalykai Amerikoje įstatymu nedraudžiami, nesvarbu, kad daug žmonių juos laikytų radikaliais; Europoje, tuo tarpu, žodžio laisvė ribojama labiau. Lietuvoje XXI a. pirmame dešimtmetyje uždrausti nacistiniai ir sovietiniai simboliai, nacių ir sovietų nusikaltimų neigimas, persekiojama už internetinius komentarus.

f)Dolerio reikšmė. 1990-2004 m. buvo įprasta brangesnių daiktų kainas perskaičiuoti ar net mokėti JAV doleriais, su jais buvo susietas ir litas. Paskui pamažu kainos užsienio valiuta pradėtos minėti vien eurais, o 2015 m. euras pakeitė ir patį litą.

g)Ekonominė laisvė ir verslumas. JAV ekonominė laisvė tradiciškai didesnė nei Europoje, valdžia mažiau nurodinėja verslui, palieka viską sutvarkyti rinkai. Pavyzdžiui, JAV minimali alga vidutiniškai tesudaro 27% vidutinės algos (Vakarų Europoje ir Lietuvoje dabar ~45%, bet dar 2008 m. metais Lietuvoje buvo 32%). Lietuvoje ekonominės laisvės Nepriklausomybės pradžioje buvo labai daug ir didesnė dalis lietuvių nei Vakarų Europiečių išbandė verslą. Dabar ribojimai verslui vis auga, artėja prie Vakarų Europos lygio, o verslaujančių žmonių sumažėjo.

h)Mirties bausmė. JAV – viena daugiausiai mirties bausmių įvykdančių pasaulio šalių, o Vakarų Europoje mirties bausmė visur panaikinta. Lietuva Nepriklausomybę pradėjo su mirties bausme ir palaikymas jai iki šiol didžiulis – bet siekdamas priderinti Lietuvos teisę prie Vakarų Europos teisės Konstitucinis teismas mirties bausmę panaikino.

2014 m. gruodžio 11 d..

2014 m. rugsėjo 11 d.. Masinį prorusiškų nuotaikų skleidimą įvairių užsienio portalų komentarų skyriuose dažnas priskiria Rusijos samdytiems komentatoriams. Tačiau iš tikro ir dalis vakariečių nuoširdžiai gina Rusijos teiginius, kad jokios operacijos Ukrainoje ji nevykdo ir kitus.

Kodėl taip yra? Visų pirma tie įvykiai jiems mažiau svarbūs, todėl apie juos skaito mažiau. Dažnai būna, kad skambūs Rusijos atstovų teiginiai pasiekia jų ausis, o eilė vėlesnių įvykių, iš kurių matosi, kad teiginiai buvo melagingi – nebe.

Vakarai viešąjį melą jau pamiršo…

Dar svarbesnis dalykas, kurį esu pastebėjęs bendraudamas su vakariečiais: didelei daliai jų tiesiog trūksta kritinio mąstymo vertinant žiniasklaidos ir politikų žodžius. Tas kritiškumas nesusiformavo, mat Vakaruose žiniasklaida ir politika kitokia. Taip, ten ji irgi šališka – kitaip ir būti negali, juk politikai bei žurnalistai – žmonės su savo pažiūrom, rėmėjais. Bet šališkumas Vakaruose visai kitoks nei Rusijoje. Faktai Vakaruose neišgalvojami – tiesiog realiems faktams suteikiama reikiama nuotaika.

Pavyzdžiui, negaliu įsivaizduoti situacijos, kad JAV būtų melavusi, kad tai ne jos kariai puola Iraką. JAV nepradėjo meluoti net tada, kai, okupavusi Iraką, nerado ten jokio masinio naikinimo ginklo – nors nesunkiai galėjo sufabrikuoti “įrodymus”, kad Sadamas tokį turėjo. Vietoje tokio melo JAV politikai (ir jų veiksmus palaikiusi žiniasklaida) Irako karo metu stengėsi kurti nuotaiką, kad puolimas teisingas: akcentuoti Sadamo Huseino režimo žiaurumą, grėsmę (tikrą ar tariamą), kurią jis kėlė aplinkinėms šalims, daugiau rašyti apie JAV karių, o ne irakiečių aukas. Žmonės tuomet susidarė savo nuomonę. Esminius faktus apie karą (kas su kuo kovoja, kiek karių dislokuota, kiek žmonių žūva) visi žinojo ir jau nuo jų pačių moralinių nuostatų priklausė, ar JAV teiginiai apie karo teisingumą juos įtikino.

