Išskleisti meniu

Be emocijų

Labiausiai ir mažiausiai turistinės šalys

Labiausiai ir mažiausiai turistinės šalys

| 8 komentarai

Turizmas pasaulyje kas 15 metų padvigubėja ir vis dažnesnio keliautojo didžiausias troškimas – pailsėti nuo kitų turistų. Tik taip gali pasinerti į vietos kultūrą.

Kur tai galima padaryti, geriausiai atskleis šitie mano padaryti žemėlapiai.

Dažnai pasaulyje skaičiuojama statistika, kurias šalis aplanko daugiausiai turistų. Tačiau ši statistika nėra svarbi – nes šalys skirtingo dydžio. Todėl žemėlapiai nuspalvinti pagal turistų ir vietos gyventojų santykį: kiek kartų šalyje gyvena daugiau žmonių, nei ten atvyksta kasmet turistų.

Kuo šis skaičius didesnis, tuo daugiau aplinkui kiekvieną turistą bus vietinių, vietos kultūros, tradicijų, tuo mažesnė dalis tų vietinių patys gyvens iš turizmo, tuo viskas bus tikriau. Pats naudojuosi šiais žemėlapiais numatyti, kiek turistinė laukia šalis – ir jie beveik niekad nenuvilia.

Žemėlapiuose šalys suskirstytos į penkias kategorijas:

Kiekviena kategorija gana plati, bet štai ką jos reiškia realybėje:

*Raudonai pažymėtose šalyse turizmas yra tapęs pramone. Daugelyje bent kiek įdomesnių šalies vietų bus tiesiog tiršta nuo turistų, sezono metu – katastrofiškai tiršta. Daug kas bus išbrangę, o jei šalyje įprasta turistus apgaudinėti – vietiniai bus puikiai to išmokę. Tiesa, yra ir pliusų: bus lengva rasti kokių tik nori paslaugų turistams (viešbučiai, ekskursijos, valiutos keityklos, autonuoma), kalbama užsienio kalbomis.
*Geltonai pažymėtose šalyse yra sveikas turistų ir vietinių žmonių santykis: norėdamas nuo kitų turistų dar gali pabėgti, nes jie “susikaupę” toli gražu ne kiekvienoje įdomioje šalies vietoje. Keliaudamas ten vis dar jautiesi kaip užsienio šalyje, o ne muziejuje. Tokios šalys yra savotiškas “aukso vidurys” tarp “masinio” ir “egzotiško”.
*Tamsiai žaliai pažymėtose šalyse daugelis sutiktųjų turistų bus beveik nematę (bent jau už keleto “pasaulio stebuklų” ribų, jei tokių toje šalyje yra). Vietiniai ten jūsų prašys kartu fotografuotis. Kita vertus, paslaugas turistams rasti gali būti sunku, sunku susikalbėti nemokant kalbos – ten būsite savotiškas atradėjas.

Europa


Europa dūsta nuo turistų – ne tik kad patys europiečiai masiškai keliauja, Europa yra labiausiai numylėtas žemynas ir tarp turistų iš kitų kontinentų.

Tad Europoje beveik neįmanoma rasti “neturistinio kampelio”, kur užsienietis dar keltų susidomėjimą – nebent mažiau turistinį. Labiausiai pertekusios turistais Vakarų ir Pietų Europos šalys, garsėjančios savo istorija, kurortais arba gamta.

Maltą kasmet aplanko 5 kartus daugiau žmonių, nei joje gyvena. Kroatiją ir Austriją – 4 kartus. Kiprą, Juodkalniją ir Graikiją – 3 kartus. Ispaniją – 2 kartus. Norvegijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje kasmet turistų irgi daugiau, nei gyventojų, Italijoje – nedaug mažiau. Vakarų Europą turistiškumo mastais jau beveik prisivijo ir Baltijos šalys.

Kiek “ramesnės” Europos vietos – Lenkija, Slovakija, Vokietija ir (nustebsite) Turkija (jei abejojate, pakeliaukite toliau kurortų ir pagrindinių vietų). Šiose šalyse turistų kasmet perpus mažiau, nei į jas atvyksta turistų. Tiesa, jei tendencijos tęsis, Vokietiją, Lenkiją ir Turkiją jau netrukus reikės dažyti tamsesne spalva.

Ukrainoje gyventojų 3 kartus daugiau, nei turistų.

Bosnijoje, Serbijoje, Šiaurės Makedonijoje gyventojų maždaug 5 kartus daugiau, nei kasmet atvyksta turistų – ir ten išties yra vienos paskutinių vietų, kur Europoje dar galiu jaustis “kaip kadaise”, kai turistas buvo savotiška retenybė net sostinių senamiesčiuose.

Dar mažiau turistų vizomis nuo Europos atribotoje Rusijoje – ten gyventojai turistus viršija 6 kartus.

Vienintelė tikra juodoji turizmo dėmė Europoje – Moldavija. Ten gyventojų net 25 kartus daugiau, nei kasmet atvyksta turistų. Kai lankiausi, nenustebčiau, jei nesutikau nei vieno kito turisto, išskyrus viešbučiuose.

Azija


Azija daug ramesnis žemynas už Europą ir lengva ten pasislėpti nuo kitų turistų. Išskyrus mikrovalstybes (kaip Singapūras), visoje Azijoje nėra šalių, kur turistų kasmet atvyktų daugiau, nei ten yra gyventojų.

Didžioji Azijos dalis dar – labai autentiška. Turistų daugiau tik Pietryčių Azijoje, kur yra kurortai. Tačiau nors Tailande ir Malaizijoje nėra net dvigubai daugiau žmonių, nei turistų kasmet, net Indonezijoje (išgarsintoje Balio), gyventojų 20 kartų daugiau nei turistų kasmet: Balyje turistų daug, bet juk Indonezijoje salų gausybė.

Antras labai turistinis Azijos regionas – Persijos įlankos šalys (JAE, Omanas, Bahreinas).

Ilgą laiką Rytų Azija buvo viena retų turtingų ir neatrastų pasaulio žemių. Bet pastaraisiais metais išaugo keliaujančių į Japoniją ir Pietų Korėją skaičiai – ten išvydę baltaodį vietiniai nebesistebi, bet visgi vietinių ten dar apie 4-5 kartus daugiau, nei turistų kasmet (t.y. santykis toks, kaip mažiausiai turistinėse Europos šalyse).

Mums atrodo, kad į Kiniją ar Indiją keliauja daug kas. Skaičiai išties nemaži (dešimtys milijonų), tačiau tose šalyse tiek žmonių, kad visi turistai ten bemat paskęsta tarp vietinių, o atokiau pagrindinių miestų būni pirmas daugeliui regėtas europietis, prašo fotografuotis. Kinijoje gyvena 25 kartus daugiau žmonių, nei ten kasmet atvyksta turistų, o Indijoje – net 100 kartų.

Mažiausiai turistinė pasaulio valstybė irgi yra Azijoje. Tai – Bangladešas. Ten gyvena 1317 kartų(!) daugiau žmonių, nei kasmet atvyksta turistų. Jei Lietuva būtų šitokia nepopuliari tarp turistų, mūsų šalį kasmet aplankytų vos… 2050 turistų iš užsienio – t.y. po šešis per dieną.

Afrika


Beveik visa Afrika turizmo požiūriu – juoda dėmė ir ten dar gali jaustis taip, kaip jausdavosi XIX a. keliautojai, keliaudami į savotišką nežinią. Baltaodis daugelyje Juodosios Afrikos šalių darbadomas pirštais ir šaukiama “baltasis!”, o turizmas yra beveik nežinomas dalykas, su visais to pliusais ir minusais. Pliusai – viskas autentiška, minusai – gauti anglišką informaciją internetu sunku, turistinės paslaugos brangios (nes tiesiog turistams pritaikytų paslaugų mažai, nėra konkurencijos), pasitaiko vietinių žiūrinčių į kiekvieną kitos rasės žmogų kaip į lengvą grobį.

Daugelyje žemėlapyje tamsiai žaliai pažymėtų šalių turistų neįsivaizduojamai mažai – pavyzdžiui, Kongo Demokratinėje Respublikoje gyventojų 232 kartus daugiau, nei kasmet šalį aplanko turistų (palyginimui: jei Lietuva būtų taip menkai turistinė, ją per metus aplankytų tik 11 000 užsienio turistų – realybėje toks skaičius Lietuvą aplanko per 2 paras). Etiopijoje šis skaičius lygus 113, Malyje – apie 100. O juk tai įdomios, “pasaulio stebuklų” turinčios šalys: bet skurdas, nesaugumas, brangumas atgrąso turistus.

Net turizmu pažiūrėti žvėrių išgarsėjusios Kenija ir Tanzanija pasaulio mastu yra turizmo užutėkiai – ten vienas turistas kasmet tenka 40-iai gyventojų.

Vienintelės smarkiau turistinės Afrikos šalys – arabiškos šalys, garsėjančios kurortais (Marokas, Tunisas, Egiptas) bei tos Juodsios Afrikos šalys, kur labai mažai žmonių ir todėl net ir nedideli turistų skaičiai jau “matosi” tarp vietinių (pvz. Namibija, Botsvana, kur turistų tankumas jau europinis), taip pat kiek mažiau Pietų Afrika (5 kartus daugiau gyventojų, nei turistų kasmet), Zimbabvė, Zambija. Šios šalys nuo labai seniai išreklamavo savo žvėris, Viktorijos krioklius ir kitas vietas.

Tiesa, net ir tas pats Egiptas gerokai mažiau turistinis, nei tikėjotės: vietinių gyventojų ten net 12 kartų daugiau, nei turistų kasmet. T.y. Egiptas mažiau turistinis nei visos Europos valstybės, išskyrus Moldaviją: Šarm El Šeiche ar Hurgadoj atrodys kitaip, bet pavažiuokite gylyn į šalį, į miestus.

Amerika


Amerikoje turistai koncentruojasi šiaurėje – Kanadoje, JAV, Meksikoje. Tiesa, JAV ir Meksika tokios milžiniškos valstybės, kad net ir dešimtys milijonų turistų “pasklinda” tarp vietinių: JAV gyventojų 4 kartus daugiau, nei turistų kasmet, Meksikoje – 3 kartus ir, jeigu būtų Europoje, abidvi šalys būtų tarp mažiausiai turistinių.

