Turbūt ne kartą yra tekę pastebėti, kad žiniasklaidoje kai kurių asmenų darbai liaupsinami, nors kiti žmonės tokių liaupsių už panašius darbus nesusilaukia; arba kai kurie žmonės susilaukia daugybės kritikos ar kaltinimų už tai, už ką kiti net pagiriami. Neretai tie patys įvykiai skirtingose žiniasklaidos priemonėse vertinami visiškai skirtingai.

Manipuliuojama tiek specialiai (propagandos, reklamos ar antireklamos tikslais), tiek ir netyčia – tiesiog kiekvienas žurnalistas turi savo nuomonę ir ją net nejausdamas perteikia savo straipsniuose ar reportažuose. Pavyzdžiui, pasak eksperimentų žurnalistai kur kas greičiau linkę publikuoti neigiamą informaciją apie nemėgstamą politiką nei apie mėgstamą. Dažna manipuliacijų priežastis – sensacijos siekis: siekimas sureikšminti dalyką ar įvykį, apie kurį pateikiama informacija, nes tai patį pranešimą padaro svarbesniu (t.y. “bloguosius” norima parodyti dar blogesniais, “geruosius” – dar geresniais ir pan.). Nors šis įrašas yra labiau apie žiniasklaidos priemones, tačiau tai, kas čia parašyta galima taikyti ir kitiems informacijos šaltiniams: dokumentiniams filmams, kitų žmonių pasisakymams, filosofinėms ar ezoterinėms knygoms ir kt.

Visų pirma, svarbu atskirti dvi esmines kiekvieno žiniasklaidos pranešimo turinio dalis: faktą ir nuotaiką. Faktas – tai, apie ką pranešama, o nuotaika – kokiu būdu pranešama. Daugiausiai manipuliuojama ne pateikiant klaidingus faktus, o tikrus faktus pranešant su atitinkama nuotaika. Todėl labai svarbu yra išskirti faktus iš nuotaikos ir pačiam juos įvertinti.

Pavyzdžiui, per TV3 žinias dieną prieš D. Grybauskaitės inauguraciją pranešta, kad “Rezidencijos remontas kainavo mažiau nei planuota: 10,000 Lt vietoje 100,000 Lt”. Nuotaika neabejotinai teigiama, kiek tik galima teigiamai pranešti apie išlaidas – buvo sutaupyta. Tačiau faktas čia yra toks – “Rezidencijos remontui išleista 10,000 Lt”. Galima tą patį faktą pateikti su visiškai priešinga nuotaika: “Pirmasis naujosios prezidentės darbas – dešimttūkstantinės išlaidos rezidencijos remontui”. Iš tikrųjų kiekvienas išlaidas galima pateikti tiek su teigima nuotaika (esą sutaupyta lyginant su pirminiu planu, kurį greičiausiai irgi kūrė tie patys žmonės, arba aprašant, kokias problemas išlaidos padės išspręsti), tiek ir su neigiama (akcentuojant išlaidų sumą bei kokių problemų jos neišspręs, vartojant žodžius “net” ir pan.). Faktas yra išlaidų suma bei tai, kam jos skirtos.

Antras svarbus dalykas – įvertinti faktą pagal kontekstą. Čia labai padeda bendrojo išsilavinimo ar konkrečios srities žinios. Dažnai manipuliuojama ištraukus atskirus faktus iš konteksto. Pavyzdys iš Sovietų propagandos (knyga “Vatikanas. XX amžius”): apie popiežių Joną Paulių II rašoma, kad jis ypač gerbė “Dolerio imperiją”, nes ne kartą bučiavo Jungtinių Valstijų žemę, laimino JAV žmones. Be abejo, pamirštama paminėti, kad Jonas Paulius II bučiuodavo kiekvienos šalies, į kurią atvykdavo, žemę bei laimindavo žmones. Jeigu skaitytojas žino šį faktą bei atkreipia dėmesį, supranta, kad šis faktas nereiškia, jog Popiežius rodė ypatingą prielankumą JAV. Net jeigu skaitytojas šio konkretaus fakto nežino, tačiau žino bendrus Vatikano ar konkretaus popiežiaus politikos bruožus padaryta išvada turėtų sukelti abejonę, o abejonės atveju visada dera giliau patikrinti kontekstą.

Faktai iš konteksto ištraukiami nebūtinai specialiai – tiesiog visko suminėti viename žiniasklaidos pranešime neįmanoma. Tačiau dažnai tam tikrų faktų išrinkimas, o kitų nepaminėjimas yra skirtas nuotaikai sudaryti: tai gali padaryti įvykį sensacingesniu, pagautą kyšininką parodyti kaip dar įžūlesnį ir pan.

Gana geras to pavyzdys – įvairūs žiniasklaidos pranešimai, kurių nuotaika yra neigiama gyvenimo kokybės Lietuvoje atžvilgiu. Iš tikrųjų 5 milijardai pasaulio žmonių gyvena šalyse su silpnesne ekonomika, nei Lietuva (remiantis BVP vienam gyventojui perskaičiuotu pagal perkamąją galią), o 1 milijardas – šalyse su stipresne ekonomika. Tačiau pranešimuose neretai sudaroma kitokia nuotaika, nes juose lyginamos atskiros šakos ir, aišku, lyginamos su pasirinktomis šalimis. Pavyzdžiui, kainos neretai lyginamos su Lenkija, o ne Norvegija (kur jos iki kelių kartų didesnės nei Lietuvoje), švietimo sistema – su Švedija, o ne su JAV (kur aukštasis mokslas daugumai yra mokamas ir kainuoja daug), mokesčiai – su Airija, o ne Danija (kur jie itin dideli) ir pan. O į tuos 80% pasaulio gyventojų turinčių valstybių, gyvenančių prasčiau nei Lietuva (Afrika, Pietų Amerika, Centrinė Amerika, beveik visa Azija, nemažos dalys Okeanijos ir Rytų Europos), paprastai išvis neatsižvelgiama.

Dėl to tenka išgirsti nuomonių, kad Lietuvoje viskas brangiausia Europoje, švietimas brangiausias tarp išsivysčiusių valstybių ir pan. Tai – pasidavimo nuotaikai, o ne faktui pavyzdžiai. Jeigu yra žiniasklaidos pranešimas pavadinimu “Politikų dėka kainomis Lietuva aplenkė kaimynus”, kuriame yra pateikiamos atskirų prekių kainos Lenkijoje ir Lietuvoje, tai tik tokia to pranešimo dalis yra faktas: “Lenkijoje išvardytos prekės pigesnės nei Lietuvoje”. Tai nereiškia, kad Lenkijoje viskas pigiau, nereiškia, kad visose kaimyninėse šalyse viskas pigiau ir tuo labiau nereiškia, kad kaimyninėse šalyse būtinai geriau gyventi. Tokios išvados būtų nepagrįstos.

Kiek teisinga aukščiau minėto pranešimo dalis, dėl didesnių kainų kaltinanti politikus, priklauso nuo konteksto, kuris yra platesnis nei tai, kas telpa į vieną pranešimą. Reikia įvertinti skirtingas Lietuvos ir Lenkijos rinkų ypatybes, įstatymus, kainų skirtumą praeityje, kainų šuoliavimą (ar galima tikėtis, kad tai laikinas skirtumas, ar ilgalaikis). Be abejo, neekonomistas veikiausiai nežinos viso to, tačiau ir bendrojo išsilavinimo žinios padeda objektyviau įvertinti kontekstą, kur reikia sukelti abejonę, o šiais technologijų laikais daug duomenų galima rasti internete.

Ypač aktuali šiuo atveju statistika – nes ji yra grynas faktas, be nuotaikos. Tačiau, be abejo, ją irgi reikia vertinti pagal kontekstą, kuris apima tiek kitus statistinius duomenis, tiek statistikos rinkimo būdus.

Psichologai (šaltinis: Myers “Socialinė psichologija”) pastebėję, kad žmonės dažnai susidaro tvirtesnę nuomonę pagal pavienius faktus, o ne statistiką. Pavyzdžiui, žiauri žmogžudystė rajone ir žiniasklaidos pranešimas apie ją sukelia didesnį rajono nesaugumo jausmą nei statistika, parodanti, kad pagal nužudymų skaičių tas rajonas nesaugiausias mieste. Tai – irgi pasidavimo nuotaikai, o ne faktui, pavyzdys.

Dar vienas nuotaikos perdavimo būdas yra pranešimų ilgis ir dažnumas. Jeigu apie įvykį pranešama dažniau ir/arba pranešimai ilgesni sudaromas įspūdis, kad tas įvykis svarbesnis. Tačiau juk nuo to, ar, pavyzdžiui, apie išaiškintą korupcijos atvejį bus pranešta smulkiu straipsneliu, ar straipsnių serija, pats faktas nepasikeis. Būtent dėl pastarosios priežasties nemažai žmonių labiau bijo skristi keleiviniais lėktuvais, nei važiuoti automobiliais, nors iš tikro važiuojant automobiliu žūties tikimybė didesnė: tiesiog apie bet kurioje pasaulio dalyje įvykusias keleivinių lėktuvų katastrofas žniasklaida plačiai informuoja, tuo tarpu apie eismo nelaimes užsienyje neinformuoja, nebent šios būtų itin didelės.

Kad suprastumėte, ar tam tikri įvykiai tikrai labai dažni, ar tiesiog apie juos neproporcingai daug informuojama, verta atkreipti dėmesį į įvykių, apie kuriuos yra žiniasklaidos pranešimai, vietas: ar pranešama tolygiai iš viso pasaulio (tuo atveju veikiausiai pranešama apie daugumą tokių atvejų), ar tik iš Lietuvos. Pavyzdžiui, apie kunigų pedofilijos skandalus įprasta pranešti, kad ir kur jie įvyktų (buvo išsamiai pranešta apie tokius skandalus JAV, Australijoje), tuo tarpu apie kitų profesijų atstovų pedofilijos atvejus dažniau pranešama tik šiems esant didesnio masto arba jiems įvykus Lietuvoje.

Visuomet reikėtų atsargiai vertinti pačių žurnalistų pagal pranešime pateiktus faktus daromas išvadas – tokios išvados dažnai nėra faktas, o nuotaikos dalis (kaip aukščiau paminėtu atveju su popiežiumi ar hipotetiniu atveju su skirtingomis kainomis Lietuvoje ir Lenkijoje). Atskyrus faktus nuo nuotaikos ir įvertinus juos pagal kontekstą visada galima padaryti savo išvadas, kurios gali sutapti arba nesutapti su pranešime pateikiamomis išvadomis. Žurnalisto, eksperto ar kito asmens išvados nebūtinai pateikiamos kaip tokios – jos dažnai pateikiamos tarsi jos būtų faktas, pavyzdžiui tokiose situacijose:

a)Nurodant reiškinio priežastį – aukščiau minėtas pavyzdys “Politikų dėka kainomis Lietuva aplenkė kaimynus”.

b)Nurodant būsimas reiškinio pasekmes – pvz. “Didesni mokesčiai sukels bankrotų bangą”. Teiginys, kad kažkas įvyks ateityje visada yra tik išvada, o ne faktas, nes niekas negali 100% numatyti ateities (o tokioje srityje kaip ekonomika klaidų numatant ateitį daug). Todėl svarbiausia čia ne ši išvada, o faktai, dėl kurių žurnalistas priėjo tokios išvados.

b)Tiesiog skelbiant kaip faktą – pvz. “Kosovo nepriklausomybė prieštarauja tarptautinei teisei”. Ar kažkas prieštarauja teisei arba Konstitucijai tėra asmeninė išvada,  bent jau iki atitinkamo teismo ar Konstitucinio teismo sprendimo. Šiuo atveju aktualu tai, kokiais teisės aktais ar papročiais žurnalistas grindžia savo nuomonę. Panaši situacija ir su teiginiais “(…)rasistinis teiginys(…)”, “(…)prieštarauja žmogaus teisėms(…)”, “(…)diskriminacinis(…)”, “(…)korupcinis(…)”, “(…)fundamentalistinis(…)” ir pan.

c)Neargumentuotai kritikuojant kitokius požiūrius kaip neteisingus – pvz. “Keista būtų manyti, kad Vilniaus meras už miestui nenaudingą sprendimą nieko negavo”. Tai jau gana akivaizdus rėmimasis nuotaika, o ne faktu (beje, pavyzdyje yra ne viena, o dvi žurnalisto išvados: pirmoji, kad Vilniaus meras kažką nelegaliai gavo, o antroji – kad sprendimas miestui nenaudingas).

Svarbiausia, atminkite, kad kiekvieną pranešimą parašė tik žmogus.

Viliuosi, kad šis tekstas neprivers absoliučiai nepasitikėti žiniasklaida. Kaip jau minėjau, žiniasklaida čia yra pavyzdys, tačiau lygiai taip pat kritiškai vertinti reiktų ir visą kitą informaciją, nes ją taip pat gauname iš kitų žmonių (su savo nuomonėmis, tikslais, ribotumais). O kritiškai įvertinus, atskyrus faktą nuo nuotaikos galima gauti teisingų žinių iš įvairios informacijos.