Išskleisti meniu

Ispanija

Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis

Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis

| 0 komentarų

Barselona – vienas populiariausių Europos miestų savaitgalio kelionei.

Didžiausias Barselonos koziris – jos architektūra, ypač sukurtoji apie 1900 metus, Barselonos aukso amžiuje. Turistai miniomis slenka nuo vieno Barselonos „supergražaus pastato“ prie kito. Juose išvysta laikus, kai architektai dar siekė grožio. Ir gal niekur kitur jie taip nesistengė būti pasakiškai išskirtiniai, kaip prieškario Barselonoje.

Visgi, Barselona nėra vien 100 metų pastatai: ji turi ir viduramžių senamiestį, ir pajūrį su paplūdimiais, ir kalnuotus priemiesčius ir unikalią katalonišką kultūrą, kitokią nei likusiuose Ispanijos didmiesčiuose.

Garsiausias Barselonos pastatas - Šv. Šeimos bažnyčia

Garsiausias Barselonos pastatas – Šv. Šeimos bažnyčia

Antonijas Gaudis, arba Barselona – vieno architekto miestas?

Jokio pasaulio didmiesčio taip nepakeitė joks vienas architektas, kaip Barselonos Antonijus Gaudis. Jo suprojektuotų namų nėra tiek daug (~14), bet kiekvienas jų – topinė lankytina vieta. Girdėjau pasakojimų, kad savaitgalį Barselonoje žmonės praleido vaikščiodami nuo vieno Gaudžio kūrinio prie kito. Ir tai nebūtinai architektūros mėgėjai.

Gaudžio pastatų su niekuo nesupainiosi: toks pasakiškas stilius, kurio pastatuose – nė vienos tiesios linijos. Viskas lenkta, apvalu, kupina skulptūrų, simbolių.

Barselonos metro stotelėje. Už žmonių nugaros - Gaudžio architektūros nuotrauka

Barselonos metro stotelėje. Už žmonių nugaros – Gaudžio architektūros nuotrauka

Didžiausias Gaudžio šedevras – Šv. Šeimos bažnyčia. Tokia milžiniška, kad taip ir nepastatyta (pradėta statyti 1882 m. metais, o vis dar dirba kranai ir galo nematyti). Ir tokia įspūdinga, kad, nepaisant to, kad net neužbaigta tapo Barselonos simboliu ir net įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Bažnyčios gali būti jau pabodusios, „visos panašios viena į kitą“, ir vis tiek Šv. Šeimos bažnyčia priblokš, nes nieko panašaus pasaulyje daugiau nėra. Gaudžio stilius, gausybė simbolių. 12 mažesnių bokštų – 12 apaštalų, statomi 4 didesni (evangelistų), 1 dar didesnis (Marijos bokštas) ir 1 milžiniškas, paversiantis Šv. Šeimos bažnyčią trečia pagal aukštį pasaulyje (Jėzaus bokštas).

Yra du fasadai: „gražus“ Kristaus gimimo ir „niūrus“ Kristaus kančios. Tai ne tik pavadinimai: viską galima „išskaityti“ ir kūriniuose, ir net architektūros stiliuje. Dar statomas trečiasis, įspūdingiausias – Šlovės fasadas. Jei viskas gerai, bažnyčią tikimasi baigti 2030 m., bet galvos tikrai neguldyčiau. Juk visa statyba finansuojama tik iš aukų ir lankytojų bilietų. Nei Vatikanas, nei, juoba, į ateizmą linkusi Katalonijos ar Barselonos valdžia niekaip neprisideda. Barselonos miestas kaip tik dar „nureketavo“ iš Šv. Šeimos bažnyčios statytojų 4,5 milijonų eurų už statybos leidimą, kurio Gaudis savo laiku nebuvo tinkamai sutvarkęs.

Šv. Šeimos bažnyčios Kančios fasadas

Šv. Šeimos bažnyčios Kančios fasadas

Na, bet Šv. Šeimos bažnyčia statoma. Tuo jau įsitikinau ir pats: kai Barselonoje buvau pirmąjį kartą 2001 m., centriniai bokštai buvo išmūryti mažiau, nava nepastatyta iki pat gatvės, kokią ją radau 2019 m. Aišku, kai pagalvoji, kad per tiek laiko Kinijoje nuo nulio pastatyta didžiausia pasaulyje greitųjų geležinkelių sistema, 178(!) metro linijos ir visi Šanchajaus dangoraižiai – supranti, kokia lėta iš tikro ta Šv. Šeimos bažnyčios statyba. Kaip Viduramžiais!

Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašyti dar šeši Gaudžio pastatų Barselonoje. Visi pastatyti iki architektas apsigyveno Šv. Šeimos bažnyčios statybose ir pasaulietinis gyvenimas jam ėmė rūpėti vis mažiau. Yra net siekiančių Gaudį matyti šventuoju…

Barselonos filharmonija

Barselonos filharmonija – vienas garsiausių Barselonos pastatų, bet ne Gaudžio kūrybos

Kiti svarbiausi Gaudžio pastatai – La Pedrera daugiabutis, Guelio parkas, Casa Batillo, Palacio Guell, Casa Vicens, Colonia Guell kripta. Į ne vieną jų pardavinėjami bilietai kaip į turistines lankytinas vietas.

Kad ir kaip būtų po mirties išgarsėjęs Antonijus Gaudis, jis nebuvo vienintelis toks Barselonos architektas. Didžiausias nustebimas Barselonoje man tikriausiai buvo kiek ten įspūdingų panašaus laikotarpio pastatų be Gaudžio kūrybos. Mat Gaudis turėjo savo konkurentų ir visi kartu vykdydami turtingų barseloniečių užsakymus jie kūrė tik Barselonai ir Katalonijai būdingą kataloniško modernizmo stilių. Garsiausias tos konkurencijos pavyzdys – trys pastatai ant Passeig de Gracia ir Carrer d’Arago gatvių kampo, vadinami „nesantaikos ansambliu“, nes visus juos savo užsakovams sukūrė garsiausi to meto Barselonos modernizmo architektai, stilių interpretavę labai skirtingai (vieną pastatų suprojektavo pats Gaudis).

Gražusis Nesantaikos ansamblis. Gaudžio kūrinys - dešinėje

Gražusis Nesantaikos ansamblis. Gaudžio kūrinys – dešinėje

Barselonos senamiestis ir jį gožiantys bulvarai

Barselonos senamiestis, jei būtų bet kuriame kitame mieste, tikrai būtų miesto simbolis ir pažiba. Jame – viduramžiška senoji Barselonos katedra, vienodų pastatų supama Karalių aikštė, Sant Jaume aikštė su Katalonijos ir miesto tarybomis. Lauko kavinės, gyva muzika.

Barselonos Karalių aikštė

Barselonos Karalių aikštė

Tačiau Barselonoje senamiestį užgožia ilgi, tiesūs, aukštais įspūdingais pastatais apstatyti XIX-XX a. sandūros „aukso amžiaus“ bulvarai. Šalia pat senamiesčio driekiasi Rambla – pagrindinė miesto gatvė – į šiaurę nuo senamiesčio Passeig de Gracia (abi gatvės su Gaudžio pastatais).

Į Rytus nuo senamiesčio – Triumfo arka suCiutadella parku šalimais. Parkas, sukurtas XIX a. atgyvenusios miesto tvirtovės vietoje, buvo vienintelė Barselonos žalia erdvė ir todėl ten sukaupta viskas, kas turėjo žavėti to meto žmones: įspūdingi paminklai ir net zoologijos sodas.

Barselonos triumfo arka

Barselonos triumfo arka

Barselonos „aukso amžius“, tiesa, užsibaigė liūdnai. Tarpukariu mieste išpopuliarėjo radikalios kairiosios idėjos, miestą buvo užėmę anarchistai, komunistai. Jie žudė tikinčiuosius, netgi apgriovė Šv. Šeimos bažnyčią. 1939 m. miestą perėmęs vadovas Franciskas Frankas ekscesus sustabdė. O, svarbiausia, jis „išvairavo“ Ispaniją taip, kad šalis išvengė Antrojo pasaulinio karo – todėl įspūdingųjų Barselonos pastatų nesugriovė priešo bombonešiai.

Tiesa, paskui laukė pora sunkių dešimtmečių: net Šv. Šeimos bažnyčios statybos ~20 metų nevyko. Užsieniečiai matė Franką kaip savotišką „paskutinį Europos fašistą“ ir izoliavo Ispaniją nuo Europos, pasiųsdami ją į skurdo liūną. Bet galiausiai turistai vis tiek atrado Barseloną ir nuo pat tada turizmas tempia miestą į viršų.

Viename Barselonos bulvarų. Tolumoje matosi katedra

Viename Barselonos bulvarų. Tolumoje matosi katedra

Barselonos olimpiada, kai miestas gimė iš naujo

1992 m. Barselona vėl buvo viso pasaulio akiratyje – vyko Barselonos olimpiada. Nuo to jau daug laiko prabėgo, bet tada įvykę pokyčiai mieste puikiai matomi. Barselonos olimpiada buvo viena sėkmingiausių istorijoje: investicijos nebuvo „paskandintos“ niekam nereikalingiems stadionams ir arenoms, jos kartu ir iš pagrindų pakeitė miestą, o papildomas dėmesys pavertė jį nebe šiaip turistiniu, bet vienu mėgstamiausių Europoje.

Visų pirma, pasiruošimo Olimpiadai metu Barselona atgręžtą į jūrą: ten, kur palei uostą stūksojo apnykusios pramonės griuvėsiai, pastatyta Pajūrio promenada, viešbučiai, atvežtas smėlis ir įrengti paplūdimiai. Tai – vienos mėgstamiausių erdvių mieste.

Barselonos pajūrio promenada

Barselonos pajūrio promenada

Antra, atgimė Montdžuiko kalnas, kuriame ir vyko daugelis olimpiados rungčių. Į buvusią dyką erdvę pastatyti lynų keltuvai, jis tapo populiaru parku pasivaikščiojimui, pasigerėjimui Barselonos panoramomis.

Po Olimpiados augant turizmui ir ekonomikai išplėstas ir Barselonos viešasis transportas, kuris tikrai patogus: 12 metro linijų, traukiniai, autobusai. Geriausia nusipirkti 10 bilietėlių rinkinį, kuris dar ir įgalina persėsti iš vieno autobuso į kitą.

Traukinys Barselonos požeminėje Passeig de Gracia stotyje. Barselona skendi grafičiuose.

Traukinys Barselonos požeminėje Passeig de Gracia stotyje. Barselona skendi grafičiuose.