Išties abejose šalyse nesunku rasti unikalių vietų, tradicijų, kurių turistai nelabai žino.

Dar “atokesnė” ir “pamirštesnė” Pietų Amerika, tiesa, ne tiek kiek Afrika ar didžiuma Azijos: daugelyje Pietų Amerikos gyventojų kokius 5-10 kartų daugiau, nei turistų kasmet (Argentinoje – 6, Peru – 8, Bolivijoje – 10).

Gal nustebsite, bet viena mažiausiai turistinių šalių tarp lietuvių gana populiari Brazilija – ten gyventojų 30 kartų daugiau, nei turistų kasmet (didesnis skirtumas, nei bet kurioje Europos šalyje) ir, išties, tai matosi: sunku rasti valiutos keityklas, daug kas nepritaikyta turistams.

Turistiškiausi Amerikoje – Karibai, kur milžiniški kruiziniai laivai kasdien atplukdo tiek turistų, kad, kol jie stovi uoste, ištisi nedideli Karibų miestai “paskęsta” juose.

Dar pora “anomalijų” – Urugvajus (vienintelė Amerikos šalis ne Karibuose, į kurią kasmet atvyksta daugiau turistų, nei yra gyventojų) ir, kiek mažiau, Paragvajus. Turistai ten daugiausiai iš aplinkinių šalių: Urugvajuje – prabangiausi Pietų Amerikos kurortai, o į Paragvajų važiuojama pigiai apsipirkti.

O kaip seniau?

Įdomumo dėlei palyginau dabartinę situaciją pasaulyje su situacija 15 metų atgal, kai pats (o ir nemažai kitų lietuvių) pradėjau keliauti. Dalis valstybių, kurias tada būčiau radęs tuščias nuo turistų šiandien – turistų Mekos, daugelyje kitų (tarp jų Lietuvoje) turistiškumas išaugo 50-100%. Visgi, pasaulyje jis keitėsi labai netolygiai.

Čia šalių turistiškumas šiandien (duomenys – 2017 m., nes Pasaulio bankas juos atnaujina lėčiau):

Čia šalių turistiškumas prieš 15 metų:


Iš pirmo žvilgsnio žemėlapiai gal atrodys panašiai, bet iš tikro skirtumai dideli. Prieš 15 metų buvo vos pavieniai kraštai, kur turistų kasmet atvykdavo daugiau, nei ten gyveno žmonių: Prancūzija, Ispanija, Graikija, Austrija, kai kurios Karibų salos.

Rytų Europa, Pabaltijo šalys, net Vokietija tada buvo tiek neturisitinės, kiek šiandien jau yra tik kokia Serbija ar Bosnija (1 turistas per metus tekdavo 5 vietiniams). Savo ruožtu, pačios Serbija ar Bosnija prieš 15 metų buvo tiek neturistinės, kiek dabar įvairios Afrikos šalys (1 turistas 25 vietiniams).

Azijoje tik Persijos įlankos šalys ir Malaizija buvo “turizmo švyturiai” – net Tailande vienas turistas kliūdavo 6 vietiniams, Japonijoje – 25, Indonezijoje – išvis 50, tarsi kokioje Papua Naujoje Gvinėjoje šiais laikais. Po Aziją daug kur keliaudavo tik “kuprinėtojai”, tai buvo vien nuotykis. Panašiai ir po Pietų Ameriką.

Masinis turizmas, prieš 15 metų turėjęs savo aiškias “salas” (Paryžių, Romą, Veneciją, kurortus…), išplito: nes pigių skrydžių dėka žmonės keliauja daugiau, nes keliauti išgali nebe tik vakariečiai, tad pačių keliaujančiųjų daugiau nei padvigubėjo ir nebe visiems “artimiausi įdomūs miestai” yra Paryžius, Roma ar Niujorkas.

Vertinant skaičiais, smarkiausiai pasikeitė situacija Rytų ir Vidurio Europos šalyse: prieš 15 metų vakariečiai dar bijojo čia vykti, dabar – nebe. Be to, keliauti daugiau pinigų turi ir aplinkinių Rytų Europos šalių žmonės. Lietuvoje turistiškumas išaugo dvigubai, Latvijoje – tris kartus, bet dar didesni pokyčiai šalyse, kurios didžiuojasi savo kurortais: šie kurortai “atitraukė” dalį poilsiautojų iš daug brangesnių, bet nebe daug geresnių Vakarų šalių. Gruzijos turistiškumas išaugo net 23 kartus, Juodkalnijos – 14 kartų, Albanijos – 10 kartų.

Į turistinių agentūrų bukletus (bei nepriklausomų keliautojų norų sąrašus) pingantys skrydžiai ir reklama dar ryškiau įrašė ir daugiau “karštų šalių”, kur turizmas dar auga kartais: Tailandą, Portugaliją, Kubą (išaugo 3 kartus), Turkiją, Indoneziją (2 kartus).

Augo turistiškumas ir įdomiausiose “egzotiškose” šalyse, į kurias žmonės irgi nebebijo vykti, be to, daugėja turtingų žmonių aplinkinėse šalyse, kurie išgali keliauti. Japonijos turistiškumas išaugo net 6 kartus (tikrai: tarp mano pirmos kelionės ten 2006 m. ir kelionės 2017 m. – milžiniškas skirtumas turistų kiekių prasme), Indijos – 5 kartus, Vietnamo – 4 kartus, Peru, Etiopijos, Irano ir Izraelio – 3 kartus. Anksčiau šių šalių objektai, nors ir įrašyti į visokius “100 gražiausių vietų pasaulyje” tipo sąrašus, dėl didelio atstumo, nusigavimo išlaidų ar nepagrįstų baimių (nusikalstamumo, terorizmo) likdavo daugelio žmonių svajonių sąršuose – ir tik kokie “kuprinėtojai” ar “atradėjai” drįsdavo leistis į kelionę. Dabar pamatyti Maču Pikču ar Tadž Mahalą jau nėra eiliniam turistui *taip smarkiai* nerealiau, nei Eifelio bokštą. Ypač turistui iš turtingesnių šalių.

Taip pat sparčiau augo ir turizmas šalyse, neturinčiose pasaulio stebuklų, bet įdomiose ir neribojančiose turizmo visokiomis kliūtimis: jei 2002 m. daug žmonių galėdavo sau leisti keliauti gerokai mažiau, dabar pigūs skrydžiai leidžia keliauti daug kartų per metus, todėl aplankomos ir “antro lygmens” šalys. Be to, svarbiausios vietos (Roma, Paryžius ir pan.) daugelio – jau aplankytos ir daugeliui nusibosta trintis su turistų miniomis. Tarkime, dvigubai išaugo Vokietijos turistiškumas, net tris kartus – Danijos.

Yra šalių, kur turistiškumas per 15 metų netgi krito:
*Labiausiai konfliktų sudrebintos šalys (Venesuela, Jemenas, Zimbabvė ir pan.). Mažiau konfliktų sudrebintose šalyse turistiškumas augo – tačiau gerokai silpniau, nei galėjo (pvz. Egipte – tik 27%, Tunise – 20%, Libane – 12%).
*Menkai įdomios šalys, kuriose turizmas nuo seno labai išvystytas. Prieš 15 metų pasaulio turizmas dar buvo gana ribotas: turistai keliaudavo tik į konkrečias šalis, tuo tarpu kitos būdavo daugmaž tuščios. Dabar jau nebe “turistinės šalys” yra išimtis – išimtimi tampa šalys be turistų; žmonės įsidrąsina keliauti, visur yra pasiūla turistams. Taigi, “tradiciškai turistinės”, turistais nuo seno pertekusios šalys, kurios neturi daug įdomių vietų, o viliodavo turistus vien dėl klimato ar mažo atstumo nuo kitų turtingų šalių smarkiai nukentėjo. Jas nukonkuravo nebe prastesnes paslaugas siūlančios naujai atrastos šalys. Tarp šitaip nukentėjusių – Seišeliai, Bahamai, Taitis, daug Karibų jūros valstybių.
*Persijos įlankos šalys – JAE, Kataras ir pan. Ne, turistų ten nesumažėjo – jų sparčiai daugėja. Tiesiog, dėl milžiniškos imigracijos, gyventojų daugėja dar sparčiau. Išties, keliaudamas po JAE 2003 m. jaučiausi kaip savotiškame Disneilende turistams, o 2015 m. – jau kaip tikroje valstybėje, kur daug “vietinių” (imigrantų, bet ten gyvenančių, o ne tik keliaujančių). JAE turistiškumas per tą laiką sumažėjo perpus: 2002 m. ten kasmet turistų apsilankydavo gerokai daugiau, nei šalyje gyvena žmonių, dabar – mažiau.

Menkiau augo turistiškumas ir nuo seno turistų numylėtose, daug įdomių vietų turinčiose šalyse, kurios jau ir 2002 m. buvo perpildytos turistais: pvz. beveik neišaugo Prancūzijos turistiškumas (vos 3%), ženkliai silpniau vidurkio augo Šveicarijoje (24%), Italijoje (37%). Tendencijos čia tokios: nors tose šalyse daugėja turistų iš besivystančių šalių, kaip Kinija, senieji ten keliaudavę turistai jau pamažu traukiasi į naujas, mažiau atrastas šalis.

Mažai keitėsi ir turistiškumas šalių, turizmas į kurias ribojamas įvairomis kliūtimis arba menka reklama, prastomis paslaugomis turistams – tokios šalys dar lieka mažai atrastos. Tarp jų daugelis Juodosios Afrikos šalių, Rusija, kai kurios skurdesnės ir turizmo nevystančios Azijos šalys (Pakistanas, Bangladešas).

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , ,


Bauskime arba legalizuokime – teisines skyles būtina naikinti

Bauskime arba legalizuokime – teisines skyles būtina naikinti

| 6 komentarai

Mažai kas yra taip blogai teisinėje sistemoje kaip teoriškai uždraustos, bet praktiškai toleruojamos veikos. Jos privalo būti arba legalizuojamos, arba imama su jomis realiai kovoti. Deja, tikrovėje tokių “tik teoriškai neteisėtų” veikų – dar daug.

Įmanoma padaryti, kad nusikalsti neapsimokėtų

Daugumą “teoriškai neteisėtų veikų” galima paversti ir “praktiškai neteisėtomis”, už kurias gresia realios bausmės. Pasakymas “Su tuo neįmanoma kovot” dažniausiai reiškia “su tuo nenorima kovoti”.

Viena priemonių tam, kad žmonės nenorėtų pažeisti teisės, yra didelis pažeidimų išaiškinimas. Kas rizikuotų, jei būti nubaustam tikimybė būtų 50% ar 70%? Tačiau tai retai įmanoma, nes kai kuriuos nusižengimus lengva paslėpti ar juos daro įtakingi žmonės (pvz. korupcija). Riziką įkliūti gali padidinti nusikalstamos veikos imitavimas (tarkime, kyšius duoda specialiai tam samdyti pareigūnai, kurie kyšį paėmus išsyk praneša apie nusikaltimą). Jei išaiškinamumo pakelti nepavyksta, padeda didesnės bausmės: kad ir tikimybė įkliūti bus tik, tarkime, 10%, jeigu įkliuvus bausmė bus labai didelė, rizikuoti neapsimokės.

Pavyzdžiui, net teoriškai sunkiai įmanoma pagauti žymesnį procentą girtų vairuotojų (juk policijos ant kiekvienos sankryžos nepastatysi), tačiau jeigu reidai reguliariai vykdomi, o pagautieji gauna rimtas bausmes, tai žmonės bus mažiau linkę pažeisti šias taisykles.

Tik dalis pažeidėjų “nesusimąsto”, kaip, tarkime, kleptomanai ar prievartautojai-maniakai. Dauguma, ypač rimtesnius turtinius nusikaltimus darantieji, viską paskaičiuoja: jie nori gauti pinigų, o ne prarasti, tad jei, tikėtina, praras daugiau nei gaus – nenusikals.

Ir dalis tokių, kurie važiuotų girti, nes taupytų 10 Lt taksi, to nedarys, jei bus neminiatiūrinė tikimybė susimokėti, pavyzdžiui, 5000 Lt baudą ir netekti teisių.

Išaiškinamumo didinimo ir/arba bausmės didinimo metodai taikytini visur, kur susidaro situacija, kad pažeidimus daryti labai apsimoka.

Pavyzdžiui, piratavimas: tikrai įmanoma norint su juo kovoti – pasinaudojus šiuolaikinėmis technologijoms paprastai išaiškinti, kas siunčiasi nelegalią programinę įrangą per Torrent sistemas. Pakaktų rimtai nubausti kokį 1% – ir piratavimo mastai sumažėtų, nes vienas dalykas daryti tai ką “visi daro ir niekas vis tiek nesužinos” ir kitas tai, už ką bus tikimybė tūkstančius litų baudos (gerokai daugiau, nei kainuotų visa “piratinė produkcija”), lankytis policijoje ir pan. (kaip, tarkime, už vairavimą išgėrus).

Kaip įveikti spaudimą nekeisti ydingos situacijos

Tačiau padėtis čia nesikeičia dėl “dvigubo spaudimo”. Viena vertus, bijoma teisę pažeidinėti įpratusių žmonių, kuriems tai patogu, reakcijos, jei su piratavimu bus normaliai kovojama – todėl nekovojama. Antra vertus, nenorima ir programų/filmų/muzikos kūrėjų pasipriešinimo, kuris kiltų, jeigu būtų daroma rimtesnė autorių teisių reforma (galimai legalizuojanti piratavimą).

Geriausia išeitis yra eiti iškart dviem keliais: pirma, legalizuoti dalį “teoriškai nelegalių” veikų ir antra – kitą dalį (rimtesnes) tos pačios rūšies “teoriškai nelegalias” veikas padaryti ir “praktiškai nelegaliomis”: vykdyti reidus, griežtinti bausmes, kad taip pažeidinėti nebeapsimokėtų.

Tarkime, vienas galimų sprendimų piratavimo atveju būtų (nesakau, kad jį siūlau): legalizuoti P2P dalijimąsi programine įrangą asmeniniais tikslais, tuo tarpu įmonių bei kitų verslo subjektų kontrolę sustiprinti dažninant reidus ieškant piratinės programinės įrangos, tikrinant kitais būdais, didinant baudas.

Nebaudžiamumas – ir kelias į rimtus nusikaltimus, ir į politinį susidorojimą

Kaip ten bebūtų, už situaciją, kai veika yra teoriškai nelegali, bet ją vis tiek beveik visi norintieji ir daro, blogesnės turbūt nėra. Mat ji atveria kelius rimtesnėms problemoms.

Visų pirma, “Tik teoriškai nelegalių” veikų buvimas skatina negerbti teisės. Žmogus, užuot tiesiog nedaręs viso to, kas uždrausta, ima aiškintis, už ką kokios bausmės numatytos ir kokia tikimybė įkliūti. Tai pavojinga: psichologai yra nustatę, kad kartą atitinkamą pažeidimą padaręs žmogus daug lengviau padarys ir didesnį pažeidimą. Todėl, pavyzdžiui, Irane, kur uždraustas alkoholis, nemaža narkotikų problema. Žmonės, ten paragavę alkoholio (tegul tokių ir daug mažiau, nei Lietuvoje), jau būna įveikę “teisės pažeidimo” psichologinį barjerą, ir tarp alkoholio bei irgi uždraustų narkotikų tokio barjero jau nėra.

Be to, kai visi daro tam tikrus pažeidimus, gali pasidaryti kone neįmanoma nedaryti “teoriškai nelegalių” veikų net tuomet, kai vien iš moralinės pusės norėtum gerbti teisę. Taip yra, pavyzdžiui, versle. Tarkime, visi konkurentai nemokės kokio nors mokesčio – ir valstybė nenubaus bent keleto jų šitaip smarkiai, kad ir kiti, pasiskaičiavę riziką, nustotų pažeidinėti teisę. Tada šie konkurentai galės pelningai pardavinėti savo prekes/paslaugas pigiau, nei tokį mokestį mokantysis – netekęs klientų šis, nors ir būdamas vienodai efektyvus su nesąžiningais konkurentais, tikėtina, galiausiai bankrutuos. Taip “teoriškai nelegalus” mokesčio nemokėjimas faktiškai net taps “faktiškai privalomu”: vieninteliu keliu nenuostolingai užsiimti ta verslo rūšimi. Ir vėlgi: nuo neteisėto vieno mokesčio nemokėjimo iki platesnio mokesčių slėpimo laiptelis kur kas žemesnis, nei nuo legalios veiklos prie vieno mokesčio nemokėjimo.

Maža to, tokios “teoriškai nelegalios” veiklos lengvai panaudojamos susidorojimui. Belieka skirti ypatingą dėmesį pasekti, pavyzdžiui, politiniam oponentui ir gauti įrodymų, kad jis šioje vietoje pažeidinėja teisę ir jau bus pretekstas tą oponentą bausti. Nesvarbu, kad kiti už tą patį nebaudžiami ir net nesistengiama jų “gaudyti”. Šitaip teisinė valstybė faktiškai pavirsta į pažinčių valstybę – tikrasis “nusižengimas”, už kurį baudžiama, yra ne ta “teoriškai nelegali veika” (juk už ją niekas kitas nebaudžiamas), bet tai, kad neįtikai kažkokiems galingiems pareigūnams, sprendžiantiems, kurią mažą dalį žmonių rimtai patikrinti.

Komentarai
Straipsnio temos: , ,


Apie krikščionišką, sovietinę ir vakarietišką šventvagystes

Apie krikščionišką, sovietinę ir vakarietišką šventvagystes

| 0 komentarų

Skandalas dėl Whydoto dainos “Šėtone prašau” paskatino giliau pažvelgti į šventvagystę. Be emocijų – atsiribojus nuo tikėjimų ir politikos.

Priešingai dažnai nuomonei, “šventvagystės” būdingos daugumai kultūrų ir ideologijų – ir sovietinei ateistinei, ir Vakarų Europos sekuliariajai. Nykstant vienoms šventvagystėms atsiranda naujos. Jos gali būti vadinamos įvairiai: “tabu”, “nepolitkorektiškumas” – bet visa tai vienas ir tas pats.

Šventvagystė plačiąja prasme – tai mintys ar elgesys smerkiami ne todėl, kad būtų pavojingi, bet tik todėl, kad daug kam nepriimtini moraliniu požiūriu (t.y. netoleruojami). Daug kas gali nepatikti – tačiau tik šventvagystes siūloma dėl to drausti, su šventvagiais susidoroti. Nes šventvagystės kėsinasi į tai, kas laikoma šventu – o tai gali būti Dievas, tėvynė, politinė sistema, žmogaus teisės.

Šventvagystę galima įžvelgti tada, kai žmonės, jei pažvelgtum iš šalies (kitos kultūros), nepaaiškinamai pyksta dėl kažkokių dalykų rašymo ar sakymo. Šventvagysčių neigiamų pasekmių joks mokslas neįrodė ir negali įrodyti, tačiau vis tiek atsiranda noras cenzūruoti ar bent jau persekioti taip manančius ir kalbančius “šventvagius”, kurti internetines grupes kovai su jais, viešus protestus, raginimus atleisti iš darbo ir t.t. Kaip kiekviena ideologija turi savo šventenybes ir šventvagystes, taip kiekviena turi ir savo “davatkas”.

Krikščioniškos šventvagystės

Egzorcistas Valkauskas taip pakomentavo Whydoto dainą “Šėtone prašau” “Delfi” portalui, sugretindamas krikščionišką ir vakarietišką šventvagystes:

Jeigu dainoje būtų raginimas daužyti negrų galvas į sieną, žydų galvas į sieną ar gėjų galvas į sieną, manau, būtume išgarsėję pasaulyje ir tokio atgarsio sulaukę, kad ne tik Lietuva sureaguotų. Tačiau žodžiai apie vaikų galvų daužymą į sieną vertinami kaip saviraiška.”

Toliau Valkauskas kritikuoja dainoje skambantį kreipimąsi į Šėtoną. Krikščioniškoje kultūroje kažko viešai prašyti Šėtono – šventvagystė. Seniau (prieš daug dešimtmečių) už tokią šventvagystę Europoje būtų buvę baudžiama labai rimtai. Tačiau šiandien į krikščionišką šventvagystę Europoje (ir Lietuvoje) taip rimtai nebežiūrima. Tad ir Whydotą ginančių daug.

Tautinės šventvagystės

XIX a. greta krikščioniškų šventvagysčių Europoje atsirado tautinės šventvagystės – tai nepagarba himnui, vėliavai, nacionaliniams didvyriams ir pan. Tėvynėms anuomet suteikta panaši šventumo aura, kokią seniau turėjo tik bažnyčia. Valstybių himnuose, patriotinėse eilėse frazės, anskčiau skirtos tik Dievui (šventas, pašlovintas ir pan.), imamos taikyti savo šaliai. Priešingai krikščioniškoms šventvagystėms, tautinės šventvagystės yra plačiau mūsuose smerkiamos ir kai kurios jų yra kriminalizuotos. Tačiau jos pasitraukė į antrą planą – dabar dažniausiai persekiojama už naujas “Šiuolaikinių Vakarų šventvagystes”.

Šiuolaikinių Vakarų šventvagystės

Kaip XIX a. buvo “įšventintos” tautos, taip XX a. pabaigoje Vakaruose – žmogaus teisės. Tiksliau, vien tik tas jų modelis, koks jis yra ten ir dabar, nes savo žmogaus teises turi kiekviena kultūra. Šis žmogaus teisių modelis laikomas vieninteliu leistinu, prieštaravimas jam – šventvagyste. Juk žmogaus teisės esą prigimtinės, visuotinės (tą moksliškai įrodyti dar sunkiau, nei Dievo egzistavimą pagal konkrečios religijos modelį).

Tarp naujųjų “Vakarietiškų šventvagysčių” – ir Valkausko įvardytų grupių (juodaodžių, žydų, gėjų) minėjimas tam tikruose kontekstuose. Tai, kas leistina su kitomis grupėmis, neleistina su šiomis. Tai apima ne vien raginimą susidoroti, bet net ir konstruktyvią kritiką, nepritarimą jų pozicijai, karikatūras ar parodymą, kad yra alternatyvių nuomonių. Vakaruose bet kas, pasakyta šių grupių atžvilgiu, sukelia panašią kontraversiją, kaip krikščioniška šventvagystė prieš daugelį metų. Tai gali lemti lemti atleidimą iš darbo, pašalinimą iš aukštosios mokyklos, suėmimą, uždraudimą, skatinimus boikotuoti.

Keli pavyzdžiai (jie nėra niekuo išskirtiniai – panašūs žodžio ir nuomonės laisvės varžymai Vakarų šalyse šiandien vyksta kasdien):
a)Jungtinėje Karalystėje važinėja autobusai su reklama “Kai kurie žmonės yra gėjai. Susitaikyk su tuo”, bet buvo uždraustos reklamos ant autobusų “Negėjus ar buvęs gėjus ir tuo didžiuojuosi. Susitaikyk su tuo”. Abi skatino suprasti, kad būna įvairių žmonių, bet tik antroji pasirodė šventvagiška.
b)NBA įpareigojo Briusą Levensoną parduoti jo klubą “Atlanta Hawks” dėl jo rašyto el. laiško. Šis laiškas pavadintas rasistiniu, nors jame pačiame rasistus Levensonas pasmerkė, o pagrindinė šventvagiška mintis buvo ta, kad Levensonas norėjo, kad į jo arenas ateitų daugiau baltaodžių (kurių jas lankė neproporcingai mažai, lyginant su gyventojų sudėtimi). Panašus rasių balanso siekimas, kai siekiama didesnio juodaodžių dalyvavimo tose vietose, kur jų neproporcingai mažai, JAV laikomas progresvyviu bei taikomas plačiai, jei atvirkščiai – šventvagišku.
c)Mozilla privertė pasitraukti iš pareigų savo vadovą, JavaScript kūrėją Brendaną Eichą, nes jis 1000 dolerių auka dar iki tapdamas vadovu parėmė Kalifornijos referendumą, įtvirtinusį ten santuoką kaip sąjungą tarp vyro ir moters. Beje, “už” tame referendume balsavo dauguma kaliforniečių, viskas buvo padaryta pagal įprastą demokratinę procedūrą, gėjų santuokos tuomet buvo galimos tik keliose valstijose, be to, tai tik vienas iš daugelio įmanomų šeimos įstatymų modelių (tačiau prieštaravimas jam Vakaruose šiandien prilyginamas šventvagystei).

Dauguma Lietuvos pavyzdžių kol kas švelnesni ir retesni:
a) Žiniasklaida sukėlė pasipiktinimą Dangutės Mikutienės pastaba “Facebook” po Lietuvos krepšinio rinktinės pralaimėjimo prancūzams, kuri skambėjo taip: “Sveikinu Lietuvos komanda su sidabro medaliais! Jus esate saunuoliai ir tikri kariai !!!!! Jus esate nacionaline rinktine – Lietuvos komanda, ne is koloniju, ne is uzkariautu teritoriju – jus is mazos ir karingos tautos , jus is LIETUVOS !!!!!!!!!!!!!“. Atsiribojant nuo emocijų, šio teiginio esmė panaši kaip ir populiaraus teiginio apie bet kokį sportą “Mūsų tik trys milijonai, o jų – X dešimčių milijonų” – esą mūsų starto pozicija prastesnė. Daug Prancūzijos rinktinės narių tikrai buvo patys ar jų protėviai atvykę iš buvusių kolonijų – t.y. jei ne kolonijinė istorija, joje užgimusios prancūzakalbės šalys, šių talentų Prancūzija neturėtų. Tačiau, matyt, skandalą sukėlė faktas, kad tos kolonijos buvo Afrikoje, jų kilmės žmonės – juodaodžiai, ir kai kas tai priėmė kaip šventvagišką aliuziją į rasę. Kažin, ar būtų kilęs toks pat skandalas, jei panašiai būtų pasakyta apie kokio nors sporto Rusijos rinktinę, kuri susidėtų daugiausiai iš ukrainiečių, baltarusių, tadžikų ir kitų mažumų? Manau, kad tikrai ne.
b) Skandalą sukėlė dienraščio “Respublika” (Rimo Valeikio) karikatūros, kuriose pavaizduotas žydas ir gėjus. Tiesa, tai buvo seniai – šiandien, o juo labiau Vakaruose, skandalas, manau būtų daug didesnis. Palyginkite šią situaciją su Danijos skandalu dėl Mahometo karikatūrų – kurios buvo šventvagystė musulmonams, o europiečiai to nesuprato ir visaip gynė kaip žodžio laisvę. Atsiribojant nuo visų emocijų situacijos labai panašios: nei vienos, nei kitos karikatūros tiesiogiai niekam nepakenkė, tačiau buvo, ką įžeidė (Mahometo karikatūros daugiau žmonių, nes jos toje kultūroje didesnė šventvagystė).
c) Apkaltintas holokausto neigimu jo parašytame savaitraščio “Veidas” straipsnyje iš darbo VRM 2010 m. buvo atleistas istorikas Petras Stankeras; to pareikalavo ir kai kurių Vakarų šalių atstovai, informuoti Lietuvos “teisuolių” aktyvistų. Lietuvoje dabar draudžiama neigti nacistinius ir sovietinius nusikaltimus, tiesa, kol kas tik kai tai daroma užgauliu ar grasinančiu būdu. Atsiribojus nuo emocijų bei konkrečios situacijos (“veidas” vėliau paskelbė, kad žodis “neva” straipsnyje atsirado korektūros metu), apie sąmokslo teorijas reikia pasakyti taip: jų yra tūkstančiai, jei ne milijonai, dauguma jų yra nepagarbios toms žmonių grupėms, kurios kaltinamos sąmokslais, bet nė viena, nepriklausomai nuo to, ar su ja kovojama, ar ne, neįgyja milžiniško palaikymo, nes tiesiog, matyt, tik dalis žmonių linkę tikėti sąmokslais. Nepaisant to, kai kurios – ir tik kai kurios – teorijos imamos laikyti šventvagiškomis ir uždraudžiamos.

Šiuolaikinių Vakarų šventvagystė yra ir į vis besiplečiantį neoficialų “politiškai nekorektiškų žodžių” sąrašą įrašytų sąvokų minėjimas.

Beje, įdomu, kad veiksmai ir žodžiai prieš vaikus šiandieninėje Vakarų kultūroje irgi turi šventvagystės požymių – tiesa, ne tokiu laipsniu, kaip atitinkami dalykai, susiję su žydais, gėjais ar juodaodžiais. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad Holivudo filmuose vaikai žudomi labai retai, vaikų neįmanoma žudyti ir žiauriuose kompiuteriniuose žaidimuose, tokiuose kaip “Grand Theft Auto”. Vaikų teises Vakaruose taip pat valstybės autoritariškai prižiūri it šventenybę, ir būtent šito pasekmes – kad vaikai žino teises, bet ne pareigas – Whydotas iš dalies savo daina ir kritikavo. Ir Whydoto dainos cenzūros bandymų priežasčių manau reikia labiau ieškoti šioje “lengvojoje Vakarų šventvagystėje”, o ne Šėtono minėjime (krikščioniškoje šventvagystėje).

Sovietinės šventvagystės

Straipsniuose apie Whydotą ir jo dainą dažnai minėta, kad taip grįžtame į sovietinius laikus. Sovietinė ateisitinė sistema irgi turėjo savo šventvagystes ir dažniau nei bet kurioje kitoje Lietuvoje vyravusioje sistemoje su jomis buvo kovojama cenzūra ir dar griežtesnėmis priemonėmis (kalėjimais, psichiatrijos ligoninėmis).

Tarp sovietinių šventvagysčių – ir kritika rusų tautai. Pamenu, kaip mokykloje skaitėme Biliūno tekstą – dalis moksleivių jau turėjo perleistą originalų variantą, kita dalis – sovietų cenzūruotą. “Išsivaduosime nuo rusų” sovietiniame variante buvo pakeista į “Išsivaduosime nuo caro”.

Dar pamenu, kaip prie sovietų išleistame Pakerio fonetikos vadovėlyje buvo švelniai aprašytas masinis rusiško žargono patekimas į lietuvių kalbą: “lietuvių kalbai šiuo metu daro įtaką įvairios kalbos, pavyzdžiui, ir rusų kalba” (ar panašiai).

Sunku net palyginti rusų kalbos įtaką sovietinės okupacijos eros lietuvių kalbai su bet kurios kitos kalbos įtaka tuo metu. Toks “į vatą įsuktas” Pakerio pastebėjimas priminė šiandieninę kritiką Valkausko įvardytoms grupėms, kuri visuomet tokia pat aptaki ir sušvelninta – nors Vakaruose ir tokia sukelia kotraversijas. Priminė jis ir kai kurių poviduramžinių filosofų tekstus, mėginusius kritikuoti bažnyčią taip, kad neužsitrauktų jos rūstybės.

Tai yra, rusai sovietinėje šventvagysčių sistemoje užėmė panašią padėtį, kaip šiandien Vakaruose gėjai, žydai ar juodaodžiai, o prieš kelis šimtmečius (ar ir dabar kai kuriose šalyse) – kunigai ir karaliai.

Aišku, sovietinės šventvagystės tuo neapsiribojo: jos apėmė ir Lenino bei likusio “tarybinio panteono” kritiką, šventvagystė buvo pasisakyti už nepriklausomybę ar atvirai išreikšti krikščionišką tikėjimą. Šiuo atveju krikščioniškos-tautinės ir sovietinės šventvagysčių sistemos susidūrė tiesiogiai: Sovietinė sistema reikalavo elgtis šventvagiškai krikščionišku-tautiniu požiūriu (ir atvirkščiai).

Lietuvoje sovietinė šventvagysčių sistema niekad neišplito, ji visuomet buvo primesta iš viršaus žemyn. Antra vertus, bet kuri šventvagysčių sistema nuleidžiama panašiai: ją priėmus žymiai “elito” daliai (šiandieniniuose Vakaruose – žiniasklaidos, politinių lyderių, kažkada – vyskupų, kardinolų), kiti visuomenės nariai spaudžiami nesielgti šventvagiškai. Pavyzdžiui, vienalytės santuokos vos keliose JAV valstijose įvestos po sėkmingo referendumo – kitur jos patvirtintos nepaisant visuomenės daugumos pasipriešinimo.

Persekiojimo lygis už šventvagystes skiriasi. Gali būti tik stengiamasi užblokuoti “šventvagių” patekimą į elitą, gali būti prastinamos jų gyvenimo sąlygos (pvz. atimant algą, finansavimą), ribojama galimybė skleisti mintis, jie sodinami į kalėjimą ar net jiems įvykdoma mirties bausmė.

Mirties bausmė “šventvagiams” (pagal to krašto elito švenvagysčių supratimą) taikoma retai kur, pvz. Šiaurės Korėjoje ir kai kuriose musulmoniškose šalyse. Tačiau į kalėjimus sodinama, baudos skiriamos ir Vakarų Europoje bei Rusijoje. JAV elgiamasi kiek švelniau – ten dažniausiai apsiribojama atleidimu iš darbo ar pašalinimu iš universiteto.

Šventvagysčių kaita Europoje

Tiek Vakaruose prieš keliolika ar keliasdešimt metų, tiek Lietuvoje dabar, tolerancijos krikščioniškai-tautinėms šventvagystėms didėjimas tiesiogiai susijęs su naujų šventvagysčių, kurias čia įvardijau vakarietiškomis, gimimu. Menininkai, tarp jų ir “Fluxus” ar dadaistų judėjimai, “laužė senas dogmas” specialiai darydami vis didesnes šventvagystes krikščionišu ar tautiniu požiūriu, bet tuo pačiu vis labiau smerkė naujas, Vakarų šventvagystes, ir sukūrė naujas dogmas, kurios (ir persekiojimas už kurių pažeidimus) iki šiol Vakaruose tik stiprėja.

Kaip rašiau, atrodo, kad dauguma žmonių arba palaiko kovo 11 d. eitynes ir prieštarauja homoseksualų eitynėms, arba palaiko homoseksualų eitynes ir prieštarauja kovo 11 d. eitynėms. Homoseksualių asmenų eitynės yra šventvagiškos tautiniu-krikščionišku požiūriu, o tautinės eitynės (jei žygiuoja ne etninė mažuma) – Vakarietišku kosmopolitiniu. Jei toks visuomenės pasidalijimas į dvi dalis yra tiesa [jei kas turi visuomėnės apklausas – pasidalinkite, nes šis pastebėjimas pagrįstas tik asmeniniais diskusijų internete stebėjimais], reiškia, dauguma žmonių turi vienokią ar kitokią šventvagysčių sistemą ir norą ją įtvirtinti draudimais.

Apie “žodžio laisvę” paprastai kalbama tik tuomet, kai siekiama apginti savą poziciją nuo kaltinimų “šventvagyste” (t.y. iškrypimais, rasizmu, radikalizmu – bet esmė ta pati).

Persekiojimas už (vakarietiškas) šventvagystes Lietuvoje didėja

Tačiau visgi manau, kad periodas nuo maždaug 1995 m. iki 2005 m., o gal kiek ilgesnis, Lietuvoje buvo itin laisvas nuo persekiojimo už šventvagystes. Persekiojimas už sovietines šventvagystes sunyko kaip dūmas ~1990 m. Atrodė tikėtina, kad grįš persekiojimas už krikščioniškas šventvagystes, bet taip neatsitiko. “Lakmuso popierėlis” čia buvo J. Ivanauskaitės “Ragana ir Lietus” – šią knygą mėginta 1993 m. uždrausti (kunigo seksualinių santykių aprašymas, be abejo, krikščioniška šventvagystė), tačiau draudimas panaikintas; be to, tuo metu įteisinti ir homoseksualūs santykiai (šventvagystė ir krikščioniškoje, ir sovietinėje sistemose). Paskui sekė tikras žodžio ir sąžinės laisvės periodas – ir įstatymų, draudžiančių genocidų neigimus ar totalitarinius simbolius, dar nebuvo, ir nebuvo kitokio persekiojimo už nuomonę. Turbūt lietuviai buvo taip atsikandę sovietinės cenzūros, kad nė nebandė kurti naujos.

Bet galiausiai Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą iš ten atėjo ir vakarietiškasis šventvagysčių modelis – cenzūros ir autocenzūros vėl pagausėjo. Net kai kurias XX a. pabaigos dainas, kaip grupės “Diktatūra” “Šį vakarą tamsų” (apie juodaodžio užpuolimą) ar “Lipnių Maharadžos pirštų” “Aš nušoviau Brazauską” staiga buvo pasiūlyta tirti teisiniu požiūriu – nors jos, kaip ir dainos “Atbėgo kariūnai, sušaudė Brazauską”, “Mėgstamiausia mano draugo suknelė” (apie transvestitą, nužudytą kunigų) savo laiku, tame tikrai tolerantiškame dešimtmetyje, buvo priimtos visai normaliai.

Nereiškia, kad žmonės joms pritarė ar juoba kad visi jų klausė. Tačiau kritika menui tuo metu dažniau apsiribodavo žodžiais “nepatinka”, “nesutinku”, o ne “uždrausti”, “nubausti”. Įdomu, ar Whydoto daina tada būtų buvusi tokia pat kontraversiška? Dalykų, laikomų šventvagystėmis, Lietuvoje tik daugėja, tik jos ateina ne iš ten, kur dauguma tikisi: ne iš Rytų ir ne iš bažnyčios, o iš Vakarų.

~2000 m. Lietuva daug kuo buvo silpnesnė už Vakarų Europą: ekonomika, korupcijos lygiu, technologijomis. Visgi, žodžio laisve ją tuomet pranokome. Nepaisant to, įpratę žiūrėti į Vakarus kaip į pavyzdį Lietuvos politikai stengėsi juos imituoti kuo labiau, neskyrė ekonominių patarimų nuo ideologinių pamokymų. Ir šiandien manau, kad vakarietiškų šventvagysčių diegimas į Lietuvos teisę dažnai kyla ne iš pačių lietuvių, o iš minties “Ką Europa pasakys?”.

Bet ekonominis isšivystymas ne visada sutampa su žodžio laisve, o kultūra iš viso yra subjektyvi. Pažvelkime į istoriją: XVI a. Lietuva ekonomiškai atsiliko nuo Vakarų Europos, bet ją lenkė sąžinės ir žodžio laisvėmis. Ano meto katalikiškam Europos elitui lietuvos bajorų elgesys turėjo atrodyti kaip bereikalingas nuolaidžiavimas šventvagiams eretikams, kurie Vakaruose masiškai žudyti.

P.S. Panašiu metu, kaip pas mus Whydoto skandalas, Juntinę Karalystę sukrėtė savas skandalas: su Vakarų šventvagystėmis kovojantys “teisuoliai” privertė atsiprašyti Metą Teilorą (Matt Taylor), pasižymėjusį kometos zondo misijoje. Mat Metas Teiloras viešai apsivilko marškinėlius su seksualiomis moterimis – aktyvistams pasirodė, kad tai žemina moteris (kas šiuolaikiniuose Vakaruose – šventvagystė). Iš šalies stebint sunku tą suprasti, bet ne per naktį iki to prieita: vienus dalykams įtvirtinus visuomenės sąmonėje kaip šventvagystes, einama toliau ir jau švelnesni nukrypimai nuo “teisingo elgesio” imami persekioti. Nuo krikščionybės tapimo valstybine Romos religija iki Inkvizicijos irgi ne per vieną kartą nueita.

P.P.S. Beje, įdomu, kad Teiloro marškinėliai atrodytų draustini ir krikščionims, ir musulmonams – nes rodo “nepadoriai” daug nuogo moters kūno. Kartais skirtingų sistemų šventvagystės netikėtai sutampa.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Apie mažumų (ne)lojalumą, Krymą ir Lietuvą

Apie mažumų (ne)lojalumą, Krymą ir Lietuvą

| 0 komentarų

Stebint situaciją Ukrainoje, kur, iškilus progai, labai ženkli dalis vietos rusų ir rusakalbių sukilo palaikydama Rusijos siekius užimti tas žemes, ir Lietuvoje keliamas klausimas: “O kaip tokiu atveju elgtųsi mūsų mažumos?”. Pabandykime paieškoti atsakymų istorijoje bei kitų šalių patirtyje.

Dvi tėvynės: “pilietinė” ir “etninė”

Idealistinis požiūris sako, kad mažumoms priklausantieji turėtų būti ištikimi visų pirma su šaliai, kurios piliečiai yra (“pilietinei tėvynei”), ir būtent šią šalį būti pasiryžę ginti.

Tikrovėje dažnai yra kitaip – vienos mažumos labiau lojalios savo “etninei tėvynei” (tai, kurioje tos tautybės gyventojai duominuoja), o kitos elgiasi indiferentiškai.

Panašią situaciją, kaip Ukrainoje, Lietuvoje turėjome tarpukario pabaigoje ir okupacijų laikotarpiu. Tada neproporcingai daug Lietuvos rusų ir žydų kolaboravo su sovietais, o neproporcingai daug Lietuvos vokiečių – su Vokietija (1939 m. Vokietijos užimtoje Klaipėdoje vietiniai vokiečiai pasitiko A. Hitlerį panašiai džiaugsmingai, kaip Krymo rusai V. Putiną 2014 m.).

Realistiškai paklauskime savęs: o ką ta “pilietinė tėvynė” gali mažumos pasiūlyti? Kad ir kiek teisių gaus mažumos, vis tiek joms teks prisitaikyti prie kai kurių daugumos kultūros pagrindu leidžiamų įstatymų (pvz. išmokti oficialią kalbą). Šito nereikėtų, jeigu jų gyvenamas miestas ar kaimas priklausytų “etninei tėvynei” (Lietuvos rusų atveju – Rusijai, Lietuvos lenkų – Lenkijai, Lenkijos lietuvių – Lietuvai ir t.t.). Tai – labai svarbus koziris, kurį “etninė tėvynė” visada turės. Todėl atsiradus poreikiui mažumoms pasirinkti tarp “pilietinės tėvynės” ir “etninės tėvynės”, kaip Klaipėdoje 1939 m. ar Kryme 2014 m., didžiuliai skaičiai žmonių stoja į “etninės tėvynės” pusę – kad ši taptų ir jų naująja “pilietine tėvyne”.

Konfliktuose su trečiąja šalimi mažumos palaiko nugalėtoją

Iškilus panašiems konfliktams dalis mažumų atsiduria ne tarp “pilietinės tėvynės” ir “etninės tėvynės”, bet tarp “pilietinės tėvynės” ir “trečiosios šalies”. Tokia buvo Lietuvos žydų padėtis 1940 m., Krymo totorių 2014 m.

Dauguma šių mažumų atstovų tiesiog pasirenka galingesnę pusę: jeigu tampa akivaizdu, kad “trečioji šalis” okupuos “pilietinę tėvynę”, tai ir palaiko “trečiąją šalį”, o jei vyksta karas – vengia kariauti. Tokioms mažumoms dažnai tas pats, kurioje iš tų dviejų šalių gyventi, kurios piliečiais būti, todėl nemato prasmės rizikuoti dėl kurios nors jų. Pavyzdžiui, ta žydų dalis, kuri tarpukaryje liko Vilniaus krašte, tuo metu rodė palankumą Lenkijai, o kuri atsidūrė Lietuvoje – Lietuvai; okupavus sovietams dauguma tapo lojalūs sovietams, o po 1991 m. – skelbė ištikimybę nepriklausomai Lietuvai. Ukrainos žydai 2014 m. atviru laišku paskelbė paramą Ukrainai – tikimybė, kad visą šalį okupuotų Rusija, juk buvo labai maža.

Be abejo, pasirinkime tarp “pilietinės tėvynės” ir “trečiosios šalies” yra išimtis tais atvejais, kai vienoje iš šalių ta mažuma buvo ar yra itin persekiojama (dėl to Lietuvos žydų, palaikiusių Vokietijos okupaciją, 1941 m. beveik nebuvo, o ženkli dalis Krymo totorių, prisimindami juos naikinusį Stalino genocidą, net Krymo okupacijai tapus neišvengiamai liko proukrainietiški). Tačiau tai gana retas atvejis – daug okupantų stengiasi užsitikrinti mažumų palankumą pagal “skaldyk ir valdyk” principą mėgindami jas supriešinti su senaisiais krašto “šeimininkais”.

“Pilietinė tėvynė” keičiama, “etninė tėvynė” išlieka per kartas

“Pilietinę tėvynę” pakeisti paprasta (per gyvenimą žmogus gali pakeisti kelissyk), tuo tarpu “etninės tėvynės” psichologinis suvokimas išsilaiko bent kelias kartas po migracijos, ypač jei nesudaromos mišrios šeimos. “Etninė tėvynė” nėra tiesiog kimės šalis – jos gali ir nesutapti.

Kiek teko bendrauti, žydų, emigravusių iš Lietuvos į Ameriką, palikuonis Lietuva domina nebent kaip su jų giminės istorija susijusi vieta, tuo tarpu lietuvių, emigravusių iš Lietuvos į Ameriką palikuonis – ir kaip savotiška “antroji tėvynė” (ar net “pirmoji tėvynė”), kuriai pasiryžę bent kažkiek aukoti(s). Amerikos žydai (įskaitant buvusiuosius Lietuvos žydus) panašiai žvelgia į Izraelį, žydų “etninę tėvynę” (nors dauguma nei patys, nei jų protėviai Izraelyje negyveno; panašiai kaip ir daugybė Lietuvos lenkų nėra kilę iš dabartinės Lenkijos). Niekada “etninėje tėvynėje” negyvenusio ryšys su ja gali būti net stipresnis, nei jos piliečio: pavyzdžiui, Lenkijos lietuvių gyvenamame Punsko krašte įvairių lietuvybės simbolių (Vyčio kryžių, Gedimino stulpų) tikrai gausiau nei Lietuvos kaimuose.

Nesakau, kad tai, ką čia rašau, galioja kiekvienam mažumos atstovui. Tokio dydžio grupės, kaip “tauta” ar “tautinė mažuma” visada yra pakankamai spalvingos, kad ten būtų visko. Yra “kultūrinių migrantų” (persikėlusių į “pilietinę tėvynę” kaip tik dėl to, kad ten jiems kultūra priimtinesnė), yra iš pagarbos demokratijai gerbiančių vietinės daugumos valią ar kone šventai pasisakančių prieš valstybių sienų keitimą jėga. Bet tokie visada yra “mažuma mažumoje”. Jų dar mažiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio: kol jokia okupacija negresia ir lojalumo demonstravimas “pilietinei tėvynei” bei taikos šlovinimas sulaukia teigiamų įvertinimų, tol taip elgiasi ir tie, kurie karo/konflikto atveju iš tikro darytų visai kitaip.

Kas galėtų “papirkti” mažumas?

Šiek tiek mažumų lojalumo gali nupirkti stipri ekonomika. Šitaip, pavyzdžiui, komoriečių gyvenama Majoto sala pasirinko likti Prancūzijos užjūrio valda užuot prisijungusi prie gretimų Komorų (“etninės tėvynės”), nors tai ir kainavo jiems dalį kultūros. Tiesiog Prancūzijoje gyvenimas ženkliai turtingesnis.

Tuo tarpu tiesiogiai su jais nesusijusiais politiniais sprendimais mažumas sunkiai papirksi. Nes šie sprendimai daliai patiks, o daliai ne (pvz. mokesčių ir pensijų didinimas bus naudingas pensininkams, bet ne jaunimui). Nebent tie politiniai sprendimai būtų naudingi grupėms, kurioms priklauso didžioji tų mažumų dalis (kaip pvz. Lietuvos lenkai – katalikams).

Migracijos tendencijos švelnesnės nei kolaboravimo

Panašiai, kaip su palaikymu karo/okupacijos atveju, yra ir su migracija, tik čia tendencijos švelnesnės (nes emigravimas, nepaisant kritikos jam, nesuvokiamas kaip toks prieš “pilietinę tėvynę” nukreiptas veiksmas, kaip kolaboravimas su jos okupantu). Daugumą migrantų paperka užsienio šalių turtingumas, tačiau visgi žmonės, kuriems “pilietinė tėvynė” kartu ir “etninė tėvynė”, emigruoja vangiau, nei mažumos. Lietuvoje lietuvių procentas nuo 1989 m. iki 2011 m. pakilo nuo 80% iki 85%: tiesiog mažumų emigravo daugiau, ypač daug į “etnines tėvynes” išvyko rusų, žydų, o ir į Vakarus (“trečiąsias šalis”) emigruoti mažumoms šiek tiek lengviau apsispręsti.

Beje, šaliai tapus turtinga, jai kur kas lengviau parsivilioti atgal žmones, kuriems ji – “etninė tėvynė”. Šitaip Japonijai praturtėjus į ją atvyko šimtai tūkstančių Brazilijos japonų (XX a. pradžioje, kai Japonija buvo skurdi, buvo populiaru emigruoti į Braziliją, dabar 1-3 mln. brazilų yra japonų kilmės).

Išvados ir siūlymai Lietuvai

1.Tikslinga skatinti Lietuvos, kaip “etninės tėvynės” suvokimo išlikimą tarp užsienio lietuvių, įskaitant gimusių užsienyje. Tai darytina populiarinant, populiariai pateikiant įvairius lietuvių kultūros atributus, istorinius faktus, unikalumą. Tai naudinga, nes “etnine tėvyne” Lietuvą laikantieji ją remia – kartais pinigais, bet dar dažniau žodžiais, o tai aktualu siekiant užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų palaikymo, prieš Lietuvą nukreiptų veiksmų pasmerkimo. Be to, Lietuvai praturtėjus, tokie žmonės bus labiau linkę į ją imigruoti (kaip Brazilijos japonai į Japoniją), o tokia imigracija sukels mažiau problemų, nei imigracija žmonių, kurių “etninės tėvynės” visai kitur.

2.Daug didesnė tikimybė, kad Lietuvą, kaip “etninę tėvynę”, psichologiškai priims dviejų užsienio lietuvių vaikas, nei užsienio lietuvio ir nelietuvio. Taip pat tam, kad “etninės tėvynės” suvokimas liktų, padeda galimybė dalyvauti įvairioje lietuviškoje veikloje, bendrauti su kitais, laikančiais Lietuvą savo “etnine tėvyne”. Todėl verta suteikti užsienio lietuviams daugiau šansų susipažinti, susidraugauti, susirasti antrąją pusę tarp kitų užsienio lietuvių, remiant atitinkamus projektus (ne tik, kaip įprasta, oficialias bendruomenes, mokyklėles ar šokių kolektyvus, bet – tai darosi vis aktualiau ir aktualiau – internetinius forumus, pažinčių ir kitas svetaines užsienio lietuviams).

3.Reikia realistiškai žiūrėti į Lietuvos tautines mažumas nesitikint, kad tokia pati jų dalis bus lojali Lietuvai, kaip ir lietuvių. Tačiau vis tiek verta skatinti lojalumą Lietuvai sukuriant kuo geresnes sąlygas mažumoms (tiek, kiek jos netrukdo valstybės vienybei, lygybei, ekonominiam vystymuisi). Verta ypač remti tuos etninėms mažumoms aktualius dalykus, kurių jos, tikėtina, netektų Lietuvą ar jos dalį okupavus kaimyninėms šalims. Pavyzdžiui:
a)Kone visi Lietuvos lenkai katalikai (surašymai rodo, kad tai religingiausia Lietuvos tautybė), tad lenkų gyvenamuose rajonuose gali būti remiama katalikybė (kuriai gana priešiška Rusija).
b)Gali būti remiamas tas Lietuvos lenkų paveldas, kuris yra kitoks nei Lenkijos lenkų, pavyzdžiui, plačiau tyrinėjamas ir palaikomas lenkų kalbos Vilnijos dialektas.
c)Siekiant įgyti populiarumo prieš rytų kaimynes verta išnaudoti didesnę demokratiją, suteikiant teisę kultūrinėms bendrijoms spręsti daugiau klausimų pačioms, kiek tai nekelia grėsmės valstybei.
Svarbu suprasti, kad ir laimėtas 20% ar 30% tautinės mažumos žmonių palankumas jau yra daug, nes šie procentai dar prisidės prie lietuvių (kur palankumas dar didesnis) ir suma lojalių Lietuvai žmonių jau bus labai žymi net tokiose tautiškai margose vietose kaip Vilniaus rajonas.

4.”Pilietinei tėvynei” tapti ir mažumų “etnine tėvyne” nepavyks, nebent per keletą kartų mažumos pamažu asimiliuosis. Tačiau nuo to, kad suteiktume labai daug teisių mažumų kalboms ir kultūrai esmė nepasikeis, nes “etninėje tėvynėje” tų teisių visuomet vis tiek bus daugiau. Nebent gresiantis konfliktas būtų ne su “etnine tėvyne”, o su “trečiąja šalimi”, kurioje atitinkama mažuma tiek daug teisių neturi – tokiu atveju daugiau mažumai suteiktų teisių gali padėti pelnyti didesnį lojalumą.

5.Reikia plačiai atverti kelius imigracijai tų žmonių, kuriems Lietuva – ir “etninė tėvynė” (užsienio lietuvių, jų vaikų). Tačiau kitataučių imigracija ribotina, nes, be kita ko, mažins lojalumo Lietuvai tarp Lietuvos gyventojų vidurkį (nes naujai atvykusieji bus mažiau lojalūs). “Pavojingiausi” šiuo atžvilgiu tie imigrantai, kurių “etninė tėvyne” konfliktuoja ar gali konfliktuoti su Lietuva, nes konfliktui paaštrėjus didelė dalis jų užims antilietuvišką poziciją. Tačiau dauguma imigrantų iš nekonfliktuojančių šalių irgi, tikėtina, užimtų antilietuvišką poziciją tuo atveju, jei antilietuviška pozicija būtų naudinga, o prolietuviška – baudžiama/nelegali (pvz. okupacijos atveju).

6.Verta plačiau moksliškai (psichologija, sociologija) tirti, kaip mažumų požiūris ir lojalumas Lietuvai priklauso nuo įvairių veiksnių (pvz. galbūt įgiję Lietuvos pilietybę per santuoką su lietuviu lojalesni už atvykusius čia dirbti, o gal atvirkščiai) ir atsižvelgiant į tokių tyrimų rezultatus koreguoti įvairius pilietybės, leidimo gyventi Lietuvoje teikimo būdus.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,


“Skurdo riba” – vienas labiausiai klaidinančių ekonominių rodiklių

“Skurdo riba” – vienas labiausiai klaidinančių ekonominių rodiklių

| 0 komentarų

“Skurdo ribą” minint girdime nuolat, bet retas susimąsto, kad lyginti žemiau skurdo ribos gyvenančiųjų skaičius su kitomis šalimis ar su praeitimi – beprasmiška, o pranešimai apie didelius žemiau skurdo ribos gyvenančiųjų skaičius tėra sensacijų vaikymasis. Laikraščių antraštės, panašios į “Pas mus kas ketvirtas gyvena žemiau skurdo ribos” lygiai taip rašomos ir Lietuvoje, ir turtingoje Britanijoje, ir skurdžiojoje Indijoje.

Reikalas tas, kad tos skurdo ribos visur skirtingos – jos skiriasi net ir šimtus kartų. Savo oficialią skurdo ribą nusistato kiekvienos valstybės valdžia. Vienos ją brėžia labai žemai, kitos – gana aukštai. Vienos vadovaujasi įvairiomis metodikomis, kitos nustato skaičių “iš oro”.

Valstybei turtėjant paprastai kartu keliama ir oficiali skurdo riba, todėl skurstančiųjų oficialiai beveik nemažėja (ypač tuo suinteresuoti kairieji politikai, nes didelis skaičius žemiau oficialios skurdo ribos gyvenančių žmonių naudojamas kaip argumentas didesniems mokesčiams ir išmokoms).

Todėl kone kiekvienoje šalyje, net pačioje turtingiausioje, nemažas procentas žmonių (dažniausiai nuo 10% iki 30%) gyvena žemiau skurdo ribos. Japonijoje, Belgijoje, Vokietijoje ar JAV “žemiau skurdo ribos” gyvena net daugiau žmonių, nei Kinijoje, Rusijoje, Maroke ar Vietname. Tiesiog skurdo riba turtingesnėse valstybėse būna tokia, kad mums tai neatrodo skurdas.

Štai JAV skurdo riba – ~12 000 JAV dolerių per metus asmeniui, o tai dabartiniu kursu būtų 2600 Lt į mėnesį “į rankas”. Kitaip sakant visi lietuviai, uždirbantys vidutinę algą ar net didesnę, JAV skaitytųsi gyvenantys žemiau skurdo ribos (įskaitant, beje, ir mane patį).

Jungtinėje Karalystėje skurdo riba panaši ir ten kai kuriais duomenimis “skursta” 23% žmonių (kitaip sakant, Jungtinėje Karalystėje žemiau skurdo ribos gyvena net daugiau žmonių, nei Lietuvoje – tik kad skurdo ribos skiriasi 3 kartus).

Jei JAV ar britų skurdas daugeliui lietuvių atrodytų juokingas, verta pastebėti, kad daugybė afrikiečių, azijiečių, lotynų amerikiečių – gal net 80% pasaulio gyventojų – panašiai juoktųsi ir iš lietuviškos skurdo ribos. Lietuvoje ji ~800 Lt asmeniui per mėnesį. O, tarkime, dalyje Indijos regionų ji tėra 20 Lt į mėnesį.

Kaip smarkiai skiriasi pragyvenimo lygis pasaulyje jau esu rašęs. Daugybėje rytų Afrikos, Sahelio regiono šalių nė 100 Lt per mėnesį negauna 61%-80% visų piliečių. Jeigu Lietuvoje taikytume indišką skurdo ribą tai pas mus skurdo išvis nėra; jei taikytume amerikietišką ar britišką, tuomet skursta absoliuti dauguma lietuvių.

Galite sakyti, kad skirtingose šalyse skiriasi ir kainos. Taip – bet tikrai ne tiek. Daugybės dalykų kainos gana panašios, kai kurių skiriasi keletą, bet ne šimtą kartų. Be to, tarkime, Afrikos šalyse kainos net nėra mažesnės nei Lietuvoje, o daugybė prekių ten gerokai brangesnės – tiesiog skurdieji ten iš viso nedalyvauja rinkoje, o auginasi viską patys (ir kenčia badą jei derlius neuždera) ar elgetauja.

Taigi, siekiant suprasti realius turtingumo skirtumus tarp šalių reikia vadovautis kitais dydžiais nei “skurdo riba”.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,


Tikrasis Steponas Bandera ir jo atgarsiai

Tikrasis Steponas Bandera ir jo atgarsiai

| 0 komentarų

Diskusijos apie Ukrainą ir jos situaciją, ypač Rusijoje, neišvengiamai nukrypsta prie diskusijų apie S. Banderą. Vladimirui Putinui S. Bandera – tarsi koziris, įrodantis dabartinės Ukrainos valdžios blogumą.

Kas tas Steponas Bandera?

Taigi, kas buvo Steponas Bandera? Jis buvo tarpukario ir pokario ukrainiečių politinis lyderis. Tarpukariu, kai Lenkija valdė dalį ukrainiečių žemių (panašiai kaip Vilniaus kraštą) ir persekiojo ukrainiečius, jis vykdė išpuolius prieš Lenkiją ir lenkus. Visgi ukrainiečių situacija Lenkijoje buvo gera, palyginus su situacija likusioje Ukrainos dalyje, kurią valdę rusai (sovietai) vykdė ukrainiečių genocidą (holodomorą), pražudė per 10 mln. žmonių.

Todėl kilus Antrajam pasauliniam karui Bandera ketino pasinaudoti proga išvaduoti tiek Vakarų Ukrainą nuo Lenkijos, tiek Rytų Ukrainą nuo Sovietų Sąjungos ir savo tikslo siekė karo veiksmais, suformuodamas armiją. Bet A. Hitleris nenorėjo Ukrainos su niekuo dalintis, tad šalį okupavo (užuot suteikęs nepriklausomybę ar bent autonomiją), o S. Banderą išsiuntė į koncentracijos stovyklą. Atsirado ukrainiečių, kolaboravusių su Hitleriu, įkūrusių SS diviziją – bet S. Bandera juos smerkė.

Banderą naciai paleido iš koncentracijos stovyklos 1944 m. kai jau matė, kad Ukrainą šiaip ar taip praras, ir suprato, kad Bandera kels problemų naujajam okupantui Sovietų Sąjungai. Sovietų Sąjungai vėl atkariavus Ukrainą (ir prisijungus anksčiau lenkų valdytą Vakarų Ukrainą), Banderos pasekėjai (Ukrainos sukilėlių armija) išties kariavo kaip partizanai (panašiai, kaip ir tuo metu Lietuvoje) už Ukrainos nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos maždaug iki 1955 m. Patį S. Banderą nužudė KGB.

S. Banderą ypač gerbia ukrainiečiai, gyvenantys taip, kokį gyvenimą jis gynė nuo Sovietų: kalba ukrainietiškai, priklauso Ukrainos bažnyčioms (o ne Maskvos patriarchatui) ir pan. Tokių dauguma Vakaruose ir tenykštė dauguma Banderą vertina teigiamai.

Surusėjusiuose Ukrainos rytuose S. Bandera vertinamas neigiamai: juk ten sovietai išmarino mažiau žmonių per holodomorą, rusinimas ten neatrodo blogybė, nes vietiniams tai jau gimtoji kalba ir t.t. Be to, S. Bandera ten partizaninio karo nevedė, tad apie jį istorinės atminties ten mažai, o pagrindinis šaltinis informacijai apie S. Banderą – sovietinė ir rusiška istoriografija.

S. Banderą demonizuoja kitataučiai nacionalistai

S. Banderą oponentai, įskaitant Vladimirą Putiną, dažnai nepagrįstai sieja išimtinai su kraštutiniu ukrainietišku nacionalizmu. Tačiau įdomu, kad būtent kraštutiniai nacionalistai S. Banderą labiausiai ir demonizuoja – tik tie nacionalistai ne ukrainiečių, o kitų tautų: rusų, žydų ir lenkų.

Rusų nacionalistams bet kas, kas kovojo ar pasisakė prieš Rusiją, yra blogietis, visiškai nesvarbu, kokios to priežastys. Todėl epitetas “fašistai” (po Antrojo pasaulinio karo faktiškai tapęs keiksmažodžiu) būdavo lipdomas ir Lietuvos partizanams, A. Smetonos valdžiai ir dar daug kam. Nes rusai, pagal šį nacionalistinį požiūrį, turi teisę okupuoti kaimynines šalis, primesti rusų kalbą ir kultūrą bei vykdyti kitataučių žudynes – ir tai nėra fašizmas; “fašizmas”, anot jų, yra tam priešintis.

Būtent rusai labiausiai prisidėjo prie neigiamo S. Banderos įvaizdžio kūrimo. Tie mitai buvo svarbūs ir 1950 m., ir šiandien, nes jais grindžiamas rusų imperializmas Ukrainoje kaip neva užkertantis kelią dar blogesniems dalykams (“banderininkams”). Beje, savo propagandos taikiniu rusai nepasirinko tikrųjų Antrojo pasaulinio karo Ukrainos kolaborantų su naciais – todėl, kad ir ukrainiečiai pritaria, kad šie elgėsi blogai. Tikrosios nacistinės mintys Ukrainoje rusams nepavojingos, užtat S. Banderos nepriklausomos (visomis prasmėmis) nuo rusų Ukrainos siekis – buvo ir yra pavojingas, nes tebepopuliarus, ir todėl ypač puolamas.

Kitos prieš Banderą nusiteikusios grupės šiandieninių politinių priežasčių tam nebeturi. Tačiau jų buvimas praverčia Putinui, nes iš dalies legitimuoja jo teiginius – kuria vaizdą, kad neigiamai apie S. Banderą kalba ne vien etniniai rusai, bet ir dalis vakariečių. Tos kitos grupės yra:

Žydų nacionalistai. Jiems smerktinas bet kas, kas kovojo prieš Vokietijos priešus bet kuriuo Antrojo pasaulinio karo metu – net ir tokie, kaip S. Bandera, kurie priešinosi ir Vokietijos okupacijai bei siekė savo šalies nepriklausomybės tiek nuo Sovietų Sąjungos, tiek nuo Vokietijos. Žydų nacionalistams nesvarbu, kokia buvo situacija, nes jie žiūri iš savo varpinės: “nacistinės Vokietijos režimas blogiausias, nes pražudė daugiausiai žydų”. Nors Bandera nebuvo antisemitas ir žydų nelaikė priešais, kadangi jis kovojo prieš Sovietų Sąjungą tuo pat metu kaip ir vokiečiai, jis, remiantis šiuo požiūriu, – blogietis, nes Sovietų Sąjunga pražudė mažiau žydų ir todėl jos valdžia Ukrainoje neva buvo mažesnis blogis. Tai, kad Sovietų Sąjunga per holodomorą pražudė daugiau ukrainiečių, nei apskritai žuvo žydų visame pasaulyje holokausto metu, ir, jei skaičiuoti visų tautybių aukas, nacistinis režimas Ukrainoje buvo švelnesnis už sovietinį (tačiau vėlgi – ir nacistiniam režimui S. Bandera prieštaravo) – jų nedomina .

Sąmoningas ar pasąmoningas požiūris, kad vienas (ar dešimt, šimtas, tūkstantis, milijonas) žuvusių tautiečių yra objektyviai žymiai blogiau, nei tas pats ar net didesnis skaičius žuvusių kitataučių, būdingas bet kokiam kraštutiniam nacionalizmui ir kol jis vyrauja plačiojoje visuomenėje negali būti pasiektas tarptautinis susitaikymas istoriniais klausimais.

Beje, atkreiptinas dėmesys, kad toks kraštutinis požiūris labiausiai būdingas Vakarų ar Izraelio žydams: atitinkamose Rytų Europos šalyse gyvenę žydai, patys patyrę ir sovietinį režimą, dažnai labiau supranta ir kitataučių rytų europiečių problemas. Teko skaityti Amerikos žydės Azijos Perelcvaig (kilusios ne iš Ukrainos) straipsnį, kad ji nesupranta, kaip S. Banderos gerbėjai ir Ukrainos žydai kartu stovi Maidane. Bet jie stovėjo, ir iki šiol daug jų kovoja toje pačioje pusėje už Ukrainą bei vieni kitus gerbia.

Lenkų nacionalistai S. Banderai gali turėti daugiau priekaištų nei žydai – mat tarpukariu S. Bandera aktyviai kariavo su Lenkijos valdžia lenkų valdomoje Ukrainos dalyje, puldinėjo lenkus. Tiesa, lenkai tuomet irgi diskriminavo ukrainiečius, todėl S. Banderos vadovaujamus ukrainiečius kaip objektyviai blogesnius už ano laikmečio Lenkijos vadovus galima vertinti irgi tik tada, jei lenko mirtį laikysi savaime daug blogesne už ukrainiečio mirtį.

Vakarų žiniasklaida, kaip jau rašiau, ne daro istorines analizes, o tik kompiliuoja svetimas mintis, “idealiu atveju” visiems jas reiškiantiems įtakingiems asmenims suteikdama vienodai vietos, joje taip pat neproporcingai daug vietos skiriama aukščiau minėtiems kitų tautų nacionalistų požiūriams. Net kai kurie proukrainietiški Vakarų žurnalistai S. Banderos tariamą kolaboravimą su naciais priima kaip aksiomą, ir apsiriboja tuo, kad, jų nuomone, dabartiniai ukrainiečiai su S. Bandera neturi nieko bendro. Žinant, kad Vakarų Ukrainoje Banderai stovi paminklai, muziejai ir jį gerbia įvairių politinių pažiūrų Ukrainos žmonės, toks argumentas labai silpnas: tikrovė ta, kad pats S. Bandera turėjo mažai bendro su tuo, ką jam priskiria užsienio nacionalistai.

(Ar) kada bus susitaikymas dėl Ukrainos istorijos?

Visa tai žinant smagu buvo pažiūrėti Lenkijos žydo režisieriaus Ježio Hofmano sukurtą dokumentinį filmą “Ukraina: Tautos gimimas” apie Ukrainos istoriją nuo Rusios iki Oranžinės revoliucijos, gana objektyviai pristatantį ir S. Banderos kovotojus.

Apskritai atrodo, kad lenkų, nepaisant dažnos kritikos jiems Lietuvoje, visuomenė labiausiai pripažino ne visuomet teigiamą savo vaidmenį pirmojoje XX a. pusėje ir yra pasiryžusi susitaikyti su buvusiais oponentais. Juk ir buvę Armijos Krajovos kovotojai su buvusiais Lietuvos partizanais atliko simbolinių susitaikymo gestų – kaip ir su ukrainiečiais. Iš rusų ar tarptautinių žydų organizacijų pusės jokių panašių siūlymų – kurie apimtų ir kitataučių kančių pripažinimą – neteko girdėti.

Rusijoje kraštutinis nacionalizmas bei imperializmas tuo tarpu dar yra ne tik visuomenės mažumos požiūris, bet ir oficiali valstybinė politika, ir retorika ir veiksmai Ukrainos, Krymo, o taip pat ir S. Banderos atžvilgiu, tą parodė.

Užsienio žydų kraštutinį nacionalizmą stiprina tai, kad jam Vakaruose nesuteikiamas toks intelektualus atkirtis, koks suduodamas kitų tautų nacionalizmams. Žydai Antrojo pasaulinio karo buvo nukentėjusieji nuo vokiečių nacių, tad etiketės “nacis” ir pan. sunkiai limpa net radikaliausiems žydams (nors iš tikro šis žodis apibrėžia politinį požiūrį į savo tautą ir kitas tautas, o ne požiūrį į Antrąjį pasaulinį karą, todėl bet kurios tautos atstovas gali būti nacis ar kraštutinis nacionalistas). Be to, kritikuoti juos, kaip istoriškai Vakaruose persekiotą mažumą, yra “nepolitkorektiška”, tai padariusieji gali sulaukti kaltinimų antisemitizmu – todėl akademijos dalis, suvokianti tai, kas įvardyta šiame straipsnyje, verčiau “nepraleidžia progos patylėti”.

Taigi, susitaikymo, tarpusavio supratimo šiuo klausimu dar teks palaukti. Labiausiai prie jo prisidėtų jei nepriklausoma žiniasklaida bei apžvalgininkai, formuojantys žmonių nuomonę tokiais opiais klausimais, prieš rašydami apie istorinius faktus patys plačiau pasidomėtų istorija, o ne tik cituotų ir percituotų antrinius, “tretinius”, “ketvirtinius” šaltinius.

Vakarų Ukrainiečiai nėra kitokie ar prastesni dėl to, kad didelė dalis jų palaiko S. Banderą. Jie, jų tėvai ar seneliai su S. Bandera ir jo kovotojais – bei jo priešais – susidūrė tiesiogiai ir taip susidarė savo nuomonę. Tuo tarpu užsieniečiai neretai skaito istorijas apie S. Banderą, parašytas S. Banderos priešų arba tų, kas vertina pasaulio istoriją išimtinai per savo tautybės prizmę.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,