Išskleisti meniu

Kelionių dienoraščiai

Tikslas – Amerika 2022 ekspedicijos dienoraštis

Tikslas – Amerika 2022 ekspedicijos dienoraštis

| 0 komentarų

Šie “Tikslas – Amerika 2022” ekspedicijos po lietuviškąją Ameriką dienoraščiai spausdinti seniausiame JAV lietuvių laikraštyje “Draugas”.

2022 m. vasarą vėl leidomės į kelią – kad įtrauktume į “Tikslas – Amerika” lietuviško paveldo žemėlapį ir enciklopediją atokiausias lietuviško paveldo vietas bei susitiktume su Amerikos lietuviais didžiausiose jų šventėse. Nuo Šiaurės Karolinos krupniko varyklos iki lietuvių muziejaus Aliaskoje, nuo Šokių šventės Filadelfijoje iki Pensilvanijos lietuvių dienų, nuo Edmontono iki atokiojo Osceola Milso…

Pradedame nuo Filadelfijos, kur vyko Šokių šventė.

Senieji Filadelfijos lietuvių namai

Senieji Filadelfijos lietuvių namai

 

Filadelfija


Kai pernai paskelbiau apie „Tikslas – Amerika“ ekspedicijų pabaigą, sulaukiau klausimo „Negi toks projektas gali baigtis?“.

Tikslinės ekspedicijos iš tiesų baigėsi. Po to, kai nuvažiavome virš 30000 km, į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį įtraukėme per 750 lietuviškų JAV bažnyčių, kapinių, paminklų ir kito, tiesiog nebeliko tokio JAV ar Kanados regiono, kur galėtume dar važiuoti kasdien aplankydami bent po kelias naujas lietuviško paveldo vietas.

Tačiau pavienių vietų, neįtrauktų į žemėlapį, dar yra. Apie kai kurias jų sužinojau iš skaitytojų jau po to, kai su ekspedicijomis buvome aplankę tuos regionus (ypač daug tokių rytų JAV, kur tyrinėjome dar 2017 m.). Kitos buvo pernelyg toli nuo visko, kad nuvažiuotume automobiliu (pvz. Edmontono lietuvių namai Kanados vakaruose).

Filadelfijos lietuvių namų salė

Filadelfijos lietuvių namų (Lithuanian Music Hall) salė

Šią vasarą nutarėme „užkamšyti spragas“. Tai jau nebe oficiali ekspedicija, oficialaus finansavimo irgi neturėjome ir didžiąją dalį išlaidų dengėme patys. „Tikslas – Amerika“ žemėlapio pildymą šį kartą derinome su keliavimu, darbu per atstumą. O taip pat dviem įspūdingom Amerikos lietuvių šventėmis, kurias norėjau aplankyti nuo seno: Šokių šventė Filadelfijoje (liepos pradžioje) ir Pensilvanijos „pirmabangių“ Lietuvių dienomis „Anglies regione“ (rugpjūčio viduryje), kurios ir „įrėmino“ kelionės pradžią ir pabaigą.

Filadelfija, Šiaurės Amerikos lietuvių šokių šventė

Pirmoji stotelė – Filadelfija. Lietuvių tautinių šokių šventė. Kaip sakė organizatoriai, šiemet ji pirmąsyk išaugo plačiau šokių: dvi dienas prieš tai be mugės vyko ir „Karalių kaimas“, pasakojimų – paskaitų serija apie viską nuo lobizmo Lietuvos labui JAV kongrese iki Ateitininkų organizacijos, nuo lietuviško miuziklo Čikagoje kūrimo iki „Lithuanian Heritage Project“, kurio savanoriai skaitmenizuoja JAV lietuvių duomenis iš senųjų JAV surašymų.

Šokių šventės šokėjai

Šokių šventės šokėjai

Vieną paskaitų skaičiau ir aš, apie „Tikslas – Amerika“ žemėlapio kūrimą bei nuostabiausias JAV lietuvių paveldo vietas, o taip pat įdomiausias lietuviškas Filadelfijos vietas, kurias siūliau aplankyti tą savaitgalį. Malonu, kad ši paskaita buvo viena lankomiausių. Bet dar labiau pribloškė kiekiai žmonių, kurie kalbino ne paskaitos metu ar po jos: jų nė nebesuskaičiuočiau.

Toks tikrai siurrealistinis jausmas. Eilės žmonių, kuriuos anksčiau susitikau skirtingose Šiaurės Amerikos pusėse, skirtingomis aplinkybėmis, per skirtingus „Tikslas – Amerika“ ekspedicijų metus – visi čia, Filadelfijoje, viename pastate. Šokių šventė stebuklingai suvienija visus aktyviausius JAV lietuvius. Kaip ir „Tikslas – Amerika“, nes labiausiai mums padėti norėdavo, daugiausiai ką apie lietuvišką paveldą papasakoti turėjo irgi tie patys – aktyviausi.

Amerikos lietuvių šokių šventės kulminacija - malūnas iš ~1000 šokėjų

Amerikos lietuvių šokių šventės kulminacija – malūnas iš ~1000 šokėjų

Elaine Luschas, XIX a. imigrantų iš Lietuvos palikuonė, 2017 m. pavežiojusi po Pensilvanijos anglies regiono bažnyčias Šokių šventės mugėje su dukterimis pardavinėjo margučius. Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkas Kazimieras Deksnys, pas kurį 2019 m. nakvojome Hamiltone ir kuris lydėjo į Giedraičio lietuvių medžiotojų klubą Šokių šventėje pasakė įžanginę kalbą – kartu su JAV lietuvių bendruomenės pirmininku Arvydu Urbonavičiumi, kuris 2021 m. mus sutiko Omahoje. Sally Zemaitis (2021m. Kanzasas), Danius Glinskis (2017 ir 2021 m. Niujorkas), Laima Liutikienė (2017 m. Naujasis Džersis), Juras Palukaitis (2021 m. Atlanta), prelatas Edis Putrimas (2019 m., Torontas) ir dešimtys kitų (čikagiečių nė nemėginsiu vardinti) – atrodo visa Amerikos Lietuva suvažiavo į vieną vietą, daugelis jų išbėgo į tą Liancouras areną ir sukūrė nusotabų reginį – lietuvišką pasaką.

O kur dar nauji netikėti susitikimai. Marius ir Dalia Naris pasikvietę aptarti Šetlervilio lietuviško kryžiaus Ilinojuje klausimus, kurį, nugriautą 2021 m., pasirodo, jie irgi bandė gelbėti. Kalbino žmonės, keliavę pagal mūsų žemėlapį. Staiga pasivijo trys moterys, mūsų klientės, kurioms padedame atkurti Lietuvos pilietybę.

Su Lušų šeima ir jų margučiais

Su Lušų šeima ir jų margučiais

Deja, kai kurie Lietuvos pilietybės senųjų Amerikos lietuvių ar litvakų palikuonys siekia labiausiai pragmatiškais sumetimais, pvz. dėl pigesnių studijų, ir mažai tepuoselėja lietuvių kultūrą – tad visada malonu matyti tuos, kurie iš tikrųjų domisi lietuvių tradicijomis, šokiais ir t.t.

Visa daugybė tiesiog gatvėje užkalbinusių žmonių, žinančių „Tikslas – Amerika“ net nebūtinai dėl žemėlapio ar enciklopedijos, bet ir dėl straipsnių „Drauge“ ar videoįrašų „Youtube“ kanale „Gabalėliai Lietuvos“. Turbūt niekada gyvenime tiek dėmesio nesame gavę!

Su Gitanu Nausėda prie Filadelfijos Nepriklausomybės salės, kur paskelbta JAV nepriklausomybė, Filadelfijos lietuviai ir svečiai gieda Lietuvos himną

Su Gitanu Nausėda prie Filadelfijos Nepriklausomybės salės, kur paskelbta JAV nepriklausomybė, Filadelfijos lietuviai ir svečiai gieda Lietuvos himną

Tikrai gražus „Tikslas – Amerika“ finišas.

Naujos žinios apie JAV lietuvybę Filadelfijoje

Kaip visuomet per „pavykusius“ susitikimus-paskaitas, keli susidomėję žmonės pranešė apie papildomas lietuviškas vietas. Dale Kachelries, vėliau į mišias atsivedęs ir daugiau prisimenančią savo mamą, nurodė lietuvių bažnyčios vietą Filadelfijos priemiestyje Česteryje (deja, ji nugriauta), pasiūlė su kuo pakalbėti apie nugriautą lietuvių bažnyčią kitame priemiestyje Kamdene. Tai – dvi iš vos kelių buvusių lietuvių bažnyčių, kurių tikslių vietų iki šiol niekaip dar nebuvo pavykę rasti (tik apytiksles, pvz. prie kokių gatvių stovėjo – bet, kad pažymėtume žemėlapyje koordinates, mums reikia žinoti ne tik prie kurių gatvių sankryžos bažnyčia stovėjo, bet ir kuriame tos sankryžos kampe…).

Su Filadelfijos lietuvių namų šeimininkais

Su Filadelfijos lietuvių namų šeimininkais

Emilija Sadonis pasisiūlė įvesti į Naujojo Džersio lietuvių bažnyčių, kurias 2017 m. fotografavome tik iš išorės, vidų ir papasakoti apie jas. Kaip tik planavome tai daryti!
Filadelfijos lietuvių jau mes klausinėjome, kas naujo nuo tada, kai 2017 m. čia lankėmės su pirma „Tikslas – Amerika“ ekspedicija. Laimė, lietuvių bažnyčios tebeveikia visos trys, dvejos iš jų oficialiai lietuviškos: Šv. Kazimiero ir Šv. Andriejaus, kuri per Šokių šventės Mišias po ilgos pertraukos buvo pilna, nes mišiose dalyvavo ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Andriejaus parapijos laukia šimtmetis, žada didelę šventę.

Šv. Andriejaus lietuvių bažnyčia - viena trijų Filadelfijoje

Šv. Andriejaus lietuvių bažnyčia – viena trijų Filadelfijoje. Mūsų daryta nuotrauka iš drono.

Deja, ilgametis klebonas Petras Burkauskas, Šv. Kazimiero bažnyčią išdabinęs lietuviška simbolika, susirgo ir neaišku, ar galės grįžti į parapiją, tad Filadelfijos lietuvius aptarnauja kunigai Volertas ir Staniškis, kuriems reikia važiuoti iš kitų valstijų. Kunigas Anderlonis, šitiek daug papasakojęs mums apie Filadelfijos lietuvių bažnyčias ir klubus 2017 m. ir buvęs retu pirmabangių palikuoniu, puikiai kalbančiu lietuviškai, jau seniai miręs…

Šokių šventės mišios sutraukė pilnutėlę Šv. Andriejaus bažnyčią, o jas laikė prelatas Putrimas iš Kanados. Deja, jis tais pačiais metais iškeliavo Anapilin

Šokių šventės mišios sutraukė pilnutėlę Šv. Andriejaus bažnyčią, o jas laikė prelatas Putrimas iš Kanados. Deja, jis tais pačiais metais iškeliavo Anapilin

Filadelfijos lietuvių namai atgimė!

Labiausiai nudžiugino Filadelfijos lietuvių namų situacija (Lithuanian Music Hall, istoriniuose dokumentuose – Lietuvių muzikališkoji svetainė). 2017 m. šie namai, pastatyti 1908 m. (visu dešimtmečiu senesni už Lietuvos Respubliką) „kybojo ant plauko“. Susitikimo su Filadelfijos lietuviais metu tada girdėjome pokalbius apie planuojamą jų pardavimą. Daug senųjų Filadelfijos lietuvių tada nebematė vilties juos išsaugoti. Pasakojo, kad trečiabangiai mieliau renkasi rusų klubus, nei Lietuvių namus, šie merdi.

Grįžęs iš ekspedicijos karts nuo karto „Google“ vis paieškodavau „Lithuanian Music Hall“, baimindamasis, kad jau pamatysiu informaciją, kad šis vienas seniausių lietuvių pastatų Amerikoje uždarytas, parduotas, o gal net ir bus griaunamas.

Prie Filadelfijos lietuvių namų, statymo laikais vadintų 'lietuvių muzikališkaja svetaine'

Prie Filadelfijos lietuvių namų, statymo laikais vadintų ‘lietuvių muzikališkaja svetaine’

Tokių žinių nesulaukiau.

Ir kaip nustebau, kai Filadelfijos Lietuvių namuose susitikau su dabartiniu jų pirmininku Virgiu Anušausku. Jis – trečiabangis! Interviu, kurį įrašėme savo „Youtube“ kanalui, papasakojo, kad dabar daugelis besirūpinančių Lietuvių namais – trečiabangiai. Pats Virgis Anušauskas – NT vystytojas. Kaip pasakojo, suskambus pavojaus varpams virš „Lithuanian Music Hall“, pasinaudojo savo patirtimi versle, kad pastatą išsaugotų lietuviškai veiklai. Aplinkui Lietuvių namus susidarė darnus trečiabangių kolektyvas, savo rankomis daug ką suremontavo ir dabar, kaip sakė, yra tikroje euforijoje, džiaugiasi tais namais, kokių daugelis kitų tautų Filadelfijoje neturi. Sutvarkytas ir lietuvių muziejėlis rūsyje. Įprasta naujųjų Lietuvių namų sergėtojų gyvenimo istorija tokia – atvyko į JAV prieš ~20-25 metus, kiek reikia užsidirbo, o dabar gali skirti dėmesį ir savanoriškai veiklai, tarsi persisėmę ta tradicija iš dipukų. Tiesa, visgi, aktyvių lietuvių Filadelfijoje mažai, kad užtektų pajamų namams išlaikyti, tad namuose renginius daryti laukiami ir ukrainiečiai, prieš Lukašenkos režimą nusiteikę baltarusiai, kuriems imponuoja ten kabantys Vyčiai (tai juk – ir baltarusių opozicijos herbas).

Lithuanian Music Hall muziejėliui padovanojome ir savo žemėlapį bei sertifikatą, kad pastatas į jį įtrauktas

Lithuanian Music Hall muziejėliui padovanojome ir savo žemėlapį bei sertifikatą, kad pastatas į jį įtrauktas

Filadelfijos lietuvių namų istorija labai primena Susivienijimo lietuvių Amerikoje pastato istoriją Niujorke, kuriuo rūpinasi architektas Danius Glinskis ir kiti – ten irgi vienu metu galėjo atrodyti, kad viskas bus prarasta. Tikėkimės, tokių istorijų bus ir daugiau.

Kodėl trūksta ryšių su anglakalbiais lietuvių palikuonimis?

Tiesa, tam, kad lietuvių pastatai taptų „amžini“, reikia įtraukti dar vieną grupę: Amerikos lietuvių palikuonis, kalbančius angliškai. Nes trečiabangių nėra daug, o ir tie daugiausiai atvykę prieš 20 ar 30 metų: naujos imigracijos į JAV labai mažai. Tuo tarpu lietuvių palikuonių – milijonai. Ir, kaip sakė trečiabangis bendruomenės pirmininkas Arvydas Urbonavičius, kai su juo bendravome pernai Omahoje – „Pirmabangių proanūkiai ar dipukų anūkai – tai ir mūsų anūkų ir proanūkių ateitis“, todėl išmokti su jais išlaikyti ryšį net ir tada, jei jie nebekalba lietuviškai, labai svarbu.

Su pirmabangių palikuoniu E. Adomaičiu, vienu retų pirmabangių, šokusių šokių šventėįe

Su pirmabangių palikuoniu E. Adomaičiu, vienu retų pirmabangių, šokusių šokių šventėįe

Šokiai, šokių šventės – viena puikių tokio ryšio formų, nes kalbos mokėjimo šokiams nereikia, o įspūdingas reginys tiesiog blokšte pribloškia lietuviška didybe. Tarp Šokių šventėje sutiktųjų pažįstamų buvo ir XIX-XX a. sandūros Pensilvanijos angliakasių palikuonis Erik Adomaitis, dabar šokantis Mineapolio „Pūgoje“, kurioje kiti šokėjai – „naujieji“ imigrantai iš Lietuvos. „Šokių terminus lietuviškai jau pramokau“ – sakė jis.

Deja, tokių pavyzdžių mažai. Pavyzdžiui, vieni pažįstami sakė „Mes pažiūrėti Šokių šventės nevažiavome, nes ten viskas lietuviškai, o mes lietuviškai nemokame“ (nors iš tikro buvo subtitruota anglų k.). O kitą dieną po šokių šventės Filadelfijos liepos 4 d. parade angliškai mane užkalbino pora (pamačiusi mano marškinėlius su lietuviškais ženklais) – „Mes irgi lietuviai. Gal žinote, kodėl čia tiek daug lietuvių?“. Papasakojau apie mieste vykusią Šokių šventę – nuliūdo, kad nieko apie tai nežinojo…

Liepos 4 d. parado metu žygiuoja Filadelfijos tautos. Čia - ukrainiečių paradas

Liepos 4 d. parado metu žygiuoja Filadelfijos tautos. Čia – ukrainiečių paradas

Mes su tais anglakalbiais lietuvių palikuonimis susiduriame labai daug – nes padedame jiems atsikurti Lietuvos pilietybę, atrasti archyvuose informaciją apie protėvius, susiorganizuoti keliones į Lietuvą, į protėvių gyventas vietas. Matome, kiek šimtų tūkstančių yra tokių žmonių, kaip jie domisi Lietuva – ypač kai tas domėjimasis paskatinamas patraukliai pateikta informacija ir galimybėmis.

Deja, ryšio tarp tų žmonių ir Lietuvos valdžios institucijų bei lietuvių bendruomenių kol kas trūksta. Ir nėra lengva jį sukurti – nes juk daugelis jų neskaito Lietuvos ar JAV lietuvių informacijos ir nors yra kažkiek „naujų“ angliškų kanalų (pvz. „Draugas News“), kol kas ir juos skaito tik maža dalis anglakalbių lietuvių. Bet tą ryšį sukurti labai svarbu – tiek lietuvių paveldo Amerikoje išlikimui, tiek pačiai Lietuvai, nes per tą ryšį ateina turizmas, investicijos, palaikymas kritiniais valstybei momentais.

Su Filadelfijos gatvėje sutiktu lietuviu - jų Filadelfijoje buvo daug

Su Filadelfijos gatvėje sutiktu lietuviu – jų Filadelfijoje buvo daug

Paskutinės stotelės Filadelfijoje. Prie svarbiausių Filadelfios lietuviškų vietų pakėlėme droną, kad užfiksuotume vaizdus iš viršaus „Youtube“ kanalams. Lithuanian National Hall miesto centre (jau seniai butai) padarėme nuotraukas dieną (turėjome tik naktį darytas nuotraukas, nes 2017 m. ekspedicijoje taip trūko laiko, juk per 16 d. turėjome į žemėlapį įtraukti per 300 objektų…).

Ir Lietuvių Respublikonų klubas, kurį šiemet netikėtai radome pažymėtą Filadelfijos žemėlapiuose. Pasiklausinėję apie jį išgirdome visko: vieni sakė, kad „Jis seniai nebeveikia“, kiti „Ten veikia kaip baras, gali užeiti visi norintys, nueikite pažiūrėti“. Tiesa pasirodė kažkur per vidurį: nuėję radome iškabintą trumpinį LRBC (Lithuanian Republican Beneficial Club), buvo užrakinta, bet paskambinus į duris atidarė žmogus, paaiškinęs, kad čia – baras, bet įleidžiami tik klubo nariai, klubui virš 100 metų, bet dabar tik vienas narys lietuvis iš ~60-70.

Prie Lietuvių Respublikonų klubo Filadelfijoje

Prie Lietuvių Respublikonų klubo Filadelfijoje

Nerami liepos 4 d. naktis. Laukėme fejerverkų prie Meno muziejaus, bet prieš pat jų pradžią visa supanikavusi minia puolė bėgti. Po pirminio šoko žmonių reakcijos išsiskyrė: vieni bėgo toliau, skambino artimiesiems, kiti (tarp jų mes), nematydami akivaizdaus pavojaus, mėgino stoti, stebėti fejerverkus. Bet netrukus miestą užplūdo sirenos, sustojusius toliau vijo policijos pareigūnai: „Yra šaulys, traukitės“. Galiausiai jau iš žinių laidos paaiškėjo, kaip ir įtariau nuo pat pradžių, panika buvo be reikalo: kažkas tiesiog švęsdamas šovė į orą, ir kulkos krisdamos kliudė policininkus. Bet visi buvo įsibaiminę (tam tarpe pareigūnai), nes anksčiau prie Čikagos buvo šaudymas per paradą. Na, JAV per gyvenimą jau praleidau virš 200 dienų, tad nieko keisto, kad, anksčiau ar vėliau, susidūriau ir su šaudymais ar bent jų baime.

Traukiamės su minia šaudant fejerverkams. Čia minia kiek aprimo, traukiasi lėtai.

Traukiamės su minia šaudant fejerverkams. Čia minia kiek aprimo, traukiasi lėtai.

Kitą dieną išjudėjome link Baltimorės ir Vašingtono.

O šiaip, atmetus prastą situaciją su nusikaltėliais, Filadelfija nuostabi – vienas gražiausių JAV miestų ir buvo gera ten praleisti penkias dienas. Nepriklausomybės salė, kur paskelbta JAV nepriklausomybė (jos muziejuje – ir lietuvių ten pasirašyta 1918 m. Vidurio Europos tautų bendrųjų siekių deklaracija). Laisvės varpas. Rotušė su aukštu aukštu aukštu bokštu: kai 2017 m. išvydau ją bulvaro pabaigoje pravažiuodamas automobiliu supratau, kad į Filadelfiją reikėtų grįžti ilgesniam laikui. Masonų šventykla su vienais gražiausių interjerų, kuriuos kada gyvenime regėjau (dabar įleidžiami visi norintys). Įspūdingi seni dangoraižiai miesto centre. Raudonų plytų XVIII a. namų senamiestis (tokių senų namų – statytų dar valdant Britanijai – mažai kur JAV rasi). Kai kurie tie namai perdaryti į viešbučius: tikra atgaiva po visur vienodų „Motel 6“, „Travelodge“ ar „Econolodge“. Mes buvome apsistoję buvusioje 1909 m. skėčių gamykloje, perdarytoje į butus – tikriausiai ir lietuvių ten daug dirbo anais laikais… Tiesa, tas pramoninis rajonas dabar nekoks. Yra ir tamsioji Filadelfijos pusė: benamiai, narkomanai, nusikalstamumas. To aidų irgi matėme daug: nuo automobilių su kulkų skylėmis ir išdaužytais langais palei mūsų laikinus namus iki daugybės gatvėmis besišlaistančių žmonių, kurių mintys, atrodo, jau niekada negrįžta iš alternatyvios (narkotikų) realybės, ir jie kai kuriuose rajonuose sudaro praeivių daugumą. Tiesa, bent jau Filadelfijos Senamiestyje viso to nėra: jį kažin kaip pavyko sutvarkyti, iščiustyti, ten jau didžiausia problema mums buvo kur pigiau pavalgyti, nes greito maisto tinklus išstūmė visokios hipsteriškos kavinės su hipsteriškomis kainomis, į kurias gali nueiti tik prieš tai sumokėjęs keliolika dolerių už valandos parkingą…

Prie Masonų šventyklos (kairėje) ir savivaldybės

Prie Masonų šventyklos (kairėje) ir savivaldybės Filadelfijoje

Na, mus, nors ir kasmet atvykstame į JAV iš Lietuvos, vis dar stebina, kaip JAV vienas nuo kito skiriasi skirtingi rajonai – Lietuvoje praktiškai nėra turtingų ir neturtingų rajonų, saugių ir nesaugių, pigių ir brangių: kiekviename rajone rasi visko.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Filadelfijoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Filadelfijoje aprašas
2. Lietuviškų vietų Filadelfijoje žemėlapis
3. Kelionių vadovas po Filadelfiją

 

Nuo Baltimorės iki Deitono


Antra dalis – apie Baltimorę, Vašingtoną, krupniko varyklą Šiaurės Karolinoje ir lietuvišką vėžlių sriubą Deitone.

Iš Filadelfijos lietuvių šokių šventės išvažiavome į ratą aplink vidurio rytų JAV: Merilandą, DC, Šiaurės Karoliną, Tenesį, Kentakį, Pensilvaniją, Ohają. Laukė sugrįžimai į kai kurias svarbiausias lietuviško paveldo vietas po ketverių ar penkerių metų. Tada pirmą kartą jas lankėme, fotografavome, aprašėme.

O dabar grįžome papasakoti apie darbą. Kartu įtraukėme į tikslasamerika.lt žemėlapį ir kai kurias vietas, kurios anuomet buvo per toli ar joms pritrūko laiko.

Baltimorės lietuvių namų Vytis

Baltimorės lietuvių namų Vytis

Smagu grįžti į Baltimorės lietuvių namų didybę

Žiedą pradėjome nuo Baltimorės ir Vašingtono: paprastumo dėlei nakvojome tarp šių miestų.

Lietuvių namus Baltimorėje radome lygiai tokius, kokius palikome 2017 m., tik anąsyk sutikti žmonės, dabar, aišku, penkeriais metais vyresni – kaip ir mes. Pernai atšventę šimtmetį keturaukščiai klubo rūmai – vieni didingiausių lietuvių namų visose JAV. Priešingai nei 2017 m. ekspedicijoje, šįsyk jau žinojome, kur važiuojame, ką veiksime. 2017 m. dar beveik nefilmavome – o šiemet filmavome nebe tik kameromis, o ir – pirmą kartą – dronu, užfiksuodami įspūdingus vaizdus, kaip Baltimorės lietuvių namų pastogės Vyčio bareljefą iš arti ar Mažąjį Lietuvos parką (tai galiausiai atsidurs „Gabalėliai Lietuvos“ Youtube kanale).

Baltimorės lietuvių namuose imu interviu iš Lietuvos partizaninių kovų rekonstrukcijų Amerikoje pradininko Alekso Radžiaus

Baltimorės lietuvių namuose imu interviu iš Lietuvos partizaninių kovų rekonstrukcijų Amerikoje pradininko Alekso Radžiaus

Įrašėme interviu su Gintaru Bujanausku, kuris rūpinasi (ir dabar pertvarko), muziejų, su Aleksu Radžiumi nuostabioje tautinėje Baltimorės lietuvių namų salėje, su Bernardu Karpavičiumi, kuris yra tiesioginis pirmabangių Lietuvių namų steigėjų palikuonis. Surengėme pasakojimą-paskaitą rūsio bare. Jis atidarytas specialiai šia proga: mat nors šiaip veikia kiekvieną penktadienį, vasaromis, žmonėms prasiskirsčius, neveikia. Gavau paragauti „Virytos“ – vietinio krupniko varianto, kuris simboliškai duodamas visiems Namų svečiams.

Baltimorės Lietuvos parke prie Lietuvių namų

Baltimorės Lietuvos parke prie Lietuvių namų

Baltimorėje į Tikslasamerika.lt žemėlapį įtraukėme ir pirmąją naują vietą šiemet: Džonio Junito (Jono Jonaičio), garsiojo lietuvio amerikietiško futbolo žaidėjo, skulptūrą, apie kurią 2017 m. neturėjome informacijos.

Viryta

Viryta

Vašingtone – naujas komunizmo aukų muziejus

Vašingtone, JAV sostinėje, laukė kur kas svarbesnė Lietuvai nauja vieta. Tai – Komunizmo aukų muziejus, duris atvėręs šiemet (2022 m.). Labai gerai, kad jis įkurtas, nes tiesiog būtina informuoti amerikiečius apie Sovietų Sąjungos siaubus, kad, vėl keliant galvą komunizmui arba rusų imperializmui (o tai jau vyksta), kuo daugiau amerikiečių suprastų, kas ir kaip. Puikūs Holokausto muziejai viena priežasčių, kodėl tikiu, kad žydų persekiojimas ar žudymas niekada daugiau nepasikartos – pasaulis to neleistų.

Komunizmo aukų muziejus Vašingtone

Komunizmo aukų muziejus Vašingtone

Deja, rusų imperializmas kartojasi (Ukraina), neįgyvendanami komunizmo siekiai parklupdo naujas šalis (Venesuela). Ir rezultatai vėl panašūs, kaip aprašyti Komunizmo aukų muziejuje iš laikų prieš 50 ar 100 metų. Pasaulis informuotas per mažai ir klaidas kartoja.

Vien perskaičius komentarus apie Komunizmo aukų muziejų internete apima siaubas: tikėtina, juos rašo Rusijos aktyvistai ar troliai: „Fašistinė organizacija“, „Grynas Vakarų melas, o kiek Vakarai žmonių nužudė?“ ir pan.

Kapitolijus. Patekti vidun sudėtinga, bet ir vaizdo iš išorės pakanka

Prie Vašingtono Kapitolijaus, kur priimami sprendimai gali nulemti ir Lietuvos likimą

Šiaip visa informacija Komunizmo aukų muziejuje kokybiška ir teisinga, bet jos dar gerokai per mažai. Ji pateikta moderniai, bet muziejus teužima kelis kambarius, o dengia visą komunizmo istoriją nuo Rusijos iki Kinijos iki Kubos ir Šiaurės Korėjos (daugiausiai dėmesio visgi – Sovietų Sąjungai). Reiktų daugiau gyvų įrašytų videoliudijimų, autentiškų nuotraukų ir kadrų – kad propagandistų melai esą „viskas išgalvota“ atrodytų kuo mažiau įtikinami. Tačiau muziejus žada plėstis, po mūsų apsilankymo gavo eksponatų ir iš Lietuvos: Sibiro tremtinių rožančių iš duonos ir t.t.

Vašingtone taip pat filmavome: milžiniška simbolinė Šiluvos Marijos koplyčia didžiausioje Vašingtono bazilikoje, seniausia pasaulyje Lietuvos ambasada ir t.t. Kad turėtume kadrų filmams, kuriuos kuriame „Gabalėliai Lietuvos“ „Youtube“ kanalui: ten jų jau yra apie visas JAV dalis, išskyrus Rytų pakrantę, kurios filmuotų kadrų neturėjome.

Šiluvos Marijos koplyčioje Vašingtone

Šiluvos Marijos koplyčioje Vašingtone. Tai tik nedidelis jos fragmentas – nufotografuoti visą sunku, nes ji siaura, bet aukšta. Bet ten esi apsuptas lietuviško meno ir didybės.

Šiaurės Karolinoje – lietuviška krupniko varykla

Šiemet neturime finansavimo ekspedicijai. Tai ir savaip atriša rankas: deriname savanorystę ieškodami paskutinių dar nelankytų lietuviškų Amerikos vietų kartu su darbu internetu, turime galimybę aplankyti ir nelietuviškas JAV vietas, geriau pažinti JAV kultūrą. Prie Vašingtono aplankėme „Colonial Williamsburg“ gyvąjį muziejų, Antitamo pilietinio karo mūšio lauką, gražų Harpers Ferry miestelį, Šenandoa nacionalinį parką Virdžinijoje, patyrėme dvi JAV „popkultūros“ tradicijas: prowrestling it monster trucks mažuose Virdžinijos miesteliuose.

Colonial Williamsburg diena užsibaigė XVIII a. britų karo muzika

Colonial Williamsburg diena užsibaigė XVIII a. britų karo muzika

Savo ruožtu, galimybė nuklysti toliau nuo „lietuviškų takų“ leido pasiekti tokias lietuviškas vietas, kurios tiesiog yra per toli nuo visko, kad būtų buvusios įtrauktos į ankstesnes ekspedicijas.

Tarp jų – Brolių Vilgalių krupniko varykla Dareme, Šiaurės Karolinoje. Ten pasitiko Rimas Vilgalys, ją įkūręs 2013 m. Krupniką gamindavo jo tėvas – irgi jau užaugęs JAV, bet grynas lietuvis, dipukų vaikas. Rimas – dipukų anūkas – pagal kilmę jau tik pusiau lietuvis, bet tęsia ir plečia šeimos tradicijas, krupniko varykloje gausu lietuviškų simbolių. Būdamas „Y kartos“ atstovas krupniką jis pritaikė Y kartai: su gražiu dizainu, tinklapiu, sutelktiniu finansavimu (crowdfunding) kai rėmėjų vardais pavadinami buteliai, ekskursijomis po varyklą ir degustacijomis. Tiesa, pastarųjų neliko: COVID draudimų metu teko atsisakyti dalies varyklos ploto, degustacijų salės. Gal atsiras vėl, bet kol kas Rimas perėjo į kitą sritį – dirba „Google“, pagal savo specialybę. Tačiau Vilgalių krupnikas toliau gaminamas, apie 600 butelių per mėnesį, o apie Kalėdas – tris kartus daugiau. Pasak Rimo, labiausiai verslui plėstis trukdo valdiški ribojimai: negali paprastai siųsti alkoholinių gėrimų į kitas valstijas, negali pardavinėti tiesiai barams (reikia per valstijai priklausantį didmenininką, kuris atsiriekia daug pelno). Na, bet dabar jau galima pardavinėti savo bare – tad Rimo svajonė įkurti tokį Daremo centre. Daugiausiai dirba ne su lietuviais, o su naujų patirčių ir skonių ištroškusiu hipsterišku amerikiečių jaunimu. Lietuvių bendruomenių, istorinių lietuviškų vietų Šiaurės Karolinoje tiesiog nėra. Tačiau pats „ėjimas anapus bendruomenės“ sveikintinas: būtų gerai, kad lietuvišką maistą, gėrimus, pamėgtų ir ne vien lietuviai. Ir patiems lietuviams tada būtų lengviau jo rasti ne vien Čikagoje.

Brolių Vilgalių krupniko varykloje

Brolių Vilgalių krupniko varykloje

Iš Šiaurės Karolinos pasukome pro Smoky Mountains nacionalinį parką, Našvilio muzikinį miestą Tenesyje, ilgiausius pasaulyje Mamuto urvus ir Waverly Hills „apsėstą sanatoriją“ Luivilyje link seniau pažįstamų vietų ir senų kelių: Deitono, Pitsburgo.

Luivilyje dar tikėjomės įtraukti į žemėlapį antrą Džonio Junito statulą, deja, ji, pasirodo, ne lauke, o kažkur prie universiteto stadiono švieslentės, o stadionas nesezono metu uždarytas. Galvojome bent nufotografuoti iš drono, bet prie stadionų juos leisti draudžiama…

Prie Šiaurės Karolinos ir Tenesio valstijų ribos

Prie Šiaurės Karolinos ir Tenesio valstijų ribos

Šiltas sutikimas Deitone

Deitone, Ohajuje, pasijutome laukiami labiausiai: tenykštės Šv. Kryžiaus lietuvių parapijos siela MaryAgnes Mikalauskas „Gabalėlius Lietuvos“ skaito dar nuo tada, kai nė neplanavome „Tikslas – Amerika“ ekspedicijų. Ji labai apsidžiaugė, kad sugrįšime į Deitoną pasidalinti savo pasakojimu. Pakvietė pernakvoti pas save namie. MaryAgnes gyvena prie pat bažnyčios, tad sekmadienio rytą padariau tai, ką prieš 100 metų galėdavo sau leisti beveik visi Amerikos lietuviai, o šiais laikais vos keletas: pėsčiomis nuėjau į lietuviškas mišias. Tiesa, kunigas anglakalbis – bet skaitiniai, maldos buvo ir lietuviškai.

Deitone daugelis žmonių – pirmabangių palikuonys, tad savąją paskaitą pakreipiau kiek kitaip. Kai pasakoju dipukams ar trečiabangiams, kaip Čikagoje, tai daugiausiai pasakoju apie lietuvių paveldą Amerikoje, o čia pasakojau ir apie pačią Lietuvą, kurią paliko emigrantai Deitono lietuvių protėviai: kuo tai, ką jų protėviai patys sukūrė Amerikoje, skyrėsi nuo to, ką paliko Europoje.

Fotografuoju Deitono lietuvių bažnyčios vitražus su koplytstulpiais naktį

Fotografuoju Deitono lietuvių bažnyčios vitražus su koplytstulpiais naktį

Paskaita išėjo ilgesnė (apie 70 minučių), bet 45 atėjusiems paklausyti žmonėms patiko. Ne vienas jų ne lietuvis: priėjo pakalbėti vokietis lietuvės vyras, į parapiją įsijungusi lenkė iš Pitsburgo. Bet jie jau tapo Šv. Kryžiaus šeimos nariais, tikriausiai skaito MaryAgnes Mikalauskas parapijos biuletenį su daug informacijos apie Lietuvą.

Apskritai Deitono lietuvių bažnyčia – viena pilniausių Amerikoje, bent jau pagal užpildymo procentą. Ji nedidelė, tad ~59 į sekmadienio mišias atėję žmonės reiškia, kad užpildyta maždaug pusė visų suolų. Girdėjosi ir trijų kūdikių verksmas – tokie reti garsai JAV lietuvių bažnyčių mišiose…

Deitono bažnyčios vitražai iš vidaus mišių metu

Deitono bažnyčios vitražai iš vidaus mišių metu

Bažnyčia laikosi, bet, aišku, visokie vyskupų spaudimai, bažnyčių uždarinėjimai gąsdina. 2018 m., kai lankėmės Deitone pirmąsyk, prie altoriaus stovėjo keturios vėliavos: JAV, Vatikano, Lietuvos ir Vengrijos. Vengrijos, nes uždaryta vengrų bažnyčia ir lietuviai mėgino juos kviesti pas save. Dabar stovi jau penkios vėliavos – dar ir Lenkijos. Uždaryta ir lenkų bažnyčia, kur buvo lenkų parapija atsirado mečetė, nes į rajoną keliasi turkai.

Svarbu, kad Šv. Kryžiaus bažnyčia išliktų. Labiau nei bet kuri kita JAV lietuvių bažnyčia ji apjungia pirmabangių ir dipukų tradicijas ir stilių. Nedidelė bažnyčia statyta pirmabangių XX a. pradžioje, bet smarkiai „sulietuvinta“ dipukų architektų J. Muloko, A. Valeškos, V. K. Jonyno: gavo vitražus su koplytstulpiais (itin gražiai jie žiba naktį stebint iš lauko), trijų kryžių šventovę Lietuvos kankiniams (atspindinčią Trijų kryžių paminklą Vilniuje), liaudiškų motyvų bokštelį ir t.t.

Su Mary Agnes Mikalauskas

Su Mary Agnes Mikalauskas

Deitone ragavome ir lietuviškos vėžlių sriubos

Deitone į Tikslasamerika.lt žemėlapį įtraukėme ir lietuvių restoraną „Amber Rose“, kur su vietos lietuviais vakarieniavome šeštadienį. Kaip pasakojo jo steigėjos dukra Ana Marija Služas, restorano pavadinimas – žodžių žaismas nuo giminės pavardės „Ambrazaitis“ (Amerikoje tapo „Ambrose“). Restoranas įkurtas 1990 m., prabėgus kone šimtui metų nuo šeimos imigracijos į Ameriką. Bet karta iš kartos jie liko grynakraujai lietuviai – o, kaip rodo patirtis, būtent grynakraujai lietuviai labiausiai išlaikė tradicijas ir organizacijas net ir per tris ar keturias kartas (MaryAgnes Mikalauskas – irgi grynakraujė lietuvė). Deja, tokių vis mažiau ir, jei neparsiveši sutuoktinio iš Lietuvos, šiuo metu rasti sau „grynakraujį pirmabangių palikuonį“ į vyrus ar žmonas beveik neįmanoma, todėl jauniausi „grynakraujai pirmabangių palikuonys“ būna apie 50 metų amžiaus…

Su įkūrėjos dukra prie Amber Rose restorano

Su įkūrėjos dukra prie Amber Rose restorano

Tiesa, „Amber Rose“ Služai pardavė, bet liko ne tik restorano dekoras (vitražai pagal lietuvių liaudies dainą „Išėjo tėvelis į mišką“, senos nuotraukos), bet ir meniu. Yra balandėliai (kiek kitokie, nei Lietuvoje, bet taip juos gamino ir Služai). Ir pagaliau paragavome „Lietuviškos vėžlių sriubos“ – ji irgi tebėra meniu. Ana Marija Služas sunkiai galėjo patikėti kai pasakėme, kad Lietuvoje tokios niekas nevalgo. Deitono lietuviams tai – toks pats lietuviškas dalykas, kaip kugelis. Iš tikro jis atsirado Deitono lietuvių tarpe Antrojo pasaulinio karo metais, kai trūko mėsos, o vėžlių medžioklė buvo neribota. Bet lietuviams patiko, tai tapo tikra jų tradicija: kartu maišyti vėžlieną su daržovėmis, gaminti šitą sriubą.

'Išėjo tėvelis į mišką vitražai'

‘Išėjo tėvelis į mišką vitražai’

Man šis patiekalas pasirodė labai jau neįprastas: keista vėžlienos tekstūra, nors ji ir yra supjaustyta labai mažais gabalėliais. Ana Marija Služas irgi sakė, kad nevalgo jos: pakakdavo jausti kvapą vėžlienos ruošimo metu, kad nebesinorėtų.

Galvoju jau turiu pakankamai informacijos parašyti į „Gabalėlius Lietuvos“ naują straipsnį apie užsienio lietuvių virtuvę: nuo Baltimorės „Virytos“ ar Pensilvanijos angliakasių „Boilo“ iki Deitono lietuvių vėžlių sriubos ar San Paulo kugelio su manijokais ar Klivlando lietuvių klubo „Lubeno“: užsienio lietuviai išrado tikrai daug patiekalų! Na, bet juk ir daugybė to, ką vadiname „kinų virtuve“, išrasta Amerikoje, o tai, ką Vakaruose dažniausiai vadiname „kebabu“, išrado Vokietijos turkai… Emigrantai, paragavę naujų virtuvių, atradę naujus ingredientus (na, nėra Lietuvoje tokių milžiniškų vėžlių ar manijokų…), turi galimybę sukurti ir naujus patiekalus, apie kuriuos jų tėvai ar seneliai Lietuvoje negalėjo nė pasvajoti…

Lietuviška vėžlių sriuba

Lietuviška vėžlių sriuba

Ilgai pasilikti po paskaitos Deitone negalėjome – reikėjo lėkti į Pitsburgą. Deitone paskaita baigėsi apie 1 val., o jau 7 val. turėjome pradėti Pitsburgo lietuvių užmiesčio klube…

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas nuo Baltimorės iki Deitono:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Baltimorėje aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vašingtone aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Šiaurės Karolinoje aprašas
4. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Deitone aprašas

 

Nuo Pitsburgo iki Naujojo Džersio


Trečia dalis – apie atgimusį Pitsburgo lietuvių užmiesčio klubą, apie 1907 m. įkurtą ir tebeveikiantį Osceola Milso lietuvių klubą, kurio net pastato nuotraukų internete nebuvo, ir nykstantį, bet vis dar didingą Naujojo Džersio lietuvišką paveldą.

Paskaita atgimusiame Pitsburgo lietuvių užmiesčio klube

Pitsburgas – vienas daugiausiai lietuviškų vietų turinčių JAV miestų! Jų į žemėlapį tikslasamerika.lt esame Pitsburge ir jo priemiesčiuose įtraukę net 29. Deja, dauguma tų lietuvių bažnyčių, klubų seniai uždaryti. Laimė, bent jau vienas lietuviškiausių likusių – Lietuvių užmiesčio klubas – laikosi tvirtai.

Nuo pirmosios „Tikslas – Amerika“ ekspedicijos 2017 m. Pitsburgo lietuvių užmiesčio klubas išgražėjo, pastatą sutvarkė, išdažė Jono Baltraus šeima. Kas anuomet buvo toks eilinis namas Amerikos priemiesčiuose, dabar jau išdabintas Jerry Katencik sukurtu lietuvišku ženklu. Greta jo atsirado ir kryžius, beje, 1988 m. pagamintas MaryAgnes Mikalauskas, pas kurią nakvojome Deitone, tėvo George Mikalauskas. Tada jis pastatytas prie Pitsburgo lietuvių vienuolyno. Bet šis vienuolynas 2017 m. nugriautas, taigi, kryžius rado vietą Pitsburgo lietuvių užmiesčio klube.

Prie Pitsburgo lietuvių užmiesčio klubo

Prie Pitsburgo lietuvių užmiesčio klubo

Klubas – tvirčiausia likusi lietuvių tvirtovė mieste, kuriame lietuviškų vietų kadaise buvo daugybė (Pitsburgas su priemiesčiais Tikslasamerika.lt žemėlapyje pagal lietuviškų vietų skaičių nusileidžia tik Čikagai, Pensilvanijos Anglies regionu ir Niujorkui). Čia viskas ėmė griūti dar labai seniai: pirmoji bažnyčia uždaryta dar 1963 m., o daugelis paskutinių – 1992 m. Dabar toje, didžiausioje, Šv. Kazimiero bažnyčioje – butai (keista turėtų būti ten gyventi, tokių keistų formų langai).

Tiesa, dar buvo likę Lietuvių namai netoli miesto centro. Su Vyčiu fasade. Jie ten iki šiol yra. Bet pastatas parduotas dar 2014 m. ir lietuvybė atsitraukė į užmiesčio klubą. 2017 m. abejojau, ar ilgam: užmiesčio klubas tada atrodė tuščias, nutriušęs, o šeimininkai minėjo, kad remontams trūksta laiko, trūksta narių, o Lietuvos nepriklausomybės dienos ten nė nebūdavo įmanoma švęsti, nes per sniegą neprivažiuosi, tekdavo nuomotis bulgarų namus.

Prie senųjų Pitsburgo lietuvių namų

Prie senųjų Pitsburgo lietuvių namų

Dabar gi atrodo, kad lietuvybė, nors ir smarkiai susitraukusi (parduota apie du trečdaliai lietuvių užmiesčio klubo žemės, liko apie 30 akrų), Jefferson Hills priemiestyje įsitvirtino. Namai gražiai įrengti, sutvarkyti, kasmet rengiamos lietuvių šventės: Joninės, Kūčios, nepriklausomybės diena ir „nauja vietinė tradicija“ Pig Roast gegužinė. Bent daliai tų švenčių vieta priemiesčiuose, didelė lauko erdvė, gamta (ganėsi stirnaitės) – tik pliusas.

Ir pernakvojome lietuvių užmiesčio klube. Sniegas žiemom jau valomas, nes per užmiesčio klubą namo važiuoja kaimynas, nusipirkęs dalį jo žemės. Į mūsų paskaitą atėjo 20 žmonių, kas tikrai nemažai: juk sekmadienio vakaras, visą dieną smarkiai lijo, kito renginio Namuose tuo metu nebuvo (bepigu surinkti daug žmonių po Mišių bažnyčioje…).

Pitsburgo lietuvių užmiesčio klube vakare aprašome per dieną surinktą informaciją, dirbame. Kiti lietuviai po paskaitos jau seniai išsiskirstė namo

Pitsburgo lietuvių užmiesčio klube vakare aprašome per dieną surinktą informaciją, dirbame. Kiti lietuviai po paskaitos jau seniai išsiskirstė namo

Tiesa, surinkti žinių apie užmiesčio klubo istoriją buvo sunkiau, nei kitur. Nes dauguma narių atvykę iš kažkur kitur, įsijungę į klubą gal prieš 20, gal prieš 40 metų, bet jie nėra steigėjų ar „senųjų“ Pitsburgo lietuvių palikuonys. Pirmininkas Vytas Mickus – iš Čikagos, Jonas Baltrus – Duboiso, net ir iš Beriso (Argentina) yra narys. Jau įsilieja ir nauji, trečiosios bangos imigrantai, dirbantys kur Pitsburgo medicinos centruose, seniai pakeitusiuose plieno pramonę kovoje dėl Pitsburgo ekonominio variklio titulo. Taip pat klubas ieško naujų narių ir tarp pirmabangių palikuonių – netgi bando užmegzti ryšį visais kontaktais, kur pamato Pitsburgo apylinkėse lietuviškas pavardes. Tokių irgi įsilieja.

Su pasakojimo besiklausiusiais Pitsburgo lietuviais

Su pasakojimo besiklausiusiais Pitsburgo lietuviais

Kaip kiekvienoje paskaitoje, garsiai paskelbiau, kokie klausimai dar neatsakyti tose žemėse. „Taip ir neišsiaiškinau, kur stovėjo Donoros bažnyčia, o gal likęs ir pastatas?“ sakiau. Niekas nebuvo tos Pitsburgo priemiesčio, liūdnai pagarsėjusio 1948 m. mirtinu smogu, bažnyčios matęs, bet paskaita paskatino juos pasidomėti, ir jau po poros dienų iš Jono Baltraus ir Roberto Medonio gavau skanuotus senus žemėlapius, kuriuose tiksliai pažymėta Donoros lietuvių bažnyčios vieta.

Pitsburge droną pakėliau dar ir Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse – įspūdingas memorialas lietuvėms vienuolėms su nugriauto vienuolyno kertiniu akmeniu tiesiog prašyte prašosi nuotraukų ir vaizdų iš viršaus. Deja, palyginus su 2017 m., ten aštuoniais vienuolių kryžiais daugiau… Ir tikrai per tą laiką aštuonios naujos vienuolės neprisijungė. Deja, Amerikos lietuvių vienuolynai nyksta.

Pitsburgo Šv. Kazimiero lietuvių kapinių memorialas

Pitsburgo Šv. Kazimiero lietuvių kapinių memorialas

Lietuviški siurprizai Pensilvanijos užkampiuose

Iš Pitsburgo pasukome į rytus, į Pensilvanijos regionus, kur lietuvybė paskendusi dar gilesnėse praeities miglose – bet dar yra ryškių ją primenančių ženklų. Osceola Milso ir Portedžo miesteliai buvo pernelyg atokūs, kad užsuktume per itin darbais perpildytą 2017 m. ekspediciją, kuomet per 17 dienų į žemėlapį įtraukėme per 300 lietuviškų objektų.

Spragą užpildėme šiemet. Nedidelėse Portedžo kapinėse išties nemažai lietuviškų pavardžių – tiksliau, tokių, kurių originalo versija buvo lietuviška. Jos pakeistos, kaip buvo būdinga pirmabangiams, netgi tas pati moteris ant to paties kapo dviejose vietose įvardyta skirtingai! Agota Ambrazavicze ir Agata Ambrozatas. Deja, kapinėse nėra jokio ženklo „Lithuanian“, tik ant vieno kapo – ugniagesio Nekiūno – parašyta, kad jis yra „Proud Lithuanian“. Atrodo, laidojimai prasidėjo vėlyvesniu tarpukariu, kai Pensilvanijos pirmabangių ryšiai su Lietuva jau buvo ėmę trūkinėti.

Osceole Milse laukė ne šiaip sau antkapiniai akmenys, o ir ištisas veikiantis lietuvių klubas. Važiavau ten tikrai nežinodamas, ką rasiu, net kokį pastatą: internete nėra jokių nuotaukų, į skurdų Osceola Milso miestelį nė neužsuko „Google Street View“ automobilis. O į mėginimus susisiekti klubas atsakė tik po kokio mėnesio.

Įvažiavimas į Osceola Milsą

Įvažiavimas į Osceola Milsą

Išvydęs pastatą išvis suabejojau, ar rastas klubo adresas teisingas: atrodo kaip paprastas medinis namas, be jokių iškabų. Pajudinome duris – atsidarė. Viduje prirūkytas baras, sėdi keli vyresnio amžiaus kaimo vyrai. „Ar čia lietuivų klubas?“ – klausiame. Barmenė atsako „Taip“ ir sakė, kad susirašiau su ja ar jos dukra. Dėmesiu džiaugiasi: iš anksto pasiruošė mums parodyti daug senų dokumentų, kuriuos rado kažkur pastate. Daug kas lietuviškai: seni Šv. Antano draugijos, įkurtos 1907 m. (iš kurios išsivystė klubas) susirinkimų protokolai (persifotografavome). Kažkur siųstos 1929 m. klubo pastato nuotraukos (atrodo identiškai kaip dabar). Jau angliškas tarpukarinis prisijungimo prie Susivienijimo lietuivų Amerikoje dokumentas, keli laiškai. „Deja, buvo daugiau“ – sako barmenė, vardu Winter – „Bet per vieną misionierių išsiuntėme dokumentus į Lietuvą, kad suskaitmenintų ir atsiųstų atgal. Deja, nei girdėjome, kad būtų suskaitmeninę, nei atsiuntė atgal – viskas dingo“.

Senas, dar lietuviškai rašytas dokumentas iš Osceola Milso lietuvių klubo archyvo

Senas, dar lietuviškai rašytas dokumentas iš Osceola Milso lietuvių klubo archyvo

Paklausta apie klubo dabartį, Winter sakė, kad besitraukiančiame miestelyje dabar „Visi priklauso viskam“ (be lietuvių, yra ir slovakų klubas). Nariai tikrai nebūtinai lietuviai – tiesą pasakius, daugelis nė nežino savo kilmės, tarp jų ir Winter vaikinas, kuris sakosi esąs lenkų kilmės, bet gal ir lietuvių. Pati Winter užtikrinta, kad ji – nelietuvių kilmės (airių ir slovakų).

Daugiau lietuviškų detalių radome renginių salėje greta baro – ir užrašas „Lithuanian Club“, ir Lietuvos herbai. Ir Lietuvos vėliava – tiesa, pakabinta atvirkščiai… Perkabinome teisingai.

Su Winter Osceola Milso lietuvių klube

Su Winter Osceola Milso lietuvių klube

Winter mus nuvežė ir į Osceola Milso lietuvių kapines: priklauso klubui. Milžiniška teritorija, bet palaidojimai tik viename šone, kaip rodė klube rodyta kapinių knyga, jų ne daugiau 50. „Anksčiau galėdavo laidotis tik tie, kas klubui priklausė nuo 40 metų ar iš dar anksčiau; dabar padidinome iki 50 m., nes vietos tiek daug“ – pasakojo Winter. Atrodo, lietuivų bendruomenė prieš 100+ metų tikėjosi, kad lietuvių čia atvažiuos daug daugiau… Pakeliui atgal į klubą sutiktas miestelio istorikas – jau žinojęs Lietuvą, situaciją Ukrainoje ir t.t. – sakė, kad Osceola Milsas taip ir neatsigavo po 1929 m. Didžiosios depresijos. Tada užsidarė daug anglies kasyklų – ir nors vienerios veikia, Winter pajuokavo, kad „Pagrindinis miestelio uždarbis – social security mokėjimai“.

Su klubu atsisveikinome, gavome dovanų jo marškinėlius (su jau teisinga Lietuvos vėliava), o patys dovanojome „Tikslas – Amerika“ žemėlapį. Jau sukaupėme visai nemažą lietuvių klubų Amerikoje marškinėlių kolekciją. Kokie skirtingi tie klubai! Osceola Milso klubas, atrodo, sugebėjo pergyventi pačią lietuvybę ir net visus, kurie dar prisiminė, kas ta lietuvybė – kažkaip visgi išlaikydamas jos fragmentus, nes jau vien „Lithuanian Club“ pavadinimas įpareigoja domėtis ta šalimi.

Su Osceola Milso lietuvių klubo marškinėliais

Su Osceola Milso lietuvių klubo marškinėliais

„Rengiame ir koncertus“ – pasakojo Winter – „Lietuviai muzikantai neatvyksta, bet va, vis muzikuoja vienas JAV karys, jis ilgai tarnavo misijoje Lietuvoje, jam patinka Lietuva“. Winter nuomone, klubas veikia nuo dar seniau nei 1907 m. – tais metais jis tik oficialiai registruotas – bet ir 1907 m. įkūrimo data reikštų, kad tai vienas seniausių tebeveikiančių lietuvių klubų Amerikoje apskritai.

Važiavome į Naująjį Džersį, pakeliui dar stabteldami Istono lietuvių kapinėse, kurios nustebino dideliu paminklu kunigui Gaudinskui. 21 val. įsijungėme radijo stotį, kur tuo metu, antradienį, skamba lietuviška radijo valanda. Per radiją skambėjusios Virgilijos Noreikos dainos ir lietuvių orkestrai sudarė tokį keistą foną važiuojant kryptimi New York.

Prie paminklo kunigui Gaudinskui Istono lietuvių kapinėse

Prie paminklo kunigui Gaudinskui Istono lietuvių kapinėse

Atradimai ir praradimai Naujajame Džersyje

Iš visų valstijų, kurias tyrinėjome per „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas, Naujajame Džersyje tikriausiai buvo dar likę daugiausiai ką padaryti. Nes 2017 m. Naujasis Džersis buvo paskutinis maršrute – ir ne viskam liko laiko. 2018 m. dar grįžome prie Patersono bažnyčios. Galvojau grįžti ir 2021 m., kai praleidome savaitę Niujorke. Bet tada skyrėme didesnį dėmesį Niujorkui, Longailandui. Iš Niujorko Naująjį Džersį lankyti pernelyg nepatogu – juk būdamas Niujorke paprastai neturi automobilio. Tuo tarpu kai automobilį jau turi, norisi važiuoti toliau, ten, kur gal būsi tik tą vieną kartą – na, o Naujasis Džersis, atrodo, palauks, juk tai taip šalia Niujorko, per kurį dažniausiai skrendame į Ameriką, dar bus progų…

Šiemet pagaliau užpildėme visas spragas. Daug padėjo Emilija Sadonis, netyčia užsukusi į mano paskaitą dar šokių šventėje Filadelfijoje. Užkalbino po mišių, užsiminiau, kad Naujajame Džersyje dar noriu užeiti į Kernio lietuvių bažnyčios vidų (turėjau nuotraukų tik iš išorės), lietuvių kepyklą, bei kai kurias kitas vietas.

Elizabeto 'lietuvių' kepykla

Elizabeto ‘lietuvių’ kepykla

Emilija ėmėsi rimtai organizuoti mano apsilankymą: pakvietė pernakvoti, sudėliojo maršrutą nuo 7 val. ryto iki apie 4 val. vakaro. Įtraukė ir tokių vietų, apie kurias nežinojau: pavyzdžiui, lietuviškas kryžius, kurį Lietuvos Vyčiai 1996 m. pastatė Kearnio River Walk pasivaikščiojimo take.

Pavyko patekti ne tik į Kernio bažnyčią, bet ir į Niuarko bažnyčią bei Lietuvių laisvės salę, kuri, veikusi 1924-1980 m., dabar virtusi ispanakalbių sekmininkų bažnyčia. Nieko lietuviško ten nesitikėjau. Laisvės salėje (Liberty Hall), į kurią įleido pastorius, išties nieko ir neradau (tik „Šitas sietynas iš lietuvių laikų“, sakė pastorius, paskui jau pats mūsų klausinėjo „Kam reikėjo šito seifo?“; „Buvo lietuvių bankas“ – atsakė Emilija). Tiesa, Laisvės salės fasadą puošia užrašas Lithuanian Liberty Hall, iškaltas akmenyje. Užėjome ir į Elizabeto lietuvių kepyklą „Lithuanian Bakery“: tiesa, šeimininkai mus nustebino pasakę, kad jų šeima ne lietuvių, o lenkų kilmės, „Lithuanian“ tik pavadinimas (gamina visos Rytų Europos duonas).

Lietuvių Laisvės salė

Lietuvių Laisvės salė

Na, o Niuarko bažnyčioje, kur įleido tik portugališkai mokėjusi brazilė mergina, lietuvybės viduje buvo daugiau: lietuviškas užrašas ant stiklo, ant vieno kryžiaus. Aišku, kadaise buvo daugiau, bet reikalas tas, kad tikroji Niuarko lietuvių bažnyčia nugriauta po 1981 m. gaisro. Dabartinė bažnyčia – tai buvusi parapijos salė, į kurios rūsį anuomet perkeltos mišios. Ir jau ilgas laikas ten nevyksta ne tik lietuviškos mišios, bet net ir angliškos: dabar tai portugalų-brazilų teritorija. Todėl ir tikėjausi mažai ko. Iš tiesų, lietuviški simboliai, Vyčių himnas nutrinti, o Emilija Sadonis sakė, kad ir šiaip gražu ten niekad po to, kai prarado tikrą bažnyčią, nebuvo, kai atėjo laikas jai tuoktis, nors tuo metu priklausė Niuarko parapijai, pasirinko Kernio lietuvių bažnyčią.

Lietuviški užrašai Niuarko bažnyčioje

Lietuviški užrašai Niuarko bažnyčioje

Kernio bažnyčia dabar viena tvirčiausių Naujojo Džersio lietuvių atramų. Ji – oficialiai lietuviška (kabo užrašas „Lithuanian Church“), su lietuvišku kryžiumi greta, lietuviškais vitražais (Šiluvos Marija, Aušros Vartų Marija, lietuviški užrašai). Ir mišios ten vyksta kasdien – taip reta lietuvių parapijose. Tiesa, kaip pasakojo bažnyčion įleidusios seserys Dona Calcado ir Linda Reina, lankytojų nėra labai daug: sekmadieninėse mišiose apie 50, šeštadieninėse apie 30. Jos abi lietuvės, bet jos ne iš Kernio parapijos: kilo iš Šenandoriaus Pensilvanijoje. Didžiąją gyvenimo dalį Naujajame Džersyje priklausė ne lietuvių parapijai, tačiau jau bent keliolika metų važinėja į toliau nuo namų esančią Kernio lietuivų bažnyčią. Grįžo prie šaknų.

Lietuvos ir JAV vėliavos bei Aušros Vartų Marija Kernio bažnyčioje

Lietuvos ir JAV vėliavos bei Aušros Vartų Marija Kernio bažnyčioje

„Turėtų būti stipri Vyčių kuopa“ – pamaniau, juk pastatė du kryžius, ji aprašyta Vyčių šimtmečio almanache. Bet paklaustos apie Lietuvos Vyčius, ar nėra jų narės, seserys Dona Calcado ir Linda Reina tik tarstelėjo – „Lietuvos Vyčiai? Paskutinį kartą, kai girdėjau, tai buvo Lietuvos Vytis. Jis aktyvus, bet ir jis sensta“.

O kadaise visur aplink būta lietuvių rajono. Stabtelėjome Schuyler banke, kuris, pasak Emilijos Sadonis, įkurtas lietuvių. Jo vadovas ukrainietis su dideliu užsidegimu pasakojo, kaip, kai įsidarbino ten prieš kokiu 40 metų, visa valdyba buvo „lietuviai patriotai“. Dabar liko tik vienas toks ar keli: sutikome valdybos narį Bruce P. Kauffman, kuris, nors ir niekada gyvenime nebuvo Lietuvoje savo kilme labai domisi ir džiaugėsi „Tikslas – Amerika“ projektu. Bet dauguma banko klientų dabar irgi ne lietuviai – jų šalia beveik negyvena.

Lietuvių kryžius Kernyje, kurį parėmė ir Schuyler bankas

Lietuvių kryžius Kernyje, kurį parėmė ir Schuyler bankas

Daug kas pasikeitė ne į gerąją pusę net nuo 2017 m. Lietuviški kryžiai prie Kernio ir Niuarko bažnyčių tada buvo gražūs, tvarkingi, o dabar aplūžę: Niuarko nukryžiuotasis, pusė Kernio kryžiaus saulės guli ant žemės. „Norime suremontuoti“ – sakė seserys Dona Calcado ir Linda Reina – „Bet niekaip nerandame, kas mokėtų dirbti su lietuviškais kryžiais Naujajame Džersyje ar aplinkui. Gal žinote jūs?“. Pamėginau paklausinėti, gal pavyks – Tony Dambriūnas iš Niujorko minėjo, kad turi idėjų.

Kitose vietose jau net nebėra, kas stengtųsi. Lietuvių bendruomenės centras Kernyje po pandemijos taip ir nebeatvėrė durų – pastatas parduodamas. Vyčiai fasade blunka ir neaišku kiek dar liks. Bajonės lietuvių bažnyčią uždarė dar ~2016 m., bet 2017 m. apsidžiaugiau radęs ją „kaip po senovei“, atidarytą, su visais lietuviškais ženklais. Formaliai jau buvo tapusi Sirijos katalikų katedra, bet dar kabojo naudojimosi tvarka, kuri nustatė, kad ir Romos katalikai (lietuviai) turi teisę naudotis, plazdėjo trispalvė. Dabar į vidų nepatekome, ir išorėje sukaltos metalinės konstrukcijos užrašo „Lietuvių bažnyčia“ uždengimui. Lyg jau buvo uždengtas, dabar vėl atidengtas. Gal jau ir Sirijos katalikų katedra nebeveikia? Ar vyksta koks remontas, panaikinsiantis lietuviškas detales?

Jau uždarytas Lietuvių klubas Kernyje

Jau uždarytas Lietuvių klubas Kernyje

Viena tvirčiausių Naujojo Džersio lietuvybės tvirtovių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Elizabete irgi susvyravo. Pardavus kleboniją, teko perkelti kryžių – jis pastatytas prieš bažnyčią. Kur kas neramiau, kad, kai atvykome, bažnyčioje kelias savaites nevyko mišios – esą buvo nedidelis gaisras nuo elektros instaliacijos ir reiks remontuoti. Ech, kiek daug kartų toks „reiks remontuoti“ tapo pretekstu uždaryti ar nugriauti bažnyčią… Juk ir Niuarke buvo panašiai. Tikimės, Elizabete taip neatsitiks, antraip Kernio lietuvių bažnyčia liks paskutinis veikiantis lietuvių pastatas visoje valstijoje, kur kadaise buvo septynios lietuvių bažnyčios, eilė kitų institucijų…

Dabar kai kurių net vietos surasti beveik neįmanoma. Štai Džersi Sičio Šv. Onos bažnyčia, uždaryta prieš kokius 40 metų. Emilija Sadonis ten krikštyta, lankė ją vaikystėje (jau tada, tiesa, sakė, lietuviškos veiklos ten buvo mažai, rajonas prastas). Bet nuvažiavusi į vietą abejojo, kur tiksliai stovėjo bažnyčia, kur buvo jos ribos. Nes ten pasikeitę viskas! Nėra ne tik bažnyčios, bet ir visų aplinkinių daugiabučių. Gatvių tinklas – ir tas pasikeitęs. Nebegali tiesiog pažiūrėti senų nuotraukų (jų mačiau) ir galvoti – „va, bažnyčia stovėjo šioje vietoje, tarp tų dviejų pastatų“, nes tų dviejų pastatų irgi nebėr…

Su Emilija Sadonis vietoje, kur stovėjo jos vaikystės lietuvių bažnyčia

Su Emilija Sadonis vietoje, kur stovėjo jos vaikystės lietuvių bažnyčia

Liūdnoka, kad Naujajame Džersyje viskas juda šia kryptimi. Juk tai ne koks Pensilvanijos užkampis – tai yra Niujorko priemiesčiai. Ten pilna lietuvių, jų palikuonių, trečiabangių imigrantų. Veikia net dvi lituanistinės mokyklos. Tik dabar jos veikia nelietuvių pastatuose. „Savo įsūnį dar vesdavau į mokyklą Elizabeto bažnyčios rūsyje“ – pasakojo Emilija – „Bet dabar ta mokykla veikia lenkų parapijoje“. Kita Naujojo Džersio lituanistinė mokykla veikia estų namuose.

Dėl įvairių priežasčių, atrodo, Naujajame Džersyje, priešingai nei Niujorke, Filadelfijoje, Bostone ar Baltimorėje, „gyva lietuvybė“ beveik neperėmė pirmosios bangos sukurtų lietuviškų salų ir daugelis jų skęsta ar jau nuskendo… Bet dar liko daug ką pamatyti ir Naujasis Džersis vis dar – tarp dešimties stipriausių JAV valstijų lietuviško paveldo vietų prasme.

Su Kernio lietuvių bažnyčios parapijietėmis persifotografuojame dokumentus

Su Kernio lietuvių bažnyčios parapijietėmis persifotografuojame dokumentus

Kiek lietuvių praėjo pro Naujojo Džersio taukinių stotį, esančią krante prie Ellis Island: visa „pirmoji banga“ ten atplaukdavo iš Europos, tada, jei JAV juos priimdavo, sėsdavo į traukinius toje stotyje ir lėkdavo į turtingesnius, bet sunkius naujuosuius gyvenimus Pensilvanijos anglies regione ar pramoniniuose rytų ir Vidurio Vakarų JAV miestuose… Dabar ta traukinių stotis irgi apleista, užaugusi žolėm. Imigrantų srautai į JAV dabar visai iš kitur ir per kitur…

O mes išskridome ieškoti lietuviškų vietų pačiuose tolimiausiuose kraštuose JAV ir Kanadoje iki šiol: Edmontone ir Aliaskoje.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas nuo Pitsburgo iki Naujojo Džersio:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Pitsburge aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Osceola Milse aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Naujajame Džersyje aprašas

 

Į šiaurę! (Alberta ir Aliaska)


Ketvirta dalis – apie tolimiausias Šiaurės Amerikos lietuviškas vietas, nuo lietuvių namų šiauriausiame Kanados didmiestyje Edmontone iki naujojo lietuvių muziejaus Aliaskoje. Ir tyrimas, ar tikrai Vilna miestelis Albertoje pavadintas Vilniaus garbei?

Popierinėje „Tikslas – Amerika“ žemėlapio versijoje pats šiauriausias pažymėtas taškas – ir šiauriausia istorinė lietuvių bendruomenė Amerikoje – yra Edmontone, Kanados Albertos provincijos prerijose, kur žiemą temperatūra krenta žemiau -40 C

Tačiau lietuviško paveldo vietų yra ir šiauriau. Ir naujų, tokių kaip 2021 m. duris atvėręs Aliaskos lietuvių muziejus. Ir senų, paskendusių praeities miglose, vietų, kaip esą lietuvių garbei pavadintos vietos Aliaskoje ar esą Vilniaus garbei pavadintas kaimas Kanados prerijose.

„Lietuviškoji šiaurė“ buvo gerokai per toli nuo „Tikslas – Amerika“ ekspedicijų kelių, kad aplankyčiau ją tada. Šiemet pagaliau atsirado galimybė aplankyti šias šiauriausias lietuviško paveldo vietas.

Banfo nacionaliniame parke

Prie nuostabių Kanados peizažų

Ar Vilna kaimas pavadintas Vilniaus garbei?

Nusileidus Edmontone, lygios iki horizonto Kanados prerijos pasitiko nuostabiomis spalvomis – geltoni ir mėlyni žiedai, ryškūs lėti saulėlydžiai – negalvojau, kad ūkiai gali būti tokie gražūs.

Kažkur ten, prerijų gilumoj, dar 2 val. kelio nuo Edmontono, buvo pats pirmasis mūsų tikslas. Vilna. Internetas pilnas teiginių, esą kaimas pavadintas Vilniaus, Lietuvos sostinės, garbei. Bėda ta, kad niekur neparašytas tų teiginių šaltinis, o internete taip jau būna: kažkas kažką išsigalvoja, parašo, kiti perrašo, žiūrėk, jau šimte ar tūkstantyje tinklapių parašyta ta pati netiesa, paskui jau net knygose ją spausdina ir visiems atrodo „tiesa, nes gi visur taip rašo“. Nenoriu „Gabalėlių Lietuvos“ įtraukti į tokias „klaidingos informacijos skleidimo grandines“, noriu rašyti, kas pagrįsta tvirtais įrodymais.

Stabtelėjome pasigerėti spalvingu Albertos prerijų saulėlydžiu

Stabtelėjome pasigerėti spalvingu Albertos prerijų saulėlydžiu

Įtariu, teiginį apie pavadinimo kilmę kiti pasigavo iš 250 gyventojų kaimo savivaldybės tinklapio. Ten rašoma, esą miestelio pavadinimas pasirinktas pirmųjų naujakurių pagal Vilniaus miestą Lietuvoje ir ukrainietišką žodį „Vilna“, reiškiantį „taika“. Skambėtų labai simboliškai – ypač šiais laikais – bet ukrainiečių kalboje žodis „Vilna“ reiškia ką kitą. Jis reiškia „Laisva“. Tai, tiesa, irgi logiškas pavadinimas (ir pačioje Ukrainoje, Čerkasų srityje, yra taip besivadinantis kaimas), bet tokia klaida iš karto pasėja abejonių visa tinklapyje skelbiama informacija.

Savivaldybės tinklapyje randu ir informaciją apie dviejų tomų knygą „Vilna of the Yeasteryear“, parašytą apie kaimą, „pilną senų nuotraukų ir dokumentų“. Tikiu, kad atsakymas bus ten, o kur geriausia ją rasti, nei pačiame kaime?

Važiuojam per Albertą

Važiuojam per Albertą

Atvažiuojame į Vilną. Pasitinka šūkiai apie „Didžiausius pasaulyje grybus“. Kanados prerijos pilnos tokių dalykų: kiekvienas kaimas nori kažkuo didžiuotis. Didžiausių pasaulyje grybų skulptūra man priminė kokio vaikų darželio kiemo dekoracijas… Kaimas menkas. Daug kas nebeveikia – pavyzdžiui, po COVID nebeliko viešbučio. Tiesa, vis tiek ten visko gerokai daugiau nei tikėtumeis 250 gyv. kaime: mokykla, senelių namai, klinika ir t.t. Tiesiog, Vilna aptarnauja ištisą prerijų regioną, kur ūkininkai gyvena savo vienkiemiuose. Vilniaus centrinė gatvė alsuoja tokia „laukinių vakarų dvasia“, pastatai primena vesternus.

Įvažiavimas į Vilna

Įvažiavimas į Vilna

Deja, Vilnos savivaldybė, kur tikėjomės gauti knygą, penktadieniais nedirba. Tačiau atvertos senienų krautuvės durys, o ant jos prekystalio – „Vilna of the Yeasteryears“ knyga! 82 m. amžiaus parduotuvės šeimininkas pasakoja grįžęs Vilnon praleisti pensijos, jo seneliai čia atvyko ~1910 m., jie ukrainiečiai. Tada Kanada imigrantams prerijose dalino žemę iš esmės nemokamai – reikėjo tik mėn. per metus ten gyventi, ūkininkauti. Iki šiol 9,3% Albertos gyventojų – ukrainiečių kilmės ir iš prerijų šen bei ten stypso cerkvių kupolai. Dabar viskas Vilnoje nyksta: bažnyčia užsidarė, geležinkelis, nuo kurio kadaise prasidėjo miestelis, nurinktas, jaunimas išvažiavo ir tik į kaimo šimtmečio šventę gal dalis trumpam grįš.

Vartau knygą, kuri surinkta iš Vilnos gyventojų pasakojimų. Deja, apie pavadinimą rašo labai trumpai: „Pavadinta Vilna miesto Lenkijoje garbei“. Vėlgi, rodytų į Vilnių, nes Vilna buvo rusiškas Vilniaus pavadinimas tuo metu (o Vilnių valdė Rusijos Imperija), gi kam – Lietuvai ar Lenkijai – turėtų priklausyti Vilnius dar keliasdešimt metų po to vyko ginčas. Bet kokie to įrodymai? Dokumentų nėra. Sutiktų vietinių nuomonės išsiskiria – kas žino, kad „pavadinta Vilniaus garbei, nes savivaldybės tinklapy taip rašo“, kiti sako „pavadinta Vina kaimo Lenkijoje garbei“ ar pan.

Su vietos sendaikčių krautuvės šeimininku gilinamės į Vilna istoriją

Su vietos sendaikčių krautuvės šeimininku gilinamės į Vilna istoriją

Didžioji „Vilna of the Yesteryear“ dalis pasakoja visų kaimo giminių ir pastatų istorijas. Svarbu: jei būta lietuvių ar bent Lietuvos lenkų, tikimybė, kad Vilna vadintųsi Vilniaus garbei didėja keliariopai. Deja. Dauguma kolonistų – kaip ir didžiojoje Albertos dlayje – ukrainiečiai. Yra pavienių švedų, danų, lenkų (bet ne iš Vilniaus krašto), slovakų ir kitų šeimų. Bet sąsajos su Lietuva nematau. „Tai iš kur tas teiginys savivaldybės puslapyje?“ – klausiu senienų krautuvės savininko. Pasiūlo kreiptis į kaimo merą, kuris yra ir gretimos parduotuvės pardavėjas.

Gana jaunas meras Leroy Kunyk labai susidomi mūsų vizitu, jam ir pačiam pasidaro įdomu išsiaiškinti miesto vardo kilmę, apie kurią gal nė nesusimąstė. Pažada dar parašyt, bet nieko nežino. Tyrimas tęsiasi, tačiau kol kas, atrodo, viskas linksta link to, kad „Vilna“ pavadinta pagal ukrainietišką žodį „Laisva“. Šiai teorijai pritarė ir Kanados lietuvis antropologas Laimonas Briedis, tyrinėjęs Vilniaus santykius su kitataučiais, su kuriuo susirašiau. Jo nuomone, galbūt klaidinga sąsaja su Vilniumi atsirado dėl to, kad tada, kai Vilna gavo savo pavadinimą, Vilnius kaip tik figūravo pasaulio spaudoje: juk 1920 m. jį užėmė lenkai.

Vilna vaizdas. Istorinė pulo salė tebeveikia, viešbutis - nebe

Vilna vaizdas. Istorinė pulo salė tebeveikia, viešbutis – nebe

Beje, Albertoje buvo įprasta, kad imigrantai-kolonistai ~1900 m. kūrė savo kaimus tautiniu pagrindu. Yra daugybė ukrainiečių kaimų, vokiečių kaimai, švedų kaimai, žydų kaimai, rumunų kaimai, net trys islandų, kurių ir šiandien tėvynėje tegyvena 300 000, kaimai. Visi norėjo „laisvos“ žemės. Bet nėra nė vieno lietuvių kaimo. Tai man lieka tokia paslaptis: kaip lietuviai, tokia ūkininkų tauta, nepažinojusi miestų, visiškai nesinaudojo galimybėmis ūkininkauti emigravę svetur – priešingai nei ukrainiečiai ar kiti. Su vos keliom išimtim (Delhajus prie Toronto, Kasteris Mičigane) JAV ir Kanadoje emigravę lietuviai tik trokšdavo kaip įmanoma greičiau pamiršti žemės ūkį ir dirbti vien kasyklose ar gamyklose.

Edmontono lietuvių namai transformuojasi į koplyčią

Pagrindinis mūsų „leituviškas“ tikslas Albertoje buvo Edmontono lietuvių namai. Dar vienas simbolinis „Tikslas – Amerika“ finišas. Paskutiniai Šiaurės Amerikos tikrai lietuviški lietuvių namai, kur dar nebuvome buvę. Dar turbūt liko vienas-kitas neaplankytas „Lithuanian Club“ besivadinantis pastatas, kur vos viena kita vėliava ar Vytis primena organizacijos istoriją – bet ne toks, kur viskas būtų lietuviškai, daugelis narių mokėtų lietuviškai.

Iš išorės Edmontono lietuvių namai atrodo kaip gyvenamasis namas – išskyrus užrašą „LIETUVIU NAMAI“, Gedmino stulpus, kryžių. Bet vidus nustebino erdvumu ir modernumu (yra net liftas). Ir universalumu: atkėlus galinę sieną, pramoginė lietuivų namų salė staiga virto koplyčia. Anapus pakeliamos sienos slepiasi altorius! Todėl oficialiai jie vadinasi „Edmontono lietuivų namai-koplyčia“. Nedidelė Edmontono dipukų bendruomenė ~1953 m. svarstė, statyti bažnyčią ar lietuvių namus – pasirinko tokį variantą. Ir atsilaikė geriau, nei ne viena bažnyčia: pavyzdžiui, Vinipego lietuvių bažnyčia uždaryta, o Edmontone iki šiol laikomos mišios, tiesa, nebe lietuvio kunigo.

Edmontono lietuvių namai

Edmontono lietuvių namai

Kaip pasakojo Edmontono lietuvių namų kūrėjų dukra Nijolė Karosaitė Korris. Edmontonas tapo ir pasaulietinių lietuvių renginių centru visoje Albertoje. Nors Kalgaryje dabar lietuvių daugiau (daug trečiabangių), ten renginiams reikia nuomotis salę, todėl, tarkime, atlikėjai iš Lietuvos atvyksta į Edmontoną, ir Kalgario lietuviai važiuoja 300 km jų pasiklausyti ten, Lietuvių namuose.

Nors Sonata Tenienė kalbėjo, kad vėl reiktų tokio koncerto, prašė patarimų ką pasikviesti iš Lietuvos, kol kas mūsų pasakojimas buvo pats pirmasis toks renginys po pandemijos. Esu įpratęs, kad „tolimųjų Vakarų“ lietuvių bendruomenėse JAV vyrauja trečiabangiai, todėl pristatymai vyksta lietuvių kalba. Tad nustebau, kai Edmontone pamačiau atėjusių ir nemažai anglakalbių. Apie lietuvišką paveldą tad kalbėjau angliškai, nors bendruomenė tokia įvairi: galbūt buvo ir naujų imigrantų, kurie anglišką pasakojimą ne visai gerai suprato… Paskutinė didesnė imigracijos bangelė į Edmontoną, mums sakė, buvo 2012 m. Tiesa, daugelis naujesniųjų imigrantų atvyksta nebe tiesiai iš Lietuvos: iš Lietuvos keliauja „pramintais takais“ į kokį Londoną, o jau iš ten keliauja anglų pramintais takais į Kanadą, Australiją, Dubajų ar dar kur. Alberta viena paprasčiausių vietų Kanadoje imigruoti.

Prie Edmontono Lietuvių namų

Prie Edmontono Lietuvių namų

Nufotografavome lietuvių namų detales, padarėme videoįrašus iš drono ir leidomės per Albertą. Ten tikrai nuostabu – kalnai, kloniai, žydri žydri ežerai, balti ledynai, pilkos ledyninės upės, aukšti aštrūs kalnai ir gyvūnai – nuo švilpikų iki bizonų, nuo elnių iki meškų. Negalvojau, kad gali būti tokios žavios lygumos – o Banfo ir Džasperio kalnai išvis stebuklingi. Visur pilna naftos gręžinių – pagal naftos atsargas Alberta lenkia daugelį valstybių, net visą Rusiją.

Maligne ežeras. Vieta, kur išleidžia ežero kruizai

Džasperio nacionaliniame parke

Ar tikrai Vankuveryje – nieko lietuviško?

Vankuveris turėjo būti tik tranzitinė stotelė: atvykę iš Edmontono, turėjome praleisti ten naktį ir kitą dieną plaukti į Aliaską. Nes Vankuveryje lietuvių bažnyčių, namų, kapinių, paminklų ir kito, ką žymime „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje, nėra.

Bet, perskaičiusi apie mūsų pasirodymą Edmontone Kanados lietuvių portale „Tėviškės žiburiai“, susisiekė Kristina Jaugelis. Sakė, jau seniai sekanti „Gabalėlių Lietuvos“ „Instagram“ paskyrą ir norėjo paklausti, ar kada atvyksim į Vankuverį? Pasakiau, kad neužilgo būsim, deja, apie lietuviškas vietas Vankuveryje nežinome. Pasiūlė vis tiek būtinai susitikti, nes bendruomenė labai aktyvi.

Su Kristina Jaugelis Vankuveryje

Su Kristina Jaugelis Vankuveryje

Pasitikusi oro uoste, nuvežė mus pas Birutę Macijauskas, vieną vyriausių ir daug žinančių Vankuverio lietuvių. Ji pasakojo, kad lietuvių namų ar bažnyčios Vankuveryje neatsirado iš dalies ir dėl to, kad savo sodybą lietuviškoms veikloms paskolindavo jos tėvai: ten susirinkdavo ir 100 lietuvių. Dabar to nėra, dabar lietuviai renginiams turi nuomotis estų namus. Gal todėl tų tradicinių renginių „viduje“ nėra tiek daug, kaip kitur, o viena aktyviausių Vankuverio lietuvių grupių yra Britų Kolumbijos žygeiviai – jie tiesiog kartu vaikštinėja, važinėja dviračiais ar plaukia baidarėmis po atvirą gamtą, kuri ten tikrai nuostabi ir nemokama.

Vankuverio lietuvių skaičiai augo palaipsniui. Atvykusių ten tiesiai po Antrojo pasaulinio karo, kaip Macijauskų šeima, būta nedaug. Daugiau kas vėliau atvyko iš kitų Kanados vietų: Kristinos Jaugelis tėvai persikėlė iš Kvebeko. Kaip sakė Algis Jaugelis, ten jis visada jautėsi svetimas nuo vietos prancūzakalbių, o į valdžią atėjus prancūzų separatistams, kaip ir daug Monrealio lietuvių, traukėsi į vakarus, kur pagaliau pasijuto „savas kaip namie“.

Lietuvės įrašas Britų Kolumbijos sporto Hall of Fame

Lietuvės įrašas Britų Kolumbijos sporto Hall of Fame

O didelė dalis, kaip pasakojo Kristina, išvis ten laikinai. Kanada siūlo patogias „laikinas vizas“ darbui ir keliavimui (metams ir pan.). Jos populiarios tarp tų, kurie nori pasidžiaugti Kanados gamta ir judėti toliau. Tiesa, tokie jauni „laikini Vankuverio lietuviai“ mažai dalyvauja lietuviškoje veikloje: jie ir taip grįš į Lietuvą ar persikels dar kur. Gal tik Rusijos invazija į Ukrainą suvienijo: į paramos Ukrainai renginius renkasi patys įvairiausi Vankuverio lietuviai.

Sutikome ir ne vieną buvusį Čikagos lietuvį „trečiabangį“. Štai viena buvusi Čikagos lietuvė pasakojo, kad jos tėvas buvo Romo Kalantos draugas, bet ji labai nustebo iš mūsų išgirdusi, kad Čikagoje Romui Kalantai yra paminklas. Iš viso nežinojo, kad Čikagoje yra tokios Šv. Kazimiero lietuvių kapinės! Tikrai svarbu skleisti žinią apie lietuvių paveldą Amerikoje: jis įdomus daug kam, bet jei žmogus nė neįsivaizduoja, kad tokie dalykai yra, tai nė nežinos, kad turėtų tuo domėtis ar klausinėti – ir nebent netyčia išgirs.

Prie indėnų totemų Vankuveryje

Prie indėnų totemų Vankuveryje

Vėliau, jau plaukdami laivu iš Vankuverio į Aliaską, sutikome amerikiečių šeimą. Pasakius, kad esame iš Lietuvos, prima reakcija buvo „Mes gyvenome lietuvių svečių namuose Kenebunkporte“. Atrodo, ten ir sužinojo apie Lietuvą.

Vankuveris neabejotinai – vienas gražiausių Kanados miestų, tiesa, ne tiek architektūra (ji čia gana paprasta), o kalnų vaizdais fone, įlankomis, sąsiauriais. Niekur nemačiau tiek hidroplanų, nuolat kylančių ir besileidžiančių, kiek Vankuveryje. Po tuščio Edmontono, kur net per piko valandas gatvėse mažai automobilių, Vankuveris atrodė tikras didmiestis.

Prie Vankuverio hidroplanų. Tolumoje - kalnai

Prie Vankuverio hidroplanų. Tolumoje – kalnai

Tiesa, ryte prieš lipdamas į laivą, turėjau ir nemalonų incidentą – sulaukiau narkomano smūgio iš nugaros į galvą. Gal bandė atimti telefoną, kurį kaip tik buvau išsitraukęs. Laimė, jo judesiai nebuvo koordinuoti ir pikti kėslai jam nepavyko, o ir smūgis beveik pro šalį, tik nugarą ir ausį kabino. Bet narkomanų aplinkui ten buvo daug, kai kurie rėkė ant praeivių. Kaip vėliau išsiaiškinau, tame istoriniame „Pennsylvania“ viešbutyje, prie kurio tai atsitiko, dabar veikia punktas, kur narkomanai gali „legaliai ir saugiai“ leistis narkotikus. Kanados aukščiausiasis teismas neleido provincijos valdžiai jo uždaryti, nes „nėra įrodymų, kad dėl jo blogėja kriminogeninė padėtis“…

Na, pirmas toks incidentas Šiaurės Amerikoje (Pietų Ameirkoje esu nukentėjęs nuo plėšikų) – matyt, po 5 metų ekspedicijų po istorinius JAV lietuvių rajonus – kurie dabar dažniausiai visokie „getai“ – ne toks ir blogas rezultatas.

Šioje vietoje prie manęs prisikabino

Šioje vietoje Vankuveryje prie manęs prisikabino

Aliaskoje – lietuvio garbei pavadinti kalnai ir lietuvių muziejus

Aliaskos Mažasis Lietuvos muziejus įkurtas tik 2021 m. – bet jo garsas jau nuskambėjo per pasaulį. Įvedus jo pavadinimą ar šeimininkės Svajos Worthington – į Aliaską prieš dešimtmečius gyventi persikėlusios dipukės – vardą į Google iššoka dešimtys straipsnių iš Aliaskos, JAV, Lietuvos portalų. Kitur lietuvišką paveldą mums tenka traukti iš užmaršties miglų, o čia jau šiais pačiais 20222 metais iki mūsų Aliaskos lietuvių muziejų aplankė ne vienas pažįstamas keliautojas iš Lietuvos. Na, „Tikslas – Amerika“ žemėlapis nebūtų pilnas be tokios vietos!

Į Aliaską plaukėme kruiziniu laivu, stodami įvairiuose pakelės uostuose – amerikietiškoje valstijos sostinėje Džune, indėniškoje Hunoje, rusų išplėtotoje Sitkoje, aukso karštinės laikų Skagvėjuje, kol pagaliau atplaukėme į Siuardą palei Kenajaus ledynus, ir iš ten autobusu nuvykome iki didžiausio valstijos miesto – Ankoridžo. Maloniai pasitiko Carole Anderson – gryna lietuvė, pirmabangių palikuonė, palaimintojo Jurgio Matulaičio dukterėčia, besidominti savo kilme, o kitą rytą su Svaja jau važiavome į jos muziejų.

Vėjuotame priekiniame laivo denyje

Vėjuotame priekiniame laivo denyje

Kaip pasakojo Svaja, muziejaus ji iš pradžių neplanavo. Tiesiog surinko įvairius šeimos – savo dipukų tėvų – daiktus ir ketino padėti į sandėliuką. Bet tuomet pagalvojo, kad tai galėtų būti įdomu žmonėms: juk jos senelis buvo smetoninės Lietuvos teisingumo ministras Stasys Šilinigas, 20 metų praleidęs sovietiniuose gulaguose, giminėje buvo daugiau tremtinių. Jos šeimos istorija atspindi Lietuvos istoriją. Tad Svaja nupirko nedidelį namelį, ten sunešė tuos daiktus – nuo lagamino, su kuriuo tėvai bėgo į Vokietiją, iki tėvų paveikslų – pridėjo papildomų su Lietuva susijusių daiktų, atspausdino žemėlapių – ir padarė tikrai gerą muziejų, kuriam paskutinius svarbiausius štrichus suteikia ji pati, pasitikdama kiekvieną lankytoją ir papasakodama apie Lietuvą ir Lietuvos istoriją per eksponatus ir savo giminės patirtis. Sakė, kasdien ateina po vieną ar kelis lankytojus, pakilo susidomėjimas ir tarp lietuvių kilmės neturinčiųjų – ypač po Ukrainos karo pradžios. Labai svarbu šviesti amerikiečius apie Lietuvos padėtį ir Svaja tą daro puikiai, turi ir ateities planų – jau nupirko namelį lietuvių paveikslų galerijai. Svaja puikiai moka bendrauti su žiniasklaida – tą supratau ir imdamas iš jos interviu: ji kalbėjo trumpai, bet įdomiai, apie esmę.

Aliaskos mažasis lietuvių muziejus

Aliaskos mažasis lietuvių muziejus

Beje, esu pastebėjęs tokią tendenciją: žmonės, daugiausiai Amerikoje darantys dėl lietuvių paveldo, neretai neturi ar turi mažai vaikų: juk savanorystei reikia laiko. Svaja čia išimtis – ji išaugino septynis vaikus, visi lietuviškais vardais (vyras nelietuvis leido taip vadinti su ta sąlyga, kad galės juos ištarti). Vieno sūnaus namą Ankoridže pravažiavome – jis dekoruotas Gedimino stulpais. Svaja turi aštuoniolika anūkų ir jau du proanūkius.

Svaja suorganizavo „Tikslas – Amerika“ pasakojimą vietos universitete. Nustebau, kai paklausiau atėjusiųjų, iš kokios bangos jie yra – kokia pusė pakėlė rankas, kad iš pirmos bangos, vienintelė Svaja – kad iš dipukų, o likę atėjusieji, pasirodo, išvis ne lietuvių kilmės: bet tarp jų buvo nemažai keliautojų, kuriems apskritai patinka tokios ekspedicijos. Na, nemylintys egzotikos tikriausiai Aliaskos nesirenka!

Pasakojimo Aliaskoje metu. Ekrane - Valančiaus gatvė Arizonoje, kurią lankėme 2021 m.

Pasakojimo Aliaskoje metu. Ekrane – Valančiaus gatvė Arizonoje, kurią lankėme 2021 m.

Pirmabangių istorijų Aliaskoje gali būti ir daugiau. Katmajaus nacionaliniame parke yra Walatka Mountains kalnai, pavadinti John Walatka garbei. Yra ten ir Roy Fure trobelė – Roy Fure sakydavo esąs gimęs Lietuvoje; nesėkmingai bandė gauti Aliaskoje žemės (kai ji dalinta visiems apsigyvenusiems nemokamai), bet negavo, nes nebuvo JAV pilietis. Dabar Roy Fure trobelėje apsistoja žygeiviai – ji yra 50 km nuo artimiausio kelio, tad žygiuoti reikia daug. Gal galima atskristi lėktuvu – kas 50-as Aliaskos gyventojas turi piloto licenciją, ir ne vienas sutiktas lietuvis ten pilotuoja, skraido privačiais lėktuvais. Pavyzdžiui, į savo nuosavą namą kaime. Aliaska didžiulė, į daugumą jos kaimų nė neveda keliai. Carole Anderson net pasakojo, kaip pateko į aviakatastrofą.

Aliaskos gamtos vaizdas

Laukinė Aliaskos gamta

Aišku, aplankyti vieną Roy Fure trobelę privačiu lėktuvu tikriausiai kainuotų panašiai, kiek gera pusė 2017 m. ekspedicijos ir kokių 150 lietuviškų vietų JAV rytuose dokumentavimas. Tad bent kol kas šią galimybę praleidau: kažin, ar toje trobelėje rasčiau daugiau atsakymų.

John Walatka irgi buvo pilotas – tai neabejotina. Bet ar tikrai lietuvis? Su Roy Fure trobele ir su Waltakos kalnais kaip ir su Albertos Vilna – reikia tikrinti. Gal kam nors tiesiog „Walatka“ pasirodė lietuviška pavardė ir jis sugalvojo, kad jis buvo iš Lietuvos, ir legenda paplito? Bet juk tai gali būti ir lenkiškos pavardės „Walatkiewicz“ trumpinimas. Reikėjo rasti platesnę Walaktka šeimos istoriją. Nors pasakojimo Ankoridže metu niekas neatsiliepė, pavyko greičiau, nei tikėjausi. „Facebook“ greitai pavyko rasti Betsy Walatka – John Walatka anūkę. Ji papasakojo, kad Walatka kalnais jau domėjosi toks architektas iš Kauno Robertas Čerškus, jis sudarė ir jos šeimos genealogiją. Robertas paaiškino, kad John Walatka tėvas buvo lietuvis, o mama – ne, jis gimė jau JAV. Sakė, kad lietuvių garbei pavadinti kalnai yra jam artima tema – mat iš jo giminės kilęs Jonas Čerskis, kurio garbei pavadintas kalnagūbris Rusijos tolimuosiuose rytuose. Įdomios pažintys visai netyčia.

Prie vieno Aliaskos ledynų Kenajaus nacionaliniame parke

Prie vieno Aliaskos ledynų Kenajaus nacionaliniame parke

Su Roy Fure sunkiau. Jo vardas nei lietuviškas, nei litvakiškas, nei kokios kitos Lietuvoje gyvenančios tautybės vardas. Gal pasikeitė nuvykęs įį Ameriką? Žinote ką nors tiksliau? Gal tai jūsų giminės ar jūsų tėvai, seneliai juos pažinojo? Rašykite augustinas.zemaitis@gmail.com .

Kol didžioji Amerikos ir Europos dalis galavos nuo karščio, Aliaskos vasara atrodė tarsi Lietuvos ruduo, o paskui rugpjūtį atsikėlę pro langą netgi išvydome viską užsnigta!

Rugpjūčio rytas Denalio parke - ir ne, tai nėra aukštikalnės, tai arti jūros lygio

Rugpjūčio rytas Denalio parke – ir ne, tai nėra aukštikalnės, tai arti jūros lygio

Iš Ankoridžo traukiniais pajudėjome dar į šiaurę – pro Denalio kalną, aukščiausią Šiaurės Amerikoje, iki Feirbankso, iš kurio skridome atgal į šilumą, Niujorką ir Pensilvaniją, kur laukė Lietuvių dienos – seniausias Amerikoje kasmetinis etninis renginys.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas nuo Pitsburgo iki Naujojo Džersio:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Albertoje aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Aliaskoje aprašas

 

Pensilvanijos lietuvių dienos


Penkta dalis – apie Pensilvanijos lietuvių dienas, nuo 1914 m. vykstantį seniausią kasmetinį etininį renginį JAV, kurį šiemet aplankė Augustinas ir Aistė iš Lietuvos. Kaip Pensilvanijos lietuvių dienos atrodo akimis žmonių, atvykusių iš Lietuvos šiandien? Kas ten lankosi? Juk Pensilvanijos anglies regiono lietuviai šiandien – lietuvių imigrantų proanūkiai ar proproanūkiai.

Neįsivaizdavau, ką rasiu Pensilvanijos lietuvių dienose.

Žinojau, kad tai pirmabangių šventė. Paskutinė tikrai tokia. Pasak jos organizatorių, seniausias kasmetinis tautinis renginys JAV apskritai: nenutrūko nė per pasaulinius karus, nė per COVID. Šiemet vyko 109-ąjį kartą. Iš tiesų nepavyko suga lvoti ilgiau vykstančio renginio…

Pirmabangių šventėse nebuvau buvęs. Tiesą pasakius, dar nebuvau gimęs, kai daugelis jų arba išnyko, arba buvo perimtos dipukų, arba prarado ryšį su lietuvybe.

Pensilvanijos lietuvių dienų dipukai ar trečiabangiai negalėjo perimti, nes jų ten – angliakasių rajone – iš esmės nebuvo. Anglies pramonė taip ir galutinai neatsigavo po 1929 m. didžiosios depresijos smūgio ir visi regiono miesteliai, XIX a. pabaigoje sukurti, nuo to laiko tik traukėsi, prarado pusę, tris ketvirčius ir daugiau žmonių.

Mažosios Lietuvos atminimo lenta Šenandoriuje

Mažosios Lietuvos atminimo lenta Šenandoriuje

Ir Pensilvanijos lietuvių dienos neišnyko todėl, kad pirmabangių ten buvo *šitiek* daug. Apie 100 000 prieš 100 metų ten dirbo šachtose ar gyveno aplink. Skuikilo apygarda iki šiol – lietuviškiausia JAV (5,1% žmonių – lietuvių kilmės), kai kuriuose miestuose čia lietuviai sudaro ir virš 10% ar net 20% gyventojų. Nors masinė imigracija čia baigėsi prieš daugiau nei 100 metų, dar pilna „grynakraujų lietuvių“, kurių ir seneliai, ir tėvai susipažino keliasdešimtyje regiono lietuvių parapijų ir kūrė lietuviškas šeimas.

Bet kiek Pensilvanijos lietuvių dienos dar lietuviškos? O gal tai – tik pavadinimas, kaip Osceola Milso lietuvių klubo, apie kurį jau rašiau praeitoje dalyje?

Prie Šamokino lietuvių klubo

Prie Šamokino lietuvių klubo

Pensilvanijos anglies regione lietuviškos istorijos ieškoti toli nereikia. Nuo stulpų pasitinka veteranų nuotraukos – ir tarp jų gausu lietuviškų pavardžių. Kas keliolika mylių stojame filmuoti lietuvių bažnyčios (veikiančios ar ne), lietuvių kapinių: iš viso jų Anglies regione apie 40! 2017 m., kai Anglies regione lankėmės pirmą kartą, dar nefilmuodavome, reikia videokadrų „Youtube“ kanalui „Gabalėliai Lietuvos“… Ties Žirardviliu išvystu ir pirmą prie namo plazdančią Lietuvos vėliavą, prie Šenandoriaus pamatau dar kelias.

Prie namo su trispalve Žirardvilyje

Prie namo su trispalve Žirardvilyje

Lietuvių dienos per 109 metus liko lietuviškos!

Lakewood parkas, kur vyksta Lietuvių dienos, neprimena kokio istorinio lietuvių klubo. Viskas ten nauja: vestuvių šventėms pritaikytas pastatas, gyvenamieji nameliai. Vieta nepriklauso lietuviams. „Bet tai istorinė mums vieta“ – pasakojo lietuvių dienas daug dešimtmečių lankanti Lušų šeimyna – „Čia, Lakewood parke, lietuvių dienos vyko dar tarpukariu. Čia anksčiau buvo atrakcionų parkas. Vėliau, apie 1984 m., jis užvėrė duris, tapo apleistas, Lietuvių dienos nerado vietos: buvo ir prekybos centre, ir Frakvilio lietuvių parapijos salėje. Dabar, po COVID, vėl grįžome į senąją vietą, nes čia įkurtas šitas švenčių kompleksas“.

Taip. Lietuvių dienos liko lietuviškos – ypač kelių šeimų, tokių kaip Domalakai, Lušai, dėka.

Šventė prasidėjo JAV ir Lietuvos vėliavų įnešimu, himnais, vedėjas – ir vadovas – Paul Domalakes savo kalbose nuolat minėjo Lietuvos istoriją, palei ežerą buvo įsikūrusi antisovietinių partizanų stovykla ir net pasaka vaikams užimti buvo Jūratė ir Kastytis. Aišku, angliškai. Kalba Anglies regione išsilaikė labai ilgai, kokius 100 metų nuo imigracijos pradžios lietuvių kalba vyravo (~1869-1969 m.), bet dabar jau tik su vienu pirmabangių palikuoniu galėjau palaikyti rimtesnį lietuvišką pokalbį (įdomu, kad jam, Alfonsui Čaplauskui – 43 metai, kalbos išmoko iš senelio, nes tėvas nemoka).

Lietuvių dienos turėjome staliuką, taip pat pasakojimą apie lietuvių paveldą, sulaukėme ne vieno žmogaus, turėjusio ką papasakoti apie papildomas lietuviškas vietas ar istorijas regione. Bet ne ką mažiau dėmesio sulaukėme ir tiesiog dėl to, kad… mokame lietuviškai. Eiliniai žmonės mūsų prašė išversti visokius senelių ar prosenelių iš Lietuvos gautus laiškelius, o Mahanojaus Historical Society – iki 1959 m. regione leisto laikraščio „Saulė“ straipsniuose pasikartojančius žodžius.

Mūsų stendas Pensilvanijos lietuvių dienose

Mūsų stendas Pensilvanijos lietuvių dienose

Tiesa, mokėjimas lietuviškai nebebuvo tokia retenybė. Pensilvanijos Lietuvių dienas atranda ir vis daugiau dipukų bei trečiabangių, kurie atvyksta į tuos jaukius ir nuoširdžius Pensilvanijos kaimus ir miestelius. Nuo Lietuvių dienose kasmet koncertuojančio trečiabangio Augio Dicevičiaus iš Klivlando iki Baltimorės dipuko Alekso Radžiaus įkurtos Lietuvos partizanų rekonstruktorių komandos. Ir net Lietuvos ambasadorė atvyko iš Vašingtono – jos apsilankymas vietinėje spaudoje sukėlė ne mažesnį ažiotažą, nei prezidento Nausėdos vizitas per šokių šventę Filadelfijos spaudoje. Anglies regionas atpratęs nuo dėmesio!

Toks jausmas, kad ko iš senų pažįstamų, sutiktų per „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas, nesutikau per Šokių šventę, tuos radau Pensilvanijos lietuvių dienas: žmones iš Klivlando, iš Niujoko, Naujojo Džersio, Voterberio Konektitkute.

Dovanoju žemėlapį lietuvių partizanų kovų rekonstruktoriui Pensilvanijos lietuvių dienose

Dovanoju žemėlapį lietuvių partizanų kovų rekonstruktoriui Pensilvanijos lietuvių dienose

Pats Pensilvanijos Lietuvių dienose buvau pirmąkart, bet tie, kas lankėsi ir seniau, dalinosi ir neraminančiais pasakojimais. Gintaras Karosas, dalyvaudavęs Lietuvių dienose prieš daug dešimtmečių, sakė, kad dabar jos skiriasi kaip diena ir naktis: žmonių būdavo ir dešimt kartų daugiau, užimdavo visą parką (šiemet lankėsi ~1000-1500). Parodė įspūdingus autentiškus kadrus, kuriuos nufilmavo Lietuvių dienose „anais laikais“. Laurynas Misevičius, atvykęs prekiauti į Lietuvių dienas ir tą darantis jau pora dešimtmečių, sakė, kad ir prieš kokius 15 metų Lietuvių dienas regione daug labiau jausdavai – ant daug daugiau namų plazdėdavo trispalvės, nes Pensilvanijos anglies regiono lietuviams Lietuvių dienos tarsi jų nacionalinė šventė. Dabar tokių namų suskaičiavome penkis.

1923 m. statyta Maunt Karmelio lietuvių mokykla Pensilvanijoje (lietuviškų bareljefų nuotrauka iš drono)

1923 m. statyta Maunt Karmelio lietuvių mokykla Pensilvanijoje (lietuviškų bareljefų nuotrauka iš drono, kurią padarėme šios ekspedicijos metu)

Lietuvių paveldas – raktas į domėjimąsi lietuvybe

Didžiausią smūgį lietuvybei ten sudavė Alentauno vyskupija apie 2009 metus. Ji nusprendė kone „per naktį“ uždaryti visas tautines parapijas – nesvarbu, kiek žmonių jas lanko. Anglies regiono lietuvių parapijos buvo labai gyvos, dar 1970 m. jos augo, dar ir po 1980 m. buvo statomos naujos lietuvių bažnyčios – bet vyskupui tai nerūpėjo. Įrašėme graudų interviu su Setkevičių šeima apie tai, kaip buvo atimta ir uždaryta pati didžiausia – Šenandoriaus Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia. Dar daugiau bažnyčių stovi apleistos. Prie 1914 m. Koaldeilo Šv. Jono lietuvių bažnyčios sutikome jos naująjį savininką Robert Demyanovich – sakė, toje bažnyčioje susituokė (žmona lietuvė), krikštijo vaikus, tad vyskupijai paskelbus, kad bažnyčią uždarys, pats nusipirko „kad netaptų sandėliu“. Kainavo ~24000 dolerių (vyskupija iš pradžių norėjo 180000). Vidus liko kaip po senovei – vyskupija mėgino išsivežti vitražus (Šenandoriaus šv. Jurgio vitražus brangiai pardavinėjo), bet Robert Demyanovich pasakė, kad be vitražų bažnyčios nepirks. Tiesa, vyskupija ištrynė iš vitražų aukotojų lietuviškas pavardes… Dar vyskupija buvo išėmusi ir kertinį akmenį su lietuvišku tekstu – bet parapijiečių jėgomis jis sugrąžintas.

Su Demyanovich prie Koldeilo bažnyčios

Su Demyanovich prie Koldeilo bažnyčios

Koldeilo bažnyčia

Koldeilo bažnyčia

Kiek važinėju po Ameriką, niekur nemačiau tokio noro ištrinti tautinę istoriją iš bažnyčių, kaip Anglies regione. Čia net kur lietuvių bažnyčios ir liko atidarytos, daug kur panaikintos tautinės detalės. Po 2017 m. smarkiai pasikeitė Tamakvos lietuvių bažnyčia, kurią sukūrė V. K. Jonynas: išimtos Jonyno kryžiaus kelio stotys, statulos nuo fasado, altorius, taigi, interjeras iš dalies prarado savo unikalų stilių. Bent jau ši bažnyčia liko atidaryta kaip pagrindinė mieste.

Kartu su tautinėmis parapijomis sunaikintas ir daugybės žmonių suvokimas, kad jie – lietuviai. Juk grynų lietuvių tuose kraštuose mažai – tiesa, dėl itin didelių lietuvių kiekių, jų dar yra net ir imigrantų anūkų kartoje, ir tokie dažnai yra didžiausi nepalaužiami lietuvybės aktyvistai. Tačiau, atrodo, dauguma lietuvių dienų dalyvių – maišyto kraujo. Bet seniau būdavo taip – kelių tu kilmių bebūtum, priklausai tik vienai parapijai, ir natūraliai ta kilmė tampa svarbiausia, dalyvauji toje veikloje, taigi, daugelis žmonių turėdavo tautinį identitetą. O ir tautų maišymąsi etninės parapijos mažindavo, nes buvo didesnė tikimybė, kad susirasi savo tautybės antrą pusę. Šitaip lietuvybė Anglies regione liko tvirta virš 100 metų (juk paskutinė masinė imigracija ten vyko dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą). Dabar to neliko, šiandieninis jaunimas niekada rimtai nebepriklausė etninei parapijai (jos uždarytos jų vaikystėje) ir žmonių, siejančių save su protėvių tautybe, atrodo, mažėja; jaunimo, ypač vaikų, Lietuvių dienose mažai.

Prie uždarytos Šiluvos Marijos bažnyčios

Prie uždarytos Šiluvos Marijos bažnyčios

Kokios svarbios lietuvių bažnyčios (ir kitos organizacijos, veikiantys pastatai) pritraukiant į lietuvišką veiklą naujus žmones supratau, kai susitikau Lietuvių dienose Voterberio (Konektikutas) lietuvius. Be senų pažįstamų susitikau ir vieną naują, jauną vyrą – Christian Allyn. Kaip jis pasakojo, yra tik aštuntadaliu lietuvis – bet dabar prisijungė prie Voterberio lietuvių bažnyčios ir taip įsitraukė į lietuvišką veiklą. Jo ir kitų lietuvių pastangomis, atrodo, vėl atsidarys Voterberio lietuvių muziejus. Kai lankiausi ten 2017 m. jis buvo neseniai uždarytas, mat vyskupija pardavinėjo parapijos namus. Tuos namus nupirko savivaldybė – ir Voterberio lietuviai, tarp jų naujai savo kilme užsidegęs Christian, sutarė su savivaldybe, kad leistų muziejų atkurti. Kvietė į atidarymą 2023 m. Kažin, ar Christian būtų taip įsitraukęs į lietuvišką veiklą, jei ne tebegyvuojanti Voterberio Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia, joje laikinai saugoti muziejaus eksponatai.

Kaip ten bebūtų, Pensilvanijos Lietuivų dienos gyvos, o žmonės, lankęsi Lietuvių dienose prieš kelis metus, sakė, kad grįžusios į Lakewood parką iš mažiau tam tinkamos parapijos salės, tapo net gausesnės. Galimybių tai išlaikyti, tęsti, plėsti, pritraukti tikrai yra, ir reikia tai daryti tame istoriniame Lietuvai regione, kur išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas (viena šių metų mūsų užduočių – aiškintis, ar dabar tuo adresu stovintis pastatas yra tas pats, ar jau naujas: vietos istorikų nuomonės čia išsiskyrė).

Lietuvių dienų stendas

Lietuvių dienų stendas

Svarbu, kad ilgamečiams organizatoriams – Domalakų šeimai – padėtų kuo daugiau žmonių, o tos pagalbos, jie, atrodo, randa ir iš toliau, ir iš kitų Amerikos lietuvių „bangų“.

Lietuvių muziejus keliasi į “Amerikos Vilnių”

Kaip sakė šventės vadovas Paul Domalakes, vietos advokatas, už šventę gauti pinigai atiteks Lietuvių muziejui. Lietuvių dienų metu įrašinėjome ir interviu su vietos lietuviais – vienas interviu, kurį norėjau įrašyti, buvo su Anne Chaikowski La Voie, knygos apie Šenandoriaus lietuvius autore, kuri 2017 m. mums parodė Anglies regiono lietuvių muziejų Frakvilyje, pasakojo apie eksponatus. „Gal galime įrašyti interviu Lietuvių muziejuje?“ – paklausiau. „Kad lietuvių muziejaus nebėra“ – išgąsdino mane Anne. „Kaip tai? Juk jam šventės metu rinko aukas?“ – klausiu.

Su Anne Chaikowski

Su Anne Chaikowski

Pasirodo, rinko aukas jo perkėlimui, nes dabartinis pastatas nebesaugus, lankytojui esą grindyse koja prasmego. Muziejus jau kitais metais persikels į Anne giminės namus, kurie giminei priklauso nuo 1913 m. Ten buvo ir šeimos lietuviškas baras, ir laidojimo namai. Namus paveldėjusi Anne su vyru juos remontuoja, o buvusią šarvojimo salę skirs muziejui. Namas – autentiškas anglies regione, be to, stovi pačiame Šenandoriuje, XIX a. „Amerikos Vilniuje“, taigi, manau muziejus gali tapti puikia vieta „lietuvybės piligrimystei“ ten, kur prasidėjo Amerikos Lietuva, pro kur praėjo daugelio senųjų Amerikos lietuvių giminių istorijos. Lauksime, gal net grįšime kitąmet. Greta senųjų Frakvilio lietuvių muziejaus eksponatų bus ir naujų – Anne Chaikowski nupirko aukcione gabalėlį Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios vitražo, kuriuos po šios nugriovimo išpardavinėjo vyskupija pagabaliui, kad niekas nesurinktų viso vitražo. Bet Anne žino, kad jos gabale – Šv. Jurgio žirgo uodega, nes palygino su senom nuotraukom. Anne juk parašė knygą ir apie Šv. Jurgio bažnyčią Šenandoriuje, o Anne senelė buvo pirmasis kūdikis, joje pakrikštytas…

Čia, buvusiuose laidojimo namuose, įsikurs lietuvių muziejus

Čia, buvusiuose laidojimo namuose, įsikurs lietuvių muziejus

Anglies regione turėjau dar daug darbo. Užfiksuoti įspūdingiausias Anglies regiono lietuviškas vietas video, iš drono: nuo Šenandoriaus lietuvių kapinyno iš šešių lietuvių kapinių (daugiausiai viename mieste visoje JAV) iki 1923 m. Maunt Karmelio lietuvių mokyklos su Vyčiu ir lietuviškais bareljefais fasade, nuo vienu metu didžiausio lietuviško laikraščio „Saulė“ leidėjo Bočkausko kapo Mahanojuje iki nuo popiežiaus atskilusios lietuvių tautinių katalikų bažnyčios Skrantone (paskutinė tebeveikianti oficialiai lietuviška parapija regione). Pažiūrėti, kas pasikeitė nuo 2017 m., o kas ne: deja, nugriauta medinė „Saulės“ redakcija. Šamokino lietuvių bažnyčios griuvėsiai taip ir nepravalyti. Nusileidome ir į Ešlando anglies kasyklą (deja, muziejus ten pasakoja technologinius, o ne kultūrinius klausimus, lietuvių nemini).

Leidžiamės į Ešlando kasyklą

Leidžiamės į Ešlando kasyklą

Bet įdomiausias, daugiausiai netikėtumų suteikęs darbas – papildomų lietuviškų vietų įtraukimas į tikslasamerika.lt žemėlapį. Nuo 2017 m. iš skaitytojų kartais gaudavome laiškų apie dar nepažymėtas žemėlapyje vietas. Didelė dalis tokių – Anglies regione. Nes lietuviško paveldo ten šitiek daug.

Kitur Amerikoje viskas aišku – na, yra miestas, yra lietuvių bažnyčia, galbūt klubas greta buvusiame lietuvių rajone, galbūt kapinės, gali būti koks paminklas ir tiek. O Anglies regione nebuvo aiškaus lietuvių rajono ar miesto – jų buvo gausybė, gausybė persipynusių lietuvių organizacijų su savo pastatais, kapinėmis ir t.t., todėl netikiu, kad artimiausiu metu ten pavyks sužymėti viską viską, bet ir koks 90-95% bus geras rezultatas.

Prie Šenandoriaus Šv. Jurgio lietuvių kapinių

Prie Šenandoriaus Šv. Jurgio lietuvių kapinių

Prie to rezultato artėjame įtraukdami vis papildomas vietas – mums parašo, mes pasižymime, esant galimybei lankome, fotografuojame, fiksuojame koordinates. Jei jūs tikslasamerika.lt matote nepažymėtų vietų – būtume dėkingi, jei parašytumėte augustinas.zemaitis@gmail.com .

O apie mūsų atradimus šiais metais – kitame, paskutiniame straipsnyje.

Su Setkevičių šeima kalbamės apie prarastą ir nugriautą Šv. Jurgio lietuvių bažnyčią Šenandoriuje, už kurią jie kovojo

Su Setkevičių šeima kalbamės apie prarastą ir nugriautą Šv. Jurgio lietuvių bažnyčią Šenandoriuje, už kurią jie kovojo

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Pensilvanijos pietiniame Anglies regione:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų pietiniame Pensilvanijos Anglies regione aprašas
2. Lietuviškų vietų Pensilvanijos pietiniame Anglies regione žemėlapis

 

Pensilvanijos lietuvių kapinės


Šešta, paskutinė, dalis – įdomūs Augustino pasakojimai, kaip skaitytojų, istorikų, ar tiesiog ilgų paieškų pėsčiomis dėka Pensilvanijoje šiemet pavyko atrasti nemažai pamirštų ar apleistų lietuvių kapinių, bažnyčių pastatų ir kitų vietų. Net ir 5 metai nuo pirmosios „Tikslas – Amerika“ ekspedicijos, Pensilvanijoje – turtingiausioje lietuviško paveldo JAV valstijoje – dar yra daug ką atrasti ir įtraukti į lietuviško paveldo žemėlapį tikslasamerika.lt .

Labai džiaugiuosi, kai iš tikslasamerika.lt skaitytojų gaunu laiškų apie papildomas, į lietuviško paveldo žemėlapį dar neįtrauktas lietuviškas vietas.

Bet dabar, kai pažymėtų Amerikos lietuvių bažnyčių, klubų, kapinių, paminklų skaičius jau artėja prie 800, naudingų laiškų gaunu vis rečiau ir rečiau. Dažniausiai paaiškėja, kad vieta, apie kurią parašė, jau yra žemėlapyje – gal tik „informatorius“ nepastebėjo.

Ir visgi karts nuo karto dar sulaukiu pranešimų apie vietas, apie kurias nežinojau, net ir tuose miestuose, kur jau lankiausi. Daugiausiai tokių pranešimų apie Pensilvanijos Anglies regioną, ypač jo lietuvių kapines. Lietuvių, lietuvių bendruomenių, organizacijų ten būta per daug, kad visi viską žinotų, todėl daugelis žino tik tas vietas, kurios susijusios su jų miesteliais ar gimininėmis (pvz. žino tik tas lietuvių kapines, kur palaidoti jų pačių protėviai ar draugai). Ir todėl net jei ir buvau šnekėjęs su dešimtimis regiono lietuvių, „gyvai“ buvau sužinojęs ne viską.

Su Lušų šeima ir Lietuivų dienų svečiais prie Lušų šeimos kapo Mahanojaus naujosiose kapinėse

Su Lušų šeima ir Lietuivų dienų svečiais prie Lušų šeimos kapo Mahanojaus naujosiose kapinėse

Deja, net ir kai pagaliau gaunu el. laišką su tikra informacija apie kokias apleistas lietuvių kapines, daugelis „informatorių“ gali tik pasakyti, kad tokia vieta yra – dažniausiai neturi jos nuotraukų ir beveik niekada negali pasakyti tikslių koordinačių. Taigi, realiai įtraukti į žemėlapį ir enciklopediją gabaleliailietuvos.lt tas vietas galiu tik tada, kai pagaliau atsiranda galimybė pačiam ten nuvykti ir viską patikrinti.

2022 m. po kelerių metų pertraukos sugrįžome į Pensilvanijos Anglies regioną. Paskutines savo 2022 m. viešnagės Amerikoje dienas tad skyrėme tų „neatrastų“ Anglies regiono kapinių paieškai: tikslių vietų užfiksavimui, nufotografavimui, nufilmavimui. Tai tikras atradimo džiaugsmas, net ir po tiek metų ekspedicijų!

Seni dokumentai Mahanojaus istorinėje bendrijoje

Seni dokumentai Mahanojaus istorinėje bendrijoje

Kas liko iš nepriklausomų Pensilvanijos lietuvių kapinių

Didžiausios Pensilvanijos Anglies regiono kapinės buvo susietos su lietuvių parapijomis. Jas lengva rasti, jos dažniausiai gerai sutvarkytos.

Bet neretai net tame pačiame angliakasių miestelyje buvo ir kitokių lietuvių kapinių: tokių, kuriose laidojosi netikintys ar mažiau religingi lietuviai. Jos priklausė įvairiems lietuvių klubams, daugybė kurių nunykę ir tų kapinių nebėra kam prižiūrėti.

Pirmoje stotelėje – Sent Klere – situacija pasirodė esanti gera. Lietuviai ten turi savo plotelį, kuris vadinasi Lietuvos sūnų kapinėmis, tarp kitų kapinių, kapinės aptvarkytos.

Kur kas liūdniau Mainersvilyje – į kalnelį „lipančios“ Lietuvių laisvės kapinės užaugusios mišku, kapai išvirtę, žolės tokios tankios, kad net eiti per jas vakarėjant buvo sudėtinga.

Mainersvilio nereliginės lietuvių kapinės

Mainersvilio nereliginės lietuvių kapinės

Laimė, tas kapines bent jau buvo, kas prisiminė, apie jas mums parašė lietuvių archyvo Klivlande vadovas Andris Dunduras, lankęsis Lietuvių dienose seniau. Mes jas irgi aplankėme, įtraukėme į žemėlapį ir staiga kapinės, kurias gal teprisiminė nedaug senyvų žmonių, taps žinomos daugeliui. Smagu, kad, kai panašiai paskleidėme informaciją apie apleistas lietuvių kapines Ledforde, Ilinojuje, Vilių Žalpį ir lietuvių jaunimą įkvėpėme pradėti projektą „Šaknys“, kurio metu 2021-2022 m. tos kapinės sutvarkytos, o šiemet Vilius Žalpys ten pastatė ir paminklą.

Skaičiau, kad projektą „Šaknys“ ketinama tęsti ir kitur – ir, atrodo, bene geriausia vieta tam gali būti Pensilvanijos Anglies regionas. Blogos būklės lietuvių kapinių čia daug – vien šiemet tokių radome keturias papildomas. Tad net jeigu, tarkime, vienose ar kitose kapinėse iškiltų kokių teisinių kliūčių (pvz. privati žemė), tikiu, kad iš visų apleistų lietuvių kapinių Anglies regione atsiras bent kelios, kur kliūtys bus mažesnės ir, jeigu bus norinčių toliau užsiimti šiais gražiais darbais, bus galimybė tą ir daryti, o ne įkliūti į biurokratines pinkles.

Nugriautos Šamokino lietuivų bažnyčios liekanos

Nugriautos Šamokino lietuivų bažnyčios liekanos

Senosios parapijų kapinės dažnai – irgi pamirštos

Nors daugelis lietuvių katalikų parapijų kapinių Pensilvanijoje sutvarkytos, yra išimčių. Tai – „senosios kapinės“. Ne viena parapija per savo istoriją turėjo po kelias kapines ir neretai tik pagrindinės (paskutinės) jų gerai prižiūrėtos.

Pirmos apleistos religinės kapinės, kuriose sustojome – senosios Mahanojaus lietuvių parapijos kapinės. Užrašas ant miške paskendusių vartų skelbia (lietuviškai) „1922 m.“. Kapinių būklė dar blogesnė nei jų vartų: kapai išvartyti, užaugę, ten jau radome praktiškai tą patį, ką radome Ledforde 2018 m. iki ten pasidarbavo „Šaknys“ – tikrai vienos liūdnesnių lietuvių kapinių Amerikoje. Kaip pasakojo Elaine Luschas, kurios giminės palaidotos senosiose Mahanojaus lietuvių kapinėse, tą žemę nusipirko lietuvių parapija, prasidėjo laidojimai. Deja, paaiškėjo, kad vanduo ten aukštai – nutarta pirkti naują žemę, kur yra dabartinės Mahanojaus lietuvių kapinės. Žmonėms pasiūlyta perlaidoti savo gimines – savo lėšomis, kurių ne visi turėjo, tad dalis palaidojimų liko senosiose kapinėse. Nepaisant to, nustota jas prižiūrėti ir tvarkyti, jos paliktos tarp gyvybės ir mirties…

Apleistose lietuvių kapinėse Mahanojuje, Pensilvanijoje

Apleistose lietuvių kapinėse Mahanojuje, Pensilvanijoje

Toliau laukė kelionė į šiaurinį anglies regioną, Vanamio miestelį. 2017 m., pamenu, nustebau, kad tenykštėse Šv. Marijos lietuvių kapinėse visi kapai atrodė gana nauji, pokariniai, o juk parapija įkurta dar XX a. pradžioje. Turėjau įtarimą, kad galėjo būti ir senesnės kapinės – o tą įtarimą patvirtino Connie Tumosos el. laiškas. Beje, apie mūsų projektą ji sužinojo iš „Draugas News“ straipsnio (lietuviškai nemoka, skaito angliškai). Atsidariusi internetinį žemėlapį map.truelithuania.com (angliška tikslasamerika.lt versija), ji aptiko, kad ten trūksta senųjų Šv. Marijos lietuvių kapinių, kurioje palaidota jos giminė, ir parašė man. Deja, kai paklausiau, kur tiksliai tos kapinės, negalėjo pasakyti – tik „Prie miestelio ant kalno“. Laimė, Connie tebegyvena Anglies regione, kad ir kitame miestelyje – tad sutarėme susitikti prie uždarytos Vanamio lietuvių bažnyčios ir į kapines nueiti kartu.

Su Connie Tumosa Einono lietuvių kapinėse

Su Connie Tumosa Vanamiolietuvių kapinėse

Tikslios kapinių vietos, tiesa, Connie neprisiminė – sakė, „Buvau ten prieš 5 metus“. Tada kapines Conniie parodė jos giminaitė, gyvenanti Vanamyje, tad ir dabar keliavome pas ją – ji ir vėl nupasakojo, kaip nuvykti į senąsias kapines ir primygtinai įsiūlė purkštuvą vapsvoms, nes ten jų esą daug. Paskutinė kelio link kapinių dalis mūsų automobiliui pasirodė nepravažiuojama – bet pavėžėjo vietos gyventojas Adam Wallitsch savo pikapo bagažinėje.

Vanamio kapinės atrodė geriau, nei Mahanojaus, net romantiškai, miškelio apsuptyje, su gausybe kapų senom ilgom lietuviškom epitafijom. „Skaičiau, kad vietos vaikų teigimu, čia vaidenasi“ – sakė Connie – „Jie esą matė šachtininko vaiduoklį, su lempele vaikštantį po kapines tarsi po šachtą. Matyt jiems nesuprantami lietuviški užrašai suteikia vietai tokią mistinę aurą, kad tos vietos bijo“. Kaip ten bebūtų, padėtis nuo jos praeito apsilankymo kiek pablogėjo: tada, penkeri metai atgal, sakė, buvo lentelė ant kapinių vartų, kad tai lietuvių kapinės – lentelės neberadome.

Vanamio senosiose lietuvių kapinėse

Vanamio senosiose lietuvių kapinėse

Iš Vanamio pasukome į Nantikoką. Iš ten negavau jokio laiško, nors jau penkerius metus jo laukiau. Turiu informacijos, kad tame mieste buvo Vanamio lietuvių parapijos filija – Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia – ir Šv. Juozapo lietuvių kapinės. Tikslasamerika.lt nuolat degė užrašas – „jei kas žinote tas vietas, parašykite“; klausinėjau ir žmonių kitur. Deja, niekur niekas negalėjo pasakyti, kur tai buvo, ar liko pastatai, iki kada veikė – na, jei bažnyčios ir nebėra, kapinės juk tikrai turėtų būti. Nutariau pamėginti vietos Historical Society – pietus teko atidėti, nes iki Historical Society darbo laiko pabaigos tebuvo likę 20 min. Sutiktas viduje vyras sakė žinąs, kur buvo Šv. Juozapo bažnyčia, bet „Ji nugriauta“. Paprašiau nurodyti vietą – pasisiūlė palydėti. „Kada nugriauta?“ – klausiu. „Šiemet“ – atsakė. Negi taip pavėlavau? Bet nuvykus į vietą, apniko abejonės. „Google Street View“ nuotraukoje bažnyčia atrodė didelė – didesnė, nei būtų parapijos filija. O ant gretimos tebestovinčios Šv. Juozapo parapinės mokyklos kertinio akmens buvo angliškas užrašas su Thomas C. Oreilly pavarde – visai neskamba lietuviškai. Abejonės pasitvirtino, kai tas pats vyras paskui palydėjo į Šv. Juozapo kapines – ten buvo parašyta „Slovakų kapinės“. Atrodo, Šv. Juozapo vardu mieste vadinosi daugiau nei viena bažnyčia.

Aiškinuosi, kur lietuvių kapinės, Nantiokoko istorinėje draugijoje

Aiškinuosi, kur lietuvių kapinės, Nantiokoko istorinėje draugijoje

„Mes minėjome, kad ieškome lietuvių kapinių“ – sakiau, ir tas vyras sakė „A, žinau ir tokias, palydėsiu“. Vėl nudžiugau, kad šitaip netikėtai greitai rasiu dar vienas lietuvių kapines. Deja, vėl teko nusivilti – tose „Lietuvių kapinėse“ stovėjo stačiatikiški kryžiai. Atrodo, tai ukrainiečių kapinės. Bet prieš išvykdamas namo vyras pakišo mintį – „Visos miestelio kapinės yra šioje zonoje, jei būtų lietuvių, būtų kažkur čia“. Taip yra visur Anglies regione: šachtų kompanija, statydama miestą, vieną zoną paskirdavo kapinių kompleksui… Tad nutarėme apeiti aplinkui, po kaitria Pensilvanijos vasaros saule. Gal Šv. Marijos kapinės yra lietuvių, juk Vanamio parapija buvo Šv. Marijos? Ne, nuėję į vietą išvydome užrašą: „Čenstakavos Marijos kapinės“. Reiškia, lenkų.

Pažiūrėjau, kad anapus anų stačiatikių kapinių yra tokia labiau apleista zona, kur kapai apaugę, kai kurie apvartyti. Nujaučiau, kad ten galėtų būti lietuvių kapinės, bet vilčių daug nedėjau – pasižiūrėti nuėjo Aistė, o aš jau žvalgiausi plane, kur važiuoti toliau: planų daug, laiko mažai. „Sėkmė“ – išgirdau Aistės žodžius. Ant kapų lietuviškos pavardės. Pagaliau radome Nantikoko lietuvių kapines – nufotografavome, o grįžęs ištryniau iš „Ieškome šių vietų“ puslapio. Gretimo namo gyventojas – pusiau lietuvis – paragino saugotis „poisonous ivy“ ir sako, kad jau daug metų nematė, kad kapines kas lankytų.

Nantikoko lietuvių kapinėse

Nantikoko lietuvių kapinėse

Deja, teko išvažiuoti taip ir neradus lietuvių bažnyčios. Jau iš Lietuvos nutariau parašyti Nanticoke Historical Society vadovui Chester Zaremba – nusiunčiau jam seną nespalvotą Šv. Juozapo lietuvių bažnyčios nuotrauką, kurią turėjau. Iš pradžių jis spėjo, kad tai gal senoji slovakų bažnyčia (kurią slovakai turėjo dar iki naujosios, nugriautosios), bet galiausiai prisiminė, kad ta Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia tebestovi Hanoverio priemiestyje – jis gerai žino, nes jo brolis vedė lietuvę. Išties! Kaip radau internete paieškojęs to adreso, tą bažnyčią 2004 m. nusipirko toks Bernie Norieka už 50000 dolerių ir persidarė į nuosavą gyvenamą namą. Internete yra interjero nuotraukos. Keista turėtų būti gyventi, kai neturi langų – tik vitražus (visus paliko), kita vertus, apsidairyti gali iš bokšto, iš ten atsiveria gražūs vaizdai. Gaila, kad sužinojau per vėlai – negalėjau nuvažiuoti į vietą pažiūrėti, ar likęs koks kertinis akmuo, lietuviškas užrašas. Ką gi, bus proga grįžti dar…

Kaip lietuvių-lenkų konflikto vietoje mums iškvietė policiją

Pensilvanijos Anglies regionas buvo viena tų vietų pasaulyje, kur vyko lietuvių tautinis atgimimas, kur lietuvių tauta ~1890 m. galutinai atsiskyrė nuo lenkų. Kaip ir beveik visas lietuvių bei lenkų gyvenimas, procesas čia vyko parapijose: iš pradžių lietuviai ir lenkai jas steigė kartu, tačiau tai reiškė, kad dauguma mišių vykdavo lenkiškai, o lietuviškų mišių buvimas kėlė lenkų nepasitenkinimą (juk lenkų kalba buvo ir lietuvių elito kalba, o lietuvių kalba iki tautinio atgimimo kai kurių žmonių laikyta valstiečių kalba, mažai tinkama religijai). Per tautinį atgimimą lietuviai vis labiau reikalavo lietuviškų mišių, o tai paprastai reiškė, kad jiems tekdavo pasitraukti iš bendrų parapijų ir kurti savas.

Yra ginčų, kur buvo pirmas lietuvis kunigas ar pirma parapija, nes tai priklauso ir nuo to, ką laikysime „lietuviu kunigu“, „lietuvių parapija“ (ar skaitosi ir bendros su lenkais parapijos, daugiausiai lenkiškai pamokslus sakę lietuviai?). Šio titulo siekia ir Šenandorius, ir Plimutas. Kaip ten bebūtų, skaudžiausias ir liūdniausiai pagarsėjęs atsiskyrimas nuo lenkų buvo būtent Plimute. Po Amerikos spaudą XIX a. pabaigoje plačiai pasklido istorija, kaip lenkų radikalai iškasė lietuvio berniuko kūną iš parapijos kapinių, jį sukapojo. Ano meto amerikiečius ši „istorija iš imigrantų gyvenimo“ kraupino panašiai, kaip šiuolaikinius amerikiečius kraupina kokios istorijos apie „garbės nužudymus“ imigrantų iš Artimųjų Rytų giminėse… Lietuviai po šito pasitraukė į savo parapiją ir įkūrė savas kapines, kuriose palaidotas ir atsiskyrimą vedęs kunigas Burba.

Apleistos lenkų kapinės, kur vyko lietuvių-lenkų kova

Apleistos lenkų kapinės, kur vyko lietuvių-lenkų kova

Abejas tas kapines aplankiau. Likimo ironija, bet Šv. Marijos kapinės, kurias taip uoliai gynė nuo lietuvių palaidojimų lenkų radikalai, atrodo daug liūdniau, antkapiai apvartyti. Neradau ten aiškiai lietuviškų palaidojimų – galbūt jų liko, bet tikriausiai tada dar lietuviai savo pavardes rašė lenkiškai.

Šv. Kazimiero lietuvių kapinės tankiame miškelyje išsilaikiusios daug geriau, visi antkapiai stovi, jie sustatyti labai tankiai, yra paminklas veteranams, o svarbiausias – paties kunigo Burbos antkapis.

Prie kunigo Burbos kapo

Prie kunigo Burbos kapo

Deja, jau grįžtančius iš šių kapinių pasitiko… policijos pareigūnas. Pasirodo, policiją iškvietė kaimynai, nes perėjome per jų žemę. Kiek kalbėjau su policininku, jei į Šv. Marijos (lenkų) kapines ant kalno gali patekti kiekvienas paprastai, tai takelis per mišką į Šv. Kazimiero kapines, pasirodo, veda per privačią žemę – tai kas, kad pakabinta nuoroda “Šv. Kazimiero kapinės” ir neparašyta “Private property”. Todėl jei kas norėtumėte aplankyti tas kapines, rekomenduoju visų pirma eiti pas jų kaimynus, kuriems priklauso ta žemė – mes tikriausiai sukėlėme įtarimą, nes ten nenuėjome, o dar garsiai kalbėjome tarpusavy lietuviškai. Na, iš kitos pusės, gal ir gerai, kad kaimynai taip reaguoja, nes Šv. Kazimiero lietuvių kapinės gerai išsilaikiusios, išvartytų antkapių, vandalų pridarytos žalos praktiškai nėra. Nors tai irgi “Senosios kapinės”, nes Plimuto Šv. Kazimiero lietuvių parapija vėliau tarpukariu įsigijo naujesnes, didesnes.

Prieš pasukant į Niujorko oro uostą laukė dar kelios stotelės – filamvimai Skrantone prie “Tauro” lietuvių klubo ir Lietuvių tautinės katalikų bažnyčios, atskilusios nuo popiežiaus, apsilankymas šios bažnyčios kapinėse, kur palaidotas ir jos pirmasis vyskupas Jonas Gritėnas, bei dar viena papildoma vieta, apie kurią informavo skaitytojas Anthony Kossa: pasirodo, išlikęs ir dar vienas Tautinės lietuvių katalikų (ne Romos katalikų) bažnyčios pastatas Vilks Baryje: parapija nebeveikia, bet tebelikęs ir lietuviškas kertinis akmuo su lietuvišku užrašu.

Prie Tauro lietuvių klubo

Prie Tauro lietuvių klubo

Kaip dažnai, tyrimus baigėme tik sutemus, o kitą dieną jau laukė skrydis į Lietuvą, kur reikėjo viską susisteminti, aprašyti. Gal jūs žinote daugiau lietuvių kapinių JAV, kurios nepažymėtos tikslasamerika.lt žemėlapyje? O gal lietuvių bažnyčių, klubų pastatų? Lietuviškai pavadintų vietų, paminklų lietuviams, lietuviškų detalių pastatuose? Rašykite augustinas.zemaitis@gmail.com .

Niujorko metro, jau greitai vyksime į oro uostą

Niujorko metro, jau greitai vyksime į oro uostą

Mintyse jau kiti metai – galbūt pavyks dar sugrįžti į Naująją Angliją, kurią pirmą kartą irgi lankiau 2017 m., o nuo tada taip pat sužinojau apie kai kurias papildomas lietuvių paveldo vietas. Turėti susitikimus su tenykštėmis lietuvių bendruomenėmis (į Voterberį jau gavau kvietimą).

Mintyse ir kiti galimi projekto “Tikslas – Amerika” tęsiniai, kaip knygos ar programėlė, gal knygos apie tam tikrų valstijų lietuvių paveldą, tačiau tai jau kainuoja brangiau, nei tinklapis, kurį galiu kurti ir administruoti pats.

Lietuvių tautinės bažnyčios įkūrėjo Gritėno kapas

Lietuvių tautinės bažnyčios įkūrėjo Gritėno kapas prie Skrantono. Reikės užeiti ir į tos bažnyčios vidų

Kaip ten bebūtų, nors didžiosios „Tikslas – Amerika“ ekspedicijos baigėsi jau pernai, projektas tęsiasi toliau ir, tikiuosi, tęsis kol liks dar žemėlapyje nepažymėtų, nenufotografuotų, nenufilmuotų lietuviškų vietų Amerikoje. Nes apie jas jas turi sužinoti daugiau žmonių ir kasmet sutinku vis daugiau žmonių, kurie tuo domisi, kurie ten patys keliauja pagal mūsų žemėlapį – o tai skatina dirbti toliau.

Prie Skrantono kryžiaus lietuviams

Prie Skrantono kryžiaus lietuviams

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Pensilvanijos Anglies regione:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų pietiniame Pensilvanijos Anglies regione aprašas
2. Lietuviškų vietų Pensilvanijos pietiniame Anglies regione žemėlapis
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų šiauriniame Pensilvanijos Anglies regione aprašas
4. Lietuviškų vietų Pensilvanijos pietiniame Anglies regione žemėlapis

Komentuoti
Straipsnio temos: ,


Tikslas – Amerika 2021 ekspedicijos dienoraštis (JAV Vakarai)

Tikslas – Amerika 2021 ekspedicijos dienoraštis (JAV Vakarai)

| 0 komentarų

Tikras mano “gyvenimo projektas” – “Tikslas – Amerika” – atėjo į pabaigą.

Tiesą pasakius, dar 2017-2019 m. beveik visas JAV ir Kanados lietuvių paveldas sugulė į interaktyvų žemėlapį ir enciklopediją. Beveik visas skaičiumi, bet ne teritorija. Liko neištyrinėti visi platieji JAV Vakarai – lietuviškas paveldas ten retas, bet kiekvienas objektas unikalus. Nuo seniausios JAV lietuvių bendruomenės ir kapinių Teksase iki Lietuvos krepšinio tėvo Prano Lubino kapo Los Andžele, nuo Los Andželo lietuvių dienų iki “Lietuviškos pasakos” freskų ir drožinių Omahoje, nuo Šiluvos Marijos statulos Naujosios Meksikos dykumoje iki Vilniaus garbei pavadinto Minesotos kaimo.

Būtent į plačiuosius JAV Vakarus nukreipėme paskutinę “Tikslas – Amerika” ekspediciją, ilgiausią iš visų. Nuvažiavome virš 13000 km nuo Los Andželo iki Čikagos per pietus ir atgal per šiaurę, sustodami ir aplankydami apie 100 lietuviško paveldo vietų, nufotografuodami jas ir nufilmuodami, įrašydami gausybę interviu ir surengdami pasakojimus apie lietuvišką paveldą.

Be to, ekspedicijos mastus dar išplėtė koronaviruso pandemija: prieš patekdami į JAV privalėjome praleisti 14 dienų šalyje, kurią JAV laikė “saugia” (Europos Sąjungos tokia nelaikė). Pasirinkome Kolumbiją: Lotynų Amerikos šalį su didžiausia lietuvių bendruomene tarp tų, kurių dar nebuvome tyrinėję.

Visa “Tikslas – Amerika 2021” istorija – šiuose ekspedicijos dienoraščiuose. Šie dienoraščiai spausdinti seniausiame pasaulyje laikraštyje lietuvių kalba “Draugas”. Ankstesnių ekspedicijų dienoraščiai: 2017 m. JAV Šiaurės Vakarai, 2018 m. JAV Vidurio Vakarai, 2019 m. Kanada.

Padėkos atvirukas, kokius dalindavome visiems, kas papasakodavo apie lietuvišką paveldą Amerikoje. Ant atviruko sužymėti visų "Tikslas - Amerika" ekspedicijų maršrutai

Padėkos atvirukas, kokius dalindavome visiems, kas papasakodavo apie lietuvišką paveldą Amerikoje. Ant atviruko sužymėti visų “Tikslas – Amerika” ekspedicijų maršrutai

 

Kolumbija


Pamenu, būdamas vaikas galvodavau, kad Kolumbijos lietuvių bendruomenė yra viena didesnių pasaulyje.

Mat ką tik atgimusi visų užmiršta Lietuva tada po visą pasaulį ieškojo savų herojų, dėl kurių Lietuvos vardas taptų vėl žinomas. Ir vienas tokių neabejotinai buvo Antanas Mockus, 7 mln. gyventojų Kolumbijos sostinės Bogotos meras 1995-1997 m. ir 2001-2003 m., prieš tai – Kolumbijos nacionalinio universiteto rektorius. Lietuvos laikraščiai dažnai rašydavo apie per pasaulį nuskambėjusius ir/ar legendomis apipintus jo darbus: kaip vietoje kelių policininkų pastatė klounus, kad šie tyčiotųsi iš eismo taisyklių pažeidėjų, ar savo neperšaunamoje liemenėje išsikirpo skylę ties širdimi.

Bogotos senamiestyje

Bogotos senamiestyje

Vėliau vienu garsiausių Lietuvos muzikantų tapo Jurgis Didžiulis, gimęs Kolumbijos lietuvių šeimoje ir grįžęs į Lietuvą. Na, kiek gi daug turėtų būti Kolumbijos lietuvių, kad iš jų tarpo rastųsi ir politikos, ir muzikos „žvaigždžių“?

Pastatas „Edificio Juozas Zaranka“ Bogotoje

Pastatas „Edificio Juozas Zaranka“ Bogotoje – pavadintas lietuvio filologo garbei

Todėl labai nustebau kai vėliau, ėmęs tuo domėtis, sužinojau, kad į Kolumbiją lietuvių per visą istoriją atvyko tarsi į kokį vieną nelabai didelį JAV miestą: maždaug 550. Ir vienintelė imigracijos banga ten – dipukai, pakviesti keleto nuo tarpukario dirbusių lietuvių kunigų.

Šitaip kai ėmiau kurti „Gabalėlius Lietuvos“ Kolumbija man pasitraukė į „antrąjį planą“: jokiose knygose neradau tikslios informacijos apie lietuviškas Kolumbijos vietas, neįprastai mažai išgirdau ir iš Pietų Amerikos lietuvybės žinovų. Gal lietuviško paveldo ten nelabai ir yra, visgi, lietuvių tik 550?

Bažnyčia Bogotoje

Bažnyčia Bogotoje

Taigi, 2016-2021 m. visų pirma ieškoti Lotynų Amerikos lietuviškų vietų keliavau į Braziliją, Argentiną, Urugvajų. Ten lietuvių atvyko dešimtys tūkstančių ir dar Lietuvoje rasdavau žinių apie tenykščius lietuvių klubus, bažnyčias, muziejus ar ištisus rajonus.

Na bet 2021 m. Kolumbiją aplankyti privertė pats likimas.

Bogotoje su ekspedicijos uniformomis. Šįkart turėjome dvejas - marškinėlius ir džemperius, kuriuos naudojome kur vėsu. O Bogotoje vėsu, nes aukštai

Bogotoje su ekspedicijos uniformomis. Šįkart turėjome dvejas – marškinėlius ir džemperius, kuriuos naudojome kur vėsu. O Bogotoje vėsu, nes aukštai

Nes atėjo laikas pagaliau įvykdyti „Tikslas – Amerika“ ekspediciją JAV Vakaruose. O JAV neįsileidžia atvykusių tiesiai iš Lietuvos. Taigi, galėjau arba praleisti dvi savaites kokioje Meksikoje ar Karibuose, kur „lietuvišosios istorijos“ tiesiog nėra, arba vykti per Kolumbiją ir per tą „privalomą stabtelėjimą“ dar irgi išplėsti www.gabaleliailietuvos.lt internetinę lietuviško paveldo enciklopediją. Aišku, pasirinkau Kolumbiją.

Kolumbijoje ruošiame medžiagą ekspedicijai

Kolumbijoje ruošiame medžiagą ekspedicijai

Bogota, garsių lietuvių asmenybių miestas

Antano Mockaus kadaise valdytoje aukštikalnių Bogotoje iš pradžių atrodė, kad gaudau vėją laukuose.

Viena senųjų bendruomenės narių, buvusi Lietuvos garbės konsulė, Jurgio Didžiulio močiutė Laima de Didžiulis, nepaisant garbaus amžiaus, puikiai prisimena visą savo gyvenimą. Nufilmavome vaizdingą pasakojimą, kaip jos šeima traukėsi iš Lietuvos 1944 m., iki 1948 m. gyveno dipukų stovyklose – juk tai visos Kolumbijos lietuvių bendruomenės patirtis.

Įrašinėjame Laimos De Didžiulis interviu

Įrašinėjame Laimos De Didžiulis interviu

Tačiau paklausta apie lietuviškas Bogotos vietas Laima abejojo tokių buvus: „kadaise būdavo lietuviškos mišios, bet bendroje koplyčioje – o ir ta paskui, tiesiant kelią, nugriauta. Buvo toks lietuvių klubas eiliniame pastate, bet veikė tik trumpai po 1948 m.“.

„Bogotoje daugiau nei lietuviškos veiklos buvo didžių lietuvių asmenybių“ – pridūrė Laima ir ėmė vardinti menininkus, verslininkus, kunigus, vieno Bogotos universiteto steigėjus, garsų tarpukario Kauno karikatūristą J. Penčylą. Deja, Bogotoje gatvės pavadinimų beveik neturi (tik numerius), tad į žemėlapį tie žmonės neįrašyti. Lietuvių kapinių ar kapinių zonos irgi nėra, tik pavieniai kapai.

Laima de Didžiulis rodo žymių lietuvių kapus Bogotos kapinėse

Laima de Didžiulis rodo žymių lietuvių kapus Bogotos kapinėse

Visgi, į viešnagės Bogotoje galą pavyko „prisikasti“ prie didžių asmenybių pėdsakų. Štai filologo Juozo Zarankos vardu pavadintas pastatas. O didžiausias nustebimas laukė nuvykus į tapytojos ir skulptorės Nijolės Šivickas (Antano Mockaus mamos) namus: po jos mirties namai palikti, kokie buvo, perpildyti fantasmagoriškomis jos skulptūromis ir kitais kūriniais, kurių švelniai tamsoką jėgą galbūt įkvėpė ir liūdna dipukės patirtis. Ta kūryba nustebino tikrai ne vien todėl, kad autorė – lietuvė. Unikalus stilius pasirodė vertas rimtų galerijų ir tai, ką galima pamatyti įvedus į „Google“ „Nijolė Šivickas“, nė dešimtadaliu neatskleidžia to, ką išvydau: daugelis geriausių kūrinių tiesiog nėra nufotografuoti (ir manęs prašė jų nefotografuoti). Nijolės dukra sakė dabar dokumentuojanti tuos meno kūrinius ir svajotų įkurti muziejų – tik tam reikia daug darbo. Tačiau jau dabar kviečia visus norinčius, besilankančius Bogotoje, su ja sutarus el. paštu, ateiti pažiūrėti šimtų Nijolės Šivickas kūrinių. Kadangi jie prieinami visuomenei, Nijolės Šivickas namus įtrauksiu į „Gabalėlius Lietuvos“.

Nijolės Šivickas darbai (kairėje esantis yra jos namuose)

Kas svarbiausia, visos didžios Kolumbijos lietuvių asmenybės – tikri lietuviai, o ne hipotetiniai. Kalba lietuviškai, vaikams duoda labai lietuviškus vardus (ne vieno antros ar trečios kartos Kolumbijos lietuvio vardas Vytis). Esu kiek pavargęs nuo siūlymų į „Gabalėlius Lietuvos“ įtraukti vietas, susijusias su „garsiais lietuviais“, kurių lietuviškumas apsiriboja tuo, kad, pavyzdžiui, „vienas jų senelis kadaise gyveno Lietuvoje“. Tokių asmenybių galima rasti tūkstančius, bet man tai neatrodo rimta: staiga paskelbiam lietuviais tuos, kurie ne tik, kad savęs tokiais nelaiko, bet neretai ir nė vienas jų protėvių savęs tokiu nelaikė. Šitaip veliamės į nereikalingas kovas su kitomis tautomis dėl didvyrių – tarsi nebūtų buvę pakankamai tokių didžių žmonių, kurie visom prasmėm buvo tikri lietuviai net jei ir – kaip Antanas Mockus – gimę svetur. Tokiais atvejais nė nereikia nereikia įrodinėti, kad „tas žmogus – lietuvis“ – daugelis ir taip supranta. Ir Lietuvą dažnas kolumbietis žino dėl A. Mockaus: juk jis kandidatavo ir į Kolumbijos prezidentus, surinko 27,5% balsų.

Pigaus tradicinio restorano prie Bogotos katedros balkone

Pigaus tradicinio restorano prie Bogotos katedros balkone

Vilavisensijo ūkiai: tragiški lietuvių likimai ir daug jų pėdsakų

Pirmasis mano kontaktas Kolumbijoje, kurį suradau dar internetu iš Lietuvos, buvo Linas Slotkus, įkūręs Facebook grupę Kolumbijos lietuvių palikuonims. Nustebino, kad jis ne iš didžiųjų Kolumbijos miestų, o iš Villavicencio, Kauno dydžio Kolumbijos žemės ūkio regiono sostinės.

Kuo daugiau su juo bendravau, tuo Villavicencio stebino labiau. Nutariau keisti planus: išsinuomoti Bogotoje automobilį ir nusileisti nuo kalnų (apie 60 mylių tenka važiuoti 3-4 val., jei kelio išvis neužgriūva akmenys) į Villavicencio.

Ten tegyveno kelios lietuvių šeimos, bet, pasirodo, jos sugebėjo pastatyti lietuvių koplyčią, pasikviesti lietuvį kunigą! Aišku, tada, pokariu, priešingai nei dabar, lietuvių kunigų Vakarų pasaulyje buvo savotiškas perteklius (daugybė pasitraukė nuo sovietų su dipukais – juk kunigai buvo vienas Sovietinio Genocido taikinių). Bet turėti savą kunigą ir koplyčią vos kelių lietuvių šeimų mieste?

Slotkų ūkis "Lituania" (nuotrauka, rasta albume ūkyje)

Slotkų ūkis “Lituania” (nuotrauka, rasta albume ūkyje)

„Na, bet šeimos didelės“ – paaiškino Didžiulienė – „vien Slotkai turėjo septynis vaikus“. Daug Kolumbijos lietuvių turėjo kolumbietiškai dideles šeimas. Ir daug jų sugebėjo prasigyventi: kone visi sutiktieji dabar turi asmenines tarnaites. „Kolumbijoje buvo du keliai“ – mums pasakojo – „Arba užsiimi verslu, tampi kokiu daktaru ar inžinieriumi – tada galėjai nemažai uždirbti, nes Kolumbijoje trūko profesionalų – arba, jei nori paprasto darbo, emigruoji į JAV, nes dirbdamas Kolumbijos fabrike būtum visiškas vargšas“. Daug Kolumbijos lietuvių, vos gavę galimybę, išties emigravo į JAV – daugybė turėjo ten giminių. Šitoks bendruomenės „nukraujavimas“ buvo viena priežasčių, kodėl Bogotoje taip ir neįgyvendintas planas pastatyti Lietuvių namus.

Granja Lituania Kolumbijoje su jos šeimininkais

Granja Lituania Kolumbijoje su jos šeimininkais

O viena „pasilikusiųjų Kolumbijoje“ sėkmės istorijų ir buvo Slotkų šeima – iš pradžių dirbęs kituose ūkiuose, dipukas Vaclovas Slotkus, Lino senelis, sugebėjo supirkti šimtus hektarų žemės, įkurti prie Villavicencio „Granja Lituania“ fermą pilną lietuviškų simbolių. Jis buvo ir tarp Villavicencio lietuvių koplyčios fundatorių, ir dar dovanojo žemę vietos mokyklai – tiesa, prancišoniškai nesutiko, kad mokykla būtų pavadinta jo garbei ir dabar taip vadinasi tik mokyklos biblioteka. Lietuvių koplyčios pastatas tebestovi, tačiau, nelikus lietuvio kunigo, ~1980 m. jis parduotas – aplankėme jau 41 metus ten gyvenančią Alfonso Santamaria šeimą, kuri noriai parodė, kur būta maldų salės, kur zakristijos.

Su dabartiniu šeimininku prie buvusios lietuvių koplyčios

Su dabartiniu šeimininku prie buvusios lietuvių koplyčios

Deja, liūdnai ironiška, kad, bėgę nuo komunistų Lietuvoje, Slotkai jų žiaurumą pajuto ten, Kolumbijoje. Kolumbijos ūkininkus ėmė terorizuoti komunistinis FARC judėjimas – jis grobė, žudė, net „nacionalizuodavo“ žemes tam, kad augintų narkotikus. Vienas iš septynių Slotkų sūnų – Vytas, Lino tėvas – nužudytas. Kitas – Lino dėdė – pagrobtas. Dalis giminių tada išvyko iš Villavicencio. Bet senasis Vaclovas pasiliko prie Granja Lituania, nors „sunkiausiais laikais“ ir nenakvodavo savo gražiame lietuviškų knygų pilname name.

Linas šitaip dar būdamas vaikas atsidūrė Lietuvoje, ten užaugo, subrendo, susirado žmoną. Tačiau 2009 m. grįžo į Villavicencio, į ūkį Lituania.

Linas prie Slotkų giminės kapų su lietuvišku kryžiumi

Linas prie Slotkų giminės kapų su lietuvišku kryžiumi

Kaip pats aiškino, seneliui vienam prižiūrėti ūkį jau darėsi sunku – reikėjo pagalbos. Lietuvoje Liną slėgė ilgos žiemos naktys. Ir dar politika: Lietuvoje jam, vertėjui iš ispanų kalbos, labai smogė „2009 m. naktinė mokesčių reforma“. Tuo tarpu Kolumbijos prezidentas Alvaras Uribė kaip tik buvo sudavęs rimtą karinį smūgį komunistams, sustabdydamas jų terorą. „Tiesa, vėliau valdę kairieji daug ką sugadino“ – sakė Linas. Naujoji Kolumbijos valdžia pasirašė su komunistais taikos sutartį, pagal kurią šie už savo nusikaltimus liko nenubausti, o kaip tik gavo jiems rezervuotų vietų senate… „Na, bet tikrai nebėra taip blogai, kaip buvo iki Uribės“ – baigia Linas.

Beje, vienas didžiausių Alvaro Uribės „karinės strategijos“ oponentų – ir „greitos“ taikos šauklių – buvo… Antanas Mockus. Nedidelėje lietuvių bendruomenėje atsispindi visos Kolumbijos susiskaldymas: vienaip visa tai atrodo komunistų teroro aukų giminėms iš terorizuotų Kolumbijos ūkių, kitaip – miestelėnams.

Vaclovo Slotkaus vardu pavadintos mokyklos bibliotekos ženklas

Vaclovo Slotkaus vardu pavadintos mokyklos bibliotekos ženklas

Ir vis dėl to šito niekaip nebūčiau supratęs, matydamas, kaip Linas Slotkus skambina Antanui Mockui papasakoti apie „Gabalėlių Lietuvos“ projektą.

Atrodo, visus Kolumbijos lietuvius – Bogotos politiką ir didžiųjų Kolumbijos lygumų ūkininką, ir pensininkus, ir menininkus, kairiuosius ir dešiniuosius – sieja tas nematomas ir sunkiai apibrėžiamas tautybės ryšys, leidžiantis išsyk artimai kalbėtis tarpusavy ir akimirksniu suprasti, kodėl lietuviško Kolumbijos paveldo dokumentavimas yra svarbus.

Granja Lituania peizažas (vaikų seneliui padovanoto baseino dugne - Gedimino stulpai)

Granja Lituania peizažas (vaikų seneliui padovanoto baseino dugne – Gedimino stulpai)

Kaip gražieji Medeljino lietuvių namai virto sandėliu?

Paskutinė stotelė Kolumbijoje – Medeljinas. Laima Didžiulis pasakojo, kad Medeljino lietuviai – kitokie nei Bogotos: „Jie koncentravosi į tautinę veiklą, šokius, kalbą“.

Medeljine pastatyti ir vieninteliai Kolumbijoje lietuvių namai su įspūdinga koplyčia – bet dabar užtruko, kol bent radau jų adresą. Adresą pasakė Lietuvoje gyvenantis buvęs Medeljino lietuvis Aleksas Kulvietis. Jis supažindino su Laima Klemas, kuri ten ir nuvežė.

Su Laima Klemas prie Medeljino lietuvių namų (už nugaros - lietuviškas kryžius)

Su Laima Klemas prie Medeljino lietuvių namų (už nugaros – lietuviškas kryžius)

Deja, deja – į vidų patekti nepavyko. Beliko pasigrožėti pro grotas vos pastebėtais įspūdingais vitražais su Vyčiu. Lietuvių namai dabar tušti, aikštė priešais nebesivadina Lietuvos aikšte, nors, pasak Laimos Klemas, paklausti „Kur lietuvių koplyčia?“ visi vietiniai dar parodytų.

Medeljino lietuvių namai žvelgiant nuo buvusios Lietuvos aikštės

Medeljino lietuvių namai žvelgiant nuo buvusios Lietuvos aikštės

Lietuvių namai, kuriuos lietuviai savo pinigais pradėjo statyti 1957 m. – ir Mišioms, ir tautinei veiklai, ir net vargšų lietuvių apgyvendinimui – jiems iš rankų pradėjo slysti gal ~1980 m. Situacija primena situaciją JAV su lietuvių bažnyčiom: aukojo, statė lietuviai, bet užrašyta viskas kunigų saleziečių ordino vardu. Kol tarp saleziečių buvo daug lietuvių – visi suprato, kad namai iš tikrųjų lietuvių, ten vykdavo šokiai, šventės. Bet lietuvių saleziečių mažėjo, paskui visai neliko, ~1985 m., pasak Laimos, lietuviams jau reikėjo kiekvienam renginiui prašyti saleziečių leidimo, tai darėsi vis sunkiau ir lietuviai tuo užsiimdavo vis rečiau, tik ypatingomis progomis. Šitaip kartu ėmė nykti ir Medeljino lietuviška veikla. „Paskutinį kartą ten buvau gal 2009 m. per Lietuvos vardo tūkstantmetį“ – sakė Laima. Ta proga lietuviai dar susiorganizavo patekimą į Lietuvių namus ir net kryžių prie įėjimo pastatė – tarsi kokią atsisveikinimo dovaną. Tarp prie kryžiaus įrašytų aukotojų – ir Klemų šeima.

Vyčio vitražo fragmentas matomas pro langą iš išorės

Vyčio vitražo fragmentas matomas pro langą iš išorės

Dabar pačią Laimą – kaip ir Aleksą Kulvietį – nustebino, kad pastate, pasirodo, nebėra net ir saleziečių: lietuvių bendruomenė taip nuo Lietuvių namų nutolo, kad nebe labai ką ir žino apie pastatą. Saleziečiai išsikėlė, o pastatą išnuomojo valstybinei įstaigai. Gražiojoje lietuvių koplyčioje dabar sandėlis – sargas neleido vidun.

Aišku, yra ir kita medalio pusė: tik „diriguojant“ iniciatyviems kunigams daugelyje bendruomenių apskritai buvo įmanoma ką nors panašaus pastatyti, nes tik kunigai „automatiškai“ turėjo pakankamą autoritetą, kad jais tikėtų daugelis. Bogotoje iniciatyvių kunigų trūko, ten niekas išvis nepastatyta…

Su Laima Klemas mėginame išsiaiškinti 'Lituania' pavadinto pastato Medeljine istoriją

Su Laima Klemas mėginame išsiaiškinti ‘Lituania’ pavadinto pastato Medeljine istoriją

Su Laima Klemas, beje, vienintele iš Kolumbijos lietuvių kalbėjau angliškai. Tėvas neišmokė lietuvių kabos, nes nemanė, kad Lietuva dar kada taps nepriklausoma ir kalba bus reikalinga, nepaisant to, kad abiems vaikams davė lietuviškus vardus, o pats niekada nepriėmė Kolumbijos pilietybės, norėjo iki mirties likti vien tik lietuviu. Dar labiau nustebino, kai Laima pasakė, kad jos gimtoji kalba – vokiečių. Taip su ja kalbėjo lietuvis tėvas, vokiškai gerai išmokęs dipukų stovykloje: „Juk Vokietija didelė šalis, vokiečių kalbos prireiks gyvenime“.

Kokių tik istorijų neišgirsti keliaudamas po lietuvių pasaulį!

Lynų keltuvo stotis

Lynų keltuvo (tipinis Medeljino trnsportas) stotis viename miesto lūšnynų

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Kolumbijoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Kolumbijoje aprašas

 

Los Andželas


Planuodamas „Tikslas – Amerika 2021“ ekspediciją maniau, kad visam Los Andželo lietuviškam paveldui aplankyti, nufotografuoti, aprašyti užteks poros dienų. Na, bet šiais laikais kelionės neprognozuojamos: tad įterpiau papildomą dieną, „Gal bus problemų įvažiuojant, vėluos lėktuvas“. Labai gerai, kad turėjau tą dieną: bendraujant su Los Andželo lietuviais, man žinomo paveldo skaičius augo kaip ant mielių. Galiausiai per keturias dienas į www.tikslasamerika.lt žemėlapį įtraukėme 28 vietas, o juk viena tų dienų visa buvo skirta „Lietuvių dienoms“… Pagal lietuviško paveldo kiekius tarp Šiaurės Amerikos miestų Los Andželas nusileidžia tik Čikagai, Pensilvanijos angliakasių miestams ir Niujorkui.

Holivudo žvaigždžių alėja - plytelės su žvaigždėmis grindinyje skirtos geriausiems visų laikų aktoriams, režisieriams ir kt. Tiese, lentelės mokamos ir jų labai daug: tad skeptikas gali pasakyti, kad tai tėra būdas reklamuotis, be turistai jį myli

Holivudo žvaigždžių alėja – plytelės su žvaigždėmis grindinyje skirtos geriausiems visų laikų aktoriams, režisieriams ir kt., tarp jų ir keliems lietuviams

Los Andželo lietuvių dienų siautulys

„Tikslas – Amerika“ ekspedicijose dažnai į kokį miestą atvykstame prieš ar po lietuvių šventės. „Gal pasilikite ir kitam savaitgaliui, bus šventė“ – mums siūlo, bet negalime: maršrutas griežtas, susitikimai suplanuoti kasdien ir per savaitę nuvažiuojame tūkstančius mylių, aplankome dešimtis ar net šimtus lietuviškų JAV vietų.

Tačiau visą „Tikslas – Amerika 2021“ ekspedicijos grafiką specialiai derinome taip, kad aplankytume Los Andželo lietuvių dienas – didžiausią lietuvių šventę į vakarus nuo Čikagos, o ir viena didžiausių už Lietuvos ribų apskritai.

Lietuvių dienų reklama prie Los Andželo "Little Lithuania" ženklo

Lietuvių dienų reklama prie Los Andželo “Little Lithuania” ženklo

Mums tai buvo nauja patirtis: nežinojome, ko laukti, kiek žmonių. Nežinojo ir organizatoriai: „Bijojome, kad tik kokie 500 po pandemijos ateis, bus nuostolis, bet juk reikia daryti, 2020 m. Lietuvių dienos ir taip buvo atšauktos“ – mums pasakojo. Nors kasmečiai dalyviai sakė, kad šiemet žmonių išties mažiau, jų minios pranoko tiek mūsų, tiek organizatorių lūkesčius.

Los Andželo Lietuvių dienų vakarinis koncertas

Los Andželo Lietuvių dienų vakarinis koncertas

Pora valandų praleidome Lietuvos konsulato stende bendraudami su „Gabalėlių Lietuvos“ gerbėjais. Jie, kaip ir visa Los Andželo lietuvių dienų publika, labai marga: nuo pirmabangių iki trečiabangių ir apskritai nelietuvių. Štai užkalbino viena skaitytoja Amerikos azijietė. Visą laiką su mumis kalbėjo lietuviškai – kalbą išmoko pati, jokių lietuvių protėvių neturėjo!

Bendrauju su "Gabalėliai Lietuvos" gerbėjais Los Andželo lietuvių dienose

Bendrauju su “Gabalėliai Lietuvos” gerbėjais Los Andželo lietuvių dienose

Vien Los Andželo lietuvių parapijos teritorijoje užfiksavome aštuonias lietuviško paveldo vietas; Bernardo Brazdžionio kiemelis ir paminklas dipukų emigracijai į Ameriką, pati bažnyčia ir ženklas „Little Lithuania“… Labiau nei bet kuri kita JAV lietuvių parapija Los Andželo parapija (beje, įkurta vėliausiai, 1940 m.) yra ne „bažnyčia su pastatais aplinkui“, bet ištisas lietuviškas kompleksas, kuriame pati bažnyčia – tik dalis. Jei žiūrėti vien į bažnyčią – ji viena kukliausių lietuvių bažnyčių JAV; bet jei vertinti visą lietuvišką parapijos erdvę, ji Los Andžele – viena didžiausių. Todėl Lietuvių dienų metu pilna vietos ir dešimtims lietuviškų prekių kioskų, ir dainininkų bei muzikantų scenai, ir laikinų restoranų staliukams, ir tūkstančiams lankytojų. Nuo dieną apsipirkinėjusių senelių ir kugelio ragavusių šeimų iki vakare siautusio jaunimo: buvo sunku patikėti, kad esi Los Andžele, taip toli nuo Lietuvos. Lietuvių kalba, lietuviškos dainos…

Los Andželo lietuvių bažnyčios vidus

Los Andželo lietuvių bažnyčios vidus

Gaila tik, kad nepavyko surengti pasakojimo-paskaitos apie lietuvišką paveldą didingoje parapijos salėje su Lietuvos kunigaikščių ir buvusių klebonų atvaizdais. Mums sakė, kad, nors Kalifornijos valdžia renginius leido, vyskupija dėl COVID organizuoti ką viduje dar draudė.

Parapijos salėje

Parapijos salėje

Garbingas pasitikimas Los Andželo tautiniuose namuose

Kita stotelė Los Andžele – Tautiniai namai. Neįsivaizdavau, ką ten rasiu. Senose nuotraukose mačiau, kad kadaise ant pastato buvo didžiulis užrašas, o dabar „Google Street View“ matosi tik plyna siena, pirmame aukšte – parduotuvės. „Nežinau, ar jie tebeveikia“ – mums sakė kai kurie Los Andželo lietuviai – „Bet kalbėkite su Aloyzu Pečiuliu, pirmininku“.

Tad labai maloniai nustebino, kai Aloyzas Pečiulis išsyk pakvietė užsukti – „Jus pasitiks visa mūsų valdyba“. Lietuviškai dekoruotoje klubo salėje mūsų laukė penki žmonės.

Su Lietuvių tautinių namų Los Andžele valdyba

Su Lietuvių tautinių namų Los Andžele valdyba

„Tai paskutiniai Tautiniai namai, įkurti tautininkų“ – interviu pasakojo Aloyzas Pečiulis, pats dar Šaltojo karo laikais atvykęs iš Punsko krašto. Ir nors dabar Los Andžele lietuvišos veiklos vyksta parapijoje, parapija juk priklauso vyskupijai – kaip matosi iš liūdnų istorijų kitose „lietuvių kolonijose“, lietuvių parapijoms kartais iškyla pavojus, jos uždaromos. „Tautiniai namai – vienintelė vieta pačiame Los Andžele, kuri tikrai priklauso lietuviams“ – sutartinai sakė jų šeimininkai.

Lietuvių tautinių namų ženklas

Lietuvių tautinių namų ženklas

Čia prisiminiau istorijas iš Manheteno: praradus Aušros Vartų lietuvių bažnyčią, kadaise jos šėšėyje buvęs Susivienijmo lietuvių Amerikoje štabas ten staiga tapo svarbiausiu lietuvių kultūros židiniu.

Bet labai norisi, kad Šv. Kazimiero lietuvių parapijai nieko panašaus neatsitiktų: tų milžiniškų lietuviškų erdvių niekas nepakeistų. Kur gi vyktų Lietuvių dienos?

Paminklai lietuviams Los Andželo lietuvių parapijos teritorijoje

Paminklai lietuviams Los Andželo lietuvių parapijos teritorijoje

Rambynas – aukso karštinės miestelis virto lietuvių stovykla

Vienos įspūdingiausių lietuviškų vietų Amerikoje man yra lietuvių stovyklos.

2,5 val. kelio į rytus nuo Los Andželo centro aplankėme paskutinę, kurioje dar buvom nebuvę: vakarų skautų „Rambyną“.

„Dabar čia viskas tuščia, o dviem vasarom savaitėm būna tikra Lietuva“ – pasakojo negrįstu keliu ten mus atvežusi Nida Variakojienė, pati užaugusi su JAV lietuvių skautais ir „Rambynu“, o dabar esanti JAV vakarų skautų vade.

Su Nida Variakojiene Rambyne

Su Nida Variakojiene Rambyne

Bet net ir tuščias Rambynas primena Lietuvą: lietuviški užrašai, kryžius Romui Kalantai, paminklai mirusiems lietuvių skautams su lietuviškom pavardėm… Kiekvieną paminklą į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį įtraukėme atskirai, pažymėdami koordinates, aprašydami.

Prie kryžiaus Romui Kalantai Rambyne

Prie kryžiaus Romui Kalantai Rambyne

Tik peizažas ne tas. Sausas miškas, Džefrio pušys, ponderosos. Kone 2500 m aukštis. Ir daubos, daubos, daubos: lietuviai skautai čia palapines statosi duobėse, kurias dar XIX a. iškasė aukso ieškotojai. Holkombo slėnis jų į Kaliforniją pritraukė marias. „Kadaise čia buvo ištisas miestas“ – pasakojo Nida Variakojienė. Beliko duobės, atkurta aukso kasėjo lūšnelė…

Aukso kasėjo lūšnelė prie "Rambyno"

Aukso kasėjo lūšnelė prie “Rambyno”

Kaip rinkome Los Andželo lietuviškas salas

Planuojant apsilankymą Los Andžele, lietuvių kontaktai augo kaip ant mielių: iš pačių pirmųjų, konsulato darbuotojos Aistės Vitkauskės, garbės konsulės Daivos Navarette ar Lietuvių dienų organizatorių – gavome eilę kitų kontaktų, šie siūlė pakalbinti dar kitus žmones. Ir dažnas lietuvis pasiūlydavo papildomų lietuvių paveldo vietų.

Prie paminklo Čijunei Sugiharai, Lietuvoje gelbėjusiam žydus, Los Andželo japonų rajone

Prie paminklo Čijunei Sugiharai, Lietuvoje gelbėjusiam žydus, Los Andželo japonų rajone

Daugelis tų vietų – smulkios: pavyzdžiui, Kauno vėliava Sister City Plaza (Los Andželas ir Kaunas – susigiminiavę miestai) ar lietuviškas Vytis viename Santa Monikos fasade. Bet kiekvieną vietą reikėjo patikrinti, įvertinti, ar atitinka „Gabalėliai Lietuvos“ enciklopedijos ir „Tikslas – Amerika“ žemėlapio kriterijus, o jei taip – aiškintis jų istoriją, atsiradimo aplinkybes.

Fotografuoju nuorodų į su Los Andželu susigiminiavusius miestus ženklą prie miesto savivaldybės (užrašytas ir Kaunas)

Fotografuoju nuorodų į su Los Andželu susigiminiavusius miestus ženklą prie miesto savivaldybės (užrašytas ir Kaunas)

Maloniai nustebino Forest Lawn kapinės. Iš kapinių atsiveria gražūs vaizdai, ten palaidoti ir Maiklas Džeksonas, Hemfris Bogartas, Voltas Disnėjus. Tikiuosi, jei kokie lietuviai lankys vieną šių kapų, užsuks ir prie bene garsiausio JAV lietuvių architekto Jono Muloko kapo. Jo vietą įtraukėme į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį, aplinkui gausu ir kitų lietuvių kapų, išdabintų Bernardo Brazdžionio parašytomis epitafijomis.

Prie architekto Jono Muloko kapo

Prie architekto Jono Muloko kapo

Daug sužinojome susitikę su Albinu Markevičiumi: jis, galima sakyti, stovėjo prie Santa Monikos ištakų, apsigyveno joje 1960 m., statė ten pastatus dar tada, kai tai nebuvo superbrangus kurortas. Ir iki šiol – sulaukęs 92 m. – eina į darbą, užsiima nekilnojamojo turto vystymu. Jis gerai prisimena, kiek daug Los Andžele ir aplink lietuviai pastatė lietuviškai pavadintų daugiabučių pastatų: „Rūta“, „Trakai“, „Nida“, „Amber Crest“… Daug tų pavadinimų ir šiandien radome puošiant miesto gatves.

Albino Markevičiaus ofise

Albino Markevičiaus ofise

Būtume Los Andžele radę ką veikti ir dar vieną dieną, tačiau atėjo laikas skubėti į rytus: juk nuvažiuoti iki Čikagos tebuvo 2 savaitės, o dar tiek daug laukė pakeliui. Visų pirma, pakeliui teko kirsti „Laukinių Vakarų“ žemes, kur lietuviai savo laiku susidūrė su kaubojais ir indėnais, misionieriais ir konfederatais…

Santa Monikos kurorto vaizdas

Santa Monikos kurorto vaizdas

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Los Andžele:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Los Andžele aprašas
2. Los Andželo lietuviško paveldo žemėlapis.

 

Laukiniai Vakarai (Arizona, Naujoji Meksika, Teksasas)


Nuo Los Andželo iki Oklahomos sienos nuvažiavome ~4000 ilgų kilometrų, sustodami, nufotografuodami septynias lietuviško paveldo vietas trijose valstijose: Arizonoje, Naujojoje Meksikoje, Teksase.

Daug važiavimo, mažai vietų? Tačiau kiekviena šių vietų – unikali, nepakartojama. Šiame JAV regione lietuviai susidūrė su „Laukiniais vakarais“. Indėnai ir kaubojai, misionieriai ir konfederatai – ir net pačios seniausios JAV lietuvių kapinės. Viskas taip skirtinga nuo rytų JAV didmiesčių!

Valančiaus gatvė netoli garsiųjų Sedonos uolų

Valančiaus gatvė netoli garsiųjų Sedonos uolų

JAV didmiesčiuose daugmaž žinai, ko tikėtis: lietuvių bažnyčia, lietuvių kapai. O Laukiniuose Vakaruose nežinai, kokią istoriją išgirsi iš vietinių. O kaip atsirado kai kurios vietos – paslaptis, kurią pamažu mėginame įminti.

Magistralė per Arizoną

Magistralė per Arizoną

Arizonoje – ir Valančiaus gatvė

Begalinius Los Andželo priemiesčius pakeitė karšta gelsva dykuma. Dar keli šimtai mylių ir iš šen bei ten ėmė styroti milžiniški kaktusai – saguarai (didžiosios karnegijos). Arizonos simbolis.

Arizonos simbolis - saguarai

Arizonos simbolis – saguarai

Vėlai vakare, 22 val., pasiekėme mus priėmusio Zenono Misiaus namus Fynikso priemiesčiuose. Jis į JAV atvyko prieš 25 metus, gerokai per vėlai, kad dalyvautų Fynikso lietuviško klubo renginiuose. Bet klubo pastatą jam dar spėjo parodyti senieji Arizonos lietuviai. Ir jis patvirtino, kuo domėjausi labiausiai: „Radome informaciją, kad lietuvių klubo adresas 3720 W Greenway Rd. Ar tas patatas, kuris stovi tuo adresu, yra tas pats, ar lietuvių klubas jau nugriautas?“. „Tas pats“ – patikino Zenonas.

Su Zenonu Misiumi ryte

Su Zenonu Misiumi ryte

Kokia 7 val. ryto – ir, sustvėrus „Taco Bell“ kesadilją – vėl į kelią. Buvusiame lietuvių klube veikia paštininkų profsąjunga ir nors patekome ne į visas patalpas, mums paliudijo, kad lietuvių klubas buvo vienaukštėje pastato dalyje, o dviaukštė pastatyta vėliau. To klubo istorija viena liūdnesnių Amerikoje: lietuviai, daugiausiai persikėlę iš kitų JAV vietų į sparčiai augantį Fyniksą, savo pastatą savo pinigais ir rankom statė keturis metus, nuo 1965 m. iki 1969 m.. O tarnavo lietuviams jis ne ką ilgiau: iki 1973 m., kuomet dėl skolų teko parduoti. Simboliška – „Laukiniai vakarai“.

Buvusio lietuvių klubo pastatas, bet žymių nebelikę

Buvusio lietuvių klubo pastatas, bet žymių nebelikę

Pagal maršrutą, kuris atvaizduotas mūsų ekspedicijos uniformose bei sutiktiems lietuviams dalinamuose atvirukuose-dovanėlėse, iš Fynikso turėjome važiuoti į rytus. Tačiau pasukome į šiaurę, į aukštutinę Arizoną, kur dykumos karščius prasklaidė kalnų vėsa. Nes jau po to, kai ekspedicijai buvome pasiruošę, gavome informacijos, kad Rimroko miestelyje (netoli garsiųjų Sedonos uolų ir Montezuma Castle indėnų griuvėsių) yra… Valančiaus gatvė.

Valančiaus gatvėje

Valančiaus gatvėje

Ten labai keista vieta. Gatvė ant kalno, atsiveria nuostabūs vaizdai į tokį nelietuvišką gamtovaizdį. Aplinkiniai pavadinimai – susiję su indėnais, kurie gyvena šalimais. Valančiaus gatvė kerta „Smoke Signal Way“, „Navajo Lane“… O, svarbiausia, kiek žmonių beklausėme – niekas negalėjo pasakyti, kaip tas pavadinimas gimė. Sutikta gatvės gyventoja irgi skėsčiojo pečiais: „Aš aiškinausi, kodėl toks keistas pavadinimas, bet nieko nesužinojau“.

Kelias pro Sedonos uolas

Kelias pro Sedonos uolas

Turėjome kelias teorijas:
(1)Gatvė pavadinta Motiejaus Valančiaus garbei, o tai padaryta kokio lietuvio kunigo, misionieriaus ar ten gyvenusio dipuko iniciatyva (panašiai, pvz., Vusteryje (Masačusetsas) yra Gedimino gatvė)
(2)Gatvė pavadinta ten gyvenusio lietuvio, pavarde Valančius, garbei, galbūt pastačiusio tą rajoną.

Montezuma Castle, žymi vieta šalia Valančiaus gatvės

Montezuma Castle, žymi vieta šalia Valančiaus gatvės

Galiausiai ėmė tvirtintis antroji versija: atrodo, ne tik Los Andželas, bet ir tas Arizonos užkampis turėjo savą lietuvį nekilnojamojo turto vystytoją, „pirmabangių“ vaiką Val Valancius, kuris, ten atsikėlęs ~1960 m., statė tuos rajonus.

Naujoji Meksiką – Šiluvos Marija dykumos miestelyje

Arizonos-Naujosios Meksikos sieną kirtome tamsiai, kone vidurnaktį.

Ankstesnėse ekspedicijose vairuodavo Aistė, o aš planuodavau maršrutus. Bet „Laukiniuose vakaruose“ vienam vairuotojui atstumai ir tempai per dideli: vienas vairuoja, kitas miega, o kai miegas „užlauždavo“ abu, stodavome aikštelėse sunkvežimių vairuotojams kelioms valandoms: truputi snūsteli ir toliau į kelią.

Stabtelėjus šalikelėje

Stabtelėjus šalikelėje

Užtat romantiška, gražu. Kai nuvažiuoji tokius atstumus, kas kartą tekanti rausva saulė atidengia vis kitokį peizažą, klimatą. Naujosios Meksikos dykuma pasirodė daug dykesnė, nei Arizonos. Užtat dangų virš Albukerkės raižė šimtai įvairiausių ir spalvingiausių oro balionų. Garsioji Albukerkės oro balionų fiesta.

Albukerkės oro balionų fiestos metu

Albukerkės oro balionų fiestos metu

Vienintelis „lietuviškas“ tikslas valstijoje buvo dar 308 km į pietus, nedideliame Rinkono kaime netoli baltųjų Alamogordo smėlynų. Šiluvos Marijos skulptūra. Ją „į dienos šviesą ištraukė“ ir 2017 m. balandžio „Draugas News“ aprašė Vilius Žalpys. Skulptūrą, pažymėtą „Our Lady of Lithuania“, 1964 m. pastatė tame ispanakalbiame miestelyje kunigauti atsiųstas Justinas Klumbis, vietinių vadintas Columbus. Pastatė ją kryžiaus kelyje per dykumos kalvas už bažnyčios – bet nusiaubė vandalai, nudaužė pirštus, kūdikėlio Jėzaus galvą. „Laukiniai Vakarai“… Tad dabar ji stūkso saugesnėje vietoje prie bažnyčios įėjimo.

Prie Šiluvos Marijos Naujojoje Meksikoje

Prie Šiluvos Marijos Naujojoje Meksikoje

Skulptūrą ir bažnyčią sutvarkė Karsonų šeima, turinti netoliese čili pipirų auginimo ir perdirbimo verslą. „Kunigas Klumbys mus sutuokė prieš 65 metus“ – pasakojo mums Džonas Karsonas savo kabinete. Įteikėme jiems sertifikatą, kad skulptūra įtraukta į „Tikslas – Amerika“ lietuviško paveldo žemėlapį, o jis davė mums maišą čili pipirų.

Duodame prisiminimo atviruką lietuvio kunigo sutuoktam Karsonui

Duodame prisiminimo atviruką lietuvio kunigo sutuoktam Karsonui

Teksase pasitiko seniausia JAV lietuvių bendruomenė

Dar viena ilga naktis. Rinkono dykumingas apylinkes palikome jau sutemus, gal 19:30, o kitą dieną turėjome susitikimą Teksase, Jorktauno mietelyje prie San Antonijo, 14:00. Nauja diena, nauja aplinka. Dar tamsiai Fort Stoktone suvalgytas buritas (kavinėje, kurioje niekas iš personalo nemokėjo angliškai). Prašvitus pasirodžiusios begalinės tuščios pievos, paskui – naftos verslovių ugnys ir daugiau Donaldą Trampą remiančių ženklų nei regėjau kur kitur Amerikoje.

Teksaso peizažas auštant

Teksaso peizažas auštant

Laukė susitikimas ne šiaip su kuo, su 90 m. Patricia Hand, kurios atkaklūs genealoginiai tyrinėjimai, pradėti dar 1968 m., pakeitė visą Amerikos lietuvių istorijos suvokimą. Patricia užaugo galvodama, kad yra vokiečių kilmės – kol nesužinojo, jog seneliai, į JAV atvykę XIX a. viduryje, iš pradžių nė negalėjo susikalbėti, nes kalbėjo skirtingomis kalbomis. Viena tų kalbų, aišku, buvo vokiečių. O ta „antroji kalba“ – lietuvių. Patsy kapstant giliau išaiškėjo, daug jorktauniečių savo palėpėse rado (propro)senelių rašytų lietuviškų laiškų, atsivežtų lietuviškų knygų gotišku raidynu. Pasirodo, daugybė Jorktauno „vokiečių“ – tai lietuviai iš tuo metu Vokietijos valdytos Mažosios Lietuvos!

Patricia Hand

Patricia Hand Jorktauno muziejuje

Maža to: pirmieji lietuviai į Teksasą atvyko dar ~1855 m., geru dešimtmečiu anksčiau, nei ėmė kurtis tradiciškai seniausiomis laikytos Pensilvanijos lietuvių angliakasių bendruomenės. Jiems tai buvo įmanoma, nes Mažojoje Lietuvoje nebuvo baudžiavos.

Prie atminimo lentos Teksaso lietuviams

Prie atminimo lentos Teksaso lietuviams

Sunykusi ir vėl tarsi Feniksas atgimusi Jorktauno lietuvių bendruomenė galėtų būti pavyzyds visiems, kaip įprasminti lietuvišką kilmę. Joniškės kapines – tikriausiai seniausias lietuvių kapines Amerikoje – radau sutvarkytas, paženklintas naujais lietuvybę rodančiais ženklais (o vienu metu jos buvo pamirštos, užaugusios medžiais). Prie įsukimo į tas kapines Patricia Hand išrūpino oficialią atminimo lentą „Lithuanians in Texas“. Kita lietuvių palikuonė, Beverly Bruns, kuri iki šiol augina galvijus jos lietuvio proprosenelio žemėje, laisvalaikiu prižiūri miestelio muziejų: ten įrengė ir lietuvių ekspoziciją. Trečia, Cheryl Lynn Highley, ištyrinėjo visų lietuvių kapinėse palaidotųjų gyvenimo istorijas. Jos kartais baisios – štai greta palaidoti broliai Kirlikai, mirę 1869 m. Juos nušovė kitos šeimos užsakymu – šeimos, kurios vaiką tie broliai esą užmušė. Tačiau, pasak bylą skaičiusios Cheryl, broliai buvo nekalti. Laukiniai, laukiniai vakarai. XIX a. vidurio Teksasas.

Teksasko lietuvių kapinėse

Teksasko lietuvių kapinėse

Nieko keisto, kad Jorktauno lietuviai pritraukė ir daugybės tyrinėtojų dėmesį – iš Čikagos, Bostono, Vilniaus. Pačios Patricia kontaktus gavome iš Lietuvos mokslininko Vyčio Čiubrinsko, čia tyrinėjusio 2002 m. ir 2004 m. Spėjama, kad Jorktuane iš viso būta apie 75 lietuvių. Neįtikėtina, kad ir po ~160 metų penki jų palikuonys džiaugėsi galį su kuo nors pasikalbėti apie savo kilmę!

Jorktauno lietuvių kapinės

Jorktauno lietuvių kapinės

Jorktauno pavyzdys rodo, kad net ir sunykusi lietuvybė gali atgimti – ir žiežirbą gali sukelti genealoginiai tyrinėjimai. Patricia Hand juos darė dar prieš interneto laikus. Laikais, kai pati Lietuva ir Lietuvos archyvai buvo neprieinami. Turėjo kalnus nuversti ir mažai kas tam būtų ryžęsis. Bet dabar viskas paprasčiau, ir žinios apie Lietuvą lengviau pasiekiamos: aišku, turime stengtis, kad būtų viskas dar lengviau.

Lynn Highley dovanoja savo knygą - ji ištyrė visų, palaidotų Jorktauno lietuvių kapinėse, gyvenimo istorijas

Lynn Highley dovanoja savo knygą – ji ištyrė visų, palaidotų Jorktauno lietuvių kapinėse, gyvenimo istorijas

Tik vienetai gali ir nori skirti šiam reikalui ištisus gyvenimo dešimtmečius – bet daugybė žmonių pasiryžę kilmės paieškoms aukoti savaitę ar mėnesį. Ir nuo to, ar daug atras, priklauso, ar „užsikabins“, ar eis giliau.

Paskatinti tą kibirkštį bandau ir aš – ne tik su „Gabalėliais Lietuvos“, bet ir su truelithuania.com , didžiausiu anglišku interneto portalu apie Lietuvą, kurį kuriu. Kas žino, kiek dar žinių tokios kibirkštys galėtų atverti? Negi Jorktauno lietuvių bendruomenė tikrai buvo vienintelė tokia Teksase ar bent jau didžiausia? O gal tiesiog kitų mažlietuvių palikuonys laiku nepradėjo domėtis kilme? Su kiekviena karta darosi vis sunkiau: pamažu nyksta protėvių laiškai, atsiminimai. Jei ne Jorktauno lietuvių palikuonių įdirbis – jų pastatyti ženklai, atminimo lenta, surinkta muziejaus ekspozicija – šiandien niekaip nebūčiau supratęs, kad ten būta lietuvių bendruomenės. Užrašai ant antkapių – vokiški (Mažojoje Lietuvoje XIX a. viduryje tai buvo elito kalba ir, anapus privačių pokalbių ir laiškų, ją vartojo ir lietuviai). Pavardės – suvokietintos (pvz. Kirlikas tapo Kerlick, taip vieno jų, William, garbei pavadinta net gatvė ir parkas netolimame Niu Braunfelse). Na o visose privačiose Amerikos žmonių palėpėse senų laiškų juk neieškosi…

Kerliko gatvėje

Kerliko gatvėje

Mūsų „uniforminius“ marškinėlius puošė toks tarsi kvadratas, nupieštas ant JAV žemėlapio. Tas kvadratas – daugybės tūkstančių mylių maršrutas. Ties Jorktaunu pasiekėme antrąjį „kvadrato“ kampą ir pasukome į šiaurę. Į Didžiąsias prerijas. Augančio Teksaso automobilių kamščius pakeitė tušti keliai per pievas, šen bei ten kertantys skurdokus „laukinių vakarų“ miestelius su daug apleistų pastatų. Ir kazino reklamos.

Mūsų marškinėliai. Nuotrauka daryta San Antonijuje, artimiausiame mieste nuo Jorktauno, kuriame nakvojome. Čia ryte prieš išvažiuodami einame palei žymų jo kanalą

Mūsų marškinėliai. Nuotrauka daryta San Antonijuje, artimiausiame mieste nuo Jorktauno, kuriame nakvojome. Čia ryte prieš išvažiuodami einame žymiuoju jo pasivaikščiojimo taku palei upę

Oklahomoje laukė vienintelė JAV lietuvių bendruomenė įsikūrusi… Indėnų rezervate. Laukiniai vakarai tęsiasi, bet jau kitokie.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Laukiniuose Vakaruose:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Arizonoje aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Naujojoje Meksikoje aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Teksase aprašas

 

Didžiosios JAV prerijos (Oklahoma, Kanzasas)


Pakeliui iš Los Andželo į Ilinojų, lietuviško paveldo paieškų ekspedicijai „Tikslas – Amerika 2021“ beliko kirsti paskutinį JAV regioną – Didžiąsias prerijas. Tai – žemė galingų tornadų, dust bowl, didžiulių indėnų rezervatų, nykstančių atokių miestelių…

Tai – ir žemė nedidelių, bet labai savitų lietuvių „pirmabangių“ bendruomenių, kurių „nepapildė“ dipukai ar šiuolaikiniai imigrantai. Būtent tai, ką jos paliko po savęs, ir tyrinėjome. Nuo Oklahomos lietuvių, įsikūrusių čoktavų indėnų tautos teritorijoje, iki Kanzas Sičio lietuvių, kurių bendruomenė, atrodo, buvo išnykusi – bet vėl atgimė, o jų palikuonys sukūrė ne vieną naują lietuvišką vietą.

Nykstantis Oklahomos miestelis, kuriame gyvena ir lietuviai

Nykstantis Oklahomos miestelis, kuriame gyvena ir lietuviai

Oklahoma. Indėnų rezervato lietuviai

Atvykome į Oklahomą. Ši valstija turi daugiausiai indėnų tarp visų 50 JAV valstijų. Ir vienintelė lietuvių bendruomenė čia gyvena… čoktavų tautos indėnų rezervate.

Oklahomos lietuviai tikriausiai būtų visai pamiršti, jei ne vienas žmogus, šiaip jau gyvenantis Vakarų pakrantėje: Vilius Žalpys. Jis prie Vilbartono, anapus spygliuotos tvoros, atrado lietuvišką antkapį su Vyčiu – ir išsiaiškino ten buvus didesnes kapines, kurios buvo sunaikintos tiesiant kelią. Tirs palaidojimus radaru.

Čoktavų indėnų kultūrinio centro reklama

Čoktavų indėnų kultūrinio centro reklama

Kartu jis sudomino kilme ištisą grupę lietuvių kilmės oklahomiečių, organizuoja jų Facebook grupę. Vilius suvedė ir mus su pusiau lietuviu, pusiau „lemko“ (ukrainietis) Džimu Kurilko. Džimas – tikra istorijų skrynia. Apie itin pavojingas Oklahomos anglių kasyklas, kuriose žuvo ir jo senelis (bet, visgi, algos buvo geresnės, nei Pensilvanijoje, tad lietuviai kėlėsi iš ten). Apie čoktavus, kukluksklaną, šiuolaikinį skurdą ir kitką, ko neišgirsi kalbėdamas su JAV rytų ar Vidurio Vakarų didmiesčių lietuviais. Jis džiaugėsi pastaraisiais metais sužinojęs daugiau apie Lietuvą, kurioje niekad nebuvo: pavydžiui, niekad nežinojo, kad Lietuvoje pokariu vyko partizaninis pasipriešinimas sovietams. Tai Džimą džiugino. Jis išreiškė viltį, kad, jei jo ukrainiečiai giminės dabar kariauja kur Donbase, tai kovoja Ukrainos pusėje ir piktinosi, kad nedidelę Hartsorno stačiatikų cerkvę, kurią pats lanko, kiti vadina „rusų bažnyčia“.

Su Džimu Kurilko prie jo senelio kapo

Su Džimu Kurilko prie jo senelio kapo

Lietuvybė Oklahomoje matoma tik užrašuose. Užrašuose ant antkapių Hartsorno ir Vilbartono kapinėse: labai senoviniuose ir ilguose, pasakojančiuose apie tų lietuvių gyvenimo vietas ir datas. Ir užraše „Buzidragis“ ant Hartsorno mokyklos: 1981 m. ji pavadinta 25 m. direktoriaus pareigas ėjusio lietuvio garbei. Tikra pavardė – Bažadragis, bet nesuanglinta taip smarkiai, kad nesuprastum kilmės. Įrašėme interviu su Buzidragio anūke Patiricia (Trish). Paklausta, kuo jis nusipelnė mokyklos pavadinimo, ji pasakojo: „Jis palietė labai daug gyvenimų; jis vienodai žiūrėjo į žmones nepriklausomai nuo rasės, kas tada čia buvo reta; jis buvo visiems teisingas, mokytojas iš pašaukimo“.

Patricia Buzidragis prie senelio vardu pavadintos mokyklos rodo jo nuotrauką

Patricia Buzidragis prie senelio vardu pavadintos mokyklos rodo jo nuotrauką

Į Žalpio atrastas kapines tegalėjau pažvelgti iš tolo: jos tebėra anapus spygliuotos tvoros.

„Perlipkim tą tvorą“ – pasiūlė Jim, bet į tokią avantiūrą nesileidau, o ir nereikėjo: kai Vilius toms kapinėms jau skyrė šitiek dėmesio, nieko daugiau už jį per valandą vis tiek nebūčiau atradęs. Savo laiką geriausia skirti toms vietoms, apie kurias niekas kitas nerašo, ar rašė mažai, seniai…

Prie buvusių lietuvių kapinių vienintelį antkapį užtvėrusios spygliuotos vielos

Prie buvusių lietuvių kapinių vienintelį antkapį užtvėrusios spygliuotos vielos

Užtrukę su Jim ilgiau, nei planavome, jau sutemus pasukome į Kanzasą. Tempas: viena valstija į dieną. Keičiasi ne tik peizažai, bet ir, tarkime, greito maisto tinklai (taupant laiką, pagrindinis mūsų maisto šaltinis) – In-N-Out Burger ir Del Taco pamažu išstūmė Whataburger ir Waffle House.

Antkapis su senais lietuviškais užrašais Oklahomoje

Antkapis su senais lietuviškais užrašais Oklahomoje

Tiesa, rasti pavalgyti sunkiau, nei kada nors anksčiau Amerikoje: daug restoranų nedirba dėl darbuotojų trūkumo, ar nedirba ryte (kaip tik prieš mūsų veiklas), arba dirba tik išsivežimui (bet tada negali nusiplauti rankų prieš valgydamas – kas negerai, ypač pandemijos metu).

Makalesterio paminklas čokatavų regiono žuvusiems šachtininkams, kurį jau pasiekėme tik sutemus. Ant plokštės anapus statulos yra ir lietuviškų pavardžių

Makalesterio paminklas čokatavų regiono žuvusiems šachtininkams, kurį jau pasiekėme tik sutemus. Ant plokštės anapus statulos yra ir lietuviškų pavardžių

Kanzasas. Atgimusi lietuvių bendruomenė

Kurdamas www.tikslasamerika.lt lietuviškų vietų JAV žemėlapį informaciją apie kai kurias vietas randu greitai, apie kitas – ilgai užtrunka, bet yra tokių „mistinių“ paveldo vietų, kurios tikrai žinau, kad egzistavo (ar gal net egzistuoja), bet nei internete, nei jokiose man prieinamose knygose neradau jokios informacijos, kur tiksliai.

Viena tokių vietų buvo Kanzas Sičio Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia, apie kurią savo tritomėje „Lithuanian Religious Life in America“ rašė kunigas Valkavičius. Etninių parapijų nemėgęs Kanzas Sičio vyskupas ją uždarė dar 1947 m., bet gal liko pastatas? Jei ne, vis tiek turiu pažymėti jos vietą, juk gali būti įdomu tiems, kas, tyrinėdami savo kilmę, atranda, jog ten krikštytas ar tuokės jų prosenelis ar senelė…

Kanzas Sitis. Strawberry Hill muziejus, kuriame yra ir lietuvių salė

Kanzas Sitis. Strawberry Hill muziejus, kuriame yra ir lietuvių salė

Kanzas Sičio lietuvių kontaktų paieška internete privedė prie Sally Žemaitytės Dannov (ne, ne mano giminaitės), kurios šeima 1980 m. sugebėjo padaryti neįtikėtina: atkurti po bažnyčios uždarymo sunykusią lietuvių bendruomenę. Jie įkūrė ir tautinių šokių kolektyvą „Aidas“ ir ėmė bendradarbiauti su JAV lietuvių bendruomene nepaisant to, kad Kanzas Sityje nebūta dipukų. Jų anglakalbė organizacija netgi oficialiai pripažinta JAV lietuvių bendruomenės apylinke. Tai – gražus (tik, deja, labai retas) pavyzdys, kaip į JAV lietuvių bendruomenę buvo įtraukta ištisa pirmabangių „kolonija“.

Lankydami vienas vietas nuolat planuojame tolimesnius veiksmus. Būdami Kanzas Sityje galutinai susiorganizavome pasakojimus Balzeko muziejuje Čikagoje. Čia jų reklamos Balzeko muziejaus puslapyje, kurias patikrinome kompiuterio ekraane

Lankydami vienas vietas nuolat planuojame tolimesnius veiksmus. Būdami Kanzas Sityje galutinai susiorganizavome pasakojimus Balzeko muziejuje Čikagoje. Čia jų reklamos Balzeko muziejaus puslapyje, kurias patikrinome kompiuterio ekraane

Sally per jauna, kad būtų žinojusi bažnyčios vietą – bet į susitikimą su „Tikslas – Amerika“ pakvietė Boleslovą Strumilą (kurio vardą iš pradžių aplinkiniai sutrumpino iki Bill, o paskui pailgino iki William…). Šis 90 m. vyras dar pats ėjo į tą bažnyčią – ir papasakojo mums (ir mūsų Youtube kanalui „True Lithuania“) jos nelinksmą istoriją. Deja, pastatas nugriautas, sklypas – tuščias, bet vietą pažymėjome. Kitiems nereikės eiti kryžiaus kelių, kad sužinotų tą vietą – juoba, kai jie susidomės tuo, gal jau nebus nieko, kas tą vietą prisimins…

Buvusios Kanzas Sičio lietuvių bažnyčios vietoje

Buvusios Kanzas Sičio lietuvių bažnyčios vietoje

Į žemėlapį ir enciklopediją įtraukėme ir du Kanzas Sičio muziejus – Strawberry Hills muziejuje kiekvienai miesto tautai skirta po kambarį, šitaip saugant jų atminimą (atgimęs lietuvių klubas suorganizavo ir lietuvių kambarį). Ten vyksta ir lietuvių klubo Kūčios, Nepriklausomybės dienos šventės. O į Wyandotte County muziejų vietos lietuviai, šiaip ne taip atgavę iš vyskupijos, sugebėjo nuvežti Šv. Kazimiero bažnyčios varpą su senais užrašais lietuvių kalba.

Lietuvių kambaryje Strawberry Hills muziejuje

Lietuvių kambaryje Strawberry Hills muziejuje

Po nakvynės liūdnokame viešbutyje, kuriame, atrodo, kiekvienas kitas svečias turėjo problemų su narkotikais ar alkoholiu (ech, kiek daug skirtingų veidų turi JAV!), iš Kanzas Sičio per Misūrį pasukome į Ilinojų. Smogė galinga liūtis – vietomis vos matėsi, kur važiuoti. Vėliau Ilinojaus lietuviai aiškino, kad mums dar pasisekė: kažkur ties tuo pačiu 36 keliu, labai panašiu metu, kai važiavome mes, smogė tornadas. Dar vienas Didžiųjų prerijų simbolis – bet džiugu, kad jo nesutikome.

Prie Šv. Kazimiero bažnyčios varpo

Prie Šv. Kazimiero bažnyčios varpo

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Didžiosiose Prerijose:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Oklahomoje aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Kanzase aprašas

 

Sugrįžimas į Ilinojų


Kirtę Misūrio upę atvažiavome į Ilinojų. Ne pirmą, ne paskutinį kartą. Bet šioje valstijoje gyvena daugiausiai Amerikos lietuvių ir ji yra antra pagal lietuviško paveldo vietų skaičių. www.tikslasamerika.lt žemėlapyje jų buvome pažymėję 131 (tik Pensilvanijoje daugiau – 149). Ir šiemet skaičius dar išaugs: nuo 2018 m. sukurtos kelios naujos lietuviško paveldo vietos, sutvarkytos senos.

Tačiau į Ilinojų atvykome ne tik žyėmti žemėlapyje naujus taškus. Žemėlapis ir enciklopedija svarbūs tiek, kiek žmonės juos žino, jais naudojasi. Ir kas gali labiau uždegti norą domėtis lietuvių paveldu, jei ne gyvi pasakojimai-paskaitos? Jų Ilinojuje per septynias dienas turėjome net penkis, o kur dar mažesni susitikimai…

Miestelyje ties Ilinojaus/Misūrio riba

Hanibalo miestelyje ties Ilinojaus/Misūrio riba

Sent Luiso lietuvių bažnyčia – atstatyta!

Pirmoji stotelė Ilinojuje – Springfildas. Retai kada tenka galimybė paskaitą skaityti ten, kur lietuviai neturi nei klubo, nei parapijos. Juk tai reiškia, kad paskaitai reiktų ieškoti patalpų, o tai papildomas darbas ant vietos lietuvių pečių…

Laimė, Springfilde tokiems renginiams salę nemokamai skiria Linkolno biblioteka. Ir ten gyvena puiki vietos lietuvių organizatorė Sandy Baksys, kartu su kitais, 1988 m., praėjus 16 metų po Springfildo bažnyčios uždarymo, sugebėjusi atgaivinti lietuvių organizaciją – ir sukviesti į „Tikslas – Amerika“ susitikimą 18 žmonių.

Prie "Lithuanians in Springfield" lentos Springfilde

Prie “Lithuanians in Springfield” lentos Springfilde, pastatytos Sandy Baksys iniciatyva

Iš Springfildo pasukom į Rytų Sent Lujisą, kur tikslas buvo kiek kitas: nufotografuoti Nekaltojo Prasidėjimo lietuvių bažnyčią iš naujo. Mat 2018 m., kai buvome pirmąkart, kaip tik buvo nuimtas jos modernaus lietuviško stiliaus špilis – architekto Jono Muloko ikoninio „mūrinio koplytstulpio“ viršūnė. Dabar jis jau atstatytas ir bažnyčia visame gražume.

Gaila, kad radome bažnyčią išdaužytais rūsio salės langais. Išdaužyti ką tik, stiklai pažirę: bažnyčia besirūpinantis, stogą tvarkyti svajojantis ketvirtos kartos Sent Lujiso lietuvis Frank Dorris (Dorša) išgirdęs šią žinią nusivylė, bet nenustebo. Apleistų namų pilnas Rytų Sent Lujisas – viena nesaugiausių JAV vietų. Į mūsų paskaitą Springfilde atėjęs Rytų Sent Luise policijoje dirbęs lietuvis Laimutis „Limey“ Nargelėnas – sakė, gal kiek perdėdamas, kad „bažnyčią bandydavo plėšti kasdien, kol neaptvėrė tvora“.

Prie Sent Luiso lietuvių bažnyčios

Prie Sent Luiso lietuvių bažnyčios

Ir visgi bažnyčia stovi, veikia, oficialiai yra lietuviška – nors nuo parapijos įkūrimo prabėgo jau 126 metai (įkurta 1895 m.)! Toks retas pavyzdys kai vadinamasis baltųjų pabėgimas („white flight“) – netgi vienas smarkiausių šalyje – nelėmė lietuvių bažnyčios uždarymo.

Rytų Sent Luiso lietuvių bažnyčia

Rytų Sent Luiso lietuvių bažnyčia

Pietų Ilinojuje – smagiausi „Tikslas – Amerika“ rezultatai

Labiausiai laukėme apsilankymo pietiniame Ilinojuje. Būtent čia 2018 m. „į dienos šviesą išvilkome“ Ledfordo kapines. Tąsyk susitikimo su vietos lietuviais metu vienas žmogus „tarp eilučių“ užsiminė, kad, be mums žinomų dvejų lietuvių kapinių regione, yra dar trečios, visai sunykusios, prie Ledfordo. Kur – nežinojo. Bet vienas žmogus siuntė pas kitą, tas – pas trečią ir galiausiai gavome nurodymus, kaip ten važiuoti. Nuvykę teradome tankų mišką. Bet nuėjęs takeliu į tankmę tada išvydau senus antkapius. Tarp medžių, po krūmais, sąmanomis. Su šimto metų senumo lietuviškais užrašais. Įtraukiau tas kapines žemėlapį, aprašiau „Gabalėliuose Lietuvos“…

Mišku užaugusios Ledfordo lietuvių kapinės 2018 m.

Mišku užaugusios Ledfordo lietuvių kapinės 2018 m.

Tuos mano straipsnius perskaitė Vilius Žalpys ir, kartu su Amerikos lietuvių jaunimu bei vietiniais talkininkais, suorganizavo kapinių tvarkymą (ekspedicija „Šaknys“). Išties, dabar viskas skiriasi kaip diena ir naktis: prakirsti medžiai, daugelis anksčiau išvartytų antkapių pastatyti vertikaliai. Atrodo jau kaip kapinės, o nebe miškas! Džiugu, kad prie to prisidėjau.

Sutvarkytose Ledfordo lietuvių kapinėse

Sutvarkytose Ledfordo lietuvių kapinėse

Smagu buvo aplankyti ir Vest Frankforto lietuvių kapines: kaip pasakojo Teresa Renik, su kuria susipažinome dar 2018 m., mūsų anas atvykimas – dėmesys iš Lietuvos – įkvėpė kapines pagražinti, sulietuvinti: pastatyti ženklus „Lithuanian cemetery“, iškelti trispalvę. Ji plazda iki šiol, yra keičiama.

Vest Frankforto lietuvių kapinėse

Vest Frankforto lietuvių kapinėse

Tiesa, Pietų Ilinojuje laukė ir nusivylimas. Sandy Baksys dar prieš ekspediciją man pasakojo netikėtai radusi Lietuvos nepriklausomybei pagerbti ~1990 m. statytą kryžių Šetlervilyje prie Kentakio sienos, katalikiškame San Damiano Retreat. Nuvykome ten pažymėti žemėlapyje tikslią to kryžiaus vietą. Deja, ilgai jo ieškoję radome kryžių nupjautą, užrašą „Lithuanian Cross“ nuimtą – o juk Sandy dar balandį matė savo akimis jį stovintį…

San Damiano šeimininkai sakė teritoriją parduodantys – o pirkėjai nenori nieko, susijusio su religija. Bet kryžius, kurį, pasirodo, pastatė kažkoks „su akcentu kalbėjęs lietuvis kunigas iš Sent Luiso“, tebėra saugomas ten. Pamėginome rasti jam vietą. Gal į Ledfordą? Vest Frankforto kapines? Prie lietuvių bažnyčios Sent Luise, iš kur buvo kunigas? Lemonto kryžių kalną? Viskam reikia noro. Keli skambučiai ir, atrodo, turime susitarimą: Charles Sakoniy ir Teresa Renik tikrai norėtų savo Vest Frankforto kapines atlietuvinti dar labiau, paimdami kryžių ir pastatydami ten.

Kai pagaliau radome vietą, kur stovėjo kryžius

Kai pagaliau radome vietą, kur stovėjo kryžius

Ilgiau užtruko derinimas su San Damiano: iš pradžių ketinę kryžių greitai abejoti, vėliau jie kiek suabejojo: gal norėjo patikrinti, ar kryžius bus gerbiamas, ar jo nepaims kokie satanistai? Po poros mėnesių gruodžio viduryje pagaliau gavome patvirtinimą iš Sandy Baksys: kryžių San Damiano atiduos Vest Frankforto lietuvių kapinėms. Tačiau paskui reikalas vėl įstrigo: kaip visada, viskas priklauso nuo žmonių. Žiūrėsime, kaip bus.

Iš visos JAV būtent Pietų Ilinojuje mūsų darbas lemia ne tik žemėlapio sudarymą, bet ir pokyčius ant žemės.

Čikagoje ir pakeliui – paskaitų maratonas

„Tikslas – Amerika 2021“ ekspedicija labai intensyvi. Nubudę Vest Frankforte, iš ryto pažiūrėję vietines ir Ledfordo kapines (55 km), įrašę interviu su Charles Sakoniy, stabtelėję prie spėjamos Harisburgo lietuvių bažnyčios vietos (nieko nelikę), 17:30 jau turėjome paskaitą Ilinojaus universitete Urbana-Champaign (už dar 350 km) vietiniam lietuvių studentų klubui – ten taip pat į žemėlapį įtraukėme ir naujai pastatytą lietuvo amerikietiško futbolo žvaigždės Diko Butkaus statulą.

Prie Diko Butkaus paminklo

Prie Diko Butkaus paminklo

Lietuvių studentų susirinko šeši, bet visada įdomu kalbėti kitokiai auditorijai. Įrašėme interviu su Giliumi Aleksa, jau trečiosios kartos JAV lietuviu, kuris puikiai kalba lietuviškai ir domisi Lietuvos istorija, apie ją skaito ir mano svetainėse.

Baltijos studentų klubas Ilijonaus universitete

Baltijos studentų klubas Ilijonaus universitete

Na ir nakvynė Čikagoje (dar už 250 km), ir, kitą dieną, naujas maratonas. Pasakojimas anglų kalba Balzeko muziejuje šeštadienį, interviu Jaunimo centre ir Pasaulio lietuvių centre, naujojo paminklo Adolfui Ramanauskui-Vanagui lankymas, užėjimas į lietuvių Jėzuitų koplyčią (2018 m. kaip tik niekas neturėjo rakto…), interviu su Lietuvių dailės muziejaus vadove Asta Zimkus.

Su Čikagos Lietuvių (jaunimo) centro vadovu prie šio centro

Su Čikagos Lietuvių (jaunimo) centro vadovu Antanu Rašymu prie šio centro

Tada „Tikslas – Amerika“ pasakojimas-paskaita Sisero po mišių sekmadienį ir paskui iš karto – Market parke, o tada dar kelionė į Omahą, kur nakvojome iš sekmadienio į pirmadienį.

Buvo, kas siūlė susitikimo su Sisero parapijiečiais nedaryti: „po pandemijos ateis gal tik 8 žmonės“. Atėjo 16. Be to, man labai svarbu pasiekti visus: jei jau išėjo į mišias, tegu vienu kartu ir gauna galimybę aplankyti paskaitą, kad nereiktų specialiai važiuoti atskirai į kokį Lemontą. Taip pat, kai Sisero lankėme 2018 m., parapijiečiai parėmė projektą, nors jo rezultatai dar nebuvo tokie dideli, kaip dabar – todėl, sulaukus didesnių rezultatų, malonu jais pasidalinti. Buvo misijų sekmadienis ir ypač gera buvo girdėti, kaip kunigas Gediminas Keršys per pamokslą palygino „Tikslas – Amerika“ su bažnyčios misijomis.

Prie įspūdingos Sisero lietuvių bažnyčios prieš Mišias

Prie įspūdingos Sisero lietuvių bažnyčios prieš Mišias

Neabejotinai gausiausiai lankoma visų laikų „Tikslas – Amerika“ paskaita užsienyje buvo Market Parke. Jos klausėsi per 80 žmonių, ten susirinkę ir pagerbti kunigą Jaunių Kelpšą gimtadienio proga – ir labai smagiai pasitiko mus.

Malonu girdėti šitiek daug teigiamų atsiliepimų, džiugesio, kad štai „jauni žonės“ iš Lietuvos tą daro. Smagu matyti, kad žmonės sužino apie naujas vietas savo pačių miestuose, žada lankyti: „Aš iš Pietų Ilinojaus, bet niekad nežinojau, kad ten yra lietuvių kapinių“; „Važinėjame su vyru ‚trokistu‘ po Ameriką, dabar būtinai pažiūrėsime, kokios ten lietuviškos vietos, aplankysime“.

Su Stanely Balzeko sūnumi po pasakojimo Balzeko muziejuje

Su Stanely Balzeko sūnumi po pasakojimo Balzeko muziejuje

Market parke, savo ruožtu, labai smagu matyti tiek „trečiabangių“ lietuvių parapijos veikloje: kai, kaip įpratęs paskaitos pradžioje, paklausiau, iš kurios kas bangos, dauguma pakėlė ranką, kad atvykę po 1990 m. Tiesa, daugelis jau nebe jauni, imigravę ~1990-2004 m. Ech, tik įsivaizduoti galima, jei Lietuva nebūtų ES narė ir didysis „trečiabangių“ srautas nebūtų pasukęs į Vakarų Europą – kokios gyvos dabar būtų JAV lietuvių bendruomenės, kiek didingų bažnyčių būtų buvę išsaugota: daugybė parapijų, klubų, būtų gyvi it Market Parko bažnyčia…

Market Parko lietuvių parapijoje po Mišių

Market Parko lietuvių parapijoje po Mišių

Kartais sulaukiu ir klausimų, kodėl ta ar kita vieta paskaitoje nepaminėta. Tačiau paskaita – tik ledkalnio viršūnė. Net visų man asmeniškai įdomiausių lietuviškų vietų JAV niekaip į ją nesutalpinčiau, šitiek jų daug. Visos jos – jau virš 750 – aprašytos www.gabaleliailietuvos.lt enciklopedijoje ir www.tikslasamerika.lt žemėlapyje.

Tą savaitgalį vyko „Open House Chicago“ ir šeštadienį šiaip ne taip spėjau aplankyti kelias vietas, tarp jų – naujai kuriamą Packingtown skerdyklų muziejų. Ten – ne tiek ir mažai informacijos apie lietuvius skerdikus, yra ir Šv. Kryžiaus bažnyčios nuotrauka.

O sekmadienį iš Market Parko jau reikėjo skubėti į Omahą. Dar 760 km, skersai visą Ilinojų ir Ajovą. Dar vienas atvykimas apie vidurnaktį – šįsyk į JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos pirmininko Arvydo Urbonavičiaus namus. Ir kartu į lietuvių koloniją, kuri tarp visų miestų į vakarus nuo Ilinojaus lietuvių paveldo kiekiais nusileidžia tik Los Andželui.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Ilinojuje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Sent Luise aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Pietų Ilinojuje aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Urbana-Šampeine aprašas
4. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Čikagoje aprašas
5. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis
6. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Ilinojuje žemėlapis

 

Omaha, Nebraska


Apie Omahos lietuvybę, prieš ten apsilankydamas, turėjau susidaręs du skirtingus vaizdus.

Pirmasis – kad Omaha yra viena pačių didžiausių lietuvių kolonijų, kažin kaip užgimusi taip toli nuo visų likusiųjų. Juk ten ir du veikiantys lietuvių restoranai/kepyklos. Lietuvių bažnyčia Omahoje uždaryta, bet tik 2014 m. – beveik iki pat tos datos ten kunigavo lietuvis. Dar 2015-2017 m., kai vykau į pirmą „Tikslas – Amerika“ ekspediciją rytų JAV, iš Omahos sklido istorijos apie naujai statomą skulptūrinį kompleksą „Saulės takas“, apie naujai nutapytą įspūdingą lietuvišką freską senajame lietuvių rajone. Ir net JAV LB krašto valdybos pirmininkas Arvydas Urbonavičius gyvena Omahoje!

Saulės take

Saulės take

Tačiau mano entuziazmą kiek šaldė paties pirmininko pasakojimai. Dar telefonu jis papasakojo, kad bendruomenės amžiaus vidurkis viršija 80 m., ji spėriai nyko: 1995 m., kai jis imigravo į JAV, į lietuvių šventes Omahoje susirinkdavo 300-400 žmonių, dabar – vos keliasdešimt. Priešingai nei Čikagoje, Klivlande ar Detroite, mažai kartų kaitos: jaunimas Omahoje sudarė mišrias santuokas ir lietuvybe mažai domisi, o trečiabangių beveik neatvyko.

Lietuviškų maršų kūrėjo Broniaus Jonušo kapas Omahoje

Lietuviškų maršų kūrėjo Broniaus Jonušo kapas Omahoje

Omaha. Kas šiandien ten lietuviško?

Kaip jau pačioje Omahoje pasakojo senieji vietos lietuviai Aldona Tanner ir Albinas Reskevičius, Omaha buvo viena didžiausių JAV dipukų kolonijų. Ir ją sukūrė praktiškai vienas žmogus – kunigas Jusevičius. Jis nedidelėje pirmabangių Omahos Šv. Antano bažnyčioje klebonavo tuo metu, kai buvo ieškoma, kur padėti dipukus iš Vokietijos stovyklų. Daugybė dipukų norėjo patekti į JAV, bet JAV ribojo patekimą: įleido tik turinčius iškvietimą/laidavimo raštą. Tokius paprastai išrašydavo JAV gyvenę giminės, bet tik mažuma visų dipukų turėjo giminių JAV… Jusevičius savotiškai „apėjo sistemą“: „štampavo“ kvietimus/laidavimo raštus pats, prašė tai daryti aplinkinius, o atvykėlius apgyvendindavo kad ir bažnyčios rūsyje… Bendruomenė šitaip tapo be galo galinga, teko net statyti naują mokyklą.

Prie apleistos Omahos lietuvių mokyklos

Prie apleistos Omahos lietuvių mokyklos

Jusevičiaus figūra – viena didžiausių ant įspūdingos freskos lietuviams, kuri dabina lietuvišką kepyklą. Ten – ir Omahos lietuvių istorija, ir simbolinės krepšinio varžybos, gausybė simbolių (pavyzdžiui, į kadaise veikusius Omahos lietuvių barus vedantys keliai, sudarantys Gedimino stulpų formą). Freskos idėją pasiūlė miestas, o mintis, ką atvaizduoti toje „lietuviškoje pasakoje“, davė daug Omahos lietuvių.

Lietuvių pasakos freskos fragmentas

Lietuvių pasakos freskos fragmentas

Kepyklėlė – Omahos lietuvybės koziris. Daugybėje miestų manęs klausia: „Bažnyčios gražios, kapinės įdomios, bet kur nusipirkti lietuviško maisto, duonos?“. Ir neturiu ką atsakyti: lietuviškos virtuvės nerasi nei Niujorke, nei Los Andžele, nei daugybėje istorinių lietuviškų miestų. Bet Omahoje bent jau kepykla liko – viena paskutinių Omahos „šeimyninių kepyklėlių“ apskritai.

Omahos lietuviškos kepyklos savininkai prie freskos

Omahos lietuviškos kepyklos savininkai prie freskos

Kaip pasakojo kepyklos savininkai Mackevičiai, kepyklą savo rankom lietuviai pastatė dar 1963 m. Be istorinės „Lithuanian Bakery and Deli“ Mackevičių šeimai priklauso ir nauja „Lithuanian Bakery and Kafe“ moderniame prekybos parke. Napoleono tortus (tiesa, amerikietiškai saldesnius, nei įprasta Lietuvoje) ir juodą duoną kepa ne tik jau mirusių įkūrėjų Mackevičių sūnūs ir anūkai, bet ir ne vienas samdytas darbuotojas. Kaip interviu pasakojo broliai Mackevičiai, raktas į išlikimą – prekyba internetu, prekyba prekybos centruose. Išties, vėliau net San Franciske sutikome lietuvę, kuri užsisako Omahos Napoleonus. Bet daug klientų net ne lietuviai.

Deja, kitos Omahos lietuvybės tvirtovės krito. Tarp jų ir Jusevičiaus atgaivinta bažnyčia: 2014 m. ji uždaryta, parduota ispanams. Lietuvių mokyklos, vienuolynas stūkso užkaltais langais. Beliko kertiniai akmenys, nuplyšęs užrašas.

Prie uždarytos Omahos lietuvių bažnyčios

Prie uždarytos Omahos lietuvių bažnyčios

Apie 1980 m. dipukai iš Omahos ėmė keltis kitur, bet tikrasis smūgis bendruomenei – nutautėjimo. JAV lietuvių bendruomenės pirmininkas Arvydas Urbonavičius gailėjosi, kad Omahos lietuvių jaunimas ne tik, kad nemoka lietuviškai – ir šeimos istorijos daugeliui neįdomios. Įrašėme interviu su 92 m. Albinu Reskevičiumi, Aldona Tanner, pasakojimus apie parapiją, dipukų atvykimą, uždarymą – paskelbsime Youtube, gal kas iš toliau susidomės.

Bet pokalbiuose po mūsų paskaitos apie lietuvišką paveldą JAV išgirdome dar daug įdomių istorijų: apie tai, kaip dipukai plaukė per vandenyną, kokie baugūs atrodė Niujorko dangoraižiai, kaip išvydo pirmąkart juodaodžius ir pan. Šiuolaikiniam žmogui atrodo, kas čia tokio – bet Europa ir Amerika tada dar buvo skirtingi pasauliai. Deja, istorijų daug, laiko mažai, visko neįrašysime…

Freskos fragmentas su kunigu Jusevičiumi

Freskos fragmentas su kunigu Jusevičiumi

Pas JAV LB KV pirmininką – apie būdus įtraukti jaunimą

Vakarą su Arvydu Urbonavičiumi praleidome kalbėdami apie tai, kaip saugoti lietuvybę, lietuvišką paveldą ir – svarbiausia – kaip paskatinti naująsias kartas laikyti save lietuviais, tuo domėtis? Savo idėjas esu surašęs ilgame „Gabalėliai Lietuvos“ straipsnyje, bet džiugu, kad mintys su A. Urbonavičiumi sutapo: naivoka tikėtis, kad greitai judančiame šiuolaikiniame pasaulyje daug žmonių įsipareigotų savanoriauti iš karto visam gyvenimui, kaip kadaise pasišvęsdavo lietuvių parapijoms ar klubams. Bet jaunimas savanoriauja, tik kitaip: laikinai, savo srityse. Tačiau jei patinka, kitais metais tęsia toliau. Puiki galimybė tokiai laikinai savanorystei – „Šaknys“ programa, sutvarkiusi mūsų 2018 m. į dienos šviesą ištrauktas apleistas Ledfordo lietuvių kapines Ilinojuje. Lai ji tęsis, lai atsiras daugiau tokių.

Gal pvz. savanoris galėtų perfotografuoti senus dokumentus, skaitmenizuoti? Tai jau daroma „Lithuanian Archives Project“, bet niekada negana… Gal jaunuoliai galėtų savanoriauti lietuvių muziejuose, vesti ekskursijas svečiams, prieš tai išklausę eksponatų istorijas iš tų muziejų įkūrėjų? Gal galėtų atverti lietuviškas vietas „Open House Chicago“? Kurti tinklapius ir socialinės žiniasklaidos paskyras to neturinčioms lietuviško paveldo vietoms (klubams, parapijoms, muziejams, kapinėms)? Įrašinėti senų lietuvių pasakojimus ir skelbti internete – „Youtube“, „Facebook“, „Tiktok“ ir t.t.?

Su A. Urbonavičiumi "Saulės take"

Su A. Urbonavičiumi “Saulės take”

Įdomių ir prasmingų veiklų jaunimui daug, o kartu tai ir būdas labiau prisirišti prie savo kilmės, susipažinti su kitais lietuviais – net ir tiems, kurie lietuviškai nebekalba. Taip „praktiškai ir naudingai“ atrasti lietuvybę jaunimui daug įdomiau, nei tiesiog atsivertus seną knygą. Na ir aš pats „Gabalėlius Lietuvos“ pradėjau 2012 m., būdamas 25 metų amžiaus. Tai irgi pavyzdys tokios savanorystės kuri, turbūt, patrauklesnė šiuolaikinėms kartoms: „nepririšta“ prie vietos, susijusi su moderniomis technologijomis (jaunimui „įaugusiomis į kraują“), suteikianti daug galimybių pažintims su naujais įdomiais žmonėmis.

Omahos lietuviškos freskos fragmentas

Omahos lietuviškos freskos fragmentas

Ne kartą sulaukiau ir prašymų „priimti į Tikslas – Amerika ekspedicijas“ daugiau žmonių – deja, kol kas finansavimo ir dviems žmonėms vos užtenka, bet, kaip aš sugalvojau „Gabalėlius Lietuvos“, kaip kiti žmonės sugalvojo „Šaknis“ ar „Misija: Sibiras“, tikiu, kad įmanoma sugalvoti dar dešimtis lietuvių kilmės jaunimui įdomių ir prasmingų projektų.

Išlikęs Šv. Antano bažnyčios kertinis akmuo

Išlikęs Šv. Antano bažnyčios kertinis akmuo

Pokalbį su A. Urbonavičiumi vis pertraukdavo įvairūs svarbūs skambučiai JAV lietuvių bendruomenės klausimais: nuo kolegų JAV lietuvių lyderių iki Lietuvos Seimo narių. Esu susitikęs su ne vienos kitos lietuvių bendruomenės pirmininku, bet JAV LB krašto valdybos vadovo pareigos pasirodė kur kas labiau panašios į valstybės prezidento. Didelis valdžios „aparatas“, valdžių pasidalijimas, biudžetai, galybė „persipynusių“ organizacijų nuo bažnyčių iki mokyklų, nuo senelių namų iki tūkstančius pritraukiančių šokių švenčių. Ir kontaktai su Lietuva praktiškai „valstybiniu lygiu“. Kaip savanoriškai veiklai šitiek daug!

Kaip ten bebūtų, JAV lietuvių bendruomenė yra tarsi visos kitos pasaulio lietuvių bendruomenės kartu paėmus! Daugelio kitų šalių lietuvių bendruomenės savo masteliais ir sistema prilygsta nebent paskiroms JAV lietuvių bendruomenės apylinkėms…

Omahos lietuvių kepykloje

Omahos lietuvių kepykloje

Bendruomenių, kurios neįtrauks jaunimo, laukia panašus likimas, kaip Sū Sityje, Ajovoje, į kurį nuvykome iš Omahos. Ten sutikome du senyvus lietuvius. „Be mūsų daugiau nėra“ – jie sakė. O juk buvo 800 žmonių lietuvių parapija, uždaryta tik 1998 m.. Dabar „paskutinieji Sū Sičio lietuviai“ mėgina išgelbėti bent jau bažnyčios detales atminčiai – bet apie tai jau kitame straipsnyje.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Omahoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Omahoje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Omahoje žemėlapis

 

Misūrio slėnis ir kelias link vakarų


Omaha paliko didelį, bet kartu ir kiek slogų įspūdį – lietuvybe besidominčių ten kadais buvo daug, liko mažai.

Po Omahos „Tikslas – Amerika“ ekspedicija pasuko į ilgą kelią per vietas kur lietuviški pėdsakai vis retėjo, retėjo, galiausiai visai išnyko beveik iki pat Ramiojo Vandenyno krantų.

Pirma stotelė tame kelyje – Sū Sitis, kuriame lietuvius radome tik bendrų pažįstamų dėka. Paskui – Wilno, kurio sąsajos su Lietuva dar mažiau aiškios. Ir galiausiai dešimtys, šimtai retėjančių miestelių, lygumų, kalnų be nieko lietuviško.

Pakelės miestelis Pietų Dakotoje (Dedvudas)

Pakelės miestelis Pietų Dakotoje (Dedvudas)

Sū Sitis. Vieno žmogaus kova už lietuvių bažnyčios akmenis

Lietuvių bendruomenių, kurios neįtrauks jaunimo, deja, laukia panašus likimas, kaip Sū Sityje, Ajovoje. Sutikome ten du lietuvius. „Be mūsų daugiau nėra“ – jie sakė. O juk buvo 800 žmonių lietuvių parapija, uždaryta tik 1998 m., buvo 10 dipukų šeimų.

Du paskutiniai Sū Sičio lietuviai

Du paskutiniai Sū Sičio lietuviai

Bažnyčią 2007 m. nugriovė. Taip neliko ir vietos, kur jaunimas galėtų „įsikabinti“ į lietuvybę. Senieji dar bendravo tarpusavy, bet juos šienavo mirtis. Gal paskutinis lietuviškai kalbantis miesto gyventojas Leonas Skuodas, atrodo, turi tikrą gyvenimo misiją: išgelbėti kuo daugiau nugriautos Šv Kazimiero lietuvių bažnyčios detalių. Jis sugebėjo ir kertinius akmenis prieš griovimą išimti, ir šešis vitražus išsimontuoti, ir net visą kupolą su kranu nusikelti – juk visą gyvenimą pradirbo statybininku. Deja, rasti, kur visa tai išsaugoti ateities kartoms, pasirodė sunkiau: kelias valandas važinėjome nuo vienos vietos prie kitos žiūrėdami, kur kas „laikinai guli“.

Leono Skuodo padaryta bažnyčios griovimo nuotrauka

Leono Skuodo padaryta bažnyčios griovimo nuotrauka

Labiausiai kol kas pasisekė dviems Valeškos paveikslams ir Šv. Kazimiero statulai – jie jau „su visam“ „Trinity Heights“ šventovėje, tokiame gražiai sutvarkytame religinių skulptūrų parke. Leono Skuodo svajonė, kad ten, tarsi kokia atskira skulptūrinė ekspozicija, atsirastų ir visa kita iš Šv. Kazimiero bažnyčios. Bet kol kas didžiulį bažnyčios kupolą radome anapus „State Steel Supply Company“ saugojimo aikštelės tvoros, vitražai saugomi kažkur Nativity parapijos palėpėje, o, norėdami pamatyti akmenis su lietuviškais užrašais, turėjome važiuoti į Leono sūnėno fermą, kur šis augina kukurūzus. Akmenys įdomūs, vienas su užrašu „Šv. Kazimiero maldnamis“ – atrodo, vietoje slavizmo „bažnyčia“ Sū Sičio lietuviai mėgino išpopuliarinti lietuvišką žodį…

Prie išsaugoto 'Maldnamio' akmens su Leonu Skuodu

Prie išsaugoto ‘Maldnamio’ akmens su Leonu Skuodu

Ieškome bažnyčios detalių svirne

Ieškome bažnyčios detalių svirne

Ar 82 m. Leonas Skuodas spės pastatyti „Trinity Heights“ išsvajotąjį paminklą? Būtų labai gražu, jei visas jo daugybės metų darbas nenueitų perniek. Juk ne taip ir lengva buvo suorganizuoti ištiso kupolo nukėlimą, gauti tam vyskupo leidimą, rasti viskam saugojimo vietas ir ten nuvežti. Gali ir Sū Sityje atsirasti gražus paminklas lietuviams – ir, manau, būtų gražu, jei Leonui su tuo padėtų ir kiti JAV lietuviai.

Gražiame Trinity Heights parke

Gražiame Trinity Heights parke

Lenkų įkurtas Minesotos Vilnius ir trijų dienų kelionė į Vakarus

Iš Sū Sičio per begalines fermas išvykome į šiaurę, link Minesotos. Tiesūs keliai, formuojantys taisyklingus ūkių kvartalus, pavieniai kaimai. Vienas tokių – Wilno, pavadintas Vilniaus garbei, tikriausiai įkurtas Vilnijos lenkų. Mažytis kaimelis, gal keliasdešimt žmonių – bet turi didelę bažnyčią. Ji veikia, visas vidus apstatytas pastoliais – remontuoja. Kažkaip atrodo, kad lenkų parapijos visada gyvesnės, nei lietuvių…

Pagridninė Wilno gatvė, beje, vadinasi Kowno (Kauno).

Kowno gatvė Wilno kaime tarp Minesotos ūkių

Kowno gatvė Wilno kaime tarp Minesotos ūkių

Stabtelėjimas, kelios nuotraukos, bergždžios pastangos rasti kapinėse bent kiek akivaizdžiai lietuviškų pavardžių (juk galėjo tada, XIX a., kai kurtas Wilno, imigruoti kartu su lenkais) ar bent jau ant seniausių antkapių parašytų kilmės vietų. Esu beveik įsitikinęs, kad Wilno įkūrė Vilnijos lenkai, bet turiu būti kuo labiau užtikrintas: Wilno parapijos knyga rašo, kad kolonistai buvo kilę iš „Rusijos Vilna kaimo“ ir, nors lenkų parapijas tyrinėjanti sesuo Genovefa iš Orchard Lake lenkų seminarijos, su kuria susisiekiau šiuo klausimu, irgi tos nuomonės, kad žodis „kaimas“ yra klaida, papildomi įrodymai nepamaišytų.

Prie Wilno bažnyčios

Prie Wilno bažnyčios

2600 km kelias į Vakarus per Amerikos gamtą

Iš Wilno pasukome į Vakarus, į nuostabų Minesotos, paskui jau Pietų Dakotos saulėlydį. Jau sutemus stabtelėjome prie Sū Folso apšviestų krioklių. Laukė ilgiausias šioje ekspedicijoje atstumas be jokių lietuviško paveldo vietų – net 2600 kilometrų, trys ištisos dienos. Iki tol kiekvienoje valstijoje, per kurią važiavau, rasdavau ką įtraukti į tikslasamerika.lt žemėlapį. Bet dabar ištisose valstijose – Pietų Dakotoje, Vajominge, Montanoje, Aidache – nenusimatė jokių tvirtų lietuviškų ženklų. Tačiau to valstijos – pakeliui: privalėjome apvažiuoti pilną ratą, nes išsinuomoti automobilį Vakarų pakrantėje, o grąžinti Vidurio Vakaruose (Midwest) – be galo brangu.

Minesotos saulėlydis. Pakabinta indėniška 'sapnų gaudyklė', dovanota Džimo Kurilko

Minesotos saulėlydis. Pakabinta indėniška ‘sapnų gaudyklė’, dovanota Džimo Kurilko

Derlingas žemes pakeitė vėjo nugairintos prerijos. Pietų Dakota. Kraštai taip retai gyvenami, kad viešbučiai užsidarė kokią 9 val. vakaro: rasdavome tik užrakintas duris. Pernakvojome automobilyje, aikštelėje sunkvežimių vairuotojams prie Čamberleno Pietų Dakotoje. Darsyk pasidžiaugėme, kad, neturėdama mažų automobilių, autonuoma už tą pačią kainą davė didesnį, tad miegoti visai patogu.

Nakvynė automobilyje

Nakvynė automobilyje

Pylė lietus, paskui jau drėbė sniegas. Palei 90 kelią – ir branduolinių raketų paleidimo aikštelės – juk tai yra vienos atokiausių JAV žemių. Dar vėliau – Bedlendo nacionalinis parkas, nuostabūs Juodieji kalnai, kuriuose – Rašmoro kalno prezidentai (spėjome trumpam stabtelti kaip tik prieš juos aptraukiant debesims).

Promenada su visų JAV valstijų vėliavomis prie Rašmoro kalno

Promenada su visų JAV valstijų vėliavomis prie Rašmoro kalno

Vajomingas. Vėl lygumos, iki ties horizontu pasirodė vienišas didžiulis kalnas – Velnio bokštas. Paskui – Jeloustouno geizerių garai, briedžiai ir elniai. Visą ekspediciją būgštavome, kad dėl kokios pūgos ten uždarys kelius, ar bent jau prireiks ant karštoje Kalifornijoje išsinuomoto automobilio vasarinių padangų kabinti grandines (to gyvenime nesame darę: Lietuva juk lygi). Bet pasisekė, Uolėtuosiuose kalnuose spigino saulė, Pietų Dakotos sniegas liko užmaršty.

Nuomotu automobiliu sustojome prie Velnio bokšto Vajominge

Sustojome prie Velnio bokšto Vajominge

Tuščios, tuščios žemės su labai retais „laukinių vakarų“ miesteliais, po kurių koks 30 000 gyv. Montanos Butte miestas atrodė it didmiestis.

Automobilių kelias per Jeloustouną

Automobilių kelias per Jeloustouną

O anapus laukė jau Vakarų Pakrantė. Roslyno lietuvių kapinės, Portlandas, ir posūkis į ekspedicijos pradžią – Los Andželą, Kaliforniją.

Kaip „Tikslas – Amerika 2021“ paveikė pandemija?

Važiuojant per JAV 2021 m. keičiasi ne tik gamtovaizdis, o ir požiūris į pandemiją. Kai nuvažiavome iš Ilinojaus į Nebraską – kaukės staiga išnyko. Pietų Dakotoje, rodos, pandemija išvis jau buvo užmiršta. Ją labai netiesiogiai priminė nebent atsišaukimai ant namų, automobilių: „I didn‘t see Democrats so mad since we freed their slaves“ ir panašūs.

Aidache pamažu pradėjome „kelionę atgal į 2020 m.“: degalinėje pusė pardavėjų su kaukėmis, o ant hot dogų neleido užsidėti „toppings“: „dėl COVID tai atšaukta“. Na o vakarų pakrantėje jau vėl kaukės, ribojimai, ten laukė ir vienintelis kartas, kai JAV iš mūsų paprašė vakcinacijos įrodymo.

Pagaliau gera darbo vieta (istoriniame viešbutyje Dedvude)

Pagaliau gera darbo vieta (istoriniame viešbutyje Dedvude)

Ir vis tiek palyginus su tuo, kas darosi Europoje – ir Kalifornijoje yra laisvė. Tuo metu, kai judėjome atgal į JAV vakarus, pavyzdžiui, Latvija vėl įsivedė karantiną: įsakė užsidaryti visoms, valdžios nuomone, nebūtinoms parduotuvėms, paslaugų vietoms, verslams, uždraudė žmonėms eiti į lauką po 8 val. vakaro…

Didžiausia bėda, su kuria susidūrėme JAV per „Tikslas – Amerika 2021“ ekspediciją – deficitai. Tarkime, mikroschemų deficitas lėmė automobilių deficitą, o šis užkėlė autonuomos kainas bent dvigubai ar trigubai. „Dvigubai ar trigubai“ dar gerai – laiku neužsakius, palyginus su 2018 m. automobilis galėjo kainuoti ir penkiagubai.

Stabtelėjimas Dakotos prerijose

Stabtelėjimas Dakotos prerijose

Bet didžiausias iššūkis tokioje ekspedicijoje mums buvo darbuotojų trūkumas: JAV valdžios išmokėtos didžiulės pašalpos nedirbantiesiems lėmė, kad daugybė žmonių Amerikoje dirbti nebenori – ir, kadangi tai lėmė federalinės valdžios politika, taip yra visose valstijose. Ką tai reiškė mums? Na, atvažiuoji į kokią greito maisto užkandinę pavalgyti ir „pabučiuoji duris“. Gali būti visai uždaryta nes „short-staffed“. Gali būti darbo laikas sutrumpintas, palyginus su skelbiamu internete: nedirba ryte, nedirba vakare (o juk valgyti reikia ir tada). Gali būti milžiniškos eilės. Gali būti leidžiama imti maistą tik išsinešmui (trūkstant valytojų, draudžia net užeiti nusiplauti rankas – o intensyvios ekspedicijos pandemijos sąlygomis metu valgyti purvinomis rankomis norisi mažiausiai).

Bizonai, sutikti vakarinėje Jeloustouno pusėje

Bizonai, sutikti vakarinėje Jeloustouno pusėje

Ne kartą mums tai tiesiog reiškė, kad tekdavo važiuoti alkaniems, valgyti tik du kartus į dieną. Nes ekspedicijos grafikas intensyvus: neturėjome laiko važinėti nuo vieno restorano prie kito žiūrėdami, kuris dirba. Dažnai galėdavome sau leisti tik vieną ar du, na gal tris mėginimus. Jeigu keli restoranai iš eilės pažymėti ženklais „neveikia“ ar laukti maisto būtų tekę pusvalandį, reikėdavo valgio atsisakyti: valgymo pertraukėlei numatytas laikas jau būdavo „sudegintas“ paieškoms. Gerai, jei bagažinėje dar būdavome išsaugoję kokią bulvių traškučių dėžutę iš „Dollar Tree“, kurią galėdavome sugraužti pakeliui (didžiąją ekspedicijos dalį buvo labai karšta ir daugelio „rimtesnių“ maisto produktų automobilyje laikyti negalėjome, tuo tarpu pakeliui stabteldavome tik pernakvoti ir važiuodavome toliau).

Jeloustouno Didžiojo kanjono krioklys

Jeloustouno Didžiojo kanjono krioklys

Kaip ten bebūtų, šios problemos – menkos, palyginus su tuo kas galėjo būti, ko bijojome: kad JAV neįleis, kad daug lietuviškų objektų (pvz. lietuvių bažnyčios) bus uždaryti dėl karantinų. Daugelis sutiktų JAV lietuvių apskritai nustebdavo išgirdę, kad sugebėjome patekti į JAV – juk visa ekspedicija vyko dar kol JAV sienos europiečiams nebuvo atidarytos (nuo 2021 m. rugsėjo 28 d. iki lapkričio 6 d.). Taip, skridome į priekį pakeliui praleisdami 14 d. Kolumbijoje – bet girdėjome ne vieną istoriją, kaip kas nors irgi bandė tą padaryti, bet nepavyko, nes pražiūrėjo kokią smulkmeną…

Vajomingo peizažas

Vajomingo peizažas

Na ir, ačiū Dievui, nesusirgome COVID. Ir nesusirgome niekuo apskritai: šiais laikais juk ekspedicija galėjo „griūti“ ir dėl elementarios slogos, nes kai kurie žmonės būtų bijoję susitikti, o ir pats nebūčiau jautęsis jaukiai su sloga bendraudamas su vyresnio amžiaus žmonėmis. Nors ir buvome skiepyti rugpjūčio mėn. (apie du mėnesiai iki ekspedicijos) ir imunitetas turėjo būti stipriausiame taške, dėl visa ko ir valstijose, kur tai neįprasta, nešiojome respiratorius (KN95 ir pan.), juos keitėme vis naujais kasdien ar dažniau. Bet kokio peršalimo pasigavimas juk galėjo sugriauti ekspediciją, o COVID – sukelti išvis daug bėdų ne tik mums.

Jeloustouno karštosios versmės

Jeloustouno karštosios versmės

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Sū Sityje ir Minesotoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Sū Sityje aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Minesotoje aprašas

 

Vakarų pakrantė


Po ilgos kelionės aplink JAV, į www.tikslasamerika.lt žemėlapį įtrauktų daugiau nei pusšimčio lietuviško paveldo vietų, vėl grįžome į Vakarų pakrantę. Per Kordiljeras persivertėme į Vašingtoną, garsėjantį ir puikiai sutvarkytomis Roslyno lietuvių kapinaitėmis – vienintelėmis JAV vakarų pakrantėje.

Pakelės aikštelėje "verčiantis" per Kordiljeras

Pakelės aikštelėje “verčiantis” per Kordiljeras

Roslyno lietuvių kapinės ir savanoris jų „šeimininkas“

Vienas labiausiai lauktų susitikimų „Tikslas – Amerika 2021“ – su Viliumi Žalpiu jo sutvarkytose lietuvių kapinėse Roslyne. Ten radome daugiau, nei tikėjomės: 2018 m. Vilius Žalpys pastatė dar ir kryžių lietuviams gretimame Kle Elume. Mus pasitiko ir Viliaus pakviesti ir vėl į vieną klubą surinkti vietos lietuvių angliakasių palikuonys. Deja, paskutinė lietuviškai kalbėjusi moteris mirė jau prieš kelis metus.

Su Viliumi Žalpiu prie jo pastatyto kryžiaus Kle Elume

Su Viliumi Žalpiu prie jo pastatyto kryžiaus Kle Elume

Roslyne taip pat radome ne šiaip sutvarkytas kapines – radome ir trispalvę, paminklą su surašytais visais lietuviais, palaidotais regione (ne tik tose kapinėse). Visas pavardes, šeimų istorijas išsiaiškino Vilius Žalpys – o tiems lietuviams, kurių palaidojimo vietas rado, bet antkapiai nebuvo išlikę, pastatė naujus, tautinius.

Skaitome ant paminklo nugaros surašytas Roslyne palaidotų lietuvių pavardes

Skaitome ant paminklo nugaros surašytas Roslyne palaidotų lietuvių pavardes

Na ir dar gretimos lenkų kapinės, kuriose irgi palaidota lietuvių. Nors vėliava ten plazda, Roslyno lietuvių nusivylimui, tik lenkų, Vilius Žalpys ir ten išrūpino paminklinę lentą, kad tai „Polish-Lithuanian Cemetery“. Kiek daug gali vienas žmogus, rimtai užsiėmęs tuo reikalu! O dar ir miestelis Roslynas gražus, tvarkingas, populiarus tarp Siatlio gyventojų. Į „istorinių kapinių kompleksą“ pilna rodyklių, miestelis net prie jų pastatė ekraną turistams, kuriame rodomos ir lietuvių šventės kapinėse. Prie tų švenčių gausiai jungiasi ir „trečiabangiai“, daugiau šioje valstijoje neturintys jokių simbolinių lietuvybės ženklų. Pasak Viliaus Žalpio, bent keli jų norėtų ir pasilaidoti Roslyne… „Atvykite į Vėlines Roslyno kapinėse“ – mus kvietė vietos lietuviai. Deja, maršrutas jau suplanuotas – iki Vėlinių turėjome nuvažiuoti iki Los Andželo, nuskristi į Čikagą…

Viliui Žalpiui įteikiu spausdintą "Tikslas - Amerika" žemėlapį

Viliui Žalpiui įteikiu spausdintą “Tikslas – Amerika” žemėlapį

Vilius (beje, ir pagal savo profesiją kapinių direktorius) savo darbų Roslyno apylinkėmis neužbaigė. Dabar mėgins pažymėti sunaikintas lietuvių kapines Oklahomoje, jau tvarkė 2018 m. mūsų aptiktas itin apleistas lietuvių kapines Ledforde, Ilinojuje…

Kai įrašinėjame daugelio JAV lietuvių interviu, paprastai būna vienas pagrindinis klausimas, vienas paveldo objektas, apie kurį tas žmogus žino geriau už kitus. O Žalpio klausinėjome ne tik apie Roslyną ar Kle Elumą, net ne tik apie Oklahomą ir Ilinojų – iš jo juk sužinojome dar ir apie Šiluvos Marijos paminklą Naujojoje Meksikoje. O ir apskritai knietėjo užduoti klausimą – kaip jis, pirmabangių palikuonis, taip sieja savo gyvenimą su lietuvybe, puikiai išmoko lietuviškai. Pirmabangių palikuonis, su kuriais galėjau laisvai kalbėti lietuviškai, galiu suskaičiuoti ant pirštų… Atsakymus iš paties Žalpio lūpų galėsite išgirsti mūsų Youtube kanale „Gabalėliai Lietuvos“.

Istoriniame Roslyno miestelyje

Istoriniame Roslyno miestelyje

Portlandas – gražus koplytstulpis ir liūdnos istorijos

Po Vašingtono laukė vienintelė Oregono lietuviško paveldo vieta – Jono Muloko koplytstulpis Portlando Grotoje – gražiame krikščioniškame parke ant kalno.

Ten paskyrėme ir susitikimą su savo klientu iš Portlando, kurio šeima atvyko iš Žemaičių Naumiesčio: jis nori atsikurti lietuvių pilietybę. Kadangi į Portlandą persikėlė iš Čikagos, apie lietuvišką koplytstulpį iki šiol nežinojo: visada smagu parodyti užsienio lietuviams lietuviškas vietas jų pačių miestuose.

Portlando lietuviškas koplytstulpis

Portlando lietuviškas koplytstulpis

Puikiai praėjo ir „Tikslas – Amerika“ paskaita apie lietuvišką paveldą Portlande, vietos bendruomenės lyderių Babarskų namuose: daugiausiai trečiabangių kolektyvas noriai klausėsi pasakojimų apie daugiausiai pirmabangių ir dipukų sukurtą paveldą – ir gal net užsidegė noru palikti savo pėdsaką. Teisybės dėlei, jie jau pradėjo tai daryti: ant Kle Elumo lietuvių kryžiaus tarp aukotojų – ir ne vieno Portlando lietuvio „trečiabangio“ pavardė.

Pasakojimo metu Portlando priemiesčiuose

Pasakojimo metu Portlando priemiesčiuose

Deja, atmosfera mieste ir istorijos, kurias girdėjome iš Portlando lietuvių, liūdnos. Kone per visą ekspediciją žmonės mums sakydavo „Tik būkite atsargūs Portlande“. O nuotaikos ten tokios, kad jaučiausi lyg grįžęs laiku į ~1980 m. Market Parką ar Rytų Sent Luisą, kai lietuviai iš ten buvo priversti trauktis dėl nesaugumo, rasinių konfliktų.

Portlando lietuviai pasakojo apie miestą niokojančias „Antifa“ aktyvistų keliamas riaušes ir masinius deginimus, kurias net policijai draudžiama stabdyti, apie atleidimus iš darbo už nuomonę, apie valsltijos valdžios politiką, kad „jei tavo šviesi oda – reiškia, tu rasistas, privalai atsiprašinėti darbe, pasakoti, kaip stengsies būti mažiau rasistas“.

Važiuojame per Oregoną

Važiuojame per Oregoną

Lietuviai sakė irgi esantys priskiriami prie baltaodžių, esą, „privilegijuotų išnaudotojų“ – lietuviams „trečiabangiams“ tai ypač skaudu, nes jų šeimos, imigrantai iš Lietuvos, patys ~1980 m. užaugo dar skurdesnėmis sąlygomis, nei daugelis afroamerikiečių, o jų lietuviai protėviai XIX a. ne tik, kad nebuvo vergvaldžiai, bet patys gyveno baudžiavoje, kurios sąlygos buvo analogiškos vergovei. Ir dar po to – sovietinė, nacistinė okupacijos, genocidai, tremtys, į ką JAV nieko panašaus iš viso XX a. nebuvo, nepriklausomai nuo rasės. Išklausytose Portlando lietuvių šeimų istorijose – ir partizanai, Sibiras, aktyvizmas. „O dabar čia, Portlande, valdžia stato komunizmą – to nesitikėjome“ – sakė visai rimtai ne vienas Portlando lietuvis ir, nors per „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas girdėjome visokių minčių, niekur tikriausiai tiek daug lietuvių apie savo miestą nekalbėjo taip desperatiškai, kaip Portlando lietuviai.

Iš Portlando pasukome į keliolikos valandų kelionę į pietus. Pro sekvojų (redwoods) miškus, laukinius šiaurinės Kalifornijos krantus ir Napos slėnio vynuogynus – į San Franciską.

Kalifornijos pakrantės sekvojų miške

Kalifornijos pakrantės sekvojų miške

San Franciske lietuvių paveldo neradome, bet bendruomenė graži

Ilgai, ilgai dar tikėjausi išsiaiškinti, kad San Fanciske yra kas lietuviško. Juk jau XIX a. tai buvo didelis miestas – ilgą laiką didžiausias JAV Vakarų pakrantėje. Jau tada, kai pirmabangiai keliavo į Pensilvanijos anglies kasyklas, San Franciskas buvo aukso ieškotojų Meka.

San Francisko simbolis - Aukso vartų tiltas

San Francisko simbolis – Aukso vartų tiltas

Deja, deja – visi mėginimai atsimušė į sieną: nuo susirašinėjimų su San Francisko lietuviais iki vieno žymiausių jų – Donato Janutos – knygos „Lietuviški takai“ gaudavome vis tą patį atsakymą: San Franciske yra lietuvių bendruomenė, bet nieko ji nepastatė, lietuviškų ženklų Bay Area žemėlapiuose nepaliko.

Su Donatu Januta San Franciske

Su Donatu Januta San Franciske

Tiek San Franciske, tiek Portlande, tiek Siatlyje, didžiąsias šventes lietuviai švenčia Latvių namuose. Nors šiaip Amerikos lietuvių yra apie 10 kartų daugiau, nei Amerikos latvių, JAV Vakarų pakrantėje, išskyrus Los Andželą, proporcijos kitos: čia didžiausią pėdsaką iš trijų „Baltijos sesių“ paliko būtent latviai.

Kaip ten bebūtų, iš Portlando į Los Andželą San Franciskas pakeliui: jei jau ir neradome objektų, tinkamų Tikslasamerika.lt žemėlapiui, bent jau surengėme susitikimą-paskaitą. Nustebino, kad San Francisko lietuvių bendruomenės pirmininkas Eduardas Nuculiak imigravęs į JAV vos prieš 6 metus. Kituose JAV regionuose imigracija iš Lietuvos nurimo po 2004 m., kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą ir atsivėrė Vakarų Europa – taigi, daugelis sutiktų „trečiabangių“ lietuvybės aktyvistų JAV jau gyvena apie 20 metų. Bet San Franciskas it medus traukia jau visai kitokius imigrantus iš Lietuvos: programuotojus, kompiuterių specialistus. Jie čia vyksta ne didesnio uždarbio už nekvalifikuotą darbą, tačiau didesnių karjeros galimybių: San Chosė, Silicio slėnis vis dar yra pasaulio modernių technologijų sostinė. Vakarų Europa nieko panašaus neturi.

San Francisko gatvė

San Francisko gatvė

Atėję į garbės konsului San Franciske Dennis Lee Garrison (beje, ne lietuviui) priklausantį sporto klubą, kuriame vyko mūsų paskaita, pirmą kartą JAV gavome parodyti vakcinacijos pažymėjimą. Kalifornijoje tai priklausė ir nuo miesto. Dalis bendruomenės norėjo rengti susitikimą su mumis tokioje vietoje, kur pažymėjimų nereikia: tikriausiai, žmonių būtų atėję daugiau. Ir visgi džiaugiuosi, kad COVID 2021 m. ekspedicijai padarė tokią mažą įtaką: ir visas vietas aplankėme, kaip suplanavę, niekas nebuvo uždaryta, jokie daug žinantys lietuviai neatsisakė susitikimų ir t.t.

Pasakojimas San Francikse

Pasakojimas San Francikse

Kitą rytą laukė paskutinis mėginimas atrasti San Franciske ką lietuviško: su mus priėmusia Lina Ramune Miller plaukėme į dabar turistams užleistą garsųjį Alkatraso kalėjimą saloje, kurio vienas garsiausių kalinių (ir apskritai XX a. JAV banditų) buvo lietuvis Alvinas Karpis. Išties, radome, kad Karpis paminėtas specialioje lentoje, taip pat audiogide. Bet A. Karpio kilmė nenurodyta, panašiai „pagerbtų“ kalinių ne vienas ir ne penki. Ryšys su Lietuva per menkas, kad įtraukčiau Alkatrasą į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį.

Plaukiant į Alkatraso salą

Plaukiant į Alkatraso salą

Informacija apie Alviną Karpį Alkatrase

Informacija apie Alviną Karpį Alkatrase

Trečiabangiai Los Andžele pastatė paminklą dipukui Brazdžioniui

Paskukome į Los Andželą, beveik vidurnaktį pasiekėme Aloyzo Pečiulio namus, kur jis dar prieš mėnesį, kai lankėme Los Andželą pirmą kartą, pakvietė apsistoti. Kitą dieną laukė paskutinis susitikimas Vakaruose. Su Justina Brazdžionis, „nutekėjusia“ į poeto Bernardo giminę, kuri su kolegomis iš lietuviško teatro Los Andželo lietuvių parapijoje sukūrė Bernardo Brazdžionio kiemelį.

Fotografuoju Bernardo Brazdžionio kiemelį

Fotografuoju Bernardo Brazdžionio kiemelį

Tikrai retai kada išvystu lietuvišką vietą, paminklą, sukurtą trečiabangių iniciatyva – bet Los Andžele trečiabangiai jau įnešė savo indėlį į lietuviškas erdves. Paradoksas, bet visur taip: dipukų menininkai, rašytojai kur kas geriau žinomi ir gerbiami trečiabangių, nei pačių dipukų palikuonių. Daug lėmė Lietuvos mokyklų programos: Brazdžionis, Škėma, Radauskas, Mekas ir kiti Lietuvoje dabar pripažinti tikrais lietuvių literatūros ir meno korifėjais, privalomais žinoti kiekvienam vaikui. Išmokyti, kad šie žmonės – vieni pagrindinių XX a. lietuvių šviesuolių – nuvažiavę į Ameriką daug „trečiabangių“ nustebo, kad ten ne tik paminklai jiems nestovi, bet dažnas Amerikos lietuvis jų išvis nežino. Justina Brazdžionis, Armandas Ragauskas ir jų kolegos tvirtai nusprendė tai pakeisti: Brazdžionio kiemelis dedikuotas visiems išeivijos menininkams, be Brazdžionio citatų ten kabo ir kitų „nepelnytai primirštų“ asmenybių vardai, vyksta dar gyvų menininkų renginiai.

Su Los Andželo lietuvių teatro aktoriais

Su Los Andželo lietuvių teatro aktoriais

Apskritai, jei ankstesnėse „Tikslas – Amerika“ ekspedicijose daugiausiai bendravome su pirmabangiais ir dipukais (ar jų palikuonimis), šioje sutikome kaip niekad daug trečiabangių. Malonu, kad, rodos, vis daugiau jų domisi lietuvišku paveldu, rimtai dalyvauja lietuviškoje veikloje, ateina į mūsų paskaitas, prisideda prie projekto parama ar suteikdami nakvynę – tarsi persisėmę senųjų JAV lietuvių mecenatystės tradicija. Ir dar maloniau, kai jie, kaip Los Andželo lietuvių teatras, kuria savo paveldą. Ir tai gal bus ne vienintelė tokia vieta: štai Čikagos Lietuvių dailės muziejaus direktorė Asta Zimkus pasakojo apie planus įkurti lietuvių menininkų parką Viskonsine, tam jau įsigytą žemę…

Vietos lietuvių menininko Dabruko freska Los Andželo lietuvių parapijos kieme

Vietos lietuvių menininko Dabruko freska Los Andželo lietuvių parapijos kieme

Didysis mūsų ratas aplink JAV baigėsi. Kai nuomavomės automobilį, jis buvo nuvažiavęs 6049 mylias, kai grąžinome – 14931 mylią. Taigi, per 28 dienas nuvažiavome 8882 mylias – 14291 kilomterą – per 17 valstijų (o iš viso per gyvenimą esu buvęs jau 43-ose)…

Beliko paskutinė stotelė – Čikaga, į kur skridome pakeliui į Lietuvą ir dar praleidome savaitę: kelios papildomos lietuviško paveldo vietos ir daug susitikimų.

Holiuvdo ženklas - Los Andželo simbolis

Holiuvdo ženklas – Los Andželo simbolis

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Vakarų pakrantėje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vašingtone aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Oregone aprašas

 

Savaitė Čikagoje


Apvažiavę beveik 9000 mylių (~14 000 km) ratą aplink visus JAV vakarus, iš Los Andželo vėl atskridome į Čikagą. Jau paskutinę stotelę pakeliui namo į Vilnių – bet čia stabtelėjome dar savaitei. Čia laukė tikras susitikimų, interviu ir paskaitų maratonas, o taip pat netikėtai naujai atrastos lietuviško paveldo vietos – ne veltui tai Amerikos lietuvių sostinė.

Į Čikagą antrą kartą užsukome specialiai. Verkiant Čikagoje reikėjo dviejų savaitgalių. Pernelyg dažnai girdėdavau frazę „Ateitų žmonės, bet kad nesavaitgalis“. Tad suplanavau ekspediciją taip, kad vieną savaitgalį praleistume važiuodami aplink JAV, o kitą – pakeliui namo. Be to, maksimalus laikas, kuriam gerom sąlygom nuomavo automobilį Los Andžele – 28 dienos, tad įterpti „pakeliui“ savaitės Čikagoje niekaip nebūtų pavykę.

Čikagos vaizdas nuo Packingtown stogo. Arti - sunykusi pramonė, kur dirbo lietuviai. Toli - tebegyvi dangoraižiai (The Loop)

Čikagos vaizdas nuo Packingtown skerdyklų muziejaus stogo. Arti – sunykusi pramonė, kur dirbo lietuviai. Toli – tebegyvi dangoraižiai (The Loop)

Paskaitų ir interviu maratonas Čikagoje

Viešų paskaitų-pasakojimų apie lietuvišką paveldą JAV grafiką užbaigiau paskaitomis-paskaojimais Lemonte („Siela“ galerijoje) ir „Tėviškės“ parapijoje. Smagu buvo matyti, kad Lemonte atėjo net penki žmonės, jau šiemet klausęsi tos pačios paskaitos: „Gal tada ne viską gerai išgirdau“. Laukė ir paskaita konsulate, pamokos lituanistinėse mokyklose, tokia lengvos viktorinos forma…

Vedu pamoką Čikagos lietuvių mokykloje

Vedu pamoką Čikagos lietuvių mokykloje

Taip pat visa eilė interviu. Vienus planavau dar 2018 m., bet tada pritrūko laiko. Kitus sugalvojau padaryti dar šiemet, susitikęs savo paskaitose įdomių ir turinčių ką papaskoti žmonių.

Ateitininkų namuose įrašiau pokalbius su ateitininkėmis Daina Čyvas ir Vida Mališkiene, Pasaulio lietuvių centre – su jo vadovais, Elena Reklaitis ir Linas Gylys. Šiemet pirmąkart su tais pačiais žmonėmis, apie tas pačias vietas įrašinėjame interviu ir lietuviškai, ir angliškai: turime du Youtube kanalus (lietuviškas – „Gabalėliai Lietuvos“, angliškas – „True Lithuania“) ir reikia, kad apie lietuvišką paveldą išgirstų tiek lietuviakalbiai, tiek anglakalbiai. Praėjusiais metais būdavo, kad, jei žmogus moka lietuviškai, kalbindavau lietuviškai, bet tada išeidavo, kad daugelis interviu anglų k. būdavo su kiek mažiau į lietuvybę panirusiais žmonėmis (t.y. neišmokusiais lietuviškai). O juk verta, kad ir anglakalbiai lietuvių palikuonys išgirstų didžiausių Lietuvos mylėtojų Amerikoje žodžius jiems suprantama kalba.

Lietuvių ateitininkų namai Lemonte

Lietuvių ateitininkų namai Lemonte

Kalbinau ir Clemente Dedela, kurio tėvai emigravo iš Lietuvos į Argentiną: jis, ten gimęs, atvyko į Čikagą ir pragyveno daugelyje svarbiausių Čikagos lietuvių rajonų, o Market Parkui parašė net eilėraštį. Tėviškės lietuvių liuteronų parapijos kunigą Liudą Miliauską: atvyko, kaip sakė, uždaryti mažėjančios parapijos, o dabar pritraukė šitiek naujų žmonių, kurie net nežinojo, kad jiems to reikia, ir parapija keliasi į vis didesnes patalpas. Vytenį Kirvelaitį, kaip senais laikais, priklausantį daugybei lietuvių (ir ne tik) savanoriškų organizacijų (iki Lietuvių masonų klubo) ir kilusį iš nugriautosios Lietuvių auditorijos šeimininkų giminės.

Prie paminklo lietuvių skautams Čikagos Lietuvių tautinėse kapinėse

Prie paminklo lietuvių skautams Čikagos Lietuvių tautinėse kapinėse

Interviu daviau ir pats – „Draugo“ laikraščiui. Šįkart gyvai, ne apie patį lietuvių paveldą, bet apie savo skaitmeninio klajoklio gyvenimo būdą, kuris leidžia tam paveldui skirti tiek daug laiko. Apie darbą per atstumą, kurį pradėjome gerokai iki pandemijos.

Nauji atradimai Čikagos žydų kapinėse ir… Market Parke

Kaip dažnai būna, susitikimai praverčia ir tuo, kad žmonės pasiūlo papildomų vietų: „Draugo“ vyr. redaktorė Ramunė Lapas pasiūlė aplankyti Valdheimo žydų kapines Čikagoje, kuriose „palaidoti litvakai“. Iš pradžių žiūrėjau skeptiškai: labai dažnai mums siūlo aplankyti „kapines, kur palaidoti (ir) lietuviai“, tačiau tai jau anapus „Tikslas – Amerika“ žemėlapio ribų: juk antraip tikriausiai tektų žymėti beveik visas Ilinojaus kapines, beveik visur palaidota bent po vieną lietuvį. O kai vardai ir pavardės keisdavosi (o litvakų pavardės nelabai skiriasi nuo kitų žydų) tai net nustatyti, ar palaidotasis iš Lietuvos, dažnai neįmanoma. Be to, kiekvieną paskirą kapą jau žymi Findagrave ir kiti projektai.

Bet Ramunė Lapas patikino, kad litvakai Waldheim kapinėse ne šiaip sau palaidoti – yra atskiros zonos, pažymėtos „Vilniaus žydai“, „Kauno žydai“ ir pan. Tokios akivaizdžiai imigrantams iš Lietuvos priskirtos zonos jau atitiktų mūsų žemėlapio kriterijus.

Prie Vilniaus žmonių (Anshe Wilno) vartų Čikagos Valdheimo žydų kapinėse

Prie Vilniaus žmonių (Anshe Wilno) vartų Čikagos Valdheimo žydų kapinėse

Valdheimo žydų kapinėse mus pasitiko tarsi tikras kapinių miestas – ten yra daugiau nei 200 atskirų zonų, daugybė jų tarsi atskiros kapinės, su savo vartais, savo adresais (vartų numeriais). Kiekviena zona priklausė vis kitai žydų organizacijai, o daug tų organizacijų Čikagoje būrėsi pagal vietą, iš kur tie žydai imigravo: „Rumunijos“, „Austrijos-Galicijos“, „Odesos“ ir pan. Kai kurios zonos tikrai įkurtos litvakų. Kai kurios kitos susijusios pagal vienus ar kitus spėjimus – internete galima rasti spėjimų, kad net 13 kapinių zonų įkūrė ir ten laidojosi litvakai. Užtruko per 2 val., kol visas aplankiau pagal įvairius sudėtingus kapinių brėžinius – tiesa, kol kas „Tikslas – Amerika“ pažymėjau mažiau, nes kai kuriose zonose nėra jokių ženklų ar vartų, kitų priskyrimas Lietuvai abejotinas (aiškinuosi toliau).

Kitą lietuvišką vietą „atradau“ ten, kur jau daug kartų buvau: Market Parke. „Seklyčią“. Visad apie ją žinojau, bet buvo rimtai įtikinę gandai, kad ji uždaryta ir ten nieko lietuviško nebėra – juk mačiau ir iškaba nukabinta. JAV LB Socialinių reikalų tarybos pirmininkas Juozas Polikaitis, atrakindamas „Seklyčios“ duris, tai paneigė: „Taip, restoranas nuo 2011 m. nebeveikia, bet apačioje trečiadieniais vyksta pensininkų popietės, o viršuje apgyvendinami lietuviai“. Jis papasakojo, koks svarbus tai buvo pastatas seniau: Lietuvos atgimimo laikais čia veikė tikras Lietuvos palaikymo centras, kaip vėliau per čia būdavo vežami labdaringai gydytis Lietuvos sergantys vaikai, remiami partizanai ir našlaičiai, organizuojama Market Parko „gynyba“ nuo banditų. Į antrą aukštą nėjome: dėl COVID židinio jis buvo izoliuotas…

Su J. Polikaičiu prie Seklyčios

Su J. Polikaičiu prie Seklyčios

Naujos patirtys: nuo lietuvių archyvų iki lietuvių restoranų

Ieškojau ir radau puikių progų padaryti gražių nuotraukų ir vaizdo medžiagos „iš lietuvių pasaulio“. Jaunimo centre kaip tik vyko šeštadieninės mokyklos Mišios, buvo per 80 žmonių. Daina Čyvas pakvietė į Kazmieriečių vienuolyną nufotografuoti nuvalytus paminklus. Kapinėse ieškojau papildomų žymių lietuvių kapų: pavyzdžiui, rašytojo Mariaus Katiliškio Tautinėse kapinėse.

Prie Mariaus Katiliškio kapo

Prie Mariaus Katiliškio kapo

Apskritai, vaikštant per Čikagos lietuvių kapines, antkapiuose įrėžtos pavardės sako vis daugiau ir daugiau: per „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas bendravau su daugybės ten palaidotų vaikais, sūnėnais ir dukterėčiomis, anūkais. Kai kurių, su kuriais įrašinėjau interviu prieš keletą metų, irgi radau tik kapus (pvz. Stanley Balzeko Jaunesniojo).

O įspūdingiausia buvo Vėlinių išvakarėse, kai, kaip kasmet, Lemonto kryžių kalnelis nušvito nuo šimtų žvakučių, kurias Amerikos lietuviai čia užkūrė, nes daugelis jų giminių palaidoti ne Amerikoje, ant „savų“ kapų nenueisi.

Vėlinės ant Lemonto Kryžių kalno

Vėlinės ant Lemonto Kryžių kalno

Šiemet buvau Čikagoje daugiau, nei kada anksčiau – iš viso 10 dienų. Taigi, radau laiko ir giliau žvilgterti į lietuvių archyvus. Itin naudingi pasirodė menininkų archyvai Balzeko muziejuje, kur pakvietė po Stanley Balzeko mirties muziejų tvarkanti Sigita Balzekas. Ten daug medžiagos apie svarbiausių lietuviškų Amerikos pastatų projektavimą, statybas, brėžiniai. Daug ir senų įdomių nuotraukų. Pasinaudojau „Tikslas – Amerika“ patirtimi: radau pora Amerikos lietuvių bažnyčių nuotraukų, kur buvo parašyta vienas, o nufotografuota kitas. Pataisiau. Balzeko muziejui, Sigita sakė, trūksta savanorių, atpažįstančių vietas, veidus senose nuotraukose: jei įdomu, galite prisijungti ir jūs.

Persifotogrfuoju nuotraukas iš Balzeko archyvų

Persifotogrfuoju nuotraukas iš Balzeko archyvų

Lituanistikos tyrimų centre, tuo tarpu, labiau gilinausi į dipukų stovyklas Vokietijoje, kitas lietuvių bendruomenes: LTSC turi gerą dipukų archyvą. Jau sudarinėjau planus ateities lietuviškų vietų lankymui…

Dėkui JAV LB Kultūros reikalų tarybos pirmininkei Giedrei Kniežai, kad leido apsistoti savaitę, bei Dainai Miežlaiškis už tai, kad paskolino automobilį: Helovyno savaitgalį šiuolaikinių postkoronavirusinių deficitų laikais su nuomojamais automobiliais Čikagoje buvo itin sunku. Giedrė priima daug atvykusių iš Lietuvos pas Čikagos lietuvius – menininkus, dainininkus. Bet, mes, sakė, netipiniai svečiai: dažniausiai išvažiuodavome šeimininkams dar nė neatsikėlus, o grįždavome beveik naktį. Tiek daug veiklos lietuviškoje Čikagoje!

Lemonto kryžių kalne

Lemonto kryžių kalne

Šiemet „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje pažymėsime ir lietuvių restoranus. Nes jų Amerikoje nedaug, o dažnas mūsų pasakojimas nepraeina be paklausimo iš žiūrovų „O kur pavalgyti kugelio?“. Paveldas, šeimos tradicijos daug kam neapsieina be maisto…

Bet niekada nieko neaprašome „per atstumą“, „pagal nuogirdas“: viską aplankome, nufotografuojame patys. Tad ir „Lithuanian combo“ (maždaug cepelinas+kugelis+dešra su raugintais kopūstais), kiekvieno Čikagos lietuvių restorano „pažibos“, nuvykome paragauti.

Ragaujame lietuviško čikagietiško maisto

Ragaujame lietuviško čikagietiško maisto

Skaniausia raugintų kopūstų sriuba pasirodė „Mabenkoje“. Restoraną lyg įkūrė Lenkijos lietuviai, dabar priklauso lenkams – gal todėl „grynai“ lietuviški patiekalai, kaip cepelinai ir kugelis, tokio jau mažiau tradicinio skonio. Skaniausi lietuviški cepelinai pasirodė „Smilgoje“. Žemėlapyje atsirado ir „Rūta“, „Grand Duke‘s“, kur sudalyvavome susitikime su Čikagos „Rotary“ klubu. Pigiausias ir vis tiek skanus pasirodė „Racine Bakery“ lietuviškas maistas – deja, ten labiau parduotuvė, o valgyti tėra viena vieta prie palangės…

Iš kur Oglesbyje Lietuvių opera?

Vieną dieną iš Čikagos teko „pavogti“ ir skirti išvykai į Oglesby miestelį už 160 km. Dar prieš kokius metus „Gabalėliai Lietuvos“ skaitytojas Albert Kerelis parašė, kad šiame miestelyje išlikęs lietuvių klubo (Lithuanian Hall) pastatas. Apie tokį nieko internete neradau – užtat radau žinių apie ten buvusią Šv. Konstantino lietuvių bažnyčią, kuri, tiesa, paslaptingai nepaminėta kunigo Valkavičiaus knygose „Lithuanian Religious Life in America“.

Kaip įpratęs, visų pirma el. paštu kreipiausi į arčiausiai gyvenančius „Tikslas – Amerika“ kontaktus – o artimiausias kitas „lietuviškas“ miestelis buvo Spring Valley vos 16 km nuo Oglesby.

Tada lydėjo sėkmė. Pasirodo, mūsų pažįstama iš 2018 m. ekspedicijos Jurgita Nauyalis kasdien važinėja į darbą Oglesby. Pasidomėjusi ji rado ir lietuvių, o pasivaikščiojusi – pastatą su iškaltu užrašu „Lithuanian Opera House“ ir tariamą lietuvių bažnyčią. Bet ar tai tikrai tas pats pastatas? Ji uždaryta dar 1953 m., o pastatas atrodo apynaujis, matytose senose nuotraukose bažnyčia atrodė kitaip…

Reikėjo atvykti patiems. Jurgita suorganizavo susitikimą su vietos lietuve Jane Yasinowski: ji iš pirmabangių, bet gryna lietuvė, šiek tiek kalba lietuviškai, Šaltojo karo metais protestavo už Lietuvos nepriklausomybę, ne kartą lankėsi Lietuvoje (būdama atominės energetikos ekspertė, padėjo su Visagino jėgaine).

Prie Oglesbio lietuvių operos su Jane Yasinowski

Prie Oglesbio lietuvių operos su Jane Yasinowski

Jane mums bandė padėti, kaip galėjo, bet laikas jau taip daug ką užpustęs: į bažnyčią ėjo nebent ankstyvoje vaikystėje, paskui ją uždarė (visgi, jos teigimu, tai tikrai tas pats pastatas, tik rekonstruotas, nors jokių tai įrodančių lietuviškų ženklų ant jo ir nelikę). Kad veiktų „Lithuanian Opera House“ Jane išvis neprisiminė – nors pastatą, aišku, buvo mačiusi. Nedaugiau galėjo pasakyti ir dabartinis pastato savininkas – meksikiečių restorano galva. Nieko keisto, kad 2018 m. ekspedicijos metu net Spring Valyje niekas nežinojo apie Oglesby lietuvišką istoriją (sako, parapijoje būta 200 lietuvių).

Kad jau šitaip netoli, stabtelėjome ir Spring Valyje, kur susitikome su Šv. Onos kapinių prižiūrėtojais. Mūsų vizitu čia itin džiaugėsi: juk po praeito vizito Sandy Baksys dėka apie lietuvišką paveldą, mūsų žemėlapį rašė vietos laikraščiai. Tiesa, žurnalistų ir lietuvių turistų iš Čikagos dėmesys, sako, nelabai patiko dabartiniam Šv. Onos bažnyčios šeimininkui – „Templo Cristiano“ pastoriui. Jis neįleido Jurgitos nufotografuoti vitražų. Retas atvejis kai naujieji pastatų savininkai – net ir nelietuviai – nesidžiaugia dėmesiu, įtraukimu į lietuvių paveldo žemėlapį.

Prie Masokų mauzoliejaus

Prie Masokų mauzoliejaus Spring Valio tautinėse kapinėse, ties kuriuo esą vaidenasi (su Jurgita Nauyalis ir jos vyru)

Neraminančios žinios iš Šv. Kryžiaus bažnyčios ir geras Ramovos pavyzdys

Išgirdau Čikagoje ir neraminančių istorijų. Market Parke, Balzeke, paskui konsulate vieni ar kiti žmonės sakė, kad iškilo pavojus Šv. Kryžiaus bažnyčiai – galbūt įspūdingiausiai lietuvių bažnyčiai Amerikoje, bent jau tarp statytų pirmosios bangos. Jos parapiją prijungė prie kitos ir, kas žino, gal sugalvos griauti, kaip Šv. Jurgio Bridžporte?

Labai svarbu, kad taip neatsitiktų. Iš daugiau nei 700 lietuviškų vietų, pažymėtų Tikslasamerika.lt žemėlapyje, vos kokias 20 paženklinau kaip pačias svarbiausias: tokias, kurios svarbios ne vien lietuviams, kurios gali traukti ir amerikiečius turistus, įkvėpti Amerikos lietuvių palikuonis žavėtis savo kilme, kurti ryšius tarp Lietuvis ir Amerikos.

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia

Šv. Kryžiaus bažnyčia, įtraukta į bent penkias knygas apie Čikagos architektūrą – neabejotinai viena iš tokių vietų. Kiekvienos lietuviškos vietos neišsaugosime, bet išgelbėti tas 20, tinkamai nukreipus pastangas, įmanoma ir verta, o kelių yra visokių, juoba, ir Čikagos visuomenei jau rūpi istorinė miesto architektūra.

Puikiausią to pavyzdį radau Bridžporte. Lietuvių įkurtas kino teatras „Ramova“, kai jį lankiau 2018 m., buvo apleistas – o dabar radau darbininkus jį remontuojant pilnu tempu. Dešimt metų vykusi „Save the Ramova“ kampanija, kur dalyvavo daugiausiai net ne lietuviai, nepraėjo be vaisių: pastatą aptvarkė miestas, jis nesugriuvo, galiausiai atsirado investuotojai, kurie pribloškiamoje Ramovos kino salėje sumanė įrengti erdvę koncertams, šalimais – restoraną, bravorą. Lietuviškas pavadinimas „Ramova“, įspūdinga iškaba išliks. Ir net pranešimai apie remontą „Ramovos“ languose išklijuoti ir lietuvių kalba: šeimininkui Tyler Nevius, su kuriuo įrašėme interviu, rūpi paveldas ir istorija.

Atkuriamame Ramovos kino teatre

Atkuriamame Ramovos kino teatre

Bridžporte aplankiau ir „Berenice Tavern“, „Lithuanian-American Hall of Fame“ steigėjo Jono Platakio teigimu – seniausią Čikagos ar visų JAV lietuvišką užeigą (jei kas turi alternatyvių kandidatų šiam titului – rašykite augustinas.zemaitis@gmail.com ) .

Šeimininkas Stephen Badauskas sakė likęs paskutinis lietuvis tame rajone netoli Lituanica gatvės, kur jo vaikystėje gyveno vien lietuviai. Rajonas ~1980 m. buvo smukęs – net Badausko smuklėje, pamena, vieną žmogų plėšikai pašovė, muštynės dažnai vykdavo, o ir klientų beveik neužeidavo. Dabar viskas vėl geriau. Atsikėlė daug azijiečių, kone kasdien užsuka nauji klientai: studentai, jaunimas. Jie „Berenice Tavern“ klauso gyvos muzikos. Bridžporto atgimimas jau tolokai pažengęs: „Gerai, kad gyvenu nuosavose patalpose virš smuklės, tai man neaktualu išaugusios nuomos kainos“ – sakė Badauskas.

Su Badausku Berenice užeigoje

Su Badausku Berenice užeigoje

Lietuvių (jaunimo) centro vadovo Antano Rašymo nuomone, atgimsta ir Geidž Parkas. „Tos istorijos apie čia išdaužytus automobilių langus yra iš laikų prieš 10, 20 metų“. A. Rašymas turi daug ateities planų savo įspūdingai lietuviškai dekoruotam pastatui – nors skeptikų aplinkui dar irgi daug. „Tam pastatui galas, čia tik laiko klausimas, visi lietuviai seniai bijo ten važiuoti“ – mums sakė kiti.

Paskutinę dieną, kurią buvome Amerikoje, Lietuvių (jaunimo) centre vyko tradicinės lietuviškos vestuvės: toks spektaklis-pramoga, kartu demonstruojanti lietuviškas tradicijas. Bilietai, reklamuoti po visas Čikagos lietuivų kavines ir parduotuves, iššluoti, žmonių pilna. „Aš čia pirmą kartą“ – girdėjau tarpusavy kalbant trečiabangius apie pastatą, kuriame prabėgo daugybės kalbintų antrabangių įdomiausi jaunystės momentai. Pavyzdžiui, „National Lithuanian American Hall of Fame“ šeimininko Jono Platakio, ne per seniausiai visą savo garbės sieną perkėlusio į Jaunimo centrą.

Aistės paskaita pilietybės atkūrimo tema Balzeko muziejuje

Aistės paskaita pilietybės atkūrimo tema Balzeko muziejuje

Norisi palinkėti Lietuvių (Jaunimo) centrui atgimimo, daugiau tokių renginių, pagaliau aiškesnės situacijos su Jėzuitais! Lietuviams svarbu turėti tvirtą atramą pačioje Čikagoje, ne tik priemiesčiuose. Istorinėse vietose, istoriniuose pastatuose. Taip, naujasis Lituanistikos tyrimų ir studijų centro pastatas Lemonte tikriausiai patogus ir saugus archyvams – na bet to „lietuviškos didybės užtaiso“, kurį gauni atėjęs į Lietuvių (Jaunimo) centrą, ten visgi nėra. O tai irgi svarbu: per „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas daug sutikau žmonių, kuriuos įspūdingos lietuviško paveldo vietos, architektūra, istoriniai pastatai ir paminklai įkvėpė dalyvauti lietuviškoje veikloje.

Kas „Tikslas – Amerika“ laukia toliau?

Vienas populiarių klausimų, kurių sulaukdavau po 13 šiemet Amerikoje skaitytų paskaitų lietuvių paveldo tema, buvo „O kas toliau?“.

Iš tiesų, nuo 2017 m. pravažiavome visas JAV vietas, kur tik lietuviai kažką po savęs paliko: daugiau erdvės šitokioms intensyvioms ekspedicijoms nėra. Dabar reikia surinktą informaciją skeisti. Jau dabar ji yra daug kur: internetinėje enciklopedijoje Gabaleliailietuvos.lt, interaktyviame žemėlapyje Tikslasamerika.lt, Youtube kanale ir Facebook paskyroje „Gabalėliai Lietuvos“, „Draugas“ straipsniuose, galybėje kitų žiniasklaidos priemonių JAV ir Lietuvoje.

Bet net ir taip informacija pasiekia ne visus. Žmonės po mūsų paskaitų siūlė tokius projekto tęsinius:
-Sudėti viską į knygą ar knygas.
-Sukurti programėlę (app) mobiliesiems telefonams.
-Sukurti filmą.

"Gabalėliai Lietuvos" straipsnio apie Čikagą pradžia

“Gabalėliai Lietuvos” straipsnio apie Čikagą pradžia

Visos idėjos man patinka. Tiesa, visoms reikėtų susidomėjimo, finansavimo iš šalies, galbūt kitų žmonių dalyvavimo – bet esu pasiruošęs eiti tomis kryptimis.

Yra ir kitų minčių ateičiai, susijusių su vietų lankymu, paveldo dokumentavimu:

-JAV rytų pakrantė, kurioje vyko pati pirmoji 2017 m. ekspedicija, šiek tiek „nuskriausta“: tuo metu dar nefilmavome interviu, nedarėme paskaitų-pasakojimų. Be to, po 2017 m. sužinojau dar apie kokias 10-20 papildomų lietuviško paveldo vietų regione: pirmosios ekspedicijos metu mano kontaktų tinklas buvo gerokai menkesnis. Būtų įdomu kada sugrįžti į šį regioną ir „užpildyti spragas“ – gal 2022 m. šokių šventės Filadelfijoje ir/ar Pensilvanijos lietuvių dienų metu?

-Vakarų Europa. Lietuvių paveldas ten retas, bet jo tikrai yra: nuo Vasario 16-osios gimnazijos iki senųjų lietuvių angliakasių klubų Škotijoje, nuo buvusių dipukų stovyklų Vokietijoje ir Danijoje iki paminklų lietuvių tautosakos temomis Austrijoje. Be to, ekspedicijos po Vakarų Europą metu būtų galima rengti „trečiabangių“ bendruomenėms paskaitas-pasakojimus apie lietuvių paveldą visame pasaulyje, ypač JAV. Tokiu būdu galbūt tas bendruomenes įkvėpčiau ir pačioms palikti po savęs „lietuvišką pėdsaką“. Gražių daigų jau yra: Rugalando (Norvegija) lietuviai šiuo metu pirmieji iš trečiabangių įrenginėja Lietuvių namus. Na ir tokių paminklų, kokį trečiabangiai pastatė Bernardui Brazdžioniui Los Andžele, juk galėtų iškilti ir Senąjame žemyne…

Tikslas - Amerika žemėlapis

Tikslas – Amerika žemėlapis

-Pavienės lietuviškos vietos, pasklidusios po visą pasaulį – šalis ar miestus, kuruose dar nebuvau, arba lankiau iki „Gabalėlių Lietuvos“ projekto išvystymo. Tarp tokių – Edmontono lietuvių namai (Kanada), Džilongo lietuvių namai, Sidnėjaus lietuvių paminklas ir Ski Neringa (viskas Australijoje), Panevėžio ješiva (Izraelis), vietos, kur bandyta įkurti Nova Lituania koloniją (Brazilija), Lituania pavadinti kaimai (Kolumbija) ir t.t. Jei kada būsiu netoli, užsuksiu, o kai dirbu per atstumą ir daug judu po pasaulį – tikrai turėčiau kada nors atsikliūti netoli bent jau didelės dalies tų vietų.

Yra ir lietuviško paveldo vietų, kurias kol kas sunku aplankyti dėl politinės padėties. Tai paskutinė „lietuviška“ Pietų Amerikos šalis, kurioje dar nebuvau – Venesuela. Bet ypač tai Rusija – ten gausu lietuvių tremtinių kapinių, paminklų jiems (jeigu jų dar nenugriovė?). Bet dabar jau nė „Misija: Sibiras“ ekspedicijų Rusija neįsileidžia… Gal kada politinė padėtis pasikeis, o kol kas teko apsiriboti Kazachija, kurios lietuvišką paveldą dokumentavome 2018 m…

Labas rytas, Lietuva laidoje po ekspedicijos

Labas rytas, Lietuva laidoje po ekspedicijos

Taigi, „Tikslas – Amerika 2021“ ir ši „Draugas“ straipsnių serija baigėsi – bet, tikiu, tai ne paskutinis kartas, kai čia rašau.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Čikagoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Čikagoje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,


Amerikoje per vakcinų karštinę (2021 m. birželis-liepa)

Amerikoje per vakcinų karštinę (2021 m. birželis-liepa)

| 2 komentarai

2021 m. birželį-liepą praleidome Gvatemaloje ir JAV – ten tiek keliavome, tiek užsiėmėme savanoryste, tiek dirbome per atstumą.

Kaip visa tai atrodė iš JAV, kur vakcinacija prasidėjo viena pirmųjų, ir Gvatemalos, kur ji vyksta be galo lėtai? Kodėl vienose šalyse turistų dar beveik nėra, o kitose – turistų minios? Kaip keitėsi ribojimai, požiūriai ir kita, ką reiškia šiais laikais judėti per valstybių sienas toli nuo Lietuvos ir kokie dar žmonės tai daro? Kodėl JAV šiaurėje ir pietuose nuomonės apie pandemiją ir ribojimus skiriasi kardinaliai? Pasakojimas iš pirmų lūpų!

Nuo 2020 m. pradžios aplankiau 26 šalis. Ankstesni mano dienoraščio įrašai iš 5 žemynų, visi kartu pasakojantys apie šiuos unikalius metus, kai pasaulis pasikeitė ir kone viskas buvo nauja (ir mano reakcijos į tai): 2020 m. kovo-balandžio, balandžio-gegužės, gegužės-birželio, birželio-liepos, liepos-rugsėjo, rugsėjo-spalio, spalio-gruodžio, 2021 m. sausio-balandžio, 2021 m. balandžio-biželio

Jašchoje, nuo vienos piramidžių viršūnių stebiu kitas

Jašchos majų griuvėsiuose Gvatemaloje nuo vienos piramidžių viršūnių stebiu kitas – be kitų turistų

Straipsnis žemiau yra apie su pandemija susijusius nuotykius. Lankytinos vietos plačiau aprašytos čia: Gvatemala, Naujasis Orleanas, Pietų JAV, Niujorkas


Gvatemala (2021 06 01-2021 06 22)


Kodėl į Gvatemalą vykti prisibijojau (be reikalo)?

Į Gvatemalą vykti prisibijojau. Greitai iki skrydžio iš Panamos pasiekia informacija, kad jau daugelis šalies savivaldybių pateko į raudonąją zoną. Pagal oficialius reikalavimus, toje zonoje uždaromos ir lankytinos vietos, archeologinės vietos, muziejai. Ir viena savivaldybių, ką tik patekusių į raudonąją zoną, yra Floresas, kuriame – garsusis majų miestas Tikalis, pagrindinė Gvatemalos lankytina vieta. O tą žemėlapį koreguoja kas dvi savaites.

Be Tikalio į Gvatemalą nelabai verta skristi, arba reiktų skristi tik trumpam, lankytinoms vietoms geltonose ir oranžinėse zonose aplink Gvatemalos miestą pažiūrėti.

Gvatemala suskirstyta į pavojaus zonas. Kad gerai prisimičiau kur kas - ir galėčiau vertinti dėl lankytinų vietų, valgymo - užsidedu šį planą ant pagrindinio mobiliojo telefono ekrano

Gvatemala suskirstyta į pavojaus zonas. Kad gerai prisimičiau kur kas – ir galėčiau vertinti dėl lankytinų vietų, valgymo – užsidedu šį planą ant pagrindinio mobiliojo telefono ekrano

Klausiame gavtemaliečių, ar veikia Tikalis – autonuomos, ekskursijos organizatorių. Visi sako „veikia“. Ekskursijų organizatoriai net nesupranta klausimo: „Taip, Floreso savivaldybė yra raudonojoje zonoje, bet Tikalis toli nuo Floreso, apsistokit prie pat jo, čia COVID nėra“. Galvoja, kad būgštaujame dėl užsikrėtimo, o ne dėl to, kad, pagal įstatymus, Tikalis turi neveikti.

Viešasis transportas tuose Gvatemalos keliuose, kur lengvasis automobilis nebepravažiuoja

Viešasis transportas tuose Gvatemalos keliuose, kur lengvasis automobilis nebepravažiuoja

Užuot pirkę skrydį iš Gvatemalos į JAV, tik rezervuojame be apmokėjimo. Parodome tą rezervaciją – tinka. Jau nuskridę į Gvatemalą, pamatę realią situaciją spręsime, kiek laiko ten pasilikti: tris savaites, kaip planavome, ar trumpiau.

Nusileidžiame Gvatemaloje. Oro uosto turizmo informacijoje klausiu, ar veikia Tikalis. „Veikia“ – sako nesuprasdami klausimo.

Dirbu per atstumą Gvatemaloje

Dirbu per atstumą Gvatemaloje

Taip jau yra su COVID ribojimais. Kitas šalis dažnai vertini per tą prizmę, kokia yra šalyje, kur esi tuo metu (pvz. Lietuvoje). „Jei Lietuvoje tokio nurodymo klauso – reiškia, ir ten klausys“. Bet skiriasi ne tik įstatymai, teisės aktai – skiriasi ir požiūris į juos, o to internete neperskaitysi, tai galima nebent pajusti vietoje. Štai gvatemaliečiai nesupranta, kaip kažkas gali galvoti, kad Tikalis užsidarys dėl kažkokios raudonos zonos kažkokiame internetiniame žemėlapyje.

Viena retų vietų, kur pagal įstatymus nurodyta, kokia ten zona

Viena retų vietų, kur pagal įstatymus nurodyta, kokia ten zona

Pamažu suprantu, kad iš visų pasaulio šalių, kurias lankiau, Gvatemaloje į COVID teisės aktus dėmesys nekreipiamas labiausiai. Juk Tikalis tai yra valstybinė institucija – ir net ji neklauso nurodymų. Ką jau kalbėti apie verslą: formaliai oranžinėje zonoje, kokios šiuo metu yra Gvatemalos miestas, tarkime, turėtų neveikti restoranai prekybos centruose – bet puikiai veikia. Yra reikalavimas, kad prie kiekvienos vietos kabotų ženklas, koks pavojaus lygis toje savivaldybėje – per tris savaites Gvatemaloje tokius ženklus mačiau gal tris. Dar požiūris į koronaviruso situaciją priklauso nuo tautybės: ispanakalbių vietinių nemaža dalis su kaukėmis, ypač Gvatemalos mieste, užtat majų tokių beveik nėra.

Čia lyg oranžinė zona

Čia lyg oranžinė zona (Čičikastenango majų turgus)

Taigi, nusiperkame bilietą iš Gvatemalos po trijų savaičių. Dar gali būti, kad Tikalio zonoje požiūris kitoks ar (realiau) kad kas pasikeis iki tada, dėl to visų pirma važiuojame būtent ten. Pro Semuk Čampėjų, kur esame vieninteliai hostelio svečiai – todėl nieko tokio, kad tualetas esą bendras, juk turime sau visą aukštą.

Turime visą aukštą Semuk Čampėjaus hostelyje

Turime visą aukštą Semuk Čampėjaus hostelyje

Majų griuvėsiai, tušti viešbučiai ir ypatingi turistai

Atvykę į Sajaščę, neradę jokios kitos informacijos, viešbutyje pasidomime ekskursijomis į Agvatekos, Seibalio majų griuvėsius, kur tegalima plaukti valtimi. Jas viešbutis suorganizuoja – bet esame vieninteliai turistai tose vietose per visas valandas, kurias ten praleidome.

Po to, kai įsigyjame ekskursiją, pamatome, kad viešbutis išnešė lentą, kad pardavinėjamos tokios ekskursijos: atrodo, buvo ilgam ją paslėpęs, nes nebesitikėjo, kad koks turistas užsuks…

Žygis per džiungles prie majų griuvėsių be kitų žmonių

Žygis per džiungles prie majų griuvėsių be kitų žmonių

Florese jau kitaip: svarbiausias turistinis majų regiono centras ežero saloje net ir šiais laikais pritraukia lankytojų, tiesa, daugelis jų gvatemaliečiai. Atėję į viešbutį vietoje nesunkiai gauname numerį už geresnę kainą nei Booking.com, su geriausiu vaizdu į ežerą ir nėra problemų kas rytą rezervaciją prasitęsti (nenorėjome užsakyti visam laikui iš karto: juk Floresas raudonoji zona, gal visgi bus daug kas uždaryta? Ne, niekas). Ir gražioje viešbučio stogo terasoje niekad nesutinkame jokio kito žmogaus.

Viešbučio terasoje Florese

Viešbučio terasoje Florese

Trys savaitės Gvatemaloje palieka vieną didžiausių įspūdžių: majų paveldas, seni miestai, kalnai. Aišku, didžiausius įspūdžius paliko Tikalis, Miradoras, vėliau Antigva, Atitlano ežeras.

Šiais laikais visgi sutikęs turistą tokiame „užkampyje“, kaip Gvatemala, gali būti garantuotas išgirsiąs įdomią istoriją. „Eilinių turistų“ ten beveik nebūna, ne dabar, ne tada, kai net man Gvatemalos teikiama informacija kėlė didžiausių abejonių, ar ten viskas atidaryta.

Semuk Čampėjuje

Semuk Čampėjuje

Štai vienas amerikietis, primenantis hipį, keliauja jau dešimtis metų, o užsidirba pinigų supirkinėdamas meną vienose šalyse, brangiau pardavinėdamas kitose, anksčiau gyvenęs Brazilijos faveloje.

Antigvoje gaminamas tradicinis troškinys pepian

Antigvoje gaminamas tradicinis troškinys pepian

Štai kiti, šveicarų pora, 2020 m. pradžioj metė darbus ir išvyko į gyvenimo kelionę, „Instagraminti“ už pinigus ir pan. Ir smogė pandemija… Bet viskas išėjo geriau, nei galima būtų pamanyti: praleido mėnesius Tailande, Meksikoje ir kitur, labai tuo džiaugiasi. Susiduria su tais klausimais, kaip ir mes: tiek jie, tiek aš žiūrėjau dėl galimybių patekti į Belizą, bet jos labai neaiškios, tarsi reikai rezervuoti viešbutį iš kažkokio sąrašo, bet neaišku kiek dienų, sudėtinga patikrinti, ar Booking.com rastas viešbutis yra tame sąraše. Taigi, tiek jie, tiek aš Belizą atidėjome ateičiai.

Floreso kavinėje. Pagal esamus ribojimus viskas čia turėjo užsidaryti, atrodo 21 val., bet tada tik renkasi žmonės

Floreso kavinėje. Pagal esamus ribojimus viskas čia turėjo užsidaryti, atrodo 21 val., bet tada tik renkasi žmonės

Štai pora iš Nyderlandų – buvo Meksikoje, paskui į JAV keliavo pasiskiepyti, dabar Centrinėje Amerikoje.

Štai čekas atvyko mokytis ispanų kalbos prie Atitlano ežero.

Atitlano ežero panorama su ugnikalniais

Atitlano ežero panorama su ugnikalniais

Kadaise visokie skaitmeniniai klajokliai ir ilgalaikiai kuprinėtojai buvo išimtis, gal keli procentai keliautojų, o dabar norma, bent jau Gvatemaloje, bent jau ne keliose pagrindinėse lankytinose jos vietose. Kitiems keliauti per sunku, pernelyg neaišku ką rasi. Gaila trumpų atostogų tam – bet kai užsienyje praleidi mėnesių mėnesius, kai kartu ir dirbi, gali sau leisti surizikuoti. Na, bus mažiau ką veikt tai daugiau padirbsi, pasimokysi ir pan.

Keliautojai laive per Atitlano ežerą

Keliautojai laive per Atitlano ežerą

Prie Atitlano ežero sutinkame bene pirmą Gvatemaloje žmogų, rimtai žiūrintį į ribojimus. Moteris rėkia, kad laivas perpildytas ne pagal tvarką, reikalauja neleisti lipti naujiems žmonėms, jau plaukti. Skundžiasi, kad niekas nedėvi kaukių. Bet kiti tik filmuoja tą rėkimą ir juokiasi.

Laivelyje per Atitlano ežerą. Šis, beje, paskui sugedo - teko dreifuojant laukti atsarginio. Gerai, kad atplaukė, nes laiveliai baigia darbą anksti, prieš tamsą

Laivelyje per Atitlano ežerą, kuriame kilo konfliktas dėl kaukių ir prigrūdimo. Šis, beje, paskui sugedo – teko dreifuojant laukti atsarginio. Gerai, kad atplaukė, nes laiveliai baigia darbą anksti, prieš tamsą

Antigvoje vėl turime sau ištisą viešbutį – tik šįsyk 40 ar 60 kambarių viešbutį. Kad nereikėtų sėdėti registratūroje, šeimininkė tiesiog atiduoda mums viso viešbučio laukujų durų raktą ir daugiau jos nebesusitinkame.

Antigva - tikros bažnyčių kapinės. Rekolekcijų vienuolyne

Antigvoje

Praėjus trims savaitėms, laukia COPA skrydis per Panamą į Orlandą. Testą pasidarome ten, kur rekomenduoja JAV ambasada Gvatemaloje. Neįtikėtina, bet Panamos oro uoste per pusmetį atsidūriau jau šeštą kartą.

Kadaise, pandemijos pradžioje, pasakojimai apie skrydžius buvo vieni įdomiausių, niekada nežinojai, ko tikėtis. O dabar jau paprasti: yra sąrašas prisitaikymų prie COVID, skirtingos aviakompanijos juos taiko skirtingai, bet tikriausiai visus jau bent kartą patyriau ir čia aprašiau.

Testo Antigvoje, Gvatemaloje reklama. Kažkaip nelabai skatina pirkti paslaugą čia...

Testo Antigvoje, Gvatemaloje reklama. Kažkaip nelabai skatina pirkti paslaugą čia…


Pietinės JAV (2021 06 22-2021 07 02)


Skiepai JAV ar Lietuvoje?

Pasų kontrolė JAV ne sudėtingesnė, nei anksčiau: reikia tik atsakinėti, ką veiksiu JAV, „kas prižiūri verslą kol esame išvykę“ („Dirbame per atstumą“) – niekas nesidomi ar aš, Lietuvos pilietis, tikrai, kaip reikalaujama, 14 dienų prieš atvykdamas nebuvau nei Lietuvoje, nei ES. Nebent pasižiūri kaip nors labai diskrečiai, pagal įvažiavimų į Gvatemalą štampus. Galingų Gvatemalos liūčių kiek išplautas pasas irgi įtarimų nesukelia.

Orlando oro uoste anapus pasų kontrolės tuoj pat pasitinka reklamos – „Nemokami skiepai nuo COVID B terminale“. Iš šalies, kur skiepijimas dar kažkokia tolima ateitis per kelias valandas patenkame į tokią, kur jau seniai vakcinų daugiau nei norinčių skiepytis.

Nemokamos vakcinos Orlando oro uoste

Nemokamos vakcinos Orlando oro uoste

„Ech“ – Aistė vis liūdnai pasako, matydama tokius užrašus. Kaip ir galvojome JAV pasisiskiepyti. JAV – viena pirmaujančių šalių pasaulyje pagal skipeijimą ir dar balandį ten galėjo gauti skiepus kone visi norintys, net nepiliečiai ir negyventojai (ne vieną lotynų amerikietį sutikome ar pažįstame, kuris specialiai skrido į JAV dėl skiepų). Dabar tai – be galo paprasta bet kam, ne tik JAV piliečiams ar gyventojams. Bet visokios problemos:
(a)Lietuvoje pasiskiepijusiems užsienyje neduoda galimybių paso. Sako „tai parodykit JAV skiepų kortelę, ji galioja“. Mūsų klientai, atvykę iš JAV pasisvečiuoti Lietuvoje, praneša apie problemas: restoranų padavėjai tų kortelių nepažįsta, iš kiekvieno restorano, būna, tenka skambinti į koronaviruso liniją ir t.t.
(b)JAV būsime kiek trumpiau nei 3 savaites, kurių reikia tarp Pfizer dozių. Tiesa, JAV leidžia antrą dozę paimti iki 4 dienų anksčiau, tam ir reikėtų pirmą dozę imti iš karto, bet nežinia, ar taip nesuprastėja apsauga.

Lėktuve į Orlandą

Lėktuve į Orlandą

Logiškas variantas gal būtų JAV pasiskiepyti Janssen (tokiu būdu gaunant teisę Lietuvoje nesiizoliuoti ir grįžtant nesidaryti galimai nepigaus COVID testo JAV), o Lietuvoje Pfizer (kad gautume galimybių pasą ir geresnę apsaugą), bet čia jau Aistės tėvai griežtai uždraudė: nežinia, kaip sureaguos organizmas į dvi vakcinas.

Taigi, skiepysimės Lietuvoje.

Autonuomos deficitas JAV

Dar Gvatemaloje kiek išgąsdino šis „Youtube“ video apie poCOVIDinius deficitus. „Amerikoje trūksta kečupo maišelių, kompiuterių“ – pasakoja „Wendower Productions“ tame video. Su kompiuterių trūkumu pasaulyje susidūriau ir aš. „Bet didžiausias trūkumas – nuomojami automobiliai“! Esą, Aliaskoje jų nėra visai vasarai, o jei gauni, tai už šimtus eurų per dieną. Nes nuomos kompanijos pandemijos pradžioje automobilius išpardavė, o, JAV turizmo rinkai atsigavus, jų nebeturi pakankamai.

Autonuoma JAV ir mums, ir daugeliui atrodo kaip duotybė – po šią šalį ir mes, ir daugelis, juda taip, nes kitaip nelabai ir įmanoma, normalaus viešojo transporto beveik niekur nėra. Tad net nesusimąstėme, kad gali būti kitaip, bet kai patikrinau sąlygas, teko nemaloniai nustebti: kur anksčiau autonuoma kainuodavo 20-25 eurus už dieną, dabar kainos prasideda nuo 45 eurų. Ką gi, alternatyvų nėra, tad skubiai užsakėme, kol dar tokių automobilių buvo.

Einame link „Avis“ ir diskutuojame. „Gali būti dar problemų – žmonės rašo, kad net ir atėjus laiku, autonuomoje sako, kad trūksta automobilių, nes kas nors negrąžino“ – sakau aš. Aistė optimistiškesnė: „Juk atskridome vienuoliktą nakties, ne savaitgalį – neturėtų būti problemų“.

Autonuomos deficitas Orlande

Autonuomos deficitas Orlande

Atėję į autonuomų salę, atsimušame į eiles. Milžiniškas, nematytas niekur pasaulyje: kai kurie žmonės tik liūdnai sėdi prie lagaminų ant žemės. Dar kažkiek pasisekė, kad užsakome „Avis“ – telieka atstovėti kokią valandą. Kada prieis langelį tie, kas užsakė „Budget“, išvis nežinau. Na, bent jau užsakytą automobilį turi – nors apie tas laisvų automobilių eiles, iš kurių galėjai rinktis kokį nori Majamyje 2020 m., belieka pasvajoti. Automobilio rida didesnė, nei kada esu gavęs JAV: kiek girdėjau, didieji JAV autonuomos prekių ženklai net supirkinėja naudotus automobilius (naujų taip greitai gauti negali dėl pasaulinio mikroschemų deficito).

JAV pajudėjo į keliones daug greičiau, nei tikėjosi rinka… Važiuojame į Naująjį Orleaną, per naktį, pakeliui nusnaudžiame pakelės aikštelėje.

Vudu šventės fragmentas

Vudu šventės fragmentas Naujajame Orleane

JAV politinis susiskaldymas apėmė ir koronaviruso klausimą

JAV – viena labiausiai politiškai susiskaldžiusių šalių. Demokratai ir respublikonai turi skirtingas nuomones daugeliu klausimų – tarp jų ir dėl kornaviruso. Demokratai buvo linkę imituoti Europą – karantinai, kiti ribojimai. Tiesa, JAV tai jie padarė tik keliose valstijose (Niujorke, Kalifornijoje), bet to pakako, kad laisvę mylintiems respublikonams kiltų atmetimo reakcija nuo visko, kas apibrėžiama kaip „COVID valdymas“. Tai jie tarsi prilygina visiems kitiems „žmonių teises ribojantiems demokratų išmislams“, kuriems prieštarauja: persekiojimams už tariamą „neapykantos kalbą“, „cancel culture“, teisių į religiją ribojimams, atskirų mažumų protegavimui kitų bendruomenių sąskaita, „Black Lives Matter“ riaušėms, paminklų griovimui ir t.t. „Radikalesnių“ respublikonų nuomonę sudėčiau į tokius sakinius: „Viskas, kas iš demokratų – idiotiški absurdai. Karantinai dar ir moksliškai matosi, kad idiotiški absurdai. Reiškia beveik garantuotai idiotiški absurdai ir visa kita, ką dabar siūlo demokratai: kaukės, vakcinacija ir t.t.“.

Respublikoniški atsišaukimai ant privataus namo Floridoje: 'Liberalų logika: Vakcinacijos pažymėjimui - taip, rinkimų teisės pažymėjimui - ne" (aliuzija į esą suklastotus prezidento rinkimus 2020 m.), "Lai liberalai nešios kaukes amžinai", "Liberalizmas yra psichinė liga"

Respublikoniški atsišaukimai ant privataus namo Floridoje: ‘Liberalų logika: Vakcinacijos pažymėjimui – taip, rinkimų teisės pažymėjimui – ne” (aliuzija į esą suklastotus prezidento rinkimus 2020 m.), “Lai liberalai nešios kaukes amžinai”, “Liberalizmas yra psichinė liga”

Iš tikrųjų tokios dvi žmonių grupės per pandemiją susiklostė daugelyje šalių: bet JAV susiskaldymą dar labiau sustiprino tai, kad to susiskaldymo jau būta iki tol.

Pietų JAV valstijos – labai respublikoniškos, ir į mus, einančius, tarkime, į restoraną ar muziejų su kaukėmis kokioje Alabamoje ar Misisipėje, žūri keistai. Gal tinkliniuose restoranuose patys pardavėjai ir dirba su kaukėmis – na, bet visi supranta, jie „vargšai, jiems taip liepia koks demokratas darbdavys iš Šiaurės“.

Analogiškai kaukės dar privalomos federalinės valdžios kontroliuojamose institucijose, pavyzdžiui, oro uostuose. Juk federalinę valdžią dabar turi demokratai. Tuo tarpu valstijų valdžios institucijose pietų JAV kaukių nereikia – juk valstijų valdžią ten turi respublikonai.

Pramoginė Burbonų gatvė Naujajame Orleane

Pramoginė Burbonų gatvė Naujajame Orleane

O kai su kaukėmis užėjome į didžiausią respublikonų bastioną – Amerikos Valstijų Konfederacijos prezidento Džefersono Deiviso biblioteką-muziejų – darbuotoja nužvelgusi tarė: „Žinot, kaukės čia neprivalomos“, su tokiu tonu „Nusiimkit greičiau“ – turbūt pagalvojo, kad tiesiog suklydome, manydami, kad privalomos. Kai nenusiimame, žiūri kaip į keistuolius. Panašus pokalbis laukia ir viešbutyje Naujajame Orleane.

Sustojame prie indėnų piliakalnių Moundville

Sustojame prie indėnų piliakalnių Moundville

Ir ne, čia nėra visiškai taip, kad žmonės vakcinavosi ir todėl nebebijo: būtent tose pietų valstijose vakcinacija vyksta lėčiausiai. Privačiuose pokalbiuose su kaukių nedėvinčiais, rankas spaudžiančiais (jokių ten „susidaužimų kumščiais“, kaip Gvatemaloje), apsikabinti norinčiais žmonėmis supratau, kad dauguma jų – nepasiskiepiję ir neketina: arba kol kas, arba iš viso. Abejoja vakcinų saugumu („Ne per metus vakcinas sukuria“), bet, būna, sako ir taip: „Būtų kaip normalus skiepas, kur tiesiog siūlo žmonėms, tai pasiskiepyčiau – bet čia kai valdžia taip spaudžia skiepytis, tai nenoriu, kelia įtarimų“.

Iš balkono baro įsiaudrinę žmonės mėto karoliukus praeiviams

Iš balkono baro Naujajame Orleane įsiaudrinę žmonės mėto karoliukus praeiviams

Tiesa, vakcinuotis skatina ne tik demokratai, o ir „respublikonų elitas“ (šiaip jau pliekiantis visokius karantinus). Siūlymai vakcinuotis ir pietų JAV kabo prie vaistinių, skamba iš parduotuvių garsinių pranešimų, „Walmart’e“ kabo užrašas „Galite pasiskiepyti čia ir dabar, parduotuvėje“. Respublikoniškoje Luizianoje matome reklamuoja vakcinacijų loteriją: vakcinuodamasis automatiškai dalyvauji ir gali laimėti milijoną dolerių. Bet jau visa „kova su COVID“ eilinių amerikiečių sąmonėje amžiams susieta su demokratais ir daug eilinių respublikonų net savo elito nebeklauso.

Laukiame kosminio laivo paleidimo Kenedžio kosminiame centre Floridoje

Laukiame kosminio laivo paleidimo Kenedžio kosminiame centre Floridoje

Kas kaip nori, tas taip saugosi – ir darbuotojų trūkumas

Praleidžiame kelias gražias dienas Naujajame Orleane, kur jau atgimusios ir ekskursijos (niekur kitur gyvenime nemačiau tiek jų daug) ir visas naktinis gyvenimas, nors mes to privengiame.

Naujojo Orleano širdis - Džeksono aikštė

Naujojo Orleano širdis – Džeksono aikštė

Pasukame link Atlantos, Džordžijos, kur per 2020 m. jau balsavo už Baideną. „Coca Cola World“ muziejuje situacija jau kita: kaukės ne tik privalomos, bet dar ir gal pirmoji vieta pasaulyje, kur taip griežtai draudžia jas nusiimti netgi akimirkai nuotraukoms (tenka fotografuotis su kaukėmis). Na, žmonių ten tikrai daug, ankštoka – turbūt tarptautinis prekės ženklas bijo neigiamos reputacijos. Ne ieškinių: Džordžijoje prie kiekvieno muziejaus, kiekvienos parduotuvės, kiekvienos degalinės kabo atsišaukimas, kurio esmė „Pagal Džordžijos teisę, įstaiga neatsako už lankytojo užsikrėtimą COVID jos viduje, ar lankytojo mirtį po tokio užsikrėtimo“. Milijoninių ieškinių šalyje JAV tai labai svarbu.

Kokakolos pasaulyje

Kokakolos pasaulyje

Tipinis atsišaukimas Džordžijos valstijoje

Tipinis atsišaukimas Džordžijos valstijoje

Be šitų atsišaukimų, įprastų JAV advokatų reklamų ir religinių šūkių, palyginus su 2020 m., JAV atsirado naujo tipo šūkis: „Samdome darbuotojus!“. Ko tik nežada – net ir kelių šimtų dolerių vienkartinę „nusamdymo premiją“, kurią gausi išdirbęs mėnesį. Per COVID uždaryti verslai turėjo paleisti darbuotojus, o dabar sunku juos pakviesti atgal. Didžiąja dalimi dėl to, kad demokratų valdžia moka visokiausias kompensacijas: kam dirbti, jei beveik tą patį gauni nieko nedirbdamas ir dar turi visą laisvą laiką? Respublikonai, aišku, tuo piktinasi šitaip švaistomais mokesčių mokėtojų pinigais: “mokame išmaldą, kai antraip eitų dirbti”.

Samdymo reklamos

Samdymo reklamos

Kai kurie verslai dėl darbuotojų trūkumo net neatsidarė ir su tuo susiduriu pats: štai noriu pavalgyti viename miestelyje. Restoranų nemažai. Bet štai „Five Guys“ nedirba, ant „Taco Bell“ kabo užrašas, kad dirba tik išsivežimui (net rankų nusiplauti negalima – matyt, nėra kam plauti salę ir tualetus), toks pats dar ant poros restoranų. Kitose vietose nedirbančių restoranų mažiau, bet eilės, nors daug tuščių staliukų: padavėjai nespėja susodinti (JAV įprasta, kad padavėjai restorane privalo pasodinti klientus).

Sonic Drive In restoranų tinklas tiesiog buvo idealus pandemijai - čia vietoje staliukų visuomet valgai savo automobilyje prie individualių užsakymo punktų

Sonic Drive In restoranų tinklas tiesiog buvo idealus pandemijai – čia vietoje staliukų visuomet valgai savo automobilyje prie individualių užsakymo punktų

Apskritai, COVID ribojimai pietų JAV varijuoja smarkiai, priklausomai nuo vietos. Nuo „Nenusiimkite kaukių niekada“ „Coca Cola World“ iki „Galite nusiimti nuotraukoms“ Birmingamo pilietinių teisių muziejuje iki “kaukės tik vakcinuotiems” iki „kaukės pasirinktinai, bet tarp ekskursijų paliekame privalomus tarpus“ Oak Alley dvaro muziejuje prie Naujojo Orleano (tie tarpai – ~5 min.) iki respublikoniškai Džordžijos valstijos valdžiai pavaldaus „Stone Mountain“, kurio lynų keltuvai skrido sausakimši ir ten jau kaukių niekas nedėvi, tarp keleivių pasikeitimų niekas nieko nedezinfekuoja. Tiesa, tame pat „Stone Mountain“ vakarinį lazerių šou dabar galima žiūrėti nuo žolės tik sėdint „savo kvadrate“ (jie specialiai subraižyti).

Prigrūstas lynų keltuvas Stone Mountain...

Prigrūstas lynų keltuvas Stone Mountain…

...ir subraižytos šeimų zonos vakariniam lazerių šou ten pat

…ir subraižytos šeimų zonos vakariniam lazerių šou ten pat

Kai kurios lankytinos vietos klientus bando raminti lipdukais, kad „Visi darbuotojai pasiskiepiję“, nors vietiniai abejoja, ar tai tiesa: „Turbūt tik reklaminis šūkis“.

'Visi darbuotojai pasiskiepiję' atsišaukimas Lauros plantacijoje prie Naujojo Orleano

‘Visi darbuotojai pasiskiepiję’ atsišaukimas Lauros plantacijoje prie Naujojo Orleano

Atlantoje sudalyvaujame lietuvių Joninėse, kur jau kažkaip saugomės mes vieninteliai – aplinkui tarsi 2019 m. Ir pernakvoti vietos lietuviai pakviečia, nors Aistė abejojo, ar kas dar per pandemiją benorės kviesti namo.

Toliau – Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas (seniausias JAV miestas) ir Kenedžio kosminis centras kur netikėtai pasiseka: kaip tik tą dieną leidžia kosminį laivą! Ir pagaliau pietinė Florida, kur į „Gabalėlius Lietuvos“ įtraukiu paminklą lietuviams, muziejinę lietuvių ekspoziciją. Tada – skrydis į Niujorką.

Leik Vorto muziejaus lietuvių ekspozicijoje

Leik Vorto muziejaus (Florida) lietuvių ekspozicijoje. Kuratorius atidarė specialiai mums, sakė, kad pastatas daug mėnesių uždarytas dėl COVID. Pats, matyt, respublikonas: ‘Nesąmonė, miesto valdžia tingi dirbti, tai ir uždarė, visa kita juk veikia’.


Niujorkas (2021 07 02-2021 07 11)


Skrydis į Niujorką

Registruojantis skrydžiui į Niujorką aviakompanija paskelbia nedidelį aukcioną: rašykite, kokį mažiausiai kuponą sutiktumėte gauti, kad skristumėte kitu reisu. Variantai 200, 300, 400, 500 dolerių arba „įrašykite savo“. Pardavė daugiau bilietų nei yra vietų ir dabar mėgina „papirkti“, kad kas nors sutiktų nuskristi į Niujorką vėliau… Štai tokie dabar jau kelionių mastai JAV. Atsisakome siūlymo: neaišku, nei kokiu reisu nusiųs, nei ar kada artimiausiu metu dar galėsime būti JAV, kad tą kuponą išnaudotume.

Apie visas „saugumo priemones“ JAV skrydžiuose, neva nepardavinėja vidurinių vietų, aišku, irgi visi jau pamiršo, lėktuvas sausakimšas. Liko kaukės – nes čia, kaip garsiai pasako stiuardai ir pilotai, nukreipdami priekaištus nuo savęs, federalinės valdžios sprendimas. „Nusiimkite tik gurkšniui ir vėl užsidėkite“.

Šiaip kosinčių daug, daug jų vaikai, kuriems vakcinacija negalima. Florida dabar viena labiausiai sergančių valstijų – bet JAV tarp statistikos ir žmonių elgesio nėra jokios koreliacijos.

Niujorke jau žymi dalis žmonių dėvi kaukes, net lauke. Viešajame transporte pranešimai jas skelbia privalomomis – nors kai kurie jau ir drįsę nusiimti ir tarsi niekas jiems nieko nesako. Tarsi patenkame į kitą šalį…

Niujorko metro

Niujorko metro

Gausu Niujorke ir visokių atsišaukimų prieš diskriminaciją: įprastinius už LGBTQIA+, prieš antisemitizmą, už juodaodžius, kuriuos matydavau kasmet, papildė nauji „prieš rasizmą prieš azijiečius“. Sakoma, kad tokio rasizmo pagausėjo būtent dėl COVID: ypač pandemijos pradžioje kai kurie amerikiečiai įžeidinėjo „kiniškos išvaizdos“ žmones, jų privengė, gal net pratrūkdavo smurtu. Vietos lietuviai – kurių daugelis respublikonai – sako, kad tai visiška nesąmonė, dar viena „demokratų išgalvota diskriminacija“.

Savivaldybės atsišaukimas prieš azijiečių diskriminaciją Niujorke

Savivaldybės atsišaukimas prieš azijiečių diskriminaciją Niujorke

Taip pat dar matau „Black Lives Matter“ judėjimo atgarsius – Niujorke daugiau nei pietų JAV. Štai parduotuvė užsiklijavusi ant vitrinos „Black Lives Matter“ lipduką: pernai taip verslai gynėsi, kad jų vitrinų nedaužytų tas „pokarantininis kovos protrūkis“. Kadangi parduotuvė, panašu, bankrutavusi, lipdukas likęs. Kitur tų lipdukų, šūkių mažai – nors Niujorke ir daugiau nei Pietų JAV ir jei Pietų JAV pamatysi „Black Lives Matter“ ženklus, tarkime, kokio juodaodžio sklype, tai Niujorke juos kelia oficiali demokratų kontroliuojama valdžia (pvz. prie Niujorko bibliotekos). Ir vis tiek dabar jau, panašu, tuos šūkius pamažu stelbia palaikymas azijiečiams: “kova už teises” eina bangom.

Kodėl Niujorkas?

Kodėl paskutinė mūsų stotelė Amerikoje – Niujorkas?

Todėl, kad iš jo yra geriausi skrydžiai į Lietuvą: Finnair skrydį iš Niujorko per Milaną ir Helsinkį įsigijome už ~250 eurų, kas yra pigu, žinant, kad skrydžiai į vieną pusę paprastai kainuoja brangiau, nei kai skrendi į abi puses. Viską lėmė JAV draudimas atvykti tiesiai iš ES ne piliečiams ir negyventojams: prie šio draudimo, mažai kas gali atskristi į JAV, o visgi kokia pusė skrendančių iš JAV į Europą visų pirma turi atskristi iš Europos į JAV.

Bet kartu Niujorke ir daug reikalų: susitikimų, paskaita apie lietuvišką paveldą Apreiškimo parapijoje ir t.t.

Pasakoju apie lietuvišką paveldą Amerikoje

Pasakoju apie lietuvišką paveldą Amerikoje

O galiausiai į Niujorką atviliojo AirBnB butas. Jį užsakėme dar gegužį – rizikuodami, juk „karantinistiniame“ Niujorke tada dar beveik viskas buvo uždaryta. Užtat pasiūlymas buvo toks, kokio normaliu metu tikrai negausi – butas Manheteno centre, su vaizdu į dangoraižius, Empire State Building, už tokią kainą, už kokią paprastai gauni tik kambarį hostelyje be tualeto! Ir dar visa tai per liepos 4 d., JAV nacionalinę šventę!

AirBnB bute Niujorke

AirBnB bute Niujorke (liepos 4 d. apšvietimas)

Iš pradžių net įtarėme, kad čia kažkokia apgavystė: bute be mūsų dar niekas nebuvo apsistojęs, neparašė komentarų. Bet sutikrinę savininkės duomenis vis labiau įsitikinome, kad situacija turbūt tokia: per visus karantinus, darbus iš namų, šeimininkė nutarė laikinai palikti Niujorką, išvažiuoti kažkur į užmiestį ir ieškojo kaip išnuomoti savo butą pernelyg nesidomėdama rinkos kainomis.

Saulėlydis Niujorko gatvės gale

Saulėlydis Niujorko gatvės gale

Na o ir tos rinkos kainos neaiškios: gegužį daugelis nebūtų rizikavę rezervuoti buto liepai. Mums tai buvo mažiau aktualu: pagyventi, padirbėti Niujorke atrodė ir šiaip įdomu, o kai kurie susitikimai būtų buvę įmanomi net jei ir daug kas uždaryta. Tačiau pasisekė gerokai labiau: žadėję „atidaryti Niujorką“ liepos 1 d., politikai atidarė birželio viduryje (dėl kritusių COVID skaičių, sėkmingos vakcinacijos).

„Tiesos akimirka“ – ateiname į butą. Patenkame į vidų. Jis tikrai nuostabus. Itin nuostabu stebėti iš jo liepos 4 d. apšvietimu pasidabinusį Niujorką, fejerverkus.

Liepos 4 d. fejerverkai nuo Empire State Building

Liepos 4 d. fejerverkai nuo Empire State Building

Niujorko atgimimas

Niujorkas atgimsta. Kai po mišių lietuvių Apreiškimo parapijoje sakau paskaitą apie lietuvišką paveldą Amerikoje, tai buvo tik antras toks “tautinis” susirinkimas po Mišių (šiaip jau esminis JAV parapijų pagrindas) – iki tol dėl COVID jie nevykdavo. Paskui kartu su Niujorko lietuviais liūdnai stebime krepšinį, kaip Lietuva pralošia slovėnams. Pati bažnyčia, beje, nuo praeito apsilankymo suremontuota, lietuviški kryžiai sugrąžinti į vietą.

Niujorkiečių masės plūsta stebėti liepos 4 d. fejerverkų

Niujorkiečių masės plūsta stebėti liepos 4 d. fejerverkų

Aplankau ir Lietuvos konsulatą, Lietuvių katalikų religinę šalpą.

Bet ne visi planai pavyksta – iš tarpukario Vilniaus atkelto jidiš instituto YIVO atstovai sakė, kad dar nedirba, ir todėl įleisti negalės. Nedirba ir Jono Meko įkurtas Anthology Film Archives kino teatras į kurį tikėjomės nueiti, šįsyk turėdami pakankamai laiko ten pažiūrėti kino filmą.

Niujorko vaizdas

Niujorko vaizdas. Kai buvome pastarąjį kartą 2019 m. šių dangoraižių dar nebuvo

Ne todėl, kad būtų uždrausta – Niujorke galima jau nuo birželio vidurio. Tačiau kai karantinas Niujorke užtruko 15 mėnesių, lengviau pasakyti nei padaryti. Mašina sustojo: darbuotojai išsiskirstė, gal išvažiavo iš Niujorko, kaip mūsų buto nuomotoja, kiti darbdaviai patys atsisakė patalpų. Tokio dydžio mašiną vėl paleisti užtrunka, todėl Niujorke nebuvo vienos aiškios atsidarymo dienos.

Staten Island Ferry plaukia pro Laisvės statulą

Staten Island Ferry plaukia pro Laisvės statulą

Brodvėjaus teatrai dar uždaryti – per savaitę-kitą spektaklių nesurepetuosi. Gal nuo liepos galo, gal nuo rugsėjo veiks – visi skirtingai. TKTS Brodvėjaus teatrų bilietų parduotuvė, kurioje 2019 m. pirkome bilietus į spektaklį “Oklahoma”, uždaryta. Atsišaukimas ant jos durų prašo paremti – tai verslas, o ne nepelno įstaiga, na, bet niekam nekelia abejonių, kad COVID jį paveikė, tad jei kam čia patiko pirkti Brodvėjaus bilietus kol Brodvėjaus teatrai dar veikdavo, gal paaukosite, kas išliktų?

Niujorko Times Square, garsėjanti reklamomis

Niujorko Times Square, garsėjanti reklamomis, jau pilna kaip visada, nors aplinkiniai teatrai neveikia

Niujorko užsidarymas buvo greitas, o atgimimas – lėtas. Niujorko gatvėse daug to atgimimo ženklų – pavyzdžiui, laikinų restoranų būdos, kur kiekvienam staliukui (šeimai) sukalta po atskirą kambarėlį. To nebereikia, bet dar neseniai reikėjo.

COVID-inis restoranas Niujorke

COVID-inis restoranas Niujorke

Savaitgaliais populiariuose parkuose ribojamas žmonių skaičius – į High Lane ar Little Island reikia registruotis. Į High Lane “paskutinę minutę” gaunu vietų, į Little Island – ne.

Į muziejus teoriškai reikia pirkti bilietus internetu. Bet jei kitur rezervuoji bilietus ir žinai, kad tada nebus daug žmonių, Niujorke kitaip: atrodo, Metropolitan meno muziejus pardavinėja internetu tiek bilietų, kiek tik nori, o įleidžia ribotą žmonių skaičių, tad lauke susidariusi gal 300 metrų eilė. Gerai, kad nepirkome brangaus bilieto, o pirma atėjome pasižiūrėti – tiesiog nuėjome į mažiau populiarų Niujorko miesto muziejų, kur jokios eilės.

Eilė prie Metropolitan meno muziejaus

Eilė prie Metropolitan meno muziejaus

COVID testai Niujorke ir skrydžiai į Lietuvą iš Niujorko

Niujorke vakcinų siūlymas perėjęs į naują lygį. Skiepijama metro stotyse – o už tai nemokamai duodamas 7 dienų metro bilietas. Kai išėjome iš Niujorko miesto muziejaus, lauke laukė skiepų autobusiukas: gaudo praeivius ir skiepija Janssen. Vakcinuotis kviečiama iš garsiakalbių viešose erdvėse. Angliškai, ispaniškai.

Nemokamas savaitinis metro bilietas už skiepą. Niujorke toks kainuoja dešimtis dolerių.

Nemokamas savaitinis metro bilietas už skiepą. Niujorke toks kainuoja dešimtis dolerių.

Lietuvoje panaikino reikalavimą kiekvienoje kavinėje rodyti galimybių pasą tad, Aistė sako, dabar gal skiepytųsi. Bet pakeitė ir kitą tvarkos punktą: dabar nesiizoliuoti ir nesitestuoti gali tik jei pasiskiepiji bent 14 dienų prieš grįžimą į Lietuvą (seniau nebuvo jokio termino). Taigi, nebespėsime – būtume spėję tik jei būtume skiepijęsi pietų JAV.

Skiepų furgonas, tykantis prie Niujorko miesto muzuiejaus

Skiepų furgonas, tykantis prie Niujorko miesto muzuiejaus

Ką gi, artėja skrydis, reikia COVID testo. Iš visų šalių, kuriose buvau, JAV testų sistema atrodė neaiškiausia. Internetas pilnas baisių pasakojimų, kaip už COVID testą “nepaklausus kainos” paėmė tūkstančius dolerių. Tos laboratorijos, kurios perka interneto reklamas “Google”, testus siūlo už 200, 300 dolerių. Gatvėje matėme ir skelbimų 30, 70 dolerių.

Savo ruožtu, pasiknisę giliau, pakalbėję su niujorkiečiais, randame ir informacijos apie nemokamus testus – lyg ir prieinamus visiems. Bet ten irgi daug klausimų: ar duos reikiamą pažymą (kai kur rašo, kad atsiunčia tik SMS – tikrai netiks)? Ar padarys testą laiku (kai kur rašo, kad 3 darbo dienas – netinka)? Ar nemokama visiems, ar „nemokama“ reiškia, kad tiesiog paima pinigus iš privataus draudimo, o mes draudimo, dengiančio COVID testus, neturime (daugelis amerikiečių turi)?

Padėka kovojusiems su pandemija Niujorko Times aikštėje

Padėka kovojusiems su pandemija Niujorko Times aikštėje

Vienas mūsų klientas kaip tik tom dienom skrenda iš Niujorko ir patikina – tam tikros nemokamos laboratorijos tikrai veikia. Pasekame jo pėdomis. Viskas puiku: testas tokiame autobusiuke nemokamai, kitą dieną gauname rezultatus. Viena klaida – paskambiname, kelia, pataiso. Visos baimės, kad štai, neva nemokamai ar už kokį dolerį, paskui „netyčia“ paims nuo kortelės kokį tūkstantį, nepasitvirtina, Niujorke kaip tik viskas paprasčiausia: net Lietuvoje, kurioje mokame mokesčius, prieš jokią kelionę nesame gavę nemokamų testų, o Niujorke oficialiai gauname nebūdami nei piliečiai, nei gyventojai!

Koronaviruso testas Niujorke

Koronaviruso testas Niujorke

Sunkiai įsivaizduoju, kaip tame pat mieste lygiai tą pačią paslaugą gali gauti ir nemokamai, ir už tūkstančius dolerių – bet tokia JAV medicinos sistemos realybė. Greičiausiai valstijos valdžia skyrė kažkokią subsidiją norėdama, kad žmonės kuo daugiau testuotųsi ir nerizikuotų užkrėtinėti kitų; tuo tarpu visokie verslininkai gaudo tuos, kurie apie tokią subsidiją nežino ir kuriems 200 ar 300 dolerių nėra jau tokie dideli pinigai kad kvaršintų galvą. Arba kurie įpratę nekvaršinti galvos dėl medicininių paslaugų nes “turim brangų draudimą, vis tiek jis apmokės”.

Piknikai Centriniame Parke

Piknikai Centriniame Parke

Skrydis. Niujorkas-Milanas apytuštis. Milanas-Helsinkis, Helsinkis-Vilnius jau pilnesni. Testo Niujorke niekas netikrina – bet žvilteli Milane. Be Lietuvos anketos, pareikalauja užpildyti ir Italijos, nepaisant to, kad Italijoje iš oro uosto neišeisime.


Lietuva (2021 07 12-2021 08…)


Nulis kontrolės oro uoste

Lėktuvui nusileidus Lietuvoje, pasidžiaugiau, kad neturime registruotų lagaminų, ir griebęs savo bagažą skubėjau išlipti. Prisimenu, kaip grįžus iš Brazilijos teko gal kelias valandas praleisti prie kontrolės: nes, jau atsiėmus lagaminą, laukė epidemiologinė kontrolė. Mūsų lagaminas atvažiavo vienas paskutiniųjų, tad teko stoti į eilės galą, o procesas vyko lėtai. Šįkart noriu užsiimti eilę vienas pirmųjų…

Pakeliui namo. Panamoje įsigijome veido skydus (ten viešajame transporte jie buvo privalomi "ant kaukių")

Pakeliui namo. Panamoje įsigijome veido skydus (ten viešajame transporte jie buvo privalomi “ant kaukių”)

Neprireikia. Jokios kontrolės – nei pasų (visgi iš Šengeno), nei epidemiologinės. Lyg grįžome į tuos laikus 2020 m. spalį, kai grįžau iš Egipto ir niekas nieko netikrino. Formaliai turėjai pildyti anketas kur izoliuosies ir pan. – bet niekam tai nerūpėjo, o emigrantų į JK grupės sprogo nuo komentarų, siūlančių „rašyti bet kokį vardą, pavardę, telefoną, nesiizoliuoti – ir niekas nesuseks“. Paskui, atrodo, valdžia buvo „atėjusi į protą“ – na, jei yra reikalavimas, tai bent jau verta tikrinti. O dabar vėl viskas kaip po senovei, izoliacijos reikalavimas negali būti įgyvendinamas. Išeiname tiesiai į miestą.

Taisyklių nepažeidžiame: izoliuojamės 7 dienas, o paskui gauname – tai naujovė – nemokamą COVID PGR testą, įgalinantį izoliaciją užbaigti (anksčiau už jį tekdavo mokėti). Vėl neigiamas. Jau 10 testas. Tiesa, šįkart jau niekas ir neskambino, netikrino, ar izoliuojamės. Atrodo visi izoliacijos ir panašūs reikalavimai pamažu galutinai(?) perėjo į tą lygį, kuriame yra piratinių filmų siuntimasis: visi žino, kad nelegalu, bet visi žino ir kad iš tikrųjų niekas už tai negresia. Tokios padėties pasekmė paprastai – 80-90% žmonių nustoja kreipti dėmesį į draudimus, jie lieka tik popieriuje.

Aišku, palyginus su „betvarke“ Lietuvos-Baltarusijos pasienyje, čia menkniekis…

Ir šiaip jau realybė tokia: oficialūs ribojimai man, atskridusiam į Lietuvą, yra patys didžiausi, palyginus su ribojimais kitose šalyse, pro kurias „praskridau“ (Dominikos Respublika, Panama, Gvatemala, JAV), nepaisant to, kad neatvykau iš kažkokių labai pavojingų šalių.

Pagaliau skiepai nuo koronaviruso

Registruojamės skiepui nuo koronaviruso. Pfizer, nes:
(a)geriau mažina užsikrėtimo riziką, nei „Astra Zeneca“ ar „Janssen“.
(b)nuo pirmos dozės iki antros yra tik trys savaitės, o ne keturios, kaip „Moderna“.

Pirmai dozę LITEXPO registruojuosi liepos 20 d., reiškia, antra dozė rugpjūčio 10 d., o rugpjūčio 24 d. bus praėję 14 dienų nuo antros dozės, kas pagal daugelį tvarkų reiškia, kad skaitaisi vakcinuotas. Dėl to gali įvažiuoti į kai kurias papildomas šalis, o į kai kurias kitas, į kurias šiaip reikia testo, vykti be testo… Aišku, kas bus rugpjūtį ar rugsėjį nenumatysi, bet turime minčių daryti paskutinę „Tikslas – Amerika“ ekspediciją rugsėjo-spalio sandūroje. Šiandien tiesiai į JAV iš ES dar neįvažiuosi, bet jei padarys, kad įvažiuoti bus galima, gali būti, kad reikalaus vakcinacijos, kaip ne viena kita šalis… Taigi, tada jau būsiu pilnai vakcinuotas. Gali būti, kad planai keisis, darysiu kažką kitą – bet vis tiek aišku, kad vakcinacija pandeminiame pasaulyje suteiks papildomų galimybių ir teisių.

LITEXPO skiepijimo centras jau beveik tuščias, kaip kokia balsavimo apylinkė per Europarlamento rinkimus: be eilių, atėjęs anksčiau savo laiko, gaunu vietą, gaunu skiepą, pasėdžiu, kaip liepia, 15 minučių, išeinu. Jokių šalutinių poveikių, išskyrus skausmą dūrio vietoje (Aistei šalutinių poveikių kiek daugiau: dėl skausmo vieną dieną sunkiai gali pakelti ranką, taip pat vakare turi temperatūros). LITEXPO centrą uždarys, gal todėl SMS apie sekantį skiepą kol kas negaunu.

Tuščias skiepijimo centru paverstas Litexpo

Tuščias skiepijimo centru paverstas Litexpo

Olimpiada. Turėjau šiuo metu būti Tokijuje, deja. Ech, kaip skirtingai pasaulis reaguoja į pandemiją. Daugelis olimpiadų tokios panašios viena į kitą, kad žiūrovui net nėra didelio skirtumo, kur jos vyksta. Bet šie metai – visai kas kita. Tokijuje olimpiada vyksta be žiūrovų iš užsienio – bet vyksta. Jei, tarkime, teisę rengti šią olimpiadą būtų gavusi Australija ar Naujoji Zelandija, greičiausiai ji būtų buvusi išvis atšaukta. Jei teisę būtų gavęs Dubajus ar koks pietų JAV miestas – olimpiada vyktų ir su žiūrovais. Jei teisę būtų gavusi Brazilija, Indija ar PAR – olimpiada įvyktų, tačiau, tikriausiai, dėl atmainų baimės daug sportininkų ją boikotuotų. Globalaus pasaulio požiūrių į globalią problemą begalinė įvairovė! Pietų Amerikos futbolo čempionatą štai iš Argentinos perėmė Brazilija – ne tai, kad ten žymiai geriau pandemijos prasme, bet požiūris į ligą kitas.

Po skiepo

Po skiepo

Iš pradžių buvo gaila, kad nepamatysiu Olimpaiados gyvai, apie ką seniai svajojau – Centrinėje Amerikoje ir JAV suradau ne mažiau įdomų, turiningą ir naudingą būdą praleisti kelis mėnesius. Visą pandemiją taip: vienus kelius situacijai ir likimui uždarius, randu gerų alternatyvų.

Kur man 2020-2021 m. buvo saugiau – užsienyje ar Lietuvoje?

Lietuvoje gajus stereotipas, esą per pandemiją itin pavojinga būti užsienyje, keliauti.

Kaip žmogus, nuo 2020 m. pradžios aplankęs 26 šalis, nutariau pasižiūrėti – ar man būtų buvę saugiau būti Lietuvoje, nei ten, kur kiekvienu metu buvau iš tikrųjų?

Atrodo, atsakymas gana vienareikšmis – beveik kiekvienu metu pavyko būti saugesnėse vietose, nei Lietuva tuo metu.

Visų pirma, patikrinau, kaip kiekvieną dieną atrodė situacija Lietuvoje ir šalyje, kurioje tuo metu buvau, pagal susirgusių žmonių skaičių:

Užsikrėtimų milijonui gyventojų palyginimas kiekvieną dieną tarp Lietuvos iš šalies, kurioje buvau

Užsikrėtimų milijonui gyventojų palyginimas kiekvieną dieną tarp Lietuvos iš šalies, kurioje buvau

Skirtumai Lietuvos nenaudai milžiniški. Tiesa, ši statistika nėra labai gera, nes skirtingos šalys testavo skirtingais tempais, o Lietuva testavo daug, taigi, atrado didesnį procentą užsikrėtusių, nei, tarkime, Gvatemala. Todėl manau kur kas geriau realią buvusią riziką atspindi šita statistika:

Rizikingumas susirgti COVID perskaičiuotas pagal mirtis po savaitės

Rizikingumas susirgti COVID perskaičiuotas pagal mirtis po savaitės

Čia lyginu ne užsikrėtimus, bet mirtis (jos suregistruojamos gana teisingai ir lygiai, palyginus su užsikrėtimais). Ir mirtis ne lygiai tuo metu, kuriuo buvau šalyje, bet maždaug po savaitės: nes tie žmonės, kurie tada mirė, tikėtina, vidutiniškai užsikrėtė maždaug tuo metu, kai šalyje buvau aš.

Apskaičiavus šitaip, skiriasi mažai kas, nors kitos šalys ir atrodo sąlyginai prasčiau, nei pirmame grafike (ypač Gvatemala). Bet vis tiek praktiškai visą pandemiją buvau saugesnėse šalyse, nei Lietuva. Išskyrus, aišku, tuos kartus, kai buvau Lietuvoje. Ir dvi kitos žymesnės, bet labai trumpalaikės išimtys – Brazilija 2021 m. vasario pabaigoje, kuomet ten kilo COVID banga, kai Lietuvoje ji jau rimo, ir Gvatemala 2021 m. gegužę. Svarbiausia, išvengiau 2020-2021 m. bangos Lietuvoje, kurios metu susirgo daugelis Lietuvoje pasilikusių mano pažįstamų (ir galbūt toks likimas būtų ištikęs ir mane).

Prie to pridėkime dar tai, kad, išskyrus sugrįžimus į Lietuvą, niekada nebuvau saviizoliacijoje. Be Lietuvos ir kelių dienų Brazilijoje, niekada nebuvau ir karantine: nebuvau tokioje vitoje, kur, tarkime, restoranai veiktų tik išsivežimui, neveiktų kirpyklos, būtų negalima susitikinėti su kitais žmonėmis (ar daug jų) ir pan. T.y. šį laikotarpį išnaudojau su kaupu darbams, savanorystei ir kitoms veikloms – tai tikrai netapo “prarastu laiku”, “Zoom laiku” ar dar kuo.

Ir taip ir nesusirgau koronavirusu (dėl sienų kirtimų dariausi 10 testų, žmona – dar daugiau, visi jie neigiami – taigi, šansai, kad abudu būtume persirgę besimptome forma, labai maži).

Dėl to manau, kad visi pasirinkimai buvo labai teisingi ir, aišku, jeigu 2020 m. kovą būčiau viską žinojęs, ką žinau dabar, būčiau elgęsis lygiai taip pat.

Žiūrėsime, ką atneš 2021 m. pabaiga, 2022 metai – nenumatysi, nes daug dalykų priklauso labiau nuo psichologijos, politikos, nei epidemiologijos. Kaip visada. Bet nemanau, kad atsiras kažkas visai naujo: gal bus naujų vakcinų, naujų karantinų, naujų uždarymų, naujų viruso atmainų, naujų draudimų ar ribojimų kirsti sienas, naujų “sveikatos pasų”, naujų protestų – bet tai jau matyta. Gal kitoje vietoje, gal šiek tiek kitaip, bet matyta. Ir aprašyta šiuose dienoraščiuose.

Todėl šis dienoraštis – paskutinis toks. Atėjome į “New normal”.


Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio


1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje

Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje

| 0 komentarų

Metus rašiau “Koronapandemjos dienoraščius”.

Dabar, 2021 m. pavasarį-vasarą, gyvenimas, kelionės vėl tapo labiau prognozuojamos – tačiau vis tiek kitokios nei prieš pandemiją, ir vis tiek kiekvienoje šalyje vis kas nors nustebina. Tad, nors su išsamiais dienoraščiais baigiau, toliau dalinsiuos “stipriausiais” “new normal” įspūdžiais.

Kaip šiais laikais atrodo kelionės, skrydžiai, turizmas, darbas iš užsienio? Šįkart – iš Centrinės Amerikos ir pakeliui į ją 2021 m. balandį-birželį.

Pačių šalių ir jų lankytinų vietų aprašais ir toliau dalinsiuos – bet jie atskiruose straipsniuose: Dominikos Respublika, Panama

Dirbame bute prie Panamos kanalo vartų

Dirbame bute prie Panamos kanalo vartų

Ankstesni koronapandemijos dienoraščiai iš 24 šalių: 2020 m. kovo-balandžio, balandžio-gegužės, gegužės-birželio, birželio-liepos, liepos-rugsėjo, rugsėjo-spalio, spalio-gruodžio, 2021 m. sausio-balandžio.

Krypties pasirinkimas kelionei (2021 m. balandis)

Prieš metus-kitus gerokai iš anksto pasirinkdavau, kur praleisti mėnesį-kitą. Iki šiol turiu tą planų sąrašą, kur kiekviena šalis priskirta kažkokiems mėnesiams, atsižvelgiant į įvairias šventes, renginius. Pavyzdžiui, 2021 m. vasarą svajojau aplankyti Japoniją Tokijo olimpiados metu. Bet užsieniečių į olimpiadą japonai paskelbė, kad nepriims – dar vienas žlugęs planas. Kaip įprasta šiais laikais, galimybes žiūriu likus savaitei-kitai iki kelionės. Tą patį patariu ir tiems, kas vis klausia manęs „Kur keliauti po pusantro mėnesio?“. „Dar ne laikas galvoti“ – atsakau.

Tos galimybės 2021 m. balandį yra – vertinu tik tas šalis, kuriose nebuvęs ir norėčiau nuvykti:
Dubajus (su galimais išvykimais į kai kurias aplinkines šalis). Tenykštė valdžia skiepija beveik sparčiausiai pasaulyje, be to, pasisako prieš karantinus, gaivina turizmą, veikia net garsieji “La Perle” pasirodymai. Bet į Dubajų planavau vykti per EXPO 2020-2021, gal dar pavyks. Be to, buvimą musulmoniškose šalyse apsunkintų Ramadanas, kuris (tiksliau itfarai, kai, saulei nusileidus, minios renkasi kartu pavalgyti) gali būti ir naujos COVID bangos priežastimi.
Kolumbija. Deja, COVID situacija ten smarkiai prastėja ir nepanašu, kad banga greitai baigtųsi, matyt, tuoj rasis ir karantinas.
Kirgizija. Iš pradžių linkau link šio varianto, bet paskui supratau, kad ten geriau važiuoti vasarą, nes antraip dalis kelių dar užsnigti ir nepravažiuojami, ne tokie gražūs kalnų ežerai. Kiekvieną šalį reikia lankyti tada, kai tai optimalu.
Šri Lanka. Nudžiugino informacija, kad šalis atsidarė turistams, kol nepasigilinau: pasirodo, izoliacija pakeista kažkokiu „bioburbulu“, kur iš esmės tas pats, reikia nakvoti, valgyti tik keliuose konkrečiuose viešbučiuose, o vienintelis pliusas – kad gali važiuoti tas 14 d. iš viešbučio į keletą lankytinų vietų konkrečiai nustatytu laiku. Turizmo institucijos į jokius paklausimus apie tai, ką tai reiškia (jeigu būtų privaloma važiuoti su ekskursijom, kokios jų kainos, kur jų sąrašas, ar iš kiekvieno viešbučio bus?), nieko neatsako (net Kirgizija angliškai po savaitės atsakė, o jei turistinės Šri Lankos neatsako, turbūt nelabai kas žinoma/siūloma). Be to, Šri Lanka „karantinistinė“ šalis, bangos pikas seniai – gali būti nauja banga ir karantinas.
Irakas ir/ar Afganistanas. Abu variantai turbūt iš Dubajaus, nors Irakas gal ir iš Turkijos (Irakas ką tik įvedė lietuviams teisę gauti vizą oro uoste). Tačiau bus Ramadanas, tokiose šalyse sunkiau. Be to, patyrinėjęs giliau sužinau apie Dž. Baideno vienašališkai atidėtą JAV pajėgų išvedimą iš Afganistano ir Talibano pažadus už tai nuo gegužės 1 d. keršyti. Kita vertus, tai, kad išvis svarstau Iraką ar Afganistaną, į kuriuos anksčiau išvis negalvojau vykti, kaip apie mažiau pavojingus variantus, nei kokią Europą, gerai parodo, kokia dabar situacija Europoje su visais karantinais.

Galiausiai pasirenku šeštą variantą – Dominikos Respubliką. Svarbiausia, kad atvira ne tik ji, bet ir didelė dalis Centrinės Amerikos regiono, į kurį šiaip iš Vilniaus nuvykti sunku (Panama, Kosta Rika, Gvatemala ir kt.).

Santo Domingo katedra Dominikos Respublikoje

Santo Domingo katedra Dominikos Respublikoje

Be to, netoli ir JAV, kuri tiesiai iš ES žmonių nepriima, bet priima tuos, kurie „pakeliui“ 14 d. praleidžia Karibuose ar Centrinėje Amerikoje. JAV skiepijimas pažengęs jau labai toli, COVID gerokai apnykęs, net labiausiai apsiribojusiose valstijose ribojimai naikinami, tad, jeigu Centrinėje Amerikoje situacija pablogėtų, bent kol kas būtų toks atsarginis variantas.

Suprantu, kad išvykstu keliems mėnesiams (šiais laikais, su saviizoliacija grįžus Lietuvon ir galimybe dirbti per atstumą, neapsimoka trumpiau) – taigi, būtų įdomu pabūti daugiau nei vienoje šalyje.

Jūrų žvaigždžių paplūdimyje Panamoje, kur aplinkui kojas plaukioja, rodos, milijonai žuvelių ir pilna jūros žvaigždžių

Jūrų žvaigždžių paplūdimyje Panamoje (Bokas Del Toro), kur aplinkui kojas plaukioja, rodos, milijonai žuvelių ir pilna jūros žvaigždžių

Iš anksto visų bilietų neturiu – nežinau nei iš kur, nei kada grįšiu (pirmą kartą gyvenime nė nemėginame žadėti sau „grįžti po mėnesio“ – iš karto planuojame, kad, greičiausiai, Lietuvoje būsime liepos pradžioje ar viduryje).

Nusiperkame tik bilietus Vilnius-Frankfurtas-Punta Kana balandžio 19 d. ir Santo Domingas-Panama gegužės 10 d. (nes, kad įleistų į Dominikos Respubliką, oficialiai reikia turėti skrydį iš jos). Kokios šalys laukia paskui, priklausys nuo COVID ir karantinų situacijų jose: planuosiu tik vieną žingsnį į priekį, sekdamas visur situaciją.

Panamos indėnų kaimai

Panamos indėnų kaimai

Ar pavyks užsienyje gauti skiepus? (2021 balandis)

Aistė dar nuo sausio kelia mintį – gal kokioje šalyje gautume skiepus greičiau, nei Lietuvoje? Daugelis iš toliausiai skiepijime pažengusių šalių užsieniečių neskiepija, ar skiepija su išimtimis (pvz. Dubajuje gali gauti e-rezidento statusą, kuris atveria skiepų galimybę, bet tam reikia uždirbti, kiek pamenu, 5000 EUR per mėnesį).

Pirmoji oficialiai ėmusi skiepyti visus norinčius užsieniečius Serbija kovo-balandžio sandūroje – bet ten nuvykti sunku ir nepigu, karantinas (ne kažką tokiom aplinkybėm laukti antros dozės), be to skiepija tik „AstraZeneca“ (kuri nesaugo nuo kai kurių atmainų).

Vis daugiau žinių, kad ir JAV skiepija visus norinčius, nors oficialiai to ir neskelbė – tiesa, tai priklauso nuo valstijos (ten jau „geromis“ Pfizer, Moderna vakcinomis). Galėtume ten vykti iš Dominikos Respublikos – bet kol kas nėra tikslios informacijos, bilieto neperkame. Vėliau gauname įrodymų, kad JAV skiepą užsieniečiui gauti nesunku – bet jau esame susiplanavę viską kitaip.

Gal kažkuriuo metu atsidursime JAV (pvz. keliausime po pietų JAV), gal ten ir pasiskiepysime, o gal ir ne – laikas parodys. Šiaip ar taip, kai grįšime į Lietuvą, liepą-rugsėjį tikriausiai jau nesunkiai pasiskiepysime ir Lietuvoje kokia norėsime vakcina, o kol kas užleisime vietą skubantiems labiau ir pasiryžusiems „refreshinti“ vakcinų rezervavimo tinklapius.

COVID testas prieš skrydį ir skrydis į Dominikos Respubliką (2021 04 17-18)

.

Nors skrisime į Dominikos Respubliką, kuri testų nereikalauja, vienintelis realus kelias – per Vokietiją, o ji reikalauja testų net iš skrendančių tranzitu.

Kelios savaitės prieš išskridimą NVSC pranešė, kad „Dėl patogumo keliautojams bus galima gauti rezultatus iš NVSC testų anglų kalba“. Tuo pačiu testus leidžia darytis nemokamai kiekvienam norinčiam – tiesa, tik antigenų, o ne PCR.

Aistė visą savaitę mėgina išsiaiškinti, kas ir kaip: avialinijos patikina, kad tokie testai tinka, į NVSC neprisiskambina.

Registruojamės, pasidarome testą – jis neigiamas, bet jokia informacija internete su rezultatais neatsiranda, niekas nieko paaiškinti negali. Tenka registruotis privačiam testui, kaip seniau: bet skrydis pirmadienį ryte, o sekmadienį daug kas nedirba, vietų nėra. Išgelbėja naujasis testavimo punktas prie oro uosto, veikiantis nuolat ir neperpildytas (bent jau naktimis ir šeštadieniais): taigi, daromės antrą testą per dieną.

Laukiame testo prie oro uosto

Laukiame testo prie oro uosto

Pasirodo, nors niekur neparašyta, ataskaita internete būna tik PCR testo, ne antigenų. O valstybinis PCR be simptomų negalimas.

Jau skrydžio registracijos metu, ilgos eilės gale, matome, kaip registratorės nesutinka praleisti vieno keleivio. Jis rodo valstybinio PCR testo internetinę ataskaitą, o ten išversta į anglų kalbą viskas, išskyrus svarbiausią žodį – „Neigiamas“. Pasiunčia tą žmogų darytis testo į būdelę prie oro uosto. Už kampo pasinaudoti Photoshop tam žmogui pasirodo greičiau ir pigiau…

Keleivių ir skrydžių per COVID Vilniuje mažai, užtat eilės prie registracijos ilgos kaip niekad: tenka sutikrinti, ar visus keleivius įleis tos šalys, į kurias jie skrenda, nes jei neįleis, avialinijos privalės grąžinti savo sąskaita

Keleivių ir skrydžių per COVID Vilniuje mažai, užtat eilės prie registracijos ilgos kaip niekad: tenka sutikrinti, ar visus keleivius įleis tos šalys, į kurias jie skrenda

Vilniaus oro uoste restoranai veikia su staliukais (nors karantinas lyg ir neleistų), o Frankfurte – neveikia.

Frankfurto oro uoste uždarytas restoranas

Frankfurto oro uoste uždarytas restoranas

Skrendant iš Frankfurto į Punta Kaną, skrydžio kapitonė sako: „Dalis keleivių nesilaiko kovos su pandemijos taisyklių ir neklauso stiuardu. Naudodamasi savo, kaip įgulos vadės, teisėmis, pranešu, kad, jei taip bus ir toliau, Punta Kanoje tokius asmenis pasitiks policija“. Kaip suprantu, kažkas nedėvi kaukių. Tokį piktą pranešimą išgirstu pirmą kartą.

Franfurto oro uoste. Ant kas antros kėdės uždėjus ženklą 'nesėdėti' (dėl privalomo atstumų laikymosi) sunku atsigulti prisnūsti, bet man dar įmanoma

Franfurto oro uoste. Ant kas antros kėdės uždėjus ženklą ‘nesėdėti’ (dėl privalomo atstumų laikymosi) sunku atsigulti prisnūsti, bet man dar įmanoma

Dominikos Respublika (2021 04 19-05 10)

Skaityti plačiau apie Dominikos Respubliką: Dominikos Respublika – (ne tik) saulė ir jūra

Iš visų šalių, kurias lankiau per pandemiją, už Dominikos Respubliką į kovą su COVID dėmesio gal mažiau kreipia tik Egiptas. Kaukių Dominikos Respublikoje nedaug (ypač už miestų), nėra ir daug papildomų galimybių dezinfekcijai, temperatūros tikrinimų. Sausakimši autobusėliai guagua be kaukių. Aišku, patys laikomės „vidinės tvarkos“, kuri visur pasauly mums vienoda ir kol kas saugojo nuo COVID: nešiojame kaukes, nuomojamės automobilį vengdami viešojo transporto ir t.t.

Dominikos Respublikos mada - nešioti kaukes pasikabinus ant kaklo. Praeiviai į jas kvėpuoja, čiaudo, o paskui žmonės vėl dedasi ant veido. Svarbu, ant gražių karolių pakabintos, kaip papuošalas.

Dominikos Respublikos mada – nešioti kaukes pasikabinus ant kaklo. Praeiviai į jas kvėpuoja, čiaudo, o paskui žmonės vėl dedasi ant veido. Svarbu, ant gražių karolių pakabintos, kaip papuošalas.

Tiesa, pagrindinis ribojimas – komendanto valanda. Ji oficialiai nuo 21 val. – viskas turėtų užsidaryti, bet iki vidurnakčio dar yra laikas „grįžti namo“. Savaitgaliais komendanto valanda nuo 19 val., grįžti namo reikia iki 22 val. Kai gyvenome Santo Domingo centre, reali situacija buvo tokia, kad merengė ar bačata plyšaudavo bent iki 22 val. Vietiniai sakė, kad kai kurios vietos policijai duoda kyšius ir dirba ilgiau. Važiuodami „grįžimo namo laiku“ matydavome atidarytas vietas – parduotuves, „diskotekas“ – nors tokių buvo mažuma, o rasti kur pavalgyti sekmadienį 19:10 buvo sunkoka.

Prie naktinio baro besibūriuojantys žmonės - tik valandų kokios 20:00

Prie naktinio baro besibūriuojantys žmonės – tik valandų kokios 20:00

„Naktinis gyvenimas“ tiesiog pasistūmė į ankstesnį laiką. Naktiniai barai Santo Dominge atsidarinėja jau 16 val., o kaip labiausiai pašėlusi diena (su daug gyvos muzikos ir vietinių pramogautojų) šeštadienį pakeitė penktadienis, kai komendanto valanda nuo 21 val., bet jau tuoj savaitgalis.

Dominikos Respublikos paplūdimys

Dominikos Respublikos paplūdimys

Santo Dominge pirmą kartą po beveik dviejų mėnesių (nuo Brazilijos) pavalgome restorane. Švelniai keista, bet tuoj vėl tampa norma.

Santo Domingo centrinės aikštės kavinėje

Santo Domingo centrinės aikštės kavinėje

Dominikos Respublikoje praleidžiame tris savaites, kurių metu automobiliu apvažiuojame visą šalį, o sostinę Santo Domingą aplankome ir pradžioje, ir pabaigoje. Pradžioje Santo Domingas – it išmiręs, žmonių mažai, jausmas toks, lyg mūsų kruizinis laivas išplaukė ir mus paliko, o jokie nauji keleiviai neatplaukė. Užtat kai gįžome jau buvo minios žmonių, turistų, amerikiečių, gal atskridusių savaitgaliui į vieną retų šalių, kur nereikia net neigiamo koronatesto. Daug amerikiečių nustojo bijoti, kai vakcinavosi, o dabar vakcinavosi ten jau visi, kas norėjo, ir pora savaičių po to jau praėjo. „Tikrai atskrenda savaitgaliui?“ – klausia Aistė, kuriai savaitgalinės kelionės atrodo jau pamirštas, neįmanomas reikalas. „O kodėl ne?“ – sakau. Skrydžių iš JAV į Dominikos Respubliką pilna, jie pigūs, testo į priekį nereikia.

Greitai po atvykimo tuščiame Santo Dominge

Greitai po atvykimo tuščiame Santo Dominge, balandžio vidurys

Ta pati vieta po trijų savaičių

Ta pati vieta po trijų savaičių, gegužės pirma pusė

Nors formalaus draudimo veikti jau ir nebuvo, kelionės pradžioje dar daug muziejų buvo uždaryta (kartais prisidengus ekspozicijų atnaujinimu ir pan.). O paskutinę dieną jau kone viskas Santo Dominge buvo atvira – ir seniausia Amerikoje europiečių tvirtovė, Nacionalinis panteonas bei kita, kas pradžioje buvo uždaryta.

Bet didžiausios minios – Punta Kanoje, kuri garsėja all inclusive viešbučiais (dydžio sulig miesteliais). Šie tik puspilniai, bet ir tiek yra daug, susidaro eilės. Išvykę į ekskursiją bagiais patenkame į tikrą bagių konvejerį – šitiek turistų ekskursijoje nematėme gal nuo 2018 m. Indonezijoje, kai kilome į Bromo kalną, net ir įprastu metu jau atrodo daug. Masiniai pardavimai, besikabinantys prekijai, nuo kurių jau esame atpratę. Tiesa, Punta Kanoje, bent jau didžiuosiuose viešbučiuose, daugiau tvarkos, darbuotojai su kaukėmis, yra vietų rankų dezinfekcijai ir t.t.

Registracija į all inclusive viešbutį

Registracija į all inclusive viešbutį Punta Kanoje

Formaliai COVID ribojimai, tokie kaip komendanto valanda, negalioja milžiniškų viešbučių kompleksų viduje: pagrindiniam savo klientui, masiniam poilsiautojui, Dominikos Respublika nori išlikti ne prastesnė, nei visada: tiems, kam to reikia grįžtant į tėvynes, net koronatestus siūlo viešbučio sąskaita, ir nemokamai draudžia nuo koronaviruso užpildžius tam tikrą anketą (galioja tik „all inclusive“ ir pan. viešbučiuose).

Kaukėti Hard Rock Hotel cirko artistai

Kaukėti Hard Rock Hotel cirko artistai

Bet realybė ne visur tokia: į pandemiją Dominikos Respublikos viešbučiai, kaip ir muziejai, reaguoja kaip kas nori. Štai „Hard Rock Hotel“ vyksta vakariniai koncertai, muzika, cirko vaidinimai. Tai labai nudžiugina Aistę: pirmą kartą po ištisų mėnesių apsilankiusi koncerte ji „pasikrovė“ emocijų ilgam, nes tokių renginių nebuvimas slėgė. Jausmas it prieš pandemiją, daug linksmų amerikiečių. Be kaukių – JAV tai ir politinis klausimas.

Dominikos Respublikos viešbutyje šėlstantys amerikiečiai

Dominikos Respublikos viešbutyje šėlstantys amerikiečiai

Ekskursija  bagiais Punta Kanoje

Ekskursija bagiais Punta Kanoje

O „Barcelo Bavaro Palace“ visą vakarinę pramogų dalį atšaukė, paskutinis animatorių užsiėmimas rodos 18 val. „Diskoteka uždaryta“ – girdėjome „gidą“ pasakojant naujai rusų grupei.

Bendra taisyklė Dominikos Respublikoje – bufetuose dabar ne pats imi valgyti, o tau įdeda.

Didžiuosiuose Dominikos Respublikos viešbučiuose svečiams išdalina ir tokius paketus

Didžiuosiuose Dominikos Respublikos viešbučiuose svečiams išdalina ir tokius paketus. Pigesniame gauname tik chirurginę kaukę, brangesniame – dar ir KN95. Chirurgines įvairiose vietose ten dalina nemokamai.

Anapus pagrindinių Dominikos Respublikos lankytinų vietų dar išvis tuščia – prie Enrikiljo ežero, Salinas kopų esame vieninteliai turistai, ant nuostabaus Montana Redonda kalno – vieninteliai tarp iš JAV laikinai grįžusių dominikiečių (pvz. sutikta šeima sakė iš Niujorko grįžusi keliems mėnesiams – matyt todėl, kad toje valstijoje karantinas, nėra darbo).

Salinas kopose

Salinas kopose. Apsidairius į visas puses – nė gyvos dvasios

Ant Montana Redonda kalno. Ne, jokių eilių suptis tikrai nebuvo (priešingai panašioms vietoms kokiame Balyje 2019 m.)

Ant Montana Redonda kalno. Ne, jokių eilių suptis tikrai nebuvo (priešingai panašioms vietoms kokiame Balyje 2019 m.)

Per pandemiją tapo tradiciją užmegzti ryšį su šalies, kurią lankome, lietuviais, pasidalinti informacija – mes atvežame žinių, kaip Lietuvoje, jie mums papasakoja, kaip gi prabėgo šie keisti metai lankomoje šalyje. Juk viskas greitai keičiasi, informacijos tiek daug, žiniasklaida nesuspėja visko rašyti… Kaip sužinojome, Dominikos Respublikoje 2020 m. kovą ir kelis mėnesius po to buvo griežtas karantinas, policija gaudydavo į lauką išėjusius ne laiku. Tuo metu taip buvo didžiojoje dalyje pasaulio, nes buvusios kolonijos kopijavo viską nuo savo metropolijų Europoje (laimė, mes tada buvome Pietų Korėjoje, kuri laikėsi savo politikos be karantino). Bet paskui iš lėto karantinas švelnėjo, o ir COVID situacija, sakė, dabar gera – „Lietuvoje persirgo beveik visi pažįstami, o čia – vos keli, kas dabar Dominikos Respublikoje sirgtų nežinau“.

Socialinė reklama Dominikos Respublikoje

Socialinė reklama Dominikos Respublikoje

Dabar gi atrodo, Dominikos Respublika tvirtai žengia turizmo atkūrimo kryptimi ir tai čia sekasi geriau, nei bet kurioje kitoje šalyje, kurią lankėme: viena priežasčių, matyt, JAV šalia – šalis, kuri lengvai išleidžia savo piliečius, visus norinčius jau paskiepijo nuo COVID geromis Pfizer ir Moderna vakcinomis, ir žymi dalis kurios pilieičų COVID nebijo. Tiesa, Dominikos Respublikos žiniasklaida vis tiek rašo prognozę, kad 2021 m. turizmas vis tiek bus 50% sumenkęs, palyginus su 2019 m. – tikriausiai daug lems pranykę kruizai.

Prie Enrikiljo ežero, kur turistų niekad nebuvo daug, o dabar sutikome nulį

Prie Enrikiljo ežero, kur turistų niekad nebuvo daug, o dabar sutikome nulį

Skrydis į Panamą (2021 05 09-10)

Prabėgę tie laikai, kai skrydžiui reikėjo tik bilieto ir atvykti laiku į oro uostą. Artėjant kelionei į Panamą, reikia padaryti štai ką (gera diena darbo):
Pasidaryti antigenų testą ne anksčiau nei 48 val. iki atvykimo į Panamą. Internete yra informacijos, kad testai daromi Santo Domingo oro uoste, tačiau rašoma, kad „tik ypatingais atvejais“. Paskambinus sako, testą padarys, bet esą antigenų atsakymo reiks laukti 48 val. (t.y. glbūt nespėtume, nes juk dar po testo reikia registruotis). Skamba neįtikėtinai, tarsi klaida – bet ką gali žinoti, žiūrime alternatyvų. Alternatyva darytis testą Panamos oro uoste atvykus – Panama tai leidžia, o, jei testas teigiamas, karantinuoja savo sąskaita. Na, bet rašo „Testą Panamoje galima pasidaryti jei neįmanoma ten, iš kur išvyksti“ – o gal traktuos, kad Dominikos Respublikoje įmanoma? Visgi, reikia daryti Dominikos Respublikoje, dėl viso pikto. Skrydis pirmadienio ryte, taigi, savaitgalis. Aiškinamės, kurie punktai dirba, ar reikia registruotis. Pagrindinio testuotojo registracinė sistema internete neveikia tinkamai, bet, atrodo, eilė gyva. Punktų daug, bet eilės ilgos. Šeštadienį vakare atidedame išvydę eilę sekmadienio rytui, bet ji ir tada, prie kito iš „išreklamuotų“ oficialiame turizmo informacijos tinklapyje punktų netrumpesnė, nejuda. Tačiau tiesiog grįždami viešbutin pamatome tuštesnį kitą punktą – kiek brangiau (~37 EUR), bet nereikia laukti su minia. Pasidarome testus ten.

Neigiamas testo rezultatas

Neigiamas testo rezultatas. Buvo ne taip nurašę mano pavardę – gerai, kad pastebėjome

Paskutinį kartą sutikrinti situaciją Panamoje. Ar neįvedė karantino, neblogėja staiga situacija ir pan.? Reikia priimti galutinį sprendimą skristi arba ne.
Užpildyti Panamos įvažiavimo anketą. Padarau tą internetu, gaunu QR kodą, kurio, tiesa, niekas niekur netikrina.

Panamos anketos fragmentas

Panamos anketos fragmentas

Rezervuoti skrydį iš Panamos. Tai formalus reikalavimas, kuris buvo visada, bet niekada nebūdavo toks aktualus, nes juk buvo normalu, kad turi skrydį ir atgal, nes, tiesiog, pirkti iš anksto skrydį į abi puses labiau apsimokėjo. O dabar kiekviena papildoma prikimo iš anksto diena prideda rizikos, kad tieisog prarasi pinigus, nes sunku numatyti mėnesį į priekį, kur bus karantinai, COVID banga: tai matai tik kelias dienas į priekį. Galvoju, gal neprikti bilieto, bandyti „praslysti“ ir pirkti jau Panamoje, bet galiausiai, skrydžio į Panamą išvakarėse, nuperku skrydį Panama-Gvatemala birželio 2 d. (aišku, prieš tai skyręs ne vieną valandą situacijos Gvatemaloje (bei alternatyviose šalyse) analizei ir tikėtinos COVID pandemijos eigos bei politinių aplinkybių modeliavimams). Pasirodo, nuperku ne be reikalo – jau Santo Domingo oro uoste siunčia prie langelio, ten tikrina ne tik COVID testą, bet ir ar turi skrydį iš Panamos.
Rezervuoti bent pirmas nakvynes, autonuomą – vėlgi, to reikėjo visada, bet tik dabar darome visuomet išvakarėse. Kai jau turime neigiamą antigenų testą, viską sutikrinome ir t.t. Kad sumažinti galimus nuostolius, jei tektų ką nors atšaukti.

Prieš skrydį oro uoste matau senyvų neįgalių amerikiečių vėžimėliuose grupę, kurie skrenda į Niujorką – turbūt, grįžta po atostogų, gal koks neįgalių keliautojų klubas. Didžioji pasaulio dalis, matyt, nustebtų, kad štai tokie žmonės keliauja per pandemiją – bet išsiskiepijusiose, o ir šiaip COVID mažiau bijančiose JAV, tai ne(be)nuostabu. Viskas atgimsta, tikimės, atgims ir Lietuvoje bei Europoje.

Grįžimo į Niujorką laukiantys JAV neįgalieji

Grįžimo į Niujorką laukiantys JAV neįgalieji

Skrydis įprastas. Pandemijos reikalavimų laikymasis priklauso nuo vietos: jei kokioje Brazilijoje žmonės tvarkingai stojasi tik pavietus tą eilę, tai šiame skrydyje stojasi vos lėktuvui palietus žemę, niekas to ir nestabdo.

Pasirodo, testą galėjome darytis ir Panamoje – žmones, kurie skrenda į pačią Panamą ir sako darysią testą ten, praleidžia. Panamos oro uoste laukia ilga eilė prie karantino punkto, kur tikrina testus. Viskas jau pažįstama, net žinau, kuris vienintelis oro uosto išėjimas, per kurį galima vėl įeiti į pastatą: juk jau skridome per čia iš Brazilijos į Ekvadorą gruodį, tada ir pamaniau, kad Panamai reikia daugiau laiko.

Ilga eilė Panamos oro uoste prie karantino punkto, kur tikrina testus. Pasų kontrolė - už jo. Jau žinojome, kur ir kaip stotis - juk per Panamą gruodį skridome į Ekvadorą. Per tą laiką oro uoste niekas nepasikeitė

Ilga eilė Panamos oro uoste prie karantino punkto, kur tikrina testus. Pasų kontrolė – už jo.

Žinios iš kitur 2021 m. gegužį

Kaip visuomet, seku situaciją ir regione, ir pasaulyje. Ir vėl matau priėmęs teisingus sprendimus. Štai kas vyksta šalyse, kuriose šiuo metu irgi svarsčiau būti:
-Afganistane, kaip ir spėjau, Talibanas po gegužės 1 d. ėmė organizuoti kaip niekad dideles atakas, žuvusieji jau skaičiuojami šimtais.
-Kolumbijoje – masiniai protestai, streikai, susirėmimai su policija, dešimtys žuvusių. Viską irgi sukėlė karantinai: šiems pridarius nuostolių, prezidentas bandė kelti mokesčius, o liaudis sureagavo.
-Į Šri Lanką atėjo Indijoje siaučianti itin didelė koronaviruso banga, daugėja ribojimų.
-Kirgizija ir Tadžikija susirėmė pasienio konflikte, žuvusiųjų dešimtys – šito, aišku, numatyti nebuvo galima, tai ir mažesnis pavojus už aukščiau suminėtus.

Protestas Dominikos Respublikoje solidarizuojantis su Kolumbija

Protestas Dominikos Respublikoje solidarizuojantis su Kolumbija

Kosta Rika galbūt pamažu slysta iš sąrašo vietų, kurias galėtume aplankyti artimiausiais mėnesiais – ten COVID banga.

Lietuvoje, tiesa, vakcinacija vyksta visai greitai, ir Aistė kiek gailisi, kad vakciną gaus vėliau, nei jos draugai: vis daugiau ir daugiau jų pasiskiepija, ir Pfizer‘is artėja. Na, bet vakcina tik viena daugybės plytelių mėginant išvengti visokių neigiamų reiškinių, kurie gali ateiti įvairiomis formomis ir iš įvairių pusių.

Amerikietiškos imtynės viename Dominikos Respublikos televizorių - vietoje gyvų žiūrovų rodomi ekranai

Amerikietiškos imtynės viename Dominikos Respublikos televizorių – vietoje gyvų žiūrovų rodomi ekranai

Panama (2021 05 10-06 02)

Panamoje COVID situacija gal geresnė, nei Dominikos Respublikoje. Bet “kovos su pandemija” priemones labiau nei statistika lemia politinė valia, o ji Panamoje „karantinsitinė“.

Tikrasis karantinas, tiesa, prieš kelias savaites baigėsi, bet iš karto jaučiasi priemonių rimtumas:
-Kaukės – visuotinis reiškinys, privalomos ir lauke. Štai Taboga saloje žmonių labai mažai, lengva palaikyti atstumą, tad ėjau be kaukės – bet praeivis pasiūlė užsidėti, nes policija skirtų 30 dolerių baudą (tiesa, prieš tai prasilenkiau su policininkais, ir nieko nesakė: gal tiesiog pasikeitė tvarka). Vėliau dar porąsyk tokių replikų sulaukėme – nors kaukes nusiimdavome tik retkarčiais, lauke, kai atstumas iki kitų žmonių didelis, bet koks aplinkinis, būdavo, vis sureaguodavo. Pačios kaukės – bene pigiausios, kokias mačiau pasaulyje. Už 1,99 JAV dolerio – 50 medicininių ar 20 KN95. Panamos degalinėje (kur šiaip jau brangu) kaukės kainuoja tiek, kiek Lietuvoje rasi pigiausias užsakydamas internetu. Plačiausias pasirinkimas spalvų, formų, net standartų – pvz. jei nenori kiniško KN95 gali rasti ir man nostalgiją keliančią korėjietišką KF94. Per Panamos kanalą viskas plaukia… Užsiperkame kaukių ateičiai iki pat grįžimo į Lietuvą.

Štai taip atrodo Panamos televizijos laidos

Štai taip atrodo Panamos televizijos laidos

-Visur prie įėjimų automatiniai temperatūrų tikrinimai, dezinfekcijos aparatai be mygtukų: pakanka pakišti ranką ir dezinfekuoja automatiškai. Tarkime, didžiausiame Lotynų Amerikos prekybos centre „Albrook Mall“ tikrinimai ne tik prie įėjimų į patį prekybos centrą, bet ir paskui prie įėjimo į kiekvieną didesnę to paties prekybos centro parduotuvę. Beveik visur tokie patys termometrai – prikiši ranką ir pasako „Temperatura normal“. Girdėjau, kaip vaikai tą frazę kartoja gatvėje tarsi papūgos – kasdien ją kiekvienas išgirsta gal net ir dešimt kartų.
-Kai kurios iš lankytinų vietų nedirba – pvz. daug to, kas susiję su kanalu, negalima užeiti į Kanalo štabą pažiūrėti freskų, į Miraflores šliuzus, praplaukti kanalu.

Pusryčių bufetas viešbutyje, kur maisto iš anapus skydų gali įdėti tik tarnautojos

Pusryčių bufetas viešbutyje, kur maisto iš anapus skydų gali įdėti tik tarnautojos

Čia tik žiedeliai, palyginus su tuo, kas buvo: Lietuvos garbės konsulė, su kuria susitinkame, pasakoja, kad 2020 m. kovą-balandį, iš namų išeiti vienom dienom galėjo tik moterys, kitom – tik vyrai, kiekvienas žmogus turėjo tam vos kelių valandų tarpą ir tik nueiti apsipirkti ir t.t. Ir sausį-balandį viskas buvo uždaryta. Dabar nenuostabu, kodėl anglakalbių Panamos gyventojų forume čirikiečiai baimingai klausinėjo, “Ar komenadanto valanda nuo 20 val. reiškia, kad nuo tada negalima ir išeiti į balkoną?”.

Iš tikro pirmąkart nuo pandemijos pradžios ilgam išdrįsau užsukti į tokią „karantinistinę“ šalį, kaip Panama: tai įmanoma tik todėl, kad ištaikiau momentą tarp griežtų karantinų, sekiau koronapandemijos situaciją ir mačiau, kada ji gerėja, daugiau kas atidaroma. Kai pirkau bilietus iš Dominikos Respublikos į Panamą prieš mėnesį, dar daugiau kas buvo uždaryta, bet matėsi pozityvi kryptis.

Panamoje jau būna ir gyva muzika

Panamoje jau būna ir gyva muzika

Dabar dauguma dalykų veikia – muziejai, prekybos centrai, net (nors neaktualu) kino teatrai, restoranai iki 22 ar 23 val. Kitoms randame alternatyvų – tarkime, norėdami pažinti kanalą ir laivybą, nemokamą vaizdą nuo Pedro Miguel šliuzų. Išsinuomojame AirBnB butą su vaizdu į Panamos kanalo įplaukimą, žavu stebėti laivus. Savininkas sako, kad esame pirmi klientai nuo 2020 m. kovo. Buvo išėmęs butą iš AirBnB, nes nieko nesitikėjo, o ir daugiabučio administracija bijojo svečių, radikaliai reikalavo kaukių net laiptinėje, skirdavo nedėvintiems 50 dolerių baudas.

Dirbant prie Panamos kanalo vartų visada yra kur pailsinti akis: pažiūrėti, kokie laivai ir kur plaukia

Dirbant prie Panamos kanalo vartų visada yra kur pailsinti akis: pažiūrėti, kokie laivai ir kur plaukia

Turizmas po pandemijos Panamoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Tokia jau pandeminė situacija: nuo ribojimų panaikinimo praeina mėnesis ar keli, kol atsigauna. Nes iki tol dar internetas būna pilnas prieštaringos informacijos. Pvz. ir apie Panamą rasi informacijos, kad nedirba, kas išties dirba, kad negalima valgyti restoranų viduje, kai iš tikro jau senokai galima ir t.t.

Tuščiame paplūdimyje Bluff

Tuščiame paplūdimyje Bluff

Tiesa, ar toli nueis turizmo atgimimas, neaišku. Kelios dienos po atskridimo perskaičiau naujienas, kad Panamos vakaruose, Kosta Rikos pasienyje, komendanto valanda pailginta (nebus galima eiti laukan nuo 8), o sekmadieniais įvedamas pilnas karantinas: „karantinistinių“ valstybių reakcijos greitos. Pakoreguoju grafiką, kad sekmadienį ten nebūtume ir, belieka tikėtis, kad iki birželio 2 d. Panamos masiškesnis karantinas neapims.

Naujiena: viešajame transporte be kaukių reikės ir veido skydų. Panamoje į tai žiūrima rimtai . Išpopuliarėjo prekyba veido skydais stotelėse.

Naujiena: viešajame transporte be kaukių reikės ir veido skydų. Panamoje į tai žiūrima rimtai. Išpopuliarėjo prekyba veido skydais stotelėse.

Dabar Panamoje „pokarantininis periodas“, o jis pasaulio visuomenėse panašus. Viena vertus, mažai užsienio turistų, dėl ko labai pigiai gauname išsinuomoti automobilį (12 eurų už dieną už normalų sedaną su automatine pavarų dėže). Kita vertus, sunku savaitgalį pakeliui į šalies vakarus gauti viešbutį, už paprastą numerį kalnų miestelyje El Valle tenka mokėti net 70 eurų: nes patys panamiečiai, ką tik buvę uždaryti, masiškai pajudėjo. Dar tikriausiai ir iš sekmadieniais uždaromų pasienio su Kosta Rika provincijų žmonės plūsta savaitgaliams į ten, kur neuždaroma: tą irgi jau mačiau Brazilijoje.

Aptūpė panamietiški drugeliai

Valjė mane aptūpė panamietiški drugeliai

Tabogos saloje Panamoje, užlipus ant kalno su kryžiumi

Tabogos saloje Panamoje, užlipus ant kalno su kryžiumi

Savaitės dieną neturistinėse vietose – kas kita. Istorinio La Villa de Los Santos miestelio 70 numerių viešbutyje rodos buvome vieninteliai svečiai tąnakt – labai nustebinome šeimininką, kai vakare atėjome. Baseinas išleistas, restoranas uždarytas ir, sakė, tik 12 kambarių paruošti nuomai, kiti nešvarūs: taupydamas lėšas, kiek supratau, kambarines kviečia tik kas kažkelintą dieną ar savaitę.

Tuščias viešbutis pakeliui su išleistu baseinu ir puse išjungtų šviesų, prieš registratūros užsidarymą netikėtai sulaukęs klientų (mūsų)

Tuščias viešbutis pakeliui su išleistu baseinu ir puse išjungtų šviesų, prieš registratūros užsidarymą netikėtai sulaukęs klientų (mūsų)

Taip pat kenčia ir tos vietos, kurios orientuotos į užsienio turistus. Nusprendę sudalyvauti angliškoje ekskursijoje po kavos plantaciją Boketėje, (ne)tikėtai gavome privatų turą: niekas kitas nepasirodė. Gidas sakė, kad iki pandemijos turėdavo du turus per dieną, kiekviename po maždaug 8 žmones. Dabar turi du tokius turus per savaitę. Netolimoje kavos parduotuvėje šeimininkas rodė lankytojų knygą girdamasis, kad jau turėjo ne vieną klientą lietuvį. Toje knygoje – daug įrašų iš 2019 m. ir 2020 m. pradžios, paskui – tik pavieniai. Anuomet vyravo Vakarų Europa, JAV, dabar – tikra šalių paletė (Namibija, Marokas, Turkija ir t.t.).

Vandeniu visus klientus nupurškiantys laikini vartai įeinant į Boketės kavos plantaciją. Niekur kitur Panamoje tokio nemačiau. Kada nors po Pandemijos gal bus galima daryti "Koronaviruso muziejų", kur sunešti visas priemones, kuriom tik kas nors kur nors pasaulyje kovojo su šia liga

Vandeniu visus klientus nupurškiantys laikini vartai įeinant į Boketės kavos plantaciją. Niekur kitur Panamoje tokio nemačiau, nors kažkiek panašių esu pora matęs Brazilijoje. Kada nors po Pandemijos gal bus galima daryti “Koronaviruso muziejų”, kur sunešti visas priemones, kuriom tik kas nors kur nors pasaulyje kovojo su šia liga

Šalies vakaruose komendanto valanda nuo 20 val. labai griežta – nepalyginsi su Dominikos Respublika. Suplanuojame pavalgyti vakarienę išvažiuodami iš viešbučio apie 18:40 ir vos spėjame. Kai kurie restoranai jau užsidarę ar užsidaro: juk iki 20 val. reikia visiems darbuotojams pargrįžti namo. Keliuose dar aptarnauja, apie 19 val. sėdamės pavalgyti kesadiljų. Kelių grupelių klientų, kurie atėjo po mūsų, jau nepriima: moja ranka į mus, „Jiems darome užsakymą, kažin, ar iki 19:30 spėsime padaryti dar vieną“. Galiausiai mums maistą duoda apie 19:15 ir priima dar vieną užsakymą. Apie 19:30, mums dar lauke valgant, pravažiuoja pirmas policijos automobilis su švyturėliais, prie mūsų demonstratyviai įsijungia sireną. 19:40 kiti pareigūnai jau moja mums pro langą – tuo metu jau esame baigę valgyti. Savininkai išsigandę ir net mūsų lėkščių nepaėmę iš lauko užtrenkia žaliuzes. Parvažiuojame namo pro šiokį tokį kamštį (koks tik įmanomas 19000 gyv. miestelyje Boketėje) – girdėjome, kaip žmonės greta mėgino išsikviesti taksi, sakė, atvažiuos po 30 min. Komendanto valandai smogus visiems taksi prireikia tuo pat metu…

Vieni paskutinių prisėdome restorane Boketėje. Aplink žmonės blaškosi dar ieškodami kur pavalgyti

Vieni paskutinių prisėdome restorane Boketėje. Aplink žmonės blaškosi dar ieškodami kur pavalgyti

Iš Boketės važiuojame į Bokas del Toro, pagrindinį Panamos kurortą. Pagrindiniame salos mieste šmirinėja kažkiek amerikiečių, bet labai daug kas uždaryta. O jau gretimose Carenero, Bastimentos salose, prie Bluff paplūdimio uždaryta iš esmės viskas, kas tik skirta turistams (viešbučiai, hosteliai, restoranai, barai). „Turistų nėra“ – pasakoja ten po pesnijos apsigyvenusi Prancūzijos malajė – „Tai dirbti neverta. O kai kurie savininkai vakariečiai irgi apsisprendė COVID pradžioje palikę savo turtą čia grįžti į savo šalis“. Bet būti didingame paplūdimyje vienam savaip įdomu.

Bastimentos saloje paliktas uždarytas danų restoranas. Šeimininkai gal Danijoje.

Bastimentos saloje paliktas uždarytas danų restoranas. Šeimininkai gal Danijoje.

Šiaip Bokas Del Toro, priešingai nei Čirikyje, ribojimų praktiškai nėra, net į kaukių reikalavimus mažai kas kreipia dėmesį (net autobuse, būna, žmonės be kaukių važiuoja, ką ten kalbėti apie dabar privalomus veido skydus). Bet turistai negrįžta.

Pavieniai turistai Bokas del Toro

Pavieniai turistai Bokas del Toro

Čia prisimenu pilnus Dominikos Respublikos kurortus, Punta Kaną. Kodėl Panamoje kitaip? Juk irgi karantino Panamoje nebėra, skrydžiai yra ir t.t. Bet pandemijos laikais daug ką lemia įvaizdis, lūkesčiai. Panama labai karantinistinė, ką parodė ir staigūs veiksmai Čirikyje – ir turistai, kelionių agentūros to bijo, viešbučiai nenori vėl rinkti darbuotojų, atsidaryti: na, turistų gal dar ir atsiras, bet kas jei valdžia vėl staiga lieps užsidaryti? Didžiuliai nuostoliai! Panama nebeturi turistų ir verslininkų pasitikėjimo, kurį Dominikos Respublika, kur karantinas buvo jau seniai, jau sugebėjo atgauti, o Panamai dar iki to toli. Taip ir stovi daugybė Panamos viešbučių uždaryti nuo 2020 m. kovo.

Bokas Del Toro išsinuomotame namelyje ant polių virš Karibų jūros - iš visų ateinančių metų jis buvo užsakytas gal tik dar dvi dienas

Bokas Del Toro išsinuomotame namelyje ant polių virš Karibų jūros – iš visų ateinančių metų jis buvo užsakytas gal tik dar dvi dienas

Einant taku aplink Carenero salą

Einant taku aplink Carenero salą

Grįžimą iš Bokas del Toro tenka planuoti ne tik pagal tai, kiek norėtume ten būti, bet ir pagal ribojimus pakeliui. Vėl teks kirsti Čirikį, nes vienintelis kelias iš Bokas del Toro į Panamos miestą driekiasi per ten. Komendanto valanda ten vėl sutrumpinta (nuo 10 val.), bet sekmadieninis karantinas paliktas. Taigi, reikia pervažiuoti Čirikio ir Veraguaso provincijas iki šeštadienio vakaro imtinai. O dar kėlimosi iš salos, laivo laukimo laikai – jie mažiau prognozuojami. Iš pradžių planavome važiuoti penktadienį bent pusę kelio, bet Bokas del Toro labai patiko, tad pasiliekame iki šeštadienio. Pervažiuoti spėjame. Pakeliui iš Čirikio į Veraguaso provincijas pastatytas kontrolės postas, kur važiuojantiems… daro koronaviruso testus. Tiesa, pasirinktinai: mus praleidžia be testo.

Koronaviruso testai ties Čirikio ir Veraguaso provincijų riba

Koronaviruso testai ties Čirikio ir Veraguaso provincijų riba

Panamos mieste šįkart apsistojame senamiesčio butuke su vaizdu į katedrą. Senamiestis tuščias, ypač vakarais. Namai paženklinti „Parduodama“, „Nuomojama“, vos keli restoranai veikia. Susitinkame su savo klientais iš Panamos: sako, kad Panamoje valdžios parama nuo karantinų nukentėjusiems labai nedidelė, žmonėms išgyventi sunku. Pakalbame su amerikiečiais keliautojais iš gretimo balkono. Jų istorija, tikriausiai, būdinga šimtams tūkstančių: vos gavo vakciną, pasijuto laisvi ir išdūmė pagaliau pailsėti po (nuo) pandemijos. Skaitau, kad JAV turizmo bumas jau prasidėjo.

Savo balkone Panamos Katedros aikštėje

Savo balkone Panamos Katedros aikštėje

Mūsų lietuvių kilmės klientė, kuriai padedame atsikurti Lietuvos pilietybę, taip pat ir Panamos gidė, taigi, ir mes tampame jos klientais – keliaujame kartu į indėnų (emberų) kaimą. Galvojau, kad tai neįmanoma, nes daugelis tų, su kuriais susisiekiau anksčiau, sakė, kad indėnai nepriima. Pasirodo, priima, bent jau emberos, ir labai išsiilgę turistų. Mat iš savo džiunglių nepražengiamose Darieno džiunglėse jie atsikėlę į džiungles arčiau Panamos miesto, pasistatę ten kaimus, jie labiausiai ir gyveno iš turizmo: atsiplukdo juos srauniomis džiunglių upėmis (į tuos kaimus neveda keliai), rodo savo šokius, parduoda rankdarbius. „Anksčiau kasdien apsilankydavo po 20 turistų, net grupės iš kruizinių laivų atvykdavo“ – pasakojo – „O dabar jūs pirmieji po 15 dienų“. Turizmas jiems svarbus ne tik ekonomikai, bet ir kultūros išlaikymui: pasakojo, kad tokiuose kaimuose, kur atvyksta daug turistų, ji išlikusi daug geriau, žmonės tebevilki tautiniais rūbais, tebekalba savo kalba, mokosi liaudies tradicijų. Nes mato, kad tai uždirba pinigus, kad tai domina svečius į įvairiausių pasaulio galų. O jų tautiečiai emberos, kurie gyvena atokiose džiunglėse, žiūri į savo kultūrą kaip į niekam neįdomią ketvirtojo pasaulio apraišką, kurią verta „nusimesti“ jei tik nori uždirbti kiek nors daugiau ir gyventi „civilizuočiau“.

Indėnai pasitinka mūsų luotą. Iki čia kaukės (beveik) neatėjo.

Indėnai pasitinka mūsų luotą. Iki čia kaukės (beveik) neatėjo.

Pusantrų metų pandemijos gal neužteks, kad ir tų kaimų kultūrą pasiųsti išnykimo link. Tačiau ir „turistinių kaimų“ indėnai dabar jau ir augina maistą, valdžia suteikė leidimą auginti nacionaliniame parke matydama, kad iš turizmo jie neuždirbs. Liūdnesnė istorija: jiems teko „susigrąžinti“ savo keturis studentus iš miesto, jie nebegalės tęsti mokslų universitete. Nors mokslas jiems nemokamas, bet kainuoja pragyvenimas, buto nuoma Panamos mieste. O iš ko tai apmokėti, jei pajamų nebėra? Teoriškai to nė nereiktų, juk mokslas dabar internetu. Bet juk indėnų kaime nėra interneto, beveik nėra mobilaus ryšio – grįžus į savo kaimą, beliko mokslus mesti. Tiesa, pasaulio žinios atokų indėnų kaimą pasiekia: “Laukiame COVID vakcinos. Bet geros, nenorime AstraZeneca“ – sako viena indėnė. Šiuo metu „gerosios“ vakcinos Panamoje duodamos žmonėms, turintiems 60 metų, ar vyresniems, o „AstraZeneca“ gali gauti ir trisdešimtmečiai – bet daugelis jos nenori.

Emberų kaimas

Emberų kaimas

Ir daugiau liūdnų istorijų – Panamos miesto apylinkių nacionaliniuose parkuose, kur, kaip rašo kelionių vadovų knygos, galėjai vaikščiodamas takeliais išvysti daugybę laukinių gyvūnų, dabar, sako, jų nebesutiksi. „Išmedžiojo brakonieriai“. Dalis panamiečių tiesiog neturi kaip pragyventi, na, o gyvūną susimedžioti paprasta… Tiesa, aliarmas gal ir perdėtas: vaikščiodamas tame parke vėliau sutinku ne vieną agutį.

Emberos tautiniais drabužiais

Emberos tautiniais drabužiais

Paremiame, kaip galime: nusiperkame nesiderėdami brangų niekutį, pasidarome tradicinius jų kūno piešinius. Bet, kaip visada, – du žmonės per 15 dienų neatstos 300, tam reikia masinio turizmo atgimimo, kuris, tiesa, atrodo daug arčiau, nei kada seniau, bent jau iš JAV, o tai Centrinei Amerikai svarbiausia. Plaukiant motorizuoti luotu atgal šnioja tokia galinga liūtis, kokios gyvenime nepatyriau. Po kelių minučių pasijuntu skęstantis – KN95 respiratorius peršlapo kiaurai ir prisipildė vandens. Skubiai nusimečiau, bet net ir be jo tenka gaudyti orą – kažką panašaus jaučiau tik po Igvasu kriokliais.

Vos kaukėje "nepaskandinusi" liūtis plaukiant motorizuotu luotu iš emberų kaimo kartu su į miestą plaukiančiais emberomis

Vos kaukėje “nepaskandinusi” liūtis plaukiant motorizuotu luotu iš emberų kaimo kartu su į miestą plaukiančiais emberomis

Indėnų kaime pasidarėme tradicinius jų kūno piešinius - čia su vienu jų dirbu kompiuteriu

Indėnų kaime pasidarėme tradicinius jų kūno piešinius – čia su vienu jų dirbu kompiuteriu

Kai skridau į Panamą, buvau susitaikęs su tuo, kad bent dviejų „topinių vietų“ dėl pandemijos ribojimų neišvysiu: indėnų kaimo ir Panamos kanalo šluzų. Bet abi pavyko. Šliuzai kai atskridome išties buvo uždaryti, bet gegužės 5 d. vienus jų – Agua Clara – atidarė. Ilgai užtruko, kol išsiaiškinome, kaip ten užsiregistruoti (nes patekimas tik su registracija), net ne visi vietiniai galėjo paaiškinti, bet galiausiai stebėjome praplaukiantį milžinišką laivą.

Agua Clara kanalo šliuzuose laivų komentatorė pasakoja apie praplaukiančius laivus

Agua Clara kanalo šliuzų stebėjimo platformoje laivų ir šliuzų darbo komentatorė (taip, tokia yra) pasakoja apie praplaukiančius laivus

Trys savaitės Panamoje ateina į pabaigą. Viskas vėl pasisekė, joks rimtas karantinas neįvestas (sekmadienio Čirikyje išvengėme), ligos bangos nebuvo.

Kita numatyta stotelė – Gvatemala. Paskui – galbūt JAV. Bet tokie planai dabar. Išgirstu, kad Gvatemala smarkiai išplečia savo „raudonas zonas“, kur karantinas: jos dengia daugiau nei pusę šalies savivaldybių (tarp jų – ir Floresas, kur žymiausia Gvatemalos vieta Tikalio griuvėsiai). Gal verta planus keisti ar laiką Gvatemaloje trumpinti? Vėl pereinu prie įprasto 2020-2021 m. „antrojo darbo“ – informacijos rinkimas, realios situacijos aiškinimasis (nes realybė nuo to kas aprašyta dažnai skiriasi kaip diena ir naktis, o ir žurnalistų straipsniai vienas kitam prieštarauja, juk juos rašo ten nebuvę žmonės). Bet apie tai – jau kitame įraše.

Koronaviruso testas Panamoje, kurio reikia prieš skrydį į Gvatemalą - čia ir mokami, privatūs testai dažnai daromi iš automobilių

Koronaviruso testas Panamoje, kurio reikia prieš skrydį į Gvatemalą – čia ir mokami, privatūs testai dažnai daromi iš automobilių

Laukiame lėktuvo. Kadangi Panamoje mums esant įvestas reikalavimas viešajame transporte dėvėti veido skydus, juos įsigijome. Tiesa, kaip pamatėme, tai rimtai prižiūrima tik sostinės autobusuose, o lėktuvams negalioja, tad buvome mažuma

Laukiame lėktuvo. Kadangi Panamoje mums esant įvestas reikalavimas viešajame transporte dėvėti veido skydus, juos įsigijome. Tiesa, kaip pamatėme, tai rimtai prižiūrima tik sostinės autobusuose, o lėktuvams negalioja, tad buvome mažuma


Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio


1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Koronapandemijos dienoraštis. 2021 m. Brazilija.

Koronapandemijos dienoraštis. 2021 m. Brazilija.

| 4 komentarai

2021 metus pasitikome Brazilijoje. Dirbome per atstumą. Tik, užuot tą darę užsidarę iš namų, stengėmės pasirinkti vietas pagal situaciją. Deriname darbus, savanorystę bei praturtinančias patirtis. Brazilija tam – puiki šalis, nes čia ne tik buvo mažai karantinų, galime tyrinėti ir lietuvišką paveldą, yra gausybė nuostabių gamtos vietų ir miestų, o taip pat čia gyvena ir didelė dalis tų, kuriems padedame atkurti ryšius su Lietuva.

Dabar Brazilijoje praleidome tris mėnesius – daugiau nei per gyvenimą esu praleidęs bet kurioje kitoje Amerikos šalyje. Mano šio laikotarpio dienoraštyje žemiau paskaitysite:
-Kaip atrodo visa Brazilija, nuo senovinių didmiesčių iki salų be automobilių, kokie ten požiūriai į COVID ir kodėl ribojimai mažesni.
-Kaip ieškojome pamirštų lietuviškų Brazilijos istorijų ir gelbėjome paminklą lietuviams Rio de Žaneire.
-Kas būna ir ką daryti, jei kelionėje COVID pandemijos metu pakyla temperatūra – man taip atsitiko dėl apsinuodijimo (kokios problemos laukia, net jei COVID testas neigiamas).
-Kaip nakvojome džiunglėse, gynėmės nuo apgavikų ir susidūrėme su veikėju, besivaikiusiu užsieniečius su mačete.
-Kaip dirbome iš įvairiausių vietų už 12000 km.
-Kaip jautėmės sugrįžę į “užsikarantinavusią” Lietuvą ir kokie ateities planai.

Ir dar daug kitų istorijų.

2021 m. sausis-balandis.

Darbas San Paulo bute

Darbas San Paulo bute

Ankstesni koronapandemijos dienoraščiai – 2020 metų pandeminio pasaulio veidrodis, nes per tuos metus aplankėme 24 šalis: kovo-balandžio, balandžio-gegužės, gegužės-birželio, birželio-liepos, liepos-rugsėjo, rugsėjo-spalio, spalio-gruodžio (buvimo Brazilijoje pradžia).


San Paulas ir Rio de Žaneiras: trumpas karantinas, lietuviško paminklo gelbėjimas (2021 01 01-10)


Trumpas ir neišplitęs braziliškas karantinas (2021 01 01-04)

Turėjome grįžti sausio 4 d., bet bilietus atšaukė. Aviakompanija siūlė skristi atgal kad ir sausio 5 d. – bet pasikeičiame įsigyjame vasario 12 d. Iš tikro, kaip dabar jau aišku, galimybių dirbti Lietuvoje “gyvai” sausį/vasarį šiaip ar taip dėl vis tęsiamo karantino nebus, o jei jau dirbti per atstumą, tai jokio skirtumo 10 km ar 12000 km. Be to, Brazilijoje dar turime daug ką nuveikti.

Brazilijos prezidentas prieštarauja karantinams. Tačiau galią juos įvesti turi gubernatoriai, merai. Ir naudojasi ja kaip kuris nori: ribojimų situacija skirtingose valstijose skiriasi ne mažiau, nei skirtingose Europos šalyse.

San Paulo gubernatorius Dorija – vienas didžiausių karantinistų. Aišku, tik „laisvosios“ Brazilijos masteliais, o ne Europos. Jis, būna, čia sutrumpina darbo laiką, čia uždaro restoranus – bet tik tol, kol mato didelį pavojų, kad ligoninės nesusitvarkys: savaitgalį, savaitę, dvi, bet ne mėnesių mėnesius. Tačiau ir to užtenka, kad laisvę mėgstančioje Brazilijoje iš kai kurių kalbintų lietuvių susilauktų epitetų „kraštutinis kairysis“.

San Paulas dabar – geltonojoj zonoj (viskas galėtų veikti iki 22 val.), bet Kalėdų ir Naujųjų metų „tridieniams“ Dorija visą valstiją laikinai pasiuntė į Raudonąją zoną (t.y. karantiną). Pakrantės miestų merai pyksta, gubernatoriaus neklauso: juk kurortams šitos šventės pats darbymetis. Laukia teismas.

San Paulo kavinėje. Kairėje darbuotojai, tikrinantys įeinančiųjų temperatūras

San Paulo kavinėje trijų dienų karantino išvakarėse, gruodžio 31 d.

Pirmas kartas per pandemiją, kai ne Lietuvoje atsiduriu karantine. Trumpame – išsinuomojame automobilį, važiuojame link Rio de Žaneiro, kur gubernatoriaus požiūris kitas, kur, be kita ko, turime rasti paminklą lietuviams, apie kurį paskutinė turima informacija jau dešimtmečių senumo.

Paskutinė „naujamečio karantino“ diena. Užsukame į Kampos do Žordao, aukščiausią ir vėsiausią Brazilijos miestą, į kurio vokiškai-šveicariškus namus brazilai važiuoja… žiemoti. Tas pats San Paulo gubernatorius žiemomis reziduoja ten! Kad pajustų tikrą europinę žiemą – na, beveik tikrą. Jei pasiseka, paspaudžia kokių +5 šaltukas… Mūsų viešbutyje kabo nuotraukos su sniegu ir data – 11/10/2001. Pažįstami brazilai netiki: „Nesninga niekada tam Kampos do Žordao, tegu nesigiria“.

Pūgą primenančios nuotraukos viešbutyje

Pūgą, kuria daug brazilų netiki, primenančios nuotraukos viešbutyje

Ech, net ir tridienis karantinas spinduliuoja tokiu depresyviu liūdesiu! Gražiomis miestelio gatvėmis gausybė žmonių vaikštinėja it po kokį uždarytą lunaparką. Restoranų, „nereikalingų“ parduotuvių langai „užkalti“ (vos keli veikia išsinešimui – kitiems, turbūt, neapsimoka), lynų keltuvas sustabdytas.

Campos do Jordao centre

Campos do Jordao centre tridienio karantino metu

Galvojame parsivežti į viešbutį maisto. Randame kur atidaryta. Užsisakome. Mūsų nuostabai padavėjas taria: „Ar norite išsinešimui, ar vietoje?“. „Vietoje“ – įdomumo dėlei sakau – ką gi jie dabar darys? Gal ta tvarka dėl kažkokių biurokratinių priežasčių šiai burgerinei negalioja?

Kažin. Mus nulydi į kiemą, kurio nuo gatvės nesimato. Jis toks nutriušęs, tikriausiai, įprastu metu ten klientai išvis neleidžiami. Bet dabar ten pernešti lauko baldai, sėdi ir pora kitų svečių, pasislėpę tarsi kokiame JAV prohibicijos laikų „speakeasy“. Valgo burgerius slapta…

Slaptas burgerinės kiemas

Slaptas burgerinės kiemas

Šitaip pirmą kartą nuo pat pandemijos pradžios, pačiam sau netikėtai, pažeidžiu vietines koronaviruso kontrolės priemones. Aišku, ne savo vidinę tvarką: nuo kitų lankytojų palaikau didžiulį atstumą, kelis kartus nusiplaunu rankas, kol nevalgome sėdime su kaukėmis ir t.t.

Rytojaus dieną Kampos do Žordao atgyja, tarsi virsta kitu miestu. Viskas atsidaro: pasivaikštome parke su nuostabiais araukarijų medžiais, lynų keltuvu pakylu viršum miesto. Ir papietaujame toje pat burgerinėje – šįsyk jau prie oficialaus staliuko terasoje. Saulė patekėjo iš naujo ir dabar viskas vėl legalu! Sausio 3 d. per pavojinga, sausio 4 d. – ne. Sveikas atvykęs į 2021 m.

Paradinė tos pačios burgerinės pusė

Paradinė tos pačios burgerinės pusė

Padavėja nuoširdžiai nustemba, kad tokiu metu atvykome į Braziliją, specialiai pabėgome iš Europos, nes “ten nebeišeina įprastai dirbti ir gyventi”. Iki tol jai atrodė tarsi aksioma, kad Brazilija su COVID tvarkosi itin blogai: ką mėgina įteigti Brazilijos opozicija. „Ką jūs, pas jus čia beveik viskas veikia, o pagal mirusiųjų procentą visos pandemijos metu neatrodote blogiau, nei Europa“ – pasakome realybę. COVID visame pasaulyje yra naujiena ir visame pasaulyje tai, kas yra dabar, bent kažkiek blogiau nei tai, kas buvo 2019 m. Kiek pastebėjau, ar žmogus sakys “Pas mus blogiausia” ar “Pas mus geriausia” daugybėje šalių priklauso nuo žmogaus politinių pažiūrų: kas remia valdžią (dėl kitų priežasčių, nei pandemija), bando įžvelgti gerus dalykus pandemijos valdyme, kas jos neremia – blogus. O iš tikrųjų nei Europoje, nei Amerikoje ligos nesustabdė nė viena valstybė: tik vienu metu banga “nušluoja” vienas šalis, tada jos išsiveržia į liūdnos statistikos priekį, paskui – kitas šalis ir jau jos ima pirmauti. Tai atspindi ir Brazilijos prezidento reitingai: kai Braziliją tranko pandemijos bangos, prezidento populiarumas krenta, o kai virusas labiau siaučia anapus ilgų Brazilijos sienų – kyla.

Lynų keltuve

Lynų keltuve

Važiuojame toliau link Rio, pro lietuvio V. Klimeikos garbei pavadintą gatvę Žakarei miestelyje, Vilko autoservisą. Viską nufotografuoju, užpylęs pažįstamus Brazilijos lietuvius žinutėmis aiškinuosi tų vietų istorijas. Prisikasame drauge iki gyvų V. Klimeikos giminaičių – pasirodo, jis buvo garsus miestelio fotografas (ši istorija atitiko tą, kurią man pasakojo kunigas Saulaitis – kai ką nors išgirsti iš dviejų ar trijų šaltinių, jau galiu rašyti į “Gabalėlių Lietuvos” enciklopediją.

Klimeikos gatvės ženklas

Klimeikos gatvės ženklas

Antroje pagal dydį pasaulio kalikų bažnyčioje Aparesidoje ieškome prieš ~50 metų lietuvių pastatyto kryžiaus. Nesėkmingai. Pavyksta sužinoti, kad, kadangi jis medinis, bijota, kad užsidegs nuo žvakių, tad nuo įėjimo jis pašalintas, jį padėjo į votų salę, o paskui, turbūt, į sandėlį.

Aparesidos bazilika su nauju statiniu - COVID testų postu - šalia

Aparesidos bazilika su nauju statiniu – COVID testų postu – šalia

Bet lietuviško paveldo paieškos dažnai padeda atrasti šalį tokiais kampais, kuriais nesitikėtum. Be galo įdomu buvo pamatyti Aparesidos votų salę, kur padėkos Dievui išreiškiamos paliekant bet ką, kas kaip nors susiję su tuo, už ką dėkojama. Iš padėkos už tapimą Mis Brazilija paliekama „laimingoji“ suknelė, už kūdikį – lėlė, už nusipirktą lėktuvą aviakompanijos atsidėkoja lėktuvų modeliukais ir t.t.

Aparesidos votų salė

Aparesidos votų salė

Jau gerokai sutemus, kaip reikiant spaudžiant miegui, nusileidžiame nuo aukštumų į Rio de Žaneirą, tada per tiltą į Niterojaus priemiestį, kurio didžiausias pliusas, kaip gyrėsi pažįstami riodežaneiriečiai, vaizdas į Rio de Žaneirą. Rezervuojame viešbutį. Registratūroje nustembame: tenka laukti gerą pusvalandį, kol darbuotojai užsiėmę bernvakariu iš JAV. Kai tie apgirtę vaikinai pagaliau suregistruojami, laukia tikrai netikėtas smūgis: „Sistema suklydo, jūsų rezervacijos nepadarė, o dabar kambarių nebėra“.

Niterojaus meno muziejuje su vaizdu į Rio de Žaneirą. Paveikslų čia labai mažai, bet kam, kai tokie vaizdai

Niterojaus meno muziejuje su vaizdu į Rio de Žaneirą. Paveikslų čia labai mažai, bet kam, kai tokie vaizdai

Net sunku patikėti savo ausimis. Nuo pat pavasario nejučia įpratome būti tais išsvajotais, išlauktais „gelbėtojais“, duodančiais uždirbti gyvybiškai būtinus pinigus be turistų mirštančiai turizmo industrijai. O čia – milžiniškas viešbutis pilnutėlis, net vietos mums nebėra!

Dvi valstijos – du pasauliai. Rio de Žaneirui San Paulo laikinas karantinas atnešė ekonominę naudą: daugybė tūkstančių san pauliečių naujiesiems metams iš savo uždaryto didmiesčio patraukė į atvirą – ir dar gerokai gražesnį – Rio. O kur dar visi užsieniečiai! Ir visa tai nepaisant to, kad Rio de Žaneire COVID ligonių pagal gyventojų skaičių daugiau, nei San Paule.

Pilname viešbutyje Niterojuje. Kairėje - dalis bernvakario vaikinų iš JAV

Pilname viešbutyje Niterojuje. Kairėje – dalis bernvakario vaikinų iš JAV

Viešbutyje, kuriame galiausiai apsistojome – toliau žemyn pakrante – irgi paimam vieną paskutinių numerių.

Eilinį kartą įsitikinu: vos ribojimai nunyks, viskas greitai atgims. Kur ribojimų nėra, viskas jau atgimė – nesvarbu, kad liga bujoja.

Tik kada kur tie ribojimai nunyks – štai didžiausias klausimas! Ir jį greičiau atsakys ne epidemiologai, o politologai ir psichologai.

Rio de Žaneiras žvelgiant iš Niterojaus

Rio de Žaneiras žvelgiant iš Niterojaus

Buzios – trankiajame Brazilijos kurorte, kurį įkūrė Bridžit Bardo (2021 01 05-06)

Pasaulyje yra šalių, kurias koronaviruso pandemija laikinai sugrąžino į despotizmo laikus, kai baudžiauninkai negalėdavo niekur išvykti be savo ponų leidimo.

Brazilija tikrai ne viena jų. Bet feodalizmo apraiškų galima įžvelgti. Savotiški „feodalai“ čia gubernatoriai ir merai, kiekvienas „pandemijos reikalus“ tvarkantis pagal savo supratimą ir vien savo valia/sprendimu.

Kelių dienų senumo straipsnyje apie Buzios kurortą, į kurį pasukome, rašė, kad meras iš ten išprašė turistus… Bandome laimę: tokios žinios dažniausiai būna pasenusios arba išvis tik žiniasklaidos “antis”, o įsitikinti gali tik nuvykęs. Na, neįleis – gražių vietų yra ir šalimais.

Prie įvažiavimo į Buzios – valandos ar dviejų automobilių kamštis. Jo gale – policijos pareigūnų postas. „Kur apsistoję?“ klausia. Praleidžia, kai supranta, kad portugališkai nesusikalbės. Rezervavę nakvynės nesame: kaip gi rezervuosi, kai net nesi garantuotas, ar į miestą įleis? Nuvažiuojame į išsirinktą viešbutį ant kalno. Sako: „Apsistoti galėsite, tik jei rezervuosite per Booking.com“. Toks mero nurodymas ir čia jo klauso. Tiesą pasakius, be rezervacijos mūsų į miestą turėjo neįleisti. Atrodo, mero idėja tokia: „Jei jau atvažiuoji į Buzios – bent jau čia pernakvok; iš vienadienių turistų beveik tiek pat rizikos, bet mažiau pelno“.

Eilė prie patikrinimo pakeliui į Buzios

Eilė prie patikrinimo pakeliui į Buzios

Kaip ten bebūtų, miestelyje, į kurį pirmuosius turistus atviliojo čia nuo paparacių besislėpusi Bridžit Bardo ir taip daug kas pavadinta jos garbei, pandemijos jausmo beveik nėra. Barai, restoranai, gyva muzika, siaunčiantys turistai. Aišku, koronavirusas nematomas ir puikiai suprantu, kad ten, kur aplinkiniai nesisaugo, neretai tik rizikingiau: todėl visur laikausi tų pačių taisyklių ir nejaučiu “socialinio spaudimo” nusiimti kaukę net jei esu vienintelis žmogus su ja.

Buzios kurorte

Buzios kurorte. Kaip ir visur Braizlijoje, čia saugomasi – bet tikrai ne tiek, kiek San Paule

Brazilijoje kurortų daug, bet kiekvienas su savo dvasia. Ech, kaip siautulingas Buzios skiriasi nuo kokio „manheteniškai dubajiško“ Balneario Camboriu.

Kitą dieną išvažiuojant iš Buzios stukteli į galą kita mašina. Baugu išlipti: kas už kito automobilio vairo? Laimė, jo vairuotoja – iš tos Brazilijos pusės, kur visi sąžiningi. Iš karto duoda savo civilinės atsakomybės draudimo duomenis. Ir nors mūsų autonuoma iš pradžių aiškina, kad žalą padengti turėsime mes ir paskui atsiiminėti iš anos vairuotojos draudimo, to neprireikia.

Po nedidelės avarijos

Po nedidelės avarijos

Kaip Rio de Žaneire gelbėjome lietuvių paminklą (2021 01 06-08)

Nepaisant mano neigiamos patirties (apiplėšimo 2019 m.), grįžti į Rio visuomet gera. Be galo gražus miestas, tiksliau – jo gamta, jo kalnai.

Šįsyk čia turime tikslų. Susitikti su klientais, o taip pat – rasti paminklą lietuviams. Štai tokį straipsnį apie tas paieškas parašau į JAV lietuvių laikraštį „Draugas“:

Ieškodamas „Gabalėlių Lietuvos“ kartais atsiduriu frontuose.

Ne karo, ne koronaviruso, bet ne mažiau aršiuose: lietuvių paveldo gynimo.

Štai didžiulis paminklas lietuviams Rio de Žaneire vos nebuvo nugriautas nes, tiesiog… buvo visų pamirštas. Pasirūpinau, kad apie jį sužinotų visi ir, dabar tikiu, kad jis bus išsaugotas.

Prie Rio de Žaneiro lietuvių paminklo

Prie Rio de Žaneiro lietuvių paminklo

Kai lankiausi Brazilijoje pirmus du kartus (2016 ir 2019 m.), apie paminklą lietuviams Rio de Žaneire nieko nežinojau. Nes apie jį nieko nežinojo – ar buvo pamiršę – visi tie, su kuriais kalbėjau apie lietuvišką paveldą Brazilijoje. Nes šiandieninė lietuvių bendruomenė yra San Paule. „Rio lietuvių buvo labai mažai, tikriausiai nieko jie ten po savęs nepaliko“ – įprastas komenataras, kurį girdėdavome.

Bet šiemet į mano rankas pateko knyga, išleista 1976 m. lietuvių įsikūrimo Brazilijoje penkiasdešimtmečiui. Man vertingiausios ten – to laikmečio nuotraukos ir istorijos apie vietas. Tarp tų nuotraukų buvo ir „ką tik pastatytas“ paminklas lietuviams Rio de Žaneire.

„Ar jis ten yra šiandien?“ – klausinėju San Paulo lietuvių. Niekas nežino. Nežino, kad apskritai toks buvo. Brazilai – labai sėslūs žmonės. Nuvažiuoti į kitą miestelį 20 km daugeliui jau – tolima kelionė. Tai savaip gerai: jeigu ne toks sėslumas, San Paulo Vila Zelina tikriausiai nebebūtų lietuvių rajonas, kaip nebėra Čikagos Market Parkas ar Bridžportas. Kita vertus, kai reikia ką sužinoti apie kitą miestą ar net rajoną – informacijos negausi. Dalis San Paulo lietuvių, panašu, iš viso nebuvę Rio de Žaneire, arba lankęsi kokį kartą-kitą gyvenime, nors atstumas iki to „garsiausio Brazilijos miesto“ tik 500 km.

Laimė, Penkiasdešimtmečio knygoje nurodyta apytikslė paminklo vieta – „Catumbi kapinės“. Tad nereiks ieškoti adatos šieno kupetoje.

Istorinės Catumbi kapinės Rio de Žaneire

Istorinės Catumbi kapinės Rio de Žaneire

Rio de Žaneire lietuvių bendruomenės, lietuviškos veiklos nebėra. Vienu metu ten gyveno 300 lietuvių, bet keičiantis kartoms San Paulo kontaktas su jais išblėso.

Laimė, mes pamažu sukūrėme savąjį „lietuviškų kontaktų“ tinklą. Per savo klientus. Lietuviško paveldo paieškos – tai mūsų savanorystė, o mūsų pagrindinis darbas – padedame užsienio lietuvių palikuonims atsikurti Lietuvos pilietybę, taip pat atrasti informacijos Lietuvos archyvuose apie jų protėvius. Šitaip į mus kreipiasi žmonės, kurie nedalyvauja jokioje lietuviškoje veikloje ir yra nežinomi kitiems lietuviams – tačiau šie žmonės būna naujai susidomėję savo kilme ir neretas pasirįžęs skirti tam savo darbo.

Kunigo Janilionio, paminklo sumanytojo, skulptūra jo kampe

Kunigo Janilionio, paminklo sumanytojo, skulptūra jo kampe

Viena tokių – Miriam Loureiro iš Rio de Žaneiro, su mūsų pagalba atsikūrusi Lietuvos pilietybę. Apie paminklą lietuviams Rio ji, aišku, iš pradžių nieko nežinojo – lietuviškoje veikloje nedalyvavo, tik jos mama dar kažkiek kalba lietuviškai. Bet išgirdusi, kad toks paminklas galimai stovi jos mieste, tuoj susidomėjo, paskambino į tas kapines. Ten paliudijo, kad paminklas išties tebėra, pasakė vietą ir pažadėjo palydėti prie jo.

Taigi, kai pagaliau atvažiavome į Rio de Žaneirą, beliko kartu su Miriam nuvykti iki kapinių. Paminklas nustebino – gerokai didesnis, nei galvojau. Ne tiesiog antkapis, o bendras simbolinis paminklas „Visiems lietuviams, mirusiems tremtyje ar emigracijoje“, su lietuviškomis ir portugališkomis dedikacijomis, Vyčio kryžiumi, Gedimino stulpais, Aušros Vartų Marija ir daug kitos simbolikos. 1965 m. jo atidengime dalyvavo okupuotos Lietuvos konsulas Frikas Mejeris. Ir paminklo aplinka labai graži: vienos seniausių Rio kapinių, netoli centro.

Rio paminklo lietuviams fragmentas

Rio paminklo lietuviams fragmentas

Čia tikrai galėtų apsilankyti turistai lietuviai, per Vėlines simboliškai uždegti žvakę konsulas, o lietuvių palikuonys, tokie, kaip Miriam, prisiminti savo kilmę, atvesti savo vaikus.

Deja, kapinių atstovai ir išgąsdino. Pasirodo, Brazilijoje už paminklus kapinėse kasmet reikia mokėti mokestį, antraip po trijų metų paminklai nugriaunami. O skola už paminklą lietuviams – jau 5 metų. Iki 2016 m., mums pasakojo, kažkokia senutė važiuodavo lankyti paminklo, tikriausiai už jį ir mokėjo. Paskui ji dingo.

Rio paminklo lietuviams dedikacija

Rio paminklo lietuviams dedikacija

Rio de Žaneiro paminklas lietuviams kartu – ir viena vos dviejų visoje Lotynų Amerikoje vietų, kur lietuviai laidojasi kartu tautiniu pagrindu. Daugybė Rio lietuvių, kai mirdavo, pasilaidodavo po paminklu. Mums parodė sąrašą – paskutinis palaidojimas 2016 m. Galbūt ta močiutė…

Nėra taip, kad apie paminklą niekas nieko niekada nebūtų žinojęs už Rio ribų. Kiek mums pasakojo, prieš 10 ar 20 metų čia buvo ir filmavimo grupė iš Lietuvos, iš po paminklo į Lietuvą perlaidoti rašytojo Petro Babicko palaikai. Bet tai dažna situacija su lietuvišku paveldu: kas nors atranda, aplanko, bet neįrašo į jokią duomenų bazę, tinklapį ar knygą, nepaskleidžia žinios, išvažiuoja. Ir tai suprantama: paveldas tiesiog nėra pagrindinis tų ekspedicijų tikslas. Būtent todėl ir organizuoju ekspedicijas, skirtas būtent lietuviškam paveldui atrasti ir garsinti ir net ne tokių ekspedicijų metu tą darau kiekvienoje kelionėje.

Kapinių administracijoje nagrinėju po paminklu palaidotų lietuvių sąrašus

Kapinių administracijoje nagrinėju po paminklu palaidotų lietuvių sąrašus

Apie paminklą bei skolą už jį informuoju Lietuvos konsulą San Paule, Lietuvos garbės konsulą, Lietuvių bendruomenės vadovą, papasakoju apie šį unikalų paminklą ir problemą – sulaukiu patikinimų, kad tai bus išspręsta.

Skolos dydis už 5 metus – apie 500 JAV dolerių, o mokestis už metus – apie 100 JAV dolerių. Net ir Brazilijoje tikrai ne tai suma, kuri keltų didelių problemų – bent jau jei visi, kam lietuvybė aktuali ir brangi, „susimestų“ (pasisiūlau prisidėti ir pats, jei prireiktų). Kur kas daugiau nerimo kelia darbas, biurokratija: ar bus kas užbaigs reikalą „iki galo“, ar nebus pamiršta ir vėl? Kai yra daug tų, kuriems įdomu, bet nėra niekieno, kieno aiški pareiga būtų rūpintis lietuvišku paveldu, tokia problema gali kilti.

Ir šiaip jau paminklui labai pasisekė. Jei ne pandemija, aš šiemet būčiau tyrinėjęs JAV lietuvių paveldą, o ne Brazilijos. Tikėtina, būtų praėję dar bent keli metai, iki kas nors būtų prisiminęs šį paminklą – ir tada jis jau būtų buvęs nugriautas… Puikiai suprantu, kad, šiuo metu, nežinant nei man, nei niekam iš Lietuvos, tikriausiai ne vienas toks paminklas ar lietuviška vieta “kabo ant plauko”.

Kapinių vadovas mums rodo paminklo detales

Kapinių vadovas mums rodo paminklo detales

COVID Brazilijoje ir Lietuvoje (2021 01 08)

Brazilijoje fiksuojamas naujas sergamumo COVID pakilimas. Kaip ir spėjau, per šventes buvo oficialiai nukritę tik todėl, kad niekas tinkamai nevedė statistikos. Tiesa, banga ritasi per visą Braziliją netolygiai, o smarkiausiai kol kas siaučia Amazonijoje. Ten pat, kur pirmoji banga prasidėjo anksčiausiai. Daugeliui, turbūt, baigėsi imunitetas – ir tas pats lauks ir kitų valstijų. Kaip ir Europai antra banga smogė pasibaigus imunitetams nuo pirmosios. Ir tai visai nesiskyrė užsikarantinavusiose šalyse ir tokiose, kaip Švedija. Tiesa, alternatyvi teorija – kad nauja Amazonijoje plintančia atmaina lengviau įmanoma susirgti antrąjį kartą. Ši skamba baisiau, tad ją žiniasklaida pasigauna tvirčiau. Tiesos gali būti ir abiejose teorijose, o gali ir nebūti: viską parodys laikas.

Kur kas labiau neramina žinios iš Lietuvos: valdžia pratęsė judėjimo tarp savivaldybių draudimus. Jie buvo logiški per Kalėdas – kad žmonės nekeliautų lankyti senų tėvų. Visokie judėjimo ribojimai logiški ir tada, kai liga išplitusi tik dalyje regionų (kad žmonės iš „sergančių“ regionų neneštų ligos į „sveikuosius“). Bet kokia logika dabar, kai virusas yra paplitęs visoje Lietuvoje? Na bet „niekas nesiseka“ ir „reikia kažką daryti“. Opiumas liaudžiai.

Prisimenu, vos prieš kelis mėnesius baisėjomės totaline visuomenės kontrole Egipte, kurios didžiausias simbolis – policijos/armijos postai ir amžinas suvokimas, kad tai yra jų valia, kiek tave užlaikyti, kur įleisti, o kur – liepti apsisukti ar pradėti sekti iš paskos. Aistę tokia kontrolė taip „priveikė“, kad Egiptas tapo pirma šalimi, iš kurios ji prašė greičiau išvykti. O dabar ir Lietuvoje – panašu.

Anksčiau buvo verta sekti sergamumo statistiką, o dabar atsirado nauja - vakcinacijos. Kol kas, tiesa, Europos Sąjunga atsilieka nuo lyderių, kaip JAV, JK ir Izraelis.

Anksčiau buvo verta sekti sergamumo statistiką, o dabar atsirado nauja – vakcinacijos. Kol kas, tiesa, Europos Sąjunga atsilieka nuo lyderių, kaip JAV, JK ir Izraelis. Kita vertus, politiniai ribojimai neatsispindi jokiame žemėlapyje ir nebūtinai priklauso nuo kurio nors iš ‘objektyvių’ rodiklių

Sakoma, kad jei į kibirą sudėsi daug krabų, tai nė vienas negalės išlipti – nes vos kuris jau bus arti tikslo, kiti jį įtrauks atgal. Lietuvoje dabar regiu tokį „krabų“ mentalitetą. Užuot kartu siekę laisvės, užuot suvokę, kurie ribojimai absoliučiai moksliškai nepagrįsti ir neveiksmingi (kas Pietų Korėjoje tai suvokta jau beveik prieš metus), žmonės tiesiog siekia neleisti iš „kalėjimo“ pabėgti kitiems.

Štai pabandė katalikai atnaujinti mišias – tuoj pat juos užpliekė netikintieji (ar bent jau mišių nelankantys). Panašiai netikintieji į “antrąją religiją” kadaise pliekė „Žalgirį“ už žiūrovus varžybose (kad ir labai ribotą jų skaičių). Panašiai keliauti nemėgstantieji pliekia keliautojus. Užuot sakę „Leiskit mums važiuoti į kitą miestą, nes drausti tai dabar – visiškas absurdas!!!“ jie aiškina „Tai dar neleiskit važiuoti ir į kitas šalis – mes negalim/neįperkam, kodėl kiti važiuoja, kai mūsų net į kitą miestą neišleidžia?!!“.

Ir nesvarbu, kad pustuštėse Lietuvos bažnyčiose nesunku palaikyti atstumus, kad katalikų bažnyčiose Lietuvoje nebuvo ligos klasterių, nes katalikų mišios tiesiog labai jau „nekontaktinės“ (išskyrus porą elementų, kaip ramybės palinkėjimas, kuriuos irgi paprasta laikinai panaikinti, ką esame matę Brazilijoje). Nesvarbu, kad kelionėse gali laikytis tų pačių saugumo taisyklių, kaip ir Lietuvoje. Nesvarbu, kad “Žalgirio” varžybose klasterių nebuvo ir, jei žiūrovų tankumas nedidelis ir organizatoriai tai prižiūri, įmanoma renginius rengti saugiai. Beliko tik „krabiškas“ „aš nelaisvas, tai ir jūs būkit nelaisvi“.

O juk jei ne šita krabų savybė, jie visi išliptų iš kibiro…

Susitikimas su bendrakeleiviu (2021 01 08-09)

Kartais manęs klausia, kaip aš suderinu savo gyvenimo būdą su socialiniais kontaktais Lietuvoje. Daug bendrauju per internetą. Tačiau pasaulis sumažėjęs, lietuviai keliauja: nėra problemų susitikti kokioje nors šalyje, kartu pakeliauti, vėl išsiskirti.

Nebuvo problemų iki 2020 metų. Dabar vos pasiūlydavome kokią idėją kam nors, po dviejų savaičių ta idėja jau būdavo pasenusi (karantinai, uždarytos sienos ir pan.). Dar daugybė žmonių išvis prarado viltį šiais metais keliauti.

Na, bet Pranas Grunskis vilčių neprarado ir pats pasisiūlo prisijungti Brazilijoje. Susitinkame Rio de Žaneire. Keliausime kartu. Ne visai aišku kur, kiek laiko: kelionių planavimo laikai baigėsi.

Susitikimas su Pranu parkinge prie Santoso Dumonto oro uosto. Automobilis naujas, nes autonuoma liepia pakeisti, nors avarija ir nebuvo didelė

Susitikimas su Pranu parkinge prie Santoso Dumonto oro uosto. Automobilis naujas, nes autonuoma liepia pakeisti, nors avarija ir nebuvo didelė

Susitikimo vieta ironiška! Mat pirmą kartą su Pranu susitikome 2020 m. vasarį Floridoje – tada, kai dar negalėjome įsivaizduoti, kad koronavirusas iš dar vienos eilinės pasaulio bėdos virs viso ko blogo pretekstu. Aš Sent Pitersbergo lietuvių klube skaičiau paskaitą apie lietuvišką paveldą Amerikoje, o tuo pačiu metu po Ameriką su šeimą keliavęs šio tinklaraščio skaitytojas Pranas Grunskis pasiūlė ten ateiti ir susitikti. Vaikštinėdami paplūdimiu kalbėjomės apie šalis, kurias lankėme ir kurias norime aplankyti.

Su Pranu ir jo šeima Floridojs Sent Pitersbergo lietuvių klube 2020 m. vasarį

Su Pranu ir jo šeima Floridojs Sent Pitersbergo lietuvių klube 2020 m. vasarį

„Tarp šalių, į kurias keliauti nenorėčiau – Brazilija“ – tada man sakė Pranas. Jo draugai ten nukentėjo nuo nusikaltėlių. „Aš irgi nenorėčiau grįžti į Braziliją“ – sakė Aistė, prisimindama, kaip Rio de Žaneire apiplėšė mane.

Ir štai neprabėgo nė metai – o mes visi kartu Brazilijoje! Tiesiog, koronavirusas „užbraukė“ žemėlapyje visas kitas galimybes daug juodesniu markeriu nei tas, kuriuo Braziliją mums buvo nuo seno paženklinę nusikaltėliai. Pirmą dieną Pranas, be nuostabių Rio vaizdų, džiaugėsi ir galėjęs apsilankyti restorane: juk Lietuvoje jau mėnesių mėnesius tai neįmanoma…

Pirma vieta, kur nuvykome kartu - ši apžvalgos aikštelė, iš kurios matosi visas Rio de Žaneiras

Pirma vieta, kur nuvykome kartu – ši apžvalgos aikštelė, iš kurios matosi visas Rio de Žaneiras

Savaip įdomu keliauti po vietas, kuriose jau buvai daug kartų, su žmogumi, kuris jas mato pirmąsyk. Įdomu matyti jo reakcijas. Pažiūrime į Rio de Žaneirą nuo aukštumų ir aplankome paplūdimius, pravažiuojame Aparesidą į ją eilėmis plūstant maldininkams (nakvynė – piligrimų viešbutyje), grįžę į San Paulą pravažiuojame „sunarkomanėjusį“ jo centrą (Krakolandiją ir apylinkes), o vakare susitinkame su istorijos mokytoju Markosu Lipu Vila Zelinos lietuvių bare „Bar do Vito“ ir važiavome nakvoti į motelį – tą, klasikinį, brazilišką, šiaip jau skirtą porelėms.

Su Markosu Lipu Bar do Vito lietuvių bare

Su Markosu Lipu Bar do Vito lietuvių bare

Kitą dieną skrendame į Resifę, į Šiaurės Rytus.


Šiaurės Rytų Brazilija: įspūdingi senoviniai miestai (2021 01 10-18)


Autentiškas Resifės miestas (2021 01 10-14)

Šiaurės Rytų Brazilija – paskutinis iš didžiųjų Brazilijos regionų, kuriame dar nebuvome buvę ir kur nuvykti norėjau labiausiai. Ten – istoriškiausi, gražiausi miestai.

Bet stabdė baisi regiono reputacija. Esu įpratęs, kai nusikaltimais gąsdina „Lonely Planet“ ar visokios URM svetainės. Kai kalbu su vietiniais, jie paprastai būna ramesni: juk pripratę gyventi nesaugumo apsupti, jiems tai kasdienybė, standartas, etalonas. Tačiau apie Salvadorą net daugybė pažįstamų brazilų sakė „Būkite Salvadore labai atsargūs“, „Geriau nekeliaukite vieni, samdykite gidą“. Ir mūsų gidas Pantanalyje aiškino „Mano svajonė aplankyti Salvadorą, bet prisibijau“. Tas pats žmogus, kuris pernai, pasakojo, nuvažiavo nuo Pantanalio iki Amazonijos nakvodamas savo automobilyje.

Prie didžiųjų Resifės lėlių

Prie didžiųjų Resifės lėlių

Na, kai Brazilijoje jau trečias mėnuo, pagaliau prisiruošiame. Bahijos valstijoje, kur važiuosim, kasmet vien nužudo pusę tiek žmonių, kiek per metus išmirė nuo COVID. 56 nužudymai 100 000 gyventojų, kai Lietuvoje – tik 5. Reiks būti atsargiems.

Pirmoji stotelė regione – Resifė – atrodo kitaip, nei įsivaizdavau. Milžiniški prekybos centrai, didingi paplūdimiai, išlaižytas Olindos senamiestis su „Bonecas gigantes“ lėlėmis, vietinio karnavalo simboliu. Aišku, yra ir blogų rajonų, bet ne tiek kitaip nei Rio ar kitur. Nebepastebiu, daug valkatų ar ne – esame pripratę.

Paplūdimyje netoli Resifės

Paplūdimyje netoli Resifės

Nebepastebiu ir ar tikrina temperatūrą įeinant į muziejus ir pastatus, ar ne. Ir pandemija jau tapo įprasta.

Užtat iškart atkreipiu dėmesį, kad skiriasi vietinis dialektas. Kaip ir Portugalijoje (bet kitaip nei pietų Brazilijoje), Resifėje prieš garsą „i“ garsas „t“ nesikaito su „č“ (ir pan.). Čia jau ženklas, kad Brazilijoje labiau esame gyventojai, nei turistai. Pirmą kartą gyvenime pajaučiu vietinės tarmės skirtumus būdamas užsienyje (nors apie tai iki tol nieko nei girdėjau, nei skaičiau)…

Darbas Resifės bute

Darbas Resifės bute

Salvadoras, Brazilijos kolonijos sostinė (2021 01 14-18)

Kitas ženklas, kad jau esu beveik „vietinis“ – nakvynės vieta kitoje stotelėje Salvadore. Išsirenku butą miesto rytuose – sakau, bus saugus rajonas. Bendrakeleivis klausia – iš kur žinau, kd geras? Suprantu, kad tiesiog jaučiu. Pagal daug smulkmenėlių: didžiausias miesto prekybos centras kitapus gatvės, aukšti apynauji daugiabučiai, reguliarus gatvių tinklas (blogiems rajonams būdingos siauros, raitytos gatvelės) ir t.t. Iš tiesų, rajonas pasirodo toks saugus, kad net vartai į daugiabutį tik viengubi ir bendrakeleivį sargai įleidžia pas mus be didelių ginčų ir įtarimų.

Salvador Shopping supančiame verslo rajone.

Salvador Shopping supančiame verslo rajone.

Buvimo Brazilijoje pradžioje Aistė vis neatsistebėdavo: „Mes pasakome kokiam pažįstamam brazilui iš San Paulo, kur apsistosime mieste X, ir jis iš karto atrašo, kad arba „ten geras rajonas“, arba „saugokitės!“. Iš kur jie žino apie kiekvieną miestą?“. Dabar jau ir pats suprantu.

Milžiniškas Salvador Shopping food court - vieta, kur turistai nelabai eina, bet patys vidutinės klasės brazilai mėgsta labiau, nei pavojingus miestų centrus

Milžiniškas Salvador Shopping food court – vieta, kur turistai nelabai eina, bet patys vidutinės klasės brazilai mėgsta labiau, nei pavojingus miestų centrus

Iš tiesų, nuskridęs į Salvadorą iš Resifės iškart pajutau skirtumą. Kažkokie tipai nuolat seka akimis, it laukdami klaidos (gal paliksi kokį telefoną ant kavinės stalo?). Kiti „keistuoliai“ (gal narkomanai) kalbina. Pamėginus palikti automobilį, prisistato kažkokie veikėjai ir prašo didžiulių pinigų – nusideri, bet suvoki, kad tai nėra parkavimo mokestis, o duoklė „gatvių mafijai“ už mašinos neapibraižymą.

Karo policijas stebi centrinę Terreiro do Jesus aikštę

Karo policijas stebi centrinę Terreiro do Jesus aikštę

Į tokius menkniekius greta stovinti policija nekreipia dėmesio, turi didesnių bėdų. Važinėja šarvuočiais po tris, penkis. Nešiojasi automatus. Vilki karinių spalvų neperšaunamomis liemenėmis. Jos Salvadore gerokai daugiau, nei bet kur kitur Brazilijoje. Tokia beveik armija. Kažkas nuolat vyksta: štai matome, kad sulaikė įtariamąjį, tvirtai gniauždami pistoletus.

Ir visgi Salvadore viskas man buvo gerai. Nėra pasaulyje (ir Brazilijoje) tokio nesaugaus miesto, kad būtinai apvogtų – keliautojui visur didesnė tikimybė, kad viskas praeis saugiai. Bet saugotis būtina. Aišku, nenešioti nieko akivaizdžiai brangaus, nepalikti automobilyje ant sėdynių. Tai įprasta. Bet taip pat reikia vengti ištisų rajonų. Senamiestis (Pelourinho) ginamas ištisų policijos batalionų, pareigūnai it kokie manekenai stovi aikščių kampuose stebėdami gatves.

Prie Bonfim bažnyčios, kur dauguma mišių - penktadieniais, nes, nors tai katalikų bažnyčia, ją daugiau lanko kandomblistai

Prie Bonfim bažnyčios, kur dauguma mišių – penktadieniais, nes, nors tai katalikų bažnyčia, ją daugiau lanko kandomblistai

O ir apskritai Salvadore, toks jausmas, yra ne „keli vengtini blogi rajonai“, bet atvirkščiai. Keli geri rajonai, stebimi policijos, kur viskas tvarkinga (pinigus už parkingą renka savivaldybės darbuotojai, o prekijai vilki „licencijuotas pardavėjas“ uniformomis ir išgirdę „ne“ pasitraukia šalin). Tiesa, kone visos lankytinos vietos tose tvarkos oazėse. Net atskiras „Turistų apsaugos departamentas“ yra. Tarp tų kelių rajonų geriau važinėti pagrindinėmis magistralėmis, nes daug kitų kelių driekiasi per favelas.

Tačiau Salvadoro senamiestis nuostabus – jis viską atperka ir dėl jo Salvadoras iš visų Brazilijos miestų turistų skaičiais nusileidžia tik Rio. Juk tai buvo kolonijinės Brazilijos sostinė. Ten pastatytos nuostabiausios bažnyčios, išlikę ištisi rajonai senų namų, nesugriauti jokių karų ar NT vystytojų. O ypač klesti juodaodžių brazilų kultūra: kapoeira (šokis-kovo menas), kandomblė (pagoniškai-krikščioniškas tikėjimas) ir kita. Visa tai nėra kažkur muziejuose ar istorijos knygose – tai matai gatvėse. Baltais kandomblės simboliais išsidažę žmonės, baltai vilkintys jos šventikai, kapoeiros pasirodymai centrinėje aikštėje… Tiesa, daugelis muziejų Bahijoje uždaryti, bet patenkame į Karnavalo namus, nors ir tenka luktelti, kol viduje mažiau žmonių (įleidžia ribotą skaičių). Iki šiol norėjau kada darsyk nuvykti į Rio karnavalą, bet dabar galvoju, kad gal antrąkart būtų geriau pamatyti visiškai kitokį salvadorietiškąjį.

Salvadoro senamiestyje

Salvadoro senamiestyje

Sekanti stotelė – Santaremas, Amazonės uostamiestis. Bendrakeleivis irgi norėtų prie Amazonės – bet dabar labiau nori į Diamantinos tarpeklius netoli Salvadoro, kur vieni geriausių pasaulio žygių takų. Siūlo pirma važiuoti ten, paskui susitikti Santareme, arba kad mes Santareme iš pradžių tik dirbtume, o lankytinas vietas lankytume paskui.

Įprastu metu sutikčiau, pats važiuočiau į Diamantiną, kuri irgi yra tarp Brazilijos vietų, kurias norėčiau aplankyti. Bet dabar atsisakau. Dabartinis Brazilijos COVID epicentras Manausas ~500 km upe nuo Santaremo, iš ten į Santaremą nutraukti laivai.

Auksinėje Salvadoro bažnyčioje

Auksinėje Salvadoro bažnyčioje

Laivai – pagrindinė Amazonijos susisiekimo priemonė. Ir tai šiandien turi tragiškų pasekmių. Manause koronavirusas į viršų šovė taip staigiai, kad pritrūko deguonies. O nuplaukti į Manausą laivu užtrunka paras. Valdžia pasiuntė deguonies balionus sunkvežimiais – bet ta vilkstinė užklimpo. Neįtikėtina, bet į Manausą, milijoninį miestą, net nėra nutiestas joks asfaltuotas kelias. O dabar liūčių sezonas, Transamazonijos kelias pažliugo… Valdžia suprato, kad, užuot skraidinus deguonį lėktuvais, paprasčiau išskraidinti jį naudojančius pacientus į ligonines lengviau pasiekiamuose miestuose. Bet kol tai buvo padaryta, brazilų spaudos teigimu, dėl deguonies stokos Manause mirė keliasdešimt ar net keli šimtai žmonių.”

Dvasias vaikantys kandomblistai (apsirengę baltai, kairėje)

Dvasias vaikantys kandomblistai (apsirengę baltai, kairėje)

Kol kas Paroje ir Santareme epidemiologinė situacija gera – bet suprantu, kad tai tik laiko klausimas, kaip, galbūt, ir karantinas. Santaremas man svarbiau už Diamantiną ir nutariu verčiau paskubėti ten, kol dar galiu, ir pradėti nuo svarbiausių vietų aplankymo – nes niekada nežinau, kada būsiu priverstas sustoti.

Prie raiščių, kuriuos kabina kandomblininkai ir tiki, kad kai jie nukris, išsipildys noras. Kabina ne tik kandomblininkai - štai ir karnavalo namų gidas sakė, kad darbą juose gavo užkabinęs raištį, nors nėra kandomblininkas

Prie raiščių, kuriuos kabina kandomblininkai ir tiki, kad kai jie nukris, išsipildys noras. Kabina ne tik kandomblininkai – štai ir karnavalo namų gidas sakė, kad darbą juose gavo užkabinęs raištį, nors nėra kandomblininkas

Laikinai išsiskiriame su bendrakeleiviu – o išsiskyrimo išvakarėse dar įrašau pora interviu su Pranu į savo Youtube, kur įrašau keliautojų pasakojimus apie tuos kelionių reikalus, kur jie labiausiai patyrę. Prano didžiausias patyrimas: kelionės su vaikais (išnaršė su jais egzotinius kraštus) bei taupymas kelionėse.

„Guerra Contra Coronavirus Continua“ plakatai ir pasitinka, ir išlydi iš Salvadoro.

Šių laikų socialinė rekalma

Šių laikų socialinė rekalma


Santaremas: džiunglių magija ir keliadienė kova su apgaviku (2021 01 18-21)


Nuostabi nakvynė Amazonės laive ir savimyla gidas (2021 01 18)

Viena dar neišpildytų mano svajonių Brazilijoje buvo „pasinerti“ į Amazonės kraštą, didžiausias pasaulio džiungles ir upyną. 2016 m. lankiau Manausą, bet vienadienė ekskursija iš ten parodė nebent paviršių. O jei taip praplaukti maršrutiniu upėlaiviu nakvojant hamake kelias dienas? Aplankyti mažus paamazonės miestelius?

Pandemija planus koregavo: nakvoti denyje su daugybe kitų žmonių nesinorėjo. Tačiau dar Panatanalyje išgirdome apie Alter do Šao paupio kurorto, vadinamo Amazonijos Karibais, grožį. Ir skaičiau, kad iš gretimo Santaremo miesto „pirmykštės džiunglės“ dar arčiau, nei iš Manauso. Taigi, kryptis – Santaremas, o laivu plauksime su privačia ekskursija (mažiau žmonių).

Alter do Šao iš Santareme besileidžiančio lėktuvo. Meilės sala - kairėje.

Alter do Šao iš Santareme besileidžiančio lėktuvo. Meilės sala (pusiasalis), kurorto simbolis – kairėje.

Internete radau tik vieną gidą, besireklamuojantį anglų kalba. Kainos didelės (Brazilijoje kas angliška dažnai – nepigu), bet ir laikai ypatingi, be to, iki šiol Brazilijoje didelių išlaidų neturėjome: tad susitaikau su didesne kaina, nei įprasta. Susideru iki 1100 JAV dolerių (apie 900 eurų) už du dalykus: 8 dienų didelio namo nuomą su vaizdu į Meilės salą Alter do Chao (bus puiki vieta darbui) bei pusryčiais ir keturių dienų privačią ekskursiją su pilnu maitinimu laivu po užlietas pievas (su nakvyne laive) bei pėsčiomis po pirmykštes džiungles (su nakvynė tenai) – kaina nelabai priklauso nuo žmonių skaičiaus, deja, mes tik dviese. Neabejotinai didžiausia mūsų išlaida Brazilijoje – bet alternatyvų ten mažai, o kai Amazonijoje jau antrą kartą, norisi ne tiesiog viską greitai pamatyti, bet ir daugiau sužinoti, pajusti. Gidas užsiminė, kad nuo sausio 24 d. gali atvykti ekskursijos kažkokie vokiečiai, tad pasiūlė ekskursiją daryti nuo 18 d., o paskui nuomotis jo namą.

Gidas net aprašytas „Lonely Planet“, na, nebus blogas? Deja, blogas čia – per silpnas žodis, nes kiti žmonės, mūsų vietoje, tikriausiai pagalvotų, kad juos reketuoja Brazilijos mafija… Bet apie viską iš eilės.

Gidas pasitinka, kaip žadėjo, oro uoste su savo automobiliu. Kažką ten papasakoja apie Santaremą ar džiungles, bet šiaip beveik vein giriasi, nevyniodamas žodžių į vatą: „Tik mano vieno ekskursijos geros, visi kiti gidai šūdini!“, „Įsivaizduojate, kiek aš uždirbu iš kruizinių laivų? Tris tūkstančius dolerių už valandą!“. Sakau, kad nebeplaukia tie kruiziniai laivai. „Na taip, bet tuoj plauks vėl, o taip ir geriau, kad neplaukia, man labiau patinka!“.

Namas ant polių Santareme. Prie jo galima priplaukti ir pakilus upės vandeniui, o daug kitų namų regione per liūčių sezoną apleidžiami ir "atiduodami upei" (jų savininkai - gyvūnų ganytojai - tada keliasi į aukštesnes žemes), bet pakankamai tvirti, kad nesugriūtų

Namas ant polių Santareme. Prie jo galima priplaukti ir pakilus upės vandeniui, o daug kitų namų regione per liūčių sezoną apleidžiami ir “atiduodami upei” (jų savininkai – gyvūnų ganytojai – tada keliasi į aukštesnes žemes), bet pakankamai tvirti, kad nesugriūtų

Paklausiame WiFi slaptažodžio. Sako: „[gido vardas] yra Dievas“. Ir kuo ilgiau bendraujame, tuo geriau suprantame: čia ne pokštas. Pamažu suprantame, kad gido bergždžia ko nors klausti: atsakymą į net nekalčiausią klausimą sugeba paversti į savigyros dozę ir pasakojimus apie savo galingą/ypatingą šeimą ar giminę. Iš pradžių dar atrodo įdomu – na, kaip žmonės Santareme gyvena. Bet paskui vis labiau supranti, kad daugelis tų pasakojimų tikriausiai išgalvoti – sako tai, kas įspūdinga skamba, kas patinka turistams.

Tapažoso nacionalinis parkas esą buvo jo šeimos žemė, jo šeima buvo labai turtinga. Jie esą kilę iš Maroko žydų, gyveno kažkokiame Amazonijos žydų kaime (tiesa, internete nėra informacijos, kad jo įvardyta gyvenvietė įkurta ar gyventa žydų). „Kaip tik neseniai plaukiau į žydų kaimą parsivežti savo senelio antkapio, bet tai nelegalu“ – sako tarp daugybės kitų viena už kitą spalvingesnių savo gyvenimo(?) istorijų (“Mano klientai nerašo apie mane komentarų, jie rašo apie mane disertacijas!”).

Užlietose Santaremo pievose

Užlietose Santaremo pievose

Labiausiai mėgsta pasakoti apie „svarbius asmenis“, kuriems neva gidavo. Užduodu klausimą apie džiungles, o jis dar tame pačiame sakinyje pereina prie kokio „Milijonieriaus dantisto Švarcnegerio kaimyno“ ar „Žvaigždžių karų prodiuserio“. „Dabar pas mane gyvena Oksfordo profesorius“ – sako – „Tas supis(…) profesorius moka gimtąją indėnų kalbą!“. Pirmą, antrą kartą dar tiki, bet kai tau neklaustas sako dešimto ar dvidešimto „VIP kliento“ pareigas, pajamas ar turto vertę? Visi esą skrido į Santaremą, tą Brazilijos užkampių miestą, į kurį aš pats prisiruošiau atvykti tik po kelių Brazilijoje praleistų mėnesių…

Pernelyg aš perpratęs tokius pagyrūnus, kad suprasčiau, jog realybė maždaug tokia – „dantistas, gyvenantis tame pat mieste, kaip Švarcnegeris“ ir koks nors ten „Žvaigždžių karų filmavimo vietų skauto asistentas“… Čia geriausiu atveju. Blogiausiu gidas labai jau primena patologinį melagį…

Tapažosas suteka su Amazone (vaizdas iš specialaus apžvalgos bokšto Santareme). Priekyje - laivų degalinė

Tapažosas suteka su Amazone (vaizdas iš specialaus apžvalgos bokšto Santareme). Priekyje – laivų degalinė

Bėda, kad po tokių pasakų ir jo istorijom apie Amazoniją nebežinai ar tikėti. Štai pasakoja, kaip jis esą ėjo į ekspediciją po džiungles, esą rado ten indėnų gentį, kuri nužudo visus savo senukus. Tiesa ar fantazija? Internete tokios informacijos nerandu: būta pasaulyje tą praktikuojančių kultūrų, bet kituose žemynuose.

Kaukės gidas nenešioja: „Aj, jūs su kaukėm, tai man nereikia“. Na, Santareme į COVID žmonės nežiūri rimtai, kaukes nešioja mažytė dalis.

Amazonės žuvis su ryžiais

Amazonės žuvis su ryžiais – tipinis maitinimas laive. Jos tokios didelės, kad ašakų nelabai yra, o pačios didžiausios, piraruku, skonis jau kaip žemės gyvūno

Ekskursiją laivu išgelbėja laivo kapitonas. Toks atsiskyrėlis mokslininkas, mėnesius gyvenantis tame laive, o „prisidūrimui“ kartais priimantis turistus. Jis žino daug ir pasakoja daug. Pasakoja maloniai, gidui prisigėrus kaipirinjų ir nuėjus miegoti pirmiau visų kitų. Jis tyrinėja Amazonės moliuskus – tie laivo stalčiai, kurių mums, sakė, nenaudoti, sklidini kriauklelių. Taip pat tiria Amazonės upės lygį: kone kiekvieną sausąjį metų periodą jis nusenka žemiau ankstesniojo. Tiesa, pasaulio žinias užplūdę pasakojimai apie Amazonijos gaisrus tiek jo, tiek visų kalbintų santaremiečių nuomone – išpūstas burbulas (kiti išvis sakė „propaganda“).

Stebiu tinginius medžiuose iš laivo

Stebiu tinginius medžiuose iš laivo

Kapitonas lenkų kilmės, iš Kuritibos – tiesa, jo protėviai išvyko dar iš Rusijos Imperijos, prieškariu. Sako, mokykloje turėjo ir lietuvį bendraklasį. Nemeluoja, netgi vardą ir pavardę prisimena: tikrai lietuviški.

Tinginys medyje

Tinginys medyje

Galiausiai ne žmonės ten svarbiausi. Svarbiausias jausmas. Nakvoti ant pakabinto hamako denyje. Valgyti čia pat sužvejotas didžiąsias šamažuves, kurios tokios didelės, kad ašakų nėra, o skonis labiau kaip mėsos. Laive, prišvartuotame vidury plačios upės ten, kur sausu metų laiku būna pieva. Stebėti medžiuose kybančius tinginius, kurie juda tarsi sulėtintame filme. Matyti vietinius žmones ir šeimas, jau besiruošiančius apleisti savo laikinus namus: kylantys Amazonės vandenys tuoj juos praris, ir iki kito sausojo laikotarpio teks išsikelti, kartu su galvijų kaimenėmis, į aukštesnę žemę. Dalis tų žmonių – indėniškos išvaizdos, o dalis – blyškiaodžiai blondinai: pabėgėlių iš pietinių JAV valstijų palikuonys po JAV pilietinio karo. Tiesa, angliškai nebešneka. Ir skaityti nemoka.

Nakvynė upėlaivio hamakuose. Nors čia pats pusiaujas, naktimis apie 18, taigi, neturint miegmaišio buvo vėsoka, o vietiniai išvis skundėsi, kaip šalta

Nakvynė upėlaivio hamakuose. Nors čia pats pusiaujas, naktimis apie 18, taigi, neturint miegmaišio buvo vėsoka, o vietiniai išvis skundėsi, kaip šalta

Tai – nepakartojamas jausmas. Miegoti po nakties žvaigždžių begalyne, o atsikėlus auštant matyti upėje įkvėpti iššokančius delfinus.

Net jei „vakarinis“ pasiplaukiojimas ieškoti kaimanų baigėsi tuo, kad gidas, nieko neradęs, „sugavo“ pliušinį kaimaną, kurį pats ten pasidėjo. Pokštas toks.

Pliušinis kaimanas kurį "sužvejojo" gidas

Pliušinis kaimanas kurį “sužvejojo” gidas

Kaip gidas mėgina mus apgauti (2021 01 19)

Kitą rytą suvokiame, kad ne šiaip sau susiradome prastą gidą – greičiausiai užkliuvome ties apgaviku. Visų pirma, paprašo dalies pinigų – normalu, gal keisčiau, kad iki šiol neprašė. Duodame 430 eurų, beveik pusę sumos.

Vos gavęs šitą sumą, laivo priekiniame denyje pareiškia:

„Planai pasikeitė. Tam profesoriui, kuris dabar apsistojęs mano name, atšaukė skrydį į San Paulą. Tai jis liks dar trims dienoms, tad negalėsiu išnuomoti namo jums, kaip sutarta. Galėsiu jus apnakvindinti viešbutyje“.

Upėlaivyje

Upėlaivyje

Nieko gero: jei ne gido namas 8 dienoms, niekada nebūtume sutarę su juo; Alter do Chao dauguma viešbučių turi tik mažus kambarius, netinkami darbui, kurį suplanavome.

„Na, galėsiu ir grąžinti ir dalį pinigų. Bet, turėkit omeny, vien ši ekskursija, be nakvynių, kainuoja 900 dolerių!!!“

Kurgi ne – iš 1100 dolerių esą 900 kainuoja ekskursija, o 8 nakvynės su pusryčiais dideliame name – 200 dolerių… Kai užsakant per AirBnB to paties namo ! Bet kol kas nesiginčiju: tas žmogus konfliktiškas ir bet ką pasakius, turbūt nutrauktų ekskursiją išvis ir sėkmės atgaunant ką tik atiduotus 430 eurų.

Palei užlietas pievas

Palei užlietas pievas

Ir apskritai, kodėl profesoriui pirmenybė prieš mus, neaišku: juk mes užsakėme tas nakvynes, o jei atidėjo jo reisą, tai jis ir turėtų keltis į viešbutį… Vėliau vis labiau ir labiau abejoju, ar tas profesorius išvis egzistuoja: iš Oksfordo profesoriaus gido pasakojimuose jis virsta į San Paulo universiteto profesorių…

Gal tiesiog atvyks ta vokiečių grupė ir gidas sumanė išnuomoti namą jai, o pinigus paimti ir iš mūsų, užsakęs mums kokį viešbutį už 20 eurų nakčiai ir pasilikęs sau skirtumą.

Vienas tų kartų, kai gidas atėjo pasikalbėti

Vienas tų kartų, kai gidas (kairėje) atėjo pasikalbėti

Nakvynė ir žygiai džiunglių gūdumoje (2020 01 19-20)

Antroji ekspedicijos dalis – Tapažoso džiunglės su nakvyne jose. Pašėręs delfinus („Anksčiau jų tiek neatplaukdavo, bet tada pradėjau į maistą dėti viagros, tai daug atplaukia“) gidas mus nuveža ten savo visureigiu, o pakeliui prisijungia dar vienas žmogus.

Pirmykštėse džiunglėse (Tapažo nacionalinės džiunglės)

Pirmykštėse džiunglėse susiviję medžiai

Magija tęsėsi. Stebuklinga nakvoti vidury džiunglių, girdint visų gyvūnų garsus – ypač staugiančių beždžionių – naktinę liūtį, stebėti rytinę aušrą pro rūkus. Vaikščioti po tokį seną, niekad nekirstą mišką, kad jame beveik nėra krūmų, tik labai aukšti medžiai – 50 metrų ir aukštesni. Įsmukti su visa koja į didžiulį urvą, kurį išsikasė šarvuotis. Matyti drugius dydžio sulig delnu. Stebėti, kaip iš medžio it geizeris ištrykšta sakai, čia brangūs ir vertinami. Graži ir baugi priešistorinė žemė, kur figos smaugia medžius, mažytės spalvingos varlytės gali pražudyti nuodais, o iki artimiausių kitų žmonių – dešimtys kilometrų negrįstais keliais ir vos regimais takais.

Milžiniškas drugys džiunglėse

Milžiniškas drugys džiunglėse

Ir apžvalgos bokštas, kurį tam, kad stebėtų džiunglių lapiją, pasistatė mokslininkai. Toks parištas, menkas. Vienintelis kartas, kai nepasigailėjau pasisamdęs tą gidą. Kaip jis sakė, į bokštą lipti nelegalu, bet jis žino, kaip apeiti tvorą per džiunglių tankmę ir žino, kada mokslininkai išeina…

Džiunglių lajos iš mokslininkų pastatyto bokšto, kur jie stebi klimato kaitos pokyčius

Džiunglių lajos iš mokslininkų pastatyto bokšto, kur jie stebi klimato kaitos pokyčius

Vaikštant trise po džiungles, dešimtys kilometrų nuo kitų žmonių, gido pasakojamos istorijos darosi vis tamsesnės ir tamsesnės. Pasakoja, kaip jo dėdė turėjo Santareme viešnamį, o jo pusseserės ten dirbo prostitutėmis. Kaip kiti jo giminaičiai apiplėšė banką, paskui slapstėsi. Kaip jo brolis su mergina nužudė „tokį storą vyrą“ (gidas labai juokėsi, kad tasai vyriškis iki paskutinio netikėjo, kad mergina iššaus). Galiausiai prisipažįsta, kad jis pats, mūsų gidas, „dar neseniai“ buvo(?) priklausomas nuo kokaino. Kokainą esą metė, kai viename „labai garsių vakarėlių jo namuose“ (taip, tuose pačiuose, kuriuos dabar ir nuomoja turistams) kita narkomanė jį apkaltino seksualiniu priekabiavimu. Mat jis įkėlė jos, išsirengusios, nuotrauką į savo Facebook, „o čia gi Brazilijoje visai normalu, nieko tokio!“.

Šie rąstai, pasak gido, esą konfiskuoti iš nelegalių miško kirtėjų. Tai padarė eiguliai iš svetur, nes "Jei būtų vietiniai Santaremo eiguliai, jie jau būtų lavonai - Santareme tvarkomasi taip"

Šie rąstai, pasak gido, esą konfiskuoti iš nelegalių miško kirtėjų. Tai padarė eiguliai iš svetur, nes “Jei būtų vietiniai Santaremo eiguliai, jie jau būtų lavonai – Santareme tvarkomasi taip”

Staiga prisimenu poros merginų keliautojų komentarus forumuose, kad „Vienas garsus Santaremo gidas“ davė joms „tikrai nederamus pasiūlymus“ – deja, gido vardo ir pavardės neįvardino, bet dabar jau suprantu, apie ką jos kalbėjo.

Mus lydintis vyras su mačete parodė, kaip iš medžių sunkiami sakai - kaučiukas vėliau virsta padangomis

Mus lydintis vyras su mačete, pasiimtas gido iš gretimo kaimo, parodė, kaip iš medžių sunkiami sakai – kaučiukas vėliau virsta padangomis

Atmosfera vis nejaukesnė. Gal toks ir yra gido planas? Gidas vėl užsimena apie 900 dolerių, kuriuos kainuos ši ekskursija – maža to, dabar jau sako, kad ekskursija, ne keturių dienų, o tik su dviem nakvynėm! Tai visokie pasakojimai iš nusikalstamo pasaulio gal tik būdas nugąsdinti, kad nedrįstume nemokėti? Gal išvis čia ne tas gidas, kur aprašytas „Lonely Planet“? Turistais beveik nesirūpina (pavyzdžiui, naktį prapliupus lietui, pats skubiai persikabina hamaką aukščiau, virš stalo, o mus paliko šlapti), apie gamtą mažai ką žino ir „šeria“ istorijomis, kurių teisingumo nepatikrinsi, neklausinėjamas išvis tyli, o šnekasi daugiausiai portugalų k. su savo draugu…

Į džiunglių šakas susiplėšau marškinius

Į džiunglių šakas susiplėšau marškinius. Gaila, teks, matyt, keisti, o marškinius su tiek kišenių rasti sunku.

Na, bet čia jau sąmokslo teorija. Tačiau, aišku, apie pinigus reikės kalbėti grįžus į civilizaciją, o ne su dviem girtais vyrais džiunglių vidury. Aišku, jokiu metu jokių daiktų, pinigų iš kišenių neišsiimu – miegu hamake su jais, net fotoaparatu ant kaklo.

Šarvuočio urvas, į kurį įsmuko koja

Šarvuočio urvas, į kurį įsmuko koja

Kaip ginamės nuo gido reketo (2020 01 20)

Iš vakaro su Aiste aptariame taktiką, kaip priešintis gido apgavystėms. Silpnoji gido vieta, kurią pastebėjome per pirmas valandas kartu: jis tikras savimyla narcizas. Taigi, jokiais būdais negalima jo pulti: kiekviena smulkmena jį įžeis ir nežinia ką gali padaryti. Verčiau elgtis priešingai: girti, girti ir dar kartą girti. „Jūsų namas toks puikus, joks viešbutis jam neprilygs. Mes čia atskridome tik tam, kad pagyventume jūsų name. Kai išgirdome, kad negalėsime, labai nusivylėme. Jūsų namas tikrai vertas daugiau, nei 200 dolerių už naktis, kokią nuolaidą siūlote“ ir pan. Aistė siūlo dar ką nors primokėti – aš sakau, tik nesiūlom iš karto. Šiaip jau 430 eurų už dviejų dienų ekskursiją ir tai per daug, gal padarėme klaidą tiek duodami iš karto – na bet jau nebeatsiimsime.

Saulėtekis virš džiunglių. Tolumoje - upė

Saulėtekis virš džiunglių prie vietos, kur nakvojome. Tolumoje – Tapažoso upė

Tiesos akimirka ateina apie kitą vidurdienį. Paprašome, kad mus pavežtų, kur yra internetas: juk turiu pirkti lėktuvo bilietus artimiausioms dienoms ir, išgirdus tas istorijas apie profesorių tikrai neramu: negi tikrai neįmanoma įsigyti bilietų kelias dienas į priekį.

Paveža iki gyvenamojo namo, kur yra WiFi. Kol jį gaudau, gidas pamėgina iškaulyti pinigų iš Aistės: „Duok 120 eurų! Turiu sumokėti šiam žmogui, kuris buvo su mumis naktį!“. Aistė atsilaiko puikiai, kartoja, ką aptarėme, giria gido namą. Jis dar aiškina, kad, neva, čia „Tik dalis“, „Iš viso bus 900 dolerių“ – bet Aistė advokatė, jos paprastai „nepaimsi“, juk tarėmės kitaip, juk turėjo būti suma už šitiek nakvynių tokiame puikiame name. „Juk viešbutis, kuriame apnakvindintumėte, nebus toks pats geras, kaip jūsų namas?“ sako. Tipinis apgavikas būtų toliau apgaudinėjęs „Bus, bus“, kad tik patikėtume. Bet tik ne narcizas gidas: „Aišku, kad viešbutis tai ne mano namas, mano namui visam Alter Do Chao lygių nėra“ pastato jis save į derybinę aklavietę…

Gidas pakviečia mane. „Sakyk, kas čia buvo“ – nurodo Aistei. Aistė pasako lietuviškai. Stoju į jos pusę. „Aš tik noriu sumokėti šiam žmogui ir viskas“ – sako gidas man. „120 eurų už naktį? Čia juk Brazilijos mėnesio alga!“ – parodau supratęs klastą.

Skaičiavimaisi

Gidas bando tokiais popierėliais įrodyti, esą mes jam skolingi

Gidas pagaliau suvokia, kad nesame tie tipiniai klientai iš Amerikos, kuriuos paprasta maustyti ir kurie galvoja, kad algos bei kainos visur (taigi, ir Santareme) – tokios pat, kaip Niujorke. Jis paduoda pluoštelį Brazilijos rialų tam žmogui (tikrai ne 120 eurų). „Gerai“ – piktai sako jis – „Į kokį viešbutį jus vežti?“. Nuo ten iki Santaremo apie 60 km.

Nenoriu nurodyti jokio adreso – o kas, jei naktį aplankys kokie ten jo broliai ir pusbroliai? „Į Tapažoso krantinę“ – sakau. Pats netikiu savo akim, kad taip paprastai važiuojame, tikiuosi dar kokio “automobilio gedimo”. „Tai į kokį viešbutį?“ – klausia vėl jau mieste. „Į Tapažoso krantinę“. Išlipam krantinėj. Abu jaučiamės išsivadavę.

Tapažoso krantinėje. Čia atplaukia jūriniai laivai, kad prisikrautų braziliškų sojų

Tapažoso krantinėje. Čia atplaukia jūriniai laivai, kad prisikrautų braziliškų sojų

Gidas gal irgi jaučiasi pasiekęs šiokią tokią pergalę – „nubraukė“ paskutinę jo „supertobulos“ ekskursijos dalį, kai turėjome pravažiuoti Belteros istorinį miestelį, bei pamatyti karališkuosius grifus džiunglėse. Tačiau tų grifų jau tris kartus bergždžiai ėjome žiūrėti per džiungles. Kaip ir daugelis gido pažadų, liko pažadais – nemanau, kad atskrido ir paskui. Kas buvo svarbiausia, tą patyrėme.

Einame krantine, kol randame viešbutį.

Santaremui pasirinkome negerą metą, bet ne dėl vandens (2020 01 20-21)

Kai prikau bilietus sausio galui iš San Paulo į Santaremą, vieno klausimo taip sau ir neatsakiau. Koks bus Amazonės vandens lygis? Jau liūčių sezonas, bet ar garsieji Alter Do Chao paplūdimiai bus nuskendę? Leisdamasis lėktuvu mačiau: tikrai ne, Meilės salos iškyšulys nuostabus kaip atvirukuose.

Alter do Šao (Meilės sala - kitame krante)

Alter do Šao (Meilės sala/iškyšulys – kitame krante)

Deja, kitas nuogąstavimas pasirodė buvęs teisingas. Dar pirmą dieną gidas minėjo, kad Alter do Chao įvestas karantinas, paskui jau kad Paros gubernatorius viską uždarė. Kai pagaliau gavau internetą, pasirodė, tiesa kažkur per vidurį: karantiną įvedė Santaremo meras, o Alter do Chao irgi – Santaremo dalis. Restoranai ir lankytinos vietos neveiks, o parduotuvės – tik iki 3 val. dienos.

Pietinėje Brazilijoje vienoje savivaldybėje įvedus karantinui paprasta nuvykti į kitą, o Amazonijoje kiekviena savivaldybė driekiasi šimtus kilometrų, o iki valstijos ribos gali būti ir tūkstantis kilometrų.

Jei dar kyla noras visą Braziliją apvažiuoti automobiliu ar viešuoju transportu, kviečiu pažiūrėti šią atstumų lentelę (nuotrauka daryta prie Santaremo)

Atstumų lentelės važiuojant automobiliu iš Santaremo. Dėl jų taip ir noriu kuo greičiau išspręsti reikalus su lėktuvo bilietais – atsižvelgiant į kelių būklę, važiuoti automobiliu – menka išeitis

Turėjome mintį porai dienų plaukti į Fordlandiją, miestelį viduryje dykumos, kurį dar tarpukariu įkūrė Henris Fordas, idant augintų kaučiuką „Ford“ automobilių padangoms. Ten daug kas išlikę, tik apleista, tėra pora svečių namų. Ten lyg kita savivaldybė, karantino nėra – nors ir be jo nelabai yra lankytinų vietų išskyrus amerikietiškos tvarkos griuvėsius džiunglėse. Ir visgi apsisprendžiame neplaukti: kai meras eina uždarymų keliu, ką žinai, gal dar ir upėlaivius apribos (kaip jau uždrausti iš Manauso), ir strigsime Fordlandijoje. Verčiau perkam bilietą atgal į San Paulą. Geriausią siūlymą davusios avialinijos „LATAM“, kaip Brazilijoje įprasta, užsienietiškoms kortelėms bilietų neparduoda („meta“ klaidą) – tenka pirkti „Gol“ su dviem persėdimais, Beleme ir Belo Horizontėje. Poryt dienai. Galėjome gauti ir rytdienai.

Amazonės regiono laivai Santaremo uoste, kuris driekiasi palei kilometrinę krantinę

Amazonės regiono laivai Santaremo uoste, kuris driekiasi palei kilometrinę krantinę

Vakare atrandame paskutinę džiunglių „dovaną“ – dvi į mano kūną įsisiurbusias erkes. Encefalito Brazilijoje nėra, bet Laimo liga gali būti.

Aistę užklumpa darbai: reikia derinti svarbią sutartį. Tad kitą dieną ji pasilieka viešbutyje, išnaudodama dienos metą, kai daugelis svečių išėję ir todėl WiFi kiek stipresnis. O aš keliauju į Alter Do Chao. Pirmąkart per du mėnesius viešuoju transportu (kurio dėl pandemijos vengiu), kaukėtą veidą iškišęs pro langą.

Alter do Chao

Alter do Chao

Meilės sala išties nuostabi, kurortas kažkuo primena Balį. Tik apmiręs, hipsteriški restoranai uždaryti, parduotuvės dirba (dar tik 1 val. dienos), bet žmonių ten nėr. Karantinas. Visi laiveliai, plukdydavę į Meilės salą, rymo prišvartuoti. Ateina didelė šeima su maistu piknikui, gėrimais, kolonėle, juos sustabdo vietinis – „Laivai neplaukia“. Galiausiai moterys leika, o vyrai į salą nuplaukia plaukte. Taip nepapiknikausi. Kolos atsigeriu stebėdamas.

Du šeimos vyrai plaukte plaukia į Meilės salą

Du šeimos vyrai plaukte plaukia į Meilės salą

Grįžus į Santaremą, jis jau išleidinėjo paskutinį kvapą. Anksti ryte tai buvo „pergrūstas miestas“, nes visi skubėjo apsipirkti per kelias valandas, kai galima. O dabar jau po 3 val. dienos. Viskas užsidarė, žmonių beveik nėra. Brazilijos miestai viskam užsidarius labai nejaukūs – štai ima sekti koks tai vyras. Pereinu į kitą gatvės pusę, ir jis pereina. Pereinu atgal – ir jis pereina. Nužvelgiu. Atsitraukia. Užlipu į bokštą, iš kurio matosi rudos Amazonės ir mėlyno Tapažoso santaka. Nuperku empanadų vienintelėje veikiančioje kepykloje ir einu namo.

Aistė dirba Santaremo viešbutyje

Aistė dirba Santaremo viešbutyje

Skrydis – gilią naktį. Taksi į oro uostą, kuris toks mažas, kad viduje net kėdžių nėra – kol praleis į laukimo salę, palaukiu lauke. Tada du persėdimai: Belemas, kur Aistė nusiperka įdomų Paros valstijos rūbą, ir – pats trumpiausias mano gyvenime – Belo Horizontėje. Išeinam pro vienus vartus, jau „Final Call“ į mūsų reisą, bet jis – iš gretimų vartų. Oro uoste tepraleidžiame gal 1 minutę!

Greičiausias persėdimas - vos išlipus iš vieno lėktuvo, specialiu apšvietimu nutviekstas takas į kitą

Greičiausias persėdimas – vos išlipus iš vieno lėktuvo, specialiu apšvietimu nutviekstas takas į kitą

Vėl San Paulas. Rytas. Autonuoma. Miestas jau beveik tapęs namais.


San Paulo ir Rio apylinkės: pamirštos lietuvių istorijos ir salos be automobilių (2021 01 21-02 07)


Gyvenant užsienyje ilgesnį laiką ateina metas, kai grįžimas į Lietuvą priartėja, iš tolimos ateities virsta realiu, ir planus, pažadus ar kitą reikia įgyvendinti „dabar arba niekada“. Mūsų kelionė į Braziliją turėjo tiek tikslų – nuo lankytinų vietų iki susitikimų su klientais iki „Gabalėlių Lietuvos“ paieškų – kad tas „dabar arba niekada“ momentas ateina dar likus kone mėnesiui iki bilietų San Paulas-Vilnius datos.

Janete Zizas interviu

Janete Zizas interviu

San Paule susitinkame su tais lietuviais, kuriuos rekomendavo kiti kaip daug žinančius. Menininke Janete Zizas, kuriančią lietuviškus medžio dirbinius, medinius margučius, į kuriuos panašių ir Lietuvoje nėra. Antrą kartą su istorijos mokytoju Markosu Lipu – kad įrašytume interviu apie jo unikalią patirtį su sovietų propagandistų surinkta išeivių grupe lankant Lietuvą nepriklausomybei jau auštant. Persifotografuoju dar daug šaltinių. Įrašome interviu ir su Karlosu Levinštainu, lietuvių garbės konsulu San Paule.

Janete Zizas mediniai margučiai

Janete Zizas mediniai margučiai

Apsistojame Sao Kaetano Do Sul, netoli lietuviškos Vila Zelinos ir kone visą savaitgalį valgome vien lietuviškai – iš K. Kupsto restorano užsakome kugelį ir keptos duonos (kai San Paulas 22 mln. miestas, „Uber Eats“ veža tik į aplinkinius restoranui rajonus). Vėliau „Bar do Vito“ valgome virtinius. San Paulas vienas retų pasaulio miestų, kur tai įmanoma.

Lietuviškas kugelis iš lietuvių restorano Vila Zelinoje

Lietuviškas kugelis iš lietuvių restorano Vila Zelinoje

Interviu turiu duoti ir aš – papasakoti LRT laidai „Klausimėlis“ apie Australiją, kur mane pakvietė kaip ekspertą. Tam reikia gero interneto. Kur jis? San Paulą pažįstame, atsakymą žinome: „Classe A“ motelyje. Paradoksas, bet tie viešnamiški Brazilijos moteliai, skirti privatumo ieškančioms porelėms, ir pati geriausia vieta padirbėti: internetas galingas, nes reikia pornografijai (bet tinka ir darbui); stalas ir kėdės patogios, dvi, nes reikia romantiškai vakarienei su vynu (bet tinka ir darbui).

Įrašinėju interviu "Klausimėliui"

Įrašinėju interviu “Klausimėliui”

Australija dabar – visai kitokia. Taip nukeliauti, kaip keliavome mes, 10000 km kemperiu, po Australiją šansų ne ką daugiau, nei į kosmosą. Net tarp valstijų sienos vis užsidaro. Kad ir dėl… vieno COVID atvejo. Australija yra „karantinizmo“ spektro viršūnė: kita vertus, jie bent jau ligą tais „ultraradikaliais karantinais“ iš esmės išnaikino.

Vieno San Paule užsibrėžto tikslo taip ir neįgyvendiname: nenueiname į „Os Gemeos“, lietuvių kilmės grafitistų, parodą, San Paulo pinakotekoje. Neįleidžia: „Reikia registruotis internetu“. Tais retais kartais, kai atsirasdavo laisvų vietų, vis tiek nusivildavau: reikalauja CPF, mokesčių mokėtojo numerio, kurio mes neturime. Užsienietis į šį muziejų per COVID Brazilijoje nepateks…

Janete Zizas darbai

Janete Zizas darbai

Svarstome, ar verta pasirodyti ligoninėje dėl erkių – na, pagalvojame, gal verta, taip pataria vietiniai, dargi vieną įkandimų skauda. Daktarė labai džiaugiasi galinti pakalbėti angliškai – mokosi ir gerai kalba nes svajoja persikelti gyventi į Floridą. Kraujo tyrimas antikūnių neparodo, bet, aišku, dar ir ne laikas.

San Paulą skalbia ir skalbia liūtys: drėgnasis metų laikas. Jų metu žaibuoja tiek, kad, atrodo, danguje įsijungė koks galingas švyturys, kas tris sekundes atsukantis savo ryškią šviesą: Lietuvoje niekad taip nebūna.

Kaip ieškojome koplyčios lietuvei (2021 01 27)

Šis mano straipsnis apie tai, kaip iš San Paulo išvykstame ieškoti lietuvių paveldo jo priemiesčiuose, spausdintas JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“:

Mūsų eskpedicija ieškant lietuviško paveldo Brazilijoje atėjo į pabaigą, giliausius ir sunkiausiai pasiekiamus lietuviško paveldo ir jo istorijų sluoksnius.

Visada su „Gabalėlių Lietuvos“ pildymu taip. Iš pradžių paprasta: vietos lietuviai džiugiai rodo jiems patiems brangiausias vietas vietą po kitos: tik fotografuok, klausinėk, užrašinėk. Paskui jau reikia pradėti „tempti už liežuvio“: „O kur ta lietuvių mokykla, apie kurią skaičiau 50 metų senumo knygoje, ar bent pastatas tebestovi?“. Vienas pašnekovas neatsako, kitas neatsako, iš trečio galbūt gauni apytikslį atsakymą…

Bet ir tai ne viskas. Nes pasaulyje pilna lietuviškų vietų, kurias jau visi lietuviai pamiršo. Arba tie, kas prisiminė, jau išmirė.

Ir tų, paskutinių vietų paieška ir radimas primena galvosūkį ar labirintą.

Analice Sakatauskas vardu pavadintoje gatvėje San Paule ėmiau domėtis, kas gi ta mergaitė, kad ji, žuvusi vos 19 m., šitaip pagerbta. Joks Brazilijos lietuvis, kurio klausiau, apie ją nieko nežinojo. Oficialus Osasco priemiesčio puslapis rašė aptakiai – mergina buvo gera, lankė vargšus ir už juos meldėsi. Diskusijoje apie tą straipsnį akis užkliuvo už skaitytojo Claudio Bessa pernykščio įrašo: „Estrada dos Romeiros kelyje Analice pasytatyta koplyčia“. Padedant Brazilijos lietuviams sukontaktavome su tuo žmogumi – jis pasakė, kad koplyčia esą stovi 46-ajame kilometre.

Koplyčia? Kadangi Analice žuvo važiuodama automobiliu, gal kryželis žūties vietoje? Bet sako koplyčia… Atsidarau „Google Street View“ – tas kelias ten yra. Pravažiuoju juo virtualiai kokius 10 kilometrų – bet nieko aiškiai susijusio su Analice nematau.

Analice Sakatauskas

Analice Sakatauskas

Paprastai mėgstu prieš važiuodamas į vietą realybėje jau žinoti, ar kas ten yra. Bet, aišku, svarbiausias mano darbas kaip tik tada, kai nežinau. Reiškia, tokį darbą ir buvo galima atlikti tik čia, Brazilijoje, ir su Analice koplyčia jis bus būtent toks. Jei ją rasiu…

Nuo San Paulo centro iki vietos nukakti užtrunka apie 2 val. Važiuojame automobiliu iš lėto Estrada Dos Romeiros, dairomės. Koplyčių yra. Bet kiekvienas „Eureka!“ tuoj išnyksta: daugelis koplyčių stovi todėl, kad ten kryžiaus kelias, o vieninteliai užrašai ant jų susiję su Jėzaus gyvenimu. Nuvažiavome iki 50 km – ir nieko.

Ką gi, reikia suktis – gal grįžtant atgal geriau matysis. Ir tikrai: ant kalvos išnyra didžiulis baltas paminklas-kryžius! Palipu arčiau – ant jo parašyta „Analice Sakatauskas“. Visada malonu aplankyti naują su lietuvių istorija persipynusią vietą, bet pasiekti tokią, kurią abejojai, ar berasi – dvigubai maloniau.

Analice Sakatauskas paminklas

Analice Sakatauskas paminklas

Po kryžiumi paliktas padėkos raštas kuriame, atrodo, kažkoks maldininkas dėkoja už pasveikimą ir Analice. Ar lietuvės merginos atžvilgiu susiklostęs net kažkoks liaudies pamaldumas, jai priskiriami stebuklai?.. Tiesa, jei taip, tai, atrodo, daro visai ne lietuviai. Gal kada nors Analice galėtų būti pripažinta Dievo Tarnaite ar Palaimintąja? Kol kas žinių apie ją per mažai, bet bent jau dėmesį į šią istoriją atkreipiu. Užsirašau tikslias koordinates – bus „Gabalėliuose Lietuvos“, jei dar kas norės rasti Analice paminklą – bus paprasta. Jei kas nors norės plačiau tyrinėti jos trumpą gyvenimą – irgi bus nuo ko pradėti.

Žymiuosi Analice Sakatauskas paminklo GPS koordinates

Žymiuosi Analice Sakatauskas paminklo GPS koordinates

Pirakaja, kur lietuviai sukūrė unikalią bažnyčią (2021 01 28)

Jau rašiau „Drauge“ apie kunigą-poetą Aleksandrą Arminą, prie kurio pastatydintos Maua priemiesčio bažnyčios San Paule jam atidengtas biustas, yra jo vardo koledžas. Bet Arminas perstatė dar dvi bažnyčias: Piracaia ir Joanopolis, iš kurių pirmoji garsėja tarp lietuvių kaip nuostabus menininko Navicko kūrinys.

Pirmą kartą Piracaia „pabučiavau duris“ – ant kurių nebuvo parašyti net mišių laikai. Antrą kartą grįžau „pasikaustęs“: Brazilijos lietuviai paskambino pasiklausti ir bažnyčios šeimininkai atsakė, esą „dabar bažnyčia atidaryta visada iki 6 val.“. Ką jūs manote – lygiai taip užrakinta.

Klausiu greta triūsusių darbininkų, kada mišios. Mano nuostabai, darbininkas, pasirodo, ne tik puikiai kalba angliškai (tai Brazilijoje reta ir tarp inteligentų), bet dar ir puikiai žino ir Arminą, ir Navicką, nors šie Piracaia mieste darbavosi 1951 m. Jis suorganizuoja, kad bažnyčia būtų atidaryta, supažindina su šiuolaikiniu menininku Wagner, kuris kai ką bažnyčioje pertapo. „Bet šiaip visas vidus čia Navicko“ – sako.

Klausiu darbininkų apie galimybes patekti į Pirakajos bažnyčią

Klausiu darbininkų apie galimybes patekti į Pirakajos bažnyčią

O jis tikrai unikalus – niekur pasaulyje nemačiau nieko panašaus. Visos lubos ištapytos popiežių veidais. Didžiausias – dabartinio popiežiaus. Kai popiežius pasikeičia, didysis paveikslas nukabinamas, o dabar jau Wageneris nutapo į jo vietą naują popiežių bei nedidelį buvusio popiežiaus portretą. Pilna Piracaia ir kitokių įdomų sprendimų: pavyzdžiui, nuolat rausvai žybsinti Kristaus širdis paveiksle už altoriaus (lemputė).

Pirakajos bažnyčios lubų fragmentas

Pirakajos bažnyčios lubų fragmentas

Jei tokia bažnyčia būtų Lietuvoje, daug lietuvių važiuotų jos pažiūrėti. Bet dabar apie šį lietuvio menininko Navicko kūrinį mažai kas net nutuokia. Atkreipti viso pasaulio lietuvių dėmesį į tai, ką įspūdingo lietuviai yra sukūrę visur pasaulyje, ir yra mano bei „Gabalėlių Lietuvos“ enciklopedijos tikslas.

Pirakajos bažnyčioje

Pirakajos bažnyčioje

Rio de Žaneiro valstijos pakrantės ir salos be automobilių (2021 01 28-02 02)

Vėl susitinkame su Pranu Grunskiu: įdomu pasidalinti „pandemijos meto“ nuotykiais. Prieš mūsų istorijas apie Santaremo gidą melagį reketininką ir skubų sprukimą nuo karantino jis meta savąją iš Čapada Diamantinos: pagrindinis Vale do Pati kelias dėl pandemijos uždarytas, tačiau Pranas vis tiek mėgino eiti. Negaudamas nakvynės pas vietinius (jie saugosi viruso) sukorė tokį atstumą, kad ir jis, patyręs žygeivis, jautėsi pervargęs.

Pranas gailisi, kad, deja, visko ką norėtų padaryti Brazilijoje, ir per mėnesį nepadarys. Norėtų skristi į Amazoniją – bet ten siaučia koronavirusas ir karantinai. Norėtų pamatyti Igvasu krioklius – bet galėtų tai padaryti tik iš Brazilijos pusės, o juk geriausi pasivaikščiojimo takai yra Argentinoje (siena uždaryta). Tačiau nenusimena: „Į Braziliją dar grįšiu“. Nebe tie laikai, kad kelionė į kią pasaulio kraštą būtų vienintelė, nepakartojama, kaip tiems lietuviams, kurie, emigravę ~1930 m., net ir labai norėdami neturėjo galimybių aplankyti Lietuvos ar grįžti. Net su visa pandemija judėti po pasaulį dabar vis tiek lengviau, nei prieš pusę amžiaus.

Aistė ir Pranas žaliojoje Rio de Žaneiro pakrantėje

Aistė ir Pranas žaliojoje San Paulo ir Rio de Žaneiro pakrantėje

Aš tas vietas jau esu matęs. Pasukame link Rio de Žaneiro valstijos pakrantės: šįsyk kol kas ne į miestą, o į nuostabias žalias pakrantes pakeliui, pilnas kurortų, paplūdimių ir salų be automobilių.

Santose pakalbinu Valdemarą Mališką Sidaravičių, buvusį Lietuvių bendruomenės pirmininką.

Interviu su Valdemaru Mališka Sidaravičiumi Santose

Interviu su Valdemaru Mališka Sidaravičiumi Santose

Pirmasis planas buvo nakvoti Ubatuboje, dar San Paulo valstijoje. Bet pagal San Paulo karantino planą ten – raudonoji zona, viskas uždaryta net ir savaitės dienomis. Abejojome, ar tikrai – juk naujamečio karantino iš turistų gyvenantys San Paulo kurortai nesilaikė. Bet dabar laikosi, tiesa, paplūdimiai vis tiek pilni.

Važiuojame toliau, į Paratį, kurio kas mėnesį užliejamas gatves savaip pamilau dar 2016 m., kai lankiausi ten pirmąjį kartą. Tada turėjau tik vieną dieną, o dabar kelias: miesteliui, gretimiems kriokliams, paplūdimiams, kur einu ne tiek maudytis, kiek pasigėrėti vaizdais.

Paratyje vakare

Paratyje vakare

Kadaise Paratis buvo didesnis už Rio de Žaneirą ir, priešingai nei Rio, jis liko tokio paties dydžio, kaip portugalų laikais, taigi, ir su visomis barokinėmis bažnyčiomis, senais pastatais, kurių pirmus aukštus dabar užėmė restoranai, viršutinius – posados, vienoje kurių nakvojome.

Visur pilna! Ir kaukių mažoka. Galvojate gal dėl to, kad San Paulą pandemija siaubia labiau, nei Rio? Ne, priešingai, Rio de Žaneiro valstijoje serga daugiau žmonių ir čia gal yra pirma vieta Brazilijoje, kur pradedu girdėti nemažai sauso kosulio. Karantinas yra politinis klausimas, ne epidemiologinis, ir Rio gubernatorius tiesiog pasirinko kitokį kelią…

Maudynės po kriokliu netoli Paračio

Maudynės po kriokliu netoli Paračio

Ir Rio valstija iš to gauna ekonominę naudą: mes ne vieninteliai savaitgaliui atvykome iš užsidariusio San Paulo. Viename savo straipsnių suskirsčiau visus keliautojus į 12 grupių pagal tai, kaip ir dėl ko keliauja – poilsiautojai, atradėjai, piligrimai, kuprinėtojai, žygeiviai ir t.t. Šiais metais svarstau, gal reikėtų papildyti tryliktąja kategorija – pabėgėliai.

Pabėgėliais šiaip vadiname migrantus. Tačiau yra daugybė žmonių, kurie, nors ir jaučiasi savo šalyje nejaukiai, vis dėl to ne tiek blogai, kad išvyktų „su visam“ (ar negali to padaryti dėl šeimos, karjeros). Už tai jie bent jau per atostogas keliauja tam, kad pailsėtų nuo savo miesto ar šalies: jų tikslas ne tiek nuvykti, kiek išvykti.

Trinidade paplūdimyje Rio de Žaneiro valstijoje

Trinidade paplūdimyje Rio de Žaneiro valstijoje

Anksčiau tai būdavo, tarkime, nemusulmonai ar mažai tikintys, išvykstantys „pailsėti“ nuo griežtų Irano ar Saudo Arabijos islamiškų įstatymų (privalomos skarelės moterims, alkoholio draudimas ir pan.). Taip pat gėjai iš labai konservatyvių šalių, norintys atsipalaiduoti.

O koronaviruso ir karantinizmo laikais keliautojų-pabėgėlių staiga radosi ir visoje Europoje, kiek mažiau – Amerikoje. Palyginus su drakoniškais Europos karantinų ribojimais, visokios ten privalomos skarelės ar negalėjimas viešumoje susikibti už rankučių – juk mažmožis.

Brendu iš laivo į vieną paplūdimių pakeliui

Brendu iš laivo į vieną paplūdimių pakeliui

Aišku, čia dviašmenis kalavijas. Galima nueiti į du kraštutinumus. Vienas – kaip Europa – užsikarantinuoti, viską uždaryti nesvarbu, kas pavojinga o kas ne, neaišku kuriam laikui. Kitas – visai nesisaugoti ir taip statyti aplinkinius į ligos pavojų (jokių kaukių, atstumų ir t.t.). Rio de Žaneiro valstija jau kiek arčiau šio kraštutinumo, nors dar toli nuo jo. Štai Ilha Grande saloje be automobilių užsakome ekskursiją aplink salą laivu. Laivelis kupinas žmonių, visi (išskyrus mus) be kaukių, garsiai kalba. Atsiklaupiu gale ant krėslo ir visą laiką plaukiu žiūrėdamas atgal – vėjas nepučia į veidą visų kitų iškvėpto oro, o pakrančių vaizdai nuostabūs. Kai keliauju po daug miestų, susitikinėju su žmonėmis, negaliu sau leisti užsikrėsti…

Laive, plaukiančiame aplink Ilha Grande

Laive, plaukiančiame aplink Ilha Grande

Pavojus Brazilijoje vis tiek didžiausias ne iš COVID… Atrodo, Ilha Grande nusikaltimų atžvilgiu saugu. Bet viskas gali būti apgaulinga. Štai laivas sustoja prie tik iš jūros pasiekiamo kaimo. Sėdime, žiūrime į jūrą. Matome, pro šalį eina kažkoks neadekvatus tipas, kažką rėkia mums portugališkai. Nereaguojame.

Netrukus iš laivo turistus pašaukia plaukti. Vos nubridęs į laivą atsisuku atgal: žiūriu, tas pats tipas jau grįžo nešinas mačete ir lekia prie dar nespėjusių išvykti turistų. Garsiai rėkia. Vieną pasiveja, užsimoja mačete. Galvoju, tuoj įvyks žmogžudystė ar net kelios… Bet keli brazilai tą veikėją netrukus nuginkluoja. Jis rėkia toliau, bet turistai spėja pasitraukti.

Veikėjas su mačete vaikosi užsieniečius. Čia prieš jį stojo kažkoks vyras, mėgindamas ginklą atimti. Galiausiai pavyko, bet "rėksnys" ir toliau siautėjo be ginklo.

Veikėjas su mačete vaikosi užsieniečius. Čia prieš jį stoja kažkoks vyras, mėgindamas ginklą atimti. Galiausiai pavyksta, bet “rėksnys” ir toliau siautėja be ginklo.

O brazilai bendrakeleiviai laive kad kvatojasi: „Kažkokius gringus užpuolė, nes tie su juo kalbėjo angliškai“. Gerai, kad nieko tam tipui ir neatsakėme, kai mus kalbino… Netoli nuo tos vietos, panašiame tik iš jūros pasiekiame kame, beje, pernai nužudė Lietuvos pilietį Adam Žindul ir, pagal oficialią versiją, išprievartavo jo brazilę žmoną.

Ilha Grande pakrantės ir paplūdimiai gražūs, bet kiek trūksta nuostabių vaizdų iš viršaus: apžvalgos aikštelės užaugusios. Kadaise saloje stovėjo Lazaretas, kuriame prieš gerą šimtmetį buvo karantinuojami atplaukusieji į Braziliją, kad neužvežtų ligų. Belikę griuvėsiai su istorijos aprašymo lenta. Prieš pora metų istorija būtų atrodžiusi tokia gūdžios praeities pasaka kaip koks vergų turgus. O dabar vėl daugybėje šalių pilna Lazaretų…

Darbas iš hamako Ilha Grande

Darbas iš hamako Ilha Grande

Rio de Žaneiras, antras dublis (2021 02 03-07)

Pro begalinius paplūdimius atvykstame į Rio de Žaneirą, kur išsiskiriame su savo bendrakeleiviu: kartą jau atidėjęs sugrįžimą, jis skrenda į Lietuvą. Kadangi lapkritį persirgo COVID, nebegali laukti ilgiau. Mat dabar Lietuvoje eilinį kartą įvesta nauja tvarka: grįžus reikia izoliuotis visiems, išskyrus persirgusius ir vakcinuotus. Bet persirgimas „galioja“ tik 90 dienų… Ir vis tiek reikia pasidaryti COVID testą. O Rio tai ne taip paprasta, kaip San Paule: oro uoste, kaip nekeista, testų daryklos nėra. Bet jų tiek pilna mieste, kad sudėtingas aiškinimasis kur ir kaip neteko prasmės.

Išsiskyrimas su bendrakeleiviu, su kuriuo, su pertrauka, praleidome apie mėnesį

Išsiskyrimas su bendrakeleiviu, su kuriuo, su pertrauka, praleidome apie mėnesį

Po Rio iškabinėti ir nauji stacionarūs kelio ženklai: „Vakcinacijos vieta“. Žmonės vakcinuojami automobiliuose pro langą – kol kas, tiesa, tik senoliai ar turintys ligų. Ir vakcinuojami Brazilijoje išvandyta Coronavac vakcina, kurios veiksmingumas nuo simptominio COVID tik 50%. Pilna socialinės reklamos, skatinančios vakcinuotis.

Vakcinacijos vieta neišlipant iš automobilio (ženklas)

Vakcinacijos vieta neišlipant iš automobilio (ženklas)

Rio de Žaneire gyvename bute su viename gražiausių vaizdų, kokius esu matęs iš balkono. Į Rodrigo do Freiteso ežerą, Kristaus paminklą. Langai į priešingą pusę nuo vandenyno, kuris irgi greta (daugiabutyje net yra atskiras liftas „grįžusiems iš paplūdimio“). Bet Rio vienas nedaugelio miestų, kur vaizdai nuostabūs kur bepažvelgsi! Tiesa, lietuvių kilmės pažįstama, išgirdusi, kur apsistoję, vietą įvertino kitaip: „Ten šalia Cruzado daugiabučiai, kur sukelti žmonės iš favelų. Jie labai nesaugūs“. Atkreipiau dėmesį – jie išties baisūs, bet Ipanemos rajone turtas skurdą užgožia. Auksinis jaunimas pajūrio baruose, į prekybos centrus atvažiavusios poniutės ir prestižinių sporto klubų nariai.

Darome timelapse vaizdą iš balkono

Darome timelapse vaizdą iš balkono. Toie vaizdai itin praverčia iliustruojant Youtube įrašus kelionių tematika

Vėl įrašome interviu – šįsyk “Delfi TV”, Aistė kalba apie dvigubą pilietybę.

Įrašinėjame Aistės interviu LRT

Įrašinėjame Aistės interviu LRT

Paskutinę dieną Rio, pažiūrėję garsaus grafitisto Eduardo Kobros freskas, nakvojame Centre kuris, kaip pasakojo vietiniai, vis labiau miršta išsikeliant verslams. O vakarais virsta tikru valkatų ir narkomanų lauku.

Eduardo Kobros grafitis, skirtas olimpiadai

Eduardo Kobros grafitis, skirtas olimpiadai, ištuštėjusiame centre. Policininkai prižiūri aplinką, kad nenukentėtų freskų pažiūrėti atvažiavę turistai tiek iš užsienio, tiek iš Brazilijos

Aistė nenori, bet sutariame, kad vieną dieną pernakvosime tenai.

Europiečiai myli Brazilijos miestų centrus: juk ten seni didingi istoriniai pastatai. O brazilai jų vengia kaip velnias kryžiaus. Aistė jau lyg brazilė: su malonumu nebevažiuotų nei į San Paulo, nei į Rio centrą. Aš vis dar labiau europietis: pastatų grožis ir kilni sunykusios didybės atmosfera man nustelbia purvą ir nesaugumą. Be to, centre gerokai pigiau: Rio de Žaneiro centre padorų viešbučio numerį gali gauti už mažiau 20 eurų, kai Kopakabanos ar Ipanemos pakrantės bulvaruose ir 60 ar 80 eurų nebloga kaina, o eilinis viešbutis kainuoja šimtus.

Sugrįžus į vietą, kur prieš pora metų mane apiplėšė. Viskas kitaip: tada buvo karnavalas, pilna žmonių, dabar tuščia

Sugrįžus į vietą, kur prieš pora metų mane apiplėšė. Viskas kitaip: tada buvo karnavalas, pilna žmonių, dabar tuščia

Vakaras. Tamsu. Sename viešbutyje registratūros darbuotoja sėdi už neperšaunamo stiklo. Kambaryje kabo atsišaukimas apie lytiškai plintančių ligų prevenciją. Mums norėjo duoti kambarį su vaizdu į kiemą, bet paprašiau su vaizdu į gatvę (Lotynų Amerikoje tokio prašymo daug kas nesupranta: kas galėtų norėti į ten žiūrėti)? Atsikeliu ryte, pasižiūriu pro langą. Regiu tokį vaizdą: vyras rėkia ant moters, paskui suduoda du smūgius. Benamiai susirinkę pažiūrėti, komentuoja. Kiek supratau, tas vyras pardavėjas, o ta moteris bandė ką pavogti, ar šiaip dėl narkotikų elgėsi neadekvačiai. Gatvės teisingumas, policijos niekas nekviečia.

Konfliktas Rio de Žaneiro centro gatvėse (vyras ir moteris kairėje)

Konfliktas Rio de Žaneiro centro gatvėse (vyras ir moteris kairėje anapus medžio, dešinėje – žiūrovai)

Pamename, kai paklausėme vietinių, ar Brazilijoje policija tikrina, kad COVID sergantieji laikytųsi saviizoliacijos, jie labai juokėsi. Kai Brazilijoje įvyksta kas devinta pasaulio žmogžudystė, kas turės laiko “niekams”?

Viešbučio darbuotoja anapus neperšaunamo stiklo

Viešbučio darbuotoja anapus neperšaunamo stiklo

Išvykstame iš Rio link San Paulo. Paskutinį kartą. Bet Aistė sako jau besijaučianti lyg kokia sunkvežimio vairuotoja, vykdanti Rio-San Paulo reisą. Užsukame į Penedo, suomių įkurtą miestelį, kur, dabar, atrodo, suvilkta visa Europa. Ir matrioškos. Pietų Amerikiečiams tai ne tik Rusijos, o ir visos Europos simbolis, greta šveicariško šokolado ir kito. Klausome braziliškos muzikos: padariau USB atmintinę su reikšmingomis dainomis nuo XX a. pradžios iki dabar, chronologiškai. Nuo Rio himno „Cidade Maravilhosa“ ir Rio karnavalo sambos, šlovinusios prezidentą Žetulijo Vargasą po iki bosa novos, iki tuometę diktatūrą Ezopo kalba kritikavusios Tropikalijos ir MBP (braziliško popso).

Parduotuvė "Babuška" Penede

Parduotuvė “Babuška” Penede

San Paulas panaikino savaitgalinius karantinus. Bet mums reikės skristi: Brazilijoje jau būsime praleidę 90 d. Be to, spėju, kad yra nemaža tikimybė, kad Brazilijai netrukus smogs COVID banga: jau yra ženklų, kad iš Amazonijos ji persimeta į kitas valstijas, taip atkartodama 2020 m. pavasarį, kai irgi iš Amazonijos išplito po šalį: tada Brazilija persirgo pirmą kartą, o dabar, prabėgus beveik metams, užkrečia vėl iš naujo tuos pačius žmones.

Variantų Amerikoje nemažai, nors kai kurios šalys, kaip Kolumbija, dėl Brazilijoje plintančio Amazonijos COVID varianto ir uždarė sienas. Turbūt geriausias variantas – Kosta Rika. Bilietas 170 eurų, nors skrydžio atstumas tarsi Vilnius-Niujorkas. Kosta Rikoje nėra karantino, nereikia net COVID testų. Lietuvoje karantinas nesibaigia, vis pratęsiamas ir pratęsiamas, nelabai yra ko ten grįžti. Man. Bet Aistei, deja, atsirado darbų, kuriuos reikėtų padaryti Lietuvoje ir tai jau galima, nes atitinkamos institucijos veikia. Ji sako jau nori į Lietuvą. Galiausiai sutariame skristi vasario 12 d., kaip suplanavę ir kaip dar sausį įsigijome bilietus.

Maudynės po kriokliu prie Rio de Žaneiro

Maudynės po kriokliu prie Rio de Žaneiro

Ar aš ko Lietuvoje pasiilgau iš to, ką galėsiu ten grįžęs gauti? Gal savo monitoriaus, kuris didesnis, nei nešiojamo kompiuterio, dirbti patogiau. Nes, šiaip ar taip, nieko daugiau Lietuvoje per saviizoliaciją, paskui karantiną, judėjimo ribojimus bent artimiausiu metu ir nepamatysiu: nei draugų, nei pramogų, nei dar ko.

1966 m. kultiniu tapo filmas „The Endless Summer“ („Nesibaigianti vasara“). Ten rodė serfingo mėgėjus, kurie visus metus važiavo aplink pasaulį iš šalies į šalį ir amžinai gyveno ten, kur tuo metu vasara, gaudydami šiltų jūrų bangas. 1966 m. tokia idėja buvo be galo nauja, įkvėpė „Vudstoko kartą“.

Galvoju, kad, jei kas apie mūsų gyvenimą nuo 2020 m. kovo iki 2021 m. vasario sukurtų filmą, galėtų vadintis „The Endless Freedom“ („Nesibaigianti laisvė“). Visą laiką likome laisvėje: aplankėme 24 šalis nepatekę į privalomą saviizoliaciją, nesusirgę COVID, vos pora savaičių buvę šalyje, kur restoranai veikia tik išsivežimui (Lietuvoje lapkritį) ir niekada ten, kur, tarkim, neveikia kirpyklos ar ribojamas judėjimas po šalį.

Aistė Pasaulio lietuvių žinių laidoje: ją spėjame pažiūrėti dar Brazilijoje

Aistė Pasaulio lietuvių žinių laidoje: ją spėjame pažiūrėti dar Brazilijoje

Draugų pasakojimai iš Lietuvos apie tai, kaip organizuoja vyno gėrimo vakarėlius per „Zoom“, atrodo kažkokie netikri.

Kai kompiuterinių žaidimų kompanijos uždaro nepelningus internetinius MMORPG kompiuterinius žaidimus kartais pasako: iš naujo prisijungti prie serverio nuo dienos X nebebus galima, bet serveris dar veiks tol, kol atsijungs paskutinis žaidėjas. Kai kurie didžiausi fanai tada dienų dienas, savaičių savaites neišjungia žaidimo ir taip lieka paskutiniai vis tuštėjančio virtualaus pasaulio gyventojai. Kol galiausiai jų kompiuteriai pakimba, dingsta elektra ar dar kas – ir viskas.

Atėjo laikas ir mums „atsijungti“ nuo priešpandeminio pasaulio…

Paskutinės akimirkos Rio de Žaneire

Paskutinės akimirkos Rio de Žaneire


San Paulas. Paskutiniai potėpiai ir pakilusi temperatūra (2021 02 08-16)


Paskutinis sugrįžimas į San Paulą. Paskutiniai susitikimai. Klientai, iki tol kiek bijoję susitikti dėl COVID, persigalvojo: juk tuoj išskrisim, kito šanso nebus. Buvo įdomu pašnekėti ir iš „Gabalėlių Lietuvos“ pusės: tai tikrai žmonės, kurie labai domisi kilme, yra surinkę žemėlapių Brazilijos vietų, kur lietuviai mėgino kurti savo „tautines kolonijas“ ir kurių ženklų iki šiol rasti nepavyko. Visa tai persifotografavau.

Picų rodizio dešimtųjų vestuvių metinių proga: laikas greitai prabėgo, bet tebesame geriausi draugai, o ilgainiui tapome ir verslo partneriais bei kolegomis.

Aistę „pasiveja“ baudos už greičio viršijimus: atrodo, Brazilijoje tą stebinčių fotoaparatų labai daug – tiek, kad net pati ji, šiaip jau pavyzdinga vairuotoja, nepastebėjo, kaip viršijo greitį, o fotoaparatai pastebėjo.

Bauda už greičio viršijimą, atsiųsta autonuomos

Bauda už greičio viršijimą, atsiųsta autonuomos

Kai važiuojam pažiūrėti grafičių, koksai tai veikėjas motociklu kaukšteli į galą. Šįkart jau iš „kitos Brazilijos“ nei ta moteris, įvažiavusi į mus Buzios. Kuo skubiau pabėga iš įvykio vietos.

Paskutiniame San Paulo bute (jau aštuntoji gyvenamoji vieta šiame mieste!) lifte be įspėjimų, kaip saugotis viruso, kabo užrašas – „Gerbkite ir žmones su kitokia nuomone apie pandemiją“. Suprask – žinome, kad yra žmonių, netikinčių pandemija ar nenorinčių saugotis patys, bet jei kitas lifte nori saugotis, tai malonėkite prie jo nestoti arti, užsidėti kaukes.

Paskutiniame bute San Paule

Paskutiniame bute San Paule

Lietuvių vienuolių ordinas ir mokykla San Paule (2021 02 09)

Šis mano straipsnis spausdintas Amerikos lietuvių laikraštyje “Draugas”:

Pagaliau aplankau ir lietuvių įkurtą vienuolyną bei mokyklą, apie ką plačiau parašau šiame straipsnyje JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“:

Nors „Tikslas – Amerika 2020“ ekspedicija į JAV dėl COVID ir nepavyko bei teko ją pakeisti ekspedicija į Braziliją, ir Brazilijoje susiduriu su JAV lietuvių istorija ir paveldu.

Nes Lotynų Amerikoje lietuvybės – ir lietuviško paveldo – būtų daug mažiau, jei ne JAV lietuviai. Kad ir toks pavyzdys: didžioji dalis tautiškiausiai nusiteikusių, lietuviškai puikiai kalbančių jaunesniųjų Lotynų Amerikos lietuvių yra baigę Vasario 16 d. gimnaziją Vokietijoje. Jie dabar yra lietuvių klubų ir kitų organizacijų sielos, širdys ir rankos, perėmę tas vėliavas iš pasenusių tėvų ar senelių. Kaip viskas atrodytų, jei ne JAV lietuviai, rėmę jų „panardinimą į lietuvybę“ vasario 16 d. gimnazijoje? Kitaip: ne vienas pasakoja tik toje gimnazijoje išmokęs lietuvių kalbos ir kultūros.

Bet labiausiai JAV lietuviai prisidėjo prie tikėjimo vietų statybų. Daugelis Pietų Amerikos lietuvių bažnyčių pastatytos didele dalimi JAV lietuvių lėšomis – ir tai iki šiol primena atminimo lentos ir vitražai.

O Brazilijai JAV lietuviai padovanojo… ištisą vienuolių ordiną! Vienuoles pranciškietes. Ordinas įkurtas 1922 m. Pitsburge. Rūpinosi JAV lietuvių švietimu, slauga – tada JAV nebuvo valstybinio mokslo, taigi, lietuviukus mokslindavo parapinės mokyklos ir jų savanorės vienuolės. Lietuvių emigracijai tarpukariu pasukus į skurdžią Braziliją, pranciškietės tuoj įkūrė ten savo misiją, kurios širdimi tapo jų įkurta Šv. Mykolo Arkangelo mokykla San Paulo lietuvių rajone Vila Zelinoje.

Praėjo beveik 100 metų. JAV viskas pasikeitė iš esmės: atsiradęs valstybinis mokslas ilgainiui sugniuždė parapines mokyklas, nutrūko anksčiau įprastas vienuolynų „pasipildymo“ kelias, kai į vienuolynus stodavo savo vienuoles mokytojas stebėdavusios ir idealizuodavusios moksleivės. Ilgainiui seno ir nyko ir visos JAV lietuvių moterų vienuolijos. Kai per „Tikslas – Amerika 2017“ ekspediciją lankiau Pitsburge Providence Hill, lietuvių pranciškiečių „Motherhouse“ vietoje radau tik plyną lauką. Vienuolynas buvo ką tik nugriautas, kartu su koplyčia ir kitkuo. Kertinis akmuo simboliškai numestas Pitsburgo lietuvių kapinėse ant bendro vienuolių kapo. Dar likusios gyvos senyvos seselės iškeldintos. Kaip mums pasakojo Brazilijoje, tai jas sugniuždė, netekusios vienuolyno, pradėjo masiškai mirti – „Dvi net mirė tą pačią dieną“…

Bet Pranciškiečių ordinas išliko! Jo pasaulinė būstinė šiandien – San Paule. Trumpa internetinė paieška nuveda į daugybę skirtingų jo pastatų, misijų. Bet viskas vien portugališkai. Atrodo, kažkuriuo metu į Pranciškietes ėmė stoti brazilės ir nustelbė lietuves: kažin, ar pavyks pakalbėti? O būtų įdomu pamatyti, ar kas lietuviško išliko pastatuose, ypač Šv. Arkangelo Mykolo mokykloje, kuri išaugino ne vieną Vila Zelinos lietuvių kartą…

Bet jau po kelių mėnesių gaunu džiuginantį laišką: dar yra viena lietuvė vienuolė, Rūta. Sutariame susitikti mokykloje. O čia laukia tikras siurprizas! Pasitinka koks 30 mokytojų. Ir paprašo papasakoti, ką čia darome, apie lietuvišką paveldą Brazilijoje. Apturiu pirmą „gyvą“ paskaitą nuo pat COVID pandemijos pradžios: kalbu lietuviškai, bet mane verčia Vila Zelinos lietuvė Janete Zizas. Nors beveik visi mokytojai ne lietuviai – ryšys tarp mokyklos (bei vienuolių) ir Lietuvos likęs tamprus. Jis matosi ne tik mokyklos koridoriuose kabančiose istorinėse nuotraukose ar lietuviškame užraše, linkinčiame pasauliui taikos. Kiekviename klasės sąraše dar rasi po vieną ar kelias lietuviškas pavardes. Mums parodė Vila Zelinos Vasario 16 d. švenčių nuotraukas – jos visos taip pat vyksta Šv. Mykolo Arkangelo mokykloje.

Susitikimas su Vila Zelinos mokyklos mokytojais

Susitikimas su Vila Zelinos mokyklos mokytojais

Atsidariusi po pandemijos, mokykla dirbo nauja tvarka: klasės skeltos per pusę ir kiekvienas mokinys lanko mokyklą tik kai kuriom dienom, o kitom žiūri tas pačias pamokas iš namų. Kaukės, dezinfekcija ir kita. Mokykla nustebina ir modernumu: atskiros chemijos, biologijos laboratorijos. Kaip sakė mus lydėjusi buvusi moksleivė Janete Zizas, daug kas buvo jau „jos laikais“. Šią mokyklą lankė ji, visi jos keturi vaikai, o dabar jau lanko anūkai. „Vila Zelina kaip kaimas – visi vieni kitus pažįsta“ – sako, sveikindamasi su viena mokytoja po kitos.

Prie stulpo su lietuvišku užrašu, linkinčiu pasauliui taikos, Vila Zelinos mokyklos kieme

Prie stulpo su lietuvišku užrašu, linkinčiu pasauliui taikos, Vila Zelinos mokyklos kieme

Šalia mokyklos stūkso vienuolynas ir būtent jo „lietuviškame kambaryje“ įrašėme interviu su Rūta. Išgirdome, kad seserų Brazilijoje beveik 50, tarp jų – 2 naujokės. Rūta – paskutinė lietuvė. Tiesa, nebe JAV lietuvė – Brazilijoje gimusi lietuvė, kurią kadaise į vienuolišką gyvenimą pritraukė mokyklą įkūrusios JAV lietuvės seselės. Net sunku patikėti, kiek Pranciškietės turi veiklų – pasiskirsčiusios po visą Braziliją (ir ne tik) po dvi, po tris, jos valdo misijas, mokyklas, slaugo ligonius. „Sunkiausia dabar seseriai Amazonijoje“ – sakė – „Ten tiek daug žmonių ten aplink miršta nuo COVID“. Kaip tik neseniai dėl prastos infrastruktūros buvo nepavykę laiku pristatyti į tą valstiją deguonies balionų: negrįstuose keliuose sunkvežimiai įklimpo…

Įrašinėjame interviu su Rūta

Įrašinėjame interviu su Rūta

Vienuolės išlydi mus į naktinę Vila Zelina. Viena jau mirusi lietuvė vienuolė, sako, įkalbėjo kitas prisižadėti, kad ir lietuvėms nykstant, lietuviška vienuolyno prigimtis, ryšiai su Vila Zelinos lietuvių rajono bendruomenė nebus pamiršti. Ir jos pažadą tesi.

Lietuvių įkurto ordino vienuolės prie savo mokyklos Vila Zelinoje

Lietuvių įkurto ordino vienuolės prie savo mokyklos Vila Zelinoje

Kaip San Paulo lietuviai Vila Zeliną gina nuo… rusų okupacijos (2021 02 09)

Ieškodamas užsieniuose lietuviško paveldo dažnai turiu apraudoti tas lietuviškas vietas, kurių jau nebelikę.

Esu įpratęs, kad didžiausi pavojai lietuviškam paveldui yra šie:
*Užmarštis – beveik joks gyvas lietuvis tų vietų nebeprisimena, nežino ir todėl negina (šitą mėginame keisti aprašydami jas „Gabalėliuose Lietuvos“).
*Lietuvių išsikėlimas kitur – rajone gyvena (beveik) vien kitataučiai, kuriems tos vietos neberūpi, o lietuviams jas prižiūrėti nepatogu, toli („Gabalėlių Lietuvos“ angliška versija mėginame sudominti ir tuos, kurie nekalba lietuviškai).
*Pinigai – taupant uždaromos ir griaunamos lietuvių bažnyčios, parduodama jų žemė.

Niekur nesusidūriau, kad lietuviškas vietas kas nors mėgintų sunaikinti iš neapykantos. Iki San Paulo…

Dar nuo pirmojo savo apsilankymo San Paule 2016 m., girdėjau Vila Zelinos lietuvių rajono gyventojų pasakojimus apie rimtą konfliktą su rusais. Esą rusai mėgina pervadinti Laisvos Lietuvos gatvę, uždengė Lietuvos Laisvės paminklą.

Tai švelniai priminė sąmokslo teoriją. Na, juk San Paulas taip toli nuo Europos peripetijų, ar tai gali būti tiesa? Gal dėl liūdnos Lietuvos istorijos San Paulo lietuviai tiesiog įžvelgia piktus kėslus, kur jų nėra? Dėl visa ko, tada apie šią istoriją nerašiau: visokeriopai stengiuosi išvengti „Gabalėliuose Lietuvos“ nepatikrintų faktų.

Bet šiemet sugrįžau į Braziliją trims mėnesiams, kalbėjau su daugiau lietuvių nei kada seniau. Ir, be gausybės nežinotų lietuviško paveldo istorijų, daug sužinojau ir apie tą lietuvius skaudinantį Vila Zelinos puolimą. Ir tos istorijos tikrai suneramino.

Janete Zizas nėra linkusi „kariauti“. Lietuvybę Vila Zelinoje tęsia menu. Ir jai sekasi puikiai. Taip nuostabiai lietuviškai išmargintų medinių margučių, raktų pakabukų, stiklinių padėkliukų pačioje Lietuvoje sunkiai rasi: sako, žmonės perka ir siunčia į Lietuvą. Ir ne tik lietuviai perka: kartą per mėnesį lietuvių parapijos salėse ji organizuoja meno muges, kur tokių lietuvių kilmės meistrų, kaip ji – dešimtys, o įvairiataučių pirkėjų, geros reklamos dėka, susirenka šimtai. Kartą per metus dar didesnės mugės vyksta San Paulo Imigracijos muziejuje.

Bet pastaraisiais metais Janete teko apsiimti kur kas mažiau malonia veikla. Greta savo kūrinių ji man atvertė ištisą segtuvą su dokumentais, nuotraukomis, raštais. Tai, kas siųsta į San Paulo savivaldybę įrodinėjant, kad Vila Zelina – lietuvių rajonas. „Juk kažkam reikia tą daryti“ – sako ji.

Kaip pasakojo, puolimas prasidėjo, kai į rajoną atsikėlė kažkoks rusas. Jis ėmė reikalauti trinti iš rajono Lietuvos ir lietuvių vardą. Reikalavo pervadinti Lietuvos Respublikos aikštę ir Laisvos Lietuvos skersgatvį (Janete bei kitų lietuvių dėka tai kol kas nepavyko). Pasodino priešais Lietuvos laisvės paminklą medį, kad jį užstotų – o lietuviams pabandžius jį nukirsti, aiškino, neva tai neekologiška – San Paulo valdžia jo paklausė ir Laisvės paminklo per lapiją dabar beveik nebesimato.

Lietuvos Laisvės paminklo atidengimas Vila Zelinoje 1985 m.

Lietuvos Laisvės paminklo atidengimas Vila Zelinoje 1985 m.

Lietuvos Laisvės paminklas Vila Zelinoje 2010 m. (Google Street View) - medis (apibrėžtas) jau pasodintas, bet paminklo dar galutinai neprarijo

Lietuvos Laisvės paminklas Vila Zelinoje 2010 m. (Google Street View) – medis (apibrėžtas) jau pasodintas, bet paminklo dar galutinai neprarijo

Vila Zelinos Lietuvos Laisvės paminklas 2019 m., jau visai prarytas medžių

Vila Zelinos Lietuvos Laisvės paminklas 2019 m., jau visai prarytas medžių

Pasiekė, kad viena Vila Zelinos rajono aikštė būtų pervadinta Puškino vardu. Sukūrė apie Vila Zeliną portugališkus tinklapius, kur šis rajonas vadinamas nebe lietuvių, bet „rytų europiečių“ rajonu, tuo tarpu lietuviai puolami. Rusų spaudoje jis jau tiesiai rašė, kad Vila Zelina – rusų rajonas. Organizuoja Vila Zelinoje Rytų Europos muges, kad nukonkuruotų lietuviškas muges: į tas Rytų Europos muges, pasak Janete, suvažiuoja prekiauti rusai iš kitų rajonų, o dauguma lietuvių jas boikotuoja.

„Kaip vienas žmogus gali turėti tiek įtakos?“ – klausiu. Janete nuomone, jis iš kažkur gauna paramą – tikriausiai iš Rusijos.

Vis dar abejoju – ar čia tikrai?

Ir tada Janete parodo atsišaukimą, kurį rusai dalino visoms Vila Zelinos rajono parduotuvėms ir restoranams. Viską pasako vien straipsnio pavadinimas: „Nacių virtuvė!“. Straipsnio nuotraukose – lietuviški konditerijos gaminiai, apklijuoti svastikomis. Tekste rašoma, kad, pavyzdžiui, kad Lietuvoje svastika „pripažinta nacionaliniu paveldu“ kaip dievo Toro simbolis ir begalė kitų melų. Tai „įrodinėjama“ į portugalų k. išverstomis Rusijos portalo „Pravda.ru“ citatomis.

Rusų atsišaukimo fragmentas

Rusų atsišaukimo fragmentas

Kaip sako Janete, rusai taip skatino Vila Zelinos parduotuves ir restoranus neprekiauti lietuviškais patiekalais, mėgindami ištrinti iš rajono ir lietuviškus skonius.
Perverčiu straipsnius apie „kovą dėl Vila Zelinos“ Brazilijos spaudoje, lietuvių rašytus atsišaukimus savivaldybei, prieštaraujančius mėginimams trinti Lietuvos vardą, kitus dokumentus, kuriuos kruopščiai surinko Janete Zizas, pasišovusi dokumentuoti rajono, kuriame ji praleido visą gyvenimą, „gynybą nuo rusų okupacijos“.

Abejonių nebelieka.

Geriau pagalvojus, tokie veiksmai išties labai naudingi Rusijai.

Lietuvių diaspora visada buvo milžiniškas Lietuvos laisvės ramstis: rėmė protestais, pinigais, laisvomis žiniomis iš laisvo pasaulio ir kitaip. Bet už Lietuvą kovoja tik tie užsienio lietuviai, kuriems lietuviška kilmė svarbi, kurie ja didžiuojasi.

Puškino aikštė Vila Zelinoje, taip pavadinta neseniai (apibrėžta lietuvių bažnyčia ir NT agentūra Kaunas)

Puškino aikštė Vila Zelinoje, taip pavadinta neseniai (apibrėžta lietuvių bažnyčia ir NT agentūra Kaunas)

Su kiekviena nauja karta kyla klausimas: ar dabartinių užsienio lietuvių aktyvistų sūnūs ir dukterys irgi laikys save lietuviais, iškilus reikalui – stos mūru už Lietuvą, kaip darė jų tėvai?

Kol Vila Zelinoje yra Laisvos Lietuvos gatvė, kol rajono centrinėje Lietuvos Respublikos aikštėje matomas Lietuvos Laisvės paminklas, tol Vila Zelinos lietuvių kilmės vaikams visuomet kils klausimas – kas ta Lietuva? Kodėl tokia svarbi jos laisvė? Laisvė nuo ko?

O jei viso to neliks? Jei Vila Zelina bus vadinama tiesiog „rytų europiečių rajonu“? Susidomėję savo kilme, jauni vilazeliniečiai, tikriausiai, visų pirma ieškos informacijos bendrai apie Rytų Europą. Prie mažytės Lietuvos daugelis net neprisikas. Daugiausiai informacijos užsieniui apie Rytų Europą pateikia Rusija – savo kanalais RT (Russia Today), Sputnik ir kt. Apie Lietuvą ten galima „sužinoti“ nebent tai, kad tai – „fašistų kraštas“, tikra „Rytų Europos piktžaizdė“. Kas norėtų tokia didžiuotis ar ją ginti?

Vila Zelinos lietuvių iniciatyva portugališkame Brazilijos žurnale parašytas straipsnis apie rusų puolimą Vila Zelinoje bei rajono lietuvišką istoriją

Vila Zelinos lietuvių iniciatyva portugališkame Brazilijos žurnale parašytas straipsnis apie rusų puolimą Vila Zelinoje bei rajono lietuvišką istoriją

Kad čia nėra vien kažkokie teoriniai pasvarstymai įsitikinau Santoso mieste. Ten ėmiau interviu iš buvusio Brazilijos lietuvių bendruomenės pirmininko Valdemaro Mališkos Sidaravičiaus. Nustebino, kad jis gerai moka rusiškai – nors jo šeima imigravo dar iki sovietų okupacijos, jis pats gimė Brazilijoje. Papasakojo, kad, keli dešimtmečiai atgal, Brazilijoje veikė rusų remiama organizacija „emigrantų iš Sovietų Sąjungos palikuonims“. Kadangi tuo metu žemėlapiuose okupuota Lietuva buvo žymima kaip Sovietų Sąjungos dalis, Valdemaras galvojo, kad jis kilęs iš Sovietų Sąjungos – ir ta organizacija jį džiugiai įtraukė į savo veiklą, išmokė Sovietų Sąjungos kalbos – t.y. rusiškai.

Laimė, galiausiai Valdemaras susiprato, kas ir kaip – gerai išmoko ir lietuviškai, o dabar internetu moko kitus Brazilijos lietuvių palikuonis. Ant raštų savivaldybei, ginančių Vila Zelinos lietuviškumą, yra ir jo parašai.

Bet kiek lietuvių kilmės brazilų to taip ir nesusiprato?

Liga koronaviruso laikais (2020 02 10-16)

Skrydžio išvakarės. Savaip liūdna, bet jau susitaikiau… Tačiau dieną pradeda pykinti. Vakare jau viduriuoji ir vemiu. Man tai nebūdinga. Na, gal apsinuodijau?

Skrydžio rytas. Pakyla temperatūra – +38 laipsniai. Akivaizdu, kad COVID laikais skristi negaliu… Nenoriu į ligoninę (juoba, pakilęs sergamumas, tikimybė ten užsikrėsti), bet reikia pasirodyti – antraip nebus įrodymų draudimui, kad susirgau ir dėl to negaliu skristi. Nors pirminis „Turkish Airlines“ bilietas buvo keičiamas, kadangi kartą jau pasikeitėme, jis nebėra keičiamas…

Su temperatūra

Su temperatūra

Ligoninėje bando įpiršti visokių nereikalingų paslaugų – tokia amerikietiška medicinos tradicija. Siūlo pradėti tyrimus nuo kompiuterinės tomografijos. Kai nesutinku, sutinka, kad verčiau pirma pasidaryti kraujo tyrimą ir tik jei iš to matytis kokį pavojų, darytis tomografiją. Kraujo tyrimas labai geras. Įtaria apsinuodijimą. „Aišku, su temperatūra negali skristi“ – sako daktarė. „Dabar Brazilijoje siaučia tokia liga – koronavirusas – ar girdėjote?“. Vos susilaikiau nenusišypsojęs. Bet lygiai taip, kaip šiais laikais dauguma žmonių įsivaizduoja, kad visame pasaulyje yra lygiai taip, kaip jų šalyje (t.y. tokia pati pandemijos banga, toks pats karantinas ir t.t.), yra ir žmonių – net tarp daktarų – kurie įsivaizduoja, kad tikros problemos yra tik jų liūdnoje šalyje, o užsienyje viskas kaip po senovei.

Ligoninėje

Ligoninėje

Neišskrendame.

Išrašo vaistų. Vėmimas praeina, bet dar kitą dieną temperatūra – jau +38,5, numušus trumpan nukrenta ir atšoka iki +39, visas drebu. Taip viduriuodamas praleidžiu visą savaitę (ilgiausiai gyvenime), nors temperatūra išnyksta.

Vėl pasirodau ligoninėje. Padaro COVID testą – neigiamas. Paskui ateina kitų testų atsakymai. Turiu dengės viruso IGM antikūnių! Siūlo mane hospitalizuoti, esą kad stebėti dėl galimo hemoraginio šoko. Netrukus suprantu, kad tai dar vienas mėginimas parduoti nereikalingą paslaugą – dengės antigenų neturiu, o tai reiškia, kad jau esu persirgęs, greičiausiai besimptome forma, kuri būdinga daugeliui, užsikrėtusių pirmą kartą. Matyt tada, kai San Paule ir Ilha Grande kaip reikiant sukramtė uodai, platinantys dengę.

Negyjantys uodų sukandimai - tikriausiai po tos nakties, kai pasigavau dengę

Negyjantys uodų sukandimai – tikriausiai po tos nakties, kai pasigavau dengę. Neužgijo ir po kelių mėnesių

Netrukus atėjo tikrasis atsakymas į klausimą, kuo sergu – rotavirusas. Simptomai išties tokie, nors paprastai sakoma, kad serga labiau vaikai. Įtariu, kad užsikrėčiau valgydamas lietuvių mokyklos valgykloje – kaip tik sutampa laikas.

Pareinu iš ligoninės jau pėsčias. Pagerėja.

Vasario 16 d. atšvenčiame kaip ir daugelis pasaulio lietuvių – stebėdami visokias transliacijas internetu, skirtas įvairioms lietuvių bendruomenėms. Brazilijos, Kanados.

Vasario 16 d. balkone iškeliame Lietuvos vėliavą. Vėliau ją padovanojame lietuvių kilmės klientui, kuriam padedame atsikurti Lietuvos pilietybę

Vasario 16 d. balkone iškeliame Lietuvos vėliavą. Vėliau ją padovanojame lietuvių kilmės klientui, kuriam padedame atsikurti Lietuvos pilietybę


Grįžimas į Lietuvą: sudėtingas pasiruošimas (2021 02 17-26)


Naujų bilietų pirkimas: kaip vokiečiai tik ne ES piliečius praleidžia (2021 02 17)

Ką gi, pirksime naujus bilietus į Lietuvą. Kaip įpratęs, ieškau Skyskanner. Variantų daug, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Daugybė jų su „netikrais jungimais“ įvairiuose užsikarantinavusiuose Vakarų Europos oro uostuose, per kuriuos taip skristi nebeleidžiama.

Daug aviakompanijų nutraukė skrydžius į Braziliją dėl atmainos. O tos, kurios tebeskraido (pvz. prancūzų „Air France“, ispanų „Iberia“ ar Kataro „Qatar Airways“, įvairios JAV, Afrikos aviakompanijos) neskraido į Lietuvą.

Vos du realūs variantai – vokiečių „Lufthansa“ ir turkų „Turkish Airlines“. „Lufthansa“ atrodo pigesnė – net perkant bilietą rytdienai kaina nekyla. Keista, per gerai, kad būtų tiesa. Ir tikrai: žiūriu Vokietijos taisykles. Persėsti Frankfurte galima tik arba jei esi Vokietijos pilietis, arba jei skrendi ne į Europos Sąjungą! Taigi, galėčiau skristi San Paulas-Frankfurtas-Kijevas, bet ne San Paulas-Frankfurtas-Vilnius!

Atrodo kvailystė – skrendančiųjų į Europos Sąjungos miestus vokiečiai nepraleidžia, o skrendančius ne įš ES – praleidžia. O juk Vokietija ES lyderė, vis skatinanti ES integraciją, laisvą asmenų judėjimą – o čia staiga pasidarė nenaudinga priklausyti Šengeno erdvei, nes Vokietija taiko griežtesnes sąlygas grįžtantiems namo lietuviams nei ten kokiam ukrainiečiui ar net brazilui turistui, skrendančiam į Ukrainą!

Susitikimas su klientu

Susitikimas su klientu, kuris dar ir davė daug papildomos informacijos bei dokumentų Gabalėliams Lietuvos apie lietuvių kolonijas San Paulo valstijos užmiestyje

Na, bet vokiečiai mąsto pragmatiškai. Juk jei tu skrendi tranzitu per Vokietiją į kitą ES šalį, tai Vokietijoje turėsi praeiti pasų kontrolę. O kas tada sužiūrės, kad tu tiesiog neišeitum į Vokietiją? Aišku, kad galima būtų sužiūrėti, pastatyti kontrolę prie išėjimų iš oro uosto, kas daroma daug kur. Bet šiais laikais Europoje tapo įprasta tiesiog uždrausti ir viskas. Nėra žmogaus – nėra problemos.

Ką gi, belieka „Turkish Airlines“. Turkija pati keleivių iš Brazilijos nepriima (nebent šie būtų Turkijos piliečiai, bet ir tada reiktų izoliuotis) – tačiau jei skrendi tranzitu per Stambulą, jie praleidžia net be PCR testo. Tad galėsiu pasidaryti jį jau Lietuvoje, užuot laukęs eilėse San Paule. Nenuostabu, kad, sako, „Turkish Airlines“ lėktuvai į Vilnių – patys pilniausi.

Nusiperkame bilietus. Kadangi dėl ligos, kainą kompensuoja draudimas – labai garbingai, ginčyti nieko nebando.

Paskutinė išvyka: Medaus sala (2021 02 18-22)

Liko dar savaitė Brazilijoje. Aplankome Paranos pakrantę, gražų Antonina miestelį, Ilha do Mel salą – ši pasirodo dar įspūdingesnė, nei Ilha Grande, nuostabūs vaizdai, unikalūs miškuose paskendę jaukūs kaimai, begaliniai paplūdimiai. Ko jau turi Brazilija, tai turi!

Iha Do Mel žygio take

Iha Do Mel žygio take

Taip pat Kuritiboje aplankau ukrainiečių, lenkų muziejus. Ukrainiečių gražus, toks kaip cerkvė, gerai atskleista Holodomoro tragedija.

Prie ukrainiečių muziejaus Kuritiboje

Prie ukrainiečių muziejaus Kuritiboje

Pravažiuojame dar kelias lietuviškas vietas į kurias jau, galvojau, nespėsiu – ūkininkų Jono Vilko, Antano Senvaičio gatves.

Grįžtame į San Paulą. Dabar tikrai jau paskutinį kartą.

Jono Vilko gatvėje Angatuboje

Jono Vilko gatvėje Angatuboje

Pasiruošimas grįžimui (2021 02 23-26)

Pasiruošiame grįžimui – aš einu į kirpyklą, Aistė pasidaro manikiūrą, nueina depiliacijos. Kirpyklos lyg atsidarė Lietuvoj – bet, sako, eilės mėnesiui į priekį. Be to, šiandien atsidarė – rytoj gal vėl uždarys.

Jaučiuosi lyg patekęs į tėvų ar senelių kartos pasakojimus kai, ta mažytė dalis lietuvių, kuriuos sovietai visgi išleisdavo į užsienį, stengdavosi kaip įmanoma labiau išnaudoti šią kelionę „pragmatiškai“: galvoti, kokių gi daiktų nėra sovietinėje Lietuvoje ir stengtis to „užpirkti“.

Kirpykloje San Paule

Kirpykloje San Paule

Įsigyjame papildomą lagaminą – iš pigios bei laisvos Brazilijos verta šį bei tą parsivežti, o dabar jau garantuoti, kad skrisime su „Turkish“, kuri leidžia žmogui vežtis po du lagaminus. Aišku, pigios prekės tik turguose, o ten ir kišenvagiai, plėšikai, kai kurie vietiniai bijo eiti… Tad paskubame.

Grąžiname knygas apie lietuvių vienuolių ordiną, kurias jau persifotografavau.

Modernus dezinfekavimo aparatas San Paulo restorane

Modernus dezinfekavimo aparatas San Paulo restorane

Mėginame nutraukti Brazilijos mobiliojo telefono sutartį su TIM – pasirodo, mūsų neatsiklausę TIM pakeitė išankstinį apmokėjimą į kasmėnesinį ir dabar vis mėgina nurašyti pinigus. Deja, nutraukti tinkamai nepavyksta: biurokratinių procedūrų tiek, kad neįmanoma įgyvendinti laiku.

Paskutinį kartą nueiname į korėjiečių restoraną, kurių San Paule gausu: 2020 m. Korėjoje tiesiog įsimylėjau korėjiečių virtuvę.

Aplankome keletą paskutinių dar nelankytų San Paulo įdomių vietų – vienos sektos įkurtą Saliamono šventyklą, botanikos sodą.

Prie Saliamono šventyklos San Paule, esą pastatytos pagal originalą Izraelyje

Prie Saliamono šventyklos San Paule, esą pastatytos pagal originalą Izraelyje

Skrydžio išvakarėse užpildome anketas grįžimui į Lietuvą, registruojamės koronaviruso testams. Paskutinį kartą patikriname, ar niekas nepasikeitė Lietuvoje ir Turkijoje (ar praleis, ar nereikalauja testų išvykimo šalyje).

Skrydis iš San Paulo (2021 02 26)

San Paulo Gvaruljos oro uoste paskutinį kartą buvau lygiai prieš du mėnesius, kai grįžau iš Ekvadoro. PCR testų palapinė pirmame aukšte tuščia. Vietoje to „kapitališkai“ įrengtas patikrinimo punktas antrame aukšte – jokių ankštų gyvų eilių, sėdi ir lauki ant kėdės, kol tave pakviečia.

Stacionari koronaviruso testų patalpa

Stacionari koronaviruso testų patalpa

Stambule tas buvo jau 2020 m. lapkritį, kai skridau į Braziliją. San Paule atsirado dabar. O Vilniuje, žiniasklaida rašo, tik 2021 m. vasario pabaigoje oro uoste pastatė pirmą PCR testų palapinę (iki tol testuotis oro uoste buvo neįmanoma išvis ir keliautojų diskusijos lūžo nuo visokių „kaip ir kur pasidaryti testą, kad rezultatai ateitų iki skrydžio?“). Įdomu, kada ir Vilniuje bus „kapitalinis“ testavimo punktas – ar galbūt Vilniaus oro uosto valdžia tikisi, kad pandemija praeis anksčiau ir nereiks nieko įrenginėti…

Registracija į skrydį. Prašo Lietuvos QR kodo. Buvau dar neužsipildęs NVSC formos, tad skubiai tai padarau, parodau QR kodą. Prašo PCR testo. „Man, kaip Lietuvos piliečiui, nereikia, darysiu Lietuvoj“ – sakau. Tinka. Duoda įlaipinimo talonus.

Skrydis iš San Paulo į Stambulą potuštis, šalia mūsų – laisva vieta. Rašau straipsnius į blogą, žiūriu puikiai „Turkish Airlines“ parengtus video apie dešimtis miestų, į kuriuos jie skraido – bet į žymią dalį kurių dabar nuskristi negali.

Stambule oro uosto rankovėje pasitinka Turkijos pareigūnai, sudaro susigrūdimą. Prašo pasų. Turi sąrašą tų, kurie skrenda ne tranzitu, o į Turkiją, ir todėl jiems reikės izoliuotis. Juos iš karto nukreipia į šoną. Atrodo, čia į izoliaciją iš „atmainų šalių“ žiūrima rimtai – gal pirmą kartą nuo Pietų Korėjos prieš beveik metus (ir prieš 17 aplankytų šalių) pamatau tokį rimtą požiūrį „be skylių“.

Darbas pakeliui namo su visa lagaminų gausybe

Darbas pakeliui namo su visa lagaminų gausybe

Skrendu su persėdimu, tai mane praleidžia.

Lietuvoje atvykimas prasideda įprastai – pasų kontrolė, lagaminų atsiėmimas. Tada – didžiulė eilė. Karantino kontrolė. Beveik po metų lietuviai padarė tai, su kuo Pietų Korėjoje susidūriau dar 2020 m. kovo 30 d.: nebepakanka „ant pasitikėjimo“ surašyti ką nori į anketą, kaip dar buvo spalį, kai grįžau iš Egipto. Tai tikrinama.

Deja, mūsų lagaminai atvažiuoja vieni paskutinių – tad, užuot trynęsis eilėj, tiesiog pasėdžiu atokiau, kol visi praeis, tada įsijungiu.

Pirmiausiai pažiūri QR kodą. Tada siunčia prie staliukų, kur tiesiog patikrina, ar užsiregistravau testui. Viskas. Kaip suprantu, didžiausias kamštis susidaro todėl, kad ne visi užsiregistravę testui – jei ne, tai pildo ilgiausias papildomas anketas. Gal reiktų reikalauti, kad žmogus registruotųsi testui iš anksto ir tik tada duotų QR kodą, kuris reikalingas lipimui į skrydį? Būtų mažiau grūsčių.

Kalbu su epidemiologine pareigūne oro uoste

Kalbu su epidemiologine pareigūne oro uoste

Su Aiste kitas tarnautojas daugiau pakalbėjo – ir saviizoliacijos laiką, taisykles paaiškino. Man nieko neaiškino išvis, bet pasiskaitęs pats: izoliuotis teks 10 dienų.

Aistės brolis oro uosto aikštelėje perduoda mūsų automobilį ir važiuojame. Sako, neužsivedė, teko pagalbą kviest. Šalta.

Kitą dieną važiuojame testų. Abudu neigiami. Mums abiems jau ketvirtas neigiamas PCR testas. Aistė dar turėjo ir neigiamą antikūnių testą.

COVID testas Lietuvoje

COVID testas Lietuvoje


Lietuvoje: karantino kuriozai (2021 02 27-04 18)


Pirmoji gyvenime saviizoliacija (2021 02 27-03 09)

Namie kimbu į darbus. Jų yra daugiau nei dešimčiai dienų. „New normal“ laikau darbų rezervą izoliacijoms – dėl simptomų, dėl grįžimo iš užsienio, dėl kontakto… Nuo keleto dienų senumo smulkmenų – interviu raštu LRT, „Nacionalinės viktorinos“ klausimų peržiūra – iki video interviu su Brazilijos lietuviais montavimų, iki strateginių sprendimų. Ir darbus, kuriuos galėčiau daryti ir vėliau, padarysiu dabar – kaip pajamų deklaracijos.

Bet tai nereiškia, kad viskas neerzina. Daugybė smulkių trukdžių. Pavyzdžiui, mano kėdė prie kompiuterio visai sulūžo dar prieš pat išskridimą į Braziliją. Reikia naujos. Bet negalėsiu nusipirkti ne tik šias 10 dienų. Juk kėdės neužsakysi internetu: tai vieta, kur praleidžiu gal 10 ar 12 valandų per dieną Lietuvoje. Noriu atsisėsti, išmėginti. O didžiosios baldų parduotuvės uždarytos ir kol kas neaišku kada atsidarys… Ir kėdė ne toks daiktas, kad būčiau galėjęs parsivežti iš San Paulo.

Mano kėdė, kai pagaliau ją palieku prie konteinerio (jau po saviizoliacijos). Ilgai tarnavo, buvo patogi

Mano kėdė, kai pagaliau ją palieku prie konteinerio (jau po saviizoliacijos). Ilgai tarnavo, buvo patogi

Ar nejuokinga išvis, kad apie tai kalbu? Bet tai realu: dabar iš San Paulo nemažai daiktų atsigabenti paprasčiau, nei įsigyti Lietuvoje.

Ir Vilniaus vaizdai primena anuos laikus. Didžiulės eilės lauke prie parduotuvių. Vienos didžiausių – prie „Humanų“. Jos niekad nesibaigia. Vakarykštėj „fintechų sostinėj“ žmonės net dėvėtų drabužių negali oriai nusipirkti nesitrynę dėl tos privilegijos šaltame lauke.

Eilė prie Humanos. Kadangi fotografavau pro mašinos langą pakeliui namo į izoliaciją, nuotraukai išplaukus, negalėjau pakartoti - bet tokias eiles dar ir po izoliacijos matydavau prie kiekvienos Humanos, jokia kita parduotuvė negalėjo konkuruoti

Eilė prie Humanos. Kadangi fotografavau pro mašinos langą pakeliui namo į izoliaciją, nuotraukai išplaukus, negalėjau pakartoti – bet tokias eiles dar ir po izoliacijos matydavau prie kiekvienos Humanos, jokia kita parduotuvė negalėjo konkuruoti

Pradedu daiktų užsakymų internetu maratoną. Kaip ir kiekvienoje tokioje ilgoje išvykoje, dalį daiktų praradau: suplyšo marškiniai ir dvejos kelnės, pasimetė keli USB laidai. Reikia atpirkti, atėjo laikas ir kai ką pakeisti. Aišku, iš kart susiduriu su problemom: dalies daiktų tiekimas sutrikęs. Bet, svarbiausia, kad dalis reikalingų daiktų unikalūs – pvz. kelnių su tiek daug kišenių, kiek aš nešioju, parduotuvę žinau tik kaune („Armijai XXL“). Galiu užsakyti internetu, bet juk norėčiau pasimatuoti. Ar praleis policija į Kauną? Na, bandau dydžius paspėlioti, paprasčiau, nei su kėde. Užsakau internetu. Ateina kiek didoki.

Šiaip savo galimybes, kiek nuveiksiu per saviizoliaciją, pervertinu – realiai spėju padaryti gal tik pusę to. Kitką jau reiks derinti su gyvais darbais.

Tarp saviizoliacijai pasiliktų darbų - dar Salvadore įrašytų interviu su Pranu montavimas, viršelių padarymas

Tarp saviizoliacijai pasiliktų darbų – dar Salvadore įrašytų interviu su Pranu montavimas, viršelių padarymas

Kuriozai Lietuvoje “išėjus į pasaulį” (2021 03 09-04 09)

Vėliau Kauną visgi aplankome, nes reikia atsiimti oficialius dokumentų vertimus darbui. Paštas „streikuoja“, vėluoja savaitėmis netgi Lietuvoje, o el. forma atsiųsti vertimai pilietybės atkūrimo procedūroms netinka, tad paprasčiau patiems nuvažiuoti į Kauną, į vertėjos namus. Darbo reikalai, galima, bet Aistė vis tiek nerimauja panašiai kaip kai nuomotu automobiliu privažiuojame kokį armijos postą eilinėje Afrikos diktatūroje. „O kas, jei kažkas nepatiks, nepraleis, skirs didelę baudą“? „Praleis“ – sakau, dar išlaikęs žiupsnelį optimizmo. Na, juk darbo reikalai, taip įstatyme parašyta, kad galima. Bet dabar žmonės įsibaiminę… Na, tą dieną posto nėra, niekas nestabdo.

Tuščia Kauno "Mega"

Tuščia Kauno “Mega”

“Išėję į laisvę” įrašome visą seriją interviu “Pasaulio lietuvių žinioms” apie Braziliją: neaišku, kiek ir ką galėsime įrašinėti po savaitės ar po mėnesio, tad, jei yra laiko, verta padaryti vienu ypu.

Kuriozai seka kuriozą. Štai ateinu atsiimti mokėjimo kortelės į skyrių „Akropolyje“, kur mane pakvietė SMS žinute. Skyrius tuščias, bet darbuotojas neįleidžia. „Registravotės?“ „Ne, bet gavau SMS kvietimą“. „Tai registruokitės telefonu“. Skambinu. „Galime registruoti tik rytdienai“ – sako. Galiausiai pakviečia į kitą skyrių, kur yra įėjimas iš lauko ir galima užeiti bet kada ir nurodo, kurią dieną ten atveš kortelę. Nuvažiuoju ten nurodytą dieną – man pasako, kad kortelės dar neatvežė iš „Akropolio“, bet tuoj atveš. Einu į banką trečią kartą dar kitą dieną – pagaliau pavyksta. Net sunku suskaičiuoti, kiek papildomų kontaktų su žmonėmis turėjau vien dėl to, kad Lietuvoje karantinas… Juk galėjau tiesiog pasiimti kortelę „Akropolyje“, kur jau buvau nuvažiavęs, ir viskas…

Aistė grimuojama prieš interviu Delfi TV

Aistė grimuojama prieš interviu Delfi TV

Daugybėje užsienio šalių dabar akcentuojama higiena, kriauklės įrengtos net kur jų nebuvo, kad tik žmonės rankas mazgotų. Todėl labai nustebino, kad Lietuvoje rankas nusiplauti tapo sudėtingiau nei kada anksčiau. Štai perku picą Kaune. Aišku, galima tik išsinešimui – valgysiu automobilyje. Įrankių neturi. Prašau įleisti nusiplauti rankas – neįleidžia, “tualetas uždarytas”. Tenka važiuoti į autobusų stotį, eiti į mokamą tualetą, turėti papildomų “kontaktų”. Aišku, dažnas mano vietoje nebūtų taip elgęsis, purvinom rankom picą dorojęs… Problemos ir prekybos centruose (konkrečiai “Mega” ir “Ozas”, bet turbūt visur): didelė dalis tualetų uždaryta, norėdamas nusiplauti rankas turi eiti milžinišką atstumą į kitą prekybos centro pusę, kur vienintelis paliktas atrakintas tualetas (nepaisant to, kad pavienės parduotuvės veikia ir kitose prekybos centro dalyse).

Vienas paskutinių pirkinių Brazilijoje buvo hamakas, kurį ketinome pakabinti namie. Tam reikia kabiklių ir, kadangi nesame čia patyrę, konsultacijos. Randu internete parduotuvę viename prekybos centrų. Važiuojame ten. Parduotuvėje yra darbuotojai, bet į vidų nenori įleisti: juk įėjimas tik iš prekybos centro vidaus, o Lietuvos valdžia nusprendė, kad galima veikti tik parduotuvėms su įėjimais iš lauko. Po ilgo pokalbio koridoriuje pagaliau slapta it per „blatą“ pakvietė vidun, tarsi į kokį sandėlį tarybiniais laikais. Supratingai – nes kaip ten išsirinksi kabiklius į juos nežiūrėdamas?

Na, tokios istorijos, kaip aukštesniame paragrafe, 2019 m. būtų galėjusios atsidurti tik kokiame Delfi straipsnyje pavadinimu „Venesueloje lietuvių į banką neįleido, o į parduotuvę ėjo slapta“. Ir būtų gausa komentarų „Durna šalis ta Venesuela, kam ten važiuot?“… Tokie „europietiškai pasikėlę“ komentarai…

Pernai laikiausi visų nurodymų paraidžiui. Bet tose šalyse, kur buvau, buvo lengva, nes jie buvo logiški. Mano tikslas – neužsikrėsti ir neužkrėsti kitų ir griežtai save kontroliuodamas (kada plautis rankas, keisti kaukę, atsitraukti nuo aplinkinių ir t.t.), remdamasis mokslu ir sveiku protu, „atlaikiau“ jau metus. Deja, kartais Tvarka prieštarauja sveikam protui: į banką su malonumu būčiau ėjęs vieną kartą, o ne tris, ir taip būtų buvę saugiau. Dar įvairiais atvejais nematau jokių logiškų paaiškinimų, kaip tas faktas, kad laikysiuosi Tvarkos, net teoriškai galėtų padėti kovai su liga.

Eilės prie "Akropolio" MAXIMA prieš Velykas

Eilės prie “Akropolio” MAXIMA prieš Velykas

Ir pakalbėjęs su pažįstamais suprantu, kad žmonės nuo karantino tiek pavargę, viskas tiek nelogiška, kad jau net ir moksliškai pagrįstų, reikalingų priesakų jie nebesilaiko: ir COVID testus falsifikuoja, ir nesiizoliuoja nė sirgdami, ir kontaktus slepia ar liepia kitiems slėpti, ir ko tik nedaro… Aišku, aš tuo keliu neseku: per saviizoliaciją grįžę iš Brazilijos net prasmirdusių šiukšlių iš namų nenešėme.

Na, bet viską išbandyti savaip įdomu – nes kaipgi čia praleisi pandemiją neišbandęs karantino? Aistę psichologiškai tai paveikia labiau. Nes jai daug labiau nei man reikia susitikimų su draugais, ji mėgdavo su jais leisti naktį bare, teatrą, koncertus. Be to miestas, šalis jai – labai liūdna. Ir dar savižudybė jos giminėje, kur važiuodami į laidotuves svarstėme, kiek tam įtakos turėjo karantinas Lietuvoje. Aistė parsisiuntusi Koronastop programėlę ir po laidotuvių gauname pranešimą, kad turėjome du artimus kontaktus būtent laidotuvių dieną. Aišku, ten atstumų niekas nesilaikė. Oficialiai žmonių skaičius laidotuvėse ribojamas – bet ir į tai niekas nekreipė dėmesio, išskyrus mane, greitai pasitraukusį į lauką toliau nuo visų rūkančiųjų. Bet artimiems giminaičiams ir draugams tokios tragedijos akivaizdoje ne tas galvoje – ir tais suprantama.

Na bet ir vėl nesusergame. Testas neigiamas. Ir paskui dar du testai neigiami.

Tiesa, Aistė mato ir pliusų: patinka nuotoliniai teismo posėdžiai, kai nereikia gaišti laiko kamščiuose ar važiuoti į kitą miestą vien tam, kad išgirstum „posėdis atidedamas“. Kita vertus, nuotoliniai posėdžiai buvo numatyti ir seniau: tiesiog „iš inercijos“ nelabai būdavo skiriami.

Nuotolinis teismo posėdis

Nuotolinis teismo posėdis

Iki 2020 m. tiems, kurie sakydavo, kad Lietuvoje dabar blogiau gyventi nei seniau, rodydavau statistiką – juk pagal BVP, pagal atlyginimus, pagal perkamąją galią vidutinis lietuvis turtingesnis už 85% pasaulio. Taip, gal vakarų europiečiai, japonai, amerikiečiai, australai gyvena dar turtingiau. Bet tik tiek. Afrika, Lotynų Amerika, beveik visa Azija – skurdžiau, o tai absoliuti dauguma žmonijos. Ir daugelyje pasaulio šalių, kur keliauju, matau skurdą, dažnai – totalų skurdą. Tik tie lietuviai, kurie visą laiką būna Lietuvoje arba keliauja vien po Vakarus ar užsieniečiams pritaikytus Turkijos ir Egipto kurortus to neišvysta. Bet tokių dauguma…

Ir Lietuva iki šiol turtingesnė už tuos 85%. Bet kas iš to, kai už tai daug nenusipirksi, nes parduotuvės neveikia, paslaugos neteikiamos (o dėl tų, kurios veikia, reikia stovėti eilėse tarsi vėl gyventume ne rinkos ekonomikoje)? Kai negali legaliai net nuvažiuoti į kitą miestą – kad ir nusipirktum autobuso bilietą ar įsigytum benzino?

Deja, dabartinė situacija – puiki terpė Lietuvos “oponentams” kurstyti abejones Lietuvos Respublika – ir kuo ilgiau ji truks, tuo tas “vėzdas” bus galingesnis. Ne tik, kaip Vila Zelinoje, kurstyti abejones Lietuvos istorija, bet ir Lietuvos dabartimi, demokratija, progresu. Jau įsivaizduoju, kaip kada koks Lukašenkos rėmėjas man rašys: „Va, mes tai turim laisvę – dirbam visus darbus, einam į restoranus, prekybos centrus, muziejus ir kinus, keliaujam po šalį ir svetur – o jūsų laisvai išrinkta valdžia kaip, leidžia jums tai?“. Ir ką jam turėsiu atsakyti?

Situacija Lietuvoje, Brazilijoje, ateities planai (2021 04 09-04 18)

Ką dar ir kada sugalvos uždrausti politikai nenumatysi – bet padarysim ką reikia ir išvyksim vėl.

Brazilijoje mums išvykus COVID smarkiai šovė į viršų. Ta pasaulio žiniasklaidos dalis, kuri iš esmės nusistačiusi prieš Bolsonaro valdžią, vėl gavo šansą jį pliekti: “va, va, reikėjo griežto karantino”. Bet tiesa visiškai kita: tokie “perpildytų ligoninių momentai”, kaip dabar Brazilijoje, periodiškai kartojasi beveik visose šalyse nepriklausomai nuo jų politikos. Italijoje pirmasis buvo dar 2020 m. kovą, Lietuvoje – ~2020 m. gruodį, nepaisant griežtų karantinų, Estijoje dar vėliau (ankstesniame protrūkio etape įvestas karantinas Estijoje, palyginus su Lietuva, lėmė tik tai, kad ligos pikas atėjo vėliau – bet jis irgi atėjo). “Laisvoje” Floridoje koronaviruso eiga beveik nesiskyrė nuo karantinuotos Kalifornijos, o “Laisvoje” Švedijoje – nuo karantinuotos Italijos. Vos kelios pasaulio šalys iš tikro įveikė ar bent sumažino iki minimumo virusą, kaip Pietų Korėja: visur kitur perserga daugelis. Ir perserga, dabar jau matosi, ne vieną kartą, o, kaip dabar atrodo, maždaug kas kokius 9 mėnesius (aišku, dar per mažai duomenų spręsti dėl periodiškumo).

Dar Brazilijoje (vieną paskutinių dienų) regėta žinių laida apie San Paulo priemiesčiuose įvedamą karantiną. iesa, kaip pasakojo pažįstamas daktaras ir ką atspindi Brazilijos spauda, karantinai ten - trumpi ir būna tol, kol ligoninės perpildytos, o šiaip jau susitaikyta su tuo, kad, kol nebus vakcinuota, daugelis persirgs

Dar Brazilijoje (vieną paskutinių dienų) regėta žinių laida apie San Paulo priemiesčiuose įvedamą karantiną. iesa, kaip pasakojo pažįstamas daktaras ir ką atspindi Brazilijos spauda, karantinai ten – trumpi ir būna tol, kol ligoninės perpildytos (paprastai nuo savaitės iki mėnesio), o šiaip jau susitaikyta su tuo, kad, kol nebus vakcinuota, daugelis persirgs

Koronavirusu sergančių Lietuvoje vėl daugėja, bet ribojimai švelnėja – kaip šiais laikais daug kur įprasta, epidemiologinė situacija ir ribojimai gali judėti ir priešingomis kryptimis. Kadangi karantinas – ne tiek epidemiologinis, kiek psichologinis-politinis dalykas, tai ir kažkiek logiška: žmonės susitaiko su pavojumi, pripranta, baimingus balsus nustelbia “Išmokime su tuo gyventi”, kaip išmokome su vėžiu, autoavarijomis ir dar daug kuo, ir politikai priversti reaguoti į pasikeitusias nuotaikas.

Pastebiu, kad beveik visame pasaulyje yra taip: tuo metu, kai susirgimų toje šalyje daugiau, nei kada nors anksčiau, randasi daug vien baime pagrįstų, nelogiškų sprendimų. Vėliau jei į šalį ateina kita banga, bet ji bent šiek tiek mažesnė, nei pirmoji – nelogiškų sprendimų jau daug mažiau. Tačiau jei sekanti banga didesnė – vėl panika kartojasi iš naujo. Ir čia visai nesvarbu, kokio dydžio ta banga: paniką gali sukelti ir keliasdešimt atvejų per dieną, jei tiek dar toje šalyje niekada iki tol nebuvo, o gali nesukelti ir keli ar keliasdešimt tūkstančių, jei tai jau patirta anksčiau.

Bet kol kas jau vėl kas vyksta Europoje nelabai tai seku. Mintyse jau esu kitur ir seku tenykštes naujienas. Džiugiausia, kad dar 2020 m. kovą pavyko prisitaikyti prie naujos situacijos: rasti būdų gyventi ir vykdyti veiklas, kaip anksčiau, bet kartu pakankamai saugiai (nuo visų problemų). Aišku, tai buvo įmanoma tik todėl, kad dar nuo 2017 m. dirbu sau per atstumą: priimdamas tą sprendimą nė negalėjau sugalvoti, koks svarbus jis taps po 3 metų, kiek laisvės suteiks man palyginus su daugeliu europiečių. Daugiau laisvės, nei suteiktų net patys didžiausi pinigai, jeigu už tuos pinigus tektų būti “pririštam” prie darbovietės (ar, net ir dirbant iš namų, žinoti, kad bet kada tave gali “atšaukti”).

Viliuosi, pavyks tai tęsti ir toliau. Tikiuosi, kad Lietuva irgi susitvarkys ir jei ne kitą, tai dar kitą kartą grįžęs nei aš, nei kiti, kas pabuvojo “laisvesnėse” pasaulio zonose, nebesijaus sugrįžę kelis dešimtmečius atgal. Nes mokslas – fizika, chemija, biologija – tai amžini dalykai, dėsniai ir procesai. Ir nors laikinai būna, kad tos ar kitos valstybės, kompanijos politika dėl psichologijos, baimių, fundamentalizmo ar kitų priežasčių pasuka “prieš mokslą”, ilguoju laikotarpiu visi tie, kas “paklysta nuo mokslo”, pralaimi, ir galiausiai patys ima kopijuoti tuos, kurie sekė mokslu, nes, tiesiog, jie gyvena turtingiau, ilgiau, geriau ir visi kiti rodikliai ten būna geresni.

Praėjo metai nuo pirmojo mano koronapandemijos dienoraščio parašymo. Daug kas liko panašiai (ką ir prognozavau tada, nors daugelis mane laikė pesimistu), tačiau, kita vertus, vis daugiau ir daugiau šalių iš nenuoseklių, neveiksmingų priemonių pereina prie vienokios ir kitokios “naujos tvarkos”, kurią galima suprasti ir prie jos prisitaikyti. Ir sąrašas valstybių, į kurias galima nuvykti be nerimo, kad ten neįleis, izoliuos, staiga įves karantiną – daug ilgesnis, nei prieš metus ar net pusmetį.


Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio


1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , ,


Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje

Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje

| 7 komentarai

Lietuvoje ir Europoje 2020 m. pabaigoje įvedus antrą griežtą karantiną išvykau į Braziliją. Ten praleidau ne vieną mėnesį derindamas darbą per atstumą, šalies pažinimą bei savanorystę.

Čia – mano 2020 m. lapkričio-2021 m. sausio dienoraštis, kurį pildžiau iš Brazilijos, Ekvadoro bei kitur.

*Kodėl taip apsisprendžiau ir pasirinkau praleisti kelis mėnesius Lotynų Amerikoje?
*Kaip dabar atrodo tolimi skrydžiai ir reikalavimai jiems, koronaviruso testai įvairiose šalyse ir kt.?
*Kaip atrodo COVID pandemija žvelgiant iš Brazilijos, Ekvadoro, Panamos, Turkijos (visai kitaip, nei iš Lietuvos)?
*Savo kailiu patirtos kovos su pandemija priemonės – nuo protingiausių iki kvailiausių.
*Kuo Brazilija žavi ir tokiu metu ir kokį įspūdingą paveldą paliko Brazilijos lietuviai?

Lai šie mano užrašai dabar bus įdomūs ir naudingi, o po kelerių metų vaizdžiai primins šiuos keistus laikus.

Dėl kokių priežasčių ir kaip judu per pasaulį 2020 m. galite paskaityti ankstesnėse dienoraščio dalyse: kovo-balandžio, balandžio-gegužės, gegužės-birželio, birželio-liepos, liepos-rugsėjo, rugsėjo-spalio.

Darbas pietų Brazilijoje

Dirbti per internetą štai šitaip – gražiame mieste, kur gali išeiti pasivaikščioti ir pavalgyti, su gražiu vaizdu – tikrai šimtą kartų geriau, nei karantinuotoje šalyje. Bet, svarbiausia, prie karantino daug darbinių ir savanoriškų veiklų netgi neįmanomos.


Kodėl išvykau ir kodėl į Braziliją? (2020 m. lapkričio vidurys)


Kodėl pasirinkau išvykti (2020 m. lapkričio vidurys)

Lietuvą ne šiaip „okupavo“ karantinas: ligos situacija vis blogėja ir dar nežinia, kokių naujų niekuo nepadėsiančių priemonių matydami tuos skaičius sugalvos politikai ar valdininkai. Būtų bent viltis, kad jos veiks – bet tokių vilčių, priešingai nei Korėjoje prieš pusmetį stebėdamas jos kovos su koronavirusu sistemą, Europoje neturiu: daugybę kartų analizavau kodėl tai, kas daroma Lietuvoje ir Europoje, pasmerkta iš anksto.

Užtat yra pavojus rimtai „strigti“, prarasti kelis mėnesius, per kuriuos nebus įmanomi jokie darbai ar kitos veiklos, nes, pavyzdžiui, būsi uždarytas namie. Net matematiškai paskaičiavau, kad daugeliui Europoje taip yra: tikimybė mirti nuo COVID mažesnė, nei procentas vaisingo dar likusio gyvenimo, kurį jie praranda ar jau prarado tiesiog būdami “uždaryti”…

Staiga prisimenu Reinoldo Niburo parašytą maldą: „Duok man jėgų pakeisti tai, ką galiu pakeisti. Stiprybės išverti tai, ko negaliu pakeisti. Ir išminties atskirti ką galiu pakeisti, o ko negaliu“. Tos išminties labai trūksta Europos valdžioms: vieną po kitos jos įvedinėja priemones, kurios Europoje nieko nepakeis koronaviruso situacijoje – tik pakenks naujiems ir naujiems žmonėms. Galiausiai, deja, nepriklausomai nuo jokių karantinų ar jų griežtumo, visos Europos šalys turės pandemiją ištverti – nes tų priemonių, kurios iš tikrųjų gali būti veiksmingos stabdant koronavirusą (pvz. korėjietiškų), jos pačios pasirinko netaikyti, kadangi tai nesuderinama su Europoje “šventu” privatumu ir pan.

Normalu - ir būtina - saugotis, nešioti (ir keisti) kaukę, laikytis atstumo, dezinfekuoti rankas ir t.t. To laikausi griežtai. Tai užkerta kelius virusui pereiti nuo vieno žmogaus kitam - taigi, užsikrėsti (tikimybė niekad nebus 0%, bet gyvenime visada yra kažkokie pavojai). Jei viską darai tinkamai - nėra jokios logikos "viską uždrausti" ir tą aiškiai įrodo "užsidariusių" ir "neužsidariusių" šalių statistika (ir tarp tų, ir tarp tų yra ir sėkmingų ir nesėkmingų kovos su virusu pavyzdžių: nes, tiesiog, raktas į sėkmę yra kitur, o ne užsidarymuose)

Normalu – ir būtina – saugotis, nešioti kaukę, laikytis atstumo, dezinfekuoti rankas ir t.t. To laikausi griežtai. Tai užkerta kelius virusui pereiti nuo vieno žmogaus kitam (tikimybė niekad nebus 0%, bet gyvenime visada yra kažkokie pavojai). Jei viską darai tinkamai – nėra jokios logikos “viską uždrausti” ir tą aiškiai įrodo “užsidariusių” ir “neužsidariusių” šalių statistika (ir tarp tų, ir tarp tų yra ir sėkmingų ir nesėkmingų kovos su virusu pavyzdžių: nes, tiesiog, raktas į sėkmę yra kitur, o ne užsidarymuose). Nuotraukoje – saugiai tvarkoma bažnyčia: kaukių reikalavimai, “užblokuoti suolai”, privalomos ėjimo kryptys, privaloma rankų dezinfekcija ir temperatūros patikra prie durų ir t.t. Aš taip pat saugausi kur bebūčiau.

Visuotiniai uždarymai dažniausiai tėra pavojingas opiumas liaudžiai: įsibaiminusi liaudis džiaugiasi, kad „kažkas daroma“ neklausdama ne tik, kokią tai žalą daro, bet (tai kur kas blogiau) kiek tai išvis veiksminga.

Savo ruožtu, aš suprantu, kad pakeisti šią politikos kryptį Lietuvoje ar Europoje – ne mano jėgoms. Tad nusprendžiau išvykti, kol priepuolis praeis. Išvykti į tokią vietą, kurioje būdamas galėčiau ne tiesiog “šitame reikale nedalyvauti”, bet dar ir normaliai dirbti bei tęsti savo savanoriškas veiklas.

Lietuvoje šį lapkritį praleidau dvi karantino savaites. Buvau pernelyg užsiėmęs darbais, kad smarkiai tą pajusčiau. Bet per tas dvi savaites daugelį darbų, kuriuos tikslinga daryti iš namų, jau ir užbaigiau. O galo nesimato. Aistė kalba, kad karantinas ją jau prislėgė.

Jei tinkamai saugaisi, saugu daryti beveik viską.

Kaip rodo moksliniai tyrimai, jei tinkamai saugaisi, saugu daryti beveik viską. Juk dėl šimtų žūčių autoavarijose neuždraudžiame automobilių – tačiau griežtai prižiūrime, kad žmonės laikytųsi taisyklių, nevairuotų girti, nes beveik visas nelaimes sukelia pažeidėjai.

Kodėl Brazilija? (2020 m. lapkričio vidurys)

Pasirinkau Braziliją nes:

1.Šios šalies prezidentas Žairas Bolsonaro griežtai pasisako prieš karantinus ir su jais nežaidė, masiškai visko neuždarinėjo – nebent pavojingiausias vietas. Tiesa, kažkiek karantinų buvo įvedę kai kurių miestų merai ar valstijų gubernatoriai, o dabar dar nauji merų rinkimai (ir, kai Brazilijoje partijų dešimtys, sunku atsekti kurie ten kaip laikosi COVID atžvilgiu). Na, bet vietiniai karantinai – ne tas pats, kas valstybės masto „kampanija“.

2.Brazilijoje sergamumas COVID kurį laiką krito. Tam įtakos gali turėti ir tai, kad labai didelė dalis žmonių jau persirgo, ir ten atėjusi vasara. Nors pastaruoju metu sergamumas vėl kiek kyla, jei tai ir tęsis, piką pasieks dar negreitai, o ir per piką Brazilija neblogai atsilaikė prieš „karantinizmo pandemiją“, tad galbūt atsilaikytų ir per antrą piką. Kaip ten bebūtų, ligos atžvilgiu dabartinė padėtis Brazilijoje saugesnė, nei Lietuvoje, nors gal ir ne taip žymiai, kaip norėtųsi.

Brazilijos sergamumo statistika

Brazilijos sergamumo statistika

3.Ženkli dalis mūsų klientų, siekiančių atsikurti Lietuvos pilietybę ar sužinoti apie lietuvius protėvius, yra iš Brazilijos – taigi, bus galimybė su jais susitikti, nugabenti dokumentus ir pan.; Brazilija bus ne tiesiog eilinė vieta dirbti per atstumą, bet kartu ir suteiks galimybę tik ten įmanomiems darbams.

4.Kai 2016 m. ir 2019 m. Brazilijoje rinkau informaciją apie lietuvių paveldą enciklopedijai „Gabalėliai Lietuvos“, laiko kiek pritrūko: apie pusė vietų liko neaplankyta, nenufotografuota. Tam turėsiu laiko dabar. Ypač kai „Tikslas – Amerika 2020“ dėl JAV ribojimų žlugo – būtų vienintelė šiais metais tokia lietuviško paveldo paieška.

Įvažiavimas į Lituaniką

Unikalus pasaulio mastu Brazilijos lietuvių kaimas Lituanika, kurį į ‘Gabalėlius Lietuvos’ jau trokštu įtraukti seniai, deja, 2019 m., kai Brazilijoje turėjau labai mažai laiko, nepavyko

5.Į Braziliją patenkama be vizos, be saviizoliacijos, net be koronaviruso testo – kaip senais gerais laikais. Perki bilietą ir skrendi.

6.Brazilija milžiniška šalis ir yra daugybė įdomių vietų, kurių dar nemačiau. Tačiau kartu pažįstu šią šalį pakankamai, kad žinočiau ko iš jos tikėtis (o tai šiais laikais svarbu).

Pantanalis ir jo gyvūnija: kapibara

Pantanalis ir jo gyvūnija: kapibara

Jokia kita šalis nesuteikia tokių galimybių visuose šituose „frontuose“, kaip Brazilija, ir pasirinkome ją. Aistė iš pradžių kiek abejojo – jai akyse stovėjo ta akimirka, kai 2019 m. Rio De Žaneire vidury baltos dienos mane užpuolė plėšikai, ji sakė Brazilijoje nesijaučianti saugiai. Bet, kaip ir kiekvienas toks atvejis, tai – ir savotiškas atsitiktinumas (galėjo būti ne Brazilijoje, o kokioje Meksikoje ar Namibijoje, kurios irgi nesaugios). Aistę nuramino ir jos klientai: koronavirusas saugumo nepablogino. Ir pradžiugino: daugelis kaip vienas nori, kad atvyktume į Braziliją. Be to, ir keliausime šįkart kitaip: nuomosimės automobilius (tai labiau svarbu dėl viruso, bet gali padėti ir nuo užpuolimų).

Santa Katarinos sala Pietų Brazilijoje, kurią planuoju aplankyti

Santa Katarinos sala Pietų Brazilijoje, kurią planuoju aplankyti


Bilietų įsigijimas ir skrydžiai į Braziliją (2020 m. lapkričio pabaiga)


Kaip įsigijau bilietus? (2020 m. lapkričio vidurys)

Kadaise būdavo pirma rasdavau gerus bilietus ir pasirinkdavau kur keliauti.

Šiais laikais galimybių tiek mažai, kad visų pirma išsirenki šalį, paskui ieškai bilietų. Ir net radęs neperki: reikia laukti, ar niekas nepasikeis į bloga: virusas, karantinai, sienų uždarymai…

Išsirenku „Air France“ bilietus per Paryžių, bet „Air France“ kainodara negailestinga, kaip kadaise. Jei nori grįžti po Naujų metų – kaina šoka kone dvigubai. Gali to išvengti jei grįžti po sausio 15 d. – bet Aistei jau per vėlu (teismo posėdžiai, jeigu įvyks). Susitaikome su grįžimu gruodžio 31 d. Laukiame, laukiame. Ir bilietų kaina pašoka: „Air France“, kaip seniau, parduoda juos tuo brangiau, kuo arčiau skrydis. Kažin, kiek tai logiška dabar, kai skrydžio bilietų jo išvakarėse ieško ne tik „tie, kam būtina skristi“, ar „superturtingi verslininkai skrendantys į svarbų susitikimą“, bet kiekvienas bent kiek protingesnis ir į visokių karantinų, saviizoliacijų bei draudimų spąstus nenorintis papulti žmogus.

Nuo „Air France“ perėjau prie „Turkish Airlines“: jų „pradinė kaina“ kiek didesnė, bet ji visai nuo nieko nepriklauso, tarsi autobuse. Ar skrendi naujiems metams, ar ne; ar perki skrydį prieš mėnesį, ar išvakarėse. Atrodo, kainodara pritaikyta prie naujų viruso realijų. Be to, įeina lagaminai, nakvynė Stambule.

Skrydis Vilnius-Stambulas (2020 11 23)

Iki šiol kelis mėnesius Vilniaus oro uostas vis tuštėjo, atšaukti nauji ir nauji skrydžiai. Prieš kelias savaites suskaičiavau, kad 2020 m. lapkričio pabaigoje tevyks ~13 skrydžių per dieną iš visų Lietuvos oro uostų kartu paėmus, ir po to atšauktas dar ne vienas: keleivių mažai, neapsimoka. Galvoju, gal Vilnius-Stambulas skrisime beveik vieni.

Bet vos priėjęs oro uosto išvykimo salės duris atsimušu į kitą realybę. Eilė prie registracijos – iki pat tų durų. Ir visa ta minia skrenda Vilnius-Stambulas, su gausybe lagaminų ir krepšių. Pirmąkart po daugybės mėnesių būsiu artipilniame lėktuve!

Eilė prie registracijos į skrydį į Stambulą

Eilė prie registracijos į skrydį į Stambulą

Atrodo, „Turkish Airlines“ rado Lietuvoje tikrą nišą: konkurentams traukiantis vienam po kito, į gausybę „atvirų“ šiltų kraštų – pačią Turkiją, Egiptą, Dubajų, Maldyvus – per Turkiją ne tik kad skristi patogiausia ar pigiausia, tai daug kur – beveik vienintelis logiškas variantas.

Ir Lietuvą užgulus pirmai tikrai koronaviruso bangai susidomėjimas kelionėmis, žiemojimu svetur vėl išaugo. Tą matau ir iš šio tinklaraščio lankomumo: rugsėjį-spalį, palyginus su pernai metais, jis buvo kritęs kone 40%, lapkričio antroj pusėj – jau tik 20%.

Matyt logiška: jei pavasarį kamavo mintys „O gal atvešiu virusą į Lietuvą, savo giminėms?“, dabar jau didesnė tikimybė virusą išvežti, nei atvežti: beveik visur geriau, nei Lietuvoje. Tiesiog, kitur dalis žmonių persirgo dar pavasarį, o Lietuvoje beveik niekas neturi imuniteto. Visokie karantinai – tik brangi (visom prasmėm) saviapgaulė: daugelyje šalių jie nepadėjo ir nepadeda (nebent tik „prailgina“ ligos bangą); nepadės ir Lietuvoje: persirgs didelė dalis žmonių, tai man buvo aišku dar rugsėjį, kai nelabai rimtos lietuviškos kontaktų paieškos buvo galutinai sužlugdytos europinių privatumo ir duomenų apsaugos normų.

Anapus saugumo patikros

Anapus saugumo patikros Vilniaus oro uoste

Daugelis eilėje apsikrovę didžiuliais lagaminais. „Turkish“ leidžia jų vežtis net po du žmogui. Bet tai, matyt, nėra vienintelė priežastis: daug kas skrenda ne savaitei atostogų, o žiemai, gal neribotam laikui. Išties paskui matau, kad iš matymo pažįstamas kartu skridęs bendrakeleivis rašo „Facebook“ dirbantis nuotoliniu būdu (neminėdamas, kad ne iš Lietuvos).

2020 m. Europa lygioje vietoje sukūrė „naujovišką“ socialinę atskirtį: tie, kas gali sau leisti išvykti per karantiną, ir tie, kas negali sau to leisti. Tam gali padėti ne tik pinigai, bet ir nuo vietos *tikrai* nepriklausantis darbas, kelionių planavimo patirtis, įgalinanti laisviau jaustis užsienyje. Vieno ar kito trūkumą gali kompensuoti kitų dviejų turėjimas. Net jei turi vidutiniškai dviejų iš šių dalykų, bet turi labai daug trečio – dar gali susisukti. Bet ne kitaip.

Ir man šita socialinė atskirtis atrodo daug rimtesnė, nei ta, ar perki rūbus „Humanoje“, ar su kokiais ten bereikšmiais „brendais“. Nuo tavo „luomo“ šitoje atskirtyje priklauso, ar esi neribotam laikui “nuteistas” namų areštu, ar gali gyventi laisvėje.

Laikai, kai oro uostai buvo lengviausia vieta socialinei distancijai, liko praeity. Jei eilėje prie registracijos žmonės dar stovi gana tvarkingai, tai prie įlipimo į lėktuvą jau grūdasi kaip seniau.

Prieš lipant į lėktuvą

Prieš lipant į lėktuvą

Prie aviacijos saugumo, muitinės, ar pasų kontrolės visi jau esame pratę – visame pasaulyje tai panašu. Bet štai su „koronasaugumo“ nuostatomis kiekvienas skrydis – naujiena, nes kiekviena aviakompanija čia viską daro savaip ir dar tai kaitaliojasi kiekvieną mėnesį ar savaitę.

„Turkish Airlines“ kažkodėl dabar sugalvojo, kad į saloną pandemijos metu galima neštis tik 4 kg krepšį, o ne 8 kg, kaip įprasta. Net man, aviacijos fanui, sunku suprasti bent kiek logiškesnį pagrindimą (juk registruojamo bagažo – net po du lagaminus žmogui), bet registratorė primygtinai reikalauja „palengvinti“ 7 kg kuprines. „Ten elektronika, o elektroniką liepėte turėti rankiniam bagaže“ – sakau, bet darbuotoja tik pakartoja – „Turi būti 4 kg“. Ką gi, perkeliu adapterius ir ilgintuvus į kišenes, ištraukiu 2,5 kg nešiojamą kompiuterį ir pasikišu po striuke ant pilvo/krūtinės tarsi kokį skydą. Nieko nepažeidžiu: kas kišenėse ar drabužiuose juk oficialiai nesiskaičiuoja į rankinio bagažo svorį. Kuprinė dabar sveria 3,5 kg. Praleidžia.

Beje, jei būčiau skridęs tik su rankiniu bagažu ir užsiregistravęs internetu, tos kuprinės net nebūtų svėrę…

Jau logiškiau, kad „Turkish“ darbuotojas termometru tikrina visų keleivių temperatūrą. Na o tai, kad „Turkish“ nebeduoda karšto maisto, o visiems vienodą sumuštinį, turbūt tiesiog kaštų taupymas su COVID pretekstu: to pilna visur. Aistė labai nusivilia: „Man taip patikdavo Turkish Airlines maistas!“.

„Jei sėdite šalia, valgykite skirtingu metu“ – skamba patarimas. Gal logiška, jei bendrakeleiviai svetimi, bet pirmą kartą išgirstu “Turkish” avialinijose ir neatrodo, kad kas aplink laikytųsi.

Turkish maisto paketas

Turkish maisto paketas

Nenuostabu, kad reikalavimų pynėje daugelis nebesusigaudo. Vienas keleivis vos įlipęs į lėktuvą klausia: „Ar jau galima nusiimti kaukę?“…

Nakvynė Stambule pakeliui (2020 11 23-24)

Pirmą kartą atskrendu į naująjį Stambulo oro uostą, atidarytą 2019 m. Milžiniškas, bet tikrai ne tuščias – centrinėse salėse net vietą prisėsti rasti sunku. Kadangi laikas tarp skrydžių Stambule 20 valandų, „Turkish Airlines“ skiria viešbutį. Nieks nepasikeitė: tiesiog einu ta pačia kryptimi, kaip sename oro uoste, ir randu „Turkish Airlines“ stendą, ir palieku, kaip kadais, įlaipinimo taloną, ir liepia laukti kol pakvies.

Greta – didžiulis COVID testų skyrius. Ne toks, kaip mačiau Hurghadoje, kur tiesiog „testuotojai“ pasistatę staliuką. Čia viskas kapitališka, tarsi kokia „Duty Free“ parduotuvė, su rimtomis iškabomis, registracijos kompiuteriais ir „konvejeriu“ kur testuotis, laukti rezultatų. Kaina – ~30 eurų. Reikia testo ten, į kur skrendi – ateini, pasidarai ir išskrendi. „New normal“! Iš visų šalių, kuriose buvau, Turkija greičiausiai perėjo į „naująjį kelionių režimą“.

Modernus COVID testų skyrius Stambulo oro uoste

Modernus COVID testų skyrius Stambulo oro uoste

Nieko keisto, kad šiais laikais daugiausiai skrydžių tarp Europos šalių vyksta iš Turkijos (ir Rusijos) oro uostų, o populiariausias viso pasaulio tarptautinis skrydis apskritai – Maskva-Antalija (bent jau taip buvo rugsėjį, kol Antalijoje buvo sezonas – nors, kai visokie Tailandai ir Baliai uždaryti, gal rusai Antalijon skrenda ir dabar).

Į Braziliją, kaip ir į Turkiją, testo nereikia. Kartu su dar pora merginų, važiuojame į viešbutį – jis vis dar netoli senojo Stambulo oro uosto. 5*, bet kambarys pirmame aukšte: tikriausiai, pagal sutartį su „Turkish Airlines“ „išstumdo“ keleiviams kambarius, kurių neima mokūs klientai. Oficialios parašytos kainos – neva 160 eurų už naktį, matyt, iš tų kaip sapnas išsisklauižiusių laikų, kai didžiuliame viešbutyje vykdavo visokios verslininkų konferencijos. Aišku, kad dabar niekas tiek nemoka, kažin, ar išvis bent vienas svečias be „Turkish“ keleivių yra… Mokūs klientai, matyt, apsistoja kur Stambulo centre.

Viskas Turkijoje labai pigu (kaukės – naujasis pasaulinių kainų lyginimo etalonas – po 5 eurocentus ir mažiau), bet rajonas nykus, daugelis restoranų ar užkandinių duoda maistą tik išsinešimui. Svarstant, kur vykti keliems mėnesiams, Aistė siūlė Turkiją – bet stebėdamas naujienų ir politinės analizės srautus mačiau, kad, priešingai Žairui Bolsonaro, Turkijos prezidentas Redžepas Tajipas Erdohanas linkęs į „karantinizmą“. Suvokiu, kad, turbūt, mano vertinimas nebuvo klaidingas.

Pavalgome viešbučio restorane – esame tik mes ir dar vienas klientas. Net ir tame viešbutyje tekainuoja kelis eurus. Turkijos liros, kaip daugybės neturtingesnių šalių valiutų, kursas per koronakrizę smarkiai krito.

Viešbučio restorane

Viešbučio restorane

„Negalima rūkyti“ skelbia naujai pakabintas ženklas tame restorane-bare. Turkija neseniai dėl koronaviruso įvedė draudimą rūkyti restoranuose, net lauke. Tik štai vienintelis kitas klientas ateina ir užsirūko… Padavėjas nė nepaklausęs mums atneša peleninę.

Na, taip daug kur pasaulyje su ribojimais – jie sau, realybė – sau, ir kuo ilgiau ribojimai trunka, tuo labiau į juos žiūrima taip pat, kaip į visuomenė žiūrėdavo į visokius absurdinius ribojimus Sovietų Sąjungoje: vieni pažeidinėja, kiti – toleruoja pažeidimus ar net padeda pažeidinėti. Tik visi stengiasi „neužsirauti“ ant tų keleto, kurie žiūri rimtai… Nors šiaip Turkijoje, priešingai nei kokiam Egipte, dar elgiamasi rimčiau: bent jau daugybė žmonių nešioja kaukes.

Mes, kaip įprasta, visų įstatymų ir tvarkos laikomės: per metus nepažeidžiau nė vienos „koronavirusinės tvarkos nuostatos“ jokioje šalyje. Bet man vis sunkiau ir sunkiau kaltinti tuos, kurie nesilaiko. Man pasisekė, kad didžiąją metų dalį praleidau šalyse, kurios tuo metu tvarkėsi protingai, tad bepigu gerbti įstatymo raidę. Kažin, kaip šiandien elgčiausi pats, jei būčiau buvęs visus metus slegiamas beprasmių karantinų…

Naujojo Stambulo oro uosto peronas iš Turkish lėktuvo. Itin daug kitų lėktuvų sustatyta (žr. virš sparno). Matyt tie, kurie dėl viruso nenaudojami.

Naujojo Stambulo oro uosto peronas iš Turkish lėktuvo. Itin daug kitų lėktuvų sustatyta (žr. virš sparno). Matyt tie, kurie dėl viruso ir sumenkusių skrydžių apimčių nenaudojami.

Stambulas-San Paulas (2020 11 24)

Rytas. „Turkish“ autobusiukas į oro uostą paima anksčiau, nei įprastai – 6 val., kai skrydis tik 10:20. Gal todėl, kad oro uostas toliau, o gal dėl koronaviruso, bet papildomų kliūčių dėl jo beveik nėra. Daugiau laiko oro uoste dirbti ir užsakyti pirmą viešbutį Brazilijoje. Aišku, atšaukiamą.

Bedirbant po tiek mažai miego suėmė miegas. Miegu, kas be ko, su kauke. Pamenu, kai 2020 m. pirmą kartą tai dariau skrydyje į Katarą, atrodė keista, laikina. Dabar atrodo beveik amžina ir visai patogu

Bedirbant taip neišsimiegojus suėmė miegas. Miegu, kas be ko, su kauke. Pamenu, kai 2020 m. kovą pirmą kartą tai dariau skrydyje į Katarą, atrodė keista, laikina. Dabar atrodo beveik amžina ir visai patogu

Skrydis. 13 val. Apytuštis, švelniai tariant. Įstringa tik stiuardų ir stiuardesių paliepimai: „Sėdėk savo vietoj!“. Žmonės mato tuščias vietas, ištisas eiles jų, eina persėsti: atrodo, gal ir logiška, persėda toliau kitų. Bet tai draudžiama dėl kontaktų sekimo: jei kas nors sirgs, turi būdas rasti jo kaimynus. Tiesa, paskui, atrodo, kažkas įsigudrino persėsti, stiuardai atlyžo. Na, nežiūrima į apsaugą nuo koronaviruso taip rimtai, kaip į apsaugą nuo kokių teroristų. Nežiūrima ir viskas…

Vienas bando sėsti už mūsų, jam pasakė, kad tos vietos rezervuotos ligoniams. Skamba dviprasmiškai…

Apytuštis lėktuvas į San Paulą

Apytuštis lėktuvas į San Paulą

Maistas lėktuve lygiai toks, kaip Vilnius-Stambulas, tik sumuštinio ingredientai švelniai kitokie. „Gal bent pusryčiai bus geri“ – sako Aistė. Pusryčiai tokie patys. Aistė nevalgo, tai suvalgau abu paketus.

Nusileidimas. Kažin kodėl keleiviai, vos išlipę iš lėktuvo, „rankovėje“ stringa: eilė nusidriekia per visą “rankovę”. Ji juda lėtai: tikras potencialus COVID židinys. Pagaliau priartėjęs prie eilės priekio pamatau visus stabdantį brazilų pareigūną. „Brazilas? Eik“ – sako jis vienam, „Užsienietis? Kiek laiko, ką veiksi Brazilijoje?“. Daugelis atsako „Dirbsiu“ – praleidžia. Aš sakau: „Turistas. Būsiu mėnesį. Lankysiu Pantanalį, Santa Katariną, San Paulą, Rio De Žaneirą“. „Galima kartu su tavim?“ – šypteli darbuotojas.

Eilė rankovėje San Paule

Eilė rankovėje San Paule

Galvojau, prie rankovės tikrina, kad kažkokių kriterijų neatitikusius keleivius iškart sodintų atgal į lėktuvą – bet nesugalvoju, kokių, kai Brazilija nieko dėl pandemijos nereikalauja.

Tada – oficialūs pasieniečiai. Viskas paprasta kaip kadaise: išties, jokių testų, jokios izoliacijos.

Autonuoma. Ten dirbanti mergina – su blizgančia kauke ir tokių dar matysiu daug. Net ir pandemijos metu Brazilija turi savo madingą veidą…

„Draudimo frančizė jei pavogs automobilį 1000 eurų“ – sako kitas darbuotojas, net neminėdamas autoavarijos rizikos, kurią akcentuoja daugelis autonuomų. Čia Brazilija, čia kiti pavojai.

Apžiūrime ir fotografuojame nuomotą automobilį, kad nebandytų "pripaišyti" svetimų pažeidimų

Apžiūrime ir fotografuojame nuomotą automobilį, kad nebandytų “pripaišyti” svetimų pažeidimų

Aistė prisibijo, bet pilni San Paulo keliai baimes prisklaido: netuščia, nebaisu. Po gerų poros valandų mes jau Santose, pakrantės mieste.


Pietų Brazilija ir jos kurortai (2020 m. lapkričio pabaiga)


Nuo paplūdimių iki dezinfekcijos: įspūdžiai pakeliui į Brazilijos pietus (2020 11 24-26)

Santosas – ir uostamiestis, ir kurortas plačiais paplūdimiais.

Bet pirmas šalies įspūdis šiais laikais ne paplūdimiai, o kova su virusu. Viešbutyje tikrinama temperatūra Visi su kaukėmis. Viešbučio pusryčių bufete moteris prieš imdama bendrus įrankius užsideda pirštines. Išeinu į lauką – ten visi irgi su kaukėmis. Kiekvieno kliento temperatūra tikrinama prie kiekvieno restorano ar parduotuvės. Drabužių parduotuvėse – prie rūbų priderinamų kaukių šimtai.

Santoso paplūdimyje

Santoso paplūdimyje

Gerokai nustembu. Po Egipto galvojau, kad visose mažiau turtingose šalyse į ligą jau žiūrima pro pirštus: juk yra kitų bėdų. O ir klientai iš Brazilijos vis skųsdavosi, kad brazilai žiūri į viską nerimtai.

Bet šiais laikais niekuo negali pasitikėti – tik savo akimis. Juk daugelis pandemijos metu matė tik vieną ar dvi šalis: tai ir neturi su kuo palyginti. Vadovaujasi išankstinėm nuostatom ir tiek: arba viskas gerai, arba viskas blogai (“valdžia bloga”).

Dezinfekcija užeinant į Kavos muziejų Santose. Brazilijoje įprasta, kad dezinfekcinio skysčio stotelės spaudžiamos koja. Logiška - kam purvintis rankas?

Dezinfekcija ir temperatūros patikra užeinant į Kavos muziejų Santose. Brazilijoje įprasta, kad dezinfekcinio skysčio stotelės spaudžiamos koja. Logiška – kam purvintis rankas?

Man Brazilija jau 21-oji šalis šiemet. Aišku, dalį tų šalių mačiau pandemijos pradžioje, nuo to laiko, turbūt, daug kas keitėsi. Bet tuo metu, kai mačiau, Brazilija, bent Santosas, „masinio“ požiūrio į pandemiją rimtumu, atrodo, nusileidžia tik Pietų Korėjai ir Tailandui.

Iki šiol galvojau, kad Brazilijoje COVID pradėjo silpti vien todėl, kad daugelis persirgo. Bet dabar manau, kad prisidėjo ir rimtas visuomenės požiūris. Aišku, turbūt, tam reikėjo daugybės mirčių: juk Braziliją pandemija rimtai siaubia jau nuo 2020 m. balandžio.

Santoso paplūdimyje merginos įgrūdo tokią skrajutę 'Saugokitės zika viruso'. Nustebau, kad kam dar aktualūs kiti virusai... Bet tai, kad Brazilijoje korona ne pirmas 'naujas virusas' gal lėmė kiek mažesnį jo šoką

Santoso paplūdimyje merginos įgrūdo tokią skrajutę ‘Saugokitės zika viruso’. Nustebau, kad kam dar aktualūs kiti virusai… Bet tai, kad Brazilijoje korona ne pirmas ‘naujas virusas’ gal lėmė kiek mažesnį jo šoką

Santosas nykokas. Uosto muziejuje, per kurį į Braziliją atvyko kone visi imigrantai, tarp jų lietuviai, jokių su tuo susijusių ekspozicijų nerandu.

Pasukame pakrante žemyn, nakvojame Kuritibos centre. Spėjame pavalgyti prieš tai, kai it traukdamiesi nuo kokio pavojaus pardavėjai užveria sunkias langines. Nakčiai centrą užima valkatos. Štai kažkokia narkotikų sunaikinta mergina griūva miegoti tiesiog per vidurį šaligatvio. Policininkas griebia, rodo eiti į gretimą gatvę – atrodo, meras nusprendęs, kad prie autobusų stoties negalima. Šnioja liūtis.

Kitą dieną visa šalis skamba nuo Black Friday. Eilės prie parduotuvių rodomos net per televiziją. Aš karantinų priešininkas – na bet tokie masiniai renginiai jau tikrai pavojingi ir kažin, ar būtini (juk galėtų nuolaidos vietoje vienos dienos būti labiau “ištęstos”). Aukso vidurį rasti sunku…

Black Friday televizoriaus ekrane

Black Friday televizoriaus ekrane

Mūsų tikslas Kuritiboje – Oskaro Niemejerio meno muziejus. Jis vėl atsidarė neseniai. Ir gera pusė laikinų parodų dabar skirta nūdienos realijoms. Vienoje – daugybę metų žymaus fotografo darytos muziejaus lankytojų nuotraukos prie eksponatų tame pat muziejuje. „Kad visi suprastų, kaip svarbu gyvas muziejaus lankymas“ – rašoma parodos apraše. Kitoje parodoje – visokie niūrūs koronavirusą iliustruojantys darbai, kuriuos dailininkė nutapė būdama saviizoliacijoje.

Koronavirusą atspindinčioje galerijoje Nijemejerio modernaus meno muziejuje

Koronavirusą atspindinčioje galerijoje Nijemejerio modernaus meno muziejuje

Lankytojų mažai. Darbuotojai vis čiaukši kažkokiais žmonių skaičiuokliais – turbūt, yra kažkokia lankytojų riba, bet kažin, ar kada ji viršijama. Aistės taip išsvajota kavinė uždaryta.

Taip atrodo kai kurie Kuritibos šviesoforai. Matosi, kad Brazilijoje pandemija jau laaabai ilgai.

Taip atrodo kai kurie Kuritibos šviesoforai. Matosi, kad Brazilijoje pandemija jau laaabai ilgai.

Pasukam į pietus. Kamštis pakeliui ilgas ilgas. Apskritai Brazilijoje, atrodo, trūksta kelių – magistralės kaip ir plačios, bet kai pagalvoji, kad jos jungia dešimtmilijoninius miestus (San Paulas, Rio) su milijoniniais – aišku, kodėl užkrautos ilgesniais nei Lietuvoje sunkvežimiais ir vos kas atsitinka (nedidelė avarija, lietus, kelio darbai) tuoj susidaro kilometriniai kamščiai.

Brazilijoje yra apie trisdešimt Lietuvos gatvių. Tas, kurios pakeliui, užfiksuojame "Gabalėliams Lietuvos". Tiesa, už daugelio jų ta pati istorija: gatvės pavadintos įvairių šalių iš eilės vardais

Brazilijoje yra apie trisdešimt Lietuvos gatvių. Tas, kurios pakeliui, užfikusuojame “Gabalėliams Lietuvos”. Tiesa, už daugelio jų ta pati istorija: gatvės pavadintos įvairių šalių iš eilės vardais

Balneario Camboriu – Brazilijos Dubajus (2020 11 26-12 01)

Pietuose iš pradžių galvojau apsistoti Florianopolio (Santa Katarinos) saloje, bet niekaip nepavyko rasti gero kainos ir kokybės santykio. Tada prisiminiau Balneario Kamboriu – kurortą, kurio vardą pirmąkart išgirdau pernai ar prieš kelis metus, ir kuriame stovi 4 iš 10 aukščiausių visos Pietų Amerikos pastatų.

Balneario Camboriu

Balneario Camboriu

Čia randu nuostabų butą su vaizdu į tą dangoraižiais įrėmintą įlanką. Ir – labai braziliška – hamaku prie to vaizdo. Žavu rasti įkvėpiančią vietą darbui ir gyvenimui.

Tad čia bazuosimės ir aplankysime aplinkines vietas. O taip pat, kadangi internetas geras, duosiu interviu “Lithuanian Dream” tinklalaidei, kur mane pakvietė pakomentuoti lietuvių paveldą užsienyje.

Darbas iš hamako Balneario Camboriu

Darbas iš hamako Balneario Camboriu

Kol patenkame į butą, tenka paplušėti. Į žinutes šeimininkai neatsako, interneto neturime – Brazilija nepratusi prie užsieniečių, ir norint pirkti internetinę SIM kortelę daug kur reikia braziliško asmens kodo.

Pirmas nuotolinis interviu - Lithuanian Dream tinklalaidei. Skaitmeniniam klajokliui nuotoliniai interviu gerai - kadaise, būdavo, jei negali atvykti į kokią studiją, esi niekam neįdomus

Pirmas nuotolinis interviu – Lithuanian Dream tinklalaidei. Skaitmeniniam klajokliui nuotoliniai interviu gerai – kadaise, būdavo, jei negali atvykti į kokią studiją, esi niekam neįdomus

Po visų kitų būdų daugiabučio pastato apsaugininkui, stebinčiam įeinančius vidun, portugališkai, paaiškinu, ko reikia. Jis paskambina šeimininkės atstovei ir ji ateina. Pasirodo, iš pat pradžių taip reikėjo: apsauginis tarnauja ir kaip registratūra tiems šeimininkams, kurie nuomoja butus…

Brazilai, matyt, supranta iš karto. Apskritai apsauginis Brazilijos daugiabučiuose ne prabanga, o būtinybė, ir jis atlieka begalę funkcijų.

Balneario Camboriu paplūdimys. Čia pabuvome - daugiau Brazilijoje tam nebuvo laiko

Balneario Camboriu paplūdimys. Čia valandėlę pabuvome – daugiau Brazilijoje tam nebuvo laiko

Šįsyk apsauginis nufilmuoja mūsų veidus, pažiūri pasus, nuskanuoja pirštų atspaudus. Į daugiabutį galėsime įeiti tik pridėję prie laukujų durų pirštus. Tai irgi Brazilijoje būtinybė: kas iš tų laiptinių kodų, jei juos visi žino. Laimė, pirštus dėl atspaudo pjauna tik filmuose…

Balneario Camboriu pilnas. Lynų keltuve.

Balneario Camboriu apypilnis, nors ir ne sezonas. Lynų keltuve.

Tačiau Balneario Kamboriu, tame turtingame ir saugiame krante, visa tai atrodo šioks toks šou. Nėra, tarkime, dvigubų durų ar vartų (tik uždaręs vienus esi įleidžiamas pro antrus, kad niekas neįbėgtų tau iš paskos) ir apsauginis, priešingai nei paskui San Paule, nesiunčia įtariai velniop kiekvieno, kas nėra namo gyventojas.

Balneario Camboriu kristui, "kičinei" Rio de Žaneiro "Kristaus atpirkėjo" kopijai, uždėta kaukė

Balneario Camboriu kristui, “kičinei” Rio de Žaneiro “Kristaus atpirkėjo” kopijai, uždėta kaukė

Balneario Camboriu vadinamas Brazilijos Dubajumi ir jausmas tikrai labai toks. Ir vakarais žmonės laisvai vaikšto gatvėmis, bėgioja. Gatvėmis pralekia ir Lamborghini, elgetų beveik nėra.

O netoli Florianopolio sala, su jos gamta ir kopomis. Ir Blumenau – vokiečių miestas. Ir Nova Trento – jau italų zona. Tai – vadinamasis “Europos slėnis”, kur savo miestus kūrė visokios Europos tautos. Daugybė gyventojų ten – blondinai. Per kelias dienas viską apvažiuojame.

Blumenau vokiškame miestelyje

Blumenau vokiškame miestelyje

Ten visai kita Brazilija – Aistės skepsis apie Braziliją vis labiau išgaruoja. “Galėjom čia būti ilgiau” – sako apie Pietų Braziliją po keturių dienų Balneario Camboriu. Gal galėjom. Bet tai supranti tik atvykęs. Prieš atvykdamas gali tik spėti, patiks ar ne – o ypač šiais pandemijos laikais. Tačiau į vietas, kur gera gyventi ir dirbti, būna, sugrįžtu dar ir dar sykį.

Panorama prie Florianopolio

Panorama prie Florianopolio

Balneario Camboriu viskas atidaryta, o štai vokiečių muziejus netolimoje Pomerodėje uždarytas. “Raudonoji zona” – rašo. Kiekviena valstija turi (arba neturi) savo zonavimą, savo koronaviruso planą. Bet tai pirma uždaryta vieta Brazilijoje, kurią aptinkame. Viskas priklauso nuo merų, nuo gubernatorių. Internete informacijos mažai, o neportugališkai – beveik jokios.

Santa Katarinos valstijos paplūdimyje

Santa Katarinos valstijos paplūdimyje

Pasiplanuoju ateitį – aišku, artimą. Grįšime į San Paulą, o tada įsigyju bilietus į Pantanalį. Didžiausią Brazilijos “žvėryną”, kur, sako, kaip Afrikos nacionaliniuose parkuose gausu gyvūnų – tik amerikinių.

Sugrįžimas į prisivėrusį San Paulą ir tolimesni planai (2020 12 02-06)

San Paulo gubernatorius vienas tų, kurie – Brazilijos masteliais – linkę į karantinus. Kai iš San Paulo išvykome lapkričio 24 d., čia „pavojaus lygis“ buvo žalias – pats žemiausias. Dabar, gruodžio 2 d. – geltonas. Nieko reikšmingo: kiek patrumpintas darbo laikas (visi restoranai iki 22 val., bet San Paule ir nedrįstume eiti į gatvę vėliau), maksimalus užpildymas ribotas (bet to rimtai laikosi tik “McDonald’s”, prie kurio būna ir eilučių, nes pusė stalelių “blokuojama”).

Štai taip viešbučio restorane išspręstas reikalavimas 'blokuoti' kai kurias kėdes. Miela.

Štai taip viešbučio restorane išspręstas reikalavimas ‘blokuoti’ kai kurias kėdes. Miela.

Žada pavojaus lygio neperžiūrėti iki sausio 4 d. – kai turėtume išskristi atgal į Lietuvą. Bet politikų pažadai šiais laikais verti mažiau, nei bet kada anksčiau. Taigi, kas žino – kai vėl grįšime į San Paulą gruodžio 9 d. gal pavojaus lygis jau bus oranžinis ar raudonas. Darbus, kuriuos galėsime padaryti nepriklausomai nuo pavojaus lygio – pavyzdžiui, aplankyti Lietuvos gatvę, Vinco Kudirkos aikštę, ar kunigo Aleksandro Armino biustą – pasiliekame vėliau. O tai, kas gali būti uždaryta, lankome dabar.

Deja, ne viskas pavyksta. Litvakės Emos Klabin kolekcijos muziejus, visur rašo, atidarytas, ir darbuotojas pasitinka, ir nuspaudęs koja pedalą nusipilu rankas dezinfekciniu skysčiu. Pasivaikštome po nuostabiai Burlės Markso sutvarkytą sodą ir norime eiti vidun, o mums sako – „Vidus uždarytas iki pandemijos pabaigos“. Niekas neliepė, patys sugalvojo.

Emos Klabin muziejaus kieme

Emos Klabin muziejaus kieme

Kitoje gatvės pusėje audiovizualinio meno muziejus veikia – tik reikia registruotis internetu ir vietų jau nėra, nes nemokama diena. Brazilijos futbolo muziejus veikia be jokių registracijų – tik reikia išlaikyti roboto-termometro egzaminą: parodai jam ranką, sako „Tavo temperatūra normali!“. Labai modernus, įdomus muziejus, vertas brazilų „antrosios religijos“ – tikiuosi ir Krepšinio namai Kaune bus tokie… Juodųjų brazilų muziejus irgi veikia, tik nustatyta griežta judėjimo krypties tvarka – negalima eiti per sales atgal, įėjimas atskirtas nuo išėjimo. Jis – Irapbueros parke; dar įeinant į parką, rankas nupila dezinfekciniu skysčiu, o bėgiotojus ir riedutininkus stebintys pareigūnai surėkia „Užsidėkite kaukę“. Bet srautų nevaldo. Sukasi kas kaip išmano, bet San Paule rimčiau nei beveik visur kitur pasaulyje, kur buvau ligi šiol.

Futbolo muziejuje

Futbolo muziejuje

Ir mūsų viešbutyje griežtai liepia prie bufeto eiti su pirštinėmis, visi indai ir įrankiai supakuoti į celofaną – išpakuoji pirmą sluoksnį – išimi indus; tada antrą sluoksnį, kad išimtum įrankius.

Susitinkame su mūsų kliente - San Paulo advokate. Ji - ir futbolo agentė. Įdomu išgirsti apie vaikų futbolo sceną Brazilijoje.

Susitinkame su mūsų kliente – San Paulo advokate. Ji – ir futbolo agentė. Įdomu išgirsti apie vaikų futbolo sceną Brazilijoje.

Reikia suplanuoti mėnesio galą. Naujuosius metus ketiname sutikti Rio de Žaneire, kur taip pat susitikti su keliais klientais. Bet iki tol? Yra du variantai. Skristi į Ekvadorą, aplankyti šią šalį ir taip pat susitikti su ekvadoriečiu klientu, kuriam vežame ir dokumentus. Kitas variantas – Brazilijos šiaurės rytai. Aistė pastarųjų prisibijo: tai nesaugiausias regionas. Net kai kurie brazilai bijo. Bet Salvadoras – senoji (portugalų laikų) sostinė – labai gražus miestas.

Aišku, niuansų yra ir daugiau. Ekvadoras brangiau, reikia COVID testo, taip pat skrydžių kainos brangsta nuo anksčiau: reikia pirkti prieš dvi savaites nuo skridimo ten, reiškia, daugiau nei trys savaitės iki grįžimo. O tai labai daug: skrydžius gali atšaukti (ir alternatyvų nėra daug), gali įvesti naujus ribojimus. Be to, skrydis per Panamą, o ten užsikrėtusiųjų sparčiai kyla: ar neatšauks skrydžių į ten?

Invermektinas. Šį vaistą nuo utėlių ir kitų parazitų brazilai vartoja koronaviruso gydymui ir profilaktikai (esą, kaip patarė klientai, reikia gerti kas 10 dienų). Moksliškai neįrodyta nauda, bet Brazilijoje invermektiną žino visi ir vaistinės jo pilnos (ne dėl to, kad utėlės būtų išplitusios)

Invermektinas. Šį vaistą nuo utėlių ir kitų parazitų brazilai vartoja koronaviruso gydymui ir profilaktikai (esą, kaip patarė klientai, reikia gerti kas 10 dienų). Moksliškai neįrodyta nauda, bet Brazilijoje invermektiną žino visi ir vaistinės jo pilnos (ne dėl to, kad utėlės būtų išplitusios)

Kita vertus, į Ekvadorą niekada nuskristi nebuvo ir nebus labai pigu – kai tuo tarpu į Salvadorą iš San Paulo būna pigių skrydžių. Bet dabar jie brangūs: nes prieš Kalėdas visa Brazilija juda. Tai yra, į Salvadorą gal dar kada nukeliausiu geresne kaina.

Svarstyklės nusvėrė neaišku kur, bet pasirinkome Ekvadorą: į Kitą skrisime gruodžio 16 d., grįšime – ten sutikę Kalėdas – gruodžio 26 d. Nors turime pakvietimų švęsti Kūčias ar Kalėdas su Brazilijos lietuviais – ir būtų labai įdomu – deja, pandeminiai 2020 m. tam netinka: nesinori nei užsikrėsti, nei, jei sirgčiau pats to nežinodamas, ko nors užkrėsti. Pasigaminsime ir suvalgysime Kūčias dviese.

Taigi, mėnuo kaip ir suplanuotas: gruodžio 4-9 Pantanalis ir jo gyvūnai, gruodžio 10-15 San Paulo lietuviškas paveldas ir kiti susitikimai (bei koronaviruso testas), gruodžio 16-26 Ekvadoras, gruodžio 27-sausio 4 kelias į Rio de Žaneirą pakeliui palankant dar kelis kurortus bei gražius miestelius.

Bet sutariame tikslių planų niekam neaiškinti. Nes paskui reiks dukart tiek pasakoti, kodėl jų neįgyvendinai: šiais laikais rašyti geriausia būtuoju laiku. Ir neaišku, ar pabaiga sausio 4 – gauname žinią, kad mūsų skrydį atgal „Turkish Airlines“ atšaukė. Turime teisę pasikeisti į bet kurią kitą datą, artimiausia – sausio 5. Bet gal dar palauksim prieš keisdamiesi. Gal (nors mažai tikėtina) koks karantinas išvis iš Brazilijos, gal (labiau tikėtina) ilgas lietuviškas karantinas neskatins grįžti, o ir susirgti galime, reiktų izoliuotis.

Yra šiais metais antipandeminių priemonių, kurios išplito. Ir yra tokių, kurias visame pasaulyje mačiau tik vienintelėje vietoje (ar keliose). Viena tokių - šis nupurkštuvas Balneario Camboriu, per kurį turi praeiti visi ir yra apipurškiami iš visų pusių vandeniu ar dezinfekciniu skysčiu. Skystis šaltas, laukia karšta - tai linksmi brazilai dar pašoka po nupurkštuvu

Yra šiais metais antipandeminių priemonių, kurios išplito. Ir yra tokių, kurias visame pasaulyje mačiau tik vienintelėje vietoje (ar keliose). Viena tokių – šis nupurkštuvas Balneario Camboriu, per kurį turi praeiti visi ir yra apipurškiami iš visų pusių vandeniu ar dezinfekciniu skysčiu. Skystis šaltas, laukia karšta – tai linksmi brazilai dar pašoka po nupurkštuvu

Per mėnesį „oficialiai“ suserga 0,5% brazilų, iš tikrųjų, matyt, gal keturgubai ar aštuongubai tiek (ne visi testuojasi). Mūsų rizika, tikriausiai, vidutinė ar kiek žemesnė: viena vertus, tikrai nesėdime užsidarę kaip kai kurie, kita vertus, griežtai nešiojame kaukes, plauname rankas, dėvime (ir keičiame) kaukes ir vengiame prigrūstų vietų. Išeitų, kad tikimybė užsikrėsti koronavirusu per pusantro mėnesio galėtų būti 3-8%. Ne katastrofiška, bet ir ne mažytė, kad ją ignoruotume.

Brazilijos koronaviruso kreivė, iki rugsėjo pabaigos besileidusi žemyn, vėl pasuko į viršų, ir ta kryptis spartėja. Tiesa, Brazilija didžiulė šalis, ir žiniasklaidos pranešimai nevienareikšmiai: „Santa Katarinoje ir San Paule atvejų skaičius kyla, Mato Groso lieka pastovus, šiaurės rytuose krenta“. Aišku, regionų ir valstijų sąrašas ilgesnis, kasdien vis kitoks, bet mintį supratote.

Per liūtį Santa Katarinos kopose

Per liūtį Santa Katarinos kopose

Visgi, Brazilijos vidurkiai savaitė po savaitės tik kyla ir valstijų, kur atvejų mažėja, lieka vis mažiau. Iki Lietuvos, kurios gyventojų Facebook pranešimų „Susirgau koronavirusu“ gausu tarsi „Laimingų šv. Kalėdų“ gruodžio 25 d., dar toli, nors skirtumas mažesnis, nei atrodo, nes Brazilija tiek netestuoja. Laimė, Brazilijos prezidentas laikosi antikarantininės politikos, bet nežinia, ką išsigalvos gubernatoriai ir merai, kurių daugybė yra nusistatę prieš Bolsonaro ir trukdo jam vesti savo politiką.

Agitacija nešioti kaukę

Agitacija nešioti kaukę

Tiesa, jeigu žiūrėti kiekvienos valstijos statistiką atskirai, ji ne tokia baugi. Nes kyla visur tolygiai, o pirma banga smogdavo tai šen, tai ten ir kai jau smogdavo, „nušluodavo“ daug daugiau žmonių.

Nežinau, kada ir kur susirgsiu aš. Bet jau vien tai, kad aš aplankęs 20 šalių šiais metais nesirgau, o vis daugiau tų, kurie „pliekė keliautojus“ serga – savotiška likimo ironija. Arba tiksliau nieko keisto: nes pats keliavimas nėra pavojingas, pavojingas sąlytis tarp sergančio ir sveikojo nosies/burnos/akių ar jų išskyrų. Tas sąlytis gali įvykti – arba jo galima išvengti – kone kiekvienoje pasaulio šalyje ir mieste. Keliavimas – jei atsakingas – iš viso nepavojingas; pavojinga gali būti tik tai, ką darai kelionėse. Arba ne kelionėse.

Registracija internetu į skrydį į Kujabą prie Pantanalio

Registracija internetu į skrydį į Kujabą prie Pantanalio


Pantanalis, Pietų Amerikos žvėrynas (2020 12 06-09)


Pirmas vidinis skrydis Brazilijoje: San Paulas-Kujaba (2020 12 06)

Paliekame pas pažįstamus lagaminus, tada – grąžiname automobilį. 10 dienų prabėgo greitai.

Tokio pilno oro uosto, kaip San Paulo Guarulhos, nemačiau nuo pat pandemijos pradžios, tikriausiai nuo Majamio prieš šiųmetį Super Bowl‘ą, ir tai klausimas. Tikros žmonių minios, prie saugumo kontrolės išsirikiavusios ilgos “žmonių gyvatės”; ta kontrolė čia kitokia, nei Europoje. Neatėmė kolos butelio. Jei Vokietijoje dažnai liepia išsitraukti iš kišenių net pinigus, man padėjus ant padėklo dešimt palaidų rialų tuoj pat liepė pasiimti atgal į kišenę. Dar kas pavogs…

Laukiant skrydžio į Kujabą San Paulo oro uoste

Laukiant skrydžio į Kujabą San Paulo oro uoste

Dar kartą įsitikinau, kad jei kas riboja keliones – tai teisės aktai, o ne žmonių baimė. Kai Brazilijoje nėra oficialių ribojimų, brazilai, atrodo, skraido po savo didelę šalį kaip visuomet. Mintys, neva net ir panaikinus ribojimus žmonės bijos keliauti, nepagrįstos – gal keli ir bijos, bet ir tie tuoj įsidrąsins, kai pamatys, kad aplinkiniai keliauja.

Kad būtų paprasčiau nueiti iki lėktuvo oro uoste dalinami skėčiai

Kad būtų paprasčiau nueiti iki lėktuvo oro uoste dalinami skėčiai

Pirmą kartą topteli galvon, kokio įprasto pandemijos palydovo Brazilijoje nėra. Žmonių sekimo. Jokių ten QR kodų skanavimo, vardų rašymo idant jaustumeis ramiau: esą „Jei kas iš aplinkinių sirgo, mane suras“ ar „visi sergantys bus surasti ir izoliuoti“. Brazilai nevaidina, kad ras ir izoliuos. Europiečiai vaidina – bet kontaktų paieška ten niekada neveikė kaip turėtų, nes apsiribojo paklausimu „Tai su kuo buvot susitikę?“, į kurį dauguma neatsakydavo nuoširdžiai, o ir į privalomą saviizoliaciją daug kas spjovė. Iš 21 šalies, kuriuose buvau šiais metais, tik Pietų Korėjoje kontaktų paieška ir saviizoliacija buvo ne kažkoks žaidimas, o detektyvinis tyrimas ir policinis darbas. Ir tai matosi rezultatuose: nors šaltis ir ten atnešė jau trečią „bangą“, tenykštė banga – tai 500-600 užsikrėtusių per dieną 50 mln. šaly, kai Lietuvoje šiuo metu 2000+ 3 mln. šaly. Ir tai nepaisant to, kad Korėjoje neuždaryti restoranai, teatrai ir kita.

Brazilijoje – bent jau pietų – daug daugiau temperatūrų kontrolių, rankų dezinfekcijų nei Lietuvoje, šiek tiek „užsidėkite kaukę“ ar „užsidėkite pirštines bufete“ skatinančių prižiūrėtojų. Jų idėja, atrodo, kad jei ir būtų sergantis, kiti nuo jo neužsikrėstų, o jei jau kas užsikrės – bent jau gal kitose vietose, kur tas užsikrėtusysis eis, priemonių pakaks, kad neužkrėstų dar kas nors. Ir karantinų, masinių uždarymų iš esmės nebuvo – nebent kelias savaites šen bei ten per visus 2020 m. Nuo kokio rugpjūčio atrodo sistema veikė, sirgančiųjų mažėjo – bet kažkaip pradėjo šlubuoti…

Tipinės didesnio Brazilijos viešbučio nuotraukos Booking,com

Tipinės didesnio Brazilijos viešbučio nuotraukos Booking,com

Lėktuve San Paulas-Kujaba kietai miegame. Brazilijos vidiniuose skrydžiuose jokių pranešimų „sėdėkite savo vietoje“, „pildykite sveikatos deklaraciją“ – tik džiaugsmingi piloto žodžiai „Gero savaitgalio Kujaboje“. Užtat nusileidus – kariška stiuardo tvarka: „29 eilė – laisva“. 29 eilės keleiviai atsistoja, pasiima daiktus, ir išeina. Likę klusniai sėdi. „28 eilė – laisva“. Vėl kartojasi tas pats. „27 eilė – laisva“. Pagaliau mūsų, einame į mažyti oro uostą, kertame jį, greitu žingsniu į viešbutį: ne dėl Covid, dėl banditų, juk Kujabos laiku 23:20. Bet nieko, apšviesta, rodos saugu.

Brazilija – didelė tarsi daug šalių vienoje. Skirtingose pusėse skiriasi ne tik rasės, bet ir požiūris į COVID. Iš karto akivaizdu, kad Mato Groso valstijoje daug mažiau kaukių. Kitą rytą pusryčių bufete – jokių pirštinių, jokių patikrų, ar juoba kėdes dengiančių meškiukų: kambarėlis sausakimšas, kai kas šnarpščia. Net ir gidas kitą rytą pasitinka be kaukės – bet paklausęs, ar nenorime nusiimti savų, jau važiuodamas visureigiu užsidėjo – nors ir labai nustebęs. Pats, sakė, įtaria persirgęs, nors simptomų nejautė, bet žmona ir vaikai vienu metu buvo praradę uoslę, kvapą. Niekas nesitestavo. „Visi čia persirgo“ – mano jis, paminėdamas mirusį 39 metų draugą, turėjusį problemų su plaučiais. „Jūs dar manote, kad nesirgote?“.

Į Transpantaneiros kelią

Į Transpantaneiros kelią

Labiausiai jam gaila išnykusio turizmo. „Anksčiau turėdavau po 5 ekskursijas vienu metu – vieną vesdavau pats, kitoms samdydavau gidus. Dabar apie 2 per mėnesį, vedu pats. Man dar užtenka – o kaip tie gidai, kurie tik samdydavosi?“. Panatanalis, sakė, domina užsieniečius – brazilų nelabai. Nes čia žvaigždė – gyvūnai. Įvažiavus į negrįstą ir vis blogėjantį, bet dar liūties neužpiltą „Transpantaneira“ plentą spalvingi paukščiai ir Amerikos žvėrys džiugina kas kelis kilometrus. Kapibaros, žuvis garsiai triauškiančios ūdros, kaimanai…

Kapibara palei Transpantaneiros plentą

Kapibara palei Transpantaneiros plentą

Užsieniečiams tai puiki vieta per tris dienas susipažinti su didžiuma Pietų Amerikos faunos. Bet brazilai ją ir taip matę kitur, arčiau namų – na, gal kokį gyvūną kas mėnesį ar pusmetį, bet vis tiek. Kaip mes kiškius ar šernus. O jei ir atvažiuoja, dažniau savo automoiliu ar nuomoja vietoje.

Prie termityno

Prie termityno

Vieni tarp gyvūnų net turistinėse ložėse (2020 12 06-09)

Pantanalis – magiška vieta. Jau šalie Transpantaneira vieškelio išvystame kaimanus ir ūdras, kapibaras ir daugybę paukščių. Mūsų gidui jie žavesni už gyvūnus – ir vos mums pastebėjus kokią kapibarą, tuoj nukreipia dėmesį prie kokio nors spalvingo paukštelio. Nesunku suprasti ir jo – tokios paukščių, jų dydžių, spalvų įvairovės kaip Pantanalyje mažai kur bepamatysi.

Su nandu

Su nandu

Liūčių sezonas, kurio Aistė prisibijojo, dar neatėjo. Sausa kaip niekad. Savanoriai palikinėja gyvūnams maisto kovodami su Pantanalį siaubusių gaisrų pasekmėmis. Šen bei ten kas nors apanglėję, bet šiaip – gamta atsigavo, nebūtų brazilai pasakoję apie gaisrus – gal nė nebūčiau pastebėjęs.

Gyvūnams paliekamas maistas

Gyvūnams paliekamas maistas

Apsistojame vadinamojoje ložėje, kur nuolat esi gamtos apsuptyje: girdisi visi gyvūnų garsai. Praplaukiam laivu pro gausybę kapibarų, ūdrų, kaimanų, važiuodami naktį keliu išvystame 500 kg tapyrą. Gidui visi tie gyvūnai įprasti, nuo vaikystės juos mato – jam įdomiausi paukščiai, kurių pavadinimus žino ne blogiau už Vikipediją. Labiau erzina pro durų apačią į kambarį suėję vabzdžiai (nesu jų mėgėjas), bet uodų, kaip nekeista, nėra.

Kapibara

Kapibara

Kiekviena ložė turi savo tipines programas – pirmoji plukdo ežeru. Aplink šimtai kapibarų ir kaimanų, dešimtys ūdrų, tūkstančiai spalvingiausių paukščių.

Plaukiant ežeru per saulėlydį

Plaukiant ežeru per saulėlydį

Ryte jau sėdžiu mašinoje važiuoti į kitą ložę, kai gidas staiga baimingai sušunka „Kas čia? Lipk, lipk lauk!!!“. Galvoju, negi jaguaras atėjo? Bet žiūriu, iš variklio rūksta dūmai. Iššoku. „Vandens, vandens“ – rėkia gidas. Atiduodu savo užsipirktą vandenį (ložėje filtrų nėra) ir spėriai traukiu daiktus iš mašinos (mintyse jau regiu, kaip liepsnos apima ją visą), o Aistė šaukdama „Agua, agua“ laksto po ložę. Greitai atbėga žmonės su gesintuvais. Jau matosi atvira liepsna, bet pavyksta užgesinti. Aišku, mašina tik birbt, birbt – nebeužsiveda.

Akimirka prieš gaisrą (jau rūksta dūmai virš kapoto, bet dar nematome)

Akimirka prieš gaisrą (jau rūksta dūmai virš kapoto, bet dar nematome)

Gaisras

Gaisras

Bet pirmos ložės savininkai paveža į antrą.

Antrą naktį kitoje ložėje dar geriau – guli hamake ir pro šalį štai praeina elnias ar elnias, pratykina agutis, nuo medžio ant medžio peršokinėja beždžionių šeimia, pasigavę arbūzą doroja koačiai. Ir jokių vabzdžių – tiesiog rojus.

Elniukas ložėje

Elniukas ložėje

Ir jokių žmonių. Jei į pirmąją ložę dar užsuko kažkokie brazilai turistai, tai antrojoje buvome pirmi po daugybės laiko. Gidas pamėgina, kaip įpratęs, duoti paukščiams maisto – kad visi tie spalvingieji sparnuočiai suskristų tarsi teatro aktoriai. Niekas neatskrenda. „Atrodo, ložės savininkas, kai nėra turistų, paukščių nebešeria, ir tie nebelaukia, užmiršo“ – liūdnai konstatuoja gidas.

Guli hamake ir tik gyvūnai vaikšto pro šalį...

Guli hamake ir tik gyvūnai vaikšto pro šalį…

Ir sako, kad daugiau jokių turistų šiam mėnesiui neturi – o kadaise vienu metu organizuodavo po penkias ekskursijas, dėl gidų trūkumo sezono metu neužsakęs ekskursijos Pantanalyje prieš mėnesį galėjai ir negauti.

Spalvingas Pantanalio paukštelis

Spalvingas Pantanalio paukštelis

Apsidžiaugia iš manęs išgirdęs, kad Argentina vėl įsileidžia brazilus – seniai nori su žmona ten nuvažiuoti. Kai nėra klientų, nesunku. Po pandemijos pradžios jau važiavo automobiliu į Manausą, paupio paplūdimius prie Santaremo. Nakvodavo savo automobilyje degalinėse, kaip begalinės visus Brazilijos kelius užkišusių ilgųjų sunkvežimių eilės – sako, ten saugu.

Įdomus jausmas keliauti per pandemiją. Tie, kas keliavo kovą-balandį, viskam prasidedant, kai kada rašydavo, kad į juos žiūrėdavo kaip į pavojų ar ligos nešėjus. Bet aš tokio jausmo nepatyriau – tikriausiai todėl, kad tais „baimės mėnesiais“ buvau Pietų Korėjoje, kur liga atėjo dar anksčiau, nei į Europą.

Saulėlydis Pantanalyje

Saulėlydis Pantanalyje

O paskui dažniau į mane žiūri kaip į gelbėtoją, atnešantį taip išlauktus pinigus. O pats jaučiuosi kaip kažkokiame „noir“ filme apie lėtą apokalipsę, kai viskas iš lėto užsidaro, žmonės kažkur dingsta, ir tai savaip žavu, bet kartu baugu. Ir bene stipriausias šis jausmas buvo Pantanalyje, kur, atrodo, žmonės dingo, o juos pakeitė gyvūnai. Ir žmonių „išdresuotos“ tradicijos, kaip paukščių šėrimas, nyksta – grįžta natūralios. Štai koačiai, gido teigimu, niekada neidavo į pačią ložę ir šiaip juos pamatyti Pantanalyje buvo gana sunku – o dabar eina, net į mašiną, mačiau, lipo, vaisius vagia, vandens kibirėlius verčia ir laka. Tarsi čia būtų jų žemė. Kai mažiau žmonių, tikriausiai, nebebijo.

Mums už nugaros ne akmenys, o kaimanų galvos

Mums už nugaros ne akmenys, o kaimanų galvos

Nusekus vandeniui prie ežero atsigaivinti atpėdina ištisas pekarių būrys. Ežere kaimanai ėda vieni kitus – neliko žuvų. Daug gyvūnų pražudė gaisrai, įtariama, sukelti padegėjų. Naktį į ložę, kurioje, atrodo, likome vieni, užsuka kažkoks pikapas. Paklausia kur šeimininkas – nori perduoti kažkokias knygas. Gal randa, nes negrįžta. Išvažiuoja.

Nuo apžvalgos bokšto, kurį ložės savininkas pastatė metų pradžioje turistams, ramu ramu. Suoliukai nebaigti įrengti – turistų neliko ir statybos nutrūko.

Kelionė atgal į San Paulą (2012 12 08-09)

Važiavimui atgal gidas persamdė kažkokį vairuotoją, kuris mus veždamas nuolat kosti ir deda ranką prie kaktos it tikrintų temperatūrą. Važiuojame su KN95 kaukėmis, atsidarau langą, kad į mane nuolat pūstų vėjas iš lauko – kai greitis 120 km/h, atrodo, į veidą pučia visa vėtra. Bet rizikos pasigauti COVID nenoriu, juk laukia daug susitikimų, nesinorėtų nieko užkrėsti.

Gidą vairuotojas palieka autoservise Pokonėje – sako, jei nestovės už nugaros ir nežiūrės, kaip remontuoja jo džipą, tai niekada nesuremontuos. Mus nuveža iki Kujabos.

Kujaboje sutvarkome reikalus, dienai išnuomavę automobilį aplankome Čapada dos Guimares plynaukštę su nuostabiais vaizdais ir atgal į lėktuvą.

Čapada Guiamares vaizdai

Čapada Guiamares vaizdai

Viskas jau įprasta. Išlipimas pagal eiles. Brazilijoje jis jau, matyt, seniai, nes niekas nebando stotis ne tik vos nusileidus, bet ir dešimt, dvidešimt minučių paskui. Stebuklas! Šiaip stotis niekur negalima, kol neišsijungia saugos diržų ženklas – bet paprastai juk niekas to nepaisydavo. O čia paiso dar griežtesnių reikalavimų.

Pastebiu, kad verslo klasė į lėktuvą sulaipinama ne pirma, kaip anksčiau, o paskutinė (išlipa pirma). Anksčiau būdavo privilegija įlipti pirmam, dabar – paskutiniam, juk tada pro verslo klasės keleivius, sėdinčius lėktuvo priekyje, neina į galą visi kiti keleiviai “potencialūs ligoniai”.

Karantinas Lietuvoje

Lietuva antrą kartą įbrido į tą patį liūną. Sugriežtino karantiną iki „pavasarinio lygio“, uždarė visas, politikų nuomone, nereikalingas parduotuves, uždraudė palikti namus „be priežasties“.

Pavargau kartotis, kaip tai bergždžia ir beprasmiška. Dabar jau ir pasaulio patirtis, statistika rodo, kad tokie karantinai bereikšmiai. Ir jų privengusioje Brazilijoje, ir visai išvengusioje Švedijoje, ir stipriai užsikarantinavusiose Italijoje ar Ispanijoje mirė panašus žmonių procentas. Ir Lietuvoje, dabar jau atrodo beveik neišvengiama, mirs panašus – pavasarį tas mirtis tik atidėjome rudeniui. Ir net atidėjome labiau sienų kirtimo ribojimais (dėl ko virusas vėliau masiškai užvežtas), nei kokių ten elektronikos parduotuvių uždarymais – juk tose parduotuvėse žmonių visuomet mažai. Šalys, į kurias jau virusas masiškiau užvežtas tada, dar ne tokiais ribojimais pavasarį jo nesustabdė. Tiesa, dabar joms truputį lengviau, nes dalis žmonių dar turi imunitetą nuo pavasario ir serga mažiau – bet suminės mirtys bus panašios.

Kažkada Europos Sąjunga nutarė Europą padalinti į pavojingas (raudonas ir pilkas) ir mažiau pavojingas zonas. Dabar jau visas Europos žemėlapis atrodo šitaip.

Kažkada Europos Sąjunga nutarė Europą padalinti į pavojingas (raudonas ir pilkas) ir mažiau pavojingas zonas. Dabar jau visas Europos žemėlapis atrodo šitaip.

Nieko keisto, kad karantinai neveikia, kai dauguma mirtinų užsikrėtimų įvyksta šeimose, ligoninėse, senelių namuose. O daugelis visokių „draudimų susitikti kelių šeimų nariams“ tiek pat įgyvendinami, kiek ir būtų „draudimas geisti svetimo vyro ar moters“ (bent jau be totalitarinių priemonių, kaip Kinijoje). Net ir privalomų izoliacijų nieks realiai nesužiūrėjo. Tai tik skatina nepagarbą įstatymams, sąmokslo teorijas ir persimetimą į kitą kraštutinumą „Koronavirusas išgalvotas, juk negalėtų antraip valdžia elgtis taip kvailai“.

Bet valdžia nori parodyti, kad kažką daro, o daliai visuomenės tik to ir reikia – tegu kažką daro. Nesvarbu, kad kažkas nepagrįsta nei mokslu, nei sveiku protu, yra tik opiumas liaudžiai – labai žalingas opiumas, skatinantis psichologines problemas, skurdą, prasiskolinimą (ir visos valstybės mastu), smurtą šeimose. Tik dabar dar stipresniu opiumu liaudį šeria ne kokie ten „intelektualų“ pliekti valstiečiai, o „intelektualų“ išrinkti „dešinieji“. Koalicija su Laisvės partija uždaro žmones į nelaisvę – ir kaip rodo pasaulio patirtis, mirčių nebesustabdysi. Jos galiausiai pradės kristi – bet lygiai taip kristų ir be karantino, kaip pavasarį-vasarą Švedijoje. Dėl to, kad daugelis prasirgs. To gal išvengs vos keletas šalių, bet net ir tai nepriklauso nuo karantinų: sėkmingai ligą “patraukė” ir “neužsikarantinavusios” Pietų Korėja bei Taivanas, ir “užsikarantinavusios” Naujoji Zelandija ar Kinija.

Siūlymas sėdėti restorane štai taip Brazilijoje

Siūlymas sėdėti restorane štai taip Brazilijoje

Ką gi. Akivaizdu, kad, priešingai nei planavau, sausį Lietuvon negrįšiu. Kam savo noru užsidaryti į namų areštą, kai per tą laiką galiu daug nuveikti – ir darbuose, ir savanoriškose veiklose, ir žinių kaupime, ir net Lietuvos labui – būdamas Brazilijoje?

Čia susitinku su klientais ir potencialiais partneriais. Čia gaunu ir skaitau knygas, reikalingas „Gabalėliams Lietuvos“. Buvo laikas, kai manęs, pasukusio skaitmeninio klajoklio keliu, klausdavo „Ar iš užsienio, dirbdamas internetu, tu tikrai galėsi uždirbti tiek pat, kiek būdamas Lietuvoje“, ir atsakymas būdavo „Kažkiek mažiau, bet bus kitų pliusų, kaip laisvė“.

Dabar, tikriausiai, yra priešingai: būdamas užsienyje galiu pasiekti ir uždirbti daugiau, nei šiuo metu būdamas Lietuvoje.


San Paulo lietuviškos vietos (2020 12 10-16)


Grįžę į San Paulą, visą dėmesį skiriame lietuviškam paveldui ir “Gabalėliams Lietuvos“. Tai aprašiau straipsniuose Amerikos lietuvių laikraščiu “Draugas”, kurie – irgi tarsi dienoraštis. Šiame dienoraščio skyrelyje įdedu tuos straipsnius.

Straipsnis apie Braziliją lietuviško paveldo užsienyje enciklopedijoje “Gabalėliai Lietuvos”, kurį smarkiai papildžiau dabar, yra šioje nuorodoje.

Lituanika – lietuviškas kaimas Brazilijos toliuose (2020 12 11)

Lietuviškosios Brazilijos vieta, kur svajojau patekti labiausiai – Lituanika. Tai Amerikos žemyne analogų neturintis lietuviškas kaimas Brazilijos gamtos apsuptyje. Su 60 sodybų, lietuvių koplyčia ir vienintelėmis Lotynų Amerikoje lietuvių kapinaitėmis, vienuolynu ir senelių namais, trim ežerais, baseinu, lietuviškai pavadintomis gatvėmis: Miškų brolių, Laisvės, Dariaus ir Girėno.

Įvažiavimas į Lituaniką

Įvažiavimas į Lituaniką

Ir Lietuvoje, ir Brazilijoje ilgai girdėjau legendomis apipintus pasakojimus apie Lituaniką. Vieniems tai kažkokia stebuklingai pasakiška Lietuva Lotynų Amerikoje, vienintelė ir nepakartojama. Kiti aiškino, jog iš Lituanikos belikęs vardas, esą lietuviai sodybas išpardavė ir gal „vos keli belikę“, o lietuviškas paveldas griūva.

Sodyba Lituanikoje

Sodyba Lituanikoje

Deja, per pirmuosius du apsilankymus Brazilijoje pamatyti, kaip yra, savo akimis nepavyko. Lituanika 80 km nuo San Paulo, o brazilams tai didelis atstumas, kad kas nors sutiktų pavežti, gi viešojo transporto ten irgi nėra. Na, šiemet išsinuomavome automobilį. Tikrai pavyks! Tik klausimas, kiek el. laiškų reiks parašyti, kol prieisiu prie reikiamų žmonių…

Lituanikos panorama

Lituanikos panorama

Užteko vieno! Prisiminiau, kad dar po 2019 m. ekspedicijos Brazilijoje man rašė Brazilijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Andre Zizas, gailėdamasis, kad nesužinojo apie mus anksčiau ir nepavyko susitikti. Parašiau Zizui, kad šiemet galimybę susitikti turėsime. Ir čia pat nė neprašytas jis pakvietė mus į „Lituaniką“ – „Kaip tik būsiu dvi savaites ten, jums turėtų būti įdomu“!

Su Zizu ir jo drauge Lituanikoje

Su Zizu ir jo drauge Lituanikoje

Lituaniką Andrė Zizas myli. Nuo pat vaikystės: užaugo ten leisdamas vasaras su lietuvių skautais (kuriė, deja, tuose miškuose nebesiaučia jau nuo 2005 m.). Pripažįsta, kad Lituaniką ištiko sunkūs laikai: kokios 20% sodybų nepriklauso lietuviams ir 12 metų pirmininkas buvo nelietuvis, be to, dėl teisinių klaidų miesto valdžia reikalauja nemažų mokesčių. Bet Zizas optimistas: „Viską išspręsime, su teisininkais jau dirbame!“. Dieną prieš mūsų apsilankymą jis pats tapo ir Lituanikos pirmininku.

Ir, įdomiai pašnekėjęs su juo visą vakarą vaikštinėdami ir gėrėdamiesi lietuviškai-braziliškos gamtos vaizdais, patikėjau: Lituanika ir Brazilijos lietuvių bendruomenė su juo turi ateitį.

Prie Lituanikos simbolio

Prie Lituanikos simbolio

Šiaip ar taip, Lituanika, nepaisant poros nenaudojamų pastatų (senelių namų, svečių namų ir bibliotekos), ir šiandien atrodo labai tvarkingai, su kruopščiai pjaunama žolyte, švariu baseinu, žuvimi užveistais ežerais: tarsi tvarkingos Europos ar JAV priemiesčių gabalėlis kur kas chaotiškesnės Brazilijos apsuptyje.

Andrė tik metais vyresnis už mane – jam 34-eri. Nesu įpratęs matyti tokių jaunų bendruomenės pirmininkų „senosios imigracijos šalyse“, o juk pagrindinė imigracija į Braziliją iš Lietuvos vyko ~1926-1930 m.; net dipukai ten beveik nekeliavo. Bet, nors Zizo imigravo tik seneliai, jis puikiai kalba lietuviškai (kaip ir daugelis jaunųjų Pietų Amerikos lietuvių aktyvistų kalbos išmoko Vasario 16 d. gimnazijoje), gyveno Lietuvoje. Gal net svarbiau, kad jis yra verslininkas, vadovauja 100 žmonių ir moka apsieiti su organizacijomis. Vienas pirmųjų jo projektų tapus pirmininku: sužinoti, kiek Brazilijoje yra kilme iš Lietuvos besidominčiųjų, o tam jis naudoja Facebook ir kitus modernius kanalus. Nes lietuvių organizacijos Brazilijoje pamažu sensta, nyksta jaunimo kolektyvai, tokie, kaip Zizas – išimtis, ne taisyklė. Bet juk lietuvių kilmės jaunimo Brazilijoje pilna, tik reikia jį įtraukti.

Imame interviu iš Andre Zizo Lituanikoje

Imame interviu iš Andre Zizo Lituanikoje

Kai paklausiau, ar norėtų persikelti gyventi į Lietuvą, Zizas sakė – nebe. Jis pagyveno kelis metus Lietuvoj „anais laikais“, jau po nepriklausomybės, bet dar iki narystės ES.

Toje „paprastesnėje ir savitesnėje Lietuvoje“ liko jo širdies dalis – bet šiuolaikinėje Lietuvoje „per daug Europos“, padidėjo biurokratija, mokesčiai. Brazilijoje jei žinai kaip apsieiti viskas paprasčiau ir aiškiau…

Savaip apsidžiaugiau tą išgirdęs. Taip, Lietuvai labai svarbu išlaikyti neemigravusius tuos, kurie Lietuvoje gimė. Tačiau tokie žmonės kaip Andre Zizas, tikiu, Lietuvai gali nuveikti daug daugiau būdami svetur, kur ir užaugo. Tiltai tarp Lietuvos ir 200 mln. gyventojų Brazilijos – labai svarbūs Lietuvai ir nebėra daug žmonių, kurie ir galėtų, ir norėtų tuos tiltus statyti ir išsaugoti.

Dariaus ir Girėno gatvė Lituanikoje

Dariaus ir Girėno gatvė Lituanikoje

O vienas tvirčiausių tokių tiltų – Lituanika.

Apie pandemiją, istoriją ir ateitį San Paulo lietuvių rajone (2020 12 10)

Per praeitus vizitus Brazilijoje daugiausiai susitikdavau su vyresniais lietuviais, o šiemet – su tautiškiausiu Brazilijos jaunimu. Kažkiek lėmė ir pandemija: tokiais laikais nesinori vyresnio amžiaus žmonių „traukti iš namų“, su jais dažniau susisiekiu per atstumą.

Brazilijos lietuvių bendruomenės pirmininko Andre Zizo kolega Vasario 16 d. gimnazijoje Vokietijoje Klaudijus Kupstas veikia kitoje – lietuvių katalikų – organizacijoje ir svajoja tapti jos pirmininku. Susitikau su juo jo namuose Vila Zelinoje, San Paulo lietuvių rajone. Priešingai JAV lietuvių rajonams, Vila Zelinoje lietuviai tebesudaro didelę dalį žmonių: Brazilijoje joks „rasių kraustymasis“ nevyko. Ir Klaudijus Kupstas gyvena per kelis sklypus nuo Šv. Juozapo lietuvių bažnyčios, nuo Lietuvos Respublikos aikštės su kauniškės Laisvės statulos kopija, čia pastatyta dar tuo metu, kai Kaune „tikrąją“ Laisvės statulą buvo nugriovę sovietai. Ir keli kvartalai nuo aukščiausio rajono pastato – daugiabučio „Kaunas“.

Vila Zelinos Lietuvos Respublikos aikštėje. Dešinėje - Lietuvos Laisvės paminklo postamentas

Vila Zelinos Lietuvos Respublikos aikštėje. Dešinėje – Lietuvos Laisvės paminklo postamentas

Klaudijus Kupstas irgi puikiai kalba lietuviškai. „Mano visi aštuoni proseneliai tarpukariu imigravo iš Lietuvos“ – sako. Ketvirtos kartos grynakraujis Amerikos žemyno lietuvis! Vienas vos keleto, kuriuos sutikau per visas ekspedicijas.

Kai lankiausi San Paule pirmąkart 2016 m., vyresni vietos lietuviai skundėsi, kad rajone nebėra lietuviško restorano: „Šioje parduotuvėje bando kepti juodą duoną, bet ne lietuviai ir tai ne tas pats“. Klaudijus Kupstas, kaip sako pats, užaugęs virtuvėje, nusprendė užkišti šią skylę: atidarė „Bon Do Kupstas“, kuriame unikalūs lietuvių ir brazilų virtuvės deriniai, pavyzdžiui, kugelis kur greta bulvių naudojami ir braziliški manijokai („šį patiekalą išrado dar Šv. Juozapo lietuvių parapijos kunigas Šeškevičius“ – pasakoja) ar brigadeiriukas – braziliškas saldumynas „brigadeiro“ su krupniku vietoje šokolado. Paragavome abiejų – išties gardu!

Valgome lietuviškai-brazilišką kugelį su Klaudijumi Kupstu

Valgome lietuviškai-brazilišką kugelį su Klaudijumi Kupstu

Pasakoja, kad restoraną pamėgo ne tik lietuviai, o ir gausūs San Paulo japonai – žuvų mėgėjams patiko silkė. Deja, deja. Vos keli mėnesiai po atidarymo smogė pandemija. Restoraną teko uždaryti – nors Brazilijoje restoranai veikia, kėdžių „Bon do Kupstas“ buvo vos keturios ir atstumo tarp klientų laikytis būtų buvę sunku. Klaudijus dabar gamina patiekalus tik išsivežimui, bet užsakymų turi daug.

Klaudijaus restorano reklama

Klaudijaus restorano reklama

Pandemija smogė ir Šv. Juozapo lietuvių bažnyčiai. Religingoje Brazilijoje ši niekad nesiskundė tikinčiųjų gausa ir, kai jos pastatas priklauso ne vyskupijai, o lietuviams katalikams, jai negresia koks nugriovimas ir pardavimas. Tačiau kas kita su „lietuviškomis“ mišiomis – tiksliau, pusiau lietuviškomis, kur, kaip pats regėjau 2016 ir 2019 m., brazilas kunigas kalbėdavo portugališkai, o skaitiniai skaityti lietuviškai. Ten rinkdavosi vyresni žmonės, o per pandemiją daugybė jų liko namie: vos keliolika beateidavo į mišias. Tad kunigas lietuviškas mišias panaikino. Kupstas jau ruošiasi įtikinėjimui jas „po visko“ sugrąžinti, bet gali būti nelengva. Deja, lietuvių kunigų Brazilijoje nėra: Brazilijoje gimęs ir užaugęs kunigas Minderis dirba Lietuvoje.

Prie Šv. Juozapo lietuvių bažnyčios Vila Zelinos rajone

Prie Šv. Juozapo lietuvių bažnyčios Vila Zelinos rajone

Klaudijus Kupstsas užsiėmęs ir lietuviškų raštų audimu, ir netyčia prie kriauklės atrasta kartoteka, kurioje prieš gerus 50 metų San Paulo lietuvių jėzuitų namų kunigai buvo susirašę visus anapus Vila Zelinos gyvenusius Brazilijos lietuvius – ir jų adresus. Tikras lobis genealogijos tyrinėtojams – Kupstas tai skaitmenina, siunčia kunigui Antanui Saulaičiui, kuris, nors ir daug dešimtmečių nebe Brazilijoje, tebesidomi Pietų Amerikos lietuvių paveldu ir savo el. laiškais man taip pat padeda jį atrasti.

Brazilijos lietuvių kartoteka pas Klaudijų Kupstą

Brazilijos lietuvių kartoteka pas Klaudijų Kupstą

Klaudijus man atnešė ir Antano Saulaičio rekomenduotas knygas apie Brazilijos lietuvius, ir dar padėjo ant stalo papildomų 50 ar net 90 metų atgal leistų Brazilijos lietuvių žinynų. Viską kruopščiai persifotografavau. Priešingai įprastinėms ekspedicijoms, šiemet juk negalėjau ruoštis Vilniaus M. Mažvydo bibliotekoje – jos skaitykla uždaryta. Teko kliautis, kad reikiamą informaciją suteiks Brazilijos lietuviai: Klaudijaus dėka gavau daugiau, nei tikėjausi: gausybę senų nuotraukų, adresų, faktų.

Bendraujant su Klaudijumi iškilo amžinas klausimas dėl užsienio lietuvių knygų ir archyvų: ar tai gabenti į Lietuvą, ar saugoti vietoje. Klaudijus, matyt, antrųjų pusėje: pasiskundė, kad iš Lietuvos atvykę archyvistai susirinko svarbius dokumentus iš Brazilijos Lituanikos bibliotekos, netgi teisiškai reikšmingus, o tai, kas jiems atrodė nesvarbu, tiesiog paliko Lituanikos terasoje – ir viskas spėriai sunyko. Klaudijui viskas svarbu ir vos sužinojęs, kad kokiam senukui mirus vaikai nori mesti senas knygas, čia pat viską pasiima, mėgindamas atkurti bent žiupsnelį prarastos Lituanikos bibliotekos. Dėl to ir man turėjo ką parodyti.

Prie buvusių Jėzuitų namų San Paule

Prie buvusių Jėzuitų namų San Paule, kuriuose, kažkur prie kriauklės, Klaudijus Kupstas atrado Brazilijos lietuvių katalikų kartoteką. Tvorelėje dar išlikę Vyčio kryžiai

Tiesa, šią istoriją esu girdėjęs ir iš kitos pusės. Lietuvių archyvistai man pasakojo, esą jei tas archyvas būtų likęs Lituanikoje, ten per kelis metus būtų sunykęs. Visiems Lietuvos archyvistams, dirbantiems su diaspora, didžiausias siaubų siaubas – potvynis „Alkoje“ Putname. Jie persmelkti minties: „Jei kažko skubiai nedarysime, visi užsienio lietuvių archyvai per kokį dešimtmetį sunyks kaip užpilti „Alkos“ dokumentai“. Bet galimybės parvežti, saugoti į Lietuvą irgi ribotos.

Manau, galiausiai visi archyvai turėtų atsidurti elektroninėje erdvėje. Tada jie, kaip ir „Gabalėliai Lietuvos“, būtų prieinami iš bet kurios pasaulio vietos. Dažnai išgirstu skundų, neva skaitmenizuoti sunku ir brangu – bet iš tikro tai labai paprasta. Turite senų dokumentų? Darykite kaip mes. Tiesiog paimkite telefoną, verskite juos, fotografuokite kiekvieną puslapį ar nuotrauką ir, geriausiu atveju, kelkite į internetą, arba bent padarykite kopijas USB atmintinėse, kurias laikykite skirtingose vietose.

Istorinė tikriausiai neišlikusios Parque Das Nacoes lietuvių mokyklos nuotrauka - tarp tų, kurias skaitmenizavomės pas Klaudijų

Istorinė tikriausiai neišlikusios Parque Das Nacoes lietuvių mokyklos nuotrauka – tarp tų, kurias skaitmenizavomės pas Klaudijų

Taip skaitmenizuosite maždaug vieną puslapį/nuotrauką per sekundę. Taip, tai nebus taip kokybiška, kaip nuskanavus profesionaliu skaneriu, bet dokumento turinys bus išsaugotas, nors ir užkluptų potvynis ar gaisras, be to, prieinamas iš viso pasaulio. Tai verta padaryti ne tik su lietuvių organizacijų, bet ir su šeimų, asmeniniais archyvais: nesuskaičiuosiu kartų, kai lietuviškos kilmės ieškantys žmonės man sako „Tikrai turėjau nuotraukas, dokumentus, laiškus su datomis, vardais, bet kažkur dingo“. O juk tereikėjo skirti dieną ar savaitgalį perfotografavimui!

Atėjo laikas palikti Klaudijaus namus, nors tikiu, kad dar susitiksime.

Tokie žmonės, kaip Klaudijus – lietuvių rajono ateitis. Nebegrįš tie laikai kai Vila Zelinoje daugelyje namų skambėjo lietuvių kalba ir rajoną supo lietuvių mokyklos. Bet jeigu aną lietuvių masę pakeis bent keli labai aktyvūs, ne šiaip „vartojantys“ lietuvių kultūrą, o ir ją plėtojantys – gal steigiantys lietuvių restoranus, gal tautinių amatų mokyklas – tai rajonas liks lietuviškas. Nes, jei jie gerai dirbs, „vartotojų“ tam atsiras: štai tautinių juostų pynimo pamokos pas Klaudijų Kupstą pritraukė daugybę nelietuvių ar tų, kuriems lietuvis tik vienas protėvių. Domėtis lietuviška kilme ir kultūra paprasčiau, kai *tavo mieste* yra lietuviškas rajonas, paveldas, maistas, amatai…

Prie Lietuvių Sąjungos pastato su Vyčiu

Prie Lietuvių Sąjungos pastato su Vyčiu

San Paule tokių „pasikeitusių, bet išlikusių“ tautinių rajonų – ne vienas ir ne du. Vienas garsiausių – japonų Liberdade. Dabar ten vyrauja baltaodžiai ir juodaodžiai – kai kurie gal turi japoniško kraujo, kiti ne. Bet visa Brazilija žino, kad tai – japonų rajonas. Važiuoja į tenykščius japonų restoranus, azijietiškos kultūros prekių parduotuves (manga, anime ir kt.). Grynų japonų, kaip ir lietuvių Vila Zelinoje, vis mažiau, ir net pardavėjai ar padavėjai rajone – dažnai ne japonai. Bet pakanka, kad kažkas stovi už tų parduotuvių, restoranų, ar net kuria naujas, ir Liberdade – nepamainomas tiltas tarp Brazilijos ir Japonijos, platinantis japonų kultūrą jau ne tik tarp Brazilijos japonų.

Svarbu, kad Vila Zelina liktų tiltu tarp Lietuvos ir Brazilijos ir tai – tokių žmonių, kaip Klaudijus Kupstas, rankose.

Lietuviai, kurių garbei Brazilijoje pavadintos gatvės ir stovi paminklai

Turėdamas Brazilijoje daugiau laiko nei per ankstesnes viešnages bei automobilį, pagaliau galėjau aplankyti ir tas su Lietuva susijusias vietas, kurių istorijų nėra kieno paklausti ar kur niekas iš pašnekovų nežinojo, ką rasiu.

Pavyzdžiui, Brazilijos lietuvių garbei pavadintos gatvės ir už jų slypinčios tų lietuvių gyvenimo istorijos. Valdemaras Bla(ts)kauskas, pasaulio krepšinio čempionas su Brazilijos rinktine. Vincas Klimeika – kiek mums pasakojo, pirmasis miesto fotografas.

Krepšininko Valdemaro Blakausko gatvė

Krepšininko Valdemaro Bla(ts)kausko gatvė

Ir Analice Sakatauskas. Kai tikrinau prieš metus, vienintelė informacija internete buvo, kad tai pamaldi mergina, vargšus lankydavusi mergina, žuvusi 19 metų amžiaus dar 1953 m. Šiemet vėl patikrinau – „Facebook‘e“ atsirado portugališkas miestelėnų pokalbis apie A. Sakatauskas. Apie ją ten kalbama tarsi apie kokią Dievo tarnaitę ar palaimintąją; vienas žmogus net parašė, kad jai stovi koplyčia, nurodė kelią. Kadangi portugališkai gerai nešneku, paprašiau Klaudijaus Kupsto pagalbos – jis iš to žmogaus išsiklausė net kilometrą, kuriame esą stovi Analice Sakatauskas koplyčia. Bandysiu ieškoti, nufotografuoti: visada įdomu į dienos šviesą išvilkti nežinomas lietuvių pasaulio istorijas, kurios atsispindi dabarties pastatuose ir paminkluose.

Kitose Brazilijos vietose jau didžiausias klausimas buvo ne asmens istorija, bet kaip gi to asmens gatvė atsirado San Paule: pavyzdžiui, Vinco Kudirkos aikštė. Kiek mums pasakojo, čia buvo garbės konsulo Vinco Tubelio, gyvenančio netoliese, iniciatyva.

Vinco Kudirkos aikštėje

Vinco Kudirkos aikštėje

O istorija, kurią papasakojęs jau aš nustebinu Brazilijos lietuvius – kunigo Aleksandro Armino. Jam San Paulo priemiestyje Maua pastatyta statula, jo vardu pavadinta aikštė, koledžas – bet sutiktiems lietuviams, net konsulei Laurai Tupei, suteikusiai man daug informacijos apie lietuvišką paveldą San Paule, tai buvo naujiena. Kaip pasakojo Klaudijus Kupstas, pasirodo, lietuviai dar tarpukariu Arminą „išprašė“ iš Vila Zelinos, nutraukdami su juo ryšius. „Niekas nebeprisimena kodėl“ – sakė Kupstas – „telikusios kažkokios užuominos senuose dokumentuose“. Bet Arminas, nepamiršęs lietuvybės (rašė skausmingas lietuviškas eiles apie Braziliją), „tapo pranašu“ tarp brazilų, perstatė tris bažnyčias (mėgo architektūrą, samdė dekoravimui ir lietuvius), įsteigė koledžą.

Prie Aleksandro Armino paminklo

Prie Aleksandro Armino paminklo

Ir to „Gabalėliuose Lietuvos“ galėjo nebūti, jei ne… moksleivis Evaldas Radišauskas iš Vilkaviškio. Jis, „Gabalėlių Lietuvos“ skaitytojas, kažkur sužinojo šią istoriją, patikrino „Google Maps“ ir „Google Street View“, ir man pranešė tų vietų koordinates. Man beliko patikrinti vietoje, užeiti į bažnyčios vidų, padaryti nuotraukas. Internetu matosi ne viskas, bet matosi nemažai. Gal ir jūs žinote kokių istorijų apie kol kas „Gabalėliuose Lietuvos“ ( http://www.gabaleliailietuvos.lt ) neaprašytas lietuviškas vietas – jei taip, pasidalinkite su manimi ( augustinas.zemaitis@gmail.com ). „Gabalėlius Lietuvos“ rašau aš, bet kuriame visi: ir tie, kurie vietas prisimena, ir tie, kurie netikėtai randa informacijos apie jas. Interneto laikais atradimą padaryti gali bet kokio amžiaus ir profesijos žmogus iš bet kurio pasaulio taško…

Būna, kad vieta, apie kurią sužinai sunkiai, pasirodo esanti be galo lietuviška ir svarbi. O būna, kad apie vietą sužinoti paprasta – bet iš tikro ji lietuviška tik iš pirmo žvilgsnio. Taip yra su daugeliu Brazilijoje esančių Lietuvos (Lituania) gatvių. Vien įvedęs žodį „Lituania“ į internetinį žemėlapį gali rasti bent keliolika tokių gatvių, pasklidusių po visą Braziliją. Bet jei tame pat žemėlapyje pažiūri, kas aplink, supranti Lietuvos gatvių istoriją: tiesiog tuose rajonuose gatvės vadinamos visų iš eilės šalių vardais. XX a. Brazilija taip spėriai urbanizavosi, kad, tiesiog, trūko idėjų naujų gatvių pavadinimams. Visgi, į kelias tokias lietuvių gatves pamėginome nuvažiuoti – daugelis jų yra miestelių užkampiuose. Vienos net nepavyko privažiuoti išvis – būtų reikėję visureigio. Kita vertus, tai, kad į žemėlapius įrašyta Lietuva, smagu: daugiau kas sužino jos pavadinimą. Ypač tai turėjo būti aktualu laikais, kai Lietuva buvo okupuota, ir ne visas pasaulis ją apskritai laikė atskira šalimi.

Litvakų paveldas San Paule (2020 12 13)

Su Brazilija mane ir mano žmoną advokatę Aistę sieja ne tik savanoriška veikla – savo pačių lėšomis daromos ekspedicijos dokumentuojant šios šalies lietuvišką paveldą, tokios, kaip ši – bet ir darbas. Padedame iš Lietuvos kilusių brazilų palikuonims atsikurti Lietuvos pilietybę: Brazilijos ekonomikai atsiliekant, to poreikis auga. Taip pat ieškome jų šeimos istorijų Lietuvos archyvuose. Organizuojame turus po Lietuvą ieškant protėvių gyventų vietų – tarp užsakovų irgi turime brazilų.

Darbas ir savanorystė neretai persipina. Štai vienas mūsų klientų Salo Šmolecas, San Paule užaugęs Lietuvos kilmės žydas, mums padedant atsikūręs Lietuvos pilietybę, užsiminė, kad San Paule mums reiktų į „Gabalėlius Lietuvos“ įtraukti ir litvakų sinagogą, kurios vienas svarbiausių veikėjų buvo jo velionis tėvas.

Litvakų sinagoga San Paule

Litvakų sinagoga San Paule

Iš pradžių žiūrėjau kiek skeptiškai: iš patirties žinau, kad, nors ir kaip norėtume, jog būtų kitaip, daugelis „litvakų sinagogų“ Amerikos žemyne nelabai turi ar turėjo kokį ryšį su Lietuva. Į Ameriką emigravę Lietuvos žydai tiesiog įsiliedavo į platesnę tos šalies žydų bendruomenę: nelaikė savęs lietuviais, tik žydais. Sinagogas statė kartu su kitais ir tose sinagogose nėra Lietuvos gabalėlių, o jų kongregacijose – visokiausių kilmių žydai. Net jei kada ir vyravo litvakai, tai labai greitai pasikeitė.

Na, ir kiekvienam jo šeimos paveldas – svarbus, bet tikrai ne kiekvienos iš Lietuvos kilusios šeimos paveldas yra ir svarbus visos Lietuvos paveldas: labai retai kam nors paprašius įamžinti „Gabalėliuose Lietuvos“ jo šeimos istoriją suvokiu, kad ta istorija išties svarbi visai Lietuvai.

Bet San Paulo sinagogos, pavadintos ilgamečio Kauno rabino Ičako Elchonono vardu, „Facebook“ puslapis maloniai nustebino: ne viena istorija ten susijusi su Lietuva, litvakais, o pati sinagoga prisistato kaip „litviše“. Paprašėme Salo Šmoleco pagalbos – gal pavyktų rasti angliškai apie sinagogą galintį papasakoti žmogų. Toks buvo Henrique Suckeveris, kurio pavardėje dar išlikusi lietuviška galūnė „is“, maloniai pakvietęs pasėdėti per žydų pamaldas (beje, pirmąkart gyvenime buvau sinagogoje pamaldų metu).

Su Henrique Suckeveriu litvakų sinagogoje

Su Henrique Suckeveriu litvakų sinagogoje

„Dabar žmonių susirinko tik dešimt, minimumas. Šiaip mūsų sinagoga viena nedaugelio rajone, veikiančių kasdien. Per šventes ateina ir 70 žmonių, o mano jaunystėje nebuvo laisvų vietų. Bet dabar pandemija, o daugelis narių vyresni, tad transliuojame pamaldas internetu, o gyvai susirenkame tik sekmadieniais, kad bent kas sinagogoje vyktų“.

Jo žodžiai darsyk patvirtino, kad sinagoga tikrai verta „Gabalėlių Lietuvos“: ji ne tik įkurta kaip litvakų sinagoga, bet ir šiandien ją lanko litvakų palikuonys, jos rūsyje pilna litvakų sukurtų paveikslų. „Bom Retiro buvo žydų rajonas“ – pasakojo Suckeveris – „ir visi žydai čia kūrėsi pagal šalis, iš kurių kilę, taip steigė ir sinagogas“. Dabar Bom Retiro vyrauja… korėjiečiai. 1956 m. statyta litvakų sinagoga keistai atrodo tarp korėjiečių bažnyčios ir karaokės salono… Ir su aukštomis dygliuotomis tvoromis užbarikaduotu prieangiu: jei ne tai, kasdien ten nakvotų valkatos. Ir gal dar „užsuktų“ banditai: juk šalia „blogas“ centras. Iš sinagogos rūsio Suckeveris nervingai stebėjo, ar kolega tinkamai uždarys metalinius vartus.

Kaip ir Zizo ar Kupsto, įrašėme Suckeverio interviu. Čia jis papasakojo ne tik apie sinagogą, bet ir neįtikėtiną istoriją, kaip jo šeimą nuo nacių išgelbėjo… Hitlerio „Mein Kampf“. Adolfo Hitlerio knygą dar iki karo perskaitė jo senelis ir pasakė – „Emigruojam iš Europos, kitaip bus blogai“. Taip jie atsirado Brazilijoje.

Į sinagogą pakvietėme ir kitą litvakų kilmės brazilą – Karlosą Levinštainą (Carlos Levinstein), Lietuvos garbės konsulą. Galvojau, taip bus paprasčiau: juk sinagogą jis gerai žinos. Bet jam sinagoga buvo naujiena – tėvai jos nelankė, net nežinojo, kad tai litvakų sinagoga. Bet Lietuvai Levinštainas dirba, stengiasi pritraukti lietuvių investicijas į Braziliją, Lietuvoje lankosi kelis kartus per metus. „Gavau Lietuvos pilietybę ir jaučiu, kad dėl to turiu kažką nuveikti Lietuvai“ – sakė Levinštainas. Jis turi tris pilietybes: Brazilijos, Izraelio ir Lietuvos.

Pireš interviu sinagogos rūsyje

Pireš interviu sinagogos rūsyje

Tiesa, pripažįsta, kad absoliuti dauguma, deja, nemąsto, taip kaip jis, jo pažįstami žydai tiesiog atsikūrė dvigubą Lietuvos pilietybę, į kurią dabar turi teisę daugelio tarpukario emigrantų palikuonys, ir niekada net nenuvyko aplankyti Lietuvos. Vienas Levinštaino tikslų – suartinti lietuvių ir litvakų bendruomenes Brazilijoje.

Išties, Pietų Amerikoje tai lengviau, nei kur kitur, nes čia daugelis imigravo tarpukariu. Iš bendravimo tiek su lietuviais, tiek su litvakais žinau: tie, kurie emigravo pokariu, sunkiai sutaria dėl skirtingų Antrojo pasaulinio karo „kolektyvinių atminčių“: lietuviai prisimena, kaip lietuvius žudė sovietai, padedami žydų kolaborantų, o žydai pasakoja, kad žydus žudė naciai, padedami lietuvių kolaborantų. Na o tų litvakų, kurie emigravo prieš Pirmąjį pasaulinį karą, palikuonys, išvis neretai nežino, iš kur tiksliai jų protėviai: juk sienos keitėsi, Lietuvą tada valdė Rusija, jokių Lietuvos pasų nebuvo, o žydų kultūra buvo panaši ir Vilniuje, ir Kijeve, ir Varšuvoje (visi jie kalbėjo jidiš, o lietuvių ar kitas vietinių tautų kalbas mokėjo labai retas). Būna, man sako, „mano protėviai iš Lietuvos“, o paaiškėja, kad iš Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos, net Ukrainos…

Tuo tarpu tarpukario emigrantai – nesvarbu, kokios tautybės – turėjo nepriklausomos Lietuvos pilietybę, ėjo į Lietuvos mokyklas, dirbo Lietuvos įstaigose, gal net tarnavo Lietuvos kariuomenėje, jų kilmė aiški. Gal todėl Brazilijoje litvakai nėra taip atsiskyrę / atskirti nuo lietuvių, kaip daugelyje šalių – pvz. Brazilijos lietuvių sąjungos (trečioji iš „didžiųjų“ Brazilijos lietuvių organizacijų, istoriškai kairiųjų pažiūrų) pirmininkas yra žydas.

Suckeverio tėvų suolas San Paulo litvakų sinagogoje

Suckeverio tėvų suolas San Paulo litvakų sinagogoje

Tiesa, apskritai apie dvigubą pilietybę Brazilijoje – ir bendrai Pietų Amerikoje – kalbama kitaip, nei daugelyje lietuvių bendruomenių. Kone visi Pietų Amerikos lietuviai, su kuriais bendravau per pastaruosius ketverius metus ir kuriems bent kiek rūpi Lietuva, pasisako už dvigubos pilietybės gavimo griežtinimą: būtent, jų nuomone, ji turėtų būti galima tik tiems, kas, pavyzdžiui, moka lietuviškai, ar dalyvauja lietuvių bendruomenių veikloje, ar išlaiko egzaminą apie Lietuvą (nebūtinai lietuvių kalba), ar bent jau, pakeliauja po Lietuvą. Tokios sąlygos, jų nuomone, galėtų ir sustiprinti lietuvių bendruomenes, ir būti Lietuvai naudingesnės: pritraukti turistų, sudominti daugiau žmonių jos kultūra, nes, kai Brazilijoje nėra gerai, tikriausiai, ne vienas brazilas dėl dvigubos pilietybės pasistengtų labiau.

Iš tikrųjų, gali pasirodyti, kad ši tema aktualiausia būtent Pietų Amerikoje, kur paskutinė masinė imigracija vyko ~1930 m. ir lietuvių kilmės žmonių dešimtys ar šimtai tūkstančių, bet bent kiek rimčiau į tai žiūrinčių – šimtai ar tūkstančiai. Kita vertus, tai darosi aktualu ir visur kitur: dalis „trečiabangių“ vaikų, kurie pagal naujausius Seimo sprendimus turi teisę į dvigubą pilietybę, kaip pats esu susidūręs, tarkime, nemoka lietuviškai ir tėvai jų nieko nemoko apie Lietuvą, kalba su jais nelietuviškai. Tokios griežtesnės dvigubos pilietybės sąlygos – ar, tiksliau, teisės į dvigubą pilietybę siejimas ne tik su kilme ar gimimo vieta, bet ir su žiniomis apie Lietuvą, lietuviškomis veiklomis – gal paskatintų daugiau tėvų leisti vaikus į šeštadienines mokyklas ar dalyvauti kitoje veikloje, kad vaikai galėtų išlaikyti Lietuvos pilietybę. Kartu, galbūt, dviguba pilietybė nebūtų tokia kontroversiška Lietuvoje, jos įteisinimui nereikėtų konstitucijos pataisų, kurių Lietuvoje priimti praktiškai neįmanoma. Ir, tuo pačiu, visi tie, kurie jaučia tikrą ryšį su Lietuva, o ne tiesiog nori pilietybės ekonominiais ar keliavimo po Europą patogumo sumetimais, galėtų turėti dvigubą pilietybę.

Ar bent tokia daugybės Brazilijos lietuvių nuomonė. Ką supratau per visas „Gabalėlių Lietuvos“ ir „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas, pasaulio lietuviai – be galo įvairūs. JAV, Pietų Amerikos ir Europos; pirmos, antros ir trečios bangos; tremtiniai ir emigrantai; religingi, tautininkai ir kairieji – tai tik keletas iš daugybės kategorijų, už kiekvienos kurių slypi ištisi kultūriniai pasauliniai. Bendraudamas, kartais atrodo, tarsi pažįsti skirtingas „šalis“ ar „tautas“ iš kurių vos keletas plačiai žinomos visiems lietuviams.

Brazilijoje dar liko ką nuveikti, bet „Gabalėlių Lietuvos“ projektas artėja į pabaigą: tuoj jame bus aprašytos, nufotografuotos beveik visos kriterijus atitinkančios lietuviškos vietos pasaulyje. Liko dar du plačiai neištyrinėti regionai: Vakarinė JAV dalis ir Vakarų Europa. Jei Dievas duos, kitais metais… Bet šiais laikais negali svajoti, tik planuoti. Ir žiūrėti, kur nublokš likimas: metų pradžioje nebūčiau patikėjęs, kad štai, metų gale vėl būsiu Brazilijoje.

***

Intenete randasi klausimų lietuviškose grupėse „Kaip dabar Brazilijoje?“. Atsakau. Kiek pastebėjau, po to, kai atrandu kažkokią „gerą vietą“ ir ten nuvykstu, klausimai iš kitų lietuvių ateina maždaug po mėnesio – tiek laiko užtrunka, kol pasklinda žinia. Tas pats buvo su Egiptu – nuskridau rugsėjį, o klausimai pasipylė spalį, rugsėjį net diskusijose apie tai, kur galima nuvykti lietuviui, Egiptas nebūdavo minimas…

Po pagrindinio darbo su lietuvių paveldu, įrašau savo pasakojimą laidai “Pasaulio Lietuva” per LRT. Svarbu ne tik, ką darai, bet ir tai, ką apie rezultatus sužino kiti – kas būtų iš tų tyrimų, jei jų niekas neskaitytų, o lietuviškas paveldas tyliai grimztų užmarštin…


Ekvadoras ir Kalėdos (2020 12 16-26)


COVID testas Brazilijoje ir skrydis į Ekvadorą per Panamą (2020 12 16)

Artėja skrydis į Ekvadorą. Priešingai nei Brazilija, Ekvadoras reikalauja iš atvykėlių pasidaryti koronaviruso (PCR) testą. Pagal IATA puslapį – testas turi būti darytas prieš 10 dienų, pasak mūsų kliento iš Ekvadoro, labai apsidžiaugusio, kad ketiname aplankyti jo šalį – turi būti darytas prieš 5 dienas.

Abu skaičiai (ypač 10 dienų) mažai logiški. Na, jei testas darytas prieš dešimt dienų ir nesirgai prieš dešimt dienų tai beveik nieko nesako apie tai, sergi ar nesergi dabar… Ir net jei sirgai prieš 10 dienų, didžiausia tikimybė būtų, kad dabar jau pasveikęs, nes liga daugeliui trunka apie dvi savaites, o užkrečiamas periodas dar trumpiau…

Bet logikos ieškoti nereikia – jei nori keliauti, turi įgyvendinti įstatymus.

Nedidelis tyrimas ir pasiklausinėjimas apie testus Brazilijoje parodo, kad variantai yra du:
-Testas už ~30 eurų, bet neminima, kiek teks laukti rezultato.
-Testas už ~60 eurų, bet rezultatas garantuojamas per 48 valandas.

Bet paskui sužinome ir dar vieną variantą – testas San Paulo oro uoste, ~65 eurai, rezultatas garantuojamas per 4 valandas. Pasirenkame daryti jį. Kuo vėliau – tuo geriau, nes gal dar kokį skrydį atšauks, atidės ir išvis to testo nereikės (arba patys atšauksime, tarkime, Ekvadorui įvedus kokį karantiną). O, svarbiausia, skrendame per Panamą, ten turėsime 8 valandas ir būtų įdomu nuvažiuoti į miesto centrą. Tačiau Panama jau reikalauja prieš 48 val. ar vėliau padaryto PCR testo. Taigi, tik testo oro uoste variantas ir tinka.

Perskaitom, kad testai yra oro uosto 3 terminale. Automobilį turime grąžinti iki 22 val., bet jau 15 val. esame oro uoste. Terminale stovi tokia „palapinė“, prie jos dvi eilės. Viena darbuotoja kalba angliškai – jei skrydis, kaip mūsų, 2 val. nakties, siūlo atvykti testo ~17 val.

Turėjau mintį daryti testą iš karto, kol dar turime automobilį su savimi: o kas jei testas teigiamas (besimptomis atvejis, kokių gera pusė)? Turėdami automobilį galėtume greitai rezervuotis kokį butą su kodine spyna bekontaktiniam įėjimui ir ten važiuoti izoliuotis, autonuomą prasitesę telefonu ar internetu. O be automobilio neaišku kas būtų (viešu transportu juk neturėtum važinėti, naujo automobilio nuoma – irgi kontaktas). Na, kai klausėm brazilės klientės, kas būna, jei teigiamas COVID, ar policija prižiūri saviizoliaciją – ji, atrodo, tik nusijuokė. Brazilijoje, matyt, policija turi rimtesnių dalykų ir pavojų: vos įsijungi televiziją ir jau bankų apiplėšimai, įkaitų paėmimai ir nužudymai. Bet, aišku, iš principo neketinčiau pažeidinėti taisyklių: jų laikausi visur ir visus metus ir stengiuosi įkvėpti kitus, kad ir nieko nepažeidinėjant bei perdėm nerizikuojant 2020 m. įmanoma dirbti, keliauti, džiaugtis gyvenimu.

Visgi, prie oro uosto parkingas brangus – net 4 eurai už valandą (ir jo reikėtų daug, nes eilės prie testų ilgos), o teigiamo COVID testo tikimybė, viską įvertinus, maža – tad, palyginę kaštus su rizika, pavalgę, atsigėrę gretimam rajone, ~17 val. grąžiname automobilį ir tik tada einame testuotis.

Pirma eilė – iki apmokėjimo ~15 min. Panašiai užtrunka, kol suveda į sistemą: „Neturite Brazilijoje adreso?“ „Ne, šiandien išskrendu“, „Neturite Brazilijoje telefono?“ ir pan. Aistę aptarnavusi moteris supratingesnė, Aistė jos anketoje bent jau „Lithuania“ pilietė, o aš – „Lietvuos“ pilietis (su klaida nurašė nuo paso „Lietuvos Respublikos“).

Eilėje prie testo

Eilėje prie testo

Nurodo laukti antroj eilėj. Pakviečia vidun: palapinė suskirstyta į kambarėlius. Nusiimu kaukę. Ilgai makaluoja šnervėse – šitas testas nemalonesnis už tą, kur darė prieš Egiptą, išspaudžia visą ašarų upę. Su gerkle tiesa paprasčiau – net nesužiaugčioju.

Iš karto po testo, ašarotom akim

Išėjęs iš ‘palapinės’ po testo, ašarotom akim

Nusiplaunu akis. 4 val. dirbame oro uoste prie vietos įjungti kompiuterį, įrašau kelis video LRT.

Laikas eiti COVID testo rezultato. Neramu, bet švelniai. Stojame į antrą eilę, kur, matome, darbuotojas dalina blankus su testo rezultatais. Sakome vardus, pavardes. Mūsų blanko iš krūvos nepaduoda – kažkur išeina. Na, bet juk, jei būtų teigiamas, toks ramus nebūtų… Atneša gražius balnkus, kur portugalų ir anglų k. pasakyta, kad COVID neturime. Paprašome antros kopijos – o kas, jei Panama pirmąją paims.

Neigiamas!

Neigiamas!

Einame registruotis į skrydį. Patikrina COVID testą, ilgai suvedinėja į automatinę TIMATIC anketą visas mūsų gyvenimo aplinkybes: „Kiek laiko buvote Brazilijoje?“, „Kur gyvenate?“, „Kada skrydis iš Brazilijos po to, kai grįšite iš Ekvadoro?“ ir t.t. Tik užpildžius tokią anketą sistema parodo, įleis (tikėtina) į Ekvadorą ar neįleis – juk tokia tvarka nuolat keičiasi. O aviakompanijai tai svarbu, nes jei atveš į Ekvadorą žmogų, kuris pagal įstatymus negali ten atskristi, tai turės išvežti atgal savo lėšomis.

Registracijos pareigūnas duoda atspausdintus įlaipinimo talonus. Viskas gerai.

Kažkodėl COPA Airlines turi net tris skrydžius San Paulas – Panama greitai vienas po kito, bet mūsiškis užpildytas tik apie 40% Griežtai laipina pagal eiles: „Dabar eikite nuo 28 iki 32“ ir pan. Turbūt pasietisina: lėktuve grūsčių mažiau. Šalia mūsų niekas nesėdi.

Maistas lėktuve paduodamas maišelyje, tikriausiai, kad mažiau liestųsi rankų

Maistas lėktuve paduodamas maišelyje, tikriausiai, kad mažiau liestųsi rankų

Stabtelėjimas Panamoje, arba 22-oji šalis 2020 m. (2020 12 16)

Išeiname į ne pagal šalį didelį oro uostą (Panama dažnas tarpinis oro uostas Amerikų skrydžiuose) ir judame į „atvykimus“. Priešais pasieniečius naujas postas, prie kurio pakviečia tarsi daktarė apsirengusi moteris. „Jūsų COVID testas?“. Parodome. Pamatuoja temperatūrą. Praleidžia.

Pasienyje matome dvi eiles: „Panamiečiai“ ir „Panamos gyventojai“. Kur čia eiti? Pareigūnas parodo trečią: „Užsieniečiai“. Pasirodo, yra trys eilės – nepamatėme, nes toje trečioje nieko be mūsų nėra…

Nekeista – Panamoje COVID smarkiai šovė į viršų, jau artėja prie lietuviškų skaičių ir nežinia, ką sugalvos, ką uždarys valdžia. Tiesą pasakius, apie tokią nedidelę šalį, kaip Panama, sunku rasti net informacijos, kas dabar uždaryta: el. paštu išvakarėse susisiekiau su Panamos kanalo muziejumi – tas neveikia, nors savo tinklapyje nieko apie tai nerašo. Ar veikia kitos lankytinos vietos, restoranai? Na, pamatysime, mes gi tik dienai, rasime ką veikti ir jei niekas neveiks…

Pasienietė paprašo skiepų paso su geltonojo drugio skiepu. Pasirodo reikia atvykstant į Panamą iš Brazilijos. Kaip gerai, kad šių metų pradžioj tą pasą susitvarkėm. Pirmą kartą pririekia.

Tarptautinio skiepų paso puslapis apie geltonojo drugio skiepus

Tarptautinio skiepų paso puslapis apie geltonojo drugio skiepus

Praleidžia. Gal 10-15 min po nusileidimo (+ rankų plovimas) jau klausiu pareigūno, kur autobusas iki metro stotelės, paie kurį skaičiau. Nevažiuoja. Kur dar siekia oro uosto wifi iškviečiame Uber – pirmasis vairuotojas atsisako nes kelią užblokavo protestai, antrasis atvažiuoja.

Panama nustebina. Dangoraižiai palei vandenyną primena Majamį. Ir nors iš to, ką skaičiau, Panamos Senamiestis, rodos, turėjo priminti San Paulo centrą („Pusiau prabangi vieta, pusiau lūšnynas, ir saugokite daiktus“), man jis daug labiau priminė Europos Senamiestį: daugelis namų išlaižyta, tik keli apleisti, bet vyksta daug remontų. Nemačiau nė vieno valkatos. Atrodo, informacija pasenusi, arba tiesiog ir pabuvęs tris savaites Brazilijoje į viską žiūri kitaip: na, apsidairęs matau šiukšlė ten, šiukšlė ten, bet žiūrint bendrą vaizdą Panama atrodo tobulai švari. Be to, labai orientuota į turistus – prie lankytinų vietų – angliški istorijos aprašai.

Panamos pakrantė

Panamos pakrantė

Vienas minusas – brangu. Na, Panama gana turtinga šalis – ne kaip Vakarų Europa, bet panašiai, kaip Latvija. Pinigas ten JAV doleris, todėl ji stipri ir tai dar brangina užsieniečiui situaciją. Pamenu, Aistė kažkada siūlė vietoje Brazilijos skristi į Panamą – bet greitai persigalvojo pamačiusi AirBnB kainas. Na ir išties – nebūtų čia kas veikti tiek, kiek Brazilijoje. Bet dienos vizitas pažadino norą kada aplankyti Panamą išsamiau, tikriausiai derinant su kitomis Centrinės Amerikos šalimis.

Panamos senamiestyje, kur dalis pastatų sugriuvę, dalis išlaižyti ir tarpinių variantų nėra

Panamos senamiestyje, kur dalis pastatų sugriuvę, dalis išlaižyti ir tarpinių variantų nėra

Iš pažiūros viskas veikia, nors ir kitaip (tiesa girdėjome, kad nuo ryt užsidarinės – tad gal esame paskutinė diena prieš „periodinę apokalipsę“). Ateiname į bažnyčią – prižiūrėtoja matuoja tempeatūrą, nurodo dezinfektuoti rankas, pasirašyti vardus ir pavardes į lankytojų knygą (nežinau, kokia nauda iš vardų be adresų ar telefonų). Prie McDonald‘s eilė net gatvėje – į vidų įleidžia labai mažą skaičių žmonių (turbūt oficiali riba). Nestovime. Einame į kitą restoraną vietinių arepų – ten lauke stovi pareigūnas, matuoja temperatūrą, nurodo paspaudus pedalą koja (o ne ranka myggtuką, kaip bandėme mes) dezinfekuoti rankas.

Eilė gatvėje prie Panamos McDonald's

Eilė gatvėje prie Panamos McDonald’s

Ekvadore laukia privaloma izoliacija??? (2020 12 16)

Atgal į oro uostą ir į skrydį. Prieš lipdami į Uber, pasikeičiame kaukę iš paprastos į KN95 respiratorių – tai nuolatinė mūsų elgesio tvarka: kur galimos ilgalaikės grūstys arba ilgalaikiai kontaktai su konkrečiais žmonėmis, naudojame KN95 (ir atitikmenis), o kur aplinka ne toikia ankšta – medžiagines ar chirurgines kaukes. Naudotume respiratorius ir daugiau, bet, deja, jie brangūs (Brazilijoje vienintelėje vietoje, kur radome, kažkokioje vietinių pažįstamų rekomenduotoje parduotuvėje medikams, kainuoja 2 eurus už kaukę net ir perkant dėžėm). Kažkiek atsivežėme iš Lietuvos (kainavusių po 50 eurocentų), bet jie tarsi vaikiški, labai plėšia ausis – jau po kokios valandos smarkiai skauda.

Prisimenu, kaip Korėjoje, kur kaukės plačiai prieinamos ir nebrangios, KF94 (vietinį KN95 atitikmenį) nešiojome kasdien – nors ten pavojus buvo mažiausias per metus. Kita vertus, gal tai susiję – kai visi korėjiečiai nuolat tvarkingai keičia KF94 kaukes, gal tai viena priežasčių, kodėl liga ten neišvešėjo? Kol kaukės Korėjoje buvo brangesnės, dalį jų kainos piliečiams kompensuodavo valdžia (parodęs pasą, ribotą kiekį galėdavai nusipirkti pigiau) – gal tai irgi logiškas kelias, nes 2 eurai kiekvieną dieną (o keičiant pagal rekomendacijas ir dažniau) yra tikrai didelė suma daugeliui žmonių, juk tai ~60 eurų per mėnesį ir ~240 eurų keturių asmenų šeimai.

Panamos oro uostas pilnas, skrydis Panama-Kitas irgi artipilnis – šalia mūsų jau sėdi žmogus. Lėktuve skaitau elektroninę knygą apie Ekvadorą, planuoju kelionės grafiką ir maršrutą – jei kažkada ruošdavausi kelionėms ilgai ir iš anksto, dabar tai nelogiška: kad planuoji kelionę, iki pat paskutinio neaišku, ar ji įvyks, ar niekas nepasikeis. Tad grįžo mano „ankstyvo keliavimo laikai“, kada kelionei pasiruošdavau per vieną bemiegę naktį ar jau lėktuve.

Skrydyje į Ekvadorą

Skrydyje į Ekvadorą

Artėjant nusileidimui išdalina anketas. Nusigąstu. Viena anketa – sveikatos deklaracija. Kita anketa – tik ispaniška – įsipareigojimas izoliuotis 14 dienų. Kas čia dabar? Negi pasikeitė tvarka? Na, velnias, skrydžio išvakarėse nežiūrėjau, reiks įtraukti į „Ką padaryti prieš kelionę“ lentelę ir “Prieš skyrdį patikrinti COVID tvarką dar sykį”… Iš lėktuvo, aišku, internetu patikrinti negaliu. Negi pirmąkart papulsim į izoliaciją? Mintys perbėga alternatyvas: gal iš Ekvadoro skristi į gretimą Kolumbiją (kur, kaip ir Brazilijoj, jokių ribojimų atvykimui), ar pasiankstinti bilietus atgal į Braziliją? Na, turbūt normalių pasiūlymų skrydžiams jau nebus, per vėlu, o dar šventės, dėl ko keisti bilietus net ir COVID laikais leidžia tik su priemoka.

Ekvadoro anketos

Ekvadoro anketos

Paskui smegenų kampeliu prisimenu, kad, lyg, kai tikrinau, Ekvadoro tvarka buvo „testas *ARBA* izoliacija“. Sakau Aistei įsipareigojimo nepasirašyti – bandysim duoti testo rezultatus.

Nusileidžiame. Kaip ir Brazilijoje ir Panamoje mėgina išlaipinti pagal eiles, bet jei ten būdavo tvarka, tai Ekvadore pusė keleivių atsistoja vos lėktuvui atvažiavus prie vartų.

Kito oro uostas. Mėginant eiti prie pasų kontrolės, nukreipia į papildomą kambarį. Čia visus susodina karantino pareigūnai ir renka įsipareigojimus izoliuotis. Paduodame testą. Uždeda štampą. Suveikia. Tik, atrodo, testą paduodame mes vieninteliai – beveik visi likę keleiviai, matyt, ekvadoriečiai emigrantai, per Panamą iš turtingesnių šalių grįžtantys Kalėdoms. Ir testui jie taupo – sako esą izoliuosis. Netikiu, kad Kalėdų niekur nešvęs, juk iki jų tik 8 dienos…

Bendrakeleivis vežė Kalėdoms tokią statulėlę

Bendrakeleivis vežė Kalėdoms tokią statulėlę

Pamiršome pasirašyti ir sveikatos deklaracijas, bet į jas net nežiūri, surenka ir tiek. Pasieniečiai pažiūri tik pasą ir eik. Pavyko. 23-oji šalis šiais metais, 115-oji gyvenime…

Aukštis, vėsa ir Andų kalnai (2020 12 16-18)

Išsinuomojame pigiausią automobilį ir važiuojame į Kitą. Gal ne taip, kaip Panama, bet Ekvadoras nustebina – modernios gatvės, daugiajuostės magistralės, vakarienė prekybos centre, kokių net Brazilijoje nėra. „Neturtingasis pasaulis“ (gal išskyrus Afriką) septynmyliais žingsniais vejasi turtingąjį ir visokios knygos, pasakojančios apie skurdžius kraštus greit pasensta. Akimirką pagalvoju, gal be reikalo čia pasilikome tik 10 dienų, gal čia būtų gerai praleisti ilgesnį laiką.

Kitas 2800 m aukštyje, bet atrodo lyg žemumoje – aplinkui dar aukštesni kalnai, į vieną kurių lynų keltuvas užkelia iki 4100 m su nuostabiais vaizdais žemyn (deja, kiek lyja ir tenka įsigyti megztinius: juk skrisdami į Pietų Ameriką ruošėmės Brazilijai, ten tokio oro nėra). Aistei ptimą naktį kiek skauda galvą, aš į aukštį ne taip reaguoju, nors einant aukštyn uždūstu greičiau ir aišku, kodėl Ekvadoro futbolo rinktinė, sako, dažniau nei kitos to paties lygio komandos laimi namų varžybas.

Keltuvu ant kalno. Po 11 metų pertraukos vėl atsigeriu Inka Kolos - Peru populiaraus gėrimo. Ekvadoras antra šalis, kur jį radau

Keltuvu ant kalno. Po 11 metų pertraukos vėl atsigeriu Inka Kolos – Peru populiaraus gėrimo. Ekvadoras antra šalis, kur jį radau

Ekvadoro požiūris į Pandemiją – vienas rimčiausių pasaulyje, kokius mačiau (2020 12 16-18)

Ekvadore jau eilinį kartą Pietų Amerikoje nustembu, kaip rimtai žiūrima į atsargumą dėl pandemijos. Čia viskas dar rimčiau nei Brazilijoje ar Panamoje. Vien per pirmas kelias dienas ko tik neprisižiūriu! Prie kiekvieno įėjimo į prekybos centrą ar pavienį supermarketą apsauginis tikrina temperatūrą, nupurškia rankas dezinfekciniu skysčiu. Prie didesnių parduotuvių jau pačiame prekybos centre tą patį darsyk padaro jų apsauginis (gana logiška: juk, turbūt, rinkdamasis liesi prekes, tai čia jei ateini nešvariom „užkrėstom“ rankom, jas priverstinai dezinfekuoja, kad liestum švariom). Prie įėjimo į Kito lynų keltuvą, be temperatūrų tikrinimo, net lauke pastatytos ištisos naujos kriauklės, kur rankas liepia plauti. Viename prekybos centre dezinfekciniu skysčiu apsauginis nupurškė net rūbus… Beveik visur pardavėjai paėmę pingus nupurškia juos dezinfekciniu skysčiu (kartą tokius šlapius padavė kaip gražą!), dezinfekciniu skysčiu nupurškė ir viešbučio raktus prieš paduodami mums. O lynų keltuvo kabiną, į kurią lipome, ne šiaip sau truputį papurškė, kaip Brazilijoje, o ilgai purškė.

Naujai įrengta kriauklė pakeliui į keltuvą

Naujai įrengta kriauklė pakeliui į keltuvą

Ir privalomos dezinfekcijos, kaukės – ne išimtis, o taisyklė, ir nelabai kas eina be jų. Ir štai naktį šalikelėje gali pamatyti einantį kokį žmogelį su KN95 kauke – bet be atšvaitų…

Na ir visokie menkniekiai – pvz. pro restoranus vaikštinėjantis klounas. Aišku, atkreipia dėmesį, kas čia dabar? O jis vienoje rankoje laiko „nešiokite kaukę“, kitoje „dezinfekuokite rankas“. Ir KN95 respiratorių daugiau, nei Brazilijoje, būna žmonių, kurie nešioja dvi kaukes vieną ant kitos (na, prie 2800 m ar 4100 m aukščio iš pirmo žvilgsnio nėra lengva, kai ir taip oro švelniai trūksta, bet pripranti stebėtinai greitai).

Lotynų Amerikoje pamatai ir šitaip superbesisaugančių žmonių, ypač lėktuvuose

Lotynų Amerikoje pamatai ir šitaip superbesisaugančių žmonių, ypač lėktuvuose

Iš visų šalių, kurias šiemet lankiau, Ekvadore savisauga/higiena sustiprinta labiausiai – net labiau nei Korėjoje, kur dezinfekcijos buvi pavienėse vietose ir dažniausiai neprivalomos.

Aišku, negaliu sakyti, kad Ekvadore labiausiai saugomasi apskritai. Nes kova su koronavirusu turi keturias plotmes:
*savisaugos (kaukės, dezinfekcija).
*kontaktų paieškos ir izoliavimo.
*sienų uždarymo.
*karantino (visuotinių uždarymų).

Gatvėse parduodamos kaukės. KN95. Brazilijoje jas gali rasti tik už brangiai parduotuvėse chirugrams, o Ekvadore - visur kur nori.

Gatvėse parduodamos kaukės. KN95 respiratoriai.

Iš esmės Ekvadoras visą kovą stato ant savisaugos ir kažkiek sienų uždarymo (jos atviros, bet iš atvykėlių reikalaujama testų). Kita vertus, tai ir gerai – savisauga gali tęstis be galo ir negriauna ekonomikos, kaip uždarymai. Uždarymai vis tiek turi baigtis, o kaukės ar dezinfekcijos – nebūtinai (arba gali tęstis ne vienerius metus). Kontaktų paieška irgi gali tęstis be galo, bet, kaip parodė s