Ryga atrodo per didelė Latvijai. Būdamas ten, jaučiuosi tarsi gerokai didesnės šalies sostinėje – toks didingas Rygos centras.

Mat Ryga dar prieš 100 metų buvo tokio dydžio, kaip Vilnius šiandieną. Tad senų pastatų Rygoje – ne tik labai daug, jie – ir labai didingi. Šimtamečiai šešiaaukščiai daugiabučiai, skulptūromis išdabinti fabrikai, ilgos tiesios gatvės. Lietuvoje rasi vieną, kelis tokius pavyzdžius – o Rygoje visa miesto širdis tokia, gatvė po gatvės, kvartalas po kvartalo. Ne veltui ji vadinta Rytų Paryžiumi.

Lankiausi Rygoje apie dvidešimt kartų, stebėjau šio miesto kaitą iš sovietinio į šiuolaikinį. Čia aprašau įdomiausias Rygos lankytinas vietas, kurias būtina pamatyti nuvykus į Pabaltijos didmiestį.

Rygos senamiesčio centrinė aikštė su Juodagalvių gildijos rūmais (dešinėje) ir Šv. Petro bažnyčios bokštu - vienas garsiausių Pabaltijo vaizdų.

Rygos centras – didingos architektūros muziejus

Pastatai gyvena ilgiau nei žmonės. Epocha praeina, jos piliečiai išmiršta, o tais laikais pastatytų miestų gatvės per amžius ją primena. Ir gal nėra visame pasaulyje miestų, kurie atspindėtų XX a. pradžios erą geriau, nei Ryga.

Populiariausias tuo metu architektūros stilius buvo art nouveau. Vokiečiai jį vadino jugendo stiliumi, austrai – secesija. Po ilgų praeities kopijavimo dešimtmečių architektai išaušus XX a. mėgino sukurti naują stilių. Labai puošnų, labai gražų. Fasadus pirmą kartą išpuošė augalais, raitytom linijom. Kiekvienas ornamentas – atskiras meno kūrinys… Vaikštant po tuo metu statytą Rygos centrą reikia nepamiršti vis užversti galvą į pastatų dekorą – visuomet atrasi kažką naujo ir žavaus.

Garsi Alberto gatvė Rygoje. Dešinysis pastatas - iš art nouveau pradžios laikų, kai dar buvo kažkiek istorijos imitacijų, o kairysis - tautinio romantizmo stiliaus

Prieš 100 metų Ryga augo ne mėnesiais, o dienomis. Nuo 1899 m. iki 1914 m., kai stilių pražudė Pirmasis pasaulinis karas, pastatyta apie 200 tokių pastatų, daugybė jų – šešiaaukščiai. Aniems laikams tai – labai daug; Vilniuje tėra vos keli tokie aukšti prieškario namai, o Rygoje – gal šimtas. Juose įrengti prabangūs butai. Gyventojų skaičius išaugo nuo 103 tūkstančių 1867 m. iki 282 tūkstančių 1897 m. ir iki 518 tūkstančių 1913 m. Kiekvieną dieną į Rygą “su visam” atsikeldavo keliasdešimt naujų gyventojų ir jiems reikėjo vietos. Todėl visame pasaulyje nėra kito miesto, kuriame art nouveau pastatai – tokie dažni.

Dauguma naujųjų rygiečių buvo latviai iš kaimų. Ir nors pastatus tebefinansavo nuo riterių-kryžininkų laikų užsilikęs vokiškas miesto elitas, juos vis dažniau projektavo latviai architektai. Taip gimė unikali Latviško tautinio romantizmo architektūra, pagražinta tautiniais raštais, mitologinėmis figūromis. Nebe graikų ir romėnų, o baltų.

Jugendo stiliaus fasadas iš arčiau.

Art nouveau architetūra uždirbo vietą Rygai ir pasaulio paveldo sąraše. Žymiausia – Alberto gatvė, tačiau tie pastatai – Rygai mažiau būdingo, rusų architekto Eizenšteino parinkto stiliaus (jis, beje – žymiojo režisieriaus S. Eizenšteino tėvas). Kartais įdomiau ne eiti prie konkrečių pastatų, o tiesiog slampinėti Centre, nes grožio pilna visur.

Ne mažiau įdomu užeiti į gerai išsilaikiusio pastato vidų. Vietoje baltų lubų ten – piešiniai ir apkaustai, net laiptinės išpuoštos tarsi rūmai. Aišku, dauguma pastatų šiandien su kodinėmis spynomis, žymi dalis – sovietų išdraskyti ir nubūti. Prabangieji butai paversti komunaliniais, kuriuose šeimoms išdalinta po kambarį. Kartą viename tokių nakvojau: koridoriai ir tualetas nešildomi. Kad nereikėtų eiti į bendrą virtuvę žmonės žiemą laiko maisto produktus ant išorinių kambarių palangių. Pliusas: gyventojai pernelyg skurdūs, kad ką keistų, todėl durys, net vonia – autentiški, tokie patys, kaip nacionalizavo sovietai. Tačiau, aišku, prabangos dabar ten – nė padujų, o šimtametė pajuodijusi santechnika tamsoje ir šaltyje apkabinėta džiūstančiais visų buto šeimų drabužiais atrodė liūdnai, įstiklintos durys į bendrą koridorių neteikė privatumo. Todėl viena geriausių progų pamatyti vis dar didingą senąją Rygą iš vidaus – Art nouveau muziejumi paverstas butas. Taip pat yra keli memorialiniai butai, pavyzdžiui, Latvijos liaudies dainų rinkėjo Krišjanio Baruono (jo “dainų spinta” su 268 815 surinktų posmų – analogų neturintis dalykas, UNESCO įtrauktas į pasaulio atmintį).

Art nouveau stiliaus laiptinė name, kuriame yra art nouveau muziejus. Ji - atvira lankytojams.

Rygos turtuoliai, statę tokius didingus daugiabučius, aišku, nepamiršo ir viešųjų pastatų, kuriuose patys leisdavo laisvalaikį. Centre – didi neogotikinė Šv. Gertrūdos bažnyčia, neobarokui artimas Nacionalinis teatras.

Pamiršti, bet gražūs atokesni prieškarinės Rygos rajonai

Didingų XX a. pradžios pastatų Rygoje yra ne vien centre. Ištisi nauji rajonai-priemiesčiai pastatyti tuo metu: aplinkui centrą, taip pat – anoje Dauguvos pusėje. Juose dideli mūriniai namai stūkso pramaišiui su mediniais daugiabučiais. Jeigu Rygos “aukso amžius” būtų trukęs ilgiau, šie rajonai, tikriausiai, grožiu būtų prilygę miesto centrui. Tačiau atėjo Pirmasis pasaulinis karas ir jie amžiams įstrigo laike. Pasilikę tušti sklypai nūnai naudojami automobiliams statyti.

Tipinis medinis Rygos daugiabutis anapus Dauguvos, Agenskalno rajone.

Tačiau šiuose rajonuose irgi galima atrasti daug gražaus. Į viršų šauna gražūs bažnyčių špiliai, cerkvių kupolai. Plynas pastatų gaisrasienes dabina gražūs per fetivalius sukurti grafičiai ar įdomios pieštos reklamos.

Kuriasi naujos lankytinos vietos: štai Kalnciema rajone amatininkai ir prekijai kas šeštadienį prekiauja įdomesniais (ir brangesniais) nei įprastiniais suvenyrais bei nacionaliniais produktais, Miera gatvę bandome paversti menininkų rajonu, Andrejsaloje buvęs Rygos uostas pamažu virsta naktinių klubų zona.

Dainų šventėms skirtas grafitis ant ugniasienės į rytus nuo Centro. Jis paremtas tarpukario dainų šventės plakatu.

Kitur smagu pasivaikščioti kaip tik todėl, kad ten per šimtmetį pasikeitė mažai kas. Iš Kipsalos akmenimis grįstos gatvės anapus Dauguvos tebeatsiveria gražūs Rygos Senamiesčio vaizdai. Prieškario Rygos pramonės pasididžiavimas VEF fabrikas (vietomis labiau primenantis rūmus) bankrutavo, tačiau smulkesniems verslams išnuomoti jo pastatai liko, teritorija – atvira. Ziemelblazma kultūros rūmai su apžvalgos bokštu ir parku – įdomus prieškario Latvijos mecenatų kūrinys. Nuo Rygos molo smagu dairytis į jūrą, palydėti laivus – ką darė ištisos kartos. Mežaparko rajone turtingi prieškario vokiečiai statėsi sau medines vilas – jos paskendusios tarp medžių, miestas ten susiliejęs su mišku.

Tokiose vietose beveik garantuotai būsite vienintelis užsienietis turistas, ypač ne sezono metu. Tiesa, net ir Rygos Centre turistų nėra daug. Kadangi Rygos XX a. pradžios rajonai tokie dideli, visi keliautojai prasisklaido.

Rygos uosto molas ties Dauguvos žiotimis Vecaki rajone.

Užtat štai Rygos Senamiestyje vasaromis turistai užgožia vietinius, kurie masiškai iš to rajono persikėlė gyventi kitur.

Rygos senamiestis – Viduramžių pirklių ir riterių miestas

Rygos Viduramžių Senamiestis, iš visų pusių supamas išgriautų miesto sienų vietoje įveisto parko ir Centro – nedidelis. Iš Rygos niekad niekas nevaldė jokios karalystės ar kunigaikštystės, kaip iš Vilniaus. Po to, kai kryžiaus riterių žygiai prieš baltus nurimo, Ryga nusistovėjo kaip pirklių miestas. Visgi, turtų iš prekybos pakako, todėl didieji Senamiesčio pastatai – labai įspūdingi.

Labiausiai, aišku, bažnyčios. Vis plėstos ir plėstos, aukštintos ir aukštintos. Šv. Petro savo mediniu raitytu bokštu, kadaise aukščiausiu Europoje, Liuteronų katedra, stūksanti gražiausioje iš Senamiesčio aikščių. Kiek mažesnės Reformatų bažnyčia, Sinagoga. Graži ir pilis (panašesnė į rūmus).

Rygos katedros aikštė.

Eiliniai žmonės gyveno kukliau – bet palyginkite su to meto valstiečiais. Senamiesčio Trys broliai – šalia stovintys įvairių epochų (XV-XVIII a.) gyvenamieji namai – ar Konvento kiemas su viduramžiškais sandėliais – gal ir nepribloškiami, bet žavūs. Norintieji pamatyti Rygos pirklio prabangą iš vidaus gali užsukti į Mecendorfo muziejų, kur likę šiek tiek originalių freskų, kokiom būdavo ištapytos daugelio turtuolių namų sienos.

Biržos meno muziejus idėjiškai tęsia ano meto turtuolių tradiciją kolekcionuoti meną. Tiesa, tikrosios Rygos pirklių kolekcijos okupantų sudegintos, išgrobstytos, tad dabartinis “pasaulio menas” (Azijos, Amerikos, Afrikos) į buvusią biržą surinktas naujas, tačiau sukurtas pagal senuosius liaudies amatus.

Trys broliai - istoriniai Rygos senamiesčio namai.

Iki pat XIX a. Ryga buvo vokiškas miestas. Dar 1867 m. vokiečiai sudarė 43% jo žmonių, o latviai – tik 24%. Net į pirklių gildijas, į amatininkų cechus priimdavo tik vokiečius. Vienas nepriimtas latvis taip užpyko, kad priešais gildiją pastatė savo namą, kurio stogą karūnavo katės skulptūrėle, atsukusia gildijai užpakalį. Dabar tai – viena “smagiųjų” Rygos įžymybių, rodomų šmaikščių istorijų ištroškusiems turistams.

Tačiau istorija Rygos senamiesčiui nebuvo gailestinga. Latviją 1940 m. okupavę Sovietai jį smarkiai griovė. Vietomis “praskynė” plynas aikštes, vietomis užstatė baisiais naujais pastatais, tokiais kaip Raudonųjų šaulių muziejus (dabar – Okupacijos muziejus). Po nepriklausomybės kai kas atkurta: atstatytieji Juodagalvių gildijos rūmai turbūt gražiausias Pabaltijyje senovinis pasaulietinis pastatas.

Sovietai, išgriovę namus, padarė Senamiestyje šią Livu aikštę. Ji atrodo dirbtinė ir nelabai graži, tačiau dabar išnaudojama lauko kavinėms.

Rusiškoji Ryga iš lėto traukiasi?

Iš pirmo žvilgsnio, sovietai Rygos veidą pakeitė daug mažiau, nei Vilniaus. Kadangi Rygoje dar prieškariu gyveno 518 tūkst. žmonių, o 1989 m. – tik 910 tūkstančių (mažiau nei dvigubai daugiau), jiems nereikėjo pristatyti tiek daug nuobodžių miegamųjų rajonų, ir dauguma rygiečių iki šiol gyvena senuose ikisovietiniuose namuose (palyginimui, Vilnius per tą patį laiką išaugo nuo 200 tūkstančių iki 650 tūkstančių gyv., arba daugiau nei trigubai, todėl dauguma vilniečių gyvena sovietiniuose pastatuose). Be to, sovietams Ryga atrodė svarbesnis miestas nei Vilnius, tad jie čia pastatė didesnių pastatų: Mokslų akademijos stalininį dangoraižį, aukščiausią Pabaltijo TV bokštą.

Tačiau ta Rygos svarba turėjo tragišką pusę. Rygos gyventojus sovietai pakeitė labai smarkiai. Daugelis senųjų rygiečių 1940-1953 m. išžudyti, ištremti, priversti sprukti. Į Rygą privežta tiek rusų, kad 1989 m. jie jau sudarė tvirtą gyventojų daugumą (latviai – tik 37%). Ir nors po nepriklausomybės apie trečdalis Rygos rusų išvyko į Rusiją, iki pat šiol Rygoje rusakalbių daugiau nei kalbančių latviškai. Kadangi vyresnių kartų latviai moka rusiškai, o rusai latviškai – nemoka, dar prieš 10-15 metų tik koks kas penktas pokalbis, kurį nugirsdavau Rygos gatvėse, vykdavo latvių kalba. Dabar situacija iš lėto keičiasi.

Švč. Trejybės stačiatikių katedra - viena daugybės Rygos cerkvių, stovinčių kiekviename senesniame rajone.

Rusų Rygoje būta ir iki sovietmečio, tačiau gerokai mažiau. Jie tada daugiausiai gyveno Maskvos rajone ant kelio į Maskvą. Jame – didžiausia pasaulyje sentikių cerkvė auksiniu kupolu (Grebenščikovo vienuolynas). Valstybinė religija buvo stačiatikybė, ir jos kupolais paženklintas net Rygos centras (Kristaus gimimo stačiatikių katedra Esplanade parke, Švč. Trejybės stačiatikių katedra centro šiaurėje).

Tačiau iki sovietmečio Rygoje būta ir daugiau mažumų. Tai Sovietai galutinai sunaikino Rygos vokiečius, “pabaltijo baronus”. Puošnios Rygos Didžiųjų kapinių koplyčios dabar – apleistos, išplėštos, paniekinamai vandalų išpaišytos svastikomis ir satanistiniais simboliais. Žydų mažumą išžudė ar išvarė jau nacistinė Vokietija (valdžiusi Rygą 1941-1944 m.), o likusieji išvyko patys. Iš Maskvos rajono sinagogos telikę griuvėsiai, nūnai papuošti žydus gelbėjusių latvių vardais. Smulkesnės tautinės mažumos sunyko ne taip dramatiškai: tačiau, tarkime, Rygos Anglikonų bažnyčia, daug dešimtmečių laikydavusi pamaldas Rygoje gyvendavusiems anglų pirkliams, irgi pamažu tapo nebereikalinga, nors po nepriklausomybės ir vėl atidaryta.

Apleista ir suniokota vokiečių koplyčia Rygos didžiosiose kapinėse.

O daugelis Rygos lietuvių dar apie 1920 m. persikėlė Lietuvon. Jų, beje, Latvijos sostinėje prieškariu gyveno daugiau, nei bet kuriame viename Lietuvos mieste: diskriminacijos ten būta mažiau (lietuvių kalbą rusai draudė tik Lietuvoje), darbų – daugiau. Ryga prieškario lietuvio sąmonėje užėmė panašią vietą, kaip šiandien Londonas; mūsų tautiečiai 1914 m. sudarė net 7% Rygos gyventojų.

Šiuolaikinė Ryga – dviejų tautų miestas. Vienoje pusėje latviai, kitoje – visi likusieji, sovietinio rusinimo dešimtmečių apjungti į vieną “rusakalbių” mažumą. Rusakalbiams sovietinė praeitis atrodo didinga, sovietinės propagandos klišės – savos. Rusų kalba jiems – svarbi ir pasaulinė, o latvių – nereikalinga, provinciali. Rusakalbiai kasmet griausmingai tebešvenčia Sovietinės pergalės dieną (gegužės 9 d.) prie gigantiško (79 m aukščio) taip ir nenuversto Sovietinės pergalės paminklo su saulėje blizgančia auksine penkiakampe žvaigžde.

Sovietinės pergalės paminklas Rygoje.

Latviai, šitiek dešimtmečių užguiti, atsigręžė į savo tautinę kultūrą, į tarpukario istoriją. Į laikus, kai Rygoje latvių buvo 63% (1935 m.). Ir į visus kovotojus su sovietizmu. Dažnam latviui šventa Latvijos legiono diena. Juk Latvijos legionas mėgino visaip sustabdyti sovietus, kad ta mirtiniausia XX a. Europos diktatūra 1944 m. neokupuotų Latvijos iš naujo. Nepavyko. Nelygioje kovoje žuvo ~30 tūkstančių legionierių. Istoriją rašė nugalėtojai. Ir Latvijos rusakalbiams visi, kas stabdė Sovietus – fašistai. Jie prieš šią latvių šventę rengia protestus. Tačiau “Antifašistas” Rygoje reiškia “rusų nacionalistas”, dažnai – radikalus.

Latviai visokeriopai stengiasi parodyti tikrą sovietų veidą. Viename gražių centro namų – KGB muziejus buvusiame baisiame kalėjime. Barikadų muziejus šiuolaikiškai primena paskutinį sovietinį Rygos puolimą 1991 m. sausį (kartu su sausio 13 d. Vilniuje) ir beginklių piliečių gynybą.

Barikadų muziejaus viduje.

Ryga – latvių tautos širdis

Teisybės dėlei reikia pasakyti – Rygos istorija tokia: miestas augo, kai valdė svetimi, siunčiantys ten “saviškius” kolonistus, ir traukėsi, kai Latvija tapdavo nepriklausoma. Štai ir dabar nuo 1990 m. Ryga jau neteko trečdalio žmonių (palyginimui, Vilnius – tik 15%), mieste akivaizdžiai boluoja apleisti pastatai. Netgi tie gražieji XX a. pradžios daugiabučiai, pripažinti UNESCO, šen bei ten metų metus stovi fanera dengtais ar išdaužytais langais.

Vienas didelių apleistų pastatų Rygos Maskvos rajone.

Traukėsi Ryga ir tarpukariu, pirmosios Latvijos Respublikos (1918-1940 m.) laikais, kuomet iš jos išvyko daug Rusijos Imperijos laikais atsikėlusių rusų. Tačiau kartu tuomet Ryga pirmą kartą tapo tikra sostine, bereikšmę didybę pakeitė reikšminga.

Tarpukario Latvijos lyderiai kūrė milžiniškus projektus įprasminti Rygą, kaip Latvijos didmiestį. Kai kurie jų iki šiol džiugina keliautojus. Tai – Brolių kapai (taip Latvijoje vadinamos už laisvę žuvusių latvių kapinės) ir Skansenas, į mūsų Rumšiškes panašus liaudies buities muziejus po atviru dangumi – tik pastatytas dar tarpukariu, kai ten rodomas kaimo “senoviškas” gyvenimas dar klestėjo ir realybėje, be jokių sovietinių klišių (Rumšiškės, tuo tarpu, įkurtos jau prie Sovietų).

Brolių kapai Rygoje (tik nedidelis milžiniško simetriško memorialo fragmentas).

Mežaparko rajone – Dainų švenčių estrada. Juk dainos latvių kultūroje – dar svarbesnės, nei lietuvių. Dar kelis ambicingus tarpukario projektus, kaip milžinišką naują Rygos rotušę, sustabdė 1940 m. sovietinė okupacija.

Pats svarbiausias latvių širdžiai tarpukario monumentas – gerokai mažesnis. Tai – Laisvės paminklas, stūgsantis tarp Senamiesčio ir Centro. Net sovietai nedrįso jo nugriauti – sakoma, kad apgynė garsi skulptorė Vera Muchina, kuriai paminklas patiko. Ankstyvosios nepriklausomybės metu, prie jo nuolat budėdavo garbės sargyba, ir iki pat šiol ten švenčiamos tautinės šventės.

Laisvės paminklas - moteris, laikanti Latvijos simboliu tapusias tris žvaiždes, simbolizuojančias į Latviją susijungusias trijų skiritngų istorijų žemes: Vidžemę (Livoniją), Kuršą-Žiemgalą ir Latgalą.

Po 1990 m. nepriklauosmybės Ryga plėtėsi ne taip romantiškai, bet ne mažiau įspūdingai. Statyti biurai, prekybos centrai, priartinę Rygą prie Vakarų.

Ryga – pramogų miestas

Tačiau labiausiai nepriklausomybė pakeitė Latvijos žmonių veidą. Prekybos, pramogų. Pikta sovietiška atmosfera užleido vietą linksmai. Rygos Senamiesčio aikštes užėmė lauko kavinės, vėliau namus – viešbučiai. Vis daugiau ir daugiau reisų atidaranti didžiausia Pabaltijo aviakompanija Air Baltic į savo pagrindinį oro uostą atskraidindavo ištisas pigaus alaus ir linksmybių ištroškusias Vakarų turistų kompanijas.

Didžiausios Pabaltijo aviakompanijos Air Baltic lėktuvai naujajame Rygos oro uosto terminale.

Gavo tada Ryga ir dozę neigiamos reputacijos – užsienio spauda rašė apie konsumatores, apie vakariečius klientus apgaudinėjančius naktinius klubus. Tačiau žavaus didmiesčio ir daugelio tiesioginių reisų derinio gandai neįveikė. Ir angliškais užrašais dabar labiau nei kada anksčiau britų bernvakarių kompanijas vilioja plyšaujantys naktiniai barai bei “džentelmenų klubai”.

Tiesa, už Senamiesčio ribų vakarais – net tame gražiajame centre – Ryga gerokai apmirusi. Ten žiba tik atskiros šviesos oazės. Viena tokių – prekybos centrai. Jais latviai ilgai atsilikinėjo nuo lietuvių, tačiau dabar stovi bent trys didžiuliai: Spice, Domina Shopping, Riga Plaza. Visgi, išskirtinesnis nei jie – Didysis Rygos turgus Maskvos rajone. Mat jis įrengtas prieškariniuose vokiečių dirižablių angaruose. Dar viena smagybių zona toliau centro – Rygos arena. Ten namų mačus KHL lygoje žaidžia Rygos “Dinamo” ledo ritulio komnanda, čia traktuojama kaip savotiška antra Latvijos rinktinė. Bilietai brangoki, komanda ne iš stipriausių (KHL masteliais), tačiau arena būna artipilnė, varžybos pateikiamos kaip šou.

Rygos Dinamo kovoja su Sankt Peterburgo SKA (smarkiai pralošė).

Dar viena, pati senaiusia pramogų zona – Lido miestelis. Jo šeimininkas G. Kirsonas buvo vienas pirmųjų legalių Latvijos verslininkų, kooperatyvą įsteigęs dar 1987 m. Ir nors jo malūnai ir tautiniais rūbais vilkintys padavėjai (tai jis nesėkmingai mėgino atvesti ir į Lietuvą), šiandien jau primena praėjusį dešimtmetį, žmonių srautai Lido tokie dideli, kad net už parkavimą imamas mokestis. Dėl gausybės tenykščių restoranų ir gero kainos bei kokybės santykio lido ir man viena mėgstamiausių vietų valgyti Rygoje.

Lido restoranų pastatas.

Jūrmala – Rygos priemiestis-kurortas

Iš Vilniaus prie jūros reikia ilgai važiuoti, panašiai – iš daugumos Lietuvos didmiesčių. O Ryga pati yra prie jūros. Tiesa, Rygos pajūris nėra gražus, ten mažai pramogų. Užtat didžiausias Latvijos – ir viso Pabaltijo – kurortas Jūrmala yra taip arti, kad faktiškai tapo Rygos dalimi. Dažnas iš turtingų latvių gyvena Jūrmaloje ir kasdien važinėja dirbti į Rygą šešių juostų magistrale. Skurdesnius veža dažni elektriniai traukiniai.

Jūrmala iškilo dar XIX a., kai gražias bokštuotas medines vilas čia statėsi Rygos vokiečiai. Dalis jų – apleistos, kitos – sutvarkytos “naujųjų latvių” ir “naujųjų rusų”. Juk Latvija suteikia leidimus gyventi visiems, investavusiems pakankamai į nekilnojamąjį turtą, kas sukėlė tikrą “namų Jūrmaloje” bumą tarp teisės laisvai keliauti po ES norinčių turtingų rusų. Šiaip ar taip, Jūrmala dažnam rusui atrodo sava. Tai buvo vienas pagrinių TSRS kurortų, Baltijos rivjera, ir dažnas čia vaikystėje ar jaunystėje keliaudavo, poilsiaudavo. Ilgą laiką Jūrmaloje net vykdavo bene žymiausias kylančių rusiškos popmuzikos žvaigždžių festivalis “Naujoji banga” (po Ukrainos konflikto iškeltas į Sočį).

Medinė vila Jūrmaloje, vienoje pagrindinių Turaidas gatvėje.

Iki nutiestas geležinkelis ir galimybė greitai atvykti iš Rygos pavertė Jūrmalą kurortu, tai buvo žvejų kaimų grandinė. Iki šiol atskiri buvę kaimai turi kiek skirtingą dvasią. Centras ir pagrindinės Jomas (išilgai jūros) bei Turaidas (link jūros) gatvės – Majori “kaime”. Ten – dauguma restoranų, pramogų. Rytiniai Dzintari ir Bulduri kaimai ramesni, išsidėstę aplink medžių apsuptus bulvarus, turi didelį parką su apžvalgos bokštu. Vakariniai Pumpuri ir Melluži – labai panašūs, tik kiek mažiau žali ir turintys mažiau istorinių pastatų. Pačiuose Jūrmalos Vakaruose yra Kemeri garsėjantis didžiule tarpukario Latvijos sanatorija.

Jūrmala kiek kitoks kurortas, nei lietuviški. Pas mus įprasta, kad jūrą nuo kurorto skiria pušynas, iki jos nuo viešbučio tenka eiti 1 ar 2 km. Tuo tarpu Jūrmaloje kai kurie viešbučiai ir sanatorijos – net XIX a. – faktiškai stovi paplūdimyje. Aišku, kambariai ten labai brangūs. Naujieji rusai daro savo.

Jūrmalos paplūdimys su buvusia medine sanatorija (šiuo metu nenaudojama).

Kitoks Pabaltijo miestas

Ryga – tiesiog kitoks didmiestis nei visi, kurie yra Lietuvoje.

Vilnius prieškariu svetimšalių nustekentas iki provincijos miesto, o Ryga, tais laikais didesnė už jį 4-5 kartus, buvo vienas didžiausių Rusijos Imperijos didmiesčių. Aišku, jei žvelgtume dar giliau į istoriją, į barokinių bažnyčių ir rūmų erą, tada Vilnius pirmavo. Juk kol iš Vilniaus valdyta visa LDK, Ryga nebuvo net sostinė.

Tipinių prieškario Rygos mastelių pastatas pagrindinėje Rygos centro Brivibas gatvėje (dabar berods apleistas, išskyrus pirmąjį aukštą). Šie masteliai - identiški Paryžiaus masteliams, kurio bulvaruose senieji pastatai - irgi šešiaaukščiai. Šis pastatas priklauso stačiojo art nouveau postiliui.

Tačiau norintiems pažinti mūsų Pabaltijį iš kitos pusės – nukeliauti į Rygą būtina. Nes Ryga buvo didmiestis dar tada, kai pastatai statyti gražūs ir didingi. Kai latvių ir lietuvių tautos atgimė. Ir jos gatvėse ta dvasia tiesiog plevena, kad ir kiek ją gožtų sovietų paliktos žaizdos.


Visi kelionių vadovai po Europos miestus


Berlynas: visas XX amžius viename mieste
Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
Londonas: Britų imperija viename mieste
Paryžius: prieškario Europos žavesys
Roma: Europos istorija viename mieste
Ryga: Pabaltijo didmiestis
Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas