Išskleisti meniu

Ispanija

Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti.

Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti.

| 0 komentarų

Apie garsųjį Šv. Jokūbo kelią (Camino Santiago) prirašyta begalės tekstų: vien lietuviškai penkios knygos, o kur dar visi tinklaraščiai, filmai! Bet ruoštis savai kelionei nuo to lengva netapo: daugelis šaltinių labai asmeniški, ilgi. Kažkaip trūko vieno bendro straipsnio „apie viską“.

Todėl po kelionės čia tokį parašiau pats. Jame – visi praktiniai dalykai, įspūdinga kelio istorija ir religinė reikšmė, fizinės ir dvasinės patirtys, neigiamos pusės ir kaip jų išvengti. Bei kas tie žmonės, pamilę šį kelią.

Pakeliui į Santiagą prie kelią rodančios rodyklės su kriaukle

Pakeliui į Santiagą prie kelią rodančios rodyklės su kriaukle

Šv. Jokūbo kelių – daug. Kaip pasirinkti?

„Šv. Jokūbo kelias“ iš tikro – tai daugybė kelių. Tačiau visus juos vienija du dalykai. Pirma, visi jie veda į vieną vienintelę šventą vietą – Kompostelos Santiago [Santiago de Compostela] miesto Ispanijoje katedrą. Antra, visais jais einama pėsčiomis. Dienų dienas. Net savaičių savaites. Žygiuojama šimtus ar net tūkstančius kilometrų.

Kai kas, tiesa, dar važiuoja dviračiais, joja arkliais – taip irgi galima. Bet nuvažiavęs panašų maršrutą automobiliu, autobusu ar motociklu nebūsi laikomas Jokūbo kelio piligrimu. Jokūbo kelią reikia „iškentėti“. „Išgyventi“ lėtai.

Akmenimis per upelį Jokūbo kelyje

Akmenimis per upelį Jokūbo kelyje

Yra kas eina į Santiagą net iš savo namų. Pavyzdžiui, sutikome porą, kuri į Santiagą keturis mėnesius ėjo pėsčiomis iš Šveicarijos. Jokūbas Vilius Tūras nuėjo net iš Vilniaus (virš 4000 km) ir apie tai sukūrė filmą bei knygą.

Tačiau daugelis į savo žygio pradžios tašką nuskrenda ar nuvažiuoja. Todėl „tikrieji“ Šv. Jokūbo keliai, sakyčiau, prasideda kažkur ties Ispanijos-Prancūzijos siena. Nes Kelias – tai ir visi juo einantys žmonės, tavo bendrakeleiviai. Ir tik Ispanijoje ar arti jos pavienius piligrimus jau pakeičia šimtai, tūkstančiai kasdien. Be to, visoje Ispanijoje yra aiškiai pažymėtos ėjimo kryptys, atstumai (nepasiklysi ir be GPS!), įrengta gausybė tradicinių pilgrimų nakvynės namų (albergų) ir klesti gausybė tradicijų, kurias kūrė ir kuria patys piligrimai-žygeiviai.

Ant kryžiaus piligrimų sukabinti mementai apie 100 km iki Santiago

Ant kryžiaus piligrimų sukabinti mementai apie 100 km iki Santiago

Bet net ir pačioje Ispanijoje yra daug Šv. Jokūbo kelių. Kiekvienas gali pasirinkti savąjį Camino pagal turimą laiką, fizinį pasirengimą ir norus.

Iš visų maršrutų populiariausias Prancūziškasis kelias (Camino Frances), taip pavadintas ir todėl, kad kadaise Ispanijoje visus užsieniečius vadino prancūzais. Pilnas jo ilgis – 790 km, bet apie pusė jį pasirinkusių eina tik paskutinius 115 km nuo Sarijos miestelio. Todėl, kad 100 km – tai trumpiausias atstumas, kurį nuėjęs gali gauti išsvajotąją Kompostelą (apie šį sertifikatą – žemiau). Todėl, kad tokį atstumą nueini per 5-7 d.: taigi, „su viskuo“ pakanka savaitės atostogų. Ir todėl, kad čia kelias vaizdingas, bet paprastas: nėra kalnų, eina ir senukai, sako, ir neįgaliojo vežimėliu galima įveikti. Jokio fizinio pasirengimo nereikia – tad „abejojantiems savo jėgomis“, nežinantiems, ar Kelias jums, tai – puiki pradžia, o jei „užsikabinsite“ – galėsite eiti ir kitus maršrutus.

Šv. Jokūbo kelio pagrindiniai maršrutai (procentai nurodo, kokia dalis piligrimų renkasi tą maršrutą, tačiau ne visi jie eina jį visą)

Šv. Jokūbo kelio pagrindiniai maršrutai (procentai nurodo, kokia dalis piligrimų renkasi tą maršrutą, tačiau daugelis jų nueina tik dalį pasirinkto maršruto)

Vasaromis Prancūziškas kelias, ypač ta paskutinė atkarpa Sarija-Santiagas, labai „užsigrūda“: kam nepatinka masės arba jų sukeliamos problemos (pvz. sunku gauti vietą nakvynei), renkasi kitus Camino. Antrasis pagal populiarumą – Portugališkas kelias iš Portugalijos. Kam reikia didesnio fizinio iššūkio, renkasi Camino Primitivo per kalnus (Prancūziško kelio pradžioje ir viduryje kalnų irgi yra).

Akmeniniame Galisijos kaime prie tradicinio kluono horreo, apie 50 km iki Santiago

Akmeniniame Galisijos kaime prie tradicinio kluono horreo, apie 50 km iki Santiago

Lapkritį, kai ėjome mes, ir Prancūziškame kelyje žygeivių pertekliaus tikrai nebuvo (o vietoje, kur į Prancūziškąjį kelią įsilieja Camino Primitivo, sutiktas piligrimas pasakojo, kad Camino Primitivo tokiu metu ištisuose alberguose jis, būdavo, išvis nakvodavo vienas, tesutiko kelis kitus piligrimus).

Kelio išsišakojimas. Kartais tam tikras atkarpas tuo pačiu maršrutu galima eiti keliais būdais - tokiu atveju paprastai vienas variantų 'trumpesnis, bet sudėtingesnis' arba 'ilgesnis, bet vaizdingesnis'

Kelio išsišakojimas. Kartais tam tikras atkarpas tuo pačiu maršrutu galima eiti keliais būdais – tokiu atveju paprastai vienas variantų ‘trumpesnis, bet sudėtingesnis’ arba ‘ilgesnis, bet vaizdingesnis’

Kas tie žmonės, kurie eina Camino Santiago?

Vienas žaviausių Camino dalykų yra jo bendrakeleiviai, ypač todėl, kad čia, atrodo, susirenka visas pasaulis. Ne tik kad žmonės iš įvairiausių šalių, tautybių, rasių, amžiaus grupių, turtinių padėčių. Camino sugeba pavilioti pačių įvairiausių kelionių mėgėjus. Neįtikėtina, kaip visiškai skirtingai jie pergyvena tą patį Camino!

Patyrę ir puikiai pasiruošę žygeiviai, testuojantys savo galimybių ribas (60 km per dieną? 80 km?): jie pralėkdavo pro mus lyg pro stovinčius… Ir senoliai, kuriems ir 15 km kasdien jau didelis pasiekimas (kaip abiturientai turi „gap year“ po mokyklos baigimo, tarp kai kurių šalių senjorų populiaru vos išėjus pensijon leistis į Camino)…

Nustebau palei Jokūbo kelią išvydęs daug Šikoku Henro - budistinės piligrimystės Japonijoje - reklamų. Tačiau žygeiviams ar kultūros mylėtojams įprasta vienais metais leistis į katalikišką, kitais - budistinį piligrimystės kelią

Nustebau palei Jokūbo kelią išvydęs daug Šikoku Henro – budistinės piligrimystės Japonijoje – reklamų. Tačiau žygeiviams ar kultūros mylėtojams įprasta vienais metais leistis į katalikišką, kitais – budistinį piligrimystės kelią

Ir „Tikrieji“ krikščionių piligrimai, einantys į Šventąjį Tikslą, apaštalo Jokūbo kapą: juos vienintelius vakarais sutikdavome pakelės bažnytėlių Piligrimų mišiose. Ir visokių naujųjų ezoterinių tikėjimų sekėjai, kuriems Šv. Jokūbo kelias – galinga energetinė linija, o “naiviuose” pakelės bažnytėlių lipdiniuose jie sakosi randantys slaptų mistinių simbolių.

Religingi piligrimai ant tvorų pakeliui kabina kryželius

Religingi piligrimai ant tvorų pakeliui kabina kryželius

It jaunuolių pramogautojų kompanijos, kurioms Camino – pretekstas kartu pašėlti, susirasti draugų, išgerti pigaus vyno pakelės kavinukėse. Ir vieniši, tylūs žmonės, kuriems Šv. Jokūbo kelias – kelionė į save, apmąstymo laikas, neretai po visokių sukrėtimų (skyrybos, netektis ir pan.).

Pilgrimų kompanija - gal eina kartu nuo pradžios, o gal susipažino pakeliui

Pilgrimų kompanija – gal eina kartu nuo pradžios, o gal susipažino pakeliui

Ir turistai, žygį Camino nusipirkę kaip eilinį „kelionių paketą“: jie nakvoja agentūros užsakytuose viešbučiuose, o daiktų nesinešioja: nuo vienos nakvynės vietos iki kitos jų kuprines veža specialūs mikroautobusai (net nustebau, kiek tokių daug: kas rytą registratūras nugula ištisos krūvos pervežimui paruoštų krepšių). Ir išsileidusieji į pirmą „tikrą savarankišką ilgą kelionę“, todėl „dėl viso pikto“ susikrovę į milžiniškas kuprines „devynias galybes ir dar truputį“ daiktų ir, beviltiškai nuskaudus pečiams, palikinėjantys kiekviename alberge po vieną-kitą taip ir nepanaudotą rakandą.

Pervežimui į kitą viešbutį ryte paliktos Santiago turistų kuprinės

Pervežimui į kitą viešbutį ryte paliktos Santiago turistų kuprinės

Camino tu gali sutikti visus juos, visus juos išklausyti ir pats jiems išsipasakoti – nes laiko užtenka viskam. Tiesa, daugelis didžiąją dalį Camino eina tylomis. Tyli, net jeigu žygiuoja keliese, kaip aš su žmona. Nes per tiek valandų, dienų, kilometrų kartu, ateina metas, kai viskas, rodosi, jau iškalbėta…

Su pakeliui sutikta piligrime aiškinuosi, kurio keliu eiti

Su pakeliui sutikta piligrime aiškinuosi, kurio keliu eiti

Tos begalinės tylinčių, tarsi užkerėtų žmonių „upės“, judančios viena kryptimi ir niekuomet atgal – vienas stipriausių mano prisiminimų iš Camino.

Net rodyklių daug kur nebereikia: įsilieji į tą upę, seki einančiais prieš tave, o tavim seka kiti, ir taip per amžių amžius.

Piligrimų upė teka per rytinį rūką. Į vieną pusę, nes niekas atgal nebeina: iš Santiago grįžta lėktuvu

Piligrimų upė ‘teka’ per rytinį rūką vos patekėjus saulei. Į vieną pusę, nes ir tie, kurie Camino eina nuo pat savo namų, grįžta paprastai vis tiek lėktuvu…

Visi eina skirtingais tempais, bet vis susitinki tuos pačius žmones. O kitų nebesusitinki, nors atsisveikinai „Iki greito“ tikėdamasis greitai pašnekėti vėl. Kaip gyvenime!

Pakeliui

Pakeliui

Kaip atsirado (ir beveik išnyko) Šv. Jokūbo kelias?

Šv. Jokūbo kelias egzistuoja jau virš 1000 metų! Dar Viduramžiais, sakoma, kasmet juo keliaudavo 250 000 žmonių per metus – tai yra ~700 kasdien, dienos metu – po piligrimą kas minutę. Susidarydavo kamščiai, apie Jokūbo kelią dar ~1138-1145 m. parašytas pirmasis pasaulyje kelionių vadovas „Codex Calixtinus“…

O juk tai buvo visai kiti laikai. Pasaulyje gyventojų tebuvo 500 mln. Keliauti buvo be galo sunku ir neįprasta. Visi, kas leisdavosi į Jokūbo kelią, eidavo nuo pat savo namų, grįždavo irgi pėsčiomis, viskas užtrukdavo ir kelis metus (tik turtingi turėjo arklius).

Viduramžių katedra Leone, viename didžiausių miestų palei Prancūziškąjį kelią

Viduramžių katedra Leone, viename didžiausių miestų palei Prancūziškąjį kelią

Anais religingais amžiais visus juos viliojo vienas tikslas. Šv. Jokūbo kapas, kurį, sakoma, 813 m. atrado atsiskyrėlis Pajus, „sekdamas žvaigždėmis“. Katalikams labai svarbūs šventųjų kaulai (relikvijos) – o čia juk ne šiaip koks šventasis, o vienas Jėzaus apaštalų, aprašytas Biblijoje. Piligrimai prie jo kapo tikėdavosi stebuklo, nuodėmių atleidimo. Kai kurie eidavo finansuojami kokio turtingo aristokrato (jei jau anas pats pabūgo eiti, pasijusdavo geriau bent jau kokį vargšą savo vardu išsiuntęs į Santiagą). Net kai kuriems banditams leisdavo tokią kelionę pasirinkti vietoje kalėjimo bausmės!

Akmeninis senovinis kryžius (kruzeiras) palei kelią

Akmeninis senovinis kryžius (kruzeiras) palei Kelią

Nieko keisto: kelionė buvo tokia sunki, kad prieš leisdamiesi į kelią piligrimai rašydavo testamentą. Bet visgi ne tokia rizikinga, kaip į kokią Jeruzalę ar Betliejų, kuriuos valdė musulmonai ir ten eiti mažiau kas drįsdavo. Visą Šv. Jokūbo kelią valdė krikščionių valstybės, ir ilgainiui jų valdovai ir vyskupai visaip stengėsi palengvinti sunkią piligrimų dalią: pakelėse statė nakvynės namus, ligonines paliegusiems, riterių tvirtoves pakelės banditų „sutvarkymui“, akmeninius tiltus upių kirtimui, bažnyčias ir kryžius kasdieninėms maldoms…

Prie akmeninio Viduramžių tilto, iki šiol tarnaujančio piligrimams (Melidės priemiesčiai)

Prie akmeninio Viduramžių tilto, iki šiol tarnaujančio piligrimams (Melidės priemiesčiai)

Visa ta istorija, visi tie tūkstančio metų senumo pastatai – kartu su įspūdingais gamtos vaizdais – iki šiol sudaro nuostabų Camino Santiago foną, dėl kurio Camino atsidūrė UNESCO pasaulio paveldo sąraše. Tiesa, nustebau, kaip daug kas trupa, apleista, sugriuvę…

Dabar jau sunku patikėti, bet Šv. Jokūbo kelias buvo beveik visai išnykęs. Didžiausią smūgį sudavė Reformacija: protestantai prieštaravo tokioms piligrimystėms ir „šventųjų kaulų kultams“, laikė tai kažkokiu stabų garbinimu.

Ilsiname kojas pakeliui

Ilsiname kojas pakeliui

Pusei Europos XVI a. tapus protestantiška, sumažėjo ne tik potencialių piligrimų: neliko ir piligrimams padėjusių vienuolių, kelią saugojusių riterių… Taip Kelias tapo dar pavojingesnis, nemalonesnis, o dėl to piligrimų ėjo tik dar mažiau. Užburtas ratas, kurį XIX-XX a. dar stipriau “įsuko” mažėjantis Europos religingumas. ~1950 m. Šv. Jokūbo keliu tepraeidavo keli piligrimai per metus… Atrodė, iš Camino teliko tik istorija.

Daug senų pastatų palei Camino apleista

Daug senų pastatų palei Camino apleisti

Kaip atgimė Šv. Jokūbo kelias

Camino, koks jis yra dabar, pradėjo kurtis apie ~1982 m., ir didžiausias „atgimimo“ nuopelnas tenka O Cebrero parapijos kunigui Eliasui Valinjai: sakoma, jis pats ieškojo senųjų Camino maršrutų, vežiojosi automobilio bagažinėje geltonus dažus ir tapė dabar taip įprastas geltonas rodykles. Parašė ir ispanišką kelionių vadovą po Camino.

Savo darbo vaisių nesulaukė – 1989 m., kai jis mirė, Šv. Jokūbo keliu tepraėjo 5760 piligrimai. Bet tada Camino jau populiarėjo beveik geometrine progresija… Kelyje pasirodė pirmi užsieniečiai, jie parašė savo kelionių vadovus ir knygas savo kalbomis, kurių apžavėti Kelią išbandė vis nauji ir nauji žmonės. Turbūt jokia kita kelionė neįkvepia daugiau žmonių aprašyti, nufilmuoti, parodyti savo patirtis, kaip Šv. Jokūbo kelias! Vien lietuviškai kiek turime knygų, filmų. Šv. Jokūbo kelią Vakaruose ypač išpopuliarino 2010 m. Holivudo filmas „The Way“ – jo autoriams filmo idėja, aišku, irgi gimė einant Camino.

Geltonas rodykles dabar daug kur pakeitė tokie stulpai, rodantys ne tik kryptį, bet ir iki Santiago likusį atstumą, o piligrimų dar kartais 'dekoruojami' visokias apmąstymų grafičiais

Geltonas rodykles dabar daug kur pakeitė tokie stulpai, rodantys ne tik kryptį, bet ir iki Santiago likusį atstumą, o piligrimų dar kartais ‘dekoruojami’ visokias apmąstymų grafičiais

2000 m. keliu nuėjo ~5 000 piligrimų, 2000 m. – ~50 000, 2009 m. – ~146 000, 2019 m. (pandemijos išvakarėse) – ~348 000. Populiariausi būna „Šventieji metai“ (kai Jokūbo vardadienis išpuola sekmadienį), bet praėjus nepilnam dešimtmečiui po kiekvienerių šventųjų metų jau ir eiliniais metais Jokūbo kelio piligrimų skaičius pralenkia pastaruosius šventuosius metus.

Piligrimai artėja prie miestelio

Piligrimai artėja prie miestelio

Šiuolaikinė Jokūbo kelio patirtis nebūtinai religinė – bet turi savyje kažką stebuklingo net ir ateistams. Visi jie čia vadinami piligrimais. Visi dalyvauja vietos tradicijose ir pamažu gimdo naujas. Gal neša akmenį „su savo nerimais ir kančiomis“ ir palieka jį Cruz De Ferro krūvoje, gal Iračės fontane prisipila nemokamo vyno į kriauklę – tradicinį Šv. Jokūbo keliu einančio simbolį. Gal klijuoja savo lipdukus pakelėse. Gal prie pakelės kryžių palikinėja velionio artimojo, kurio garbei ir išėjo į Šv. Jokūbo kelią, nuotraukas. Eidamas Šv. Jokūbo keliu vis matai ir matai tuos pačius prieš tave ėjusiųjų paliktus ženklus, „išmintingus tekstus“: ima atrodyti, kad tuos žmones jau pažįsti, nors niekada jų nebuvai sutikęs.

Pakelės stulpas su ir lietuvių paliktais lipdukais. Apskritai susidarė įspūdis, kad tarp lietuvių Šv. Jokūbo kelias net populiaresnis, nei tarp daugybės artimesnių šalių žmonių

Pakelės stulpas su ir lietuvių paliktais lipdukais. Apskritai susidarė įspūdis, kad tarp lietuvių Šv. Jokūbo kelias net populiaresnis, nei tarp daugybės artimesnių šalių žmonių

Visi greitai perpranta Kelio simbolius, kodus: ko vertas vien tas visur girdimas „Buen camino“. Tie žodžiai ispaniškai reiškia „Gero kelio“, bet Jokūbo kelyje jie gali reikšti ir „Labas“, ir „Viso gero“, ir „Atsiknisk, jau nusibodo su tavimi šnekėti“, ir „Norėčiau pakalbėti, bet nemoku tavo kalbos“.

Pakeliui paliktos mirusiųjų artimųjų nuotraukos. Kiti spontaniški memorialai atmena žuvusius piligrimus - kasmet kokie 10 jų padeda galvą pakeliui (avarijos, širdies smūgiai...)

Pakeliui paliktos mirusiųjų artimųjų nuotraukos. Kiti spontaniški memorialai atmena žuvusius piligrimus – kasmet kokie 10 jų padeda galvą pakeliui (avarijos, širdies smūgiai…)

Viena labiausiai matomų „naujojo Camino tradicijų“ – štampai. Savojo kelio pradžioje piligrimai įsigija „piligrimo pasus“ (jie parduodami kiekvienam pakelės miestelyje, alberguose ir pan.). Jei nori Santiage gauti Kompostelą – piligrimystės sertifikatą – privalo kas dieną tame pase gauti bent po du štampus į tą pasą (einantys ilgesnį maršrutą – bent po vieną). Įvairiausius savo štampus pasidarę kas tik netingi: kadangi žiemą daug bažnyčių buvo užrakintos, išėjo, kad mūsų pasuose po Camino dominuoja štampai iš visokių pakelės parduotuvėlių ar kavinių…

Piligrimo pasas su štampais

Piligrimo pasas su štampais

Iš pradžių viskas atrodė juokingai komerciška, net disneilendiška. Štai priklaupiu maldai pakelės bažnyčioje, o prižiūrėtojas rėkia „Štampas čia!“, nes ko gi dar čia tas piligrimas užeitų, jei ne išsvajoto štampo? Bet gal tie pasai ir neblogas būdas patikrinti, ar tikrai žmogus ėjo: teoriškai pabaigoje turėtų būti žiūrima, ar štampai sudėti eilės tvarka, ar jų datos atitinka žygio logiką (nėra pvz. „nueita“ 150 km per dieną). Apgauti sistemą, aišku, galima, na, bet judėti automobiliu 20-30 km per dieną greičiu vien tam, kad per apgaulę susiveikti pažymą, kvaila. Be to, tokie štampai – pramoga šiuolaikiniams žmonėms, dalį kurių į Camino nebe Jokūbo kapas traukia.

Bažnyčios prižiūrėtojas pagaliau gavo šansą uždėti štampą...

Bažnyčios prižiūrėtojas pagaliau gavo šansą uždėti štampą…

O šiaip tai yra nuostabu, kaip Šv. Jokūbo kelyje susiduria dvi šitokios skirtingos epochos! „Tamsieji“ Viduramžiai, iš kurių – visos akmeninės bažnyčios, tiltai, ligoninės, „kruzeirai“, tvirtovės. Ir XXI a., iš kurio – visi albergai, barai, rodyklės, motyvaciniai grafičiai, pardavimo automatai nykstančiuose akmeniniuose kaimuose.

Ir šimtai tūkstančių žmonių abiem tom epochom žygiavo (žygiuoja) tais pačiais keliais ir ta pačia kryptim; ir dabar, kaip ir prieš 1000 metų, daugeliui tai – „gyvenimo patirtis“!

Aš, šiuolaikinis piligrimas, priešais freskas su Viduramžių piligrimais kelio pašonėje

Aš, šiuolaikinis piligrimas, priešais freskas su Viduramžių piligrimais kelio pašonėje

Kiek sunkus yra Jokūbo kelias? Ką turėti su savimi?

Šv. Jokūbo kelias daugumai piligrimų – pirma tokia kelionė, ir todėl kyla daug praktinių klausimų. Pamėginsiu į juos atssakyti.

„Ar pajėgsiu fiziškai?“. Taip, manau 98% žmonių pajėgūs, tik svarbu pasirinkti tinkamą maršrutą ir tempą. Nežinant savo galimybių, verta pasilikti dieną ar kelias dienas rezervui „dėl visa ko“ (jei neprireiks, tas dienas iki skrydžio atgal galėsi įdomiai praleisti Santiage). Nustatant tempą, reikia turėti omenyje, kad iš tikro kiekvieną dieną nukulniuosi daugiau, nei atrodytų pagal žemėlapį: juk bus visokie judėjimai pirmyn-atgal į parduotuvę, ieškant nakvynės, gal užsukimas prie kokio gražaus vaizdo pakeliui ir pan. (tarkim, dieną, kai „ant popieriaus“ nuėjome 25 km, realybėje suvaikščiojau 32 km, ~42000 žingsnių). Aš nesu pratęs prie daugiadienių žygių: iš pradžių pasidarė kiek neramu, kai jau pirmą dieną prisitryniau kokias keturias nuospaudas, antrą dieną radosi nepatirti skausmai ties klubo sąnariu („Kas toliau?“). Bet paskui, įsiėjus, niekas nebeblogėjo, klubo skausmai išnyko, pripratau, ir tai būdinga daugeliui: sunkiausia diena paprastai nebūna paskutinė, ji – viena pirmųjų. Psichologinis sunkumas gali būti didesnis, nei fizinis: Kelyje juk esi be modernių technologijų ir šiuolaikinio pasaulio greičių.

Tipinis Šv. Jokūbo kelias. Kartais išvis būna asfaltuotas arba 'šaligatvis' šalia automobilių kelio, bet dažniausiai stengiamasi piligrimus nukreipti ne keliais, o įdomesniais takais per kaimus, miškus ir pan.

Tipinis Šv. Jokūbo kelias per mišką.

“Koks tas Šv. Jokūbo kelias? Kokia danga, įkalnės ir pan.?”. Jokūbo kelias nėra specialiai įrengtas piligrimams ar žygiams, kaip kokie nacionalinių parkų takai. Atvirkščiai: piligrimai ėmė vaikščioti jau egzistuojančiais keliais. Tačiau tuomet šie keliai piligrimų vardan kai kur pagerinti, išplėsti, be to, iš kelių galimų kelių ta pačia kryptimi parinkti “maloniausios” trasos. Taigi, Jokūbo keliai dažnai eina:
1.Vietinės reikšmės keliukais per kaimus, kur važiuoja tik kaimo gyventojai ir retai. Šie keliukai dažnai būna asfaltuoti.
2.Negrįstais pėsčiųjų takais per miškus, laukus.
3.Didesniais automobilių keliais – bet tokiu atveju svarbesniuose Camino maršrutuose piligrimams būna pastatytas specialus negrįstas “šaligatvis”.
4.Miestų gatvėmis, bet, kur piligrimų daug, tos gatvės dažnai skirtos tik pėstiesiems.
Įkalnės priklauso nuo maršruto ir atkarpos, jų gali ir visai nebūti, ir būti gana daug. Tačiau joks Jokūbo kelias nėra alpinizmas ar rimti aukštikalnių žygiai.

Piligrimų šaligatvyje palei didesnį kelią

Piligrimų ‘šaligatvyje’ palei didesnį kelią. Tokie šaligatviai nėra labai malonūs eiti, todėl šitaip Kelias nukreiptas tik ten, kur kitaip neįmanoma, o, vos atsiranda galimybė, rodyklės nukreipia per kokius kaimelius ar miškelius

“Ką pasiimti su savimi?“ Daugelis pasiima gerokai per daug ir paskui gailisi: kai eini šimtus kilometrų, kiekvienas kuprinės kilogramas ima jaustis. Sutikome net vyrą, kuris su savimi kuprinėje tąsėsi… kavos aparatą. Aišku, gailėjosi, „kiek šlamšto prisiėmė“.

Piligrimės Santiage

Piligrimės Santiage su gana įprastu Camino kuprinių dydžiu

Mes pasirinkome radikaliai priešingą kelią: kuprinių neėmėme išvis, nešėmės tik kas tilpo į kišenes! Ir nesigailime; kelias mums buvo ir poilsis nuo prisirišimo prie nuosavų daiktų. Bet toks variantas irgi ne kiekvienam: na, kitą gali demoralizuoti buvimas taip ilgai nesiskutus, be atsarginių drabužių ir batų.

Mes su visais daiktais, su kuriais leidomės į Šv. Jokūbo kelią (mano liemenė su kišenėmis - po neperšlampama striuke)

Mes su visais daiktais, su kuriais leidomės į Šv. Jokūbo kelią (mano liemenė su kišenėmis – po neperšlampama striuke). Be klimatui pritaikytų rūbų, kuriuos šioje nuotraukoje esame apsirengę, turėjome atsarginius apatinius ir kojines, išmaniuosius telefonus (jie tarnavo ir kaip fotoaparatai, žemėlapiai, GPS, knygos, žibintuvėliai), kroviklį, pinigines su dokumentais, minimalius higienos reikmenis (dantų šepetėlį, pastą, dezinfekcinį skystį, nosinių), bei atvirukus, kuriuos atminimui dalinome sutiktiems įdomiems piligrimams

Bet kuriuo atveju, reikia suprasti, kad Camino nėra kopimas į Himalajus, čia didžiąją dalį kelio būsi civilizacijoje, niekada ilgam iš jos neišklysi. Visi pakelės verslai dirba piligrimams. Eiliniame pakelės miestelio supermarkete prie kasos, ten, kur guli visokios kramtomos gumos ir šokoladukai, radau padėtus ir „Compeed“ pleistrus nuospaudoms, „žygeivines kojines“… Ir maisto, gėrimų tikrai įsigysi pakeliui, „rezervai“ reikalingi tik kai kuriose atkarpose.

Maisto, gėrimų ir kitų smulkių prekių automatų salonas kaime palei šv. Jokūbo kelią

Maisto, gėrimų ir kitų smulkių prekių automatų salonas kaime palei šv. Jokūbo kelią (Prancūziškasis kelias)

Taigi, tikrai neverta tąsytis ko „galbūt kada prireiks“ ar kas tik „dėl viso pikto“ – greičiausiai neprireiks, o jei prireiks – nusipirksi (pvz. eigoje pakeičiau beviltiškai peršlapusias ir dėl drėgmės ir šalčio neišdžiūstančias kojines).

Sutikti piligrimai vedasi ir šunelį (tiesa, dažniausiai jį tekdavo nešti)

Sutikti piligrimai vedasi ir šunelį (tiesa, dažniausiai jį tekdavo nešti)

Kada ir kaip pradėti žygį Jokūbo keliu? (klimatas, paslaugos)

“Kokiu metų laiku keliauti?“. Nuo metų laiko priklauso trys dalykai: žmonių kiekiai, atidarytos vietos ir klimatas. Prancūziškame kelyje vasarą, sako, tokios masės, kad reikia keltis 4 val. ryto, idant ateitum į finišą kokią 14 val., kai dar yra lovų alberguose (jei nerezervuoji, bet rezervacijos galimos ne visur). 2019 m. vien rugpjūtį kelią nuėjo 62814 žmonių, lapkritį 8237, sausį 1651. Tai viena priežasčių, kodėl lapkritį pasirinkom kaip „Aukso vidurį“ tarp minių ir vienatvės. Tiesa, lapkritį jau daug vietų pakeliui buvo uždaryta, kai kurie kaimai buvo be galimybės įsigyti maisto (kur vasarą ji būna) ir pan., bet nakvynę lengvai rasdavome net ir atėję prieš saulėlydį. Klimatas priklauso nuo maršruto. Ten, kur sueina visi keliai, Santiage ir aplink, viskas, kas ne vasara, yra labai drėgna, ten lyja kelis kartus daugiau, nei drėgniausią mėnesį Lietuvoje; tokios beveik tropinės liūtys, tik šaltos. Bet su neperšlampamais rūbais, striuke, skrybėle, net ir trys krušos per dieną nesutrukdė. Temperatūra ten pliusinė, nors ir vėsi (pvz. išeinant į kelią ryte būdavo ir +5, bet dieną kartais pakildavo iki +15). Kalnuose žiemą būna ir sniego, bet tų maršrutų nėjome. Vasarą, tuo tarpu, laukia dideli karščiai – bent jau žemesnėse Jokūbo kelio atkarpose.

Orų prognozė paskutiniams šimtui Prancūziškojo kelio kilometrų

Orų prognozė šimtui paskutinių Prancūziškojo kelio kilometrų kai ėjome lapkritį

“Kaip atvykti į starto poziciją?“. Jei, kaip daugelis, eini ne nuo savo namų, logiškiausia nuskristi į artimiausią starto pozicijai oro uostą, į kurį yra tinkamų skrydžių, ir iš ten į starto vietą važiuoti žemės transportu. Vienas dalykas, ko patarčiau nedaryti – neskristi į patį Santiagą, net jei eitumėte tik paskutinę Jokūbo kelio atkarpą ir būtų patogiausia šitaip. Santiagas bus magiškesnis, jei iki ateidamas į jį nebūsi jo matęs. Nebe Viduramžiai, nebepavyks pajusti to, ką pajusdavo į centrinę Santiago aikštę atėjęs piligrimas iš medinės pirkios, bet kai po eilės varginančių dienų mažuose kaimuose išvydau Santiago didybę, dar galėjau pajusti žiupsnelį anos magijos… Na, jei jau skrisite į Santiagą, bent jau nevažiuokite iš oro uosto į patį miestą, pasilikite tai Šv. Jokūbo kelio finišui…

Iki Portomarino nuo čia 3 km. Viską kitaip vertini, kai eini pėsčiomis. Tok kaimą jau vadini dideliu miestu, o asfaltuotą kelią imi nejučia vadinti greitkeliu.

Iki Portomarino nuo čia 3 km. Viską kitaip vertini, kai eini pėsčiomis. Tokį nakvynei tinkamą kaimą jau vadini dideliu miestu, o asfaltuotą kelią imi nejučia vadinti greitkeliu. O 3 km tau – geras gabalas kelio, kone valanda.

Kur nakvoti ir ką valgyti Jokūbo kelyje?

“Kur nakvoti Šv. Jokūbo kelyje?“ Variantų daug. „Klasikinis“ – albergai, kur miegama didelėse dviaukščių lovų pilnose patalpose, tarsi hosteliuose.

Pigiausi albergai – valstybiniai ar religiniai. Į juos įleidžia tik su piligrimo pasais, ten neretai duoda tik paklodę ir, norint užsikloti, reikia miegmaišio. Tokių albergų neįmanoma užsakyti iš anksto. Brangesni (50% ar dvigubai) – privatūs albergai, kur dažniau duoda ir užklotą (miegmaišis net žiemą nebebūtinas), neprivalomas ir piligrimo pasas. Apsistojant alberguose kai kurie siūlo turėti ausų kamštukus (knarkimas…) bei tikrinti lovas, ar nėra blakių.

Piligrimai registruojasi Alberge ir lips į nakvynės kambarius viršuje

Piligrimai registruojasi Alberge ir lips į nakvynės kambarius viršuje

Yra Jokūbo kelyje ir viešbučių, irgi įvairių: nuo kambarių su bendra vonia iki prabangių viešbučių. Neretai privatūs albergai kartu yra ir viešbučiai: turi ir atskirų kambarių. Kambariuose yra visa patalynė. Kai ėjome dviese, kainos skirtumas tarp dviejų lovų privačiuose alberguose ir pigiausių atskirų kambarių buvo labai nedidelis, o miegant vienoje lovoje buvo galima apsikabinti, kas žiemą nešildomose patalpose padėdavo nesušalti. Bet keliaujant vienam lova išeis gerokai pigiau.

Bendroje privataus albergo/viešbučio patalpoje (čia turėjome atskirą kambarį, bet tualetas buvo bendras)

Bendroje privataus albergo/viešbučio patalpoje (čia turėjome atskirą kambarį, bet tualetas buvo bendras)

“Kur ir ką valgyti?“ Galima įsigyti maisto ir gėrimų parduotuvėse, kai kur – automatuose. Yra ir daug kavinių, restoranų, tiesa, jie gana nepigūs, vyrauja vietinės virtuvės maistas. Populiarios (bet brangokos) „piligrimų vakarienės“ iš kelių patiekalų ir vyno.

Apskritai, daug kas palei Jokūbo kelią, bent jau populiariausias atkarpas, įžūlokai komercializuota. Akis bado visokie šūkiai „Jokūbo kelią būtinai eikite su šia apyranke“, geltonos rodyklės į „Piligrimų banką“, alaus reklamos su piligrimais… Dar pasirodė, kad kai kuriems vietiniams trūksta svetingumo: pavyzdžiui, ne vienas išvijo piligrimus iš kavinės į baisią liūtį, nes atėjo laikas siestai; ne vienoje nakvynės vietoje šildymas būdavo įjungtas tik tol, kol piligrimai rinkdavosi nakvynės vietą – greitai po to, kai visi susimokėdavo, šildymą išjungdavo.

Tai - alaus reklama...

Tai – alaus reklama…

Nors gal toks vietinių požiūris nieko keisto: ne kiekvienam turbūt, patiktų, kad per jo kaimą nusikreiptų nesustojanti „piligrimų-žygeivių upė“. Ten, kur piligrimų mažiau, vietiniai buvo daug malonesni: pakeliui į kelio pradžią vienas viešbučio tarnautojas net pusryčius nupirko.

Beje, viešų tualetų palei Kelią nėra; verta turint progą pasinaudoti albergų ar restoranų tualetais, bet šiaip dažniausiai, kaip ir Viduramžiais, tam tarnauja miškai, pievos ir t.t.

Jokūbo kelias eina per kaimą

Jokūbo kelias eina per kaimą

Santiagas, Jokūbo kelio finišas

Daugelis knygų ir filmų apie Jokūbo kelią tiesiog nusikalstamai mažai dėmesio skiria jo finišui – Santiago miestui. Todėl nebuvau pasiruošęs šitokiai didybei! Ne tik Santiago katedros, bet ir visos eilės kitų milžiniškų Viduramžių pastatų: vienuolynų, piligrimų ligoninės, dabar paverstos viešbučiu-muziejumi. Ir apskritai senamiesčio: kai Ispanija liko neutrali per abu pasaulinius karus, ten išliko visi seni pastatai, siauros, pėstiesiems skirtos gatvelės. Yra ten ir pilgrimysčių muziejus.

Ant žemės atsisėdę piligrimai gėrisi Santiago katedra

Ant žemės atsisėdę piligrimai gėrisi Santiago katedra

Net ir nereligingiems verta sudalyvauti katedros mišiose: jos čia irgi ypatingos, jų metu skaitomas sąrašas šalių, iš kur per pastarąsias 24 val. atvyko piligrimai, o per šventines mišias virš maldininkų aštuoni vyrai įsiūbuoja botafumeiro – pasaulyje analogų neturintį milžinišką smilkytuvą.

Botafumeiro ir piligrimų Mišias Santiago katedroje laikantis kunigas

Botafumeiro ir piligrimų Mišias Santiago katedroje laikantis kunigas

Santiagui tikrai verta pasilikti bent pora dienų, kad ir tam, kad besiilsėdamas centrinėje Obradoiro aikštšėje stebėtum šimtus kitų piligrimų, kurie ten ateina, visa širdimi džiūgauja, įgyvendinę savo tikslą. Šypsodamiesi kaip gal niekad gyvenime gulasi tiesiog ant aikštės grindinio, ant kuprinės tarsi pagalvės, ekstatiškai žiūrėdami į didingosios katedros bokštus, klausydamiesi jos varpų ir gatvės muzikantų dūdmaišių.

Obradoiro aikštės vaizdai - kas jau sunkiai paeina, kas rengia pergalingas fotosesijas...

Obradoiro aikštės vaizdai – kas jau nori tik gulėti, kas rengia pergalingas fotosesijas, kas tiesiog ieško, kur pasidėti kuprinę…

Kad ir koks žavus tas momentas, daugybė nori jį atidėti. Ne vienas kalbintas piligrimas nutarė vakare į Santiagą neiti – paskutinį kartą dar nakvoti pakeliui, vos 5 km iki Santiago, kur ant Monte do Gozo kalno, nuo kurio pirmąkart pamatai Santiago katedros bokštus, įrengtas milžiniškas 1500 lovų albergas ir „turistinis miestelis“.

Nuo Monte Do Gozo kalno Prancūzų arba Primitivo keliais einantys piligrimai pirmą kartą pamato Santiago katedros bokštus. Čia stovime būtent toje vietoje, greta paminklo piligrimams

Nuo Monte Do Gozo kalno Prancūzų arba Primitivo keliais einantys piligrimai pirmą kartą pamato Santiago katedros bokštus. Čia stovime būtent toje vietoje, greta paminklo piligrimams

Šiaip ar taip įeidamas į Santiagą išeini iš to „Camino burbulo“ kuriame gyvenai savaitę, mėnesį ar ilgiau. Nebesi įstrigęs aname keistame pasaulyje iš nesibaigiančių žygių per leisgyvius religingus Viduramžius.

Santiago De Kompostelos įvažiavimas, apkaišytas piligrimų žinutėmis ir simboliais: čia dar pėsti eina tik jie, bet netrukus tai pasikeičia

Santiago De Kompostelos įvažiavimas, apkaišytas piligrimų žinutėmis ir simboliais

Santiage pasitiko vaivorykštinės vėliavos, „transfeminisčių“ atsišaukimai, o galiausiai, artėjant prie tos vietos, kur šv. Jokūbo kelias įsilieja į Santiago senamiestį, grafitis su kūju ir pjautuvu bei šūkiu „Tourists go home“ – visi „gyvenimo kelionę“ įgyvendinę piligrimai vietos komunistams tėra nepageidaujami turistai… Priešingai konservatyviems Ispanijos kaimams, Santiage kraštutinių kairiųjų – daug. Tiesa, aną komunistinį grafitį kažkas mėgino nutrinti: nežinia, ar todėl, kad mylėtų piligrimus, ar todėl, kiek pelno jie miestui atneša.

Čia, kur Šv. Jokūbo kelias jau eina per Santiagą, bet iki katedros dar keliasdešimt minučių

Čia, kur Šv. Jokūbo kelias jau eina per Santiagą, bet iki katedros dar keliasdešimt minučių

Aišku, „išėjimas iš Camino burbulo“ turėjo ir savo pliusų. Kol ėjom Šv. Jokūbo keliu, galėjome jaustis tokie šiek tiek nevykėliai: daugelis ėjo greičiau už mus, kasdien nueidavo ilgesnius atstumus, pradėjo savo žygius iš toliau. O Santiage staiga tapome didvyriais: dauguma ten sutiktų turistų į miestą atvažiavo ar atskrido, žygis Šv. Jokūbo keliu jiems atrodė kaip nepasiekama svajonė – „Abejoju, ar drįsčiau ir pajėgčiau“. Taip ir man atrodė, kai apie Jokūbo kelią išgirdau pirmąsyk… Dabar visi jie, išgirdę, kiek nuėjome, sveikino mus, žavėjosi, tarsi būtume padarę kažkokį eiliniam žmogui sunkiai prieinamą žygdarbį… Jokūbo kelias turi tokią aurą.

Ką tik atsiėmėme Kompostelas - lotynų k. išrašyti pažymėjimai kelią įveikusiems piligrimams. Santiage 'eiliniams turistams' buvo smagu pamatyti mūsų pažymėjimus...

Ką tik atsiėmėme Kompostelas – lotynų k. išrašyti pažymėjimai kelią įveikusiems piligrimams. Santiage ‘eiliniams turistams’ buvo smagu pamatyti mūsų pažymėjimus…

Dalis piligrimų Santiage nenori tos auros paleisti. Jie renkasi eiti toliau – ~90 km į Finisterę ar Mušiją, „Pasaulio galą“, Atlanto vandenyno krantą, kur, esą, į savas piligrimines keliones dar iki atsirandant krikščionybei eidavo pagonys, o pagal „naujuosius ritualus“ piligrimai ten sudegina savo smirdinčias kojines ar batus (socialinės reklamos ant šiukšlių konteinerių ragina verčiau patausoti gamtą ir tai išmesti).

Tiems, kas nori pamatyti Finisterę, bet jau turi atgalinius skrydžio bilietus ar yra pernelyg pavargę, pilnas Santiagas siūlymų „vienos dienos ekskursijai autobusu“…

Nulinis kilometras Finisterėje

Nulinis kilometras Finisterėje. Čia jau nėjome – atvažiavome.

Piligrimai išskrenda namo, bet ne vienas pasižada dar grįžti į Jokūbo kelią. Kai kurie „su visam“: įkurs kokį restoranėlį ar albergą palei kelią ir gyvens tame piligrimų pasaulyje…

Pensionas "Du vokiečiai" pakeliui

Pensionas “Du vokiečiai” pakeliui

Mes į kai kurias Šv. Jokūbo kelio vietas irgi paskui grįžome, tiesa, trumpam ir kitaip – automobiliu. Kaip keista tada buvo kokį “savaitės žygio kelią” nuvažiuoti per valandą… Ech, kaip modernios technologijos “sumažino pasaulį”! Bet eidamas Camino dar gali pajusti koks jis didžiulis kliaujantis tik savom kojom, koks jis milžiniškas atrodė kiekvienam iki automobilių, traukinių, lėktuvų išradimo.

Vietoje pabaigos. Ar Jokūbo kapas tikras?

Prieš pradėdami žygį porai dienų apsistojome butuke šalia Jokūbo kelio. Buvo žavu stebėti tą piligrimų upę, į kurią netrukus turėjome įsilieti ir mes, dalyvauti piligrimų mišiose.

Sarijos centrinė gatvė, kur savąjį žygį pradeda ~25% visų Camino Santiago piligrimų. Žiema, todėl tuščia.

Sarijos centrinė gatvė, kur savąjį žygį pradeda ~25% visų Camino Santiago piligrimų.

Bet kartu kamavo ir klausimas – kiek tikra visa tai, kuo pagrįstas Camino? Šv. Jokūbo kapas? Nėra jokių įrodymų: atsiskyrėlis Pajus „sekė žvaigždėmis“, rado kažkokias puošnias romėniškas kriptas, ir čia pat nusprendė, kad tai Šv. Jokūbo kapas, vien todėl, kad, kaip teigė legendos, Jokūbas apaštalavo Ispanijoje. Tačiau šios legendos nepagrįstos Biblija, atsirado gerokai vėliau, o Jokūbas nužudytas Izraelyje.

Prie šv. Jokūbo kapo po Santiago katedros altoriumi

Prie šv. Jokūbo kapo po Santiago katedros altoriumi

Ilgainiui legendos vis „gražėjo ir gražėjo“. Iš pradžių manyta, kad Jokūbo kūnas buvo parplukdytas iš Izraelio į Ispaniją. Vėliau jau pradėta pasakoti, kad Jokūbo kūnas parskraidintas skraidančiu laivu, kurį dangumi tempė angelai. O kol Jokūbas dar buvo gyvas, jį Ispanijoje aplankė pati Mergelė Marija, atplaukusi į Mušiją akmeniniu laivu…

Tas istorijas greičiausiai kūrė ir „tobulino“ patys piligrimai. Viduramžiais buvo įprasta, kad piligrimai mainais už maistą ar nakvynę pasakodavo visokiems niekad savo kaimo nepalikusiems ūkininkams apie kelionę: ką matė, ką girdėjo, ką sužinojo. Niekas negalėjo nieko patikrinti, tad kodėl neapžavėjus klausytojų kokiom įspūdingom pasakaitėm?

Mušija, kur, pasak legendų, išsilaipino Marija. Akmeninį laivą įsivaizduoti galbūt padėjo uolos-akmenys, į kurias čia dūžta bangos

Mušija, kur, pasak legendų, išsilaipino Marija. Akmeninį laivą įsivaizduoti galbūt padėjo uolos-akmenys, į kurias čia dūžta bangos

Ir šiuolaikiniai piligrimai kuria legendas, tik kitokias! Štai viena legenda pasakoja, neva ant 10 eurų pavaizduotos Melidės bažnyčios durys, ši legenda rašoma net knygose apie Jokūbo kelią kaip tiesa

Ir šiuolaikiniai piligrimai kuria legendas, tik kitokias! Štai viena legenda pasakoja, neva ant 10 eurų banknoto pavaizduotos Melidės bažnyčios durys, taip rašoma net knygose apie Jokūbo kelią. Na, kai lėtai eini, turi daug galimybių daug ką pastebėti, įžvelgti sąsajas, fantazuoti…

Tačiau nuėjus Camino, tokios mintys dingo. Gal ne tiek svarbu, ar ten Jokūbo kapas, ar kokio šiaip garbingo romėno. Svarbu, ką tas kapas įkvėpė. Valdovai ir architektai čia sukūrė pasaulinės reikšmės šedevrus. Čia pasikeitė ir toliau keičiasi milijonų piligrimų gyvenimai. Žmonės jaučiasi pagiję, atradę gyvenimo prasmę. Visuotinė Kelionė, į kurią panašių pasaulyje nėra…

Santiago katedros fragmentas

Santiago katedros fragmentas

Kaip pasakytų dažnas šių laikų krikščionis, bažnyčia – tai ne paauksuoti paveikslai ar sarkofagai, tai – žmonės, bendruomenė. Ir kurgi pasaulyje daugiau žmonių kartu darė ką nors tikėjimo vardan, nei Camino Santiago? Ir čia eina net ne tik Bažnyčia, čia kažkokia sunkiai apibrėžiama žmonijos dalis, kurią kažkaip suvienijo ir tuo pačiu keliu siunčia tas pats vienas vienintelis įvykis, atsitikęs jau prieš daugiau nei 1200 metų – kai atsiskyrėlis pasakė vietiniam vyskupui radęs Šv. Jokūbo kapą.

Kai pagalvoji – argi čia ne stebuklas?

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis

Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis

| 0 komentarų

Barselona – vienas populiariausių Europos miestų savaitgalio kelionei.

Didžiausias Barselonos koziris – jos architektūra, ypač sukurtoji apie 1900 metus, Barselonos aukso amžiuje. Turistai miniomis slenka nuo vieno Barselonos „supergražaus pastato“ prie kito. Juose išvysta laikus, kai architektai dar siekė grožio. Ir gal niekur kitur jie taip nesistengė būti pasakiškai išskirtiniai, kaip prieškario Barselonoje.

Visgi, Barselona nėra vien 100 metų pastatai: ji turi ir viduramžių senamiestį, ir pajūrį su paplūdimiais, ir kalnuotus priemiesčius ir unikalią katalonišką kultūrą, kitokią nei likusiuose Ispanijos didmiesčiuose.

Garsiausias Barselonos pastatas - Šv. Šeimos bažnyčia

Garsiausias Barselonos pastatas – Šv. Šeimos bažnyčia

Antonijas Gaudis, arba Barselona – vieno architekto miestas?

Jokio pasaulio didmiesčio taip nepakeitė joks vienas architektas, kaip Barselonos Antonijus Gaudis. Jo suprojektuotų namų nėra tiek daug (~14), bet kiekvienas jų – topinė lankytina vieta. Girdėjau pasakojimų, kad savaitgalį Barselonoje žmonės praleido vaikščiodami nuo vieno Gaudžio kūrinio prie kito. Ir tai nebūtinai architektūros mėgėjai.

Gaudžio pastatų su niekuo nesupainiosi: toks pasakiškas stilius, kurio pastatuose – nė vienos tiesios linijos. Viskas lenkta, apvalu, kupina skulptūrų, simbolių.

Barselonos metro stotelėje. Už žmonių nugaros - Gaudžio architektūros nuotrauka

Barselonos metro stotelėje. Už žmonių nugaros – Gaudžio architektūros nuotrauka

Didžiausias Gaudžio šedevras – Šv. Šeimos bažnyčia. Tokia milžiniška, kad taip ir nepastatyta (pradėta statyti 1882 m. metais, o vis dar dirba kranai ir galo nematyti). Ir tokia įspūdinga, kad, nepaisant to, kad net neužbaigta tapo Barselonos simboliu ir net įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Bažnyčios gali būti jau pabodusios, „visos panašios viena į kitą“, ir vis tiek Šv. Šeimos bažnyčia priblokš, nes nieko panašaus pasaulyje daugiau nėra. Gaudžio stilius, gausybė simbolių. 12 mažesnių bokštų – 12 apaštalų, statomi 4 didesni (evangelistų), 1 dar didesnis (Marijos bokštas) ir 1 milžiniškas, paversiantis Šv. Šeimos bažnyčią trečia pagal aukštį pasaulyje (Jėzaus bokštas).

Yra du fasadai: „gražus“ Kristaus gimimo ir „niūrus“ Kristaus kančios. Tai ne tik pavadinimai: viską galima „išskaityti“ ir kūriniuose, ir net architektūros stiliuje. Dar statomas trečiasis, įspūdingiausias – Šlovės fasadas. Jei viskas gerai, bažnyčią tikimasi baigti 2030 m., bet galvos tikrai neguldyčiau. Juk visa statyba finansuojama tik iš aukų ir lankytojų bilietų. Nei Vatikanas, nei, juoba, į ateizmą linkusi Katalonijos ar Barselonos valdžia niekaip neprisideda. Barselonos miestas kaip tik dar „nureketavo“ iš Šv. Šeimos bažnyčios statytojų 4,5 milijonų eurų už statybos leidimą, kurio Gaudis savo laiku nebuvo tinkamai sutvarkęs.

Šv. Šeimos bažnyčios Kančios fasadas

Šv. Šeimos bažnyčios Kančios fasadas

Na, bet Šv. Šeimos bažnyčia statoma. Tuo jau įsitikinau ir pats: kai Barselonoje buvau pirmąjį kartą 2001 m., centriniai bokštai buvo išmūryti mažiau, nava nepastatyta iki pat gatvės, kokią ją radau 2019 m. Aišku, kai pagalvoji, kad per tiek laiko Kinijoje nuo nulio pastatyta didžiausia pasaulyje greitųjų geležinkelių sistema, 178(!) metro linijos ir visi Šanchajaus dangoraižiai – supranti, kokia lėta iš tikro ta Šv. Šeimos bažnyčios statyba. Kaip Viduramžiais!

Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašyti dar šeši Gaudžio pastatų Barselonoje. Visi pastatyti iki architektas apsigyveno Šv. Šeimos bažnyčios statybose ir pasaulietinis gyvenimas jam ėmė rūpėti vis mažiau. Yra net siekiančių Gaudį matyti šventuoju…

Barselonos filharmonija

Barselonos filharmonija – vienas garsiausių Barselonos pastatų, bet ne Gaudžio kūrybos

Kiti svarbiausi Gaudžio pastatai – La Pedrera daugiabutis, Guelio parkas, Casa Batillo, Palacio Guell, Casa Vicens, Colonia Guell kripta. Į ne vieną jų pardavinėjami bilietai kaip į turistines lankytinas vietas.

Kad ir kaip būtų po mirties išgarsėjęs Antonijus Gaudis, jis nebuvo vienintelis toks Barselonos architektas. Didžiausias nustebimas Barselonoje man tikriausiai buvo kiek ten įspūdingų panašaus laikotarpio pastatų be Gaudžio kūrybos. Mat Gaudis turėjo savo konkurentų ir visi kartu vykdydami turtingų barseloniečių užsakymus jie kūrė tik Barselonai ir Katalonijai būdingą kataloniško modernizmo stilių. Garsiausias tos konkurencijos pavyzdys – trys pastatai ant Passeig de Gracia ir Carrer d’Arago gatvių kampo, vadinami „nesantaikos ansambliu“, nes visus juos savo užsakovams sukūrė garsiausi to meto Barselonos modernizmo architektai, stilių interpretavę labai skirtingai (vieną pastatų suprojektavo pats Gaudis).

Gražusis Nesantaikos ansamblis. Gaudžio kūrinys - dešinėje

Gražusis Nesantaikos ansamblis. Gaudžio kūrinys – dešinėje

Barselonos senamiestis ir jį gožiantys bulvarai

Barselonos senamiestis, jei būtų bet kuriame kitame mieste, tikrai būtų miesto simbolis ir pažiba. Jame – viduramžiška senoji Barselonos katedra, vienodų pastatų supama Karalių aikštė, Sant Jaume aikštė su Katalonijos ir miesto tarybomis. Lauko kavinės, gyva muzika.

Barselonos Karalių aikštė

Barselonos Karalių aikštė

Tačiau Barselonoje senamiestį užgožia ilgi, tiesūs, aukštais įspūdingais pastatais apstatyti XIX-XX a. sandūros „aukso amžiaus“ bulvarai. Šalia pat senamiesčio driekiasi Rambla – pagrindinė miesto gatvė – į šiaurę nuo senamiesčio Passeig de Gracia (abi gatvės su Gaudžio pastatais).

Į Rytus nuo senamiesčio – Triumfo arka suCiutadella parku šalimais. Parkas, sukurtas XIX a. atgyvenusios miesto tvirtovės vietoje, buvo vienintelė Barselonos žalia erdvė ir todėl ten sukaupta viskas, kas turėjo žavėti to meto žmones: įspūdingi paminklai ir net zoologijos sodas.

Barselonos triumfo arka

Barselonos triumfo arka

Barselonos „aukso amžius“, tiesa, užsibaigė liūdnai. Tarpukariu mieste išpopuliarėjo radikalios kairiosios idėjos, miestą buvo užėmę anarchistai, komunistai. Jie žudė tikinčiuosius, netgi apgriovė Šv. Šeimos bažnyčią. 1939 m. miestą perėmęs vadovas Franciskas Frankas ekscesus sustabdė. O, svarbiausia, jis „išvairavo“ Ispaniją taip, kad šalis išvengė Antrojo pasaulinio karo – todėl įspūdingųjų Barselonos pastatų nesugriovė priešo bombonešiai.

Tiesa, paskui laukė pora sunkių dešimtmečių: net Šv. Šeimos bažnyčios statybos ~20 metų nevyko. Užsieniečiai matė Franką kaip savotišką „paskutinį Europos fašistą“ ir izoliavo Ispaniją nuo Europos, pasiųsdami ją į skurdo liūną. Bet galiausiai turistai vis tiek atrado Barseloną ir nuo pat tada turizmas tempia miestą į viršų.

Viename Barselonos bulvarų. Tolumoje matosi katedra

Viename Barselonos bulvarų. Tolumoje matosi katedra

Barselonos olimpiada, kai miestas gimė iš naujo

1992 m. Barselona vėl buvo viso pasaulio akiratyje – vyko Barselonos olimpiada. Nuo to jau daug laiko prabėgo, bet tada įvykę pokyčiai mieste puikiai matomi. Barselonos olimpiada buvo viena sėkmingiausių istorijoje: investicijos nebuvo „paskandintos“ niekam nereikalingiems stadionams ir arenoms, jos kartu ir iš pagrindų pakeitė miestą, o papildomas dėmesys pavertė jį nebe šiaip turistiniu, bet vienu mėgstamiausių Europoje.

Visų pirma, pasiruošimo Olimpiadai metu Barselona atgręžtą į jūrą: ten, kur palei uostą stūksojo apnykusios pramonės griuvėsiai, pastatyta Pajūrio promenada, viešbučiai, atvežtas smėlis ir įrengti paplūdimiai. Tai – vienos mėgstamiausių erdvių mieste.

Barselonos pajūrio promenada

Barselonos pajūrio promenada

Antra, atgimė Montdžuiko kalnas, kuriame ir vyko daugelis olimpiados rungčių. Į buvusią dyką erdvę pastatyti lynų keltuvai, jis tapo populiaru parku pasivaikščiojimui, pasigerėjimui Barselonos panoramomis.

Po Olimpiados augant turizmui ir ekonomikai išplėstas ir Barselonos viešasis transportas, kuris tikrai patogus: 12 metro linijų, traukiniai, autobusai. Geriausia nusipirkti 10 bilietėlių rinkinį, kuris dar ir įgalina persėsti iš vieno autobuso į kitą.

Traukinys Barselonos požeminėje Passeig de Gracia stotyje. Barselona skendi grafičiuose.

Traukinys Barselonos požeminėje Passeig de Gracia stotyje. Barselona skendi grafičiuose.

Aišku, superturizmas turi ir superminusų: ypač supereiles. Į Barselonos katedrą, pamatęs eilę, net nusprendžiau neiti, panašiai nėjome ir į vieną kavinę tradicinių churros bandelių. Aišku, superturizmas skatina kurti ir naujas lankytinas vietas: visokius ten sekso ar vaškinių figūrų muziejus, kuriuos rasi kiekviename superturistiniame Europos mieste. Bet juk Barselonoje lankantis pirmą savaitgalį vis tiek norėsis aplankyti jos supervietas, o naujų Gaudžio pastatų niekas nepastatys…

Eilė prie kavinės

Eilė prie kavinės

Barselona – Katalonijos sostinė?

Barselona yra Ispanijos turizmo sostinė turistų skaičiais pranokusi tikrąją sostinę ir didžiausią miestą Madridą. Tačiau gerai pusei Barselonos žmonių Barselona išvis nėra Ispanija. Jie norėtų matyti Barseloną nepriklausomos Katalonijos valstybės sostine ir tas klausimas visada plevena ore: Katalonijos vėliavų, politinių languose kabinamų atsišaukimų, protestų pavidalu. Net per 1992 m. olimpiadą katalonai aktyviai rėmė Lietuvos komandą – žavėjosi, kad Lietuva pasiekė nepriklausomybę ir tikėjosi, kad tai padės ir jiems pasiekti to paties. Tačiau iki pat šiol kai kurie Katalonijos nepriklausomybės judėjimo lyderiai net sėdi kalėjimuose ir sulaukia palaikymo Barselonos gatvėse.

Politiniai atsišaukimai viename Barselonos balkonų

Politiniai atsišaukimai viename Barselonos balkonų

Katalonijos nepriklausomybės judėjimą stumia trys jėgos. Svarbiausia – katalonų kalba nėra tiesiog ispanų kalbos tarmė, ji skiriasi nuo Ispanų kalbos labiau nei, tarkime, žemaičių nuo lietuvių. Be to, Katalonijos žmonės kairesnių pažiūrų, nei kitur Ispanijoje, mažiau religingi: daugybei jų likusios Ispanijos konservatyvumas, karališkoji šeima, religija gana svetimi (Barselonoje, tarkime, tik ~45% žmonių tikintys krikščionys, kai Ispanijoje bendrai 71%). Trečia, Katalonija yra vienas turtingesnių Ispanijos regionų – vieningoje Ispanijoje tai reiškia, kad Katalonijoje surenkami mokesčiai yra perskirstomi skurdesnėms (ir, pasak katalonų, tingesnėms) pietų Ispanijos provincijoms.

Barselonos katedra

Barselonos katedra

Visgi, jei keliautojas nesigilina į politiką, kažin, ar pastebėtų, kad Barselonoje gyvena ne ispanai, o katalonai. Vienintelis akivaizdesnis ženklas – daug kas parašyta dviem ar trim kalbom (ispanų, katalonų, anglų). Bet visi barseloniečiai kalba ir ispaniškai, daug tradicijų atrodo bendros, ypač žmogaus iš šiaurės Europos akimis. Rasi Barselonoje ir flamenko šokių pasirodymus, ispanų virtuvės restoranus (nors katalonai turi ir savo patiekalų).

Prie Barselonos uosto

Prie Barselonos uosto

Tiesa, Katalonijos regionas turi didelę autonomiją ir priima savo įstatymus. Pavyzdžiui, Katalonija uždraudusi vieną Ispanijos kultūros simbolių koridą (dėl žiauraus elgesio su gyvūnais). Skiriasi ir įvairios smulkmenos: tarkime, Katalonija įvedė mokestį gėrimams su cukrumi – todėl, „Coca Cola“ čia kainuoja brangiau nei „Coca Cola Zero“.

Barselonos Šv. Pauliaus ligoninė, vienas gražiausių miesto pastatų. Ji vis dar veikia.

Barselonos Šv. Pauliaus ligoninė, vienas gražiausių miesto pastatų. Ji vis dar veikia.

Barselona – unikalus miestas

Barselona – vienas tų miestų, kur gali geriausiai pajusti tą prieškario Europos dvasią. Laikų, kai architektai ir menininkai įsivaizdavo dar vis galintys padaryti geriau, nei visi gotikos ar baroko genijai. Kai Europoje kelis dešimtmečius iš eilės klestėjo taika – bene pirmą kartą istorijoje – ir vyravo optimizmas. Kai verslininkai turtais ėmė pranokti aristokratiją, o tuos turtus investavo į nuostabius pastatus, meną ir dovanojo bažnyčioms – didesnėms, nei kada anksčiau.

Aukštas pastatas prie tiesiųjų Barselonos gatvių

Aukštas pastatas prie tiesiųjų Barselonos gatvių

Visur Europoje ta dvasia buvo. Bet po pakilimo sekė baisus nuopuolis – pasauliniai karai, komunistinės diktatūros. Ispanija (tad ir Barselona) išvengė viso to. Ir nors Barselonos aukso amžius baigėsi, o nauji pastatai tėra liūdnas senųjų šešėlis (palyginkite Barselonos filharmonijos originalų pastatą su nauju priestatu), tų naujųjų čia mažiau nei daugelyje miestų. Nes nei karai, nei komunistai neišgriovė senųjų. O vienas tų įspūdingųjų senųjų pastatų – Šv. Šeimos bažnyčia – dar net tebėra statomas.

Šv. Šeimos bažnyčia

Šv. Šeimos bažnyčia

Jei sugebėsi kažkaip nepastebėti naujausiais išmaniaisiais telefonais spragsinčių turistų iš Azijos ir niekučius stumdančių imigrantų iš Afrikos, Barselonos bulvaruose dar galėtum pasijausti grįžęs 100-130 metų atgal.

To ten žmonės ir keliauja.


Visi kelionių vadovai po Europos miestus


Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
Berlynas: visas XX amžius viename mieste
Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
Londonas: Britų imperija viename mieste
Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
Paryžius: prieškario Europos žavesys
Praha – senovinio Europos miesto etalonas
Roma: Europos istorija viename mieste
Ryga: Pabaltijo didmiestis
Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


Tenerifė – Kanarų milžinė

Tenerifė – Kanarų milžinė

| 6 komentarai

Tenerifė yra didžiausia ir populiariausia Kanarų sala. Savijauta joje primena žemyną. Aukštesni nei kitur kalnai, didesni atstumai iki jų nuo vandenyno, platesnės magistralės, smarkesni kurortai.

Be to, Tenerifė vienintelė Kanaruose turi ne šiaip gražių vaizdų, bet ir pasaulinės reikšmės lankytinų vietų. Nedaug pasaulyje yra tokių lengvai pasiekiamų aukštų vulkanų, kaip beveik 4 km aukščio Teidė, į kurią net kelia lynų keltuvas.

Ne kartą apsukęs visą Tenerifę, rašau, ką veikti šioje saloje, ką pamatyti ir kokios įdomiausios Tenerifės lankytinos vietos.

Roques de Garcia uolos ir Teidės vulkanas fone

Roques de Garcia uolos ir Teidės vulkanas fone

Tenerifės puikūs kurortai ir vidutiniški paplūdimiai

Kaip ir į visas Kanarų salas, turistus į Tenerifę traukia visų pirma jos kurortai. Ar, beveik galima sakyti, Tenerifės kurortas. Playa de las AmericasLos Cristianos „kurortiniam didmiesčiui“ visame Kanarų salyne lygių nėra: vien gyventojų ten – 150 000 ir daugelis jų dirba turistams. Šimtai milžiniškų „all inclusive“ viešbučių, trankios restoranų gatvės su gyva muzika vakarais ir viso pasaulio virtuvėmis, barai, klubai, garsai, šviesos…

Romėniškai-egiptietiškas viešbutis-pramogų erdvė Playa de Las Americas pagrindinėje gatvėje

Romėniškai-egiptietiškas viešbutis-pramogų erdvė Playa de Las Americas pagrindinėje gatvėje

Daugelis lietuvių, keliaujančių į Tenerifę su kelionių agentūromis, atsiduria tenai. Štai išeinu vakare pasivaikščioti – ir lietuvių kalbą atsitiktinai per vakarą išgirstu tris kartus.

Tik vieno trūksta: gerų paplūdimių. Visoje Tenerifėje trūksta. Didžioji dalis kranto uolėta. Kai kur pasitaiko siauri ruoželiai, kur galima kaitintis ar maudytis: daug tokių paplūdimių „dengti“ kojas badančiais akmenukais, geresnieji – juodu vulkaniniu smėliu. Iki Palangos ech, kaip toli. Tik kad klimatas Tenerifėje kitas: gruodį temperatūra čia – panaši kaip Palangoje liepą, o vasarą karšta, bet nesvilinančiai (liepą Tenerifėje apie šešiais laipsniais karščiau, nei Palangoje). Būtent dėl to Tenerifė ir pritraukia 5 milijonus turistų per metus, kai visa Lietuva – tik 2 milijonus.

Puerto De La Cruz, antrojo Tenerifės kurorto, pagrindinis paplūdimys

Puerto De La Cruz, antrojo Tenerifės kurorto, pagrindinis paplūdimys

Didysis Tenerifės kurortas paplūdimių trūkumą išsprendė radikaliai: atsivežė smėliuko iš Sacharos dykumos ir sukūrė dirbtinį Playa de Las Vistas paplūdimį. Jis geriausias mieste, bet vis tiek – ne tokio tikėtumeis iš „superkurorto“ į kurį, nepaisydami nemažų kainų, suskrenda atostogautojai iš visos Europos ir ne tik.

Na bet Playa de Las Americas įrodo, kad kurortas – ne vien paplūdimiai. Jei jie bus pusėtini, bet netruks kitos veiklos, bus geras klimatas – žmonės skris vis tiek, praleis smagią savaitę, dvi, o gal visą pensiją. 14% Tenerifės gyventojų – užsieniečiai ir nors daugelis jų – juodadarbiai, nemažai ir su visam persikėlusių senyvų vakarų europiečių.

Vienas Playa de Las Americas viešbučių

Vienas Playa de Las Americas viešbučių

Tolimas „antras numeris“ po Playa de Las Americas Tenerifės kurortų sąraše – Puerto de la Cruz kur kas žalesnėje salos šiaurėje. Paplūdimiai ten dar menkesni, pramogų mažiau, užtat aplinka gražesnė: žalia žalia gamta, kai kurie viešbučiai atremti į stačius kalnus (kas vienoje pusėje pirmas aukštas, kitoje gali būti ir dešimtas), bangos nuostabiai tykšta į krantus, o virš kurorto dunkso aukščiausias Kanarų (ir Ispanijos) kalnas Teidė.

Puerto De La Cruz žvelgiant nuo gretimo kalno

Puerto De La Cruz žvelgiant nuo gretimo kalno

Teidės ugnikalnis – milžiniškas Tenerifės koziris

Visa Tenerifė, galima sakyti, yra Teidės kalnas – jei ne jo išsiveržimas šimtus tūkstančių ar milijonus metų atgal, salos nebūtų. Teidės ugnikalnis nėra vien Tenerifės, Kanarų, ar net Ispanijos pažiba. Teidės nacionalinis parkas – lankomiausias tarp visų Europos valstybių!

Vien paskaičius apie Teidę, gali būti sunku suprasti, kodėl: kalnas 3718 m aukščio – na, Europoje yra ir aukštesnių. Net buvo kilusi mintis „Gal į Teidę važiuojama vien todėl, kad Tenerifėje daug turistų ir jie ieško kaip praskaidrinti dienas kurortuose?“.

Automagistralės gale - Teidės vulkanas

Automagistralės gale – Teidės vulkanas

Bet patyrus Teidę abejonės išnyko. Europos šalyse nėra kito tokio „pasiekiamo“ aukšto kalno. Per 2356 m į Teidę galima pakilti automobiliu, o dar ~1200 m užkelia lynų keltuvas. Iki viršūnės nuo ten – tik trumpas takas: nereikia būti alpinistu ar net puikiai fiziškai pasirengusiu, kad įkoptum. Aišku, jei nori iššūkių, visada gali kopti kaip senais laikais, apeidamas lynų keltuvą – bet net ir tai nėra supersudėtinga, nes Teidės šlaitai gana nuožulnūs, o sniego būna tik žiemomis ir tik labai aukštai.

Teidės lynų keltuvas. Tikriausiai jis išliks unikalus: kažin, ar šiais laikais gamtosaugininkai dar leistų pastatyti lynų keltuvą į tokį reikšmingą Europos kalną. Bet Teidės lynų keltuvas statytas dar 1971 m., Ispanijos turizmo pramonę sukūrusio diktatoriaus Franko laikais

Teidės lynų keltuvas. Tikriausiai jis išliks unikalus: kažin, ar šiais laikais gamtosaugininkai dar leistų pastatyti lynų keltuvą į tokį reikšmingą Europos kalną. Bet Teidės lynų keltuvas statytas dar 1971 m., Ispanijos turizmo pramonę sukūrusio diktatoriaus Franko laikais

Be to, Teidės nacionalinis parkas – kur kas daugiau, nei vien viršukalnė. Jame – ištisos sukietėjusios lavos lygumos (net nesitiki, kad esi ~2 km aukštyje), nuostabios Roques de Garcia uolos. Visa tai lengvai „pasiduoda“ žygiams: kur kitur Europos šalyse gali vaikštinėti šitokiais lavos tyrais ir uolomis. Daug Tenerifėje buvusių mano pažįstamų išvis nesidomi paplūdimiais: juos į salą pritraukė būtent Teidė ir žygiai.

Teidės vulkaninės lygumos

Teidės vulkaninės lygumos

Manau Teidė yra tas koziris, dėl ko į Tenerifę – priešingai nei į kitas Kanarų salas – masiškai ėmė keliauti ne vien tie, kam tai – artimiausi dideli šilti kurortai (t.y. vakarų europiečiai), bet ir žmonės iš toliau: Tenerifėje vienintelėje iš Kanarų salų, pavyzdžiui, daug rusų ir rusiškų iškabų. Taip pat keliaudamas 2019 m. jau regėjau ir daug kinų, kitų azijiečių, daugiausia Tenerifėje ir lietuvių. Juk Tenerifė nėra tiesiog linksmas kurortas ar tiesiog graži gamta: Teidės dėka, ji patenka ir į kai kuriuos iš „įdomiausių pasaulio vietų“ sąrašų.

Vienas viso to minusas: turistų masės. Žygiuose po vulkanines dykras jie dar prasisklaido, bet prie Teidės lynų keltuvo ar tako į viršukalnę susidaro „butelio kakliukai“. Kad nekoptų per daug žmonių, norintieji šturmuoti viršukalnę privalo užsiregistruoti internetu bent prieš dieną (sistema patikrins, kad tuo pat metu nekoptų daug kas). O į lynų keltuvą rekomenduojama bilietus pirkti iš anksto – bet, aišku, nėra jokios garantijos, juk dėl vėjo keltuvas neretai uždaromas, o dėl debesų nuo viršūnės gali nesimatyti jokių vaizdų… Tad kiti pataria atsikelti kuo anksčiau ryte, pasižiūrėti, koks oras, ir jei tinka – skubėti užsiimti eilę prie keltuvo.

Giedra diena Tenerifėje

Giedra diena Tenerifėje

Paskutinė laukinė Tenerifės pakrantė

Leidžiantis nuo Teidės žemyn, juodos vulkaninės dykros užleidžia vietą žaliems miškeliams ir pasimato nuostabūs vaizdai į vandenyną bei kitas Kanarų salas. Vakaruose – La Gomerą ir La Palmą, rytuose – Gran Kanariją. Šalia raitytų kelių gausu apžvalgos aikštelių, dėl kurių verta nuomotis automobilį.

Gran Kanarija ryškėja. Ryte žvelgiant nuo Tenerifės kalnų

Gran Kanarija ryškėja. Ryte žvelgiant nuo Tenerifės kalnų

Didžioji dalis Tenerifės pakrantės šiais laikais apstatyta miestais, miesteliais, kurortais, vėjo jėgainėmis, o visa tai jungia TF-1 magistralė. Tačiau šiaurės vakarų pakrantė – vis dar šiek tiek laukinė ir paskutinė salos dalis, kur magistralė dar nenutiesta, privalu važiuoti vingiuotais kalnų keliais.

Ten – Los Gigantes 600 m uolos krenta į jūrą, o ypatingoje vietoje apsuptas kalnų stūkso Maskos kaimelis. Aišku, turizmas ir čia viską perkeitė: buvusiuose kaimo namuose įsikūrė restoranai. O 5 km keliu į Maksą teko važiuoti apie 30 minučių. Ne todėl, kad kelias vingiuotas (na, kalnų keliai jau tokie) ar kad būtume dairęsi į išties nuostabius vaizdus: tiesiog, kelias siauras, statytas tarsi į kaimą, o dabar apie Maksą sužinoję turistai visi ten kreipia savo nuomotus automobilius. Prasilenkti daug kur įmanoma tik vienam automobilių visiškai sustojus – o kai sutikome kemperį, prasilenkimui sugaišome gal 5 minutes…

Maska tarp kalnų

Maska tarp kalnų

Nuostabieji Tenerifės miesteliai

Tenerifė nuo seno – svarbiausia iš Kanarų salų, svarbi stotelė pakeliui į tolimesnes Ispanijos kolonijas Amerikoje. Todėl čia ispanai pastatė nuostabiausius iš Kanarų miestų.

Salos sostinė Tenerifės Santa Kruzas nėra įstabiausias jos miestas – nors jo gatvės, bažnyčios, moderni Tenerifės auditorija ir Manrikės baseinų parkas šalimais (susimokėjęs gauni gultą prie garsaus architekto Manrikės įrengtų lauko baseinų) turi žavesio.

Garsaus Kanarų architekto Sezario Manrikės sukurtas baseinų ir poilsio parkas Tenerifės Santa Kruze

Garsaus Kanarų architekto Sezario Manrikės sukurtas baseinų ir poilsio parkas Tenerifės Santa Kruze

Gražiausias Tenerifės miestas, mano nuomone – senoji jos sostinė San Kristobal de La Laguna, kurios tiesios gatvės ir architektūra įkvėpė ne vieną Lotynų Amerikos miestą. Nedaug atsilieka La Orotava su romantiškai atkurtu XVII a. Balkonų namu ir Jardin Victoria sodais bei gražiais vaizdais žemyn į Puerto De La Cruz kurortą.

La Orotavos fragmentas

La Orotavos fragmentas

Tiesa, ir vėl masinio turizmo problemos: pagrindinėse gražiausių Tenerifės miestelių gatvėse – žmonių minios.

Tenerifės pramogų parkai ir spąstai turistams

Masinis turizmas Tenerifėje leido sukurti ir naujų įdomių lankytinų vietų: jei ne šitiek turistų, perkančių tikrai brangius bilietus, juk negalėtų išsilaikyti Siamo vandens parkas ar Loro parkas – unikalus Europoje zoologijos sodas, kuriame kasdien vyksta dešimtys gyvūnų vaidinimų ir, nusipirkęs brangų visos dienos bilietą, lankytojas nuo pat parko atidarymo iki uždarymo galės juos stebėti (papūgos, delfinai, orkos ir t.t.). Abi šios vietos – tikrai numylėtos Tenerifėje atostogaujančių tėvelių su vaikais.

Į Tenerifę atvažiuoja... Edita Piaf ir Marlena Dytrich

Į Tenerifę atvažiuoja… Edita Piaf ir Marlena Dytrich

Tiesa, dėl to masinio turizmo Tenerifės miesteliuose atsirado ir nevieneri „spąstai turistams“: itin išreklamuotos, brangios lankytinos vietos, kur iš tikro nėra kažko įspūdingo. Kai turistų aplink šitiek, kas nors juk vis tiek užeis…

Guimaro piramidės man galėtų būti tikru „spąstų turistams“ sinonimu. Rodyklių į jas gal ne mažiau, nei į Teidę, bilieto kaina gali siekti ir 18 eurų (kartu su kažkokiais nesusijusiais muziejais), turistai viliojami mistifikuotomis pasakomis: neva gal piramides pastatė senovės egiptiečiai, plaukę į Ameriką. Visas tas hipotezes apie „Ameriką atradusius egiptiečius“ sukūrė keliautojas Tūras Hajerdalis, senatvėje gyvenęs Tenerifėje, ir visos jos niekuo nepagrįstos: mokslininkai nustatė, kad „piramidės“ statytos XIX a. ir tai tėra žemės ūkio terasos. Aplinkui Guimarą tokių pilna, tik jos autentiškos (neatstatytos) ir niekas į jas bilietų nepardavinėja.

Guimaro piramidės

Guimaro piramidės

Abejotina lankytina vieta ir Drago medis (dracena) Icod de los Vinos miestelyje: jis gražus, bet nežinia ar vertas šimtų į jį rodančių rodyklių. Dracenų juk Kanaruose daug, tik kitos nepažymėtos…

Tenerifė – skani pirma Kanarų dozė

Jei kas nors paklausia, kokią Kanarų salą reikėtų aplankyti pirmą, Tenerifė man atrodo „saugiausias“ pasirinkimas. Joje – gražiausi Kanarų miesteliai, įspūdingiausios gamtinės vietos, joje netrūksta ir pramogų, kurortų. Gal bus, kas iš Tenerifės grįš tikėjęsi „truputį daugiau“, bet niekas, tikriausiai, negrįš nusivylęs.

Paplūdimiai, kalnai, kurortai - Tenerifė

Paplūdimiai, kalnai, kurortai – Tenerifė

Nuo kitų salų pradėti siūlyčiau tik jei poreikiai labai specifiniai: pavyzdžiui, norisi, kad gamtos taikais nevaikščiotų kiti turistai ir nuostabiausiais vaizdais gerėtumeis vienas (tada labiausiai tiktų El Hierro), ar didelių smėlėtų paplūdimių (tada tiktų Gran Kanarijos Maspalomasas, Fuerteventura), ar svarbiau už viską – autentiška architektūra (Lanzarotė).

Tenerifės auditorija Santa Kruze

Tenerifės auditorija Santa Kruze

Šiaip ar taip, net ir apsistojus ilgesniam laikui Tenerifėje, nesunku aplankyti ir kitas Kanarų salas (ypač Gran Kanariją, Lanzarotę, Fuerteventūrą), nes iš Tenerifės į jas daug skrydžių: galima nebrangiai nuskristi ten ryte, o grįžti vakare.

Tenerifės lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Tenerifę.

Tenerifės lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Tenerifę.


Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

| 2 komentarai

Hierro – pati mažiausia Kanarų sala. Atmosfera ten – visai kita. Vos 10 000 gyventojų, beveik jokių turistų. Vietoje visų viešbučių ir pakrantės vilų kompleksų – laukiniai, laukiniai krantai, vieni įspūdingiausių pasaulyje. Galingos bangos, tušti atokūs paplūdimiai, kalnų kaimai, keliai be automobilių, nuostabios apžvalgos aikštelės.

Ir beveik visur tu – vienas! Nes nuskristi į El Hierro iki šiol buvo sunku ir brangu: reikėdavo visų pirma keliauti į Tenerifę ar Gran Kanariją, o iš ten trumputis skrydis iki El Hierro ir atgal galėdavo atsieiti šimtus eurų. Bet tai pasikeitė: iš Gran Kanarijos į El Hierro 2019 m. suskraidžiau porai dienų už 40 eurų. Ir kiekvienam, atostogaujančiam Kanaruose 10 dienų ar ilgiau ir kiek pavargusiam nuo masinio turizmo, aplankyti Hierro labai verta!

Aš Mirador Jinara aikštelėje

Aš Mirador Jinara aikštelėje

Hierro – didingų vaizdų sala

Kelionė į Hierro tai visų pirma kelionė po Hierro apžvalgos aikšteles (Mirador). Jų pakanka ne vienai dienai. Ir nors iš pradžių, kai vilos šeimininkas numeriais ant žemėlapio mums paišė keliolika „būtinų aplankyti“ aikštelių, kamavo lengvas skepsis („na, juk vaizdai kartosis…“), galiausiai tik norėjau daugiau ir daugiau tų vaizdų.

Debesys nuo aukščiausių Hierro taškų

Debesys nuo aukščiausių Hierro taškų

Visų pirma, jie visiškai skirtingi. Hierro maža sala (dydžio sulig puse Vilniaus miesto), bet be galo įvairi.

Įspūdingiausias Šiaurinis Hierro krantas skalaujamas amžinų galingų bangų, siaubingai tykštančių į tvirtas uolas (įspūdingiausia apžvalgos aikštelė ten – Charco Azul).

Šiaurinis Hierro krantas, Charco Azul

Šiaurinis Hierro krantas, Charco Azul

O pietinis Hierro krantas vadinamas „Ramybės jūra“: jokių bangų niekados nebūna, gali ramiai pliuškentis, nardyti.

Dar stebuklingesni aukščių skirtumai. Daugelyje vietų vos už kranto į dangų šauna kilometriniai kalnai. 10-20 minučių kelio kalnų serpantinu – ir iš paplūdimio atsiduri nuostabioje apžvalgos aikštelėje, kur į tą patį paplūdimį žiūri jau iš daugiau nei kilometro aukščio, o temperatūra vietoje +23 jau +13 (apžvalgos aikštelės Mirador Las Playas ir Mirador Isora).

Mirador Isora Hierro

Mirador Isora Hierro saloje

Tokius aukščių skirtumus suformavo priešistorinės nuošliaužos: kadaise kalnai visur siekė krantus, bet tada – staiga – katastrofa! Nušliuožia žemyn žemės gabalas sulig 75000 Gizos piramidžių, sukelia cunamį ir pakrantėje gimsta nauja lyguma – tarsi kokio gamtinio teatro scena. Aišku, nuo visų amfiteatrų į ją atsiveria nepranokstami vaizdai. Didžiausia lyguma – El Golfo, užimanti kokį penktadalį salos. Ją pagimdžiusi nuošliauža sukėlė 100 metrų aukščio cunamio bangas. Geriausi vaizdai į ją – iš Mirador La Pena ir Mirador Jinara

Mirador Jinara, kaip ir kitos El Golfo viršūnės apžvalgos aikštelės – pačios aukščiausios. Ten verta važiuoti tik jei matai, kad aikštelių nedengia debesys

Mirador Jinara, kaip ir kitos El Golfo viršūnės apžvalgos aikštelės – pačios aukščiausios. Ten verta važiuoti tik jei matai, kad aikštelių nedengia debesys

Kitur gi pakrantės aukštėja švelniau, o vietoje uolų – juoda sukietėjus lava. Hierro – vulkaninė sala su ~1000 kraterių ir geriausiai tai matosi vakariniame krante prie Hierro švyturio.

Vienas Hierro kraterių vakariniame salos krante. Pypsiukas į dešinę - Hierro švyturys

Vienas Hierro kraterių vakariniame salos krante. Pypsiukas į dešinę – Hierro švyturys

Daugybėje apžvalgos aikštelių vaizdas gražus į 3 ar net visas 4 puses: iš pradžių nustebau pamatęs, kad dalis suolelių yra nugręžti į vandenyną, dalis – į priešingą pusę. „Kam suoleliai žiūrėti ne į vandenyną?“ garsiai mąsčiau, kol nesusivokiau, kad statieji Hierro kalnai, į kuriuos nukreipta pusė suolelių, ne ką mažiau įspūdingi.

Atvažiuojame į El Golfo

Atvažiuojame į El Golfo

Be to, dažna apžvalgos aikštelė skirtingu paros metu atrodo visiškai skirtingai. Ne tik dėl dienos, nakties, saulėlydžio ar saulėtekio. Bet ir dėl potvynių ar atoslūgių: pavyzdžiui, Charco Manso potvynių metu siaubia apokaliptinis vandens šėlsmas: purslų stulpai nuo besitrankančių bangų kyla ir kokius 7 metrus į viršų tarsi geizeriai. Atoslūgių metu ten – tik ramūs vandenyno pritaškyti „natūralūs baseinai“, kur galima ir maudytis.

Charco Manso kranto fragmentas potvynio metu

Charco Manso kranto fragmentas potvynio metu

Viską keičia ir debesys: aukštesnes apžvalgos aikšteles dažniausiai visai uždengia, bet vidutiniame aukštyje jų žaismas tik verčia Hierro dar mistiškesne.

Daugelis apžvalgos aikštelių „laukinės“ – net apsauginių tvorelių daug kur nėra. Bet yra keletas „civilizacijos paveiktų“, kurių garsiausia La Pina su prabangiu restoranu.

Prabangus Mirador La Pina restoranas debesų fone

Prabangus Mirador La Pina restoranas debesų fone

Hierro miesteliai – lyg trupinėliai gamtos didybėje

Mažyčiai Hierro miesteliai nekonkuruoja su gamta, o tik ją papildo. Balti, juodi nameliai kalnų šlaituose, siaurutės gatvelės, daugelyje kurių naktį tenka pasišviesti žibintuvėliu, kuklios bažnytėlės. Mažos kavinukės, restoranėliai, knaipės, kurių darbo laikai, pavyzdžiui, nuo 20:00 iki 24:00, kai kaimo vyrai susėda prie tų kelių stalelių pasižiūrėti La Liga futbolo. „Dirbam nuo ryto iki vakaro“ čia – tekstas iš kavinės reklamos. Mažai konkurentų galėtų tuo pasigirti.

El Pinar miestelis Hierro salos pietuose

El Pinar miestelis Hierro salos pietuose

Juk ir sostinėje Valverdėje gyvena vos keli tūkstančiai žmonių, o antrame pagal dydį Fronteros mieste dar mažiau.

Kultūrinių lankytinų vietų Hierro iš esmės nėra. Na, yra gal septyni muziejai, bet į pora nuėjęs pasigailėjau: arba tik ispaniški tekstai su senomis nuotraukomis, arba mėginimas daryti kažką šiuolaikiško, kai iš didelio rašto išėjo iš krašto (Vulkanologijos centre – tokie patys tekstai, tik juos reikia versti „moderniai“ stumiant ore ranką, daug monitorių sugedę ir netaisomi).

Vandenyno pritaškomi vandenyno, kuriuose maudomasi

Vandenyno pritaškomi vandenyno, kuriuose maudomasi

Yra dar bažnytėlės. Švenčiausia laikoma Virgen de Los Reyes su Marijos statulėle, kurią tarsi olimpinę ugnį kas 4 metus saliečiai neša per visą salą, per kalnus į sostinę Valverdę. Atvykus kitu metu, jei ne piligriminiais sumetimais, tai ir ji neverta dėmesio – daugelio Lietuvos kaimų bažnyčios įspūdingesnės nei ta, kurioje laikoma švenčiausia Hierro statula. Na, bet važiuojant ratu aplink salą galima stabtelti.

Virgen de Los Reyes bažnytėlė

Virgen de Los Reyes bažnytėlė

Hierro – ispaniškiausia Kanarų sala

Kaip ir visos Kanarų salos, Hierro gyvenama ispanų. Ispanija ją užkariavo XV a. ir išnaikino čia gyvenusius bimbačus: daug jų paėmė į vergovę, kitiems beliko tuoktis su ispanais, perimti jų kultūrą, ir šiandien nebepasakysi, kuris Hierro gyventojas turi bimbačiško kraujo.

Vietinis patiekalas - sūris su raudonu padažu (mojo)

Vietinis patiekalas – sūris su raudonu padažu (mojo)

Priešingai nei daugelyje Kanarų salų ir net nei daugybėje Ispanijos regionų, Hierro ispanai išties dominuoja. Tarsi grįžti 50 metų laiku atgal į „paprastesnę“ erą. Beveik jokių užsieniečių: nei imigrantų, nei turistų. Tik ispanai kaimų senukai, vyrai, moterys. Iš bimbačų kultūros beliko mistiški jų rėžiai El Chulano uolose, prie kurių tegalima nuvažiuoti su kasdiene ekskursija.

Valverdės bažnyčia

Valverdės bažnyčia

Hierro superispaniškumas – ir žavus pliusas, ir minusas. Beveik niekas čia nekalba užsienio kalbom. Maža to, vilos šeimininkas ar muziejaus darbuotoja net nesuprato, kas tai yra tarptautinis telefono kodas, nežinojo, kad skambinant į užsienį reikia rinkti prieš numerį + ir iš viso, kad + galima rinkti telefonu. Gyvenantiems Hierro to nereikia. Nes net reti sutikti turistai apžvalgos aikštelėse tarpusavyje kalbėdavo ispaniškai. Tikriausiai nekeista: daugeliui neispanų yra daug “pirmesnių” vietų, kurias aplankyti Ispanijoje ar Kanaruose, o po kokios trečios kelionės jau išvis renkasi kitą šalį.

Tipinis ispaniškas baras su cigarečių automatu

Tipinis ispaniškas baras su cigarečių automatu

Kaip keliauti po Hierro

Kadangi visos tikros Hierro lankytinos vietos yra ne miestuose, nenuostabu, kad vos nusileidus lėktuvui (vienam iš 6-7 per dieną) keleiviai plūdo prie autonuomos agentūrų. Neįsivaizduoju, kaip per kelias dienas patirti šią salą be automobilio: retais autobusais tegalėtum aplankyti miestelius, t.y. 3% salos žavesio.

Vandenyno pritaškomi vandenyno, kuriuose maudomasi

Vandenyno pritaškomi vandenyno, kuriuose maudomasi: prie tokių gali eiti kilometrus pėsčias, bet patogiau automobiliu

Atstumai Hierro „ant popieriaus“ atrodo nedideli, bet dėl raitytų kalnų kelių realybėje iš vieno salos galo į kitą reikia važiuoti virš 50 km, o tai gali užtrukti ir pusantros valandos: todėl salos apžiūrėjimui skyrėme pora dienų. Vieną tų dienų išvažiavome anksti ryte, o grįžome tik sutemus: ir tai neapžiūrėjome visų apžvalgos aikštelių.

Hierro pakrantė

Hierro pakrantė

Keliai puikūs, asfaltuoti – tiesa, daug jų surangyti it gyvatės ir be jokių užtvarų. Bet nuostabu, kad yra ir tokie: juk gyventojų tik 11 000, turistų dar mažiau… Netgi tuneliai į atokius kaimus pastatyti, kad reti jų gyventojai sutaupytų kokias 5 ar 10 minučių vingiavimo aplinkui kalnus. Nors sala tokia maža, kad joje tik trys degalinės.

Jei Hierro būti ilgiau (tarkim, savaitę), salą galima ir apvažiuoti dviračiu ar išvaikščioti. Daugybė takų žygiams. Apskritai, Hierro – tikra žygeivio svajonė: šitiek daug nuostabios, skirtingos gamtos ir vaizdų ir viskas keičiasi kas kelis kilometrus. Tik įveikti tuos kelis kilometrus nelengva, kai lipama į kilometro aukščio kalną vien tam, kad kitoje pusėje nusileistum… Bet jei mėginsi įveikti, gali būti, kad visame žygio take kito žygeivio nesutiksi.

Mišku apaugusios ir debesyse paskendusios aukštumos pietinėje pakrantėje

Mišku apaugusios ir debesyse paskendusios aukštumos pietinėje pakrantėje

Menki Hierro kurortai ir unikalūs paplūdimiai

Straipsnius apie daugelį Kanarų salų pradedu nuo jų kurortų. Juk daugelis skaitytojų ten skrenda dėl jų ir, kartais atrodo, visų tų salų gyvenimas sukasi aplink kurortus ir jų svečius.

Bet Hierro kurortus pasilikau pabaigai. Kurortų yra – bet jie tokie miniatiūriniai, kaip visa Hierro žmonių veikla, tokie niekingi kalnų, bangų, vandenynų fone.

La Caleta, vienas didžiausių Hierro kurortų, iš besileidžiančio lėktuvo

La Caleta, vienas didžiausių Hierro kurortų, iš besileidžiančio lėktuvo

Paplūdimiai irgi maži. Bet kai kiekviename, geriausiu atveju, rasi po kelis „maudalius“ – kam reikia didesnių? Jie įvairūs kaip pati sala: šiaurinėje pakrantėje tai „natūralūs baseinėliai“, kuriuos per potvynius pritaško bangos, „ramiojoje“ pietinėje – nedideli smėlio ruoželiai (kaip Playa de Tacoron, kur esą pats pastoviausias Ispanijos klimatas), vakaruose yra Playa del Verodal, milžiniškos uolos prispaustas prie vandenyno.

Vienišas maisto kioskas (dešinėje) - vienintelė vietinė gyvybė prie Tacoron paplūdimio

Vienišas maisto kioskas (dešinėje) – vienintelė vietinė gyvybė prie Tacoron paplūdimio

Du iš svarbiausių kurortų yra abipus nedidelio Hierro oro uosto – La Caleta ir Tamaduste. Trečias yra La Restinga pačiuose pietuose – ramus vandenynas ir žemas aukštis pavertė jį nardytojų Meka (juk iškart po nardymo žmogus negalėtų kilti į kalnus).

Paplūdimys prie La Restinga

Paplūdimys prie La Restinga (Playa de Tacoron)

Viešbučių numeriai Hierro skaičiuojami vienetais, o ne šimtais. Mes apsistojome gražioje viloje kalnuose su vaizdu į El Golfo gamtos „amfiteatrą“. Vis tiek reikia automobilio, tad gyventi prie vandenyno ar prie kokios lankytinos vietos nėra taip svarbu. Hierro nakvynės pasiūla nėra tokia begalinė, kaip kitose Kanarų salose, ir čia verta „pamedžioti“ iš anksto.

Nedidelis viešbutėlis El Golfo pakrantėje. Daugiaaukščių visoje saloje nėra

Nedidelis viešbutėlis El Golfo pakrantėje. Daugiaaukščių visoje saloje nėra

Hierro – Ispanijos ir pasaulio kraštas

Prieš tai, kai europiečiai atrado Ameriką, Hierro buvo laikomas pasaulio pabaiga – paskutine sala prieš begalinį vandenyną. Koordinatės būdavo skaičiuojamos nuo Hierro – ir tik gerokai vėliau, įsigalėjus Britanijos Imperijai, jas imta skaičiuoti nuo Grinvičo (Londono).

Ir šiandien Hierro yra Kanarų ir Ispanijos pabaiga: pati vakariausia ir pati piečiausia Ispanijos vieta. Ir dar pati piečiausia vieta, kurioje klesti grynai europinė kultūra.

Debesyse skęstantys Hierro kalnai nuo Mirador La Pina

Debesyse skęstantys Hierro kalnai nuo Mirador La Pina

Bet būdamas Hierro vis dar jaučiausi it viso pasaulio gale. Šitokie tušti kalnai prieš tokį begalinį vandenyną, menki menkų miestelių restoranėliai. Oro uostas, į kurį per dieną atskrenda šeši lėktuvai ir visi iš kitų Kanarų salų. Nakčiai jis uždaromas – pakilimo takas neturi apšvietimo.

Kelionei į Hierro tebereikia pastangų. Net iš didžiausių Europos oro uostų reikia skristi su persėdimu, iš Lietuvos – bent su dviem persėdimais. Bet tuo Hierro ir žavus: jis ne visiems ir, nepaisant viso gamtos grožio, europinės kultūros ir puikaus klimato, ten dar gali pabėgti nuo visų masių. Į pasaulio kraštą.

El Hierro salos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į El Hierro salą.

El Hierro salos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į El Hierro salą.


Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


Madridas – šėlstantis senovinis didmiestis

Madridas – šėlstantis senovinis didmiestis

| 2 komentarai

Madridas nebuvo viena tų Europos sostinių, į kurią žūtbūt plūsdavo turistai. Kelionė į Ispaniją daugeliui – visų pirma pakrantės, paplūdimiai, salos, gal dar Barselona…

Tačiau pastaraisiais metais, pigių skrydžių bendrovėms atidarius daug reisų, Madridą turistai tiesiog užplūdo. Per pastarąjį savo pusidenį Madrido lankytinose vietose vien lietuvių keliautojų sutikau keturis.

Iš viso Madride buvau tris kartus ir dalinuosi mintimis, ką pamatyti ir nuveikti šiame mieste per savaitgalį ar kelias dienas ir kuo Madridas visgi ypatingas.

Madrido Gran Via, XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios įspūdingi rajonai

Madrido Gran Via, XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios įspūdingi rajonai

Įspūdingiausios Madrido vietos – aplink vieną gatvę

Daugelis lankytinų vietų Madride yra netoli pagrindinės miesto ašies – Calle Mayor gatvės, vėliau pereinančios į Calle de Alcala.

Ašies vakariniame gale – Karalių rūmai (XVIII a.) ir Madrido katedra. Karalių rūmuose karalius nebegyvena, tad, neskaitant oficialių priėmimų, jie atiduoti turistams. Bilietai brangūs, tad užeiti verta tik arba jei nesate buvę jokiuose Vakarų Europos valdovų rūmuose, arba jums tokie rūmai labai patinka (šiaip visi rūmai su prabangiais baldais ir koridoriais, amfiladomis ganėtinai panašūs vieni į kitus).

Madrido katedra

Madrido katedra. Kaip ir Barselonos Šv. Šeimos katedra, tai buvo “šimtmečio statybos”: pradėta statyti 1879 m., katedra pašventinta tik 1993 m.

Eidamas į Calle Mayor rytus, praeini romantišką Plaza de la Villa aikštę gali užsukti į Plaza Mayor – senąją centrinę Madrido aikštę. Visa ji – neįtikėtinai simetriška, nes nuo pat XVI a. iš visų pusių supa beveik vienodi pastatai. Tai buvo širdis Ispanijos, kuri dar valdė didžiąją dalį Amerikos. Būtent tos Ispanijos karaliai ir sumanė 1561 m. sostinę perkelti į Madridą, tada 30 tūkst. gyv. turėjusį miestelį, ir paversti jį didmiesčiu.

Plaza Mayor aikštė

Plaza Mayor aikštė

Dar toliau – Puerta del Sol puslankis. Ten XIX a. ir XX a. pradžios Madridas. Mano nuomone, pats įspūdingiausias Madridas: pastatai statyti puošnūs kaip senovėje, tačiau aukšti lyg šiais laikais. Su skulptūromis ant kupolų, su veidais ant kolonų, kiekvienas – tarsi atskiras meno kūrinys. Ko verti vien Cibelės rūmai pačioje pagrindinės Madrido lankytinų vietų ašies pabaigoje, statyti tiesiog kaip pašto administracinis pastatas. Užkilę į jų bokštelį ir apsidairę, matysite daug tokių „aukštuolių“: bankų, telekomo rūmų, jūrų muziejaus ir t.t. Daug jų yra aplink Gran Via gatvę, vieną įspūdingiausių Madride, atsišakojančią nuo pagrindinės turistinės ašies.

Madrido Gran Via pastatai

Madrido Gran Via pastatai

Matosi nuo Cibelės rūmų bokšto ir didelis Bueno Retiro miesto parkas, kuriame nuo įkūrimo 1680 m. iki pat XIX a. galėjo vaikštinėti tik monarchai ir kiti svarbūs asmenys, simboliniai Puerto de Alcala miesto vartai (1778 m.).

Ir, anapus jų, daug paprastesni XX a. vidurio pastatai. Statyti jau po Ispaniją nusiaubusio pilietinio karo (1936-1939 m.), valdant diktatoriui Fransiskui Frankui. Apie jokį grožį ten jau ir kalbėti negalima – kaip ir daugelio pokario Europos daugiaaukščių atveju.

Cibeles rūmai Madride

Cibeles rūmai Madride

Tiesa, tie pastatai toli nuo centro. Centras – visas puošnus, senovinis, be jokių modernių betoninių monstrų. Ir už tai irgi turėtume dėkoti Frankui. Nes būtent jo jo dėka Madridas (ir Ispanija) išvengė dviejų didžiausių XX a. Europos miestų siaubų, nuo kurių nukentėjo daugelis senamiesčių: Antrojo pasaulinio karo ir komunizmo. Generalisimas Frankas pilietiniame kare pats nuvertė komunistus (viena nedaugelio karinių antikomunistinių pergalių pasaulio istorijoje!) ir, nors jį rėmęs Hitleris tikėjosi, kad Frankas stos į fašistų pusę Antrajame pasauliniame kare, Frankas padėti Hitleriui atsisakė ir pasiliko neutralus (vos penkios nenykštukinės Europos valstybės šitaip išvengė karo!).

Madrido centro senas pastatas su gausybe statulų

Madrido senas pastatas su gausybe statulų

Generolo Franko – ir daugelio pilietinio karo aukų – kapai yra Kritusiųjų slėnyje už Madrido, kuriame – ir aukščiausias pasaulyje kryžius. Mat generolo Franko režimas buvo paskutinė Europos religinė valdžia: krikščionybė ten buvo itin svarbi, valstybinė religija. Kaip ir per šimtmečius iki tol (išskyrus 1931-1939 m. kraštutinių kairiųjų valdymo laikotarpį).

Madride – ir Ispanijos Imperijos liekanos

Frankas padėjo pagrindus šiandieninei Ispanijai: “užkūrė” masinį turizmą, sugrąžino valdžion karalių. Tačiau jam buvo nelengva: kitos Europos šalys į vieną paskutinių Vakarų Europos diktatūrų žiūrėjo kreivai, be to, Frankas jau valdė tik „kamieną“ tos didžiosios Ispanijos Imperijos, kuriai kadaise priklausė 9,2 proc. viso pasaulio žemių.

Gatvės kavinės Madride

Gatvės kavinės Madride

Anos, didžiosios, Ispanijos Imperijos atgarsiai – Amerikos muziejuje, kuriame iš visų Amerikos civilizacijų (inkų, majų, actekų) susivežti meno kūriniai. Itin rekomenduotina ten užsukti, jei per Madridą keliaujate į Pietų Ameriką ir norite trumpo supažindinimo su indėnų kultūromis ir ispanų užkariavimu.

Na o tai, ką Ispanijos karaliai pirko už prisiplėštą indėnų auksą – Prado muziejuje. Viena geriausių meno kūrinių kolekcijų visame pasaulyje. Jau Europos menas: El Greko, Diureris, Bošas, Rafelis, Ticianas, Velaskesas… Į indėnų ir kitų „kolonizuotų kultūrų“ kūrybą tada žiūrėta nebent kaip į egzotiką, tinkamą kunstkameroms, o tikru, kolekcijų vertu menu laikyti tik Europos dalininkų ir skulptorių darbai. Priešingai nei Paryžiaus Luvras, Sankt Peterburgo Ermitažas ir kiti panašūs muziejai, Prado nesiekia pristatyti pasaulio ar Europos meno istorijos, o labiau atspindi Ispanijos karalių meninį skonį.

Istorinis Madrido turgus

Istorinis Madrido turgus

Gyvas Madridas

Madridas Ispanijos sostine išliko iki šiol. Ir nors šiandien Ispanija nebevaldo jokių užjūrių valdų (išskyrus, nebent, Kanarų salas), ji pati yra turtingesnė, nei kada anksčiau. Tad iš visos Ispanijos žmonės važiuoja į Madridą. Be to, Ispanijos ekonomika stovi ant turizmo kolonos, ir į jos sostinę plūsta ir užsieniečių minios.

Tad Madride paprasta „nusipirkti“ ispanų kultūros pavyzdžius iš visos Ispanijos. Nuo galybės flamenko pasirodymų iki tradicinio „kumpio muziejų“ (te pavadinimas Museo del Jamon neapgauna – tai yra paprasčiausios parduotuvės).

Tradicinių kumpių parduotuvėje Madride

Tradicinių kumpių parduotuvėje Madride

Net ir be viso to, Madridas labai gyvas: sutemus gatvės tiesiog plyšta nuo naktiniu gyvenimu pasidžiaugti išėjusių žmonių minių. Juos apsipnta visokiausi mimai, aukso prekeiviai. Žibančios reklamos traukia į barus.

Vakarinis judėjimas Madrido Calle Mayor pėsčiųjų gatvėje

Vakarinis judėjimas Madrido Calle Mayor pėsčiųjų gatvėje

Šiandieninis, praturtėjęs Madridas – ir labai įvairiatautis miestas, kur ~15% žmonių – imigrantai. Tačiau daugelis tų imigrantų – iš ispanakalbių buvusių Ispanijos kolonijų Lotynų Amerikoje. Be to, masinė imigracija į Ispaniją prasidėjo vėliau, nei į Prancūziją, Olandiją ar Angliją. Todėl papročių prasme Madridas nėra toks sutartptautėjęs, kaip kai kurie kiti Vakarų Europos didmiesčiai ir jame vyrauja ispanų kalba bei ispanakalbė kultūra. Neispaniškai susikalbėti gali būti sunku, o kai kurie Madride įprasti poelgiai turistui gali pasirodyti mažų mažiausiai nemandagūs (štai kartą restorane mus yra atsisakė aptarnauti, nes užsisakėme per mažai patiekalų).

Flamenko pasirodymo reklama Madride

Flamenko pasirodymo reklama Madride

Kaip nuvykti į Madridą?

Į Madridą iš Lietuvos geriausia keliauti pigių skrydžių bendrovių reisais. Kitas variantas (brangesnis) – su persėdimu.

Madridas – ir gera tarpinė stotelė skrendant kur nors toliau arba pradedant kelionę po Ispaniją. Nes Madridas yra pačiame Ispanijos centre (sostinė tokioje simbolinėje vietoje pastatyta specialiai), o iš jo oro uosto daugybė sąlyginai nebrangių skrydžių į esamas ir buvusias Ispanijos valdas (Kanarų salas, Lotynų Ameriką).

Madrido karalių rūmai

Madrido karalių rūmai, iš kurių valdyta ir visa Lotynų Amerika

Du iš kartų, kuriuos lankiausi Madride, tai buvo kelionės į tokius tolimesnius kraštus pradžia ar pabaiga. Kartą – pakeliui į Peru, kartą – pakeliui į Gran Kanariją. Tiesiog, skristi į Madridą ir tada iš ten į galutinį kelionės tašką apsimokėjo labiau, nei kaip nors kitaip, o dar ir Madride galima buvo praleisti dieną ar kelias.


Visi kelionių vadovai po Europos miestus


Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
Berlynas: visas XX amžius viename mieste
Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
Londonas: Britų imperija viename mieste
Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
Paryžius: prieškario Europos žavesys
Praha – senovinio Europos miesto etalonas
Roma: Europos istorija viename mieste
Ryga: Pabaltijo didmiestis
Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Lanzarotė – ugnikalniai ir menas

Lanzarotė – ugnikalniai ir menas

| 4 komentarai

Lanzarotė – unikaliausia iš didžiųjų Kanarų salų.

Labiausiai ji garsėja savo vulkanais, juodais sukietėjusios lavos peizažais.
Bet labiausiai išskirtiniai Lanzarotėje – pastatai, sukurti Cezario Manrikės, žymiausio salos žmogaus. Ne šiaip sau pastatai, o neįtikėtinas gamtos ir meno junginys.

Ir kaimai, iki šiol neužgožti plėtros.

Apkeliavau ir daugumą tų pastatų, ir gamtinių lankytinų vietų ir rašau, ką Lanzarotėje aplankyti svarbiausia.

Chameos del Agua - naktinis klubas oloje, kurioje gyvena unikalūs balti omarai

Lanzarotės ugnikalniai

Lanzarotės peizažai vis keičiasi. Kai kurie jos ugnikalnių vos prieš tris šimtmečius tiesiog išdygo iš žemės. Jie staigiai lava užpylė ištisus kvadratinius kilometrus derlingiausios žemės. Sukietėjo, pajuodavo ir niekas ten nebeauga iki šiol, 1730 m. tai atrodė it prakeiksmas, it Dievo rūstybė – Lanzarotės žemdirbiai neteko pragyvenimo šaltinio.

Bergždžios vulkaninės žemės Timanfajos nacionaliniame parke

Bergždžios vulkaninės žemės Timanfajos nacionaliniame parke –
1730 m. išsiveržimo pasekmė. Kadaise čia buvo žalia

Užtat šiuolaikiniams lanzarotiečiams ta lava uždirba dar ne tiek. Šimtai tūkstančių turistų kasmet važiuoja ja pasigėrėti į Timanfajos nacionalinį parką, kur vyko tie paskutiniai išsiveržimai. Žemė po juo tebeverda. Geizerių nėra, bet parko darbuotojai turistams kas 10-15 minučių „paleidžia“ dirbtinį: įpila į duobę vandens, ir jis momentaliai nuo karščio iššauna. Iš kitos duobės vis išlenda liepsnų liežuviai, virš trečios – kepamos bulvės. 13 m gylyje temperatūra ten – nuo 100 iki 600 laipsnių, tad tiesiog pakanka iškasti duobę ir karštis kils aukštyn – jokių viryklių nereikia.

Iš šios duobės kartais į viršų šauna liepsnos.

Jau už Timanfajos nacionalinio parko ribų (nereikia bilieto) yra Los Hervideros, kur gali stebėti, kaip į uolas tykšta milžiniškos bangos. Tą matyti iš visų pusių – netgi iš viršaus, mat bangos įlekia į olą, o olos „lubose“ yra skylė, pro kurią žvalgosi turistai.

Turistai Lanzarotėje apspitę Los Hervideros olas į kurias itin gražiai dūžta bangos.

Bet populiariausia Timanfajos pramoga – žiedinis kelias. Metai iš metų, diena iš dienos kas kokias 15 minučių į jį išvažiuoja specialūs autobusai turistams, kuriuose garso įrašas pasakoja tą pačią istoriją. Kaip išsiveržė vulkanai, kaip visa tai matė vienuoliai… Savo automobiliu važiuoti neleidžiama, nes kelias greitai užsikištų. O ir autobusų nepakanka, laukti tenka ilgai. Džiaugiuosi, kad paklausėme patarimo į Timanfają atvažiuoti kai ji atidaroma (9 val.) ir iš karto nesidairant bėgti prie autobuso. Nes kai mus grąžino iš trumpos ekskursijos, prie autobusų jau rikiavosi eilės turistų – neįlips nei į sekantį, nei į dar kitą…

Vienas Timanfajos kraterių žvelgiant nuo žiedinio kelio. Atvykęs anksti ryte ir palaukęs ant vėjo kol ateis autobuso vairuotojas, galėjau gauti pačią geriausią vietą - priekyje dešinėje. Tai tikrai rekomenduotina, nes galima stebėti vaizdus ir per priekį: tuo tarpu per šoną matai tik vieną pusę, be to, dar trukdo autobuso atspindys

Lanzarotės vulkaninis menas

Timanfajos žiedinis siauras autobusų kelias – ne šiaip sau kelias. Jis – savotiškas meno kūrinys, sukurtas menininko taip, kad kuo labiau atskleistų Timanfajos įspūdingus vaizdus: kraterius, olas, visokias lavos formuotes, augalais apaugusias „salas“ (kažkaip išvengusias lavos išsiveržimo metu).

Kitas meno kūrinys – Timanfajos restoranas; tas, brangusis, kuriam bulves kepa vulkaniniame karštyje. Jis įsiliejęs į kalną, ant kurio stovi. Jo autorius – Cezaris (Sesaras) Manrikė, garsiausias salos menininkas.

Timanfajos restoranui ant giliuos duobės kepamos bulvės.

Iš penkių didžiausią įspūdį man palikusių Lanzarotės vietų Cezaris Manrikė prikišo nagus prie visų, o dvi sukūrė nuo nulio.

Viena svarbiausių Lanzarotės lankytinų vietų yra netgi Cezario Manrikės namas. Ne, tai tikrai nėra kažkoks „memorialinis butas“ su architekto daiktais: savo namą jis susiprojektavo visiškai unikalų. Trys jo kambariai – po žeme, natūraliuose sukietėjusios lavos „burbuluose“. Dar vieno burbulo stogas įgriuvo – ten Manrikė pasidarė baseiną, fontaną. Manrikė mylėjo gamtą ir norėjo, kad jo kūryba jos neužgožtų, į ją įsilietų. Net savo svetainę pasidarė taip, kad, atrodo, į ją pro langą liejasi lava, o visi vaizdai – į sukietėjusios lavos laukus.
Cezaris Manrikė neabejotinai vienas didžiausių Ispanijos menininkų, savo stiliaus unikalumu prilygstantis Antonijui Gaudžiui ar Pablui Pikasui. Tik žinomas gerokai mažiau – nes kūrė beveik vien Kanaruose, o ypač gimtojoje Lanzarotėje, kurią mylėjo.

Kambarys Manrikės namo rūsyje lavos burbule. Matosi kamienas - tai auga palmė, kurios viršūnė pro mažą skylę lubose išlenda į dienos šviesą. Per tą pačią skylę šviesa patenka ir į patalpą

Palyginus su daugeliu savo amžininkų Ispanijos menininkų, Manrikės likimas visiškai kitoks. Pablo Pikaso buvo komunistas ir nekentė Ispanijos regento generolo Fransisko Franko – po to, kai šis nuvertė Ispanijos komunistus, Pikaso išvyko iš šalies. Tuo tarpu Manrikė per pilietinį karą užsirašė savanoriu būtent Franko pusėje. Ir todėl kai Frankas pagaliau įtvirtino valdžią, jis Manrikei – vienam nedaugelio ištikimų menininkų – leido kurti monumentalius valstybinius kūrinius, turėjusius paversti Kanarus (taigi, ir Ispaniją) nauja Europos turizmo Meka.

Manrikės namo baseinas lavos burbule įgriuvusiomis lubomis

Didžiausias Cezario Manrikės šedevras Chameo del Agua. Dar iki įsikišant architektui tai buvo unikali vieta: sukietėjusios lavos „tunelis“ kuriame tyvuliuojančiame tvenkinėlyje gyvena unikalūs ryškiai balti miniatiūriniai omarai (iš tolo atrodo it akmenėlių gausybė, kol nepažiūri iš arčiau, nepamatai kojyčių ir kokio vieno judančio), tam tikru dienos metu per skylę apšviečiami saulės. O Manrikė šalimais tose pusiau atvirose olose įrengė „įdomiausią pasaulyje naktinį klubą“, baseiną, koncertų salę…

Chameos del Agua koncertų salė

Manrikė visą gyvenimą kritikavo didžiuosius vienodus viešbučius ir jo įtakos dėka Lanzarotėje tepastatytas vienas daugiaaukštis pastatas. Chameos del Agua jis parodė, kaip turėtų atrodyti turistinė vieta: pritaikyta šiandienos poreikiams, bet kartu natūrali, įsiliejusi į gamtą taip, kad iš išorės jos beveik nesimato.
Manrikė smarkiai aplenkė laiką. Jis kalbėjo apie gamtosaugą dar ~1960 m., kai niekas apie tai nemąstė. Tiesa, paradoksas: šiandieniniai gamtosaugininkai nė už ką neleistų statyti to, ką statė Manrikė. Paversti unikalią olą naktiniu klubu? Bet realybėje viskas daug gražiau, nei skamba, gamtos ir kūrybos dermė tiesiog nuostabi. Net eidamas į tualetą matai dar vieną gražiai apšviestą gilų tunelį. Olų pasaulyje daug, bet tokia ola – tikrai vienintelė.

Vaizdas gilyn į apšviestas olas iš Chameos del Agua naktinio klubo tualeto

Antras garsiausias Manrikės kūrinys – Mirador del Rio, į kalno viršūnę įaugęs restoranas su nuostabiausiu Lanzarotės vaizdu į tris kitas mažytes salas. Didžiausia jų, tiesiai po kojomis – Graciosa, į kurią iš Lanzarotės zuja laivai. Ne keltai – automobilių toje 600 gyv. salelėje nėra išvis ir didesnis kaimas tik vienas.

Vaizdas nuo Mirador Del Rio

Dar Manrikė turistams sukūrė Kaktusų parką – tiksliau, unikalų vulkaninį amfiteatrą nuo kurio kiekvienos vietos gali stebėti vis kitokį įvairiausių kaktusų “miškelį”.

Manrikės kaktusų parkas Lanzarotėje

O šiaip tai Manrikės “potėpiai” matomi visur Lanzarotėje. Daugelio salos transporto žiedų centruose (o tų žiedų Lanzarotėje itin daug) Manrikė pastatė statulas, iš kurių garsiausios vadinamos vėjo žaislais (juguetes de viento), mat jos įvairiausiai juda Kanarų vėjyje. Dar vienas Manrikės žaidimas su gamta. Jis viską iki galo stengėsi daryti unikaliai: net tualetų ženklai “vyras” ir “moteris” Manrikės statiniuose ne eiliniai, o meniški.

Vienas Cezario Manrikės 'vėjo žaislų' Lanzarotėje (šitas - prie jo namo)

Manrikės įtaka matoma netgi ten, kur jis nieko naujo nepastatė – kiekviename salos kaime ir miestelyje. Jo dėka tie kaimai atrodo panašiai, kaip iki turizmo aušros: balti paprasti vienaukščiai nameliai, ryškiai dažytos langinės. Manrikės idėja: šiaip – rudai, jei į vandenyno pusę – mėlynai, jei į kalnų – žaliai. Viename tokių spartietiškų namelių apsistojome per AirBnB. Šeimininkas buvo nevietinis – atsikėlė į Lanzarotę dėl tenykščių bangų jo mylimam serfingui. Prieš 20-30 metų būtum sunkiai įsivaizdavęs, kad toks būtų pirkęs ką nors kita, nei namą ant vandenyno kranto. Bet dabar kiti laikai ir autentiškumas, prarastas kitose Kanarų salose, vis labiau vertinamas – net jei tai reiškia, kad su banglente iki vandenyno tenka važiuoti automobiliu keliolika kilometrų.

Nauji namai poilsiautojams, įkvėpti tradicinio Lanzarotės stiliaus. Tiesa, šie yra puošnesni, nei dauguma: dauguma Lanzarotės tradicinių namų yra neįtikėtinai paprasti, panašūs į baltas dėžutes, be jokių bokštų

Nuo minių Lanzarotės kurortuose nepasislėpsite

Aišku, jeigu jau sukėliau jums mintį, kad Lanzarotė – koks tai senovės, laukinės gamtos ir meno inkliuzas tarptautiniuose ir turistų nugulėtuose Kanaruose – atsiprašau, nes taip nėra. Per metus Lanzarotę aplanko virš 2 mln. keliautojų, arba 20 vienam gyventojui. Į tą patį Chameos del Aguas laiptais teko lipti labai lėtai, mat ir iš priekio, ir iš galo plūdo turistų iš autobusų minios – ir visi stoviniavo, fotografavo. Jokioje Lanzarotės lankytinoje vietoje nebuvo taip, kad nestovėtų dar bent 10 turistų išsinuomotų automobilių.

Turistiniai automobiliai rikiuojasi prie Timanfajos nacionalinio parko, diriguojami parkavimo asistentų

Turėjau 7 metų senumo knygą apie Lanzarotę. Tai, kas ten aprašyta kaip nemokama, dabar jau mokama. Kas buvo mokama – pabrangę, o paslauga suprastėjusi (anksčiau Mirador del Rio, Kaktusų parke į (mažesnę) bilieto kainą įeidavo ir gėrimas – dabar jį nebent gali nusipirkti daug sumokėjęs papildomai). Lanzarotė irgi Kanarai, ir iš to užsidirba.

Tiesiog, jei jau pasirinkote keliauti į Kanarų salas, kelionė į Lanzarotę bus kitokia, nei kelionė į Gran Kanariją, Tenerifę ar Fuerteventurą. Bent jau kai išvyksite už savo kurorto ar gana proziškos sostinės Arecifės ribų į išsaugotus kaimus, gamtą, ir į visą tai įsiliejantį šiuolaikinį meną.

Lanzarotės sostinės Arecifės tvirtovė

Lanzarotės lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Lanzarotę

Lanzarotės lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Lanzarotę


Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,