Išskleisti meniu

Kelionių saugumas

Kelionių saugumas – ko verta saugotis, o kas nepavojinga

Kelionių saugumas – ko verta saugotis, o kas nepavojinga

| 0 komentarų

Kai keliauju į tam tikras vietas, aplinkiniai klausia “Ir kaip nebijai?”. Pasaulyje tikrai yra baisių vietų, visgi dauguma tokių baimių – visiškai nepagrįstos. Dažniausiai įgąsdina pavienės žiniasklaidos istorijos, kai tuo tarpu kur kas baisesnių, bet žiniasklaidos neaprašomų dalykų nė nepastebime.

Nebaisu: Reti dalykai, kuriuos dažnai rodo per užsienio naujienas

Labiausiai žiniasklaidoje aprašomi – ir labiausiai bijomi – tie įvykiai, kurie vienu kartu nusineša daug aukų – bet tylima apie tuos, kurie žudo (ar kitaip kenkia) tyliai, po vieną žmogų, tačiau yra daug dažnesni ir todėl tikimybė nuo jų nukentėti daug didesnė.

Kas tie pirmieji – retieji – įvykiai? Tai aviakatastrofos, traukinių ar laivų nelaimės, terorizmas, žemės drebėjimai. Net ir Rusijoje ar Afrikoje, kur lėktuvų krenta daugiau nei Europoje, tikimybė nuo to žūti maža; mažai ir šansų nukentėti nuo terorizmo net Izraelyje ar arabų šalyse. Gamtinėse katastrofose žūti šansų daugiau, bet ir tai nėra didžiausia grėsmė.

Dažnai visai nepagrįstai manoma, kad pavojus padidėjęs. Nereikia bijoti to, kas:

A)Buvo “neseniai”. Tai, kad prieš mėnesį šalį nusiaubė taifūnas ar cunamis niekaip nereiškia, kad ir dabar ten padidėjusi nelaimės tikimybė. Dažniausiai tai pasakytina ir apie karus, ypač vykusius prieš ne vienerius metus. Žiūrėkite dabartinę situaciją. Kai 2013 m. lapkričio 21 d. vykau į Sardiniją, kai kas kalbėjo, kad pavojinga, nes per cikloną “Kleopatra” ten buvo neseniai paskendę keliolika žmonių. Aišku, liūtys jau buvo pasibaigusios, be to, vyko kitoje salos dalyje. Paaiškėjo, kad kur kas pavojingiau man tądien būtų buvę lankytis Rygoje (kur sugriuvo “Maxima”). Aišku, būtų kvaila, jei būtume ėmę bijoti eiti į “Maximas” ar važiuoti į Rygą.
B)Vyksta gretimose šalyse. Dauguma karų ir konfliktų vyksta tik tam tikroje vienoje šalyje/šalyse ar jų regionuose. Aplinkinėms šalims tai įtakos nedaro. Gali atrodyti baisu vykti į Iraną, nes greta Afganistanas ar Irakas – bet jeigu koks užsienietis bijotų vykti į Lietuvą, nes greta Rusija, o ten – Čečėnija, Ingušija – turbūt ir jums patiems atrodytų juokinga.
C)Vyksta kažkur kitame tos šalies krašte. Lietuva – mažytė šalis. Bet pasaulyje yra šimtus kartų didesnių valstybių. Padėtis skirtinguose tokios šalies regionuose gali skirtis kaip diena ir naktis: tiek gamtinių kataklizmų, tiek konfliktų, tiek nusikalstamumo atžvilgiu. Reikia atkreipti dėmesį į konkretų regioną ar miestą, į kurį vyksite.

Aplankiau per 100 šalių, tarp jų ir tokias, į kurias kai kas vykti bijo, bet nesu nukentėjęs nuo karų, terorizmo ir panašios politinę potekstę turinčios veiklos. Lygiai taip nesu patyręs ir aviakatastrofos, laivo ar traukinio nelaimės.

Jau baisiau: dažni dalykai, kurių per užsienio naujienas nerodo

Nuo ko tikimybė nukentėti didesnė? Nuo štai ko:

A)Nusikalstamumo. Vienas nužudymas ar apiplėšimas nesukelia pasaulio žiniasklaidos dėmesio, bet iš tokių pavienių įvykių susidėjusi statistika toli lenkia aviakatastrofas ar nuskendusius laivus. Hondūre kasmet 100 000 gyv. tenka 91,6 žmogžudystės, Lietuvoje – 6,6. Iš viso Lietuvoje kasmet nužudoma ~200 žmonių, Hondūre – ~7000, nors gyventojų ten daugiau tik dvigubai. Net jeigu Lietuvoje kasmet įvyktų po rugsėjo 11 d. atakų masto teroristinį išpuolį, žūti nuo svetimos rankos Lietuvoje tikimybė neprilygtų Hondūrui. Taip pat skaitykite: “Nusikaltimai kelionėse – ką daryti ir kaip saugotis“.

Aišku, ir nusikalstamumą reikia vertinti objektyviai: dauguma jo vyksta tam tikruose rajonuose, tarp vietinių gaujų. Atsargiai suplanavus vietas, kurias toje šalyje lankysi, laiką ir pan., nebus taip pavojinga.

Pats nuo nusikaltimų užsienyje esu kentėjęs Kenijoje, Brazilijoje (du kartus) ir… Vokietijoje. Gal ne taip ir keista, kad nukentėjau net ir “saugioje” Vokietijoje – būdamas “trečiajame pasaulyje” saugaisi daug labiau. O juk šiais laikais seniau saugios šalys pilnos imigrantų iš nesaugių šalių, kurie daro nusikaltimus. Tik keli turtingi miestai dar saugūs, tokie kaip Tokijas, menkai paliestas migracijos – jame net mačiau, kaip mergina palieka ant kėdės kavinės vidury rankinuką ir eina į kitą aukštą užsakyti maisto.

Nužudymų statistika pasaulyje: kuo šalys tamsiau mėlynos, tuo ten saugiau, kuo tamsiau raudonos - tuo nesaugiau.

Nužudymų statistika pasaulyje: kuo šalys tamsiau mėlynos, tuo ten saugiau, kuo tamsiau raudonos – tuo nesaugiau. Tiesa, reikia turėti omenyje, kad karo, anarchijos apimtose šalyse (Somalis ir pan.) valdžia nėra net pajėgi suregistruoti visų nužudymų – bet daugelyje šalių nužudymai registruojami tinkamai. Nors nužudymas nėra tas nusikaltimas, su kuriuo keliautojai susiduria dažniausiai, paprastai ten, kur negerbiama žmogaus gyvybė, daug ir kitų nusikaltimų.

B)Apgavysčių. Kiekvienam nusikaltimui, nuo kurio esu nukentėjęs kelionėse, tenka daug dešimčių ar net šimtai apgavysčių ar bandymų apgauti. Apgavystė gali kainuoti net daugiau, nei vagystė. Apgaudinėja labiausiai tam tikrų specialybių žmonės, dažnai susiduriantys su turistais: taksistai, turistinių rajonų darbuotojai, tai pat prašalaičiai tokiose vietose, išmokę užkalbinti ir apgaudinėti turistus. Mažiau apgavysčių ten, kur kainos ir tvarka aiškios, parašytos. Todėl taksi nesinaudoju – naudojuosi visuomeniniu transportu ar autonuoma, kur įmanoma, Uber atitikmenimis. Autonuomoje, kaip turistinių paslaugų įstaigoje, tiesa, irgi pasitaiko apgavysčių, bet 5 ar 10 kartų didesnės kainos, kaip taksistui, mokėti neteks. Taip pat skaitykite straipsnį “Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti“.

C)Teisėtų trukdžių. Iš kuprinės ištraukta piniginė ar 100 eurų vietoje 10 paėmęs taksistas – žiaurus dalykas, bet keliaujant galima prarasti panašias pinigų sumas ir visai teisėtai. Pavyzdžiui, pavėlavus į lėktuvą gali tekti pirkti naują bilietą už šimtus eurų; dar kiti dalykai gali sutrukdyti jums kelionę taip, kad tiesiog negalėsite padaryti ko suplanavęs. Tarp “teisėtų trukdžių” – streikai, valstybiniai ribojimai. Visa tai nevienodai būdinga įvairioms šalims (pvz. daug streikuoja graikai, prancūzai, suomiai). Verta pažymėti, kad ir kataklizmų, kurių labiausiai baiminamasi (karai, žemės drebėjimai) atveju žūti ar susižaloti tikimybė menka, užtat patirti trukdžių – gana didelė. Kai 2011 m. kovo 11 d. buvau per žemės drebėjimą Tokijuje tame mieste nenukentėjo nei vienas turistas; užtat daug muziejų, turistinių objektų paskui buvo uždaryta, nutrauktas eismas geležinkeliais. Panašias pasekmes turistui gali sukelti ir paprastas streikas. Žemės drebėjimo nenumatysi, bet kai kuriuos trukdžius “apeiti” galima.

D)Ligų ir “eilinių” nelaimių. Kaip galite susirgti ar susižeisti namie – taip galite ir kelionėje, o ten gydytis gali būti gerokai brangiau, tai gali sutrikdyti ir kelionės planą. Viena išeičių – draudimas. Daugelyje kelionių tikimybė susirgti ar susižeisti nėra didesnė, nei būnant namie, bet, aišku, yra išimčių. Tai – kai kurios tropinės šalys su savo ligom, pvz. maliarija (žr. straipsnį apie skiepus). Taip pat – kai kurie pavojingesni kelionių būdai, kaip alipinizmas. Visada atrodo “Man taip nebus” ir tikimybė, kad kas nors įvyks konkrečioj kelionėj, visada mažai – bet jei keliausi daug tik laiko klausimas, kada kurioje nors kelionėje susirgsi ar susžeisi (gali būti ir po daug metų). Pavyzdžiui, esu kelionėje susilaužęs kojos pirštą, ne kartą sirgęs su temperatūra ir pan.

E)Savo paties laidų. Dėl šitų dalykų žmogus gali kaltinti tik pats save, bet neįsivaizduojate, kiek daug pinigų ir nervų ląstelių keliautojai dėl to praranda! Ne tai datai užsakyti bilietai, pamiršta laiku pasigaminti viza ar pasas, ką jau kalbėti apie smulkmenas, kaip nesiderėjimas kur tai būtina ir t.t. Labai svarbu turėti omenyje dažniausias ir brangiausias klaidas – dažnai didžiausias pavojus keliautojui yra jis pats.

P.S. Keliaudami po nelaimės zonas vietiniams tik padedate

Nereikia manyti ir kad keliaudami po stichines nelaimes išgyvenusias šalis kaip nors trukdote vietiniams. Beveik visuomet yra priešingai. Didelė dalis nuostolių, kuriuos patiria turistinės valstybės dėl tokių nelaimių, kyla ne nuo sugriovimų, o dėl “išsigandusių ir neatvykusių” turistų – pajamų netenka restoranai, viešbučiai, muziejai, nebesuplaukia jų mokesčiai į biudžetą, darbuotojai negauna algų, savininkams gresia bankrotas. Įsivaizduokite, kokia to reikšmė tokiam Libanui, kur turizmas įprastai “atneša” 27% bendrojo vidaus produkto, ar Seišeliams (39%).

Valgydami maistą ar gerdami vandenį tokiose šalyse tikrai iš nieko jo neatimate. Jei kas neturi maisto, tai todėl, kad po nelaimės neįmanoma į jo kaimą/miestelį maisto nugabenti, o ne todėl, kad maisto nėra išvis. Leisdami pinigus nusiaubtoje šalyje faktiškai perleidžiate juos vietiniams, kad galėtų atkurti infrastruktūrą bei įprastinį gyvenimą. Tai nėra labdara – vietiniai gyventojai čia netampa prašytojais, o tiesiog gali dirbti savo kasdienį darbą, išlaikyti kvalifikaciją – nelikus turistų tai taptų neįmanoma. Dar skaitykite “Etiškos kelionės – kaip keliauti, kad padėtumėte

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , ,


Kaip paruošti namus prieš kelionę?

Kaip paruošti namus prieš kelionę?

| 2 komentarai

Išsiruošę į kelionę nuolat nerimaujate, ar viską padarėte namie, ar nieko neatsitiks?

Nesijaudinti padės šis sąrašas: tiesiog prieš kiekvieną kelionę jį peržvelkite ir paeiliui padarykite, kas jame surašyta.

Tikimybė, kad kas nors nutiks namie jūsų kelionės metu, labai maža. Kita vertus, ji didesnė, nei tikimybė, kad kas nors nutiks, kai esate namie, todėl paruošti namus savo išvykimui reikia.

Ką namie išjungti ir užsukti?

Svarbu namie išjungti kiek įmanoma daugiau dalykų – tai padės ir sutaupyti, ir išvengti rizikų.

1.Užsukite vandenį. Nes atsuktas vanduo kelia nedidelę riziką, kad bus užpilti namai. Jei tai butas, o kelionė ilga, gali būti, kad užpils ir kaimynus.
2.Išjunkite elektrą. Nes tuščiuose namuose elektros nereikia, o kokie nors palikti įjungti prietaisai vis tiek ją eikvos, be to, yra, kad ir mažytė, gaisro rizika. Jei norite palikti pavienius prietaisus (pvz. IP kameras ar šaldytuvą), tai išjunkite visus saugiklius, išskyrus tuos, į kurias rozetes įjungti prietaisai, kuriuos norite palikti. Jei nėra galimybės išjungti tik dalį saugiklių, tai išjunkite visus nereikalingus prietaisus iš rozetės (išjungti tik “iš mygtuko” daug prietaisų veikia budėjimo režimu, pilnai neišsijungia).
3.Išjunkite dujas, jei yra.
4.Išjunkite šildymą ir/ar kondicionavimą (jei tik šildymas reguliuojamas). Tai – patys brangiausi dalykai ir jų palikimas tuščiuose namuose labai daug kainuos. Tiesa, kai kas nenori visiškai išjungti šildymo ir kondicionavimo nes mano, kad tai kenkia daiktams ar sienoms. Iš tikro, tai priklauso nuo daiktų ir medžiagų. Bet, jei ir nenorite išjungti – primažinkite iki minimumo, daiktams nereikia tiek komforto, kiek žmonėms.

Kaip apsaugoti namus?

1.Užrakinkite namus. Jei namai turi daugiau durų, patikrinkite, ar visos užrakintos. Jei yra daugiau spynų, verta užrakinti visas, net jei paprastai rakinate tik vieną jų (ilgiau užtruktų atrakinti).
2.Patikrinkite, ar uždaryti visi langai. Uždarykite ir pilnai užsukite langų rankenas, kad paprastai neatsidarytų iš išorės.
3.Įjunkite signalizaciją, jei turite.
4.Įjunkite IP kameras, jei turite (šiais laikais jų yra daug ir pigių IP kamerų, kurių vaizdą galite stebėti iš bet kur, ir tikrai verta bent vieną tokią namie pastatyti: jei kelionės metu pasidarys neramu, galėsite žvilgtelti, ką rodo namų kamera – tai matysite savo telefono ekrane, suprasite, kad viskas namie gerai). Kad IP kameros veiktų, reikia, kad joms ir modemui / maršrutizatoriui nebūtų išjungtas elektros tiekimas.

Kaip išsaugoti duomenis?

Šiais laikais ne mažiau už fizinius daiktus svarbi informacija, failai, reikalingi darbui, visos gyvenimo nuotraukos ir t.t. Daiktus galima pakeisti (pvz. vagystės, gaisro, užpylimo atveju), o nenukopijuoti duomenys, nuotraukos, dokumentai, bus prarasti. Todėl išvykdami:

1.Pasidarykite visas kompiuterio duomenų kopijas, idealiu atveju, kad jos būtų pasiekiamos iš kelionės (pvz. jei prireiktų kokios draudimo poliso kopijos), bet gerai ir bent jau jei failai laikomi ne vien namų kompiuteryje.
2.Analogiškai nusifotografuokite / nuskanuokite ir svarbius popierinius dokumentus bei jų nuotraukas laikykite ne tik namų kompiuteryje.

Kodėl verta turėti patikimą žmogų?

Idealu, jei galite surasti patikimą žmogų (draugą, kaimyną, giminaitį), kuriam galėtumėte palikti vienus iš raktų, kad jis galėtų ateiti į jūsų namus, jei kas atsitiktų (pvz. būtų užlieti kaimynai, ar jums staiga prireiktų kokiame nors namie gulinčiame dokumente parašytos informacijos. Šio žmogaus galite prašyti ir:
1.Ištuštinti pašto dėžutę (kad nesimatytų, kad pilna, o jei kas bus svarbaus – praneštų).
2.Karts nuo karto patikrinti, ar viskas namie gerai (nors šiais laikais tą puikiai daro IP kameros).
3.Karts nuo karto užvesti automobilį jei išvyksti ilgam ir jis gali žiemą neužsivesti.

Itin svarbu tokį žmogų turėti turintiems augalų (kad juos palaistytų) ar juoba gyvūnų (kad prižiūrėtų).

Galite kai kuriuos jums svarbiausius daiktus palikti pas tą patikimą žmogų, o ne tuščiuose namuose.

Patikimam žmogui verta pasakyti, kur tiksliai vyksti, kada grįši, kada kur būsi.

Kažko sąraše trūksta?

Rašykite į komentarus ir papildysiu. O jei turite individualių poreikių – susidarykite savo sąrašą ir prieš kiekvieną kelionę paruoškite namus pagal jį.

Komentarai
Straipsnio temos:


Skiepai kelionėse – viskas, ką reikia žinoti

Skiepai kelionėse – viskas, ką reikia žinoti

| 10 komentarai

COVID pandemija priminė visiems, kad norint keliauti gali tekti pasiskiepyti. Bet iš tikro norėdamas patekti į daug šalių ir seniau privalėjai būti pasiskiepijęs nuo įvairių ligų.

Informacijos internete apie tai, kur kokių skiepų reikia, kaip tuos skiepus gauti, kiek jie galioja – mažai. Vienur rašoma vienaip, kitur – kitaip. Be to beveik visus straipsnius surašė arba komerciniai skiepų pardavėjai (suinteresuoti, kad skiepytumeis), arba menkai su tuo susidūrę keliautojai, rašę iš nuogirdų.

Nusprendžiau pasidaryti “visus reikalingus skiepus” – ir ne tik pasidaryti, bet išmėginti įvairius kelius tam ir išsiaiškinti, kas būtina, o kas ne, kokios rizikos nepasiskiepijus. Visa tai sudėjau į šį straipsnį.

Tarptautinis skiepų pasas

Tarptautinis skiepų pasas, į kurį surašomi visi skiepai

Skiepai nuo COVID ir kelionės

Pradėsiu nuo šiuo metu aktualiausio klausimo: skiepai nuo COVID. Kaip juos gauti, visiems aišku. Tiesa, priešingai stereotipui, jie tikrai nėra būtini “visoms kelionėms į užsienį”: daugybė galimybių keliauti neskiepytiems ir kartu daugybė durų, kurių joks COVID skiepas neatvers.

Viskas priklauso nuo šalies (žr. straipsnį apie keliones per pandemiją). Nauda, kurią galima gauti iš skiepo nuo COVID kelionėje:
*Į kai kurias šalis galima patekti tik su skiepais.
*Į kitas šalis, norint keliauti nepasiskiepijus, reikalingas testas, o pasiskiepijus – nereikia.
*Dar kitose nepasiskiepijusiems gali būti taikoma izoliacija, o skiepytiems – netaikoma ar trumpesnė.
*Kai kuriose šalyse neskiepyti turi mažiau galimybių jų viduje (pvz. jų neįleidžia į kai kuriuos renginius).

Tiesa, yra įvairių variantų ir nereikia manyti, kad “su skiepu tikrai nereiks izoliuotis” ar “su skiepu nereiks testuotis”: daugybė šalių į skiepą tiesiog nekreipia dėmesio. Šalių politika skiriasi ne tik COVID skiepų atžvilgiu, bet ir to, kas prilyginamas skiepytam. Vienur persirgusieji COVID prilyginami skiepytiems, kitur ne, o kur prilyginami – skiriasi laikas, kuriam praėjus nuo ligos nebėra prilyginami. Skiriasi ir laikas po skiepų, kada skiepytieji įgyja papildomas teises ir t.t. Skiriasi ir vakcinos, kurios laikomos tinkamomis (jei skiepijaisi vakcina, kuri toje šalyje nepripažįstama ar šalyje, kurios sertifikatas nepripažįstamas – ten esi laikomas neskiepytu).

Kas kartą reikia tikrinti atskirai būtent konkrečią šalį, būtent tuometines normas.

Privalomi skiepai – ne visada privalomi

Iš tikro reikalavimai keliaujant skiepytis – nieko naujo, tiesiog jų nebūdavo Europoje, bet tie, kas keliaudavo į “egzotines” šalis, su klausimais, nuo kokių ligų reikia skiepytis ar užsiimti profilaktika, susidurdavo seniai.

Privalomų skiepų – tai yra, tokių, kurių nepasidarius jūsų gali neįleisti į šalį – labai mažai.

Daugelyje straipsnių apie skiepus kelionėse žaidžiama sąvokomis – rašoma “būtina pasiskiepyti”, kai jie iš tikrųjų tik rekomenduojami, rašoma “rekomenduojami skiepai”, kai tikimybės užsikrėsti beveik nėra, nebent pusmetį savanoriautum kur kaimo ligoninėje.

Be skiepo nuo COVID, yra tik vienas kitas skiepas, kuris iš tikrųjų privalomas dideliame skaičiuje valstybių. Tai – skiepas nuo geltonojo drugio. Tiesa, dažniausiai nėra taip, kad jis būtų privalomas visiems, atvažiuojantiems į tas šalis. Paprastai yra taip, kad skiepas nuo geltonojo drugio privalomas tik tada, jei į šalį atvykstate iš kitos šalies, kurioje yra geltonasis drugys.

Taip yra todėl, kad nustatydamos reikalavimą skiepams nuo geltonojo drugio, šalys rūpinasi ne jumis, bet savimi: kad jūs neatvežtumėt papildomų geltonojo drugio bacilų iš kitų šalių. Jei būsite paskiepytas – reiškia, nesirgsite ir neatvešite. Aišku, jei būsite nesiskiepijęs, pats toje šalyje užsikrėsti galėsite – ir paskui pervežti tas bacilas į kitą šalį. Todėl jūsų galės neįleisti jau ta kita šalis.

Kur reikia skiepų nuo geltonojo drugio. Tamsiai geltonose šalyse reikia visada. Šviesiai geltonose - tik jei atvyksti iš kitos rizikingos šalies.

Žemėlapis parodo, kur privalomis skiepai nuo geltonojo drugio. Tamsiai geltonose šalyse privalomi visada. Šviesiai geltonose – tik jei atvyksti iš kitos rizikingos šalies. Tamsiai geltonos iš esmės – tik labai neturistinės šalys

Todėl, iki pasiskiepydamas nuo geltonojo drugio, aš sugebėjau aplankyti 110 šalių – tarp jų daug tų, kuriose yra geltonasis drugys. Tiesiog į tas šalis atvykdavau iš tokių šalių, kuriose geltonojo drugio nėra – ir todėl iš manęs nereikalaudavo skiepų. Tarkime, į Mauritaniją, kur yra geltonasis drugys, atskridau iš Ispanijos (Kanarų salų), kur geltonojo drugio nėra.

Jeigu būčiau atvažiavęs į Mauritaniją iš gretimo Senegalo – Mauritanijos pasieniečiai galėjo reikalauti įrodyti, kad esu skiepytas nuo geltonojo drugio, o neįrodžius – neįleisti į šalį.

Jeigu būčiau atvažiavęs į Senegalą iš Mauritanijos – jau Senegalo pasieniečiai galėjo neįleisti į šalį (nes būčiau atvykęs į Senegalą iš kitos šalies, kur yra geltonasis drugys).

Todėl kol keliaujate tik į vieną šalį iš Lietuvos ar Europos, tol problemų nekyla. Tačiau jei norėtumėte, tarkime, pravažiuoti kelias Afrikos šalis per vieną kelionę – problemų greitai atsiras.

Be to, visko nenumatysi. Atmintyje įstrigo Lietuvos moterų krepšinio rinktinės pavyzdys 2006 m. Pasaulio krepšinio čempionate: jų lėktuvas pakeliui į Braziliją neplanuotai nusileido Prancūzų Gvianoje. Prancūzų Gvianoje yra geltonasis drugys, o krepšininkės buvo nesiskiepijusios. Todėl kai rinktinę perskraidino į Braziliją, Brazilija nebenorėjo jos įsileisti. Galiausiai reikalas spręstas net politiniu lygmeniu – tačiau kol buvo išspręstas, prasidėjo čempionatas ir Lietuvos rinktinė patyrė techninį pralaimėjimą.

Taigi, aplankęs 110 šalių ir matydamas, kad vis dažniau keliauju po egzotines šalis ir ten praleidžiu daugiau laiko, 2020 m. nutariau nuo geltonojo drugio pasiskiepyti. Kad būtų rami galva, nereikėtų sekti, kurioje šalyje yra drugys, kurioje nėra, kuri šalis reikalauja atvykstant iš šalies, kurioje yra drugys, turėti skiepą. Nes geltonojo drugio skiepas galioja visą gyvenimą.

Ir pačiu laiku pasidariau. Dar tais pačiais metais pirmą kartą iš manęs pareikalavo vakcinos nuo geltonojo drugio įrodymų. Panamoje, kai atskridau ten iš Brazilijos. Jei būčiau atskridęs tiesiai iš Europos – to nebūtų reikėję.

Šiaip geltonasis drugys yra baisi liga (mirtingumas – ~5-15%), tačiau labai reta: net ir nepasiskiepijus tikimybė ja užsikrėsti be galo menka. Visame pasaulyje kasmet nuo geltonojo drugio miršta tik 5000 žmonių ir vos keli turistai. Daugeliui keliautojų didesnė tikimybė žūti aviakatastrofoje nei mirti nuo geltonojo drugio, nepaisant to, kad lėktuvai tokie saugūs. Ką jau kalbėti apie autoavarijas.

Be geltonojo drugio skiepų, kai kuriose šalyse reikalauja įrodymų, kad esate gavęs “vaikystės skiepus” (žr. skyrių “Vaikystės skiepai” žemiau).

Po daugelio skiepijimų skiepų instrukcijas ir dėžutes atidavė man. Čia - geltonojo drugio skiepų dėžutė

Po daugelio skiepijimų skiepų instrukcijas ir dėžutes atidavė man. Čia – geltonojo drugio skiepų dėžutė

Rekomenduojami skiepai ir reali rizika susirgti

Skiepijatės ne tik dėl biurokratijos, o ir dėl savęs – kad nesusirgtumėte. Galvodami, verta skiepytis ar ne, turite atskirti pelus nuo grūdų.

Nes atsidarę bet kokį “rekomendacijų turistams” straipsnį apie skiepus, galite būti lengvai priblokšti: į kiekvieną šalį bus prirašyta gana daug skiepų, neva rekomenduojamų. Net keliaujant į šalis, turtingesnes ir “sveikesnes” nei Lietuva.

Visų pirma “atsijokite” ir pamirškite tas ligas, nuo kurių jau esate paskiepyti ir skiepai galioja visą gyvenimą. Net jei nepamenate, nuo daug ko turbūt esate paskiepyti, nes skiepijami visi Lietuvos vaikai (žr. Skyrelį “vaikystės skiepai”).

Likusiomis sąraše ligomis pasidomėkite – “Google” paieška atsakys, kiek jomis toje šalyje serga žmonių 100 000 gyv., koks mirtingumas. Galite palyginti statistiką su Lietuva. Jei kažkur sergamumas toks, kaip Lietuvoje, ar nežymiai didesnis, o Lietuvoje gyvenate be skiepų – tai nėra reikalo skiepytis ir keliaujant ten (antraip kaip nebijote gyventi Lietuvoje nepasiskiepiję?). Aktualu tik jei sergamumas labai didelis, arba jei būsite zonose, kur būsite ypatingesniame pavojuje nei daugelis (higienos trūkumas ir pan.).

Pavojingų zonų užsikrėsti įvairiomis ligomis žemėlapiai, kabantys poliklinikoje. Afrikoje - visų ligų zonos. Tiesa, žemėlapiai gerai neatskleidžia pavojaus lygio

Pavojingų zonų užsikrėsti įvairiomis ligomis žemėlapiai, kabantys poliklinikoje menkai teatskleidžia realų pavojaus lygį. Kiek skiriasi realus pavojus skirtingose vietose, žr. skyrelyje apie maliariją žemiau

Aišku, jei keliaujate daug ir į įvairias šalis, o galimi skiepai galioja visą gyvenimą – tai gali būti verta kartą “sutvarkyti tą reikalą”, kaip nusprendžiau aš, ir pasiskiepyti nuo to, nuo ko įmanoma pasiskiepyti visam gyvenimui.

Vienas pagrindinių tokių “viso gyvenimo skiepų”, nuo kurio daugelis lietuvių neskiepyti ir kurį aš pasidariau – hepatitas A (reikalingi du skiepai kas pusmetį ir galios visą gyvenimą). Jis plinta dėl prastos higienos ir dėl to paplitęs Azijoje, Afrikoje.

Kiek daugiau abejonių dėl skiepų, galiojančių trumpiau: pavyzdžiui vidurių šiltinės ar pasiutligės, kurie galioja po 5 metus. Kokia rizika susirgti priklauso ir nuo jūsų pomėgių: ar dažnai keliaujate į trečiąjį pasaulį, ar ten valgote nehigieniškose vietose (vidurių šiltinė), ar ten glostote laukinius/valkataujančius gyvūnus (pasiutligė).

Po trijų skiepų. Skiepijama gali būti iš karto nuo daugiau ligų, tik reikia badyti toliau nuo buvusio skiepo

Po trijų skiepų. Skiepijama gali būti iš karto nuo daugiau ligų, tik reikia badyti toliau nuo buvusio skiepo

Aišku, skiepų minusų – nedaug.

Pagrindinis – kaina: 20 ar 30 eurų gali atrodyti dar nieko, bet tai juk tik viena liga: skiepijantis nuo visko greitai “prisisuks” šimtai.
Antras – laikas: skiepijantis nuo daug ko vienu metu, galima jo sutaupyti. Daugelį skiepų galima daryti kad ir tą pačią dieną.
Trečias – skausmas ir šalutinis poveikis: nuo kai kurių skiepų paskui skauda rankas, o kai kuriems žmonėms, sako, net temperatūra pakyla. Man viskas apsiribojo skausmu bicepsuose ir tai priminė tarsi būčiau išvakarėse sunkiai treniravęsis. Mano žmonai skaudėjo ilgiau, skausmas sklido į pažastį, krūtį.

Tiesa, lengva pasakyti, kad “visa tai niekis, palyginus su liga”. Bet, kaip sakiau, 110 šalių aplankiau papildomai nesiskiepijęs – ir nesusirgau jokia liga, nuo kurios skiepijama. Ir nesu kažkoks “superlaimingas”: reikalas tas, kad tikimybė susirgti šitomis ligomis be galo menka. Čia ne koks vėžys ar gripas, kuriuo suserga tikrai daug kas. Net jei nuvyksite į baisiausias endemines zonas, juk būsite turistas, tik kelias savaites, tikėtina, daug geresnėje aplinkoje, nei vietiniai (neisite naktį į lauko tualetą per uodų pilną mišką, miegosite po tinkleliu ir pan.). Dėl šių priežasčių daug keliautojų (ir aš ligi šiol) ignoruoja papildomus skiepus.

Vaikystės skiepai – verta juos žinoti

Nuo kai kurių ligų beveik visi lietuviai (ar visi lietuviai nuo tam tikro amžiaus) yra paskiepyti vaikystėje. Tarkime, mane skiepijo nuo tymų, raudonukės, poliomielito, difterijos, stabligės. Paauglystėje – nuo hepatito B (vyresni nei ~1990 m. gimimo nuo hepatito B gali būti neskiepyti).

Nuo to, nuo ko jau esate paskiepytas vaikystėje ar paauglystėje privaloma tvarka, vėl skiepytis nereikia: skiepai galioja visą gyvenimą.

Išimtis – difterijos-stabligės skiepas, kurį rekomenduojama pasikartoti kas 10 metų. Tai kompensuoja valstybė, skiepas nemokamas (nepaisant to, apie tai sužinojau tik pradėjęs domėtis, šeimos gydytoja nieko nesakė).

Jei nesate tikras, nuo ko jau esate paskiepytas, savo poliklinikoje galite paprašyti skiepų išrašo, kur viskas bus surašyta. Neišlikus šiems duomenims įmanoma padaryti specialų kraujo tyrimą, kuris rodytų, nuo ko esate paskiepytas (antikūnius).

Pažyma apie visus skiepus, kurie man padaryti vaikystėje

Pažyma apie visus skiepus, kurie man padaryti vaikystėje, kurią gavau poliklinikoje. Matyti, kad buvau skiepytas nuo tymų, parotito (radonukės), poliomielito, hepatito-B

Ligos, nuo kurių skiepijama vaikystėje, Lietuvoje praktiškai išnaikintos – tačiau užsienyje dar yra šalių, kur jos paplitusios. Todėl, jei nesate pasiskiepijęs ir visą laiką gyvenate Lietuvoje, tikimybė užsikrėsti tokiom ligom absoliučiai minimali, tačiau keliaujant po egzotines šalis gali būti didesnė. Todėl net ir skiepai nuo kadaise Lietuvoje paplitusių “eilinių ligų” dabar, galima sakyti, visų pirma yra “kelioniniai skiepai”, kurių realiai gali prisireikti tik kelionėse.

Kai kuriose retose šalyse, pvz. Jamaikoje, reikia pateikti pasieniečiams įrodymus, kad esate gavę “vaikystės skiepus” (poliomelitas, raudonukė, tymai). Čia lietuviško išrašo iš poliklinikos nepakaks – reikia tarptautinio skiepų paso (žr. žemiau).

Pažyma, kad buvau paskiepytas. Privati 'skiepykla' Endemik ją išdavė, kad nuneščiau į savo polikliniką ir ten įrašytų šį skiepijimą nuo geltonojo drugio į mano skiepų pasą

Pažyma, kad buvau paskiepytas. Privati ‘skiepykla’ Endemik ją išdavė, kad nuneščiau į savo polikliniką ir ten įrašytų šį skiepijimą nuo geltonojo drugio į mano skiepų pasą

Kur pasiskiepyti ir kiek kainuoja?

Nuo visų aktualių kelioninių ligų ir ne tik galima pasiskiepyti savo poliklinikoje. Kai kurie skiepai poliklinikoje nemokami (pavyzdžiui, pakartotinis nuo difterijos-stabligės), kai kurie – mokami – kainuoja keliasdešimt eurų.

Tačiau, net jei ir mokami, poliklinikoje jie vis tiek pigesni – tarkime, mano poliklinikoje skiepas nuo geltonojo drugio kainavo net 20 eurų pigiau, nei komercinėje įstaigoje. Skiepas nuo geltonojo drugio poliklinikoje kainavo 32 eurus, komercinėje įstaigoje – 52; nuo hepatito A – atitinkamai 22 ir 42 eurus.

Čekis už skiepus Centro poliklinikoje Vilniuje. Nors tai valstybinė poliklinika, kai kurie skiepai laikomi nebūtinais ir todėl nekomepensuojami, reikia mokėti pačiam. Tai skiepai nuo ligų, kurių iš esmės Lietuvoje nėra ir skiepijamasi tik dėl kelionių

Čekis už skiepus Centro poliklinikoje Vilniuje. Nors tai valstybinė poliklinika, kai kurie skiepai laikomi nebūtinais ir todėl nekompensuojami, reikia mokėti pačiam. Tai skiepai nuo ligų, kurių iš esmės Lietuvoje nėra ir skiepijamasi tik dėl kelionių

Tiesa, poliklinikoje yra sudėtingiau su laiku: reikia visų pirma nueiti pas šeimos daktarę, kad parašytų siuntimą. O gali būti, kad pas šeimos daktarę vietą gausite ir tik po dviejų savaičių (priklausomai nuo poliklinikos). Todėl labai svarbu dėl skiepų “anksti susizgribti”, jeigu žinote, kad kelionės metu jų reikės. Tuo tarpu komercinėse įstaigose paprasta pasiskiepyti kad ir tą pačią dieną. Deja, dėl geltonojo drugio susizgribau per vėlai ir teko permokėti komercinėje įstaigoje.

Mat, svarbu žinoti, kad nėra taip, kad svarbu tik “pasiskiepyti iki kelionės”. Imunitetas susiformuoja ne iš karto – todėl jei būsite pasiskiepijęs nuo geltonojo drugio kelionės išvakarėse, tai nesiskaitys. Skirtingi šaltiniai nurodė skirtingas imuniteto atsiradimo datas – 7 dienas, 10 dienų, ar net 21 dieną.

Deja, daugybė šalių, kur reikalaujama skiepų, yra neturtingos ir liūdnai pagarsėjusios korupcija. Gausu keliautojų istorijų, kad net ir darant viską formaliai teisingai, kabinėjasi: pvz. gali sakyti, kad pasiskiepijote per vėlai. Todėl, vengiant bereikalingų ginčų ir trukdžių, manau verta viską daryti “teisingiau nei teisingai” ir, jeigu galite pasiskiepyti 21 dienas iki kelionės, geriausia taip ir daryti.

Tarptautinis skiepų pasas ir skiepų surašymas į jį

Tam, kad įrodytum, jog esi pasiskiepijęs (ne COVID skiepais), reikia turėti tarptautinį skiepų pasą. Jį gali išduoti jūsų poliklinika (nemokamai). Gali išduoti ir komercinės įstaigos, bet tai kainuos kelis eurus.

Tarptautinio skiepų paso puslapis apie geltonojo drugio skiepus

Tarptautinio skiepų paso puslapis apie geltonojo drugio skiepus

Į tarptautinį skiepų pasą reikia perrašyti visus skiepus, kuriais buvote skiepytas. Poliklinika turėtų perrašyti tuos skiepus, kuriais esate skiepytas vaikystėje.

Jei, tarkime, nuo geltonojo drugio skiepijotės kitoje įstaigoje, tai turite nunešti pažymą apie skiepą į įstaigą, kuri išduoda skiepų pasą. Taip dariau aš, nes skiepijausi komercinėj įstaigoje, o skiepų pasą atsiėmiau poliklinikoje nemokamai.

Tarptautinio skiepų paso puslapis su likusiais skiepais

Tarptautinio skiepų paso puslapis su likusiais skiepais

Maliarija ir kitos ligos, nuo kurių skiepų nėra

Skiepai išnaikino (bent jau iš Europos) daug baisių ligų. Tačiau tikrai neįmanoma pasiskiepyti “nuo visų ligų”. Nuo daugelio ligų skiepų nėra. Nuo kai kurių (kaip gripo) jie yra, bet galioja labai trumpai (pvz. metus), yra visokių tų ligų versijų ir skiepai galioja tik nuo kai kurių. Išeina, kad norėdamas pasiskiepyti nuo visko turėtum mokėti daug šimtų eurų, badytis daugybę kartų ir dažnai. Gerai pamenu, kad tais metais, kai vienintelį kartą skiepijausi nuo gripo, pirmą kartą po 10 metų pertraukos susirgau gripu (kita atmaina, nei buvau skiepytas) ir paskui dar plaučių uždegimu (kaip komplikacija).

Dar nuo kitų ligų vietoje skiepų vartojami “profilaktiniai vaistai”. Čia garsiausia yra maliarija. Vaisus reikia nuolat vartoti visos kelionės metu, prieš ją ir po jos. Jie gali sukelti daug šalutinių poveikių, dėl kurių kelionė bus ne tokia smagi. Šių vaistų nevartoju. Daugelyje vietų jie rekomenduojami be reikalo: išsiaiškinkite, kokia rizika būtent vietose, į kurias keliaujate, būtent tuo metų laiku. Deja, “Rekomenduojama vartoti antimaliarines tabletes” vienodai rašoma ir kelionių vadovuose į Braziliją, ir į Keniją. Tačiau Kenijoje yra vietų, kur 40% žmonių kasmet suserga maliarija, o Brazilijoje išvis temiršta keli žmonės per metus iš 200 milijonų… Brazilijoje nuo maliarijos miršta ne ką didesnis procentas žmonių, nei Lietuvoje, kur turistai ją parsiveža.

Tokį žemėlapį galite rasti internete paieškoję, kur verta vartoti profilaktinius vaistus nuo maliarijos. Neva visose raudonose šalyse yra maliarijos rizika.

Tokį žemėlapį galite rasti internete paieškoję, kur verta vartoti profilaktinius vaistus nuo maliarijos. Neva visose raudonose šalyse yra maliarijos rizika.

Tikras maliarijos žemėlapis: kaip matyti, daugelyje ankstesniame žemėlapyje raudonai pažymėtų vietų rizikos iš esmės nėra. Brazilijoje ir Afrikoje rizika skiriasi ir 700 ar daugiau kartų, bet rekomendacijos, nepaisant to - vienodos.

Tikras maliarijos žemėlapis: kaip matyti, daugelyje ankstesniame žemėlapyje raudonai pažymėtų vietų rizikos iš esmės nėra. Brazilijoje ir Afrikoje rizika skiriasi ir 700 ar daugiau kartų, bet rekomendacijos, nepaisant to – vienodos. Baltose žemėlapio zonose maliarijos iš esmės nėra, pilkose zonose – beveik nėra ir tik spalvotose zonose pavojus realesnis (didžiausias – geltonose zonose).

Reikia suprasti, kad antimaliarinių vaistų jokie vietiniai niekur nevartoja ir išgyvena: tokie vaistai tėra siūlymas turistams, norintiems “apsidrausti per kraštus”.

Yra ligų, nuo kurių nėra ir profilaktinių vaistų, pavyzdžiui dengė karštinė (gali būti it bjauri gripo versija, bet daugelis atvejų besimptomiai – esu persirgęs Brazilijoje), zika virusas (pavojingas nėščiųjų kūdikiams).

Tiek maliarija, tiek dengė karštinė, tiek zika virusas, kaip ir daug kitų ligų, platinamos uodų. Todėl vienas pagrindinių būdų apsisaugoti – tinkleliai nuo uodų, visą kūną dengiantys drabužiai, purškalai su DEET.

Išskleistas tinklas nuo uodų Masai Maros nacionalinio parko palapinėje-namelyje.

Išskleistas tinklas nuo uodų Kenijoje. Kenijoje buvo, kad nepasirinkau nakvoti viešbutyje vien todėl, kad neturėjo tinklelio, o skraidė uodai: daugelis viešbučių tinklelius ten turi.

Kitos “pagrindinės” ligos sukeliamos prastos higienos – nuo to kai kur pasaulyje visai apsiginti nepavyks, bet galima negerti vandens iš krano, neimti purvinom rankom maisto ir rinktis padoresnius restoranus, kad būtų mažesnė tikimybė, jog maistą rankomis ėmė kiti. Ir vis tiek – keliaujant į šalis be “švaros kulto”, pavojus didesnis.

Kai kuriomis ligomis užsikrėsti labai sunku, bet jos labai bjaurios ar mirtinos, todėl – labai garsios. Tarp tokių – ŽIV, kuriuo užkrečiama tik per kraują ar lytinius santykius. Lietuvoje poliklinikose nemokamai daromi ŽIV testai. Skiepų nuo ŽIV nėra.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Kaip gydytis kelionėje? Vaistai, ligoninės, draudimas…

Kaip gydytis kelionėje? Vaistai, ligoninės, draudimas…

| 9 komentarai

Laiko klausimas, kada kelionės metu susirgsite, prireiks vaistų, daktaro, ar net ligoninės.

Nesvarbu, ar jus jau dabar ištiko liga ar nelaimė kelionėje, ar tiesiog norite pasiruošti, kad žinotumėte – šis straipsnis padės.

Kadangi užsienyje praleidžiame daugiau nei pusę gyvenimo, esu susidūręs su įvairiais negalavimais daugybėje šalių: nuo Turkijos ar Ispanijos iki Brazilijos ar Meksikos iki Korėjos ar Mikronezijos. Tad viską rašau ir iš savo patirties.

Kokius vaistus turėti ir kaip jų rasti?

Geriausia, jei pavyks pasigydyti pačiam su turimom priemonėm: mažiausiai gaišis kelionė, bus pigiausia ir t.t.

Tradicinė rekomendaciją gydant daugybę ligų – ilsėtis. Mano kelionės aktyvios, tad tai kartais neįmanoma. Visgi, susirgęs tempus apmažinu: kas svarbiausia – vis tiek padarau, be, pavyzdžiui grįžtu į viešbutį keliom valandom anksčiau. Šiaip ar taip, daugelis ligų praeis gydomos ar ne, bet vaistai tam gali padėti (ar panaikinti simptomus, trukdančius džiaugtis kelione).

Todėl visuomet vežiuojuosi į keliones visus sau reikalingus vaistus. Verta paimti tokius vaistus, kokių tik yra reikėję per pastaruosius 5 metus (ir gali prireikti vėl), taip pat:
*Nuo temperatūros.
*Nuo viduriavimo.
*Nuo skausmo.
*Antibiotikų.
*Termometrą.

Kaip rodo patirtis, užsienyje vaistų vaistinėje gauti, iškilus reikalui, nebūtinai lengva. Skiriasi, kurie vaistai receptiniai – kas pas mus parduodama be recepto nebūtinai bus ir ten. Bet, dar svarbiau, skiriasi patys vaistų pavadinimai ir net sudėtys: daugybė vaistų pavadinimų, parduodami Lietuvoje, ir yra parduodami tik Lietuvoje ir aplinkiniame regione (Baltijos šalyse, Lenkijoje ir pan.). Tad jei žinote kokį pavadinimą, nereiškia, kad gausite, ar kad vaistininkas išvis tokį žinos ir sugebės parekomenduoti panašų vaistą – geriau turėti su savimi.

Apsipirkimas vaistinėje Brazilijoje pagal daktaro receptą

Apsipirkimas vaistinėje Brazilijoje pagal daktaro receptą

Gali atrodyti: „Tai juk tiesiog paprašysiu vaistinėje vaistų nuo to ir to, ir duos“. Gali suveikti (jei bus nereceptiniai), bet irgi ne visur, nes pasaulyje daug šalių, kur vyrauja visokia mokslu neįrodyta tradicinė medicina, kuri man, kiek bandžiau, niekada neveikė. Dar toliau nuo “civilizacijos” gali pasiūlyti ir užkeikimus…

Kada ir kaip ieškoti daktaro?

Daktaro pagalbos verta ieškoti jei:
1.Pagal simptomus gali būti liga, kuri yra pavojinga gyvybei ar ilgalaikei sveikatai, jei tinkamai negydoma – ir reikia tyrimų nustatyti tai ligai arba receptinių vaistų (pvz. apendicito simptomai; įkando galimai pasiutęs šuo; galimai encefalitu užkrėsta erkė). Tikslas tokiu atveju: nustatyti, ar nėra to pavojaus ar jam sukliudyti (taip pat sužinoti, ar gali toliau keliauti, ar tai pernelyg rizikinga).
2.Simptomai trukdo keliauti ir turimi (ar kiti nereceptiniai) vaistai nepadeda (pvz. didelis danties skausmas). Šiuo atveju tikslas – sumažinti tuos simptomus bent jau iki kelionės pabaigos.
3.Dėl sveikatos patirsite nuostolių (pvz. negalėjote skristi lėktuvu, pirkote brangius vaistus) ir reikės tai įrodyti draudimo kompanijai. Šiuo atveju tikslas – gauti reikiamus popierius, įrodančius, kad sirgote.

Iš pirmo žvilgsnio, beveik visur pasaulyje nelaimės ar ligos atveju galima daryti tą patį, ką Lietuvoje:
1.Kviesti greitąją pagalbą (ar daktarą į namus), jei skubu.
2.Važiuoti į ligoninę / polikliniką, jei ne taip skubu ir simptomai neaiškūs.
3.Jeigu reikalas gana konkretus važiuoti pas speacializuotą gydytoją (pvz. dantistą, ginekologą).

Pavyzdžiai:
*Pietų Korėjoje žmonai prasidėjo pilvo skausmai. Iš pradžių į ligoninę važiuoti nenorėjo, bet skausmai stiprėjo. Kitą dieną autobuso stotelėje nualpo. Įtarė apendicitą. Miestelis gana atokus ir sunkiai pasiekiamas, automobilio „po ranka“ neturėjome. Taigi, iškvietėme greitąją, nuvežė į ligoninę, kur padarė tyrimus, išrašė vaistų. Apendicito nebuvo – tačiau geriau tokiais atvejais nerizikuoti ir paskubėti.

Aistė ligoninėje. kadangi korėjietiški vardai iš trijų skiemenų, vardo lentelėje virš jos lovos tebuvo parašyta "A-i-su".

Aistė Korėjos ligoninėje.

*Mikronezijoje, atokioje, automobiliais nepasiekiamoje vietoje susilaužiau kojos pirštą. Nusigavę iki kelio, kur buvo mūsų nuomotas automobilis, grįžome į viešbutį ir ten klausėme, ką daryti (nes šalis atoki, skurdi, tvarka gali būti kitokia). Nukreipė į vienintelę salos ligoninę. Ten jokių gydymo priemonių, gipso neturėjo, bet rentgenu nustatė, kad lūžis – nepavojingas. Pasirišome sukarpytais marškiniais ir toliau keliavau, stengdamasis ta puse neminti, nors, aišku, netyčia mynus, labai skaudėjo: bet negi dėl to nekeliausi? Toje pačioje kelionėje po Ramiojo Vandenyno salas vėliau kaip tik stojome JAV valdoje Guame, kur “civilizacijos daugiau”: ten įsigijau specialų batą itin kietu padu. Su juo vaikščioti buvo daug geriau, nes grindinio nelygumai “nepersidavė” kojos pirštams ir todėl ne taip skaudėjo. Tada jau, buvo, nueidavau kokius 30 km per dieną.

Su specialiu batu

Su specialiu batu

*Brazilijoje žmoną ištiko rimtas lėtinės ligos priepuolis. Kadangi jau buvo aišku, kokia problema, o dar buvo COVID laikai ir nesinorėjo į bendrą ligoninę, susiradau atitinkamo daktaro kliniką tame mieste ir ten nuėjome; išrašė reikiamų vaistų.

*Brazilijoje nakvojome džiunglėse ir įsisiurbė dvi erkės. Jas žmona išėmė, bet vienas įkandimas skaudėjo ir buvo paraudęs. Norėdamas užkirsti kelią galimoms nežinomoms tropinėms erkių ligoms, po keleto dienų, grįžęs į San Paulo didmiestį, užsukau į bendro pobūdžio kliniką, rekomenduotą pažįstamo brazilo, kur padarė atitinkamus testus.

Erkės įsisiurbimas

Erkės įsisiurbimas po erkės ištraukimo

*JAE man kilo rimtas dantenų uždegimas ir dideli skausmai, dėl ko teko gerti nuskausminamųjų. Kadangi Artimuosiuose Rytuose leidome kelis mėnesius ir dar buvo likę 2 mėnesiai, apsilankiau pas dantistą, gavau reikiamų vaistų, antibiotikų, kurie padėjo numalšinti uždegimą. Dantistas siūlė ir rauti dantį, bet tai buvo labai brangu, o, nuslūgus skausmui, ir nebeskubu – išsiroviau grįžęs Lietuvoje pas savo dantistę už dešimtadalį tos kainos.

*Bolivijoje, žmonai kaip reikiant trukdė dideli aukščiai (ten daug vietų 3-4 km aukščiuose). Iš pradžių mums abiems buvo tipiniai aukštumų ligos simptomai (galvos skausmas ir pan.) – erzinantys, bet nepavojingi ir laikini. Jie praėjo, iš dalies jiems “užbėgome už akių” aklimatizuodamiesi vidutiniuose aukščiuose. Bet vėliau 4+ km aukštyje žmonai ėmė skaudėti krūtinę net nuo nedidelių krūvių. Įtariant “rimtesnius reikalus” (sudėtingesnes aukštumų ligos formas, kurios gali būti ir mirtinos), gavome papildomo deguonies. Jis padėjo tik laikinai, žmona sunkiai galėjo džiaugtis kelione. Tad vėliau nuvykome pas aukštumų medicinoje besispecializuojantį daktarą La Paze – jo išrašyti vaistai padėjo sumažinti simptomus ir kelionė tapo smagesnė. Daktaras siūlė darytis ir papildomų brangių tyrimų, bet tai nebuvo būtina: išsiaiškinus, kad nepavojinga gyvybei ir “nuėmus” nemaloniausius simptomus, tuos tyrimus buvo galima pasidaryti ir Lietuvoje.

Tiesa, yra keli „bet“:
1. Kalba: kaip susišnekėti su daktaru?
2. Priėmimas: ar kiekvienas daktaras jus, užsienietį, priims?
3. Kaina: kiek kainuos, kada reiks mokėti, ar galioja draudimas?

Priėmimas: ar mane priims – juk aš ne vietinis, nesiregistravau?

Lietuvoje, atrodo, daktarai superužsiėmę – net privačiose įstaigose mėgindamas registruotis kartais vietą gausi tik po savaitės ar mėnesio.

Tačiau iš ~10 savo ir aplinkinių patirčių su medikais užsienyje to niekada nepatyriau: visur mane ar mano žmoną priėmė iš karto (ar luktelėjus kokią valandą) nepaisant to, kad esu užsienietis, registracijos nebuvau daręs.

Ligoninės priimamajame Brazilijoje. Teko užpildyti paraišką medicinos kortelei ir laukti, kol pakvietė. Po tyrimų susimokėti.

Ligoninės priimamajame Brazilijoje. Teko užpildyti paraišką medicinos kortelei ir laukti, kol pakvietė. Po tyrimų susimokėti.

Taigi, dėl šito pergyventi nebūtina – o net jei koks daktaras ir nepriimtų ar būtų užsiėmęs, jei pasiklausite, nurodys jums kitą.

Aišku, jei, tarkime, norite registruotis planinei procedūrai (dantų protezavimui ar pan.) – tuomet jau tikrai reikėtų susitarti iš anksto. Bet prie skubesnių atvejų (skausmas, temperatūra, pykinimas ir pan.) tai paprastai nebūtina.

Kalba. Ar susišnekėsiu su daktaru?

Labai svarbu su daktarais susikalbėti – idant pasakytumėte simptomus ir kita. Tačiau dažniausiai keliausite po šalis, kurių kalbos nemokate.

Laimė, daugybėje šalių tarptautinė kalba anglų ir rasis ją mokančių daktarų. Ir Lietuvoje jau beveik pusė žmonių moka angliškai. Jei ir jūs mokate angliškai puikiai – puiku. Jei keliaujate su kuo nors, kas moka angliškai geriau už jus – pasiimkite tą žmogų kartu (net į procedūras).

Visgi, tikrai ne visose šalyse net ir angliškai mokančių daktarų yra daug. Būdai juos atrasti:
1.Paprašyti, kad daktarą iškviestų viešbutis. Jei apsistojate tarptautiniame viešbutyje (kuris priima turistų grupes), jie dažnai turi daktarus, su kuriais bendradarbiauja. Tačiau tai bus tik bendrosios praktikos gydytojas, bet jis gali išrašyti vaistus, pamatuoti pulsą, nukreipti kitur.

2.Rinktis privačią, tarptautinę ligoninę – tokios, skirtos turistams, dažnai būna įvairiose turistinėse vietose, nors vien iš pavadinimo sunkiai pasakysi, ar ji tikrai tokia (būna, kad ligoninė vadinasi angliškai, nes „tai cool“, bet angliškai ten niekas nekalba). Verta pažiūrėti ir komentarus internete. Minusas: tokios ligoninės brangios (žr. žemiau apie kainas).

3.Turėti vertėją – pavyzdžiui, pažįstamą vietinį. Tai – geriausias sprendimas, bet ne visiems įmanomas. Šis vertėjas lai visur eina su jumis arba būna pasiekiamas telefonu. Jei tai neįmanoma, bent jau tegul išverčia rašytinį tekstą (su simptomais), kad parodytumėte daktarui.

Aistė Kujabos klinikoje. Susikalbėti su daktaru padėjo portugališkai ir angliškai kalbanti pažįstama, kuriai paskambinome (Aistės telefonas - daktaro rankose)

Aistė specializuoto daktaro klinikoje Kujaboje. Susikalbėti su daktaru padėjo portugališkai ir angliškai kalbanti pažįstama, kuriai paskambinome (Aistės telefonas – daktaro rankose)

4.Atsarginis variantas – naudotis automatine vertykle telefone – pvz. Google Translate. Jei vertimas į/iš anglų kalbos – veikia geriau, nei tikitės. Su lietuvių kiek sunkiau.

Kaina. Kiek kainuoja daktarai užsienyje?

Nebūdamas šalies pilietis ar gyventojas, už visas medicinines paslaugas greičiausiai turėsite mokėti – nesvarbu, ar eitumėte į valstybines (vietiniams nemokamas), ar privačias klinikas. Išimtis – Europos Sąjunga, kur medicina valstybinėse klinikose gali būti nemokama su Europos sveikatos draudimo kortele. Šią kortelę galite pasiimti ligonių kasose.

Medicininių paslaugų kainos skiriasi labiau nei kieno nors kito pasaulyje! Gali prisieiti mokėti nuo „grašių“ kokioje Azijos valstybinėje ligoninėje iki dešimčių tūkstančių dolerių Amerikoje už, atrodo, nieką.

Kainos ne tik priklauso nuo šalies, bet ir labai skiriasi šalies viduje – nelygu į kokį daktarą ar ligoninę kreipsies. Šalyse, kur jos itin įvairuoja, vietiniai gali patarti, kur jos – žmoniškesnės (pvz. mums Guame teisingai patarė viešbutyje, bet nebūtinai tuo reikėtų kliautis, nes viešbutis gali gauti komisinius). Atvykus iš Lietuvos gali atrodyti neįprasta, kad, kritiniu atveju, dar reikia domėtis kainomis – bet, gavus kai kurių ligoninių sąskaitas, net ir apyrimtė liga gali pasirodyti visai nieko. Čia ne 10% ar 20% klausimas – net jeigu šiaip esate nelinkęs derėtis ar taupyti, šioje vietoje gali būti verta, nes tiesiog neįsivaizduojate, kiek, tarkime, medicina gali atsieiti kokioje Amerikoje.

Dažniausiai valstybinės ligoninės būna pigesnės už privačias, kai kada gerokai (bet ten gali būti daugiau biurokratijos ir mažiau anglų kalbos).

Ligoninės kaina dar ne viskas. Kai kuriose šalyse, ypač privačiose ligoninėse, įprasta „brukti“ beveik nereikalingas procedūras labai panašiai, kaip Lietuvoje elgiasi bankai ar mobiliojo ryšio telefonų bendrovės, siūlydamos įvairias papildomas paslaugas. Esmė visada labai panaši: ligoniui daktaras gražiai suokia, kad tam tikra procedūra būtų reikalinga, neminėdamas jokių kainų. Iš tikro ta procedūra brangi, o jos nauda maža (pvz. galėtų nustatyti kažkokią labai retą ligą, kuri labai mažai tikėtina, o dar nepadaryti paprastesni tyrimai dėl tikėtinesnių ligų).

Tarkime, Brazilijoje, kur toks elgesys įprastas, apsinuodijus (viduriavimas) mėgino įsiūlyti kartu su kraujo tyrimais padaryti ir… kompiuterinę tomografiją (tai – labai brangus ir radioaktyvus organizmo peršvietimas). Kai atsisakiau, pripažino, kad “Gal iš tikro pirma padarykime kraujo tyrimus ir, jei rezultatai kels abejonių, tada tomografiją”. Aišku, nieko įtartino kraujo tyrimuose nebuvo – jei būčiau sutikęs su tomografija, būčiau ją pasidaręs be reikalo, o tai ir kenksminga sveikatai.

Paskui, radę dengės viruso antikūnių, siūlė gultis į ligoninę ir pastatyti lašelinę, kad nepritrūktų skysčių. Tačiau, mano patraukti už liežuvio, patys pripažino, kad, šiaip jau, tam pakanka daug gerti – ir puikiai galima daryti tai namuose. Dar daugiau – galiausiai paanalizavęs kraujo tyrimo rezultatus pamačiau, kad, nors yra dengės viruso antikūnių, antigenų nėra: o tai reiškia, kad liga prasidėjo prieš nuo 7 iki 90 d. (ir greičiausiai jau baigėsi). Iš tiesų, galiausiai, atėjus dar vieno tyrimo rezultatams, diagnozavo ne dengės karštinę, o rotavirusą, o denge, panašu, jau buvau persirgęs…

Kitas atvejis: JAE dantistas aiškino, kad “protinį dantį tiesiog rauti pavojinga”, reikalinga daryti kūginio pluošto tomografiją pas juos, antraip esą galima pažeisti nervą. Sava dantistė Lietuvoje paskui tik pasijuokė iš tokių samprotavimų ir išrovė dantį nieko papildomai nesiūlydama…

Čia svarbu „nepasimauti“ – patys „Google‘inkite“ procedūras prieš sutikdami ir *visuomet* klauskite kainų.

Tiesa, nereikia suprasti, kad daugelis daktarų užsienyje panašūs į Egipto prekeivius. Net ir jei siūlo kažkokį vaistą, kurio Lietuvoje nesiūlytų, arba tyrimą, kurio Lietuvoje nesiūlytų, tai gali būti ir dėl skirtingų medicinos tradicijų ar technikos turėjimo. Tarkime, Pietų Korėjoje, Aistei dėl minėto pilvo skausmo irgi darė kompiuterinę tomografiją – toks diagnostinis testas esant dideliam pilvo skausmui Pietų Korėjoje įprastas. Tačiau tai buvo valstybinėje ligoninėje ir dar pigiau, nei Lietuvoje. Itin atsargiems reikia būti dviejų tipų šalyse: arba tokiose, kur ir šiaip gausu apgavikų ir “turistų melžėjų”, arba tokiose, kur yra amerikietiško “laukinio kapitalizmo” elementų.

Primygtinai pasodino į neįgaliojo vežimėlį, nors puikiai galėjau vaikščioti, sirgau į gripą panašia liga. Čia, Turkijoje, tai tebuvo paslaugumas, bet kitose šalyse už tokią papildomą paslaugą, tikėtina, prirašytų ir nemenką sumą pinigų. Todėl, jei galite - atsisakykite.

Primygtinai pasodino į neįgaliojo vežimėlį, nors puikiai galėjau vaikščioti, sirgau į gripą panašia liga. Čia, Turkijoje, tai tebuvo paslaugumas, bet kitose šalyse už tokią papildomą paslaugą, tikėtina, prirašytų ir nemenką sumą pinigų. Todėl, jei galite – atsisakykite.

Draudimas. Ar turite draudimą? Koks tinka?

Neskubėkite atsakyti į klausimą „Ar turiu draudimą“ – manau, dauguma žmonių suklystų.

Sakysite „Neturiu kelionės draudimo, juk nepirkau jokio kelionės draudimo“? Bet jei turite kreditinę kortelę, gali būti, į jos sąlygas įeina ir kelionių draudimas. Paskaitykite sąlygas. Jos varijuoja labai smarkiai.

Be to, Lietuvos piliečiai turi „valstybinį“ draudimą gydytis kitose ES šalyse. O gal jus apdraudęs darbdavys (pvz. komandiruotės)? O gal kelionės organizatorius, pramogos organizatorius (pvz. jei susižeidėte pramogos metu)?

Jei visgi draudimo neturite, jį nesunku įsigyti ir internetu.

Sakysite „Turiu kelionės draudimą, juk pirkau“? Paskaitykite to draudimo sąlygas. Kiekvienas draudimas apima ne viską. Tarkime, gali būti nustatyta, kad apdraudžiamos tik kelionės iki 21 d. trukmės – tai štai, jei leidžiatės ir į ilgesnes, jos neįeis. Reiktų toms dienoms pirkti papildomą draudimą. Taip pat būna ir draudimo sumos (jei išleisite daugiau, nei suma, nekompensuos). Taip pat būna išskaitos (arba frančizės): tokiu atveju draudimas nedengs sumos iki tos išskaitos dydžio, o dengs tik tą dalį, kuri viršys išskaitą (arba, jei išskaita procentinė – draudimas dengs tik dalį sumos). Sumos, išskaitos dažnai būna numatytos skirtingiems dalykams atskiros. Pvz. nors gali būti numatyta labai didelė suma pačiam gydymui, gali būti daug menkesnė netektų lėktuvo bilietų kompensavimui.

Žinoti sąlygas verta ir dėl to, kad žinotumėte, kada priklauso išmoka – daug žmonių, nežinodami, kokį draudimą turi, tiesiog nesikreipia dėl išmokos, ar galvoja “Ai, čia draudimas turbūt rimtiems įvykiams, o ne tiesiog vizitui pas daktarą dėl temperatūros” ar pan.

Be to, jeigu draudimas dengia ne viską (ne visas išlaidas pripažįsta draudiminėmis), o esate apsidraudęs dviejose vietose (pvz. turite dvi kreditines korteles su draudimu), tada bandykite kreiptis į abi draudimo kompanijas – gal jos abi kartu paėmus padengs viską (man taip yra buvę).

Turint draudimą labai svarbu rinkti visus įrodymus – sąskaitas, čekius ir kita. Jei jų neduoda – visur prašyti. Taip pat, vos „įvykus draudiminiam įvykiui“ (jums susirgus) – pranešti draudimo įmonei. Geriau būti atsargiam – jei įmanoma, užklausti draudimo įmonės dėl ligoninių ir pan., ar viskas tinka, nes paskui jos gali būti linkusios išsisukinėti nuo išmokų.

Tiesa, įprasta tvarka, kad susirgęs užsienyje už gydymą turėsite susimokėti pats, o jau tada atsiimti iš draudimo. Kai kuriose šalyse vietiniai, turintys privatų draudimą, ligoninėje net nieko nemoka: už juos sumoka draudimas. Bet tai dažniausiai neprieinama užsieniečiams. Todėl jei jūsų klausia “Ar turite draudimą?”, net jei ir pasakysite “Turiu”, galiausiai, tikriausiai, nuspręs, kad neturite, nes tikras klausimas yra “Ar mokėsite pats, at į ligoninės sąskaitą perves draudimas?”.

Mano asmeninės patirtys su sveikatos draudimu kelionėse teigiamos: dar nebuvo atvejų, kad draudimas išsisukinėtų nuo išmokos išmokėjimo ten, kur išmoka priklauso.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Nusikaltimai kelionėse – ką daryti ir kaip saugotis

Nusikaltimai kelionėse – ką daryti ir kaip saugotis

| 3 komentarai

Nusikaltėliai kelionę gali sugadinti kaip reikiant – pavogti pasą, telefoną, pinigus.

Ne vienoje kelionėje nuo nusikaltėlių nukentėjau ir pats. Dalinuosi pasakojimais, kaip tai įvyko ir patariu, kaip apsisaugoti, išvengti užpuolimo ar sumažinti nuostolius jam įvykus.

Saugi ar nesaugi šalis?

Jokioje šalyje negalima galvoti „nieko neatsitiks“, tačiau lygiai taip nelogiška ir visur paranojiškai saugotis, nes perteklinis saugojimasis ir baimė gadina kelionę.

Nustatydamas, saugi šalis ar ne, dažniausiai vadovaujuosi nužudymų statistika. Nes normalios vagysčių ar plėšimų statistikos daugelyje šalių nėra arba jos neįmanoma lyginti dėl skirtingų įstatymų.

Iš tikro tikimybė būti nužudytam kelionėje – be galo menka, o būti apvogtam, apiplėštam, sužeistam – gerokai didesnė (ir man pačiam taip ne kartą atsitiko). Tačiau jei šalyje negerbiama žmogaus gyvybė ir ten daug nužudymų – kaip taisyklė, daug ir visų kitų nusikaltimų.

Nužudymų statistika pasaulyje: kuo šalys tamsiau mėlynos, tuo ten saugiau, kuo tamsiau raudonos - tuo nesaugiau.

Nužudymų statistika pasaulyje: kuo šalys tamsiau mėlynos, tuo ten saugiau, kuo tamsiau raudonos – tuo nesaugiau. Tiesa, reikia turėti omenyje, kad karo, anarchijos apimtose šalyse (Somalis ir pan.) valdžia nėra net pajėgi suregistruoti visus nužudymus – bet daugelyje šalių nužudymai registruojami tinkamai.

Svarbiausia – niekada neverta kreipti dėmesio į pavienius draugų, pažįstamų ar kokių internetinių „influencerių“ pasakojimus apie saugumą toje šalyje. Jie beveik visada būna dvejopi: „Buvau tik savaitę ir mane jau apvogė – kokia tai, pasirodo, nesaugi šalis!!!“ arba „Aš nesisaugojau ir man nieko neatsitiko; visi, kas sako, kad ten nesaugu – bailiai ir melagiai!!!“.

Iš tikro nėra nei tokių nesaugių šalių, kad apiplėštų kiekvieną turistą, ir nėra tokių saugių, kad išvis nebūtų nusikaltėlių – todėl pavieniai atsitikimai visiškai nieko nereiškia, svarbi tik statistika/tikimybės.


Paliktų daiktų vagystės

Pasidedate daiktą ir nueinate į tualetą, o gal tiesiog nusisukate. Atsisukate ir daikto nėra.

Jei būsite neatsargus, būtent taip prarasti daiktą tikimybė pati didžiausia, tačiau jei būsite atsargus šių vagysčių galite išvengti visiškai.

Situacija – kaip pavogė mano kuprinę

Nairobio (Kenija) Vilson oro uoste einu per saugumo kontrolę. Pasidedu kuprinę, iškraunu kišenes. Praeinu metalo detektorių, pradedu krautis daiktus atgal į kišenes. Pareigūnas nurodo eiti juos susikrauti toliau prie tokio stalelio. Tą padarau. Kai grįžtu prie konvejerio, mano kuprinės nebėra. Niekas nieko nematė, videoįrašų esą nėra. Darbuotojai išveda mane ieškoti kuprinės prie lėktuvų (jos niekur nėra), liepia parašyti telefoną (nepaskambina).

Vienintelis šios istorijos pliusas - galimybė pasivaikščioti po Vilson oro uosto lėktuvų aikšteles. Dėl saugumo Vakaruose to neįsivaizduotum

Vienintelis šios istorijos pliusas – galimybė pasivaikščioti po Vilson oro uosto lėktuvų aikšteles. Dėl saugumo Vakaruose to neįsivaizduotum

Pamokos iš vagystės

*Palikti daiktų be priežiūros negalima net kelioms minutėms.

*Nesaugiose šalyse daiktų negalima palikti netgi situacijose kai, atrodo, be jūsų juos gali pasiekti tik esą patikimi žmonės (pvz. apsaugininkai). Šiuo atveju, kiek vėliau kalbėjau su Kenijos gyventojais, jie buvo įsitikinę, kad mano kuprinę pavogė patys oro uosto darbuotojai.

Vienintelė laukiamoji salė Vilson oro uoste

Vienintelė laukiamoji salė Nairobio Vilson oro uoste.


Kišenvagystės

Vaikštote po miestą. Pasižiūrite – kišenė ar kuprinė atsegta ir nėra telefono, fotoaparato, piniginės ar dar ko.

Kišenes ir kitas daiktų nešiojimo vietas suskirstyčiau į tris saugumo lygius.
*Nesaugiausios kišenės yra tos, kurių net negali pats matyti – pvz. ant užpakalio. Ten nieko nenešioju, nebent kokią servetėlę akiniams valyti. Kišenvagiai dažniausiai vagia iš šių kišenių.
*Vidutinio saugumo kišenės – priekinės kišenės, kurias gali bet kada pamatyti ar uždengti ranka (bet juk ne visada matai). Saugiose šalyse tokiose kišenėse galiu nešioti beveik viską. Kišenvagiai jas puola rečiau, bet puola (pvz. nukreipę dėmesį).

Vidutinio saugumo kišenių galima turėti labai daug - tikrai nereikia nieko dėtis į užpakalines kišenes, ypač nesaugiose šalyse

Vidutinio saugumo kišenių galima turėti labai daug – tikrai nereikia nieko dėtis į užpakalines kišenes, ypač nesaugiose šalyse

*Saugios kišenės – kišenės, kurių įprastu metu niekas negali matyti ir atsegti (pvz. apatiniuose rūbuose, iš vidaus). Tokios kišenės kišenvagiams yra nepasiekiamos. Bet jų minusas – jas sunku pasiekti ir pačiam. Todėl nepatogu ten nešiotis tai, ką tenka trauktis nuolat, tarkime, piniginę ar telefoną. Bet didesnę dalį pinigų, bent vieną kortelę tiesiog privalu nešiotis saugiose kišenėse. O nesaugiose šalyse tenka „eiti į kompromisus“ su patogumu ir saugiose kišenėse nešiotis net dalykus, kurie reikalingi nuolat: taip ten daro visi. Ko tik neprisižiūrėjau Lotynų Amerikoje: ir iš klyno pinigus kasoje traukia, ir iš bato, ir iš po maudymuko pūpso pakištas telefonas…

Kuprinė ar rankinukas yra tas pats, kas nesaugios kišenės, jei nešiojama ant nugaros (nes pats negali matyti). Todėl nesaugiose šalyse įprasta net kuprines nešioti priekyje – tuomet pagrindinės kuprinės kišenės yra vidutinio saugumo (nes pats matai tas kišenes, bet vis tiek lengva atsegti). O saugiausia vieta – ant priekio nešiojamos kuprinės ar krepšio apačioje, po visais kitais daiktais (ten ir pats negali greitai pasiekti, reikia nuimti kitus daiktus). Todėl brangius daiktus verta dėti į kurpinės apačią.

Mano žmona rankinuką nesaugiose šalyse (nuotraukoje - Brazilija) visuomet nešiojasi priekyje

Mano žmona rankinuką nesaugiose šalyse (nuotraukoje – Brazilija) visuomet nešiojasi priekyje

Tikimybė, kad puls kišenvagis, padidėja, jei viešai išsitraukiate daiktą, parodote, kur įsidedate. Todėl nesaugiose šalyse reikia stengtis kuo rečiau trauktis brangius daiktus, pinigines viešumoje; stengtis trauktis taip, kad pamatytų kuo mažiau žmonių.

Kišenvagiai ir plėšikai – skirtingi žmonės. Kišenvagiai veikia slapta, tai dažnai – moterys, vaikai. Todėl, jei pajutote, kad apvaginėja, nereikia bijoti sustabdyti – kišenvagis beveik garantuotai tiesiog paspruks.

Situacija 1 – kaip kišenvagiai ištraukė mano pasą

Manause (Brazilija) lipdamas į autobusą pajutau stūmimą iš nugaros. Galvoju, kažkas tiesiog labai spraudžiasi į autobusą – bet kodėl, juk jis nepilnas? Staiga priekinėje sėdynėje sėdėjęs žmogus man padavė mano pasą. Paėmiau. Priekinė kelnių kišenė, kur laikiau pasą, buvo atsegta. Supratau: mane puolė kišengvagis – tikėjosi telefono ar pinigų, bet radęs „tik“ pasą, čia pat jį išmetė, o viską matęs autobuso keleivis pakėlė ir padavė. Vienas bendrakeleivis vėliau pakomentavo: „Manausas – labai nesaugus miestas“.

Tai ne ta stotelė, bet Manause mane apvogė panašioje, kur stoja daug maršrutų ir prie autobusų rikuojasi eilės

Tai ne ta stotelė, bet Manause mane apvogė panašioje, kur stoja daug maršrutų ir prie autobusų rikuojasi eilės

Pamokos iš šios vagystės

*Svarbiausius dalykus reikia laikyti saugiose (vidinėse ir pan.) kišenėse. Iki tol ten laikydavau tik, tarkime, pinigus, bet nuo to laiko nesaugiose šalyse – ir pasą. Nes nors paso paprastai specialiai niekas nevagia, gali jį pavogti netyčia, kaip šiuo atveju. O tuomet galėjo jį išmesti stotelėje, nebūčiau jo radęs ir kelionė būtų smarkiai apgadinta.

*Kai kas pataria svarbiausių daiktų išvis nesinešioti su savim, ypač nesaugiose šalyse. Mano nuomone, verta daiktus skirstyti – tarkime, dalį pinigų neštis su savimi, dalį palikti viešbutyje; pasą turėti su savimi, o asmens tapatybės kortelę palikti viešbutyje. Bet viską palikti viešbutyje irgi pavojinga (žr. „įsilaužimai“).

*Nesaugiose šalyse, vietose, kur daug žmonių, vaikštau tvirčiau uždėjęs ranką ant priekinių kišenių: pajusčiau, jei kažkas kažką trauktų, bet niekada tokiu atveju ir nebandė traukti, nes kišenvagiai ieško lengvų aukų, kurios, idealiu atveju, kurį laiką po vagystės net nepastebėtų, kad buvo apvogtos.

Situacija 2 – kaip kišenvagiai pavogė piniginę

Tunise važiavome iš oro uosto, todėl buvau prisirengęs gerokai per daug: ant liemenės su kišenėm buvo užsivilktas megztinis, striukė. Į „saugias“ liemenės kišenes negalėjau greitai nieko įsidėti, todėl piniginę teko laikyti kelnių kišenėje. Po kelionės ankštu tramvajumi pamačiau, kad piniginės nebėra. Prisiminiau, kad mačiau jaunuolį, Barselonos stotelėje, pabuvusį mūsų tramvajuje ir tada perlipusį iš mūsų tramvajaus į kitą – įtariu, jis ir apvogė. Nuostolis – apie 100 eurų, nes buvau oro uoste išsikeitęs šią sumą į vietinę valiutą. Laimė, dar neiškeistus pinigus laikiau gilesnėse kišenėse ir jų nepavogė. Pavogė ir mokėjimo korteles (skubiai blokavau, nieko neišleido) bei asmens tapatybės kortelę ir teises, kurios buvo piniginėje (pasą laikiau giliau). Nepavogė sulankstomos mobiliojo telefono klaviatūros – nors ji buvo toje pat kišenėje, kaip piniginė. Vėliau daug tunisiečių sakė, kad viešajame transporte pas juos daug vagių.

Panašioje tramvajų stotelėje apvogė

Mane apvogė tramvajų stotelėje prieš šią. Ir ta, ir ši stotelė turi kelis peronus. Žmogus, kurį įtariu mane apvogus, perėjo iš tramvajaus viename perone į tramvajų gretimame perone.

Pamokos iš šios vagystės

*Saugotis reikia visada – nors kartais nepatogu ir gali atrodyti „na, nuvažiuosiu į viešbutį, tada persidėsiu kaip reikia“, bet banditai gali tykoti ir pakeliui. Tiesą pasakius, žmogus su kuprine kaip tik geresnis taikinys, iš karto matosi, kad ką tik atvyko.

*Kelnės buvo nelabai tinkamos: kišenės buvo per žemai, dėl to negalėjau laikyti uždėjęs rankų. Tokios kišenės ypač nesaugios.

*Kišenvagiai paprastai ieško konkrečių dalykų. Geriausia jiems – piniginės ir pinigai, nes iš karto panaudos ir to nesuseksi. Antras geriausias dalykas – populiari, lengvai realizuojama technika, kaip mobilieji telefonai. Būtent tai reikia labiausiai saugoti.


Įsilaužimai

Paliekate daiktą „saugioje vietoje“: gal viešbučio numeryje, gal automobilyje. Grįžtate – o stiklas išdaužtas ar durys išlaužtos ir daikto nėra. Viešbučiuose būna ir kad niekas neišlaužta, o daiktas dingęs. Kambarinių darbas (dažnai taip vagiami daiktai, kurių dingimą ne iš karto pastebėsite, pvz. pavyzdžiui tik dalis pinigų iš piniginės).

„Niekur nepalikti daiktų“ patarimas būtų nekoks – juk visko su savimi visada nesinešiosite, be to, tai nebūtinai išgelbės, nes juk būna kišenvagių, plėšikų, užpuolikų.

Tačiau svarbu daiktus palikti kuo saugiau. Vietos daiktams palikti būna trejopo saugumo.
1.Pačios nesaugiausios vietos palikti daiktus – vietos, kuriose daiktas matosi daugybei svetimų žmonių. Pavyzdžiui, automobilio salonas, viešbučio numeris pirmame aukšte kai neužtrauktos užuolaidos. Tokiose vietose stengiuosi nepalikti nieko, net ir vidutinio saugumo šalyse. Jei įmanoma, užtraukiu užuolaidas, automobilyje daiktus padedu į bagažinę ir t.t. Neturtingose šalyse privalu taip slėpti net, mūsų akimis, pigius daiktus – senus rūbus ar monetas. Neturtingose šalyse ir tai turi vertę ir dėl to gali daužti langą.

Tipinis motelis. Jei kambarys pirmame aukšte ir neužtrauktos užuolaidos, jis lengvai pasiekiamas iš lauko

Tipinis motelis. Jei kambarys pirmame aukšte ir neužtrauktos užuolaidos, jis lengvai pasiekiamas iš lauko

2.Vidutinio saugumo vietos palikti daiktus – tokios, kur be jūsų gali logiškai patekti ir daiktus pamatyti pavieniai svetimi žmonės (kuo tokių žmonių daugiau – tuo nesaugiau). Dažniausiai tai – viešbučio kambarys, kur raktą turi ir gali užeiti kambarinė, viešbučio tarnautojai. Dar nesaugiau hostelyje, kur kambarys bendras su kitais. Tokiose vietose, bent jau nesaugiose šalyse, reikia nepalikti pinigų, brangių smulkių daiktų (paprasčiausia išnešti), kuo rečiau palikti techniką. Jei paliekate, geriau tai paslėpti, tarkime, kuprinėje. Kambarinei vogti rizikinga ir kiekvienas papildomas žingsnis, kurį jai tektų atlikti (pvz. atsegti kuprinę ir ten ieškoti, o gal ir nieko nerasti) sumažina vagystės tikimybę.

3.Saugiausios vietos palikti daiktus – tokios, kur be jūsų niekas negali net pamatyti daiktų neįsilaužęs. Pavyzdžiui, sedano bagažinė ar viešbučio seifas. Maža tikimybė, kad kas laužtųsi į sedano bagažinę, nes kam gaišti laiką, kai įsilaužėlis nė nežino, kas viduje (nebent būtų tai nužiūrėję, kad ten įsidedi ką labai brangaus – todėl visad stengiuosi, pavyzdžiui, daiktus į mašinos bagažinę dėti kur mato mažiau žmonių).

Situacija – kaip įsilaužė į nuomotą automobilį

Brėmene (Vokietija) palikę automobilį daugiaaukščiame parkinge išėjome pasivaikščioti. Grįžome – langas išdaužtas, nebėra kuprinės, kurią buvome palikę ant galinės sėdynės. Kuprinė – ne mano, aš jos nepalikau, tačiau ten buvo ir mano daiktų. Atvažiavusi policija nieko netyrė, gal parkinge net nėra videokamerų – tik užpildė protokolą

Mūsų automobilis išdaužtu langu (kairėje) ir atvykęs policijos automobilis Brėmene

Mūsų automobilis išdaužtu langu (kairėje) ir atvykęs policijos automobilis Brėmene

Pamokos iš šio įsilaužimo:

*Matomose vietose palikti daiktų negalima net istoriškai saugiose Vakarų Europos šalyse, kaip Vokietija. Nes dabar daugelis seniau saugių šalių susilaukė daug imigrantų iš nesaugių šalių, taigi, saugumas Vakarų Europoje smarkiai krito.

*“Daugiaaukštis parkingas“ ar „Mokamas parkingas“ nereiškia „Saugomas parkingas“. Daugelis jų nesaugomi, net jei kažkur pirmame aukšte ir sėdi darbuotojas – moki tik už teisę pastatyti automobilį. Analogiška situacija galėtų būti ir teatro rūbinėje bei kitur, kur atrodo kaip saugykla, bet „už paliktus daiktus administracija neatsako“.

*Savo daiktus geriausia ir turėti su savimi, pas save, savo kuprinėje ar lagamine. O jei tavo daiktai yra pas bendrakeleivį (kuprinėje, lagamine ir pan.), privalai rūpintis ne tik, kad pats laikytum daiktus saugiai, bet kad tą darytų ir bendrakeleivis.


Plėšimai

Plėšimas – vagystė, kai iš jūsų daiktą atima jėga ir netikėtumu. Pavyzdžiui, išplėšia iš rankų kuprinę ar rankinuką, pargriauna ir plėšia daiktus iš kišenių.

Norint sumažinti plėšimo tikimybę, svarbu rodyti kuo mažiau brangių daiktų, krepšius laikyti tvirtai (pvz. nenešti tiesiog rankoje). Važiuojant automobiliu nesaugiose šalyse užsirakinti, užsidaryti langus (būna, kad staiga atidaro dureles ir pagriebia daiktus).

Situacija, kaip mane apiplėšė:

Rio de Žaneire (Brazilija) stėbėjau garsiojo Karnavalo atidarymo renginį. Aplinkui buvo tūkstančiai žmonių. Nusprendėme išeiti anksčiau. Skynėmės kelią pro visus žmones. Staiga iš priekio vienas vyras griebė mane už rūbų. Nustūmiau jo ranką. Pamačiau, kad labai panašių į jį yra ir daugiau: visi juodaodžiai, maždaug 16-20 metų amžiaus, be karnavalo atributikos. Ir mane puolė kartu, pargriovė. Vienas lipo ant manęs, plėšė kišenes. Staiga nustojo spausti. Galvojau, plėšimas baigėsi, nes plėšikai nenori atkreipti dėmesio, atsistojau. Bet jie pastojo kelią vėl, plėšė kišenes toliau. Žmona matė, kad mane nugriovė, paklausė, kas buvo – sakau, „apiplėšė“. Tada pradėjo jai plėšti rankinuką, ji sukliko. Suvaidino, kad atsitraukė, bet sekė minioje iš paskos. Vos atsipalaidavus, traukė žmonos rankinuką vėl, ji vėl sukliko – atsitraukė galutinai ir mes išėjome į atviresnę erdvę. Apžiūrėjau nuostolius: nukrito akiniai, karnavalo karūna, buvo apvogtos trys kišenės (viena kelnių, dvi liemenės). Viena liemenės kišenė buvo nuplėšta. Dingo namų raktai, gėrimų laikiklis, telefono kroviklis su laidu. Kišenių turiu daug ir tos, kur buvo brangiausi daiktai (telefonas, pinigai, pasas), nepaliestos. Tačiau kelnių kišenė išplėšta ta, kuri yra virš kišenės, kurioje laikau telefoną. Viską matė šimtai žmonių, bet niekas nieko nesakė ir nedarė. Policija stovėjo netoliese, bet nieko nematė, nes užstojo minia.

Apie 15 min po apiplėšimo, atsitraukus į saugesnę vietą. Apatinė liemenės kišenė nuplėšta, nebeliko ir akinių

Aš apie 15 min po apiplėšimo, atsitraukus į saugesnę vietą. Apatinė liemenės kišenė nuplėšta, nebeliko ir akinių

Pamokos:
*Ir dėl plėšimų tikrai verta svarbius daiktus susidėti į gilesnes kišenes, o svarbiausius – į tokias, kurios atsisega tik iš vidaus, diržus ir pan. Jei to nebūčiau padaręs, nuostoliai tikriausiai būtų didesni.

*Minia negarantuoja saugumo, bent jau nesaugiose šalyse (Lotynų Amerikoje, Afrikoje): ten vietiniai būna pripratę prie galybės nusikaltimų, juos ignoruoja, gal bijo nusikaltėlių ar džiaugiasi, kad ne juos užpuolė.

Žmonės centre tikriausiai - plėšikų bendrininkai.

Plėšimas įvyko šioje žmonių pilnoje vietoje. Žmonės centre tikriausiai – plėšikų bendrininkai. Jie nuolat mums mojavo. Kelias link išėjimo buvo pro juos ir beeinant jie keletui akimirkų nukreipė bendrakeleivio dėmesį, kad šis sustotų, o aš, to nepamatęs, nueičiau tolyn. Kaip tik tada mane iš karto ir puolė plėšikai.

*Jei aplinkui yra kitų žmonių, verta rėkti, o ypač – pramokti žodžius vietine kalba („vagis“, „policija!“ ir pan.). Dalis prašalaičių ignoruoja situaciją tik todėl, kad patys nesuvokia, kas vyksta. Be to, tokius šauksmus gali išgirsti policija. Todėl plėšikai, nenorėdami rizikuoti, plėšimą ir nutraukė negavę, ko norėjo.

*Plėšikai, kurie atiminėja daiktus pasinaudodami netikėtumu ir jėga (o ne grasinimais ginklu), paprastai nėra linkę sužeisti ar smurtauti – todėl nereikia bijoti laikyti daiktą įsikibus, kitaip tempti laiką. Laikas – dažniausiai jūsų pusėje. Visos nuo plėšikų nukentėjusių pažįstamų istorijos, kuriose jie tvirtai laikydavo daiktus, paprastai baigdavosi tuo, kad daiktus jie išsaugodavo.

*Pasibaigus plėšimui, neverta atsipalaiduoti – nusikaltėliai išmano psichologiją ir gali sekti siekdami ištaikyti momentą, kada atsiplaiduosite.


Užpuolimai (grasinimai)

Prie jūsų prieina ginkluotas žmogus (ar žmonės) ir reikalauja atiduoti pinigus, fotoaparatą, automobilį ar pan.

Kai kas pataria tokiu atveju daiktus atiduoti, bet vertinkite situaciją pats: kiek užpuolikų, kokia tai vieta, kaip vertinate savo galimybes muštynėse. Girdėjau ir istorijų, kad užpuolikams žmonės sėkmingai pasipriešino, daiktus išgelbėjo. Ar tiesiog nekreipdami dėmesio nuėjo tolyn supratę, kad ginklas netikras.

Bet kuriuo atveju, užpuolimui priešintis gali būti sunku (juk visada gali pulti, tarkime, dviese ar keturiese, su pistoletu) tad geriausia to išvengti. Užpuolimai, kaip taisyklė, vyksta tik vietose, kur žmonių mažai, nes užpuolimui reikia laiko. Todėl verta vengti nesaugiose šalyse tuščių gatvių, vengti vaikščioti naktį ir pan.

Nesaugiose šalyse dažnai puola ir automobilius – Brazilijoje ne vienas pažįstamas pasakojo, kaip gatvėse jiems įrėmė ginklus, pagrobė ar liepė atiduoti automobilį. Svarbu važiuoti užsispaudus dureles – bet nuo ginklo nukreipimo per stiklą tai neišgelbės. Todėl reikia vengti situacijų, iš kur negalėtumėte staigiai pabėgti (pvz. jei važiuojate automobiliu – neprivažiuoti pernelyg arti mašinos priekyje). Vengti situacijų, kur jus galėtų užblokuoti – nesaugiausiose šalyse net oficialiai galima naktį nestoti prie raudono šviesoforo signalo, nes ten esate potencialus taikinys.

Pačiam, visa laimė, su tokiais užpuolimais susidurti neteko – gal ir dėl to, kad vengiu tam tikrų vietų ypač tam tikru laiku. Taip pat, užpuolimai yra retesni nei daugelis kitų nusikaltimų – nors apie juos prisiklausyti teko daug nes, tiesiog, užpuolimą patyrusius žmones tai sukrečia daug labiau nei, tarkime, kišenvagystė, jie tai prisimena visą gyvenimą.


Prisikabinimai

Prie jūsų pristoja kokie nors žmonės ne dėl to, kad ką atimtų. Tiesiog dėl kažko supyko, nori bartis, muštis ar padaryti dar ką blogiau. Galbūt kokie psichiškai nesveiki, narkomanai, girti.

Nuo prisikabinimų kelionėje, mano nuomone, visada verta atsitraukti, vengiant konflikto. Visų pirma, priešingai nei plėšimų atveju, čia niekuo nerizikuoji (iš tavęs neketina nieko atimti). Antra: žinau, kad per gyvenimą dažnai išmokstame – jeigu „trauksiesi iš konflikto“ su kokiu kaimynu, bendradarbiu ar giminaičiu, tai gali turėti bėdos („užsileisi ant galvos“, kabinėsis ar negerbs toliau). Bet kelionėje yra kitaip: su tais žmonėm niekad vėl nesusitiksi, dėl to iš konflikto mažai naudos. Daugeliui tokių “veikėjų” pakanka „parodyti jėgą“ ir atsitraukiančio žmogaus nepuola, bet, jei gintumeis – gal norėtų rimtos kovos. Trečia: kai nepažįsti tų besikabinėjančiųjų, sunku juos ir suprasti – jei rimti „turtiniai“ banditai dažniau mąsto logiškai, tai čia gali būti apkvaitę žmonės, kuriems visai tas pats, kad sės į kalėjimą už kokį „padūrimą“. Be to, ketvirta, nežinai ir priešininkų kiekio: ir man žemiau aprašytoje situacijoje buvo neaišku, kas iš aplinkinių benamių, irgi panašių į narkomanus, galėtų būti užpuoliko pusėje kilus kovai. Konfliktas su kokiu pavieniu veikėju gali išvirsti į konfliktą su jo draugų kompanija, kuri, pasirodo, buvo šalia. Manau neverta.

Situacija, kai prie manęs prisikabino:

Einu per Vankuverio senamiestį, pro garinį laikrodį, noriu nueiti link garsių kinų rajono vartų. Pakeliui mobiliuoju telefonu fotografuoju gražesnius pastatus. Vienas tokių – viešbutis „Pensilvanija“, statytas 1906 m. Aplinkui nemažai benamių – bet juk vankuveriečiai patikino, kad jų miestas saugus, ne toks, kaip JAV didmiesčiai, tad mobiliojo telefono neslepiu. Kol fotografuoju tą pastatą, išgirstu kažkokius riksmus. Link manęs iš šono, beveik iš nugaros, bėga piktas neadekvatus vyras, kurio anksčiau nemačiau. Klausiu, kas čia ne taip, ir pats traukiuosi, mėgindamas slėpti telefoną – įtariu, bandys vogti. Eidamas greitu žingsniu tolyn, sulaukiu smūgio kumščiu į veido šoną – laimė, nerangaus ir nelabai taiklaus. Einu toliau – tas žmogus dar parėkia ir atstoja. Dėl visa ko nebeeinu link kinų kvartalo vartų, o nueinu į šoną, kad greičiau pasitraukčiau iš tos zonos. Pakeliui matau dar vieną apkvaitusį žmogų, rėkiantį ant visų praeivių, bet jis kitoje gatvės pusėje. Mobilus lieka mano rankose, tačiau suabejoju, ar ir ketino jį paimti. Atsidūręs zonoje, kur žmonės atrodo įprasti, paskaitau daugiau apie tą viešbutį „Pensilvanija“. Pasirodo, dabar ten joks viešbutis – ten yra „vienintelė legali vieta Vankuveryje leistis narkotikus“. Provincijos valdžia bandė ją uždaryti, bet federalinis Kanados teismas neleido – neva, tokios vietos buvimas neskatina nusikalstamumo, todėl niekas neturi priežasties jai prieštarauti!

Šioje vietoje prie manęs prisikabino

Šioje vietoje prie manęs prisikabino. Prie viešbučio matosi ištisa benamių ar narkomanų kolonija.

Pamokos:

*Jei kokioje vietoje gausu žmonių, kurie, kaip sako viešoji nuomonė, linkę į nusikaltimus (pvz. narkomanų, tam tikrų etninių ar rasinių grupių), reikia elgtis labai atsargiai, nes stereotipai apie nesaugumą paprastai neatsiranda „iš nieko“. „Viešoji nuomonė“ nereiškia, kad visi vietiniai tai pripažins – kai kurie netgi labai atkakliai tą neigs, nes kai kur tai yra tapę politiniu klausimu. Taip yra ir su benamiais ar narkomanais. Amerikoje yra daug žmonių, kurie neigia, kad šios grupės nusikalsta dažniau, nes tiesiog nenori, kad tai būtų tiesa, bijo, kad tai žinodami kiti žmonės ims tų grupių narių nekęsti, jiems taps dar sunkiau integruotis (toks wishful thinking). Tačiau daugelis taip kalbančių patys negyvena ir net nesilanko tuose rajonuose, kur tos grupės vyrauja, neleidžia vaikų į atitinkamas mokyklas ir t.t.: jų idealizmas dažniausiai apsiriboja žodžiais… Tiesa, jokiu būdu nesakau „visada vadovautis stereotipais“ – stereotipas stereotipui nelygu. Tokie, kad „Rajonas X nesaugus“, ar „Toje visuomenės grupėje paplitęs nusikalstamumas, būk atsargus“ dažniausiai būna teisingi. Bet yra kitokie stereotipai, kurie susiję su visokiais istoriniais ir politiniais klausimais – pvz. gal tauta X kada vykdė tautos Y genocidą, ar okupaciją, ar teroro aktus prieš ją, ar vyko kruvinas karas tarp tų dviejų tautų, ar pan., ir dėl to yra neapykanta tos tautos atžvilgiu, keršto siekis ar pan. Tokiu atveju irgi dažnai sakys apie ją ką neigiamo (pvz. „Visi jie kraugėriai“, „Visi jie teroristai“, „Visi jie potencialūs žudikai“, „Visi jie godūs išnaudotojai“), bet tai tikriausiai nebus pagrįsta statistika ir žmogui iš šalies nebus ko bijoti, nes tai bus paremta tik tų dviejų tautų tarpusavio kovomis (na, tarkime, Izraelyje/Palestinoje pakalbėję su arabais išgirsite daug blogo apie žydus, o pakalbėję su žydais – apie arabus, bet iš tikro turistui „iš šalies“ dėl to nėra nesaugu nei tarp tų, nei tarp tų, nes tai jų tarpusavio kova, o ne kažkoks polinkis į banditizmą; turistai nukenčia labai labai retai). Jei kažkur pavyksta rasti statistiką – tai geriau už bet kokį stereotipą, bet dažnai ją rasti sunku ar užima daug laiko.

*Jei kas nori prisikabinti – prisikabins. Aišku, verta suprasti vietos kultūrą, nedaryti to, kas ten absoliučiai nepriimtina (pvz. religinguose musulmonų kraštuose rengtis atvirai, fotografuoti ten moteris). Kita vertus, yra žmonių, kurie tik ir ieško, kaip prisikabinti, ir jei ne vienas užklius, tai kitas, net jei daugeliui tame krašte tai neužkliūtų – iki „Kaip čia apsirengęs?“, „Ko čia žiūri?“ ir kt. Todėl nereikia būti „pernelyg atsargiam“, pvz. išvis visai niekur nesitraukti telefono, nefotografuoti, nuleidus žvilgsnį nežiūrėti į vietinius ir t.t. Nes jei būtum superatsargus, išvis nekeliautum – juk visada gali kam nors užkliūti ir tavo rasė, odos spalva, akcentas (nors tokių žmonių mažai). Bet juk ir Lietuvoje gali kokie girti „prisikabinti“.


Ar verta po nusikaltimo kreiptis į policiją?

Taisyklė tokia: kuo nesaugesnė šalis, tuo paprastai prastesnė, nekompetentingesnė ar korumpuotesnė ten policija. Čia kiaušinio-vištos klausimas: ar šalys tokios nesaugios todėl, kad neturi normalios policijos, ar jos neturi normalios policijos todėl, kad yra tokios nesaugios ir policija neturi laiko „eilinei vagystei“ tirti.

Visgi, jei turite draudimą ir norite atgauti pinigus iš jo, pareiškimą policijai rašyti būtina. Net jei manote, kad esate neapsidraudę, pažiūrėkite savo kredito kortelės (jei turite) taisykles – gal ten įeina draudimas.

Rašau pareiškimą turistų policijos nuovadoje Rio de Žaneire. Turistų policija yra susijusi su įprasta policija, tačiau tenykščiai policininkai paprastai moka apsieiti su turistais, kalba angliškai - todėl, jei tokia yra, verta kreiptis ten

Rašau pareiškimą turistų policijos nuovadoje Rio de Žaneire. Turistų policija yra susijusi su įprasta policija, tačiau tenykščiai policininkai paprastai moka apsieiti su turistais, kalba angliškai – todėl, jei tokia yra, verta kreiptis ten

Galite apsilankyti policijoje ir neturėdami draudimo. Net jei policija ir nevažiuotų ieškoti jūsų daikto, galbūt kito nusikaltimo metu sulaikys vagį, kuris tą daiktą turės. Pavyzdžiui, kai rašiau dėl plėšimo pareiškimą Rio de Žaneiro policijai, mano akivaizdoje indų pora atgavo pavogtą telefoną – policija sulaikė tuo metu siautusią telefonų vagilę. Aišku, tokie dalykai veikia tik su svarbiais unikaliais daiktais, kaip automobilis ar telefonas, o ne, tarkim, pinigais, kur įrodyti, kad buvo tavo – neįmanoma.

Kadangi daiktą gali rasti ir vėliau, svarbu tiksliai jį apibūdinti, gal daiktus pažymėti, turėti galimybę telefoną matyti per GPS ir pan.

Kartais įdomu apsilankyti vietinėje policijoje ir todėl, kad daug sužinai apie lankomą šalį, ko šiaip nesužinotum. Tiesa, ta vietinė patirtis, kurią gausite, nebūtinai bus smagi: greičiausiai sugaišite kokias 2-4 valandas kelionės, ypač biurokratiškesnėse šalyse.

Mano pareiškimas Rio de Žaneire iš arčiau

Mano pareiškimas Rio de Žaneire iš arčiau


Apgavikai – baisiau už nusikaltėlius?

Kaip visada, dažnas žmogus dažniausiai bijo dalykų, kurie baisiausiai atrodo per televiziją – nužudymų ar bent jau apiplėšimų sumušus. Bet realybėje daugiausiai nuostolių pridaro paprastesni dalykai, nes, tiesiog, jų daugiau. Daug didesnė tikimybė nukentėti nuo kišenvagystės, nei plėšimo.

O daugiausiai per keliones praradau iš viso ne nuo vagysčių ar plėšimų, o nuo visokių apgavysčių, kurių taikinys daugelyje šalių turistas yra automatiškai – apie jas kitas straipsnis.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti

Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti

| 13 komentarai

Viena nemaloniausių kelionių į užsienį pusių – apgavystės. Vietiniams turistai neretai atrodo lengvas taikinys.

Per keliones į dagiau nei 100 šalių esu susidūręs su daug apgavysčių. Daugelyje šalių įžūliausios kartojasi ir, jas perpratus, lengva išvengti.

Čia rašau kaip neužkibti ant apgavikų kabliuko, o kartu rašau ir savo patirtį. “Kaip likau apgautas” pasakoju situacijas, kuriose, dar būdamas mažiau patyręs, nukentėjau (nes elgiausi kaip nedera), o “kaip išvengiau apgavystės” – analogiškas situacijas, kai apgavikai iš mūsų nieko nepešė.

 


Kaip atpažinti ir išvengti apgavysčių

Kur pasaulyje bebūtumėte, supraskite šitai:

Apgavikų kai kuriose šalyse yra daugiau, nei jūs tikitės ir tai, kad žmogus neatrodo kaip apgavikas dažnai tiesiog reiškia, kad jis – geras apgavikas.

Beveik viskas, ką sako apgavikai – melas, “sukaltas” taip, kaip labiausiai paveikia turistus. Tiek graudžios istorijos, tiek gražios pasakos kam jie naudos jūsų pinigus, tiek “vietinės tradicijos”, pagal kurias neva turite kažką aukoti nepažįstamiesiems – visa tai yra melas.

Apgavikai gali vaidinti vargšus, kad jų gailėtumėte – bet jie tokie nėra. Tie žmonės, kurie moka vilioti pinigus iš turistų, savo šalye visuomet yra tarp turtingesnių žmonių. Dalindami pinigus apgavikams jūs nepadedate kovoti su skurdu – jūs tiesiog skatinate vietinius mesti vertę kuriančius darbus ir pereiti prie apgavysčių.

Apgavikai kartais vaidina piktus, įsižeidusius – tai tėra prisiimta rolė, skirta priversti jus pasijusti nepatogiai, kaltus.

Apgavikai dažnai ilgai neatstoja tikėdamiesi, kad susimokėsite “duoklę” už “palikimą ramybėje”. Tačiau nebijokite – galiausiai jie atstos ir patys. Vos tik supras, kad nieko iš jūsų negaus, užuot švaistę laiką, jie bėgs ieškoti lengvesnių aukų.

Apgavikai dažniausiai bijo policijos (kam prasidėti?) ir, kraštutiniu atveju, mėginimo ją iškviesti visuomet pakakdavo, kad atstotų (laukti pareigūnų niekad neteko, nes apgavikai “pasiduodavo” anksčiau, maldaudami nekviesti ar “atšaukti” policiją).

Visgi išmintingiausia žinant populiariausias apgavystes vengti tokių situacijų, kur, tikėtina, mėgins jus apgauti. Ypač šalyse, kuriose apgavysčių daug: Afrikoje, Pietų Azijoje, Lotynų Amerikoje (arba pakliuvus tarp emigrantų iš šių šalių).

Visas turistų apgavystes galima suskirstyti į vos kelias schemas, kurias aprašau žemiau.

 


“Dovana iš nepažįstamojo”

Dovanų iš nepažįstamų nebūna. O ypač turistinėse vietose. Jokia dovana, kurią jums staiga įgrūda praeivis, ten nėra dovana: už ją bus reikalaujama pinigų.

Daugelis turistų “pasimauna” ant šios apgavystės – paėmę “dovaną” ir apgavikui reikalaujant pinigų, greitai pasiduoda, geriausiu atveju, kažką nusiderėję (tačiau apgavikas nuo pradžių kaulija sumos, daug kartų didesnės, nei “dovanos” vertė, taigi iš nusiderėjimo – mažai naudos).

Apgavikai dažniausiai “dovanoja” sunaudojamus daiktus (kad nepavyktų grąžinti). Kartais “dovanoja” paslaugas: pvz. ekskursiją po miestą (neva “tiesiog noriu pabendrauti su užsieniečiais”, o paskui “sumokėk!”). Apgavikas gali apsimesti pažįstamu, apeliuoti į sąžinę ar išgalvotas tradicijas. Bet dažniausias jų taktikos elementas: kuo ilgiau neatstoti. Turistai to nepakenčia labiausiai: galvodami, kad neatstos visą dieną, sumoka duoklę už atstojimą (bet iš tikro tokie apgavikai galiausiai net ir nieko negavę atstoja ir eina apgaudinėti kitų).

“Civilizuotesnis” šios apgavystės variantas: viešbutyje ar restorane sudaromas įspūdis, kad kažkas bus nemokama (pvz. neužsakius atnešamas vanduo, duona), kai iš tikro – labai brangu. Būtina prieš imant “dovaną” klausti kainos.

Kaip likau apgautas:
*Varanasyje, Indijoje, vakare plaukiant Gangu, prie mūsų valties priplaukė kita valtelė. Jos irkluotojas šypsodamasis įdavė žvakę, kurias indai tradiciškai leidžia upe. “Dovana” – tikino paklaustas kainos – “mokėti tikrai nieko nereiks”. Vos paleidus “dovaną” upe, puolė reikalauti pinigų – beveik tiek, kiek iš viso kainavo valandos plaukimas Gangu. “Dovanotojui” neatstojant, žmona davė jam tiek, kiek tas prašė. Apgavikas atsisuko į mane: “Ir tu sumokėk. Gi žvakutes ėmėte dvi”. Pikto žvilgsnio ir gestų užteko, kad atstotų – bet nemažai pinigų jau buvome praradę. Jaučiau gėdą prieš savo valtininką: štai, jis sunkiai dirba, o už valandą irklavimo iš kiekvieno mūsų gavo vos kažkiek daugiau, nei matė, kaip mano žmona atidavė eiliniam apgavikui. Ar nesusigundys ir jis nuo darbo pereiti prie “lengvų pinigų iš apgavysčių”?

Priplaukęs apgavikas "dovanoja" žvakę Varanasyje, Indijoje

Priplaukęs apgavikas “dovanoja” žvakę Varanasyje, Indijoje

*Didžiosios Delio mečetės Indijoje bilietų pardavėjas iš pradžių atrodė malonus žmogus: pardavęs bilietus (už 300 rupijų, kaina užsieniečiams didesnė) palydėjo į mečetę, šį bei tą (nedaug) papasakojo, nufotografavo mus abu. Tik atėjus laikui mums išeiti sako: “Mokėkite 1000 rupijų!”. “Ką?” – klausiam – “Už bilietus jau sumokėjom”. “Ten už bilietus” – sako – “O aš gi dar ekskursiją pravedžiau”. Dėl jokios ekskursijos nesitarėme, jokia ekskursijos kaina niekur nebuvo parašyta. Tačiau buvome Indijoje pirmą dieną ir mano žmona, dar neįgijusi imuniteto apgavystėms, davė pardavėjui dar 300 rupijų. Anas dar vaidino nepatenkintą. Pabuvę Indijoje (2015 m. sausį) supratome, kad ir 300 rupijų – didžiulė suma, už kurią perkamos tikrai ne tokios “ekskursijos”.
*Stambule (Turkija) pro šalį ėjęs batų valytojas “pametė” šepetį. Mano žmona pakėlė, padavė. Valytojas, neva iš dėkingumo, puolė valyti jos batus. Netrukus prisistatė “valytojo brolis” ir mėgino valyti batus man. Žinojau, kad čia populiari apgavystė (šepetys išmetamas specialiai), klausiau „Kiek kainuos?“. „No problem“ – sako valytojas, ir čia jau galėjau nujausti problemą (nei bandė siūlyti kainą, kaip normalus prekijas, nei sakė „nemokamai“ – suprask, „paprašysiu paskui“). „Tavo barzda kaip Bredo Pito, o tavo žmona atrodo kaip Andželina Džoli“ – užkalbinėjo dantis. Baigęs valyti žmonai batus, uždainavo kainą: 45 liros. Už tiek Turkijoje visus batus gali nusipirkti! Žmoną lietuviškai įspėjau apie apgavystę ir ji buvo nepėsčia: „10 lirų“ – sako – „Tiek mokėjau už valymą vakar“ (iš tikro batų nesivalėme, bet jau nujautėme Turkijos kainas). Valytojai visaip dar kaulijo: „30 lirų“, „10 lirų kaina gera, bet čia už kiekvieną batą“, “gerai, gerai, 10 už abu… Bet gal dar pridėkit penkis?”. Nenusileidome ir jie atstojo. Turkijoje gyvenanti žmonos draugė vėliau patvirtino, kad 10 lirų išties normali batų valymo kaina. Aišku, vis tiek galima sakyti, kad mus šiek tiek apgavo – juk jei ne „fokusas su krentančiu šepečiu“, žmona nebūtų pirkusi tokios paslaugos išvis.

Aistė su apgavikų nuvalytais batais. Palyginus su tikrais valytojais, darbas kiek atgrubnagiškas, nuvalyti ne visi batai

Žmona su apgavikų nuvalytais batais. Palyginus su tikrais valytojais, darbas kiek atgrubnagiškas, nuvalyti ne visi batai

*Marakeše (Marokas) einant per centrinę Džema El Fna aikštę mano žmoną užkalbimo henos piešėjos (tapymas ant rankų). „Saugokite savo telefoną, daug vagių!“ sako, rodydamos į kišenę. Vos žmona nusisuko, piešėjos stvėrė jos ranką ir pradėjo daryti heną. „Mokėsite kiek norėsite!“ – sako, nepaleidžia. Darbas truko kokias 2 minutes. Žmona pamėgino duoti kažkiek „arbatpinigių“. Piešėjos staiga išsitraukė fotoalbumą su henos nuotraukomis ir ranka surašytomis kainomis: „Žiūrėk, tokia hena kainuoja 32 eurus!“. Bet mano žmona jau darėsi heną normalioj įstaigoj turistams Maroke – „Baikit, kitur dariausi heną, kainavo tik 5 eurus!“ – sakė. „Tavo hena prastesnės kokybės, kitos spalvos“ – dar mėgino apgaudinėti piešėjos, bet supratusios, kad niekas jomis netiki, tarė „Matau kišenėj turi 10 eurų, duok!“, paskui „Gerai, gerai, duok 5 eurus“. Kiek vėliau mačiau, šitos apgavikės lygiai taip kabinosi prie visų turisčių: kai kurios duodavo daugiau, kai kurios neduodavo – tada joms tiesiog nuvalydavo heną.

Henos apgavikės mulkina mano žmoną. Na, ji iš tikro norėjo pasidaryti heną, ir, kadangi žinojo kainas, tai sumokėjo už paslaugą gana realią kainą – tad gal ir nebuvo apgauta. Daugybė kitų turistų nukenčia labiau

Henos apgavikės mulkina mano žmoną. Na, ji iš tikro norėjo pasidaryti heną, ir, kadangi žinojo kainas, tai sumokėjo už paslaugą gana realią kainą – tad gal ir nebuvo apgauta. Daugybė kitų turistų nukenčia labiau

Kaip išvengiau apgavystės:
*Eidamas Gambijos kurorto gatve staiga pajutau, kaip ant dešinės rankos praeivis užrišo apyrankę. “Labas, ar prisimeni mane, aš dirbu tavo viešbutyje” – melavo. Puolė pasakoti, kad apyrankė – dovana nuo jo senelio: “dabar esi tikras gambietis”. Padėkojau. Iš karto pradėjo prašyti už “dovaną” konkrečios pinigų “aukos”. Pasiūliau grąžinti apyrankę, bet ta buvo užrišta pernelyg įmantriai, kad pats sugebėčiau atnarplioti. O “dovanotojas” aiškino, kad negali atsiimti, nes tai – nepagarba seneliui. Bet paėjęs šalimais dar bent 5 minutes ir supratęs, kad pinigų tikrai negaus, apyrankę greitu gestu nurišo ir dingo.
*Naujojo Delio džainistų šventykloje Indijoje praeivis staiga ant mūsų su žmona kaklų užmaukšlino gėlių vainikus ir, kažką paburbėjęs, nuėjo. Jausdami, kad netrukus grįš ir reikalaus pinigų, skubiai movėme iš šventyklos su visais vainikais (juk dovana…). Kad įsitikinčiau, jog tai tikrai buvo apgavystė, po kelionės dar paklausiau Indijos mylėtojų forume – patvirtino, kad tai tikrai yra standartinė apgavystė, ir, jei būčiau pasilikęs, už “dovaną” tikrai būtų prašę pinigų..

Gėlių vainikas Delio džainistų šventykloje

Gėlių vainikas Delio džainistų šventykloje

 


“Sugadinote išnuomotą daiktą/automobilį”

Dažniausiai taip nutinka autonuomoje: grąžinant automobilį jums pasako, neva jį įbrėžėte ar pan., ir reikalauja pinigų (arba nusirašo nuo kortelės).

Siekdami to išvengti, dar atsiimdami automobilį atsiėmimo procesą fotografuokite, filmuokite (vėliau galėsite pažiūrėti ir parodyti, kokie pažeidimai buvo jau atsiėmimo metu), o taip pat nuosekliai užpildykite pažeidimų lapą, gaukite ant jo darbuotojo parašą.

Jei nuomą apmokėjote kreditine kortele – kurį laiką grįžęs reguliariai tikrinkite sąskaitą, ar nieko nenurašė papildomai ir, jei taip, iškart skųskitės bankui.

Esu tokią apgavystę patyręs ne tik autonuomoje, tačiau ir viešbutyje – taigi, budriam reikia būti visur, kai paimate savo žinion svetimą turtą.

Kaip likome apgauti:
*Libane buvo vienas pirmų kartų, kai su žmona nuomojomės automobilį. Atsiėmėme jį nenufotografavę ir nenufilmavę. Gerai apžiūrėjome kėbulą ir sužymėjome pažeidimus ant jo lape – tačiau pamiršome žvilgtelti į ratus. Po kelių valandų pastebėjau, kad ratlankis įlenktas. Grąžinant automobilį, darbuotojai tuoj pat atkreipė į tai dėmesį. “Pažiūrėsime, koks pažeidimo rimtumas” – sakė, ir vienas darbuotojų neva pamėgino pravažiuoti mašina. “Pažeidimas nerimtas, kainuos tik 50 dolerių” – sakė [kad pasijustume gerai: juk jau būgštavome dėl didesnių nuostolių], ir iš mūsų palikto 100 dolerių užstato sugrąžino tik 50 dolerių.
*Maltoje autonuoma praėjo gerai: tąsyk pirkome draudimą, o grąžinant automobilį darbuotojas sakė, kad pažeidimų nežiūrės nes yra draudimas. Tačiau jau po daugelio mėnesių tikrindami kortelės, kuria mokėjome už autonuomą, sąskaitą, pamatėme, kad gerokai po grįžimo autonuoma už kažin ką nusirašė papildomus pinigus (tikėtina, neva pažeidėme mašiną). Deja, jau atrodė per vėlu, kad reikalauti banko grąžinti pinigus – pernelyg ilgai netikrinome sąskaitos.

Kaip išvengėme apgavystės:
*Sirijoje irgi tinkamai nefotografavome/nefilmavome automobilio atsiėmimo metu. Grąžinant automobilį autonuomos darbuotojai tiesiu taikymu ėjo prie konkretaus nedidelio įbrėžimo [akivaizdu: žinojo apie jį iš anksto, nes tas įbrėžimas buvo jau prieš išnuomojant]. Reikalavo pinigų. Pasiūlėme kviesti policiją. Iš karto pasakė “ai, nieko tokio” ir paleido.

Nė vienoje paskesnėje kelionėje, kur nuomojamą automobilį atsiėmimo metu demonstratyviai fotografavome ir filmavome, niekas nė nebandė kaulyti pinigų už svetimus pažeidimus.

Šis automobilis buvo smarkiai apibraižytas, tačiau iš pradžių agentūros mums įduotoje kortelėje pažeidimai nebuvo pažymėti. Nufotografavome, pakvietėme žmogų apžiūrėti kartu, jis sužymėjo pažeidimus

Šis automobilis buvo smarkiai apibraižytas, tačiau iš pradžių agentūros mums įduotoje kortelėje pažeidimai nebuvo pažymėti. Nufotografavome, pakvietėme žmogų apžiūrėti kartu, jis sužymėjo pažeidimus

*Jau krovėmės į automobilį daiktus iš nedidelio Juodkalnijos šeimyninio viešbutuko kurorte, kai priėjo susiraukęs jo savininkas: “Trūksta rankšluosčio!”, “Sumokėkite!” – aiškino jis, vėliau prisijungė ir dar piktesnė moteris – gal jo žmona. Kad ir kiek rodėme, kad rankšluosčio neturime, iškraustėme lagaminus, bagažines, savininkas neatlyžo – “Tai gal naktį kur išnešėt! Rankšluosčio tai nėra! Buvo du, liko vienas!”. Aišku, mes nieko nevogėme, tai mokėti atsisakėme. “Jei vagystė, tai skambinkit policijai” – sakom. Savininkas tik ir toliau mus “spaudė”. Tada mes patys paskambinom policijai, telefonu išdėstėm esmę. Vos tai padarėme, šeimininkas tarė: “Gerai, važiuokite”. Išvažiavome. Policiją atšaukėme. Manau, kad tai buvo ne šiaip nesusipratimas, o nuolatinė apgavystė: jei taip apgaunama daug svečių, savininkams būtų labai blogai, jei įsikištų policija, nes institucijos gal atkreiptų dėmesį, kad tame viešbutyje nuolat “dingsta rankšluosčiai” ar dar kas.
*Paragvajuje išties apdaužėme išnuomoto automobilio bamperį. Pagal sutartį su autonuoma turėjome draudimą, o maksimali suma, kurios galėjo iš mūsų reikalauti ir kredito kortelėje rezervuotas užstatas – 450 dolerių. Neabejoju, kad realūs nuostoliai dar mažesni, ne viską jie ir remontavo – bet autonuoma aiškino, neva remontas kainuos virš 1000 dolerių, reikalavo papildomų pinigų. Ilgai reikėjo aiškinti, kol “suprato”, kas yra frančizė ir mus paleido – bet 450 dolerių rezervuotą sumą vis tiek nurašė. Laimė, buvome apsidraudę frančizės grąžinimo draudimu per internetą – taigi, pinigus atgavome iš savo draudimo. Bet jei būtume sumokėję daugiau frančizės, mūsų draudimas greičiausiai nebūtų atlyginęs.

 


“Primokėk papildomai, kad vežčiau iki galo”

Sutariate dėl paslaugos (paprastai – nuvežimo), o tuomet, atlikęs trečdalį ar pusę darbo (kartais – visą), apgavikas reikalauja mokėti papildomai: neva ne taip suprato(me) susitarimą, kažkas pasikeitė ir pan. Lengvatikiai turistai dažnai patiki suklydę ir primoka.

Nepasiduokite: nemokėkite daugiau, nei už tą darbo dalį, kurią paslaugos teikėjas realiai įvykdė. Gal jis tada sutiks įvykdyti ir likusią, o jei ne – tai rasite kitą paslaugos teikėją už tikrai pigiau, nei apgaviko prašomas antkainis.

Be to, dar prieš važiuojant verta išsiaiškinti, ar prašoma suma – už kiekvieną žmogų, ar už visą važiavimą, paprašyti vairuotojo pakartoti vietos, kur vykstate, pavadinimą ir t.t.

Kaip likome apgauti:

*Džaipūre, Indijoje, viešbutis įsiūlė mums ekskursiją su autorikša. Registratūroje sutarėme dėl kainos (400 rupijų). Kai rikša atvažiavo ir nuėjome pas vairuotoją, šis staiga pasakė dvigubai didesnę kainą – 800 rupijų (neva viešbutis nežino kainų). Mėginome derėtis: vairuotojas nusileido tik tiek, kad “jei patiks, mokėkite 800, jei nepatiks – 600”. Taupydami laiką, išvažiavome. Ekskursija nebuvo bloga, tačiau, kadangi nepatinka apgavystės, sumokėjome 600 (ir taip gerokai daugiau, nei 400). Vairuotojas dar mėgino kažką rėkti, bet nuėjome priešinga eismui toje gatvėje kryptimi.

(Šioje situacijoje manau reikėjo vos išgirdus didesnę kainą iš karto eiti skųstis viešbučiui – kadangi vairuotojas garantuotai už klientų (mūsų) radimą viešbučiui mokėjo procentą (komisinius), imdamas iš mūsų daugiau, nei viešbučiui sakė imsiąs, jis apgavo ne tik mus, bet ir viešbutį (sumokėjo procentą nuo mažesnės sumos). Todėl manau, kad mums išlipant ir einant link viešbučio, būtų sutikęs su sutarta 400 rupijų kaina, kad tik viešbutis nesužinotų apie jo apgavystes).

*Mombasoje, Kenijoje, sutarėme su autorikša dėl važiavimo į Nialio paplūdimį (Nyali beach) kainos – didesnės, nei moka vietiniai, bet ką jau, galvojame, duosime vietiniams uždirbti. Tačiau kaip tik sąžiningai dirbti vairuotojas ir nemanė: privažiavo prie kažkokio tilto (net ne pusiaukelėje) ir nurodė ten išlipti. “Ai, tai jūs norėjote į Nyali beach, o ne Nyali bridge? Tai mokėkite dvigubai”. Išlipome. Bendrakeleiviai jam davė truputį mažiau pinigų, nei buvo sutarta už visą kelionę, tačiau gerokai daugiau, nei ta dalis kelio, kurią jis nuvežė, taigi, likome smarkiai apgauti. Likusią kelio dalį teko važiuoti autobusu ir vis tiek išėjo brangiau, nei buvome iš pradžių sutarę.

Kaip išvengėme apgavystės

*Ponpėjoje (Mikronezija) sutarėme su valties šeimininku, kad nuplukdys mus į gretimą Lengerio salą ir atgal. Jau plaukiant atgal staiga viduryje vandenyno “užgeso” variklis: “Baigėsi benzinas” – sakė valtininkas laužyta anglų kalba – “ir neturiu pinigų pripilti – duok, kitaip negalėsime parplaukti”. Tame pasakojime logikos skylės akis badyte badė: pinigų jau buvome davę (kodėl nepylė už tuos?), be to, vienintelė degalinė buvo kaip tik Ponpėjos saloje, į kurią mes grįžinėjome – jei pakanka kuro iki jos nuplaukti, tai mums tiko! Pavaidinau, kad nelabai suprantu valtininko laužytos anglų kalbos ir, praradęs viltį ką iškaulyti, jis tiesiog užvedė variklį ir parplukdė į Ponpėją.

Mikronezijos valtininkas, kuris greitai po šios nuotraukos padarymo pamėgino išvilioti pinigų sakydamas, kad baigėsi degalai

*Agroje (Indija) sutarėme su rikša, kad nuveš iki Itimado Dolos kapo, o paskui – į autobusų stotį, iš viso už 80 rupijų. Nusistebėjau ir apsidžiaugiau, nes tai – kaina indams, o ne turistams, iš kurių rikšos visada prašo daugiau. Išlipdami prie Itimado Dolos kapo rikšos vairuotojo buvome paprašyti 10 rupijų avanso – davėme. Deja, kol lankėme kapą, rikša greičiausiai pakalbėjo su kolegomis ir šie pasiūlė mus apgauti. Grįžusiems mums pasakė, kad derėdamasis suklydo ir reali kaina bus 250 rupijų. Rikšai nesileidžiant į kalbas apie sutartas 80 rupijų, tiesiog, nieko daugiau nemokėję, nuėjome priešinga važiavimo krypčiai kryptimi, kad negalėtų vytis ir kaulyti toliau. Taigi, apgavikas pats patyrė nuostolių, nes nuvežė mus didesnį atstumą, nei priklausytų už 10 rupijų. Aišku, nuostolių patyrėme ir mes (lyginant su sutarta kaina), nes tame rajone neradome, kas veš į stotį už 70 rupijų (mokėjome 100 – ir tai gerai paieškoję). Visgi džiaugiuosi, kad nenusileidau apgavikui: gal kitą kartą, užuot apgaudinėjęs, tas rikšos vairuotojas rinksis verčiau pasiimti sutartą kainą ir tiek, užuot rizikavęs negauti ir to.
*Lamu (Kenija) leidomės į tradicinė ekskursiją laivu prie apleisto Gede miesto griuvėsių. “Viskas įskaičiuota” – tikino “kapitonas”. Tačiau beplaukiant užklupo kasdienis atoslūgis, apie kurį kapitonas pasakojo dar vos susitikus. Dėl to dalį kelio grįžti teko motociklais. Užsisodinę po du ant motociklo, mus pavežė vietos kaimiečiai. Kai atvežė ir kapitoną, šis puolė kaulyti: “Motociklininkams aš sumokėsiu 2000 šilingų [~16 EUR], gal galėtumėte duoti jūs?”. Atsakiau: “Taigi žinojote apie atoslūgį, jis kasdien tuo pat metu – ir sakėte, kad viskas įskaičiuota”. Kapitonas tada vylėsi, kad aš būsiu minkštaširdiškesnis nei jis pats: “Taip, žinau, bet vis tiek, gal galėtumėte prisidėti?”. Nieko nedaviau. Tačiau tada kitas motociklininkas atvežė mūsų bendrakeleivius. “Kapitonas” puolė sekti tą pačią pasaką jiems. Bendrakeleiviai davė, ko tas prašė. “Kapitonas” pinigus įsidėjo į kišenę: nė nemanė duoti motociklininkams. Beje, Kenijoje motociklininkai tokį atstumą paveža vos už dešimtadalį tos kainos, kurios iš mūsų pareikalavo kapitonas.

 


Didesnės kainos turistams

Daugelis šalių skurdesnės už Europą ir kainos ten mažesnės. Bet vietiniai, tikėdamiesi, kad tose kainose nesigaudote, bandys jums sakyti “lietuviškas” ar net “britiškas” kainas. Būtina derėtis – tačiau to nepakanka: kaip žinosite, ar pradinė kaina, kurią sako pardavėjas, tik šiek tiek didesnė už tikrą, ar dešimt kartų?

Todėl prieš ką nors pirkdami, paklausinėkite kainų daugelio pardavėjų (dažniausiai kiekvienas turi panašių produktų), pažiūrėkite kokios kainos tose parduotuvėse, kur jos parašytos.

Kai kurie prekeiviai, o ypač taksistai, iš viso nenori nusileisti iki “vietinės kainos”. Tokiu atveju padeda dvi taktikos: pirmoji – nepavykus numušti kainos, nueiti šalin (tikėtina, pardavėjas vysis pats, mušdamas kainą), antroji – užuot klausus “Kiek kainuoja?” pačiam siūlyti logišką kainą (pardavėjai greičiausiai nedrįs jos pakelti kelis kartus, nes supras, kad vietines kainas žinote). Aišku, vis tiek bus pardavėjų, kurie atsisakys derėtis – tuomet eikite pas kitą ir tiek (ypač gerai rasti prekiją, kur kainos surašytos, taksi su taksometru ar pan.). Tačiau kai kurių itin išbrangintų paslaugų geriausia atsisakyti išvis ir naudotis tokiomis, kur kainos parašytos: pvz. važinėti ne taksi, o viešuoju transportu arba nuomotis automobilį.

Lengviausia “vietinę kainą” gauti neturistinėse vietose.

Kai kuriose šalyse turistams lankytinos vietos oficialiai kainuoja daugiau. Galite žiūrėti į tai kaip į valstybinę apgavystę ar diskriminaciją, bet čia jau ką nors padaryti sunkiau. Tiesa, esu girdėjęs istorijų, kad kai kuriose šalyse turistai didesnių “turistinių kainų” išvengia pasiūlydami bilietų tikrintojams kyšį (kaip ne kaip, daugelis “dvigubą apmokestinimą” taikančių šalių yra korumpuotos), bet ar taip elgtis moralu – kitas klausimas, nesu taip daręs.

Kaip likau apgautas?

“Permokėjau” per daug kartų, kad visus prisiminčiau: kol dar nebuvau patyręs keliautojas, neretai pirkdavau ką nors nepasidomėjęs aplinkinių kainomis ir vėliau suprasdavau, kad tą patį galėjau nusipirkti perpus pigiau ar už ketvirtį kainos. Čia tik vienas įžūlesnių atvejų:

*Lamu (Kenija) iš vietinių išsiaiškinome, kad plaukimas maršrutiniu laivu iki autobusų stoties kainuoja 100 šilingų. Nuplaukę, padavėme “kapitonui” už du žmones lygiai 200 šilingų. “Kapitonas” niurzgėjo: neva kainuoja po 150. Pasakę, kad žinome tikslią kainą – 100 – nuėjome šalin, “kapitonas” “atsikabino”. Tik kitą dieną, kalbantis su kartu keliavusiais dviem bendrakeleiviais, iš kalbos išėjo štai kas: pasirodo, “kapitonas”, “neišdūręs” mūsų, užsipuolė bendrakeleivius: neva reikia mokėti po 150, o mes išlipome nesusimokėję. Ir bendrakeleiviai davė po 150 už save ir dar po 150 už mus (kapitonas nė nesakė, kad mes jau sumokėjome po 100)! Taigi, iš viso “kapitonas” iš mūsų grupės surinko 800 šilingų, arba po 200 už žmogų (dvigubai daugiau, nei iš vietinių).
*Taškento (korupcija garsėjanti Uzbekija) oro uoste pasienietis už vietoje išduodamą vizą paprašė 70 JAV dolerių. Internete buvau skaitęs, kad kainuoja 50 JAV dolerių – bet gal pasikeitė, nesiginčijau, sumokėjau. Vėliau susitikau su bendrakeleiviais, kurie atskrido išvakarėse. Jie sakė, kad iš jų už tą pačią vizą kita darbuotojų pamaina paėmė 60 JAV dolerių…

Kaip išvengiau apgavystės?

*Kubos Varadero oro uosto parduotuvėje kainos buvo didesnės, nei mieste – bet juk visur oro uostuose taip, man tiko. Susirinkau norimas prekes, nunešiau pas pardavėją. Bet ši pasakė dar kelis kartus didesnę sumą, nei suskaičiavau! “Kaip tai? Juk kainos va tokios” – sakau. “Čia ne kainos, čia – prekių numeriai” – rimtu veidu aiškino ji (tie numeriai – 1,20 ; 5,50 ; 0,99 ir panašūs). Deja, nieko nepešiau: Kuba yra socialistinė šalis, parduotuvės – valstybinės, taigi, pardavėja nesileido į kalbas ir tiesiog nieko man nepardavė (koks jai skirtumas – iš darbo neatleis, algos nepakeis). Supratau, kad tiesiog reikėjo apsipirkti anksčiau: ten, kur pardavėjai mažiau pripratę prie lengvatikių turistų, nei kurorto oro uoste.
*Džaipure (Indija) atėjus išsikeisti pinigų, prekijas pasakė gerokai prastesnį kursą, nei keičiausi diena prieš. “Kaip tai?” – klausiu. “Šiandien euro kursas nukrito!” sako. Apsisukau eiti lauk. Vos pamatęs, kad išeinu, prekijas bemat sutiko iškeisti pinigus “tarpiniu”, o man ir toliau einant pro duris – “vakarykščiu” kursu.
*Bankoke (Tailandas) norėjome važiuoti taksi. Stabdome vieną: “Kainuos 200 batų!”. “Įjunkite taksometrą” – sakome. Iš karto nuvažiavo. Stabdome antrą – tas pats, tik taksistas dar nusijuokė. Trečias jau prašė 300 batų, dar pora tuktukų vairuotojų norėjo po 150. Bet galiausiai atsirado taksistas, kuris taksometrą įjungė: sumokėjome vos 77 batus! Beje, kitus kartus Bankoke taksistą, sutikdavusį įjungti taksometrą, rasdavome greičiau. Įtariu, kad tąsyk buvo sunkiau todėl, kad vilkome nusipirktą lagaminą: taksistams atrodė, kad esame ką tik atvykę nesigaudantys kainose turistai, ir mus “išdurti” bus paprasta.
*Marakeše (Marokas) ėjome į oro uostą. Sustojo taksistas – galvojame, gal nuvažiuosime. „Įjunksite taksi metrą?“ – klausiam. „Ne, kaina į oro uostą fiksuota! 100 dirhamų!“. Einame šalin. „70 dirhamų!“ – jau rėkia iš už nugaros. „Fiksuota“ kaina staiga sumažėjo… Supratome, kad iki realios vis tiek nenusiderėsime, tai nuėjome į autobuso stotelę ir nuvažiavome po 4 dirhamus. Atstumas iki oro uosto – vos 4 km.

 


Prastesnės prekės turistams

Pardavėjai supranta, kad jūs – turistas. Jei parduos nekokybiškus daiktus vietiniams, bus problemų – jie skųsis, nebeis pas juos daugiau pirkti. Tačiau jei netinkamą paslaugą suteiks jums, nepatirs jokios žalos: juk jūs grįšite į tėvynę, niekam nepasiskųsite, be to, kadangi daug turistų į vieną vietą keliauja tik vieną kartą gyvenime, tai šiaip ar taip daugiau pas tą prekiją nebepirktumėte.

Todėl dažnai turistams yra įgrūdamos prastos, nekokybiškos, padirbtos prekės, prikalbėjus, kad jos – geros, tikros. Kaina dažnai būna mažesnė, nei analogiškų tikrų prekių namie (todėl turistai susivilioja jas pirkti), tačiau gerokai didesnė nei “netikrų” prekių. Ypač taip “stumdomi” netikri brangakmeniai, meno “šedevrai”, “antikvaras”: neprofesionalui patikrinti tikrumą labai sunku. Todėl neverta kelionėje pirkti kažko, ko nesuprantate, o ką perkate – tikrinkite iš karto (ypač elektroniką ir pan.). Ir tikrinkite visais įmanomais būdais, visas funkcijas: mums įprastas “prekių grąžinimas” ar “prekių pakeitimas” daugelyje šalių neegzistuoja, be to, jei išvyksite į kitą miestą, prekės ir šiaip nepakeistumėte. Nors daugelis pardavėjų sąžiningi, nesąžiningų irgi nemažai, todėl kaip pasitikrinti prekę sužinokite iš neutralių šaltinių (pvz. paskaitykite internete ar klauskite pažįstamų), o ne klausykite pardavėjo.

Brangakmenių, meno dirbinių, senienų todėl kelionėse neperku, bet esu nukentėjęs ir paprastesniuose sandoriuose.

Beje, anglų k. yra geras terminas “spąstai turistams” (tourist trap): tai parduotuvės, restoranai ir kita, už brangiai pardavinėjančios nekokias prekes ir paslaugas turistams; jos puikiai išsilaiko, nes turistai kas kartą ten atvyksta nauji (ir taip pat apsigauna), joms nereikia turėti nuolatinių klientų. Todėl venkite visų vietų, kurios yra “ant turistinio kelio” ir, tikėtina, vis tiek sulauktų klientų net jei tiektų visiškai prastus dalykus: pvz. parduotuvės viešbučiuose, kruiziniuose laivuose. Gidus geriausia samdykite iš anksto ar oficialius, o ne tokius, kurie būriuojasi turistinėse vietose ir įkyriai bruka savo paslaugas: dažnas tokių negali papasakoti apie vietą daugiau nei eilinis žmogus nes, tiesą pasakius, jie dažniausiai ir būna eiliniai neišsilavinę žmonės manantys, kad gidu gali būti bet kas.

Kaip likau apgautas

*Santiage (Čilėje) ieškojau kompiuterinio žaidimo “Syberia”. Daugelis pardavėjų atsakė jo neturintys. Vienas pasakė, kad turi, tik reikia atsinešti. Atnešė diską, ant kurio buvo ranka užrašyta “Syberia”. Patikrinau tik grįžęs namo – viduje buvo įrašyti visai kiti žaidimai! Per tą laiką, per kurį pardavėjas neva atsinešinėjo diską, jis tiesiog “klastojo” diską sudarydamas įspūdį, kad ten yra “Syberia” žaidimas.
*Kuske (Peru) išrinkau tėvams dovaną: šachmatus, kur kiekviena figūra – inkų ar ispanų kario formos. Parodžiau, kurių šachmatų noriu – pardavėjas davė. Perskaičiavau figūras – trūko vieno pėstininko. “Gerai, tuoj pridėsiu” – sako pardavėjas. Mano akyse perskaičiavo figūras greitai jas mėtydamas į dėžutę – suskaičiavo iki 32, kiek figūrų ir turi būti. Nusipirkau. Atėjus laikui dovaną įteikti pamačiau: trūksta pėstininko! Pardavėjas iš tikrųjų jo taip ir neįdėjo.
(moralas: visada viską tikrinkite pats. Jei pardavėjas yra apgavikas, tai jis mokės sudaryti įspūdį, kad viskas gerai – tarsi fokusininkas. Kuske ant tokio ir užkibau: gal jis kažkurią figūrą sugebėjo nepastebimai įberti/suskaičiuoti du kartus, gal vieną pėstininką specialiai “prametė pro šalį” ar pan.: nesvarbu, kaip padarytas “fokusas”, bet būčiau bemat supratęs klastą, jei būčiau dar kartą jo akivaizdoje figūras perskaičiavęs pats).

Šis pardavėjas Indijoje pardavė kandžių pragraužtus marškinius. Nežinau, ar tai buvo apgaulė: patys indai tikrai nekreiptų dėmesio į vieną skylę. Jiems turbūt nerūpi ir tai, kad jau po pirmų dėvėjimų kone visi indiški drabužiai apiplyšta.

Kaip išvengiau apgavystės

*Kruiziniame laive, plaukiojusiame po Karibus, kaip ir kiekviename kruiziniame laive, vyksta meno aukcionai. Vedėjas kiekvieną prekę užsidegę pristatinėja: “Šis paveikslas rinkoje vertas tūkstančio dolerių, o mes parduodame už tris šimtus!”. Skamba per gerai, kad būtų tiesa? Tikrai. Laimė, kruiziniai laivai plaukia iš JAV, o ne kokios Indijos, todėl akivaizdžių apgavysčių būti negali (nusipirkusieji pigų darbą už brangiai bemat paduotų kruizinių laivų kompaniją į teismą). Todėl tiesa parašyta ant aukciono taisyklių, kurias kiekvienas gauna prieš renginį. Mažomis raidėmis, tarp kitų punktų. Tiesa skamba taip: “Pirkdamas meno kūrinius prisipažįstate, kad nepatikėjote, kad jie yra tinkami investicijai. Bet koks žodžiu sakomas pažadas negalioja, jeigu jis nėra rašytinis”, o taip pat “Kiekvienas paveikslas be skelbiamos pradinės kainos gali turėti aukštesnę tikrą pradinę kainą; jei niekas kainos iki tokio lygio nepakels, tai paveikslą neva nupirks organizatorių samdyti žmonės”. Štai kodėl atrodė, visi taip noriai viską perka! Be manęs, kiek žiūrėjau, niekas taisyklių neskaitė.

Pardavėjas kruizinio laivo meno aukciono metu kursto pirkti paveikslus. Nuo „Šis dailnininkas sukūrė savo stilių“ iki „Šis dalininkas daug aukoja labdarai“.

*Pukete (Tailandas) gražbyliaujantis pardavėjas įsiūlė išorinę mobiliojo telefono bateriją. Patikrinau – lyg ir veikia, telefoną krauna. Grįžęs į viešbutį pabandžiau įkrauti pačią bateriją – nė kiek nesikrauna, nė vienu krovikliu, nė per visą naktį, nė vienu įkrovimo procentu! Kitą dieną nunešiau atgal pardavėjui. Gretimas prekijas vos mus pamatęs mojo ranka: “Turbūt pas jį einate”. O pats kroviklį pardavęs pardavėjas žadėjo: “Tuoj patikrinsim, jei neveiks – duosiu kitą. Išeikite pasivaikščioti, aš pamėginsiu”. Niekur pasivaikščioti nėjau – stebėjau, kaip pardavėjas įjungė pakrauti aparatą, kaip, aišku, aparatas nesikrovė. “Pasivaikščiokite, didelė baterija, todėl kraunasi iš lėto”. Niekur nėjau: o kas, jei pakeis kroviklį į kiek labiau pasikrovusį, bet irgi neveikiantį ir sakys “va, įsikrovė, imkite”? Tuoj supratau, kad įtarinėjau ne be reikalo: pardavėjas pripažino, kad kroviklis neveikia ir padavė naują kroviklį. Bet aš paprašiau, kad patikrintų ir tą. Ir, aišku, tas irgi neveikė! Pardavėjas tikrino kroviklį po kroviklio, ir visi vienaip ar kitaip neveikė (nesikrovė, nekrovė telefono ir pan.). Bandė mane įtikinti visokiais melais: “Kraunasi ilgai nes didelė baterija, paimkite šitą naują namo ir vėl bandykite per naktį”, “Čia reikia pirma iškrauti iki 0 ir tada krausis, parsineškite namo ir bandykite”. Pamatė, kad apie kroviklius šį tą suprantu ir tokiomis nesąmonėmis netikiu. Galiausiai, po geros valandos tokių “bandymų” ir įtikinėjimų, atrado vieną veikiantį kroviklį ir jį davė.
(Šioje situacijoje įtariu, kad pardavėjas, galbūt, kažkur nusiperka defektuotas ir nurašytas prekes ir jas pardavinėja turistams kaip geras. Bet kuriuo atveju, padariau klaidą dar pirkimo metu: reikėjo patikrinti ir kaip baterija kraunasi. Pasisekė, kad pardavėją iš viso radau kai atnešiau grąžinti prekę. Vėliau Tailande visada perkamą elektroniką nuodugniai tikrindavau, ir teisingai elgiausi – dar vieną kartą pasitaikė, kad pamėgino parduoti brokuotą)

 


“To, ko ieškote, nėra. Bet va aš siūlau štai ką”

Šios apgavystės kartais būna labai įmantrios: jums sakoma, kad jūsų ieškoma vieta sudegė, sugriuvo, kad uždaryta dėl išgalvotos nacionalinės šventės. Dažniau viskas paprasčiau: sakoma, kad autobusai nebevažiuoja, tokio maršruto nėra, muziejus nedirba ir t.t. Tikslas – visada vienas: kad, metę ką susiplanavę, eitumėte su apgaviku. Jei jis taksistas – kad važiuotumėte su juo, o ne autobusu. Jei jis gauna komisinius iš viešbučių – kad apsistotumėte ten, o ne kur sumanėte. Jei iš parduotuvių – kad apsipirkinėtumėte, užuot lankęs lankytinas vietas.

Ignoruokite tokius “geradarius pagalbininkus”, kol tiesa neįsitikinote patys. Ypač kreivai žiūrėkite į tokius, kurie prieina “pagelbėti” patys. Ir niekada nesiteiraukite, “kaip yra iš tikrųjų” tų, kurie akivaizdžiai gautų naudą iš to, kad nesužinotumėte tiesos (pvz. daugelyje šalių neverta klausti taksistų “kada atvažiuos autobusas?”).

Geriausia kuo daugiau informacijos susirinkite iš anksto iš kelionių knygų, interneto ir pan.

Kaip išvengėme apgavystės

*Prie Festivalių muziejaus Kubos Santiage įėjimo mus pasitiko kažkoks kubietis: “Muziejus nedirba, bet aš galiu pravesti ekskursiją po senamiestį ir, kai grįšime, muziejus dirbs”. Tačiau juk mano knygoje rašoma, kad darbo laikas – dabar! Užėjome vidun – viskas atrakinta, bilietų kasoje dirba moteris. “Gidas” atsekė iš paskos. Paprašėme kasoje bilietų – pardavėja tik žvilgt į “gidą” ir sako: “Muziejus nedirba”. Bedžiau pirštu į šalia kasos atspausdintą darbo laiką – turi dirbti! Nenoriai, moteris pardavė bilietus. Akivaizdu, kad ji buvo sutarusi su “gidu”: vaidinti, kad muziejus nedirba, ir pasidalinti už ekskursiją turistų “gidui” sumokėtus pinigus.
*Norėdamas nesusidurti su apgavikais Indijoje privalai būti jau iš anksto pasikaustęs žiniomis. Prireikus važiuoti iš Vrindavano į Maturą, paskaičiau “Lonely Planet”, kad tuo maršrutu važinėja autorikšos-autobusai. Bet kaip juos rasti? Paklausėme rikšų-taksi vairuotojų Vrindavano centre: kausimo neva nesuprato, tik siūlė važiuoti Maturon su jais (aišku, už daug brangiau). Priėjome arčiau “Lonely Planet” aprašytos vietos, paklausėme vietinio pardavėjo, kur stoja autorikšos-autobusai – mojo ranka į konkrečią vietą. O ten – pilna autorikšų-taksi. Vairuotojai kabinasi, siūlo važiuoti su jais. Klausinėjame “Kur autorikšos-autobusai?” – vieni tyli, kiti sako, kad tokių nėra, yra tik taksi. Kokių dešimties vairuotojų paklausėme, ir visi, kaip sutarę, melavo! Nepasidavėme. Galiausiai pro šalį važiavo prigrūstas autorikša-autobusas su keliomis laisvomis vietomis: jo vairuotojas pakvietė lipti vidun.
*Išėję iš arabų zonos į žydų zoną Betliejuje, pajudėjome link autobusų stotelės – reikėjo pargrįžti Jeruzalėn. Besibūriuojantys taksistai pavymui šaukė: “Autobusai taip vėlai nevažiuoja, baigė darbą! Teks važiuoti taksi!”. Suklusome. “Meluoja” – pamaniau. Nuėjome į stotelę: grafikai neparašyti, autobusas stovi tik vienas, be vairuotojo. Gal visgi taksistai sakė tiesą? Bet dar tik 19 val., negi tikrai taip anksti baigia darbą? Verta palaukti. Ir tikrai: po kokių 10 minučių atvažiavo autobusas!
*Lomboke (Indonezija) Bangsalo uoste susiradome „Blue Bird“ kompanijos taksistą – nes, pasak kelionių vadovų, ši kompanija vienintelė, kurios taksistai nuolat naudoja taksometrą. Matyt, būtų tikrai įjungęs taksometrą, bet išgirdęs, kad prašome vežti į perlų fermą už 5 km neapsidžiaugė: „Pirksit perlų? Galiu nuvežti į perlų parduotuvę Mataramo mieste“ (~30 km). „Ne, nenorime – sakome – norime tik į ekskursiją po perlų fermą“. Tada taksistas gąsdino: „Perlų ferma nedirba! Šiandien šventė!“. Pernelyg daug girdėjau apie tokius „XXX nedirba“ melus, tad tiesiog išsikviečiau „GoJek“ (vietinis Uber atitkmuo) ir nuvykau į Perlų fermą: ir iš tikro, Perlų ferma dirbo kaip ir kasdien! Pirmojo taksisto frazė „Perlų ferma nedirba“ reiškė tiesiog „Perlų ferma man nemoka komisinių (o perlų parduotuvė moka)“ arba „Noriu jus vežti toliau ir uždirbti daugiau“.
*Ilgą laiką maniau, kad “Uber” vairuotojai, kitaip nei taksistai, neapgaudinėja: juk kainą apskaičiuoja programėlė. Mombasoje (Kenija) supratau, kad apgavikų yra ir “Uber”. Iškvietimą priėmęs vairuotojas ten – taip rodė programėlė – nė nejudėjo į mūsų pusę. Bet mašina netrukus privažiavo. Kita. “Lipkite vidun” – kviečia mus iš jos. “Tai kad jūs ne tas Uber vairuotojas, kurį iškvietėme” – sakome. “Koks skirtumas, aš irgi Uber vairuotojas. Atšaukite tą užsakymą, jums tai nieko nekainuos” – tikino. Aišku, jis melavo: “Uber” atšaukimai kainuoja, ir nemažai. Supratęs, kad apgauti nepavyks, “naujasis vairuotojas” nuvažiavo šalin. Kaip tik tą akimirką link mūsų pajudėjo tikrasis “Uber” vairuotojas… Esu įsitikinęs, kad abu vairuotojai buvo susitarę: juk jeigu mus būtų nuvežęs “naujasis vairuotojas”, tai jiems būtų nereikėję mokėti komisinių “Uber”, būtų galėję apgaudinėti sakydami didesnę kainą ir dar, be to, iš mūsų būtų pasiėmę baudą už pirmojo užsakymo atšaukimą. Beje, tai nebuvo vienintelis kartas, kai Kenijoje iškviestasis “Uber” vairuotojas nevažiuodavo mūsų link, tikėdamasis užsakymo atšaukimo….
*Maniloje, Filipinuose, sumanėme aplankyti krepšinio varžybas. Prieiname prie arenos, ieškome bilietų kasos. Stovi policininkas, paklausiame jo – „Kur įsigyti bilietus?“. Tas pradeda kažką veblenti: „Bilietų apačioje nėra, tik viršuje“, paskui jau visai „Bilietų nėra“. Ketiname nueiti, bet jis, neprašytas, kartu su kitu policininku, paprašo kažkokio vietinio, kuris ima visur lakstyti. „Dar neikite, tuoj bus bilietai“ – sako tas vyrukas. Galiausiai, kai jau einame šalin, pasiveja, atneša kažkokius bilietus ir sako kainą didesnę, nei Floridoje mokėjome už NBA bilietus – 2500 pesų! Internete mačiau, kad kainos prasideda nuo 50, o už pačius geriausius keli šimtai. „Bet bilietai išparduoti!“ – sako jis. Nusišypsome ir einame aplink areną. Aišku, randame bilietų kasą. Aišku, yra visų bilietų – ir viršuj, ir apačioj. Nusiperkam po 100. Ant kasos kabo užrašai „Nepirkite bilietų iš perpardavinėtojų – jie greičiausiai padirbti…“. Moralas: tam tikrose šalyse net policininkai gali dalyvauti turistų apgavystėse; niekada nereikia tikėti pirmu pasitaikiusi žmogumi.

 


“Aukok!!! Ką, tik tiek?”

Daugelis pasaulio šalių skurdesnės už Lietuvą. Be to, išvydę baltaodį, vietiniai net nemano, kad jis iš Rytų Europos: tikisi, kad amerikietis, britas ar norvegas, kurie – dar turtingesni.

Todėl daug kas įsigudrino prašinėti labdaros. Graudžios istorijos dažniausiai išgalvotos: tie, kam tikrai labdaros labiausiai reikia, nė nemoka jos paprašyti, jie gyvena toli nuo miestų ar kurortų. O beveik visą turistų “labdarą” susirenka keliautojų psichologiją perpratę apgavikai.

Maža to, vakariečiai labdarą dalina nepagalvoję, kad kainos lankomoje šalyje – daug mažesnės nei Londone ar Osle, ir duoda tiek, “kad užtektų britui”. “Labdaros reketininkai” tada galvoja, kad visi baltaodžiai privalo duoti tiek – ir jei kas duoda mažiau, tai ne tik, kad nedėkoja, bet pereina prie lengvo reketo: “Ką, tik tiek?”. Kai kurie sugalvoję įmantrių būdų priversti užsienietį pasijusti nepatogiai davus “tik tiek” – dažniausiai jie “leidžia suprasti”, kiek duoda “visi kiti” (aišku, sako tik didžiausias sumas).

“Aukok!” apgavysčių išvengti nėra sudėtinga – neduokite pinigų ir viskas. Norite paremti vietinius? Keliaudami, pirkdami prekes ir paslaugas toje šalyje, jau juos remiate. Remiate tuos vietinius, kurie dirba ir stengiasi, ir taip skatinate norinčiuosius praturtėti irgi dirbti: gal teikti apgyvendinimo paslaugas savo bute, gal prekiauti suvenyrais. Jei norite, kad daugiau jūsų pinigų patektų skurdiems vietiniams, lankykite mažiau turistines vietas, pirkite mažose parduotuvėlėse ir vietos versluose. Jei jau būtinai norėsite ką nors dovanoti – duokite ne tam, kuris prašo iš jūsų (ir surenka aukas iš šimtų kitų turistų), o tam, kuris atrodo skurdžiai, bet nieko neprašo. Maloniai nudžiugs, o ne klaus “Tik tiek???”.

Kaip likome apgauti

*Gambijos rytuose apsistojome pas porą vaikinų vieno jų “tetos viešbutyje”. Atėjus laikui ryte išsiskirti, vienas jų paprašė paaukoti “jų futbolo komandai” ir padavė “aukotojų knygą”. Tiksliau, sąsiuvinį, kuriame surašyti vakariečių vardai ir aukos. Visos – neprotingai didelės, kad nekiltų mintis duoti mažai! Žmona davė kelis eurus, kas Gambijoje – didelė suma, bet vaikinukas neatrodė patenkintas. Kažin, ar mūsų auką įrašė į knygą… Ir abejoju, ar iš viso kas nors ten nueis futbolo komandai. Ir ar ta futbolo komanda išvis yra.

Kaip išvengėme apgavystės

Čia aprašysiu tik tuos atvejus, kai tikrai perpratau, jog prašinėtojai melavo dėl to, kam renka aukas:

*Pardavėjai Kuboje dažnai prašo visokių daiktų: šampūno, tušinukų, ir t.t. “Deficitas, trūksta…” – sako. Vienai pardavėjai pasiūlėme mainyti tušinuką į kokią nors jos prekę, kurios nėra deficitas. “Man turistai ir nemokamai duoda!” – atkirto ji, ir parodė užantyje visą galybę susirinktų tušinukų! Akivaizdu: toks “turistų melžimas” Kuboje – tiesiog būdas nemokamai gauti prekių pardavimui.
*Kuboje, prie Santiago forto įėjimo, trys gražiai apsirengusios mergaitės ėjo nuo turisto prie turisto: “Mes badaujame!”, “Mūsų šeima neturi ko valgyti!” – verkšleno ir kaulijo pesų. Žinodamas Kubos situaciją, iš karto pajutau melą: tai socialistinė šalis ir nors ji skurdi, ten tikrai niekas nebadauja (ten gyvenama panašiai, kaip Lietuvoje sovietų okupacijos laikais). Nieko nedaviau. Tačiau už manęs ėjęs turistas davė. Kubos masteliais – davė daug. Išeidamas iš forto vėl sutikau tas tris mergaites. Jos valgė brangius ledus turistams skirtoje prabangioje forto kavinėje.
*Į dažnos kelionės į Kenijos safarių parkus sudėtį įeina apsilankymas masajų kaime. Ta tauta, kurios atstovai dar vilki tautiniais rūbais ir neva gyvena kaip po senovei, labai žavi turistus. Deja, lankydamasis jų kaimuose, nebesupranti, kiek ten teatras – kiek realybė. Kai kurie kaimai vien už įėjimą ima po 20 dolerių. Mūsiškis oficialiai buvo nemokamas. Pelną jis rinkosi kitaip: supažindinę su skurdžiu savo gyvenimu, masajai ėmė spausti aukoti ar pirkti visokius daiktus. Tokie daiktai, kokius kiti masajai ne kaime pardavinėjo po 500 šilingų (~5 dolerius), kaime kainavo po 2500 (~25 dolerius) ir joks pardavėjas nėjo į derybas. “Mums reikia pinigų vaikų mokyklos uniformoms” – žadėjo tai, kas suminkština širdis (ir atveria pinigines) daugiausiai turistų. Tačiau nereikia būti geru matematiku, kad paskaičiuotum: vienos-dviejų dienų kaimo pajamų pakaktų nupirkti uniformas visiems vaikams. Juk Kenija – pigi šalis, ir gauti keliasdešimt dolerių ten – panašiai, kaip pas mus “išsikaulyti” kelis šimtus. Tad ką masajai daro su tais pinigais? Velniai žino. Kaimas gyvena taip, kaip priešistoriniais laikais, kai pinigų išvis nebuvo: augindamasis sau karves ir avis, be elektros ar vandens, aplink nestovi jokie automobiliai, lauke vaikšto vieni vyrai, o moterys laiko „namų frontą“. Tiksliai nepavyko sužinoti, tačiau gavau užuominų, kad kaimo vyrai pinigus naudoja žalingiems įpročiams (netyčia prisipažino “nerūkome, bet uostome”), vietiniai keniečiai pasakojo ir tai, kad tariamas kaimo skurdas tėra fasadas ir masajai iš tikro gyvena pasiturimus gyvenimus kitur, o ten ateina tik pavaidinti prieš turistus.

Masajų namo viduje

Masajų namo viduje. Nuotrauka daryta su blykste – iš tikro viduje beveik aklina tamsa, tik vyzdžiams išsiplėtus kažką matai (vienintelis šviesos šaltinis – langelis, matomas viršuje, ir laužas)

*Atokiai nuo civilizacijos esančiame Gambijos Džordžtauno (Džadžanburės) mieste pilna keistų lankytinų vietų, neva susijusių su vergove. “Šituose sandėliuose laikyti vergai” – mums pasakojo vietiniai modami į kažkokį apynaujį sandėlį, prie kurio pririštos grandinės (neva taip karančios šimtus metų?). Paskui papasakojo dar vieną legendą: “Jeigu pasiekdavo šitą medį – tiksliau tą medį, kuris šioje vietoje augo seniau – vergai būdavo paleidžiami”. Neaišku, kokia prasmė vergvaldžiams taip daryti, bet aišku, kad prie tos “vergų laisvės medžio kopijos” nuolat budi žmogus ir jis renka aukas už “pasirašymą į vergovės atminimo knygą”. Aišku, toje knygoje prie kiekvieno aukotojo – didžiulės aukos. Ekskursijos metu pasijutę kalti dėl savo imperinės praeities britų turistai šioje vietoje plačiai atveria pinigines. Mūsų gidas neleido to daryti: “Tas žmogus sako, kad renka aukas bendruomenei, o iš tikrųjų visus pinigus pasilieka sau” – paaiškino ir apsižodžiavo su medžio “sargybiniu”. Beje, tas pats gidas kitą dieną ir pasiūlė už auką pasirašyti į “futbolo komandos rėmėjų knygą”…
*Fatehpur Sikryje (Indija) nusisamdėme gidą. Tas gidas pusę laiko skyrė pasakojimui apie sufijų musulmonų šventojo Salimo Čisčio kapą: “Tai pirmasis pasaulio pastatas, pastatytas specialiai norams pildyti”, “Ir Obama čia sugalvojo norus”, “Mano visi trys sugalvoti norai išsipildė ir tai įrodo ši apyrankė” (?). Netrukus supratau, kodėl gi jis taip nori, kad galvotume norus: tam esą privaloma nusipirkti iš vietinio prekijo ir “paaukoti” (t.y. palikti ant kapo) labai brangų medžiagos gabalą. Mums pasakius, kad neturime šitiek rupijų, įkalbinėjo palydėti iki bankomato. Vėl atsisakius, “gidas” pastebimai nustojo mumis domėtis ir ekskursija neužilgo “baigėsi”. Vėliau teiravausi Indijos forumuose apie šią tradiciją: viskas apie “pastatą norų pildymui” ar Obamos lankymąsi buvo melas. Taip, musulmonai sufijai turi tradiciją palikinėti kapuose aukas, tačiau tai daro iš pagarbos savo šventiesiems ir to neturėtų daryti kitatikiai ar netikintys. O tai, ką patyriau, greičiausiai tebuvo “gido” ir “prekijų” sąmokslas: prekijai apgautiems užsieniečiams medžiagas siūlė išpūstomis kainomis ir mokėjo turistus apmovusiam “gidui” komisinius

Norus neva pildantis kapas Fatehpur Sikryje - baltas pastatėlis kairėje

Norus neva pildantis kapas Fatehpur Sikryje – baltas pastatėlis kairėje

 


“Mano parduotuvėje – rojus!”

Normalu, kad pardavėjai ir kiti reklamuojasi žadėdami geriausias kainas ar kokybę. Tačiau kai kurie, ypač skurdesnėse šalyse, šią “reklamą” nutempia iki absurdo: neraudonuodami įžūliai meluoja į akis. Žada viešbučio kambarį su tualetu kai jo nėra, žada prekes kurių neturi, žada “parodyti vaizdą nuo stogo”, kai iš tikro tenuveda į savo parduotuvę ir t.t. Jų tikslas – bet kaip jus užkabinti, nes tikisi, kad su jais jau nuėję, gailėdami sugaišto laiko vis tiek ten apsistosite, pavalgysite ar apsipirksite.

Labai įtariai vertinkite bet kurį nepažįstamąjį, kuris priėjęs gatvėje žada “aukso kalnus” ar kažką panašiai vertingo, jei tik seksite iš paskos.

Beje, pasitaiko ir įmantresnių šios apgavystės variantų: priėjusysis ne kažką žada, o prašo iš jūsų ko nors, ką jums duoti lengva – tikisi, kad seksite iš paskos norėdami padėti. Pvz. jis prašo pakalbėti savo kalba, ar parodyti savo šalies valiutą nes “kolekcionuoja monetas”.

Kaip mus apgaudinėjo

Negaliu pasakyti, ar buvome apgauti, ar ne, nes galiausiai daugeliu atvejų nieko iš apgavikų nepirkome – bet laiko sugaišome.

*Kubos Holgino mieste praeivis pasiūlė apsistoti jo bute. Sako, “pas save bute turiu du kambarius, jūs keturiese, kaip tik”. Ėjome iš paskos – nuvedė į butą. Parodė kambarį. “Kur kitas kambarys?” – klausiam. Išveda laukan. Eina gatve tolyn ir galo nesimato: “Kitam kvartale” – sako.
*Džaipūre (Indija) žmonai reikėjo nusipirkti rankinę. “Nuvešiu jus į drabužių centrą, ten yra ir rankinių” – žadėjo autorikšos vairuotojas. Nuvykę į tą centrą, pamatėme, kad ten vienas po kito baltaodžius turistus išlaipina tai vienas, tai kitas rikša: atrodo, vieta mokėjo didžiausius komisinius. Užlipę ten ilgai klausėmės liaupsių įvairiems drabužiams, o ištaikius momentą paklausti, ar turi rankinukų, tiesiai šviesiai pasakė – jais neprekiauja. Vairuotojas atvežė tik dėl to, kad, tikėjosi, pamatę rūbus kažką nusipirksime, ir jam klius komisiniai.

Drabužių centras, į kurį autorikšos vairuotojas atvežė apsipirkti Džaipūre

*Tetuane (Marokas) prie mūsų pristojo vietinis, žadėjęs, kad nuo jo parduotuvės stogo matosi puikus vaizdas į Mediną. Iš pradžių nėjome paskui – tačiau jis neatstojo. “Ką gi” – galvoju – “vaizdas į medinos stogus tikrai turėtų būti įdomus”, nes dar jo nebuvau matęs. Nuėjome į parduotuvę – ji buvo prikišta kilimų, kuriuos čia pat siūlė pirkti vieną po kito. Jokio vaizdo į mediną iš ten nesimatė, apie jį pardavėjai čia pat pamiršo!
*Maroke vienas pardavėjas pasiteiravęs, iš kur mes, apgavo, neva turi draugą Lietuvoje ir paprašė parašyti tam draugui laišką. Nusivedė į savo parduotuvė, davė tušinuką ir lapą bei anglišką tekstą išvertimui (maždaug “Labas. Ačiū už dovanas. Sėkmės tau”). Kol tik aš pradėjau rašyti, mano kelionės draugams bruko savo prekes. Vėliau išsiaiškinau, kad tai dažna apgavystė: kokią tautybę būčiau bepasakęs, pardavėjas būtų “turėjęs tautietį draugą” ir pasinaudojęs tuo kaip pretekstu pasikviesti parduotuvėn

 


“Neturiu grąžos”

Kai turistai paduoda tam tikrą didesnę kupiūrą pardavėjas ar paslaugos teikėjas sako, kad neturi grąžos tikėdamasis, kad leisite pasilikti grąžą. Jei kupiūra nėra 500 eurų, dažniausiai visa tai – melas, o jei ir būtų tiesa – norėdamas paprašytų aplinkinių pardavėjų pasmulkinti. Šios apgavystės galima išvengti turint daug smulkių banknotų, o su ja susidūrę tiesiog demonstruokite, kad tikrai nesakysite “grąžą pasilikite” ir pardavėjas grąžą bemat suras (bent jau jei iš jūsų dar nieko nebus gavęs).

Kartais pardavėjai būna dar įžūlesni: nieko nesakę, tiesiog neduoda grąžos ar duoda per mažai! Tiesiog perskaičiuokite jums paduotus pinigus paskutiniai, nesvarbu, koks mielas atrodytų pardavėjas.

Kaip likome apgauti

*Romoje (Italija) už 10 eurų pirkome suvenyrų. Padavėme dvidešimt eurų banknotą. Pardavėjas nedavė grąžos. “Padavėte dešimt eurų!” sako. Pasiginčijome, bet nieko nepešėme.
(Tada buvome mažiau patyrę keliautojai – o dabar manau, kad reikėjo tiesiog kviesti policiją. Čia jau ne šiaip apgavystė, tai iš esmės vagystė. Nesvarbu, kad gal nepavyks įrodyti, kad tikrai padavėte didesnį banknotą – pardavėjas greičiausiai išsigąs policijos, nes jeigu jis šitaip apgaudinėja nuolat (kaip greičiausiai ir yra: niekas nesugalvoja tiesiog kartą gyvenime pavogti 10 eurų), tai tikrai nenorės, kad policija sužinotų apie tokią apgavystę – jei vieną kartą ir išsisuks, antrą ar trečią jau bus gerokai sunkiau (žr. “Sugadinote nuomojamą daiktą”).)

Kaip išvengėme apgavystės

*Honkongo garsiajame Temple Street turguje pirkau dovaną mamai. Ilgai derėjausi dėl vieno veidrodėlio, bet dėl kainos nesutarėm. Nuėjau ieškoti toliau. Kai vėl ėjau pro tą pačią pardavėją, ji pamojo prieiti: “gerai, bus kaina kokios norite”. Padaviau kupiūrą. “Oi, neturiu grąžos” – sako. Puoliau ieškoti kišenėse smulkiau. Demonstratyviai neradau. Pardavėja suprato, kad liksiu nieko nenusipirkęs. Staiga ji atsidarė stalčių, pilną smulkių banknotų ir monetų, ir padavė grąžą!
*Betiejuje sutarėme su taksistu dėl kainos. Gerokai didesnės, nei mokėtų vietinis, bet ką jau: remiam skurdesnius. Taksistas kelionės metu stengėsi pasirodyti patikimas: išgirdę, kad esame krikščionys, sakė “aš irgi krikščionis, kaip ir jūs” ir t.t.. Išlipant prie Jėzaus gimimo bažnyčios padavėme jam pinigus, jis padavė atgal krūvą monetų. Paskaičiavau – gerokai trūko. Pasakiau. “Viską daviau” – sakė taksistas, “Parodykit, ką gavot! Ką, vadinat mane apgaviku?” – vaidino įtūžusį. Parodžiau. Taksistas padavė daugiau monetų – bet vis tiek trūko. “Dar trūksta!” sakau. Tada jau davė viską, kaip priklauso. Atgal taksi nevažiavome – ėjome pėsti.
*Balyje (Indonezija) radome keityklą su geru valiutos kursu: parašyta 15799 rupijų už eurą. Panorome išsikeisti 50 eurų, keitėjas atšovė: „šis kursas galioja tik keičiantis 200 eurų ar daugiau, šiaip kursas 15000 rupijų “ (nesąmonė – tuo metu net bankuose, kuriuose šiaip kursas būna prastesnis, keitė 15400 rupijų už eurą). Ką darysi – keičiame 200 eurų. Sudauginame – turi duoti 3159800 rupijų. Suskaičiuoja pirmą milijoną. Perskaičiuojam – viskas ok. Antras milijonas – ok. Trečias milijonas – ok. Tik kažkodėl po to, kai mes viską perskaičiuojam, valiutos keitėjas tą pinigų krūvą dar paliečia, pastumia, patraukia – iš viso gal 5 kartus. Tada mėgino užkalbėti dantį: „Kokiame viešbutyje apsistoję?“, „Neturiu smulkių – gal galit duoti 7000 rupijų, aš jums duosiu daugiau stambių“ ir pan. Po visko paėmėme išsikeistą sumą ir ėmėme skaičiuoti vėl. Vos tai pamatęs, keitėjas pasidarė kaip nesavas: „Oi, oi, negaliu keisti, atiduokit atgal rupijas ir pasiimkit eurus, bosas man nepasakė koks tiksliai kursas, bosas mane užmuš“. Paėmėme eurus ir savo 7000 rupijų atgal. Akivaizdu, kad bestumdydamas jau suskaičiuotas pinigų krūvas keitėjas dalį „nubėrė“ kur po stalu: tikėjosi, kad, kai užkalbės dantį, antrą kartą nebeskaičiuosime.

 


“Pirkite nemokamą daiktą!”

Tai – vienos įžūliausių apgavysčių. Apgavikai čia apsimeta, kad renka kažkokius oficialius mokesčius, kuriuos mokėti privalote.

Jie naudojasi tuo, kad turistai nežino vietinės tvarkos ir įstatymų. Iš tikro, visame pasaulyje yra visokiausių mokesčių: už kelius, parkavimą, išskridimą iš oro uosto… Todėl turistai nesunkiai patiki, kad yra ir toks mokestis, kokį pasakė apgavikas.

Todėl svarbu prieš keliaujant pasidomėti šalimi, jos tvarka ir, jei kyla abejonė jums skirtu “mokesčiu”, prašykite pagrindimo, paieškokite, ar toks yra, internete, paklausinėkite vietinių (tik jokiu būdu ne žmonių, esančių šalia “reikalautojo”, nes jie gali būti išvien), prašykite jį sumokėti oficialioje vietoje.

Kaip likome apgauti

Vienas dažniausių atvejų, kur esame taip apsigavę: parkavimas. Kai kuriose šalyse nemokamas automobilių aikšteles “apmokestina” vietiniai (pvz. Portugalijoje dažniausiai – imigrantai iš Afrikos). Jie renka pinigus už stovėjimą, nors neturi jokios teisės taip daryti. Kai kurie turistai duoda iš baimės – “neduosiu – gal apibraižys automobilį”. Bet geriau jau neskatinti tokio elgesio ir, jei bijote, pervažiuoti į kitą aikštelę (beje, nors esame aikštelių prašinėtojams pinigų nedavę, apibraižę mašinos jie mums kol kas nėra).

*Dunhuange (Kinija) po kopas jodinėjome kupranugariu. Viskas oficialu: ten – tarsi pramogų parkas; pirkome bilietą į parką, tada – bilietą jodinėjimui, tarsi atrakcionui. Viskas buvo gerai iki žygis pasibaigė: nulipus, kupranugario vadeliotojas kad ims šaukti “money, money”. Žinodamas, kad Kinijoje arbatpinigiai visiškai neįprasti, nuėjau tolyn, tačiau mano žmona leidosi į kalbas, aiškinosi “Jau pirkome bilietą”. Tuoj prie jos priėjo dar vienas vyras – kinas, bet iš pažiūros turistas: jis stojo į eilę prie kupranugarių iš karto po mūsų ir visą laiką jojo už mūsų. Tas “turistas” parodė kažką parašyta kiniškai mobiliojo telefono ekrane ir aiškino, neva ta programėlė įrodo, kad čia – privalomas mokestis bendruomenei ir jis yra 40 dolerių! 40 dolerių – tai daugiau nei dvigubai brangiau nei žmogui iš viso kainavo pasijodinėjimas! Mano žmona suprato, kad kaina – absurdiška, bet sakė pagalvojusi, kad mokėti reikia – juk taip aiškina ne tik pardavėjas, bet ir turistas. Tad davė ~5 dolerius ir nuėjo šalin – tie vyrai vaidino nepatenkintus. Kinai draugai, su kuriais kartu keliavome, patvirtino mano nuogąstavimus: mokėti tikrai nereikėjo, arbatpinigiai Kinijoje neįprasti, čia tiesiog parko darbuotojai neteisėtai uždarbiauja apgaudinėdami užsieniečius.

Kad čia buvo apgavystė, lengva suprasti ir neturint vietinių draugų. Oficialiose turistinėse vietose po paslaugos suteikimo niekas nerenka papildomų mokesčių į kišenę. Be to, joks tikrų mokesčių rinkėjas neatstos gavęs tik dalį mokesčio. Jeigu atstojo, tai nesidžiaukite “sutaupęs”, o liūdėkite buvęs apgautas: reiškia, tiesiog atidavėte pinigus apgavikui. Šioje situacijoje derėjo elgtis taip: nueiti šalin, o jei apgavikai neatstotų – pasiūlyti kartu eiti į kasą ir, jei yra tikras mokestis, sumokėti tenai. Labai svarbu nepagalvoti, kad vien tai, kad iš jūsų pinigų reikalauja keli žmonės, reiškia, kad jie teisūs: apgavikai dažnai veikia grupėmis.

Apgavikai Dunhuange. Dešinėje - kupranugario vadeliotojas, kairėje - neva priėjęs paaiškinti 'turistas'

Apgavikai Dunhuange. Dešinėje – kupranugario vadeliotojas, kairėje – neva priėjęs paaiškinti ‘turistas’

Kaip išvengėme apgavystės

*Matanze (Kuba) pastačius automobilį staiga priėjo kubietis: “Čia stovėti negalima, mokėkite baudą!”. Į policininką jis nebuvo panašus, jokių draudžiamų ženklų ten irgi nebuvo. “Rodykite pareigūno pažymėjimą” – sakome. Išsitraukė savo asmens tapatybės kortelę. “Čia gi ne pažymėjimas!” sakome. Supratęs, kad apgauti nepavyko, nukėblino šalin.

*Koimbroje (Portugalija) iš vakaro pasižiūrėjome, kad savaitgaliais parkingas vienoje aikštelėje nemokamas (darbo dienomis kaina – 3 eurai už parą). Nuvažiavus ten šeštadienį ryte, užtvarai išties buvo pakelti. Tačiau prisistatė vyras, vilkintis geltona liemene ir prisisegęs kažkokį „pažymėjimą“: „Kaina 4 eurai už parą“ – pasakė jis. Supratome, kad tai – apgavikas. Pastatėme automobilį gatvėje greta – kaip ne kaip, mums reikėjo tik kelioms valandoms. Kai grįžome prie automobilio, toje aikštelėje apgaviko jau nebebuvo – atrodo, pasirankiojo pinigus ir išėjo.

 


O kaip apgavo jus?

Paskaičius šitą straipsnį gali pasirodyti baisu: šitiek apgavysčių! Tačiau iš tikro dauguma pasaulio žmonių gana sąžiningi. Deja, ypač turistinėse vietose, neproporcingai daug tenka susidurti su tais nesąžiningaisiais, nes jie apgaudinėja vieną turistą po kito.

Todėl yra svarbu dalintis patirtimi, kadangi apgavikų veikimo metodai visur panašūs, o jų taikinys – tų metodų neperpratę kelionių “naujokai”.

Taigi, kviečiu papasakoti, kaip kelionėje apgavo ar mėgino apgauti jus – ir gal kitiems tai padėsi išgelbėti savo pinigus ir laiką.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,