Išskleisti meniu

Be emocijų

Islamas – ką reikia žinoti apie musulmonų kraštus

Islamas – ką reikia žinoti apie musulmonų kraštus

| 2 komentarai

Kelionės į musulmoniškas šalis dažnai sukelia įvairiausių klausimų, net nepagrįstų baimių. Tačiau tai yra vienos įdomiausių pasaulio šalių ir kelionės tikrai gali būti įdomios bei saugios.

Esu aplankęs daugiau nei 20 islamo šalių. Šiame straipsnyje atsakysiu į rūpimus praktinius klausimus (nuo aprangos iki saugumo iki alkoholio), o taip pat šiek tiek papasakosiu apie tai, kuo islamo šalys skiriasi nuo mūsų bei ką ten patirti įdomaus.

Saudo Arabijos moterų apranga.

Musulmonai Saudo Arabijoje.

Islamo tiesos ir gyvenimo būdas

Islamas skiriasi mažiau, nei galvojame. Tiesą pasakius, musulmonai tiki į tą patį Dievą, kaip ir krikščionys (žodis „Alachas“ yra vertimo klaida: arabiškai „Al Lach“ reiškia tiesiog „Dievas“). Musulmonai pripažįsta net ir Jėzų Kristų bei Bibliją – tiesiog laiko, kad Jėzus buvo tik vienas pranašų, o paskutinis, todėl svarbiausias pranašas – Mahometas, gyvenęs ~570 metų po Kristaus.

Šv. Sofijos soboras Stambule, statytas 537 m. po Kr., buvęs didžiausia pasaulio krikščioniška bažnyčia, paskui mečete, dabar - muziejumi

Šv. Sofijos soboras Stambule savo istoriją pradėjo kaip cerkvė, o miestui tapus musulmoniškam tapo mečete

Mahometas daug kur sakė iš esmės tą patį, ką ir Jėzus. Bet visgi atsirado keli svarbūs musulmonų gyvenimo būdo skirtumai nuo krikščionių. Pagrindiniai ir akivaizdžiausi jų:

1.Musulmonai meldžiasi penkis kartus per dieną tam tikrais paros lakais, o melstis jie šaukiami arabų kalba iš mečečių (musulmonų šventyklų) bokštų (vadinamų minaretais). Musulmonų miestus apimantis šauksmas maldai – tikrai magiška akimirka, kurią verta patirti gėrintis miesto panorama. Musulmonų maldos yra labai konkrečios: nustatyti arabiški žodžiai, tikslūs judesiai ir net maldos kryptis (veidu į Meką), prieš maldą būtina apsiplauti rankas ir kojas, melstis kur švaru (jei nešvaru – pasitiesti kilimėlį). Visi pasaulio musulmonai meldžiasi vienodai.

Musulmonai meldžiasi Albanijoje

Musulmonai meldžiasi Albanijoje

2.Islamas draudžia bet kokį svaiginimąsi „kuris atima protą“, taigi, ir alkoholį (bet užsieniečiams daugelyje islamo šalių yra būdų jo gauti legaliai – žr. Skyrių “Alkoholis” žemiau) ir narkotikus. Tačiau populiarus kaljanas (šiša, nargilė, vandens pypkė), cigaretes rūkyti irgi leidžiama, nors į rūkančias moteris kai kur gali būti šnairuojama. Taip pat, musulmonai nevalgo kiaulienos, o ir kitokiai mėsai keliami specialūs skerdimo reikalavimai. Maistas ir gėrimai, kurie draudžiami musulmonams, vadinami „haram“, o leidžiami – „halal“. Daug maisto produktų musulmonų kraštuose turi etiketes „halal“.
3.Musulmonų šventa diena yra penktadienis, ne sekmadienis (todėl daug musulmonų šalių savaitgalis yra penktadienis-šeštadienis, ar net ketvirtadienis-penktadienis).

Vyrai penktadienį eina melstis

Vyrai penktadienį eina melstis

4.Musulmonai turi šventą Ramadano mėnesį. Tuo metu jie nevalgo ir negeria nieko tarp saulės patekėjimo ir nusileidimo. Keliauti šiuo metu gali būti sudėtinga, ypač po religingesnes islamo šalis (žr. Skyrių “Ramadanas” žemiau).
5.Musulmonai bent kartą per gyvenimą, jei finansiškai išgali, turėtų atlikti piligrimystę į Meką (Saudo Arabijoje), kurių pagrindinė vadinama Hadžu. Tai yra labai konkretus ritualas konkrečiu metų laiku, kurį šimtai tūkstančių musulmonų atlieka vienu metu, vienodai apsirengę ir t.t. Tačiau Hadžas yra brangus, jį gauna teisę daryti ne visi – taigi, Hadžą atlieka tik mažesnė dalis musulmonų. Dalis kitų nuvyksta į Meką kitu metu ir atlieka trumpesnį ritualą – tai vadinama Umra.

Visoje Saudo Arabijoje, nesvarbu, kaip toli būtum, yra rodyklės į Meką ir Mediną. Yra net specialūs kelio ženklai "Juodas kubas" - tai šventoji Kaba Mekoje. "Žalias kupolas" - tai tas kupolas Medinoje, po kuriuo palaidotas Mahometas.

Visoje Saudo Arabijoje, nesvarbu, kaip toli būtum, yra rodyklės į Meką ir Mediną. Yra net specialūs kelio ženklai “Juodas kubas” – tai šventoji Kaba Mekoje. “Žalias kupolas” – tai tas kupolas Medinoje, po kuriuo palaidotas Mahometas. Deja, į Meką nemusulmonai neįleidžiami – ne tik į mečetę, bet ir į visą miestą.

6.Musulmonai gali turėti iki keturių žmonų, galimos ir skyrybos. Tačiau realybėje daugiau nei vieną žmoną vienu metu turi tik turtingiausieji, tai gana reta.
7.Musulmonai rengiasi „uždariau“ net karštuose kraštuose: sijonai aukščiau kelių, šortukai ir trumpos rankovės moterims, marškinėliai be rankovių ir šortai vyrams laikomi nepadoriais drabužiais.
8.Musulmonai neturi savo „kunigų“ ar „popiežiaus“ – žmogaus ryšys su Dievu turi būti tiesioginis, be jokių tarpininkų. Yra imamai, bet jie labiau kaip bendruomenės lyderiai, dažnai savanoriai.

Musulmonų šalių viešbučiuose rasi tokią rodyklę - ji rodo, kuria krytimi kambaryje melstis. Taip pat paprastai būna maldos kilimėlis, kartais - Koranas ar jo angliškas vertimas

Musulmonų šalių viešbučiuose rasi tokią rodyklę – ji rodo, kuria kryptimi kambaryje melstis. Taip pat paprastai būna maldos kilimėlis, kartais – Koranas ar jo angliškas vertimas

Tačiau didelė dalis musulmonų ir mūsų gyvenimo skirtumų susiję ne su tuo, kad krikščionybė ir islamas – skirtingos religijos, kiek su tuo, kad daugelis musulmonų šiais laikais yra tiesiog religingesni, į religiją žiūri rimčiau, nei daugelis krikščionių.

Krikščionių juk irgi yra, kur kasdien meldžiasi, kas savaitę eina bažnyčion – tiesiog šiandien Lietuvoje ir Europoje tokių mažai, o musulmoniškame pasaulyje tokių religingų žmonių daug (ar dauguma). Religingi krikščionys irgi įsižeidžia, kai „nederamai“ vaizduojamas Kristus (ir Lietuvoje turėjome keletą tokių skandalų dėl spektaklių ar reklamų). Bet tokie religingi krikščionys šiandien Europoje yra mažuma, dauguma juos „traukia per dantį“. O šitokio religingumo musulmonai daugelyje musulmonų šalių – ir yra toji dauguma, todėl Mahometo karikatūros sulaukia visai kitokių mastelių reakcijos.

Vyrai Rijado gatvėje ruošiasi maldai pagaliuku valydami dantis. Nė vienos moters - be mano žmonos - aplink nebuvo

Vyrai Rijado gatvėje ruošiasi maldai pagaliuku valydami dantis.

Religingi krikščionys irgi vertina tradicinę šeimą, ištikimybę, kuklumą, vengia atsitiktinių lytinių santykių. Labai religingos krikščionės moterys irgi nesirengia atvirai ar iššaukiančiai. Krikščionybė, kaip ir islamas, laiko homoseksualizmą nuodėme. Bet tvirtai tuo sekančių žmonių Europoje mažiau, o pas musulmonus – tvirta dauguma.

Dėl to, kad religingų krikščionių daugelyje krikščioniškų šalių gana mažai, krikščionybės politinė įtaka irgi maža: daugelyje šalių religija dar prieš kokį 100 metų oficialiai atsieta nuo valdžios, valdžia priima įstatymus, prieštaraujančius religijai (pvz. vienalyčių santuokų įteisinimas). Islame kitaip: kai religinga dauguma, tai islamas daug labiau lemia ir įstatymus, draudimus, daugelyje musulmonų šalių sunku įsivaizduoti, kad įstatymai prieštarautų religijai, nes žmonės tam masiškai priešintųsi.

Ekskursijoje po mečetę. „Koks pirmas Dievo įsakymas?“ klausė gidė mūsų, krikščionių. Atsakiau teisingai („Neturėk kito Dievo, tik mane vieną“). Bet tada gidė sakė, kad daugelis krikščionių atsako klaidingai – spėlioja „Nevok“, „nežudyk“ ar pan. „Tai rodo, kad daugelis krikščionių savo religijos gerai nežino, jiems tai labiau moralinės nuostatos – tuo tarpu tikroji krikščionybė kur kas artimesnė islamui“. Negalėjau ginčytis.

Ekskursijoje po mečetę. „Koks pirmas Dievo įsakymas?“ klausė gidė mūsų, krikščionių. Atsakiau teisingai („Neturėk kito Dievo, tik mane vieną“). Bet tada gidė sakė, kad daugelis krikščionių atsako klaidingai – spėlioja „Nevok“, „nežudyk“ ar pan. „Tai rodo, kad daugelis krikščionių savo religijos gerai nežino, jiems tai labiau moralinės nuostatos – tuo tarpu tikroji krikščionybė kur kas artimesnė islamui“. Negalėjau ginčytis.

Ir visgi, toli gražu ne visi musulmonai laikosi religijos vienodai uoliai. Kai kuriose šalyse ji ne mažiau apnykusi, nei mūsuose krikščionybė (ypač ten, kur valdė komunistai, pvz. Vidurinėje Azijoje, arba kur didelė Europos kolonistų įtaka). Ten „alkoholis liejasi gana laisvai“, uždrausta turėti kelias žmonas, savaitgalis yra šeštadienį-sekmadienį (penktadienis – darbo diena) ir pan.

O ir kitur islamo šalyse gana retai tepamatysi, pavyzdžiui, gatvėje maldai parpuolantį žmogų. Daug musulmonų tradicijų interpretuojamos įvairiai – pvz. „musulmoniškas moters rūbas“ Saudo Arabijoje ar Afganistane dažnai suprantamas kaip dengiantis visą veidą (burka ar abaja su nikabu), daugelyje šalių – kaip dengiantis plaukus (visus ar bent dalį), dar kitur į tai taip rimtai nežiūrima. Vienur alkoholis visai negeriamas, kitur (pvz. Turkijoje) laikoma, kad „gerti galima, bet tik tiek, kad nepasigerti“. Pagal kai kurias interpretacijas islamas draudžia žmonių vaizdavimus mene, bet praktiškai žmonių paveikslų, atvaizdų ant banknotų pamatysi beveik visose musulmonų šalyse (tik Mahometas nevaizduojamas).

Kupranugarių šeimininkas meldžiasi prie savo kupranugarių

Kupranugarių šeimininkas meldžiasi prie savo kupranugarių Mauritanijoje

Taip yra todėl, kad islamas – nevienalytis. Daugelis žino, kad yra sunitai ir šiitai (taip pat ibaditai), bet tie patys sunitai dar susiskirstę į keturias islamo teisės mokyklas (maddhabus), kurios į tokius klausimus, kaip alkoholis ar apranga, žiūri kiek skirtingai (nors ir panašiai tarpusavyje). Skirtingose šalyse vyrauja skirtingos islamo mokyklos.

Ar musulmonų šalyse saugu?

Priešingai stereotipams, daugelyje musulmonų šalių – labai saugu. Gerokai saugiau, nei Lietuvoje. Taip yra todėl, kad nusikaltimų tose šalyse labai mažai (žmogžudysčių, plėšimų, vagysčių). Tad visai nesvarbu, ką girdėjote apie kokius ten teroro aktus – jie labai reti, tiesiog, kai jau įvyksta, visa pasaulio žiniasklaida parodo. Be to, šiais laikais teroro aktai ne ką rečiau vyksta ir Vakarų šalyse (Prancūzijoje, JAV ir kitur). Tikimybė patekti į teroro aktą daugelyje musulmoniškų šalių daug mažesnė, nei tikimybė kokiose JAV ar net Lietuvoje būti nužudytam „eilinėje žmogžudystėje“. Tuo tarpu „eilinių nusikaltimų“ daugelyje musulmonų šalių gerokai mažiau nei gretimose nemusulmoniškose

Aišku, yra išimčių – tos musulmonų šalys, kur vyksta aktyvus karas, konfliktai. Bet net ir tokiose saugumo lygis gali būti panašus, kaip kokioje Pietų Amerikoje ar „Juodojoje“ Afrikoje, be to, nesaugios gali būti tik tam tikros zonos. Tiesa, dažnoje vietoje, kur susiduria religijos, gali būti tam tikri konfliktai, dėl ko aplinkinių regionų nemusulmonai musulmonų nemėgsta ir atvirkščiai. Tie nemusulmonai gali sakyti, kad musulmonų pusėje nesaugu (pvz. žydai taip dažnai sako apie palestiniečių žemes) – tačiau dažniausiai tokie perspėjimai labiau būna iš neapykantos musulmonams nei dėl realių priežasčių.

Kariai nueina keliu, kuriuo tuoj važiuos autobusas

Kenijos musulmoniškas krantas. Autobusai iš Lamu į Mombasą važiuoja konvojumi, o kelią prieš tai patikrina kariai. Nes čia nuolat pasitaiko teroristų išpuolių, įskaitant prieš turistus. Tačiau toks ‘stereotipinis’ islamo pasaulio vaizdas iš tikro apima tik kai kuriuos regionus – ir per visas keliones į islamo šalis man tai buvo vienintelė tokia situacija

Kaip taisyklė, didesnių problemų kai kuriose musulmonų šalyse sukelia ne banditai ar teroristai, o pačios valdžios institucijos, policija: tiesiog didžiulė biurokratija, keisti draudimai. Tai nesusiję su islamu – tiesiog, didelė dalis musulmonų šalių nėra demokratinės. O eiliniai žmonės musulmoniškose šalyse atrodo net svetingesni, nei kitur.

Vietiniai šypsosi ir moja sveikindami pravažiuojant pro jų kaimą

Vietiniai šypsosi ir moja sveikindami pravažiuojant pro jų kaimą. Egiptas.

Kaip rengtis musulmonų šalyse?

Vienas dažniausių klausimų apie musulmonų šalis – „Kaip ten rengtis?“.

Atsakymas būtų toks pats, kaip ir Europoje – „Padoriai“. Tik tą padorumą musulmonai supranta griežčiau, nei mes.

Pavyzdžiui religingesniuose musulmonų kraštuose rengtis trumpą sijonėlį, trumpus šortus (ir vyrams), marškinėlius be rankovių yra tas pats, kas, tarkime, išeiti į Vilniaus gatves su glaudėmis ar bikiniu. Na o tikrasis bikinis „vietinių“ paplūdimiuose (ne užsieniečių pilnuose kurortuose) – tas pats, kas Lietuvoje būtų pasirodyti „topless“.

Pilvo šokis Stambulo Hodžapaša teatre

Pilvo šokis. Taip, jis atsirado Egipte, musulmonų kraštuose – bet šiandieniniame kontekste šokamas turistams jis laikomas nepadoriu. Daug šokėjų net nėra vietinės. Tradiciškai konservatyviose bendruomenėse į pilvo šokį šokusias moteris žiūrėdavo tik kitos moterys. Taip rengtis musulmonų kraštuose tikrai nepadoru. Be to, konservatyvesnėse musulmonų šalyse moterys apskritai nešoka (nepadoru) – šoka tik vyrai

Ši lentelė gerokai supaprastinta, bet verta su ja susipažinti sprendžiant, kaip ir kur rengtis musulmonų šalyse:

Rūbas musulmonų šalyje Atitikmuo Lietuvoje pagal nepadorumą
Sijonas iki maždaug kelių ar kiek virš Mikrosijonėlis
Mikrosijonėlis Tik kelnaitės / bikinis
Marškinėliai trumpom rankovėm Marškinėliai be rankovių
Marškinėliai be rankovių Nuoga krūtinė (vyrui), tik liemenukas (moteriai)
Vidutiniai šortai (ir vyrui, ir moteriai) Itin trumpi šortai
Itin trumpi šortai (ir vyrui, ir moteriai) Tik kelanitės / bikinis / glaudės
Bikinis Tik kelnaitės, nuoga krūtinė (moterims)
Nepridengti plaukai (moteriai) Nemaža iškirptė
Nemaža iškirptė Iširptė iki pusės krūtinės

Kai kur „nepadoriai“ rengtis ir uždrausta (pamatysi ženklus), kitur galima, bet taip rengdamasis sudarai atitinkamą vietinių nuomonę apie save (pvz. kad moterys iš Europos „lengvai prieinamos“ – na, kaip patys reaguotumėte, jei kažkokių tautybių moterys po Vilnių vaikščiotų su bikiniais? Manau, apie tas tautas Lietuvoje susidarytų panašus stereotipas).

Aprangos kodą paplūdimyje nurodantys ženklai Katare

Aprangos kodą paplūdimyje nurodantys ženklai Katare

Kita vertus, turistinėse musulmonų šalyse yra vietų, kur įprasta rengtis kaip Europoje, visi prie to pripratę (pajūrio viešbučiai, kurortinės zonos aplink juos ir kt.) – nors tai nereiškia, kad vietiniai ko nors apie jus nepagalvos. Pvz. kai kur būna, kad vietos vyrai įkyrokai „kabina“ užsienietes moteris – to jie niekada nedarytų su „padoriai apsirengusiomis“ moterimis. Tiesą pasakius, su vietinėmis musulmonai yra daug atsargesni, nei vakariečiai su savo tautietėmis.

Nėra taip, kad privalai pasirinkti – arba rengtis „musulmoniškai“, arba „spjauti“ ir rengtis „kaip namie“. Yra daug tarpinių variantų. Tarkim, gal kažkam sijonas iki kelių atrodys nepadorus, bet tokių nebus tiek daug, palyginus su tais, kam atrodytų nepadorus mikrosijonėlis. Be to, kaip ir Lietuvoje, viskas priklauso nuo vietos: vienaip rengiamasi šventovėje, kitaip – verslo susitikime, kitaip – pasivaikščiojimui mieste, dar kitaip – kurorte ar paplūdimyje (tik musulmonų šalyse kiekvienas „dreskodas“ uždaresnis, nei Europoje).

Abu Simbelo pagrindinės šventyklos viduje

Aistės apranga čia ir pakankamai padori, ir nėra grynai musulmonų stiliaus. Abu Simbelis, Egiptas

Musulmonės moterys paprastai užsidengia plaukus. Kai kurios užsidengia ir veidą – bet tai jau nėra visų musulmonų tradicija, o konkrečių tautų; daug islamo tautų, įskaitant konservatyvias (pvz. Iranas), veido nesidengia.

Plaukus jau užsienietės dengiasi retai – nebent ten, kur privaloma (pvz. Irane, mečetėse), o tokių vietų mažai.

Turistės ir vietiniai Marakešo medinoje.

Turistės ir vietiniai Marakešo medinoje.

Verta pažymėti, kad aprangos padorumo standartai galioja tik prieš priešingos lyties žmones, neskaitant savo vyro/žmonos ir artimiausių giminių. Kai, tarkime, vyksta vien moterų šventė, tai ir musulmonės rengiasi gana seksualiai. Net nustebina, kad net pačiose konservatyviausiose musulmonų šalyse, kaip Saudo Arabijoje, moteriškų drabužių parduotuvės atrodo panašiai, kaip pas mus – mados, prekių ženklai ir kita. Tiesiog visi tie rūbai parodomi tik šeimos nariams ir kitoms moterims, o šiaip slepiami po abaja. Nuogumą taip pat leidžiama matyti gydytojams gydymo tikslais.

Panašiai kaip ir Lietuvoje – juk vyrų ar moterų dušuose prieš savo lyties žmones įprasta būti ir nuogiems, bet ne bendrose erdvėse.

Beje, iš musulmoniško “kuklumo” yra kilęs ir dar vienas dalykas: konservatyviausiose islamo šalyse sunku rasti viešbučių ar butų, kur būtų dideli langai, gražus vaizdas (nes juk jei matai tu pro langą, tai mato ir tave). Esu nakvojęs daugybėje vietų, kur, tarkime, yra nuostabi aplinka – bet visai nėra langų arba jie uždengti, nepermatomi. Aišku, kaip visada – kurortai ir pan. yra išimtis.

...kai kitur Saudo Arabijoje viešbučių langai atrodė taip

Nepermatomas ir grotuotas viešbučio langas Saudo Arabijoje

Musulmoniški moterų drabužiai

Mūsuose musulmoniški moterų apdarai dažnai maišomi tarpusavyje, tas pats dalykas vadinamas „čadra“, „hidžabu“, „abaja“ ar „burka“, bet iš tikro visa tai skirtingi drabužiai:

*Hidžabas. „Hidžab“ arabiškai reiškia tiesiog „kuklumas“ ir tai yra tiesiog būtina bet kokios vyro ar moters aprangos savybė. Bet vakariečiai žodį „hidžabas“ ėmė vartoti musulmoniškai moters skarelei apibūdinti. Tokia skarelė tiesiog dengia plaukus: kartais visus (taip – padoriausia), o kartais labiau pakaušį.

Irane 'hidžabas' (skarelės) privalomos. Abiejų merginų rūbai atitinka įstatymą, tačiau kairėje esančios moters rūbas "padoresnis", o dešinės - ties riba to, kas pridera Irane

Irane ‘hidžabas’ (skarelės) privalomos. Abiejų merginų rūbai atitinka įstatymą, tačiau kairėje esančios moters rūbas “padoresnis”, o dešinės – arčiau ribos to, kas legalu Irane

*Abaja. Dažniausiai juodas ilgas rūbas, susegamas per vidurį, kurį moterys apsivelka virš visų kitų rūbų. „Po apačia“ gali būti eiliniai rūbai, pvz. marškinėliai ir džinsai: kai kurios abajos visa tai pilnai uždengia, iš po kai kurių kiti rūbai šiek tiek pūpso. Abaja patogi iš tos pusės, kad tiesiog gal rengtis apačioje bet kaip (kad ir susiglamžiusiai ir pan.), o išeidama į lauką užsivilkti abają. Grįžus namo ar patekus į erdvę be svetimų vyrų vėl nusiimti. Abaja būdinga arabų kraštams.

Aistė su skarele ir abaja Saudo Arabijoje. Tokioje konservatyvioje šalyje rengtis kitaip būtų keista - bet tai islamo pasaulyje reta

Aistė su skarele ir abaja Saudo Arabijoje. Tokioje konservatyvioje šalyje rengtis kitaip būtų keista – bet tai islamo pasaulyje reta

*Čadra. Didelė skara, kuri dengia ne tik moters plaukus, bet apvynioja visą jos kūną. Mažiau patogi, nei abaja, nes, kad skara nenukristų, tenka ją prilaikyti – kai kurios net prilaiko įsikandusios dantimis… Būdinga Iranui, nors tik mažuma Irano moterų ją dėvi.

*Nikabas. Veido uždangalas, paprastai juodas. Lieka atidengtos tik moters akys. Valgoma gali būti dedant maistą po nikabu, nors kai kurios moterys nikabą valgydamos nusiima net ir viešuose restoranuose. Nikabas būdingas arabų kraštams, nors iš ten paplito ir kitur. Nikabas paprastai nešiojamas su abaja, bet tik mažuma moterų, vilkinčių abają, dengiasi veidą nikabu.

Bahreiniečių šeimos piknikas. Tas vamzdis iš karto už laužo - naftotiekis

Bahreiniečių šeimos piknikas. Kairėje moteris su abaja ir nikabu.

*Burka. Labiausiai moterį dengiantis rūbas iš visų. Šitas žodis klaidingai tapęs bet kokios musulmonių moterų aprangos sinonimu, visokie veido dengimo draudimai vadinami „burkų draudimais“. Bet iš tikro burkų per gyvenimą esu matęs mažai, jos vyrauja Afganistane ir aplink (dauguma musulmonių rengiasi abajomis, gal nikabais ar tiesiog skarelėmis). Burka yra vientisas rūbas be tarpų, kuris ne tik, kad dengia visą veidą, bet dar ir akis – telieka tokios „grotelės“ per kurias moteris kažką mato (nikabas – populiaresnis veido dengimo būdas – gi palieka akis atviras).

Egipto vestuvės

Taip musulmonės puošiasi šventei, kurioje dalyvaus ir vyrai. Egiptas.

Mečetės – kas ten vyksta, kaip jas lankyti?

Musulmonų maldos namai yra mečetė. Mečetėse privaloma nusiauti batus ir palikti specialioje vietoje prie įėjimo. Daugelyje musulmonų šalių jų vidūs iškloti kilimais, o žmonės ten eina ne tik melstis, bet ir pailsėti, pamąstyti, prisėsti. Jei lankotės pas musulmonus namuose, batus taip pat reikėtų nusiauti dar lauke ir palikti prieangy.

Pagrindinė šventa diena – penktadienis, tada musulmonai susirenka bendrai maldai (visi stoja „petys į petį“, eilė už eilės) bei paklausyti pamokslo, kurį sako imamas (dvasininkas). Į mečetę privaloma eiti tik vyrams, o moterys gali eiti, gali ir neiti. Moterų zonos ir įėjimai kai kuriose atskiri; moterų zonos mažesnės, nes ne visos moterys ten eina. Meldžiamasi atskirai, kad priešingos lyties atstovai netrikdytų dėmesio maldos metu.

Išskyrus penktadienius, mečetės daugelyje šalių tuštokos, o penktadieniais kai kur mečečių viduje net nelieka vietos, musulmonai meldžiasi pasitiesę savo kilimus jų kieme ar prie mečetės.

Grupinė malda Medinoje

Grupinė malda Medinoje. Kadangi tai viena švenčiausių musulmonų mečečių, o Saudo Arabija – konservatyvi, čia lauke meldžiamasi ne tik penktadieniais. Grupinės maldos metu žmonės stoja ‘petys į petį’, vėliau atėjusieji įstoja į tvarkingas linijas

Nenustebkite, jog mečetėse nebus kėdžių – musulmonai pratę sėdėti ant žemės. Jų namuose kėdžių yra, bet daug kur šeimos vis tiek susėda ir maistą pasideda ant ant žemės.

Dvi svarbios detalės kiekvienoje mečetėje – niša, vadinama mihrabu (ji rodo kryptį į Meką – taigi, kur atsisukus reikia melstis) bei minbaras (sakykla, nuo kurios kalab imamas) – neretai senas ir įspūdingas.

