Halifakso lankytinos vietos

Didžiausi pasaulio potvyniai ir atoslūgiai! Upėmis besiritantys kasdieniniai „cunamiai“! Vieni geriausių gyvųjų muziejų, kokius tik kur gyvenime lankiau! Visa tai – Kanados Atlanto vandenyno pakrantėje.

Nepaisant to, šios trys mažytės Kanados provincijos – Naujoji Škotija, Naujasis Brunsvikas ir Princo Edvardo Sala – žinomos mažai, užgožtos savo didesnių ir garsesnių sesių.

Prie Niagaros krioklių jau važiuoji žinodamas, kad laukia pasaulio stebuklas, o štai Rytų Kanados stebuklai smarkiai pranoko lūkesčius!

Fandžio įlanka – gamtos stebuklas

Myliu pakrantes. Uolos, bangos, smėlėti paplūdimiai, žydra jūra… Nuostabūs vaizdai, bet kartu ir savaip panašūs. „AŽ kelionių“ straipsniuose tenka kartotis: „labai platus smėlėtas paplūdimys“, „bangos įspūdingai tykšta į stačias uolas“…

O štai į Fandžio įlanką rytų Kanadoje nieko nė iš tolo panašaus gyvenime matęs nemačiau!

Vieną kartą jos pamatyti ir neužtenka, nes kiekvieną parą ji neatpažįstamai pasikeičia… keturis kartus. Mat čia – didžiausias pasaulyje skirtumas tarp potvynio ir atoslūgio lygio. Per pilnatį vanduo pakyla ir nuslūgsta net 12-16 metrų, bet ir per jaunatį lygių šiai vietai nėra!

Štai Houpvelo uolos (Hopewell Rocks) potvynio metu skalaujamos vandenyno bangelių, o atoslūgius jų papėdėje – „purvo dykuma“, turistai, užuot plaukioję kajakais, klampoja… Potvynis pakyla ir atsileidžia dusyk per dieną.

Tačiau dar unikalesnis gamtos stebuklas – upių bangos. Staigiai patvinęs Fandžio įlankos vanduo ima veržtis į upes… Eidamas palei Petikodiako upę Monktono miestelyje potvynio pradžios metu sunkiai galėjau patikėti: atrodo, dalis upės vandens teka „kaip pridera“ į jūrą, o dalis – jau atgal, tarsi kita srovė, tarsi dvi priešpriešiais tekančios upės vienoje…

Dar po kelių minučių atėjo „kritinis momentas“, kurio minios žmonių laukia paupio parkuose, specialiuose amfiteatruose, brangiuose viešbučių numeriuose su langais į upę… Iš Fandžio įlankos upe atgal ritosi nesustabdoma banga! Panašiausia į cunamį, ką kada nors mačiau gyvai!

Banga iki metro aukščio, dundanti bėgiko greičiu, ją seka kitos bangos. Visai tai jėgai pralėkus, Fandžio įlankos vanduo staigiai užplūdo upę, ji pasileido tekėti atgal taip greitai, kaip sraunus kalnų upelis. Antis, žąsis nešė atgal. O kartais, sako, kai kurie drąsuoliai bando ten paplaukioti banglentėmis…

Išvydus tą gamtos šou buvo keista, kaip šis reginys taip mažai žinomas svetur. Bet galybės kanadiečių atvažiavo jo pasižiūrėti, miesto viešbučiuose tablo minučių tikslumu skelbė, kada risis kita banga. Gamtos cirkas, priešingai nei žmonių, niekados nevėluoja.

Gyvieji muziejai – Rytų Kanados pažiba: nuo kaimo iki forto

Kas mano, kad muziejuje – nuobodu, niekados nekeliavo po Rytų Kanadą! Daugybė muziejų čia – „gyvi“. Juose „gyvena“ į konkrečius atitinkamo laikmečio asmenis įsijautę aktoriai. Ir ne, tai tikrai ne tas pats, kas kokios Rumšiškės, kur tiesiog yra vienas-kitas darbuotojas, pasakojantis apie senovės amatus…

Naujojo Brunsviko King‘s Landing mane, turbūt, išvis „sugadino“: sunku bus kokiam kitam pasaulio gyvajam muziejui labiau panėšėti į kelionę laiku! ~1850 m. lojalistų (britų, pabėgusių iš nepriklausomybę iškovojusių JAV į kolonija pasilikusią Kanadą) kaimas čia tikroviškas iki menkiausių detalių. Apaugę vieškeliai, tikri mediniai namai su vien to laikotarpio baldais ir rakandais…

Ir, aišku, su anuomečiais žmonėm. Jie ne šiaip vilki to meto rūbais, jie tarsi gyvena savo gyvenimus it kokiame visą dieną trunkančiame spektaklyje! Štai dar stovėdamas už durų girdžiu, kaip XIX a. vyras ir žmona kalbasi to meto temomis – iki užėjau ir pakvietė pasisvečiuoti jų namuose, bėdavojosi apie gyvenimą jau man.

Štai kalbuosi su kažkokiu „pas tėvus grįžusiu gyventi, nes jo verslas žlugo“ kaimo bernu, kai jį „pakirkinti“ pribėga kažkokia moteriškė. Aktoriai vaikšto vieni pas kitus namo, gano gyvulius, važinėja arklio traukiamais vežimais, užsiiminėja amatais. Jų gaminiai pardavinėjami parduotuvėje, kurioje tikrai nebuvo „Coca Cola“ ar šiuolaikinių prekės ženklų.

Į klausimus apie gyvenimą aktoriai dažniausiai reaguodavo taip, kaip reaguotų to meto žmogus. Štai vieno namo virtuvėje paklausiau ten sėdinčių moterų „Ar jūs čia tarnaitės?“, tai „įsižeidė“. Viena sakė kitai: „Ar girdėjai, klausia ar aš tarnaitė? Cha cha… Tarnaitės mes… Šeimininkė aš čia! Niekas šitam kaime nėra toks turtingas, kad turėtų tarnų – na nebent ūkiai turi bernus, kurie dirba laukuose“.

Svarbiausia, kad aktorių buvo net daugiau, nei lankytojų, šie visiškai „paskendo“ kaime, nors jau buvo liepos pradžia, tarsi ir turizmo sezonas… Galėjau su visais „gyventojais“ tiesiog ateiti pakalbėti vienas su vienu. Niekur nesijaučiau it patekęs į kokią paskaitą ar performansą su aktoriais centre ir žiūrovais visur aplinkui, kaip dažnai būna gyvuosiuose muziejuose; jaučiausi kaip kaimo svečias. Bažnyčios, mokyklos, lentpjūvė, malūnas – viskas atkelta iš gretimų marių dugno. Štai spaustuvininkas pakvietė padirbėti ir mane prie senovinės mašinos.

Mano žmonai vienu metu net kiek nejauku pasidarė – pasijuto kaip kokiame siaubo filme, kur visur aplink – seniai mirusių žmonių vaiduokliai. Taip tikroviškai jie vaidino!

Rytų Kanada pamilusi tokius gyvuosius muziejus. Tokiu paverstas net Luisburgas, prancūzų fortas Naujojoje Škotijoje, ar, tiksliau, ištisas įtvirtintas miestas. Kai Anglija užkariavo šias žemes iš Prancūzijos 1710 m., naująja Rytų Kanados širdimi tapo (ir iki šiol yra) Halifakso miestas su savo fortu, Luisburgas apleistas, nešiotas po plytą. Iki 1961 m. nutarta jį atstatyti lygiai tokį, koks buvo 1740 m., „apgyvendinti“ to meto žmonėmis.

Priešingai King‘s Landing, Luisburgas įspūdingas ir savaime – jo gynybinės sienos, jo Karaliaus bastionas, jo senamiesčio namai. Čia jau aktoriai mažiau bendrauja tarpusavy, o labiau laukia lankytojų, kol šie ateis į jų erdves pakalbėti, ko nors paklaus. Ir jei privačiame King’s Landing aktorių lytis, amžius, rasė, autentiška “aniems laikams”, tai valstybiniame Luisburge kanadietiškos politkorekcijos sumetimais apšvietos eros prancūzų karius vaidina ir moterys, miestelėnus – ir indai. Bet vis tiek šitaip skiriasi nuo kokio standartinio „suremontuoto XVIII a. forto“ kur Europoje!

Kaip skelbia „King‘s Landing“ atkūrusių entuziastų šūkis: „Papasakok jiems – ir jie pamirš. Parodyk jiems – ir jie prisimins. Įtrauk juos – ir jie supras“.

Tų gyvųjų muziejų yra ir daugiau – pvz. mums pasakojo apie Princo Edvardo Saloje pagal „Anės iš Žaliųjų mansardų“ knygą įkurtą muziejų, kur ir pati Anė gyvena… Na bet tokiose vietose geriau jau ilgiau pabūti viename, nei apibėgti kelis. Atrodo, daug lankytojų į „King‘s Landing“ grįžta periodiškai „pakeliauti laiku“ – ir aktoriai kartais nustebdavo išgirdę, kad šitas prašalaitis (aš) į kaimą užsuko pirmąsyk.

Šalti ir didingi imigrantų krantai

Dėl šaltosios Labradoro srovės Rytų Kanada kiek vėsesnė nei tikėtumeis. Ir drėgnesnė. Priešingai JAV Rytų pakrantei, čia nėra milžiniškų miestų: didžiausias Halifaksas – ~450 000 gyv.

Tačiau jis žymus savo senais pastatais ir Imigracijos muziejumi Pier 21: būtent per šią prieplauką atvyko dauguma imigrantų į Kanadą 1921-1971 m., tarp jų – ir Kanados lietuviai, kurių daug tūkstančių Kanada priėmė kaip pabėgėlius (dipukus) po Sovietų okupacijos.

Muziejuje – daug pasakojimų apie imigrantus ir pačių imigrantų pasakojimų, o jie čia labai svarbūs, nes Kanada užsimojusi imigrantų prisikviesti tiek, kad iki šimtmečio pabaigos gyventojų skaičius pakiltų nuo 38 mln. iki 100 mln.

Viename tų įrašytų pasakojimų imigrantė iš Pietų Afrikos sako nustebusi, kad Toronto oro uoste ją pasitiko ne tik baltaodžiai muitininkai ir pasieniečiai, o ir indai, juodaodžiai, bei kiti. Žmonių vaizduotėje Kanada vis dar yra baltaodžių anglosaksų ir prancūzų šalis, kokia ji buvo šimtmečius – bet pasikeitė be galo sparčiai ir net mažesniuose šiandienos Kanados miestuose, tokiuose kaip Halifaksas, nė negali pasakyti koks gi tas „stereotipinis kanadietis“. Juodaodžiai iš Karibų salų ir sikhai su tiurbanais, baltaodės senutės ir kinai vaikai – vaikštinėja visi ir visi – ne turistai, dauguma – Kanados piliečiai.

Keip Bretonas – gražiausi Rytų Kanados krantai

Gražiausia Naujosios Škotijos vieta paprastai laikomas Cape Breton – pagal pavadinimą iškyšulys, o realybėje sala, pasiekiama tiltu. Nuostabūs vaizdai atsiveria nuo 300 km Cabot Trail kelio jo pakrantėmis. Būtent Cape Breton, kur prancūzų valdžia išsilaikė ilgiausiai (iki 1745 m.), stūkso ir Lujisburgo „gyvasis fortas“.

Cape Breton kadaise garsėjo anglies kasyklomis Sydney Mines miestelyje ir aplink. Prieš daugiau nei šimtą metų jos buvo pritraukusios ir daug lietuvių. Iš jų beliko lietuviškos pavardės ant antkapių vietos kapinėse (tokių nemažai): plieno fabrikas užsidarė dar 1919 m., daugelis kasyklų – greitai po to, lietuviai išsivažinėjo, likę nutautėjo.

Dabar Sydney Mines apylinkės atrodė liūdnai – kaip pasakojo vietos muziejaus darbuotojas, tai bene skurdžiausias miestelis Naujojoje Škotijoje, kuri, savo ruožtu – viena skurdžiausių Kanados provincijų. Aišku, tas skurdas labai reliatyvus – „skurdžiausia Kanadoje“ reiškia panašiai turtinga, kaip kokia Ispanija… Na bet atvykęs iš kitų Kanados vietų jaučiau, kad ten žmonės taip nesišvaisto pinigais, viskas truputį paprasčiau…

Iš North Sydney miestelio keltai (7 ar 16 val.) kelia į dar atokesnę ir atkampesnę rytų Kanadą – Niufaundlendo salą. Ji gyvenama be galo retai, atstumai ten skaičiuojami ir tūkstančiais kilometrų, o ledinis vėjas košė ir vasarą. Užtat ten – daugiau banginių, nei kada kur dar mačiau ir aisbergai (vienas kurių paskandino „Titaniką“). Tai – dar „radikalesnė“ rytų Kanados patirtis, todėl apie Niufaundlendą parašiau atskirą straipsnį.

Daugelis ten tikriausiai nevažiuos, o Rytų Kanadą pasieks automobiliu per Monrealį (1250 km) ar Torontą (1930 km), arba skrydžiu į Halifaksą. Jei norima tiesiog pamatyti Fandžio įlanką, įspūdingiausius gyvuosius muziejus, toks kelias – pats tas!