Išskleisti meniu

Kanada

Niufaundlendas – didinga Kanados pabaiga

Niufaundlendas – didinga Kanados pabaiga

| 0 komentarų

Niufaundlende mačiau daugiau banginių, nei kur nors kitur gyvenime! Jie plaukiojo būriais po penkis ar septynis tarp ledkalnių. Būtent prie Niufaundlendo ledkalnis paskandino „Titaniką“…

Pavadinti Niufaundlendą sala sunkiai apsiverčia liežuvis! Nuo vieno miesto iki kito čia važiuodavome ir 1000 km, kol vienoje salos pusėje – kaulus veriantis žieminis vėjas ir tirštas it sriuba rūkas, kitoje – šilta saulė ir palei didžiulius ežerus tiršta nuo uodų…

Ir nors Niufaundlendas – artimiausia Europai Kanados provincija, čia užsuka tikrai mažai turistų ir net daugelis kanadiečių šiame „užkampyje“ nėra buvę! Galėjo būti kitaip: juk Niufaundlendas – vienintelė Amerikos žemė, kur yra Vikingų gyvenviečių, juk Niufaundlendas buvo nepriklausoma valstybė iki… pats referendumu atsisakė laisvės.

Kokias grožybes ir paslaptis slepia Niufaundlendo kalnai, miškai, nacionaliniai parkai?

Aisbergai prie Niufaundlendo

Aisbergai prie Niufaundlendo

Niufaundlende gamta laimi prieš žmoniją

Keliaudamas po Niufaundlendą visada jautiesi tik svečias gamtos pasaulyje.

Šios salos net negali apvažiuoti ratu: yra tik vienas kelias iš rytų į vakarus, nuo kurio atsišakoja pavieniai plentai. Kiekvienas jų turi savo pavadinimą ir savo herbą: šitokie reti jie! Vikingų kelias (Viking Trail), Paveldo kelias (Heritage Run), Atradimo kelias (Discovery Trail)…

O abipus kelių – gamtos karalija, kalnai, ežerai, ežerų salos, miškai. Štai Gros Morno nacionaliniame parke, kur už aukščiausius Amerikos dangoraižius aukštesnės uolos (iki 806 m) supa 165 metrų gylio ežerus, tokius kaip Western Brook, briedžių tankumas – du į kvadratinį kilometrą! Išties, sutikome jų ne vieną ir ne du…

Briedis kerta kelią priešais

Briedis kerta kelią priešais

Niufaundlendo kelionių vadovai mėgsta girtis, kad jei Gros Mornas būtų kur arčiau Kanados didmiesčių, būtų toks garsus kaip Banfas, Džasperis ar Jeloustounas. Gal kiek ir perdeda – bet kelionė į Gros Morną yra visai kito tipo žvėris: čia dar reikia pasistengti, padirbėti su organizavimu, eiti mažiau pramintais takais.

Plaukiant laivu per Western Brook ežerą

Plaukiant laivu per Western Brook ežerą

Tiesa kelias per Gros Morną nepavadintas nei Briedžių plentu, nei Kalnų ar Aisbergų plentu, nors visi šie pavadinimai puikiai tiktų. Tai – Vikingų kelias. Remiantis islandų sagomis jau nuo seno tikėta, kad senovės normanai atrado Ameriką dar anksčiau, nei Kristupas Kolumbas – gal ~1000 m. po Kr. – bet jokių įrodymų nebuvo.

Iki 1960 m., kai atokiame Niufaundlendo pusiasalyje archeologai rado metalinių įrankių, kurių indėnai neturėjo, naudojimo įrodymų statant pastatus.

L'Anse Aux Meadows. Niufaundlendo vasara.

L’Anse Aux Meadows. Niufaundlendo vasara.

Vikingų laikais L’Anse Aux Meadows tebuvo žiemojimo stovykla – prieš išplukdant surinktą medieną į miškų stokojančią savo „bazę“ Grenlandiją. Ir iš menkų pastatėlių žole apaugusiais stogais beliko vos regimi kauburėliai žemėje. Tačiau istorinė svarba – didinga! Čia pirmą kartą susitiko Europa ir Amerika. Ir nors žinoma, kad normanai buvo nuplaukę dar toliau į pietus (nes L’Anse Aux Meadows rasta pilkųjų riešutmedžių, kurie auga tik dar piečiau, liekanų), bet kol kas L’Anse Aux Meadows – vienintelė atrasta Amerikoje Vikingų kolonija. Tad vietiniai tai išnaudojo su kaupu: vikingų dievų garbei čia vadinami net reti viešbučiai ir restoranai, pastatyti net du gyvieji muziejai, kur atstatytuose Vikingų namuose normanais persirengę aktoriai pasakoja apie to meto gyvenimo būdą, tradicijas – ir tai vaizdžiai parodo. Tokiu būdu vieta, kuri šiaip jau žavėtų nebent archeologijos superfanatus, virto vienu įdomiausių Niufaundlendo “taškų” net ir šeimoms su mažais vaikais.

L'Anse Aux Meadows atstatyto vikingų namo viduje

L’Anse Aux Meadows atstatyto vikingų namo viduje

Rūke paskendę Niufaundlendo miesteliai

Niufaundlende miesteliai reti. Kartais dešimtis kilometrų gali nebūti degalinės, kavinės, parduotuvės – o jei yra, neaišku kada dirba.

Ne ką lengviau su nakvyne: tik labai maža dalis nakvynės vietų yra įvairiose internetinėse rezervacijos sistemose. Kitur kaip po senovei – turi rašyti el. laišką senamadiškame oficialiame tinklapyje rastu adresu, skambinti telefonu ar tiesiog “pasibelsti į duris”. Aišku, nepernelyg vėlai (net vienas prekybos centras pakeliui dirbo iki 5 val. vakaro)… Rizikinga: vieną viešbutį nuo artimiausio kito gali skirti dešimtys kilometrų.

Tačiau tai Niufaundlendo dvasios dalis: kelionė čia dar nėra paprastai įsigyjama pramoga, keliautojai čia retenybė net trumpo birželio-rugpjūčio sezono metu. Ypač keliautojai iš taip toli, kaip Lietuva… O anapus to sezono Niufaundlende užsidaro net garsiausios lankytinos vietos – kaip L’Anse Aux Meadows. Tiesiog nėra turistų, kam veikti? Nors Niufaundlendas žemėlapyje atrodo ne taip ir toli šiaurėje – panašiai, kaip Londonas ir netgi piečiau už Lietuvą – klimatas čia šaltas dėl šaltosios Labradoro srovės. O dar nuolatiniai rūkai, lietūs (daugiau nei pusę dienų lyja)… Todėl ši žemė taip retai gyvenama. Todėl tai vienintelė Kanados provincija, kur gyventojų skaičius mažėja – jaunimas išvažiuoja, o imigrantai nenori užsilikti. Kai kurie Niufaundlendo miesteliai tokie atokūs, kad Kanados valdžia netgi moka pinigus, kad tik žmonės iš ten išsikeltų, tuos miestelius apleistų, nereikėtų valdiškais pinigais ten palaikyti infrastruktūros…

Apleistas namas Niufaundlende

Apleistas namas Niufaundlende

Bet jei nesi iš tų, kuriems „jei nėr saulės – viskas blogai“ (aš nesu!) gali pajusti jaukų grožį spalvinguose nameliuose, palei fjordus sustatytuose mediniuose suoluose ir laužavietėse, krantus nusėjusiuose švyturiuose, kurių viršūnėse automatizavus žibintus švyturininkų dinastijas pakeitė romantiškų vaizdų ieškantys turistai.

Ar tokiuose „vidury niekur“ miesteliuose kaip Ganderis, kuriame 2001 m. rugsėjo vienuoliktąją po teroro aktų uždarius JAV oro erdvę staiga priversti ilgam tūpti 38 lėktuvai iš anapus Atlanto (apie „provincialių“ miestelėnų ir pasaulio piliečių susidūrimą net sukurtas miuziklas „Come from Away“).

Tokios viešos kėdės gražiausiuose kampeliuose - Kanados gamtos vietų tradicija

Tokios viešos kėdės gražiausiuose kampeliuose – Kanados gamtos vietų tradicija

Sent Džonsas – maža, bet svarbi Niufaundlendo sostinė

Visame Niufaundlende tėra vienas tikresnis miestas – maždaug Klaipėdos dydžio Sent Džonsas, provincijos sostinė. Ten jau – ir šiokie tokie prekybos centrai, ir tranki Water St barų gatvė, ir „regimosiom mažumom“ (visible minorities) Kanadoje politkorektiškai vadinami imigrantai, ir net kažkokie automobilių kamščiai, bent jau vasarą, kai dėl palankaus klimato puolama remontuoti gatves ir kelius.

Sent Džonso centre

Sent Džonso centre

Ir Sent Džonsas dalyvavo pasaulio istorijoje! 1901 m. išradėjas Markonis ant Signalo kalvos pirmą kartą priėmė tarpžemyninį radijo signalą iš Europos (mokslininkai iki tol manė, kad tai neįmanoma). Būtent iš Sent Džonso 1911 m. plaukė laivai gelbėti „Titaniko“, kurį pražudė eilinis Niufaundlendo apylinkių aisbergas, būtent iš čia prasidėjo pragaištinga „Titano“ povandeninė ekspedicija, 2023 m. plaukusi panerti prie nuskendusio „Titaniko“. Pro Sent Džonsą plaukė parama Europai Antrojo pasaulinio karo metais, o jo giliose pakrantėse siautėjo Hitlerio povandeniniai laivai.

Ant Signalo kalvos Sent Džonse

Ant Signalo kalvos Sent Džonse

Tačiau net ir Sent Džono apylinkėse žmoniją užgožia gamta. Štai vos pažvelgiau į vandenyną nuo Cape Spear forto – ir išvydau kokius šešis ar septynis banginius zujančius aplink, purškiančius vandens čiurkšles, panirimo metu „atsisveikinimui“ pamojančius pelekais… Niekur kitur pasauly nemačiau jų tiek daug, kitur ir vieną banginį pamatyti iš kokio „banginių stebėjimo laivo“ jau yra „dienos viršūnė“, o čia šeši ar septyni prie pat kranto, nemokamai!

Banginiai žiūrint nuo Cape Spear

Banginiai žiūrint nuo Cape Spear

Beje, ar žinojote, kad nuo Sent Džonso yra arčiau Vilnius, nei vakarų Kanados didmiestis Vankuveris? Štai toks Kanados dydis!

Gabalėlis Prancūzijos ir nepriklausomybės atsisakęs Niufaundlendas

Ilgus šimtmečius dėl Niufaundlendo tarsi virvių traukimo varžybose kovojo dvi didžiosios imperijos: Britanija ir Prancūzija. Laimėjo britai. Bet prancūzams jie paliko porą salelių prie Niufaundlendo krantų – Sen Pjerą ir Mikeloną. Tai iki pat šiol – atskira šalis, Prancūzijos valda (faktiškai kolonija), kur ~6000 prancūzų palikuonių, nors gyvena šitaip toli nuo Paryžiaus, atsiskaitinėja eurais, važinėja su prancūziškais numeriais ir kalba beveik vien prancūziškai (tik turizmo informacijoje susišnekėjau angliškai…). Didžiuojasi istorija, kad kai Amerikoje buvo uždraustas alkoholis, Sen Pjeras ir Mikelonas buvo svarbi kontrabandininkų bazė.

Plaukiant į Sent Pjero salą

Plaukiant į Sent Pjero salą

Į Sen Pjerą ir Mikeloną nuvykau pusdieniui keltu iš Niufaundlendo – tiesa, nors žemėlapyje atrodo, kad tas keltas „plaukia beveik iš Sent Džonso“, realybėje iki prieplaukos teko važiuoti 363 km. Įdomiausia ten pats faktas, kad tokia vieta apskritai yra: „Prancūzija prie pat tavo namų“ – kanadiečiams turistams reklamuojasi Sen Pjeras ir Mikelonas. Bet kai ir Niufaundlendas daugeliui kanadiečių labai toli, mažai kas ten užsuka…

Švyturys Sent Pjere. Ši sala trečdalį metų skendi rūke.

Švyturys Sent Pjere. Ši sala kone trečdalį metų skendi rūke.

Ir pats Niufaundlendas buvo atskira valstybe. Visų pirma – atskira britų kolonija, nuo 1926 m. gavo pilną nepriklausomybę kaip dominija. Kaip pasakojo viena niufaundlendietė, „Jei mano seneliui ar proseneliui būtų kas pasakęs, kad jie kanadiečiai, galvotų – nesąmonė“. Na, kaip ir lietuviai – ne latviai: Kanada tiesiog buvo kita valstybė.

Nepriklausomybės Niufaundlendas atsisakė pats – 1948 m. referendume, kai ekonominės krizės sąlygomis 52% balsavo už prisijungimą prie Kanados. Jei ne tas referendumas, viskas būtų kitaip: gal Niufaundlendas primintų kokią Islandiją, kuri irgi prasigyveno iš žvejybos, klimatas – panašus, gyventojų tankumas – žemas.

Žygyje Gros Morno nacionaliniame parke

Žygyje Gros Morno nacionaliniame parke

Gal nepriklausomos valstybės statusas būtų pritraukęs į Niufaundlendą turistus, investitorius, leidęs kurti „mokesčių rojų“ – gyventojai neišsilakstytų. Ir pasaulio žemėlapis atrodytų kitaip.

Dabar iš Niufaundlendo savasties likęs unikalus dialektas, kuriuo kiti kanadiečiai skundžiasi, kad „neįmanoma suprasti“. Ir naujos tradicijos – kaip kitchen party virtuvės vakarėliai (su žuvim ir muzika), “įšventinimo į niufaundlendiečius ceremonija”, kuriai “pasirašęs” turistas turi bučiuoti šaldytą menkę.

Kitchen Party reklama

Kitchen Party reklama Sent Džonse. Tiesa, daug tikrųjų virtuvės vakarėlių vyksta pas žmones namuose.

Labradoras – dar atšiauresnė Niufaundlendo “dalis” žemyne

Niufaundlendo provincija 2001 m. oficialiai pervadinta – dabar ji vadinasi Niufaundlendas ir Labradoras. Bet Labradoras ir seniau priklausė Niufaundlendui… Tai, kad ši milžiniška Amerikos pakrantė nebuvo nė minima pavadinime, puikiai atskleidžia kokia tai dyka, bergždžia žemė!

Palyginus su Labradoru, Niufaundlendas – tikras žmonių avilys! Nes Labradoro dydis – kaip puspenktos Lietuvos, o gyventojų ten – vos 27 000! Per visą Labradorą driekiasi vos vienas Translabradoro kelias – ir tas pats baigtas statyti tik 2022 m.

Translabradoro kelyje - ką tik užsipylėme benzino, nes 400 km nebus degalinių!

Translabradoro kelyje – ką tik užsipylėme benzino, nes 392 km nebus degalinių!

Daugelis keliautojų į Labradorą trumpam užsuka iš Niufaundlendo – persikelia per banguotą Belle Isle sąsiaurį (1,5 val.) į Labradoro pietinį galą, kuriame – Red Bay nacionalinis parkas, kur dar prieš 400+ metų baskai medžiodavo banginius. Ta Europos tautelė buvo įsukusi didžiausią pasaulyje banginių medžioklės mašiną, praleidę Labradore bent jau visą vasarą, pargabendavo į Europą 150 statinių brangių banginio taukų (kurį naudodavo apšvietimui, muilui ir kt.) bei banginių ūsus, iš kurių Europos kilmingiesiems kliūdavo karietų spyruoklės ar korsetų laikymo sistemos, be kurių neįsivaizduosi ano meto Europos didikės portreto…

Čalupa, kokiomis baskai supdavo ir medžiodavo banginius

Čalupa, kokiomis baskai supdavo ir medžiodavo banginius (Red Bay muziejus)

Atokiuose Labradoro „pabaigos“ miesteliuose iš vietinių prisiklausėme keisčiausių istorijų: štai tais metais į regioną ant aisbergų kokią gegužę atplaukė 75 baltieji lokiai. Žmonės juos fotografavo savo kiemuose, negrįstose kaimų gatvėse. Laimė, lokiai pariję ruonių buvo, žmonių nepuolė: o būna kitaip, štai 2013 m. mėgino suėsti vieną turistą, visą veidą sutraiškė…

Kai atvykome į tą Port Hope Simpson miestelį, visi lokiai jau buvo išėję į Labradoro šiaurę, į Torngato kalnus, kur nėra jų kelių – ten jų namai. Kasmet lokiai aisbergais atplaukia, bet paprastai tik kokie penkiolika per metus…

Laivai ir aisbergas Belle Isle sąsiauryje

Laivai ir aisbergas Belle Isle sąsiauryje

Mes keltu per Belle Isle sąsiaurį irgi kėlėmės. Ir tiesiog nuo jo denio kokius septynis banginius mačiau, ir keliolika aisbergų net birželį (jau be lokių) – stebuklingi vaizdai.

Bet keltu kėlėmės tik į vieną pusę, nes į Niufaundlendą… atvažiavome automobiliu, garsiuoju naujuoju vienišuoju Translabradoro keliu. Atstumas nuo paskutinio didesnio miesto Kvebeko iki Blank Sablono, iš kur keltas kelia į Niufaundlendą – 2108 km ir, pasak GPS, tai 27 val. gryno važiavimo. Toliau nei Vilnius-Paryžius!

Pikapai su vėliavėlėm Labradore

Pikapai su vėliavėlėm Labradore

Važiavome pustrečios dienos ir ko tik nematėme: asfaltu ir žvyru per begalinius miškus, milžiniškus ežerų karolius. Stūmėmės pro tirštus dūmus, vėjų atpūstus iš tokių atokių miškų gaisrų, kad jų nė nebandyta gesinti.

Ir juoda meška kelią perbėgo, ir dygliakiaulė. Šimtai kilometrų tarp degalinių: viename kelio ruože net 410 km! Degalus reikia pilti „strategiškai“: kuo atokesnė degalinė, tuo jie brangesni (kone dvigubai!), be to, degalinės atsidaro vėlai, užsidaro anksti. Kai kas vežasi atsarginius kuro bakus – mes apsirūpinome tik maisto ir gėrimų dėžėmis didmeninėje parduotuvėje dar Kvebeke, nes parduotuvės ar (juoba) restoranai pakeliui nedaug lengviau randami, nei degalinės.

Dygliakiaulė eina per kelią

Dygliakiaulė eina per kelią

1100 km nuvažiavome vien per Labradorą – ir visame tame atstume tebuvo du miesteliai, didesni nei 1000 gyventojų.

Labrador Sitis (9000 gyv.) – geležies kasyklų darbininkų gyvenvietė, kurioje teradome vieną laisvą viešbučio kambarį, nes vasaromis visur kitur apsistoję kasyklų darbininkai. Visi važinėja pikapais su aukštai iškeltom vėliavėlėm. Kaip paaiškino vietiniai: „Pikapai – kad pravažiuotų ir žiemą; vėliavėlė – kad matytųsi, kad važiuoja automobilis net ir tada, kai aplinkui kelius storas sniego sluoksnis“. Čia prisiminiau paauglystėje matytas nuotraukas, kaip Labradore gerai pasnigus kelią nuo sniego valo… ekskavatoriumi. Žiemos ten ilgos ir šaltos: sausį vidutinė temperatūra -22 dieną, -28 naktį.

Labrador Sitis paskendęs tolimų miškų gaisrų dūmuose. Keista, kad ir po tiek važiavimo žmonės maistą perka iš automobilių, užuot išlipę!

Labrador Sitis paskendęs tolimų miškų gaisrų dūmuose. Keista, kad ir po tiek važiavimo žmonės maistą perka iš automobilių, užuot išlipę!

Happy Valley / Goose Bay „metropolis“ (po 530 km važiavimo dykais keliais nuo Labrador Sičio taip ir atrodo) – jau pakrantėje. Jis garsėja >Labradoro interpretacijos centro muziejumi, kur pasakojama apie ten gyvenančius indėnus montanjus (inu) bei inuitus (eskimus). Tas muziejus „Google“ sistemoje lankytojų įvertintas net 4.9 balų iš 5: taip beveik nebūna! Na, nevertas jis tiek, bet žmonės tikriausiai balsavo po „civilizacijos bado“ Translabradoro kelyje pagaliau vėl išvydę informacinius ekranus, patraukliai parašytus tekstus, nuotraukas… Tiek nuvažiavus net išsukimas nuo miestelio iki muziejaus (40 km į vieną pusę) atrodo toks trumpas, net nesvarstai neužsukti…

Translabradoro kelias – patirtis savaime, ten supranti kokia begalinė Kanada. Ypač žvilgtelėjęs į Kanados žemėlapį kai pamatai, kokkį mažą gabalėlį šalies tepravažiavai!

Pakelės parduotuvėlė laiko nuotraukų katalogą su aplinkinėm avarijom

Pakelės parduotuvėlė laiko nuotraukų katalogą su aplinkinėm avarijom. Dažna bėda – vairuotojai užmiega. Žiemą dar ir slidu.

Kaip patekti į Niufaundlendą? Ne taip lengva!

2000+ km vairavimą Translabradoro keliu, kaip mes, atrodo, renkasi tik didžiausi avantiūristai ar „road tripų“ mylėtojai, „ginkluoti“ kemperiais ar motociklais.

Bet alternatyvos nedaug trumpesnės, nors ir gerokai patogesnės. Bendras principas toks: kiek sutaupysi vairavimo, tiek laiko praleisi kelte – arba sumokėsi už lėktuvą gerokai daugiau, nei įsivaizduosi pagal atstumą.

Baikerių kelionė per Labradorą

Sutikti iš priekio per Labradorą važiuojantys baikeriai

1.Bene populiariausias būdas patekti į Niufaundlendą – 7 val. keltas iš Šiaurės Sidnėjaus [North Sydney] į Portobaską [Port-aux-Basques]. Aišku, vis tiek reiks ilgai vairuoti iki to kelto per žemyninę Kanadą ir nuo jo iki lankytinų vietų.

2.Taip pat yra ir 17 val. keltas Argentia-North Sydney, kuris plaukia vasaromis. Šitaip grįžome iš Niufaundlendo į „Kanados civilizaciją“. Kai kanadiečiai atplaukia į Niufaundlendą „trumpesniu“ keltų maršrutu, dažnai grįžta šiuo (arba atvirkščiai): taip nereikia važiuoti to paties kelio du kartus, nes žiedu Niufaundlendo neapvažiuosi.

Niufaundlendas garsėja ir keistais miestelių pavadinimais...

Niufaundlendas garsėja ir keistais miestelių pavadinimais…

3.Aišku, į Niufaundlendą galima ir atskristi iš Kanados didmiesčių – Toronto, Monrealio. Yra reisai tiek į sostinę Sent Džonsą, tiek į mažesnius oro uostus (pvz. Dirleikas [Deer Lake] yra arčiausiai Gros Morno nacionalinio parko bei vikingų kaimų). Tačiau šitie skrydžiai dažniausiai ne pagal atstumą brangūs: keliaujant keliese, neretai pigiau nuomotis automobilį ir mokėti už keltą, ypač atsižvelgiant į tai, kad pačiame Niufaundlende automobilio vis tiek reikės, o autonuoma sezono metu ten dažnai brangesnė, nei Monrealyje ar Toronte.

4.Kai Niufaundlendas yra taip arti Europos, kartais pasitaiko, kad atidaromi tiesioginiai skrydžiai į Sent Džonsą iš kokios Airijos ar Britanijos.

Labradoro pakrantė

Labradoro pakrantė

Ir, aišku, svarbu nepamiršti sukinėti laiko! Niekur kitur pasaulyje neteko to daryti taip dažnai. Įvažiuojam iš Kvebeko į Labradorą – laikrodis valanda į priekį. Privažiavus Labradoro pakrantės kaimus – dar pusvalandžiu(!) į priekį. Bet Blank Sablono miestelyje, iš kurio kelia keltas į Niufaundlendą – pusantros valandos atgal. Tačiau kelto grafikas sudarytas pagal Niufaundlendo laiką… O Niufaundlende vėl – pusantros valandos į priekį. Sent Pjere ir Mikelone – dar papildomu pusvalandžiu į priekį. Vėl Niufaundlende – pusvalandžiu atgal. Persikėlus keltu į Naująją Škotiją – dar pusvalandžiu atgal. Sunku nesusimaišyti, net mobilieji telefonai, kur šiaip jau laiką „persuka“ automatiškai, dažnai “pasimesdavo”.

Keliaujant į Sent Pjerą ir Mikeloną reiks pusvalandžiu sukti laiką...

Keliaujant į Sent Pjerą ir Mikeloną reiks pusvalandžiu sukti laiką…

Ar verta keliauti į Niufaundlendą?

Niufaundlendas žvelgiant iš Europos – Kanados veidas ir jo istorija persipynusi su Europa: Vikingai, britai, prancūzai, baskai, Titanikas, nacių laivynas.

O Niufaundlendo gamta didybe gali konkuruoti su šiaurės Europos, Norvegijos toliais.

Bet, manau, Niufaundlendas niekad netaps turistų Meka, kaip koks Banfas, Džasperis, ar Niagaros kriokliai. Nes ten didesni miestai – tad nuskristi visad bus paprasčiau ir pigiau, daugiau viešbučių ir kito. Nes ten klimatas šiltesnis. Nes ten – pasaulio stebuklai.

Oras vasarą (birželį)

Oras vasarą (birželį) – kaip reikiant permainingas!

Bet kam turistų „nuvaikščiotos“ vietos kelia atstūmimo reakciją, kas nori rasti didžiulių grožybių, kurios dar „nenugulusios“ kas antro „Instagramo“ – tam Niufaundlendas patiks gal net labiau, tas Niufaundlende ras tai, ko kitur nėra ar yra daug mažiau. Aisbergai ir banginių tuntai, vikingai Amerikoje, prancūzų kolonija palei Kanados krantus ir kitos mažai žinomos įdomybės!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Kvebekas ir Monrealis – Prancūziškoji Kanada

Kvebekas ir Monrealis – Prancūziškoji Kanada

| 0 komentarų

Kvebekas žemėlapiuose – tik viena Kanados provincijų… Bet nukeliavęs ten kas kartą pasijaučiu it pervažiavęs į kitą žemyną.

Nes Kvebekas – tarsi Prancūzija, perkelta iš ankštos Europos į begalinius Šiaurės Amerikos kalvotus miškus. Kur upės platesnės, ežerų daugiau nei bet kur mūsų žemyne, o atstumai skaičiuojami tūkstančiais kilometrų.

Bet ne, ką čia. Kvebekas dar prancūziškesnis už Prancūziją! „Švaresnė“ prancūzų kalba. Milžiniškos katedros. Viduramžių pilis menantys viešbučiai, muziejai, daugiabučiai. Ir Kvebeko plotas – sulig trim Prancūzijom!

Restoranai aukštutiniame Kvebeko miesto senamiestyje

Restoranai aukštutiniame Kvebeko miesto senamiestyje

Pirma pažintis su Kvebeku arba kultūrinis šokas Otavoje

Į Kvebeką pirmą kartą patekau Otavoje, Kanados sostinėje. XIX a. ji pastatyta „nuo nulio“ todėl, kad prancūziškasis Kvebekas ir likusioje Kanadoje lyderiaujanti Ontarijo provincija nesutarė, kur gi turėtų būti Kanados politinė širdis. Taigi, Otava iškilo ant abiejų provincijų sienos. Didingi valdžios rūmai stūkso Ontarijo pusėje, bet gražiausi vaizdai į juos atsiveria iš Gatino (Gatineau) priemiesčio anapus Otavos upės Kvebeke.

Kanados parlamentas Otavoje

Kanados parlamentas Otavoje žvelgiant iš Kvebeko pusės

Perėjus tiltą į viešbutį Gatino ištiko lengvas kultūrinis šokas. Rodos ta pati šalis, net tas pats miestas, o viskas – kitaip. Iškabos vien prancūziškos. Visi kalba prancūziškai ir dalis nė nemoka angliškai. Net imigrantai kitokie: prancūzakalbiai iš buvusių Prancūzijos valdų Karibuose ar Afrikoje.

O svarbiausia – net tai, kas pačioje Prancūzijoje – angliška, Kvebeke – prancūziška! Štai vietoje kelio ženklų „Stop“ prancūziškojoje Kanadoje yra „Arret“, o greito maisto restoranai „KFC“ (Kentucky Fried Chicken) čia yra PFK (Poulet Frit Kentucky). Tarsi kokioj alternatyvioj istorijoj, kur anglų kalba taip niekada ir neperėmė iš prancūzų kalbos pasaulio lyderės statuso!

PFK restoranas

PFK restoranas

Monrealis – amerikietiškas Paryžius

Bet tikroji „prancūziškos Kanados didybė“ laukia Monrealyje. Šis 5 mln. žmonių glaudžiantis metropolis – antras pagal dydį prancūzakalbis miestas pasaulyje po Paryžiaus. Tikras Amerikos Paryžius!

Paryžietiškai bohemiško naktinio gyvenimo kupinas senamiestis su didinga Dievo Motinos (Notre Dame) katedra…. Bet „amerikietiškas“ dangoraižių rajonas šalimais.

Nuotrauka ant Mont Royal kalno

Nuotrauka ant Mont Royal kalno

Prie „Karališkojo kalno“ iškilęs Šv. Juozapo oratorijos bažnyčios kupolas tarsi Paryžiaus Monmartro bažnyčios – tik gerokai didesnis…. Bet miestą išvagoję amerikietiški greitkeliai, vedantys į prekybos centrus ir motelius.

Šv. Juozapo oratorija

Šv. Juozapo oratorija

>Žano Drapo [Jean Drapeau] parkas kur vyko EXPO paroda: paryžiečiai per panašią pasistatė Eifelio bokštą, o monrealiečiai – Biosferos kupolą, nemenkesnį miesto simbolį… Bet Cote St. Luc / Hampstead žydų rajonas, kuriame nevyko holokaustas, tad žydų ten daugiau, nei bet kuriame žemyninės Europos mieste, o istorinių beigelinių skanėstai laikomi Monrealio kulinarijos šedevrais.

Biosfera Žano Drapo parke

Biosfera Žano Drapo parke

Visgi, daug ką Monrealyje sunku sudėti į lentynėles. Monrealio „daugiaaukščiai-pilys“ šitokie skirtingi ir nuo to, kas stovi Toronte, ir nuo Paryžiaus. „Cirque du Soleil“ namai: krantinės grand chapiteau iki šiol demonstruojami naujausi spektakliai, dar neišvykę į gastroles po pasaulį. Požeminis miestas – ištisa koridorių po visu Monrealio centru sistema, kuria šaltomis žiemomis monrealiečiai vaikšto neiškišdami nosies laukan.

Amerikos žemyno miestais dažnai tenka nusivilti – bet Monrealis kaskart maloniai nustebina!

Didingi Monrealio pastatai

Didingi Monrealio pastatai

Kvebeko miestas – gražiausias Kanadoje?

Kvebeko provincijos sostinė nėra Monrealis. Tai Vilniaus dydžio Kvebeko miestas, ne veltui pavadinamas „gražiausiu Kanados miestu“. Jis – ir vienas seniausių. Dviejose terasose – ant kalno ir pakalnėje – išsidėsčiusiame žaviame senamiestyje – ir seniausias Šiaurės Amerikos prekybinis rajonas, ir seniausia moterų mokykla, ir vienintelės miesto sienos į šiaurę nuo Meksikos.

Kvebeko žemutiniame senamiestyje

Kvebeko žemutiniame senamiestyje

Taip pat – nuostabūs vaizdai į Šv. Lauryno upę, kuri tokia gili ir plati, kad į Kvebeką atplaukia didieji vandenynų laivai iš Atlanto. Aišku, tik ne sausį-kovą – tuo metu viską sukausto ledai… Net galingas Montmorency krioklys Kvebeko miesto prieigose kartais užšąla…

Šv. Lauryno upė nuo Kvebeko miesto aukštutinės terasos

Šv. Lauryno upė nuo Kvebeko miesto aukštutinės terasos

Tačiau tikrai Kvebeko simbolis – Château Frontenac viešbutis – palyginus su jį supančiu senamiesčiu gerokai naujesnis. Statytas 1893 m., jis yra tikra viršūnė tos pilių-dangoraižių architektūros mados. Viešbutį pastatė Kanados geležinkeliai. Tam, kad turtingi kanadiečiai pirktų traukinių bilietus ir keliautų, Kvebeke galėdami patogiai nakvoti puošnioje didybėje. Mokių svečių viešbutis laukia ir šiandien – bet Kvebekas vilioja nebe vien turtuolius…

Prie Fronternac viešbučio - Kvebeko miesto simbolio

Prie Fronternac viešbučio – Kvebeko miesto simbolio

Kvebeko miestas – ir ta vieta, kur Prancūziškoji Kanada apskritai gimė! Miestą įkūrė prancūzai 1608 m. Iš čia jie užėmė didžiąją dalį Kanados, vadino Naująja Prancūzija siuntė savo coureurs des bois kailinių žvėrelių pirklius gilyn į Kanados taigas.

Bet tada atėjo 1756 m., Septynerių metų karas su Anglija. Abraomo lygumų mūšis prie Kvebeko, kurį laimėjo Anglija. Greitai ji perėmė visą Naująją Prancūziją.

Aukštutiniame Kvebeko miesto senamiestyje

Aukštutiniame Kvebeko miesto senamiestyje

Su didžiąja dalimi Kanados jiems buvo paprasta: tai buvo beveik negyvenamos žemės, pakako nusiųsti anglakalbius kolonistus ir iš prancūziškos istorijos ten beliko kai kurių miestų pavadinimai.

Tačiau Kvebekas ar Monrealis jau buvo pilni prancūzų kolonistų kurie atsisakyti savo kultūros nė neketino. Prieš anglų ekonominį ir politinį dominavimą kvebekiečiai statė savo tvirtą katalikišką tikėjimą. Juk čia niekad neatėjo didžioji Prancūzijos revoliucija (1789-1799 m.) ir sekuliarizmas.

Tačiau šiandien tai galėjau suprasti nebent iš didelių iš milžiniškų kaimų bažnyčių, tokių kaip Beaupre Šv. Onos 40 km nuo Kvebeko miesto, arba iš daugiau šventųjų vardais pavadintų miestų, kaimų, vandens telkinių ir kalnų, nei regėjau bet kur kitur pasaulyje.

Beaupre Šv. Onos bažnyčia

Beaupre Šv. Onos bažnyčia

Kvebeko vienuolynai šiandien tušti, kai kurios bažnyčios – apleistos, o didelė it visas miestelis kunigų seminarija padalinta muziejams ir universitetams.

Ir čia kalta „Tylioji revoliucija“…

Kvebeko kunigų seminarijos dalis

Kvebeko kunigų seminarijos dalis

Tylioji revoliucija: nuo religingumo iki nacionalizmo per 10 metų

Gerus 300 metų Didžiosios Britanijos, paskui – nepriklausomos Kanados sudėtyje Kvebekas tarsi gyveno įstrigęs laike. Dar kokiais 1960 m. iki 3% provincijos mergaičių stodavo į vienuolynus, o kunigų raginamos šeimos turėdavo ir po 10 ar 14 vaikų. Kvebeko premjeras Duplesis tai vadino „revanšu per lopšius“: kad ir kiek visokių anglikonų beprivažiuotų į likusią Kanadą, Kvebeko katalikai prigimdys dar daugiau vaikų… Švietimas, ligoninės buvo pavaldžios bažnyčiai. Ano meto padėtį gražiai iliustruoja skulptūros “du snobai” Monrealio centrinėje aikštėje: prancūzė su prancūzišku pudeliu rankose paniekinamai žiūri į banką, o anglas, nešinas anglišku mopsu – į Dievo Motinos katedrą. Nes ekonomika buvo anglų palikuonių bastionas, o religija – prancūzų…

Prancūzė, niekinamai žiūrinti į banką

Prancūzė, niekinamai žiūrinti į banką

Visa tai baigėsi taip staigiai ir keistai, kad dažnas vyresnis kvebekietis savo pasakojimą apie provinciją pradeda nuo to. Tai – Tylioji revoliucija, kurios metu Kvebekas per kokį dešimtmetį „nusikratė“ religingumo taip, kad iš religingiausios Kanados provincijos tapo mažiausiai religinga, didžiausias gimstamumas pavirto į mažiausią, o religiniai terminai kaip „Tabernakulis“ („Tabarnak“) Kvebeko prancūzų tarmėje tapo keiksmažodžiais. Viskas per 1960-1970 m. dešimtmetį!

Tipiniai Kvebeko suvenyrai su žodžiu "Tabarnak"

Tipiniai Kvebeko suvenyrai su keiksmažodžiu “Tabarnak”

Kodėl? Gal įtaką padarė ir kinas, televizija? „Užkonservuotus“ XVIII a. „teisingo prancūzo“ idealus (kaimas+šeima+bažnyčia) staiga pakeitė nauji, atėję per žydruosius ekranus iš XX a. Paryžiaus: laisvė, aistra, įvairovė, mokslas…

Kvebeko „esmių esme“ vietoj katalikybės tapo prancūzų kalba. Jei kam nepatinka kalbininkų „diktatas“ Lietuvoje, Kvebekas atrodytų lyg pragaras. Čia ne tik nustatyta, kad iškabos privalo būti prancūziškos, ne tik kuriami naujadarai pavadinti net tiems dalykams, kurie pačioje Prancūzijoje vadinami tarptautiniais žodžiais. „Prancūzų kalbos įstatymą“ jauti kiekvieną akimirką. Štai įkrovęs muziejaus anglišką puslapį privalėjau uždėti varnelę, kad „Esu vienas žmonių, turinčių teisę skaityti valdišką tinklapį neprancūziškai“: tarp tokių yra „Imigrantai pirmus 6 mėnesius po imigracijos“, „Žmonės, kurie turėjo teisę Kvebeke lankyti angliškas mokyklas“ (t.y. anglakalbės giminės, gyvenančios provincijoje dar nuo laikų prieš Tyliąją revoliuciją) ir pan. Net kai pasakai „Hello“, pardavėjai sveikinasi „Bonjour“ (ir tik paskui turi teisę kalbėti angliškai), „kalbos policija“ gali tikrinti net įmonių darbuotojų el. laiškus (ar nėra angliško žargono). Net Monrealio metro stotelės pranešinėjamos vien prancūziškai – kai kokiam Paryžiuje, Tokijuje, Šanchajuje sako ir angliškai.

Reikalavimas patvirtinti, kad turiu teisę tinklapį skaityti anglų kalba

Reikalavimas patvirtinti, kad turiu teisę tinklapį skaityti anglų kalba

Bet privalau pripažinti: rezultatai yra, prancūzų kalba Kvebeke išliko. O juk galėjo būti kaip Luizianoje: ji irgi buvo Naujosios Prancūzijos dalis, kurią užėmė anglakalbiai, dar 1960 m. ten 30% procentų žmonių kalbėjo prancūziškai, o dabar tik 3%, nes „Kam mokytis prancūziškai, kai visi, su kuriais gali susikalbėti prancūziškai, moka ir angliškai“. Arba kaip Airijoje, kur beveik niekas nebekalba airiškai…

Krioklys prie Kvebeko miesto

Monmorensi [Montmorency] krioklys prie Kvebeko miesto

Gal yra ko iš Kvebeko pasimokyti ir lietuviams: dėl imigracijos, Europos Sąjungos, globalizacijos anglų kalbos įtaka auga ir pas mus.

Išliko Kvebeke ir sava kultūra, virtuvė: „nacionalinį patiekalą“ Poutine (bulves su mėsos sultim [gravy] ir įvairiais garnyrais) pardavinėja ne tik vietos virtuvės restoranai, bet net „McDonald‘s“ tipo tinklai.

Poutine, nacionalinis Kvebeko patiekalas

Poutine, nacionalinis Kvebeko patiekalas

Monrealyje ir kalnuose šalia – ir lietuviški ežerai bei pastatai

Neįtikėtina, bet žaliuose Laurentijos kalnuose palei Monrealį yra ir lietuviškų vietovardžių bei paminklų! Tyvuliuoja Dainavos ežeras, o dar daugiau lietuvių žemes susipirko aplink Sylvere ežerą: viršum jo dar 1970 m. pastatytas Gedimino stulpų paminklas (iki jo ~1 val. žygis).

Dainavos ežero ženklas

Dainavos ežero ženklas

Visa tai sukūrė „senieji“ lietuviai imigrantai, ypač atvykusieji po Antrojo pasaulinio karo, į Kanadą pabėgę nuo sovietinio genocido. Jie išsikovojo ir Lietuvos gatvę [Rue Lithuania] Monrealyje, pastatė įspūdingą Aušros Vartų Marijos bažnyčią, kurioje meldžiamasi žiūrint į Vilniaus Trijų kryžių paminklo kopiją anapus altoriaus. Labai simboliška! Kartu prisimenamas ir Dievas, ir palikta Tėvynė. Beje, kai 1953-1955 m. statė tą bažnyčią, tikrąjį Trijų kryžių paminklą sovietai buvo nugriovę: lietuviai pabėgėliai Kanadoje susikūrė sau ne šiaip gabalėlį Lietuvos, o gabalėlį Lietuvos, kurios jau nebuvo. Monrealyje stovi ir kita – Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia. Tą parapiją įkūrė dar 1907 m. į Monrealį imigravę lietuviai, nors pastatas statytas vėliau. Plačiau apie Monrealio lietuviškas vietas, kurias tyrinėjau “Gabalėlių Lietuvos” enciklopedijai, rašau čia.

Monrealio Aušros Vartų lietuvių bažnyčioje

Monrealio Aušros Vartų lietuvių bažnyčioje

Bet šiaip Monrealio lietuvius „prašienavo“ Tylioji revoliucija. Kai jie imigravo „revoliucijos“ išvakarėse, jie buvo tarsi „savi“: juk katalikai! Netrukus staiga tapo „svetimais“, nes nekalbėjo prancūziškai. Daugelis jų (ar jų vaikų) tada išvyko į Kanados vakarus. O šiaip net prancūziškai mokantys imigrantai iš buvusių kolonijų man pasakojo, kad Kvebeke svetimšaliai jaučiasi mažiausiai laukiami, nors imigrantų ten ir daug.

Tiesa, didžiausias neprancūzakalbių kvebekiečių nuogąstavimas – kad Kvebekas skelbs nepriklausomybę nuo Kanados – neišsipildė. Referendumuose 1980 m. ir 1995 m. „už“ balsavo 40,4% ir 49,5% procentų žmonių. Nors kanadiečiai man pasakojo, kad esą į Kvebeką žmones specialiai gabeno iš kitų provincijų, kad balsuotų „prieš“…

Monrealyje žmonės nuo Šv. Juozapo oratorijos laiptų žiūri į miestą

Monrealyje žmonės nuo Šv. Juozapo oratorijos laiptų žiūri į miestą

Banginių pilna upė ir tolimoji Kvebeko šiaurė

Kaip ir kiekviena „save gerbianti“ Kanados provincija, be tankiai gyvenamų miestų pietuose, Kvebekas valdo ir begalines šaltos laukinės gamtos platybes toli į šiaurę.

Ten visa ko masteliai kiti! Miškai dydžio sulig Europos valstybėmis arba René-Levasseur sala – antra pagal dydį ežero sala visame pasaulyje (pirmoji – irgi Kanadoje).

Pradėjau tą justi greitai anapus Kvebeko miesto, važiuodamas šiauriniu Šv. Lauryno upės krantu. Upė netruko išplatėti taip, kad kito kranto nebesimatė. O vis retėjantys miesteliai, tokie kaip Tadusakas ten – banginių stebėjimo kurortai! Taip, Šv. Lauryno upės estuarijoje gyvena banginiai. 10 jų rūšių, kartais net nuo kranto galima išvysti!

Čia Tadusake ryte laukiau banginių - tądien nesulaukiau

Čia Tadusake ryte laukiau banginių – tądien nesulaukiau

~400 šiaurinio kelio kranto kilometre – posūkis į šiaurę, į 389-ąjį Kvebeko kelią, „per niekur ir į niekur“. Iš pradžių gamta dar eksploatuojama: iš šiaurės miškų grįžta sklidinai užkrauti miškovežiai, iš geležies kasyklų – kilometriniai krovininiai traukiniai, o aukšti tarsi bokštai aukštos įtampos elektros laidų stulpai atgal į Kvebeką ir Monrealį siunčia energiją iš penkių hidroelektrinių. Bepigu čia jas statyti – juk užliejamos tik „niekam nereikalingos“ žemės.

Sutiktas eilinis miškovežis

Sutiktas eilinis miškovežis

Paskui visa tai pamažu nyko, anapus galingos Manic 5 užtvankos nebeliko elektros laidų, automobilių retėjo, asfaltuotą kelią vietomis keitė žvyrkelis. Kaimai ten stūkso kas kelis šimtus kilometrų, daugelis jų priklauso kompanijoms, kurios apgyvendina savų kasyklų darbininkus. Kasykla užsidaro – kaimas „nurenkamas“, kaip Gangnonas, iš kurio bažnyčių, mokyklų, rotušės, 4000 gyventojų glaudusių namų, beliko į 389 kelią įjungtas centrinės gatvės grindinys ir kelios atminimo lentos: iš pradžių net pravažiavome nepastebėję, reikėjo apsisukti!

Viena Manic hidroelektrinių kaskados užtvankų pakeliui

Viena Manic hidroelektrinių kaskados užtvankų pakeliui

Gal toks likimas ištiks net ir 2200 gyventojų turintį Fermontą, retus (tarp šachtininkų pikapų) pravažiuojančius turistus su motociklais ar kemperiais traukiantį savo „pastatu-siena“: visas svarbiausias miesto įstaigas glaudžiančiu daugiaaukščiu, kurio egzistavimo prasmė – uždengti vėją likusiam miesteliui… Po šimtų kilometrų važiavimo per vienodus spygliuočių miškus ir tai žavi, ir net kasyklos savaip mielos!

Fermonto miestelis. Mažesni pastatai (priekyje) dengiami ilgo pastato-sienos (fone). Anapus jo vėjas tikrai galingas

Fermonto miestelis. Mažesni pastatai (priekyje) dengiami ilgo pastato-sienos (fone). Anapus jo vėjas tikrai galingas

Paskui, dar toliau į šiaurę, nebelieka jokių kelių – tegalima nuplaukti ar atskristi. Ten tebegyvena pirmieji Kanados gyventojai – indėnai, eskimai (inuitai), tarsi visų anglų-prancūzų konfliktų nė nebūtų buvę. Bet nukeliauti ten – sudėtingas ir brangus reikalas.

Ilgas ir tiesus kelias

Ilgas ir tiesus kelias

Aš savo kelionę per Kvebeko šiaurę užbaigiau kartu su 389 keliu. Anapus Fermonto jis pereina į Niufaundlendą ir Labradorą. Tai – visiškai kitokia Kanados provincija, bet ne mažiau laukinė ir nemažiau užsispyrusi. Kvebekas, koks išskirtinis bebūtų, niekad nebuvo nepriklausoma valstybe. O Niufaundlendas buvo!

Važiuojame link Labradoro

Važiuojame link Labradoro

O šiaip esu buvęs visose 10 Kanados provincijų – ir apie kiekvieną šiame tinklapyje yra ar bus po straipsnį…

P.S. Į Kvebeką tąsyk dar grįžau. Kirtęs virš 1000 km Labradoru, kelias sugrįžo į Kvebeką – Blanc Sablon miesteliuką. Šį miestelį ir įmanoma pasiekti tik tuo vienu vieninteliu keliu per Labradorą, o atstumas nuo Monrealio iki jo – didesnis, nei nuo Vilniaus iki Paryžiaus! Štai toks tas Kvebekas…

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Rytų Kanada – didžiausi pasaulio potvyniai ir gyvieji muziejai

Rytų Kanada – didžiausi pasaulio potvyniai ir gyvieji muziejai

| 0 komentarų

Didžiausi pasaulio potvyniai ir atoslūgiai! Upėmis besiritantys kasdieniniai „cunamiai“! Vieni geriausių gyvųjų muziejų, kokius tik kur gyvenime lankiau! Visa tai – Kanados Atlanto vandenyno pakrantėje.

Nepaisant to, šios trys mažytės Kanados provincijos – Naujoji Škotija, Naujasis Brunsvikas ir Princo Edvardo Sala – žinomos mažai, užgožtos savo didesnių ir garsesnių sesių.

Prie Niagaros krioklių jau važiuoji žinodamas, kad laukia pasaulio stebuklas, o štai Rytų Kanados stebuklai smarkiai pranoko lūkesčius!

Autentiška lentpjūvė King's Landing gyvajame muziejuje

Autentiška lentpjūvė King’s Landing gyvajame muziejuje

Fandžio įlanka – gamtos stebuklas

Myliu pakrantes. Uolos, bangos, smėlėti paplūdimiai, žydra jūra… Nuostabūs vaizdai, bet kartu ir savaip panašūs. „AŽ kelionių“ straipsniuose tenka kartotis: „labai platus smėlėtas paplūdimys“, „bangos įspūdingai tykšta į stačias uolas“…

O štai į Fandžio įlanką rytų Kanadoje nieko nė iš tolo panašaus gyvenime matęs nemačiau!

Vieną kartą jos pamatyti ir neužtenka, nes kiekvieną parą ji neatpažįstamai pasikeičia… keturis kartus. Mat čia – didžiausias pasaulyje skirtumas tarp potvynio ir atoslūgio lygio. Per pilnatį vanduo pakyla ir nuslūgsta net 12-16 metrų, bet ir per jaunatį lygių šiai vietai nėra!

Štai Houpvelo uolos (Hopewell Rocks) potvynio metu skalaujamos vandenyno bangelių, o atoslūgius jų papėdėje – „purvo dykuma“, turistai, užuot plaukioję kajakais, klampoja… Potvynis pakyla ir atsileidžia dusyk per dieną.

Houpvelo uolos, kurių papėdėje - didžiausi planetos potvyniai ir atoslūgiai. Du kartus į dieną čia gali plaukioti kajakais, du kartus - vaikščioti purvu!

Houpvelo uolos, kurių papėdėje – didžiausi planetos potvyniai ir atoslūgiai. Du kartus į dieną čia gali plaukioti kajakais, du kartus – vaikščioti purvu!

Tačiau dar unikalesnis gamtos stebuklas – upių bangos. Staigiai patvinęs Fandžio įlankos vanduo ima veržtis į upes… Eidamas palei Petikodiako upę Monktono miestelyje potvynio pradžios metu sunkiai galėjau patikėti: atrodo, dalis upės vandens teka „kaip pridera“ į jūrą, o dalis – jau atgal, tarsi kita srovė, tarsi dvi priešpriešiais tekančios upės vienoje…

Dar po kelių minučių atėjo „kritinis momentas“, kurio minios žmonių laukia paupio parkuose, specialiuose amfiteatruose, brangiuose viešbučių numeriuose su langais į upę… Iš Fandžio įlankos upe atgal ritosi nesustabdoma banga! Panašiausia į cunamį, ką kada nors mačiau gyvai!

Rytų Kanados "tsunamis" artėja

Rytų Kanados “tsunamis” artėja

Banga iki metro aukščio, dundanti bėgiko greičiu, ją seka kitos bangos. Visai tai jėgai pralėkus, Fandžio įlankos vanduo staigiai užplūdo upę, ji pasileido tekėti atgal taip greitai, kaip sraunus kalnų upelis. Antis, žąsis nešė atgal. O kartais, sako, kai kurie drąsuoliai bando ten paplaukioti banglentėmis…

Išvydus tą gamtos šou buvo keista, kaip šis reginys taip mažai žinomas svetur. Bet galybės kanadiečių atvažiavo jo pasižiūrėti, miesto viešbučiuose tablo minučių tikslumu skelbė, kada risis kita banga. Gamtos cirkas, priešingai nei žmonių, niekados nevėluoja.

Keičiamas bangų tablo viešbutyje

Keičiamas bangų tablo viešbutyje

Gyvieji muziejai – Rytų Kanados pažiba: nuo kaimo iki forto

Kas mano, kad muziejuje – nuobodu, niekados nekeliavo po Rytų Kanadą! Daugybė muziejų čia – „gyvi“. Juose „gyvena“ į konkrečius atitinkamo laikmečio asmenis įsijautę aktoriai. Ir ne, tai tikrai ne tas pats, kas kokios Rumšiškės, kur tiesiog yra vienas-kitas darbuotojas, pasakojantis apie senovės amatus…

Naujojo Brunsviko King‘s Landing mane, turbūt, išvis „sugadino“: sunku bus kokiam kitam pasaulio gyvajam muziejui labiau panėšėti į kelionę laiku! ~1850 m. lojalistų (britų, pabėgusių iš nepriklausomybę iškovojusių JAV į kolonija pasilikusią Kanadą) kaimas čia tikroviškas iki menkiausių detalių. Apaugę vieškeliai, tikri mediniai namai su vien to laikotarpio baldais ir rakandais…

King's Landing transportas

King’s Landing transportas

Ir, aišku, su anuomečiais žmonėm. Jie ne šiaip vilki to meto rūbais, jie tarsi gyvena savo gyvenimus it kokiame visą dieną trunkančiame spektaklyje! Štai dar stovėdamas už durų girdžiu, kaip XIX a. vyras ir žmona kalbasi to meto temomis – iki užėjau ir pakvietė pasisvečiuoti jų namuose, bėdavojosi apie gyvenimą jau man.

Štai kalbuosi su kažkokiu „pas tėvus grįžusiu gyventi, nes jo verslas žlugo“ kaimo bernu, kai jį „pakirkinti“ pribėga kažkokia moteriškė. Aktoriai vaikšto vieni pas kitus namo, gano gyvulius, važinėja arklio traukiamais vežimais, užsiiminėja amatais. Jų gaminiai pardavinėjami parduotuvėje, kurioje tikrai nebuvo „Coca Cola“ ar šiuolaikinių prekės ženklų.

King's Landing kalviai

King’s Landing kalviai

Į klausimus apie gyvenimą aktoriai dažniausiai reaguodavo taip, kaip reaguotų to meto žmogus. Štai vieno namo virtuvėje paklausiau ten sėdinčių moterų „Ar jūs čia tarnaitės?“, tai „įsižeidė“. Viena sakė kitai: „Ar girdėjai, klausia ar aš tarnaitė? Cha cha… Tarnaitės mes… Šeimininkė aš čia! Niekas šitam kaime nėra toks turtingas, kad turėtų tarnų – na nebent ūkiai turi bernus, kurie dirba laukuose“.

Svarbiausia, kad aktorių buvo net daugiau, nei lankytojų, šie visiškai „paskendo“ kaime, nors jau buvo liepos pradžia, tarsi ir turizmo sezonas… Galėjau su visais „gyventojais“ tiesiog ateiti pakalbėti vienas su vienu. Niekur nesijaučiau it patekęs į kokią paskaitą ar performansą su aktoriais centre ir žiūrovais visur aplinkui, kaip dažnai būna gyvuosiuose muziejuose; jaučiausi kaip kaimo svečias. Bažnyčios, mokyklos, lentpjūvė, malūnas – viskas atkelta iš gretimų marių dugno. Štai spaustuvininkas pakvietė padirbėti ir mane prie senovinės mašinos.

King's Landing spaustuvėje

King’s Landing spaustuvėje, šalia kurios kaip tik filmavo filmą

Mano žmonai vienu metu net kiek nejauku pasidarė – pasijuto kaip kokiame siaubo filme, kur visur aplink – seniai mirusių žmonių vaiduokliai. Taip tikroviškai jie vaidino!

Rytų Kanada pamilusi tokius gyvuosius muziejus. Tokiu paverstas net Luisburgas, prancūzų fortas Naujojoje Škotijoje, ar, tiksliau, ištisas įtvirtintas miestas. Kai Anglija užkariavo šias žemes iš Prancūzijos 1710 m., naująja Rytų Kanados širdimi tapo (ir iki šiol yra) Halifakso miestas su savo fortu, Luisburgas apleistas, nešiotas po plytą. Iki 1961 m. nutarta jį atstatyti lygiai tokį, koks buvo 1740 m., „apgyvendinti“ to meto žmonėmis.

Kariai prie Karaliaus bastiono Luisburge

Kariai prie Karaliaus bastiono Luisburge

Priešingai King‘s Landing, Luisburgas įspūdingas ir savaime – jo gynybinės sienos, jo Karaliaus bastionas, jo senamiesčio namai. Čia jau aktoriai mažiau bendrauja tarpusavy, o labiau laukia lankytojų, kol šie ateis į jų erdves pakalbėti, ko nors paklaus. Ir jei privačiame King’s Landing aktorių lytis, amžius, rasė, autentiška “aniems laikams”, tai valstybiniame Luisburge kanadietiškos politkorekcijos sumetimais apšvietos eros prancūzų karius vaidina ir moterys, miestelėnus – ir indai. Bet vis tiek šitaip skiriasi nuo kokio standartinio „suremontuoto XVIII a. forto“ kur Europoje!

Lujiburgo forto gyvajame muziejuje

Lujiburgo forto gyvajame muziejuje

Kaip skelbia „King‘s Landing“ atkūrusių entuziastų šūkis: „Papasakok jiems – ir jie pamirš. Parodyk jiems – ir jie prisimins. Įtrauk juos – ir jie supras“.

Tų gyvųjų muziejų yra ir daugiau – pvz. mums pasakojo apie Princo Edvardo Saloje pagal „Anės iš Žaliųjų mansardų“ knygą įkurtą muziejų, kur ir pati Anė gyvena… Na bet tokiose vietose geriau jau ilgiau pabūti viename, nei apibėgti kelis. Atrodo, daug lankytojų į „King‘s Landing“ grįžta periodiškai „pakeliauti laiku“ – ir aktoriai kartais nustebdavo išgirdę, kad šitas prašalaitis (aš) į kaimą užsuko pirmąsyk.

Prie tilto į Princo Edvardo Salą - mažiausią iš trijų Rytų Kanados provincijų

Prie tilto į Princo Edvardo Salą – mažiausią iš trijų Rytų Kanados provincijų

Šalti ir didingi imigrantų krantai

Dėl šaltosios Labradoro srovės Rytų Kanada kiek vėsesnė nei tikėtumeis. Ir drėgnesnė. Priešingai JAV Rytų pakrantei, čia nėra milžiniškų miestų: didžiausias Halifaksas – ~450 000 gyv.

Tačiau jis žymus savo senais pastatais ir Imigracijos muziejumi Pier 21: būtent per šią prieplauką atvyko dauguma imigrantų į Kanadą 1921-1971 m., tarp jų – ir Kanados lietuviai, kurių daug tūkstančių Kanada priėmė kaip pabėgėlius (dipukus) po Sovietų okupacijos.

Pier 21 imigracijos muziejus

Pier 21 imigracijos muziejus

Muziejuje – daug pasakojimų apie imigrantus ir pačių imigrantų pasakojimų, o jie čia labai svarbūs, nes Kanada užsimojusi imigrantų prisikviesti tiek, kad iki šimtmečio pabaigos gyventojų skaičius pakiltų nuo 38 mln. iki 100 mln.

Viename tų įrašytų pasakojimų imigrantė iš Pietų Afrikos sako nustebusi, kad Toronto oro uoste ją pasitiko ne tik baltaodžiai muitininkai ir pasieniečiai, o ir indai, juodaodžiai, bei kiti. Žmonių vaizduotėje Kanada vis dar yra baltaodžių anglosaksų ir prancūzų šalis, kokia ji buvo šimtmečius – bet pasikeitė be galo sparčiai ir net mažesniuose šiandienos Kanados miestuose, tokiuose kaip Halifaksas, nė negali pasakyti koks gi tas „stereotipinis kanadietis“. Juodaodžiai iš Karibų salų ir sikhai su tiurbanais, baltaodės senutės ir kinai vaikai – vaikštinėja visi ir visi – ne turistai, dauguma – Kanados piliečiai.

Laivas atplaukia į Halifaksą (nuotrauka imigracijos muziejuje)

Laivas atplaukia į Halifaksą (nuotrauka imigracijos muziejuje)

Keip Bretonas – gražiausi Rytų Kanados krantai

Gražiausia Naujosios Škotijos vieta paprastai laikomas Cape Breton – pagal pavadinimą iškyšulys, o realybėje sala, pasiekiama tiltu. Nuostabūs vaizdai atsiveria nuo 300 km Cabot Trail kelio jo pakrantėmis. Būtent Cape Breton, kur prancūzų valdžia išsilaikė ilgiausiai (iki 1745 m.), stūkso ir Lujisburgo „gyvasis fortas“.

Cape Breton kadaise garsėjo anglies kasyklomis Sydney Mines miestelyje ir aplink. Prieš daugiau nei šimtą metų jos buvo pritraukusios ir daug lietuvių. Iš jų beliko lietuviškos pavardės ant antkapių vietos kapinėse (tokių nemažai): plieno fabrikas užsidarė dar 1919 m., daugelis kasyklų – greitai po to, lietuviai išsivažinėjo, likę nutautėjo.

Lietuvio Grinevičiaus, tapusio Greene, kapas Sydney Mines

Lietuvio Grinevičiaus, tapusio Greene, kapas Sydney Mines

Dabar Sydney Mines apylinkės atrodė liūdnai – kaip pasakojo vietos muziejaus darbuotojas, tai bene skurdžiausias miestelis Naujojoje Škotijoje, kuri, savo ruožtu – viena skurdžiausių Kanados provincijų. Aišku, tas skurdas labai reliatyvus – „skurdžiausia Kanadoje“ reiškia panašiai turtinga, kaip kokia Ispanija… Na bet atvykęs iš kitų Kanados vietų jaučiau, kad ten žmonės taip nesišvaisto pinigais, viskas truputį paprasčiau…

Sydney Mines aukso amžių rodantis meno kūrinys

Sydney Mines aukso amžių rodantis meno kūrinys

Iš North Sydney miestelio keltai (7 ar 16 val.) kelia į dar atokesnę ir atkampesnę rytų Kanadą – Niufaundlendo salą. Ji gyvenama be galo retai, atstumai ten skaičiuojami ir tūkstančiais kilometrų, o ledinis vėjas košė ir vasarą. Užtat ten – daugiau banginių, nei kada kur dar mačiau ir aisbergai (vienas kurių paskandino „Titaniką“). Tai – dar „radikalesnė“ rytų Kanados patirtis, todėl apie Niufaundlendą parašiau atskirą straipsnį.

Palei Luisburgą audros išguldytas miškas - net ir Rytų Kanadoje gamta galinga

Palei Luisburgą audros išguldytas miškas – net ir Rytų Kanadoje gamta galinga

Daugelis ten tikriausiai nevažiuos, o Rytų Kanadą pasieks automobiliu per Monrealį (1250 km) ar Torontą (1930 km), arba skrydžiu į Halifaksą. Jei norima tiesiog pamatyti Fandžio įlanką, įspūdingiausius gyvuosius muziejus, toks kelias – pats tas!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Alberta – ryškiausi Kanados kalnai ir prerijos

Alberta – ryškiausi Kanados kalnai ir prerijos

| 2 komentarai

Albertos vizitinė kortelė – Banfo nacionalinis parkas. Tai – laukinė rudų kalnų, baltai melsvų ledynų, žydrų ežerų, pilkų upių ir krioklių, didžiųjų žvėrių kaimenių žemė. Tokia priešistorinė Kanada.

Bet Banfo kalnai – tik dalelė milžiniškos Kanados Albertos provincijos. Man Albertos prerijų fermos – ne mažiau nuostabios už aštriąsias Banfo viršukalnes: laukų žiedai iki pat horizonto, ežerėlių grandinės, ilgi ryškūs saulėlydžiai ir žvaigždynai, tiesūs keliai.

Svarbiausia, Alberta be galo, be galo spalvinga ir ryški. Ji man buvo vienas didžiausių kelionių po Šiaurės Ameriką atradimų.

Stabtelėjome pasigerėti spalvingu Albertos prerijų saulėlydžiu

Stabtelėjome pasigerėti spalvingu Albertos prerijų saulėlydžiu

Kanados uolėtieji kalnai – Banfas ir Džasperis

Banfas – seniausias ir garsiausias Kanados nacionalinis parkas. Kaip JAV turi Jeloustouną ar Didįjį Kanjoną, Kanada turi Banfą. Ir nors Banfas neturi kažko *tokio*, kaip Jeloustouno geizeriai ar Jutos arkos, čia pribloškiamai žavi visuma. Dangų „pjauna“ aukšti kalnai ties kiekvienu horizontu. Tyvuliuoja žydri žydri žydri ežerai. Vasaromis tirpsta didžiuliai ledynai, kriokliais nuo jų lekia pilkos šaltos upės. O žiemą viskas vėl užšąla.

Prie Peito ežero Banfe

Prie Peito ežero Banfe

Beveik visos šios grožybės – šalia pagrindinio kelio, vadinamo Ledynų magistrale (Icefields Parkway). Jis jungia du Kanados uolėtųjų kalnų kurortus: Banfą ir Džasperį.

Abudu jaukūs miesteliai kalnynų papėdėje savaip panašūs. Centruose – viešbučių („ložių“) eilės, iš kurių balkonų atsiveria kalnų vaizdai. Taip pat restoranai, parduotuvės. Paėjus (ar pavažiavus) toliau – lynų keltuvai, nuo kurių viršūnių atsiveria visi aplinkiniai slėniai, karštųjų versmių baseinai, ežerai.

Džasperio kurortas

Džasperio kurortas

Bet įspūdingiausios Kanados uolėtųjų kalnų vietos man – tarp abiejų miestelių. Unikaliausios patirtys laukė Atabaskos ledyne [Athabasca Glacier]. Banfe ir Džasperyje pažvelgęs į tarpus tarp aukščiausių kalnų matai daug ledynų – bet tik Atabaska tikrąja tų žodžių prasme „ranka pasiekiama“. Ledyno paviršiumi ten vaikščiojome, prieš tai nuvežti 25 tonas sveriančiu „autobusu“, kurio kiekvienas iš ratų didesnis už ištisą automobilį. Vienas kainuoja virš milijono, o jų analogai važinėja Antarktidos mokslininkų bazėse. Prie Atabaskos jie „stačiausia Šiaurės Amerikos įkalne“ ištisą ledyninę upę kaip niekur nieko pervažiuoja.

Turistai lipa ant Atabaskos ledyno iš Ice Explorer mašinų

Turistai lipa ant Atabaskos ledyno iš Ice Explorer mašinų

Vaikščiojimas ledynu – patirtis, kurią verta bent sykį gyvenime patirti. Nustebino, koks ledynas neslidus. Vietomis jis tirpdamas bėga upėmis, kitur, atrodo, jau čia pat vanduo – bet galėjau visu svoriu stotis, nieko neatsitiko.

Ant Atabaskos ledyno

Ant Atabaskos ledyno

Tarp Banfo ir Džasperio daugiau nuostabių stotelių. Žydras Peito ežeras su apžvalgos aikštele, galingi ir šalti Atabaskos kriokliai (nedideli, bet virsta galinga srovė, o nusileidus į upės slėnį karštą Kanados vasarą – buvo +30 – staiga pakeitė žiemiška vėsa: vanduo atšaldo visą orą).

Atabaskos kriokliai

Atabaskos kriokliai

Populiariausios stotelės – Luizos ežeras ir Moraine ežeras. Deja, čia jau susidūrėme su trumpo Kanados uolėtųjų kalnų sezono minusais. Automobilių parkavimas ten ribotas. Prie Moraine ežero laisvos vietos automobiliams, sako, baigiasi dar prieš saulei tekant – daugelis pasistato savo mašinas visai dienai ir mūsų nė neleido privažiuoti artyn, nes, kai parkingo nebėra, uždaro visą 12 km kelią. Teoriškai yra autobusai, bet juos irgi reikia rezervuoti iš anksto, jų nedaug.

Turistai prie Luizos ežero

Turistai prie Luizos ežero

Prie Luizos ežero išlipau: pasitiko žmonių minios. Laimė, daugeliui turistų pakanka nu(si)fotografuoti palei ikoninį Lake Louise viešbutį ežero pradžioje ir jie suka atgal. Pakako paėėti 500 metrų nuostabiu paežerės taku, nepaliaujamai gėrintis ežere atsispindinčiomis debesų eskadrilėmis, ir likau prie ežero beveik vienas. Nebereikėjo galvoti, ant kurio akmens prisėsti – net ir suoleliai buvo laisvi.

Luizos ežeras. Gale - Lake Louise viešbutis

Luizos ežeras paėjus toliau. Gale – Lake Louise viešbutis

Lake Louise viešbutis – vienas garsiųjų Kanados „Geležinkelių viešbučių“, tokių europietiškų pilių kanadietiškame peizaže, statytų prieš 100 ir daugiau metų, „garvežių eroje“. Tiesą pasakius, visą Banfo nacionalinį parką „pagimdė“ geležinkeliai: kai 1881-1885 m. įgyvendinta “Nacionalinė svajonė” – pastatytas geležinkelis skersai visą Kanadą – jis ieškojo būdų užsidirbti papildomai, o koks geresnis pajamų šaltinis nei turistai? Aišku, keliauti išgalėjo tik nedaugelis ir tam, kad jie skirtųsi su savo aristokratiškais turtais, reikėjo jiems pasiūlyti kažką daugiau, nei traukinio vagoną. Todėl Kanados geležinkelių vadovai kūrė ištisas kelionių patirtis: su naujais puošniais viešbučiais gražiausiose Kanados vietose. Garsiausias jų – Kanados uolėtųjų kalnų simbolis – Banff Springs viešbutis. Ne, viešbutis nėra pavadintas pagal nacionalinį parką ar miestelį. Tai miestelis ir nacionalinis parkas pavadinti pagal viešbutį, nes nuo jo viskas ir prasidėjo! O viešbutis gavo vardą nuo Banff miestelio Škotijoje, iš kurio kilo “Canadian Pacific Railway” prezidentas Džordžas Stifenas. Štai tokia buvo geležinkelininkų reikšmė tada! Ir iki šiol ji justi: ir per Banfą, ir per Džasperį driekiasi svarbios geležinkelių magistralės ir geresniuose viešbučiuose svečiams siūlomi ausų kamštukai „kad gerai išsimiegotumėte“ (na, man visai netrukdė tie traukiniai, tik dvasios pridėjo).

Banff Springs viešbutis

Banff Springs viešbutis

Banff Springs pribloškia ir kainomis, kurios sezono metu viršijo 1000 eurų už naktį. Bet *daug* pigiau ten nieko nerasi – eilinių viešbučių kainos prasidėjo nuo 300 eurų, o vienos hostelio lovos – nuo 80 eurų. Tai tikriausiai brangiausios gamtinės vietos, po kokias esu keliavęs – bet šiaip vengiu keliauti sezono metu. Sezonas yra nuo balandžio iki spalio, bet, tarkime, Maligne ežero kruizai vyksta tik nuo birželio iki spalio – kitu metu Maligne ežerą sukaustę ledai…

Maligne ežeras. Vieta, kur išleidžia ežero kruizai

Maligne ežeras. Vieta, kur išleido ežero kruizas

Išeitis taupesniems – nakvoti palei nacionalinį parką. Jau Kanmore [Canmore] (~30 km iki Banfo mietelio) buvo nakvynių po 200 eurų, o Kochreine [Cochrane], žaviame „laukinių vakarų“ stiliaus miestelyje palei geležinkelį, 105 km nuo Banfo, jaukiame istoriniame 1908 m. viešbutyje apsistojome ir už 100 eurų. Tiesa, tada nematėme kalnų iš balkono, o važiuoti iki nacionalinio parko grožybių gali teko 150-250 km: jei ryte nuvažiuoti, vakare grįžti, ir keliauji į Banfą kelioms dienoms – susigaišta laiko.

Istorinis viešbutis Kochreine

Istorinis viešbutis Kochreine

Be to, Banfe ir Džasperyje smagu ne tik aplankyti gražiausius vaizdus ar pasivaikščioti žygių takais. Ten gera ir tiesiog kuo ilgiau būti, nes niekada nežinai, kada išvysi gyvūnų. Per keletą dienų tiesiog iš automobilio matėme mešką, daug laukinių avių, ožių, elnių. Tie gyvūnai ateina net į miestelius. O mažesni gyvūnėliai, kaip švilpikai, savo duobutes išsirausę visur visur. Jie nebijo žmonių, prieina prie pat.

Banfo gyvūnija

Banfo gyvūnija

Gyvūnai užsuka ir į Banfo miestelius

Gyvūnai užsuka ir į Banfo miestelius

Tiesa, Banfo gyvūnija gali būti pavojinga – bent jau meškos. Mums keliaujant, vienas pasivaikščiojimo takų prie Luizos ežero buvo uždarytas dėl meškų, 2023 m. meška parke “sumedžiojo” vyrą, žmoną ir jų šunį. Siūloma išmokti nuo jų apsiginti ir patariama nelipti laukan jų fotografuoti – nors tada, kai meška pasirodė šalikelėje, turistai neklausė…

Meška pro automobilio langą Banfe

Meška pro automobilio langą Banfe

Ir mešką fotografuojantys turistai

Ir mešką fotografuojantys turistai

Vienas būdų pigiau (šiek tiek) apsistoti Banfe sezono metu – ieškoti viešbučių vietoje. Daugybė viešbučių sezono metu nepardavinėja numerių per Booking.com ir panašias sistemas – vietoje radome pigiau.

Albertos prerijos – spalvingiausios pasaulio lygumos

Alberta susideda iš dviejų nuostabių dalių. Vakarinėje pusėje – kalnai, o pietrytinėje – Prerijos, kurių begaliniai ūkiai maistu aprūpina Kanadą ir ne tik. Prieš atvykdamas galvojau, kad prerijos – tik nuobodi stotelė pakeliui į kalnus. Klydau! Tai tikriausiai gražiausi ūkiai ir lygumos, kokius esu gyvenime matęs, bent jau vasarą.

Javų eilės, čia geltoni, čia violetiniai žiedai driekiasi iki pat horizonto, iki ryškaus dangaus. Juose pilna spalvingų ežerėlių. Kiekvienas paros metas vis kitoks, bėt nemažiau gražus: saulėtekis, vidudienis, ryškus ryškus saulėlydis, sutemos. Tokios “Technicolor” spalvos be “Fotošopo”…

Albertos prerijų laukai iš drono

Albertos prerijų laukai ir ežerėliai

Tokia Kanados didybė ir begalynė – tai yra antra pagal dydį pasaulio šalis, vien Albertos provincija dydžio sulig 10 Lietuvų ar 3 Vokietijom – ir tą nuolat jauti. Kiekvienas javų laukas atrodo dešimtkart didesnis, nei būtų Lietuvoje, o kiekvienas tiesus kelias – dešimtkart ilgesnis. Kartais norėdavosi tiesiog sustoti šalikelėje ir gerėtis tais vaizdais.

Važiuojam per Albertą

Važiuojam per Albertą

Laukus vagoja tiesūs-tiesūs keliai. Būdavo, ir kokius 30 km nuvažiuodavome be menkiausio posūkio ar vingio, bet tai dar nedaug: įmanoma ir 100 km. Juk viskas – lygumos. Ir visas žemės ūkis, visi keliai ir miesteliai sukurti „nuo nulio“ per trumpą laiką ~1900 m. Iki pat 1885 m. čia niekas neauginta – tik klajokliai indėnai medžiodavo buivolus. Tuomet atėjo gelelžinkeliai. Tos „nepasiekiamos ir todėl nesvarbios žemės“ staiga tapo vienomis geriausių: juk derlių išgabenti galima traukiniais. Traukiniai atvežė į Albertos prerijas ir naujuosius gyventojus. Daugiausiai imigrantus iš rytų ir šiaurės Europos, kurie jau mokėjo ūkininkauti ir todėl itin patiko Kanados valdžiai. Jiems žemes davė nemokamai – su ta sąlyga, kad jas įruoš, 6 mėnesius per metus ten gyvens, ūkininkaus.

Prie dviejų tiesių kelių sankryžos. Visi keliai Albertoje pavadinti pagal tą pačią sistemą: rytų-vakarų keliai numeruojami kaip "Township Rd", o šiaurės pietų - kaip "Ridge Rd". Pagal panašią logiką numeruojamos ir miestų gatvės. Vietiniai ir be žemėlapio išvydę numerius susigaudo, kur yra.

Prie dviejų tiesių kelių sankryžos. Visi keliai Albertoje pavadinti pagal tą pačią sistemą: rytų-vakarų keliai numeruojami kaip “Township Road”, o šiaurės pietų – kaip “Ridge Road”. Pagal panašią logiką numeruojamos ir miestų gatvės. Vietiniai ir be žemėlapio išvydę numerius susigaudo, kur yra.

Nauji imigrantai patiko ne visiems. Vieni norėjo juos kuo skubiau integruoti, priverstinai paskirstant po „tikrų kanadiečių“ (britų ir prancūzų kilmės) miestus – kad imigrantai nesivienytų, nereikalautų teisių ar nepriklausomybės. Kiti norėjo juos apgyvendinti nuo tų „tikrų kanadiečių“ kuo toliau – kad neatsirastų tautinių trinčių. Prieitas kompromisas: naujakuriams leista kurti savo tautinius miestelius („block settlements“), tačiau tik taip, kad niekur nesusidarytų ištisas regionas su kokios nors vienos Europos tautos gyventojų dauguma.

Senieji elevatoriai - Kanados prerijų simbolis

Senieji elevatoriai – Kanados prerijų simbolis

Dabar tad kiekvienas Albertos prerijų kaimas alsuoja vis kitos Europos šalies dvasia. Daugiausia yra ukrainiečių kaimų, paženklintų cerkvių kupolais – Kanados prerijos ukrainiečiams yra tas pats, kas lietuviams – Čikaga. Net 9% Albertos žmonių – ukrainiečių kilmės, yra net Rumšiškes primenantis ukrainiečių liaudies buities muziejus po atviru dangumi (Ukrainian Cultural Heritage Village). Bet yra suomių kaimų, vengrų kaimų, žydų kaimų, rumunų kaimų, afroamerikiečių kaimų, vokiečių kaimų, prancūzų kaimų. Daugybė islandų kaimų, kai pačių islandų Islandijoje vos 300 000.

Ukrainiečių cerkvė pakelės kaime

Ukrainiečių cerkvė pakelės kaime

Be galo stebėtina, kad nėra nė vieno lietuvių kaimo: juk lietuviai irgi iš tų kraštų, irgi mokėjo ūkininkauti, jų XIX-XX a. sandūroje irgi už Atlanto emigravo be galo daug (virš 300 tūkst.). Man tai tebėra mistika, bet kažkodėl lietuviai vieninteliai persikėlę per Atlantą norėdavo staiga pamiršti kaip gyveno Europoje, dirbti tik fabrikuose ar kasyklose. Ir nė nemokamos žemės jų nesuviliojo. Arčiausiai lietuvių kaimo, ką radau – 250 gyv. Vilna gyvenvietė.

Įvažiavimas į Vilna

Įvažiavimas į Vilna

Internete gali rasti žinių, esą ji pavadinta Vilniaus miesto garbei. Važiavau ten, kalbėjau ir su vietos meru, ir su 82 m. amžiaus senienų krautuvės savininku, kurio senelis 1910 m. buvo tarp pirmųjų Vilna kolonistų, ir dvitomę knygą apie kaimo istoriją nagrinėjau – bet jokio pagrindimo šiai teorijai kol kas neradau. Dauguma gyventojų ten – ukrainiečių kilmės ir knyga neaprašo vietos giminių, kilusių iš Lietuvos, Vilniaus krašto. Logiškesnė atrodo teorija, kad kaimas pavadintas pagal ukrainietišką žodį „vilna“ (reikšmė: „laisva“).

Su vietos sendaikčių krautuvės šeimininku gilinamės į Vilna istoriją

Su vietos sendaikčių krautuvės šeimininku gilinamės į Vilna istoriją

Vilna – ir kiti tokie kaimai – pamažu nyksta. Jaunimas išsikelia. Žemes iš naujakurių anūkų ir proanūkių superka stambieji žemvaldžiai, jų mažiau. Vilna viešbutį radome „su visam“ uždarytą, o geležinkelį, nuo kurio prasidėjo kaimo istorija – ką tik nugriautą, paverstą pasivaikščiojimų taku. Ir visgi ten yra daugiau, nei galėtum tikėtis 250 gyv. kaime – parduotuvės, mokykla, poliklinika ir t.t. Nes kiekvienas toks kaimas aptarnauja ir visą eilę vienkiemių nutolusiuose ūkiuose.

Vilna vaizdas. Istorinė pulo salė tebeveikia, viešbutis - nebe

Vilna vaizdas. Istorinė 1921 m. įsteigta pulo salė tebeveikia, viešbutis – nebe

Ant kiekvieno Vilna įvažiavimo stendo, pačiame miestelyje, ir net ant smeigtukų, kuriuos padovanojo Vilnos meras, parodyti „Didžiausi pasaulio grybai“. Realybėje ta skulptūra primena kokio sovietinio vaikų darželio dekoraciją, bet turėti „Didžiausią pasaulio kažką“ yra Albertos prerijų kaimų garbės reikalas. Nuo didžiausio pasaulyje virtinio iki didžiausios dešros iki didžiausio dinozauro (26 m aukščio), įlipti į kurio nasrus laukė ištisos eilės.

Didžiausi pasaulio grybai Vilnoje

Didžiausi pasaulio grybai Vilnoje

Pastarojo istorija bent jau pagrįsta. Drumhelerio miestelis su apylinkėmis garsėja kaip viena dinozauringiausių pasaulio vietų. Mat “Dinozaurų eroje”, prieš bent jau 66 mln. metų, Albertos prerijos buvo labai drėgnos, ten gyveno daugybė milžiniškų dinozaurų. Paskui jos spėriai išdžiūvo – ir todėl fosilijos taip pukiai išliko. Tyrell paleontologijos muziejuje eksponuojama kvapą gniaužianti dinozaurų skeletų kolekcija, tai – vienas geriausių tokių muziejų pasaulyje.

Prie vieno mažesnių dinozaurų skeletų Tyrell muziejuje

Prie vieno mažesnių dinozaurų skeletų Tyrell muziejuje

Netoliese (Albertos masteliais) – Dinozaurų provincijos parkas, tarp kurio “bendlendų” daugelis tų fosilijų ir iškasta. Jų tiek daug, kad “paprasti pavieniai dinozaurų kaulai” laikomi beverčiais ir jų nuolaužų randi tiesiog eidamas takeliu. Geriausias “fosilijų medžiotojai” ištąsė dar per 1910-1917 m. vykusią “Didžiąją Kanados dinozaurų karštinę” – tai buvo kaip aukso karštinė, nes pardavęs “pilną skeletą” kokiam pasauliniam muziejui galėjai neblogai pralobti.

Iš fosilijų Albertoje atsirado ir nafta. Pagal naftos atsargas Alberta lenkia Iraną, Iraką, Kuveitą, JAE, o visą Rusiją lenkia dvigubai. ~1980 m., plečiantis naftos pramonei, bumas buvo toksai, kad, vietiniai pasakojo, Edmontono restoranuose ir parduotuvėse pritrūko darbuotojų – visi išvažiavo dirbti į naftos versloves. Albertos prerijos iki šiol pilnos „linguojančių asilų“ – naftos gręžinių.

Linguojantis asilas Albertos prerijose

Linguojantis asilas Albertos prerijose

Prerijos ir Uolėtieji kalnai yra dvi Albertos sielos, bet yra ten ir kitokių žemių: prerijas nuo kalnų skiria miškai, aplink Drumhelerį rasi žavių kanjonų.

Horsethief (Arkliavagio) kanjonas prie Drumhelerio

Horsethief (Arkliavagio) kanjonas prie Drumhelerio

Prerijų apsuptyje paliktas Elk salos nacionalinis parkas, į kur atkeltos ištisos gyvūnų bandos. Skaičiau, esą didžiųjų žolėdžių tankumas ten kone prilygsta Serengečiui. Užsukome: galvojau, kad, Banfas ir Džasperis turbūt labiausiai žavės kalnų didybe, tad gyvūnų verta ieškoti čia. Elk Island parke matėme tris bizonus ir elnią, tačiau tikėjausi daugiau: tikriausiai, būtų daugiau tada, jeigu nebūtų taip miškinga, nes tegali matyti tai, kas išeina ant kelio. Kaip ten bebūtų, Banfe ir Džasperyje prisižiūrėjome dar ne tiek gyvūnų, tad važiuoti į Elk Island trūkstant laiko nebūtinai būtina.

Bizonas Elk Island parke

Bizonas Elk Island parke

Edmontonas ir Kalgaris – Albertos didmiesčiai

Alberta – labai retai gyvenama. 10 Lietuvų dydžio teritorijoje gyvena tik 4,5 mln. žmonių. Tačiau Albertoje yra ir du iš penkių didžiausių Kanados miestų – Edmontonas ir Kalgaris (kiekviename gyvena po 1,5 mln. žmonių ir dar 1,5 mln. visoje likusioje Albertoje kartu paėmus).

Kaglaryje gausu aplinką gražinančių paminklų

Kaglaryje gausu aplinką gražinančių paminklų

Abudu didmiesčiai nykoki. Yra vienas-kitas senesnis ar įdomesnis pastatas, bet šiaip jau kone viskas statyta per XX a. antros pusės naftos bumą, gatvės tiesios ir vienodos. Kalgariui daugiau šarmo suteikia per miestą tekanti srauni upė: kalgariečiai vasaromis ten plaukia su baidarėmis, plaustais, sėdi ant upėje pastatytų kėdžių, važinėja dviračiais paupio parkais.

Kalgario upė

Kalgario upė

Upė, tik kitokia, ir Edmontono pažiba: tai toks žalias upės slėnis, vingiuojantis per miestą; mūsų viešbučio langai atsivėrė į jį, tai buvo net sunku suprasti, kad esame milijoniniame didmiestyje.

Per Edmontoną tekanti upė

Per Edmontoną tekanti upė

Abudu miestai atrodė labai tušti: piko valandos be jokių kamščių, net per Edmontono miesto šventę lyg išmiręs miesto centras, kurio parkinge sutikau kiškį… Išimtis – West Edmonton Mall, didžiausias Kanados prekybos centras, kuriame – ir čiuožykla, ir vandens pramogų parkas, ir dar daug kas. Ten tiršta nuo žmonių.

West Edmonton Mall

West Edmonton Mall, dydžio sulig pusketvirto Vilniaus Akropolio

Pačių pačių įvairiausių žmonių. Kanada – viena draugiškiausių šalių imigrantams, ir Albertos gyventojai pasakojo, kad miestai keičiasi tiesiai prieš jų akis – štai kažkur dar vyravo baltaodžiai kanadiečiai (kolonistų britų ar kokių ~1900 m. imigravusių ukrainiečių palikuonys), o dabar jau tame rajone vyrauja kinai, indai, arabai.

Sikhai West Edmonton Mall. Vien ši Indijos religinė mažuma sudaro 1,5% Albertos žmonių.

Sikhai West Edmonton Mall. Vien ši Indijos religinė mažuma sudaro 1,5% Albertos žmonių.

Yra Albertoje ir lietuvių: Edmontone dar nuo 1953 m. veikia kuklūs lietuvių namai-koplyčia, kuriuos įkūrė lietuviai, į Kanadą pasitraukę nuo sovietinės okupacijos.

Edmontono lietuvių namai

Edmontono lietuvių namai

Turistui dėl imigrantų gausos yra vienas minusas: tave nuolat supa žmonės, kurie apie tas vietoves žino neretai net mažiau, nei tu pats. Nėra ko pasiklausti, nėra iš ko pajusti “vietos dvasią”. Štai Banfe regėjau gyvūnėlius, kurių pavadinimo nežinojome. Aplinkui buvo vien tik imigrantai iš Azijos – kad ir kiek vieno ar kito klausinėjome, kas čia per gyvūnai, niekas nežinojo. Vieni indai netgi spėjo, kad tai – pelės… Vos suradau pirmą “tikrą kanadietį”, tikriausiai tuos parkus lankantį nuo vaikystės, tuoj tiksliai atsakė – “geltonpilvis švilpikas”.

Tokių gyvūnėlių pilnas visas Banfas, bet mažai kas žino kas jie

Tokių gyvūnėlių pilnas visas Banfas, bet mažai kas žino kas jie

Tačiau tikroji Kanados didmiesčių problema – narkomanai. Niekur pasauly nemačiau jų tiek daug, besileidžiančių tiesiog gatvėje, besišlaistančių aplink ir “užkabinėjančių” keiksmažodžiais praeivius. Valdžia tai toleruoja, nes steigia jiems vietas “saugiam vartojimui”, tokiu būdu “atiduodama” jiems aplinkinius rajonus (Kalgaryje tokia vieta yra prie Reconciliation tilto). Tikrai nesijautėme saugiai, kai ieškant įėjimo į Kalgario AirBnB vienas toks nuolat mus koliojo, o daugelį AirBnB spynelių radome išlauždas. Perdozavusių žmonių matėme ir tiesiog gatvėje – laimė, bent telefono niekas atimti nebandė, priešingai nei Vankuveryje.

Dingusi indėniška Alberta

Bet, kaip ten bebūtų, iš tikrųjų ir tie “baltaodžiai anglakalbiai tikri kanadiečiai”, galima sakyti, imigrantų kilmės. Jų protėviai atvyko kaip kolonistai kokiame XVIII a. ar XIX a., o iki tol tai buvo indėnų žemės. Bet tų indėnų – Kanadoje vadinamų Pirmosiomis tautomis – kultūras Albertos didmiesčiuose, prerijose ir kalnuose pajusti sunkiau už viską. Jas seniai užgožė Antrosios tautos (anglų ir prancūzų kolonistai), Trečiosios tautos (tautinius kaimus steigę rytų ir šiaurės europiečiai), o dabar dar labiau į paraštes stumia Ketvirtosios tautos (imigrantai iš Azijos, Afrikos, Karibų). Indėnų daugiau tik tolimuose Albertos užkampiuose, pavyzdžiui, provincijos šiaurėje, bet tie Pirmųjų tautų miesteliai skurdūs, prasigėrę. Albertos pietuose belikę jų muziejai – tokie kaip sunkiai išverčiama Head Smashed-In Buffalo Jump, kur indėnai medžiodavo buivolus nuviliodami visą bandą nuo uolos. Niekur kitur pasauly per kelias minutes nebuvo sumedžiojama daugiau žvėrių nei čia, visai genčiai užtekdavo visam sezonui! Bet tos tradicijos užmirštos dar XIX a., tradicinio indėnų buivolienos patiekalo pemiccan nė neradau kur paragauti.

Uola, nuo kurios indėnai nuviliodavo buivolus

Uola, nuo kurios indėnai nuviliodavo buivolus

Visa tai dažnam šiandieniniam kanadiečiui kelia didžiulį kaltės jausmą. Jie nori vėl atrasti indėnų kultūras, kažkaip jų atsiprašyti už tai, kad, tarkime, prieš 70 ar 100 metų draudė jų vaikams kalbėti savo kalbomis. Kaip pasakojo vietiniai, einama gana radikaliu savotiškos cenzūros keliu – indėnus kritikuoti draudžiama net ten, kur ta kritika būtų logiška (pvz. dėl kokios korupcijos jų savivaldos institucijose ar kito prasto tvarkymosi) – dėl visko leidžiama kaltinti tik baltaodžius. Albertoje pats mačiau ir girdėjau labai daug “parodomųjų atsiprašymų”: štai ekskursijos į Maligne ežerą metu gerą pusę laiko gidė kalbėjo ne apie gamtą, o apie indėnus, nors tose atokiose žemėse indėnai nelabai gyveno (bet dabar simboliškai jau savo kalbų nemokantys jų palikuonys atlieka ritualus). Gerai, kad prisimenamos tos kultūros, tačiau yra ir “neigiamos reakcijos” iš kai kurių kanadiečių ar (ypač) imigrantų: na, ekskursija juk į gamtą, kaip su tuo susijusi indėnų diskriminacija internatinėse mokyklose kokiais 1900 m. ar 1950 m.? O kai tos pačios istorijos pasakojamos keliose ekskursijose iš eilės… Sunku ir bepasiūlyti kokį sprendimą. Daugelio iš to, kas sunaikinta, nebeatkursi, net ir didžiausias pastangas įdėjęs, tesukursi to šėšėlį – bet ir susitaikyti su tuo, kad iš Albertos kone jėga išrauta pirmųjų jos gyventojų kultūra ir dvasia, šiuolaikiniam žmogui nesinori.

Sudegęs miškas Džasperio nacionaliniame parke

Sudegęs miškas Džasperio nacionaliniame parke

Na, taip jau yra. Ir pačios gražiausios pasaulio vietos slepia ir ne tokių gražių istorijų, bet tai sužinai tik jei domiesi, įsiklausai. Atvykęs į Albertą matai tik gamtos grožį, spalvas, o pasukęs į šalį nuo asfaltuotųjų tiesių kelių į prasčiau grįstus, žmonijos išvis matai mažai.

Kodėl į Albertą sugrįžau antrąsyk?

Alberta taip sužavėjo, kad kitais ten vėl sugrįžau. Į Votertono ežerų nacionalinį parką, kuriame susiduria Kanados prerijos ir kalnai, ir į Calgary Stampede, didžiausią pasaulyje miesto šventę – o kartu ir didžiausią šventę to “laukinių vakarų” gyvenimo būdo, kuris Kanadoje tik prerijose dar gyvas. Laukė kasdieniai rodeo, naujakurių legendų įkvėptų “karietų su virtuvėmis” (chuckwagon) lenktynės, nuostabiausi koncertai ir daugiau kaubojiškais batais ir skrybėlėm vilkinčių žmonių, nei regėjau kada nors gyvenime. Kiekvieną liepą ši šventė apima didžiulį Kalgario parką, ją aplanko virš milijono žmonių…

Karietų su virtuvėm lenktynės Calgary Stampede

Karietų su virtuvėm lenktynės Calgary Stampede

Apskritai Albertoje dvasia kitokia, nei daugelyje Kanados provincijų. Ji čia tokia labiau primenanti JAV – su dideliais pikapais, konservatyviomis pažiūromis, atsišaukimais prieš kairiuosius Kanados politikus. Kai kas net visai norėtų Albertos nepriklausomybės ar bent jau “More Alberta, Less Ottawa” (Daugiau Albertos, mažiau Otavos). Na, pagal kalnų didybę, derlingų žemių kvadratinių kilometrų tūkstančius, pagal naftos atsargas Alberta ir dabar toli už nugaros palieka daugelį pasaulio nepriklausomų šalių.

Gyvūnai Banfe

Gyvūnai Banfe

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Tikslas – Amerika 2019 ekspedicijos dienoraštis (Kanada)

Tikslas – Amerika 2019 ekspedicijos dienoraštis (Kanada)

| 0 komentarų

„Tikslas – Amerika“ tęsiasi. Pagal dar 2017 m. pasiruoštą planą, šiais metais pasukome į Kanadą: sužymėti Kanados lietuviškas vietas tikslasamerika.lt žemėlapyje, aprašyti “Gabalėliai Lietuvos” enciklopedijoje, pažymėti jų koordinates, nufotografuoti, išklausyti jas kūrusių žmonių istorijas, įrašyti interviu.
h
Lietuvių bažnyčias, klubų rūmus, žymių lietuvių kapus, lietuviškus vietovardžius: sunku patikėti, kiek daug didaus lietuviai sukūrė Kanadoje.

Apdėkos atvirukas, kokius dalinome pasakojusiems apie lietuvišką paveldą. Jame pažymėtas 2019 m. ekspedicijos maršrutas, o taip pat 2018 ir 2017 m. maršrutai

Apdėkos atvirukas, kokius dalinome pasakojusiems apie lietuvišką paveldą. Jame pažymėtas 2019 m. ekspedicijos maršrutas, o taip pat 2018 ir 2017 m. maršrutai

Kanados lietuvių bendruomenė ir paveldas nepelnytai primiršta. Daug lengviau rasti informacijos, pavyzdžiui, apie Lotynų Amerikos ar Australijos lietuvybę, nei Kanados. Matyt, egzotiškumas, atstumai žavi, Kanada kiek per arti…

Tačiau iš tiesų Kanada lietuvišku paveldu nusileidžia tik vienintelėms Jungtinėms Amerikos Valstijoms. To paveldo „gyvumu“ JAV net lenkia: Kanadoje daugelyje lietuvių bažnyčių tebelaikomos lietuviškos mišios (7 iš buvusių 11) ir tik viena yra nugriauta. Kanadoje tebeveikia žymi dalis lietuvių klubų. Kanadoje dirba keturios lietuvių kredito unijos (JAV – tik pora) ir t.t. Gerokai mažiau Kanadoje ir lietuvių, su kuriais teko bendrauti angliškai. Pasak 2016 m. surašymo, apie ketvirčiui Ontarijo lietuvių kilmės asmenų gimtoji kalba yra lietuvių, o lietuviškose organizacijose tokie beveik visi.

Iš viso nuvažiavome per 6000 km.

Augustinas ir Aistė Žemaičiai Niujorke 'Tikslas - Amerika 2019' metu

Niujorke prieš važiavimą į Torontą

Praeitų “Tikslas – Amerika” ekspedicijų dienoraščiai: 2017 metų į rytų JAV, 2018 metų į JAV Vidurio Vakarus

Kanados lietuviškas paveldas (įžanga)

Esame pravažiavę Lotynų Ameriką, Australiją, Vakarų Europą, Kazachiją, lankę tenykštes lietuviškas vietas. Bet tokiai misijai, kaip „Tikslas – Amerika“, darbo ten nedaug. Ten yra tik pavienės lietuviškos vietos, viena nuo kitos dažniausiai nutolusios per šimtus ar ir tūkstančius kilometrų. Pavyzdžiui, visoje Lotynų Amerikoje tebuvo 4 lietuvių bažnyčios (nė vienoje lietuvio kunigo nebėra).

Vitražas Hamiltono lietuvių bažnyčioje

Vitražas Hamiltono lietuvių bažnyčioje

Tuo tarpu Kanadoje, kaip ir JAV, kiekvieną dieną galėjome aplankyti daugybę lietuviškų vietų, susitikti su dešimtimis lietuvių. Bent jau pietinėje Ontarijo ir Kvebeko provincijose, kur yra didžiausi Kanados miestai (Torontas, Monrealis) ir kur gyvena apie 85% visų Kanados lietuvių. Ir „Tikslas – Amerika“ žemėlapis Kanadoje neatrodo mažiau pilnas, nei JAV.

Prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę

Prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę Toronto lietuvių kapinėse su jų prižiūrėtojais

Visgi, Kanadoje lietuviškas paveldas kiek retesnis, nei JAV. 2017 m. ekspedicijos metu „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje pažymėjome ~330 lietuviškų vietų JAV Rytuose. 2018 m. pridėjome dar ~250 JAV Vidurio Vakaruose. Šiais metais gi pažymėjome 92 naujas vietas. Tiesa, kai daugelis Kanados lietuviškų vietų gyvos, galima patekti į vidų, laiko kiekvienoje užtrukdavome daugiau, nei kokiame Pensilvanijos anglies regione, kur daugelyje lietuvių bažnyčių lietuviški nebent kertiniai akmenys.

Sumažintas "Tikslas - Amerika" žemėlapis. Po 2019 m. ekspedicijos.

Sumažintas “Tikslas – Amerika” žemėlapis. Po 2019 m. ekspedicijos.

Be to, ekspedicijos pobūdis kasmet keičiasi. 2017 m. apsiribojome lietuviško paveldo lankymu, fotografavimu, aprašymu – tiek mažai laiko buvo. 2018 m. jau galėjome surengti projekto pristatymą Niujorke bei susitikimus su keliomis bendruomenėmis. Šiemet dar didesnę dalį mūsų darbo sudarė pokalbiai, interviu. Padarėme net 12 projekto pristatymų, į kuriuos pasiklausyti apie lietuvišką paveldą Amerikos žemyne atėjo beveik 300 žmonių.

Papasakoti jau turime ką: iki valandos trukusia programa su galybe nuotraukų nusivylusių nebuvo. Pasakojome apie įspūdingiausią Amerikos žemyno lietuvišką paveldą, netikėčiausias ir įdomiausias ekspedicijų istorijas ir kartu pasinaudodavome proga paklausti: „Ar viską sužymėjome jūsų regione, gal žinote daugiau?“.

Romuvos lietuvių stovykla

Romuvos lietuvių stovyklos simbolis – jos unikalūs vartai

Kanados geografija lėmė, kad vėl aplankėme ir JAV. Taip, galima važiuoti iš Toronto į Monrealį ir atgal, iš Toronto į Vindsorą ir atgal tais pačiais keliais – bet kam švaistyti laiką, jeigu galima į vieną pusę važiuoti Kanada, į kitą – JAV?

Monrealio Aušros Vartų bažnyčios vidus - simbolinis Vilnius su Trimis kryžiais gale

Monrealio Aušros Vartų bažnyčios vidus – simbolinis Vilnius su Trimis kryžiais už altoriaus

Tokiu būdu vienur JAV užpildėme keletą žemėlapio spragų: pavyzdžiui, žemėlapyje buvo nepažymėtos Ročesterio, Jutikos, Niagara Folso lietuviškos vietos, nes 2017 m. ekspedicijoje jos būtų buvusios pernelyg į šalį. Dar 2017 m. ročesteriečiai mums rašė, kodėl žemėlapyje nėra Ročesterio…

Kitur JAV, tuo tarpu, galėjome vėl aplankyti tas pačias vietas. Tuos miestus, kur lietuviai „Tikslas – Amerika“ projektu ir lietuvišku paveldu susidomėję labiausiai: Klivlandą, Detroitą. Ir padaryti ten pristatymus.

Projekto pristatymas Klivlando lietuvių klube

Projekto pristatymas Klivlando lietuvių klube

Be to, aplankėme ir Niujorką. Jau trečią kartą. Tiesiog, į Niujorką skristi perpus pigiau, nei į Torontą. Skridome į Niujorką, važiavome autobusu į Torontą.

Lietuvos šimtmečio paminėjimo programa baigėsi, šįkart projektas „Tikslas – Amerika“ vyko be valstybės paramos ir taupyti reikėjo labiau. Tačiau „Lietuvių fondo“, Monrealio kredito unijos „Litas“, Ročesterio „Lithuanian Heritage Society“ ir daugybės smulkesnių rėmėjų dėka jis įvyko ne blogesnis, nei kada prieš tai. Visi rėmėjai paminėti „Tikslas – Amerika“ tinklapyje.

Senojo kryžiaus lietuivų kankiniams Midlande maketas Kanados lietuvių archyve-muziejuje

Senojo kryžiaus lietuivų kankiniams Midlande maketas Kanados lietuvių archyve-muziejuje

 


Niujorkas (sugrįžimas)

l
Psichologinis atstumas iki Niujorko mums, tikriausiai, toks, kaip daug vilniečių – iki Kauno, viskas pažįstama, pažįstami žmonės, kaip Danius Glinskis iš „Susivienijimo lietuvių Amerikoje“, su kuriuo šiemet įrašėme interviu apie jo suprojektuotą SLA pastato rekosntrukciją. Beje, jis papasakojo lankęsis Pensilvanijos Anglies regione, pagal „Tikslas – Amerika“ žemėlapį ten ieškojęs lietuvių bažnyčių, kapinių ir mokyklų.

Augustinas Žemaitis su Daniumi Glinskiu SLA pastate žiūri naują SLA tinklapį

Augustinas Žemaitis su Daniumi Glinskiu SLA pastate žiūri naują SLA tinklapį

Atminimo lenta lietuviui ant Niujorko biržos – sunaikinta

Įdomu sugrįžti į tas pačias lietuviškas vietas, stebėti besitęsiančią istoriją.

Deja, ji ne visada linksma. Kažin kas nuėmė atminimo lentą pirmajam Niujorko lietuviškos mokyklos steigėjui lietuviui Kuršiui, kurią prieš 50 metų taip stengėsi pakabinti Niujorko lietuviai. Norėjo priminti niujorkiečiams lietuvių indėlį į Niujorko istoriją – ir džiaugėsi, kad apie lietuvius dabar galės paskaityti kiekvienas, praeinantis Niujorko akcijų biržą.

Dar prieš kelis mėnesius pagal „Tikslas – Amerika“ kelionių vadovą lietuviškas vietas lankęs pažįstamas pranešė, kad prie Niujorko akcijų biržos jokios atminimo lentos lietuviams nerado. „Gal nepastebėjo?“ – pamaniau. Bet nuėjęs į žemutinį Manheteną jos neberadau ir aš. Pastato fasadas suremontuotas – prieš remontą nukabino ir nepasivargino užkabinti atgal…

Ne tik Lietuvoje atminimo lentos lietuviams nuiminėjamos… Tokiame dideliame mieste, kaip Niujorkas, deja, atgarsio tai nesulaukė. Daug lietuvių nė nežino, kad ta lenta nuimta, dar daugiau nė nežinojo, kad ji buvo.

Atminimo lenta Kuršiui prie Niujorko akcijų biržos

Atminimo lenta Kuršiui prie Niujorko akcijų biržos, užfiksuota ‘Tikslas – Amerika 2017’ ekspedicijos metu

Ta lenta maža, bet svarbi. Juk ji primindavo lietuvius ne kokiame nors „gete“, o vienoje svarbiausių Niujorko vietų. Ir pats žinau ne vieną Amerikos ar Lietuvos lietuvį, kelionėje po Niujorką važiavusį pasižiūrėti tos lentos. Jie didžiuodavosi, kad lietuviai padarė didelę įtaką net Niujorkui, tai pasakodavo vaikams, draugams, pažįstamiems. Ir amerikiečiai sužinodavo, kad Amerikos lietuvių istorija neprasidėjo nuo XIX a. juodadarbių.

Niujorko akcijų birža, kur pakabinta Kurišui atminimo lenta

Niujorko akcijų birža, kur pakabinta Kuršiui atminimo lenta

Kaip išgelbėti lietuviškas Amerikos pastatų detales?

Labai retai lietuviškas paveldas Amerikoje naikinamas specialiai, iš neapykantos. Taip, pastatai gali būti griaunami dėl ekonominių priežasčių – kaip Aušros Vartų bažnyčia Niujorke, vietoje kurios jau iškilo didelis pastatas. Prieš milijonus nepakovosi.

Bet jei sunaikinamas niekam netrukdantis paminklas ar lenta, tai dažniausiai todėl, kad savininkai tiesiog nesupranta jo svarbos – ir ėmusis tinkamų veiksmų viską galima sugrąžinti. Tą įrodė Čikagos lietuviai, 2010 m. sugebėję įtikinti „Midway“ oro uostą sugrąžinti per rekonstrukciją nuimtą ir „sandėlyje pamirštą“ atminimo lentą Dariui ir Girėnui. Tą įrodė Carol Gargan iš Skrantono, savo raštais įtikinusi prie nebelietuviams atiduotos Šv. Juozapo bažnyčios palikti lietuvišką koplytstulpį sovietų okupacijos aukoms.

Ir, tikiuosi, „Tikslas – Amerika“ projektas, įrašymo į lietuviško paveldo žemėlapį sertifikatai, kuriuos daliname, privers dar daugiau dabartinių savininkų – jei jie nelietuviai – susimąstyti, kad jų turima vieta yra svarbi ir įdomi, ir kokia nors „sena lenta“ nėra tiesiog lenta.

Ir, tikiuosi, „Tikslas – Amerika“ paskatins lietuvius tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje geriau sužinoti, kas lietuviško kur yra, kam iškilęs pavojus, ir pagalvoti, kaip kai ką galima išsaugoti.

Visiems kartu: Amerikos lietuviams, Lietuvos lietuviams, Lietuvos diplomatams ir valdžiai, lietuviškai nebekalbantiems Amerikos lietuvių palikuonims.

Aišku, kiekvieną kartą Niujorke pažymime ir papildomų lietuviškų vietų – šįsyk pažymime Tenement muziejų, kuriame atkurtas ir litvako butas.

Daugiabučio muziejus Niujorke

Daugiabučio (Tenement) muziejus Niujorke, kur atkurtas ir litvakų butas. Daugelis tiek lietuvių, tiek litvakų, imigravę prieškariu į Niujorką gyvendavo panašiuose

Naktiniu autobusu pajudėjome link Kanados, kur mūsų laukė Torontas: didžiausias ir daugiausiai lietuvių turintis Kanados miestas, pagal lietuviško paveldo kiekius kaip lygus su lygiu galintis galynėtis su Niujorku.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Niujorke:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Niujorke aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Niujorke žemėlapis

 


Torontas

Kai sulaukėme kvietimo į Torontą, dar ėjo 2017 m. „Ir Kanadoje yra įdomių lietuviškų vietų“ – rašė kunigas Aurelijus Kasparavičius, sekantis mūsų Facebook kanalą „gabaleliailietuvos“. Pažadėjome atvykti 2019 m. Ir pažadą ištesėjome.

Galima sakyti, pirmą kartą per „Tikslas – Amerika“ istoriją turėjome savo agentą. Sunku ir suskaičiuoti, su kiek žmonių susitarė kunigas Aurelijus, kad mums parodytų lietuviškas vietas – arba bent jau davė kontaktus. Kiekviena nauja „Tikslas – Amerika“ misija iš tos pusės paprastesnė: vis daugiau ir daugiau žmonių, kuriems nebereikia prisistatinėti, kurie patys tave susiranda.

Kryžių kalnas ir Lietuvos kankinių koplyčia Misisagos šv. Jono lietuvių kapinėse

Kryžių kalnas ir Lietuvos kankinių koplyčia Misisagos šv. Jono lietuvių kapinėse (Misisaga)

Nakvynės pas vietinius: kodėl anksčiau to vengdavome

Aurelijus parūpino ir nakvynės vietą – susitarė su vietos lietuviais Stasiulevičiais, kad priimtų pernakvoti.

Iš šios pusės „Tikslas – Amerika“ buvo sunkesnė misija, nei prieš tai buvusios. Anksčiau turėjome dalinį finansavimą iš Lietuvos valstybės – juk valstybingumo šimtmetis. To neliko, o projektą baigti norisi. Todėl šiemet daugiausiai nakvodavome pas Kanados ir JAV lietuvius: taip sutaupėme brangiems viešbučiams.

“„Lietuvių

„Lietuvių namai“ Toronte

Anksčiau to vengdavome. Ne vienas ir ne dešimt per tuos tris metus sutiktų Amerikos lietuvių pasakojo, kad net ryšiai su giminėmis ir draugais Lietuvoje nutrūko dėl to, kad anie tik prašinėdavo visko ir prašinėdavo, tarsi pinigai Amerikoje ant medžių augtų. Net ir mano svetainėje „Gabalėliai Lietuvos“ ne kartą sulaukiau tokių Lietuvos lietuvių parašytų komentarų: „Noriu važiuoti studijuoti į JAV universitetą, bet neturiu X dešimčių tūkstančių dolerių – gal Amerikos lietuviai galėtų paremti?“. Labai norėjosi pagerinti Lietuvos lietuvių įvaizdį – būti ne prašinėtojais, bet tokiais, kurie atėjo padaryti gero darbo ir nieko už tai neprašo (nei pinigų, nei maisto, nei nakvynės).

Brolis Kasparavičius pasitinka prie savo bažnyčios

Brolis Aurelijus Kasparavičius pasitinka prie savo bažnyčios

Visgi ir šįsyk našta niekam netapome – atvažiuodavome vėlai vakare, išvažiuodavome rytais, šeimininkams dar miegant. Daugiau „patrukdėme“ tik Aurelijui – mūsų naktinis autobusas iš Niujorko į Torontą vėlavo virš valandos, jam teko laukti. Bet, tikiu, kad vėlesnis važinėjimas kartu su mumis jam patiko: net planus dėl to pakeitė. Smagu matyti, kaip smarkiai šis kunigas domisi visomis Kanados lietuvių organizacijomis, paveldu ir istorija, nors yra atsiųstas iš Lietuvos. Kaip pats uždavinėja papildomus klausimus mūsų pašnekovams.

“Parko

Parko „Lithuania“ ženklas Toronte

Toronto lietuviška didybė atsiskleidė pamažu

Pirmasis pasivažinėjimas po Torontą prasidėjo kiek nykiai: Šv. Jono lietuvių bažnyčia, kuri jau nebelietuvių ir net į vidų patekti neaišku kaip (kiek žmonių bebandė sutarti – nepavyko). Tik stogelis lietuviškas likęs. Senosios Prisikėlimo bažnyčios vieta – niekaip nepažymėta, dabar ten daugiabučiai. Vėliau dar – lietuvių liuteronų bažnyčia, uždaryta pernai. Kur dar prieš metus buvo nupiešta trispalvė, dabar – gėjų vaivorykštė.

Buvusi lietuvių liuteronų Išganytojo bažnyčia

Buvusi lietuvių liuteronų Išganytojo bažnyčia

Bet čia pat – dvi pažibos. Iš Lietuvių namų dar galėjau daug tikėtis: milžiniškas pastatas, didžiulės salės – beje, remontuojamos, tobulinamos. Interjerai gal ne ypatingai lietuviški, bet veikia labai lietuviškas baras „Lokys“, lietuviška kredito unija, kita. Viską jau perėmė naujai atvykę lietuviai, kaip Genovaitė Kobelskis ir Diana Jasiukaitienė, su kuriomis susitikome. Iš 11 valdybos narių – 7 šiuolaikiniai imigrantai iš Lietuvos.

Baras 'Lokys' su lietuviškais interjero elementais

Baras „Lokys“ su lietuviškais interjero elementais. Kalbamės su Lietuvių namų vadovėmis. Čia lankytis gali visi norintys, ne vien klubo nariai. Tiesą sakant, apie 20% klientų yra nelietuviai, mėgstantys lietuvišką maistą, kuris ruošiamas kiekvieną sekmadienį.

O antroji Toronto centro pažiba – Vilniaus rūmai – smarkiai pranoko lūkesčius. Tai – senelių namai, o „Tikslas – Amerika“ pripratau matyti slogius senelių namus: taip, viskas gražu, tvarkinga, bet neapleidžia toks liūdnas jausmas, kad visiems tai – paskutinė stotelė, daug nykesnė už visus įdomius ir įvairius jau nugyventus gyvenimus. „Vilniaus rūmai“ kitokie. Seneliai, kurių amžiaus vidurkis 85 m. – tiesa, daugiausia galintys pasirūpinti savimi – čia gyvena butuose su balkonais, gražiais vaizdais, po vieną ar po du (kai kurie porą ir susiranda „Vilniaus rūmuose“). Kaip pasakojo „Vilniaus rūmų“ vedėjas Jurgis Valaitis, lietuviams čia daug pliusų palyginus su bet kuria kita gyvenamąja vieta Toronte: televizoriuose keturi lietuviški kanalai ir sveikinimai su gimtadieniais, yra kasdien veikiantis lietuviškas restoranas, švenčiamos tautinės šventės: Vasario 16 d., Kūčios, Vėlinės ir t.t. O taip pat yra pirtys, terasa, sodelis, metro stotelė šalia ir t.t. Nenuostabu, kad prie vietos „Vilniaus rūmuose“ susidariusi nuolatinė apie 10-15 senelių eilė, o gyventojų – per 100.

“„Vilniaus

„Vilniaus rūmai“

Šiuo metu 80% Vilniaus rūmų gyventojų lietuviai, iš jų 20% – jau gimę Kanadoje. Dar vienas skirtumas nuo daugybės kitų lankytų panašių senelių namų, kur iš lietuvybės dažnai tebūna likęs vardas ir kokie drožti Rūpintojėliai bei paveikslai.

“Vaizdas

Vaizdas iš „Vilniaus rūmų“ į Toronto miesto centrą

Torontas mums buvo kaip bazė, iš kurios važinėjome ir po kitas vietas – Hamiltoną, Vasagą, Midlandą. Ilgiausia diena Toronte buvo, aišku, sekmadienis. Kai kiti ilsisi, mums, kaip ir kunigams – pats darbymetis. Nes visur lietuviškos Mišios, nes ten susirenka lietuviai.

Augustinas Žemaitis fotografuoja lietuivšką koplytėlę Vilniaus rūmų kieme

Augustinas Žemaitis fotografuoja lietuivšką koplytėlę Vilniaus rūmų kieme

Projekto pristatymų tiek, kad teko net išsiskirti

Šįsyk ne vien žymėjome internetiniame www.tikslasamerika.lt žemėlapyje lietuviškas vietas ir aprašinėjome jas internetinėje enciklopedijoje www.gabalelialietuvos.lt , tačiau ir surengėme 12 mūsų projekto pristatymų, 5 jų – Toronte ir aplink. Tai – puiki proga pabendrauti su vietos lietuviais, išgirsti apie papildomas lietuviškas vietas regione. Kanada – kaip niekad puikiai tam tinkantis regionas. Nes Kanadoje lietuvių bendruomenė labai gyva: ten veikia daugiau nei pusė visų kada nors buvusių lietuvių bažnyčių ir jose vyksta lietuviškos Mišios, ir apskritai retai kada teko naudoti žemėlapio žymeklį, reiškiantį „lietuvybės tik pėdsakai“.

Kartu su Toronto lietuvių namų kolektyvu

Kartu su Toronto lietuvių namų ir Prisikėlimo kredito unijos kolektyvu

Pirmąjį sekmadienį laukė trys pristatymai, visi – po Šv. Mišių. Pirmasis – Hamiltone, antrasis – Lietuvos kankinių parapijoje, trečiasis – Prisikėlimo parapijoje. Kaip vsiką suspėti? Juk Hamiltonas – 70 km nuo Toronto, o Mišių laikai labai artimi: 09:00, 10:30, 12:00… Laimė, esame dviese. Taigi, Mišiose sudalyvavome Hamiltone ir aš ten likau pristatyti projektą. Aistė, tuo tarpu, iškeliavo su Hamiltone mišias laikiusiu kunigu Nerijumi Šmerausku į Lietuvos kankinių parapiją. Prisikėlimo parapija vėl kliuvo man – ten išvažiavau iš karto po pristatymo Hamiltone ir atvykau jau po Mišių, kaip tik tuo metu, kai parapijiečiai rinkosi bendrauti. Ir, baigęs pristatymą, nuvažiavau paimti Aistės.

Lietuvos kankinius vaizduojantys vitražai Misisogos Lietuvos kankinių bažnyčioje

Lietuvos kankinius vaizduojantys vitražai Misisogos Lietuvos kankinių bažnyčioje

Malonu buvo sulaukti tiek susidomėjimo, klausimų, garbių svečių, tokių kaip už lietuvių sielovadą išeivijoje atsakingas prelatas Edmundas Putrimas, Kanados lietuvių rašytojas Antanas Šileika, Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkas Kazimieras Deksnys.

Misisaga – didžiausias lietuvybės centras Kanadoje (kapinės, muziejus)

Ne mažiau įdomu buvo pasivaikščioti po vieninteles Kanados lietuvių kapines prie Lietuvos kankinių šventovės. Pranoko lūkesčius. Grožiu, tautiškumu tarp visų Lietuvos išeivių kapinių jos nusileidžia nebent tik Čikagos lietuvių kapinėms. Daugelis Kanados lietuvių, kuriems svarbi lietuvybė, laidojasi čia, pasirūpina tautiškais antkapiais ir, karts nuo karto, vis sukuriamas koks įspūdingas lietuviškas paminklas: Žuvusiems už Lietuvos laisvę, Kryžių kalnas, Tremtinių motina ir t.t. Garsiausias kapas – istoriko Adolfo Šapokos. Visų jų vietas radau, pasižymėjau koordinates „Tikslas – Amerika“ žemėlapiui, nufotografavau, o Aistė paėmė interviu iš kapinių vadovo Vytauto Pečiulio.

Ant daugelio antkapių, kaip ir ant šio, po kuriuo ilsisi Balys Savickas, matyti patriotiniai lietuviški simboliai ir užrašai. Kairiojo antkapio įraše sakoma „Tėvynės netekęs jos laisvei gyvenau ir jos sulaukiau“, nes velionis mirė 1996 m., jau Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę. Įraše kitoje to paties antkapio pusėje priduriama: „Tokį likimą man skyrė Visagalis“. Ant šio kapo pavaizduotas Lietuvos herbas Vytis, Vyčio kryžius ir Trijų Kryžių paminklas, svarbus Vilniaus ir Sovietų represijų simbolis, kurį Tarybų valdžia buvo nugriovusi, bet lietuviai vėl atstatė, kai jau pradėjo atrodyti, kad nepriklausomybę atgauti bus įmanoma

Ant daugelio antkapių, kaip ir ant šio, po kuriuo ilsisi Balys Savickas, matyti patriotiniai lietuviški simboliai ir užrašai. Kairėje pusėje esančiame įraše sakoma „Tėvynės netekęs jos laisvei gyvenau ir jos sulaukiau“, nes velionis mirė 1996 m., jau atkūrus Nepriklausomybę. Dešinėje pusėje esančiame įraše priduriama: „Tokį likimą man skyrė Visagalis“. Ant šio kapo pavaizduotas Lietuvos herbas Vytis, Vyčio kryžius ir Trijų Kryžių paminklas, svarbus Vilniaus ir Sovietų represijų simbolis, kurį Tarybų valdžia buvo nugriovusi, bet lietuviai vėl atstatė, kai jau pradėjo atrodyti, kad nepriklausomybę atgauti bus įmanoma

Šv. Jono lietuvių kapines žemėlapyje žymėsiu kaip vieną svarbiausių Amerikos žemyne lietuviško paveldo vietų. Įspūdingų lietuviškų vietų Kanadoje yra ir daugiau, bet ne visos jos taip paprastai pasiekiamos, kasdien atidarytos.

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę Toronte

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę Toronte

Pirmadienio rytą prie Lietuvos kankinių šventovės dar sugrįžome į Kanados lietuvių archyvą: persifotografavome parapijų jubiliejines knygas, kurios pravers kaip informacijos šaltiniai enciklopedijai „Gabalėliai Lietuvos“, ilgai kalbėjome su Danguole Breen. Toronte lietuvybės šitiek daug, kad vėl teko skirstytis: kol Aistė fotografavo knygas, aš ėjau pakalbinti vienintelio Kanados lietuvių laikraščio „Tėviškės žiburių“ vyr. redaktorę Siginą Katkauskaitę. Ji – iš naujų atvykėlių, dirba ten 12 metų. Visgi, pasakojo, turėjo prisitaikyti prie unikalios Kanados lietuvių kalbos: vietoje „ministras“ Toronte tebesakoma „ministeris“ (taip rašoma ir „Tėviškės žiburiuose“, ir net ant Lietuvos ambasados Kanadoje tarnautojų vizitinių kortelių), vietoje „metro“ – „požeminis“, vietoj „laidojimo namai“ – „šermeninė“ ir pan. Jokioje kitoje šalyje negirdėjau tiek daug nusistovėjusių ten žodžių, kurie Lietuvoje nevartojami ar vartojami kitaip / rečiau („nelaimė“ vietoje „(auto)avarija“, „keltuvas“ vietoje „liftas“, „šventovė“ vietoje „bažnyčia“).

Danguolė Breen iš Lietuvių archyvo-muziejaus rodo ten saugomą Monrealio lietuvių klubo kertinį akmenį

Danguolė Breen iš Lietuvių archyvo-muziejaus rodo ten saugomą Monrealio lietuvių klubo kertinį akmenį

Iš JAV lietuvių kartais sulaukiame kritikos, kad miestų pavadinimus „Gabalėliuose Lietuvos“ rašome lietuvių kalba – Amerikos lietuviams, tarkime, įprasčiau „Cleveland“, nei „Klivlandas“. Tuo tarpu Kanados lietuviai dažniausiai miestų pavadinimus patys rašo lietuviškai, o kai kuriems miestams netgi… turi sugalvoję savus. Pvz. „Mississauga“ lietuviškai pagal lietuvių kalbos komisiją yra „Misisoga“, bet Kanados lietuviai man rašė „Misisaga“; „Oakville“ Lietuvos lietuviams yra „Oukvilis“, o Kanados lietuviams – „Oakvilė“. Kodėl? Atsakymas – irgi spauda, juk rašytinę lietuvių kalbą daugelis mato labiausiai joje. JAV „Draugas“ miestų pavadinimus rašo angliškai, o Kanados „Tėviškės žiburiai“ – lietuviškai su kanadietišku prieskoniu.

„Tikslas – Amerika“ savanoriai Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė prie Misisogos Šv. Jono lietuvių kapinių vartų

„Tikslas – Amerika“ savanoriai Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė prie Misisogos Šv. Jono lietuvių kapinių vartų

Deja, „Tėviškės žiburių“ redakcija pamažu užsidarinėjo: tai paskutiniai „Tėviškės žiburių“ leidimo metai, laikraštis pasiliks tik internete ir redakcijos nuomotis nebereiks. Nežinia, kur atsidurs istoriko Adolfo Šapokos stalas, prie kurio Sigina davė mums interviu… Ir seniesiems Kanados lietuviams bus sunku: ne visi naudojasi internetu ir daug kas „Tikslas – Amerika“ pristatymuose minėjo apie mus perskaitę būtent „Tėviškės žiburiuose“.

Augustinas Žemaitis su Tėviškės žiburiais prie Adolfo Šapokos stalo

Augustinas Žemaitis su Tėviškės žiburiais prie Adolfo Šapokos stalo

Atėjo laikas išvykti iš Toronto. Jei skaičiuoti Torontą su visais jo priemiesčiais, turbūt tik viename kitame mieste „Tikslas – Amerika“ misijų metu lietuviškas vietas tyrinėjome ilgiau – Čikagoje. Iš viso Toronte (su Misisaga) pažymėjome 27 lietuviškas vietas.

Kartu su liuteronų kunigu Algimantu Žilinsku jo namuose

Kartu su liuteronų kunigu Algimantu Žilinsku jo namuose

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Toronte:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Toronte aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Toronte žemėlapis

 


Vasaga

Vasagos lietuvių kurorto bažnyčioje kėdės ir lauke

„Vasaga yra Kanados Palanga“ – sakė ten pasitikęs parapijietis. Kanados Palanga Vasaga buvo visiems. Tiems dipukams, kurie, prasigyvenę, čia, prie Hurono ežero kranto, nusipirko vasarnamius, leido vasaras, o paskui, išėję į pensiją, išsikėlė su visam. Ir tiems vaikams, kurie čia turėjo net dvi lietuviškas stovyklas.

„Kurortas nyksta, po 10 metų jo jau nebus“ – vėliau kalbėjo nostalgiškų nuotaikų apimtas rašytojas Antanas Šileika, prisiminęs bingo žaidimus ir tūkstančius lietuvių Vasagoje vaikystėje.

Paskutinis Vasagos choristas

Šis vyras prisistatė kaip paskutinis gyvas iš Vasagos lietuvių choro

Galbūt. Naujos kartos poilsiauja Karibuose ir dar kur. Nors keli „trečiabangiai“ pasiekė Vasagą, to per mažai. Panašus likimas ištiko ir Beverli Šorą ar Junjon Pirą prie Čikagos. „Aš paskutinis gyvas iš vyrų choro“ – sakė vienas parapijiečių. Jam virš 90 metų.

Medinis koplytstulpis (dešinėje) ir iš Londono (Ontarijo provincijoje) perkelti meno kūriniai Vasagos lietuvių bažnyčios fasade

Medinis koplytstulpis (dešinėje) ir iš Londono (Ontarijo provincijoje) perkelti meno kūriniai Vasagos lietuvių bažnyčios fasade

Ir visgi mus Vasagoje pasitiko dar gausi – nors ir senstanti – lietuvių bendruomenė. Apie 30 žmonių mišiose, o vasaromis, prisijungus vasarotojams, sakė, ateina ir 100, neišsitenka pastato viduje, todėl siena anapus altoriaus atveriama ir likusieji sėdi lauke ant suoliukų.

Vasagos lietuvių Gerojo Ganytojo bažnyčia, žvelgiant nuo lauko suolų

Vasagos lietuvių Gerojo Ganytojo bažnyčia, žvelgiant nuo lauko suolų

Po mišių visi smagiai klausėsi „Tikslas – Amerika“ pristatymo – paties pirmojo – ir vėliau jau per pristatymus Toronte girdėjome: „atėjau, nes draugei iš Vasagos labai patiko“.

Vasagos klebonijoje po pamaldų

Vasagos klebonijoje po pamaldų bendruomenė laukia “Tikslas – Amerika” pristatymo

Kretingos stovykloje – Kanados lietuvių jaunimo susirinkimas

Ir „Kretinga“ – vienintelė Vasagos vaikų stovykla po to, kai Gerojo ganytojo stovykla užsidarė – maloniai nudžiugino. Mums sakė, kad bus tuščia, bet jei lydės kunigas Nerijus Šmerauskas, tai policijos niekas neiškvies. Tačiau stovyklą radome pilną: 50 paauglių, Kanados lietuvių jaunimo susitikimas. Vadovė Audra Stančiūtė maloniai nuvedė į koplyčią, pranciškonų gyvulėlių kapines, mistiškai atrodantį Kretingos kryžių kalną, paskui grįžo pas kolegas. Tiesa, tarpusavy jie kalbėjo angliškai – nors ir moka lietuviškai, bet angliškai paprasčiau.

Su kunigu Nerijumi Šmerausku ir Audra Stančiūte prie Vasagos kryžių kalno

Su kunigu Nerijumi Šmerausku ir Audra Stančiūte prie Vasagos kryžių kalno

Įdomu, kad daugiausiai puikiai lietuviškai kalbančio jaunimo per visas savo ekspedicijas Amerikoje sutikau Argentinoje bei Urugvajuje. Atrodytų, keista – juk ten žmonės emigravo dar ~1926 m., o ir nebuvo nusiteikę taip patriotiškai, kaip dipukai. Tačiau lietuviškai tas Pietų Amerikos jaunimas išmoko Vasario 16 d. gimnazijoje, padedami ir Lietuvių fondo (beje, parėmusio ir „Tikslas – Amerika 2019“ projektą).

Su Kanados lietuvių jaunimu Kretingos stovykloje

Su Kanados lietuvių jaunimu Kretingos stovykloje

Šios gimnazijos koziris: ten susirenka lietuviai iš viso pasaulio – anglakalbių, ispanakalbių, portugalakalbių šalių, pačios Vokietijos. Jie negali susišnekėti tarpusavy niekaip kitaip, kaip lietuviškai. „Ne pamokose lietuviškai išmokau, o su gimnazijos draugais“ – pasakojo ne vienas Lotynų Amerikos lietuvis. Deja, JAV ar Kanadoje panašią aplinką sudaryti sunku: juk visi lanko angliškus darželius, mokyklas. Kaip ten bebūtų, ir tai, kad lietuvių jaunimas prisimena kilmę – puiku, o tokiose lietuviškose erdvėse kaip „Kretinga“ tai – daug paprasčiau.

Pagrindinė „Kretingos“ stovyklos salė

Pagrindinė „Kretingos“ stovyklos salė

Kaip lietuviai pradėjo visų Kanados tautybių tradiciją

Vasagoje užtrukome ilgiau, nei planavome, saulė suko vakarop. Prasidėjo lenktynės su laiku: spėti nuvažiuoti 40 km iki Midlando kur Kanados kankinių šventovėje stūkso lietuvių kryžius. Spėjome. Į videokamerą įrašėme kunigo Nerijaus pasakojamą įdomią kryžiaus istoriją: lietuviai jį pastatė tam, kad prilygintų komunistų žudytus Lietuvos kankinius Kanados kankiniams, atkreiptų dėmesį į save. Metai iš metų prie to kryžiaus vyksta lietuvių piligrimystės, o dar žaviau, kad kryžius įkvėpė kitas tautas irgi pastatyti panašius. Dabar visas šventovės šventorius jų pilnas – o lenkai pastatė net kelis religinius statinius, tarp jų Dievo gailestingumo skulptūrą. Pagal Dievo gailestingumo paveikslą, kurio originalas – Vilniuje.

Lietuvos kankinių kryžius Midlande (už jo – Kanados kankinių šventovė). Tai pirmoji ir viena iš nedaugelio etninių šventviečių, esančių taip arti pagrindinės šventovės.

Lietuvos kankinių kryžius Midlande (už jo – Kanados kankinių šventovė). Tai pirmoji ir viena iš nedaugelio etninių šventviečių, esančių taip arti pagrindinės šventovės.

Pasukome link Toronto. Iš viso tą dieną „sukorėme“ apie 350-400 kilometrų. Kunigas Nerijus Šmerauskas beveik tiek suvažinėja kas šeštadienį, važiuodamas laikyti Mišių į Vasagą. Kanados tai – tik mažytė dalelė. Lietuvoje tai atstumas skersai visą šalį.

Kunigas bažnyčios viduje Šv. Mišių metu. Už jo – atverta siena.

Kunigas Nerijus Šmerauskas bažnyčios viduje Šv. Mišių metu. Už jo – atverta siena.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Vasagoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vasagoje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Vasagoje žemėlapis

 


Hamiltonas

Lietuviškų vietų lavina: nuo kredito unijos iki senelių namų

Hamiltonas man buvo švelni paslaptis. Pažiūrėjus į žemėlapį jis atrodo it Toronto priemiestis. Nuo seno žinojau tik apie Hamiltono lietuvių bažnyčią ir kryžių šalia. Kunigas Aurelijus Kasparavičius, svarbus informacijos šaltinis apie Torontą, irgi nepasakė daugiau. O Hamiltono lietuvis klebonas Paulius Rudinskas buvo išvykęs.

Hamiltono lietuvių bažnyčia

Hamiltono lietuvių bažnyčia

Pamėginusį patyrinėti giliau mane it lavina užliejo papildomos lietuviškos Hamiltono vietos: jaunimo centras, „Talka“ kredito kooperatyvas, „Rambynas“ senelių namai. Na, galvojau, gal tik pavadinimas belikęs – bet štai pažiūriu „Google Street View“ ir matau: ir „Talkoje“, ir „Rambyne“ vien fasaduose didžiuliai Gedimino stulpai. O galutinį „smūgį“ pateikė hamiltoniečiai, su kuriais susirašinėjau: kokie 30 km nuo Hamiltono dar klesti didžiulis pulkininko Giedraičio klubas.

Hamiltono kredito kooperatyvas „Talka“

Hamiltono kredito kooperatyvas „Talka“

Laiką, numatytą programoje Hamiltonui, teko plėsti ir plėsti. Kunigas Kasparavičius siūlė tiesiog aplankyti 9 val. mišias, susitikti su parapijiečiais, ir grįžti į Torontą, Lietuvos kankinių parapiją (ten pristatymas būtų buvęs 11:30). Aš sutariau su Hamiltono parapijiete Aldona Stanaitiene susitikti 8 val. – kad pakalbėčiau, išgirsčiau daugiau. Netrukus supratau, kad ir to nepakaks: pristatymą Lietuvos kankinių šventovėje atidaviau Aistei, kuri ten po mišių išskubėjo su kunigu Nerijumi Šmerausku, o aš likau Hamiltone. Neužteko ir to: spėjau padaryti tik trumpą pristatymą ir privažiuoti su Aldona prie Rambyno.

Vitražas, kuriame vaizduojamas šv. Kazimieras

Vitražas, kuriame vaizduojamas šv. Kazimieras

Galvojau dar grįžti antradienį ryte pakeliui į Sent Katerinsą, bet supratau: vis tiek laiko pritruks. Kazimieras Deksnys, Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkas, hamiltonietis, pakvietė atvažiuoti dar pirmadienį, pernakvoti pas jį – ir pažiūrėti Giedraičio klubą vakare, o „Talką“ – ryte.

Šv. Mišios Hamiltono lietuvių bažnyčioje

Šv. Mišios Hamiltono lietuvių bažnyčioje

Hamiltono lietuvių bažnyčios vitražai Facebook’ą nustebino patriotiškumu

Viskas pavyko kaip suplanuota ir nustebino. Hamiltono bažnyčia pribloškė lietuviškais vitražais, itin tautiniais: štai vienas su partizanu, kitas su vargo mokykla. Ji, sakė, ir atidaryta kasdien. O Giedraičio klubas nustebino didžiuliu 12 ha plotu, dviem šaudyklom. JAV tokių vietų nėra – lietuvių medžiotojų klubas, šaudymo konkursuose rungtyniaujantis su kitomis miesto tautybėmis (Deksnys pasidžiaugė ką tik laimėjęs lietuvių-latvių derbį).

Kartu su Kazimieru Deksniu vaikštome po Giedraičio klubą

Kartu su Kazimieru Deksniu vaikštome po Giedraičio klubą

O mūsų Facebook kanale „Gabalėliai Lietuvos“ Hamiltono lietuvių bažnyčia tapo tikra žvaigžde, ypač jos vitražas su Lietuvos kariu. Joks kitas lietuviškas objektas kol kas nesusilaukė tiek „like“. Tarp komentarų „kaip nuostabu!“ buvo ir „Gaila, kad apie šias vietas nežinojau, nors užaugau Hamiltone“. Tai mane visada stebina: atrodo, kaip gali būti lietuvis ir nežinoti apie lietuviškas vietas savo mieste? Bet informacija apie lietuviškas vietas dažniausiai sklisdavo „iš lūpų į lūpas“ bendruomenės viduje. Ir jeigu šeima gyveno „atsitraukusi“ nuo lietuvių bendruomenės ir veiklos, tai vaikai nieko net ir nesužinodavo.

Lietuvos karį vaizduojančio vitražo Hamiltono lietuvių bažnyčios priestate fragmentas

Lietuvos karį vaizduojančio vitražo Hamiltono lietuvių bažnyčios priestate fragmentas

Dabar kiti laikai – yra internetas, ir mūsų „Tikslas – Amerika“ bei „Gabalėliai Lietuvos“ projektai daro visas lietuviškas vietas ir paveldą pasiekiamas ne tik visiems to miesto gyventojams, lietuviakalbiams ir anglakalbiams, bet ir visam pasauliui.

Lietuviai renkasi į mišias Hamiltone

Lietuviai renkasi į mišias Hamiltone

Dilema: lietuvybė vien lietuviškai ar ir angliškai?

To reikia. Hamiltono Jaunimo centre, deja, dabar jaunimo nematyti, nors jaunas kunigas iš Lietuvos Paulius Rudinskas stengiasi. „Kur jaunimas?“ – klausiau. „Nebekalba lietuviškai“ – sakė Aldona Stanaitienė – „Buvo mišrios šeimos, eina į kitas bažnyčias“. „Ar bandėte daryti angliškas mišias?“ – klausiau. „Pavėlavome. Tuo metu jaunimas jau buvo susiradęs kitas parapijas“.

Hamiltono lietuvių jaunimo centro salė per kavos pertraukėlę po sekmadienio Mišių

Hamiltono lietuvių jaunimo centro salė prieš ‘Tikslas – Amerika’ pristatymą

Kiek matau, tradiciškai stipriose lietuvių bendruomenėse dažnai kyla tokia dilema. Viena vertus, labai norisi išlaikyti kiek įmanoma daugiau lietuvybės: pavyzdžiui, viską daryti vien lietuvių kalba. Kita vertus, tai kartais veda į sunykimą, nes lietuviškoje veikloje pasilieka tik tie, kas arba gimę Lietuvoje, arba lietuvių šeimose greitai po imigracijos (t.y. apie 1950-1960 m.). Ir bendruomenės pamažu išmiršta. Tada jau visas lietuviškas paveldas – bažnyčios, paminklai, klubai – pakimba ant plauko. Ypač mažesniuose miestuose, kurie, priešingai nei Torontas, nesulaukia naujų imigrantų (bet ir Toronte jų ne stebuklai – šiais laikais lietuviai daugiausiai emigruoja į Vakarų Europą, ir į visą Kanadą kasmet teimigruoja iki 100).

Lietuviška daržinė Hamiltono lietuvių jaunimo centre

Lietuviška daržinė Hamiltono lietuvių jaunimo centre

Čia būtina rasti aukso vidurį. Ir tikiu, kad niekada, kol lietuviškas paveldas dar egzistuoja, nėra vėlu stengtis. Kanadoje, kaip ir JAV, populiaru ieškoti šaknų, ir galima rasti būdų įtraukti į lietuvišką veiklą ne tik tuos, kurie toms organizacijoms pašventė gyvenimus, bet ir savo kilmę naujai atrandančius, savo vaikų ir anūkų kartą. Kad tai jai įdomu, aš matau stebėdamas savo „Facebook“ paskyras: didelė dalis reakcijų, komentarų ten ne iš tų, kurie visą gyvenimą saugojo lietuvybę, bet tų, kurie labai džiaugiasi sužinoję, kad tokios lietuviškos vietos, pasirodo, yra arti jų namų.

Vitražai Hamiltono lietuvių bažnyčioje

Vitražai Hamiltono lietuvių bažnyčioje

Tiesiog, pastarųjų žmonių gerokai daugiau. Per Kanados gyventojų surašymą 46000 prisistatė kaip lietuvių kilmės – daugeliui jų, matyt, ta kilmė bent kažkiek svarbi, nes juk galėjo prisistatyti tik kaip kanadiečiai. Tuo tarpu gimtoji kalba lietuvių yra tik 7000 ir daugelis jų vyresni.

Hamiltono senjorų namai „Rambynas“

Hamiltono senjorų namai „Rambynas“

Deja, liūdna tiesa: jei lietuviškos institucijos, lietuviškas paveldas liks tik lietuviakalbių rankose, dauguma jo gali sunykti. O tada dar po keliolikos metų jau išvis niekas mieste lietuvių nebeprisimins: jie liks tik knygose. Mano nuomone, būtina įtraukti visus, kam bent kiek svarbi lietuvybė. Tada paveldas išliks ir, net jei neskambės lietuvių kalba, bus lietuviškas maistas, menas, šokiai, susidomėjimas Lietuva ir jos istorija.

Varžybų trofėjai klubo „Giedraitis“ patalpose

Varžybų trofėjai klubo „Giedraitis“ patalpose

O, jei išliks paveldas, organizacijos, tai lietuvių kalba, beje, gali net atgimti: taip atsitiko Beriso mieste Argentinoje, kurį lankėme 2019 m. balandį. Tenykštis lietuvių klubas įsteigtas 1909 metais. Daugelis lietuvių atvyko ~1930 metus. Tie imigrantai kalbėjo lietuviškai, jų vaikai ir anūkai – gerokai mažiau, klubas perėjo prie ispanų kalbos. O štai dabartiniai 20-40 metų amžiaus jų palikuonys lietuviškai kalba puikiai! Lietuviškai mokytis tarp jaunų klubo narių tapo madinga, nors tėvai jų ir neišmokė! Aišku, viso to nebūtų, jei nebūtų išlikę lietuvių klubo, į kurio veiklą tas jaunimas būtų galėjęs įsitraukti.

Kredito unijos "Talka" darbuotoja duoda interviu priešais įkūrėjo portretą

Kredito unijos “Talka” darbuotoja duoda interviu priešais įkūrėjo Lengniko portretą

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Hamiltone:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Hamiltone aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Hamiltone žemėlapis

 


Niagaros krioklių apylinkės

Palikdami Hamiltoną patekome į kitokį lietuvių pasaulį. Palikome tą, kur pakakdavo parašyti lietuvių organizacijoms ir po kelių laiškų jau būdavo sutarta dėl susitikimo. Ir patekome į tokį, apie kurį šiandienos Kanados lietuviai jau beveik nebežino. Ir visgi ten gyveno tūkstančiai lietuvių, turi būti tūkstančiai jų vaikų ir anūkų…

Sent Katerinse, kur “viskas išnykę”, radome paminklą Lietuvai

Daug mums padėjęs Toronto kunigas Aurelijus Kasparavičius iš pradžių sakė, kad į Sent Katarinsą važiuoti išvis nėra ko: lietuvių mišios ten seniai nebevyksta, viskas išnykę, bažnyčia turbūt nugriauta.

„Turime įsitikinti savo akimis“ – rašiau. „Net jei bažnyčia ir nugriauta, jos vieta svarbi tiems, kieno ten krikštyti tėvai ar seneliai, svarbi išeivijos tyrėjams. Be to, dažnai pasirodo, kad ten, kur nieko nebesitiki, kai kas visgi išlikę“.

Ir tikrai: Sent Katarinse buvusi lietuvių koplyčia tebestovi, o prie jos durų – paminklas Lietuvai. Naujųjų savininkų Antiochijos apeigų stačiatikių kunigas David Graham Scott sakė – „Nežinojau, ką su juo daryti, bet man jis gražus“. Išlikęs ir kertinis akmuo lietuvių kalba.

Paminklas Lietuvai Sent Katrinse

Paminklas Lietuvai Sent Katrinse

Paminklo dedikacija „Lietuvai“ iš arti

Paminklo dedikacija „Lietuvai“ iš arti

Kaip padėjome atrasti Lietuvą savame mieste

Prie koplyčios susitikome su vietos lietuviu Vincentu Girčiu. Kontaktą užmezgėme per alplink: Vincentas Girčys yra mūsų klientas, mes jam padėjome rasti informaciją apie protėvius, atkurti Lietuvos pilietybę.

Sertifikato, kad bažnyčia įtraukta į 'Tikslas - Amerika' žemėlapį, įteikimas dabartiniams jos šeimininkams

Sertifikato, kad bažnyčia įtraukta į ‘Tikslas – Amerika’ žemėlapį, įteikimas dabartiniams jos šeimininkams

„Tikslas – Amerika“ – tai mūsų savanorystė, algos už ekspedicijas neimame. Tuo tarpu genealogijos paieška Lietuvos archyvuose, pilietybės atkūrimas, kelionių po Lietuvą organizavimas yra pagrindinė mūsų veikla, iš kurios uždirbame pinigus.

Lietuvos vėliavos iškėlimas Gedimino kalne (dail. S. Šetkus; freska neišliko)

Lietuvos vėliavos iškėlimas Gedimino kalne (dail. S. Šetkus; freska neišliko)

Vincentas Girčys – žmogus iš kitos pusės, nei daugelis sutiktųjų. Tėvams liepus eiti į lietuvišką mokyklą, griežtai atsisakė: „Aš kanadietis“. Dabar gailisi, o jo automobilį puošia lipdukas su Vyčiu. Bet sunku atkurti ryšį kai neišklausei visko iš senelių. Padeda ir „Tikslas – Amerika“, „Gabalėliai Lietuvos“: Vincentas nustebo išvydęs Sent Katarinse paminklą Lietuvai. Gyvena ten jau keli dešimtmečiai, važiuodavo pro tą vietą į darbą, bet nežinojo. Mat gimė jis Toronte, vaikystėje tėvai vesdavosi į tenykštę lietuvių parapiją, o paskui ryšio su lietuviais nebeliko.

Su Vincentu Girčiu prie buvusios lietuvių bažnyčios

Su Vincentu Giričiu prie buvusios lietuvių bažnyčios

Važiuodami toliau, sutikome dar vieną „šaknų ieškotoją“, klientą ir mūsų projektų gerbėją: Ryan Dutkus. Į Kanadą pokariu imigravo jo seneliai. Užmezgęs ryšį su Lietuvoje likusiais giminėmis jis susidomėjo Lietuva: važiavo mokytis lietuvių kalbos, o dabar irgi siekia Lietuvos pilietybės. Kelsis gyventi į Lietuvą, mokys lietuvius žaisti lakrosą – tokia jo svajonė.

Aistė su Rajanu Dutkumi Niagara Folse, Ontarijuje

Aistė su Rajanu Dutkumi Niagara Folse, Ontarijuje

Lietuviška bažnyčia 2 km nuo Niagaros krioklių

Tačiau netikėčiausia „sunykusio lietuvių pasaulio“ istorija – Niagara Folso lietuvių bažnyčios JAV, Niujorko valstijoje, vos 2 km nuo garsiųjų Niagaros krioklių. Ją nupirko anglikonai – tiek žinojau nuo pradžių ir nerimavau, kad patekti vidun nepavyks. Jei lietuviai 90% atvejų būna geranoriški, tai tik koks kas antras lietuvišką paveldą įsigijęs nelietuvis įsileidžia vidun, ir tai nebūtinai noriai…

Niagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčia

Niagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčia

Niagara Folse daugiau nei pasisekė! Susirašinėjimas el. laiškais privedė prie arkivyskupo Peter Goodrich – nepriklausomų Kanados anglikonų vadovo. Buvusi Šv. Jurgio bažnyčia dabar ne šiaip bažnyčia, o šios denominacijos katedra. O Peter vadovauja visai religinei organizacijai: keliolikai parapijų nuo Kanados ir JAV iki Mozambiko.

Niagara  Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios frontoną puošiantis Lietuvos herbas

Niagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios frontoną puošiantis Lietuvos herbas

Pirmąkart Peter paskambinusi Aistė nustebo: prieš atsisveikindamas jis lietuviškai tarė „Ačiū“. Dar didesnis nustebimas laukė Hamiltono lietuviškose mišiose: tenai pačiame priekyje sėdėjo arkivyskupas Peter Goodrich! „Čia tas pats arkivyskupas, kur paskui susitiksime?“ – klausė Aistė. „Negali būti“ – sakau – „Juk jis nelietuvis ir net nekatalikas“.

Lietuvių aukotojų vardai Najagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios vitraže

Lietuvių aukotojų vardai Niagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios vitraže

Pasirodo, gali. Peterio ryšys su lietuviais prieš 11 metų įsigijus Niagara Folso lietuvių bažnyčią nesibaigė. Jis ieškojo vietos savo pamaldoms Hamiltone ir katalikų arkivyskupija pasiūlė vietą lietuvių bažnyčioje. Peter susidraugavo su jos klebonu Pauliumi Rudinsku ir pats pradėjo lankyti lietuviškas mišias. Keista? „Aš – beveik katalikas“ – paaiškino Peter – „ir mišios, kurias laikau, iš esmės nesiskiria nuo katalikiškų. Tiesiog man popiežius – tik Romos vyskupas, nepripažįstu jo pirmumo“.

Interviu su P. Goodrich bažnyčioje

Interviu su P. Goodrich bažnyčioje

Nuo šiuolaikinių anglikonų Peter bažnyčia skiriasi net labiau: „anglikonai pripažįsta gėjų santuokas, bet Biblijai jos prieštarauja“. Kaip ten bebūtų, jis akcentuoja žmonių vienybę. Todėl, kaip sakė, ir nenaikino lietuviškų Šv. Jurgio bažnyčios detalių: frontoną tebepuošia Vytis, vitražus – lietuvių aukotojų pavardės ir dedikacija liko ta pati: šv. Jurgiui.

Šventoriaus paminklas bažnyčioje tarnavusiam kunigui

Šventoriaus paminklas bažnyčioje tarnavusiam kunigui

Bažnyčia Peteriui – visų pirma labdaros centras. Labdaros centrą nepriklausomi anglikonai lietuvių bažnyčioje turėjo dar iki ją nusipirkdami. Tada katalikų vyskupija uždarė lietuvių parapiją ir pastatą ėmė pardavinėti. Peterio bažnyčia jį nusipirko. Peteris vilčių turėjo daugiau: tikėjosi pritraukti į pamaldas vietos gyventojus. Taip neatsitiko: į mišias susirenka dar mažiau žmonių nei lietuvių laikais. Tik vienas ar du. Abu perėję iš lietuvių parapijos: užuot persikraustę kur nurodė katalikų bažnyčia, jie nusprendė pakeisti religiją, kad ir toliau sekmadieniais mišias švęstų tame pačiame Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios pastate.

Niagara Folso lietuivų bažnyčioje vyskupui Peter Goodrich įteikiamas sertifikatas, kad bažnyčia įtraukta į 'Tikslas - Amerika' žemėlapį

Niagara Folso lietuivų bažnyčioje vyskupui Peter Goodrich įteikiamas sertifikatas, kad bažnyčia įtraukta į ‘Tikslas – Amerika’ žemėlapį

„Rajonas čia – lūšnynas“ – neslepia Peter ir papasakoja, kad gaujų šūviai kartą suskaldė ir zakristijos stiklą. „Žmonės bijo ateiti“. Bet jo bažnyčia iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti Šv. Jurgio katedrą, randa būdų jai panaudoti. „Labdaros misija daug kam reikalinga“ – sako Peter. Patalpos kartais užleidžiamos kito tikėjimo santuokoms, anksčiau čia gyveno keli stačiatikiai vienuoliai. Bet vienas jų mirė, vienas apako, vienas išsikėlė – ir vienuolyno neliko. „Viskas turi pradžią ir pabaigą“ – sakė Peter ir patikino neseniai įšventinęs porą vyskupų, kurie jį pakeis kai Dievas pašauks ir jį.

Pastatas kairėje - apleistas

Pastatas kairėje – apleistas

Mūsų ekspedicijos pabaiga dar buvo toli. Pasukome į pirmą ilgesnį maršrutą – 360 km iki Romuvos stovyklos.

P.S. Viliuosi, kad įdėjus Niagara Folso lietuvių bažnyčią į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį, rasis daugiau lietuvių, kurie, poilsiaudami prie Niagaros krioklių, norės pamatyti tą neįtikėtiną bažnyčią su Vyčiu šalimais. Be paties žemėlapio, kuriame dar ir kelionių maršrutus apimančius tiek įdomiausias visos Amerikos vietas, tiek lietuviškąsias. Suprantame, kad 30 ar 50 km į šalį dėl lietuviškos vietos žmonės su ribotomis atostogomis greičiausiai nevažiuos – todėl visada labai džiaugiuosi radęs įdomią lietuvišką vietą visai šalia pasaulinės reikšmės stebuklo, kaip prie Niagaros krioklių.

Niagaros krioklių (Pasagos krioklio) atvirukinis vaizdas

Niagaros krioklių (Pasagos krioklio) atvirukinis vaizdas

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas prie Niagaros krioklių:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Sent Keterinse aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Niagara Folse aprašas

 


Romuva, Wilno ir Otava

Amerikos lietuvių stovyklose tvyro neprilygstama atmosfera. Visi didmiesčiai toli, kitataučiai – irgi. Esi supamas tik gamtos, lietuviškų paminklų ir prisiminimų apie gerą pussšimtį stovyklose užaugusių kartų. O Romuva – dar toliau civilizacijos, nei bet kuri kita Amerikos lietuvių stovykla, 200 km nuo artimiauso bent 100 tūkstančių gyventojų turinčio miesto.

Pagrindinėje „Romuvos“ salėje eksponuojamos vėliavos, plakatai, bareljefai ir kiti meno kūriniai, per dešimtmečius sukurti vasaros stovyklų dalyvių

Pagrindinėje „Romuvos“ salėje eksponuojamos vėliavos, plakatai, bareljefai ir kiti meno kūriniai, per dešimtmečius sukurti vasaros stovyklų dalyvių

Lietviška gamta ir ramybė giliai Kanadoje

Patekti į Romuvą nebuvo lengva: rašėme vienur, rašėme kitur, nesulaukėme atsakymo. Bijojau, kad nepavyks: kad bus užrakinti vartai, ne sezonas, ir niekas nenorės dėl mūsų šitokio atstumo važiuoti. Be reikalo jaudinausi: pasirodo, kaip tik tą savaitgalį „Romuvoje“ ilsėjosi Viktoras Šimkus su vaikais ir daugiau lietuvių skautų.

„Romuvos“ vėliavų aikštė

„Romuvos“ vėliavų aikštė

Visą laiką pakeliui į „Romuvą“ lenktyniavome su laiku ir besileidžiančia saule: ar spėsime iki sutems? Laimė, kai nuo magistralės nusukome į miško kelią, nuo ten – anapus vietinių kapinių – į negrįstą keliuką ir pasiekėme nuostabius nenusakomo stiliaus medinius „Romuvos“ vartus, jos gelstančius medžius ir raustančius klevus dar glostė paskutiniai dienos šviesos grybšniai.

Stovyklos „Romuva“ vartai

Stovyklos „Romuva“ vartai

Su Viktoru apvaikščiojome visus paminklus, kryžius, pastovykles, nufotografavome, sužymėjome koordinates, kol pasidarė tamsu nors į akį durk. Tada pasišildėme prie laužo. „Naktį bus +3“ – sakė Viktoras. Aistė tikėjosi, kad užbaigs „Kaip šalta!“, bet sakė „Kokie gražūs bus medžiai rytoj!“. Ir pridūrė, kad skautai į „Romuvą“ atvyksta ir vidurį žiemos, statosi sau namus iš ledo.

Pasivaikščiojimas po Romuvą su Viktoru Šimkumi temstant

Pasivaikščiojimas po Romuvą su Viktoru Šimkumi temstant

Buvo vėlu, Viktoras pakvietė mus pernakvoti stovyklos medicinos punkte. Kateriu pargrįžę Viktoro sūnus su draugais dar ilgai kalbėjosi ir šventė. Dar niekada nenakovjome Amerikos lietuvių stovykloje. Įdomi patirtis. Tiesa, rytoj laukė ilgas kelias, o jau 2 valandą dienos – susitikimas Otavoje, Lietuvos ambasadoje. Kėlėmės auštant – ir į kelią per Kanados miškus ir miškų kaimus, pakelės ežerus. Visai kitokia šalis, nei Torontas, tokia laukinė. Bet keliai geri.

"Tikslas - Amerika" savanorių nakvynė Romuvos pirmosios pagalbos punkte

“Tikslas – Amerika” savanorių nakvynė Romuvos pirmosios pagalbos punkte

Rytas „Romuvoje“ prie Fokso ežero

Rytas „Romuvoje“ prie Fokso ežero

Kaip lenkai Kanadoje Vilnių įkūrė

Vienas pakelės kaimų – Wilno, pavadintas Vilniaus garbei. Tiesa, įkurtas lenkų: bet steigėjas Dembskis buvo iš Vilniaus. Jis nepageidavo naują miestą pavadinti savo pavarde – tad pavadino savo gimtinės garbei. Sezonas ten trumpas: ant etnografijos muziejaus parašyta, kad dirba… liepą-rugpjūtį. Bet ir lauke išėjo gražios nuotraukos. Žavu, kaip lenkai ten saugo tradicijas: miestelis pilnas Lenkijos vėliavų, lenkiškų užrašų, bažnyčioje laikomos lenkiškos mišios – nors įkurtas tas Wilno anksčiau, nei visos Amerikos lietuvių parapijos, klubai, kolonijos (dar ~1860 m.).

Prie įvažiavimo į Kanados Vilnių

Prie įvažiavimo į Kanados Vilnių

Į Lietuvos ambasadą Otavoje spėjome pačiu laiku – kaip ir viską. Tai jau septintoji Lietuvos atstovybė, aplankyta per mūsų misijas. Ką pastebėjome, kad ryšys su vietos lietuviais, lietuvišku paveldu labai smarkiai priklauso nuo ambasados darbuotojų ir darbai skirtingose šalyse smarkiai skiriasi.

Vilno smuklė

Vilno smuklė

Otavoje mažai lietuvių, bet jau yra lietuviška gatvė

Lietuvos ambasada privalo būti Otavoje – nes Otava sostinė; deja, tai reiškia, kad ambasada yra toli nuo visų pagrindinių lietuvių bendruomenių (Toronto, Monrealio, Hamiltono). Mums pasakojo, kad į oficialias šventes, kurias organizuoja, nedaug lietuvių tesusirenka: nes Otavoje jų apskritai niekad nebuvo daug. Tik pernai ten atsirado pirmoji lietuviška vieta: nedidelė gatvelė pavadinta Vilniaus vardu. Dar buvo Ventos mokykla – nelietuviška, bet įsteigta lietuvės, ir todėl, kaip man rašė Otavos lietuviai, savotiškas lietuvių kultūros centras. Deja, ji neseniai bankrutavo.

Prie Vilniaus gatvės Otavoje

Prie Vilniaus gatvės Otavoje

Ambasadoje išgirdome pesimistinių nuotaikų apie nykstančią Kanadoje lietuvybę, lietuvių kalbą. Viktoras Šimkus „Romuvoje“ irgi kėlė retorinį klausimą „Kas bus, kai prarasime kalbą?“. Nes jeigu daug dipukų vaikų šeimose dar puikiai išmoko lietuviškai (nors tarpusavyje irgi neretai bendrauja angliškai), tai dipukų anūkai jau dažniausiai temoka svarbiausius dalykus. O kur mišri šeima – lietuvybė išnyksta. Tą mums pasakojo ne vienas ir ne du.

Lietuvos ambdasadoje Otavoje

Lietuvos ambdasadoje Otavoje

Sunku tikėtis, kad visas Kanados lietuvių jaunimas išmoktų lietuviškai, juoba iš mišrių šeimų. Bet manau įmanoma padaryti, kad kalbos netekimas nereikštų ir visiško ryšio su lietuvybe nutrūkimo. Ir tam gali padėti toks lietuvių paveldas, kaip lietuvių stovyklos, kur gali sužinoti apie lietuvių kultūrą, istoriją, tradicijas.

Kanados parlamentas Otavoje

Kanados parlamentas Otavoje

Otavos lietuviai, kad ir neturėdami daug lietuviško paveldo savo mieste, noriai prisidėjo prie projekto pasakojimais apie gerokai toliau nuo jų miesto esantį paveldą: menininko Tamošaičio pastatytą lietuvišką kryžių Kingstone, Dainavos ežerą arčiau Monrealio. Kai kurie pasakojo angliškai. Domėjimuisi kilme, paveldu, anglų kalba netrukdo: reikia tik sudaryti galimybes, sudominti.

Didinga Otavos architektūra

Didinga Otavos architektūra

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas šiaurės Ontarijuje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” Romuvos ir Wilno aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” Otavos lietuviškų aprašas

 


Monrealis

Kirtę sieną tarp Ontarijo ir Kvebeko provincijų, pasijutome kaip išvykę į kitą šalį. Lankydami Otavą, apsistojome Gatino – rajone vos kitapus upės nuo centro, bet ta upe eina provincijų riba. Ir viešbutyje visi kalbėjo vien prancūziškai: registratūros darbuotojai, imigrantės kambarinės (atrodo, iš Haičio), net svečiai. „STOP“ ženklus keliuose staiga pakeitė prancūziški „ARRET“. Mažesniuose miesteliuose (pvz. degalinėse) žmonės angliškai net nemoka.

Neries kelio ženklas

Arret ženklas vietoje stop lietuviškai pavadintoje Neries gatvėje Monrealio priemiesčiuose

Kaip Kvebeke išsaugota prancūzų kalba

Net tokiose vietose, kur net Kinijoje ar Japonijoje viskas pasakoma / parašoma ir angliškai – pavyzdžiui, metro pranešimuose ar degalinių automatuose – Kvebeke viskas tik prancūziškai. Gal ne visai patogu, bet tai padėjo išsaugoti Kanadoje prancūzų kalbą. Nes juk jeigu viskas, kas yra prancūziškai, būtų parašyta ir angliškai, ir kiekvienas, kuris moka prancūziškai, mokėtų ir angliškai, tai per kelias kartas prancūzų kalba greičiausiai būtų išnykusi (bent jau miestuose): kam mokyti vaikus prancūziškai, jei viską tą patį – ir dar 5 ar 10 kartų daugiau – jie pasieks išmokę vien tik angliškai. Panašiai, kaip Airijoje išnyko airių kalba.

Dėl panašių priežasčių Kanadoje nyksta lietuvių kalba: tiesiog, net ir su kitais Kanados lietuviais gali susikalbėti angliškai (ir Kanadoje gimę lietuviai tarpusavyje dažniausiai ir kalba angliškai). Ir, kaip pasakojo neseniai buvusieji Lietuvoje Kanados lietuviai, net ir ten dabar jau pakanka anglų kalbos: visas jaunimas moka. Taigi, lietuvių kalba Kanadoje likęs toks simbolis: daliai žmonių svarbus, bet visuomet daugeliui bus svarbu tik tai, kas teikia naudą, o naudos iš lietuvių kalbos Kanadoje, deja, atrodo, mažai.

Po pristatymo Šv. Kazimiero parapijos narys rodo papildomą medžiagą Aistei Žemaitienei

Po pristatymo Šv. Kazimiero parapijos narys rodo papildomą medžiagą Aistei Žemaitienei

Svarbu, kad lietuvių kalba netaptų tik simboliu pačioje Lietuvoje… Čia nejučia prisimenu Kvebeką: šiais Europos Sąjungos laikais, gal Lietuvoje irgi reiktų anglų kalbą kiek riboti (kaip Kvebeke), kad pačios Lietuvos žmonėms ir toliau apsimokėtų ir būtų svarbu mokėti lietuviškai. Antraip gali atsitikti kaip Lenkijos-Lietuvos valstybės laikais, kai vis daugiau šeimų mokė vaikus lenkiškai, bet ne lietuviškai, nes visi įtakingesnieji, kurie mokėjo lietuviškai, mokėjo ir lenkiškai.

Skirtingos ir panašios Monrealio lietuvių parapijos

Palyginus su Ontariju, Kvebeke kitokia ir architektūra (didingesnė), ir religinės tradicijos. Kaip pasakojo dar kunigas Nerijus Šmerauskas iš Misisagos, Kvebeke juridinis asmuo yra ne vyskupija, bet parapija. Reiškia, vyskupija neturi teisės parduoti bažnyčių, sujungti parapijų: tai galėtų padaryti tik parapijos komitetas. Abi lietuvių parapijos todėl Monrealyje tebeegzistuoja, nors, deja, sekmadienio mišiose kiekvienoje lankėsi tik apie 30 žmonių, visi vyresni, menksta ir parapinės lietuvių organizacijos. Vienas pagrindinių choristų Antanas Mickus su nostalgija prisiminė, kaip Aušros vartų parapijos choras būdavo kviečiamas į visas lietuvių kolonijas, Niujorką ar Vusterį, kaip po 1991 m. sausio 13 d. gastroliavo Lietuvoje – dabar nebėra jėgų, nebėra ir lėšų, Amerikoje – mažiau ir klausančiųjų. Tad choras gieda praktiškai tik bažnyčioje.

Vartus primenantis Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios fasadas

Vartus primenantis Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios fasadas

Tikinčiųjų mažėjimas ne tik lietuvių parapijų problema: visą Kvebeką siaubia tikra ateizmo epidemija. Tai – mažiausiai religinga Kanados provincija. Daug bažnyčių Monrealyje uždaryta.

Kad taip neatsitiko lietuviams, matyt, daug lėmė ir tai, kad Monrealio lietuviai išsiaugino puikų nuosavą kunigą – Paulių Mališką. Jis laiko mišias abejose parapijose, padeda į skurdą patekusiems lietuviams: priima pagyventi klebonijoje. Vienai nakčiai priglaudė ir mus.

Trys Vilniaus Kryžiai už Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios altoriaus

Trys Vilniaus Kryžiai už Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios altoriaus

Joks kitas kunigas pasaulyje tikriausiai negalėtų užimti jo posto, nes jam būtina mokėti tris kalbas: lietuvių, anglų, prancūzų. Neįtikėtina, kaip Paulius Mališka mišių metu „persijungdavo“ nuo vienos prie kitos: pamokslo pradžia buvo lietuviška, vidurys – prancūziškas, pabaiga – angliška. Atrodo, daugelis mišių dalyvių suprato visas dalis, bet jei kas moka tik prancūziškai ir angliškai, arba (kaip aš) tik angliškai ir lietuviškai – bent jau suprato du trečdalius.

Bažnyčios vidus

Bažnyčios vidus

Abiejų parapijų bažnyčios statytos panašiu metu, bet nariai skiriasi. Šv. Kazimiero parapija – vienintelė šimtmetį atšventusi Kanados lietuvių organizaicja, ir tarp jos narių yra ir dar prieškariu atvykusių lietuvių palikuonių. O Aušros Vartų parapiją įsteigė ir joje vyrauja „dipukai“, jų organizacijos.

 Monrealio lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčia

Monrealio Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Abiejose parapijose po Mišių pristatėme „Tikslas – Amerika“ projektą: Auros Vartų parapijoje tai darėme lietuviškai, o Šv. Kazimiero, kaip kunigas Paulius Mališka Mišių metu, „persijunginėdavome“ iš anglų į lietuvių kalbą (prancūziškai nemokame).

Šv. Kazimiero bažnyčios rūsio salėje

Šv. Kazimiero bažnyčios rūsio salėje

Naujų imigrantų tesutikome pora moterų, ištekėjusių už senųjų parapijos narių: „Į Monrealį imigruoti nepopuliaru, juk čia būtina mokėti abi kalbas: anglų ir prancūzų, kitaip negausi darbo“ – pasakojo viena jų.

Su Antanu Mickumi ir žmona Monrealio Aušros Vartų bažnyčios rūsyje

Su Antanu Mickumi ir žmona Monrealio Aušros Vartų bažnyčios rūsyje

Monrealio prieigose – ir Dainavos ežeras

Tvirčiau už parapijas laikosi lietuvių kredito unija „Litas“, apie kurią plačiau papasakojo garbės konsulas Monrealyje Arūnas Staškevičius ir kuri taip pat prisidėjo prie „Tikslas – Amerika“ projekto. Ji turi per 1000 narių.

Įėjimas į lietuvių kredito kooperatyvą „Litas“ Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios klebonijoje

Įėjimas į lietuvių kredito kooperatyvą „Litas“ Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios klebonijoje

Iš vietos lietuvių sužinojome apie kelias lietuviškai pavadintas Monrealio apylinkių vietas, iš kurių labiausiai nustebino Dainavos ežeras (Lac Dainava). Iki šiol galvojau, kad vienintelis Amerikos žemyne lietuviškai pavadintas ežeras – Kasulaičio Pensilvanijoje. Dainava Kasulaitį lenkia ir dydžiu, ir užrašais: žodis „Dainava“ parašytas daug kur.

Dainavos ežeras netoli Monrealio

Dainavos ežeras netoli Monrealio

Palikę Monrealį vėl išvažiavome į laukinę kanadietišką gamtą. Kvebekas – dydžio sulig trim Prancūzijom, o žmonių – tik kaip trijose Lietuvose, ir daugelis jų – Monrealyje. Judėjome vėl į JAV, į Meiną. Iki kitos stotelės Rumfordo – puspenktos valandos kelio, o jau buvo po 3 val. dienos.

Vienas iš daugybės užrašų, kuriame nurodytas Dainavos ežero pavadinimas

Vienas iš daugybės užrašų, kuriame nurodytas Dainavos ežero pavadinimas

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Monrealyje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Monrealyje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Monrealyje žemėlapis

 


Meinas

Meine jau lankėmės 2017 m., pažymėjome Kenebunko lietuvių vienuolyną, vieną įstabiausių lietuviškų vietų JAV. Tada galvojome, kad tiek lietuviško paveldo Meine ir yra. Taip galvoja ir daugelis lietuvių. Toronto kunigas Aurelijus Kasparavičius nustebo, kad Meine dabar įkurta ir lietuvių bendruomenės apylinkė. O Monrealio klebonas Paulius Mališka dar labiau nustebo išgirdęs, kad Meine dar yra ne vienas „lietuviškas“ miestelis, o lietuvių paveldui ten – daugiau nei šimtmetis.

Jono Muloko koplytėlė Kenebunko lietuvių vienuolyne - matosi dedikacija žuvusiems už Lietuvą

Jono Muloko kryžiaus kelio koplytėlė Kenebunko vienuolyne iš arčiau. Po kryžiumi parašyta 'In memory of those who died for freedom of Lithuania'

Lietuviškos kapinės Meino užkampyje

Prieš keikvieną „Tikslas – Amerika“ ekspediciją patikrinu internetą. Pavyzdžiui, „Find a grave“ tinklapyje įvedu į paiešką žodį „Lithuanian“ – kokios lietuvių kapinės ten įvestos iš regiono, kurį lankysiu. Visai netikėtai atradau, kad „Find a grave“ dabar pažymėtos lietuvių kapinės Meine – Mexico miestelyje. Nebuvau suplanavęs ten važiuoti, ne vienas šimtas kilometrų iš kelio, nes planavome iš Monrealio važiuoti į Jutiką Niujorko valstijoje. Bet kada, jei ne šiais metais? Juk vėliau greičiausiai net arti tų vietų nebūsime.

Meksiko lietuvių kapinės

Meksiko lietuvių kapinės

Kreipiausi į Vaidą Labzintytę ir Tomą Dundzilą, su kuriais atisitiktinai susipažinome 2017 m. Kenebunko lietuvių vienuolyno mišiose. Vaida patvirtino: aplink Rumfordo miestą yra sena lietuvių bendruomenė, jie vėl atrado savo kilmę ir netgi kasmet rengia lietuviškų valgių pikniką. „Naujieji“ lietuviai iš Kenebunko važiuoja į tą pikniką, Rumfordo lietuviai atvyksta pas juos į renginius.

Lietuviško pikniko Rumforde receptai

Lietuviško pikniko Rumforde receptai

Ko galima tikėtis lietuvių „saloje“ apie kurią net aš, nepailstamai ieškantis „pamirštų“ lietuvių bendruomenių, sužinojau tik šiemet?

Moterys, po dešimtmečių atgaivinusios miestelio lietuvybę

Sieną į JAV iš Kanados kirtome jau tamsiai: juk Monrealyje turėjome du pristatymus. Rumforde buvome apie 9:20 vakaro. Dideliame žaviame name mūsų laukė keturios močiutės: Kathy Nadeau, Cristine Soubble, Connie Cassidy ir Barbara Arsenaults.

Su Meino lietuvybę atkūrusiomis moterimis Mexico lietuvių kapinėse

Su Meino lietuvybę atkūrusiomis moterimis Mexico lietuvių kapinėse

Tikėjausi, kad tai bus šiuolaikinės genealogijos tyrinėtojos, apie Lietuvą nežinančios beveik nieko, tačiau kokiuose Ellis Island archyvuose atradusios, kad vienas prosenelis atvyko iš Lietuvos. Tokių gerbėjų „Gabalėliai Lietuvos“ turi. Tačiau priešingai: tos keturios moterys šiek tiek šnekėjo lietuviškai, bent dvi jų buvo grynakraujės lietuvės. Nors Rumfordo lietuvių klubas užsidarė dar jų vaikystėje (~1965 m.), o parapijos čia niekad nebuvo ir, jeigu ne kapinės, žodis „Lithuanian“ būtų seniai išnykęs iš kraštovaizdžio, lietuvių bendruomenės, pasirodo, čia būta tvirtos. Pakankamai tvirtos, kad prieš 11 metų radosi žmonių, sumaniusių kai ką atkurti. Vietos „Heritage Society“ iniciatyva tada rumfordiečiai rinkosi gaminti imigrantų senelių europietiškų patiekalų. Buvo ir italai ir kiti – bet tik vieninteliai lietuviai taip susibičiuliavo, kad nusprendė tokį lietuvišką pikniką rengti kasmet. Todėl ir mums, atvykstantiems į Rumfordą, nereikėjo „ieškoti vėjo laukuose“, kaip daugelyje „pirmabangių kolonijų“: žinia apie mūsų vizitą netruko pasklisti socialiniais tinklais, ir net nakvynę mums pasiūlė. Rumfordo lietuvės maloniai tyrinėjo mūsų spausdintus žemėlapius: pasirodo, jos buvo ir Putname, ir dar daug kur ieškojo lietuvybės Amerikoje, ir prie mūsų kalbėjosi, kur dar apsilankys.

Moteris su išsaugotu Meino lietuvių klubo ženklu

Moteris su išsaugotu Meino lietuvių klubo ženklu

Visada tokiose vietose ateina mintis, kad pirmabangių palikuonys – tikras neišnaudotas lietuvybės JAV rezervas. Kaskart tenka nustebti, kaip ištisų jų klubų, organizacijų nežino daugelis vėliau atvykusių lietuvių, Lietuvos atstovų: mūsų pasakojimai apie dar gyvą pirmabangių veiklą būna jiems tikra naujiena.

Lietuvių Šv. Baltramiejaus salė (vidurinis pastatas)

Lietuvių Šv. Baltramiejaus salė (vidurinis pastatas)

O kiek pirmabangių palikuonių net nepriklauso tiems klubams: juk šimtai tūkstančių lietuvių imigravo XIX-XX a. sandūroje, turėjo gausias šeimas. Ir ne, nėra taip, kad jie „beviltiškai nutautėję“: kaip rodo Rumfordo pavyzdys, kartais pakanka nedidelės kibirkšties, ir jie vėl pradeda veikti dėl lietuvybės. Šiuo atveju tą kibirkštį visai netyčia įžiebė vietos „Heritage Society“ – kiek dar panašių kibirkščių galėtų įžiebti JAV lietuvių organizacijos ar Lietuvos atstovybės. Tą mėginame daryti ir mes, sutraukdami ir dešimtis pirmabangių palikuonių į susitikimus su mumis. Bet gyvenantiems JAV tai būtų daug paprasčiau. Taip, gal tik 10% pirmabangių palikuonių įmanoma sudominti kilme – bet tas 10% gali būti koks 100 000 žmonių.

Luistono Šv. Baltramiejaus draugijos salės iškaba

Luistono Šv. Baltramiejaus draugijos salės iškaba

Darbas su žiniasklaida daro stebuklus, arba kaip “Tikslas – Amerika” pritraukė ir nelietuvius

Dar kai jų pasiteiravome apie Rumfordo lietuvius, Kenebunko lietuviai pasikvietė ir pas save. Pristatymui. Sutikome. Į pristatymą gražiame lietuvių vienuolyno valgomajame atėjo 10 žmonių, bet visi labai domėjosi. Bostono lietuvių bendruomenės pirmininkė Regina Balčaitienė po darbo atvyko net iš Bostono. Galvojome, kad pristatymas bus skirtas daugiausiai „trečiabangiams“ Meino naujakuriams, bet atsitiko priešingai: atėjo tų naujakurių vyrai ir žmonos, be to, dar trys vietiniai, sužinoję apie pristatymą iš laikraščio (dėkui Vaidai Lowell už pranešimą spaudai). Tad pristatymas vyko angliškai. Bent pora žmonių iš šalies susidomėjo vietos lietuvių bendruomene, gal prisijungs. Visada svarbu įtraukti naujų žmonių, nes lietuviškas paveldas irgi gyvuos tik tol, kol bus juo besidominčiųjų.

Po pristatymo Kenebunko lietuvių vienuolyno valgomajame

Po pristatymo Kenebunko lietuvių vienuolyno valgomajame

Iš Meino pasukome į vakarus. Pro Mančesterio miesto mylios ilgio tekstilės fabrikus ir Kauno gatvelę, pro Holivudo aktoriaus Čarlzo Bronsono (Karolio Bučinskio) kapą, link Ročesterio. Dar vienos vietos, į kurią gavome kvietimą. Ne dabar – dar 2017 m. „Kodėl neaplankėte Ročesterio?“ klausė Rimas Liutkus po to, kai Naujosios Anglijos ir Vidurio Atlanto regiono žemėlapyje neišvydo vakarinio Niujorko. „Ročesteris įtrauktas į 2019 m. maršrutą“ – atsakiau. Greitai prabėgo du metai, atėjo 2019 m. ir pažadus įvykdėme.

Prie Čarlzo Bronsono kapo, kur atvežėme ir simbolinę Lietuvos vėliavėlę

Prie Čarlzo Bronsono kapo, kur atvežėme ir simbolinę Lietuvos vėliavėlę

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Meine:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Meine aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Meine žemėlapis

 


Ročesteris

Kvietimą į Ročesterį gavome dar 2017 m. „Kodėl neaplankėte Ročesterio?“ klausė Rimas Liutkus po to, kai Naujosios Anglijos ir Vidurio Atlanto regiono žemėlapyje neišvydo vakarinio Niujorko. „Ročesteris įtrauktas į 2019 m. maršrutą“ – atsakiau. Greitai prabėgo du metai, atėjo 2019 m. ir pažadus įvykdėme.

Jutika – lietuvis kunigas lenkų parapijoje

Visų pirma stabtelėjome Jutikoje, kur susitikome su kunigu Jonu Mikalajūnu. Jo kontaktą gavome per Vyčius, per Berenice Aviza iš Olbanio, su kuria susipažinome dar 2017 m. ekspedicijoje. Tokiuose miestuose kaip Jutika nėra Pasaulio lietuvių bendruomenės apylinkių, „šiuolaikinių“ lietuvių organizacijų, užtat tebėra išlikę „senieji“, dar prieš 100 metų pradėję formuotis pažinčių tinklai.

Jutikos lietuvių Šv. Jurgio kapinės

Jutikos lietuvių Šv. Jurgio kapinės

Kunigas Mikalajūnas, kaip pirmabangių palikuonis, stebėtinai daug žinojo apie Lietuvos istoriją, sovietų okupaciją, bet svarbiausias klausimas, kurio atvažiavau užduoti buvo „Ar ši bažnyčia nuotraukoje buvo Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia?“. Nes ji seniai uždaryta. „Taip“ – paliudijo Mikalajūnas, pats dirbantis lenkų parapijoje, nes moka ir lenkiškai, o lietuvišką jo bažnyčią Bingamtone uždarė. Gaila: tiek daug JAV lietuvių parapijų stokoja lietuvių kunigų, o tiek daug lietuvių kunigų darbuojasi pas nelietuvius…

Su kunigu Mikalajūnu Jutikoje

Su kunigu Mikalajūnu Jutikoje

Ročesterio bažnyčia uždaryta, bet lietuviškumas tik persikėlė

Pro Jutikos lietuvių kapines nuvykome į Ročesterio Lurdo mergelės parapiją, kur turėjo vykti „Tikslas – Amerika“ pristatymas. Parapija – ne lietuvių, lietuvių bažnyčių niekur Aukštutiniame Niujorke nebeliko. Todėl laukė malonus nustebimas, kai prie durų išvydome lietuvišką kryžių, visokiausių lietuviškų dalykėlių, Aušros Vartų Mariją viduje, o rūsyje – visai lietuviškai atrodančias patalpas, kur veikia net šeštadieninė lietuvių mokykla. Kartą į mėnesį ten vyksta lietuviškos mišios (atvažiuoja kunigas Augustinas iš Toronto).

Lietuviškas kryžius Lurdo Dievo Motinos parapijoje, perkeltas iš senosios Šv. Jurgio bažnyčios

Lietuviškas kryžius Lurdo Dievo Motinos parapijoje, perkeltas iš senosios Šv. Jurgio bažnyčios

Kaip pasakojo Rimas Liutkus ir kiti lietuviai, viską lėmė tai, kad ne vyskupas čia uždarė lietuvių parapiją. Lietuvių parapija formaliai tebėra, nors lietuvių bažnyčia ir nebeveikia! Tiesiog lietuvių mažėjo, rajonas prastėjo. Kaip pasakojo Rimas Liutkus, pabaigoje lietuviai net nebebandė sudrausminti šventoriuje „dirbusių“ narkotikų prekeivių – mainais tik prašydami, kad šie apsaugotų lietuvius nuo kitų banditų. Ir vis tiek lietuvių pastatai yra buvę peršauti. Kai kurie lietuviai ėmė bažnyčios vengti. Galutinis smūgis – 2008 m. krizė: sumažėjus aukoms, tapo sunku susimokėti už šildymą, draudimą. Tada parapija pardavė savo senuosius pastatus ir rado naują vietą. Lurdo Mergelės bažnyčią, kurios patalpas nuomojasi kai prireikia.

Interviu su R. Liutkumi senojoje bažnyčioje

Interviu su R. Liutkumi senojoje bažnyčioje

Tose patalpose išklausę mūsų projekto pristatymo ročesteriečiai turėjo daug klausimų ir malonu buvo po pristatymo susitikti ir jaunesnių besidominčių lietuvių paveldu žmonių. Tiesa, su kiekviena karta paprastai besidominčių mažėja, todėl kilo klausimas, kaip šitaip sekasi išlaikyti lietuvybę, kaip sekasi atrasti pinigų ir netgi paremti „Tikslas – Amerika“ projektą (Ročesterio lietuvių bendruomenė buvo viena didžiausių projekto rėmėjų)? Raktas, pasirodo, dviejų turtingų lietuvių brolių Gervickų palikimu įsteigtas fondas, kurio paskirtis – išlaikyti Ročesteryje lietuvybę.

Pristatymo Ročesteryje klausytojai teiraujasi apie 'Tikslas - Amerika' maršrutą

Pristatymo Ročesteryje klausytojai teiraujasi apie ‘Tikslas – Amerika’ maršrutą

Senąją Ročesterio lietuvių bažnyčią perėmė puertorikiečiai

Atsisveikinimui su Ročesteriu aplankėme senąją lietuvių bažnyčią, halę. Ten šeimininkauja puertorikiečiai, bet dar liko lietuviški vitražai, net – mus lydėjusių lietuvių džiaugsmui – Vytis salėje. Ko neliko, daugiausiai išmontavo patys lietuviai prieš parduodami: nuėmė net Aušros Vartų Marijos ir Šiluvos Marijos freskas (ant sienų ten liko plėmai). Klausiau „Kur tai yra?“ ir dažnas atsakymas buvo „Išsiuntėme į Lietuvą“, nors kur tiksliai jau pasakyti galėjo nebe apie viską. Altorius lyg Bufalo religinio paveldo muziejuje. Paminklas Amerikos legiono lietuviškajam Gudino postui, veikusiam Ročesteryje, nuo Šv. Jurgio salės priekio perkeltas į Holy Sepulchre kapines.

Su R. Liutkumi prie senosios Ročesterio lietuvių bažnyčios

Su R. Liutkumi prie senosios Ročesterio lietuvių bažnyčios

Čia daug lietuvių bendruomenių susiduria su tokia dilema: jei uždarai ar parduodi lietuviškas patalpas, ką su viskuo daryti? Sprendimai, kuriuos mums papasakodavo dažniausiai:
a)Palikti naujiems šeimininkams. Dažnai to bijoma, galvojama, kad naujieji šeimininkai viską sunaikins – bet jei pastatai perkami ne nugriovimui, kokiais 80% atvejų lietuviškos detalės paliekamos. Jau vien todėl, kad jas nuimti kainuoja, o ir šiaip simboliai, pagražinimai gražesni nei plynos sienos ar plynas laukas. Jei pavyksta rasti supratingą, paveldu besirūpinantį pirkėją, galbūt net sutartyje įtvirtinti kai kurių detalių palikimo klausimą, toks sprendimas – geras. Aišku, jei parduodama nugriovimui – nelogiškas.
b)Perkelti į miesto kapines, nes ten niekas nieko nebesunaikins. Išties, šitaip lietuviški objektai išlieka, bet jie pasidaro sunkiau randami, tarp daugybės kitų paminklų, antkapių.

Prieš perduodami pastatą naujiems savininkams, aplink altorių buvusias freskas lietuviai nuėmė, todėl sienos dabar tuščios. Freskose buvo vaizduojama Aušros Vartų Dievo Motina ir Šiluvos Dievo Motina – du pagrindiniai Lietuvoje garbinami Švč. Mergelės Marijos atvaizdai

Prieš perduodami pastatą naujiems savininkams, aplink altorių buvusias freskas lietuviai nuėmė, todėl sienos dabar tuščios. Freskose buvo vaizduojama Aušros Vartų Dievo Motina ir Šiluvos Dievo Motina – du pagrindiniai Lietuvoje garbinami Švč. Mergelės Marijos atvaizdai

c)Perkelti į vieną tvirčiausių lietuvybės telkinių, pvz. kryžių – į Putnamą, Dainavą ar Lemonto kryžių kalną. Vėlgi, objektas išsaugomas. Bet tas Amerikos miestas, iš kurio jis iškeliamas, paliekamas be lietuviškų vietų, kurios to miesto gyventojams primintų Lietuva ir lietuvius, kurias galėtų pažiūrėti savo kilme susidomėję tenykščiai lietuvių palikuonys, lietuviai turistai ir pan. Amerikos Lietuva „traukiasi“ iki vos kelių taškų.

Išlikęs Vytis senojoje lietuvių salėje

Išlikęs Vytis senojoje lietuvių salėje

d)Išsiųsti į Lietuvą. Daugeliui JAV lietuvių, ypač dipukų, tai atrodo logiškas sprendimas: tie dalykai „grįžta namo“. Minusas toks, kad daugelis taip nusiųstų dalykų „pranyksta nežinia kur“ – t.y. kai klausiu, niekas nebegali pasakyti, kur jie yra, gal, tarkime, kokioje muziejaus saugykloje. Ir net tų, kurie Lietuvoje yra viešumoje, amerkietiška istorija dažniausiai pasidaro nebematoma: beveik niekas, į juos žiūrintis, nebežino iš kur tie kūriniai, kaip sukurti. T.y. tie objektai būna gerokai svarbesni, unikalesni tol, kol yra JAV, ir tampa nematomi Lietuvoje.

„Amerikos legiono“ Gudino posto paminklas

„Amerikos legiono“ Gudino posto paminklas

Iš Ročesterio laukė virš 400 km kelionė į Klivlandą. Klivlandą, kurio lietuviškas vietas žemėlapyje sužymėjome jau pernai – bet dabar grįžome padaryti projekto pristatymą.

Kelias

Kelias

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Aukštutinaime Niujorke:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Aukštutiniame Niujorke aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Niujorko valstijoje žemėlapis

 


Klivlandas ir Detroitas

Klivlande ir Detroite pirmąkart lankėmės „Tikslas – Amerika 2018“ metu, sužymėjome tų vietų lietuvišką paveldą “Gabalėliuose Lietuvos”.

Nustebino šių bendruomenių gyvybingumas, gausa, noras saugoti lietuvybę. Kai kuriuose miestuose mums tekdavo vietos lietuvius ar jų palikuonis įtikinėti projekto reikalingumu, o Detroite ir Klivlande lietuviai patys galėtų juo įtikinti bet ką.

Basanavičiaus biustas ir Gediminaičių stulpai už jo

Basanavičiaus biustas ir Gediminaičių stulpai už jo Klivlando lietuvių darželyje

Tik, deja, pernai aplankėme šias bendruomenes ne savaitgaliais, ne geriausiu metu, ir todėl tie aktyviausi jų nariai, su kuriais susitikome, kaip Janina Udrys Detoite, apgailestavo, kad iš visų jų gausių bendruomenių teišklausėme keleto žmonių pasakojimų.

Nutarėme šiemet šitai ištaisyti.

Paskutinės mišios Šv. Jurgio bažnyčioje. Antano Jucaičio nuotrauka, 2009 10 18

Paskutinės mišios Šv. Jurgio bažnyčioje. Antano Jucaičio nuotrauka, 2009 10 18. Ją mums atsiuntė jau po praeitos 2018 m. ekspedicijos idant papildytume informaciją.

Klivlande – pristatymai lietuvių klube ir šeštadieninėje mokykloje

Klivlande „Tikslas – Amerika“ pristatymas vyko Lietuvių klube. Labai unikaliame. Nes vienija visų bangų lietuvius. Ir tuos, kurie, kaip Andris Dunduras, sako, „Amerikoje tik gimiau, o mano Tėvynė – Lietuva“. Ir tuos, kurie kalba tik angliškai, kurių tik protėviai čia atvyko. Ir tuos, kurie patys imigravo iš Lietuvos į Ameriką, kaip klubo antrame aukšte šakočius kepantis Dainius Zalensas.

Tautiškas Klivlando lietuvių klubo interjeras pristatymo metu

Tautiškas Klivlando lietuvių klubo interjeras pristatymo metu

Visi ateina čia kasdien praleisti laiko, skambant lietuviškai muzikai paskanauti ne tik cepelinų, bet ir lietuviškai-amerikietiškų patiekalų, tokių kaip „Lubens“ – pavadinimas sukurtas pagal „Reuben“ ir krepšininko Prano Lubino pavardę, o nuo Reubeno skiriasi tuo, kad vietoje duonos čia – lietuviški blynai.

„Tikslas – Amerika“ pristatymas vyko angliškai, nes atėjo ir tų, kurie lietuviškai nemoka. Iš pradžių jie šnekučiavosi tarpusavy, bet tuojau pat įdėmiai klausėsi. Susidomėjimas lietuvišku paveldu vienija visus klubo lankytojus.

Klivlando lietuvių klube 'Tikslas - Amerika' autorius Augustinas Žemaitis skanauja Lubens patiekalą

Klivlando lietuvių klube ‘Tikslas – Amerika’ autorius Augustinas Žemaitis skanauja Lubens patiekalą

Užsiminę apie projekto pristatymą Lietuvių klube, sulaukėme Klivlando lituanistinės mokyklos istorijos mokytojo Remigijaus Belzinsko prašymo papasakoti apie lietuvišką paveldą JAV ir tenai. „Kaip?“ – tvyrojo klausimas. Vaikams dar niekad nepasakojome. O dar mokytojas minėjo, kad kalbėti reikės lietuviškai, tačiau dalis vaikų lietuviškai moka prastai…

Bijojau, kad vaikai tiesiog plepės tarpusavy ir nieko neklausys. Bet klausėsi. Pamėginau per įspūdingąjį lietuvišką paveldą papasakoti ir JAV lietuvių istoriją – to prašė ir mokytojas. Pirmas blynas, aišku, nebūna pats skaniausias, bet po jo kilo ir daugiau minčių. Juk lietuviškas paveldas Amerikoje ten užaugusiems vaikams šalia, gerokai labiau suprantamas, nei pati Lietuva. Per jį galima papasakoti ir JAV lietuvių, ir net Lietuvos istoriją.

Su Dainiumi Zalensu, Klivlando šakočių kepėju

Su Dainiumi Zalensu, Klivlando šakočių kepėju

Klivlando didingos lietuvių mokyklos iššūkiai

Klivlando lietuviška mokykla, beje, viena tų retų lituanistinių mokyklų, kurias pačias pažymėoje „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje. Nes žymime ne organizacijas, bet pastatus. O daugelis lituanistinių mokyklų veikia nuomotose iš eilinių amerikietiškų mokyklų patalpose: išskyrus šeštadienius, nieko lietuviško ten nėra. Klivlande kitaip: pastatas su Šv. Kazimiero skulptūra ir kitomis tautinėmis detalėmis statytas specialiai mokyklai. Tai, kurioje meilę Lietuvai išsiugdė ir šiandien labiausiai lietuvybe besirūpinantys Klivlando lietuviai: klubo vadovė Irena Degutienė, Andris Dunduras, Vik Stankus.

 Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos bažnyčia

Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos bažnyčia (bendro komplekso su mokykla dalis)

Deja, laikai keičiasi. „Dabar patys čia jaučiamės kaip nuomininkai“ – paminėjo R. Belzinskas, mat, išskyrus šeštadienius, mokykla išnuomota amerikiečiams, ir net nutrinti teksto nuo lentos, kad geriau matytųsi „Tikslas – Amerika“ pristatymo skaidrės, mums neleido: „nuomininkai pyks“.

Nuolatinės Dievo Motinos pagalbos bažnyčios mokykla bei skulptūra Šv. Kazimierui

Klivlando lietuvių mokykla

Ir šiaip šeštadieninė mokykla, tas pagrindinis pokario lietuvybės Amerikoje ramstis, išgyvena iššūkių laikotarpį. Štai Klivlando mokykla kadaise buvo 12-metė, paskui 10-metė, dabar jau 8-metė („Tėvai nenori ilgiau leisti“). Vaikų mažiau, nei 40, ne visi visada ateina. Dalis sunkiai kalba lietuviškai, o dalis – labai gerai. Dalį klasių tenka sujungti: kartu mokosi ir penktokas, ir septintokai. Daugelis mokinių – „trečiabangių“ vaikai: deja, dipukų vaikai ar anūkai savo vaikus į šeštadienines mokyklas leidžia vis rečiau. Dažniausiai paskutinis smūgis lietuvybei – pirma mišri šeima, o „grynakraujų lietuvių“ per kelias kartas belieka vos keli procentai. Na, teisybės dėlei, kai kurios mišrios šeimos leidžia vaikus į lietuviškas mokyklas – bet kad tų vaikų vaikai (tie, kam tik vienas senelis lietuvis) ten eitų, atrasti jau sunku.

Memorialas kritusiems už Lietuvos laisvę

Paminklas lietuvių atvykimo į Klivlandą šimtmečiui

Detroite – gausiausia mūsų klausytojų auditorija

Iš Klivlando nuvykome į Detroitą, kur laukė pats sėkmingiausias „Tikslas – Amerika“ pristatymas: daugiausiai klausytojų, daugiausiai klausimų. Pristatymas ten vyko lietuvių kalba. Ir apskritai nustebino, kiek žmonių Detroite susirinko į lietuviškas mišias, tarp jų jaunesnių. Iš visų sekmadienio mišių, kurias lankėme Amerikoje per šiuos tris metus, Detroite žmonių daugiausiai. Ir prašė Janina Udrys ne 30 min. pristatymo, tačiau 60 min., iš kurių apie 15 min. būtų skirta Mičiganui.

Pilna auditorija 'Tikslas - Amerika' pristatyme Detroite

Pilna auditorija ‘Tikslas – Amerika’ pristatyme Detroite

Dar kartą įsitikinome, kad Detroitas – vienas stipriausių lietuvybės centrų Amerikoje.

Žibantis pranešimas apie 'Tikslas - Amerika' pristatymą Detroite

Žibantis pranešimas apie ‘Tikslas – Amerika’ pristatymą Detroite

Deja, ilgai pabendrauti su Detroito lietuviais negalėjome, nes reikėjo vėl skubėti: kirsti Kanados-JAV sieną į Vindsoro miestą, o paskui į Londoną (Ontarijuje), kur kaip tik tą dieną vyko parapijos jubiliejus ir vietos lietuviai taip pat labai prašė išgirsti „Tikslas – Amerika“ pristatymą.

'Tikslas - Amerika' gerbėja Anne Tubinis Audette rodo Detroito lietuvių kunigui savo lietuvių protėvių nuotraukas

‘Tikslas – Amerika’ gerbėja Anne Tubinis Audette rodo Detroito lietuvių kunigui savo lietuvių protėvių nuotraukas

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Detroite ir Klivlande:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Detroite aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Detroite žemėlapis
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Klivlande aprašas
4. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Klivlande žemėlapis

 


Vakarų Ontarijas (Vindsoras, Londonas, Delhajus)

Uždarytos bažnyčios parapijos jubiliejus Londone

Iš Detroito labai skubėjome. Į Londoną Ontarijuje, kur vyko lietuvių parapijos 70 m. jubiliejaus šventė. Planavome atvykti ten tik vėlai vakare, bet Aldona Valaškevičienė, Londono lietuvių bendruomenės pirmininkė, labai prašė, kad parapijos šventę praskaidrintume ir „Tikslas – Amerika“ pasakojimu apie lietuvišką paveldą JAV.

Kiek siurrealistiška: išvažiuoji iš lietuviškų mišių ir pristatymo Detroite, priseina tarti tik kelis angliškus žodžius JAV-Kanados muitinėje, nuvažiuoji 120 mylių iki atrodo eilinio pastato, o jo rūsyje vėl – lietuviškas renginys. Ir panašiai – beveik kasdien „Tikslas – Amerika“ metu.

"Tikslas - Amerika" pristatymas Londono lietuvių parapijos šventėje

“Tikslas – Amerika” pristatymas Londono lietuvių parapijos šventėje

Lietuvių parapija – ar, tiksliau, bendrija – Londone ne tokia, kaip daugelis. Ji neturi bažnyčios. Kaip pasakojo vietos istorijos žinovas Edmundas Petrauskas, išėjus pensijon paskutiniam kunigui Kaknevičiui jaunas ir aršus Londono vyskupas užrakino senąją Šiluvos Marijos bažnyčią – tą pačią, kurią, nusipirkę iš kitataučių, lietuviai buvo sugebėję paversti tikra lietuvybės šventove. Užrakintoje bažnyčioje prakiuro vamzdis – niekas nepastebėjo, viskas užsipylė, supelijo, remontas būtų kainavęs gal 50 000 dolerių, ir vyskupija nutarė pastatą nugriauti, parduoti žemę.

Su Lodnono lietuvių bendruomenės žinovu Petrausku

Su Lodnono lietuvių bendruomenės žinovu Petrausku

Lietuviai dabar priversti nuomotis patalpas iš Marijos Nekaltai Pradėtosios parapijos, kur kartą į mėnesį atvažiuoja kunigas Jonas Staškevičius iš Toronto. Tos parapijos rūsyje vyko ir 70 m. jubiliejaus šventė. Nustebino, kad lankėsi ir jaunesni žmonės, iš Punsko imigravusi pora surengė vaidinimą. Tačiau, aišku, taip būna tik per šventę – į lietuviškas mišias ateina jau mažai kas.

Šiluvos Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. Edmundo Petrausko nuotr.

Šiluvos Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, kurios nebeliko. Edo Petrausko nuotr.

Visgi, situacija geresnė nei Vindsoro mieste anapus upės nuo Detroito, kurį pravažiavome. Vindsoras – vienintelis Kanados miestas, kuriame būta net lietuvių bažnyčios, o dabar nebepavyko užmegzti kontakto su jokiais vietos lietuviais. Taigi, tiesiog nufotografavome buvusią bažnytėlę iš išorės – iš tikro ji labiau priminė gyvenamąjį namą.

Buvusi Vindsoro (Ontarijo provincija) Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Buvusi Vindsoro (Ontarijo provincija) Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Beje, Aistė jau daug metų atgal man minėjo, kad Londone turi giminaitę, kurios nematė nuo vaikystės. Puiki proga susitikti. Paaiškėjo, kad ji – Londono lietuvių bendruomenės pirmininkė. O greta pagrindinių lietuviškų vietų aplankėme ir Aistės giminaičio tabako augintojo Repšio kapą.

Aistė prie savo giminaičio kapo

Aistė prie savo giminaičio kapo

Lietuvių tabako magnatų kaimas Delhajus

Kuo arčiau Toronto, tuo lietuvybės išlikę daugiau. Delhajuje lietuvių bažnyčia dar veikia – nors bendruomenės pirmininkė Teresė Paragauskienė abejojo, ar dar ilgai. Į mišias teateina po kelis žmones – gal greitai po 60 m. parapijos jubiliejaus, į kurį turėjo ateiti 90 žmonių iš visų apylinkių, bažnyčią uždarys.

Lietuvos kankinių kryžius, už jo – Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Lietuvos kankinių kryžius, už jo – Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Pažiūrėjus į žemėlapį supranti, kad apskritai stebuklas, kad Delhajuje pastatyta ir taip ilgai veikia lietuvių bažnyčia. Nes Delhajuje žmonių – tik 5000. Tai mažiausias Amerikos miestelis (ar kaimas), kuriame vyksta lietuviškos mišios.

Ir net jeigu parapija užsidarys, tai bus taip, kad patys lietuviai ją uždarė: senieji parapiją statę dipukai nuseno ir numrė, jų vaikai sudarė mišrias santuokas (ir labai retas kuris mišrios tautybės vaikas dalyvauja lietuviškuose renginiuose), išvyko į Torontą ir kitur. Ne taip, kaip kai kuriose JAV vyskupijose, kur parapijos uždarinėjamos per prievartą, nors dar išsilaiko.

Su Pargauskais Delhajaus lietuvių bažnyčioje

Su Pargauskais Delhajaus lietuvių bažnyčioje

Kadaise lietuviai į Delhajų atvyko auginti tabako: tai vienas vos dviejų Šiaurės Amerikos regionų, kur lietuviai dirbo visų pirma ne pramonėje ar kasyklose, o žemės ūkyje. Todėl sekmadieninės pamaldos vykdavusios vakare: kad visiems būtų patogu susirinkti po dienos darbų, iš visų nutolusių plantacijų. Parapijiečiai net kartu pirkdavo tabako trąšas – nes taip pigiau, nei pirkti kiekvienam atskirai. Gautą naudą paaukodavo parapijai.

Praeitas Delhajaus parapijos jubiliejus

Praeitas Delhajaus parapijos jubiliejus

Delhajaus regionas buvo visos Kanados tabako pramonės centras, ką primena Tabako istorijos muziejus, kruiame – ir stendai visoms tautybėms, tarp jų – lietuviams. Anksčiau ne viena jų turėjo savo klubus, organizacijas. Pirmasis užsidarė belgų klubas (2017 m.) – ir kadaise jam padovanota flamandų imigrantų, stebinčių Niujorko dangoraižius, skulptūra atsikliuvo Tabako pramonės muziejuje. Pamažu muziejus „surenka“ ir tautines veiklas: vyksta įvairių tautybių giesmių giedojimai per Kalėdas, ateinama su tautiniais drabužiais.

Dabar Delhajaus regione tabako laukai – retas reginys

Dabar Delhajaus regione tabako laukai – retas reginys

Taigi, tautinė veikla Delhajuje neišnyks, bet tų stiprių lietuviškų institucijų, kurias rado 1987 m. čia atvykę Pargauskai, nebebus. Tais metais, kai jie atvyko, uždarė šeštadieninę lietuvių mokyklą – bet bažnyčia dar būdavo pilnutėlė ir rūsio salėje Pargauskai tegavo vietą prie krašto. Per 30 metų viskas sunyko. Naujų imigrantų į Delhajų beveik nebuvo – tabako pramonė nunyko ir šiandien jau joks lietuvis, pasak Prano Pargausko, nebeaugina Delhajuje tabako. Patys Pargauskai atvyko prižiūrėti Prano Pargausko tėvo, kuris čia pasitraukė Antrojo pasauliniop karo metais. Tai – dažna istorija tame regione: prižiūrėti dėdės ~1990 m. atvyko ir Londono lietuivų bendruomenės vadovė Aldona Valaškevičienė. Mirus tiems prižiūrimiesiems būtent jų prižiūrėtojai tapo aktyviausiais bendruomenių nariais: nes jauniausi tarp akyvių. Nors irgi dabar jau neretai 60 ar 70 metų amžiaus.

Delhajaus tabako muziejaus lietuvių skyrius

Delhajaus tabako muziejaus lietuvių eksponatai

Skaudžiausios Vakarų Ontarijo lietuvių istorijos

Tuose kraštuose prisiklausėme ir skaudžiausių Kanadoje istorijų. Kad ir pačių Pargauskų: tėvas ~1944 m. „trumpam išvyko“ į Ameriką „kol Lietuva bus laisva“, o nėščia mama su dviejų metų pargauskiuku liko. Pranukas Pargauskas gyveno pas močiutę, ją sovietai ištrėmė į Sibirą – taigi, kartu ir jį, jis ten praleido savo vaikystę. Paskui – tarybinė armija, nuo 1978 m. iki 1987 m. – laukimas leidimo išvykti į Kanadą pas tėvą (atėjus į valžią Gorbačiovui, pagaliau gavo).

Kitos skaudžios istorijos susijusios su imigrantais, atvyksiais į regioną dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Daugelis jų buvo komunistuonatys. Kai po Antrojo pasaulinio karo iš Lietuvos atvyko dipukai, anie lietuviai juos niekino. „Londone nupiešė karikatūrą, kur nuo mūsų rankų teka kraujas“ – mums pasakojo Londone. Neva, argi galėtų geri žmonės bėgti iš Stalino rojaus? Juk Stalinas Lietuvą išvadavo, dabar viskas ten gerai…

Tradicinis lietuviškas kryžius už Delhajaus Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios altoriaus

Tradicinis lietuviškas kryžius už Delhajaus Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios altoriaus

Niekas negalėjo paaiškinti, kodėl anie komunistai patys nepabandė grįžti į tą rojų… Gal todėl, kad ne vienas turėjo nuosavas tabako plantacijas ir „kapitalistiniame Kanados pragare“ uždirbo gerokai daugiau, nei visi jų Lietuvoje likę giminaičiai kartu paėmus.

Bet kai dipukai Londone ir Delhajuje įkūrė parapjas, lietuviškas mokyklas, vos vienas-kitas iš tarpukario lietuvių imigrantų prie šių veiklų prisijungė.

Delhajaus Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios rūsio salė

Delhajaus Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios rūsio salė

Pargauskai visas tas istorijas jau tik girdėjo. Dar galėjo parodyti pastatą, kur esą veikė lietuvių komunistų klubas, bet nieko tai menančio ten jau nebėra ir, kaip rodo „Tikslas – Amerika“ patirtis, iš lūpų į lūpas einantys prisiminimai keičiasi. Pasižymėjau sau tą klubą, bet kažin, ar galėsiu aprašyti enciklopedijoje.

 Lietuvių komunistų klubas?

Lietuvių komunistų klubas?

Pabaiga atėjo ir mūsų ekspedicijai – važiavimas į Torontą, iš ten autobusu į Niujorką, iš ten lėktuvu į Lietuvą. Aišku, ekspedicija – tik darbo vidurys. Dar reikėjo viską susisteminti, atrinkti nuotraukas, parašyti straipsnius, sumontuoti interviu ir t.t. „Tikslas – Amerika“ gimsta ne Amerikoje, o grįžus Lietuvoje: Amerikoje tam dažniausiai nėra laiko, reikia jį visą išnaudoti informacijos rinkimui irvietų lankymui.

Aš prie gėjų šūkiais aprašyto Megabus autobuso (JAV populiarūs tokie linktelėjimai 'tituluotoms mažumoms'). Autobusai JAV turi prastą reputaciją, bet viduje - ir tualetas, ir WiFi (veikia ne visur), . Minusas - 'kovą už būvį', kai autobusas pilnas: ne vienas žmogus piktai melavo, kad šalia jo vieta užimta, kad išlaikytų tuščią vietą galvai padėti ir pan. Vietos priekyje kainuoja papildomai.

Prie autobuso į Niujorką Toronte

Kas ‘Tikslas – Amerika’ nusimato toliau?

Kas toliau? Kaip kalbėjau per gausius projekto pristatymus, norisi surinkti į žemėlapį ir „nutolusias“ lietuviškas vietas Amerikos žemyne. Los Andželą, Floridą, Portlandą, Sietlą, Omahą, Teksasą, Oklahomą… Bėda, kad šie taškai nutolę ir vienas nuo kito. Jei važiuotume automobiliu, tarp skirtingų lietuviškų vietų reikėtų važiuoti valandas. Alternatyva – skrydžiai, bet dviems žmonėms tai brangu, juk tų skrydžių reikėtų gal dešimties ar keliolikos, praktiškai kas antrą dieną.

Idealus variantas, galbūt, derinti skrydžius su automobiliais. Tarkime, atstumus Čikaga-Omaha-Sū Sitis-Kanzas-Čikaga ar Sietlas-Portlandas važiuoti automobiliu, o tarp tokių taškų – skristi. Bet kuriuo atveju, aišku, kad vieną lietuvišką vietą įtraukti į žemėlapį užtruks ilgiau ir kainuos daugiau.

Potencialus Tikslas - Amerika 2020 maršrutas

Potencialus Tikslas – Amerika 2020 maršrutas

Bet su kiekviena ekspedicija taip, nes pradėjome nuo regiono, kur lietuviškas paveldas tankiausias ir kasmet „slenkamės“ ten, kur jo mažiau.

2017 m. per 16 dienų pažymėjome ir aprašėme ~330 lietuviškų vietų (20 vietų per dieną).
2018 m. per 25 dienas – ~220 vietų (9 vietas per dieną).
2019 m. per 21 dieną beveik 100 vietų (5 vietas per dieną).

Eilinis motelis pakeliui

Eilinis motelis pakeliui

Tačiau tuo pat metu plėtėsi kita „Tikslas Amerika“ veikla, tad joks laikas nėra švaistomas. Nuo 2018 m. įrašinėjame interviu Lietuvos televizijai televizijai, nuo 2019 m. – „gyvi“ projekto pristatymai ir pasakojimai apie įspūdingiausią lietuvišką paveldą. Viliamės plėsti veiklą ir kitais metais. Labai norėtume aplankyti kurią nors iš didžiųjų lietuvių švenčių: gal Los Andželo lietuvių dienas arba Pensilvanijos lietuvių dienas.

Kol yra lietuviško paveldo Amerikoje, neįtraukto į žemėlapį, tol žemėlapis nėra pilnas, nors jau ir dengia ~90% viso lietuviško paveldo Amerikoje.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Niujorke:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vindsore aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Londone (Ontarijuje) aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Delhajuje aprašas

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , ,


Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!

Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!

| 0 komentarų

Niagaros kriokliai! Visas pasaulis juos žino, bet tik ten buvusieji supranta, ko ten tikėtis.

Nuo kitų didžiųjų pasaulio krioklių Niagara smarkiai skiriasi. Niagara virsta ne gamtoje, bet vidury miesto. Niagarą galima patirti visokeriopai: plaukti po kriokliu, eiti į tunelį anapus krioklių, stebėti šviesų šou ant krioklio keterų, skristi lynų keltuvais, gėrėtis fejerverkais – ir čia tik mažytė dalis visų pramogų. Lankiausi ten ne kartą ir dar ne viską išbandžiau.

Be to, Niagara viena pirmųjų pasaulyje turistinių vietų apskritai: jau 150 metų turistai ten masiškai keliauja! Tad Niagaros krioklių kurortai turi ir savo didžią istoriją. Gamta ir istorija Niagaroje susipynusi kaip niekur.

Niagaros krioklių (Pasagos krioklio) atvirukinis vaizdas

Niagaros krioklių (Pasagos krioklio) atvirukinis vaizdas

Kodėl Niagaros kriokliai populiariausi pasaulyje?

Pagrindinis Niagaros krioklys, vadinamas Pasagos kriokliu arba Kanados kriokliu – tai galingo balto vandens siena aukščio sulig Vilniaus bažnyčių bokštais (56 metrai) ir beveik kilometro pločio (790 metrų).

Be jo, netoliese dar yra mažesnis Amerikos krioklys (30 m aukščio, 320 m pločio).

Ryte virš pasagos krioklio kylantys purslai

Ryte virš pasagos krioklio kylantys purslai (dešinėje) ir Amerikos krioklys (kairėje)

Aišku, jei kas skaitė Gineso rekordų knygą, gali klausti “Ką, tik tiek?” – juk aukščiausias pasaulio krioklys yra 979 metrų aukščio (Anchelis, Venesuela), o plačiausias – 10 km pločio (Khonė, Laosas)! Bet, reikalas tas, kad aukščiausi pasaulio kriokliai, palyginus su Niagara – tarsi menkos vandens srovelės, o plačiausi – žemi it kokie upės slenksčiai.

Niagaros vandens siena naktį. Apačios nesimato

Niagaros vandens siena naktį. Apačios nesimato

Vos keli kriokliai, kaip Niagara, turi ir žymų aukštį, ir žymų plotį. Kiti panašūs kriokliai – kaip Igvasu Pietų Amerikoje ar Viktorija Afrikoje – yra toli nuo visko, nesaugiuose kraštuose. Tik pastaraisiais dešimtmečiais turizmas pakilo ir atpigo pakankamai, kad daugiau žmonių ten keliautų.

Tuo tarpu Niagaros vieta kelionei – ideali. Per dieną gali atvažiuoti iš didžiausių Amerikos miestų: Niujorko, Čikagos, Detroito, Toronto, Klivlando… Dar XIX a., atsiradus traukiniams, didmiesčių amerikiečiai plūdo pažiūrėti savojo gamtos stebuklo. Aišku, tada žmonės dar nekeliaudavo kasmet, todėl į Niagarą dažniausiai važiuodavo medaus mėnesiui. Niagara Folso miestas iki šiol tituluojasi “Medaus mėnesių sostine”, nors šiais laikais reta Amerikos nuotaka besižavėtų medaus mėnesiu taip arti namų.

Plaukimas laivu po Niagaros kriokliais - viena daugybė tebesitęsiančių bent 100 metų senumo pramogų

Plaukimas laivu po Niagaros kriokliais – viena daugybė tebesitęsiančių bent 100 metų senumo pramogų

Bet atstumas nuo Amerikos didmiesčių padeda ir toliau: juk į Niujorką, į Čikagą paprasčiausia ir pigiausia atskristi iš viso pasaulio (ir iš Lietuvos). Ir tas pačias pramogas, kuriomis džiaugdavosi 1920 m. jaunavedžiai, dabar išbando šimtai tūkstančių kinų, indų, europiečių, lotynų amerikiečių…

Niagara neblėsta. Niagarą kasmet aplanko 30 milijonų turistų, kai Igvasu – 2 milijonai, o Viktorijos krioklius – 1 milijonas.

Turistai su pončais laukia savo eilės plaukti laivu po Niagaros kriokliu

Turistai su pončais laukia savo eilės plaukti laivu po Niagaros kriokliu

Niagaros krioklių pramogos

Kelionė prie daugelio pasaulio krioklių panaši. Apogėjus – žvilgsnis į krioklius. Man patinka krentantį vandenį stebėti ilgai, bet net ir taip vis tiek praleidus ilgiau valandos prie vieno krioklio norisi eiti toliau. Svarbi kelionių prie krioklių dalis būna žygis prie krioklių: bet Niagaroje nėra net to, juk kriokliai yra mieste.

Amerikos krioklys. Virš jo - Niagara Folso miestas (JAV)

Amerikos krioklys. Virš jo – Niagara Folso miestas (JAV)

Tad kaip užimti visus jaunavedžius ir kitus turistus ne valandą, o savaitgalį, savaitę? Apsukrūs ~1900 m. verslininkai sugalvojo daugybę būdų. Daugelis jų šiandien būtų tikrai neįmanomi: gamtosaugininkai neleistų išgręžti už krioklio tunelių, tiesti netoliese lynų keltuvų. Bet, kadangi visa tai pastatyta prieš 100 metų ir daugiau, viskas išliko: ir todėl Niagarą galima patirti įvairiau, nei vien “gamtinius” krioklius.

Nusileidimas arčiau krioklių nei tikėtumeis Cave of the Winds liftu, tuneliais ir galiausiai metaliniais takeliais (JAV pusė)

Nusileidimas arčiau krioklių nei tikėtumeis Cave of the Winds liftu, tuneliais ir galiausiai metaliniais takeliais (JAV pusė)

Niagaros kriokliai yra ant JAV ir Kanados sienos. Pramogų yra abiejose pusėse. Abiejose pusėse galima nusipirkti pasą, įgalinantį aplankyti visas pagrindines krioklio pramogas (Kanadoje – “Niagara Falls Adventure Pass”, JAV – “Niagara Falls Discovery Pass”). Kainos tikrai nesikandžioja, atsižvelgiant į tai, ką už tai gauni: tokiose brangiose šalyse tikėjausi brangiau. Iš tikro viskas net pigiau, nei Brazilijos Igvasu.

Amerikos kriokliai žvelgiant iš paupio promenados

Abi valstybes jungiantis tiltas žvelgiant iš Kanados. Pagrindines lankytinas vietas abiejose pusėse aplankyti gali, net sieną pereiti ir pėsčias – ir dar nuo tilto pasigėrėti gražiu krioklių vaizdu. Nuo gražiausio vaizdo Kanadoje iki gražiausio vaizdo JAV – ~3 km ėjimo

Tiek JAV, tiek Kanadoje žymiausia Niagaros krioklio pramoga – plaukimas po kriokliu laivu (Maid of the Mist ir pan.). Iš tikro ne po, o prie krioklio: bet vandens purslų ten tiek, kad pranoksta liūtį, viskas balta, šlapia, žmonės klykia. Tikrai nepakartojama patirtis, o jei vandens bus per daug, visada gali slėptis laivo viduje. Esu taip plaukęs ir po Igvasu kriokliais – ten laivelis mažesnis, viskas atvira, vienu metu net buvo toks jausmas, kad skęstu. Niagaros pramogos daug labiau “draugiškos šeimai” (vaikams, seneliams, neįgaliems…).

Laivas prie pasagos krioklių

Laivas prie pasagos krioklių

Kitos pramogos Kanadoje, įeinančios į Kanados pasą (nuo, mano nuomone, įdomiausių):
Kelionė anapus krioklio (Journey Behind the Falls). Dar 1889 m. pirmąsyk išgręžtais tuneliais užeini anapus baltosios vandens sienos, stebi, kaip vėjas įpučia vandenį į tavo menką siaurą tunelį. Kadaise gidai tais tuneliais vesdavo su žibalinėm lempom, dabar viskas apšviesta, ir celofaniniai lietpalčiai, kaip ir daugelyje Niagaros pramogų, įeina į kainą.

Žvilgsnis į Niagarą iš anapus. Karts nuo karto vėjas įpučia vandenį gilyn.

Žvilgsnis į Niagarą iš anapus. Karts nuo karto vėjas įpučia vandenį gilyn.

Baltojo vandens pasivaikščiojimas (Whitewater walk). 300 m takelis palei Niagaros upę žemiau krioklių, kur teka balti vandenys tokie tūžmingi, kad vos keliems žmonėms pavyko perplaukti, o bangų upėje aukštis skaičiuojamas metrais. Pačių krioklių nesimato.

Baltojo vandens pasivaikščiojimo take

Baltojo vandens pasivaikščiojimo take

Sūkurio aeromašina (Whirlpool Aero Car; įeina tik į brangesnį Kanados paso variantą). Senovinis (1916 m.) lynų keltuvas virš gražaus Niagaros upės vingio žemiau krioklių, pilno sūkurėlių. Pačių krioklių nesimato.

Sūkurio aeromašina

Sūkurio aeromašina

Niagaros įtūžis (Niagara’s Fury). Filmas apie Niagaros krioklį su visokiausiais efektais (ir vandeniu). Jei perkate “Adventure Pass”, verta užsukti, bet šiaip kiek nuvylė: kai tikra Niagara alma vos anapus išėjimo, sunku pranokti.

Koks 3D kinas galėtų prilygti tikro krioklio aptaškymui? Nuotrauka daryta laive, plukdančiame po kriokliu

Koks 3D kinas galėtų prilygti tikro krioklio aptaškymui? Nuotrauka daryta laive, plukdančiame po kriokliu

Kitos pramogos JAV, įeinančios į JAV pasą:
Vėjų ola (Cave of the Winds). Galimybė prieiti labai arti Amerikos krioklių – ten, kur rimtai taško. “Šlapiausias vietas” norint galima apeiti. Pirmąkart šie priėjimai įrengti dar 1841 m. ir tada dar būdavo galima nusileisti į olą, garsėjusią milžiniškais vėjais – bet ją 1954 m. sunaikino pati gamta. Tad vėjų oloje olos neliko. Užtat atsirado minimuziejus, pasakojantis Niagaros istoriją.
Dar įeina keli muziejai ir filmas – aš pirkau tik Kanados pasą, tad pastarųjų nelankiau.

Uragano denis Vėjų oloje (Cave of the Winds) - vieta, kur Niagaros krioklys tave aptaško labiausiai tarp visų krioklio pramogų. Čia faktiškai gauni krioklio dušą ir vėją.

Uragano denis Vėjų oloje (Cave of the Winds) – vieta, kur Niagaros krioklys tave aptaško labiausiai tarp visų krioklio pramogų. Čia faktiškai gauni krioklio dušą ir vėją.

Jei norite pamatyti svarbiausias Niagaros krioklių pramogas įdomiai, rekomenduoju pažiūrėti filmą “Niagara” su Merlin Monro. Herojai ten išmėgina viską. Taip, filmas 1953 m. Bet net nuostabu, kaip niekas nuo tada nepasikeitė – tik didesni viešbučiai užaugo. Kai pagalvoji, 1953 metais kokio Dubajaus išvis iš esmės nebuvo, daugelio kurortų ir nacionalinių parkų nebuvo, Igvasu ar Viktorijos kriokliai atrodė nepasiekiama svajonė ir menkai kam žinomi, o Niagaroje tokie patys masiniai turistai darė lygiai tą patį, ką tu darai dabar. Ir net 1918 m., kai Lietuva tapo nepriklausoma, darė tą patį… Niagara viena retų nereliginių vietų, kur ir pats turizmas yra įdomi istorija.

Ant šių Cave of the Winds metalinių takelių vyko vienas įstabiausių filmo 'Niagara' susidūrimų tarp 'Gėrio' ir 'Blogio'(?)

Ant šių Cave of the Winds metalinių takelių vyko vienas įstabiausių filmo ‘Niagara’ susidūrimų tarp ‘Gėrio’ ir ‘Blogio'(?)

Vaizdai į Niagaros krioklius: nuo nemokamų iki brangiausių

Tam, kad tiesiog pamatytumėte Niagaros krioklius, nieko pirkti išvis nereikia. Visos krantinės nemokamos. Įspūdingesnis vaizdas nuo Kanados pusės krantinės, nes ten matai krioklius iš priekio. Ta krantinė iš esmės yra mieste.

Turistai žavisi Pasagos kriokliu nuo promenados Kanadoje

Turistai žavisi Pasagos kriokliu nuo promenados Kanadoje

Amerikos pusės krantinė įdomiausia Ožio saloje (Goat Island), plytinčios tarp abiejų Niagaros krioklių. Kadaise ten irgi buvo miestas, netgi fabrikai, naudoję krioklių vandenį pramonei – bet ~1887 m. grąžino gamtai, padarė parku. Tiesa, iš jo krioklius tegali stebėti iš šono (gražiausias vaizdas nuo Terrapin Point).

Kriokliai iš Amerikos pusės, Ožio salos

Kriokliai iš Amerikos pusės, Ožio salos

Tiek JAV, tiek Kanados promenadose ne tik išvysti krioklius, bet ir esi aptaškomas.

Pinigus, kuriuos kitur sumokėtumėte už Nacionalinio parko ar priėjimo prie krioklių bilietą, Niagaroje verta skirti viešbučiui su vaizdu į krioklį. Kanados pusėje yra gausybė viešbučių, kur nuostabi krioklio panorama atsiveria tiesiog pro kambario langą. Nepakartojama sėdint prie palangės iš aukštai stebėti krioklius. Kas vakarą jie nušviečiami galingais žibintais (tas apšvietimas, beje, irgi sukurtas dar 1925 m.), spalvos mainosi, keičiasi. Vasaromis ir pavasario-rudens savaitgaliais vakarais dar stebina ir fejerverkai. Smagu, kai krioklys – paskutinis vaizdas prieš užmiegant ir pirmas vaizdas prabudus.

Apšviesti kriokliai pro mūsų viešbučio langą

Apšviesti kriokliai pro mūsų viešbučio (The Oakes) langą

Jei apsistoji pigesniuose moteliuose atokiau krioklių, vis tiek bus būdu pažvelgti į krioklius iš aukščiau (aišku, mokamai) – yra restoranai viešbučių viršutiniuose aukštuose ir net specialiuose bokštuose (aukščiausias – Skylon Tower), o dangų virš krioklių nuolat raižo apžvalginiai sraigtasparniai.

Niagaros upė žvelgiant iš Amerikos su Skylon Tower

Niagaros upė žvelgiant iš Amerikos su Skylon Tower

Ne sezono metu viešbučiai pigesni, bet Niagaros kriokliai viena retų vietų, kur ne sezonu ir įspūdis bus ne tas. Mat dalis Niagaros krioklio vandenų yra nukreipta į hidroelektrinę. JAV ir Kanada sutarė, kad turizmo sezono metu dieną bus “vagiama” mažiau krioklio vandens. Lapkričio-kovo mėnesiais kriokliui paliekama 1400 kubinių metrų per sekundę (5 Nemunai ties Kaunu), o turistinio sezono metu – 2800 kubinių metrų į sekundę (10 Nemunų). Dienos metu: bet nakties metu gal ir gerai, kad purslų stulpas sumažėja, geriau matosi apšvietimas.

Nakčiai apšviestas Niagaros krioklys

Nakčiai apšviestas Niagaros krioklys

JAV Niagara Folsas: desperatiškas getas su lietuviška istorija

Ir Kanada, ir JAV turi po kurortą iš savosios Niagaros krioklių pusės, priimantį turistus. Abudu miestai taip ir vadinasi – Niagara Falls (lietuviškai Niagara Folsas).

Kadaise JAV Niagara Folsas buvo pagrindinis Niagaros krioklių kurortas. 1960 m. (eroje, kai sukurtas filmas “Niagara”), jame gyveno 102 000 žmonių – kaip Panevėžyje. Be turizmo, svarbi buvo ir pramonė: krioklių vanduo sukdavo visokiausias mašinas.

Niagaros krioklių vandenį 'skolindavęsi' fabrikai ~1900 metus

Niagaros krioklių vandenį ‘skolindavęsi’ fabrikai ~1900 metus

Deja, Niagara Folso istorija – viena liūdniausių Amerikos žemyne. Pramonė pamažu nyko: iškelta į kitas šalis ar valstijas, juk dabar krioklių pagamintą elektrą laidais gali persiųsti bet kur. Išsikėlė ir žmonės. Išaugo nusikalstamumas. Miestas virto vadinamu “getu”. Dabar kai kurie panašūs miestai JAV atgimsta, bet Niagara Folsui tas negresia. Mat ~1964 m. miestas padarė vieną idiotiškiausių sprendimų JAV urbanistikos istorijoje: išgriovė senamiestį (Old Falls St. apylinkė) ir pakeitė nykiais pastatais, aikštėmis. Atseit turėjo viskas būti gražu, modernu, smagu turistams: išėjo priešingai. Niagara Folso centras nejaukus, nebeturi jokio “šarmo”: kažkokie parkingai, laukymės, neišnuomoti betoniniai turgūs kur būta gražių pastatų, ir vienas eilinis nykus daugiaaukštis kazino. Tik keli pavieniai įdomesni pastatai likę, o istorijos žiupsnelius gali rasti nebent toliau centro (pvz. Main St). Bet ir ten daug kas apleista, langai užkalti.

Vos du Niagara Folso centre išlikę seni gražūs pastatai. Ir dešinys jų apleistas.

Vos du Niagara Folso centre išlikę seni gražūs pastatai. Ir dešinys jų apleistas.

Viena įdomiausių vietų JAV Niagara Folse lietuviams – Niagara Folso lietuvių bažnyčia, kurią dar 1925 m. pasistatė fabrikuose dirbę lietuviai. Ji – parduota anglikonams, į pamaldas teateina du žmonės, rajonas nesaugus. Bet nuo pat 1925 m. išlikę lietuviški užrašai ir Vytis frontone. Įdomu matyti šimto metų senumo Vytį iškaltą 2 kilometrai nuo garsiųjų Niagaros krioklių – dar vienas priminimas, kad miestas su didžia istorija, ir dalis jos – netgi lietuviška. Tiksli bažnyčios vieta – “Tikslas – Amerika” žemėlapyje (priartinkite).

Vytis Niagara Folso lietuvių bažnyčios frontone

Vytis Niagara Folso lietuvių bažnyčios frontone

Tik istorija. Dabar JAV Niagara Folse gyventojų – jau tik 50000, mažiau Alytaus. Lietuvių irgi nesutiksi, nebent turistus, o jie laikosi prie pačių krioklių ir daugelis, apsistoję Kanadoje, tik ateina į JAV pažiūrėti Vėjų olos bei sugrįžta per tiltą. Greta 30 mln. žmonių kasmet pritraukiančių krioklių JAV pusėje net lankytinų vietų nepavyksta sukurti: štai ant Narsuolių muziejaus, pasakojančio istorijas visų tų, kurie per Niagaros krioklius ėjo lynais, plaukė statinėmis ir darė dar visokius sunkiai suvokiamus triukus (tai buvo tikra XIX a. mada), kabėjo iškaba “Parduodama”. Atrodo, muziejus “padėjo galvą” kaip ir daug tų narsuolių. “Tripadvisor” dar 2013 m. komentaruose irgi rašoma, kad muziejus uždarytas, parduodamas. Atrodo, nieks nė pastato pirkti nenori.

Pastatas kairėje - apleistas

Pastatas kairėje – apleistas

Kanados Niagaros kurortas: linksmas miestas-lunaparkas

Kol JAV Niagara Folsas nyko, kanadietiškasis plėtėsi. ~1960 m. jame gyveno tik 22000 žmonių (tokia Plungė): filme “Niagara” dar rodoma, kad priešais Niagaros krioklį stovi kempingas su nameliais. Šiandien ten stūkso viešbučiai-dangoraižiai su vaizdais į krioklius iš numerių, o mieste gyventojų – jau 88000 (beveik Panevėžys). Abu kurortai “susikeitė vietomis”.

Kanados Niagara Folsas turi du centrus. Naujesnis yra Fallsview – aukštų viešbučių linija priešais Pasagos (Kanados) krioklius: ten geriausia vieta apsistoti, yra variantų pavalgyti, apsipirkti.

Fallsview viešbučiai Kanadoje žvelgiant nuo Terrapin Point JAV

Fallsview viešbučiai Kanadoje žvelgiant nuo Terrapin Point JAV

Antrasis centras – Cliffton Hill yra tarsi vienas didelis lunaparkas. Jei kriokliai pabostų (pvz. vaikams), ten rasi kone “pusę Disneilendo” įvairiausių pramogų, o naktį Cliffton Hill žiba tarsi Las Vegasas.

Cliffton Hill šviesos

Cliffton Hill šviesos

Cliffton Hill (apačia priešais mažesniuosius, Amerikos, krioklius) – siaubo kambariai, vaškinių figūrų muziejai, atrakcionai, žaidimų automatai, 3D kinai, pramoginiai muziejai (Gineso rekordų, Riplio keistenybių), apžvalgos ratas ir t.t. Yra ir Cliffton Hill pasas, tiesa, perkant jį, galėsi patekti tik į nedaug pramogų. Tikriausiai orientuota į tuos, kurie dešimtosioms vestuvių metinėms grįžta ten, kur šventė medaus mėnesį. Jau su vaikais… Mažai Amerikoje vietų, kur viename rajone būtų šitiek pramogų visai šeimai.

Riplio keistenybių muziejus Cliffton Hill. Čia sudėtos visokių keistenybių nuotraukos ir aprašai: vienarankių beisbolininkų komanda ir pan. Aišku, Riplis pirmąjį muziejų įkūrė 1933 m. Jei sunku suprasti, kaip šiais interneto laikais ten dar kas nors eina, dera pažvelgti į pastatą: koks vaikas neprašytų savo tėvų ten jį nuvesti?

Riplio keistenybių muziejus Cliffton Hill. Čia sudėtos visokių keistenybių nuotraukos ir aprašai: vienarankių beisbolininkų komanda ir pan. Aišku, Riplis pirmąjį muziejų įkūrė 1933 m. Jei sunku suprasti, kaip šiais interneto laikais ten dar kas nors eina, dera pažvelgti į pastatą: koks vaikas neprašytų savo tėvų ten jį nuvesti?

Parkavimas Niagara Folse yra brangus (įskaitant prie viešbučių), bet daugelyje parkingų moki už išvažiavimą: tai yra, jei atvažiuosi ir paliksi automobilį kelioms dienoms, mokėsi tik kartą. Po miestą tada gali vaikščioti arba važinėti Wego autobusais, kurių 2 parų bilietas įeina į Niagara Falls Adventure Pass.

Jei Kanados pusėje vežioja prasti autobusai, JAV pusėje turistams paleisti tokie neva šimto metų traukinukai

Jei Kanados pusėje vežioja prasti autobusai, JAV pusėje turistams paleisti tokie neva šimto metų traukinukai

Niagaros kriokliai – ir kelionė į save

Niagaros upė atrodo milžiniška, bet ji stebėtinai trumpa – vos 58 kilometrai. Tiesiog, ji jungia du milžiniškus ežerus – Erio ir Ontarijo – ir todėl ja plūsta šitokia vandens galybė.

Ties baltojo vandens pasivaikščiojimu Niagaros upė gerokai susiaurėja, todėl ten šitoks tūžmingas vandens greitis

Ties baltojo vandens pasivaikščiojimu Niagaros upė gerokai susiaurėja, todėl ten šitoks tūžmingas vandens greitis

Niagaros kriokliai yra maždaug ties upės viduriu ir bėgant metams slenka į pietus, palikdami slėnį (kasmet po kelis centimetrus). Lankytinų vietų yra visur palei šią upę. Daug visokių fortų, įtvirtinimų: juk Kanadą valdžiusi Britanija ir JAV dažnai nesutardavo. Golfo laukai, drugelių parkas. Yra milžiniškos hidroelektrinės, verčiančios krioklių vandenį elektra. Ne šiaip sau hidroelektrinės, o pačios pirmosios pasaulyje, iš kurių elektra buvo siunčiama didesniu atstumu laidais, užuot panaudojus čia pat. “Prisimink: pasaulis pasikeitė čia” – pompastiškai skelbė filmukas Cave of the Winds muziejuje.

Niagaros hidroelektrinė

Niagaros hidroelektrinė

O šiauriniame Kanados kelio palei upę gale – Niagara on the Lake miestelis, vienas seniausių Kanadoje. Kai tik kam Amerikoje pasakydavau, kad važiuosiu prie Niagaros krioklių, būtinai patardavo aplankyti ir Niagara on the Lake. Išties, miestelis gražus, tikra JAV Niagara Folso priešingybė: turtingas, pilnas turistų, prabangių restoranėlių ir parduotuvių puikiai išsilaikiusiuose senuose (kai kurie dar XVIII a.) pastatuose, kurių čia niekas nesugalvotų griauti (dabar, vietinis pasakojo, viską supirko kinai).

Prabangus pasivažinėjimas senovine karieta Niagara on the Lake

Prabangus pasivažinėjimas senovine karieta Niagara on the Lake

Bet visgi aš iš Europos, ir senais pastatais taip paprastai nenustebinsi. Ech, kaip smarkiai gebėjimą žavėtis lankytinomis vietomis keičia asmeninė patirtis: kas amerikiečiui “neįtikėtinai senas, gražus, unikalus, tvarkingas miestelis”, Europoje būtų gana eilinė gyvenvietė. Užtat mane, pavyzdžiui, žavi, kiek Amerikoje miestuose yra gyvūnų: voverės, kiškiai, net stirnos ateina, žmonių nebijo. Ir Niagara on the Falls matėme. Žavi visi Amerikos greito maisto tinklai: tokie įvairūs, ištobulinti. Amerikiečiai to nė nepastebi: įprasta.

Amerikiečių fortas žvelgiant iš Niagara on the Lake

Amerikiečių fortas žvelgiant iš Niagara on the Lake. Įdomu, bet toli iki Europos pilių

Ir Niagaros krioklius skirtingais gyvenimo etapais regėjau skirtingomis akimis. Kai pirmą kartą ten keliavau 1998 m., mačiau visų pirma patį krioklį, dar – Cliffton Hill šviesas ir garsus (Lietuvoje to nebuvo!). Sugrįžęs 2019 m., pirmąkart supratau vietovės istorijos didybę ir reikšmę, visą krioklių įvairovę.

Galingi apšvietimo stulpai, nukreipti į krioklius, sukuria Niagaros krioklių promenadoje vaiduoklišką atmosferą

Galingi apšvietimo stulpai, nukreipti į krioklius, sukuria Niagaros krioklių promenadoje vaiduoklišką atmosferą. Taip yra todėl, kad jie apšviečia nuo krioklio atskriejančius purslus, kurie tarsi lengvas lietus tenai nuolat tvyro.

Kriokliai nepasikeitė. Net jų kurortai, pramogos nepasikeitė. Pasikeičiau aš ir pasikeitė Lietuva.

1998 m., tarkime, nebuvo pinigų jokioms krioklio pramogoms, viskas atrodė šitaip brangu. Nakvojome motelyje kažkur už miesto ir tik atvažiavome pasižiūrėti į krioklį nuo promenados (automobiliu, skolintu iš JAV gyvenančio tėvų pažįstamo). Jau vien žvilgtelėti į Niagaros krioklį tada lietuviui buvo “kažkas nesuvokiamo”, prieinama tik Amerikoje turintiems draugų ar giminių. Tai buvo pirmoji mano tolima kelionė ir dar 6 metus paskui nekeliavau toli.

Tipinis motelis toliau nuo krioklių

Tipinis motelis toliau nuo krioklių

O 2019 m. jau nakvojau viešbutyje su vaizdu į Niagaros krioklį, pirkau Adventure pass – ir tai neatrodė kažkoks superišlaidavimas lyginant su vidutine Lietuvos alga ar mano pajamom. Tikrai gali sau leisti atvykęs į šitokią vietą. Šimtai tūkstančių lietuvių kasmet keliauja panašiai.

Dirbau kompiuteriu, o akis pailsinti nukreipdavau į krioklį

Dirbau kompiuteriu, o akis pailsinti nukreipdavau į krioklį

Kartais manęs žmonės klausia, “Ką darysi, kai viską, kas įdomu, pasaulyje būsi matęs?”. Tada galiu prisiminti Niagaros krioklius. Grįžęs ten pat po 20 metų viską atrandi naujai. Ir tam net nereikia kokio Dubajaus, kur po 20 metų viskas ir bus nauja. Tam pakanka ir Niagaros krioklių – vietos, kuri keičiasi lėčiau, nei žmonių kartos.

Kiek įsimylėjėlių kartų čia darė tą patį, ką mes?

Kiek įsimylėjėlių kartų čia darė tą patį, ką mes?


Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai


Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Lietuviškos JAV vietos

JAV lietuviški pastatai, paminklai, rajonai - be galo įspūdingi ir svarbūs. JAV gyvena iki milijono lietuvių ir jie ten sukūrė daug labai svarbaus. Esu sudaręs lietuviškų JAV vietų žemėlapį "Tikslas - Amerika", enciklopediją ir surengęs daug ekspedicijų informacijos rinkimui apie tas vietas - ekspedicijų dienoraščiai irgi čia.

Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2019 (Kanados ir dalies šiaurės rytų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2021 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2022 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,