Jungtinė Karalystė

Ar tikrai žinote visas Europos šalis? Taip? O ar girdėjote Džersį, Gernsį ir Meną?

Visi šitie trys kraštai pavaldūs Didžiosios Britanijos karaliui, tačiau jie nepriklauso nei Jungtinei Karalystei, nei Didžiajai Britanijai. Jie turi savas vėliavas, pinigus, kalbas, kriketo rinktines, interneto domenus ir visai atskirą istoriją.

Turi ir daug įdomybių: didžiausius Europoje potvynius ir atoslūgius, vienus galingiausių nacių įtvirtinimų, keisčiausius įstatymus bei senovines transporto priemones – nuo garvežių iki arklinių tramvajų. Kai keliavau po šias šalis, skyriau joms po 1-2 dienas, bet atsidūrus ten norėjosi pasilikti ilgiau!

Laivai seklumoje per atoslūgį

Džersis – prasiveriantis vanndenynas ir nacių tuneliai

Džersis man buvo pirmoji aplankyta „Britų karūnos valda“ (taip oficialiai vadinamos šios kolonijos). Pasitiko lietum. Laimė, ne audra ir ne rūku: audros „sustabdo“ keltus, o dažnas rūkas – lėktuvus, tad rinkdamasis kelionės būdą loši loterijoje – girdėjau daug pasakojimų, kad kelionė į Džersį ar Gernsį dėl oro žlugo.

Džersyje ir Gernsyje laivai turi paisyti dar vienos stichijos – atoslūgių. Čia jūra du kartus per parą atsitraukia tiek, kad visi laivai guli ant dugno, žmonės ten vaikšto, privažiuoja automobiliais, ir gaudo žuvis, „užstrigusias“ atlikusiose balose! Atoslūgio metu piečiausio Džersio taško (La Rocque) molas atsidūrė tokioje „mėnulio dykumoje“, kurios kitoje pusėje stypsojo Seymour bokštas. Po kelių valandų jis jau styrojo iš jūros, 2 kilometrai nuo kranto!.. Kiekviena Džersio ir Gernsio pakrantė turi du veidus, nelygu kada ten nueisi, ir man tai vienas stipriausių atsiminimų iš Britų „karūnos valdų“!

Viskas čia po kelių valandų bus vandenyno dugnas. Tolumoje, ~2 km nuo kranto potvynio metu, stypso Seymour bokštas.

Tai – didžiausi atoslūgiai Europoje, potvynis ir atoslūgis skiriasi iki 12 metrų! Pavojinga. Ženklai įspėja einant dugnu skaičiuoti laiką. Prie La Corbiere švyturio – kelias į kurį, kai ten atėjome, skendėjo jūros dugne – atminimo lenta pagerbia žmogų, kuris žuvo mėgindamas išgelbėti kitą žmogų, kuris, kylant jūrai, įstrigo ant staiga salele virtusios kalvos…

Perspėjimai prie apsemto kelio į La Corbiere švyturį

Prisėdau ant suolelio, pažiūrėjau tą nuostabų peizažą… Ko jau ko Džersyje ir Gernsyje netrūksta – tai suoleliai su nuostabiais vaizdais. Ant dažno jų kabo lentelės žmonių, mėgdavusių ten sėdėti, atminimui. Taip mirusius gimines pagerbia džersiečiai! Krantai nuostabūs. Pavyzdžiui, takas prie Velnio duobės, kuri, tiesa, tąsyk nesispjaudė bangomis.

Prie Velnio duobės

Kita Džersio ir Gernsio „pažiba“ – nacių įtvirtinimai. Tai buvo vienintelės Britų Imperijos salos Europoje, kurias per Antrąjį pasaulinį karą okupavo nacistinė Vokietija. Ir ne šiaip okupavo: kadangi tikėjosi britų kontrpuolimo, prisiuntė čia tiek karių, kad jie sudarė penktadalį Džersio gyventojų… Ir apsėjo krantus “Atlanto siena”: galingais betoniniais įtvirtinimais, bunkeriais, artilerijos postais: pasuki siauru keliuku už kampo ir štai išnyra koks keturių aukštų betono luitas, iš kurio diriguota priešlaivinės artilerijos ugnis. Karo likimas išsisprendė kitur – bet įsitvirtinusi vokiečių įgula Džersyje pasidavė diena vėliau, negu visa nacistinė Vokietija! Tad išvadavimo diena čia – gegužės 9 d… Dabar visais įtvirtinimais galėjom laipioti, vaikščioti, viskas tuščia, ramu, žmonių nėra, puiki vieta pamąstyti…

Nacių bunkeriai prie Džersio krantų (La Corbiere)

O žingeidžiam įdomiausi Džersio Karo tuneliai. Net savo kelionės datą pakeičiau, kad ten patekčiau – mat jie, kaip ir daug kas šiose mažai lankomose salose, veikia tik vasarą. Tie karo tuneliai – tai milžiniška požeminė Antrojo pasaulinio karo vokiečių karo ligoninė, pastatyta ir karo belaisvių, suvežtų iš rytų fronto, rankomis. Muziejus atskleidžia to meto saliečių padėtį: Britanija apsisprendė Džersio ir Gernsio neginti, norinčius evakavo ir liepė anststoliu (bailiff) vadinamam šalies vadovui suktis pačiam. Ką daryti? Eksponatai kelia visokiausius klausimus, kurie nėra juodai/balti: „Ar priimtum saldainį iš vokiečių kario? Jis namie irgi turi vaikų ir jų ilgisi“ ir pan. Patirtys, kurių neturėjo pati Britanija, bet jau artimos mūsų kraštams… Ir tylaus pasipriešinimo istorijos: štai vietinio laikraščio redaktorius specialiai netaisydavo klaidų vokiečių jam primestuose straipsniuose, kad skaitytojai suprastų, jog rašė okupantai.

Džersio karo tuneliuose

Karas ir gynyba – nieko naujo Džersiui ir Gernsiui. Jie nusėti senomis pilimis, kaip Orgueil pilis ar Elžbietos pilis, kuri potvynių metu pasiekiama tik laivais, o per atoslūgius – pėsčiom. Čia driekdavosi nuolatiniai Britanijos-Prancūzijos karo frontai. 1066 m. Normandijos (Prancūzijos pusėje) valdovas Viljamas Užkariautojas užkariavo visą Britaniją, pradėjo Britanijos karalių tradicija, kuri tęsiasi iki šių dienų. Tačiau pačią savo tėvoniją Normandiją vėliau tie Britanijos karaliai prarado, ją užėmė prancūzai. Išskyrus Džersį ir Gernsį! Šių įtvirtintų salų Prancūzija taip ir nesugebėjo perimti, nors jos prie pat Prancūzijos krantų. Taigi, jos liko vienintele senosios Normandijos dalimi, kurią iki šiol valdo senieji Normandijos kunigaikščiai! Gernsyje Britanijos karalius taip ir vadinamas – „Normandijos kunigaikštis“. Paprastai laikome, kad Džersis ir Gernsis – tarsi Britanijos kolonijos, bet iš tikrųjų išeina, kad labiau jau pati Britanija – Džersio ir Gernsio (Normandijos) kolonija…

Elžbietos pilis prie Džersio sostinės Sent Heljerio

Gernsis – atokumas, senovė ir turtai

Jei jau Džersis atrodė tolimas ir atokus, tai Gernsis – dar dvigubai tiek. Atmosfera skiriasi labiau, nei spėtum vien iš mažesnio Gernsio gyventojų skaičiaus (60 000, kai Džersyje 100 000). Į Gernsį nėra pigių skrydžių iš Londono, tad turistų dar mažiau. Kai kuriems tai – pliusas: Gernsio sostinės Sent Piter Porto pilyje sutikti seneliai, laukę kasdienio vidurdienio patrankos šūvio, sakė, kad tarp jų amžiaus žmonių Gernsis vasaros atostogoms populiaresnis, nes ne toks „trankus“…

Vidudienio patrankos šūvis Gernsyje (fone – Sent Piter Portas)

Sent Piter Portas grožiu taip pat pranoko Džersio sostinę Sent Heljerį: pastarojoje daug pastatų nauji, ten yra pasaulinių greito maisto tinklų ir kito. O Sent Piter Portas toks senovinis, autentiškas… Tiesa, iš senų namų vitrinų boluoja visokiausių turto valdymo įmonių, advokatų, auditorių skelbimai… Visos šios „artimos Britanijos valdos“ garsėja kaip „mokesčių rojai“, čia pasaulio turtuoliai iškelia savo pinigus ir verslus. Nekilnojamojo turto agentūrų langų skelbimuose surašytos „paprastų namų“ kainos neleidžia tuo abejoti: kainuoja ir po tris milijonus svarų: kelis kartus brangiau, nei Britanijoje ar Prancūzijoje šalimais.

Sent Piter Porto gatvės Gernsyje

Toli praeityje liko laikai, kai šitos „salų šalys“ tebuvo tolimi žvejų ir ūkininkų kraštai, iš kurių jaunimas skubiai dumdavo šalin, o atklysdavo nebent kokie pabėgėliai nuo Prancūzijos politinių audrų, kaip rašytojas Viktoras Hugo, Sent Piter Porto Hotvilio name gyvenęs 14 metų. Kam neduoda darbo finansų pramonė, duoda tos finansų pramonės darbuotojai ir klientai, leidžiantys savo pajamas prabangiose Sent Piter Porto centrinės gatvės parduotuvėse, brangiuose restoranuose… Darbuotojai vis dažniau – imigrantai: net 10% gernsiečių sudaro portugalai, 2% – latviai…

Šiaip jau Gernsis ir Džersis kalbėjo prancūziškai, tiksliau vietiniu normandišku dialektu. Tik XX a. jį vis labiau „nukonkuravo“ anglų kalba, bet senoji tarmė ligi šiol liko gatvių pavadinimuose.

Candie sodai Sent Piter Porte

Gernsyje ir Džersyje daug panašumų, tad patirtis, kurių nespėjau išbandyti Džersyje, nesunkiai radau ir „kaimyninėje“ šalyje. Parsisiunčiau potvynio grafikus ir pėsti nuėjome į Lihou salą. Dugno takas tądien tebuvo atviras tris valandas. Kai kuriom dienom jis išvis neatsidaro – ištisai savaitei salelė ir jos „hostelis“ palei seno vienuolyno griuvėsius atskiriama nuo Gernsio salos.

Žemėlapyje per jūrą pažymėtas takas į Lihou salą. Juk žemėlapis nerodo potvynių ir atoslūgių

O taip tas takas atrodė realybėje

Aišku, daug vaikščiojau ir nuostabiais aukštais krantais, kaip prie Žerbūro (Jerbourg) – tuo abi šalys žavios, savo panoramomis. Net Sent Piter Portas turi savąją Mignot plynaukštę su nuostabiu vaizdu žemyn. Ir nacių artilerijos bokštą MP3 aplankiau – kiekvienas aukštas vis kitai baterijai sakydavo, kur priešų laivas. Tiesa, prireikė ir sėkmės, ir atkaklumo: bokštas buvo atidarytas „trečiadieniais ir sekmadieniais nuo 14 iki 16:30“… Ir Les Caches fermą, kur mačiau tą senovinį Gernsį, nors jo aidai jaučiasi nuolat: siauri keliai, karts nuo karto jais prajojantys raiteliai….

MP3 nacių artilerijos bokštas

Kai kas Normandijos salose (angl. Channel Islands – taip vadinami kartu Džersis ir Gernsis) net labai britiška – „pub‘ai“, rodantys Premjerlygą, dviaukščiai autobusai, Londono laikas, kairiapusis eismas. Savų futbolo rinktinių nėra, tad vietiniai gali rinktis už ką žaisti: Angliją, Škotiją, Velsą… Bet daug kas visai sava: neregėti .je, .gg, .im vietinių interneto svetainių domenai, o Britanijos vėliavų beveik neišvysi – tik savas.

Gernsio šaliai priklauso dar atokesnių salų grandinė: 2000 gyv. Oldernis, 550 gyv. Sarkas, 60 gyv. Hermas. Dažnas keliautojas, kaip Lihou salelėje sutikti lenkai, čia yra atradėjas, renkantis nežinomiausius Europos taškus, tad mažais lėktuvėliais skrenda ir tenai.

Nuostabūs Gernsio krantai

Menas – senovinių traukinių sala

Menas plyti į kitą pusę nuo Britanijos, nei Džersis su Gernsiu – vakarus. Ir jo istorija truputį kitokia: Meno nepasidalijo anglai su škotais, vėliau šalį valdė vietiniai lordai, kol galiausiai 1765 m. ją išpirko Didžioji Britanija – bet atskiros šalies statuso taip ir nepanaikino.

Meno salos numeriai

Ant autobusų, ant pastatų, net ant kovos su graužikais automobilio mačiau puikuojantis Meno vėliavos keistąjį simbolį: tris suaugusias žmogaus kojas. Net jo skulptūra pasitinka prie oro uosto. Prasmės niekas nežino, bet jis siejamas ir su svastika. Britanijos karūnos valdose viskas sena, labai sena. Meno parlamentas tynvaldas, kaip tiki meniečiai, seniausias pasauly, pirmą kartą susirinkęs 979 m. Įrodyta kad XIII a. – bet vis tiek vienas seniausių. Iki pat šiol įstatymai galutinai priimami parlamentarams susirinkus lauke ant tokio kalno.

Meno simbolis

Visose karūnos valdose gausu keistų papročių! Štai Džersyje ir Gernsyje tam, kad būtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, gali sukalbėti „Tėve mūsų“. Prancūziškai, su papildomais žodžiais. Juk čia nebuvo revoliucijų, okupacijų, viskas toliau teka Viduramžių vaga.

Meno sostinė Daglasas

Bet žaviausi Mene man – antrąjį šimtmetį skaičiuojantys geležinkeliai! Vien dėl jų čia verta skristi. Kur kitur gali pasivažinėti arkliniu tramvajumi, garvežio traukiamu traukiniu su medinėmis kupė (Isle of Man Railway, 1873 m.), vienu pirmųjų elektrinių traukinių (Manx Electric Railway, 1893 m.)?.. Ir viskas čia ne tik „atrakcijos turistams“, tinklo ilgis virš 100 km, tuo naudojasi ir vietiniai, nors autobusai – tarp jų gražius vaizdus atskleidžiantys dviaukščiai – gal ir patogesni (bet nemažiau keisti: štai autobusui kerta tokį Fėjų tiltelį per garsiakalbius keleivių prašoma sakyti „Labas, fėjos!“).

Garvežio traukiamame Meno traukinyje

Traukiniai pasiekia visas svarbiausias Meno vietas. Sostinę Daglasą su žavia pajūrio pastatų eile ir „prieglobsčio bokštu“ sudužusių laivų įguloms jūroje bei grupės Bee Gees statula – taip, ji kilusi iš Meno. Senąją sostinę Kastltauną, su įspūdinga Rušeno pilimi, kur gyveno Meno lordai. Garsiųjų TT motociklų lenktynių trasomis virstančius kelius. Laksio ratą, kurį sukdama upė išpumpuodavo vandenį iš kasyklų. Kur kitur pasaulyje gali atvažiuoti garvežio traukiamu traukiniu į… oro uostą? Būtent taip išvykome iš Meno.

Laxey ratas

Beje, Meno katės neturi uodegų – deja, garsiąsias Meno beuodeges per trumpą viešnagę tesutikome atvirukuose. O štai Gernsis garsėja geltonomis karvėmis.

Kaip patekti į Džersį, Gernsį ir Meną?

Meną, Džersį ir Gernsį nuo turistų masių saugo ir kliūtys patekti: ne, nėra labai sudėtinga, bet kitur paprasčiau, tad į Karūnos valdas užklysta tik atkaklesni keliautojai ir „kelionių sportininkai“.

Keliai yra du – laivu arba lėktuvu. Džersis ir Gernsis arčiau Prancūzijos, nei Britanijos – tad laivu galima keltis iš abiejų pusių: Prancūzijos Sen Malo uosto (netoli garsiojo Mon San Mišel vienuolyno) arba Britanijos Portsmuto (ir apylinkių). Laivai – greitaeigiai, plaukia 77 km/h, tad iš Prancūzijos plaukiama pusantros valandos, iš Britanijos ir 8 val.

Laivai Sent Heljero uoste Džersyje

Į Meną, tuo tarpu, plaukiama 3 val. iš Liverpulio.

Alternatyva – skrydis. Visur galima nuskristi iš Londono, į Meną pigiau iš Liverpulio. Skrydžių kainos labai varijuoja: kai keliavau aš, Džersis buvo pigiausias variantas, Gernsis – brangiausias.

Mes į Džersį ir Gernsį pasirinkome plaukti „trikampiu“ iš Prancūzijos: Sen Malas-Džersis, Džersis-Gernsis, Gernsis-Sen Malas. Kėlėmės su kemperiuku, tad reikėjo primokėti už aukštį, o ir šiaip keltai brangūs – bet tuomet nereikėjo vasaros sezono metu nepigių viešbučių ar autonuomos salose, išėjo pliusas. Grįžome anksčiau nei buvo būtina, kad dėl audros ar gedimo atidėtas laikas neujauktų tvirtų kelionės planų vėliau.

Meno arklinio tramvajaus arkliai plakate

Į Meną skridome lėktuvu iš Liverpulio: juk įdomus transportas ten – patirties dalis, nė nesinorėtų to praleisti keliaujant automobiliu…

Ar grįšiu dar į Meną, Džersį, Gernsį? Prieš keliaudamas būčiau spėjęs, kad sakysiu „ne“, juk salos tokios mažytės, kad pakaks ir trumpos viešnagės… Bet pabuvus atrodo, kad dar daug ką praleidau – nors ir sunku būtų sudėti į žodžius, ką konkretaus… Tiesiog smagu būtų vien stebėti tuos didžiuosius potvynius ir atoslūgius sėdint ant nuostabių Gernsio ar Džersio pakrantės suoliukų, važinėti visomis keistomis Meno traukinių linijomis nusipirkus kelių dienų bilietą, įsijausti…

Londonas – vėsus, lietingas. Tačiau labai didingas. Tai – stereotipai, bet trečiasis – realybė. Šimtą metų Londonas buvo didžiausias pasaulio miestas, didžiausios pasaulyje Britų Imperijos sostinė. Ir viskas jame – valdžios rūmai, stotys, gyvenamųjų namų eilės, parkai, net elektrinės – statyta tais masteliais. Viskas verta būti lankytinomis vietomis turistams.

Britų Imperijos žemėlapiuose neliko. Tačiau Londone ji, atrodo, stovi tvirtai. Mat į šį miestą suplūdo žmonės iš visų buvusios Imperijos pakampių: Afrikos, Karibų, Pietų Azijos, Artimųjų Rytų… Londonas tapo pirmuoju Vakarų Europos miestu, kuriame vietiniai prarado gyventojų daugumą: anglų ten teliko 40% ir vis mažėja. Net pasigirsta minčių, gal Londonui derėtų tapti miestu-valstybe: taip smarkiai jis jau skiriasi nuo aplinkinių Anglijos miestelių. Kai Jungtinė Karalystė pasirinko tapti nepriklausoma nuo Europos Sąjungos, Londonas tvirtai balsavo “prieš”.

Nepaisant šitiekos pokyčių, Londonas išsaugojo daugiau tradicijų, nei bet kuri kita Europos sostinė. Mat Britanija – vienintelė Europos šalis, daugiau nei tūkstantmetį neokupuota ir nepatyrusi esminių revoliucijų. Tradicijos ten keičiasi nebent iš lėto – tačiau nėra staiga nubraukiamos, kaip daugybę kartų atsitiko Lietuvoje.

Tai – mano žvilgsnis į Londoną be stereotipų ir stengiantis pažvelgti toliau įprastų turistinių vietų.

Londono parlamentas su garsiuoju Big Ben laikrodžiu

Keistos Londono tradicijos nyksta lėtai

Tradicijos – vienas žaviausių dalykų Londone. Dalį jų nuolatos regi visur mieste. Tai Raudonieji dviaukščiai autobusai, Juodieji taksi. Laikai keičiasi, tačiau nauji jų modeliai specialiai gaminami kuo panašesni į senuosius. Nuo pat XIX a. vidurio nekeičiami ir herbais padabintieji Londono policininkų šalmai, šitaip iškrentantys iš šiuolaikinės aplinkos.

Kitas Londono tradicijas atrasti reikia konkrečiose vietose. Garsiausia tokių – Britų monarchija. Karalius neturi jokių tikrų teisių – išskyrus teisę gyventi rūmuose ir teisę į bulvarinės žiniasklaidos dėmesį. Nepaisant to, jis – tikras šalies simbolis. Be Bekingemo rūmų Londono centre, priemiesčiuose stovi kiti, Vindzoro rūmai-pilis. Jie – antroji pagal populiarumą Londono lankytina vieta, mat ten kiekvienas mirtingasis gali užeiti į prabangius, paveikslų pilnus karališkus apartamentus, pamatyti lėlių namelį dydžio sulig žmogumi. Mat Britanijos monarchai – paskutinieji Europoje, besilaikantys feodalinių tradicijų ir vietoje limuzino dar pasirodantys su auksinėmis karietomis.

Tiesa, tik per šventes. Tačiau turistai prie karaliaus rūmų vieną tradiciją stebi kasdien – Garbės sargybos keitimąsi, kuomet spalvingi “kareiviai” aukštomis kailinėmis kepurėmis skambant muzikai užleidžia vietas kolegoms, kad šie nejudėdami stovėtų ateinančias valandas. Mačiau, kad ant stogo tuo pat metu būriavosi “tikri” kareiviai chaki spalvos rūbais – kažkam juk reikia karalių saugoti ir iš tikro.

Karaliaus sargybiniai po eilinės ceremonijos palieka postus prie Vindzoro pilies

Dar kitos Londono tradicijos nėra tokios akivaizdžios – tačiau apie jas perskaičius nesunku griebtis už galvos, kad taip gyvenama dar XXI a. ir ne kur nors buvusios Britų Imperijos pakraščiuose Afrikos gilumoje, o jos sostinėje Londone. Pavyzdžiui, garsiajame Londono parlamente, kurio neogotikiniai rūmai – vienas gražiausių miesto pastatų – iki pat šiol deputatai balsuoja taip: kas pasisako už įstatymo priėmimą, rėkia “taip”, kas prieš – rėkia “ne”, ir parlamento pirmininkas, palyginęs riksmų garsus, nusprendžia, kurių daugiau. Jeigu, visgi, jam kyla abejonių, tuomet parlamentarų prašoma eiti į dvi skirtingas posėdžių salės puses ir jie skaičiuojami lyg vištos.

O Londono advokatai netoli pagrindinio Karališkojo teismo turi dvi atskiras savivaldybes: Vidinę Šventyklą (Inner Temple) ir Viduriniąją Šventyklą (Middle Temple). Jos vadinamos “teismo užeigomis” (inns of court) ir formaliai net nepriklauso Londonui, o jų bažnyčios nepavaldžios Londono vyskupijai. Beje, panašių dalykų būta ir Lietuvoje – tarkime, bajorų rūmai, stovėję Vilniuje, oficialiai Vilniui nepriklausė. Tačiau pas mus, kaip ir visur Europoje, tokios Viduramžių keistenybės buvo nubrauktos okupacijų ir revoliucijų – tik ne Londone. Beje, į teismą advokatai privalo eiti su “žilais” perukais, o dokumentų nešasi tiek daug, kad aplink “teismo užeigas” dažnai išvysi kostiumuotus ponus, tįsiančius lagaminus ant ratukų.

Londono Sičio rūmai, supami gildijų herbų. Londone iki šiol nuo Viduramžių oficialiai veikia pirklių ir amatininkų gildijos bei cechai, dalis jų turi savo rūmus. Turėti gildiją dabar labiau - profesijos garbės reikalas; gildijos statusą neseniai gavo apsaugininkai, jo siekia viešųjų ryšių specialistai

Londone – ir pasaulio Masonų centras. Ši organizacija garsėja slaptumu, bet didingas pastatas priima visus norinčius. Tiesa, Masonų muziejus – toks gana “suktas”, ten ant lėkštutės niekas nepadėta, reikėjo kelią atrasti, informaciją iš gausybės stendų surinkti pačiam. Kaip pridera pagal masonų filosofiją.

Visgi, Londonas keičiasi, ir sparčiai – ypač per pastaruosius 20 metų. Bene labiausiai Vakarų Europoje čia išpopuliarėjo LGBT ideologija, vyksta daug su ja siejamų paradų, festivalių. Tarkime, Londone ilgą laiką važinėjo autobusai, padabinti reklamomis “Kai kurie žmonės yra gėjai. Susitaikyk su tuo.”, kai tuo tarpu paženklinti autobusus reklamomis “Aš ne gėjus ar buvęs gėjus. Susitaikyk su tuo.” oficialiai uždrausta. Neva, tai būtų “homofobiška”, nors iš tikro abi reklamos vienodai skatina oponentus suprasti, kad yra ir kitaip mąstančių žmonių.

Iš kai kurių žymių regiono pastatų langų plazda vaivorykštinės vėliavos, jomis Londono savivaldybė ženklina kai kurias tradiciškai su gėjais labiau siejamas gatves (pvz. Soho rajone). Aišku, kitos mažumos tokių teisių neturi. Nors Londone lietuvių ~1%, lenkų ~4%, o indų – net 7% – jų vėliavos niekur oficialiai ar pusiau oficialiai nekaba ir nekabos (išskyrus pagal diplomatinį protokolą prie ambasadų).

Didingas valgomasis Kembridže ruošiamas pokyliui

Nyksta Londone ir kai kurios amžių tradicijos – štai galutinius sprendimus bylose nuo 2009 m. priima nebe lordai, kaip daugybę šimtmečių iki tol, o naujai įkurtas Aukščiausiasis teismas, kaip ir kitur Vakarų pasaulyje.

Tačiau visos tradicijos, aišku, tikriausiai, neišnyks niekada. Nes daug jų smulkios, labai vietinės. Dažna smuklė, baras Londone – su gilia šimtmečių istorija, padabinti keistu pavadinimu iš prabėgusių laikų ir pilni dešimtmečius rinktų rakandų.

2000 metų šventimui pastatytas 'Londono akies' apžvalgos ratas priešais parlamentą

Dvi Londono centro pusės: Sitis ir Vestminsteris

Lodnono politinė širdis – Vestminsterio rajonas (oficialiai – Vestminsterio miestas). Aplink parlamentą ir Didžiojo Beno (Big Ben) laikrodžio bokštą – Vestminsterio abatija (pagrindinė katedra), Vyriausybė, netoli – Trafalgaro aikštė su kolona admirolui Nelsonui, įveikusiam Napoleono laivyną, ir daugybė kitų imperinių paminklų kariams bei herojams.

Sutemus oficialią atmosferą ten keičia vienas nesibaigiantis vakarėlis: rajone – ir daugybė barų, restoranų “išsinešimui”, ir Londono Vestendo teatrai, rungtyniaujantys su Niujorko Brodvėjaus teatrais dėl geriausių pasaulio miuziklų. Buvau ne viename ir visi – išties puikūs. Jie nugludinti iki tobulumo, nes rodomi kasdien, kartais – po kelis kartus. Įprasta tvarka tokia: spektaklio prodiuseriai išsinuomoja teatrą, ir spektaklį be perstojo rodo, kol jis nenusibosta. Garsiausi, kaip Endriu Loido Vėberio “Operos fantomas”, šitaip pasilieka scenoje ištisus dešimtmečius, o kai dauguma londoniečių juos pamato, vietas senuose puošniuose teatruose (“Jos didenybės teatras” ir pan.) užima turistai. Kai visas teatras pašvęstas vienam spektakliui, dekoracijos irgi “išdirbamos” iki tobulumo – juk jų nereikia kas vakarą demontuoti, paskui montuoti vėl. Tik, prieš pirkdami bilietus, pasižiūrėkite: kai kurios pigios vietos – visai geros, bet iš kai kurių scena vos matosi; šiandieniniai teatrų architektai tokių išvis neprojektuotų.

Operos fantomo fragmentas (fotografuoti renginio metu negalima, tad nuotrauka - iš oficialaus puslapio)

Vestminsterio Covent Garden rajonas kultūros gerbėjų nestokoja ir kol nesutemsta – tik kitokių. Ten pilna knygynų ir knygų antikvariatų. Jei norite įsigyti autentišką XIX a. knygą, ten galite tikrai pigiai (pigiau, nei naują). Kodėl? Vėlgi: nes Britanija buvo pasaulyje pirmavusi imperija, ir joje knygų išleista devynios galybės, todėl dabar tai nėra vien kolekcionieriams prieinamos retenybės. Šiandien anglų kalba knygų tebėra išleidžiama daugiau nei bet kuria kita, ir naujų knygų pasirinkimas – stačiai milžiniškas. Tarkime, vienas didžiulių knygynų, kuriame lankiausi, dedikuotas vien knygoms apie filmus ir serialus.

Londono ekonominė širdis – Sitis – kiek ryčiau. Pagal eilinę nemirtingą Londono tradiciją, šio rajono savivaldybės valdžią renka ne tik jo gyventojai, tačiau ir jo įmonės, o išrinktas meras privalo pėsčiomis eiti pas karalių. Rajonas – seniausias Londone, dar romėnai čia turėjo savo miestą Londiniumą. Tačiau, deja, Sitį Antrojo pasaulinio karo metais subombardavo nacistinė Vokietija ir žymi dalis pastatų – nauji. Tik Šv. Pauliaus katedros kupolas įspūdingai kyla viršum jų visų. Priešingai Vestminsteriui, naktimis ir savaitgaliais Sitis – tuštutėlis, net restoranai užveria duris. Kartą vaikščiojau tamsų sekmadienio vakarą – Sitis atrodė baugiai išmiręs. Jeigu atvažiuojate į Londoną automobiliu savaitgalį, Sityje apsimoka palikti automobilį – palyginus su Vestminsteriu, galite sutaupyti net dešimtimis kartų.

Šv. Pauliaus katedra kyla virš Sičio. Vaizdas nuo Tūkstantmečio tilto

Nemokami muziejai brangiame mieste

Londonas šiaip – labai, labai brangus miestas. Darbo dienomis vien už įvažiavimą į jo centrą automobiliu tenka pakloti tiek, už kiek Lietuvoje galėtum tris-keturiskart pavalgyti restorane. Parkavimas gali atsieiti dar keliskart tiek. Ne ką pigesnis ir viešasis transportas – ypač jei keliaujate keliese, ypač jei važiuojate ir į priemiesčius, kuriuose – ir Lutono, Stanstedo, Getviko oro uostai.

Lankytinos vietos – irgi labai brangios. Turbūt jokioje kitoje turistų pamėgtoje pasaulio sostinėje už “valstybines” lankytinas vietas, tokias kaip Vindzoro pilis ar Vestminsterio abatija, netenka mokėti šitiek daug.

Vindzoro pilis. Tai - didžiausia pasaulyje gyvenama pilis, nes joje ligi šiol kartais dienas leidžia Anglijos monarchai

Tačiau Londone gausu ir nemokamų vietų – daugiausia tai muziejai, menantys Britų Imperiją. Tarkime, Imperinis karo muziejus, kuriame – pamirštos Pirmojo pasaulinio karo technologijos (štai iš dirižablio žmogus nusileisdavo kabinoje žemiau debesų, kad pažvelgtų, ką bombarduoti). Britų muziejus, į kurį sutempta viskas. Teit [Tate] galerijos, pašvęstos menui. Nemokamos ten net ekskursijos, vedamos savanorių (jei ateinate reikiamu laiku).

Jei norite nemokamai patekti į bažnyčias, galite sudalyvauti mišiose – jei mokate angliškai, bus įdomu. Juk anglikonybė – dar viena sena tradicija, skirianti Britaniją nuo likusio pasaulio. Religijos galva vietoje popiežiaus – Anglijos karalius. Tiesa, net ir ne per mišias mokamos tik svarbiausios bažnyčios. Londono tolimesni rajonai pilni kuklesnių, bet, nepaisant to, žavių, kuriomis sparčiai besiplėtusį miestą apstatė žymūs architektai (vien Kristoferis Vrenas [Christopher Wren] suprojektavo net 52 Londono bažnyčias).

Antrojo pasaulinio karo šifravimo mašina Londono nemokamame Imperiniame karo muziejuje

Dar viena idėja taupymui: “bendri bilietai”, nusipirkęs kokius gali nemokamai eiti į įvairius lankytinus objektus. Tokius pardavinėja, pavyzdžiui, Nacionalinis trestas [National Trust], atsakingas už daug istorinių ir gamtinių įdomybių. Tačiau prieš pirkdami gerai pasiskaičiuokite, ar apsimoka: daugybei lankytinų vietų “bendri bilietai” negalioja.

Ist Endas: darbininkų ir imigrantų Londonas

XIX a. Londonas praleido kaip didžiausias pasaulio miestas. Anglijoje pirmoje visame pasaulyje įvyko pramoninė revoliucija ir ištisos valstiečių vaikų minios pėsčiomis eidavo į Londoną “laimės ieškoti”. Jo fabrikuose tekdavo dirbti ilgai ir sunkiai, tačiau tai vis tiek buvo lengviau, nei gyventi kaimo ritmu, o juk ir žemės ten prie dar didelio gimstamumo visiems nebūtų pakakę.

Londono akcijų birža, kur prekiauta dar XIX a. fabrikų ir geležinkelių akcijomis.

Dauguma tokių atvykėlių iš kaimų XIX a. įsikūrė Ist Ende, rytinėje miesto pusėje, paprastuose mūrinukuose. Net atskiras anglų kalbos dialektas koknis tenai gimė. Ten gyvenimo sąlygos buvo prastos, o dėl pramonės dūmų visą miestą gaubė smogas (poetiškai vadintas rūku). Būtent ten, Vaitčepelyje (aplink Brick Lane) siautė Džekas Skerdikas, dar viena Londono legenda. Vieną įdomesnių dienų Lodnone praleidau ieškodamas jo “pėdsakų”, skaitydamas specialioje knygelėje, kas įvyko tame ar kitame pastate ar patvoryje: ten rastas lavonas, ten veikė išsigimėlių cirkas, kuriame eksponuotas “Žmogus-dramblys” (žr. garsų filmą “The Elephant Man”). Įdomus ryšys su praeitimi.

Dabar Vaitčepelis – ir visas Istendas – kitas. Ten, kur buvo Džeko Skerdiko “medžioklės plotai” – imigrantų iš Bangladešo zona. Kita vertus, tarp epochų galima atrasti ir panašumų. Ir prieš 150 metų, ir šiandien Ist Ende vyrauja juodadarbiai atvykėliai. Tik anuomet jie atkeliaudavo iš Britanijos kaimų, o šiandien, kaimams “išsekus” – iš buvusios Britų Imperijos ir Europos Sąjungos pakraščių. Ist Ende galima paragauti visokiausių tiek Britų Imperijos, tiek Europos virtuvių, o ypač indiškos. Ten, kur XIX a. veikė bažnyčia (gal lankyta ir Džeko Skerdiko ar jo aukų), dabar – Brick Lane mečetė.

Brick Lane - dabartinis Londono bengalų rajonas. Angliškos dvasios tokiose vietose tikrai nerasi, tačiau Britų Imperijos dvasios ten pilna. Įvairiausių kultūrų žmonės, kalbantys angliškai, pripažįstantys Britanijos valdžią, Londono svarbą pasauliui.

Lietuvių, beje, Ist Ende buvo ir tame prieškario Londone, ir šiandieniniame. Dar 1912 m. pastatyta Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia veikia iki šiol. Aišku, anais laikais bendruomenė buvo daug mažesnė – šiandien lietuvių Londone nuo 40 iki 80 tūkstančių. Deja, nepaisant skaitlingumo, jie nėra kažko pastatę, o vienintelis šiuolaikinės lietuvybės atspindys, kurį aptikau Londone be retsykiais girdimos lietuvių kalbos – centre dalinamas laikraštis “Tiesa”. Pasitaiko ir lietuvių parduotuvių, dažniau – kartu su kitomis Rytų Europos prekėmis – bet jų nemačiau.

Žymi Ist Endo dalis buvo jo dokai, kur iš visų Britų imperijos kolonijų atplukdydavo prekes. XX a. jų nebereikėjo, uostai išsikėlė kitur, dokai užsidarė. Dalis jų perstatyta į Canary Wharf verslo dangoraižių rajoną, į kurį veža automatinis traukinys. Anapus Canary Wharf – Grinvičas, garsėjantis savo observatorija. Tai per ją visuose gaubliuose “nubrėžtas” nulinis dienovidinis ir tai nuo laiko Grinviče apskaičiuojamos visos kitos pasaulio laiko juostos – eilinis Londono praeities svarbos įrodymas. Grinviče – ir O2 arena, 2000 m. sutikimui statyta kaip Tūkstantmečio kupolas (nelabai pasiteisino). Joje Londono olimpiadoje žaidė ir Lietuvos krepšinio rinktinė. Taip pat – didingas Jūrų muziejus.

Grinvičo didybė

Vest Endas: turtingos aukštuomenės Londonas

Vest Endas – tikra Ist Endo priešingybė. Ten tradiciškai – turtingųjų zona. Tiksliau, aukštesniųjų klasių (luomų). Britanijoje rimčiau nei bet kurioje kitoje Vakarų valstybėje žiūrima į paveldimą “klasę” – iki pat šiol kalbama apie aukštąją klasę, aukšteniąją vidurinę klasę, žemesniąją vidurinę klasę, darbininkų klasę ir pan., o nuo to priklauso, ir kokiose parduotuvėse žmogus perka, kaip laisvalaikį leidžia, į kokias mokyklas siunčia vaikus. Aukštesniosios klasės – į privačias mokyklas. Vos 7% vaikų jas lanko, bet jas baigę net 71% Anglijos svarbiausiųjų teisėjų, 62% aukštųjų karininkų, 57% parlamento komitetų vadovų, 53% diplomatų. Klasės turi net savo anglų kalbos tarmes. Kritikai tai vadina elitizmu, esą žemųjų klasių žmonėms į visuomenės elitą neretai užkertami keliai.

Vest Ende gyvenama prabangiuose daugiaaukščiuose terasiniuose namuose. Tokie pastatai – dar vienas Britų Imperijos tradicinis palikimas; tai namai, kur į kiekvieną butą – atskiras įėjimas iš lauko. Didelis butas – reiškia daugiaaukštis butas, mat kiekviename aukšte tebūna po vieną-du kambarius. Prabangiausi Vest Endo namai – penkiaaukščiai, šešiaaukščiai su laiptinėmis iš už nugaros. Istoriškai mažiau patogūs aukštai (pats viršus ir pusrūsis) būdavo tarnų zona. Šiais laikais dalis terasinių namų išnuomoti biurams (po vieną aukšte).

Tauerio tiltas - vienas gražiausių Viktorijos eros pastatų - yra Ist Ende. Taigi, nėra taip, kad viskas, kas gražu, statyta Vest Ende: didingų projektų Viktorijos laikais užteko visam Londonui

Gražiausia tokių namų “terasa” – Kumberlando terasa. O tarp žymiausių Vest Endo terasinių namų – Šerloko Holmso. Aišku, šis personažas išgalvotas, todėl name tiesiog atkurtas XIX a. interjeras. Tiek gyvų, tiek mirusių žmonių vaškinių kopijos – Madam Tiuso muziejuje kuris irgi turi ilgą istoriją.

Vest Ende – ir garsioji prabangi Harrod’s parduotuvė, nakčiai nušvintanti gausybe šviesų, Karališkoji Alberto salė (svarbiausia Anglijos koncertų salė). Ir gražūs parkai, kuriuose kadaise vaikščiodavo aukštuomenės damos ir džentelmenai: Haid parkas, Regento parkas.

Karališkoji Alberto salė, kur vyksta svarbiausi Anglijos kultūriniai renginiai. Albertas buvo karalienės Viktorijos vyras. Kadangi Viktorija, visas tas Londono aukso amžius vadinamas Viktorijos epocha

Vest Ende – ir Čelsi [Chelsea] rajonas, labiausiai garsėjantis, tikriausiai, savo futbolo komanda. Kokios komandos fanas turėtum būti, Londone priklauso nuo rajono. Čelsyje – ir garsi Saatchi galerija, kurioje – brangūs šiuolaikinių menininkų darbai. O anapus upės – Battersea elektrinė, kurios didingos turbinų salės aprūpindavo šviesa Londoną kol šis dar buvo Britų Imperijos sostinė.

Atokiau nuo centro – Hampstedas, kurio jau mažesniuose namuose – daugiau milijonierių, nei bet kur kitur Didžiojoje Britanijoje. Ten nėra minių, mažai ir didybės, užtat šalia – 3 kvadratinių kilometrų dydžio kalvota pieva (Hampstead Heath).

Hempstedo rajono namai. Nors ir turtingas tai visgi - tipinis tvarkingas Londono rajonas.

Tiesa, “senieji” Britų salų gyventojai, kurie sudaro didžiąją dalį “Aukštosios klasės”, apskritai sparčiai palieka Londoną. 2001 m. anglų, škotų, velsiečių ir airių mieste dar gyveno 4,5 mln., 2011 m. – 3,7 mln. Žinant, kas XX a. atsitiko su JAV miestais, tokiais kaip Detroitas, galima sunerimti. Virtimo “mažumų getais” apraiškų dalyje Londono rajonų (rytuose, pietuose) jau gausu: 2011 m. vyko milžiniškos mažumų riaušės (pasak oficialios statistikos, net 40% prasižengusiųjų – juodaodžiai, nors jie sudaro tik 13% londoniečių; beje, daug riaušininkų gimę jau Britanijoje). Tačiau kai Londonas – svarbus pasaulio finansų centras, nemanau, kad toks likimas gali ištikti visą šį miestą. Juk net tarp imigrantų į Londoną – ne tik “norintys įdėti mažai pastangų ir gauti daug”, tačiau ir programuotojai, mokslininkai, architektai, kitoks “elitas”, taip pat tiesiog darbštūs žmonės. Tikriausiai kiekvienas mūsų tarp į Angliją išvykusių pažįstamų lietuvių irgi žino ir teigiamų, ir neigiamų pavyzdžių.

Aplink Londoną – Britanijos mokslo ir religijos širdys

Kad ir kiek plėtėsi Londonas, kai kurių miestų jis “neprarijo”, tačiau jie, kartu su Londonu, sudaro Didžiosios Britanijos širdį. Šiandien jie, nutolę iki ~100 km nuo Londono centro – puiki vieta vienos dienos išvykai iš Londono.

Oksfordo vaizdas iš bažnyčios bokšto su apvalia bibliotekos skaitykla priešakyje. Kiekviename koledže - savos bibliotekos, neretai labai puošnios, bet ši - bendra.

Didžiosios Britanijos religinė širdis – Kenterburis, kuriame stovi pagrindinė anglikonų katedra. Kaip įprasta anglikonams, padalinta į kelias patalpas, tarp kurių viena – kaip rūsys. Ten palaidotas Tomas Beketas, vyskupas-kankinys nužudytas dėl ginčo su karaliumi.

Didžiosios Britanijos mokslo širdis – Oksfordas ir Kembridžas. Ten veikia garsiausi Jungtinės Karalystės – o gal ir viso pasaulio – universitetai. Juose – savos šimtametės tradicijos. Jie padalinti ne į fakultetus, tačiau į koledžus. Šie primena bendrabučius (ar jų kompleksus), kurių centriniai rūmai – vieni už kitus puošnesni, pastatyti iš įvairių karalių ir alumnų aukų. Stojama ne į universitetą, o į koledžą (galima mėginti tik į vieną per metus), nors paskaitos vyksta departamentuose. Kiekvienas koledžas turi didžią bažnyčią, tarp “ritualų” – ypatingi drabužiai, lotyniškos maldos.

Kembridžo universiteto Karaliaus (King) koledžas. Kiekvieno koledžo sudedamoji dalis - lygios žalios pievelės.

Jungtinės Karalystės “aukštųjų klasių” vaikai, ypač berniukai, mokomi ypatingai dar gerokai iki mėgina stoti į Oksfordą ar Kembridžą. Aplink Londoną veikia nemažai Viešųjų mokyklų (public school), kurios iš tikro privačios ir labai brangios, dažnai tik vienos lyties, o moksleiviai ten gyvena lyg internatuose (tiesa, bendrabučių didybė ne ką tenusileidžia Oksfordo koledžams). Turistui viena lengviau pasiekiamų – Itono [Eaton] mokykla netoli Vindzoro pilies.

Pakrantėje į pietus ir rytus nuo Londono – ištisa eilė pajūrio kurortų. Jų aukso amžius sutapo su Britų imperija – XIX a. Mat tada net britų aukštuomenė negalėdavo paprastai keliauti į Egiptą ar Tailandą, turėdavo tenkintis lietingu Britanijos vasarų klimatu. Dabar tie miesteliai mastais atsilieka nuo “karštųjų” pasaulio kurortų, tačiau poilsiautojų dar vis sulaukia, jų seni pajūrio viešbutėliai turi savo šarmo. O taip pat pirsai (jūros tiltai), be kurio joks Britanijos pajūrio miesteliūkštis seniau negalėjo vadintis kurortu. Ant tų pirsų – ne tik prieplaukos ar švyturiai tačiau, būna, restoranai, atrakcionai. Tikriausiai būtent britiška pirsų tradicija įkvėpė grafą Tiškevičių pastatyti jūros tiltą Palangoje.

Dar vienas Britanijos simbolių – Doverio uolos, balti šlaitai, pasitikdavę į Britanijos salas plaukusius laivus. Dabar tai vieta pasivaikščiojimui su vaizdais į Doverio uostą, Doverio pilį.

Baltosios Doverio uolos

Išreklamuota ir nežinoma Britanijos didybė

Tai, kad Jungtinė Karalystė ilgą laiką buvo galingiausia pasaulio imperija turi vieną minusą. Britų rašytojai, britų žiniasklaida formavo viso pasaulio vaizduotę. Nematę daug pasaulio jie aprašė, kas įspūdingiausia jiems patiems – tačiau šiais laikais tai nėra taip įspūdinga pasaulio mastu.

Todėl kai kuo Britanijoje lengva nusivilti – jei lūkesčiai bus dideli. Stounhendžas garsėja kaip bene įspūdingiausia tokia sena pasaulio vieta – bet iš tikro šie šalikelėje stovintys akmenys nėra milžiniški. Nuvilti gali ir Londono Tauerio tvirtovė, Big Benas – visgi, tik laikrodžio bokštas.

Tos vietos įdomios, juk Big Beno aukštis – 96 m (aukštesnis, nei bet kuris tokio amžiaus statinys Lietuvoje). Tiesiog lūkesčių kertelė užkelta labai aukštai. Todėl neretai Londone ir apylinkėse labiau pribloškia neišreklamuotos vietos – bet labai didingos. Pavyzdžiui, neogotikinė St. Pancras geležinkelio stotis, kurios laikrodžio bokštas ne ką tenusileidžia Big Benui (82 m) ir tikriausiai yra net puošnesnis. Tokiose vietose ir supranti XIX a. Londono – ir visos Britų Imperijos – didybę. Jos sostinėje negalėjo būti “tiesiog traukinių stoties”: gyventojų skaičius ir prestižas reikalavo statyti daug ir gražiai.

'Eiliniai', kelionių vadovų neišgarsinti Viktorijos eros Londono viešieji pastatai. Iš kairės - Karališkieji teismai, Katalikų katedra, St. Pancras geležinkelio stotis

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus