Išskleisti meniu

Koronavirusas

Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso

Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso

| 8 komentarai

Rašydamas šiuos straipsnius iš Pietų Korėjos koronaviruso pandemijos laikotarpiu, jaučiuosi tarsi kalbėdamas iš ateities.

Dabar ir Europoje jau panaikinti žiauriausi karantino ribojimai, atsidarė verslai. Bet keliauti į „masinius“ pietų kurortus dar negalima, o visokie ekspertai karštligiškai diskutuoja, kaipgi atrodys šiųmetės atostogos: su pustuščiais lėktuvais? Be švediškų stalų? Su uždarytomis lankytinomis vietomis? Ar kas išvis išdrįs skristi?

2020 m. gegužę-birželį praleidome Pietų Korėjos pietinėje pakrantėje: Pusane ir vulkaninėje Čedžu saloje, kuri yra kaip Azijos Tenerifė. Turizmas čia jau įsivažiavo ir, nepaisant Korėjoje nepasibaigusios pandemijos, vis labiau klesti. Štai kaip viskas atrodo iš vidaus ir galbūt atrodys Europoje liepą ar rugpjūtį.

Tai – trečias straipsnis. Kaip atsikliuvau Pietų Korėjoje 2020 m. kovą-balandį, skaitykite pirmojoje dalyje. Kaip įsigyvenau į šią šalį 2020 m. balandį-gegužę – antrojoje dalyje.

Čedžu salos uolinėje pakrantėje

Čedžu salos uolinėje pakrantėje iš kur ekskursijas, kaip seniau, plukdo laivas (kairėje)

Skrydis lėktuvu į kurortinę salą po koronaviruso

Kai gegužės 26 d. atėjo laikas skristi į Čedžu jaučiausi keistai, tarsi būtų pirmas gyvenime skrydis. Iš tikro nė du mėnesiai nepraėjo, kai skridau Balis-Seulas (kovo 30 d.), bet kiek pasaulyje pasikeitė, kiek baisių pasakojimų ir prognozių skambėjo, ypač iš Europos: apie “išmirusius” oro uostus, “niekada neatgimsiančią” aviaciją.

'Jin Air' įgula keleivių laukimo salėje laukia skrydžio

‘Jin Air’ įgula keleivių laukimo salėje laukia skrydžio

Tikrovė laukė kitokia. Viskas beveik kaip seniau. Bilietą pirkau prieš mėnesį už 22 eurus (su bagažu), išvakarėse užregistravau. Skrydžiai Pietų Korėjoje niekada nenutrūko, aviakompanijos nebankrutavo, klientų skaičiai beveik sugrįžo į buvusias aukštumas.

Sveikatos patikrinimai, biurokratija? Nieko panašaus. Atvykstu į Pusano oro uostą likus 1:15 min. iki skrydžio ir laiko per akis. Bagažo pridavimas, saugumo kontrolė. Eilių nėra. Tik prie laipinimo, bet tai įprasta.

Eilėje prie laipinimo į skrydį Pusanas-Čedžu

Eilėje prie laipinimo į skrydį Pusanas-Čedžu

Vienintelis papildomas patikrinimas – temperatūros. Be jokio senamadiško termometro, kokį prie manęs dar glaudė išskrendant iš Balio ar atskridus į Seulą kovo 30 d. Dabar net nereikia sustoti: eini sau parodęs dokumentus, o darbuotojai ekrane mato tavo (ir kiekvieno kito keleivio) temperatūrą. Dar vienas papildomas pranešimas prie dokumentų patikros: „Tarnautojui tikrinant jūsų tapatybę, prašome trumpam nusiimti kaukę“. O kitkas – kaip visuomet. Pietų Korėjoje saugumo reikalavimai švelnesni, nei Europoje: vandens butelį leido prasinešti.

Oro uoste prie saugumo patikrų fotografuoti negalima, bet ši nuotrauka, daryta Korėjos geležinkelio stotyje, iliustruoja, kaip atrodo termovizorininkas, stebintis nesustojantį keleivių srautą.

Oro uoste prie saugumo patikrų fotografuoti negalima, bet ši nuotrauka, daryta Korėjos geležinkelio stotyje, iliustruoja, kaip atrodo termovizorininkas, stebintis nesustojantį keleivių srautą.

Laukimo salėje prie „Jin Air“ skrydžio Pusanas-Čedžu jau pilna. Ir lėktuvas beveik pilnas, 184 vietų Boeing 737-800. Ir čia vienas iš daugiau nei šimto skrydžių iš Korėjos žemyno į Čedžu kasdien. Kaip rašo Korėjos spauda, vidinių skrydžių populiarumas pasiekė naujas aukštumas ir daugiausiai korėjiečiai skrenda į Čedžu, nes juk žemyninėje dalyje gali keliauti ir traukiniu, autobusu ar automobiliu. Kai vėliau stovėjau populiarioje lėktuvų stebykloje Čedžu mieste atrodė, kad stebiu kokio milžiniško miesto oro uostą: lėktuvai kilo kas kelias minutes.

Išvykimo lenta Čedžu oro uoste - vienos valandos skrydžiai į įvairius Korėjos miestus, vežantys atostogautojus. Čedžu gyventojų - panašiai, kaip Vilniuje

Išvykimo lenta Čedžu oro uoste – vos vienos valandos skrydžiai į įvairius Korėjos miestus, vežantys atostogautojus. Čedžu gyventojų – panašiai, kaip Vilniuje

Ribojimai veikloms nyksta, bet daugėja kaukių

Nei Pusano oro uosto laukimo salėje, nei lėktuve nėra jokių „fizinio atstumo“ priemonių, visos vietos lėktuve parduotos. Tačiau beveik visi su kaukėmis. Neprivaloma, bet Korėjoje įprasta. Neprivaloma tuo metu. Nuo gegužės galo kaukės lėktuvuose ir Korėjos viešajame transporte tampa privalomomis. Priešingai nei masiniai uždarymai, kurių Korėja išvengė, privalomas ar pusiau privalomas kaukių dėvėjimas nekenkia ekonomikai ar prasmingam gyvenimui, todėl jis gali likti ilgam.

Lėktuve

Lėktuve

„Jin Air“ aviakompanija jau iš anksto įrašė garsinius įspėjimus: „Prašome užsidėti kaukę ir mažiau kalbėti“. Jie nuskamba prieš pakilimą ir prieš nusileidimą kartu su saugumo aiškinimais.

Kaukių dėvėjimo reikalavimas lėktuve negalioja valgant ar geriant. Maistas, gėrimai lėktuve pardavinėti kaip visuomet. Korėja į kraštutinumus neina ir siekia atrasti kompromisą su virusu, kurį galima išlaikyti ilgai, ir daro tai nuo pradžių, be „žaidimų“ su masiniais karantinais.

Kvaila, tarkime, resoranuose atskirti vyrą nuo žmonos pertvaromis – juk, jeigu vienas jų sirgs, vis tiek apkrės kitą namie. Na o draudimas valgyti skrydžio metu, jau trukdo gyventi pilnavertiškai – ypač kai kalba eina apie tarpžemyninius skrydžius, 10 ar 14 valandų, kur tektų kęsti alkį.

'Valdiškos' kaukės. Dar vasarį Korėjoje kaukių trūko ir Korėja uždraudė jų eksportą bei pradėjo pardavinėti tokias oficialias kaukes oficialiuose punktuose apribojusi, kiek kuris pilietis gali jų įsigyti. Užsieniečiams jos buvo neprieinamos, bet jų poreikis sparčiai išnyko: man atvykus kovo 30 d. kaukių buvo pilni Seulo turgūs, nors ir truputį brangesnių. Pagaliau birželį 'valdiškos' kaukės paleistos laisvai ir jų taip pat galėjau parodęs pasą įsigyti - tiesa, dar ne visos pardavėjos žino naują tvarką. Bet nelabai ir reikia, kai kaukės pardavinėjamos ant kiekvieno kampo

‘Valdiškos’ kaukės. Dar vasarį Korėjoje kaukių trūko ir Korėja uždraudė jų eksportą bei pradėjo pardavinėti tokias oficialias kaukes oficialiuose punktuose apribojusi, kiek kuris pilietis gali jų įsigyti. Užsieniečiams, kaip man, jos buvo neprieinamos, bet jų poreikis sparčiai nyko: man atvykus kovo 30 d. neprastesnių kaukių jau buvo pilni Seulo turgūs, nors ir truputį brangesnių. Pagaliau birželį ‘valdiškos’ kaukės paleistos laisvai ir jų taip pat galėjau parodęs pasą įsigyti – tiesa, dar ne visos pardavėjos žino naują tvarką. Bet nelabai ir reikia, kai kaukės pardavinėjamos ant kiekvieno kampo

Čia randasi korėjietiški kompromisai: jei nusiimsi kaukę tik valgymui/atsigėrimui, tai vis tiek galimybė užkrėsti kitus bus maža, nes tai bus tik trumpas skrydžio fragmentas. Bet tai nebetrukdys gyventi nė iš tolo taip, kaip, tarkime, trukdytų draudimas valgyti išvis.

Ir sėdėjimas greta lėktuve, kai yra kaukės, kitos priemonės, mažai pavojingas. Tokio pavojaus pažabojimas nevertas to, kad ribotum keleivių skaičius, šitaip pasiųsdamas bilietų kainas į nauajs aukštumas ir dar labiau skandidnamas turizmo sektorių. Na, juk visas pasaulis nuolat gyvena su kompromisais – neuždraudžia automobilių nepaisant autoavarijų ar cigarečių nors šios ir sukelia vėžį. Bet tik kelios šalys, kaip Korėja, nuo pat pradžių pradėjo eiti į kompromisus ir su koronavirusu. Dabar tais pačiais kompromisais jau seka ir atsidaranti, karantinų išvarginta Europa.

Mikrofonai su vienkartiniais antgaliais Čedžu karaokės salone. Korėjoje būta užsikrėtimų karaokėse, kai sergantysis dainavo į mikrofoną, o paskui atėjo sveikasis - dėl to ieškoma būdų, kaip apsisaugoti. Iš darbuotojų prie įėjimo gavome tokius antgalius ir užėję, prieš dainuodami, pasikeitėme senus į naujus

Mikrofonai su vienkartiniais antgaliais Čedžu karaokės salone. Korėjoje būta užsikrėtimų karaokėse, kai sergantysis dainavo į mikrofoną, o paskui atėjo sveikasis – dėl to ieškoma būdų, kaip apsisaugoti. Iš darbuotojų prie įėjimo gavome tokius antgalius ir užėję, prieš dainuodami, pasikeitėme senus į naujus

Kaip renkiesi viešbutį koronaviruso metu

Nakvynės vietų pasirinkimas švelniai pasikeitė. Greta tvarkingų butų ar nuostabių vaizdų pro langą nuotraukų AirBnB atsirado naujos: dezinfekcinio skysčio buteliukų, kaip kaukėti žmonės butus tuo skysčiu purškia ir t.t. Kai kurie AirBnB šeimininkai žada tarp klientų butus bent dieną palikti laisvus. Kai kurie dar išradingesni: butus pervadino iš kokio ten „Smagus 2 kambarių butas paplūdimyje“ į „Saugi nuo koronaviruso zona“ – tarsi tai galėtų užtikrinti. Kai kurie viešbučiai savo numerius pervadino iš „Dvivietis numeris“ į, tarkime, „Dezinfekuotas dvivietis numeris“.

AirBnB dabar reklamuojami štai taip: fotografuojama, kaip patalpose atliekama dezinfekcija, o kai kurie AirBnB net pervadinti "No corona" ir pan.

AirBnB reklama tinklapyje

Pusane pasirinkau butą su vaizdu į Kvangalio tiltą – nes praeitą kartą lankant Korėją, būtent jis, naktį apšviestas ir iškilęs viršum paplūdimio tarsi koks miražas, labiausiai tame mieste įstrigo atmintyje, tik tada neturėjau laiko pasigerėti tuo vaizdu ilgiau, nes visai Korėjai tegalėjau skirti 9 dienas. O dabar tais šviesų šou iš balkono galėjau gerėtis kas vakarą.

Kvangalio tiltas Pusane

Kvangalio tiltas Pusane

Užsakant laukė papildoma kliūtis: šeimininkas klausia „Ar nebuvote užsienyje per 14 d.? Atsiprašome, jei buvome, negalime priimti“. Nenori, kad bute karantinuotumėmės ir gal „paliktume po savęs virusą“. Nebuvome užsienyje. Jokių įrodymų neprašo.

Čedžu gerų butų mažiau, tad pasirinkome daugiaaukščius viešbučius masiniams poilsiautojams. Booking.com eilutė irgi skambėjo grėsmingai: „Šis viešbutis dėl COVID-19 nepriima svečių iš kai kurių šalių“. Užsakydamas parašau, kad į Korėją atvykau kovo 30 d., klausiu, ar nereikia įrodymų – lėktuvų bilietų, buvusių AirBnB rezervacijų. Bijau, kad atsakys „Europiečių išvis nepriimame“, bet nieko panašaus (čia ne Kinija, kur užsieniečių ir be COVID daug kas nenori priimti) – „Ne, įrodymų nereikia“.

Vienas Čedžu vulkanų. Čedžu simboliai - akmeninės senių statulos, kurių ten pilna - kaip socialinė reklama neretai papuoštos kaukėmis

Vienas Čedžu vulkanų. Čedžu simboliai – akmeninės senių statulos, kurių ten pilna – kaip socialinė reklama neretai papuoštos kaukėmis

Kainos, atrodo, palyginus su kovo 30 d. kai ieškojau buto Seule (o Pietų Korėja buvo neseniai persiritusi per koronaviruso piką), pakilusios: klimatas atšilo, artėja sezonas, bet, svarbiausia, keliauti žmonės bijo vis mažiau. Dalis AirBnB butų išvis “iškrito iš pasiūlos” kai praradę viltį šeimininkai, kaip tas, iš kurio balandį-gegužę nuomavomės butą Seule, atsisakė šio verslo, tad konkurencija pamažėjo.

Persikeliame iš Pusano į Čedžu

Persikeliame iš Pusano į Čedžu, keliaujame į oro uostą

Viešbutis Čedžu su pusryčiais. „Ar bus švediškas stalas?“ – mąstau, juk Europoje žiniasklaida skamba nuo pasakojimų, kad švediškus stalus COVID sunaikins. Nieko panašaus: švediškas stalas kaip niekad puikus, pilnas korėjietiškų patiekalų, net Coca Cola fontanas yra. Ir žmonių viešbutyje tikrai nemažai. Matyt, nėra tie švediški stalai tokie pavojingi. Antrasis mūsų viešbutis, Čedžu mieste, turėjo termovizorių: įdomu, kaip reaguotų, jei atostogų metu tau pakiltų temperatūra? Bute galėtum izoliuotis (kaip pataria Korėjos valdžia, 4 dienas), bet iš tokio viešbučio turbūt iš karto siųstų į ligoninę, kad netyčia neužkrėstum kitų svečių. Atėjo laikai, kai susirgti bet kuo baisu – ne tik koronavirusu. Na, bet kaukės, rankų plovimas padeda nuo visko ir nė sloga dar nesirgau.

Švediškame stale. Nors žmonių nesimato, iš tikro jų - daug

Švediškame stale. Nors žmonių nesimato, iš tikro jų – daug

Dėl visa ko laikiausi Korėjos valdžios rekomendacijų: jei jungi kondicionierių, kas pora valandų pravėdinti kambarius. Nes sklidna virusas per kondicionierius. Dėl panašių priežasčių butas geriau nei viešbutis.

Tiesa, galiausiai mano tvarkos laikymąsi priveikė Korėjos pakrantėse itin gausūs uodai: jeigu atidarinėsi langą ten, kur nėra normalių grotelių, naktį neišsimiegosi…

Apskritai tai gyveni viešbutyje, kaip visuomet. Po kelių dienų jau pamiršti, kad yra prie įėjimo termovizorius ar dezinfekcinis skystis.

Pusano gatvės vaizdas

Pusano gatvės vaizdas

Lankytinos vietos: kas neveikia, o kas laisva

Korėjoje, daugelis lankytinų vietų niekada ir nebuvo užsidariusios – masinio karantino čia nebuvo. Bent jau privačios. Savo nuožiūra, kai kurios jų įvedė tam tikrą kontrolę: tikrina temperatūrą, kitur dar reikia parašyti savo vardą ir kontaktus. Jei kas iš lankytojų susirgs – susisieks, lieps testuotis. Taip pat daug dezinfekcijos: tarkime, Pusano lynų keltuvo virš Songdo paplūdimio darbuotojai kabiną dezinfekavo ir prieš mums įlipant, ir po išlipimo (ir taip po kiekvieno kliento).

Aistė Songdo lynų keltuve. Nieko viduje be mūsų nėra, jis dezinfekuotas, tai be kaukių

Aistė Songdo lynų keltuve. Nieko viduje be mūsų nėra, jis dezinfekuotas, tai mes be kaukių

Verslininkams užverti durų Korėjos pakrantėse ir kurortuose niekas neliepė, bet kalbama, kad pažeidusiems reikalavimus tikrinti ar registruoti klientus, gresia sankcijos. Bet tikslūs reiklavimai priklauso nuo vietos ir savivaldybės/provincijos. Daug kur jokių patikrinimų nėra – ypač smulkesnėse, netinklinėse vietose. Matyt, logiška: jei klientų mažai, verslas – smukus, kam apkrauti patikrinimais?

O eidamas į didesnę lankytiną vietą nežinai, ar laukia termovizorius, ar priglaudžiamas termometras, ar privaloma rankų dezinfekcija, ar kontaktų užpildymas lape (pamažu pereinama prie QR kodų “Naver”, vietiniame Google atitikmenyje), ar išvis nieko: bet korėjiečiai tvarkosi stebėtinai efektyviai, jokių eilių ir maksimalus laikas, kurį kada dėl to sugaišau, buvo kokios 3 minutės.

Lipančius į keltą į Bidžindo salą keleivius tikrina termometru

Lipančius į keltą į Bidžindo salą keleivius tikrina termometru

Restoranuose jokių ribojimų išvis nėra. Ir jų niekada nebuvo, ir restoranuose virusas iš esmės nesklido, išskyrus visokias ilgesnes šventes, kai vieni to paties gimtadienio šventėjai “padovanodavo” virusą kitiems. Aišku, žmonės suvokia pavojų ir patys prisitaiko: jei įmanoma, sėdasi kuo toliau kitų užimtų staliukų. Mes irgi taip darėme.

Tradicinių Čedžu moterų-narių, neriančių be balionų ir žvejojančių moliuskus, pasirodymas pakrantėje. Jei būtų populiaresnis, gal būtų atšauktas, bet trumpas, vyksta kasdien po kelis kartus, turistų nedaug - tai vyko, kaip visuomet

Tradicinių Čedžu moterų-narių, neriančių be balionų ir žvejojančių moliuskus, pasirodymas pakrantėje. Jei būtų populiaresnis, gal būtų atšauktas, bet trumpas, vyksta kasdien po kelis kartus, turistų nedaug – tai vyko, kaip visuomet

Naktiniai klubai ir barai teoriškai sulaukė tam tikro visuomenės įtūžio ir kai kur uždaryti, bet praktiškai veikiančių visuomet bus pilna aplink ir tiek Čedžu, tiek Pusano naktinio gyvenimo rajonuose tas gyvenimas virė.

Čedžu miesto pramogų rajonas

Čedžu miesto pramogų rajonas: tokiuose žymi dalis jaunuolių vaikšto be kaukių, tuo kiek užsitraukdami vyresniųjų nepasitenkinimą

Į kaukes žiūrima įvairiai, priklausomai nuo vietos. Viską galima sudėti į sakinį „Jei logiška ir nesupernepatogu užsidėti kaukę ir veikti ką suplanavęs – tai užsidėk“. Muziejuose kai kur jų reikalauja, restoranuose (logiška) nereikalauja niekur. O tarkim tradicinėje korėjietiškoje pirtyje (ar labiau „maudynių ir poilsio parke“, kur einama praleisti 4 ar net 12 val.) čimdžilbange, iš pradžių užėjęs su kauke, pamačiau, kad niekas ten kaukių nedėvi – grįžau nusiimti.

Dirbu su kauke kavinėje - kol nevalgai, pageidautina užsidėti

Dirbu su kauke kavinėje – kol nevalgai, galima užsidėti

Pirmame iš aplankytų Pusano čimdžilbangų dalis gultų buvo pažymėti ženklais „nesigulti“, tokiu būdu užtikrinant, kad žmonės nesėdėtų per arti vienas kito. Antrame nieko panašaus nebuvo. Šiaip keista, kaip virusas neplinta korėjietiškose pirtyse – kai ten yra viešos medinės pagalvėlės, ant kurių guli visi iš eilės. Gal temperatūros padeda, bet dar labiau – kai serga mažai kas, tai maža tikimybė ir su jais susidurti pirtyje ar kitose mažiau saugiose erdvėse. Be kaukių ir dauguma žmonių žygių takuose, kur, tarkime, lipti į kalną su kauke sunku, pradedi dusti.

Aistė ant vieno gultų čimdžilbango poilsio erdvėje; ant gretimo parašyta 'čia negulti'

Aistė ant vieno gultų čimdžilbango poilsio erdvėje; ant gretimo parašyta ‘čia negulti’. Vilkime pirčių rūbais, kuriuos ten išduoda ir kuriuos vilkėti privaloma net karščiausiose pirtyse

Kai kurios lankytinos vietos užsidarė tiesiog dėl to, kad klientų trūksta, užsisukus turistų srautams. Tarkime, daugelis teatrų (dalis veikia, “Operos fantomą” Seule teberodo). Kino teatrai, tuo tarpu, ėmęsi saugumo priemonių (kas kiek kėdžių sodinti ir pan.) praveikė visą krizės laikotarpį, tik dabar, trūkstant naujai išleidžiamų filmų, labiausiai anonsavo e-sporto mačus („League of Legends Mid-Season Cup“). Pramogų erdvės kaip kurios: tarkime, „Running Man“ pramogų erdvė, kur pagal populiariausią Korjėos TV laidą (kažkiek primenančią „Takeši pilį“, nors labiau „gykinę“) dalyviai paeiliui bando įveikti visokiausius „išbandymus“, Pusane veikia (smagi patirtis!), o analogiška Seule – ne (ir tai nesusiję su valdžios ribojimais).

Čimdžilbangas - ne tik pirčių ar maudynių, bet ir poilsio kompleksas

Čimdžilbangas – ne tik pirčių ar maudynių, bet ir popilsio kompleksas

Norėdamas ką nuveikti visuomet mėginu pasiekti oficialius puslapius, kartais net nueiti į darbo mažai turinčią turizmo informaciją – kad be reikalo kur nors nenuvažiuoti. Kartais vis tiek nepasiseka. Visgi, jei nori susirasti įdomios, smagios veiklos – viskas įmanoma, o jei kitų turistų mažiau – tik paprasčiau. „Running Man“ pramogų erdvėje buvome savaitgalį ir vis tiek jokių eilių prie atskirų rungčių nebuvo.

