Išskleisti meniu

Koronavirusas

Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje

Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje

| 0 komentarų

Metus rašiau “Koronapandemjos dienoraščius”.

Dabar, 2021 m. pavasarį-vasarą, gyvenimas, kelionės vėl tapo labiau prognozuojamos – tačiau vis tiek kitokios nei prieš pandemiją, ir vis tiek kiekvienoje šalyje vis kas nors nustebina. Tad, nors su išsamiais dienoraščiais baigiau, toliau dalinsiuos “stipriausiais” “new normal” įspūdžiais.

Kaip šiais laikais atrodo kelionės, skrydžiai, turizmas, darbas iš užsienio? Šįkart – iš Centrinės Amerikos ir pakeliui į ją 2021 m. balandį-birželį.

Pačių šalių ir jų lankytinų vietų aprašais ir toliau dalinsiuos – bet jie atskiruose straipsniuose: Dominikos Respublika, Panama

Dirbame bute prie Panamos kanalo vartų

Dirbame bute prie Panamos kanalo vartų

Ankstesni koronapandemijos dienoraščiai iš 24 šalių: 2020 m. kovo-balandžio, balandžio-gegužės, gegužės-birželio, birželio-liepos, liepos-rugsėjo, rugsėjo-spalio, spalio-gruodžio, 2021 m. sausio-balandžio.

Krypties pasirinkimas kelionei (2021 m. balandis)

Prieš metus-kitus gerokai iš anksto pasirinkdavau, kur praleisti mėnesį-kitą. Iki šiol turiu tą planų sąrašą, kur kiekviena šalis priskirta kažkokiems mėnesiams, atsižvelgiant į įvairias šventes, renginius. Pavyzdžiui, 2021 m. vasarą svajojau aplankyti Japoniją Tokijo olimpiados metu. Bet užsieniečių į olimpiadą japonai paskelbė, kad nepriims – dar vienas žlugęs planas. Kaip įprasta šiais laikais, galimybes žiūriu likus savaitei-kitai iki kelionės. Tą patį patariu ir tiems, kas vis klausia manęs „Kur keliauti po pusantro mėnesio?“. „Dar ne laikas galvoti“ – atsakau.

Tos galimybės 2021 m. balandį yra – vertinu tik tas šalis, kuriose nebuvęs ir norėčiau nuvykti:
Dubajus (su galimais išvykimais į kai kurias aplinkines šalis). Tenykštė valdžia skiepija beveik sparčiausiai pasaulyje, be to, pasisako prieš karantinus, gaivina turizmą, veikia net garsieji “La Perle” pasirodymai. Bet į Dubajų planavau vykti per EXPO 2020-2021, gal dar pavyks. Be to, buvimą musulmoniškose šalyse apsunkintų Ramadanas, kuris (tiksliau itfarai, kai, saulei nusileidus, minios renkasi kartu pavalgyti) gali būti ir naujos COVID bangos priežastimi.
Kolumbija. Deja, COVID situacija ten smarkiai prastėja ir nepanašu, kad banga greitai baigtųsi, matyt, tuoj rasis ir karantinas.
Kirgizija. Iš pradžių linkau link šio varianto, bet paskui supratau, kad ten geriau važiuoti vasarą, nes antraip dalis kelių dar užsnigti ir nepravažiuojami, ne tokie gražūs kalnų ežerai. Kiekvieną šalį reikia lankyti tada, kai tai optimalu.
Šri Lanka. Nudžiugino informacija, kad šalis atsidarė turistams, kol nepasigilinau: pasirodo, izoliacija pakeista kažkokiu „bioburbulu“, kur iš esmės tas pats, reikia nakvoti, valgyti tik keliuose konkrečiuose viešbučiuose, o vienintelis pliusas – kad gali važiuoti tas 14 d. iš viešbučio į keletą lankytinų vietų konkrečiai nustatytu laiku. Turizmo institucijos į jokius paklausimus apie tai, ką tai reiškia (jeigu būtų privaloma važiuoti su ekskursijom, kokios jų kainos, kur jų sąrašas, ar iš kiekvieno viešbučio bus?), nieko neatsako (net Kirgizija angliškai po savaitės atsakė, o jei turistinės Šri Lankos neatsako, turbūt nelabai kas žinoma/siūloma). Be to, Šri Lanka „karantinistinė“ šalis, bangos pikas seniai – gali būti nauja banga ir karantinas.
Irakas ir/ar Afganistanas. Abu variantai turbūt iš Dubajaus, nors Irakas gal ir iš Turkijos (Irakas ką tik įvedė lietuviams teisę gauti vizą oro uoste). Tačiau bus Ramadanas, tokiose šalyse sunkiau. Be to, patyrinėjęs giliau sužinau apie Dž. Baideno vienašališkai atidėtą JAV pajėgų išvedimą iš Afganistano ir Talibano pažadus už tai nuo gegužės 1 d. keršyti. Kita vertus, tai, kad išvis svarstau Iraką ar Afganistaną, į kuriuos anksčiau išvis negalvojau vykti, kaip apie mažiau pavojingus variantus, nei kokią Europą, gerai parodo, kokia dabar situacija Europoje su visais karantinais.

Galiausiai pasirenku šeštą variantą – Dominikos Respubliką. Svarbiausia, kad atvira ne tik ji, bet ir didelė dalis Centrinės Amerikos regiono, į kurį šiaip iš Vilniaus nuvykti sunku (Panama, Kosta Rika, Gvatemala ir kt.).

Santo Domingo katedra Dominikos Respublikoje

Santo Domingo katedra Dominikos Respublikoje

Be to, netoli ir JAV, kuri tiesiai iš ES žmonių nepriima, bet priima tuos, kurie „pakeliui“ 14 d. praleidžia Karibuose ar Centrinėje Amerikoje. JAV skiepijimas pažengęs jau labai toli, COVID gerokai apnykęs, net labiausiai apsiribojusiose valstijose ribojimai naikinami, tad, jeigu Centrinėje Amerikoje situacija pablogėtų, bent kol kas būtų toks atsarginis variantas.

Suprantu, kad išvykstu keliems mėnesiams (šiais laikais, su saviizoliacija grįžus Lietuvon ir galimybe dirbti per atstumą, neapsimoka trumpiau) – taigi, būtų įdomu pabūti daugiau nei vienoje šalyje.

Jūrų žvaigždžių paplūdimyje Panamoje, kur aplinkui kojas plaukioja, rodos, milijonai žuvelių ir pilna jūros žvaigždžių

Jūrų žvaigždžių paplūdimyje Panamoje (Bokas Del Toro), kur aplinkui kojas plaukioja, rodos, milijonai žuvelių ir pilna jūros žvaigždžių

Iš anksto visų bilietų neturiu – nežinau nei iš kur, nei kada grįšiu (pirmą kartą gyvenime nė nemėginame žadėti sau „grįžti po mėnesio“ – iš karto planuojame, kad, greičiausiai, Lietuvoje būsime liepos pradžioje ar viduryje).

Nusiperkame tik bilietus Vilnius-Frankfurtas-Punta Kana balandžio 19 d. ir Santo Domingas-Panama gegužės 10 d. (nes, kad įleistų į Dominikos Respubliką, oficialiai reikia turėti skrydį iš jos). Kokios šalys laukia paskui, priklausys nuo COVID ir karantinų situacijų jose: planuosiu tik vieną žingsnį į priekį, sekdamas visur situaciją.

Panamos indėnų kaimai

Panamos indėnų kaimai

Ar pavyks užsienyje gauti skiepus? (2021 balandis)

Aistė dar nuo sausio kelia mintį – gal kokioje šalyje gautume skiepus greičiau, nei Lietuvoje? Daugelis iš toliausiai skiepijime pažengusių šalių užsieniečių neskiepija, ar skiepija su išimtimis (pvz. Dubajuje gali gauti e-rezidento statusą, kuris atveria skiepų galimybę, bet tam reikia uždirbti, kiek pamenu, 5000 EUR per mėnesį).

Pirmoji oficialiai ėmusi skiepyti visus norinčius užsieniečius Serbija kovo-balandžio sandūroje – bet ten nuvykti sunku ir nepigu, karantinas (ne kažką tokiom aplinkybėm laukti antros dozės), be to skiepija tik „AstraZeneca“ (kuri nesaugo nuo kai kurių atmainų).

Vis daugiau žinių, kad ir JAV skiepija visus norinčius, nors oficialiai to ir neskelbė – tiesa, tai priklauso nuo valstijos (ten jau „geromis“ Pfizer, Moderna vakcinomis). Galėtume ten vykti iš Dominikos Respublikos – bet kol kas nėra tikslios informacijos, bilieto neperkame. Vėliau gauname įrodymų, kad JAV skiepą užsieniečiui gauti nesunku – bet jau esame susiplanavę viską kitaip.

Gal kažkuriuo metu atsidursime JAV (pvz. keliausime po pietų JAV), gal ten ir pasiskiepysime, o gal ir ne – laikas parodys. Šiaip ar taip, kai grįšime į Lietuvą, liepą-rugsėjį tikriausiai jau nesunkiai pasiskiepysime ir Lietuvoje kokia norėsime vakcina, o kol kas užleisime vietą skubantiems labiau ir pasiryžusiems „refreshinti“ vakcinų rezervavimo tinklapius.

COVID testas prieš skrydį ir skrydis į Dominikos Respubliką (2021 04 17-18)

.

Nors skrisime į Dominikos Respubliką, kuri testų nereikalauja, vienintelis realus kelias – per Vokietiją, o ji reikalauja testų net iš skrendančių tranzitu.

Kelios savaitės prieš išskridimą NVSC pranešė, kad „Dėl patogumo keliautojams bus galima gauti rezultatus iš NVSC testų anglų kalba“. Tuo pačiu testus leidžia darytis nemokamai kiekvienam norinčiam – tiesa, tik antigenų, o ne PCR.

Aistė visą savaitę mėgina išsiaiškinti, kas ir kaip: avialinijos patikina, kad tokie testai tinka, į NVSC neprisiskambina.

Registruojamės, pasidarome testą – jis neigiamas, bet jokia informacija internete su rezultatais neatsiranda, niekas nieko paaiškinti negali. Tenka registruotis privačiam testui, kaip seniau: bet skrydis pirmadienį ryte, o sekmadienį daug kas nedirba, vietų nėra. Išgelbėja naujasis testavimo punktas prie oro uosto, veikiantis nuolat ir neperpildytas (bent jau naktimis ir šeštadieniais): taigi, daromės antrą testą per dieną.

Laukiame testo prie oro uosto

Laukiame testo prie oro uosto

Pasirodo, nors niekur neparašyta, ataskaita internete būna tik PCR testo, ne antigenų. O valstybinis PCR be simptomų negalimas.

Jau skrydžio registracijos metu, ilgos eilės gale, matome, kaip registratorės nesutinka praleisti vieno keleivio. Jis rodo valstybinio PCR testo internetinę ataskaitą, o ten išversta į anglų kalbą viskas, išskyrus svarbiausią žodį – „Neigiamas“. Pasiunčia tą žmogų darytis testo į būdelę prie oro uosto. Už kampo pasinaudoti Photoshop tam žmogui pasirodo greičiau ir pigiau…

Keleivių ir skrydžių per COVID Vilniuje mažai, užtat eilės prie registracijos ilgos kaip niekad: tenka sutikrinti, ar visus keleivius įleis tos šalys, į kurias jie skrenda, nes jei neįleis, avialinijos privalės grąžinti savo sąskaita

Keleivių ir skrydžių per COVID Vilniuje mažai, užtat eilės prie registracijos ilgos kaip niekad: tenka sutikrinti, ar visus keleivius įleis tos šalys, į kurias jie skrenda

Vilniaus oro uoste restoranai veikia su staliukais (nors karantinas lyg ir neleistų), o Frankfurte – neveikia.

Frankfurto oro uoste uždarytas restoranas

Frankfurto oro uoste uždarytas restoranas

Skrendant iš Frankfurto į Punta Kaną, skrydžio kapitonė sako: „Dalis keleivių nesilaiko kovos su pandemijos taisyklių ir neklauso stiuardu. Naudodamasi savo, kaip įgulos vadės, teisėmis, pranešu, kad, jei taip bus ir toliau, Punta Kanoje tokius asmenis pasitiks policija“. Kaip suprantu, kažkas nedėvi kaukių. Tokį piktą pranešimą išgirstu pirmą kartą.

Franfurto oro uoste. Ant kas antros kėdės uždėjus ženklą 'nesėdėti' (dėl privalomo atstumų laikymosi) sunku atsigulti prisnūsti, bet man dar įmanoma

Franfurto oro uoste. Ant kas antros kėdės uždėjus ženklą ‘nesėdėti’ (dėl privalomo atstumų laikymosi) sunku atsigulti prisnūsti, bet man dar įmanoma

Dominikos Respublika (2021 04 19-05 10)

Skaityti plačiau apie Dominikos Respubliką: Dominikos Respublika – (ne tik) saulė ir jūra

Iš visų šalių, kurias lankiau per pandemiją, už Dominikos Respubliką į kovą su COVID dėmesio gal mažiau kreipia tik Egiptas. Kaukių Dominikos Respublikoje nedaug (ypač už miestų), nėra ir daug papildomų galimybių dezinfekcijai, temperatūros tikrinimų. Sausakimši autobusėliai guagua be kaukių. Aišku, patys laikomės „vidinės tvarkos“, kuri visur pasauly mums vienoda ir kol kas saugojo nuo COVID: nešiojame kaukes, nuomojamės automobilį vengdami viešojo transporto ir t.t.

Dominikos Respublikos mada - nešioti kaukes pasikabinus ant kaklo. Praeiviai į jas kvėpuoja, čiaudo, o paskui žmonės vėl dedasi ant veido. Svarbu, ant gražių karolių pakabintos, kaip papuošalas.

Dominikos Respublikos mada – nešioti kaukes pasikabinus ant kaklo. Praeiviai į jas kvėpuoja, čiaudo, o paskui žmonės vėl dedasi ant veido. Svarbu, ant gražių karolių pakabintos, kaip papuošalas.

Tiesa, pagrindinis ribojimas – komendanto valanda. Ji oficialiai nuo 21 val. – viskas turėtų užsidaryti, bet iki vidurnakčio dar yra laikas „grįžti namo“. Savaitgaliais komendanto valanda nuo 19 val., grįžti namo reikia iki 22 val. Kai gyvenome Santo Domingo centre, reali situacija buvo tokia, kad merengė ar bačata plyšaudavo bent iki 22 val. Vietiniai sakė, kad kai kurios vietos policijai duoda kyšius ir dirba ilgiau. Važiuodami „grįžimo namo laiku“ matydavome atidarytas vietas – parduotuves, „diskotekas“ – nors tokių buvo mažuma, o rasti kur pavalgyti sekmadienį 19:10 buvo sunkoka.

Prie naktinio baro besibūriuojantys žmonės - tik valandų kokios 20:00

Prie naktinio baro besibūriuojantys žmonės – tik valandų kokios 20:00

„Naktinis gyvenimas“ tiesiog pasistūmė į ankstesnį laiką. Naktiniai barai Santo Dominge atsidarinėja jau 16 val., o kaip labiausiai pašėlusi diena (su daug gyvos muzikos ir vietinių pramogautojų) šeštadienį pakeitė penktadienis, kai komendanto valanda nuo 21 val., bet jau tuoj savaitgalis.

Dominikos Respublikos paplūdimys

Dominikos Respublikos paplūdimys

Santo Dominge pirmą kartą po beveik dviejų mėnesių (nuo Brazilijos) pavalgome restorane. Švelniai keista, bet tuoj vėl tampa norma.

Santo Domingo centrinės aikštės kavinėje

Santo Domingo centrinės aikštės kavinėje

Dominikos Respublikoje praleidžiame tris savaites, kurių metu automobiliu apvažiuojame visą šalį, o sostinę Santo Domingą aplankome ir pradžioje, ir pabaigoje. Pradžioje Santo Domingas – it išmiręs, žmonių mažai, jausmas toks, lyg mūsų kruizinis laivas išplaukė ir mus paliko, o jokie nauji keleiviai neatplaukė. Užtat kai gįžome jau buvo minios žmonių, turistų, amerikiečių, gal atskridusių savaitgaliui į vieną retų šalių, kur nereikia net neigiamo koronatesto. Daug amerikiečių nustojo bijoti, kai vakcinavosi, o dabar vakcinavosi ten jau visi, kas norėjo, ir pora savaičių po to jau praėjo. „Tikrai atskrenda savaitgaliui?“ – klausia Aistė, kuriai savaitgalinės kelionės atrodo jau pamirštas, neįmanomas reikalas. „O kodėl ne?“ – sakau. Skrydžių iš JAV į Dominikos Respubliką pilna, jie pigūs, testo į priekį nereikia.

Greitai po atvykimo tuščiame Santo Dominge

Greitai po atvykimo tuščiame Santo Dominge, balandžio vidurys

Ta pati vieta po trijų savaičių

Ta pati vieta po trijų savaičių, gegužės pirma pusė

Nors formalaus draudimo veikti jau ir nebuvo, kelionės pradžioje dar daug muziejų buvo uždaryta (kartais prisidengus ekspozicijų atnaujinimu ir pan.). O paskutinę dieną jau kone viskas Santo Dominge buvo atvira – ir seniausia Amerikoje europiečių tvirtovė, Nacionalinis panteonas bei kita, kas pradžioje buvo uždaryta.

Bet didžiausios minios – Punta Kanoje, kuri garsėja all inclusive viešbučiais (dydžio sulig miesteliais). Šie tik puspilniai, bet ir tiek yra daug, susidaro eilės. Išvykę į ekskursiją bagiais patenkame į tikrą bagių konvejerį – šitiek turistų ekskursijoje nematėme gal nuo 2018 m. Indonezijoje, kai kilome į Bromo kalną, net ir įprastu metu jau atrodo daug. Masiniai pardavimai, besikabinantys prekijai, nuo kurių jau esame atpratę. Tiesa, Punta Kanoje, bent jau didžiuosiuose viešbučiuose, daugiau tvarkos, darbuotojai su kaukėmis, yra vietų rankų dezinfekcijai ir t.t.

Registracija į all inclusive viešbutį

Registracija į all inclusive viešbutį Punta Kanoje

Formaliai COVID ribojimai, tokie kaip komendanto valanda, negalioja milžiniškų viešbučių kompleksų viduje: pagrindiniam savo klientui, masiniam poilsiautojui, Dominikos Respublika nori išlikti ne prastesnė, nei visada: tiems, kam to reikia grįžtant į tėvynes, net koronatestus siūlo viešbučio sąskaita, ir nemokamai draudžia nuo koronaviruso užpildžius tam tikrą anketą (galioja tik „all inclusive“ ir pan. viešbučiuose).

Kaukėti Hard Rock Hotel cirko artistai

Kaukėti Hard Rock Hotel cirko artistai

Bet realybė ne visur tokia: į pandemiją Dominikos Respublikos viešbučiai, kaip ir muziejai, reaguoja kaip kas nori. Štai „Hard Rock Hotel“ vyksta vakariniai koncertai, muzika, cirko vaidinimai. Tai labai nudžiugina Aistę: pirmą kartą po ištisų mėnesių apsilankiusi koncerte ji „pasikrovė“ emocijų ilgam, nes tokių renginių nebuvimas slėgė. Jausmas it prieš pandemiją, daug linksmų amerikiečių. Be kaukių – JAV tai ir politinis klausimas.

Dominikos Respublikos viešbutyje šėlstantys amerikiečiai

Dominikos Respublikos viešbutyje šėlstantys amerikiečiai

Ekskursija  bagiais Punta Kanoje

Ekskursija bagiais Punta Kanoje

O „Barcelo Bavaro Palace“ visą vakarinę pramogų dalį atšaukė, paskutinis animatorių užsiėmimas rodos 18 val. „Diskoteka uždaryta“ – girdėjome „gidą“ pasakojant naujai rusų grupei.

Bendra taisyklė Dominikos Respublikoje – bufetuose dabar ne pats imi valgyti, o tau įdeda.

Didžiuosiuose Dominikos Respublikos viešbučiuose svečiams išdalina ir tokius paketus

Didžiuosiuose Dominikos Respublikos viešbučiuose svečiams išdalina ir tokius paketus. Pigesniame gauname tik chirurginę kaukę, brangesniame – dar ir KN95. Chirurgines įvairiose vietose ten dalina nemokamai.

Anapus pagrindinių Dominikos Respublikos lankytinų vietų dar išvis tuščia – prie Enrikiljo ežero, Salinas kopų esame vieninteliai turistai, ant nuostabaus Montana Redonda kalno – vieninteliai tarp iš JAV laikinai grįžusių dominikiečių (pvz. sutikta šeima sakė iš Niujorko grįžusi keliems mėnesiams – matyt todėl, kad toje valstijoje karantinas, nėra darbo).

Salinas kopose

Salinas kopose. Apsidairius į visas puses – nė gyvos dvasios

Ant Montana Redonda kalno. Ne, jokių eilių suptis tikrai nebuvo (priešingai panašioms vietoms kokiame Balyje 2019 m.)

Ant Montana Redonda kalno. Ne, jokių eilių suptis tikrai nebuvo (priešingai panašioms vietoms kokiame Balyje 2019 m.)

Per pandemiją tapo tradiciją užmegzti ryšį su šalies, kurią lankome, lietuviais, pasidalinti informacija – mes atvežame žinių, kaip Lietuvoje, jie mums papasakoja, kaip gi prabėgo šie keisti metai lankomoje šalyje. Juk viskas greitai keičiasi, informacijos tiek daug, žiniasklaida nesuspėja visko rašyti… Kaip sužinojome, Dominikos Respublikoje 2020 m. kovą ir kelis mėnesius po to buvo griežtas karantinas, policija gaudydavo į lauką išėjusius ne laiku. Tuo metu taip buvo didžiojoje dalyje pasaulio, nes buvusios kolonijos kopijavo viską nuo savo metropolijų Europoje (laimė, mes tada buvome Pietų Korėjoje, kuri laikėsi savo politikos be karantino). Bet paskui iš lėto karantinas švelnėjo, o ir COVID situacija, sakė, dabar gera – „Lietuvoje persirgo beveik visi pažįstami, o čia – vos keli, kas dabar Dominikos Respublikoje sirgtų nežinau“.

Socialinė reklama Dominikos Respublikoje

Socialinė reklama Dominikos Respublikoje

Dabar gi atrodo, Dominikos Respublika tvirtai žengia turizmo atkūrimo kryptimi ir tai čia sekasi geriau, nei bet kurioje kitoje šalyje, kurią lankėme: viena priežasčių, matyt, JAV šalia – šalis, kuri lengvai išleidžia savo piliečius, visus norinčius jau paskiepijo nuo COVID geromis Pfizer ir Moderna vakcinomis, ir žymi dalis kurios pilieičų COVID nebijo. Tiesa, Dominikos Respublikos žiniasklaida vis tiek rašo prognozę, kad 2021 m. turizmas vis tiek bus 50% sumenkęs, palyginus su 2019 m. – tikriausiai daug lems pranykę kruizai.

Prie Enrikiljo ežero, kur turistų niekad nebuvo daug, o dabar sutikome nulį

Prie Enrikiljo ežero, kur turistų niekad nebuvo daug, o dabar sutikome nulį

Skrydis į Panamą (2021 05 09-10)

Prabėgę tie laikai, kai skrydžiui reikėjo tik bilieto ir atvykti laiku į oro uostą. Artėjant kelionei į Panamą, reikia padaryti štai ką (gera diena darbo):
Pasidaryti antigenų testą ne anksčiau nei 48 val. iki atvykimo į Panamą. Internete yra informacijos, kad testai daromi Santo Domingo oro uoste, tačiau rašoma, kad „tik ypatingais atvejais“. Paskambinus sako, testą padarys, bet esą antigenų atsakymo reiks laukti 48 val. (t.y. glbūt nespėtume, nes juk dar po testo reikia registruotis). Skamba neįtikėtinai, tarsi klaida – bet ką gali žinoti, žiūrime alternatyvų. Alternatyva darytis testą Panamos oro uoste atvykus – Panama tai leidžia, o, jei testas teigiamas, karantinuoja savo sąskaita. Na, bet rašo „Testą Panamoje galima pasidaryti jei neįmanoma ten, iš kur išvyksti“ – o gal traktuos, kad Dominikos Respublikoje įmanoma? Visgi, reikia daryti Dominikos Respublikoje, dėl viso pikto. Skrydis pirmadienio ryte, taigi, savaitgalis. Aiškinamės, kurie punktai dirba, ar reikia registruotis. Pagrindinio testuotojo registracinė sistema internete neveikia tinkamai, bet, atrodo, eilė gyva. Punktų daug, bet eilės ilgos. Šeštadienį vakare atidedame išvydę eilę sekmadienio rytui, bet ji ir tada, prie kito iš „išreklamuotų“ oficialiame turizmo informacijos tinklapyje punktų netrumpesnė, nejuda. Tačiau tiesiog grįždami viešbutin pamatome tuštesnį kitą punktą – kiek brangiau (~37 EUR), bet nereikia laukti su minia. Pasidarome testus ten.

Neigiamas testo rezultatas

Neigiamas testo rezultatas. Buvo ne taip nurašę mano pavardę – gerai, kad pastebėjome

Paskutinį kartą sutikrinti situaciją Panamoje. Ar neįvedė karantino, neblogėja staiga situacija ir pan.? Reikia priimti galutinį sprendimą skristi arba ne.
Užpildyti Panamos įvažiavimo anketą. Padarau tą internetu, gaunu QR kodą, kurio, tiesa, niekas niekur netikrina.

Panamos anketos fragmentas

Panamos anketos fragmentas

Rezervuoti skrydį iš Panamos. Tai formalus reikalavimas, kuris buvo visada, bet niekada nebūdavo toks aktualus, nes juk buvo normalu, kad turi skrydį ir atgal, nes, tiesiog, pirkti iš anksto skrydį į abi puses labiau apsimokėjo. O dabar kiekviena papildoma prikimo iš anksto diena prideda rizikos, kad tieisog prarasi pinigus, nes sunku numatyti mėnesį į priekį, kur bus karantinai, COVID banga: tai matai tik kelias dienas į priekį. Galvoju, gal neprikti bilieto, bandyti „praslysti“ ir pirkti jau Panamoje, bet galiausiai, skrydžio į Panamą išvakarėse, nuperku skrydį Panama-Gvatemala birželio 2 d. (aišku, prieš tai skyręs ne vieną valandą situacijos Gvatemaloje (bei alternatyviose šalyse) analizei ir tikėtinos COVID pandemijos eigos bei politinių aplinkybių modeliavimams). Pasirodo, nuperku ne be reikalo – jau Santo Domingo oro uoste siunčia prie langelio, ten tikrina ne tik COVID testą, bet ir ar turi skrydį iš Panamos.
Rezervuoti bent pirmas nakvynes, autonuomą – vėlgi, to reikėjo visada, bet tik dabar darome visuomet išvakarėse. Kai jau turime neigiamą antigenų testą, viską sutikrinome ir t.t. Kad sumažinti galimus nuostolius, jei tektų ką nors atšaukti.

Prieš skrydį oro uoste matau senyvų neįgalių amerikiečių vėžimėliuose grupę, kurie skrenda į Niujorką – turbūt, grįžta po atostogų, gal koks neįgalių keliautojų klubas. Didžioji pasaulio dalis, matyt, nustebtų, kad štai tokie žmonės keliauja per pandemiją – bet išsiskiepijusiose, o ir šiaip COVID mažiau bijančiose JAV, tai ne(be)nuostabu. Viskas atgimsta, tikimės, atgims ir Lietuvoje bei Europoje.

Grįžimo į Niujorką laukiantys JAV neįgalieji

Grįžimo į Niujorką laukiantys JAV neįgalieji

Skrydis įprastas. Pandemijos reikalavimų laikymasis priklauso nuo vietos: jei kokioje Brazilijoje žmonės tvarkingai stojasi tik pavietus tą eilę, tai šiame skrydyje stojasi vos lėktuvui palietus žemę, niekas to ir nestabdo.

Pasirodo, testą galėjome darytis ir Panamoje – žmones, kurie skrenda į pačią Panamą ir sako darysią testą ten, praleidžia. Panamos oro uoste laukia ilga eilė prie karantino punkto, kur tikrina testus. Viskas jau pažįstama, net žinau, kuris vienintelis oro uosto išėjimas, per kurį galima vėl įeiti į pastatą: juk jau skridome per čia iš Brazilijos į Ekvadorą gruodį, tada ir pamaniau, kad Panamai reikia daugiau laiko.

Ilga eilė Panamos oro uoste prie karantino punkto, kur tikrina testus. Pasų kontrolė - už jo. Jau žinojome, kur ir kaip stotis - juk per Panamą gruodį skridome į Ekvadorą. Per tą laiką oro uoste niekas nepasikeitė

Ilga eilė Panamos oro uoste prie karantino punkto, kur tikrina testus. Pasų kontrolė – už jo.

Žinios iš kitur 2021 m. gegužį

Kaip visuomet, seku situaciją ir regione, ir pasaulyje. Ir vėl matau priėmęs teisingus sprendimus. Štai kas vyksta šalyse, kuriose šiuo metu irgi svarsčiau būti:
-Afganistane, kaip ir spėjau, Talibanas po gegužės 1 d. ėmė organizuoti kaip niekad dideles atakas, žuvusieji jau skaičiuojami šimtais.
-Kolumbijoje – masiniai protestai, streikai, susirėmimai su policija, dešimtys žuvusių. Viską irgi sukėlė karantinai: šiems pridarius nuostolių, prezidentas bandė kelti mokesčius, o liaudis sureagavo.
-Į Šri Lanką atėjo Indijoje siaučianti itin didelė koronaviruso banga, daugėja ribojimų.
-Kirgizija ir Tadžikija susirėmė pasienio konflikte, žuvusiųjų dešimtys – šito, aišku, numatyti nebuvo galima, tai ir mažesnis pavojus už aukščiau suminėtus.

Protestas Dominikos Respublikoje solidarizuojantis su Kolumbija

Protestas Dominikos Respublikoje solidarizuojantis su Kolumbija

Kosta Rika galbūt pamažu slysta iš sąrašo vietų, kurias galėtume aplankyti artimiausiais mėnesiais – ten COVID banga.

Lietuvoje, tiesa, vakcinacija vyksta visai greitai, ir Aistė kiek gailisi, kad vakciną gaus vėliau, nei jos draugai: vis daugiau ir daugiau jų pasiskiepija, ir Pfizer‘is artėja. Na, bet vakcina tik viena daugybės plytelių mėginant išvengti visokių neigiamų reiškinių, kurie gali ateiti įvairiomis formomis ir iš įvairių pusių.

Amerikietiškos imtynės viename Dominikos Respublikos televizorių - vietoje gyvų žiūrovų rodomi ekranai

Amerikietiškos imtynės viename Dominikos Respublikos televizorių – vietoje gyvų žiūrovų rodomi ekranai

Panama (2021 05 10-06 02)

Panamoje COVID situacija gal geresnė, nei Dominikos Respublikoje. Bet “kovos su pandemija” priemones labiau nei statistika lemia politinė valia, o ji Panamoje „karantinsitinė“.

Tikrasis karantinas, tiesa, prieš kelias savaites baigėsi, bet iš karto jaučiasi priemonių rimtumas:
-Kaukės – visuotinis reiškinys, privalomos ir lauke. Štai Taboga saloje žmonių labai mažai, lengva palaikyti atstumą, tad ėjau be kaukės – bet praeivis pasiūlė užsidėti, nes policija skirtų 30 dolerių baudą (tiesa, prieš tai prasilenkiau su policininkais, ir nieko nesakė: gal tiesiog pasikeitė tvarka). Vėliau dar porąsyk tokių replikų sulaukėme – nors kaukes nusiimdavome tik retkarčiais, lauke, kai atstumas iki kitų žmonių didelis, bet koks aplinkinis, būdavo, vis sureaguodavo. Pačios kaukės – bene pigiausios, kokias mačiau pasaulyje. Už 1,99 JAV dolerio – 50 medicininių ar 20 KN95. Panamos degalinėje (kur šiaip jau brangu) kaukės kainuoja tiek, kiek Lietuvoje rasi pigiausias užsakydamas internetu. Plačiausias pasirinkimas spalvų, formų, net standartų – pvz. jei nenori kiniško KN95 gali rasti ir man nostalgiją keliančią korėjietišką KF94. Per Panamos kanalą viskas plaukia… Užsiperkame kaukių ateičiai iki pat grįžimo į Lietuvą.

Štai taip atrodo Panamos televizijos laidos

Štai taip atrodo Panamos televizijos laidos

-Visur prie įėjimų automatiniai temperatūrų tikrinimai, dezinfekcijos aparatai be mygtukų: pakanka pakišti ranką ir dezinfekuoja automatiškai. Tarkime, didžiausiame Lotynų Amerikos prekybos centre „Albrook Mall“ tikrinimai ne tik prie įėjimų į patį prekybos centrą, bet ir paskui prie įėjimo į kiekvieną didesnę to paties prekybos centro parduotuvę. Beveik visur tokie patys termometrai – prikiši ranką ir pasako „Temperatura normal“. Girdėjau, kaip vaikai tą frazę kartoja gatvėje tarsi papūgos – kasdien ją kiekvienas išgirsta gal net ir dešimt kartų.
-Kai kurios iš lankytinų vietų nedirba – pvz. daug to, kas susiję su kanalu, negalima užeiti į Kanalo štabą pažiūrėti freskų, į Miraflores šliuzus, praplaukti kanalu.

Pusryčių bufetas viešbutyje, kur maisto iš anapus skydų gali įdėti tik tarnautojos

Pusryčių bufetas viešbutyje, kur maisto iš anapus skydų gali įdėti tik tarnautojos

Čia tik žiedeliai, palyginus su tuo, kas buvo: Lietuvos garbės konsulė, su kuria susitinkame, pasakoja, kad 2020 m. kovą-balandį, iš namų išeiti vienom dienom galėjo tik moterys, kitom – tik vyrai, kiekvienas žmogus turėjo tam vos kelių valandų tarpą ir tik nueiti apsipirkti ir t.t. Ir sausį-balandį viskas buvo uždaryta. Dabar nenuostabu, kodėl anglakalbių Panamos gyventojų forume čirikiečiai baimingai klausinėjo, “Ar komenadanto valanda nuo 20 val. reiškia, kad nuo tada negalima ir išeiti į balkoną?”.

Iš tikro pirmąkart nuo pandemijos pradžios ilgam išdrįsau užsukti į tokią „karantinistinę“ šalį, kaip Panama: tai įmanoma tik todėl, kad ištaikiau momentą tarp griežtų karantinų, sekiau koronapandemijos situaciją ir mačiau, kada ji gerėja, daugiau kas atidaroma. Kai pirkau bilietus iš Dominikos Respublikos į Panamą prieš mėnesį, dar daugiau kas buvo uždaryta, bet matėsi pozityvi kryptis.

Panamoje jau būna ir gyva muzika

Panamoje jau būna ir gyva muzika

Dabar dauguma dalykų veikia – muziejai, prekybos centrai, net (nors neaktualu) kino teatrai, restoranai iki 22 ar 23 val. Kitoms randame alternatyvų – tarkime, norėdami pažinti kanalą ir laivybą, nemokamą vaizdą nuo Pedro Miguel šliuzų. Išsinuomojame AirBnB butą su vaizdu į Panamos kanalo įplaukimą, žavu stebėti laivus. Savininkas sako, kad esame pirmi klientai nuo 2020 m. kovo. Buvo išėmęs butą iš AirBnB, nes nieko nesitikėjo, o ir daugiabučio administracija bijojo svečių, radikaliai reikalavo kaukių net laiptinėje, skirdavo nedėvintiems 50 dolerių baudas.

Dirbant prie Panamos kanalo vartų visada yra kur pailsinti akis: pažiūrėti, kokie laivai ir kur plaukia

Dirbant prie Panamos kanalo vartų visada yra kur pailsinti akis: pažiūrėti, kokie laivai ir kur plaukia

Turizmas po pandemijos Panamoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Tokia jau pandeminė situacija: nuo ribojimų panaikinimo praeina mėnesis ar keli, kol atsigauna. Nes iki tol dar internetas būna pilnas prieštaringos informacijos. Pvz. ir apie Panamą rasi informacijos, kad nedirba, kas išties dirba, kad negalima valgyti restoranų viduje, kai iš tikro jau senokai galima ir t.t.

Tuščiame paplūdimyje Bluff

Tuščiame paplūdimyje Bluff

Tiesa, ar toli nueis turizmo atgimimas, neaišku. Kelios dienos po atskridimo perskaičiau naujienas, kad Panamos vakaruose, Kosta Rikos pasienyje, komendanto valanda pailginta (nebus galima eiti laukan nuo 8), o sekmadieniais įvedamas pilnas karantinas: „karantinistinių“ valstybių reakcijos greitos. Pakoreguoju grafiką, kad sekmadienį ten nebūtume ir, belieka tikėtis, kad iki birželio 2 d. Panamos masiškesnis karantinas neapims.

Naujiena: viešajame transporte be kaukių reikės ir veido skydų. Panamoje į tai žiūrima rimtai . Išpopuliarėjo prekyba veido skydais stotelėse.

Naujiena: viešajame transporte be kaukių reikės ir veido skydų. Panamoje į tai žiūrima rimtai. Išpopuliarėjo prekyba veido skydais stotelėse.

Dabar Panamoje „pokarantininis periodas“, o jis pasaulio visuomenėse panašus. Viena vertus, mažai užsienio turistų, dėl ko labai pigiai gauname išsinuomoti automobilį (12 eurų už dieną už normalų sedaną su automatine pavarų dėže). Kita vertus, sunku savaitgalį pakeliui į šalies vakarus gauti viešbutį, už paprastą numerį kalnų miestelyje El Valle tenka mokėti net 70 eurų: nes patys panamiečiai, ką tik buvę uždaryti, masiškai pajudėjo. Dar tikriausiai ir iš sekmadieniais uždaromų pasienio su Kosta Rika provincijų žmonės plūsta savaitgaliams į ten, kur neuždaroma: tą irgi jau mačiau Brazilijoje.

Aptūpė panamietiški drugeliai

Valjė mane aptūpė panamietiški drugeliai

Tabogos saloje Panamoje, užlipus ant kalno su kryžiumi

Tabogos saloje Panamoje, užlipus ant kalno su kryžiumi

Savaitės dieną neturistinėse vietose – kas kita. Istorinio La Villa de Los Santos miestelio 70 numerių viešbutyje rodos buvome vieninteliai svečiai tąnakt – labai nustebinome šeimininką, kai vakare atėjome. Baseinas išleistas, restoranas uždarytas ir, sakė, tik 12 kambarių paruošti nuomai, kiti nešvarūs: taupydamas lėšas, kiek supratau, kambarines kviečia tik kas kažkelintą dieną ar savaitę.

Tuščias viešbutis pakeliui su išleistu baseinu ir puse išjungtų šviesų, prieš registratūros užsidarymą netikėtai sulaukęs klientų (mūsų)

Tuščias viešbutis pakeliui su išleistu baseinu ir puse išjungtų šviesų, prieš registratūros užsidarymą netikėtai sulaukęs klientų (mūsų)

Taip pat kenčia ir tos vietos, kurios orientuotos į užsienio turistus. Nusprendę sudalyvauti angliškoje ekskursijoje po kavos plantaciją Boketėje, (ne)tikėtai gavome privatų turą: niekas kitas nepasirodė. Gidas sakė, kad iki pandemijos turėdavo du turus per dieną, kiekviename po maždaug 8 žmones. Dabar turi du tokius turus per savaitę. Netolimoje kavos parduotuvėje šeimininkas rodė lankytojų knygą girdamasis, kad jau turėjo ne vieną klientą lietuvį. Toje knygoje – daug įrašų iš 2019 m. ir 2020 m. pradžios, paskui – tik pavieniai. Anuomet vyravo Vakarų Europa, JAV, dabar – tikra šalių paletė (Namibija, Marokas, Turkija ir t.t.).

Vandeniu visus klientus nupurškiantys laikini vartai įeinant į Boketės kavos plantaciją. Niekur kitur Panamoje tokio nemačiau. Kada nors po Pandemijos gal bus galima daryti "Koronaviruso muziejų", kur sunešti visas priemones, kuriom tik kas nors kur nors pasaulyje kovojo su šia liga

Vandeniu visus klientus nupurškiantys laikini vartai įeinant į Boketės kavos plantaciją. Niekur kitur Panamoje tokio nemačiau, nors kažkiek panašių esu pora matęs Brazilijoje. Kada nors po Pandemijos gal bus galima daryti “Koronaviruso muziejų”, kur sunešti visas priemones, kuriom tik kas nors kur nors pasaulyje kovojo su šia liga

Šalies vakaruose komendanto valanda nuo 20 val. labai griežta – nepalyginsi su Dominikos Respublika. Suplanuojame pavalgyti vakarienę išvažiuodami iš viešbučio apie 18:40 ir vos spėjame. Kai kurie restoranai jau užsidarę ar užsidaro: juk iki 20 val. reikia visiems darbuotojams pargrįžti namo. Keliuose dar aptarnauja, apie 19 val. sėdamės pavalgyti kesadiljų. Kelių grupelių klientų, kurie atėjo po mūsų, jau nepriima: moja ranka į mus, „Jiems darome užsakymą, kažin, ar iki 19:30 spėsime padaryti dar vieną“. Galiausiai mums maistą duoda apie 19:15 ir priima dar vieną užsakymą. Apie 19:30, mums dar lauke valgant, pravažiuoja pirmas policijos automobilis su švyturėliais, prie mūsų demonstratyviai įsijungia sireną. 19:40 kiti pareigūnai jau moja mums pro langą – tuo metu jau esame baigę valgyti. Savininkai išsigandę ir net mūsų lėkščių nepaėmę iš lauko užtrenkia žaliuzes. Parvažiuojame namo pro šiokį tokį kamštį (koks tik įmanomas 19000 gyv. miestelyje Boketėje) – girdėjome, kaip žmonės greta mėgino išsikviesti taksi, sakė, atvažiuos po 30 min. Komendanto valandai smogus visiems taksi prireikia tuo pat metu…

Vieni paskutinių prisėdome restorane Boketėje. Aplink žmonės blaškosi dar ieškodami kur pavalgyti

Vieni paskutinių prisėdome restorane Boketėje. Aplink žmonės blaškosi dar ieškodami kur pavalgyti

Iš Boketės važiuojame į Bokas del Toro, pagrindinį Panamos kurortą. Pagrindiniame salos mieste šmirinėja kažkiek amerikiečių, bet labai daug kas uždaryta. O jau gretimose Carenero, Bastimentos salose, prie Bluff paplūdimio uždaryta iš esmės viskas, kas tik skirta turistams (viešbučiai, hosteliai, restoranai, barai). „Turistų nėra“ – pasakoja ten po pesnijos apsigyvenusi Prancūzijos malajė – „Tai dirbti neverta. O kai kurie savininkai vakariečiai irgi apsisprendė COVID pradžioje palikę savo turtą čia grįžti į savo šalis“. Bet būti didingame paplūdimyje vienam savaip įdomu.

Bastimentos saloje paliktas uždarytas danų restoranas. Šeimininkai gal Danijoje.

Bastimentos saloje paliktas uždarytas danų restoranas. Šeimininkai gal Danijoje.

Šiaip Bokas Del Toro, priešingai nei Čirikyje, ribojimų praktiškai nėra, net į kaukių reikalavimus mažai kas kreipia dėmesį (net autobuse, būna, žmonės be kaukių važiuoja, ką ten kalbėti apie dabar privalomus veido skydus). Bet turistai negrįžta.

Pavieniai turistai Bokas del Toro

Pavieniai turistai Bokas del Toro

Čia prisimenu pilnus Dominikos Respublikos kurortus, Punta Kaną. Kodėl Panamoje kitaip? Juk irgi karantino Panamoje nebėra, skrydžiai yra ir t.t. Bet pandemijos laikais daug ką lemia įvaizdis, lūkesčiai. Panama labai karantinistinė, ką parodė ir staigūs veiksmai Čirikyje – ir turistai, kelionių agentūros to bijo, viešbučiai nenori vėl rinkti darbuotojų, atsidaryti: na, turistų gal dar ir atsiras, bet kas jei valdžia vėl staiga lieps užsidaryti? Didžiuliai nuostoliai! Panama nebeturi turistų ir verslininkų pasitikėjimo, kurį Dominikos Respublika, kur karantinas buvo jau seniai, jau sugebėjo atgauti, o Panamai dar iki to toli. Taip ir stovi daugybė Panamos viešbučių uždaryti nuo 2020 m. kovo.

Bokas Del Toro išsinuomotame namelyje ant polių virš Karibų jūros - iš visų ateinančių metų jis buvo užsakytas gal tik dar dvi dienas

Bokas Del Toro išsinuomotame namelyje ant polių virš Karibų jūros – iš visų ateinančių metų jis buvo užsakytas gal tik dar dvi dienas

Einant taku aplink Carenero salą

Einant taku aplink Carenero salą

Grįžimą iš Bokas del Toro tenka planuoti ne tik pagal tai, kiek norėtume ten būti, bet ir pagal ribojimus pakeliui. Vėl teks kirsti Čirikį, nes vienintelis kelias iš Bokas del Toro į Panamos miestą driekiasi per ten. Komendanto valanda ten vėl sutrumpinta (nuo 10 val.), bet sekmadieninis karantinas paliktas. Taigi, reikia pervažiuoti Čirikio ir Veraguaso provincijas iki šeštadienio vakaro imtinai. O dar kėlimosi iš salos, laivo laukimo laikai – jie mažiau prognozuojami. Iš pradžių planavome važiuoti penktadienį bent pusę kelio, bet Bokas del Toro labai patiko, tad pasiliekame iki šeštadienio. Pervažiuoti spėjame. Pakeliui iš Čirikio į Veraguaso provincijas pastatytas kontrolės postas, kur važiuojantiems… daro koronaviruso testus. Tiesa, pasirinktinai: mus praleidžia be testo.

Koronaviruso testai ties Čirikio ir Veraguaso provincijų riba

Koronaviruso testai ties Čirikio ir Veraguaso provincijų riba

Panamos mieste šįkart apsistojame senamiesčio butuke su vaizdu į katedrą. Senamiestis tuščias, ypač vakarais. Namai paženklinti „Parduodama“, „Nuomojama“, vos keli restoranai veikia. Susitinkame su savo klientais iš Panamos: sako, kad Panamoje valdžios parama nuo karantinų nukentėjusiems labai nedidelė, žmonėms išgyventi sunku. Pakalbame su amerikiečiais keliautojais iš gretimo balkono. Jų istorija, tikriausiai, būdinga šimtams tūkstančių: vos gavo vakciną, pasijuto laisvi ir išdūmė pagaliau pailsėti po (nuo) pandemijos. Skaitau, kad JAV turizmo bumas jau prasidėjo.

Savo balkone Panamos Katedros aikštėje

Savo balkone Panamos Katedros aikštėje

Mūsų lietuvių kilmės klientė, kuriai padedame atsikurti Lietuvos pilietybę, taip pat ir Panamos gidė, taigi, ir mes tampame jos klientais – keliaujame kartu į indėnų (emberų) kaimą. Galvojau, kad tai neįmanoma, nes daugelis tų, su kuriais susisiekiau anksčiau, sakė, kad indėnai nepriima. Pasirodo, priima, bent jau emberos, ir labai išsiilgę turistų. Mat iš savo džiunglių nepražengiamose Darieno džiunglėse jie atsikėlę į džiungles arčiau Panamos miesto, pasistatę ten kaimus, jie labiausiai ir gyveno iš turizmo: atsiplukdo juos srauniomis džiunglių upėmis (į tuos kaimus neveda keliai), rodo savo šokius, parduoda rankdarbius. „Anksčiau kasdien apsilankydavo po 20 turistų, net grupės iš kruizinių laivų atvykdavo“ – pasakojo – „O dabar jūs pirmieji po 15 dienų“. Turizmas jiems svarbus ne tik ekonomikai, bet ir kultūros išlaikymui: pasakojo, kad tokiuose kaimuose, kur atvyksta daug turistų, ji išlikusi daug geriau, žmonės tebevilki tautiniais rūbais, tebekalba savo kalba, mokosi liaudies tradicijų. Nes mato, kad tai uždirba pinigus, kad tai domina svečius į įvairiausių pasaulio galų. O jų tautiečiai emberos, kurie gyvena atokiose džiunglėse, žiūri į savo kultūrą kaip į niekam neįdomią ketvirtojo pasaulio apraišką, kurią verta „nusimesti“ jei tik nori uždirbti kiek nors daugiau ir gyventi „civilizuočiau“.

Indėnai pasitinka mūsų luotą. Iki čia kaukės (beveik) neatėjo.

Indėnai pasitinka mūsų luotą. Iki čia kaukės (beveik) neatėjo.

Pusantrų metų pandemijos gal neužteks, kad ir tų kaimų kultūrą pasiųsti išnykimo link. Tačiau ir „turistinių kaimų“ indėnai dabar jau ir augina maistą, valdžia suteikė leidimą auginti nacionaliniame parke matydama, kad iš turizmo jie neuždirbs. Liūdnesnė istorija: jiems teko „susigrąžinti“ savo keturis studentus iš miesto, jie nebegalės tęsti mokslų universitete. Nors mokslas jiems nemokamas, bet kainuoja pragyvenimas, buto nuoma Panamos mieste. O iš ko tai apmokėti, jei pajamų nebėra? Teoriškai to nė nereiktų, juk mokslas dabar internetu. Bet juk indėnų kaime nėra interneto, beveik nėra mobilaus ryšio – grįžus į savo kaimą, beliko mokslus mesti. Tiesa, pasaulio žinios atokų indėnų kaimą pasiekia: “Laukiame COVID vakcinos. Bet geros, nenorime AstraZeneca“ – sako viena indėnė. Šiuo metu „gerosios“ vakcinos Panamoje duodamos žmonėms, turintiems 60 metų, ar vyresniems, o „AstraZeneca“ gali gauti ir trisdešimtmečiai – bet daugelis jos nenori.

Emberų kaimas

Emberų kaimas

Ir daugiau liūdnų istorijų – Panamos miesto apylinkių nacionaliniuose parkuose, kur, kaip rašo kelionių vadovų knygos, galėjai vaikščiodamas takeliais išvysti daugybę laukinių gyvūnų, dabar, sako, jų nebesutiksi. „Išmedžiojo brakonieriai“. Dalis panamiečių tiesiog neturi kaip pragyventi, na, o gyvūną susimedžioti paprasta… Tiesa, aliarmas gal ir perdėtas: vaikščiodamas tame parke vėliau sutinku ne vieną agutį.

Emberos tautiniais drabužiais

Emberos tautiniais drabužiais

Paremiame, kaip galime: nusiperkame nesiderėdami brangų niekutį, pasidarome tradicinius jų kūno piešinius. Bet, kaip visada, – du žmonės per 15 dienų neatstos 300, tam reikia masinio turizmo atgimimo, kuris, tiesa, atrodo daug arčiau, nei kada seniau, bent jau iš JAV, o tai Centrinei Amerikai svarbiausia. Plaukiant motorizuoti luotu atgal šnioja tokia galinga liūtis, kokios gyvenime nepatyriau. Po kelių minučių pasijuntu skęstantis – KN95 respiratorius peršlapo kiaurai ir prisipildė vandens. Skubiai nusimečiau, bet net ir be jo tenka gaudyti orą – kažką panašaus jaučiau tik po Igvasu kriokliais.

Vos kaukėje "nepaskandinusi" liūtis plaukiant motorizuotu luotu iš emberų kaimo kartu su į miestą plaukiančiais emberomis

Vos kaukėje “nepaskandinusi” liūtis plaukiant motorizuotu luotu iš emberų kaimo kartu su į miestą plaukiančiais emberomis

Indėnų kaime pasidarėme tradicinius jų kūno piešinius - čia su vienu jų dirbu kompiuteriu

Indėnų kaime pasidarėme tradicinius jų kūno piešinius – čia su vienu jų dirbu kompiuteriu

Kai skridau į Panamą, buvau susitaikęs su tuo, kad bent dviejų „topinių vietų“ dėl pandemijos ribojimų neišvysiu: indėnų kaimo ir Panamos kanalo šluzų. Bet abi pavyko. Šliuzai kai atskridome išties buvo uždaryti, bet gegužės 5 d. vienus jų – Agua Clara – atidarė. Ilgai užtruko, kol išsiaiškinome, kaip ten užsiregistruoti (nes patekimas tik su registracija), net ne visi vietiniai galėjo paaiškinti, bet galiausiai stebėjome praplaukiantį milžinišką laivą.

Agua Clara kanalo šliuzuose laivų komentatorė pasakoja apie praplaukiančius laivus

Agua Clara kanalo šliuzų stebėjimo platformoje laivų ir šliuzų darbo komentatorė (taip, tokia yra) pasakoja apie praplaukiančius laivus

Trys savaitės Panamoje ateina į pabaigą. Viskas vėl pasisekė, joks rimtas karantinas neįvestas (sekmadienio Čirikyje išvengėme), ligos bangos nebuvo.

Kita numatyta stotelė – Gvatemala. Paskui – galbūt JAV. Bet tokie planai dabar. Išgirstu, kad Gvatemala smarkiai išplečia savo „raudonas zonas“, kur karantinas: jos dengia daugiau nei pusę šalies savivaldybių (tarp jų – ir Floresas, kur žymiausia Gvatemalos vieta Tikalio griuvėsiai). Gal verta planus keisti ar laiką Gvatemaloje trumpinti? Vėl pereinu prie įprasto 2020-2021 m. „antrojo darbo“ – informacijos rinkimas, realios situacijos aiškinimasis (nes realybė nuo to kas aprašyta dažnai skiriasi kaip diena ir naktis, o ir žurnalistų straipsniai vienas kitam prieštarauja, juk juos rašo ten nebuvę žmonės). Bet apie tai – jau kitame įraše.

Koronaviruso testas Panamoje, kurio reikia prieš skrydį į Gvatemalą - čia ir mokami, privatūs testai dažnai daromi iš automobilių

Koronaviruso testas Panamoje, kurio reikia prieš skrydį į Gvatemalą – čia ir mokami, privatūs testai dažnai daromi iš automobilių

Laukiame lėktuvo. Kadangi Panamoje mums esant įvestas reikalavimas viešajame transporte dėvėti veido skydus, juos įsigijome. Tiesa, kaip pamatėme, tai rimtai prižiūrima tik sostinės autobusuose, o lėktuvams negalioja, tad buvome mažuma

Laukiame lėktuvo. Kadangi Panamoje mums esant įvestas reikalavimas viešajame transporte dėvėti veido skydus, juos įsigijome. Tiesa, kaip pamatėme, tai rimtai prižiūrima tik sostinės autobusuose, o lėktuvams negalioja, tad buvome mažuma


Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio


1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kodėl koronavirusas šalis paveikia skirtingai: objektyvus palyginimas

Kodėl koronavirusas šalis paveikia skirtingai: objektyvus palyginimas

| 6 komentarai

2020 m. lapkričio 22 d.. Nuo koronaviruso situacijos pradžios praėjus beveik metams jau turime galybę statistikos iš viso pasaulio: kaip skirtingų šalių skirtingos reakcijos bei sąlygos lėmė skirtingą pandemijos eigą.

Deja, tai retai analizuojama rimtai – dažniausiai tiesiog iš konteksto ištraukiamos tos šalys, kurios paremia kažkieno susidarytą išankstinę nuostatą, o kitos užmirštamos (taip įmanoma “pagrįsti” kokį norį teiginį: ir “būtinas karantinas”, ir “karantinas neveikia”; ir “sergama tik kai šalta”, ir “liga nepriklauso nuo klimato” ir pan.).

Visus metus atidžiai stebėjęs ne tik statistiką, bet ir įvairiausių šalių žiniasklaidą bei taikomas priemones, padariau bendrą analizę: kodėl virusas skirtingose šalyse elgėsi skirtingai.

Taip pat atkreipiu dėmesį ir į mitus, kurie atsirado tiesiog dėl blogai vestos statistikos, mažesnio testavimo ir t.t. Vienus ar kitus mitus, beje, dažnai kartoja ne tik “sąmokslo teoretikai”, bet ir rimta žiniasklaida, politikai ar net mokslininkai.

Vakarų Europa ir Rusija: dvi bangos, du karantinai ir trys mitai

Pradėsiu nuo statistikos toje šalyje, kurioje išplitęs koronavirusas tikriausiai labiausiai išgąsdino pasaulį: Italijos. Nes kol viskas 2020 m. sausį vyko Kinijoje, tai kažkur “tolimoje diktatūroje”, tai ir buvo kaip kažkoks distopinis filmas, o štai smogė 2020 m. kovą Europai – ir staiga požiūris pasikeitė. Būtent iš Italijos po pasaulį išplito ir karantinai (nors juos 2020 m. sausio 23 d. pradėjo kinai, kol karantinai būdavo tik Kinijoje, jokia demokratinė šalis to modelio nedrįso kopijuoti ar atvirai jį kritikavo, o karantiną įvedus visoje Italijoje kovo 7 d. per savaitę-dvi ja pasekė dauguma kitų šalių – ir tos, kur liga smogė, ir tos, kur jos beveik ar išvis nebuvo).

Koronaviruso pandemijos eiga Italijoje

Labai panašios kreivės beveik visoje Vakarų Europoje – Ispanijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kt. Į akis krenta, kad, oficialiais duomenimis, antrosios bangos metu sergančiųjų daug kartų daugiau, nei pirmosios, o mirusiųjų – mažiau…

Tačiau realybė kitokia. Visų pirma, labai svarbu pažymėti, kad ligonių skaičiaus Vakarų Europoje pirmosios ir antrosios bangos metu lyginti negalima. Nes taikyta visiškai skirtinga testavimo politika. Kovą-balandį Vakarų Europoje būdavo testuojami tik rimti ligoniai – tai yra, statistikoje matosi tik tie, kas pateko į ligoninę ar sirgo panašiai sunkiai. Lengvi ar besimptomiai atvejai į ją nepateko. Tai įrodė ir populiacijos tyrimai vasarą: paaiškėjo, kad pagrindiniuose Vakarų Europos koronaviruso epicentruose persirgo dauguma visų žmonių, nors “oficialiai” tik gan nedidelis procentas (pvz. Bergame jau 2020 m. balandį buvo persirgusi pusė visų žmonių).

Antrosios bangos, 2020 m. rudens, metu, tuo tarpu, masiškai testuojami daugelis – ne tik patyrę simptomus, bet ir jų kontaktai, grįžę keliautojai ir t.t.

Oficialiai skelbiami Italijos testavimo skaičiai abiejų bangų metu skiriasi daugiau nei 10 kartų:
*Pirmosios bangos įkarštyje, dvyliktąją metų savaitę, Italija padarė 217 testų 100 000 gyventojų, arba ištestavo vieną žmogų iš 500.
*Antrosios bangos įkarštyje, 46 savaitę, tas skaičius yra 2491 testai 100 000 gyventojų – arba vienas žmogus iš 40.
(beje, vasaros COVID “atoslūgio” pabaigoje, 35 savaitę, padaryta ~1000 testų 100 000 gyventojų – arba vienas žmogus iš 100, t.y. net tada testuota penkis kartus intensyviau, nei pirmos bangos metu)

Nesuprantys šio fakto, sukūrė ir išpopuliarino keletą mitų:
2020 m. pavasario mitas: “Nuo koronaviruso miršta 4-10%”. Ne, jau kovą moksliniai tyrimai parodė, kad miršta tik 0,1 – 0,36%. Tą patvirtino ir populiacijos tyrimai. Šis klaidingas įsitikinimas susidarė būtent dėl menko testavimo Vakarų Europoje 2020 m. pavasarį. Išties, tada Vakarų Europoje 4-10% diagnozuotųjų mirdavo – tačiau tai nereiškia, kad mirdavo 4-10% užsikrėtusiųjų, o tiesiog kad mirdavo 4-10% susirgusiųjų tokia sunkia koronaviruso forma, kad ir 2020 m. pavasarį kokioje Ispanijoje ar Italijoje gautų koronaviruso testą.
2020 m. vasaros mitas: “Dabar, priešingai nei 2020 m. pavasarį, serga jaunesni žmonės, vyrauja nesimptomė ligos forma”. Netiesa: tiesiog 2020 m. vasarą, priešingai nei 2020 m. pavasarį, testuoti ir tie, kas neturėjo sunkių simptomų, o didelė dalis tokių – jaunimas. Skirtumas ypač pasijuto Vakarų Europoje, nes Rytų Europoje jau 2020 m. pavasarį testuota daugiau žmonių (vis tiek kelis kartus mažiau, nei vasarą ar rudenį). Visais laikais 50% ir daugiau atvejų būdavo ir yra besimptomiai, o tai pasimatė dar “Diamond Princess” kruiziniame laive 2020 m. vasarį-kovą, kur pirmą kartą istorijoje ištirti visi, kas plaukė.
2020 m. rudens mitas: “Rudens banga daug didesnė, nei pavasario”. Lietuvoje ir Vidurio Europoje tai tiesa (žr. žemiau), bet ne Vakarų Europoje. Geriausiai tą parodo mirusiųjų ligonių skaičius: testavimo skaičiai šį rodiklį iškreipia daug mažiau, nes tie žmonės, kuriems grėsė mirtis, būdavo testuojami jau ir 2020 m. pavasarį (kai kur testuoti ir po mirties). Taigi matyti, kad pavasarinio piko metu Italijoje per dieną mirdavo daugiau žmonių, nei rudeninio. Jeigu pavasarį būtų buvę taikomi tokie testavimo kriterijai, kaip dabar, tai ir sergančiųjų tada statistika būtų parodžiusi daugiau, nei 2020 m. lapkritį.

Aišku, galima kelti teoriją, kad koronaviruso mirtingumo sumažėjimas gali būti iš dalies dėl to, kad koronavirusą nuo 2020 m. pavasario išmokome geriau gydyti. Tai išties turi kažkokią įtaką, bet tikrai ne tokią. Ir tai matome paanalizavę tų šalių duomenis, kuriose jau pirmosios bangos metu taikytas masinis testavimas, kontaktų paieška.

Geriausias pavyzdys čia Rusija – matyti, kad mirtingumas abiejų bangų metu skiriasi nedaug:

Pamenu, kad pirmosios bangos metu Lietuvos žiniasklaida teigė, esą Rusija, matyt, falsifikuoja statistiką, rodo mažesnį mirtingumą: “nes kaip čia gali būti, kad Vakarų Europoje mirdavo 4-10% koronaviruso ligonių, kai Rusijoje – tik 2%”. Tačiau taip rašiusieji neatkreipė dėmesio į tai, kad Rusija pirmosios bangos metu tiesiog daug daugiau testavo: vienu metu ~2020 m. kovą Rusija netgi buvo ta pasaulio šalis, kurioje vienam teigiamam testui padaryta daugiausiai neigiamų. T.y. Vakarų Europoje mirtingumas nebuvo tris-penkis kartus didesnis, nei Rusijoje – tiesiog Vakarų Europoje sergantys lengva ar besimptome forma nebuvo diagnozuojami, o Rusijoje – neretai jau buvo. Ne Rusijoje mirtingumas rodytas mažesnis, nei iš tikrųjų – tai Vakarų Europoje rodytas didesnis, nei iš tikrųjų. Dar daugiau, net ir Rusijos “oficialus” ~2% mirtingumas vis tiek buvo smarkiai didesnis, nei realus moksliškai nustatytas COVID-19 mirtingumas, ir natūraliai ir Rusijoje tik mažuma ligonių ištestuota – bet gerokai daugiau, nei tuo metu Italijoje.

Antrosios bangos metu, kai ir Vakarų Europa plačiau testuoja, statistinis skirtumas išnyko.

Tokia pati situacija, kaip Rusijoje (t.y. kad pirmosios ir antrosios bangos mirtingumo procentas skyrėsi mažai), susiklostė ir kitur Rytų Europoje. Nes ten pandemijos pirma banga atėjo kiek vėliau ir nuo pat jos pradžių buvo rimtai testuojama – įskaitant ir demokratines šalis. Ir Lenkijoje, ir Čekijoje, ir Serbijoje, ir Lietuvoje, ir kitur tos Vakarų Europos tendencijos, kad antra banga mažiau mirtina už pirmą, (beveik) nėra. Nes tai nėra tendencija – tai klasikinė netinkamo statistikos interpretavimo klaida, kai vienais kriterijais surinkti duomenys lyginami su kitais kriterijais surinktais.

O kas, jei koronavirusą traktuoti kaip gripą? (Švedija)

Visose šalyse, kurias analizavome iki šiol, buvo įvestas karantinas – maždaug 2020 m. kovą – ir panaikintas maždaug 2020 m. birželį. Aišku, jis naikintas įvairiais etapais, bet, paprastumo dėlei, “karantinu” vadinu tik daugelio verslų ir veiklų uždarymą – t.y. tai, ko nebūna įprastų gripo epidemijų metu ir kas iš visų priemonių yra kontroversiškiausia.

Kaukių nešiojimą ar sienų “privėrimą” laikau atskiromis priemonėmis, kurios taikytos ir daugybėje šalių be karantinų bei duoda kitokius rezultatus, nei karantinas – jas analizuoju atskirai.

Bet kurioje diskusijoje apie karantiną neišvengiamai bus paminėta “neužsikarantinavusi” Švedija: tiek karantino gynimas, tiek pliekimas remsis “Švedijos modeliu”. Tačiau iš tikro šalių, neįsivedusių karantino, daug daugiau. Ir ne visos jos ėjo Švedijos keliu su Švedijos pasekmėmis (kai liga išplito) – kai kurios įveikė ligą be karantinų. Kas tai lėmė, kam pavyko ir kodėl, pamatysime statistikoje.

Visų pirma, pažiūrime Švedijos statistiką:

Prisiminkime, kad pirmosios bangos ir antrosios bangos sergamumo lyginti negalima dėl skirtingų testavimo kriterijų. O Švedijoje pirmosios bangos metu testuota dar mažiau, nei daugelyje Vakarų Europos šalių (daugiau nei perpus mažiau nei tom pačiom savaitėm Italijoje). Kaip matyti, užmetus “nemokslininko akį” į grafiką kai kuriomis dienomis, atrodytų, Švedijoje mirtingumas nuo koronaviruso buvo 20%. Aišku, iš tikro buvo tie patys 0,1-0,36%.

Taigi, žiūrime į mirusiųjų statistiką – ji Švedijoje nei blogesnė, nei geresnė, nei Italijoje ar Ispanijoje, mirė netgi panašus procentas visų šalies žmonių (2020 m. vasaros duomenimis ~0,06%), o, dar svarbiau, 2020 m. vasarą liga irgi “pasitraukė”, nors ir nežymiai vėliau.

Ar tai reiškia, kad karantinas Italijoje ir Ispanijoje nepadėjo? Tikriausiai kažkiek padėjo, bet gerokai mažiau, nei teigia tie, kas skleidžia mitą, jog karantinas – vienintelis kelias ar kad jis iš esmės sunaikina ligą. Taip buvo todėl, kad karantinas neužkerta visų socialinių kontaktų, o dauguma užsikrėtimų, ypač tų, kurie baigiasi mirtimi, įvyksta vietose, kontaktai kuriose lieka ir per karantiną (ligoninės, nuosavi namai nuo šeimos narių, senelių namai). Be to, pačios rizikos grupės socialinių kontaktų neretai vengia ir be oficialaus karantino.

Iš Švedijos grafiko matyti ir dar vienas įdomus faktas: priešingai nei Italijoje ar Ispanijoje, nors sergančiųjų skaičius 2020 m. rudenį auga, mirusiųjų – palyginus beveik neauga. Sergančiųjų skaičiaus “didėjimą”, kaip ir Ispanijoje/Italijoje nulėmė tik testavimas: dabar Švedija daugiau testuoja, tai ir randa daugiau ligonių, nei pavasarį (iš tikrųjų, pažiūrėjus į mirusiųjų skaičius, ligonių tikriausiai gerokai mažiau, nei pavasarį).

Įdomesnis tas faktas, kad mirusiųjų Švedijoje beveik nedaugėja. Jis rodo, kad, daugelis tų, kas gali mirti nuo koronaviruso, Švedijoje jau persirgo 2020 m. pavasarį (taigi, 2020 m. rudenį arba jau mirę, arba su imunitetu). Tuo tarpu Italijoje ar Ispanijoje, galbūt, persirgo mažiau tokių žmonių.

Tai įrodo, kad 2020 m. pavasario karantinas Ispanijoje ar Italijoje kažkiek padėjo sumažinti ligos plitimą. Tačiau ne tik “momentinis sumažinimas” svarbus: panašu, kad žymi dalis tų “didžiausiame pavojuje esančiųjų”, kurie išgyveno 2020 m. pavasario bangą Italijoje ar Ispanijoje, tiesiog miršta 2020 m. rudens bangos metu.

Švedijoje, tuo tarpu, susidarė tam tikras “bandos imunitetas”. Tik nereikia mitologizuoti ir jo – “bandos imunitetas” šioje stadijoje nereiškia, kad “nebesuserga niekas”. Bet, tiesiog, didelė dalis, kurie potencialiai užsikrėstų, jau persirgę, ir todėl užsikrečia gerokai mažiau žmonių. Netgi ir neturinčiam imuniteto tikimybė užsikrėsti bus gerokai mažesnė, nes, be kita ko, daugelis iš tų, su kuriais jis bendraus, jau turės imunitetą – reiškia, bus garantuotai nesergantys. Tarkim, jei šiaip kiekvienas ligonis užkrėstų po tris kitus žmones, tai jei du iš tų trijų “potencialių užkrėstųjų” bus su imunitetu, užkrės tik vieną – liga neplis (jei kiekvienas sergantis užkrečia tik vieną kitą, užsikrėtusiųjų nedaugėja).

Ir galiausiai tikras paradoksas: 2020 m. lapkričio duomenimis, pagal iš viso per pandemiją mirusių žmonių skaičių (nuo visos populiacijos) jau antrąsyk “užsikarantinavusios” Italija ir Ispanija jau visai smarkiai lenkia Švediją: Švedijoje tas procentas liko 0,06%, kai Italijoje jau 0,08%, o Ispanijoje – 0,09%, ir skirtumas vis auga. Gal tai galima iš dalies paaiškinti ir skirtinga sveikatos sistemos būkle, kuri galbūt Švedijoje geresnė – bet juk ir Ispanija ar Italija ne trečiasis pasaulis ir net jei ir taip, akivaizdu, kad Ispanijos ar Italijos karantinai, dviejų bangų akivaizdoje, laimėjo ne kažką, o ekonomikai, žmonių psichologinei būklei kainavo daug (2020 m. antrą ketvirtį Italijos BVP krito 17%, Ispanijos – 22%, Švedijos (daugiausia dėl pasaulinės krizės) 8%). Jau nuo pat pradžių kalbėta, kad Švedijos modelio sėkmę bus galima vertinti per antrą bangą – ir, atrodo, atėjo tas laikas.

Viruso nugalėjimas be karantino – įmanomas, bet ne visur paprastas. Pietų Korėja ir Singapūras.

Švedijos modelis tarp šalių be karantinų iš tikrųjų yra ne toks ir dažnas. Daug šalių, išvengusių karantino (visuotinių uždarymų), ligos “neužleido”: tiesiog rimtai su ja kovojo kitomis priemonėmis. Masinis testavimas, kontaktų paieška, rimtos sankcijos nesiizoluojantiems nuo pat pirmų “bangos” dienų. Ribojimų tokiose šalyse būdavo daugiau, nei Švedijoje, bet taikytasi tik į pavojingiausias veiklos sritis: pvz. riboti masiniai renginiai, kai kur kuriam laikui uždarytos mokyklos. Rimčiausias šio modelio pavyzdys – Pietų Korėja.

Kaip matyti, Pietų Korėja įveikė dvi koronaviruso bangas be masinių uždarymų (veikė restoranai, pramogų parkai, kino teatrai), o kur kas “žmoniškesniais” metodais. Pietų Korėjos metodiką nuo Vakarų Europos skyrė trys dalykai, kuriuos čia rašau cituodamas savo paties Facebook įrašą, nes 2020 m. balandį-liepą praleidau Pietų Korėjoje ir mačiau tai iš vidaus:
(a)Nuoseklumas. Korėjoje nuo pat vasario-kovo beveik visi nešiojo kaukes ir lauke, ir pan., be jokios pertraukos kai tebuvo keli užsikrėtimai šalyje per dieną – ribojimų gana nedaug, bet jie mažai keičiasi dėl laikinų epidemiologinių pagerėjimų, žmonės įpranta ir nereikia mėtytis.
(b)Priežiūros rimtumas. Jei yra kokie ribojimai, tai labai rimtai prižiūrimi, pvz. saviizoliacija kontaktams ar tikrinimas, iš kokios šalies atvyksti. Kovo 30 d. patekti į Pietų Korėją oro uoste užtruko apie 2 val.: tikrino iš kur atvykstu, kur apsistosiu (skambino buto šeimininkui), telefono numerį (skambino man pačiam), pasą ir pan. Laiko visi tam turi, juk oro uoste keleivių daug mažiau, o darbuotojų tiek pat. Atskrendant į Lietuvą jau beprasidedant antrai bangai net kai reikia pildyti tą sveikatos formą niekam tai nerūpėjo, nuskanavo QR kodą ir viskas, ten gali rašyti visiškai bet ką – emigrantų į JK forumuose pilna patarimų kaip (“rašyk bet kokį vardą / telefoną / adresą – niekas netikrins” – ir tikrai, niekas netikrina, viskas tik betikslė biurokratija). Pirmas užsikrėtimas visoje 50 mln. gyv. šalies Pietų Korėjos mokyklų sistemoje nuo mokslo metų pradžios įvyko, rodos, po 1 mėn.(!) (turiu omeny, ne kad vaikas susirgo, o kad susirgęs mokykloj užkrėtė kitą – iki tol nors vaikai ir susirgdavo “iš kitur”, mokyklose nieko neužkrėsdavo). Nes rimtai žiūri į kaukes, dezinfekciją, vėdinimą ir t.t., tai rimtai prižiūrima. Na ir už pažeidimus Korėjoje sankcijos rimtesnės – užsieniečius deportuoja, gali būti tūkstantinės baudos ar (už įžūlius) suėmimas, realiai pilna pranešimų apie tokius teismus, tai net mėginti pažeisti nesinori. Įdomu, kad kitose srityse ir Europoje juk žiūrima rimtai – pvz. oro uostuose į aviacijos saugumą arba pasų kontrolę dėl nelegalų – taigi, gali būti ir čia žiūrima rimtai.
(c)Kontaktų paieška (čia gal svarbiausia). Masiškai testuojama nuo pat 2020 m. vasario ir ieškomi kontaktai. Į tai Korėja žiūri labai rimtai: naudojasi susirgusiųjų telefono buvimo vietomis, kredito kortelių atsiskaitymo duomenimis, tikslus tarkime atėjimo į restoraną laikas gali būti sutikrinamas paėmus restorano CCTV video. Čia nėra nieko naujo, Europoje tie šaltiniai valdžiai žinomi, irgi puikiai prieinami ir naudojami pvz. bylų tyrime prokuratūroje ir teismuose. Tik reikia valdžios sprendimo leisti tuo naudotis ir epidemiologiniam tyrime. Dėl šių priežasčių Korėjoje nežinomų užsikrėtimų visada gerokai mažiau nei Europoje ir išgaudoma daugiau užsikrėtusių bei jie izoliuojami, o tai pagal B punktą labai rimtai prižiūrima. Jei kažkas čia kalba apie privatumą, tai koks privatumas, kai įvedamas karantinas ir visi žino, kur yra *kievienas* pilietis – savo namie? Čia dar ne tokios žmogaus teisės Europoje ribojamos per karantiną, kaip teisė į judėjimo laisvę, teisė į darbą ir t.t.

Kad Pietų Korėja savo priemonėm užkirto kelią ligai, parodė ir populiacijos tyrimai (pvz. iš atsitiktinai 2020 m. birželį testuotų 3055 žmonių anapus Tegu miesto tik vienas turėjo antikūnus / buvo persirgęs).

Tačiau ne visoms šalims, mėginusioms taikyti Pietų Korėjos modelį, juo pavyko užkirsti kelią masiniams susirgimams. Tarp nesėkmių – Singapūras.

Iš pradžių, 2020 m. vasarį-kovą, Singapūrui sekėsi puikiai, tačiau 2020 m. balandį “nušlavė” didžiulė banga ir, kopijuodamas Europą, Singapūras 2020 balandžio 7 d. įvedė karantiną.

Didžiausias Korėjos ir Singapūro skirtumas – Singapūro imigrantai-darbininkai. Singapūras daug kliaujasi šiais darbininkais iš svetur, dažnai Indijos, Bangladešo ar Pakistano. Svarbiausia, kad jie gyvena bendrabučiuose labai ankštomis sąlygomis, daug žmonių viename kambaryje, daug kambarių naudojasi bendrais tualetais ar virtuvėmis. Ligos plitimo ten sustabdyti neįmanoma. Būtent tarp šių darbininkų liga ir išplito Singapūre – ištisi bendrabučiai sirgdavo. Įprastas Singapūro žiniasklaidos straipsnis apie koronaviruso dienos statistiką tada atrodydavo maždaug taip: “Vakar Singapūre susirgo 1000 žmonių, iš jų 10 – Singapūro piliečiai”.

Tai ir priežastis, kodėl net ir po karantino įvedimo liga Singapūre plito vis sparčiau ir sparčiau, kol neišsirgo visi tokie namai: tiesiog, juose izoliuotis vienam nuo kito neįmanoma ir karantino metu, ir izoliuoti nebent vieni darbininkų bendrabučiai nuo kitų, bet jei jau bendrabutyje kas nors užsikrėsdavo, beveik garantuotai susirgdavo daugelis.

Tiesa, matyti, kad mirtingumas Singapūre buvo labai mažas – iki 2020 m. lapkričio 22 d. mirė 0,05% diagnozuotųjų. Tai gerokai mažiau netgi už moksliškai nustatytą COVID mirtingumą – tad to negalėjo lemti vien tik didelis testavimas (t.y. faktas, kad didelė dalis ligonių diagnozuoti). Čia svarbiausia ligonių demografija. Darbininkai, vykstantys uždarbiauti į užsienį, daugiausiai jauni, be gretutinių ligų – ir jiems koronavirusas nepavojingas. 0,1%-0,36% juk yra visos populiacijos mirtingumo vidurkis – tarp jaunimo, neturinčių gretutinių ligų, jis gerokai mažesnis.

Tos pačios tendencijos, kaip Singapūre, buvo ir Persijos įlankos šalyse, kur irgi gausu tokių darbininkų: JAE, Katare, Saudo Arabijoje, Kuveite, Bahreine. Kataras, kur net 88% gyventojų sudaro darbininkai iš užsienio, ~balandį buvo labiausiai serganti pasaulyje šalis.

Izraelyje panašiai “susispaudusi”, kaip tie darbininkai, gyvena kita bendruomenė – ultraortodoksai, ir ten statistinė ligos eiga buvo panaši (dėl didelio gimstamumo, beje, ta bendruomenė irgi labai jauna), tik karantinas įvestas dukart.

Tuo tarpu Pietų Korėjoje, nors gyventojų tankumas didžiulis ir visi gyvena butuose, panašių “susispaudusių mažumų” nėra, tad šios problemos nebuvo.

Po to, kai daugmaž visi darbininkų bendrabučiai išsirgo ir įgijo imunitetą, jau ir Singapūras be karantinų tvarkosi su liga ne prasčiau, nei Pietų Korėja. Vertinant retrospektyviai, abejotina, kiek “bendras” karantinas padėjo Singapūrui – visuomenėje liga neišplito dėl taikytų “korėjietiškų” metodų ir galbūt panašiems rezultatams būtų pakakę izoliuoti darbininkų bendrabučius bei uždaryti tik tas vietas, kur jie dirbo.

Kultūra – ar gali nuo pandemijos išgelbėti ji?

Užsienio analitikai dažnai Pietų Korėjos ir Japonijos COVID modelius suplaka į viena, tačiau yra esminis skirtumas – Pietų Korėja taikė masinį testavimą ir “atrado” daugelį užsikrėtusiųjų, o Japonija testavo mažai ir šiuo atveju labiau priminė Švediją. Visgi, Japonijoje virusas niekada taip “neišvešėjo”, kaip Švedijoje, nors ir plito labiau, nei Pietų Korėjoje:

Vėlgi, čia svarbu ne diagnozių skaičius (jis be abejonės Japonijoje realybėje didesnis, nei rodo statistika, juk testuota mažai), bet mirčių skaičius – jis nėra didelis atsižvelgiant į 120 mln. Japonijos žmonių (vos 0,016%).

Į klausimą, kuo išskirtinė Japonija, galutinai neatsakyta, bet viena teorijų – kultūriniai skirtumai. Nusilenkimai vietoje rankos paspaudimų (ar juoba bučinių į žandą), pagarbus atstumo laikymasis, taip pat (tai padėjo visur Rytų Azijoje) polinkis ir šiaip sergant bet kokia liga nešioti kaukes (japonai niekuomet nenorėdavo užkrėsti kitų jokia liga), dėl ko Japonijoje ir visoje Rytų Azijoje kaukės nebuvo kažkokia naujovė, taigi, nebuvo radikalaus pasipriešinimo joms ar atitinkamų sąmokslo teorijų, žmonės mokėjo jas nešioti ir laiku keisti.

Lietuvoje ir daug kur Europoje kaukės nešiojamos tik kur ir kada privaloma (pvz. kol liepą buvo neprivaloma, o tik rekomenduojama, niekas jų nenešiojo beveik niekur; kai tapo privaloma parduotuvėse – tai nešiojo tik parduotuvėse, o lauke nusiimdavo ir pan.). O Japonijoje ir Rytų Azijoje per visą pandemiją jas daugelis žmonių nešiodavo nuolat išėję iš namų – įskaitant kai padėtis pagerėdavo.

Požiūris į kaukes, tikėtina, kažkiek padėjo ir Pietų Korėjai (aukščiau) ar Taivanui (žemiau).

Sienų uždarymas? Kodėl išgelbėjo Taivaną, bet ne Rytų Europą

Viena pirmųjų daugelio valstybių reakcijų į virusą buvo “priverti” sienas – iš pradžių toms šalims, kurios serga labiausiai, paskui visoms.

Tie “ribojimai” labai skiriasi. Vienoje pusėje visokie “privalomi paraiškų pildymai”, neturintys daug reikšmės – bet kitoje – privalomi 14 d. karantinai (iš esmės naikinantys turizmą) ar apskritai draudimas atvykti nepiliečiams ar net skrydžių draudimas. Beveik nebuvo šalių, kur “iš tikrųjų” uždrausta atvykti visiems – bet pirmosios bangos piko metu ~2020 m. balandį atvykimo priežastys į daugelį šalių griežtai ribotos.

Kai kurios Ramiojo vandenyno salų mikrovalstybės tokiais būdais apskritai “užblokavo” koronavirusą: ten ir šiaip mažai kas atvyksta, o dar sustabdžius daugelį tų, liga neatėjo ar atėjo išvis tik 2020 m. rudenį.

Tačiau pagrindinėms šalims tai buvo neįmanoma: kai paskelbta pandemija, koronavirusas jau buvo jose. Radosi minčių, kad sienų privėrinėti, judėjimo kontroliuoti tokiom aplinkybėm neprotinga – esą, virusas jau vis tiek plis šalies viduje.

Visgi, tada, 2020 m. kovą, koronavirusas buvo smarkiai išplitęs tik kai kuriose valstybėse, kaip Italijoje ar Ispanijoje. Kitur, kaip Rytų Europoje, atvejų dar buvo gana nedaug. Mat koronavirusas, priešingai stereotipams apie “pavojingus skrydžius”, masiškiausiai plito “žeme”: iš Italijos į Šveicariją ar Prancūziją, iš ten į Vokietiją ir Ispaniją ir t.t. Lėktuvais atvykdavo tik pavieniai atvejai, ir užtrukdavo, kol jie išplisdavo, ar išplisdavo ne visur (pvz. prireikė keleto mėnesių, kol liga “masiškai” iš Kinijos pasiekė Europą, bet į gretimas Europos šalis plito jau labai sparčiai).

Mirtys nuo koronaviruso Europoje 1 000 000 gyventojų 2020 04 19 dieną. Kaip matyti, Vakarų Europa paveikta daug kartų labiau, nei Rytų Europa

Mirtys nuo koronaviruso Europoje 1 000 000 gyventojų 2020 04 19 dieną. Kaip matyti, Vakarų Europa paveikta daug kartų labiau, nei Rytų Europa, o bendrai virusas skirtingas šalis ‘užpildo’ tarsi susisiekiančius indus: jei šalyje situacija labai bloga, tai ir kaimynėse nebus gera

Sienų uždarymas (ar kitoks rimtas judėjimo ribojimas) padėjo “įšaldyti situaciją”. Rytų Europos iš esmės nespėjo pasiekti masiškai – tik pavieniai atvejai. O su pavieniais atvejais susidoroti daug paprasčiau (kontaktų paieška, testavimu ir kitom priemonėm).

Bet 2020 m. vasarą Rytų Europa sienas plačiai atvėrė – ir situacija pamažu pasidarė panaši kaip aplinkinėse šalyse. Vasarą – ne tokia bloga. Rudenį – bloga.

Pavyzdys Serbija:

2020 m. pavasarį virusą ji išnaikino, bet 2020 m. birželio 1 d. viena pirmųjų atvėrė sienas visam pasauliui (be jokių izoliacijų ar testų). Situacija pablogėjo (aišku, pasimatė ne iš karto, o po mėnesio) – Serbijos laimei, tuo metu aplinkinėse šalyse ji nebuvo tokia bloga, o dauguma “importinių” viruso atvejų būna iš aplinkinių šalių, juk kasdien sieną kertančių darbininkų ar apsipirkinėtojų nepalyginamai daugiau nei kokių į kitą žemyną skrendančių turistų (ir kol toks turistas suskraido į vieną kelionę, tai kokie “pasienio darbininkai” gali kirsti sieną pirmyn-atgal dešimtis ar šimtus kartų). Serbija “antrą bangą” (kuri buvo ne didesnė, nei pirma) įveikė be karnatino. Bet tada, 2020 m. rudenį, situacija aplinkinėse šalyse blogėjo dar labiau, ir tuoj Serbijai smogė trečia banga – jau panaši, kaip tuometė antroji banga Vakarų Europoje bei tose Rytų Europos šalyse, kurios 2020 m. vasarą sienų taip plačiai neatvėrė (ir Lietuvoje).

Kaip atrodo kreivės daugelyje “tipinių” Rytinės ES dalies šalių, kurios 2020 m. kovą uždarė sienas (ir nemaža dalis karantinavosi), o 2020 m. vasarą jas atvėrė, bet palaipsniui, ir panaikino kone visus absoliučiai ribojimus (įskaitant ne tik karantininius uždarymo, tačiau ir kaukių nešiojimo, masinių renginių ribojimo), puikiai atspindi Lietuvos kreivė. Pirmos bangos, galima sakyti, rytinėje ES beveik nebuvo – tik gana pavieniai atvejai, žymi dalis kurių įvežtiniai iš Vakarų Europos, ir karantinas. Tai įrodo ne vien diagnozių skaičiai (kurie, beje, tikresni nei Vakarų Europoje, nes Lietuvoje jau 2020 m. kovą testuota gana masiškai), bet ir mirčių skaičiai. Tačiau antra banga 2020 m. lapkritį rytinėje ES net kiek stipresnė, nei tuo pat metu Vakarų Europoje – nes žmonių su imunitetu Rytų Europoje, kur nebuvo pirmos bangos, gerokai mažiau.

2020 m. rudenį, Europos Sąjungoje vidaus sienų neuždarius ir netaikant kitų rimtų ribojimo priemonių (saviizoliacijos buvo lengva išvengti ir masiškai vengta), iš esmės prasitęsė procesas, prasidėjęs pavasarį: iš Vokietijos “masinis sirgimas” atėjo į Lenkiją, iš ten per savaitę-kitą į Lietuvą, paskui Latviją ir t.t.

Iš sienų uždarymo ar judėjimo ribojimo nauda yra tik tada, jei pas tave patį situacija geresnė, nei aplink. Tai tarsi lango atidarymas žiemą – jei butas prišildytas, atidarius langą jis atšals, bet jei ir šiaip viduj šalta, niekas nepasikeis. Na o jei lauke šilčiau, nei bute – butas netgi šils. Jei šalyje labai bloga situacija, o aplink gera, tai atidarius sienas tik didesnė tikimybė, kad ligoniai išvyks (ir užkrės ką nors svetur, užuot užkrėtus pas save), nei kad atvyks naujų ligonių.

Atsižvelgiant į tai, ne viena šalis “privėrė sienas” po to, kai viduje situacija susitvarkė. Taip padarė ir Pietų Korėja 2020 m. kovo-balandžio sandūroje, įveikusi savo pirmąją bangą. Tiesa, pastaroji sienų visai neuždarė – daug kam yra galimybė atvykti, bet turi 14 dienų izoliuotis ir tai rimtai prižiūrima (priešingai nei Europoje). Jei izoliacija prižiūrima, tai neturi didelio epdemiologinio skirtumo nuo draudimo atvykti: nuo atvykėlio šiaip ar taip niekas neužsikrečia. Didžiausia problema, kad privaloma izoliacija ir panašūs metodai daugybėje šalių neprižiūrimi ir jų nesilaikoma. Tai apsunkina ir koronaviruso stabdymo priemonių analizę: formaliai yra įvesta, tarkime, 14 d. izoliacija, ir koks analitikas žymi šalį kaip ribojančią atvykimą bei gal daro išvadą, kad tai visai neveikia – bet jei realiai tos izoliacijos beveik nesilaikoma tai reiktų traktuoti, kad šalyje tos priemonės net nėra. Tačiau tai paprastai supranti tik pats šalyje pabuvęs, pabendravęs su vietiniais ar bent pasekęs socialinę žiniasklaidą vietos kalba.

Svarbu, ne kas reikalaujama, bet kas realiai izoliuojasi. Viena vertus, 2020 m. vasarą Lietuvos pasirinkta sprendimo forma – uždaryti sienas su pavojingesnėmis šalimis – atrodo logiška. Kita vertus, “prasprūsti” nesiizoliuojant ir tiems, kam tai privaloma, buvo be galo lengva. Be to, tiek Lietuvoje, tiek daugybėje kitų šalių, susiklostė situacija, kad kam leidžiama kirsti sieną “be ribojimų” priklauso nuo jų “priežasties” – bet ligai priežastis nesvarbi. Kasdien pirmyn-atgal per sieną važiuojantis darbininkas kaip ir turi “rimtą priežastį” – bet jo epidemiologinis pavojingumas (kad atveš ligą) dešimtis ar šimtus kartų didesnis, nei kartą-kitą per metus iš šalies išvykstančio turisto. Šalyse, kur sienų privėrimas davė vaisių, paprastai išimčių mažiau, o tos, kur yra, pagrįstos epidemiologiškai (pvz. Pietų Korėjoje net ir verslo/darbo keliautojams be izoliacijos galima atvykti tik iš šalių, kur liga beveik sunaikinta).

Visgi didžiausia sienų uždarymo sėkmės istorija – Taivanas.

Kad suvoktum Taivano “stebuklo” mastą, reikia žiūrėti ne tik kreivę, bet ir skaičius; iš viso šalyje, kurioje 24 mln. gyventojų, iki 2020 m. lapkričio 22 d. diagnozuota 611 žmonių, mirė 7. T.y. kelis kartus mažiau, nei Lietuvoje tom dienom diagnozuota ir mirė kiekvieną dieną.

Ši šalis turi itin glaudžius ryšius su Kinija, dėl to jos “stebuklas” tik dar įspūdingesnis. Liga ten, aišku, atėjo. Kaip ir Pietų Korėjoje, Taivane išnaikinta ji be karantino (be masinių uždarymų). Ir, dėl sienų uždarymo, vėl iš naujo į Taivaną neatėjo (dabar nustatomi ligos atvejai – įvežtiniai atvejai tarp tų, kuriems visgi į Taivaną atvykti galima ir kurie turi 14 d. izoliuotis, dėl ko nieko nespėja užkrėsti). Taip Taivanas pirmasis pasaulyje 2020 m. vasarą atnaujino kruizus, vienas pirmųjų – sportą su žiūrovais.

Sienų uždarymas Taivane nėra “totalinis” ir, kaip matyti, nėra didelio skirtumo, ar uždarymas “totalinis”, ar leidžiama atvykti su 14 d. saviizoliacija. Nes ir tuo, ir tuo atveju, jei viskas daroma teisingai, joks vietinis neužsikrečia. Skirtumas susidaro tik tada, jei, kaip Europoje, į saviizoliacijos reikalavimą žiūrima pro pirštus, jis nesunkiai apeinamas.

Supergriežtas karantinas ir supertotalinė kontrolė (Kinija ir Australija)

Aišku, kalbant apie koronavirusą negalima nepaminėti Kinijos. Štai jos statistinė kreivė:

Yra teigiančių, kad Kinijos statistika klaidinga. Manau, kad to buvo, ypač pradžioje. Ne vien iš piktos valios: Kinijos iššūkiai buvo didesni, nei kitur pasaulyje, nes ji susidūrė su nežinoma liga: reikėjo sukurti testus, metodiką, ir kita. Taigi, daugybė, sirgusių ~2020 m. sausį-vasarį, ir liko nediagnozuoti, skaičiai, kaip ir Vakarų Europoje, buvo smarkiai didesni. Kinija, kaip matyti, “eliminuodama” klaidas porąsyk staiga koregavo statistiką, padidindama skaičius.

Bet tas faktas, kad Kinija koronavirusą įveikė – tikrai ne iliuzija.

Būtent tokią sėkmę pamatę italai bei kiti ir perėmė Kinijos karantinų idėją – tik beveik niekur kitur karantinai neveikė taip gerai, kaip Kinijoje. Kodėl? Kai kas paminės, kad ribojimai didžiausiuose epicentruose, kaip Vuhanas, buvo didesni: daugelis žmonių net neišleisti iš namų. Tačiau tai buvo tik kai kur Kinijoje, be to, kaip rodo pavyzdžiai kitur, ligos išnaikinimas dar ne viskas – svarbu, kad ji nesugrįžtų.

Reikalas tas, kad daugelis, kopijavusių Kiniją, Kinijos nepažįsta. Ten visuomenės kontrolė didžiulė: nuolat esi stebimas visokių veidus atpažįstančių sistemų. Bet koks karantino pažeidimas – įskaitant tokius, kokių Europoje niekas nepastebėtų – ten tau, tikėtina, atsilieptų. Ir toks stebėjimas tęsiasi ir po karantino – tai yra, niekas, kas yra užsikrėtimo pavojuje, negali to pažeisti ir pan., nes, pvz. kad tave įleistų į daugelį vietų, turi rodyti programėlėje pažymą, kad neprivalai izoliuotis ir nebuvai kontakte, ir pan. “Savanoriškumo”, kuris būdingas panašioms kontaktų paieškoms programėlėms Europoje, nėra.

Vakarų demokratijoms visa tai neprieinama. Bet tai ir nebūtina, kaip rodo Pietų Korėjos pavyzdys: totalinės kontrolės ir sekimo, netgi ir karantinų ligos įveikimui nereikia.

Aktyviausiai Kinijos “supergriežtų karantinų” metodą tarp demokratinių valstybių kopijavo Australija.

Australijoje liga 2020 m. pavasarį taip pat, atrodo, išnyko. Bet ir vėl sugrįžo ~2020 m. liepą, nepaisant visų privalomų izoliacijų atvykstantiems iš užsienio (pakako kelių klaidų ir išplito). Ir viską teko kartoti – ir ilgiau, nei Kinijoje, ir paskui kartoti vėl ir vėl: supergriežti mėnesių trukmės karantinai Australijoje tapo nauja gyvenimo norma, vos pasirodo keli atvejai kokiame mieste, tuoj kelioms savaitėms jis uždaromas, viskas uždaroma. Užsikrėtimų kreivė to niekaip neatspindi – jei galvojate, kad vos virusui pagal tą kreivę išnykus, viskas atidaroma ir gyvenama “kaip seniau”, klystate nes, jei taip, virusas per mėnesį-kitą vėl atšoktų, jei būtų likę bent keli nepasveikę sergantys. Be to, net ir atidarius viskas staiga uždaroma vėl atsiradus tiek nedaug užsikrėtusiųjų, kad statistinėje kreivėje pakilimo nė nesimato.

Ir kone bet kuriuo metu nuo pat kovo kokie nors Australijos miestai ar valstijos uždarytos, paprastai ne po vieną. Pasekmės gyvenimui ten gerokai didesnės, nei Lietuvoje: daug ilgesni ir griežtesni karantinai kurių metu negalima nutolti nuo namų, Australijos sienos, remiantis spauda, uždarytos iki 2021 m. galo (ir uždarytos rimčiau, nei Taivane), daug neturtingų ar vidurinės klasės australų ištisus mėnesius negalėjo grįžti į Australiją nes valdžia leisdavo pardavinėti į lėktuvus tik nedaug bilietų (taigi, aviakompanijos pardavinėdavo tik verslo klasę, kur kainos siekdavo dešimtis tūkstančių eurų). Netgi eismas tarp skirtingų Australijos regionų ribojamas nuo pat 2020 m. kovo.

Ar Australijos kelias įmanomas, ar jis įveikia virusą? Matyt, taip (kiekviena “banga” prie jo labiau primena piramidę). Bet aukų (nekalbu apie mirusiuosius) tam reikia daug didesnių, nei Kinijoje, Europoje ar kur nors kitur pasaulyje.

Kai kam eiti tuo keliu sekėsi kiek geriau, nei Australijai – pvz. Naujojoje Zelandijoje būta mažiau “atšokimų” ir “antrinių karantinų”, galbūt ir dėl to, kad ši šalis – dar atokesnė. Bet niekas nepasiekė Kinijos sėkmės – tik ji irgi turi savo kainą, nors ir kitokią.

Klimatas? Šiaurės ir pietų pusrutulių palyginimas

Nuo pat 2020 m. pradžios diskutuota, ar koronavirusas nesusijęs su klimatu. “Vasarą jis išnyks” – žadėta, bet neišnyko. Tiesa, ten, kur jis įsivyravo pavasarį, smarkiai nusilpo. “Rudenį grįš” – žadėta, ir Europoje grįžo.

Žiūrint į vasltybių statistiką, panašu, kad klimato įtaka yra. Tai įrodo ir moksliniai tyrimai: šaltesniu oru virusas ilgiau išlieka ant paviršių, taigi, didesnė tikimybė užsikrėsti per juos.

Kita vertus, tai nereiškia, kad karštu oru užsikrėsti neįmanoma, jei nesistengiama ar neįmanoma saugotis. Geriausias to pavyzdys aukščiau – Singapūras, kur šiaip kiaurus metus apie +30, ar Persijos įlankos šalys, kur irgi nešąla. Bet ankštuose darbininkų bendrabučiuose tai nepadėjo.

Taip pat tai nereiškia, kad su virusu šaltu oro neįmanoma susitvarkyti – juk Pietų Korėja susitvarkė ir pavasarį, ir rudenį, nors klimatas ten panašus, kaip Europoje.

Tačiau atmetus šias ypatingas vietas koreliacija tarp klimato ir koronaviruso aiški, o geriausias pavyzdys – pietų pusrutulio šalys, kaip Pietų Afrikos Respublika ar Čilė (pietų pusrutulyje mažai šalių, esančių pakankamai toli į pietus, kad būtų aiški vasara ir žiema – todėl ir galimų pavyzdžių imtis nedidelė).

Šitos šalys elgėsi panašiai, kaip Europa: “pavasarį” (joms – ruduo) įvedė karantinus. Tačiau, priešingai, nei Europoje, virusas nelabai reagavo: tik stiprėjo, o piką pasiekė “vasarą” (jose – žiemą). Ir tik “vasarai” (jų žiemai) einant į pabaigą, situacija normalizavosi. Kaip tik tuo metu, kai Europoje vėl pradėjo blogėti.

Savo ruožtu, “vasarai” (t.y. jų žiemai) baigiantis, virusas pamažu ėmė trauktis. Panašiai, kaip traukėsi iš Europos ateinant jos vasarai – ir kaip vėl grįžo rudenį.

Šitas straipsnis atskleidžia, kad tarp PAR karantinų griežtumo ir ligos plėtros nebuvo visai jokio ryšio – tiesiog liga augo geometrine progresija kol “išdegė” susargdinusi daugelį ar pasikeitė oras.

Tiesa, tarp veiksnių, turbūt, buvo ne vien klimatas, o ir persirgimas – Čilėje banga ne tik prasidėjo, bet ir baigėsi anksčiau, nei PAR:

Nevykęs karantinas: kur karantinas tik pagadino reikalus (Indija, Argentina)

Karantinas (masiniai uždarymai) jokiais būdais nėra panacėja. Tiesą pasakius, nėra įrodyta net kad jis apskritai veikia tiek, kiek žmonės įsivaizduoja, kad jis veikia: dažnas užsikrėtimų kritimas sulig karantino įvedimu gali būti susijęs ir su šylančiu oru, įgytu daliniu bandos imunitetu ar uždarytomis sienomis / pagerėjusia situacija pas kaimynus. Juk, tarkime, Europoje užsikrėtimai krito ne tik “užsikarantinavusiose” Ispanijoje ar Italijoje, bet ir Švedijoje.

Jei karantinas būtų panacėja, tai valstybėse, kuriose nuolat daug kas uždaryta, liga turėtų neplisti išvis. Bet akivaizdu, kad taip nėra, ir čia geras pavyzdys Argentina:

Argentina įvedė karantiną nuo pat 2020 m. kovo 20 d. – nors viruso ten beveik nebuvo. Ir, priešingai nei panašiai su karantinu skubėjusi Rytų Europa, Argentina savo karantino neatšaukė niekada. Visgi, virusas kažkuriuo metu atėjo į šalį ir pradedant maždaug birželiu vis plito – net kai kaimyninėse šalyse (Čilėje, Brazilijoje) baigė plisti. Galiausiai Argentina karantiną palaipsniui ėmė laisvinti ir tik tada situacija ėmė gerėti – greičiausiai dėl to, kad baigėsi žiema (žr. analogiją klimatiškai panašioje PAR) ar daug kas persirgo (žr. analogiją Švedijoje) – tik dėl karantino persirgo ne taip greitai, kaip kitur, ir banga truko gerokai ilgiau.

Tai gana logiška. Karantinas – jei ne supergriežtojo Kinijos tipo – tik pristabdo ligos plėtrą, nes juk vis tiek yra, kas juda ir susitinka, daugybė išimčių.

Be to, čia turėtų galioti panašus dėsnis, kaip su Laferio kreive mokesčių klausimu. Laferio kreivė sako, kad valstybė nesurinks visiškai jokių mokesčių jeigu mokesčiai bus 0% ir lygiai taip pat nesurinks jokių, jei mokesčiai bus 100% (nes visi jų vengs ar nedirbs). Taigi, yra kažkoks optimalus mokesčių procentas, kada valstybė surinks daugiausiai pinigų. Panašiai, turbūt, su koronaviruso ribojimais: jei jie yra visai absurdiški ir, juoba, trunka pusmetį ir metus, žmonės vis labiau ima nekreipti dėmesio, randa būdų jų vengti.

(pastaba: Argentinos rugsėjį neproporcingai diagnozėms palaipsniui sumažėjęs, o paskui staiga atšokęs mirčių skaičius greičiausiai yra duomenų klaida)

Būta pasaulyje ir atvejų, kai, tikėtina, karantinas tik paspartino ligos plėtrą, pavyzdžiui Indija:

Indija 2020 m. kovo 24 d. įsivedė griežtą karantiną, apribojo judėjimą tarp provincijų, tačiau dėl to Indijos darbininkai, nebeturėdami darbų miestuose, masiškai pajudėjo į savo kaimus pėsčiomis. Ne tik kad jie kentėjo badą, nepriteklius, o dalis žuvo pakeliui, bet jie taip ir platino ligą iš miestų po visą šalį. Tad Indijoje po karantino įvedimo 2020 m. kovo viduryje ne tik, kad ligos plėtros tempai nesulėtėjo – jie tik spartėjo.

Šiokį tokį, nors ir kur kas mažesnį masteliais, ligos platinimą dėl karantinų, beje, galbūt turėjome 2020 m. kovą ir Lietuvoje – dėl įvestų karantinų į Lietuvą staiga grįžo tūkstančiai žmonių, kurie šiaip dar tikrai nebūtų grįžę, ir daugelis jų grįžo iš ligos itin stipriai paveiktos Vakarų Europos (emigrantai į JK, užsienyje studijuojantys lietuviai ir pan.). Kaip parodė moksliniai tyrimai (tiesa, labai mažos imties ir todėl kvestionuotini) vėliau, didžioji dalis 2020 m. pavasarį Lietuvoje cirkuliavusio viruso atvežta iš būtent Jungtinės Karalystės – taigi, tikėtina, su tais grįžtančiais emigrantais ar studentais, kurių grįžimą paskatino karantinai.

Karantinai, nors ilgainiui judėjimą riboja, jų įvedimo metu judėjimą paskatina – žmonės išvažiuoja iš karantino zonos, nes neturi ko ten likti (pvz. nebėra darbo, studijų), galimai išveždami ligą kartu. Kiek smarkiai karantinas paskatina judėjimą, priklauso nuo aplinkybių, nuo žmonių, kurie nesijaučia gyvenantys “savo mieste” (gyvena ten tik dėl darbo, studijų), skaičiaus.

Beje, grįžtant prie Indijos, įdomu, kad ligos plitimas pradėjo lėtėti kaip tik tada, kai karantino ribojimai jau buvo gerokai sušvelninti. Tiesiog kai kurie kiti veiksniai (kaip persirgusių žmonių skaičius) yra reikšmingesni, nei karantinas.

Statistikos klastojimas?

“Yra melas, didelis melas, ir statistika” – egzistuoja posakis. Tame yra tiesos, jei statistika blogai parinkta ar melaginga.

Neįmanoma lyginti sergančiųjų statistikos šalyse, kurios ieško kontaktų ir skaičiuoja ir besimptomius, su šalimis, kur testuojami tik rimti ligoniai.

Yra šalių, kur statistika išvis galimai suklastota. Tai apsimoka – nes daugybė šalių riboja atvykimą remdamiesi oficialia kitų šalių statistika. Taigi, jei šalis klastoja statistiką, randasi šalių, kurios atitinkamai neįtraukia tos šalies į “juoduosius sąrašus”. O tai labai padeda jos turizmo pramonei. Kita priežastis meluoti, ypač diktatūrose – tiesiog propaganda (“pas mus nelaimių nebūna”).

Pažiūrėkime Tanzaniją:

Paskutiniai koronaviruso atvejai čia fiksuoti 2020 m. gegužį, nuo tada esą nebuvo nė vieno. Nors aplinkui virusas plito. Tai vienintelė tokia Afrikos šalis. Čia statistika gretimoje panašios demografijos ir klimato Kenijoje, tikriausiai bent iš dalies atspindinti ir kas realybėje vyksta Tanzanijoje:

Aišku, ir Kenijoje nustatoma tik maža atvejų dalis. Oficialus mirtingumas ~2%, bet žinant, kad Kenijos gyventojų amžiaus vidurkis vos 20 metų (palyginimui Lietuvoje – 44 metai, Italijoje – 46) – tikrasis, matyt, artimesnis Singapūro 0,05% vidurkiui, nes jaunimas nuo COVID beveik nemiršta. Jauniausios pasaulyje populiacijos ir įpratimas prie pavojingų ligų bei kitų “mirtinesnių” problemų (pvz. maliarija) tikriausiai yra priežastys, kodėl Afrika, iš pradžių uoliai kopijavusi Europos karantinus, galiausiai nuo jų atsimetė, o COVID oficiali žala ten maža.

Dar “radikaliau” nei Tanzanijoje elgiamasi diktatūrinėse Šiaurės Korėjoje ir Turkmėnijoje, kur neva niekada nebuvo nė vieno atvejo. Turkmėnijoje net uždraustas žodis “koronavirusas”. Tačiau kažkuriuo metu vis tiek liepta nešioti kaukes – “nuo dulkių”… Kaukės nešiotos ir Šiaurės Korėjoje.

Kiek rimčiau elgėsi Egiptas:

Čia koronaviruso diagnozės pradėjo kristi išsyk kai 2020 m. liepos pradžioje Egiptas nusprendė nuo 2020 m. rugpjūčio pradžios vėl atsiverti turistams. Rugpjūčio pradžioje viruso mastai “nusileido” iki tokio lygio, kad nekeltų grėsmės jokiai užsienio šaliai iš tų, kurios savo sienų uždarymus reguliuoja pagal sergamumą šalyse, iš kurių atvykstama, ir nuo tada beveik nesikeitė. Oficialiais duomenimis, Egiptas tapo viena saugiausių pasaulio šalių, nors kitose panašiose šalyse situacija kardinaliai skiriasi.

Dar kai kurios skurdžios šalys tiesiog beveik netestuoja, nes turi kitų bėdų, ir todėl nors statistika gal ir neklastojama, neatspindi realybės. Pavyzdžiui Afganistanas. Oficialiai čia rimtos epidemijos niekada nebuvo – liga diagnozuota vos 0,1% Afganistano žmonių. Bet dar gegužę daryti populiacijos tyrimai parodė, kad COVID persirgo jau virš 30% afganų… Vėlgi, Afganistanas – be galo jauna šalis; amžiaus vidurkis joje – vos 18 metų.

JAV ir Brazilija, arba kodėl federacijų rodikliai mažareikšmiai

Kai kurios pasaulio šalys tokios didelės ir įvairios, kad jų statistikos net negalima vertinti apibendrintai. Tai JAV, iš dalies – Brazilija. Abiejose federacijose valstybių vadovai pasisakė prieš karantinus, bet kai kurių valstijų gubernatoriai ar miestų merai – už. Tad priemonės skirtingose šalių dalyse skyrėsi kardinaliai. Be to, kai šalys tokios didelės, jose skyrėsi ir klimatas bei kiti veiksniai.

Todėl JAV būdavo, kad tuo pat metu vienose valstijose susirgimų skaičius krenta, kitose – auga. Kiekvieną valstiją reiktų vertinti kaip atskirą šalį.

Apibendrinimas ir išvados

Paanalizavus šalių statistiką matosi, kad ne tik įvairūs “sąmokslo teoretikai”, bet ir populiarioji žiniasklaida, politikai ar net mokslininkai, būna, rašo straipsnius neįvertindami viso konteksto, remdamiesi, pavyzdžiui, tik vienos šalies duomenimis ir nuspėdami kitką. Tai nekeista – padėtis taip greitai keičiasi, kad ją sekti sunku. Tačiau pirmą kartą istorijoje, kalbėdami apie pandemiją, turime tiek daug viešai prieinamų faktų ir jie, po paskelbimo, interneto dėka tampa pasiekiami visame pasaulyje (problema ne ta, kad jų nėra, o ta, kad daugelis žmonių, įskaitant priimančių sprendimus, nenori ar neturi galimybės skirti laiko jų paieškai ir gilesnei analizei, juoba, kai, viskam kintant, tai – nuolatinis darbas).

Tačiau turime ir galimybę išnaudoti visa tai bei nekartoti klaidų – savų ar svetimų.

Šio straipsnio tikslas buvo patogiai pateikti išsamią klasifikuotą informaciją ir statistiką, kuri padėtų pačiam skaitytojui pasidaryti išvadas ir priimti sprendimus. Bet ne vienas žmogus prašė manęs pateikti savo išvadas. Jos, išanalizavus šią statistiką, būtų tokios:

*Įprastiniai karantinai (kai viskas ar beveik viskas kokiam mėnesiui uždaroma) daugelyje šalių iš esmės nepasiteisino. Dalis jų nė nesulėtino ligos plėtros. Kita dalis ligos eigą sulėtino, bet ilguoju laikotarpiu išgelbėjo mažai gyvybių, jei išvis, lyginant su analogiškomis šalimis, kurios jų (beveik) netaikė (pvz. Švedija). Taip yra ne todėl, kad koronavirusas nebūtų pavojingas ir nebūtų verta su juo kovoti, bet tiesiog kad ir su karantinais didžioji dalis tų, kuriems liga pavojingiausia, vis tiek užsikrėtė ar greitai užsikrės ir persirgs / mirs ne mažiau žmonių. Be to, karantinai pavojingiausių kontaktų neriboja ir negali riboti (ligoninės, senelių namai ir t.t.). Nors mažai veiksmingi, karantinai daug kainuoja ekonomikai, pscihologijai ir sukelia/sukėlė bėdų kitur (skurdas, savižudybės, smurtas artimoj aplinkoj ir t.t.).
*Totaliniu sekimu ir totaliniais ribojimais pagrįsti karantinai (daug griežtesni ir ilgesni nei Lietuvoje) gali išnaikinti ligą (pvz. Kinija, Australija), bet to kaina bus didžiulė (ekonominė, pscihologinė), be to, sugrįžimo prie normalaus gyvenimo irgi nebus, nes liga bet kada galės grįžti ir vėl viskas iš naujo net ir po keleto naujų atvejų. Tose nedemokratinėse šalyse, kur yra totalinis sekimas, ribojimai, būtini ligos išnaikinimui, gali būti mažesni / trumpesni, bet tai yra žmogaus teisių kaina, ir čia kalba ne vien kokią teisę į privatumą.
*Demokratinėse valstybėse dar geriau, nei karantinas, veikia kontaktų paieška ir izoliavimas (Pietų Korėja). Tačiau veikia tik rimtas kontaktų sekimas naudojantis visomis priemonėmis, kurios prieinamos šaliai, tarkime, bylų tyrime (telefono buvimo vietos nustatymas, kredito kortelės atsiskaitymo vietos nustatymas), o ne tiesiog uždavinėjant klausimus “Su kuo susitikote?” ar “Kur keliavote”, į kurį žymi dalis žmonių neatsako ar meluoja ar patys gerai neprisimena ir kontaktų paieška žlunga (todėl ji nepavyko Europoje). Nepadeda ir visokios “savanoriškom programėlės” kurios neteikia beveik jokios naudingos informacijos vartotojui ir jas instaliuoja, apie susirgimą praneša tik mažuma.
*Sienų uždarymai pasiteisino tik jei įvesti laiku (kai šalyje situacija geresnė, nei aplinkoje) ir griežtai prižiūrimi visą laiką (Taivanas). Jie neturi prasmės, kai pačioje šalyje blogiau nei aplink arba panašiai blogai.
*Svarbus kovos su koronavirusu priemonių nuoseklumas – geriau mažiau ribojimų, bet galintys būti išlaikyti neribotą laiką, prie kurių žmonės gali priprasti ir su jais gyventi (išmokti laikytis tos tvarkos taip, kad ji nebetrukdytų), nei kažkokie staigūs “šokai” (t.y. geriau kaip Pietų Korėjoje nuolat nešiojamos kaukės nuo pandemijos pradžios be atšaukimo, taip pat rimta kontaktų paieška, nei staigūs perėjimai pirmyn-atgal nuo karantino kai ribojama viskas, iki situacijos kaip prieš pandemiją, kaip Lietuvoje buvo liepą).
*Absurdinius, nepagrįstus ribojimus visuomenė nustoja gerbti, išmoksta “nepagauta” juos ignoruoti ir tai tik skatina visokias sąmokslo teorijas, įstatymų vengimą ir rezultate išeina, kad ribojimai žalą sukelia didelę, o naudą duoda mažą (Argentina). Be to, joks vienas žmogus ar partija nesureguliuos visko geriau už rinką, todėl greitai darant kiekvieno gyvenimą liečiančius sprendimus dažnai pridaromos rimtos klaidos, kurios sukelia didesnę žalą nei naudą (Indijos karantinas).
*Svarbu ne kas parašyta įstatymuose, bet ko laikomasi. Reikalavimai turi būti arba normaliai prižiūrimi, arba jų turi išvis turi nebūti (pvz. privalomą izoliaciją verta įvesti tik tada, jei tai bus prižiūrima griežtai – t.y. nereikia apsižioti daugiau, nei yra pajėgumų prižiūrėti, nes iš tokių reikalavimų jokios naudos, kaip parodė sienų uždarymo bei privalomos izoliacijos nesuveikimas Europoje, nors ji veikė Pietų Korėjoje, Kinijoje ar Taivane).
*Reikia suprasti, kad pasaulis labai įvairus ir vieni metodai vienur veiks geriau, nei kitur: vienokios priemonės prieinamos diktatūrai (Kinijai), kitokios – moderniai demokratijai (Pietų Korėjai), trečiokios – šalyse su daug ankštai gyvenančių imigrantų (Singapūras), ketvirtos – trečiam pasauliui. Vienoks ligos pavojus yra senstančiuose regionuose (Italija / Ispanija), kitoks (daug mažesnis) labai jaunuose regionuose (Kenija / Tanzanija / Afganistanas). Negalima ir nereikia kopijuoti metodų iš skirtingos demografiniu, ekonominiu, technologiniu ar politiniu požiūriu šalies (kaip Vakarų Europa kovą kopijavo nuo Kinijos, ar Afrika kovą-balandį kopijavo nuo Europos).

Taip pat:
*COVID kažkiek (apie kelis kartus) pavojingesnis už gripą, bet ne taip smarkiai, kaip kai kas įsivaizduoja (t.y. tikrai ne dešimtis kartų). Tai įrodyta moksliniais tyrimais dar 2020 m. kovą. COVID pavojingumas nuo pandemijos pradžios išliko gana panašus, o visokius mitus apie labai mirtiną pirmą bangą ar lengvesnę antrą bangą, arba kad per pirmą bangą užsikrėtė (Vakarų Europoje) mažiau žmonių nei per antrą, sukėlė tiesiog testavimo skirtumai.
*Analogiškai ir dabar skirtingos šalys testuoja skirtingai, kai kurios galbūt specialiai slepia duomenis (Tanzanija), todėl nereikia “priimti už gryną pinigą” ir lyginti mirčių ar (ypač) užsikrėtusiųjų skaičių nepalyginus testavimo apimčių. MIrčių skaičiai paprastai mažiau įtakojami testavimo skirtumų nei užsikrėtusiųjų (tiksliau, diagnozuotųjų) skaičiai, tad juos galima lyginti lengviau.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


    6 komentarai

  1. Ačiū, Augustinai, už nuostabų straipsnį – jis „į vienus vartus“ nugali turbūt didžiąją dalį žiniasklaidos. Nors straipsnyje pateikti faktai ir yra viešai prieinami, tačiau vis mažiau žmonių randa noro ne tik juos analizuoti, bet ir apskritai juos pripažinti.

    Tačiau norėtųsi padaryti nors nedidelę išsklaidytų mitų projekciją į ateitį. Panašu, kad Europa ir JAV, taip pat dalis Azijos po truputį ir persirgs Covid-19. Tose šalyse, kur karantinais ligos plitimas buvo stipriau nuslopintas (geras pavyzdys dabartinės bangos metu – Airija), sergamumas užsitęs ilgiau, o ten, kur griežtesnių priemonių imtasi nebuvo (Švedija), pandemija baigsis tyliai ir ramiai. Manau, tikrai jau galima drąsiai teigti, kad jokia Europos valstybė nesiryš įvedinėti griežtesnio karantino nei pavasarį, ir tuo labiau nebepradės imtis Pietų Korėjos lygio priemonių, kuriais esmingai pakeistų ligos plitimo eigą.

    Tuo tarpu daug įdomiau padiskutuoti, kaip reikalai klostysis toje pačioje Pietų Korėjoje, Taivane ir ypatingo karantino šalyse (Australijoje), kur Covid-19 visiškai neišplito. Jei laikysime, kad anksčiau mūsų padarytos įžvalgos teisingos, ateitis priklausys nuo to, kaip greitai virusas apnyks pasauliniu mastu (panašiai, kaip baigėsi ankstesnės pandemijos žmonijos istorijoje) ir nuo to, kaip masiškai ir efektyviai bus naudojama vakcina. Išryškėja du scenarijai:
    A. Pandemija slopsta / Vakcina pasiseka. Tiek Pietų Korėja, tiek Taivanas, tiek Australija galėtų palaipsniui atidaryti sienas ir taikyti vis švelnesnes visuomenės poveikio priemones. Gyvenimas grįžtų į normalų ritmą.
    B. Pandemija neslopsta / Vakcina nepasiseka. Minėtos valstybės atsidurtų labai nepavydėtinoje padėtyje – vienintelė apsauga būtų tęsti dabartinę politiką, kuri, pavyzdžiui, Australijoje būtų tiesiog nebesuvokiama (kiek metų laikyti uždarytas sienas: 3, 5, o gal 20?), o tokių priemonių netęsimas nubrauktų praktiškai visas anksčiau dėtas pastangas (telieka įsivaizduoti, kokie apgauti jaustųsi žmonės, mėnesius sėdėję griežtame karantine, o tada vis tiek susidūrę su masiniu ligos plitimu).

    Aišku, tiesa slypi kažkur per vidurį. Tačiau bent jau man vakcina kartu reiškia ir daug nežinomųjų: nėra tiksliai aišku, kiek laiko ji veiksminga, taip pat toli gražu ne visi ir turbūt net ne pusė gyventojų skiepysis ir t.t.

    Kokia jūsų nuomonė?

    • Dėkui,

      Pandemiją “įveikusios” šalys labai įvairios, tad, spėčiau, vieno atsakymo nebus.

      Vienos tų šalių, tarkime, gana mažai priklausomos nuo tarptautinio asmenų judėjimo – kaip Kinija, Taivanas ar, iš dalies, Pietų Korėja. Net ir palikta saviizoliacija nebūtų joms toks didelis smūgis. Ta saviizoliacija galėtų trumpėti: “Testas + 4 d. izoliacija + testas” ar pan. atrodytų logiškas variantas jei bijoma, kad tiesiog testas atvykimo metu dar neparodys viruso, kuriuo žmogus ką tik užsikrėtė (aišku, tikslų pagrįstumą parodytų specialūs tyrimai, pvz. kiek laiko maksimaliai gali testas nerodyti užsikrėtimo).

      Tačiau toje pačioje grupėje yra, tarkime, Tailandas, kurio didžioji dalis ekonomikos pastatyta ant turizmo ir kuris taip pat “kietai” uždaręs sienas ir mėtosi nuo vienos idėjos prie kitos, kaip jas atidaryti, bet tas idėjas vis nustelbia augančio viruso svetur baimė. Na, aišku, jei izoliacija trumpėtų iki kelių dienų, tai jau mažiau paveiktų “kurortinį” turizmą.

      Taip pat gali būti (ir jau yra) toliau plėtojamos dvišalės sutartys tarp daugmaž virusą įveikusių šalių sudarant “kelionių burbulus”.

      Veiksminga vakcina, manau, daug ką keistų – iš atvykstančiųjų būtų tiesiog reikalaujama skiepų paso su atitinkamu štampu, arba kokios naujos formos pažymos specialiai COVID (panašiai kaip dabar reikalaujama kai kur skiepų nuo geltonojo drugio). Savo ruožtu, masinė vakcinacija būtų įgyvendinta tose šalyse – matant Kinijos metodus, ta vakcinacija galėtų ten būti privaloma. Demokratinėse šalyse, aišku, su tuo būtų sunkiau, bet valdžia turi gausybę spaudimo priemonių – pvz. Australijoje nenustebčiau, jei nevakcinuoto vaiko nepriimtų į darželius ar mokyklas, to reikalautų ir daug darboviečių (bijodamos uždarymų dėl klasterių ar tiesiog elgdamosis “socialiai atsakingai” ar vykdydamos įstatymus kur būtų sektorių sąrašas, kurio darbuotojams privaloma vakcinacija, pvz. viešas maitinimas, paslaugos gyventojams, medicina) ir pan. Veiksmingumo laikas, šiuo atveju, nėra labai svarbu, nes galėtų būti reikalaujama vakciną kartoti (t.y štampai pasuose, pažymos turėtų datą).

      Pandemijos slopimas pasaulyje savaime didelės įtakos neturėtų, nes kol bus bent kažkiek sergančių bet kur užsienyje, o šalies viduje imuniteto nebus, tol liga gali būti įvežta į šalį kad ir vieno ar kelių žmonių ir ten paskui sudygti (kaip sudygo, tarkime, pirmą kartą Italijoje vasarį-kovą). Ypač tai didelė problema šalyse, kurios pačios neturi “vidinės sistemos” susidoroti su liga “neskausmingai” (kokią galbūt turi sukūrusi Pietų Korėja), o sugeba tvarkytis tik su labai griežtu karantinu. Čia geras pavyzdys Australijos antra banga kuri, kaip spėjama, “sudygo” nesukontroliavus grįžusių australų saviizoliacijos (Australijos bulvarinė žiniasklaida pranešinėjo net skandalingų istorijų, kad saviizoliaciją prižiūrėję apsaugininkai mylėjosi su saviizoliacijoje esančiais/iomis). Tokioms šalims, akivaizdu, žaisti su turizmu neapsimoka, kol nepanaikintas ligos atvežimo ir sudygimo pavojus – nuostoliai nuo dar mėnesio-kito karantino bus didesni, nei bet kokios galimos pajamos iš turistų. Aišku, dar yra žmogaus teisių klausimas – iš tiesų, istorijos iš Australijos baisios, jau beveik metus išskirtos šeimos ir pan. (nes pvz. tėvas ir mama yra skirtingų šalių piliečiai ir buvo skirtingose šalyse, kurios neįsileidžia svetimų piliečių), į savo tėvų laidotuves neįleisti žmonės ir t.t. Galbūt šitas natūraliai kažkiek spręsis didinant išimtis.

  2. Įdomių minčių radau..tačiau kai kur trūksta kažkokio minties užbaigimo..tarkim covid lyginimas su gripu..na, bent Lietuvos atveju, mirčių skaičiaus palyginimas su gripo sezonu ankstesniais metais bei ligoninių užpildymo skirtumai..man kažkaip tai nėra “tas pats gripas” pagal skaičius, ar nesuprantu ir neįžvelgiu kažko elementaraus?

    • Aš niekur nerašiau, kad tai tas pats gripas. Koronaviruso mirtingumas kažkiek didesnis.

      Čia analizuoju valstybių atsako į koronavirusą skirtumus bei jų rezultatus. Kai kuriose valstybėse (pvz. Švedijoje) atsakas į koronavirusą išties mažai skyrėsi nuo atsako į eilinę gripo epidemiją – tai yra, tarkime, uždarytos kai kurios (ne visos) mokyklos, riboti didžiausi renginiai, bet ir tiek. Kitose valstybėse gi į koronavirusą žiūrėta tarsi į kokį marą – žmonėms net drausta eiti iš namų, uždarytos sienos. Koronavirusą su gripu palyginau tik komentuodamas Švedijos požiūrį.

      Apibendrinti kviečiu pačius skaitytojus – tai yra susisteminti duomenys, kurie leidžia tą daryti: matosi, kokie yra karantino efektai, kokie yra sienų uždarymo (ir kada jis veikia), rimtos kontaktų paieškos ir t.t.

      Mano apibdendrinimai būtų tokie (pop jūsų komentaro pridėjau juos ir paties straipsnio apačioje):
      *Karantinai (kai viskas ar beveik viskas uždaroma) daugelyje šalių iš esmės nepasiteisino – tai yra, ilguoju laikotarpiu pasiekė nedaug rezultatų (išgelbėjo mažai gyvybių, jei išvis), lyginant su šalimis, kurios jų (beveik) netaikė (pvz. Švedija). Tai ne todėl, kad koronavirusas nebūtų pavojingas, bet tiesiog kad ir su karantinais didžioji dalis tų, kuriems liga pavojingiausia, vis tiek užsikrėtė ar greitai užsikrės ir persirgs / mirs ne mažiau žmonių. Tačiau karantinai daug kainuos ekonomikai, pscihologijai ir sukels/sukėlė bėdų kitur (skurdas, savižudybės, smurtas artimoj aplinkoj ir t.t.).
      *Totaliniu sekimu ir totaliniais ribojimais pagrįsti karantinai (daug griežtesni ir ilgesni nei Lietuvoje) gali išnaikinti ligą (Kinija, Australija), bet to kaina bus didžiulė (ekonominė, pscihologinė), be to, sugrįžimo prie normalaus irgi nebus, nes liga bet kada galės grįžti ir vėl viskas iš naujo. Ten, kur yra totalinis sekimas, ribojimai, būtini ligos išnaikinimui, gali būti mažesni / trumpesni, bet tai yra žmogaus teisių kaina, ir čia kalba ne vien kokią teisę į privatumą.
      *Sienų uždarymai pasiteisino tik jei įvesti laiku (kai šalyje situacija geresnė, nei aplinkoje) ir griežtai prižiūrimi visą laiką (Taivanas). Jie neturi prasmės, kai pačioje šalyje blogiau nei aplink arba panašiai blogai.
      *Svarbu priemonių nuoseklumas – geriau mažiau ribojimų, bet galintys būti išlaikyti neribotą laiką, nei kažkokie staigūs “šokai” (t.y. geriau kaip Pietų Korėjoje nuolat nešiojamos kaukės nuo pandemijos pradžios be atšaukimo, taip pat rimta kontaktų paieška, nei staigūs perėjimai pirmyn-atgal nuo karantino kai ribojama viskas, iki situacijos kaip prieš pandemiją, kaip Lietuvoje buvo liepą). Absurdinius, nepagrįstus ribojimus visuomenė nustoja gerbti ir tai tik skatina visokias sąmokslo teorijas, įstatymų vengimą ir rezultate išeina, kad ribojimai žalą sukelia didelę, o naudą duoda mažą (Argentina). Be to, joks vienas žmogus ar partija nesureguliuos visko geriau už rinką, todėl lengva greitai darant sprendimus pridaryti rimtų klaidų kurios padarys didesnę žalą nei naudą (Indijos karantinas).
      *Svarbu ne kas parašyta įstatymuose, bet ko laikomasi. Reikalavimai turi būti arba normaliai prižiūrimi, arba jų išvis turi nebūti (pvz. privalomą izoliaciją verta įvesti tik tada, jei tai bus prižiūrima griežtai – t.y. nereikia apsižioti daugiau, nei yra pajėgumų prižiūrėti, nes iš tokių reikalavimų jokios naudos, kaip parodė sienų uždarymo bei privalomos izoliacijos nesuveikimas Europoje, nors ji veikė Pietų Korėjoje, Kinijoje ar Taivane).
      *Tačiau reikia suprasti, kad pasaulis labai įvairus ir vieni metodai vienur veiks geriau, nei kitur: vienokios priemonės prieinamos diktatūrai (Kinijai), kitokios – moderniai demokratijai (Pietų Korėjai), trečiokios – šalyse su daug ankštai gyvenančių imigrantų (Singapūras), ketvirtos – trečiam pasauliui. Vienoks ligos pavojus yra senstančiuose regionuose (Italija / Ispanija), kitoks (daug mažesnis) labai jaunuose regionuose (Kenija / Tanzanija / Afganistanas). Negalima ir nereikia kopijuoti metodų iš skirtingos demografiniu, ekonominiu, technologiniu ar politiniu požiūriu šalies (kaip Vakarų Europa kovą kopijavo nuo Kinijos, ar Afrika kovą-balandį kopijavo nuo Europos).

      Taip pat:
      *COVID kažkiek (apie kelis kartus) pavojingesnis už gripą, bet ne taip smarkiai, kaip kai kas įsivaizduoja (t.y. tikrai ne dešimtis kartų). COVID pavojingumas nuo pandemijos pradžios išliko gana panašus, o visokius mitus apie labai mirtiną pirmą bangą ar lengvesnę antrą bangą, arba kad per pirmą bangą užsikrėtė (Vakarų Europoje) mažiau žmonių nei per antrą, sukėlė tiesiog testavimo skirtumai.
      *Analogiškai ir dabar skirtingos šalys testuoja skirtingai, kai kurios galbūt specialiai slepia duomenis (Tanzanija), todėl nereikia “priimti už gryną pinigą” ir lyginti mirčių ar (ypač) užsikrėtusiųjų skaičių nepalyginus testavimo apimčių. MIrčių skaičiai paprastai mažiau įtakojami testavimo skirtumų nei užsikrėtusiųjų (tiksliau, diagnozuotųjų) skaičiai, tad juos galima lyginti lengviau.

  3. Įsiterpsiu ir šiek tiek papildysiu.

    Europoje veikia agentūra „Euromomo“, kuri stebi bendrą mirtingumą ir viešai teikia vertingų duomenų:

    https://www.euromomo.eu/graphs-and-maps/

    Pažvelgus į pirmąjį grafiką (All ages – deaths) aiškiai matyti, kad Europoje mirtingumas banguoja ir kiekvienais metais žiemą-pavasarį pasiekia piką. 2020-ųjų pavasarį, iš pirmo žvilgsnio, buvo fiksuotas itin didelis mirčių skaičiaus šuolis, kuris tarsi bylotų apie baisias Covid-19 pasekmes, tačiau iš tiesų suminis tam tikro savaičių intervalo mirtingumas nedaug skyrėsi, nuo, tarkime, 2018-ųjų metų.

    Nepatingėjau ir paskaičiavau mirčių sumą tuose intervaluose, kuriuose matomas didžiausias jų šuolis:
    2020-aisiais tai buvo 8-20 savaitė. Bendras mirčių skaičius – apie 853 tūkst.
    2018-aisiais tai buvo 51-11 savaitė (sandūra su 2017-aisiais). Bendras mirčių skaičius – apie 827 tūkst.

    Kaip matyti, ėmėme tokio paties ilgio intervalą (13 savaičių), o mirčių skaičiaus skirtumas nežymus. Tai – ganėtinai grubus paskaičiavimas, tačiau jis aiškiai parodo, kad, nors ir 2020-ųjų pavasarį buvo stebimas aukštas mirtingumo šuolis, tačiau jis buvo trumpas ir ilgesniuoju periodu beveik susilygino su ankstesnių metų rodikliais.

    Kita vertus, jau dabar aiškiai matomas ir antrosios Covid-19 bangos atspindys nuo 44-tos savaitės. Skaičiai geltonai pažymėtame stulpelyje nėra galutiniai, todėl, tikėtina, dar padidės. Vis dėlto tolesnes išvadas bus galima daryti tik pavasarį. Jeigu 2021-aisiais nebus aiškiai išreikštos trečiosios Covid-19 bangos, dabartinį mirčių skaičių ir bus galima sieti su 2021-ųjų metų piku.

    Vis dėlto „Euromomo“ pateikia vos kelerių metų mirtingumo duomenis. Panašu, kad turėdami dar ankstesnių metų duomenis, ypač tų metų, kai siautėjo stiprios gripo atmainos, stebėtume tikrai didesnius mirtingumo rodiklius, nei, pavyzdžiui, 2018-aisiais.

    Visa tai tik patvirtina Augustino suformuluotą ir dekonstruotą 2020 m. pavasario mitą: “Nuo koronaviruso miršta 4-10%”.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)

Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)

| 2 komentarai

Koronaviruso pandemijai vis keičiant pasaulį iš paskutiniųjų toliau bandau gyventi „kaip anksčiau“.

O mano įprastame gyvenime daugybė įvairiausių skirtingų darbų, judėjimo į įvairius miestus ir šalis.

Todėl mane pandemijos sukelti „žmonijos drebėjimai“ paveikė labiau nei daugelį. Ir todėl ir grįžęs iš Korėjos į Lietuvą toliau tęsiu šį dienoraštį. Nes tai unikalūs pokyčių laikai, po mėnesio viskas bus kitaip, po trijų mėnesių – dar kitaip, o po kelerių metų gal net bus sunku prisiminti, kaip ir kada viskas buvo.

Koks buvo jausmas grįžti į Lietuvą per pandemiją ir kaip Lietuva skyrėsi nuo Azijos? Kaip keliavau iš Lietuvos į Alandų salas, nes buvo beveik vienintelė įmanoma kelionė? Ar/kaip keitėsi mano ir kitų žmonių požiūris į šią situaciją?

Prie Olavinlinos pilies Suomijoje. Kaip ir daugelis lietuvių, radau nuostabių vietų tose netolimose šalyse į kurias, jei COVID, tikriausiai dar ilgai nebūčiau nuvažiavęs. Tik man tai buvo ne Lietuva, Latvija ar Estija, kurias išmaišiau seniau, bet Suomija

Prie Olavinlinos pilies Suomijoje. Kaip ir daugelis lietuvių, radau nuostabių vietų tose netolimose šalyse į kurias, jei COVID, tikriausiai dar ilgai nebūčiau nuvažiavęs. Tik man tai buvo ne Lietuva, Latvija ar Estija, kurias išmaišiau seniau, bet Suomija

Lai šis dienoraštis bus savotiškas paminklas šitiems laikams.

Pirmosios keturios dienoraščio dalys:
*Per pasaulį korona-apokalipsės metu
*(Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
*Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
*4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.

Kaip pirmą kartą išvydau koronaviruso paveiktą Lietuvą (2020 m. liepos pabaiga)

2020 m. liepos 26 d. grįžtu į Lietuvą iš odisėjos, netikėtai tapusios ilgiausia gyvenime – 4,5 mėnesių Azijoje. Grįžtu į savo šalį, bet keliauju tarsi į užsienį – nežinau ką rasiu. Tiesą psakius, įprastiniais laikais keliaudamas į užsienį daugiau žinau: juk perskaitau daug knygų, filmų apie šalį į kurią keliausiu. O čia Lietuva keitėsi taip sparčiai, kad niekas filmų nespėjo sukurti. Viskas, ką rašė draugai ar pažįstami subjektyvu: vieną ir tą pačią savaitę vienas skųsdavosi, kad „Niekas nedėvi kaukių, kokie neatsakingi“, o kitas skųsdavosi, kad „Visur visi tik su kaukėm, nesąmonė“.

Vienais atžvilgiais situaciją Lietuvoje randu geresnę, nei tikėjausi. Nėra jokių problemų apsilankyti poliklinikoje, apie kurias taip ilgai rašė draugai iš Lietuvos. Aišku, viskas pasikeitė: temperatūros patikrinimas, pasirašymas tokio rašto, kad nebuvau „šalyse kur plinta koronavirusas“. „Ką tai reiškia?“ – klausiu, juk dabar visur plinta. „Buvau užsienyje, bet ne tose šalyse iš patvirtinto sąrašo“. „Tai gerai“ – man sako – „Svarbu, kad nebūtum šalyse iš to sąrašo“. Vietas pas daktarus specialistus gavau dar rugpjūčio mėnesį – buvau prigąsdintas, kad eilės bus vos ne iki metų galo.

Kitais atžvilgiais situacija Lietuvoje pasirodo blogesnė, nei tikėjausi. „Viskas atsidarė“, man sakė, bet pats pirmas restoranas, į kurį nuėjau – mėgstamas bufetas „Akropolio“ Maximoje, kur pamėgau pigius skanius blynus – uždarytas. Sako dėl pandemijos. Realybėje turbūt labiau dėl ekonominių priežasčių – bet jei ne pandemija to nebūtų. Aplink mano namus neliko daug verslų. Netikėtai problemos atsirado su… privačia medicina – pas Aistės ginekologą išvis nepriima buvusių užsienyje, nesvarbu kokioje šalyje. Aišku, kiekviena klinika įsiveda savo tvarką.

Dažnas ženklas Vilniaus senamiestyje, kur be karantino uždarymų žalos dar smogė ir sunykęs turizmas

Dažnas ženklas Vilniaus senamiestyje, kur be karantino uždarymų žalos dar smogė ir sunykęs turizmas

Dar kitais atžvilgiais išvis nežinojau, ko tikėtis, pvz. kiek iš tikro žmonių dėvi kaukes. Pasirodo (liepos mėn. pabaigoje) jų nedėvi niekas – su Aiste nusprendę stebėti, kada pamatysime pirmą kaukę, važiuodami iš oro uosto pamatome tik po poros valandų. Bet tai, kaip viskas, pasirodo laikina: liepos-rugpjūčio sandūroje grąžinamos privalomos kaukės viešajame transporte, prekybos centruose. Ir to lietuviai klauso – irgi kiek nustembu, galvojau, pažeidėjų bus daugiau. Ar būčiau prieš 8 mėn. patikėjęs, kad Lietuvoje nešiosiu kaukę? Tiesa, vos išeina pro duris, žmonės kaukes nusiima. Didelis skirtumas nuo Korėjos, kur ir be reikalavimų jos nešiojamos ir lauke. Man jau patogiau visada ne namie būti su ja: kam užsidėdinėti, nusiiminėti. Tad dažnai net savo automobiliu važiuoju su kauke. Sutiktam draugui pasirodo keista: „Nusiimk tą kaukę, gi lauke esam, o tai kalbu kaip su ligoniu“.

Aišku, daugelis nesielgia su kaukėmis taip, kaip reikia. Prisižiūriu visokių kuriozų: štai poliklinikoje darbuotoja matuoja temperatūras. Matuoja, matuoja. Aišu, su kauke. Suskamba jos telefonas. Kaukę staigiu judesiu nusiima – tarsi kalbėti telefonu su ja būtų neįmanoma. Kalba prieš visus lankytojus su dar neišmatuota temperatūra.

Kadangi Pietų Korėjoje situacija su virusu ženkliai geresnė nei Lietuvoje, saviizoliuotis nereikia. Iš tikro jau skamba beveik stebuklingai – ateina 2020 m. rugpjūtis, o aš nė karto nebuvau patekęs nei į saviizoliaciją, nei į tokią šalį, kurioje būtų beveik viskas uždaryta. Kur bebuvau, tuo metu ten veikė (ir man buvo prieinami) restoranai, pramogos ir kita. Ir tai, ką europiečiai patyrė kovą-balandį, teskaičiau analitiniuose straipsniuose panašiai, kaip apie kokius karus rytų Ukrainoje ar Sirijoje. Ir girdžiu iš vis naujų ir naujų Lietuvoje sutinkamų draugų: tos istorijos net primena kokias pabėgėlių istorijas iš karo ir nelaimių zonų.

Pirmą kartą apsilankiau MO muziejuje. Kaip sakoma, kas arčiausiai, sunkiausiai prisiruošti aplankyti, nes žinai, kad galėsi visada.

Pirmą kartą apsilankiau MO muziejuje. Kas arčiausiai, sunkiausiai prisiruošti aplankyti, nes žinai, kad galėsi visada…

Visgi, dėl visa ko (juk keliavau per oro uostus) pirmom dienom į lauką einu mažiau. Aistei, matyt, nuo nuovargio per skrydį suskausta gerklę. Bet rizikuoti ką nors užkrėsti nesinori: ji dar pasidaro ir koronaviruso testą, kuris siūlomas (nors ir neprivalomas) visiems grįžus iš užsienio. Paskambina savaitės pradžioje. Laiko turi tik sekmadieniui ir tai paskutinė vieta. Visą savaitę iki tol liepia saviizoliuotis.

Dėl visa ko praleidžiame kelias dienas iki jos testo izoliavęsi vienas nuo kito, kaip rekomenduojama, kalbamės per internetą ir pirmą kartą po 4,5 mėnesių nesusitinkame. Taisyklių kiekvienoje šalyje laikausi griežtai.

Išaušus tai dienai, Aistė nuvažiuoja į testo vietą. Nustemba, kad kiti ten atvyksta CityBee automobiliais. Neserga – na, buvo beveik neįmanoma, kad sirgtų. Taip, iš visų vietų, kuriose buvome per pastaruosius 4 mėnesius, pačioje rizikingiausioje esame dabar. Bet ne todėl, kad Lietuvoje būtų rizikinga, o todėl, kad ten, kur buvome iki šiol – labai saugu.

Aistės daryta nuotrauka atvykstant į mobilų punktą

Aistės daryta nuotrauka atvykstant į mobilų punktą

Sąmokslo teorijos ir padėtis Lietuvoje (2020 m. rugpjūčio vidurys)

Pamažu nusikrauna ta darbų krūva, kuri susidarė per tuos 4,5 mėnesius: aplankyti archyvus ir kita, ką gali padaryti tik Lietuvoje. Susitinku su draugais. Duodu interviu Lietuvos radijui, “15 minučių” – šios istorijos dar įdomios, nors jau ir mažiau skaitomos. Ir kitkas žmonėms jau įdomu.

Lietuvos radijo laidoje "Ryto garsai"

Lietuvos radijo laidoje “Ryto garsai”. Televizijai kaukę nusiimi, o radijuje niekas nemato, tai interviu – su kauke

Net interviu su Minijumi Tilindžiu, „Nacionalinės viktorinos“ laimėtoju, publikuojamas. Viktorina – kurią organizavau ir aš – vyko kovo viduryje. Paskutinį „laisvą“ savaitgalį prieš karantiną ir paskutinį savaitgalį, kurį aš buvau Lietuvoje. Interviu publikuotas tik dabar: štai kaip buvo okupavęs eterį koronavirusas.

Na bet dabar ir iš pačios svarbiausios vietos žinių erdvėje koronavirusas jau išstumtas, bent Lietuvoje. Rinkimai Baltarusijoje. Suklastoti. Ir juos sekę protestai prieš naują prezidento kadenciją gavusį Aleksandrą Lukašenką. Dabar jau tai pokalbių tema nr. 1, nebe virusas.

Protestas prie Baltarusijos ambasados

Protestas prie Baltarusijos ambasados

Epidemiologinė padėtis Lietuvoje pamažu, bet užtikrintai blogėja, sergančių vis daugiau, skaičiai netgi artėja prie to kovo-balandžio piko, kuris šiaip ar taip Lietuvoje nebuvo toks tūžmingas, kaip Vakarų Europoje. Kitose rytų Europos šalyse, ypač Balkanuose, naujoji banga seniai pranoko pirmąją. Kas bus Lietuvoje?

Kai kovą-balandį tvirtai pasisakiau prieš visuotinį karantiną kaip netvarų ir nepagrįstą būdą kovoti su liga, pridarantį daugiau žalos, sulaukiau palaikymo iš įvairių išmintingų, giliau mąstančių žmonių, bet didelė visuomenės dalis buvo įsibaiminusi. Kai kurie, atrodo, tikėjo, kad virusas kone magiškai užpuola kiekvieną, kas išeina pro savo namų duris.

Akimirka, kai straipsnis apie mus buvo aukščiau Lukašenkos

Akimirka, kai straipsnis apie mus buvo aukščiau Lukašenkos

Mano požiūriai nepasikeitė. Ir toliau pasisakau prieš karantiną (ir džiaugiuosi, kad Lietuvoje valdžia sakosi visko iš eilės nebeuždarinėsianti – kad tik ir išpildytų). Bet jei 2020 m. kovą-balandį buvau tarp nedidelio būrio nedrąsių, ėjusių prieš visokių įžeidinėjimų kupiną karantino šalininkų buldozerį („kvailiai kurie išeina iš namų, dar didesni kurie išvažiuoja iš savo miesto ar šalies“), tai dabar vis didesnis buldozeris važiuoja jau iš priešingos pusės. Po bet kokiu straipsniu apie virusą pilna komentarų, neva jis išvis neegzistuoja, saugotis niekaip nereikia, vakcina tik išmislas dėl pelno ir t.t. Na ir tokios pozicijos, kaip mano – „karantino nereikia, bet verta saugotis kaukėmis ir kitomis priemonėmis“ – jau atakuojamos iš visai priešingos pusės: „kvaliai tie, kurie saugosi – nesąmonė, nes ligos nėra“. Korėjoje toksai požiūris jau sukėlė didžiausią nuo kovo viruso bangą: virš 1000 užsikrėtė vienoje bažnyčioje „iš principo“ nesilaikiusioje taisyklių, rengusioje protestus be kaukių: net kai jam diagnozuotas koronavirusas, tos bažnyčios pastorius demonstratyviai nusistūmė kaukę ant smakro.

Įdomu, kokie psichologiniai skirtumai paskatino žmones iškilus šiai naujai situacijai užsiimti tokius radikaliai skirtingus požiūrius. Turbūt daug lėmė, kad karantinas ne vienodai paveikė visus.

Vienas kraštutinumas – žmogus, kuris dirba kokioje biudžetinėje įstaigoje, o jo pagrindinis hobis – TV serialai ar kompiuteriniai žaidimai. Jam karantinas išėjo tik į naudą: mažiau darbo, pajamos tos pačios, o visi hobiai liko. Jam atrodo „Tai ką, negalima pakentėti ir paskui eiti į restoraną / keliauti / eiti į koncertą“ – juk jis šiaip ar taip tai daro kartą ar du į metus, tai koks skirtumas kovą ar rugsėjį.

Kitas kraštutinumas – tas, kuris dėl karantino neteko pajamų, arba kam tai sugriovė gyvenimo planus (pvz. vestuves ar planinę operaciją), ar kieno visi kasdieniai hobiai buvo „atšaukti“ ir jis pasijuto uždarytas kalėjime. Galiu suprasti, kad tokiam žmogui atrodo „Juk negalėjo dėl tokios palyginus menkos problemos išmintingi žmonės, politikai taip visko sugriauti. Čia turi būti kažkas paslėpta“.

Daugeliui sunku įsijausti į kito kailį…

Abi radikalios nuomonės „šeria“ viena kitą. „Karantinininkų“ baimės priverčia skelbti karantiną. Karantinas didina „sąmokslo teoretikų“ skaičius ir karingumą. Karantinas atšaukiamas, bet dėl „sąmokslo teoretikų“ (saviizoliacijų, kaukių vengimo) užkrečiamumas kyla, o tai didina „karantininkų“ skaičius ir karingumą. Vėl randasi daugiau ribojimų. Užburtas ratas.

Kelionė į Suomiją (2020 m. rugpjūčio pabaiga)

Tvarkydamas darbus Lietuvoje sykiu planuoju ateitį. Ką čia besuplanuosi!

2020 m. pradžioje planavau, kad rugsėjį išvyksiu į „Tikslas – Amerika 2020“ ekspediciją. JAV sienos uždarytos ir tai bus neįmanoma.

2020 m. liepą galvojau, kad bent jau važiuosiu tyrinėti lietuviško paveldo Vakarų Europoje: tuo metu būtų buvę įmanoma. Bet Vakarų Europoje virusas atšoko tiek, kad kokioje Prancūzijoje jau būna ir po 5000 atvejų per dieną. Sergančiųjų skaičiaus 100 000 gyv. 14 d. rodiklis kai kuriose Vakarų Europos šalyse viršija 100. Pagal Baltijos šalių tvarką, jei viršija 16, grįžus iš tų šalių reikalingas karantinas. Iš pradžių į tą sąrašą pateko Ispanija, vėliau Prancūzija, galiausiai net Lenkija ir anksčiau liaupsinta Vokietija bei neva virusą įveikusi Italija. Rugpjūčio gale jau ant rankų pirštų galėja suskaičiuoti ES valsybes, į kurias iš Lietuvos gali nuvykti ir grįžti nesiizoliavęs. Čia tik viena medalio pusė: važiavimas tyrinėti lietuviško paveldo reikalautų kirsti ne vienos valstybės sieną ir gali būti, kad tuo metu jau ir tai pasidarys neįmanoma ar reikalaus karantino (pvz. vokiečiai karantinuos atvykusius iš Prancūzijos ar pan.).

Tiesa, bet kol kas sienų ribojimai Vakarų Europoje laisvesni, nes tiesiog padėtis ten prastesnė. O su sienų ribojimais per koronavirusą yra kaip su lango atidarymu kai lauke +5. Jeigu viduje prišildyta – tai temperatūra viduje greit atšals. Bet jei viduje nešildoma ir irgi +5, tai lango atidarymas nieko nepakeis. Nes, jei ligonių skaičius abiejose sienos pusėse panašus, tai jei vieni ir atvyks, kiti – išvyks. Bet kokia bus “viruso temperatūra” paskui niekas nežino.

Žodžiu, rugpjūčio viduryje beliko viena laisva kryptis – šiaurė. Latvija, Estija, Suomija. Ir tai neaišku kiek laiko – Lietuvos rodiklis pasiekė 12 atvejų 100 000 gyv. 14 d. ir jei Latvija/Estija taiko „lietuvišką“ reikalavimą, kad rodiklis būtų 16 ar mažesnis, tai Suomija dvigubai griežtesnė: reikalauja 8 atvejų rodiklio. Atrodo tuoj užsidarys ir ji…

Prie Turku pilies

Prie Turku pilies

Šiais laikais „gyvenu šia diena“: žiūriu situaciją ir sprendžiu. Praktiškai išvakarėse nusprendėme pavažiuoti iki Suomijos. Kelto bilietus perkam paskutinę dieną, jau pakeliui, viešbučių rezervacijų nedarom.

Verčiau pasiimame į automobilį inverterį, automatiškai prisipučiantį čiužinį nakvynėms, nešiojamus kompiuterius darbui ir pirmyn. Šitokį variantą nusižiūrėjau dar Korėjoje ir išties taip keliauti ir pigu, ir patogu: iš universalo per 3 min. pasidarėm kemperį.

Po nakties palei gatvę Suomijoje. Universalo perdarymo į minikemperį idėją "nusižiūrėjome" Pietų Korėjoje

Po nakties palei gatvę Suomijoje. Universalo perdarymo į minikemperį idėją “nusižiūrėjome” Pietų Korėjoje

Beje, į Rygą šiaip ar taip planavau važiuoti. Dar nuo kovo. Tada, per paskutinį savaitgalį prieš karantiną vykusioje Baltijos žemėlapių konferencijoje skaičiau pranešimą apie “Tikslas – Amerika” lietuviško paveldo žemėlapį. Ir palikau savo pelę su 24 mygtukais, kuri labai padeda dirbti. Kas galėjo pagalvoti, kad į Rygą vėl pateksiu tik štai kada.

Mano pelė su 24 mygtukais

Mano pelė su 24 mygtukais, kurią atsiėmiau Rygoje.

Nuvažiuojame iki Alando salų – iki Talino, keltu į Helsinkį, palei Suomijos pietinę pakrantę iki Turku, iš ten keltu į Alandą.

Keltu į Alandų salas. Švedijos vėliava šiais laikais daugelį gąsdina, bet Švedijoje nebuvome - tiesiog keltas plaukioja su ja

Keltu į Alandų salas. Švedijos vėliava šiais laikais daugelį gąsdina, bet Švedijoje nebuvome – tiesiog keltas plaukioja su ja

Visada smagu aplankyti naujas šalis, o Alandų salos yra atskira šalis ir tai jaučiasi. Suomijoje buvau buvęs, bet tik Helsinkyje, o jos koziris juk gamta – salos, ežerai, jų supami mediniai miesteliai. Niekada neprisiruošdavau vykti į tą brangią šalį, o dabar aplinkybės tik ją paliko patogiai atvirą dar grasindamos, kad ir to tuoj nebus. Kiek šiomis aplinkybėmis įmanoma pavyko įgyvendinti ir lietuviško paveldo paieškų idėją: aplankiau garsaus suomių baltisto Aukusti Niemi antkapį, kurį, puoštą Broniaus Pundziaus Rūpintojėliu, jam pastatė tarpukario Lietuva iš padėkos už lietuvių liaudies dainų suomiškus tyrinėjimus.

Prie Aukusti Niemi kapo

Prie Aukusti Niemi kapo

Laikas praėjo smagiai. Helsinkis arčiau, nei maniau – grįždami atgal, išvykę iš jo ryte keltu į Taliną, Vilnių pasiekėme vos sutemus. Pirmą kartą plaukiau Baltijos keltais, kurie maršrutuose Suomijoje gerokai didesni už tuos, kurie plaukioja iš Klaipėdos, primena kruizinius laivus.

Daugelis lietuvių šiais metais iš naujo atrado Lietuvą, Latviją, Estiją. Aš šiuos kraštus išlankiau jau seniai – kurdamas svetaines True Lithuania, On Latvia. Bet Suomijoje temačiau Helsinkį, ir ji man buvo malonus atradimas.

Kažkaip net sunku buvo patikėti, kai suskaičiavau, kad Alando salos – septynioliktoji per šiemet aplankyta šalis. Per 2020 m.! Aišku, daug prisidėjo viešnagė Karibuose vasarį-kovą, jau plintant koronavirusui, bet dar prieš paskelbiant pandemija.

Alandų salų panorama iš Godby apžvalgos bokšto

Alandų salų panorama iš Godby apžvalgos bokšto

Kaip visuomet šiais laikais, kiek atradimų bepatiri kokioje šalyje, dar panašiai tiek nustebina visa ta reakcijų į pandemiją įvairovė.

Vos kirtus Lietuvos-Latvijos sieną, kaukės išnyko. Tiesiog, ten nebūtina. Užtat „Lido“ restorane pasitiko modernus termometras – toks staliukas virš kurio pasilenkus parodo temperatūrą. To jau Lietuvoje nėra – tik poliklinikose. Ir apskritai būtent tokio temperatūros matavimo būdo dar niekur pasaulyje nemačiau: o jau galvoji, kad matei viską.

Estijoje tame pat „Lido“ tinkle nieko panašaus: ten jau nei kaukių, nei temperatūros patikros. O įdomiausi tikriausiai visokie “vietinių direktorių sprendimai” – ko tik neprisižiūri. Štai Hanko mieste (Suomija) kilti į vandens bokštą liftu galima tik po vieną, arba vienai šeimai kartu, ir to laikomasi. Bet visur kitur Suomijoje nieko panašaus. Kada nors gal iš tų visokių perspėjimų, siūlymų išeis visai nebloga nuotraukų paroda. Po 5-10 metų, kai galbūt žmonės galvos “Negi taip buvo?”.

Atplaukiame į Alandų salas

Atplaukiame į Alandų salas

Ant jokių valstybių sienų – jokių patikrinimų, pasieniečių. Vėl laisvasis Šengenas, nors, matyt, laikinai. Bet tai reiškia, kad ir visokie reikalavimai izoliuotis – neprižiūrimi. Kas iš to, kad Suomija oficialiai neįsileidžia žmonių iš jau beveik visų ES šalių, jeigu tie žmonės gali be jokių patikrinimų atvažiuoti per Lietuvą, Latviją, Estiją, persikelti keltu? Suomijoje mačiau daug automobilių, ypač kemperių, su šalių, iš kurių ten negalima įvažiuoti, numeriais. Gal įvažiavo jau seniai – bet kai nėra kontrolės, manau, kad daug kas važiuoja ir „kas bus tas“. Kai reikalavimai taip sparčiai keičiasi, yra praradusių viltį susigaudyti, o kai važiuoji savo automobiliu – rizikuoji mažai kuo.

Vienintelis patikrinimas buvo grįžtant iš Alandų salų į Suomiją. Alanduose gavome štai tokį spausdintą lapą, įrodantį, kad plaukiame iš ten, o ne iš Švedijos. Muitininkai net neliepė nusiimti kaukių - tik parodyti pasus.

Vienintelis patikrinimas buvo grįžtant iš Alandų salų į Suomiją. Alanduose gavome štai tokį spausdintą lapą, įrodantį, kad plaukiame iš ten, o ne iš Švedijos. Muitininkai net neliepė nusiimti kaukių – tik parodyti pasus.

Rytinis keltas Talinas-Helsinkis, į kurį išvykome dar naktį, beveik tuščias, net parduotuvės, barai neveikia. Suomijoje pandemijos kaip ir nėra, bet kelios vietos neveikia: Imatros „kriokliai“ (to gaila: norėjau pažiūrėti, kaip per užtvanką paleidžia vandens srautą), Savonlinos pilies operos festivalis (dėl to turistus įleido į šiaip neprieinamas operos erdves). Angliškų ekskursijų Tamperės trolių mumių muziejuje irgi nėra – tik suomiškos; nebėra rinkos. Kaukės klientams pagal vietinį “direktoriaus sprendimą” ten neprivalomos „nes darbuotojai su skydais“ (taip paaiškino). Turistų yra – tikriausiai mažiau, nei paprastai, bet Suomija nėra Paryžius ar Venecija. Olavinlinos pilyje jau yra angliška ekskursija ir žmonių su visokiausiom pilietybėm susirinko – Irano (na, turbūt imigrantai) ir visokių „uždraustų“ vakarų Europos šalių. Ten jau nei kaukių, nei skydų (išskyrus mus).

Keltai Turku-Alandas-Turku pilnesni, didesni, su gyva muzika. Klausytojų mažai, bet yra. Kai kurie su kaukėmis – juk laivas paskui plaukia į Stokholmą ir dalis keleivių – sunkvežimių vairuotojai, keliaujantys iš ar į šią labai susikoronavirusavusią šalį. Kelto bilietų sąlygose buvo parašyta, kad „Neįleidžiami keleiviai su temperatūra, kosuliu, sloga“, bet niekas netikrino. Keltai nukabinėti visokiom koronaviruso prevencijos reklamom.

Gyva muzika tuščioje salėje. Alandai-Turku keltas

Gyva muzika tuščioje salėje. Alandai-Turku keltas. Toks lengvas dežavu į šių metų vasarį, kai leidomės į kruizą po Karibus, o vienintelis artėjančios pandemijos ženklas buvo “Ar nesilankėte Vuhane?” anketa. Atrodo, beveik į tą patį laivą sugrįžai. Tik kažkoks tuščias jis; štai muzikantai groja tuščioms salėms su stop juostomis perrištais staliukais.

Grįžtant įvažiavus į Lietuvą degalinėje sutiktas sunkvežimio vairuotojas pajuokavo, kad gerai, jog užsidėjome kaukes – prie Panevėžio numirėlių armija.

Vėl duris priverianti Lietuva (rugsėjo pradžia)

Su kiekvienu penktadieniu Lietuva įtraukia į “juoduosius sąrašus” (šalių, iš kurių grįžus reikia karantinuotis) vis daugiau ir daugiau šalių. “Saugių” šalių sąraše dominuoja… skurdžiausios trečiojo pasaulio valstybės (Afrika, pietų Azija). Ne todėl, kad ten nėra viruso, o todėl, kad nelabai yra testų ir duomenų. Bet kadangi Lietuvos ryšiai su tom šalim menki, tai nesukelia problemų: mažai kas iš ten atvažiuoja, juoba įveža virusą.

Net neskaitydamas interneto portalų galėčiau suprasti apie galimybes keliauti svetur – tereikia pažiūrėti šio tinklapio lankomumą. Jis jau žemesnis, nei 2020 m. balandį, nors 2020 m. kovo “dugno” dar nepasiekė. Balandį žmonės dar, matyt, tikėjosi, kad viskas greitai pasibaigs, planavosi “atsigriebti” vasarą – dabar nebesitiki. Ir Latvija bei Estija, apie kurias 2020 m. vasarą skaitė kone pusė tinklaraščio skaitytojų, irgi jau dėmesio nebepritraukia: tuoj gali neįsileisti lietuvių ir jos, nieko nebepasiplanuosi.

Rugsėjį jau pačios Lietuvos sergamumas priartėjo prie 16 / 100 000 gyv. / 4 d. ribos ir susidarė situacija, kad, neskaičiuojant sunkiai pasiekiamo trečio pasaulio, tos šalys, iš kurių Lietuva įsileidžia be saviizoliacijos, tuoj pačios gali neįsileisti lietuvių. Vengrija uždaro sienas nuo rugsėjo 1 d. (tuoj po to ją nušluoja ligos banga, kad ne tik į 16 ar 25, bet ir į 50 ribą nepateks). Lietuva viršija Latvijos, Estijos, Suomijos kartelę. Bet pirmosios šalys pritaiko išimtį, Suomija tiesiog rečiau atnaujina statistiką. Kiek dar ilgai?

Situacija Lietuvos viduje, tuo tarpu, priartėjo prie to, kas Pietų Korėjoje buvo jau balandį ir niekada nesikeitė. Praktiškai viskas veikia, bet kaukės sugrįžo, jas dėvėti reikia ir restoranuose prieš užsakant maistą bei kitur. Keletas dar likusių skirtumų:
*Korėjiečiai kaukes nešioja ir lauke, nors formaliai iki 2020 m. rugpjūčio nebuvo privaloma niekur, o dabar tik kai kur.
*Korėjoje daug rimčiau daroma kontaktų paieška – tikrinamos žmonių telefonų buvimo vietos, kredito kortelių atsiskaitymo duomenys, apsaugos kamerų videoįrašai. Todėl ten mažiau atvejų, kai užsikrėtimo šaltinis nežinomas.
*Nėra tokios kokybiškos visuomenės informavimo sistemos.

Žiūrėsime, ar tai irgi keisis ir apskritai ar pasaulyje ilgainiui nusistovės kažkoks vienas modelis. Kol kas į tai nepanašu.

Palyginus su Suomija, Latvija ir Estija, Lietuvoje priemonės užmetus akį į kokį eilinį prekybos centrą atrodo griežtesnės – Lietuvoje reikia kaukių, ten – ne (“poilsis nuo kaukių Latvijoje” internete jau madinga frazė). Kita vertus, pasigilinus giliau matosi, kad kitose srityse jau latviai ar suomiai griežčiausi – pvz. latviai draudžia skrydžius į pavojingas zonas, suomių kriterijai dėl atvykimo griežtesni. Be to, ypač Suomijoje, nors valdžios kova su koronavirusu menkesnė, gausu vietinių “direktorių sprendimų”, kur kiekviena įstaiga ar įmonė susigalvoja savo priemonių.

Kaukėmis Lietuvoje kai kas skundžiasi – štai kažkokia mama internete rašo, kad mokykloje jos vaikai “kankinami kaukėmis” – “verčia jas dėvėti net pamokose”, “negi gali ko išmokti kai trūksta oro”… Bet čia taip su visom koronaviruso priemonėm: vieniem labai lengva kažkaip saugotis, o kitiem tas pats rimtai “gadina gyvenimą”, ir vieni kitų nesupranta, kaltina “nesilaikant to, kas labai paprasta”, nors daugelis patys lygiai taip pažeidinėja rekomendacijas kitose srityse.

Vieni “negali” be kelionių “tokių kaip seniau”, kiti be šeimos švenčių, treti su kaukėmis, ketvirti be naktinių klubų, penkti be koncertų ar teatrų… Man asmeniškai vienintelis likęs tikrai trukdantis dalykas Lietuvoje – sienų kirtimo ribojimai, nors ir suvokiu, kad tam tikri ribojimai yra reikalingi.

Dar vienas dalykas, kuris skiriasi pasaulio šalyse kaip diena ir naktis – sankcijos už kovos su koronavirusu priemonių pažeidimus. Lietuvoje priemonės gali atrodyti griežtesnės nei kai kuriose kitose šalyse, bet maža tikimybė būti nubaustam. Emigrantų Facebook grupės lūžta nuo diskusijų kaip išvengti saviizoliacijos grįžus aplankyti Lietuvos – ir tai, atrodo, taip paprasta, kad sunkiau būtų parašyti patarimus “kaip įkliūti nesiizoliavus”. Išeina, kad kokia pusė ar daugiau žmonių smarkiai apriboja savo gyvenimą, bet liga negali atsitraukti, nes ją platina tie, kas nesilaiko net logiškiausių priemonių. Kai kuriose kitose šalyse yra daug griežčiau: Pietų Korėjoje pilna istorijų, kad už visokį “telefono palikimą namie” ir saviizoliacijos pažeidimą galima net sėsti į kalėjimą, o tai stebima ne tik skambučiais, bet ir specialiom koordinates siunčiančiom programėlėm. Ir ne, Pietų Korėja nėra viena tų “sukvailiojusių” šalių kur masiniai uždarymai tęsiasi mėnesius ir viskas “per griežta” – tų masinių uždarymų ten nebuvo. Priemonių griežtumas ir tų priemonių nesilaikančiųjų paieškos ir baudimo griežtumas nebūtinai žengia koja kojon. Jei priemonių laikosi (beveik) visi žmonės juk jų pakanka gerokai švelnesnių.

Mano nuomone, kai kurios priemonės galėtų būti ir dar sušvelnintos – bet tos, kurios liks, privalo būti tikros: būti didelė tikimybė būti nubaustam už pažeidimus. Taip yra šalyse, kaip Pietų Korėja, kur “viruso kreivė” ir vėl perlaužta bei krenta.

Reikalavimai ir švelninami: tarkime, izoliacija trumpinama iki 10 d., pavojingų šalių kartelė keliama iki 25 atvejų / 100 000 gyv. / 14 d. Bet apie stipresnę tų likusių apribojimų priežiūra nekalbama.

Išnaudoju laiką Lietuvoje montuodamas video savo Youtube kanalui, imdamas papildomus interviu, o vietoje atidėtos “Tikslas – Amerika” per “Pasaulio Lietuvą” bus parodytos istorijos iš ankstesnių lietuviško paveldo paieškų – Kazachijoje, Australijoje, Rytų Europoje, Lotynų Amerikoje.

Aistė kalba LRT laidai "Pasaulio Lietuva" apie mūsų lietuviško paveldo paieškas. Laidų serija - artimiausiu metu.

Aistė kalba LRT laidai “Pasaulio Lietuva” apie mūsų lietuviško paveldo paieškas. Laidų serija – artimiausiu metu.

Bet jau turiu planų rugsėjui. Negali nieko žadėti, nes šiais laikais nežinai iki paskutinės akimirkos.

Pagal pirminį šių metų planą juk aš turėjau aplankyti Balio ir Tailando naujus metus, olimpiadą Japonijoje, rudenį užbaigti “Tikslas – Amerika” žemėlapį, o žiemą – pabūti Dubajuje per “EXPO 2020″…


Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio


1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.

Straipsnio temos: , , ,


    2 komentarai

  1. Vienas kraštutinumas – žmogus, kuris dirba kokioje biudžetinėje įstaigoje . Jam karantinas išėjo tik į naudą: mažiau darbo .

    Čia priklauso nuo biudžetinės įstaigos srities. Pvz. sveikatos apsaugos ar švietimo srityje, sienos apsaugoj, prireikus masiškai perorganizuoti visą procesą, vis iš naujo koreguoti teisės aktus, to darbo neturėjo stigti. Finansų ministerijoj turbūt irgi nebuvo ramu. Ir daugiau įstaigų su padidėjusiu darbo krūviu buvo. Žinoma, galėjo būti ir situacijų, kai įstaiga negebėjo efektyviai pereiti dirbti nuotoliniu būdu, valdyti užduočių ir sužiūrėti rezultatų, ir dėl to dalis darbuotojų įsigudrino dirbti mažiau. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad visi, ką tik pažįstu dirbančius valstybiniam sektoriuj, ėmė kalbėti apie užgriuvusią vaizdo konferencijų gausa (jų kai kuriem padaugėjo tiek, kad galėdavo užimti ir 7 valandas per dieną) ir tuo, kad jos labiau vargina, nei gyvas bendravimas. Buvo ir pastebėjimų, kad dirba ilgiau vien dėl inercijos: anksčiau, grįžimas iš darbo namo būdavo aiški psichologinė skirtis tarp darbo ir laisvo laiko, o dirbant nuotoliniu viskas netyčiom nusitęsia į vakarą.

    “JAV sienos uždarytos ir tai bus neįmanoma”

    Kiek randu, europiečiai gali patekti į JAV. Tik prieš atvykdami turi praleisti dvi savaites ne Šengeno ir ne kitoje draudžiamoje šalyje. Tinka, jei mano žinios nepaseno, Turkija, Serbija, Albanija, Kroatija, Meksika.

    • Nenorėjau pasakyti, kad visiems žmonėms biudžetinėse įstaigose yra taip. Tiesiog pasirinkau hipotetiniu pavyzdžiu žmogų, kurio karantinas neigiamai nepaveikė, ar net turėjo pliusų. Pavyzdyje tas hipotetinis žmogus yra biudžetininkas, nes tai viena visuomenės grupių, kuri nesijaudino dėl savo pajamų – net ir tie, kurių paslaugų/darbo tuo metu nereikėjo, ar reikėjo mažiau. Be abejo, pavyzdžiu galėtų būti ir, tarkime, pensininkas.

      Realiai, jei tiksliau, atsiribojant nuo profesijų, kalbėdamas žmogų, kurio neigiamai nepaveikė karantinas, turiu omeny žmogų, kuriam:
      *Pajamos nepasikeitė ir nebuvo reikalo jaudintis, kad pasikeis.
      *Darbų kiekis bent jau nepasikeitė, o dar geriau – sumažėjo arba pobūdis tapo malonesnis (pvz. galimybės vėliau keltis, jei jos svarbios; mažiau gyvo bendravimo, jei intravertas ir pan.).
      *Esminiai gyvenimo / kelerių metų planai nesugriuvo.
      *Esminiai hobiai ir laisvalaikis nepasikeitė (jų nepaveikė karantinas), arba pasikeitė į ne mažiau įdomų.
      Manau tokių yra iki keliasdešimt procentų Lietuvos gyventojų.

      Na ir priešingybė – žmogus, kuri gyvenimą karantinas bent vienu (ar keliais) šių būdų apvertė iš esmės.

      Dėl JAV sienų – taip, tu teisus. Tačiau “Tikslas – Amerika” vis tiek labai sudėtinga, nes:
      a)Padėtis labai greitai keičiasi. Net jeigu pasirinkčiau būti, tarkime 2 savaites Meksikoje tam, kad paskui skristi į JAV, turėčiau bilietą į JAV, tai negalėčiau būti garantuotas, kad JAV per tas dvi savaites “neuždarys” ir atvykimo iš Meksikos – gali būti, kad tiesiog būčiau iššvaistęs laiką ir pinigus laukdamas teisės patekti į JAV.
      b)Smarkiai padidėję nusigavimo į JAV kaštai.
      c)Įvairūs ribojimai JAV viduje: atsirandantys ir nykstantys privalomi karantinai važiuojant iš tam tikrų valstijų į tam tikras ir pan.

      Taip pat organizaciniai niuansai JAV viduje:
      a)”Tikslas – Amerika” pagal pobūdį reikalauja labai tikslaus planavimo – per dieną būna ir dešimtys susitikimų, vietų aplankymų. Bet koks atšauktas skrydis, uždaryta siena tarp valstijų ar pan., gali viską sugriauti – ypač kai tai ne tiesiog atsideda keliom valandom, o iš esmės sugriauna visą eiliškumą.
      b)Susisiekiau su Amerikos lietuviais ir minėjo, kad nors dalis žmonių JAV nekreipia į ligą didelio dėmesio, yra, kurie bijo susitikti su bet kuo iš kito miesto – o mums svarbu susitikti, išklausyti istorijas.
      c)Taip pat atšaukti ir įvairūs lietuvių renginiai, kuriuos turėjome lankyti (pvz. Los Andželo lietuvių dienos), neaišku kaip ir dėl “standartinių” dalykų: muziejų veiklos, bažnyčių veiklos – dėl ko galėtų būti sunku ar neįmanoma ten patekti, bent jau dalyje valstijų, nes reikalavimai skiriasi (JAV labai bijoma teismų, tai jei vieta privalomai uždaryta tikėtina neįleistų ir tyrėjų, nors jie ir nėra klientai).

      Taigi, kadangi realiai turime tik “vieną šūvį” aplankyti su “Tikslas – Amerika” Vakarų JAV, taigi išnykus galimybėms tam tikras vietas aplankyti ar su tam tikrais žmonėm susitikti šį kartą, nebūtų galimybių tai padaryti kitais metais, todėl apsisprendėme daryti vėliau.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kaip keliauti per koronaviruso pandemiją

Kaip keliauti per koronaviruso pandemiją

| 4 komentarai

Koronavirusas kaip reikiant sujaukė keliautojų planus. Dažnas “nudegęs” pradėjo manyti, kad keliauti dabar išvis neįmanoma, nesaugu, arba neišvengiamai veda į įstrigimą kur užsienyje.

Nebūtinai.

Per 2020 m. aplankiau 24 šalis nei susirgęs, nei papuolęs į kokią nors privalomą izoliaciją ar karantiną.

Taip, tai sunkiau, nei paprastai – visgi, įmanoma ir keliauti, ir keliauti „nepakliūvant į spąstus“ (bent jau nerizikingiau, nei įprastu metu). Tam reikia žinoti kaip, ką ir kada planuoti, kada ir kur važiuoti.

Čia dalinuosi patirtimi ir naudingomis nuorodomis, pagal kurias keliones koronaviruso pandemijos laikotarpiu planuoju pats. Jose – nuolat atnaujinama informacija, į kokias šalis galima keliauti, kaip nuspėti iš kur grįžus nereikės saviizoliuotis, kokios vietos uždarytos, kaip neužsikrėsti koronavirusu kelionėje, kaip neprarasti pinigų jeigu kas nors nepasiseks.

Tegul bus tai kelionių planavimo „new normal“, bent jau kol kas.

Straipsnis atnaujintas 2021 m. gegužį

Ar keliauti per pandemiją?

Jeigu jau nusprendėte keliauti šiuo laikotarpiu – šį skyrelį praleiskite.

Jeigu dar ne, argumentai “už” ir “prieš”:

Laikantis to, ką rašau šiame straipsnyje, ir šiuo metu galima keliauti pakankamai saugiai: tiek nuo ligos, tiek nuo nuostolių. Ėmęsi šių priemonių galite keliauti panašiai saugiai kaip įprastu metu: juk kelionės niekuomet nebūna be jokios rizikos (apgavystės, nusikaltimai, nelaimės, vėlavimai į skrydžius, bankrutavusios avialinijos ir t.t.).

Tačiau, kad kelionės būtų tokios pat saugios, kaip įprastiniu metu, reikia laikytis papildomų atsargumo priemonių kelionių planavimui ir eigai (viskas detaliai aprašyta žemiau).

Todėl kelionės pandemijos metu yra ne visiems. Galbūt jums nereikėtų keliauti šiuo laikotarpiu jeigu:

1.Jums būtina visą kelionę kruopščiai susiplanuoti iš anksto (t.y. prieš savaites ar net mėnesius).
2.Turite labai konkrečias šalis, miestus, vietas, kurias norite aplankyti ir kitkas nelabai domina (maža tikimybė, kad būtent tai būtų atidaryta, bet gal pasiseks).
3.Bet koks neaiškumas jums sukeltų stresą ir tai gadintų kelionę, net jeigu viskas galiausiai baigtųsi gerai.
4.Itin erzina įvairios saugumo priemonės, kurių anksčiau nebūdavo (pvz. privalomos kaukės, temperatūros tikrinimai jums smarkiai naikina kelionės malonumą).
5.Priklausote grupei, kuriai liga itin pavojinga.

O kaip su rizika užsikrėsti? Visuomenėje atsirado dvi radikalios stovyklos.

Vieni pliekia keliautojus ar net visus pramogaujančius aiškindami „ką, negalima palaukti?“, neva bet kokia kelionė, pramoga dabar gresia jų, jų šeimos narių gyvybėms ir todėl jie visi labai neatsakingi.

“Antroji stovykla” išvis virusą laiko „liga lengvesne už gripą“, visus valstybinius ribojimus – idiotizmu ar sąmokslu, o visus tuos, kurie jo bent kiek saugosi (pvz. užsideda kaukes) – kvailiais.

Tiesa, aišku, yra „toli per vidurį“: koronavirusas yra liga bent keliskart pavojingesnė už gripą, tačiau ne maras ir ne vėžys, be to, jau yra aiškiai žinoma, kaip juo užsikrečiama ir kaip neužsikrečiama. Jei keliausite tai žinodami, atsargiai, pavojai bus nedidesni, nei autoavarijos pavojus sėdus už vairo ar skendimo pavojus maudantis jūroje. Žr. skyrelį “Kaip neužsikrėsti” apačioje.

Bet, aišku, jeigu planuositės keliones lygiai taip pat, kaip 2019 m. ar anksčiau, kai koronaviruso nebuvo – 70-90%, kad baigsite nelinksmai (greičiausiai – piniginiais nuostoliais ar iššvaistytu laiku, bet, aišku, ir ligos šansai būtų didesni).

Svarbiausia – nieko neplanuoti iš anksto

Visų pirma, reikia pamiršti įprastinę kelionių planavimo taisyklę, kad verta pirkti bilietus iš anksto. Maksimalus terminas, prieš kurį 2020 m. pirkau lėktuvo/laivo/traukinio bilietus ar viešbutį/nakvynę – kelios savaitės (paprastai supersaugiose zonose), tačiau dažniausiai perku prieš kelias dienas. Viešbučių dažniausiai neužsakinėju išvis arba užsakau atvykimo dieną. Jei įmanoma, renkuosi kelionę nuosavu automobiliu, o jeigu reikia skristi – nuomotas automobilis suteikia daugiau laisvės už viešąjį transportą.

2020 m. kovas - atvykę į Katarą dėl epidemiologinės situacijos ten pakeitėme planą važinėti po Dohą viešuoju transportu ir oro uoste išsinuomavome automobilį

2020 m. kovas – atvykę į Katarą dėl epidemiologinės situacijos ten pakeitėme planą važinėti po Dohą viešuoju transportu ir oro uoste išsinuomavome automobilį

Padėtis keičiasi neįtikėtinai greitai. Kas bus po kelių dienų dar gali numatyti (jokia šalis iš visiškai saugios per kelias dienas netapo „superpavojinga“ ir neužsidarė), bet kas vyks po kelių mėnesių – tikrai ne. Ir nors neįvykus kelionei dažnai gali atsiimti pinigus, taip yra ne visuomet. Gal pvz. grąžins, jeigu uždraus skrydį išvis, bet negrąžins, jeigu tiesiog įves privalomą saviizoliaciją dėl kurios kelionė taps beprasmė; ir jau tikrai negrąžins, jei tiesiog pats nebenorėsite keliauti nes, kažkur pakilus užsikrėtimų skaičiui, rizika atrodys nebepriimtina.

Be to, pats patyriau, kad net ir aviakompanijoms atšaukus skrydį ir turint pilną teisę susigrąžinti pinigus tas grąžinimasis reikalauja daug laiko (su vienu grąžinimu vargstu beveik metus).

Tad verta užbėgti tam už akių: likite laisvi, neplanuokite kelionės „būtent ten“, „būtent tuo būdu“ ar net „į vieną iš šitų šalių“: verčiau palaukite laiko kelios dienos iki išvykimo ir tada jau tą akimirką žiūrėkite, kas įmanoma: „Kokios šalys įsileidžia?“, „Kur reikia izoliuotis ir kokios izoliacijos sąlygos iš ten grįžus?“, „Kiek kur keliauti kainuoja?“, „Kokia kur sergamumo statistika?“ ir pan.

Tikrai nebeverta susigundyti visokiom pigių bilietų akcijom “po pusantro mėnesio”: kas iš tų bilietų, jei didžiausia tikimybė, kad pasinaudoti nepavyks.

Beveik visi, kurie „nudegė“ nuo koronaviruso ir susijusių ribojimų, “strigo” ar prarado pinigus, planavosi kelionę gerokai iš anksto pagal tuometinę padėtį, o situacija juos pavijo.

Taip pat turėkite omenyje, kad visus bilietus verta pirkti tiesiogiai (pvz. iš aviakompanijos tinklapio), o ne tarpininkų, agentūrų. Kaip rodo patirtis, kam nors pasikeitus atgauti pinigus iš tarpininkų būna vidutiniškai kelis kartus sunkiau nei tiesiogiai iš aviakompanijos.

Nesiplanuojant iš anksto, viruso pavojai sumažės iki minimumo. Taip pat, išvengsite gausybės kitų pavojų, su kuriais įprastose kelionėje būnate susitaikę. Juk jei perkate bilietą prieš 6 ar 3 mėnesius, bet kuriuo metu juk gali būti, kad aplinkybės smarkiai pasikeis ir keliauti negalėsite ar nebebus taip smagu: sveikatos bėdos, svarbūs darbai, vaikų mokyklos šventė, problemos šalyje į kurią keliaujate (pvz. streikai) ir t.t. Dėl šių priežasčių visuomet netokia ir maža dalis bilietų į lėktuvą “nuplaukia”. Pirkdamas bilietą prieš kelias dienas jau gana tikslai žinai, kad tuo metu nesergi, nebus darbų, draugo vestuvių, gali net gerokai tiksliau numatyti koks bus oras kurorte.

Taigi, bet kokį dar likusį rizikos padidėjimą dėl viruso atpirks sumažėjusios rizikos kitur. Štai kodėl tikimybė, kad kelionė žlugs ar nebus tokia smagi, bus nedidesnė, nei visuomet. Taisyklė, tiesiog, tokia – šiais laikais planuotis kelionę prieš 3 d. rizikų prasme tas pats, kas anksčiau – planuotis prieš 3 mėn.

Į kurias šalis dabar galima keliauti (ir kokie ribojimai taikomi)?

Reikalavimai nuolat keičiasi, o daugelis straipsnių internete (pvz. naujienų portaluose) – pasenę, tad jais vadovautis pavojinga (išskyrus bendro pobūdžio straipsnius, tokius, kaip šitas).

Laimė, yra keli kasdien atnaujinami šaltiniai. Jei keliaujate į ES/EEE šalis, daug klausimų bus patogiai atsakomi ReOpen EU svetainėje (yra ir lietuvių k., tiesa, daugmaž išversta automatiniu vertėju).

Reopen EU svetainės pavyzdys (šiuometinę situaciją pažiūrėkite atsidarę svetainę)

Reopen EU svetainės pavyzdys (šiuometinę situaciją pažiūrėkite atsidarę svetainę)

Jei keliaujate ne į ES šalis, visų pirma siūlau patikrinti IATA (Tarptautinės aviacijos organizacijos) žemėlapį. Teoriškai kuo tamsesnė spalva žemėlapyje, tuo griežtesni kriterijai turistų ir kitų užsieniečių įleidimui.

IATA žemėlapis, 2020 rugpjūčio 29 d.

IATA žemėlapio pavyzdys – dabartinį žiūrėkite paspaudę nuorodą aukščiau

Bet reikalavimai labai skirtingi. Būna, kad šalis, tarkime, nuspalvinta tamsiau, nes neįleidžia daugelio užsieniečių, bet tarp tų kelių šalių, keliautojus iš kurių įleidžia, yra lietuviai. Todėl verta nuspausti ant kiekvienos šalies žemėlapyje ir paskaityti tuo metu galiojančius kriterijus.

Ribojimų rūšys yra tokios:
1.Skrydžių draudimas / ribojimas. Paprastai prie jo atvykti neįmanoma ar labai brangu.
2.Draudimas atvykti užsieniečiams ar didžiajai jų daliai (beveik be abejonės apimant visus turistus).
3.Privaloma 14 d. izoliacija atvykus į šalį. Kai kuriose šalyse terminas trumpesnis (12 d., 7 d. ir pan.).
4.Privalomas COVID testas. Būna trys tipai: reikia padaryti iš anksto (paprastai mokamai), reikia pasidaryti vietoje už savo pinigus (2020 m. rugpjūtį kainos nuo dešimčių iki daugiau nei 100 EUR) arba jis padaromas vietoje nemokamai. Pastaruoju atveju atvykimo šalis gali atsitiktinai spręsti, kam daryti testą.
5.Privaloma apsidrausti sveikatą kelionėje (pvz. tam tikrai sumai).
6.Privalomos anketos, temperatūros tikrinimai, programėlių instaliavimasis ir pan.

Jeigu ribojimai 1-3 yra iš visų užsienio šalių arba ir iš Lietuvos, jie iš esmės uždraudžia turizmą, tuo tarpu reikalavimus 4-6 įmanoma išpildyti ir turistui (taip pat žr. žemiau “Kaip pasidaryti testą, apsidrausti”).

Blankas, kurį reikia pateikti Lenkijos pasienyje

Blankas, kurį 2020 m. kovą pateikiau Lietuvos-Lenkijos pasienyje

Tačiau vis daugiau šalių ribojimus taiko selektyviai: konkretūs ribojimai priklauso nuo to, kokios šalies pilietis esi, iš kur atskrendi, kur buvai pastarąsias 14 dienų. Svarbu išanalizuoti šalių sąrašą, iš kurio įleidžiama, ir gerai įsigilinti: ar turi turėti tos šalies pilietybę, ar per 14 d. būti nebuvęs kitose šalyse ir pan.

Kai kuriose šalyse išimtys nuo visų ar dalies ribojimų taikomos skiepytiems (nebūtinai tinka visos vakcinos) ar persirgusiems koronavirusu prieš tam tikrą laiko tarpą (tokiu atveju reikėtų to įrodymų).

Dabar atsiradę gausybė visokių internetinių tinklapių, žemėlapių, rodančių ribojimus šalyse. Keli pavyzdžiai: “Skyscanner“, “Wego“, “Travelbans“. Aš kartais į juos irgi pasižiūriu. Deja, ei pastebėjau, jie tikrai dažnai netikslūs, pasenę (viskas keičiasi greitai, o tą informaciją tinklapiuose koreguoja retai). IATA informacija yra visada naujausia, nes ja naudojasi pačios avialinijos. Kol kas dar niekad nesusidūriau, kad IATA informacija būtų netiksli.

Visgi, nors IATA tinklapis vienas geriausių, situacija keičiasi greitai, todėl verta išsirinkus šalį ar šalis patikrinti informaciją jų turizmo svetainėse, ambasadų svetainėse, kovos su koronavirusu svetainėse, tų šalių žiniasklaidoje (pastarųjų kelių dienų straipsniuose) – ir tik jei nerandate nieko abejotino planuotis kelionę. Aišku, svarbiausios yra oficialios svetainės. Dėl visa ko (jei skirtingi šaltiniai prieštarauja vienas kitam) dar galima paskambinti į ambasadą. Galutinį patikrinimą reikia daryti ne anksčiau, nei kelios dienos iki kelionės ir tik tada pirkti bilietus / daryti rezervacijas.

Taip pat reikia surasti ir ar nėra „namų darbų“, kuriuos būtina padaryti prieš kelionę: pvz. COVID testo (žr. žemiau) arba kokios nors internetinės anketos užpildymo. Tarkime, plačiai nuskambėjo atvejai, kad dešimtys turistų neįleisti į Graikiją vien todėl, kad tinkamai neužpildė anketos internetu – o oro uoste to padaryti nebuvo galima. Tai, kad į šalį jūs ar jūsų draugas ar koks “žymus blogeris” keliavo prieš mėnesį, pusmetį ar juoba metus ir papasakojo, kad “problemų nebus”, nieko nereiškia: viskas greitai keičiasi. Nebūtinai aktualūs ir visokie beviziai režimai: daug kur jie laikinai panaikinti, reikia vizos. Dar gali reikėti kelionių draudimo. Taip pat įsidėmėkite, ką planuojate veikti, kur apsistoti ir pan. – yra pasitaikę, kad pasieniečiai klausinėja daugiau nei įprastai (bet daugelyje šalių taip nedaro).

Įsirašykite ir tekstus liudijančius, kad tai, ką padarėte, yra pankankama. Deja, tenka išgirsti istorijų, kad avialinijų atstovai oro uostuose nesupranta besikeičiančių taisyklų, ir nepriima visai teisingai darančių keleivių į skrydžius (bijodami, kad teks juos, neįleistus į šalį, gabenti atgal avialinijų sąskaita).

Jei skristumėte į šalį lėktuvu, dar pažiūrėkite, ar skrydis, kurį pirktumėte, realiai vykdomas. Čia nepamainoma Flightradar24 svetainė: nuspauskite žemėlapyje ant aktualaus oro uosto, tada „Departures“ ir „Load Earlier“ (jei reikia, kelis kartus) – pamatysite, ar skrydžiai tuo reisu pastaruoju metu kilo, ar ne. Jei nekilo, aš paprastai bilietų neperku: tikėtina, kad pardavinėjami bilietai į neįvyksiančius skrydžius.

Flightradar rodomi skrydžiai, kurie rugpjūčio 29 d. vyko iš Vilniaus. Jei parašyta "Departed", skrydis įvyko. Jei "Unknown" - ne. Taigi, skrdyžiai į Rygą, Varšuvą, Milaną, Kopenhagą, Taliną, Kijevą vyko, o į Tel Avivą, Kutaisį, 06:25 Londoną dėl kelionių ribojimų buvo atšaukti visam tam laikotarpiui

Flightradar rodomi skrydžiai, kurie rugpjūčio 29 d. vyko iš Vilniaus. Jei parašyta “Departed”, skrydis įvyko. Jei “Unknown” – ne. Taigi, skrdyžiai į Rygą, Varšuvą, Milaną, Kopenhagą, Taliną, Kijevą vyko, o į Tel Avivą, Kutaisį, 06:25 Londoną dėl kelionių ribojimų buvo atšaukti visam tam laikotarpiui

Taip pat supraskite, kad beveik visi ribojimai susiję su atvykimu į šalį. Svarbu: jeigu į šalį jau atvykote, niekas jūsų per vidurį kelionės neišvarys – ligos įvežimo riziką kelia tik jūsų atvykimas, o ne jūsų buvimas šalyje. Tarkime, Indonezijoje bei Pietų Korėjoje buvau ir tuo metu, kai turistai iš Lietuvos ten nebebuvo įleidžiami – svarbu, kad atvykau į šalis kol tokių ribojimų nebuvo. Todėl jei perkate bilietus prieš kelias dienas iki kelionės, jums ir aktualu tik tai, kad įvažiavimo į šalį ribojimai nepasikeistų per tas kelias dienas – o ne kad nepasikeistų per, tarkime, 2 kelionės savaites.

Atkreipkite dėmesį, jei skrendate su persėdimu arba važiuojate automobiliu/autobusu/traukiniu tranzitu, kad aktualūs gali būti ir ribojimai šalyse, kuriose persėdate ar kurias kertate tranzitu. Ribojimų persėdimui/tranzitui dažniausiai mažiau, nei jei į tą šalį vykstate kaip galutinį tikslą, bet patikrinkite. Jei skrendate lėktuvu su persėdimu taip pat išsiaiškinkite, ar jums nereikės išeiti iš oro uosto išvykimo zonos, o jei reikės, reikalavimai gali būti griežtesni (tai irgi parašyta IATA informacijoje). Jei įmanoma, renkuosi skrydžius be persėdimų, visgi, ir su persėdimais dažniausiai galima susitvarkyti.

Kaip pasidaryti testą, apsidrausti nuo koronaviruso?

Jau beveik visos šalys reikalauja, kad turistai būtų pasidarę testą nuo COVID-19.

Nors Lietuvoje testai daugeliui daromi nemokamai, tai nėra prieinama kiekvienam, be to, po nemokamų testų neišduodamos angliškos pažymos (tiesa, kai kurios šalys priima lietuviškų pažymų oficialius vertimus į anglų k.).

Išeitis – mokamas testas, kurį daro (ir pažymą išduoda) įvairios privačios laboratorijos.

Koronaviruso testai būna trijų tipų:
*PGR (angl. PCR) – iš nosies ir gerklės imamas tepinėlis. Pats patikimiausias, bet ir brangiausias testas, o rezultatų reikia laukti nuo kelių valandų iki kelių dienų. Jau ir persirgus koronavirusu rezultatas kurį laiką gali likti teigiamas. Daugelis šalių reikalauja PGR testo.
*Antigenų (kitaip – greitasis) – tepinėlis irgi imamas iš nosiaryklės, bet testas pigesnis, jo atsakymai greitesni (per kelias minutes) ir jis teigiamas būna trumpiau – tik kol žmogus užkrečiamiausias. Jis tinka ne visose šalyse.
*Antikūnių – šis testas daromas imant kraują. Jis parodo, ar jums susidarė koronaviruso antikūniai. Jei jis teigiamas, reiškia, koronavirusu sirgote praeityje (arba pradėjote sirgti seniai, arba vakcinavotės ir jums susidarė imunitetas). Neigiamas antikūnių testas nieko nereiškia ir nepadea patekti į jokią šalį, nes daugelio ligonių jis būna neigiamas, o teigiamas pasidaro tik paskui. Tad kai kuriose vietose būna atvirkščių reikalavimų – reikia parodyti seno teigiamo antikūnių testo rezultatus. Bet tai reta.

Reikia atkreipti dėmesį į šalies reikalavimus, ypač prieš kiek laiko turi būti padarytas testas (pvz. 72 val., 48 val.)? Ar tai mėginio paėmimo, ar pažymos išdavmo laikas? Ar laikas skaičiuojamas iki įlipimo į pirmą skrydį, ar į paskutinį, ar atvykimo?

Jei reikia testo ir laikas labai ribotas iš kai kurių šalių (miestų-užkampių) verta nepirkti bilietų pirmadieniui. Nes sekmadieniais mokamos testų ėmyklos daug kur nedirba, o dalis nedirba ir šeštadieniais. Geriausios dienos tokiam skrydžiui – trečiadienis-šeštadienis, kad pavyktų pasidaryti testą pirmadienį-penktadienį.

Testus galima pasidaryti ir vis daugiau oro uostų (tarp jų – Vilniaus). Ten paprastai jie daromi gana greitai, bet brangiau, nei kitur – tačiau taip galima gauti rezultatus greičiausiai.

Dalis šalių siūlo testą pasidaryti ir vietoje (kaip alternatyvą pažymai). Pasidomėkite, kokia ten kaina (jei testas mokamas) ir palyginkite. Taip pat pasidomėkite kas bus, jei testas bus teigiamas – kai daugiau nei pusė COVID atvejų besimptomiai, o testai teigiami gali būti ne vieną savaitę po užsikrėtimo, negalite būti garantuoti. Ar tektų mokėti už saviizoliaciją, gydymą, kiek kainuotų?

2020 m. rugsėjį skrisdamas į Hurghadą turėjau dvi galimybes: darytis testą Lietuvoje (~75 eurų) arba Hurghados oro uoste (~27 eurai). Ilgai svarsčiau, bet pasirinkau Lietuvą: daugiau aiškumo, jei dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių testas būtų buvęs teigiamas, be to, tai kaip papildomas apsidraudimas, nes Egipto taisyklės nebuvo aiškios (dėl kokių kliūčių nepavykus su lietuvišku testu, dar liktų galimybė darytis testą vietoje – o atvirkščias variantas būtų neįmanomas). Šalyje, kur aiškumo daugiau, tikriausiai būčiau apsisprendęs kitaip.

Koronaviruso PGR testo pažymos fragmentas

Koronaviruso PGR testo pažymos, išduotos Lietuvoje (lietuvių, anglų, rusų kalbomis), fragmentas

Dėl įvairių sienų kirtimo ribojimų šiais laikais daug sunkiau keliauti į kelias šalis – geriau rinktis kelionę į vieną šalį. Visgi, ir keliauti į kelias šalis įmanoma, bet, jei antroji šalis reikalautų testo, tai testą reiktų daryti pirmojoje šalyje. Taip pat testo gali reikalauti ir šalis, kurioje gyvenate, prieš grįžimą į ją.

Jei reikės testo užsieni šalyje, pasidomėkite galimybėmis iš anksto: yra šalių, kur testus pasidaryti lengviau, nei Lietuvoje (pvz. Brazilijoje pasidariau oro uoste ir gavau atsakymą per 4 val. bei išskridau į Ekvadorą), o yra, kur beveik neįmanoma. Beje, yra galimybė “sutaupyti” testų greitai paeiliui skrendant į kelias šalis. Pavyzdžiui, iš Brazilijos į Ekvadorą skridau per Panamą. Abi šalys reikalavo koronaviruso testų – Panama daryto prieš 48 val., Ekvadoras prieš 10 dienų. Taigi, galėjau Panamoje pabūti tiek laiko, kad tas pats Brazilijoje pasidarytas testas dar tiktų ir Panamai ir, paskui, Ekvadorui.

Dažnai įvairių neaiškumų dėl sveikatos padeda išvengti draudimas, bet kol kas dabar su pačiu draudimu per daug neaiškumų: nėra precedentų, ką privalo atlyginti, ko ne. Daugelis draudimo kompanijų nenori atlyginti žalos, kai ji kilo šalyse, į kurias Lietuvos užsienio reikalų ministerija rekomenduoja nevykti. Sąrašas/žemėlapis yra čia, bet jis per visą pandemiją – milžiniškas, apima beveik visą pasaulį. Šalių, į kurias patariama nevykti, dažnai dar daugiau, nei šalių, iš kurių grįžus reikia izoliuotis. Tiesa, šiais laikais jau pradeda rastis draudimai, kurie apima ir koronavirusą.

Tačiau, turėkite omeny, kad Europos Sąjungoje pasidarius Europos draudimo kortelę galioja valstybinis draudimas. Tarp kitų šalių taip pat yra tokių, kurios COVID užsikrėtusius užsieniečius gydo ar izoliuoja savo sąskaita ir tokių, kurios pardavinėja savo draudimą (tai gali kainuoti, pavyzdžiui, ~eurą už kelionės dieną ar keliasdešimt eurų už visą kelionę, bet kitose šalyse – ir ~10 eurų už dieną).

Kaip sužinoti, koks sergamumas šalyje, kokia ribojimų tikimybė?

Lietuva nuolat koreguoja sąrašą šalių, iš kurių grįžus į Lietuvą reikia izoliuotis (negalima eiti į darbą, parduotuvę ir pan.), taip pat ir tos izoliacijos tvarką, išimtis – panašiai daro ir daugybė kitų šalių. Daugybei žmonių vienokia ar kitokia izoliacija visai nepriimtina ir žinodami apie ją jie nekeliautų išvis, todėl itin nuliūsta kai tik prieš grįždami sužino, kad šalis, į kurią keliavo, įtrauktą į tokį sąrašą.

Patys Lietuvos sąrašai skelbiami čia.

Tačiau svarbu ne tik dabartinis sąrašas, bet ir kas bus ateityje. Net jeigu kelionę planuojiesi prieš kelias dienas iki jos, juk kelionė užtruks savaitę-dvi, o per tą laiką Lietuvą gali izoliacijos sąrašus ir tvarkas keisti.

Nemažai šalių ribojimus sieja su sergamumu (tiesa, tiksli tvarka gali keistis).

Tarp gerų informacijos apie sergamumą šaltinių – Worldometer svetainė, kuri rodo sergamumą šiandien/vakar, taip pat 7 d. skaičius ir vidurkius milijonui gyv. (žr. ir skiltį “WEEKLY TRENDS”, nes ji aktualesnė).

Worldometer statistikos ištrauka - Vokietijos naujų susirgusiųjų kreivė bėgant mėnesiams. Ši kreivė aktualiausia iš pateikiamų Worldometer

Worldometer statistikos ištrauka – Vokietijos naujų susirgusiųjų kreivė bėgant mėnesiams.

Kita vertus, yra žmonių, kuriems saviizoliacija nėra pasaulio pabaiga – pvz. dirbantiems iš namų tai nėra toks smūgis, kaip tiems, kuriems reikia kasdien eiti į darbą ar būti su žmonėmis. Tai įvertinkite patys, kiek jums tai svarbu.

Kaip neužsikrėsti koronavirusu?

Jeigu šalyje nėra įstatymų ar kitų teisės aktų, nurodančių kaip nors elgtis, kaip elgsitės – jūsų valia. Nėra tokių metodų, kurie 100% padės išvengti ligos – bet juk nėra ir metodų, kurie 100% padės išvengti autoavarijos, skendimo ar kitokios nelaimės. Tačiau elgdamiesi atsakingai galime sumažinti tikimybę iki minimumo ir to daugeliui pakanka.

Jau vien keliavimas vien į šalis, iš kurių grįžus į Lietuvą nereikia saviizoliuotis (ar nedaug viršija tas ribas), užsikrėsti tikimybę smarkiai sumažina – nes Lietuva savo sąrašą tvarko gana griežtai ir labai nesaugių šalių ten nėra.

Visų pirma, verta nustatyti, kiek rizikinga situacija ir pagal tai spręsti kaip elgtis. Įvertinkite riziką šalje:
a)Kiek užsikrėtusiųjų 100 000 gyv. / 7 d. šalyje (žr. skyrelį „Kaip sužinoti, koks sergamumas šalyje, kokia ribojimų tikimybė?“)? Jei šalis didelė, pasižiūrėti ir pagal regionus tos šalies puslapyje, kuriame ji skelbia tokią informaciją.
b)Kiek testuojama toje šalyje? Jei testų daroma nedaug, dauginkite užsikrėtusiųjų skaičių iš kokių 4-8. Testų apimtys yra matomos Worldometer svetainės lentelėje.

Įvertinkite riziką konkrečioje vietoje, į kurią tą dieną eisite:
a)Kiek žmonių bus aplink ten, kur eini, ar bus įmanoma laikytis 2 m atstumo nuo jų? (ar tai teatras, ar muziejus, ar žygis gamtoj)
b)Ar bus žmonių iš šalių, kuriose pavojus didesnis (pvz. oro uostuose).

Kruiziniai keltai atplaukia į Marienhamną

Keltas Mariehamnas-Turku, kuriuo plaukėme 2020 m. rugpjūtį, iš tikro plaukė reisu Stokholmas-Mariehamnas-Turku, gabeno Švedijos sunkvežimių vairuotojus. Švedijoje tuo metu epidemiologinė situacija buvo bloga, taigi, laikėmės papildomo atsargumo priemonių. Pastebėjome, kad žmonės iš Alando salų, kurie šiaip kaukių nenešioja, tame laive jas irgi užsidėjo

Štai ką stengiuosi daryti – kuo didesnis pavojus, tuo daugiau:
a)Nešioti kaukę. Ypač erdvėse, kur daug žmonių, bet jei pavojus didesnis – ir lauke. Jeigu kaukes tomis aplinkybėmis toje šalyje dėvi žymi dalis žmonių, dėviu ir aš, net jei ir nebūtų labai pavojinga: kad nekeltų įtarimų kitiems. Bet jei pavojinga, tai net jei tik maža dalis kitų žmonių dėvi kaukes, aš jas dėviu.
b)Į lankytinas vietas eiti tada, kai žmonių mažiausiai. Pvz. darbo dienomis darbo metu.
c)Jei restoranas, baras pilnas – eiti į tuštesnį. Pasirinkti staliuką toliau nuo kitų žmonių.
d)Važinėti nuosavu automobiliu ar nuomotu automobiliu. Jei visgi naudojuosi viešuoju transportu – viešajame transporte pasirinkti vietą toliau nuo kitų žmonių, kiek tai įmanoma.
e)Vengti ilgesnio bendravimo su daug nepažįstamų žmonių (visokiems pasisėdėjimams su kitais keliautojais, hosteliams galbūt ne laikas).
f)Apsistoti ilgiau vienoje vietoje, ypač bute į kurį neina pašaliniai žmonės, ar savo palapinėje/kemperyje/automobilyje – o ne kas naktį vis kitame viešbutyje.
g)Dažnai plauti rankas, dezinfekuoti.
h)Keisti drabužius, namie (viešbučio kambaryje) nevaikščioti su lauko drabužiais ir ypač batais, dezinfekuoti dažnai liečiamus paviršius (pvz. mobilų telefoną).

Lauke kur mažesni atstumai nešiojamos kaukės Korėjoje

Lauke kur mažesni atstumai atstumai tarp žmonių nešiojamos kaukės Korėjoje

Saugojimasis aktualus visiems. Reikia suprasti, kad šiais būdais saugaisi ne tik nuo to, kad nesusirgtum rimta koronaviruso forma ir net ne tik nuo to, kad neparvežtum koronaviruso namo, savo namiškiams ir pan. Tu saugaisi nuo bet kokios oru plintančios ligos. Šiais laikais keliaujant pavojinga sirgti bet kokia liga, nes yra vietų, kur neįleidžia su temperatūra (net pvz. į skrydį namo), įtarimų kelia ir kosulys. O nuo koronaviruso bei kitų ligų (“peršalimo”, gripo ir t.t.) padeda tos pačios priemonės. Šiaip mano imunitetas silpnas ir sergu maždaug 4 kartus per metus. Tuo tarpu 2020 m., kai nuolat saugojausi, metus nesirgau nė sloga.

Galiausiai 2021 m. Brazilijoje pasigavau rotavirusą, kaip tik prieš skrydį į Lietuvą. Simptomai buvo susiję su pilvu (viduriavimas, vėmimas), tačiau buvo ir temperatūra, dėl ko šiais laikais negalėjau skristi – teko gauti pažymą pas daktarą ir vėliau pirkti naują bilietą. Tačiau draudimas išlaidas padengė.

Ar šalyje bus karantinas ir ką tai reiškia?

Vienas labiausiai nuvalkiotų 2020-2021 m. žodžių – “karantinas”. Kiekvienam atrodo, kad jo šalyje karantinas, dideli ribojimai, bet iš tikro viskas skiriasi kaip diena ir naktis, yra visokie ribojimų deriniai.

1.Uždarymai – žr. žemesnį skyrių “Lankytinos vietos: kas veikia ir kas neveikia per koronavirusą?”.
2.Komendanto valanda – tam tikru paros metu negalima eiti į lauką (paprastai naktį, bet kartais ne darbo metu).
3.Judėjimo ribojimai – tam tikri regionai uždaryti, negalima važiuoti į kitą savivaldybę.
4.Higienos ir sveikatos ribojimai – temperatūrų tikrinimai, privalėjimas nešioti kaukę, dezinfekuoti rankas.

Bet ko tik neprisižiūrėjau per šiuos metus – nuo draudimo kiekvienam automobiliui išvažiuoti į gatves kas antrą dieną (pagal to automobilio numerius) Ekvadore iki girdėtų pasakojimų Panamoje, kad ten žmonės į gatvę išleisti pagal lytį, dviems valandoms per dieną pagal paso numerį ir pan.

Bet visko įmanoma išvengti renkantis šalis, kurios į griežtus karantinus žiūri kreivai (pvz. daugelyje Amerikos, Afrikos šalių griežti karantinai ne(be)įvedinėjami), arba ištaikant laiką tarp karantinų. Šiaip koreliacijos tarp karantino griežtumo ir epidemiologinės situacijos nėra tiek daug, kaip kai kas galvoja.

Lankytinos vietos: kas veikia ir kas neveikia per koronavirusą?

Dar prieš galutinai perkanti bilietus ar atliekant kokias rezervacijas būtina patikrinti ir kokia situacija toje šalyje. To ieškau angliškai arba tos šalies kalba. Kreipiu dėmesį į vietos spaudą, žiūriu, kad straipsnis būtų parašytas kuo vėliau, nes viskas greitai keičiasi.

Svarbiausia sužinoti, kas šalyje veikia, o kas neveikia. Ypač patikrinti ar atidarytos tos vietos, kurios svarbiausios jums.

Na, jei neįsivaizduojate kelionės į Paryžių bei Eifelio bokšto ar Luvro (o kažkuris iš jų uždarytas), ar kelionės į kurortą be kokio paplūdimio (kuris uždarytas), tai keliauti neverta.

Kitu atveju – pirmyn. Tačiau riekia susitaikyti, kad kažkokių uždarymų, ribojimų tikriausiai bus. Ėjimo kur nors išvakarėse verta dar sykį patikrinti, ar vieta veikia. Deja, tai retai atnaujinama. Patikimiausias šaltinis – oficialus tos vietos puslapis ar (dažnai ten informacija šviežesnė) Facebook, jeigu yra. Jei jie parašyti kalba, kurios nesuprantate, naudokitės autovertėjais (pvz. “Google Translate“). Visgi, net ir taip ne vieną kartą esu nuėjęs į vietas, kurios nedirbo. Ypač neturtingose šalyse, kur internetas silpnas.

Tipinis pranešimas šiais laikais

Tipinis pranešimas šiais laikais

Tikėtiniausia, kad bus uždaryta / neveiks:
a)Masiškiausi renginiai.
b)Vietos, išsilaikančios vien iš užsienio turistų (pvz. ekskursijos anglų kalba): tiesiog COVID-19 sumažintų turistų srautų neužteks joms išsilaikyti.

Mažiausiai tikėtina, kad pasidarys negalima lankyti gamtinių vietų (ypač ne nacionaliniuose parkuose, o ten, kur bilietų pirkti niekuomet nereikia).

Būna, kad dalykai veikia, bet jų darbo laikas gerokai sutrumpintas, arba privaloma registracija internetu (patikrinkite ir nesivadovaukite kokia Google darbo laiko ar uždarymo informacija – ji niekaip nesuspėja su realijomis).

Taip pat prieš keliaujant reikia sužinoti, kokios yra privalomos saugumo priemonės šalyje ir to laikytis. Pvz. kur privalomos kaukės.

Kaip keliautojas, esi svečias, be to, kai kas gali žiūrėti į tave kaip į rizikingesnį. Šiuo metu visokios tarnybos gali būti gerokai labiau įsitempusios. Todėl tikrai nėra logiška mėginti vietinių kantrybę pažeidinėjant reikalavimus ar nekreipiant į juos dėmesio: jei kažkokie reikalavimai atrodo tokie kvaili, kad jų nesilaikytumėte, geriausia į tą šalį nekeliauti. Be to, už įžūliausius pažeidimus (pvz. privalomos saviizoliacijos nesilaikymas) yra daug galimybių sulaukti labai rimtų nuobaudų: didžiulių baudų, deportacijos, net kalėjimo. Keliaudamas pandemijos laikotarpiu ir sekdamas vietinę šalių spaudą ne vieną tokią istoriją girdėjau. Požiūris į ligą skirtingose šalyse skiriasi kardinaliai – vieniems tai yra beveik maras, kitiems – labiau gripas. Visgi, net jei esate pripratęs prie antro požiūrio (pvz. gyvenote Švedijoje), tose šalyse, kur jis kitoks, privalote elgtis kaip vietiniai.

Kainos bei kelionės per pandemiją pliusai

Ne viskas vien liūdna. Kelionės per pandemiją turi ir savų pliusų. Tiesa, kartu su jais žengia ir minusai. Tiesiog, kelionės dabar kitokios.

Pirmasis pliusas – mažiau kitų turistų. Vieni neįsileidžiami, kiti bijo važiuoti, treti keliauja tik su kelionių organizatoriais ar kruizais, o tų kelionių nebeliko. Taigi, dabar unikali proga pamatyti populiariausias pasaulio vietas tokias tuščias, kokios jos gal niekada daugiau nebebus.

Ant Vondžu pakabinamo tilto. Nuotraukos prie įėjimo rodė, kad jis būna sausakimšas...

Ant Vondžu pakabinamo tilto Pietų Korėjoje. Nuotraukos prie įėjimo rodė, kad jis būna sausakimšas…

Bet kartu yra ir minusas – tie dalykai, kurie klesti vien dėl turistų masių (visokios masinės ekskursijos, renginiai) dabar gali išvis nevykti.

Antrasis kelionių per pandemiją pliusas – kai ką dabar galite gauti pigiau (pvz. viešbučius).

Džimbarano Maxone stogas

10 eurų pandemijos metu kainavęs viešbutis Balyje

Tačiau kartu ir minusas – mažesnė pasiūla reiškia, kad mažiau galimų skrydžių, o mažesnė konkurencija gali lemti didesnes skrydžių kainas į daugelį vietų. Taip pat atsiranda COVID testų kaštai.

Kaip neįstrigti (ir ką daryti „įstrigus“)?

2020 m. kovą vykę masiniai ir staigūs sienų uždarymai buvo gal didžiausias koronaviruso šokas keliautojams: įpratę važiuoti kur nori ir kada nori, staiga, atrodo, nė negalėjo grįžti namo.

Tiesa, pasigilinus į situacijas giliau, buvo aišku, kad daugelis galėjo grįžti, jei būtų elgęsi tinkamai. Nes sienų uždarymas nebuvo *toks jau* staigus: vienur kelias dienas, kitur savaites skrydžiai dar vyko, užsieniečiai iš visur būdavo išleidžiami, o Lietuvos piliečiai – įleidžiami į Lietuvą.

Kai Lietuva paskelbė sienų uždarymą 2020 m. kovo viduryje, aš buvau Katare, po to iš ten skridau į Tailandą, Indoneziją, Pietų Korėją ir iš kiekvienos šių šalių turėjau galimybę grįžti, nors pasirinkau to nedaryti. Tik jau balandį grįžti pasidarė sunkiau – bet galimybės buvo visuomet.

Tikiu, kad tokio staigaus sienų uždarymo nebus, o mažesniems nesklandumams keliautojai jau bus pasiruošę.

Visgi, kad būtų ramiau, pasakysiu, kad ir 2020 m. kovą katastrofų nebuvo, o principai, kurių laikantis praktiškai iš bet kur buvo galima grįžti namo buvo:
*Reaguoti į situaciją. Jei turite bilietus grįžti po dviejų savaičių, bet valdžia paskelbtų, kad po savaitės uždarys oro uostą, tai, jei nenorite ar negalite praleisti toje šalyje dviejų mėnesių, gal laukti neverta: įsigykite naują bilietą, o jei senasis bus atšauktas, pinigus turėtų grąžinti. Sienų uždarymo metu būdavo pernelyg daug istorijų “Ambasada pasiūlė skrydį, bet mums ne(pa)tiko, o paskui skrydžių nebebuvo” ir panašių.
*Suvokti, kad skrydžiai būna ne tik tiesioginiai ir įvairiom avialinijom. Žinoti, kur ieškoti bilietų su persėdimais (pvz. Skyscanner svetainėje, žr. mano apmokymą kaip naudotis). Absoliuti dauguma “įstrigau, neįmanoma grįžti” skundų, kuriuos tuo metu skaičiau internete, iš esmės reiškė “negaliu grįžti taip pat patogiai (tomis pat avialinijomis), kaip atskridau” – tuo tarpu skrydžių su persėdimais buvo dar ilgai. Po to, kai išnyko skrydžiai su persėdimais į Vilnių, dar buvo variantų skristi į aplinkinius miestus ir važiuoti žeme. Labai ilgai po Lietuvos sienų uždarymo išliko galimybė skristi į Minską ir atvažiuoti iš ten, o galimybė skristi į Vokietiją ir keltis keltu išliko visuomet.
*Neverta klausinėti “savo avialinijų”, kaip nusigauti į vietą, jeigu jos atšaukė skrydį – tokiais atvejais linijos būna užimtos, be to, jos, tikėtina, nepasiūlys konkurentų skrydžių, net jei šie ir būtų geriausi, o siūlys savo skrydžius, net jei ir nujaus, kad juos atšauks. Naujų bilietų paieškomis turite užsiimti pats.

Kaip ir su visom rizikom, įstrigimo rizikai geriausia tiesiog užbėgti už akių. Įstrigimo riziką dar padės sumažinti, jei keliausite į “lengvai pasiekiamas” teritorijas. Tai yra arba tos šalys, iš kurių gana netoli grįžti į Lietuvą žeme (Europa), arba tos vietos, nuo kurių netoli svarbūs pasaulinio susisiekimo centrai (didieji Amerikos, Azijos miestai).

Vieninteliai žmonės, kurių istorijas skaitydamas galvojau “šakės, tikrai įstrigo!”, buvo tie, kurie keliavo po atokiausias vietas (Afrikos užkampius, tolimas salas) – ten tikrai galėjo susidaryti situacija, kad iš tų atokių vietų nuvažiuoti į didmiestį nespėtų, be to, “trečiojo pasaulio” valdžios daug mažiau prognozuojamos. Todėl tokių itin atokių vietų tikrai pandemijos metu logiška vengti.

Pavyzdys, kaip valdžiau įstrigimo riziką: 2021 m. sausį nuskridus iš San Paulo į Santaremą Santareme tuoj įvestas karantinas. Kadangi keliavome po gamtą (džiungles), tai iš pradžių nebuvo aktualu. Nors planavau Santareme praleisti 2 savaitės, grįžęs iš džiungių suskubau pirkti bilietą atgal į San Paulą ateinančioms dienoms – jo specialiai nebuvau pirkęs iš anksto nes, dėl blogėjančios epidemiologinės situacijos Santaremo apylinkėse, įtariau, kad Santareme gali būti įvestas karantinas. Taigi, parskridau į San Paulą anksčiau, nei planavau ir taip išvengiau buvimo karantine ir užbėgau už akių teoriškai galimam strigimui (tiesa, įstrigęs nebūčiau – bet atsargumas nepamaišo).

Naudingos nuorodos kelionėms per pandemiją

Naudingos nuorodos kelionėms per pandemiją vienoje vietoje. Jei turite papildomų – rašykite į komentarus.

1. ReOpen EU – visų ES ir EEE šalių reikalavimai atvykstantiems bei kiti ribojimai ir draudimai.
2. IATA (Tarptautinės aviacijos organizacijos) koronaviruso žemėlapis – visų pasaulio šalių ribojimai ir draudimai atvykstantiems oru (be daugeliu atvejų sutampa ir su ribojimais atvykstantiems kitaip).
3. Koronastop – Lietuvos ribojimai, draudimai, iš kur atvykus privaloma saviizoliacija.
4. Worldometer – kiekvienos šalies koronaviruso statistika įvairiais pjūviais ir grafikais. Čia galima pamatyti, kur liga plinta, kur lėtėja.
5. Flightradar24 – patikrinimui, kurie skrydžiai šiuo metu realiai vyksta.
6. Skyscanner – bilietų pirkimui neprisirišant prie aviakompanijų, maršrutų ir pan.
7. Šalies, į kurią vyktumėte, “Koronastop” tinklapio atitikmuo – kad pažiūrėtumėte į ribojimus tenai.
8. Šalies, į kurią vyktumėte, užsienio reikalų ministerijos arba ambasados puslapis – jei ribojimai atvykimui neskelbiami (8), gali būti skelbiami čia.
9. Šalies, į kurią vyktumėte, populiariausia žiniasklaida – kad paskaitytumėte paskutinių dienų straipsnius ir pajustumėte nuotaikas.
10. Google vertėjas – automatiškai pakenčiamai išverčia užsieninius tinklapius, pvz. žiniasklaidos, lankytinų vietų ir pan., nes kai viskas keičiasi taip greitai, ne viskas prieinama anglų kalba.
11. Lietuvos URM šalių, į kurias nerekomenduojama vykti, sąrašas – aktualus dėl draudimo galiojimo


Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio


1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


    4 komentarai

  1. “turėjau dvi galimybes: darytis testą Lietuvoje (~75 eurų) arba Hurghados oro uoste (~27 eurai). Ilgai svarsčiau, bet pasirinkau Lietuvą”
    Įdomus pasirinkimas. Aš rinkčiausi Hurgadą, nes neaišku kokį ten popieriuką lietuviai duos ir kaip jis patiks egiptiečiams. Duoda lietuvos klinikos kažką angliškai kaip suprantu, bet egzistuoja kokia bendra pasaulinė/eu forma, ar visi tiesiog rašo kas jiems patinka ir kaip jiem patinka?

    • Nė vienas pasirinkimas nėra aiškiai geresnis ir ilgai svarsčiau. Bet šiaip:

      (a)Ten, kur darėmės Lietuvoje pažymą, patikino, kad “Jau daug kas darėsi dėl kelionės į Egiptą” ir problemų nebuvo.
      (b)Bet kuriuo atveju, turint pažymą iš Lietuvos, situacija geresnė (išskyrus kainos prasme), nes net jeigu lietuviška pažyma netiktų (tarkim, 5-10%), visada dar galėtum pasidaryti testą vietoje. Tuo tarpu atvirkščiu atveju – jeigu, pavyzdžiui, testai vietoje dėl kažkurių priežasčių būtų sustabdyti, ar nebūtų siūlomi lietuviams, ar koks nesusigaudantis avialinijų darbuotojas visgi neįleistų į lėktuvą nežinodamas ką ten Egipte testuoja, ar pan. – “atsarginio varianto” jau nebūtų.

      Taip pat ši tvarka (testų vietoje) Egipte įsigaliojo tik nuo rugsėjo 1 d., aš skridau rugsėjo 14 d., informacijos buvo mažai arba ji buvo dviprasmiška (kai kur apie testų vietoje galimybę nerašė) ir kažkokių užtikrintesnių liudijimų ar paaiškinimų atsirado jau tik gerokai priartėjus skrydžiui.

      Koronaviruso testo pažymos standarto / formos išties nėra. Visų, kurie nešėsi, buvo labai skirtingos. Pagal Egipto reikalavimus yra, kas turi būti parašyta pažymoje, kad galiotų – pvz., kad testas PCR/PGR (o ne antikūnių), kada darytas ir pan. Dabar pridėjau pažymos fragmento nuotrauką į straipsnį.

      Šiaip apie pusė lėktuvo Stambulas-Hurghada darėsi koronaviruso testus Egipte, apie pusė buvo pasidarę iš anksto (tai akivaizdžiai matėsi, nes pastarųjų paprašė išlipti pirma ir tikrino jų pažymas išlipant iš lėktuvo).

  2. Taip idomiai skaiciau apie jusu gyvenima Brazilijoje, strigo internetas kai jus pas lietuvius buvote. Kai atsirado internetas, dingo straipsnis.????
    Nerandu jo niekaip. Sos!
    Kur ji?

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso

Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso

| 8 komentarai

Rašydamas šiuos straipsnius iš Pietų Korėjos koronaviruso pandemijos laikotarpiu, jaučiuosi tarsi kalbėdamas iš ateities.

Dabar ir Europoje jau panaikinti žiauriausi karantino ribojimai, atsidarė verslai. Bet keliauti į „masinius“ pietų kurortus dar negalima, o visokie ekspertai karštligiškai diskutuoja, kaipgi atrodys šiųmetės atostogos: su pustuščiais lėktuvais? Be švediškų stalų? Su uždarytomis lankytinomis vietomis? Ar kas išvis išdrįs skristi?

2020 m. gegužę-birželį praleidome Pietų Korėjos pietinėje pakrantėje: Pusane ir vulkaninėje Čedžu saloje, kuri yra kaip Azijos Tenerifė. Turizmas čia jau įsivažiavo ir, nepaisant Korėjoje nepasibaigusios pandemijos, vis labiau klesti. Štai kaip viskas atrodo iš vidaus ir galbūt atrodys Europoje liepą ar rugpjūtį.

Tai – trečias straipsnis. Kaip atsikliuvau Pietų Korėjoje 2020 m. kovą-balandį, skaitykite pirmojoje dalyje. Kaip įsigyvenau į šią šalį 2020 m. balandį-gegužę – antrojoje dalyje.

Čedžu salos uolinėje pakrantėje

Čedžu salos uolinėje pakrantėje iš kur ekskursijas, kaip seniau, plukdo laivas (kairėje)

Skrydis lėktuvu į kurortinę salą po koronaviruso

Kai gegužės 26 d. atėjo laikas skristi į Čedžu jaučiausi keistai, tarsi būtų pirmas gyvenime skrydis. Iš tikro nė du mėnesiai nepraėjo, kai skridau Balis-Seulas (kovo 30 d.), bet kiek pasaulyje pasikeitė, kiek baisių pasakojimų ir prognozių skambėjo, ypač iš Europos: apie “išmirusius” oro uostus, “niekada neatgimsiančią” aviaciją.

'Jin Air' įgula keleivių laukimo salėje laukia skrydžio

‘Jin Air’ įgula keleivių laukimo salėje laukia skrydžio

Tikrovė laukė kitokia. Viskas beveik kaip seniau. Bilietą pirkau prieš mėnesį už 22 eurus (su bagažu), išvakarėse užregistravau. Skrydžiai Pietų Korėjoje niekada nenutrūko, aviakompanijos nebankrutavo, klientų skaičiai beveik sugrįžo į buvusias aukštumas.

Sveikatos patikrinimai, biurokratija? Nieko panašaus. Atvykstu į Pusano oro uostą likus 1:15 min. iki skrydžio ir laiko per akis. Bagažo pridavimas, saugumo kontrolė. Eilių nėra. Tik prie laipinimo, bet tai įprasta.

Eilėje prie laipinimo į skrydį Pusanas-Čedžu

Eilėje prie laipinimo į skrydį Pusanas-Čedžu

Vienintelis papildomas patikrinimas – temperatūros. Be jokio senamadiško termometro, kokį prie manęs dar glaudė išskrendant iš Balio ar atskridus į Seulą kovo 30 d. Dabar net nereikia sustoti: eini sau parodęs dokumentus, o darbuotojai ekrane mato tavo (ir kiekvieno kito keleivio) temperatūrą. Dar vienas papildomas pranešimas prie dokumentų patikros: „Tarnautojui tikrinant jūsų tapatybę, prašome trumpam nusiimti kaukę“. O kitkas – kaip visuomet. Pietų Korėjoje saugumo reikalavimai švelnesni, nei Europoje: vandens butelį leido prasinešti.

Oro uoste prie saugumo patikrų fotografuoti negalima, bet ši nuotrauka, daryta Korėjos geležinkelio stotyje, iliustruoja, kaip atrodo termovizorininkas, stebintis nesustojantį keleivių srautą.

Oro uoste prie saugumo patikrų fotografuoti negalima, bet ši nuotrauka, daryta Korėjos geležinkelio stotyje, iliustruoja, kaip atrodo termovizorininkas, stebintis nesustojantį keleivių srautą.

Laukimo salėje prie „Jin Air“ skrydžio Pusanas-Čedžu jau pilna. Ir lėktuvas beveik pilnas, 184 vietų Boeing 737-800. Ir čia vienas iš daugiau nei šimto skrydžių iš Korėjos žemyno į Čedžu kasdien. Kaip rašo Korėjos spauda, vidinių skrydžių populiarumas pasiekė naujas aukštumas ir daugiausiai korėjiečiai skrenda į Čedžu, nes juk žemyninėje dalyje gali keliauti ir traukiniu, autobusu ar automobiliu. Kai vėliau stovėjau populiarioje lėktuvų stebykloje Čedžu mieste atrodė, kad stebiu kokio milžiniško miesto oro uostą: lėktuvai kilo kas kelias minutes.

Išvykimo lenta Čedžu oro uoste - vienos valandos skrydžiai į įvairius Korėjos miestus, vežantys atostogautojus. Čedžu gyventojų - panašiai, kaip Vilniuje

Išvykimo lenta Čedžu oro uoste – vos vienos valandos skrydžiai į įvairius Korėjos miestus, vežantys atostogautojus. Čedžu gyventojų – panašiai, kaip Vilniuje

Ribojimai veikloms nyksta, bet daugėja kaukių

Nei Pusano oro uosto laukimo salėje, nei lėktuve nėra jokių „fizinio atstumo“ priemonių, visos vietos lėktuve parduotos. Tačiau beveik visi su kaukėmis. Neprivaloma, bet Korėjoje įprasta. Neprivaloma tuo metu. Nuo gegužės galo kaukės lėktuvuose ir Korėjos viešajame transporte tampa privalomomis. Priešingai nei masiniai uždarymai, kurių Korėja išvengė, privalomas ar pusiau privalomas kaukių dėvėjimas nekenkia ekonomikai ar prasmingam gyvenimui, todėl jis gali likti ilgam.

Lėktuve

Lėktuve

„Jin Air“ aviakompanija jau iš anksto įrašė garsinius įspėjimus: „Prašome užsidėti kaukę ir mažiau kalbėti“. Jie nuskamba prieš pakilimą ir prieš nusileidimą kartu su saugumo aiškinimais.

Kaukių dėvėjimo reikalavimas lėktuve negalioja valgant ar geriant. Maistas, gėrimai lėktuve pardavinėti kaip visuomet. Korėja į kraštutinumus neina ir siekia atrasti kompromisą su virusu, kurį galima išlaikyti ilgai, ir daro tai nuo pradžių, be „žaidimų“ su masiniais karantinais.

Kvaila, tarkime, resoranuose atskirti vyrą nuo žmonos pertvaromis – juk, jeigu vienas jų sirgs, vis tiek apkrės kitą namie. Na o draudimas valgyti skrydžio metu, jau trukdo gyventi pilnavertiškai – ypač kai kalba eina apie tarpžemyninius skrydžius, 10 ar 14 valandų, kur tektų kęsti alkį.

'Valdiškos' kaukės. Dar vasarį Korėjoje kaukių trūko ir Korėja uždraudė jų eksportą bei pradėjo pardavinėti tokias oficialias kaukes oficialiuose punktuose apribojusi, kiek kuris pilietis gali jų įsigyti. Užsieniečiams jos buvo neprieinamos, bet jų poreikis sparčiai išnyko: man atvykus kovo 30 d. kaukių buvo pilni Seulo turgūs, nors ir truputį brangesnių. Pagaliau birželį 'valdiškos' kaukės paleistos laisvai ir jų taip pat galėjau parodęs pasą įsigyti - tiesa, dar ne visos pardavėjos žino naują tvarką. Bet nelabai ir reikia, kai kaukės pardavinėjamos ant kiekvieno kampo

‘Valdiškos’ kaukės. Dar vasarį Korėjoje kaukių trūko ir Korėja uždraudė jų eksportą bei pradėjo pardavinėti tokias oficialias kaukes oficialiuose punktuose apribojusi, kiek kuris pilietis gali jų įsigyti. Užsieniečiams, kaip man, jos buvo neprieinamos, bet jų poreikis sparčiai nyko: man atvykus kovo 30 d. neprastesnių kaukių jau buvo pilni Seulo turgūs, nors ir truputį brangesnių. Pagaliau birželį ‘valdiškos’ kaukės paleistos laisvai ir jų taip pat galėjau parodęs pasą įsigyti – tiesa, dar ne visos pardavėjos žino naują tvarką. Bet nelabai ir reikia, kai kaukės pardavinėjamos ant kiekvieno kampo

Čia randasi korėjietiški kompromisai: jei nusiimsi kaukę tik valgymui/atsigėrimui, tai vis tiek galimybė užkrėsti kitus bus maža, nes tai bus tik trumpas skrydžio fragmentas. Bet tai nebetrukdys gyventi nė iš tolo taip, kaip, tarkime, trukdytų draudimas valgyti išvis.

Ir sėdėjimas greta lėktuve, kai yra kaukės, kitos priemonės, mažai pavojingas. Tokio pavojaus pažabojimas nevertas to, kad ribotum keleivių skaičius, šitaip pasiųsdamas bilietų kainas į nauajs aukštumas ir dar labiau skandidnamas turizmo sektorių. Na, juk visas pasaulis nuolat gyvena su kompromisais – neuždraudžia automobilių nepaisant autoavarijų ar cigarečių nors šios ir sukelia vėžį. Bet tik kelios šalys, kaip Korėja, nuo pat pradžių pradėjo eiti į kompromisus ir su koronavirusu. Dabar tais pačiais kompromisais jau seka ir atsidaranti, karantinų išvarginta Europa.

Mikrofonai su vienkartiniais antgaliais Čedžu karaokės salone. Korėjoje būta užsikrėtimų karaokėse, kai sergantysis dainavo į mikrofoną, o paskui atėjo sveikasis - dėl to ieškoma būdų, kaip apsisaugoti. Iš darbuotojų prie įėjimo gavome tokius antgalius ir užėję, prieš dainuodami, pasikeitėme senus į naujus

Mikrofonai su vienkartiniais antgaliais Čedžu karaokės salone. Korėjoje būta užsikrėtimų karaokėse, kai sergantysis dainavo į mikrofoną, o paskui atėjo sveikasis – dėl to ieškoma būdų, kaip apsisaugoti. Iš darbuotojų prie įėjimo gavome tokius antgalius ir užėję, prieš dainuodami, pasikeitėme senus į naujus

Kaip renkiesi viešbutį koronaviruso metu

Nakvynės vietų pasirinkimas švelniai pasikeitė. Greta tvarkingų butų ar nuostabių vaizdų pro langą nuotraukų AirBnB atsirado naujos: dezinfekcinio skysčio buteliukų, kaip kaukėti žmonės butus tuo skysčiu purškia ir t.t. Kai kurie AirBnB šeimininkai žada tarp klientų butus bent dieną palikti laisvus. Kai kurie dar išradingesni: butus pervadino iš kokio ten „Smagus 2 kambarių butas paplūdimyje“ į „Saugi nuo koronaviruso zona“ – tarsi tai galėtų užtikrinti. Kai kurie viešbučiai savo numerius pervadino iš „Dvivietis numeris“ į, tarkime, „Dezinfekuotas dvivietis numeris“.

AirBnB dabar reklamuojami štai taip: fotografuojama, kaip patalpose atliekama dezinfekcija, o kai kurie AirBnB net pervadinti "No corona" ir pan.

AirBnB reklama tinklapyje

Pusane pasirinkau butą su vaizdu į Kvangalio tiltą – nes praeitą kartą lankant Korėją, būtent jis, naktį apšviestas ir iškilęs viršum paplūdimio tarsi koks miražas, labiausiai tame mieste įstrigo atmintyje, tik tada neturėjau laiko pasigerėti tuo vaizdu ilgiau, nes visai Korėjai tegalėjau skirti 9 dienas. O dabar tais šviesų šou iš balkono galėjau gerėtis kas vakarą.

Kvangalio tiltas Pusane

Kvangalio tiltas Pusane

Užsakant laukė papildoma kliūtis: šeimininkas klausia „Ar nebuvote užsienyje per 14 d.? Atsiprašome, jei buvome, negalime priimti“. Nenori, kad bute karantinuotumėmės ir gal „paliktume po savęs virusą“. Nebuvome užsienyje. Jokių įrodymų neprašo.

Čedžu gerų butų mažiau, tad pasirinkome daugiaaukščius viešbučius masiniams poilsiautojams. Booking.com eilutė irgi skambėjo grėsmingai: „Šis viešbutis dėl COVID-19 nepriima svečių iš kai kurių šalių“. Užsakydamas parašau, kad į Korėją atvykau kovo 30 d., klausiu, ar nereikia įrodymų – lėktuvų bilietų, buvusių AirBnB rezervacijų. Bijau, kad atsakys „Europiečių išvis nepriimame“, bet nieko panašaus (čia ne Kinija, kur užsieniečių ir be COVID daug kas nenori priimti) – „Ne, įrodymų nereikia“.

Vienas Čedžu vulkanų. Čedžu simboliai - akmeninės senių statulos, kurių ten pilna - kaip socialinė reklama neretai papuoštos kaukėmis

Vienas Čedžu vulkanų. Čedžu simboliai – akmeninės senių statulos, kurių ten pilna – kaip socialinė reklama neretai papuoštos kaukėmis

Kainos, atrodo, palyginus su kovo 30 d. kai ieškojau buto Seule (o Pietų Korėja buvo neseniai persiritusi per koronaviruso piką), pakilusios: klimatas atšilo, artėja sezonas, bet, svarbiausia, keliauti žmonės bijo vis mažiau. Dalis AirBnB butų išvis “iškrito iš pasiūlos” kai praradę viltį šeimininkai, kaip tas, iš kurio balandį-gegužę nuomavomės butą Seule, atsisakė šio verslo, tad konkurencija pamažėjo.

Persikeliame iš Pusano į Čedžu

Persikeliame iš Pusano į Čedžu, keliaujame į oro uostą

Viešbutis Čedžu su pusryčiais. „Ar bus švediškas stalas?“ – mąstau, juk Europoje žiniasklaida skamba nuo pasakojimų, kad švediškus stalus COVID sunaikins. Nieko panašaus: švediškas stalas kaip niekad puikus, pilnas korėjietiškų patiekalų, net Coca Cola fontanas yra. Ir žmonių viešbutyje tikrai nemažai. Matyt, nėra tie švediški stalai tokie pavojingi. Antrasis mūsų viešbutis, Čedžu mieste, turėjo termovizorių: įdomu, kaip reaguotų, jei atostogų metu tau pakiltų temperatūra? Bute galėtum izoliuotis (kaip pataria Korėjos valdžia, 4 dienas), bet iš tokio viešbučio turbūt iš karto siųstų į ligoninę, kad netyčia neužkrėstum kitų svečių. Atėjo laikai, kai susirgti bet kuo baisu – ne tik koronavirusu. Na, bet kaukės, rankų plovimas padeda nuo visko ir nė sloga dar nesirgau.

Švediškame stale. Nors žmonių nesimato, iš tikro jų - daug

Švediškame stale. Nors žmonių nesimato, iš tikro jų – daug

Dėl visa ko laikiausi Korėjos valdžios rekomendacijų: jei jungi kondicionierių, kas pora valandų pravėdinti kambarius. Nes sklidna virusas per kondicionierius. Dėl panašių priežasčių butas geriau nei viešbutis.

Tiesa, galiausiai mano tvarkos laikymąsi priveikė Korėjos pakrantėse itin gausūs uodai: jeigu atidarinėsi langą ten, kur nėra normalių grotelių, naktį neišsimiegosi…

Apskritai tai gyveni viešbutyje, kaip visuomet. Po kelių dienų jau pamiršti, kad yra prie įėjimo termovizorius ar dezinfekcinis skystis.

Pusano gatvės vaizdas

Pusano gatvės vaizdas

Lankytinos vietos: kas neveikia, o kas laisva

Korėjoje, daugelis lankytinų vietų niekada ir nebuvo užsidariusios – masinio karantino čia nebuvo. Bent jau privačios. Savo nuožiūra, kai kurios jų įvedė tam tikrą kontrolę: tikrina temperatūrą, kitur dar reikia parašyti savo vardą ir kontaktus. Jei kas iš lankytojų susirgs – susisieks, lieps testuotis. Taip pat daug dezinfekcijos: tarkime, Pusano lynų keltuvo virš Songdo paplūdimio darbuotojai kabiną dezinfekavo ir prieš mums įlipant, ir po išlipimo (ir taip po kiekvieno kliento).

Aistė Songdo lynų keltuve. Nieko viduje be mūsų nėra, jis dezinfekuotas, tai be kaukių

Aistė Songdo lynų keltuve. Nieko viduje be mūsų nėra, jis dezinfekuotas, tai mes be kaukių

Verslininkams užverti durų Korėjos pakrantėse ir kurortuose niekas neliepė, bet kalbama, kad pažeidusiems reikalavimus tikrinti ar registruoti klientus, gresia sankcijos. Bet tikslūs reiklavimai priklauso nuo vietos ir savivaldybės/provincijos. Daug kur jokių patikrinimų nėra – ypač smulkesnėse, netinklinėse vietose. Matyt, logiška: jei klientų mažai, verslas – smukus, kam apkrauti patikrinimais?

O eidamas į didesnę lankytiną vietą nežinai, ar laukia termovizorius, ar priglaudžiamas termometras, ar privaloma rankų dezinfekcija, ar kontaktų užpildymas lape (pamažu pereinama prie QR kodų “Naver”, vietiniame Google atitikmenyje), ar išvis nieko: bet korėjiečiai tvarkosi stebėtinai efektyviai, jokių eilių ir maksimalus laikas, kurį kada dėl to sugaišau, buvo kokios 3 minutės.

Lipančius į keltą į Bidžindo salą keleivius tikrina termometru

Lipančius į keltą į Bidžindo salą keleivius tikrina termometru

Restoranuose jokių ribojimų išvis nėra. Ir jų niekada nebuvo, ir restoranuose virusas iš esmės nesklido, išskyrus visokias ilgesnes šventes, kai vieni to paties gimtadienio šventėjai “padovanodavo” virusą kitiems. Aišku, žmonės suvokia pavojų ir patys prisitaiko: jei įmanoma, sėdasi kuo toliau kitų užimtų staliukų. Mes irgi taip darėme.

Tradicinių Čedžu moterų-narių, neriančių be balionų ir žvejojančių moliuskus, pasirodymas pakrantėje. Jei būtų populiaresnis, gal būtų atšauktas, bet trumpas, vyksta kasdien po kelis kartus, turistų nedaug - tai vyko, kaip visuomet

Tradicinių Čedžu moterų-narių, neriančių be balionų ir žvejojančių moliuskus, pasirodymas pakrantėje. Jei būtų populiaresnis, gal būtų atšauktas, bet trumpas, vyksta kasdien po kelis kartus, turistų nedaug – tai vyko, kaip visuomet

Naktiniai klubai ir barai teoriškai sulaukė tam tikro visuomenės įtūžio ir kai kur uždaryti, bet praktiškai veikiančių visuomet bus pilna aplink ir tiek Čedžu, tiek Pusano naktinio gyvenimo rajonuose tas gyvenimas virė.

Čedžu miesto pramogų rajonas

Čedžu miesto pramogų rajonas: tokiuose žymi dalis jaunuolių vaikšto be kaukių, tuo kiek užsitraukdami vyresniųjų nepasitenkinimą

Į kaukes žiūrima įvairiai, priklausomai nuo vietos. Viską galima sudėti į sakinį „Jei logiška ir nesupernepatogu užsidėti kaukę ir veikti ką suplanavęs – tai užsidėk“. Muziejuose kai kur jų reikalauja, restoranuose (logiška) nereikalauja niekur. O tarkim tradicinėje korėjietiškoje pirtyje (ar labiau „maudynių ir poilsio parke“, kur einama praleisti 4 ar net 12 val.) čimdžilbange, iš pradžių užėjęs su kauke, pamačiau, kad niekas ten kaukių nedėvi – grįžau nusiimti.

Dirbu su kauke kavinėje - kol nevalgai, pageidautina užsidėti

Dirbu su kauke kavinėje – kol nevalgai, galima užsidėti

Pirmame iš aplankytų Pusano čimdžilbangų dalis gultų buvo pažymėti ženklais „nesigulti“, tokiu būdu užtikrinant, kad žmonės nesėdėtų per arti vienas kito. Antrame nieko panašaus nebuvo. Šiaip keista, kaip virusas neplinta korėjietiškose pirtyse – kai ten yra viešos medinės pagalvėlės, ant kurių guli visi iš eilės. Gal temperatūros padeda, bet dar labiau – kai serga mažai kas, tai maža tikimybė ir su jais susidurti pirtyje ar kitose mažiau saugiose erdvėse. Be kaukių ir dauguma žmonių žygių takuose, kur, tarkime, lipti į kalną su kauke sunku, pradedi dusti.

Aistė ant vieno gultų čimdžilbango poilsio erdvėje; ant gretimo parašyta 'čia negulti'

Aistė ant vieno gultų čimdžilbango poilsio erdvėje; ant gretimo parašyta ‘čia negulti’. Vilkime pirčių rūbais, kuriuos ten išduoda ir kuriuos vilkėti privaloma net karščiausiose pirtyse

Kai kurios lankytinos vietos užsidarė tiesiog dėl to, kad klientų trūksta, užsisukus turistų srautams. Tarkime, daugelis teatrų (dalis veikia, “Operos fantomą” Seule teberodo). Kino teatrai, tuo tarpu, ėmęsi saugumo priemonių (kas kiek kėdžių sodinti ir pan.) praveikė visą krizės laikotarpį, tik dabar, trūkstant naujai išleidžiamų filmų, labiausiai anonsavo e-sporto mačus („League of Legends Mid-Season Cup“). Pramogų erdvės kaip kurios: tarkime, „Running Man“ pramogų erdvė, kur pagal populiariausią Korjėos TV laidą (kažkiek primenančią „Takeši pilį“, nors labiau „gykinę“) dalyviai paeiliui bando įveikti visokiausius „išbandymus“, Pusane veikia (smagi patirtis!), o analogiška Seule – ne (ir tai nesusiję su valdžios ribojimais).

Čimdžilbangas - ne tik pirčių ar maudynių, bet ir poilsio kompleksas

Čimdžilbangas – ne tik pirčių ar maudynių, bet ir popilsio kompleksas

Norėdamas ką nuveikti visuomet mėginu pasiekti oficialius puslapius, kartais net nueiti į darbo mažai turinčią turizmo informaciją – kad be reikalo kur nors nenuvažiuoti. Kartais vis tiek nepasiseka. Visgi, jei nori susirasti įdomios, smagios veiklos – viskas įmanoma, o jei kitų turistų mažiau – tik paprasčiau. „Running Man“ pramogų erdvėje buvome savaitgalį ir vis tiek jokių eilių prie atskirų rungčių nebuvo.

'Running man' kliūčių ruože

‘Running man’ kliūčių ruože

Su šventėmis įvairiai – labai masinės atšaukiamos, pvz. oficialus Budos gimtadienio paradas su žibintais Seule iš pradžių nukeltas iš balandžio pabaigos į gegužės pabaigą, o paskui, pakilus Seule susirgimų skaičiui, atšauktas. Nes ten būtų vienu metu susirinkę labai daug žmonių. Tačiau šiaip žibintai, kaip kalėdiniai papuošimai mūsų kraštuose, kabojo visose šventyklose, o įspūdingiausiose, tokiose kaip Pusano Samgwansa, jais gerėtis be perstojo ėjo žmonės – tiesiog, grupelėmis, ne visi vienu metu, bet natūraliai, be jokios kontrolės.

Pusano Samgwansa žibintų fragmentas

Pusano Samgwansa žibintų fragmentas

Kontrolė pagrįsta pasitikėjimu Europoje neveiktų?

Griežčiausiai į viską žiūrima didžiuosiuose valstybiniuose muziejuose. Jie buvo užvėrę duris ir tik gegužės viduryje pilnai atvėrė duris. „Pilnai“ sąlyginis, nes siūloma registruotis internetu: Seule taip ir dariau. Kita vertus, į Pusano miesto muziejų nesunkiai patekome ir be registracijos: nors sekmadienis, klientų mažai, taigi, valandos norma neviršyta ir įleidžia visus noriničus. Aišku, reikia užrašyti kontaktus, rodyti pasą, tikrintis temperatūrą. Darbuotoja vėliau dar mane pasiveja ir klausia, kada atvykau į Korėją (ar neturėčiau būti 14 dienų karantine). Sakau, kovo 30 d. Išeina, vėl grįžta pasiėmusi lapelį, ant jo užrašo „03 13?“. „03 30“ – parašau. Abi datos geros, juk daugiau nei mėnuo praėjo. Ji nueina.

Ilgiausiame pasaulyje lavos tunelyje Čedžu. Gamtos objektai, nors ir valstybės valdomi, tvarkomi paprasčiau, nei muziejai, net ir tie, kur viskas viduje, kaip čia: pakanka pasimatuoti temperatūrą

Ilgiausiame pasaulyje lavos tunelyje Čedžu. Gamtos objektai, nors ir valstybės valdomi, tvarkomi paprasčiau, nei muziejai, net ir tie, kur viskas viduje, kaip čia: pakanka pasimatuoti temperatūrą ir parašyti kontaktus

Sunku pasakyti, kodėl valstybiniams muziejams riekalinga tokia kontrolė, nes žmonių ten mažai, atstumas tarp lankytojų didžiulis. Turbūt, kadangi tai valstybinės institucijos, jos ir labiau kontroliuojamos, ir kartu „užduoda toną“ visuomenei, siekdamos įkvėpti atsargumą. Pietų Korėja tikrai laisvos rinkos šalis, nekenčianti komunizmo formų („Korea Times“ skaičiau visai rimtą vedamąjį, kur koronavirusas lyginamas su komunizmu) – ir jei institucija valstybinė, tai jai tiesiogiai ir nurodinėja valstybė, bet jei privati – tai beveik viskas paliekama verslininko sąžinei ir supratimui (aišku, kiekvienam verslininkui suprantant, kad gali „prisižaisti“ ir būti nubaustas ar priverstas užsidaryti, jei kas pas jį masiškai užsikrės).

Socialinė reklama "Korona 19 lauk", kurios Korėjoje gausu

Socialinė reklama “Korona 19 lauk”, kurios Korėjoje gausu

Apskritai, labai daug kas Korėjoje yra paremta pasitikėjimu ir veikia todėl, kad korėjiečiai nelinkę apgaudinėti, o imigrantų ir turistų dabar čia mažai. Juk Pusano muziejuje galėjau pasakyti bet kokią atvykimo datą, juk į klientų registracijos žurnalus gali rašyti bet kokį vardą ir kontaktus (kol nėra reikalo niekas nebando tau skambinti ir tik kai kur tikrina pasą).

Bidžindo slaos žygyje

Bidžindo slaos žygyje

„Tipiniams korėjiečiams“ apgaudinėti neateina į galvą, bet žiniasklaida rašo apie nesąžiningas mažumas: paprastai užsieniečius. Štai vietnamietis, karantinuotas, išėjo iš namų palikęs telefoną namie 14 kartų (nes žino, kad jo vietą valdžia nustato pagal telefono GPS). Bangladešietis, oro uoste pasakęs, kad važiuoja karantinuotis, nuskubėjo į pirmą taksi ir nurodė vežti jį į stotį; oro uosto apsauga, viską mačiusi per kamerą, paskambino taksistui ir nurodė bangladešietį vežti atgal; tai suvokęs bangladešietis iššoko iš taksi ir spruko, bet, aišku, buvo pagautas pareigūnų ir deportuotas.

Palapinė Čedžu pakrantėje

Palapinė Čedžu pakrantėje. Korėjos laikraščiai rašo, kad populiarėja nakvynės, pavyzdžiui, automobilyje, į universalų bagažines įdedami čiužiniai – kad nereiktų būti bendrame viešbutyje su galimais ligoniais. Bet, aišku, tai vis tiek niša.

Daug protrūkių susiję ir su mažumomis, kurios laikosi nuo visuomenės savotiškoje paslaptyje: “sektomis”, seksualinėmis mažumomis. Gėjai, eidami į gėjų klubus Seule pasirašinėdavo netikrais vardais ir ten pasklidus koronavirusui buvo neįmanoma su jais sukontaktuoti. Tikriausiai jie bijojo, kad apie jų orientaciją, jeigu susirgtų, sužinotų giminės. Valdžia atlyžo ir pažadėjo jiems (o taip pat nelegaliems imigrantams) anoniminius tyrimus: koronaviruso įveikimas svarbiau, nei sistema ir tvarka.

Korėjos restoranuose įprastas bendras garnyrų bufetas - kiekvienas lankytojas iš čia pats pasiima kiek nori garnyrų (bančan). Tokie būna beveik kiekviename restorane.

Korėjos restoranuose įprastas bendras garnyrų bufetas – kiekvienas lankytojas iš čia pats pasiima kiek nori garnyrų (bančan). Tokie būna beveik kiekviename restorane ir neteko girdėti, kad kas juos ribotų.

Jei Korėjos patirtį perkelti kitur, pavyzdžiui, Rytų Europą, savaime suprantame, pasitikėjimo turėtų būti mažiau ir daugiau patikrinimų – antraip vešės apgavystės ar tiesiog „tingiu pildyti“ požiūris.

Saulėtekis virš Kvangalio tilto Pusane

Saulėtekis virš Kvangalio tilto Pusane

Kultūrines pramogas nukonkuruoja žygiai gamtoje

Nors Korjėoje nebuvo masinių uždarymų, dar labiau išpopuliarėjo ir šiaip populiarūs žygiai gamtoje: jie atrodo saugesni ir gali būti garantuotas, kad “nepabučiuosi užrakintų vartų”. Kol muziejai tuštoki, žygio takas unikalioje Bidžindo saloje (kur dvi salos susisiekia per siaurą paplūdimį) buvo kupinas žmonių, ir taip daug kur. Ir oficialiai pranešama, kad gamtinių vietų (pvz. ritualizuotus parkus primenančių tradicinių Čosonų dinastijos valdovų kapų, kuriais „apsėta“ visa Korėja) lankomumas palyginus su pernai tik išaugo.

Bidžindo saloje

Bidžindo saloje

Paplūdimiai dar tušti, tik keli žmonės braido. Bet ir šiaip Korėjoje sezonas trumpas: nors klimatas šiltesnis, nei Lietuvoje (gegužę jau panašiai kaip Lietuvoje liepą), sezonas skaitosi tik liepa-rugpjūtis: prie pagrindinio Čedžu “masinio kurorto” Čungmuno paplūdimio tiesiai šviesiai parašyta, kad „veikia tik liepą ir rugpjūtį“. Tiesa, tai reiškia, kad tik tada budi gelbėtojai. Įprastais metais korėjiečiai, jei ne liepa-rugpjūtis, keliauja į „šiltesnius kraštus“, kaip Tailandą ar Balį. Ne šiemet. Vien per gegužę Korėjoje vidiniais reisais skrido beveik 2 mln. žmonių, tai yra 100 tūkstančių kasdien. Iš esmės visi Korėjos vidiniai reisai – į kurortus, pakrantes. Bet juk tai ne vienintelis būdas ten nukakti – į Pusaną populiariausi greitieji KTX traukiniai, į Čedžu yra ir keltai, gausu mažesnių kurortų arčiau Seulo.

Garsiausias Pusane Hėundės paplūdimys. Aplinkinėse kavinėse, pasivaikščiojimų gatvėse žmonių buvo daugiau, nei pačiame paplūdimyje

Garsiausias Pusane Hėundės paplūdimys. Aplinkinėse kavinėse, pasivaikščiojimų gatvėse žmonių buvo daugiau, nei pačiame paplūdimyje

Kuo mažesnis miestelis – tuo didesnė viruso baimė?

Korėjoje atrodo, kad kuo mažesnis miestelis ir kuo toliau nuo jo virusas, tuo labiau to viruso bijo. Nei Seulo stotyje įlipant į traukinį Seulas-Pusanas, nei Pusano stotyje išlipant, tarkime, niekas netikrino temperatūros.

O štai nuvažiuojame iš Pusano į Tongjongo kurortėlį autobusu, išlipame autobusų stotyje, bandome išeiti iš perono. „Eikite čia, koronavirusas!“ – moja mums ir visiems autobuso keliaviams stoties darbuotojas. Parodo kažkokią kabiną, panašią į kūno žvalgytuvus oro uostuose.

Salų peizažas aplink Tongjongą

Salų peizažas aplink Tongjongą

Užeinu. Durys už manęs užsidaro. Po kiek laiko atsidaro kitos. Išeinu. „UV kabina“ – parašyta. Girdėjau, kad koronavirusą žudo UV spinduliai – tačiau lyg tai tik labai galingi, tokie, kurie pavojingi žmogui, degina odą ir todėl naudojami tik, tarkime, dezinfekuoti tuštiems Kinijos autobusams. Čia, akivaizdu, silpnesni spinduliai. Gal veikia, o gal kas Tongjongą švelniai „išdūrė“. Bet kuriuo atveju, niekur kitur Korėjoje nieko panašaus nemačiau. Na bet temperatūrą tikriniantys termovizoriai yra kone kiekvieno mažesnio Pietų Korėjos miestelio stotyje. Tiesa, kalbu apie tuos “mažesnius miestus”, kur dar užklysta turistai – kurortus ar kuriuose yra kokia įžymybė. Kaimuose, kur nėra nieko įdomaus, patikrinimų irgi nebūna.

Piknikas prie uolų Čedžu

Piknikas prie uolų Čedžu

Ir į kaukių dėvėjimą viešajame transporte užkampiuose žiūrima rimčiau. Tiek kavą gėrusiai žmonai, tiek įlipusiam korėjiečiui seneliui atskiri Pusano apylinkių vairuotojai nurodė užsidėti kaukes, kol yra autobuse, o vieną senelį Čedžu vairuotojas net piktai sugriebęs už rankos išvijo, o mums, nors ir kaukėtiems, liepė nekalbėti. Seule nieko panašaus tuo laikotarpiu nebuvo, nors užsikrėtusiųjų ten dešimtis kartų daugiau. Korėjos valdžia įstatyme, sakančiame, kad taksistai ir autobusų vairuotojai privalo vežti visus kelievius, padarė išimtį, kad turi teisę nevežti keleivių be kaukių. Kaip Korėjoje įprasta teisę, o ne pareigą: bet to pakanka, juk nežinai, koks vairuotojas atvažiuos ir nesinori, kaip tam bekaukiam seneliui, laukti antro ar trečio autobuso.

Kaukėti keleiviai Pusano metro

Kaukėti keleiviai Pusano metro

Ir 3 mln. Pusane, kuriame ~200 COVID atvejų, į tai žiūrima rimčiau, nei ~22 mln. Seule, kur gerokai arti 2000 atvejų: štai mačiau, kaip be kaukės žmogaus neįleido į prekybos centrą (vėlgi: įstatymo tokio nėra).

Kita vertus, tai bendra tendencija: kol uždarymai, kurių čia niekad daug nebuvo, išnyksta, reikalavimai dėvėti kaukes tik griežtėja. Matyt ir todėl, kad, tiesiog, patikėję „pergale prieš virusą“ mažiau žmonių jas dėvi savanoriškai (Korėjoje tas „mažiau“ tai gal 70-80% vietoje 90%). Korėjos epidemiologai sako, kad tai yra būtinas kompromisas – esą, ir Vakarų šalys, norėdamos atsidaryti ir įveikti virusą, tai lengvai galėtų padaryti, jei tiesiog įvestų reikalavimą elgtis, kaip elgiasi daugelis korėjiečių: nuolat dėvėti kaukes viešosiose vietose „jei nebūtina jų nusiimti pagal situaciją“ (t.y. valgant, pirtyje, darantis nuotrauką ir pan.). Antraip laukia antra banga.

Kaukių pasiūla pas eilinį bendro pobūdžio turgaus prekeivį

Kaukių pasiūla pas eilinį bendro pobūdžio turgaus prekeivį

Mūsų kraštuose populiarūs sensaciniai straipsniai clickbait‘inėmis antraštėmis „Kaukės nesaugo nuo viruso!“ ar, tiksliau „XXX nesaugo nuo viruso!“. Atsidarai tokį ir ten rašo: „Ir su kauke / XXX įmanoma užsikrėsti“. Įmanoma, tai įmanoma – be kokia tikimybė? Ji mažesnė. 25%, 50%, 75% – nelygu kaukė, metodas. Ir svarbu mąstyti plačiau: jei visi jas nešioja, jei visų tikimybė užsikrėsti sumažėja 75% – tai taip, užsikrėtusių bus ir toliau, bet mažiau. Kiekvienas sergantysis užkrės mažiau kaip vieną sveikąjį – o tai reiškia, sergančiųjų vis mažės ir mažės. Pagaliau ir Pasaulio sveikatos organizacija tą galutinai pripažino.

Korėjiečiai mokosi plaukti banglentėmis Pusano paplūdimyje

Korėjiečiai mokosi plaukti banglentėmis Pusano paplūdimyje

Čia kaip su ŽIV. Aišku, kad „prezervatyvas nebūtinai apsaugos“, nes gali būti suplyšęs ar nekokybiškas. Bet tikimybę užsikrėsti sumažina gerokai. Ir kai taip sumažina, tai tų ŽIV infekuotų visuomenėje, naudojančioje prezervatyvus (kaip Lietuvos), gerokai mažiau. Ir ten jei kada prezervatyvas suplyštų, tai labai mažai tikėtina, kad tai atsitiktų su ŽIV sergančiu žmogumi. Priešingai nei pietinėje Afrikoje, kur kai kuriose šalyse ŽIV infekuoti 10% ar 20%. Tas pats ir su kaukėmis: net jei jos nesaugo 100% ar 80%, dėl to, kad jas nešioja beveik visi, sergančių Korėjoje tiek mažai, kad ir jei kada „kaukė nesuveiks“, ar būsi be kaukės (kaip čimdžilbange ar ankštame restorane), tikėtina, sergančių aplink nebus.

Fotografuojamasi ir filmuojamasi paprastai be kaukės - net ir Korėjos Youtube'ui

Fotografuojamasi ir filmuojamasi paprastai be kaukės – net ir Korėjos Youtube’ui

Beje, yra vietų, kuriose su reikalavimais ir klausimais ir Korėja nespėja „koja kojon“ su laiku. Štai Čedžu prisijungus prie Wifi iššoka automatinis įspėjamasis pranešimas saugotis COVID. Viena jo versijų – „Jei buvote Vuhane, reaguokite į simptomus“. O jau daug mėnesių, kaip Vuhane tos ligos nėra, bet ji yra kone visur kitur… Pusano „Spa Land“ reikėjo raštu atsakyti į klausimą „Ar buvote per 14 dienų užsienyje arba Tegu mieste?“. Tegu miestas buvo pirmasis Korėjoje koronaviruso židinys, tačiau jis „pasveiko“: dabar Tegu būna dienų, kai išvis niekas nesuserga, jis mažai skirisasi nuo visų kitų miestų, o štai Seule dažnai užsikrečia dešimtys žmonių.

Jei buvote Kinijoje tipo įspėjimas, vis dar naudotas ir 2020 m. birželį

Jei buvote Kinijoje tipo įspėjimas, vis dar naudotas ir 2020 m. birželį

Tegu nebuvome. Bet planavome važiuoti. Galiausiai nenuvažiavome – dėl visa ko, dar kur neįleis po to. Aišku, niekas nesutrukdytų visokiuose klausimynuose meluoti. Bet jei jau esame Pietų Korėjoje, tai tokiais melais neužsiiminėjame: žaidžiame pagal tas taisykles, pagal kurias žaidžiama čia ir kurios padėjo koronavirusą įveikti. Atvirumo, tiesos.

Vietinės merginos darosi selfius

Vietinės merginos darosi selfius

Rizika užsikrėsti Europoje gerokai didesnė

Gegužės gale Korėjoje vėl padaugėjo užsikrėtimų, atsirado nauji klasteriai: iš pradžių gėjų klubuose, paskui e-komercijos sandėlyje. Nuo kelių per dieną užsikrėtimų pakilo iki 20, 40, net 79 per dieną, vėliau nusistovėjo ~40-50. Tiesa, daugiausiai Seule ir aplink. Be to, reikia vertinti blaiviai – tai yra tik koks vienas užsikrėtimas milijonui korėjiečių per dieną (juk gyventojų Pietų Korėjoje – 50 mln.). Pusane mačiau paskelbtų “Koronos pabaigos išpardavimų”…

Lietuva naujai paskelbė, kada laiko užsienio šalis saugiomis nuo viruso, ir tas skaičius yra 25 užsikrėtimai 100 000 žmonių per dvi savaites, o tai reiškia. Net jei ir Pietų Korėjoje per dieną užsikrėstų 890 žmonių, Lietuvos stadartais ji dar būtų saugi šalis…

Čedžu paplūdimys su turistais

Čedžu paplūdimys su turistais

Bet standartai pasaulyje skiriasi ir visur jie yra „geriau, nei buvo seniau“. Šalys, kur viruso beveik nebuvo, paniškai bijo ir pavienių atvejų, Pietų Korėja bijo atšokimo nuo vienetų prie dešimčių ar šimtų (ir štai Seule „dėl viso pikto“ vėl uždarė dalį mokyklų ir bažnyčių, ima reikalauti kaukių viešajame transporte), na o „psichologiškai užgrūdintoje“ Europoje jau bijoma tik dešimčių tūkstančių (Europos mastu), antraip – viskas atsidaro ir net reikalavimai kaukėms nyksta.

Pusano tvirtovėje

Pusano tvirtovėje

Užsikrėsti koronavirusu Korėjoje nėra didesnė tikimybė, nei žūti ar smarkiau susižeisti Lietuvos keliuose. Tačiau tikimybė „įkliūti į sistemos spąstus“ – didesnė. Kasdien testuojama per 10 000 žmonių, taigi, ~0,5% visos šalies per mėnesį: buvai kokioje nors vietoje, kad ir didelėje, kur panašiu metu lankėsi kas užsikrėtęs – ir tau dėl viso pikto testas. Čia dar nieko, jis nemokamas: bet gali būti ir privaloma 14 dienų izoliacija, kuri sukels problemų jei turėtum tada turėtum kokių planų.

Einu pakrantės taku pro nuostabias Čedžu uolas. Galėčiau ir be kaukės, bet nelabai patogu tai usžidėti, tai užsiimti, nėra kur švariai įsidėti, tai jei nelipu į kalną, kur su kauke galėčiau dusti, dažniausiai būnu su kauke

Einu pakrantės taku pro nuostabias Čedžu uolas. Galėčiau ir be kaukės, bet nelabai patogu tai usžidėti, tai užsiimti, nėra kur švariai įsidėti, tai jei nelipu į kalną, kur su kauke galėčiau dusti, dažniausiai būnu su kauke

Žodžiu, per atostogas aktyviai keliaudamas, lankydamas restoranus, barus, paplūdimius, palikinėdamas kontaktus muziejuose ir viešbučiuose žmogus kartu didinasi tikimybę papulti į spąstus, kurie tas atostogas pagadins. Todėl yra papildoma prasmė eiti į vietas tada, kai mažiau žmonių (ryte, ne savaitgaliais): ne tik, kad taip smagiau; ne tik, kad taip mažesnė tikimybė užsikrėsti (ji ir taip daug kur iš esmės nulinė); bet ir gerokai mažesnė tikimybė „susikirsti keliais“ su bent vienu užsikrėtusiuoju.

Pusano maisto turguje ankšta, kaip visuomet

Pusano maisto turguje ankšta, kaip visuomet

Aš į tokius spąstus dar nepapuoliau. Ir to tikimybė maža. Ypač Čedžu, kur užsikrėtusių tik 14 iš viso per visą pandemijos istoriją, ir visi „atvežtiniai“. Tiesa, čedžujiečių požiūris į turistus dėl to dvejopas: jiems jų gyvybiškai reikia pragyvenimui, bet, kita vertus, niekas nenori, kad liga pasisėtų ir saloje. Dėl to kai kurios vietos, valstybiniai muziejai Čedžu uždarytos ilgiau, nei kitur Korėjoje.

Garsiajame Čagalčio žuvų turguje Pusane

Garsiajame Čagalčio žuvų turguje Pusane

Aišku, tik valstybinės ar provincinės, arba tos „masiniuose kurortuose“ kur sumažėjo srautai: eilė privačių muziejų, teminių parkų ir meno projektų veikė ir veikia, kaip visuomet: Stiklo pilis (stiklo skulptūrų parkas), Dvasingas sodas (bonsų parkas), Meilės žemė (nepadorių skulptūrų parkas) ir Sekso bei sveikatos muziejus, amerikiečio kačių mylėtojo pastatytas katiniukų pilnas labirintas ir t.t. Na, turbūt visame pasaulyje valstybinės ar biudžetinės institucijos – vienos mažiausiai suinteresuotų dirbti; algas juk ten moka ir šiaip, kai nedirbantis verslininkas gali bankrutuoti, o tokio verslininko darbuotojai – negauti algų, netekti darbo.

Čedžu labirinte

Čedžu labirinte, kurį įkūrė po Korėjos karo čia pasilikęs amerikietis

Bet šiaip Čedžu ramu: telefono neiškrauna specialieji pranešimai apie apylinkėje užsikrėtusius (nes jie siunčiami pagal buvimo vietą), per dvi savaites gavau gal tik vieną. Panašu, kad daug kur pasaulyje jei koks ribojimų slibinas vėl iškels savo gličią galvą, tai ne visoje šalyje, o tik labiau paveiktose vietose. Nežinia, kada gali tokiose atsidurti, bet tikimybė mažesnė nei pakliūti į paveiktą šalį.

Įspėjamųjų pranešimų, gaunamų į telefoną, serijos. Juos išsiverčiu automatiniu vertėju

Įspėjamųjų pranešimų, gaunamų į telefoną, serijos. Juos išsiverčiu automatiniu vertėju

Kurortuose – ir koronapabėgėliai iš užsienio

Seulo Tongdemun rajone, kur praleidome pusantro mėnesio kovą-gegužę, būdavo, kad kelias dienas iš euilės nesutikdavau nė vieno baltaodžio. O Korėjos pakrantėse kitaip: jų daug lankytinose vietose, paplūdimiuose. Kaip, juk nuo balandžio 1 d. visiems atvykusiems privalomas karantinas, nuo balandžio vidurio iš daugelio šalių išvis nepriima?

Daug jų, aišku, Korėjoje studijuoja, dirba, bet nemažai „koronapabėgėlių“. Na, gal ne tokių, kaip aš, kur specialiai atvažiavau į Korėją dėl to, kad pasitikėjau jos kovos su koronavirusu metodika. Bet daug tokių, kurie jau seniai turėjo išvažiuoti, bet liko. Nors galėjo išvažiuoti – Korėja sienų neuždarė, reisų pilna, ypač į JAV. Amerikiečiai laukiami ir atvykti, ir korėjiečiai į Ameriką gali keliauti.

Paminklas tikriems pabėgėliams iš Šiaurės Korėjos Korėjos karo laikais prie Pusano tilto, prie kurio daug jų susitardavo susitikti, bet taip ir nebepamatydavo vienas kito anuomet skurdžioje, karo nualintoje Pietų Korėjoje. Dabar kiti laikai ir aplinkui - ramybės regionas, supamas beprotiško pasaulio

Paminklas tikriems pabėgėliams iš Šiaurės Korėjos Korėjos karo laikais prie Pusano tilto, prie kurio daug jų susitardavo susitikti, bet taip ir nebepamatydavo vienas kito anuomet skurdžioje, karo nualintoje Pietų Korėjoje. Dabar kiti laikai ir aplinkui – ramybės regionas, supamas beprotiško pasaulio

Bet amerikiečiai, atsidūrę (ne įstrigę) Korėjoje mato situaciją pas save namie – iš pradžių pasaulį „nušniojusius“ viruso mastus, vėliau juodaodžių riaušes. Ir štai nugirstu merginas Pusano pakrantės promenadoje angliškai kalbant „Į JAV tai grįšiu tik po koronaviruso!“. Prie įspūdingų Čedžu uolų užkalbino kanadietis, papasakojęs, kad atskrido į Korėją kovo 20 d. Dviems savaitėms. Su juo kalbėjau gegužės 30 d…

Prie Pusano Kvangalio paplūdimio

Prie Pusano Kvangalio paplūdimio

Jis, kaip ir aš, pabėgo ne tiek nuo koronaviruso, kiek nuo karantino. „Čia bent jau galima normaliai gyventi“ – sakė. O Kanadoje šiaip ar taip viskas užsidarė, dirbti negalėtų. Tiesa, sakė, dabar jau atsidarinėja (kaip ir Lietuvoje), tai gal kada reiks grįžti, nors aiškų planų neturi. Kanadiečiai be vizos gali būti Korėjoje 6 mėnesius.

Pusano metro rūkykla - viena retų dėl koronaviruso dar uždarytų vietų Pusane

Pusano metro rūkykla – viena retų dėl koronaviruso dar uždarytų vietų Pusane

Man, lietuviui, tuo tarpu, tiksi trys mėnesiai – baigsis birželio 28 d. Birželio 25 d. reisą Seulas-Tokijas, kuriuo turėjau išvykti, jau atšaukė – Japonijos sienos atvykėliams iš Korėjos uždarytos. Į Lietuvą teoriškai galima grįžti, bet praktiškai labai sudėtinga – daugybė pardavinėjamų reisų neįvyks (pvz. LOT‘as vis parduoda ir parduoda reisus, o Lenkija vis pratęsia ir pratęsia sienų uždarymus, o paskui susigrąžink pinigus, kad gudrus), dar kiti gal įvyks, bet nebūntai įleis tarpinės valstybės, kurie didesnė (nors, aišku, irgi ne 100%) tikimybė, kad įvyks – brangūs (iš Lietuvos valstybės, tarsi iš kokio Abiejų Tautų Respublikos bajoro – „miesto šeimininko“, savotišką monopolį skrydžiams į persėdimo oro uostus „išsiderėjusi“ vokiečių Lufthansa, joja keleiviams ant galvų: kokiam turtingam verslininkui prireiks ir skris už bet kiek, nes juk tik “Lufthansa” tikrai turi visus leidimus, o kokiam “Turkish Airlines”, šiaip jau teikiančiam vienus geriausių pasiūlymų į Aziją, parodytos durys).

Pusanas iš lėktuvo

Pusanas iš lėktuvo

Reikėtų teisės būti Korėjoje pratęsimo: dirbu per internetą, tad svetur būti neproblema. Įdomu, kiek laiko reikėtų laikyti uždarytas sienas, kad Azijos kurortai visiškai ištuštėtų nuo užsieniečių? Balyje, Tailande, aišku, jų dar daugiau, nei Pietų Korėjoje, bet kas mėnesį vis išskrenda, išskrenda… Tiesa, ten jiems pasisekė gerokai mažiau: Tailandas labai rimtai “karantinavosi”, Balyje irgi daug kas uždaryta. Net į “rojų” juk gali ateiti baisi rutina. Į Korėją neatėjo. “Kad tik nebūtų karantino” staiga kelionės džiaugsmui pasidarė svarbiau už gamtos ar kultūros didybę, už klimatą ir (proto ribose) kainas. Nes jei bus viskas uždaryta, tai nei lankytinos vietos bus pasiekiamos ir kas, kad šalis bus pigi – daugiau pinigų prarasi dėl poreikio pirkti kitus skrydžio bilietus idant spėtum išvykti.

Į žygį susiruošę vietiniai

Į žygį susiruošę vietiniai. Daugybėje pasaulio šalių net tokie žygiai dar uždrausti, nors tai keičiasi

Birželį eisime į imigracijos tarnybą. Bent jau iki šiol visiems, kieno situacijas žinau, leidimus būti Korėjoje pratęsdavo, bet su kiekviena savaite karantinai Europoje švelnėja, nors sienų uždarymai dar daug kur geležiniai. Ir, svarbiausia, nors koronaviruso eiga daugmaž prognozuojama – joks matematikas negali suprognozuoti galimai pavojingesnio „karantinizmo“ viruso eigos.

Čedžu komerciniai muziejai pagrindiniame Čungmuno kurorte. Kol kas gera pusė jų nedirba, nes masiniuose viešbučiuose žmonių dar mažai (tačiau tuose, kur apsistoja individualūs turistai - daug)

Čedžu komerciniai muziejai pagrindiniame Čungmuno kurorte. Kol kas gera pusė jų nedirba, nes masiniuose viešbučiuose žmonių dar mažai (tačiau tuose, kur apsistoja individualūs turistai – daug)

Vienos šalys, kaip Naujoji Zelandija, atsidaro, kai virusu kelias savaites iš eilės jų teritorijose neužsikrečia visiškai niekas, kitos, kaip Lietuva – kai susirgimų sumažėja iki kelių ar keliolikos per dieną, dar kitos, kaip Italija ar Ispanija – iki kelių šimtų ar tūkstančių.

Kylantys 'dūmai' - tai dezinfekcija Pusano Kvangalio paplūdimio rajone

Kylantys ‘dūmai’ suneramino – negi gaisras. Pasirodo, tai dezinfekcija Pusano Kvangalio paplūdimio rajone

O dar kitos šalys, kaip Rusija, Indija ar PAR, užsidarė, kai jose beveik nebuvo viruso, o dabar, visiškai nekreipdamas dėmesio į supergriežtus karantinus, virusas ten išbujojo labiau, nei kada nors anksčiau. Bet tos šalys vis tiek pamažu atsidarinėja…

Būnant saugiame Korėjos kurortų burbule itin keistai atrodo visokie pranešimai apie siaubus kitur pasaulyje, kurie dabar nebe išimtis, o norma. Laimė, viskas gerėja ir Europoje ir, tikiuosi, pagerės kitur

Būnant saugiame Korėjos kurortų burbule itin keistai atrodo visokie pranešimai apie siaubus kitur pasaulyje, kurie dabar nebe išimtis, o norma. Laimė, viskas gerėja ir Europoje ir, tikiuosi, pagerės kitur

Pagaliau yra tokios, kaip Pietų Korėja, Islandija ar Latvija, kurios niekad neužsidarė ir virusą „palaužė“ be to, menkesniais ribojimais bei masiniu testavimu.

Ir paskutiniosios, kaip Baltarusija ar Švedija, ne tik neužsidarė, bet ir viruso užgniaužti nė masiniais testavimais nemėgino: žiūrėjo tarsi į gripą ar aibę rimtesnių ligų (vėžys, ŽIV ir pan.), kurios kasmet pražudo daugiau žmonių, nei teoriškai galėtų pražudyti koronavirusas ir kurios dabar „pastumtos į antrą planą“. T.y. darė tai, ką darė visos be išimties šalys per visas kitas pandemijas – kad ir 1968 m. Honkongo gripą, kuris nusinešė iki 4 mln. gyvybių (koronavirusas ~300 000 ir nė artyn tų 4 mln. matyt neprirartės). Ir vis tiek net garsusis Vudstoko festivalis tos pandemijos metu vyko. Gal todėl, kad socialinės žiniasklaidos su visais panikasėjais nebuvo, ar tiesiog ir Vakarų pasaulio žmonės buvo labiau prirpratę prie pavojų, rizikų – Antras pasaulinis karas dar buvo netolima praeitis? Va, prasidėjo JAV riaušės ir staiga koronavirusas ten pasitraukė į antrą žiniasklaidos planą, nepaisant to, kad Amerikoje jis tebesiaučia maksimaliai: tiesiog, riaušių pavojus realesnis, artimensis, didesnis.

Nedidelis fragmentas milžiniško mobiliųjų telefonų dėklų 'supermarketo'

Nedidelis fragmentas milžiniško mobiliųjų telefonų dėklų ‘supermarketo’

Kai viską lemia psichologija, kas atsidaro, gali ir užsidaryti, ir todėl nors, tarkime, Serbija atsivėrė visiškai (be privalomų 14 d. karantinų ar ribotų sienų kirtimų), o Graikija – ES piliečiams, įdomu, ar tai tęsis ir po mėnesio? O skrydžius juk perki iš anksto.

Bet nebemanau, kad masiniai “turistų strigimai” užsienyje pasikartos: net ir “sienoms atsivėrus” (tai neįvyks vienu metu) iš pradžių daug kelionių bus įmanomos tik artimesnėse šalyse, iš kurių grįžti nesunku net ir ypatingais atvejais.

Kaip atostogausime artimiausiu metu

Po poros savaičių Čedžu, kai kasdien būdavo kas veikti, birželio 9 d. išskridau į Seulą reisu Čedžu-Seulas, kuris, nors ir sunkiai įtikėtina, net ir „eiliniu metu“ yra populiariausias pasaulyje skrydis. Na o dabar, galbūt, joks kitas planetos oro maršrutas nebesudaro nė 10% a net 5% tų apimčių, kokias gabena Seulas-Čedžu. Aišku, lėktuvas pilnas, oro uostas irgi pilnas tarsi kokio Frankfurto ar Stambulo geriausiais laikais. Tik visa milžiniška “International Departures” (Tarptautinių išvykimų) registracijos stalų eilė numirusi: nei darbuotojų, nei žmonių, nei reisų numerių ekranuose. Tarptautinių išvykimų iš Čedžu nebėra. Ir angliškų pranešimų užsidėti kaukes “Air Seoul” avialinijose nebuvo, bet niekas ir nebandė skristi be jų.

Tušti tarptautinių išvykimų registracijos staleliai Čedžu oro uoste

Tušti tarptautinių išvykimų registracijos staleliai Čedžu oro uoste

Planavau kurį laiką pabūti Seule, tačiau išvyksiu į kitus miestus, mat Seule dabar didesnis korėjietiškais masteliais COVID protrūkis. Aišku, menkas tarptautiniais standartais, iki 2 susergančių milijonui gyventojų (mažiau, nei Lietuvoje, ką jau kalbėti apie Vakarų Europą), bet visgi trukdis. Uždarytos mažosios karaokės, nes užsikrėtusieji gėjų klubuose vėliau platino virusą karaokėse – taigi, norėdamas išbandyti tradicinę korėjietišką karaokę su nuomojamais kambariais, tą padarau ne Seule, kaip iš pradžių planavau, o Čedžu.

Karaokės kambaryje

Karaokės kambaryje

Toks neapibrėžtumas, poreikis sekti aplinkybes, turbūt, bus viena kelionių artimiausiais mėnesiais kasdienybių, o planuoti porai mėnesių į priekį bus sunku. Norisi (naiviai?) tikėtis, kad masinių uždarymų niekas pakartoti nebenorės, pamatę, kokias pasekmes tai sukelia ekonomikai ir psichologijai, kai bet kokia kibirkštis paskui gali įžiebti masines riaušes.

Tradiciniame kaime netoli Pusano

Tradiciniame kaime netoli Pusano. Tokie liaudies kaimai yra iščiustyti tarsi muziejai, bet juose gyvena žmonės. Įprastu metu rodo visokius pasirodymus, rodo liaudies amatus. Bet dabar turistų nėra ir beveik viskas uždaryta, išskyrus kaimo muziejų ir bilietų kasą.

Tačiau, matyt, daugiau šalių seks idealizuojamu Korėjos modeliu, o tai reiškia selektyviai taikomus uždarymus: tam tikrų įstaigų, tam tikruose regionuose, tam tikru metu. Jei protrūkis mažas – laikinai uždaroma konkreti vieta. Jei protrūkis didesnis ir keliose panašiose vietose – tai uždaromos panašios vietos tame mieste.

Krioklys Čedžu

Krioklys Čedžu

Jei protrūkis mažas – išekomi kontaktai ir testuojami, arba siūloma testuotis atsiradus simptomams. Jei protrūkis didesnis – kviečiami testuotis ir tie, kas ten lankėsi tomis dienomis, nors ir neturi simptomų.

Įvairias kelionių grupes ir forumus užvertusios diskusijos apie tai, „Kaip atostogausime šiemet“ ir nuomonės ne ką mažiau įvairios, nei valstybių atsakai į koronavirusą. Nuo „Viskas pasibaigs per kelis mėnesius“ iki „Niekad nepasibaigs iki vakcinos, o vakcinos nebus“. Vieni apokaliptiškai piešia, kas neva bus „visuomet uždrausta“ (švediški stalai, vidurinės sėdynės lėktuvuose, valgymas transporte…), o kiti sako, kad tada iš viso neverta atostogauti „baimės ir draudimų kupinose šalyse“. Treti gi sako „važiuosim bet kur, tik išleiskit“.

Pusano menininkų rajonas - buvęs pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos lūšnynas

Pusano menininkų rajonas – buvęs pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos lūšnynas. Be turistų, užmigęs.

Pasižvalgius Pietų Korėjoje, kuri tarsi gyvena „mėnuo ar keli į ateitį“, manau, atsakymai į klausimus apie ateities keliones tokie:
*Protingai besielgiančiose šalyse pasikeis nedaug kas, o tie pokyčiai, kurie visgi gali būti (kaip, tarkime, kokie temperatūros tikrinimai ar kaukių dėvėjimai), net jei ir iš pradžių atrodys dideli, tuoj taps visiškai įprasti. Panašiai kaip tapo įprasti saugumo patikrinimai oro uostuose, kurių prieš kelis dešimtmečius niekur nebuvo – bet nerasi beveik nė vieno žmogaus, kuris nekeliautų dėl metalo detektoriaus oro uoste.

Kavinėje Čedžu bonsų parke

Kavinėje Čedžu bonsų parke

*Žmonės greitai pamiršta baimes ir katastrofas, kad ir kokios siaubingos jos būtų – jei stabdytų vien jos, kelionės greitai atsigautų. Dabar, pavyzdžiui, Japonija kalba, neva finansuos kažkam keliones, kad tik turizmo pramonė atsigautų. Prisimenu, taip pat lygiai ta pati Japonija kalbėjo ir po 2011 m. žemės drebėjimo bei Fukušimos nelaimės. Bet to neprireikė – per keletą metų po tos tragedijos kelionės į Japoniją ne tik kad atsigavo, bet ir išaugo kelis kartus.
*Kita vertus, sunku prognozuoti politines aplinkybes, kokia tvarka ir kurios šalys kada atsivers, kokie ribojimai išliks: nes visa tai, kaip matosi, neturi nieko bendro su liga, o labiau su baimėmis, panikomis ir isterijomis, su politinėmis ideologijomis ir batalijomis. Tokie ribojimai kaip 14 d. karantinas irgi iš esmės draudžia keliones: juk niekas nekeliaus, kad karantinuotis. Kita vertus, tarkime, vien COVID testo reikalavimas nebūtų esminis ribojimas, jei testas būtų nebrangus. Jei kainos bus 170 eurų kaip Austrijoje, tai jau būtų beveik tolygu kelionių draudimui – keliautų nebent turtingieji. Tačiau tokios kainos – laikinos: augant pasiūlai jos kris, kaip krito Korėjoje. Beje, privalomi testai – istorijoje nieko naujo: plintant ŽIV virusui ~1990 m. daug šalių reikalavo neigiamo ŽIV testo.
*Net ir panaikinus masinius ribojimus, gali būti, kad bus visokių laikinų, kurie bus ir įvedami naujai.
Ta pastaroji baimė, be abejo, bus rimtas kelionių stabdis, ypač tiems, „paskiepytiems“ atšauktais skryždiais ir tik vaučerių pavidalu – po klausantis “operatorius tuoj atsilieps” muzikėlės praleistų valandų – grąžintais pinigais už bilietus.

Pranešimas korėjiečių spaudoje, kad Seulo metro įvedamas kaukių reikalavimas

Pranešimas korėjiečių spaudoje, kad Seulo metro įvedamas kaukių reikalavimas

Per šią krizę, iki šiol sukęsis labiau „nuolatinių keliautojų“ burbule, pirmą kartą supratau, kokiai daliai Lietuvos ir pasaulio žmonių net ir skrydis su persėdimu jau yra sudėtinga užduotis. Kiek daug žmonių pasirinko, tarkime, negrįžti į Lietuvą tik todėl, kad nebebuvo tiesioginių skrydžių! Tos užduotys, su kuriomis susidūriau pastaraisiais mėnesiais, nors jas ir sėkmingai įveikiau, yra, kas be ko, dar aukštesnės kertelės, ir sukelia dar didesnį neapibrėžtumą. Ir jei toks neapibrėžtumas sukelia stresą, o kelionė žmogui turi būti poilsis nuo streso – tai, toks žmogus, tikėtina nekeliaus. Dabar. Iki viskas įsivažiuos taip, kad 3-6 mėnesius eis kaip sviestu patepta, bent jau kažkuriuose pasaulio regionuose. Tada viskas bus pamiršta ir vėl žmonės ieškos pigiausių bilietų.

Turistai joja arkliais Čedžu pakrantėje

Turistai joja arkliais Čedžu pakrantėje


Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio


1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


    8 komentarai

  1. Ačiū už kaip visada įdomų ir išsamų straipsnį.

    Keletas pastebėjimų dėl „atsakymų į klausimus apie ateities keliones“:

    1. „Panašiai kaip tapo įprasti saugumo patikrinimai oro uostuose, kurių prieš kelis dešimtmečius niekur nebuvo – bet nerasi beveik nė vieno žmogaus, kuris nekeliautų dėl metalo detektoriaus oro uoste.“ – į šį niuansą reikėtų pažvelgti kiek plačiau. Taip, žmonės nevengia keliauti dėl to, kad reikės praeiti pro metalo detektorių ar kitokią patikrą, bet tokios papildomos procedūros tikrai gali būti paskata rinktis alternatyvias transporto priemones ten, kur kelionės laikas esti panašus. Pavyzydys – kelionės traukiniu tarp didelių Europos aglomeracijų prieš skrydžius tarp tų pačių miestų lėktuvu. Net ir prieš Covid krizę buvo galima išgirsti nemažai diskusijų apie „vargą oro uostuose“ dėl „visokių eilių prie saugumo“ ir pan. Tikiu, kad įvedus papildomas patikras termovizoriais ar kitokias priemones, tokių diskusijų dar padaugės. Kita vertus, kaip suprantu, čia, Augustinai, termovizorius palyginote su metalo detektoriais tik kaip papildomą priemonę prie jau eilės egzistuojančių, kuri pati iš savęs neužgaišina daug keliautojų laiko (ir išties, keleivis gali net nenutuokti, kad buvo patikrintas termovizoriumi, lygiai kaip ir praėjimas pro vadinamąją arką saugumo patikros metu yra tik vienas trumpas veiksmas iš daugelio). Vis dėlto reikia turėti galvoje ir taip dažnai paties aptariamą žmonių polinkį panikuoti ir vadovautis emocijomis, todėl nenustebsiu, jei bent kurį laiką bus neskrendančių žmonių vien dėlto, esą „ten visokie patikrinimai“. Ir tie žmonės iš dalies bus teisūs. Jau dabar aviakompanijos reikalauja privalomo kaukių dėvėjimo skrydžio metu (kai valstybėse tai tebūna rekomendacija), galbūt reikės pildyti papildomų anketų (ar nesirgote ir pan.), tuo tarpu tokie nurodymai gali neegzistuoti jau minėtuose traukiniuose. Tad keleivių elgsena renkantis vieną ar kitą kelionės būdą bent jau trumpuoju laikotarpiu gali keistis.

    2. „Žmonės greitai pamiršta baimes ir katastrofas, kad ir kokios siaubingos jos būtų…“ – čia absoliučiai pritariu, tik aš paprastai žengiu dar toliau ir tokiems „It will never be the same again“ pranašams primenu II-ąjį pasaulinį karą. Jeigu dabartines kai kurių žmonių nuotaikas perkeltume į tenykštes realijas, tai turbūt ir pasauliui besisukti nebebūtų prasmės. O net ir kalbant apie kitas tragedijas, po kurių aviacija smuko, pavyzdžiui, rugsėjo 11-osios įvykiai, ilgalaikiu laikotarpiu oro transporto srautų kreivės vienareikšmiškai šauna į viršų. Todėl, nors tam tikri pokyčiai keleivių elgsenoje (kaip jau rašiau praeitoje pastraipoje) neišvengiami, neigiamas tokio efekto poveikis vis tiek bus atsvertas globalios aviacijos plėtros.

    • Dėkui, pastebėjimai teisingi. Taip, išties saugumo kontrolės lėktuvuose skatina trumpesnius atstumus važiuoti traukiniais ar autobusais ir taip jau seniai.

      Kita vertus, bent čia, Korėjoje, “ligos kontrolė” lėktuvuose, traukiniuose ir autobusuose nelabai skiriasi: dažnai prašoma užsidėti kaukes (bent jau kol negeri, nevalgai), o stotyse ar oro uostuose gali būti tikrinama temperatūra. Manau, nėra logikos taikyti griežtesnius reikalavimus lėktuvuose, nes erdvės panašiai uždaros ir prigrūstos žmonių visose transporto rūšyse. Saugumo atveju yra kitaip, ypač po rugsėjo 11 d., kai visas pasaulis pamatė, kad lėktuvų užgrobėjai gali kelti pavojų ne tik keliems šimtams to lėktuvo keleivių, tačiau ir tūkstančiams žmonių ant žemės (analogiško teroro akto nepadarysi su traukiniu ar autobusu).

      Į Pietų Korėją atvykti galima beveik vien lėktuvais (siena su Šiaurės Korėja uždaryta), bet ir atvykimo procedūros neturėtų priklausyti nuo to, kaip atvyksti, nes tikimybė įvežti ligą tokia pati.

      Bent jau šiuo metu kontrolė Korėjos viduje visai negaišta laiko (kita vertus, iš kitur, pvz. Kinijos ligos pradžioje, girdėjau istorijų apie patikrinimų sukeltas ilgas eiles). Atvykimas į Korėją kovo 30 d., dar pandemijos įkarštyje, užtruko kelias valandas dėl anketų, simptomų sekimo programėlės instaliavimosi, apklausų ir pan. (nes esu Europos Sąjungos pilietis, o tada situacija ES buvo bloga). Žiūrėsim, kiek iš to išliks – įtariu, kad ilgainiui tai gali būti supaprastinta, pvz. anketos užpildomos dar lėktuve (panašiai kaip įvairios įvažiavimo į šalį anketos), kur ir šiaip yra mažiau ką veikti, dar lėktuve ar prie vartų padedama instaliuotis programėlę ir pan. Daugiau biurokratijos gali likti “trečiajame pasaulyje”.

      Pagrindinės realios kliūtys kelionėms, eilės tvarka nuo rimčiausių iki mažiausiai rimtų (1)Draudimas (2)Karantinas, ypač jei 7-14 d. (3)Privalomas brangus testas (4)Privalomas specialus draudimas, pažyma iš šeimos gydytojo ar pan. kiek jos išliks, priklauso ir nuo politinių sprendimų.

  2. Turėtų būt “Džedžu”, nes korėjietiška raidė yra “dž”, o ne “č”.

    • Viskas teisingai, korėjiečių kalboje duslūs ir skardūs priebalsiai yra tas pats garsas, tarp balsių jie tariami skardžiai, kitose pozicijose – dusliai.

    • Lietuivių k. “Čedžu”. Taip yra todėl, kad korėjiečių kalboje pirmasis priebalsis nebūna skardus – tai yra, nors korėjiečių raštu rašosi 제주, tariasi Čedžu. Svetimvardžiai, kurių originalus raštas nėra lotynų raštas, visuomet perrašomi į lietuvių k. pagal tarimą. Be to, priešingai, nei, tarkime, kinų k., kur yra pinjinas, vienos nusistovėjusios korėjiečių k. perrašos į lotynų raštą nėra net anglų kalboje – vienaip perrašoma Šiaurės Korėjoje, kitaip – Pietų Korėjoje, dar kitaip perrašinėta Pietų Korėjoje iki 2000 m. Čia būna kuriozų, kad, pvz., ant autobuso bilieto ta pati vieta anglų k. parašyta “Songnisan”, o stoties tvarkaraštyje “Sogrisan” ir tik paskaitęs, kas parašyta korėjiečių raštu, supranti, kad tai ta pati vieta. Pagal skirtingas transliteracijos į anglų k. formas vietovardis gali būti rašomas “Jeju”, “Cheju”, “Tsetsu” ar “Cecu”.

      • Man įstrigo Pusano žalioji metro linija, kur viename gale yra stotelė angliškai pavadinta Yangsan, o kitame – Jangsan. Lietuviakalbiui labai painu 🙂

        • Na taip, šitą irgi pastebėjau. Lietuviakalbiui Yangsan yra Jangsan, o Jangsan – Čangsan 🙂 . Apskritai Pietų Korėjoje dažnai metro linijos kryptis nurodoma ne galutine stotele, bet sekančia stotele, kas gana painu, nes galutines lengva įsiminti, o sekanti skiriasi priklausomai nuo to, kurioje stotelėje pats įlipi. Bet, aišku, visa automatika, kai, tarkime, programėlė realiu laiku rodo kiekvieno Čedžu autobuso buvimo vietą, paspaudus ant jo pirštu žemėlapyje nupiešia jo maršrutą, apskaičiuoja greičiausius būdus nuvažiuoti ir pan. Ir dar daugelyje stotelių yra analogiški lietimui jautrūs ekranai, kur gali sužinoti tą informaciją. Čedžu gal pirmąkart jaučiausi, kad maršrutiniais autobusais, net tarpmiestiniais, keliauti ne sudėtingiau, nei metro.

          • Man tokį lengvumo jausmą sukėlė keliavimas Astanoj (Nursultane). Ten pravertė programėlė 2GIS (berods veikianti kai kur posovietinėj erdvėj), berods net offline veikianti. Važinėdamas autobusais jaučiausi kaip gimtajam mieste, kai aišku, ir kur įsėsti, ir kur išlipti, ir kada atvažiuos, ir kiek laiko važiuos..

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *