Išskleisti meniu

Kelionės dienoraštis

Tikslas – Amerika 2021 ekspedicijos dienoraštis (JAV Vakarai)

Tikslas – Amerika 2021 ekspedicijos dienoraštis (JAV Vakarai)

| 0 komentarų

Tikras mano “gyvenimo projektas” – “Tikslas – Amerika” – atėjo į pabaigą.

Tiesą pasakius, dar 2017-2019 m. beveik visas JAV ir Kanados lietuvių paveldas sugulė į interaktyvų žemėlapį ir enciklopediją. Beveik visas skaičiumi, bet ne teritorija. Liko neištyrinėti visi platieji JAV Vakarai – lietuviškas paveldas ten retas, bet kiekvienas objektas unikalus. Nuo seniausios JAV lietuvių bendruomenės ir kapinių Teksase iki Lietuvos krepšinio tėvo Prano Lubino kapo Los Andžele, nuo Los Andželo lietuvių dienų iki “Lietuviškos pasakos” freskų ir drožinių Omahoje, nuo Šiluvos Marijos statulos Naujosios Meksikos dykumoje iki Vilniaus garbei pavadinto Minesotos kaimo.

Būtent į plačiuosius JAV Vakarus nukreipėme paskutinę “Tikslas – Amerika” ekspediciją, ilgiausią iš visų. Nuvažiavome virš 13000 km nuo Los Andželo iki Čikagos per pietus ir atgal per šiaurę, sustodami ir aplankydami apie 100 lietuviško paveldo vietų, nufotografuodami jas ir nufilmuodami, įrašydami gausybę interviu ir surengdami pasakojimus apie lietuvišką paveldą.

Be to, ekspedicijos mastus dar išplėtė koronaviruso pandemija: prieš patekdami į JAV privalėjome praleisti 14 dienų šalyje, kurią JAV laikė “saugia” (Europos Sąjungos tokia nelaikė). Pasirinkome Kolumbiją: Lotynų Amerikos šalį su didžiausia lietuvių bendruomene tarp tų, kurių dar nebuvome tyrinėję.

Visa “Tikslas – Amerika 2021” istorija – šiuose ekspedicijos dienoraščiuose. Šie dienoraščiai spausdinti seniausiame pasaulyje laikraštyje lietuvių kalba “Draugas”. Ankstesnių ekspedicijų dienoraščiai: 2017 m. JAV Šiaurės Vakarai, 2018 m. JAV Vidurio Vakarai, 2019 m. Kanada.

Padėkos atvirukas, kokius dalindavome visiems, kas papasakodavo apie lietuvišką paveldą Amerikoje. Ant atviruko sužymėti visų "Tikslas - Amerika" ekspedicijų maršrutai

Padėkos atvirukas, kokius dalindavome visiems, kas papasakodavo apie lietuvišką paveldą Amerikoje. Ant atviruko sužymėti visų “Tikslas – Amerika” ekspedicijų maršrutai

 

Kolumbija


Pamenu, būdamas vaikas galvodavau, kad Kolumbijos lietuvių bendruomenė yra viena didesnių pasaulyje.

Mat ką tik atgimusi visų užmiršta Lietuva tada po visą pasaulį ieškojo savų herojų, dėl kurių Lietuvos vardas taptų vėl žinomas. Ir vienas tokių neabejotinai buvo Antanas Mockus, 7 mln. gyventojų Kolumbijos sostinės Bogotos meras 1995-1997 m. ir 2001-2003 m., prieš tai – Kolumbijos nacionalinio universiteto rektorius. Lietuvos laikraščiai dažnai rašydavo apie per pasaulį nuskambėjusius ir/ar legendomis apipintus jo darbus: kaip vietoje kelių policininkų pastatė klounus, kad šie tyčiotųsi iš eismo taisyklių pažeidėjų, ar savo neperšaunamoje liemenėje išsikirpo skylę ties širdimi.

Bogotos senamiestyje

Bogotos senamiestyje

Vėliau vienu garsiausių Lietuvos muzikantų tapo Jurgis Didžiulis, gimęs Kolumbijos lietuvių šeimoje ir grįžęs į Lietuvą. Na, kiek gi daug turėtų būti Kolumbijos lietuvių, kad iš jų tarpo rastųsi ir politikos, ir muzikos „žvaigždžių“?

Pastatas „Edificio Juozas Zaranka“ Bogotoje

Pastatas „Edificio Juozas Zaranka“ Bogotoje – pavadintas lietuvio filologo garbei

Todėl labai nustebau kai vėliau, ėmęs tuo domėtis, sužinojau, kad į Kolumbiją lietuvių per visą istoriją atvyko tarsi į kokį vieną nelabai didelį JAV miestą: maždaug 550. Ir vienintelė imigracijos banga ten – dipukai, pakviesti keleto nuo tarpukario dirbusių lietuvių kunigų.

Šitaip kai ėmiau kurti „Gabalėlius Lietuvos“ Kolumbija man pasitraukė į „antrąjį planą“: jokiose knygose neradau tikslios informacijos apie lietuviškas Kolumbijos vietas, neįprastai mažai išgirdau ir iš Pietų Amerikos lietuvybės žinovų. Gal lietuviško paveldo ten nelabai ir yra, visgi, lietuvių tik 550?

Bažnyčia Bogotoje

Bažnyčia Bogotoje

Taigi, 2016-2021 m. visų pirma ieškoti Lotynų Amerikos lietuviškų vietų keliavau į Braziliją, Argentiną, Urugvajų. Ten lietuvių atvyko dešimtys tūkstančių ir dar Lietuvoje rasdavau žinių apie tenykščius lietuvių klubus, bažnyčias, muziejus ar ištisus rajonus.

Na bet 2021 m. Kolumbiją aplankyti privertė pats likimas.

Bogotoje su ekspedicijos uniformomis. Šįkart turėjome dvejas - marškinėlius ir džemperius, kuriuos naudojome kur vėsu. O Bogotoje vėsu, nes aukštai

Bogotoje su ekspedicijos uniformomis. Šįkart turėjome dvejas – marškinėlius ir džemperius, kuriuos naudojome kur vėsu. O Bogotoje vėsu, nes aukštai

Nes atėjo laikas pagaliau įvykdyti „Tikslas – Amerika“ ekspediciją JAV Vakaruose. O JAV neįsileidžia atvykusių tiesiai iš Lietuvos. Taigi, galėjau arba praleisti dvi savaites kokioje Meksikoje ar Karibuose, kur „lietuvišosios istorijos“ tiesiog nėra, arba vykti per Kolumbiją ir per tą „privalomą stabtelėjimą“ dar irgi išplėsti www.gabaleliailietuvos.lt internetinę lietuviško paveldo enciklopediją. Aišku, pasirinkau Kolumbiją.

Kolumbijoje ruošiame medžiagą ekspedicijai

Kolumbijoje ruošiame medžiagą ekspedicijai

Bogota, garsių lietuvių asmenybių miestas

Antano Mockaus kadaise valdytoje aukštikalnių Bogotoje iš pradžių atrodė, kad gaudau vėją laukuose.

Viena senųjų bendruomenės narių, buvusi Lietuvos garbės konsulė, Jurgio Didžiulio močiutė Laima de Didžiulis, nepaisant garbaus amžiaus, puikiai prisimena visą savo gyvenimą. Nufilmavome vaizdingą pasakojimą, kaip jos šeima traukėsi iš Lietuvos 1944 m., iki 1948 m. gyveno dipukų stovyklose – juk tai visos Kolumbijos lietuvių bendruomenės patirtis.

Įrašinėjame Laimos De Didžiulis interviu

Įrašinėjame Laimos De Didžiulis interviu

Tačiau paklausta apie lietuviškas Bogotos vietas Laima abejojo tokių buvus: „kadaise būdavo lietuviškos mišios, bet bendroje koplyčioje – o ir ta paskui, tiesiant kelią, nugriauta. Buvo toks lietuvių klubas eiliniame pastate, bet veikė tik trumpai po 1948 m.“.

„Bogotoje daugiau nei lietuviškos veiklos buvo didžių lietuvių asmenybių“ – pridūrė Laima ir ėmė vardinti menininkus, verslininkus, kunigus, vieno Bogotos universiteto steigėjus, garsų tarpukario Kauno karikatūristą J. Penčylą. Deja, Bogotoje gatvės pavadinimų beveik neturi (tik numerius), tad į žemėlapį tie žmonės neįrašyti. Lietuvių kapinių ar kapinių zonos irgi nėra, tik pavieniai kapai.

Laima de Didžiulis rodo žymių lietuvių kapus Bogotos kapinėse

Laima de Didžiulis rodo žymių lietuvių kapus Bogotos kapinėse

Visgi, į viešnagės Bogotoje galą pavyko „prisikasti“ prie didžių asmenybių pėdsakų. Štai filologo Juozo Zarankos vardu pavadintas pastatas. O didžiausias nustebimas laukė nuvykus į tapytojos ir skulptorės Nijolės Šivickas (Antano Mockaus mamos) namus: po jos mirties namai palikti, kokie buvo, perpildyti fantasmagoriškomis jos skulptūromis ir kitais kūriniais, kurių švelniai tamsoką jėgą galbūt įkvėpė ir liūdna dipukės patirtis. Ta kūryba nustebino tikrai ne vien todėl, kad autorė – lietuvė. Unikalus stilius pasirodė vertas rimtų galerijų ir tai, ką galima pamatyti įvedus į „Google“ „Nijolė Šivickas“, nė dešimtadaliu neatskleidžia to, ką išvydau: daugelis geriausių kūrinių tiesiog nėra nufotografuoti (ir manęs prašė jų nefotografuoti). Nijolės dukra sakė dabar dokumentuojanti tuos meno kūrinius ir svajotų įkurti muziejų – tik tam reikia daug darbo. Tačiau jau dabar kviečia visus norinčius, besilankančius Bogotoje, su ja sutarus el. paštu, ateiti pažiūrėti šimtų Nijolės Šivickas kūrinių. Kadangi jie prieinami visuomenei, Nijolės Šivickas namus įtrauksiu į „Gabalėlius Lietuvos“.

Nijolės Šivickas darbai (kairėje esantis yra jos namuose)

Kas svarbiausia, visos didžios Kolumbijos lietuvių asmenybės – tikri lietuviai, o ne hipotetiniai. Kalba lietuviškai, vaikams duoda labai lietuviškus vardus (ne vieno antros ar trečios kartos Kolumbijos lietuvio vardas Vytis). Esu kiek pavargęs nuo siūlymų į „Gabalėlius Lietuvos“ įtraukti vietas, susijusias su „garsiais lietuviais“, kurių lietuviškumas apsiriboja tuo, kad, pavyzdžiui, „vienas jų senelis kadaise gyveno Lietuvoje“. Tokių asmenybių galima rasti tūkstančius, bet man tai neatrodo rimta: staiga paskelbiam lietuviais tuos, kurie ne tik, kad savęs tokiais nelaiko, bet neretai ir nė vienas jų protėvių savęs tokiu nelaikė. Šitaip veliamės į nereikalingas kovas su kitomis tautomis dėl didvyrių – tarsi nebūtų buvę pakankamai tokių didžių žmonių, kurie visom prasmėm buvo tikri lietuviai net jei ir – kaip Antanas Mockus – gimę svetur. Tokiais atvejais nė nereikia nereikia įrodinėti, kad „tas žmogus – lietuvis“ – daugelis ir taip supranta. Ir Lietuvą dažnas kolumbietis žino dėl A. Mockaus: juk jis kandidatavo ir į Kolumbijos prezidentus, surinko 27,5% balsų.

Pigaus tradicinio restorano prie Bogotos katedros balkone

Pigaus tradicinio restorano prie Bogotos katedros balkone

Vilavisensijo ūkiai: tragiški lietuvių likimai ir daug jų pėdsakų

Pirmasis mano kontaktas Kolumbijoje, kurį suradau dar internetu iš Lietuvos, buvo Linas Slotkus, įkūręs Facebook grupę Kolumbijos lietuvių palikuonims. Nustebino, kad jis ne iš didžiųjų Kolumbijos miestų, o iš Villavicencio, Kauno dydžio Kolumbijos žemės ūkio regiono sostinės.

Kuo daugiau su juo bendravau, tuo Villavicencio stebino labiau. Nutariau keisti planus: išsinuomoti Bogotoje automobilį ir nusileisti nuo kalnų (apie 60 mylių tenka važiuoti 3-4 val., jei kelio išvis neužgriūva akmenys) į Villavicencio.

Ten tegyveno kelios lietuvių šeimos, bet, pasirodo, jos sugebėjo pastatyti lietuvių koplyčią, pasikviesti lietuvį kunigą! Aišku, tada, pokariu, priešingai nei dabar, lietuvių kunigų Vakarų pasaulyje buvo savotiškas perteklius (daugybė pasitraukė nuo sovietų su dipukais – juk kunigai buvo vienas Sovietinio Genocido taikinių). Bet turėti savą kunigą ir koplyčią vos kelių lietuvių šeimų mieste?

Slotkų ūkis "Lituania" (nuotrauka, rasta albume ūkyje)

Slotkų ūkis “Lituania” (nuotrauka, rasta albume ūkyje)

„Na, bet šeimos didelės“ – paaiškino Didžiulienė – „vien Slotkai turėjo septynis vaikus“. Daug Kolumbijos lietuvių turėjo kolumbietiškai dideles šeimas. Ir daug jų sugebėjo prasigyventi: kone visi sutiktieji dabar turi asmenines tarnaites. „Kolumbijoje buvo du keliai“ – mums pasakojo – „Arba užsiimi verslu, tampi kokiu daktaru ar inžinieriumi – tada galėjai nemažai uždirbti, nes Kolumbijoje trūko profesionalų – arba, jei nori paprasto darbo, emigruoji į JAV, nes dirbdamas Kolumbijos fabrike būtum visiškas vargšas“. Daug Kolumbijos lietuvių, vos gavę galimybę, išties emigravo į JAV – daugybė turėjo ten giminių. Šitoks bendruomenės „nukraujavimas“ buvo viena priežasčių, kodėl Bogotoje taip ir neįgyvendintas planas pastatyti Lietuvių namus.

Granja Lituania Kolumbijoje su jos šeimininkais

Granja Lituania Kolumbijoje su jos šeimininkais

O viena „pasilikusiųjų Kolumbijoje“ sėkmės istorijų ir buvo Slotkų šeima – iš pradžių dirbęs kituose ūkiuose, dipukas Vaclovas Slotkus, Lino senelis, sugebėjo supirkti šimtus hektarų žemės, įkurti prie Villavicencio „Granja Lituania“ fermą pilną lietuviškų simbolių. Jis buvo ir tarp Villavicencio lietuvių koplyčios fundatorių, ir dar dovanojo žemę vietos mokyklai – tiesa, prancišoniškai nesutiko, kad mokykla būtų pavadinta jo garbei ir dabar taip vadinasi tik mokyklos biblioteka. Lietuvių koplyčios pastatas tebestovi, tačiau, nelikus lietuvio kunigo, ~1980 m. jis parduotas – aplankėme jau 41 metus ten gyvenančią Alfonso Santamaria šeimą, kuri noriai parodė, kur būta maldų salės, kur zakristijos.

Su dabartiniu šeimininku prie buvusios lietuvių koplyčios

Su dabartiniu šeimininku prie buvusios lietuvių koplyčios

Deja, liūdnai ironiška, kad, bėgę nuo komunistų Lietuvoje, Slotkai jų žiaurumą pajuto ten, Kolumbijoje. Kolumbijos ūkininkus ėmė terorizuoti komunistinis FARC judėjimas – jis grobė, žudė, net „nacionalizuodavo“ žemes tam, kad augintų narkotikus. Vienas iš septynių Slotkų sūnų – Vytas, Lino tėvas – nužudytas. Kitas – Lino dėdė – pagrobtas. Dalis giminių tada išvyko iš Villavicencio. Bet senasis Vaclovas pasiliko prie Granja Lituania, nors „sunkiausiais laikais“ ir nenakvodavo savo gražiame lietuviškų knygų pilname name.

Linas šitaip dar būdamas vaikas atsidūrė Lietuvoje, ten užaugo, subrendo, susirado žmoną. Tačiau 2009 m. grįžo į Villavicencio, į ūkį Lituania.

Linas prie Slotkų giminės kapų su lietuvišku kryžiumi

Linas prie Slotkų giminės kapų su lietuvišku kryžiumi

Kaip pats aiškino, seneliui vienam prižiūrėti ūkį jau darėsi sunku – reikėjo pagalbos. Lietuvoje Liną slėgė ilgos žiemos naktys. Ir dar politika: Lietuvoje jam, vertėjui iš ispanų kalbos, labai smogė „2009 m. naktinė mokesčių reforma“. Tuo tarpu Kolumbijos prezidentas Alvaras Uribė kaip tik buvo sudavęs rimtą karinį smūgį komunistams, sustabdydamas jų terorą. „Tiesa, vėliau valdę kairieji daug ką sugadino“ – sakė Linas. Naujoji Kolumbijos valdžia pasirašė su komunistais taikos sutartį, pagal kurią šie už savo nusikaltimus liko nenubausti, o kaip tik gavo jiems rezervuotų vietų senate… „Na, bet tikrai nebėra taip blogai, kaip buvo iki Uribės“ – baigia Linas.

Beje, vienas didžiausių Alvaro Uribės „karinės strategijos“ oponentų – ir „greitos“ taikos šauklių – buvo… Antanas Mockus. Nedidelėje lietuvių bendruomenėje atsispindi visos Kolumbijos susiskaldymas: vienaip visa tai atrodo komunistų teroro aukų giminėms iš terorizuotų Kolumbijos ūkių, kitaip – miestelėnams.

Vaclovo Slotkaus vardu pavadintos mokyklos bibliotekos ženklas

Vaclovo Slotkaus vardu pavadintos mokyklos bibliotekos ženklas

Ir vis dėl to šito niekaip nebūčiau supratęs, matydamas, kaip Linas Slotkus skambina Antanui Mockui papasakoti apie „Gabalėlių Lietuvos“ projektą.

Atrodo, visus Kolumbijos lietuvius – Bogotos politiką ir didžiųjų Kolumbijos lygumų ūkininką, ir pensininkus, ir menininkus, kairiuosius ir dešiniuosius – sieja tas nematomas ir sunkiai apibrėžiamas tautybės ryšys, leidžiantis išsyk artimai kalbėtis tarpusavy ir akimirksniu suprasti, kodėl lietuviško Kolumbijos paveldo dokumentavimas yra svarbus.

Granja Lituania peizažas (vaikų seneliui padovanoto baseino dugne - Gedimino stulpai)

Granja Lituania peizažas (vaikų seneliui padovanoto baseino dugne – Gedimino stulpai)

Kaip gražieji Medeljino lietuvių namai virto sandėliu?

Paskutinė stotelė Kolumbijoje – Medeljinas. Laima Didžiulis pasakojo, kad Medeljino lietuviai – kitokie nei Bogotos: „Jie koncentravosi į tautinę veiklą, šokius, kalbą“.

Medeljine pastatyti ir vieninteliai Kolumbijoje lietuvių namai su įspūdinga koplyčia – bet dabar užtruko, kol bent radau jų adresą. Adresą pasakė Lietuvoje gyvenantis buvęs Medeljino lietuvis Aleksas Kulvietis. Jis supažindino su Laima Klemas, kuri ten ir nuvežė.

Su Laima Klemas prie Medeljino lietuvių namų (už nugaros - lietuviškas kryžius)

Su Laima Klemas prie Medeljino lietuvių namų (už nugaros – lietuviškas kryžius)

Deja, deja – į vidų patekti nepavyko. Beliko pasigrožėti pro grotas vos pastebėtais įspūdingais vitražais su Vyčiu. Lietuvių namai dabar tušti, aikštė priešais nebesivadina Lietuvos aikšte, nors, pasak Laimos Klemas, paklausti „Kur lietuvių koplyčia?“ visi vietiniai dar parodytų.

Medeljino lietuvių namai žvelgiant nuo buvusios Lietuvos aikštės

Medeljino lietuvių namai žvelgiant nuo buvusios Lietuvos aikštės

Lietuvių namai, kuriuos lietuviai savo pinigais pradėjo statyti 1957 m. – ir Mišioms, ir tautinei veiklai, ir net vargšų lietuvių apgyvendinimui – jiems iš rankų pradėjo slysti gal ~1980 m. Situacija primena situaciją JAV su lietuvių bažnyčiom: aukojo, statė lietuviai, bet užrašyta viskas kunigų saleziečių ordino vardu. Kol tarp saleziečių buvo daug lietuvių – visi suprato, kad namai iš tikrųjų lietuvių, ten vykdavo šokiai, šventės. Bet lietuvių saleziečių mažėjo, paskui visai neliko, ~1985 m., pasak Laimos, lietuviams jau reikėjo kiekvienam renginiui prašyti saleziečių leidimo, tai darėsi vis sunkiau ir lietuviai tuo užsiimdavo vis rečiau, tik ypatingomis progomis. Šitaip kartu ėmė nykti ir Medeljino lietuviška veikla. „Paskutinį kartą ten buvau gal 2009 m. per Lietuvos vardo tūkstantmetį“ – sakė Laima. Ta proga lietuviai dar susiorganizavo patekimą į Lietuvių namus ir net kryžių prie įėjimo pastatė – tarsi kokią atsisveikinimo dovaną. Tarp prie kryžiaus įrašytų aukotojų – ir Klemų šeima.

Vyčio vitražo fragmentas matomas pro langą iš išorės

Vyčio vitražo fragmentas matomas pro langą iš išorės

Dabar pačią Laimą – kaip ir Aleksą Kulvietį – nustebino, kad pastate, pasirodo, nebėra net ir saleziečių: lietuvių bendruomenė taip nuo Lietuvių namų nutolo, kad nebe labai ką ir žino apie pastatą. Saleziečiai išsikėlė, o pastatą išnuomojo valstybinei įstaigai. Gražiojoje lietuvių koplyčioje dabar sandėlis – sargas neleido vidun.

Aišku, yra ir kita medalio pusė: tik „diriguojant“ iniciatyviems kunigams daugelyje bendruomenių apskritai buvo įmanoma ką nors panašaus pastatyti, nes tik kunigai „automatiškai“ turėjo pakankamą autoritetą, kad jais tikėtų daugelis. Bogotoje iniciatyvių kunigų trūko, ten niekas išvis nepastatyta…

Su Laima Klemas mėginame išsiaiškinti 'Lituania' pavadinto pastato Medeljine istoriją

Su Laima Klemas mėginame išsiaiškinti ‘Lituania’ pavadinto pastato Medeljine istoriją

Su Laima Klemas, beje, vienintele iš Kolumbijos lietuvių kalbėjau angliškai. Tėvas neišmokė lietuvių kabos, nes nemanė, kad Lietuva dar kada taps nepriklausoma ir kalba bus reikalinga, nepaisant to, kad abiems vaikams davė lietuviškus vardus, o pats niekada nepriėmė Kolumbijos pilietybės, norėjo iki mirties likti vien tik lietuviu. Dar labiau nustebino, kai Laima pasakė, kad jos gimtoji kalba – vokiečių. Taip su ja kalbėjo lietuvis tėvas, vokiškai gerai išmokęs dipukų stovykloje: „Juk Vokietija didelė šalis, vokiečių kalbos prireiks gyvenime“.

Kokių tik istorijų neišgirsti keliaudamas po lietuvių pasaulį!

Lynų keltuvo stotis

Lynų keltuvo (tipinis Medeljino trnsportas) stotis viename miesto lūšnynų

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Kolumbijoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Kolumbijoje aprašas

 

Los Andželas


Planuodamas „Tikslas – Amerika 2021“ ekspediciją maniau, kad visam Los Andželo lietuviškam paveldui aplankyti, nufotografuoti, aprašyti užteks poros dienų. Na, bet šiais laikais kelionės neprognozuojamos: tad įterpiau papildomą dieną, „Gal bus problemų įvažiuojant, vėluos lėktuvas“. Labai gerai, kad turėjau tą dieną: bendraujant su Los Andželo lietuviais, man žinomo paveldo skaičius augo kaip ant mielių. Galiausiai per keturias dienas į www.tikslasamerika.lt žemėlapį įtraukėme 28 vietas, o juk viena tų dienų visa buvo skirta „Lietuvių dienoms“… Pagal lietuviško paveldo kiekius tarp Šiaurės Amerikos miestų Los Andželas nusileidžia tik Čikagai, Pensilvanijos angliakasių miestams ir Niujorkui.

Holivudo žvaigždžių alėja - plytelės su žvaigždėmis grindinyje skirtos geriausiems visų laikų aktoriams, režisieriams ir kt. Tiese, lentelės mokamos ir jų labai daug: tad skeptikas gali pasakyti, kad tai tėra būdas reklamuotis, be turistai jį myli

Holivudo žvaigždžių alėja – plytelės su žvaigždėmis grindinyje skirtos geriausiems visų laikų aktoriams, režisieriams ir kt., tarp jų ir keliems lietuviams

Los Andželo lietuvių dienų siautulys

„Tikslas – Amerika“ ekspedicijose dažnai į kokį miestą atvykstame prieš ar po lietuvių šventės. „Gal pasilikite ir kitam savaitgaliui, bus šventė“ – mums siūlo, bet negalime: maršrutas griežtas, susitikimai suplanuoti kasdien ir per savaitę nuvažiuojame tūkstančius mylių, aplankome dešimtis ar net šimtus lietuviškų JAV vietų.

Tačiau visą „Tikslas – Amerika 2021“ ekspedicijos grafiką specialiai derinome taip, kad aplankytume Los Andželo lietuvių dienas – didžiausią lietuvių šventę į vakarus nuo Čikagos, o ir viena didžiausių už Lietuvos ribų apskritai.

Lietuvių dienų reklama prie Los Andželo "Little Lithuania" ženklo

Lietuvių dienų reklama prie Los Andželo “Little Lithuania” ženklo

Mums tai buvo nauja patirtis: nežinojome, ko laukti, kiek žmonių. Nežinojo ir organizatoriai: „Bijojome, kad tik kokie 500 po pandemijos ateis, bus nuostolis, bet juk reikia daryti, 2020 m. Lietuvių dienos ir taip buvo atšauktos“ – mums pasakojo. Nors kasmečiai dalyviai sakė, kad šiemet žmonių išties mažiau, jų minios pranoko tiek mūsų, tiek organizatorių lūkesčius.

Los Andželo Lietuvių dienų vakarinis koncertas

Los Andželo Lietuvių dienų vakarinis koncertas

Pora valandų praleidome Lietuvos konsulato stende bendraudami su „Gabalėlių Lietuvos“ gerbėjais. Jie, kaip ir visa Los Andželo lietuvių dienų publika, labai marga: nuo pirmabangių iki trečiabangių ir apskritai nelietuvių. Štai užkalbino viena skaitytoja Amerikos azijietė. Visą laiką su mumis kalbėjo lietuviškai – kalbą išmoko pati, jokių lietuvių protėvių neturėjo!

Bendrauju su "Gabalėliai Lietuvos" gerbėjais Los Andželo lietuvių dienose

Bendrauju su “Gabalėliai Lietuvos” gerbėjais Los Andželo lietuvių dienose

Vien Los Andželo lietuvių parapijos teritorijoje užfiksavome aštuonias lietuviško paveldo vietas; Bernardo Brazdžionio kiemelis ir paminklas dipukų emigracijai į Ameriką, pati bažnyčia ir ženklas „Little Lithuania“… Labiau nei bet kuri kita JAV lietuvių parapija Los Andželo parapija (beje, įkurta vėliausiai, 1940 m.) yra ne „bažnyčia su pastatais aplinkui“, bet ištisas lietuviškas kompleksas, kuriame pati bažnyčia – tik dalis. Jei žiūrėti vien į bažnyčią – ji viena kukliausių lietuvių bažnyčių JAV; bet jei vertinti visą lietuvišką parapijos erdvę, ji Los Andžele – viena didžiausių. Todėl Lietuvių dienų metu pilna vietos ir dešimtims lietuviškų prekių kioskų, ir dainininkų bei muzikantų scenai, ir laikinų restoranų staliukams, ir tūkstančiams lankytojų. Nuo dieną apsipirkinėjusių senelių ir kugelio ragavusių šeimų iki vakare siautusio jaunimo: buvo sunku patikėti, kad esi Los Andžele, taip toli nuo Lietuvos. Lietuvių kalba, lietuviškos dainos…

Los Andželo lietuvių bažnyčios vidus

Los Andželo lietuvių bažnyčios vidus

Gaila tik, kad nepavyko surengti pasakojimo-paskaitos apie lietuvišką paveldą didingoje parapijos salėje su Lietuvos kunigaikščių ir buvusių klebonų atvaizdais. Mums sakė, kad, nors Kalifornijos valdžia renginius leido, vyskupija dėl COVID organizuoti ką viduje dar draudė.

Parapijos salėje

Parapijos salėje

Garbingas pasitikimas Los Andželo tautiniuose namuose

Kita stotelė Los Andžele – Tautiniai namai. Neįsivaizdavau, ką ten rasiu. Senose nuotraukose mačiau, kad kadaise ant pastato buvo didžiulis užrašas, o dabar „Google Street View“ matosi tik plyna siena, pirmame aukšte – parduotuvės. „Nežinau, ar jie tebeveikia“ – mums sakė kai kurie Los Andželo lietuviai – „Bet kalbėkite su Aloyzu Pečiuliu, pirmininku“.

Tad labai maloniai nustebino, kai Aloyzas Pečiulis išsyk pakvietė užsukti – „Jus pasitiks visa mūsų valdyba“. Lietuviškai dekoruotoje klubo salėje mūsų laukė penki žmonės.

Su Lietuvių tautinių namų Los Andžele valdyba

Su Lietuvių tautinių namų Los Andžele valdyba

„Tai paskutiniai Tautiniai namai, įkurti tautininkų“ – interviu pasakojo Aloyzas Pečiulis, pats dar Šaltojo karo laikais atvykęs iš Punsko krašto. Ir nors dabar Los Andžele lietuvišos veiklos vyksta parapijoje, parapija juk priklauso vyskupijai – kaip matosi iš liūdnų istorijų kitose „lietuvių kolonijose“, lietuvių parapijoms kartais iškyla pavojus, jos uždaromos. „Tautiniai namai – vienintelė vieta pačiame Los Andžele, kuri tikrai priklauso lietuviams“ – sutartinai sakė jų šeimininkai.

Lietuvių tautinių namų ženklas

Lietuvių tautinių namų ženklas

Čia prisiminiau istorijas iš Manheteno: praradus Aušros Vartų lietuvių bažnyčią, kadaise jos šėšėyje buvęs Susivienijmo lietuvių Amerikoje štabas ten staiga tapo svarbiausiu lietuvių kultūros židiniu.

Bet labai norisi, kad Šv. Kazimiero lietuvių parapijai nieko panašaus neatsitiktų: tų milžiniškų lietuviškų erdvių niekas nepakeistų. Kur gi vyktų Lietuvių dienos?

Paminklai lietuviams Los Andželo lietuvių parapijos teritorijoje

Paminklai lietuviams Los Andželo lietuvių parapijos teritorijoje

Rambynas – aukso karštinės miestelis virto lietuvių stovykla

Vienos įspūdingiausių lietuviškų vietų Amerikoje man yra lietuvių stovyklos.

2,5 val. kelio į rytus nuo Los Andželo centro aplankėme paskutinę, kurioje dar buvom nebuvę: vakarų skautų „Rambyną“.

„Dabar čia viskas tuščia, o dviem vasarom savaitėm būna tikra Lietuva“ – pasakojo negrįstu keliu ten mus atvežusi Nida Variakojienė, pati užaugusi su JAV lietuvių skautais ir „Rambynu“, o dabar esanti JAV vakarų skautų vade.

Su Nida Variakojiene Rambyne

Su Nida Variakojiene Rambyne

Bet net ir tuščias Rambynas primena Lietuvą: lietuviški užrašai, kryžius Romui Kalantai, paminklai mirusiems lietuvių skautams su lietuviškom pavardėm… Kiekvieną paminklą į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį įtraukėme atskirai, pažymėdami koordinates, aprašydami.

Prie kryžiaus Romui Kalantai Rambyne

Prie kryžiaus Romui Kalantai Rambyne

Tik peizažas ne tas. Sausas miškas, Džefrio pušys, ponderosos. Kone 2500 m aukštis. Ir daubos, daubos, daubos: lietuviai skautai čia palapines statosi duobėse, kurias dar XIX a. iškasė aukso ieškotojai. Holkombo slėnis jų į Kaliforniją pritraukė marias. „Kadaise čia buvo ištisas miestas“ – pasakojo Nida Variakojienė. Beliko duobės, atkurta aukso kasėjo lūšnelė…

Aukso kasėjo lūšnelė prie "Rambyno"

Aukso kasėjo lūšnelė prie “Rambyno”

Kaip rinkome Los Andželo lietuviškas salas

Planuojant apsilankymą Los Andžele, lietuvių kontaktai augo kaip ant mielių: iš pačių pirmųjų, konsulato darbuotojos Aistės Vitkauskės, garbės konsulės Daivos Navarette ar Lietuvių dienų organizatorių – gavome eilę kitų kontaktų, šie siūlė pakalbinti dar kitus žmones. Ir dažnas lietuvis pasiūlydavo papildomų lietuvių paveldo vietų.

Prie paminklo Čijunei Sugiharai, Lietuvoje gelbėjusiam žydus, Los Andželo japonų rajone

Prie paminklo Čijunei Sugiharai, Lietuvoje gelbėjusiam žydus, Los Andželo japonų rajone

Daugelis tų vietų – smulkios: pavyzdžiui, Kauno vėliava Sister City Plaza (Los Andželas ir Kaunas – susigiminiavę miestai) ar lietuviškas Vytis viename Santa Monikos fasade. Bet kiekvieną vietą reikėjo patikrinti, įvertinti, ar atitinka „Gabalėliai Lietuvos“ enciklopedijos ir „Tikslas – Amerika“ žemėlapio kriterijus, o jei taip – aiškintis jų istoriją, atsiradimo aplinkybes.

Fotografuoju nuorodų į su Los Andželu susigiminiavusius miestus ženklą prie miesto savivaldybės (užrašytas ir Kaunas)

Fotografuoju nuorodų į su Los Andželu susigiminiavusius miestus ženklą prie miesto savivaldybės (užrašytas ir Kaunas)

Maloniai nustebino Forest Lawn kapinės. Iš kapinių atsiveria gražūs vaizdai, ten palaidoti ir Maiklas Džeksonas, Hemfris Bogartas, Voltas Disnėjus. Tikiuosi, jei kokie lietuviai lankys vieną šių kapų, užsuks ir prie bene garsiausio JAV lietuvių architekto Jono Muloko kapo. Jo vietą įtraukėme į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį, aplinkui gausu ir kitų lietuvių kapų, išdabintų Bernardo Brazdžionio parašytomis epitafijomis.

Prie architekto Jono Muloko kapo

Prie architekto Jono Muloko kapo

Daug sužinojome susitikę su Albinu Markevičiumi: jis, galima sakyti, stovėjo prie Santa Monikos ištakų, apsigyveno joje 1960 m., statė ten pastatus dar tada, kai tai nebuvo superbrangus kurortas. Ir iki šiol – sulaukęs 92 m. – eina į darbą, užsiima nekilnojamojo turto vystymu. Jis gerai prisimena, kiek daug Los Andžele ir aplink lietuviai pastatė lietuviškai pavadintų daugiabučių pastatų: „Rūta“, „Trakai“, „Nida“, „Amber Crest“… Daug tų pavadinimų ir šiandien radome puošiant miesto gatves.

Albino Markevičiaus ofise

Albino Markevičiaus ofise

Būtume Los Andžele radę ką veikti ir dar vieną dieną, tačiau atėjo laikas skubėti į rytus: juk nuvažiuoti iki Čikagos tebuvo 2 savaitės, o dar tiek daug laukė pakeliui. Visų pirma, pakeliui teko kirsti „Laukinių Vakarų“ žemes, kur lietuviai savo laiku susidūrė su kaubojais ir indėnais, misionieriais ir konfederatais…

Santa Monikos kurorto vaizdas

Santa Monikos kurorto vaizdas

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Los Andžele:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Los Andžele aprašas
2. Los Andželo lietuviško paveldo žemėlapis.

 

Laukiniai Vakarai (Arizona, Naujoji Meksika, Teksasas)


Nuo Los Andželo iki Oklahomos sienos nuvažiavome ~4000 ilgų kilometrų, sustodami, nufotografuodami septynias lietuviško paveldo vietas trijose valstijose: Arizonoje, Naujojoje Meksikoje, Teksase.

Daug važiavimo, mažai vietų? Tačiau kiekviena šių vietų – unikali, nepakartojama. Šiame JAV regione lietuviai susidūrė su „Laukiniais vakarais“. Indėnai ir kaubojai, misionieriai ir konfederatai – ir net pačios seniausios JAV lietuvių kapinės. Viskas taip skirtinga nuo rytų JAV didmiesčių!

Valančiaus gatvė netoli garsiųjų Sedonos uolų

Valančiaus gatvė netoli garsiųjų Sedonos uolų

JAV didmiesčiuose daugmaž žinai, ko tikėtis: lietuvių bažnyčia, lietuvių kapai. O Laukiniuose Vakaruose nežinai, kokią istoriją išgirsi iš vietinių. O kaip atsirado kai kurios vietos – paslaptis, kurią pamažu mėginame įminti.

Magistralė per Arizoną

Magistralė per Arizoną

Arizonoje – ir Valančiaus gatvė

Begalinius Los Andželo priemiesčius pakeitė karšta gelsva dykuma. Dar keli šimtai mylių ir iš šen bei ten ėmė styroti milžiniški kaktusai – saguarai (didžiosios karnegijos). Arizonos simbolis.

Arizonos simbolis - saguarai

Arizonos simbolis – saguarai

Vėlai vakare, 22 val., pasiekėme mus priėmusio Zenono Misiaus namus Fynikso priemiesčiuose. Jis į JAV atvyko prieš 25 metus, gerokai per vėlai, kad dalyvautų Fynikso lietuviško klubo renginiuose. Bet klubo pastatą jam dar spėjo parodyti senieji Arizonos lietuviai. Ir jis patvirtino, kuo domėjausi labiausiai: „Radome informaciją, kad lietuvių klubo adresas 3720 W Greenway Rd. Ar tas patatas, kuris stovi tuo adresu, yra tas pats, ar lietuvių klubas jau nugriautas?“. „Tas pats“ – patikino Zenonas.

Su Zenonu Misiumi ryte

Su Zenonu Misiumi ryte

Kokia 7 val. ryto – ir, sustvėrus „Taco Bell“ kesadilją – vėl į kelią. Buvusiame lietuvių klube veikia paštininkų profsąjunga ir nors patekome ne į visas patalpas, mums paliudijo, kad lietuvių klubas buvo vienaukštėje pastato dalyje, o dviaukštė pastatyta vėliau. To klubo istorija viena liūdnesnių Amerikoje: lietuviai, daugiausiai persikėlę iš kitų JAV vietų į sparčiai augantį Fyniksą, savo pastatą savo pinigais ir rankom statė keturis metus, nuo 1965 m. iki 1969 m.. O tarnavo lietuviams jis ne ką ilgiau: iki 1973 m., kuomet dėl skolų teko parduoti. Simboliška – „Laukiniai vakarai“.

Buvusio lietuvių klubo pastatas, bet žymių nebelikę

Buvusio lietuvių klubo pastatas, bet žymių nebelikę

Pagal maršrutą, kuris atvaizduotas mūsų ekspedicijos uniformose bei sutiktiems lietuviams dalinamuose atvirukuose-dovanėlėse, iš Fynikso turėjome važiuoti į rytus. Tačiau pasukome į šiaurę, į aukštutinę Arizoną, kur dykumos karščius prasklaidė kalnų vėsa. Nes jau po to, kai ekspedicijai buvome pasiruošę, gavome informacijos, kad Rimroko miestelyje (netoli garsiųjų Sedonos uolų ir Montezuma Castle indėnų griuvėsių) yra… Valančiaus gatvė.

Valančiaus gatvėje

Valančiaus gatvėje

Ten labai keista vieta. Gatvė ant kalno, atsiveria nuostabūs vaizdai į tokį nelietuvišką gamtovaizdį. Aplinkiniai pavadinimai – susiję su indėnais, kurie gyvena šalimais. Valančiaus gatvė kerta „Smoke Signal Way“, „Navajo Lane“… O, svarbiausia, kiek žmonių beklausėme – niekas negalėjo pasakyti, kaip tas pavadinimas gimė. Sutikta gatvės gyventoja irgi skėsčiojo pečiais: „Aš aiškinausi, kodėl toks keistas pavadinimas, bet nieko nesužinojau“.

Kelias pro Sedonos uolas

Kelias pro Sedonos uolas

Turėjome kelias teorijas:
(1)Gatvė pavadinta Motiejaus Valančiaus garbei, o tai padaryta kokio lietuvio kunigo, misionieriaus ar ten gyvenusio dipuko iniciatyva (panašiai, pvz., Vusteryje (Masačusetsas) yra Gedimino gatvė)
(2)Gatvė pavadinta ten gyvenusio lietuvio, pavarde Valančius, garbei, galbūt pastačiusio tą rajoną.

Montezuma Castle, žymi vieta šalia Valančiaus gatvės

Montezuma Castle, žymi vieta šalia Valančiaus gatvės

Galiausiai ėmė tvirtintis antroji versija: atrodo, ne tik Los Andželas, bet ir tas Arizonos užkampis turėjo savą lietuvį nekilnojamojo turto vystytoją, „pirmabangių“ vaiką Val Valancius, kuris, ten atsikėlęs ~1960 m., statė tuos rajonus.

Naujoji Meksiką – Šiluvos Marija dykumos miestelyje

Arizonos-Naujosios Meksikos sieną kirtome tamsiai, kone vidurnaktį.

Ankstesnėse ekspedicijose vairuodavo Aistė, o aš planuodavau maršrutus. Bet „Laukiniuose vakaruose“ vienam vairuotojui atstumai ir tempai per dideli: vienas vairuoja, kitas miega, o kai miegas „užlauždavo“ abu, stodavome aikštelėse sunkvežimių vairuotojams kelioms valandoms: truputi snūsteli ir toliau į kelią.

Stabtelėjus šalikelėje

Stabtelėjus šalikelėje

Užtat romantiška, gražu. Kai nuvažiuoji tokius atstumus, kas kartą tekanti rausva saulė atidengia vis kitokį peizažą, klimatą. Naujosios Meksikos dykuma pasirodė daug dykesnė, nei Arizonos. Užtat dangų virš Albukerkės raižė šimtai įvairiausių ir spalvingiausių oro balionų. Garsioji Albukerkės oro balionų fiesta.

Albukerkės oro balionų fiestos metu

Albukerkės oro balionų fiestos metu

Vienintelis „lietuviškas“ tikslas valstijoje buvo dar 308 km į pietus, nedideliame Rinkono kaime netoli baltųjų Alamogordo smėlynų. Šiluvos Marijos skulptūra. Ją „į dienos šviesą ištraukė“ ir 2017 m. balandžio „Draugas News“ aprašė Vilius Žalpys. Skulptūrą, pažymėtą „Our Lady of Lithuania“, 1964 m. pastatė tame ispanakalbiame miestelyje kunigauti atsiųstas Justinas Klumbis, vietinių vadintas Columbus. Pastatė ją kryžiaus kelyje per dykumos kalvas už bažnyčios – bet nusiaubė vandalai, nudaužė pirštus, kūdikėlio Jėzaus galvą. „Laukiniai Vakarai“… Tad dabar ji stūkso saugesnėje vietoje prie bažnyčios įėjimo.

Prie Šiluvos Marijos Naujojoje Meksikoje

Prie Šiluvos Marijos Naujojoje Meksikoje

Skulptūrą ir bažnyčią sutvarkė Karsonų šeima, turinti netoliese čili pipirų auginimo ir perdirbimo verslą. „Kunigas Klumbys mus sutuokė prieš 65 metus“ – pasakojo mums Džonas Karsonas savo kabinete. Įteikėme jiems sertifikatą, kad skulptūra įtraukta į „Tikslas – Amerika“ lietuviško paveldo žemėlapį, o jis davė mums maišą čili pipirų.

Duodame prisiminimo atviruką lietuvio kunigo sutuoktam Karsonui

Duodame prisiminimo atviruką lietuvio kunigo sutuoktam Karsonui

Teksase pasitiko seniausia JAV lietuvių bendruomenė

Dar viena ilga naktis. Rinkono dykumingas apylinkes palikome jau sutemus, gal 19:30, o kitą dieną turėjome susitikimą Teksase, Jorktauno mietelyje prie San Antonijo, 14:00. Nauja diena, nauja aplinka. Dar tamsiai Fort Stoktone suvalgytas buritas (kavinėje, kurioje niekas iš personalo nemokėjo angliškai). Prašvitus pasirodžiusios begalinės tuščios pievos, paskui – naftos verslovių ugnys ir daugiau Donaldą Trampą remiančių ženklų nei regėjau kur kitur Amerikoje.

Teksaso peizažas auštant

Teksaso peizažas auštant

Laukė susitikimas ne šiaip su kuo, su 90 m. Patricia Hand, kurios atkaklūs genealoginiai tyrinėjimai, pradėti dar 1968 m., pakeitė visą Amerikos lietuvių istorijos suvokimą. Patricia užaugo galvodama, kad yra vokiečių kilmės – kol nesužinojo, jog seneliai, į JAV atvykę XIX a. viduryje, iš pradžių nė negalėjo susikalbėti, nes kalbėjo skirtingomis kalbomis. Viena tų kalbų, aišku, buvo vokiečių. O ta „antroji kalba“ – lietuvių. Patsy kapstant giliau išaiškėjo, daug jorktauniečių savo palėpėse rado (propro)senelių rašytų lietuviškų laiškų, atsivežtų lietuviškų knygų gotišku raidynu. Pasirodo, daugybė Jorktauno „vokiečių“ – tai lietuviai iš tuo metu Vokietijos valdytos Mažosios Lietuvos!

Patricia Hand

Patricia Hand Jorktauno muziejuje

Maža to: pirmieji lietuviai į Teksasą atvyko dar ~1855 m., geru dešimtmečiu anksčiau, nei ėmė kurtis tradiciškai seniausiomis laikytos Pensilvanijos lietuvių angliakasių bendruomenės. Jiems tai buvo įmanoma, nes Mažojoje Lietuvoje nebuvo baudžiavos.

Prie atminimo lentos Teksaso lietuviams

Prie atminimo lentos Teksaso lietuviams

Sunykusi ir vėl tarsi Feniksas atgimusi Jorktauno lietuvių bendruomenė galėtų būti pavyzyds visiems, kaip įprasminti lietuvišką kilmę. Joniškės kapines – tikriausiai seniausias lietuvių kapines Amerikoje – radau sutvarkytas, paženklintas naujais lietuvybę rodančiais ženklais (o vienu metu jos buvo pamirštos, užaugusios medžiais). Prie įsukimo į tas kapines Patricia Hand išrūpino oficialią atminimo lentą „Lithuanians in Texas“. Kita lietuvių palikuonė, Beverly Bruns, kuri iki šiol augina galvijus jos lietuvio proprosenelio žemėje, laisvalaikiu prižiūri miestelio muziejų: ten įrengė ir lietuvių ekspoziciją. Trečia, Cheryl Lynn Highley, ištyrinėjo visų lietuvių kapinėse palaidotųjų gyvenimo istorijas. Jos kartais baisios – štai greta palaidoti broliai Kirlikai, mirę 1869 m. Juos nušovė kitos šeimos užsakymu – šeimos, kurios vaiką tie broliai esą užmušė. Tačiau, pasak bylą skaičiusios Cheryl, broliai buvo nekalti. Laukiniai, laukiniai vakarai. XIX a. vidurio Teksasas.

Teksasko lietuvių kapinėse

Teksasko lietuvių kapinėse

Nieko keisto, kad Jorktauno lietuviai pritraukė ir daugybės tyrinėtojų dėmesį – iš Čikagos, Bostono, Vilniaus. Pačios Patricia kontaktus gavome iš Lietuvos mokslininko Vyčio Čiubrinsko, čia tyrinėjusio 2002 m. ir 2004 m. Spėjama, kad Jorktuane iš viso būta apie 75 lietuvių. Neįtikėtina, kad ir po ~160 metų penki jų palikuonys džiaugėsi galį su kuo nors pasikalbėti apie savo kilmę!

Jorktauno lietuvių kapinės

Jorktauno lietuvių kapinės

Jorktauno pavyzdys rodo, kad net ir sunykusi lietuvybė gali atgimti – ir žiežirbą gali sukelti genealoginiai tyrinėjimai. Patricia Hand juos darė dar prieš interneto laikus. Laikais, kai pati Lietuva ir Lietuvos archyvai buvo neprieinami. Turėjo kalnus nuversti ir mažai kas tam būtų ryžęsis. Bet dabar viskas paprasčiau, ir žinios apie Lietuvą lengviau pasiekiamos: aišku, turime stengtis, kad būtų viskas dar lengviau.

Lynn Highley dovanoja savo knygą - ji ištyrė visų, palaidotų Jorktauno lietuvių kapinėse, gyvenimo istorijas

Lynn Highley dovanoja savo knygą – ji ištyrė visų, palaidotų Jorktauno lietuvių kapinėse, gyvenimo istorijas

Tik vienetai gali ir nori skirti šiam reikalui ištisus gyvenimo dešimtmečius – bet daugybė žmonių pasiryžę kilmės paieškoms aukoti savaitę ar mėnesį. Ir nuo to, ar daug atras, priklauso, ar „užsikabins“, ar eis giliau.

Paskatinti tą kibirkštį bandau ir aš – ne tik su „Gabalėliais Lietuvos“, bet ir su truelithuania.com , didžiausiu anglišku interneto portalu apie Lietuvą, kurį kuriu. Kas žino, kiek dar žinių tokios kibirkštys galėtų atverti? Negi Jorktauno lietuvių bendruomenė tikrai buvo vienintelė tokia Teksase ar bent jau didžiausia? O gal tiesiog kitų mažlietuvių palikuonys laiku nepradėjo domėtis kilme? Su kiekviena karta darosi vis sunkiau: pamažu nyksta protėvių laiškai, atsiminimai. Jei ne Jorktauno lietuvių palikuonių įdirbis – jų pastatyti ženklai, atminimo lenta, surinkta muziejaus ekspozicija – šiandien niekaip nebūčiau supratęs, kad ten būta lietuvių bendruomenės. Užrašai ant antkapių – vokiški (Mažojoje Lietuvoje XIX a. viduryje tai buvo elito kalba ir, anapus privačių pokalbių ir laiškų, ją vartojo ir lietuviai). Pavardės – suvokietintos (pvz. Kirlikas tapo Kerlick, taip vieno jų, William, garbei pavadinta net gatvė ir parkas netolimame Niu Braunfelse). Na o visose privačiose Amerikos žmonių palėpėse senų laiškų juk neieškosi…

Kerliko gatvėje

Kerliko gatvėje

Mūsų „uniforminius“ marškinėlius puošė toks tarsi kvadratas, nupieštas ant JAV žemėlapio. Tas kvadratas – daugybės tūkstančių mylių maršrutas. Ties Jorktaunu pasiekėme antrąjį „kvadrato“ kampą ir pasukome į šiaurę. Į Didžiąsias prerijas. Augančio Teksaso automobilių kamščius pakeitė tušti keliai per pievas, šen bei ten kertantys skurdokus „laukinių vakarų“ miestelius su daug apleistų pastatų. Ir kazino reklamos.

Mūsų marškinėliai. Nuotrauka daryta San Antonijuje, artimiausiame mieste nuo Jorktauno, kuriame nakvojome. Čia ryte prieš išvažiuodami einame palei žymų jo kanalą

Mūsų marškinėliai. Nuotrauka daryta San Antonijuje, artimiausiame mieste nuo Jorktauno, kuriame nakvojome. Čia ryte prieš išvažiuodami einame žymiuoju jo pasivaikščiojimo taku palei upę

Oklahomoje laukė vienintelė JAV lietuvių bendruomenė įsikūrusi… Indėnų rezervate. Laukiniai vakarai tęsiasi, bet jau kitokie.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Laukiniuose Vakaruose:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Arizonoje aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Naujojoje Meksikoje aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Teksase aprašas

 

Didžiosios JAV prerijos (Oklahoma, Kanzasas)


Pakeliui iš Los Andželo į Ilinojų, lietuviško paveldo paieškų ekspedicijai „Tikslas – Amerika 2021“ beliko kirsti paskutinį JAV regioną – Didžiąsias prerijas. Tai – žemė galingų tornadų, dust bowl, didžiulių indėnų rezervatų, nykstančių atokių miestelių…

Tai – ir žemė nedidelių, bet labai savitų lietuvių „pirmabangių“ bendruomenių, kurių „nepapildė“ dipukai ar šiuolaikiniai imigrantai. Būtent tai, ką jos paliko po savęs, ir tyrinėjome. Nuo Oklahomos lietuvių, įsikūrusių čoktavų indėnų tautos teritorijoje, iki Kanzas Sičio lietuvių, kurių bendruomenė, atrodo, buvo išnykusi – bet vėl atgimė, o jų palikuonys sukūrė ne vieną naują lietuvišką vietą.

Nykstantis Oklahomos miestelis, kuriame gyvena ir lietuviai

Nykstantis Oklahomos miestelis, kuriame gyvena ir lietuviai

Oklahoma. Indėnų rezervato lietuviai

Atvykome į Oklahomą. Ši valstija turi daugiausiai indėnų tarp visų 50 JAV valstijų. Ir vienintelė lietuvių bendruomenė čia gyvena… čoktavų tautos indėnų rezervate.

Oklahomos lietuviai tikriausiai būtų visai pamiršti, jei ne vienas žmogus, šiaip jau gyvenantis Vakarų pakrantėje: Vilius Žalpys. Jis prie Vilbartono, anapus spygliuotos tvoros, atrado lietuvišką antkapį su Vyčiu – ir išsiaiškino ten buvus didesnes kapines, kurios buvo sunaikintos tiesiant kelią. Tirs palaidojimus radaru.

Čoktavų indėnų kultūrinio centro reklama

Čoktavų indėnų kultūrinio centro reklama

Kartu jis sudomino kilme ištisą grupę lietuvių kilmės oklahomiečių, organizuoja jų Facebook grupę. Vilius suvedė ir mus su pusiau lietuviu, pusiau „lemko“ (ukrainietis) Džimu Kurilko. Džimas – tikra istorijų skrynia. Apie itin pavojingas Oklahomos anglių kasyklas, kuriose žuvo ir jo senelis (bet, visgi, algos buvo geresnės, nei Pensilvanijoje, tad lietuviai kėlėsi iš ten). Apie čoktavus, kukluksklaną, šiuolaikinį skurdą ir kitką, ko neišgirsi kalbėdamas su JAV rytų ar Vidurio Vakarų didmiesčių lietuviais. Jis džiaugėsi pastaraisiais metais sužinojęs daugiau apie Lietuvą, kurioje niekad nebuvo: pavydžiui, niekad nežinojo, kad Lietuvoje pokariu vyko partizaninis pasipriešinimas sovietams. Tai Džimą džiugino. Jis išreiškė viltį, kad, jei jo ukrainiečiai giminės dabar kariauja kur Donbase, tai kovoja Ukrainos pusėje ir piktinosi, kad nedidelę Hartsorno stačiatikų cerkvę, kurią pats lanko, kiti vadina „rusų bažnyčia“.

Su Džimu Kurilko prie jo senelio kapo

Su Džimu Kurilko prie jo senelio kapo

Lietuvybė Oklahomoje matoma tik užrašuose. Užrašuose ant antkapių Hartsorno ir Vilbartono kapinėse: labai senoviniuose ir ilguose, pasakojančiuose apie tų lietuvių gyvenimo vietas ir datas. Ir užraše „Buzidragis“ ant Hartsorno mokyklos: 1981 m. ji pavadinta 25 m. direktoriaus pareigas ėjusio lietuvio garbei. Tikra pavardė – Bažadragis, bet nesuanglinta taip smarkiai, kad nesuprastum kilmės. Įrašėme interviu su Buzidragio anūke Patiricia (Trish). Paklausta, kuo jis nusipelnė mokyklos pavadinimo, ji pasakojo: „Jis palietė labai daug gyvenimų; jis vienodai žiūrėjo į žmones nepriklausomai nuo rasės, kas tada čia buvo reta; jis buvo visiems teisingas, mokytojas iš pašaukimo“.

Patricia Buzidragis prie senelio vardu pavadintos mokyklos rodo jo nuotrauką

Patricia Buzidragis prie senelio vardu pavadintos mokyklos rodo jo nuotrauką

Į Žalpio atrastas kapines tegalėjau pažvelgti iš tolo: jos tebėra anapus spygliuotos tvoros.

„Perlipkim tą tvorą“ – pasiūlė Jim, bet į tokią avantiūrą nesileidau, o ir nereikėjo: kai Vilius toms kapinėms jau skyrė šitiek dėmesio, nieko daugiau už jį per valandą vis tiek nebūčiau atradęs. Savo laiką geriausia skirti toms vietoms, apie kurias niekas kitas nerašo, ar rašė mažai, seniai…

Prie buvusių lietuvių kapinių vienintelį antkapį užtvėrusios spygliuotos vielos

Prie buvusių lietuvių kapinių vienintelį antkapį užtvėrusios spygliuotos vielos

Užtrukę su Jim ilgiau, nei planavome, jau sutemus pasukome į Kanzasą. Tempas: viena valstija į dieną. Keičiasi ne tik peizažai, bet ir, tarkime, greito maisto tinklai (taupant laiką, pagrindinis mūsų maisto šaltinis) – In-N-Out Burger ir Del Taco pamažu išstūmė Whataburger ir Waffle House.

Antkapis su senais lietuviškais užrašais Oklahomoje

Antkapis su senais lietuviškais užrašais Oklahomoje

Tiesa, rasti pavalgyti sunkiau, nei kada nors anksčiau Amerikoje: daug restoranų nedirba dėl darbuotojų trūkumo, ar nedirba ryte (kaip tik prieš mūsų veiklas), arba dirba tik išsivežimui (bet tada negali nusiplauti rankų prieš valgydamas – kas negerai, ypač pandemijos metu).

Makalesterio paminklas čokatavų regiono žuvusiems šachtininkams, kurį jau pasiekėme tik sutemus. Ant plokštės anapus statulos yra ir lietuviškų pavardžių

Makalesterio paminklas čokatavų regiono žuvusiems šachtininkams, kurį jau pasiekėme tik sutemus. Ant plokštės anapus statulos yra ir lietuviškų pavardžių

Kanzasas. Atgimusi lietuvių bendruomenė

Kurdamas www.tikslasamerika.lt lietuviškų vietų JAV žemėlapį informaciją apie kai kurias vietas randu greitai, apie kitas – ilgai užtrunka, bet yra tokių „mistinių“ paveldo vietų, kurios tikrai žinau, kad egzistavo (ar gal net egzistuoja), bet nei internete, nei jokiose man prieinamose knygose neradau jokios informacijos, kur tiksliai.

Viena tokių vietų buvo Kanzas Sičio Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia, apie kurią savo tritomėje „Lithuanian Religious Life in America“ rašė kunigas Valkavičius. Etninių parapijų nemėgęs Kanzas Sičio vyskupas ją uždarė dar 1947 m., bet gal liko pastatas? Jei ne, vis tiek turiu pažymėti jos vietą, juk gali būti įdomu tiems, kas, tyrinėdami savo kilmę, atranda, jog ten krikštytas ar tuokės jų prosenelis ar senelė…

Kanzas Sitis. Strawberry Hill muziejus, kuriame yra ir lietuvių salė

Kanzas Sitis. Strawberry Hill muziejus, kuriame yra ir lietuvių salė

Kanzas Sičio lietuvių kontaktų paieška internete privedė prie Sally Žemaitytės Dannov (ne, ne mano giminaitės), kurios šeima 1980 m. sugebėjo padaryti neįtikėtina: atkurti po bažnyčios uždarymo sunykusią lietuvių bendruomenę. Jie įkūrė ir tautinių šokių kolektyvą „Aidas“ ir ėmė bendradarbiauti su JAV lietuvių bendruomene nepaisant to, kad Kanzas Sityje nebūta dipukų. Jų anglakalbė organizacija netgi oficialiai pripažinta JAV lietuvių bendruomenės apylinke. Tai – gražus (tik, deja, labai retas) pavyzdys, kaip į JAV lietuvių bendruomenę buvo įtraukta ištisa pirmabangių „kolonija“.

Lankydami vienas vietas nuolat planuojame tolimesnius veiksmus. Būdami Kanzas Sityje galutinai susiorganizavome pasakojimus Balzeko muziejuje Čikagoje. Čia jų reklamos Balzeko muziejaus puslapyje, kurias patikrinome kompiuterio ekraane

Lankydami vienas vietas nuolat planuojame tolimesnius veiksmus. Būdami Kanzas Sityje galutinai susiorganizavome pasakojimus Balzeko muziejuje Čikagoje. Čia jų reklamos Balzeko muziejaus puslapyje, kurias patikrinome kompiuterio ekraane

Sally per jauna, kad būtų žinojusi bažnyčios vietą – bet į susitikimą su „Tikslas – Amerika“ pakvietė Boleslovą Strumilą (kurio vardą iš pradžių aplinkiniai sutrumpino iki Bill, o paskui pailgino iki William…). Šis 90 m. vyras dar pats ėjo į tą bažnyčią – ir papasakojo mums (ir mūsų Youtube kanalui „True Lithuania“) jos nelinksmą istoriją. Deja, pastatas nugriautas, sklypas – tuščias, bet vietą pažymėjome. Kitiems nereikės eiti kryžiaus kelių, kad sužinotų tą vietą – juoba, kai jie susidomės tuo, gal jau nebus nieko, kas tą vietą prisimins…

Buvusios Kanzas Sičio lietuvių bažnyčios vietoje

Buvusios Kanzas Sičio lietuvių bažnyčios vietoje

Į žemėlapį ir enciklopediją įtraukėme ir du Kanzas Sičio muziejus – Strawberry Hills muziejuje kiekvienai miesto tautai skirta po kambarį, šitaip saugant jų atminimą (atgimęs lietuvių klubas suorganizavo ir lietuvių kambarį). Ten vyksta ir lietuvių klubo Kūčios, Nepriklausomybės dienos šventės. O į Wyandotte County muziejų vietos lietuviai, šiaip ne taip atgavę iš vyskupijos, sugebėjo nuvežti Šv. Kazimiero bažnyčios varpą su senais užrašais lietuvių kalba.

Lietuvių kambaryje Strawberry Hills muziejuje

Lietuvių kambaryje Strawberry Hills muziejuje

Po nakvynės liūdnokame viešbutyje, kuriame, atrodo, kiekvienas kitas svečias turėjo problemų su narkotikais ar alkoholiu (ech, kiek daug skirtingų veidų turi JAV!), iš Kanzas Sičio per Misūrį pasukome į Ilinojų. Smogė galinga liūtis – vietomis vos matėsi, kur važiuoti. Vėliau Ilinojaus lietuviai aiškino, kad mums dar pasisekė: kažkur ties tuo pačiu 36 keliu, labai panašiu metu, kai važiavome mes, smogė tornadas. Dar vienas Didžiųjų prerijų simbolis – bet džiugu, kad jo nesutikome.

Prie Šv. Kazimiero bažnyčios varpo

Prie Šv. Kazimiero bažnyčios varpo

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Didžiosiose Prerijose:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Oklahomoje aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Kanzase aprašas

 

Sugrįžimas į Ilinojų


Kirtę Misūrio upę atvažiavome į Ilinojų. Ne pirmą, ne paskutinį kartą. Bet šioje valstijoje gyvena daugiausiai Amerikos lietuvių ir ji yra antra pagal lietuviško paveldo vietų skaičių. www.tikslasamerika.lt žemėlapyje jų buvome pažymėję 131 (tik Pensilvanijoje daugiau – 149). Ir šiemet skaičius dar išaugs: nuo 2018 m. sukurtos kelios naujos lietuviško paveldo vietos, sutvarkytos senos.

Tačiau į Ilinojų atvykome ne tik žyėmti žemėlapyje naujus taškus. Žemėlapis ir enciklopedija svarbūs tiek, kiek žmonės juos žino, jais naudojasi. Ir kas gali labiau uždegti norą domėtis lietuvių paveldu, jei ne gyvi pasakojimai-paskaitos? Jų Ilinojuje per septynias dienas turėjome net penkis, o kur dar mažesni susitikimai…

Miestelyje ties Ilinojaus/Misūrio riba

Hanibalo miestelyje ties Ilinojaus/Misūrio riba

Sent Luiso lietuvių bažnyčia – atstatyta!

Pirmoji stotelė Ilinojuje – Springfildas. Retai kada tenka galimybė paskaitą skaityti ten, kur lietuviai neturi nei klubo, nei parapijos. Juk tai reiškia, kad paskaitai reiktų ieškoti patalpų, o tai papildomas darbas ant vietos lietuvių pečių…

Laimė, Springfilde tokiems renginiams salę nemokamai skiria Linkolno biblioteka. Ir ten gyvena puiki vietos lietuvių organizatorė Sandy Baksys, kartu su kitais, 1988 m., praėjus 16 metų po Springfildo bažnyčios uždarymo, sugebėjusi atgaivinti lietuvių organizaciją – ir sukviesti į „Tikslas – Amerika“ susitikimą 18 žmonių.

Prie "Lithuanians in Springfield" lentos Springfilde

Prie “Lithuanians in Springfield” lentos Springfilde, pastatytos Sandy Baksys iniciatyva

Iš Springfildo pasukom į Rytų Sent Lujisą, kur tikslas buvo kiek kitas: nufotografuoti Nekaltojo Prasidėjimo lietuvių bažnyčią iš naujo. Mat 2018 m., kai buvome pirmąkart, kaip tik buvo nuimtas jos modernaus lietuviško stiliaus špilis – architekto Jono Muloko ikoninio „mūrinio koplytstulpio“ viršūnė. Dabar jis jau atstatytas ir bažnyčia visame gražume.

Gaila, kad radome bažnyčią išdaužytais rūsio salės langais. Išdaužyti ką tik, stiklai pažirę: bažnyčia besirūpinantis, stogą tvarkyti svajojantis ketvirtos kartos Sent Lujiso lietuvis Frank Dorris (Dorša) išgirdęs šią žinią nusivylė, bet nenustebo. Apleistų namų pilnas Rytų Sent Lujisas – viena nesaugiausių JAV vietų. Į mūsų paskaitą Springfilde atėjęs Rytų Sent Luise policijoje dirbęs lietuvis Laimutis „Limey“ Nargelėnas – sakė, gal kiek perdėdamas, kad „bažnyčią bandydavo plėšti kasdien, kol neaptvėrė tvora“.

Prie Sent Luiso lietuvių bažnyčios

Prie Sent Luiso lietuvių bažnyčios

Ir visgi bažnyčia stovi, veikia, oficialiai yra lietuviška – nors nuo parapijos įkūrimo prabėgo jau 126 metai (įkurta 1895 m.)! Toks retas pavyzdys kai vadinamasis baltųjų pabėgimas („white flight“) – netgi vienas smarkiausių šalyje – nelėmė lietuvių bažnyčios uždarymo.

Rytų Sent Luiso lietuvių bažnyčia

Rytų Sent Luiso lietuvių bažnyčia

Pietų Ilinojuje – smagiausi „Tikslas – Amerika“ rezultatai

Labiausiai laukėme apsilankymo pietiniame Ilinojuje. Būtent čia 2018 m. „į dienos šviesą išvilkome“ Ledfordo kapines. Tąsyk susitikimo su vietos lietuviais metu vienas žmogus „tarp eilučių“ užsiminė, kad, be mums žinomų dvejų lietuvių kapinių regione, yra dar trečios, visai sunykusios, prie Ledfordo. Kur – nežinojo. Bet vienas žmogus siuntė pas kitą, tas – pas trečią ir galiausiai gavome nurodymus, kaip ten važiuoti. Nuvykę teradome tankų mišką. Bet nuėjęs takeliu į tankmę tada išvydau senus antkapius. Tarp medžių, po krūmais, sąmanomis. Su šimto metų senumo lietuviškais užrašais. Įtraukiau tas kapines žemėlapį, aprašiau „Gabalėliuose Lietuvos“…

Mišku užaugusios Ledfordo lietuvių kapinės 2018 m.

Mišku užaugusios Ledfordo lietuvių kapinės 2018 m.

Tuos mano straipsnius perskaitė Vilius Žalpys ir, kartu su Amerikos lietuvių jaunimu bei vietiniais talkininkais, suorganizavo kapinių tvarkymą (ekspedicija „Šaknys“). Išties, dabar viskas skiriasi kaip diena ir naktis: prakirsti medžiai, daugelis anksčiau išvartytų antkapių pastatyti vertikaliai. Atrodo jau kaip kapinės, o nebe miškas! Džiugu, kad prie to prisidėjau.

Sutvarkytose Ledfordo lietuvių kapinėse

Sutvarkytose Ledfordo lietuvių kapinėse

Smagu buvo aplankyti ir Vest Frankforto lietuvių kapines: kaip pasakojo Teresa Renik, su kuria susipažinome dar 2018 m., mūsų anas atvykimas – dėmesys iš Lietuvos – įkvėpė kapines pagražinti, sulietuvinti: pastatyti ženklus „Lithuanian cemetery“, iškelti trispalvę. Ji plazda iki šiol, yra keičiama.

Vest Frankforto lietuvių kapinėse

Vest Frankforto lietuvių kapinėse

Tiesa, Pietų Ilinojuje laukė ir nusivylimas. Sandy Baksys dar prieš ekspediciją man pasakojo netikėtai radusi Lietuvos nepriklausomybei pagerbti ~1990 m. statytą kryžių Šetlervilyje prie Kentakio sienos, katalikiškame San Damiano Retreat. Nuvykome ten pažymėti žemėlapyje tikslią to kryžiaus vietą. Deja, ilgai jo ieškoję radome kryžių nupjautą, užrašą „Lithuanian Cross“ nuimtą – o juk Sandy dar balandį matė savo akimis jį stovintį…

San Damiano šeimininkai sakė teritoriją parduodantys – o pirkėjai nenori nieko, susijusio su religija. Bet kryžius, kurį, pasirodo, pastatė kažkoks „su akcentu kalbėjęs lietuvis kunigas iš Sent Luiso“, tebėra saugomas ten. Pamėginome rasti jam vietą. Gal į Ledfordą? Vest Frankforto kapines? Prie lietuvių bažnyčios Sent Luise, iš kur buvo kunigas? Lemonto kryžių kalną? Viskam reikia noro. Keli skambučiai ir, atrodo, turime susitarimą: Charles Sakoniy ir Teresa Renik tikrai norėtų savo Vest Frankforto kapines atlietuvinti dar labiau, paimdami kryžių ir pastatydami ten.

Kai pagaliau radome vietą, kur stovėjo kryžius

Kai pagaliau radome vietą, kur stovėjo kryžius

Ilgiau užtruko derinimas su San Damiano: iš pradžių ketinę kryžių greitai abejoti, vėliau jie kiek suabejojo: gal norėjo patikrinti, ar kryžius bus gerbiamas, ar jo nepaims kokie satanistai? Po poros mėnesių gruodžio viduryje pagaliau gavome patvirtinimą iš Sandy Baksys: kryžių San Damiano atiduos Vest Frankforto lietuvių kapinėms. Tačiau paskui reikalas vėl įstrigo: kaip visada, viskas priklauso nuo žmonių. Žiūrėsime, kaip bus.

Iš visos JAV būtent Pietų Ilinojuje mūsų darbas lemia ne tik žemėlapio sudarymą, bet ir pokyčius ant žemės.

Čikagoje ir pakeliui – paskaitų maratonas

„Tikslas – Amerika 2021“ ekspedicija labai intensyvi. Nubudę Vest Frankforte, iš ryto pažiūrėję vietines ir Ledfordo kapines (55 km), įrašę interviu su Charles Sakoniy, stabtelėję prie spėjamos Harisburgo lietuvių bažnyčios vietos (nieko nelikę), 17:30 jau turėjome paskaitą Ilinojaus universitete Urbana-Champaign (už dar 350 km) vietiniam lietuvių studentų klubui – ten taip pat į žemėlapį įtraukėme ir naujai pastatytą lietuvo amerikietiško futbolo žvaigždės Diko Butkaus statulą.

Prie Diko Butkaus paminklo

Prie Diko Butkaus paminklo

Lietuvių studentų susirinko šeši, bet visada įdomu kalbėti kitokiai auditorijai. Įrašėme interviu su Giliumi Aleksa, jau trečiosios kartos JAV lietuviu, kuris puikiai kalba lietuviškai ir domisi Lietuvos istorija, apie ją skaito ir mano svetainėse.

Baltijos studentų klubas Ilijonaus universitete

Baltijos studentų klubas Ilijonaus universitete

Na ir nakvynė Čikagoje (dar už 250 km), ir, kitą dieną, naujas maratonas. Pasakojimas anglų kalba Balzeko muziejuje šeštadienį, interviu Jaunimo centre ir Pasaulio lietuvių centre, naujojo paminklo Adolfui Ramanauskui-Vanagui lankymas, užėjimas į lietuvių Jėzuitų koplyčią (2018 m. kaip tik niekas neturėjo rakto…), interviu su Lietuvių dailės muziejaus vadove Asta Zimkus.

Su Čikagos Lietuvių (jaunimo) centro vadovu prie šio centro

Su Čikagos Lietuvių (jaunimo) centro vadovu Antanu Rašymu prie šio centro

Tada „Tikslas – Amerika“ pasakojimas-paskaita Sisero po mišių sekmadienį ir paskui iš karto – Market parke, o tada dar kelionė į Omahą, kur nakvojome iš sekmadienio į pirmadienį.

Buvo, kas siūlė susitikimo su Sisero parapijiečiais nedaryti: „po pandemijos ateis gal tik 8 žmonės“. Atėjo 16. Be to, man labai svarbu pasiekti visus: jei jau išėjo į mišias, tegu vienu kartu ir gauna galimybę aplankyti paskaitą, kad nereiktų specialiai važiuoti atskirai į kokį Lemontą. Taip pat, kai Sisero lankėme 2018 m., parapijiečiai parėmė projektą, nors jo rezultatai dar nebuvo tokie dideli, kaip dabar – todėl, sulaukus didesnių rezultatų, malonu jais pasidalinti. Buvo misijų sekmadienis ir ypač gera buvo girdėti, kaip kunigas Gediminas Keršys per pamokslą palygino „Tikslas – Amerika“ su bažnyčios misijomis.

Prie įspūdingos Sisero lietuvių bažnyčios prieš Mišias

Prie įspūdingos Sisero lietuvių bažnyčios prieš Mišias

Neabejotinai gausiausiai lankoma visų laikų „Tikslas – Amerika“ paskaita užsienyje buvo Market Parke. Jos klausėsi per 80 žmonių, ten susirinkę ir pagerbti kunigą Jaunių Kelpšą gimtadienio proga – ir labai smagiai pasitiko mus.

Malonu girdėti šitiek daug teigiamų atsiliepimų, džiugesio, kad štai „jauni žonės“ iš Lietuvos tą daro. Smagu matyti, kad žmonės sužino apie naujas vietas savo pačių miestuose, žada lankyti: „Aš iš Pietų Ilinojaus, bet niekad nežinojau, kad ten yra lietuvių kapinių“; „Važinėjame su vyru ‚trokistu‘ po Ameriką, dabar būtinai pažiūrėsime, kokios ten lietuviškos vietos, aplankysime“.

Su Stanely Balzeko sūnumi po pasakojimo Balzeko muziejuje

Su Stanely Balzeko sūnumi po pasakojimo Balzeko muziejuje

Market parke, savo ruožtu, labai smagu matyti tiek „trečiabangių“ lietuvių parapijos veikloje: kai, kaip įpratęs paskaitos pradžioje, paklausiau, iš kurios kas bangos, dauguma pakėlė ranką, kad atvykę po 1990 m. Tiesa, daugelis jau nebe jauni, imigravę ~1990-2004 m. Ech, tik įsivaizduoti galima, jei Lietuva nebūtų ES narė ir didysis „trečiabangių“ srautas nebūtų pasukęs į Vakarų Europą – kokios gyvos dabar būtų JAV lietuvių bendruomenės, kiek didingų bažnyčių būtų buvę išsaugota: daugybė parapijų, klubų, būtų gyvi it Market Parko bažnyčia…

Market Parko lietuvių parapijoje po Mišių

Market Parko lietuvių parapijoje po Mišių

Kartais sulaukiu ir klausimų, kodėl ta ar kita vieta paskaitoje nepaminėta. Tačiau paskaita – tik ledkalnio viršūnė. Net visų man asmeniškai įdomiausių lietuviškų vietų JAV niekaip į ją nesutalpinčiau, šitiek jų daug. Visos jos – jau virš 750 – aprašytos www.gabaleliailietuvos.lt enciklopedijoje ir www.tikslasamerika.lt žemėlapyje.

Tą savaitgalį vyko „Open House Chicago“ ir šeštadienį šiaip ne taip spėjau aplankyti kelias vietas, tarp jų – naujai kuriamą Packingtown skerdyklų muziejų. Ten – ne tiek ir mažai informacijos apie lietuvius skerdikus, yra ir Šv. Kryžiaus bažnyčios nuotrauka.

O sekmadienį iš Market Parko jau reikėjo skubėti į Omahą. Dar 760 km, skersai visą Ilinojų ir Ajovą. Dar vienas atvykimas apie vidurnaktį – šįsyk į JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos pirmininko Arvydo Urbonavičiaus namus. Ir kartu į lietuvių koloniją, kuri tarp visų miestų į vakarus nuo Ilinojaus lietuvių paveldo kiekiais nusileidžia tik Los Andželui.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Ilinojuje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Sent Luise aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Pietų Ilinojuje aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Urbana-Šampeine aprašas
4. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Čikagoje aprašas
5. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis
6. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Ilinojuje žemėlapis

 

Omaha, Nebraska


Apie Omahos lietuvybę, prieš ten apsilankydamas, turėjau susidaręs du skirtingus vaizdus.

Pirmasis – kad Omaha yra viena pačių didžiausių lietuvių kolonijų, kažin kaip užgimusi taip toli nuo visų likusiųjų. Juk ten ir du veikiantys lietuvių restoranai/kepyklos. Lietuvių bažnyčia Omahoje uždaryta, bet tik 2014 m. – beveik iki pat tos datos ten kunigavo lietuvis. Dar 2015-2017 m., kai vykau į pirmą „Tikslas – Amerika“ ekspediciją rytų JAV, iš Omahos sklido istorijos apie naujai statomą skulptūrinį kompleksą „Saulės takas“, apie naujai nutapytą įspūdingą lietuvišką freską senajame lietuvių rajone. Ir net JAV LB krašto valdybos pirmininkas Arvydas Urbonavičius gyvena Omahoje!

Saulės take

Saulės take

Tačiau mano entuziazmą kiek šaldė paties pirmininko pasakojimai. Dar telefonu jis papasakojo, kad bendruomenės amžiaus vidurkis viršija 80 m., ji spėriai nyko: 1995 m., kai jis imigravo į JAV, į lietuvių šventes Omahoje susirinkdavo 300-400 žmonių, dabar – vos keliasdešimt. Priešingai nei Čikagoje, Klivlande ar Detroite, mažai kartų kaitos: jaunimas Omahoje sudarė mišrias santuokas ir lietuvybe mažai domisi, o trečiabangių beveik neatvyko.

Lietuviškų maršų kūrėjo Broniaus Jonušo kapas Omahoje

Lietuviškų maršų kūrėjo Broniaus Jonušo kapas Omahoje

Omaha. Kas šiandien ten lietuviško?

Kaip jau pačioje Omahoje pasakojo senieji vietos lietuviai Aldona Tanner ir Albinas Reskevičius, Omaha buvo viena didžiausių JAV dipukų kolonijų. Ir ją sukūrė praktiškai vienas žmogus – kunigas Jusevičius. Jis nedidelėje pirmabangių Omahos Šv. Antano bažnyčioje klebonavo tuo metu, kai buvo ieškoma, kur padėti dipukus iš Vokietijos stovyklų. Daugybė dipukų norėjo patekti į JAV, bet JAV ribojo patekimą: įleido tik turinčius iškvietimą/laidavimo raštą. Tokius paprastai išrašydavo JAV gyvenę giminės, bet tik mažuma visų dipukų turėjo giminių JAV… Jusevičius savotiškai „apėjo sistemą“: „štampavo“ kvietimus/laidavimo raštus pats, prašė tai daryti aplinkinius, o atvykėlius apgyvendindavo kad ir bažnyčios rūsyje… Bendruomenė šitaip tapo be galo galinga, teko net statyti naują mokyklą.

Prie apleistos Omahos lietuvių mokyklos

Prie apleistos Omahos lietuvių mokyklos

Jusevičiaus figūra – viena didžiausių ant įspūdingos freskos lietuviams, kuri dabina lietuvišką kepyklą. Ten – ir Omahos lietuvių istorija, ir simbolinės krepšinio varžybos, gausybė simbolių (pavyzdžiui, į kadaise veikusius Omahos lietuvių barus vedantys keliai, sudarantys Gedimino stulpų formą). Freskos idėją pasiūlė miestas, o mintis, ką atvaizduoti toje „lietuviškoje pasakoje“, davė daug Omahos lietuvių.

Lietuvių pasakos freskos fragmentas

Lietuvių pasakos freskos fragmentas

Kepyklėlė – Omahos lietuvybės koziris. Daugybėje miestų manęs klausia: „Bažnyčios gražios, kapinės įdomios, bet kur nusipirkti lietuviško maisto, duonos?“. Ir neturiu ką atsakyti: lietuviškos virtuvės nerasi nei Niujorke, nei Los Andžele, nei daugybėje istorinių lietuviškų miestų. Bet Omahoje bent jau kepykla liko – viena paskutinių Omahos „šeimyninių kepyklėlių“ apskritai.

Omahos lietuviškos kepyklos savininkai prie freskos

Omahos lietuviškos kepyklos savininkai prie freskos

Kaip pasakojo kepyklos savininkai Mackevičiai, kepyklą savo rankom lietuviai pastatė dar 1963 m. Be istorinės „Lithuanian Bakery and Deli“ Mackevičių šeimai priklauso ir nauja „Lithuanian Bakery and Kafe“ moderniame prekybos parke. Napoleono tortus (tiesa, amerikietiškai saldesnius, nei įprasta Lietuvoje) ir juodą duoną kepa ne tik jau mirusių įkūrėjų Mackevičių sūnūs ir anūkai, bet ir ne vienas samdytas darbuotojas. Kaip interviu pasakojo broliai Mackevičiai, raktas į išlikimą – prekyba internetu, prekyba prekybos centruose. Išties, vėliau net San Franciske sutikome lietuvę, kuri užsisako Omahos Napoleonus. Bet daug klientų net ne lietuviai.

Deja, kitos Omahos lietuvybės tvirtovės krito. Tarp jų ir Jusevičiaus atgaivinta bažnyčia: 2014 m. ji uždaryta, parduota ispanams. Lietuvių mokyklos, vienuolynas stūkso užkaltais langais. Beliko kertiniai akmenys, nuplyšęs užrašas.

Prie uždarytos Omahos lietuvių bažnyčios

Prie uždarytos Omahos lietuvių bažnyčios

Apie 1980 m. dipukai iš Omahos ėmė keltis kitur, bet tikrasis smūgis bendruomenei – nutautėjimo. JAV lietuvių bendruomenės pirmininkas Arvydas Urbonavičius gailėjosi, kad Omahos lietuvių jaunimas ne tik, kad nemoka lietuviškai – ir šeimos istorijos daugeliui neįdomios. Įrašėme interviu su 92 m. Albinu Reskevičiumi, Aldona Tanner, pasakojimus apie parapiją, dipukų atvykimą, uždarymą – paskelbsime Youtube, gal kas iš toliau susidomės.

Bet pokalbiuose po mūsų paskaitos apie lietuvišką paveldą JAV išgirdome dar daug įdomių istorijų: apie tai, kaip dipukai plaukė per vandenyną, kokie baugūs atrodė Niujorko dangoraižiai, kaip išvydo pirmąkart juodaodžius ir pan. Šiuolaikiniam žmogui atrodo, kas čia tokio – bet Europa ir Amerika tada dar buvo skirtingi pasauliai. Deja, istorijų daug, laiko mažai, visko neįrašysime…

Freskos fragmentas su kunigu Jusevičiumi

Freskos fragmentas su kunigu Jusevičiumi

Pas JAV LB KV pirmininką – apie būdus įtraukti jaunimą

Vakarą su Arvydu Urbonavičiumi praleidome kalbėdami apie tai, kaip saugoti lietuvybę, lietuvišką paveldą ir – svarbiausia – kaip paskatinti naująsias kartas laikyti save lietuviais, tuo domėtis? Savo idėjas esu surašęs ilgame „Gabalėliai Lietuvos“ straipsnyje, bet džiugu, kad mintys su A. Urbonavičiumi sutapo: naivoka tikėtis, kad greitai judančiame šiuolaikiniame pasaulyje daug žmonių įsipareigotų savanoriauti iš karto visam gyvenimui, kaip kadaise pasišvęsdavo lietuvių parapijoms ar klubams. Bet jaunimas savanoriauja, tik kitaip: laikinai, savo srityse. Tačiau jei patinka, kitais metais tęsia toliau. Puiki galimybė tokiai laikinai savanorystei – „Šaknys“ programa, sutvarkiusi mūsų 2018 m. į dienos šviesą ištrauktas apleistas Ledfordo lietuvių kapines Ilinojuje. Lai ji tęsis, lai atsiras daugiau tokių.

Gal pvz. savanoris galėtų perfotografuoti senus dokumentus, skaitmenizuoti? Tai jau daroma „Lithuanian Archives Project“, bet niekada negana… Gal jaunuoliai galėtų savanoriauti lietuvių muziejuose, vesti ekskursijas svečiams, prieš tai išklausę eksponatų istorijas iš tų muziejų įkūrėjų? Gal galėtų atverti lietuviškas vietas „Open House Chicago“? Kurti tinklapius ir socialinės žiniasklaidos paskyras to neturinčioms lietuviško paveldo vietoms (klubams, parapijoms, muziejams, kapinėms)? Įrašinėti senų lietuvių pasakojimus ir skelbti internete – „Youtube“, „Facebook“, „Tiktok“ ir t.t.?

Su A. Urbonavičiumi "Saulės take"

Su A. Urbonavičiumi “Saulės take”

Įdomių ir prasmingų veiklų jaunimui daug, o kartu tai ir būdas labiau prisirišti prie savo kilmės, susipažinti su kitais lietuviais – net ir tiems, kurie lietuviškai nebekalba. Taip „praktiškai ir naudingai“ atrasti lietuvybę jaunimui daug įdomiau, nei tiesiog atsivertus seną knygą. Na ir aš pats „Gabalėlius Lietuvos“ pradėjau 2012 m., būdamas 25 metų amžiaus. Tai irgi pavyzdys tokios savanorystės kuri, turbūt, patrauklesnė šiuolaikinėms kartoms: „nepririšta“ prie vietos, susijusi su moderniomis technologijomis (jaunimui „įaugusiomis į kraują“), suteikianti daug galimybių pažintims su naujais įdomiais žmonėmis.

Omahos lietuviškos freskos fragmentas

Omahos lietuviškos freskos fragmentas

Ne kartą sulaukiau ir prašymų „priimti į Tikslas – Amerika ekspedicijas“ daugiau žmonių – deja, kol kas finansavimo ir dviems žmonėms vos užtenka, bet, kaip aš sugalvojau „Gabalėlius Lietuvos“, kaip kiti žmonės sugalvojo „Šaknis“ ar „Misija: Sibiras“, tikiu, kad įmanoma sugalvoti dar dešimtis lietuvių kilmės jaunimui įdomių ir prasmingų projektų.

Išlikęs Šv. Antano bažnyčios kertinis akmuo

Išlikęs Šv. Antano bažnyčios kertinis akmuo

Pokalbį su A. Urbonavičiumi vis pertraukdavo įvairūs svarbūs skambučiai JAV lietuvių bendruomenės klausimais: nuo kolegų JAV lietuvių lyderių iki Lietuvos Seimo narių. Esu susitikęs su ne vienos kitos lietuvių bendruomenės pirmininku, bet JAV LB krašto valdybos vadovo pareigos pasirodė kur kas labiau panašios į valstybės prezidento. Didelis valdžios „aparatas“, valdžių pasidalijimas, biudžetai, galybė „persipynusių“ organizacijų nuo bažnyčių iki mokyklų, nuo senelių namų iki tūkstančius pritraukiančių šokių švenčių. Ir kontaktai su Lietuva praktiškai „valstybiniu lygiu“. Kaip savanoriškai veiklai šitiek daug!

Kaip ten bebūtų, JAV lietuvių bendruomenė yra tarsi visos kitos pasaulio lietuvių bendruomenės kartu paėmus! Daugelio kitų šalių lietuvių bendruomenės savo masteliais ir sistema prilygsta nebent paskiroms JAV lietuvių bendruomenės apylinkėms…

Omahos lietuvių kepykloje

Omahos lietuvių kepykloje

Bendruomenių, kurios neįtrauks jaunimo, laukia panašus likimas, kaip Sū Sityje, Ajovoje, į kurį nuvykome iš Omahos. Ten sutikome du senyvus lietuvius. „Be mūsų daugiau nėra“ – jie sakė. O juk buvo 800 žmonių lietuvių parapija, uždaryta tik 1998 m.. Dabar „paskutinieji Sū Sičio lietuviai“ mėgina išgelbėti bent jau bažnyčios detales atminčiai – bet apie tai jau kitame straipsnyje.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Omahoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Omahoje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Omahoje žemėlapis

 

Misūrio slėnis ir kelias link vakarų


Omaha paliko didelį, bet kartu ir kiek slogų įspūdį – lietuvybe besidominčių ten kadais buvo daug, liko mažai.

Po Omahos „Tikslas – Amerika“ ekspedicija pasuko į ilgą kelią per vietas kur lietuviški pėdsakai vis retėjo, retėjo, galiausiai visai išnyko beveik iki pat Ramiojo Vandenyno krantų.

Pirma stotelė tame kelyje – Sū Sitis, kuriame lietuvius radome tik bendrų pažįstamų dėka. Paskui – Wilno, kurio sąsajos su Lietuva dar mažiau aiškios. Ir galiausiai dešimtys, šimtai retėjančių miestelių, lygumų, kalnų be nieko lietuviško.

Pakelės miestelis Pietų Dakotoje (Dedvudas)

Pakelės miestelis Pietų Dakotoje (Dedvudas)

Sū Sitis. Vieno žmogaus kova už lietuvių bažnyčios akmenis

Lietuvių bendruomenių, kurios neįtrauks jaunimo, deja, laukia panašus likimas, kaip Sū Sityje, Ajovoje. Sutikome ten du lietuvius. „Be mūsų daugiau nėra“ – jie sakė. O juk buvo 800 žmonių lietuvių parapija, uždaryta tik 1998 m., buvo 10 dipukų šeimų.

Du paskutiniai Sū Sičio lietuviai

Du paskutiniai Sū Sičio lietuviai

Bažnyčią 2007 m. nugriovė. Taip neliko ir vietos, kur jaunimas galėtų „įsikabinti“ į lietuvybę. Senieji dar bendravo tarpusavy, bet juos šienavo mirtis. Gal paskutinis lietuviškai kalbantis miesto gyventojas Leonas Skuodas, atrodo, turi tikrą gyvenimo misiją: išgelbėti kuo daugiau nugriautos Šv Kazimiero lietuvių bažnyčios detalių. Jis sugebėjo ir kertinius akmenis prieš griovimą išimti, ir šešis vitražus išsimontuoti, ir net visą kupolą su kranu nusikelti – juk visą gyvenimą pradirbo statybininku. Deja, rasti, kur visa tai išsaugoti ateities kartoms, pasirodė sunkiau: kelias valandas važinėjome nuo vienos vietos prie kitos žiūrėdami, kur kas „laikinai guli“.

Leono Skuodo padaryta bažnyčios griovimo nuotrauka

Leono Skuodo padaryta bažnyčios griovimo nuotrauka

Labiausiai kol kas pasisekė dviems Valeškos paveikslams ir Šv. Kazimiero statulai – jie jau „su visam“ „Trinity Heights“ šventovėje, tokiame gražiai sutvarkytame religinių skulptūrų parke. Leono Skuodo svajonė, kad ten, tarsi kokia atskira skulptūrinė ekspozicija, atsirastų ir visa kita iš Šv. Kazimiero bažnyčios. Bet kol kas didžiulį bažnyčios kupolą radome anapus „State Steel Supply Company“ saugojimo aikštelės tvoros, vitražai saugomi kažkur Nativity parapijos palėpėje, o, norėdami pamatyti akmenis su lietuviškais užrašais, turėjome važiuoti į Leono sūnėno fermą, kur šis augina kukurūzus. Akmenys įdomūs, vienas su užrašu „Šv. Kazimiero maldnamis“ – atrodo, vietoje slavizmo „bažnyčia“ Sū Sičio lietuviai mėgino išpopuliarinti lietuvišką žodį…

Prie išsaugoto 'Maldnamio' akmens su Leonu Skuodu

Prie išsaugoto ‘Maldnamio’ akmens su Leonu Skuodu

Ieškome bažnyčios detalių svirne

Ieškome bažnyčios detalių svirne

Ar 82 m. Leonas Skuodas spės pastatyti „Trinity Heights“ išsvajotąjį paminklą? Būtų labai gražu, jei visas jo daugybės metų darbas nenueitų perniek. Juk ne taip ir lengva buvo suorganizuoti ištiso kupolo nukėlimą, gauti tam vyskupo leidimą, rasti viskam saugojimo vietas ir ten nuvežti. Gali ir Sū Sityje atsirasti gražus paminklas lietuviams – ir, manau, būtų gražu, jei Leonui su tuo padėtų ir kiti JAV lietuviai.

Gražiame Trinity Heights parke

Gražiame Trinity Heights parke

Lenkų įkurtas Minesotos Vilnius ir trijų dienų kelionė į Vakarus

Iš Sū Sičio per begalines fermas išvykome į šiaurę, link Minesotos. Tiesūs keliai, formuojantys taisyklingus ūkių kvartalus, pavieniai kaimai. Vienas tokių – Wilno, pavadintas Vilniaus garbei, tikriausiai įkurtas Vilnijos lenkų. Mažytis kaimelis, gal keliasdešimt žmonių – bet turi didelę bažnyčią. Ji veikia, visas vidus apstatytas pastoliais – remontuoja. Kažkaip atrodo, kad lenkų parapijos visada gyvesnės, nei lietuvių…

Pagridninė Wilno gatvė, beje, vadinasi Kowno (Kauno).

Kowno gatvė Wilno kaime tarp Minesotos ūkių

Kowno gatvė Wilno kaime tarp Minesotos ūkių

Stabtelėjimas, kelios nuotraukos, bergždžios pastangos rasti kapinėse bent kiek akivaizdžiai lietuviškų pavardžių (juk galėjo tada, XIX a., kai kurtas Wilno, imigruoti kartu su lenkais) ar bent jau ant seniausių antkapių parašytų kilmės vietų. Esu beveik įsitikinęs, kad Wilno įkūrė Vilnijos lenkai, bet turiu būti kuo labiau užtikrintas: Wilno parapijos knyga rašo, kad kolonistai buvo kilę iš „Rusijos Vilna kaimo“ ir, nors lenkų parapijas tyrinėjanti sesuo Genovefa iš Orchard Lake lenkų seminarijos, su kuria susisiekiau šiuo klausimu, irgi tos nuomonės, kad žodis „kaimas“ yra klaida, papildomi įrodymai nepamaišytų.

Prie Wilno bažnyčios

Prie Wilno bažnyčios

2600 km kelias į Vakarus per Amerikos gamtą

Iš Wilno pasukome į Vakarus, į nuostabų Minesotos, paskui jau Pietų Dakotos saulėlydį. Jau sutemus stabtelėjome prie Sū Folso apšviestų krioklių. Laukė ilgiausias šioje ekspedicijoje atstumas be jokių lietuviško paveldo vietų – net 2600 kilometrų, trys ištisos dienos. Iki tol kiekvienoje valstijoje, per kurią važiavau, rasdavau ką įtraukti į tikslasamerika.lt žemėlapį. Bet dabar ištisose valstijose – Pietų Dakotoje, Vajominge, Montanoje, Aidache – nenusimatė jokių tvirtų lietuviškų ženklų. Tačiau to valstijos – pakeliui: privalėjome apvažiuoti pilną ratą, nes išsinuomoti automobilį Vakarų pakrantėje, o grąžinti Vidurio Vakaruose (Midwest) – be galo brangu.

Minesotos saulėlydis. Pakabinta indėniška 'sapnų gaudyklė', dovanota Džimo Kurilko

Minesotos saulėlydis. Pakabinta indėniška ‘sapnų gaudyklė’, dovanota Džimo Kurilko

Derlingas žemes pakeitė vėjo nugairintos prerijos. Pietų Dakota. Kraštai taip retai gyvenami, kad viešbučiai užsidarė kokią 9 val. vakaro: rasdavome tik užrakintas duris. Pernakvojome automobilyje, aikštelėje sunkvežimių vairuotojams prie Čamberleno Pietų Dakotoje. Darsyk pasidžiaugėme, kad, neturėdama mažų automobilių, autonuoma už tą pačią kainą davė didesnį, tad miegoti visai patogu.

Nakvynė automobilyje

Nakvynė automobilyje

Pylė lietus, paskui jau drėbė sniegas. Palei 90 kelią – ir branduolinių raketų paleidimo aikštelės – juk tai yra vienos atokiausių JAV žemių. Dar vėliau – Bedlendo nacionalinis parkas, nuostabūs Juodieji kalnai, kuriuose – Rašmoro kalno prezidentai (spėjome trumpam stabtelti kaip tik prieš juos aptraukiant debesims).

Promenada su visų JAV valstijų vėliavomis prie Rašmoro kalno

Promenada su visų JAV valstijų vėliavomis prie Rašmoro kalno

Vajomingas. Vėl lygumos, iki ties horizontu pasirodė vienišas didžiulis kalnas – Velnio bokštas. Paskui – Jeloustouno geizerių garai, briedžiai ir elniai. Visą ekspediciją būgštavome, kad dėl kokios pūgos ten uždarys kelius, ar bent jau prireiks ant karštoje Kalifornijoje išsinuomoto automobilio vasarinių padangų kabinti grandines (to gyvenime nesame darę: Lietuva juk lygi). Bet pasisekė, Uolėtuosiuose kalnuose spigino saulė, Pietų Dakotos sniegas liko užmaršty.

Nuomotu automobiliu sustojome prie Velnio bokšto Vajominge

Sustojome prie Velnio bokšto Vajominge

Tuščios, tuščios žemės su labai retais „laukinių vakarų“ miesteliais, po kurių koks 30 000 gyv. Montanos Butte miestas atrodė it didmiestis.

Automobilių kelias per Jeloustouną

Automobilių kelias per Jeloustouną

O anapus laukė jau Vakarų Pakrantė. Roslyno lietuvių kapinės, Portlandas, ir posūkis į ekspedicijos pradžią – Los Andželą, Kaliforniją.

Kaip „Tikslas – Amerika 2021“ paveikė pandemija?

Važiuojant per JAV 2021 m. keičiasi ne tik gamtovaizdis, o ir požiūris į pandemiją. Kai nuvažiavome iš Ilinojaus į Nebraską – kaukės staiga išnyko. Pietų Dakotoje, rodos, pandemija išvis jau buvo užmiršta. Ją labai netiesiogiai priminė nebent atsišaukimai ant namų, automobilių: „I didn‘t see Democrats so mad since we freed their slaves“ ir panašūs.

Aidache pamažu pradėjome „kelionę atgal į 2020 m.“: degalinėje pusė pardavėjų su kaukėmis, o ant hot dogų neleido užsidėti „toppings“: „dėl COVID tai atšaukta“. Na o vakarų pakrantėje jau vėl kaukės, ribojimai, ten laukė ir vienintelis kartas, kai JAV iš mūsų paprašė vakcinacijos įrodymo.

Pagaliau gera darbo vieta (istoriniame viešbutyje Dedvude)

Pagaliau gera darbo vieta (istoriniame viešbutyje Dedvude)

Ir vis tiek palyginus su tuo, kas darosi Europoje – ir Kalifornijoje yra laisvė. Tuo metu, kai judėjome atgal į JAV vakarus, pavyzdžiui, Latvija vėl įsivedė karantiną: įsakė užsidaryti visoms, valdžios nuomone, nebūtinoms parduotuvėms, paslaugų vietoms, verslams, uždraudė žmonėms eiti į lauką po 8 val. vakaro…

Didžiausia bėda, su kuria susidūrėme JAV per „Tikslas – Amerika 2021“ ekspediciją – deficitai. Tarkime, mikroschemų deficitas lėmė automobilių deficitą, o šis užkėlė autonuomos kainas bent dvigubai ar trigubai. „Dvigubai ar trigubai“ dar gerai – laiku neužsakius, palyginus su 2018 m. automobilis galėjo kainuoti ir penkiagubai.

Stabtelėjimas Dakotos prerijose

Stabtelėjimas Dakotos prerijose

Bet didžiausias iššūkis tokioje ekspedicijoje mums buvo darbuotojų trūkumas: JAV valdžios išmokėtos didžiulės pašalpos nedirbantiesiems lėmė, kad daugybė žmonių Amerikoje dirbti nebenori – ir, kadangi tai lėmė federalinės valdžios politika, taip yra visose valstijose. Ką tai reiškė mums? Na, atvažiuoji į kokią greito maisto užkandinę pavalgyti ir „pabučiuoji duris“. Gali būti visai uždaryta nes „short-staffed“. Gali būti darbo laikas sutrumpintas, palyginus su skelbiamu internete: nedirba ryte, nedirba vakare (o juk valgyti reikia ir tada). Gali būti milžiniškos eilės. Gali būti leidžiama imti maistą tik išsinešmui (trūkstant valytojų, draudžia net užeiti nusiplauti rankas – o intensyvios ekspedicijos pandemijos sąlygomis metu valgyti purvinomis rankomis norisi mažiausiai).

Bizonai, sutikti vakarinėje Jeloustouno pusėje

Bizonai, sutikti vakarinėje Jeloustouno pusėje

Ne kartą mums tai tiesiog reiškė, kad tekdavo važiuoti alkaniems, valgyti tik du kartus į dieną. Nes ekspedicijos grafikas intensyvus: neturėjome laiko važinėti nuo vieno restorano prie kito žiūrėdami, kuris dirba. Dažnai galėdavome sau leisti tik vieną ar du, na gal tris mėginimus. Jeigu keli restoranai iš eilės pažymėti ženklais „neveikia“ ar laukti maisto būtų tekę pusvalandį, reikėdavo valgio atsisakyti: valgymo pertraukėlei numatytas laikas jau būdavo „sudegintas“ paieškoms. Gerai, jei bagažinėje dar būdavome išsaugoję kokią bulvių traškučių dėžutę iš „Dollar Tree“, kurią galėdavome sugraužti pakeliui (didžiąją ekspedicijos dalį buvo labai karšta ir daugelio „rimtesnių“ maisto produktų automobilyje laikyti negalėjome, tuo tarpu pakeliui stabteldavome tik pernakvoti ir važiuodavome toliau).

Jeloustouno Didžiojo kanjono krioklys

Jeloustouno Didžiojo kanjono krioklys

Kaip ten bebūtų, šios problemos – menkos, palyginus su tuo kas galėjo būti, ko bijojome: kad JAV neįleis, kad daug lietuviškų objektų (pvz. lietuvių bažnyčios) bus uždaryti dėl karantinų. Daugelis sutiktų JAV lietuvių apskritai nustebdavo išgirdę, kad sugebėjome patekti į JAV – juk visa ekspedicija vyko dar kol JAV sienos europiečiams nebuvo atidarytos (nuo 2021 m. rugsėjo 28 d. iki lapkričio 6 d.). Taip, skridome į priekį pakeliui praleisdami 14 d. Kolumbijoje – bet girdėjome ne vieną istoriją, kaip kas nors irgi bandė tą padaryti, bet nepavyko, nes pražiūrėjo kokią smulkmeną…

Vajomingo peizažas

Vajomingo peizažas

Na ir, ačiū Dievui, nesusirgome COVID. Ir nesusirgome niekuo apskritai: šiais laikais juk ekspedicija galėjo „griūti“ ir dėl elementarios slogos, nes kai kurie žmonės būtų bijoję susitikti, o ir pats nebūčiau jautęsis jaukiai su sloga bendraudamas su vyresnio amžiaus žmonėmis. Nors ir buvome skiepyti rugpjūčio mėn. (apie du mėnesiai iki ekspedicijos) ir imunitetas turėjo būti stipriausiame taške, dėl visa ko ir valstijose, kur tai neįprasta, nešiojome respiratorius (KN95 ir pan.), juos keitėme vis naujais kasdien ar dažniau. Bet kokio peršalimo pasigavimas juk galėjo sugriauti ekspediciją, o COVID – sukelti išvis daug bėdų ne tik mums.

Jeloustouno karštosios versmės

Jeloustouno karštosios versmės

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Sū Sityje ir Minesotoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Sū Sityje aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Minesotoje aprašas

 

Vakarų pakrantė


Po ilgos kelionės aplink JAV, į www.tikslasamerika.lt žemėlapį įtrauktų daugiau nei pusšimčio lietuviško paveldo vietų, vėl grįžome į Vakarų pakrantę. Per Kordiljeras persivertėme į Vašingtoną, garsėjantį ir puikiai sutvarkytomis Roslyno lietuvių kapinaitėmis – vienintelėmis JAV vakarų pakrantėje.

Pakelės aikštelėje "verčiantis" per Kordiljeras

Pakelės aikštelėje “verčiantis” per Kordiljeras

Roslyno lietuvių kapinės ir savanoris jų „šeimininkas“

Vienas labiausiai lauktų susitikimų „Tikslas – Amerika 2021“ – su Viliumi Žalpiu jo sutvarkytose lietuvių kapinėse Roslyne. Ten radome daugiau, nei tikėjomės: 2018 m. Vilius Žalpys pastatė dar ir kryžių lietuviams gretimame Kle Elume. Mus pasitiko ir Viliaus pakviesti ir vėl į vieną klubą surinkti vietos lietuvių angliakasių palikuonys. Deja, paskutinė lietuviškai kalbėjusi moteris mirė jau prieš kelis metus.

Su Viliumi Žalpiu prie jo pastatyto kryžiaus Kle Elume

Su Viliumi Žalpiu prie jo pastatyto kryžiaus Kle Elume

Roslyne taip pat radome ne šiaip sutvarkytas kapines – radome ir trispalvę, paminklą su surašytais visais lietuviais, palaidotais regione (ne tik tose kapinėse). Visas pavardes, šeimų istorijas išsiaiškino Vilius Žalpys – o tiems lietuviams, kurių palaidojimo vietas rado, bet antkapiai nebuvo išlikę, pastatė naujus, tautinius.

Skaitome ant paminklo nugaros surašytas Roslyne palaidotų lietuvių pavardes

Skaitome ant paminklo nugaros surašytas Roslyne palaidotų lietuvių pavardes

Na ir dar gretimos lenkų kapinės, kuriose irgi palaidota lietuvių. Nors vėliava ten plazda, Roslyno lietuvių nusivylimui, tik lenkų, Vilius Žalpys ir ten išrūpino paminklinę lentą, kad tai „Polish-Lithuanian Cemetery“. Kiek daug gali vienas žmogus, rimtai užsiėmęs tuo reikalu! O dar ir miestelis Roslynas gražus, tvarkingas, populiarus tarp Siatlio gyventojų. Į „istorinių kapinių kompleksą“ pilna rodyklių, miestelis net prie jų pastatė ekraną turistams, kuriame rodomos ir lietuvių šventės kapinėse. Prie tų švenčių gausiai jungiasi ir „trečiabangiai“, daugiau šioje valstijoje neturintys jokių simbolinių lietuvybės ženklų. Pasak Viliaus Žalpio, bent keli jų norėtų ir pasilaidoti Roslyne… „Atvykite į Vėlines Roslyno kapinėse“ – mus kvietė vietos lietuviai. Deja, maršrutas jau suplanuotas – iki Vėlinių turėjome nuvažiuoti iki Los Andželo, nuskristi į Čikagą…

Viliui Žalpiui įteikiu spausdintą "Tikslas - Amerika" žemėlapį

Viliui Žalpiui įteikiu spausdintą “Tikslas – Amerika” žemėlapį

Vilius (beje, ir pagal savo profesiją kapinių direktorius) savo darbų Roslyno apylinkėmis neužbaigė. Dabar mėgins pažymėti sunaikintas lietuvių kapines Oklahomoje, jau tvarkė 2018 m. mūsų aptiktas itin apleistas lietuvių kapines Ledforde, Ilinojuje…

Kai įrašinėjame daugelio JAV lietuvių interviu, paprastai būna vienas pagrindinis klausimas, vienas paveldo objektas, apie kurį tas žmogus žino geriau už kitus. O Žalpio klausinėjome ne tik apie Roslyną ar Kle Elumą, net ne tik apie Oklahomą ir Ilinojų – iš jo juk sužinojome dar ir apie Šiluvos Marijos paminklą Naujojoje Meksikoje. O ir apskritai knietėjo užduoti klausimą – kaip jis, pirmabangių palikuonis, taip sieja savo gyvenimą su lietuvybe, puikiai išmoko lietuviškai. Pirmabangių palikuonis, su kuriais galėjau laisvai kalbėti lietuviškai, galiu suskaičiuoti ant pirštų… Atsakymus iš paties Žalpio lūpų galėsite išgirsti mūsų Youtube kanale „Gabalėliai Lietuvos“.

Istoriniame Roslyno miestelyje

Istoriniame Roslyno miestelyje

Portlandas – gražus koplytstulpis ir liūdnos istorijos

Po Vašingtono laukė vienintelė Oregono lietuviško paveldo vieta – Jono Muloko koplytstulpis Portlando Grotoje – gražiame krikščioniškame parke ant kalno.

Ten paskyrėme ir susitikimą su savo klientu iš Portlando, kurio šeima atvyko iš Žemaičių Naumiesčio: jis nori atsikurti lietuvių pilietybę. Kadangi į Portlandą persikėlė iš Čikagos, apie lietuvišką koplytstulpį iki šiol nežinojo: visada smagu parodyti užsienio lietuviams lietuviškas vietas jų pačių miestuose.

Portlando lietuviškas koplytstulpis

Portlando lietuviškas koplytstulpis

Puikiai praėjo ir „Tikslas – Amerika“ paskaita apie lietuvišką paveldą Portlande, vietos bendruomenės lyderių Babarskų namuose: daugiausiai trečiabangių kolektyvas noriai klausėsi pasakojimų apie daugiausiai pirmabangių ir dipukų sukurtą paveldą – ir gal net užsidegė noru palikti savo pėdsaką. Teisybės dėlei, jie jau pradėjo tai daryti: ant Kle Elumo lietuvių kryžiaus tarp aukotojų – ir ne vieno Portlando lietuvio „trečiabangio“ pavardė.

Pasakojimo metu Portlando priemiesčiuose

Pasakojimo metu Portlando priemiesčiuose

Deja, atmosfera mieste ir istorijos, kurias girdėjome iš Portlando lietuvių, liūdnos. Kone per visą ekspediciją žmonės mums sakydavo „Tik būkite atsargūs Portlande“. O nuotaikos ten tokios, kad jaučiausi lyg grįžęs laiku į ~1980 m. Market Parką ar Rytų Sent Luisą, kai lietuviai iš ten buvo priversti trauktis dėl nesaugumo, rasinių konfliktų.

Portlando lietuviai pasakojo apie miestą niokojančias „Antifa“ aktyvistų keliamas riaušes ir masinius deginimus, kurias net policijai draudžiama stabdyti, apie atleidimus iš darbo už nuomonę, apie valsltijos valdžios politiką, kad „jei tavo šviesi oda – reiškia, tu rasistas, privalai atsiprašinėti darbe, pasakoti, kaip stengsies būti mažiau rasistas“.

Važiuojame per Oregoną

Važiuojame per Oregoną

Lietuviai sakė irgi esantys priskiriami prie baltaodžių, esą, „privilegijuotų išnaudotojų“ – lietuviams „trečiabangiams“ tai ypač skaudu, nes jų šeimos, imigrantai iš Lietuvos, patys ~1980 m. užaugo dar skurdesnėmis sąlygomis, nei daugelis afroamerikiečių, o jų lietuviai protėviai XIX a. ne tik, kad nebuvo vergvaldžiai, bet patys gyveno baudžiavoje, kurios sąlygos buvo analogiškos vergovei. Ir dar po to – sovietinė, nacistinė okupacijos, genocidai, tremtys, į ką JAV nieko panašaus iš viso XX a. nebuvo, nepriklausomai nuo rasės. Išklausytose Portlando lietuvių šeimų istorijose – ir partizanai, Sibiras, aktyvizmas. „O dabar čia, Portlande, valdžia stato komunizmą – to nesitikėjome“ – sakė visai rimtai ne vienas Portlando lietuvis ir, nors per „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas girdėjome visokių minčių, niekur tikriausiai tiek daug lietuvių apie savo miestą nekalbėjo taip desperatiškai, kaip Portlando lietuviai.

Iš Portlando pasukome į keliolikos valandų kelionę į pietus. Pro sekvojų (redwoods) miškus, laukinius šiaurinės Kalifornijos krantus ir Napos slėnio vynuogynus – į San Franciską.

Kalifornijos pakrantės sekvojų miške

Kalifornijos pakrantės sekvojų miške

San Franciske lietuvių paveldo neradome, bet bendruomenė graži

Ilgai, ilgai dar tikėjausi išsiaiškinti, kad San Fanciske yra kas lietuviško. Juk jau XIX a. tai buvo didelis miestas – ilgą laiką didžiausias JAV Vakarų pakrantėje. Jau tada, kai pirmabangiai keliavo į Pensilvanijos anglies kasyklas, San Franciskas buvo aukso ieškotojų Meka.

San Francisko simbolis - Aukso vartų tiltas

San Francisko simbolis – Aukso vartų tiltas

Deja, deja – visi mėginimai atsimušė į sieną: nuo susirašinėjimų su San Francisko lietuviais iki vieno žymiausių jų – Donato Janutos – knygos „Lietuviški takai“ gaudavome vis tą patį atsakymą: San Franciske yra lietuvių bendruomenė, bet nieko ji nepastatė, lietuviškų ženklų Bay Area žemėlapiuose nepaliko.

Su Donatu Januta San Franciske

Su Donatu Januta San Franciske

Tiek San Franciske, tiek Portlande, tiek Siatlyje, didžiąsias šventes lietuviai švenčia Latvių namuose. Nors šiaip Amerikos lietuvių yra apie 10 kartų daugiau, nei Amerikos latvių, JAV Vakarų pakrantėje, išskyrus Los Andželą, proporcijos kitos: čia didžiausią pėdsaką iš trijų „Baltijos sesių“ paliko būtent latviai.

Kaip ten bebūtų, iš Portlando į Los Andželą San Franciskas pakeliui: jei jau ir neradome objektų, tinkamų Tikslasamerika.lt žemėlapiui, bent jau surengėme susitikimą-paskaitą. Nustebino, kad San Francisko lietuvių bendruomenės pirmininkas Eduardas Nuculiak imigravęs į JAV vos prieš 6 metus. Kituose JAV regionuose imigracija iš Lietuvos nurimo po 2004 m., kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą ir atsivėrė Vakarų Europa – taigi, daugelis sutiktų „trečiabangių“ lietuvybės aktyvistų JAV jau gyvena apie 20 metų. Bet San Franciskas it medus traukia jau visai kitokius imigrantus iš Lietuvos: programuotojus, kompiuterių specialistus. Jie čia vyksta ne didesnio uždarbio už nekvalifikuotą darbą, tačiau didesnių karjeros galimybių: San Chosė, Silicio slėnis vis dar yra pasaulio modernių technologijų sostinė. Vakarų Europa nieko panašaus neturi.

San Francisko gatvė

San Francisko gatvė

Atėję į garbės konsului San Franciske Dennis Lee Garrison (beje, ne lietuviui) priklausantį sporto klubą, kuriame vyko mūsų paskaita, pirmą kartą JAV gavome parodyti vakcinacijos pažymėjimą. Kalifornijoje tai priklausė ir nuo miesto. Dalis bendruomenės norėjo rengti susitikimą su mumis tokioje vietoje, kur pažymėjimų nereikia: tikriausiai, žmonių būtų atėję daugiau. Ir visgi džiaugiuosi, kad COVID 2021 m. ekspedicijai padarė tokią mažą įtaką: ir visas vietas aplankėme, kaip suplanavę, niekas nebuvo uždaryta, jokie daug žinantys lietuviai neatsisakė susitikimų ir t.t.

Pasakojimas San Francikse

Pasakojimas San Francikse

Kitą rytą laukė paskutinis mėginimas atrasti San Franciske ką lietuviško: su mus priėmusia Lina Ramune Miller plaukėme į dabar turistams užleistą garsųjį Alkatraso kalėjimą saloje, kurio vienas garsiausių kalinių (ir apskritai XX a. JAV banditų) buvo lietuvis Alvinas Karpis. Išties, radome, kad Karpis paminėtas specialioje lentoje, taip pat audiogide. Bet A. Karpio kilmė nenurodyta, panašiai „pagerbtų“ kalinių ne vienas ir ne penki. Ryšys su Lietuva per menkas, kad įtraukčiau Alkatrasą į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį.

Plaukiant į Alkatraso salą

Plaukiant į Alkatraso salą

Informacija apie Alviną Karpį Alkatrase

Informacija apie Alviną Karpį Alkatrase

Trečiabangiai Los Andžele pastatė paminklą dipukui Brazdžioniui

Paskukome į Los Andželą, beveik vidurnaktį pasiekėme Aloyzo Pečiulio namus, kur jis dar prieš mėnesį, kai lankėme Los Andželą pirmą kartą, pakvietė apsistoti. Kitą dieną laukė paskutinis susitikimas Vakaruose. Su Justina Brazdžionis, „nutekėjusia“ į poeto Bernardo giminę, kuri su kolegomis iš lietuviško teatro Los Andželo lietuvių parapijoje sukūrė Bernardo Brazdžionio kiemelį.

Fotografuoju Bernardo Brazdžionio kiemelį

Fotografuoju Bernardo Brazdžionio kiemelį

Tikrai retai kada išvystu lietuvišką vietą, paminklą, sukurtą trečiabangių iniciatyva – bet Los Andžele trečiabangiai jau įnešė savo indėlį į lietuviškas erdves. Paradoksas, bet visur taip: dipukų menininkai, rašytojai kur kas geriau žinomi ir gerbiami trečiabangių, nei pačių dipukų palikuonių. Daug lėmė Lietuvos mokyklų programos: Brazdžionis, Škėma, Radauskas, Mekas ir kiti Lietuvoje dabar pripažinti tikrais lietuvių literatūros ir meno korifėjais, privalomais žinoti kiekvienam vaikui. Išmokyti, kad šie žmonės – vieni pagrindinių XX a. lietuvių šviesuolių – nuvažiavę į Ameriką daug „trečiabangių“ nustebo, kad ten ne tik paminklai jiems nestovi, bet dažnas Amerikos lietuvis jų išvis nežino. Justina Brazdžionis, Armandas Ragauskas ir jų kolegos tvirtai nusprendė tai pakeisti: Brazdžionio kiemelis dedikuotas visiems išeivijos menininkams, be Brazdžionio citatų ten kabo ir kitų „nepelnytai primirštų“ asmenybių vardai, vyksta dar gyvų menininkų renginiai.

Su Los Andželo lietuvių teatro aktoriais

Su Los Andželo lietuvių teatro aktoriais

Apskritai, jei ankstesnėse „Tikslas – Amerika“ ekspedicijose daugiausiai bendravome su pirmabangiais ir dipukais (ar jų palikuonimis), šioje sutikome kaip niekad daug trečiabangių. Malonu, kad, rodos, vis daugiau jų domisi lietuvišku paveldu, rimtai dalyvauja lietuviškoje veikloje, ateina į mūsų paskaitas, prisideda prie projekto parama ar suteikdami nakvynę – tarsi persisėmę senųjų JAV lietuvių mecenatystės tradicija. Ir dar maloniau, kai jie, kaip Los Andželo lietuvių teatras, kuria savo paveldą. Ir tai gal bus ne vienintelė tokia vieta: štai Čikagos Lietuvių dailės muziejaus direktorė Asta Zimkus pasakojo apie planus įkurti lietuvių menininkų parką Viskonsine, tam jau įsigytą žemę…

Vietos lietuvių menininko Dabruko freska Los Andželo lietuvių parapijos kieme

Vietos lietuvių menininko Dabruko freska Los Andželo lietuvių parapijos kieme

Didysis mūsų ratas aplink JAV baigėsi. Kai nuomavomės automobilį, jis buvo nuvažiavęs 6049 mylias, kai grąžinome – 14931 mylią. Taigi, per 28 dienas nuvažiavome 8882 mylias – 14291 kilomterą – per 17 valstijų (o iš viso per gyvenimą esu buvęs jau 43-ose)…

Beliko paskutinė stotelė – Čikaga, į kur skridome pakeliui į Lietuvą ir dar praleidome savaitę: kelios papildomos lietuviško paveldo vietos ir daug susitikimų.

Holiuvdo ženklas - Los Andželo simbolis

Holiuvdo ženklas – Los Andželo simbolis

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Vakarų pakrantėje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vašingtone aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Oregone aprašas

 

Savaitė Čikagoje


Apvažiavę beveik 9000 mylių (~14 000 km) ratą aplink visus JAV vakarus, iš Los Andželo vėl atskridome į Čikagą. Jau paskutinę stotelę pakeliui namo į Vilnių – bet čia stabtelėjome dar savaitei. Čia laukė tikras susitikimų, interviu ir paskaitų maratonas, o taip pat netikėtai naujai atrastos lietuviško paveldo vietos – ne veltui tai Amerikos lietuvių sostinė.

Į Čikagą antrą kartą užsukome specialiai. Verkiant Čikagoje reikėjo dviejų savaitgalių. Pernelyg dažnai girdėdavau frazę „Ateitų žmonės, bet kad nesavaitgalis“. Tad suplanavau ekspediciją taip, kad vieną savaitgalį praleistume važiuodami aplink JAV, o kitą – pakeliui namo. Be to, maksimalus laikas, kuriam gerom sąlygom nuomavo automobilį Los Andžele – 28 dienos, tad įterpti „pakeliui“ savaitės Čikagoje niekaip nebūtų pavykę.

Čikagos vaizdas nuo Packingtown stogo. Arti - sunykusi pramonė, kur dirbo lietuviai. Toli - tebegyvi dangoraižiai (The Loop)

Čikagos vaizdas nuo Packingtown skerdyklų muziejaus stogo. Arti – sunykusi pramonė, kur dirbo lietuviai. Toli – tebegyvi dangoraižiai (The Loop)

Paskaitų ir interviu maratonas Čikagoje

Viešų paskaitų-pasakojimų apie lietuvišką paveldą JAV grafiką užbaigiau paskaitomis-paskaojimais Lemonte („Siela“ galerijoje) ir „Tėviškės“ parapijoje. Smagu buvo matyti, kad Lemonte atėjo net penki žmonės, jau šiemet klausęsi tos pačios paskaitos: „Gal tada ne viską gerai išgirdau“. Laukė ir paskaita konsulate, pamokos lituanistinėse mokyklose, tokia lengvos viktorinos forma…

Vedu pamoką Čikagos lietuvių mokykloje

Vedu pamoką Čikagos lietuvių mokykloje

Taip pat visa eilė interviu. Vienus planavau dar 2018 m., bet tada pritrūko laiko. Kitus sugalvojau padaryti dar šiemet, susitikęs savo paskaitose įdomių ir turinčių ką papaskoti žmonių.

Ateitininkų namuose įrašiau pokalbius su ateitininkėmis Daina Čyvas ir Vida Mališkiene, Pasaulio lietuvių centre – su jo vadovais, Elena Reklaitis ir Linas Gylys. Šiemet pirmąkart su tais pačiais žmonėmis, apie tas pačias vietas įrašinėjame interviu ir lietuviškai, ir angliškai: turime du Youtube kanalus (lietuviškas – „Gabalėliai Lietuvos“, angliškas – „True Lithuania“) ir reikia, kad apie lietuvišką paveldą išgirstų tiek lietuviakalbiai, tiek anglakalbiai. Praėjusiais metais būdavo, kad, jei žmogus moka lietuviškai, kalbindavau lietuviškai, bet tada išeidavo, kad daugelis interviu anglų k. būdavo su kiek mažiau į lietuvybę panirusiais žmonėmis (t.y. neišmokusiais lietuviškai). O juk verta, kad ir anglakalbiai lietuvių palikuonys išgirstų didžiausių Lietuvos mylėtojų Amerikoje žodžius jiems suprantama kalba.

Lietuvių ateitininkų namai Lemonte

Lietuvių ateitininkų namai Lemonte

Kalbinau ir Clemente Dedela, kurio tėvai emigravo iš Lietuvos į Argentiną: jis, ten gimęs, atvyko į Čikagą ir pragyveno daugelyje svarbiausių Čikagos lietuvių rajonų, o Market Parkui parašė net eilėraštį. Tėviškės lietuvių liuteronų parapijos kunigą Liudą Miliauską: atvyko, kaip sakė, uždaryti mažėjančios parapijos, o dabar pritraukė šitiek naujų žmonių, kurie net nežinojo, kad jiems to reikia, ir parapija keliasi į vis didesnes patalpas. Vytenį Kirvelaitį, kaip senais laikais, priklausantį daugybei lietuvių (ir ne tik) savanoriškų organizacijų (iki Lietuvių masonų klubo) ir kilusį iš nugriautosios Lietuvių auditorijos šeimininkų giminės.

Prie paminklo lietuvių skautams Čikagos Lietuvių tautinėse kapinėse

Prie paminklo lietuvių skautams Čikagos Lietuvių tautinėse kapinėse

Interviu daviau ir pats – „Draugo“ laikraščiui. Šįkart gyvai, ne apie patį lietuvių paveldą, bet apie savo skaitmeninio klajoklio gyvenimo būdą, kuris leidžia tam paveldui skirti tiek daug laiko. Apie darbą per atstumą, kurį pradėjome gerokai iki pandemijos.

Nauji atradimai Čikagos žydų kapinėse ir… Market Parke

Kaip dažnai būna, susitikimai praverčia ir tuo, kad žmonės pasiūlo papildomų vietų: „Draugo“ vyr. redaktorė Ramunė Lapas pasiūlė aplankyti Valdheimo žydų kapines Čikagoje, kuriose „palaidoti litvakai“. Iš pradžių žiūrėjau skeptiškai: labai dažnai mums siūlo aplankyti „kapines, kur palaidoti (ir) lietuviai“, tačiau tai jau anapus „Tikslas – Amerika“ žemėlapio ribų: juk antraip tikriausiai tektų žymėti beveik visas Ilinojaus kapines, beveik visur palaidota bent po vieną lietuvį. O kai vardai ir pavardės keisdavosi (o litvakų pavardės nelabai skiriasi nuo kitų žydų) tai net nustatyti, ar palaidotasis iš Lietuvos, dažnai neįmanoma. Be to, kiekvieną paskirą kapą jau žymi Findagrave ir kiti projektai.

Bet Ramunė Lapas patikino, kad litvakai Waldheim kapinėse ne šiaip sau palaidoti – yra atskiros zonos, pažymėtos „Vilniaus žydai“, „Kauno žydai“ ir pan. Tokios akivaizdžiai imigrantams iš Lietuvos priskirtos zonos jau atitiktų mūsų žemėlapio kriterijus.

Prie Vilniaus žmonių (Anshe Wilno) vartų Čikagos Valdheimo žydų kapinėse

Prie Vilniaus žmonių (Anshe Wilno) vartų Čikagos Valdheimo žydų kapinėse

Valdheimo žydų kapinėse mus pasitiko tarsi tikras kapinių miestas – ten yra daugiau nei 200 atskirų zonų, daugybė jų tarsi atskiros kapinės, su savo vartais, savo adresais (vartų numeriais). Kiekviena zona priklausė vis kitai žydų organizacijai, o daug tų organizacijų Čikagoje būrėsi pagal vietą, iš kur tie žydai imigravo: „Rumunijos“, „Austrijos-Galicijos“, „Odesos“ ir pan. Kai kurios zonos tikrai įkurtos litvakų. Kai kurios kitos susijusios pagal vienus ar kitus spėjimus – internete galima rasti spėjimų, kad net 13 kapinių zonų įkūrė ir ten laidojosi litvakai. Užtruko per 2 val., kol visas aplankiau pagal įvairius sudėtingus kapinių brėžinius – tiesa, kol kas „Tikslas – Amerika“ pažymėjau mažiau, nes kai kuriose zonose nėra jokių ženklų ar vartų, kitų priskyrimas Lietuvai abejotinas (aiškinuosi toliau).

Kitą lietuvišką vietą „atradau“ ten, kur jau daug kartų buvau: Market Parke. „Seklyčią“. Visad apie ją žinojau, bet buvo rimtai įtikinę gandai, kad ji uždaryta ir ten nieko lietuviško nebėra – juk mačiau ir iškaba nukabinta. JAV LB Socialinių reikalų tarybos pirmininkas Juozas Polikaitis, atrakindamas „Seklyčios“ duris, tai paneigė: „Taip, restoranas nuo 2011 m. nebeveikia, bet apačioje trečiadieniais vyksta pensininkų popietės, o viršuje apgyvendinami lietuviai“. Jis papasakojo, koks svarbus tai buvo pastatas seniau: Lietuvos atgimimo laikais čia veikė tikras Lietuvos palaikymo centras, kaip vėliau per čia būdavo vežami labdaringai gydytis Lietuvos sergantys vaikai, remiami partizanai ir našlaičiai, organizuojama Market Parko „gynyba“ nuo banditų. Į antrą aukštą nėjome: dėl COVID židinio jis buvo izoliuotas…

Su J. Polikaičiu prie Seklyčios

Su J. Polikaičiu prie Seklyčios

Naujos patirtys: nuo lietuvių archyvų iki lietuvių restoranų

Ieškojau ir radau puikių progų padaryti gražių nuotraukų ir vaizdo medžiagos „iš lietuvių pasaulio“. Jaunimo centre kaip tik vyko šeštadieninės mokyklos Mišios, buvo per 80 žmonių. Daina Čyvas pakvietė į Kazmieriečių vienuolyną nufotografuoti nuvalytus paminklus. Kapinėse ieškojau papildomų žymių lietuvių kapų: pavyzdžiui, rašytojo Mariaus Katiliškio Tautinėse kapinėse.

Prie Mariaus Katiliškio kapo

Prie Mariaus Katiliškio kapo

Apskritai, vaikštant per Čikagos lietuvių kapines, antkapiuose įrėžtos pavardės sako vis daugiau ir daugiau: per „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas bendravau su daugybės ten palaidotų vaikais, sūnėnais ir dukterėčiomis, anūkais. Kai kurių, su kuriais įrašinėjau interviu prieš keletą metų, irgi radau tik kapus (pvz. Stanley Balzeko Jaunesniojo).

O įspūdingiausia buvo Vėlinių išvakarėse, kai, kaip kasmet, Lemonto kryžių kalnelis nušvito nuo šimtų žvakučių, kurias Amerikos lietuviai čia užkūrė, nes daugelis jų giminių palaidoti ne Amerikoje, ant „savų“ kapų nenueisi.

Vėlinės ant Lemonto Kryžių kalno

Vėlinės ant Lemonto Kryžių kalno

Šiemet buvau Čikagoje daugiau, nei kada anksčiau – iš viso 10 dienų. Taigi, radau laiko ir giliau žvilgterti į lietuvių archyvus. Itin naudingi pasirodė menininkų archyvai Balzeko muziejuje, kur pakvietė po Stanley Balzeko mirties muziejų tvarkanti Sigita Balzekas. Ten daug medžiagos apie svarbiausių lietuviškų Amerikos pastatų projektavimą, statybas, brėžiniai. Daug ir senų įdomių nuotraukų. Pasinaudojau „Tikslas – Amerika“ patirtimi: radau pora Amerikos lietuvių bažnyčių nuotraukų, kur buvo parašyta vienas, o nufotografuota kitas. Pataisiau. Balzeko muziejui, Sigita sakė, trūksta savanorių, atpažįstančių vietas, veidus senose nuotraukose: jei įdomu, galite prisijungti ir jūs.

Persifotogrfuoju nuotraukas iš Balzeko archyvų

Persifotogrfuoju nuotraukas iš Balzeko archyvų

Lituanistikos tyrimų centre, tuo tarpu, labiau gilinausi į dipukų stovyklas Vokietijoje, kitas lietuvių bendruomenes: LTSC turi gerą dipukų archyvą. Jau sudarinėjau planus ateities lietuviškų vietų lankymui…

Dėkui JAV LB Kultūros reikalų tarybos pirmininkei Giedrei Kniežai, kad leido apsistoti savaitę, bei Dainai Miežlaiškis už tai, kad paskolino automobilį: Helovyno savaitgalį šiuolaikinių postkoronavirusinių deficitų laikais su nuomojamais automobiliais Čikagoje buvo itin sunku. Giedrė priima daug atvykusių iš Lietuvos pas Čikagos lietuvius – menininkus, dainininkus. Bet, mes, sakė, netipiniai svečiai: dažniausiai išvažiuodavome šeimininkams dar nė neatsikėlus, o grįždavome beveik naktį. Tiek daug veiklos lietuviškoje Čikagoje!

Lemonto kryžių kalne

Lemonto kryžių kalne

Šiemet „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje pažymėsime ir lietuvių restoranus. Nes jų Amerikoje nedaug, o dažnas mūsų pasakojimas nepraeina be paklausimo iš žiūrovų „O kur pavalgyti kugelio?“. Paveldas, šeimos tradicijos daug kam neapsieina be maisto…

Bet niekada nieko neaprašome „per atstumą“, „pagal nuogirdas“: viską aplankome, nufotografuojame patys. Tad ir „Lithuanian combo“ (maždaug cepelinas+kugelis+dešra su raugintais kopūstais), kiekvieno Čikagos lietuvių restorano „pažibos“, nuvykome paragauti.

Ragaujame lietuviško čikagietiško maisto

Ragaujame lietuviško čikagietiško maisto

Skaniausia raugintų kopūstų sriuba pasirodė „Mabenkoje“. Restoraną lyg įkūrė Lenkijos lietuviai, dabar priklauso lenkams – gal todėl „grynai“ lietuviški patiekalai, kaip cepelinai ir kugelis, tokio jau mažiau tradicinio skonio. Skaniausi lietuviški cepelinai pasirodė „Smilgoje“. Žemėlapyje atsirado ir „Rūta“, „Grand Duke‘s“, kur sudalyvavome susitikime su Čikagos „Rotary“ klubu. Pigiausias ir vis tiek skanus pasirodė „Racine Bakery“ lietuviškas maistas – deja, ten labiau parduotuvė, o valgyti tėra viena vieta prie palangės…

Iš kur Oglesbyje Lietuvių opera?

Vieną dieną iš Čikagos teko „pavogti“ ir skirti išvykai į Oglesby miestelį už 160 km. Dar prieš kokius metus „Gabalėliai Lietuvos“ skaitytojas Albert Kerelis parašė, kad šiame miestelyje išlikęs lietuvių klubo (Lithuanian Hall) pastatas. Apie tokį nieko internete neradau – užtat radau žinių apie ten buvusią Šv. Konstantino lietuvių bažnyčią, kuri, tiesa, paslaptingai nepaminėta kunigo Valkavičiaus knygose „Lithuanian Religious Life in America“.

Kaip įpratęs, visų pirma el. paštu kreipiausi į arčiausiai gyvenančius „Tikslas – Amerika“ kontaktus – o artimiausias kitas „lietuviškas“ miestelis buvo Spring Valley vos 16 km nuo Oglesby.

Tada lydėjo sėkmė. Pasirodo, mūsų pažįstama iš 2018 m. ekspedicijos Jurgita Nauyalis kasdien važinėja į darbą Oglesby. Pasidomėjusi ji rado ir lietuvių, o pasivaikščiojusi – pastatą su iškaltu užrašu „Lithuanian Opera House“ ir tariamą lietuvių bažnyčią. Bet ar tai tikrai tas pats pastatas? Ji uždaryta dar 1953 m., o pastatas atrodo apynaujis, matytose senose nuotraukose bažnyčia atrodė kitaip…

Reikėjo atvykti patiems. Jurgita suorganizavo susitikimą su vietos lietuve Jane Yasinowski: ji iš pirmabangių, bet gryna lietuvė, šiek tiek kalba lietuviškai, Šaltojo karo metais protestavo už Lietuvos nepriklausomybę, ne kartą lankėsi Lietuvoje (būdama atominės energetikos ekspertė, padėjo su Visagino jėgaine).

Prie Oglesbio lietuvių operos su Jane Yasinowski

Prie Oglesbio lietuvių operos su Jane Yasinowski

Jane mums bandė padėti, kaip galėjo, bet laikas jau taip daug ką užpustęs: į bažnyčią ėjo nebent ankstyvoje vaikystėje, paskui ją uždarė (visgi, jos teigimu, tai tikrai tas pats pastatas, tik rekonstruotas, nors jokių tai įrodančių lietuviškų ženklų ant jo ir nelikę). Kad veiktų „Lithuanian Opera House“ Jane išvis neprisiminė – nors pastatą, aišku, buvo mačiusi. Nedaugiau galėjo pasakyti ir dabartinis pastato savininkas – meksikiečių restorano galva. Nieko keisto, kad 2018 m. ekspedicijos metu net Spring Valyje niekas nežinojo apie Oglesby lietuvišką istoriją (sako, parapijoje būta 200 lietuvių).

Kad jau šitaip netoli, stabtelėjome ir Spring Valyje, kur susitikome su Šv. Onos kapinių prižiūrėtojais. Mūsų vizitu čia itin džiaugėsi: juk po praeito vizito Sandy Baksys dėka apie lietuvišką paveldą, mūsų žemėlapį rašė vietos laikraščiai. Tiesa, žurnalistų ir lietuvių turistų iš Čikagos dėmesys, sako, nelabai patiko dabartiniam Šv. Onos bažnyčios šeimininkui – „Templo Cristiano“ pastoriui. Jis neįleido Jurgitos nufotografuoti vitražų. Retas atvejis kai naujieji pastatų savininkai – net ir nelietuviai – nesidžiaugia dėmesiu, įtraukimu į lietuvių paveldo žemėlapį.

Prie Masokų mauzoliejaus

Prie Masokų mauzoliejaus Spring Valio tautinėse kapinėse, ties kuriuo esą vaidenasi (su Jurgita Nauyalis ir jos vyru)

Neraminančios žinios iš Šv. Kryžiaus bažnyčios ir geras Ramovos pavyzdys

Išgirdau Čikagoje ir neraminančių istorijų. Market Parke, Balzeke, paskui konsulate vieni ar kiti žmonės sakė, kad iškilo pavojus Šv. Kryžiaus bažnyčiai – galbūt įspūdingiausiai lietuvių bažnyčiai Amerikoje, bent jau tarp statytų pirmosios bangos. Jos parapiją prijungė prie kitos ir, kas žino, gal sugalvos griauti, kaip Šv. Jurgio Bridžporte?

Labai svarbu, kad taip neatsitiktų. Iš daugiau nei 700 lietuviškų vietų, pažymėtų Tikslasamerika.lt žemėlapyje, vos kokias 20 paženklinau kaip pačias svarbiausias: tokias, kurios svarbios ne vien lietuviams, kurios gali traukti ir amerikiečius turistus, įkvėpti Amerikos lietuvių palikuonis žavėtis savo kilme, kurti ryšius tarp Lietuvis ir Amerikos.

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia

Šv. Kryžiaus bažnyčia, įtraukta į bent penkias knygas apie Čikagos architektūrą – neabejotinai viena iš tokių vietų. Kiekvienos lietuviškos vietos neišsaugosime, bet išgelbėti tas 20, tinkamai nukreipus pastangas, įmanoma ir verta, o kelių yra visokių, juoba, ir Čikagos visuomenei jau rūpi istorinė miesto architektūra.

Puikiausią to pavyzdį radau Bridžporte. Lietuvių įkurtas kino teatras „Ramova“, kai jį lankiau 2018 m., buvo apleistas – o dabar radau darbininkus jį remontuojant pilnu tempu. Dešimt metų vykusi „Save the Ramova“ kampanija, kur dalyvavo daugiausiai net ne lietuviai, nepraėjo be vaisių: pastatą aptvarkė miestas, jis nesugriuvo, galiausiai atsirado investuotojai, kurie pribloškiamoje Ramovos kino salėje sumanė įrengti erdvę koncertams, šalimais – restoraną, bravorą. Lietuviškas pavadinimas „Ramova“, įspūdinga iškaba išliks. Ir net pranešimai apie remontą „Ramovos“ languose išklijuoti ir lietuvių kalba: šeimininkui Tyler Nevius, su kuriuo įrašėme interviu, rūpi paveldas ir istorija.

Atkuriamame Ramovos kino teatre

Atkuriamame Ramovos kino teatre

Bridžporte aplankiau ir „Berenice Tavern“, „Lithuanian-American Hall of Fame“ steigėjo Jono Platakio teigimu – seniausią Čikagos ar visų JAV lietuvišką užeigą (jei kas turi alternatyvių kandidatų šiam titului – rašykite augustinas.zemaitis@gmail.com ) .

Šeimininkas Stephen Badauskas sakė likęs paskutinis lietuvis tame rajone netoli Lituanica gatvės, kur jo vaikystėje gyveno vien lietuviai. Rajonas ~1980 m. buvo smukęs – net Badausko smuklėje, pamena, vieną žmogų plėšikai pašovė, muštynės dažnai vykdavo, o ir klientų beveik neužeidavo. Dabar viskas vėl geriau. Atsikėlė daug azijiečių, kone kasdien užsuka nauji klientai: studentai, jaunimas. Jie „Berenice Tavern“ klauso gyvos muzikos. Bridžporto atgimimas jau tolokai pažengęs: „Gerai, kad gyvenu nuosavose patalpose virš smuklės, tai man neaktualu išaugusios nuomos kainos“ – sakė Badauskas.

Su Badausku Berenice užeigoje

Su Badausku Berenice užeigoje

Lietuvių (jaunimo) centro vadovo Antano Rašymo nuomone, atgimsta ir Geidž Parkas. „Tos istorijos apie čia išdaužytus automobilių langus yra iš laikų prieš 10, 20 metų“. A. Rašymas turi daug ateities planų savo įspūdingai lietuviškai dekoruotam pastatui – nors skeptikų aplinkui dar irgi daug. „Tam pastatui galas, čia tik laiko klausimas, visi lietuviai seniai bijo ten važiuoti“ – mums sakė kiti.

Paskutinę dieną, kurią buvome Amerikoje, Lietuvių (jaunimo) centre vyko tradicinės lietuviškos vestuvės: toks spektaklis-pramoga, kartu demonstruojanti lietuviškas tradicijas. Bilietai, reklamuoti po visas Čikagos lietuivų kavines ir parduotuves, iššluoti, žmonių pilna. „Aš čia pirmą kartą“ – girdėjau tarpusavy kalbant trečiabangius apie pastatą, kuriame prabėgo daugybės kalbintų antrabangių įdomiausi jaunystės momentai. Pavyzdžiui, „National Lithuanian American Hall of Fame“ šeimininko Jono Platakio, ne per seniausiai visą savo garbės sieną perkėlusio į Jaunimo centrą.

Aistės paskaita pilietybės atkūrimo tema Balzeko muziejuje

Aistės paskaita pilietybės atkūrimo tema Balzeko muziejuje

Norisi palinkėti Lietuvių (Jaunimo) centrui atgimimo, daugiau tokių renginių, pagaliau aiškesnės situacijos su Jėzuitais! Lietuviams svarbu turėti tvirtą atramą pačioje Čikagoje, ne tik priemiesčiuose. Istorinėse vietose, istoriniuose pastatuose. Taip, naujasis Lituanistikos tyrimų ir studijų centro pastatas Lemonte tikriausiai patogus ir saugus archyvams – na bet to „lietuviškos didybės užtaiso“, kurį gauni atėjęs į Lietuvių (Jaunimo) centrą, ten visgi nėra. O tai irgi svarbu: per „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas daug sutikau žmonių, kuriuos įspūdingos lietuviško paveldo vietos, architektūra, istoriniai pastatai ir paminklai įkvėpė dalyvauti lietuviškoje veikloje.

Kas „Tikslas – Amerika“ laukia toliau?

Vienas populiarių klausimų, kurių sulaukdavau po 13 šiemet Amerikoje skaitytų paskaitų lietuvių paveldo tema, buvo „O kas toliau?“.

Iš tiesų, nuo 2017 m. pravažiavome visas JAV vietas, kur tik lietuviai kažką po savęs paliko: daugiau erdvės šitokioms intensyvioms ekspedicijoms nėra. Dabar reikia surinktą informaciją skeisti. Jau dabar ji yra daug kur: internetinėje enciklopedijoje Gabaleliailietuvos.lt, interaktyviame žemėlapyje Tikslasamerika.lt, Youtube kanale ir Facebook paskyroje „Gabalėliai Lietuvos“, „Draugas“ straipsniuose, galybėje kitų žiniasklaidos priemonių JAV ir Lietuvoje.

Bet net ir taip informacija pasiekia ne visus. Žmonės po mūsų paskaitų siūlė tokius projekto tęsinius:
-Sudėti viską į knygą ar knygas.
-Sukurti programėlę (app) mobiliesiems telefonams.
-Sukurti filmą.

"Gabalėliai Lietuvos" straipsnio apie Čikagą pradžia

“Gabalėliai Lietuvos” straipsnio apie Čikagą pradžia

Visos idėjos man patinka. Tiesa, visoms reikėtų susidomėjimo, finansavimo iš šalies, galbūt kitų žmonių dalyvavimo – bet esu pasiruošęs eiti tomis kryptimis.

Yra ir kitų minčių ateičiai, susijusių su vietų lankymu, paveldo dokumentavimu:

-JAV rytų pakrantė, kurioje vyko pati pirmoji 2017 m. ekspedicija, šiek tiek „nuskriausta“: tuo metu dar nefilmavome interviu, nedarėme paskaitų-pasakojimų. Be to, po 2017 m. sužinojau dar apie kokias 10-20 papildomų lietuviško paveldo vietų regione: pirmosios ekspedicijos metu mano kontaktų tinklas buvo gerokai menkesnis. Būtų įdomu kada sugrįžti į šį regioną ir „užpildyti spragas“ – gal 2022 m. šokių šventės Filadelfijoje ir/ar Pensilvanijos lietuvių dienų metu?

-Vakarų Europa. Lietuvių paveldas ten retas, bet jo tikrai yra: nuo Vasario 16-osios gimnazijos iki senųjų lietuvių angliakasių klubų Škotijoje, nuo buvusių dipukų stovyklų Vokietijoje ir Danijoje iki paminklų lietuvių tautosakos temomis Austrijoje. Be to, ekspedicijos po Vakarų Europą metu būtų galima rengti „trečiabangių“ bendruomenėms paskaitas-pasakojimus apie lietuvių paveldą visame pasaulyje, ypač JAV. Tokiu būdu galbūt tas bendruomenes įkvėpčiau ir pačioms palikti po savęs „lietuvišką pėdsaką“. Gražių daigų jau yra: Rugalando (Norvegija) lietuviai šiuo metu pirmieji iš trečiabangių įrenginėja Lietuvių namus. Na ir tokių paminklų, kokį trečiabangiai pastatė Bernardui Brazdžioniui Los Andžele, juk galėtų iškilti ir Senąjame žemyne…

Tikslas - Amerika žemėlapis

Tikslas – Amerika žemėlapis

-Pavienės lietuviškos vietos, pasklidusios po visą pasaulį – šalis ar miestus, kuruose dar nebuvau, arba lankiau iki „Gabalėlių Lietuvos“ projekto išvystymo. Tarp tokių – Edmontono lietuvių namai (Kanada), Džilongo lietuvių namai, Sidnėjaus lietuvių paminklas ir Ski Neringa (viskas Australijoje), Panevėžio ješiva (Izraelis), vietos, kur bandyta įkurti Nova Lituania koloniją (Brazilija), Lituania pavadinti kaimai (Kolumbija) ir t.t. Jei kada būsiu netoli, užsuksiu, o kai dirbu per atstumą ir daug judu po pasaulį – tikrai turėčiau kada nors atsikliūti netoli bent jau didelės dalies tų vietų.

Yra ir lietuviško paveldo vietų, kurias kol kas sunku aplankyti dėl politinės padėties. Tai paskutinė „lietuviška“ Pietų Amerikos šalis, kurioje dar nebuvau – Venesuela. Bet ypač tai Rusija – ten gausu lietuvių tremtinių kapinių, paminklų jiems (jeigu jų dar nenugriovė?). Bet dabar jau nė „Misija: Sibiras“ ekspedicijų Rusija neįsileidžia… Gal kada politinė padėtis pasikeis, o kol kas teko apsiriboti Kazachija, kurios lietuvišką paveldą dokumentavome 2018 m…

Labas rytas, Lietuva laidoje po ekspedicijos

Labas rytas, Lietuva laidoje po ekspedicijos

Taigi, „Tikslas – Amerika 2021“ ir ši „Draugas“ straipsnių serija baigėsi – bet, tikiu, tai ne paskutinis kartas, kai čia rašau.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Čikagoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Čikagoje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis

Straipsnio temos: , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Amerikoje per vakcinų karštinę (2021 m. birželis-liepa)

Amerikoje per vakcinų karštinę (2021 m. birželis-liepa)

| 2 komentarai

2021 m. birželį-liepą praleidome Gvatemaloje ir JAV – ten tiek keliavome, tiek užsiėmėme savanoryste, tiek dirbome per atstumą.

Kaip visa tai atrodė iš JAV, kur vakcinacija prasidėjo viena pirmųjų, ir Gvatemalos, kur ji vyksta be galo lėtai? Kodėl vienose šalyse turistų dar beveik nėra, o kitose – turistų minios? Kaip keitėsi ribojimai, požiūriai ir kita, ką reiškia šiais laikais judėti per valstybių sienas toli nuo Lietuvos ir kokie dar žmonės tai daro? Kodėl JAV šiaurėje ir pietuose nuomonės apie pandemiją ir ribojimus skiriasi kardinaliai? Pasakojimas iš pirmų lūpų!

Nuo 2020 m. pradžios aplankiau 26 šalis. Ankstesni mano dienoraščio įrašai iš 5 žemynų, visi kartu pasakojantys apie šiuos unikalius metus, kai pasaulis pasikeitė ir kone viskas buvo nauja (ir mano reakcijos į tai): 2020 m. kovo-balandžio, balandžio-gegužės, gegužės-birželio, birželio-liepos, liepos-rugsėjo, rugsėjo-spalio, spalio-gruodžio, 2021 m. sausio-balandžio, 2021 m. balandžio-biželio

Jašchoje, nuo vienos piramidžių viršūnių stebiu kitas

Jašchos majų griuvėsiuose Gvatemaloje nuo vienos piramidžių viršūnių stebiu kitas – be kitų turistų

Straipsnis žemiau yra apie su pandemija susijusius nuotykius. Lankytinos vietos plačiau aprašytos čia: Gvatemala, Naujasis Orleanas, Pietų JAV, Niujorkas


Gvatemala (2021 06 01-2021 06 22)


Kodėl į Gvatemalą vykti prisibijojau (be reikalo)?

Į Gvatemalą vykti prisibijojau. Greitai iki skrydžio iš Panamos pasiekia informacija, kad jau daugelis šalies savivaldybių pateko į raudonąją zoną. Pagal oficialius reikalavimus, toje zonoje uždaromos ir lankytinos vietos, archeologinės vietos, muziejai. Ir viena savivaldybių, ką tik patekusių į raudonąją zoną, yra Floresas, kuriame – garsusis majų miestas Tikalis, pagrindinė Gvatemalos lankytina vieta. O tą žemėlapį koreguoja kas dvi savaites.

Be Tikalio į Gvatemalą nelabai verta skristi, arba reiktų skristi tik trumpam, lankytinoms vietoms geltonose ir oranžinėse zonose aplink Gvatemalos miestą pažiūrėti.

Gvatemala suskirstyta į pavojaus zonas. Kad gerai prisimičiau kur kas - ir galėčiau vertinti dėl lankytinų vietų, valgymo - užsidedu šį planą ant pagrindinio mobiliojo telefono ekrano

Gvatemala suskirstyta į pavojaus zonas. Kad gerai prisimičiau kur kas – ir galėčiau vertinti dėl lankytinų vietų, valgymo – užsidedu šį planą ant pagrindinio mobiliojo telefono ekrano

Klausiame gavtemaliečių, ar veikia Tikalis – autonuomos, ekskursijos organizatorių. Visi sako „veikia“. Ekskursijų organizatoriai net nesupranta klausimo: „Taip, Floreso savivaldybė yra raudonojoje zonoje, bet Tikalis toli nuo Floreso, apsistokit prie pat jo, čia COVID nėra“. Galvoja, kad būgštaujame dėl užsikrėtimo, o ne dėl to, kad, pagal įstatymus, Tikalis turi neveikti.

Viešasis transportas tuose Gvatemalos keliuose, kur lengvasis automobilis nebepravažiuoja

Viešasis transportas tuose Gvatemalos keliuose, kur lengvasis automobilis nebepravažiuoja

Užuot pirkę skrydį iš Gvatemalos į JAV, tik rezervuojame be apmokėjimo. Parodome tą rezervaciją – tinka. Jau nuskridę į Gvatemalą, pamatę realią situaciją spręsime, kiek laiko ten pasilikti: tris savaites, kaip planavome, ar trumpiau.

Nusileidžiame Gvatemaloje. Oro uosto turizmo informacijoje klausiu, ar veikia Tikalis. „Veikia“ – sako nesuprasdami klausimo.

Dirbu per atstumą Gvatemaloje

Dirbu per atstumą Gvatemaloje

Taip jau yra su COVID ribojimais. Kitas šalis dažnai vertini per tą prizmę, kokia yra šalyje, kur esi tuo metu (pvz. Lietuvoje). „Jei Lietuvoje tokio nurodymo klauso – reiškia, ir ten klausys“. Bet skiriasi ne tik įstatymai, teisės aktai – skiriasi ir požiūris į juos, o to internete neperskaitysi, tai galima nebent pajusti vietoje. Štai gvatemaliečiai nesupranta, kaip kažkas gali galvoti, kad Tikalis užsidarys dėl kažkokios raudonos zonos kažkokiame internetiniame žemėlapyje.

Viena retų vietų, kur pagal įstatymus nurodyta, kokia ten zona

Viena retų vietų, kur pagal įstatymus nurodyta, kokia ten zona

Pamažu suprantu, kad iš visų pasaulio šalių, kurias lankiau, Gvatemaloje į COVID teisės aktus dėmesys nekreipiamas labiausiai. Juk Tikalis tai yra valstybinė institucija – ir net ji neklauso nurodymų. Ką jau kalbėti apie verslą: formaliai oranžinėje zonoje, kokios šiuo metu yra Gvatemalos miestas, tarkime, turėtų neveikti restoranai prekybos centruose – bet puikiai veikia. Yra reikalavimas, kad prie kiekvienos vietos kabotų ženklas, koks pavojaus lygis toje savivaldybėje – per tris savaites Gvatemaloje tokius ženklus mačiau gal tris. Dar požiūris į koronaviruso situaciją priklauso nuo tautybės: ispanakalbių vietinių nemaža dalis su kaukėmis, ypač Gvatemalos mieste, užtat majų tokių beveik nėra.

Čia lyg oranžinė zona

Čia lyg oranžinė zona (Čičikastenango majų turgus)

Taigi, nusiperkame bilietą iš Gvatemalos po trijų savaičių. Dar gali būti, kad Tikalio zonoje požiūris kitoks ar (realiau) kad kas pasikeis iki tada, dėl to visų pirma važiuojame būtent ten. Pro Semuk Čampėjų, kur esame vieninteliai hostelio svečiai – todėl nieko tokio, kad tualetas esą bendras, juk turime sau visą aukštą.

Turime visą aukštą Semuk Čampėjaus hostelyje

Turime visą aukštą Semuk Čampėjaus hostelyje

Majų griuvėsiai, tušti viešbučiai ir ypatingi turistai

Atvykę į Sajaščę, neradę jokios kitos informacijos, viešbutyje pasidomime ekskursijomis į Agvatekos, Seibalio majų griuvėsius, kur tegalima plaukti valtimi. Jas viešbutis suorganizuoja – bet esame vieninteliai turistai tose vietose per visas valandas, kurias ten praleidome.

Po to, kai įsigyjame ekskursiją, pamatome, kad viešbutis išnešė lentą, kad pardavinėjamos tokios ekskursijos: atrodo, buvo ilgam ją paslėpęs, nes nebesitikėjo, kad koks turistas užsuks…

Žygis per džiungles prie majų griuvėsių be kitų žmonių

Žygis per džiungles prie majų griuvėsių be kitų žmonių

Florese jau kitaip: svarbiausias turistinis majų regiono centras ežero saloje net ir šiais laikais pritraukia lankytojų, tiesa, daugelis jų gvatemaliečiai. Atėję į viešbutį vietoje nesunkiai gauname numerį už geresnę kainą nei Booking.com, su geriausiu vaizdu į ežerą ir nėra problemų kas rytą rezervaciją prasitęsti (nenorėjome užsakyti visam laikui iš karto: juk Floresas raudonoji zona, gal visgi bus daug kas uždaryta? Ne, niekas). Ir gražioje viešbučio stogo terasoje niekad nesutinkame jokio kito žmogaus.

Viešbučio terasoje Florese

Viešbučio terasoje Florese

Trys savaitės Gvatemaloje palieka vieną didžiausių įspūdžių: majų paveldas, seni miestai, kalnai. Aišku, didžiausius įspūdžius paliko Tikalis, Miradoras, vėliau Antigva, Atitlano ežeras.

Šiais laikais visgi sutikęs turistą tokiame „užkampyje“, kaip Gvatemala, gali būti garantuotas išgirsiąs įdomią istoriją. „Eilinių turistų“ ten beveik nebūna, ne dabar, ne tada, kai net man Gvatemalos teikiama informacija kėlė didžiausių abejonių, ar ten viskas atidaryta.

Semuk Čampėjuje

Semuk Čampėjuje

Štai vienas amerikietis, primenantis hipį, keliauja jau dešimtis metų, o užsidirba pinigų supirkinėdamas meną vienose šalyse, brangiau pardavinėdamas kitose, anksčiau gyvenęs Brazilijos faveloje.

Antigvoje gaminamas tradicinis troškinys pepian

Antigvoje gaminamas tradicinis troškinys pepian

Štai kiti, šveicarų pora, 2020 m. pradžioj metė darbus ir išvyko į gyvenimo kelionę, „Instagraminti“ už pinigus ir pan. Ir smogė pandemija… Bet viskas išėjo geriau, nei galima būtų pamanyti: praleido mėnesius Tailande, Meksikoje ir kitur, labai tuo džiaugiasi. Susiduria su tais klausimais, kaip ir mes: tiek jie, tiek aš žiūrėjau dėl galimybių patekti į Belizą, bet jos labai neaiškios, tarsi reikai rezervuoti viešbutį iš kažkokio sąrašo, bet neaišku kiek dienų, sudėtinga patikrinti, ar Booking.com rastas viešbutis yra tame sąraše. Taigi, tiek jie, tiek aš Belizą atidėjome ateičiai.

Floreso kavinėje. Pagal esamus ribojimus viskas čia turėjo užsidaryti, atrodo 21 val., bet tada tik renkasi žmonės

Floreso kavinėje. Pagal esamus ribojimus viskas čia turėjo užsidaryti, atrodo 21 val., bet tada tik renkasi žmonės

Štai pora iš Nyderlandų – buvo Meksikoje, paskui į JAV keliavo pasiskiepyti, dabar Centrinėje Amerikoje.

Štai čekas atvyko mokytis ispanų kalbos prie Atitlano ežero.

Atitlano ežero panorama su ugnikalniais

Atitlano ežero panorama su ugnikalniais

Kadaise visokie skaitmeniniai klajokliai ir ilgalaikiai kuprinėtojai buvo išimtis, gal keli procentai keliautojų, o dabar norma, bent jau Gvatemaloje, bent jau ne keliose pagrindinėse lankytinose jos vietose. Kitiems keliauti per sunku, pernelyg neaišku ką rasi. Gaila trumpų atostogų tam – bet kai užsienyje praleidi mėnesių mėnesius, kai kartu ir dirbi, gali sau leisti surizikuoti. Na, bus mažiau ką veikt tai daugiau padirbsi, pasimokysi ir pan.

Keliautojai laive per Atitlano ežerą

Keliautojai laive per Atitlano ežerą

Prie Atitlano ežero sutinkame bene pirmą Gvatemaloje žmogų, rimtai žiūrintį į ribojimus. Moteris rėkia, kad laivas perpildytas ne pagal tvarką, reikalauja neleisti lipti naujiems žmonėms, jau plaukti. Skundžiasi, kad niekas nedėvi kaukių. Bet kiti tik filmuoja tą rėkimą ir juokiasi.

Laivelyje per Atitlano ežerą. Šis, beje, paskui sugedo - teko dreifuojant laukti atsarginio. Gerai, kad atplaukė, nes laiveliai baigia darbą anksti, prieš tamsą

Laivelyje per Atitlano ežerą, kuriame kilo konfliktas dėl kaukių ir prigrūdimo. Šis, beje, paskui sugedo – teko dreifuojant laukti atsarginio. Gerai, kad atplaukė, nes laiveliai baigia darbą anksti, prieš tamsą

Antigvoje vėl turime sau ištisą viešbutį – tik šįsyk 40 ar 60 kambarių viešbutį. Kad nereikėtų sėdėti registratūroje, šeimininkė tiesiog atiduoda mums viso viešbučio laukujų durų raktą ir daugiau jos nebesusitinkame.

Antigva - tikros bažnyčių kapinės. Rekolekcijų vienuolyne

Antigvoje

Praėjus trims savaitėms, laukia COPA skrydis per Panamą į Orlandą. Testą pasidarome ten, kur rekomenduoja JAV ambasada Gvatemaloje. Neįtikėtina, bet Panamos oro uoste per pusmetį atsidūriau jau šeštą kartą.

Kadaise, pandemijos pradžioje, pasakojimai apie skrydžius buvo vieni įdomiausių, niekada nežinojai, ko tikėtis. O dabar jau paprasti: yra sąrašas prisitaikymų prie COVID, skirtingos aviakompanijos juos taiko skirtingai, bet tikriausiai visus jau bent kartą patyriau ir čia aprašiau.

Testo Antigvoje, Gvatemaloje reklama. Kažkaip nelabai skatina pirkti paslaugą čia...

Testo Antigvoje, Gvatemaloje reklama. Kažkaip nelabai skatina pirkti paslaugą čia…


Pietinės JAV (2021 06 22-2021 07 02)


Skiepai JAV ar Lietuvoje?

Pasų kontrolė JAV ne sudėtingesnė, nei anksčiau: reikia tik atsakinėti, ką veiksiu JAV, „kas prižiūri verslą kol esame išvykę“ („Dirbame per atstumą“) – niekas nesidomi ar aš, Lietuvos pilietis, tikrai, kaip reikalaujama, 14 dienų prieš atvykdamas nebuvau nei Lietuvoje, nei ES. Nebent pasižiūri kaip nors labai diskrečiai, pagal įvažiavimų į Gvatemalą štampus. Galingų Gvatemalos liūčių kiek išplautas pasas irgi įtarimų nesukelia.

Orlando oro uoste anapus pasų kontrolės tuoj pat pasitinka reklamos – „Nemokami skiepai nuo COVID B terminale“. Iš šalies, kur skiepijimas dar kažkokia tolima ateitis per kelias valandas patenkame į tokią, kur jau seniai vakcinų daugiau nei norinčių skiepytis.

Nemokamos vakcinos Orlando oro uoste

Nemokamos vakcinos Orlando oro uoste

„Ech“ – Aistė vis liūdnai pasako, matydama tokius užrašus. Kaip ir galvojome JAV pasisiskiepyti. JAV – viena pirmaujančių šalių pasaulyje pagal skipeijimą ir dar balandį ten galėjo gauti skiepus kone visi norintys, net nepiliečiai ir negyventojai (ne vieną lotynų amerikietį sutikome ar pažįstame, kuris specialiai skrido į JAV dėl skiepų). Dabar tai – be galo paprasta bet kam, ne tik JAV piliečiams ar gyventojams. Bet visokios problemos:
(a)Lietuvoje pasiskiepijusiems užsienyje neduoda galimybių paso. Sako „tai parodykit JAV skiepų kortelę, ji galioja“. Mūsų klientai, atvykę iš JAV pasisvečiuoti Lietuvoje, praneša apie problemas: restoranų padavėjai tų kortelių nepažįsta, iš kiekvieno restorano, būna, tenka skambinti į koronaviruso liniją ir t.t.
(b)JAV būsime kiek trumpiau nei 3 savaites, kurių reikia tarp Pfizer dozių. Tiesa, JAV leidžia antrą dozę paimti iki 4 dienų anksčiau, tam ir reikėtų pirmą dozę imti iš karto, bet nežinia, ar taip nesuprastėja apsauga.

Lėktuve į Orlandą

Lėktuve į Orlandą

Logiškas variantas gal būtų JAV pasiskiepyti Janssen (tokiu būdu gaunant teisę Lietuvoje nesiizoliuoti ir grįžtant nesidaryti galimai nepigaus COVID testo JAV), o Lietuvoje Pfizer (kad gautume galimybių pasą ir geresnę apsaugą), bet čia jau Aistės tėvai griežtai uždraudė: nežinia, kaip sureaguos organizmas į dvi vakcinas.

Taigi, skiepysimės Lietuvoje.

Autonuomos deficitas JAV

Dar Gvatemaloje kiek išgąsdino šis „Youtube“ video apie poCOVIDinius deficitus. „Amerikoje trūksta kečupo maišelių, kompiuterių“ – pasakoja „Wendower Productions“ tame video. Su kompiuterių trūkumu pasaulyje susidūriau ir aš. „Bet didžiausias trūkumas – nuomojami automobiliai“! Esą, Aliaskoje jų nėra visai vasarai, o jei gauni, tai už šimtus eurų per dieną. Nes nuomos kompanijos pandemijos pradžioje automobilius išpardavė, o, JAV turizmo rinkai atsigavus, jų nebeturi pakankamai.

Autonuoma JAV ir mums, ir daugeliui atrodo kaip duotybė – po šią šalį ir mes, ir daugelis, juda taip, nes kitaip nelabai ir įmanoma, normalaus viešojo transporto beveik niekur nėra. Tad net nesusimąstėme, kad gali būti kitaip, bet kai patikrinau sąlygas, teko nemaloniai nustebti: kur anksčiau autonuoma kainuodavo 20-25 eurus už dieną, dabar kainos prasideda nuo 45 eurų. Ką gi, alternatyvų nėra, tad skubiai užsakėme, kol dar tokių automobilių buvo.

Einame link „Avis“ ir diskutuojame. „Gali būti dar problemų – žmonės rašo, kad net ir atėjus laiku, autonuomoje sako, kad trūksta automobilių, nes kas nors negrąžino“ – sakau aš. Aistė optimistiškesnė: „Juk atskridome vienuoliktą nakties, ne savaitgalį – neturėtų būti problemų“.

Autonuomos deficitas Orlande

Autonuomos deficitas Orlande

Atėję į autonuomų salę, atsimušame į eiles. Milžiniškas, nematytas niekur pasaulyje: kai kurie žmonės tik liūdnai sėdi prie lagaminų ant žemės. Dar kažkiek pasisekė, kad užsakome „Avis“ – telieka atstovėti kokią valandą. Kada prieis langelį tie, kas užsakė „Budget“, išvis nežinau. Na, bent jau užsakytą automobilį turi – nors apie tas laisvų automobilių eiles, iš kurių galėjai rinktis kokį nori Majamyje 2020 m., belieka pasvajoti. Automobilio rida didesnė, nei kada esu gavęs JAV: kiek girdėjau, didieji JAV autonuomos prekių ženklai net supirkinėja naudotus automobilius (naujų taip greitai gauti negali dėl pasaulinio mikroschemų deficito).

JAV pajudėjo į keliones daug greičiau, nei tikėjosi rinka… Važiuojame į Naująjį Orleaną, per naktį, pakeliui nusnaudžiame pakelės aikštelėje.

Vudu šventės fragmentas

Vudu šventės fragmentas Naujajame Orleane

JAV politinis susiskaldymas apėmė ir koronaviruso klausimą

JAV – viena labiausiai politiškai susiskaldžiusių šalių. Demokratai ir respublikonai turi skirtingas nuomones daugeliu klausimų – tarp jų ir dėl kornaviruso. Demokratai buvo linkę imituoti Europą – karantinai, kiti ribojimai. Tiesa, JAV tai jie padarė tik keliose valstijose (Niujorke, Kalifornijoje), bet to pakako, kad laisvę mylintiems respublikonams kiltų atmetimo reakcija nuo visko, kas apibrėžiama kaip „COVID valdymas“. Tai jie tarsi prilygina visiems kitiems „žmonių teises ribojantiems demokratų išmislams“, kuriems prieštarauja: persekiojimams už tariamą „neapykantos kalbą“, „cancel culture“, teisių į religiją ribojimams, atskirų mažumų protegavimui kitų bendruomenių sąskaita, „Black Lives Matter“ riaušėms, paminklų griovimui ir t.t. „Radikalesnių“ respublikonų nuomonę sudėčiau į tokius sakinius: „Viskas, kas iš demokratų – idiotiški absurdai. Karantinai dar ir moksliškai matosi, kad idiotiški absurdai. Reiškia beveik garantuotai idiotiški absurdai ir visa kita, ką dabar siūlo demokratai: kaukės, vakcinacija ir t.t.“.

Respublikoniški atsišaukimai ant privataus namo Floridoje: 'Liberalų logika: Vakcinacijos pažymėjimui - taip, rinkimų teisės pažymėjimui - ne" (aliuzija į esą suklastotus prezidento rinkimus 2020 m.), "Lai liberalai nešios kaukes amžinai", "Liberalizmas yra psichinė liga"

Respublikoniški atsišaukimai ant privataus namo Floridoje: ‘Liberalų logika: Vakcinacijos pažymėjimui – taip, rinkimų teisės pažymėjimui – ne” (aliuzija į esą suklastotus prezidento rinkimus 2020 m.), “Lai liberalai nešios kaukes amžinai”, “Liberalizmas yra psichinė liga”

Iš tikrųjų tokios dvi žmonių grupės per pandemiją susiklostė daugelyje šalių: bet JAV susiskaldymą dar labiau sustiprino tai, kad to susiskaldymo jau būta iki tol.

Pietų JAV valstijos – labai respublikoniškos, ir į mus, einančius, tarkime, į restoraną ar muziejų su kaukėmis kokioje Alabamoje ar Misisipėje, žūri keistai. Gal tinkliniuose restoranuose patys pardavėjai ir dirba su kaukėmis – na, bet visi supranta, jie „vargšai, jiems taip liepia koks demokratas darbdavys iš Šiaurės“.

Analogiškai kaukės dar privalomos federalinės valdžios kontroliuojamose institucijose, pavyzdžiui, oro uostuose. Juk federalinę valdžią dabar turi demokratai. Tuo tarpu valstijų valdžios institucijose pietų JAV kaukių nereikia – juk valstijų valdžią ten turi respublikonai.

Pramoginė Burbonų gatvė Naujajame Orleane

Pramoginė Burbonų gatvė Naujajame Orleane

O kai su kaukėmis užėjome į didžiausią respublikonų bastioną – Amerikos Valstijų Konfederacijos prezidento Džefersono Deiviso biblioteką-muziejų – darbuotoja nužvelgusi tarė: „Žinot, kaukės čia neprivalomos“, su tokiu tonu „Nusiimkit greičiau“ – turbūt pagalvojo, kad tiesiog suklydome, manydami, kad privalomos. Kai nenusiimame, žiūri kaip į keistuolius. Panašus pokalbis laukia ir viešbutyje Naujajame Orleane.

Sustojame prie indėnų piliakalnių Moundville

Sustojame prie indėnų piliakalnių Moundville

Ir ne, čia nėra visiškai taip, kad žmonės vakcinavosi ir todėl nebebijo: būtent tose pietų valstijose vakcinacija vyksta lėčiausiai. Privačiuose pokalbiuose su kaukių nedėvinčiais, rankas spaudžiančiais (jokių ten „susidaužimų kumščiais“, kaip Gvatemaloje), apsikabinti norinčiais žmonėmis supratau, kad dauguma jų – nepasiskiepiję ir neketina: arba kol kas, arba iš viso. Abejoja vakcinų saugumu („Ne per metus vakcinas sukuria“), bet, būna, sako ir taip: „Būtų kaip normalus skiepas, kur tiesiog siūlo žmonėms, tai pasiskiepyčiau – bet čia kai valdžia taip spaudžia skiepytis, tai nenoriu, kelia įtarimų“.

Iš balkono baro įsiaudrinę žmonės mėto karoliukus praeiviams

Iš balkono baro Naujajame Orleane įsiaudrinę žmonės mėto karoliukus praeiviams

Tiesa, vakcinuotis skatina ne tik demokratai, o ir „respublikonų elitas“ (šiaip jau pliekiantis visokius karantinus). Siūlymai vakcinuotis ir pietų JAV kabo prie vaistinių, skamba iš parduotuvių garsinių pranešimų, „Walmart’e“ kabo užrašas „Galite pasiskiepyti čia ir dabar, parduotuvėje“. Respublikoniškoje Luizianoje matome reklamuoja vakcinacijų loteriją: vakcinuodamasis automatiškai dalyvauji ir gali laimėti milijoną dolerių. Bet jau visa „kova su COVID“ eilinių amerikiečių sąmonėje amžiams susieta su demokratais ir daug eilinių respublikonų net savo elito nebeklauso.

Laukiame kosminio laivo paleidimo Kenedžio kosminiame centre Floridoje

Laukiame kosminio laivo paleidimo Kenedžio kosminiame centre Floridoje

Kas kaip nori, tas taip saugosi – ir darbuotojų trūkumas

Praleidžiame kelias gražias dienas Naujajame Orleane, kur jau atgimusios ir ekskursijos (niekur kitur gyvenime nemačiau tiek jų daug) ir visas naktinis gyvenimas, nors mes to privengiame.

Naujojo Orleano širdis - Džeksono aikštė

Naujojo Orleano širdis – Džeksono aikštė

Pasukame link Atlantos, Džordžijos, kur per 2020 m. jau balsavo už Baideną. „Coca Cola World“ muziejuje situacija jau kita: kaukės ne tik privalomos, bet dar ir gal pirmoji vieta pasaulyje, kur taip griežtai draudžia jas nusiimti netgi akimirkai nuotraukoms (tenka fotografuotis su kaukėmis). Na, žmonių ten tikrai daug, ankštoka – turbūt tarptautinis prekės ženklas bijo neigiamos reputacijos. Ne ieškinių: Džordžijoje prie kiekvieno muziejaus, kiekvienos parduotuvės, kiekvienos degalinės kabo atsišaukimas, kurio esmė „Pagal Džordžijos teisę, įstaiga neatsako už lankytojo užsikrėtimą COVID jos viduje, ar lankytojo mirtį po tokio užsikrėtimo“. Milijoninių ieškinių šalyje JAV tai labai svarbu.

Kokakolos pasaulyje

Kokakolos pasaulyje

Tipinis atsišaukimas Džordžijos valstijoje

Tipinis atsišaukimas Džordžijos valstijoje

Be šitų atsišaukimų, įprastų JAV advokatų reklamų ir religinių šūkių, palyginus su 2020 m., JAV atsirado naujo tipo šūkis: „Samdome darbuotojus!“. Ko tik nežada – net ir kelių šimtų dolerių vienkartinę „nusamdymo premiją“, kurią gausi išdirbęs mėnesį. Per COVID uždaryti verslai turėjo paleisti darbuotojus, o dabar sunku juos pakviesti atgal. Didžiąja dalimi dėl to, kad demokratų valdžia moka visokiausias kompensacijas: kam dirbti, jei beveik tą patį gauni nieko nedirbdamas ir dar turi visą laisvą laiką? Respublikonai, aišku, tuo piktinasi šitaip švaistomais mokesčių mokėtojų pinigais: “mokame išmaldą, kai antraip eitų dirbti”.

Samdymo reklamos

Samdymo reklamos

Kai kurie verslai dėl darbuotojų trūkumo net neatsidarė ir su tuo susiduriu pats: štai noriu pavalgyti viename miestelyje. Restoranų nemažai. Bet štai „Five Guys“ nedirba, ant „Taco Bell“ kabo užrašas, kad dirba tik išsivežimui (net rankų nusiplauti negalima – matyt, nėra kam plauti salę ir tualetus), toks pats dar ant poros restoranų. Kitose vietose nedirbančių restoranų mažiau, bet eilės, nors daug tuščių staliukų: padavėjai nespėja susodinti (JAV įprasta, kad padavėjai restorane privalo pasodinti klientus).

Sonic Drive In restoranų tinklas tiesiog buvo idealus pandemijai - čia vietoje staliukų visuomet valgai savo automobilyje prie individualių užsakymo punktų

Sonic Drive In restoranų tinklas tiesiog buvo idealus pandemijai – čia vietoje staliukų visuomet valgai savo automobilyje prie individualių užsakymo punktų

Apskritai, COVID ribojimai pietų JAV varijuoja smarkiai, priklausomai nuo vietos. Nuo „Nenusiimkite kaukių niekada“ „Coca Cola World“ iki „Galite nusiimti nuotraukoms“ Birmingamo pilietinių teisių muziejuje iki “kaukės tik vakcinuotiems” iki „kaukės pasirinktinai, bet tarp ekskursijų paliekame privalomus tarpus“ Oak Alley dvaro muziejuje prie Naujojo Orleano (tie tarpai – ~5 min.) iki respublikoniškai Džordžijos valstijos valdžiai pavaldaus „Stone Mountain“, kurio lynų keltuvai skrido sausakimši ir ten jau kaukių niekas nedėvi, tarp keleivių pasikeitimų niekas nieko nedezinfekuoja. Tiesa, tame pat „Stone Mountain“ vakarinį lazerių šou dabar galima žiūrėti nuo žolės tik sėdint „savo kvadrate“ (jie specialiai subraižyti).

Prigrūstas lynų keltuvas Stone Mountain...

Prigrūstas lynų keltuvas Stone Mountain…

...ir subraižytos šeimų zonos vakariniam lazerių šou ten pat

…ir subraižytos šeimų zonos vakariniam lazerių šou ten pat

Kai kurios lankytinos vietos klientus bando raminti lipdukais, kad „Visi darbuotojai pasiskiepiję“, nors vietiniai abejoja, ar tai tiesa: „Turbūt tik reklaminis šūkis“.

'Visi darbuotojai pasiskiepiję' atsišaukimas Lauros plantacijoje prie Naujojo Orleano

‘Visi darbuotojai pasiskiepiję’ atsišaukimas Lauros plantacijoje prie Naujojo Orleano

Atlantoje sudalyvaujame lietuvių Joninėse, kur jau kažkaip saugomės mes vieninteliai – aplinkui tarsi 2019 m. Ir pernakvoti vietos lietuviai pakviečia, nors Aistė abejojo, ar kas dar per pandemiją benorės kviesti namo.

Toliau – Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas (seniausias JAV miestas) ir Kenedžio kosminis centras kur netikėtai pasiseka: kaip tik tą dieną leidžia kosminį laivą! Ir pagaliau pietinė Florida, kur į „Gabalėlius Lietuvos“ įtraukiu paminklą lietuviams, muziejinę lietuvių ekspoziciją. Tada – skrydis į Niujorką.

Leik Vorto muziejaus lietuvių ekspozicijoje

Leik Vorto muziejaus (Florida) lietuvių ekspozicijoje. Kuratorius atidarė specialiai mums, sakė, kad pastatas daug mėnesių uždarytas dėl COVID. Pats, matyt, respublikonas: ‘Nesąmonė, miesto valdžia tingi dirbti, tai ir uždarė, visa kita juk veikia’.


Niujorkas (2021 07 02-2021 07 11)


Skrydis į Niujorką

Registruojantis skrydžiui į Niujorką aviakompanija paskelbia nedidelį aukcioną: rašykite, kokį mažiausiai kuponą sutiktumėte gauti, kad skristumėte kitu reisu. Variantai 200, 300, 400, 500 dolerių arba „įrašykite savo“. Pardavė daugiau bilietų nei yra vietų ir dabar mėgina „papirkti“, kad kas nors sutiktų nuskristi į Niujorką vėliau… Štai tokie dabar jau kelionių mastai JAV. Atsisakome siūlymo: neaišku, nei kokiu reisu nusiųs, nei ar kada artimiausiu metu dar galėsime būti JAV, kad tą kuponą išnaudotume.

Apie visas „saugumo priemones“ JAV skrydžiuose, neva nepardavinėja vidurinių vietų, aišku, irgi visi jau pamiršo, lėktuvas sausakimšas. Liko kaukės – nes čia, kaip garsiai pasako stiuardai ir pilotai, nukreipdami priekaištus nuo savęs, federalinės valdžios sprendimas. „Nusiimkite tik gurkšniui ir vėl užsidėkite“.

Šiaip kosinčių daug, daug jų vaikai, kuriems vakcinacija negalima. Florida dabar viena labiausiai sergančių valstijų – bet JAV tarp statistikos ir žmonių elgesio nėra jokios koreliacijos.

Niujorke jau žymi dalis žmonių dėvi kaukes, net lauke. Viešajame transporte pranešimai jas skelbia privalomomis – nors kai kurie jau ir drįsę nusiimti ir tarsi niekas jiems nieko nesako. Tarsi patenkame į kitą šalį…

Niujorko metro

Niujorko metro

Gausu Niujorke ir visokių atsišaukimų prieš diskriminaciją: įprastinius už LGBTQIA+, prieš antisemitizmą, už juodaodžius, kuriuos matydavau kasmet, papildė nauji „prieš rasizmą prieš azijiečius“. Sakoma, kad tokio rasizmo pagausėjo būtent dėl COVID: ypač pandemijos pradžioje kai kurie amerikiečiai įžeidinėjo „kiniškos išvaizdos“ žmones, jų privengė, gal net pratrūkdavo smurtu. Vietos lietuviai – kurių daugelis respublikonai – sako, kad tai visiška nesąmonė, dar viena „demokratų išgalvota diskriminacija“.

Savivaldybės atsišaukimas prieš azijiečių diskriminaciją Niujorke

Savivaldybės atsišaukimas prieš azijiečių diskriminaciją Niujorke

Taip pat dar matau „Black Lives Matter“ judėjimo atgarsius – Niujorke daugiau nei pietų JAV. Štai parduotuvė užsiklijavusi ant vitrinos „Black Lives Matter“ lipduką: pernai taip verslai gynėsi, kad jų vitrinų nedaužytų tas „pokarantininis kovos protrūkis“. Kadangi parduotuvė, panašu, bankrutavusi, lipdukas likęs. Kitur tų lipdukų, šūkių mažai – nors Niujorke ir daugiau nei Pietų JAV ir jei Pietų JAV pamatysi „Black Lives Matter“ ženklus, tarkime, kokio juodaodžio sklype, tai Niujorke juos kelia oficiali demokratų kontroliuojama valdžia (pvz. prie Niujorko bibliotekos). Ir vis tiek dabar jau, panašu, tuos šūkius pamažu stelbia palaikymas azijiečiams: “kova už teises” eina bangom.

Kodėl Niujorkas?

Kodėl paskutinė mūsų stotelė Amerikoje – Niujorkas?

Todėl, kad iš jo yra geriausi skrydžiai į Lietuvą: Finnair skrydį iš Niujorko per Milaną ir Helsinkį įsigijome už ~250 eurų, kas yra pigu, žinant, kad skrydžiai į vieną pusę paprastai kainuoja brangiau, nei kai skrendi į abi puses. Viską lėmė JAV draudimas atvykti tiesiai iš ES ne piliečiams ir negyventojams: prie šio draudimo, mažai kas gali atskristi į JAV, o visgi kokia pusė skrendančių iš JAV į Europą visų pirma turi atskristi iš Europos į JAV.

Bet kartu Niujorke ir daug reikalų: susitikimų, paskaita apie lietuvišką paveldą Apreiškimo parapijoje ir t.t.

Pasakoju apie lietuvišką paveldą Amerikoje

Pasakoju apie lietuvišką paveldą Amerikoje

O galiausiai į Niujorką atviliojo AirBnB butas. Jį užsakėme dar gegužį – rizikuodami, juk „karantinistiniame“ Niujorke tada dar beveik viskas buvo uždaryta. Užtat pasiūlymas buvo toks, kokio normaliu metu tikrai negausi – butas Manheteno centre, su vaizdu į dangoraižius, Empire State Building, už tokią kainą, už kokią paprastai gauni tik kambarį hostelyje be tualeto! Ir dar visa tai per liepos 4 d., JAV nacionalinę šventę!

AirBnB bute Niujorke

AirBnB bute Niujorke (liepos 4 d. apšvietimas)

Iš pradžių net įtarėme, kad čia kažkokia apgavystė: bute be mūsų dar niekas nebuvo apsistojęs, neparašė komentarų. Bet sutikrinę savininkės duomenis vis labiau įsitikinome, kad situacija turbūt tokia: per visus karantinus, darbus iš namų, šeimininkė nutarė laikinai palikti Niujorką, išvažiuoti kažkur į užmiestį ir ieškojo kaip išnuomoti savo butą pernelyg nesidomėdama rinkos kainomis.

Saulėlydis Niujorko gatvės gale

Saulėlydis Niujorko gatvės gale

Na o ir tos rinkos kainos neaiškios: gegužį daugelis nebūtų rizikavę rezervuoti buto liepai. Mums tai buvo mažiau aktualu: pagyventi, padirbėti Niujorke atrodė ir šiaip įdomu, o kai kurie susitikimai būtų buvę įmanomi net jei ir daug kas uždaryta. Tačiau pasisekė gerokai labiau: žadėję „atidaryti Niujorką“ liepos 1 d., politikai atidarė birželio viduryje (dėl kritusių COVID skaičių, sėkmingos vakcinacijos).

„Tiesos akimirka“ – ateiname į butą. Patenkame į vidų. Jis tikrai nuostabus. Itin nuostabu stebėti iš jo liepos 4 d. apšvietimu pasidabinusį Niujorką, fejerverkus.

Liepos 4 d. fejerverkai nuo Empire State Building

Liepos 4 d. fejerverkai nuo Empire State Building

Niujorko atgimimas

Niujorkas atgimsta. Kai po mišių lietuvių Apreiškimo parapijoje sakau paskaitą apie lietuvišką paveldą Amerikoje, tai buvo tik antras toks “tautinis” susirinkimas po Mišių (šiaip jau esminis JAV parapijų pagrindas) – iki tol dėl COVID jie nevykdavo. Paskui kartu su Niujorko lietuviais liūdnai stebime krepšinį, kaip Lietuva pralošia slovėnams. Pati bažnyčia, beje, nuo praeito apsilankymo suremontuota, lietuviški kryžiai sugrąžinti į vietą.

Niujorkiečių masės plūsta stebėti liepos 4 d. fejerverkų

Niujorkiečių masės plūsta stebėti liepos 4 d. fejerverkų

Aplankau ir Lietuvos konsulatą, Lietuvių katalikų religinę šalpą.

Bet ne visi planai pavyksta – iš tarpukario Vilniaus atkelto jidiš instituto YIVO atstovai sakė, kad dar nedirba, ir todėl įleisti negalės. Nedirba ir Jono Meko įkurtas Anthology Film Archives kino teatras į kurį tikėjomės nueiti, šįsyk turėdami pakankamai laiko ten pažiūrėti kino filmą.

Niujorko vaizdas

Niujorko vaizdas. Kai buvome pastarąjį kartą 2019 m. šių dangoraižių dar nebuvo

Ne todėl, kad būtų uždrausta – Niujorke galima jau nuo birželio vidurio. Tačiau kai karantinas Niujorke užtruko 15 mėnesių, lengviau pasakyti nei padaryti. Mašina sustojo: darbuotojai išsiskirstė, gal išvažiavo iš Niujorko, kaip mūsų buto nuomotoja, kiti darbdaviai patys atsisakė patalpų. Tokio dydžio mašiną vėl paleisti užtrunka, todėl Niujorke nebuvo vienos aiškios atsidarymo dienos.

Staten Island Ferry plaukia pro Laisvės statulą

Staten Island Ferry plaukia pro Laisvės statulą

Brodvėjaus teatrai dar uždaryti – per savaitę-kitą spektaklių nesurepetuosi. Gal nuo liepos galo, gal nuo rugsėjo veiks – visi skirtingai. TKTS Brodvėjaus teatrų bilietų parduotuvė, kurioje 2019 m. pirkome bilietus į spektaklį “Oklahoma”, uždaryta. Atsišaukimas ant jos durų prašo paremti – tai verslas, o ne nepelno įstaiga, na, bet niekam nekelia abejonių, kad COVID jį paveikė, tad jei kam čia patiko pirkti Brodvėjaus bilietus kol Brodvėjaus teatrai dar veikdavo, gal paaukosite, kas išliktų?

Niujorko Times Square, garsėjanti reklamomis

Niujorko Times Square, garsėjanti reklamomis, jau pilna kaip visada, nors aplinkiniai teatrai neveikia

Niujorko užsidarymas buvo greitas, o atgimimas – lėtas. Niujorko gatvėse daug to atgimimo ženklų – pavyzdžiui, laikinų restoranų būdos, kur kiekvienam staliukui (šeimai) sukalta po atskirą kambarėlį. To nebereikia, bet dar neseniai reikėjo.

COVID-inis restoranas Niujorke

COVID-inis restoranas Niujorke

Savaitgaliais populiariuose parkuose ribojamas žmonių skaičius – į High Lane ar Little Island reikia registruotis. Į High Lane “paskutinę minutę” gaunu vietų, į Little Island – ne.

Į muziejus teoriškai reikia pirkti bilietus internetu. Bet jei kitur rezervuoji bilietus ir žinai, kad tada nebus daug žmonių, Niujorke kitaip: atrodo, Metropolitan meno muziejus pardavinėja internetu tiek bilietų, kiek tik nori, o įleidžia ribotą žmonių skaičių, tad lauke susidariusi gal 300 metrų eilė. Gerai, kad nepirkome brangaus bilieto, o pirma atėjome pasižiūrėti – tiesiog nuėjome į mažiau populiarų Niujorko miesto muziejų, kur jokios eilės.

Eilė prie Metropolitan meno muziejaus

Eilė prie Metropolitan meno muziejaus

COVID testai Niujorke ir skrydžiai į Lietuvą iš Niujorko

Niujorke vakcinų siūlymas perėjęs į naują lygį. Skiepijama metro stotyse – o už tai nemokamai duodamas 7 dienų metro bilietas. Kai išėjome iš Niujorko miesto muziejaus, lauke laukė skiepų autobusiukas: gaudo praeivius ir skiepija Janssen. Vakcinuotis kviečiama iš garsiakalbių viešose erdvėse. Angliškai, ispaniškai.

Nemokamas savaitinis metro bilietas už skiepą. Niujorke toks kainuoja dešimtis dolerių.

Nemokamas savaitinis metro bilietas už skiepą. Niujorke toks kainuoja dešimtis dolerių.

Lietuvoje panaikino reikalavimą kiekvienoje kavinėje rodyti galimybių pasą tad, Aistė sako, dabar gal skiepytųsi. Bet pakeitė ir kitą tvarkos punktą: dabar nesiizoliuoti ir nesitestuoti gali tik jei pasiskiepiji bent 14 dienų prieš grįžimą į Lietuvą (seniau nebuvo jokio termino). Taigi, nebespėsime – būtume spėję tik jei būtume skiepijęsi pietų JAV.

Skiepų furgonas, tykantis prie Niujorko miesto muzuiejaus

Skiepų furgonas, tykantis prie Niujorko miesto muzuiejaus

Ką gi, artėja skrydis, reikia COVID testo. Iš visų šalių, kuriose buvau, JAV testų sistema atrodė neaiškiausia. Internetas pilnas baisių pasakojimų, kaip už COVID testą “nepaklausus kainos” paėmė tūkstančius dolerių. Tos laboratorijos, kurios perka interneto reklamas “Google”, testus siūlo už 200, 300 dolerių. Gatvėje matėme ir skelbimų 30, 70 dolerių.

Savo ruožtu, pasiknisę giliau, pakalbėję su niujorkiečiais, randame ir informacijos apie nemokamus testus – lyg ir prieinamus visiems. Bet ten irgi daug klausimų: ar duos reikiamą pažymą (kai kur rašo, kad atsiunčia tik SMS – tikrai netiks)? Ar padarys testą laiku (kai kur rašo, kad 3 darbo dienas – netinka)? Ar nemokama visiems, ar „nemokama“ reiškia, kad tiesiog paima pinigus iš privataus draudimo, o mes draudimo, dengiančio COVID testus, neturime (daugelis amerikiečių turi)?

Padėka kovojusiems su pandemija Niujorko Times aikštėje

Padėka kovojusiems su pandemija Niujorko Times aikštėje

Vienas mūsų klientas kaip tik tom dienom skrenda iš Niujorko ir patikina – tam tikros nemokamos laboratorijos tikrai veikia. Pasekame jo pėdomis. Viskas puiku: testas tokiame autobusiuke nemokamai, kitą dieną gauname rezultatus. Viena klaida – paskambiname, kelia, pataiso. Visos baimės, kad štai, neva nemokamai ar už kokį dolerį, paskui „netyčia“ paims nuo kortelės kokį tūkstantį, nepasitvirtina, Niujorke kaip tik viskas paprasčiausia: net Lietuvoje, kurioje mokame mokesčius, prieš jokią kelionę nesame gavę nemokamų testų, o Niujorke oficialiai gauname nebūdami nei piliečiai, nei gyventojai!

Koronaviruso testas Niujorke

Koronaviruso testas Niujorke

Sunkiai įsivaizduoju, kaip tame pat mieste lygiai tą pačią paslaugą gali gauti ir nemokamai, ir už tūkstančius dolerių – bet tokia JAV medicinos sistemos realybė. Greičiausiai valstijos valdžia skyrė kažkokią subsidiją norėdama, kad žmonės kuo daugiau testuotųsi ir nerizikuotų užkrėtinėti kitų; tuo tarpu visokie verslininkai gaudo tuos, kurie apie tokią subsidiją nežino ir kuriems 200 ar 300 dolerių nėra jau tokie dideli pinigai kad kvaršintų galvą. Arba kurie įpratę nekvaršinti galvos dėl medicininių paslaugų nes “turim brangų draudimą, vis tiek jis apmokės”.

Piknikai Centriniame Parke

Piknikai Centriniame Parke

Skrydis. Niujorkas-Milanas apytuštis. Milanas-Helsinkis, Helsinkis-Vilnius jau pilnesni. Testo Niujorke niekas netikrina – bet žvilteli Milane. Be Lietuvos anketos, pareikalauja užpildyti ir Italijos, nepaisant to, kad Italijoje iš oro uosto neišeisime.


Lietuva (2021 07 12-2021 08…)


Nulis kontrolės oro uoste

Lėktuvui nusileidus Lietuvoje, pasidžiaugiau, kad neturime registruotų lagaminų, ir griebęs savo bagažą skubėjau išlipti. Prisimenu, kaip grįžus iš Brazilijos teko gal kelias valandas praleisti prie kontrolės: nes, jau atsiėmus lagaminą, laukė epidemiologinė kontrolė. Mūsų lagaminas atvažiavo vienas paskutiniųjų, tad teko stoti į eilės galą, o procesas vyko lėtai. Šįkart noriu užsiimti eilę vienas pirmųjų…

Pakeliui namo. Panamoje įsigijome veido skydus (ten viešajame transporte jie buvo privalomi "ant kaukių")

Pakeliui namo. Panamoje įsigijome veido skydus (ten viešajame transporte jie buvo privalomi “ant kaukių”)

Neprireikia. Jokios kontrolės – nei pasų (visgi iš Šengeno), nei epidemiologinės. Lyg grįžome į tuos laikus 2020 m. spalį, kai grįžau iš Egipto ir niekas nieko netikrino. Formaliai turėjai pildyti anketas kur izoliuosies ir pan. – bet niekam tai nerūpėjo, o emigrantų į JK grupės sprogo nuo komentarų, siūlančių „rašyti bet kokį vardą, pavardę, telefoną, nesiizoliuoti – ir niekas nesuseks“. Paskui, atrodo, valdžia buvo „atėjusi į protą“ – na, jei yra reikalavimas, tai bent jau verta tikrinti. O dabar vėl viskas kaip po senovei, izoliacijos reikalavimas negali būti įgyvendinamas. Išeiname tiesiai į miestą.

Taisyklių nepažeidžiame: izoliuojamės 7 dienas, o paskui gauname – tai naujovė – nemokamą COVID PGR testą, įgalinantį izoliaciją užbaigti (anksčiau už jį tekdavo mokėti). Vėl neigiamas. Jau 10 testas. Tiesa, šįkart jau niekas ir neskambino, netikrino, ar izoliuojamės. Atrodo visi izoliacijos ir panašūs reikalavimai pamažu galutinai(?) perėjo į tą lygį, kuriame yra piratinių filmų siuntimasis: visi žino, kad nelegalu, bet visi žino ir kad iš tikrųjų niekas už tai negresia. Tokios padėties pasekmė paprastai – 80-90% žmonių nustoja kreipti dėmesį į draudimus, jie lieka tik popieriuje.

Aišku, palyginus su „betvarke“ Lietuvos-Baltarusijos pasienyje, čia menkniekis…

Ir šiaip jau realybė tokia: oficialūs ribojimai man, atskridusiam į Lietuvą, yra patys didžiausi, palyginus su ribojimais kitose šalyse, pro kurias „praskridau“ (Dominikos Respublika, Panama, Gvatemala, JAV), nepaisant to, kad neatvykau iš kažkokių labai pavojingų šalių.

Pagaliau skiepai nuo koronaviruso

Registruojamės skiepui nuo koronaviruso. Pfizer, nes:
(a)geriau mažina užsikrėtimo riziką, nei „Astra Zeneca“ ar „Janssen“.
(b)nuo pirmos dozės iki antros yra tik trys savaitės, o ne keturios, kaip „Moderna“.

Pirmai dozę LITEXPO registruojuosi liepos 20 d., reiškia, antra dozė rugpjūčio 10 d., o rugpjūčio 24 d. bus praėję 14 dienų nuo antros dozės, kas pagal daugelį tvarkų reiškia, kad skaitaisi vakcinuotas. Dėl to gali įvažiuoti į kai kurias papildomas šalis, o į kai kurias kitas, į kurias šiaip reikia testo, vykti be testo… Aišku, kas bus rugpjūtį ar rugsėjį nenumatysi, bet turime minčių daryti paskutinę „Tikslas – Amerika“ ekspediciją rugsėjo-spalio sandūroje. Šiandien tiesiai į JAV iš ES dar neįvažiuosi, bet jei padarys, kad įvažiuoti bus galima, gali būti, kad reikalaus vakcinacijos, kaip ne viena kita šalis… Taigi, tada jau būsiu pilnai vakcinuotas. Gali būti, kad planai keisis, darysiu kažką kitą – bet vis tiek aišku, kad vakcinacija pandeminiame pasaulyje suteiks papildomų galimybių ir teisių.

LITEXPO skiepijimo centras jau beveik tuščias, kaip kokia balsavimo apylinkė per Europarlamento rinkimus: be eilių, atėjęs anksčiau savo laiko, gaunu vietą, gaunu skiepą, pasėdžiu, kaip liepia, 15 minučių, išeinu. Jokių šalutinių poveikių, išskyrus skausmą dūrio vietoje (Aistei šalutinių poveikių kiek daugiau: dėl skausmo vieną dieną sunkiai gali pakelti ranką, taip pat vakare turi temperatūros). LITEXPO centrą uždarys, gal todėl SMS apie sekantį skiepą kol kas negaunu.

Tuščias skiepijimo centru paverstas Litexpo

Tuščias skiepijimo centru paverstas Litexpo

Olimpiada. Turėjau šiuo metu būti Tokijuje, deja. Ech, kaip skirtingai pasaulis reaguoja į pandemiją. Daugelis olimpiadų tokios panašios viena į kitą, kad žiūrovui net nėra didelio skirtumo, kur jos vyksta. Bet šie metai – visai kas kita. Tokijuje olimpiada vyksta be žiūrovų iš užsienio – bet vyksta. Jei, tarkime, teisę rengti šią olimpiadą būtų gavusi Australija ar Naujoji Zelandija, greičiausiai ji būtų buvusi išvis atšaukta. Jei teisę būtų gavęs Dubajus ar koks pietų JAV miestas – olimpiada vyktų ir su žiūrovais. Jei teisę būtų gavusi Brazilija, Indija ar PAR – olimpiada įvyktų, tačiau, tikriausiai, dėl atmainų baimės daug sportininkų ją boikotuotų. Globalaus pasaulio požiūrių į globalią problemą begalinė įvairovė! Pietų Amerikos futbolo čempionatą štai iš Argentinos perėmė Brazilija – ne tai, kad ten žymiai geriau pandemijos prasme, bet požiūris į ligą kitas.

Po skiepo

Po skiepo

Iš pradžių buvo gaila, kad nepamatysiu Olimpaiados gyvai, apie ką seniai svajojau – Centrinėje Amerikoje ir JAV suradau ne mažiau įdomų, turiningą ir naudingą būdą praleisti kelis mėnesius. Visą pandemiją taip: vienus kelius situacijai ir likimui uždarius, randu gerų alternatyvų.

Kur man 2020-2021 m. buvo saugiau – užsienyje ar Lietuvoje?

Lietuvoje gajus stereotipas, esą per pandemiją itin pavojinga būti užsienyje, keliauti.

Kaip žmogus, nuo 2020 m. pradžios aplankęs 26 šalis, nutariau pasižiūrėti – ar man būtų buvę saugiau būti Lietuvoje, nei ten, kur kiekvienu metu buvau iš tikrųjų?

Atrodo, atsakymas gana vienareikšmis – beveik kiekvienu metu pavyko būti saugesnėse vietose, nei Lietuva tuo metu.

Visų pirma, patikrinau, kaip kiekvieną dieną atrodė situacija Lietuvoje ir šalyje, kurioje tuo metu buvau, pagal susirgusių žmonių skaičių:

Užsikrėtimų milijonui gyventojų palyginimas kiekvieną dieną tarp Lietuvos iš šalies, kurioje buvau

Užsikrėtimų milijonui gyventojų palyginimas kiekvieną dieną tarp Lietuvos iš šalies, kurioje buvau

Skirtumai Lietuvos nenaudai milžiniški. Tiesa, ši statistika nėra labai gera, nes skirtingos šalys testavo skirtingais tempais, o Lietuva testavo daug, taigi, atrado didesnį procentą užsikrėtusių, nei, tarkime, Gvatemala. Todėl manau kur kas geriau realią buvusią riziką atspindi šita statistika:

Rizikingumas susirgti COVID perskaičiuotas pagal mirtis po savaitės

Rizikingumas susirgti COVID perskaičiuotas pagal mirtis po savaitės

Čia lyginu ne užsikrėtimus, bet mirtis (jos suregistruojamos gana teisingai ir lygiai, palyginus su užsikrėtimais). Ir mirtis ne lygiai tuo metu, kuriuo buvau šalyje, bet maždaug po savaitės: nes tie žmonės, kurie tada mirė, tikėtina, vidutiniškai užsikrėtė maždaug tuo metu, kai šalyje buvau aš.

Apskaičiavus šitaip, skiriasi mažai kas, nors kitos šalys ir atrodo sąlyginai prasčiau, nei pirmame grafike (ypač Gvatemala). Bet vis tiek praktiškai visą pandemiją buvau saugesnėse šalyse, nei Lietuva. Išskyrus, aišku, tuos kartus, kai buvau Lietuvoje. Ir dvi kitos žymesnės, bet labai trumpalaikės išimtys – Brazilija 2021 m. vasario pabaigoje, kuomet ten kilo COVID banga, kai Lietuvoje ji jau rimo, ir Gvatemala 2021 m. gegužę. Svarbiausia, išvengiau 2020-2021 m. bangos Lietuvoje, kurios metu susirgo daugelis Lietuvoje pasilikusių mano pažįstamų (ir galbūt toks likimas būtų ištikęs ir mane).

Prie to pridėkime dar tai, kad, išskyrus sugrįžimus į Lietuvą, niekada nebuvau saviizoliacijoje. Be Lietuvos ir kelių dienų Brazilijoje, niekada nebuvau ir karantine: nebuvau tokioje vitoje, kur, tarkime, restoranai veiktų tik išsivežimui, neveiktų kirpyklos, būtų negalima susitikinėti su kitais žmonėmis (ar daug jų) ir pan. T.y. šį laikotarpį išnaudojau su kaupu darbams, savanorystei ir kitoms veikloms – tai tikrai netapo “prarastu laiku”, “Zoom laiku” ar dar kuo.

Ir taip ir nesusirgau koronavirusu (dėl sienų kirtimų dariausi 10 testų, žmona – dar daugiau, visi jie neigiami – taigi, šansai, kad abudu būtume persirgę besimptome forma, labai maži).

Dėl to manau, kad visi pasirinkimai buvo labai teisingi ir, aišku, jeigu 2020 m. kovą būčiau viską žinojęs, ką žinau dabar, būčiau elgęsis lygiai taip pat.

Žiūrėsime, ką atneš 2021 m. pabaiga, 2022 metai – nenumatysi, nes daug dalykų priklauso labiau nuo psichologijos, politikos, nei epidemiologijos. Kaip visada. Bet nemanau, kad atsiras kažkas visai naujo: gal bus naujų vakcinų, naujų karantinų, naujų uždarymų, naujų viruso atmainų, naujų draudimų ar ribojimų kirsti sienas, naujų “sveikatos pasų”, naujų protestų – bet tai jau matyta. Gal kitoje vietoje, gal šiek tiek kitaip, bet matyta. Ir aprašyta šiuose dienoraščiuose.

Todėl šis dienoraštis – paskutinis toks. Atėjome į “New normal”.


Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio


1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


    2 komentarai

  1. Perskaičiau su dideliu malonumu. AČIŪ!

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Tikslas – Amerika 2019 ekspedicijos dienoraštis (Kanada)

Tikslas – Amerika 2019 ekspedicijos dienoraštis (Kanada)

| 0 komentarų

„Tikslas – Amerika“ tęsiasi. Pagal dar 2017 m. pasiruoštą planą, šiais metais pasukome į Kanadą: sužymėti Kanados lietuviškas vietas tikslasamerika.lt žemėlapyje, aprašyti “Gabalėliai Lietuvos” enciklopedijoje, pažymėti jų koordinates, nufotografuoti, išklausyti jas kūrusių žmonių istorijas, įrašyti interviu.
h
Lietuvių bažnyčias, klubų rūmus, žymių lietuvių kapus, lietuviškus vietovardžius: sunku patikėti, kiek daug didaus lietuviai sukūrė Kanadoje.

Apdėkos atvirukas, kokius dalinome pasakojusiems apie lietuvišką paveldą. Jame pažymėtas 2019 m. ekspedicijos maršrutas, o taip pat 2018 ir 2017 m. maršrutai

Apdėkos atvirukas, kokius dalinome pasakojusiems apie lietuvišką paveldą. Jame pažymėtas 2019 m. ekspedicijos maršrutas, o taip pat 2018 ir 2017 m. maršrutai

Kanados lietuvių bendruomenė ir paveldas nepelnytai primiršta. Daug lengviau rasti informacijos, pavyzdžiui, apie Lotynų Amerikos ar Australijos lietuvybę, nei Kanados. Matyt, egzotiškumas, atstumai žavi, Kanada kiek per arti…

Tačiau iš tiesų Kanada lietuvišku paveldu nusileidžia tik vienintelėms Jungtinėms Amerikos Valstijoms. To paveldo „gyvumu“ JAV net lenkia: Kanadoje daugelyje lietuvių bažnyčių tebelaikomos lietuviškos mišios (7 iš buvusių 11) ir tik viena yra nugriauta. Kanadoje tebeveikia žymi dalis lietuvių klubų. Kanadoje dirba keturios lietuvių kredito unijos (JAV – tik pora) ir t.t. Gerokai mažiau Kanadoje ir lietuvių, su kuriais teko bendrauti angliškai. Pasak 2016 m. surašymo, apie ketvirčiui Ontarijo lietuvių kilmės asmenų gimtoji kalba yra lietuvių, o lietuviškose organizacijose tokie beveik visi.

Iš viso nuvažiavome per 6000 km.

Augustinas ir Aistė Žemaičiai Niujorke 'Tikslas - Amerika 2019' metu

Niujorke prieš važiavimą į Torontą

Praeitų “Tikslas – Amerika” ekspedicijų dienoraščiai: 2017 metų į rytų JAV, 2018 metų į JAV Vidurio Vakarus

Kanados lietuviškas paveldas (įžanga)

Esame pravažiavę Lotynų Ameriką, Australiją, Vakarų Europą, Kazachiją, lankę tenykštes lietuviškas vietas. Bet tokiai misijai, kaip „Tikslas – Amerika“, darbo ten nedaug. Ten yra tik pavienės lietuviškos vietos, viena nuo kitos dažniausiai nutolusios per šimtus ar ir tūkstančius kilometrų. Pavyzdžiui, visoje Lotynų Amerikoje tebuvo 4 lietuvių bažnyčios (nė vienoje lietuvio kunigo nebėra).

Vitražas Hamiltono lietuvių bažnyčioje

Vitražas Hamiltono lietuvių bažnyčioje

Tuo tarpu Kanadoje, kaip ir JAV, kiekvieną dieną galėjome aplankyti daugybę lietuviškų vietų, susitikti su dešimtimis lietuvių. Bent jau pietinėje Ontarijo ir Kvebeko provincijose, kur yra didžiausi Kanados miestai (Torontas, Monrealis) ir kur gyvena apie 85% visų Kanados lietuvių. Ir „Tikslas – Amerika“ žemėlapis Kanadoje neatrodo mažiau pilnas, nei JAV.

Prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę

Prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę Toronto lietuvių kapinėse su jų prižiūrėtojais

Visgi, Kanadoje lietuviškas paveldas kiek retesnis, nei JAV. 2017 m. ekspedicijos metu „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje pažymėjome ~330 lietuviškų vietų JAV Rytuose. 2018 m. pridėjome dar ~250 JAV Vidurio Vakaruose. Šiais metais gi pažymėjome 92 naujas vietas. Tiesa, kai daugelis Kanados lietuviškų vietų gyvos, galima patekti į vidų, laiko kiekvienoje užtrukdavome daugiau, nei kokiame Pensilvanijos anglies regione, kur daugelyje lietuvių bažnyčių lietuviški nebent kertiniai akmenys.

Sumažintas "Tikslas - Amerika" žemėlapis. Po 2019 m. ekspedicijos.

Sumažintas “Tikslas – Amerika” žemėlapis. Po 2019 m. ekspedicijos.

Be to, ekspedicijos pobūdis kasmet keičiasi. 2017 m. apsiribojome lietuviško paveldo lankymu, fotografavimu, aprašymu – tiek mažai laiko buvo. 2018 m. jau galėjome surengti projekto pristatymą Niujorke bei susitikimus su keliomis bendruomenėmis. Šiemet dar didesnę dalį mūsų darbo sudarė pokalbiai, interviu. Padarėme net 12 projekto pristatymų, į kuriuos pasiklausyti apie lietuvišką paveldą Amerikos žemyne atėjo beveik 300 žmonių.

Papasakoti jau turime ką: iki valandos trukusia programa su galybe nuotraukų nusivylusių nebuvo. Pasakojome apie įspūdingiausią Amerikos žemyno lietuvišką paveldą, netikėčiausias ir įdomiausias ekspedicijų istorijas ir kartu pasinaudodavome proga paklausti: „Ar viską sužymėjome jūsų regione, gal žinote daugiau?“.

Romuvos lietuvių stovykla

Romuvos lietuvių stovyklos simbolis – jos unikalūs vartai

Kanados geografija lėmė, kad vėl aplankėme ir JAV. Taip, galima važiuoti iš Toronto į Monrealį ir atgal, iš Toronto į Vindsorą ir atgal tais pačiais keliais – bet kam švaistyti laiką, jeigu galima į vieną pusę važiuoti Kanada, į kitą – JAV?

Monrealio Aušros Vartų bažnyčios vidus - simbolinis Vilnius su Trimis kryžiais gale

Monrealio Aušros Vartų bažnyčios vidus – simbolinis Vilnius su Trimis kryžiais už altoriaus

Tokiu būdu vienur JAV užpildėme keletą žemėlapio spragų: pavyzdžiui, žemėlapyje buvo nepažymėtos Ročesterio, Jutikos, Niagara Folso lietuviškos vietos, nes 2017 m. ekspedicijoje jos būtų buvusios pernelyg į šalį. Dar 2017 m. ročesteriečiai mums rašė, kodėl žemėlapyje nėra Ročesterio…

Kitur JAV, tuo tarpu, galėjome vėl aplankyti tas pačias vietas. Tuos miestus, kur lietuviai „Tikslas – Amerika“ projektu ir lietuvišku paveldu susidomėję labiausiai: Klivlandą, Detroitą. Ir padaryti ten pristatymus.

Projekto pristatymas Klivlando lietuvių klube

Projekto pristatymas Klivlando lietuvių klube

Be to, aplankėme ir Niujorką. Jau trečią kartą. Tiesiog, į Niujorką skristi perpus pigiau, nei į Torontą. Skridome į Niujorką, važiavome autobusu į Torontą.

Lietuvos šimtmečio paminėjimo programa baigėsi, šįkart projektas „Tikslas – Amerika“ vyko be valstybės paramos ir taupyti reikėjo labiau. Tačiau „Lietuvių fondo“, Monrealio kredito unijos „Litas“, Ročesterio „Lithuanian Heritage Society“ ir daugybės smulkesnių rėmėjų dėka jis įvyko ne blogesnis, nei kada prieš tai. Visi rėmėjai paminėti „Tikslas – Amerika“ tinklapyje.

Senojo kryžiaus lietuivų kankiniams Midlande maketas Kanados lietuvių archyve-muziejuje

Senojo kryžiaus lietuivų kankiniams Midlande maketas Kanados lietuvių archyve-muziejuje

 


Niujorkas (sugrįžimas)

l
Psichologinis atstumas iki Niujorko mums, tikriausiai, toks, kaip daug vilniečių – iki Kauno, viskas pažįstama, pažįstami žmonės, kaip Danius Glinskis iš „Susivienijimo lietuvių Amerikoje“, su kuriuo šiemet įrašėme interviu apie jo suprojektuotą SLA pastato rekosntrukciją. Beje, jis papasakojo lankęsis Pensilvanijos Anglies regione, pagal „Tikslas – Amerika“ žemėlapį ten ieškojęs lietuvių bažnyčių, kapinių ir mokyklų.

Augustinas Žemaitis su Daniumi Glinskiu SLA pastate žiūri naują SLA tinklapį

Augustinas Žemaitis su Daniumi Glinskiu SLA pastate žiūri naują SLA tinklapį

Atminimo lenta lietuviui ant Niujorko biržos – sunaikinta

Įdomu sugrįžti į tas pačias lietuviškas vietas, stebėti besitęsiančią istoriją.

Deja, ji ne visada linksma. Kažin kas nuėmė atminimo lentą pirmajam Niujorko lietuviškos mokyklos steigėjui lietuviui Kuršiui, kurią prieš 50 metų taip stengėsi pakabinti Niujorko lietuviai. Norėjo priminti niujorkiečiams lietuvių indėlį į Niujorko istoriją – ir džiaugėsi, kad apie lietuvius dabar galės paskaityti kiekvienas, praeinantis Niujorko akcijų biržą.

Dar prieš kelis mėnesius pagal „Tikslas – Amerika“ kelionių vadovą lietuviškas vietas lankęs pažįstamas pranešė, kad prie Niujorko akcijų biržos jokios atminimo lentos lietuviams nerado. „Gal nepastebėjo?“ – pamaniau. Bet nuėjęs į žemutinį Manheteną jos neberadau ir aš. Pastato fasadas suremontuotas – prieš remontą nukabino ir nepasivargino užkabinti atgal…

Ne tik Lietuvoje atminimo lentos lietuviams nuiminėjamos… Tokiame dideliame mieste, kaip Niujorkas, deja, atgarsio tai nesulaukė. Daug lietuvių nė nežino, kad ta lenta nuimta, dar daugiau nė nežinojo, kad ji buvo.

Atminimo lenta Kuršiui prie Niujorko akcijų biržos

Atminimo lenta Kuršiui prie Niujorko akcijų biržos, užfiksuota ‘Tikslas – Amerika 2017’ ekspedicijos metu

Ta lenta maža, bet svarbi. Juk ji primindavo lietuvius ne kokiame nors „gete“, o vienoje svarbiausių Niujorko vietų. Ir pats žinau ne vieną Amerikos ar Lietuvos lietuvį, kelionėje po Niujorką važiavusį pasižiūrėti tos lentos. Jie didžiuodavosi, kad lietuviai padarė didelę įtaką net Niujorkui, tai pasakodavo vaikams, draugams, pažįstamiems. Ir amerikiečiai sužinodavo, kad Amerikos lietuvių istorija neprasidėjo nuo XIX a. juodadarbių.

Niujorko akcijų birža, kur pakabinta Kurišui atminimo lenta

Niujorko akcijų birža, kur pakabinta Kuršiui atminimo lenta

Kaip išgelbėti lietuviškas Amerikos pastatų detales?

Labai retai lietuviškas paveldas Amerikoje naikinamas specialiai, iš neapykantos. Taip, pastatai gali būti griaunami dėl ekonominių priežasčių – kaip Aušros Vartų bažnyčia Niujorke, vietoje kurios jau iškilo didelis pastatas. Prieš milijonus nepakovosi.

Bet jei sunaikinamas niekam netrukdantis paminklas ar lenta, tai dažniausiai todėl, kad savininkai tiesiog nesupranta jo svarbos – ir ėmusis tinkamų veiksmų viską galima sugrąžinti. Tą įrodė Čikagos lietuviai, 2010 m. sugebėję įtikinti „Midway“ oro uostą sugrąžinti per rekonstrukciją nuimtą ir „sandėlyje pamirštą“ atminimo lentą Dariui ir Girėnui. Tą įrodė Carol Gargan iš Skrantono, savo raštais įtikinusi prie nebelietuviams atiduotos Šv. Juozapo bažnyčios palikti lietuvišką koplytstulpį sovietų okupacijos aukoms.

Ir, tikiuosi, „Tikslas – Amerika“ projektas, įrašymo į lietuviško paveldo žemėlapį sertifikatai, kuriuos daliname, privers dar daugiau dabartinių savininkų – jei jie nelietuviai – susimąstyti, kad jų turima vieta yra svarbi ir įdomi, ir kokia nors „sena lenta“ nėra tiesiog lenta.

Ir, tikiuosi, „Tikslas – Amerika“ paskatins lietuvius tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje geriau sužinoti, kas lietuviško kur yra, kam iškilęs pavojus, ir pagalvoti, kaip kai ką galima išsaugoti.

Visiems kartu: Amerikos lietuviams, Lietuvos lietuviams, Lietuvos diplomatams ir valdžiai, lietuviškai nebekalbantiems Amerikos lietuvių palikuonims.

Aišku, kiekvieną kartą Niujorke pažymime ir papildomų lietuviškų vietų – šįsyk pažymime Tenement muziejų, kuriame atkurtas ir litvako butas.

Daugiabučio muziejus Niujorke

Daugiabučio (Tenement) muziejus Niujorke, kur atkurtas ir litvakų butas. Daugelis tiek lietuvių, tiek litvakų, imigravę prieškariu į Niujorką gyvendavo panašiuose

Naktiniu autobusu pajudėjome link Kanados, kur mūsų laukė Torontas: didžiausias ir daugiausiai lietuvių turintis Kanados miestas, pagal lietuviško paveldo kiekius kaip lygus su lygiu galintis galynėtis su Niujorku.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Niujorke:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Niujorke aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Niujorke žemėlapis

 


Torontas

Kai sulaukėme kvietimo į Torontą, dar ėjo 2017 m. „Ir Kanadoje yra įdomių lietuviškų vietų“ – rašė kunigas Aurelijus Kasparavičius, sekantis mūsų Facebook kanalą „gabaleliailietuvos“. Pažadėjome atvykti 2019 m. Ir pažadą ištesėjome.

Galima sakyti, pirmą kartą per „Tikslas – Amerika“ istoriją turėjome savo agentą. Sunku ir suskaičiuoti, su kiek žmonių susitarė kunigas Aurelijus, kad mums parodytų lietuviškas vietas – arba bent jau davė kontaktus. Kiekviena nauja „Tikslas – Amerika“ misija iš tos pusės paprastesnė: vis daugiau ir daugiau žmonių, kuriems nebereikia prisistatinėti, kurie patys tave susiranda.

Kryžių kalnas ir Lietuvos kankinių koplyčia Misisagos šv. Jono lietuvių kapinėse

Kryžių kalnas ir Lietuvos kankinių koplyčia Misisagos šv. Jono lietuvių kapinėse (Misisaga)

Nakvynės pas vietinius: kodėl anksčiau to vengdavome

Aurelijus parūpino ir nakvynės vietą – susitarė su vietos lietuviais Stasiulevičiais, kad priimtų pernakvoti.

Iš šios pusės „Tikslas – Amerika“ buvo sunkesnė misija, nei prieš tai buvusios. Anksčiau turėjome dalinį finansavimą iš Lietuvos valstybės – juk valstybingumo šimtmetis. To neliko, o projektą baigti norisi. Todėl šiemet daugiausiai nakvodavome pas Kanados ir JAV lietuvius: taip sutaupėme brangiems viešbučiams.

“„Lietuvių

„Lietuvių namai“ Toronte

Anksčiau to vengdavome. Ne vienas ir ne dešimt per tuos tris metus sutiktų Amerikos lietuvių pasakojo, kad net ryšiai su giminėmis ir draugais Lietuvoje nutrūko dėl to, kad anie tik prašinėdavo visko ir prašinėdavo, tarsi pinigai Amerikoje ant medžių augtų. Net ir mano svetainėje „Gabalėliai Lietuvos“ ne kartą sulaukiau tokių Lietuvos lietuvių parašytų komentarų: „Noriu važiuoti studijuoti į JAV universitetą, bet neturiu X dešimčių tūkstančių dolerių – gal Amerikos lietuviai galėtų paremti?“. Labai norėjosi pagerinti Lietuvos lietuvių įvaizdį – būti ne prašinėtojais, bet tokiais, kurie atėjo padaryti gero darbo ir nieko už tai neprašo (nei pinigų, nei maisto, nei nakvynės).

Brolis Kasparavičius pasitinka prie savo bažnyčios

Brolis Aurelijus Kasparavičius pasitinka prie savo bažnyčios

Visgi ir šįsyk našta niekam netapome – atvažiuodavome vėlai vakare, išvažiuodavome rytais, šeimininkams dar miegant. Daugiau „patrukdėme“ tik Aurelijui – mūsų naktinis autobusas iš Niujorko į Torontą vėlavo virš valandos, jam teko laukti. Bet, tikiu, kad vėlesnis važinėjimas kartu su mumis jam patiko: net planus dėl to pakeitė. Smagu matyti, kaip smarkiai šis kunigas domisi visomis Kanados lietuvių organizacijomis, paveldu ir istorija, nors yra atsiųstas iš Lietuvos. Kaip pats uždavinėja papildomus klausimus mūsų pašnekovams.

“Parko

Parko „Lithuania“ ženklas Toronte

Toronto lietuviška didybė atsiskleidė pamažu

Pirmasis pasivažinėjimas po Torontą prasidėjo kiek nykiai: Šv. Jono lietuvių bažnyčia, kuri jau nebelietuvių ir net į vidų patekti neaišku kaip (kiek žmonių bebandė sutarti – nepavyko). Tik stogelis lietuviškas likęs. Senosios Prisikėlimo bažnyčios vieta – niekaip nepažymėta, dabar ten daugiabučiai. Vėliau dar – lietuvių liuteronų bažnyčia, uždaryta pernai. Kur dar prieš metus buvo nupiešta trispalvė, dabar – gėjų vaivorykštė.

Buvusi lietuvių liuteronų Išganytojo bažnyčia

Buvusi lietuvių liuteronų Išganytojo bažnyčia

Bet čia pat – dvi pažibos. Iš Lietuvių namų dar galėjau daug tikėtis: milžiniškas pastatas, didžiulės salės – beje, remontuojamos, tobulinamos. Interjerai gal ne ypatingai lietuviški, bet veikia labai lietuviškas baras „Lokys“, lietuviška kredito unija, kita. Viską jau perėmė naujai atvykę lietuviai, kaip Genovaitė Kobelskis ir Diana Jasiukaitienė, su kuriomis susitikome. Iš 11 valdybos narių – 7 šiuolaikiniai imigrantai iš Lietuvos.

Baras 'Lokys' su lietuviškais interjero elementais

Baras „Lokys“ su lietuviškais interjero elementais. Kalbamės su Lietuvių namų vadovėmis. Čia lankytis gali visi norintys, ne vien klubo nariai. Tiesą sakant, apie 20% klientų yra nelietuviai, mėgstantys lietuvišką maistą, kuris ruošiamas kiekvieną sekmadienį.

O antroji Toronto centro pažiba – Vilniaus rūmai – smarkiai pranoko lūkesčius. Tai – senelių namai, o „Tikslas – Amerika“ pripratau matyti slogius senelių namus: taip, viskas gražu, tvarkinga, bet neapleidžia toks liūdnas jausmas, kad visiems tai – paskutinė stotelė, daug nykesnė už visus įdomius ir įvairius jau nugyventus gyvenimus. „Vilniaus rūmai“ kitokie. Seneliai, kurių amžiaus vidurkis 85 m. – tiesa, daugiausia galintys pasirūpinti savimi – čia gyvena butuose su balkonais, gražiais vaizdais, po vieną ar po du (kai kurie porą ir susiranda „Vilniaus rūmuose“). Kaip pasakojo „Vilniaus rūmų“ vedėjas Jurgis Valaitis, lietuviams čia daug pliusų palyginus su bet kuria kita gyvenamąja vieta Toronte: televizoriuose keturi lietuviški kanalai ir sveikinimai su gimtadieniais, yra kasdien veikiantis lietuviškas restoranas, švenčiamos tautinės šventės: Vasario 16 d., Kūčios, Vėlinės ir t.t. O taip pat yra pirtys, terasa, sodelis, metro stotelė šalia ir t.t. Nenuostabu, kad prie vietos „Vilniaus rūmuose“ susidariusi nuolatinė apie 10-15 senelių eilė, o gyventojų – per 100.

“„Vilniaus

„Vilniaus rūmai“

Šiuo metu 80% Vilniaus rūmų gyventojų lietuviai, iš jų 20% – jau gimę Kanadoje. Dar vienas skirtumas nuo daugybės kitų lankytų panašių senelių namų, kur iš lietuvybės dažnai tebūna likęs vardas ir kokie drožti Rūpintojėliai bei paveikslai.

“Vaizdas

Vaizdas iš „Vilniaus rūmų“ į Toronto miesto centrą

Torontas mums buvo kaip bazė, iš kurios važinėjome ir po kitas vietas – Hamiltoną, Vasagą, Midlandą. Ilgiausia diena Toronte buvo, aišku, sekmadienis. Kai kiti ilsisi, mums, kaip ir kunigams – pats darbymetis. Nes visur lietuviškos Mišios, nes ten susirenka lietuviai.

Augustinas Žemaitis fotografuoja lietuivšką koplytėlę Vilniaus rūmų kieme

Augustinas Žemaitis fotografuoja lietuivšką koplytėlę Vilniaus rūmų kieme

Projekto pristatymų tiek, kad teko net išsiskirti

Šįsyk ne vien žymėjome internetiniame www.tikslasamerika.lt žemėlapyje lietuviškas vietas ir aprašinėjome jas internetinėje enciklopedijoje www.gabalelialietuvos.lt , tačiau ir surengėme 12 mūsų projekto pristatymų, 5 jų – Toronte ir aplink. Tai – puiki proga pabendrauti su vietos lietuviais, išgirsti apie papildomas lietuviškas vietas regione. Kanada – kaip niekad puikiai tam tinkantis regionas. Nes Kanadoje lietuvių bendruomenė labai gyva: ten veikia daugiau nei pusė visų kada nors buvusių lietuvių bažnyčių ir jose vyksta lietuviškos Mišios, ir apskritai retai kada teko naudoti žemėlapio žymeklį, reiškiantį „lietuvybės tik pėdsakai“.

Kartu su Toronto lietuvių namų kolektyvu

Kartu su Toronto lietuvių namų ir Prisikėlimo kredito unijos kolektyvu

Pirmąjį sekmadienį laukė trys pristatymai, visi – po Šv. Mišių. Pirmasis – Hamiltone, antrasis – Lietuvos kankinių parapijoje, trečiasis – Prisikėlimo parapijoje. Kaip vsiką suspėti? Juk Hamiltonas – 70 km nuo Toronto, o Mišių laikai labai artimi: 09:00, 10:30, 12:00… Laimė, esame dviese. Taigi, Mišiose sudalyvavome Hamiltone ir aš ten likau pristatyti projektą. Aistė, tuo tarpu, iškeliavo su Hamiltone mišias laikiusiu kunigu Nerijumi Šmerausku į Lietuvos kankinių parapiją. Prisikėlimo parapija vėl kliuvo man – ten išvažiavau iš karto po pristatymo Hamiltone ir atvykau jau po Mišių, kaip tik tuo metu, kai parapijiečiai rinkosi bendrauti. Ir, baigęs pristatymą, nuvažiavau paimti Aistės.

Lietuvos kankinius vaizduojantys vitražai Misisogos Lietuvos kankinių bažnyčioje

Lietuvos kankinius vaizduojantys vitražai Misisogos Lietuvos kankinių bažnyčioje

Malonu buvo sulaukti tiek susidomėjimo, klausimų, garbių svečių, tokių kaip už lietuvių sielovadą išeivijoje atsakingas prelatas Edmundas Putrimas, Kanados lietuvių rašytojas Antanas Šileika, Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkas Kazimieras Deksnys.

Misisaga – didžiausias lietuvybės centras Kanadoje (kapinės, muziejus)

Ne mažiau įdomu buvo pasivaikščioti po vieninteles Kanados lietuvių kapines prie Lietuvos kankinių šventovės. Pranoko lūkesčius. Grožiu, tautiškumu tarp visų Lietuvos išeivių kapinių jos nusileidžia nebent tik Čikagos lietuvių kapinėms. Daugelis Kanados lietuvių, kuriems svarbi lietuvybė, laidojasi čia, pasirūpina tautiškais antkapiais ir, karts nuo karto, vis sukuriamas koks įspūdingas lietuviškas paminklas: Žuvusiems už Lietuvos laisvę, Kryžių kalnas, Tremtinių motina ir t.t. Garsiausias kapas – istoriko Adolfo Šapokos. Visų jų vietas radau, pasižymėjau koordinates „Tikslas – Amerika“ žemėlapiui, nufotografavau, o Aistė paėmė interviu iš kapinių vadovo Vytauto Pečiulio.

Ant daugelio antkapių, kaip ir ant šio, po kuriuo ilsisi Balys Savickas, matyti patriotiniai lietuviški simboliai ir užrašai. Kairiojo antkapio įraše sakoma „Tėvynės netekęs jos laisvei gyvenau ir jos sulaukiau“, nes velionis mirė 1996 m., jau Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę. Įraše kitoje to paties antkapio pusėje priduriama: „Tokį likimą man skyrė Visagalis“. Ant šio kapo pavaizduotas Lietuvos herbas Vytis, Vyčio kryžius ir Trijų Kryžių paminklas, svarbus Vilniaus ir Sovietų represijų simbolis, kurį Tarybų valdžia buvo nugriovusi, bet lietuviai vėl atstatė, kai jau pradėjo atrodyti, kad nepriklausomybę atgauti bus įmanoma

Ant daugelio antkapių, kaip ir ant šio, po kuriuo ilsisi Balys Savickas, matyti patriotiniai lietuviški simboliai ir užrašai. Kairėje pusėje esančiame įraše sakoma „Tėvynės netekęs jos laisvei gyvenau ir jos sulaukiau“, nes velionis mirė 1996 m., jau atkūrus Nepriklausomybę. Dešinėje pusėje esančiame įraše priduriama: „Tokį likimą man skyrė Visagalis“. Ant šio kapo pavaizduotas Lietuvos herbas Vytis, Vyčio kryžius ir Trijų Kryžių paminklas, svarbus Vilniaus ir Sovietų represijų simbolis, kurį Tarybų valdžia buvo nugriovusi, bet lietuviai vėl atstatė, kai jau pradėjo atrodyti, kad nepriklausomybę atgauti bus įmanoma

Šv. Jono lietuvių kapines žemėlapyje žymėsiu kaip vieną svarbiausių Amerikos žemyne lietuviško paveldo vietų. Įspūdingų lietuviškų vietų Kanadoje yra ir daugiau, bet ne visos jos taip paprastai pasiekiamos, kasdien atidarytos.

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę Toronte

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę Toronte

Pirmadienio rytą prie Lietuvos kankinių šventovės dar sugrįžome į Kanados lietuvių archyvą: persifotografavome parapijų jubiliejines knygas, kurios pravers kaip informacijos šaltiniai enciklopedijai „Gabalėliai Lietuvos“, ilgai kalbėjome su Danguole Breen. Toronte lietuvybės šitiek daug, kad vėl teko skirstytis: kol Aistė fotografavo knygas, aš ėjau pakalbinti vienintelio Kanados lietuvių laikraščio „Tėviškės žiburių“ vyr. redaktorę Siginą Katkauskaitę. Ji – iš naujų atvykėlių, dirba ten 12 metų. Visgi, pasakojo, turėjo prisitaikyti prie unikalios Kanados lietuvių kalbos: vietoje „ministras“ Toronte tebesakoma „ministeris“ (taip rašoma ir „Tėviškės žiburiuose“, ir net ant Lietuvos ambasados Kanadoje tarnautojų vizitinių kortelių), vietoje „metro“ – „požeminis“, vietoj „laidojimo namai“ – „šermeninė“ ir pan. Jokioje kitoje šalyje negirdėjau tiek daug nusistovėjusių ten žodžių, kurie Lietuvoje nevartojami ar vartojami kitaip / rečiau („nelaimė“ vietoje „(auto)avarija“, „keltuvas“ vietoje „liftas“, „šventovė“ vietoje „bažnyčia“).

Danguolė Breen iš Lietuvių archyvo-muziejaus rodo ten saugomą Monrealio lietuvių klubo kertinį akmenį

Danguolė Breen iš Lietuvių archyvo-muziejaus rodo ten saugomą Monrealio lietuvių klubo kertinį akmenį

Iš JAV lietuvių kartais sulaukiame kritikos, kad miestų pavadinimus „Gabalėliuose Lietuvos“ rašome lietuvių kalba – Amerikos lietuviams, tarkime, įprasčiau „Cleveland“, nei „Klivlandas“. Tuo tarpu Kanados lietuviai dažniausiai miestų pavadinimus patys rašo lietuviškai, o kai kuriems miestams netgi… turi sugalvoję savus. Pvz. „Mississauga“ lietuviškai pagal lietuvių kalbos komisiją yra „Misisoga“, bet Kanados lietuviai man rašė „Misisaga“; „Oakville“ Lietuvos lietuviams yra „Oukvilis“, o Kanados lietuviams – „Oakvilė“. Kodėl? Atsakymas – irgi spauda, juk rašytinę lietuvių kalbą daugelis mato labiausiai joje. JAV „Draugas“ miestų pavadinimus rašo angliškai, o Kanados „Tėviškės žiburiai“ – lietuviškai su kanadietišku prieskoniu.

„Tikslas – Amerika“ savanoriai Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė prie Misisogos Šv. Jono lietuvių kapinių vartų

„Tikslas – Amerika“ savanoriai Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė prie Misisogos Šv. Jono lietuvių kapinių vartų

Deja, „Tėviškės žiburių“ redakcija pamažu užsidarinėjo: tai paskutiniai „Tėviškės žiburių“ leidimo metai, laikraštis pasiliks tik internete ir redakcijos nuomotis nebereiks. Nežinia, kur atsidurs istoriko Adolfo Šapokos stalas, prie kurio Sigina davė mums interviu… Ir seniesiems Kanados lietuviams bus sunku: ne visi naudojasi internetu ir daug kas „Tikslas – Amerika“ pristatymuose minėjo apie mus perskaitę būtent „Tėviškės žiburiuose“.

Augustinas Žemaitis su Tėviškės žiburiais prie Adolfo Šapokos stalo

Augustinas Žemaitis su Tėviškės žiburiais prie Adolfo Šapokos stalo

Atėjo laikas išvykti iš Toronto. Jei skaičiuoti Torontą su visais jo priemiesčiais, turbūt tik viename kitame mieste „Tikslas – Amerika“ misijų metu lietuviškas vietas tyrinėjome ilgiau – Čikagoje. Iš viso Toronte (su Misisaga) pažymėjome 27 lietuviškas vietas.

Kartu su liuteronų kunigu Algimantu Žilinsku jo namuose

Kartu su liuteronų kunigu Algimantu Žilinsku jo namuose

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Toronte:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Toronte aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Toronte žemėlapis

 


Vasaga

Vasagos lietuvių kurorto bažnyčioje kėdės ir lauke

„Vasaga yra Kanados Palanga“ – sakė ten pasitikęs parapijietis. Kanados Palanga Vasaga buvo visiems. Tiems dipukams, kurie, prasigyvenę, čia, prie Hurono ežero kranto, nusipirko vasarnamius, leido vasaras, o paskui, išėję į pensiją, išsikėlė su visam. Ir tiems vaikams, kurie čia turėjo net dvi lietuviškas stovyklas.

„Kurortas nyksta, po 10 metų jo jau nebus“ – vėliau kalbėjo nostalgiškų nuotaikų apimtas rašytojas Antanas Šileika, prisiminęs bingo žaidimus ir tūkstančius lietuvių Vasagoje vaikystėje.

Paskutinis Vasagos choristas

Šis vyras prisistatė kaip paskutinis gyvas iš Vasagos lietuvių choro

Galbūt. Naujos kartos poilsiauja Karibuose ir dar kur. Nors keli „trečiabangiai“ pasiekė Vasagą, to per mažai. Panašus likimas ištiko ir Beverli Šorą ar Junjon Pirą prie Čikagos. „Aš paskutinis gyvas iš vyrų choro“ – sakė vienas parapijiečių. Jam virš 90 metų.

Medinis koplytstulpis (dešinėje) ir iš Londono (Ontarijo provincijoje) perkelti meno kūriniai Vasagos lietuvių bažnyčios fasade

Medinis koplytstulpis (dešinėje) ir iš Londono (Ontarijo provincijoje) perkelti meno kūriniai Vasagos lietuvių bažnyčios fasade

Ir visgi mus Vasagoje pasitiko dar gausi – nors ir senstanti – lietuvių bendruomenė. Apie 30 žmonių mišiose, o vasaromis, prisijungus vasarotojams, sakė, ateina ir 100, neišsitenka pastato viduje, todėl siena anapus altoriaus atveriama ir likusieji sėdi lauke ant suoliukų.

Vasagos lietuvių Gerojo Ganytojo bažnyčia, žvelgiant nuo lauko suolų

Vasagos lietuvių Gerojo Ganytojo bažnyčia, žvelgiant nuo lauko suolų

Po mišių visi smagiai klausėsi „Tikslas – Amerika“ pristatymo – paties pirmojo – ir vėliau jau per pristatymus Toronte girdėjome: „atėjau, nes draugei iš Vasagos labai patiko“.

Vasagos klebonijoje po pamaldų

Vasagos klebonijoje po pamaldų bendruomenė laukia “Tikslas – Amerika” pristatymo

Kretingos stovykloje – Kanados lietuvių jaunimo susirinkimas

Ir „Kretinga“ – vienintelė Vasagos vaikų stovykla po to, kai Gerojo ganytojo stovykla užsidarė – maloniai nudžiugino. Mums sakė, kad bus tuščia, bet jei lydės kunigas Nerijus Šmerauskas, tai policijos niekas neiškvies. Tačiau stovyklą radome pilną: 50 paauglių, Kanados lietuvių jaunimo susitikimas. Vadovė Audra Stančiūtė maloniai nuvedė į koplyčią, pranciškonų gyvulėlių kapines, mistiškai atrodantį Kretingos kryžių kalną, paskui grįžo pas kolegas. Tiesa, tarpusavy jie kalbėjo angliškai – nors ir moka lietuviškai, bet angliškai paprasčiau.

Su kunigu Nerijumi Šmerausku ir Audra Stančiūte prie Vasagos kryžių kalno

Su kunigu Nerijumi Šmerausku ir Audra Stančiūte prie Vasagos kryžių kalno

Įdomu, kad daugiausiai puikiai lietuviškai kalbančio jaunimo per visas savo ekspedicijas Amerikoje sutikau Argentinoje bei Urugvajuje. Atrodytų, keista – juk ten žmonės emigravo dar ~1926 m., o ir nebuvo nusiteikę taip patriotiškai, kaip dipukai. Tačiau lietuviškai tas Pietų Amerikos jaunimas išmoko Vasario 16 d. gimnazijoje, padedami ir Lietuvių fondo (beje, parėmusio ir „Tikslas – Amerika 2019“ projektą).

Su Kanados lietuvių jaunimu Kretingos stovykloje

Su Kanados lietuvių jaunimu Kretingos stovykloje

Šios gimnazijos koziris: ten susirenka lietuviai iš viso pasaulio – anglakalbių, ispanakalbių, portugalakalbių šalių, pačios Vokietijos. Jie negali susišnekėti tarpusavy niekaip kitaip, kaip lietuviškai. „Ne pamokose lietuviškai išmokau, o su gimnazijos draugais“ – pasakojo ne vienas Lotynų Amerikos lietuvis. Deja, JAV ar Kanadoje panašią aplinką sudaryti sunku: juk visi lanko angliškus darželius, mokyklas. Kaip ten bebūtų, ir tai, kad lietuvių jaunimas prisimena kilmę – puiku, o tokiose lietuviškose erdvėse kaip „Kretinga“ tai – daug paprasčiau.

Pagrindinė „Kretingos“ stovyklos salė

Pagrindinė „Kretingos“ stovyklos salė

Kaip lietuviai pradėjo visų Kanados tautybių tradiciją

Vasagoje užtrukome ilgiau, nei planavome, saulė suko vakarop. Prasidėjo lenktynės su laiku: spėti nuvažiuoti 40 km iki Midlando kur Kanados kankinių šventovėje stūkso lietuvių kryžius. Spėjome. Į videokamerą įrašėme kunigo Nerijaus pasakojamą įdomią kryžiaus istoriją: lietuviai jį pastatė tam, kad prilygintų komunistų žudytus Lietuvos kankinius Kanados kankiniams, atkreiptų dėmesį į save. Metai iš metų prie to kryžiaus vyksta lietuvių piligrimystės, o dar žaviau, kad kryžius įkvėpė kitas tautas irgi pastatyti panašius. Dabar visas šventovės šventorius jų pilnas – o lenkai pastatė net kelis religinius statinius, tarp jų Dievo gailestingumo skulptūrą. Pagal Dievo gailestingumo paveikslą, kurio originalas – Vilniuje.

Lietuvos kankinių kryžius Midlande (už jo – Kanados kankinių šventovė). Tai pirmoji ir viena iš nedaugelio etninių šventviečių, esančių taip arti pagrindinės šventovės.

Lietuvos kankinių kryžius Midlande (už jo – Kanados kankinių šventovė). Tai pirmoji ir viena iš nedaugelio etninių šventviečių, esančių taip arti pagrindinės šventovės.

Pasukome link Toronto. Iš viso tą dieną „sukorėme“ apie 350-400 kilometrų. Kunigas Nerijus Šmerauskas beveik tiek suvažinėja kas šeštadienį, važiuodamas laikyti Mišių į Vasagą. Kanados tai – tik mažytė dalelė. Lietuvoje tai atstumas skersai visą šalį.

Kunigas bažnyčios viduje Šv. Mišių metu. Už jo – atverta siena.

Kunigas Nerijus Šmerauskas bažnyčios viduje Šv. Mišių metu. Už jo – atverta siena.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Vasagoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vasagoje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Vasagoje žemėlapis

 


Hamiltonas

Lietuviškų vietų lavina: nuo kredito unijos iki senelių namų

Hamiltonas man buvo švelni paslaptis. Pažiūrėjus į žemėlapį jis atrodo it Toronto priemiestis. Nuo seno žinojau tik apie Hamiltono lietuvių bažnyčią ir kryžių šalia. Kunigas Aurelijus Kasparavičius, svarbus informacijos šaltinis apie Torontą, irgi nepasakė daugiau. O Hamiltono lietuvis klebonas Paulius Rudinskas buvo išvykęs.

Hamiltono lietuvių bažnyčia

Hamiltono lietuvių bažnyčia

Pamėginusį patyrinėti giliau mane it lavina užliejo papildomos lietuviškos Hamiltono vietos: jaunimo centras, „Talka“ kredito kooperatyvas, „Rambynas“ senelių namai. Na, galvojau, gal tik pavadinimas belikęs – bet štai pažiūriu „Google Street View“ ir matau: ir „Talkoje“, ir „Rambyne“ vien fasaduose didžiuliai Gedimino stulpai. O galutinį „smūgį“ pateikė hamiltoniečiai, su kuriais susirašinėjau: kokie 30 km nuo Hamiltono dar klesti didžiulis pulkininko Giedraičio klubas.

Hamiltono kredito kooperatyvas „Talka“

Hamiltono kredito kooperatyvas „Talka“

Laiką, numatytą programoje Hamiltonui, teko plėsti ir plėsti. Kunigas Kasparavičius siūlė tiesiog aplankyti 9 val. mišias, susitikti su parapijiečiais, ir grįžti į Torontą, Lietuvos kankinių parapiją (ten pristatymas būtų buvęs 11:30). Aš sutariau su Hamiltono parapijiete Aldona Stanaitiene susitikti 8 val. – kad pakalbėčiau, išgirsčiau daugiau. Netrukus supratau, kad ir to nepakaks: pristatymą Lietuvos kankinių šventovėje atidaviau Aistei, kuri ten po mišių išskubėjo su kunigu Nerijumi Šmerausku, o aš likau Hamiltone. Neužteko ir to: spėjau padaryti tik trumpą pristatymą ir privažiuoti su Aldona prie Rambyno.

Vitražas, kuriame vaizduojamas šv. Kazimieras

Vitražas, kuriame vaizduojamas šv. Kazimieras

Galvojau dar grįžti antradienį ryte pakeliui į Sent Katerinsą, bet supratau: vis tiek laiko pritruks. Kazimieras Deksnys, Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkas, hamiltonietis, pakvietė atvažiuoti dar pirmadienį, pernakvoti pas jį – ir pažiūrėti Giedraičio klubą vakare, o „Talką“ – ryte.

Šv. Mišios Hamiltono lietuvių bažnyčioje

Šv. Mišios Hamiltono lietuvių bažnyčioje

Hamiltono lietuvių bažnyčios vitražai Facebook’ą nustebino patriotiškumu

Viskas pavyko kaip suplanuota ir nustebino. Hamiltono bažnyčia pribloškė lietuviškais vitražais, itin tautiniais: štai vienas su partizanu, kitas su vargo mokykla. Ji, sakė, ir atidaryta kasdien. O Giedraičio klubas nustebino didžiuliu 12 ha plotu, dviem šaudyklom. JAV tokių vietų nėra – lietuvių medžiotojų klubas, šaudymo konkursuose rungtyniaujantis su kitomis miesto tautybėmis (Deksnys pasidžiaugė ką tik laimėjęs lietuvių-latvių derbį).

Kartu su Kazimieru Deksniu vaikštome po Giedraičio klubą

Kartu su Kazimieru Deksniu vaikštome po Giedraičio klubą

O mūsų Facebook kanale „Gabalėliai Lietuvos“ Hamiltono lietuvių bažnyčia tapo tikra žvaigžde, ypač jos vitražas su Lietuvos kariu. Joks kitas lietuviškas objektas kol kas nesusilaukė tiek „like“. Tarp komentarų „kaip nuostabu!“ buvo ir „Gaila, kad apie šias vietas nežinojau, nors užaugau Hamiltone“. Tai mane visada stebina: atrodo, kaip gali būti lietuvis ir nežinoti apie lietuviškas vietas savo mieste? Bet informacija apie lietuviškas vietas dažniausiai sklisdavo „iš lūpų į lūpas“ bendruomenės viduje. Ir jeigu šeima gyveno „atsitraukusi“ nuo lietuvių bendruomenės ir veiklos, tai vaikai nieko net ir nesužinodavo.

Lietuvos karį vaizduojančio vitražo Hamiltono lietuvių bažnyčios priestate fragmentas

Lietuvos karį vaizduojančio vitražo Hamiltono lietuvių bažnyčios priestate fragmentas

Dabar kiti laikai – yra internetas, ir mūsų „Tikslas – Amerika“ bei „Gabalėliai Lietuvos“ projektai daro visas lietuviškas vietas ir paveldą pasiekiamas ne tik visiems to miesto gyventojams, lietuviakalbiams ir anglakalbiams, bet ir visam pasauliui.

Lietuviai renkasi į mišias Hamiltone

Lietuviai renkasi į mišias Hamiltone

Dilema: lietuvybė vien lietuviškai ar ir angliškai?

To reikia. Hamiltono Jaunimo centre, deja, dabar jaunimo nematyti, nors jaunas kunigas iš Lietuvos Paulius Rudinskas stengiasi. „Kur jaunimas?“ – klausiau. „Nebekalba lietuviškai“ – sakė Aldona Stanaitienė – „Buvo mišrios šeimos, eina į kitas bažnyčias“. „Ar bandėte daryti angliškas mišias?“ – klausiau. „Pavėlavome. Tuo metu jaunimas jau buvo susiradęs kitas parapijas“.

Hamiltono lietuvių jaunimo centro salė per kavos pertraukėlę po sekmadienio Mišių

Hamiltono lietuvių jaunimo centro salė prieš ‘Tikslas – Amerika’ pristatymą

Kiek matau, tradiciškai stipriose lietuvių bendruomenėse dažnai kyla tokia dilema. Viena vertus, labai norisi išlaikyti kiek įmanoma daugiau lietuvybės: pavyzdžiui, viską daryti vien lietuvių kalba. Kita vertus, tai kartais veda į sunykimą, nes lietuviškoje veikloje pasilieka tik tie, kas arba gimę Lietuvoje, arba lietuvių šeimose greitai po imigracijos (t.y. apie 1950-1960 m.). Ir bendruomenės pamažu išmiršta. Tada jau visas lietuviškas paveldas – bažnyčios, paminklai, klubai – pakimba ant plauko. Ypač mažesniuose miestuose, kurie, priešingai nei Torontas, nesulaukia naujų imigrantų (bet ir Toronte jų ne stebuklai – šiais laikais lietuviai daugiausiai emigruoja į Vakarų Europą, ir į visą Kanadą kasmet teimigruoja iki 100).

Lietuviška daržinė Hamiltono lietuvių jaunimo centre

Lietuviška daržinė Hamiltono lietuvių jaunimo centre

Čia būtina rasti aukso vidurį. Ir tikiu, kad niekada, kol lietuviškas paveldas dar egzistuoja, nėra vėlu stengtis. Kanadoje, kaip ir JAV, populiaru ieškoti šaknų, ir galima rasti būdų įtraukti į lietuvišką veiklą ne tik tuos, kurie toms organizacijoms pašventė gyvenimus, bet ir savo kilmę naujai atrandančius, savo vaikų ir anūkų kartą. Kad tai jai įdomu, aš matau stebėdamas savo „Facebook“ paskyras: didelė dalis reakcijų, komentarų ten ne iš tų, kurie visą gyvenimą saugojo lietuvybę, bet tų, kurie labai džiaugiasi sužinoję, kad tokios lietuviškos vietos, pasirodo, yra arti jų namų.

Vitražai Hamiltono lietuvių bažnyčioje

Vitražai Hamiltono lietuvių bažnyčioje

Tiesiog, pastarųjų žmonių gerokai daugiau. Per Kanados gyventojų surašymą 46000 prisistatė kaip lietuvių kilmės – daugeliui jų, matyt, ta kilmė bent kažkiek svarbi, nes juk galėjo prisistatyti tik kaip kanadiečiai. Tuo tarpu gimtoji kalba lietuvių yra tik 7000 ir daugelis jų vyresni.

Hamiltono senjorų namai „Rambynas“

Hamiltono senjorų namai „Rambynas“

Deja, liūdna tiesa: jei lietuviškos institucijos, lietuviškas paveldas liks tik lietuviakalbių rankose, dauguma jo gali sunykti. O tada dar po keliolikos metų jau išvis niekas mieste lietuvių nebeprisimins: jie liks tik knygose. Mano nuomone, būtina įtraukti visus, kam bent kiek svarbi lietuvybė. Tada paveldas išliks ir, net jei neskambės lietuvių kalba, bus lietuviškas maistas, menas, šokiai, susidomėjimas Lietuva ir jos istorija.

Varžybų trofėjai klubo „Giedraitis“ patalpose

Varžybų trofėjai klubo „Giedraitis“ patalpose

O, jei išliks paveldas, organizacijos, tai lietuvių kalba, beje, gali net atgimti: taip atsitiko Beriso mieste Argentinoje, kurį lankėme 2019 m. balandį. Tenykštis lietuvių klubas įsteigtas 1909 metais. Daugelis lietuvių atvyko ~1930 metus. Tie imigrantai kalbėjo lietuviškai, jų vaikai ir anūkai – gerokai mažiau, klubas perėjo prie ispanų kalbos. O štai dabartiniai 20-40 metų amžiaus jų palikuonys lietuviškai kalba puikiai! Lietuviškai mokytis tarp jaunų klubo narių tapo madinga, nors tėvai jų ir neišmokė! Aišku, viso to nebūtų, jei nebūtų išlikę lietuvių klubo, į kurio veiklą tas jaunimas būtų galėjęs įsitraukti.

Kredito unijos "Talka" darbuotoja duoda interviu priešais įkūrėjo portretą

Kredito unijos “Talka” darbuotoja duoda interviu priešais įkūrėjo Lengniko portretą

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Hamiltone:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Hamiltone aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Hamiltone žemėlapis

 


Niagaros krioklių apylinkės

Palikdami Hamiltoną patekome į kitokį lietuvių pasaulį. Palikome tą, kur pakakdavo parašyti lietuvių organizacijoms ir po kelių laiškų jau būdavo sutarta dėl susitikimo. Ir patekome į tokį, apie kurį šiandienos Kanados lietuviai jau beveik nebežino. Ir visgi ten gyveno tūkstančiai lietuvių, turi būti tūkstančiai jų vaikų ir anūkų…

Sent Katerinse, kur “viskas išnykę”, radome paminklą Lietuvai

Daug mums padėjęs Toronto kunigas Aurelijus Kasparavičius iš pradžių sakė, kad į Sent Katarinsą važiuoti išvis nėra ko: lietuvių mišios ten seniai nebevyksta, viskas išnykę, bažnyčia turbūt nugriauta.

„Turime įsitikinti savo akimis“ – rašiau. „Net jei bažnyčia ir nugriauta, jos vieta svarbi tiems, kieno ten krikštyti tėvai ar seneliai, svarbi išeivijos tyrėjams. Be to, dažnai pasirodo, kad ten, kur nieko nebesitiki, kai kas visgi išlikę“.

Ir tikrai: Sent Katarinse buvusi lietuvių koplyčia tebestovi, o prie jos durų – paminklas Lietuvai. Naujųjų savininkų Antiochijos apeigų stačiatikių kunigas David Graham Scott sakė – „Nežinojau, ką su juo daryti, bet man jis gražus“. Išlikęs ir kertinis akmuo lietuvių kalba.

Paminklas Lietuvai Sent Katrinse

Paminklas Lietuvai Sent Katrinse

Paminklo dedikacija „Lietuvai“ iš arti

Paminklo dedikacija „Lietuvai“ iš arti

Kaip padėjome atrasti Lietuvą savame mieste

Prie koplyčios susitikome su vietos lietuviu Vincentu Girčiu. Kontaktą užmezgėme per alplink: Vincentas Girčys yra mūsų klientas, mes jam padėjome rasti informaciją apie protėvius, atkurti Lietuvos pilietybę.

Sertifikato, kad bažnyčia įtraukta į 'Tikslas - Amerika' žemėlapį, įteikimas dabartiniams jos šeimininkams

Sertifikato, kad bažnyčia įtraukta į ‘Tikslas – Amerika’ žemėlapį, įteikimas dabartiniams jos šeimininkams

„Tikslas – Amerika“ – tai mūsų savanorystė, algos už ekspedicijas neimame. Tuo tarpu genealogijos paieška Lietuvos archyvuose, pilietybės atkūrimas, kelionių po Lietuvą organizavimas yra pagrindinė mūsų veikla, iš kurios uždirbame pinigus.

Lietuvos vėliavos iškėlimas Gedimino kalne (dail. S. Šetkus; freska neišliko)

Lietuvos vėliavos iškėlimas Gedimino kalne (dail. S. Šetkus; freska neišliko)

Vincentas Girčys – žmogus iš kitos pusės, nei daugelis sutiktųjų. Tėvams liepus eiti į lietuvišką mokyklą, griežtai atsisakė: „Aš kanadietis“. Dabar gailisi, o jo automobilį puošia lipdukas su Vyčiu. Bet sunku atkurti ryšį kai neišklausei visko iš senelių. Padeda ir „Tikslas – Amerika“, „Gabalėliai Lietuvos“: Vincentas nustebo išvydęs Sent Katarinse paminklą Lietuvai. Gyvena ten jau keli dešimtmečiai, važiuodavo pro tą vietą į darbą, bet nežinojo. Mat gimė jis Toronte, vaikystėje tėvai vesdavosi į tenykštę lietuvių parapiją, o paskui ryšio su lietuviais nebeliko.

Su Vincentu Girčiu prie buvusios lietuvių bažnyčios

Su Vincentu Giričiu prie buvusios lietuvių bažnyčios

Važiuodami toliau, sutikome dar vieną „šaknų ieškotoją“, klientą ir mūsų projektų gerbėją: Ryan Dutkus. Į Kanadą pokariu imigravo jo seneliai. Užmezgęs ryšį su Lietuvoje likusiais giminėmis jis susidomėjo Lietuva: važiavo mokytis lietuvių kalbos, o dabar irgi siekia Lietuvos pilietybės. Kelsis gyventi į Lietuvą, mokys lietuvius žaisti lakrosą – tokia jo svajonė.

Aistė su Rajanu Dutkumi Niagara Folse, Ontarijuje

Aistė su Rajanu Dutkumi Niagara Folse, Ontarijuje

Lietuviška bažnyčia 2 km nuo Niagaros krioklių

Tačiau netikėčiausia „sunykusio lietuvių pasaulio“ istorija – Niagara Folso lietuvių bažnyčios JAV, Niujorko valstijoje, vos 2 km nuo garsiųjų Niagaros krioklių. Ją nupirko anglikonai – tiek žinojau nuo pradžių ir nerimavau, kad patekti vidun nepavyks. Jei lietuviai 90% atvejų būna geranoriški, tai tik koks kas antras lietuvišką paveldą įsigijęs nelietuvis įsileidžia vidun, ir tai nebūtinai noriai…

Niagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčia

Niagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčia

Niagara Folse daugiau nei pasisekė! Susirašinėjimas el. laiškais privedė prie arkivyskupo Peter Goodrich – nepriklausomų Kanados anglikonų vadovo. Buvusi Šv. Jurgio bažnyčia dabar ne šiaip bažnyčia, o šios denominacijos katedra. O Peter vadovauja visai religinei organizacijai: keliolikai parapijų nuo Kanados ir JAV iki Mozambiko.

Niagara  Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios frontoną puošiantis Lietuvos herbas

Niagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios frontoną puošiantis Lietuvos herbas

Pirmąkart Peter paskambinusi Aistė nustebo: prieš atsisveikindamas jis lietuviškai tarė „Ačiū“. Dar didesnis nustebimas laukė Hamiltono lietuviškose mišiose: tenai pačiame priekyje sėdėjo arkivyskupas Peter Goodrich! „Čia tas pats arkivyskupas, kur paskui susitiksime?“ – klausė Aistė. „Negali būti“ – sakau – „Juk jis nelietuvis ir net nekatalikas“.

Lietuvių aukotojų vardai Najagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios vitraže

Lietuvių aukotojų vardai Niagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios vitraže

Pasirodo, gali. Peterio ryšys su lietuviais prieš 11 metų įsigijus Niagara Folso lietuvių bažnyčią nesibaigė. Jis ieškojo vietos savo pamaldoms Hamiltone ir katalikų arkivyskupija pasiūlė vietą lietuvių bažnyčioje. Peter susidraugavo su jos klebonu Pauliumi Rudinsku ir pats pradėjo lankyti lietuviškas mišias. Keista? „Aš – beveik katalikas“ – paaiškino Peter – „ir mišios, kurias laikau, iš esmės nesiskiria nuo katalikiškų. Tiesiog man popiežius – tik Romos vyskupas, nepripažįstu jo pirmumo“.

Interviu su P. Goodrich bažnyčioje

Interviu su P. Goodrich bažnyčioje

Nuo šiuolaikinių anglikonų Peter bažnyčia skiriasi net labiau: „anglikonai pripažįsta gėjų santuokas, bet Biblijai jos prieštarauja“. Kaip ten bebūtų, jis akcentuoja žmonių vienybę. Todėl, kaip sakė, ir nenaikino lietuviškų Šv. Jurgio bažnyčios detalių: frontoną tebepuošia Vytis, vitražus – lietuvių aukotojų pavardės ir dedikacija liko ta pati: šv. Jurgiui.

Šventoriaus paminklas bažnyčioje tarnavusiam kunigui

Šventoriaus paminklas bažnyčioje tarnavusiam kunigui

Bažnyčia Peteriui – visų pirma labdaros centras. Labdaros centrą nepriklausomi anglikonai lietuvių bažnyčioje turėjo dar iki ją nusipirkdami. Tada katalikų vyskupija uždarė lietuvių parapiją ir pastatą ėmė pardavinėti. Peterio bažnyčia jį nusipirko. Peteris vilčių turėjo daugiau: tikėjosi pritraukti į pamaldas vietos gyventojus. Taip neatsitiko: į mišias susirenka dar mažiau žmonių nei lietuvių laikais. Tik vienas ar du. Abu perėję iš lietuvių parapijos: užuot persikraustę kur nurodė katalikų bažnyčia, jie nusprendė pakeisti religiją, kad ir toliau sekmadieniais mišias švęstų tame pačiame Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios pastate.

Niagara Folso lietuivų bažnyčioje vyskupui Peter Goodrich įteikiamas sertifikatas, kad bažnyčia įtraukta į 'Tikslas - Amerika' žemėlapį

Niagara Folso lietuivų bažnyčioje vyskupui Peter Goodrich įteikiamas sertifikatas, kad bažnyčia įtraukta į ‘Tikslas – Amerika’ žemėlapį

„Rajonas čia – lūšnynas“ – neslepia Peter ir papasakoja, kad gaujų šūviai kartą suskaldė ir zakristijos stiklą. „Žmonės bijo ateiti“. Bet jo bažnyčia iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti Šv. Jurgio katedrą, randa būdų jai panaudoti. „Labdaros misija daug kam reikalinga“ – sako Peter. Patalpos kartais užleidžiamos kito tikėjimo santuokoms, anksčiau čia gyveno keli stačiatikiai vienuoliai. Bet vienas jų mirė, vienas apako, vienas išsikėlė – ir vienuolyno neliko. „Viskas turi pradžią ir pabaigą“ – sakė Peter ir patikino neseniai įšventinęs porą vyskupų, kurie jį pakeis kai Dievas pašauks ir jį.

Pastatas kairėje - apleistas

Pastatas kairėje – apleistas

Mūsų ekspedicijos pabaiga dar buvo toli. Pasukome į pirmą ilgesnį maršrutą – 360 km iki Romuvos stovyklos.

P.S. Viliuosi, kad įdėjus Niagara Folso lietuvių bažnyčią į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį, rasis daugiau lietuvių, kurie, poilsiaudami prie Niagaros krioklių, norės pamatyti tą neįtikėtiną bažnyčią su Vyčiu šalimais. Be paties žemėlapio, kuriame dar ir kelionių maršrutus apimančius tiek įdomiausias visos Amerikos vietas, tiek lietuviškąsias. Suprantame, kad 30 ar 50 km į šalį dėl lietuviškos vietos žmonės su ribotomis atostogomis greičiausiai nevažiuos – todėl visada labai džiaugiuosi radęs įdomią lietuvišką vietą visai šalia pasaulinės reikšmės stebuklo, kaip prie Niagaros krioklių.

Niagaros krioklių (Pasagos krioklio) atvirukinis vaizdas

Niagaros krioklių (Pasagos krioklio) atvirukinis vaizdas

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas prie Niagaros krioklių:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Sent Keterinse aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Niagara Folse aprašas

 


Romuva, Wilno ir Otava

Amerikos lietuvių stovyklose tvyro neprilygstama atmosfera. Visi didmiesčiai toli, kitataučiai – irgi. Esi supamas tik gamtos, lietuviškų paminklų ir prisiminimų apie gerą pussšimtį stovyklose užaugusių kartų. O Romuva – dar toliau civilizacijos, nei bet kuri kita Amerikos lietuvių stovykla, 200 km nuo artimiauso bent 100 tūkstančių gyventojų turinčio miesto.

Pagrindinėje „Romuvos“ salėje eksponuojamos vėliavos, plakatai, bareljefai ir kiti meno kūriniai, per dešimtmečius sukurti vasaros stovyklų dalyvių

Pagrindinėje „Romuvos“ salėje eksponuojamos vėliavos, plakatai, bareljefai ir kiti meno kūriniai, per dešimtmečius sukurti vasaros stovyklų dalyvių

Lietviška gamta ir ramybė giliai Kanadoje

Patekti į Romuvą nebuvo lengva: rašėme vienur, rašėme kitur, nesulaukėme atsakymo. Bijojau, kad nepavyks: kad bus užrakinti vartai, ne sezonas, ir niekas nenorės dėl mūsų šitokio atstumo važiuoti. Be reikalo jaudinausi: pasirodo, kaip tik tą savaitgalį „Romuvoje“ ilsėjosi Viktoras Šimkus su vaikais ir daugiau lietuvių skautų.

„Romuvos“ vėliavų aikštė

„Romuvos“ vėliavų aikštė

Visą laiką pakeliui į „Romuvą“ lenktyniavome su laiku ir besileidžiančia saule: ar spėsime iki sutems? Laimė, kai nuo magistralės nusukome į miško kelią, nuo ten – anapus vietinių kapinių – į negrįstą keliuką ir pasiekėme nuostabius nenusakomo stiliaus medinius „Romuvos“ vartus, jos gelstančius medžius ir raustančius klevus dar glostė paskutiniai dienos šviesos grybšniai.

Stovyklos „Romuva“ vartai

Stovyklos „Romuva“ vartai

Su Viktoru apvaikščiojome visus paminklus, kryžius, pastovykles, nufotografavome, sužymėjome koordinates, kol pasidarė tamsu nors į akį durk. Tada pasišildėme prie laužo. „Naktį bus +3“ – sakė Viktoras. Aistė tikėjosi, kad užbaigs „Kaip šalta!“, bet sakė „Kokie gražūs bus medžiai rytoj!“. Ir pridūrė, kad skautai į „Romuvą“ atvyksta ir vidurį žiemos, statosi sau namus iš ledo.

Pasivaikščiojimas po Romuvą su Viktoru Šimkumi temstant

Pasivaikščiojimas po Romuvą su Viktoru Šimkumi temstant

Buvo vėlu, Viktoras pakvietė mus pernakvoti stovyklos medicinos punkte. Kateriu pargrįžę Viktoro sūnus su draugais dar ilgai kalbėjosi ir šventė. Dar niekada nenakovjome Amerikos lietuvių stovykloje. Įdomi patirtis. Tiesa, rytoj laukė ilgas kelias, o jau 2 valandą dienos – susitikimas Otavoje, Lietuvos ambasadoje. Kėlėmės auštant – ir į kelią per Kanados miškus ir miškų kaimus, pakelės ežerus. Visai kitokia šalis, nei Torontas, tokia laukinė. Bet keliai geri.

"Tikslas - Amerika" savanorių nakvynė Romuvos pirmosios pagalbos punkte

“Tikslas – Amerika” savanorių nakvynė Romuvos pirmosios pagalbos punkte

Rytas „Romuvoje“ prie Fokso ežero

Rytas „Romuvoje“ prie Fokso ežero

Kaip lenkai Kanadoje Vilnių įkūrė

Vienas pakelės kaimų – Wilno, pavadintas Vilniaus garbei. Tiesa, įkurtas lenkų: bet steigėjas Dembskis buvo iš Vilniaus. Jis nepageidavo naują miestą pavadinti savo pavarde – tad pavadino savo gimtinės garbei. Sezonas ten trumpas: ant etnografijos muziejaus parašyta, kad dirba… liepą-rugpjūtį. Bet ir lauke išėjo gražios nuotraukos. Žavu, kaip lenkai ten saugo tradicijas: miestelis pilnas Lenkijos vėliavų, lenkiškų užrašų, bažnyčioje laikomos lenkiškos mišios – nors įkurtas tas Wilno anksčiau, nei visos Amerikos lietuvių parapijos, klubai, kolonijos (dar ~1860 m.).

Prie įvažiavimo į Kanados Vilnių

Prie įvažiavimo į Kanados Vilnių

Į Lietuvos ambasadą Otavoje spėjome pačiu laiku – kaip ir viską. Tai jau septintoji Lietuvos atstovybė, aplankyta per mūsų misijas. Ką pastebėjome, kad ryšys su vietos lietuviais, lietuvišku paveldu labai smarkiai priklauso nuo ambasados darbuotojų ir darbai skirtingose šalyse smarkiai skiriasi.

Vilno smuklė

Vilno smuklė

Otavoje mažai lietuvių, bet jau yra lietuviška gatvė

Lietuvos ambasada privalo būti Otavoje – nes Otava sostinė; deja, tai reiškia, kad ambasada yra toli nuo visų pagrindinių lietuvių bendruomenių (Toronto, Monrealio, Hamiltono). Mums pasakojo, kad į oficialias šventes, kurias organizuoja, nedaug lietuvių tesusirenka: nes Otavoje jų apskritai niekad nebuvo daug. Tik pernai ten atsirado pirmoji lietuviška vieta: nedidelė gatvelė pavadinta Vilniaus vardu. Dar buvo Ventos mokykla – nelietuviška, bet įsteigta lietuvės, ir todėl, kaip man rašė Otavos lietuviai, savotiškas lietuvių kultūros centras. Deja, ji neseniai bankrutavo.

Prie Vilniaus gatvės Otavoje

Prie Vilniaus gatvės Otavoje

Ambasadoje išgirdome pesimistinių nuotaikų apie nykstančią Kanadoje lietuvybę, lietuvių kalbą. Viktoras Šimkus „Romuvoje“ irgi kėlė retorinį klausimą „Kas bus, kai prarasime kalbą?“. Nes jeigu daug dipukų vaikų šeimose dar puikiai išmoko lietuviškai (nors tarpusavyje irgi neretai bendrauja angliškai), tai dipukų anūkai jau dažniausiai temoka svarbiausius dalykus. O kur mišri šeima – lietuvybė išnyksta. Tą mums pasakojo ne vienas ir ne du.

Lietuvos ambdasadoje Otavoje

Lietuvos ambdasadoje Otavoje

Sunku tikėtis, kad visas Kanados lietuvių jaunimas išmoktų lietuviškai, juoba iš mišrių šeimų. Bet manau įmanoma padaryti, kad kalbos netekimas nereikštų ir visiško ryšio su lietuvybe nutrūkimo. Ir tam gali padėti toks lietuvių paveldas, kaip lietuvių stovyklos, kur gali sužinoti apie lietuvių kultūrą, istoriją, tradicijas.

Kanados parlamentas Otavoje

Kanados parlamentas Otavoje

Otavos lietuviai, kad ir neturėdami daug lietuviško paveldo savo mieste, noriai prisidėjo prie projekto pasakojimais apie gerokai toliau nuo jų miesto esantį paveldą: menininko Tamošaičio pastatytą lietuvišką kryžių Kingstone, Dainavos ežerą arčiau Monrealio. Kai kurie pasakojo angliškai. Domėjimuisi kilme, paveldu, anglų kalba netrukdo: reikia tik sudaryti galimybes, sudominti.

Didinga Otavos architektūra

Didinga Otavos architektūra

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas šiaurės Ontarijuje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” Romuvos ir Wilno aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” Otavos lietuviškų aprašas

 


Monrealis

Kirtę sieną tarp Ontarijo ir Kvebeko provincijų, pasijutome kaip išvykę į kitą šalį. Lankydami Otavą, apsistojome Gatino – rajone vos kitapus upės nuo centro, bet ta upe eina provincijų riba. Ir viešbutyje visi kalbėjo vien prancūziškai: registratūros darbuotojai, imigrantės kambarinės (atrodo, iš Haičio), net svečiai. „STOP“ ženklus keliuose staiga pakeitė prancūziški „ARRET“. Mažesniuose miesteliuose (pvz. degalinėse) žmonės angliškai net nemoka.

Neries kelio ženklas

Arret ženklas vietoje stop lietuviškai pavadintoje Neries gatvėje Monrealio priemiesčiuose

Kaip Kvebeke išsaugota prancūzų kalba

Net tokiose vietose, kur net Kinijoje ar Japonijoje viskas pasakoma / parašoma ir angliškai – pavyzdžiui, metro pranešimuose ar degalinių automatuose – Kvebeke viskas tik prancūziškai. Gal ne visai patogu, bet tai padėjo išsaugoti Kanadoje prancūzų kalbą. Nes juk jeigu viskas, kas yra prancūziškai, būtų parašyta ir angliškai, ir kiekvienas, kuris moka prancūziškai, mokėtų ir angliškai, tai per kelias kartas prancūzų kalba greičiausiai būtų išnykusi (bent jau miestuose): kam mokyti vaikus prancūziškai, jei viską tą patį – ir dar 5 ar 10 kartų daugiau – jie pasieks išmokę vien tik angliškai. Panašiai, kaip Airijoje išnyko airių kalba.

Dėl panašių priežasčių Kanadoje nyksta lietuvių kalba: tiesiog, net ir su kitais Kanados lietuviais gali susikalbėti angliškai (ir Kanadoje gimę lietuviai tarpusavyje dažniausiai ir kalba angliškai). Ir, kaip pasakojo neseniai buvusieji Lietuvoje Kanados lietuviai, net ir ten dabar jau pakanka anglų kalbos: visas jaunimas moka. Taigi, lietuvių kalba Kanadoje likęs toks simbolis: daliai žmonių svarbus, bet visuomet daugeliui bus svarbu tik tai, kas teikia naudą, o naudos iš lietuvių kalbos Kanadoje, deja, atrodo, mažai.

Po pristatymo Šv. Kazimiero parapijos narys rodo papildomą medžiagą Aistei Žemaitienei

Po pristatymo Šv. Kazimiero parapijos narys rodo papildomą medžiagą Aistei Žemaitienei

Svarbu, kad lietuvių kalba netaptų tik simboliu pačioje Lietuvoje… Čia nejučia prisimenu Kvebeką: šiais Europos Sąjungos laikais, gal Lietuvoje irgi reiktų anglų kalbą kiek riboti (kaip Kvebeke), kad pačios Lietuvos žmonėms ir toliau apsimokėtų ir būtų svarbu mokėti lietuviškai. Antraip gali atsitikti kaip Lenkijos-Lietuvos valstybės laikais, kai vis daugiau šeimų mokė vaikus lenkiškai, bet ne lietuviškai, nes visi įtakingesnieji, kurie mokėjo lietuviškai, mokėjo ir lenkiškai.

Skirtingos ir panašios Monrealio lietuvių parapijos

Palyginus su Ontariju, Kvebeke kitokia ir architektūra (didingesnė), ir religinės tradicijos. Kaip pasakojo dar kunigas Nerijus Šmerauskas iš Misisagos, Kvebeke juridinis asmuo yra ne vyskupija, bet parapija. Reiškia, vyskupija neturi teisės parduoti bažnyčių, sujungti parapijų: tai galėtų padaryti tik parapijos komitetas. Abi lietuvių parapijos todėl Monrealyje tebeegzistuoja, nors, deja, sekmadienio mišiose kiekvienoje lankėsi tik apie 30 žmonių, visi vyresni, menksta ir parapinės lietuvių organizacijos. Vienas pagrindinių choristų Antanas Mickus su nostalgija prisiminė, kaip Aušros vartų parapijos choras būdavo kviečiamas į visas lietuvių kolonijas, Niujorką ar Vusterį, kaip po 1991 m. sausio 13 d. gastroliavo Lietuvoje – dabar nebėra jėgų, nebėra ir lėšų, Amerikoje – mažiau ir klausančiųjų. Tad choras gieda praktiškai tik bažnyčioje.

Vartus primenantis Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios fasadas

Vartus primenantis Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios fasadas

Tikinčiųjų mažėjimas ne tik lietuvių parapijų problema: visą Kvebeką siaubia tikra ateizmo epidemija. Tai – mažiausiai religinga Kanados provincija. Daug bažnyčių Monrealyje uždaryta.

Kad taip neatsitiko lietuviams, matyt, daug lėmė ir tai, kad Monrealio lietuviai išsiaugino puikų nuosavą kunigą – Paulių Mališką. Jis laiko mišias abejose parapijose, padeda į skurdą patekusiems lietuviams: priima pagyventi klebonijoje. Vienai nakčiai priglaudė ir mus.

Trys Vilniaus Kryžiai už Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios altoriaus

Trys Vilniaus Kryžiai už Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios altoriaus

Joks kitas kunigas pasaulyje tikriausiai negalėtų užimti jo posto, nes jam būtina mokėti tris kalbas: lietuvių, anglų, prancūzų. Neįtikėtina, kaip Paulius Mališka mišių metu „persijungdavo“ nuo vienos prie kitos: pamokslo pradžia buvo lietuviška, vidurys – prancūziškas, pabaiga – angliška. Atrodo, daugelis mišių dalyvių suprato visas dalis, bet jei kas moka tik prancūziškai ir angliškai, arba (kaip aš) tik angliškai ir lietuviškai – bent jau suprato du trečdalius.

Bažnyčios vidus

Bažnyčios vidus

Abiejų parapijų bažnyčios statytos panašiu metu, bet nariai skiriasi. Šv. Kazimiero parapija – vienintelė šimtmetį atšventusi Kanados lietuvių organizaicja, ir tarp jos narių yra ir dar prieškariu atvykusių lietuvių palikuonių. O Aušros Vartų parapiją įsteigė ir joje vyrauja „dipukai“, jų organizacijos.

 Monrealio lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčia

Monrealio Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Abiejose parapijose po Mišių pristatėme „Tikslas – Amerika“ projektą: Auros Vartų parapijoje tai darėme lietuviškai, o Šv. Kazimiero, kaip kunigas Paulius Mališka Mišių metu, „persijunginėdavome“ iš anglų į lietuvių kalbą (prancūziškai nemokame).

Šv. Kazimiero bažnyčios rūsio salėje

Šv. Kazimiero bažnyčios rūsio salėje

Naujų imigrantų tesutikome pora moterų, ištekėjusių už senųjų parapijos narių: „Į Monrealį imigruoti nepopuliaru, juk čia būtina mokėti abi kalbas: anglų ir prancūzų, kitaip negausi darbo“ – pasakojo viena jų.

Su Antanu Mickumi ir žmona Monrealio Aušros Vartų bažnyčios rūsyje

Su Antanu Mickumi ir žmona Monrealio Aušros Vartų bažnyčios rūsyje

Monrealio prieigose – ir Dainavos ežeras

Tvirčiau už parapijas laikosi lietuvių kredito unija „Litas“, apie kurią plačiau papasakojo garbės konsulas Monrealyje Arūnas Staškevičius ir kuri taip pat prisidėjo prie „Tikslas – Amerika“ projekto. Ji turi per 1000 narių.

Įėjimas į lietuvių kredito kooperatyvą „Litas“ Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios klebonijoje

Įėjimas į lietuvių kredito kooperatyvą „Litas“ Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios klebonijoje

Iš vietos lietuvių sužinojome apie kelias lietuviškai pavadintas Monrealio apylinkių vietas, iš kurių labiausiai nustebino Dainavos ežeras (Lac Dainava). Iki šiol galvojau, kad vienintelis Amerikos žemyne lietuviškai pavadintas ežeras – Kasulaičio Pensilvanijoje. Dainava Kasulaitį lenkia ir dydžiu, ir užrašais: žodis „Dainava“ parašytas daug kur.

Dainavos ežeras netoli Monrealio

Dainavos ežeras netoli Monrealio

Palikę Monrealį vėl išvažiavome į laukinę kanadietišką gamtą. Kvebekas – dydžio sulig trim Prancūzijom, o žmonių – tik kaip trijose Lietuvose, ir daugelis jų – Monrealyje. Judėjome vėl į JAV, į Meiną. Iki kitos stotelės Rumfordo – puspenktos valandos kelio, o jau buvo po 3 val. dienos.

Vienas iš daugybės užrašų, kuriame nurodytas Dainavos ežero pavadinimas

Vienas iš daugybės užrašų, kuriame nurodytas Dainavos ežero pavadinimas

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Monrealyje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Monrealyje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Monrealyje žemėlapis

 


Meinas

Meine jau lankėmės 2017 m., pažymėjome Kenebunko lietuvių vienuolyną, vieną įstabiausių lietuviškų vietų JAV. Tada galvojome, kad tiek lietuviško paveldo Meine ir yra. Taip galvoja ir daugelis lietuvių. Toronto kunigas Aurelijus Kasparavičius nustebo, kad Meine dabar įkurta ir lietuvių bendruomenės apylinkė. O Monrealio klebonas Paulius Mališka dar labiau nustebo išgirdęs, kad Meine dar yra ne vienas „lietuviškas“ miestelis, o lietuvių paveldui ten – daugiau nei šimtmetis.

Jono Muloko koplytėlė Kenebunko lietuvių vienuolyne - matosi dedikacija žuvusiems už Lietuvą

Jono Muloko kryžiaus kelio koplytėlė Kenebunko vienuolyne iš arčiau. Po kryžiumi parašyta 'In memory of those who died for freedom of Lithuania'

Lietuviškos kapinės Meino užkampyje

Prieš keikvieną „Tikslas – Amerika“ ekspediciją patikrinu internetą. Pavyzdžiui, „Find a grave“ tinklapyje įvedu į paiešką žodį „Lithuanian“ – kokios lietuvių kapinės ten įvestos iš regiono, kurį lankysiu. Visai netikėtai atradau, kad „Find a grave“ dabar pažymėtos lietuvių kapinės Meine – Mexico miestelyje. Nebuvau suplanavęs ten važiuoti, ne vienas šimtas kilometrų iš kelio, nes planavome iš Monrealio važiuoti į Jutiką Niujorko valstijoje. Bet kada, jei ne šiais metais? Juk vėliau greičiausiai net arti tų vietų nebūsime.

Meksiko lietuvių kapinės

Meksiko lietuvių kapinės

Kreipiausi į Vaidą Labzintytę ir Tomą Dundzilą, su kuriais atisitiktinai susipažinome 2017 m. Kenebunko lietuvių vienuolyno mišiose. Vaida patvirtino: aplink Rumfordo miestą yra sena lietuvių bendruomenė, jie vėl atrado savo kilmę ir netgi kasmet rengia lietuviškų valgių pikniką. „Naujieji“ lietuviai iš Kenebunko važiuoja į tą pikniką, Rumfordo lietuviai atvyksta pas juos į renginius.

Lietuviško pikniko Rumforde receptai

Lietuviško pikniko Rumforde receptai

Ko galima tikėtis lietuvių „saloje“ apie kurią net aš, nepailstamai ieškantis „pamirštų“ lietuvių bendruomenių, sužinojau tik šiemet?

Moterys, po dešimtmečių atgaivinusios miestelio lietuvybę

Sieną į JAV iš Kanados kirtome jau tamsiai: juk Monrealyje turėjome du pristatymus. Rumforde buvome apie 9:20 vakaro. Dideliame žaviame name mūsų laukė keturios močiutės: Kathy Nadeau, Cristine Soubble, Connie Cassidy ir Barbara Arsenaults.

Su Meino lietuvybę atkūrusiomis moterimis Mexico lietuvių kapinėse

Su Meino lietuvybę atkūrusiomis moterimis Mexico lietuvių kapinėse

Tikėjausi, kad tai bus šiuolaikinės genealogijos tyrinėtojos, apie Lietuvą nežinančios beveik nieko, tačiau kokiuose Ellis Island archyvuose atradusios, kad vienas prosenelis atvyko iš Lietuvos. Tokių gerbėjų „Gabalėliai Lietuvos“ turi. Tačiau priešingai: tos keturios moterys šiek tiek šnekėjo lietuviškai, bent dvi jų buvo grynakraujės lietuvės. Nors Rumfordo lietuvių klubas užsidarė dar jų vaikystėje (~1965 m.), o parapijos čia niekad nebuvo ir, jeigu ne kapinės, žodis „Lithuanian“ būtų seniai išnykęs iš kraštovaizdžio, lietuvių bendruomenės, pasirodo, čia būta tvirtos. Pakankamai tvirtos, kad prieš 11 metų radosi žmonių, sumaniusių kai ką atkurti. Vietos „Heritage Society“ iniciatyva tada rumfordiečiai rinkosi gaminti imigrantų senelių europietiškų patiekalų. Buvo ir italai ir kiti – bet tik vieninteliai lietuviai taip susibičiuliavo, kad nusprendė tokį lietuvišką pikniką rengti kasmet. Todėl ir mums, atvykstantiems į Rumfordą, nereikėjo „ieškoti vėjo laukuose“, kaip daugelyje „pirmabangių kolonijų“: žinia apie mūsų vizitą netruko pasklisti socialiniais tinklais, ir net nakvynę mums pasiūlė. Rumfordo lietuvės maloniai tyrinėjo mūsų spausdintus žemėlapius: pasirodo, jos buvo ir Putname, ir dar daug kur ieškojo lietuvybės Amerikoje, ir prie mūsų kalbėjosi, kur dar apsilankys.

Moteris su išsaugotu Meino lietuvių klubo ženklu

Moteris su išsaugotu Meino lietuvių klubo ženklu

Visada tokiose vietose ateina mintis, kad pirmabangių palikuonys – tikras neišnaudotas lietuvybės JAV rezervas. Kaskart tenka nustebti, kaip ištisų jų klubų, organizacijų nežino daugelis vėliau atvykusių lietuvių, Lietuvos atstovų: mūsų pasakojimai apie dar gyvą pirmabangių veiklą būna jiems tikra naujiena.

Lietuvių Šv. Baltramiejaus salė (vidurinis pastatas)

Lietuvių Šv. Baltramiejaus salė (vidurinis pastatas)

O kiek pirmabangių palikuonių net nepriklauso tiems klubams: juk šimtai tūkstančių lietuvių imigravo XIX-XX a. sandūroje, turėjo gausias šeimas. Ir ne, nėra taip, kad jie „beviltiškai nutautėję“: kaip rodo Rumfordo pavyzdys, kartais pakanka nedidelės kibirkšties, ir jie vėl pradeda veikti dėl lietuvybės. Šiuo atveju tą kibirkštį visai netyčia įžiebė vietos „Heritage Society“ – kiek dar panašių kibirkščių galėtų įžiebti JAV lietuvių organizacijos ar Lietuvos atstovybės. Tą mėginame daryti ir mes, sutraukdami ir dešimtis pirmabangių palikuonių į susitikimus su mumis. Bet gyvenantiems JAV tai būtų daug paprasčiau. Taip, gal tik 10% pirmabangių palikuonių įmanoma sudominti kilme – bet tas 10% gali būti koks 100 000 žmonių.

Luistono Šv. Baltramiejaus draugijos salės iškaba

Luistono Šv. Baltramiejaus draugijos salės iškaba

Darbas su žiniasklaida daro stebuklus, arba kaip “Tikslas – Amerika” pritraukė ir nelietuvius

Dar kai jų pasiteiravome apie Rumfordo lietuvius, Kenebunko lietuviai pasikvietė ir pas save. Pristatymui. Sutikome. Į pristatymą gražiame lietuvių vienuolyno valgomajame atėjo 10 žmonių, bet visi labai domėjosi. Bostono lietuvių bendruomenės pirmininkė Regina Balčaitienė po darbo atvyko net iš Bostono. Galvojome, kad pristatymas bus skirtas daugiausiai „trečiabangiams“ Meino naujakuriams, bet atsitiko priešingai: atėjo tų naujakurių vyrai ir žmonos, be to, dar trys vietiniai, sužinoję apie pristatymą iš laikraščio (dėkui Vaidai Lowell už pranešimą spaudai). Tad pristatymas vyko angliškai. Bent pora žmonių iš šalies susidomėjo vietos lietuvių bendruomene, gal prisijungs. Visada svarbu įtraukti naujų žmonių, nes lietuviškas paveldas irgi gyvuos tik tol, kol bus juo besidominčiųjų.

Po pristatymo Kenebunko lietuvių vienuolyno valgomajame

Po pristatymo Kenebunko lietuvių vienuolyno valgomajame

Iš Meino pasukome į vakarus. Pro Mančesterio miesto mylios ilgio tekstilės fabrikus ir Kauno gatvelę, pro Holivudo aktoriaus Čarlzo Bronsono (Karolio Bučinskio) kapą, link Ročesterio. Dar vienos vietos, į kurią gavome kvietimą. Ne dabar – dar 2017 m. „Kodėl neaplankėte Ročesterio?“ klausė Rimas Liutkus po to, kai Naujosios Anglijos ir Vidurio Atlanto regiono žemėlapyje neišvydo vakarinio Niujorko. „Ročesteris įtrauktas į 2019 m. maršrutą“ – atsakiau. Greitai prabėgo du metai, atėjo 2019 m. ir pažadus įvykdėme.

Prie Čarlzo Bronsono kapo, kur atvežėme ir simbolinę Lietuvos vėliavėlę

Prie Čarlzo Bronsono kapo, kur atvežėme ir simbolinę Lietuvos vėliavėlę

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Meine:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Meine aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Meine žemėlapis

 


Ročesteris

Kvietimą į Ročesterį gavome dar 2017 m. „Kodėl neaplankėte Ročesterio?“ klausė Rimas Liutkus po to, kai Naujosios Anglijos ir Vidurio Atlanto regiono žemėlapyje neišvydo vakarinio Niujorko. „Ročesteris įtrauktas į 2019 m. maršrutą“ – atsakiau. Greitai prabėgo du metai, atėjo 2019 m. ir pažadus įvykdėme.

Jutika – lietuvis kunigas lenkų parapijoje

Visų pirma stabtelėjome Jutikoje, kur susitikome su kunigu Jonu Mikalajūnu. Jo kontaktą gavome per Vyčius, per Berenice Aviza iš Olbanio, su kuria susipažinome dar 2017 m. ekspedicijoje. Tokiuose miestuose kaip Jutika nėra Pasaulio lietuvių bendruomenės apylinkių, „šiuolaikinių“ lietuvių organizacijų, užtat tebėra išlikę „senieji“, dar prieš 100 metų pradėję formuotis pažinčių tinklai.

Jutikos lietuvių Šv. Jurgio kapinės

Jutikos lietuvių Šv. Jurgio kapinės

Kunigas Mikalajūnas, kaip pirmabangių palikuonis, stebėtinai daug žinojo apie Lietuvos istoriją, sovietų okupaciją, bet svarbiausias klausimas, kurio atvažiavau užduoti buvo „Ar ši bažnyčia nuotraukoje buvo Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia?“. Nes ji seniai uždaryta. „Taip“ – paliudijo Mikalajūnas, pats dirbantis lenkų parapijoje, nes moka ir lenkiškai, o lietuvišką jo bažnyčią Bingamtone uždarė. Gaila: tiek daug JAV lietuvių parapijų stokoja lietuvių kunigų, o tiek daug lietuvių kunigų darbuojasi pas nelietuvius…

Su kunigu Mikalajūnu Jutikoje

Su kunigu Mikalajūnu Jutikoje

Ročesterio bažnyčia uždaryta, bet lietuviškumas tik persikėlė

Pro Jutikos lietuvių kapines nuvykome į Ročesterio Lurdo mergelės parapiją, kur turėjo vykti „Tikslas – Amerika“ pristatymas. Parapija – ne lietuvių, lietuvių bažnyčių niekur Aukštutiniame Niujorke nebeliko. Todėl laukė malonus nustebimas, kai prie durų išvydome lietuvišką kryžių, visokiausių lietuviškų dalykėlių, Aušros Vartų Mariją viduje, o rūsyje – visai lietuviškai atrodančias patalpas, kur veikia net šeštadieninė lietuvių mokykla. Kartą į mėnesį ten vyksta lietuviškos mišios (atvažiuoja kunigas Augustinas iš Toronto).

Lietuviškas kryžius Lurdo Dievo Motinos parapijoje, perkeltas iš senosios Šv. Jurgio bažnyčios

Lietuviškas kryžius Lurdo Dievo Motinos parapijoje, perkeltas iš senosios Šv. Jurgio bažnyčios

Kaip pasakojo Rimas Liutkus ir kiti lietuviai, viską lėmė tai, kad ne vyskupas čia uždarė lietuvių parapiją. Lietuvių parapija formaliai tebėra, nors lietuvių bažnyčia ir nebeveikia! Tiesiog lietuvių mažėjo, rajonas prastėjo. Kaip pasakojo Rimas Liutkus, pabaigoje lietuviai net nebebandė sudrausminti šventoriuje „dirbusių“ narkotikų prekeivių – mainais tik prašydami, kad šie apsaugotų lietuvius nuo kitų banditų. Ir vis tiek lietuvių pastatai yra buvę peršauti. Kai kurie lietuviai ėmė bažnyčios vengti. Galutinis smūgis – 2008 m. krizė: sumažėjus aukoms, tapo sunku susimokėti už šildymą, draudimą. Tada parapija pardavė savo senuosius pastatus ir rado naują vietą. Lurdo Mergelės bažnyčią, kurios patalpas nuomojasi kai prireikia.

Interviu su R. Liutkumi senojoje bažnyčioje

Interviu su R. Liutkumi senojoje bažnyčioje

Tose patalpose išklausę mūsų projekto pristatymo ročesteriečiai turėjo daug klausimų ir malonu buvo po pristatymo susitikti ir jaunesnių besidominčių lietuvių paveldu žmonių. Tiesa, su kiekviena karta paprastai besidominčių mažėja, todėl kilo klausimas, kaip šitaip sekasi išlaikyti lietuvybę, kaip sekasi atrasti pinigų ir netgi paremti „Tikslas – Amerika“ projektą (Ročesterio lietuvių bendruomenė buvo viena didžiausių projekto rėmėjų)? Raktas, pasirodo, dviejų turtingų lietuvių brolių Gervickų palikimu įsteigtas fondas, kurio paskirtis – išlaikyti Ročesteryje lietuvybę.

Pristatymo Ročesteryje klausytojai teiraujasi apie 'Tikslas - Amerika' maršrutą

Pristatymo Ročesteryje klausytojai teiraujasi apie ‘Tikslas – Amerika’ maršrutą

Senąją Ročesterio lietuvių bažnyčią perėmė puertorikiečiai

Atsisveikinimui su Ročesteriu aplankėme senąją lietuvių bažnyčią, halę. Ten šeimininkauja puertorikiečiai, bet dar liko lietuviški vitražai, net – mus lydėjusių lietuvių džiaugsmui – Vytis salėje. Ko neliko, daugiausiai išmontavo patys lietuviai prieš parduodami: nuėmė net Aušros Vartų Marijos ir Šiluvos Marijos freskas (ant sienų ten liko plėmai). Klausiau „Kur tai yra?“ ir dažnas atsakymas buvo „Išsiuntėme į Lietuvą“, nors kur tiksliai jau pasakyti galėjo nebe apie viską. Altorius lyg Bufalo religinio paveldo muziejuje. Paminklas Amerikos legiono lietuviškajam Gudino postui, veikusiam Ročesteryje, nuo Šv. Jurgio salės priekio perkeltas į Holy Sepulchre kapines.

Su R. Liutkumi prie senosios Ročesterio lietuvių bažnyčios

Su R. Liutkumi prie senosios Ročesterio lietuvių bažnyčios

Čia daug lietuvių bendruomenių susiduria su tokia dilema: jei uždarai ar parduodi lietuviškas patalpas, ką su viskuo daryti? Sprendimai, kuriuos mums papasakodavo dažniausiai:
a)Palikti naujiems šeimininkams. Dažnai to bijoma, galvojama, kad naujieji šeimininkai viską sunaikins – bet jei pastatai perkami ne nugriovimui, kokiais 80% atvejų lietuviškos detalės paliekamos. Jau vien todėl, kad jas nuimti kainuoja, o ir šiaip simboliai, pagražinimai gražesni nei plynos sienos ar plynas laukas. Jei pavyksta rasti supratingą, paveldu besirūpinantį pirkėją, galbūt net sutartyje įtvirtinti kai kurių detalių palikimo klausimą, toks sprendimas – geras. Aišku, jei parduodama nugriovimui – nelogiškas.
b)Perkelti į miesto kapines, nes ten niekas nieko nebesunaikins. Išties, šitaip lietuviški objektai išlieka, bet jie pasidaro sunkiau randami, tarp daugybės kitų paminklų, antkapių.

Prieš perduodami pastatą naujiems savininkams, aplink altorių buvusias freskas lietuviai nuėmė, todėl sienos dabar tuščios. Freskose buvo vaizduojama Aušros Vartų Dievo Motina ir Šiluvos Dievo Motina – du pagrindiniai Lietuvoje garbinami Švč. Mergelės Marijos atvaizdai

Prieš perduodami pastatą naujiems savininkams, aplink altorių buvusias freskas lietuviai nuėmė, todėl sienos dabar tuščios. Freskose buvo vaizduojama Aušros Vartų Dievo Motina ir Šiluvos Dievo Motina – du pagrindiniai Lietuvoje garbinami Švč. Mergelės Marijos atvaizdai

c)Perkelti į vieną tvirčiausių lietuvybės telkinių, pvz. kryžių – į Putnamą, Dainavą ar Lemonto kryžių kalną. Vėlgi, objektas išsaugomas. Bet tas Amerikos miestas, iš kurio jis iškeliamas, paliekamas be lietuviškų vietų, kurios to miesto gyventojams primintų Lietuva ir lietuvius, kurias galėtų pažiūrėti savo kilme susidomėję tenykščiai lietuvių palikuonys, lietuviai turistai ir pan. Amerikos Lietuva „traukiasi“ iki vos kelių taškų.

Išlikęs Vytis senojoje lietuvių salėje

Išlikęs Vytis senojoje lietuvių salėje

d)Išsiųsti į Lietuvą. Daugeliui JAV lietuvių, ypač dipukų, tai atrodo logiškas sprendimas: tie dalykai „grįžta namo“. Minusas toks, kad daugelis taip nusiųstų dalykų „pranyksta nežinia kur“ – t.y. kai klausiu, niekas nebegali pasakyti, kur jie yra, gal, tarkime, kokioje muziejaus saugykloje. Ir net tų, kurie Lietuvoje yra viešumoje, amerkietiška istorija dažniausiai pasidaro nebematoma: beveik niekas, į juos žiūrintis, nebežino iš kur tie kūriniai, kaip sukurti. T.y. tie objektai būna gerokai svarbesni, unikalesni tol, kol yra JAV, ir tampa nematomi Lietuvoje.

„Amerikos legiono“ Gudino posto paminklas

„Amerikos legiono“ Gudino posto paminklas

Iš Ročesterio laukė virš 400 km kelionė į Klivlandą. Klivlandą, kurio lietuviškas vietas žemėlapyje sužymėjome jau pernai – bet dabar grįžome padaryti projekto pristatymą.

Kelias

Kelias

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Aukštutinaime Niujorke:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Aukštutiniame Niujorke aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Niujorko valstijoje žemėlapis

 


Klivlandas ir Detroitas

Klivlande ir Detroite pirmąkart lankėmės „Tikslas – Amerika 2018“ metu, sužymėjome tų vietų lietuvišką paveldą “Gabalėliuose Lietuvos”.

Nustebino šių bendruomenių gyvybingumas, gausa, noras saugoti lietuvybę. Kai kuriuose miestuose mums tekdavo vietos lietuvius ar jų palikuonis įtikinėti projekto reikalingumu, o Detroite ir Klivlande lietuviai patys galėtų juo įtikinti bet ką.

Basanavičiaus biustas ir Gediminaičių stulpai už jo

Basanavičiaus biustas ir Gediminaičių stulpai už jo Klivlando lietuvių darželyje

Tik, deja, pernai aplankėme šias bendruomenes ne savaitgaliais, ne geriausiu metu, ir todėl tie aktyviausi jų nariai, su kuriais susitikome, kaip Janina Udrys Detoite, apgailestavo, kad iš visų jų gausių bendruomenių teišklausėme keleto žmonių pasakojimų.

Nutarėme šiemet šitai ištaisyti.

Paskutinės mišios Šv. Jurgio bažnyčioje. Antano Jucaičio nuotrauka, 2009 10 18

Paskutinės mišios Šv. Jurgio bažnyčioje. Antano Jucaičio nuotrauka, 2009 10 18. Ją mums atsiuntė jau po praeitos 2018 m. ekspedicijos idant papildytume informaciją.

Klivlande – pristatymai lietuvių klube ir šeštadieninėje mokykloje

Klivlande „Tikslas – Amerika“ pristatymas vyko Lietuvių klube. Labai unikaliame. Nes vienija visų bangų lietuvius. Ir tuos, kurie, kaip Andris Dunduras, sako, „Amerikoje tik gimiau, o mano Tėvynė – Lietuva“. Ir tuos, kurie kalba tik angliškai, kurių tik protėviai čia atvyko. Ir tuos, kurie patys imigravo iš Lietuvos į Ameriką, kaip klubo antrame aukšte šakočius kepantis Dainius Zalensas.

Tautiškas Klivlando lietuvių klubo interjeras pristatymo metu

Tautiškas Klivlando lietuvių klubo interjeras pristatymo metu

Visi ateina čia kasdien praleisti laiko, skambant lietuviškai muzikai paskanauti ne tik cepelinų, bet ir lietuviškai-amerikietiškų patiekalų, tokių kaip „Lubens“ – pavadinimas sukurtas pagal „Reuben“ ir krepšininko Prano Lubino pavardę, o nuo Reubeno skiriasi tuo, kad vietoje duonos čia – lietuviški blynai.

„Tikslas – Amerika“ pristatymas vyko angliškai, nes atėjo ir tų, kurie lietuviškai nemoka. Iš pradžių jie šnekučiavosi tarpusavy, bet tuojau pat įdėmiai klausėsi. Susidomėjimas lietuvišku paveldu vienija visus klubo lankytojus.

Klivlando lietuvių klube 'Tikslas - Amerika' autorius Augustinas Žemaitis skanauja Lubens patiekalą

Klivlando lietuvių klube ‘Tikslas – Amerika’ autorius Augustinas Žemaitis skanauja Lubens patiekalą

Užsiminę apie projekto pristatymą Lietuvių klube, sulaukėme Klivlando lituanistinės mokyklos istorijos mokytojo Remigijaus Belzinsko prašymo papasakoti apie lietuvišką paveldą JAV ir tenai. „Kaip?“ – tvyrojo klausimas. Vaikams dar niekad nepasakojome. O dar mokytojas minėjo, kad kalbėti reikės lietuviškai, tačiau dalis vaikų lietuviškai moka prastai…

Bijojau, kad vaikai tiesiog plepės tarpusavy ir nieko neklausys. Bet klausėsi. Pamėginau per įspūdingąjį lietuvišką paveldą papasakoti ir JAV lietuvių istoriją – to prašė ir mokytojas. Pirmas blynas, aišku, nebūna pats skaniausias, bet po jo kilo ir daugiau minčių. Juk lietuviškas paveldas Amerikoje ten užaugusiems vaikams šalia, gerokai labiau suprantamas, nei pati Lietuva. Per jį galima papasakoti ir JAV lietuvių, ir net Lietuvos istoriją.

Su Dainiumi Zalensu, Klivlando šakočių kepėju

Su Dainiumi Zalensu, Klivlando šakočių kepėju

Klivlando didingos lietuvių mokyklos iššūkiai

Klivlando lietuviška mokykla, beje, viena tų retų lituanistinių mokyklų, kurias pačias pažymėoje „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje. Nes žymime ne organizacijas, bet pastatus. O daugelis lituanistinių mokyklų veikia nuomotose iš eilinių amerikietiškų mokyklų patalpose: išskyrus šeštadienius, nieko lietuviško ten nėra. Klivlande kitaip: pastatas su Šv. Kazimiero skulptūra ir kitomis tautinėmis detalėmis statytas specialiai mokyklai. Tai, kurioje meilę Lietuvai išsiugdė ir šiandien labiausiai lietuvybe besirūpinantys Klivlando lietuviai: klubo vadovė Irena Degutienė, Andris Dunduras, Vik Stankus.

 Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos bažnyčia

Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos bažnyčia (bendro komplekso su mokykla dalis)

Deja, laikai keičiasi. „Dabar patys čia jaučiamės kaip nuomininkai“ – paminėjo R. Belzinskas, mat, išskyrus šeštadienius, mokykla išnuomota amerikiečiams, ir net nutrinti teksto nuo lentos, kad geriau matytųsi „Tikslas – Amerika“ pristatymo skaidrės, mums neleido: „nuomininkai pyks“.

Nuolatinės Dievo Motinos pagalbos bažnyčios mokykla bei skulptūra Šv. Kazimierui

Klivlando lietuvių mokykla

Ir šiaip šeštadieninė mokykla, tas pagrindinis pokario lietuvybės Amerikoje ramstis, išgyvena iššūkių laikotarpį. Štai Klivlando mokykla kadaise buvo 12-metė, paskui 10-metė, dabar jau 8-metė („Tėvai nenori ilgiau leisti“). Vaikų mažiau, nei 40, ne visi visada ateina. Dalis sunkiai kalba lietuviškai, o dalis – labai gerai. Dalį klasių tenka sujungti: kartu mokosi ir penktokas, ir septintokai. Daugelis mokinių – „trečiabangių“ vaikai: deja, dipukų vaikai ar anūkai savo vaikus į šeštadienines mokyklas leidžia vis rečiau. Dažniausiai paskutinis smūgis lietuvybei – pirma mišri šeima, o „grynakraujų lietuvių“ per kelias kartas belieka vos keli procentai. Na, teisybės dėlei, kai kurios mišrios šeimos leidžia vaikus į lietuviškas mokyklas – bet kad tų vaikų vaikai (tie, kam tik vienas senelis lietuvis) ten eitų, atrasti jau sunku.

Memorialas kritusiems už Lietuvos laisvę

Paminklas lietuvių atvykimo į Klivlandą šimtmečiui

Detroite – gausiausia mūsų klausytojų auditorija

Iš Klivlando nuvykome į Detroitą, kur laukė pats sėkmingiausias „Tikslas – Amerika“ pristatymas: daugiausiai klausytojų, daugiausiai klausimų. Pristatymas ten vyko lietuvių kalba. Ir apskritai nustebino, kiek žmonių Detroite susirinko į lietuviškas mišias, tarp jų jaunesnių. Iš visų sekmadienio mišių, kurias lankėme Amerikoje per šiuos tris metus, Detroite žmonių daugiausiai. Ir prašė Janina Udrys ne 30 min. pristatymo, tačiau 60 min., iš kurių apie 15 min. būtų skirta Mičiganui.

Pilna auditorija 'Tikslas - Amerika' pristatyme Detroite

Pilna auditorija ‘Tikslas – Amerika’ pristatyme Detroite

Dar kartą įsitikinome, kad Detroitas – vienas stipriausių lietuvybės centrų Amerikoje.

Žibantis pranešimas apie 'Tikslas - Amerika' pristatymą Detroite

Žibantis pranešimas apie ‘Tikslas – Amerika’ pristatymą Detroite

Deja, ilgai pabendrauti su Detroito lietuviais negalėjome, nes reikėjo vėl skubėti: kirsti Kanados-JAV sieną į Vindsoro miestą, o paskui į Londoną (Ontarijuje), kur kaip tik tą dieną vyko parapijos jubiliejus ir vietos lietuviai taip pat labai prašė išgirsti „Tikslas – Amerika“ pristatymą.

'Tikslas - Amerika' gerbėja Anne Tubinis Audette rodo Detroito lietuvių kunigui savo lietuvių protėvių nuotraukas

‘Tikslas – Amerika’ gerbėja Anne Tubinis Audette rodo Detroito lietuvių kunigui savo lietuvių protėvių nuotraukas

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Detroite ir Klivlande:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Detroite aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Detroite žemėlapis
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Klivlande aprašas
4. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Klivlande žemėlapis

 


Vakarų Ontarijas (Vindsoras, Londonas, Delhajus)

Uždarytos bažnyčios parapijos jubiliejus Londone

Iš Detroito labai skubėjome. Į Londoną Ontarijuje, kur vyko lietuvių parapijos 70 m. jubiliejaus šventė. Planavome atvykti ten tik vėlai vakare, bet Aldona Valaškevičienė, Londono lietuvių bendruomenės pirmininkė, labai prašė, kad parapijos šventę praskaidrintume ir „Tikslas – Amerika“ pasakojimu apie lietuvišką paveldą JAV.

Kiek siurrealistiška: išvažiuoji iš lietuviškų mišių ir pristatymo Detroite, priseina tarti tik kelis angliškus žodžius JAV-Kanados muitinėje, nuvažiuoji 120 mylių iki atrodo eilinio pastato, o jo rūsyje vėl – lietuviškas renginys. Ir panašiai – beveik kasdien „Tikslas – Amerika“ metu.

"Tikslas - Amerika" pristatymas Londono lietuvių parapijos šventėje

“Tikslas – Amerika” pristatymas Londono lietuvių parapijos šventėje

Lietuvių parapija – ar, tiksliau, bendrija – Londone ne tokia, kaip daugelis. Ji neturi bažnyčios. Kaip pasakojo vietos istorijos žinovas Edmundas Petrauskas, išėjus pensijon paskutiniam kunigui Kaknevičiui jaunas ir aršus Londono vyskupas užrakino senąją Šiluvos Marijos bažnyčią – tą pačią, kurią, nusipirkę iš kitataučių, lietuviai buvo sugebėję paversti tikra lietuvybės šventove. Užrakintoje bažnyčioje prakiuro vamzdis – niekas nepastebėjo, viskas užsipylė, supelijo, remontas būtų kainavęs gal 50 000 dolerių, ir vyskupija nutarė pastatą nugriauti, parduoti žemę.

Su Lodnono lietuvių bendruomenės žinovu Petrausku

Su Lodnono lietuvių bendruomenės žinovu Petrausku

Lietuviai dabar priversti nuomotis patalpas iš Marijos Nekaltai Pradėtosios parapijos, kur kartą į mėnesį atvažiuoja kunigas Jonas Staškevičius iš Toronto. Tos parapijos rūsyje vyko ir 70 m. jubiliejaus šventė. Nustebino, kad lankėsi ir jaunesni žmonės, iš Punsko imigravusi pora surengė vaidinimą. Tačiau, aišku, taip būna tik per šventę – į lietuviškas mišias ateina jau mažai kas.

Šiluvos Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. Edmundo Petrausko nuotr.

Šiluvos Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, kurios nebeliko. Edo Petrausko nuotr.

Visgi, situacija geresnė nei Vindsoro mieste anapus upės nuo Detroito, kurį pravažiavome. Vindsoras – vienintelis Kanados miestas, kuriame būta net lietuvių bažnyčios, o dabar nebepavyko užmegzti kontakto su jokiais vietos lietuviais. Taigi, tiesiog nufotografavome buvusią bažnytėlę iš išorės – iš tikro ji labiau priminė gyvenamąjį namą.

Buvusi Vindsoro (Ontarijo provincija) Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Buvusi Vindsoro (Ontarijo provincija) Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Beje, Aistė jau daug metų atgal man minėjo, kad Londone turi giminaitę, kurios nematė nuo vaikystės. Puiki proga susitikti. Paaiškėjo, kad ji – Londono lietuvių bendruomenės pirmininkė. O greta pagrindinių lietuviškų vietų aplankėme ir Aistės giminaičio tabako augintojo Repšio kapą.

Aistė prie savo giminaičio kapo

Aistė prie savo giminaičio kapo

Lietuvių tabako magnatų kaimas Delhajus

Kuo arčiau Toronto, tuo lietuvybės išlikę daugiau. Delhajuje lietuvių bažnyčia dar veikia – nors bendruomenės pirmininkė Teresė Paragauskienė abejojo, ar dar ilgai. Į mišias teateina po kelis žmones – gal greitai po 60 m. parapijos jubiliejaus, į kurį turėjo ateiti 90 žmonių iš visų apylinkių, bažnyčią uždarys.

Lietuvos kankinių kryžius, už jo – Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Lietuvos kankinių kryžius, už jo – Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Pažiūrėjus į žemėlapį supranti, kad apskritai stebuklas, kad Delhajuje pastatyta ir taip ilgai veikia lietuvių bažnyčia. Nes Delhajuje žmonių – tik 5000. Tai mažiausias Amerikos miestelis (ar kaimas), kuriame vyksta lietuviškos mišios.

Ir net jeigu parapija užsidarys, tai bus taip, kad patys lietuviai ją uždarė: senieji parapiją statę dipukai nuseno ir numrė, jų vaikai sudarė mišrias santuokas (ir labai retas kuris mišrios tautybės vaikas dalyvauja lietuviškuose renginiuose), išvyko į Torontą ir kitur. Ne taip, kaip kai kuriose JAV vyskupijose, kur parapijos uždarinėjamos per prievartą, nors dar išsilaiko.

Su Pargauskais Delhajaus lietuvių bažnyčioje

Su Pargauskais Delhajaus lietuvių bažnyčioje

Kadaise lietuviai į Delhajų atvyko auginti tabako: tai vienas vos dviejų Šiaurės Amerikos regionų, kur lietuviai dirbo visų pirma ne pramonėje ar kasyklose, o žemės ūkyje. Todėl sekmadieninės pamaldos vykdavusios vakare: kad visiems būtų patogu susirinkti po dienos darbų, iš visų nutolusių plantacijų. Parapijiečiai net kartu pirkdavo tabako trąšas – nes taip pigiau, nei pirkti kiekvienam atskirai. Gautą naudą paaukodavo parapijai.

Praeitas Delhajaus parapijos jubiliejus

Praeitas Delhajaus parapijos jubiliejus

Delhajaus regionas buvo visos Kanados tabako pramonės centras, ką primena Tabako istorijos muziejus, kruiame – ir stendai visoms tautybėms, tarp jų – lietuviams. Anksčiau ne viena jų turėjo savo klubus, organizacijas. Pirmasis užsidarė belgų klubas (2017 m.) – ir kadaise jam padovanota flamandų imigrantų, stebinčių Niujorko dangoraižius, skulptūra atsikliuvo Tabako pramonės muziejuje. Pamažu muziejus „surenka“ ir tautines veiklas: vyksta įvairių tautybių giesmių giedojimai per Kalėdas, ateinama su tautiniais drabužiais.

Dabar Delhajaus regione tabako laukai – retas reginys

Dabar Delhajaus regione tabako laukai – retas reginys

Taigi, tautinė veikla Delhajuje neišnyks, bet tų stiprių lietuviškų institucijų, kurias rado 1987 m. čia atvykę Pargauskai, nebebus. Tais metais, kai jie atvyko, uždarė šeštadieninę lietuvių mokyklą – bet bažnyčia dar būdavo pilnutėlė ir rūsio salėje Pargauskai tegavo vietą prie krašto. Per 30 metų viskas sunyko. Naujų imigrantų į Delhajų beveik nebuvo – tabako pramonė nunyko ir šiandien jau joks lietuvis, pasak Prano Pargausko, nebeaugina Delhajuje tabako. Patys Pargauskai atvyko prižiūrėti Prano Pargausko tėvo, kuris čia pasitraukė Antrojo pasauliniop karo metais. Tai – dažna istorija tame regione: prižiūrėti dėdės ~1990 m. atvyko ir Londono lietuivų bendruomenės vadovė Aldona Valaškevičienė. Mirus tiems prižiūrimiesiems būtent jų prižiūrėtojai tapo aktyviausiais bendruomenių nariais: nes jauniausi tarp akyvių. Nors irgi dabar jau neretai 60 ar 70 metų amžiaus.

Delhajaus tabako muziejaus lietuvių skyrius

Delhajaus tabako muziejaus lietuvių eksponatai

Skaudžiausios Vakarų Ontarijo lietuvių istorijos

Tuose kraštuose prisiklausėme ir skaudžiausių Kanadoje istorijų. Kad ir pačių Pargauskų: tėvas ~1944 m. „trumpam išvyko“ į Ameriką „kol Lietuva bus laisva“, o nėščia mama su dviejų metų pargauskiuku liko. Pranukas Pargauskas gyveno pas močiutę, ją sovietai ištrėmė į Sibirą – taigi, kartu ir jį, jis ten praleido savo vaikystę. Paskui – tarybinė armija, nuo 1978 m. iki 1987 m. – laukimas leidimo išvykti į Kanadą pas tėvą (atėjus į valžią Gorbačiovui, pagaliau gavo).

Kitos skaudžios istorijos susijusios su imigrantais, atvyksiais į regioną dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Daugelis jų buvo komunistuonatys. Kai po Antrojo pasaulinio karo iš Lietuvos atvyko dipukai, anie lietuviai juos niekino. „Londone nupiešė karikatūrą, kur nuo mūsų rankų teka kraujas“ – mums pasakojo Londone. Neva, argi galėtų geri žmonės bėgti iš Stalino rojaus? Juk Stalinas Lietuvą išvadavo, dabar viskas ten gerai…

Tradicinis lietuviškas kryžius už Delhajaus Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios altoriaus

Tradicinis lietuviškas kryžius už Delhajaus Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios altoriaus

Niekas negalėjo paaiškinti, kodėl anie komunistai patys nepabandė grįžti į tą rojų… Gal todėl, kad ne vienas turėjo nuosavas tabako plantacijas ir „kapitalistiniame Kanados pragare“ uždirbo gerokai daugiau, nei visi jų Lietuvoje likę giminaičiai kartu paėmus.

Bet kai dipukai Londone ir Delhajuje įkūrė parapjas, lietuviškas mokyklas, vos vienas-kitas iš tarpukario lietuvių imigrantų prie šių veiklų prisijungė.

Delhajaus Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios rūsio salė

Delhajaus Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios rūsio salė

Pargauskai visas tas istorijas jau tik girdėjo. Dar galėjo parodyti pastatą, kur esą veikė lietuvių komunistų klubas, bet nieko tai menančio ten jau nebėra ir, kaip rodo „Tikslas – Amerika“ patirtis, iš lūpų į lūpas einantys prisiminimai keičiasi. Pasižymėjau sau tą klubą, bet kažin, ar galėsiu aprašyti enciklopedijoje.

 Lietuvių komunistų klubas?

Lietuvių komunistų klubas?

Pabaiga atėjo ir mūsų ekspedicijai – važiavimas į Torontą, iš ten autobusu į Niujorką, iš ten lėktuvu į Lietuvą. Aišku, ekspedicija – tik darbo vidurys. Dar reikėjo viską susisteminti, atrinkti nuotraukas, parašyti straipsnius, sumontuoti interviu ir t.t. „Tikslas – Amerika“ gimsta ne Amerikoje, o grįžus Lietuvoje: Amerikoje tam dažniausiai nėra laiko, reikia jį visą išnaudoti informacijos rinkimui irvietų lankymui.

Aš prie gėjų šūkiais aprašyto Megabus autobuso (JAV populiarūs tokie linktelėjimai 'tituluotoms mažumoms'). Autobusai JAV turi prastą reputaciją, bet viduje - ir tualetas, ir WiFi (veikia ne visur), . Minusas - 'kovą už būvį', kai autobusas pilnas: ne vienas žmogus piktai melavo, kad šalia jo vieta užimta, kad išlaikytų tuščią vietą galvai padėti ir pan. Vietos priekyje kainuoja papildomai.

Prie autobuso į Niujorką Toronte

Kas ‘Tikslas – Amerika’ nusimato toliau?

Kas toliau? Kaip kalbėjau per gausius projekto pristatymus, norisi surinkti į žemėlapį ir „nutolusias“ lietuviškas vietas Amerikos žemyne. Los Andželą, Floridą, Portlandą, Sietlą, Omahą, Teksasą, Oklahomą… Bėda, kad šie taškai nutolę ir vienas nuo kito. Jei važiuotume automobiliu, tarp skirtingų lietuviškų vietų reikėtų važiuoti valandas. Alternatyva – skrydžiai, bet dviems žmonėms tai brangu, juk tų skrydžių reikėtų gal dešimties ar keliolikos, praktiškai kas antrą dieną.

Idealus variantas, galbūt, derinti skrydžius su automobiliais. Tarkime, atstumus Čikaga-Omaha-Sū Sitis-Kanzas-Čikaga ar Sietlas-Portlandas važiuoti automobiliu, o tarp tokių taškų – skristi. Bet kuriuo atveju, aišku, kad vieną lietuvišką vietą įtraukti į žemėlapį užtruks ilgiau ir kainuos daugiau.

Potencialus Tikslas - Amerika 2020 maršrutas

Potencialus Tikslas – Amerika 2020 maršrutas

Bet su kiekviena ekspedicija taip, nes pradėjome nuo regiono, kur lietuviškas paveldas tankiausias ir kasmet „slenkamės“ ten, kur jo mažiau.

2017 m. per 16 dienų pažymėjome ir aprašėme ~330 lietuviškų vietų (20 vietų per dieną).
2018 m. per 25 dienas – ~220 vietų (9 vietas per dieną).
2019 m. per 21 dieną beveik 100 vietų (5 vietas per dieną).

Eilinis motelis pakeliui

Eilinis motelis pakeliui

Tačiau tuo pat metu plėtėsi kita „Tikslas Amerika“ veikla, tad joks laikas nėra švaistomas. Nuo 2018 m. įrašinėjame interviu Lietuvos televizijai televizijai, nuo 2019 m. – „gyvi“ projekto pristatymai ir pasakojimai apie įspūdingiausią lietuvišką paveldą. Viliamės plėsti veiklą ir kitais metais. Labai norėtume aplankyti kurią nors iš didžiųjų lietuvių švenčių: gal Los Andželo lietuvių dienas arba Pensilvanijos lietuvių dienas.

Kol yra lietuviško paveldo Amerikoje, neįtraukto į žemėlapį, tol žemėlapis nėra pilnas, nors jau ir dengia ~90% viso lietuviško paveldo Amerikoje.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Niujorke:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vindsore aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Londone (Ontarijuje) aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Delhajuje aprašas

Straipsnio temos: , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Tikslas – Amerika 2018 ekspedicijos dienoraštis

Tikslas – Amerika 2018 ekspedicijos dienoraštis

| 0 komentarų

Ar žinojote, kad prezidentas Antanas Smetona žuvo Klivlande ir ten yra jo kapas? Čikagoje būta daugiau lietuviškų bažnyčių, nei bet kuriame Lietuvos mieste ir kelios jų dydžiu, grožiu ir lietuvybe pranoksta visas Lietuvos katedras? Kad JAV veikia ištisi lietuvių muziejai, turintys eksponatų, kokių Lietuvoje nėra? Kad vienose JAV lietuvių kapinėse esą vaidenasi – ir tuo tiki daug amerikiečių? Kad Mičigane yra ir lietuviškas kurortas, ir lietuvių ūkininkų kolonija, kurioje nuo Antrojo pasaulinio karo gaminamas lietuviškas sūris?

Mane pribloškė lietuviškų JAV vijietų didybė ir “Tikslas – Amerika 2017” ekspedicijos metu žinojau: tai tik pradžia. Norėdamas ją pristatyti daugeliui, surengiau “Tikslas – Amerika 2018” ekspediciją į 9 JAV valstijas. Aplankėme per 200 lietuviškų vietų, susitikome su daugiau nei 300 žmonių ir išklausėme jų istorijas, ir viską sužymėjau interaktyviame žemėlapyje.

Sertifikatas, liudijantis, kad vieta įtraukta į Tikslas - Amerika žemėlapį. Ant sertifikato - pats žemėlapis

Sertifikatas, liudijantis, kad vieta įtraukta į Tikslas – Amerika žemėlapį. Ant sertifikato – pats žemėlapis

Jūsų dėmesiui – “Tikslas – Amerika 2018” ekspedicijos dienoraštis, kuriame – ir svarbiausios lankytos vietos, jų nuotraukos, jas kūrę ir puoselėjusių žmonių gyvenimo istorijos, šios prasmingos kelionės metu kilę pamąstymai apie Lietuvą, Ameriką, lietuviško paveldo likimą. Tikiuosi, dienoraštis įkvėps kelionių į JAV metu greta “standartinių” lankytinų vietų aplankyti ir lietuviškąsias – nes jos naujai atskleidžia tiek Ameriką (imigrantų sukurtą valstybę), tiek ir Lietuvos istoriją, o kai kurios jau pamėgtos netgi nieko bendro su lietuviais neturinčių amerikiečių turistų.

Šis dienoraštis taip pat buvo spausdintas JAV lietuvių laikraštyje “Draugas” ir (kiek kitoks) portale “15 min”, o video siužetai iš jos – “Pasaulio lietuvių žiniose” kaip TV dienoraštis.

Padėkos atvirukas, kokių kelis šimtus išdalinome visiems Amerikos lietuviams, prisidėjusiems prie ekspedicijos. Atviruke pažymėtas ekspedicijos maršrutas.

Padėkos atvirukas, kokių kelis šimtus išdalinome visiems Amerikos lietuviams, prisidėjusiems prie ekspedicijos. Atviruke pažymėtas ekspedicijos maršrutas.

 


Čikaga 1 – lietuvių bažnyčios

„Tikslas – Amerika 2018“ prasidėjo Čikagoje. Simboliška. Čikaga – Amerikos lietuvių sostinė, ir tai ne tušti žodžiai. Prieš 100 metų Čikagoje gyveno daugiau lietuvių nei bet kuriame Lietuvos mieste! Ne šiaip gyveno, o daug po savęs paliko: didingus rūmus ir bažnyčias, kapines ir žymius kapus, paminklus ir ištisus rajonus.

Kai kurios tų vietų ir bendrai Amerikoje turi mažai lygių. Savo įspūdžius apie jų lankymą ir dokumentavimą pateikia ekspedicijos “Tikslas – Amerika 2018” dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: “Dar gerokai iki mūsų lėktuvui nusileidžiant Čikagoje, iš interneto užkaborių, M. Mažvydo bibliotekos knygų bei susirašinėjimų el. paštu su daugiau nei 100 Amerikos lietuvių jau buvau surinkęs informacijos apie 170 tokių vietų Vidurio Vakaruose, kurias turėjome aplankyti, nufotografuoti, aprašyti „Gabalėliai Lietuvos“ lietuviško paveldo internetinėje enciklopedijoje bei pažymėsime „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje. Realybė pranoko lūkesčius: aplankėme 230 vietų. Iš visų tų vietų net 98 (kone pusė) – Čikagoje ir jos priemiesčiuose, tad būtent čia ir pradėjome ekspediciją”.

Vieno iš lietuviškų rajonų centras su bažnyčia, mokykla, vienuolynu Skerdyklų rajone

Lietuviško rajono centras su bažnyčia, mokykla, vienuolynu Skerdyklų rajone (Back of the Yards)

Čikagos lietuvių bažnyčios – ne tik religijai

Augustinas: “Įspūdingiausi Čikagos lietuvių pastatai neabejotinai – bažnyčios. Juk bažnyčia Amerikos lietuviams prieš 100 metų nebuvo tik vieta pasimelsti. Prie jų įsikurdavo lietuvių mokyklos, lietuvių ligoninės, pokylių salės, draugijos, statyti lietuviški paminklai, jose susipažindavo būsimi jaunavedžiai. Aplinkui apsigyvendavo šimtai, kai kur tūkstančiai ar net dešimtys tūkstančių lietuvių, susiformuodavo lietuvių rajonai.

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčios Čikagoje vidus

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčios Čikagoje vidus

Pirmąjį aplankėme Siserą – išvykome dar auštant. Po skrydžio Vilnius-Helsinkis-Londonas-Čikaga turėjome tik keturias miego valandas, tačiau privalėjome taupyti šviesų paros metą, kai galima fotografuoti. 7 ryto išmėginome fotoaparatus bei kitą įrangą: jos turėjome daugiau, nei pernai, tad nuotraukos ir kita medžiaga – kokybiškesnė.”

Sisero Šv. Antano lietuvių mokykla ir bažnyčia

Sisero Šv. Antano lietuvių mokykla ir bažnyčia

Aistė: “Nufotografavę išlikusius pavadinimus ant Lietuvių laisvės salės, Lietuvių Šv. Antano mokyklos, susitikome su rajono senbuviais – “Draugas News” redaktore Vida Kupryte ir advokatu Sauliumi Kupriu, išgirdome kiekvieno namo istoriją: „čia veikė lietuvių bankas, čia veikė lietuvių graborius, o lietuvių smuklių Sisere buvo dešimt“. Palyginus su pernai, šiemet projektas platesnis: Amerikos lietuvių bei lietuvybės Amerikoje puoselėtojų pasakojimų videoįrašai pamažu keliami į internetą, taip pat rodomi “Pasaulio lietuvių žinių” laidoje LRT Kultūra kanale.”

Intevriu "Tikslas - Amerika" iš Kuprių šeimos Sisero lietuvių rajone

Intevriu “Tikslas – Amerika” iš Kuprių šeimos Sisero lietuvių rajone

Augustinas: “8:45 lankėme lietuviškas Mišias. Čikagoje veikė 14 lietuvių parapijų ir beveik iki pat Sąjūdžio laikų Čikagoje lietuviškos Mišios laikytos daugiau bažnyčių nei bet kuriame pasaulio mieste – net Vilniuje, Kaune. Deja, nūnai lietuviškos mišios net Čikagoje tampa retenybe: Sisero šv. Antano lietuvių bažnyčioje jos – tik kartą per savaitę. Užtat keliolika kartų per savaitę laikomos ispaniškos mišios, mat dauguma rajono gyventojų dabar – imigrantai iš Lotynų Amerikos.

Sisero lietuviai rodo ant vieno pastatų išlikusią lentą su lietuvišku užrašu

Sisero lietuviai rodo ant vieno pastatų išlikusią lentą su lietuvišku užrašu

Tačiau bažnyčia liko labai lietuviška – ilgai fotografavome kryžius-saules, koplytstulpius, vitražus (ant kurių daugelio, deja, lietuviškų užrašų nebesimato, nes juos uždengė kondicionieriai). Bažnyčia – neįtikėtinai didelė, įspūdinga. Tiek kadaise čia gyveno lietuvių.

Lietuviškos kryžiaus kelio stotys Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčioje

Lietuviškos kryžiaus kelio stotys Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčioje

Kaip ir kiekvienoje JAV lietuvių bažnyčioje po mišių laukė pasibuvimas parapijos salėje. Daliai Amerikos lietuvių tas pasibuvimas nuo seno svarbesnis už Mišias: juk susitinka lietuviai, pasikalba gimtąja kalba, sužino, kas naujo. Ruošdamasis „Tikslas – Amerika“ skaičiau, kad dar prieš 100 metų būdavo skundų, kad kunigas per ilgai laiko mišias: verčiau greičiau eiti pabendrauti.”

Tikslas - Ameirka apsilankymas Sisero parapijos pasibuvome po Šv. Mišių

Tikslas – Ameirka apsilankymas Sisero parapijos pasibuvome po Šv. Mišių

Aistė: “Visi lietuviai susibūrime po Šv. Mišių mus priėmė nepaprastai šiltai, domėjosi, ką darome, kiek jau pavykę sudokumentuoti. Atmosfera tokiuose susibūrimuose – itin jauki, net žalią kortą po daug metų bandymų laimėjusi imigrantė iš Lietuvos Sisere pripažino, kad, nors daug kas Amerikoje jai nesuprantama, šitie draugiški lietuvių kassavaitiniai pasibuvimai – tai, ko Lietuvoje trūksta.”

Gražiausioji Čikagos lietuvių bažnyčia žavi ir amerikiečius

Augustinas: “Buvo sekmadienis. Vienintelė diena, kai į daugelį Čikagos lietuvių bažnyčių gali patekti laisvai. Ypač į tas, kurios nebepriklauso lietuviams. Tad diena buvo labai intensyvi: kruopelytė po kruopelytės iš įvairių interneto pakampių, ispaniškų buvusių lietuvių parapijų tinklapių susidėsčiau grafiką.

Augustinas Žemaitis fotografuoja Šv. Kryžiaus bažnyčią

Augustinas Žemaitis fotografuoja Šv. Kryžiaus bažnyčią

11:30 laukė lietuvių liuteronų mišios Tėviškės parapijoje (iki sovietinio genocido net 10% Lietuvos žmonių buvo liuteronai ir Čikaga viena paskutinių vietų užsienyje, kur lietuvių liuteronų dar daug). Tada – į Šv. Kryžiaus bažnyčią, statytą prieš daugiau nei 100 metų. Vieną įspūdingiausių visoje Čikagoje bažnyčių apskritai, aprašytą knygose apie Čikagos architektūrą. Ir vieną įstabiausių lietuvių bažnyčių: daugelis Lietuvos katedrų jai neprilygsta.

Lietuvos istorinė vėliava prie įvažiavimo į „Tėviškės“ parapiją

Lietuvos istorinė vėliava prie įvažiavimo į „Tėviškės“ parapiją

Tai Šv. Kryžiaus bažnyčios fasado grožis 2012 m. įkvėpė mane pradėti lietuviško paveldo užsienyje enciklopediją „Gabalėliai Lietuvos“ – kad tas paveldas būtų pasiekiamas ir žinomas visiems. Bet į vidų tada nepatekau. Dabar ištaisyti „šią klaidą“ atrodė viena svarbiausių užduočių ir klysti neketinau: sužinojau, kad bažnyčia atrakinta tik per Mišias, kurios vyksta tik sekmadieniais, tik 11:30 ir 13:00. Spėjome kaip tik prieš pat Mišių pabaigą ir, vos baigėme fotografuoti visus lietuviškus vitražus, Kryžių kalno ir Aušros vartų vaizdus, radome Gedimino stulpus ir kita, lotynų amerikietis tarnautojas, išleidęs pro šonines duris, bažnyčią užrakino galutinai. Gaila, kad ten patekti taip sunku – interjeras ten toks įspūdingas, kad net mane, jau mačiusį apie 70 JAV lietuvių bažnyčių, pribloškė. Dar nuostabiau žinant, kad tai – Čikagos skerdyklų rajono bažnyčią: šitokį grožį užsakė tie lietuviai, kurie nuo ryto iki vakaro skersdavo kiaules didžiausiose pasaulio skerdyklose.”

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia Čikagoje (Back of the Yards)

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia Čikagoje (Back of the Yards)

Piečiausioji Čikaga, kur lietuvybės nebėra

Augustinas: “Nuo Šv. Kryžiaus bažnyčio paskuome į piečiausiąją Čikagą, į teritorijas kur daugelis ten negyvenančių lietuvių pataria nekišti nosies. Ten dabar – juodaodžių rajonai, skurdūs ir nesaugūs. Ir tenykštės lietuvių bažnyčios beveik visos uždarytos: juodaodžių katalikų labai mažai ir jiems jų nereikėjo.

Dviejų kunigų paveikslai Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčioje – pirmasis - lietuvis, antrasis – afroamerikietis (po parapijos demografinių pokyčių)

Dviejų kunigų paveikslai Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčioje – pirmasis – lietuvis, antrasis – afroamerikietis (po parapijos demografinių pokyčių)

Nors tolimųjų pietų Čikagos lietuvių bendruomenės nebuvo tokios gausios kaip Sisere ar skerdyklų rajone, mus pasitikęs Gediminas Indreika, daugelį dešimtmečių tyrinėjantis lietuvių bažnyčias, turėjo ką nuostabaus papasakoti ir apie tenykštes bažnyčias. Štai Šv. Juozapo bažnyčios kunigas turėjo žvėryną ir antrą pagal dydį visoje valstijoje teleskopą – „Gal dėl jo polinkio į mokslą bažnyčia liko tokia maža“ – sakė. O Roseland Visų Šventųjų lietuvių bažnyčia turi mažai analogų, nes ji yra modernaus lietuviško stiliaus, kurį sukūrė Amerikos lietuvių architektai, pasitraukę nuo sovietų po Antrojo pasaulinio karo – ypač Jonas Mulokas. Pamenu, iš pradžių galvojau, kad ir Roseland bažnyčią tikriausiai sukūrė J. Mulokas, kol „Gabalėliai Lietuvos“ komentatorius nepataisė, kad tikrasis autorius – tarpukario Kaune daug po savęs palikęs Stasys Kudokas. Gediminas Indreika paaiškino kas ir kaip: „Kudokas iš pradžių kritikavo Muloką už tą modernų tautinį stilių, bet čia pats pastatė varinį koplytstulpį“. Uoliai viską užsirašinėjau – įdomios mintys „Gabalėliai Lietuvos“ internetinei enciklopedijai.

Roslando Visų Šventųjų lietuvių bažnyčia

Rouzlando Visų Šventųjų lietuvių bažnyčia

Važiuojant dar toliau į pietus, prisiliečiau prie dar senesnės istorijos: prie „pirmykščių“ Amerikos lietuvių bažnyčių, kokias lietuviai pasistatydavo XIX-XX a. sandūroje vos atvykę į Ameriką. Tiksliau tai – ne bažnyčios, o paprasti dviaukščiai namai, kuriuose – maldų salė, mokyklos klasės, pokylių salė… Tokių piečiausioje Čikagoje likusios dvi. Aišku, abi seniai nebepriklauso lietuviams, bet dar atradome fasaduose lietuviškų užrašų senąja kalba – „lietuvių mokslainė“.

Senoji Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia West Pulmane, tarnavusi kaip mokykla

Senoji Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia, tarnavusi kaip mokykla

Oro uostas, kur Darius ir Girėnas pirko Lituanica

Aistė: “Daugelis lietuvių bažnyčių ir lietuviškų vietų – pietų Čikagoje. Tik Šv. Mykolo bažnyčia stovėjo ir šiaurės Čikagoje, šalimais – Lietuvių liuosybės salė. Ilgų paieškų dėka, radome jų vietas, tačiau laukė nusivylimas: jokio lietuviško įrašo ir apskritai nieko, liudijančio, kas ten buvo praeityje, neradome. Bažnyčia apskritai nugriauta.”

Su Gediminu Indreika einame į Petro ir Povilo lietuvių bažnyčią

Su Gediminu Indreika einame į Petro ir Povilo lietuvių bažnyčią

Augustinas: “Optimistiškiau nuteikė pokalbis su Audra Adomėnas, vadovaujančia Amerikos lietuvių archyvų skaitmeninimo projektui. Optimistiškiau todėl, kad ji dar – gana jauna, gimusi Čikagoje, o taip stengiasi. Kitose vietose dažniau sutikdavome vyresnio amžiaus žmones ir jų pasišventimas lietuviškoms JAV vietoms negalėjo nežavėti, bet visada mintyse kirbėjo klausimas – „o kas po jų?“. Be to, šiais laikas nepakanka informacijos padėti į bibliotekas, reikia ja dalintis internete, kad būtų nemokamai pasiekiama visiems. Tą daro ir Audra Adomėnas, ir mes.”
Aistė: “Čikagos šiaurėje dar apie keturiasdešimt minučių lenkų kapinėse ieškojome garsiausio Lietuvos fantasto Algio Budrio kapo – atrodo, internete gana tiksliai radome nurodytą jo vietą, bet pagal ją nustatyti koordinates – ne taip jau paprasta.”

Su Audra Adomėnas Lithuanian Archives Project

Su Audra Adomėnas Lithuanian Archives Project

Augustinas: “Kita užduotis buvo Palvokio oro uostas, kur Darius ir Girėnas pirko „Lituanica“ ir kurio ženkliuku pasidabinęs Darius pavaizduotas ant 10 litų banknoto. Oro uostas pritaikytas turizmui, yra tikras amfiteatras lėktuvams stebėti – bet man to neužteko. Radau informaciją, kad 2013 m. ten atidengta jiems atminimo lenta, bet atvažiavęs supratau, kad lengva nebus: oro uostas mažas, bet pastatų daug, kai kurie užrakinti. Darbuotoja sakė, kad apie tokią atminimo lentą nieko nežino, pasiūlė ieškoti prie gėrimų automatų. Ten išties visokiausių lentų visokiausiems aviatoriams kabojo gausybė , tik ne mūsiškiams (tačiau net apsidžiaugiau, kad Dariaus-Girėno lenta nėra viena daugelio patalpoje, kur mažai kas eina). Galiausiai darbuotoja pakvietė savo viršininkę, o ši pasakė – „Štai, lenta prie įėjimo!“. Neįsivaizduoju, kaip jos nepamatėme – turbūt pesimistiškai pagalvojome, kad lenta mūsų lakūnams negalėtų būti tokioje svarbioje vietoje.”

Gavus dovanų ženklelį Palwaukee oro uoste - tokį, koks pavaizduotas ant 10 litų banknoto

Gavus dovanų ženklelį Palwaukee oro uoste – tokį, koks pavaizduotas ant 10 litų banknoto

Iš “atrastos” Čikagos į “neatrastas” lietuvių kolonijas

Aistė: “Aptrūnijusius rajonų daugiabučius galutinai pakeitė tvarkingi Amerikos priemiesčių namai, tada – plati daugelio juostų magistralė Čikaga-Rokfordas. Į Čikagą, tiesa, vėliau dar grįžome.”

Augustinas: “Čikagoje daugelyje vietų gali nuspėti, ką rasi – yra informacijos internete, knygose. Tuo tarpu mažuosiuose Ilinojaus miesteliuose miškas tamsesnis: gal vietos ten nebus šitokios didingos, kaip Čikagoje, bet atradimai ten laukė ne mažiau įdomūs. Kai kuriose tų vietų buvome pirmi žmonės iš Lietuvos po daugelio metų! Sužinoti apie tas vietas užtruko ilgai, atrasti, kas galėtų apie jas papasakoti – dar ilgiau, tačiau iš Čikagos išvažiavau jau turėdamas daugelio dešimčių vietų, el. pašto adresų, kontaktų, susitikimo datų ir laikų lentelę. Viską pažymėjome www.tikslasamerika.lt žemėlapyje, nufotografavome, aprašėme ir jei dar kas norės žengti mūsų keliais, bent jau virtualiai – bus paprasčiau.”

Atradę Algirdo Budrio kapą valome žolę, kad įskaitytume vardą

Atradę Algirdo Budrio kapą valome žolę, kad įskaitytume vardą

Pirmos “Tikslas – Amerika 2018” dienos grafikas

“Tikslas – Amerika” virtuvę atskleidžia šis pirmosios ekspedicijos dienos grafikas. Dažna diena buvo panašaus intensyvumo: tiek daug lietuviško paveldo JAV ir nurėjome spėti viską. Smagu, kad nepaisant didelių atstumų ir neprognozuojamo eismo bei to, kad daugelį kelių važiavome patys vieni, niekur nepavėlavome, nepsiklydome, aplankėme, ką sumanę: patirtis ir ilgas ruošimasis padėjo.

5:30 kėlimasis, pusryčiai
7:00 Sisero lietuviškų vietų fotografavimas (Lietuvių laisvės salė, Lietuvių mokykla, Sisero bažnyčios išorė, Sisero koplytstulpis)
8:00 susitikimas su Sisero lietuvių parapijos atstovais V. ir S. Kupriais
8:45 lietuviškos mišios Sisere
9:45 projekto pristatymas Sisero parapijos salėje, interviu su V. ir S. Kupriais
11:30 lietuviškos mišios „Tėviškės“ liuteronų bažnyčioje
14:00 Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia
15:00 susitikimas su G. Indreika
15:15 Dzialinskio-Kenkelio kapas
15:45 Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia
16:15 Rouzlando Visų Šventųjų lietuvių bažnyčias
16:55 Senoji Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia (papildomas įterptas objektas, apie kurį sužinojome G. Indreikos dėka tą dieną)
17:15 Naujoji Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia
18:00 Chicago Heights Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia
18:30 Pietūs-vakarienė
20:00 Socialinė žiniasklaida, pranešimai spaudai ir rytdienos planavimas

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Čikagoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Čikagoje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis

 


Vakarų Ilinojus

Po intensyvių dienų Čikagoje „Tikslas – Amerika 2018“ atvyko sužymėti lietuviškų vietų Vakarų Ilinojuje. Tenykščiai lietuviai išties sukūrė daug, o kai kurios vietų yra net geriau žinomos nelietuviams, nei lietuviams.

Pirmoji stotelė – Rokfordas, apnykęs pramoninis miestas, paskui – maži lietuviški miesteliai ir tada – Ilinojaus sostinė Springfildas. “Ten aplankėme, nufotografavome, užrašėme įdomias istorijas poros lietuvių kapinių, lietuvių bažnyčių, lietuvių klubo, etninio paveldo muziejaus, kuriame lietuviams skirta ištisa salė” – įspūdžiais dalijasi “Tikslas – Amerika 2018” organizatoriai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Apleistas Rokfordo fabrikas prie miesto Tautinio paveldo muziejaus

Apleistas Rokfordo fabrikas prie miesto Tautinio paveldo muziejaus. Tai – įprasti senųjų JAV pramoninių didmiesčių vaizdai.

Rokfordo lietuvių klubas – be lietuvių, bet lietuviškas

Augustinas: “Jau pradėjęs derinti apsilankymą Rokfordo lietuvių klube sulaukiau pirmo nustebimo. Paklaustas, kokių dar lietuviškų vietų yra apylinkėje, klubo direktorius pribloškė: „Aš ne lietuvis, tai negaliu daug pasakyti“.

Dar labiau teko nustebti pačiame didžiuliame klube. „Turime 250 narių“ – pasakojo direktorius – „Ir tik vienas jų yra lietuvis, ir tas pats nebevaikšto į klubą“. Pasirodo, apie 1980 m. lietuviai, mažėjant narių, nutarė priimti į klubą ir nelietuvius ir pamažu šie įsivyravo.

Rokfordo lietuvių klubas. Paprastai prie jo plazda ir Lietuvos vėliava

Rokfordo lietuvių klubas. Paprastai prie jo plazda ir Lietuvos vėliava

Tačiau „Lietuvių klubas“ toli gražu nėra tik pavadinimas! Klube pilna lietuviškų detalių, prie jo paprastai plazda trispalvė. „Senoji nudrizgo, bet užsakiau iš interneto naują“ – pasakojo direktorius. Nariai prispausdinę straipsnių apie Lietuvą, apie jos šventes. Smagu buvo ten atrasti ir tekstus iš savosios „True Lithuania“ svetainės! Net džemperiai „Lithuanian club“ pardavinėjami.

Klubo skelbimų lentose pakabinta informacija apie Lietuvą, kad klubo nariai daugiau apie ją sužinotų. Tarp tos informacijos 'Tikslas - Amerika' komanda aptiko ir medžiagą, atspausdintą iš 'True Lithuania' svetainės.

Klubo skelbimų lentose pakabinta informacija apie Lietuvą, kad klubo nariai daugiau apie ją sužinotų. Tarp tos informacijos ‘Tikslas – Amerika’ komanda aptiko ir medžiagą, atspausdintą iš ‘True Lithuania’ svetainės.

Aistė: “Nelietuvis lietuvių klubo vadovas James Gryder mums papasakojo ir apie mums ligi tol negirdėtas lietuviškas vietas: pasirodo, klubas dar turi Lietuvių parką, ten augina bites, 2015 m. šventė lietuviškas Jonines (tradicijas mėgina atkurti pagal tai, ką perskaito internete, kas tikrai įdomu ir savotiškai keista žinant, kad į tas lietuviškas šventes neateina lietuvių)”

The underground bar of Rockford Lithuanian Club

Rūsio baras Rokfordo lietuvių klube. Šviestuvai – Lietuvos vėliavos spalvų

Augustinas: “Kita diena laukė kaip niekad intensyvi, jau 8 val. ryto – susitikimai, lietuvių muziejaus salės aplankymas. Kur į tokį ankštą grafiką įterpti Lietuvių parką, esantį Rokfordo priemiestyje? “Gal galime nuvykti 6-7 val. Ryto, vos atsikėlę” – klausėme, abejodami, ar pavyks sutarti. Bet James Gryder sutiko – pažadėjo iš vakaro pakabinti sunkią spyną taip, kad nusiimtų be rakto, nors kitiems atrodytų užrakinta (miestas nelabai saugus).

Ta spyna rakinami ne varteliai, o vartai automobiliams. Nes parkas milžiniškas – vien nuo įvažiavimo iki „Lithuanian Park“ užrašo – pusantros mylios važiavimo!

Rokfordo lietuvių parkas (jis milžiniškas - atstumas nuo parko vartų iki šio ženklo apie pusantro kilometro)

Rokfordo lietuvių parkas (jis milžiniškas – atstumas nuo parko vartų iki šio ženklo apie pusantro kilometro)

Visgi, spėjome 8 val. į Rokfordo etninio paveldo muziejų, kur mūsų laukė ne tik senyvos savanorės muziejininkės, bet ir vietos televizija, paėmusi iš mūsų interviu. Muziejus susideda iš keleto kambarių, tarp jų – lietuviško. Lietuvišką kuruoja rašytoja Sandra Colbert. Ji persikėlė iš Čikagos ir prisijungė prie muziejaus prieš kelias savaites – iki tol muziejui buvo sunku rasti lietuvę savanorę. Atsakymo į klausimą „Kur dingo Rokfordo lietuviai?“ nesulaukėme. Juk tai buvo milžiniška lietuvių „kolonija“, ten net lankėsi Basanavičius ir kiti. „Nuseno, numirė“ – sakė James Gryder klube. Bet kur jų vaikai – kituose miestuose bent jau dalis jų tęsia tėvų lietuvišką veiklą…

Rokfordo etninio paveldo muziejaus lietuvių kambarys

Rokfordo etninio paveldo muziejaus lietuvių kambarys

Aistė: “Bet vis tik smagu, kad lietuvybė Rokforde gyvuoja ne vien lietuvių dėka. Taip daug žmonių sužino apie Lietuvą, jiems Lietuva nebėra tik taškelis žemėlapyje. Tai svarbu: juk amerikiečiai renkasi, kur keliauti, kur investuoti, jie renka JAV valdžią, kuri gali turėti lemiamą reikšmę Lietuvai atsidūrus pavojuje.”

Iš gėrimų šiaudelių lankstyti tradiciniai lietuviški sodai Rokfordo tautinio paveldo muziejuje

Iš gėrimų šiaudelių lankstyti tradiciniai lietuviški sodai Rokfordo tautinio paveldo muziejuje

Lietuvių kapinės, kuriose vaidenasi(?)

Augustinas: “Į pietus nuo Rokfordo didžiulių apleistų fabrikų peizažą pakeitė maži amerikietiški miesteliai. Apie tai, kad lietuviška bažnyčia stovėjo Kivanyje, sužinojau vėliausiai, teko net keisti jau parengtą “Tikslas Amerika 2018” maršrutą. Tačiau 2 valandas šiame miestelyje šiaip ne taip įtalpinau. Medinė šimtametė bažnytėlė tebestovi, deja, nieko lietuviško ten neradome. Po lietuvių ji priklausė juodaodžiams, jie užtinkavo ir perrašė net kertinį akmenį. Tačiau dabar jau ir juodaodžių bažnyčia užsidarė, mat pastorius paseno – pastatas apleistas.”

Apleistos Kivanio Šv. Antano bažnyčios vidus

Apleistos Kivanio Šv. Antano bažnyčios vidus

Aistė: “Į bažnyčios vidų įleido NT brokeris, septynerius metus mėginantis pastatą parduoti. „Pradžioje norėjo 400 000 dolerių – neįmanoma tiek gauti“ – sakė. Ėjo priekyje nubraukinėdamas voratinklius. Viduje viskas palikta it po paskutinių mišių: muzikos instrumentai, suolai, Biblijos. Bet nieko lietuviško neberadome ir viduje. Teks „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje vietą žymėti kaip 4 kategorijos – „Lietuviška tik istorija“.

Analizuojame bažnyčios istoriją su Kivanio lietuvių parapijos buvusiais nariais Morisonais

Analizuojame bažnyčios istoriją su Kivanio lietuvių parapijos buvusiais nariais Morisonais

Augustinas: “Kur kas geriau sekėsi Spring Valyje. Net kontaktų ten pačiam nereikėjo ieškoti: vos paskelbėme apie savo misiją „gabaleliailietuvos“ Facebook paskyroje, tuoj atsirado būrelis padėti norinčių žmonių. Tarp jų – Joseph Nauyalis, Vytį išsitatuiravęs grynakraujis lietuvis, kurio jau net ir tėvai gimę JAV. Ir jo žmona Jurgita, atvykusi iš Lietuvos tik prieš dešimt metų.”

Spring Valio Šv. Onos lietuvių kapinių naujasis paminklas

Spring Valio Šv. Onos lietuvių kapinių naujasis paminklas

Aistė: “Spring Valio lietuvių kapinės – garsios visame Ilinojuje, rašė apie jas net Amerikos nacionalinė spauda. Mat kapinėse esą vaidenasi: prie lietuvių skerdikų Masokų kapo pasirodo žmogus su kirviu, iš ten teka kraujas, pridėjus ranką prie kapo vienos pusės justi karštis. Vietiniai į tas istorijas žiūri su šypsena, nors vaikystėje patys bijodavo. Kai kuriems pabodo visokie šilumos detektoriais ginkluoti „vaiduoklių medžiotojai“, o policininkas Joseph paliudijo, kad ir policija tą vietą nuolat stebi (kažkas iš kriptos buvo pavogęs kaukolę, sudeginęs ten šunį).”

Masokų kripta Lietuvių laisvės kapinėse Spring Valyje

Masokų kripta Lietuvių laisvės kapinėse Spring Valyje

Augustinas: “Tose kapinėse laidoti laisvamaniai, sako, ir komunistai. Kapų nedaug. Atmosfera tikrai kraupoka: ypač kai užėjo audra. Kitos, šv. Onos katalikų, lietuvių kapinės pasirodė jaukesnės. „Man patinka čia pasivaikščioti ir apskritai buvo daug lengviau pritapti tokiame lietuviškame miestelyje“ – pasakojo Jurgita. Kadaise lietuviška buvo visa miestelio pusė ir dabar dar daug lietuvių palikuonių – tie, grynesni, dar labiau demonstruoja patriotizmą už daugelį Lietuvos lietuvių, nors lietuviškai moka mažai. Štai John Bogatitus, atėjęs su mumis susitikti į miestelio muziejų, Lietuvos vėliavos spalvomis išdabino… kojos protezą.”

Su Spring Valio lietuviais

Su Spring Valio lietuviais

Kaip Springfilde atsirado atminimo lenta lietuviams

Augustinas: „Tikslas – Amerika“ projektas nebūtų įmanomas be kelių šimtų savanorių pagalbininkų, parodžiusių lietuviškas vietas ir apie jas papasakojusių. O ypač neįkainojami tokie pagalbininkai, kurie ne tik patys papasakoja, bet dar ir randa, kas papasakotų kitur, pristato projektą kitiems lietuviams.

Viena tokių – Sandra Bakšys iš Springfildo, Ilinojaus valstijos sostinės su nuostabiu Kapitolijumi. Abrahamo Linkolno miesto. Ji padėjo mums dar keliuose miestuose, taip pat, būdama į pensija išėjusia viešųjų ryšių specialiste, padėjo sudominti mūsų misija JAV žiniasklaidą. Rytas Springfilde taip prasidėjo nuo interviu tiesioginiame radijo eteryje, kuris ten reklaminiais sumetimais transliuoja kas kartą iš kitos parduotuvės.

Interviu Springfildo radijo laidai

Interviu Springfildo radijo laidai

Jei ne Sandra Bakšys, į Springfildą būtų mums buvę mažai ko važiuoti išvis. Mat lietuvių bažnyčia ten 1972 m. uždaryta ir nugriauta. Tačiau Sandros iniciatyva 1988 m. lietuviškas gyvenimas atkurtas įkūrus lietuvių klubą, rėmusį Sąjūdį ir Lietuvos nepriklausomybę. Ir jos dėka dabar, kai tas klubas pamažu sensta ir nyksta (jaunimas iš mišrių šeimų neįstoja), lietuviams atidengta atminimo lenta. Už viską teko susimokėti patiems, dar praeiti biurokratines procedūras, gauti kaimynų sutikimus… Bet Sandra Bakšys tai moka: ne per seniausiai ji įkalbėjo politikus priimti įstatymą dėl senelių lankymo ir tas įstatymas bus vadinamas jos vardu.

Su Springfildo lietuviais prie atminimo lentos lietuviams

Su Springfildo lietuviais prie atminimo lentos lietuviams

Sandra, be kita ko, rašo tinklaraštį apie Springfildo lietuvius bei net išleido knygą. Kartu pavalgyti pakvietė vienus iš tų tinklaraščio herojų – Makarauskų šeimą. Tiksliau, Mack šeimą: taip jie pasikeitė pavardę. Mack’ai pirmieji į Springfildą „atvežė“ McDonald’s restoranus: nusipirko jų frančizę. Tiesa, kaip pasakojo verslininko vaikaitė, paskui kelią tarp jų ir McDonald’s perbėgo kažin kokia juoda katė ir jie nusprendė restoranų atsisakyti.”

Su Springfildo lietuviais Springildo lietuvio įkurtame McDonald's

Su Springfildo lietuviais Springildo lietuvio įkurtame McDonald’s

Aistė: „Tikslas Amerika“ metu dažnai atrodydavo, kad štai, nori su žmonėm pakalbėti ilgiau, jie įdomūs, dažnai į susitikimus atsineša po milžiniška segtuvą savo protėvių nuotraukų ir susirašinėjimų, prašo išversti, bet turi važiuoti pirmyn, nes grafikas – sausakimšas. Kaip ne kaip, mūsų misija – ne žmonės, bendruomenės ir organizacijos (apie jas informacijos ir šiaip gana daug), bet lietuviškas paveldas, lietuviškos vietos: kur jos tiksliai, kaip jas aplankyti. Tik tai galime žymėti žemėlapyje. Aišku, lietuviškos vietos daug pasako ir apie bendruomenes, kurios jas sukūrė. Todėl šiemet „Gabalėliai Lietuvos“ Facebook atsirado nauja rubrika „asmenybės“, taip pat filmavome interviu. Po visko skaitytojų lauks ir kelionių maršrutai, suderinantys įdomiausias to krašto vietas su įdomiausiomis lietuviškomis vietomis.”

 Springfildo lietuvių bažnyčia prieš jos griovimą

Springfildo lietuvių bažnyčia prieš jos griovimą

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Vakarų Ilinojuje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Springfilde aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Spring Valyje aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Rokforde aprašas
4. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Kivanyje aprašas
5. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Ilinojuje žemėlapis
6. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Rokforde žemėlapis
7. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Spring Valyje žemėlapis

 


Sent Luisas

Sent Luisas kadaise buvo vienas keturių didžiausių miestų JAV, tačiau dabar turistai jį dažniausiai aplenkia, neretai aplenkia ir lietuvybės tyrinėtojai. Tačiau jame lankėsi ekspedicijos „Tikslas – Amerika 2018“ dalyviai – ką pavyko sudokumentuoti į lietuviškų vietų JAV žemėlapį www.tikslasamerika.lt , pasakoja Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: „Sent Luisas turistų dažnai aplenkiamas dėl atokumo ar nesaugumo, tad kai paskelbėme, kad „Tikslas – Amerika“ internetiniame žemėlapyje ir enciklopedijoje „Gabalėliai Lietuvos“ pažymėsime ir Sent Luiso vietas, sulaukėme džiugių „pagaliau“. Pagaliau bus atkreiptas dėmesys į Sent Luiso lietuvių bažnyčią – bene tautiškiausiai įrengtą lietuvių bažnyčią JAV, unikalią lietuvių liuteronų bažnyčią bei kitas vietas.“

Nekaltojo Prasidėjimo lietuvių bažnyčia Rytų Sent Lujise – puikus lietuviško modernaus tautinio stiliaus Amerikoje pavyzdys. Google Street View.

Aistė: „Kad pamatytume visas Sent Luiso lietuviškas vietas per tą parą, kurią galėjome skirti šiam didmiesčiui, savo laiką pašventė ir tarpusavyje viską derino skirtingų amžiaus grupių, emigracijos bangų ir netgi religijų lietuviai. Susitikome ir dar XX a. pradžioje atvykusios Doršų šeimos anūką (Doršų šeima Amerikoje netrūko tapti „Dorris“, tad mus sutiko Frank Dorris, arba lietuviškai – „Pranas Dorša“), už pirmosios bangos į JAV atžalos Amerikos lietuvio ištekėjusi Danutė Lasky, taip pat keliolika lietuvių kilmės liuteronų – visi jie saugo lietuviškas Sent Luiso vietas.“

Sent Luiso lietuvių bažnyčia – lietuvybės JAV pažiba

Augustinas: „Abejoti, ar jau šiais metais į „Tikslas Amerika“ žemėlapį verta įtraukti Sent Lujisą, neleido regėtos pavienės Rytų Sent Luiso bažnyčios nuotraukos. Jos architektūra netelpa į jokius įprastinių stilių rėmus: ji moderni, bet kartu tautiška. Tai – modernus tautinis lietuviškas stilius, kurį sukūrė Amerikos lietuvių architektai ir kurio iš viso tepastatyta keliolika pastatų. Ir tarp tų keleto Rytų Sent Luiso bažnyčia – viena tobuliausių. Viešbutyje pasitikę Sent Luiso lietuviai privertė sunerimti: „Lietuviško koplytstulpio formos varpinės špilis surūdijo, jį nuvertė vėjas. Tad mūsų bažnyčia dabar taip nebeatrodo“ – sakė. Jau įsivaizdavau dažną Amerikoje lietuviškų pastatų likimą: apgriuvo, reiškia niekad nebus atstatyta; niekad nebebus taip gražu, kaip architektas sumanė. O paskui dar ir visą bažnyčią vyskupija lieps griauti – nes neva pati griūva, trupa.“

Rytų Sent Lujiso lietuvių bažnyčios išorė (jos viršūnė laikinai nuimta renovacijai 2018 m.)

Rytų Sent Lujiso lietuvių bažnyčios išorė (jos viršūnė laikinai nuimta renovacijai 2018 m., nes vėjas ir laikas ją buvo pažeidusios. Paskui ji vėl užkelta)

Aistė: „Laimė, Rytų Sent Luise situacija daug geresnė. „Remontuojame dabar“ – sakė parapijietis Frank Dorris (lietuviškai – „Pranas Dorša“). Beje, jaunas, vos perkopęs 30 metų. Ūkininkas, ūkininkaujantis tą patį žemės plotą, kurį prieš bene 100 metų pirko jo lietuviai protėviai ir kuriame dirbo visos šeimos kartos. Visada smagu matyti tokius žmones, besirūpinančius lietuviškomis JAV vietomis: pernelyg daug jų yra jaunimo pamirštos, terūpi vyresniems (kol šie gyvi). Tačiau Frank Dorris pavyzdys ir pasakojimai apie jo kartos amerikiečius suteikė vilties – jis teigė, kad tai jo tėvų karta norėjo tapti amerikiečiais, gėdijosi prastai angliškai kalbančių tėvų ir norėjo kuo greičiau įsilieti į JAV kultūrą, tačiau jo karta labai susidomėjusi DNR tyrimais, kaip tik nori išsiaiškinti kas iš kur, ir, sužinoję, kokios tautos atstovas yra, puoselėja jos tradicijas. Tiesa, tie, kurie neauklėti lietuviškoje aplinkoje, susiduria su problema, kad apie lietuvių tradicijas ir paveldą internete gana mažai angliškos informacijos (palyginus su informacija apie kitas tautas: žydus, lenkus, vokiečius) – tą mėginame keisti ir mes. 2018 m. Frank Dorris pirmąkart lankėsi Lietuvoje ir buvo tiesiog sužavėtas, nepatiko vienintelis dalykas – tik kuro kaina, kuri JAV yra gerokai mažesnė“.

Pranas Dorša rodo originalųjį Rytų Sent Luiso bažnyčios planą

Pranas Dorša rodo originalųjį Rytų Sent Luiso bažnyčios planą

Augustinas: „Sent Luiso lietuvių bažnyčia net įspūdingesnė nei tikėjausi, įžengus – tokia didinga atmosfera dešimčių spalvotų vitražų šviesoje. Daugelis jų lietuviški: štai vitražas „Mindaugo krikštas“, visa dešinė siena skirta Lietuvos vietovėms. Ir kitkas lietuviška: kryžiai „sujungti“ su pagoniškomis saulėmis ir mėnuliais, Vyčio kryžiaus ir Gedimino stulpų bareljefai fasade, Vytis ant durų, lietuviški drožiniai virš jų, tautinių motyvų altorius… Nė neišvardysi visko. Padarėme gerokai per 100 nuotraukų ir nesilažinčiau, kad nieko nepraleidome. Toje bažnyčioje net labiau nei daugelyje matosi, kad JAV lietuvių bažnyčios tarnavo ne vien religijai, o ir tautinei kultūrai saugoti. Rūsyje – panašaus dydžio salė, kaip ir pagridninė bažnyčios erdvė, tik skirta pasaulietiniams lietuvių pasibuvimams po mišių.

Vitražas su Aušros Vartų Marija kairėje bei stebuklingąja Trakų Mergele dešinėje

Vitražas su Aušros Vartų Marija kairėje bei stebuklingąja Trakų Mergele dešinėje

Visgi, yra vienas „bet“ ir tai – bažnyčios vieta. Rytų Sent Luisas – toksai miestas, kur visose JAV lietuviai pataria nekišti nosies: daugelis pastatų ten apleista (net aukščiausias miesto „dangoraižis“ stovi išdaužytais langais), gyventojų sumažėjo nuo 82 000 iki 27 000, beveik visi pasilikę juodaodžiai. Apie skausmingą “miesto praradimą” plačiai rašoma ir Tomo Petraičio knygoje “Growing up Lithuanian in East St. Louis”, kurią mums padovanojo pašnekovai.

Priekinėje bažnyčios sienoje – du tradiciniai lietuviški Vyčio kryžiai (tamsesnių plytų), du Gedimino stulpai (tamsesnių plytų, kampuose), ant durų – Lietuvos herbas

Priekinėje bažnyčios sienoje – du tradiciniai lietuviški Vyčio kryžiai (tamsesnių plytų), du Gedimino stulpai (tamsesnių plytų, kampuose), ant durų – Lietuvos herbas

Amerikiečiai iš priemiesčių ir JAV lietuviai patardavo mums į tokias vietas, kaip East St. Louis, nekišti nosies, išvykti iki tamsos. Ir lietuviškos vietos, kurias lankydavome tokiuose rajonuose, paprastai sunykusios, uždarytos – tekdavo tik viltingai ieškoti lietuviškų įrašų ant kertinių akmenų. Istorija daug kur tokia: “rajonas kokiais 1970 m. ėmė keistis, lietuviai išsikėlė, kurį laiką dar suvažiuodavo į bažnyčią ar klubą iš priemiesčių, bet paskui jie seno, jaunimas neprisijungė, viskas užsidarė”.

Laimė, Rytų Sent Luise viskas kitaip. Lietuvių bažnyčia laikosi daug geriau už miestą aplink.“.

Fotografuojame Rytų Sent Luiso bažnyčios vidų

Fotografuojame Rytų Sent Luiso bažnyčios vidų

Aistė: „Tiesa, tas pats galingu pikapu atvykęs, tvirto sudėjimo Frank Dorris nuolat žvilgčiojo į laikrodį ir griežtai atsisakė susitikti tokiu laiku, kad būtume bažnyčioje iki sutems. Ir lietuviškus metalinius kryžius-saules nuo stogo nukėlė prie įėjimo rūsin – kad nepavogtų (nes „vietiniai“ jau bandė vogti).

Na bet ir čia ne viskas taip blogai: lietuvių bažnyčia – greta judraus greitkelio. Ir, vietos lietuviai pasakojo, prie parapijos prisijungia net nelietuviai – vien dėl to, kad juos pritraukia įspūdinga bažnyčios architektūra, kurią jie pamato važiuodami keliu! Gal ir tai ją išgelbėjo: 11 iš 13 Rytų Sent Luiso katalikų bažnyčių – jau uždaryta, mat tarp dabartinių gyventojų katalikų mažai.“

Medinis altorius bažnyčios viduje

Medinis altorius bažnyčios viduje

Kolinsvilio lietuviai liuteronai ir griūvančių miestų muziejus

Aistė: „Geriausia vieta suvokti tokių JAV miestų kaip Rytų Sent Luisas (ir kartu daugybės JAV lietuvių rajonų) griuvimą – Sent Luiso miesto muziejus (City Museum). Ten be didelės tvarkos sudėtos nugriautų didingų pastatų detalės. Mes ten ieškojome Šv. Jurgio bareljefo nuo nugriautos XIX a. Čikagos Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios. Radome. Pažymėjome muziejų „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje..“

Šv. Jurgio bareljefas iš nugriautos Šv. Jurgio bažnyčios Čikagoje

Šv. Jurgio bareljefas iš nugriautos Šv. Jurgio bažnyčios Čikagoje

Augustinas: „Tiesa, bent jau Rytų Sent Luiso lietuvių bažnyčia paskelbta paveldu. Viena vos keleto taip saugomų lietuvių bažnyčių. Dar vieną paveldu pripažintą lietuvių bažnyčią aplankėme čia pat, Sent Luiso priemiestyje Kolinsvilyje. Tik ta bažnyčia – lietuvių liuteronų, viena vos trijų tokių JAV. Vos keli parapijiečiai, kaip Loreta Grybinaitė ir jos mama, kalbėjo lietuviškai, daug jų – ir nelietuvių kilmės, bet rūsyje pilna senų lietuviškų knygų, parašytų vokišku gotišku raidynu, ir daugelis žino, kad bažnyčią įkūrė knygnešys iš Tauragės Keturakaitis. Ir ryšį su Lietuva parapija, kaip pasakojo jos kunigas, išlaikė: rėmė liuteronų bažnyčios statybas Palangoje.

Su Kolinsvilio bažnyčios bendruomene

Su Kolinsvilio bažnyčios bendruomene

Be pagrindinio „Tikslas – Amerika 2018“ žemėlapio, šiemet pradėjome ir šalutinį projektą – nemokami maršrutai kelionėms po JAV, be pagrindinių JAV vietų įtraukiantys ir svarbiausias lietuviškas vietas. Reikia, kad lietuviai jas lankytų, atrastų, jos to vertos!

Praėjusių gyvenimų liekanos Sent Luiso miesto muziejuje

Praėjusių gyvenimų liekanos Sent Luiso miesto muziejuje

Todėl į kiekvieną miestą stengiamės pažvelgti ir keliautojo akimis: ar čia būtų ką pamatyti ir be lietuviškų vietų? Sent Luisu, manau, galima sudominti kiekvieną. Be puikaus Miesto muziejaus ten – didžiausia JAV upė Misisipė, garsusis 66 kelias ir pėstiesiems atiduotas žavus senas jo tiltas (Chain of Rocks Bridge), didingų architektūros stilių dangoraižiai, buvusio didžiausio JAV indėnų miesto Kahokijos liekanos.

Ant Chain of Rocks tilto

Ant Chain of Rocks tilto

Pajudėjome iš Sent Luiso link Vest Frankforto – į rytus. Paskutinį kartą išvydome Sent Luiso simbolį – Vartų arką (Gateway Arch). Tai – simboliniai JAV „Laukinių vakarų“ vartai. Prieš 100-150 metų, kai į Snet Luisą imigravo dauguma jo lietuvių, „anapus Misisipės“ buvo kitokia žemė: jokios pramonės, tuščios žemės, indėnų gausybė.

Kahokijos piliakalniai netoli Kolinsvilio lietuvių liuteronų bažnyčios

Kahokijos piliakalniai netoli Kolinsvilio lietuvių liuteronų bažnyčios

Tad Vartų arka – ir simbolinė „lietuvių pasaulio“ riba. Iš ~150 JAV lietuvių bažnyčių, vos ~5 pastatytos kitapus Vartų arkos.

Tad Sent Luisas kartu – ir toliausiai į Vakarus nutolęs JAV miestas, kurį aplankė „Tikslas – Amerika 2018“.

[P.S. Po mėnesio nuo ekspedicijos iš Sent Luiso gavome laišką, kad bažnyčios bokštas – jau suremontuotas]

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Sent Luise:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Sent Luise aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Sent Luise žemėlapis

 


Pietų Ilinojus

„Tikslas – Amerika 2018“ pasiekė atokiausius ekspedicijos taškus: pietų Ilinojaus šachtininkų miestelius. Įspūdžiais dalijasi ekspedicijos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: „Kai kurie pagalbininkai rašė, kad ten yra daug lietuviško paveldo – tačiau kuo toliau ieškojau, tuo labiau ėmė atrodyti, kad, nors kai kuriuose miesteliuose lietuvių gyveno tūkstančiai, lietuvybė ten jau seniai nunyko. Lietuvių klubai ir tavernos užsidarė, nebeskamba lietuviškos dainos… Ko jau ten tikrai netrūksta – lietuvių kapinės. Jų aplankėme, apfotografavome, „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje pažymėsime ir „Gabalėliai Lietuvos“ enciklopedijoje aprašysime net penkerias.“

Keletas seniausių kapų Vestvilio lietuvių kapinėse

Keletas seniausių kapų Vestvilio lietuvių kapinėse

Aistė: „Tokio senumo kapines lankyti labai įdomu: antkapiuose – 100 metų senumo nuotraukos, dauguma puikiai išlikusios, galima pasigėrėti laikmetį liudijančiais žmonių aprėdais, juk fotografuodavosi retai ir tik su geriausiais rūbais. Taip pat užrašai senąja lietuvių kalba. Be to, regiono lietuvių kapinių likimai skiriasi kardinaliai: štai Vestvilio lietuvių kapinėse plazda net trys Lietuvos vėliavos, nuolat statomi paminklai lietuviams, o Ledfordo kapines apskritai sužinojome tik puse lūpų užsiminus vietiniams, jos virtusios mišku – apleistos labiau nei kokios kitos kapinės, kurias tekę matyti, paskutiniai laidojimai ten – prieš 100 metų.“

Ledford Lithuanian cemetery, overgrown with forest

Mišku užaugusios Ledfordo lietuvių kapinės

Vest Frankfortas ir atgimstančios lietuvių kapinės

Aistė: „Diena pietų Ilinojuje prasidėjo įprastai: 6 ryto tam, kad nuvažiuotume likusį atstumą nuo nakvynės vietos iki Vest Frankforto angliakasių miestelio, kurio kavinėje sutarėme sutikti vietos lietuvę Teresą Renik.

Išlikę kažkur išmesti lietuvių dokumentai

Išlikę kažkur išmesti lietuvių dokumentai, kuriuos mums rodė Teresa Renik

Tačiau kavinėje pasitikimas laukė daug didesnis nei tikėjomės: daugiau nei dešimt žmonių. Tarp jų – du žurnalistai, 95 metų amžiaus Antrojo pasaulinio karo veteranas, gimęs lietuvių šeimoje, atvykusioje į Ameriką prieškariu.“

Interviu Vest Frankforto laikraščiui

‘Tikslas Amerika’ vadovas Augustinas Žemaitis duoda interviu Vest Frankforto laikraščiui

Augustinas: „Pakalbėjome, davėme interviu. Smagu ir verta: norisi, kad žinia apie Amerikos lietuvių paveldą pasklistų plačiau. Ištisu eskortu išvažiavome į Vest Frankforto lietuvių kapines. Kol „Gabalėliams Lietuvos“ fotografavau kapus, Aistė paėmė interviu iš Stanley W. Narusis, kuris padainavo ir kelias lietuviškas dainas. Visos apie alkoholį. Toks buvo šachtininkų gyvenimas prieš jau beveik 100 metų…

Interviu su Narušiu Vest Frankforte

‘Tikslas Amerika’ savanorė Aistė Žemaitienė ima interviu iš Narušio Vest Frankforte

Kaip ten bebūtų, anie lietuviai sukūrė ir daug gražaus. „Gaila, kad kapinės nenušienautos“ – sakė Teresa Renik, tačiau jos neatrodė blogai, o ypač sužavėjo aibė lietuvių nuotraukų, dabinančių dažną šimtametį antkapį. Mūsuose nerasi taip gerai išsilaikiusių tarpukario nuotraukų ant kapų! Pilna ir įdomių užrašų, ištisų istorijų, kaip žmogus gyveno, žuvo.

Aistė: „Bet, žvelgiant į ateitį, dar labiau nudžiugino Teresos ir kitų vietos lietuvių – Bruce Swinkunas, George Karosky – reakcija į mūsų darbą. Mes parodėme jiems akmenį su užrašu „Lietuvių kapinės“, kurio nebuvo radę; pakišome idėją iškelti kapinėse trispalvę, kuria labai susidomėjo. Ir kartojo – „Kaip gi anksčiau nesugalvojau nuvažiuoti į Lietuvą, būtinai reikia“. Atrodo, kad Pietų Ilinojaus šachtininkų kaimuose lietuvybė gerokai primiršta, niekas nešneka lietuviškai, tačiau pakanka parodyti dėmesį, priminti Lietuvą – ir iš karto tuo nuoširdžiai susidomi daugybė lietuvių palikuonių.“

Vest Frankforto lietuvių kapinių atminimo akmuo

Vest Frankforto lietuvių kapinių atminimo akmuo

Po apsilankymo Ledfordo kapinėse – erkių puolimas

Augustinas: „Bendraudamas su Amerikos lietuviais visada laikau įtempęs ausis – gal išgirsiu kokią papildomą, nežinomą vietą, atitinkančią „Tikslas – Amerika“ žemėlapio kriterijus. Vest Frankforte išgirdau: Ledfordo lietuvių kapines. Deja, niekas negalėjo tiksliai pasakyti, kur jos, sakė „Užaugusios, sunykusios, nevažiuokite“.

Galiausiai nukreipė į Harisburgo biblioteką. Bibliotekininkė negalėjo padėti, bet susiskambino su žmogumi, kuris žino kapinių vietą, ir tas parašė, kaip važiuoti. Be to, bibliotekoje radome genealogijos knygą, kur surašyti visi kapinių palaidojimai ir informacija iš laikraščių apie tuos žmones: tai ne mūsų projekto kryptis, bet įdomu žinoti, kaip toli Amerikoje pasistūmėta su kilmės tyrimais.“

Bandome daugiau sužinoti apie Ledfordo kapines Harisburgo bibliotekoje

Bandome daugiau sužinoti apie Ledfordo kapines Harisburgo bibliotekoje

Su GoPro kamera ant galvos - į Ledfordo lietuvių kapines

Su GoPro kamera ant galvos – į Ledfordo lietuvių kapines

Aistė: “Važiavome kaip prieš 100 metų – ne pagal GPS ar žemėlapį, o pagal tikslius nurodymus: „Dabar kelias pasuks į kairę ir į dešinę, dabar bus geležinkelio bėgiai, tada sukite į dešinę“ ir pan. Galiausiai privažiavome takelį į gūdų mišką. Kaip liepti, ėjome juo. Jau tuoj aptikome pirmąjį kapą, paskui dar kelis. Tarp medžių, išvartytus, bent vienas iškastas. Tolumoje dar daugiau kapų, bet reikia brautis per žoles ir krūmus. Bibliotekininkė sakė: „Tik saugokitės erkių ir gyvačių“. Pastarųjų nesutikome (tik vėžlį), užtat erkės puolė kaip niekur: dar kelias dienas po to automobilyje jų vis rasdavom. Iš kapinių išnešėm ir rastų šiukšlių – panašu, vieta kaip kapinės nebelankoma, tačiau vandalai čia užklysta.“ .

Vandalised grave at the Ledford Lithuanian cemetery

Vandalų apniokotas antkapis Ledfordo lietuvių kapinėse

Augustinas: „Aplankėme, nufotografavome ir žemėlapyje pažymėsime ir dar vienas – Šeikrago kapines, kur lietuviai atgulė kartu su… masonais. Jas rasti irgi nebuvo lengva, teko žygiuoti per privačią valdą – bet jei kas seks mūsų pėdomis, ras paprastesnį kelią, tereiks atsidaryti http://www.tikslasamerika.lt“

Lietuvių-masonų Šeikrago kapinės žvelgiant lietuviškosios jų pusės link

Lietuvių-masonų Šeikrago kapinės žvelgiant lietuviškosios jų pusės link

Gausiausias pasitikimas ir tautiškiausios kapinės – Vestvilyje

Augustinas: „Vos 3000 gyv. turinčiame Vestvilyje už 3 val. kelio pasitikimas laukė pats gausiausias: miestelio muziejumi tapusiame geležinkelio depe – apie 40 žmonių! Visi nuoširdžiai klausinėjo ne tik apie „Tikslas – Amerika“ žemėlapį ar „Gabalėliai Lietuvos“ internetinio Amerikos lietuvių paveldo enciklopediją, bet ir apie Lietuvą: „Kas gali jus okupuoti?“, „Ar mėgstate kugelį?“ (JAV šachtininkų protėviai emigravo dar prieš „cepelinų erą“). Daugelis – lietuvių palikuonys, kai kurie – lankęsi Lietuvoje, bet žinantys mažiau, nei norėtų, lietuviškai mokantys tik kelis žodžius. „Čia lietuvius kiti diskriminuodavo, nes jie nesijungė į profsąjungas“ – pasakojo. Ir, iš ne vieno žmogaus, tokią istoriją: „Galiausiai neapsikentę tėvai ėmė namie kalbėti angliškai, kad vaikams būtų paprasčiau, lietuviškai nemokydavo, tad žinau tik ką pats išmokau klausydamasis tėvų pokalbių“. Tokių žmonių daug: kai kuriais duomenimis, vienu metu Vestvilyje lietuviai sudarė gyventojų daugumą.

Gausus 'Tikslas - Amerika' pasitikimas Vestvilio muziejuje

Gausus ‘Tikslas – Amerika’ pasitikimas Vestvilio muziejuje

Paskui vėl ištisa procesija važiavome į lietuvių kapines. Jos ten – tikras pavyzdys Amerikos lietuvių kapinėms; tokios, kokias Vest Frankforte Teresa norėtų padaryti. Su trimis trispalvėmis (prie abiejų įėjimų ir centre), su įdomiais paminklais, kuriuos žemėlapyje pažymėsime atskirai. Vienas – nugriautai Švento Kryžiaus bažnyčiai. Tai buvo tautinė lietuvių katalikų bažnyčia, atsiskyrusi nuo popiežiaus ir Vatikano, laikiusi juos nutautinimo įrankiais. Deja, bažnyčia užsidarė dar prieš 50 metų, bet išgelbėtas jos varpas, kertinis akmuo, ir 2004 m. paversti šiuo paminklu. Kitas svarbus paminklas – širdies formos kunigo Mikalausko kapas. Vieni sako, kad jis nusižudė, kiti – kad nužudytas (Romos katalikų? „saviškių“ iš Čikagos?). Apie šią miestelio legendą vietinis katalikų kunigas parašė knygą „Didysis lietuvių barnis Vestvilyje“ – tas kunigas irgi atėjo mūsų pasitikti, paėmėme iš jo (bei dar 4 žmonių) interviu, o iš mūsų interviu ėmė vietos spauda. Bet atsakymo, nužudymas tai ar savižudybė, jis nepateikė – per smarkiai Mikalausko kūnas buvo suiręs. Viską ten tvarko, žolę šienauja, paminklus stato savanoriai.

Vienas įėjimų į Vestvilio lietuvių kapines

Vienas įėjimų į Vestvilio lietuvių kapines

Pažymėsime ir lietuvių Romos katalikų kapines, kurios, tiesa, jau mažiau tautiškos, ten dabar laidojami visi, trispalvių nėra, bet lietuvių – dar dauguma. Gali rasti ir lietuvių Romos katalikų bažnyčios kertinį akmenį – ją irgi nugriovė, ~1990 m. Štai taip baigėsi „didysis lietuvių barnis Vestvilyje“.

Lietuvių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios griovimo darbai

Lietuvių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios griovimo darbai

Memorialas lietuviškai tautinei katalikų bažnyčiai Vestvilio lietuvių tautinėse kapinėse

Memorialas lietuviškai tautinei katalikų bažnyčiai Vestvilio lietuvių tautinėse kapinėse

O mes pasukome į Ohajo valstiją – laukė apie 4 val. kelio iki Deitono, kur kitą rytą – mišios lietuvių bažnyčioje. Angliškos, bet puiki proga susitikti su visais vietos lietuviais.

P.S. Trispalvė Vest Frankforto kapinėse praėjus pusmečiui po ekspedicijos iš tiesų iš kilo – Teresa Renik man atsiuntė nuotrauką. O 2019 m. JAV lietuvis Vilius Žalpys suorganizavo talką Ledfordo lietuvių kapinėms sutvarkyti. Deja, nepraėjus nė keliems mėnesiams po ekspedicijos, mirė vienas pašnekovų – apie lietuvių barnį rašęs kunigas John J. Flattery. Džiugu, kad jis spėjo savo atsiminimus ir tyrimus suguldyti į knygą – bet kiek tokių istorijų nukeliauja anapilin kartu su paskutiniais, jas atsimenančiais.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Vakarų Ilinojuje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vest Frankforte aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vestvilyje aprašas
3. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Ilinojuje žemėlapis
4. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Vest Frankforte žemėlapis
5. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Vestvilyje žemėlapis

 


Ohajo miestai

„Tikslas – Amerika” pasiekė patį atokiausią savo tašką – Deitono miestelį Ohajuje. Nuo artimiausios kitos lietuviškos vietos, kuri bus pažymėta „Tikslas – Amerika” (http://www.tikslasamerika.lt ) žemėlapyje, iki Deitono – ~300 kilometrų. Ekspedicijos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai tęsia savo pasakojimą.

Deitonas: žymūs vitražai ir lietuviška vėžlių siruva

Augustinas: „Po ilgo važiavimo Deitono lietuvių bažnyčia buvo tikra atgaiva akims. Kiekviena jos detalė, atrodo, lietuviška ir sykiu didinga. Ypač pribloškė V. K. Jonyno sukurti vitražai, kurių kiekviename – vis kitoks koplytstulpis, o anapus altoriaus – visas Šiaulių Kryžių kalnas. Ilgai fotografavome.

Deitono lietuvių bažnyčioje Šv. Mišių metu

Deitono lietuvių bažnyčioje Šv. Mišių metu

Kaip pasakojo Michael Petkus, dar prieškariu atvykę lietuviai pasistatė labai paprastą bažnyčią. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo Deitoną užplūdo lietuviai „dipukai”, pasitraukę nuo sovietų. Jiems JAV atrodė lyg tremtis, jie norėjo sukurti ten ne Gabalėlį Lietuvos, o visą Gabalą Lietuvos. Tarp jų atvyko architektų, inžinierių, menininkų – ir štai jie pavertė Deitono lietuvių bažnyčią tikra lietuvybės oaze.

Deitono lietuvių bažnyčios pirmas aukštas, kur kabo 1914 m.  Vytis

Deitono lietuvių bažnyčios pirmas aukštas, kur kabo 1914 m. Vytis

Ta oazė nesibaigia Gedimino stulpais paženklintomis durimis – už jų nufotografavome tris tremtiniams skirtus kryžius, kartu simbolizuojančius ir tada sovietų sugriautą Vilniaus trijų kryžių paminklą. Irgi pažymėsime „Tikslas – Amerika” žemėlapyje.“

Trijų kryžių šventovė greta Deitono lietuvių bažnyčios

Trijų kryžių šventovė greta Deitono lietuvių bažnyčios

Aistė: „Bažnyčios rūsyje – pasakojo Michael Petkus – kasmet lietuviai renkasi valgyti tradicines Kūčias. Per kitas šventes valgo ir lietuvišką vėžlių sriubą. „Ką?” – klausėme. Vietiniai, atrodo, nustebo dar labiau nei mes išgirdę, kad Lietuvoje niekas tokios nevalgo! Sakėme, kad pas mus net nebūtų tiek vėžlių visiems virti! Bet Deitono lietuvių bendruomenė pakankamai sena, kad ten būtų spėjusios atsirasti naujos tradicijos: „Čia Antrojo pasaulinio karo metais sugalvojo vietos lietuviai”, – sakė – „Tada daugelio mėsų vartojimui nustatyti apribojimai, pvz. per metus viena šeima galėjo sumedžioti tik vieną elnią. Tačiau vėžlienai jokių nustatytų limitų nebuvo – tai lietuviai gaudė vėžlius ir virė jų sriubą”. Dabar gi net Deitono lietuvių restorane meniu rasi lietuvišką vėžlių sriubą. Deja, neparagavome, nes kaip tik tądien restoranas nedirbo. Tiesa, ne lietuviai skundėsi, kad visada žinosi, kada ir kur lietuviai ją verda – jau iš tolumos justi nepakeliamas kvapas.“

Su Michael Petkus ir bažnyčios choriste Deitono lietuvių bažnyčioje

Su Michael Petkus ir bažnyčios choriste Deitono lietuvių bažnyčioje

Susitikimas su dievdirbio dukra – pirmąja projekto rėmėja

Augustinas: „Vakare susitikome su MaryAgnes Mikalauskas. Su ja virtualioje erdvėje keliai susikirto jau seniau. Ji – mano angliško portalo apie Lietuvą „True Lithuania” nuolatinė skaitytoja – ir jos leidžiamame parapijos laikraštyje mačiau gausybę perspausdintų mano straipsnių. Prieš keletą metų buvo malonus netikėtumas, kai ji – dar nepažįstama – el. paštu pasiūlė: „Įdėkite į savo tinklapį aukojimo mygtuką – noriu paaukoti”. Tuomet dar nebuvo projekto „Tikslas – Amerika”, negalvojau, kad kada nors susitiksime, bet štai sėdėjau jos namuose kitapus gatvės nuo lietuvių bažnyčios.“

Su Mary Agnes Mikalauskas jos namie. Už nugaros - jos tėvo darbai

Su Mary Agnes Mikalauskas jos namie. Už nugaros – jos tėvo darbai

Aistė: „Paėmėme iš jos interviu apie jos tėvą George Mikalauskas, vieną žymiausių JAV lietuvių dievdirbių. Tai jis statė tokius medinius kryžius ir koplytstulpius, kokių daug pažymėjome „Tikslas – Amerika” žemėlapyje nes, rodosi, kiekviena lietuvių parapija, kiekvienas klubas ir net dažna šeima privalėjo savo kieme tokį turėti. Ir MaryAgnes namai pilni jo darbų. „Niekada neabejojau, kad esu lietuvė” – sakė MaryAgnes – „tai, kad esu lietuvė ir katalikė man – tiesiog įgimta”. Nors kalba ji angliškai, net jos tėvas jau gimė JAV, nors pasiklausius jos pašėlusios gyvenimo istorijos atrodo, kad protesto vardan turėjo nusisukti ir nuo šių senų tradicijų.“

Jurgio Mikalausko darbų reklama Mary Agnes namie

Jurgio Mikalausko darbų reklama Mary Agnes namie

Augustinas: „Deitonas įstrigo atmintyje labiau nei tikėjausi. Jis tikriausiai per toli, kad specialiai ten važiuotum, bet kiekvienas prašalaitis, be lietuviškų vietų, čia gali rasti ir nacionalinį JAV oro pajėgų muziejų (galimybė įlipti į prezidento lėktuvus), ir vietą, kur broliai Raitai ištobulino savo lėktuvą.“

Augustinas ir Aistė Žemaičiai, 'Tikslas - Amerika' kūrėjai, prie Deitono freskos

Augustinas ir Aistė Žemaičiai, ‘Tikslas – Amerika’ kūrėjai, prie Deitono tautinių bendruomenių freskos

Sunykusios lietuviškos vietos tarp klestinčių amišų kaimų

Augustinas: „Tolimas kelias iš Deitono į kitus „lietuviškus” Ohajo miestelius driekėsi per amišų šalį. Amišai – bendruomenė, gyvenanti tarsi XIX a. Jie laiko, kad modernios technologijos atims galimybę iš jų laikytis krikščioniškų vertybių. Jie iki šiol kalba vokiškai, nors jų protėviai imigravo jau prieš kelis šimtmečius, traukdamiesi nuo religinio persekiojimo; jie iki šiol augina po 6-8 vaikus. Važiavimas nuo vienos lietuvių bendruomenės prie kitos per amišų kraštą, kur aplink – karietėlės, senoviniais rūbais vilkintys vaikai – atrodė, tarsi patekome į kostiuminę dramą.

Priparkuotos amišų karietos

Priparkuotos amišų karietos

Amišų bendruomenė, nors persikėlė į Ameriką prieš 300 metų, pasiliko labai panaši į tokią, kokia buvo tos emigracijos metu. Visiška priešingybė lietuviams iš tų Ohajo miestelių, kuriuos lankėme paskui.

Amišės ant dviračio

Amišės ant dviračio

Akrone teliko vienintelis lietuviškas dalykas – Birutės gatvė kadaise lietuvių valdytose žemėse. Bažnyčios – nėra, apie ją daug lietuvių nė nežino. Ir mėginimai surasti bent vieną lietuvį Akrone buvo bergždi – nors klausinėjome savo pašnekovų visuose aplinkiniuose miestuose, gal kokį pažįsta.“

Birutos gatvės pradžia, iš kur matyti čia stovėjusios lietuviškos bažnyčios vieta width=

Birutos gatvės pradžia, iš kur matyti čia stovėjusios lietuviškos bažnyčios vieta

JAV pramoninių miestų sunykimas – iš lietuvės lūpų

Augustinas: “Netolimame Jangstaune sekėsi kiek geriau. Susitikome su 85 m. Ruth Bundza Reedy bene paskutine miesto lietuve: “Dar viena moteris, kuri būtų kažką žinojusi, neseniai mirė, kitai – Alzhaimeris” – pasakojo ji.

Ruth Bundza Reedy veža iki lietuvių bažnyčios

Ruth Bundza Reedy veža iki lietuvių bažnyčios

Jos tėvas prisidėjo prie lietuvių bažnyčios statybų. Tais laikais, kai Jangstaunas klestėjo ir čia gyveno ~400 lietuvių. Tačiau dar tarpukariu Jangstaunas ėmė smukti, baltieji (ir lietuviai) iš rajono išsikėlė. Pašnekovė pasakojo, kad net iš darbo policijoje jai teko išeiti po to, kai ten prieš kokius 40 m. pradėta diskriminuoti baltaodžius, jiems kelti gerokai aukštesnius reikalavimus siekiant paaukštinimo tarnyboje nei juodaodžiams. O į priemiesčius jos šeima gyventi išsikėlė dar anksčiau, prieš 65 metus – ir bažnyčią nuo tada lanko nebelietuvišką. Ruth gimtoji kalba lietuvių, bet ji kalbėjo su mumis angliškai – “Sunku per tiek metų nepamiršti kalbos, kai nėra su kuo ja kalbėti” – sakė. Tik šen bei ten dar įterpdavo po lietuvišką žodį ar sakinį.

Jangstauno lietuvių bažnyčia

Jangstauno lietuvių bažnyčia

Iš 170 000 gyventojų, buvusių Jangstaune 1930 m., dabar beliko 67 000. Dabar aplink lietuvių bažnyčią, kur spietėsi tvarkingi lietuvių namai – laukymės, miškai, griuvėsiai. Bažnyčia uždaryta 1979 m., ten renkasi nebekatalikai ir nebelietuviai.

Toks dažno JAV Vidurio Vakarų pramoninio miestelio likimas. O mes pasukome ten, kur lietuvybė laikosi daug tvirčiau ir lietuviškų vietų pažymėsime bent dvidešimt. Į Klivlandą, į kurį Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona – beje, kaip sakė Ruth Reedy paduodama kruopščiai paruoštą savo genealoginį medį, tolimas jos giminaitis.”

Bažnyčia savo aukso amžiuje apsupta lietuvių namų

Bažnyčia savo aukso amžiuje apsupta lietuvių namų. Nuotrauką vėliau atsiuntė Ruth Bundza Reedy. Paštu į Lietuvą, ne elektroniniu paštu.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Deitone, Akrone ir Jangstaine:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Deitone aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Akrone aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Jangstaune aprašas
4. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Ohajuje žemėlapis

 


Klivlandas

Augustinas: „Gaila, kad Klivlandui skiriate tik pora dienų” – rašė vietos lietuvių archyvistas Andris Dunduras, kai, ieškodamas ryšių ir informacijos „Tikslas – Amerika” žemėlapiui, pagaliau atradau šį vietos lietuvių ir lietuviško paveldo žinovą.

Gal nuogąstauti ir nereikėjo – su mūsų tempais, keldamiesi prieš aušrą ir baigdami darbus artėjant vidurnakčiui, visas vietas aplankyti, nufotografuoti spėjome, nurašėme jų koordinates, išgirdome jų istorijas „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų JAV enciklopedijai.

Bet neapleido jausmas, kad norėtųsi pasilikti ilgiau. Kad Klivlandas, o ypač jo lietuvių bendruomenė – pats tikriausias tarpukario Lietuvos tęsinys. Klivlande žuvo ir palaidotas prezidentas Antanas Smetona, ten – 1936 m. lietuvių sodas, pilnas lietuviško meno, ten – tarpukario Kauną stačiusių architektų bei skulptorių darbai ir, svarbiausia, lietuvių pažiūros irgi persmelktos ta tarpukario dvasia.“

Augustinas ir Aistė Žemaičiai prie Smetonų kapo

Augustinas ir Aistė Žemaičiai prie Smetonų kapo

Klivlando lietuvių klube kovojame už Lietuvos istoriją

Aistė: „Vos įžengę į lietuvių klubą, pasijutome tarsi geriausiais lietuvybės Amerikoje laikais: jis veikia nuolat, ne taip, kaip nemažai kitų lietuviškų klubų kituose miestuose, kurie atidaromi tik kartą ar du per savaitę. Vietos lietuviai mus sutiko nepaprastai maloniai, jautėmės kaip namie.“

Klivlando lietuvių klubo vidus

Klivlando lietuvių klubo vidus

Augustinas: „Daugelis ten sutiktų žmonių ne šiaip sau eina pasilinksminti, bet ir puikiai išmano Lietuvos istoriją, pasiryžę ją ginti nuo išpuolių „iš rytų” ir, deja, vis dažniau, „iš vakarų”. Gaila, bet uoliausio istorijos sargo tik dvasia tvyrojo ore. Linas Johansonas, žymus Klivlando radijo vedėjas, pašventęs gyvenimą kovai su antilietuvišku šmeižtu, dar pernai pats kvietė „Tikslas – Amerika” į Klivlandą. Deja, šiemet jis mirė, gal neatlaikęs tempo: cigaretė – kava – kompiuteris. Taip ir nesusitikome.

Klivlando lietuvių klubas

Klivlando lietuvių klubas

Bet Johansonas buvo ne vienas. Lietuviškiems archyvams gyvenimą atidavęs Andris Dunduras, daktaras Viktoras Stankus, Lietuvių klubo vadovė Rūta Degutienė – rodos, su kuo bekalbėsi, puikiai išmano Lietuvos istoriją ir tuoj pat atpažįsta bet kokį melą ar „išvedžiojimus”. O juk jie užaugo JAV, juk galėjo lengvai Lietuvą tiesiog pamiršti, gyventi sau turtingoje ir saugioje Amerikoje… Tačiau ne. „Amerikoje gimiau, bet čia nemirsiu” – žadėjo Andris Dunduras, pasiryžęs persikelti gyventi į Lietuvą. Viliuosi, kad nenusivils – Klivlando lietuvių pažiūros ir aplinka tokios lietuviškos, kad pačiai Lietuvai su tuo sunku konkuruoti.“

Augustinas Žemaitis su Rūta Degutis (lietuivų klubo vadove) Klivlando lietuvių klube

Augustinas Žemaitis su Rūta Degutis (lietuvių klubo vadove) Klivlando lietuvių klube

Miestelį primenanti bažnyčia ir lietuvių sodas

Augustinas: „Su dr. Viktoru Stankumi nuvykome į Klivlando lietuvių bažnyčią, tiksliau – ištisą lietuvišką miestelį, pokariu į Klivlandą atplūdus 4000 nuo sovietų pasitraukusių lietuvių statytą žymių menininkų Stasio Kudoko, Kazio Varnelio, Ramojaus Mozoliausko. Su mokykla, vienuolynu (deja, nebeveikia) ir begale lietuviškų skulptūrų, kurių įspūdingiausia pašvęsta partizanams.

 Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos bažnyčia

Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos bažnyčia

Ta bažnyčia – tarsi lietuvybės laivas plaukiantis per neramią jūrą (forma panaši į laivą). Viktoras pasakojo, kad į lietuviškas mišias ateina apie 300 žmonių (daugelyje kitų JAV lietuvių bažnyčių mišių, kuriose buvome, tebūdavo 30-50 dalyvių, nes daugelis lietuvių dabar renkasi angliškas mišias).

Du bareljefai su Madonomis bažnyčioje

Du bareljefai su Madonomis bažnyčioje

Bet net ir ta bažnyčia „Tikslas – Amerika” žemėlapyje svarba ir įdomumu nusileis Klivlando Lietuvių sodui – unikaliai jaukiai tarpukariu sukurtai erdvei, kur kiekviena detalė spinduliuoja ana tarpukario lietuvybe: Kudirka, Maironis, Basanavičius, Gedimino stulpai, Birutės fontanas. Atrodo, lyg tas sodelis turėjo iškilti tarpukario Kaune, būti žymia kokio Žaliakalnio puošmena, bet kažin kaip atsidūrė anapus Atlanto ir šiandien mažai lietuvių jį žino. „Tikslas Amerika” ir „Gabalėliai Lietuvos” tai keičia.“

Lietuvių darželis Klivlande

Lietuvių darželis Klivlande

Klivlande – ir litvakų sukurta judaizmo tvirtovė

Augustinas: „Tame pat Euklido priemiestyje, kur klesti lietuvių klubas ir bažnyčia, veikia dar viena iš tarpukario Lietuvos perkelta institucija: Telšių (Telshe) ješiva. Internete radome informacijos, kaip ji atsidūrė JAV (kai sovietai, okupavę Lietuvą, uždarė ješivą Telšiuose, keli jos mokytojai lankėsi JAV ir atkūrė ješivą tenai). Bet „Tikslas – Amerika” to nepakanka: ne kartą įsitikinome, kad kas parašyta – nebūtinai tiesa, reikėjo pokalbio su vietiniais, nuotraukų, tikslių vietų žemėlapiui…

Telšių ješivos mokiniai

Telšių ješivos mokiniai

Pasiruošimas projektui nieko gero nežadėjo: vienas žmogus po kito, tiek lietuvis, tiek žydas, paprašytas duoti kontaktus (juk ješiva net internetinio puslapio neturi), atrėždavo „Tai neįmanoma”, „Mėginau susisekti ir nesulaukiau atsakymo”, „Pats norėjau ten eiti ir mane išvarė” ir pan. Kaip pasakojo vietos lietuviai, kai jie klausė vieno žydo kaip patekti į ješivą, šis atsakė: „Kai sužinosite, pasakykite man”.

Telšių ješivos mokslo salė

Telšių ješivos mokslo salė

Mat ješiva – pačių religingiausių žydų – ortodoksų – institucija, kur žmonės visam gyvenimui atsiduoda religijai, toros nagrinėjimui, net neina už ješivos ribų. Su mažiau religingais jie ryšių palaiko mažai. „Aš ten toks pats svečias, kaip ir jūs” – sakė Russ Maurer, Klivlande gyvenantis litvakų genealogijos projekto „LitvakSIG” vienas šeimininkų, bet sutiko pamėginti laimę palydėti mus ir Klivlando lietuvius iki ješivos.“

Aistė: „Ir mums pasisekė! Ješivoje mus priėmė labai maloniai, viską parodė, atsakė į visus klausimus: matėme ir Vilniuje leistų knygų didingoje bibliotekoje, sutikome litvakų kilmės žmonių, nors jų dabar ten ir mažai.“

Augustinas su Telšių ješivos studentu vaikšto po ješivos teritoriją

Augustinas su Telšių ješivos studentu vaikšto po ješivos teritoriją

Kokį Klivlandą rado prezidentas Smetona

Augustinas: „Kai į Klivlandą pasitraukė Antanas Smetona, beveik viso to dar nebuvo. Tik lietuvių sodai jau stovėjo. Tada lietuvių gyvenimas sukosi aplink kitą – Šv. Jurgio – lietuvių bažnyčią. Ją vyskupija neseniai uždarė ir pardavė ūkininkui. Ir bažnyčia dabar apleista, nors gražiai mus priėmęs naujasis savininkas Tim ir žadėjo ten įrengti parduotuvę. Vietos lietuviams toks bažnyčios vaizdas sudaužė širdis.“

Iš kairės: Andris Dunduras, Vik Stankus, Tim Smith prie senosios Klivlando lietuvių bažnyčios

Iš kairės: Andris Dunduras, Vik Stankus, Tim Smith, Aistė Žemaitienė prie senosios Klivlando lietuvių bažnyčios

Aistė: „O dar visa atmosfera: pavyko sutarti apsilankyti tik ne anksčiau kaip 19:30, temo, prasidėjo audra, o mes judėjome į apleistą bažnyčią. Rajone, kuris dabar toks liūdnas, išgriuvęs, nesaugus (nes kur kitur apsimokėtų mieste užsiimti žemės ūkiu?)“, kur dar dieną mūsų pašnekovai vengė net sustoti užkandinėje: sakė, pavojinga. Fotografuoti bažnyčios viduje teko su ilgu išlaikymu: tamsu, o pastate nebėra elektros. Bet atmosferą nuotraukos perteiks puikiai.

Klivlando Šv. Jurgio bažnyčios vidus

Klivlando Šv. Jurgio bažnyčios vidus

Augustinas: „Panašiame rajone – tiesa, tais laikais dar kiek geresniame – gyveno ir pats prezidentas. Palėpėje. Tik tiek išgalėjo, juk turėjo gyventi iš aukų. Pažymėjome namą, kuriame jis žuvo, atradome ir jo kapą. O taip pat laikraščio „Dirva” redakciją – šis lietuviškas laikraštis, einantis nuo 1916 m., iki šiol atstovauja tautininkiškai minčiai. Kaip pasakojo vietos lietuviai, būtent dėl tautininkų gausos Smetona pasirinko gyventi Klivlande.

Augustinas Žemaitis su 'Dirvos' vyr. redaktoriumi

Augustinas Žemaitis su ‘Dirvos’ vyr. redaktoriumi

Ir šiandien ta tarpukario Lietuvos dvasia Klivlande dar gyva. Pagarba prezidentui Smetonai didesnė nei kur kitur šiais laikais. Lietuviai ir religingi žydai gyvena tame pat miestelyje, bet kartu ir tarsi savo atskiruose pasauliuose, vieni į kitus žiūri pagarbiai iš atstumo (laikinai „ištirpusio” per „Tikslas – Amerika” vizitą). Kaip anais laikais.

Vinco Kudirkos biustas Klivlando lietuvių darželyje

Vinco Kudirkos biustas Klivlando lietuvių darželyje

O svarbiausia – lietuvių tauta Klivlande svarbi, jos istorijos ir kultūros tyrimams aukojamos ištisos paros laisvalaikio. Vietiniai demonstravo surinktas angliškas knygas apie sovietinį genocidą, trėmimus, kurias žada skaitmeninti – kad visi sužinotų, nes Amerikoje tai žino ne visi. Ir daugelis sutiktų Klivlando lietuvių „pragmatiškais sumetimais” tikrai netylės išgirdę „svetimųjų” šmeižtą: vos kažkur pasigirsdavo kas panašaus, tuojau pat laukdavo kompetentingas vietos lietuvių istorijos žinovų atsakymas.“

Memorialas kritusiems už Lietuvos laisvę

Paminklas lietuvių atvykimo į Klivlandą šimtmečiui

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Klivlande:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Klivlande aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Klivlande žemėlapis

 


Detroitas

Detroitas – motorų miestas, šiuolaikinių automobilių gimtinė – „Gabalėliai Lietuvos” ir „Tikslas – Amerika” projektams labai svarbus. „Tikslas – Amerika“ dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai pasakoja kodėl.

Augustinas: „Būtent Detroite dar 2012 m. pirmąsyk aplankiau Amerikos lietuvių bažnyčią ir rajoną, būtent ten – ir paskui Čikagoje – savo akimis įsitikinau, kad lietuvišką paveldą užsienyje būtina aprašyti vienoje vietoje, kad įspūdingo paveldo yra ne tik buvusiose LDK žemėse, bet ir už Atlanto.“

Uždaryta bažnyčia, kur prasidėjo Gabalėliai Lietuvos

Augustinas: „Šv. Antano bažnyčią, kurią tada lankiau, šiemet radau pasikeitusią. Uždarytą. Detroitas – nykstantis miestas, autopramonė smuko, nusikalstamumas išaugo, lietuviai išsikėlė, visi baltaodžiai kartu paėmus tesudaro 10% miestelėnų, o gyventojų sumažėjo dviem trečdaliais. Dabar bažnyčioje – anglų kalbos kursai naujiems, ispanakalbiams, imigrantams.

Detroito Šv. Antano lietuvių bažnyčioje

Detroito Šv. Antano lietuvių bažnyčioje

Bet jei 2012 m. Detroite lankiausi kaip eilinis keliautojas, tinklaraščio apie užsienio šalis „AŽ kelionės ir mintys” autorius, o „Gabalėliai Lietuvos” projektas dar gyveno tik mano mintyse, tai šiais metais atvykau su konkrečia misija. Sistemingai patyrinėjęs supratau, kad be Šv. Antano bažnyčios lietuviškų vietų Detroite – dar keliolika.

Šv. Antano lietuvių bažnyčios pagrindinės salės (antras aukštas) interjeras kaip jis atrodė iki uždarymo (2012 m.). Šiandien jis panašus, bet religinės lietuviškos interjero detalės išrinktos, pvz. suolai. Patalpos dabar naudojamos šokiams. ©Augustinas Žemaitis.

Per dieną turėjome ne tik kiekvieną aplankyti, bet ir užeiti į vidų, pasikalbėti su dabartiniais savininkais, kurie beveik visur – nebelietuviai. Padėti susitarti pasisiūlė Anne Tubinis Audette, „Gabalėlių Lietuvos” gerbėja. Ji – „netipinė pagalbininkė”: tėvai jos neaugino lietuviškai, o savo kilmę atrado pati, tik prieš keletą metų, interneto dėka. Bet jau kai atrado, stačiai į ją pasinėrė ir internete apie Lietuvą ir lietuvišką paveldą JAV skaito viską! Džiugu, kad tokie puslapiai, kaip „Gabalėliai Lietuvos”, padeda atrasti net ir seniai nutrauktą ryšį su Lietuva; kai lietuvių kilmės amerikiečių – per milijoną – yra nemažas potencialas. Bet tam reikia informacijos anglų kalba: būtent todėl visos mūsų svetainės ir „Tikslas – Amerika” žemėlapis – dvikalbiai.“

Detroit Veino universiteto lietuviškoji auditorija. Iš kairės į dešinę: Aistė Žemaitienė, Anne Tubinis Audette, Augustinas Žemaitis

Detroit Veino universiteto lietuviškoji auditorija. Iš kairės į dešinę: Aistė Žemaitienė, Anne Tubinis Audette, Augustinas Žemaitis

Lietuviškus dokumentus išsaugojo nelietuviai

Augustinas: „Detroito lietuviškoms vietoms pasisekė: tiek buvusi Šv. Petro bažnyčia, tiek Lietuvių namai suremontuotos, viduje yra nuotraukų, primenančių lietuvišką praeitį, interjero detalių, ant Lietuvių namų net didelis užrašas „Lithuanian Hall” likęs. O juk didelė dalis Detroito sudeginta, sugriauta.“

Detroito lietuvių namai

Detroito lietuvių namai

Aistė: „Tačiau pats didžiausias nustebimas mūsų laukė Lietuvių namuose. Dabartinių savininkų – nekilnojamojo turto vystytojų – darbuotojas iš spintos staiga ištraukė dėžę lietuviškų dokumentų, kuriuos paliko buvę savininkai. Atsiverčiam – o ten komunistinės dainos, Smetoną prilyginančios Hitleriui, šlovinančios „draugą Staliną”. Viskas lietuvių kalba! Akivaizdžiau nei bet kada anksčiau susidūrėm su tuo, kad prieškariu nuvykę į JAV kai kurie lietuviai iš vietos radikalų persisėmė radikaliomis kairiosiomis idėjomis. Ir Lietuvių namai priklausė būtent tokiems, kurie nieku gyvu būtų nėję į lietuvių bažnyčią kitoje gatvės pusėje. Koks ideologinis frontas turėjo būti tas dabar tuščias (kaip ir visas daugiau nei pusės gyventojų netekęs Detroitas) Vernor kelias, kai tiesiai prieš bažnyčios langus stovi šie Lietuvių namai!”

Komunistinė propaganda Detroito lietuvių namų sienoje

Komunistinė propaganda Detroito lietuvių namų sienoje

Augustinas: “Tiesa, kai paaiškėjo sovietinio genocido Lietuvoje mastai, daugelis kairiųjų Amerikos lietuvių pagaliau praregėjo ir nuo tų idėjų nusigręžė, jų organizacijos (tarp jų ir “Lietuvių namai”) spėriai užsidarė.

Aistė: Komunistiniai dokumentai grįžo į spintelę. Išvažiavome. Anne Tubinis Audette žadėjo grįžti nusiskanuoti. Dabar, Lietuvai išsilaisvinus, tikriausiai jau galima – tai tėra istorija. Ir net nuo sovietų okupacijos į JAV pasitraukę lietuviai šypsodamiesi mūsų klausinėjo apie tuos dokumentus.“

Detroito lietuvių namuose

Detroito lietuvių namuose

Fluxus mistika Detroito centre

Augustinas: „Prieš palikdami Detroito centrą, norėjome išspręsti vieną nuo pat 2012 m. ramybės nedavusį klausimą. Kaip gi pačiame miesto centre ant Parker-Webb pastato atsirado vien lietuviškai(!) parašyta atminimo lenta, kad ten gimė Jurgis Mačiūnas?

Parker-Webb pastatas, ant kurio pakabinta Jurgio Mačiūno lenta

Parker-Webb pastatas, ant kurio pakabinta Jurgio Mačiūno lenta

Akivaizdu tik tiek, kad lenta melaginga – Mačiūnas gimė Kaune. Nors atrodė, kad lentą tikrai turėjo prikabinti lietuvis (kas kitas parašytų taisyklingai lietuviškai?), klausimai apie tai Mičigano lietuviams atsimušdavo lyg į sieną: „Apie tą lentą iš jūsų girdžiu pirmą kartą”. Mičigano lietuvių bendruomenės pirmininkė, knygą apie Mičigano lietuvius parašęs autorius – niekas nieko nežinojo. O ir pats tą lentą pamačiau 2012 m. atsitiktinai eidamas Detroito gatve – niekur internete jokios informacijos apie ją nebuvo.

Melaginga Jurgio Mačiūno atminimo lenta. ©Augustinas Žemaitis.

Nuogąstavimai, gal lenta buvo laikina, nepasitvirtino: ji toliau kabo, apėjęs pastatą nuodugniau radau ir „FLUXUS” žodžiu paženklintas duris, labai tikroviškai išpaišytas ant sienos. Deja, ir išsiaiškinti vietoje nieko nepavyko.

Mūsų didžioji pagalbininkė Detroite Anne Tubinis Audette apie lentą irgi nieko nežinojo – bet ši mistika sudomino ją pačią tiek, kad net mums jau išvykus iš Detroito, nusprendė savo kanalais išsiaiškinti “kartą ir visiems laikams”.

Pradžioje paklausė Detroito institucijos, atsakingos už atminimo lentas: ji nieko nežinojo. Nieko keisto – visos oficialios lentos juk angliškos ar turi vertimus.

Kita mūsų teorija buvo, kad tai gal paties Mačiūno Fluxus kūrinys – netikra atminimo lenta sau pačiam atrodytų labai jau Mačiūno stilius. Tačiau Mačiūno paties nebepaklausi – miręs. Bet Anne surado Floridoje dėstytojaujančios J. Mačiūno našlės Billie kontaktus. Paskambino… Vėl nesėkmė. Billie pati gerokai nustebo išgirdusi apie atminimo lentą jos vyrui Detroite!

Ieškome, ar kas yra pastato su lenta viduje. Nebuvo.

Ieškome, ar kas yra pastato su lenta viduje. Nebuvo.

Tada Anne patyrinėjo Detroito bibliotekoje senus vietos laikraščius. Mačiūno sąsajų su Detroitu nerado, pranešimų apie lentos įkėlimą – irgi.

Užtat sužinojo, kad pastatu anksčiau naudojosi meno kolekcininkas Gilbertas Silvermanas, kolekcionavęs Fluxus kūrinius. Pirmas apčiuopiamas atradimas…

Tačiau Silvermanas irgi miręs. Laimė, jo žmona jį pergyveno – Anne jai išsiuntė laišką, susiskambino ir… Pagaliau, po 6 metų, sėkmė! Taip, lietuvišką lentą pakabino Silvermanas, nors ji tai sužinojo ne iš karto. Pasirodo, Silvermanas tą lentą buvo nusiuntęs į Kauną, kad pakabintų tikroje Mačiūno gimimo vietoje – tačiau Kaunas nepakabino, Mačiūno giminės lentą parsiuntė atgal Silvermanui ir šis “iškrėtė Fluxus pokštą” Detroite.

Kol kas lieka neatsakytas klausimas, kas be klaidų parašė lietuvišką tekstą, nes teoriją, kad Silvermanas galėjo būti lietuvių ar bent litvakų kilmės, jo žmona paneigė – jam tiesiog patiko Mačiūnas.

Fluxus durys (netikros) tame pat pastate

Fluxus durys (netikros) tame pat pastate

Kaip ten bebūtų, didžioji dalis paslapties išspręsta. Dar keleri metai – ir galbūt būtų išėję Anapilin paskutiniai žmonės, kurie žinojo tiesą apie šį įdomų lietuvišką meno kūrinį, kiekvienam praeiviui matomą pačiame Detroito cente.

Ši istorija – tik žiupsnelis “Tikslas – Amerika” užkulisių bei savanoriško darbo, kurį įdedame ne tik mes, tačiau ir šimtai Amerikos lietuvių pačioje Amerikoje. Tam, kad lietuviškas paveldas Amerikoje iš “baltos dėmės” virstų visiems žinomu abipus Atlanto – tiek lietuviakalbiams, tiek anglakalbiams; tiek turistams, tiek tyrinėtojams, tiek aplinkiniams gyventojams.“

Gyvos lietuviškos vietos – Detroito priemiesčiuose

Aistė: „Vizitą Detroite užbaigėme ten, į kur išsikėlė dauguma miesto lietuvių (ir iš kur dalis jų niekad nebevažiuoja į patį nesaugų Detroitą) – priemiesčiuose. Sautfilde, kur veikia bažnyčia ir lietuvių bendruomenės centras. Apie tenykščius lietuviškus meno kūrinius, tautinius Jonyno vitražus, Daugvilos drožinius, pakalbėjome su Gintaru Joniku, jau veik dešimtmetį ten tarnaujančiu kunigu iš Lietuvos.“

Dievo Išmities lietuvių bažnyčia Sautfile

Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčia Sautfilde

Augustinas: „O su Janina Udrys ir vietos šalių vadu Linu Orentu susitarėme dėl ateinančių planų – lankysime dar kelis unikalius objektus, lietuviškas stovyklas. Jų vien Mičigane – trys, jos milžiniškos ir pilnos lietuviško meno, sukurtos įvairiausių lietuvių organizacijų: skautų, ateitininkų, šaulių.

Dievo Apvaizdos bažnyčios vidus

Dievo Apvaizdos bažnyčios vidus

Taip pat šie žmonės padėjo atrasti ryšių Grand Rapidse – antrame pagal dydį Mičigano mieste, kurio lietuvių bendruomenė gal mažesnė, tačiau, priešingai Detroitui, ji neišsilakstė į priemiesčius ir visos lietuviškos vietos ten dar veikia.“

Su kunigu Gintaru Joniku dabartinėje Detroito lietuvių bažnyčioje

Su kunigu Gintaru Joniku dabartinėje Detroito lietuvių bažnyčioje

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Detroite:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Detroite aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Detroite žemėlapis

 


Grand Rapidsas

Augustinas: „Dar prieš išvykdamas į „Tikslas Amerika 2018” susidariau planą, kiek ir apie ką rašysiu straipsnių į spaudą. Jau gerus penkerius metus iki šios ekspedicijos tyrinėjau lietuvišką paveldą JAV, todėl galėjau numatyti, kiek ko kur tikėtis.

Grand Rapidso lietuviškam paveldui nebuvau numatęs atskiro straipsnio, tačiau apsilankęs ten supratau – šis miestas jo nusipelnė. Mat čia lietuvių rajono neperėmė kitataučiai, čia viskas liko lietuviška: parapija, klubai, kapinės ir kone viskam – daugiau nei 100 metų.

Vytauto Kareivio savipagalbos draugijos pastatas

Vytauto Kareivio savipagalbos draugijos pastatas

Aišku, tiek laiko lietuvybė negalėjo išlikti nepakitusi: lietuviškai kalba tik mažuma lietuvių palikuonių. Tačiau jie niekur neišblaškyti, jie lanko tas pačias įstaigas, kaip jų protėviai, ir saugo Lietuvos tradicijas, istoriją.“

Didelė Grand Rapidso bažnyčia tebeturi lietuivį kunigą

Aistė: „Kaip daug kur, „Tikslas – Amerika 2018” apsilankymą Grand Rapidse pradėjome nuo lietuvių bažnyčios. Džiugino, kad ji veikia, į šeštadienio mišias ateina ~150 žmonių, kunigas – lietuvis.“

Grand Rapidso Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia

Grand Rapidso Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia

Augustinas: „Tačiau viduje kiek nusivyliau: lietuviškų detalių mažai. Kaip pasakojo kunigas Dennis Morrow, seniau būta lietuviškų užrašų, tačiau jie uždažyti, tik vienoje vietoje liko Vytis. Priešingai nei kitose parapijose, Grand Rapidse pasitraukę nuo sovietinio režimo patriotai savo skaičiais neužgožė XX a. pradžios ekonominių migrantų, kuriems lietuvybė rūpėjo mažiau (labiau religija) – todėl sutautinti bažnyčios interjero jiems nepavyko.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjeras

Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjeras

Nors XX a. pradžios imigrantams iš Lietuvos į JAV kalba nebuvo tokia svarbi, savo istorinę tėvynę jie prisiminė. Kunigas Dennis Morrow parodė rūtų darželį prie bažnyčios: „Mano prosenelė atsivežė rūtos daigelį iš Lietuvos, ir kur tik gyvena jos palikuonys, ten pasodiname tų rūtų atžalas; čia klebonauju 25 metus, todėl ir prie bažnyčios – šitos rūtos”. O ir lietuviškai klebonas ne kartą prabilo: nors iš senelių perimtų kalbos žinių nepakako nuolatiniam pokalbiui, ištisus sakinius įterpdavo. Ir gali įskaityti senus lietuviškus bažnyčios metrikus, kuriuos dabar, rodė, sistemina – kad lietuvių palikuonys galėtų ateiti ir sužinoti apie savo protėvius.

Grand Rapidso klebonijoje su klebonu Augustinas Žemaitis žiūri senas gimimų registracijas. Kairėje - Jonas Treška.

Grand Rapidso klebonijoje su klebonu Augustinas Žemaitis žiūri senas gimimų registracijas. Kairėje – Jonas Treška.

Priešiškas lietuvių kapines skiria tvorelė

Augustinas: „Grand Rapidso lietuviai vieninteliai Mičigane laidojosi nuosavose kapinėse. Jų yra net dvejos, atskirtos tvorele.

Vienoje pusėje – didžiosios katalikiškos, kur ir didžiulis tradicinis kryžius Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui, ir paminklas lietuviams kunigams. „Lietuvių bendruomenė visa tai statė” – pasakojo lietuviškai puikiai kalbantis Jonas Treška, gimęs JAV nuo sovietų iš Lietuvos pasitraukusioje šeimoje ir iki mokyklos nekalbėjęs angliškai.

600-osioms krikščionybės metinėms atminti pastatytas lietuviškas medinis kryžius Šv. Petro ir Povilo kapinėse

600-osioms krikščionybės metinėms atminti pastatytas lietuviškas medinis kryžius Šv. Petro ir Povilo kapinėse. Prie kryžiaus – Broderick Norkus

Kitoje pusėje – „lietuvių tautinės kapinės”. Ten laidojosi netikintieji. Tiesa, kunigas čia pat pridūrė, kad „dabar čia ir aš esu laidojęs žmones”. Prieš 100 metų Grand Rapidso – ir dažno tokio pramoninio JAV miesto – lietuvių bendruomenės buvo pasidalijusios į tris dalis: religinguosius, tautininkus (paprastai tikinčius, tačiau laikančius tautą svarbesne už religiją) ir kairiuosius (kurių daugelis atkakliai neigė religiją). Atskiras lietuvių kapines dažniausiai steigdavo kairieji, neretai – komunistai. Pasak kunigo, tokių netikinčių buvo ~15% Grand Rapidso lietuvių. Lietuvoje prieš 100 metų netikinčių beveik nebuvo, bet nuvykę į Ameriką, išgirdę fabrikuose plačiai linksniuojamas kairiąsias mintis, kai kurie religija ir patys suabejodavo ar net prisijungdavo prie komunistų.“

Netikinčių lietuvių kapinių įėjimas

Netikinčių lietuvių kapinių įėjimas

Grand Rapidso lietuvių klubuose – XIX a. aidai

Aistė: „Galvojome, kad anie susiskaldymai jau tolimoje praeityje, bet netrukus teko keisti nuomonę. Kaip kiekviename mieste, pasiteiravome, ar be tų vietų, apie kurias žinojome, nėra daugiau lietuviškų vietų, atitinkančių „Tikslas – Amerika” žemėlapio kriterijus. „Nėra” – pradžioje sakė vietiniai, bet vėliau prisiminė, kad „Yra užrašas Lietuvių sūnūs ant vieno pastato, kur veikė Lietuvių sūnų ir dukterų klubas. Komunistų klubas…”.

Grand Rapidso „Lietuvos sūnų ir dukterų“ klubas

Grand Rapidso „Lietuvos sūnų ir dukterų“ klubas

Nuėję prie to klubo išvydome, kad ten ne tik pastatas – yra ir skelbimai, „nepilnamečiai neįleidžiami”, o šalia pastato būriavosi trys žmonės. Klubas veikia! Pasukome eiti vidun ir pasiprašyti būti įleidžiami į pastato vidų, tačiau mus ligi tol po visas lietuviškas miesto vietas lydėjęs kunigas suskubo atsisveikinti ir iš jo povyzos buvo matyti, kad artyn klubo jis tikrai neis“

Lietuvos sūnų“ užrašas ant klubo

“Lietuvos sūnų“ užrašas ant klubo

Augustinas: „Viduje pasijutome teleportuoti į XX a. pradžios darbininkų užeigą su nemažai alkoholio ir apgirtusių žmonių (nors buvo rytas). Kairieji taip nesaugojo lietuvybės, tad lietuviškų simbolių atrodė mažai, juos net stelbė lenkiški. Nors, kaip pasakojo nariai – bent trečdalis narių yra lietuvių kilmės. „Dabar mes nepolitinė organizacija, susitinkam pabendrauti, tačiau mūsų steigėjai – taip, buvo netikintieji lietuviai”.

Lietuvos sūnų ir dukterų klubo interjeras

Lietuvos sūnų ir dukterų klubo interjeras

Didžiausias nustebimas laukė prie įėjimo. Ištisa serija senų nuotraukų iškabinta ant sienų. Štai vienoje jų pozuoja „Historiko Daukanto lietuvių draugija”, veikusi Grand Rapidse. Nuotraukos data 1913 m. Kažkaip siurrealistiška ateiti į kažkokį Amerikoje komunistų įsteigtą klubą, apie kurį informacijos neradome iki paklausdami vietinių, ir rasti ten lietuviškas nuotraukas, lietuviškus užrašus, kabančius tame pat koridoriuje ilgiau nei egzistuoja Lietuvos Respublika. Ir tikriausiai ilgiau, nei koks klubo narys dar mokėjo juos perskaityti…“

Grand Rapidso lieuvių komunistų klube koridoriuje stebime šimtametes lietuvių nuotraukas

Grand Rapidso lietuvių komunistų klube koridoriuje stebime šimtametes lietuvių nuotraukas

Aistė: „Tada nuėjome į kitą, garsesnį lietuvių klubą: „Vytauto Kareivio paramos draugiją”. Ten plazda trispalvė, ten greta baro – lietuvybės muziejėlis. Tautininkų klubas. Steigimo data – 1910 m.“

Augustinas: „Eksponatai ten nustebino dar labiau. „Draugija iš pradžių buvo sukarinta” – pasakojo vietiniai – „marširuodavo po Grand Rapidsą su uniformomis, buvo kaip Lietuvos kariai”. Viena uniforma dabar – jų muziejėlyje.

Vytauto Kareivio savipagalbos draugijos nariai pozuoja su uniformomis (nuotrauka iš bendrijos muziejėlio)

Vytauto Kareivio savipagalbos draugijos nariai pozuoja su uniformomis (nuotrauka iš bendrijos muziejėlio)

Paklausiau, kokie dabar „Vytauto Kareivio paramos draugijos” santykiai su „Lietuvos sūnumis ir dukterimis”.

„Jokių. Ten bolševikai.” – nukirto pašnekovai lietuvių klube. „Vaikystėje tėvai mums net neleisdavo artintis prie to klubo“.

Vytauto savipagalbos draugijos klubo viduje

Vytauto savipagalbos draugijos klubo viduje

Per visas „Tikslas – Amerika” ekspedicijas Grand Rapidse pirmą kartą išgirdau tokius dalykus ne pasakojimuose apie praeitį, o apie dabartį. Visuose kituose lankytuose miestuose komunistinės organizacijos tarp lietuvių nunyko greitai po to, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą ir lietuviai išvydo tikrąjį komunizmo veidą.

Atėjo laikas važiuoti į mažuosius Mičigano miestelius, lietuvių stovyklas – pažymėti „Tikslas – Amerika” žemėlapyje dar kitokį lietuviškosios Amerikos veidą.“

Aistė: „Atsisveikinome su mus lydėjusiu Broderick Dana Norkus, Grand Rapidso lietuvių bendruomenės pirmininku, kuris – ir tikras tiltas tarp skirtingu laiku imigravusių ir skirtingų pažiūrų lietuvių. Jo niekas neaugino lietuviu, priešingai – kruopščiai tai nuo jo slėpė, bet 1987 m., kai mirė jos senelis, jis atrado savo kilmę ir tai iš esmės pakeitė jo gyvenimą – pradėjo mokytis lietuvių kalbos, savo sūnus ėmė leisti į lituanistinę mokyklą, įstojo į Lietuvių bendruomenę, „Vytauto Kareivio draugiją”, net įsivaikino mergaitę iš Šiaulių! Labai norėtųsi, kad tokių „tiltų” būtų daugiau.“

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Grand Rapidse:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Grand Rapidse aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Grand Rapidse žemėlapis

 


Mičigano miesteliai ir lietuvių stovyklos

„Tikslas – Amerika 2018” ekspedicija persirito į antrą pusę. „Matėme, nufotografavome, „Tikslas – Amerika” žemėlapyje pažymėjome ir „Gabalėliai Lietuvos” internetinio paveldo enciklopedijoje aprašėme gausybę be galo įspūdingų lietuviškų vietų“, toliau pasakojo įspūdžiais besidalijantys Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: „Tačiau nieko panašaus į lietuviškus Mičigano kaimus ir stovyklas nebuvome lankę. Nes Mičigane – didžiausios Amerikoje lietuviškos erdvės, esančios ne miestuose ar miesteliuose, o daugybėje dešimčių kvadratinių mylių gamtos.

Dainavos kryžių kalnas

Dainavos kryžių kalnas

Ta gamta Mičigane – be galo lietuviška. Gal ir todėl, o taip pat dėl nedidelio atstumo nuo svarbiausių lietuviškų „kolonijų“, Amerikos lietuviai pokariu nusprendė būtent ten įkurti tris iš penkių svarbiausių savo stovyklų. Ir tos stovyklos net mus, regėjusius jau daug lietuviškų JAV vietų, nustebino savo mastais ir lietuviška didybe.“

Paminklas kritusiems už Lietuvos laisvę „Pilėnuose“

Paminklas kritusiems už Lietuvos laisvę „Pilėnuose“

Lietuvių stovyklos – milžiniški tautiniai parkai

Aistė: „Lietuvoje šaulių šitiek daug, o iki šiol neturėjo savo stovyklos” – sakė Detroito šaulių vadovas Linas Orentas, mielai sutikęs pavedžioti mus po Detroito šaulių stovyklą „Pilėnai”. Amerikoje tai nesuprantama: kiekviena didelė lietuvių, bent jau jaunimo, organizacija stovyklą turi. Daugelyje renkasi vaikai (kad bent vasaromis kalbėtų lietuviškai, rastų sau lietuves žmonas ir lietuvius vyrus), bet „Pilėnuose” labiau – suaugusieji šauliai, ten turintys net šaudyklą.“

Su Janina Udriene, Linu Orentu "Pilėnų" stovykloje (Augustinas Žemaitis dešinėje)

Su Janina Udriene, Linu Orentu “Pilėnų” stovykloje (Augustinas Žemaitis dešinėje)

Augustinas: „Kam reikalingos nuosavos stovyklos? Nes stovykla ne vien renginys. JAV lietuvių stovyklose visa aplinka – lietuviška. Štai „Pilėnuose” stūkso didingas paminklas žuvusiems už laisvę lietuviams. O kiek tokių paminklų yra kitoje gatvės pusėje Ateitininkų ir kitų lietuvių katalikų įkurtoje stovykloje „Dainava” – nesilažinčiau, kad tiksliai suskaičiavome, šitiek jų ten daug. Ten – ir Kryžių kalnas, ir miško koplyčia, ir freska „Mūsų Lietuva”, ir paminklai Šv. Kazimierui, Romui Kalantai, koplytstulpiai, liaudies dirbiniai… Kiekviena stovyklautojų, vadovų karta palieka ką savo.

“Dainavos“ koplytstulpis ir Spyglio ežeras už jo

„Dainavos“ koplytstulpis ir Spyglio ežeras už jo

Stovyklaujančius vaikučius lengviau mokyti Lietuvos istorijos, kultūros. O kitiems smagu tiesiog pasivaikščioti – kaip pasakojo Detroito lietuviai, stovykla, kurios plotas – beveik 100 hektarų – dažniausiai yra atrakinta ir tarnauja kaip ramus lietuviškas parkas vidury Amerikos.

Mural "Mūsų Lietuva" (Our Lithuania)

Siena su užrašu “Mūsų Lietuva” (Our Lithuania)

O pro „Pilėnų” geležiniais vilkais įrėmintus ir Gedimino stulpais padabintus vartus visi laukiami įvažiuoti per Jonines, kurios ten švenčiamos tradiciškai. Linas Orentas pasidžiaugė, kad tarp Joninių svečių nuolat atsiranda ir norinčiųjų įstoti į Šaulius: vienu metu Detroite šaulių buvo sumažėję iki 20, dabar jau yra 60.“

Pietų metas Pilėnų stovykloje

Pietų metas Pilėnų stovykloje

Naujoji Lietuva, kur lietuviai Amerikos žemę dirba

Aistė: „Trečioji Mičigano lietuvių stovykla – Čikagos skautų „Rakas” – yra toliau į šiaurę, gražioje Kasterio kaimo apylinkėje. Toks lietuviškas miškas. Skautai ten kasmet susirenka porai savaičių, bet stovyklos prižiūrėtojai iš Čikagos atvažiuoja gerokai dažniau. Ir mus lydėjusi Lintakų šeima tyrinėjo stovyklą praėjusių žvėrių pėdsakus, pakvietė kartu nukelti ant elektros laidų užvirtusį medį…“

Lituanica pastatas – vienas lietuviškų pastatų stovyklos teritorijoje

Lituanica pastovyklės pastatas – vienas lietuviškų pastatų Rako stovyklos teritorijoje

Augustinas: „Vieta Rakui parinkta ne šiaip sau: ten dar nuo 1905 m. kūrėsi „Naujoji Lietuva”, unikali lietuvių ūkininkų bendruomenė (beveik niekur kitur JAV lietuviai nedirbdavo žemės, o verčiau triūsdavo fabrikuose). Kalbama apie 360 čia gyvavusių lietuvių ūkių. Vienas to meto lietuvių žemvaldžių ir išnuomavo po 1 dolerį į metus savo žemę skautų stovyklai. Rakas – jo pavardė.

Augustinas Žemaitis (dešinėje) su Lintakų šeima žiūri į lietuvių aukotojų Rako stovyklai plokšteles Rako paminklo papėdėje

Augustinas Žemaitis (dešinėje) su Lintakų šeima žiūri į lietuvių aukotojų Rako stovyklai plokšteles Rako paminklo papėdėje

Lietuviško paveldo tose apylinkėse reikėjo paieškoti, bet jo – gana gausu. „Tikslas – Amerika” žemėlapyje pažymėjome Andrulio sūrinę, kurios lietuviškus sūrius, gaminamus ta pačia technologija nuo 1942 m., žino daugelis vyresnių JAV lietuvių. Vadovė Shannon Andrulis pasakojo, kad gamyklą įsteigė jos senelis, o iš Lietuvos imigravo proseneliai. Dabar „prie staklių” jau stoja jos sūnus – penktos kartos JAV lietuvis. „Mano pagrindinis gyvenimo noras buvo gaminti šį sūrį” – pasakojo Shannon – „Broliai ir seserys išvažiavo, o aš pasilikau ir mėginu atgaivinti fabriką. Džiaugiuosi, kad darbininkai išmokė amato ir mano sūnų, dabar jis prižiūri įrangą”. O įranga – labai sena. Net nustebau, kaip nemoderniai, net nutriušusiai atrodo gamykla – juk Amerikoje tikėtumeis ko kito. Bet amerikiečiams tai, matyt, Andrulio sūrio privalumas – daugiau rankų darbo, meilės. „Jokių konservantų” – sakė Shannon – „Todėl gamykla veikia tik kai užsako partiją”. Kai mes lankėmės, neveikė.“

Andrulio sūrių fabrike

Andrulio sūrių fabrike

Aistė: „Apylinkėse matėme ir lietuviškų kluonų pagražinimų, Stakėno fermą, lietuvišką užrašą virš vietos bažnyčios durų (ten nebuvo lietuvių bažnyčia, bet lietuvių apylinkėje gyveno tiek daug, kad jie nustelbė visus kitus katalikus). Ir daug lietuviškų pavardžių kapinėse.“

Prie Lietuviško kluono Kasteryje

“Tikslas – Amerika” savanoriai Augustinas ir Aistė Žemaičiai prie Lietuviško kluono Kasteryje

Augustinas: „Po ramios nakties, anksti ryte išplaukėme per Mičigano ežerą į Viskonsiną. Paskutiniu ežero garlaiviu „SS Badger” kuris, statytas 1952 m., Amerikoje jau įrašytas į paveldo sąrašus. Norėtųsi ir lietuvišką paveldą taip išsaugoti – ir gerokai senesnis, deja, kartais virsta dulkėmis. Viskonsine, spėjome, daug kas bus prarasta: nors atkakliai ieškojome, kai kuriuose istoriškai „lietuviškuose“ miestuose net kontaktų nepavyko rasti. Tačiau įdomių dalykų radome ir Viskonsine“

Mičigano ežeras netoli Kasterio

Mičigano ežeras netoli Kasterio

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Kasteryje ir Mančesteryhe:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Mančesteryje (Dainava, Pilėnai) aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Kasteryje aprašas
3. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Mičigane žemėlapis

 


Viskonsinas

Senas keltas prisišvartavo palei fabriką prie Viskonsino krantų. „Tikslas – Amerika“ ekspedicija atvyko į jau septynioliktą valstiją, kurioje kuriamas interaktyvus lietuviško paveldo JAV žemėlapis. Apie ekspedicijos atradimus Viskonsine pasakoja jos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: „Ši valstija „Gabalėlių Lietuvos“ lietuviško paveldo užsienyje enciklopedijoje buvo savotiška pilka dėmė. Žinojau, kad ten būta bent keturių lietuvių bažnyčių – o tai reiškia ir didžiulių bendruomenių, klubų, mokyklų, gal paminklų. Tačiau rasti internete ar knygose pakankamai informacijos, kad parašyčiau daugiau nei po keletą eilučių apie kiekvieno miesto lietuviškas vietas, niekad nepavyko.

„Tikslas – Amerika“ žemėlapio kūrimo projektas ir ekspedicija – puiki proga tai ištaisyti.“

Net apie savo miestą sužinojo iš “Tikslas – Amerika”

Aistė: „Krante mus pasitiko Wanda Visser, kaip ir žymi dalis „Tikslas – Amerika“ pagalbininkų šiai progai pasidabinusi gintariniais karoliais. „Mano mama – lietuvė“ – pasakojo – „Ir nors tėvas – olandas, visada labiau rūpėjo lietuvybė, nes Lietuva buvo anapus geležinės uždangos, nepasiekiama“.

Augustinas: „Ji jau seniai seka angliškąjį mūsų Facebook „True Lithuania“ ir padėti pasisiūlė pati vos išgirdusi apie „Tikslas – Amerika 2018“. Jei ne tokie savanoriai, būtų buvę be galo sunku: vietose, tokiose kaip Viskonsino pakrantės miestai, mažai rasi lietuvių, priklausančių kokioms organizacijoms, tad neaišku, per ką ieškoti.

Felikso Vaitkaus ir jo žmonos kapas

Felikso Vaitkaus ir jo žmonos kapas

Visų pirma su Wanda apžiūrėjome pagrindinį jos apylinkių miestelį Šeboiganą, kur buvo lietuvių bažnyčia, kapinės. Deja, bažnyčia perstatyta (nieko lietuviško), kapinėse – lietuviškos tik pavardės. O apie svarbiausią lietuvišką vietą Šeboigane Wanda, pasirodo, sužinojo tik iš mūsų. Tai – Felikso Vaitkaus, pirmojo lietuvio, sėkmingai perskridusio Atlantą (ir išlikusio gyvo), kapą. „Nenorėjau prisipažinti, kad nežinau kur jis“ – sakė Wanda – „Tad su draugais išvaikščiojome kapines, ir radome palaidotą greta savo turtingos žmonos, kilusios iš vienos svarbiausių regione šeimų. Jis vedė pinigus…“.

Augustinas Žemaitis su Wanda Visser Šeboigano kapinėse prie Felikso Vaitkaus kapo

Augustinas Žemaitis su Wanda Visser Šeboigano kapinėse prie Felikso Vaitkaus kapo

Nuostabu, kad „Tikslas – Amerika“ gali ne tik supažindinti su lietuvišku paveldu žmones iš Lietuvos ar Amerikos lietuvius iš kitų miestų, bet net ir padėti atrasti lietuvišką savo miesto istoriją tiems, kurie ja domisi jau daugybę metų.“

Aistė: „Wanda su mumis liko iki vakaro – kartu aplankėme Port Vašingtono miestelį, pakalbėjome apie jos pirmąjį apsilankymą Lietuvoje dar 1989 m.: kaip spruko nuo sovietinių gidų, kad bent dieną pabūtų su giminėmis, kaip vežė į Latviją vienai latvei laišką nuo į JAV pasitraukusio latvio.“

Ant aukšto Mičigano ežero kranto Port Vašingtone

Ant aukšto Mičigano ežero kranto Port Vašingtone

Augustinas: „Tokias tipiškas istorijas irgi įrašome videointerviu, nes tai kontekstas, kurio metu buvo sukurtas bei gyvavo lietuviškas paveldas JAV. Juk jei ne ta „uždaros Lietuvos paslaptis“, gal ir Wanda lietuvišką kilmę būtų primiršusi, kaip kad olandišką. Ir dar ne kartą girdėjome, kad kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Amerikos lietuviai prarado tą vieną tikslą, dėl kurio kovojo ligtol – gal tai irgi lėmė gana spartų kai kurių lietuviškų JAV vietų nykimą po 1990 m. Bet dabar Lietuva jau tvirtai stovi ant kojų, galime išlikusias lietuviškas vietas Amerikoje saugoti kartu – Lietuvos lietuviai, Amerikos lietuviai, visi kiti lietuviai… Nes jos svarbios. Jos pristato Lietuvą amerikiečiams, kurie – turistai, investuotojai, rinkėjai, renkantys galingiausios pasaulio valstybės valdžią. Ne veltui daugelis šalių net investuoja į naujų savo kultūros vietų kūrimą ten, kur jų niekada nebuvo – gi lietuviams daug paprasčiau, tų vietų jau yra nemažai, tereikia susikooperuoti, kad jos nebūtų prarastos.

Tokios mintys sukosi galvoje ir vėliau, vaikštant po Milvokį, lankant lietuvišką gryčią Europos kaimo ekspozicijoje miesto Viešajame muziejuje (Public Museum).

Lietuviškas namas Milvokio miesto muziejuje

Lietuviškas namas Milvokio miesto muziejuje

Ir paskui Kenošoje, kur lietuvių bažnyčia irgi perstatyta, bet savo lietuvišką kilmę dar prisimena: netikėtai radome 2001 m. nutapytą lietuvišką freską.“

Freskos fragmentas su lietuviškais simboliais (salėje, kurioje veikė mokyklos valgykla)

Freskos fragmentas su lietuviškais simboliais (salėje, kurioje veikė mokyklos valgykla)

Aistė: „Kenošoje sutikome ir lietuviškai kalbančią, lietuviškų rankdarbių miestelėnus mokančią Teresą Balčiūnas Dicelo, kuri… apskritai niekad gyvenime nebuvo Lietuvoje. Mat gimė dar prieškariu Latvijos lietuvių šeimoje, o per Antrąjį pasaulinį karą išvyko į Vokietiją, vėliau – Ameriką. Tačiau Lietuva jai – pati nuostabiausia šalis pasaulyje! Taip sakė ji pati, ir tikrai neįtikėtina tai girdėti iš asmens, gimusio Latvijoje ir visą gyvenimą nugyvenusio JAV bei Lietuvoje nebuvusio absoliučiai niekad. „Mano vyras buvo antikomunistinių pažiūrų“ – pasakojo – „Tad man į Lietuvą važiuoti pavojinga“. Ji dar neįsitikino, kad komunizmo siaubas – jau seniai praeitis… Tokiom dienom atrodydavo, kad Amerikoje tikrai labai trūksta žinių, kokį kelią nuo tų žiaurių komunistinių sovietinės okuapcijos gniaužtų jau nuėjo Lietuva”

2001 m. lietuviška freska Kenošos bažnyčios rūsyje. Nuotraukoje - projekto savanorė Aistė Žemaitienė ir Teresa Dicello

2001 m. lietuviška freska Kenošos bažnyčios rūsyje. Nuotraukoje – projekto savanorė Aistė Žemaitienė ir Teresa Dicello

Augustinas: „Tą ir mėginame keisti savo tinklapiais. „True Lithuania“ pristato Lietuvą angliškai, o „Gabalėliai Lietuvos“ ir „Tikslas – Amerika“ supažindina su lietuvišku paveldu pačiose JAV. Nes, kaip pasakojo vietiniai, didelei daliai amerikiečių – o apie kitas šalis sužino tada, kai kažkas iš tų kraštų yra netoli jų namų. Gal lietuvis krepšininkas miesto komandoje, gal didi lietuvių bažnyčia jų rajone.

Gražus namas Milvokyje

Gražus namas Milvokyje

Pravažiavę Vokiganą (kur Ramutė Kemeza Kazlauskas ir kiti vietos lietuviai padėjo atrasti į naują bažnyčią perkeltus lietuviškus vitražus, Daniel Gustas ir Vidas Kazlauskas, skirtingų kartų vietinės lietuvių mokyklos moksleiviai, papasakojo, kaip joje vyko mokslai, o Aldona Kavoliūnienė interviu pasidalino neįtikėtinai ryškiais prisiminimais apie lietuvių pasitraukimą iš Lietuvos 1944 m.) grįžinėjome į Čikagą. Miestą, kur Lietuva ir lietuviai žinomi daug geriau ir lietuviškų vietų sužymėjome 98. Bet Čikagos apylinkėse gyvena tik dešimtadalis visų JAV lietuvių ir vos keli procentai amerikiečių – tad jokiais būdais negalima pamiršti ir visų kitų „lietuviškų“ miestų ir valstijų, kurias pravažiavome per du metus.“

Šv. Baltramiejaus lietuvių mokykla

Šv. Baltramiejaus lietuvių mokykla

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Viskonsine:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Viskonsine aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Viskonsine žemėlapis

 


Čikaga 2 – liuteronai ir šiuolaikiniai lietuvių centrai

„Tikslas – Amerika 2018“ sugrįžo į Čikagą. Darbo laukė daug: tų penkių parų, kurias pasilikome šiam miestui ir visiems jo priemiesčiams trijose valstijose, atrodė be galo mažai, kai vienas po kito vietos lietuviai pranešinėjo apie papildomas lietuviškas vietas ir paveldą.“ – ką teko regėti Čikagoje pasakoja „Tikslas – Amerika“ dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.
Augustinas: „Tiesa, supratau, kad ne visos vietos pateks į „Tikslas – Amerika“ lietuviškų vietų žemėlapį: juk negaliu žymėti kiekvieno verslo, kuris kada priklausė lietuviui, ar kiekvienos vietos, kur lietuvis gyveno: taip žemėlapiui ribų nebūtų. Bet net ir atmetus tokias vietas, neabejojau, kad Čikagoje kriterijus atitinkančių lietuviško paveldo objektų – bent 100. Taigi, nuo pat ryto griebėmės darbo.“

Braiton Parkas ir jo moderni bažnyčia

Aistė: „Tikslas – Amerika 2018“ grafiko niekad negalėjome planuoti kaip patogiausia – daug kas priklausė nuo aplinkybių. Aplinkybės lėmė, kad Braiton parko Švč. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo lietuvių bažnyčioje turėjome būti ketvirtadienį 8 val., nes tik tada Mišios. Kitos – sekmadienį, bet kai šitiek kitų vietų, į kurias gali patekti tik sekmadienį, jei tik įmanoma, reikėjo pasirinkti kitą datą…“

Brighton Park parapijos lietuviškos mišios

Brighton Park parapijos lietuviškos mišios

Augustinas: „Iš šios bažnyčios labai daug nesitikėjau, nes iš jos išorės nuotraukų, kurias radau internete, bažnyčia atrodo kaip gana paprastas šiuolaikinis pastatas: nepasakysi, kad lietuvių. Iš visų Čikagos bažnyčių, kurias statė lietuviai, ši statyta paskutinė, tad moderniausia.

Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčia

Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčia

Tačiau dar kartą įsitikinau, kad apie lietuvišką paveldą negali spręsti iš išorės: bažnyčios vitražai, ypač Lietuvos vėliavos spalvų Šiluvos Marijos vitražas, o taip pat Šiluvos Marijos ir Dievo gailestingumo koplyčios atrodė ir tautiškai, ir didingai įdomiai.

Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčios vitražai su Šiluvos Marija, tapyti trispalvės spalvomis

Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčios vitražai su Šiluvos Marija, tapyti trispalvės spalvomis

Parapijietis Viktoras Kelmelis su malonumu papasakojo daugiau istorijų, parodė ir kleboniją, buvusį lietuvių vienuolyną greta (likę lietuviški užrašai).
Tik į buvusią lietuvių mokyklą įsiprašyti net ir V. Kelmeliui nepavyko – Amerikoje bijoma, kad į mokinius kėsinsis nusikaltėliai, todėl į mokyklas taip paprastai neužeisi, teko pasitenkinti lietuvišku užrašu išorėje.“

Šiluvos Marijos koplyčia Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčioje

Šiluvos Marijos koplyčia Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčioje

Lietuvių liuteronai – mažuma mažumoje

Augustinas: „Nors esu katalikas, vieni labiausiai lauktų susitikimų Čikagoje buvo su liuteronais. Kai pirmą kartą, pasižiūrėjęs tarpukario Lietuvos statistiką, sužinojau, kad tuo metu liuteronai Lietuvoje buvo didžiausia religinė mažuma (8,8% žmonių, o Klaipėdos krašte – net 93%) – didesnė net už dažnai linksniuojamus žydus – ir kad jų beveik neliko po to, kai išžudė, ištrėmė, privertė bėgti sovietai – Lietuvos liuteronai man buvo savotiškas pamirštas pasaulis, apie kurį Lietuvoje kažkodėl beveik nekalbama.

Siono lietuvių liuteronų bažnyčia

Siono lietuvių liuteronų bažnyčia

Ir slapčia vyliausi jo gabalėlius atrasti Čikagoje: juk į Čikagą lietuviai kėlėsi dar iki Antrojo pasaulinio karo, iki Sovietinio genocido, Mažąją Lietuvą pavertusio pirma negyvenamomis dykromis, paskui – grynai rusiška Kaliningrado sritimi.

Siono lietuvių liuteronų bažnyčia (kunigų portretai)

Siono lietuvių liuteronų bažnyčia (kunigų portretai)

Ziono lietuvių liuteronų parapijos kunigas Valdas Aušra patvirtino mano viltis – pasakojo, kad parapija įkurta 1910 m., kad čia būta daug mažlietuvių. Kai kurie jų geriau mokėjo vokiškai nei lietuviškai, tad vykdavo ir vokiškos pamaldos (dabar, tai kartai beveik išėjus – tik lietuviškos ir angliškos, nors pamaldų metu kai kurie dar gieda vokiškai). Parapija rūpinasi Mažosios Lietuvos atminimu, į anglų kalbą išvertė sutrumpintą Mažosios Lietuvos enciklopediją (jeigu didžiosios Lietuvos kančios JAV dar kažkiek žinomos, tai Mažoji Lietuva net ir Lietuvoje jau – beveik baltas lapas). V. Aušra papasakojo ir kaip jo paties seneliai nuo sovietų traukėsi per Aistmarių ledą, o sovietai beginklius pabėgėlius bombardavo (jiems teko likti ligoninėje Lenkijoje, grįžti į okupuotą Lietuvą, ir tik po nepriklausomybės atkūrimo Valdas Aušra išvyko į JAV)“

Siono lietuvių liuteronų bažnyčios pagrindinė salė

Siono lietuvių liuteronų bažnyčios pagrindinė salė

Aistė: „Čikagoje lietuvių liuteronų parapijos, beje, yra net dvi (kitoje – „Tėviškės“ – aplankėme pamaldas): lietuvių mažuma ten tokia didelė, kad turi visai tvirtą mažumą mažumoje.“

Lemontas – šiuolaikinis lietuvybės centras, įdomus ir turistui

Augustinas: „Važiuodamas į Lemontą nežinojau ko tikėtis. Girdėjau ir pasisakymus, kad tik ten Čikagoje išlikusi tikra lietuvybė, ir teiginius, kad „Lemonto Pasaulio lietuvių centrą lietuviai tik nupirko iš svetimų, pastatas naujas ir eilinis, paveldo ten nėra“.

Pasaulio lietuvių centro pagrindinis ženklas

Pasaulio lietuvių centro pagrindinis ženklas

Išties, pastato architektūra neturėjo tos didingos lietuvybės, būdingos JAV lietuvių rajonams, bet aplinkui ir viduje lietuviai per 30 metų sukūrė vieną įspūdingiausių JAV savo vietų: ko verti tautodailės muziejai, Lemonto kryžių kalnas su daugiau nei 80 didžiulių tradicinių lietuviškų kryžių, kiekvienas su dedikacijomis, užrašais, atspindinčiais JAV lietuvių siekius ir likimus.

 Lietuviškas drožybos menas Lemonto muziejuje

Lietuviška drožyba Lemonto muziejuje

O kur dar Lemonto Ateitininkų namai – toks angliškas užmiesčio dvaras, kuriame, mums papasakojo, lankėsi net prezidentas Eizenhaueris, nes jis priklausė garsiam karo pramonės šului.“
Aistė: „Aišku, Lemontas – ir gyviausia regėta lietuviška vieta, kur aplink skambėjo beveik vien lietuvių kalba. Tiesa, tik prie Pasaulio lietuvių centro, nes pats miestelis – nelietuviškas, lietuviai tik suvažiuoja automobiliais.

Ateitininkų Namai

Ateitininkų Namai

Paskutines nuotraukas Lemonte padarėme jau sutemus – išties ilgai užtruko, kol mus po patalpas sutikusi palydėti Jolanta Kurpis viską parodė Pasaulio lietuvių centre. Baigėsi dar viena „Tikslas Amerika“ diena, bet objektų Čikagoje dar nė neįpusėjome. Laukė dar trys įnirtingos dienos: lietuvių kapinės, lietuvių rajonai, lietuvių muziejai.“

Lemonto kryžių kalnas

Lemonto kryžių kalnas

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Čikagoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Čikagoje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis

 


Čikaga 3 – lietuvių muziejai

„Tikslas – Amerika“ ekspedicija Čikagoje tęsiasi ir jos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai pasakoja apie tai, kad Čikagoje lietuviai ne tiesiog gyvena – jau daugybę amžių jie nori ir pristatyti Lietuvą amerikiečiams, kurti ryšius tarp Amerikos lietuvių, kaupti informaciją apie visus Amerikos lietuvius ateitiems kartoms.

Augustinas: „Tikslas – Amerika“ lietuviškų vietų JAV žemėlapyje kai kurias šių institucijų netgi žymėsime svarbiausiu ženkleliu, rodančiu, kad jos lengvai gali sužavėti ne tik Amerikos lietuvį, bet ir turistą iš Lietuvos ar nelietuvių kilmės amerikietį.“

Lietuvių jėzuitų jaunimo centro fasado Vytis ir memorialas žuvusiems už Lietuvos laisvę pastato priekyje

Lietuvių jėzuitų jaunimo centro fasado Vytis ir memorialas žuvusiems už Lietuvą pastato priekyje

Balzeko muziejus – kad amerikiečiai suprastų: “Lietuva – ne liga”

Aistė: „Mano jaunystėje kai kurie žmonės galvojo, kad Lithuania yra liga“ – savo bute Čikagos dangoraižio viršūnėje interviu mums pasakojo Stanley Balzekas, didžiausio lietuviško muziejaus už Lietuvos ribų įkūrėjas. „Todėl aš įsteigiau muziejų“

Balzeko lietuviškasis muziejus Čikagoje

Balzeko lietuviškasis muziejus Čikagoje ir užrašas „Stanley Balzekas kelias“

Augustinas: „Jis buvo verslininkas, prekiavo automobiliais. Uždirbtus pinigus investavo į meno, dirbinių kolekcijas, tarp jų – lietuviškas. Ir pastarąsias kolekcijas surinko į muziejų. Tą patį, į kurį iki pat šiol, sulaukęs 94 metų amžiaus, kasdien važiuoja dirbti. Jį įsteigė jau prieš daugiau nei 50 metų: JAV įprasta, kad prasigyvenęs verslininkas skiria dalį savo turto ir jėgų prasmingai veiklai, kone visi geriausi muziejai šitaip įsteigti.

Bazleko lietuvių muziejaus Čikagoje eksponatai

Balzeko lietuvių muziejaus Čikagoje eksponatai

Pirmąkart Balzeką išvydome jo muziejaus renginyje: iš Lietuvos atvykęs muzikologas Darius Kučinskas pristatė lietuviškas pianolų juostas, išleistas JAV XX a. pradžioje. Atėjo toks guvus senelis, pašoko su vaikštyne ir, paklausęs paskaitos, eina link durų. „Kaip jis grįš?“ – sunerimusi klausė viena lankytoja. „Aišku, kad pats parvairuos“ – atsakė Balzeko pažįstami. Parako jis dar turi, nestokoja ir idėjų: jam svarbiausia, sakė, atrasti ryšį tarp JAV ir Lietuvos. Jis nėra imigrantas – imigravo dar jo tėvai prieškariu – todėl jis, Amerikos pilietis nuo gimimo, turi supratimą apie JAV kultūrą ir teisę, turi ryšių su įtakingais politikais ir daug geriau kalba angliškai nei lietuviškai. Jis siūlo keliones į Lietuvą lietuvių kilmės amerikiečiams, kurie nemoka lietuviškai ir nėra ten buvę, siūlo jiems atrasti savo kilmę muziejuje sukauptoje nekrologų kolekcijoje ir stato tiltus dar daugeliu būdų.“

Lietuviška pianolos juosta

Lietuviška pianolos juosta

Aistė: „Ir apskritai, vienas pagrindinių dalykų, skiriančių JAV lietuvius nuo Lietuvos lietuvių – graži senatvė. Kiek daug Amerikoje sutikome aštuoniasdešimtmečių, devyniasdešimtmečių kurie gyvena pilnavertį gyvenimą, vairuoja, keliauja, susitaria su mumis susitikti elektroniniu paštu ir paskui seka Facebook!“

Augustinas Žemaitis ima interviu iš Stanley Balzeko, Balzeko muziejaus steigėjo ir šeimininko

Augustinas Žemaitis ima interviu iš Stanley Balzeko, Balzeko muziejaus steigėjo ir šeimininko

Jaunimo centras – lietuvybės išlikimo užtaisas

Augustinas: „Kitokios nuotaikos tvyrojo Čikagos Jaunimo centre. Įspūdingą pastatą su Vyčio mozaika, su paminklu žuvusiems už Lietuvos laisve, sukūrė daugiausiai dipukai – pabėgėliai nuo Sovietų Sąjungos. Tai buvo – ir iki šiol yra – tikras gabalėlis Lietuvos, kur veikia Lietuvos muziejai (ypač didelis akcentas – laisvės kovoms), lituanistinė mokykla, renginių salė, lietuvių Jėzuitų vienuolynas ir koplyčia, o tikriausiai svarbiausia – didžiausias lietuvių archyvas užsienyje.

Lietuvos herbas Lietuvos jėzuitų koplyčios išorėje

Lietuvos herbas lietuvių jėzuitų koplyčios išorėje

Archyvai nėra „Tikslas – Amerika“ tikslas, tačiau kai Kristina Lapienytė ir Indrė Antanaitytė mus pavedžiojo po Lituanistikos tyrimų ir studijų centrą, pamaniau, kad visai norėčiau ten praleisti keletą dienų: tiek dokumentų, knygų mane sudomino. Kol kas tik persifotografavome senas bažnyčių nuotraukas: paprasčiau suprasti, kas kur stovėjo, jei jau prarastos negrįžtamai, nugriautos.

Lietuviškas kryžius Kražių skerdynių aukoms

Lietuviškas kryžius Kražių skerdynių aukoms

Pagrindinis skirtumas nuo Balzeko – Jaunimo centre vyrauja vien lietuvių kalba. Jis skirtas visų pirma ne lietuvybe besidomintiems amerikiečiams, bet patiems lietuviams, jų vaikams, kad nepamirštų „senosios Tėvynės“, jos didingos ir liūdnos istorijos.“

Amerikos lietuvių brolijų narystės ženkleliai Lietuvių jaunimo centro muziejuje

Amerikos lietuvių brolijų narystės ženkleliai Lietuvių jaunimo centro muziejuje

Vaišės Šaulių namuose ir seniausias pasaulyje lietuviškas laikraštis

Augustinas: „Dėl lietuviškiausio Čikagos fasado titulo Jaunimo centro Vyčio mozaika labiausiai konkuruotų su Šaulių namais, padabintais Gedimino stulpais ir Vyčio kryžiais. Kadaise tame pastatėlyje rinkdavosi 1000 Šaulių, bet jie pamažu išmirė. Laimė, organizaciją atgaivino naujieji atvykėliai: jų – keliasdešimt. Šaulių namai priklauso vienam jų Linui Marganavičiui – nusipirko, nuomoja ir meksikiečių šventėms, tai padeda išsilaikyti. Bet kartu naudojasi ir Šauliai, vyksta lietuviški renginiai.“

Šaulių Namai Čikagos Braiton Parke

Šaulių Namai Čikagos Braiton Parke

Aistė: „Šauliškų vaišių gavome paragauti ir mes – tai buvo tikriausiai vienas maloniausių „Tikslas – Amerika“ pasitikimų. Išties tądien gyvenome pusbadžiu, Čikagoje lietuviškų vietų šitiek, kad pavalgyti tikrai nebuvo laiko, tad Šauliai mus tikrai išgelbėjo“

Čikagos Šalių namų šeimininkui Linui Marganavičiui įteikiami 'Tikslas - Amerika' žemėlapio sertifikatai

Čikagos Šalių namų šeimininkui Linui Marganavičiui įteikiami ‘Tikslas – Amerika’ žemėlapio sertifikatai

Augustinas: „Aišku, tų pasitikimų Čikagoje buvo daug – kas dvi valandas po naują pašnekovą ar pašnekovus. Reikia spėti išklausinėti, kas svarbu. Štai aplankėme „Draugas“ laikraščio (seniausio pasaulyje, einančio nuo 1909 m.) redakciją, kurioje gali jausti to lietuvių aukso amžiaus atmosferą, štai lietuvių Marijonų vienuolyną, štai Dariaus ir Girėno paminklą. Visko nė neišvardysi.“

Draugo spaustuvė (naujas numeris siunčiamas prenumeratoriams)

Draugo leidykla (naujas numeris siunčiamas prenumeratoriams)

Čikagoje kuria ir naujas lietuviškas vietas

Augustinas: „Daugelyje JAV lietuvių bendruomenių, kurias aplankė „Tikslas – Amerika“, lietuvių paveldas eina dviem keliais.

Tas paveldas, kurį prižiūri senstančios bendruomenės, neišnaudojančios dabartinio laikmečio privalumų (savanoriaujančio jaunimo, paramos iš JAV ir Lietuvos valdžios institucijų, turizmo ir interneto teikiamų galimybių, lietuvių kilmės amerikiečių noro atrasti savo šaknis, eilinių amerikiečių domėjimosi mažumų kultūromis ir paveldu), pamažu nyksta ir – jei niekas nepasikeis – gali būti pasmerktas.

Tas paveldas, kurio prižiūrėtojai sugeba bent dalimi šių galimybių pasinaudoti – laikosi.

Dievo apvaizdos bažnyčia Pilsene vis balansuoja ant uždarymo ribos. Lietuviai nuseno, parapija tapo ispaniška, bet ispanakalbiai ten net neturi mišių, tik kartą per savaitę ateina pagiedoti. Vis pasigirsta kalbos, kad bažnyčia bus uždaryta

Dievo apvaizdos bažnyčia Pilsene vis balansuoja ant uždarymo ribos. Lietuviai nuseno, parapija tapo ispaniška, bet ispanakalbiai ten net neturi mišių, tik kartą per savaitę ateina pagiedoti. Vis pasigirsta kalbos, kad bažnyčia bus uždaryta

Tačiau beveik niekur visose šiaurės rytų ir Vidurio Vakarų JAV nematėme, kad būtų rimtai kuriamos naujos nekomercinės lietuviškos vietos, institucijos. Dabartinių imigrantų tam per mažai, o buvusių imigrantų bangose lietuvybė dažniausiai išsilaikė iki pirmos mišrios santuokos (tik maža dalis tokiose gimusių vaikų užsiima lietuviška veikla ir suaugę; nė vienas iš mūsų pagalbininkų nebuvo žmogus, kuriam lietuvis būtų buvęs tik vienas senelių). Taigi geriausiu atveju tie keliasdešimt ar keli šimtai aktyvių kiekvieno miesto lietuvių stengiasi išsaugoti tai, ką sukūrė tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių buvusių prieš juos.

Bet Čikagoje aktyvių lietuvių tiek, kad kuriasi ir naujos lietuviškos organizacijos, pakankamai didelės, kad turėtų savo patalpas. Pirmoji „kūrėja“, su kuria susipažinome – Audra Adomėnas: jos „Lithuanian Archives Project“ savanorės skaitmenina įvairius lietuviškus dokumentus, garso įrašus, daro prieinamus internete. Paskui – Jonas Platakis, kaip tik įrenginėjęs Amerikos lietuvių šlovės galeriją, kad lietuviai galėtų didžiuotis saviškiais: ten bus pagerbiami labiausiai nusipelnę JAV lietuviai. JAV tokios šlovės galerijos be galo populiarios: „Tikslas – Amerika 2017“ lankėme krepšinio šlovės galeriją (kur yra įrašyti Sabonis, Marčiulionis), šiemet pravažiavome pro rokenrolo šlovės galeriją. Platakis, pats istorijos mokytojas, rūpinasi ir tuo, kad amerikiečiai sužinotų Lietuvos istoriją, mokykloms dalina Rūtos Šepetys knygas „Tarp pilkų debesų“, kad JAV vaikai išmoktų apie sovietinį genocidą.

Amerikos lietuvių šlovės galerija

Amerikos lietuvių šlovės galerija

Tiesa, nė viena šių įstaigų neveikia tradiciniuose lietuvių rajonuose. Į istorinius lietuvių rajonus patys lietuviai pataria neiti – žmonės ten pasikeitė, situacija suprastėjo. Tačiau mūsų nuomone ten apsilankyti ne tik verta, bet ir būtina: nes didžioji lietuviškosios Amerikos istorijos didybė – būtent lietuvių rajonuose, kad ir buvusiuose. Bet apie tai – kitame straipsnyje.“

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Čikagoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Čikagoje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis

 


Čikaga 4 – lietuvių rajonai ir kapinės

Niekas mums neatsakė ir neatsakys, kiek Čikagoje buvo lietuvių rajonų. Nes neaišku, nuo kada tam tikrą vietą vadinsime lietuvių rajonu, o kada tai tik teritorija, kurioje gyvena nemažai lietuvių aplink lietuvių bažnyčią. Šias mįsles toliau sprendė ir lietuviškąsias Čikagos teritorijas intenetiniame žemėlapyje sužymės „Tikslas – Amerika“ ekspedicijos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Lithuanian Plaza“ gatvės pavadinimas

„Lithuanian Plaza“ gatvės pavadinimas

Augustinas: „Dėl didžiausių rajonų – Bridžporto, Market Parko, lietuviškumo abejonė nekyla. Kiekviename jų lietuvių gyveno dešimtys tūkstančių, svarbių lietuviškų vietų būta dešimtys. Kai kurios – dar gyvuoja, kitos – virto tik paveldu, bet labai įspūdingos pažiūrėti.

Tiesa, visus Čikagos lietuvių rajonus ištiko tas pats liūdnas likimas. Daugelį jų pasiglemžė ~1966 m. JAV miestuose vykęs „rasių kraustymasis“, kai į daugybę baltaodžių rajonų masiškai kėlėsi juodaodžiai, o padidėjus netvarkai, nusikalstamumui, vaikų mokykloms virtus mūšio laukais, baltaodžiai spruko į priemiesčius (anglų k. yra net surimuotas terminas „White flight“). Juodaodžiai sakėsi siekiantys Pilietinių teisių – teisės gyventi baltųjų rajonuose – ir lietuviai nebuvo judėjimo tiesioginis taikinys. Tačiau, deja, visi lietuvių rajonai buvo būtent Pietų Čikagoje, kur tie rasiniai konfliktai pasireiškė labiausiai…

Prie Plaza Pub Market Parko buvusiame  lietuvių rajone

Prie Plaza Pub Market Parko buvusiame lietuvių rajone

Dabar visuose buvusiuose lietuvių rajonuose vyrauja rasinės mažumos. Tačiau, kaip pastebėjome, jei pagrindiniai gyventojai – Lotynų Amerikos kilmės – lietuviškas paveldas išlikęs geriau. Nes lotynų amerikiečiai irgi katalikai, lanko lietuvių bažnyčias, jos neuždaromos, tada ir lietuvių bendruomenės pasilieka.“

Briddžporte – tik lietuvybės griuvėsiai

Aistė: „Pirmoji pažintis su lietuvių rajonu laukė Bridžporte, po kurį pavedžiojo tenai gimęs Gediminas Indreika.“

Augustinas: „Tai – pats pirmasis Čikagos lietuvių rajonas“ – sakė G. Indreika. Deja, kad ir kaip jis stengėsi parodyti kuo daugiau vietų („čia buvo lietuvių bankas, čia – leidykla, čia – vaistinė“), kuo ilgiau vaikščiojau, tuo geriau supratau, kad žymėti lietuviško paveldo JAV žemėlapyje ten nebus daug ką – nebent tik kaip išnykusias vietas.

Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios vieta Bridžporte

Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios vieta Bridžporte

Didinga Lietuvių auditorija su Vyčiu – nugriauta ~1990 m. Lietuvių teatras „Milda“ – irgi. Seniausia Čikagoje lietuvių Šv. Jurgio bažnyčia taip pat virto tuščiu sklypu. Tik „Lituanica“ gatvė liko, didi iškaba „Ramova“ ant apleisto kino teatro, keletas su Lietuva susijusių įrašų fasaduose, iš kurių tik vienas – lietuviškas.“

Ramovos kino teatras Bridžporte

Ramovos kino teatras Bridžporte

Market Parkas – didingiausia lietuvybės širdis

Augustinas: „Jei kas nors sako „Čikagos lietuvių rajonas“ be papildomų paaiškinimų, paprastai turi omenyje Market (Marquette) parką. Tai – didžiausias kada nors egzistavęs lietuvių rajonas už Lietuvos ribų! Aukso amžiuje (~1960 m.) tai buvo tarsi Marijampolės dydžio lietuviškas miestas, kur iš 45 000 gyventojų 30 000 buvo lietuviai. Visur galėjai kalbėti lietuviškai, pastatytos milžiniškos lietuvių bažnyčia, mokykla, ligoninė, vienuolynas ir aibė parduotuvių.

Švč. Mergelės Marijos gimimo lietuviška bažnyčia

Švč. Mergelės Marijos gimimo lietuviška bažnyčia

Nuo ~1970 m. rajoną perėmė juodaodžiai, bet lietuviškos didybės, išlikusių iškabų, vėliavų, Vyčių Lithuanian Plaza gatvėje vis dar daugiau nei bet kur kitur.

Labiausiai pribloškė Marijos gimimo lietuvių bažnyčia. Ją pokariu pastačiusiems dipukams ne mažiau svarbi nei religija buvo tautinė prasmė, bet, aišku, vien tautinių detalių bažnyčioje negalėtų būti. Subtiliai išlaviruota: vitražuose – Lietuvos miestų vaizdai (bet daugiausiai – bažnyčių, nors yra ir pilys), vienoje mozaikoje – Mindaugo karūnavimas (na, juk pirmas Lietuvos valdovas katalikas…), kitoje – lietuvių pergalė prieš rusus prie Dauguvos (pavadinimas – „Kazimiero stebuklas“, nes, sakoma, tada Šv. Kazimieras parodė lietuviams kur perbristi Dauguvą).“

Šv. Kazimiero stebuklo mozaika ant bažnyčios

Šv. Kazimiero stebuklo mozaika ant bažnyčios

Aistė: „Bažnyčia veikia, Mišios iš jos internetu transliuojamos po visas JAV. Ne kartą mums Amerikos lietuviai sakė: „Kai uždarė lietuvių bažnyčią mūsų mieste, į Mišias nebeeinu – geriau pasižiūriu lietuviškas Mišias iš Market parko“.

Marijos kultas lietuvių Šv. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje

Marijos kultas lietuvių Šv. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje

Augustinas: „Ne mažiau didingas ir gretimas Kazimieriečių vienuolynas, tiesa, jo saulė leidžiasi vakarop. Tą ordiną įkūrė lietuvė Marija Kaupaitė, kad mokytų lietuviukus (šalia – didžiulė mokykla), slaugytų lietuvius (šalia – ligoninė) ir „aukso amžiuje“ jis, mums pasakojo vienuolyne dirbanti Daina Čyvas, turėjo apie 600 vienuolių, bet dabar jauniausiai – 65 metai ir teliko 51. Tokių lietuvių vienuolių ordinų buvo daug, bet iš jų „darbą atėmė“ JAV valdžia: kai atsirado visiems nemokamas mokslas, skurdiems tėvams nebereikėdavo vaikų vesti pas vienuoles. Jaunimas nebematydavo vienuolių kaip nuolatinių bendruomenės pagalbininkių ir vis mažiau mergaičių norėjo stoti į vienuolynus. Tą pačią istoriją girdėjome Broktone, Putname, Pitsburge – visur, kur klestėjo lietuvių moterų vienuolynai.

Šv. Kazimiero seserų vienuolynas

Šv. Kazimiero seserų vienuolynas

Kazimierietės savo istoriją nori baigti gražia, palikti kai ką po savęs. Vienuolyno patalpos ir toliau tarnaus labdarai, jose šį rugpjūtį įsteigtas ir viešas muziejus: buvo įdomu paskaityti, kaip lietuvės sugebėjo sukurti tokią milžinišką organizaciją, kuri „aukso amžiuje“ padėjo ne vien lietuviams. O Mariją Kaupaitę vienuolės tikisi pamatyti šventąja – iki tol jos sarkofagas saugomas puošnioje vienuolyno koplyčioje.“

Kazimieriečių vienuolyno koplyčioje

Kazimieriečių vienuolyno koplyčioje

Market Parko liūdnoji pusė – apleistų namų eilės

Augustinas: „Nors atskiros Market parko vietos – gyvos ir didingos, pasivaikščiojimas Lithuanian Plaza gatve paliko ir slogų įspūdį: daug kas apleista, sunykę. Kai kurie žmonės patarė į rajoną nevažiuoti, kiti bent jau – nesitraukti fotoaparato, iš dabartinių vietos gyventojų lūpų girdėjosi keiksmažodžiai, net aplinkinė gatvė skambėjo nuo šeimos barnio, o gal smurto artimoje aplinkoje… Jei tokioje situacijoje galima įžvelgti pliusų, tai nebent tokį, kad, kai rajonas toks prastas ir tenykščių pastatų niekam nereikia, viskas ten išlieka: prieš 10 metų užsidariusių kavinių lietuviškos iškabos, Vyčiai, dažytos trispalvės. Pavyzdžiui, „Gintaro klubo“, apdainuoto Kernagio dainoje „Gastrolės Amerikoje“, užrašas.

Apleistas namas Market Parke, greičiausiai priklausęs lietuviams

Apleistas namas Market Parke, greičiausiai priklausęs lietuviams

Bet vietiniai lietuviai čia romantikos nemato, jiems tik gaila, gal net gėda: „Kam tuos griuvėsius fotografuojate“ – būna, pasako. Kone kiekvienas vyresnio amžiaus Čikagos lietuvis mums turėjo liūdnų pasakojimų iš tų laikų: kaip „naujieji rajono gyventojai“ juodaodžiai įsibrovė į jo namus, sumušė ar nužudė lietuvį, kaip teko pigiai parduoti gražų namą, staiga tapusį niekam nereikalingu, nes „rajonas pasikeitė“ (kad suprastum frazę „rajonas pasikeitė“ turi pats būti apsilankęs daugelyje panašių rajonų, kurios patys amerikiečiai vadina „getais).

Antano kampas Lithuanian Plaza

Antano kampas – vieta, atidaryta į JAV po Nepriklausomybės atkūrimo atvykusio lietuvio. Dabar nebeveikia.

Paskui, apsidairius, ar joks nelietuvis negirdi, dažnai sekdavo ir pasakojimai apie kitokią juos žeidžiančią neteisybę – kaip JAV valdžia palaiko juodaodžius, skiria jiems nemokamai iš mokesčių mokėtojų pinigų namus (neretai esą – lietuvių rajonuose), leidžia stoti į universitetus neišlaikius egzaminų. Taip tarsi atlygina už praeities skriaudas – tačiau juk jokie lietuvių protėviai neturėjo vergų ar kolonijų Afrikoje, jie patys kentėjo baudžiavą, priespaudas, genocidą, daugelis imigravo į JAV visiškai neturtingi, nė nemokėdami angliškai. „Nepaisant to, dabar lietuviai Amerikoje yra diskriminuojami vien todėl, kad jų odos spalva tokia pati balta, kaip britų palikuonių. Lietuvių vaikams keliama aukštesnė kertelė stoti į universitetus, jie negauna mažumoms priklausančios paramos…“ – taip šnekėjo pašnekovai.“

Memorialas Dariui ir Girėnui Market Parke

Memorialas Dariui ir Girėnui Market Parke

Aistė: „Tai Amerikos lietuvių problemos, kurių Lietuvoje beveik nesigirdi. Na, bet užtat Amerikoje nesutikome nei vieno lietuvio, kuris skųstųsi maža pensija.“

Mirusių čikagiečių rajonai beveik pranoksta gyvuosius

Aistė: „Daugelis vyresnių čikagiečių dar prisimena vaikystę Čikagos lietuvių rajonuose, bet pamažu ten gyvenusi karta traukiasi amžinybėn, atgula kitokiuose Čikagos lietuvių rajonuose – kapinėse.“

Lietuvos herbas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse

Lietuvos herbas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse

Augustinas: „Čikagos lietuvių kapinių yra net dvi – katalikiškos Šv. Kazimiero ir Tautinės – ir jos neabejotinai yra tarp didžiausią įspūdį palikusių vietų. Atrodo, ištisas miestas ten palaidotas. Kazimiero kapinės net įtrauktos į 199 įspūdingiausių pasaulio kapinių knygą, ir ne be reikalo: šitokie didingi lietuviški antkapiai, su patriotiniais simboliais, šūkiais apie prarastą Tėvynę. Per abejas kapines – simboliniai paminklai Kaziui Griniui, Vincui Kudirkai, Romui Kalantai, Šv. Kazimierui, Tremtiniams, Šiluvos Marijai, Lietuvių skautams, Lietuvių kunigams, Lietuvių vienuolėms, lietuviams JAV kariuomenės veteranams, net Lietuvių masonams ir dar daugybė kitų. Juk kapinės – tikra amžina lietuviška erdvė, joks „tautų kraustymasis“ jos nesugriaus…

Čikagos lietuvių kapinėse prie paminklo masonams

Čikagos lietuvių kapinėse prie paminklo masonams

Aistė: „Ir net įžymybių abejose kapinėse palaidota ne mažiau nei svarbiausiose Lietuvos kapinėse. Generolas Povilas Plechavičius, geografas Kazys Pakštas, rašytojas Marius Katiliškis, poetas Algimantas Mackus, Vatikano banko vadovas Paulius Marcinkus ir kiti“

Generolo Povilo Plechavičiaus kapas

Generolo Povilo Plechavičiaus kapas

Augustinas: „Tautines kapines dar spėjome apeiti dviese (kartu su kapinėmis skrupulingai besirūpinančiais Sauliumi Balsiu bei Ramūnu Bundinu), tuo tarpu Kazimiero kapinėse pirmą kartą teko išsiskirti: Aistė pasiliko kelioms valandoms ieškoti antkapių ir paminklų, idant pažymėtume koordinates, o aš važiavau lankyti Balzeko muziejaus. Tik taip viską spėjome.

Art-deco stiliaus ofisas Lietuvių tautinėse kapinėse

Art-deco stiliaus Lietuvių tautinių kapinių adminisrtacija

Bet apie Balzeko muziejų, didžiausią lietuvių muziejų už Lietuvos ribų – jau rašėme.“

Prie Dzialinskio-Kenkelio kapo

Prie Dzialinskio-Kenkelio kapo

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Čikagoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Čikagoje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis

 


Indiana

„Tikslas – Amerika“ ekspedicija apsilankė garsiausiuose Amerikos “lietuviškuose” kurortuose – pietinėje Mičigano ežero pakrantėje. Apie tai pasakoja misijos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: „Kiek lietuvių gyvena Čikagoje? Nustebau, kai pirmąkart sužinojau, kad, oficialiais duomenimis – vos 15 000. Todėl, kad daugelis lietuvių gyvena priemiesčiuose – jie ištįsę dešimtis kilometrų, o patys įspūdingiausi jų netgi yra kitose valstijose.

„Tikslas – Amerika 2018” atvyko į daugelio pokario Čikagos lietuvių svajonių žemę – bent jau savaitgaliais ir per atostogas – pravardžiuotą „lietuviškąja Rivjera”. Tenykščiai Mičigano ežero krantai dipukams priminė Palangą, Lietuvos pagrindinį kurortą. Ir ten, ir ten – kopos, geltonas smėliukas, nesimato kito kranto, nes Mičigano ežeras didelis lyg jūra, banguoja.

Pasiilgę Tėvynės, pokario lietuviai čia sukūrė tikrą mažąją Lietuvą: su lietuvių sodais, paminklais, kurortais. Visas šias vietas pažymėjome „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje bei aprašyme „Gabalėliai Lietuvos“ lietuviško paveldo JAV enciklopedijoje.

Junjon Piro kurorto paplūdimys

Junjon Piro kurorto paplūdimys

Lietuvių bažnyčioje – aistringos juodaodžių pamaldos

Aistė: „Amerika – kontrastų žemė, tad tarp Čikagos ir nuostabiųjų Mičigano ežero kurortų dar teko pervažiuoti vienus liūdniausių šalies miestų. Aišku, vietos lietuviai, vykdami ilsėtis, prašvilpia juos magistrale, ir, tikriausiai, dažniausias patarimas, kurį nuolat girdėjom iš čikagiečių – „Tik nesugalvokit kišti nosies į Gerį”, „Pietų Čikaga dar saugi, palyginus su Geriu” ir t.t.“

Augustinas: „Bet Geryje buvo lietuvių mokykla, bažnyčia, jų pastatai tebestovi. Privalėjome užsukti. Išgriuvusių pastatų eilės mums atrodė tokios įprastos: šitiek „getais” virtusių JAV miestų jau pravažiavome, kad, priešingai – jau pradėjome stebėtis tomis Amerikos vietomis, kur viskas gražu ir klesti! Juk mūsų ekspedicijos tikslas – lietuviškas paveldas, ir, deja, kone ant pirštų galima suskaičiuoti prieš 50 ar 100 metų sukurtas lietuviškas vietas, kurios ligi šiol yra “geruose rajonuose”.

Gerio Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Gerio Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Sustojome prie Gerio lietuvių bažnyčios, čikagiečių patarimu slėpdami fotoaparatus, pernelyg nesiskirstydami ieškojome lietuviškų ženklų, kurių nebuvo. „Ei!” – staiga išgirdau šaukiant vietos juodaodę – „Užeikite į vidų!”. Papasakojau jiems, kad pastatus statė lietuviai, jie trumpai papasakojo, ką ten veikia dabar. Ir mokyklą turi, kaip lietuviai turėjo.

Aišku, Gerio nusikalstamumo statistika kalba už save. Bet mūsų patirtis buvo geresnė, nei sako “liaudies išmintis”: vietiniai mus gražiai priėmė, įleido į vidų, žadėjo, kad su mumis pakalbės pranašė (toks tos garsiai Bibliją aiškinusios moters titulas). Pamaldose, kuriose buvome vieninteliai baltaodžiai, mano akys nuolat lakstė bažnyčios sienomis ir lubomis: ar liko ten kas lietuviško? Žvilgsnis užkliuvo už vitražų priekyje. Priėjau: tikrai likę lietuviški užrašai. Nufotografavau. Gerio lietuvių bažnyčios, matyt, lietuviai niekad nekeliaus pažiūrėti, bet noriu, kad „Tikslas – Amerika” lietuviško paveldo žemėlapis būtų išsamus. Gerio bažnyčią priskirsiu trečiai kategorijai: „lietuvybės tik pėdsakai”. Tiems, kas gyvena šalia, gal bus įdomu, o likę žemėlapio vartotojai nesunkiai gali tokių kategorijų objektus išjungti, palikti ekrane tik įspūdingiausius.“

Gerio lietuvių mokykla (senoji bažnyčia)

Gerio lietuvių mokykla (senoji bažnyčia)

Beverli Šoras – lietuviškiausias JAV kurortas

Aistė: „Likti Geryje ilgai negalėjome, nes skubėjome į Beverli Šorą, lietuvių Mišias. Jos – ir puiki proga susipažinti su vietos lietuviais, išgirsti apie papildomas lietuviškas vietas, nes kartu pasimelsti susirenka visa apylinkė. Mišias laikęs kunigas Gediminas Keršys papokštavo iš sakyklos, kad štai, mes jau trečiose jo mišiose per keturias dienas – dabar žmonės kalbės, kad jis specialiai važiuoja į tas Bažnyčias laikyti pamaldų, kurias mes fotografuosime, kad tik įsiamžintų.“

Augustinas Žemaitis pristato projektą "Tikslas - Amerika" po lietuviškų mišių Beverli Šore

Augustinas Žemaitis pristato projektą “Tikslas – Amerika” po lietuviškų mišių Beverli Šore

Augustinas: „Iš tikro tikrovė proziškesnė: Čikagoje su priemiesčiais nuolat dirba 3 lietuvių kunigai, o lietuviškas Mišias tenka laikyti 7 bažnyčiose, todėl kas savaitę kunigai sukaria šimtus kilometrų.

Beverli Šoro bažnyčiai įteikiamas serifikatas, kad ji įeis į "Tikslas - Amerika" žemėlapį

Beverli Šoro bažnyčiai įteikiamas serifikatas, kad ji įeis į “Tikslas – Amerika” žemėlapį

Beverli Šoras unikalus tuo, kad čia niekad nebuvo lietuvių bažnyčios, bet lietuviškos Mišios laikomos. Tiesa, tą bendrą Beverli Šoro bažnyčią lietuviai aplietuvino: atsirado gintarinis kryžius, rūpintojėlis, architekto Erdvilo Masiulio suprojektuotas langas už altoriaus, kurio dėka mišių metu galėjome stebėti Dievo kūriniją – medžius, laigančią voverytę…

Bet tikroji Beverli Šoro pažiba – Lituanica parkas su paminklu Dariui ir Girėnui. Ir Tautų parkas gretimame Mičigan Sityje, kuriame – ir Lietuvos prezidentams skirti paminklėliai. Kai lankėmės, ten vyko lenkų šventė, kitą savaitę laukė lietuvių dienos.

Su Beverli Šoro lietuviais Lituanica parke

Su Beverli Šoro lietuviais Lituanica parke

Mes, aišku, neturėjome laiko šitaip ilgai pasilikti. Jau tą vakarą turėjome išskristi į Niujorką baigti rytų JAV pradėtų darbų. Taigi, Indianoje dirbome efektyviai kaip tik įpratę. Aistė važiavo mūsų automobiliu, o aš įsėdau į Bačiauskų šeimos automobilį, kad, bevažiuodami nuo lietuviškos vietos prie vietos, pakalbėtume, paimčiau interviu, kurie vėliau rodomi per “LRT” laidą “Pasaulio lietuvių žinios”, publikuojami “gabaleliailietuvos” Facebook paskyroje.

Ir pašnekovė Danutė Bačiauskas patvirtino, kad esame bene vieninteliai svečiai iš Lietuvos, kurie atsisakė būti pavaišinti vakariene: tiesiog neturėjome tam laiko. Tik jau gerokai vėliau, po visko, sutemus, ištaikėme laiko paimti greito maisto iš restorano į automobilį.“

Lithuanian garden in Michigan City

Mičigan Sičio lietuvių sodelio Prezidentų stulpai

Paskutinė lietuviška poilsinė ant Mičigano ežero

Augustinas: „Kita lietuviška vieta regione – „Gintaro” kurortas Junjon Pire. Kadaise tokių lietuviškų poilsinių ten buvo septynios, liko viena ir tos pačios dauguma klientų, kaip pasakojo kone visą gyvenimą ten praleidęs šeimininkas Gintaras Keraitis, nebėra lietuviai. Danutė Bačiauskas prisiminė, kaip, vos imigravusi į JAV prieš porą dešimtmečių, čia dar eidavo į lietuviškas šventes, bet to neliko. Naujoms Amerikos lietuvių kartoms „Palangos kopos Amerikoje”, lietuviškas jaukumas nebėra kažkoks stebuklas, naujos kartos – kaip ir daugelis amerikiečių – skrenda atostogauti į Floridą, Havajus… O pasenę „Gintaro” klientai „Lietuviškoje Rivjeroje” vasarnamius nusipirko patys, kai kurie ten ir gyvena ar bent leidžia savaitgalius. Bent trys visai kituose miestuose „Tikslas – Amerika 2018” sutikti žmonės paliudijo ten turintys vasarnamius.“

Gintaro kurorto prie ežero ženklas

Gintaro kurorto prie ežero ženklas

Aistė: „Trumpai pafotografavę nuostabų vaizdą nuo aukštumos į ežerą turėjome vėl skubėti: Valdo Adamkaus bibliotekos atstovams pažadėjome rasti Tabor Farmą. Panašią poilsinę, kuri priklausė Adamkams, kur rinkosi Amerikos lietuvių elitas.“

Gintaro kurorto prie ežero kambarys

Gintaro kurorto prie ežero kambarys

Augustinas: „Nebuvo paprasta: šiandieniniai vietos lietuviai išvis nustebo, kad buvo Tabor Farm, jie galvojo, kad Adamkui priklausė Tabor vyninė, netgi eidavo ten, esą „pas Adamkų”… Štai taip, kai nėra tikros informacijos, gimsta legendos. Šią legendą paneigėme ir klausinėjome toliau. Fermos koordinates po ilgų teiravimųsi nurodė skautai Lintakai. „Bet ten nieko nebėra” –sakė. Ir tikrai – net suprasti, kur buvo ta poilsinė, nesuprasi. Viskas nugriauta.

Galiausiai, jau temstant, aplankėme universiteto krepšinio trenerio Edvardo Kriaučiūno paminklą Saut Bende – apie jį sužinojome tik per pokalbius po Beverli Šoro mišių – papasakojo okulistas Sidrys. Ir laikinai keletui dienų pasidėję Čikagoje daiktus (pigių skrydžių bendrovė niekaip nebūtų įleidusi su tiek informacinių knygų, kiek gavome iš JAV lietuvių) nuvykome į oro uostą skrydžiui į Niujorką.“

Edvardo Kriaučiūno statula Saut Bende (Notre Dame)

Edvardo Kriaučiūno statula Saut Bende (Notre Dame)

Aistė: „Grąžinome automobilį. Kai jį paėmėme, tachometras rodė 5923 mylias, kai grąžinome – 9501. Iš viso Vidurio Vakaruose nuvažiavome 5757 km per 19 dienų, arba vidutiniškai 303 kilometrus į dieną. Kiekvieną dieną aplankydavome po keliolika objektų ir susitikdavome su keliolika žmonių. O ypač tempas išaugo paskutinėmis dienomis, Čikagoje ir apylinkėse, kur lietuviškų vietų – itin gausu. Ir Rytų JAV jis buvo tik dar didesnis. „Tikslas – Amerika 2018“ įžengė į paskutinį ekspedicijos etapą.“

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas pietinėje Mičigano ežero pakrantėje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų pietinėje Mičigano ežero pakrantėje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų pietinėje Mičigano ežero pakrantėje žemėlapis

 


Pensilvanijos papildymas

„Tikslas – Amerika 2018” įvažiavo į finišo tiesiąją. Tiesa, labai ilgą: projekto dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai trims dienoms nuskrido ten, kur vyko „Tikslas – Amerika 2017“ – rytinę JAV dalį.

Augustinas: „Tikslas – Amerika“ yra gyvas projektas. Per tuos metus po „Tikslas – Amerika 2017“ iš savo skaitytojų sužinojome apie lietuvišką paveldą, kurio net apytikslių vietų internete ar knygose nebuvo. Šį trūkumą kompensavome, viską aprašyšėme ir „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje pažymėjome šiemet.“

Aistė: „Labai padėjo ir rėmėjai: šiemet ekspedicijai galėjome skirti ne 16 dienų, tačiau 25 dienas. Prie Vyriausybės kanceliarijos prisijungė ir Amerikos lietuviai, kai kurie jų prašė aplankyti ir sužymėti lietuvišką paveldą jų gimtosiose vietose rytų JAV. Ypač dėkingi esame Donatui Janutai, Dariui Vaškeliui, Algirdui Avižieniui“

“Tikslas – Amerika” – ir mokslininkams, tad privalo būti išsamus

Augustinas: „Tikslas – Amerika“ ekspedicija Rytų JAV buvo kitokia nei pernai: pernai regione žemėlapyje žymėjome ir visus „žiedelius“, visas įdomiausias, įspūdingiausias vietas, o šiemet lankėme gerokai apnykusias, primirštas, tarp kurių – šimtai kilometrų važiavimo per kone nuolat tomis dienomis pliaupusią liūtį.

Hunloko lietuvių kapinės. Dešinėje - pagrindinis kapinių paminklas

Hunloko lietuvių kapinės. Dešinėje – pagrindinis kapinių paminklas

Bet ir tai – būtinas darbas, kad „Tikslas Amerika“ žemėlapis būtų išsamus. Juk jis skirtas ne vien turistams, bet ir tyrinėtojams, mokslininkams (kaip pradžia tolimesniems tyrimams). Jiems svarbu, kad žemėlapis būtų objektyvus, kad jame būtų visos kriterijus atitinkančios lietuviškos vietos, o ne tiesiog tos, kurios mums patiems įdomiausios ar „pasitaikė arčiausiai kelio“.

Bendradarbiaujame su VGTU ir VDU mokslo darbuotojais, tyrinėjančiais išeiviją ir išeivijos architektūrą, Lietuvos archyvais – mokslininkai iš mūsų dažniausiai prašo informacijos ne apie tuos pačius objektus, kurie įdomiausi turistams. Pavyzdžiui, pernai mus susiradęs VGTU Architektūros fakulteto dekanas Liutauras Nekrošius tyrinėja pirmosios XX a. pusės Amerikos lietuvių mokyklas – „Tikslas Amerika“ atranda tuos pastatus, padaro nuotraukas, iš to matosi, kur ir į ką verta gilintis.

Makadaus buvusi lietuvių bažnyčia, dabar - gyvenamasis namas

Makadaus buvusi lietuvių bažnyčia, dabar – gyvenamasis namas

Pensilvanijos Anglies regione, kur dar ~1870 m. kėlėsi lietuviai, daugiausiai medžiagos būtų kapinių tyrinėjimams. Šiemet prie žemėlapio pridėjome dar keturias: tris katalikų ir vienerias „Lietuvos laisvės ložės“, išnykusios lietuvių organizacijos sunykusias kapines. Aistė mandagiai pasisiūlė palaukti mašinoje – per smarkią liūtį miškeliu ten bridau vienas.

Kiekvieneriose kapinėse aptikome smulkių netikėtų atradimų: pavyzdžiui, nugriautos Švč. Trejybės lietuvių bažnyčios kertinį akmenį Vilks-Bario Švč. Trejybės kapinėse ar anglies kasybos atliekų kalnus netoli Šamokino Šv. Mykolo lietuvių kapinių. Gal juos iškasė lietuviai, gal ne – bet jie – niūrus paminklas sunykusioms šachtoms, kadaise iš carinės Rusijos valdytos Lietuvos atrodžiusioms tikru Eldoradu. O dabar prieš mūsų akis slinko tik ištuštėję, liūdnoki miesteliai, tarsi net ne Amerikoje. Net paskutinės anglių skaldyklos, kurią dar matėme pernai prie Šenandoriaus, neliko – nugriovė.“

Šamokino Šv. Mykolo lietuvių kapinės

Šamokino Šv. Mykolo lietuvių kapinės

Šamokinas – seniausia JAV lietuvių kolonija?

Aistė: „Visus metus vis augantis skaitytojų ir gerbėjų ratas mums siuntė informaciją apie papildomas vietas Rytų Pakrantėje.“

Augustinas: „Aišku, didelė dalis tų vietų neatitiko kriterijų (nežymime, tarkime, atskirų nežymių lietuvių kapų, tik lietuvių kapines) arba jau buvo pažymėtos. Tačiau atsiuntė ir keliolika vertų dėmesio vietų, apie kurias nežinojome. Deja, kai paprašydavome koordinačių, net nurodydavome kaip tiksliai jas gauti iš internetinio žemėlapio, didelė dalis pašnekovų dingdavo arba nurodydavo apytiksliai: ne visiems tai paprasta. Ką gi, teko tikrinti patiems.

Patikslinome McAdoo bažnyčios koordinates, pažymėjome Latimerio žudynių atminimo plokštę, kurioje minimi ir nužudyti streikuotojai lietuviai. Atradome Redingo lietuvių bažnyčią, pavyko užeiti į Istono: ten dabar – gana garsi Lou Reda kino studija, pats prodiuseris Scott Reda maloniai parodė, kaip bažnyčią pritaikė savo veiklai, pademonstravo, kaip montuojami filmai ir net suteikė žinių apie miesto lietuvių kapines.

Istono lietuvių bažnyčios vidus

Istono lietuvių bažnyčios vidus

Bet daugiausiai darbo laukė Šamokine: įdomiausioje Rytų pakrantės vietoje tarp tų, kurias pernai praleidome. Praleidome ne dėl žinių apie ją trūkumo, o dėl laiko stokos.

Mat Šamokinas, vadintas Šamukais ar Šamokyne – seniausia lietuvių „kolonija“ regione. Čia veikė pirma lietuvių leidykla, dar 1875 m. išleidusi pirmąjį istorijoje lietuvių-anglų kalbų žodyną.

Šamokine išliko lietuvių kapinės, lietuvių klubas. Deja, vietoje lietuvių bažnyčios radome tik boluojančius griuvėsius (pradėjo griauti 2015 m., taip ir nebaigė). Palyginau su turima archyvine nuotrauka: tikrai ta pati vieta. Baugi tokia, ant kalnelio.“

Senoji Šamokino lietuvių bažnyčia 2015 m. beveik nugriauta. Telikęs rūsys.

Senoji Šamokino lietuvių bažnyčia 2015 m. beveik nugriauta. Telikęs rūsys.

Maunt Karmelio lietuvių klube pasijutome žvaigždėmis

Aistė: „Niūrią pirmąją dieną Pensilvanijoje užbaigė netikėti siurprizai Maunt Karmelyje.“

Augustinas: „Kai lankėmės Maunt Karmelyje pernai, lietuvių klubo geltonai-žaliai-raudonos durys buvo užrakintos. Šiemet į gabaleliailietuvos Facebook netikėtai atėjo kvietimas užsukti vidun – ir, kadangi važiavome pro šalį, stabtelėjome.

Maunt Karmelio lietuvių klubas

Maunt Karmelio lietuvių klubas. 2017 m. mūsų daryta nuotrauka.

Deja, mus kvietęs vyras Džo Daukus tuo metu dirbo – bet baimintis, kaip čia prisistatysime, neteko. Pernai apie “Tikslas – Amerika 2017” rašė vietinė spauda ir, kadangi žurnalistai mus nufotografavo prie to klubo durų ir išspausdino tą nuotrauką laikraštyje – laikraščio iškarpos su mūsų nuotraukomis iki šiol kabo prie klubo įėjimo! Pasijutome kiek keistokai, bet smagiai.

Maunt Karmelio lietuvių klubo priemenėje - ši laikraščio iškarpa su mumis

Maunt Karmelio lietuvių klubo priemenėje – ši laikraščio iškarpa su mumis

Dar smagiau buvo išgirsti, kad 1926 m. įsteigtas Maunt Karmelio lietuvių klubas toli gražu nenyksta: minėtas Džo Daukus, kuriam apie 30 m. ir jau kelios jo šeimos kartos gimė ir užaugo JAV, labai domisi Lietuvos istorija, pritraukė į klubą daug jaunesnių narių, svajoja aplankyti Lietuvą ir yra tikra klubo veiklos siela. Tikra atsvara senstančiai ir nykstančiai kitų miestelių lietuvybei. „Jis jaunas, bet jo siela sena“ – pasakojo kolegės iš klubo.“

Maunt Karmelio lietuvių klube

Maunt Karmelio lietuvių klube

Niujorke – pirmieji “Tikslas – Amerika 2018” pristatymai

Augustinas: „Iš Pensilvanijos miestelių į Niujorką grįžome ne tik pažymėti papildomų vietų, tokių kaip Vito Gerulaičio kapas. Susivienijimo lietuvių Amerikoje (SLA) štabe, kurį naujam gyvenimui prikėlė architektas Danius Glinskis, padarėme „Tikslas – Amerika“ projekto pristatymą-paskaitą. Smagu, kad susirinko ne vien SLA nariai, bet ir Lietuvos konsulato darbuotojai, užėjo net turistai iš Lietuvos, keliaujantys po Niujorką pagal mūsų lietuviškų vietų žemėlapį.

Tokie susitikimai naudingi ir todėl, kad sužinome naujų lietuviškų vietų: pavyzdžiui, tądien išgirdome apie atminimo lentą Jurgiui Mačiūnui Niujorke (priešingai nei Detroite, tikrą).

Fluxhouse atminimo lenta

Fluxhouse atminimo lenta

Paskutinį susitikimą turėjome Čikagoje, kur praleidau kelias valandas bendraudamas su Lietuvos konsulu Mantvydu Bekešiumi. Tada – jau į Čikagos oro uostą, visi dangoraižiai ir lietuvių rajonai virto tik taškeliais po lėktuvo sparnais.

Deja, paskutinės lietingos ir atvėsusios dienos Rytų pakrantėje nebuvo palankios mūsų sveikatai – abu susirgome. Laimė, jau lėktuve namo. Tačiau iš tikro darbai nesibaigė, darbai – tik prasidėjo. Reikėjo susisteminti ir suvesti surinktą informaciją lietuvių ir anglų kalbomis į lietuviško paveldo užsienyje internetinę enciklopediją „Gabalėliai Lietuvos“, papildyti žemėlapį „Tikslas – Amerika“ maždaug 240 aplankytų vietų, rašyti straipsnius į Lietuvos ir JAV spaudą, į socialinę žiniasklaidą, daryti „gyvus“ pristatymus, parengti video medžiagą su JAV lietuvių interviu ir taip toliau – juk projektas vertingas tik tiek, kiek yra žinomas. Kaip rodo pernykštė patirtis, pati ekspedicija – tik koks 20% darbo, kitkas – pasiruošimas ekspedicijai bei, po ekspedicijos, konkrečių rezultatų, kurie neštų naudą daugeliui, parengimas.“

Aistė: „Ekspedicijos metu ne kartą reikėjo ir atsakyti į klausimą „O kas toliau?“. Viskas priklauso nuo aplinkybių – tačiau norėtume, kad „Tikslas – Amerika 2019“ būtų nukreipta į Kanadą, kur lietuviško paveldo irgi yra, o taip pat vakarinę Niujorko valstijos dalį, kurios žemėlapyje dar nežymėjome.“

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Pensilvanijoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Pensilvanijos šiauriniame Anglies regione aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Pensilvanijos pietiniame Anglies regione aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Istone aprašas
4. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Redinge aprašas
5. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Pensilvanijoje žemėlapis
6. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Pensilvanijos šiauriniame anglies regione žemėlapis
7. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Pensilvanijos pietiniame anglies regione žemėlapis

Straipsnio temos: , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *