Puerto Rikas

Puerto Rikas – Lotynų Amerika. Bet jame mažai tipinių Lotynų Amerikos blogybių. Senamiesčiai ten tvarkingi, iščiustyti lyg Europoje. Paveldas saugomas: tarp šimtamečių bažnyčių, galingų fortų ir didingų rūmų neboluoja jokie stikliniai dangoraižiai ar betoniniai monstrai.

Puerto Riką pastatė Ispanija tada, kai ji buvo turtingiausia pasaulio imperija. “Turtingiausiai pasaulio imperijai” Puerto Rikas priklauso ir šiandien. Sala yra JAV kolonija (oficialiai “laisvai su JAV asocijuota šalis”). Ir pragyvenimo lygis ten artimesnis amerikietiškam, nei lotyniškam.

Ir Puerto Riko gamta saugoma kaip Vakaruose: vienintelės JAV pavaldžios tropinės džiunglės, nuo mikroorganizmų naktimis švytinčios įlankos.

San Chuanas – vienas seniausių Amerikos miestų

Sostinė San Chuanas – ta Puerto Riko vieta, kurią per keliones išvysta daugiausiai turistų. Mat tik čia švartuojasi kruiziniai laivai, ir dauguma – vos pusdieniui: Puerto Rikas dydžio sulig Vilniaus apskritimi, bet kalvotas, keliai vingiuoti, tad per tiek laiko kažkur toli nenuvažiuosi.

Tačiau išlaižytas San Chuano senamiestis pusdienio dėmesio tikrai vertas. Jo “žvaigždės” – du galingi ispanų fortai, gynę miestą nuo kitų imperijų laivynų (El Morro ir San Cristobal).

Tačiau tikrasis San Chuano žavesys – eiliniai gyvenamieji namai, nuo šimto iki kelių šimtų metų amžiaus, puošti mozaikomis, kolonomis, raižiniais, bareljefais – ir kruopščiai restauruoti, prižiūrėti.

Ir keli didesni rūmai – bankų, valdžios, tokie kaip Kapitolijus (1929 m.) – parlamentas, gretima tropinės medicinos mokykla.

Puerto Riko džiunglėse – savaime švytintys ežerai

Mes keliavome kruizu, kuris prasidėjo ir baigėsi San Chuane – tad Puerto Rikui laiko turėjome daugiau: kelias dienas iki kruizo ir dieną po jo. Apvažiavome visą salą.

Bioliuminescencija. Šitą žodį žino retas, tačiau tai – unikaliausia Puerto Riko įžymybė. Šalyje – trys vandens telkiniai, kurie naktimis savaime švyti. Mat jie – kupini mikroorganizmų, kurie šviesos pliūpsniu gąsdina potencialius grobuonis. Visame pasaulyje tokių vietų tėra penkios. Deja, pamatyti tą gamtos stebuklą nėra taip lengva, kaip atrodo paskaičius gausybę ekskursijų reklamų.

Ryškiausia “švytinti lagūna” – Viekeso saloje prie Puerto Riko rytinių krantų. Pabuvojusieji kalba apie magišką vaizdą. Tačiau patekti ten nelengva. Vienas būdas – “lotyniškas” keltas, plaukiantis tik kelis kartus per dieną. Eilėje, būna, reikia laukti ir po kelias valandas, be to, niekada nesi garantuotas, kad pavyks, mat vietiniams – pirmenybė (jeigu tądien plauks daug vietinių, turistams vietos išvis neliks). Kai Puerto Rike turėjome tik kelias dienas ir laukė kruizas, taip rizikuoti nesinorėjo. Turtingiems amerikiečiams turistams yra kitas būdas – lėktuvai. Tačiau skrendant jais vos 30 km skrydis kainuotų tarsi iš Vilniaus į kokį Frankfurtą…

Taigi, pasirinkome plaukti kajakais į kiek menkiau švytinčią lagūną prie Fachardo miesto. Laikas geras, mėnulis jaunas, naktis tamsi (per pilnatį ekskursijos net nevyksta). Deja, likus keletui dienų gavau SMS, kad “lagūna nešvyti kiek įprasta”. Pasiūlė grąžinti pinigus. Amerikietiškas aptarnavimas, ne lotyniškas…

Taigi, bioliuminescenciją mačiau tik Cabezas de San Juan parke, kur ekskursijos, pasakojančios apie Puerto Riko gamtą metu tamsiame kambaryje gidė papurtė ir tokių mikroorganizmų kupino vandens pilną maišelį – švietė kaip melsvas žibintuvėlis, tiesa, tik apie sekundę.

Eilinė Puerto Riko gamta gana paprasta, tačiau dėl informacijos angliškai ir didelių investicijų į gamtosaugą čia – gera vieta pažinti tropikus. El Junkės “Debesų miškas”, dažniausiai skendintis debesyse, su mažais kriokleliais. Pakrantės mangrovės.

Smegduobių kupina salos šiaurė. Jos tokios didelės, kad viena talpina didžiausią pasaulyje radioteleskopą – Aresibo observatoriją. Tai – lyg milžiniška palydovinė lėkštė, pirmas žvilgsnis į kurią nuo gretimos kalvos užgniaužia kvapą.

Tiesa, kam atostogos – tai visų pirma kaitinimasis pajūryje, Puerto Rikas – ne pati geriausia vieta. Paplūdimių ten daug, nuo apglėbtų daugiaaukščių viešbučių ir apartamentų linijomis San Chuano naujuose rajonuose iki tokių su palaikėmis kavinukėmis, iki visai laukinių. Tačiau Puerto Riko klimatas – labai lietingas. Per metus kritulių San Chuane iškrenta net tris kartus daugiau nei Vilniuje. Kiekvieną dieną, kurias keliavau po salą, lijo. Nušniokšdavo ir stiprokos liūtys. Vietiniai taip įpratę, kad net per lietų, mačiau, daug jų turškėsi jūroje. Tiesa, keliavau gegužę, vieną lietingesnių mėnesių, tačiau ir kitu metu ten lietingiau nei pas mus.

Žavūs Puerto Riko miesteliai

Mažesnieji Puerto Riko miestai, tokie kaip antrasis pagal dydį Ponsė (166 000 gyv.) ar vienas seniausių San Germanas (įkurtas 1573 m., 36 000 gyv.) ne tokie didingi kaip San Chuanas, bet sutvarkyti ne prasčiau. Ir savaip net žavesni: ten vyrauja puertorikiečiai, mažai turistų ir imigrantų, o sekmadieniais didžiuliais kryžiais ir rožančiais nešini piliečiai masiškai eina klausytis, kaip ir prieš 100, 200, 300, 400 metų, ispaniškų katalikų mišių. “Alternatyvios bažnyčios” ten plinta lėčiau (šiaip Puerto Rike įvairios JAV modeliu sukurtos protestantiškos bažnyčios iš katalikų jau perėmė apie trečdalį tikinčiųjų).

Deja, gyventojai tuos miestus palieka, ir žaviuose senamiesčiuose tarp metalinių balkonų baliustradų, bokštelių, medinių sienų ir specialiai užsakytų grafičių-freskų boluoja vis daugiau apleistų namų, vietom visai išgriuvusių.

Viena Lotynų Amerikos blogybė, kurios Puerto Rikas neišvengė – nusikalstamumas. Ši šalis – maždaug trigubai nesaugesnė už Lietuvą. Tačiau čia irgi padeda priklausymas JAV: įstatymai saugomi rimtai, tad miestuose pilna policijos su galingais ginklais ir naujais automobiliais. Turistines vietas, kaip Ponsės centrinę aikštę, pareigūnai stebi iš keleto skirtingų pusių.

Žymi dalis nusikaltimų šalyje susiję su gaujomis. Mat Puerto Rikas – tarpinė stotelė narkotikų kelyje iš Pietų Amerikos į JAV ir Europą. Visuomet skraidau vilkėdamas rūbais su daug kišenių, tad patikrinimai man ne naujiena – bet tikriausiai jokiame oro uoste “nekratė” taip ilgai kaip Panamoje (Kolumbijos kaimynėje) prie vartų į skrydį San Chuanan (tas pačias kišenes tikrino, tuos pačius daiktus iš kuprinės traukė po keletą kartų).

Puerto Rikas: tarp nepriklausomybės ir 51-osios valstijos

Puerto Rikas kabo tarp kūjo ir priekalo. Kolonijos statusas XXI a. visai nedera ir net neša JAV gėdą. Juk tai ne kokia menkutė salelė, o 3,5 mln. gyv. turinti šalis. Ir jos gyventojai net neturi teisės rinkti valdžios – balsuoti JAV prezidento ar parlamento rinkimuose.

Tačiau kuriuo keliu eiti toliau neapsisprendžia patys puertorikiečiai. Alternatyvos dvi, ir referendumai vyksta reguliariai.

Pirmoji, kurią pasirinko visos bent Puerto Riko svarbos kolonijos Lotynų Amerikoje – nepriklausomybė. Tačiau tada puertorikiečiai turbūt netektų JAV pilietybės ir paramos. Ir nors šiuo metu ne pagal galimybes gyvenusį Puerto Riką ištiko skolų krizė (ši šalis – savotiška “Amerikos Graikija”), visos laisvos Lotynų Amerikos šalys juk gyvena dar sunkiau.

Todėl nepriklausomybės šalininkų Puerto Rike gana mažai ir, artėjant eiliniam referendumui dėl salos statuso, vienintelė “agitacija” už nepriklausomybę, kurią mačiau – “Yankee go home” grafičiai.

Didžiuma Puerto Riko elito siūlo kitą kelią – tapimą penkiasdešimt pirmąja JAV valstija. Tikisi, kad tuomet dėl didesnių išmokų iš federalinio biudžeto pragyvenimo lygis, kol kas prilygstantis „tik“ Ispanijai ar Italijai, pakils arčiau aukštesnės JAV kertelės. Be to, puertorikiečiai galėtų balsuoti JAV rinkimuose.

Tačiau kelias į laisvę tapus valstija užsidarytų amžiams, sumažėtų autonomija, tektų mokėti ir didesnius amerikietiškus mokesčius (dabar puertorikiečiai nemoka federalinio pajamų mokesčio). Todėl referendumas po referendumo puertorikiečiai pasirenka… bent kol kas likti kolonija.

Savijauta Puerto Rike – keistas JAV ir Lotynų Amerikos mišinys. Iščiustytose miestų gatvėse – geri automobiliai ir visi greito maisto tinklai – McDonald’s, Subway, Burger King, Church’s Chicke, KFC ir kitų ne mažiau, nei JAV – kai kur nuo vieno to paties pavadinimo restorano iki kito vos kelių šimtų metrų atstumas. Memorialų alėjoje priešais Puerto Riko kapitolijų – ir memorialas holokaustui, teroro aktų metu žuvusiems žydams. Puerto Rike žydų beveik negyvena (tik 0,1%), bet juk JAV jų – daug ir jų nelaimės JAV istoriografijoje aprašomos tarsi didžiausios žmonijos katastrofos. Stovi priešais Kapitolijų ir išrikiuoti metaliniai JAV prezidentai. Tie, kurie lankėsi Puerto Rike (tokių – tik devyni).

Tačiau naktiniu gyvenimu garsėjančiame San Chuano senamiestyje skamba lotyniški ritmai, o anglų kalbos Puerto Rike – net mažiau, nei Lietuvoje. Iškabos, reklamos, pagrindiniai restoranų meniu – viskas ispaniška, be vertimų.

Bet Puerto Riko dvasia pavojuje. Ir ne pavojuje suamerikonėti (bent jau kol šalis netapo valstija). Puerto Riką kamuoja masinis populiacijos pakeitimas. Ispanakalbiai puertorikiečiai emigruoja į JAV – juk jie visi turi pilietybę, nuo darželio išmokomi angliškai, kelias jiems atviras į bet kurią valstiją. Nuo 2010 m. iki 2016 m. gyventojų sumažėjo nuo 3,7 mln. iki 3,4 mln., nepaisant nemažo gimstamumo. Jau dabar daugiau puertorikiečių gyvena JAV, negu pačiame Puerto Rike. Tuo pačiu į Puerto Riką masiškai imigruoja žmonės iš kitų Lotynų Amerikos vietų, ypač Karibų salų, kuriems migracija į Puerto Riką paprastesnė nei į JAV. Tarp 2000 m. ir 2010 m. surašymų vien juodaodžių (kurių istoriškai mažai Puerto Rike, bet gausu visur aplink) Puerto Rike padaugėjo nuo 8% iki 12,5%.

Puerto Rikas, daugelį šimtmečių buvęs savitos tautos tėvyne, pamažu tampa tiesiog JAV vartais? Mums pažįstama. Panašioje padėtyje juk atsidūrusi ir Lietuva: gyventojų mažėja, lietuviai masiškai emigruoja, tačiau tuo pačiu atvyksta vis daugiau ir daugiau imigrantų. Sąsajų yra ir daugiau: labai panašus gyventojų skaičius, meilė krepšiniui (tiesa, beisbolas Puerto Rike mėgiamas labiau).

Tuo tarpu Amerikos kruizų keliautojams ir turistams, kaip ir mums Puerto Rikas – vartai kita kryptimi. Vartai į Karibus. Paskutinė sala, kurioje dar viskas amerikietiškai tvarkinga, aptarnavimas geras, kainos normalios, kurioje pakanka žmonių įprastam kultūriniam gyvenimui palaikyti, kurioje angliškai, prispyrus reikalui, vietiniai kalba beveik be akcento. Plaukiant tolyn nuo Puerto Riko, to liko mažiau – užtat laukė aukšti žali vulkanai, laukiniai statūs krantai, įvairesnės kultūros, žavūs miesteliai ir dar daugiau spalvų.

---

Visi kelionių po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Bahamai - Karibų turtuoliai
4. Barbadosas: maža juoda Britanija
5. Dominikos Respublika - (ne tik) saulė ir jūra
6. Jamaika - ją žino visi, pažįsta nedaugelis
7. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
8. Kaimanų salos - rajų miestas, bankų rojus
9. Kuba - mirštančios revoliucijos žemė
10. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
11. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
12. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
13. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

Komentarai

Karibai. Tropinių salų grandinė su neįtikėtino žydrumo jūra, geltonumo paplūdimiais, žalumo džiunglėmis. Spalvos tikros – nuotraukų nereikia retušuoti.

Tik realybėje prie tame rojaus paveiksle dar yra ir nemandagūs vietiniai, nusikalstamumas. Ir turistų ordos, jų doleriams išvilioti įkurtos ištisos brangių parduotuvių gatvės.

Keliautojai traukia į Karibus milijonais. Dažną Karibų salą kiekvienais metais aplanko daug kartų daugiau žmonių, nei joje yra gyventojų. Svarbiausiose vienu metu vieši po penkis ar aštuonis milžiniškus kruizinius laivus, kiekvienas kurių atplukdo 2-5 tūkstančius turistų. O vietinių tipinėje saloje tegyvena 50 ar 100 tūkstančių, o jos plotas – mažesnis nei Vilniaus miesto…

Dalis kruizų keleivių salomis nelabai domisi, apsiriboja paplūdimiais ir apsipirkimu. Tačiau tiems, kas nori pamatyti daugiau, geriausias būdas keliauti po Karibus – irgi kruizas. Mat kruiziniai laivai ir Karibai tiesiog sutverti vieni kitiems: kai salos mažytės, vienos dienos (tiek laivai stovi uostuose) pilnai pakanka su kiekviena susipažinti. Per pirmąjį septynių naktų kruizą taip aplankiau septynias Karibų šalis, per antrąjį – dar keturias. Tiesa, yra Karibuose ir didesnės salos – tokiose praleidau ir po savaitę, o tai patogiausia prieš išplaukiant ar sugrįžus iš kruizo.

Dauguma Karibų salelių – kolonijos

Jei kas nors paklaustų, kiek Karibų šalių yra iš viso, tikriausiai sakytumėte gerokai mažesnius skaičius, nei tikrasis. Mat nors Karibuose tegyvena 42 milijonai žmonių (kaip vienoje Ispanijoje), šalių ten – net 31 (daugiau nei abiejuose Amerikos žemynuose kartu paėmus!). Atmetus šešias didžiausias Karibų šalis, likusiose 25-iose kartu paėmus gyvena mažiau žmonių, nei vienoje Lietuvoje – tik 2,9 mln. Įprasta, kad kiekviena didesnė Karibų sala yra atskira šalis, ir skaldymasis tęsiasi: po 2005 m. atsiskyrė penkios naujos šalys.

Tačiau Karibai – paskutinis pasaulio regionas, kuriame kolonijų vis dar daugiau nei nepriklausomų valstybių. Pastarųjų – vos 13. Tuo tarpu 6 Karibų šalys tebėra pavaldžios prancūzams, 6 – olandams, 4 – britams, 2 – amerikiečiams.

Kolonijos už nepriklausomas valstybes turtingesnės, mat ten pumpuojami nutolusių sostinių doleriai, eurai ir svarai, ten dažniau vilas perka sostinių multimilijonieriai. Todėl jos nepriklausomybės nesiekia (jei siektų – greičiausiai ją ir gautų).

Tų kolonijų tikrai nesupainiosi nei su Europa, nei su žemynine Amerika, ir lemia ne vien klimatas. Beveik visose Karibų salose dauguma gyventojų – juodaodžiai, ir tarpusavy jie kalba keistu Europos ir Afrikos kalbų mišiniu, vadinamu kreolinėmis kalbomis (kiekviena sala turi savą kalbą – kaip ir savus liaudies šokius bei muziką). Karibai buvo svarbus vergų prekybos punktas, juose klestėjo cukraus plantacijos, ir suvežti vergai savo skaičiais greitai pranoko europiečius kolonistus. Tuo tarpu istorinių gyventojų indėnų išvis neliko: juos išguldė ligos ir karai.

Dar kitus skirtumus Karibų salos „paveldėjo“ iš buvusių ar esamų imperijų. Štai vienose jų vairuojama kaire puse, kitose – dešine. Dar įdomiau: kai kuriose kairiapusio eismo šalyse populiariausi dešiniapusiam eismui pritaikyti automobiliai, importuoti iš JAV (Sent Kitse mums tokį net išnuomavo). Skiriasi ir salų oficialios kalbos (buvusių ar esamų kolonistų). Ir valiutos – nuosavos (Barbadoso doleris), regioninės (Rytų Karibų doleris), kolonijinės (Nyderlandų Antilų guldenas) ar užsieninės (euras, JAV doleris). Ir religijos – vienos salos anglikoniškos, kitos – katalikiškos ar kalvinistinės, bet visos krikščioniškos ir labai religingos.

Jūra – neatsiejama kiekvienos Karibų salos dalis

Dažna Karibų šalis turi daugiau teritorinių vandenų, nei žemės, o atstumas iki jūros niekuomet neviršija 10 km (išskyrus kelias didžiausias salas, kaip Kuba ar Puerto Rikas). Ir gražiausiai atrodo dažna sala žvelgiant iš vandens – ypač tos, vulkaninės, kiekviena su savo išraiškingu profiliu. Dar viena priežastis po Karibus plaukti būtent kruizu. Kai kurias salas, kurias įsiminiau labiausiai, tik praplaukiau pro šalį. Ypač įstrigo Nyderlandų valda Saba, toks didelis ugnikalnis, išsišovęs iš vandenyno gilumos.

Tiesa, Karibų salų kontūrus gali pamatyti ne vien iš laivo, o ir vieną iš kitos. Jos – arti viena kitos ir apsidairęs pakrantėse giedrą dieną ties horizontu paprastai gali pamatyti bent kelias kitas salas. Šitaip plaukdami iš salos į salą jas kadaise apgyvendino indėnai aravakai, vėliau juos išstūmė indėnai karibai, kurių garbei salynas vadinasi iki šiol, nors europiečių atvežtos ligos ir žudynės indėnų Karibuose nepaliko. Šitaip iš salos į salą šiandien plaukia kruiziniai laivai: išaušus atvyksta į uostą, prieš temstant jį palieka. Jei atstumas tarp salų per mažas, naktį dar pasisukinėja kur aplink, kad turistai spėtų papramogauti ir laive.

Karibų salų grandinė skiria Karibų jūrą (rytuose) nuo atviro Atlanto vandenyno, ir abudu krantai smarkiai skiriasi. Karibų jūros krantas – ramus, pilnas paplūdimių maudymuisi ir kaitinimuisi. Atlanto krantas – banguotas, labiausiai tinkamas serfingui.

Dalis Karibų salų lankytinų vietų – po vandeniu. Koralų rifai, nuskendę imperijų eros laivai, gabendavę į Europą auksą ir cukrų. Turistai plaukioja virš jų su vamzdeliais, nardo su deguonies balionais (SCUBA), su pririštais deguonies vamzdžiais (SNUBA).

Karibų pavojai: saugotis verta, bijoti – ne

Tačiau iš jūros ateina ir didžiausias Karibų siaubas – uraganai. Kasmet nuo birželio iki lapkričio (o ypač tarp rugpjūčio ir spalio) – uraganų sezonas. Jie, būna, ištisus miestus nuniokoja, o ir turistai tuo metu Karibų vengia, kruiziniai laivai beveik neplaukioja.

Retesnis, bet daugiau žalos pridarantis reiškinys – vulkanai. Ne vienas Karibų miestas jiems išsiveržus visiškai apleistas, o Monserato salos sostinė Plimutas nuo 1995 m. ligi pat šiandien – suodinas miestas-vaiduoklis, kur net turistai neįleidžiami. Tačiau išsiveržimai reti, o vulkanai dažniausiai ramūs, gražūs, apaugę vešliais miškais ir džiunglėmis, besispjaudantys nebent dvokiančiais dūmais.

Didžiausia tikimybė keliautojui nukentėti ne nuo gamtos, o nuo nusikaltėlių. Tiesa, saugumas Karibų salose labai varijuoja. Vienos salos statistiškai tik vos nesaugesnės už Lietuvą (pvz. Barbadosas), kitos yra tarp pavojingiausių pasaulio šalių (pvz. JAV Mergelių salos). Nors atokesnės jų vietos gali būti truputį nejaukios, kelionių į Karibus metu nesijaučiau taip nesaugiai, kaip kai kuriose Brazilijos ar Juodosios Afrikos vietose. Šiaip ar taip, blogiausia – naktimis, o tada kruiziniai laivai salas palieka.

„Laukinės atmosferos“ ištroškusius keliautojus labiau, tikriausiai, nervins… kiti turistai. Jeigu mėgstate autentiką, norite apsidairę išvysti daugiau vietinių veidų, o ne Amerikos turistų, ar paplūdimyje turėti laisvos erdvės, keliaukite į Karibus ne sezono metu. Mano pirmasis kruizas vyko gegužį – ir tuo metu mano laivas būdavo vienintelis kiekviename uoste, kuriame tik švartavosi. Kokie 1500 saloje išsilaipinančių turistų – tai ne 10000, kiek gali į kokią Alytaus dydžio salą paplūsti iš daugybės vienu metu suplaukusių kruizinių laivų per žiemos ir ankstyvo pavasario kelionių į Karibus piką.

Ne kiekvienas, kas atrodo kaip turistas, yra turistas, mat dėl savo saulės, mažų mokesčių kai kuriose salose, Karibai pritraukia ir daug nuolatinių gyventojų iš turtingų šalių, ypač JAV. Amerikai būdingus prekių ženklus, verslų tinklus Karibuose irgi lengvai rasi.

Karibų salų gamta: smulki, bet gyvai spalvinga

Karibų salose nėra labai aukštų kalnų, didelių krioklių ar upių. Jos tam per mažos. Užtat tai, kas ten yra – labai gyva. Juk kiaurus metus – šitoks karštis (29-31 laipsnių dienomis, 23-26 naktimis), nuolatiniai lietūs (daugelyje vietų jų – bent dvigubai daugiau nei Lietuvoje).

Į salas „neatvyko“ jokie didesni gyvūnai, išskyrus kelias žmonių užvežtas rūšis (pvz. beždžiones Sent Kitse). Bet štai nulyja liūtis – ir iš urvelių išlenda daugybė krabų. Slampinėja drieželiai, o Puerto Riko forte net sutikome saulėje besikaitinančią visai nemažą laukinę iguaną.

Dar turtingesnė Karibų augalija – medžiai itin vešlūs, išsikeroję, ryškiai žali. Vandens netrūksta – kai kurie kriokleliai tinka ir maudynėms.

Miniatiūriniai Karibų miestai ir kolonistų pastatai

Beveik visa gražaus, ką Karibų salose pastatė žmonės, paliko kolonistai, kaip ir visa kas, atplaukę jūra, nuo XVI a. iki pat XX a. vieni iš kitų užgrobinėję ir perpirkinėję salas. Kiekvienoje saloje jie pastatė po vieną ar kelis fortus, kad gintų nuo priešiškų imperijų ir jų remiamų piratų. Dar viena Karibų jūrų legenda. Aišku, tikrovėje jie buvo žiaurūs nusikaltėliai, iš išskaičiavimo gavę kokios Europos imperijos paramą, kad niokotų konkuruojančių imperijų laivus. Pasiskaičius apie tikruosius piratus, apie skerdynes ir kankinimus jų užgrobtuose miestuose, nuėjus į modernų piratų muziejų jų buvusioje “sostinėje” Nasau (Bahamai), bet koks holivudinis tos eros romantizavimas atrodo mažų mažiausiai keistas.

Kai kurie Karibų fortai dydžiu prilygsta europiniams, tačiau Karibų miestai – gerokai mažesni, niekaip negalintys konkuruoti su aplinkine gamta, kalnais ir slėniais. Juose yra žavių bažnytėlių, senų kolonistų antkapių ar karibiškos kolonijinės architektūros pastatų išsišovusiom metalinėm terasom. Bet netgi daugelis salų sostinių įspūdingos tik tada, kai žiūri į jas iš kokio aukšto taško, gėrėdamasis bendra panorama su jūra, įlankomis, laivais, tolimų salų kontūrais.

Panašiai – labiausiai gamtos kontekste – žavūs ir seni kolonistų dvarai su sodais, romo fabrikais, apžvalgos aikštelėmis, iš kurių koks britas ponas (ar jo vietininkas) stebėdavo darbininkų triūsą cukranendrių plantacijose. Iki XIX a. – vergų, o paskui, Europos imperijoms vienai po kitos naikinant vergovę, jau samdytų darbininkų, kurie plantacijose pasistatydavo lengvai išrenkamus medinius namelius (netekę darbo persikeldavo juos kitur) – tokių daug likę ligi šiol. Dauguma tų dvarų virtę griuvėsiais, keli atkurti ir apstatyti senoviniais baldais tarnauja tai pramonei, kuri Karibų salose pakeitė cukrų – turizmui.

Ištobulintas pardavimo turistams menas

Atmosfera Karibų miestuose – labiau afrikietiška. Chaotiški turgūs, visokias prekes siūlantys prekijai, gatvėmis vaikštinėjantys nežinia kieno gaidžiai, vištos ir viščiukai, skurdesnėse šalyse – ir šalikelėse numesti pusiau išrinkti rūdijantys kledarai. Pastaraisiais dešimtmečiais ten įrengti tik vergovės panaikinimo skverai ar monumentai ir nuolat plečiami kruizinių laivų uostai – parduotuvės kiekviename užima gerokai didesnį plotą nei prieplaukos. Jų pilna ir pačiuose miestuose.

Ir nekalbu apie suvenyrų prekyvietes: turtingi turistai iš Amerikos Karibuose neįtikėtinai masiškai perka auksą, deimantus, kitus brangakmenius. Kontrastas tarp žėrinčių vitrinų su net daugeliui lietuvių neįperkamomis prekėmis ir vietinių elgetų anapus – neįsivaizduojamas. Parduotuvių savininkai kruizų keleivius „verbuoja“ dar neišlipusius iš laivo: kol laivai plaukia, juose pilna „paskaitų“, „seminarų“ ir kitko aiškinančių, be kita ko, vienos ar kitos kranto parduotuvės produktų kone stebuklingus privalumus. „Tokiu ypatingu būdu deimantus apdirba tik ši viena įmonė“, „Šio tinklo parduotuvės bus kiekviename būsimame uoste, tad, jei nerasite kas jums patiks pirmajame, iki kruizo pabaigos tikrai rasite“, „Pasakykite slaptažodį ‚Kur dėdė Dufis?‘ ir jums padarys nuolaidą“ (ar kruiziniam laivui sumokės komisinius?).

Dolerių iš turistų tikisi visi Karibų prekeiviai, todėl kainos mažesnėse salose dvigubai didesnės netgi nei JAV – ypač maisto, gėrimų, suvenyrų, autonuomos ir kitų paslaugų turistams. O kokybė tiek pat kartų mažesnė. Vietiniai dirba lėtai, nelinkę ko nors aiškinti, o kliento klausimą, į kurį nenori, tingi, ar negali atsakyti, tiesiog ignoruoja tylėdami. Jei kas nepatiks, dar ir piktai aprėks (“Ko nesustojai, gi šaukiau”). Tačiau su grynomis apgavystėmis nesusidūriau.

Tipinis Karibų aptarnavimo sferos pavyzdys – autonuoma Šv. Martyno saloje, su kuria buvau sutaręs internetu. Atėjęs prie durų jas radau užrakintas. Kažkoks vietinis aiškino, esą autonuoma šeštadieniais nedirba ir reikėtų nuomotis automobilį iš jo. Nenorėdami susidurti su apgaviku, verčiau nuėjome į dar kitą agentūrą. Vėliau gavau kandoką atsiprašymo el. laišką iš pirmosios agentūros: „Apgailestaujame kad negalėjote palaukti net 5 minučių“. Esą pardavėjas tada būtų grįžęs, o tuo metu tvarkė šeimos reikalus.

Tikriausiai, Karibų žmonės išlepinti turizmo: kai tos salos – artimiausios visus metus karštos žemės nuo tokių Amerikos didmiesčių, kaip Niujorkas, Bostonas, Filadelfija ar Čikaga, kelionės į jas visada bus populiarios. Todėl Karibuose – turtingiausios pasaulio šalys tarp tų, kuriose – juodaodžių dauguma, o Juodąją Afriką savo ekonomika jos lenkia ir dešimt kartų. Be to, patys opiausi turistai su karibišku aptarnavimu ne ką tesusiduria: automobilių nesinuomoja, o ekskursijas perka jau kruiziniuose laivuose. Tiesa, tai reiškia, kad ir žymią dalį pajamų vietos agentūros turi palikti kruizinių laivų kompanijai kaip komisinius.

Po Karibus keliauti – labai paprasta

Daugelį mažesnių Karibų salų sieja vienas dalykas: jos daro viską, kad panaikintų turistams bet kokias kliūtis. Todėl nors dauguma salų turi savo valiutas (ar bendras valiutas su kitomis salelėmis), beveik visur laisvai cirkuliuoja ir JAV doleriai.

Itin paprasta išsinuomoti automobilį: vairuotojo duomenis agentūros leisdavo atsiųsti iš anksto, o automobilio grąžinimas – tiesiog jo palikimas aikštelėje, be jokios biurokratijos. Nėra ir jokių tikrinimų uosto muitinėse – daugelyje šalių net paso nežiūri, tik kruizo keleivio kortelę. Ir vizų nereikia.

Kai atplauki kruiziniu laivu, visa tai labai vertini. Juk kiekvienoje saloje turėdavome po maždaug aštuonias valandas. Jeigu dar dalį jų „suėstų“ biurokratija, valiutos keitimas ar bankomato paieškos – mažai ką spėtum.

Vienintelis rimtesnis kelionių Karibuose sudėtingumas – transportas pačiose salose. Nors autonuoma nepigi (be kita ko, nuomodamasis aštuonioms valandoms vis tiek moki už parą), keliaujant keturiese labiausiai apsimokėjo judėti būtent taip. Išnuomotais automobiliais apvažiavome tris salas (Šv. Martyno salą, Barbadosą ir Sent Kitsą), maksimaliai išnaudodami turėtą laiką.

Dar vienoje saloje (Sent Lusijoje) keliavome su ekskursija, užsakyta kruiziniame laive, nes ten nemaži (Karibų masteliais) atstumai kalnų keliais, dėl ko patiems būtų buvę sunkiau planuoti laiką, kad spėtume į laivą. Be to, norėjau bent kartą išklausyti gido pasakojimą apie vietos kultūrą.

Sent Tome (JAV Mergelių salos) vaikščiojome pėsti ir naudojomės autobusais. Taip – pigiausia (ypač jei keliaujate vienas ar dviese). Tačiau galimybės – ribotos. Autobusų maršrutai daugybės gražiausių salų vietų nesiekia, jokie jų grafikai neskelbiami. Nenorint pavėluoti į laivą, teko grįžti gerokai iš anksto.

Nasau (Bahamai) pavyko apvaikščioti pėsčiomis: įdomybių, kolonijinių dvarų ir fortų, muziejų, žavių sodų ir didingų viešbučių ten gausiausia kelių kilometrų atstumu aplink kruizinių laivų uostą.

Kaimanų salose pasiėmėme dalies dienos ekskursiją į pagrindinę lankytiną vietą – Rajų miestą – o likusį laiką skyrėme sostinės apėjimui pėsčiomis.

O štai taksi Karibuose labai brangus, taksistai dar įsigudrina imti mokestį iš kiekvieno keleivio atskirai. Jei būtume važiavę iš laivo tik iki kažkokio vieno taško ir atgal, gal būtų apsimokėję, bet norint salą ištyrinėti plačiau – tai smarkiai brangiausias būdas.

Kas parašyta aukščiau tinka mažosioms Karibų saloms. Didžiosios, kaip Kuba, Dominikos Respublika ar Puerto Rikas, savo atmosfera kur kas labiau primena žemyną. Ten jau ne visas gyvenimas sukasi apie turistus, lankytinų vietų daugiau, atstumai didesni, neįmanoma visko apžiūrėti per vieną dieną, transporto galimybės įvairesnės ir t.t. Kai kurios didesnės Karibų salos tarnauja ir kaip pagrindiniai kruizinių laivų uostai, kuriuose galima pradėti ir užbaigti kruizą. Todėl nebloga mintis atskristi į tokią salą bent kelios dienos iki kruizo ir pakeliauti po ją rimčiau, o tuomet lipti į kruizinį laivą. Būtent taip leidausi į savo pirmąjį kruizą iš Puerto Riko.

Kokias salas lankyti

Esu aplankęs keliolika Karibų salų ir čia vardinu jų privalumus ir trūkumus kelionėms:

Sala	Privalumai	Trūkumai
Barbadosas	Seni britų kolonistų dvarai. Mediniai buvusių vergų nameliai. Didingi (Karibų masteliais) sostinės Bridžtauno pastatai.	Labai brangu. Sala gana lygi (tad gamta ne tokia įspūdinga)
Nasau (Bahamai)	Turtingiausia Karibų valstybė. Nėra skurdo atmosferos, bet kartu tai ir nėra Europos kolonija. Didžiuliai viešbučiai (jei patinka). Daugybė salų, jeigu nenorite būti vienoje. Arti JAV, tad didžiulė kruizų pasiūla iš Majamio	Brangiau nei kai kur kitur
Dominikos Respublika	Didelė, turi platų spektrą kurortų, Santo Domingas – seniausias Amerikos miestas, yra ir 3km+ kalnai. Itin daug all inclusive superviešbučių (ypač Punta Kanoje).	Didelė, norint pažinti, reikia skirti bent savaitę – bet Centrinėje ir Pietų Amerikoje yra geresnių vietų praleisti savaitę ar dvi (nes nors įvairovė didelė, Dominikos Respublikos kalnai ar miestai neprilygsta, tarkim, Peru).
Grand Kaimanas (Kaimanų salos)	Rajų miestas – galimybė braidyti su rajomis. Labai turtinga, tvarkinga šalis, Britanijos kolonija su beveik britiška tvarka.	Nemažos kainos. Mažai ką veikti be rajų miesto, o jam pakanka kelių valandų.
Jamaika	Unikali kultūra – regis, Bobas Marlis, rastafariai, afrikietiška dvasia. Kriokliai, kuriais galima laipioti.	Nesaugu, didelės kainos (ypač kelių mokesčiai ir turistinės vietos), reikalauja skiepų paso.
Kuba	Socializmas (tiems, kas jaučia jam nostalgiją ar nori išvysti savo akimis dar leisgyvį), o tiksliau ypatinga kubietiška sistema. Apgriuvę pastatai ir seni automobiliai (kam jie romantiški). Kai kas pigu, jeigu jus tenkina kubiečiams skirtos prekės ir paslaugos (bet viešbučiams ar lankytinoms vietoms taip nesutaupysite)	Kainos neatitinka kokybės. „Vakarietiško“ prekių ir paslaugų lygio daugelyje miestų nerasite už jokius pinigus. Socializmas (tiems, kam jis tėra bjauri atgyvena). Daug kas apgriuvę, nubūta ir aplūžę (kam tai neatrodo romantiška)
Puerto Rikas	Iščiustyti senamiesčiai. Gerai saugoma gamta. Nedidelės kainos (tik Karibų masteliais). Aresibo observatorija. Švytinčios lagūnos	Gamta ne tokia įspūdinga kaip kai kuriose kitose Karibų salose. Dėl didesnio ploto apvažiuoti Puerto Rikui vienos dienos neužteks. Tai JAV valda, tad reikės vizos ar ESTA.
Sent Kitsas	Brimstouno fortas (didžiausias taip puikiai išsilaikęs visuose Karibuose). Didinga pietinio pusiasalio gamta. Mažas dydis (galima viską aplankyti per dieną). Romantiški griuvėsiai laukuose.	Mažas dydis (jei planuojate saloje pabūti ilgiau)
Sent Lusija	Nuostabi gamta: žalios Pitonų uolos, rūkstantys vulkanai. Žavūs žvejų kaimai.	Kiek įkyroki vietos prekijai. Nelabai įdomi (nes ne kartą sudegusi) sostinė, kurioje ir švartuojasi dauguma kruizinių laivų (tiesiog būtina po šalį pakeliauti plačiau).
Sent Tomas (JAV Mergelių salos)	Gražūs vaizdai nuo kalnų	Mažai įdomių vietų. Statistiškai viena nesaugiausių pasaulio šalių. Tai JAV valda, tad reikės vizos ar ESTA.
Šv. Martyno sala	Maho paplūdimys, tiesiai virš kurio leidžiasi lėktuvai. Mažiausia padalinta vandenyno sala – tad aplankysite net dvi šalis. Pusėje salos atsiskaitoma eurais (nereiks keistis valiutos). „Pirmojo pasaulio“ atmosfera. Gražūs vaizdai nuo kalnų.	Labai mažas plotas. Mažai Karibų kultūros ir dvasios.

Karibai ir kruizas – tobulas derinys

Visgi, tikriausiai nerekomenduočiau skristi tik į vieną kurią Karibų salą. Jos toli ir, išskyrus keletą, jos mažos – šitiek nuskridus, verta pakeliauti daugiau. Todėl kruizas po Karibus – smagi ir įdomi patirtis.

Niekas taip gerai neatskleidžia Karibų, kaip kruizas. Alternatyvų mažai – keltai jungia tik kai kurias salas, lėktuvų skrydžiai ne pagal atstumą brangūs. Viešbučių ir vilų kainos irgi tinkamesnės turtingiems amerikiečiams.

Ir turbūt niekas taip gerai neatskleidžia kruizo privalumų, kaip Karibai, kur, pernakvojęs plaukiančiame laive, kasdien gali išsilaipinti vis naujame uoste, įdomiai praleisti dieną, bet vakare nesigailėti, kad nepasilieki toje saloje ilgesniam laikui. Juk ten jau viską matei, juk laukia kitos salos.

---

Visi kelionių po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Bahamai - Karibų turtuoliai
4. Barbadosas: maža juoda Britanija
5. Dominikos Respublika - (ne tik) saulė ir jūra
6. Jamaika - ją žino visi, pažįsta nedaugelis
7. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
8. Kaimanų salos - rajų miestas, bankų rojus
9. Kuba - mirštančios revoliucijos žemė
10. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
11. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
12. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
13. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

Komentarai