Laiko klausimas, kada kelionės metu susirgsite, prireiks vaistų, daktaro, ar net ligoninės.

Nesvarbu, ar jus jau dabar ištiko liga ar nelaimė kelionėje, ar tiesiog norite pasiruošti, kad žinotumėte – šis straipsnis padės.

Kadangi užsienyje praleidžiame daugiau nei pusę gyvenimo, esu susidūręs su įvairiais negalavimais daugybėje šalių: nuo Turkijos ar Ispanijos iki Brazilijos ar Meksikos iki Korėjos ar Mikronezijos. Tad viską rašau ir iš savo patirties.

Kokius vaistus turėti ir kaip jų rasti?

Geriausia, jei pavyks pasigydyti pačiam su turimom priemonėm: mažiausiai gaišis kelionė, bus pigiausia ir t.t.

Tradicinė rekomendaciją gydant daugybę ligų – ilsėtis. Mano kelionės aktyvios, tad tai kartais neįmanoma. Visgi, susirgęs tempus apmažinu: kas svarbiausia – vis tiek padarau, be, pavyzdžiui grįžtu į viešbutį keliom valandom anksčiau. Šiaip ar taip, daugelis ligų praeis gydomos ar ne, bet vaistai tam gali padėti (ar panaikinti simptomus, trukdančius džiaugtis kelione).

Todėl visuomet vežiuojuosi į keliones visus sau reikalingus vaistus. Verta paimti tokius vaistus, kokių tik yra reikėję per pastaruosius 5 metus (ir gali prireikti vėl), taip pat:
*Nuo temperatūros.
*Nuo viduriavimo.
*Nuo skausmo.
*Antibiotikų.
*Termometrą.

Kaip rodo patirtis, užsienyje vaistų vaistinėje gauti, iškilus reikalui, nebūtinai lengva. Skiriasi, kurie vaistai receptiniai – kas pas mus parduodama be recepto nebūtinai bus ir ten. Bet, dar svarbiau, skiriasi patys vaistų pavadinimai ir net sudėtys: daugybė vaistų pavadinimų, parduodami Lietuvoje, ir yra parduodami tik Lietuvoje ir aplinkiniame regione (Baltijos šalyse, Lenkijoje ir pan.). Tad jei žinote kokį pavadinimą, nereiškia, kad gausite, ar kad vaistininkas išvis tokį žinos ir sugebės parekomenduoti panašų vaistą – geriau turėti su savimi.

Gali atrodyti: „Tai juk tiesiog paprašysiu vaistinėje vaistų nuo to ir to, ir duos“. Gali suveikti (jei bus nereceptiniai), bet irgi ne visur, nes pasaulyje daug šalių, kur vyrauja visokia mokslu neįrodyta tradicinė medicina, kuri man, kiek bandžiau, niekada neveikė. Dar toliau nuo “civilizacijos” gali pasiūlyti ir užkeikimus…

Kada ir kaip ieškoti daktaro?

Daktaro pagalbos verta ieškoti jei:
1.Pagal simptomus gali būti liga, kuri yra pavojinga gyvybei ar ilgalaikei sveikatai, jei tinkamai negydoma – ir reikia tyrimų nustatyti tai ligai arba receptinių vaistų (pvz. apendicito simptomai; įkando galimai pasiutęs šuo; galimai encefalitu užkrėsta erkė). Tikslas tokiu atveju: nustatyti, ar nėra to pavojaus ar jam sukliudyti (taip pat sužinoti, ar gali toliau keliauti, ar tai pernelyg rizikinga).
2.Simptomai trukdo keliauti ir turimi (ar kiti nereceptiniai) vaistai nepadeda (pvz. didelis danties skausmas). Šiuo atveju tikslas – sumažinti tuos simptomus bent jau iki kelionės pabaigos.
3.Dėl sveikatos patirsite nuostolių (pvz. negalėjote skristi lėktuvu, pirkote brangius vaistus) ir reikės tai įrodyti draudimo kompanijai. Šiuo atveju tikslas – gauti reikiamus popierius, įrodančius, kad sirgote.

Iš pirmo žvilgsnio, beveik visur pasaulyje nelaimės ar ligos atveju galima daryti tą patį, ką Lietuvoje:
1.Kviesti greitąją pagalbą (ar daktarą į namus), jei skubu.
2.Važiuoti į ligoninę / polikliniką, jei ne taip skubu ir simptomai neaiškūs.
3.Jeigu reikalas gana konkretus važiuoti pas speacializuotą gydytoją (pvz. dantistą, ginekologą).

Pavyzdžiai:
*Pietų Korėjoje žmonai prasidėjo pilvo skausmai. Iš pradžių į ligoninę važiuoti nenorėjo, bet skausmai stiprėjo. Kitą dieną autobuso stotelėje nualpo. Įtarė apendicitą. Miestelis gana atokus ir sunkiai pasiekiamas, automobilio „po ranka“ neturėjome. Taigi, iškvietėme greitąją, nuvežė į ligoninę, kur padarė tyrimus, išrašė vaistų. Apendicito nebuvo – tačiau geriau tokiais atvejais nerizikuoti ir paskubėti.

*Mikronezijoje, atokioje, automobiliais nepasiekiamoje vietoje susilaužiau kojos pirštą. Nusigavę iki kelio, kur buvo mūsų nuomotas automobilis, grįžome į viešbutį ir ten klausėme, ką daryti (nes šalis atoki, skurdi, tvarka gali būti kitokia). Nukreipė į vienintelę salos ligoninę. Ten jokių gydymo priemonių, gipso neturėjo, bet rentgenu nustatė, kad lūžis – nepavojingas. Pasirišome sukarpytais marškiniais ir toliau keliavau, stengdamasis ta puse neminti, nors, aišku, netyčia mynus, labai skaudėjo: bet negi dėl to nekeliausi? Toje pačioje kelionėje po Ramiojo Vandenyno salas vėliau kaip tik stojome JAV valdoje Guame, kur “civilizacijos daugiau”: ten įsigijau specialų batą itin kietu padu. Su juo vaikščioti buvo daug geriau, nes grindinio nelygumai “nepersidavė” kojos pirštams ir todėl ne taip skaudėjo. Tada jau, buvo, nueidavau kokius 30 km per dieną.

*Brazilijoje žmoną ištiko rimtas lėtinės ligos priepuolis. Kadangi jau buvo aišku, kokia problema, o dar buvo COVID laikai ir nesinorėjo į bendrą ligoninę, susiradau atitinkamo daktaro kliniką tame mieste ir ten nuėjome; išrašė reikiamų vaistų.

*Brazilijoje nakvojome džiunglėse ir įsisiurbė dvi erkės. Jas žmona išėmė, bet vienas įkandimas skaudėjo ir buvo paraudęs. Norėdamas užkirsti kelią galimoms nežinomoms tropinėms erkių ligoms, po keleto dienų, grįžęs į San Paulo didmiestį, užsukau į bendro pobūdžio kliniką, rekomenduotą pažįstamo brazilo, kur padarė atitinkamus testus.

*JAE man kilo rimtas dantenų uždegimas ir dideli skausmai, dėl ko teko gerti nuskausminamųjų. Kadangi Artimuosiuose Rytuose leidome kelis mėnesius ir dar buvo likę 2 mėnesiai, apsilankiau pas dantistą, gavau reikiamų vaistų, antibiotikų, kurie padėjo numalšinti uždegimą. Dantistas siūlė ir rauti dantį, bet tai buvo labai brangu, o, nuslūgus skausmui, ir nebeskubu – išsiroviau grįžęs Lietuvoje pas savo dantistę už dešimtadalį tos kainos.

*Bolivijoje, žmonai kaip reikiant trukdė dideli aukščiai (ten daug vietų 3-4 km aukščiuose). Iš pradžių mums abiems buvo tipiniai aukštumų ligos simptomai (galvos skausmas ir pan.) – erzinantys, bet nepavojingi ir laikini. Jie praėjo, iš dalies jiems “užbėgome už akių” aklimatizuodamiesi vidutiniuose aukščiuose. Bet vėliau 4+ km aukštyje žmonai ėmė skaudėti krūtinę net nuo nedidelių krūvių. Įtariant “rimtesnius reikalus” (sudėtingesnes aukštumų ligos formas, kurios gali būti ir mirtinos), gavome papildomo deguonies. Jis padėjo tik laikinai, žmona sunkiai galėjo džiaugtis kelione. Tad vėliau nuvykome pas aukštumų medicinoje besispecializuojantį daktarą La Paze – jo išrašyti vaistai padėjo sumažinti simptomus ir kelionė tapo smagesnė. Daktaras siūlė darytis ir papildomų brangių tyrimų, bet tai nebuvo būtina: išsiaiškinus, kad nepavojinga gyvybei ir “nuėmus” nemaloniausius simptomus, tuos tyrimus buvo galima pasidaryti ir Lietuvoje.

Tiesa, yra keli „bet“:
1. Kalba: kaip susišnekėti su daktaru?
2. Priėmimas: ar kiekvienas daktaras jus, užsienietį, priims?
3. Kaina: kiek kainuos, kada reiks mokėti, ar galioja draudimas?

Priėmimas: ar mane priims – juk aš ne vietinis, nesiregistravau?

Lietuvoje, atrodo, daktarai superužsiėmę – net privačiose įstaigose mėgindamas registruotis kartais vietą gausi tik po savaitės ar mėnesio.

Tačiau iš ~10 savo ir aplinkinių patirčių su medikais užsienyje to niekada nepatyriau: visur mane ar mano žmoną priėmė iš karto (ar luktelėjus kokią valandą) nepaisant to, kad esu užsienietis, registracijos nebuvau daręs.

Taigi, dėl šito pergyventi nebūtina – o net jei koks daktaras ir nepriimtų ar būtų užsiėmęs, jei pasiklausite, nurodys jums kitą.

Aišku, jei, tarkime, norite registruotis planinei procedūrai (dantų protezavimui ar pan.) – tuomet jau tikrai reikėtų susitarti iš anksto. Bet prie skubesnių atvejų (skausmas, temperatūra, pykinimas ir pan.) tai paprastai nebūtina.

Kalba. Ar susišnekėsiu su daktaru?

Labai svarbu su daktarais susikalbėti – idant pasakytumėte simptomus ir kita. Tačiau dažniausiai keliausite po šalis, kurių kalbos nemokate.

Laimė, daugybėje šalių tarptautinė kalba anglų ir rasis ją mokančių daktarų. Ir Lietuvoje jau beveik pusė žmonių moka angliškai. Jei ir jūs mokate angliškai puikiai – puiku. Jei keliaujate su kuo nors, kas moka angliškai geriau už jus – pasiimkite tą žmogų kartu (net į procedūras).

Visgi, tikrai ne visose šalyse net ir angliškai mokančių daktarų yra daug. Būdai juos atrasti:
1.Paprašyti, kad daktarą iškviestų viešbutis. Jei apsistojate tarptautiniame viešbutyje (kuris priima turistų grupes), jie dažnai turi daktarus, su kuriais bendradarbiauja. Tačiau tai bus tik bendrosios praktikos gydytojas, bet jis gali išrašyti vaistus, pamatuoti pulsą, nukreipti kitur.

2.Rinktis privačią, tarptautinę ligoninę – tokios, skirtos turistams, dažnai būna įvairiose turistinėse vietose, nors vien iš pavadinimo sunkiai pasakysi, ar ji tikrai tokia (būna, kad ligoninė vadinasi angliškai, nes „tai cool“, bet angliškai ten niekas nekalba). Verta pažiūrėti ir komentarus internete. Minusas: tokios ligoninės brangios (žr. žemiau apie kainas).

3.Turėti vertėją – pavyzdžiui, pažįstamą vietinį. Tai – geriausias sprendimas, bet ne visiems įmanomas. Šis vertėjas lai visur eina su jumis arba būna pasiekiamas telefonu. Jei tai neįmanoma, bent jau tegul išverčia rašytinį tekstą (su simptomais), kad parodytumėte daktarui.

4.Atsarginis variantas – naudotis automatine vertykle telefone – pvz. Google Translate. Jei vertimas į/iš anglų kalbos – veikia geriau, nei tikitės. Su lietuvių kiek sunkiau.

Kaina. Kiek kainuoja daktarai užsienyje?

Nebūdamas šalies pilietis ar gyventojas, už visas medicinines paslaugas greičiausiai turėsite mokėti – nesvarbu, ar eitumėte į valstybines (vietiniams nemokamas), ar privačias klinikas. Išimtis – Europos Sąjunga, kur medicina valstybinėse klinikose gali būti nemokama su Europos sveikatos draudimo kortele. Šią kortelę galite pasiimti ligonių kasose.

Medicininių paslaugų kainos skiriasi labiau nei kieno nors kito pasaulyje! Gali prisieiti mokėti nuo „grašių“ kokioje Azijos valstybinėje ligoninėje iki dešimčių tūkstančių dolerių Amerikoje už, atrodo, nieką.

Kainos ne tik priklauso nuo šalies, bet ir labai skiriasi šalies viduje – nelygu į kokį daktarą ar ligoninę kreipsies. Šalyse, kur jos itin įvairuoja, vietiniai gali patarti, kur jos – žmoniškesnės (pvz. mums Guame teisingai patarė viešbutyje, bet nebūtinai tuo reikėtų kliautis, nes viešbutis gali gauti komisinius). Atvykus iš Lietuvos gali atrodyti neįprasta, kad, kritiniu atveju, dar reikia domėtis kainomis – bet, gavus kai kurių ligoninių sąskaitas, net ir apyrimtė liga gali pasirodyti visai nieko. Čia ne 10% ar 20% klausimas – net jeigu šiaip esate nelinkęs derėtis ar taupyti, šioje vietoje gali būti verta, nes tiesiog neįsivaizduojate, kiek, tarkime, medicina gali atsieiti kokioje Amerikoje.

Dažniausiai valstybinės ligoninės būna pigesnės už privačias, kai kada gerokai (bet ten gali būti daugiau biurokratijos ir mažiau anglų kalbos).

Ligoninės kaina dar ne viskas. Kai kuriose šalyse, ypač privačiose ligoninėse, įprasta „brukti“ beveik nereikalingas procedūras labai panašiai, kaip Lietuvoje elgiasi bankai ar mobiliojo ryšio telefonų bendrovės, siūlydamos įvairias papildomas paslaugas. Esmė visada labai panaši: ligoniui daktaras gražiai suokia, kad tam tikra procedūra būtų reikalinga, neminėdamas jokių kainų. Iš tikro ta procedūra brangi, o jos nauda maža (pvz. galėtų nustatyti kažkokią labai retą ligą, kuri labai mažai tikėtina, o dar nepadaryti paprastesni tyrimai dėl tikėtinesnių ligų).

Tarkime, Brazilijoje, kur toks elgesys įprastas, apsinuodijus (viduriavimas) mėgino įsiūlyti kartu su kraujo tyrimais padaryti ir… kompiuterinę tomografiją (tai – labai brangus ir radioaktyvus organizmo peršvietimas). Kai atsisakiau, pripažino, kad “Gal iš tikro pirma padarykime kraujo tyrimus ir, jei rezultatai kels abejonių, tada tomografiją”. Aišku, nieko įtartino kraujo tyrimuose nebuvo – jei būčiau sutikęs su tomografija, būčiau ją pasidaręs be reikalo, o tai ir kenksminga sveikatai.

Paskui, radę dengės viruso antikūnių, siūlė gultis į ligoninę ir pastatyti lašelinę, kad nepritrūktų skysčių. Tačiau, mano patraukti už liežuvio, patys pripažino, kad, šiaip jau, tam pakanka daug gerti – ir puikiai galima daryti tai namuose. Dar daugiau – galiausiai paanalizavęs kraujo tyrimo rezultatus pamačiau, kad, nors yra dengės viruso antikūnių, antigenų nėra: o tai reiškia, kad liga prasidėjo prieš nuo 7 iki 90 d. (ir greičiausiai jau baigėsi). Iš tiesų, galiausiai, atėjus dar vieno tyrimo rezultatams, diagnozavo ne dengės karštinę, o rotavirusą, o denge, panašu, jau buvau persirgęs…

Kitas atvejis: JAE dantistas aiškino, kad “protinį dantį tiesiog rauti pavojinga”, reikalinga daryti kūginio pluošto tomografiją pas juos, antraip esą galima pažeisti nervą. Sava dantistė Lietuvoje paskui tik pasijuokė iš tokių samprotavimų ir išrovė dantį nieko papildomai nesiūlydama…

Čia svarbu „nepasimauti“ – patys „Google‘inkite“ procedūras prieš sutikdami ir *visuomet* klauskite kainų.

Tiesa, nereikia suprasti, kad daugelis daktarų užsienyje panašūs į Egipto prekeivius. Net ir jei siūlo kažkokį vaistą, kurio Lietuvoje nesiūlytų, arba tyrimą, kurio Lietuvoje nesiūlytų, tai gali būti ir dėl skirtingų medicinos tradicijų ar technikos turėjimo. Tarkime, Pietų Korėjoje, Aistei dėl minėto pilvo skausmo irgi darė kompiuterinę tomografiją – toks diagnostinis testas esant dideliam pilvo skausmui Pietų Korėjoje įprastas. Tačiau tai buvo valstybinėje ligoninėje ir dar pigiau, nei Lietuvoje. Itin atsargiems reikia būti dviejų tipų šalyse: arba tokiose, kur ir šiaip gausu apgavikų ir “turistų melžėjų”, arba tokiose, kur yra amerikietiško “laukinio kapitalizmo” elementų.

Draudimas. Ar turite draudimą? Koks tinka?

Neskubėkite atsakyti į klausimą „Ar turiu draudimą“ – manau, dauguma žmonių suklystų.

Sakysite „Neturiu kelionės draudimo, juk nepirkau jokio kelionės draudimo“? Bet jei turite kreditinę kortelę, gali būti, į jos sąlygas įeina ir kelionių draudimas. Paskaitykite sąlygas. Jos varijuoja labai smarkiai.

Be to, Lietuvos piliečiai turi „valstybinį“ draudimą gydytis kitose ES šalyse. O gal jus apdraudęs darbdavys (pvz. komandiruotės)? O gal kelionės organizatorius, pramogos organizatorius (pvz. jei susižeidėte pramogos metu)?

Jei visgi draudimo neturite, jį nesunku įsigyti ir internetu.

Sakysite „Turiu kelionės draudimą, juk pirkau“? Paskaitykite to draudimo sąlygas. Kiekvienas draudimas apima ne viską. Tarkime, gali būti nustatyta, kad apdraudžiamos tik kelionės iki 21 d. trukmės – tai štai, jei leidžiatės ir į ilgesnes, jos neįeis. Reiktų toms dienoms pirkti papildomą draudimą. Taip pat būna ir draudimo sumos (jei išleisite daugiau, nei suma, nekompensuos). Taip pat būna išskaitos (arba frančizės): tokiu atveju draudimas nedengs sumos iki tos išskaitos dydžio, o dengs tik tą dalį, kuri viršys išskaitą (arba, jei išskaita procentinė – draudimas dengs tik dalį sumos). Sumos, išskaitos dažnai būna numatytos skirtingiems dalykams atskiros. Pvz. nors gali būti numatyta labai didelė suma pačiam gydymui, gali būti daug menkesnė netektų lėktuvo bilietų kompensavimui.

Žinoti sąlygas verta ir dėl to, kad žinotumėte, kada priklauso išmoka – daug žmonių, nežinodami, kokį draudimą turi, tiesiog nesikreipia dėl išmokos, ar galvoja “Ai, čia draudimas turbūt rimtiems įvykiams, o ne tiesiog vizitui pas daktarą dėl temperatūros” ar pan.

Be to, jeigu draudimas dengia ne viską (ne visas išlaidas pripažįsta draudiminėmis), o esate apsidraudęs dviejose vietose (pvz. turite dvi kreditines korteles su draudimu), tada bandykite kreiptis į abi draudimo kompanijas – gal jos abi kartu paėmus padengs viską (man taip yra buvę).

Turint draudimą labai svarbu rinkti visus įrodymus – sąskaitas, čekius ir kita. Jei jų neduoda – visur prašyti. Taip pat, vos „įvykus draudiminiam įvykiui“ (jums susirgus) – pranešti draudimo įmonei. Geriau būti atsargiam – jei įmanoma, užklausti draudimo įmonės dėl ligoninių ir pan., ar viskas tinka, nes paskui jos gali būti linkusios išsisukinėti nuo išmokų.

Tiesa, įprasta tvarka, kad susirgęs užsienyje už gydymą turėsite susimokėti pats, o jau tada atsiimti iš draudimo. Kai kuriose šalyse vietiniai, turintys privatų draudimą, ligoninėje net nieko nemoka: už juos sumoka draudimas. Bet tai dažniausiai neprieinama užsieniečiams. Todėl jei jūsų klausia “Ar turite draudimą?”, net jei ir pasakysite “Turiu”, galiausiai, tikriausiai, nuspręs, kad neturite, nes tikras klausimas yra “Ar mokėsite pats, at į ligoninės sąskaitą perves draudimas?”.

Mano asmeninės patirtys su sveikatos draudimu kelionėse teigiamos: dar nebuvo atvejų, kad draudimas išsisukinėtų nuo išmokos išmokėjimo ten, kur išmoka priklauso.