'Running man' kliūčių ruože

‘Running man’ kliūčių ruože

Su šventėmis įvairiai – labai masinės atšaukiamos, pvz. oficialus Budos gimtadienio paradas su žibintais Seule iš pradžių nukeltas iš balandžio pabaigos į gegužės pabaigą, o paskui, pakilus Seule susirgimų skaičiui, atšauktas. Nes ten būtų vienu metu susirinkę labai daug žmonių. Tačiau šiaip žibintai, kaip kalėdiniai papuošimai mūsų kraštuose, kabojo visose šventyklose, o įspūdingiausiose, tokiose kaip Pusano Samgwansa, jais gerėtis be perstojo ėjo žmonės – tiesiog, grupelėmis, ne visi vienu metu, bet natūraliai, be jokios kontrolės.

Pusano Samgwansa žibintų fragmentas

Pusano Samgwansa žibintų fragmentas

Kontrolė pagrįsta pasitikėjimu Europoje neveiktų?

Griežčiausiai į viską žiūrima didžiuosiuose valstybiniuose muziejuose. Jie buvo užvėrę duris ir tik gegužės viduryje pilnai atvėrė duris. „Pilnai“ sąlyginis, nes siūloma registruotis internetu: Seule taip ir dariau. Kita vertus, į Pusano miesto muziejų nesunkiai patekome ir be registracijos: nors sekmadienis, klientų mažai, taigi, valandos norma neviršyta ir įleidžia visus noriničus. Aišku, reikia užrašyti kontaktus, rodyti pasą, tikrintis temperatūrą. Darbuotoja vėliau dar mane pasiveja ir klausia, kada atvykau į Korėją (ar neturėčiau būti 14 dienų karantine). Sakau, kovo 30 d. Išeina, vėl grįžta pasiėmusi lapelį, ant jo užrašo „03 13?“. „03 30“ – parašau. Abi datos geros, juk daugiau nei mėnuo praėjo. Ji nueina.

Ilgiausiame pasaulyje lavos tunelyje Čedžu. Gamtos objektai, nors ir valstybės valdomi, tvarkomi paprasčiau, nei muziejai, net ir tie, kur viskas viduje, kaip čia: pakanka pasimatuoti temperatūrą

Ilgiausiame pasaulyje lavos tunelyje Čedžu. Gamtos objektai, nors ir valstybės valdomi, tvarkomi paprasčiau, nei muziejai, net ir tie, kur viskas viduje, kaip čia: pakanka pasimatuoti temperatūrą ir parašyti kontaktus

Sunku pasakyti, kodėl valstybiniams muziejams riekalinga tokia kontrolė, nes žmonių ten mažai, atstumas tarp lankytojų didžiulis. Turbūt, kadangi tai valstybinės institucijos, jos ir labiau kontroliuojamos, ir kartu „užduoda toną“ visuomenei, siekdamos įkvėpti atsargumą. Pietų Korėja tikrai laisvos rinkos šalis, nekenčianti komunizmo formų („Korea Times“ skaičiau visai rimtą vedamąjį, kur koronavirusas lyginamas su komunizmu) – ir jei institucija valstybinė, tai jai tiesiogiai ir nurodinėja valstybė, bet jei privati – tai beveik viskas paliekama verslininko sąžinei ir supratimui (aišku, kiekvienam verslininkui suprantant, kad gali „prisižaisti“ ir būti nubaustas ar priverstas užsidaryti, jei kas pas jį masiškai užsikrės).

Socialinė reklama "Korona 19 lauk", kurios Korėjoje gausu

Socialinė reklama “Korona 19 lauk”, kurios Korėjoje gausu

Apskritai, labai daug kas Korėjoje yra paremta pasitikėjimu ir veikia todėl, kad korėjiečiai nelinkę apgaudinėti, o imigrantų ir turistų dabar čia mažai. Juk Pusano muziejuje galėjau pasakyti bet kokią atvykimo datą, juk į klientų registracijos žurnalus gali rašyti bet kokį vardą ir kontaktus (kol nėra reikalo niekas nebando tau skambinti ir tik kai kur tikrina pasą).

Bidžindo slaos žygyje

Bidžindo slaos žygyje

„Tipiniams korėjiečiams“ apgaudinėti neateina į galvą, bet žiniasklaida rašo apie nesąžiningas mažumas: paprastai užsieniečius. Štai vietnamietis, karantinuotas, išėjo iš namų palikęs telefoną namie 14 kartų (nes žino, kad jo vietą valdžia nustato pagal telefono GPS). Bangladešietis, oro uoste pasakęs, kad važiuoja karantinuotis, nuskubėjo į pirmą taksi ir nurodė vežti jį į stotį; oro uosto apsauga, viską mačiusi per kamerą, paskambino taksistui ir nurodė bangladešietį vežti atgal; tai suvokęs bangladešietis iššoko iš taksi ir spruko, bet, aišku, buvo pagautas pareigūnų ir deportuotas.

Palapinė Čedžu pakrantėje

Palapinė Čedžu pakrantėje. Korėjos laikraščiai rašo, kad populiarėja nakvynės, pavyzdžiui, automobilyje, į universalų bagažines įdedami čiužiniai – kad nereiktų būti bendrame viešbutyje su galimais ligoniais. Bet, aišku, tai vis tiek niša.

Daug protrūkių susiję ir su mažumomis, kurios laikosi nuo visuomenės savotiškoje paslaptyje: “sektomis”, seksualinėmis mažumomis. Gėjai, eidami į gėjų klubus Seule pasirašinėdavo netikrais vardais ir ten pasklidus koronavirusui buvo neįmanoma su jais sukontaktuoti. Tikriausiai jie bijojo, kad apie jų orientaciją, jeigu susirgtų, sužinotų giminės. Valdžia atlyžo ir pažadėjo jiems (o taip pat nelegaliems imigrantams) anoniminius tyrimus: koronaviruso įveikimas svarbiau, nei sistema ir tvarka.

Korėjos restoranuose įprastas bendras garnyrų bufetas - kiekvienas lankytojas iš čia pats pasiima kiek nori garnyrų (bančan). Tokie būna beveik kiekviename restorane.

Korėjos restoranuose įprastas bendras garnyrų bufetas – kiekvienas lankytojas iš čia pats pasiima kiek nori garnyrų (bančan). Tokie būna beveik kiekviename restorane ir neteko girdėti, kad kas juos ribotų.

Jei Korėjos patirtį perkelti kitur, pavyzdžiui, Rytų Europą, savaime suprantame, pasitikėjimo turėtų būti mažiau ir daugiau patikrinimų – antraip vešės apgavystės ar tiesiog „tingiu pildyti“ požiūris.

Saulėtekis virš Kvangalio tilto Pusane

Saulėtekis virš Kvangalio tilto Pusane

Kultūrines pramogas nukonkuruoja žygiai gamtoje

Nors Korjėoje nebuvo masinių uždarymų, dar labiau išpopuliarėjo ir šiaip populiarūs žygiai gamtoje: jie atrodo saugesni ir gali būti garantuotas, kad “nepabučiuosi užrakintų vartų”. Kol muziejai tuštoki, žygio takas unikalioje Bidžindo saloje (kur dvi salos susisiekia per siaurą paplūdimį) buvo kupinas žmonių, ir taip daug kur. Ir oficialiai pranešama, kad gamtinių vietų (pvz. ritualizuotus parkus primenančių tradicinių Čosonų dinastijos valdovų kapų, kuriais „apsėta“ visa Korėja) lankomumas palyginus su pernai tik išaugo.

Bidžindo saloje

Bidžindo saloje

Paplūdimiai dar tušti, tik keli žmonės braido. Bet ir šiaip Korėjoje sezonas trumpas: nors klimatas šiltesnis, nei Lietuvoje (gegužę jau panašiai kaip Lietuvoje liepą), sezonas skaitosi tik liepa-rugpjūtis: prie pagrindinio Čedžu “masinio kurorto” Čungmuno paplūdimio tiesiai šviesiai parašyta, kad „veikia tik liepą ir rugpjūtį“. Tiesa, tai reiškia, kad tik tada budi gelbėtojai. Įprastais metais korėjiečiai, jei ne liepa-rugpjūtis, keliauja į „šiltesnius kraštus“, kaip Tailandą ar Balį. Ne šiemet. Vien per gegužę Korėjoje vidiniais reisais skrido beveik 2 mln. žmonių, tai yra 100 tūkstančių kasdien. Iš esmės visi Korėjos vidiniai reisai – į kurortus, pakrantes. Bet juk tai ne vienintelis būdas ten nukakti – į Pusaną populiariausi greitieji KTX traukiniai, į Čedžu yra ir keltai, gausu mažesnių kurortų arčiau Seulo.

Garsiausias Pusane Hėundės paplūdimys. Aplinkinėse kavinėse, pasivaikščiojimų gatvėse žmonių buvo daugiau, nei pačiame paplūdimyje

Garsiausias Pusane Hėundės paplūdimys. Aplinkinėse kavinėse, pasivaikščiojimų gatvėse žmonių buvo daugiau, nei pačiame paplūdimyje

Kuo mažesnis miestelis – tuo didesnė viruso baimė?

Korėjoje atrodo, kad kuo mažesnis miestelis ir kuo toliau nuo jo virusas, tuo labiau to viruso bijo. Nei Seulo stotyje įlipant į traukinį Seulas-Pusanas, nei Pusano stotyje išlipant, tarkime, niekas netikrino temperatūros.

O štai nuvažiuojame iš Pusano į Tongjongo kurortėlį autobusu, išlipame autobusų stotyje, bandome išeiti iš perono. „Eikite čia, koronavirusas!“ – moja mums ir visiems autobuso keliaviams stoties darbuotojas. Parodo kažkokią kabiną, panašią į kūno žvalgytuvus oro uostuose.

Salų peizažas aplink Tongjongą

Salų peizažas aplink Tongjongą

Užeinu. Durys už manęs užsidaro. Po kiek laiko atsidaro kitos. Išeinu. „UV kabina“ – parašyta. Girdėjau, kad koronavirusą žudo UV spinduliai – tačiau lyg tai tik labai galingi, tokie, kurie pavojingi žmogui, degina odą ir todėl naudojami tik, tarkime, dezinfekuoti tuštiems Kinijos autobusams. Čia, akivaizdu, silpnesni spinduliai. Gal veikia, o gal kas Tongjongą švelniai „išdūrė“. Bet kuriuo atveju, niekur kitur Korėjoje nieko panašaus nemačiau. Na bet temperatūrą tikriniantys termovizoriai yra kone kiekvieno mažesnio Pietų Korėjos miestelio stotyje. Tiesa, kalbu apie tuos “mažesnius miestus”, kur dar užklysta turistai – kurortus ar kuriuose yra kokia įžymybė. Kaimuose, kur nėra nieko įdomaus, patikrinimų irgi nebūna.

Piknikas prie uolų Čedžu

Piknikas prie uolų Čedžu

Ir į kaukių dėvėjimą viešajame transporte užkampiuose žiūrima rimčiau. Tiek kavą gėrusiai žmonai, tiek įlipusiam korėjiečiui seneliui atskiri Pusano apylinkių vairuotojai nurodė užsidėti kaukes, kol yra autobuse, o vieną senelį Čedžu vairuotojas net piktai sugriebęs už rankos išvijo, o mums, nors ir kaukėtiems, liepė nekalbėti. Seule nieko panašaus tuo laikotarpiu nebuvo, nors užsikrėtusiųjų ten dešimtis kartų daugiau. Korėjos valdžia įstatyme, sakančiame, kad taksistai ir autobusų vairuotojai privalo vežti visus kelievius, padarė išimtį, kad turi teisę nevežti keleivių be kaukių. Kaip Korėjoje įprasta teisę, o ne pareigą: bet to pakanka, juk nežinai, koks vairuotojas atvažiuos ir nesinori, kaip tam bekaukiam seneliui, laukti antro ar trečio autobuso.

Kaukėti keleiviai Pusano metro

Kaukėti keleiviai Pusano metro

Ir 3 mln. Pusane, kuriame ~200 COVID atvejų, į tai žiūrima rimčiau, nei ~22 mln. Seule, kur gerokai arti 2000 atvejų: štai mačiau, kaip be kaukės žmogaus neįleido į prekybos centrą (vėlgi: įstatymo tokio nėra).

Kita vertus, tai bendra tendencija: kol uždarymai, kurių čia niekad daug nebuvo, išnyksta, reikalavimai dėvėti kaukes tik griežtėja. Matyt ir todėl, kad, tiesiog, patikėję „pergale prieš virusą“ mažiau žmonių jas dėvi savanoriškai (Korėjoje tas „mažiau“ tai gal 70-80% vietoje 90%). Korėjos epidemiologai sako, kad tai yra būtinas kompromisas – esą, ir Vakarų šalys, norėdamos atsidaryti ir įveikti virusą, tai lengvai galėtų padaryti, jei tiesiog įvestų reikalavimą elgtis, kaip elgiasi daugelis korėjiečių: nuolat dėvėti kaukes viešosiose vietose „jei nebūtina jų nusiimti pagal situaciją“ (t.y. valgant, pirtyje, darantis nuotrauką ir pan.). Antraip laukia antra banga.

Kaukių pasiūla pas eilinį bendro pobūdžio turgaus prekeivį

Kaukių pasiūla pas eilinį bendro pobūdžio turgaus prekeivį

Mūsų kraštuose populiarūs sensaciniai straipsniai clickbait‘inėmis antraštėmis „Kaukės nesaugo nuo viruso!“ ar, tiksliau „XXX nesaugo nuo viruso!“. Atsidarai tokį ir ten rašo: „Ir su kauke / XXX įmanoma užsikrėsti“. Įmanoma, tai įmanoma – be kokia tikimybė? Ji mažesnė. 25%, 50%, 75% – nelygu kaukė, metodas. Ir svarbu mąstyti plačiau: jei visi jas nešioja, jei visų tikimybė užsikrėsti sumažėja 75% – tai taip, užsikrėtusių bus ir toliau, bet mažiau. Kiekvienas sergantysis užkrės mažiau kaip vieną sveikąjį – o tai reiškia, sergančiųjų vis mažės ir mažės. Pagaliau ir Pasaulio sveikatos organizacija tą galutinai pripažino.

Korėjiečiai mokosi plaukti banglentėmis Pusano paplūdimyje

Korėjiečiai mokosi plaukti banglentėmis Pusano paplūdimyje

Čia kaip su ŽIV. Aišku, kad „prezervatyvas nebūtinai apsaugos“, nes gali būti suplyšęs ar nekokybiškas. Bet tikimybę užsikrėsti sumažina gerokai. Ir kai taip sumažina, tai tų ŽIV infekuotų visuomenėje, naudojančioje prezervatyvus (kaip Lietuvos), gerokai mažiau. Ir ten jei kada prezervatyvas suplyštų, tai labai mažai tikėtina, kad tai atsitiktų su ŽIV sergančiu žmogumi. Priešingai nei pietinėje Afrikoje, kur kai kuriose šalyse ŽIV infekuoti 10% ar 20%. Tas pats ir su kaukėmis: net jei jos nesaugo 100% ar 80%, dėl to, kad jas nešioja beveik visi, sergančių Korėjoje tiek mažai, kad ir jei kada „kaukė nesuveiks“, ar būsi be kaukės (kaip čimdžilbange ar ankštame restorane), tikėtina, sergančių aplink nebus.

Fotografuojamasi ir filmuojamasi paprastai be kaukės - net ir Korėjos Youtube'ui

Fotografuojamasi ir filmuojamasi paprastai be kaukės – net ir Korėjos Youtube’ui

Beje, yra vietų, kuriose su reikalavimais ir klausimais ir Korėja nespėja „koja kojon“ su laiku. Štai Čedžu prisijungus prie Wifi iššoka automatinis įspėjamasis pranešimas saugotis COVID. Viena jo versijų – „Jei buvote Vuhane, reaguokite į simptomus“. O jau daug mėnesių, kaip Vuhane tos ligos nėra, bet ji yra kone visur kitur… Pusano „Spa Land“ reikėjo raštu atsakyti į klausimą „Ar buvote per 14 dienų užsienyje arba Tegu mieste?“. Tegu miestas buvo pirmasis Korėjoje koronaviruso židinys, tačiau jis „pasveiko“: dabar Tegu būna dienų, kai išvis niekas nesuserga, jis mažai skirisasi nuo visų kitų miestų, o štai Seule dažnai užsikrečia dešimtys žmonių.

Jei buvote Kinijoje tipo įspėjimas, vis dar naudotas ir 2020 m. birželį

Jei buvote Kinijoje tipo įspėjimas, vis dar naudotas ir 2020 m. birželį

Tegu nebuvome. Bet planavome važiuoti. Galiausiai nenuvažiavome – dėl visa ko, dar kur neįleis po to. Aišku, niekas nesutrukdytų visokiuose klausimynuose meluoti. Bet jei jau esame Pietų Korėjoje, tai tokiais melais neužsiiminėjame: žaidžiame pagal tas taisykles, pagal kurias žaidžiama čia ir kurios padėjo koronavirusą įveikti. Atvirumo, tiesos.

Vietinės merginos darosi selfius

Vietinės merginos darosi selfius

Rizika užsikrėsti Europoje gerokai didesnė

Gegužės gale Korėjoje vėl padaugėjo užsikrėtimų, atsirado nauji klasteriai: iš pradžių gėjų klubuose, paskui e-komercijos sandėlyje. Nuo kelių per dieną užsikrėtimų pakilo iki 20, 40, net 79 per dieną, vėliau nusistovėjo ~40-50. Tiesa, daugiausiai Seule ir aplink. Be to, reikia vertinti blaiviai – tai yra tik koks vienas užsikrėtimas milijonui korėjiečių per dieną (juk gyventojų Pietų Korėjoje – 50 mln.). Pusane mačiau paskelbtų “Koronos pabaigos išpardavimų”…

Lietuva naujai paskelbė, kada laiko užsienio šalis saugiomis nuo viruso, ir tas skaičius yra 25 užsikrėtimai 100 000 žmonių per dvi savaites, o tai reiškia. Net jei ir Pietų Korėjoje per dieną užsikrėstų 890 žmonių, Lietuvos stadartais ji dar būtų saugi šalis…

Čedžu paplūdimys su turistais

Čedžu paplūdimys su turistais

Bet standartai pasaulyje skiriasi ir visur jie yra „geriau, nei buvo seniau“. Šalys, kur viruso beveik nebuvo, paniškai bijo ir pavienių atvejų, Pietų Korėja bijo atšokimo nuo vienetų prie dešimčių ar šimtų (ir štai Seule „dėl viso pikto“ vėl uždarė dalį mokyklų ir bažnyčių, ima reikalauti kaukių viešajame transporte), na o „psichologiškai užgrūdintoje“ Europoje jau bijoma tik dešimčių tūkstančių (Europos mastu), antraip – viskas atsidaro ir net reikalavimai kaukėms nyksta.

Pusano tvirtovėje

Pusano tvirtovėje

Užsikrėsti koronavirusu Korėjoje nėra didesnė tikimybė, nei žūti ar smarkiau susižeisti Lietuvos keliuose. Tačiau tikimybė „įkliūti į sistemos spąstus“ – didesnė. Kasdien testuojama per 10 000 žmonių, taigi, ~0,5% visos šalies per mėnesį: buvai kokioje nors vietoje, kad ir didelėje, kur panašiu metu lankėsi kas užsikrėtęs – ir tau dėl viso pikto testas. Čia dar nieko, jis nemokamas: bet gali būti ir privaloma 14 dienų izoliacija, kuri sukels problemų jei turėtum tada turėtum kokių planų.

Einu pakrantės taku pro nuostabias Čedžu uolas. Galėčiau ir be kaukės, bet nelabai patogu tai usžidėti, tai užsiimti, nėra kur švariai įsidėti, tai jei nelipu į kalną, kur su kauke galėčiau dusti, dažniausiai būnu su kauke

Einu pakrantės taku pro nuostabias Čedžu uolas. Galėčiau ir be kaukės, bet nelabai patogu tai usžidėti, tai užsiimti, nėra kur švariai įsidėti, tai jei nelipu į kalną, kur su kauke galėčiau dusti, dažniausiai būnu su kauke

Žodžiu, per atostogas aktyviai keliaudamas, lankydamas restoranus, barus, paplūdimius, palikinėdamas kontaktus muziejuose ir viešbučiuose žmogus kartu didinasi tikimybę papulti į spąstus, kurie tas atostogas pagadins. Todėl yra papildoma prasmė eiti į vietas tada, kai mažiau žmonių (ryte, ne savaitgaliais): ne tik, kad taip smagiau; ne tik, kad taip mažesnė tikimybė užsikrėsti (ji ir taip daug kur iš esmės nulinė); bet ir gerokai mažesnė tikimybė „susikirsti keliais“ su bent vienu užsikrėtusiuoju.

Pusano maisto turguje ankšta, kaip visuomet

Pusano maisto turguje ankšta, kaip visuomet

Aš į tokius spąstus dar nepapuoliau. Ir to tikimybė maža. Ypač Čedžu, kur užsikrėtusių tik 14 iš viso per visą pandemijos istoriją, ir visi „atvežtiniai“. Tiesa, čedžujiečių požiūris į turistus dėl to dvejopas: jiems jų gyvybiškai reikia pragyvenimui, bet, kita vertus, niekas nenori, kad liga pasisėtų ir saloje. Dėl to kai kurios vietos, valstybiniai muziejai Čedžu uždarytos ilgiau, nei kitur Korėjoje.

Garsiajame Čagalčio žuvų turguje Pusane

Garsiajame Čagalčio žuvų turguje Pusane

Aišku, tik valstybinės ar provincinės, arba tos „masiniuose kurortuose“ kur sumažėjo srautai: eilė privačių muziejų, teminių parkų ir meno projektų veikė ir veikia, kaip visuomet: Stiklo pilis (stiklo skulptūrų parkas), Dvasingas sodas (bonsų parkas), Meilės žemė (nepadorių skulptūrų parkas) ir Sekso bei sveikatos muziejus, amerikiečio kačių mylėtojo pastatytas katiniukų pilnas labirintas ir t.t. Na, turbūt visame pasaulyje valstybinės ar biudžetinės institucijos – vienos mažiausiai suinteresuotų dirbti; algas juk ten moka ir šiaip, kai nedirbantis verslininkas gali bankrutuoti, o tokio verslininko darbuotojai – negauti algų, netekti darbo.

Čedžu labirinte

Čedžu labirinte, kurį įkūrė po Korėjos karo čia pasilikęs amerikietis

Bet šiaip Čedžu ramu: telefono neiškrauna specialieji pranešimai apie apylinkėje užsikrėtusius (nes jie siunčiami pagal buvimo vietą), per dvi savaites gavau gal tik vieną. Panašu, kad daug kur pasaulyje jei koks ribojimų slibinas vėl iškels savo gličią galvą, tai ne visoje šalyje, o tik labiau paveiktose vietose. Nežinia, kada gali tokiose atsidurti, bet tikimybė mažesnė nei pakliūti į paveiktą šalį.

Įspėjamųjų pranešimų, gaunamų į telefoną, serijos. Juos išsiverčiu automatiniu vertėju

Įspėjamųjų pranešimų, gaunamų į telefoną, serijos. Juos išsiverčiu automatiniu vertėju

Kurortuose – ir koronapabėgėliai iš užsienio

Seulo Tongdemun rajone, kur praleidome pusantro mėnesio kovą-gegužę, būdavo, kad kelias dienas iš euilės nesutikdavau nė vieno baltaodžio. O Korėjos pakrantėse kitaip: jų daug lankytinose vietose, paplūdimiuose. Kaip, juk nuo balandžio 1 d. visiems atvykusiems privalomas karantinas, nuo balandžio vidurio iš daugelio šalių išvis nepriima?

Daug jų, aišku, Korėjoje studijuoja, dirba, bet nemažai „koronapabėgėlių“. Na, gal ne tokių, kaip aš, kur specialiai atvažiavau į Korėją dėl to, kad pasitikėjau jos kovos su koronavirusu metodika. Bet daug tokių, kurie jau seniai turėjo išvažiuoti, bet liko. Nors galėjo išvažiuoti – Korėja sienų neuždarė, reisų pilna, ypač į JAV. Amerikiečiai laukiami ir atvykti, ir korėjiečiai į Ameriką gali keliauti.

Paminklas tikriems pabėgėliams iš Šiaurės Korėjos Korėjos karo laikais prie Pusano tilto, prie kurio daug jų susitardavo susitikti, bet taip ir nebepamatydavo vienas kito anuomet skurdžioje, karo nualintoje Pietų Korėjoje. Dabar kiti laikai ir aplinkui - ramybės regionas, supamas beprotiško pasaulio

Paminklas tikriems pabėgėliams iš Šiaurės Korėjos Korėjos karo laikais prie Pusano tilto, prie kurio daug jų susitardavo susitikti, bet taip ir nebepamatydavo vienas kito anuomet skurdžioje, karo nualintoje Pietų Korėjoje. Dabar kiti laikai ir aplinkui – ramybės regionas, supamas beprotiško pasaulio

Bet amerikiečiai, atsidūrę (ne įstrigę) Korėjoje mato situaciją pas save namie – iš pradžių pasaulį „nušniojusius“ viruso mastus, vėliau juodaodžių riaušes. Ir štai nugirstu merginas Pusano pakrantės promenadoje angliškai kalbant „Į JAV tai grįšiu tik po koronaviruso!“. Prie įspūdingų Čedžu uolų užkalbino kanadietis, papasakojęs, kad atskrido į Korėją kovo 20 d. Dviems savaitėms. Su juo kalbėjau gegužės 30 d…

Prie Pusano Kvangalio paplūdimio

Prie Pusano Kvangalio paplūdimio

Jis, kaip ir aš, pabėgo ne tiek nuo koronaviruso, kiek nuo karantino. „Čia bent jau galima normaliai gyventi“ – sakė. O Kanadoje šiaip ar taip viskas užsidarė, dirbti negalėtų. Tiesa, sakė, dabar jau atsidarinėja (kaip ir Lietuvoje), tai gal kada reiks grįžti, nors aiškų planų neturi. Kanadiečiai be vizos gali būti Korėjoje 6 mėnesius.

Pusano metro rūkykla - viena retų dėl koronaviruso dar uždarytų vietų Pusane

Pusano metro rūkykla – viena retų dėl koronaviruso dar uždarytų vietų Pusane

Man, lietuviui, tuo tarpu, tiksi trys mėnesiai – baigsis birželio 28 d. Birželio 25 d. reisą Seulas-Tokijas, kuriuo turėjau išvykti, jau atšaukė – Japonijos sienos atvykėliams iš Korėjos uždarytos. Į Lietuvą teoriškai galima grįžti, bet praktiškai labai sudėtinga – daugybė pardavinėjamų reisų neįvyks (pvz. LOT‘as vis parduoda ir parduoda reisus, o Lenkija vis pratęsia ir pratęsia sienų uždarymus, o paskui susigrąžink pinigus, kad gudrus), dar kiti gal įvyks, bet nebūntai įleis tarpinės valstybės, kurie didesnė (nors, aišku, irgi ne 100%) tikimybė, kad įvyks – brangūs (iš Lietuvos valstybės, tarsi iš kokio Abiejų Tautų Respublikos bajoro – „miesto šeimininko“, savotišką monopolį skrydžiams į persėdimo oro uostus „išsiderėjusi“ vokiečių Lufthansa, joja keleiviams ant galvų: kokiam turtingam verslininkui prireiks ir skris už bet kiek, nes juk tik “Lufthansa” tikrai turi visus leidimus, o kokiam “Turkish Airlines”, šiaip jau teikiančiam vienus geriausių pasiūlymų į Aziją, parodytos durys).

Pusanas iš lėktuvo

Pusanas iš lėktuvo

Reikėtų teisės būti Korėjoje pratęsimo: dirbu per internetą, tad svetur būti neproblema. Įdomu, kiek laiko reikėtų laikyti uždarytas sienas, kad Azijos kurortai visiškai ištuštėtų nuo užsieniečių? Balyje, Tailande, aišku, jų dar daugiau, nei Pietų Korėjoje, bet kas mėnesį vis išskrenda, išskrenda… Tiesa, ten jiems pasisekė gerokai mažiau: Tailandas labai rimtai “karantinavosi”, Balyje irgi daug kas uždaryta. Net į “rojų” juk gali ateiti baisi rutina. Į Korėją neatėjo. “Kad tik nebūtų karantino” staiga kelionės džiaugsmui pasidarė svarbiau už gamtos ar kultūros didybę, už klimatą ir (proto ribose) kainas. Nes jei bus viskas uždaryta, tai nei lankytinos vietos bus pasiekiamos ir kas, kad šalis bus pigi – daugiau pinigų prarasi dėl poreikio pirkti kitus skrydžio bilietus idant spėtum išvykti.

Į žygį susiruošę vietiniai

Į žygį susiruošę vietiniai. Daugybėje pasaulio šalių net tokie žygiai dar uždrausti, nors tai keičiasi

Birželį eisime į imigracijos tarnybą. Bent jau iki šiol visiems, kieno situacijas žinau, leidimus būti Korėjoje pratęsdavo, bet su kiekviena savaite karantinai Europoje švelnėja, nors sienų uždarymai dar daug kur geležiniai. Ir, svarbiausia, nors koronaviruso eiga daugmaž prognozuojama – joks matematikas negali suprognozuoti galimai pavojingesnio „karantinizmo“ viruso eigos.

Čedžu komerciniai muziejai pagrindiniame Čungmuno kurorte. Kol kas gera pusė jų nedirba, nes masiniuose viešbučiuose žmonių dar mažai (tačiau tuose, kur apsistoja individualūs turistai - daug)

Čedžu komerciniai muziejai pagrindiniame Čungmuno kurorte. Kol kas gera pusė jų nedirba, nes masiniuose viešbučiuose žmonių dar mažai (tačiau tuose, kur apsistoja individualūs turistai – daug)

Vienos šalys, kaip Naujoji Zelandija, atsidaro, kai virusu kelias savaites iš eilės jų teritorijose neužsikrečia visiškai niekas, kitos, kaip Lietuva – kai susirgimų sumažėja iki kelių ar keliolikos per dieną, dar kitos, kaip Italija ar Ispanija – iki kelių šimtų ar tūkstančių.

Kylantys 'dūmai' - tai dezinfekcija Pusano Kvangalio paplūdimio rajone

Kylantys ‘dūmai’ suneramino – negi gaisras. Pasirodo, tai dezinfekcija Pusano Kvangalio paplūdimio rajone

O dar kitos šalys, kaip Rusija, Indija ar PAR, užsidarė, kai jose beveik nebuvo viruso, o dabar, visiškai nekreipdamas dėmesio į supergriežtus karantinus, virusas ten išbujojo labiau, nei kada nors anksčiau. Bet tos šalys vis tiek pamažu atsidarinėja…

Būnant saugiame Korėjos kurortų burbule itin keistai atrodo visokie pranešimai apie siaubus kitur pasaulyje, kurie dabar nebe išimtis, o norma. Laimė, viskas gerėja ir Europoje ir, tikiuosi, pagerės kitur

Būnant saugiame Korėjos kurortų burbule itin keistai atrodo visokie pranešimai apie siaubus kitur pasaulyje, kurie dabar nebe išimtis, o norma. Laimė, viskas gerėja ir Europoje ir, tikiuosi, pagerės kitur

Pagaliau yra tokios, kaip Pietų Korėja, Islandija ar Latvija, kurios niekad neužsidarė ir virusą „palaužė“ be to, menkesniais ribojimais bei masiniu testavimu.

Ir paskutiniosios, kaip Baltarusija ar Švedija, ne tik neužsidarė, bet ir viruso užgniaužti nė masiniais testavimais nemėgino: žiūrėjo tarsi į gripą ar aibę rimtesnių ligų (vėžys, ŽIV ir pan.), kurios kasmet pražudo daugiau žmonių, nei teoriškai galėtų pražudyti koronavirusas ir kurios dabar „pastumtos į antrą planą“. T.y. darė tai, ką darė visos be išimties šalys per visas kitas pandemijas – kad ir 1968 m. Honkongo gripą, kuris nusinešė iki 4 mln. gyvybių (koronavirusas ~300 000 ir nė artyn tų 4 mln. matyt neprirartės). Ir vis tiek net garsusis Vudstoko festivalis tos pandemijos metu vyko. Gal todėl, kad socialinės žiniasklaidos su visais panikasėjais nebuvo, ar tiesiog ir Vakarų pasaulio žmonės buvo labiau prirpratę prie pavojų, rizikų – Antras pasaulinis karas dar buvo netolima praeitis? Va, prasidėjo JAV riaušės ir staiga koronavirusas ten pasitraukė į antrą žiniasklaidos planą, nepaisant to, kad Amerikoje jis tebesiaučia maksimaliai: tiesiog, riaušių pavojus realesnis, artimensis, didesnis.

Nedidelis fragmentas milžiniško mobiliųjų telefonų dėklų 'supermarketo'

Nedidelis fragmentas milžiniško mobiliųjų telefonų dėklų ‘supermarketo’

Kai viską lemia psichologija, kas atsidaro, gali ir užsidaryti, ir todėl nors, tarkime, Serbija atsivėrė visiškai (be privalomų 14 d. karantinų ar ribotų sienų kirtimų), o Graikija – ES piliečiams, įdomu, ar tai tęsis ir po mėnesio? O skrydžius juk perki iš anksto.

Bet nebemanau, kad masiniai “turistų strigimai” užsienyje pasikartos: net ir “sienoms atsivėrus” (tai neįvyks vienu metu) iš pradžių daug kelionių bus įmanomos tik artimesnėse šalyse, iš kurių grįžti nesunku net ir ypatingais atvejais.

Kaip atostogausime artimiausiu metu

Po poros savaičių Čedžu, kai kasdien būdavo kas veikti, birželio 9 d. išskridau į Seulą reisu Čedžu-Seulas, kuris, nors ir sunkiai įtikėtina, net ir „eiliniu metu“ yra populiariausias pasaulyje skrydis. Na o dabar, galbūt, joks kitas planetos oro maršrutas nebesudaro nė 10% a net 5% tų apimčių, kokias gabena Seulas-Čedžu. Aišku, lėktuvas pilnas, oro uostas irgi pilnas tarsi kokio Frankfurto ar Stambulo geriausiais laikais. Tik visa milžiniška “International Departures” (Tarptautinių išvykimų) registracijos stalų eilė numirusi: nei darbuotojų, nei žmonių, nei reisų numerių ekranuose. Tarptautinių išvykimų iš Čedžu nebėra. Ir angliškų pranešimų užsidėti kaukes “Air Seoul” avialinijose nebuvo, bet niekas ir nebandė skristi be jų.

Tušti tarptautinių išvykimų registracijos staleliai Čedžu oro uoste

Tušti tarptautinių išvykimų registracijos staleliai Čedžu oro uoste

Planavau kurį laiką pabūti Seule, tačiau išvyksiu į kitus miestus, mat Seule dabar didesnis korėjietiškais masteliais COVID protrūkis. Aišku, menkas tarptautiniais standartais, iki 2 susergančių milijonui gyventojų (mažiau, nei Lietuvoje, ką jau kalbėti apie Vakarų Europą), bet visgi trukdis. Uždarytos mažosios karaokės, nes užsikrėtusieji gėjų klubuose vėliau platino virusą karaokėse – taigi, norėdamas išbandyti tradicinę korėjietišką karaokę su nuomojamais kambariais, tą padarau ne Seule, kaip iš pradžių planavau, o Čedžu.

Karaokės kambaryje

Karaokės kambaryje

Toks neapibrėžtumas, poreikis sekti aplinkybes, turbūt, bus viena kelionių artimiausiais mėnesiais kasdienybių, o planuoti porai mėnesių į priekį bus sunku. Norisi (naiviai?) tikėtis, kad masinių uždarymų niekas pakartoti nebenorės, pamatę, kokias pasekmes tai sukelia ekonomikai ir psichologijai, kai bet kokia kibirkštis paskui gali įžiebti masines riaušes.

Tradiciniame kaime netoli Pusano

Tradiciniame kaime netoli Pusano. Tokie liaudies kaimai yra iščiustyti tarsi muziejai, bet juose gyvena žmonės. Įprastu metu rodo visokius pasirodymus, rodo liaudies amatus. Bet dabar turistų nėra ir beveik viskas uždaryta, išskyrus kaimo muziejų ir bilietų kasą.

Tačiau, matyt, daugiau šalių seks idealizuojamu Korėjos modeliu, o tai reiškia selektyviai taikomus uždarymus: tam tikrų įstaigų, tam tikruose regionuose, tam tikru metu. Jei protrūkis mažas – laikinai uždaroma konkreti vieta. Jei protrūkis didesnis ir keliose panašiose vietose – tai uždaromos panašios vietos tame mieste.

Krioklys Čedžu

Krioklys Čedžu

Jei protrūkis mažas – išekomi kontaktai ir testuojami, arba siūloma testuotis atsiradus simptomams. Jei protrūkis didesnis – kviečiami testuotis ir tie, kas ten lankėsi tomis dienomis, nors ir neturi simptomų.

Įvairias kelionių grupes ir forumus užvertusios diskusijos apie tai, „Kaip atostogausime šiemet“ ir nuomonės ne ką mažiau įvairios, nei valstybių atsakai į koronavirusą. Nuo „Viskas pasibaigs per kelis mėnesius“ iki „Niekad nepasibaigs iki vakcinos, o vakcinos nebus“. Vieni apokaliptiškai piešia, kas neva bus „visuomet uždrausta“ (švediški stalai, vidurinės sėdynės lėktuvuose, valgymas transporte…), o kiti sako, kad tada iš viso neverta atostogauti „baimės ir draudimų kupinose šalyse“. Treti gi sako „važiuosim bet kur, tik išleiskit“.

Pusano menininkų rajonas - buvęs pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos lūšnynas

Pusano menininkų rajonas – buvęs pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos lūšnynas. Be turistų, užmigęs.

Pasižvalgius Pietų Korėjoje, kuri tarsi gyvena „mėnuo ar keli į ateitį“, manau, atsakymai į klausimus apie ateities keliones tokie:
*Protingai besielgiančiose šalyse pasikeis nedaug kas, o tie pokyčiai, kurie visgi gali būti (kaip, tarkime, kokie temperatūros tikrinimai ar kaukių dėvėjimai), net jei ir iš pradžių atrodys dideli, tuoj taps visiškai įprasti. Panašiai kaip tapo įprasti saugumo patikrinimai oro uostuose, kurių prieš kelis dešimtmečius niekur nebuvo – bet nerasi beveik nė vieno žmogaus, kuris nekeliautų dėl metalo detektoriaus oro uoste.

Kavinėje Čedžu bonsų parke

Kavinėje Čedžu bonsų parke

*Žmonės greitai pamiršta baimes ir katastrofas, kad ir kokios siaubingos jos būtų – jei stabdytų vien jos, kelionės greitai atsigautų. Dabar, pavyzdžiui, Japonija kalba, neva finansuos kažkam keliones, kad tik turizmo pramonė atsigautų. Prisimenu, taip pat lygiai ta pati Japonija kalbėjo ir po 2011 m. žemės drebėjimo bei Fukušimos nelaimės. Bet to neprireikė – per keletą metų po tos tragedijos kelionės į Japoniją ne tik kad atsigavo, bet ir išaugo kelis kartus.
*Kita vertus, sunku prognozuoti politines aplinkybes, kokia tvarka ir kurios šalys kada atsivers, kokie ribojimai išliks: nes visa tai, kaip matosi, neturi nieko bendro su liga, o labiau su baimėmis, panikomis ir isterijomis, su politinėmis ideologijomis ir batalijomis. Tokie ribojimai kaip 14 d. karantinas irgi iš esmės draudžia keliones: juk niekas nekeliaus, kad karantinuotis. Kita vertus, tarkime, vien COVID testo reikalavimas nebūtų esminis ribojimas, jei testas būtų nebrangus. Jei kainos bus 170 eurų kaip Austrijoje, tai jau būtų beveik tolygu kelionių draudimui – keliautų nebent turtingieji. Tačiau tokios kainos – laikinos: augant pasiūlai jos kris, kaip krito Korėjoje. Beje, privalomi testai – istorijoje nieko naujo: plintant ŽIV virusui ~1990 m. daug šalių reikalavo neigiamo ŽIV testo.
*Net ir panaikinus masinius ribojimus, gali būti, kad bus visokių laikinų, kurie bus ir įvedami naujai.
Ta pastaroji baimė, be abejo, bus rimtas kelionių stabdis, ypač tiems, „paskiepytiems“ atšauktais skryždiais ir tik vaučerių pavidalu – po klausantis “operatorius tuoj atsilieps” muzikėlės praleistų valandų – grąžintais pinigais už bilietus.

Pranešimas korėjiečių spaudoje, kad Seulo metro įvedamas kaukių reikalavimas

Pranešimas korėjiečių spaudoje, kad Seulo metro įvedamas kaukių reikalavimas

Per šią krizę, iki šiol sukęsis labiau „nuolatinių keliautojų“ burbule, pirmą kartą supratau, kokiai daliai Lietuvos ir pasaulio žmonių net ir skrydis su persėdimu jau yra sudėtinga užduotis. Kiek daug žmonių pasirinko, tarkime, negrįžti į Lietuvą tik todėl, kad nebebuvo tiesioginių skrydžių! Tos užduotys, su kuriomis susidūriau pastaraisiais mėnesiais, nors jas ir sėkmingai įveikiau, yra, kas be ko, dar aukštesnės kertelės, ir sukelia dar didesnį neapibrėžtumą. Ir jei toks neapibrėžtumas sukelia stresą, o kelionė žmogui turi būti poilsis nuo streso – tai, toks žmogus, tikėtina nekeliaus. Dabar. Iki viskas įsivažiuos taip, kad 3-6 mėnesius eis kaip sviestu patepta, bent jau kažkuriuose pasaulio regionuose. Tada viskas bus pamiršta ir vėl žmonės ieškos pigiausių bilietų.

Turistai joja arkliais Čedžu pakrantėje

Turistai joja arkliais Čedžu pakrantėje

Koronaviruso pandemijos dienoraščiai Azijoje


1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


    8 komentarai

  1. Ačiū už kaip visada įdomų ir išsamų straipsnį.

    Keletas pastebėjimų dėl „atsakymų į klausimus apie ateities keliones“:

    1. „Panašiai kaip tapo įprasti saugumo patikrinimai oro uostuose, kurių prieš kelis dešimtmečius niekur nebuvo – bet nerasi beveik nė vieno žmogaus, kuris nekeliautų dėl metalo detektoriaus oro uoste.“ – į šį niuansą reikėtų pažvelgti kiek plačiau. Taip, žmonės nevengia keliauti dėl to, kad reikės praeiti pro metalo detektorių ar kitokią patikrą, bet tokios papildomos procedūros tikrai gali būti paskata rinktis alternatyvias transporto priemones ten, kur kelionės laikas esti panašus. Pavyzydys – kelionės traukiniu tarp didelių Europos aglomeracijų prieš skrydžius tarp tų pačių miestų lėktuvu. Net ir prieš Covid krizę buvo galima išgirsti nemažai diskusijų apie „vargą oro uostuose“ dėl „visokių eilių prie saugumo“ ir pan. Tikiu, kad įvedus papildomas patikras termovizoriais ar kitokias priemones, tokių diskusijų dar padaugės. Kita vertus, kaip suprantu, čia, Augustinai, termovizorius palyginote su metalo detektoriais tik kaip papildomą priemonę prie jau eilės egzistuojančių, kuri pati iš savęs neužgaišina daug keliautojų laiko (ir išties, keleivis gali net nenutuokti, kad buvo patikrintas termovizoriumi, lygiai kaip ir praėjimas pro vadinamąją arką saugumo patikros metu yra tik vienas trumpas veiksmas iš daugelio). Vis dėlto reikia turėti galvoje ir taip dažnai paties aptariamą žmonių polinkį panikuoti ir vadovautis emocijomis, todėl nenustebsiu, jei bent kurį laiką bus neskrendančių žmonių vien dėlto, esą „ten visokie patikrinimai“. Ir tie žmonės iš dalies bus teisūs. Jau dabar aviakompanijos reikalauja privalomo kaukių dėvėjimo skrydžio metu (kai valstybėse tai tebūna rekomendacija), galbūt reikės pildyti papildomų anketų (ar nesirgote ir pan.), tuo tarpu tokie nurodymai gali neegzistuoti jau minėtuose traukiniuose. Tad keleivių elgsena renkantis vieną ar kitą kelionės būdą bent jau trumpuoju laikotarpiu gali keistis.

    2. „Žmonės greitai pamiršta baimes ir katastrofas, kad ir kokios siaubingos jos būtų…“ – čia absoliučiai pritariu, tik aš paprastai žengiu dar toliau ir tokiems „It will never be the same again“ pranašams primenu II-ąjį pasaulinį karą. Jeigu dabartines kai kurių žmonių nuotaikas perkeltume į tenykštes realijas, tai turbūt ir pasauliui besisukti nebebūtų prasmės. O net ir kalbant apie kitas tragedijas, po kurių aviacija smuko, pavyzdžiui, rugsėjo 11-osios įvykiai, ilgalaikiu laikotarpiu oro transporto srautų kreivės vienareikšmiškai šauna į viršų. Todėl, nors tam tikri pokyčiai keleivių elgsenoje (kaip jau rašiau praeitoje pastraipoje) neišvengiami, neigiamas tokio efekto poveikis vis tiek bus atsvertas globalios aviacijos plėtros.

    • Dėkui, pastebėjimai teisingi. Taip, išties saugumo kontrolės lėktuvuose skatina trumpesnius atstumus važiuoti traukiniais ar autobusais ir taip jau seniai.

      Kita vertus, bent čia, Korėjoje, “ligos kontrolė” lėktuvuose, traukiniuose ir autobusuose nelabai skiriasi: dažnai prašoma užsidėti kaukes (bent jau kol negeri, nevalgai), o stotyse ar oro uostuose gali būti tikrinama temperatūra. Manau, nėra logikos taikyti griežtesnius reikalavimus lėktuvuose, nes erdvės panašiai uždaros ir prigrūstos žmonių visose transporto rūšyse. Saugumo atveju yra kitaip, ypač po rugsėjo 11 d., kai visas pasaulis pamatė, kad lėktuvų užgrobėjai gali kelti pavojų ne tik keliems šimtams to lėktuvo keleivių, tačiau ir tūkstančiams žmonių ant žemės (analogiško teroro akto nepadarysi su traukiniu ar autobusu).

      Į Pietų Korėją atvykti galima beveik vien lėktuvais (siena su Šiaurės Korėja uždaryta), bet ir atvykimo procedūros neturėtų priklausyti nuo to, kaip atvyksti, nes tikimybė įvežti ligą tokia pati.

      Bent jau šiuo metu kontrolė Korėjos viduje visai negaišta laiko (kita vertus, iš kitur, pvz. Kinijos ligos pradžioje, girdėjau istorijų apie patikrinimų sukeltas ilgas eiles). Atvykimas į Korėją kovo 30 d., dar pandemijos įkarštyje, užtruko kelias valandas dėl anketų, simptomų sekimo programėlės instaliavimosi, apklausų ir pan. (nes esu Europos Sąjungos pilietis, o tada situacija ES buvo bloga). Žiūrėsim, kiek iš to išliks – įtariu, kad ilgainiui tai gali būti supaprastinta, pvz. anketos užpildomos dar lėktuve (panašiai kaip įvairios įvažiavimo į šalį anketos), kur ir šiaip yra mažiau ką veikti, dar lėktuve ar prie vartų padedama instaliuotis programėlę ir pan. Daugiau biurokratijos gali likti “trečiajame pasaulyje”.

      Pagrindinės realios kliūtys kelionėms, eilės tvarka nuo rimčiausių iki mažiausiai rimtų (1)Draudimas (2)Karantinas, ypač jei 7-14 d. (3)Privalomas brangus testas (4)Privalomas specialus draudimas, pažyma iš šeimos gydytojo ar pan. kiek jos išliks, priklauso ir nuo politinių sprendimų.

  2. Turėtų būt “Džedžu”, nes korėjietiška raidė yra “dž”, o ne “č”.

    • Viskas teisingai, korėjiečių kalboje duslūs ir skardūs priebalsiai yra tas pats garsas, tarp balsių jie tariami skardžiai, kitose pozicijose – dusliai.

    • Lietuivių k. “Čedžu”. Taip yra todėl, kad korėjiečių kalboje pirmasis priebalsis nebūna skardus – tai yra, nors korėjiečių raštu rašosi 제주, tariasi Čedžu. Svetimvardžiai, kurių originalus raštas nėra lotynų raštas, visuomet perrašomi į lietuvių k. pagal tarimą. Be to, priešingai, nei, tarkime, kinų k., kur yra pinjinas, vienos nusistovėjusios korėjiečių k. perrašos į lotynų raštą nėra net anglų kalboje – vienaip perrašoma Šiaurės Korėjoje, kitaip – Pietų Korėjoje, dar kitaip perrašinėta Pietų Korėjoje iki 2000 m. Čia būna kuriozų, kad, pvz., ant autobuso bilieto ta pati vieta anglų k. parašyta “Songnisan”, o stoties tvarkaraštyje “Sogrisan” ir tik paskaitęs, kas parašyta korėjiečių raštu, supranti, kad tai ta pati vieta. Pagal skirtingas transliteracijos į anglų k. formas vietovardis gali būti rašomas “Jeju”, “Cheju”, “Tsetsu” ar “Cecu”.

      • Man įstrigo Pusano žalioji metro linija, kur viename gale yra stotelė angliškai pavadinta Yangsan, o kitame – Jangsan. Lietuviakalbiui labai painu 🙂

        • Na taip, šitą irgi pastebėjau. Lietuviakalbiui Yangsan yra Jangsan, o Jangsan – Čangsan 🙂 . Apskritai Pietų Korėjoje dažnai metro linijos kryptis nurodoma ne galutine stotele, bet sekančia stotele, kas gana painu, nes galutines lengva įsiminti, o sekanti skiriasi priklausomai nuo to, kurioje stotelėje pats įlipi. Bet, aišku, visa automatika, kai, tarkime, programėlė realiu laiku rodo kiekvieno Čedžu autobuso buvimo vietą, paspaudus ant jo pirštu žemėlapyje nupiešia jo maršrutą, apskaičiuoja greičiausius būdus nuvažiuoti ir pan. Ir dar daugelyje stotelių yra analogiški lietimui jautrūs ekranai, kur gali sužinoti tą informaciją. Čedžu gal pirmąkart jaučiausi, kad maršrutiniais autobusais, net tarpmiestiniais, keliauti ne sudėtingiau, nei metro.

          • Man tokį lengvumo jausmą sukėlė keliavimas Astanoj (Nursultane). Ten pravertė programėlė 2GIS (berods veikianti kai kur posovietinėj erdvėj), berods net offline veikianti. Važinėdamas autobusais jaučiausi kaip gimtajam mieste, kai aišku, ir kur įsėsti, ir kur išlipti, ir kada atvažiuos, ir kiek laiko važiuos..

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

(Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)

(Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)

| 3 komentarai

“Lietuviai įstrigo Pietų Korėjoje” – maždaug taip pavadintus interviu man siūlo duoti. Apie tai, kaip pasaulį niokojant koronavirusui, skridau tolyn ir tolyn nuo Lietuvos – per Katarą, Indoneziją, Tailandą, kol galiausiai netikėtai atsikliuvau Seule. Ilgam. Iki šiol nežinia kiek ilgam.

Braukiu, prašau keisti antraštę. Ne, aš tikrai neįstrigau Pietų Korėjoje. Tai Lietuvoje, Europoje žmonės įstrigo. Ten viskas buvo užsidarę, iš ten ilgai neleido išvykti – o čia aš visuomet išlikau laisvas. Čia jokių masinių karantinų, visą laiką veikė net kino teatrai, pramogų parkai – o koronavirusas įveiktas.
p
Daug kas skundžiasi, kad 2020 m. atrodo tarsi “išbraukti iš gyvenimo”, o aš ir džiaugiuosi ir toliau galėdamas įgyvendinti svajones bei tikslus. Ne, šita kelionė seniai nebevyksta pagal planą. Pietų Korėjos išvis nebuvo planuose! Bet planas laimei nereikalingas, o šiais laikais – pavojingas! Nepakartojamos patirtys ir atradimai gali būti ir be plano.

Čia – dienoraščio, pradėto 2020 m. kovą-balandį, tęsinys. Antras mano mėnuo už Lietuvos (2020 m. balandis-gegužė), kurio metu vis labiau įsiliejau į Korėjos kultūrą ir toliau stebėjau, kaip puikiai Korėja tvarkosi su pandemija, o likęs pasaulis „pasiekia dugną“ ir, norisi tikėtis, pamažu pradeda nuo jo atsispirti.

Ši dienoraščio dalis rašyta keturias savaites nuo 2020 m. balandžio 13 d. iki 2020 m. gegužės 10 d. Kiekvienas iš keturių jo skyrių rašytas atitinkamą savaitę ir atitinka būtent tos savaitės situaciją Korėjoje, Lietuvoje ir pasaulyje. Sukūrimo datos paminėtos skyrių antraštėse.

Su žmona Aiste prie Lotte Tower dangoraižio, vieno aukščiausių planetoje

Su žmona Aiste prie Lotte Tower dangoraižio Seule, vieno aukščiausių planetoje


Balandžio vidurys (2020 04 13 – 2020 04 19)


04 13-04 19: Sena svajonė pagyventi kitoje kultūroje ilgiau

Vienoje Excel lentelėje turiu gyvenimo tikslų sąrašą. Ir vienas tų, vis atidėliojamų, buvo ilgiau pagyventi kokioje vienoje užsienio šalyje. Ne, ne kaip emigrantui. Nuo 2017 m. esu skaitmeninis klajoklis, tuos pačius darbus internetu galiu dirbti iš bet kurios pasaulio vietos. Pradėdamas tokį gyvenimą žadėjau sau, tarkime, 3 ar 6 mėnesius gyventi vienoje šalyje, paskui kitoje. Realybė susiklostė kitaip: apie pusę metų būdavau Lietuvoje, apie pusę – užsienyje, ir atvykstu-išvykstu iš Lietuvos maždaug kas mėnesį-du. Visgi pasitaiko darbų, kuriems reikia būti Lietuvoje, pavyzdžiui, paieškos Lietuvos archyvuose…

O kai turiu vieną-du mėnesius naujoje šalyje noriu aplankyti įvairius jos regionus, sunkiau pasiekiamas aplinkines šalis. Todėl ilgiausiai vienoje vietoje iki šiol buvau apsistojęs 2018 m. Bankoke – 13 dienų, o šiaip ir 5 dienos man yra daug.

Seulo maisto turguje

Seulo maisto turguje

Dabar valstybių sienas pakeitė geležinės uždangos. Ir rakto skylutės, pro kurias vis pralįsdavau ir pralįsdavau, „užsiklijavo“. Ilgai atidėliotas tikslas “sustoti ilgesniam laikui” staiga įsigyvendino pats netikėtoje vietoje. Vien Seule būsime bent mėnesį.

Ir Seulas tam puiki vieta. Pigesnis, nei daugelis kažkodėl mano (pietūs ar vakarienė restorane už 2,5 euro – normalu). Bet turtingas, tvarkingas ir modernus. Man artimos kultūros ir, svarbiausia, neužsidaręs korona-panikos siaubuose.

Budos gimtadieniui šventyklas papuošę žibintai. Kai esi šalyje ilgiau, lengvai gali sulaukti įvairių švenčių

Budos gimtadieniui Pietų Korėjos šventyklas papuošę žibintai. Kai esi šalyje ilgiau, lengvai gali sulaukti įvairių švenčių

Įsigyvename į Seulą iki smulkmenų. Įsidėmime, kurie iš daugybės „Free WiFi“ Seulo gatvėse yra tikrai „Free“ (nemokami), o kurie reikalauja visokių mokamų loginų. Autobusuose nemokami, metro – mokami, išskyrus stoteles… Pamatę, kaip greitai ištirpsta į SIM kortelę įneštos kelios dešimtys eurų suprantame, kad mobilusis internetas moderniojoje Korėjoje – kažkodėl labai brangus. Štai kodėl tokie populiarūs mokami WiFi ir interneto kavinės…

Perprantame, kad raudoni autobusai brangesni už žalius ir mėlynus, kad jeigu netyčia paliksi grąžą restorane tave pasivis ir ją paduos (arbatpinigių Korėjoje nėra). Kad geriausios rajono picos “Pizza School”, o korėjietiškas maistas – “Kimgane”.

Kirpykloje Pietų Korėjoje: Lietuvoje ir dar daugybėje šalių tai dabar būtų neįmanoma

Kirpykloje Pietų Korėjoje: Lietuvoje ir dar daugybėje šalių tai dabar, balandžio viduryje, būtų neįmanoma

Priprantame, kad beveik kasdien pro mūsų daugiabutį pralekia 20-30 gaisrinių automobilių „serija“. Pirmą kartą jos sustoja netolimoje gatvėje, einame žiūrėti, kas vyksta. Nevyksta nieko, gaisrinės išsivažinėja. Kai tokia pati gaisrinių armija kitą dieną sustoja prie mūsų namų, neišsigąstame, nereaguojame. Gal klaidingi iškvietimai, gal apsidraudimas: tankiame 22 mln. gyventojų Seule bet koks gaisras gali greitai išplisti, pražudyti dešimtis ar šimtus.

Netgi pasidaro nebekeista, kad per bute(!) įrengtą garsiakalbį kažkoks dėdė be įspėjimo ar atsiklausimo pradeda berti korėjietiškus žodžius. Niekaip nepasislėpsi, neišjungsi! Išsiversti taip ir nepavyko, bet vienu metu kalbėdavo beveik kasdien.

Gatvės būrimai Korėjoje. Būrimai čia vyksta ir atrakcionų parkuose, ir net pirtyse: jie rūpi daugeliu.

Gatvės būrimai Korėjoje. Būrimai čia vyksta ir atrakcionų parkuose, ir net pirtyse: jie rūpi daugeliu.

04 13-04 19: Kartu su turistais išnykusios paslaugos

Masinis turizmas – kaip dviašmenis kalavijas. Viena vertus, dažnam keliautojui tos masinių turistų masės tik trukdo: nelabai besidominčių vietos kultūra, plepančių, užstojančių gražius vaizdus. Ir iš tiesų pamatyti Seulo lankytinas vietas be tų turistų masių savaip įdomiai didinga. Kai pernai lapkrtį lankėmės Venecijoje, ten vykstant bienalei su pranašišku oficialiu šūkiu „Lai tu gyvensi įdomiais laikais!“ (May you live in interesting times), mano žmona Aistė manęs liūdnai sakė „Tai daugiau niekad nebepamatysime turistinių vietų be visų tų minių“. Nepraėjo nė pusmetis – ir štai…

Džongmjo šventykla Seule

Džongmjo šventykla Seule

Kita vertus, dabar pasidarė akivaizdu ir kiek galimybių tau suteikia tai, kad kitų turistų šitiek daug: juk daugybė verslų, paslaugų veikia tik dėl to ir tik dėl to tu gali gauti jas pats.

Pietų Korėja mažai ką uždraudė, bet „užsisukus turistų srautams“ vis sunkiau ir sunkiau gauti paslaugų, kurios buvo skirtos turistams: firmoms tiesiog nebeapsimoka jų organizuoti, jos užsidaro.

Seulo senamiestyje. Siurrealistiškai atrodo moterys ir vyrai, vaikštinėjantys tuščiomis gatvėmis su užrašais 'Laikykitės tylos!' ant nugaros. Kad tai suprastum, turi mintimis grįžti pusmetį atgal. Kai siaurose gatvelėse tarp plonasienių tradicinių namų knibždėjo turistų ir vietiniams gyventojams jie taip trukdė, kad štai pasikvietė tokius 'triukšmo tvarkdarius' ir iškabino ženklus, kad rajono lankyti vakarais, rytais ar savaitgaliais negalima.

Seulo senamiestyje. Siurrealistiškai atrodo moterys ir vyrai, vaikštinėjantys tuščiomis gatvėmis su užrašais ‘Laikykitės tylos!’ ant nugaros. Kad tai suprastum, turi mintimis grįžti pusmetį atgal. Kai siaurose gatvelėse tarp plonasienių tradicinių namų knibždėjo turistų ir vietiniams gyventojams jie taip trukdė, kad štai pasikvietė tokius ‘triukšmo tvarkdarius’ ir iškabino ženklus, kad rajono lankyti vakarais, rytais ar savaitgaliais negalima.

Sumaniau parodyti Aistei demilitarizuotą zoną, tą paskutinį šaltojo karo frontą, kur susiduria Pietų ir Šiaurės Korėjos. Daug ką ten galima pamatyti tik su ekskursija. Pasižiūriu agentūros, su kuria ten keliavau 2015 m., tinklapį: ekskursijų nedaug, tik sekmadieniais ir tik ne į JT zoną. Pasirenku savaitgalį, parašau užklausą. „Ekskursijų nebėra išvis“ – gaunu atsakymą. Matyt, ir sekmadieniams srauto nebepakanka. Paprašau parašyti, jei kada atnaujintų, nes būsiu iki birželio. Suprantu, kad tai nepriklauso vien tik nuo valdžios: svarbu ir turistų srautai. Niekas nežino, kada jie atsigaus.

Šiaurės Korėjos povandeninis laivas, atplukdęs šnipų į Pietų Korėją prieš ~25 metus - arčiausiai Šiaurės Korėjos, ką pavyko pamatyti šį mėnesį

Šiaurės Korėjos povandeninis laivas, atplukdęs šnipų į Pietų Korėją prieš ~25 metus – arčiausiai Šiaurės Korėjos, ką pavyko pamatyti šį mėnesį

Keliaudamas po Aziją, mėgstu pirkti įvairius bilietus per KLOOK: per šią sistemą būna pigiau ir ji niekad nepavedė. Iki šiol. Dabar net jei KLOOK parašyta „Galima užsakyti nuo rytdienos“, nereiškia, kad galima užsakyti išvis. Kaip pasiseks. „Lotte World“ dangoraižį ir pramogų parką, „Seoul Tower“ bokštą aplankiau. O štai pirmasis mėginimas išsinuomoti minamą dreziną uždarytame geležinkelyje (tai – populiari ir unikali Pietų Korėjos pramoga) baigėsi nesėkme: nepatvirtino, teko grąžintis pinigus. Atodo, KLOOK‘as pats nebežino, kas vyksta, kas ne.

Netoli Seulo olimpinio stadiono suparkuoti dabar nebereikalingi turistiniai autobusai. Nuotraukoje - tik maža jų dalis

Netoli Seulo olimpinio stadiono suparkuoti dabar nebereikalingi turistiniai autobusai. Nuotraukoje – tik maža jų dalis

Seulo oro uoste, Korėjos spauda pranešė, net duty free parduotuvės užsidarė. Oro uostas veikia, skrydžiai niekad nesustojo, bet nebeapsimoka išlaikyti pardavėjų dėl kelių klientų.

Todėl, kad ir kaip gerai Pietų Korėja atlaikė koronavirusą, ekonominė krizė jai smogs, nors ir mažiau, nei Lietuvai. Pasaulis globalus.

Lotte World parke

Lotte World parke

Sumanęs plaukti laivu po gracingai dundančiais Seulo tiltais gražiąją Hano upe, prieš pirkdamas bilietą važiuoju prie prieplaukos įsitikinti, ar plaukia. Plaukia. Kaip visuomet, gal septynis kartus per dieną. Didžiuliu laivu plaukiame penkiese. Kaip priklauso, muzikantė pagroja romantiškas dainas – tiek angliškas, tiek korėjietiškas. Lengva laikytis distancijos nuo kitų! „Eland“ kruizų po Seulą bendrovė nuėjo priešingu keliu: ne tik, kad nesustabdė veiklos, bet net nepraretino reisų. Nors, atrodo, dabar gal pakaktų vieno kruizo per dieną…

Tuščiame Hano upės kruize

Tuščiame Hano upės kruize

04 13-04 19: Be kaukės – kaip nuogas

Vaikštinėju po Joido parką, prisėdu atsigerti kolos, stebėdamas kostiumuotus aplinkinių ofisų dangoraižių darbuotojus, turbūt niekada ir nepradėjusius dirbti iš namų. Veido kaukę pasidedu ant kelių. Vėjas čia pat ją nupučia. Pakeliu nuo žemės – susipurvinusi, skruzdėlės vaikšto. Išmetu.

Ofisų rajonas, kaukėmis nepreikiauja. Pirmą kartą po daugiau nei mėnesio kelias valandas vaikštau viešumoje be kaukės. Per Hano upės pakrantės parką, pilną piknikaujančių žmonių.

Su nupūsta kauke prie Korėjos siaubo filmo The Host 'pagrindinio herojaus' - iš Hano upės iškylančios pabaisos - statulos

Su nupūsta kauke prie Korėjos siaubo filmo The Host ‘pagrindinio herojaus’ – iš Hano upės iškylančios pabaisos – statulos

Nejauku. Net keista, kaip nejauku! Kai prasilenki arti su kitais žmonėm – dar nejaukiau. Neįtikėtina! Dar prieš mėnesį išeiti su kauke atrodė nejaukiai kvaila.

Klausiu kelio į metro stotį. Nenoriu jų gąsdinti, tad stoviu per 2 metrus nuo pašnekovų. Tada einu į traukinį. Traukinys pilnas – vakarinis pikas. Tarp žmonių atstumas tik centimetrai. Jeigu parke dar būdavo žmonių be kaukių (kaip kitaip valgysi), metro vagone aš toks vienintelis. 11 stotelių…

Bent jau į mane piktai nesižvalgo. Kitose šalyse, spauda rašo, vietiniai užsieniečių bijo. Korėja sutvarkė virusą ir korėjiečiai jo bijo vis mažiau, bet kaukės, tikriausiai, dar ilgai neišnyks. Suprantu, kad kvaila – bet švelni baimė užsikrėsti važiuojant metro be kaukės lydi visą laiką.

Korėjiečiai Hano upės pakrantėje, tikriausiai, transliuoja į savą videokanalą

Korėjiečiai Hano upės pakrantėje, tikriausiai, transliuoja į savą videokanalą

Taip, koronavirusas vis dar „plevena pavasarėjančiame Korėjos ore“, bet jį „susitikti“ tikriausiai tikimybė jau senokai panaši, kaip lūšį Lietuvos miškuose. Keletui nepasiseka – tik tiek Seule kasdien teužsikrečia. Tai tik po 1 iš kelių milijonų, kai Seule 22 mln. žmonių. Bet turbūt ir yra tik po 1 iš kelių milijonų todėl, kad visi saugosi: net jei koks vienas-kitas asimptominis infekuotasis ir prasprūdęs pro išmaniąją kovos su koronavirusu sistemą ir vaikšto į parkus, važinėja metro, tai kai ir jis nešioja kaukę, ir visi aplinkiniai jas nešioja, tikimybė užkrėsti artima nuliui. Nes užkrečiama iš sergančio burnos/nosies į sveiko burną/nosį/akis – o ne tiesiog stovint šalimais. Reiškia, praeis savaitė ar dvi, toks ligonis pasveiks ir viskas – ta ligos šaka bus nukirsta, jis liks nieko neužkrėtęs.

Štai taip Korėjoje užsikrėtusių mažėja ir toliau. Štai todėl ta visuotinė „baimė būti be kaukės“ yra labai gerai. Gal tik vienas iš milijono, kad užsikrėsi, bet jei kaukių nenešiotų niekas, tuoj galėtų būti vienas iš šimto tūkstančių, paskui – vienas iš dešimt tūkstančių ir t.t. „Antroji koronaviruso banga“, kuria pernelyg ramius savo piliečius per žiniasklaidą nuolat gąsdina Korėjos politikai.

Kaukėtame Seulo metro

Kaukėtame Seulo metro įprastu metu, kai ir aš su kauke

Tikiuosi, tame metro traukinyje tokio užkrėstojo nebuvo. Namie paimu naują kaukę. Jų rezervas išsekęs. “Paprastų” kaukių Korėjoje daug – esame net nemokamai gavę kaip priedą prie nesusijusio pirkinio. Bet tų „rimtesnių“ kaukių mažai. Prekyboje kaukių daug ir lengvai matai, kurios gražios, o kurios – ne, bet kaip atskirti saugesnes nuo nesaugių? Ar pasitikėti „N94“ kokybės standartu, jei kaukę perki turguje? Čia net valstybės, būna, prašauna užsisakiusios kur iš Kinijos netikrų COVID testų, kaip Ispanija… Išsivertus autovertėjais visokių kiniškų kaukių įpakavimų instrukcijas tiesiai šviesiai rašoma – “nuo ligų nesaugo”.

Viskas, kaukė kaip kūno dalis. Nebedusina. Ir su daugeliu moku apsieiti, kad neberasotų akiniai. „Įdomu, ar kada nors kaukė mus apsaugojo nuo COVID?“ – klausia Aistė. Nežinau. Bet tikiu, kad nuo kitų ligų apsaugojo. Mano imunitetas siplnas, kiekvienoje kelionėje susregu kokiu kosuliu, sloga, lengva temperatūra – bet ne šitoje. O dabar, šiaip ar taip, kitos ligos mažiau pavojingos nei COVID – turėsi kokį kosulį ir kris ant tavęs įtarimas.

Užsipirkau kaukių. Įdomu palyginti skirtingas: kurios patogesnės, kurios geresnės, su kuriomis nerasoja akiniai, kurios gražiau atrodo. Šiokia tokia įvairovė šiaip jau neišvengiamai nykioje išvaizdoje.

Užsipirkau kaukių. Įdomu palyginti skirtingas: kurios patogesnės, kurios geresnės, su kuriomis nerasoja akiniai, kurios gražiau atrodo. Šiokia tokia įvairovė šiaip jau neišvengiamai nykioje kaukėtoje išvaizdoje.

04 13-04 19: Po mėnesio Lietuva jau kažkur toli

Kai prieš gerą mėnesį užbombardavo žinios apie visus karantinus, sienų uždarymus, evakuacijas, repatriacijas, darėsi baisu, it karo laikais.

Paskui, keliaudamas per Indoneziją, susitaikiau su mintimi: „Nieko nesuplanuosi, mano situacija geresnė nei daugelio aplinkinių (kurie gyvena iš turizmo arba privalo grįžti į darbus, pas šeimas), tai tiesiog plaukiu su srove ir tikriausiai viskas bus gerai“. Ir kol kas viskas labai gerai, bet vis tiek skaitydavau, baisėdavausi tomis žiniomis, kas Europoje vyksta.

O dabar štai perskaitau, kad Lietuva uždarė Nemenčinę, kad ten galės patekti tik žmonės su leidimais – ir kažkaip nelabai įdomu jau. Ne tik dėl to, kad pavargęs nuo to. Bet ir dėl to, kad viskas šitaip toli. Pietų Korėja – ne Tailandas ar Indonezija, kur tvyrojo trapi ramybė, bet tuo pačiu viskas iš lėto užsidarinėjo. Pietų Korėja – tarsi kitas pasaulis, kur koronavirusas visiems yra tik dar vienas virusas, dar viena liga, o ne kažkoks XXI a. maras, dėl kurio reikia naikinti viską, kas gražu, prasminga ir suteikia žmonėms galimybę (prasi)gyventi.

Korėjoje gausu įspėjimų, mokomųjų laidelių kaip saugotis nuo COVID viešuosiuose ekranuose - bet ne draudimų

Korėjoje gausu įspėjimų, mokomųjų laidelių kaip saugotis nuo COVID viešuosiuose ekranuose – bet ne draudimų

Lietuva, Europa ilgą laiką psichologiškai dar buvo „čia“, nepaisant to, kad keliavau 10 000 km nuo jos Azijoje, bet dabar tai jau „ten“. Paseku situaciją ne tik ten, bet ir kitose šalyse, kurios dar prieš kelias savaites buvo laikinais namais – Katare, Tailande, Indonezijoje. Ji visur iš lėto blogėja: Tailandas karantinavosi panašiau į Europą, bet Indonezijoje ir Katare – laisviau.

Bet čia jau kaip žinios iš Sirijos pilieitnio karo: baisu, savaip artima, nes pora metų iki karo buvau Sirijoje, bet tuo pačiu psichologiškai vis toliau.

Prieš 2-4 mėnesius jei kuriame iš mano mėgstamų proto žaidimų būtų buvęs užduotas klausimas „Viename mieste keliasdešimt darbininkų susirgs kvėpavimo takų virusu. Valdžia uždarys tą miestą, nebeleis ten niekam atvykti. Kokioje šalyje taip atsitiks?“ pirmasis spėjimas būtų buvęs „Šiaurės Korėjoje“, antrasis – „Turkmėnijoje“…

Viešas dezinfekcinis skystis Pietų Korėjoje

Viešas dezinfekcinis skystis Pietų Korėjoje

04 13-04 19: Paskutiniai ribojimai Korėjoje tuoj išnyks?

Naujai užsikrėtusių koronavirusu visoje 50 mln. žmonių Pietų Korėjoje šiandien tik aštuoni. Pirmąkart mažiau nei 10. Iš tų pačių aštuonių penki užsikrėtė svetur. Kad užsikrėtusių būtų kuo mažiau tiek man, tiek visiems korėjiečiams norisi ir altruistiškai, ir kiek savanaudiškai: juk „skatinimas laikytis atstumo“ galioja iki šiandien ir valdžia iki paskutinio atidėlioja sprendimą: tęsti jį ar netęsti. Aišku, palyginus su Europa, tas skatinimas – juokingas, ribojimai menki, tačiau vis tiek šis bei tas uždaryta, o į kai kurias tų vietų norėtųsi nueiti.

Pavyzdžiui, Yoido bažnyčią, vieną didžiausių pasaulyje. Pietų Korėja vienintelė šalis, kurioje krikščionybė niekada nebuvo oficiali religija, tačiau duaguma jos gyventojų tapo krikščionimis. Krikščionys jie labai uolūs, siunčiantys užsienin daugiau misionierių nei bet kuri šalis, išskyrus JAV. Be to, čia religingi ne seneliai, o jaunimas. Tad, norint geriau pažinti tą kasdien iš naujo kuriamą Korėjos kultūrą, visad norėjau apsilankyti tokioje modernioje ir jaunatviškoje superbažnyčioje. Kol kas bažnyčios uždarytos, nors per Velykas ~2000 jų draudimo nebepaisė.

TIk devyni nauji koronaviruso atvejai visoje 50 mln. gyventojų Pietų Korėjoje

Tik devyni nauji koronaviruso atvejai visoje 50 mln. gyventojų Pietų Korėjoje. Kasdien 10:30 ši statistika skelbiama ‘Kore Herald’

Lankydamasis užsienio šalyse stengiuosi susitikti su ten gyvenančiais lietuviais. Paprastai dėl „Gabalėliai Lietuvos“ internetinės lietuviško paveldo užsienyje enciklopedijos: aiškinuosi, ar toje šalyje yra lietuivškų vietovardžių, lietuvių muziejų, žymių lietuvių kapų, paminklų lietuviams ir kito ir, jei taip, aplankau, nufotografuoju, įtraukiu į „Gabalėlius Lietuvos“.

Korėja per toli ir per daug jau mūsų istorijos atskiros, kad ten tikėtis lietuviškų vietų, bet iš 14 metų Korėjoje gyvenančio Martyno buvo įdomu daugiau išgirsti apie Korėjos gyvenimą iš vidaus.

„Korėjiečiai nori gyventi laisvai“ – sakė.

„Korėjiečiai ir gyvena laisvai“ – atsakėme turėdami su kuo palyginti.

Su Martynu and Seulo miesto sienos

Su Martynu and Seulo miesto sienos

Bet čia kaip su nusikalstamumu. Niekur pasaulyje nėra prasmės klausti „Ar čia saugu?“, nes išskyrus kelis rimčiausius keliautojus, aplankiusius 70 ar 100 šalių ir praleidusius užsienyje mėnesių mėnesius ar metų metus, visi vertins tik per savo šalies prizmę. „Čia saugu, iš mūsų tik tris mašinas pavogė“ – tokį atsakymą girdėjome Brazilijoje, nes kur nesaugu ten ginkluoti pagrobimai ir vaikai su automatais gatvėse (mačiau savo akim). O japonas – arba korėjietis – galėtų pasakyti: „Čia labai nesaugu, prieš septynerius metus kaimyno draugo pažįstamą kišenvagiai apvogė“.

Tai taip ir su karantinu, koronavirusu. Visiems atrodo pas juos blogai – nes blogiau, nei buvo anksčiau. Bet pas vienus yra griežto režimo kalėjimas, pas kitus – pataisos namai, pas trečius – namų areštas, na o Korėjoje gal tik nedidelė ekonominė krizė. Ir niekas, išskyrus kelis keliautojus, nėra matęs daugiau nei vieno (maks. dviejų) varianto. O ir mes tematėm penkis.

Tipinė Korėjos anketa, kurias reikia pildyti kai kuriose vietose įeinant, kad, jei kas ten susirgtų, galėtų tau pranešti. Tokios anketos retos (per mėnesį tepildėme kokias 4 ar 5), bet juk seniau to nebuvo

Tipinė Korėjos anketa, kurias reikia pildyti kai kuriose vietose įeinant, kad, jei kas ten susirgtų, galėtų tau pranešti. Tokios anketos retos (per mėnesį tepildėme kokias 4 ar 5), bet juk seniau to nebuvo

Martyną švelniai išgąsdiname papasakodami, kaip sunku buvo patekti į Pietų Korėją. Jam terminas išvykti sueina gegužės pabaigoje. Mes kiek laimingesni – turime laiko iki birželio 28 d. Bet kas bus tada? Turime birželio 25 d. bilietą į Japoniją – ar išvyksime? Ar bus tada normalūs skrydžiai į Lietuvą? Spėlioti dabar tas pats, kaip prognozuoti ruletės rezultatus.

Vakaras. Večiu portalus: ar baigsis Korėjoje ribojimai? Taip, bet ne visai. Pietų Korėjos valdžia prėmė sprendimą sušvelninti „skatinimą laikytis atstumo“. Bažnyčios, naktiniai klubai, korepetitorių mokyklos (šitaip svarbu dėl vaikų mokslų pamišusioje Korėjoje!), sporto klubai atsidarys. Aišku, valdžia kalba kuo aptakiau („Bent savaitę-dvi pasistenkite neiti iš namų pernelyg daug“): niekas nenori, kad milijonai korėjiečių staiga paplūstų į gatves švęsti „koronaviruso pabaigos“, nes tokios minios galėtų būti antrosios ligos bangos pradžia.

Skaitau internete apie protestus pireš karantiną JAV, kitur. Savaip džiaugiuosi – gal pasaulis atsitokės. Bet viskas taip toli – ir tas karantinas, ir tie protestai. Pietų Korėjoje tvirta dabartis ir aiški ateitis.

Vis dažniau Korėjoje pamatysi poras, kur vienas žmogus (dažniau moteris) - be kaukės. Šiek tiek keista: juk jei užsikrėstų, tikėtina, vis tiek užsikrėstų abu.

Vis dažniau Korėjoje pamatysi poras, kur vienas žmogus (dažniau moteris) – be kaukės. Šiek tiek keista: juk jei užsikrėstų, tikėtina, vis tiek užsikrėstų abu.


Balandžio galas (2020 04 20 – 2020 04 26)


04 20-04 26: Netikėtos mano “šlovės minutės”

Paskelbęs praeito mėnesio dienoraštį šiame tinklaraštyje, sulaukiau daug dėmesio ne tik iš skaitytojų, bet ir iš spaudos. Matyt, istorija pasirodė unikali: daug kas dabar „karantinuojasi“ užsienyje (tiek savo pasirinkimu, tiek negalėję grįžti į Lietuvą), bet, tikriausiai, mažai kas per 2020 m. kovą-balandį išvydo situaciją net 5 valstybėse, sienoms užsidarant dar “stūmėsi pirmyn”.

Mano dienoraštis kaip straipsnių serija spausdinamas JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“ (su kuriuo bendrdarbiauju nuo “Tikslas – Amerika” misijų), daviau interviu “15 minučių”, LRT „Pasaulio Lietuvai“. Bene kasdien skaitau ir taisau man žurnalistų atsiųstus straipsnius, kad nebūtų niekur publikuoti su klaidomis, siunčiu žiniasklaidai nuotraukas ir pan.

Aistė duoda videointerviu LRT laidai 'Pasaulio Lietuva'

Aistė duoda videointerviu LRT laidai ‘Pasaulio Lietuva’

Paskutinį kartą kažkiek panašioje situacijoje buvome prieš 9 metus, kai per savo medaus mėnesį 2011 m. kovo 11 d. atsikliuvome Japonijoje. Tada ten, kaip žinia, buvo didysis žemės drebėjimas, sprogo Fukušimos atominė elektrinė. Aišku, masteliai buvo ne tie, o Lietuvoje žinias žiūrintiems artimiesiems buvo baisiau, nei mums Japonijoje.

Įdomu, ar į ką įsivelsiu dar po 9 metų?

Straipsnis apie mus 15 minučių

Straipsnis apie mus 15 minučių

Visame šitame labiausiai patinka tai, kad papasakoju lietuviams, kaip laikosi ir tvarkosi kitos šalys, kokie yra keliai kovoje su pandemija (ne tik europinis užsidarymas).

04 20-04 26: Keliaudamas po šalį pamatai daugiau, nei joje gyvendamas?

Paradoksas, bet tiesa. Kai keliauju į kokią nors šalį trumpam laikui, pakalbėjęs su ten gyvenančiais, dirbančiais, studijuojančiais lietuviais dažnai suprantu: per savaitę ar pora aš pamačiau daugiau, nei jie per metus ar kelis.

Taip yra todėl, kad, kai keliauji, supranti – „dabar arba niekada“, „daugiau galimybių gal nebus“. Ir darai viską, kas toje šalyje įdomu, prieš tai ilgą laiką tam ruošęsis, kad kiekviena akimirka būtų išnaudota tinkamai.

Žydintys medžiai. Korėjos miestuose nuostabiai daug gražių žiedų, ir skirtinguose miestuose jie pražysta skirtingu metu. Tą supranti tik būdamas šalyje ilgiau.

Žydintys medžiai. Korėjos miestuose nuostabiai daug gražių žiedų, ir skirtinguose miestuose jie pražysta skirtingu metu. Tą supranti tik būdamas šalyje ilgiau.

Štai kai keliavau prieš penkis metus į Pietų Korėją pirmą kartą, šalyje teturėjau 9 dienas. Bet per jas ne tik aplankiau visas svarbiausias Seulo, Suvono, Pusano, Kjongdžu, Andongo, Tegu lankytinas vietas – visokius konfucianistų siovonus, šventyklas, muziejus, pagodas, gamtos takus – bet ir padariau viską optimaliu iš anksto suplanuotu laiku. Sekmadienį praleidau Hahoe liaudies kaime kur stebėjau tradicinį kaukių šokio spektaklį (vaidinamą šimtus metų, bet tik kartą per savaitę). Ištaikiau, kad būčiau Seule tą dieną, kai vyko e-sporto „League of Legends“ varžybos. Įterpiau visos dienos ekskursiją į demilitarizuotą zoną Korėjų pasienyje ir dar daug ką, aišku, aktyviai keliaudamas nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro ir, pamenu, kai kuriomis dienomis spėdamas užkąsti gal tik kartą. Juk negaiši laiko kavinės paieškoms, jei esi užmiestyje ir tų kavinių nėra. Pavalgyti per gyvenimą spėsi, pamiegoti – irgi, o prie Tripitaka Koreana lentelių, seniausio spausdinto tokios apimties kūrinio, Hėinsos pagodoje gal niekad daugiau nė per 1000 km nepriartėsi.

Dirbame Seulo bute

Dirbame Seulo bute. Milijonai pasaulio žmonių šiomis dienomis išbandė darbą iš namų. Mes taip dirbame jau trys metai. Tiesa, tie mūsų namai kas savaitę ar kelias – vis kiti. Dabar bus tie patys visą mėnesį.

Tuo tarpu tie, kas gyvena šalyje, neretai galvoja „Juk dar bus laiko…“. Ir labai dažnai atidėlioja, atidėlioja, pamiršta, gyvena „savo rutinos burbule“ – net per savaitgalius, atostogas. Ir net kai ateina laikas išvykti iš šalies (tarkime, baigiasi studijos), dalies tikslų lieka neįgyvendinę, ar – dažniau – net apie juos nesusimąstę. Gal po kokių metų netyčia pamatę kokiame interneto portale straipsnį apie įdomią šalies tradiciją ar gražų pastatą pasigailės „Kodėl aš ten neapsilankiau?“.

Trumpoms kelionėms aš paprastai ruošiuosi su karine drausme, metodiškai pereinu visokių informacijos šaltinių sąrašą, nuo pradžios iki galo skaitau apie šalį knygas, žymiuosi ką noriu aplankyti žemėlapiuose, susidarinėju mintyse maršrutus. „Misija“ turi būti paruošta tarsi karo operacija. Bet kai važiuoji kažkur neribotam laikui, viskas kitaip: atrodo, spėsi, rūpesčių yra ir kitų.

Dabar pats pirmą kartą esu „kitoje barikadų pusėje“. Labiau Seulo gyventojas, nei turistas. Ir pamažu jaučiu, kaip įsigyvenu į lengvą rutiną. Tarkime, einu į restoranus, kur žinau, kad pigu ir skanu (iš visų tų dešimčių ar šimtų, kurių įvairove taip džiaugiausi kai pirmą kartą išlipau iš metro tame Tongmjo rajone). Neretai leidžiu laiką taip, kaip įpratęs, tik kitoje vietoje: na, vaikščioju mieste ar parkuose, užsukdamas prie įspūdingesnių pastatų.

Jau toks įprastas vaizdas pro buto langą Seule, kad net neįtikėtina, kad jį teks palikti

Jau toks įprastas vaizdas pro buto langą Seule, kad net neįtikėtina, kad jį teks palikti

Aistė pamini, kad Korėją įsivaizdavo skirtingesnę nuo Lietuvos, nei atrado. Ir man 2015 m. ji atrodė skirtingesnė – nes, tiesiog, į vietinį gyvenimą pasinėriau stagiau.

Negaliu sukerpėti. Viskas praeina ir paskui būtų gaila. Mintyse paspiriu save ieškoti naujų ir naujų galimybių, naujų ir naujų patiekalų, naujų ir naujų pramogų ir kultūrinių patirčių, kurias, vos šovus į galvą naujai minčiai, įtraukiu į užrašus telefone su grafa “išbandyti”. Taip, kimbapai skanūs, bet ir bokumbapo, čujuk bokumo paragauju ir dar daug ko – ir, pasirodo, tai irgi nuostabūs patiekalai.

Korėjietiškų blynų kepėja Korėjos maisto turguje

Korėjietiškų blynų kepėja Korėjos maisto turguje

Korėja yra nuostabiai kitokia šalis, kur ne tiesiog kitokia architektūra ar kitokia – tokia valiūkiška – reklamų estetika. Ten gali pasinerti į tokius užsiėmimus, kokių dažnas lietuvis nė neįsivaizduoja egzistuojant. Požeminiai PC kambariai ne šiaip sau interneto kavinės – ten, modernių kompiuterių milžiniškais monitoriais apsuptyje verda kitas gyvenimas: e-sporto, uždirbamų ir brangiai parduodamų virtualių kardų… Neseniai nuskambėjo istorija apie Seulo PC kambaryje pagimdžiusią moterį kuri, nusikračiusi kūdikiu, grįžo į virtualius pasaulius…

Korėjietiškos pirtys (čimdžilbangai), kuriose ir nakvojama, gyvenama. Šventyklos, kuriose gali apsinakvoti ir per visokias patirtis, rytinę meditaciją geriau suvokti budistinę kultūrą kviečiami ne tik budistai. Aistringos sekmininkų bažnyčios, vienos didžiausių pasaulyje. Viskas dar manęs laukia.

Nustebimų dar būna ir gtavėje, nors ir rečiau. Dar 2015 m. pripratau prie neoninių švytinčių kryžių (be jų bažnyčia – ne bažnyčia) ar išmaniųjų autobusų stotelių, visokiuose ekranėliuose rodančių kur tiksliai kuris autobusas. Bet vis randu ir randu ką modernaus: vieši purškimo nuo uodų vamzdžiai (prieš einant į parką) ar batų plovimo žarnos (išeinant iš jo), ekranai prie tualeto įėjimo rodantys kurios tupyklos užimtos, Kompiuterinių žaidimų akademija ir pan.

Prie įėjimo į stoties tualetą ekranas rodantis užimtas ir laisvas kabinas šiuo metu

Prie įėjimo į stoties tualetą ekranas rodantis užimtas ir laisvas kabinas šiuo metu

Be to, „žinoti“ ir „išvysti savo akim“ – ne tas pats. Žinojau, kad Korėjos begaliniame vlogų pasaulyje kaip niekur populiarūs „valgymo transliacijų žokėjai“, kurie, tiesiog, filmuojasi kaip valgo; juos žiūri, jiems aukoja tūkstančiai (esą, vienišiems žmonėms nesmagu valgyti vieniems, tai jie įsijungia tokius žokėjus). Na, bet pamatyti nebejauną vyrą, prisimontuojantį eiliniame tinkliniame restorane išmanųjį telefoną ant trikojo ir su visokiomis grimasomis transliuojantį savo pietus visai Korėjai vis tiek netikėta.

Valgymo žokėjas restorane

Valgymo žokėjas restorane

Žinojau, kad Korėjoje nelabai padoru nuoga nugara ar iškirptė. Bet sunku nenustebti kai kažkokia moteris gatvėje priėjusi prie Aistės pradėjo korėjietiškai kažką aiškinti, gestikuliuoti, o galiausiai paėmė ir persegė Aistės liemenėlę kitaip. Davė suprasti, kad taip vaikščioti nedera išvis – Aistė grįžo namo, persirengė. Tai kas, kad korėjietės į darbus vaikšto tokiais trumpais sijonėliais, kad, tarkime, po striuke jų kartais nė nesimato, boluoja kelnaitės. Tuo Rytų Azijos ir Vakarų kultūros skiriasi kardinaliai. „Nuogumas – irgi kultūrinė sąvoka“ – girdėjau įdomią mintį.

Aistės rūbas užkliuvęs Korėjos 'adžumai'

Aistės rūbas užkliuvęs Korėjos ‘adžumai’. Vėliau, kaip korėjietės įpratusios, Aistė įsigijo papildomą specialų trumpą rūbą, dengiantį pečius

Nustebino, kaip niekas Seulo neišmuša iš vėžių. Štai nutrenkia gatvėje priešais mūsų namus motociklininką. Tas guli be sąmonės, gal miręs. Guli ant perėjos. Šviesoforas veikia. Žmonės vaikšto aplink lyg niekur nieko. Tarp motociklo ir nutrenktojo, tarp nutrenktojo ir partrenkusios mašinos, apeina nukritusį šalmą ir nuolaužas.

Su sirenomis atvažiuoja policija, greitoji, bet gyvenimas aplink nestoja nė akimirkai. Nekreipia jie dėmesio ir į išgriuvusius girtuoklius (o gal ne girtuoklius?). Na, ir koronavirusas Seulo nesustabdė. Ir visokios istorijos apie tariamai mirusį Kim Čen Uną ir prasidėsiantį naują Korėjos karą, apie jo bandomas branduolines raketas skamba visų pirma Vakarų pasaulyje, o ne Korėjoje. Korėjiečiai džiaugiasi sakurų žiedais (Seule, tiesa, jau nužydėjo).

Avarija pro buto langą

Avarija pro buto langą

Niujorkas buvo miestas kuris niekada nemiega – kol koronavirusas nepanardino jo į „pavasarinį letargą“.

O Seulas tebėra miestas, kurio niekas nesustabdo.

04 20-04 26: Šalį pažinsi per antro lygmens lankytinas vietas

Kai esu mieste dieną ar savaitę, neišvengiamai laisvalaikį skiriu visų pirma „pagrindinėms“ lankytinoms vietoms, taip pat toms vietoms, kurios susijusios su tuo, kuo domiuosi labiausiai (man tai – vietos kultūra, istorija, architektūra).

Bet Seule esu mėnesį, tad galiu lankyti „viską iš eilės“, pasigaudęs idėjų įvairiausiose interneto svetainėse. Ar, tiksliau, „Viską iš eilės“ tarp to, kas neuždaryta. Taip dar giliau pasineri į vietos kultūrą, nes pamatai ir tai, kas gal tavęs nebūtų sudominę – tačiau labai domina vietinius.

Tipiniame Korėjos PC kambaryje. Vien aplink mūsų namus tokių buvo gal 10, visi didžiuliai, pilni. Atsispausdinti traukinio bilietus, tiesa, nebuvo lengva - programų darbui, kaip PDF skaityklių, ten nėra. Tai ne šiaip interneto kavinės, tai, galima sakyti, - e-sporto (kompiuterinių žaidimų) treniruočių aikštelės

Tipiniame Korėjos PC kambaryje. Vien aplink mūsų namus tokių buvo gal 10, visi didžiuliai, pilni. Atsispausdinti traukinio bilietus, tiesa, nebuvo lengva – programų darbui, kaip PDF skaityklių, ten nėra. Tai ne šiaip interneto kavinės, tai, galima sakyti, – e-sporto (kompiuterinių žaidimų) treniruočių aikštelės

Pietų Korėjoje tai – fotografavimasis. Neįsivaizduojamai didelis procentas visų pasiūlymų turistams yra visokios „fotografavimosi galimybės“ ir „selfių pagražinimai“. Nekalbu vien apie fotostudijas („K-popo patirtis“, kur jus nugrimuos K-popo žvaigždių grimeriai). Vien hanbokų (tradicinių korėjietiškų drabužių) nuomos salonų Korėjoje šimtai ar tūkstančiai. Nauja mada – mokyklinių uniformų nuomos salonai (trisdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai vaikšto su jomis po Seulą, spragsėdami selfius: įsijaučia į kokį korėjietišką serialą apie moksleivių meilės istoriją). Tokių vien Klook mačiau keturis, o juk Klook tarnauja tik užsienio turistams.

Mokyklinių uniformų nuomos salono reklama

Mokyklinių uniformų nuomos salono reklama

Ir vis tiek nustebina, kad bilietas į „Jongma Land“ atrakcionų parką kainuoja net 8 eurus. Nes atrakcionų parkas – apleistas, atrakcionai seniai surūdiję! Bet ta „užmarštin iškeliavusi smagybė“, iki „Lotte World“ atidarymo džiugindavusi mažas Seulo vaikų galveles, tapo populiariu fonu nuotraukoms. Ne tik „Instagram“ selfiams, o ir vestuvių fotosesijoms: jos brangios, bet štai viena jaunoji su nuometu jai ruošiasi. Uždaręs parką šeiminikas gal uždirba nemažiau, nei kol tas veikė…

Įsijautę į korėjietišką pozavimą apleistame atrakcionų parke

Įsijautę į korėjietišką pozavimą apleistame atrakcionų parke

Ir čia – tik ledkalnio viršūnė. Vien „Klook“ sąrašuose – ir Meilės muziejus, kur gali fotografuotis prie visokių gašlių vaizdų (tai, atrodo, skaitosi padoriau, nei Lietuvoje!), ir meškiukų muziejus, ir „kakučių žemė“ (nereikia pasakoti, greta kokių statulų ir paveikslų fotografuojiesi tenai), ir pažiba „Trickeye muziejus“ – iš Pietų Korėjos išplitusi jau pasaulinė pramoga, kur parsisiunti į telefoną specialią programėlę ir su ja muziejuje padarytose nuotraukose realybė bus „pagražinta“ spec. efektais (pavyzdžiui, slibino statula tave degins ugnimi). Išbandysime.

Trickeye muziejuje. Nuo lietuivškų Iliuzijų muziejų skiriasi tuo, kad čia pridedami spec. efektai (tikrovėje gyvatės nėra). Ypač efektinga ne nuotraukose, o filmuotoje medžiagoje, nes gyvatė juda, puldinėja.

Trickeye muziejuje. Nuo lietuivškų Iliuzijų muziejų skiriasi tuo, kad čia pridedami spec. efektai (tikrovėje gyvatės nėra). Ypač efektinga ne nuotraukose, o filmuotoje medžiagoje, nes gyvatė juda, puldinėja. Tik reikia pasižiūrėjus, kas vyksta virtualiai, gerai vaidinti – ir atrodys kaip scena iš kokio filmo

04 20-04 26: Kodėl korėjiečių kalba sudėtinga

Tiek prabuvęs bet kokioje užsienio šalyje paprastai jau su vietiniais kalbu vietine kalba – aišku, ne filosofiniais klausimais, o gyvenimiškais: kaip kur nors nueiti, kiek kainuoja ir t.t.

Su korėjiečių kalba sunkiau. Su linksniais, laikais gana paprasta. Ir net su rašto sistema (hanguliu) paprasta: ji tik atrodo kaip sudėtingi hieroglifai, iš tikro kiekvinas „hieroglifas“ susideda iš labai paprastų raidžių, kurių forma dargi padeda atspėti jų tarimą.

Sunkiausia – visokie mandagumo/formalumo lygiai. Turi vartoti skirtingus žodžius, priklausomai nuo to, kokiu formalumo lygiu kalbi, o jų yra bent šeši. Didžiausia bėda, kad visokie žodynai ir automatiniai vertėjai to nesupranta. Išversk bet kokį sakinį Google Translate iš anglų kalbos į korėjiečių – ir tau jį pateiks atsitiktiniais mandagumo lygiais, gal maišytais, nes juk anglų kalboje to nėra. Analogiškai bus ir visokiuose žodynėliuose, pokalbių knygelėse.

Korėjiečiai išsinuomavę dienai liaudies drabužius

Korėjiečiai išsinuomavę dienai liaudies drabužius

Taigi, nelieka mėgiamo būdo mokytis, kai iš pradžių išmokstu svarbesnius žodžius ar frazes ir jau galiu juos vaisingai naudoti. Vienoje knygelėje ta pati frazė skamba vienaip, kitoje – kitaip, „Google Translate“ verčia dar kitaip… Visų pirma reikia mokytis gramatiką, kad suprastum tuos mandagumo lygius bei kaip logiškai sudaromi visi tie variantai – antraip viskas atrodys lyg atsitiktiniai tekstai.

O dar ir raidžių daug tokių, kurių nėra lietuvių kalboje. Pavyzdžiui, B ir P korėjiečiams yra viena ir ta pati raidė – kaip ir T ir D ar Č ir Dž. Užtat skiriasi paprasta P, aspiruota P ir platesne gerkle tariama P (tas pats su T). Ir balsių pas korėjiečius daugiau.

Seulo pramogų rajonuose ribojimų jau tarsi nėra

Seulo pramogų rajonuose ribojimų jau tarsi nėra

04 20-04 26: Ką apie Korėją atskleidžia jos dokumentika

Ruošdamasis išvykti į užsienio šalis, daug laiko skiriu tos šalies filmų žiūrėjimui – tiek meninių, tiek dokumentinių. Vykti į Pietų Korėją neplanavau, tad filmus žiūriu jau būdamas joje. Vakarais. Sužinome, perprantame daug naujo.

Į K-popo žvaigždučių nuotraukas reklamose nebežiūri taip pat po filmo apie K-popo fabriką: kaip grupės kuriamos „iš viršaus žemyn“ pagal tą patį kurpalių iš K-popo mokyklų nugriebiant vien berniukų ar vien mergaičių „grietinėlę“ ir sulipdant ją į vieną ~5-7 asmenų grupę, kuri tada „debiutuoja“ iš anksto paruoštai fanų dirvai.

Paminklas 'Gangnam Style' dainai Kangname

Paminklas ‘Gangnam Style’ dainai Kangname

Supranti gatvėse išgriuvusius ar rėkiančius alkoholikus pažiūrėjęs filmą apie Korėjos sodžu (tradicinio alkoholinio gėrimo) kultūrą, privalomus išgėrimus su viršininkais ir kolegomis po darbo. „Negalvojau, kad tai Korėjoje tokia bėda, skamba kaip Rusija“ – sakė Aistė, bet išėję vakarais į gatves suprantame – žurnalistai neperdeda. Bent jau muštis korėjiečiai nelinkę.

Supranti, atrodo, iš gyvenimo iškritusius Korėjos „senelius“ pasižiūrėjęs filmą apie į pradinės mokyklos suolą sėdusias seneles (taip išgelbėjusias kaimo mokyklėlę nuo uždarymo). Juk dar ~1960 m. mergaičių į mokyklą neleisdavo, skurdžioje, beveik badaujančioje pokario Pietų Korėjoje tik kas penktas buvo raštingas. O dabar Korėja – išmaniausia šalis su visom technologijom – kaip toms senolėms prisitaikyti?

Gyvų gėlių pardavimo automatas

Gyvų gėlių pardavimo automatas

O kur dar pilietinio karo išskirtų Šiaurės ir Pietų Korėjos brolių-seserų susitikimai, kuriuos po dešimtmečių pertraukos, kiek atšilus santykiams, būna, leidžia (paskui vėl uždraudžia) Šiaurės Korėjos Kimų dinastija.

To nepamatysi nei kaip turistas, nei kaip laikinas gyventojas, bet tai formuoja Pietų Korėjos troškimus ir viltis.

Rasti gerų filmų, tiesa, sunkus darbas, kuriam skiriu daug valandų. „Youtube‘as“ užverstas visokiais mėgėjiškais „filmais“, kuriuos visokie pradedantys keliautojai nufilmavo senais mobiliaisiais telefonais. Iš tokių nesužinau nieko, ko nežinočiau pats, nebent galiu pasižiūrėti kaip aikčioja kokia „Youtube“ žvaigždutė išgyvendama kultūrinius šokus ten, kurių aš nepergyvenau net prieš 10 metų pirmųjų kelionių į Aziją metu.

Užsienio šalys eišvysti vietinio gyvenimo fragmentus, kaip ši Korėjos jaunavedžių fotosesija. Tačiau tai išvydęs juk mažai ką suprasčiau apie Korėjos vestuvių papročius, tadicijas. Perskaityti neužtenka - čia reikia pamatyti, bet jeigu neturi korėjiečių draugų, kurie pakviestų į savo vestuves, nepamatysi. Geriausia išeitis perprasti vietos tradicijas - dokumentiniai filmai, kurie ne tik papasakoja, bet ir parodo. Ir į kitą jaunavedžių fotosesiją jau žiūrėsi kitaip, įsivaizduodamas visokius jaunojo tėvų jaunosios tėvams dovanojamus labai konkrečius papuošalus ir jaunosios tėvų formalizuotas atsakomąsias dovanas jaunojo tėvams ir kitas vietines tradicijas

Užsienio šalys eišvysti vietinio gyvenimo fragmentus, kaip ši Korėjos jaunavedžių fotosesija. Tačiau tai išvydęs juk mažai ką suprasčiau apie Korėjos vestuvių papročius, tadicijas. Perskaityti neužtenka – čia reikia pamatyti, bet jeigu neturi korėjiečių draugų, kurie pakviestų į savo vestuves, nepamatysi. Geriausia išeitis perprasti vietos tradicijas – dokumentiniai filmai, kurie ne tik papasakoja, bet ir parodo. Ir į kitą jaunavedžių fotosesiją jau žiūrėsi kitaip, įsivaizduodamas visokius jaunojo tėvų jaunosios tėvams dovanojamus labai konkrečius papuošalus ir jaunosios tėvų formalizuotas atsakomąsias dovanas jaunojo tėvams ir kitas vietines tradicijas

Bet kad įsitikintum, koks laukia filmas, turi paleisti, dažniausiai nusivylęs išjungti gailėdamas 5 prarastų minučių.

Aišku, garsių kanalų logotipai – „Al Jazeera“ (ypač „101 East“ programa), „BBC“, „National Geographic“ ir kt. – kokybės ženklas. Taip pat ir keli mėgstami konkretūs serialai, kurių kiekviena serija skirta kitai šaliai ar miestui. Prieš keliaudamas visada peržiūriu tą sąrašą, ar nieko nėra sukurta apie šalį, į kurią keliauju. Ir apie Pietų Korėją medžiagos daug. Visas „Arirang“ kanalas, finansuojamas Korėjos valdžios, skirtas angliškam šalies pristatymui: vietomis jis ne visai pataiko į dešimtuką (Korėjoje dar nėra daug žmonių, įgudusių, ko reikia užsieniečiams), bet yra kokybiškas ir išsamus („100 Icons of Korean culture“ – serija apie 100 Korėjos „simbolių“ – ar “Tales of Hansik” apie Korėjos virtuvę).

Projektoriais ant žemės projektuojami užrašai - viena populiarių Korėjos modernybių

Projektoriais ant žemės projektuojami užrašai – viena populiarių Korėjos modernybių

04 20-04 26: Gyvenimas tarsi k-drama

Pamatyti meninius užsienio šalių filmus dažnai sunku, bet visad stengiuosi. Sunku, nes nėra nei kur jų parsisiųsti, nei pirkti, o jei randi – tai be subtitrų. Lengvai gausi nebent pavienių režisierių, kurie orientuojasi į Vakarus, filmus, bet tokie filmai niekaip neatspindi tikro tarp vietinių populiaraus kino. Na, nėra “Kino pavasarių” numylėtinis Kim Ki Dukas tai, ką myli patys korėjiečiai.

Laimė, tikrus Korėjos filmus rasti pasirodė lengviau, nei daugelio šalių, ir čia kalta pasaulį (daugiausiai Lotynų Ameriką, Afriką, Aziją), užpylusi „Korėjos banga“ hallyu, kai korėjofilų ten pasidarė ne mažiau, nei japonofilų.

Ir labiausiai jie myli muziką (k-popą) bei serialus (k-dramas). Asortimentas didžiulis ir patogus: priešingai Lotynų Amerikos serialams, k-dramos trunka vieną sezoną, taigi, tikrai spėsime dar Korėjoje pažiūrėti 15-25 serijas. Pasirenku k-dramą korėjietiškiausiu sužetu – „Crash Landing on You“, pasakojančią apie Pietų Korėjos čebolo (šeimyninio megaverslo) paveldėtoją, kurios parasparnis sudužo Šiaurės Korėjoje – ir jos mėginimus sugrįžti namo.

K-dramos - labai 'padorios'. Tai būtų nebent 10 ar 15 serijoje.

K-dramos – labai ‘padorios’. Tai būtų nebent 10 ar 15 serijoje (vaizdas iš Jongma Land atrakcionų parko).

Tikrai įdomu ir kokybiškai padaryta. Net ir Šiaurės Korėjos pusė: daug kas panašu, kaip buvo Sovietų Sąjungos laikais Lietuvoje – blatai, nomenklatūra, deficitai. Ir, šalia to, elektros dingimai, Kimų nuotraukos atlape ir t.t. Taigi, įtikima. Pabėgėliai iš Šiaurės Korėjos konsultavo. Aišku, yra kelios klaidelės: štai, tarkime, Šiaurės Korėjos automobilyje yra GPS aparatas. Na, pietų korėjiečiai neįsivaizduoja, kad kur nors galėtų nebūti išmaniosios įrangos, turbūt savo šiauriečių konsultantų net neatsiklausę apdėliojo tą sceną rekvizitais…

K-dramų siužetai dažnai neįtikėtini – susidvejinusios asmenybės, alternatyvios realybės. Bet pažiūri už lango, į žinių portalus – ir kuo ne toks siužetas? Mūsų pačių gyvenimas jį primena.

Pasaulyje prasideda pandemija, dėl kurios iš pradžių nelieka sporto ir teatrų, paskui restoranų ir parduotuvių, iki galiausiai žmonės įkalinami savo namuose. Lėktuvai “su visam” nusileidžia, sienos uždarytos. Pasaulis griūva, bet Pietų Korėja laikosi. Ir štai pora veikėjų vienu paskutinių reisų atskrenda į Korėją.

Kur dabar skraido lėktuvai. Yra kelios šalys, kur dar masiškai skraidoma, tarp jų Korėja ir Kinija (jau atgimusi po karantino)

Kur dabar, 2020 m. balandį, skraido lėktuvai. Yra kelios šalys, kur dar masiškai skraidoma, tarp jų Korėja ir Kinija (jau atgimusi po karantino). Europoje vyrauja krovininiai skrydžiai.

Na, ne visai k-dramos siužetas. Kad būtų k-drama, turėtų atvykti tik vienas herojus, o antrą pusę susirasti jau Korėjoje. Aišku, meilei trukdytų visokios tėvų ir giminių intrigos, imigracijos pareigūnai ir karantino specialistai, politinės kebeknės ir, galiausiai, dar herojai susirgtų sunkia COVID forma. Čia būtų k-drama.

04 20-04 26: Stebuklas pirkti skrydžius ir žinoti, kad įvyks

Esame rezervavę Seule butą iki gegužės 2 d., o kas po to? Drakonai atskris? Dar prieš mėnesį būčiau nebenustebęs, bet dabar vis ramiau ir ramiau. Mobiliojo teleofno pypimai su pranešimais „Jūsų rajone užsikrėtė X žmonių“ vis retesni ir retesni.

Ir jaučiu, kad jau galiu planuoti daugiau nei 2 dienas į priekį. Gegužės pradžioj pavažinėsime traukiniais į kitas Korėjos vietas. Paskui – porai savaičių į Pusaną, pietinę šalies dalį. Ir tada – skrydis į Čedžu, Korėjos kurortinę salą. Ji tokia korėjiėčių numylėta, kad skrydžiai Seulas-Čedžu „normaliais laikais“ yra populiariausias pasaulyje lėktuvų maršrutas – skirtingos avialinijos kasdien čia įvykdo virš 100 reisų! Jokiam Niujorkas-Los Andželas ar Tokijas-Osaka neprilygti.

Po ilgos pertraukos atsidarau Skyscanner svetainę. Skrydžiai į Čedžu pigūs ir jų gausu kaip niekad – iš Seulo 12 eurų, iš Pusano 22 eurai. Jau su registruojamu bagažu. Kaip Europoje kadaise.

Perkame skrydį į Čedžu

Perkame skrydį į Čedžu

Nuperku skrydžio bilietus maždaug 30 dienų į ateitį. Toks paprastas, rutininis veiksmas dar pora mėnesių atgal. O dabar kiek mažai žmonių pasaulyje galėtų tai padaryti! Pirkti balandį lėktuvo bilietus gegužės mėnesiui ir praktiškai žinoti, kad tie skrydžiai įvyks! Tik Korėjoje ir dar keliose šalyse.

Iš Lietuvos aviakompanijos irgi pridėjusios į sistemas daugybę skrydžių. Aišku, karantinas vis pratęsiamas ir pratęsiamas, tie skrydžiai vis atšaukiami ir atšaukiami. Nusipirkusiems tuos bilietus pinigai negrąžinami – tik visokie vaučeriai kelionėms kada nors ateity (jei aviakompanija nebankruotuos). Daug žmonių pasimauna ant to.

Visos ES keleivių teisės išskrido kažkur toli toli it gandrai rudenį, bet tarp tokių išskrendančių „paukščių“ kaip žmogaus teisės ir laisvės jų niekas nė nepastebėjo ir nesužiedavo.

Pasauliniai karantinai daug ką perkėlė į virtualią erdvę, o ji siekia ir tas vietas, kur karantino nėra. Korėjoje gi ir nevirtualiai turime daaaug ką veikti, bet su malonumu pasinaudojame galimybe pažiūrėti E. L. Vėberio miuziklus, kurie dabar, uždarius Londono Vestendo teatrus, rodomi Youtube kiekvieną savaitgalį.

„Topo Centras“ atsiunčia reklaminį laišką. Retai kada reklama pradžiugina, bet štai praneša, kad nuo balandžio 23 d. Lietuvoje atsidarys parduotuvės. Vis žingsniai į tą pusę.

Policijos saugoma neįgaliųjų gegužės 1 d. demonstracija Pietų Korėjoje

Policijos saugoma neįgaliųjų gegužės 1 d. demonstracija Pietų Korėjoje


Balandį keičia gegužė (2020 04 27 – 2020 05 03)


04 27-05 03: Šiandien Aistė turėjo išskristi

„Aistės skrydis Bankokas-Doha“ – mano telefone netikėtai sužimba priminimas. Šiandien, balandžio 27 d., turėjome porai savaičių išsiskirti. Aistė turėjo grįžti į Lietuvą, o aš – keliauti kaip kuprinėtojas po Laosą ir Kambodžą.

„Negaliu patikėti, kad turiu skrydžio bilietą iš Bankoko, o štai sėdžiu kažkokiame Seulo restoranėlyje“ – sako Aistė.

Skrydžiai atšaukti – iš pradžių Doha-Varšuva (Lenkija užsidarė), paskui ir Bankokas-Doha. „Qatar Airways“ žada grąžinti pinigus.

Grafitis pasitikęs mus Varšuvoje.

Reklama, išlydėjusi mus iš Varšuvos. Nedidelis prisiminimas

Tiesa, ir „Qatar Airways“ susigrąžinti pinigus, o ne “vaučerį” – kryžiaus keliai. Ypač Aistei, kadangi ji bilietus pirko per tarpininką „Edreams“, o tam paprasčiau su vaučeriais, tai tik vaučerį ir siūlo. Aistė užpildė paraišką. Užplidau ir aš – mano skrydžiai gegužės mėnesį, bet irgi jau atšaukti. Aš tiesiogiai pirkau iš „Qatar Airways“. Žiūrėsime, ar kas skirsis. Į mane daugybė žmonių kreipiasi prašydami kelionių patarimų – dėl to tik dar svarbiau viską išbandyti savo kailiu.

Kada grįšime į Lietuvą? Seniai negalvoju apie tai, bet Aistė vis užsimena, seka Lietuvos žiniasklaidą. „Mėnuo prabėgo, o niekas nesikeičia, tik sunkėja“ – pakomentavo. O juk prieš mėnesį dar buvo daugiau galimybių: skrydis per Minską, kurį kažkodėl uždarė, paskui – skrydis į Minską ir važiavimas iki Lietuvos sienos. Tada uždarė ir tą sieną.

Perspėjimas dėl koronaviurso, kuriama dar minima Kinija. Situacija keičiasi greičiau, nei spėja prisitaikyti perspėjimų rašytojai: dabar Kinijoje beveik niekas neserga

Perspėjimas dėl koronaviurso, kuriama dar minima Kinija. Situacija keičiasi greičiau, nei spėja prisitaikyti perspėjimų rašytojai: dabar Kinijoje beveik niekas neserga

Manęs tai nelabai domina. Man gerai kaip yra. Nematau prasmės aukoti laisvę Korėjoje dėl kryžiaus kelių grįžtant į užsidariusią ir supanikavusią Europą. Todėl apie grįžimą ilgai nė nemąsčiau, bet, Aistės paskatintas, pasidairiau galimybių.

Pietų Korėjoje turime teisę būti iki birželio 28 d. Turime bilietą birželio 25 d. iš Seulo į Tokiją (kurį privalėjome nusipirkti, kad įleistų į Korėją), o rugpjūčio viduryje, nuo seno, iš Tokijo į Varšuvą su „Air China“ per Pekiną (tai turėjo būti visiškai atskira kelionė liepai-rugpjūčiui į Japoniją, kurios metu būtume apsilankę Olimpiadoje, sumo turnyre, kosplėjaus renginyje, susitikę su ten gyvenančia Aistės giminaite – aišku, viskas atšaukta).

Skrydžiai Seulas-Tokijas iki gegužės 31 d. atšaukti (japonai faktiškai neįsileidžia korėjiečių, o korėjiečiai, kaip atsakas, japonų, tad nėra logikos „T‘Way“ avialinijoms skraidyti). Idealiausia, galbūt, būtų, jeigu atšauktų tuos reisus ir birželiui, bet liepą jau jie vyktų. Galėtume „nusikelti“ skrydžio datą iki liepos 25 d. Tokių aplinkybių galbūt pakaktų, kad mums leidimą būti Pietų Korėjoje pratęstų iki liepos 28 d. (maksimaliai per vieną kartą pratęsiamas mėnesiui, jau turint naują bilietą).

Japonijoje – tikėkimės jau bestvarkančioje su virusu – galėtume susitikti su Aistės giminaite, dar šį bei tą nuveikti (gal, tarkime, įkopti į Fudzijamą?), ir tada grįžti į Lietuvą.

Pildau anketą su asmenine informacija prieš lipdamas į pasiplaukiojimą Hano upe Seule. Jei kas iš kitų keleivių susirgtų, būtų paprasčiau su manimi susisiekti

Pildau anketą su asmenine informacija prieš lipdamas į pasiplaukiojimą Hano upe Seule. Jei kas iš kitų keleivių susirgtų, būtų paprasčiau su manimi susisiekti

Ar tai realu? Nelabai. Net jei, tarkime, Seulas-Tokijas skrydžiai atsinaujins, nereiškia, kad ir skrydis namo per Pekiną, atvykimas į Varšuva bus galimi. O dar tas skrydis per Pekiną – juk yra bendras bilietas Varšuva-Pekinas-Tokijas-Pekinas-Varšuva; kadangi neskrisim (ar bus atšauktas) liepos mėn. Varšuva-Pekinas-Tokijas, gali automatiškai atšaukti ir Tokijas-Pekinas-Varšuva.

Aišku, kaip visuomet dabar, reikės planavimo, perplanavimo. „Mąstyti apie tai – kaip burti iš kavos turščių“ – darkat sakau Aistei. Todėl ir nemąstau apie grįžimą. Ne laikas. Gerai kaip yra. LABAI gerai kaip yra. Kiekvieną kartą atsivertęs bet kurios šalies intenterneto naujienų portalą (išskyrus nebent kokio Taivano) apsidžiaugiu, kad esu Pietų Korėjoje.

Menininkai tapo sienas Seule. Pietų Korėjoje populiaru labiau sukiužusių kvartalų sienas atiduoti menui ir tai nesiliauja nė per koronavirusą

Menininkai tapo sienas Seule. Pietų Korėjoje populiaru labiau sukiužusių kvartalų sienas atiduoti menui ir tai nesiliauja nė per koronavirusą

Aistė baigiantis balandžiui konstatuoja: „Tai ir gegužę jau bus neįmanoma grįžti“. Nesitikėjau, bet ir nenorėjau. Norėčiau grįžti kai:
a) Bus galimybė grįžti normaliais skrydžiais, o ne per „kryžiaus kelius“ pvz. kaip ir dabar teoriškai įmanoma skrydžiu Seulas-Frankfurtas, tada traukiniais į Kylį, keltu į Klaipėdą ir autobusu į Vilnių (vien toks grįžimas per „susikoronavirusavusią Vokietiją“, beje, turbūt padidintų tikimybę užsikrėsti COVID keliariopai, palyginus su visa mano kelione iki šiol).
b) Tie skrydžiai vyks jau tuo momentu, kai pirksime bilietus. Kol nevyksta, labai tikėtina, kad reisus, į kuriuos nusipirksi bilietus, tiesiog atšauks ir dar pinigų neatgausi.
c) Bus aišku, kad grįžęs galėsiu vėl išvykti iš Lietuvos (nebus draudimo palikti Lietuvą piliečiams).
d) Grįžęs neturėsiu atsidurti karantine – nei visuotiniame (kai neveikia daugelis reikalingų įstaigų), nei asmeniniame (pvz. 14 dienų po grįžimo).

Kiek iš to pavyks – žiūrėsim. Kol kas sekasi gerai.

04 27-05 03: Apleistoje oloje – siaubo filmo istorija

Pastarosiomis savaitėmis pripratau prie tuščių turistinių vietų, bet niekas iki šiol neprilygo Gvangmjongo olai, kur pasijutau it patekęs į siaubo filmo pradžią.

Kadaise oloje triūsdavo šachtininkai, Antrojo pasaulino karo metais – japonų verčiami. 2011 m. ji paversta meno projektu – su spindinčiomis girliandomis, tarnaujančiomis kaip nuostabus Instagram fonas. Taip sako olos reklamos.

Antrojo pasaulinio karo metais japonų į seksualinę tarnystę paimtos korėjietės statula. Analogiška stovi ir prie Gvangmjongo olos ir dar daug kur

Antrojo pasaulinio karo metais japonų į seksualinę tarnystę paimtos korėjietės statula. Analogiška stovi ir prie Gvangmjongo olos ir dar daug kur, primena vieną skaudžiausių pastarųjų laikų Korėjos istorijos fragmentų

Nuvažiuojame metro, paskui autobusu iki galinės stotelės, tarp retų žygeivių užlipame į kalną nuostabių gėlių supamais takais. Pirma bilietų kasa – uždaryta. Rodyklė eiti tolyn. Už kelių šimtų metrų antra kasa – irgi uždaryta. Rodyklė lipti aukščiau. Iki trečiosios, paskutinės kasos, kur nei gyvos dvasios, nei užrašų, nei kainų.

Bet olos durys praviros. Gal bilietai bus toliau (juk internete nerašo, kad vieta uždaryta)? Įeiname į vidų. Viduje spindi visos šviesos, visos kinų turistų džiaugsmui sustatytos baugios statulos: „olų gilumose gyvenančios“ mitologinės medūzos, drakonai.

Gvangmjongo oloje

Gvangmjongo oloje

Nė gyvos dvasios. Tik štai pianinas suskamba. Tai koks keistas garsas. Tai grąžto dirdėjimas. Garso efektai? Remontas?

Kažkur tolumoje, atrodo, praeina žmogus – „Ar matei?“ – klausiu Aistės. „Nemačiau“.

Vaikštome ilgais koridoriais, laiptų kaskadomis aukštyn žemyn. „Siaubo kambarys“ – matome rodyklę. Tamsu, apsisukame. Einame į kavinę toje pat oloje, kur ištisos gėrimų, alkoholio lentynos, guli meniu su kainomis, o lempos romantiškai apšviečiai stalelius. Bet jokio padavėjo, virėjo; nieko, jokio žmogaus. Suvenyrų parduotuvėje paliktos ir ryškiai apšviestos visos prekės, o pardavėjo kėdė – tuščia.

Aistė apžiūri vyno pasiūlą apleistoje oloje

Aistė apžiūri vyno pasiūlą apleistoje oloje

Staiga kelią pastoja kažkokia žmogysta. „Na, sakys, kad uždaryta ir lieps eiti lauk“ – spėjau. Bet žmogus mūsų tarsi išsigąsta ir pasitraukia šalin.

Ilgu tuneliu einame atgal iki įėjimo ir galvos kertelėje vis kirba baimė, kad duris rasime užrakintas, liksime tame keistame šaltyje. Geras siaubo filmas būtų – pradėtų vytis zombiai ar maniakai, ir paskui reikėtų nuo jų slapstytis. Kaip korėjiečių „Traukinys į Pusaną“ arba Tarantino prodiusuotas „Hostelis“.

Gvangmjongo oloje

Gvangmjongo oloje

Bet olos durys atsidaro. Saulė lauke spindi.

Taip ir nesupratome, kas tai olai pasidarė. Jei veikia – kur visi darbuotojai? Jei neveikia – kodėl durys atdaros, viskas įjungta tarsi turistams, internete nieko neparašyta ir niekas neišveja?

Ar jau niekas ir nebesitiki „prašalaičių“, juoba, užsieniečių?

Viena aišku: Lietuvoje prekių ir alkoholio butelių taip niekad nepaliktum.

Gvangmjonogo olos suvenyrinėje paliktos prekės

Gvangmjonogo olos suvenyrinėje paliktos prekės

04 27-05 03: Korėjoje nebaisu, kai nepažįstamas ateina namo

Korėjoje saugu!

Kartą grįžęs namo nerandu mobiliojo telefono. Kitą dieną nesunkiai jį atgaunu: kažkas rado, perdavė vairuotojui, tas į rastų/pamestų daiktų skyrių, kur nuvažiavau kitą dieną. Net neprašo įrodyti, kad mano telefonas ir daugybės iškaltų korėjietiškų frazių neprireikia – pasakiau, kad pamečiau vakar Samsung Galaxy, ir to pakako, turbūt, tik vienas toks buvo, o juk argi kas nepametęs sakytų, kad pametė?

Su atsiimtu telefonu autobusų parke

Su atsiimtu telefonu autobusų parke

Kitą kartą išgirstu kaip pypia mūsų buto kodinė spyna – kažkas veda koda. Suveda teisingą, pastumia duris. Tik skląstis sutrukdo atidaryti. Aistė pasako kažką angliškai. „Aaaa“ taria kažkoks vyras ir atsitraukia.

Kaip būtų baisu, jei būtume Afrikoje ar Lotynų Amerikoje! O Korėjoje – ramu.

Mūsų AirBnB nuomotojas paaiškina: „Čia buto savininkas. Aš nuomoju butą iš jo ir pernuomoju AirBnB. Nuo gegužės pabaigos viską baigiu, butą atiduodu savininkui. Jis norėjo apžiūrėti“.

Dar vienas AirBnB „superhostas“, dar vienas smulkus turistinis versliukas uždaro duris. Kai Korėjoje AirBnB esą legalu tik užsieniečiams, o užsieniečiai nebeįleidžiami – viskas. Aišku, kad ir su visais puikiais įvertinimais butas stovėtų tuščias, korėjietis verslininkas turėtų mokėti už jo nuomą buto savininkui, o pats nieko negautų. Visame pasaulyje taip vyksta, o „AirBnB“ platforma pati įklimpo į milžiniškus nuostolius ir skubiai ieško paskolų.

Pratęsiame savo nuomą dar 10 dienų – kol važinėsime iš Seulo traukiniais. Hostas labai apsidžiaugia: bus dar mažiau dienų be svečių. Pasiūlo dar mažesnę kainą – 23 eurai už naktį.

AirBnB dabar reklamuojami štai taip: fotografuojama, kaip patalpose atliekama dezinfekcija, o kai kurie AirBnB net pervadinti "No corona" ir pan.

AirBnB butai dabar reklamuojami štai taip: fotografuojama, kaip patalpose atliekama dezinfekcija, o kai kurie AirBnB net pervadinti “No corona” ir pan.


Gegužės pradžia (2020 05 03-05 10)


05 03-05 10: Ilgasis savaitgalis, arba viskas kaip buvę

Pietų Korėja, kaip ir kitos šalys, dėl viso pikto vis atidėlioja laiką, kada „viskas bus kaip buvę“.

Man, sekančiam naujienas Tailande, Indonezijoje, Lietuvoje, atrodo, kad viskas ir yra kaip buvę. Na, bet neveikia muziejai, kai kurie teatrai, mokyklose mokoma per atstumą, ir kasmetės Džongmjo šventovės ceremonijos, kurios metu simboliškai kviečiamos Korėjos valdovų dvasios, gegužės 3 d. nebuvo…

Bet šiaip gyveni, kaip visad, ir visi gyvena kaip visad. Nesunkiai susirandame kitų lankytinų vietų, įdomios vieklos.

Ilgą laiką šis upelis buvo uždengtas keliu, tačiau neseniai Seulo valdžia jį nugriovė ir pavertė paupius pasivaikščiojimų erdve

Ilgą laiką šis upelis buvo uždengtas keliu, tačiau neseniai Seulo valdžia jį nugriovė ir pavertė paupius pasivaikščiojimų erdve

Didžiausias baubas, skatinantis palikti apribojimus – nuolat ateinančios šventės ir ypatingi įvykiai, po kurių – valdžia bijo, o žiniasklaida gąsdina – „tikėtina, smogs antra COVID banga“.

Iš pradžių kalbėta apie Velykas – balandžio 12 d. (juk vien Seule 2000 bažnyčių atsidarė, nepaisydamos valdžios). Paskui apie rinkimus – balandžio 15 d. (juk net karantinuotieji įtariami ligoniai buvo trumpam „paleisti iš namų“ prabalsuoti). Praėjo 14 dienų nuo tų datų – maksimalus inkubancinis koronaviruso periodas – ir niekas nesusirgo. Korėja atidžiai tikrina, kur kas užsikrėtė, ir bažnyčiose ar rinkimų apylinkėse tom dienom užsikrėtusių – lygiai 0.

Pranešimas KOrea Herald portale apie pirmuosius per pandemiją rinkimus pasaulyje (kitur jie buvo atidėti)

Pranešimas Korea Herald portale apie pirmuosius per pandemiją rinkimus pasaulyje (kitur jie buvo atidėti)

Bet dabar ateina didžiausias baubas – 6 dienų savaitgalis. Balandžio 30 d. – Budos gimtadienis, tada gegužės 2-3 d. savaitgalis, ir gegužės 5 d. – Korėjoje rimtai (tarsi kovo aštuntoji “postsoviete”) švenčiama Tarptautinė vaikų diena. Gegužės 1 d. Korėjoje – ne šventė (juk ne komunistinėje Šiaurėje esame), bet penktadienis tarp šventės ir savaitgalio juk nėra rimta darbo diena.

Bet kai Pietų Korėjoje kas nors „vietoje“ užsikrečia COVID jau tik kas antrą dieną, valdžia nebebijo ir dar ilgojo savaitgalio metu paskelbia: viskas. Nuo gegužės 6 d. oficialiai pereinama prie „kasdienio saugojimosi“: siūloma dėvėti kaukes transporte, plautis rankas, nesėdėti restoranuose ilgiau, nei būtina pavalgyti, nevalgyti iš vieno indo, ir tiek.

Paskutinis patarimas atrodo keistas lietuviui, bet Korėjoje įprasta skirtingiems žmonėms dalintis tuo pačiu indu, liesti ką tik savo burnoje buvusiais pagaliukais maistą, kurį tuoj valgys kolegos. Korėjiečiams kaukes užsidėti paprasčiau, nei šitą išgyvendinti…

Tipinis valgis korėjiečių restorane. Čia užsakyti du patiekalai (mano ir Aistės), o kartu su jais privalomai atneša bančanų - užkančių. Juos paprastai dalijasi visi valgantieji.

Tipinis valgis korėjiečių restorane. Čia užsakyti du patiekalai (mano ir Aistės), o kartu su jais privalomai atneša bančanų – užkančių. Juos paprastai dalijasi visi valgantieji.

Pasaulio žiniasklaida mirga nuo pranešimų, kad „savus karantinus“ švelnina visos šalys, ir Lietuva. Kas keisčiausia: kaip karantinų įvedimai ir smarkumas visai nepriklausė nuo realios sergančiųjų situacijos šalyse, taip ir karantinų atšaukimai nepriklauso!

Tos šalys, kur COVID niekad nebuvo realiai išplitęs, kelia drakoniškus kriterijus, kada jau „skaitysis, kad galima švelninti / naikinti karantiną“: pavyzdžiui, kad dvi savaites visoje šalyje neužsikrėstų nei vienas žmogus.

O dar kitoms, kaip JAV Niujorko valstijai, ir to fakto, kad užsikrečia 4000 per dieną (o ne 8000 ar 10000, kaip seniau) pakanka švelninimui: juk situacija pagerėjo.

Korėjiečių restorane raštu užsisakomas maistas. Laimė, moku korėjiečių raštą

Korėjiečių restorane raštu užsisakomas maistas. Laimė, moku korėjiečių raštą

Lietuvoje, karantino įvedimo metu tebuvo ~9 COVID atvejai, atsiradę kelių savaičių eigoje. Dabar, gegužės pradžioje, turime virš 1400, kasdien prisideda po keliolika – bet karantinas vis labiau švelninamas. Nuo gegužės 4 d. išleidžiami lietuviai į užsienį. Nuo gegužės vidurio atsidarys ir skrydžiai. „Anksčiau, nei tikėjomės“ – spirga visos „Facebook“ kelionių grupės, pastaruoju metu apsiaustos amžinos optimistų ir pesimistų diskusijos „Ar bus galima keliauti birželį?“ „Ne, kvaily, ir rugsėjį dar nekeliausi…“. Aišku, realiai turizmas kaip ir uždraustas, nes grįžęs iš kelionės turėtum karantinuotis porą savaičių – tad ir pesmistai dar gali būti teisūs.

Tarsi kažkoks skaudus politinis žaidimas, kur visose tokį kelią pasirinkusiose šalyse daug kas uždaroma maždaug 2 mėnesiams nepriklausomai nuo nieko.

Juk jei, tarkime, 100 užsikrečiančių per dieną iš 1 milijono gyventojų būtų objektyviai pavojinga, tai būtų pavojinga ir Italijoje, ir Honkonge, ir Švedijoje, ir JAV. Nesvarbu, ar prieš tai buvo 1 užsikrečiantis iš milijono, ar prieš tai buvo 1000 užsikrečiančių iš milijono…

Budos gimtadieniui sukabinti žibintai Seule

Budos gimtadieniui sukabinti žibintai Seule

Realybė, matyt, kita. Tiesiog visiems pasidarė akivaizdu, kad visi tie masiniai uždarymai nepadarė didelės įtakos ligos eigai (išskyrus nebent Kiniją, kur juos „parėmė“ totalitarinė stebėjimo sistema). Ta ligos eiga panaši, tarkime, Latvijoje be masinio karantino ir Lietuvoje su juo (ir ten, ir ten neblogai); Baltarusijoje be karantino ir Rusijoje su juo (ir ten, ir ten darosi blogai).

Todėl nieko keisto, kad jie naikinami visur. Ir gerai, ačiū Dievui, žmonės praregėjo ir niūriausios galimybės neišsipildė. Kada tik kas nors išdrįs pasakyti, kad karalius visada buvo nuogas? Politikai nuo to ginsis kaip įmandyami, juk visur bus rinkimai ir niekas nenori būti tuo, kuris sužlugdė savo šalies ekonomiką, pažeidinėjo žmogaus teises dėl kažkokių asmeninių baimių – kai Pietų Korėja, Latvija, Islandija, Taivanas, Honkongas ir eilė kitų šalių tokių pat ar geresnių rezultatų pasiekė daug švelnesnėmis priemonėmis.

Aišku, niekas ir nepanaikins karantino iš karto – o tik visokiais „švelninimo etapais“. Nes jei panaikintum iš karto, pripažintum, kad gal jo ir nereikėjo. Be to, tada net jei atsitiktinai kiltų kokia bangelė (užsikrėtsų kokia ligoninė ar darbovietė), tuoj oponentai „kartų šunis“ ant tavęs: kam reikėjo švelninti?

Pilni Seulo pramogų rajonai

Pilni Seulo pramogų rajonai

05 03-05 10: Galimybės grįžti, įdomumo dėlei

Lietuva jau leidžia išvykti piliečiams iš Lietuvos, žada atidaryti reisus. Keista, kad pradėjo nuo Lufthansa skrydžio į Frankfurtą ir nuo COVID labai nukentėjusią Vokietiją – Simono Bartkaus bloge, kur paprastai nesišvaistoma sąmokslo teorijomis, kalbama kad čia vokiečių lobizmas „uždirbo“ rimtą monopolį.

Pirmą kartą nuo pat išvykimo patikrinu galimybes grįžti į Lietuvą – neketinu pirkti jokių bilietų, bet šiaip įdomu. Už Frankfurtas-Vilnius į vieną pusę Lufthansa nori 253 eurų (monopolis daro savo). LOT per Varšuvą siūlo 132, Air Baltic per Rygą už 125, bet niekas joms, panašu, neleis skristi.

Gegužę grįžti iš Tokijo kainuotų 1032 eurus, birželį su Air Asia 522 eurus, su Turkish 697 eurus. Iš Seulo per Novosibirską, Maskvą ir Minską – 492 eurus. Su LOT per Budapeštą iki Eindhoveno ir iš ten su Wizzair 577 euro. Su LOT birželio 25 d. – 461 euro. Savaime suprantama, visa tai – tik teorija. 90% šių skrydžių neįvyks ir brangioje loterijoje dalyvauti kvaila.

Songdo naujojo miesto centrinis parkas Inčeone prie Seulo - viena trumpų mūsų išvykų

Songdo naujojo miesto centrinis parkas Inčeone prie Seulo – viena trumpų mūsų išvykų

Grįžti kol kas nebūtina. Dirbame internetu. Kai kuriuos klientus dėl prarandame dėl karantino ribojimų (na, aišku, ekskursijų Lietuvoje niekam nereikia), kai kuriuos – dėl karantino sužlugdytų ekonomikų (šalyse, kur karantinai žmones panardino į skurdą, jie nebūtinas išlaidas atideda tolimai ateičiai). Tačiau nauja aplinka visada teikia puikaus peno pamąstymui, kaip organizuoti darbus, kaip susirasti naujų klientų. Paskelbėme, pavyzdžiui, įrašus apie savo paslaugas Youtube ir susidomėjimas vėl išaugo.

05 03-05 10: Visa Korėja eina į lauką

Ilgasis savaitgalis. Pirmosios tokios karštos dienos – temperatūra artėja prie +30.

Eilė korėjiečių laukia autobuso atgal iš Namhansanseong tvirtovės Seulo priemiesčiuose kur labai populiaru pasivaikščioti

Eilė korėjiečių laukia autobuso atgal iš Namhansanseong tvirtovės Seulo priemiesčiuose kur labai populiaru pasivaikščioti

Tarsi viruso nė nebūtų, bent jau Seulo priemiesčiuose.

Į korėjietiškų serialų išpopuliairntą Nami salą (panašiai, kaip Užupis, pasiskelbusią „Respublika“) kas 20 minučių plaukia keltas po kelto. Šimtų šimtai korėjiečių darosi asmenukes jos medžių alėjose, prie generolo Nami kapo, mina nuomotus tandemus ar skrajoja „zipline“. Jau tik kokia pusė kaukėta: sunku įtikinti žmones pavojais, kai štai ir tądien niekas Korėjoje COVID neužsikrėtė.

Nami saloje

Nami saloje

Pagaliau prisiruošiame išbandyti ir minamas drezinas – nebūtų pavykę, jei nebūtume rezervavęsi iš anksto. Tai Pietų Korėjoje labai populiaru: ištisi seni, uždaryti geležinkeliai verčiami „geležinkelių parkais“. Išsinuomoji dreziną – tokį velomobilį ant bėgių – ir mini pro nuostabius gamtovaizdžius ir pro senus tunelius, kuriuose – meno, šviesų, garsų instaliacijos. Subtiliai dera moderni ir „laukinė“ Korėjos dvasios, labai smagu.

Gangčono geležinkelio parke „geležinkelio pramogų“ pramonė dirba visu pajėgumu: lokomotyvas atstumia šimtus drezinų, dvivietes tuoj užsėda jaunos porelės, o keturvietes – šeimos su vaikais. Kelionė drezinomis iki apžavlgos aikštelės, iš ten – traukinėliu ir paskui visa eilė autobusų parveža atgal į Gapjongo stotį.

Minamoje drezinoje

Minamoje drezinoje

Viskas kaip visad: nepalyginsi su Gvangmjongo ola savaitę prieš ar Lotte World prieš mėnesį. Tik Namio salos restorane, kur klientai pasirašo vardais ir pavardėmis, mes vieninteliai pasirašėme ne korėjiečių raštu. Visi kiniški ir japoniški garsiniai pranešimai, simboliniai užrašai aibe skirtingų kalbų dabar lygiai taip pat galėtų būti ir klingonų ar romulanų kalbomis: niekas nepastebėtų.

Jokie indoneziečiai, filipiniečiai, tajai nebevažiuoja čia pasižiūrėti, kur gi pirmąsyk bučiavosi jų numylėto korėjiečių serialo „Žiemos sonata“ herojai…

Drezina ką tik pravažiavo tunelį, kuriame - meninė / 3D / šviesų / garsų instaliacija, o galimos net ir VR drezinos (mini, o tau rodo "papildytą realybę"). Korėja nebūtų Korėja be modernių inkliuzų net gi prie gražios gamtos

Drezina ką tik pravažiavo tunelį, kuriame – meninė / 3D / šviesų / garsų instaliacija, o galimos net ir VR drezinos (mini, o tau rodo “papildytą realybę”). Korėja nebūtų Korėja be modernių inkliuzų net gi prie gražios gamtos

Bet kaip turėtų būti užkišta Namio sala, kai dar prie visų vieitinių turistų prisijungia ir užsieniečiai!

05 03-05 10: Korėja iš koronaviruso ir uždirba

Pietų Korėja viso pasaulio dėmesio centre, o puikūs sugebėjimai tvarkytis su liga ne tik saugo ekonomiką nuo sužlugdymo, bet ir padeda jai uždirbti.

„Netflix čia kurs serialus“ – rašo vienas straipsnis. „Koronaviruso testų eksportas išaugo 800%“ – kitas. „JAV televizijos nusipirko Korėjos beisbolo transliacijas“ – kitas. O kas jiems belieka? JAV juk beisbolas nevyksta. Filmo nenufilmuosi ten, kur masiniai ribojimai, draudimai, karantinas.

Žvelgia Vakarų pasaulis į Pietų Korėją tarsi barbarų elitas žvelgdavo į Romos Imperiją. Supranta: „ten geriau“, bet nė nemėgina to pakartoti pas save.

Ant Namhansanseong tvirtovės

Ant Namhansanseong tvirtovės

Mes irgi prie to prisidedame. Esame, turbūt, idealūs turistai šiomis aplinkybėmis. Atvykome tik dviese, į šalį įvažiavome tik vieną kartą ir jau daugiau nei aišku – ligos neatvežėme. O jau virš mėnesio nuomojamės butą, valgome restoranuose, apsipirkinėjame ir leidžiame Korėjoje svetur uždirbtus pinigus. Ir dar apie porą mėnesių būsime.

Turėtų Korėją aplankyti ne 2, o 90 savaitgalinių turistų, kad būtų toks pats efektas. Ir kiekvienas būtų atskira rizika, kad atveš virusą…

Ir jeigu ne Korėjos sugebėjimas demokratinėmis priemonėmis tvarkytis su virusu, išvis nebūtume atsikliuvę šioje šalyje.

Nami saloje

Nami saloje

05 03-05 10: Geležinkeliu per kelias valandas – po visą Korėją

Su „Korea Rail Pass“ pavažinėjame po šalį. Jis galioja 10 dienų, bet iš tų 10 išsirenki keturias per kurias gali judėti traukiniais neribotai. Kadangi Korėjos geležinkelių (ypač greitųjų) tinklo centre – Seulas, tai logiška gyventi Seule ir ryte išvykti, vakare grįžti. Kad viską spėtume, išvažiuojame anksti ryte (anksčiausiai 5:10 traukiniu, ~4:00 iš namų), o grįžtame po vidurnakčio. Primena laikus kadaise, kai dirbdavome įprstinius darbus ir keliones turėdavome sutalpinti į įprastines atostogas (nepilną mėnesį per metus) – ir vis tiek aplankydavome 5-7 šalsi kasmet, ir ne tiesiog pralėkdavome, o į jas įsigilindavome (miego, valgio ir kt. sąskaita).

Kurortas rytinėje Korėjos pusėje

Kurortas rytinėje Korėjos pusėje

Organizavimas užtrunka: Korėjos geležinkeliai – ne Japonijos – ir daugelyje maršrutų nevažiuoja kas 15 minučių, taigi, norint išnaudoti dieną su kaupu, reikia numatyti, kur ir kada įlipsi, kur išlipsi, kad negaišti laiko stotyse. Sunkiau su autobusais: jų maršrutų internete dažnai tiesiog nėra, o stotelėse rašoma ne kada ten atvažiuos į tą stotelę, o vien tik kada išvažiuoja iš pirmos stotelės (ir spėliok sau pagal žemėlapius).

Traukinyje anksti rytą

Traukinyje anksti rytą

Šen bei ten laiko prarandame (išnaudojome jį darbui, vežamės kompiuterį), bet dienos prabėga labai turiningai, greituoju, iki 300 km/h lekiančiu geležinkeliu sukorus 500, 700 ir daugiau kilometrų.

Traukinyje

Traukinyje

Seulas ir dažnas Korėjos didmiestis atrodo vienodai – su žeme sulygino Korėjos karas, o pokariu atstatyta nuobodžiai. Todėl labai nudžiugina tos vietos, kuriose dar gali matyti ilgą Korėjos istoriją. Nagansanseong Viduramžių sienos supamas kaimas, Čeondžu miestelio senamiestis, pilnas tradicinių namų hanokų.

Einant Nagansanseong senovinio kaimo gynybine siena, kadaise gynusia nuo japonų piratų

Einant Nagansanseong senovinio kaimo gynybine siena, kadaise gynusia nuo japonų piratų

Tiesa, Korėjoje daugelis tokių vietų – pusiau muziejai. Jei jau išsaugomas autentiškas koks rajonas ar kaimas, tai, nors jame ir gyvena žmonės, pristeigiama muziejėlių, pardavinėjami bilietai. Kita vertus, viskas taip žaviai tvarkinga: kažin, ar taip buvo Viduramžiais, bet „autentiškai purvinų azijietiškų kaimų“ esu matęs daug šalių ir tik nedaug šalių, kaip Pietų Korėja, savo istoriją pristato steriliai, kaip kokį atviruką.

Fejerverkų šaudymas rytinėje Korėjos pakrantėje. Korėjoje fejerverkai neribojami ir įprasta juos šaudyti paplūdimyje: kiekvieną vakarą paplūdimiai pilni fejerverkininkų

Fejerverkų šaudymas rytinėje Korėjos pakrantėje. Korėjoje fejerverkai neribojami ir įprasta juos šaudyti paplūdimyje: kiekvieną vakarą paplūdimiai pilni fejerverkininkų. Beje, paplūdimiai apšviesti ne šiaip sau, o tam, kad matytųsi išsilaipinantys Šiaurės Korėjos agentai, nes siena netoli. Kur nėra miestų, paplūdimiai užtverti tvoromis, karts nuo karto stovi stebėjimo bokštai

Graži ir Jeosu pakrantė, kur vyko Expo 2012 paroda su lynų keltuvais ir promenadomis, Tedžono „Dangaus kelias“ – gatvė su lubomis, ant kurių naktį projektuojami visokie meniški vaizdai. Nieko panašaus pasaulyje nemačiau: modernu, išmanu, didinga.

Iš Jeosu lynų kelio

Iš Jeosu lynų kelio

Kiek nuvilia Pjongčango regionas, kur vyko 2018 m. Žiemos olimpiada: visgi, Žiemos olimpiada ne vasaros, pastatai ir masteliai kuklesni, o olimpinį stadioną iš viso nugriovė (kam tokio reikia mažame kalnų kurorte). Ten, rytinėje Korėjos pakrantėje, nustebina „penių parkas“, pilnas vyriškų organų skulptūrų. Pasak šamanistinės legendos, tas skulptūras stato, kad nuramintų nuskendusios nekaltos mergelės dvasią. Aplinkui vaikštinėje, prie penių fotografuojasi seneliai su mažais vaikučiais. Kultūros skiriasi!

Hėšindango penių parko skulptūra

Hėšindango penių parko skulptūra

Deja, nespėjame į Šiaurės Korėjos povandeninį laivą, šnipinėjimo misijos metu 1996 m. išmestą į krantą.

Jau atpratęs nuo tokių keliavimo tempų, kėlimosi 4 ar 5 val. ryto, bėgimo į pirmą maršrutinį autobusą per šaltą ir tamsų (tačiau neužmigusį, pilną 24 val. parduotuvių ir restoranėlių) miestą. Bet smagu.

„Kaip karantinas?“ – klausia žmonės iš Lietuvos. Pavargstu aiškinti, kad nėra ir nebuvo jokio karantino, kad čia daugiausiai ir Kinijos, Europos ir jos buvusių kolonijų reikalas tas karantinas.

05 03-05 10: Atsidaro Korėjos muziejai

Daugelis vietų, kurias Korėjoje visgi nuspręsta uždaryti, uždarytos logiškai. Bet kai kur suprasti kodėl – sunku. Pavyzdžiui, tame pat parke vienas paviljonas gali būti prieinamas, o kitas analogiškas – apjuostas juostele su korėjietiškais rašmenimis. Jei yra skaičius 19, gilintis nereikia – ir taip aišku, kas parašyta.

Dabar, gegužį, tos juostos nyksta. Jau atsidaro valstybiniai muziejai – vienas retesnių dalykų, Korėjoje užvėrusių duris. Rezervuojuosi vietą Nacionaliniame muziejuje Seule – per valandą įleidžiami 300 žmonių, reikia registruotis internetu.

Nacionaliniame muziejuje

Nacionaliniame muziejuje

Korėjoje tai anomalija. Juk, tarkime, privatūs muziejai veikė visą laiką ir į kokį Lotte World Korėjos liaudies muziejų nesunkiai patekau dar balandžio 13 d. be ypatingų patikrinimų. Korėjoje daug kas palikta nuspręsti patiems savininkams: vienur tikrina temparatūrą, kitur ne; vienur užsirašo vardus/pavardes/telefonus, kitur ne; vienur klausinėja, ar į Korėją atvykai vėliau nei prieš 14 d., kitur – ne. skirtingose traukinių stotyse yra skirtingai: nuo „laisvo įėjimo“ Seule iki termovizorių provincijoje.

Bet kažkaip tai veikia. Jei neveikia, tada ir tik tada jau ateina kažkokie oficialūs nurodymai iš valdžios. Niekas nenori jų sulaukti, bet kokiam tuščiam „Lotte World“ muziejui gal nelogiška saugotis taip, kaip Nacionaliniam muziejui, kuris be ribojimų tikriausiai bent savaitgaliais būtų pilnas.

Termovizorininkas pasitinka visus atvykusius į Korėjos užmiesčio stotį> Ekrane automatiškai mato visų praeivių kūno temperatūrą ir jei ji per didelė, stabdo. To nemačiau - bet kartą ėjau už kito praeivio, tai man nurodė išlįsti, nes pagalvojo, gal slepiuosi, kad nepamatytų mano temperatūros. Taigi, žiūri rimtai.

Termovizorininkas pasitinka visus atvykusius į Korėjos užmiesčio stotį> Ekrane automatiškai mato visų praeivių kūno temperatūrą ir jei ji per didelė, stabdo. To nemačiau – bet kartą ėjau už kito praeivio, tai man nurodė išlįsti, nes pagalvojo, gal slepiuosi, kad nepamatytų mano temperatūros. Taigi, žiūri rimtai.

05 03-05 10: Koronavirusas gėjų klubuose

Kurį laiką galėjo atrodyti, kad Pietų Korėja virusą palaužė galutinai: kelias dienas iš eilės nebuvo jokių vietinių atvėjų. Iki smūgio gegužės 8 d.: Seulo užsieniečių rajono gėjų klubuose „King“, „Queen“ ir „Trunk“ („Karalius“, „Karalienė“ ir „Kamienas“) bastęsi lankytojai susirgo. Aišku, tuose klubuose kaukių niekas nedėvi, atstumo nesilaiko.

Rezultatai pradėjo aiškėti netrukus, pakvietus testuotis „klubinėtojus“: gegužės 9 d. – 18 užsikrėtusiųjų tuose klubuose. Telefonas pypia labiau, nei kada nors, valdžia vis išplečia ir išplečia testavimo reikalvimus: tuoj dar prijungtas klubas „Soho“, laikotarpis nuo konkrečių laikų išplėstas iki gegužės pradžios, vėliau – į laiką nuo balandžio 23 d. iki gegužės 6 d., o “rizikingos vietos” galiausiai pradėjo apimti visus Itevono rajono klubus. Seulo valdžia klubus uždaro. Korėjietiška: nėra karantino, nėra „uždarymų vien dėl uždarymo“, sportas, teatras ir mokyklos tuo pat metu atsidaro – bet jei kažkur liga *iš tikrųjų* masiškai plinta – valdžia reaguoja žaibiškai. Žinutė verslininkams: jei stengsitės ligai užkirsti kelią, valdžia jums netrukdys, bet jei pas jus plis liga – lauks pasekmės.

Į telefoną atėjęs automatiškai išsiverstas įspėjimas. Automatiškai versti nelengva, nes specialiųjų įspėjimų neįmanoma nukopijuoti - tenka versti nuskaitant ekraną kitu telefonu. Kai kurie užsieniečiai to nesugalvojo ir skundžiasi, kad negavo įspėjimo apie pavojingus klubus, nes jo nesuprato, O Itevone užsieniečių daug, tai Seulo vakariečių rajonas

Į telefoną atėjęs automatiškai išsiverstas įspėjimas. Automatiškai versti nelengva, nes specialiųjų įspėjimų neįmanoma nukopijuoti – tenka versti nuskaitant ekraną kitu telefonu. Kai kurie užsieniečiai to nesugalvojo ir skundžiasi, kad negavo įspėjimo apie pavojingus klubus, nes jo nesuprato, O Itevone užsieniečių daug, tai Seulo vakariečių rajonas

Kai atvykome, būdavo 100 atvejų per dieną Pietų Korėjoje ir telefonas nepypdavo nuo šitiek perspėjimų! Tiesiog, kai nuo to 100 nukrito arti 0 atsirado naivi mintis: “O gal ligos iš viso nebėra?”. Naujas priešo smūgis, turbūt, sukrėtė labiau nei 20 tokių smūgių prieš mėnesį, kai vyko nematomas karas. Bet galutinės pergalės prieš koronavirusą tikriausiai nebus: reikės susitaikymo su juo.

Korėja labai nenori “grįžti į pradžią”. Seule randasi naujų reikalavimų: pavyzdžiui, piko valandomis metro dėvėti kaukes. Ne tai, kad daug kas nedėvėdavo – bet nebuvo privalu. Čia irgi dėl tokių korėjietiškų metodų: ne šaudyti iš kulkosvaidžio į viską iš eilės draudimų kulkomis ar numesti „branduolinę draudimų bombą“ ant dorų ir atsakingų piliečių, o sekti situaciją ir žiūrėti, kas realiai kelia problemas, bei šauti uždraymo šūvius tik į tokias „pavojų irštvas“.

Seule

Seule

Kaip ten bebūtų, dabartinis proveržis pakankamai nedidelis, kad žinią apie koronavirusą nustelbtų kitos kovos ir skauduliai. Angliška Korėjos žiniasklaida niekur nerašo „gėjų klubai“, kad „nestigmatizuoti LGBT bendruomenės“. Vietinė žiniasklaida rašo. Ir nauja tema pamokslams visose Seulo ugningose protestantų pamaldose atsirado.

Grįžimo į įprastas vėžes požymis. Koronapanikos metu visokios diskusijos apie vis naujas ir naujas ___fobijas, „mikroagresijas“, „neapykantos kalbas“, „politinius nekorektiškumus“ ir eilę kitų neperseniausiai išgalvotų anksčiau niekam nerūpėjusių problemų buvo stebėtinai išnykusios iš viešųjų erdvių.

Nes buvo *rimtos* baimės, kaip kokiais karo laikais.

Pagrįstos ar ne, tačiau rimtos. Mirties baimė visuomet nustelbs įžeidimo baimę.

05 03-05 10: Mėnuo prabėgo greitai

Atėjo laikas išvykti iš Seulo. Tame pačiame bute praleidome pusantro mėnesio. Atsisveikinti savaip skaudu: išskyrus savo namus Lietuvoje, niekur nebuvau gyvenęs taip ilgai. Seulo dangoraižiai pro langą, šiltas kambarys su sofute dienos poguliui, du darbo stalai ir virtuvėlė jau tokie įprasti ir savi.

Pusantro mėnesio prabėgo labai greitai. Taip jau veikia žmogaus smegenys: kai įvykių daug, dienos įvairios, laikas slenka lėtai. „Ką, tik prieš pusantro mėnesio išvykome?“ – klausėme savęs pernai, kai atėjo laikas grįžti iš Singapūro, Rytų Timoro ir Indonezijos. „Ką, tik per tris savaites padarėme šitiek?“ – sunku būna patikėti po kiekvienos „Tikslas – Amerika“ ekspedicjos.

Darbas Seulo bute vieną paskutinių dienų

Darbas Seulo bute vieną paskutinių dienų

Dabar kitaip, nes tempai lėtesni, nes labiau gyvenome, nei keliavome, ir daug dienų – bent jau viešnagės pradžioje – išeidavome į lauką tik keletui valandų, vienai kokiai lankytinai vietai aplankyti – ar kelioms.

Deja, kartu baigiasi ir ramybės periodas: grįžta mąstymai, ką daryti toliau, pavojai. Pusė laiko, kurį turime teisę būti Pietų Korėjoje, praėjo. Iš pažįstamų girdime, kad prasitęsti teisę būti čia darosi ne taip ir lengva – ypač kai į Lietuvą daugės skrydžių, tegul ir nepatogių, brangių bei su karantinu Lietuvos pusėje.

Saulėlydis Inčeone

Saulėlydis Inčeone

Birželio 28 d., iki kada čia turime teisę būti – ir per vėlai, ir per anksti. Per vėlai, nes tikriausiai nebus 100% neįmanoma grįžti į Lietuvą: jau nuo gegužės vidurio žadama atkurti pirmuosius skrydžius.

Per anksti, nes visokie apribojimai nebus pranykę ir Europa tikriausiai nebus ta vieta, kurioje būtų gera būti, o galimybės vėl išvykti bus miglotos.

Informavimas apie tai, kad parduos mūsų Tailando sandėliuke paliktus daiktus

Informavimas apie tai, kad parduos mūsų Tailando sandėliuke paliktus daiktus

Dabar pasaulio valstybės sudarinėja „kelionių burbulus“, kur leidžia viena į kitą keliauti be apribojimų ir karantinų. Lietuva žada nuo gegužės 15 d. tokį sudaryti su Latvija ir Estija, Australija – su Naująja Zelandija. Pietų Korėja, aišku, gera kandidatė visokiems burbulams, nes virusą aptvarkė, bet tokius įkurti užtrunka laiko, o jo iki birželio pabaigos nedaug. Be to, nors ir nelogiška, burbulai gali galioti pagal pilietybę, o ne pagal tai, kur buvai pastarąsias 14 dienų.

Apie galimybes ateičiai net svarstyti sudėtinga.

Sėdame į traukinį link Pusano. Traukinių stotyje duoda nemokamai dezinfekcinio skysčio. Eilinį kartą vėl sutampa, kad paliekame pavojingesnę zoną ir išvtkstame į mažiau pavojingą – nors to ir neplanavome. Pusanas pasitinka nuostabiu Kvangano tiltu.

Traukinių stotyje laukiant vėlyvo traukinio

Traukinių stotyje laukiant vėlyvo traukinio

Koronaviruso pandemijos dienoraščiai Azijoje


1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


    3 komentarai

  1. Labai įdomu skaityti. Ačiū! Gal net pavydu truputį to (ne)karantino 😉 sėkmės, lauksiu tolimesniú įrašú. Iš Japonijos 😝

    • Dėkui. Žiūrėsim, kaip su Japonija, bet jei reikėtų lažintis, kol kas spėčiau, kad nepavyks. Mat Japonijos-Korėjos santykiuose problema ne vien koronavirusas, bet ir istorinės bėdos, panašiai kaip ir Lietuvos bei Rusijos. Japonija buvo okupavusi Pietų Korėją iki Antrojo pasaulinio karo ir antijaponiškų minčių Korėjoje gausu iki šiol (tarkime, Seule, kaip ir kas savaitę, vyko demonstracija prieš Japoniją prie jų ambasados). Tai atsiliepė ir leidimams atvykti. Nors Pietų Korėja šiaip jau labai ilgai neribojo atvykimo iš užsienio, o ir dabar jis galimas (tačiau reikia karantinuotis), atvykimą iš Japonijos apribojo (atšaukė bevizį režimą) vieną pirmųjų. Oficialiai tai buvo atsakas į tai, kad Japonija apribojo atvykimą iš Korėjos tada, kai Korėjoje kilo koronaviruso banga. Tačiau iš tikrųjų atvykimą iš Pietų Korėjos tuo metu apribojo daugybė šalių – bet Korėja atsakomųjų veiksmų ėmėsi tik prieš Japoniją, o kitus atvykimus ėmė kontroliuoti tik gerokai vėliau. Taigi, matyt, sunku tikėtis, kad Japonijos/Korėjos “skrydžių ribojimų siena” kristų viena pirmųjų, bet žiūrėsime.

  2. Nesijauti įstrigęs, nes Korėja ir Seulas yra nuostabūs. <3 Ech, nostalgija!

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *