Andalūzija – pietų Ispanija – turi viską!

Andalūzijoje – ir saulėčiausi Ispanijos paplūdimiai bei populiariausi kurortai (Costa del Sol aplink Malagą), ir aukščiausi kalnai.

Andalūzijoje – ir vieni nuostabiausių Europos senamiesčių, pilni bažnyčių ir rūmų (Granada, Kordoba, Sevilija…), ir žavūs balti kalnų miesteliai ir kaimai.

Andalūzijoje praleidau daug mėnesių ir visa tai aplankiau pats. Nebuvo lengva, bet pasistengiau „sutalpinti“ visą Andalūziją į vieną kelionių vadovą.

Alhambros Nasiridų rūmų kiemas Granadoje

Seni arabiški Andalūzijos didmiesčiai (Sevilija, Kordoba, Granada)

Prieš 1000 metų Andalūzijos miestai buvo patys didžiausi ir turtingiausi visoje Europoje, gal net pasaulyje. Paryžiuje ir Londone gyveno po 20 000 žmonių, o Kordoboje – trečdalis milijono! Ir Andalūzijoje tokios svarbos miestai yra dar du: Sevilija, Granada.

Granados aikštė

Tiesa, visus šiuos miestus pastatė ne ispanai, o… arabai „maurai“. Viduramžiais Andalūzija buvo tokia pat islamiško pasaulio dalis, kaip ir Marokas ar Tunisas. Tačiau 1236-1492 m. ispanai vieną po kito užėmė didinguosius Andalūzijos didmiesčius (Rekonkista). Ne šiaip okupavo: per kelis dešimtmečius išvijo ar priverstinai apkrikštijo visus musulmonus ir žydus, o 1609 m. ištrėmė net ir arabus katalikus.

Taip gimė unikali Andalūzija. Baltose siaurutėlėse „arabiškose“ senamiesčių gatvėse – ispaniška tvarka, čurų kavinės, vyninės ir flamenko teatrai. Minaretai, virtę bažnyčių varpinėmis ir mečetės, virtusios barokinėmis katedromis. Piliakalnių viršūnėse – ir arabiški, ir ispaniški mūrai.

Sevilijos katedros bokštas – tai varpine paverstas minaretas

Kiekvienas iš „Didžiojo trejeto“ Andalūzijos didmiesčių turi savą „kozirį“:

Kordobos koziris – „Mečetė-katedra“. Rodos, nesibaigiančios salės, skliautai, arkos, kolonų eilės: vien iš romėniškų pastatų „surinktų“ kolonų daugiau, nei bet kuriame išlikusiame romėnų pastate… Nes Kordoba ~1000 m. po Kr. buvo didžiausias pasaulio miestas! Taigi, tam, kad kartu melstis tilptų visi jos musulmonai, reikėjo mečetės, dydžiu nusileidusios tik Mekai. Kordobą užkariavę ispanai mečetę pavertė katedra – bet, kai Kordoboje net šiandien žmonių mažiau nei anais laikais, tai ta katedra užima tik patį mečetės vidurį, aplinkui barokinius jo grožius – tuščios salės, kurių grindyse sulaidoti ispanų didikai… Kitos Kordobos vietos: dar romėnų pradėtas statyti tiltas, maža sena sinagoga.

Kordobos mečetės-katedros vidus (kur neperstatyta į katedrą)

Granados koziris – Alhambra – „miestas mieste“, kurios puošnieji Nasiridų rūmai ir Generalifės sodai – pati populiariausia visos Ispanijos lankytina vieta apskritai! Čia pamatai, kokioj rytietiškoj prabangoj gyveno arabiški Andalūzijos valdovai: ir tai nepaisant to, kad viskas statyta marų civilizacijos žlugimo metu, kai Granada buvo likęs paskutinis neprarastas arabų didmiestis Europoje. Ir Alhambra Granadoje – ne viskas. Anapus tarpeklio – žavus Granados senamiestis Albayzin pilnas arabų didikų rūmų carmen. Kaip dera musulmonams, iš gatvės tematai plyną sieną, o visa prabanga – vidaus soduose. Granados pietuose – Sakromontės rajonas, kur gyvenama olose. Seniau taip gyveno čigonai, dabar – hipiai. Izabelė ir Ferdinandas – ispanų monarchai, nukariavę Andalūziją – irgi palaidoti Granadoje.

Alhambros Nasiridų rūmuose

Sevilijos koziris – Sevilijos katedra. Iš „mečetės laikų“ čia liko tik „varpinė“ – tūkstančio metų senumo 105 m aukščio minaretas Giralda, „karūnuotas“ barokiniu špiliu. Viską kitą ispanai perstatė „nuo nulio“ ir auksine didybe mažai Europos katedrų galėtų jai prilygti! Nes Sevilija buvo pagrindinis visos Ispanijos uostas būtent tada, kai ispanų konkistadorai užkariavo Ameriką. Ech, kiek daug prisiplėšto inkų ar actekų aukso nusėdo Sevilijos bažnyčiose, rūmuose… Sevilija ir šiandien – didžiausias Andalūzijos miestas (1,3 mln. gyv.), tad statybos čia niekad nenutrūko: 1928 m. buvusių Ispanijos kolonijų Amerikoje parodai pastatytas Plaza de Espana ir Plaza de America kompleksas iš visos eilės rūmų ir parkų didybe beveik „nukerta“ net Sevilijos senamiestį.

Sevilijos Plaza de Espana

Kiekviename iš arabiškai-ispaniškų Andalūzijos didmiesčių gali praleisti visą dieną ir daugiau! Ir iki kiekvieno – 1,5-2,5 valandų kelio nuo pagrindinių Costa del Sol kurortų.

Costa del Sol – Andalūzijos pakrantė ir kurortai

Visi didingiausi Andalūzijos didmiesčiai – toliau nuo Viduržemio jūros. Bet 95% tų, kurie keliauja į Andalūziją ar Pietų Ispaniją, didžiąją atostogų dalį praleidžia pajūryje. Nesibaigiančioje kurortų grandinėje, ištįsusioje 150 km į rytus ir vakarus nuo Malagos miesto. Ji vadinama Costa del Sol – Saulėtoji pakrantė.

Costa del Sol žvelgiant nuo vietos, kur pakrantės kelias pakyla aukščiau

Ten – karščiausia Ispanijos saulė, giedriausios dienos. Liepą vidutinė dienos temperatūra +31, sausį – +17, balandį – +21, spalį – +24. Beveik jokio lietaus, jokių debesų. Tik 42 dienos per metus, kai bent kažkiek lyja – o per visą vasarą tokių tik 2, per visą pavasarį – 13, per visą rudenį – 12! Kai gyvenau prie Malagos, išvažiuodavau pakeliauti po Ispaniją – kituose miestuose, būdavo, pasitikdavo liūtys, žieminė vėsa, bet, kai sugrįžusio į Costa del Sol manęs visada laukdavo ryški saulė ir žydri dangūs…

Costa del Sol paplūdimys

Bet patys Andalūzijos kurortai – tai labiau tokios „poilsio mašinos“. Viskas veikia, viskas kaip iš vadovėlio „ko reikia masiniam turistui-poilsiautojui“ – bet ne daugiau. Palei jūrą – paplūdimys su barais. Už jo – automobilių gatvė privažiavimui. Kitapus gatvės – vienaukštės beveidės parduotuvės ir restoranai ir daugiaaukščiai viešbučiai vienodais balkonais, į kuriuos nuolat zuja mėlyni TUI autobusai, pilni turistų iš „šaltosios Europos“. Tolesniuose kvartaluose – pigesni viešbučiai, daugiabučiai, vienas-kitas svingerių klubas. Už jų – magistralė, o anapus jos – aukštyn į kalną lipančios vilos, kurias gali pasiekti tik automobiliu. Vienos nuomojamos, kitas nusipirkę kokie vokiečiai ar švedai praleidžia ten ištisas žiemas (paplūdimys jiems jau pabodęs, pakanka privataus baseino).

Costa del Sol vilos

Čia aprašiau seniausią kurortą Toremolinosą, bet iš esmės visa Costa del Sol tokia, kurortų dvasia skiriasi tik tam tikrais niuansais (tarkime, Marbelja laikoma prabangesne, ten daugiau rusų). Visur daug kas pastatyta labai seniai, mat Costa del Sol ne šiaip „dar vienas Europos kurortas“ – tai bene pirmoji pasaulyje „tarptautinė“ kurortų zona! Ji gimė dar ~1959 m., Ispanijos diktatoriui Fransiskui Frankui nusprendus „uždirbti iš saulės ir jūros“.

Pakrantės parduotuvės

Tai buvo tikra pasaulinė turizmo revoliucija! Iki tol daugelis europiečių išgalėdavo keliauti nebent į savo tėvynės pajūrį (tikėdamiesi, kad bent tą vasaros savaitę lis mažiau). O Costa del Sol tapo pirmąja pasauly vieta, kur ir „eiliniai Vakarų Europos darbininkai“ galėjo įpirkti karštas giedras atostogas. Apie kurortų grožį jie nė nesvajojo – atostogos prie Viduržemio jūros jiems savaime prilygo stebuklui – tad viskas statyta kuo paprasčiau, pigiau, masiškiau. Costa del Sol tada traukė ne vien turistus – nuo teismų ten slapstėsi naciai, Toremolinose gyvenimą baigė ir bene garsiausias Amerikos lietuvių mafijozas Alvinas Karpis.

Pakrantės promenadoje

Laikai keitėsi. Ispanija pabrango, o jos išrastą „šiltų atostogų pramonės“ modelį nukopijavo dar pigesni Turkijos ir Egipto kurortai. Bet Costa del Sol trauka neblėsta: prie vokiečių, britų, skandinavų, olandų griuvus geležinei uždangai prisijungė lenkai, rusai, čekai – o ir lietuviai.

Gulėjimo kurorte ar aukštais Andalūzijos standartais gana vidutiniško Malagos senamiesčio daugeliui nebepakanka – ypač kai grįžta metai iš metų. Bazuodamiesi viename kurortų, jie apkeliauja visas Andalūzijos grožybes. Juk viskas pasiekiama per dienos išvyką: ryte išvažiuoji, vakare grįžti, 1-2 val. kelio į vieną pusę. Vieni „tradiciškai“ važiuoja kelionių organizatorių autobusais, kiti – nuomojasi automobiliukus, kad ir kiek prisibijodami raitytų kalnų kelių ir ankštų gatvelių (bet pagrindinius miestus dabar jungia magistralės ir visada galima automobilį palikus parkinge apvaikščioti pėsčiam).

Malagos katedra – įspūdingiausias miesto pastatas

Andalūzijos kalnai, uolos ir baltieji kalnų miesteliai

Andalūzijoje gražių vietų šitiek, kad net kasdien kur nors važiuodamas, per eilines atostogas visko neaplankysi…

Ne mažiau už didmiesčius ir kurortus numylėti Andalūzijos Sierra Nevada kalnai, jų aštrios uolos ir žavūs balti miesteliai.

Pakeliui į Caminito del Rey

Caminito del Rey uolų šlaituose pakabintas takas. 1905 m. jis pastatytas užtvankų darbininkams, vėliau griuvo, trupėjo, tapo „pavojingiausiu Europos žygių taku“, kuriuo dėl nuostabių vaizdų, nepaisydami dažnų žūčių, vis tiek eidavo nuotykių ieškotojai. O galiausiai, 2015 m., kaip viskas Andalūzijoje, pritaikytas masiniam turizmui: „dėl vaizdo“ išdalinami šalmai, bet takas klotas lygiom lentutėm, einama grupėmis paskui gidą, iš anksto nusipirkus bilietus. Bet gilusis tarpeklis, upė jo gilumoj nuo to nepasidarė negražesnė!

Žygis Caminito del Rey

Rondos „baltasis miestelis“, garsėjantis savo 98 metrų aukščio 1793 m. tiltu per Gvadalevino upės tarpeklį, statytu 34 metus: įspūdinga, kaip tais laikais, be jokios technikos, išmūrijo šitokį tiltą! Kone kiekviena „gražiausia Rondos vieta“ su juo susijusi: vaizdas nuo tilto, vaizdas į tiltą iš šono, vaizdas į tiltą iš apačios… Bet sužavėjo ir viena seniausių Ispanijoje koridos arenų.

Rondos tilto viršus

Gibraltaras, kuris, Andalūzijos žmonių pykčiui, iki pat šiol yra Britanijos kolonija. Tai – tikras britiškas miestelis palei į Viduržemio jūrą išsišovusią uolą. Su urvais, nuostabiais vaizdais, fish and chips, svarais sterlingų ir net vienintelėm Europos beždžionėm. Gibraltaras toks mažas, kad oro uosto pakilimo takas kerta pagrindinį kelią ir, kai leidžiasi lėktuvai, tas kelias uždaromas.

Gibraltaro Uolos viršūnė

Aišku, gražių kalnų miestelių yra daug daugiau – visų nesuskaičiuosi. Andalūzijoje nevyko pasauliniai karai, todėl čia niekas nesugriauta, o „gražiai išlikęs senamiestis“ – ne išimtis, bet taisyklė. Tarp įdomiausių – Setenil de las Bodegas, kur baltieji namai stovi it „prispausti“ uolų, Baeza šlaito viršūnėje.

Setenil de Las Bodegas

Turistų minios – daug pliusų, bet dar daugiau minusų

Malagos oro uostas yra ketvirtas pagal keleivių skaičių Ispanijoje – po Madrido, Barselonos ir Maljorkos – nors pati Malaga yra tik šeštasis šalies miestas. Lėktuvai iš čia skrenda į 120+ Europos miestų, vien Costa del Sol įsimylėjusioje Didžiojoje Britanijoje yra reisai į 20 skirtingų oro uostų!

Viena vertus, atskristi labai paprasta – ir su kelionių organizatoriais, ir su aibe pigių skrydžių bendrovių reisų.

Malagos Katedros aikštėje

Kita vertus – nors paprastai nesiskundžiu turistų miniom, bet Andalūzijoje jų jau tiek, kad net trukdo keliauti laisvai… Daugybė eilių net nepagrindinėse vietose – pvz. prie Pikaso muziejaus Malagoje. O į garsiausias lankytinas vietas gali patekti tik pirkdamas bilietą iš anksto, ypač sezono metu (t.y. nežiemą). Į Alhambrą balandį teko pirkti bilietą prieš tris savaites – ankstesniam laikui tiesiog nebuvo. Ir net su tais išankstiniais bilietais prie Nasiridų rūmų stojomės į ilgą eilę! Iš anksto teko pirkti bilietus ir į Caminito del Rey, Sevilijos Alkazarą ir daug kitų vietų.

Eilėje prie Nasiridų rūmų Alhambroje

Tie turistai, kurie, kaip normalu 99% pasaulio vietų, atskrenda į Malagą ir tik tada ima galvoti ką čia aplankius, lieka „it musę kandę“, nepamatę didžiausių Andalūzijos grožybių.

Net kelionė automobiliu Andalūzijoje nė iš tolo nėra tokia patogi kaip daugelyje pasaulio vietų. Didmiesčių gatvėse laisvų vietų pastatyti automobilį nebūna beveik niekada, nuolat matau su įjungtais avariniais „antroje juostoje“ beviltiškai lūkuriuojančius vairuotojus. Net į prekybos centrą Malagoje, būdavo, sezono metu negalėjau patekti, nes parkingas pilnas, norintieji apsipirkti po jį suko ratus… Išeitis miestų centruose – brangūs daugiaaukščiai parkingai. Atvažiuoji į tokį, palieki automobilį visai dienai ir visur kitur vaikštai. Nes jei mėginsi pavažiuoti kokius du kilometrus Granadoje „iš vieno rajono į kitą“, parkingo paieškos ir ėjimas nuo naujo parkingo iki vietos dažniausiai užtruks ilgiau, nei tiesiog tuos du kilometrus suvaikščioti pėsčiom.

Eilė prie Pikaso muziejaus Malagoje

Ir viešbučių, restoranų kainos Andalūzijoje nemažos, bent jau gražiausiuose senamiesčiuose ir populiariausiuose kurortuose: juk vis tiek visi pirks. Džiaugiasi tik vyno mėgėjai, nes dėl mažesnių mokesčių jis Ispanijoje pigesnis.

Na ir dar vietinių požiūris į turistus… Andalūzija iš jų gyvena, gyveno, gyvens. Tik vyriausi senoliai dar prisimena laikus, kai masinio turizmo nebuvo. Andalūziečiams turistai taip pat „savaime suprantama“, kaip saulė ir jūra. Stengtis dėl jų nereikia… Tad Andalūzijoje nerasi Azijai būdingos „pagarbos svečiui“. Pirmenybė čia – visada vietiniams. Daugely pasaulio turistinių vietų gyvenimas plaka turistų ritmu – Indonezijoje, Turkijoje, Egipte gausu „pasaulinių“ restoranų, parduotuvių, su pasauliniais darbo laikais, maistu, higiena, užsienio kalbom ir kt., ko turistams bereiktų – vietiniai pasiūlys. Bet ne Andalūzijoje. Pavyzdžiui, dauguma restoranų čia dirba ispaniškai trumpai, atsidaro vėlai, dar dirba su ilga pietų pertrauka (siesta) – ryte rasti kur pavalgyti tikrai sudėtinga, ypač jei nori gauti ne paprastą sumuštinį su dešra ant batono (už normalaus patiekalo kainą), pavakarę – ne ką lengviau. Mažoka ir užsienio virtuvių, tinklų. Tiesa, kurortuose kiek paprasčiau – bet vis tiek ne tas pats, kas daugelyje „masinių kurortų“ svetur.

Turistai Alhambroje

Na, masinis turizmas (ir jo pinigai) – tai kaip karšta +37 saulė. Tie, kas to neturi, svajoja apie tai ir labai stengiasi, kad tai gautų, o gavę – džiūgauja. Bet tie, kas taip užaugo ir taip kasdien gyvena, neretai tai keikia ir tikrai jau nejaučia už tai jokio dėkingumo…

Andalūzijos kultūros grožybės ir spalvingiausios šventės

Kai Ispanijoje baigėsi diktatūra (~1975 m.), demokratinė valdžia suteikė autonomijas „Ispanijos tautoms“ – katalonams, baskams, galisams… Andalūzai tuoj pat pasipiktino: „Kodėl ne mums, mes juk irgi buvom atskira šalis, turim savo kultūrą?“. Valdžia atlyžo, andalūzus irgi pripažino atskira tauta.

Tauta jie ar ne tauta, pasakyti sunku. Jie kalba ispaniškai – nors ir turi savo tarmę. Istoriškai ten gyveno arabai musulmonai – jie neabejotinai buvo atskira tauta – bet gi jie ištremti. DNR tyrimai rodo, kad andalūzai neturi daugiau arabiško kraujo nei kiti ispanai – jie kilę iš kolonistų, atsiųstų iš likusios Ispanijos. Jeigu šiandien sutinki Andalūzijoje gyvenantį musulmoną – tai imigrantas ar imigrantų vaikas, bet net ir jų Andalūzijoje mažiau nei turtingesnėje šiaurės Ispanijoje.

Andalūzijos žmonės

Tačiau Andalūzija visgi turi savą dvasią – ne tik dėl oro ar ankštų baltų senamiesčių. Arabiškos kilmės pavadinimai – alcazar vadinamos tvirtovės (nuo arab. al kasr – pilis) ar upėvardžiai, prasidedantys gvadal(…), kaip Gvadalkivyras (nuo arab. wadi – upė). Ugningas flamenko šokis su trypimais ir kastanječių plakimu – čia, tarp Andalūzijos čigonų, jis gimė, Andalūzijos miestuose daugiausiai Ispanijoje flamenko vakarų, flamenko šokėjai atvežami net į didžiuosius Costa del Sol viešbučius.

Įdomiausia kelionę į Andalūziją suderinti su garsiausiomis jos šventėmis.

Kadiso karnavalo paradas

Viena jų – Velykų savaitė (Semana Santa), čia švenčiama su nuostabiausiomis brolijų procesijomis, miestų gatvėmis vingiuojančiomis kilometrus: dešimčių kostalerų įraudusiais kaklais komandos neša ir tonos svorio šimtametes religinių skulptūrų kompozicijas paso, juos lydi šimtai keistais rūbais vilkinčių nazarėnų, orkestrai „palaiko“ profesionalia muzika, o kostiumuoti aplinkiniai žegnojasi, mėgina paliesti statulas… Garsiausia Semana Santa – Sevilijoje. Ten ne tik nuomojamos kėdės – tarsi tribūnos – viskam stebėti, bet „strateginėse vietose“ gyvenantys vietiniai nuomoja vietas savo balkonuose. Pabandėme, tikrai verta!

Nedidelis vienos iš 50+ Sevilijos Velykų savaitės procesijų fragmentas (fotografuota iš balkono)

Kita Andalūzijos šventė – Karnavalas (sutampa su Užgavėnėmis), kai daugelyje miestų vyksta įspūdingi paradai. O turistų dar nelabai atrastas Kadiso miesto karnavalas – vienas spalvingiausių visoje Europoje. Paradas ten irgi yra, bet esmė ne jis. Esmė: šventė gatvėse kurios, ypač pagrindinį šeštadienį, virsta tarsi kokia filmavimo aikštele, nes persirengia kone visi ir dažniausiai – šeimos ir draugų kompanijos vienodai. Štai Adamsų šeimynėlė, štai karių būrys, štai viduramžių lankininkai, štai visi „Sucide Squad“ herojai… Kitas akcentas – gatvės muzikos konkursas. Visą miestą užplūsta muzikos grupės ir visų jų nariai irgi vilki pagal vieną stilių. Tiesa, tai ir vienas labiausiai „pašėlusių“ Ispanijos renginių, kai žmonės „nutrūksta nuo grandinės“: tiek šiukšlių, viešai besišlapinančių, girtų ar apkvaišusių žmonių vienoje vietoje kitur Europoje nemačiau.

Kadiso karnavale

Ar verta keliauti į Andalūziją?

Andalūzija buvo viena tų pasaulio civilizacijos viršūnių, kaip Britanija, Italija ar Konstantinopolis – tik kitu laiku ir trumpiau. Pamatyti tuos Kordobos Kalifato, Granados emyrų pastatytus grožius verta kiekvienam, kurį tik žavi senieji miestai ir miesteliai, istorija. Ypač tiems, kam dėl kokių nors priežasčių leistis “gilyn į arabų kraštus”, Maroką, Tunisą, mažiau jauku (pavyzdžiui, nepatinka tenykštė “nešvara”).

Andalūzijos kalnų miesteliai, kalnų vaizdai irgi gali apžavėti, o giedri dangūs, karšta saulė ir paplūdimiai žada vieną geriausių Europoje klimatų pajūrio atostogoms.

Baltame Andalūzijos miestelyje (Setenil de las Bodegas)

Kita vertus, jei esi žmogus, kuriam masinis turizmas kelia stiprią atstūmimo reakciją – tai, turbūt, Andalūzija nebe tau. Turistų minios sekančios gidus su vėliavėlėmis, sausakimšos automobilių ir autobusų aikštelės, eilės prie lankytinų vietų ir būtinybė pirkti bilietus prieš kelias dienas ar savaites – viso to Andalūzijoje be galo daug, ypač ilgojo sezono metu. Juk Ispanija – antra populiariausia turistų tarpe šalis, o Andalūzija – vienas populiariausių jos regionų…

Kainos ir kokybės santykį irgi gali rasti daug geresnį – anapus Europos atostogauti ir pigiau, ir viskas neretai naujau, labiau pritaikyta šiuolaikinėms atostogautojų užgaidoms. Lengviau rasti, pavyzdžiui, viešbutį ant jūros kranto kuris nebūtų anapus kelio nuo paplūdimio, kaip įprasta Costa del Sol.

Alhambros arkos

Taigi, ar Andalūzija ir Costa del Sol tau – turi atsakyti pats, nes tai priklauso nuo to, kas svarbu tau. Kokia jūsų nuomonė apie Andalūziją ir patirtis tenai? Rašykite į komentarus.

Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai

Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa

Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!