Mihrbas (kairėje) ir minabaras (dešinėje)

Mihrabas (kairėje) ir minbaras (dešinėje)

Kažkur netoli įėjimo į mečetę neretai rasi prausyklas, kad prieš maldą musulmonai galėtų apsiprausti.

Šalia mečetės stovi bokštas, vadinamas minaretu. Iš jo penkiskart per dieną leidžiamas šaukimas melstis. Istoriškai į bokštus lipdavo muedzinas ir šaukdavo balsu – bet dabar (išskyrus skurdžiausias musulmonų šalis) paprastai šauksmas leidžiamas iš minarete iškabintų garsiakalbių ir lipti į viršų niekam nereikia.

Al Fateh mečetė Bahreine

Al Fateh mečetė Bahreine. Minaretai – kairėje

Kai kurios mečetės (paprastai svarbesnės) turi daugiau nei po vieną minaretą: 2, 4 ar net 6. Svarbiausioji, Mekos mečetė, turi net 19 minaretų, vis pristatomi nauji.

Kaip ir bažnyčios krikščioniškame pasaulyje, mečetės dažnai – vieni įspūdingiausių statinių. Tik jei „didžiųjų katedrų“ statybos era seniai baigėsi, tai mečetės net ir šiais laikais neretai statomos milžiniškos, superpuošnios it Viduramžių katedros: itin daug tokių mečečių turtingesnėse šalyse (pvz. JAE, Omane), bet ne tik (štai aukščiausias pasaulyje minaretas ir religinis statinys apskritai, 210 metrų – 1993 m. Maroko mečetėje Kasablankoje).

Karaliaus Hasano mečetė Maroke

Karaliaus Hasano mečetė Maroke

Deja, ne į visas mečetes gali užeiti kitatikis turistas. Tai daug priklauso nuo šalies – ir tikrai nėra taip, kad konservatyviose šalyse į mečetes užeiti negalima, o turistinėse – galima. Pavyzdžiui, ir turistiškoje Turkijoje, ir konservatyviame Irane, turistai yra laukiami visose mečetėse. Tuo tarpu turistiškame Maroke tėra vos kelios mečetės, į kurias įleidžiami turistai; į didelę dalį mečečių turistai neįleidžiami ir JAE.

Net ir kur turistai įleidžiami į mečetes, gali būti draudžiama užeiti maldos metu (penkis kartus per dieną), ar, jei ir leidžiama užeiti – draudžiama tuo metu fotografuoti.

Dar rečiau turistai įleidžiami į minaretus – bet, kur galima, verta įlipti.

Mečečių architektūros stiliai labiau priklauso nuo regiono nei nuo laikmečio. Pvz. „Turkiškos“ (buv. Osmanų Imperija) mečetės tiek prieš 500 metų, tiek dabar, statomos panašiai: aukštas, labas minaretas. „Marokietiškose“ (Šiaurės Afrika) mečetėse minaretas storas, kvadratinis – tiek statytose prieš 500 metų, tiek pačiose naujausiose. „Persiškos“ (Iranas, Indija, Vidurinė Azija) mečetės žavi savo nuostabiais įėjimo portalais ir juos puošiančiais „stalagmitais“. Kinijos musulmonų mečetės panašesnės į kinų šventyklas nei į mečetes. Lenkijos-Lietuvos totorių medinės mečetės be minaretų – irgi unikalus mečečių stilius.

Stambulo Mėlynoji (žydroji) mečetė

Stambulo Mėlynoji (žydroji) mečetė – turkiškos mečečių architektūros pavyzdys

Visgi, daug musulmonų maldyklų yra menkos, išvis be jokio stiliaus, tokie tiesiog kambarėliai, jų pilna visur: pavyzdžiui, šalia kelių, prie degalinių. Kai musulmonai tokie religingi tai juk gali prireikti užeiti į mečetę ir stabtelėjus degalinėje; tarpmiestiniai autobusai gali specialiai sustoti tokioje vietoje.

Kiti svarbūs musulmonų pastatai

Be mečečių, yra tokie tipiniai musulmonų pastatai:

*Medresė. Tai – musulmonų mokykla, kur daugiausiai mokyta religijos, bet ne tik. Prieš 100 ar 300 metų tai buvo vienintelės mokyklos. Paprastai jos atrodo kaip kvadratinis pastatas su vidiniu kiemu. Antrame aukšte – celės, kur gyvendavo studentai (tik vyrai). Šiuo metu jos paprastai nebeveikia, jas pakeitė modernus švietimas.

Feso Bou Inanijos medresėje

Feso Bou Inanijos medresė Fese, Maroke

*Mauzoliejus. Būna tik kai kuriuose musulmonų kraštuose (pvz. Maroke, Irane). Ten palaidoti itin svarbūs ir pamaldūs musulmonai, o piligrimai eina ant tų kapų, panašiai kaip krikščionys prie šventųjų relikvijų. Tačiau kiti musulmonai mauzoliejus laiko stabų garbinimu ir sako, kad reikia garbinti tik Dievą (Alachą), o ne mirusius žmones. Taigi, tose šalyse (pvz. Arabijos pusiasalyje) mauzoliejų nerasi.

Imamo sūnaus mauzoliejuje Irane

Imamo sūnaus mauzoliejuje Irane

Ką būtina patirti keliaujant į islamo šalis?

Šios patirtys galimos ne kiekvienoje šalyje ir ne kiekvienu metu – bet gerai jas susirinkti po kruopelytę keliaujant po islamo pasaulį.

Aplankykite svarbią mečetę. Pasižiūrėję jos architektūrą, interjerą, prisėskite kur ant kilimo, stebėkite žmones, maldą.

Mečetės viduje dalis žmonių tiesiog prisėda, ilsisi - tai normalu

Mečetės viduje dalis žmonių tiesiog prisėda, ilsisi – tai normalu. Nuotraukoje – Iranas

Įlipkite į minaretą įsivaizduodamas, kaip tą penkis kartus per dieną darydavo muedzinas. Apsižvalgykite iš viršaus pasigerėdami miesto vaizdais, kokius kažkada matydavo tik jis.

Pasigrožėkite musulmonų miesto panorama klausydamiesi muedzino šauksmų maldai, sklindančių iš visų to miesto minaretų.

Terasoje ant tradicinio riado stogo Fese, apsupti ir šauksmų maldai

Terasoje ant tradicinio riado stogo Fese, apsupti ir šauksmų maldai

Aplankykite islamo meno muziejų. Jis smarkiai skiriasi nuo vakarietiško: itin stipri kaligrafija, visokie ornamentai, juk žmones vaizduoti drausta.

Arabiška kaligrafija. Kadangi islamas neleidžia vaizduoti žmonių ar gyvūnų, kaligrafija - dažna dekoro forma

Arabiška kaligrafija – viena pagrindinių islamo meno formų

Išmėginkite Ramadaną. Pabandykite prisilaikyti pasninko bent dieną, kad bent kažkiek suprastumėte, ką tuo metu jaučia musulmonai.

Apsirenkite vietiniais rūbais. Ypač aktualu moterims – nebūtina nuolat taip rengtis, bet kartą pabandžius geriau suprasi, kaip jaučiasi tie / tos, kas juos vilki nuolat. Paprasta apsirengti laikinai (kai kuriose mečetėse tai ir bus privaloma, rūbus paskolins), bet dar geriau praleisti visą dieną.

Aistė autobuse, vežiojančiame po Hegrą. Privalomų autobusų idėją Saudo Arabija gal nusižiūrėjo iš JAV nacionalinių parkų. Bet ten tai ne iš gero gyvenimo: tiesiog turistų tiek daug, kad antraip keliai užsikištų. Tose vietose ir tuo laiku, kai turistų mažiau, net Didžiajame kanjone gali važinėti savo automobiliu

Aistė autobuse su abaja ir nikabu. Saudo Arabija

Nueikite į ekskursiją mečetėje. Daug musulmonų šalių svarbiausiose mečetėse ar turistiniuose miestuose yra tokios ekskursijos, kurių metu ne tik papasakojama apie tą mečetę, bet ir kitatikiui pristatoma islamo religija bei tikėjimai, yra galimybė užduoti klausimus musulmonui.

Al Fateh mečetės vidus

Mečetės vidus Bahreine

Nepamirškite, kad šalys turi ir savo individualią kultūrą, ne viskas joje kyla iš islamo – įdomu pastebėti jos reikšmę konkrečiai šaliai, abipusę sąveiką su islamu.

Islamo paplitimas ir kuo musulmonų šalys skiriasi tarpusavy

Islamas yra vyraujanti religija šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, Vidurinėje Azijoje, kai kuriose Pietų Azijos, Pietryčių Azijos, Rytų Afrikos vietose. Bet islamo pasaulis labai nevienalytis.

Pasaulio religijos. Spalva nurodo vyraujančią religiją, o atspalvis - koks procentas žmonių ja seka. Tamsi spalva reiškia, kad beveik 100%, o šviesiausia - kad tik kokie 50%.

Pasaulio religijos. Islamo kraštai pažymėti žaliai, o kuo žalumas tamsesnis – tuo musulmonų procentas ten didesnis.

Garsiausias skirtumas yra tarp sunitų ir šiitų. 88% visų pasaulio musulmonų yra sunitai, o šiitai daugumą sudaro tik Irane ir aplink. Sunitai nuo šiitų skiriasi kai kuriais tikėjimo dalykais (kurių Mahometo pasekėjų žodžiais tikėti labiau ir pan.).

Tačiau turistui skirtumą tarp sunitų ir šiitų įžvelgti sunku – jų ritualai, elgesys, gyvenimo būdas panašūs. Be to, ir patys sunitai dar skirstosi į keturias islamo teisės mokyklas, kurių požiūriai irgi kiek skiriasi.

Hoseinija Jazde, Irane. Tai šiitų namai, skirti gedėti Huseino. Sunitai tokių neturi - tačiau eiliniam prašalaičiui turistui Hoseinija tikriausiai nesiskiria nuo mečečių

Hoseinija Jazde, Irane. Tai šiitų namai, skirti gedėti Huseino. Sunitai tokių neturi – tačiau eiliniam prašalaičiui turistui Hoseinija tikriausiai nesiskiria nuo mečečių

Kur kas labiau jaučiamas skirtumas yra tarp religingų ir mažiau religingų musulmonų šalių, ar tokių, kuriose yra didelės religinės mažumos.

*Arabijos pusiasalis (Saudo Arabija, JAE, Omanas ir kt.). Tai – islamo tėvynė, čia gyveno ir valdė Mahometas. Be reikšmės islamui, šios dykumos iki XX a. buvo pasaulio užkampis ir čia nebuvo nemusulmonų, todėl visas gyvenimo būdas, tvarka, įstatymai sukosi apie islamą, nebuvo jokių kitų religijų šventovių. Tai pasikeitė XX a. kai atrasta nafta ir suvažiavo tiek imigrantų iš viso pasaulio, kad kai kuriose šalyse musulmonai net tapo mažuma. Visgi, jie tebėra valdantysis elitas, bet jie vis labiau toleruoja kitokį gyvenimo būdą (alkoholį, gyvenimą nesusituokus ir t.t.) – bet tik tol, kol taip gyvena turistai ar imigrantai, ypač – savo rajonuose ar viešbučiuose, pagaliau leistose statyti (bet menkose it kokios romėnų katakombos) bažnyčiose. Patys vietiniai išliko labai konservatyvūs, jiems galioja islamo teisė (šariatas), jie rengiasi labai tradiciškai. Į kitatikius gali žiūrėti kiek iš aukšto ir dėl to, kad kiti tikėjimai čia asocijuojasi su skurdokais ekonominiais migrantais.

Šeicho Zajedo mečetė Abu Dabyje, naujai pastatyta iš naftos pinigų

*Šiaurės Artimieji rytai (Sirija, Irakas, Iranas, Egiptas ir t.t.). Tai – senųjų civilizacijų žemės, kurias islamas užkariavo vienas pirmųjų. Be to, nuo pat islamo atsiradimo šių žemių nevaldė nemusulmonai – išskyrus nebent labai trumpus periodus. Visgi, į islamą atsivertė ne visi jų gyventojai, tarp musulmonų liko ir senos religijos (krikščionybė, judaizmas, zoroastrizmas), todėl musulmonai čia nuo seno gyveno greta kitatikių, yra prie jų įpratę, perėmę iš jų kai kurias idėjas (įskaitant – iš dalies – aprangą), bet vis tiek suvokiantys islamą kaip pagrindinį kelią (nors karts nuo karto kai kurie vietos politikai siūlo sukti šiek tiek kitu keliu – o tai kartais iššaukia radikalų religingesnių musulmonų atsaką). Be įspūdingų mečečių yra ir bažnyčių, šventų krikščionims vietų. Vietiniai žmonės čia kiek mažiau konservatyvūs, nei Arabijos pusiasalyje.

Iranietiškas mečečių stilius (Isfahanas), kuris taip pat apima ir Indiją

Iranietiškas mečečių stilius, kuris taip pat apima ir Indiją. Nuotrauka iš Isfahano

*Šiaurės Afrika (Marokas, Alžyras, Tunisas ir kt.). Šitas arabų žemes buvo pasidalinę Europos kolonistai. Islamas ten yra kaip religija, bet elito kultūra – labiau vakarietiška (pvz. prancūziška). Religingumas, religiniai drabužiai ir kt. kartais suvokiamas kaip tam tikras „kaimietiškumas“. Įkvėpimo daugelis vietinių žiūri į Paryžių, o ne Arabijos pusiasalį. Tačiau visgi daugelis musulmoniškų normų įtvirtintos įstatymais.

Kutubijos mečetė Marakeše

Kutubijos mečetė Marakeše, Maroke – Šiaurės Afrikos stiliaus

*Juodaodžių musulmonų kraštai (Sacharos dykuma ir į pietus nuo jos). Čia niekada nevaldė arabai, bet islamas atėjo per pirklius. Vietiniai išlaikė savo kalbas, nors ir pakeitė religiją Išlaikė ir daug senųjų pagoniškų tradicijų: visokius užkeikimus (džudžu) ir pan. Tradiciniai musulmonai tokių nepripažįsta. Gali būti paplitęs ir alkoholis bei kitoks svaiginimasis. Taip pat čia didelė Europos kolonistų įtaka, kurie buvo pasidalinę visą Afriką – elito kultūra paprastai nėra arabų, o labiau vakarietiška. Kita vertus, tai – patys skurdžiausi musulmonų kraštai, tad dalis tradicijų mažai „įperkamos“.

Šingečio istorinio miesto mečetė. Smėliu pustomas Šingečio senamiestis - UNESCO pasaulio paveldo sąraše

Šingečio istorinio miesto mečetė Mauritanijoje, kuri stūgso musulmonų arabų ir musulmonų juodaodžių pasaulių sandūroje

*Pietų Azija (Afganistanas, Pakistanas, Indija, Bangladešas). Čia musulmonai apsupti kitų tikėjimų ir idėjų ir periodiškai patenka į „karo sąlygas“ – prieš juos būna naudojamas net genocidas, pogromai. Tad kai kurie musulmonai irgi suka į radikalizmo, terorizmo pusę, nori persekioti atsimetusius nuo tikėjimo, patys „suduoda smūgius“ kitatikiams ir pan. Visgi, didžioji dalis musulmonų įsilieję į platesnę vietos kultūrą ir žmogui iš šalies kartais sunku atskirti hinduistą nuo musulmono – bet iš karto galima pasakyti, kad jis iš Pietų Azijos („desis“, kaip jie visi kartu save vadina). Kaip ir juodaodžių kraštų, Pietų Azijos musulmonų regionai itin skurdūs, tad čia nėra likusiam islamo pasauliui būdingos švaros (pvz. mečetėse).

Prie Delio didžiosios mečetės Indijoje

*Musulmoniška pietryčių Azija (Malaizija, Indonezija, Brunėjus ir kai kurie Tailando, Filipinų regionai). Islamas čia atėjo taikiai per pirklius. Vietiniai ir toliau kalba savo kalbom, o ne arabiškai, yra daug religinių mažumų, kurios vietomis sudaro daugumą (krikščionys, budistai, hinduistai). Islamas čia gana nuosaikus: dauguma moterų dirba, net ir skarelės spalvingos. Musulmonų teisė dažniausiai galioja tik musulmonams (pvz. kelias žmonas gali turėti tik musulmonai). Tik tose zonose, kur mažumų visai nėra, ji labiau įtakoja bendrą gyvenimą (pvz. daugelyje Malaizijos valstijų, kur musulmonų mažiau, savaitgalis yra šeštadienį-sekmadienį ir tik ten, kur musulmonų įtaka didžiausia, penktadienį-šeštadienį).

Įspūdinga statoma Makasaro naujoji mečetė

Įspūdinga statoma Makasaro naujoji mečetė Indonezijoje

*Komunistų / ateistų valdytos zonos (Sovietų Sąjungos, Jugoslavijos, Kinijos: vidurinė Azija, Bosnija, Azerbaidžanas, Kosovas taip pat Albanija). Čia islamas apnykęs panašiai, kaip krikščionybė pas mus, nes ilgą laiką jis buvo daugmaž uždraustas (uždarinėtos mečetės, draustas Koranas ir pan.). Daugelis žmonių nelabai religingi (t.y. švenčia religines šventes, bet nesilaiko visų priesakų) ir tik pavieniai vėl atradę religiją. Net valdžios į religinguosius dažnai „žiūri kreivai“, kaip į tam tikrą pavojų. Įstatymai ten panašūs, kaip ir ne pas musulmonus: alkoholis legalus ir lengvai prieinamas, draudžiama turėti kelias žmonas, savaitgalis šeštadienį-sekmadienį, religija atsieta nuo valdžios. Komunistai taip nustatė ir tai nebuvo panaikinta net ir ten, kur komunistai seniai nebevaldo.

Uzbekijoje beveik visos mečetės tylios - muedzinų šauksmai uždrausti. O ir viduje tuščia. Kilimu padengta tik dalis didžiųjų mečečių - tiek užtenka retiems 'rimčiau tikintiems'

Uzbekijoje beveik visos mečetės tylios – muedzinų šauksmai uždrausti. O ir viduje tuščia. Kilimu padengta tik dalis didžiųjų mečečių – tiek užtenka retiems ‘rimčiau tikintiems’

Unikalus reiškinys – Turkija. Ten valdęs Mustafa Kemalis Atatiurkas buvo ateistinių pažiūrų, tad Turkija daug kuo primena buvusias komunistų žemes: islamiškų įstatymų ten nėra, kaip tik priešingai: buvo įvairūs įstatymai, draudę gyventi pagal islamo normas (pvz. moterys daug ko negalėjo daryti su skarelėmis). Tačiau atėjus į valdžią Erdoganui islamas šiek tiek atgimė, nors vis dar toli iki to, kas yra kitur.

Taip pat yra ir įvairių ypatingesnių islamo “sektų”. Viena žymiausių – sufijai, išgarsinti besisukančių dervišų šokio. Taip sufijai siekia vienybės su Dievu, bet šis šokis Turkijoje ir kitur tapo ir reginiu turistams.

Dervišų šokis senojoje Sirkedži traukinių stotyje, vienoje daugelio vietų, kur jie pasirodo

Dervišų šokis Turkijoje. Šioje senoje Stambulo stotyje jis vyksta kasdien – nors tai jau labiau spektaklis, nei religinis ritualas

Toje pačioje šalyje, be abejo, gali būti teritorijų su skirtingu religingumo laipsniu – skirtingų regionų ar net skirtingų zonų tame pačiame mieste. Pvz. Turkijoje Stambulas yra pasaulietiškesnis, tačiau toliau nuo didelių miestų ir pakrantės, ypač provincijoje, gyventojai bus religingesni ir konservatyvesni. Irane Teheranas, Širazas yra pasaulietiškesni, Isfahanas, Jazdas jau kiek konservatyvesni, Komas – visai religinis miestas. Dažnai tai matyti iš moterų aprangos – jei aplinkui, gatvėse padaugėjo juodai, ilgais rūbais apsirengusių moterų, ko gero esate konservatyvesnėje vietovėje.

Ramadanas – šventas mėnuo, kai negalima* valgyti

Unikalus metas islamo pasaulyje – Ramadano mėnuo. Jis kasmet trunka 30 dienų ir, kadangi apskaičiuojamas pagal musulmonišką (mėnulio) kalendorių, išpuola vis kitu metu (kiekvienais metais ~10 dienų anksčiau, nei praeitais).

Ramadano metu musulmonams draudžiama valgyti ir gerti kol patekėjus saulė. Religingesnėse šalyse tai reiškia ir kad užsidaro daug restoranų. Kai kurie veikia – ne tik dėl mažumų, bet ir todėl, kad kai kuriems musulmonams leidžiama ramadano nesilaikyti – tarp jų keliaujantiems. Tiesa, net ir keliaujantiems nerekomenduojama (ar net draudžiama) gerti, valgyti viešumoje, kad neerzinti vietinių. Vakarais per Ramadaną miestai atgimsta, žmonės eina valgyti gausios iftaro vakarienės

Po religingesnes musulmonų šalis geriau vengti keliauti per Ramadaną – nebent norėtųsi kaip tik patirti šį mėnesį, musulmonų kultūrą (ar gal net pačiam išbandyti Ramadano pasninką).

Tuo tarpu mažiau religingose šalyse (pvz. pokomunistinėse) Ramadanas – savotiškas simbolis. Tarkim, Bosnijoje buvo įdomu girdėti „saulėlydžio patrankos“ šūvius, pranešdavusius, kad jau „galima eiti valgyti“, matyti šen bei ten iftaro vakarienės reklamas. Bet, jei nebūčiau to žinojęs, gal net nebūčiau pastebėjęs, kad tuo metu buvo Ramadanas…

Ramadano pabaiga vadinama Eid Al Fitr ir tai yra viena didžiausių musulmonų švenčių, kuri dalyje musulmonų pasaulio švenčiama su fejerverkais kaip nauji metai.

Alkoholis – kur jį rasti musulmonų kraštuose?

Vienas dažniausių klausimų, kuriuos girdžiu apie musulmonų šalis: „O kaip su alkoholiu, ar bus kur gerti, kiek kainuos?“. Musulmonams gerti religija draudžia ir jie religingesni, nei daugelis krikščionių.

Pats negeriu, bet Aistė mėgsta vakarais išgerti taurę vyno – taigi, ir ieškoti, kur įsigyti alkoholio musulmoniškose šalyse, tenka.

Dažniausiai musulmoniškokse šalyse alkoholio yra, bet jį įsigyti sunkiau, nei kitur, nepakanka tiesiog nueiti į atsitiktinę parduotuvę ar restoraną, apsistoti atsitiktiniame viešbutyje – didelė tikimybė, kad alkoholio ten nebus. Jei reikia, tai turi domėtis iš anksto, ieškoti „Google“ kur jo yra ir ten eiti. Terminai „Dry“ („sausas“), „Halal“ ir pan. reiškia, kad alkoholio nėra.

Dažnai alkoholio būna tik brangesniuose viešbučiuose, vakariečiams pritaikytuose kurortuose. Kitos vietos, kur galima įsigyti alkoholio, daugybėje šalių paslėptos – t.y. nėra aiškių iškabų, vitrinų, galima rasti tik internetu arba pagal kokias turistams įspraudžiamas reklamas.

Štai toks African and Eastern angaras pramoniniame rajone - viena retų parduotuvių Bahreine, kur parduodamas alkoholis

Šitas angaras pramoniniame rajone yra viena retų parduotuvių Bahreine, kur parduodamas alkoholis

Net jei alkoholio yra, dėl aukštų akcizų jis dažnai musulmoniškose šalyse brangesnis. Įmanoma atsivežti jo pačiam ar nusipirkti oro uosto „Duty Free“, bet yra įvežamo kiekio ribojimai – reikia susipažinti su ribojimais būtent toje šalyje, kad muitinė nekonfiskuotų.

Paprasčiau su alkoholiu tose šalyse, kur anksčiau valdė komunistai ir gerokai apnaikino religiją (pvz. Vidurinėje Azijoje, Bosnijoje), arba kur yra didelės kitatikių mažumos.

Naktinis baras vieno medinos pastatų viršuje. Viduje klientai - tik vakariečiai

Naktinis baras vieno Marakešo (Marokas) medinos pastatų viršuje – tokių ten gausu. Viduje klientai – tik vakariečiai

Tačiau yra „supermusulmoniškų“ šalių (bet tokių nedaug ir daugelis jų neturistinės) kur legalaus alkoholio nėra išvis (net oro uosto duty free alus bus nebent nealkoholinis). Taip, jo galima įsigyti nelegaliai. Pvz. Mauritanijoje (kur alkoholis uždraustas išvis) mano žmonai sakė eiti į kažkokį nepažymėtą iškabomis barą ir prašyti ten. Galiausiai ji nedrįso. Reikia suprasti, kad, jei alkoholio vartojimas nelegalus, tai visuomenės ir valdžios požiūris į jo gėrimą panašus, kaip Lietuvoje į narkotikus – įskaitant ir galimybę rimtai papulti į įstatymo nemalonę, net pasėdėti „belangėje“. Todėl manau tikrai neverta prasidėti, net jei šansas ir nedidelis. Dažnam vietiniam jis bus pažįstamas veikiau kaip dezinfekcinė medžiaga valymui ar medicinai, o ne vartojimui laisvalaikiu. Liberalesnius, tuo tarpu, gal sutiksite keliaujančius pasilinksminti su alkoholiu į netolimą užsienį.

O net ir kitose musulmoniškose šalyse rekomenduočiau pamėginti pabūti kelionėje be alkoholio: taip kartu ir geriau susipažinsi su vietos kultūra. Galima pabandyti laisvalaikio ar vakarojimo būdus, kurie populiarūs tame krašte: gal sėdėjimas prie arbatos ar airano, gal kaljano – tai gali būti ir kortos, kauliukai, nardai (backgammon) stalo žaidimai. Atrasite daugiau naujo.

Kas dar draudžiama musulmonų šalyse

Kiaulienos dažnai musulmonų kraštuose gauti dar sunkiau nei alkoholio, nes ją lengva pakeisti kita mėsa ir daugelis pakeičia, tad neverta importuoti. Visgi, zonose, kur daugiau turistų ar religinių mažumų, galima rasti kiaulienos parduotuvių.

Kiaulės laikomos purvinais gyvūnais, o taip pat ir šunys – dėl to jų musulmonų kraštuose mažai, daugiau kačių, bet šunis kai kas augina, jie gali būti naudojami medžioklei.

Kadangi musulmonai kreivai žiūri į vyrų ir moterų “nerimtus santykius”, ikivestuvinį seksą, sekso naudojimą vien malonumui ir pan., tai kai kuriose šalyse draudžiami net puslapiai ir programos, kurie “gali tai skatinti”. Kiek ir kokios – jau priklauso nuo šalies; gali būti tik pornografija, gali būti “Tinder”, o gali būti net ir “Whatsapp”. Tad šios programos pasiekiamos nebent su VPN.

Islamo pasaulį pažinti verta

Europoje musulmonai kartais turi ne kokią reputaciją, islamo pasaulio kai kas prisibijo. Net tie patys žmonės, kurie ieško kultūrinių patirčių ir savęs kur Indijoje ar Rytų Azijoje, dažnai islamo šalių privengia. Tuo tarpu kas keliauja į islamo šalis dažnai laikosi kurortuose ar tarptautinėse zonose.

Tačiau norinčiam pažinti svečias kultūras islamo pasaulis yra labai įdomi vieta. Žmonės ten gyvena kitaip ir jų filosofija tvirta, tikrai nenykstanti. Daugelis jų – labai svetingi ir noriai bendrauja su atvykėliais. Islamo pasaulis – vienas iš vos kelių pasaulio “kultūrinių žemynų”. Nuo kitų – tiek Vakarų pasaulio, tiek kokios Rytų Azijos – jis skiriasi kaip diena ir naktis. Jam priklauso beveik 2 milijardai žmonių – tai yra, ketvirtadalis pasaulio!

Taigi, kol nepažinai islamo pasaulio *iš tikrųjų*, tol tikrai nesi pažinęs viso pasaulio. Kviečiu kitoje kelionėje į islamo kraštus pamėginti tai padaryti!

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Majai ir jų griuvėsiai – kas ten vyko iš tikrųjų?

Majai ir jų griuvėsiai – kas ten vyko iš tikrųjų?

| 0 komentarų

Majai buvo pažangiausia Amerikos indėnų civilizacija. Ji išsivystė visiškai neturėdama jokio ryšio su Europa, klestėjo tūkstančius metų – dėl to jos miestai buvo visiškai kitokie, nei mūsiškiai, ir dažnam šiuolaikiniam žmogui, atkeliavusiam į Meksiką, Gvatemalą ar aplinkines šalis, sunku juos suvokti, įsivaizduoti, kaip ten buvo gyvenama.

Tačiau majai buvo tokie patys žmonės, kaip ir mes – ir nors kitaip, bet siekė tų pačių dalykų (maisto, patogumo, religijos, žinių ir t.t.).

Šis straipsnis padės suprasti kaip virė gyvenimas majų miestuose – nesvarbu, ar ten keliausite, ar tiesiog domitės sunykusiomis kultūromis.

Majų šventykla Tikalyje, Gvatemaloje

Majų šventykla Tikalyje, Gvatemaloje

Majų „piramidės“ ir šventyklos

Majų piramidės – tikras šios civilizacijos simbolis. Tačiau jų prasmė visai kita, nei Egipte. Egipto piramidės yra kapai, o majų piramidės – tai platformos, „dirbtiniai kalnai“. Jų šonuose – laiptai, skirti užlipti į viršų (daugelyje majų miestų iki pat šiol tais laiptais leidžiama lipti turistams). Kai kurios piramidės buvo naudojamos dangui stebėti – iš viršaus, viršum visų aplinkinių džiunglių ir medžių, gerai matėsi tiek žvaigždės, tiek mėnulis. Pagal tai majai numatydavo metų laikus, potvynius ir netgi kada geriausia kirsti medį, idant statyti namą (tai irgi priklauso nuo mėnulio, nes mėnulis pritraukia medyje esančius skysčius).

La Dantos viršūnėje Miradore viršum džiunglių

Vaizdas į aplinkines džiungles nuo aukščiausios La Dantos piramidės El Mirador majų mieste

Kadangi piramidės yra tik platformos, tai jų viduje jokių patalpų nėra. Realiai majams puikiai vietoje piramidžių būtų tikę tiesiog bokštai – tačiau majai nemokėjo jų statyti (jie būtų nugriuvę). Aukštą pastatą galėjo pastatyti tik tada, kai jis į viršų siaurėdavo.

Majų piramidė žvelgiant nuo gretimos piramidės viršūnės

Majų piramidė žvelgiant nuo gretimos piramidės viršūnės. Jašcha, Gvatemala

Tik maža dalis to, ką turistai šiandien vadina piramidėmis, iš tikro buvo piramidės skirtos vien pasilypėti aukščiau. Likusios „piramidės“ – tai platformos pastatams. Jų viršūnėje – pastatas. Kuo pastatas svarbesnis, tuo platforma aukštesnė. Patys pastatai gerokai mažesni, nei tikėtumeis – net kai kuriuose labai svarbiuose viduje būna tik po vieną ar kelis kambarius, o plotas prilygsta butui. Majai daug daugiau jėgų įdėdavo ne į patį pastatą, bet stengdamiesi, kad pastatas stovėtų kuo aukščiau. Tuo tarpu didelė dalis viešo gyvenimo vykdavo lauke – todėl erdvės viduje nebuvo svarbios.

Pusiau apaugusi majų piramidė. Tikalis.

Pusiau apaugusi majų piramidė. Tikalis.

Beje, pastatai nuolat aukštinti, statyti vienas ant kito, senus pastatus pavertus platformomis naujiems. Kitaip sakant, žemesnis pastatas būdavo užpilamas, paverčiamas platforma (piramidės aukštu), ir ant jo statomas naujas pastatas. Paskui taip kartojama. Todėl archeologams būna sunku pasirinkti, ką atkasti: jei atkasi tik iki vėliausio pastato, tai liks uždengti senesni pastatai, kuriuose būna išlikę dar gražesnių meno kūrinių, tekstų, nes visa tai buvo užpilta ir todėl išliko geriau.

Prie akmeninės kaukės

Ši akmeninė kaukė buvo užpilta ir ant jos pastatyta nauja piramidė. Ją archeologai atrado netyčia nugriovę tą viršutinę piramidę. Tikalis, Gvatemala

Didelė dalis piramidžių nėra atkastos ir atrodo kaip džiunglių kalnai – tačiau pakanka nukirsti medžius, nukasti sluoksnį žemės ir pasimato, kad ten – piramidės. Visi ‘kalnai’ apleistuose majų miestuose paprastai iš tikro yra piramidės.

Kiekvienas toks kalnas - tai piramidė

Tai – ne kalnas, o užaugusi majų piramidė. Gvatemalos džiunglės.

Šventyklos. Kai sakome „majų piramidės“ paprastai įsivaizduojame jas. Vieni įspūdingiausių pastatų ir aukščiausių majų miestuose. Majų miestuose, kuriuos lanko mažiau turistų leidžiama užlipti laiptais į jų viršų (nuo šventyklų atsiveria puikūs vaizdai), bet pačiuose populiariausiuose uždrausta. Aukščiausios majų šventyklos (su savo pjedestalais) yra 72 metrų aukščio – tai perpus mažiau, nei Egipto piramidės, bet vis tiek įspūdinga. Įprastesni apie 30-40 metrų „pjedestalai“ šventykloms. Į šventyklas paprastai veda laiptai tik iš vienos pusės ir jais galėdavo lipti tik šventikai, o eiliniai žmonės ceremonijas stebėdavo iš apačios.

Tikalio šventykla centrinėje aikštėje

Tikalio šventykla centrinėje aikštėje

Daug majų šventyklų skirta lietaus dievui, kuris itin svarbus. Kadangi daugybėje majų miestų nebuvo vandens telkinių, jie priklausydavo nuo lietaus vandens. Šį vandenį kaupdavo rezervuaruose, kad padėtų išgyventi sausąjį metų laikotarpį. Bet jei šis užtrukdavo ilgiau, ištisi miestai galėdavo išmirti ar išsilakstyti: spėjama, ištisas šiaurės Gvatemalos regionas su Tikalio miestu prieš kiek daugiau nei tūkstantį metų buvo apleistas dėl sausros.

Majų piramidės, kaip ir kiti pastatai, seniau buvo spalvingi – tačiau dažai beveik neišliko. Spalvas tegalima pamatyti maketuose ir dailininkų darbuose.

Majų šventyklų maketas Gvatemalos miesto muziejuje rodo originalias jų spalvas

Majų šventyklų maketas Gvatemalos miesto muziejuje rodo originalias jų spalvas

Majų gyvenamieji namai

Majų gyvenamieji namai susidėdavo iš ankštų kambarių. Majai nebuvo išradę arkos. Tam, kad stogas neįgriūtų, tarpas tarp priešingų kambario sienų turėjo būti labai nedidelis, o sienos – storos, langai ar durys – mažyčiai. Tik nedaugelio majų pastatų išliko ne tik sienos, tačiau ir lubos (stogas), bet užėjęs į tokį pasijunti prislėgtas masyvių sienų, mažų erdvių. Majams daugiau ir nereikėjo, didžioji dalis jų gyvenimo virdavo lauke (socialinis gyvenimas, net maisto gaminimas). Namuose būdavo tik miegama. Įprastas „baldas“ tam tikslui – akmeninis „suolas“ (platofrma), ant kurio galima buvo tiek gulėti, tiek sėdėti. Jokių kitų baldų nebuvo. Nišose po suolais majai laikydavo svarbius daiktus, pvz. dekoruotus indus specialioms progoms (ten neretai jų randa archeologai).

Majų pastato viduje. Majai nemokėjo statyti skliautų, todėl kambariai privalėjo būti labai siauri, kad neįgriūtų stogas - o sienos storos. Atmosfera slegia

Majų gyvenamojo pastato viduje.

Kaip tiksliai atrodė pastatai priklausė ir nuo socialinės klasės:

Valdovo rūmai. Jie irgi stovi ant aukštų platformų, todėl „naujokui“ irgi gali priminti piramides. Tačiau rūmai paprastai didesni, platesni, o platformos žemesnės, nei šventyklų. Tiesa, šiuolaikinėmis akimis, net ir majų rūmai labai kuklūs: būna po kelis asketiškus ankštus kambarius. Rūmuose gyvendavo majų miesto valdovas. Klasikiniu majų laikotarpiu jis laikytas dievų palikuoniu.

Agvatekos valdovo rūmai

Agvatekos (Gvatemala) valdovo rūmai

Didikų namai. Tarsi dar labiau sumažinti rūmai – jų platforma gali būti ir tik vieno aukšto (jau ne kaip piramidė). Maži kambariai dažnai grupuojami aplink kiemą, kuriame ir virdavo nemaža dalis gyvenimo. Didikų namai išliko ne visuose majų miestuose.

Rūmai Tikalyje

Rūmai Tikalyje

Eilinių žmonių namai majų miestuose neišliko, nes jie būdavo statomi ne iš „amžino“ akmens, kaip didingų namai ir šventyklos, bet iš medžių. Dėl to apie eilinių majų gyvenimą žinoma gana mažai, o keliautojai į majų miestus kartais skundžiasi, kad nesupranta, kaip gi tie majai gyveno. Dėl to, tikriausiai, šitiek prikurta įvairių teorijų apie ateivius ir pan.: priešingai, tarkime, Romos Imperijos griuvėsiams, majų griuvėsiuose neišliko liaudies gyvenimo atspindžių, tad viskas atrodo daug mistiškiau, tarsi iš niekur išdygusios piramidės. Bent apytikslius eilinių majų žmonių skaičius galima paskaičiuoti pagal išlikusias platformas tokiems namams.

Namų pagrindų liekanos archeologiniuose kasinėjimuose

Namų pagrindų liekanos archeologiniuose kasinėjimuose

Majų paminklai

Majai turi unikalų savo meno stilių. Taip pat tai vienintelė Amerikos civilizacija, kuri turėjo savo rašto sistemą – taigi, vienintelė, kurios istorija rašoma ne vien remiantis archeologiniais kasinėjimais, bet ir realiais užrašais. Daugelis tų užržašų išliko ant majų pastatų ir paminklų.

Stelos. Tipinis majų paminklas, kuriuos statydavo majų miestų valdovai. Atrodo kaip stovinti plokštė, kurios priekyje paprastai – valdovo atvaizdas ir trumpi pasakojimai apie jo valdžią, jį patį majų raštu ir kalendoriumi. Itin daug stelų klasikinio majų periodo miestuose. Jei kažkuris majų miestas būdavo nukariaujamas, užpuolikai dažnai nužudydavo (paaukodavo dievams) valdovą ir sunaikindavo visas jo ir jo pirmtakų stelas: taigi, stelos būna išlikusios tik iš periodo nuo paskutinio nukariavimo.

Prie majų stelos su įrašais

Prie majų stelos su įrašais

Altoriai. Dažnai būdavo priešais stelas. Ant jų būdavo aukojamos aukos. Valdovai ir didikai obsidiano peiliais nuleisdavo savo kilmingą kraują. Būdavo aukojami ir gyvūnai, žmonės. Ne visi altoriai, kuriuos matai majų miestuose, originalūs – Gvatemaloje daug ir šiuolaikinių. Tarp šiuolaikinių majų populiarus senosios religijos atgimimas, aukų nešimas seniesiems dievams ir lyderiams į iš naujo atrastus senuosius miestus priešais iš naujo atrastas stelas. Aišku, žmonių dabar niekas nebeaukoja, kūrenamos žvakės. Nors senieji majų miestai yra saugomas paveldas, majų palikuonims leidžiama juose pasisitatyti naujus altorius, atlikti ritualus.

Majų altorių liekanos

Majų altorių liekanos

Naujas majų altorius, kur ritualus atlieka šiuolaikiniai majai

Naujas majų altorius, kur ritualus atlieka šiuolaikiniai majai

Majų ritualas Seibalyje

Majų ritualas Seibalyje (Gvatemala)

Žaidimo kamuoliu arenos ir kiti majų pastatai

Žaidimo kamuoliu arenos – atrodo tarsi dvi viena prieš kitą sustatytos sienos, o didžiausiuose majų miestuose jų būdavo po kelias. „Žaidimas kamuoliu“ buvo visos majų civiliacijos „nacionalinis sportas“. Tiesa, dėl tikslių jo taisyklių nesutariama (tenka spėti pagal negausius piešinius ir aprašymus) – bet greičiausiai kamuolį buvo galima mušinėti tik klubais, gal dar keliais, ir tikslas buvo arba numušti į vieną teritorijos tarp sienų galą, arba permušti specialų pakabintą žeidą vienos iš sienų viršuje (spėjama, kad toks permušimas, kuris būdavo labai sudėtingas, galėdavo iškart pelnyti pergalę). Nesutariama ir dėl tikslios žaidimo reikšmės – kiek tai buvo sportas, kiek religinis ritualas, o kiek pralaimėjusios (ar laimėjusios) komandos net būdavo paaukojamos dievams. Galbūt visa tai pirklausė ir nuo regiono, ir nuo aplinkybių – gal vykdavo ir ritualiniai, ir sportiniai žaidimai. Šiuolaikiniai entuziastai majų krašte mėgina atkurti žaidimą kamuoliu kaip sportą.

Žaidimo kamuoliu arena Jašchoje, Gvatemala

Žaidimo kamuoliu arena Jašchoje, Gvatemala

Cenotai. Natūralūs požeminiai vandens baseinai, iš kur būdavo imamas vanduo ir kartu tai buvo rituališkai svarbios vietos, langai į anapusinį pasaulį Šibalbą.s

Majų raštas

Majai – vieninteliai Amerikos indėnai, kurie turėjo „tikrą“ rašto sistemą. Jų užrašų gausu ant setlų ir kitur. Deja, visas majų knygas (išskyrus keturias) sunaikino ispania, manydami, kad jos lemia stabmeldystę, taip pat persekiojo už rašymą šiuo raštu – dėl to raštas buvo pamirštas, o majai savo kalbą ėmė rašyti lotynų raštu. Ir todėl iki pat XX a. majų rašto niekas negalėjo perskaityti. Net ir dabar ne visos raidės aiškios, bet jau aišku, ką reiškia apie 80-90%.

Majų raštas

Majų raštas

Majų raštą vėl iššfiruoti buvo taip sunku todėl, kad jis labai neįprastas ir skiriasi nuo kitų rašto sistemų.
-Kiekviena raidė gali reikšti arba skiemenį, arba žodį (panašiai kaip japonų rašte).
-Yra po keletą skirtingų raidžių, kurios reiškia tą patį (kažkiek panašiai, kaip japonų rašte hiragana ir katakana).
-Raidės gali būti grupuojamos po kelias į (kažkiek panašiai, kaip korėjiečių rašte, tik korėjiečių rašte yra nusistovėję, kaip grupuoti simbolius, o majų rašte kiekvienas rašytojas net tame pačiame tekste galėjo grupuoti skirtingai, kad lengviau sutalpintų, kad gražiau atrodytų ir pan.).
-Unikali rašymo kryptis. Rašoma iš viršaus į apačią, bet poromis po du. Tai yra majų rašto skaitymo tvarka tokia: raidė viršuje kairėje, tada antra iš kairės, tada antroje eilutėje kairėje, tada antroje eilutėje antra iš kairės, tada trečioje eilutėje kairėje, trečioje eilutėje antra iš kairės ir t.t., iki pirmi du stulpeliai baigiasi ir tada taip pat skaitomas trečias-ketvirtas stulpeliai.

Dresdeno kodeksas - viena vos kelių išlikusių majų knygų (kopija)

Dresdeno kodeksas – viena vos kelių išlikusių majų knygų (kopija)

Majai taip pat turėjo ir skaičiavimo sistemą, panašią į mūsų, su nuliu. Priešingai raidėms, skaičius perskaityti paprasta, nes jie labai paprasti: kiek taškų, toks skaičius, o brūkšnys reiškia penkis (nulis – kriauklė). Tačiau skaičiavimo sistema dvidešimtainė, tai yra, skaičiai nuo 1 iki 19 turi savo skaitmenis, o 20 rašoma tarsi 10 (iš dviejų skaitmenų).

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Budizmas – būtinos žinios kelionei (ir ne tik)

Budizmas – būtinos žinios kelionei (ir ne tik)

| 0 komentarų

Budizmą sutiksite visur pietryčių ar rytų Azijoje – spalvingas jo šventoves, vienuolius, ritualus.

Kiekvienas keliautojas po šias šalis turėtų bent šį tą žinoti apie budizmą, nes su budizmu susijusios daugybė lankytinų vietų, švenčių, o ir vietinių gyvenimo būdas bei kultūra.

Čia – trumpas, bet išsamus aprašymas, kad nesijaustumėte “žalias” budistiniame pasaulyje. Koncentruojuosi į tai, su kuo susiduria ir ką gali pamatyti turistas.

Tibetiočių šventykla ir jakas prie Činghajaus, didžiausio Kinijos ežero

Tibetiečių šventykla

10 budizmo patirčių turistams

1.Nuodugniai aplankykite budistų šventyklą. Aplankykite didžiausią budistinės šalies budistų šventyklą ar kelias jų ir pasistenkite ten praleisti kelias valandas, įsigilinti į kiekvieno pastato ar statulos reikšmę, ritualus. Tam padės ir šis straipsnis. Geriau aplankyti vieną ar kelias šventyklas ilgiau, nei daug šventyklų trumpai: daug kas kartojasi. Jei įmanoma, bent į vieną šventyklą eikite su ekskursija.

Svarbiausia Tailando šventykla - Smaragdinio Budos Tailande. Tik keli iš daugelio jos pastatų

Svarbiausia Tailando šventykla – Smaragdinio Budos Tailande. Tik keli iš daugelio jos pastatų

2.Pernakvokite šventykloje. Kai kurios budistų šventyklos priima nakvynei svečius – ne vien budistus. Taip galima išvysti ir net pačiam sudalyvauti budistiniuose rytiniuose ir vakariniuose ritualuose, kai kur viskas paaiškinama angliškai. Labiausiai ši patirtis, vadinama Templestay, išvystyta Pietų Korėjoje, bet yra ir Japonijoje.

Su tradiciniais rūbais budistų budistų šventykloje Templestay metu

Su tradiciniais rūbais budistų budistų šventykloje Korėjos Templestay metu

3.Būkite priblokštas didžiųjų Budos statulų. Jos – didžiausios ikimodernaus pasaulio skulptūros. Kai kuriems tiems akmeniniams milžinams po 500, 1000 ar net 1500 metų ir jie dydžio sulig daugiaaukščiais pastatais. Tačiau jų statybos nesustojo: iki pat šiol statomos vis didesnės ir didesnės, kovojant dėl visokiausių “didžiausių” titulų. Dalis jų guli šventyklose, dalis iškaltos uolose. Dar kitur lenktyniaujama ne dydžiais, bet kiekiais: vienoje šventykloje gali būti ir tūkstančiai statulų.

Didysis Honkongo Buda, oficialiai tituluojamas didžiausiu pasaulyje sėdinčiu bronziniu Buda, stovinčiu lauke

Didysis Honkongo Buda, oficialiai tituluojamas didžiausiu pasaulyje sėdinčiu bronziniu Buda, stovinčiu lauke

4.Nueikite į budistų grotas. Seniausia ir įspūdingiausia budistinė tapyba išlikusi grotose: ten 1000 metų senumo Budos gyvenimo, rojaus ir pragaro, Bodisatvų ir šventyklų finansuotojų atvaizdai. Daugiausia Kinijoje, Šilko kelio zonoje.

Dazu budistinėmis statulomis paverstos uolos

Budistinėmis statulomis paverstos uolos Kinijoje

5.Sudalyvaukite budistų šventėje. Pavyzdžiui, Budos gimtadienyje, kuris kiekvienoje budistinėje šalyje švenčiamas, rodos, skiritngu metu ir kitaip. Tarkime, Pietų Korėjoje – su milijonais nuostabiai švytinčių žibintų.

Budos gimtadieniui padabinta šventykla Pusane, Pietų Korėjoje

Budos gimtadieniui padabinta šventykla Pusane, Pietų Korėjoje

6.Stebėkite aukas renkančius vienuolius. Ištisos eilės vienuolių eina per namus, o praeiviai klaupiasi prieš juos, pardavėjai atiduoda prekes tikėdamiesi geresnės karmos. Tokių vaizdų galima pasižiūrėti pietryčių Azijoje – kai kur kasdien, kai kur labiau per šventes.

Aukas renkantys budistų vienuoliai būna kone kiekvienoje Tailando šiaurės šventėje

Aukas renkantys budistų vienuoliai būna kone kiekvienoje Tailando šventėje

8.Išmėginkite pusiau meditacines kultūrines patirtis, kaip arbatos gėrimo ceremoniją Japonijoje ar Pietų Korėjoje.

Seulo šventykloje perrašinėju sutras

Seulo šventykloje perrašinėju sutras

9.Nueikite į ‘budistų pragarą’. Tai unikalūs baisių statulų kompleksai, vaizduojantys blogiausią budistinį pasaulį, kuriame atgims “blogiausi žmonės”: atvaizduojamos pabaisos, žudymai, kankinimai, žaginimai. Tai Budistinių pragarų mačiau Tailande, Kinijoje.

Pragaro šventykla Čonburyje

Budistų pragaro fragmentas Tailande

10.Nueikite į pokalbį su vienuoliu, kurio galėsite tiesiai paklausti dar likusių klausimų apie budistines tiesas ir gyvenimo būdą. Tokie pokalbiai populiarūs Tailande.

Budizmo esmė – kuo tiki budistai

Budistai mano, kad gyventi reikia saikingai, neiti į jokius kraštutinumus. Duoti (ypač vienuoliams), būti doram, susivokti savyje.

Budistai tiki, kad po mirties žmogus (jo siela) vėl atgims iš naujo (reinkarnacija). Ir kiekvienas žmogus jau yra gyvenęs daugybę kartų iki tol. Kiekviename gyvenime žmogus renka karmą – savotiškus “taškus” už gėrį (ar neigiamus taškus už blogį). Kuo geresnė bus tavo karma, tuo geresnis bus tavo sekantis gyvenimas. O galiausiai, jei gyvenimus gyvensi gerai, pasieksi nirvaną – vėl atgimti nebeteks. Budistų nuomone, gyvenimas yra kančia, todėl vėl nebeatgimti – didžiulis pasiekimas.

Mirštantis Buda - pakeliui į Nirvaną

Mirštantis Buda – pakeliui į Nirvaną (tipinis budistinėse šventyklose atvaizduojamas vaizdas)

Atgimti galima ne tik žmogumi, tačiau ir gyvūnu. Daugybė gyvūnų, net vabzdžių praeityje yra buvę žmonėmis. Todėl budistai gyvūnus labai gerbia: dalis yra vegetarai, daugelis susilaiko nuo medžioklės dėl malonumo ir pan.

Taip pat, atgimti galima ne tik šiame pasaulyje, o ir kituose. Blogiausi pasauliai narakos kartais vadinami budistų pragaru. Tačiau tas pragaras neamžinas – atkentėjus ten už blogą karmą, siela vėl gali atgimti mūsų pasaulyje. Analogiškai kiti pasauliai gali būti pavdinami “budistų rojais”, ten atgimstama savotiškomis “dievybėmis”. Bet ir tai neamžina: blogai elgiantis, kitas atgimimas gali būti vėl žemėje ar net narakoje.

Budistinio pragaro vaizdai Kinijoje

Budistinio pragaro vaizdai Kinijoje

Budizmą įkūrė Buda (tikrasis vardas – Sidarta Gautama, dar žinomas kaip Šakjamunis) ~VI a. pr. Kr. (t.y. ~600 metų anksčiau, nei krikščionybę). Buda buvo vaikystėje išlepintas princas, nematęs nieko anapus turtingų rūmų. Paaugęs ir išvydęs elgetą, ligonį, lavoną, jis ėmė ieškoti gyvenimo prasmės, suabejojo ar gerai šitaip švaistūniškai gyventi ir, pabėgęs iš rūmų, išmėgino elgetos gyvenimą. Galiausiai, sėdėdamas po Bodhi medžiu patyrė nušvitimą: suprato, kad ir turto pertekliaus, ir visiško skurdo keliai yra blogi – reikia gyventi “neperdedant”, eiti “viduriniu keliu”.

Sėdintis Buda apsuptas mokinių (arhatų) Pietų Korėjoje

Sėdintis Buda apsuptas mokinių (arhatų) Pietų Korėjoje

Nors kai rašomas tiesiog “Buda” paprastai turimas omeny būtent Sidarta Gautama / Šakjamunis, iš tikro budizme bet kuris, kas pasiekia nirvaną, yra laikomas buda. Paprastumo dėlei, šiame straipsnyje kai Buda parašyta iš didžiosios raidės, turimas omeny budizmo įkūrėjas Sidarta Gautama, o buda iš mažosios – bet kuris, pasiekęs nirvaną.

Budistų šventyklos

Budistų šventyklos – tai ištisi pastatų kompleksai, stovintys savotiškame parke. Kiekviena skulptūra ar skulptūrų grupė gali turėti po atskirą pastatą.

Svarbią vietą šventyklose užima Budos skulptūros. Jis dažniausiai vaizduojamas tokiomis pozomis, kokiose buvo svarbiausiais savo gyvenimo momentais. Sėdėdamas lotoso poza Buda patyrė nušvitimą (į žemę nukreipti pirštai reiškia “kviečiu žemę būti šio įvykio liudytoja”). Gulėdamas pasirėmęs Buda mirė. Labai reikšmingos Budos rankų padėtys (mudros): kiekviena jų turi savo reikšmę ir pagal jas atskirsi, kuris tai tiksliai Budos gyvenimo momentas. Daugelis svarbiausių šventyklos ritualų atliekami prieš Budos skulptūras.

Suchotajuje sugriuvusioje šventykloje išlikusi restauruota Budos skulptūra

Senojoje Tailando sostinėje Suchotajuje apgriuvusiame šventykloje stūkso Budos skulptūra

Be “dabarties Budos” (Sidatos Gautamos) statulų gali būti ir ateityje iškilsiančio budos – Maitrėjos – statulos.

Rytų Azijoje (Kinija, Japonija, Korėja) šventyklose atvaizduojamos ir Bodisatvos – žmonės, kurie tapo budomis, tačiau pasirinko likti žemėje, padėti kitiems žmonėms siekti nušvitimo. Bodisatvos dažnai vaizduojamos su aureolėmis. Tarp tokių garsiausia – Guan In (Japonijoje ji vadinama Kanon, Indijoje – Avalokitešvara, taip pat žinoma kaip “gailestingumo deivė”). Ji kartais vaizduojama su tūkstančiu rankų, akių, daug veidų.

Guan In su daugybe rankų Kinijoje

Guan In su daugybe rankų Kinijoje

Taip pat būna ir mažesnės arhatų – nušvitusių žmonių, Budos pasekėjų – statulos: kai kuriuose regionuose jos vaizduojamos kaip paprasti žmonės, o kai kur, pvz. Kinijoje, arhatų skulptūros smarkiai susimbolintos, jų kūno bruožai atspindi pasakojimus apie juos (pvz. gerai girdėjęs arhatas vaizduojamas kaip turintis dideles ausis). Arčiausiai Budos vaizduojamas jo pasekėjas – Ananda, užrašydavęs istorijas. Kai kuriose šalyse (pvz. Tailande) įprastos ir neseniai gyvenusių žymių budistų vienuolių statulos ar vaškinės figūros.

Vaškinės žymių praeities vienuolių figūros vienoje šventyklų

Vaškinės žymių praeities vienuolių figūros vienoje šventyklų Tailande

Vienos svarbiausių vietų šventyklose – tos, kuriuose, kaip tikima, yra Budos ar svarbių vienuolių relikvijos (pvz. užkasti Budos pelenai). Tokius pastatus vienija tai, kad jie, it piramidės, į viršų siaurėja, tačiau tie pastatai skirtinguose regionuose labai skiriasi. Pietų Azijoje tai stupos – kupsto ar apmūryto kalno formos. O Rytų Azijoje – pagodos: didžiuliai mediniai į viršų siaurėjantys bokštai arba kur kas mažesnės akmeninės “kolonos”.

Kumbumo vienuolyno stupos Činghajuje

Kumbumo tibetiečių vienuolyno stupos Činghajuje, Kinijoje

Itin išraiškingi šventyklose ir jų vartai, skiriantys šventą jų vidų nuo profaniškos išorės. Įprasta, kad vienus jų saugo keturi dangaus karaliai (skulptūros), primenantys demonus, simbolizuojantys pasaulio puses. Šventyklų vartų gali būti keli iš eilės.

Keturi dangiški karaliai - prie kiekvienos šventyklos įėjimo

Keturi dangiški karaliai – prie kiekvienos šventyklos įėjimo

Šventyklų pastatų viduje freskos atvaizduoja ne tik šį Budos gyvenimą, tačiau ir praeitus (tai vadinasi džatakos) – gausybę pasakojimų-pasakėčių, kaip Buda, gyvenęs dar gyvūno gyvenimą, elgėsi tinkamai. Kai kuriose šventyklose rasi ir blogiausio budistų pasaulio (“pragaro”) narakos vaizdus, skulptūras. Jie būna itin žiaurūs, kokių labiau tikėtumeis siaubo filme nei šventykloje.

Budistinis paragaras Tailande. Ši skulptūra vienoje tajų šventyklų(!) vaizdžiai parodo, kas, pasak tajų tikėjimo, kitame gyvenime atsitiks moterims, kurios naudos kontraceptikus

Budistinis paragaras Tailande. Ši skulptūra vienoje tajų šventyklų(!) vaizdžiai parodo, kas, pasak tajų tikėjimo, kitame gyvenime atsitiks moterims, kurios naudos kontraceptikus

Vakariečius kartais išgąsdina budistų šventyklas puošiančios svastikos, ypač Rytų Azijoje. Japonijoje ir Korėjoje įprasta, kad net žemėlapiuose budistų šventyklos žymimos svastikomis (panašiai kaip bažnyčios – kryžiais). Tačiau svastikos tikrai niekaip nesusijusios su nacizmu: svastika yra daug senesnis simbolis ir budistus (kaip ir Lietuvos pagonis) jų siejimas su naciais žeidžia bei parodo pačio siejančiojo neišsilavinimą.

Templestay metu

Prie pagodos Korėjoje

Priešingai nei krikščionybė ar islamas, Budizmas nereikalauja visiškai atmesti kitų tikėjimų, todėl daugelyje šalių budistų šventyklose gali pamatyti ir nebudistinių simbolių, perimtų iš anksčiau tose šalyse vyravusių religijų. Dažnai tie patys žmonės eina ir į budistų, ir ne į budistų šventyklas. Pvz. Pietryčių Azijoje šventyklose gali būti atvaizduojami hinduistų dievai, Kinijoje – taoizmo dievybės ir simboliai, Korėjoje – šamanizmo (šventi kalnai, grįžulo ratai), Japonijoje daugybė tų pačių žmonių yra ir budistai, ir šintoistai.

Suchotajaus "Miesto stulpas" (Lak Muang). Kiekvienas save gerbiantis Tailando miestas tokį turi: laikoma, kad tame stulpe gyvena miesto dvasia, jai nešamos aukos

Suchotajaus “Miesto stulpas” (Lak Muang). Kiekvienas save gerbiantis Tailando miestas tokį turi: laikoma, kad tame stulpe gyvena miesto dvasia, jai nešamos aukos. Nors beveik visi tajai – budistai, jie kartu ir nešioja aukas su budizmu nieko bendro neturinčioms dvasioms (krikščionis ar musulmonas to daryti neturėtų teisės)

Budistų ritualai

Budistų šventykloms vadovauja budistų vienuoliai. Šis pavadinimas ne visai teisingas, nes dalis vienuolių yra vedę (priklausomai nuo ordino), o kai kuriose šalyse įprasta vienuoliu tapti laikinai (pvz. Tailande vienuoliu per gyvenimą turėtų pabūti kiekvienas vyras). Budistų vienuoliai – labiau tarsi šventikai: jie atlieka visus ritualus. Jie gyvena šventyklose, kuriose tarnauja. Juos atskirsi pagal drabužius, tačiau nėra vieno standarto: Tailande vienuoliai rengiasi oranžine spalva, Tibete – raudona, Korėjoje – pilka ir pan.

Tibetiečių vienuoliai Siningo prekybos centre

Tibetiečių vienuoliai vilkintys raudonais rūbais

Įeinant į Budistų šventyklą nusilenkiama (daug kur rankas sudėjus priešais krūtinę), o tikslus pagerbimas priklauso nuo regiono – Korėjoje įprastas simbolinis parklupimas, kurio metu klaupiamasi, tada stojamasi keturpėsčiam, vienu metu žemė paliečiama alkūnėmis, keliais bei kakta, pakeliami į viršų delnai ir vėl stojamasi. Įprasta trijų tokių nusilenkimų “serija”. Pamaldūs budistai, būna, padaro 108 tokius nusilenkimus iš eilės (kasdien), o ypatingais atvejais padaromi net 3000: “žmonėms iš šalies” tai net ir fiziškai sudėtinga.

Budistų pamaldose tokie pagarbos atidavimai derinami su sutrų – simbolinių šlvoninimo tekstų – skandavimu.

Vienuoliai muzikos instrumentais žmones, žuvis, gyvūnus ir paukščius kviečia į pamaldas (jebul)

Vienuoliai Pietų Korėjoje muzikos instrumentais žmones, žuvis, gyvūnus ir paukščius kviečia į pamaldas (jebul)

Be kasdienių pamaldų, būna specialių – pvz. septynios pamaldos už mirusįjį kas septynias dienas po jo mirties kol, tikima, jo siela blaškosi.

Kitas dažnai šventyklose matomas ritualas – smilkalų deginimas. Taip apvaloma aplinka. Įprasta, kad žvakės ar smilkalai uždegami priešais stupą ar pagodą, tuomet simboliškai nusilenkiama ir stupa ar pagoda apeinama tris kartus. Visuomet pagal laikrodžio rodyklę, kad į pagodą ar stupą būtų atsukta dešinė ranka. Kūno padėtis – svarbi: negerai stovėti nugara į Budą ar taip, kad būtum aukščiau už Budą (tas pats gali būti taikoma ir vienuoliams).

Honkongiečiai šventykloje degina smilkalus

Honkongiečiai šventykloje degina smilkalus

Kai kuriose šalyse, pvz. Korėjoje ir Japonijoje, turistams siūloma pagyventi šventykloje (Templestay), sudalyvauti pamaldose. Kita panaši “pramoga” – pokalbis su vienuoliu. Tiems, kas susidūrė su įvairiomis “misionieriaujančiomis” religijomis, pvz. krišnaitais ar mormonais, tokios “patirtys” gali kelti įtarimą: prieš einant į “Templestay” Korėjoje mano žmona, tarkime, sakė “bet aš ne budistė”, “tai aišku bandys atversti į savo religiją…”, bet nieko panašaus. Šiose patirtyse žmonės atkartoja ritualus, kad geriau suprastų jų prasmę, kitą kultūrą, tikėjimo primesti niekas nebandė. Apskritai daugybėje budistinių šalių religija suvokiama labiau kaip “paslauga” (padeda kaupti karmą, spręsti gyvenimo problemas ir pan.), o ne kaip vienintelis kelias.

Su tradiciniais rūbais budistų Beopdžusos budistų šventykloje Templestay metu

Su tradiciniais rūbais Korėjos budistų šventykloje Templestay metu – miegama šiame kambaryje ant žemės

Vakaruose Budizmas dažnai siejamas su meditacija: smegenų išvalymu nuo minčių ar nuolatiniu mąstymu apie kokį neatsakomą klausimą. Tačiau meditacija svarbi tik kai kuriose budizmo formose, ypač zen budizme). Meditacija gali būti atliekama sėdint, vaikštant. Kai kurios budistinių šalių kultūrų detalės gali būti suvokiamos kaip meditacijos formos: pvz. arbatos gėrimo ceremonijos ar sutrų perrašymas.

Arbatos gėrimo ceremonijoje Korėjos budistų šventykloje Seule

Arbatos gėrimo ceremonijoje Korėjos budistų šventykloje Seule

Svarbus ritualas budizme – aukojimas. Gauti teigiamos karmos galima įvairiais būdais, bet vienas paprasčiausių ir aiškiausių – paaukoti šventyklai ar vienuolynui. Todėl vienuoliai (ypač pietryčių Azijoje) dažnai vaikšto rinkdami aukas (žavu regėti šitas procesijas), šventyklų statulos būna apkamšytos pinigais. Pietryčių Azija vienas pirmaujančių pasaulyje regionų pagal dosnumą aukojimams.

Vienuoliai renka aukas Dansajaus miestelyje

Vienuoliai renka aukas Tailande

Tvirčiausiai budistinių šalių žmones žeidžia, kai vakariečiai naudoja Budą tarsi kokį papuošimą – namams dekoruoti, tatuiruotėms ir pan. Tokie dalykai tose šalyse nelegalūs, žmogus su Budos tatuiruote iš kai kur gali būti net deportuotas ir pan.

Perspėjiami vakariečiams prie Čiang Majaus oro uosto, kad Buda nederėtų puošti namų ar jo tatuiruotis - tai šventas simbolis. Dėl vakariečių pomėgio Budas statyti dėl grožio netgi uždrausta iš Tailando eksportuoti Budos statulėles

Perspėjimai vakariečiams Tailande, kad Buda nederėtų puošti namų ar jo tatuiruotis – tai šventas simbolis.

Budizmo paplitimas ir rūšys

Budistų pasaulyje yra ~500 mln., ~8% visų pasaulio žmonių, tai ketvirta pagal dydį religija.

Budizmas paplitęs Rytų ir Pietryčių Azijoje.

Pasaulio religijos. Budistiniai kraštai pažymėti geltonai, o kuo spalva tamsesnė - tuo budistų procentas ten didesnis.

Pasaulio religijos. Budistiniai kraštai pažymėti geltonai, o kuo spalva tamsesnė – tuo budistų procentas ten didesnis.

Pagrindinės Budizmo rūšys yra Teravados ir Mahajanos budizmas. Teravados budizmas dažnai laikomas “autentiškensiu”, jis paplitęs Pietryčių Azijoje ir garbina / gerbia visų pirma Budą, darmą (pasaulio tvarką) ir vienuolius. Užsieniečiai kartais net pavadina jį “ateistine religija”, nes esą ten nėra dievų ar dievybių (juk Buda buvo žmogus, o tvarka nėra sukurta Dievo – ji tiesiog Yra). Teravados budistai koncentruojasi į save, į savo nušvitimo siekimą.

Trys iš daugybės stupų Ajutajoje

Trys iš daugybės stupų Tailande, Teravados budizmo žemėje

Mahajanos budizme, tuo tarpu, dar yra ir Bodisatvos, kurios artimesnės vakarietiškam supratimui apie tai, kas yra dievybė – daro įtaką pasauliui ir po savo mirties, meldžiama jų pagalbos ir gerai ne tik nušvisti pačiam, bet ir (beveik pasiekus nušvitimą) padėti to siekti kitiems. Mahajanos budizmas taip pat labiau bendruomeninis, o jo vienuoliai netgi pagarsėję kaip kariai, prireikus ginantys savo tėvynes (pvz. Šao Lino vienuolyne jie sukūrė garsųjį kung fu kovos meną).

Sunmudo demonstracija

Sunmudo – Korėjos budistų vienuolių kovos meno – demonstracija Pietų Korėjos šventykloje

Be šių pagrindinių budizmo formų dar yra vadžrajana, paplitusi Tibete ir Mongolijoje, labiau ezoterinė. Su ja siejamos mandalos (ratai, pvz. supilami iš smėlio ir paskui sunaikinami), kaukolių simboliai.

Vakaruose tikriausiai labiausiai mėgiamas zen budizmas, kurio viena esmių – meditacija, kelionė į save.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Kiek šalių yra pasaulyje (ir kaip suskaičiuoti, keliose buvai)

Kiek šalių yra pasaulyje (ir kaip suskaičiuoti, keliose buvai)

| 12 komentarai

Seniau neskaičiuodavau, kiek šalių esu aplankęs. Bet vos kalba su nauju pažįstamu ar žurnalistu pasisukdavo apie keliones, visuomet sulaukdavau tokio klausimo.

Pagaliau prisiruošęs vesti tokią „statistiką“ supratau, kad suskaičiuoti ne taip ir paprasta.

Nes kas gi ta „valstybė“ ar „šalis“? Kiek gi iš viso pasaulyje yra valstybių ir šalių? Kuo skiriasi šalis nuo valstybės?

Atsakymus rasti buvo ne taip ir lengva, bet visi jie šiame straipsnyje. Čia rasite ir visų pasaulio valstybių ir šalių sąrašus, kad paskaičiuotumėte, kiek aplankėte patys!

Kiek pasaulyje yra valstybių?

Lietuvių kalboje žodžiai „šalis“ ir „valstybė“ turi skirtingas reikšmes. Visos valstybės yra šalys, bet ne visos šalys – valstybės. Mat valstybės būna tik nepriklausomos, o šalys gali būti ir kolonijos.

Pradėkime nuo valstybių. Dėl 188 valstybių jokių klausimų nekyla – jos yra, egzistuoja ir yra visuotinai pripažintos kitų valstybių. Jas kaip aplankytas vienodai skaičiuos visi keliautojai.

Tačiau yra dar 18 valstybių, kurių situacija keblesnė. Vienos jų yra nepriklausomos, bet nepilnai pripažintos (Izraelis, Kosovas). Kitos nepriklausomos, bet beveik ar visai nepripažintos (Padniestrė, Šiaurės Kipras, Taivanas). Dar dvi valstybės yra iš dalies pripažintos, bet iš tikro didžioji dalis jų žemių okupuota (Palestina, Vakarų Sachara). Iš įvardytų aštuoniolikos “ginčytinų” valstybių Lietuva pripažįsta aštuonias.

Sudėjus visas valstybes, iš viso pasaulyje yra 206 valstybės (Lietuva pripažįsta 195 iš jų). Kiekvieną valstybę skaičiuoju atskirai. Kiek pastebėjau, jei valstybė yra nepriklausoma, kelionė ten šiaip ar taip yra unikali patirtis, smarkiai besiskirianti nuo kelionės į šalį, kurios dalimi ta šalis pripažinta (t.y. patirtis Kosove iš esmės skiriasi nuo Serbijos; Padniestrėje nuo Moldavijos; Taivane nuo Kinijos Liaudies Respublikos). Skiriasi ir valiutos, vizų reikalavimai, valdžia ir sistema, neretai kalbos bei visa kita, kas aktualu keliautojui: būdamas tose valstybėse net nepajusi, kad valstybė – nepilnai pripažinta. Pripažinimas – politinis veiksmas. Valstybės, turinčios daug priešų ar mažai draugų, lieka nepripažintos ar nepilnai pripažintos; pripažinimas „pakimba“ ant politinių intrigų – bet pagal jokį valstybės apibrėžimą draugų turėjimas nėra būtinas valstybės atributas. Pripažinimas ir gana nauja sąvoka, tuo tarpu valstybės egzistavo nuo žilos senovės laikų.

Visų pasaulio valstybių sąrašas

Visų pasaulio valstybių sąrašas. Pavadinimai tokie, kokie pateikiami Valstybinės lietuvių kalbos komisijos.

Teritorijos, kurios tiesiog siekia nepriklausomybės, bet jos nė kiek neturi, nėra valstybės (Katalonija, Tibetas, Kurdistanas ir pan.) – tai tik siekiai įkurti valstybę ateityje. Kiek gi yra tokių „norimų įkurti valstybių“ yra net neįmanoma suskaičiuoti: didesnių ar mažesnių nepriklausomybės siekiančių judėjimų yra labai daug kur, kai kurie beveik nežinomi, daugelis – ne visai rimti ir vos keletas turi šansų tapti tikromis valstybėmis.

Tuo labiau, joks rimtas šaltinis neskaičiuoja atskiromis valstybėmis vadinamųjų „netikrų valstybių“ (angl. „micronations“), kurios įsteigtos labiau kaip pokštas, viešųjų ryšių triukas ar politinis pareiškimas ir nė nepretenduoja į jokią tikrą nepriklausomybę. Pvz. Užupio Respublika, Kopenhagos Kristianija ir pan. Vėlgi, tokių „valstybių“ suskaičiuoti nė nebūtų įmanoma, nes jų pasaulyje yra tūkstančiai, tik ne visos pakankamai išreklamuotos, kad net ten pabuvojęs sužinotum jog aplankei „valstybę“. Tokios „valstybės“ įkūrimas dažnai apsiriboja keliais sukurtais interneto puslapiais ir ją gali įkurti kiekvienas norintis (pvz. ir jūs galite „paskelbti“ savąjį miesto rajoną valstybe).

Kuo valstybė skiriasi nuo šalies, arba kiek maksimaliai galima aplankyti šalių?

Ne visos šalys yra valstybės. Tos šalys, kurios nėra valstybės, faktiškai yra kitų valstybių kolonijos – nors šis žodis šiais laikais beveik nevartojamas, o Valstybinė lietuvių kalbos komisija vietoje jo vartoja terminą „Valdos ir kraštai“. Jos nėra pilnai nepriklausomos, tačiau turi dažnai savo valdžias, kurios sprendžia daugelį klausimų (išskyrus, tarkime, krašto apsaugą), turi daugelį kitų nepriklausomos valstybės atributų (oficialius simbolius, pasienio kontrolę, kai kurios ir valiutas, atskiras vizas, net sporto rinktines) ir net jas valdanti valstybė pripažįsta jas atskiromis šalimis ar kokiu šio žodžio sinonimu (bet ne valstybėmis).

Dėl daugelio tokių šalių klausimų nekyla – pvz. visuose šaltiniuose kaip atskira šalis (bet ne valstybė) bus nurodytas Gibraltaras (Jungtinės Karalystės valda) ar Puerto Rikas (JAV valda). Bet yra teritorijų, kurios vienuose šaltiniuose skaičiuojamos vienaip, kituose – kitaip (pvz. JK valdos Džersis ir Gersnis vienur žymimi kaip atskiros šalys, o kitur abu kartu kaip “Sąsiaurio salos” (Channel Islands)).

Reikia vadovautis pačiais oficialiausiais šaltiniais ir bene geriausias čia – Tarptautinė Standartizacijos Organizacija (ISO), suteikusi šalims specialius kodus. Šiuo sąrašu vadovaujasi ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija, sudariusi valdų ir kraštų lietuviškų pavadinimų sąrašą.

Taigi, pasaulyje yra 52 šalys, kurios nėra valstybės. Yra 15 šalių, valdomų Didžiosios Britanijos, 12 valdomų Prancūzijos, 6 – JAV, 4 – Olandijos, 4 – Australijos, 3 – Naujosios Zelandijos, 2 – Norvegijos, 2 – Danijos, 2 – Kinijos Liaudies Respublikos, 1 – Suomijos ir 1 – niekieno žemė (Antarktida).

Šalys, kurios nėra valstybės, viename sąraše

Šalys, kurios nėra valstybės, viename sąraše. Pavadinimai tokie, kokie pateikiami Valstybinės lietuvių kalbos komisijos.

Svarbu pažymėti, kad toli gražu ne visos tautinių mažumų žemės, savivaldybės, istoriniai regionai ar autonomijos yra laikomos atskiromis šalimis. Taigi, Velsas ar Žemaitija nėra šalys (nors kai kurie jų gyventojai ir nesutiktų). Taip pat nėra atskiros šalys ir nutolusios „eilinės“ valstybės teritorijos (Karaliaučiaus sritis, Aliaska ir pan.). Nešalys yra ir visokios politinės grupuotės, kurios valdo tam tikras teritorijas tebesitęsiančių pilietinių karų metu (Talibanas ir pan.).

Vienintelis Tarptautinės standartizavimo organizacijos sąrašo minusas, kurį įžvelgiu – šalių išbraukimas paprastai nesvarstomas, net jei jų autonomija kažkiek sumažėja, bet tokių atvejų nedaug.

Sudėjus valstybes ir šalis, kurios nėra valstybės, gauname viso pasaulio šalių skaičių: jų šiuo metu (2021 m. sausį) pasaulyje yra 258. Taigi tai ir yra maksimumas, kiek galima aplankyti.

Kada laikyti, kad aplankei šalį?

Išsiaiškinome, kas yra „valstybė“ ar „šalis“, bet kada gi skaičiuoti, kad tu ją aplankei?

Kaip paties aplankytas aš skaičiuoju kaip aplankytas tik tokias šalis, kuriose esu bent ką nors nuveikęs ar aplankęs.

Neskaičiuoju tokių šalių, kuriose buvau tik oro uoste laukdamas persėdimo, ar kurias kirtau tik tranzitu (pvz. be sustojimo pravažiavau traukiniu/autobusu, arba automobiliu išlipdamas nebent kokioje degalinėje).

Savaime suprantama, neskaičiuoju kaip aplankytų ir tokių šalių, virš kurių praskridau lėktuvu, ar kurių vandenis praplaukiau laivu (neišlipdamas į krantą) – pastarųjų daug Karibų regione.

Neskaičiuoju kaip aplankytų ir tokių šalių, kuriose buvau kelioms minutėms „pastatęs koją“ per tam tikras ekskursijas. Pvz. ekskursijos į Pietų ir Šiaurės Korėjų pasienį metu buvau formaliai įžengęs į Šiaurės Korėją, o lankydamas Masai Maros parką Kenijoje – į Tanzaniją, bet juk nieko iš tikro tose valstybėse nenuveikiau ir nepamačiau.

Manau, toks skaičiavimas logiškas – juk kai žmogus klausia, „Ar buvai toje šalyje?“, jis nori sužinoti, ar patyrei jos gamtą, kultūrą, miestus, kurortus ir t.t., ar gali ką papasakoti ir patarti, o ne, tarkime, „Ar buvai tos šalies oro uoste?“. Visi oro uostai pasaulyje panašūs…

Taigi, šio straipsnio rašymo metu (2021 m. sausį) aš esu buvęs 115 šalių, iš kurių 104 yra nepriklausomos valstybės (arba 44,6% visų šalių / 50,5% visų valstybių).

Tačiau jei skaičiuočiau ir šalis, kuriose buvau „pastatęs koją“, skaičiai padidėtų iki 117 ir 106.

Jei skaičiuočiau dar ir „praplauktas“ valstybes bei šalis – iki 125 ir 108.

Jeigu dar ir „praskristas“ – iki 173 ir 145, arba 67,1% visų šalių ir 70,4% valstybių.

Savaime suprantama, toks skaičius nieko nereiškia (ir jį suskaičiavau tik įdomumo dėlei specialiai šiam straipsniui), bet kai kurie žmonės, tiesiog norėdami padaryti įspūdį, būna, sako tokius skaičius, skaičiuoja „netikras valstybes“ ar tautines mažumas kaip atskiras šalis, priskaičiuoja ir tik pravažiuotas/praplauktas/praskristas šalis ir t.t.

Tad visada gerai klausti ne „Kiek šalių aplankei?“, bet „Kokias šalis aplankei?“ bei „Kaip tu jas aplankei?“.

Kiek šalių aplankėte jūs?

Jei to dar nedarėte, kviečiu paskaičiuoti kiek šalių aplankėte jūs!

Pakartoju visų valstybių ir šalių sąrašus – tereikia suskaičiuoti pavadinimus šalių, kuriose buvote (ne praskridote, praplaukėte, ar pravažiavote):

Visų pasaulio valstybių ir šalių sąrašas

Visų pasaulio valstybių ir šalių sąrašas

Nors ir labai retai, šalių ir valstybių sienos keičiasi, atsiranda naujų šalių ir valstybių, o kai kurios valstybės susijungia (pvz. 2011 m. Pietų Sudanas atskilo nuo Sudano, o 1990 m. susijungė Rytų ir Vakarų Vokietijos). Gali kilti klausimas – jei, tarkime, buvai Rytų ir Vakarų Vokietijose prieš susijungimą, tai ar skaičiuoti kaip dvi aplankytas šalis, ar kaip vieną? Jei buvai Pietų Sudane kol šis dar priklausė Sudanui, tai ar skaičiuoti jį kaip atskirą aplankytą valstybę, ar ne? Mano nuomone, reikia žiūrėti pagal dabartinį žemėlapį, nes klausdami “Kuriose šalyse buvai?” visi turi omenyje jį. Taigi, dviems aplankytoms šalims susijungus aplankytų šalių skaičius gali ir sumažėti, o kokiam aplankytam regionui tapus nepriklausomu – išaugti. Bet kuriuo atveju tai – labai reta – pats su tuo dar nesusidūriau.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Kodėl koronavirusas šalis paveikia skirtingai: objektyvus palyginimas

Kodėl koronavirusas šalis paveikia skirtingai: objektyvus palyginimas

| 6 komentarai

Nuo koronaviruso situacijos pradžios praėjus beveik metams jau turime galybę statistikos iš viso pasaulio: kaip skirtingų šalių skirtingos reakcijos bei sąlygos lėmė skirtingą pandemijos eigą.

Deja, tai retai analizuojama rimtai – dažniausiai tiesiog iš konteksto ištraukiamos tos šalys, kurios paremia kažkieno susidarytą išankstinę nuostatą, o kitos užmirštamos (taip įmanoma “pagrįsti” kokį norį teiginį: ir “būtinas karantinas”, ir “karantinas neveikia”; ir “sergama tik kai šalta”, ir “liga nepriklauso nuo klimato” ir pan.).

Visus metus atidžiai stebėjęs ne tik statistiką, bet ir įvairiausių šalių žiniasklaidą bei taikomas priemones, padariau bendrą analizę: kodėl virusas skirtingose šalyse elgėsi skirtingai.

Taip pat atkreipiu dėmesį ir į mitus, kurie atsirado tiesiog dėl blogai vestos statistikos, mažesnio testavimo ir t.t. Vienus ar kitus mitus, beje, dažnai kartoja ne tik “sąmokslo teoretikai”, bet ir rimta žiniasklaida, politikai ar net mokslininkai.

Vakarų Europa ir Rusija: dvi bangos, du karantinai ir trys mitai

Pradėsiu nuo statistikos toje šalyje, kurioje išplitęs koronavirusas tikriausiai labiausiai išgąsdino pasaulį: Italijos. Nes kol viskas 2020 m. sausį vyko Kinijoje, tai kažkur “tolimoje diktatūroje”, tai ir buvo kaip kažkoks distopinis filmas, o štai smogė 2020 m. kovą Europai – ir staiga požiūris pasikeitė. Būtent iš Italijos po pasaulį išplito ir karantinai (nors juos 2020 m. sausio 23 d. pradėjo kinai, kol karantinai būdavo tik Kinijoje, jokia demokratinė šalis to modelio nedrįso kopijuoti ar atvirai jį kritikavo, o karantiną įvedus visoje Italijoje kovo 7 d. per savaitę-dvi ja pasekė dauguma kitų šalių – ir tos, kur liga smogė, ir tos, kur jos beveik ar išvis nebuvo).

Koronaviruso pandemijos eiga Italijoje

Labai panašios kreivės beveik visoje Vakarų Europoje – Ispanijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kt. Į akis krenta, kad, oficialiais duomenimis, antrosios bangos metu sergančiųjų daug kartų daugiau, nei pirmosios, o mirusiųjų – mažiau…

Tačiau realybė kitokia. Visų pirma, labai svarbu pažymėti, kad ligonių skaičiaus Vakarų Europoje pirmosios ir antrosios bangos metu lyginti negalima. Nes taikyta visiškai skirtinga testavimo politika. Kovą-balandį Vakarų Europoje būdavo testuojami tik rimti ligoniai – tai yra, statistikoje matosi tik tie, kas pateko į ligoninę ar sirgo panašiai sunkiai. Lengvi ar besimptomiai atvejai į ją nepateko. Tai įrodė ir populiacijos tyrimai vasarą: paaiškėjo, kad pagrindiniuose Vakarų Europos koronaviruso epicentruose persirgo dauguma visų žmonių, nors “oficialiai” tik gan nedidelis procentas (pvz. Bergame jau 2020 m. balandį buvo persirgusi pusė visų žmonių).

Antrosios bangos, 2020 m. rudens, metu, tuo tarpu, masiškai testuojami daugelis – ne tik patyrę simptomus, bet ir jų kontaktai, grįžę keliautojai ir t.t.

Oficialiai skelbiami Italijos testavimo skaičiai abiejų bangų metu skiriasi daugiau nei 10 kartų:
*Pirmosios bangos įkarštyje, dvyliktąją metų savaitę, Italija padarė 217 testų 100 000 gyventojų, arba ištestavo vieną žmogų iš 500.
*Antrosios bangos įkarštyje, 46 savaitę, tas skaičius yra 2491 testai 100 000 gyventojų – arba vienas žmogus iš 40.
(beje, vasaros COVID “atoslūgio” pabaigoje, 35 savaitę, padaryta ~1000 testų 100 000 gyventojų – arba vienas žmogus iš 100, t.y. net tada testuota penkis kartus intensyviau, nei pirmos bangos metu)

Nesuprantys šio fakto, sukūrė ir išpopuliarino keletą mitų:
2020 m. pavasario mitas: “Nuo koronaviruso miršta 4-10%”. Ne, jau kovą moksliniai tyrimai parodė, kad miršta tik 0,1 – 0,36%. Tą patvirtino ir populiacijos tyrimai. Šis klaidingas įsitikinimas susidarė būtent dėl menko testavimo Vakarų Europoje 2020 m. pavasarį. Išties, tada Vakarų Europoje 4-10% diagnozuotųjų mirdavo – tačiau tai nereiškia, kad mirdavo 4-10% užsikrėtusiųjų, o tiesiog kad mirdavo 4-10% susirgusiųjų tokia sunkia koronaviruso forma, kad ir 2020 m. pavasarį kokioje Ispanijoje ar Italijoje gautų koronaviruso testą.
2020 m. vasaros mitas: “Dabar, priešingai nei 2020 m. pavasarį, serga jaunesni žmonės, vyrauja nesimptomė ligos forma”. Netiesa: tiesiog 2020 m. vasarą, priešingai nei 2020 m. pavasarį, testuoti ir tie, kas neturėjo sunkių simptomų, o didelė dalis tokių – jaunimas. Skirtumas ypač pasijuto Vakarų Europoje, nes Rytų Europoje jau 2020 m. pavasarį testuota daugiau žmonių (vis tiek kelis kartus mažiau, nei vasarą ar rudenį). Visais laikais 50% ir daugiau atvejų būdavo ir yra besimptomiai, o tai pasimatė dar “Diamond Princess” kruiziniame laive 2020 m. vasarį-kovą, kur pirmą kartą istorijoje ištirti visi, kas plaukė.
2020 m. rudens mitas: “Rudens banga daug didesnė, nei pavasario”. Lietuvoje ir Vidurio Europoje tai tiesa (žr. žemiau), bet ne Vakarų Europoje. Geriausiai tą parodo mirusiųjų ligonių skaičius: testavimo skaičiai šį rodiklį iškreipia daug mažiau, nes tie žmonės, kuriems grėsė mirtis, būdavo testuojami jau ir 2020 m. pavasarį (kai kur testuoti ir po mirties). Taigi matyti, kad pavasarinio piko metu Italijoje per dieną mirdavo daugiau žmonių, nei rudeninio. Jeigu pavasarį būtų buvę taikomi tokie testavimo kriterijai, kaip dabar, tai ir sergančiųjų tada statistika būtų parodžiusi daugiau, nei 2020 m. lapkritį.

Aišku, galima kelti teoriją, kad koronaviruso mirtingumo sumažėjimas gali būti iš dalies dėl to, kad koronavirusą nuo 2020 m. pavasario išmokome geriau gydyti. Tai išties turi kažkokią įtaką, bet tikrai ne tokią. Ir tai matome paanalizavę tų šalių duomenis, kuriose jau pirmosios bangos metu taikytas masinis testavimas, kontaktų paieška.

Geriausias pavyzdys čia Rusija – matyti, kad mirtingumas abiejų bangų metu skiriasi nedaug:

Pamenu, kad pirmosios bangos metu Lietuvos žiniasklaida teigė, esą Rusija, matyt, falsifikuoja statistiką, rodo mažesnį mirtingumą: “nes kaip čia gali būti, kad Vakarų Europoje mirdavo 4-10% koronaviruso ligonių, kai Rusijoje – tik 2%”. Tačiau taip rašiusieji neatkreipė dėmesio į tai, kad Rusija pirmosios bangos metu tiesiog daug daugiau testavo: vienu metu ~2020 m. kovą Rusija netgi buvo ta pasaulio šalis, kurioje vienam teigiamam testui padaryta daugiausiai neigiamų. T.y. Vakarų Europoje mirtingumas nebuvo tris-penkis kartus didesnis, nei Rusijoje – tiesiog Vakarų Europoje sergantys lengva ar besimptome forma nebuvo diagnozuojami, o Rusijoje – neretai jau buvo. Ne Rusijoje mirtingumas rodytas mažesnis, nei iš tikrųjų – tai Vakarų Europoje rodytas didesnis, nei iš tikrųjų. Dar daugiau, net ir Rusijos “oficialus” ~2% mirtingumas vis tiek buvo smarkiai didesnis, nei realus moksliškai nustatytas COVID-19 mirtingumas, ir natūraliai ir Rusijoje tik mažuma ligonių ištestuota – bet gerokai daugiau, nei tuo metu Italijoje.

Antrosios bangos metu, kai ir Vakarų Europa plačiau testuoja, statistinis skirtumas išnyko.

Tokia pati situacija, kaip Rusijoje (t.y. kad pirmosios ir antrosios bangos mirtingumo procentas skyrėsi mažai), susiklostė ir kitur Rytų Europoje. Nes ten pandemijos pirma banga atėjo kiek vėliau ir nuo pat jos pradžių buvo rimtai testuojama – įskaitant ir demokratines šalis. Ir Lenkijoje, ir Čekijoje, ir Serbijoje, ir Lietuvoje, ir kitur tos Vakarų Europos tendencijos, kad antra banga mažiau mirtina už pirmą, (beveik) nėra. Nes tai nėra tendencija – tai klasikinė netinkamo statistikos interpretavimo klaida, kai vienais kriterijais surinkti duomenys lyginami su kitais kriterijais surinktais.

O kas, jei koronavirusą traktuoti kaip gripą? (Švedija)

Visose šalyse, kurias analizavome iki šiol, buvo įvestas karantinas – maždaug 2020 m. kovą – ir panaikintas maždaug 2020 m. birželį. Aišku, jis naikintas įvairiais etapais, bet, paprastumo dėlei, “karantinu” vadinu tik daugelio verslų ir veiklų uždarymą – t.y. tai, ko nebūna įprastų gripo epidemijų metu ir kas iš visų priemonių yra kontroversiškiausia.

Kaukių nešiojimą ar sienų “privėrimą” laikau atskiromis priemonėmis, kurios taikytos ir daugybėje šalių be karantinų bei duoda kitokius rezultatus, nei karantinas – jas analizuoju atskirai.

Bet kurioje diskusijoje apie karantiną neišvengiamai bus paminėta “neužsikarantinavusi” Švedija: tiek karantino gynimas, tiek pliekimas remsis “Švedijos modeliu”. Tačiau iš tikro šalių, neįsivedusių karantino, daug daugiau. Ir ne visos jos ėjo Švedijos keliu su Švedijos pasekmėmis (kai liga išplito) – kai kurios įveikė ligą be karantinų. Kas tai lėmė, kam pavyko ir kodėl, pamatysime statistikoje.

Visų pirma, pažiūrime Švedijos statistiką:

Prisiminkime, kad pirmosios bangos ir antrosios bangos sergamumo lyginti negalima dėl skirtingų testavimo kriterijų. O Švedijoje pirmosios bangos metu testuota dar mažiau, nei daugelyje Vakarų Europos šalių (daugiau nei perpus mažiau nei tom pačiom savaitėm Italijoje). Kaip matyti, užmetus “nemokslininko akį” į grafiką kai kuriomis dienomis, atrodytų, Švedijoje mirtingumas nuo koronaviruso buvo 20%. Aišku, iš tikro buvo tie patys 0,1-0,36%.

Taigi, žiūrime į mirusiųjų statistiką – ji Švedijoje nei blogesnė, nei geresnė, nei Italijoje ar Ispanijoje, mirė netgi panašus procentas visų šalies žmonių (2020 m. vasaros duomenimis ~0,06%), o, dar svarbiau, 2020 m. vasarą liga irgi “pasitraukė”, nors ir nežymiai vėliau.

Ar tai reiškia, kad karantinas Italijoje ir Ispanijoje nepadėjo? Tikriausiai kažkiek padėjo, bet gerokai mažiau, nei teigia tie, kas skleidžia mitą, jog karantinas – vienintelis kelias ar kad jis iš esmės sunaikina ligą. Taip buvo todėl, kad karantinas neužkerta visų socialinių kontaktų, o dauguma užsikrėtimų, ypač tų, kurie baigiasi mirtimi, įvyksta vietose, kontaktai kuriose lieka ir per karantiną (ligoninės, nuosavi namai nuo šeimos narių, senelių namai). Be to, pačios rizikos grupės socialinių kontaktų neretai vengia ir be oficialaus karantino.

Iš Švedijos grafiko matyti ir dar vienas įdomus faktas: priešingai nei Italijoje ar Ispanijoje, nors sergančiųjų skaičius 2020 m. rudenį auga, mirusiųjų – palyginus beveik neauga. Sergančiųjų skaičiaus “didėjimą”, kaip ir Ispanijoje/Italijoje nulėmė tik testavimas: dabar Švedija daugiau testuoja, tai ir randa daugiau ligonių, nei pavasarį (iš tikrųjų, pažiūrėjus į mirusiųjų skaičius, ligonių tikriausiai gerokai mažiau, nei pavasarį).

Įdomesnis tas faktas, kad mirusiųjų Švedijoje beveik nedaugėja. Jis rodo, kad, daugelis tų, kas gali mirti nuo koronaviruso, Švedijoje jau persirgo 2020 m. pavasarį (taigi, 2020 m. rudenį arba jau mirę, arba su imunitetu). Tuo tarpu Italijoje ar Ispanijoje, galbūt, persirgo mažiau tokių žmonių.

Tai įrodo, kad 2020 m. pavasario karantinas Ispanijoje ar Italijoje kažkiek padėjo sumažinti ligos plitimą. Tačiau ne tik “momentinis sumažinimas” svarbus: panašu, kad žymi dalis tų “didžiausiame pavojuje esančiųjų”, kurie išgyveno 2020 m. pavasario bangą Italijoje ar Ispanijoje, tiesiog miršta 2020 m. rudens bangos metu.

Švedijoje, tuo tarpu, susidarė tam tikras “bandos imunitetas”. Tik nereikia mitologizuoti ir jo – “bandos imunitetas” šioje stadijoje nereiškia, kad “nebesuserga niekas”. Bet, tiesiog, didelė dalis, kurie potencialiai užsikrėstų, jau persirgę, ir todėl užsikrečia gerokai mažiau žmonių. Netgi ir neturinčiam imuniteto tikimybė užsikrėsti bus gerokai mažesnė, nes, be kita ko, daugelis iš tų, su kuriais jis bendraus, jau turės imunitetą – reiškia, bus garantuotai nesergantys. Tarkim, jei šiaip kiekvienas ligonis užkrėstų po tris kitus žmones, tai jei du iš tų trijų “potencialių užkrėstųjų” bus su imunitetu, užkrės tik vieną – liga neplis (jei kiekvienas sergantis užkrečia tik vieną kitą, užsikrėtusiųjų nedaugėja).

Ir galiausiai tikras paradoksas: 2020 m. lapkričio duomenimis, pagal iš viso per pandemiją mirusių žmonių skaičių (nuo visos populiacijos) jau antrąsyk “užsikarantinavusios” Italija ir Ispanija jau visai smarkiai lenkia Švediją: Švedijoje tas procentas liko 0,06%, kai Italijoje jau 0,08%, o Ispanijoje – 0,09%, ir skirtumas vis auga. Gal tai galima iš dalies paaiškinti ir skirtinga sveikatos sistemos būkle, kuri galbūt Švedijoje geresnė – bet juk ir Ispanija ar Italija ne trečiasis pasaulis ir net jei ir taip, akivaizdu, kad Ispanijos ar Italijos karantinai, dviejų bangų akivaizdoje, laimėjo ne kažką, o ekonomikai, žmonių psichologinei būklei kainavo daug (2020 m. antrą ketvirtį Italijos BVP krito 17%, Ispanijos – 22%, Švedijos (daugiausia dėl pasaulinės krizės) 8%). Jau nuo pat pradžių kalbėta, kad Švedijos modelio sėkmę bus galima vertinti per antrą bangą – ir, atrodo, atėjo tas laikas.

Viruso nugalėjimas be karantino – įmanomas, bet ne visur paprastas. Pietų Korėja ir Singapūras.

Švedijos modelis tarp šalių be karantinų iš tikrųjų yra ne toks ir dažnas. Daug šalių, išvengusių karantino (visuotinių uždarymų), ligos “neužleido”: tiesiog rimtai su ja kovojo kitomis priemonėmis. Masinis testavimas, kontaktų paieška, rimtos sankcijos nesiizoluojantiems nuo pat pirmų “bangos” dienų. Ribojimų tokiose šalyse būdavo daugiau, nei Švedijoje, bet taikytasi tik į pavojingiausias veiklos sritis: pvz. riboti masiniai renginiai, kai kur kuriam laikui uždarytos mokyklos. Rimčiausias šio modelio pavyzdys – Pietų Korėja.

Kaip matyti, Pietų Korėja įveikė dvi koronaviruso bangas be masinių uždarymų (veikė restoranai, pramogų parkai, kino teatrai), o kur kas “žmoniškesniais” metodais. Pietų Korėjos metodiką nuo Vakarų Europos skyrė trys dalykai, kuriuos čia rašau cituodamas savo paties Facebook įrašą, nes 2020 m. balandį-liepą praleidau Pietų Korėjoje ir mačiau tai iš vidaus:
(a)Nuoseklumas. Korėjoje nuo pat vasario-kovo beveik visi nešiojo kaukes ir lauke, ir pan., be jokios pertraukos kai tebuvo keli užsikrėtimai šalyje per dieną – ribojimų gana nedaug, bet jie mažai keičiasi dėl laikinų epidemiologinių pagerėjimų, žmonės įpranta ir nereikia mėtytis.
(b)Priežiūros rimtumas. Jei yra kokie ribojimai, tai labai rimtai prižiūrimi, pvz. saviizoliacija kontaktams ar tikrinimas, iš kokios šalies atvyksti. Kovo 30 d. patekti į Pietų Korėją oro uoste užtruko apie 2 val.: tikrino iš kur atvykstu, kur apsistosiu (skambino buto šeimininkui), telefono numerį (skambino man pačiam), pasą ir pan. Laiko visi tam turi, juk oro uoste keleivių daug mažiau, o darbuotojų tiek pat. Atskrendant į Lietuvą jau beprasidedant antrai bangai net kai reikia pildyti tą sveikatos formą niekam tai nerūpėjo, nuskanavo QR kodą ir viskas, ten gali rašyti visiškai bet ką – emigrantų į JK forumuose pilna patarimų kaip (“rašyk bet kokį vardą / telefoną / adresą – niekas netikrins” – ir tikrai, niekas netikrina, viskas tik betikslė biurokratija). Pirmas užsikrėtimas visoje 50 mln. gyv. šalies Pietų Korėjos mokyklų sistemoje nuo mokslo metų pradžios įvyko, rodos, po 1 mėn.(!) (turiu omeny, ne kad vaikas susirgo, o kad susirgęs mokykloj užkrėtė kitą – iki tol nors vaikai ir susirgdavo “iš kitur”, mokyklose nieko neužkrėsdavo). Nes rimtai žiūri į kaukes, dezinfekciją, vėdinimą ir t.t., tai rimtai prižiūrima. Na ir už pažeidimus Korėjoje sankcijos rimtesnės – užsieniečius deportuoja, gali būti tūkstantinės baudos ar (už įžūlius) suėmimas, realiai pilna pranešimų apie tokius teismus, tai net mėginti pažeisti nesinori. Įdomu, kad kitose srityse ir Europoje juk žiūrima rimtai – pvz. oro uostuose į aviacijos saugumą arba pasų kontrolę dėl nelegalų – taigi, gali būti ir čia žiūrima rimtai.
(c)Kontaktų paieška (čia gal svarbiausia). Masiškai testuojama nuo pat 2020 m. vasario ir ieškomi kontaktai. Į tai Korėja žiūri labai rimtai: naudojasi susirgusiųjų telefono buvimo vietomis, kredito kortelių atsiskaitymo duomenimis, tikslus tarkime atėjimo į restoraną laikas gali būti sutikrinamas paėmus restorano CCTV video. Čia nėra nieko naujo, Europoje tie šaltiniai valdžiai žinomi, irgi puikiai prieinami ir naudojami pvz. bylų tyrime prokuratūroje ir teismuose. Tik reikia valdžios sprendimo leisti tuo naudotis ir epidemiologiniam tyrime. Dėl šių priežasčių Korėjoje nežinomų užsikrėtimų visada gerokai mažiau nei Europoje ir išgaudoma daugiau užsikrėtusių bei jie izoliuojami, o tai pagal B punktą labai rimtai prižiūrima. Jei kažkas čia kalba apie privatumą, tai koks privatumas, kai įvedamas karantinas ir visi žino, kur yra *kievienas* pilietis – savo namie? Čia dar ne tokios žmogaus teisės Europoje ribojamos per karantiną, kaip teisė į judėjimo laisvę, teisė į darbą ir t.t.

Kad Pietų Korėja savo priemonėm užkirto kelią ligai, parodė ir populiacijos tyrimai (pvz. iš atsitiktinai 2020 m. birželį testuotų 3055 žmonių anapus Tegu miesto tik vienas turėjo antikūnus / buvo persirgęs).

Tačiau ne visoms šalims, mėginusioms taikyti Pietų Korėjos modelį, juo pavyko užkirsti kelią masiniams susirgimams. Tarp nesėkmių – Singapūras.

Iš pradžių, 2020 m. vasarį-kovą, Singapūrui sekėsi puikiai, tačiau 2020 m. balandį “nušlavė” didžiulė banga ir, kopijuodamas Europą, Singapūras 2020 balandžio 7 d. įvedė karantiną.

Didžiausias Korėjos ir Singapūro skirtumas – Singapūro imigrantai-darbininkai. Singapūras daug kliaujasi šiais darbininkais iš svetur, dažnai Indijos, Bangladešo ar Pakistano. Svarbiausia, kad jie gyvena bendrabučiuose labai ankštomis sąlygomis, daug žmonių viename kambaryje, daug kambarių naudojasi bendrais tualetais ar virtuvėmis. Ligos plitimo ten sustabdyti neįmanoma. Būtent tarp šių darbininkų liga ir išplito Singapūre – ištisi bendrabučiai sirgdavo. Įprastas Singapūro žiniasklaidos straipsnis apie koronaviruso dienos statistiką tada atrodydavo maždaug taip: “Vakar Singapūre susirgo 1000 žmonių, iš jų 10 – Singapūro piliečiai”.

Tai ir priežastis, kodėl net ir po karantino įvedimo liga Singapūre plito vis sparčiau ir sparčiau, kol neišsirgo visi tokie namai: tiesiog, juose izoliuotis vienam nuo kito neįmanoma ir karantino metu, ir izoliuoti nebent vieni darbininkų bendrabučiai nuo kitų, bet jei jau bendrabutyje kas nors užsikrėsdavo, beveik garantuotai susirgdavo daugelis.

Tiesa, matyti, kad mirtingumas Singapūre buvo labai mažas – iki 2020 m. lapkričio 22 d. mirė 0,05% diagnozuotųjų. Tai gerokai mažiau netgi už moksliškai nustatytą COVID mirtingumą – tad to negalėjo lemti vien tik didelis testavimas (t.y. faktas, kad didelė dalis ligonių diagnozuoti). Čia svarbiausia ligonių demografija. Darbininkai, vykstantys uždarbiauti į užsienį, daugiausiai jauni, be gretutinių ligų – ir jiems koronavirusas nepavojingas. 0,1%-0,36% juk yra visos populiacijos mirtingumo vidurkis – tarp jaunimo, neturinčių gretutinių ligų, jis gerokai mažesnis.

Tos pačios tendencijos, kaip Singapūre, buvo ir Persijos įlankos šalyse, kur irgi gausu tokių darbininkų: JAE, Katare, Saudo Arabijoje, Kuveite, Bahreine. Kataras, kur net 88% gyventojų sudaro darbininkai iš užsienio, ~balandį buvo labiausiai serganti pasaulyje šalis.

Izraelyje panašiai “susispaudusi”, kaip tie darbininkai, gyvena kita bendruomenė – ultraortodoksai, ir ten statistinė ligos eiga buvo panaši (dėl didelio gimstamumo, beje, ta bendruomenė irgi labai jauna), tik karantinas įvestas dukart.

Tuo tarpu Pietų Korėjoje, nors gyventojų tankumas didžiulis ir visi gyvena butuose, panašių “susispaudusių mažumų” nėra, tad šios problemos nebuvo.

Po to, kai daugmaž visi darbininkų bendrabučiai išsirgo ir įgijo imunitetą, jau ir Singapūras be karantinų tvarkosi su liga ne prasčiau, nei Pietų Korėja. Vertinant retrospektyviai, abejotina, kiek “bendras” karantinas padėjo Singapūrui – visuomenėje liga neišplito dėl taikytų “korėjietiškų” metodų ir galbūt panašiems rezultatams būtų pakakę izoliuoti darbininkų bendrabučius bei uždaryti tik tas vietas, kur jie dirbo.

Kultūra – ar gali nuo pandemijos išgelbėti ji?

Užsienio analitikai dažnai Pietų Korėjos ir Japonijos COVID modelius suplaka į viena, tačiau yra esminis skirtumas – Pietų Korėja taikė masinį testavimą ir “atrado” daugelį užsikrėtusiųjų, o Japonija testavo mažai ir šiuo atveju labiau priminė Švediją. Visgi, Japonijoje virusas niekada taip “neišvešėjo”, kaip Švedijoje, nors ir plito labiau, nei Pietų Korėjoje:

Vėlgi, čia svarbu ne diagnozių skaičius (jis be abejonės Japonijoje realybėje didesnis, nei rodo statistika, juk testuota mažai), bet mirčių skaičius – jis nėra didelis atsižvelgiant į 120 mln. Japonijos žmonių (vos 0,016%).

Į klausimą, kuo išskirtinė Japonija, galutinai neatsakyta, bet viena teorijų – kultūriniai skirtumai. Nusilenkimai vietoje rankos paspaudimų (ar juoba bučinių į žandą), pagarbus atstumo laikymasis, taip pat (tai padėjo visur Rytų Azijoje) polinkis ir šiaip sergant bet kokia liga nešioti kaukes (japonai niekuomet nenorėdavo užkrėsti kitų jokia liga), dėl ko Japonijoje ir visoje Rytų Azijoje kaukės nebuvo kažkokia naujovė, taigi, nebuvo radikalaus pasipriešinimo joms ar atitinkamų sąmokslo teorijų, žmonės mokėjo jas nešioti ir laiku keisti.

Lietuvoje ir daug kur Europoje kaukės nešiojamos tik kur ir kada privaloma (pvz. kol liepą buvo neprivaloma, o tik rekomenduojama, niekas jų nenešiojo beveik niekur; kai tapo privaloma parduotuvėse – tai nešiojo tik parduotuvėse, o lauke nusiimdavo ir pan.). O Japonijoje ir Rytų Azijoje per visą pandemiją jas daugelis žmonių nešiodavo nuolat išėję iš namų – įskaitant kai padėtis pagerėdavo.

Požiūris į kaukes, tikėtina, kažkiek padėjo ir Pietų Korėjai (aukščiau) ar Taivanui (žemiau).

Sienų uždarymas? Kodėl išgelbėjo Taivaną, bet ne Rytų Europą

Viena pirmųjų daugelio valstybių reakcijų į virusą buvo “priverti” sienas – iš pradžių toms šalims, kurios serga labiausiai, paskui visoms.

Tie “ribojimai” labai skiriasi. Vienoje pusėje visokie “privalomi paraiškų pildymai”, neturintys daug reikšmės – bet kitoje – privalomi 14 d. karantinai (iš esmės naikinantys turizmą) ar apskritai draudimas atvykti nepiliečiams ar net skrydžių draudimas. Beveik nebuvo šalių, kur “iš tikrųjų” uždrausta atvykti visiems – bet pirmosios bangos piko metu ~2020 m. balandį atvykimo priežastys į daugelį šalių griežtai ribotos.

Kai kurios Ramiojo vandenyno salų mikrovalstybės tokiais būdais apskritai “užblokavo” koronavirusą: ten ir šiaip mažai kas atvyksta, o dar sustabdžius daugelį tų, liga neatėjo ar atėjo išvis tik 2020 m. rudenį.

Tačiau pagrindinėms šalims tai buvo neįmanoma: kai paskelbta pandemija, koronavirusas jau buvo jose. Radosi minčių, kad sienų privėrinėti, judėjimo kontroliuoti tokiom aplinkybėm neprotinga – esą, virusas jau vis tiek plis šalies viduje.

Visgi, tada, 2020 m. kovą, koronavirusas buvo smarkiai išplitęs tik kai kuriose valstybėse, kaip Italijoje ar Ispanijoje. Kitur, kaip Rytų Europoje, atvejų dar buvo gana nedaug. Mat koronavirusas, priešingai stereotipams apie “pavojingus skrydžius”, masiškiausiai plito “žeme”: iš Italijos į Šveicariją ar Prancūziją, iš ten į Vokietiją ir Ispaniją ir t.t. Lėktuvais atvykdavo tik pavieniai atvejai, ir užtrukdavo, kol jie išplisdavo, ar išplisdavo ne visur (pvz. prireikė keleto mėnesių, kol liga “masiškai” iš Kinijos pasiekė Europą, bet į gretimas Europos šalis plito jau labai sparčiai).

Mirtys nuo koronaviruso Europoje 1 000 000 gyventojų 2020 04 19 dieną. Kaip matyti, Vakarų Europa paveikta daug kartų labiau, nei Rytų Europa

Mirtys nuo koronaviruso Europoje 1 000 000 gyventojų 2020 04 19 dieną. Kaip matyti, Vakarų Europa paveikta daug kartų labiau, nei Rytų Europa, o bendrai virusas skirtingas šalis ‘užpildo’ tarsi susisiekiančius indus: jei šalyje situacija labai bloga, tai ir kaimynėse nebus gera

Sienų uždarymas (ar kitoks rimtas judėjimo ribojimas) padėjo “įšaldyti situaciją”. Rytų Europos iš esmės nespėjo pasiekti masiškai – tik pavieniai atvejai. O su pavieniais atvejais susidoroti daug paprasčiau (kontaktų paieška, testavimu ir kitom priemonėm).

Bet 2020 m. vasarą Rytų Europa sienas plačiai atvėrė – ir situacija pamažu pasidarė panaši kaip aplinkinėse šalyse. Vasarą – ne tokia bloga. Rudenį – bloga.

Pavyzdys Serbija:

2020 m. pavasarį virusą ji išnaikino, bet 2020 m. birželio 1 d. viena pirmųjų atvėrė sienas visam pasauliui (be jokių izoliacijų ar testų). Situacija pablogėjo (aišku, pasimatė ne iš karto, o po mėnesio) – Serbijos laimei, tuo metu aplinkinėse šalyse ji nebuvo tokia bloga, o dauguma “importinių” viruso atvejų būna iš aplinkinių šalių, juk kasdien sieną kertančių darbininkų ar apsipirkinėtojų nepalyginamai daugiau nei kokių į kitą žemyną skrendančių turistų (ir kol toks turistas suskraido į vieną kelionę, tai kokie “pasienio darbininkai” gali kirsti sieną pirmyn-atgal dešimtis ar šimtus kartų). Serbija “antrą bangą” (kuri buvo ne didesnė, nei pirma) įveikė be karnatino. Bet tada, 2020 m. rudenį, situacija aplinkinėse šalyse blogėjo dar labiau, ir tuoj Serbijai smogė trečia banga – jau panaši, kaip tuometė antroji banga Vakarų Europoje bei tose Rytų Europos šalyse, kurios 2020 m. vasarą sienų taip plačiai neatvėrė (ir Lietuvoje).

Kaip atrodo kreivės daugelyje “tipinių” Rytinės ES dalies šalių, kurios 2020 m. kovą uždarė sienas (ir nemaža dalis karantinavosi), o 2020 m. vasarą jas atvėrė, bet palaipsniui, ir panaikino kone visus absoliučiai ribojimus (įskaitant ne tik karantininius uždarymo, tačiau ir kaukių nešiojimo, masinių renginių ribojimo), puikiai atspindi Lietuvos kreivė. Pirmos bangos, galima sakyti, rytinėje ES beveik nebuvo – tik gana pavieniai atvejai, žymi dalis kurių įvežtiniai iš Vakarų Europos, ir karantinas. Tai įrodo ne vien diagnozių skaičiai (kurie, beje, tikresni nei Vakarų Europoje, nes Lietuvoje jau 2020 m. kovą testuota gana masiškai), bet ir mirčių skaičiai. Tačiau antra banga 2020 m. lapkritį rytinėje ES net kiek stipresnė, nei tuo pat metu Vakarų Europoje – nes žmonių su imunitetu Rytų Europoje, kur nebuvo pirmos bangos, gerokai mažiau.

2020 m. rudenį, Europos Sąjungoje vidaus sienų neuždarius ir netaikant kitų rimtų ribojimo priemonių (saviizoliacijos buvo lengva išvengti ir masiškai vengta), iš esmės prasitęsė procesas, prasidėjęs pavasarį: iš Vokietijos “masinis sirgimas” atėjo į Lenkiją, iš ten per savaitę-kitą į Lietuvą, paskui Latviją ir t.t.

Iš sienų uždarymo ar judėjimo ribojimo nauda yra tik tada, jei pas tave patį situacija geresnė, nei aplink. Tai tarsi lango atidarymas žiemą – jei butas prišildytas, atidarius langą jis atšals, bet jei ir šiaip viduj šalta, niekas nepasikeis. Na o jei lauke šilčiau, nei bute – butas netgi šils. Jei šalyje labai bloga situacija, o aplink gera, tai atidarius sienas tik didesnė tikimybė, kad ligoniai išvyks (ir užkrės ką nors svetur, užuot užkrėtus pas save), nei kad atvyks naujų ligonių.

Atsižvelgiant į tai, ne viena šalis “privėrė sienas” po to, kai viduje situacija susitvarkė. Taip padarė ir Pietų Korėja 2020 m. kovo-balandžio sandūroje, įveikusi savo pirmąją bangą. Tiesa, pastaroji sienų visai neuždarė – daug kam yra galimybė atvykti, bet turi 14 dienų izoliuotis ir tai rimtai prižiūrima (priešingai nei Europoje). Jei izoliacija prižiūrima, tai neturi didelio epdemiologinio skirtumo nuo draudimo atvykti: nuo atvykėlio šiaip ar taip niekas neužsikrečia. Didžiausia problema, kad privaloma izoliacija ir panašūs metodai daugybėje šalių neprižiūrimi ir jų nesilaikoma. Tai apsunkina ir koronaviruso stabdymo priemonių analizę: formaliai yra įvesta, tarkime, 14 d. izoliacija, ir koks analitikas žymi šalį kaip ribojančią atvykimą bei gal daro išvadą, kad tai visai neveikia – bet jei realiai tos izoliacijos beveik nesilaikoma tai reiktų traktuoti, kad šalyje tos priemonės net nėra. Tačiau tai paprastai supranti tik pats šalyje pabuvęs, pabendravęs su vietiniais ar bent pasekęs socialinę žiniasklaidą vietos kalba.

Svarbu, ne kas reikalaujama, bet kas realiai izoliuojasi. Viena vertus, 2020 m. vasarą Lietuvos pasirinkta sprendimo forma – uždaryti sienas su pavojingesnėmis šalimis – atrodo logiška. Kita vertus, “prasprūsti” nesiizoliuojant ir tiems, kam tai privaloma, buvo be galo lengva. Be to, tiek Lietuvoje, tiek daugybėje kitų šalių, susiklostė situacija, kad kam leidžiama kirsti sieną “be ribojimų” priklauso nuo jų “priežasties” – bet ligai priežastis nesvarbi. Kasdien pirmyn-atgal per sieną važiuojantis darbininkas kaip ir turi “rimtą priežastį” – bet jo epidemiologinis pavojingumas (kad atveš ligą) dešimtis ar šimtus kartų didesnis, nei kartą-kitą per metus iš šalies išvykstančio turisto. Šalyse, kur sienų privėrimas davė vaisių, paprastai išimčių mažiau, o tos, kur yra, pagrįstos epidemiologiškai (pvz. Pietų Korėjoje net ir verslo/darbo keliautojams be izoliacijos galima atvykti tik iš šalių, kur liga beveik sunaikinta).

Visgi didžiausia sienų uždarymo sėkmės istorija – Taivanas.

Kad suvoktum Taivano “stebuklo” mastą, reikia žiūrėti ne tik kreivę, bet ir skaičius; iš viso šalyje, kurioje 24 mln. gyventojų, iki 2020 m. lapkričio 22 d. diagnozuota 611 žmonių, mirė 7. T.y. kelis kartus mažiau, nei Lietuvoje tom dienom diagnozuota ir mirė kiekvieną dieną.

Ši šalis turi itin glaudžius ryšius su Kinija, dėl to jos “stebuklas” tik dar įspūdingesnis. Liga ten, aišku, atėjo. Kaip ir Pietų Korėjoje, Taivane išnaikinta ji be karantino (be masinių uždarymų). Ir, dėl sienų uždarymo, vėl iš naujo į Taivaną neatėjo (dabar nustatomi ligos atvejai – įvežtiniai atvejai tarp tų, kuriems visgi į Taivaną atvykti galima ir kurie turi 14 d. izoliuotis, dėl ko nieko nespėja užkrėsti). Taip Taivanas pirmasis pasaulyje 2020 m. vasarą atnaujino kruizus, vienas pirmųjų – sportą su žiūrovais.

Sienų uždarymas Taivane nėra “totalinis” ir, kaip matyti, nėra didelio skirtumo, ar uždarymas “totalinis”, ar leidžiama atvykti su 14 d. saviizoliacija. Nes ir tuo, ir tuo atveju, jei viskas daroma teisingai, joks vietinis neužsikrečia. Skirtumas susidaro tik tada, jei, kaip Europoje, į saviizoliacijos reikalavimą žiūrima pro pirštus, jis nesunkiai apeinamas.

Supergriežtas karantinas ir supertotalinė kontrolė (Kinija ir Australija)

Aišku, kalbant apie koronavirusą negalima nepaminėti Kinijos. Štai jos statistinė kreivė:

Yra teigiančių, kad Kinijos statistika klaidinga. Manau, kad to buvo, ypač pradžioje. Ne vien iš piktos valios: Kinijos iššūkiai buvo didesni, nei kitur pasaulyje, nes ji susidūrė su nežinoma liga: reikėjo sukurti testus, metodiką, ir kita. Taigi, daugybė, sirgusių ~2020 m. sausį-vasarį, ir liko nediagnozuoti, skaičiai, kaip ir Vakarų Europoje, buvo smarkiai didesni. Kinija, kaip matyti, “eliminuodama” klaidas porąsyk staiga koregavo statistiką, padidindama skaičius.

Bet tas faktas, kad Kinija koronavirusą įveikė – tikrai ne iliuzija.

Būtent tokią sėkmę pamatę italai bei kiti ir perėmė Kinijos karantinų idėją – tik beveik niekur kitur karantinai neveikė taip gerai, kaip Kinijoje. Kodėl? Kai kas paminės, kad ribojimai didžiausiuose epicentruose, kaip Vuhanas, buvo didesni: daugelis žmonių net neišleisti iš namų. Tačiau tai buvo tik kai kur Kinijoje, be to, kaip rodo pavyzdžiai kitur, ligos išnaikinimas dar ne viskas – svarbu, kad ji nesugrįžtų.

Reikalas tas, kad daugelis, kopijavusių Kiniją, Kinijos nepažįsta. Ten visuomenės kontrolė didžiulė: nuolat esi stebimas visokių veidus atpažįstančių sistemų. Bet koks karantino pažeidimas – įskaitant tokius, kokių Europoje niekas nepastebėtų – ten tau, tikėtina, atsilieptų. Ir toks stebėjimas tęsiasi ir po karantino – tai yra, niekas, kas yra užsikrėtimo pavojuje, negali to pažeisti ir pan., nes, pvz. kad tave įleistų į daugelį vietų, turi rodyti programėlėje pažymą, kad neprivalai izoliuotis ir nebuvai kontakte, ir pan. “Savanoriškumo”, kuris būdingas panašioms kontaktų paieškoms programėlėms Europoje, nėra.

Vakarų demokratijoms visa tai neprieinama. Bet tai ir nebūtina, kaip rodo Pietų Korėjos pavyzdys: totalinės kontrolės ir sekimo, netgi ir karantinų ligos įveikimui nereikia.

Aktyviausiai Kinijos “supergriežtų karantinų” metodą tarp demokratinių valstybių kopijavo Australija.

Australijoje liga 2020 m. pavasarį taip pat, atrodo, išnyko. Bet ir vėl sugrįžo ~2020 m. liepą, nepaisant visų privalomų izoliacijų atvykstantiems iš užsienio (pakako kelių klaidų ir išplito). Ir viską teko kartoti – ir ilgiau, nei Kinijoje, ir paskui kartoti vėl ir vėl: supergriežti mėnesių trukmės karantinai Australijoje tapo nauja gyvenimo norma, vos pasirodo keli atvejai kokiame mieste, tuoj kelioms savaitėms jis uždaromas, viskas uždaroma. Užsikrėtimų kreivė to niekaip neatspindi – jei galvojate, kad vos virusui pagal tą kreivę išnykus, viskas atidaroma ir gyvenama “kaip seniau”, klystate nes, jei taip, virusas per mėnesį-kitą vėl atšoktų, jei būtų likę bent keli nepasveikę sergantys. Be to, net ir atidarius viskas staiga uždaroma vėl atsiradus tiek nedaug užsikrėtusiųjų, kad statistinėje kreivėje pakilimo nė nesimato.

Ir kone bet kuriuo metu nuo pat kovo kokie nors Australijos miestai ar valstijos uždarytos, paprastai ne po vieną. Pasekmės gyvenimui ten gerokai didesnės, nei Lietuvoje: daug ilgesni ir griežtesni karantinai kurių metu negalima nutolti nuo namų, Australijos sienos, remiantis spauda, uždarytos iki 2021 m. galo (ir uždarytos rimčiau, nei Taivane), daug neturtingų ar vidurinės klasės australų ištisus mėnesius negalėjo grįžti į Australiją nes valdžia leisdavo pardavinėti į lėktuvus tik nedaug bilietų (taigi, aviakompanijos pardavinėdavo tik verslo klasę, kur kainos siekdavo dešimtis tūkstančių eurų). Netgi eismas tarp skirtingų Australijos regionų ribojamas nuo pat 2020 m. kovo.

Ar Australijos kelias įmanomas, ar jis įveikia virusą? Matyt, taip (kiekviena “banga” prie jo labiau primena piramidę). Bet aukų (nekalbu apie mirusiuosius) tam reikia daug didesnių, nei Kinijoje, Europoje ar kur nors kitur pasaulyje.

Kai kam eiti tuo keliu sekėsi kiek geriau, nei Australijai – pvz. Naujojoje Zelandijoje būta mažiau “atšokimų” ir “antrinių karantinų”, galbūt ir dėl to, kad ši šalis – dar atokesnė. Bet niekas nepasiekė Kinijos sėkmės – tik ji irgi turi savo kainą, nors ir kitokią.

Klimatas? Šiaurės ir pietų pusrutulių palyginimas

Nuo pat 2020 m. pradžios diskutuota, ar koronavirusas nesusijęs su klimatu. “Vasarą jis išnyks” – žadėta, bet neišnyko. Tiesa, ten, kur jis įsivyravo pavasarį, smarkiai nusilpo. “Rudenį grįš” – žadėta, ir Europoje grįžo.

Žiūrint į vasltybių statistiką, panašu, kad klimato įtaka yra. Tai įrodo ir moksliniai tyrimai: šaltesniu oru virusas ilgiau išlieka ant paviršių, taigi, didesnė tikimybė užsikrėsti per juos.

Kita vertus, tai nereiškia, kad karštu oru užsikrėsti neįmanoma, jei nesistengiama ar neįmanoma saugotis. Geriausias to pavyzdys aukščiau – Singapūras, kur šiaip kiaurus metus apie +30, ar Persijos įlankos šalys, kur irgi nešąla. Bet ankštuose darbininkų bendrabučiuose tai nepadėjo.

Taip pat tai nereiškia, kad su virusu šaltu oro neįmanoma susitvarkyti – juk Pietų Korėja susitvarkė ir pavasarį, ir rudenį, nors klimatas ten panašus, kaip Europoje.

Tačiau atmetus šias ypatingas vietas koreliacija tarp klimato ir koronaviruso aiški, o geriausias pavyzdys – pietų pusrutulio šalys, kaip Pietų Afrikos Respublika ar Čilė (pietų pusrutulyje mažai šalių, esančių pakankamai toli į pietus, kad būtų aiški vasara ir žiema – todėl ir galimų pavyzdžių imtis nedidelė).

Šitos šalys elgėsi panašiai, kaip Europa: “pavasarį” (joms – ruduo) įvedė karantinus. Tačiau, priešingai, nei Europoje, virusas nelabai reagavo: tik stiprėjo, o piką pasiekė “vasarą” (jose – žiemą). Ir tik “vasarai” (jų žiemai) einant į pabaigą, situacija normalizavosi. Kaip tik tuo metu, kai Europoje vėl pradėjo blogėti.

Savo ruožtu, “vasarai” (t.y. jų žiemai) baigiantis, virusas pamažu ėmė trauktis. Panašiai, kaip traukėsi iš Europos ateinant jos vasarai – ir kaip vėl grįžo rudenį.

Šitas straipsnis atskleidžia, kad tarp PAR karantinų griežtumo ir ligos plėtros nebuvo visai jokio ryšio – tiesiog liga augo geometrine progresija kol “išdegė” susargdinusi daugelį ar pasikeitė oras.

Tiesa, tarp veiksnių, turbūt, buvo ne vien klimatas, o ir persirgimas – Čilėje banga ne tik prasidėjo, bet ir baigėsi anksčiau, nei PAR:

Nevykęs karantinas: kur karantinas tik pagadino reikalus (Indija, Argentina)

Karantinas (masiniai uždarymai) jokiais būdais nėra panacėja. Tiesą pasakius, nėra įrodyta net kad jis apskritai veikia tiek, kiek žmonės įsivaizduoja, kad jis veikia: dažnas užsikrėtimų kritimas sulig karantino įvedimu gali būti susijęs ir su šylančiu oru, įgytu daliniu bandos imunitetu ar uždarytomis sienomis / pagerėjusia situacija pas kaimynus. Juk, tarkime, Europoje užsikrėtimai krito ne tik “užsikarantinavusiose” Ispanijoje ar Italijoje, bet ir Švedijoje.

Jei karantinas būtų panacėja, tai valstybėse, kuriose nuolat daug kas uždaryta, liga turėtų neplisti išvis. Bet akivaizdu, kad taip nėra, ir čia geras pavyzdys Argentina:

Argentina įvedė karantiną nuo pat 2020 m. kovo 20 d. – nors viruso ten beveik nebuvo. Ir, priešingai nei panašiai su karantinu skubėjusi Rytų Europa, Argentina savo karantino neatšaukė niekada. Visgi, virusas kažkuriuo metu atėjo į šalį ir pradedant maždaug birželiu vis plito – net kai kaimyninėse šalyse (Čilėje, Brazilijoje) baigė plisti. Galiausiai Argentina karantiną palaipsniui ėmė laisvinti ir tik tada situacija ėmė gerėti – greičiausiai dėl to, kad baigėsi žiema (žr. analogiją klimatiškai panašioje PAR) ar daug kas persirgo (žr. analogiją Švedijoje) – tik dėl karantino persirgo ne taip greitai, kaip kitur, ir banga truko gerokai ilgiau.

Tai gana logiška. Karantinas – jei ne supergriežtojo Kinijos tipo – tik pristabdo ligos plėtrą, nes juk vis tiek yra, kas juda ir susitinka, daugybė išimčių.

Be to, čia turėtų galioti panašus dėsnis, kaip su Laferio kreive mokesčių klausimu. Laferio kreivė sako, kad valstybė nesurinks visiškai jokių mokesčių jeigu mokesčiai bus 0% ir lygiai taip pat nesurinks jokių, jei mokesčiai bus 100% (nes visi jų vengs ar nedirbs). Taigi, yra kažkoks optimalus mokesčių procentas, kada valstybė surinks daugiausiai pinigų. Panašiai, turbūt, su koronaviruso ribojimais: jei jie yra visai absurdiški ir, juoba, trunka pusmetį ir metus, žmonės vis labiau ima nekreipti dėmesio, randa būdų jų vengti.

(pastaba: Argentinos rugsėjį neproporcingai diagnozėms palaipsniui sumažėjęs, o paskui staiga atšokęs mirčių skaičius greičiausiai yra duomenų klaida)

Būta pasaulyje ir atvejų, kai, tikėtina, karantinas tik paspartino ligos plėtrą, pavyzdžiui Indija:

Indija 2020 m. kovo 24 d. įsivedė griežtą karantiną, apribojo judėjimą tarp provincijų, tačiau dėl to Indijos darbininkai, nebeturėdami darbų miestuose, masiškai pajudėjo į savo kaimus pėsčiomis. Ne tik kad jie kentėjo badą, nepriteklius, o dalis žuvo pakeliui, bet jie taip ir platino ligą iš miestų po visą šalį. Tad Indijoje po karantino įvedimo 2020 m. kovo viduryje ne tik, kad ligos plėtros tempai nesulėtėjo – jie tik spartėjo.

Šiokį tokį, nors ir kur kas mažesnį masteliais, ligos platinimą dėl karantinų, beje, galbūt turėjome 2020 m. kovą ir Lietuvoje – dėl įvestų karantinų į Lietuvą staiga grįžo tūkstančiai žmonių, kurie šiaip dar tikrai nebūtų grįžę, ir daugelis jų grįžo iš ligos itin stipriai paveiktos Vakarų Europos (emigrantai į JK, užsienyje studijuojantys lietuviai ir pan.). Kaip parodė moksliniai tyrimai (tiesa, labai mažos imties ir todėl kvestionuotini) vėliau, didžioji dalis 2020 m. pavasarį Lietuvoje cirkuliavusio viruso atvežta iš būtent Jungtinės Karalystės – taigi, tikėtina, su tais grįžtančiais emigrantais ar studentais, kurių grįžimą paskatino karantinai.

Karantinai, nors ilgainiui judėjimą riboja, jų įvedimo metu judėjimą paskatina – žmonės išvažiuoja iš karantino zonos, nes neturi ko ten likti (pvz. nebėra darbo, studijų), galimai išveždami ligą kartu. Kiek smarkiai karantinas paskatina judėjimą, priklauso nuo aplinkybių, nuo žmonių, kurie nesijaučia gyvenantys “savo mieste” (gyvena ten tik dėl darbo, studijų), skaičiaus.

Beje, grįžtant prie Indijos, įdomu, kad ligos plitimas pradėjo lėtėti kaip tik tada, kai karantino ribojimai jau buvo gerokai sušvelninti. Tiesiog kai kurie kiti veiksniai (kaip persirgusių žmonių skaičius) yra reikšmingesni, nei karantinas.

Statistikos klastojimas?

“Yra melas, didelis melas, ir statistika” – egzistuoja posakis. Tame yra tiesos, jei statistika blogai parinkta ar melaginga.

Neįmanoma lyginti sergančiųjų statistikos šalyse, kurios ieško kontaktų ir skaičiuoja ir besimptomius, su šalimis, kur testuojami tik rimti ligoniai.

Yra šalių, kur statistika išvis galimai suklastota. Tai apsimoka – nes daugybė šalių riboja atvykimą remdamiesi oficialia kitų šalių statistika. Taigi, jei šalis klastoja statistiką, randasi šalių, kurios atitinkamai neįtraukia tos šalies į “juoduosius sąrašus”. O tai labai padeda jos turizmo pramonei. Kita priežastis meluoti, ypač diktatūrose – tiesiog propaganda (“pas mus nelaimių nebūna”).

Pažiūrėkime Tanzaniją:

Paskutiniai koronaviruso atvejai čia fiksuoti 2020 m. gegužį, nuo tada esą nebuvo nė vieno. Nors aplinkui virusas plito. Tai vienintelė tokia Afrikos šalis. Čia statistika gretimoje panašios demografijos ir klimato Kenijoje, tikriausiai bent iš dalies atspindinti ir kas realybėje vyksta Tanzanijoje:

Aišku, ir Kenijoje nustatoma tik maža atvejų dalis. Oficialus mirtingumas ~2%, bet žinant, kad Kenijos gyventojų amžiaus vidurkis vos 20 metų (palyginimui Lietuvoje – 44 metai, Italijoje – 46) – tikrasis, matyt, artimesnis Singapūro 0,05% vidurkiui, nes jaunimas nuo COVID beveik nemiršta. Jauniausios pasaulyje populiacijos ir įpratimas prie pavojingų ligų bei kitų “mirtinesnių” problemų (pvz. maliarija) tikriausiai yra priežastys, kodėl Afrika, iš pradžių uoliai kopijavusi Europos karantinus, galiausiai nuo jų atsimetė, o COVID oficiali žala ten maža.

Dar “radikaliau” nei Tanzanijoje elgiamasi diktatūrinėse Šiaurės Korėjoje ir Turkmėnijoje, kur neva niekada nebuvo nė vieno atvejo. Turkmėnijoje net uždraustas žodis “koronavirusas”. Tačiau kažkuriuo metu vis tiek liepta nešioti kaukes – “nuo dulkių”… Kaukės nešiotos ir Šiaurės Korėjoje.

Kiek rimčiau elgėsi Egiptas:

Čia koronaviruso diagnozės pradėjo kristi išsyk kai 2020 m. liepos pradžioje Egiptas nusprendė nuo 2020 m. rugpjūčio pradžios vėl atsiverti turistams. Rugpjūčio pradžioje viruso mastai “nusileido” iki tokio lygio, kad nekeltų grėsmės jokiai užsienio šaliai iš tų, kurios savo sienų uždarymus reguliuoja pagal sergamumą šalyse, iš kurių atvykstama, ir nuo tada beveik nesikeitė. Oficialiais duomenimis, Egiptas tapo viena saugiausių pasaulio šalių, nors kitose panašiose šalyse situacija kardinaliai skiriasi.

Dar kai kurios skurdžios šalys tiesiog beveik netestuoja, nes turi kitų bėdų, ir todėl nors statistika gal ir neklastojama, neatspindi realybės. Pavyzdžiui Afganistanas. Oficialiai čia rimtos epidemijos niekada nebuvo – liga diagnozuota vos 0,1% Afganistano žmonių. Bet dar gegužę daryti populiacijos tyrimai parodė, kad COVID persirgo jau virš 30% afganų… Vėlgi, Afganistanas – be galo jauna šalis; amžiaus vidurkis joje – vos 18 metų.

JAV ir Brazilija, arba kodėl federacijų rodikliai mažareikšmiai

Kai kurios pasaulio šalys tokios didelės ir įvairios, kad jų statistikos net negalima vertinti apibendrintai. Tai JAV, iš dalies – Brazilija. Abiejose federacijose valstybių vadovai pasisakė prieš karantinus, bet kai kurių valstijų gubernatoriai ar miestų merai – už. Tad priemonės skirtingose šalių dalyse skyrėsi kardinaliai. Be to, kai šalys tokios didelės, jose skyrėsi ir klimatas bei kiti veiksniai.

Todėl JAV būdavo, kad tuo pat metu vienose valstijose susirgimų skaičius krenta, kitose – auga. Kiekvieną valstiją reiktų vertinti kaip atskirą šalį.

Apibendrinimas ir išvados

Paanalizavus šalių statistiką matosi, kad ne tik įvairūs “sąmokslo teoretikai”, bet ir populiarioji žiniasklaida, politikai ar net mokslininkai, būna, rašo straipsnius neįvertindami viso konteksto, remdamiesi, pavyzdžiui, tik vienos šalies duomenimis ir nuspėdami kitką. Tai nekeista – padėtis taip greitai keičiasi, kad ją sekti sunku. Tačiau pirmą kartą istorijoje, kalbėdami apie pandemiją, turime tiek daug viešai prieinamų faktų ir jie, po paskelbimo, interneto dėka tampa pasiekiami visame pasaulyje (problema ne ta, kad jų nėra, o ta, kad daugelis žmonių, įskaitant priimančių sprendimus, nenori ar neturi galimybės skirti laiko jų paieškai ir gilesnei analizei, juoba, kai, viskam kintant, tai – nuolatinis darbas).

Tačiau turime ir galimybę išnaudoti visa tai bei nekartoti klaidų – savų ar svetimų.

Šio straipsnio tikslas buvo patogiai pateikti išsamią klasifikuotą informaciją ir statistiką, kuri padėtų pačiam skaitytojui pasidaryti išvadas ir priimti sprendimus. Bet ne vienas žmogus prašė manęs pateikti savo išvadas. Jos, išanalizavus šią statistiką, būtų tokios:

*Įprastiniai karantinai (kai viskas ar beveik viskas kokiam mėnesiui uždaroma) daugelyje šalių iš esmės nepasiteisino. Dalis jų nė nesulėtino ligos plėtros. Kita dalis ligos eigą sulėtino, bet ilguoju laikotarpiu išgelbėjo mažai gyvybių, jei išvis, lyginant su analogiškomis šalimis, kurios jų (beveik) netaikė (pvz. Švedija). Taip yra ne todėl, kad koronavirusas nebūtų pavojingas ir nebūtų verta su juo kovoti, bet tiesiog kad ir su karantinais didžioji dalis tų, kuriems liga pavojingiausia, vis tiek užsikrėtė ar greitai užsikrės ir persirgs / mirs ne mažiau žmonių. Be to, karantinai pavojingiausių kontaktų neriboja ir negali riboti (ligoninės, senelių namai ir t.t.). Nors mažai veiksmingi, karantinai daug kainuoja ekonomikai, pscihologijai ir sukelia/sukėlė bėdų kitur (skurdas, savižudybės, smurtas artimoj aplinkoj ir t.t.).
*Totaliniu sekimu ir totaliniais ribojimais pagrįsti karantinai (daug griežtesni ir ilgesni nei Lietuvoje) gali išnaikinti ligą (pvz. Kinija, Australija), bet to kaina bus didžiulė (ekonominė, pscihologinė), be to, sugrįžimo prie normalaus gyvenimo irgi nebus, nes liga bet kada galės grįžti ir vėl viskas iš naujo net ir po keleto naujų atvejų. Tose nedemokratinėse šalyse, kur yra totalinis sekimas, ribojimai, būtini ligos išnaikinimui, gali būti mažesni / trumpesni, bet tai yra žmogaus teisių kaina, ir čia kalba ne vien kokią teisę į privatumą.
*Demokratinėse valstybėse dar geriau, nei karantinas, veikia kontaktų paieška ir izoliavimas (Pietų Korėja). Tačiau veikia tik rimtas kontaktų sekimas naudojantis visomis priemonėmis, kurios prieinamos šaliai, tarkime, bylų tyrime (telefono buvimo vietos nustatymas, kredito kortelės atsiskaitymo vietos nustatymas), o ne tiesiog uždavinėjant klausimus “Su kuo susitikote?” ar “Kur keliavote”, į kurį žymi dalis žmonių neatsako ar meluoja ar patys gerai neprisimena ir kontaktų paieška žlunga (todėl ji nepavyko Europoje). Nepadeda ir visokios “savanoriškom programėlės” kurios neteikia beveik jokios naudingos informacijos vartotojui ir jas instaliuoja, apie susirgimą praneša tik mažuma.
*Sienų uždarymai pasiteisino tik jei įvesti laiku (kai šalyje situacija geresnė, nei aplinkoje) ir griežtai prižiūrimi visą laiką (Taivanas). Jie neturi prasmės, kai pačioje šalyje blogiau nei aplink arba panašiai blogai.
*Svarbus kovos su koronavirusu priemonių nuoseklumas – geriau mažiau ribojimų, bet galintys būti išlaikyti neribotą laiką, prie kurių žmonės gali priprasti ir su jais gyventi (išmokti laikytis tos tvarkos taip, kad ji nebetrukdytų), nei kažkokie staigūs “šokai” (t.y. geriau kaip Pietų Korėjoje nuolat nešiojamos kaukės nuo pandemijos pradžios be atšaukimo, taip pat rimta kontaktų paieška, nei staigūs perėjimai pirmyn-atgal nuo karantino kai ribojama viskas, iki situacijos kaip prieš pandemiją, kaip Lietuvoje buvo liepą).
*Absurdinius, nepagrįstus ribojimus visuomenė nustoja gerbti, išmoksta “nepagauta” juos ignoruoti ir tai tik skatina visokias sąmokslo teorijas, įstatymų vengimą ir rezultate išeina, kad ribojimai žalą sukelia didelę, o naudą duoda mažą (Argentina). Be to, joks vienas žmogus ar partija nesureguliuos visko geriau už rinką, todėl greitai darant kiekvieno gyvenimą liečiančius sprendimus dažnai pridaromos rimtos klaidos, kurios sukelia didesnę žalą nei naudą (Indijos karantinas).
*Svarbu ne kas parašyta įstatymuose, bet ko laikomasi. Reikalavimai turi būti arba normaliai prižiūrimi, arba jų turi išvis turi nebūti (pvz. privalomą izoliaciją verta įvesti tik tada, jei tai bus prižiūrima griežtai – t.y. nereikia apsižioti daugiau, nei yra pajėgumų prižiūrėti, nes iš tokių reikalavimų jokios naudos, kaip parodė sienų uždarymo bei privalomos izoliacijos nesuveikimas Europoje, nors ji veikė Pietų Korėjoje, Kinijoje ar Taivane).
*Reikia suprasti, kad pasaulis labai įvairus ir vieni metodai vienur veiks geriau, nei kitur: vienokios priemonės prieinamos diktatūrai (Kinijai), kitokios – moderniai demokratijai (Pietų Korėjai), trečiokios – šalyse su daug ankštai gyvenančių imigrantų (Singapūras), ketvirtos – trečiam pasauliui. Vienoks ligos pavojus yra senstančiuose regionuose (Italija / Ispanija), kitoks (daug mažesnis) labai jaunuose regionuose (Kenija / Tanzanija / Afganistanas). Negalima ir nereikia kopijuoti metodų iš skirtingos demografiniu, ekonominiu, technologiniu ar politiniu požiūriu šalies (kaip Vakarų Europa kovą kopijavo nuo Kinijos, ar Afrika kovą-balandį kopijavo nuo Europos).

Taip pat:
*COVID kažkiek (apie kelis kartus) pavojingesnis už gripą, bet ne taip smarkiai, kaip kai kas įsivaizduoja (t.y. tikrai ne dešimtis kartų). Tai įrodyta moksliniais tyrimais dar 2020 m. kovą. COVID pavojingumas nuo pandemijos pradžios išliko gana panašus, o visokius mitus apie labai mirtiną pirmą bangą ar lengvesnę antrą bangą, arba kad per pirmą bangą užsikrėtė (Vakarų Europoje) mažiau žmonių nei per antrą, sukėlė tiesiog testavimo skirtumai.
*Analogiškai ir dabar skirtingos šalys testuoja skirtingai, kai kurios galbūt specialiai slepia duomenis (Tanzanija), todėl nereikia “priimti už gryną pinigą” ir lyginti mirčių ar (ypač) užsikrėtusiųjų skaičių nepalyginus testavimo apimčių. MIrčių skaičiai paprastai mažiau įtakojami testavimo skirtumų nei užsikrėtusiųjų (tiksliau, diagnozuotųjų) skaičiai, tad juos galima lyginti lengviau.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Kaip keliauti per koronaviruso pandemiją

Kaip keliauti per koronaviruso pandemiją

| 4 komentarai

Koronavirusas kaip reikiant sujaukė keliautojų planus. Dažnas “nudegęs” pradėjo manyti, kad keliauti dabar išvis neįmanoma, nesaugu, arba neišvengiamai veda į įstrigimą kur užsienyje.

Nebūtinai.

Per 2020 m. aplankiau 24 šalis nei susirgęs, nei papuolęs į kokią nors privalomą izoliaciją ar karantiną.

Taip, tai sunkiau, nei paprastai – visgi, įmanoma ir keliauti, ir keliauti „nepakliūvant į spąstus“ (bent jau nerizikingiau, nei įprastu metu). Tam reikia žinoti kaip, ką ir kada planuoti, kada ir kur važiuoti.

Čia dalinuosi patirtimi ir naudingomis nuorodomis, pagal kurias keliones koronaviruso pandemijos laikotarpiu planuoju pats. Jose – nuolat atnaujinama informacija, į kokias šalis galima keliauti, kaip nuspėti iš kur grįžus nereikės saviizoliuotis, kokios vietos uždarytos, kaip neužsikrėsti koronavirusu kelionėje, kaip neprarasti pinigų jeigu kas nors nepasiseks.

Tegul bus tai kelionių planavimo „new normal“, bent jau kol kas.

Straipsnis atnaujintas 2021 m. gegužį

Ar keliauti per pandemiją?

Jeigu jau nusprendėte keliauti šiuo laikotarpiu – šį skyrelį praleiskite.

Jeigu dar ne, argumentai “už” ir “prieš”:

Laikantis to, ką rašau šiame straipsnyje, ir šiuo metu galima keliauti pakankamai saugiai: tiek nuo ligos, tiek nuo nuostolių. Ėmęsi šių priemonių galite keliauti panašiai saugiai kaip įprastu metu: juk kelionės niekuomet nebūna be jokios rizikos (apgavystės, nusikaltimai, nelaimės, vėlavimai į skrydžius, bankrutavusios avialinijos ir t.t.).

Tačiau, kad kelionės būtų tokios pat saugios, kaip įprastiniu metu, reikia laikytis papildomų atsargumo priemonių kelionių planavimui ir eigai (viskas detaliai aprašyta žemiau).

Todėl kelionės pandemijos metu yra ne visiems. Galbūt jums nereikėtų keliauti šiuo laikotarpiu jeigu:

1.Jums būtina visą kelionę kruopščiai susiplanuoti iš anksto (t.y. prieš savaites ar net mėnesius).
2.Turite labai konkrečias šalis, miestus, vietas, kurias norite aplankyti ir kitkas nelabai domina (maža tikimybė, kad būtent tai būtų atidaryta, bet gal pasiseks).
3.Bet koks neaiškumas jums sukeltų stresą ir tai gadintų kelionę, net jeigu viskas galiausiai baigtųsi gerai.
4.Itin erzina įvairios saugumo priemonės, kurių anksčiau nebūdavo (pvz. privalomos kaukės, temperatūros tikrinimai jums smarkiai naikina kelionės malonumą).
5.Priklausote grupei, kuriai liga itin pavojinga.

O kaip su rizika užsikrėsti? Visuomenėje atsirado dvi radikalios stovyklos.

Vieni pliekia keliautojus ar net visus pramogaujančius aiškindami „ką, negalima palaukti?“, neva bet kokia kelionė, pramoga dabar gresia jų, jų šeimos narių gyvybėms ir todėl jie visi labai neatsakingi.

“Antroji stovykla” išvis virusą laiko „liga lengvesne už gripą“, visus valstybinius ribojimus – idiotizmu ar sąmokslu, o visus tuos, kurie jo bent kiek saugosi (pvz. užsideda kaukes) – kvailiais.

Tiesa, aišku, yra „toli per vidurį“: koronavirusas yra liga bent keliskart pavojingesnė už gripą, tačiau ne maras ir ne vėžys, be to, jau yra aiškiai žinoma, kaip juo užsikrečiama ir kaip neužsikrečiama. Jei keliausite tai žinodami, atsargiai, pavojai bus nedidesni, nei autoavarijos pavojus sėdus už vairo ar skendimo pavojus maudantis jūroje. Žr. skyrelį “Kaip neužsikrėsti” apačioje.

Bet, aišku, jeigu planuositės keliones lygiai taip pat, kaip 2019 m. ar anksčiau, kai koronaviruso nebuvo – 70-90%, kad baigsite nelinksmai (greičiausiai – piniginiais nuostoliais ar iššvaistytu laiku, bet, aišku, ir ligos šansai būtų didesni).

Svarbiausia – nieko neplanuoti iš anksto

Visų pirma, reikia pamiršti įprastinę kelionių planavimo taisyklę, kad verta pirkti bilietus iš anksto. Maksimalus terminas, prieš kurį 2020 m. pirkau lėktuvo/laivo/traukinio bilietus ar viešbutį/nakvynę – kelios savaitės (paprastai supersaugiose zonose), tačiau dažniausiai perku prieš kelias dienas. Viešbučių dažniausiai neužsakinėju išvis arba užsakau atvykimo dieną. Jei įmanoma, renkuosi kelionę nuosavu automobiliu, o jeigu reikia skristi – nuomotas automobilis suteikia daugiau laisvės už viešąjį transportą.

2020 m. kovas - atvykę į Katarą dėl epidemiologinės situacijos ten pakeitėme planą važinėti po Dohą viešuoju transportu ir oro uoste išsinuomavome automobilį

2020 m. kovas – atvykę į Katarą dėl epidemiologinės situacijos ten pakeitėme planą važinėti po Dohą viešuoju transportu ir oro uoste išsinuomavome automobilį

Padėtis keičiasi neįtikėtinai greitai. Kas bus po kelių dienų dar gali numatyti (jokia šalis iš visiškai saugios per kelias dienas netapo „superpavojinga“ ir neužsidarė), bet kas vyks po kelių mėnesių – tikrai ne. Ir nors neįvykus kelionei dažnai gali atsiimti pinigus, taip yra ne visuomet. Gal pvz. grąžins, jeigu uždraus skrydį išvis, bet negrąžins, jeigu tiesiog įves privalomą saviizoliaciją dėl kurios kelionė taps beprasmė; ir jau tikrai negrąžins, jei tiesiog pats nebenorėsite keliauti nes, kažkur pakilus užsikrėtimų skaičiui, rizika atrodys nebepriimtina.

Be to, pats patyriau, kad net ir aviakompanijoms atšaukus skrydį ir turint pilną teisę susigrąžinti pinigus tas grąžinimasis reikalauja daug laiko (su vienu grąžinimu vargstu beveik metus).

Tad verta užbėgti tam už akių: likite laisvi, neplanuokite kelionės „būtent ten“, „būtent tuo būdu“ ar net „į vieną iš šitų šalių“: verčiau palaukite laiko kelios dienos iki išvykimo ir tada jau tą akimirką žiūrėkite, kas įmanoma: „Kokios šalys įsileidžia?“, „Kur reikia izoliuotis ir kokios izoliacijos sąlygos iš ten grįžus?“, „Kiek kur keliauti kainuoja?“, „Kokia kur sergamumo statistika?“ ir pan.

Tikrai nebeverta susigundyti visokiom pigių bilietų akcijom “po pusantro mėnesio”: kas iš tų bilietų, jei didžiausia tikimybė, kad pasinaudoti nepavyks.

Beveik visi, kurie „nudegė“ nuo koronaviruso ir susijusių ribojimų, “strigo” ar prarado pinigus, planavosi kelionę gerokai iš anksto pagal tuometinę padėtį, o situacija juos pavijo.

Taip pat turėkite omenyje, kad visus bilietus verta pirkti tiesiogiai (pvz. iš aviakompanijos tinklapio), o ne tarpininkų, agentūrų. Kaip rodo patirtis, kam nors pasikeitus atgauti pinigus iš tarpininkų būna vidutiniškai kelis kartus sunkiau nei tiesiogiai iš aviakompanijos.

Nesiplanuojant iš anksto, viruso pavojai sumažės iki minimumo. Taip pat, išvengsite gausybės kitų pavojų, su kuriais įprastose kelionėje būnate susitaikę. Juk jei perkate bilietą prieš 6 ar 3 mėnesius, bet kuriuo metu juk gali būti, kad aplinkybės smarkiai pasikeis ir keliauti negalėsite ar nebebus taip smagu: sveikatos bėdos, svarbūs darbai, vaikų mokyklos šventė, problemos šalyje į kurią keliaujate (pvz. streikai) ir t.t. Dėl šių priežasčių visuomet netokia ir maža dalis bilietų į lėktuvą “nuplaukia”. Pirkdamas bilietą prieš kelias dienas jau gana tikslai žinai, kad tuo metu nesergi, nebus darbų, draugo vestuvių, gali net gerokai tiksliau numatyti koks bus oras kurorte.

Taigi, bet kokį dar likusį rizikos padidėjimą dėl viruso atpirks sumažėjusios rizikos kitur. Štai kodėl tikimybė, kad kelionė žlugs ar nebus tokia smagi, bus nedidesnė, nei visuomet. Taisyklė, tiesiog, tokia – šiais laikais planuotis kelionę prieš 3 d. rizikų prasme tas pats, kas anksčiau – planuotis prieš 3 mėn.

Į kurias šalis dabar galima keliauti (ir kokie ribojimai taikomi)?

Reikalavimai nuolat keičiasi, o daugelis straipsnių internete (pvz. naujienų portaluose) – pasenę, tad jais vadovautis pavojinga (išskyrus bendro pobūdžio straipsnius, tokius, kaip šitas).

Laimė, yra keli kasdien atnaujinami šaltiniai. Jei keliaujate į ES/EEE šalis, daug klausimų bus patogiai atsakomi ReOpen EU svetainėje (yra ir lietuvių k., tiesa, daugmaž išversta automatiniu vertėju).

Reopen EU svetainės pavyzdys (šiuometinę situaciją pažiūrėkite atsidarę svetainę)

Reopen EU svetainės pavyzdys (šiuometinę situaciją pažiūrėkite atsidarę svetainę)

Jei keliaujate ne į ES šalis, visų pirma siūlau patikrinti IATA (Tarptautinės aviacijos organizacijos) žemėlapį. Teoriškai kuo tamsesnė spalva žemėlapyje, tuo griežtesni kriterijai turistų ir kitų užsieniečių įleidimui.

IATA žemėlapis, 2020 rugpjūčio 29 d.

IATA žemėlapio pavyzdys – dabartinį žiūrėkite paspaudę nuorodą aukščiau

Bet reikalavimai labai skirtingi. Būna, kad šalis, tarkime, nuspalvinta tamsiau, nes neįleidžia daugelio užsieniečių, bet tarp tų kelių šalių, keliautojus iš kurių įleidžia, yra lietuviai. Todėl verta nuspausti ant kiekvienos šalies žemėlapyje ir paskaityti tuo metu galiojančius kriterijus.

Ribojimų rūšys yra tokios:
1.Skrydžių draudimas / ribojimas. Paprastai prie jo atvykti neįmanoma ar labai brangu.
2.Draudimas atvykti užsieniečiams ar didžiajai jų daliai (beveik be abejonės apimant visus turistus).
3.Privaloma 14 d. izoliacija atvykus į šalį. Kai kuriose šalyse terminas trumpesnis (12 d., 7 d. ir pan.).
4.Privalomas COVID testas. Būna trys tipai: reikia padaryti iš anksto (paprastai mokamai), reikia pasidaryti vietoje už savo pinigus (2020 m. rugpjūtį kainos nuo dešimčių iki daugiau nei 100 EUR) arba jis padaromas vietoje nemokamai. Pastaruoju atveju atvykimo šalis gali atsitiktinai spręsti, kam daryti testą.
5.Privaloma apsidrausti sveikatą kelionėje (pvz. tam tikrai sumai).
6.Privalomos anketos, temperatūros tikrinimai, programėlių instaliavimasis ir pan.

Jeigu ribojimai 1-3 yra iš visų užsienio šalių arba ir iš Lietuvos, jie iš esmės uždraudžia turizmą, tuo tarpu reikalavimus 4-6 įmanoma išpildyti ir turistui (taip pat žr. žemiau “Kaip pasidaryti testą, apsidrausti”).

Blankas, kurį reikia pateikti Lenkijos pasienyje

Blankas, kurį 2020 m. kovą pateikiau Lietuvos-Lenkijos pasienyje

Tačiau vis daugiau šalių ribojimus taiko selektyviai: konkretūs ribojimai priklauso nuo to, kokios šalies pilietis esi, iš kur atskrendi, kur buvai pastarąsias 14 dienų. Svarbu išanalizuoti šalių sąrašą, iš kurio įleidžiama, ir gerai įsigilinti: ar turi turėti tos šalies pilietybę, ar per 14 d. būti nebuvęs kitose šalyse ir pan.

Kai kuriose šalyse išimtys nuo visų ar dalies ribojimų taikomos skiepytiems (nebūtinai tinka visos vakcinos) ar persirgusiems koronavirusu prieš tam tikrą laiko tarpą (tokiu atveju reikėtų to įrodymų).

Dabar atsiradę gausybė visokių internetinių tinklapių, žemėlapių, rodančių ribojimus šalyse. Keli pavyzdžiai: “Skyscanner“, “Wego“, “Travelbans“. Aš kartais į juos irgi pasižiūriu. Deja, ei pastebėjau, jie tikrai dažnai netikslūs, pasenę (viskas keičiasi greitai, o tą informaciją tinklapiuose koreguoja retai). IATA informacija yra visada naujausia, nes ja naudojasi pačios avialinijos. Kol kas dar niekad nesusidūriau, kad IATA informacija būtų netiksli.

Visgi, nors IATA tinklapis vienas geriausių, situacija keičiasi greitai, todėl verta išsirinkus šalį ar šalis patikrinti informaciją jų turizmo svetainėse, ambasadų svetainėse, kovos su koronavirusu svetainėse, tų šalių žiniasklaidoje (pastarųjų kelių dienų straipsniuose) – ir tik jei nerandate nieko abejotino planuotis kelionę. Aišku, svarbiausios yra oficialios svetainės. Dėl visa ko (jei skirtingi šaltiniai prieštarauja vienas kitam) dar galima paskambinti į ambasadą. Galutinį patikrinimą reikia daryti ne anksčiau, nei kelios dienos iki kelionės ir tik tada pirkti bilietus / daryti rezervacijas.

Taip pat reikia surasti ir ar nėra „namų darbų“, kuriuos būtina padaryti prieš kelionę: pvz. COVID testo (žr. žemiau) arba kokios nors internetinės anketos užpildymo. Tarkime, plačiai nuskambėjo atvejai, kad dešimtys turistų neįleisti į Graikiją vien todėl, kad tinkamai neužpildė anketos internetu – o oro uoste to padaryti nebuvo galima. Tai, kad į šalį jūs ar jūsų draugas ar koks “žymus blogeris” keliavo prieš mėnesį, pusmetį ar juoba metus ir papasakojo, kad “problemų nebus”, nieko nereiškia: viskas greitai keičiasi. Nebūtinai aktualūs ir visokie beviziai režimai: daug kur jie laikinai panaikinti, reikia vizos. Dar gali reikėti kelionių draudimo. Taip pat įsidėmėkite, ką planuojate veikti, kur apsistoti ir pan. – yra pasitaikę, kad pasieniečiai klausinėja daugiau nei įprastai (bet daugelyje šalių taip nedaro).

Įsirašykite ir tekstus liudijančius, kad tai, ką padarėte, yra pankankama. Deja, tenka išgirsti istorijų, kad avialinijų atstovai oro uostuose nesupranta besikeičiančių taisyklų, ir nepriima visai teisingai darančių keleivių į skrydžius (bijodami, kad teks juos, neįleistus į šalį, gabenti atgal avialinijų sąskaita).

Jei skristumėte į šalį lėktuvu, dar pažiūrėkite, ar skrydis, kurį pirktumėte, realiai vykdomas. Čia nepamainoma Flightradar24 svetainė: nuspauskite žemėlapyje ant aktualaus oro uosto, tada „Departures“ ir „Load Earlier“ (jei reikia, kelis kartus) – pamatysite, ar skrydžiai tuo reisu pastaruoju metu kilo, ar ne. Jei nekilo, aš paprastai bilietų neperku: tikėtina, kad pardavinėjami bilietai į neįvyksiančius skrydžius.

Flightradar rodomi skrydžiai, kurie rugpjūčio 29 d. vyko iš Vilniaus. Jei parašyta "Departed", skrydis įvyko. Jei "Unknown" - ne. Taigi, skrdyžiai į Rygą, Varšuvą, Milaną, Kopenhagą, Taliną, Kijevą vyko, o į Tel Avivą, Kutaisį, 06:25 Londoną dėl kelionių ribojimų buvo atšaukti visam tam laikotarpiui

Flightradar rodomi skrydžiai, kurie rugpjūčio 29 d. vyko iš Vilniaus. Jei parašyta “Departed”, skrydis įvyko. Jei “Unknown” – ne. Taigi, skrdyžiai į Rygą, Varšuvą, Milaną, Kopenhagą, Taliną, Kijevą vyko, o į Tel Avivą, Kutaisį, 06:25 Londoną dėl kelionių ribojimų buvo atšaukti visam tam laikotarpiui

Taip pat supraskite, kad beveik visi ribojimai susiję su atvykimu į šalį. Svarbu: jeigu į šalį jau atvykote, niekas jūsų per vidurį kelionės neišvarys – ligos įvežimo riziką kelia tik jūsų atvykimas, o ne jūsų buvimas šalyje. Tarkime, Indonezijoje bei Pietų Korėjoje buvau ir tuo metu, kai turistai iš Lietuvos ten nebebuvo įleidžiami – svarbu, kad atvykau į šalis kol tokių ribojimų nebuvo. Todėl jei perkate bilietus prieš kelias dienas iki kelionės, jums ir aktualu tik tai, kad įvažiavimo į šalį ribojimai nepasikeistų per tas kelias dienas – o ne kad nepasikeistų per, tarkime, 2 kelionės savaites.

Atkreipkite dėmesį, jei skrendate su persėdimu arba važiuojate automobiliu/autobusu/traukiniu tranzitu, kad aktualūs gali būti ir ribojimai šalyse, kuriose persėdate ar kurias kertate tranzitu. Ribojimų persėdimui/tranzitui dažniausiai mažiau, nei jei į tą šalį vykstate kaip galutinį tikslą, bet patikrinkite. Jei skrendate lėktuvu su persėdimu taip pat išsiaiškinkite, ar jums nereikės išeiti iš oro uosto išvykimo zonos, o jei reikės, reikalavimai gali būti griežtesni (tai irgi parašyta IATA informacijoje). Jei įmanoma, renkuosi skrydžius be persėdimų, visgi, ir su persėdimais dažniausiai galima susitvarkyti.

Kaip pasidaryti testą, apsidrausti nuo koronaviruso?

Jau beveik visos šalys reikalauja, kad turistai būtų pasidarę testą nuo COVID-19.

Nors Lietuvoje testai daugeliui daromi nemokamai, tai nėra prieinama kiekvienam, be to, po nemokamų testų neišduodamos angliškos pažymos (tiesa, kai kurios šalys priima lietuviškų pažymų oficialius vertimus į anglų k.).

Išeitis – mokamas testas, kurį daro (ir pažymą išduoda) įvairios privačios laboratorijos.

Koronaviruso testai būna trijų tipų:
*PGR (angl. PCR) – iš nosies ir gerklės imamas tepinėlis. Pats patikimiausias, bet ir brangiausias testas, o rezultatų reikia laukti nuo kelių valandų iki kelių dienų. Jau ir persirgus koronavirusu rezultatas kurį laiką gali likti teigiamas. Daugelis šalių reikalauja PGR testo.
*Antigenų (kitaip – greitasis) – tepinėlis irgi imamas iš nosiaryklės, bet testas pigesnis, jo atsakymai greitesni (per kelias minutes) ir jis teigiamas būna trumpiau – tik kol žmogus užkrečiamiausias. Jis tinka ne visose šalyse.
*Antikūnių – šis testas daromas imant kraują. Jis parodo, ar jums susidarė koronaviruso antikūniai. Jei jis teigiamas, reiškia, koronavirusu sirgote praeityje (arba pradėjote sirgti seniai, arba vakcinavotės ir jums susidarė imunitetas). Neigiamas antikūnių testas nieko nereiškia ir nepadea patekti į jokią šalį, nes daugelio ligonių jis būna neigiamas, o teigiamas pasidaro tik paskui. Tad kai kuriose vietose būna atvirkščių reikalavimų – reikia parodyti seno teigiamo antikūnių testo rezultatus. Bet tai reta.

Reikia atkreipti dėmesį į šalies reikalavimus, ypač prieš kiek laiko turi būti padarytas testas (pvz. 72 val., 48 val.)? Ar tai mėginio paėmimo, ar pažymos išdavmo laikas? Ar laikas skaičiuojamas iki įlipimo į pirmą skrydį, ar į paskutinį, ar atvykimo?

Jei reikia testo ir laikas labai ribotas iš kai kurių šalių (miestų-užkampių) verta nepirkti bilietų pirmadieniui. Nes sekmadieniais mokamos testų ėmyklos daug kur nedirba, o dalis nedirba ir šeštadieniais. Geriausios dienos tokiam skrydžiui – trečiadienis-šeštadienis, kad pavyktų pasidaryti testą pirmadienį-penktadienį.

Testus galima pasidaryti ir vis daugiau oro uostų (tarp jų – Vilniaus). Ten paprastai jie daromi gana greitai, bet brangiau, nei kitur – tačiau taip galima gauti rezultatus greičiausiai.

Dalis šalių siūlo testą pasidaryti ir vietoje (kaip alternatyvą pažymai). Pasidomėkite, kokia ten kaina (jei testas mokamas) ir palyginkite. Taip pat pasidomėkite kas bus, jei testas bus teigiamas – kai daugiau nei pusė COVID atvejų besimptomiai, o testai teigiami gali būti ne vieną savaitę po užsikrėtimo, negalite būti garantuoti. Ar tektų mokėti už saviizoliaciją, gydymą, kiek kainuotų?

2020 m. rugsėjį skrisdamas į Hurghadą turėjau dvi galimybes: darytis testą Lietuvoje (~75 eurų) arba Hurghados oro uoste (~27 eurai). Ilgai svarsčiau, bet pasirinkau Lietuvą: daugiau aiškumo, jei dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių testas būtų buvęs teigiamas, be to, tai kaip papildomas apsidraudimas, nes Egipto taisyklės nebuvo aiškios (dėl kokių kliūčių nepavykus su lietuvišku testu, dar liktų galimybė darytis testą vietoje – o atvirkščias variantas būtų neįmanomas). Šalyje, kur aiškumo daugiau, tikriausiai būčiau apsisprendęs kitaip.

Koronaviruso PGR testo pažymos fragmentas

Koronaviruso PGR testo pažymos, išduotos Lietuvoje (lietuvių, anglų, rusų kalbomis), fragmentas

Dėl įvairių sienų kirtimo ribojimų šiais laikais daug sunkiau keliauti į kelias šalis – geriau rinktis kelionę į vieną šalį. Visgi, ir keliauti į kelias šalis įmanoma, bet, jei antroji šalis reikalautų testo, tai testą reiktų daryti pirmojoje šalyje. Taip pat testo gali reikalauti ir šalis, kurioje gyvenate, prieš grįžimą į ją.

Jei reikės testo užsieni šalyje, pasidomėkite galimybėmis iš anksto: yra šalių, kur testus pasidaryti lengviau, nei Lietuvoje (pvz. Brazilijoje pasidariau oro uoste ir gavau atsakymą per 4 val. bei išskridau į Ekvadorą), o yra, kur beveik neįmanoma. Beje, yra galimybė “sutaupyti” testų greitai paeiliui skrendant į kelias šalis. Pavyzdžiui, iš Brazilijos į Ekvadorą skridau per Panamą. Abi šalys reikalavo koronaviruso testų – Panama daryto prieš 48 val., Ekvadoras prieš 10 dienų. Taigi, galėjau Panamoje pabūti tiek laiko, kad tas pats Brazilijoje pasidarytas testas dar tiktų ir Panamai ir, paskui, Ekvadorui.

Dažnai įvairių neaiškumų dėl sveikatos padeda išvengti draudimas, bet kol kas dabar su pačiu draudimu per daug neaiškumų: nėra precedentų, ką privalo atlyginti, ko ne. Daugelis draudimo kompanijų nenori atlyginti žalos, kai ji kilo šalyse, į kurias Lietuvos užsienio reikalų ministerija rekomenduoja nevykti. Sąrašas/žemėlapis yra čia, bet jis per visą pandemiją – milžiniškas, apima beveik visą pasaulį. Šalių, į kurias patariama nevykti, dažnai dar daugiau, nei šalių, iš kurių grįžus reikia izoliuotis. Tiesa, šiais laikais jau pradeda rastis draudimai, kurie apima ir koronavirusą.

Tačiau, turėkite omeny, kad Europos Sąjungoje pasidarius Europos draudimo kortelę galioja valstybinis draudimas. Tarp kitų šalių taip pat yra tokių, kurios COVID užsikrėtusius užsieniečius gydo ar izoliuoja savo sąskaita ir tokių, kurios pardavinėja savo draudimą (tai gali kainuoti, pavyzdžiui, ~eurą už kelionės dieną ar keliasdešimt eurų už visą kelionę, bet kitose šalyse – ir ~10 eurų už dieną).

Kaip sužinoti, koks sergamumas šalyje, kokia ribojimų tikimybė?

Lietuva nuolat koreguoja sąrašą šalių, iš kurių grįžus į Lietuvą reikia izoliuotis (negalima eiti į darbą, parduotuvę ir pan.), taip pat ir tos izoliacijos tvarką, išimtis – panašiai daro ir daugybė kitų šalių. Daugybei žmonių vienokia ar kitokia izoliacija visai nepriimtina ir žinodami apie ją jie nekeliautų išvis, todėl itin nuliūsta kai tik prieš grįždami sužino, kad šalis, į kurią keliavo, įtrauktą į tokį sąrašą.

Patys Lietuvos sąrašai skelbiami čia.

Tačiau svarbu ne tik dabartinis sąrašas, bet ir kas bus ateityje. Net jeigu kelionę planuojiesi prieš kelias dienas iki jos, juk kelionė užtruks savaitę-dvi, o per tą laiką Lietuvą gali izoliacijos sąrašus ir tvarkas keisti.

Nemažai šalių ribojimus sieja su sergamumu (tiesa, tiksli tvarka gali keistis).

Tarp gerų informacijos apie sergamumą šaltinių – Worldometer svetainė, kuri rodo sergamumą šiandien/vakar, taip pat 7 d. skaičius ir vidurkius milijonui gyv. (žr. ir skiltį “WEEKLY TRENDS”, nes ji aktualesnė).

Worldometer statistikos ištrauka - Vokietijos naujų susirgusiųjų kreivė bėgant mėnesiams. Ši kreivė aktualiausia iš pateikiamų Worldometer

Worldometer statistikos ištrauka – Vokietijos naujų susirgusiųjų kreivė bėgant mėnesiams.

Kita vertus, yra žmonių, kuriems saviizoliacija nėra pasaulio pabaiga – pvz. dirbantiems iš namų tai nėra toks smūgis, kaip tiems, kuriems reikia kasdien eiti į darbą ar būti su žmonėmis. Tai įvertinkite patys, kiek jums tai svarbu.

Kaip neužsikrėsti koronavirusu?

Jeigu šalyje nėra įstatymų ar kitų teisės aktų, nurodančių kaip nors elgtis, kaip elgsitės – jūsų valia. Nėra tokių metodų, kurie 100% padės išvengti ligos – bet juk nėra ir metodų, kurie 100% padės išvengti autoavarijos, skendimo ar kitokios nelaimės. Tačiau elgdamiesi atsakingai galime sumažinti tikimybę iki minimumo ir to daugeliui pakanka.

Jau vien keliavimas vien į šalis, iš kurių grįžus į Lietuvą nereikia saviizoliuotis (ar nedaug viršija tas ribas), užsikrėsti tikimybę smarkiai sumažina – nes Lietuva savo sąrašą tvarko gana griežtai ir labai nesaugių šalių ten nėra.

Visų pirma, verta nustatyti, kiek rizikinga situacija ir pagal tai spręsti kaip elgtis. Įvertinkite riziką šalje:
a)Kiek užsikrėtusiųjų 100 000 gyv. / 7 d. šalyje (žr. skyrelį „Kaip sužinoti, koks sergamumas šalyje, kokia ribojimų tikimybė?“)? Jei šalis didelė, pasižiūrėti ir pagal regionus tos šalies puslapyje, kuriame ji skelbia tokią informaciją.
b)Kiek testuojama toje šalyje? Jei testų daroma nedaug, dauginkite užsikrėtusiųjų skaičių iš kokių 4-8. Testų apimtys yra matomos Worldometer svetainės lentelėje.

Įvertinkite riziką konkrečioje vietoje, į kurią tą dieną eisite:
a)Kiek žmonių bus aplink ten, kur eini, ar bus įmanoma laikytis 2 m atstumo nuo jų? (ar tai teatras, ar muziejus, ar žygis gamtoj)
b)Ar bus žmonių iš šalių, kuriose pavojus didesnis (pvz. oro uostuose).

Kruiziniai keltai atplaukia į Marienhamną

Keltas Mariehamnas-Turku, kuriuo plaukėme 2020 m. rugpjūtį, iš tikro plaukė reisu Stokholmas-Mariehamnas-Turku, gabeno Švedijos sunkvežimių vairuotojus. Švedijoje tuo metu epidemiologinė situacija buvo bloga, taigi, laikėmės papildomo atsargumo priemonių. Pastebėjome, kad žmonės iš Alando salų, kurie šiaip kaukių nenešioja, tame laive jas irgi užsidėjo

Štai ką stengiuosi daryti – kuo didesnis pavojus, tuo daugiau:
a)Nešioti kaukę. Ypač erdvėse, kur daug žmonių, bet jei pavojus didesnis – ir lauke. Jeigu kaukes tomis aplinkybėmis toje šalyje dėvi žymi dalis žmonių, dėviu ir aš, net jei ir nebūtų labai pavojinga: kad nekeltų įtarimų kitiems. Bet jei pavojinga, tai net jei tik maža dalis kitų žmonių dėvi kaukes, aš jas dėviu.
b)Į lankytinas vietas eiti tada, kai žmonių mažiausiai. Pvz. darbo dienomis darbo metu.
c)Jei restoranas, baras pilnas – eiti į tuštesnį. Pasirinkti staliuką toliau nuo kitų žmonių.
d)Važinėti nuosavu automobiliu ar nuomotu automobiliu. Jei visgi naudojuosi viešuoju transportu – viešajame transporte pasirinkti vietą toliau nuo kitų žmonių, kiek tai įmanoma.
e)Vengti ilgesnio bendravimo su daug nepažįstamų žmonių (visokiems pasisėdėjimams su kitais keliautojais, hosteliams galbūt ne laikas).
f)Apsistoti ilgiau vienoje vietoje, ypač bute į kurį neina pašaliniai žmonės, ar savo palapinėje/kemperyje/automobilyje – o ne kas naktį vis kitame viešbutyje.
g)Dažnai plauti rankas, dezinfekuoti.
h)Keisti drabužius, namie (viešbučio kambaryje) nevaikščioti su lauko drabužiais ir ypač batais, dezinfekuoti dažnai liečiamus paviršius (pvz. mobilų telefoną).

Lauke kur mažesni atstumai nešiojamos kaukės Korėjoje

Lauke kur mažesni atstumai atstumai tarp žmonių nešiojamos kaukės Korėjoje

Saugojimasis aktualus visiems. Reikia suprasti, kad šiais būdais saugaisi ne tik nuo to, kad nesusirgtum rimta koronaviruso forma ir net ne tik nuo to, kad neparvežtum koronaviruso namo, savo namiškiams ir pan. Tu saugaisi nuo bet kokios oru plintančios ligos. Šiais laikais keliaujant pavojinga sirgti bet kokia liga, nes yra vietų, kur neįleidžia su temperatūra (net pvz. į skrydį namo), įtarimų kelia ir kosulys. O nuo koronaviruso bei kitų ligų (“peršalimo”, gripo ir t.t.) padeda tos pačios priemonės. Šiaip mano imunitetas silpnas ir sergu maždaug 4 kartus per metus. Tuo tarpu 2020 m., kai nuolat saugojausi, metus nesirgau nė sloga.

Galiausiai 2021 m. Brazilijoje pasigavau rotavirusą, kaip tik prieš skrydį į Lietuvą. Simptomai buvo susiję su pilvu (viduriavimas, vėmimas), tačiau buvo ir temperatūra, dėl ko šiais laikais negalėjau skristi – teko gauti pažymą pas daktarą ir vėliau pirkti naują bilietą. Tačiau draudimas išlaidas padengė.

Ar šalyje bus karantinas ir ką tai reiškia?

Vienas labiausiai nuvalkiotų 2020-2021 m. žodžių – “karantinas”. Kiekvienam atrodo, kad jo šalyje karantinas, dideli ribojimai, bet iš tikro viskas skiriasi kaip diena ir naktis, yra visokie ribojimų deriniai.

1.Uždarymai – žr. žemesnį skyrių “Lankytinos vietos: kas veikia ir kas neveikia per koronavirusą?”.
2.Komendanto valanda – tam tikru paros metu negalima eiti į lauką (paprastai naktį, bet kartais ne darbo metu).
3.Judėjimo ribojimai – tam tikri regionai uždaryti, negalima važiuoti į kitą savivaldybę.
4.Higienos ir sveikatos ribojimai – temperatūrų tikrinimai, privalėjimas nešioti kaukę, dezinfekuoti rankas.

Bet ko tik neprisižiūrėjau per šiuos metus – nuo draudimo kiekvienam automobiliui išvažiuoti į gatves kas antrą dieną (pagal to automobilio numerius) Ekvadore iki girdėtų pasakojimų Panamoje, kad ten žmonės į gatvę išleisti pagal lytį, dviems valandoms per dieną pagal paso numerį ir pan.

Bet visko įmanoma išvengti renkantis šalis, kurios į griežtus karantinus žiūri kreivai (pvz. daugelyje Amerikos, Afrikos šalių griežti karantinai ne(be)įvedinėjami), arba ištaikant laiką tarp karantinų. Šiaip koreliacijos tarp karantino griežtumo ir epidemiologinės situacijos nėra tiek daug, kaip kai kas galvoja.

Lankytinos vietos: kas veikia ir kas neveikia per koronavirusą?

Dar prieš galutinai perkanti bilietus ar atliekant kokias rezervacijas būtina patikrinti ir kokia situacija toje šalyje. To ieškau angliškai arba tos šalies kalba. Kreipiu dėmesį į vietos spaudą, žiūriu, kad straipsnis būtų parašytas kuo vėliau, nes viskas greitai keičiasi.

Svarbiausia sužinoti, kas šalyje veikia, o kas neveikia. Ypač patikrinti ar atidarytos tos vietos, kurios svarbiausios jums.

Na, jei neįsivaizduojate kelionės į Paryžių bei Eifelio bokšto ar Luvro (o kažkuris iš jų uždarytas), ar kelionės į kurortą be kokio paplūdimio (kuris uždarytas), tai keliauti neverta.

Kitu atveju – pirmyn. Tačiau riekia susitaikyti, kad kažkokių uždarymų, ribojimų tikriausiai bus. Ėjimo kur nors išvakarėse verta dar sykį patikrinti, ar vieta veikia. Deja, tai retai atnaujinama. Patikimiausias šaltinis – oficialus tos vietos puslapis ar (dažnai ten informacija šviežesnė) Facebook, jeigu yra. Jei jie parašyti kalba, kurios nesuprantate, naudokitės autovertėjais (pvz. “Google Translate“). Visgi, net ir taip ne vieną kartą esu nuėjęs į vietas, kurios nedirbo. Ypač neturtingose šalyse, kur internetas silpnas.

Tipinis pranešimas šiais laikais

Tipinis pranešimas šiais laikais

Tikėtiniausia, kad bus uždaryta / neveiks:
a)Masiškiausi renginiai.
b)Vietos, išsilaikančios vien iš užsienio turistų (pvz. ekskursijos anglų kalba): tiesiog COVID-19 sumažintų turistų srautų neužteks joms išsilaikyti.

Mažiausiai tikėtina, kad pasidarys negalima lankyti gamtinių vietų (ypač ne nacionaliniuose parkuose, o ten, kur bilietų pirkti niekuomet nereikia).

Būna, kad dalykai veikia, bet jų darbo laikas gerokai sutrumpintas, arba privaloma registracija internetu (patikrinkite ir nesivadovaukite kokia Google darbo laiko ar uždarymo informacija – ji niekaip nesuspėja su realijomis).

Taip pat prieš keliaujant reikia sužinoti, kokios yra privalomos saugumo priemonės šalyje ir to laikytis. Pvz. kur privalomos kaukės.

Kaip keliautojas, esi svečias, be to, kai kas gali žiūrėti į tave kaip į rizikingesnį. Šiuo metu visokios tarnybos gali būti gerokai labiau įsitempusios. Todėl tikrai nėra logiška mėginti vietinių kantrybę pažeidinėjant reikalavimus ar nekreipiant į juos dėmesio: jei kažkokie reikalavimai atrodo tokie kvaili, kad jų nesilaikytumėte, geriausia į tą šalį nekeliauti. Be to, už įžūliausius pažeidimus (pvz. privalomos saviizoliacijos nesilaikymas) yra daug galimybių sulaukti labai rimtų nuobaudų: didžiulių baudų, deportacijos, net kalėjimo. Keliaudamas pandemijos laikotarpiu ir sekdamas vietinę šalių spaudą ne vieną tokią istoriją girdėjau. Požiūris į ligą skirtingose šalyse skiriasi kardinaliai – vieniems tai yra beveik maras, kitiems – labiau gripas. Visgi, net jei esate pripratęs prie antro požiūrio (pvz. gyvenote Švedijoje), tose šalyse, kur jis kitoks, privalote elgtis kaip vietiniai.

Kainos bei kelionės per pandemiją pliusai

Ne viskas vien liūdna. Kelionės per pandemiją turi ir savų pliusų. Tiesa, kartu su jais žengia ir minusai. Tiesiog, kelionės dabar kitokios.

Pirmasis pliusas – mažiau kitų turistų. Vieni neįsileidžiami, kiti bijo važiuoti, treti keliauja tik su kelionių organizatoriais ar kruizais, o tų kelionių nebeliko. Taigi, dabar unikali proga pamatyti populiariausias pasaulio vietas tokias tuščias, kokios jos gal niekada daugiau nebebus.

Ant Vondžu pakabinamo tilto. Nuotraukos prie įėjimo rodė, kad jis būna sausakimšas...

Ant Vondžu pakabinamo tilto Pietų Korėjoje. Nuotraukos prie įėjimo rodė, kad jis būna sausakimšas…

Bet kartu yra ir minusas – tie dalykai, kurie klesti vien dėl turistų masių (visokios masinės ekskursijos, renginiai) dabar gali išvis nevykti.

Antrasis kelionių per pandemiją pliusas – kai ką dabar galite gauti pigiau (pvz. viešbučius).

Džimbarano Maxone stogas

10 eurų pandemijos metu kainavęs viešbutis Balyje

Tačiau kartu ir minusas – mažesnė pasiūla reiškia, kad mažiau galimų skrydžių, o mažesnė konkurencija gali lemti didesnes skrydžių kainas į daugelį vietų. Taip pat atsiranda COVID testų kaštai.

Kaip neįstrigti (ir ką daryti „įstrigus“)?

2020 m. kovą vykę masiniai ir staigūs sienų uždarymai buvo gal didžiausias koronaviruso šokas keliautojams: įpratę važiuoti kur nori ir kada nori, staiga, atrodo, nė negalėjo grįžti namo.

Tiesa, pasigilinus į situacijas giliau, buvo aišku, kad daugelis galėjo grįžti, jei būtų elgęsi tinkamai. Nes sienų uždarymas nebuvo *toks jau* staigus: vienur kelias dienas, kitur savaites skrydžiai dar vyko, užsieniečiai iš visur būdavo išleidžiami, o Lietuvos piliečiai – įleidžiami į Lietuvą.

Kai Lietuva paskelbė sienų uždarymą 2020 m. kovo viduryje, aš buvau Katare, po to iš ten skridau į Tailandą, Indoneziją, Pietų Korėją ir iš kiekvienos šių šalių turėjau galimybę grįžti, nors pasirinkau to nedaryti. Tik jau balandį grįžti pasidarė sunkiau – bet galimybės buvo visuomet.

Tikiu, kad tokio staigaus sienų uždarymo nebus, o mažesniems nesklandumams keliautojai jau bus pasiruošę.

Visgi, kad būtų ramiau, pasakysiu, kad ir 2020 m. kovą katastrofų nebuvo, o principai, kurių laikantis praktiškai iš bet kur buvo galima grįžti namo buvo:
*Reaguoti į situaciją. Jei turite bilietus grįžti po dviejų savaičių, bet valdžia paskelbtų, kad po savaitės uždarys oro uostą, tai, jei nenorite ar negalite praleisti toje šalyje dviejų mėnesių, gal laukti neverta: įsigykite naują bilietą, o jei senasis bus atšauktas, pinigus turėtų grąžinti. Sienų uždarymo metu būdavo pernelyg daug istorijų “Ambasada pasiūlė skrydį, bet mums ne(pa)tiko, o paskui skrydžių nebebuvo” ir panašių.
*Suvokti, kad skrydžiai būna ne tik tiesioginiai ir įvairiom avialinijom. Žinoti, kur ieškoti bilietų su persėdimais (pvz. Skyscanner svetainėje, žr. mano apmokymą kaip naudotis). Absoliuti dauguma “įstrigau, neįmanoma grįžti” skundų, kuriuos tuo metu skaičiau internete, iš esmės reiškė “negaliu grįžti taip pat patogiai (tomis pat avialinijomis), kaip atskridau” – tuo tarpu skrydžių su persėdimais buvo dar ilgai. Po to, kai išnyko skrydžiai su persėdimais į Vilnių, dar buvo variantų skristi į aplinkinius miestus ir važiuoti žeme. Labai ilgai po Lietuvos sienų uždarymo išliko galimybė skristi į Minską ir atvažiuoti iš ten, o galimybė skristi į Vokietiją ir keltis keltu išliko visuomet.
*Neverta klausinėti “savo avialinijų”, kaip nusigauti į vietą, jeigu jos atšaukė skrydį – tokiais atvejais linijos būna užimtos, be to, jos, tikėtina, nepasiūlys konkurentų skrydžių, net jei šie ir būtų geriausi, o siūlys savo skrydžius, net jei ir nujaus, kad juos atšauks. Naujų bilietų paieškomis turite užsiimti pats.

Kaip ir su visom rizikom, įstrigimo rizikai geriausia tiesiog užbėgti už akių. Įstrigimo riziką dar padės sumažinti, jei keliausite į “lengvai pasiekiamas” teritorijas. Tai yra arba tos šalys, iš kurių gana netoli grįžti į Lietuvą žeme (Europa), arba tos vietos, nuo kurių netoli svarbūs pasaulinio susisiekimo centrai (didieji Amerikos, Azijos miestai).

Vieninteliai žmonės, kurių istorijas skaitydamas galvojau “šakės, tikrai įstrigo!”, buvo tie, kurie keliavo po atokiausias vietas (Afrikos užkampius, tolimas salas) – ten tikrai galėjo susidaryti situacija, kad iš tų atokių vietų nuvažiuoti į didmiestį nespėtų, be to, “trečiojo pasaulio” valdžios daug mažiau prognozuojamos. Todėl tokių itin atokių vietų tikrai pandemijos metu logiška vengti.

Pavyzdys, kaip valdžiau įstrigimo riziką: 2021 m. sausį nuskridus iš San Paulo į Santaremą Santareme tuoj įvestas karantinas. Kadangi keliavome po gamtą (džiungles), tai iš pradžių nebuvo aktualu. Nors planavau Santareme praleisti 2 savaitės, grįžęs iš džiungių suskubau pirkti bilietą atgal į San Paulą ateinančioms dienoms – jo specialiai nebuvau pirkęs iš anksto nes, dėl blogėjančios epidemiologinės situacijos Santaremo apylinkėse, įtariau, kad Santareme gali būti įvestas karantinas. Taigi, parskridau į San Paulą anksčiau, nei planavau ir taip išvengiau buvimo karantine ir užbėgau už akių teoriškai galimam strigimui (tiesa, įstrigęs nebūčiau – bet atsargumas nepamaišo).

Naudingos nuorodos kelionėms per pandemiją

Naudingos nuorodos kelionėms per pandemiją vienoje vietoje. Jei turite papildomų – rašykite į komentarus.

1. ReOpen EU – visų ES ir EEE šalių reikalavimai atvykstantiems bei kiti ribojimai ir draudimai.
2. IATA (Tarptautinės aviacijos organizacijos) koronaviruso žemėlapis – visų pasaulio šalių ribojimai ir draudimai atvykstantiems oru (be daugeliu atvejų sutampa ir su ribojimais atvykstantiems kitaip).
3. Koronastop – Lietuvos ribojimai, draudimai, iš kur atvykus privaloma saviizoliacija.
4. Worldometer – kiekvienos šalies koronaviruso statistika įvairiais pjūviais ir grafikais. Čia galima pamatyti, kur liga plinta, kur lėtėja.
5. Flightradar24 – patikrinimui, kurie skrydžiai šiuo metu realiai vyksta.
6. Skyscanner – bilietų pirkimui neprisirišant prie aviakompanijų, maršrutų ir pan.
7. Šalies, į kurią vyktumėte, “Koronastop” tinklapio atitikmuo – kad pažiūrėtumėte į ribojimus tenai.
8. Šalies, į kurią vyktumėte, užsienio reikalų ministerijos arba ambasados puslapis – jei ribojimai atvykimui neskelbiami (8), gali būti skelbiami čia.
9. Šalies, į kurią vyktumėte, populiariausia žiniasklaida – kad paskaitytumėte paskutinių dienų straipsnius ir pajustumėte nuotaikas.
10. Google vertėjas – automatiškai pakenčiamai išverčia užsieninius tinklapius, pvz. žiniasklaidos, lankytinų vietų ir pan., nes kai viskas keičiasi taip greitai, ne viskas prieinama anglų kalba.
11. Lietuvos URM šalių, į kurias nerekomenduojama vykti, sąrašas – aktualus dėl draudimo galiojimo


Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio


1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,