Rašydamas šiuos straipsnius iš Pietų Korėjos koronaviruso pandemijos laikotarpiu, jaučiuosi tarsi kalbėdamas iš ateities.

Dabar ir Europoje jau panaikinti žiauriausi karantino ribojimai, atsidarė verslai. Bet keliauti į „masinius“ pietų kurortus dar negalima, o visokie ekspertai karštligiškai diskutuoja, kaipgi atrodys šiųmetės atostogos: su pustuščiais lėktuvais? Be švediškų stalų? Su uždarytomis lankytinomis vietomis? Ar kas išvis išdrįs skristi?

2020 m. gegužę-birželį praleidome Pietų Korėjos pietinėje pakrantėje: Pusane ir vulkaninėje Čedžu saloje, kuri yra kaip Azijos Tenerifė. Turizmas čia jau įsivažiavo ir, nepaisant Korėjoje nepasibaigusios pandemijos, vis labiau klesti. Štai kaip viskas atrodo iš vidaus ir galbūt atrodys Europoje liepą ar rugpjūtį.

Tai – trečias straipsnis. Kaip atsikliuvau Pietų Korėjoje 2020 m. kovą-balandį, skaitykite pirmojoje dalyje. Kaip įsigyvenau į šią šalį 2020 m. balandį-gegužę – antrojoje dalyje.

Skrydis lėktuvu į kurortinę salą po koronaviruso

Kai gegužės 26 d. atėjo laikas skristi į Čedžu jaučiausi keistai, tarsi būtų pirmas gyvenime skrydis. Iš tikro nė du mėnesiai nepraėjo, kai skridau Balis-Seulas (kovo 30 d.), bet kiek pasaulyje pasikeitė, kiek baisių pasakojimų ir prognozių skambėjo, ypač iš Europos: apie “išmirusius” oro uostus, “niekada neatgimsiančią” aviaciją.

Tikrovė laukė kitokia. Viskas beveik kaip seniau. Bilietą pirkau prieš mėnesį už 22 eurus (su bagažu), išvakarėse užregistravau. Skrydžiai Pietų Korėjoje niekada nenutrūko, aviakompanijos nebankrutavo, klientų skaičiai beveik sugrįžo į buvusias aukštumas.

Sveikatos patikrinimai, biurokratija? Nieko panašaus. Atvykstu į Pusano oro uostą likus 1:15 min. iki skrydžio ir laiko per akis. Bagažo pridavimas, saugumo kontrolė. Eilių nėra. Tik prie laipinimo, bet tai įprasta.

Vienintelis papildomas patikrinimas – temperatūros. Be jokio senamadiško termometro, kokį prie manęs dar glaudė išskrendant iš Balio ar atskridus į Seulą kovo 30 d. Dabar net nereikia sustoti: eini sau parodęs dokumentus, o darbuotojai ekrane mato tavo (ir kiekvieno kito keleivio) temperatūrą. Dar vienas papildomas pranešimas prie dokumentų patikros: „Tarnautojui tikrinant jūsų tapatybę, prašome trumpam nusiimti kaukę“. O kitkas – kaip visuomet. Pietų Korėjoje saugumo reikalavimai švelnesni, nei Europoje: vandens butelį leido prasinešti.

Laukimo salėje prie „Jin Air“ skrydžio Pusanas-Čedžu jau pilna. Ir lėktuvas beveik pilnas, 184 vietų Boeing 737-800. Ir čia vienas iš daugiau nei šimto skrydžių iš Korėjos žemyno į Čedžu kasdien. Kaip rašo Korėjos spauda, vidinių skrydžių populiarumas pasiekė naujas aukštumas ir daugiausiai korėjiečiai skrenda į Čedžu, nes juk žemyninėje dalyje gali keliauti ir traukiniu, autobusu ar automobiliu. Kai vėliau stovėjau populiarioje lėktuvų stebykloje Čedžu mieste atrodė, kad stebiu kokio milžiniško miesto oro uostą: lėktuvai kilo kas kelias minutes.

Ribojimai veikloms nyksta, bet daugėja kaukių

Nei Pusano oro uosto laukimo salėje, nei lėktuve nėra jokių „fizinio atstumo“ priemonių, visos vietos lėktuve parduotos. Tačiau beveik visi su kaukėmis. Neprivaloma, bet Korėjoje įprasta. Neprivaloma tuo metu. Nuo gegužės galo kaukės lėktuvuose ir Korėjos viešajame transporte tampa privalomomis. Priešingai nei masiniai uždarymai, kurių Korėja išvengė, privalomas ar pusiau privalomas kaukių dėvėjimas nekenkia ekonomikai ar prasmingam gyvenimui, todėl jis gali likti ilgam.

„Jin Air“ aviakompanija jau iš anksto įrašė garsinius įspėjimus: „Prašome užsidėti kaukę ir mažiau kalbėti“. Jie nuskamba prieš pakilimą ir prieš nusileidimą kartu su saugumo aiškinimais.

Kaukių dėvėjimo reikalavimas lėktuve negalioja valgant ar geriant. Maistas, gėrimai lėktuve pardavinėti kaip visuomet. Korėja į kraštutinumus neina ir siekia atrasti kompromisą su virusu, kurį galima išlaikyti ilgai, ir daro tai nuo pradžių, be „žaidimų“ su masiniais karantinais.

Kvaila, tarkime, resoranuose atskirti vyrą nuo žmonos pertvaromis – juk, jeigu vienas jų sirgs, vis tiek apkrės kitą namie. Na o draudimas valgyti skrydžio metu, jau trukdo gyventi pilnavertiškai – ypač kai kalba eina apie tarpžemyninius skrydžius, 10 ar 14 valandų, kur tektų kęsti alkį.

Čia randasi korėjietiški kompromisai: jei nusiimsi kaukę tik valgymui/atsigėrimui, tai vis tiek galimybė užkrėsti kitus bus maža, nes tai bus tik trumpas skrydžio fragmentas. Bet tai nebetrukdys gyventi nė iš tolo taip, kaip, tarkime, trukdytų draudimas valgyti išvis.

Ir sėdėjimas greta lėktuve, kai yra kaukės, kitos priemonės, mažai pavojingas. Tokio pavojaus pažabojimas nevertas to, kad ribotum keleivių skaičius, šitaip pasiųsdamas bilietų kainas į nauajs aukštumas ir dar labiau skandidnamas turizmo sektorių. Na, juk visas pasaulis nuolat gyvena su kompromisais – neuždraudžia automobilių nepaisant autoavarijų ar cigarečių nors šios ir sukelia vėžį. Bet tik kelios šalys, kaip Korėja, nuo pat pradžių pradėjo eiti į kompromisus ir su koronavirusu. Dabar tais pačiais kompromisais jau seka ir atsidaranti, karantinų išvarginta Europa.

Kaip renkiesi viešbutį koronaviruso metu

Nakvynės vietų pasirinkimas švelniai pasikeitė. Greta tvarkingų butų ar nuostabių vaizdų pro langą nuotraukų AirBnB atsirado naujos: dezinfekcinio skysčio buteliukų, kaip kaukėti žmonės butus tuo skysčiu purškia ir t.t. Kai kurie AirBnB šeimininkai žada tarp klientų butus bent dieną palikti laisvus. Kai kurie dar išradingesni: butus pervadino iš kokio ten „Smagus 2 kambarių butas paplūdimyje“ į „Saugi nuo koronaviruso zona“ – tarsi tai galėtų užtikrinti. Kai kurie viešbučiai savo numerius pervadino iš „Dvivietis numeris“ į, tarkime, „Dezinfekuotas dvivietis numeris“.

Pusane pasirinkau butą su vaizdu į Kvangalio tiltą – nes praeitą kartą lankant Korėją, būtent jis, naktį apšviestas ir iškilęs viršum paplūdimio tarsi koks miražas, labiausiai tame mieste įstrigo atmintyje, tik tada neturėjau laiko pasigerėti tuo vaizdu ilgiau, nes visai Korėjai tegalėjau skirti 9 dienas. O dabar tais šviesų šou iš balkono galėjau gerėtis kas vakarą.

Užsakant laukė papildoma kliūtis: šeimininkas klausia „Ar nebuvote užsienyje per 14 d.? Atsiprašome, jei buvome, negalime priimti“. Nenori, kad bute karantinuotumėmės ir gal „paliktume po savęs virusą“. Nebuvome užsienyje. Jokių įrodymų neprašo.

Čedžu gerų butų mažiau, tad pasirinkome daugiaaukščius viešbučius masiniams poilsiautojams. Booking.com eilutė irgi skambėjo grėsmingai: „Šis viešbutis dėl COVID-19 nepriima svečių iš kai kurių šalių“. Užsakydamas parašau, kad į Korėją atvykau kovo 30 d., klausiu, ar nereikia įrodymų – lėktuvų bilietų, buvusių AirBnB rezervacijų. Bijau, kad atsakys „Europiečių išvis nepriimame“, bet nieko panašaus (čia ne Kinija, kur užsieniečių ir be COVID daug kas nenori priimti) – „Ne, įrodymų nereikia“.

Kainos, atrodo, palyginus su kovo 30 d. kai ieškojau buto Seule (o Pietų Korėja buvo neseniai persiritusi per koronaviruso piką), pakilusios: klimatas atšilo, artėja sezonas, bet, svarbiausia, keliauti žmonės bijo vis mažiau. Dalis AirBnB butų išvis “iškrito iš pasiūlos” kai praradę viltį šeimininkai, kaip tas, iš kurio balandį-gegužę nuomavomės butą Seule, atsisakė šio verslo, tad konkurencija pamažėjo.

Viešbutis Čedžu su pusryčiais. „Ar bus švediškas stalas?“ – mąstau, juk Europoje žiniasklaida skamba nuo pasakojimų, kad švediškus stalus COVID sunaikins. Nieko panašaus: švediškas stalas kaip niekad puikus, pilnas korėjietiškų patiekalų, net Coca Cola fontanas yra. Ir žmonių viešbutyje tikrai nemažai. Matyt, nėra tie švediški stalai tokie pavojingi. Antrasis mūsų viešbutis, Čedžu mieste, turėjo termovizorių: įdomu, kaip reaguotų, jei atostogų metu tau pakiltų temperatūra? Bute galėtum izoliuotis (kaip pataria Korėjos valdžia, 4 dienas), bet iš tokio viešbučio turbūt iš karto siųstų į ligoninę, kad netyčia neužkrėstum kitų svečių. Atėjo laikai, kai susirgti bet kuo baisu – ne tik koronavirusu. Na, bet kaukės, rankų plovimas padeda nuo visko ir nė sloga dar nesirgau.

Dėl visa ko laikiausi Korėjos valdžios rekomendacijų: jei jungi kondicionierių, kas pora valandų pravėdinti kambarius. Nes sklidna virusas per kondicionierius. Dėl panašių priežasčių butas geriau nei viešbutis.

Tiesa, galiausiai mano tvarkos laikymąsi priveikė Korėjos pakrantėse itin gausūs uodai: jeigu atidarinėsi langą ten, kur nėra normalių grotelių, naktį neišsimiegosi…

Apskritai tai gyveni viešbutyje, kaip visuomet. Po kelių dienų jau pamiršti, kad yra prie įėjimo termovizorius ar dezinfekcinis skystis.

Lankytinos vietos: kas neveikia, o kas laisva

Korėjoje, daugelis lankytinų vietų niekada ir nebuvo užsidariusios – masinio karantino čia nebuvo. Bent jau privačios. Savo nuožiūra, kai kurios jų įvedė tam tikrą kontrolę: tikrina temperatūrą, kitur dar reikia parašyti savo vardą ir kontaktus. Jei kas iš lankytojų susirgs – susisieks, lieps testuotis. Taip pat daug dezinfekcijos: tarkime, Pusano lynų keltuvo virš Songdo paplūdimio darbuotojai kabiną dezinfekavo ir prieš mums įlipant, ir po išlipimo (ir taip po kiekvieno kliento).

Verslininkams užverti durų Korėjos pakrantėse ir kurortuose niekas neliepė, bet kalbama, kad pažeidusiems reikalavimus tikrinti ar registruoti klientus, gresia sankcijos. Bet tikslūs reiklavimai priklauso nuo vietos ir savivaldybės/provincijos. Daug kur jokių patikrinimų nėra – ypač smulkesnėse, netinklinėse vietose. Matyt, logiška: jei klientų mažai, verslas – smukus, kam apkrauti patikrinimais?

O eidamas į didesnę lankytiną vietą nežinai, ar laukia termovizorius, ar priglaudžiamas termometras, ar privaloma rankų dezinfekcija, ar kontaktų užpildymas lape (pamažu pereinama prie QR kodų “Naver”, vietiniame Google atitikmenyje), ar išvis nieko: bet korėjiečiai tvarkosi stebėtinai efektyviai, jokių eilių ir maksimalus laikas, kurį kada dėl to sugaišau, buvo kokios 3 minutės.

Restoranuose jokių ribojimų išvis nėra. Ir jų niekada nebuvo, ir restoranuose virusas iš esmės nesklido, išskyrus visokias ilgesnes šventes, kai vieni to paties gimtadienio šventėjai “padovanodavo” virusą kitiems. Aišku, žmonės suvokia pavojų ir patys prisitaiko: jei įmanoma, sėdasi kuo toliau kitų užimtų staliukų. Mes irgi taip darėme.

Naktiniai klubai ir barai teoriškai sulaukė tam tikro visuomenės įtūžio ir kai kur uždaryti, bet praktiškai veikiančių visuomet bus pilna aplink ir tiek Čedžu, tiek Pusano naktinio gyvenimo rajonuose tas gyvenimas virė.

Į kaukes žiūrima įvairiai, priklausomai nuo vietos. Viską galima sudėti į sakinį „Jei logiška ir nesupernepatogu užsidėti kaukę ir veikti ką suplanavęs – tai užsidėk“. Muziejuose kai kur jų reikalauja, restoranuose (logiška) nereikalauja niekur. O tarkim tradicinėje korėjietiškoje pirtyje (ar labiau „maudynių ir poilsio parke“, kur einama praleisti 4 ar net 12 val.) čimdžilbange, iš pradžių užėjęs su kauke, pamačiau, kad niekas ten kaukių nedėvi – grįžau nusiimti.

Pirmame iš aplankytų Pusano čimdžilbangų dalis gultų buvo pažymėti ženklais „nesigulti“, tokiu būdu užtikrinant, kad žmonės nesėdėtų per arti vienas kito. Antrame nieko panašaus nebuvo. Šiaip keista, kaip virusas neplinta korėjietiškose pirtyse – kai ten yra viešos medinės pagalvėlės, ant kurių guli visi iš eilės. Gal temperatūros padeda, bet dar labiau – kai serga mažai kas, tai maža tikimybė ir su jais susidurti pirtyje ar kitose mažiau saugiose erdvėse. Be kaukių ir dauguma žmonių žygių takuose, kur, tarkime, lipti į kalną su kauke sunku, pradedi dusti.

Kai kurios lankytinos vietos užsidarė tiesiog dėl to, kad klientų trūksta, užsisukus turistų srautams. Tarkime, daugelis teatrų (dalis veikia, “Operos fantomą” Seule teberodo). Kino teatrai, tuo tarpu, ėmęsi saugumo priemonių (kas kiek kėdžių sodinti ir pan.) praveikė visą krizės laikotarpį, tik dabar, trūkstant naujai išleidžiamų filmų, labiausiai anonsavo e-sporto mačus („League of Legends Mid-Season Cup“). Pramogų erdvės kaip kurios: tarkime, „Running Man“ pramogų erdvė, kur pagal populiariausią Korjėos TV laidą (kažkiek primenančią „Takeši pilį“, nors labiau „gykinę“) dalyviai paeiliui bando įveikti visokiausius „išbandymus“, Pusane veikia (smagi patirtis!), o analogiška Seule – ne (ir tai nesusiję su valdžios ribojimais).

Norėdamas ką nuveikti visuomet mėginu pasiekti oficialius puslapius, kartais net nueiti į darbo mažai turinčią turizmo informaciją – kad be reikalo kur nors nenuvažiuoti. Kartais vis tiek nepasiseka. Visgi, jei nori susirasti įdomios, smagios veiklos – viskas įmanoma, o jei kitų turistų mažiau – tik paprasčiau. „Running Man“ pramogų erdvėje buvome savaitgalį ir vis tiek jokių eilių prie atskirų rungčių nebuvo.

Su šventėmis įvairiai – labai masinės atšaukiamos, pvz. oficialus Budos gimtadienio paradas su žibintais Seule iš pradžių nukeltas iš balandžio pabaigos į gegužės pabaigą, o paskui, pakilus Seule susirgimų skaičiui, atšauktas. Nes ten būtų vienu metu susirinkę labai daug žmonių. Tačiau šiaip žibintai, kaip kalėdiniai papuošimai mūsų kraštuose, kabojo visose šventyklose, o įspūdingiausiose, tokiose kaip Pusano Samgwansa, jais gerėtis be perstojo ėjo žmonės – tiesiog, grupelėmis, ne visi vienu metu, bet natūraliai, be jokios kontrolės.

Kontrolė pagrįsta pasitikėjimu Europoje neveiktų?

Griežčiausiai į viską žiūrima didžiuosiuose valstybiniuose muziejuose. Jie buvo užvėrę duris ir tik gegužės viduryje pilnai atvėrė duris. „Pilnai“ sąlyginis, nes siūloma registruotis internetu: Seule taip ir dariau. Kita vertus, į Pusano miesto muziejų nesunkiai patekome ir be registracijos: nors sekmadienis, klientų mažai, taigi, valandos norma neviršyta ir įleidžia visus noriničus. Aišku, reikia užrašyti kontaktus, rodyti pasą, tikrintis temperatūrą. Darbuotoja vėliau dar mane pasiveja ir klausia, kada atvykau į Korėją (ar neturėčiau būti 14 dienų karantine). Sakau, kovo 30 d. Išeina, vėl grįžta pasiėmusi lapelį, ant jo užrašo „03 13?“. „03 30“ – parašau. Abi datos geros, juk daugiau nei mėnuo praėjo. Ji nueina.

Sunku pasakyti, kodėl valstybiniams muziejams riekalinga tokia kontrolė, nes žmonių ten mažai, atstumas tarp lankytojų didžiulis. Turbūt, kadangi tai valstybinės institucijos, jos ir labiau kontroliuojamos, ir kartu „užduoda toną“ visuomenei, siekdamos įkvėpti atsargumą. Pietų Korėja tikrai laisvos rinkos šalis, nekenčianti komunizmo formų („Korea Times“ skaičiau visai rimtą vedamąjį, kur koronavirusas lyginamas su komunizmu) – ir jei institucija valstybinė, tai jai tiesiogiai ir nurodinėja valstybė, bet jei privati – tai beveik viskas paliekama verslininko sąžinei ir supratimui (aišku, kiekvienam verslininkui suprantant, kad gali „prisižaisti“ ir būti nubaustas ar priverstas užsidaryti, jei kas pas jį masiškai užsikrės).

Apskritai, labai daug kas Korėjoje yra paremta pasitikėjimu ir veikia todėl, kad korėjiečiai nelinkę apgaudinėti, o imigrantų ir turistų dabar čia mažai. Juk Pusano muziejuje galėjau pasakyti bet kokią atvykimo datą, juk į klientų registracijos žurnalus gali rašyti bet kokį vardą ir kontaktus (kol nėra reikalo niekas nebando tau skambinti ir tik kai kur tikrina pasą).

„Tipiniams korėjiečiams“ apgaudinėti neateina į galvą, bet žiniasklaida rašo apie nesąžiningas mažumas: paprastai užsieniečius. Štai vietnamietis, karantinuotas, išėjo iš namų palikęs telefoną namie 14 kartų (nes žino, kad jo vietą valdžia nustato pagal telefono GPS). Bangladešietis, oro uoste pasakęs, kad važiuoja karantinuotis, nuskubėjo į pirmą taksi ir nurodė vežti jį į stotį; oro uosto apsauga, viską mačiusi per kamerą, paskambino taksistui ir nurodė bangladešietį vežti atgal; tai suvokęs bangladešietis iššoko iš taksi ir spruko, bet, aišku, buvo pagautas pareigūnų ir deportuotas.

Daug protrūkių susiję ir su mažumomis, kurios laikosi nuo visuomenės savotiškoje paslaptyje: “sektomis”, seksualinėmis mažumomis. Gėjai, eidami į gėjų klubus Seule pasirašinėdavo netikrais vardais ir ten pasklidus koronavirusui buvo neįmanoma su jais sukontaktuoti. Tikriausiai jie bijojo, kad apie jų orientaciją, jeigu susirgtų, sužinotų giminės. Valdžia atlyžo ir pažadėjo jiems (o taip pat nelegaliems imigrantams) anoniminius tyrimus: koronaviruso įveikimas svarbiau, nei sistema ir tvarka.

Jei Korėjos patirtį perkelti kitur, pavyzdžiui, Rytų Europą, savaime suprantame, pasitikėjimo turėtų būti mažiau ir daugiau patikrinimų – antraip vešės apgavystės ar tiesiog „tingiu pildyti“ požiūris.

Kultūrines pramogas nukonkuruoja žygiai gamtoje

Nors Korjėoje nebuvo masinių uždarymų, dar labiau išpopuliarėjo ir šiaip populiarūs žygiai gamtoje: jie atrodo saugesni ir gali būti garantuotas, kad “nepabučiuosi užrakintų vartų”. Kol muziejai tuštoki, žygio takas unikalioje Bidžindo saloje (kur dvi salos susisiekia per siaurą paplūdimį) buvo kupinas žmonių, ir taip daug kur. Ir oficialiai pranešama, kad gamtinių vietų (pvz. ritualizuotus parkus primenančių tradicinių Čosonų dinastijos valdovų kapų, kuriais „apsėta“ visa Korėja) lankomumas palyginus su pernai tik išaugo.

Paplūdimiai dar tušti, tik keli žmonės braido. Bet ir šiaip Korėjoje sezonas trumpas: nors klimatas šiltesnis, nei Lietuvoje (gegužę jau panašiai kaip Lietuvoje liepą), sezonas skaitosi tik liepa-rugpjūtis: prie pagrindinio Čedžu “masinio kurorto” Čungmuno paplūdimio tiesiai šviesiai parašyta, kad „veikia tik liepą ir rugpjūtį“. Tiesa, tai reiškia, kad tik tada budi gelbėtojai. Įprastais metais korėjiečiai, jei ne liepa-rugpjūtis, keliauja į „šiltesnius kraštus“, kaip Tailandą ar Balį. Ne šiemet. Vien per gegužę Korėjoje vidiniais reisais skrido beveik 2 mln. žmonių, tai yra 100 tūkstančių kasdien. Iš esmės visi Korėjos vidiniai reisai – į kurortus, pakrantes. Bet juk tai ne vienintelis būdas ten nukakti – į Pusaną populiariausi greitieji KTX traukiniai, į Čedžu yra ir keltai, gausu mažesnių kurortų arčiau Seulo.

Kuo mažesnis miestelis – tuo didesnė viruso baimė?

Korėjoje atrodo, kad kuo mažesnis miestelis ir kuo toliau nuo jo virusas, tuo labiau to viruso bijo. Nei Seulo stotyje įlipant į traukinį Seulas-Pusanas, nei Pusano stotyje išlipant, tarkime, niekas netikrino temperatūros.

O štai nuvažiuojame iš Pusano į Tongjongo kurortėlį autobusu, išlipame autobusų stotyje, bandome išeiti iš perono. „Eikite čia, koronavirusas!“ – moja mums ir visiems autobuso keliaviams stoties darbuotojas. Parodo kažkokią kabiną, panašią į kūno žvalgytuvus oro uostuose.

Užeinu. Durys už manęs užsidaro. Po kiek laiko atsidaro kitos. Išeinu. „UV kabina“ – parašyta. Girdėjau, kad koronavirusą žudo UV spinduliai – tačiau lyg tai tik labai galingi, tokie, kurie pavojingi žmogui, degina odą ir todėl naudojami tik, tarkime, dezinfekuoti tuštiems Kinijos autobusams. Čia, akivaizdu, silpnesni spinduliai. Gal veikia, o gal kas Tongjongą švelniai „išdūrė“. Bet kuriuo atveju, niekur kitur Korėjoje nieko panašaus nemačiau. Na bet temperatūrą tikriniantys termovizoriai yra kone kiekvieno mažesnio Pietų Korėjos miestelio stotyje. Tiesa, kalbu apie tuos “mažesnius miestus”, kur dar užklysta turistai – kurortus ar kuriuose yra kokia įžymybė. Kaimuose, kur nėra nieko įdomaus, patikrinimų irgi nebūna.

Ir į kaukių dėvėjimą viešajame transporte užkampiuose žiūrima rimčiau. Tiek kavą gėrusiai žmonai, tiek įlipusiam korėjiečiui seneliui atskiri Pusano apylinkių vairuotojai nurodė užsidėti kaukes, kol yra autobuse, o vieną senelį Čedžu vairuotojas net piktai sugriebęs už rankos išvijo, o mums, nors ir kaukėtiems, liepė nekalbėti. Seule nieko panašaus tuo laikotarpiu nebuvo, nors užsikrėtusiųjų ten dešimtis kartų daugiau. Korėjos valdžia įstatyme, sakančiame, kad taksistai ir autobusų vairuotojai privalo vežti visus kelievius, padarė išimtį, kad turi teisę nevežti keleivių be kaukių. Kaip Korėjoje įprasta teisę, o ne pareigą: bet to pakanka, juk nežinai, koks vairuotojas atvažiuos ir nesinori, kaip tam bekaukiam seneliui, laukti antro ar trečio autobuso.

Ir 3 mln. Pusane, kuriame ~200 COVID atvejų, į tai žiūrima rimčiau, nei ~22 mln. Seule, kur gerokai arti 2000 atvejų: štai mačiau, kaip be kaukės žmogaus neįleido į prekybos centrą (vėlgi: įstatymo tokio nėra).

Kita vertus, tai bendra tendencija: kol uždarymai, kurių čia niekad daug nebuvo, išnyksta, reikalavimai dėvėti kaukes tik griežtėja. Matyt ir todėl, kad, tiesiog, patikėję „pergale prieš virusą“ mažiau žmonių jas dėvi savanoriškai (Korėjoje tas „mažiau“ tai gal 70-80% vietoje 90%). Korėjos epidemiologai sako, kad tai yra būtinas kompromisas – esą, ir Vakarų šalys, norėdamos atsidaryti ir įveikti virusą, tai lengvai galėtų padaryti, jei tiesiog įvestų reikalavimą elgtis, kaip elgiasi daugelis korėjiečių: nuolat dėvėti kaukes viešosiose vietose „jei nebūtina jų nusiimti pagal situaciją“ (t.y. valgant, pirtyje, darantis nuotrauką ir pan.). Antraip laukia antra banga.

Mūsų kraštuose populiarūs sensaciniai straipsniai clickbait‘inėmis antraštėmis „Kaukės nesaugo nuo viruso!“ ar, tiksliau „XXX nesaugo nuo viruso!“. Atsidarai tokį ir ten rašo: „Ir su kauke / XXX įmanoma užsikrėsti“. Įmanoma, tai įmanoma – be kokia tikimybė? Ji mažesnė. 25%, 50%, 75% – nelygu kaukė, metodas. Ir svarbu mąstyti plačiau: jei visi jas nešioja, jei visų tikimybė užsikrėsti sumažėja 75% – tai taip, užsikrėtusių bus ir toliau, bet mažiau. Kiekvienas sergantysis užkrės mažiau kaip vieną sveikąjį – o tai reiškia, sergančiųjų vis mažės ir mažės. Pagaliau ir Pasaulio sveikatos organizacija tą galutinai pripažino.

Čia kaip su ŽIV. Aišku, kad „prezervatyvas nebūtinai apsaugos“, nes gali būti suplyšęs ar nekokybiškas. Bet tikimybę užsikrėsti sumažina gerokai. Ir kai taip sumažina, tai tų ŽIV infekuotų visuomenėje, naudojančioje prezervatyvus (kaip Lietuvos), gerokai mažiau. Ir ten jei kada prezervatyvas suplyštų, tai labai mažai tikėtina, kad tai atsitiktų su ŽIV sergančiu žmogumi. Priešingai nei pietinėje Afrikoje, kur kai kuriose šalyse ŽIV infekuoti 10% ar 20%. Tas pats ir su kaukėmis: net jei jos nesaugo 100% ar 80%, dėl to, kad jas nešioja beveik visi, sergančių Korėjoje tiek mažai, kad ir jei kada „kaukė nesuveiks“, ar būsi be kaukės (kaip čimdžilbange ar ankštame restorane), tikėtina, sergančių aplink nebus.

Beje, yra vietų, kuriose su reikalavimais ir klausimais ir Korėja nespėja „koja kojon“ su laiku. Štai Čedžu prisijungus prie Wifi iššoka automatinis įspėjamasis pranešimas saugotis COVID. Viena jo versijų – „Jei buvote Vuhane, reaguokite į simptomus“. O jau daug mėnesių, kaip Vuhane tos ligos nėra, bet ji yra kone visur kitur… Pusano „Spa Land“ reikėjo raštu atsakyti į klausimą „Ar buvote per 14 dienų užsienyje arba Tegu mieste?“. Tegu miestas buvo pirmasis Korėjoje koronaviruso židinys, tačiau jis „pasveiko“: dabar Tegu būna dienų, kai išvis niekas nesuserga, jis mažai skirisasi nuo visų kitų miestų, o štai Seule dažnai užsikrečia dešimtys žmonių.

Tegu nebuvome. Bet planavome važiuoti. Galiausiai nenuvažiavome – dėl visa ko, dar kur neįleis po to. Aišku, niekas nesutrukdytų visokiuose klausimynuose meluoti. Bet jei jau esame Pietų Korėjoje, tai tokiais melais neužsiiminėjame: žaidžiame pagal tas taisykles, pagal kurias žaidžiama čia ir kurios padėjo koronavirusą įveikti. Atvirumo, tiesos.

Rizika užsikrėsti Europoje gerokai didesnė

Gegužės gale Korėjoje vėl padaugėjo užsikrėtimų, atsirado nauji klasteriai: iš pradžių gėjų klubuose, paskui e-komercijos sandėlyje. Nuo kelių per dieną užsikrėtimų pakilo iki 20, 40, net 79 per dieną, vėliau nusistovėjo ~40-50. Tiesa, daugiausiai Seule ir aplink. Be to, reikia vertinti blaiviai – tai yra tik koks vienas užsikrėtimas milijonui korėjiečių per dieną (juk gyventojų Pietų Korėjoje – 50 mln.). Pusane mačiau paskelbtų “Koronos pabaigos išpardavimų”…

Lietuva naujai paskelbė, kada laiko užsienio šalis saugiomis nuo viruso, ir tas skaičius yra 25 užsikrėtimai 100 000 žmonių per dvi savaites, o tai reiškia. Net jei ir Pietų Korėjoje per dieną užsikrėstų 890 žmonių, Lietuvos stadartais ji dar būtų saugi šalis…

Bet standartai pasaulyje skiriasi ir visur jie yra „geriau, nei buvo seniau“. Šalys, kur viruso beveik nebuvo, paniškai bijo ir pavienių atvejų, Pietų Korėja bijo atšokimo nuo vienetų prie dešimčių ar šimtų (ir štai Seule „dėl viso pikto“ vėl uždarė dalį mokyklų ir bažnyčių, ima reikalauti kaukių viešajame transporte), na o „psichologiškai užgrūdintoje“ Europoje jau bijoma tik dešimčių tūkstančių (Europos mastu), antraip – viskas atsidaro ir net reikalavimai kaukėms nyksta.

Užsikrėsti koronavirusu Korėjoje nėra didesnė tikimybė, nei žūti ar smarkiau susižeisti Lietuvos keliuose. Tačiau tikimybė „įkliūti į sistemos spąstus“ – didesnė. Kasdien testuojama per 10 000 žmonių, taigi, ~0,5% visos šalies per mėnesį: buvai kokioje nors vietoje, kad ir didelėje, kur panašiu metu lankėsi kas užsikrėtęs – ir tau dėl viso pikto testas. Čia dar nieko, jis nemokamas: bet gali būti ir privaloma 14 dienų izoliacija, kuri sukels problemų jei turėtum tada turėtum kokių planų.

Žodžiu, per atostogas aktyviai keliaudamas, lankydamas restoranus, barus, paplūdimius, palikinėdamas kontaktus muziejuose ir viešbučiuose žmogus kartu didinasi tikimybę papulti į spąstus, kurie tas atostogas pagadins. Todėl yra papildoma prasmė eiti į vietas tada, kai mažiau žmonių (ryte, ne savaitgaliais): ne tik, kad taip smagiau; ne tik, kad taip mažesnė tikimybė užsikrėsti (ji ir taip daug kur iš esmės nulinė); bet ir gerokai mažesnė tikimybė „susikirsti keliais“ su bent vienu užsikrėtusiuoju.

Aš į tokius spąstus dar nepapuoliau. Ir to tikimybė maža. Ypač Čedžu, kur užsikrėtusių tik 14 iš viso per visą pandemijos istoriją, ir visi „atvežtiniai“. Tiesa, čedžujiečių požiūris į turistus dėl to dvejopas: jiems jų gyvybiškai reikia pragyvenimui, bet, kita vertus, niekas nenori, kad liga pasisėtų ir saloje. Dėl to kai kurios vietos, valstybiniai muziejai Čedžu uždarytos ilgiau, nei kitur Korėjoje.

Aišku, tik valstybinės ar provincinės, arba tos „masiniuose kurortuose“ kur sumažėjo srautai: eilė privačių muziejų, teminių parkų ir meno projektų veikė ir veikia, kaip visuomet: Stiklo pilis (stiklo skulptūrų parkas), Dvasingas sodas (bonsų parkas), Meilės žemė (nepadorių skulptūrų parkas) ir Sekso bei sveikatos muziejus, amerikiečio kačių mylėtojo pastatytas katiniukų pilnas labirintas ir t.t. Na, turbūt visame pasaulyje valstybinės ar biudžetinės institucijos – vienos mažiausiai suinteresuotų dirbti; algas juk ten moka ir šiaip, kai nedirbantis verslininkas gali bankrutuoti, o tokio verslininko darbuotojai – negauti algų, netekti darbo.

Bet šiaip Čedžu ramu: telefono neiškrauna specialieji pranešimai apie apylinkėje užsikrėtusius (nes jie siunčiami pagal buvimo vietą), per dvi savaites gavau gal tik vieną. Panašu, kad daug kur pasaulyje jei koks ribojimų slibinas vėl iškels savo gličią galvą, tai ne visoje šalyje, o tik labiau paveiktose vietose. Nežinia, kada gali tokiose atsidurti, bet tikimybė mažesnė nei pakliūti į paveiktą šalį.

Kurortuose – ir koronapabėgėliai iš užsienio

Seulo Tongdemun rajone, kur praleidome pusantro mėnesio kovą-gegužę, būdavo, kad kelias dienas iš euilės nesutikdavau nė vieno baltaodžio. O Korėjos pakrantėse kitaip: jų daug lankytinose vietose, paplūdimiuose. Kaip, juk nuo balandžio 1 d. visiems atvykusiems privalomas karantinas, nuo balandžio vidurio iš daugelio šalių išvis nepriima?

Daug jų, aišku, Korėjoje studijuoja, dirba, bet nemažai „koronapabėgėlių“. Na, gal ne tokių, kaip aš, kur specialiai atvažiavau į Korėją dėl to, kad pasitikėjau jos kovos su koronavirusu metodika. Bet daug tokių, kurie jau seniai turėjo išvažiuoti, bet liko. Nors galėjo išvažiuoti – Korėja sienų neuždarė, reisų pilna, ypač į JAV. Amerikiečiai laukiami ir atvykti, ir korėjiečiai į Ameriką gali keliauti.

Bet amerikiečiai, atsidūrę (ne įstrigę) Korėjoje mato situaciją pas save namie – iš pradžių pasaulį „nušniojusius“ viruso mastus, vėliau juodaodžių riaušes. Ir štai nugirstu merginas Pusano pakrantės promenadoje angliškai kalbant „Į JAV tai grįšiu tik po koronaviruso!“. Prie įspūdingų Čedžu uolų užkalbino kanadietis, papasakojęs, kad atskrido į Korėją kovo 20 d. Dviems savaitėms. Su juo kalbėjau gegužės 30 d…

Jis, kaip ir aš, pabėgo ne tiek nuo koronaviruso, kiek nuo karantino. „Čia bent jau galima normaliai gyventi“ – sakė. O Kanadoje šiaip ar taip viskas užsidarė, dirbti negalėtų. Tiesa, sakė, dabar jau atsidarinėja (kaip ir Lietuvoje), tai gal kada reiks grįžti, nors aiškų planų neturi. Kanadiečiai be vizos gali būti Korėjoje 6 mėnesius.

Man, lietuviui, tuo tarpu, tiksi trys mėnesiai – baigsis birželio 28 d. Birželio 25 d. reisą Seulas-Tokijas, kuriuo turėjau išvykti, jau atšaukė – Japonijos sienos atvykėliams iš Korėjos uždarytos. Į Lietuvą teoriškai galima grįžti, bet praktiškai labai sudėtinga – daugybė pardavinėjamų reisų neįvyks (pvz. LOT‘as vis parduoda ir parduoda reisus, o Lenkija vis pratęsia ir pratęsia sienų uždarymus, o paskui susigrąžink pinigus, kad gudrus), dar kiti gal įvyks, bet nebūntai įleis tarpinės valstybės, kurie didesnė (nors, aišku, irgi ne 100%) tikimybė, kad įvyks – brangūs (iš Lietuvos valstybės, tarsi iš kokio Abiejų Tautų Respublikos bajoro – „miesto šeimininko“, savotišką monopolį skrydžiams į persėdimo oro uostus „išsiderėjusi“ vokiečių Lufthansa, joja keleiviams ant galvų: kokiam turtingam verslininkui prireiks ir skris už bet kiek, nes juk tik “Lufthansa” tikrai turi visus leidimus, o kokiam “Turkish Airlines”, šiaip jau teikiančiam vienus geriausių pasiūlymų į Aziją, parodytos durys).

Reikėtų teisės būti Korėjoje pratęsimo: dirbu per internetą, tad svetur būti neproblema. Įdomu, kiek laiko reikėtų laikyti uždarytas sienas, kad Azijos kurortai visiškai ištuštėtų nuo užsieniečių? Balyje, Tailande, aišku, jų dar daugiau, nei Pietų Korėjoje, bet kas mėnesį vis išskrenda, išskrenda… Tiesa, ten jiems pasisekė gerokai mažiau: Tailandas labai rimtai “karantinavosi”, Balyje irgi daug kas uždaryta. Net į “rojų” juk gali ateiti baisi rutina. Į Korėją neatėjo. “Kad tik nebūtų karantino” staiga kelionės džiaugsmui pasidarė svarbiau už gamtos ar kultūros didybę, už klimatą ir (proto ribose) kainas. Nes jei bus viskas uždaryta, tai nei lankytinos vietos bus pasiekiamos ir kas, kad šalis bus pigi – daugiau pinigų prarasi dėl poreikio pirkti kitus skrydžio bilietus idant spėtum išvykti.

Birželį eisime į imigracijos tarnybą. Bent jau iki šiol visiems, kieno situacijas žinau, leidimus būti Korėjoje pratęsdavo, bet su kiekviena savaite karantinai Europoje švelnėja, nors sienų uždarymai dar daug kur geležiniai. Ir, svarbiausia, nors koronaviruso eiga daugmaž prognozuojama – joks matematikas negali suprognozuoti galimai pavojingesnio „karantinizmo“ viruso eigos.

Vienos šalys, kaip Naujoji Zelandija, atsidaro, kai virusu kelias savaites iš eilės jų teritorijose neužsikrečia visiškai niekas, kitos, kaip Lietuva – kai susirgimų sumažėja iki kelių ar keliolikos per dieną, dar kitos, kaip Italija ar Ispanija – iki kelių šimtų ar tūkstančių.

O dar kitos šalys, kaip Rusija, Indija ar PAR, užsidarė, kai jose beveik nebuvo viruso, o dabar, visiškai nekreipdamas dėmesio į supergriežtus karantinus, virusas ten išbujojo labiau, nei kada nors anksčiau. Bet tos šalys vis tiek pamažu atsidarinėja…

Pagaliau yra tokios, kaip Pietų Korėja, Islandija ar Latvija, kurios niekad neužsidarė ir virusą „palaužė“ be to, menkesniais ribojimais bei masiniu testavimu.

Ir paskutiniosios, kaip Baltarusija ar Švedija, ne tik neužsidarė, bet ir viruso užgniaužti nė masiniais testavimais nemėgino: žiūrėjo tarsi į gripą ar aibę rimtesnių ligų (vėžys, ŽIV ir pan.), kurios kasmet pražudo daugiau žmonių, nei teoriškai galėtų pražudyti koronavirusas ir kurios dabar „pastumtos į antrą planą“. T.y. darė tai, ką darė visos be išimties šalys per visas kitas pandemijas – kad ir 1968 m. Honkongo gripą, kuris nusinešė iki 4 mln. gyvybių (koronavirusas ~300 000 ir nė artyn tų 4 mln. matyt neprirartės). Ir vis tiek net garsusis Vudstoko festivalis tos pandemijos metu vyko. Gal todėl, kad socialinės žiniasklaidos su visais panikasėjais nebuvo, ar tiesiog ir Vakarų pasaulio žmonės buvo labiau prirpratę prie pavojų, rizikų – Antras pasaulinis karas dar buvo netolima praeitis? Va, prasidėjo JAV riaušės ir staiga koronavirusas ten pasitraukė į antrą žiniasklaidos planą, nepaisant to, kad Amerikoje jis tebesiaučia maksimaliai: tiesiog, riaušių pavojus realesnis, artimensis, didesnis.

Kai viską lemia psichologija, kas atsidaro, gali ir užsidaryti, ir todėl nors, tarkime, Serbija atsivėrė visiškai (be privalomų 14 d. karantinų ar ribotų sienų kirtimų), o Graikija – ES piliečiams, įdomu, ar tai tęsis ir po mėnesio? O skrydžius juk perki iš anksto.

Bet nebemanau, kad masiniai “turistų strigimai” užsienyje pasikartos: net ir “sienoms atsivėrus” (tai neįvyks vienu metu) iš pradžių daug kelionių bus įmanomos tik artimesnėse šalyse, iš kurių grįžti nesunku net ir ypatingais atvejais.

Kaip atostogausime artimiausiu metu

Po poros savaičių Čedžu, kai kasdien būdavo kas veikti, birželio 9 d. išskridau į Seulą reisu Čedžu-Seulas, kuris, nors ir sunkiai įtikėtina, net ir „eiliniu metu“ yra populiariausias pasaulyje skrydis. Na o dabar, galbūt, joks kitas planetos oro maršrutas nebesudaro nė 10% a net 5% tų apimčių, kokias gabena Seulas-Čedžu. Aišku, lėktuvas pilnas, oro uostas irgi pilnas tarsi kokio Frankfurto ar Stambulo geriausiais laikais. Tik visa milžiniška “International Departures” (Tarptautinių išvykimų) registracijos stalų eilė numirusi: nei darbuotojų, nei žmonių, nei reisų numerių ekranuose. Tarptautinių išvykimų iš Čedžu nebėra. Ir angliškų pranešimų užsidėti kaukes “Air Seoul” avialinijose nebuvo, bet niekas ir nebandė skristi be jų.

Planavau kurį laiką pabūti Seule, tačiau išvyksiu į kitus miestus, mat Seule dabar didesnis korėjietiškais masteliais COVID protrūkis. Aišku, menkas tarptautiniais standartais, iki 2 susergančių milijonui gyventojų (mažiau, nei Lietuvoje, ką jau kalbėti apie Vakarų Europą), bet visgi trukdis. Uždarytos mažosios karaokės, nes užsikrėtusieji gėjų klubuose vėliau platino virusą karaokėse – taigi, norėdamas išbandyti tradicinę korėjietišką karaokę su nuomojamais kambariais, tą padarau ne Seule, kaip iš pradžių planavau, o Čedžu.

Toks neapibrėžtumas, poreikis sekti aplinkybes, turbūt, bus viena kelionių artimiausiais mėnesiais kasdienybių, o planuoti porai mėnesių į priekį bus sunku. Norisi (naiviai?) tikėtis, kad masinių uždarymų niekas pakartoti nebenorės, pamatę, kokias pasekmes tai sukelia ekonomikai ir psichologijai, kai bet kokia kibirkštis paskui gali įžiebti masines riaušes.

Tačiau, matyt, daugiau šalių seks idealizuojamu Korėjos modeliu, o tai reiškia selektyviai taikomus uždarymus: tam tikrų įstaigų, tam tikruose regionuose, tam tikru metu. Jei protrūkis mažas – laikinai uždaroma konkreti vieta. Jei protrūkis didesnis ir keliose panašiose vietose – tai uždaromos panašios vietos tame mieste.

Jei protrūkis mažas – išekomi kontaktai ir testuojami, arba siūloma testuotis atsiradus simptomams. Jei protrūkis didesnis – kviečiami testuotis ir tie, kas ten lankėsi tomis dienomis, nors ir neturi simptomų.

Įvairias kelionių grupes ir forumus užvertusios diskusijos apie tai, „Kaip atostogausime šiemet“ ir nuomonės ne ką mažiau įvairios, nei valstybių atsakai į koronavirusą. Nuo „Viskas pasibaigs per kelis mėnesius“ iki „Niekad nepasibaigs iki vakcinos, o vakcinos nebus“. Vieni apokaliptiškai piešia, kas neva bus „visuomet uždrausta“ (švediški stalai, vidurinės sėdynės lėktuvuose, valgymas transporte…), o kiti sako, kad tada iš viso neverta atostogauti „baimės ir draudimų kupinose šalyse“. Treti gi sako „važiuosim bet kur, tik išleiskit“.

Pasižvalgius Pietų Korėjoje, kuri tarsi gyvena „mėnuo ar keli į ateitį“, manau, atsakymai į klausimus apie ateities keliones tokie:
*Protingai besielgiančiose šalyse pasikeis nedaug kas, o tie pokyčiai, kurie visgi gali būti (kaip, tarkime, kokie temperatūros tikrinimai ar kaukių dėvėjimai), net jei ir iš pradžių atrodys dideli, tuoj taps visiškai įprasti. Panašiai kaip tapo įprasti saugumo patikrinimai oro uostuose, kurių prieš kelis dešimtmečius niekur nebuvo – bet nerasi beveik nė vieno žmogaus, kuris nekeliautų dėl metalo detektoriaus oro uoste.

*Žmonės greitai pamiršta baimes ir katastrofas, kad ir kokios siaubingos jos būtų – jei stabdytų vien jos, kelionės greitai atsigautų. Dabar, pavyzdžiui, Japonija kalba, neva finansuos kažkam keliones, kad tik turizmo pramonė atsigautų. Prisimenu, taip pat lygiai ta pati Japonija kalbėjo ir po 2011 m. žemės drebėjimo bei Fukušimos nelaimės. Bet to neprireikė – per keletą metų po tos tragedijos kelionės į Japoniją ne tik kad atsigavo, bet ir išaugo kelis kartus.
*Kita vertus, sunku prognozuoti politines aplinkybes, kokia tvarka ir kurios šalys kada atsivers, kokie ribojimai išliks: nes visa tai, kaip matosi, neturi nieko bendro su liga, o labiau su baimėmis, panikomis ir isterijomis, su politinėmis ideologijomis ir batalijomis. Tokie ribojimai kaip 14 d. karantinas irgi iš esmės draudžia keliones: juk niekas nekeliaus, kad karantinuotis. Kita vertus, tarkime, vien COVID testo reikalavimas nebūtų esminis ribojimas, jei testas būtų nebrangus. Jei kainos bus 170 eurų kaip Austrijoje, tai jau būtų beveik tolygu kelionių draudimui – keliautų nebent turtingieji. Tačiau tokios kainos – laikinos: augant pasiūlai jos kris, kaip krito Korėjoje. Beje, privalomi testai – istorijoje nieko naujo: plintant ŽIV virusui ~1990 m. daug šalių reikalavo neigiamo ŽIV testo.
*Net ir panaikinus masinius ribojimus, gali būti, kad bus visokių laikinų, kurie bus ir įvedami naujai.
Ta pastaroji baimė, be abejo, bus rimtas kelionių stabdis, ypač tiems, „paskiepytiems“ atšauktais skryždiais ir tik vaučerių pavidalu – po klausantis “operatorius tuoj atsilieps” muzikėlės praleistų valandų – grąžintais pinigais už bilietus.

Per šią krizę, iki šiol sukęsis labiau „nuolatinių keliautojų“ burbule, pirmą kartą supratau, kokiai daliai Lietuvos ir pasaulio žmonių net ir skrydis su persėdimu jau yra sudėtinga užduotis. Kiek daug žmonių pasirinko, tarkime, negrįžti į Lietuvą tik todėl, kad nebebuvo tiesioginių skrydžių! Tos užduotys, su kuriomis susidūriau pastaraisiais mėnesiais, nors jas ir sėkmingai įveikiau, yra, kas be ko, dar aukštesnės kertelės, ir sukelia dar didesnį neapibrėžtumą. Ir jei toks neapibrėžtumas sukelia stresą, o kelionė žmogui turi būti poilsis nuo streso – tai, toks žmogus, tikėtina nekeliaus. Dabar. Iki viskas įsivažiuos taip, kad 3-6 mėnesius eis kaip sviestu patepta, bent jau kažkuriuose pasaulio regionuose. Tada viskas bus pamiršta ir vėl žmonės ieškos pigiausių bilietų.

---

Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio

1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.

Tai turėjo būti rami išvyka į Aziją. Pernai pirkdamas lėktuvo bilietus negalėjau nė įsivaizduoti, kad keliausiu į apokalipsę: per užsidarantį, nykstantį, bijantį ir pykstantį pasaulį. Koronaviruso pandemija, karantinai, kelionių draudimai: viskas taip netikėta ir neįtikėtina…

Situacija keitėsi ne dienom, o valandom. Į Lietuvą apsisprendžiau negrįžti, o susirasti “ramesnę vietą”, kol viskas praeis. Tačiau intensyviam mėnesiui iki tol apibūdinti trūksta žodžių! Kaip ir visų, mano planai irgi žlugo: tarsi kokiais Viduramžiais nežinojau, kur viskas pagaliau sustos: Lenkija, Kataras, Tailandas, Indonezija… Net sunku suskaičiuoti, kiek kartų „praslydau“ kelios dienos ar valandos iki sienos uždarymo…

Daug peno apmąstymams. Kaip skirtingai skirtingose šalyse žmonės reaguoja į tą pačią bėdą, skirtingų priemonių imasi! Nuo totalinės panikos iki problemos ignoravimo, nuo išmintingų sprendimų iki juodą humorą primenančių absurdų – atrodo, kad skirtingos šalys gyvena skirtinguose pasauliuose.

Viskas keičiasi be galo greitai, todėl viską suguldžiau į šį dienoraštį: tai dienos, kai pasaulis pasikeitė staigiau nei kada nors anksčiau, ir kaip visa tai atrodė 2020 m. kovą-balandį kurioje šalyje, mieste, traukinių stotyje ar oro uoste. Viskas – iš pirmų lūpų.

---

Kodėl išvažiavau, Lietuva ir Lenkija (kovo 10-12)

---

2020 03 10 – Kelionės išvakarės, arba planų nekeisiu

Rytoj iškeliauju. Planas: Lietuva-Lenkija-Kataras-Tailandas-Indonezija-Singapūras-Tailandas-Kambodža/Laosas-Lenkija-Lietuva. Kai kurie aplinkiniai klausinėja, važiuosiu ar nevažiuosiu. Bet man net reali abejonė nekyla.

Jokie skrydžiai neatšaukti, o jų, įskaitant vidinius Azijoje, esu nusipirkęs aštuonis. Pinigų iš daugelio aviakompanijų neatgaučiau.

Suprantu, kad yra 40-50% tikimybė, kad artimiausi mėnesiai nebus tokie, kaip suplanuoti, kažkur “strigsiu”. Tačiau juk ir planuoju išvykti dviems mėnesiams, iki gegužės vidurio. Be to, esu “skaitmeninis klajoklis”, dirbu ir uždirbu pinigus per internetą, žmona Aistė visada šalia ir mūsų daugelis darbinių veiklų bendros – tad man nėra didelio skirtumo, kur būti.

Šalys, į kurias keliausiu, koronaviruso atžvilgiu gana saugios. Tailande užsikrėtę vos 50 žmonių, Indonezijoje vos 30, Kambodžoje – 3, Laose – nė vieno, kai Italijoje – 10 000. Tyrimai rodo, kad prie karšto klimato virusas plinta lėčiau. “Geriau pasilikti Europoje”? Bet juk čia po to, kai Kinija „apsveiko“, pati didžiausia epidemija iš visų žemynų! Yra žmonių, kuriems šiaip maloniau likti kritiniu atveju „arčiau namų“, bet gyvendamas pusę laiko užsienyje aš seniai neturiu tokių tikrų namų, kaip turi daugelis. Mano draugai, pažįstami, klientai – visame pasaulyje ir kiekviena šalis gali būti ir namais, ir spąstais.

Suprantu, kad keli mėnesiai – daug, viskas gali keistis į bloga. O gal ir dabar užsikrėtusiųjų Pietryčių Azijoje daugiau, tik vietiniai nekreipia dėmesio, nes jie labiau pripratę prie pavojingų ligų, nei “pirmasis pasaulis”, kuriam koronavirusas – kažkas naujo.

Tačiau priešingai kai kuriems vis labiau Lietuvoje įsisiautėjantiems panikos skleidėjams, suprantu, kaip plinta virusas. Ir ne, jo sustabdymui nebūtina “visiems užsirakinti namie” ar talibaniškai “atsisakyti visko, kas įdomu”, kaip Kinijos Liaudies Respublikoje. Demokratinės, atsakingos šalys – Pietų Korėja, Taivanas – koronavirusą sėkmingai “tvarko” ir be to.

Svarbiausia, jei epidemija išplistų, saugotis pačiam (ko Europoje, beje, tinkamai nedaro net didžiausi panikuotojai). Aš pasiruošiau saugotis. Vešiuosi veido kaukes, dezinfekcinį skystį (jei nepavyktų gauti vietoje), apmąsčiau atsargumo priemones: visuomet laikytis atstumo nuo kitų žmonių ir t.t.

Prieš kelias dienas pabandžiau Vilniuje nueiti pas daktarą su veido kauke – net ligoninėje man davė suprasti, kad esu kvailys. Bet rytinėje Azijoje – kitaip, ten saugoti save ir kitus nuo ligų net ir ne koronaviruso metu yra sveikintina (juk ir gripu už(si)krėsti nieko gero, nuo gripo kasmet pusė milijono pasaulyje miršta).

Jei laikysiuosi atsargos priemonių, suprantu, kad tikimybė pačiam užsikrėsti koronavirusu ar, juoba, ką nors užkrėsti – daugiau nei miniatiūrinė. Statistiškai mažesnė nei “kasdieniai pavojai”, apie kuriuos net nesusimąstome: tarkime, tikimybė susižaloti ar ką nors sužaloti autoavarijoje kas kartą sėdus už vairo. Lietuvoje ~250 kasmet žūva autoavarijose, seniau būdavo ir ~500. Ir yra dar šimtai kitų tokių ir daug didesnių pavojų (ligų, nelaimių), tačiau, nepaisydami jų, gyvename, neužsidarome, keliaujame – tiesiog stengiamės būti atsargesni.

Dar daugiau – puikiai žinau, kad beveik visuomet visokių kataklizmų metu daugiausiai nuostolių turistinių šalių gyventojai patiria ne dėl pačių tų kataklizmų, bet dėl supanikavusių ir neatvykusių užsieniečių. Ir jeigu atsisakyčiau planų, tai tik atimčiau dar daugiau pajamų iš eilinių Azijos prekeivių, viešbutėlių ar restoranėlių šeimininkų, kuriems ir taip dabar, panikai sunaikinus keliavimą iki minimumo, labai labai sunku.

Todėl niekuomet neatsisakau planų, jei nėra tiesioginių nurodymų, draudimų, realia statistika grįstų pavojų. Ir neatsisakysiu šį kartą.

Realiausias pavojus man – visokie biurokratiniai spąstai. Gal dėl kokios nelemtos slogos (gal net didžiausia priežastis saugotis), gal dėl užrašo “ES pilietis” ant mano rožinio paso (kai ES šitiek ligonių) ar tiesiog buvimo netinkamoje vietoje netinkamu laiku. Tam reikia ruoštis. Jokių nakvynių, automobilio nuomų ir kitko kol kas neužsakiau – paprastai tai darau likus savaitei-dviems, o tada jau buvo aišku: mažai ką gali planuoti.

Bus, kaip bus.

2020 03 11 – Vilnius-Varšuva sugriuvus Šengenui

Kraunantis daiktus į lagaminą ir pora kuprinių „pareina“ pirma infobomba: Katare vien per kovo 11 d. užsikrėtusiųjų koronavirusu skaičius pakilo nuo 24 iki 262. Tai daug, nes Katare gyventojų tik 2,6 mln. ir pagal užsikrėtusiųjų procentą Kataras pateko į pasaulinį dešimtuką. Iškilo rimtas pavojus, kad iki 2020 03 16, kai turėsiu išskristi iš Kataro į Tailandą, Tailandas ar Indonezija uždraus skrydžius iš ten, arba uždraus atvykti pabuvojusiems Katare. Guodė nebent tai, kad iki šiol Tailandas ir Indonezija draudimus taikė gana retai ir tik labiausiai paveiktoms šalims, tokioms kaip Italija ir Kinija.

Kataro valdžia labai aptakiai sako, kas užsikrėtė, ar epidemija pasklidusi. Sako, kad tai imigrantai, gyvenę viename “ekspatų komplekse”, jie izoliuoti – na, bet juk iki diagnozės tikriausiai bendravo su kitais ir epidemija Katare gali laisvai sklisti. Spėčiau, tai “juodadarbiai” statybininkai (pvz. Pasaulio futbolo čempionato stadionų) iš Indijos ar Pakistano – Katarą vakariečiai pliekia dėl tariamų žmogaus teisių pažeidimų jų “darbo stovyklose” ir todėl Kataras stengiasi išvengti papildomo neigiamo dėmesio.

Blogiausiu atveju, vaikščiosiu su kauke su respiratoriumi, bet dar geriau pasikeisti bilietą – „praleisti“ Katarą ir ten pabūti minimaliai, kiek įmanoma – tik oro uoste. Qatar Airlines žada laisvai keisti bilietus dėl koronaviruso – tačiau yra vienas „bet“: reikia pasikeisti ne vėliau, kaip 3 dienos iki skrydžio. Bet juk 3 dienos iki skrydžio (2020 03 09) Katare tebuvo 24 užsikrėtusieji koronavirusu ir tie patys – parskraidinti iš Irano ir laikomi karantine, neturėję jokio sąlyčio su katariečiais.

Naktinė kelionė autobusu į Varšuvą lengvai primena kokį filmą apie zombių apokalipsę. Lenkija prieš pora dienų įvedė kontrolę pasieniuose. Autobuse teko pildyti paraišką su savo vardu, pavarde, gyvenama vieta, kontaktu „ekstremaliam atvejui“ ir paduoti Lenkijos pasieniečiams. Reikia manyti, kad jei kas nors iš to autobuso, vėliau paaiškėtų, būtų užsikrėtęs koronavirusu, tai galėtų ieškoti visų bendrakeleivių ir irgi tirti. Nes tikėtina būtų ne vienas užkrėstas: juk autobusu važiuojame visą naktį, keleivių nemažai, jame taip trūksta oro, kad net galvą įsiskauda. Į Latviją jau parskrido toks „koronavirusuotas“ lėktuvas su septyniais užsikrėtusiais.

Ties Lenkijos siena į autobusą įšlama toks baltu specialiu apsiaustu vilkintis vyras, žiūri visų temperatūras. Keli kosti, kelis reikia permatuoti pora kartų – bet nieko neišsodina. Iššlama. Tada įlipa pasienietis, tikrina pasus. Kaip senais laikais, kai nebuvome Europos Sąjungos nariai.

Tiesa, Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė koronaviruso pandemiją…

2020 03 12 – Varšuva lengvoje panikoje

Švintant atvykus į Varšuvą, autobusas sustojo prie simbolinio reklamos “DOOM ETERNAL” (“Amžina pragaištis”). Šypteliu – gal pranašystė?

Ankstyvas rytas, todėl prisėdu autobusų stoties McDonald’s. Internete perskaitau, kad jau paskutinė diena, kai Varšuvoje dirba muziejai – nuo 2020 03 13 juos nuspręsta uždaryti. Realybėje pabandęs nueiti į Fotoplastikoną ar net pakilti į Mokslo ir kultūros rūmų bokšto viršų atsiremiu į užrašus „Uždaryta iki tolimesnio pranešimo“: į Varšuvos sukilimo muziejų – girdėjau, labai geras ir modernus – eiti nebebebandau.

Žinios iš Lietuvos: Lietuva uždaro mokyklas ir darželius. Kelionių organizatoriai stabdo visas keliones.

Turėjau registruotis pas daktarus Lietuvoje – užsiregistruoju gegužei. Poliklinikos registratorė klausia nebe tik “Kada? Pas kokį daktarą?”, bet ir ar buvau užsieny, kur. “Esu Lenkijoje” – sakau. Tai pavojaus signalų dar nekelia.

Išsiaiškinę, kur Varšuvoje „Qatar Airways“ ofisas, pusantro kilometro velkame lagaminą ten pasikeisti skrydžio Doha-Bankokas į ankstesnį: kad tikrai spėtume prieš tai, kai, galbūt, Tailandas apribos atvykimus iš Kataro. Iš biurų pastato atriumo apsaugininkai pasiuntė į oro uostą. Nuvažiuojame apytuščiu metro gerokai iš anksto, bet “Qatar Airways” bilietų pardavimo punktas mums liepia laukti laiko 3 val. prieš skrydį „kai ateis atsakingas darbuotojas“. Tas pripažįsta, kad dabar galima keisti bilietus – tačiau tik 3 dienas iki skrydžio. Apie tai, kad prieš 3 dienas Katare užsikrėtusiųjų beveik nebuvo, nenori girdėti: „Galite keisit už 500 dolerių“ (praktiškai tiek, kiek kainavo biletai pirmyn-atgal).

Pasirenkame nieko nekeisti: didžiausia tikimybė, kad spėsime. Kataras mažas, o šalys draudžia atvykimus pagal baisius “visų užsikrėtusiųjų skaičius”: nors užsikrėtusiųjų procentas Katare 9-as pasaulyje, absoliutūs skaičiai gana nedideli, nes gyventojų Katare mažai. Be to, valstybės draudžia pagal inerciją, vienos šalys nusižiūri nuo kitų. Na ir Katare saugosimės, dar lėktuve užsidėsime kaukę.

Iš Varšuvos oro uosto užsakėme viešbutį: palyginus su vakar, tas dar atpigo. Pigių viešbučių ir 5* kainos susilygino. Pastarąjį su vaizdu į Dohos centrą galima gauti už 60 eurų nakčiai (Persijos įlankoje tai – pigu).

Lėktuvas Varšuva-Doha skrido pustuštis, Varšuvos oro uoste žmonių labai mažai. Veido kaukių beveik nematyti, nors daugiau, nei Lietuvoje.

---

Kataras (kovo 13-15)

---

2020 03 13 – Kataras, koronaviruso dešimtuko šalis

Savąsias veido kaukes užsidedame skrydžio Varšuva-Doha metu. Esu pavargęs, tai nors kaukė kiek dusina, nesunkiai užmiegu ir visą skrydį miegu su ja (viena savybių, kuri labiausiai padeda kelionėse – sugebėjimas puikiai išsimiegoti bet kur, bet kaip susilanksčius, prie bet kokio garso, be jokių ten akių dangčių ar ausų kamštukų).

Lėktuvo įgula Varšuvoje kaukių neturėjo, skrydžio metu kaip kurie, o išleidinėdami keleivius Dohoje veidus užsidengę jau visi be išimties. Priprasime, juk kinai seniai pripratę.

Dohos oro uoste beveik visi keleiviai be išimties pereina į tranzito salę (skris kur toliau į Aziją) ir vos keli, kaip mes – į atvykimus. Įrengta didžiulė pasų kontrolės salė su daugybe eilių linijų, o dirba tik vienas atsipūtęs katarietis pasienietis: „Kur apsistosite, ką veiksite?“. Palinkėjo sėkmės. Be galo paprasta.

O, prisimenu, kai pirmą kartą mėginau patekti į Katarą 2015 m., tai buvo vienintelė gyvenime šalis, kuri man nedavė vizos. Aplinkinių šalių blokada privertė Katarą įvesti bevizius režimus, džiaugtis visais turistais, ir pagaliau pamatysiu šią unikalią arabų “mikrosupervalstybę”.

Gatvėse Katare kaukės jau matosi akivaizdžiai: kelios su respiratoriais, daug eilinių, kelios improvizuotos (užsidengė marškiniais). Visgi, kaukėta – mažuma. Kataro valdžia neskelbia atnaujintos sergančiųjų statistikos iki 13 d. vakaro, kuomet paleido internetinę koronavirusos statistikos sistemą. 320 žmonių. Gal geriau, nei tikėjausi: kai per dieną atsiranda 260, per kelias dienas galėjo būti ir 1000. Mūsų šansai skristi toliau kyla.

Aišku, svarbu saugotis patiems. Pirma, ką persvarsčiau: užuot keliavę po Dohą, kaip planavau, 2019 m. atidarytu naujuoju metro, išsinuomojame automobilį: mažiau būsime tarp kitų žmonių, o ir autonuomos kaina nukritusi iki vos 20 eurų už dieną. Visuomet nešiojame viešumoje kaukes. Pamatęs mūsų kaukes, vienas vietos gyventojas klausia, kur tokias įsigyti.

Niekada gyvenime taip dažnai neploviau rankų, dažnai tualetuose – ir veidą (juk maistas liečiasi su lūpomis). Graužiamų akių nesitryniau rankom, kad ir kaip norėjosi: čia, pasirodo, vienas sunkesnių dalykų. Viešbučio kambaryje persirengiu atskirais rūbais ir jau tikrai nekiltų mintis eiti į numerį su batais.

Kataras – valstybė-statybų aikštelė. Vien futbolo stadionų būsimam futbolo čempionatui kiek Dohoje statoma, visi vienas už kitą įspūdingesni. O dar visos estakados, tiltai, dangoraižiai… Ne Dubajus, nėra kažkokių „pasaulinių topų“, net mečetės gana eilinės, bet viskas tvarkinga, žavu. Prekybos centrai didžiuliai, gražūs, su nuostabiomis restoranų erdvėmis ir viso pasaulio virtuvėmis. Viskas statyta, atrodo, tolimai ateičiai, kai Katare žmonių gyvens dar keturis kartus daugiau (jau šiandien gyvena keturis kartus daugiau nei prieš 20 metų!). Todėl niekur keliuose nėra kamščių, o sėdant prekybos centro food court‘e nesunku laikytis atstumo nuo kitų svečių: gal 90% stalelių tušti. Šiais laikais tai puiku. Maisto parduotuvėse šiokios tokios eilės iš šeimų perkrautais vėžimėliais, bet Kataro prekybos centrų pasiūlą sunku nustelbti: niekas neišpirkta, lentynos pilnos.

Aplankyti pagrindinę Dohos lankytiną vietą – Islamiško meno muziejų – pavėluojame viena diena: dar vakar dirbo (tik ekskursijos atšauktos), kovo 13 d. – jau uždarytas. Pasivaikščiojome po Kataro parką, paplūdimį, centrą: penktadienis ten kaip pas mus sekmadienis, žmonių mažoka, reiškia, saugiau. Nesaugiausia – miniose. Kaip elgtis papildomų patarimų paprašiau iš savo draugo kino: jam tai jau pergyventa, Kinija jau sveiksta, naujų užsikrėtusių mažai, bet vis dar daug ribojimų. Jis papildomai patarė nevažinėti liftais.

Iš Europos sklido vis bjauresnės žinios: Čekija uždaro sienas, Slovakija uždaro sienas. Mūsų True Lithuania turus žmonės atšaukinėja. Kompensacijų iš aviakompanijų, kurias padedame gauti, irgi mažai kam reiks, nes koronavirusas – force majeure, aviakompanijos turi teisę kompensacijų nemokėti.

Lietuva skelbia sąrašą šalių, į kurias lietuviams vykti draudžiama. Sąrašas sudarytas „iš inercijos“: tebėra beveik pasveikusi Kinija, tebėra Singapūras, kuris išskirtinis tik tuo, kad ten virusas iš Kinijos persimėtė vienas pirmųjų, bet šiaip plinta lėtai. Kataro nėra, nors jis kokį Singapūrą seniai aplenkė ir skaičiais, ir tempais. Gerai. Gal ir Tailandas, Indonezija iš inercijos ar dėl Kataro menkumo jį pamirš.

2020 03 14 – Atgal laiku į Kataro miestelius

Iš lovos greit išbudino naujienos iš Europos: jau ir Lenkija uždaro sienas.

Aistė užsimiršusi pasidažo, paskui supranta, kad po kauke vis tiek jokio makiažo nesimatys. Mados keičiasi…

Dieną išvažiuojame po Katarą anapus Dohos. Ten laikas grįžo atgal. Epidemijos atžvilgiu – atgal keliomis dienomis ar savaitėmis. Dar galėjome užeiti į Zubaros fortą. Priešingai nei į visus Dohos muziejus ar Šeicho Faisalo kolekcijos muziejų Dohos priemiesčiuose (apsaugininkas čia jau nevynioja žodžių į vatą “Kol kas uždaryta”, kaip Islamo meno muziejuje: “Uždaryta dėl koronaviruso”).

O visos aplinkos atžvilgiu grįžome atgal keliais dešimtmečiais atgal, nes Kataras už Dohos ribų – tokia beveik vien dykuma su pavieniais miesteliais. Ten nepasakytum, kad Kataras – turtingiausia pasaulio valstybė. Tas superkataras – beveik vien Doha.

Dalį savųjų turtų Kataras skyrė krizei tvarkyti. Visur pristatyta dezinfekcinio skysčio ir net patį stebina, kaip rimtai prekybos centrų restoranų darbuotojai plauna ir dezinfekuoja rankas, keičia vienkartines pirštines. Šiaip arabų, o ypač indų (kurių daug dirba Katare „eilinius darbus“) kultūrose tokio švaros ir tvarkos kulto, kaip Europoje, nėra (pamenu, pirmą kartą keliaudamas po Persijos Įlanką nustebdavau, kad tokiose turtingose šalyse yra tokių nehigieniškų restoranų, kol priėmiau, kad tai tiesiog kultūriniai skirtumai).

Bet, atrodo, katariečiai savo darbininkus greitai išmuštravo – net geriau nei europiečiai.

Vakare tęsiasi naujienų smūgiai iš Europos: ir Lietuva uždaro sienas, dargi draudžia beveik viską – restoranų veiklą, grožio paslaugas ir t.t. Nebeleis užsieniečiams atvykti, lietuviai galės tik grįžti, per Lenkiją bus humanitarinis koridorius grįžti automobili – ir tas tegalios tris dienas. Netikėta, pribloškianti naujiena, tarsi koks karas būtų paskelbtas: juk tai ne TSRS laikai, o sprendimai – kaip TSRS laikais.

El. paštu vieni žmonės manęs klausia, ar dar nebijau viruso, kiti ragina grįžti. Viruso nebijau, jis – prognozuojamas. Jei ko bijau – tai tik neprognozuojamų masinių psichozių: kone viskas, kas pasaulyje buvo tikrai blogai per pastarąjį 100 metų, kilo ne nuo gamtos kataklizmų ar epidemijų, o būtent nuo tokių masinių psichozių: komunizmas, nacizmas, genocidai, pogromai…

Kiekvieną iš šių dalykų jų kūrėjai suvokė kaip kažkokių problemų sprendimą. Tik kad patys tie “sprendimai” sukėlė žmonėms dešimtis ar šimtus kartų daugiau skausmo, nei pačios tos problemos, ir galiausiai dargi jie nieko neišsprendė. Problemos, tiesa, ilgainiui išnyko pačios, jas visi pamiršo – o štai “sprendimų” sukeltas skausmas liko iki šiol.

Namibija nebeįsileidžia žmonių iš Kataro. Kiti kol kas neseka. Katare serga 337.

Patikrinęs savo skrydį Doha-Bankokas Qatar Airlines pamatau, kad jis atšauktas. Aistę žinia iškart išbudina. Prisijungęs per Qatar Airlines sistemą, aiškios informacijos, ką siūlo vietoje to skrydžio, nepamatau: tik „not confirmed“. Pamėginu daryti registraciją į skrydį – pamačiau, kad vietoje 02:00 pakilimo siūlo 02:45. Tada prisimenu, kad dar pirkdamas tuos bilietus nustebau, kad iš Dohos į Bankoką yra du reisai beveik tuo pačiu metu – 02:00 ir 02:45.

Reiškia, tiesiog atšaukė pirmąjį, nes pritrūko klientų, o antras liko. Viskas kol kas gerai.

Apie ilgalaikius planus nebegali būti nė kalbos.

2020 03 15 – Ar pavyks išskristi iš Kataro?

Nepaisant daugybės gražių vaizdų – tokių kaip Kataro pasididžiavimas „The Pearl“ projektas ant dirbtinių salų ar Dohos senamiesčio Sakalų turgus vakare – diena buvo įtempta. „Ar vakare išskrisime?“.

Kataras gražus, bet ir savaip nuobodus, jei čia priverstinai pasiliktum ilgiau, o dar svarbiau – brangus. 60 eurų už 5* viešbutį gal ir mažai, bet mokėti po 60 eurų už naktį visą mėnesį ar ilgiau – ne kas, ypač kai ir ekonomikos ateitis nebeaiški. Gi to „pigaus varianto“ Katare ir visoje Persijos įlankoje nelabai yra: kainos ir prasideda maždaug čia.

Ir dar visokie interneto ribojimai, su kuriais susidūrėme: sunku dirbti, kai Whatsapp‘ui, Skype ar Facebook Messenger pokalbiams būtinas VPN‘as. Ir ne pirmas VPN‘as, kurį pasiūlo paslaugūs viešbučio tarnautojai, suveikia. Kataras draudžia ne tik, pavyzdžiui, LGBT propagavimą, tačiau net ir pažinčių svetaines. Nes Katare vyrauja pati konservatyviausia islamo pakraipa – vahabizmas (kaip ir Saudo Arabijoje). Iš čia išplaukia ir internetinės telefonijos ribojimai, kurie – visuotiniai, tarsi koronaviruso karantinas Lietuvoje.

Iš pirmo žvilgsnio, gyvenimas Katare vingiuoja kaip visada. „Ekspatų“ grupės bėgioja miesto centro pakrante, katariečiai su savo baltais apdarais gatvėje meldžiasi, o kiti eina pirkti medžioklinių sakalų į Dohos sakalų turgų (amžina tradicija, kurią Kataro naftos ir dujų milijardai tik sustiprino).

Tačiau daugybė įdomybių uždaryta. Kaukių skaičius – neabejoju, jų Katare dar prieš mėnesį beveik nebuvo – rodė, kad tai aktualu daugybei. Kaip ir išpirktos kaukės vaistinėje – ten berandame apsaugines pirštinės. Neperkame: kaip patarė kinas draugas, Kinijoje išsiaiškinta, kad jas nelogiška dėvėti, nes juk rankas greičiausiai plausi ar dezinfekuosi dažniau, nei keisi pirštines, reiškia, plikom rankom – dažnai higieniškiau.

Dohos oro uoste rodytų žinių ekrane atkreipė dėmesį eilutė: „Nuo trečiadienio (t.y. kovo 18 d.) Kataras nebeįsileis užsieniečių“. Ir vėl prasprūsime beveik pro rakto skylutę… Nebūtinai. Kita žinia skelbė: „Tailando vyriausybė primadienį svarstys papildomus ribojimus užsieniečiams“. Mūsų lėktuvas leisis pirmadienį 13:15. Pakankamai laiko Tailandui nutarti iki tol… Na, bet dauguma šalių neįveda apribojimų iš karto. Bent jau turistinės šalys, kaip Tailandas.

Nuėjus prie registracijos lango oro uoste darbuotojos ilgai tikrina taip sparčiai besikeičiančią atvykimo reikalavimų informaciją: ar tikrai turime teisę atvykti į Tailandą, antraip neleis mūsų į lėktuvą. Nusprendžia, kad turime – įleidžia. Aišku, galutinis sprendimas – Tailando pasieniečių.

Kitas pranešimas skelbia, kad Kazachijos prezidentas uždraudė atvykti užsieniečiams, išskyrus pakviestiems jos valdžios. Įsigalioja iš karto. Na, Kazachija – neturistinė valstybė…

Dohos oro uoste žmonių daug, mėginame sėsti kuo toliau kitų. Atvyksta lėktuvas iš Madrido. Ispanija – vienas pandemijos centrų. Mūsų skrydis Doha-Bankokas bus bendrojo kodo su Iberia (Ispanijos aviakompanija), tad daug ispanų skris juo. Nustembu, kad skrydžiai iš Madrido neribojami, kita vertus, nėra ko ispanams juos ir riboti: didesnė tikimybė, kad tais skrydžiais sergantieji išskris, nei kad atskris nauji.

---

Tailandas (kovo 16-19)

---

2020 03 20. Tailando apokalipsė dar nepasiekė

Bankoke atmosfera atrodo ramesnė. Oro uoste lyg ir nieko nevyktų – atšauktų skrydžių mažai, pilna vakariečių kuprinėtojų jaunimėlio ir kitų kasdienių Bankoko herojų. Tik kaukės jau – beveik visuotinės. Kai kurios tajės net jas priderina prie drabužių ir net su jomis moka atrodyti gražiai. Tailande kaukės įprastos, čia – kaip ir visur Rytų Azijoje – jos dėvimos ne tik per koronaviruso epidemiją. Kiekvienas peršalęs turi tokią dėvėti – negražu juk pričiaudėti orą bacilų. Bet jei 2018 m. kaukes dėvėdavo gal 10%, šiandien – 90%, o didelė dalis iš likusių 10% – baltaodžiai.

Skubiai atsidariau „Bangkok Post“: rašė, kad Tailando sveikatos ministras tokius vakariečius išdėjo į šuns dienas: „Jeigu koks farangas neužsideda kaukės, nors jam ji duodama, tokį reikia deportuoti iš šalies“. Ir dar nurodė tajams vengti tų „retai besiprausiančių vakariečių“. Ką tikrai paskatino ši krizė, tai visokias švelniai ksenofobines nuotaikas: virusas juk į visur (išskyrus Kiniją) atėjo iš svetur, per užsieniečius.

Bet Tailando vyriausybė nutarė tik rekomenduoti uždaryti kai kurias vietas, kur plinta virusas – o pastaruoju metu jis plito ankštuose Bankoko baruose ir muai thai stadionuose, ~30 naujų ligonių per dieną. Čia rekomendacija, niekas neuždaryta.

Išsinuomojame automobilį. „O kas, jei nutrauks viešąjį transportą?“ – baimė vis dar sekė. Kol kas trims dienoms, bet jei strigsime Bankoke, pratęsime. Ne pirmoji kalbinta autonuomos agentūra apskritai turi automobilių: Bankoke turizmas dar nesustojo.

Ir jau beveik savo akimis nepatikiu, kai nuvažiavęs į Erawan muziejų-šventovę, kurį norėjau pamatyti dar nuo 2018 m., bet nespėjau, išvystu ne tik didingas dramblių statulas iš tolo, bet ir plačiai atvertus jo vartus. Valanda po valandos, atėjo apgaulinga ir trapi ramybė – prasisklaidydavusi paskaičius interneto portalų puslapius apie pasaulį ryjančią „apokalipsę“.

Niekada turbūt viso pasaulio žiniasklaidos puslapiai nebuvo šitokie tarpusavyje vienodi…

Įeinant į Eravano muziejų patikrina kūno temperatūrą. Tas pats laukia ir įeinant į daugiaaukštį, kuriame mūsų ką tik užsakytas AirBnB butas. Ir į prekybos centrą. Atrodo, kiekviena šalis prieš tą patį baubą metė skirtingas priemones, bet Tailandas iš visų matytų – rimčiausias. Dar ir kaukes bei dezinfekcinį skystį. Ant kiekvieno kampo galėjai nusipurkšti juo rankas: liftuose, prie kasų, prie įėjimo į parduotuves. Taip ir darau. Rankos pradeda perštėti, nuėjusios baltom pleiskanom. Bet tai maža bėda.

2020 03 17 – Tailande – rami diena prieš audrą?

„Apokalipsė“ artinasi. Jau seniau užsidarė Filipinų sostinė, dabar Malaizija. Dar vakar vienas mūsų klientas iš Malaizijos pasakojo, kaip Malaizijoje virusas niekam nerūpi, gyvenimas verda, o dabar ir Kvala Lumpūras – nutilęs nematomo karo frontas. Buvo pas juos kažkokia musulmonų šventė ir iki šiol dar nesuskaičiuoti joje užsikrėtusių šimtai. Teorija, kad virusas neplinta karštose šalyse, teisinga nebent tik iš dalies.

Kada Tailandui eilė? Niekas nežino. Naujienų portalus atsidarau vis nervingai, nes pokyčiai staigūs ir galingi: čia ne koks ten nuo „kitų metų sausio 1“ pakilsiantis Lietuvos mokestis, net ne naktinė mokesčių reforma, čia kokie supanikavę biurokratai tavo – ir šimtų milijonų kitų žmonių – gyvenimą gali apversti per dieną ar dvi.

Šiandien Tailandas tik uždaro barus ir bokso stadionus. Indonezija žengia toliau: nuo 2020 03 20 00:00 į šalį bus galima patekti tik su viza: bevizis režimas (ir su Lietuva) atšaukiamas, oro uostuose vizos irgi nebebus išduodamos. Skubiai žiūriu savo bilietą: atrodo, prasprūsiu pro dar siauresnę rakto skylutę nei kada anksčiau: atskris į Balį 2020 03 19 d. 19:10. Nepilnos penkios valandos iki vartų į Indoneziją užsidarymo užsieniečiams. Ir tai jei nevėluos lėktuvas… Na, jei vėluos – juk galiu nelipti.

Tikriausiai turėjau eiti į kokį Marine Park ar Anicent City, godžiai ryti gyvenimo gėrybes kurių tuoj gali nelikti, o ištisa šalis tapti vienu dideliu kalėjimu, kaip atsitiko Europoje. Iš ten, iš po visą Europą išsibarsčiusių draugų ir giminių, ateinančios žinutės buvo kupinos nerimo, nuobodulio, pykčio: nieko įdomaus gyvenime neliko. Lietuvoje bent galimybės pasivaikščioti gamtoje dar yra, o Ispanijoje apribota ir tai: vaikščioti gali tik kas turi šunį.

Visgi, dieną praleidžiu ramiau, tiesiog nueidamas į restoraną, padirbėdamas, stebėdamas lekiančius automobilius daugiaaukščiais Bankoko keliais, dirbdamas. „Ką, dar važinėja tiek automobilių?“, „Ne, į jokį Balį neišskrisit, juk niekur jokie lėktuvai nebeskrenda“ – eina žinutės iš Europos. Apokalipsė ten, ne kitaip…

Visokiose keliautojų Facebook grupėse amžinas karas tarp „superbailių“, kurie atšaukia keliones mėnesiams į priekį dėl vienkartinio žemės drebėjimo, laivo nuskendimo ar kokio rezonansinio nužudymo, ir „supernarsuolių“, kurie nuolat porina, jog „visur pasauly saugu, o visos problemos – tik mitai jūsų galvose“, bent laikinai pasisuko superbailių naudai.

Ilgą laiką kentėję patyčias, kai be priežasties atšaukę keliones prarasdavo pinigus ir atostogas, dabar jau „superbailiai“ galėjo auklėti iki paskutinių dienų keliavusius „supernarsuolius“, desperatiškai laukiančius prie Vokietijos-Lenkijos sienos kol Lenkija išpildys savo pažadus suteikti humanitarinį koridorių. Arba mokančius po 500 eurų už vietą kokiame paskutiniame lėktuve iš Tenerifės, kai visos atostogos, jei moki organizuotis, tiek daug nekainuoja.

2020 03 18. Tailando turgūs išsilaikė ilgiausiai

Tailandas lyg uždarė pramogų vietas, barus, bet turgūs dar liko. O kai kurių Bankoko priemiesčių turgūs – tarp įdomiausių lankytinų vietų šalyje. Kadangi jau turime automobilį, nuvažiuojame į Maeklongo turgų, kur prekės dėstomos tiesiog ant traukinio bėgių, o vos pasigirsta traukinio pypimas, prekijai spėriai jas nusirenka. Traukinys pravažiuoja – ir išsidėsto vėl.

Taip pat užsukome ir į Damnoen Saduak plaukiojantį turgų, kur klientai išsinuomoja laivelius, o visos prekyvietės – atgręžtos į kanalus. Klientai ir perka iš laivelių. Įkyresni prekijai klientų laivelius pristraukia kabliais…

Tiesa, dirba tik kokia pusė prekyviečių. Sunku suprasti, iš ko tiems prekijams išgyventi: vos keli pirkėjų laivai. Tikriausia kitu metu kinai taškosi pinigais, o dabar jų patekimas į Tailandą apribotas. Nusipirkome kuprinę vietoj suplyšusios, parėmėme tuos besistengiančius pardavėjus.

Vakare atėjo pasirinkimo metas. Paskutinis patkrinimas: reisas į Balį, patikrinu, įvyks. Ar ten skristi, ar likti Bankoke?

Balio (Indonezijos) privalumai – kažkiek moku indonezietiškai (toninę tajų kalbą man išmokti beviltiška); Indonezija, kaip daugiakultūrė šalis, draugiškesnė kitataučiams, tolerantiškesnė (panikos akivaizdoje tai gali tapti labai svarbu). Be to, toks ir buvo planas, iš naujo skaičiuosis 30 dienų nuo įvažiavimo, kurias galiu būti be vizos.

Bankoko privalumai – didesnis miestas, lengviau pasiekiamas (lengviau judėti toliau), galima gauti nebrangų (20 EUR ir pan. už naktį) butą dangoraižyje su gražiais vaizdais: o tai svarbu, jei, galiausiai, teks kokį mėnesį ar ilgiau prabūti beveik užsidarius savame bute.

Jei jau išskrisiu į Balį, į Bankoką kažin ar grįšiu. „Thai Lion Air“ reisas, į kurį turiu bilietą, bus paskutinis, kuris įvyks šiuo aviakompanijos maršrutu: nuo 2020 03 20, kai Indonezija pradeda reikalauti iš visų atvykėlių iš anksto išduotų vizų, kurios išduodamos tik sveikatos pažymos pagrindu, „Thai Lion Air“ reisus nutraukia. Nesitiki, kad pakaks klientų. „Air Asia“ dar lyg skraidys, tad gal galėčiau grįžti – tik neaišku, kaip ilgai. Šiais laikais viskas keičiasi valandomis, ne dienomis.

Rakto skylutė, pro kurią lendu, darosi vis ankštėsnė. „Deginam atgal tiltus“ – sakė Aistė abejingai. Niekas nežino, kaip ir kur geriau. Iš Lietuvos per šias kelias dienas į pašto dėžutę plūdo ir raginimai „tučtuojau grįžti“ ir, iš kitų žmonių, ne mažiau panikos persmelktos mintys, kad gal, užsidarius sienoms „su visam“, tapsime savotiškais pokario dipukais, o grįžti dabar būtų taip pat kvaila, kaip buvo tiems Urugvajaus lietuviams, kurie sugrįžo į tarybinę Lietuvą Stalino kvietimu pokariu. Ar mano proseneliams, 1944 m. grįžusiems iš būsimosios Vakarų Vokietijos.

Jiems pasisekė, kad pavyko išvykti, ir jie turėjo džiaugtis, o jie grįžo…

Ar viskas praeis? Kiek ramino laiškai iš Kinijos, nuo mano draugo kino, su kuriuo kartu keliavome po Kiniją prieš kiek daugiau nei metus. Kinija atgimsta, viskas pamažu atsidaro – nors daug lėčiau, nei jis norėtų, patikrinimų dar daug ir dėl tų patikrinimų gausos, eilių jis dar atsisakė minčių keliauti į Čongčingą. Na, bet Kinija, pasak *oficialios* statistikos, koronavirusą įveikė, vos keli atvejai per dieną nauji ir daugelis – įvežtiniai. Dabar pati Kinija ėmėsi karantinuoti atvykėlius, nes ir ten didžiausias pavojus – jie…

Pasaulyje yra dvi šalys, įveikusios koronavirusą. Kinija ir Pietų Korėja. Kinija tai padarė autoritariniais metodais: draudimais, kontrole, persekiojimais, kai uždarinėti miestai ir provincijos. Pietų Korėja – demokratiniais: masiniai „drive through“ testai, susirgusiųjų kontaktų radimas ir ištyrimas, gydymas. Europa nuėjo Kinijos keliu. Bet Europa neturi tokio stebėjimo aparato, kad tą kelią įgyvendintų, tokios rinkos kontrolės. Ir kol kas visi karantinai tik smaugia Europos ekonomiką, žmogaus teises, o virusas kaip plinta, taip plinta, jau aplenkęs Kiniją blogiausiu jos metu.

Rytoj manęs lauks ir kitas pasirinkimas: ką daryti su daiktais. Į Pietryčių Aziją atsivežėme porą kuprinių ir lagaminą. Lagaminą žadėjome palikti sandėliuke Tailande, kol skraidysime po Indoneziją – nes skraidinti jį pigių skrydžių bendrovių lėktuvais labai brangu. Bet dabar pasidarė neaišku, kada/ar begrįšime į Bankoką. Kol kas dar durys atviros, bet kaip rytoj, po savaitės? O ir tas skraidymas po Indoneziją greičiausiai nepavyks. Tikrai nepavyks: vakare perskaičiau, kad greičiausiai nebeplauks keltai Batamas-Singapūras, nes Singapūrui įvedus privalomą 14 dienų karantiną atvykėliams iš Indonezijos, nebebus klientų.

Įdomu, net jei ir išliktų tie keltai, ar mes galėtume, kaip suplanavę, persikelti į Singapūrą ir paskui skristi Singapūras-Bankokas? Ar reikėtų pralaukti 14 dienų Singapūre, ar tas „privalomas buvimas namie“ galioja tik tiems, kurie liks 14 dienų Singapūre, o aš jei būčiau Singapūre tik 2 dienas, tai gal tiesiog tai reikštų, kad tas 2 dienas negalėčiau Singapūre niekur eiti? Niekas nepasakys. Viskas keičiasi taip greitai, kad nebent nuolat užimtomis konsulatų linijomis paskambinęs *gal* *kažką* sužinotum. Joks internetas, joks Lonely Planet ar Tripadvisor, jokie blogai nepadės – viskas parašyta per seniai. Ir neverta dabar klausti, nes viskas dar keisis ir keisis ir keisis.

Keliavimas per kelias savaites grįžo 100-150 metų atgal, kai buvo ne toks „kiekvienam prieinamas produktas“, o sunkus, pavojingas ir nesuplanuojamas, tinkamas tik „tikriems keliautojams“, visokiems Matams Šalčiams. Daugelis komfortą ir garantijas mylinčių XXI a. „keliautojų“ neatlaikę tokių XIX a. iššūkių skubiai nešė kudašių į kalėjimu tuoj jiems virtusius namus, su pavydu ar su pasibaisėjimu pliekdami tuos, kurie dar turėjo savyje žiupsnelį tos XIX a. atradėjų ir nuotykių ieškotojų liepsnos.

Taigi, ar lagaminą palikti sandėliuke, ar visgi gabentis kartu? Buvau linkęs gabentis, bet tada suprantu, kad Thai Lion Air lagamino vežimas gali atsieiti šimtais eurų, jeigu neužperki jo iš anksto, o užperkant iš anksto internetu privaloma mokėti Tailande išduota kortele… Ką gi, dieną apžiūrėjome sandėlį, mums patiko, bent jau bus įdomi patirtis. Na ir, sako, kai kažką palieki mieste, reiškia, ten dar grįši…

2020 03 19. Ar dar grįšime į Tailandą?

Nuvežėme lagaminą į sandėlį – gal jau matėme jį paskutinį kartą. Užpikrome vietą mėnesiui. Jei ką, bus galima pratęsti internetu, bet daugiau kaip porai mėnesių neapsimokės… Šiaip ar taip, visi svarbiausieji daiktai tilpo į kuprines ir maišus, taip keliauti esame įpratę. Tik visokius žieminius rūbus palikome.

Bankoko Don Mueng oro uoste išvykimų lenta atrodo grėsmingiau, nei kuri anksčiau: aplinkinėms šalims ribojant ir draudžiant keliones, gera pusė visų reisų buvo pažymėti kruvinai raudonomis „CANCELLED“ raidėmis. Tarptautiniame terminale – vietiniame dar viskas “kaip po senovei”.

Mūsiškis „Thai Lion Air“ skrydis – pustuštis. Dauguma europiečiai (beje, geras trečdalis jų kaukėti): kosintis ispanų jaunimas, ukrainiečių šeima su vaikais, suomių porelė… Visi kažin ko skrido tolyn į pasaulio kraštą, užuot klausę savo šalių rekomendacijų ir šaukimų grįžti anapus jų uždarytų sienų. Visi turi priežasčių… Įdomu, kokių.

Jau sėdėdamas lėktuve perskaitau, kad Tailandas nuo šiol įsileis tik užsieniečius, turinčius 100 000 eurų sumai draudimą nuo COVID ir ne vėliau nei prieš 72 val. pasidariusius COVID testą (su neigiamu atsakymu). Viskas. Čia gali būti galutinis dūris į mano šansus dar grįžti Bankokan. Ne, tikrai nemanau, kad didelė tikimybė užsikrėsti COVID (juk šitaip stengiuosi saugotis!), bet ar begalioja dar koks sveikatos draudimas nuo COVID pandemijos metu ir, svarbiausia, kaip pasidaryti tą testą kažkur Indonezijoje, kur jų beveik niekam nedaro? Na, bet gal per savaitę dar kas pasikeis. O gal per savaitę Tailandas išvis uždarys sienas.

Anapus kylančio lėktuvo lango stebiu Bankoko panoramą: dangoraižius, daugiaaukščius kelius. Kada dar ją išvysiu? Priklausys ne tik nuo manęs, kaip seniau, kai viskas buvo paprasta ir atvira. Bet ir nuo manęs. Stengsiuosi.

Apninka baimė – o kas, jei į Indoneziją neįleis? Jau prie registracijos į skrydį langelio Bankoko oro uoste prašė bilietų atgal iš Indoenzijos. Jų neturiu. Papasakojau planus: kaip iš Balio turiu bilietus į Surakartą, iš ten traukiniu važiuosiu į Semarangą ir skrisiu į Pangkalanbuną… Paprašė pereiti prie esmės – kaip gi išvyksiu iš Indonezijos? „Plauksiu iš Batamo į Singapūrą“ – pasakiau savo pirminį planą. Tiko. Kelto bilietus juk galėčiau nusipirkti vietoje… Jei tie keltai plauktų.

Bet ar tai „sueis“ Indonezijos pasieniečiams? Jeigu ne, kas tada? Į Tailandą irgi grįžti negalėsiu – juk neturiu COVID testo ir kaip jį pasidarysiu? Išeina, turėčiau gyventi Balio oro uoste?

---

Indonezija (kovo 19-30)

---

2020 03 19 – Ar priims Indonezija?

Štai už lango jau tamsus Balis. Palyginus su mano atvykimu ten pernai (2019 m.) atsirado papildoma geltona „COVID anketa“ oro uoste, kur prisipažįsti nesergantis. Temperatūros patikrinimas. Tada pasieniečiai. Musulmonė pasienietė tik paklausia, kiek laiko būsiu Indonezijoje. 16 dienų. Mažiau nei 30. Atgalinių bilietų neprašo. Viskas gerai, pirmyn.

Pačiame Balyje COVID dar visai nesijaučia. Vos keli atšaukti skrydžiai I Gusti Ngura Rajaus oro uosto informaciniame ekrane. Jokių kaukių, jokio dezinfekcinio skysčio. Ramuma. Keliaudamas šiais laikais iš šalies į šalį kartu tarsi keliauji kelias savaites ar mėnesius laiku į priekį ar atgal…

Ramybės praskridus apokaliptinį pasaulį ta Balio ramuma man kažkodėl neteikia. Juoba, sergančių skaičiai Indonezijoje sparčiai kyla ir daug jų dar, garantuotai, nenustatyta. Panika verčia visokius veikėjus spausti prezidentą Joko Widodo įvesti Indonezijoje karantiną. Pasak „Jakarta Post“, Widodo sako, kad Indonezijoje tai neveiktų, nes net maisto tiekimo užtikrinti neišeitų. Indonezija juk ne masinių prekybos tinklų su sunkvežimiais šalis (kaip Lietuva), ji – begalės smulkiųjų verslininkų su motociklais-restoranais šalis. Kaip “uždrausi judėjimą palikdamas teisę tik vežti prekes”, jeigu tas prekes čia veža daugelis žmonių: smulkus verslininkas užperka maistą iš smulkaus ūkininko ir gamina jį savo restoranėlyje, į kurį skurdūs kaimiečiai eina ne dėl “nebūtinos prabangos” (kaip dar kartais restoranus suvokia europiečiai), o todėl, kad nebūtinai turi namie virtuvę ir valgyti restoranėliuose ten gali būti net pigiau, nei namie?

Bet jei indonezieičiai nepuls, kaip tajai, saugotis, užsikrėtusiųjų gal bus daugiau ir daugiau ir panika lems rimtas atsakomąsias priemones.

Išsinuomojame automobilį. Kitaip nieko ir nebus: australų įkurtas kura-kura bus turistinio viešojo transporto tinklas, kaip gavau žinutę į parsisiųstą aplikaciją, nutraukia darbą. Oficialiai dėl koronaviruso, dėl keleivių saugumo. Bet realiai turbūt dėl klientų trūkumo.

Pavakarieniaujame korėjiečių restorane, kurį įsiminiau dar nuo pernai, kartu švelniai atšvęsdami, kad viskas kol kas einasi gerai.

2020 03 20 – mirštantys Balio masiniai kurortai

Pirmąsias pora dienų praleidžiame Nusa Dua kurorte. Ne tuose didžiųjų viešbučių kompleksuose, kur gerais laikais ištisas poilsiautojų minias užsakomaisiais reisais suskraidindavo Europos agentūros, o 7 eurų už naktį indoneziečių viešbutėlyje.

Anie kompleksai, pernai stulbinę gyvybe, dabar miega beveik mirę. O visi reti baltaodžiai praeiviai kalba rusiškai – atrodo, tai paskutinė tauta, kuri atšaukia savo atostogas, nors dabar jau ir jų Balin nebeskraidina.

Indoneziečių viešbutėlis, tuo tarpu, kupinas žmonių: gerai tai ar blogai, bet javiečiai ir kiti dar plūsta į Balį, nors palyginus su visais išnykusiais kinais ir korėjiečiais, australais ir naujazelandais, vokiečiais ir prancūzais, jų – mažai.

Susitvarkome praktinius dalykus: telefono/interneto kortelė mėnesiui (kas žino, kiek čia dar būsime ir kiek dar dirbs kortelių parduotuvės), Aistei manikiūras/pedikiūras (ją išgąsdino, kad Lietuvoje uždarė kirpyklas ir grožio salonus). Pasivaikštome Nusa Dua.

Kad ir kaip toli bebūčiau, Lietuvos masinė panika ir jos keliama ekonominė krizė siekia ir mane. Juk ženkli dalis pajamų bent kažkiek susijusi su Lietuva.

Štai dėl karantino uždarė Lietuvos pabėgimo kambarius – ir visi tie, kurie pirko iš mūsų reklamą http://www.protu.lt , vienas po kito parašo, kad reklamos nereikia „iki karantino pabaigos“. Tai yra, velniažin iki kada – nes labai abejoju, kad karantinas duos kokių realių rezultatų. Kinijoje davė (jei oficiali statistika nemeluoja) todėl, kad ten yra gyventojų stebėjimo sistema: per telefonus, per į vieną tinklą sujungtas kameras, kur piliečius atpažįsta dirbtinis intelektas: mato, kaip arti vienas nuo kito jie stovi, ar be reikalo nevaikšto. Gali užtikrinti karantiną 100%.

Europoje „privatumo idėja“ niekad nebūtų lelidusi sukurti nieko panašaus – Vakarų Europoje juk net Google Street View ar Facebook duomenų rinkimas kelia kontroversijas, o kiekviena papildoma policijos saugumo kamera vagims filmuoti – tų pačių gyventojų, kuriuos ji saugos, protestus. Ir Europoje todėl karantino nesukontroliuosi. O jeigu bent 5 ar 10% žmonių jo nesilaikys, ligos plitimas geriausiu atveju truputį sulėtės (kol kas Italijoje ir to nematyti). Bet liga neišnyks. Panaikinsi karantiną – vėl grįš. Tai gali būti, kad europiečiai bus metus ar pora, iki kokios vakcinos, laikomi namų arešte?

Niekada nenorėjau nukeliauti į Šiaurės Korėją, bet dabar Šiaurės Korėja pati atkeliavo į mano Tėvynę Lietuvą. Kol kas dar ne į Indoneziją…

Laimė, kad veiklų turiu daug. Diversifikacija mus gelbėja. Užsienio lietuviams dar reikia Lietuvos pilietybės, kurią padedame atsikurti kartu su Aiste, tad žymi dalis pajamų liko. Žmonės optimistai. Arba gal pesimistų „pasitraukimą“ kompensavo papildomi optimistai, dabar, atsidūrę „namų arešte“ ir gavę laiko atsidėti, pavyzdžiui, savo protėvių Lietuvoje paieškoms. Čia aš dar galiu padėti. Ribotai. Net jei ir būčiau Lietuvoje, į archyvą manęs nebeįleistų. Karantinas.

Vakarieniaujame Nusa Dua kurorto restorane. Skamba graži gyva muzika, bet vos keli staleliai užimti. „Indonezija uždarė Balio oro uostą“ – pasiskundžia liūdni muzikantai – „niekas nebeatskris…“. Iš tikro lėktuvai skraido ir skraido, oro uostas veikia. Bet kas Baliui iš to, kai užsieniečiai atskristi nebegali? Kiek baliečių pastaraisiais dešimtmečiais išpardavė savo ryžių laukus turistinių kompleksų vystytojams ir perdarė savas fermas į kaimo turizmo sodybas! Sako, 80% Balio gyvena iš turizmo…

Buvau vienintelis, priėjęs prie vieno ekskursijų perpardavinėtojų. Ekskursijos į Nusa Penidos salą kaina net man nieko nesiderant desperatiškai “nukrito” nuo 1 250 000 rupijų iki 700 000. „Gal ne rytoj“ – sakė Aistė – „gal kai kojas nusidepiliuosiu, gi paplūdimiai“. Kvaila, bet jaučiausi net truputį kaltas, kad nenusipirkau: kiek dar laiko tas ekskursijų perpardavinėtojas nieko neparduos? Jo padėtis tikrai sunkesnė, nei mano (bent jau dabar), jo visas gyvenimas tikriausiai stovi ant turizmo į Balį… Bet dar nusipirksiu kitą dieną… Turbūt jau kitame miestelyje, iš kito perpardavinėtojo, bet jam gyventi nelengviau. Tūkstančiams, šimtams tūkstančių, gal net milijonams Balyje nelengva.

2020 03 21 – Jei ne šiandien – tai niekada

Ilgai ieškojau vietos tolimesnei nakvynei. Tokios, kur, reikalui esant, nebūtų liūdna mėnesį ar ilgiau praleisti užsidarius: šiais laikais nežinai, kas laukia rytoj.

Kas, kad prezidentas Joko Widodo tvirtai laikosi prieš karantino idėją – ta idėja, it koks smegenų maras, užkariavo Europą, o iš ten pamažu įkvėpia ir visas buvusias jos kolonijas, net tokias, kur koronaviruso beveik nėra ir mažai rizikos grupės žmonių (jau ir Indonezijoje amžiaus vidurkis gerais keliolika metų žemesnis, nei Europoje, o ką kalbėti apie Afriką, kur “rizikos grupei” kai kuriose šalyse priklauso tik koks 1% žmonių).

Deja, Balyje su tokia nakvyne sunku. Visa Balio esybė, tad ir visa architektūra yra skirta bendruomeniniam gyvenimui, o ne užsidarymui. Beveik nerasi vilų su gražiu vaizdu pro langą, kaip Bankoko daugiabučiuose. Daugelis aptvertos aukštomis sienomis, it nedideli kalėjimai, nemaža dalis – toli nuo miestelių. Aišku, viduje gražu, be galo skoninga, ir nuostabu, kai ten gali sugrįžti „pabūti privačiai“, o paskui išeiti pasižmonėti į kavines, restoranus, gamtą, turistines vietas. Bet kas, jei viso to neliks ir privalėsi būti už aklinų sienų toli nuo visko?

Viešbučių yra ir patrauklesnių. Bet privatus namas geriau, nei viešbutis: mažesnė tikimybė užsikrėsti, be to, iš Europos pradėjo eiti gandai, kad viešbučiai uždaromi, užsieniečiai išvaromi. Ispanijoje, Vokietijoje. Kas, jei ir ta mada ateis iki Indonezijos? Su privačiu savininku bus paprasčiau susitarti. Ypač Indonezijoje. Ir remti norėtųsi smulkiuosius verslininkus. Jiems dabar sunkiausia.

Galiausiai atrandu neblogą butą vilų komplekse prie Ubudo, Užsakau trims naktims. Gražu, vaizdas į ryžių laukus. Komplekse dar gyvena olandų šeima, prie baseino drybso anglų, prancūzų poros. Vėliau nugirstu jų pokalbius. Strigo Balyje ir nežino, kuriam laikui. Visas Balis turės iš tokių išgyventi mėnesį, kelis mėnesius. Dalis jų dar kurį laiką grįžinės namo, bet tas srautas vis lėtės, lėtės, paskui, tikriausiai, sienos užsidarys galutinai – kas tada liks, tas liks.

Balio kultūrinė širdis Ubudas, kuriame pernai gražiausiose vietose negaudavome staliuko prisėsti, beveik tuščias. Sėsk kur nori. Laikytis „socialinės distancijos“ problemos nėra: arba būsi restorane vienas, arba artimiausi kiti svečiai sėdės už viso eilės kitų staliukų. Net muzikantai sunkiai bepadeda pritraukti lankytojų: štai vienoje kavinėje – tik muzikantai ir padavėjos. Jie baigia kūrinį, padavėjos paploja. Po keliasdešimt minučių vėl einu pro tą pačią kavinę – tas pats. Daug prekijų jau išvis užvėrė duris, bet mažuma. Aistei balietišką masažą, kurio ji taip troško dar nuo Lietuvos, tiesa, radome.

Susiradęs retą dar veikiančią ekskursijų perpardavinėtoją klausiu – gal rytoj būtų ekskursija į Nusa Dua? „Ne. Nusa Dua užsidarė. Nusa Lembogan irgi. Gilis užsidarė“ – man atsakė. Turbūt keltų pakankamai nebėra, nes nėra pakankamai turistų.

Šiomis dienomis kaip niekad supranti, kad negali gyvenime nieko atidėlioti. Nes niekada nažinai, kas bus rytoj. Per koronavirusą – ypač. Nusa Penidos nebepamatysiu. Dabar, o gal ir niekada.

Bet juk tas pats visuomet. Negali sakyti „Ai, nukeliausiu kitais metais“, „Ai, verslą pradėsiu kitais metais“. Gal sveikata neleis, gal vaikų turėsi, gal būsi pakeitęs darbą ir negausi atostogų. Jei turi idėją – turi ją įgyvendinti *dabar*.

Dieną „Duris pabučiavau“ ir Badžra Sandhi memoriale Balio istorijai. Užsidarė nuo šiandien. Dar vakar būčiau galėjęs nueiti, o ir netoli buvau… Neveikė ir menininko Niomano Gunarsos muziejus. Laimė, Goa Gajah šventykla dar veikia. Kelionių vadovai rašo „Ateikite prieš 10 val., antraip matysite tik turistų minias“. Atėjau vidurį dienos ir tų turistų tebuvo keli. Prekijų daugiau nei turistų… Nusiperkame pas vieną gėrimų. Kaina užkelta, bet nesideru. Jam sunkiau nei man.

Vakare į telefoną ateina žinutė, kurios esmė „Išgelbėkite tautą! Melskitės namuose!“. Pietryčių Azija labai religinga ir didžiausia koronaviruso plėtra čia vyko būtent mečetėse. Kaip tie musulmonų maldininkai Malaizijoje, kurie, šventėje užsikrėtę, paskui pargrįžo į Indoneziją, į Singapūrą ir kitur.

2020 03 22 – Balis pasitinka naujus metus

Gal septintą ryto pažadina kažkokie per garsiakalbius sakomi pranešimai, kur lyg ir minėtas koronavirusas. Galvojau, jau įvedė karantiną. Karštligiškai tikrinu internete – ne.

Šiandien prasideda pagrindiniai Balio naujų metų ritualai. Prie Tanah Lot šventyklos stebime Melasti paradą iki jūros: tūkstančiai žmonių, pasidabinusių tautiniais rūbais, nešini visokiomis figūromis ir grodami muzikos instrumentais, gabena aukas dievams į jūrą. Vienas šalia kito, tik maža dalis su kaukėmis. O ir tie – štai vienas nusismaukia kaukę, parūko pūsdamas dūmus į bendrakaimiečius, ir vėl užsismaukia. Na, jie tiki karma – jei karma bloga, bus blogai (bet taip ir turi būti), jei gera – nieko blogo nebus.

Tiesa, fotografuoti neleidžia, o ir pabandžius nueiti į apsiplovimo paplūdimį pečalangas (kaimo savanoriška „policija“) liepia apsisukti. Gal todėl, kad Tanah Lot šventykla jau uždaryta turistams dėl koronaviruso. O gal todėl, kad tenykščiai kaimiečiai metai iš metų „iškankinti“ turistų, nesuprantančių tų ritualų prasmės, lendančių kur galima ir kur ne.

Pernai dalyvavau eilinio Balio kaimo šventėje neturistinėje salos šiaurėje, ten požiūris į atvykėlį kitoks: mane kalbino, pasakojo, kas vyksta, norėjo net Facebook kontaktais pasikeisti.

Ironiška tik kad iš pažiūros šiųmečio Tanah Lot “parado” nuo pernykščio Balio šiaurės kaimo neatskirsi. Turistų nėra nei ten, nei ten. Na, keletą dar matėme…

Ir prie pagrindinio Balio kurorto Kutos restoranai beveik tušti. Kas norėjo ir galėjo išsiskirstyti – išsiskirstė. Bet nenorėjo irgi daug kas.

O ką toliau daryti mums? Atvykę į Indoneziją, turėjome dvi galimybes: imti „visa on arrival“ 30 dienų su galimybe prasitęsti dar 30 dienų arba tiesiog įšvažiuoti į šalį ir gauti 30 dienų teisę būtų Indonezijoje, be galimybės prasitęsti. Kadangi kas bus po mėnesio niekas negalėjo garantuoti (ar išvis tas vizas pratęsinės?), pasirinkome antrą variantą: pareigūnams sakėme pirminę kelionės idėją ir, kadangi tai buvo 16 dienų planas, pasitenkinome 30 dienų leidimu. Daugelis kitų kartu atvykusių keleivių, tuo tarpu, stojo į eilę prie vizų…

Tą 16 d. kelionės planą vis dar galime įgyvendinti. Kažkaip nuostabiai stebuklingai atrodo: nepaisant viso to, kas vyksta pasaulyje, visų užsidarančių valstybių, dar visai įmanoma, kad iš Balio kovo 29 d. nuskrisime į Surakartą, iš ten nuvažiuosime į Semarangą, kovo 30 d. skrisime į Pangkalanbuną, paskui autobusu į Pontianaką, iš ten balandžio 5 d. lėktuvu į Batamą. Lėktuvų bilietus turime…

Bet ar tai protinga? Surakarta, Semarangas – Javoje, kur koronaviruso protrūkis kasdien auga. Sprendimai dėl karantinų priimami grietai: o strigti Indonezijos užkampiuose, kaip Pangkalanbunas, visai nesinori. Batamas, jei pavyktų iki ten nusigauti, geresnė vieta – moderni turistinė sala, gyvenusi iš pigaus alkoholio ieškojusių singapūriečių, kol tie dar atplaukdavo. Iš ten ir Singapūras matosi, vos 15 km keltu.

Bet dabar Singapūras jau visai uždarė sienas – nebe 14 d. karantino reikalavimas, kaip iki šiol, o griežtas draudimas atvykti. Batamas mums būtų aklavietė neaišku iki kada, nes skrydžių iš ten ir gerais laikais gerokai mažiau, nei iš Balio. Singapūro dangoraižius matytume pro kokio modernaus buto langus, bet Singapūras būtų toks pat nepasiekiamas, kaip sovietmečiu estams Helsinkis, kurį jie matydavo tik iš Talino TV bokšto restorano…

Na ir paskutinis reikalas – Pangkalanbuną norėjome aplankyti dėl orangutanų ir Tanjung Puting nacionalinio parko, kuriam pradžią davė lietuvė Birutė Galdikas. Bet nacionaliniai parkai Indonezijoje užsidaro vienas po kito. Internete informacija ne visada nauja. Labai gali būti, kad nuskridę neberastume įprastinių ekskurisjų klotok laivais, o kitaip į tą parką nelabai tenukaksi.

Taigi, su kiekviena diena vis labiau atrodė, kad viskas: kelionę pagal planą logiškiausia baigti, net jeigu teoriškai ji ir galėtų tęstis. Ir kas toliau?

Paprasčiausia – likti Balyje. Iš pradžių gąsdino biurokratinės kliūtys: bauda už vizos taisyklių pažeidimą – 65 doleriai į dieną. O, kaip darėme 2018 m., išvykti iš Indonezijos ir vėl grįžti, taip vėl iš naujo paleidžiant 30 dienų laikrodį (vadinamasis „visa run“), nebepavyks: nes Indonezija nebeduos vizos atvykimo metu, o kaip su viza Indonezijos ambasadoje neaišku. Tačiau lietuviškose Indonezijos Facebook grupėse (net nustebau, kiek lietuvių nusprendė Balyje karantinuotis!) ėjo gandai apie „emergency“ vizas, kurias duos Indonezija. Šiandien pradėjo jas dalinti. Aišku, mūsų padėtis geresnė, nei daugelio: daugeliui jau ir taip Indonezijos viza eina į pabaigą, o mums dar likęs beveik mėnuo. Galėtume palaukti, kol išnyks eilės. Jei tik nepaskelbs karantino.

Balyje ramu, smagu. Parduotuvės, restoranai veikia – ir gavę nuotraukas Europoje žmonės sunkiai patiki, kad dar kur pasaulyje taip yra. Smagu išgerti kokakolos stebint gatvę su retais praeinančiais turistais ir motociklais lekiančiais vietiniais. Smagu važinėti dairantis į tradicinę balietišką architektūrą ir pandžorus. Tik kaip ilgai viskas bus taip? Indonezijos koronavirusuotųjų skaičius išaugo nuo 450 iki 514. Balyje, tiesa, oficialiai tik keli atvejai, ir tie įvežtiniai.

Dar viena alternatyva – keliauti į kitą Azijos šalį. Aistė norėtų tai padaryti besibaigiant toms 30 dienų, bet sienos taip greitai užsidarinėja ir, netekę pajamų, reisai taip greitai nyksta, kad, turbūt, vienintelis šansas gali būti po greitai po njepio. Jau net Honkongas užsidarė. Daugelis „atvirų“ šalių – tos, į kurias iš Balio nėra reisų, o reisus su persėdimais „pertraukė“ įvairūs draudimai.

Yra viena išimtis. Pietų Korėja. Ir kuo labiau galvojau apie tai, tuo labiau man patinka idėja persikelti ten. Korėjiečių kultūra man prie širdies, korėjiečių maistas vienas skaniausių pasaulyje. 2015 m. keliavau po šią šalį vienas, bet Aistė jau seniai prašė, kad nukeliautume ten kartu. O svarbiausia, kad Pietų Korėja itin gerai atlaikė šią krizę. Nepamindama žmogaus teisių, kaip Europa, neskelbdama karantinų ji sugebėjo pažaboti epidemiją: žmonės ten jau greičiau sveiksta, nei užsikreiča nauji. Būtų mažesnė tikimybė atsidurti „didesnėje nei įprasta kalėjimo kameroje“. Norisi paremti tokią šalį ir savo nedideliu indėliu – pvz. užsakyti butą pas nuo pasaulinės krizės nukentėjusius AirBnB nuomotojus. Bet kartu atsirado ir toks žinių troškimas: kaip gi ta puiki kovos su virusu sistema atrodo iš vidaus? Kas ten kitaip, nei Katare, Indonezijoje, Tailande, Lenkijoje ar Lietuvoje?

Buvo toksai Lietuvos banditas Rachinšteinas, kuris nuo Lietuvos teisėsaugos paspruko į Tailandą, o galiausiai jį sulaikė Vietname. Kartais jaučiuosi, tarsi blaškyčiausi po Pietryčių Aziją bėgdamas nuo kalėjimo, nežinodamas, kada gi ta grėsme pasivis. Tik kad jokio nusikaltimo nepadariau. Tik kad nepadarė jo ir virš milijardo tų, kuriems jų namai (ar bent jau jų šalis) jau virto kalėjimu: Europoje, o dabar ir vis daugiau Azijos šalių. Kinams tai buvo laikina. Žiūrėsim, kaip bus kitur. Ir visgi labiausiai gerbiu šalis, kurios savo žmonių į kalėjimą neuždarė. Tokias, kaip Pietų Korėja.

Jau kuris laikas Facebook‘uose reklamuojamas „Lietuvių parskraidinimo reisas iš Balio“. Pakils 24 d., prieš pat njepį. Kainuos 950 eurų: tiek, už kiek jei ne visi sienų uždarymai labiau patyręs keliautojas gali suskraidyti Vilnius-Balis-Vilnius ir dar liktų Vilnius-Niujorkas-Vilnius kelionei. Niekada nesvarsčiau to kaip galimybės. Dėl daugybės priežasčių.

Ne tik dėl baimės papulti į „kalėjimą“. Taip, gal per daug girdėjau Antrojo pasaulinio karo laikų istorijų per savo „Tikslas – Amerika“ misijas apie Stalino pažadais susigunčiusius Lotynų Amerikos lietuvius, kurie grįžo tarybinėn Lietuvon ir grotos anapus jų užsitrenkė “su visam”. Ir taip, dabar nebe tie laikai. Bet manau realu, kad gali būti šitaip: kadangi karantinas nebus veiksmingas ir liga neišnyks, tai jis tęsis “be galo”: mėnesnių mėnesiais, net metų metais. Nes joks politikas nenorės būti tas, kuris panaikins karantiną ir paskui bet kuri žmogaus mirtis nuo koronaviruso bus „sukarta“ jam ant galvos. To tikimybė gal nedidelė, bet tikrai gerokai didesnė, nei tikimybė pačiam pasigauti koronavirusą šiuo metu – ir, tiesą pasakius, man asmeniškai gerokai baisesnė. Paradoksas, bet gal bent kol kas geriau Lietuvos piliečiui būti ne Lietuvoje: nepiliečius išleidžia paprasčiau.

Bet gal svarbiau – „Ko man grįžti?“. Esu skaitmeninis klajoklis, nors klajojimas ir apsunkintas. Galiu dirbti iš bet kur. Šiais „darbo iš namų“ laikais tai dar tikriau, nei bet kada anksčiau: į archyvus vis tiek nepateksiu, žodiniai teismo posėdžiai virsta rašytiniais, kur pakanka nusiųsti teisėjui dokumentus (tas pats, iš namų Vilniuje ar iš buto Balyje). Iš pradžių planavau važiuoti dviems mėnesiams, kodėl tai turėtų keistis dėl šitos situacijos? Niekas nenuspės, kur bus geriau, o kur blogiau po 30 dienų, 60 dienų. Planavimo laikai baigėsi.

Įsvaizduoju, kaip koks italas dėl koronaviruso sausio mėn. atšaukė kovą suplanuotą kelionę į Kiniją – o dabar graužiasi nagus, nes Kinijoje daug saugiau, nei jo Italijoje, ir daug laisviau… Kur bus saugu ir gerai po mėnesio – niekaip nenuspėsi.

Ir svarbiausia – Lietuva pasirinko tokį kovos su koronavirusu kelią: viską uždarom, užsidarom, nieko neįleidžiam. Taip, Lietuvos piliečiams padaryta išimtis – bet daugelis Lietuvos politikų ir jos nenorėtų, tai kaip tam tikra nuolaida ar labdara. Juk grįžtantys piliečiai šitiek koronaviruso atvejų įveža! Nemanau, kad ką nors į Lietuvą atvežčiau – saugojausi, o ir ne iš Vakarų Europos “epicentro” grįžtu. Bet jei nesu tas, kuris desperatiškai nori ir privalo „grįžti namo“, jei galiu (tikiuosi, galiu) išlikti svetur (kitokį kelią pasirinkusiose šalyse), tai kur kas teisingiau man prisidėti prie to „Lietuvos plano“ ir pora vienetų sumažinti masiškai grįžtančių lietuvių skaičių. Net jeigu tas Lietuvos planas, greičiausiai, ir nėra teisingas. Bet labai norėčiau šįkart klysti. Linkiu Lietuvai kuo didžiausios sėkmės…

Anapus langų kažkur skambėjo gamelanas. Tais garsais baliečiai įkvėpinėjo piktąsias dvasias į ogoh-ogoh pabaisų skulptūras, pamažu išstumiamas į pakeles. Neaišku kur. Balyje dažnai girdi šventę, bet jos nematai. Ji kažkur anapus paslaptingų sienų, miškų, kalvų ir slėnių, bet pagal garsą atrodo – anapus tavo balkono.

Poryt ogoh-ogoh degins, kartu su visomis dvasiomis jų viduje. Turbūt.

2020 03 23. Ką dar galima pamatyti Balyje

Kaip jau tapo įprasta, turiu turėti planą, rezervinį planą – ir vis tiek neaišku, ar ką iš to pavyks padaryti.

Gunung Kawi šventykla buvo uždaryta. Laimė, Tegalalango ryžių laukai atviri, kaip ir daugelis jų kavinių su vaizdais į tas tokias tradicines terasas. Ramiai pasivaikščiojome tais takeliais. Užlijo, pasigerėjome vaizdais, tarsi be plano. Vaizdai nuostabūs. Visokie interneto puslapiai rašo, kad Instagramo nuotraukos, kur koks influenceris vienas tame ryžių lauke – tikriausiai sufotošopintos, juk neįmanoma tokių padaryti per begalines turistų minias! Na ar gal iškart po saulėtekio tie influenceriai važiuoja, gal tada įmanoma…

Bet buvo momentų, kai buvome tame lauke vieni, vidury dienos… Bent vienas šio reikalo pliusas. Aišku, pliusas tik paskutiniams turistams, o ne vietos smulkiesiems verslininkams, kurie daugybę iš Balio tradicija tapusių „nusifotografavimo sūpynių“ su visam prirakino prie stulpų: nebereikia. Ir, bet kuriuo atveju, nuotraukos su kaukėmis išeina nekaip…

Tiesa, su kaukėmis buvome tik mes. Vienas kitas vietinis jau pareigingai klauso prezidento Joko Widodo nurodymų: štai vienas ryžių laukų pašonės kavinėje 20 sekundžių plovė rankas, štai kitas pakelės parduotuvėje eilėje stojo per du metrus nuo kito, štai keli pasidarę medžiagines kaukes ar net nusipirkę vienkartines. Bet iš baltaodžių turistų niekas to nedaro! Sutikta ryžių lauke turistė tik priekaištingai nužvelgė mano kaukę – „o-ou“ – ištarė pasibaisėjusi, tarsi kaukės keltų pandemiją, o ne atvirkščiai.

O iš Lietuvos, Ispanijos mums pažįstami praneša, kad jau geras trečdalis ten dėvi kaukes. Balyje tarsi užsiliko gabalėlis senos, ikikoronavirusinės Europos, kur žmonėms tokie dalykai nerūpėjo. Tos pačios, kur dar kovo praždioje man nuėjus į ligoninę su veido kauke, mane tiesiai šviesiai per dantį traukė net seselės.

Taip, kelionė per valstybių sienas šiais laikais – it kelionė laiku. Dvi savaites į ateitį, mėnesį į praeitį… Iš laiko prieš krizę į laiką krizės įkarštyje ir vėl atgal. Balis dar laike atsilieka nuo Lietuvos. Nors šiaip Indonezijoje užsikrėtusiųjų ir gerokai daugiau. Skaičius dar ne viskas. Panika, baimė nebūtinai eina koja kojon su statistika.

„Bangkok Post“ rašė, kad dabar Bankoke jau uždaryti prekybos centrai, restoranai. Gerai, kad išvykome.

Dėl visa ko, nusipirkome maisto rezervą į automobilį ir iš bankomatų išsiėmėme daugiau grynų pinigų, nei paprastai. Nes gal sutriks bankų veikla, gal į parduotuvę bus sunku nueiti ar eilės jose taps begalinės.

Ir kai turėjome per atstumą dalyvauti kliento vardu Lietuvoje e-aukcione, dėl visa ko pasijungėme dvi interneto linijas: mūsų viešbučio ir telefono. Jei viena strigtų. Nestrigo. Bet kas pasidarytų su Indonezijos internetu, jei įvestų visuotinį karantiną – neprognozuoju.

Vakare – nuostabi žinia. Indonezija visiems užstrigusiems leido pasilikti ilgiau nepratęsiant vizos. Neteks grūstis eilėse, kaip skundžiasi internete Tailando lietuviai. Jei liksime.

2020 03 24 – Kaip koronavirusas išgelbėjo piktąsias Balio dvasias

Turėjo būti pati įspūdingiausia Balio naujų metų diena – pabaisų ogoh-ogoh paradai ir – paskui – sudeginimai, kartu su ten įsikūnijusiomis piktosiomis dvasiomis.

„Kapan api ogoh ogoh? Hari ini?“ – klausiu laužyta indoneziečių kalba pakelės pardavėjos, dirbančios prie vienos įspūdingiausių pakelėje išrikiuotų pabaisų. Ir gaunu atsakymą „Hari ini tidak boleh“ – suprask, šiandien negalima. Dėl koronaviruso uždraudė. Po kelių mėnesių gal.

Gaila. Bet vilos šeimininkas sakė kaimuose degins, tik pagrindinių paradų Ubude ar Denpasare nebus. Važinėjome tad ratais aplink Ubudą. Matėme aukojimus, žygius su deglais, vaikų išnešamus ogoh-ogoh, visur jautėme dūmų kvapą. Bet pačių ogoh-ogoh nedegino. Jau dieną išjungė bankomatus, vakare apšvietimą. Balis pasidarė tamsus tamsus ir tuščias. Rytoj – njepis. Pagrindinė naujų metų diena. Tylos diena, kai užsidaro oro uostas, niekas niekas neina į lauką, vengia elektros ir garsų.

Nes baliečiai tiki, kad Balį tada apgula piktosios dvasios. Po to, kai jas įkvepia į ogoh-ogoh ir sudegina, paskui vieną dieną apsimeta, kad Balis – negyvas. Kad dvasios apsigautų ir išsinešdintų…

Njepiui norėjau apsistoti viešbutyje, iš kurio matytųsi užmigęs miestas. Juk išeiti bus negalima. Per internetą tokį rasti buvo nelengva: daugybė viešbučių kažkur nepagrindinėse gatvėse, kurios ir kasdien „mieguistos“. Bet jau vietoje radome gražų viešbutį su terasa ant stogo „Maxone“ Ubude, Balio kultūrinėje širdyje. Iš ten bus žavu regėti Njepį.

Šiandien iš Denpasaro oro uosto pakilo reisas į Lietuvą, organizuotas valstybės.

2020 03 25 – Tylos diena

Njepis. Balio naujųjų metų “širdis”. Kai dar prieš daug mėnesių planavau šią klajonę svetur, svarbiausi jos momentai turėjo būti du. Balio naujieji metai ir Tailando naujieji metai. Tailando naujus metus – songkraną pilstymosi vandeniu šventę – „Bangkok Post“ rašė, jau atidėjo neribotam laikui. Balio naujųjų metų – tegul ir supaprastintų – sulaukiu.

Kvaila būtų atšaukti Njepį, kai jis iš esmės – tarsi masinis karantinas. Planuodamas kelionę negalėjau tikėtis, kad tuo metu didelė pasaulio dalis gyvens panašiai… Na, visgi Njepis yra daugiau, jis turi dvasinę, religinę prasmę ir jo mastai didesni.

Žiūrint nuo stogo terasos Ubudas atrodo ne tiesiog ištiktas apokalipsės, bet jau gerokai po jos, kažkur staiga išnykus visai žmonijai. Tik voverytės laksto elektros laidais, palaidi valkataujantys šunys, kurių Balyje visuomet per daug. Nė vieno automobilio, motociklo, praeivio… Nė vieno – nei kas pasivaikščioti eina, nei į parduotuvę ar darbą.

Stebuklinga stebėti tokį „išmirusį“ miestą, paskui, vakare, saulėlydį ir galiausiai žvaigždėtesnį nei kada Balyje dangų. Nes njepio metu išjungiamas ir gatvių apšvietimas.

Tai dirbame internetu, tai ilsimės. Nusiunčiame kelias nuotraukas giminėms. Tie patys žmonės, kurie ragino “kuo greičiau grįžti” dar iš Lenkijos, dabar jau sako “tik nesugalvokit grįžti į Lietuvą!” ir dar siūlo nesiuntinėti niekam tokių nuotraukų, kad nekelti lietuviams pavydo.

Visi kiti viešbučio svečiai buvo indoneziečiai – tikriausiai iš Javos ir kitur. Jiems Njepis irgi „kažkas tokio“. Juk Indonezija daugiatautė šalis, tautų ir kalbų joje daugiau nei visoje Europoje. Ir daugybė indonezeičių keliauja, kultūrinius atradimus patiria savo šalyje. Tai jiems dar galima, Indonezijoje nenutrūko skrydžiai, jie vis dar masiniai, vis dar pigūs kaip Europoje mėnesis atgal: iš Balio į Džakartą kad ir rytoj galėčiau nuskristi už 30 eurų.

Aišku, tų indoneziečių nedaug ir po dienos visus keturių aukštų ~100 numerių viešbučio svečius jau “iš matymo pažįstu”. Gal kokie 10 iš viso be mūsų. Visokios akcijos-atrakcijos, reklamuojamos gausybėje viešbučio plakatų – didžėjai ant stogo, “moterų vakarai” ir kita – atšaukta ne tik dėl njepio ir ne tik dėl koronaviruso. Tiesiog per mažai klientų. Beveikia tik viešbutis, restoranas, baseinas. Palyginus su Europa – labai daug kas!

Klausimas kiek ilgai ir Indonezijos viduje bus normalu. Klausimas ar likti Balyje. Ar visgi kovo 28 d. perskristi į Pietų Korėją. Iš pradžių buvau radęs tik bilietus su „netikrais jungimais“ Kvala Lumpūre – teoriškai turėtų pavykti (Malaizija užsidarė, bet jungtis oro uoste leido), bet praktiškai kažin, nes kokį vieną reisą atšauks ir viskas grius. Bet dar yra tiesioginis „Garuda Indonesia“ reisas iš Balio. Brangus. 330 – 650 eurų, priklausomai nuo to, prieš kiek laiko perki. Ne, kad gautum 330 eurų, nereikia pirkti prieš mėnesį: pakanka prieš 3-5 dienas. Niekas šiais laikais bilietų “už savaitės” neperka: arba perki “kuo greičiau”, arba neperki visai.

Rizikų daug: Pietų Korėja vis griežtina atvykimo ribojimus, testuoja ir karantinuoja visus iš Europos, nuo rytdienos – karantinuoja ir visus iš JAV. Nes daug kas atvyksta jau sirgdami koronavirusu – Korėja nemokamai gydo, tai jiems apsimoka. Bet ir nemokamo gydymo Korėja negali atšaukti – nes tada gali kokie užsieniečiai meluoti dėl simptomų, kad sutaupytų, ir užkrėsti šimtus…

Todėl vis daugiau ir daugiau šalių pasirenka uždaryti sienas ir Korėja likusi viena nedaugelio tarp pagrindinių tranzitinių šalių, to nepadariusių. Neužsidariusių šalių dar yra dešimtys – visokie Laosai, Tadžikistanai – bet tiesiog į daugelį iš jų iš Balio nenuskrisi, o po to, kai pagrindiniai tranzitiniai taškai uždaro oro uostus, pradeda drausti persėdimus – gal tuoj nenuskrisi ir iš beveik niekur.

Pagal balietišką kalendorių, naujieji metai – ne 2020 m., o 1942 m. Galima guostis bent jau tuo, kad “mūsų eros” 1942 m. buvo pasauliui dar blogesni…

Vakare, nuo tamsios stogo terasos pasišviesdami mobiliaisiais telefonais per „paslėptą nuo dvasių“ viešbutį grįžinėjime į numerį, kai sustabdė registratūros tarnautojas. „Kada išsiregistravimas rytoj?“ – klausiame. „Ne rytoj“ – atsako. Balio gubernatorius njepį pratęsė dar dienai – rytoj irgi tylos diena! Jau seniai juokavau, kad Njepio diena gali virsti Njepio mėnesiu – bet nepagalvojau, kad taip bus taip tiesmukai…

2020 03 26 – Lėktuvo bilietų kioskas ir karantino repeticija

Vakar dar abejojau, ar „njepio pratęsimas“ tikras – gal viešbutis nori parduoti papildomą nakvynę? Bet gatvėje žmonių, pažvelgus nuo terasos, tikrai nesimatė. Na, ne taip, kaip vakar: vienas-kitas motociklas prazvimbdavo kas kelias minutes.

Planas persikelti į Pietų Korėją priartėjo prie žlugimo. Jau galvoju įsigyti bilietus – „Korea Herald“ nepranešė apie naujus ribojimus – bet bilietų nebėra. Galvojau, kas pirks šiais laikais, už dideles kainas liks visada – bet pasirodo vis daugiau ir daugiau tranzitinių taškų uždarant, žmonės per Seulą skrenda visur kur – ir reisai užsipildo. Bilietų buvo iš pradžių tik kovo 31 d., vėliau tik balandžio 2 d. Per vėlu – manau, Korėjos sienos tada bus uždarytos, bent jau atvykėliams iš sparčiai užsikrečiančios Indonezijos, arba atvykėliams be išankstinių vizų.

Ir ta žinia kaip tik tada, kai Aistė, paskaičiusi straipsnį apie puikią Korėjos kovą su koronavirusu, ilgai dvejojusi tarė: „Skrendam į Korėją ir kuo greičiau!“. Tą straipsnį parašė britas dėstytojas iš Korėjos universiteto. Kai jis jau kovą išskrido iš Britanijos į Pietų Korėją, tautiečiai britai jį vadino kvailiu – “Ko tu skrendi į tą koronaviruso zoną?”. O pasirodo jis skrido vienu paskutinių reisų per Vokietiją – Europa tuoj užsidarė, kai Pietų Korėja dar ir šiandien atvira. Ir, kaip rašo, jis pats jaučiasi tarsi tie pabėgėliai, dar spėję iš Rytų Berlyno į Vakarų Berlyną perbėgti prieš pat pastatant Berlyno sieną. Europoje – marazmai, žmogaus teisių pažeidimai, neveiksmingi, bet žmonių gyvenimus laužantys valdžios sprendimai – tarsi prie komunizmo anapus Geležinės uždangos. Tarsi Chruščiovo kukurūzai, Mao Dzeduno “Didis žingsnis pirmyn”… O Pietų Korėjoje – tvarka, logika pagrįstas ir ekonomikos ir gyvenimų nežlugdantis atsakas virusui, kuris veikia, nors yra gerokai paprastesnis. “Tikiuosi, dar galėsiu nupirkti savo giminaičiams paskutinius bilietus į paskutinį plaustą į Korėjos pusiasalį” – užbaigė jis desperatišką straipsnį. Turbūt gerokai perdėta, bet bent jau šiam mėnesiui tinka.

Nusprendžiame vykti į „Garuda Indonesia“ aviakompanijos ofisą oro uoste. Indonezijoje, priešingai nei Europoje, lėktuvų bilietų prekyba nėra visa persikėlusi į internetą: priešingai, vietiniai perka popierinius bilietus gausybėje aviakompanijų atstovybių. Gal tenykščiai darbutojai žinos daugiau variantų.

Priešingai nei per tirkąjį njepį, oro uostas šiandien veikia. Pasakome viešbučio registratūroje, kur važiuojame – mums patraukia įvažiavimą užtvėrusią virvę. Kaip ir per njepį, kiekviename kaime – pečalango postai, žiūrintys, kad niekas neatkreiptų dvasių dėmesio. Pirmajame mums išrašo leidimą važiuoti iki oro uosto. Kol keliaujame per kaimus, tą leidimą rodome kas kelis kilometrus, paskui, arčiau Denpasaro, viskas jau laisviau, ir mašinų kiek daugiau.

Atrodo, Balis jau turi visą infrastruktūrą karantinui – tereikia duoti nurodymą „elkitės kaip per njepį“ ir bus kam, ką saugoti, visi žinos, kaip elgtis…

„Būkit atsargūs!“ palinki mums pečalangas kiekviename poste. Juk piktosios dvasios „plevena ore“?

„Garuda Indonesia“ ofise pasiūlo reisą į Seulą kovo 30 d. – geriau, nei tikėjausi, bet rizika, kad Korėja jau nebepriims, didelė. Jie rezervavo parai, pagalvojome, nusipirkome po kelių valandų. Kam turime santaupų, jei ne momentams, kai pasaulis griūva? Dar teko nusipirkti bilietą iš Seulo į Tokiją, nes išskridimo bilietas – patekimo į Pietų Korėją sąlyga. Birželio 25 d. Kažin ar prireiks. Bet niekad nežinai. Tačiau tas bilietas nebrnagus, 30 eurų. Korėjoje-Japonijoje dar irgi galutinai negriuvo “pigių skrydžių sistema”.

Grįžtame atgal per priemiesčius, paskui per kaimus. Įdomu buvo vien dėl to, kad išvažiuoti kur nors tokiu metu, kai tvarkomasi kaip per njepį. Tiesa, grįžtant žmonių jau daugiau: kai religinės prasmės nėra, į antrą “tylos dieną” žmonės taip rimtai nebežiūri.

Itin griežtai uždarytas Denpasaro priemiestis, kur turėjo vykti omed omedan – šventė, kurios metu baliečiai vyrai ima ir bučiuoja išsirinktas nepažįstamas merginas. Dar užvakar skaičiau, kad omed omedan atšauktas nebus – nes kažkada, ~1980 m., buvo atšauktas, ir tada susipjovė Balio kiaulės. Atrodo, pratęstas njepis „užbėgo už akių“ omed omedanui. Bet jei/kai koronavirusas vis tiek smogs Baliui, tai tikriausiai žmonės ir už šitą nelaimę kaltins ritualų nesilaikymą, nesudegintus ogoh-ogoh ir todėl pasilikusias piktąsias dvasias…

Dar vienas vakaras ant stogo. Gražu, bet antras visada nebe toks nuostabus, kaip pirmas.

Iš svetur el. paštu ir kitaip vis plaukia “patarimai”, kaip mums elgtis. Kažkodėl daugybė žmonių įsivaizduoja, kad geriausiai viską žino būtent jie. Tie patarimai prieštarauja vienas kitam. Aš seku naujienas Indonezijoje, kitur Azijoje, dar daug ką seku ir tai negalvoju, kad viską aš žinau kaip bus: tikėtina, padarysiu klaidų. Bet štai kas nors iš karantino kur Europoje taip šneka, kad, atrodo, jau daug kartų yra buvęs būtent tokioje situacijoje, būtent Indonezijoje – kai iš tikro Indonezijoje nebuvęs apskritai.

Dabar pasaulis padidėjo, paįvairėjo, pasikeitė greičiau nei kada anksčiau, ir tokia “patirtimi Europoje grįsta išmintis” dažnai – tiesiog juokinga. Žmonės nori gero, bet tai erzina. Ir be savo veiksmų aiškinimosi yra daug ką veikti, daug ką apgalvoti. Nesuplanuosi, bet vien mėginimas bent minimaliai apsiplanuoti šiom dienom atima laiko tiek, kiek darbas. Bet gi jei tik kur aplinkybės pasikeis ne tavo naudai – tuoj pasipils el. laiškai “Oi, na, juk patariau daryti taip ir taip, va nepaklausėt, va ir turit!”. Aišku, tie, kurie patarė elgtis priešingai jau bus savo patarimus pamiršę ir niekad neprisimins juos davę.

Todėl nelaikas vadovautis jokiais patarimais – tik savo galva! “Patarėjams-(ne)žinovams” į el. laiškus nebeatsakinėju, bet tiems, kurie domisi, kaip sekasi, kaip gyvena ši pasaulio pusė – su malonumu. Svarbu, kad žmonės suprastų, kad Lietuvos kelias nėra vienintelis, kad variantų daug ir daugybė jų veikia geriau, nei europinis, ypač ilguoju laikotarpiu.

Rizikos mums patiems įvairios. Pilnas Facebook visokių užstrigusių lietuvių skundų, kaip „užsikarantinavo“ kažkur, kur uždarė viešbučius, juos išvijo. Karantinas karantinui nelygu, šalis šaliai. Kol kas Indonezija protingai laikosi, Pietų Korėja irgi. Bet jau Tailande gausu problemų, Maeklongo turgus, kur dar prieš dešimtį dienų gerėjomės prariedančiais traukiniais, seniai uždarytas. O Indijoje – išvis: sako net prekių išvežiotojus policija muša, nors formaliai prekyba internetu galima. Lietuviai strigę Goa išvis nebesuvokia, ką jiems bedaryti. Niekas nenumatys ateities – net mėnesio trukmės, net savaitės. Yra tik intuicija, tikimybės, bet ir jas kasdien įvertinu iš naujo.

2020 03 27 – kai nekokybiški termometrai gali tapti dievais

Iš Ubudo važiuojame į kitą Maxone viešbutį – Džimbarane. Patiko šis tinklas, su nuostabiais vaizdais nuo stogo į nuostabų Balį. Kaina – 13 eurų už naktį. Sunku įsivaizduoti už tai, ką gauni, bet ir tai viešbutis beveik tuščias. Laiko klausimas, kada bus uždarytas, kada nebeapsimokės jam veikti.

Maxone viešbutis – viena tų retų vietų, kur Balyje tikrinama klientų kūno temperatūra. Ir net kriauklę lauke prie įėjimo pastatė – „Ačiū, kad nusiplovėte rankas“. Prideda termometrą man prie kaktos – rodo 37,8!!! Praleidžia taręs „Ai, gal nukris“. Jiems tas pats, bet man ne tas pats – negi sergu?

Suvokiu, absurdas. Juk aš visuomet labai jaučiu, kai temperatūra pakyla, net kai tik +37,0 jau jaučiuosi labai nekaip – o dabar jaučiuosi puikiai. Na bet koronavirusas nauja liga, gal kažkas kitaip? Skaitau, kad temperatūra yra pagrindinis jos simptomas, kuris būna per 80% atvejų, kai, tarkime, koks kosulys tik per 60%. Reiškia, gali būti temperatūra be kitų simptomų. Na, suvokiu, kad tikimybė – minimali, bet kai pradedi savęs klausinėti, ar tau viskas gerai, tai pradeda vaidentis – o gal ir ne?

Persimatuoju savo termometru. +35… Ech, tie elektroniniai termometrai… Jau seniai pastebėjau, kad rodo jie bet ką. Tik kad šiais laikais nuo to „bet ko“ gali priklausyti tavo likimas: gali būti kažkur neįleistas, karantinuotas, izoliuotas, deportuotas…

Vakarą praleidžiu ant viešbučio stogo, leidžiantis saulei. Aišku, pasistengęs atsisėsti kuo toliau nuo vienintelių kitų turistų ir padavėjų. Matosi kalnai, tolimos liūtys, Balio Ngura Rajaus oro uostas. Lėktuvai kyla ir leidžiasi, kyla ir leidžiasi. Gal mažiau, nei prieš mėnesį, bet dar labai daug. Visi skrydžiai Indonezijos viduje vyksta. Ir mūsiškis į Surakartą poryt irgi įvyks, tik turbūt be mūsų.

Prasitęsiame autonuomą dar dienai. Grąžinsime 29 d. oro uoste, prieš skrydį į Seulą. Išsirenkame Seule butą per AirBnB mėnesiui. Atėjo laikas pabūti vienoje vietoje ilgiau. Butų daugybė, jie gražūs, pigesni, nei tikėjausi. Gauti už 600 ar 800 eurų mėnesiui butą miesto centre per AirBnB gali atrodyti brangu kur Pietryčių Azijoje, bet juk Pietų Korėja – turtinga šalis, Seulas – 22 mln. megapolis. Tačiau ir tenykštė turizmo pramonė kenčia, ir kiekvienas AirBnB nuomotojas suvokia: jei dabar neišnuomosiu – gali mėnesių mėnesius butas stovėti tuščias. Kainos krenta. Vienur, kaip su papildomais lėktuvų bilietais, patyriau nuostolių, kitur, kaip su nakvynėmis – išlošiau.

Laimė, mūsų pajamos laikosi tvirtai, kilmės ieškančių lietuvių dėka. Nežinia, kaip bus balandį su pajamom, bet rezervas sukauptas į ateitį. Taupiau kruizui į paskutinį žemyną, kuriame dar nesu buvęs – Antarktidą – 2021-2022 m. žiemai. Dabar kruiziniai laivai pasaulyje tapo pragaru, pilni sergančių įgulos narių ir netgi mirusių keleivių dreifuoja neįsileidžiami į uostus, nes šalis išgąsdino tai, jog būtent kruiziniai laivai į kelias jų atvežė koronavirusą. Ta pramonė, tikriausiai, atgims dar lėčiau, nei likęs turizmas, ir kažin ar 2021 m. visos šalys jau įsileis kruizinius laivus. Tad panaudosiu santaupas šitai ____ po korona-apokaliptinį pasaulį. Nesugalvoju, ką rašyti vietoj ____. Kelionė? Ekspedicija? Sprukimas? Žygis? Gyvenimas? Nė vienas žodis nebetinka. Unikalūs laikai, kokių nebuvo ir gal nebus, ir žodžiai jiems dar nesugalvoti.

2020 03 28 – Radome paskutinį senosios Europos gabalėlį

Iš ryto mėginame aplankyti Jatiluwih ryžių terasas, bet šios jau neveikia: ties įvažiavimu mus apgręžia atgal, tik šiokį tokį jų vaizdą nuo kalno pamatome.

Prieš apsukdami nuo ryžių terasų, mūsų automobilį kaimo bernai dezinfekuoja. Dabar Balio gatvėse kasdien matai tokius dezinfektorius, pėsčiomis ar nuo mašinų purškiančius į kairę-dešinę dezinfekcinio skysčio statines. Klausimas, ar čia ne skysčio švaistymas: ar tikrai verta dezinfekuoti pakelės medžius, krūmus, žoles? Juk niekas jų paprastai neliečia, tai niekas ir neužsikrečia per juos. O didžiausias pavojus užsikrėsti nuo labai konkrečių, dažnai liečiamų paviršių: durų ir jų rankenų, kranų, stalų, kėdžių, liftų mygtukų ir pan. Bet kaimų bernams smagu laistyti pravažiuojančius motociklininkus ir motociklininkes dezinfekciniu skysčiu…

O Irane jau 300 žmonių, gal 500, mirė, panašių skysčių… prisigėrę. Iranas sako kovojantis dviem frontais – viename jų – su koronavirusu – keli tūkstančiai aukų, bet kitame – su idiotiškais „vaistais“ nuo koronaviruso – irgi jau tuoj gali būti tūkstančiai.

Nuo pat šios pandemijos pradžių atrodė, kad panika čia sužlugys ne tiek ir mažiau gyvenimų, nei virusas. Ir, svarbiausia, taip miršta ne kokie „rizikos grupės“ senukai: net vaikai Irane tų skysčių prisigeria, nors jie koronavirusu būtų persirgę lengvai ar išvis neužsikrėtę (vos keli vaikai visame pasaulyje mirė nuo koronaviruso)…

Papietaujame Canggu kurorte. Ten, atrodo, kitas pasaulis. Ten tarsi nebūtų jokios ligos, jokios krizės. Baltaodžių daugiau, nei azijiečių – tarsi tai būtų koks Viduržemio jūros ar Kanarų kurortas. Aišku, ne šiandien. 2-3 mėnesiai atgal.

Baseine mirksta vakariečių jaunimas, keistai nužvelgiantis mūsų kaukes. Kavinėse flirtuoja porelės. Vaizdo ryšiu iš Europos gauna pranešimus, kuriais, atrodo patys netiki. Žmonių daug. Nes Canggu kurortas labiausiai pamėgtas skaitmeninių klajoklių, tokių kaip mes: jie išsinuomoja vilą mėnesiui, žiemai, metams, iš ten dirba intenetu iš kokių “bendradarbystės erdvių”. Jie ten praktiškai gyvena nuolat. Ir nepaisant visokių desperatiškų, tarkime, Australijos valdžios šauksmų „Grįžti iš Balio, kol dar nevėlu“, ar iš Indonezijos atšaukiamų ambasadų tarnautojų, jie ten liks. Ne tik, kad jie ten liks, bent jau kol kas, atrodo, nėra jokios priežasties jiems susimąstyti *nelikti*.

Canggu viskas kaip buvę. Kažkokie nuobodūs muziejai kažkur gal neveikia, bet juk su banglentėmis eiti į jūrą gali kasdien. Visi tie siaubingi straipsniai apie artėjančią apokalipsę, viskas – nesąmonė. Juk negali būti sąmonė, ar ne? Juk čia absurdas. Žiniasklaida išsigalvoja. Žmonės perdeda… Tokia atmosfera tvyro Canggu, tokios mintys turbūt to jaunimo galvose. Net savaip norisi į ją pasinerti, joje pasilikti… Nusimesti veido kaukę, tarsi ji tikrai būtų ne apsaugos priemonė, o apokalipsės šauklys. Nusimesti socialinę distanciją. Pabendrauti su kitais „įstrigusiais“, pasidalinti patirtimi.

Kai planavau šią kelionę, planavau ir pakeliauti kaip kuprinėtojas po Laosą, Kambodžą. Vienas. Pakeliauti su kitais keliautojais. Nekeliavau tokiu būdu po šį regioną, kuris – tikra kuprinėtojųMeka. Kaip matau, nekeliausiu ir dabar. Progų pabendrauti buvo Balyje, bet nesinaudojau. COVID-19, bergždi mėginimai apiplanuoti artimiausią ateitį, visas „pašalines mintis“ užgožė, o kas liko skyriau beužsidarančių lankytinų vietų ir įkvėpiančių vaizdų “gaudymui”. Be to, bendrauti „gyvai“ juk ir nerekomenduojama. Gali usžikrėsti pats, ar, jei jau kažkur pasigavai ligą, užkrėsti kitą. Suprantu, kad Canggu kol kas tai rūpi tik man pačiam ir niekam nerūpėtų daugiau, bet…

Pagalvojau, kad visos kelionės metu mes su Aiste bendravome tik tarpusavyje – ir su niekuo daugiau. Na, išskyrus maisto užsakymus restorane ar automobilio atsiėmimą autonuomoje, ar užsiregistravimą viešbutyje. Jokių ilgesnių pokalbių, net bendrų nuotraukų padaryti nelabai prašėme. Nuo kitų žmonių sėdame kuo toliau, juos apeiname, net sulaikau kvėpavimą eidamas pro didesnę minią. Taigi, nepaisant to, kad judame tūkstančius kilometrų, tikimybė pasigauti ar skleisti ligą mums gal net mažesnė, nei kažkur Lietuvoje, kur vis tiek susitiktume su giminėmis, draugais ir, tikriausiai, kartu praleistume ne 30 ir ne 60 minučių.

Užtat iš Lietuvos ir Europos sulaukiame daugiau elektroninių laiškų ir žinučių, nei kurioje kitoje kelionėje. Žmonės neturi ką veikti, rašo. Į kalėjimą pasodintieji juk irgi, būna, stengiasi susirasti, su kuo galėtų susirašinėti.

Daugelis Balio kurortų jau atrodo kitaip, nei Canggu. Kuta, Džimbaranas – apytuščiai, gyvesnės vietinių dalys, nei turistų.

Dar vienas vakaras gėrintis Balio saulėlydžiu, jo kurortus, oro uostą, paplūdimius ir naująjį salos simbolį – vieną didžiausių pasaulyje skulptūrų, skirtą Garudai – apimančia tamsa.

2020 03 29 – Balis atsisveikina

Prabudęs telefone randu priminimą – „Skrydis Balis-Surakarta“. Laikas jau praėjo. Jau neišskridau. Pirmą kartą gyvenime turėjau bilietą ir neišskridau. Skrisiu vakare į Pietų Korėją…

Balį palikti gaila. Tai šilta, įdomi sala su savo kultūra, draugiška kiekvienam atvykėliui. Indonezija elgiasi labai svetingai. Balyje jau daugybę dešimtmečių ir ta draugiška vakariečių bendruomenė, kurios glaudumo nesunaikino joks virusas. Europoje jau nėra tos Europos, kuri dar yra Balyje…

Išvažiuojame į paskutinį „atsisveikinimo ratą“ aplink Balį, tikėdamiesi dar grįžti kada nors. Rytinę pusę. Tirta Ganga karalių rūmai uždaryti. Nebežaidžiama su pranešimais „Iki kovo 31 d.“, kaip visur kitur Balyje. Tiesiai šviesiai rašoma: „Iki atskiro pranešimo“. Bent jau pro vartus kažkiek grožio pamatėme.

Gerėtis paplūdimiais, Nusa Penidos salos uolėtais kontūrais, žydra jūra niekas netrukdo. Ir nuo Pantai Candidasa kranto, ir paskui iš Amedo kurorto.

Bet Amede išvystame ir niūrią Balio ateitį. Artimą ateitį. Mėginame pavalgyti – restoranai nuostabūs, bet visi uždaryti. Pora dar “Buka” (indonezietiškai “Atidaryta”). Bet ir ten dabruotojai atsisako pateikti maistą ant stalo – „Amede dabar galima tik išsinešimui, taip nurodė vietos valdžia“.

Tačiau kol paruoš patiekalus išsinešimui visi laukia tame restorane prie staliukų… Tada nešamės valgyti į automobilį.

Kaip visada, logikos su tais ribojimais – jokios, tik paniška baimė! Kam uždarinėti restoranus Balyje, kur jie beveik tušti ir atstumai tarp valgančiųjų – po keliolika metrų? Kam atimti iš Balio verslininkų paskutinius pinigus, kuriuos jie dar gali uždirbti iš paskutinių likusių turistų? Na ir jei jau neva pavojinga valgyti prie staliuko, tai kaip nepavojinga laukti užsakymo prie to paties staliuko…

Na, kaip ir nėra jokios logikos uždaryti Tirta Ganga rūmus, kai ir juos atidarius tikiriausiai į milžinišką parką vienu metu teužeitų vienas-kitas turistas. Būtų ten mažiau grūdamasi, nei eilinėje Balio gatvėje, ir mažesnė tikimybė užsikrėsti…

Artėjant vakarui, įtampa auga – „pavyks, nepavyks išskristi į Korėją?“. Žmonių Lietuvoje ir kitur paprašėme dar patikrinti ir pertiktinti – ar visi randa internete tą patį, ką aš. Ar Pietų Korėja įleidžia atvykėlius, Lietuvos piliečius, be vizos? Ar suteikia jiems teisę būti 90 dienų šalyje?

Jokių pavojaus signalų neatėjo, bet šiais laikais nieko nežinai. Tik jau pats išskaičiau, kad nuo 2020 03 30 Pietų Korėja reikalauja, kad dar išvykimo oro uoste būtų tikrinama būsimų keleivių temperatūra – ir jei ji viršija 37,5, į lėktuvą tokie neįleidžiami. Suprantu, kad maniškė neviršija – bet jau pakankamai mačiau Indonezijoje termometrų, kurie primena atsitiktinių skaičių generatorius! Štai užeinu į „McDonald‘s“ (viena retų vietų, kur Balyje tau patikrina temperatūrą) ir man parodo 37,6. „Gal palauksite lauke?“ – sako (pirmą kartą kažkas žiūri rimčiau!). Bet visgi prideda termometrą antrąsyk. Tas pats termometras šįsyk parodo 35,5! Įleidžia.

Ką „atsitiktinių skaičių generatorius“ man sugeneravo Balio oro uoste taip ir nesužinojau – tikrintojas rezultato neparodė. Bet praleido – reiškia, mažiau 37,5.

Denpasaro Nugra Rajaus oro uostas atrodo gyvas iš toli, bet tai daugiausiai jo vietinių skrydžių terminalas. Tarptautinio terminalo tablo daugelis skrydžių jau paženklinti „cancelled“ arba „no operate“ – kas reiškia atšaukta jau iš seno. Vos keli reisai tąnakt išvyko. Į Sidnėjų – visi atskridusieji, kaip rašyta atminimo lape, turės 14 dienų karantinuotis valdžios sąskaita viešbučiuose. Į Dohą – Kataro avialinijos stebuklingai laikosi grafikų – taip stebuklingai, kad daugelis didelių keleivinių lėktuvų Europos danguje dabar – Qatar Airways reisai į Dohą, nes visi kiti juos sustabdė. Prie Dohos reiso registracijos būriuojasi kaip niekad įvairiatautis kolektyvas. Tautos, įpratusios skraidyti tiesioginiais reisais: vokiečiai, prancūzai, britai, rusai. Tiesioginių reisų neliko, sienos užsidarė, ir štai visa Europa skrenda namo per Dohą.

Na ir Garuda Indonesia skrydis į Seulą, gerokai po vidurnakčio. Mūsų skrydis. Registratorė darsyk skrupulingia patikrina, ar turime bilietą iš Korėjos, paskaito vizų taisykles. Korėja turėtų priimti… Tik nurodė instaliuotis “Self Diagnosis App“ – Seule papasakos, kaip naudotis. Bagažą turime teisę priduoti, bet nepriduodame. Visi daiktai telpa į saloną. Kam rizikuoti, kur nueis bagažas, jeigu visgi į Korėją neįleistų…

Pasų kontrolėje uždėjo išvykimo iš Indonezijos štampą. Viskas. Sprendimas negrįžtamas. Kelio atgal nėra, negaliu apsisukti ir grįžti, nes be vizos į Indoneziją nebepateksiu. Eilinis sudegintas tiltas. Savaip gaila. Bet gyvenime reikia daryti pasirinkimus ir aš savą padariau.

Lėktuvas pilnutėlis. Jame daugiausiai korėjiečiai, visi su kaukėmis. Išskyrus vieną, kosintį, kaip tik sėdintį kėdėje už manęs (kažkoks dežavu – bet, tikriausiai, taip būdavo visada, ir tik pandemijos dėka pradėjome pastebėti visus sergančius)… Skrydyje miegu.

---

Pietų Korėja (kovo 30 ir balandis)

---

2020 03 30 – Sunkiausias gyvenime sienos kirtimas

Seulas, žvelgiant iš lėktuvo, pasitinka fabrikų dūmais, mašinų eilėmis. Ir oro uostas, rodos, kaip kas dieną, tik tuštokas. Iki prieiname karantino patikrinimą.

Čia prasideda „smagumai“. Pildyti reikia kelias korteles. Apie simptomus, apie tai, kur lankeisi per pastarąsias 21 dieną.

Tada pirmasis karantino postas. Priglaudžia prie kaklo termometrą – 36,7. Korėjiečių termometrai geri, ne kaip Indonezijoje… Patikrina, ką užpildžiau, ilgai klausinėja. Nežino, ką su manimi daryti. Dabartiniai reikalavimai tokie: „Atvykusieji iš Europos patikrinami dėl COVID-19 jau oro uoste ir 14 dienų karantinuojami“. Atvykusieji iš Azijos netikrinami ir nekarantinuojami.

Aš atvykau iš Azijos – Indonezijos. Bet esu Europos pilietis. Bet Europoje nebuvau virš 14 dienų… Pareigūnai atkakliai klausinėja, kur buvau, kokiomis datomis – vardiju, vėl vardiju. Kataro, Tailando, Indonezijos pavojaus sąrašuose nėra. Praleidžia.

Tik iki antro karantino punkto. Čia vėl klausinėja to paties. Taip pat kur apsistoję ir nori AirBnB šeimininko telefono. Jo AirBnB neduoda – bijo, kad susitarsi už akių, apeidamas AirBnB, tai pasakyti negalim.

Svarbiausia antrame karantino punkte – apmoko naudotis „Self Diagnosis App“. Keturiolika dienų kasdien turėsiu atsakyti į keturis klausimus apie save: „Ar turi temperatūrą, didesnę nei +37,5, arba jautiesi ją turintis?“, „Ar skauda gerklę?“, „Ar kosti?“ ir „Ar trūksta oro?“. Atsakau „Ne“. Geriau nei kada anksčiau suprantu, kurie simptomai dažniausiai koreliuoja su būtent COVID-19 – juk neklausia, „Ar tau sloga?“, „Ar čiaudai?“, o Pietų Korėja šitą puikiai „atidirbusi“, epidemiją suvaldžiusi, jie žino, kas tikrai pavojinga. Kiek girdėjau, jei pamirštum atsakyti – tau skambintų.

Pagaliau pasų kontrolė. Bet čia bėdos tik prasideda. Kol ten prieiname, būname jau paskutiniai to reiso keleiviai. Išgirdęs, kad Pietų Korėjoje ketiname būti 2,5 mėnesio, pareigūnas mus nukreipia į „ilgesnių pokalbių kambarėlį“. Čia pildome ilgesnį klausimyną (iki „Ar prašysite prieglobsčio Pietų Korėjoje?“ „Ne“) ir laukiame, laukiame, laukiame. Virš valandos. Per tą laiką matau, kaip kartu sėdėjusias tajes deportuoja į Tailandą. Jos pokalbio neįveikė. Greičiausiai pareigūnai pamanė, kad Korėjoje nelegaliai dirbs. Tajų nelegalų Pietų Korėjoje – daug. Ir net koronavirusas nelegalų srautų, atrodo, neužsuka…

Pirmą kartą į vieną užsienio šalį atvykstu 2,5 mėnesio trukmei. Ir Pietų Korėja nėra tokia šalis, kur keliautojui būtų tiek kas veikti… Suprantu, kad nors formaliai į Pietų Korėją ir įleidžiama 90 dienų be vizos, toks ilgas buvimas kelia įtarimą. Reikia įtarimus prasklaidyti. Išsitraukiu vizitines korteles – turiu tinklapius ir uždirbu iš jų, padedame susigrąžinti pilietybę užsienio lietuviams, teikiame teisines paslaugas. T.y. turiu iš ko save išlaikyti 3 mėnesius Korėjoje, galiu tęsti savo darbus ir nebūdamas namie, Korėjoje tikrai nesidarbinsiu. Taip pat turiu šį kelionių blogą, keliauju daug ir noriu pažinti išsamiau kiekvienos šalies kultūrą – todėl ir pabūnu šalyse ilgiau.

Pasakau tai pareigūnui. Atrodo, nelegaliu darbininku nebelaiko. Bet patenku į kitą rizikos zoną – jei jau toks keliautojas, tai gal lakstysiu po visą Korėją, skleisdamas virusą (jei juo sergu ar pasigausiu pakeliui)?

Tokie laikai – pasienio poste reikia įrodyti ir kad tu esi keliautojas (t.y. ne nelegalus darbininkas), ir kad tu nesi keliautojas… Ciugcvangas, šachmatų terminais.

„Ar manai dabar tinkamas laikas keliauti?“. Bet aš turiu atsakymą, viliuosi, galintį panaikinti visus įtarimus: „Nemanau, todėl ir nusprendžiau užsisakyti butą Seule mėnesiui, kad pabūčiau viename mieste. Tada žiūrėsiu, kokia bus situacija, ir jei bus geresnė, pakeliausiu po Korėją“.

„Skaistyklos kambarėlyje“ ant sienos parašyta, „deportavimo atveju kaip elgtis toliau jums pasakys jūsų aviakompanija“, bet kad nusigauti atgal į Indoneziją bus sunku (formaliai bevizis režimas panaikintas – tiesa, „Jakarta Post“ skaičiau, kad panašioje situacijoje atsidūrę iš Bankoko grąžinti italai galiausiai buvo vėl įleisti į Indoneziją išdavus „avarinę vizą“), o į Lietuvą – greičiausiai neįmanoma (ir nenorėčiau). Gal visgi padariau vienu skrydžiu per daug ir reikėjo likti Balyje? Pareigūnas kažkur nueina. Dar po pusvalandžio vėl pakviečia į kitą kambarį.

Iš viso tris kartus dedame pirštus ant antspaudų skaitytuvo ir mus fotografuoja, kalbina su mumis bendrai ir po vieną, turbūt tikėdamiesi kažkaip „sukirsti“ (gal parodymai, iš kur atskridome, skirsis, ar parodymai, ką planuojame veikti toliau). Pagaliau sugebėjome gauti AirBnB šeimininko telefoną ir, kaip jis vėliau sakė, jam skambino.

„Gal reikėtų jus išsiųsti namo?“ „Neįmanoma, sienos uždarytos, reisų nėra…“.
„Bet suprantate, kad negalite dabar daryti turo po visą šalį?“ „Taip, suprantu, todėl ir išsinuomavau Seule butą“.
„Kada jūs ketinate skristi į Džedžu salą?“ „Jokių bilietų niekur Korėjos viduje neturime, keliausime po šalį tik jei situacija pagerės“.

Mano atsakymai tikriausiai suveikia. Kaip ir tai, kad visą laiką sėdėjome su veido kaukėmis ir tąkart, kai ji netyčia nuslydo, iš karto atsiprašiau pareigūno. Laikėmės pagarbiai, kaip Korėjoje įprasta. Kitaip, nei šalia sėdėjęs afroamerikietis – jis buvo be kaukės ir dažnai atkreipinėjo į save dėmesį, pertraukinėdamas pareigūnų pokalbį su mumis: „Noriu pakvėpuoti grynu oru, palydėkite mane laukan“ ir pan.

Kaip jam baigėsi, nežinau. Bet mums po kokių 3 val. proceso grąžina pasus, įdėję į vidų lapelį „Leidžiama būti Korėjoje iki birželio 28 d.“. Ačiū Korėjai.

O gal net ne mano atsakymai suveikė. Nes jokių teisinių priežasčių mūsų neįleisti nebuvo: čia Pietų Korėjos valdžios sprendimas – laikyti sienas atviras, priimti užsieniečius (įskaitant turistus), nekarantinuoti atvykusių iš Azijos. Gali būti, kad visi pokalbiai buvo „gąsdinamieji“ – kad, net jeigu ir būčiau ir suplanavęs išsyk aktyviai keliauti po šalį (nebuvau), tai mane „paauklėtų“ kurį laiką pasilaikyti ramiai. Nes Pietų Korėjoje koronavirusas nėra vien valdžios reikalas, su juo nekovojama tik pagal kažkokius nurodymus, kaip buvo Europoje (bent jau toje „tolimos praeities Europoje“, kurą palikau kovo 11 d.). Tiesa pasakius, tų „privalomų nurodymų“ Pietų Korėjoje – bene mažiausiai pirmajame pasaulyje. Bet Pietų Korėjoje ta kova svarbi daugeliui, ir pasienio pareigūnai irgi įneša savą indėlį į ją, galbūt padarydami daugiau, nei pareigos reikalauja.

Pro tuščius bagažo konvejerius išeiname į tuščią atvykimo salę. Prisėdame – pažiūrėsime, kaip gauti vietinę SIM, koks valiutų kursas. Tuoj prisistato skafandruoti pareigūnai. Klausia – „Jūs iš Franfurto?“. „Ne, atskridau iš Balio“. „Tada nesėdėkite čia, čia vieta laukiantiems COVID-19 testų“. Atsiprašau. Jie atsiprašo manęs du kartus.

O Pietų Korėja šiandien – viena valstybių, į kurias lengviausia patekti užsieniečiui…

Išsikeičiu eurų į vonus ir skubame į traukinį. „Na, ir čia mažiausiai COVID-19 paveikta valstybė“ – taria Aistė. „Ne mažiausiai paveikta, o geriausiai sugebėjusi prisitaikyti“ – atsakau. Paveikta Korėja buvo labai – ilgą laiką tik Kinija buvo labiau paveikta.

Traukinys nuveža į Seulo stotį, tada kitas link mūsų namų. Kodinė spyna, gražus šiltas butas su vaizdu į miestą, į Dongdaemun vartus, vieną Seulo simbolių. Net jei reiks ten praleisti ilgai, bus įdomu. Tiek dangoraižių, tiek šviesų… Daugelis turbūt nesuprastų, kaip galima iškeisti vilą Balio kurorte ar gamtoje į mažą butelį 22 mln. „eiliniame Azijos didmiestyje“. Bet, net atmetus visas kitas aplinkybes, man Seule smagu, gera. Aš – miesto žmogus iki kaulų smegenų. Ir man patinka Korėjos kultūra.

Viskas Seule labai normalu – pilna žmonių, viskas veikia, tik kaukių daug (~90-95% su jomis) ir žmonės atsargūs – nesigrūda, nusisuka vienas nuo kito. Pavalgome restoranėlyje priešais. Jis toks ankštas, kėdės viena šalia kitos. Ir vis tiek veikia. Ir šimtai tūkstančių tokių visoje Korėjoje veikia. Ir virusas neplinta juose.

Iš kur žinau? Cypimai, „ekstremalūs pranešimai“ į mobilų telefoną, po kokius penkis per dieną. Kai sugebėjau isšiversti tas hangulio eilutes supratau, kad jų turinys dažniausiai maždaug toks „XXX rajone [kažkur sąlyginai netoli] COVID-19 užsikrėtė 14-as žmogus – 35 metų filipinietė, atsivežė virusą iš Filipinų. Hospitalizuota“. Naudos iš tų žinučių nedaug, bet jos, kaip ir ilgas pokalbis oro uoste, veikia drausminamai: kad niekas nesugalvotų, kad „pavojus jau praėjo“, saugotųsi toliau. Jei užsikrės kažkas, su kuriuo turėjau kontaktą, su manimi susisieks tiesiogiai, mane izoliuos.

Atvejai paprastai trijų rūšių: iš užsienio, iš ligoninių arba iš bažnyčių. Su pirmaisiais valdžia tvarkosi (ir pats tą šiandien patyriau!), antriesiems ne ką tepadarysi (na, ligoninių neuždarysi), o bažnyčios jau daugiausia „perkeltos į internetą“: tik, jei katalikai ar budistai to paklausė, tai kai kurios sektos – ne.

Beveik visa kita – veikia, kaip veikė, gal tik su papildomais pranešimai „Įeiti tik su kaukėmis“, ar su termovizoriais prie durų. Korėja gyvena toliau. Už lango – piko valandos Seule. Kiek europiečių jau pasiilgo piko valandų, kurių taip nekentė?

Alternatyvi realybė nr. 1. Vakar iš ryto išskridome į Surakartą. Nuėjau į sultono rūmus. [Ar patekau į vidų?]. Vakare išvažiavome traukiniu į Semarangą. Nakvojome vietiniame viešbutyje Semarange, apžiūrėjome tenai olandišką architektūrą. Šiandien išskridome į Pangkalanbuną – tikiuosi, kad oro uoste dar rasime siūlančių ekskursijas klotokais į Birutės Galdikas Tandžung Putih nacionalinį parką pas orangutanus.

Alternatyvi realybė nr. 2. Taigi, niekur iš Balio neišskridome. Pasilikome Balyje. Ilgam. Per AirBnB radau vilą netoli Canggu – pakankamai erdvi, vaizdas į ryžių laukus, jūra už kilometro, kaina normali. Autonuomą prasitęsėme dar savaitei, bet reiks matyt dar ir dar. Pasitiksiu, kas bebūtų, kartu su Baliu, su baliečiais ir su visa jo europiečių, australų ir kitų bendruomene. Įdomu, kiek jų pasiliks iki galo? Kokie iš tikro bus pandemijos mastai?

Įprastai negalvoju, kas būtų jeigu būtų, nes jei ko nors labai panorėsi, tai galiausiai ir bus: tik pinigų ir laiko klausimas (o mokėjimas planuoti, taupyti kainą sumažina). Bet dabar nežinia, kada dar galėsiu ilgiau pabūti Balyje, kada nuvyksiu į Borneo. Ir čia ne pinigų/laiko klausimas. Vieni pasirinkimai gyvenime ilgam uždaro visus kitus. Savo pasirinkimus jau padariau. Alternatyvių realybių nebėra.

2020 03 31 – Kaip Korėja demokratiškai sutvarkė koronavirusą

Korėjoje galutinai įsitikinau, kokia nesąmonė ir bereikalingas ekonomikos žlugdymas yra Lietuvą sukaustęs karantinas. Korėja koronavirusą stabilizavo: atvejų stabiliai ~100 per dieną ar mažiau jau virš dviejų savaičių (buvo 1000+), o žmonės sveiksta keliskart greičiau, nei užsikrečia nauji. Pietų Korėja stabilizavo situaciją be jokio karantino. Gatvėse pilna žmonių, mašinų, jie perka, eina į restoranus, dirba, valgo ankštuose restoranėliuose ir kavinėse, vaikšto, net kino teatrai veikia (apokaliptiškai siaubingai stebuklinga: Korėja – paskutinė „turtingojo pasaulio“ šalis, kurioje gali nueiti į kiną! Pažiūrėjau „Parazito“ grafikus, gal bus su angliškais subtitrais).

Pietų Korėja skatina likti namie, testuoja, karantinuoja tuos, kurie buvo prie susirgusių ar – nuo trečiadienio – užsienyje (daug šalių tokios pavojingos dabar…). Lietuva irgi tą daro ir, tikiu, situacija joje normalizuosis. Normalizuotųsi ir be drakoniško smaugiančio visuotinio karantino – kurio Korėja „neuždėjo“ net tada, kai naujų COVID-19 atvejų joje buvo virš 1000 per dieną!

Reikalas tas, kad COVID-19 nėra toks užkrečiamas, kaip įsivaizduoja didžiausi panikieriai. Vienas juo susirgęs užkrečia vidutiniškai du kitus. Bet juk kiekvienas turi labai artimų žmonių: vaikus, žmoną/vyrą, tėvus, brolius/seseris, su kuriais kartu gyvena. Tai yra, dažniausiai ir užsikrečia būtent jie, namuose – ir to karantinas nesustabdys. Užsikrėsti, tarkime, perkant elektronikos parduotuvėje mobilų telefoną, tikimybė praktiškai lygi nuliui – žmonės ten toli vienas nuo kito, klientų vienu metu mažai.

Korėjoje gyventojų tankumas 10 kartų didesnis, nei Lietuvoje (šalis nedaug didesnė už Lietuvą, o gyventojų – 50 mln.), ir tai matosi: gatvės pilnos žmonių, prie perėjų prie kiekvieno raudono signalo susikaupia minios. Ir nėra karantino, ir iš esmės niekas ten tose viešose erdvėse neužsikrečia! Pietų Korėja labai skrupulingai tikrina, kur kas užsikrėtė. Ir visi masiniai užsikrėtimai įvyksta ne elektronikos parduotuvėse, restoranuose ar knygynuose, taip skubiai uždarytuose Lietuvoje, ir net ne viešajame transporte, kuris kasdien dezinfekuojamas, bet niekur Korėjoje nenustojo važinėti. Ir taip mažas tikimybes tokiose vietose užsikrėsti nesunku dar labiau sumažinti higiena, kaukių dėvėjimu.

Kaip ir Lietuvoje (Ukmergėje), pavyzdžiui, šiandien iš 125 užsikrėtusių Pietų Korėjoje net 60 užsikrėtė ligoninėje. Na, bet ligoninių joks karantinas neuždarys! Taip pat Korėjoje daug užsikrėtimų bažnyčiose. Nes Pietų Korėja labai religinga, ten religingas net jaunimas – ir daug mišių perpildytos. Dėl to bažnyčios dabar kai kur įpareigotos mišias transliuoti internetu – tai vienas retų apribojimų Pietų Korėjoje. Lietuvoje, kur mišias lanko mažiau žmonių, turbūt net ir tai nebūtų problema… O jei būtų, nesunku, tarkime, paprašyti parapijiečių rinktis skirtingomis dienomis – vieni seneliai pirmadieniais, kiti antradieniais (vietoje sekmadienio) ir t.t. Sprendimų yra ne tik drakoniškai idiotiškų!

Visas Pietų Korėjos atsakas paremtas tuo, kad epidemijos gal ir neišnaikinsi, tad reikia kažkaip gyventi su tuo virusu, o ne egzistuoti. Jei kas ir draudžiama, tai tik logiškai dėl to, kad būtent ten susirenka *labai* daug žmonių ir jie yra *labai* arti vienas kito: nes tik tokios vietos grėsmingos. Tarkim, dabar Seule pražysta sakuros ir valdžia dėl visa ko uždarys gražiausią sakurų parką ir gatvę, kur jų daug. Nes visiems, kas žino, kaip atrodo Vilniaus sakurų sodas, kai jį „užgula“, atrodo, 550 000 vilniečių, nesunku įsivaizduoti, kaip atrodytų analogiškas sodas, kai ten atvyktų 22 mln. seuliečių! Taip, yra dalykų, kurių *tikrai* negalima daryti per pandemiją, bet tai nėra „viskas išskyrus maisto ir vaistų pirkimą“, kaip sako supanikavę Europos politikai.

Na taip, gal vienas-kitas žmogus užsikrės restorane. Bet juk dar ne tiek nukenčia, tarkime, autoavarijose – ir dėl to nedraudžiame eismo. Visas gyvenimas – tai kompromisai tarp galimybės išgyventi bei galimybės gyventi prasmingiau, įdomiau, turtingiau.

Ne, virusas nėra Dievo bausmė kiekvienam, kuris džiaugiasi gyvenimu, kaip įsivaizduoja kai kurie, tarsi koks Afganistano Talibanas, mėginantys pažaboti bet kokias džiaugsmo apraiškas. Virusas plinta labai aiškia tvarka: ją įmanoma perprasti, įveikti ir Pietų Korėja tą padarė. Taip, ne per dieną ir ne per savaitę: bet karantinai jokie irgi neduoda rezultatų taip greitai.

Aš daugiausiai namie. Gėriuosi gyvo Seulo vaizdais – dieninio nutvieksto saulės, naktinio žibančio nuo LEDų ir reklamų. Dangoraižių, senųjų miesto vartų ir sienos, TV bokšto ant kalno, į kurį 2014 m. nepatekau per į lauką nutįsusias ilgas eiles, o dabar gal pateksiu. Bet ne iš karto. Išėjau tik su kauke, laikydamasis atstumo nuo aplinkinių, dezinfekuodamas rankas prie kiekvieno viešo dezinfekcinio skysčio butelio, nusipirkti šiltesnį rūbą (juk palikau lagaminą Bankoke), skanaus korėjietiško maisto. Nenoriu būti tas, kuris stato ką nors į bet kokį pavojų, net jei ir šansų, kad pats būčiau pasigavęs ligą, mažai – noriu padėti Korėjai, kuri pasirinko teisingą, demokratinį, o ne totalitarinį, kovos su epidemija kelią, parodyti, kad tas kelias veikia, ir jei valdžia prašo gražiuoju gyventojų iki balandžio 5 d. daugiau būti namie – tai ir būsiu daugiau, nei būčiau šiaip. Šiaip ar taip, atėjo laikas padaryti visus darbus, kuriuos atidėjau „iki būsiu karantinuotas“, kas iki šiol atrodė neišvengiama.

Deja, kai kurie užsieniečiai nėra supratingi: štai kažkoks britas, kuriam jau diagnozuotas koronavirusas, Suvone vaikštinėjo kelias dienas po to lyg niekur nieko lauke – ir be kaukės! Korėjiečiai pasibaisėję, laikraščiai rašo. Tokius žada bausti, prisiteisti už dėl jų kaltės dezinfekcijai uždarytų verslų nustolius (juk uždaromi tik trumpam ir tik tie, kuriuose buvo ligoniai – o ne visi, kaip Lietuvoje). Ir deportuoti. Ir gerai. Galima žmones bausti už tai, ką jie padaro blogo patys, pažeidžia įstatymus, stato kitus į *realų* pavojų. Bet ne tiesiog visus įkalinti namie, uždrausti verslus, viską sustabdyti – kaip Europoje. Nesvarbu, sergi-nesergi, saugaisi-nesisaugai…

Korėjoje viskas modernu ir visko užtenka. Vietoje termometrų, kuriuos prideda prie kaktos koks prekybos centro tarnautojas (kaip Tailande), čia apsaugininkas stebi visus įeinančius su termovizoriumi. Aistė net nepastebėjo, kaip tai vyksta, kol neparodžiau: juk viskas automatiška, jokios eilės dėl to nesusidaro. Kaukių, žiniasklaida rašė, trūko, piliečiams jas dalino valdžia – todėl nerimavau, kad gal man, kaip užsieniečiui, jų nebus, juk mano rezervas ne begalinis. Bet kur tau – kiekvienas Dongdaemun turgaus drabužių pardavėjas, rodos, jų turi šimtus, kepurių pardavėjai dar apsirūpinę skrybėlėmis su skydais, o mados parduotuvės – madingomis, gražiomis, kaukėmis. Tai juk stiliaus detalė, moterims pakeitusi makiažą, vyrams – barzdos ar ūsų formavimą (tiesa, Pietų Korėjoje barzdos ir nebuvo madingos).

Kartais girdžiu pasakymų, neva korėjietiškas kovos su koronavirusu modelis tinka tik tokiai turtingai šaliai. Bet Pietų Korėja nėra turtingesnė, nei Vakarų šalys. Ir gal pradžioje Vakarų šalims trūko testų, dėl ko kelios jų smarkiai susirgo, bet dabar užtenka. Korėja netestuoja visų savo piliečių – o tik tuos, kurie didelė tikimybė, kad galėjo užsikrėsti. Tiesą pasakius, Lietuva dabar kasdien ištestuoja daugiau žmonių, nei Pietų Korėja, jei lyginti su populiacija: čia neatsiliekame. Na ir manęs, atvykusio iš Indonezijos, netestavo, bet visus iš Europos – testuoja. To pakanka – jei vienas-kitas asimptominis atvejis ir prasprūsta nepastebėtas, jeigu tas seergantysis nešioja kaukę, aplinkiniai nešioja kaukes, laikosi atstumo kiek įmanoma – to pakanka, kad tikimybė paskleisti virusą toliau būtų minimali. Išskyrus, aišku, šeimos narius, gyvenančius tame pat name. Dažnai jie nė neguldomi ligoninėn, karantinuojami namie – pasveiksta ir viruso toliau nebeskleidžia.

Korėja prisitaikė, o ne pabėgo! Visas pasaulis dabar žodžiais kalba, kaip nori sekti Korėja – bet net turtingiausios Europos šalys veiksmais eina priešingu keliu. Išskyrus kelias – beje, ir mūsų “broliukus latvius”, kurie korėjietiškai sėkmingai tvarko pas save koronavirusą: liga Latvijoje plinta lėčiau, nei Lietuvoje, nors visuotinių uždarymų nėra ir draudžiami tik kai kurie dalykai.

Ir visgi, ne Europoje didžiausia katastrofa, o tose trečiojo pasaulio šalyse, kurios besąlygiškai kopijuoja savo buvusius kolonizatorius. Kaip Indijoje, kur šimtai tūkstančių ar milijonai, staiga uždarius transportą, šimtus kilometrų pėdina namo iš miestų, kuriuose dirbo už skatikus, į kaimus, kur bent jau turės stogą ant galvos ir kažkiek maisto. Pakeliui jie badauja, susmunka negyvi pavargę, juos partrenkia sunkvežimiai. Ir Indijoje vos keli šimtai koronaviruso atvejų iš visų 1,2 mlrd. žmonių… Panika, ne koronavirusas, bus didžiausia žudikė.

Kvailiausia, kad tas koronavirusas trečiajame pasaulyje net ir negali būti toks jau baisus – kadangi žmonės ten gerokai jaunesni, rizikos grupė maža. Pavyzdžiui, kokiame Malyje tik pusantro procento žmonių vyresni nei 70 m., kai Italijoje – keliolika procentų. Net ir tarp tų vyresnių tie, kurie turi kitų rimtų ligų (vėžys ir pan.) ir koronavirusas jiems būtų rizikingesnis, trečiajame pasaulyje jau dažniausiai išmirę, nes medicina silpna. O ir šiaip tose šalyse tiek didesnių bėdų: maliarinėse zonose pusė milijono miršta kasmet nuo maliarijos, Indijoje vien nuo pasiutligės 20 000 per metus: koronavirusas, net ir išplitęs, ten būtų užgožtas kitų problemų. Bet trečias pasaulis vis tiek imituoja savo buvusius kolonistus europiečius, persisemia panika iš “pasaulio elito” – ir taip sukuria sau papildomų bėdų.

Aistė gauna žinutę iš Balio per Whatsapp. Depiliatorė, pas kurią buvo u-sukusi, parašo: „Mūsų salonas uždarytas, bet galiu priimti namuose“. Balis užsidaro. „Pačiu laiku išvykome“ – konstatavo.

2020 04 01. Pietų Korėja priveria duris

Nuo šiandien dar sugriežtėjo atvykimo į Pietų Korėją tvarka: dabar karantinuotis 14 dienų privalo visi. Atvykėliai iš Europos testuojami dar oro uoste, kiti – jei atsiranda simptomai per tas dienas.

Pietų Korėjoje užsieniečių labai mažai. Mūsų rajone iki šiol dar nemačiau nė vieno kito baltaodžio. Tai – ne Balis ar Tailandas, kur šimtai visokiausių Facebook grupių, net lietuviškų, kur visi dalinasi medžiaga ir verstais teisės aktais. Čia turi viską išsiaiškinti pats.

Ką daryti mums, atskridusiems kovo 30 d.? „Korea Herald“ ir „Korea Times“ kalba tik apie atvykusius balandžio 1 d. ir vėliau. „Čosun“, trečiasis angliškas Korėjos laikraštis, tačiau, rašo, kad ir seniau atvykusių „bus paprašyta“ karantinuotis nuo balandžio 1 d. iki sueis 14 d. nuo jų atvykimo (tai yra, mums – 12 dienų nuo dabar). Pastarasis teiginys kelia abejones, nes teisės aktas priimtas dar iki mūsų atvykimo, o oro uoste nieko panašaus nesakė, nepranešė. Na, bet gal paskambins, juk turi mūsų telefono numerius? Gal paklausti Turistų policijos, kurios nūnai tuščias postas stūkso prie Dongdaemun vartų? Įtariu, nieko nežinos, o kas žino – nekalbės angliškai.

Prie pat įėjimo į mūsų daugiabutį yra parduotuvė. Nusiperkame po šešis dvilitrinius koka kolos ir vandens butelius, visą eilę skanių makaronų su kimči dėžučių. Jei pareikalaus karantinuotis – bus pradžiai, kol išsiaiškinsime, kaip Pietų Korėjoje užsakyti maistą internetu.

Aišku, 100% nežinau, bet dabar tikiu, kad ir po 12 dienų dar spėsiu apžiūrėti Seulą. Priešingai Baliui ar Tailandui, nejaučiu čia tos „artėjančios apokalipsės“ atmosferos. Daugelis korėjiečių padarė nedidelius pokyčius savo gyvenime: beveik visi nešioja kaukes, liftuose stoja nusisukę vienas nuo kito, viešajame transporte, jei tik yra vietų, sėda kas antrą sėdynę, restorane sėda kuo toliau nuo kitų užimtų staliukų, reguliariai dezinfekuoja rankas ir taip toliau. Padarė tuos pačius pokyčius, kuriuos aš padariau kovo 11 d., išvykdamas į šią kelionę.

Korėjiečiai prisitaikė prie koronaviruso taip, kaip jau seniau žmonija prisitaikė prie, tarkime, visokiausių salmoneliozių, trichineliozių ar diarėjų: maistą laikome šaldytuve, kepame, prieš gamindami maistą ar valgydami nusiplauname rankas. Arba kaip prisitaikė prie lytiškai plintančių ligų – be prezervatyvų mylėtis gal ir smagiau, bet juk ir su juo galima, nereikia dėl ŽIV pandemijos „visuotinio celibato“.

Ir, pasirodo, tiek nedaug ir reikia epidemijai sustabdyti.

Grįžęs namo iš parduotuvės, pagaliau internete randu oficialų Pietų Korėjos pranešimą oficialiame puslapyje. Taigi, karantinuotis mums nereiks: karantinuotis turi tik naujai atvykę, o iki balandžio 1 d. atvykusių tik prašoma „mažiau eiti iš namų“ – t.y. elgtis taip, kaip jau ir elgiamės ir kaip prašoma elgtis visų Korėjos gyventojų. Palyginimui, karantinuotiesiems apskritai draudžiama išeiti iš namų, jie tik gali užsisakyti maistą ar siuntinius namo. Tokių „paliktų prie durų siuntinių“ matau daug ir daugiabučiame, kuriame gyvenu – kurjeriai viską palieką anapus buto durų, o gyventojai atsiima. Kada nors – kartais ir kitą dieną. Niekas nevagia, nors laiptinė nerakinama, eiti gali kas nori, visi žino, kad tokių siuntinių pilna. Tokia saugi yra Pietų Korėja.

Ech, koks milžiniškas skirtumas nuo Afrikos ar Lotynų Amerikos, kur, mums rašė, masiškai sprunka kaliniai, vyksta parduotuvių plėšimai…

2020 04 02. Gyvenimas ir rinkimai Seule

Pamažu tampame Seulo gyventojais. Pusryčiams kimči ramen iš gretimos parduotuvės, pietums kimči džigė ir kimbapai iš restoranėlio priešais, dieną – darbas, vakarais korėjietiški filmai. Karts nuo karto pasimokome naujų korėjietiškų žodžių, o aš prisiminiau hangulį (korėjiečių raštą), kurį moku nuo seno. Bus paprasčiau meniu skaityti.

Įdomu. Pirmąkart gyvename kažkur kitur – tikrai gyvename, be kažkokių kelioninių planų. Ir labai džiaugiuosi, kad ta šalis – Pietų Korėja. Perskaičiau savo įrašą apie Pietų Korėją, parašytą 2014 m. ir matau, kad ten rašiau, jog tai šalis, kurioje norėčiau ir pagyventi ilgiau. Negalvojau, kad tai išsipildys, o gal galvojau. Bet štai, pildosi.

Anapus lango prasidėjo rinkimų kampanija. Korėjoje ji trumpa (pora savaičių, rinkimai – balandžio 15 d.), bet labai įnirtinga – nuo ryto iki vakaro sankryžas užima plakatais nešini agitatoriai, jie rėkia, šoka, dainuoja rinkimines dainas ir lankstosi praeiviams.

Rinkimai. Taip paprasta. Bet dabar daug kur pasaulyje jie, kaip ir referendumai, atidėti – neaišku, iki kada. Dar kitur, net Europoje, parlamentinę valdžią keičia „valdžia dekretais“. Demokratija sparčiai nyksta – ką jau kalbėti apie žmogaus teises, laisves.

Ne Pietų Korėjoje. Korėjos laikraščiai baisisi, kad pusė užsienio korėjiečių negali balsuoti – nenueis į Korėjos ambasadas dėl visų „visuotinių karantinų“. Kartais skeptiškai žiūrime į rinkimus, į politines agitacijas ir pažadų milijonus – bet dabar galiu įvertinti, kaip džiugu, kad ten, kur aš esu, rinkimai vyksta.

Žiūrėsim, kokios politikos laikysis nauja valdžia.

2020 04 03-05. Seulo rūmai, žiedai ir bokštai

20 dienų buvo kiekviena tarsi mėnesis – tiek daug atstiko, tiek daug kas pasikeitė.

Pagaliau dienos viena nuo kitos skiriasi mažiau ir nėra tiek ypatingų dalykų, kad parašyti apie kiekvieną jų, o mąstant apie praeities dienas jau, tarsi ne kelionėje, sunkiau atskirti jas vieną nuo kitos.

Pradedame lankyti tam tikras vietas, ne daugiau kaip vieną per dieną – balandžio 5 d. aplankėme Čangdeokgungo rūmus. Žydi sakuros, labai gražu. Skirtumas nuo “eilinės dienos” tuose rūmuose – nebėra ekskursijų. Net į “Slaptąjį sodą”, kur anksčiau būdavo galima patekti tik su gidu, dabar viskas atvirkščiai – galima vaikščioti tik be gido. Pokytis lankytojui minimalus (kai kam gal kaip tik įdomiau pavaikščioti laisvai, be gido), bet, koronaviruso atžvilgiu, reikšmingas: juk ekskursijose būtų nuolatinė susigrūdusi grupė, jei kas sirgtų, per tą valandą gali užkrėsti ir dar ką nors, o dabar visi po parką vaikšto pavieniui, beveik visi – su kaukėmis, ir net jei papultų koks ligonis, tai tikimybė jam ką nors užkrėsti – beveik lygi nuliui. Štai taip tvarkomasi Korėjoje.

Nuo pat šitos išvykos pradžios kiek baiminausi, kaip į mane žiūrės, kaip europietį. Juk į kinus savo laiku žiūrėjo itin neigiamai, net tie patys korėjiečiai užsienyje kentėdavo vien dėl savo “įkypų kiniškų akių”, jų bijodavo. O dabar epidemijos centras – Europoje. Ir dar visos tos Korėjos laikraščių garsinamos istorijos, kai koks nors vakarietis su diagnozuotu COVID vaikšto gatvėmis… Ir nors kartą McDonald’s buvo, kad vietinė nenorėjo sėstis šalia mūsų – dėl visa ko – bendrai paėmus, yra kas nori pabendrauti, klausinėja apie Lietuvą. Tai nepasikeitė nuo 2015 m.

Tik atsirado nauja pokalbio tema: “O kaip jūsų šalyje sekasi tvarkytis su COVID?”. Jei skaičiuoti vienam gyventojui, dabar užskirėtusių panašiai, kaip Korėjoje. Tik auga daug sparčiau, nepaisant daug rimtesnių “kovos priemonių”.

Kad ir kiek skirtųsi Korėjos kultūra nuo lietuviškos, dabar atrodo, kad su korėjiečiais mane sieja daug daugiau kas, nei su Lietuvoje pasilikusiais. “O ką, net ir kirpyklos veikia pas jus?” – jie klausia mūsų internetu. Tarsi kokie sovietinės okupacijos prislėgti lietuviai naiviuose laiškuose Amerikos lietuviams ~1985 m. – “O tai ir televizorių pas jus galima be eilės nusipirkti? Ir net apelsinų?”. Atsakome “Ne tik kirpyklos veikia, viskas veikia”.

“O kiek laiko pas jus buvo karantinas iki koronaviruso atvejų pradėjo mažėti?” – klausia jie tikėdamiesi, kad tai kažkaip atsakys į klausimą, kiek gi dar “reikės karantino” Lietuvoje. Nuliūdinu: “Nebuvo jokio karantino niekada, Korėja tvarkosi kitaip ir tai veikia”.

Visai priešingai teiravosi pažįstami kitų šalių lietuviai. “Bet vis tiek užsuksite į Japoniją, nors olimpiados ir nebus, ar ne?” – sulaukėme klausimo iš pažįstamos Japonijos lietuvės. Na, kol kas tai uždrausta ES piliečiams, be to, pačioje Japonijoje susirgusiųjų skaičiai auga – tačiau be sienos kirtimo ribojimų, su kuriais gyvenantieji Japonijoje nesusiduria, ribojimų ten kol kas nėra.

Ech, kaip šiais laikais kiekvienas įsivaizduoja, kad taip, kaip yra jo šalyje, yra visame pasaulyje! Kai iš tikro pasaulyje situacija varijuoja kardinaliai, bet labai nedaug kas, kaip mes, tą galėjo / spėjo išvysti savo akimis. Tiek daug ribojimų, draudimų kirsti sienas.

Ir tai blogai, kad žmonės gyvena savo “burbulėliuose”. Nes jie negali palyginti skirtingų šalių patirčių. Daug lietuvių galvoja “Ai, tai visas pasaulis užsidarė – na, tai ir mes darom kaip visi”. Nei jie, nei netgi žurnalistai nebegali kirsti sienų (mes vieni retų žmonių, per šį mėnesį aplankę tiek šalių). Vien perskaičius užsienio laikraščius nieko nesuprasi: uždarymais vienodai skundžiasi visi, tik kad vienur, kaip Korėjoje, tie “masiniai uždarymai” – tik keleto vietų, kuriose ir plito virusas – o kitur visko visko.

2020 04 06. Didmiestis be turistų

Kiekvienas rytas man prasideda koronaviruso statistikos pažiūrėjimu dar lovoje – nuo to juk priklauso ir mano gyvenimas. Pirmą kartą nuo vasario protrūkio, kuomet Pietų Korėjoje naujų atvejų vieną dieną buvo per 1000, naujų ligonių skaičius nukrito žemiau 50 – iki 47. Pietų Korėjos valdžia žadėjo, kad nukritus iki žemiau 50 atidarys mokyklas ir atšauks rekomendacijas laikytis ilgiau namie. Tiesa, jos tęsis dar mažiausiai dvi savaites. Bet kadangi tai tik rekomendacijos, o oras darosi geresnis, žmonės patys jas “atšaukia” – lankytinos vietos pilnėja.

Šiandien aplankėme Namsano bokštą. Specialiai ne savaitgalį, kad minios būtų mažesnės. Kai lankiau Korėją 2015 m. ir buvau tenai savaitgalį, net į vidų nepatekau per eiles – dabar buvo paprasta, bet ir toli gražu ne tuščia. Visi vietiniai. “Turizmo informacijos”, “Turistų policija” visur veikia, net moterėlės “Atsakome į klausimus turistams” vaikštinėja gatvėmis – bet darbo neturi.

Kai kurie korėjiečiai reiškia baimę, kad žmonėms nustojant laikytis atsargumo priemonių, smogs “antroji viruso banga”. Jau ir žmonių be kaukių matosi gatvėse daugiau. Daug jų – moterys, pagaliau vėl galinčios išeiti su makiažu. Bet net telekomo tarnautojas, iš kurio šiandien įsigijome vietinę SIM kortelę, nedėvėjo kaukės: o juk jis nuolat susiduria su eile klientų.

Bet dabar atmosfera – labiau poilsio nuo baisiausių laikų, kurie Korėjoje, palyginus su Europa, visai nebuvo baisūs. Jeigu neateis baisesni ateityje. Ateities šiais laikais nežinai. Jei susitvarkė Korėja gražiai su viena banga, galėtų ir su kita. Bet juk ne tik nuo medicinos viskas priklauso. Juk gali kas nors tiesiog sumanyti, pasinaudojęs karantinu, atidėti rinkimus. Ar tiesiog supanikuoti. Neatrodo daug šansų, bet ar atrodė daug šansų, kad kovodama su koronavirusu Lietuva ir beveik visa ES seks ne kapitalistine ir demokratine Pietų Korėja, bet Šiaurės Korėja: “viską uždrauskim, nieko neįleiskim”?

2020 04 07-13. “Įdomi” dabartis, o kokia ateitis?

Pietų Korėjoje situacija toliau gerėja – jau keletą dienų iš eilės naujų koronaviruso atvejų mažiau nei 50 per dieną. Pastarosiom dienom 27, 30. Telefono cypimai su pranešimais apie naujus atvejus gerokai praretėjo, dažnesni dabar bendro pobūdžio pranešimai: “Venkite per Velykų savaitgalį masinių religinių renginių” ar net “”Lauke karšta, saugokitės miškų gaisrų”. Nesu naivus ir netikiu, kad liga išnyks, bus dar ir pablogėjimų, bet jeigu ir toliau Pietų Korėja eis kryptimi, kuria ėjo, ir jos nekeis – viskas bus gerai, nes ne liga čia baisiausia.

Aplankiau Lotte World dangoraižį – šeštą pagal aukštį pasaulyje, menininkų rajoną ir vakariečių gyvenamą Itaewoną. Iš planuotų aplankyti vietų neveikė tik Nanta teatras kur labai korėjietiškai pagal muziką gaminamas maistas (ta kultūra myli maistą!). Gal nuo gegužės 1 d…

Įdomiausia tikriausiai “Lotte World” atrakcionų parke – šiaip pagal lankytojų skaičių jis 17-as pasaulyje, bet dabar – didžiausias veikiantis. 1989 m., kai atidarytas, jis buvo savotiška Disneilendo kopija – o dabar štai jis sau dirba kaip kasdien, kai visi pasaulio Disneilendai – išmirę it po apokalipsės.

Kažkaip viena yra pamatyti veikiančius restoranus ar barus, kita – milžinišką atrakcionų ir linksmybių parką. “Lotte World” niekad nebuvo uždarytas ir niekas ten neužsikrėtė. Kaip? Akivaizdžiai matosi. Visos laikymosi rankenėlės yra nuolat dezinfekuojamos: klientai išlipa iš atrakciono – darbuotojai nupurškia dezinfekcinius skysčiu – lipa nauji klientai. Tarp klientų paliekami tarpai: ne visos kėdės užsodinamos. Kai pasirodymo metu kažkokie žiūrovai pirmoje eilėje atsisėda be kaukių, darbuotojai tuojau paprašo kaukes užsidėti. Aišku, visur pilna dezinfekcinio skysčio, visi darbuotojai (išskyrus aktorius) su kaukėmis ir t.t. Tikriausiai “Lotte World” dabar dirba nuostolingai – klientų gerokai mažiau, darbo daugiau. Bet geriau taip, nei užsidaryti visai, atleisti darbuotojus (kurių daug net ne korėjiečiai), neaišku kaip vėl viską įsisukti viskam pasibaigus. Užuot užsidaręs ir svarstęs “Kas paskui?”, kaip, tikriausiai, daro “Disney”, “Lotte World” iš karto perėjo į pandemijos režimą.

“Lotte World” aplankau suėjus 14 dienų nuo mano atvykimo į Pietų Korėją. Taigi, laikas, kai kas rytą tenka pildyti sveikatos ataskaitą, baigiasi – dėl visa ko dar užpildžiau penkioliktą kartą ir gavau QR kodą, kurį, jei kada paprašytų, turėčiau parodyti karantino pariegūnui (kažin, ar prireiks). Kartu programėlėje sukasi skaičiai, kiek valandų jau prabėgo nuo 14 d. termino suėjimo: net jei dabar ir susirgčiau COVID, jau reikštų, kad užsikrėčiau Korėjoje, o ne atsivežiau iš svetur.

Į Seulo gyvenimą visai įsijaučiu: garsios rinkimų agitacijos po langais nestebina, žinau kur skaniausias maistas ir galiu užsisakyti iš korėjietiško meniu. Ir net kai agitatoriai kažin kaip prisijungė prie buto telefonspynės ir nepakėlus ragelio ėmė korėjietiškai berti agitaciją (taip, kad per garsiakalbį skambėjo visame bute) nustebau tik pirmą kartą: jau laukiau, kad ateis ir antro kandidato atstovai, ir trečio.

Šiuo metu džiaugiuosi beveik visais savo pastarąjį mėnesį priimtais sprendimais: buvo tiesingi ir, svarbiausia, priimti savo laiku. Aišku, daug kas buvo savotiškas pokeris: galėjo apsisukti kitaip, jei varžovo kortos būtų buvusios kitokios. Vienas klaidingas sprendimas, kurį padariau, tikriausiai – palikti lagaminą Bankoke.

Kai girdžiu, kas vyksta Europoje, man tai primena kokį “Nepatogaus kino” filmą apie Kongo Demokratinę Respubliką ar Šiaurės Korėją. Būna, žiūri tokį filmą, žiauru, baisiesi, bet pasakai sau – “na, deja čia Afrika, nežinau, kada ji išgis nuo viso šito, ten visada taip buvo, gal, Dievas duos, kada pasikeis…”.

Įprastu metu 70-80% žmonių gyvena “normaliame pasaulyje” – kartais skurdžiame, bet bent jau taikiame, palyginus saugiame, nebadaujančiame. O svarbiausia – laisvame. Kol yra laisvė, tol dažniausiai yra ir galimybės užsidirbti, prasmingai gyventi, daugmaž numatyti ateitį. O išnykus laisvei greitai išnyksta ir visa kita. Nereikia tikėtis, kad kokia valdžios ranka visiems teisingai viską padalins, viską numatys, viską kompensuos: taip nebus niekada. Kaip nebuvo Šiaurės Korėjoje, nebuvo Mao Dzeduno Kinijoje, nebuvo Sovietų Sąjungoje, kur viską dalino valdžios ranka: ir “nudalino” iki badmečių, deficitų. “Didis žingsnis pirmyn 2020”, “Holodomoras 2021”?.. Na, tikiuosi čia jau perdedu.

Bet akivaizdu, kad koronaviruso tempai Italijoje ar Ispanijoje, kur griežčiausias karantinas, tik kažkiek sulėtėjo ir nusistovėjo ties 4000-5000 nustatytų naujų atvejų per dieną. Ir kas toliau? Ir situacija šalyse, kurios pasirinko kitą kelią, nėra blogesnė, kai kurios jų, kaip Korėja, daug geriau suvaldė protrūkius ir, svarbiausia, jų nekamuoja klausimas “O kas toliau?”, nes taip, kaip jos gyvena dabar, jos gali gyventi neribotą laiką nesukeldamos žmonėms kančių, o ekonomikai – žlugimo.

Dabar net bijau suskaičiuoti, kiek procentų žmonių gyvena tame “normaliame pasaulyje”. 50 mln. Pietų Korėjoje – tikrai taip. Daug kur kitur – kaip Juodoji Afrika ar Šiaurės Korėjos diktatūra. Absurdas, kurio seniai nebesistengiu suprasti protu, nes psichozių protu nesuprasi. Ir Europoje jau prasideda mirtys ne dėl koronaviruso, o dėl karantino – savižudybės. Neaišku kiek dar tokių mirčių nesuskaičiuota. Kiek tokių bus trečiajame pasaulyje dėl bankrotų. Net bado gal bus, jei viskas užsitęs ilgai. O ir be bado, be mirčių – sugriauti šimtai milijonų ar milijardai gyvenimų. Daug daugiau, nei tų, kam šis virusas iš viso buvo pavojingas.

Atrodo, ir Pietų Korėjos valdžia nebesupranta, kas atsitiko su visais jų buvusiais draugais ir partneriais. Prašė, prašė įvairių šalių, kad bent korėjiečius verslininkus-investitorius, darbo reikalais atvykstančius, įleistų, neuždarytų sienų. Karantinuoti, testuoti, riboti atvykėlių srautus vizomis – dar būtų logiška ir tikslinga užkardyti kelią ligų įvežimui… Bet prievarta nutraukti visus skrydžius, uždaryti sienas, neįleisti net sveikų? Galiausiai prezidentui Munui nusibodo. Nuspręsta: nuo balandžio 13 d. tų šalių, kurios neįsileidžia korėjiečių (t.y. ir Lietuvos) gyventojai ir patys negalės į Pietų Korėją atvykti.

Liko nebe tiek ir daug šalių, kurių žmonės Korėjoje laukiami. Tai nesusiję vien su koronavirusu, o labiau abipuse pagarba: į Korėją tebegalės atvažiuoti, tarkime, amerikiečiai ar meksikiečiai, nes, nors jų šalyse virusas plinta, jie korėjiečius įsileidžia. Jie “neišstojo” iš globalaus, demokratinio pasaulio, kaip “neišstojo” ir Pietų Korėja. Bet tas pasaulis susiaurėjo iki minimumo.

Kaip ten bebūtų, sienų uždarymai dar – vienas logiškensių pokyčių, kai liga ateina iš užsienio. “Masiniai karantinai” šalyse, kuriose atvejų beveik nėra arba visi atvejai įvežtiniai arba “pasigauti” vietose, kurių joks karantinas neuždarys – tai jau logika nepagrįsta panika.

Korėjoje beveik viskas normalu, bet tai, kad likęs pasaulis kažkur “pasitraukė”, matosi. Kad ir “Lotte World” apžvalgos aikštelėje, kur per penkis aukštus – vos keli lankytojai. Darbuotojų daugiau. Tik pasibaigus darbo laikui žmonių kiek padaugėja: sueina patys korėjiečiai, kai kurie valgo prabangiame padangių restorane, iš kurio išėjau vos pamatęs kainas (Coca Cola už 10 eurų?).

Bet juk paprastai tokios vietos gyvena iš užsienio atvykėlių: kaip dažnai patys vilniečiai kyla į televizijos bokštą? Vieni svarbiausių klientų ten paprastai – kinai, jų į Korėją atvyksta 6 mln. per metus, 17 000 kasdien. O dabar Korėjos laikraščiai rašė, kad buvo pirma diena per beveik 30 metų, kai į Pietų Korėją neatvyko nė vienas kinas…

Lotte prekybos centre prisėdu “Bruxie” restorane, unikaliai darančiame burgerius su vafliais vietoje duonos. Reklama skelbia, kad yra pasaulinis tinklas. Koncepcija pasirodo įdomi – pagūglinu, randu miestų, kuriame yra “Bruxie”, sąrašą. Tik prie kiekvieno restorano jame parašyta “Šiuo metu neveikia”. Išskyrus restoraną Seule…

Suvokiu, kad sėdžiu paskutiniame pasaulyje veikiančiame ištiso tinklo restorane…

Seule irgi būna, ką uždaro, bet uždarymai vyksta kitaip: ne pjūklu išpjaunama viskas, o žiūrima, kur vyksta užsikrėtimai, kokios vietos nekreipia dėmesio į saugumą, ir jos “išpjaunamos skalpeliu”. Pavyzdžiui, dabar 12 d. Gangnamo rajone uždaryti barai – nes ten buvo užsikrėtusių, o savininkai ilgą laiką nekreipė dėmesio į reikalavimus užtikrinti atstumą tarp klientų. Kitur Korėjoje barai tebeveikia, nes ten problemų mažiau.

Kaip bus toliau? Kada grįšim? Aistė vis pasiteirauja apie galimybes, bet kol kas sienos anapus Korėjos tik auga. O net kai ir jos pradės silpnėti – norėčiau grįžti, kai bus ne tik “iš paskutiniųjų pasistengus įmanoma”, bet ir teisinga.

Pažiūrėsim, pamatysim. Neprognozuosiu nieko, nes neįmanoma. Galiu prognozuoti, kaip plis virusas. Tasai tegul naujas, bet tik vienas iš daugelio pavojų, su kuriais susiduriame kasdien, ir ne pats didžiausias. Greta autoavarijų ir nuskendimų, plaučių vėžio ir krūties vėžio, žmogžudysčių ir savižudybių, maliarijos ir gripo, Alzhaimerio ir leukemijos.

“Koronaviruso lavonų skaičiuotojai” niekada nepalygina tų skaičių su kontekstu – kontekstu, kuriame gyvenome ir gyvensime visą laiką. Nuo vėžio kasmet miršta 10 milijonų, nuo širdies ligų – 18 milijonų, Alzhaimerio – 2,5 mln., autoavarijose – 1,3 mln., su virškinimu susijusių ligų ir infekcijų – 2,5 mln., maliarijos – 650 000, nužudomi 400 000 ir t.t. Koronavirusas kol kas perlipo 100 000 aukų ir dar augs, bet, net visiškai “paleistas”, net jeigu kiekvienas pasaulio žmogus užsikrėstų, koronavirusas neturi šansų per metus pražudyti daugiau, nei “pagrindinės” mirties priežastys: juk, kaip rodo moksliniai tyrimai, miršta tik 0,1-0,36% užsikrėtusiųjų (didesni procentai yra iškreipti, nes tose šalyse nustatoma tik maža užsikrėtusių dalis). Be to, ir didelė dalis iš tų 100 000 “esamų koronaviruso aukų” labai sėkmingai galėtų būti priskirtos ir daugybei kitų ligų, nes sirgo daug kuo.

Taigi viruso epidemijos ir toliau nebijau ir galiu prognozuoti, nes virusas, kaip labai primityvi gyvybės forma, veikia pagal gana paprastus dėsnius. Bet nesiimsiu prognozuoti, ko dar prisigalvos žmonės, politikai. Su nežinia jau susitaikiau.

Skaitykite šio straipsnio tęsinį: 2020 m. balandžio gegužės mano buvimo Seule dienoraštis

---

Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio

1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.