Aišku, superturizmas turi ir superminusų: ypač supereiles. Į Barselonos katedrą, pamatęs eilę, net nusprendžiau neiti, panašiai nėjome ir į vieną kavinę tradicinių churros bandelių. Aišku, superturizmas skatina kurti ir naujas lankytinas vietas: visokius ten sekso ar vaškinių figūrų muziejus, kuriuos rasi kiekviename superturistiniame Europos mieste. Bet juk Barselonoje lankantis pirmą savaitgalį vis tiek norėsis aplankyti jos supervietas, o naujų Gaudžio pastatų niekas nepastatys…

Eilė prie kavinės

Eilė prie kavinės

Barselona – Katalonijos sostinė?

Barselona yra Ispanijos turizmo sostinė turistų skaičiais pranokusi tikrąją sostinę ir didžiausią miestą Madridą. Tačiau gerai pusei Barselonos žmonių Barselona išvis nėra Ispanija. Jie norėtų matyti Barseloną nepriklausomos Katalonijos valstybės sostine ir tas klausimas visada plevena ore: Katalonijos vėliavų, politinių languose kabinamų atsišaukimų, protestų pavidalu. Net per 1992 m. olimpiadą katalonai aktyviai rėmė Lietuvos komandą – žavėjosi, kad Lietuva pasiekė nepriklausomybę ir tikėjosi, kad tai padės ir jiems pasiekti to paties. Tačiau iki pat šiol kai kurie Katalonijos nepriklausomybės judėjimo lyderiai net sėdi kalėjimuose ir sulaukia palaikymo Barselonos gatvėse.

Politiniai atsišaukimai viename Barselonos balkonų

Politiniai atsišaukimai viename Barselonos balkonų

Katalonijos nepriklausomybės judėjimą stumia trys jėgos. Svarbiausia – katalonų kalba nėra tiesiog ispanų kalbos tarmė, ji skiriasi nuo Ispanų kalbos labiau nei, tarkime, žemaičių nuo lietuvių. Be to, Katalonijos žmonės kairesnių pažiūrų, nei kitur Ispanijoje, mažiau religingi: daugybei jų likusios Ispanijos konservatyvumas, karališkoji šeima, religija gana svetimi (Barselonoje, tarkime, tik ~45% žmonių tikintys krikščionys, kai Ispanijoje bendrai 71%). Trečia, Katalonija yra vienas turtingesnių Ispanijos regionų – vieningoje Ispanijoje tai reiškia, kad Katalonijoje surenkami mokesčiai yra perskirstomi skurdesnėms (ir, pasak katalonų, tingesnėms) pietų Ispanijos provincijoms.

Barselonos katedra

Barselonos katedra

Visgi, jei keliautojas nesigilina į politiką, kažin, ar pastebėtų, kad Barselonoje gyvena ne ispanai, o katalonai. Vienintelis akivaizdesnis ženklas – daug kas parašyta dviem ar trim kalbom (ispanų, katalonų, anglų). Bet visi barseloniečiai kalba ir ispaniškai, daug tradicijų atrodo bendros, ypač žmogaus iš šiaurės Europos akimis. Rasi Barselonoje ir flamenko šokių pasirodymus, ispanų virtuvės restoranus (nors katalonai turi ir savo patiekalų).

Prie Barselonos uosto

Prie Barselonos uosto

Tiesa, Katalonijos regionas turi didelę autonomiją ir priima savo įstatymus. Pavyzdžiui, Katalonija uždraudusi vieną Ispanijos kultūros simbolių koridą (dėl žiauraus elgesio su gyvūnais). Skiriasi ir įvairios smulkmenos: tarkime, Katalonija įvedė mokestį gėrimams su cukrumi – todėl, „Coca Cola“ čia kainuoja brangiau nei „Coca Cola Zero“.

Barselonos Šv. Pauliaus ligoninė, vienas gražiausių miesto pastatų. Ji vis dar veikia.

Barselonos Šv. Pauliaus ligoninė, vienas gražiausių miesto pastatų. Ji vis dar veikia.

Barselona – unikalus miestas

Barselona – vienas tų miestų, kur gali geriausiai pajusti tą prieškario Europos dvasią. Laikų, kai architektai ir menininkai įsivaizdavo dar vis galintys padaryti geriau, nei visi gotikos ar baroko genijai. Kai Europoje kelis dešimtmečius iš eilės klestėjo taika – bene pirmą kartą istorijoje – ir vyravo optimizmas. Kai verslininkai turtais ėmė pranokti aristokratiją, o tuos turtus investavo į nuostabius pastatus, meną ir dovanojo bažnyčioms – didesnėms, nei kada anksčiau.

Aukštas pastatas prie tiesiųjų Barselonos gatvių

Aukštas pastatas prie tiesiųjų Barselonos gatvių

Visur Europoje ta dvasia buvo. Bet po pakilimo sekė baisus nuopuolis – pasauliniai karai, komunistinės diktatūros. Ispanija (tad ir Barselona) išvengė viso to. Ir nors Barselonos aukso amžius baigėsi, o nauji pastatai tėra liūdnas senųjų šešėlis (palyginkite Barselonos filharmonijos originalų pastatą su nauju priestatu), tų naujųjų čia mažiau nei daugelyje miestų. Nes nei karai, nei komunistai neišgriovė senųjų. O vienas tų įspūdingųjų senųjų pastatų – Šv. Šeimos bažnyčia – dar net tebėra statomas.

Šv. Šeimos bažnyčia

Šv. Šeimos bažnyčia

Jei sugebėsi kažkaip nepastebėti naujausiais išmaniaisiais telefonais spragsinčių turistų iš Azijos ir niekučius stumdančių imigrantų iš Afrikos, Barselonos bulvaruose dar galėtum pasijausti grįžęs 100-130 metų atgal.

To ten žmonės ir keliauja.


Visi kelionių vadovai po Europos miestus


Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
Berlynas: visas XX amžius viename mieste
Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
Londonas: Britų imperija viename mieste
Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
Paryžius: prieškario Europos žavesys
Praha – senovinio Europos miesto etalonas
Roma: Europos istorija viename mieste
Ryga: Pabaltijo didmiestis
Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


Tenerifė – Kanarų milžinė

Tenerifė – Kanarų milžinė

| 0 komentarų

Tenerifė yra didžiausia ir populiariausia Kanarų sala. Savijauta joje primena žemyną. Aukštesni nei kitur kalnai, didesni atstumai iki jų nuo vandenyno, platesnės magistralės, smarkesni kurortai.

Be to, Tenerifė vienintelė Kanaruose turi ne šiaip gražių vaizdų, bet ir pasaulinės reikšmės lankytinų vietų. Nedaug pasaulyje yra tokių lengvai pasiekiamų aukštų vulkanų, kaip beveik 4 km aukščio Teidė, į kurią net kelia lynų keltuvas.

Ne kartą apsukęs visą Tenerifę, rašau, ką veikti šioje saloje, ką pamatyti ir kokios įdomiausios Tenerifės lankytinos vietos.

Roques de Garcia uolos ir Teidės vulkanas fone

Roques de Garcia uolos ir Teidės vulkanas fone

Tenerifės puikūs kurortai ir vidutiniški paplūdimiai

Kaip ir į visas Kanarų salas, turistus į Tenerifę traukia visų pirma jos kurortai. Ar, beveik galima sakyti, Tenerifės kurortas. Playa de las AmericasLos Cristianos „kurortiniam didmiesčiui“ visame Kanarų salyne lygių nėra: vien gyventojų ten – 150 000 ir daugelis jų dirba turistams. Šimtai milžiniškų „all inclusive“ viešbučių, trankios restoranų gatvės su gyva muzika vakarais ir viso pasaulio virtuvėmis, barai, klubai, garsai, šviesos…

Romniškai-egiptietiškas viešbutis-pramogų erdvė Playa de Las Americas pagrindinėje gatvėje

Romniškai-egiptietiškas viešbutis-pramogų erdvė Playa de Las Americas pagrindinėje gatvėje

Daugelis lietuvių, keliaujančių į Tenerifę su kelionių agentūromis, atsiduria tenai. Štai išeinu vakare pasivaikščioti – ir lietuvių kalbą atsitiktinai per vakarą išgirstu tris kartus.

Tik vieno trūksta: gerų paplūdimių. Visoje Tenerifėje trūksta. Didžioji dalis kranto uolėta. Kai kur pasitaiko siauri ruoželiai, kur galima kaitintis ar maudytis: daug tokių paplūdimių „dengti“ kojas badančiais akmenukais, geresnieji – juodu vulkaniniu smėliu. Iki Palangos ech, kaip toli. Tik kad klimatas Tenerifėje kitas: gruodį temperatūra čia – panaši kaip Palangoje liepą, o vasarą karšta, bet nesvilinančiai (liepą Tenerifėje apie šešiais laipsniais karščiau, nei Palangoje). Būtent dėl to Tenerifė ir pritraukia 5 milijonus turistų per metus, kai visa Lietuva – tik 2 milijonus.

Puerto De La Cruz, antrojo Tenerifės kurorto, pagrindinis paplūdimys

Puerto De La Cruz, antrojo Tenerifės kurorto, pagrindinis paplūdimys

Didysis Tenerifės kurortas paplūdimių trūkumą išsprendė radikaliai: atsivežė smėliuko iš Sacharos dykumos ir sukūrė dirbtinį Playa de Las Vistas paplūdimį. Jis geriausias mieste, bet vis tiek – ne tokio tikėtumeis iš „superkurorto“ į kurį, nepaisydami nemažų kainų, suskrenda atostogautojai iš visos Europos ir ne tik.

Na bet Playa de Las Americas įrodo, kad kurortas – ne vien paplūdimiai. Jei jie bus pusėtini, bet netruks kitos veiklos, bus geras klimatas – žmonės skris vis tiek, praleis smagią savaitę, dvi, o gal visą pensiją. 14% Tenerifės gyventojų – užsieniečiai ir nors daugelis jų – juodadarbiai, nemažai ir su visam persikėlusių senyvų vakarų europiečių.

Vienas Playa de Las Americas viešbučių

Vienas Playa de Las Americas viešbučių

Tolimas „antras numeris“ po Playa de Las Americas Tenerifės kurortų sąraše – Puerto de la Cruz kur kas žalesnėje salos šiaurėje. Paplūdimiai ten dar menkesni, pramogų mažiau, užtat aplinka gražesnė: žalia žalia gamta, kai kurie viešbučiai atremti į stačius kalnus (kas vienoje pusėje pirmas aukštas, kitoje gali būti ir dešimtas), bangos nuostabiai tykšta į krantus, o virš kurorto dunkso aukščiausias Kanarų (ir Ispanijos) kalnas Teidė.

Puerto De La Cruz žvelgiant nuo gretimo kalno

Puerto De La Cruz žvelgiant nuo gretimo kalno

Teidės ugnikalnis – milžiniškas Tenerifės koziris

Visa Tenerifė, galima sakyti, yra Teidės kalnas – jei ne jo išsiveržimas šmtus tūkstančių ar milijonus metų atgal, salos nebūtų. Teidės ugnikalnis nėra vien Tenerifės, Kanarų, ar net Ispanijos pažiba. Teidės nacionalinis parkas – lankomiausias tarp visų Europos valstybių!

Vien paskaičius apie Teidę, gali būti sunku suprasti, kodėl: kalnas 3718 m aukščio – na, Europoje yra ir aukštesnių. Net buvo kilusi mintis „Gal į Teidę važiuojama vien todėl, kad Tenerifėje daug turistų ir jie ieško kaip praskaidrinti dienas kurortuose?“.

Automagistralės gale - Teidės vulkanas

Automagistralės gale – Teidės vulkanas

Bet patyrus Teidę abejonės išnyko. Europos šalyse nėra kito tokio „pasiekiamo“ aukšto kalno. Per 2356 m į Teidę galima pakilti automobiliu, o dar ~1200 m užkelia lynų keltuvas. Iki viršūnės nuo ten – tik trumpas takas: nereikia būti alpinistu ar net puikiai fiziškai pasirengusiu, kad įkoptum. Aišku, jei nori iššūkių, visada gali kopti kaip senais laikais, apeidamas lynų keltuvą – bet net ir tai nėra supersudėtinga, nes Teidės šlaitai gana nuožulnūs, o sniego būna tik žiemomis ir tik labai aukštai.

Teidės lynų keltuvas. Tikriausiai jis išliks unikalus: kažin, ar šiais laikais gamtosaugininkai dar leistų pastatyti lynų keltuvą į tokį reikšmingą Europos kalną. Bet Teidės lynų keltuvas statytas dar 1971 m., Ispanijos turizmo pramonę sukūrusio diktatoriaus Franko laikais

Teidės lynų keltuvas. Tikriausiai jis išliks unikalus: kažin, ar šiais laikais gamtosaugininkai dar leistų pastatyti lynų keltuvą į tokį reikšmingą Europos kalną. Bet Teidės lynų keltuvas statytas dar 1971 m., Ispanijos turizmo pramonę sukūrusio diktatoriaus Franko laikais

Be to, Teidės nacionalinis parkas – kur kas daugiau, nei vien viršukalnė. Jame – ištisos sukietėjusios lavos lygumos (net nesitiki, kad esi ~2 km aukštyje), nuostabios Roques de Garcia uolos. Visa tai lengvai „pasiduoda“ žygiams: kur kitur Europos šalyse gali vaikštinėti šitokiais lavos tyrais ir uolomis. Daug Tenerifėje buvusių mano pažįstamų išvis nesidomi paplūdimiais: juos į salą pritraukė būtent Teidė ir žygiai.

Teidės vulkaninės lygumos

Teidės vulkaninės lygumos

Manau Teidė yra tas koziris, dėl ko į Tenerifę – priešingai nei į kitas Kanarų salas – masiškai ėmė keliauti ne vien tie, kam tai – artimiausi dideli šilti kurortai (t.y. vakarų europiečiai), bet ir žmonės iš toliau: Tenerifėje vienintelėje iš Kanarų salų, pavyzdžiui, daug rusų ir rusiškų iškabų. Taip pat keliaudamas 2019 m. jau regėjau ir daug kinų, kitų azijiečių, daugiausia Tenerifėje ir lietuvių. Juk Tenerifė nėra tiesiog linksmas kurortas ar tiesiog graži gamta: Teidės dėka, ji patenka ir į kai kuriuos iš „įdomiausių pasaulio vietų“ sąrašų.

Vienas viso to minusas: turistų masės. Žygiuose po vulkanines dykras jie dar prasisklaido, bet prie Teidės lynų keltuvo ar tako į viršukalnę susidaro „butelio kakliukai“. Kad nekoptų per daug žmonių, norintieji šturmuoti viršukalnę privalo užsiregistruoti internetu bent prieš dieną (sistema patikrins, kad tuo pat metu nekoptų daug kas). O į lynų keltuvą rekomenduojama bilietus pirkti iš anksto – bet, aišku, nėra jokios garantijos, juk dėl vėjo keltuvas neretai uždaromas, o dėl debesų nuo viršūnės gali nesimatyti jokių vaizdų… Tad kiti pataria atsikelti kuo anksčiau ryte, pasižiūrėti, koks oras, ir jei tinka – skubėti užsiimti eilę prie keltuvo.

Giedra diena Tenerifėje

Giedra diena Tenerifėje

Paskutinė laukinė Tenerifės pakrantė

Leidžiantis nuo Teidės žemyn, juodos vulkaninės dykros užleidžia vietą žaliems miškeliams ir pasimato nuostabūs vaizdai į vandenyną bei kitas Kanarų salas. Vakaruose – La Gomerą ir La Palmą, rytuose – Gran Kanariją. Šalia raitytų kelių gausu apžvalgos aikštelių, dėl kurių verta nuomotis automobilį.

Gran Kanarija ryškėja. Ryte žvelgiant nuo Tenerifės kalnų

Gran Kanarija ryškėja. Ryte žvelgiant nuo Tenerifės kalnų

Didžioji dalis Tenerifės pakrantės šiais laikais apstatyta miestais, miesteliais, kurortais, vėjo jėgainėmis, o visa tai jungia TF-1 magistralė. Tačiau šiaurės vakarų pakrantė – vis dar šiek tiek laukinė ir paskutinė salos dalis, kur magistralė dar nenutiesta, privalu važiuoti vingiuotais kalnų keliais.

Ten – Los Gigantes 600 m uolos krenta į jūrą, o ypatingoje vietoje apsuptas kalnų stūkso Maskos kaimelis. Aišku, turizmas ir čia viską perkeitė: buvusiuose kaimo namuose įsikūrė restoranai. O 5 km keliu į Maksą teko važiuoti apie 30 minučių. Ne todėl, kad kelias vingiuotas (na, kalnų keliai jau tokie) ar kad būtume dairęsi į išties nuostabius vaizdus: tiesiog, kelias siauras, statytas tarsi į kaimą, o dabar apie Maksą sužinoję turistai visi ten kreipia savo nuomotus automobilius. Prasilenkti daug kur įmanoma tik vienam automobilių visiškai sustojus – o kai sutikome kemperį, prasilenkimui sugaišome gal 5 minutes…

Maska tarp kalnų

Maska tarp kalnų

Nuostabieji Tenerifės miesteliai

Tenerifė nuo seno – svarbiausia iš Kanarų salų, svarbi stotelė pakeliui į tolimesnes Ispanijos kolonijas Amerikoje. Todėl čia ispanai pastatė nuostabiausius iš Kanarų miestų.

Salos sostinė Tenerifės Santa Kruzas nėra įstabiausias jos miestas – nors jo gatvės, bažnyčios, moderni Tenerifės auditorija ir Manrikės baseinų parkas šalimais (susimokėjęs gauni gultą prie garsaus architekto Manrikės įrengtų lauko baseinų) turi žavesio.

Garsaus Kanarų architekto Sezario Manrikės sukurtas baseinų ir poilsio parkas Tenerifės Santa Kruze

Garsaus Kanarų architekto Sezario Manrikės sukurtas baseinų ir poilsio parkas Tenerifės Santa Kruze

Gražiausias Tenerifės miestas, mano nuomone – senoji jos sostinė San Kristobal de La Laguna, kurios tiesios gatvės ir architektūra įkvėpė ne vieną Lotynų Amerikos miestą. Nedaug atsilieka La Orotava su romantiškai atkurtu XVII a. Balkonų namu ir Jardin Victoria sodais bei gražiais vaizdais žemyn į Puerto De La Cruz kurortą.

La Orotavos fragmentas

La Orotavos fragmentas

Tiesa, ir vėl masinio turizmo problemos: pagrindinėse gražiausių Tenerifės miestelių gatvėse – žmonių minios.

Tenerifės pramogų parkai ir spąstai turistams

Masinis turizmas Tenerifėje leido sukurti ir naujų įdomių lankytinų vietų: jei ne šitiek turistų, perkančių tikrai brangius bilietus, juk negalėtų išsilaikyti Siamo vandens parkas ar Loro parkas – unikalus Europoje zoologijos sodas, kuriame kasdien vyksta dešimtys gyvūnų vaidinimų ir, nusipirkęs brangų visos dienos bilietą, lankytojas nuo pat parko atidarymo iki uždarymo galės juos stebėti (papūgos, delfinai, orkos ir t.t.). Abi šios vietos – tikrai numylėtos Tenerifėje atostogaujančių tėvelių su vaikais.

Į Tenerifę atvažiuoja... Edita Piaf ir Marlena Dytrich

Į Tenerifę atvažiuoja… Edita Piaf ir Marlena Dytrich

Tiesa, dėl to masinio turizmo Tenerifės miesteliuose atsirado ir nevieneri „spąstai turistams“: itin išreklamuotos, brangios lankytinos vietos, kur iš tikro nėra kažko įspūdingo. Kai turistų aplink šitiek, kas nors juk vis tiek užeis…

Guimaro piramidės man galėtų būti tikru „spąstų turistams“ sinonimu. Rodyklių į jas gal ne mažiau, nei į Teidę, bilieto kaina gali siekti ir 18 eurų (kartu su kažkokiais nesusijusiais muziejais), turistai viliojami mistifikuotomis pasakomis: neva gal piramides pastatė senovės egiptiečiai, plaukę į Ameriką. Visas tas hipotezes apie „Ameriką atradusius egiptiečius“ sukūrė keliautojas Tūras Hajerdalis, senatvėje gyvenęs Tenerifėje, ir visos jos niekuo nepagrįstos: mokslininkai nustatė, kad „piramidės“ statytos XIX a. ir tai tėra žemės ūkio terasos. Aplinkui Guimarą tokių pilna, tik jos autentiškos (neatstatytos) ir niekas į jas bilietų nepardavinėja.

Guimaro piramidės

Guimaro piramidės

Abejotina lankytina vieta ir Drago medis (dracena) Icod de los Vinos miestelyje: jis gražus, bet nežinia ar vertas šimtų į jį rodančių rodyklių. Dracenų juk Kanaruose daug, tik kitos nepažymėtos…

Tenerifė – skani pirma Kanarų dozė

Jei kas nors paklausia, kokią Kanarų salą reikėtų aplankyti pirmą, Tenerifė man atrodo „saugiausias“ pasirinkimas. Joje – gražiausi Kanarų miesteliai, įspūdingiausios gamtinės vietos, joje netrūksta ir pramogų, kurortų. Gal bus, kas iš Tenerifės grįš tikėjęsi „truputį daugiau“, bet niekas, tikriausiai, negrįš nusivylęs.

Paplūdimiai, kalnai, kurortai - Tenerifė

Paplūdimiai, kalnai, kurortai – Tenerifė

Nuo kitų salų pradėti siūlyčiau tik jei poreikiai labai specifiniai: pavyzdžiui, norisi, kad gamtos taikais nevaikščiotų kiti turistai ir nuostabiausiais vaizdais gerėtumeis vienas (tada labiausiai tiktų El Hierro), ar didelių smėlėtų paplūdimių (tada tiktų Gran Kanarijos Maspalomasas, Fuerteventura), ar svarbiau už viską – autentiška architektūra (Lanzarotė).

Tenerifės auditorija Santa Kruze

Tenerifės auditorija Santa Kruze

Šiaip ar taip, net ir apsistojus ilgesniam laikui Tenerifėje, nesunku aplankyti ir kitas Kanarų salas (ypač Gran Kanariją, Lanzarotę, Fuerteventūrą), nes iš Tenerifės į jas daug skrydžių: galima nebrangiai nuskristi ten ryte, o grįžti vakare.

Tenerifės lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Tenerifę.

Tenerifės lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Tenerifę.


Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

| 0 komentarų

Hierro – pati mažiausia Kanarų sala. Atmosfera ten – visai kita. Vos 10 000 gyventojų, beveik jokių turistų. Vietoje visų viešbučių ir pajūrio vilų kompleksų – laukiniai, laukiniai krantai, vieni įspūdingiausių pasaulyje. Galingos bangos, tušti atokūs paplūdimiai, kalnų kaimai, keliai be automobilių, nuostabios apžvalgos aikštelės.

Ir beveik visur tu – vienas! Nes nuskristi į El Hierro iki šiol buvo sunku ir brangu: reikėdavo visų pirma keliauti į Tenerifę ar Gran Kanariją, o iš ten trumputis skrydis iki El Hierro ir atgal galėdavo atsieiti šimtus eurų. Bet tai pasikeitė: iš Gran Kanarijos į El Hierro 2019 m. suskraidžiau porai dienų už 40 eurų. Ir kiekvienam, atostogaujančiam Kanaruose 10 dienų ar ilgiau ir kiek pavargusiam nuo masinio turizmo, aplankyti Hierro labai verta!

Aš Mirador Jinara aikštelėje

Aš Mirador Jinara aikštelėje

Hierro – didingų vaizdų sala

Kelionė į Hierro tai visų pirma kelionė po Hierro apžvalgos aikšteles (Mirador). Jų pakanka ne vienai dienai. Ir nors iš pradžių, kai vilos šeimininkas numeriais ant žemėlapio mums paišė keliolika „būtinų aplankyti“ aikštelių, kamavo lengvas skepsis („na, juk vaizdai kartosis…“), galiausiai tik norėjau daugiau ir daugiau tų vaizdų.

Debesys nuo aukščiausių Hierro taškų

Debesys nuo aukščiausių Hierro taškų

Visų pirma, jie visiškai skirtingi. Hierro maža sala (dydžio sulig puse Vilniaus miesto), bet be galo įvairi.

Įspūdingiausias Šiaurinis Hierro krantas skalaujamas amžinų galingų bangų, siaubingai tykštančių į tvirtas uolas (įspūdingiausia apžvalgos aikštelė ten – Charco Azul).

Šiaurinis Hierro krantas, Charco Azul

Šiaurinis Hierro krantas, Charco Azul

O pietinis Hierro krantas vadinamas „Ramybės jūra“: jokių bangų niekados nebūna, gali ramiai pliuškentis, nardyti.

Dar stebuklingesni aukščių skirtumai. Daugelyje vietų vos už kranto į dangų šauna kilometriniai kalnai. 10-20 minučių kelio kalnų serpantinu – ir iš paplūdimio atsiduri nuostabioje apžvalgos aikštelėje, kur į tą patį paplūdimį žiūri jau iš daugiau nei kilometro aukščio, o temperatūra vietoje +23 jau +13 (apžvalgos aikštelės Mirador Las Playas ir Mirador Isora).

Mirador Isora Hierro

Mirador Isora Hierro saloje

Tokius aukščių skirtumus suformavo priešistorinės nuošliaužos: kadaise kalnai visur siekė krantus, bet tada – staiga – katastrofa! Nušliuožia žemyn žemės gabalas sulig 75000 Gizos piramidžių, sukelia cunamį ir pakrantėje gimsta nauja lyguma – tarsi kokio gamtinio teatro scena. Aišku, nuo visų amfiteatrų į ją atsiveria nepranokstami vaizdai. Didžiausia lyguma – El Golfo, užimanti kokį penktadalį salos. Ją pagimdžiusi nuošliauža sukėlė 100 metrų aukščio cunamio bangas. Geriausi vaizdai į ją – iš Mirador La Pena ir Mirador Jinara

Mirador Jinara, kaip ir kitos El Golfo viršūnės apžvalgos aikštelės – pačios aukščiausios. Ten verta važiuoti tik jei matai, kad aikštelių nedengia debesys

Mirador Jinara, kaip ir kitos El Golfo viršūnės apžvalgos aikštelės – pačios aukščiausios. Ten verta važiuoti tik jei matai, kad aikštelių nedengia debesys

Kitur gi pakrantės aukštėja švelniau, o vietoje uolų – juoda sukietėjus lava. Hierro – vulkaninė sala su ~1000 kraterių ir geriausiai tai matosi vakariniame krante prie Hierro švyturio.

Vienas Hierro kraterių vakariniame salos krante. Pypsiukas į dešinę - Hierro švyturys

Vienas Hierro kraterių vakariniame salos krante. Pypsiukas į dešinę – Hierro švyturys

Daugybėje apžvalgos aikštelių vaizdas gražus į 3 ar net visas 4 puses: iš pradžių nustebau pamatęs, kad dalis suolelių yra nugręžti į jūrą, dalis – į priešingą pusę. „Kam suoleliai žiūrėti ne į jūrą?“ garsiai mąsčiau, kol nesusivokiau, kad statieji Hierro kalnai, į kuriuos nukreipta pusė suolelių, ne ką mažiau įspūdingi.

Atvažiuojame į El Golfo

Atvažiuojame į El Golfo

Be to, dažna apžvalgos aikštelė skirtingu paros metu atrodo visiškai skirtingai. Ne tik dėl dienos, nakties, saulėlydžio ar saulėtekio. Bet ir dėl potvynių ar atoslūgių: pavyzdžiui, Charco Manso potvynių metu siaubia apokaliptinis vandens šėlsmas: purslų stulpai nuo besitrankančių bangų kyla ir kokius 7 metrus į viršų tarsi geizeriai. Atoslūgių metu ten – tik ramūs vandenyno pritaškyti „natūralūs baseinai“, kur galima ir maudytis.

Charco Manso kranto fragmentas potvynio metu

Charco Manso kranto fragmentas potvynio metu

Viską keičia ir debesys: aukštesnes apžvalgos aikšteles dažniausiai visai uždengia, bet vidutiniame aukštyje jų žaismas tik verčia Hierro dar mistiškesne.

Daugelis apžvalgos aikštelių „laukinės“ – net apsauginių tvorelių daug kur nėra. Bet yra keletas „civilizacijos paveiktų“, kurių garsiausia La Pina su prabangiu restoranu.

Prabangus Mirador La Pina restoranas debesų fone

Prabangus Mirador La Pina restoranas debesų fone

Hierro miesteliai – lyg trupinėliai gamtos didybėje

Mažyčiai Hierro miesteliai nekonkuruoja su gamta, o tik ją papildo. Balti, juodi nameliai kalnų šlaituose, siaurutės gatvelės, daugelyje kurių naktį tenka pasišviesti žibintuvėliu, kuklios bažnytėlės. Mažos kavinukės, restoranėliai, knaipės, kurių darbo laikai, pavyzdžiui, nuo 20:00 iki 24:00, kai kaimo vyrai susėda prie tų kelių stalelių pasižiūrėti La Liga futbolo. „Dirbam nuo ryto iki vakaro“ čia – tekstas iš kavinės reklamos. Mažai konkurentų galėtų tuo pasigirti.

El Pinar miestelis Hierro salos pietuose

El Pinar miestelis Hierro salos pietuose

Juk ir sostinėje Valverdėje gyvena vos keli tūkstančiai žmonių, o antrame pagal dydį Fronteros mieste dar mažiau.

Kultūrinių lankytinų vietų Hierro iš esmės nėra. Na, yra gal septyni muziejai, bet į pora nuėjęs pasigailėjau: arba tik ispaniški tekstai su senomis nuotraukomis, arba mėginimas daryti kažką šiuolaikiško, kai iš didelio rašto išėjo iš krašto (Vulkanologijos centre – tokie patys tekstai, tik juos reikia versti „moderniai“ stumiant ore ranką, daug monitorių sugedę ir netaisomi).

Vandenyno pritaškomi vandenyno, kuriuose maudomasi

Vandenyno pritaškomi vandenyno, kuriuose maudomasi

Yra dar bažnytėlės. Švenčiausia laikoma Virgen de Los Reyes su Marijos statulėle, kurią tarsi olimpinę ugnį kas 4 metus saliečiai neša per visą salą, per kalnus į sostinę Valverdę. Atvykus kitu metu, jei ne piligriminiais sumetimais, tai ir ji neverta dėmesio – daugelio Lietuvos kaimų bažnyčios įspūdingesnės nei ta, kurioje laikoma švenčiausia Hierro statula. Na, bet važiuojant ratu aplink salą galima stabtelti.

Virgen de Los Reyes bažnytėlė

Virgen de Los Reyes bažnytėlė

Hierro – ispaniškiausia Kanarų sala

Kaip ir visos Kanarų salos, Hierro gyvenama ispanų. Ispanija ją užkariavo XV a. ir išnaikino čia gyvenusius bimbačus: daug jų paėmė į vergovę, kitiems beliko tuoktis su ispanais, perimti jų kultūrą, ir šiandien nebepasakysi, kuris Hierro gyventojas turi bimbačiško kraujo.

Vietinis patiekalas - sūris su raudonu padažu (mojo)

Vietinis patiekalas – sūris su raudonu padažu (mojo)

Priešingai nei daugelyje Kanarų salų ir net nei daugybėje Ispanijos regionų, Hierro ispanai išties dominuoja. Tarsi grįžti 50 metų laiku atgal į „paprastesnę“ erą. Beveik jokių užsieniečių: nei imigrantų, nei turistų. Tik ispanai kaimų senukai, vyrai, moterys. Iš bimbačų kultūros beliko mistiški jų rėžiai El Chulano uolose, prie kurių tegalima nuvažiuoti su kasdiene ekskursija.

Valverdės bažnyčia

Valverdės bažnyčia

Hierro superispaniškumas – ir žavus pliusas, ir minusas. Beveik niekas čia nekalba užsienio kalbom. Maža to, vilos šeimininkas ar muziejaus darbuotoja net nesuprato, kas tai yra tarptautinis telefono kodas, nežinojo, kad skambinant į užsienį reikia rinkti prieš numerį + ir iš viso, kad + galima rinkti telefonu. Gyvenantiems Hierro to nereikia. Nes net reti sutikti turistai apžvalgos aikštelėse tarpusavyje kalbėdavo ispaniškai. Tikriausiai nekeista: daugeliui neispanų yra daug “pirmesnių” vietų, kurias aplankyti Ispanijoje ar Kanaruose, o po kokios trečios kelionės jau išvis renkasi kitą šalį.

Tipinis ispaniškas baras su cigarečių automatu

Tipinis ispaniškas baras su cigarečių automatu

Kaip keliauti po Hierro

Kadangi visos tikros Hierro lankytinos vietos yra ne miestuose, nenuostabu, kad vos nusileidus lėktuvui (vienam iš 6-7 per dieną) keleiviai plūdo prie autonuomos agentūrų. Neįsivaizduoju, kaip per kelias dienas patirti šią salą be automobilio: retais autobusais tegalėtum aplankyti miestelius, t.y. 3% salos žavesio.

Vandenyno pritaškomi vandenyno, kuriuose maudomasi

Vandenyno pritaškomi vandenyno, kuriuose maudomasi: prie tokių gali eiti kilometrus pėsčias, bet patogiau automobiliu

Atstumai Hierro „ant popieriaus“ atrodo nedideli, bet dėl raitytų kalnų kelių realybėje iš vieno salos galo į kitą reikia važiuoti virš 50 km, o tai gali užtrukti ir pusantros valandos: todėl salos apžiūrėjimui skyrėme pora dienų. Vieną tų dienų išvažiavome anksti ryte, o grįžome tik sutemus: ir tai neapžiūrėjome visų apžvalgos aikštelių.

Hierro pakrantė

Hierro pakrantė

Keliai puikūs, asfaltuoti – tiesa, daug jų surangyti it gyvatės ir be jokių užtvarų. Bet nuostabu, kad yra ir tokie: juk gyventojų tik 11 000, turistų dar mažiau… Netgi tuneliai į atokius kaimus pastatyti, kad reti jų gyventojai sutaupytų kokias 5 ar 10 minučių vingiavimo aplinkui kalnus. Nors sala tokia maža, kad joje tik trys degalinės.

Jei Hierro būti ilgiau (tarkim, savaitę), salą galima ir apvažiuoti dviračiu ar išvaikščioti. Daugybė takų žygiams. Apskritai, Hierro – tikra žygeivio svajonė: šitiek daug nuostabios, skirtingos gamtos ir vaizdų ir viskas keičiasi kas kelis kilometrus. Tik įveikti tuos kelis kilometrus nelengva, kai lipama į kilometro aukščio kalną vien tam, kad kitoje pusėje nusileistum… Bet jei mėginsi įveikti, gali būti, kad visame žygio take kito žygeivio nesutiksi.

Mišku apaugusios ir debesyse paskendusios aukštumos pietinėje pakrantėje

Mišku apaugusios ir debesyse paskendusios aukštumos pietinėje pakrantėje

Menki Hierro kurortai ir unikalūs paplūdimiai

Straipsnius apie daugelį Kanarų salų pradedu nuo jų kurortų. Juk daugelis skaitytojų ten skrenda dėl jų ir, kartais atrodo, visų tų salų gyvenimas sukasi aplink kurortus ir jų svečius.

Bet Hierro kurortus pasilikau pabaigai. Kurortų yra – bet jie tokie miniatiūriniai, kaip visa Hierro žmonių veikla, tokie niekingi kalnų, bangų, vandenynų fone.

La Caleta, vienas didžiausių Hierro kurortų, iš besileidžiančio lėktuvo

La Caleta, vienas didžiausių Hierro kurortų, iš besileidžiančio lėktuvo

Paplūdimiai irgi maži. Bet kai kiekviename, geriausiu atveju, rasi po kelis „maudalius“ – kam reikia didesnių? Jie įvairūs kaip pati sala: šiaurinėje pakrantėje tai „natūralūs baseinėliai“, kuriuos per potvynius pritaško bangos, „ramiojoje“ pietinėje – nedideli smėlio ruoželiai (kaip Playa de Tacoron, kur esą pats pastoviausias Ispanijos klimatas), vakaruose yra Playa del Verodal, milžiniškos uolos prispaustas prie jūros.

Vienišas maisto kioskas (dešinėje) - vienintelė vietinė gyvybė prie Tacoron paplūdimio

Vienišas maisto kioskas (dešinėje) – vienintelė vietinė gyvybė prie Tacoron paplūdimio

Du iš svarbiausių kurortų yra abipus nedidelio Hierro oro uosto – La Caleta ir Tamaduste. Trečias yra La Restinga pačiuose pietuose – ramios jūros ir žemas aukštis pavertė jį nardytojų Meka (juk iškart po nardymo žmogus negalėtų kilti į kalnus).

Paplūdimys prie La Restinga

Paplūdimys prie La Restinga (Playa de Tacoron)

Viešbučių numeriai Hierro skaičiuojami vienetais, o ne šimtais. Mes apsistojome gražioje viloje kalnuose su vaizdu į El Golfo gamtos „amfiteatrą“. Vis tiek reikia automobilio, tad gyventi prie jūros ar prie kokios lankytinos vietos nėra taip svarbu. Hierro nakvynės pasiūla nėra tokia begalinė, kaip kitose Kanarų salose, ir čia verta „pamedžioti“ iš anksto.

Nedidelis viešbutėlis El Golfo pakrantėje. Daugiaaukščių visoje saloje nėra

Nedidelis viešbutėlis El Golfo pakrantėje. Daugiaaukščių visoje saloje nėra

Hierro – Ispanijos ir pasaulio kraštas

Prieš tai, kai europiečiai atrado Ameriką, Hierro buvo laikomas pasaulio pabaiga – paskutine sala prieš begalinį vandenyną. Koordinatės būdavo skaičiuojamos nuo Hierro – ir tik gerokai vėliau, įsigalėjus Britanijos Imperijai, jas imta skaičiuoti nuo Grinvičo (Londono).

Ir šiandien Hierro yra Kanarų ir Ispanijos pabaiga: pati vakariausia ir pati piečiausia Ispanijos vieta. Ir dar pati piečiausia vieta, kurioje klesti grynai europinė kultūra.

Debesyse skęstantys Hierro kalnai nuo Mirador La Pina

Debesyse skęstantys Hierro kalnai nuo Mirador La Pina

Bet būdamas Hierro vis dar jaučiausi it viso pasaulio gale. Šitokie tušti kalnai prieš tokį begalinį vandenyną, menki menkų miestelių restoranėliai. Oro uostas, į kurį per dieną atskrenda šeši lėktuvai ir visi iš kitų Kanarų salų. Nakčiai jis uždaromas – pakilimo takas neturi apšvietimo.

Kelionei į Hierro tebereikia pastangų. Net iš didžiausių Europos oro uostų reikia skristi su persėdimu, iš Lietuvos – bent su dviem persėdimais. Bet tuo Hierro ir žavus: jis ne visiems ir, nepaisant viso gamtos grožio, europinės kultūros ir puikaus klimato, ten dar gali pabėgti nuo visų masių. Į pasaulio kraštą.

El Hierro salos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į El Hierro salą.

El Hierro salos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į El Hierro salą.


Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


Madridas – šėlstantis senovinis didmiestis

Madridas – šėlstantis senovinis didmiestis

| 2 komentarai

Madridas nebuvo viena tų Europos sostinių, į kurią žūtbūt plūsdavo turistai. Kelionė į Ispaniją daugeliui – visų pirma pakrantės, paplūdimiai, salos, gal dar Barselona…

Tačiau pastaraisiais metais, pigių skrydžių bendrovėms atidarius daug reisų, Madridą turistai tiesiog užplūdo. Per pastarąjį savo pusidenį Madrido lankytinose vietose vien lietuvių keliautojų sutikau keturis.

Iš viso Madride buvau tris kartus ir dalinuosi mintimis, ką pamatyti ir nuveiktį šiame mieste per savaitgalį ar kelias dienas ir kuo Madridas visgi ypatingas.

Madrido Gran Via, XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios įspūdingi rajonai

Madrido Gran Via, XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios įspūdingi rajonai

Įspūdingiausios Madrido vietos – aplink vieną gatvę

Daugelis lankytinų vietų Madride yra netoli pagrindinės miesto ašies – Calle Mayor gatvės, vėliau pereinančios į Calle de Alcala.

Ašies vakariniame gale – Karalių rūmai (XVIII a.) ir Madrido katedra. Karalių rūmuose karalius nebegyvena, tad, neskaitant oficialių priėmimų, jie atiduoti turistams. Bilietai brangūs, tad užeiti verta tik arba jei nesate buvę jokiuose Vakarų Europos valdovų rūmuose, arba jums tokie rūmai labai patinka (šiaip visi rūmai su prabangiais baldais ir koridoriais, amfiladomis ganėtinai panašūs vieni į kitus).

Madrido katedra

Madrido katedra. Kaip ir Barselonos Šv. Šeimos katedra, tai buvo “šimtmečio statybos”: pradėta statyti 1879 m., katedra pašventinta tik 1993 m.

Eidamas į Calle Mayor rytus, praeini romantišką Plaza de la Villa aikštę gali užsukti į Plaza Mayor – senąją centrinę Madrido aikštę. Visa ji – neįtikėtinai simetriška, nes nuo pat XVI a. iš visų pusių supa beveik vienodi pastatai. Tai buvo širdis Ispanijos, kuri dar valdė didžiąją dalį Amerikos. Būtent tos Ispanijos karaliai ir sumanė 1561 m. sostinę perkelti į Madridą, tada 30 tūkst. gyv. turėjusį miestelį, ir paversti jį didmiesčiu.

Plaza Mayor aikštė

Plaza Mayor aikštė

Dar toliau – Puerta del Sol puslankis. Ten XIX a. ir XX a. pradžios Madridas. Mano nuomone, pats įspūdingiausias Madridas: pastatai statyti puošnūs kaip senovėje, tačiau aukšti lyg šiais laikais. Su skulptūromis ant kupolų, su veidais ant kolonų, kiekvienas – tarsi atskiras meno kūrinys. Ko verti vien Cibelės rūmai pačioje pagrindinės Madrido lankytinų vietų ašies pabaigoje, statyti tiesiog kaip pašto administracinis pastatas. Užkilę į jų bokštelį ir apsidairę, matysite daug tokių „aukštuolių“: bankų, telekomo rūmų, jūrų muziejaus ir t.t. Daug jų yra aplink Gran Via gatvę, vieną įspūdingiausių Madride, atsišakojančią nuo pagrindinės turistinės ašies.

Madrido Gran Via pastatai

Madrido Gran Via pastatai

Matosi nuo Cibelės rūmų bokšto ir didelis Bueno Retiro miesto parkas, kuriame nuo įkūrimo 1680 m. iki pat XIX a. galėjo vaikštinėti tik monarchai ir kiti svarbūs asmenys, simboliniai Puerto de Alcala miesto vartai (1778 m.).

Ir, anapus jų, daug paprastesni XX a. vidurio pastatai. Statyti jau po Ispaniją nusiaubusio pilietinio karo (1936-1939 m.), valdant diktatoriui Fransiskui Frankui. Apie jokį grožį ten jau ir kalbėti negalima – kaip ir daugelio pokario Europos daugiaaukščių atveju.

Cibeles rūmai Madride

Cibeles rūmai Madride

Tiesa, tie pastatai toli nuo centro. Centras – visas puošnus, senovinis, be jokių modernių betoninių monstrų. Ir už tai irgi turėtume dėkoti Frankui. Nes būtent jo jo dėka Madridas (ir Ispanija) išvengė dviejų didžiausių XX a. Europos miestų siaubų, nuo kurių nukentėjo daugelis senamiesčių: Antrojo pasaulinio karo ir komunizmo. Generalisimas Frankas pilietiniame kare pats nuvertė komunistus (viena nedaugelio karinių antikomunistinių pergalių pasaulio istorijoje!) ir, nors jį rėmęs Hitleris tikėjosi, kad Frankas stos į fašistų pusę Antrajame pasauliniame kare, Frankas padėti Hitleriui atsisakė ir pasiliko neutralus (vos penkios nenykštukinės Europos valstybės šitaip išvengė karo!).

Madrido centro senas pastatas su gausybe statulų

Madrido senas pastatas su gausybe statulų

Generolo Franko – ir daugelio pilietinio karo aukų – kapai yra Kritusiųjų slėnyje už Madrido, kuriame – ir aukščiausias pasaulyje kryžius. Mat generolo Franko režimas buvo paskutinė Europos religinė valdžia: krikščionybė ten buvo itin svarbi, valstybinė religija. Kaip ir per šimtmečius iki tol (išskyrus 1931-1939 m. kraštutinių kairiųjų valdymo laikotarpį).

Madride – ir Ispanijos Imperijos liekanos

Frankas padėjo pagrindus šiandieninei Ispanijai: “užkūrė” masinį turizmą, sugrąžino valdžion karalių. Tačiau jam buvo nelengva: kitos Europos šalys į vieną paskutinių Vakarų Europos diktatūrų žiūrėjo kreivai, be to, Frankas jau valdė tik „kamieną“ tos didžiosios Ispanijos Imperijos, kuriai kadaise priklausė 9,2 proc. viso pasaulio žemių.

Gatvės kavinės Madride

Gatvės kavinės Madride

Anos, didžiosios, Ispanijos Imperijos atgarsiai – Amerikos muziejuje, kuriame iš visų Amerikos civilizacijų (inkų, majų, actekų) susivežti meno kūriniai. Itin rekomenduotina ten užsukti, jei per Madridą keliaujate į Pietų Ameriką ir norite trumpo supažindinimo su indėnų kultūromis ir ispanų užkariavimu.

Na o tai, ką Ispanijos karaliai pirko už prisiplėštą indėnų auksą – Prado muziejuje. Viena geriausių meno kūrinių kolekcijų visame pasaulyje. Jau Europos menas: El Greko, Diureris, Bošas, Rafelis, Ticianas, Velaskesas… Į indėnų ir kitų „kolonizuotų kultūrų“ kūrybą tada žiūrėta nebent kaip į egzotiką, tinkamą kunstkameroms, o tikru, kolekcijų vertu menu laikyti tik Europos dalininkų ir skulptorių darbai. Priešingai nei Paryžiaus Luvras, Sankt Peterburgo Ermitažas ir kiti panašūs muziejai, Prado nesiekia pristatyti pasaulio ar Europos meno istorijos, o labiau atspindi Ispanijos karalių meninį skonį.

Istorinis Madrido turgus

Istorinis Madrido turgus

Gyvas Madridas

Madridas Ispanijos sostine išliko iki šiol. Ir nors šiandien Ispanija nebevaldo jokių užjūrių valdų (išskyrus, nebent, Kanarų salas), ji pati yra turtingesnė, nei kada anksčiau. Tad iš visos Ispanijos žmonės važiuoja į Madridą. Be to, Ispanijos ekonomika stovi ant turizmo kolonos, ir į jos sostinę plūsta ir užsieniečių minios.

Tad Madride paprasta „nusipirkti“ ispanų kultūros pavyzdžius iš visos Ispanijos. Nuo galybės flamenko pasirodymų iki tradicinio „kumpio muziejų“ (te pavadinimas Museo del Jamon neapgauna – tai yra paprasčiausios parduotuvės).

Tradicinių kumpių parduotuvėje Madride

Tradicinių kumpių parduotuvėje Madride

Net ir be viso to, Madridas labai gyvas: sutemus gatvės tiesiog plyšta nuo naktiniu gyvenimu pasidžiaugti išėjusių žmonių minių. Juos apsipnta visokiausi mimai, aukso prekeiviai. Žibančios reklamos traukia į barus.

Vakarinis judėjimas Madrido Calle Mayor pėsčiųjų gatvėje

Vakarinis judėjimas Madrido Calle Mayor pėsčiųjų gatvėje

Šiandieninis, praturtėjęs Madridas – ir labai įvairiatautis miestas, kur ~15% žmonių – imigrantai. Tačiau daugelis tų imigrantų – iš ispanakalbių buvusių Ispanijos kolonijų Lotynų Amerikoje. Be to, masinė imigracija į Ispaniją prasidėjo vėliau, nei į Prancūziją, Olandiją ar Angliją. Todėl papročių prasme Madridas nėra toks sutartptautėjęs, kaip kai kurie kiti Vakarų Europos didmiesčiai ir jame vyrauja ispanų kalba bei ispanakalbė kultūra. Neispaniškai susikalbėti gali būti sunku, o kai kurie Madride įprasti poelgiai turistui gali pasirodyti mažų mažiausiai nemandagūs (štai kartą restorane mus yra atsisakė aptarnauti, nes užsisakėme per mažai patiekalų).

Flamenko pasirodymo reklama Madride

Flamenko pasirodymo reklama Madride

Kaip nuvykti į Madridą?

Į Madridą iš Lietuvos geriausia keliauti pigių skrydžių bendrovių reisais. Kitas variantas (brangesnis) – su persėdimu.

Madridas – ir gera tarpinė stotelė skrendant kur nors toliau arba pradedant kelionę po Ispaniją. Nes Madridas yra pačiame Ispanijos centre (sostinė tokioje simbolinėje vietoje pastatyta specialiai), o iš jo oro uosto daugybė sąlyginai nebrangių skrydžių į esamas ir buvusias Ispanijos valdas (Kanarų salas, Lotynų Ameriką).

Madrido karalių rūmai

Madrido karalių rūmai, iš kurių valdyta ir visa Lotynų Amerika

Du iš kartų, kuriuos lankiausi Madride, tai buvo kelionės į tokius tolimesnius kraštus pradžia ar pabaiga. Kartą – pakeliui į Peru, kartą – pakeliui į Gran Kanariją. Tiesiog, skristi į Madridą ir tada iš ten į galutinį kelionės tašką apsimokėjo labiau, nei kaip nors kitaip, o dar ir Madride galima buvo praleisti dieną ar kelias.


Visi kelionių vadovai po Europos miestus


Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
Berlynas: visas XX amžius viename mieste
Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
Londonas: Britų imperija viename mieste
Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
Paryžius: prieškario Europos žavesys
Praha – senovinio Europos miesto etalonas
Roma: Europos istorija viename mieste
Ryga: Pabaltijo didmiestis
Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Lanzarotė – ugnikalniai ir menas

Lanzarotė – ugnikalniai ir menas

| 2 komentarai

Lanzarotė – unikaliausia iš didžiųjų Kanarų salų.

Labiausiai ji garsėja savo vulkanais, juodais sukietėjusios lavos peizažais.
Bet labiausiai išskirtiniai Lanzarotėje – pastatai, sukurti Cezario Manrikės, žymiausio salos žmogaus. Ne šiaip sau pastatai, o neįtikėtinas gamtos ir meno junginys.

Ir kaimai, iki šiol neužgožti plėtros.

Apkeliavau ir daugumą tų pastatų, ir gamtinių lankytinų vietų ir rašau, ką Lanzarotėje aplankyti svarbiausia.

Chameos del Agua - naktinis klubas oloje, kurioje gyvena unikalūs balti omarai

Lanzarotės ugnikalniai

Lanzarotės peizažai vis keičiasi. Kai kurie jos ugnikalnių vos prieš tris šimtmečius tiesiog išdygo iš žemės. Jie staigiai lava užpylė ištisus kvadratinius kilometrus derlingiausios žemės. Sukietėjo, pajuodavo ir niekas ten nebeauga iki šiol, 1730 m. tai atrodė it prakeiksmas, it Dievo rūstybė – Lanzarotės žemdirbiai neteko pragyvenimo šaltinio.

Bergždžios vulkaninės žemės Timanfajos nacionaliniame parke

Bergždžios vulkaninės žemės Timanfajos nacionaliniame parke –
1730 m. išsiveržimo pasekmė. Kadaise čia buvo žalia

Užtat šiuolaikiniams lanzarotiečiams ta lava uždirba dar ne tiek. Šimtai tūkstančių turistų kasmet važiuoja ja pasigerėti į Timanfajos nacionalinį parką, kur vyko tie paskutiniai išsiveržimai. Žemė po juo tebeverda. Geizerių nėra, bet parko darbuotojai turistams kas 10-15 minučių „paleidžia“ dirbtinį: įpila į duobę vandens, ir jis momentaliai nuo karščio iššauna. Iš kitos duobės vis išlenda liepsnų liežuviai, virš trečios – kepamos bulvės. 13 m gylyje temperatūra ten – nuo 100 iki 600 laipsnių, tad tiesiog pakanka iškasti duobę ir karštis kils aukštyn – jokių viryklių nereikia.

Iš šios duobės kartais į viršų šauna liepsnos.

Jau už Timanfajos nacionalinio parko ribų (nereikia bilieto) yra Los Hervideros, kur gali stebėti, kaip į uolas tykšta milžiniškos bangos. Tą matyti iš visų pusių – netgi iš viršaus, mat bangos įlekia į olą, o olos „lubose“ yra skylė, pro kurią žvalgosi turistai.

Turistai Lanzarotėje apspitę Los Hervideros olas į kurias itin gražiai dūžta bangos.

Bet populiariausia Timanfajos pramoga – žiedinis kelias. Metai iš metų, diena iš dienos kas kokias 15 minučių į jį išvažiuoja specialūs autobusai turistams, kuriuose garso įrašas pasakoja tą pačią istoriją. Kaip išsiveržė vulkanai, kaip visa tai matė vienuoliai… Savo automobiliu važiuoti neleidžiama, nes kelias greitai užsikištų. O ir autobusų nepakanka, laukti tenka ilgai. Džiaugiuosi, kad paklausėme patarimo į Timanfają atvažiuoti kai ji aidaroma (9 val.) ir iš karto nesidairant bėgti prie autobuso. Nes kai mus grąžino iš trumpos ekskursijos, prie autobusų jau rikiavosi eilės turistų – neįlips nei į sekantį, nei į dar kitą…

Vienas Timanfajos kraterių žvelgiant nuo žiedinio kelio. Atvykęs anksti ryte ir palaukęs ant vėjo kol ateis autobuso vairuotojas, galėjau gauti pačią geriausią vietą - priekyje dešinėje. Tai tikrai rekomenduotina, nes galima stebėti vaizdus ir per priekį: tuo tarpu per šoną matai tik vieną pusę, be to, dar trukdo autobuso atspindys

Lanzarotės vulkaninis menas

Timanfajos žiedinis siauras autobusų kelias – ne šiaip sau kelias. Jis – savotiškas meno kūrinys, sukurtas menininko taip, kad kuo labiau atskleistų Timanfajos įspūdingus vaizdus: kraterius, olas, visokias lavos formuotes, augalais apaugusias „salas“ (kažkaip išvengusias lavos išsiveržimo metu).

Kitas meno kūrinys – Timanfajos restoranas; tas, brangusis, kuriam bulves kepa vulkaniniame karštyje. Jis įsiliejęs į kalną, ant kurio stovi. Jo autorius – Cezaris (Sesaras) Manrikė, garsiausias salos menininkas.

Timanfajos restoranui ant giliuos duobės kepamos bulvės.

Iš penkių didžiausią įspūdį man palikusių Lanzarotės vietų Cezaris Manrikė prikišo nagus prie visų, o dvi sukūrė nuo nulio.

Viena svarbiausių Lanzarotės lankytinų vietų yra netgi Cezario Manrikės namas. Ne, tai tikrai nėra kažkoks „memorialinis butas“ su architekto daiktais: savo namą jis susiprojektavo visiškai unikalų. Trys jo kambariai – po žeme, natūraliuose sukietėjusios lavos „burbuluose“. Dar vieno burbulo stogas įgriuvo – ten Manrikė pasidarė baseiną, fontaną. Manrikė mylėjo gamtą ir norėjo, kad jo kūryba jos neužgožtų, į ją įsilietų. Net savo svetainę pasidarė taip, kad, atrodo, į ją pro langą liejasi lava, o visi vaizdai – į sukietėjusios lavos laukus.
Cezaris Manrikė neabejotinai vienas didžiausių Ispanijos menininkų, savo stiliaus unikalumu prilygstantis Antonijui Gaudžiui ar Pablui Pikasui. Tik žinomas gerokai mažiau – nes kūrė beveik vien Kanaruose, o ypač gimtojoje Lanzarotėje, kurią mylėjo.

Kambarys Manrikės namo rūsyje lavos burbule. Matosi kamienas - tai auga palmė, kurios viršūnė pro mažą skylę lubose išlenda į dienos šviesą. Per tą pačią skylę šviesa patenka ir į patalpą

Palyginus su daugeliu savo amžininkų Ispanijos menininkų, Manrikės likimas visiškai kitoks. Pablo Pikaso buvo komunistas ir nekentė Ispanijos regento generolo Fransisko Franko – po to, kai šis nuvertė Ispanijos komunistus, Pikaso išvyko iš šalies. Tuo tarpu Manrikė per pilietinį karą užsirašė savanoriu būtent Franko pusėje. Ir todėl kai Frankas pagaliau įtvirtino valdžią, jis Manrikei – vienam nedaugelio ištikimų menininkų – leido kurti monumentalius valstybinius kūrinius, turėjusius paversti Kanarus (taigi, ir Ispaniją) nauja Europos turizmo Meka.

Manrikės namo baseinas lavos burbule įgriuvusiomis lubomis

Didžiausias Cezario Manrikės šedevras Chameo del Agua. Dar iki įsikišimant architektui tai buvo unikali vieta: sukietėjusios lavos „tunelis“ kuriame tyvuliuojančiame tvenkinėlyje gyvena unikalūs ryškiai balti miniatiūriniai omarai (iš tolo atrodo it akmenėlių gausybė, kol nepažiūri iš arčiau, nepamatai kojyčių ir kokio vieno judančio), tam tikru dienos metu per skylę apšviečiami saulės. O Manrikė šalimais tose pusiau atvirose olose įrengė „įdomiausią pasaulyje naktinį klubą“, baseiną, koncertų salę…

Chameos del Agua koncertų salė

Manrikė visą gyvenimą kritikavo didžiuosius vienodus viešbučius ir jo įtakos dėka Lanzarotėje tepastatytas vienas daugiaaukštis pastatas. Chameos del Agua jis parodė, kaip turėtų atrodyti turistinė vieta: pritaikyta šiandienos poreikiams, bet kartu natūrali, įsiliejusi į gamtą taip, kad iš išorės jos beveik nesimato.
Manrikė smarkiai aplenkė laiką. Jis kalbėjo apie gamtosaugą dar ~1960 m., kai niekas apie tai nemąstė. Tiesa, paradoksas: šiandieniniai gamtosaugininkai nė už ką neleistų statyti to, ką statė Manrikė. Paversti unikalią olą naktiniu klubu? Bet realybėje viskas daug gražiau, nei skamba, gamtos ir kūrybos dermė tiesiog nuostabi. Net eidamas į tualetą matai dar vieną gražiai apšviestą gilų tunelį. Olų pasaulyje daug, bet tokia ola – tikrai vienintelė.

Vaizdas gylyn į apšviestas olas iš Chameos del Agua naktinio klubo tualeto

Antras garsiausias Manrikės kūrinys – Mirador del Rio, į kalno viršūnę įaugęs restoranas su nuostabiausiu Lanzarotės vaizdu į tris kitas mažytes salas. Didžiausia jų, tiesiai po kojomis – Graciosa, į kurią iš Lanzarotės zuja laivai. Ne keltai – automobilių toje 600 gyv. salelėje nėra išvis ir didesnis kaimas tik vienas.

Vaizdas nuo Mirador Del Rio

Dar Manrikė turistams sukūrė Kaktusų parką – tiksliau, unikalų vulkaninį amfiteatrą nuo kurio kiekvienos vietos gali stebėti vis kitokį įvairiausių kaktusų “miškelį”.

Manrikės kaktusų parkas Lanzarotėje

O šiaip tai Manrikės “potėpiai” matomi visur Lanzarotėje. Daugelio salos transporto žiedų centruose (o tų žiedų Lanzarotėje itin daug) Manrikė pastatė statulas, iš kurių garsiausios vadinamos vėjo žaislais (juguetes de viento), mat jos įvairiausiai juda Kanarų vėjyje. Dar vienas Manrikės žaidimas su gamta. Jis viską iki galo stengėsi daryti unikaliai: net tualetų ženklai “vyras” ir “moteris” Manrikės statiniuose ne eiliniai, o meniški.

Vienas Cezario Manrikės 'vėjo žaislų' Lanzarotėje (šitas - prie jo namo)

Manrikės įtaka matoma netgi ten, kur jis nieko naujo nepastatė – kiekviename salos kaime ir miestelyje. Jo dėka tie kaimai atrodo panašiai, kaip iki turizmo aušros: balti paprasti vienaukščiai nameliai, ryškiai dažytos langinės. Manrikės idėja: šiaip – rudai, jei į jūros pusę – mėlynai, jei į kalnų – žaliai. Viename tokių spartietiškų namelių apsistojome per Air BnB. Šeimininkas buvo nevietinis – atsikėlė į Lanzarotę dėl tenykščių bangų jo mylimam serfingui. Prieš 20-30 metų būtum sunkiai įsivaizdavęs, kad toks būtų pirkęs ką nors kita, nei namą ant vandenyno kranto. Bet dabar kiti laikai ir autentiškumas, prarastas kitose Kanarų salose, vis labiau vertinamas – net jei tai reiškia, kad su banglente iki jūros tenka važiuoti automobiliu keliolika kilometrų.

Nauji namai poilsiautojams, įkvėpti tradicinio Lanzarotės stiliaus. Tiesa, šie yra puošnesni, nei dauguma: dauguma Lanzarotės tradicinių namų yra neįtikėtinai paprasti, panašūs į baltas dėžutes, be jokių bokštų

Nuo minių Lanzarotės kurortuose nepasislėpsite

Aišku, jeigu jau sukėliau jums mintį, kad Lanzarotė – koks tai senovės, laukinės gamtos ir meno inkliuzas tarptautiniuose ir turistų nugulėtuose Kanaruose – atsiprašau, nes taip nėra. Per metus Lanzarotę aplanko virš 2 mln. keliautojų, arba 20 vienam gyventojui. Į tą patį Chameos del Aguas laiptais teko lipti labai lėtai, mat ir iš priekio, ir iš galo plūdo turistų iš autobusų minios – ir visi stoviniavo, fotografavo. Jokioje Lanzarotės lankutinoje vietoje nebuvo taip, kad nestovėtų dar bent 10 turistų išsinuomotų automobilių.

Turistiniai automobiliai rikiuojasi prie Timanfajos nacionalinio parko, diriguojami parkavimo asistentų

Turėjau 7 metų senumo knygą apie Lanzarotę. Tai, kas ten aprašyta kaip nemokama, dabar jau mokama. Kas buvo mokama – pabrangę, o paslauga suprastėjusi (anksčiau Mirador del Rio, Kaktusų parke į (mažesnę) bilieto kainą įeidavo ir gėrimas – dabar jį nebent gali nusipirkti daug sumokėjęs papildomai). Lanzarotė irgi Kanarai, ir iš to užsidirba.

Tiesiog, jei jau pasirinkote keliauti į Kanarų salas, kelionė į Lanzarotę bus kitokia, nei kelionė į Gran Kanariją, Tenerifę ar Fuerteventurą. Bent jau kai išvyksite už savo kurorto ar gana proziškos sostinės Arecifės ribų į išsaugotus kaimus, gamtą, ir į visą tai įsiliejantį šiuolaikinį meną.

Lanzarotės sostinės Arecifės tvirtovė

Lanzarotės lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Lanzarotę

Lanzarotės lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Lanzarotę


Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


Fuerteventura – Kanarų sala-dykuma

Fuerteventura – Kanarų sala-dykuma

| 2 komentarai

Daugelyje Kanarų salų vyrauja trys spalvos: juoda lava, žydra jūra, žalia augmenija. Tačiau Fuerteventura – visa geltona. Kalnai čia žemi, augalų beveik nėra, kaimų mažai. Užtat smėlio kopos dydžio sulig daugiaaukščiais namais, paplūdimiai – geltono smėliuko. Tarsi Fuerteventura būtų ne Kanarų dalis, o Sacharos dykumos tęsinys.

Iš keturių didžiausių Kanarų salų, Fuerteventura pritraukia mažiausiai turistų (~1,7 mln. per metus), tačiau joje irgi yra ir didžiuliai kurortai, ir milžiniškas oro uostas, į kurį iš Europos skrenda pilni lėktuvai.

Dalinuosi savo kelionės į Fuerteventurą metu surinkta patirtimi apie šią salą.

Fuerteventuros pakrantė El Cortillo miestelyje

Fuerteventuros pakrantė El Cortillo miestelyje

Fuerteventuros kurortai ir pajūrio kopos

Didžioji dalis turistų Fuerteventuroje apsigyvena dviejuose didžiausiose kurortuose: More Chablo [Morre Jablo] pietuose ir Castillo Caleta de Fuste (dar vadinamas El Castillo) netoli oro uosto.

Šitie kurortai – tokie, kokių galėtumėte tikėtis bet kur Kanaruose ar apskritai pietuose. Centre – „prekybos centras-turgus“ su gausybe parduotuvėlių ir visokių virtuvių restoranėlių, kelis kilometrus į abi puses – didžiuliai viešbučiai, vilų kompleksai. Kad būtų gražiau, valdžia pristačiusi visokių statulėlių, be to, kiekviename Fuerteventuros kurorte – po banginio griaučius ant pjedestalo.

El Castillo kurortas Fuerteventuroje

El Castillo kurorto “prekybos centro” restoranų zona Fuerteventuroje

Fuerteventura – dykuma, tad paplūdimiai ten – gražaus smėliuko, lyg Palangoje.

Kurortų centruose, tiesa, jie nedideli. Didesni aplinkui, bet vėjai ir bangos ten irgi didžiuliai. Todėl Fuerteventurą pamėgę banglentininkai (serfingas) ir jėgos aitvarų mylėtojai.

Vaizdas nuo kalno į ilgą laukinį paplūdimį

Vaizdas nuo kalno į ilgą laukinį paplūdimį pavažiavus keliolika km į vakarus nuo Moro Chablo kurorto

Įspūdingiausi paplūdimiai – ar, tiksliau, ištisas kopų laukas – salos šiaurėje prie Koralecho [Corralejo] kurorto. Pastarasis yra mažesnis, jame nėra daugiaaukščių viešbučių, tačiau ieškantiems autentikos vis tiek patiks nebent žvejų kaimelio laikus menantis jo centras aplink uostą, nes kitkas – nauji pastatai.

Užtat trokštantiems vienatvės gamtoje pakaks išeiti į didžiąsias kopas, kurios driekiasi 8 km ir yra 2 km pločio. Kai važiavau keliu per jas, tūžmingas vėjas nuolat ant kelio pūtė smėlį. Jeigu ne specialūs smėlio valytuvai (tarsi Lietuvoje sniego žiemomis) tas kelias greitai pats atsidurtų po kopomis…

Užpustytas smėliu kelias Fuerteventuroje

Užpustytas smėliu kelias Fuerteventuroje (Koralecho) ir jį valantys darbininkai

Vos pravėrus automobilio lango stiklą vidun plūstelėjo skausmingas smėlio gūsis, vos patraukiau fotoaparatą. Jei eisite pasivaikščioti, pasirūpinkite akiniais, kurie nepraleistų smilčių pro šoną – kitaip jos nuolat pateks į akis.

Fuerteventuroje siūloma ir kitokių pramogų: važiuoti per kopas bagiu ar joti kupranugariu. Tiesa, jei įsivaizduojate, kad josite sau romantiškai vienas per smėlynus, greičiausiai klystate: mačiau, kaip pramogos organizatoriai šalikele vedė tankiai susiglaudusių kupranugarių, nešinų turistais, vilkstinę.

Pėsčiųjų takas atsiremia į kelią

Pėsčiųjų takas atsiremia į kelią

Fuerteventuros didinga nykuma

Tačiau už kurortinių zonų ribų aplinka kur kas tuštesnė ir dykesnė. Juk gyventojų Fuertreventuroje – panašiai, kaip vienuose Šiauliuose, nors sala tikrai nemaža (nuo Koralecho šiaurėje iki More Chablo pietuose – 122 km). Tiesa, tai reiškia, kad turistai vietinius visiškai užgožia. Išskyrus nebent nedidelę ir nykoką salos sostinę Puerto del Rosario, kitur kokie 80% ar 90% žmonių, kuriuos sutiksite, bus kiti turistai, kurių automobiliukų spiečiai suguža į kiekvieną populiaresnę lankytiną vietą. Tiesa, jei kitose didžiosiose Kanarų salose žymiausiose vietose gali spraustis ir šimtai turistų, tai Fuerteventuroje dažniau – kokie keliolika, erdvės pakanka visiems. Turistinių autobusų mačiau tik keletą į dieną.

Turistai spiečiasi prie gvančų vadų skulptūrų

Turistai spiečiasi šalikelėje prie gvančų vadų skulptūrų. Gvančai buvo tikrieji Fuerteventuros gyventojai, kuriuos išnaikino ispanų kolonistai. Skulptūros nėra niekuo ypatingos, bet pakeliui į kitas įdomias vietas.

Tik tiek, kad tos įdomiausios Fuerteventuros vietos – gana nykokos. Štai aplankiau žymiausius muziejus. Pulkininkų namas, iš kurio XVIII-XIX a. faktiškai salą valdydavo ispanų karininkai, šiaip toks žavus nutolęs Ispanų imperijos postas – bet jo vidus beveik tuščias: eksponuojamos kažkokios nuotraukos, perfotografuoti pulkininkų paveikslai (nei vieno tikro), daug salių išvis tuščios. El Kortilo gynybinis bokštas, statytas ispanų gintis nuo anglų piratų “lenktynių dėl kolonijų” laikais, iš išorės atrodo įdomiai, bet viduje ten išvis keli eksponatai. Machorero sūrio muziejus gal geresnis – bet to sūrio ragauti neduoda ir net parduotuvė buvo laikinai uždaryta…

Pulkininkų namas Fuerteventuroje

Pulkininkų namas Fuerteventuroje. Jis įspūdingiausias santykyje su gamta, įsivaizduojant, koks tai buvo atokus Ispanijos imperijos postas.

Šiaip Machorero [Majorero] sūris, daromas iš ožkų pieno (kartais su avių pieno priemaišomis) – populiariausias salos suvenyras ir jis tikrai skanus bei ne itin išbrangintas. Jo paragavau Betankurijoje – viename seniausių salos kaimų, įkurtame dar 1404 m. Tai buvo viena pirmųjų europiečių kolonijų – tačiau, kaip ir kitose Fuerteventuros gyvenvietėse, jos seni nameliai ir bažnytėlė nebent kiek romantiški, bet neįspūdingi.

Betrankurijos miestelis Fuerteventuroje

Betankurijos miestelis Fuerteventuroje. Nufotografuotuose istoriniuose namuose – daugiausiai suvenyrų krautuvės.

Į dar vieną lankytiną vietą, kurią buvau suplanavęs – Druskos muziejų – net ir nėjau. Šiaip ar taip, pažiūrėti didžiulių jūros bangų užpilamus „baseinus“, iš kurių paskui, išgarinus vandenį, būdavo imama druska (kaip kitaip ją gautum tokioje saloje?), galima ir visai nemokamai.

Druskos laukai netoli pagrindinio El Castillo kurorto

Druskos baseinėliai prie druskos muziejaus netoli pagrindinio El Castillo kurorto (ir tradiciniai jūros gyvūno griaučiai, kurių Fuerteventuroje pilna). Buvo pilna voveryčių, turistai jas šėrė.

Būtent vaizdus Fuerteventuroje ir verta pamatyti labiausiai. Ar nuo Mirador Morro kalno ir prie dviejų gvančų (iki ispanų užkariavimo Kanaruose gyvenusios tautos) vadų statulų. Ar į dūžtančias bangas nuo El Kotilo [Cotillo] miestelio. Ar tokį laukinį peizažą pačiuose salos pietuose, kur asfaltuotą kelią pakeičia visai negrįstas ir duobėtas į Kofetės kaimą.

Negrįstas kelias iš Moro Chablo į Kofetės kaimą

Negrįstas kelias iš Moro Chablo į Kofetės kaimą. Sakoma, kad daug turistų pakeliui apsisuka, nes tokiais važinėti neįpratę

Aišku, „laukinį“ tik sąlyginai. Net ir tuose serpantinuose bus, kad apsidairę bent tolumoje nematytumėte nė vieno dėl atsargumo vos pasivelkančio automobiliuko. Tačiau ten vienintelį kartą Kanaruose sustojome apžvalgos aikštelėje, kurioje nieko be mūsų daugiau nebuvo. Gal ir dėl milžiniško vėjo kuris ten, aukštai, kur iš abiejų pusių plytėjo atvira jūra, buvo šitoks stiprus, kad gūsiai mane net blokšdavo atgal, o automobilį drebino taip, kad mano žmona net nenorėjo iš jo lipti.

Fuerteventuros peizažas nuo Mirador del Morro

Fuerteventuros peizažas nuo Mirador del Morro. Pastato viduje – ir nedidelis muziejus, kavinė, bet iš tikro ten verta pakilti beveik vien dėl vaizdo. Aišku, čia irgi vėjas beveik bloškė. Net ant žemės atvirose vietose jis buvo didžiulis: nusileidus oro uoste, drebino lėktuvą.

O kitų žmonių artumas turi ir pliusų: mačiau, kaip vienai turistų šeimai tame kelyje nuleido padangą, ir po kokio pusvalandžio atsirado pagalba.

Kelionė į Fuerteventurą – ar verta?

Viską sudėjus į visumą, jeigu kelionės jums visų pirma – lankytinos vietos ir įdomybės, istorija, kultūra – Fuerteventura tikrai ne jums.

Griuvėsiai Fuerteventuroje

Griuvėsiai Fuerteventuroje netoli pulkininkų namo

Tačiau jeigu labiausiai jus vilioja gamta – Fuerteventuroje rasite kur paganyti akis (kopos, bangos), nors, greičiausiai šalia jūsų visuomet bus ir kažkiek kitų turistų.

O jeigu norite tiesiog šilumos su smėlėtais paplūdimiais (kurie pietų Europos šalyse nėra jau tokie dažni), o gal dar mėgstate ir bangas bei susijusias su jomis pramogas – drąsiai keliaukite į Fuerteventurą.

Fuerteventuros lankytinų vietų ir kelionės į Fuerteventurą žemėlapis

Fuerteventuros lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Fuerteventurą.


Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,