Vakariečiai pripratę prie būtent tokios žiniasklaidos, tokios reklamos, tokių politikų kalbų. Jie moka kviestionuoti ten kuriamą nuotaiką – bet daugumai nė į galvą neateitų, kad žiniasklaida ar žymus politikas gali nuolat meluoti ir akivaizdžius objektyvius faktus. Demokratiniame pasaulyje, kur žiniasklaida įvairialypė, opozicija negniaužiama kitaip ir būti negalėtų: grynas melas būtų greitai atskleistas kitaminčių tautiečių ir diskredituotų pačius melagius.

Tokiu eilinių vakariečių “imuniteto melui” neturėjimu ir remiasi šiandienis Rusijos informacinis puolimas. Jo metodas: užversti informacinę erdvę dideliu kiekiu absoliučios netiesos, kaip, pavyzdžiui, teiginiais, kad rusų pajėgos iš tikrųjų nėra rusų. Kadangi vakariečiai įpratę kvestionuoti tik nuotaiką, o ne faktus, šis teiginys dažnam atrodo lygiavertis priešingam teiginiui, sakomam JAV – kad veržiasi Rusijos pajėgos. Šitaip sugluminti jie galvoja, kad niekas neaišku, tada gal reikia nepardavinėti ginklų nei rusams, nei ukrainiečiams (kaip daro šveicarai).

…o Rytų Europa puikiai pamena

Tuo tarpu dauguma tų, kas gyveno Sovietų Sąjungoje ar kituose kraštuose, kur žiniasklaida buvo pilnai cenzūruojama, turi visai kitokį imunitetą melui. Jie supranta, kad tai, kas parašyta nedemokratinių šalių žiniasklaidoje, gali būti ir visiškai išgalvota, o ne tik šiek tiek pakreipta. Juk viešai diskredituoti tokio melo pačioje nedemokratinėje šalyje neleistų cenzūra, represijos prieš kitaminčius.

Kaip galėtų neatsirasti imunitetas viešajam melui po tokių atvejų kaip 1983 m., kai sovietai numušė Korėjos avialinijų keleivinį lėktuvą. Tuomet pradinė oficiali sovietų pozicija buvo, kad numušimą apskritai išsigalvojo Vakarai, paskui – kad lėktuvą iš tikrųjų numušė amerikiečiai tam, kad apkaltintų sovietus, galiausiai – kad numušė sovietai, tačiau lėktuvu iš tikro naudojosi CŽV.

Žurnalistų darbas nuo pat pradžių čia buvo ne pateikti ir net ne iškraipyti tiesą – jų darbas buvo sukurti melą, kuris kuo įtikinamiau pateisintų “prisidirbusią” valdžią. Vakaruose nieko panašaus per šiuo metu gyvų žmonių gyvenimus nebuvo, o Rusijoje kartojasi vėl ir vėl.

Todėl ir įvykiai Ukrainoje mūsuose matomi kitaip. Todėl ir vakariečių bei rytiečių reakcijos į propagandą, kai apsilanko, tarkime, Šiaurės Korėjoje, skirtingos: dažnam vakariečiui net būnant ten labai sunku išmesti iš galvos mintį “turbūt tame, ką jie sako, yra bent pusė tiesos”. Panašiai, kaip Vakarų turistai Pchenjanyje, deja, reaguoja ir daug Vakarų žurnalistų į Ukrainos įvykius. Pranešinėdami tiesiog stengiasi po lygiai vietos duoti Ukrainos ir Rusijos teiginiams, nė nemėgindami jų patikrinti ar analizuoti patys.