Išskleisti meniu

Kurortai po pandemijos

Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso

Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso

| 7 komentarai

Rašydamas šiuos straipsnius iš Pietų Korėjos koronaviruso pandemijos laikotarpiu, jaučiuosi tarsi kalbėdamas iš ateities.

Dabar ir Europoje jau panaikinti žiauriausi karantino ribojimai, atsidarė verslai. Bet keliauti į „masinius“ pietų kurortus dar negalima, o visokie ekspertai karštligiškai diskutuoja, kaipgi atrodys šiųmetės atostogos: su pustuščiais lėktuvais? Be švediškų stalų? Su uždarytomis lankytinomis vietomis? Ar kas išvis išdrįs skristi?

2020 m. gegužę-birželį praleidome Pietų Korėjos pietinėje pakrantėje: Pusane ir vulkaninėje Čedžu saloje, kuri yra kaip Azijos Tenerifė. Turizmas čia jau įsivažiavo ir, nepaisant Korėjoje nepasibaigusios pandemijos, vis labiau klesti. Štai kaip viskas atrodo iš vidaus ir galbūt atrodys Europoje liepą ar rugpjūtį.

Tai – trečias straipsnis. Kaip atsikliuvau Pietų Korėjoje 2020 m. kovą-balandį, skaitykite pirmojoje dalyje. Kaip įsigyvenau į šią šalį 2020 m. balandį-gegužę – antrojoje dalyje.

Čedžu salos uolinėje pakrantėje

Čedžu salos uolinėje pakrantėje iš kur ekskursijas, kaip seniau, plukdo laivas (kairėje)

Skrydis lėktuvu į kurortinę salą po koronaviruso

Kai gegužės 26 d. atėjo laikas skristi į Čedžu jaučiausi keistai, tarsi būtų pirmas gyvenime skrydis. Iš tikro nė du mėnesiai nepraėjo, kai skridau Balis-Seulas (kovo 30 d.), bet kiek pasaulyje pasikeitė, kiek baisių pasakojimų ir prognozių skambėjo, ypač iš Europos: apie “išmirusius” oro uostus, “niekada neatgimsiančią” aviaciją.

'Jin Air' įgula keleivių laukimo salėje laukia skrydžio

‘Jin Air’ įgula keleivių laukimo salėje laukia skrydžio

Tikrovė laukė kitokia. Viskas beveik kaip seniau. Bilietą pirkau prieš mėnesį už 22 eurus (su bagažu), išvakarėse užregistravau. Skrydžiai Pietų Korėjoje niekada nenutrūko, aviakompanijos nebankrutavo, klientų skaičiai beveik sugrįžo į buvusias aukštumas.

Sveikatos patikrinimai, biurokratija? Nieko panašaus. Atvykstu į Pusano oro uostą likus 1:15 min. iki skrydžio ir laiko per akis. Bagažo pridavimas, saugumo kontrolė. Eilių nėra. Tik prie laipinimo, bet tai įprasta.

Eilėje prie laipinimo į skrydį Pusanas-Čedžu

Eilėje prie laipinimo į skrydį Pusanas-Čedžu

Vienintelis papildomas patikrinimas – temperatūros. Be jokio senamadiško termometro, kokį prie manęs dar glaudė išskrendant iš Balio ar atskridus į Seulą kovo 30 d. Dabar net nereikia sustoti: eini sau parodęs dokumentus, o darbuotojai ekrane mato tavo (ir kiekvieno kito keleivio) temperatūrą. Dar vienas papildomas pranešimas prie dokumentų patikros: „Tarnautojui tikrinant jūsų tapatybę, prašome trumpam nusiimti kaukę“. O kitkas – kaip visuomet. Pietų Korėjoje saugumo reikalavimai švelnesni, nei Europoje: vandens butelį leido prasinešti.

Oro uoste prie saugumo patikrų fotografuoti negalima, bet ši nuotrauka, daryta Korėjos geležinkelio stotyje, iliustruoja, kaip atrodo termovizorininkas, stebintis nesustojantį keleivių srautą.

Oro uoste prie saugumo patikrų fotografuoti negalima, bet ši nuotrauka, daryta Korėjos geležinkelio stotyje, iliustruoja, kaip atrodo termovizorininkas, stebintis nesustojantį keleivių srautą.

Laukimo salėje prie „Jin Air“ skrydžio Pusanas-Čedžu jau pilna. Ir lėktuvas beveik pilnas, 184 vietų Boeing 737-800. Ir čia vienas iš daugiau nei šimto skrydžių iš Korėjos žemyno į Čedžu kasdien. Kaip rašo Korėjos spauda, vidinių skrydžių populiarumas pasiekė naujas aukštumas ir daugiausiai korėjiečiai skrenda į Čedžu, nes juk žemyninėje dalyje gali keliauti ir traukiniu, autobusu ar automobiliu. Kai vėliau stovėjau populiarioje lėktuvų stebykloje Čedžu mieste atrodė, kad stebiu kokio milžiniško miesto oro uostą: lėktuvai kilo kas kelias minutes.

Išvykimo lenta Čedžu oro uoste - vienos valandos skrydžiai į įvairius Korėjos miestus, vežantys atostogautojus. Čedžu gyventojų - panašiai, kaip Vilniuje

Išvykimo lenta Čedžu oro uoste – vos vienos valandos skrydžiai į įvairius Korėjos miestus, vežantys atostogautojus. Čedžu gyventojų – panašiai, kaip Vilniuje

Ribojimai veikloms nyksta, bet daugėja kaukių

Nei Pusano oro uosto laukimo salėje, nei lėktuve nėra jokių „fizinio atstumo“ priemonių, visos vietos lėktuve parduotos. Tačiau beveik visi su kaukėmis. Neprivaloma, bet Korėjoje įprasta. Neprivaloma tuo metu. Nuo gegužės galo kaukės lėktuvuose ir Korėjos viešajame transporte tampa privalomomis. Priešingai nei masiniai uždarymai, kurių Korėja išvengė, privalomas ar pusiau privalomas kaukių dėvėjimas nekenkia ekonomikai ar prasmingam gyvenimui, todėl jis gali likti ilgam.

Lėktuve

Lėktuve

„Jin Air“ aviakompanija jau iš anksto įrašė garsinius įspėjimus: „Prašome užsidėti kaukę ir mažiau kalbėti“. Jie nuskamba prieš pakilimą ir prieš nusileidimą kartu su saugumo aiškinimais.

Kaukių dėvėjimo reikalavimas lėktuve negalioja valgant ar geriant. Maistas, gėrimai lėktuve pardavinėti kaip visuomet. Korėja į kraštutinumus neina ir siekia atrasti kompromisą su virusu, kurį galima išlaikyti ilgai, ir daro tai nuo pradžių, be „žaidimų“ su masiniais karantinais.

Kvaila, tarkime, resoranuose atskirti vyrą nuo žmonos pertvaromis – juk, jeigu vienas jų sirgs, vis tiek apkrės kitą namie. Na o draudimas valgyti skrydžio metu, jau trukdo gyventi pilnavertiškai – ypač kai kalba eina apie tarpžemyninius skrydžius, 10 ar 14 valandų, kur tektų kęsti alkį.

'Valdiškos' kaukės. Dar vasarį Korėjoje kaukių trūko ir Korėja uždraudė jų eksportą bei pradėjo pardavinėti tokias oficialias kaukes oficialiuose punktuose apribojusi, kiek kuris pilietis gali jų įsigyti. Užsieniečiams jos buvo neprieinamos, bet jų poreikis sparčiai išnyko: man atvykus kovo 30 d. kaukių buvo pilni Seulo turgūs, nors ir truputį brangesnių. Pagaliau birželį 'valdiškos' kaukės paleistos laisvai ir jų taip pat galėjau parodęs pasą įsigyti - tiesa, dar ne visos pardavėjos žino naują tvarką. Bet nelabai ir reikia, kai kaukės pardavinėjamos ant kiekvieno kampo

‘Valdiškos’ kaukės. Dar vasarį Korėjoje kaukių trūko ir Korėja uždraudė jų eksportą bei pradėjo pardavinėti tokias oficialias kaukes oficialiuose punktuose apribojusi, kiek kuris pilietis gali jų įsigyti. Užsieniečiams, kaip man, jos buvo neprieinamos, bet jų poreikis sparčiai nyko: man atvykus kovo 30 d. neprastesnių kaukių jau buvo pilni Seulo turgūs, nors ir truputį brangesnių. Pagaliau birželį ‘valdiškos’ kaukės paleistos laisvai ir jų taip pat galėjau parodęs pasą įsigyti – tiesa, dar ne visos pardavėjos žino naują tvarką. Bet nelabai ir reikia, kai kaukės pardavinėjamos ant kiekvieno kampo

Čia randasi korėjietiški kompromisai: jei nusiimsi kaukę tik valgymui/atsigėrimui, tai vis tiek galimybė užkrėsti kitus bus maža, nes tai bus tik trumpas skrydžio fragmentas. Bet tai nebetrukdys gyventi nė iš tolo taip, kaip, tarkime, trukdytų draudimas valgyti išvis.

Ir sėdėjimas greta lėktuve, kai yra kaukės, kitos priemonės, mažai pavojingas. Tokio pavojaus pažabojimas nevertas to, kad ribotum keleivių skaičius, šitaip pasiųsdamas bilietų kainas į nauajs aukštumas ir dar labiau skandidnamas turizmo sektorių. Na, juk visas pasaulis nuolat gyvena su kompromisais – neuždraudžia automobilių nepaisant autoavarijų ar cigarečių nors šios ir sukelia vėžį. Bet tik kelios šalys, kaip Korėja, nuo pat pradžių pradėjo eiti į kompromisus ir su koronavirusu. Dabar tais pačiais kompromisais jau seka ir atsidaranti, karantinų išvarginta Europa.

Mikrofonai su vienkartiniais antgaliais Čedžu karaokės salone. Korėjoje būta užsikrėtimų karaokėse, kai sergantysis dainavo į mikrofoną, o paskui atėjo sveikasis - dėl to ieškoma būdų, kaip apsisaugoti. Iš darbuotojų prie įėjimo gavome tokius antgalius ir užėję, prieš dainuodami, pasikeitėme senus į naujus

Mikrofonai su vienkartiniais antgaliais Čedžu karaokės salone. Korėjoje būta užsikrėtimų karaokėse, kai sergantysis dainavo į mikrofoną, o paskui atėjo sveikasis – dėl to ieškoma būdų, kaip apsisaugoti. Iš darbuotojų prie įėjimo gavome tokius antgalius ir užėję, prieš dainuodami, pasikeitėme senus į naujus

Kaip renkiesi viešbutį koronaviruso metu

Nakvynės vietų pasirinkimas švelniai pasikeitė. Greta tvarkingų butų ar nuostabių vaizdų pro langą nuotraukų AirBnB atsirado naujos: dezinfekcinio skysčio buteliukų, kaip kaukėti žmonės butus tuo skysčiu purškia ir t.t. Kai kurie AirBnB šeimininkai žada tarp klientų butus bent dieną palikti laisvus. Kai kurie dar išradingesni: butus pervadino iš kokio ten „Smagus 2 kambarių butas paplūdimyje“ į „Saugi nuo koronaviruso zona“ – tarsi tai galėtų užtikrinti. Kai kurie viešbučiai savo numerius pervadino iš „Dvivietis numeris“ į, tarkime, „Dezinfekuotas dvivietis numeris“.

AirBnB dabar reklamuojami štai taip: fotografuojama, kaip patalpose atliekama dezinfekcija, o kai kurie AirBnB net pervadinti "No corona" ir pan.

AirBnB reklama tinklapyje

Pusane pasirinkau butą su vaizdu į Kvangalio tiltą – nes praeitą kartą lankant Korėją, būtent jis, naktį apšviestas ir iškilęs viršum paplūdimio tarsi koks miražas, labiausiai tame mieste įstrigo atmintyje, tik tada neturėjau laiko pasigerėti tuo vaizdu ilgiau, nes visai Korėjai tegalėjau skirti 9 dienas. O dabar tais šviesų šou iš balkono galėjau gerėtis kas vakarą.

Kvangalio tiltas Pusane

Kvangalio tiltas Pusane

Užsakant laukė papildoma kliūtis: šeimininkas klausia „Ar nebuvote užsienyje per 14 d.? Atsiprašome, jei buvome, negalime priimti“. Nenori, kad bute karantinuotumėmės ir gal „paliktume po savęs virusą“. Nebuvome užsienyje. Jokių įrodymų neprašo.

Čedžu gerų butų mažiau, tad pasirinkome daugiaaukščius viešbučius masiniams poilsiautojams. Booking.com eilutė irgi skambėjo grėsmingai: „Šis viešbutis dėl COVID-19 nepriima svečių iš kai kurių šalių“. Užsakydamas parašau, kad į Korėją atvykau kovo 30 d., klausiu, ar nereikia įrodymų – lėktuvų bilietų, buvusių AirBnB rezervacijų. Bijau, kad atsakys „Europiečių išvis nepriimame“, bet nieko panašaus (čia ne Kinija, kur užsieniečių ir be COVID daug kas nenori priimti) – „Ne, įrodymų nereikia“.

Vienas Čedžu vulkanų. Čedžu simboliai - akmeninės senių statulos, kurių ten pilna - kaip socialinė reklama neretai papuoštos kaukėmis

Vienas Čedžu vulkanų. Čedžu simboliai – akmeninės senių statulos, kurių ten pilna – kaip socialinė reklama neretai papuoštos kaukėmis

Kainos, atrodo, palyginus su kovo 30 d. kai ieškojau buto Seule (o Pietų Korėja buvo neseniai persiritusi per koronaviruso piką), pakilusios: klimatas atšilo, artėja sezonas, bet, svarbiausia, keliauti žmonės bijo vis mažiau. Dalis AirBnB butų išvis “iškrito iš pasiūlos” kai praradę viltį šeimininkai, kaip tas, iš kurio balandį-gegužę nuomavomės butą Seule, atsisakė šio verslo, tad konkurencija pamažėjo.

Persikeliame iš Pusano į Čedžu

Persikeliame iš Pusano į Čedžu, keliaujame į oro uostą

Viešbutis Čedžu su pusryčiais. „Ar bus švediškas stalas?“ – mąstau, juk Europoje žiniasklaida skamba nuo pasakojimų, kad švediškus stalus COVID sunaikins. Nieko panašaus: švediškas stalas kaip niekad puikus, pilnas korėjietiškų patiekalų, net Coca Cola fontanas yra. Ir žmonių viešbutyje tikrai nemažai. Matyt, nėra tie švediški stalai tokie pavojingi. Antrasis mūsų viešbutis, Čedžu mieste, turėjo termovizorių: įdomu, kaip reaguotų, jei atostogų metu tau pakiltų temperatūra? Bute galėtum izoliuotis (kaip pataria Korėjos valdžia, 4 dienas), bet iš tokio viešbučio turbūt iš karto siųstų į ligoninę, kad netyčia neužkrėstum kitų svečių. Atėjo laikai, kai susirgti bet kuo baisu – ne tik koronavirusu. Na, bet kaukės, rankų plovimas padeda nuo visko ir nė sloga dar nesirgau.

Švediškame stale. Nors žmonių nesimato, iš tikro jų - daug

Švediškame stale. Nors žmonių nesimato, iš tikro jų – daug

Dėl visa ko laikiausi Korėjos valdžios rekomendacijų: jei jungi kondicionierių, kas pora valandų pravėdinti kambarius. Nes sklidna virusas per kondicionierius. Dėl panašių priežasčių butas geriau nei viešbutis.

Tiesa, galiausiai mano tvarkos laikymąsi priveikė Korėjos pakrantėse itin gausūs uodai: jeigu atidarinėsi langą ten, kur nėra normalių grotelių, naktį neišsimiegosi…

Apskritai tai gyveni viešbutyje, kaip visuomet. Po kelių dienų jau pamiršti, kad yra prie įėjimo termovizorius ar dezinfekcinis skystis.

Pusano gatvės vaizdas

Pusano gatvės vaizdas

Lankytinos vietos: kas neveikia, o kas laisva

Korėjoje, daugelis lankytinų vietų niekada ir nebuvo užsidariusios – masinio karantino čia nebuvo. Bent jau privačios. Savo nuožiūra, kai kurios jų įvedė tam tikrą kontrolę: tikrina temperatūrą, kitur dar reikia parašyti savo vardą ir kontaktus. Jei kas iš lankytojų susirgs – susisieks, lieps testuotis. Taip pat daug dezinfekcijos: tarkime, Pusano lynų keltuvo virš Songdo paplūdimio darbuotojai kabiną dezinfekavo ir prieš mums įlipant, ir po išlipimo (ir taip po kiekvieno kliento).

Aistė Songdo lynų keltuve. Nieko viduje be mūsų nėra, jis dezinfekuotas, tai be kaukių

Aistė Songdo lynų keltuve. Nieko viduje be mūsų nėra, jis dezinfekuotas, tai mes be kaukių

Verslininkams užverti durų Korėjos pakrantėse ir kurortuose niekas neliepė, bet kalbama, kad pažeidusiems reikalavimus tikrinti ar registruoti klientus, gresia sankcijos. Bet tikslūs reiklavimai priklauso nuo vietos ir savivaldybės/provincijos. Daug kur jokių patikrinimų nėra – ypač smulkesnėse, netinklinėse vietose. Matyt, logiška: jei klientų mažai, verslas – smukus, kam apkrauti patikrinimais?

O eidamas į didesnę lankytiną vietą nežinai, ar laukia termovizorius, ar priglaudžiamas termometras, ar privaloma rankų dezinfekcija, ar kontaktų užpildymas lape (pamažu pereinama prie QR kodų “Naver”, vietiniame Google atitikmenyje), ar išvis nieko: bet korėjiečiai tvarkosi stebėtinai efektyviai, jokių eilių ir maksimalus laikas, kurį kada dėl to sugaišau, buvo kokios 3 minutės.

Lipančius į keltą į Bidžindo salą keleivius tikrina termometru

Lipančius į keltą į Bidžindo salą keleivius tikrina termometru

Restoranuose jokių ribojimų išvis nėra. Ir jų niekada nebuvo, ir restoranuose virusas iš esmės nesklido, išskyrus visokias ilgesnes šventes, kai vieni to paties gimtadienio šventėjai “padovanodavo” virusą kitiems. Aišku, žmonės suvokia pavojų ir patys prisitaiko: jei įmanoma, sėdasi kuo toliau kitų užimtų staliukų. Mes irgi taip darėme.

Tradicinių Čedžu moterų-narių, neriančių be balionų ir žvejojančių moliuskus, pasirodymas pakrantėje. Jei būtų populiaresnis, gal būtų atšauktas, bet trumpas, vyksta kasdien po kelis kartus, turistų nedaug - tai vyko, kaip visuomet

Tradicinių Čedžu moterų-narių, neriančių be balionų ir žvejojančių moliuskus, pasirodymas pakrantėje. Jei būtų populiaresnis, gal būtų atšauktas, bet trumpas, vyksta kasdien po kelis kartus, turistų nedaug – tai vyko, kaip visuomet

Naktiniai klubai ir barai teoriškai sulaukė tam tikro visuomenės įtūžio ir kai kur uždaryti, bet praktiškai veikiančių visuomet bus pilna aplink ir tiek Čedžu, tiek Pusano naktinio gyvenimo rajonuose tas gyvenimas virė.

Čedžu miesto pramogų rajonas

Čedžu miesto pramogų rajonas: tokiuose žymi dalis jaunuolių vaikšto be kaukių, tuo kiek užsitraukdami vyresniųjų nepasitenkinimą

Į kaukes žiūrima įvairiai, priklausomai nuo vietos. Viską galima sudėti į sakinį „Jei logiška ir nesupernepatogu užsidėti kaukę ir veikti ką suplanavęs – tai užsidėk“. Muziejuose kai kur jų reikalauja, restoranuose (logiška) nereikalauja niekur. O tarkim tradicinėje korėjietiškoje pirtyje (ar labiau „maudynių ir poilsio parke“, kur einama praleisti 4 ar net 12 val.) čimdžilbange, iš pradžių užėjęs su kauke, pamačiau, kad niekas ten kaukių nedėvi – grįžau nusiimti.

Dirbu su kauke kavinėje - kol nevalgai, pageidautina užsidėti

Dirbu su kauke kavinėje – kol nevalgai, galima užsidėti

Pirmame iš aplankytų Pusano čimdžilbangų dalis gultų buvo pažymėti ženklais „nesigulti“, tokiu būdu užtikrinant, kad žmonės nesėdėtų per arti vienas kito. Antrame nieko panašaus nebuvo. Šiaip keista, kaip virusas neplinta korėjietiškose pirtyse – kai ten yra viešos medinės pagalvėlės, ant kurių guli visi iš eilės. Gal temperatūros padeda, bet dar labiau – kai serga mažai kas, tai maža tikimybė ir su jais susidurti pirtyje ar kitose mažiau saugiose erdvėse. Be kaukių ir dauguma žmonių žygių takuose, kur, tarkime, lipti į kalną su kauke sunku, pradedi dusti.

Aistė ant vieno gultų čimdžilbango poilsio erdvėje; ant gretimo parašyta 'čia negulti'

Aistė ant vieno gultų čimdžilbango poilsio erdvėje; ant gretimo parašyta ‘čia negulti’. Vilkime pirčių rūbais, kuriuos ten išduoda ir kuriuos vilkėti privaloma net karščiausiose pirtyse

Kai kurios lankytinos vietos užsidarė tiesiog dėl to, kad klientų trūksta, užsisukus turistų srautams. Tarkime, daugelis teatrų (dalis veikia, “Operos fantomą” Seule teberodo). Kino teatrai, tuo tarpu, ėmęsi saugumo priemonių (kas kiek kėdžių sodinti ir pan.) praveikė visą krizės laikotarpį, tik dabar, trūkstant naujai išleidžiamų filmų, labiausiai anonsavo e-sporto mačus („League of Legends Mid-Season Cup“). Pramogų erdvės kaip kurios: tarkime, „Running Man“ pramogų erdvė, kur pagal populiariausią Korjėos TV laidą (kažkiek primenančią „Takeši pilį“, nors labiau „gykinę“) dalyviai paeiliui bando įveikti visokiausius „išbandymus“, Pusane veikia (smagi patirtis!), o analogiška Seule – ne (ir tai nesusiję su valdžios ribojimais).

Čimdžilbangas - ne tik pirčių ar maudynių, bet ir poilsio kompleksas

Čimdžilbangas – ne tik pirčių ar maudynių, bet ir popilsio kompleksas

Norėdamas ką nuveikti visuomet mėginu pasiekti oficialius puslapius, kartais net nueiti į darbo mažai turinčią turizmo informaciją – kad be reikalo kur nors nenuvažiuoti. Kartais vis tiek nepasiseka. Visgi, jei nori susirasti įdomios, smagios veiklos – viskas įmanoma, o jei kitų turistų mažiau – tik paprasčiau. „Running Man“ pramogų erdvėje buvome savaitgalį ir vis tiek jokių eilių prie atskirų rungčių nebuvo.

'Running man' kliūčių ruože

‘Running man’ kliūčių ruože

Su šventėmis įvairiai – labai masinės atšaukiamos, pvz. oficialus Budos gimtadienio paradas su žibintais Seule iš pradžių nukeltas iš balandžio pabaigos į gegužės pabaigą, o paskui, pakilus Seule susirgimų skaičiui, atšauktas. Nes ten būtų vienu metu susirinkę labai daug žmonių. Tačiau šiaip žibintai, kaip kalėdiniai papuošimai mūsų kraštuose, kabojo visose šventyklose, o įspūdingiausiose, tokiose kaip Pusano Samgwansa, jais gerėtis be perstojo ėjo žmonės – tiesiog, grupelėmis, ne visi vienu metu, bet natūraliai, be jokios kontrolės.

Pusano Samgwansa žibintų fragmentas

Pusano Samgwansa žibintų fragmentas

Kontrolė pagrįsta pasitikėjimu Europoje neveiktų?

Griežčiausiai į viską žiūrima didžiuosiuose valstybiniuose muziejuose. Jie buvo užvėrę duris ir tik gegužės viduryje pilnai atvėrė duris. „Pilnai“ sąlyginis, nes siūloma registruotis internetu: Seule taip ir dariau. Kita vertus, į Pusano miesto muziejų nesunkiai patekome ir be registracijos: nors sekmadienis, klientų mažai, taigi, valandos norma neviršyta ir įleidžia visus noriničus. Aišku, reikia užrašyti kontaktus, rodyti pasą, tikrintis temperatūrą. Darbuotoja vėliau dar mane pasiveja ir klausia, kada atvykau į Korėją (ar neturėčiau būti 14 dienų karantine). Sakau, kovo 30 d. Išeina, vėl grįžta pasiėmusi lapelį, ant jo užrašo „03 13?“. „03 30“ – parašau. Abi datos geros, juk daugiau nei mėnuo praėjo. Ji nueina.

Ilgiausiame pasaulyje lavos tunelyje Čedžu. Gamtos objektai, nors ir valstybės valdomi, tvarkomi paprasčiau, nei muziejai, net ir tie, kur viskas viduje, kaip čia: pakanka pasimatuoti temperatūrą

Ilgiausiame pasaulyje lavos tunelyje Čedžu. Gamtos objektai, nors ir valstybės valdomi, tvarkomi paprasčiau, nei muziejai, net ir tie, kur viskas viduje, kaip čia: pakanka pasimatuoti temperatūrą ir parašyti kontaktus

Sunku pasakyti, kodėl valstybiniams muziejams riekalinga tokia kontrolė, nes žmonių ten mažai, atstumas tarp lankytojų didžiulis. Turbūt, kadangi tai valstybinės institucijos, jos ir labiau kontroliuojamos, ir kartu „užduoda toną“ visuomenei, siekdamos įkvėpti atsargumą. Pietų Korėja tikrai laisvos rinkos šalis, nekenčianti komunizmo formų („Korea Times“ skaičiau visai rimtą vedamąjį, kur koronavirusas lyginamas su komunizmu) – ir jei institucija valstybinė, tai jai tiesiogiai ir nurodinėja valstybė, bet jei privati – tai beveik viskas paliekama verslininko sąžinei ir supratimui (aišku, kiekvienam verslininkui suprantant, kad gali „prisižaisti“ ir būti nubaustas ar priverstas užsidaryti, jei kas pas jį masiškai užsikrės).

Socialinė reklama "Korona 19 lauk", kurios Korėjoje gausu

Socialinė reklama “Korona 19 lauk”, kurios Korėjoje gausu

Apskritai, labai daug kas Korėjoje yra paremta pasitikėjimu ir veikia todėl, kad korėjiečiai nelinkę apgaudinėti, o imigrantų ir turistų dabar čia mažai. Juk Pusano muziejuje galėjau pasakyti bet kokią atvykimo datą, juk į klientų registracijos žurnalus gali rašyti bet kokį vardą ir kontaktus (kol nėra reikalo niekas nebando tau skambinti ir tik kai kur tikrina pasą).

Bidžindo slaos žygyje

Bidžindo slaos žygyje

„Tipiniams korėjiečiams“ apgaudinėti neateina į galvą, bet žiniasklaida rašo apie nesąžiningas mažumas: paprastai užsieniečius. Štai vietnamietis, karantinuotas, išėjo iš namų palikęs telefoną namie 14 kartų (nes žino, kad jo vietą valdžia nustato pagal telefono GPS). Bangladešietis, oro uoste pasakęs, kad važiuoja karantinuotis, nuskubėjo į pirmą taksi ir nurodė vežti jį į stotį; oro uosto apsauga, viską mačiusi per kamerą, paskambino taksistui ir nurodė bangladešietį vežti atgal; tai suvokęs bangladešietis iššoko iš taksi ir spruko, bet, aišku, buvo pagautas pareigūnų ir deportuotas.

Palapinė Čedžu pakrantėje

Palapinė Čedžu pakrantėje. Korėjos laikraščiai rašo, kad populiarėja nakvynės, pavyzdžiui, automobilyje, į universalų bagažines įdedami čiužiniai – kad nereiktų būti bendrame viešbutyje su galimais ligoniais. Bet, aišku, tai vis tiek niša.

Daug protrūkių susiję ir su mažumomis, kurios laikosi nuo visuomenės savotiškoje paslaptyje: “sektomis”, seksualinėmis mažumomis. Gėjai, eidami į gėjų klubus Seule pasirašinėdavo netikrais vardais ir ten pasklidus koronavirusui buvo neįmanoma su jais sukontaktuoti. Tikriausiai jie bijojo, kad apie jų orientaciją, jeigu susirgtų, sužinotų giminės. Valdžia atlyžo ir pažadėjo jiems (o taip pat nelegaliems imigrantams) anoniminius tyrimus: koronaviruso įveikimas svarbiau, nei sistema ir tvarka.

Korėjos restoranuose įprastas bendras garnyrų bufetas - kiekvienas lankytojas iš čia pats pasiima kiek nori garnyrų (bančan). Tokie būna beveik kiekviename restorane.

Korėjos restoranuose įprastas bendras garnyrų bufetas – kiekvienas lankytojas iš čia pats pasiima kiek nori garnyrų (bančan). Tokie būna beveik kiekviename restorane ir neteko girdėti, kad kas juos ribotų.

Jei Korėjos patirtį perkelti kitur, pavyzdžiui, Rytų Europą, savaime suprantame, pasitikėjimo turėtų būti mažiau ir daugiau patikrinimų – antraip vešės apgavystės ar tiesiog „tingiu pildyti“ požiūris.

Saulėtekis virš Kvangalio tilto Pusane

Saulėtekis virš Kvangalio tilto Pusnae

Kultūrines pramogas nukonkuruoja žygiai gamtoje

Nors Korjėoje nebuvo masinių uždarymų, dar labiau išpopuliarėjo ir šiaip populiarūs žygiai gamtoje: jie atrodo saugesni ir gali būti garantuotas, kad “nepabučiuosi užrakintų vartų”. Kol muziejai tuštoki, žygio takas unikalioje Bidžindo saloje (kur dvi salos susisiekia per siaurą paplūdimį) buvo kupinas žmonių, ir taip daug kur. Ir oficialiai pranešama, kad gamtinių vietų (pvz. ritualizuotus parkus primenančių tradicinių Čosonų dinastijos valdovų kapų, kuriais „apsėta“ visa Korėja) lankomumas palyginus su pernai tik išaugo.

Bidžindo saloje

Bidžindo saloje

Paplūdimiai dar tušti, tik keli žmonės braido. Bet ir šiaip Korėjoje sezonas trumpas: nors klimatas šiltesnis, nei Lietuvoje (gegužę jau panašiai kaip Lietuvoje liepą), sezonas skaitosi tik liepa-rugpjūtis: prie pagrindinio Čedžu “masinio kurorto” Čungmuno paplūdimio tiesiai šviesiai parašyta, kad „veikia tik liepą ir rugpjūtį“. Tiesa, tai reiškia, kad tik tada budi gelbėtojai. Įprastais metais korėjiečiai, jei ne liepa-rugpjūtis, keliauja į „šiltesnius kraštus“, kaip Tailandą ar Balį. Ne šiemet. Vien per gegužę Korėjoje vidiniais reisais skrido beveik 2 mln. žmonių, tai yra 100 tūkstančių kasdien. Iš esmės visi Korėjos vidiniai reisai – į kurortus, pakrantes. Bet juk tai ne vienintelis būdas ten nukakti – į Pusaną populiariausi greitieji KTX traukiniai, į Čedžu yra ir keltai, gausu mažesnių kurortų arčiau Seulo.

Garsiausias Pusane Hėundės paplūdimys. Aplinkinėse kavinėse, pasivaikščiojimų gatvėse žmonių buvo daugiau, nei pačiame paplūdimyje

Garsiausias Pusane Hėundės paplūdimys. Aplinkinėse kavinėse, pasivaikščiojimų gatvėse žmonių buvo daugiau, nei pačiame paplūdimyje

Kuo mažesnis miestelis – tuo didesnė viruso baimė?

Korėjoje atrodo, kad kuo mažesnis miestelis ir kuo toliau nuo jo virusas, tuo labiau to viruso bijo. Nei Seulo stotyje įlipant į traukinį Seulas-Pusanas, nei Pusano stotyje išlipant, tarkime, niekas netikrino temperatūros.

O štai nuvažiuojame iš Pusano į Tongjongo kurortėlį autobusu, išlipame autobusų stotyje, bandome išeiti iš perono. „Eikite čia, koronavirusas!“ – moja mums ir visiems autobuso keliaviams stoties darbuotojas. Parodo kažkokią kabiną, panašią į kūno žvalgytuvus oro uostuose.

Salų peizažas aplink Tongjongą

Salų peizažas aplink Tongjongą

Užeinu. Durys už manęs užsidaro. Po kiek laiko atsidaro kitos. Išeinu. „UV kabina“ – parašyta. Girdėjau, kad koronavirusą žudo UV spinduliai – tačiau lyg tai tik labai galingi, tokie, kurie pavojingi žmogui, degina odą ir todėl naudojami tik, tarkime, dezinfekuoti tuštiems Kinijos autobusams. Čia, akivaizdu, silpnesni spinduliai. Gal veikia, o gal kas Tongjongą švelniai „išdūrė“. Bet kuriuo atveju, niekur kitur Korėjoje nieko panašaus nemačiau. Na bet temperatūrą tikriniantys termovizoriai yra kone kiekvieno mažesnio Pietų Korėjos miestelio stotyje. Tiesa, kalbu apie tuos “mažesnius miestus”, kur dar užklysta turistai – kurortus ar kuriuose yra kokia įžymybė. Kaimuose, kur nėra nieko įdomaus, patikrinimų irgi nebūna.

Piknikas prie uolų Čedžu

Piknikas prie uolų Čedžu

Ir į kaukių dėvėjimą viešajame transporte užkampiuose žiūrima rimčiau. Tiek kavą gėrusiai žmonai, tiek įlipusiam korėjiečiui seneliui atskiri Pusano apylinkių vairuotojai nurodė užsidėti kaukes, kol yra autobuse, o vieną senelį Čedžu vairuotojas net piktai sugriebęs už rankos išvijo, o mums, nors ir kaukėtiems, liepė nekalbėti. Seule nieko panašaus tuo laikotarpiu nebuvo, nors užsikrėtusiųjų ten dešimtis kartų daugiau. Korėjos valdžia įstatyme, sakančiame, kad taksistai ir autobusų vairuotojai privalo vežti visus kelievius, padarė išimtį, kad turi teisę nevežti keleivių be kaukių. Kaip Korėjoje įprasta teisę, o ne pareigą: bet to pakanka, juk nežinai, koks vairuotojas atvažiuos ir nesinori, kaip tam bekaukiam seneliui, laukti antro ar trečio autobuso.

Kaukėti keleiviai Pusano metro

Kaukėti keleiviai Pusano metro

Ir 3 mln. Pusane, kuriame ~200 COVID atvejų, į tai žiūrima rimčiau, nei ~22 mln. Seule, kur gerokai arti 2000 atvejų: štai mačiau, kaip be kaukės žmogaus neįleido į prekybos centrą (vėlgi: įstatymo tokio nėra).

Kita vertus, tai bendra tendencija: kol uždarymai, kurių čia niekad daug nebuvo, išnyksta, reikalavimai dėvėti kaukes tik griežtėja. Matyt ir todėl, kad, tiesiog, patikėję „pergale prieš virusą“ mažiau žmonių jas dėvi savanoriškai (Korėjoje tas „mažiau“ tai gal 70-80% vietoje 90%). Korėjos epidemiologai sako, kad tai yra būtinas kompromisas – esą, ir Vakarų šalys, norėdamos atsidaryti ir įveikti virusą, tai lengvai galėtų padaryti, jei tiesiog įvestų reikalavimą elgtis, kaip elgiasi daugelis korėjiečių: nuolat dėvėti kaukes viešosiose vietose „jei nebūtina jų nusiimti pagal situaciją“ (t.y. valgant, pirtyje, darantis nuotrauką ir pan.). Antraip laukia antra banga.

Kaukių pasiūla pas eilinį bendro pobūdžio turgaus prekeivį

Kaukių pasiūla pas eilinį bendro pobūdžio turgaus prekeivį

Mūsų kraštuose populiarūs sensaciniai straipsniai clickbait‘inėmis antraštėmis „Kaukės nesaugo nuo viruso!“ ar, tiksliau „XXX nesaugo nuo viruso!“. Atsidarai tokį ir ten rašo: „Ir su kauke / XXX įmanoma užsikrėsti“. Įmanoma, tai įmanoma – be kokia tikimybė? Ji mažesnė. 25%, 50%, 75% – nelygu kaukė, metodas. Ir svarbu mąstyti plačiau: jei visi jas nešioja, jei visų tikimybė užsikrėsti sumažėja 75% – tai taip, užsikrėtusių bus ir toliau, bet mažiau. Kiekvienas sergantysis užkrės mažiau kaip vieną sveikąjį – o tai reiškia, sergančiųjų vis mažės ir mažės. Pagaliau ir Pasaulio sveikatos organizacija tą galutinai pripažino.

Korėjiečiai mokosi plaukti banglentėmis Pusano paplūdimyje

Korėjiečiai mokosi plaukti banglentėmis Pusano paplūdimyje

Čia kaip su ŽIV. Aišku, kad „prezervatyvas nebūtinai apsaugos“, nes gali būti suplyšęs ar nekokybiškas. Bet tikimybę užsikrėsti sumažina gerokai. Ir kai taip sumažina, tai tų ŽIV infekuotų visuomenėje, naudojančioje prezervatyvus (kaip Lietuvos), gerokai mažiau. Ir ten jei kada prezervatyvas suplyštų, tai labai mažai tikėtina, kad tai atsitiktų su ŽIV sergančiu žmogumi. Priešingai nei pietinėje Afrikoje, kur kai kuriose šalyse ŽIV infekuoti 10% ar 20%. Tas pats ir su kaukėmis: net jei jos nesaugo 100% ar 80%, dėl to, kad jas nešioja beveik visi, sergančių Korėjoje tiek mažai, kad ir jei kada „kaukė nesuveiks“, ar būsi be kaukės (kaip čimdžilbange ar ankštame restorane), tikėtina, sergančių aplink nebus.

Fotografuojamasi ir filmuojamasi paprastai be kaukės - net ir Korėjos Youtube'ui

Fotografuojamasi ir filmuojamasi paprastai be kaukės – net ir Korėjos Youtube’ui

Beje, yra vietų, kuriose su reikalavimais ir klausimais ir Korėja nespėja „koja kojon“ su laiku. Štai Čedžu prisijungus prie Wifi iššoka automatinis įspėjamasis pranešimas saugotis COVID. Viena jo versijų – „Jei buvote Vuhane, reaguokite į simptomus“. O jau daug mėnesių, kaip Vuhane tos ligos nėra, bet ji yra kone visur kitur… Pusano „Spa Land“ reikėjo raštu atsakyti į klausimą „Ar buvote per 14 dienų užsienyje arba Tegu mieste?“. Tegu miestas buvo pirmasis Korėjoje koronaviruso židinys, tačiau jis „pasveiko“: dabar Tegu būna dienų, kai išvis niekas nesuserga, jis mažai skirisasi nuo visų kitų miestų, o štai Seule dažnai užsikrečia dešimtys žmonių.

Jei buvote Kinijoje tipo įspėjimas, vis dar naudotas ir 2020 m. birželį

Jei buvote Kinijoje tipo įspėjimas, vis dar naudotas ir 2020 m. birželį

Tegu nebuvome. Bet planavome važiuoti. Galiausiai nenuvažiavome – dėl visa ko, dar kur neįleis po to. Aišku, niekas nesutrukdytų visokiuose klausimynuose meluoti. Bet jei jau esame Pietų Korėjoje, tai tokiais melais neužsiiminėjame: žaidžiame pagal tas taisykles, pagal kurias žaidžiama čia ir kurios padėjo koronavirusą įveikti. Atvirumo, tiesos.

Vietinės merginos darosi selfius

Vietinės merginos darosi selfius

Rizika užsikrėsti Europoje gerokai didesnė

Gegužės gale Korėjoje vėl padaugėjo užsikrėtimų, atsirado nauji klasteriai: iš pradžių gėjų klubuose, paskui e-komercijos sandėlyje. Nuo kelių per dieną užsikrėtimų pakilo iki 20, 40, net 79 per dieną, vėliau nusistovėjo ~40-50. Tiesa, daugiausiai Seule ir aplink. Be to, reikia vertinti blaiviai – tai yra tik koks vienas užsikrėtimas milijonui korėjiečių per dieną (juk gyventojų Pietų Korėjoje – 50 mln.). Pusane mačiau paskelbtų “Koronos pabaigos išpardavimų”…

Lietuva naujai paskelbė, kada laiko užsienio šalis saugiomis nuo viruso, ir tas skaičius yra 25 užsikrėtimai 100 000 žmonių per dvi savaites, o tai reiškia. Net jei ir Pietų Korėjoje per dieną užsikrėstų 890 žmonių, Lietuvos stadartais ji dar būtų saugi šalis…

Čedžu paplūdimys su turistais

Čedžu paplūdimys su turistais

Bet standartai pasaulyje skiriasi ir visur jie yra „geriau, nei buvo seniau“. Šalys, kur viruso beveik nebuvo, paniškai bijo ir pavienių atvejų, Pietų Korėja bijo atšokimo nuo vienetų prie dešimčių ar šimtų (ir štai Seule „dėl viso pikto“ vėl uždarė dalį mokyklų ir bažnyčių, ima reikalauti kaukių viešajame transporte), na o „psichologiškai užgrūdintoje“ Europoje jau bijoma tik dešimčių tūkstančių (Europos mastu), antraip – viskas atsidaro ir net reikalavimai kaukėms nyksta.

Pusano tvirtovėje

Pusano tvirtovėje

Užsikrėsti koronavirusu Korėjoje nėra didesnė tikimybė, nei žūti ar smarkiau susižeisti Lietuvos keliuose. Tačiau tikimybė „įkliūti į sistemos spąstus“ – didesnė. Kasdien testuojama per 10 000 žmonių, taigi, ~0,5% visos šalies per mėnesį: buvai kokioje nors vietoje, kad ir didelėje, kur panašiu metu lankėsi kas užsikrėtęs – ir tau dėl viso pikto testas. Čia dar nieko, jis nemokamas: bet gali būti ir privaloma 14 dienų izoliacija, kuri sukels problemų jei turėtum tada turėtum kokių planų.

Einu pakrantės taku pro nuostabias Čedžu uolas. Galėčiau ir be kaukės, bet nelabai patogu tai usžidėti, tai užsiimti, nėra kur švariai įsidėti, tai jei nelipu į kalną, kur su kauke galėčiau dusti, dažniausiai būnu su kauke

Einu pakrantės taku pro nuostabias Čedžu uolas. Galėčiau ir be kaukės, bet nelabai patogu tai usžidėti, tai užsiimti, nėra kur švariai įsidėti, tai jei nelipu į kalną, kur su kauke galėčiau dusti, dažniausiai būnu su kauke

Žodžiu, per atostogas aktyviai keliaudamas, lankydamas restoranus, barus, paplūdimius, palikinėdamas kontaktus muziejuose ir viešbučiuose žmogus kartu didinasi tikimybę papulti į spąstus, kurie tas atostogas pagadins. Todėl yra papildoma prasmė eiti į vietas tada, kai mažiau žmonių (ryte, ne savaitgaliais): ne tik, kad taip smagiau; ne tik, kad taip mažesnė tikimybė užsikrėsti (ji ir taip daug kur iš esmės nulinė); bet ir gerokai mažesnė tikimybė „susikirsti keliais“ su bent vienu užsikrėtusiuoju.

Pusano maisto turguje ankšta, kaip visuomet

Pusano maisto turguje ankšta, kaip visuomet

Aš į tokius spąstus dar nepapuoliau. Ir to tikimybė maža. Ypač Čedžu, kur užsikrėtusių tik 14 iš viso per visą pandemijos istoriją, ir visi „atvežtiniai“. Tiesa, čedžujiečių požiūris į turistus dėl to dvejopas: jiems jų gyvybiškai reikia pragyvenimui, bet, kita vertus, niekas nenori, kad liga pasisėtų ir saloje. Dėl to kai kurios vietos, valstybiniai muziejai Čedžu uždarytos ilgiau, nei kitur Korėjoje.

Garsiajame Čagalčio žuvų turguje Pusane

Garsiajame Čagalčio žuvų turguje Pusane

Aišku, tik valstybinės ar provincinės, arba tos „masiniuose kurortuose“ kur sumažėjo srautai: eilė privačių muziejų, teminių parkų ir meno projektų veikė ir veikia, kaip visuomet: Stiklo pilis (stiklo skulptūrų parkas), Dvasingas sodas (bonsų parkas), Meilės žemė (nepadorių skulptūrų parkas) ir Sekso bei sveikatos muziejus, amerikiečio kačių mylėtojo pastatytas katiniukų pilnas labirintas ir t.t. Na, turbūt visame pasaulyje valstybinės ar biudžetinės institucijos – vienos mažiausiai suinteresuotų dirbti; algas juk ten moka ir šiaip, kai nedirbantis verslininkas gali bankrutuoti, o tokio verslininko darbuotojai – negauti algų, netekti darbo.

Čedžu labirinte

Čedžu labirinte, kurį įkūrė po Korėjos karo čia pasilikęs amerikietis

Bet šiaip Čedžu ramu: telefono neiškrauna specialieji pranešimai apie apylinkėje užsikrėtusius (nes jie siunčiami pagal buvimo vietą), per dvi savaites gavau gal tik vieną. Panašu, kad daug kur pasaulyje jei koks ribojimų slibinas vėl iškels savo gličią galvą, tai ne visoje šalyje, o tik labiau paveiktose vietose. Nežinia, kada gali tokiose atsidurti, bet tikimybė mažesnė nei pakliūti į paveiktą šalį.

Įspėjamųjų pranešimų, gaunamų į telefoną, serijos. Juos išsiverčiu automatiniu vertėju

Įspėjamųjų pranešimų, gaunamų į telefoną, serijos. Juos išsiverčiu automatiniu vertėju

Kurortuose – ir koronapabėgėliai iš užsienio

Seulo Tongdemun rajone, kur praleidome pusantro mėnesio kovą-gegužę, būdavo, kad kelias dienas iš euilės nesutikdavau nė vieno baltaodžio. O Korėjos pakrantėse kitaip: jų daug lankytinose vietose, paplūdimiuose. Kaip, juk nuo balandžio 1 d. visiems atvykusiems privalomas karantinas, nuo balandžio vidurio iš daugelio šalių išvis nepriima?

Daug jų, aišku, Korėjoje studijuoja, dirba, bet nemažai „koronapabėgėlių“. Na, gal ne tokių, kaip aš, kur specialiai atvažiavau į Korėją dėl to, kad pasitikėjau jos kovos su koronavirusu metodika. Bet daug tokių, kurie jau seniai turėjo išvažiuoti, bet liko. Nors galėjo išvažiuoti – Korėja sienų neuždarė, reisų pilna, ypač į JAV. Amerikiečiai laukiami ir atvykti, ir korėjiečiai į Ameriką gali keliauti.

Paminklas tikriems pabėgėliams iš Šiaurės Korėjos Korėjos karo laikais prie Pusano tilto, prie kurio daug jų susitardavo susitikti, bet taip ir nebepamatydavo vienas kito anuomet skurdžioje, karo nualintoje Pietų Korėjoje. Dabar kiti laikai ir aplinkui - ramybės regionas, supamas beprotiško pasaulio

Paminklas tikriems pabėgėliams iš Šiaurės Korėjos Korėjos karo laikais prie Pusano tilto, prie kurio daug jų susitardavo susitikti, bet taip ir nebepamatydavo vienas kito anuomet skurdžioje, karo nualintoje Pietų Korėjoje. Dabar kiti laikai ir aplinkui – ramybės regionas, supamas beprotiško pasaulio

Bet amerikiečiai, atsidūrę (ne įstrigę) Korėjoje mato situaciją pas save namie – iš pradžių pasaulį „nušniojusius“ viruso mastus, vėliau juodaodžių riaušes. Ir štai nugirstu merginas Pusano pakrantės promenadoje angliškai kalbant „Į JAV tai grįšiu tik po koronaviruso!“. Prie įspūdingų Čedžu uolų užkalbino kanadietis, papasakojęs, kad atskrido į Korėją kovo 20 d. Dviems savaitėms. Su juo kalbėjau gegužės 30 d…

Prie Pusano Kvangalio paplūdimio

Prie Pusano Kvangalio paplūdimio

Jis, kaip ir aš, pabėgo ne tiek nuo koronaviruso, kiek nuo karantino. „Čia bent jau galima normaliai gyventi“ – sakė. O Kanadoje šiaip ar taip viskas užsidarė, dirbti negalėtų. Tiesa, sakė, dabar jau atsidarinėja (kaip ir Lietuvoje), tai gal kada reiks grįžti, nors aiškų planų neturi. Kanadiečiai be vizos gali būti Korėjoje 6 mėnesius.

Pusano metro rūkykla - viena retų dėl koronaviruso dar uždarytų vietų Pusane

Pusano metro rūkykla – viena retų dėl koronaviruso dar uždarytų vietų Pusane

Man, lietuviui, tuo tarpu, tiksi trys mėnesiai – baigsis birželio 28 d. Birželio 25 d. reisą Seulas-Tokijas, kuriuo turėjau išvykti, jau atšaukė – Japonijos sienos atvykėliams iš Korėjos uždarytos. Į Lietuvą teoriškai galima grįžti, bet praktiškai labai sudėtinga – daugybė pardavinėjamų reisų neįvyks (pvz. LOT‘as vis parduoda ir parduoda reisus, o Lenkija vis pratęsia ir pratęsia sienų uždarymus, o paskui susigrąžink pinigus, kad gudrus), dar kiti gal įvyks, bet nebūntai įleis tarpinės valstybės, kurie didesnė (nors, aišku, irgi ne 100%) tikimybė, kad įvyks – brangūs (iš Lietuvos valstybės, tarsi iš kokio Abiejų Tautų Respublikos bajoro – „miesto šeimininko“, savotišką monopolį skrydžiams į persėdimo oro uostus „išsiderėjusi“ vokiečių Lufthansa, joja keleiviams ant galvų: kokiam turtingam verslininkui prireiks ir skris už bet kiek, nes juk tik “Lufthansa” tikrai turi visus leidimus, o kokiam “Turkish Airlines”, šiaip jau teikiančiam vienus geriausių pasiūlymų į Aziją, parodytos durys).

Pusanas iš lėktuvo

Pusanas iš lėktuvo

Reikėtų teisės būti Korėjoje pratęsimo: dirbu per internetą, tad svetur būti neproblema. Įdomu, kiek laiko reikėtų laikyti uždarytas sienas, kad Azijos kurortai visiškai ištuštėtų nuo užsieniečių? Balyje, Tailande, aišku, jų dar daugiau, nei Pietų Korėjoje, bet kas mėnesį vis išskrenda, išskrenda… Tiesa, ten jiems pasisekė gerokai mažiau: Tailandas labai rimtai “karantinavosi”, Balyje irgi daug kas uždaryta. Net į “rojų” juk gali ateiti baisi rutina. Į Korėją neatėjo. “Kad tik nebūtų karantino” staiga kelionės džiaugsmui pasidarė svarbiau už gamtos ar kultūros didybę, už klimatą ir (proto ribose) kainas. Nes jei bus viskas uždaryta, tai nei lankytinos vietos bus pasiekiamos ir kas, kad šalis bus pigi – daugiau pinigų prarasi dėl poreikio pirkti kitus skrydžio bilietus idant spėtum išvykti.

Į žygį susiruošę vietiniai

Į žygį susiruošę vietiniai. Daugybėje pasaulio šalių net tokie žygiai dar uždrausti, nors tai keičiasi

Birželį eisime į imigracijos tarnybą. Bent jau iki šiol visiems, kieno situacijas žinau, leidimus būti Korėjoje pratęsdavo, bet su kiekviena savaite karantinai Europoje švelnėja, nors sienų uždarymai dar daug kur geležiniai. Ir, svarbiausia, nors koronaviruso eiga daugmaž prognozuojama – joks matematikas negali suprognozuoti galimai pavojingesnio „karantinizmo“ viruso eigos.

Čedžu komerciniai muziejai pagrindiniame Čungmuno kurorte. Kol kas gera pusė jų nedirba, nes masiniuose viešbučiuose žmonių dar mažai (tačiau tuose, kur apsistoja individualūs turistai - daug)

Čedžu komerciniai muziejai pagrindiniame Čungmuno kurorte. Kol kas gera pusė jų nedirba, nes masiniuose viešbučiuose žmonių dar mažai (tačiau tuose, kur apsistoja individualūs turistai – daug)

Vienos šalys, kaip Naujoji Zelandija, atsidaro, kai virusu kelias savaites iš eilės jų teritorijose neužsikrečia visiškai niekas, kitos, kaip Lietuva – kai susirgimų sumažėja iki kelių ar keliolikos per dieną, dar kitos, kaip Italija ar Ispanija – iki kelių šimtų ar tūkstančių.

Kylantys 'dūmai' - tai dezinfekcija Pusano Kvangalio paplūdimio rajone

Kylantys ‘dūmai’ suneramino – negi gaisras. Pasirodo, tai dezinfekcija Pusano Kvangalio paplūdimio rajone

O dar kitos šalys, kaip Rusija, Indija ar PAR, užsidarė, kai jose beveik nebuvo viruso, o dabar, visiškai nekreipdamas dėmesio į supergriežtus karantinus, virusas ten išbujojo labiau, nei kada nors anksčiau. Bet tos šalys vis tiek pamažu atsidarinėja…

Būnant saugiame Korėjos kurortų burbule itin keistai atrodo visokie pranešimai apie siaubus kitur pasaulyje, kurie dabar nebe išimtis, o norma. Laimė, viskas gerėja ir Europoje ir, tikiuosi, pagerės kitur

Būnant saugiame Korėjos kurortų burbule itin keistai atrodo visokie pranešimai apie siaubus kitur pasaulyje, kurie dabar nebe išimtis, o norma. Laimė, viskas gerėja ir Europoje ir, tikiuosi, pagerės kitur

Pagaliau yra tokios, kaip Pietų Korėja, Islandija ar Latvija, kurios niekad neužsidarė ir virusą „palaužė“ be to, menkesniais ribojimais bei masiniu testavimu.

Ir paskutiniosios, kaip Baltarusija ar Švedija, ne tik neužsidarė, bet ir viruso užgniaužti nė masiniais testavimais nemėgino: žiūrėjo tarsi į gripą ar aibę rimtesnių ligų (vėžys, ŽIV ir pan.), kurios kasmet pražudo daugiau žmonių, nei teoriškai galėtų pražudyti koronavirusas ir kurios dabar „pastumtos į antrą planą“. T.y. darė tai, ką darė visos be išimties šalys per visas kitas pandemijas – kad ir 1968 m. Honkongo gripą, kuris nusinešė iki 4 mln. gyvybių (koronavirusas ~300 000 ir nė artyn tų 4 mln. matyt neprirartės). Ir vis tiek net garsusis Vudstoko festivalis tos pandemijos metu vyko. Gal todėl, kad socialinės žiniasklaidos su visais panikasėjais nebuvo, ar tiesiog ir Vakarų pasaulio žmonės buvo labiau prirpratę prie pavojų, rizikų – Antras pasaulinis karas dar buvo netolima praeitis? Va, prasidėjo JAV riaušės ir staiga koronavirusas ten pasitraukė į antrą žiniasklaidos planą, nepaisant to, kad Amerikoje jis tebesiaučia maksimaliai: tiesiog, riaušių pavojus realesnis, artimensis, didesnis.

Nedidelis fragmentas milžiniško mobiliųjų telefonų dėklų 'supermarketo'

Nedidelis fragmentas milžiniško mobiliųjų telefonų dėklų ‘supermarketo’

Kai viską lemia psichologija, kas atsidaro, gali ir užsidaryti, ir todėl nors, tarkime, Serbija atsivėrė visiškai (be privalomų 14 d. karantinų ar ribotų sienų kirtimų), o Graikija – ES piliečiams, įdomu, ar tai tęsis ir po mėnesio? O skrydžius juk perki iš anksto.

Bet nebemanau, kad masiniai “turistų strigimai” užsienyje pasikartos: net ir “sienoms atsivėrus” (tai neįvyks vienu metu) iš pradžių daug kelionių bus įmanomos tik artimesnėse šalyse, iš kurių grįžti nesunku net ir ypatingais atvejais.

Kaip atostogausime artimiausiu metu

Po poros savaičių Čedžu, kai kasdien būdavo kas veikti, birželio 9 d. išskridau į Seulą reisu Čedžu-Seulas, kuris, nors ir sunkiai įtikėtina, net ir „eiliniu metu“ yra populiariausias pasaulyje skrydis. Na o dabar, galbūt, joks kitas planetos oro maršrutas nebesudaro nė 10% a net 5% tų apimčių, kokias gabena Seulas-Čedžu. Aišku, lėktuvas pilnas, oro uostas irgi pilnas tarsi kokio Frankfurto ar Stambulo geriausiais laikais. Tik visa milžiniška “International Departures” (Tarptautinių išvykimų) registracijos stalų eilė numirusi: nei darbuotojų, nei žmonių, nei reisų numerių ekranuose. Tarptautinių išvykimų iš Čedžu nebėra. Ir angliškų pranešimų užsidėti kaukes “Air Seoul” avialinijose nebuvo, bet niekas ir nebandė skristi be jų.

Tušti tarptautinių išvykimų registracijos staleliai Čedžu oro uoste

Tušti tarptautinių išvykimų registracijos staleliai Čedžu oro uoste

Planavau kurį laiką pabūti Seule, tačiau išvyksiu į kitus miestus, mat Seule dabar didesnis korėjietiškais masteliais COVID protrūkis. Aišku, menkas tarptautiniais standartais, iki 2 susergančių milijonui gyventojų (mažiau, nei Lietuvoje, ką jau kalbėti apie Vakarų Europą), bet visgi trukdis. Uždarytos mažosios karaokės, nes užsikrėtusieji gėjų klubuose vėliau platino virusą karaokėse – taigi, norėdamas išbandyti tradicinę korėjietišką karaokę su nuomojamais kambariais, tą padarau ne Seule, kaip iš pradžių planavau, o Čedžu.

Karaokės kambaryje

Karaokės kambaryje

Toks neapibrėžtumas, poreikis sekti aplinkybes, turbūt, bus viena kelionių artimiausiais mėnesiais kasdienybių, o planuoti porai mėnesių į priekį bus sunku. Norisi (naiviai?) tikėtis, kad masinių uždarymų niekas pakartoti nebenorės, pamatę, kokias pasekmes tai sukelia ekonomikai ir psichologijai, kai bet kokia kibirkštis paskui gali įžiebti masines riaušes.

Tradiciniame kaime netoli Pusano

Tradiciniame kaime netoli Pusano. Tokie liaudies kaimai yra iščiustyti tarsi muziejai, bet juose gyvena žmonės. Įprastu metu rodo visokius pasirodymus, rodo liaudies amatus. Bet dabar turistų nėra ir beveik viskas uždaryta, išskyrus kaimo muziejų ir bilietų kasą.

Tačiau, matyt, daugiau šalių seks idealizuojamu Korėjos modeliu, o tai reiškia selektyviai taikomus uždarymus: tam tikrų įstaigų, tam tikruose regionuose, tam tikru metu. Jei protrūkis mažas – laikinai uždaroma konkreti vieta. Jei protrūkis didesnis ir keliose panašiose vietose – tai uždaromos panašios vietos tame mieste.

Krioklys Čedžu

Krioklys Čedžu

Jei protrūkis mažas – išekomi kontaktai ir testuojami, arba siūloma testuotis atsiradus simptomams. Jei protrūkis didesnis – kviečiami testuotis ir tie, kas ten lankėsi tomis dienomis, nors ir neturi simptomų.

Įvairias kelionių grupes ir forumus užvertusios diskusijos apie tai, „Kaip atostogausime šiemet“ ir nuomonės ne ką mažiau įvairios, nei valstybių atsakai į koronavirusą. Nuo „Viskas pasibaigs per kelis mėnesius“ iki „Niekad nepasibaigs iki vakcinos, o vakcinos nebus“. Vieni apokaliptiškai piešia, kas neva bus „visuomet uždrausta“ (švediški stalai, vidurinės sėdynės lėktuvuose, valgymas transporte…), o kiti sako, kad tada iš viso neverta atostogauti „baimės ir draudimų kupinose šalyse“. Treti gi sako „važiuosim bet kur, tik išleiskit“.

Pusano menininkų rajonas - buvęs pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos lūšnynas

Pusano menininkų rajonas – buvęs pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos lūšnynas. Be turistų, užmigęs.

Pasižvalgius Pietų Korėjoje, kuri tarsi gyvena „mėnuo ar keli į ateitį“, manau, atsakymai į klausimus apie ateities keliones tokie:
*Protingai besielgiančiose šalyse pasikeis nedaug kas, o tie pokyčiai, kurie visgi gali būti (kaip, tarkime, kokie temperatūros tikrinimai ar kaukių dėvėjimai), net jei ir iš pradžių atrodys dideli, tuoj taps visiškai įprasti. Panašiai kaip tapo įprasti saugumo patikrinimai oro uostuose, kurių prieš kelis dešimtmečius niekur nebuvo – bet nerasi beveik nė vieno žmogaus, kuris nekeliautų dėl metalo detektoriaus oro uoste.

Kavinėje Čedžu bonsų parke

Kavinėje Čedžu bonsų parke

*Žmonės greitai pamiršta baimes ir katastrofas, kad ir kokios siaubingos jos būtų – jei stabdytų vien jos, kelionės greitai atsigautų. Dabar, pavyzdžiui, Japonija kalba, neva finansuos kažkam keliones, kad tik turizmo pramonė atsigautų. Prisimenu, taip pat lygiai ta pati Japonija kalbėjo ir po 2011 m. žemės drebėjimo bei Fukušimos nelaimės. Bet to neprireikė – per keletą metų po tos tragedijos kelionės į Japoniją ne tik kad atsigavo, bet ir išaugo kelis kartus.
*Kita vertus, sunku prognozuoti politines aplinkybes, kokia tvarka ir kurios šalys kada atsivers, kokie ribojimai išliks: nes visa tai, kaip matosi, neturi nieko bendro su liga, o labiau su baimėmis, panikomis ir isterijomis, su politinėmis ideologijomis ir batalijomis. Tokie ribojimai kaip 14 d. karantinas irgi iš esmės draudžia keliones: juk niekas nekeliaus, kad karantinuotis. Kita vertus, tarkime, vien COVID testo reikalavimas nebūtų esminis ribojimas, jei testas būtų nebrangus. Jei kainos bus 170 eurų kaip Austrijoje, tai jau būtų beveik tolygu kelionių draudimui – keliautų nebent turtingieji. Tačiau tokios kainos – laikinos: augant pasiūlai jos kris, kaip krito Korėjoje. Beje, privalomi testai – istorijoje nieko naujo: plintant ŽIV virusui ~1990 m. daug šalių reikalavo neigiamo ŽIV testo.
*Net ir panaikinus masinius ribojimus, gali būti, kad bus visokių laikinų, kurie bus ir įvedami naujai.
Ta pastaroji baimė, be abejo, bus rimtas kelionių stabdis, ypač tiems, „paskiepytiems“ atšauktais skryždiais ir tik vaučerių pavidalu – po klausantis “operatorius tuoj atsilieps” muzikėlės praleistų valandų – grąžintais pinigais už bilietus.

Pranešimas korėjiečių spaudoje, kad Seulo metro įvedamas kaukių reikalavimas

Pranešimas korėjiečių spaudoje, kad Seulo metro įvedamas kaukių reikalavimas

Per šią krizę, iki šiol sukęsis labiau „nuolatinių keliautojų“ burbule, pirmą kartą supratau, kokiai daliai Lietuvos ir pasaulio žmonių net ir skrydis su persėdimu jau yra sudėtinga užduotis. Kiek daug žmonių pasirinko, tarkime, negrįžti į Lietuvą tik todėl, kad nebebuvo tiesioginių skrydžių! Tos užduotys, su kuriomis susidūriau pastaraisiais mėnesiais, nors jas ir sėkmingai įveikiau, yra, kas be ko, dar aukštesnės kertelės, ir sukelia dar didesnį neapibrėžtumą. Ir jei toks neapibrėžtumas sukelia stresą, o kelionė žmogui turi būti poilsis nuo streso – tai, toks žmogus, tikėtina nekeliaus. Dabar. Iki viskas įsivažiuos taip, kad 3-6 mėnesius eis kaip sviestu patepta, bent jau kažkuriuose pasaulio regionuose. Tada viskas bus pamiršta ir vėl žmonės ieškos pigiausių bilietų.

Turistai joja arkliais Čedžu pakrantėje

Turistai joja arkliais Čedžu pakrantėje

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


    7 komentarai

  1. Ačiū už kaip visada įdomų ir išsamų straipsnį.

    Keletas pastebėjimų dėl „atsakymų į klausimus apie ateities keliones“:

    1. „Panašiai kaip tapo įprasti saugumo patikrinimai oro uostuose, kurių prieš kelis dešimtmečius niekur nebuvo – bet nerasi beveik nė vieno žmogaus, kuris nekeliautų dėl metalo detektoriaus oro uoste.“ – į šį niuansą reikėtų pažvelgti kiek plačiau. Taip, žmonės nevengia keliauti dėl to, kad reikės praeiti pro metalo detektorių ar kitokią patikrą, bet tokios papildomos procedūros tikrai gali būti paskata rinktis alternatyvias transporto priemones ten, kur kelionės laikas esti panašus. Pavyzydys – kelionės traukiniu tarp didelių Europos aglomeracijų prieš skrydžius tarp tų pačių miestų lėktuvu. Net ir prieš Covid krizę buvo galima išgirsti nemažai diskusijų apie „vargą oro uostuose“ dėl „visokių eilių prie saugumo“ ir pan. Tikiu, kad įvedus papildomas patikras termovizoriais ar kitokias priemones, tokių diskusijų dar padaugės. Kita vertus, kaip suprantu, čia, Augustinai, termovizorius palyginote su metalo detektoriais tik kaip papildomą priemonę prie jau eilės egzistuojančių, kuri pati iš savęs neužgaišina daug keliautojų laiko (ir išties, keleivis gali net nenutuokti, kad buvo patikrintas termovizoriumi, lygiai kaip ir praėjimas pro vadinamąją arką saugumo patikros metu yra tik vienas trumpas veiksmas iš daugelio). Vis dėlto reikia turėti galvoje ir taip dažnai paties aptariamą žmonių polinkį panikuoti ir vadovautis emocijomis, todėl nenustebsiu, jei bent kurį laiką bus neskrendančių žmonių vien dėlto, esą „ten visokie patikrinimai“. Ir tie žmonės iš dalies bus teisūs. Jau dabar aviakompanijos reikalauja privalomo kaukių dėvėjimo skrydžio metu (kai valstybėse tai tebūna rekomendacija), galbūt reikės pildyti papildomų anketų (ar nesirgote ir pan.), tuo tarpu tokie nurodymai gali neegzistuoti jau minėtuose traukiniuose. Tad keleivių elgsena renkantis vieną ar kitą kelionės būdą bent jau trumpuoju laikotarpiu gali keistis.

    2. „Žmonės greitai pamiršta baimes ir katastrofas, kad ir kokios siaubingos jos būtų…“ – čia absoliučiai pritariu, tik aš paprastai žengiu dar toliau ir tokiems „It will never be the same again“ pranašams primenu II-ąjį pasaulinį karą. Jeigu dabartines kai kurių žmonių nuotaikas perkeltume į tenykštes realijas, tai turbūt ir pasauliui besisukti nebebūtų prasmės. O net ir kalbant apie kitas tragedijas, po kurių aviacija smuko, pavyzdžiui, rugsėjo 11-osios įvykiai, ilgalaikiu laikotarpiu oro transporto srautų kreivės vienareikšmiškai šauna į viršų. Todėl, nors tam tikri pokyčiai keleivių elgsenoje (kaip jau rašiau praeitoje pastraipoje) neišvengiami, neigiamas tokio efekto poveikis vis tiek bus atsvertas globalios aviacijos plėtros.

    • Dėkui, pastebėjimai teisingi. Taip, išties saugumo kontrolės lėktuvuose skatina trumpesnius atstumus važiuoti traukiniais ar autobusais ir taip jau seniai.

      Kita vertus, bent čia, Korėjoje, “ligos kontrolė” lėktuvuose, traukiniuose ir autobusuose nelabai skiriasi: dažnai prašoma užsidėti kaukes (bent jau kol negeri, nevalgai), o stotyse ar oro uostuose gali būti tikrinama temperatūra. Manau, nėra logikos taikyti griežtesnius reikalavimus lėktuvuose, nes erdvės panašiai uždaros ir prigrūstos žmonių visose transporto rūšyse. Saugumo atveju yra kitaip, ypač po rugsėjo 11 d., kai visas pasaulis pamatė, kad lėktuvų užgrobėjai gali kelti pavojų ne tik keliems šimtams to lėktuvo keleivių, tačiau ir tūkstančiams žmonių ant žemės (analogiško teroro akto nepadarysi su traukiniu ar autobusu).

      Į Pietų Korėją atvykti galima beveik vien lėktuvais (siena su Šiaurės Korėja uždaryta), bet ir atvykimo procedūros neturėtų priklausyti nuo to, kaip atvyksti, nes tikimybė įvežti ligą tokia pati.

      Bent jau šiuo metu kontrolė Korėjos viduje visai negaišta laiko (kita vertus, iš kitur, pvz. Kinijos ligos pradžioje, girdėjau istorijų apie patikrinimų sukeltas ilgas eiles). Atvykimas į Korėją kovo 30 d., dar pandemijos įkarštyje, užtruko kelias valandas dėl anketų, simptomų sekimo programėlės instaliavimosi, apklausų ir pan. (nes esu Europos Sąjungos pilietis, o tada situacija ES buvo bloga). Žiūrėsim, kiek iš to išliks – įtariu, kad ilgainiui tai gali būti supaprastinta, pvz. anketos užpildomos dar lėktuve (panašiai kaip įvairios įvažiavimo į šalį anketos), kur ir šiaip yra mažiau ką veikti, dar lėktuve ar prie vartų padedama instaliuotis programėlę ir pan. Daugiau biurokratijos gali likti “trečiajame pasaulyje”.

      Pagrindinės realios kliūtys kelionėms, eilės tvarka nuo rimčiausių iki mažiausiai rimtų (1)Draudimas (2)Karantinas, ypač jei 7-14 d. (3)Privalomas brangus testas (4)Privalomas specialus draudimas, pažyma iš šeimos gydytojo ar pan. kiek jos išliks, priklauso ir nuo politinių sprendimų.

  2. Turėtų būt “Džedžu”, nes korėjietiška raidė yra “dž”, o ne “č”.

    • Viskas teisingai, korėjiečių kalboje duslūs ir skardūs priebalsiai yra tas pats garsas, tarp balsių jie tariami skardžiai, kitose pozicijose – dusliai.

    • Lietuivių k. “Čedžu”. Taip yra todėl, kad korėjiečių kalboje pirmasis priebalsis nebūna skardus – tai yra, nors korėjiečių raštu rašosi 제주, tariasi Čedžu. Svetimvardžiai, kurių originalus raštas nėra lotynų raštas, visuomet perrašomi į lietuvių k. pagal tarimą. Be to, priešingai, nei, tarkime, kinų k., kur yra pinjinas, vienos nusistovėjusios korėjiečių k. perrašos į lotynų raštą nėra net anglų kalboje – vienaip perrašoma Šiaurės Korėjoje, kitaip – Pietų Korėjoje, dar kitaip perrašinėta Pietų Korėjoje iki 2000 m. Čia būna kuriozų, kad, pvz., ant autobuso bilieto ta pati vieta anglų k. parašyta “Songnisan”, o stoties tvarkaraštyje “Sogrisan” ir tik paskaitęs, kas parašyta korėjiečių raštu, supranti, kad tai ta pati vieta. Pagal skirtingas transliteracijos į anglų k. formas vietovardis gali būti rašomas “Jeju”, “Cheju”, “Tsetsu” ar “Cecu”.

      • Man įstrigo Pusano žalioji metro linija, kur viename gale yra stotelė angliškai pavadinta Yangsan, o kitame – Jangsan. Lietuviakalbiui labai painu 🙂

        • Na taip, šitą irgi pastebėjau. Lietuviakalbiui Yangsan yra Jangsan, o Jangsan – Čangsan 🙂 . Apskritai Pietų Korėjoje dažnai metro linijos kryptis nurodoma ne galutine stotele, bet sekančia stotele, kas gana painu, nes galutines lengva įsiminti, o sekanti skiriasi priklausomai nuo to, kurioje stotelėje pats įlipi. Bet, aišku, visa automatika, kai, tarkime, programėlė realiu laiku rodo kiekvieno Čedžu autobuso buvimo vietą, paspaudus ant jo pirštu žemėlapyje nupiešia jo maršrutą, apskaičiuoja greičiausius būdus nuvažiuoti ir pan. Ir dar daugelyje stotelių yra analogiški lietimui jautrūs ekranai, kur gali sužinoti tą informaciją. Čedžu gal pirmąkart jaučiausi, kad maršrutiniais autobusais, net tarpmiestiniais, keliauti ne sudėtingiau, nei metro.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *