Išskleisti meniu

Ekspedicija JAV lietuvių keliais

Tikslas – Amerika 2022 ekspedicijos dienoraštis

Tikslas – Amerika 2022 ekspedicijos dienoraštis

| 0 komentarų

Šie “Tikslas – Amerika 2022” ekspedicijos po lietuviškąją Ameriką dienoraščiai spausdinti seniausiame JAV lietuvių laikraštyje “Draugas”.

2022 m. vasarą vėl leidomės į kelią – kad įtrauktume į “Tikslas – Amerika” lietuviško paveldo žemėlapį ir enciklopediją atokiausias lietuviško paveldo vietas bei susitiktume su Amerikos lietuviais didžiausiose jų šventėse. Nuo Šiaurės Karolinos krupniko varyklos iki lietuvių muziejaus Aliaskoje, nuo Šokių šventės Filadelfijoje iki Pensilvanijos lietuvių dienų, nuo Edmontono iki atokiojo Osceola Milso…

Pradedame nuo Filadelfijos, kur vyko Šokių šventė.

Senieji Filadelfijos lietuvių namai

Senieji Filadelfijos lietuvių namai

 

Filadelfija


Kai pernai paskelbiau apie „Tikslas – Amerika“ ekspedicijų pabaigą, sulaukiau klausimo „Negi toks projektas gali baigtis?“.

Tikslinės ekspedicijos iš tiesų baigėsi. Po to, kai nuvažiavome virš 30000 km, į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį įtraukėme per 750 lietuviškų JAV bažnyčių, kapinių, paminklų ir kito, tiesiog nebeliko tokio JAV ar Kanados regiono, kur galėtume dar važiuoti kasdien aplankydami bent po kelias naujas lietuviško paveldo vietas.

Tačiau pavienių vietų, neįtrauktų į žemėlapį, dar yra. Apie kai kurias jų sužinojau iš skaitytojų jau po to, kai su ekspedicijomis buvome aplankę tuos regionus (ypač daug tokių rytų JAV, kur tyrinėjome dar 2017 m.). Kitos buvo pernelyg toli nuo visko, kad nuvažiuotume automobiliu (pvz. Edmontono lietuvių namai Kanados vakaruose).

Filadelfijos lietuvių namų salė

Filadelfijos lietuvių namų (Lithuanian Music Hall) salė

Šią vasarą nutarėme „užkamšyti spragas“. Tai jau nebe oficiali ekspedicija, oficialaus finansavimo irgi neturėjome ir didžiąją dalį išlaidų dengėme patys. „Tikslas – Amerika“ žemėlapio pildymą šį kartą derinome su keliavimu, darbu per atstumą. O taip pat dviem įspūdingom Amerikos lietuvių šventėmis, kurias norėjau aplankyti nuo seno: Šokių šventė Filadelfijoje (liepos pradžioje) ir Pensilvanijos „pirmabangių“ Lietuvių dienomis „Anglies regione“ (rugpjūčio viduryje), kurios ir „įrėmino“ kelionės pradžią ir pabaigą.

Filadelfija, Šiaurės Amerikos lietuvių šokių šventė

Pirmoji stotelė – Filadelfija. Lietuvių tautinių šokių šventė. Kaip sakė organizatoriai, šiemet ji pirmąsyk išaugo plačiau šokių: dvi dienas prieš tai be mugės vyko ir „Karalių kaimas“, pasakojimų – paskaitų serija apie viską nuo lobizmo Lietuvos labui JAV kongrese iki Ateitininkų organizacijos, nuo lietuviško miuziklo Čikagoje kūrimo iki „Lithuanian Heritage Project“, kurio savanoriai skaitmenizuoja JAV lietuvių duomenis iš senųjų JAV surašymų.

Šokių šventės šokėjai

Šokių šventės šokėjai

Vieną paskaitų skaičiau ir aš, apie „Tikslas – Amerika“ žemėlapio kūrimą bei nuostabiausias JAV lietuvių paveldo vietas, o taip pat įdomiausias lietuviškas Filadelfijos vietas, kurias siūliau aplankyti tą savaitgalį. Malonu, kad ši paskaita buvo viena lankomiausių. Bet dar labiau pribloškė kiekiai žmonių, kurie kalbino ne paskaitos metu ar po jos: jų nė nebesuskaičiuočiau.

Toks tikrai siurrealistinis jausmas. Eilės žmonių, kuriuos anksčiau susitikau skirtingose Šiaurės Amerikos pusėse, skirtingomis aplinkybėmis, per skirtingus „Tikslas – Amerika“ ekspedicijų metus – visi čia, Filadelfijoje, viename pastate. Šokių šventė stebuklingai suvienija visus aktyviausius JAV lietuvius. Kaip ir „Tikslas – Amerika“, nes labiausiai mums padėti norėdavo, daugiausiai ką apie lietuvišką paveldą papasakoti turėjo irgi tie patys – aktyviausi.

Amerikos lietuvių šokių šventės kulminacija - malūnas iš ~1000 šokėjų

Amerikos lietuvių šokių šventės kulminacija – malūnas iš ~1000 šokėjų

Elaine Luschas, XIX a. imigrantų iš Lietuvos palikuonė, 2017 m. pavežiojusi po Pensilvanijos anglies regiono bažnyčias Šokių šventės mugėje su dukterimis pardavinėjo margučius. Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkas Kazimieras Deksnys, pas kurį 2019 m. nakvojome Hamiltone ir kuris lydėjo į Giedraičio lietuvių medžiotojų klubą Šokių šventėje pasakė įžanginę kalbą – kartu su JAV lietuvių bendruomenės pirmininku Arvydu Urbonavičiumi, kuris 2021 m. mus sutiko Omahoje. Sally Zemaitis (2021m. Kanzasas), Danius Glinskis (2017 ir 2021 m. Niujorkas), Laima Liutikienė (2017 m. Naujasis Džersis), Juras Palukaitis (2021 m. Atlanta), prelatas Edis Putrimas (2019 m., Torontas) ir dešimtys kitų (čikagiečių nė nemėginsiu vardinti) – atrodo visa Amerikos Lietuva suvažiavo į vieną vietą, daugelis jų išbėgo į tą Liancouras areną ir sukūrė nusotabų reginį – lietuvišką pasaką.

O kur dar nauji netikėti susitikimai. Marius ir Dalia Naris pasikvietę aptarti Šetlervilio lietuviško kryžiaus Ilinojuje klausimus, kurį, nugriautą 2021 m., pasirodo, jie irgi bandė gelbėti. Kalbino žmonės, keliavę pagal mūsų žemėlapį. Staiga pasivijo trys moterys, mūsų klientės, kurioms padedame atkurti Lietuvos pilietybę.

Su Lušų šeima ir jų margučiais

Su Lušų šeima ir jų margučiais

Deja, kai kurie Lietuvos pilietybės senųjų Amerikos lietuvių ar litvakų palikuonys siekia labiausiai pragmatiškais sumetimais, pvz. dėl pigesnių studijų, ir mažai tepuoselėja lietuvių kultūrą – tad visada malonu matyti tuos, kurie iš tikrųjų domisi lietuvių tradicijomis, šokiais ir t.t.

Visa daugybė tiesiog gatvėje užkalbinusių žmonių, žinančių „Tikslas – Amerika“ net nebūtinai dėl žemėlapio ar enciklopedijos, bet ir dėl straipsnių „Drauge“ ar videoįrašų „Youtube“ kanale „Gabalėliai Lietuvos“. Turbūt niekada gyvenime tiek dėmesio nesame gavę!

Su Gitanu Nausėda prie Filadelfijos Nepriklausomybės salės, kur paskelbta JAV nepriklausomybė, Filadelfijos lietuviai ir svečiai gieda Lietuvos himną

Su Gitanu Nausėda prie Filadelfijos Nepriklausomybės salės, kur paskelbta JAV nepriklausomybė, Filadelfijos lietuviai ir svečiai gieda Lietuvos himną

Tikrai gražus „Tikslas – Amerika“ finišas.

Naujos žinios apie JAV lietuvybę Filadelfijoje

Kaip visuomet per „pavykusius“ susitikimus-paskaitas, keli susidomėję žmonės pranešė apie papildomas lietuviškas vietas. Dale Kachelries, vėliau į mišias atsivedęs ir daugiau prisimenančią savo mamą, nurodė lietuvių bažnyčios vietą Filadelfijos priemiestyje Česteryje (deja, ji nugriauta), pasiūlė su kuo pakalbėti apie nugriautą lietuvių bažnyčią kitame priemiestyje Kamdene. Tai – dvi iš vos kelių buvusių lietuvių bažnyčių, kurių tikslių vietų iki šiol niekaip dar nebuvo pavykę rasti (tik apytiksles, pvz. prie kokių gatvių stovėjo – bet, kad pažymėtume žemėlapyje koordinates, mums reikia žinoti ne tik prie kurių gatvių sankryžos bažnyčia stovėjo, bet ir kuriame tos sankryžos kampe…).

Su Filadelfijos lietuvių namų šeimininkais

Su Filadelfijos lietuvių namų šeimininkais

Emilija Sadonis pasisiūlė įvesti į Naujojo Džersio lietuvių bažnyčių, kurias 2017 m. fotografavome tik iš išorės, vidų ir papasakoti apie jas. Kaip tik planavome tai daryti!
Filadelfijos lietuvių jau mes klausinėjome, kas naujo nuo tada, kai 2017 m. čia lankėmės su pirma „Tikslas – Amerika“ ekspedicija. Laimė, lietuvių bažnyčios tebeveikia visos trys, dvejos iš jų oficialiai lietuviškos: Šv. Kazimiero ir Šv. Andriejaus, kuri per Šokių šventės Mišias po ilgos pertraukos buvo pilna, nes mišiose dalyvavo ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Andriejaus parapijos laukia šimtmetis, žada didelę šventę.

Šv. Andriejaus lietuvių bažnyčia - viena trijų Filadelfijoje

Šv. Andriejaus lietuvių bažnyčia – viena trijų Filadelfijoje. Mūsų daryta nuotrauka iš drono.

Deja, ilgametis klebonas Petras Burkauskas, Šv. Kazimiero bažnyčią išdabinęs lietuviška simbolika, susirgo ir neaišku, ar galės grįžti į parapiją, tad Filadelfijos lietuvius aptarnauja kunigai Volertas ir Staniškis, kuriems reikia važiuoti iš kitų valstijų. Kunigas Anderlonis, šitiek daug papasakojęs mums apie Filadelfijos lietuvių bažnyčias ir klubus 2017 m. ir buvęs retu pirmabangių palikuoniu, puikiai kalbančiu lietuviškai, jau seniai miręs…

Šokių šventės mišios sutraukė pilnutėlę Šv. Andriejaus bažnyčią, o jas laikė prelatas Putrimas iš Kanados. Deja, jis tais pačiais metais iškeliavo Anapilin

Šokių šventės mišios sutraukė pilnutėlę Šv. Andriejaus bažnyčią, o jas laikė prelatas Putrimas iš Kanados. Deja, jis tais pačiais metais iškeliavo Anapilin

Filadelfijos lietuvių namai atgimė!

Labiausiai nudžiugino Filadelfijos lietuvių namų situacija (Lithuanian Music Hall, istoriniuose dokumentuose – Lietuvių muzikališkoji svetainė). 2017 m. šie namai, pastatyti 1908 m. (visu dešimtmečiu senesni už Lietuvos Respubliką) „kybojo ant plauko“. Susitikimo su Filadelfijos lietuviais metu tada girdėjome pokalbius apie planuojamą jų pardavimą. Daug senųjų Filadelfijos lietuvių tada nebematė vilties juos išsaugoti. Pasakojo, kad trečiabangiai mieliau renkasi rusų klubus, nei Lietuvių namus, šie merdi.

Grįžęs iš ekspedicijos karts nuo karto „Google“ vis paieškodavau „Lithuanian Music Hall“, baimindamasis, kad jau pamatysiu informaciją, kad šis vienas seniausių lietuvių pastatų Amerikoje uždarytas, parduotas, o gal net ir bus griaunamas.

Prie Filadelfijos lietuvių namų, statymo laikais vadintų 'lietuvių muzikališkaja svetaine'

Prie Filadelfijos lietuvių namų, statymo laikais vadintų ‘lietuvių muzikališkaja svetaine’

Tokių žinių nesulaukiau.

Ir kaip nustebau, kai Filadelfijos Lietuvių namuose susitikau su dabartiniu jų pirmininku Virgiu Anušausku. Jis – trečiabangis! Interviu, kurį įrašėme savo „Youtube“ kanalui, papasakojo, kad dabar daugelis besirūpinančių Lietuvių namais – trečiabangiai. Pats Virgis Anušauskas – NT vystytojas. Kaip pasakojo, suskambus pavojaus varpams virš „Lithuanian Music Hall“, pasinaudojo savo patirtimi versle, kad pastatą išsaugotų lietuviškai veiklai. Aplinkui Lietuvių namus susidarė darnus trečiabangių kolektyvas, savo rankomis daug ką suremontavo ir dabar, kaip sakė, yra tikroje euforijoje, džiaugiasi tais namais, kokių daugelis kitų tautų Filadelfijoje neturi. Sutvarkytas ir lietuvių muziejėlis rūsyje. Įprasta naujųjų Lietuvių namų sergėtojų gyvenimo istorija tokia – atvyko į JAV prieš ~20-25 metus, kiek reikia užsidirbo, o dabar gali skirti dėmesį ir savanoriškai veiklai, tarsi persisėmę ta tradicija iš dipukų. Tiesa, visgi, aktyvių lietuvių Filadelfijoje mažai, kad užtektų pajamų namams išlaikyti, tad namuose renginius daryti laukiami ir ukrainiečiai, prieš Lukašenkos režimą nusiteikę baltarusiai, kuriems imponuoja ten kabantys Vyčiai (tai juk – ir baltarusių opozicijos herbas).

Lithuanian Music Hall muziejėliui padovanojome ir savo žemėlapį bei sertifikatą, kad pastatas į jį įtrauktas

Lithuanian Music Hall muziejėliui padovanojome ir savo žemėlapį bei sertifikatą, kad pastatas į jį įtrauktas

Filadelfijos lietuvių namų istorija labai primena Susivienijimo lietuvių Amerikoje pastato istoriją Niujorke, kuriuo rūpinasi architektas Danius Glinskis ir kiti – ten irgi vienu metu galėjo atrodyti, kad viskas bus prarasta. Tikėkimės, tokių istorijų bus ir daugiau.

Kodėl trūksta ryšių su anglakalbiais lietuvių palikuonimis?

Tiesa, tam, kad lietuvių pastatai taptų „amžini“, reikia įtraukti dar vieną grupę: Amerikos lietuvių palikuonis, kalbančius angliškai. Nes trečiabangių nėra daug, o ir tie daugiausiai atvykę prieš 20 ar 30 metų: naujos imigracijos į JAV labai mažai. Tuo tarpu lietuvių palikuonių – milijonai. Ir, kaip sakė trečiabangis bendruomenės pirmininkas Arvydas Urbonavičius, kai su juo bendravome pernai Omahoje – „Pirmabangių proanūkiai ar dipukų anūkai – tai ir mūsų anūkų ir proanūkių ateitis“, todėl išmokti su jais išlaikyti ryšį net ir tada, jei jie nebekalba lietuviškai, labai svarbu.

Su pirmabangių palikuoniu E. Adomaičiu, vienu retų pirmabangių, šokusių šokių šventėįe

Su pirmabangių palikuoniu E. Adomaičiu, vienu retų pirmabangių, šokusių šokių šventėįe

Šokiai, šokių šventės – viena puikių tokio ryšio formų, nes kalbos mokėjimo šokiams nereikia, o įspūdingas reginys tiesiog blokšte pribloškia lietuviška didybe. Tarp Šokių šventėje sutiktųjų pažįstamų buvo ir XIX-XX a. sandūros Pensilvanijos angliakasių palikuonis Erik Adomaitis, dabar šokantis Mineapolio „Pūgoje“, kurioje kiti šokėjai – „naujieji“ imigrantai iš Lietuvos. „Šokių terminus lietuviškai jau pramokau“ – sakė jis.

Deja, tokių pavyzdžių mažai. Pavyzdžiui, vieni pažįstami sakė „Mes pažiūrėti Šokių šventės nevažiavome, nes ten viskas lietuviškai, o mes lietuviškai nemokame“ (nors iš tikro buvo subtitruota anglų k.). O kitą dieną po šokių šventės Filadelfijos liepos 4 d. parade angliškai mane užkalbino pora (pamačiusi mano marškinėlius su lietuviškais ženklais) – „Mes irgi lietuviai. Gal žinote, kodėl čia tiek daug lietuvių?“. Papasakojau apie mieste vykusią Šokių šventę – nuliūdo, kad nieko apie tai nežinojo…

Liepos 4 d. parado metu žygiuoja Filadelfijos tautos. Čia - ukrainiečių paradas

Liepos 4 d. parado metu žygiuoja Filadelfijos tautos. Čia – ukrainiečių paradas

Mes su tais anglakalbiais lietuvių palikuonimis susiduriame labai daug – nes padedame jiems atsikurti Lietuvos pilietybę, atrasti archyvuose informaciją apie protėvius, susiorganizuoti keliones į Lietuvą, į protėvių gyventas vietas. Matome, kiek šimtų tūkstančių yra tokių žmonių, kaip jie domisi Lietuva – ypač kai tas domėjimasis paskatinamas patraukliai pateikta informacija ir galimybėmis.

Deja, ryšio tarp tų žmonių ir Lietuvos valdžios institucijų bei lietuvių bendruomenių kol kas trūksta. Ir nėra lengva jį sukurti – nes juk daugelis jų neskaito Lietuvos ar JAV lietuvių informacijos ir nors yra kažkiek „naujų“ angliškų kanalų (pvz. „Draugas News“), kol kas ir juos skaito tik maža dalis anglakalbių lietuvių. Bet tą ryšį sukurti labai svarbu – tiek lietuvių paveldo Amerikoje išlikimui, tiek pačiai Lietuvai, nes per tą ryšį ateina turizmas, investicijos, palaikymas kritiniais valstybei momentais.

Su Filadelfijos gatvėje sutiktu lietuviu - jų Filadelfijoje buvo daug

Su Filadelfijos gatvėje sutiktu lietuviu – jų Filadelfijoje buvo daug

Paskutinės stotelės Filadelfijoje. Prie svarbiausių Filadelfios lietuviškų vietų pakėlėme droną, kad užfiksuotume vaizdus iš viršaus „Youtube“ kanalams. Lithuanian National Hall miesto centre (jau seniai butai) padarėme nuotraukas dieną (turėjome tik naktį darytas nuotraukas, nes 2017 m. ekspedicijoje taip trūko laiko, juk per 16 d. turėjome į žemėlapį įtraukti per 300 objektų…).

Ir Lietuvių Respublikonų klubas, kurį šiemet netikėtai radome pažymėtą Filadelfijos žemėlapiuose. Pasiklausinėję apie jį išgirdome visko: vieni sakė, kad „Jis seniai nebeveikia“, kiti „Ten veikia kaip baras, gali užeiti visi norintys, nueikite pažiūrėti“. Tiesa pasirodė kažkur per vidurį: nuėję radome iškabintą trumpinį LRBC (Lithuanian Republican Beneficial Club), buvo užrakinta, bet paskambinus į duris atidarė žmogus, paaiškinęs, kad čia – baras, bet įleidžiami tik klubo nariai, klubui virš 100 metų, bet dabar tik vienas narys lietuvis iš ~60-70.

Prie Lietuvių Respublikonų klubo Filadelfijoje

Prie Lietuvių Respublikonų klubo Filadelfijoje

Nerami liepos 4 d. naktis. Laukėme fejerverkų prie Meno muziejaus, bet prieš pat jų pradžią visa supanikavusi minia puolė bėgti. Po pirminio šoko žmonių reakcijos išsiskyrė: vieni bėgo toliau, skambino artimiesiems, kiti (tarp jų mes), nematydami akivaizdaus pavojaus, mėgino stoti, stebėti fejerverkus. Bet netrukus miestą užplūdo sirenos, sustojusius toliau vijo policijos pareigūnai: „Yra šaulys, traukitės“. Galiausiai jau iš žinių laidos paaiškėjo, kaip ir įtariau nuo pat pradžių, panika buvo be reikalo: kažkas tiesiog švęsdamas šovė į orą, ir kulkos krisdamos kliudė policininkus. Bet visi buvo įsibaiminę (tam tarpe pareigūnai), nes anksčiau prie Čikagos buvo šaudymas per paradą. Na, JAV per gyvenimą jau praleidau virš 200 dienų, tad nieko keisto, kad, anksčiau ar vėliau, susidūriau ir su šaudymais ar bent jų baime.

Traukiamės su minia šaudant fejerverkams. Čia minia kiek aprimo, traukiasi lėtai.

Traukiamės su minia šaudant fejerverkams. Čia minia kiek aprimo, traukiasi lėtai.

Kitą dieną išjudėjome link Baltimorės ir Vašingtono.

O šiaip, atmetus prastą situaciją su nusikaltėliais, Filadelfija nuostabi – vienas gražiausių JAV miestų ir buvo gera ten praleisti penkias dienas. Nepriklausomybės salė, kur paskelbta JAV nepriklausomybė (jos muziejuje – ir lietuvių ten pasirašyta 1918 m. Vidurio Europos tautų bendrųjų siekių deklaracija). Laisvės varpas. Rotušė su aukštu aukštu aukštu bokštu: kai 2017 m. išvydau ją bulvaro pabaigoje pravažiuodamas automobiliu supratau, kad į Filadelfiją reikėtų grįžti ilgesniam laikui. Masonų šventykla su vienais gražiausių interjerų, kuriuos kada gyvenime regėjau (dabar įleidžiami visi norintys). Įspūdingi seni dangoraižiai miesto centre. Raudonų plytų XVIII a. namų senamiestis (tokių senų namų – statytų dar valdant Britanijai – mažai kur JAV rasi). Kai kurie tie namai perdaryti į viešbučius: tikra atgaiva po visur vienodų „Motel 6“, „Travelodge“ ar „Econolodge“. Mes buvome apsistoję buvusioje 1909 m. skėčių gamykloje, perdarytoje į butus – tikriausiai ir lietuvių ten daug dirbo anais laikais… Tiesa, tas pramoninis rajonas dabar nekoks. Yra ir tamsioji Filadelfijos pusė: benamiai, narkomanai, nusikalstamumas. To aidų irgi matėme daug: nuo automobilių su kulkų skylėmis ir išdaužytais langais palei mūsų laikinus namus iki daugybės gatvėmis besišlaistančių žmonių, kurių mintys, atrodo, jau niekada negrįžta iš alternatyvios (narkotikų) realybės, ir jie kai kuriuose rajonuose sudaro praeivių daugumą. Tiesa, bent jau Filadelfijos Senamiestyje viso to nėra: jį kažin kaip pavyko sutvarkyti, iščiustyti, ten jau didžiausia problema mums buvo kur pigiau pavalgyti, nes greito maisto tinklus išstūmė visokios hipsteriškos kavinės su hipsteriškomis kainomis, į kurias gali nueiti tik prieš tai sumokėjęs keliolika dolerių už valandos parkingą…

Prie Masonų šventyklos (kairėje) ir savivaldybės

Prie Masonų šventyklos (kairėje) ir savivaldybės Filadelfijoje

Na, mus, nors ir kasmet atvykstame į JAV iš Lietuvos, vis dar stebina, kaip JAV vienas nuo kito skiriasi skirtingi rajonai – Lietuvoje praktiškai nėra turtingų ir neturtingų rajonų, saugių ir nesaugių, pigių ir brangių: kiekviename rajone rasi visko.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Filadelfijoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Filadelfijoje aprašas
2. Lietuviškų vietų Filadelfijoje žemėlapis
3. Kelionių vadovas po Filadelfiją

 

Nuo Baltimorės iki Deitono


Antra dalis – apie Baltimorę, Vašingtoną, krupniko varyklą Šiaurės Karolinoje ir lietuvišką vėžlių sriubą Deitone.

Iš Filadelfijos lietuvių šokių šventės išvažiavome į ratą aplink vidurio rytų JAV: Merilandą, DC, Šiaurės Karoliną, Tenesį, Kentakį, Pensilvaniją, Ohają. Laukė sugrįžimai į kai kurias svarbiausias lietuviško paveldo vietas po ketverių ar penkerių metų. Tada pirmą kartą jas lankėme, fotografavome, aprašėme.

O dabar grįžome papasakoti apie darbą. Kartu įtraukėme į tikslasamerika.lt žemėlapį ir kai kurias vietas, kurios anuomet buvo per toli ar joms pritrūko laiko.

Baltimorės lietuvių namų Vytis

Baltimorės lietuvių namų Vytis

Smagu grįžti į Baltimorės lietuvių namų didybę

Žiedą pradėjome nuo Baltimorės ir Vašingtono: paprastumo dėlei nakvojome tarp šių miestų.

Lietuvių namus Baltimorėje radome lygiai tokius, kokius palikome 2017 m., tik anąsyk sutikti žmonės, dabar, aišku, penkeriais metais vyresni – kaip ir mes. Pernai atšventę šimtmetį keturaukščiai klubo rūmai – vieni didingiausių lietuvių namų visose JAV. Priešingai nei 2017 m. ekspedicijoje, šįsyk jau žinojome, kur važiuojame, ką veiksime. 2017 m. dar beveik nefilmavome – o šiemet filmavome nebe tik kameromis, o ir – pirmą kartą – dronu, užfiksuodami įspūdingus vaizdus, kaip Baltimorės lietuvių namų pastogės Vyčio bareljefą iš arti ar Mažąjį Lietuvos parką (tai galiausiai atsidurs „Gabalėliai Lietuvos“ Youtube kanale).

Baltimorės lietuvių namuose imu interviu iš Lietuvos partizaninių kovų rekonstrukcijų Amerikoje pradininko Alekso Radžiaus

Baltimorės lietuvių namuose imu interviu iš Lietuvos partizaninių kovų rekonstrukcijų Amerikoje pradininko Alekso Radžiaus

Įrašėme interviu su Gintaru Bujanausku, kuris rūpinasi (ir dabar pertvarko), muziejų, su Aleksu Radžiumi nuostabioje tautinėje Baltimorės lietuvių namų salėje, su Bernardu Karpavičiumi, kuris yra tiesioginis pirmabangių Lietuvių namų steigėjų palikuonis. Surengėme pasakojimą-paskaitą rūsio bare. Jis atidarytas specialiai šia proga: mat nors šiaip veikia kiekvieną penktadienį, vasaromis, žmonėms prasiskirsčius, neveikia. Gavau paragauti „Virytos“ – vietinio krupniko varianto, kuris simboliškai duodamas visiems Namų svečiams.

Baltimorės Lietuvos parke prie Lietuvių namų

Baltimorės Lietuvos parke prie Lietuvių namų

Baltimorėje į Tikslasamerika.lt žemėlapį įtraukėme ir pirmąją naują vietą šiemet: Džonio Junito (Jono Jonaičio), garsiojo lietuvio amerikietiško futbolo žaidėjo, skulptūrą, apie kurią 2017 m. neturėjome informacijos.

Viryta

Viryta

Vašingtone – naujas komunizmo aukų muziejus

Vašingtone, JAV sostinėje, laukė kur kas svarbesnė Lietuvai nauja vieta. Tai – Komunizmo aukų muziejus, duris atvėręs šiemet (2022 m.). Labai gerai, kad jis įkurtas, nes tiesiog būtina informuoti amerikiečius apie Sovietų Sąjungos siaubus, kad, vėl keliant galvą komunizmui arba rusų imperializmui (o tai jau vyksta), kuo daugiau amerikiečių suprastų, kas ir kaip. Puikūs Holokausto muziejai viena priežasčių, kodėl tikiu, kad žydų persekiojimas ar žudymas niekada daugiau nepasikartos – pasaulis to neleistų.

Komunizmo aukų muziejus Vašingtone

Komunizmo aukų muziejus Vašingtone

Deja, rusų imperializmas kartojasi (Ukraina), neįgyvendanami komunizmo siekiai parklupdo naujas šalis (Venesuela). Ir rezultatai vėl panašūs, kaip aprašyti Komunizmo aukų muziejuje iš laikų prieš 50 ar 100 metų. Pasaulis informuotas per mažai ir klaidas kartoja.

Vien perskaičius komentarus apie Komunizmo aukų muziejų internete apima siaubas: tikėtina, juos rašo Rusijos aktyvistai ar troliai: „Fašistinė organizacija“, „Grynas Vakarų melas, o kiek Vakarai žmonių nužudė?“ ir pan.

Kapitolijus. Patekti vidun sudėtinga, bet ir vaizdo iš išorės pakanka

Prie Vašingtono Kapitolijaus, kur priimami sprendimai gali nulemti ir Lietuvos likimą

Šiaip visa informacija Komunizmo aukų muziejuje kokybiška ir teisinga, bet jos dar gerokai per mažai. Ji pateikta moderniai, bet muziejus teužima kelis kambarius, o dengia visą komunizmo istoriją nuo Rusijos iki Kinijos iki Kubos ir Šiaurės Korėjos (daugiausiai dėmesio visgi – Sovietų Sąjungai). Reiktų daugiau gyvų įrašytų videoliudijimų, autentiškų nuotraukų ir kadrų – kad propagandistų melai esą „viskas išgalvota“ atrodytų kuo mažiau įtikinami. Tačiau muziejus žada plėstis, po mūsų apsilankymo gavo eksponatų ir iš Lietuvos: Sibiro tremtinių rožančių iš duonos ir t.t.

Vašingtone taip pat filmavome: milžiniška simbolinė Šiluvos Marijos koplyčia didžiausioje Vašingtono bazilikoje, seniausia pasaulyje Lietuvos ambasada ir t.t. Kad turėtume kadrų filmams, kuriuos kuriame „Gabalėliai Lietuvos“ „Youtube“ kanalui: ten jų jau yra apie visas JAV dalis, išskyrus Rytų pakrantę, kurios filmuotų kadrų neturėjome.

Šiluvos Marijos koplyčioje Vašingtone

Šiluvos Marijos koplyčioje Vašingtone. Tai tik nedidelis jos fragmentas – nufotografuoti visą sunku, nes ji siaura, bet aukšta. Bet ten esi apsuptas lietuviško meno ir didybės.

Šiaurės Karolinoje – lietuviška krupniko varykla

Šiemet neturime finansavimo ekspedicijai. Tai ir savaip atriša rankas: deriname savanorystę ieškodami paskutinių dar nelankytų lietuviškų Amerikos vietų kartu su darbu internetu, turime galimybę aplankyti ir nelietuviškas JAV vietas, geriau pažinti JAV kultūrą. Prie Vašingtono aplankėme „Colonial Williamsburg“ gyvąjį muziejų, Antitamo pilietinio karo mūšio lauką, gražų Harpers Ferry miestelį, Šenandoa nacionalinį parką Virdžinijoje, patyrėme dvi JAV „popkultūros“ tradicijas: prowrestling it monster trucks mažuose Virdžinijos miesteliuose.

Colonial Williamsburg diena užsibaigė XVIII a. britų karo muzika

Colonial Williamsburg diena užsibaigė XVIII a. britų karo muzika

Savo ruožtu, galimybė nuklysti toliau nuo „lietuviškų takų“ leido pasiekti tokias lietuviškas vietas, kurios tiesiog yra per toli nuo visko, kad būtų buvusios įtrauktos į ankstesnes ekspedicijas.

Tarp jų – Brolių Vilgalių krupniko varykla Dareme, Šiaurės Karolinoje. Ten pasitiko Rimas Vilgalys, ją įkūręs 2013 m. Krupniką gamindavo jo tėvas – irgi jau užaugęs JAV, bet grynas lietuvis, dipukų vaikas. Rimas – dipukų anūkas – pagal kilmę jau tik pusiau lietuvis, bet tęsia ir plečia šeimos tradicijas, krupniko varykloje gausu lietuviškų simbolių. Būdamas „Y kartos“ atstovas krupniką jis pritaikė Y kartai: su gražiu dizainu, tinklapiu, sutelktiniu finansavimu (crowdfunding) kai rėmėjų vardais pavadinami buteliai, ekskursijomis po varyklą ir degustacijomis. Tiesa, pastarųjų neliko: COVID draudimų metu teko atsisakyti dalies varyklos ploto, degustacijų salės. Gal atsiras vėl, bet kol kas Rimas perėjo į kitą sritį – dirba „Google“, pagal savo specialybę. Tačiau Vilgalių krupnikas toliau gaminamas, apie 600 butelių per mėnesį, o apie Kalėdas – tris kartus daugiau. Pasak Rimo, labiausiai verslui plėstis trukdo valdiški ribojimai: negali paprastai siųsti alkoholinių gėrimų į kitas valstijas, negali pardavinėti tiesiai barams (reikia per valstijai priklausantį didmenininką, kuris atsiriekia daug pelno). Na, bet dabar jau galima pardavinėti savo bare – tad Rimo svajonė įkurti tokį Daremo centre. Daugiausiai dirba ne su lietuviais, o su naujų patirčių ir skonių ištroškusiu hipsterišku amerikiečių jaunimu. Lietuvių bendruomenių, istorinių lietuviškų vietų Šiaurės Karolinoje tiesiog nėra. Tačiau pats „ėjimas anapus bendruomenės“ sveikintinas: būtų gerai, kad lietuvišką maistą, gėrimus, pamėgtų ir ne vien lietuviai. Ir patiems lietuviams tada būtų lengviau jo rasti ne vien Čikagoje.

Brolių Vilgalių krupniko varykloje

Brolių Vilgalių krupniko varykloje

Iš Šiaurės Karolinos pasukome pro Smoky Mountains nacionalinį parką, Našvilio muzikinį miestą Tenesyje, ilgiausius pasaulyje Mamuto urvus ir Waverly Hills „apsėstą sanatoriją“ Luivilyje link seniau pažįstamų vietų ir senų kelių: Deitono, Pitsburgo.

Luivilyje dar tikėjomės įtraukti į žemėlapį antrą Džonio Junito statulą, deja, ji, pasirodo, ne lauke, o kažkur prie universiteto stadiono švieslentės, o stadionas nesezono metu uždarytas. Galvojome bent nufotografuoti iš drono, bet prie stadionų juos leisti draudžiama…

Prie Šiaurės Karolinos ir Tenesio valstijų ribos

Prie Šiaurės Karolinos ir Tenesio valstijų ribos

Šiltas sutikimas Deitone

Deitone, Ohajuje, pasijutome laukiami labiausiai: tenykštės Šv. Kryžiaus lietuvių parapijos siela MaryAgnes Mikalauskas „Gabalėlius Lietuvos“ skaito dar nuo tada, kai nė neplanavome „Tikslas – Amerika“ ekspedicijų. Ji labai apsidžiaugė, kad sugrįšime į Deitoną pasidalinti savo pasakojimu. Pakvietė pernakvoti pas save namie. MaryAgnes gyvena prie pat bažnyčios, tad sekmadienio rytą padariau tai, ką prieš 100 metų galėdavo sau leisti beveik visi Amerikos lietuviai, o šiais laikais vos keletas: pėsčiomis nuėjau į lietuviškas mišias. Tiesa, kunigas anglakalbis – bet skaitiniai, maldos buvo ir lietuviškai.

Deitone daugelis žmonių – pirmabangių palikuonys, tad savąją paskaitą pakreipiau kiek kitaip. Kai pasakoju dipukams ar trečiabangiams, kaip Čikagoje, tai daugiausiai pasakoju apie lietuvių paveldą Amerikoje, o čia pasakojau ir apie pačią Lietuvą, kurią paliko emigrantai Deitono lietuvių protėviai: kuo tai, ką jų protėviai patys sukūrė Amerikoje, skyrėsi nuo to, ką paliko Europoje.

Fotografuoju Deitono lietuvių bažnyčios vitražus su koplytstulpiais naktį

Fotografuoju Deitono lietuvių bažnyčios vitražus su koplytstulpiais naktį

Paskaita išėjo ilgesnė (apie 70 minučių), bet 45 atėjusiems paklausyti žmonėms patiko. Ne vienas jų ne lietuvis: priėjo pakalbėti vokietis lietuvės vyras, į parapiją įsijungusi lenkė iš Pitsburgo. Bet jie jau tapo Šv. Kryžiaus šeimos nariais, tikriausiai skaito MaryAgnes Mikalauskas parapijos biuletenį su daug informacijos apie Lietuvą.

Apskritai Deitono lietuvių bažnyčia – viena pilniausių Amerikoje, bent jau pagal užpildymo procentą. Ji nedidelė, tad ~59 į sekmadienio mišias atėję žmonės reiškia, kad užpildyta maždaug pusė visų suolų. Girdėjosi ir trijų kūdikių verksmas – tokie reti garsai JAV lietuvių bažnyčių mišiose…

Deitono bažnyčios vitražai iš vidaus mišių metu

Deitono bažnyčios vitražai iš vidaus mišių metu

Bažnyčia laikosi, bet, aišku, visokie vyskupų spaudimai, bažnyčių uždarinėjimai gąsdina. 2018 m., kai lankėmės Deitone pirmąsyk, prie altoriaus stovėjo keturios vėliavos: JAV, Vatikano, Lietuvos ir Vengrijos. Vengrijos, nes uždaryta vengrų bažnyčia ir lietuviai mėgino juos kviesti pas save. Dabar stovi jau penkios vėliavos – dar ir Lenkijos. Uždaryta ir lenkų bažnyčia, kur buvo lenkų parapija atsirado mečetė, nes į rajoną keliasi turkai.

Svarbu, kad Šv. Kryžiaus bažnyčia išliktų. Labiau nei bet kuri kita JAV lietuvių bažnyčia ji apjungia pirmabangių ir dipukų tradicijas ir stilių. Nedidelė bažnyčia statyta pirmabangių XX a. pradžioje, bet smarkiai „sulietuvinta“ dipukų architektų J. Muloko, A. Valeškos, V. K. Jonyno: gavo vitražus su koplytstulpiais (itin gražiai jie žiba naktį stebint iš lauko), trijų kryžių šventovę Lietuvos kankiniams (atspindinčią Trijų kryžių paminklą Vilniuje), liaudiškų motyvų bokštelį ir t.t.

Su Mary Agnes Mikalauskas

Su Mary Agnes Mikalauskas

Deitone ragavome ir lietuviškos vėžlių sriubos

Deitone į Tikslasamerika.lt žemėlapį įtraukėme ir lietuvių restoraną „Amber Rose“, kur su vietos lietuviais vakarieniavome šeštadienį. Kaip pasakojo jo steigėjos dukra Ana Marija Služas, restorano pavadinimas – žodžių žaismas nuo giminės pavardės „Ambrazaitis“ (Amerikoje tapo „Ambrose“). Restoranas įkurtas 1990 m., prabėgus kone šimtui metų nuo šeimos imigracijos į Ameriką. Bet karta iš kartos jie liko grynakraujai lietuviai – o, kaip rodo patirtis, būtent grynakraujai lietuviai labiausiai išlaikė tradicijas ir organizacijas net ir per tris ar keturias kartas (MaryAgnes Mikalauskas – irgi grynakraujė lietuvė). Deja, tokių vis mažiau ir, jei neparsiveši sutuoktinio iš Lietuvos, šiuo metu rasti sau „grynakraujį pirmabangių palikuonį“ į vyrus ar žmonas beveik neįmanoma, todėl jauniausi „grynakraujai pirmabangių palikuonys“ būna apie 50 metų amžiaus…

Su įkūrėjos dukra prie Amber Rose restorano

Su įkūrėjos dukra prie Amber Rose restorano

Tiesa, „Amber Rose“ Služai pardavė, bet liko ne tik restorano dekoras (vitražai pagal lietuvių liaudies dainą „Išėjo tėvelis į mišką“, senos nuotraukos), bet ir meniu. Yra balandėliai (kiek kitokie, nei Lietuvoje, bet taip juos gamino ir Služai). Ir pagaliau paragavome „Lietuviškos vėžlių sriubos“ – ji irgi tebėra meniu. Ana Marija Služas sunkiai galėjo patikėti kai pasakėme, kad Lietuvoje tokios niekas nevalgo. Deitono lietuviams tai – toks pats lietuviškas dalykas, kaip kugelis. Iš tikro jis atsirado Deitono lietuvių tarpe Antrojo pasaulinio karo metais, kai trūko mėsos, o vėžlių medžioklė buvo neribota. Bet lietuviams patiko, tai tapo tikra jų tradicija: kartu maišyti vėžlieną su daržovėmis, gaminti šitą sriubą.

'Išėjo tėvelis į mišką vitražai'

‘Išėjo tėvelis į mišką vitražai’

Man šis patiekalas pasirodė labai jau neįprastas: keista vėžlienos tekstūra, nors ji ir yra supjaustyta labai mažais gabalėliais. Ana Marija Služas irgi sakė, kad nevalgo jos: pakakdavo jausti kvapą vėžlienos ruošimo metu, kad nebesinorėtų.

Galvoju jau turiu pakankamai informacijos parašyti į „Gabalėlius Lietuvos“ naują straipsnį apie užsienio lietuvių virtuvę: nuo Baltimorės „Virytos“ ar Pensilvanijos angliakasių „Boilo“ iki Deitono lietuvių vėžlių sriubos ar San Paulo kugelio su manijokais ar Klivlando lietuvių klubo „Lubeno“: užsienio lietuviai išrado tikrai daug patiekalų! Na, bet juk ir daugybė to, ką vadiname „kinų virtuve“, išrasta Amerikoje, o tai, ką Vakaruose dažniausiai vadiname „kebabu“, išrado Vokietijos turkai… Emigrantai, paragavę naujų virtuvių, atradę naujus ingredientus (na, nėra Lietuvoje tokių milžiniškų vėžlių ar manijokų…), turi galimybę sukurti ir naujus patiekalus, apie kuriuos jų tėvai ar seneliai Lietuvoje negalėjo nė pasvajoti…

Lietuviška vėžlių sriuba

Lietuviška vėžlių sriuba

Ilgai pasilikti po paskaitos Deitone negalėjome – reikėjo lėkti į Pitsburgą. Deitone paskaita baigėsi apie 1 val., o jau 7 val. turėjome pradėti Pitsburgo lietuvių užmiesčio klube…

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas nuo Baltimorės iki Deitono:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Baltimorėje aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vašingtone aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Šiaurės Karolinoje aprašas
4. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Deitone aprašas

 

Nuo Pitsburgo iki Naujojo Džersio


Trečia dalis – apie atgimusį Pitsburgo lietuvių užmiesčio klubą, apie 1907 m. įkurtą ir tebeveikiantį Osceola Milso lietuvių klubą, kurio net pastato nuotraukų internete nebuvo, ir nykstantį, bet vis dar didingą Naujojo Džersio lietuvišką paveldą.

Paskaita atgimusiame Pitsburgo lietuvių užmiesčio klube

Pitsburgas – vienas daugiausiai lietuviškų vietų turinčių JAV miestų! Jų į žemėlapį tikslasamerika.lt esame Pitsburge ir jo priemiesčiuose įtraukę net 29. Deja, dauguma tų lietuvių bažnyčių, klubų seniai uždaryti. Laimė, bent jau vienas lietuviškiausių likusių – Lietuvių užmiesčio klubas – laikosi tvirtai.

Nuo pirmosios „Tikslas – Amerika“ ekspedicijos 2017 m. Pitsburgo lietuvių užmiesčio klubas išgražėjo, pastatą sutvarkė, išdažė Jono Baltraus šeima. Kas anuomet buvo toks eilinis namas Amerikos priemiesčiuose, dabar jau išdabintas Jerry Katencik sukurtu lietuvišku ženklu. Greta jo atsirado ir kryžius, beje, 1988 m. pagamintas MaryAgnes Mikalauskas, pas kurią nakvojome Deitone, tėvo George Mikalauskas. Tada jis pastatytas prie Pitsburgo lietuvių vienuolyno. Bet šis vienuolynas 2017 m. nugriautas, taigi, kryžius rado vietą Pitsburgo lietuvių užmiesčio klube.

Prie Pitsburgo lietuvių užmiesčio klubo

Prie Pitsburgo lietuvių užmiesčio klubo

Klubas – tvirčiausia likusi lietuvių tvirtovė mieste, kuriame lietuviškų vietų kadaise buvo daugybė (Pitsburgas su priemiesčiais Tikslasamerika.lt žemėlapyje pagal lietuviškų vietų skaičių nusileidžia tik Čikagai, Pensilvanijos Anglies regionu ir Niujorkui). Čia viskas ėmė griūti dar labai seniai: pirmoji bažnyčia uždaryta dar 1963 m., o daugelis paskutinių – 1992 m. Dabar toje, didžiausioje, Šv. Kazimiero bažnyčioje – butai (keista turėtų būti ten gyventi, tokių keistų formų langai).

Tiesa, dar buvo likę Lietuvių namai netoli miesto centro. Su Vyčiu fasade. Jie ten iki šiol yra. Bet pastatas parduotas dar 2014 m. ir lietuvybė atsitraukė į užmiesčio klubą. 2017 m. abejojau, ar ilgam: užmiesčio klubas tada atrodė tuščias, nutriušęs, o šeimininkai minėjo, kad remontams trūksta laiko, trūksta narių, o Lietuvos nepriklausomybės dienos ten nė nebūdavo įmanoma švęsti, nes per sniegą neprivažiuosi, tekdavo nuomotis bulgarų namus.

Prie senųjų Pitsburgo lietuvių namų

Prie senųjų Pitsburgo lietuvių namų

Dabar gi atrodo, kad lietuvybė, nors ir smarkiai susitraukusi (parduota apie du trečdaliai lietuvių užmiesčio klubo žemės, liko apie 30 akrų), Jefferson Hills priemiestyje įsitvirtino. Namai gražiai įrengti, sutvarkyti, kasmet rengiamos lietuvių šventės: Joninės, Kūčios, nepriklausomybės diena ir „nauja vietinė tradicija“ Pig Roast gegužinė. Bent daliai tų švenčių vieta priemiesčiuose, didelė lauko erdvė, gamta (ganėsi stirnaitės) – tik pliusas.

Ir pernakvojome lietuvių užmiesčio klube. Sniegas žiemom jau valomas, nes per užmiesčio klubą namo važiuoja kaimynas, nusipirkęs dalį jo žemės. Į mūsų paskaitą atėjo 20 žmonių, kas tikrai nemažai: juk sekmadienio vakaras, visą dieną smarkiai lijo, kito renginio Namuose tuo metu nebuvo (bepigu surinkti daug žmonių po Mišių bažnyčioje…).

Pitsburgo lietuvių užmiesčio klube vakare aprašome per dieną surinktą informaciją, dirbame. Kiti lietuviai po paskaitos jau seniai išsiskirstė namo

Pitsburgo lietuvių užmiesčio klube vakare aprašome per dieną surinktą informaciją, dirbame. Kiti lietuviai po paskaitos jau seniai išsiskirstė namo

Tiesa, surinkti žinių apie užmiesčio klubo istoriją buvo sunkiau, nei kitur. Nes dauguma narių atvykę iš kažkur kitur, įsijungę į klubą gal prieš 20, gal prieš 40 metų, bet jie nėra steigėjų ar „senųjų“ Pitsburgo lietuvių palikuonys. Pirmininkas Vytas Mickus – iš Čikagos, Jonas Baltrus – Duboiso, net ir iš Beriso (Argentina) yra narys. Jau įsilieja ir nauji, trečiosios bangos imigrantai, dirbantys kur Pitsburgo medicinos centruose, seniai pakeitusiuose plieno pramonę kovoje dėl Pitsburgo ekonominio variklio titulo. Taip pat klubas ieško naujų narių ir tarp pirmabangių palikuonių – netgi bando užmegzti ryšį visais kontaktais, kur pamato Pitsburgo apylinkėse lietuviškas pavardes. Tokių irgi įsilieja.

Su pasakojimo besiklausiusiais Pitsburgo lietuviais

Su pasakojimo besiklausiusiais Pitsburgo lietuviais

Kaip kiekvienoje paskaitoje, garsiai paskelbiau, kokie klausimai dar neatsakyti tose žemėse. „Taip ir neišsiaiškinau, kur stovėjo Donoros bažnyčia, o gal likęs ir pastatas?“ sakiau. Niekas nebuvo tos Pitsburgo priemiesčio, liūdnai pagarsėjusio 1948 m. mirtinu smogu, bažnyčios matęs, bet paskaita paskatino juos pasidomėti, ir jau po poros dienų iš Jono Baltraus ir Roberto Medonio gavau skanuotus senus žemėlapius, kuriuose tiksliai pažymėta Donoros lietuvių bažnyčios vieta.

Pitsburge droną pakėliau dar ir Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse – įspūdingas memorialas lietuvėms vienuolėms su nugriauto vienuolyno kertiniu akmeniu tiesiog prašyte prašosi nuotraukų ir vaizdų iš viršaus. Deja, palyginus su 2017 m., ten aštuoniais vienuolių kryžiais daugiau… Ir tikrai per tą laiką aštuonios naujos vienuolės neprisijungė. Deja, Amerikos lietuvių vienuolynai nyksta.

Pitsburgo Šv. Kazimiero lietuvių kapinių memorialas

Pitsburgo Šv. Kazimiero lietuvių kapinių memorialas

Lietuviški siurprizai Pensilvanijos užkampiuose

Iš Pitsburgo pasukome į rytus, į Pensilvanijos regionus, kur lietuvybė paskendusi dar gilesnėse praeities miglose – bet dar yra ryškių ją primenančių ženklų. Osceola Milso ir Portedžo miesteliai buvo pernelyg atokūs, kad užsuktume per itin darbais perpildytą 2017 m. ekspediciją, kuomet per 17 dienų į žemėlapį įtraukėme per 300 lietuviškų objektų.

Spragą užpildėme šiemet. Nedidelėse Portedžo kapinėse išties nemažai lietuviškų pavardžių – tiksliau, tokių, kurių originalo versija buvo lietuviška. Jos pakeistos, kaip buvo būdinga pirmabangiams, netgi tas pati moteris ant to paties kapo dviejose vietose įvardyta skirtingai! Agota Ambrazavicze ir Agata Ambrozatas. Deja, kapinėse nėra jokio ženklo „Lithuanian“, tik ant vieno kapo – ugniagesio Nekiūno – parašyta, kad jis yra „Proud Lithuanian“. Atrodo, laidojimai prasidėjo vėlyvesniu tarpukariu, kai Pensilvanijos pirmabangių ryšiai su Lietuva jau buvo ėmę trūkinėti.

Osceole Milse laukė ne šiaip sau antkapiniai akmenys, o ir ištisas veikiantis lietuvių klubas. Važiavau ten tikrai nežinodamas, ką rasiu, net kokį pastatą: internete nėra jokių nuotaukų, į skurdų Osceola Milso miestelį nė neužsuko „Google Street View“ automobilis. O į mėginimus susisiekti klubas atsakė tik po kokio mėnesio.

Įvažiavimas į Osceola Milsą

Įvažiavimas į Osceola Milsą

Išvydęs pastatą išvis suabejojau, ar rastas klubo adresas teisingas: atrodo kaip paprastas medinis namas, be jokių iškabų. Pajudinome duris – atsidarė. Viduje prirūkytas baras, sėdi keli vyresnio amžiaus kaimo vyrai. „Ar čia lietuivų klubas?“ – klausiame. Barmenė atsako „Taip“ ir sakė, kad susirašiau su ja ar jos dukra. Dėmesiu džiaugiasi: iš anksto pasiruošė mums parodyti daug senų dokumentų, kuriuos rado kažkur pastate. Daug kas lietuviškai: seni Šv. Antano draugijos, įkurtos 1907 m. (iš kurios išsivystė klubas) susirinkimų protokolai (persifotografavome). Kažkur siųstos 1929 m. klubo pastato nuotraukos (atrodo identiškai kaip dabar). Jau angliškas tarpukarinis prisijungimo prie Susivienijimo lietuivų Amerikoje dokumentas, keli laiškai. „Deja, buvo daugiau“ – sako barmenė, vardu Winter – „Bet per vieną misionierių išsiuntėme dokumentus į Lietuvą, kad suskaitmenintų ir atsiųstų atgal. Deja, nei girdėjome, kad būtų suskaitmeninę, nei atsiuntė atgal – viskas dingo“.

Senas, dar lietuviškai rašytas dokumentas iš Osceola Milso lietuvių klubo archyvo

Senas, dar lietuviškai rašytas dokumentas iš Osceola Milso lietuvių klubo archyvo

Paklausta apie klubo dabartį, Winter sakė, kad besitraukiančiame miestelyje dabar „Visi priklauso viskam“ (be lietuvių, yra ir slovakų klubas). Nariai tikrai nebūtinai lietuviai – tiesą pasakius, daugelis nė nežino savo kilmės, tarp jų ir Winter vaikinas, kuris sakosi esąs lenkų kilmės, bet gal ir lietuvių. Pati Winter užtikrinta, kad ji – nelietuvių kilmės (airių ir slovakų).

Daugiau lietuviškų detalių radome renginių salėje greta baro – ir užrašas „Lithuanian Club“, ir Lietuvos herbai. Ir Lietuvos vėliava – tiesa, pakabinta atvirkščiai… Perkabinome teisingai.

Su Winter Osceola Milso lietuvių klube

Su Winter Osceola Milso lietuvių klube

Winter mus nuvežė ir į Osceola Milso lietuvių kapines: priklauso klubui. Milžiniška teritorija, bet palaidojimai tik viename šone, kaip rodė klube rodyta kapinių knyga, jų ne daugiau 50. „Anksčiau galėdavo laidotis tik tie, kas klubui priklausė nuo 40 metų ar iš dar anksčiau; dabar padidinome iki 50 m., nes vietos tiek daug“ – pasakojo Winter. Atrodo, lietuivų bendruomenė prieš 100+ metų tikėjosi, kad lietuvių čia atvažiuos daug daugiau… Pakeliui atgal į klubą sutiktas miestelio istorikas – jau žinojęs Lietuvą, situaciją Ukrainoje ir t.t. – sakė, kad Osceola Milsas taip ir neatsigavo po 1929 m. Didžiosios depresijos. Tada užsidarė daug anglies kasyklų – ir nors vienerios veikia, Winter pajuokavo, kad „Pagrindinis miestelio uždarbis – social security mokėjimai“.

Su klubu atsisveikinome, gavome dovanų jo marškinėlius (su jau teisinga Lietuvos vėliava), o patys dovanojome „Tikslas – Amerika“ žemėlapį. Jau sukaupėme visai nemažą lietuvių klubų Amerikoje marškinėlių kolekciją. Kokie skirtingi tie klubai! Osceola Milso klubas, atrodo, sugebėjo pergyventi pačią lietuvybę ir net visus, kurie dar prisiminė, kas ta lietuvybė – kažkaip visgi išlaikydamas jos fragmentus, nes jau vien „Lithuanian Club“ pavadinimas įpareigoja domėtis ta šalimi.

Su Osceola Milso lietuvių klubo marškinėliais

Su Osceola Milso lietuvių klubo marškinėliais

„Rengiame ir koncertus“ – pasakojo Winter – „Lietuviai muzikantai neatvyksta, bet va, vis muzikuoja vienas JAV karys, jis ilgai tarnavo misijoje Lietuvoje, jam patinka Lietuva“. Winter nuomone, klubas veikia nuo dar seniau nei 1907 m. – tais metais jis tik oficialiai registruotas – bet ir 1907 m. įkūrimo data reikštų, kad tai vienas seniausių tebeveikiančių lietuvių klubų Amerikoje apskritai.

Važiavome į Naująjį Džersį, pakeliui dar stabteldami Istono lietuvių kapinėse, kurios nustebino dideliu paminklu kunigui Gaudinskui. 21 val. įsijungėme radijo stotį, kur tuo metu, antradienį, skamba lietuviška radijo valanda. Per radiją skambėjusios Virgilijos Noreikos dainos ir lietuvių orkestrai sudarė tokį keistą foną važiuojant kryptimi New York.

Prie paminklo kunigui Gaudinskui Istono lietuvių kapinėse

Prie paminklo kunigui Gaudinskui Istono lietuvių kapinėse

Atradimai ir praradimai Naujajame Džersyje

Iš visų valstijų, kurias tyrinėjome per „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas, Naujajame Džersyje tikriausiai buvo dar likę daugiausiai ką padaryti. Nes 2017 m. Naujasis Džersis buvo paskutinis maršrute – ir ne viskam liko laiko. 2018 m. dar grįžome prie Patersono bažnyčios. Galvojau grįžti ir 2021 m., kai praleidome savaitę Niujorke. Bet tada skyrėme didesnį dėmesį Niujorkui, Longailandui. Iš Niujorko Naująjį Džersį lankyti pernelyg nepatogu – juk būdamas Niujorke paprastai neturi automobilio. Tuo tarpu kai automobilį jau turi, norisi važiuoti toliau, ten, kur gal būsi tik tą vieną kartą – na, o Naujasis Džersis, atrodo, palauks, juk tai taip šalia Niujorko, per kurį dažniausiai skrendame į Ameriką, dar bus progų…

Šiemet pagaliau užpildėme visas spragas. Daug padėjo Emilija Sadonis, netyčia užsukusi į mano paskaitą dar šokių šventėje Filadelfijoje. Užkalbino po mišių, užsiminiau, kad Naujajame Džersyje dar noriu užeiti į Kernio lietuvių bažnyčios vidų (turėjau nuotraukų tik iš išorės), lietuvių kepyklą, bei kai kurias kitas vietas.

Elizabeto 'lietuvių' kepykla

Elizabeto ‘lietuvių’ kepykla

Emilija ėmėsi rimtai organizuoti mano apsilankymą: pakvietė pernakvoti, sudėliojo maršrutą nuo 7 val. ryto iki apie 4 val. vakaro. Įtraukė ir tokių vietų, apie kurias nežinojau: pavyzdžiui, lietuviškas kryžius, kurį Lietuvos Vyčiai 1996 m. pastatė Kearnio River Walk pasivaikščiojimo take.

Pavyko patekti ne tik į Kernio bažnyčią, bet ir į Niuarko bažnyčią bei Lietuvių laisvės salę, kuri, veikusi 1924-1980 m., dabar virtusi ispanakalbių sekmininkų bažnyčia. Nieko lietuviško ten nesitikėjau. Laisvės salėje (Liberty Hall), į kurią įleido pastorius, išties nieko ir neradau (tik „Šitas sietynas iš lietuvių laikų“, sakė pastorius, paskui jau pats mūsų klausinėjo „Kam reikėjo šito seifo?“; „Buvo lietuvių bankas“ – atsakė Emilija). Tiesa, Laisvės salės fasadą puošia užrašas Lithuanian Liberty Hall, iškaltas akmenyje. Užėjome ir į Elizabeto lietuvių kepyklą „Lithuanian Bakery“: tiesa, šeimininkai mus nustebino pasakę, kad jų šeima ne lietuvių, o lenkų kilmės, „Lithuanian“ tik pavadinimas (gamina visos Rytų Europos duonas).

Lietuvių Laisvės salė

Lietuvių Laisvės salė

Na, o Niuarko bažnyčioje, kur įleido tik portugališkai mokėjusi brazilė mergina, lietuvybės viduje buvo daugiau: lietuviškas užrašas ant stiklo, ant vieno kryžiaus. Aišku, kadaise buvo daugiau, bet reikalas tas, kad tikroji Niuarko lietuvių bažnyčia nugriauta po 1981 m. gaisro. Dabartinė bažnyčia – tai buvusi parapijos salė, į kurios rūsį anuomet perkeltos mišios. Ir jau ilgas laikas ten nevyksta ne tik lietuviškos mišios, bet net ir angliškos: dabar tai portugalų-brazilų teritorija. Todėl ir tikėjausi mažai ko. Iš tiesų, lietuviški simboliai, Vyčių himnas nutrinti, o Emilija Sadonis sakė, kad ir šiaip gražu ten niekad po to, kai prarado tikrą bažnyčią, nebuvo, kai atėjo laikas jai tuoktis, nors tuo metu priklausė Niuarko parapijai, pasirinko Kernio lietuvių bažnyčią.

Lietuviški užrašai Niuarko bažnyčioje

Lietuviški užrašai Niuarko bažnyčioje

Kernio bažnyčia dabar viena tvirčiausių Naujojo Džersio lietuvių atramų. Ji – oficialiai lietuviška (kabo užrašas „Lithuanian Church“), su lietuvišku kryžiumi greta, lietuviškais vitražais (Šiluvos Marija, Aušros Vartų Marija, lietuviški užrašai). Ir mišios ten vyksta kasdien – taip reta lietuvių parapijose. Tiesa, kaip pasakojo bažnyčion įleidusios seserys Dona Calcado ir Linda Reina, lankytojų nėra labai daug: sekmadieninėse mišiose apie 50, šeštadieninėse apie 30. Jos abi lietuvės, bet jos ne iš Kernio parapijos: kilo iš Šenandoriaus Pensilvanijoje. Didžiąją gyvenimo dalį Naujajame Džersyje priklausė ne lietuvių parapijai, tačiau jau bent keliolika metų važinėja į toliau nuo namų esančią Kernio lietuivų bažnyčią. Grįžo prie šaknų.

Lietuvos ir JAV vėliavos bei Aušros Vartų Marija Kernio bažnyčioje

Lietuvos ir JAV vėliavos bei Aušros Vartų Marija Kernio bažnyčioje

„Turėtų būti stipri Vyčių kuopa“ – pamaniau, juk pastatė du kryžius, ji aprašyta Vyčių šimtmečio almanache. Bet paklaustos apie Lietuvos Vyčius, ar nėra jų narės, seserys Dona Calcado ir Linda Reina tik tarstelėjo – „Lietuvos Vyčiai? Paskutinį kartą, kai girdėjau, tai buvo Lietuvos Vytis. Jis aktyvus, bet ir jis sensta“.

O kadaise visur aplink būta lietuvių rajono. Stabtelėjome Schuyler banke, kuris, pasak Emilijos Sadonis, įkurtas lietuvių. Jo vadovas ukrainietis su dideliu užsidegimu pasakojo, kaip, kai įsidarbino ten prieš kokiu 40 metų, visa valdyba buvo „lietuviai patriotai“. Dabar liko tik vienas toks ar keli: sutikome valdybos narį Bruce P. Kauffman, kuris, nors ir niekada gyvenime nebuvo Lietuvoje savo kilme labai domisi ir džiaugėsi „Tikslas – Amerika“ projektu. Bet dauguma banko klientų dabar irgi ne lietuviai – jų šalia beveik negyvena.

Lietuvių kryžius Kernyje, kurį parėmė ir Schuyler bankas

Lietuvių kryžius Kernyje, kurį parėmė ir Schuyler bankas

Daug kas pasikeitė ne į gerąją pusę net nuo 2017 m. Lietuviški kryžiai prie Kernio ir Niuarko bažnyčių tada buvo gražūs, tvarkingi, o dabar aplūžę: Niuarko nukryžiuotasis, pusė Kernio kryžiaus saulės guli ant žemės. „Norime suremontuoti“ – sakė seserys Dona Calcado ir Linda Reina – „Bet niekaip nerandame, kas mokėtų dirbti su lietuviškais kryžiais Naujajame Džersyje ar aplinkui. Gal žinote jūs?“. Pamėginau paklausinėti, gal pavyks – Tony Dambriūnas iš Niujorko minėjo, kad turi idėjų.

Kitose vietose jau net nebėra, kas stengtųsi. Lietuvių bendruomenės centras Kernyje po pandemijos taip ir nebeatvėrė durų – pastatas parduodamas. Vyčiai fasade blunka ir neaišku kiek dar liks. Bajonės lietuvių bažnyčią uždarė dar ~2016 m., bet 2017 m. apsidžiaugiau radęs ją „kaip po senovei“, atidarytą, su visais lietuviškais ženklais. Formaliai jau buvo tapusi Sirijos katalikų katedra, bet dar kabojo naudojimosi tvarka, kuri nustatė, kad ir Romos katalikai (lietuviai) turi teisę naudotis, plazdėjo trispalvė. Dabar į vidų nepatekome, ir išorėje sukaltos metalinės konstrukcijos užrašo „Lietuvių bažnyčia“ uždengimui. Lyg jau buvo uždengtas, dabar vėl atidengtas. Gal jau ir Sirijos katalikų katedra nebeveikia? Ar vyksta koks remontas, panaikinsiantis lietuviškas detales?

Jau uždarytas Lietuvių klubas Kernyje

Jau uždarytas Lietuvių klubas Kernyje

Viena tvirčiausių Naujojo Džersio lietuvybės tvirtovių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Elizabete irgi susvyravo. Pardavus kleboniją, teko perkelti kryžių – jis pastatytas prieš bažnyčią. Kur kas neramiau, kad, kai atvykome, bažnyčioje kelias savaites nevyko mišios – esą buvo nedidelis gaisras nuo elektros instaliacijos ir reiks remontuoti. Ech, kiek daug kartų toks „reiks remontuoti“ tapo pretekstu uždaryti ar nugriauti bažnyčią… Juk ir Niuarke buvo panašiai. Tikimės, Elizabete taip neatsitiks, antraip Kernio lietuvių bažnyčia liks paskutinis veikiantis lietuvių pastatas visoje valstijoje, kur kadaise buvo septynios lietuvių bažnyčios, eilė kitų institucijų…

Dabar kai kurių net vietos surasti beveik neįmanoma. Štai Džersi Sičio Šv. Onos bažnyčia, uždaryta prieš kokius 40 metų. Emilija Sadonis ten krikštyta, lankė ją vaikystėje (jau tada, tiesa, sakė, lietuviškos veiklos ten buvo mažai, rajonas prastas). Bet nuvažiavusi į vietą abejojo, kur tiksliai stovėjo bažnyčia, kur buvo jos ribos. Nes ten pasikeitę viskas! Nėra ne tik bažnyčios, bet ir visų aplinkinių daugiabučių. Gatvių tinklas – ir tas pasikeitęs. Nebegali tiesiog pažiūrėti senų nuotraukų (jų mačiau) ir galvoti – „va, bažnyčia stovėjo šioje vietoje, tarp tų dviejų pastatų“, nes tų dviejų pastatų irgi nebėr…

Su Emilija Sadonis vietoje, kur stovėjo jos vaikystės lietuvių bažnyčia

Su Emilija Sadonis vietoje, kur stovėjo jos vaikystės lietuvių bažnyčia

Liūdnoka, kad Naujajame Džersyje viskas juda šia kryptimi. Juk tai ne koks Pensilvanijos užkampis – tai yra Niujorko priemiesčiai. Ten pilna lietuvių, jų palikuonių, trečiabangių imigrantų. Veikia net dvi lituanistinės mokyklos. Tik dabar jos veikia nelietuvių pastatuose. „Savo įsūnį dar vesdavau į mokyklą Elizabeto bažnyčios rūsyje“ – pasakojo Emilija – „Bet dabar ta mokykla veikia lenkų parapijoje“. Kita Naujojo Džersio lituanistinė mokykla veikia estų namuose.

Dėl įvairių priežasčių, atrodo, Naujajame Džersyje, priešingai nei Niujorke, Filadelfijoje, Bostone ar Baltimorėje, „gyva lietuvybė“ beveik neperėmė pirmosios bangos sukurtų lietuviškų salų ir daugelis jų skęsta ar jau nuskendo… Bet dar liko daug ką pamatyti ir Naujasis Džersis vis dar – tarp dešimties stipriausių JAV valstijų lietuviško paveldo vietų prasme.

Su Kernio lietuvių bažnyčios parapijietėmis persifotografuojame dokumentus

Su Kernio lietuvių bažnyčios parapijietėmis persifotografuojame dokumentus

Kiek lietuvių praėjo pro Naujojo Džersio taukinių stotį, esančią krante prie Ellis Island: visa „pirmoji banga“ ten atplaukdavo iš Europos, tada, jei JAV juos priimdavo, sėsdavo į traukinius toje stotyje ir lėkdavo į turtingesnius, bet sunkius naujuosuius gyvenimus Pensilvanijos anglies regione ar pramoniniuose rytų ir Vidurio Vakarų JAV miestuose… Dabar ta traukinių stotis irgi apleista, užaugusi žolėm. Imigrantų srautai į JAV dabar visai iš kitur ir per kitur…

O mes išskridome ieškoti lietuviškų vietų pačiuose tolimiausiuose kraštuose JAV ir Kanadoje iki šiol: Edmontone ir Aliaskoje.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas nuo Pitsburgo iki Naujojo Džersio:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Pitsburge aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Osceola Milse aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Naujajame Džersyje aprašas

 

Į šiaurę! (Alberta ir Aliaska)


Ketvirta dalis – apie tolimiausias Šiaurės Amerikos lietuviškas vietas, nuo lietuvių namų šiauriausiame Kanados didmiestyje Edmontone iki naujojo lietuvių muziejaus Aliaskoje. Ir tyrimas, ar tikrai Vilna miestelis Albertoje pavadintas Vilniaus garbei?

Popierinėje „Tikslas – Amerika“ žemėlapio versijoje pats šiauriausias pažymėtas taškas – ir šiauriausia istorinė lietuvių bendruomenė Amerikoje – yra Edmontone, Kanados Albertos provincijos prerijose, kur žiemą temperatūra krenta žemiau -40 C

Tačiau lietuviško paveldo vietų yra ir šiauriau. Ir naujų, tokių kaip 2021 m. duris atvėręs Aliaskos lietuvių muziejus. Ir senų, paskendusių praeities miglose, vietų, kaip esą lietuvių garbei pavadintos vietos Aliaskoje ar esą Vilniaus garbei pavadintas kaimas Kanados prerijose.

„Lietuviškoji šiaurė“ buvo gerokai per toli nuo „Tikslas – Amerika“ ekspedicijų kelių, kad aplankyčiau ją tada. Šiemet pagaliau atsirado galimybė aplankyti šias šiauriausias lietuviško paveldo vietas.

Banfo nacionaliniame parke

Prie nuostabių Kanados peizažų

Ar Vilna kaimas pavadintas Vilniaus garbei?

Nusileidus Edmontone, lygios iki horizonto Kanados prerijos pasitiko nuostabiomis spalvomis – geltoni ir mėlyni žiedai, ryškūs lėti saulėlydžiai – negalvojau, kad ūkiai gali būti tokie gražūs.

Kažkur ten, prerijų gilumoj, dar 2 val. kelio nuo Edmontono, buvo pats pirmasis mūsų tikslas. Vilna. Internetas pilnas teiginių, esą kaimas pavadintas Vilniaus, Lietuvos sostinės, garbei. Bėda ta, kad niekur neparašytas tų teiginių šaltinis, o internete taip jau būna: kažkas kažką išsigalvoja, parašo, kiti perrašo, žiūrėk, jau šimte ar tūkstantyje tinklapių parašyta ta pati netiesa, paskui jau net knygose ją spausdina ir visiems atrodo „tiesa, nes gi visur taip rašo“. Nenoriu „Gabalėlių Lietuvos“ įtraukti į tokias „klaidingos informacijos skleidimo grandines“, noriu rašyti, kas pagrįsta tvirtais įrodymais.

Stabtelėjome pasigerėti spalvingu Albertos prerijų saulėlydžiu

Stabtelėjome pasigerėti spalvingu Albertos prerijų saulėlydžiu

Įtariu, teiginį apie pavadinimo kilmę kiti pasigavo iš 250 gyventojų kaimo savivaldybės tinklapio. Ten rašoma, esą miestelio pavadinimas pasirinktas pirmųjų naujakurių pagal Vilniaus miestą Lietuvoje ir ukrainietišką žodį „Vilna“, reiškiantį „taika“. Skambėtų labai simboliškai – ypač šiais laikais – bet ukrainiečių kalboje žodis „Vilna“ reiškia ką kitą. Jis reiškia „Laisva“. Tai, tiesa, irgi logiškas pavadinimas (ir pačioje Ukrainoje, Čerkasų srityje, yra taip besivadinantis kaimas), bet tokia klaida iš karto pasėja abejonių visa tinklapyje skelbiama informacija.

Savivaldybės tinklapyje randu ir informaciją apie dviejų tomų knygą „Vilna of the Yeasteryear“, parašytą apie kaimą, „pilną senų nuotraukų ir dokumentų“. Tikiu, kad atsakymas bus ten, o kur geriausia ją rasti, nei pačiame kaime?

Važiuojam per Albertą

Važiuojam per Albertą

Atvažiuojame į Vilną. Pasitinka šūkiai apie „Didžiausius pasaulyje grybus“. Kanados prerijos pilnos tokių dalykų: kiekvienas kaimas nori kažkuo didžiuotis. Didžiausių pasaulyje grybų skulptūra man priminė kokio vaikų darželio kiemo dekoracijas… Kaimas menkas. Daug kas nebeveikia – pavyzdžiui, po COVID nebeliko viešbučio. Tiesa, vis tiek ten visko gerokai daugiau nei tikėtumeis 250 gyv. kaime: mokykla, senelių namai, klinika ir t.t. Tiesiog, Vilna aptarnauja ištisą prerijų regioną, kur ūkininkai gyvena savo vienkiemiuose. Vilniaus centrinė gatvė alsuoja tokia „laukinių vakarų dvasia“, pastatai primena vesternus.

Įvažiavimas į Vilna

Įvažiavimas į Vilna

Deja, Vilnos savivaldybė, kur tikėjomės gauti knygą, penktadieniais nedirba. Tačiau atvertos senienų krautuvės durys, o ant jos prekystalio – „Vilna of the Yeasteryears“ knyga! 82 m. amžiaus parduotuvės šeimininkas pasakoja grįžęs Vilnon praleisti pensijos, jo seneliai čia atvyko ~1910 m., jie ukrainiečiai. Tada Kanada imigrantams prerijose dalino žemę iš esmės nemokamai – reikėjo tik mėn. per metus ten gyventi, ūkininkauti. Iki šiol 9,3% Albertos gyventojų – ukrainiečių kilmės ir iš prerijų šen bei ten stypso cerkvių kupolai. Dabar viskas Vilnoje nyksta: bažnyčia užsidarė, geležinkelis, nuo kurio kadaise prasidėjo miestelis, nurinktas, jaunimas išvažiavo ir tik į kaimo šimtmečio šventę gal dalis trumpam grįš.

Vartau knygą, kuri surinkta iš Vilnos gyventojų pasakojimų. Deja, apie pavadinimą rašo labai trumpai: „Pavadinta Vilna miesto Lenkijoje garbei“. Vėlgi, rodytų į Vilnių, nes Vilna buvo rusiškas Vilniaus pavadinimas tuo metu (o Vilnių valdė Rusijos Imperija), gi kam – Lietuvai ar Lenkijai – turėtų priklausyti Vilnius dar keliasdešimt metų po to vyko ginčas. Bet kokie to įrodymai? Dokumentų nėra. Sutiktų vietinių nuomonės išsiskiria – kas žino, kad „pavadinta Vilniaus garbei, nes savivaldybės tinklapy taip rašo“, kiti sako „pavadinta Vina kaimo Lenkijoje garbei“ ar pan.

Su vietos sendaikčių krautuvės šeimininku gilinamės į Vilna istoriją

Su vietos sendaikčių krautuvės šeimininku gilinamės į Vilna istoriją

Didžioji „Vilna of the Yesteryear“ dalis pasakoja visų kaimo giminių ir pastatų istorijas. Svarbu: jei būta lietuvių ar bent Lietuvos lenkų, tikimybė, kad Vilna vadintųsi Vilniaus garbei didėja keliariopai. Deja. Dauguma kolonistų – kaip ir didžiojoje Albertos dlayje – ukrainiečiai. Yra pavienių švedų, danų, lenkų (bet ne iš Vilniaus krašto), slovakų ir kitų šeimų. Bet sąsajos su Lietuva nematau. „Tai iš kur tas teiginys savivaldybės puslapyje?“ – klausiu senienų krautuvės savininko. Pasiūlo kreiptis į kaimo merą, kuris yra ir gretimos parduotuvės pardavėjas.

Gana jaunas meras Leroy Kunyk labai susidomi mūsų vizitu, jam ir pačiam pasidaro įdomu išsiaiškinti miesto vardo kilmę, apie kurią gal nė nesusimąstė. Pažada dar parašyt, bet nieko nežino. Tyrimas tęsiasi, tačiau kol kas, atrodo, viskas linksta link to, kad „Vilna“ pavadinta pagal ukrainietišką žodį „Laisva“. Šiai teorijai pritarė ir Kanados lietuvis antropologas Laimonas Briedis, tyrinėjęs Vilniaus santykius su kitataučiais, su kuriuo susirašiau. Jo nuomone, galbūt klaidinga sąsaja su Vilniumi atsirado dėl to, kad tada, kai Vilna gavo savo pavadinimą, Vilnius kaip tik figūravo pasaulio spaudoje: juk 1920 m. jį užėmė lenkai.

Vilna vaizdas. Istorinė pulo salė tebeveikia, viešbutis - nebe

Vilna vaizdas. Istorinė pulo salė tebeveikia, viešbutis – nebe

Beje, Albertoje buvo įprasta, kad imigrantai-kolonistai ~1900 m. kūrė savo kaimus tautiniu pagrindu. Yra daugybė ukrainiečių kaimų, vokiečių kaimai, švedų kaimai, žydų kaimai, rumunų kaimai, net trys islandų, kurių ir šiandien tėvynėje tegyvena 300 000, kaimai. Visi norėjo „laisvos“ žemės. Bet nėra nė vieno lietuvių kaimo. Tai man lieka tokia paslaptis: kaip lietuviai, tokia ūkininkų tauta, nepažinojusi miestų, visiškai nesinaudojo galimybėmis ūkininkauti emigravę svetur – priešingai nei ukrainiečiai ar kiti. Su vos keliom išimtim (Delhajus prie Toronto, Kasteris Mičigane) JAV ir Kanadoje emigravę lietuviai tik trokšdavo kaip įmanoma greičiau pamiršti žemės ūkį ir dirbti vien kasyklose ar gamyklose.

Edmontono lietuvių namai transformuojasi į koplyčią

Pagrindinis mūsų „leituviškas“ tikslas Albertoje buvo Edmontono lietuvių namai. Dar vienas simbolinis „Tikslas – Amerika“ finišas. Paskutiniai Šiaurės Amerikos tikrai lietuviški lietuvių namai, kur dar nebuvome buvę. Dar turbūt liko vienas-kitas neaplankytas „Lithuanian Club“ besivadinantis pastatas, kur vos viena kita vėliava ar Vytis primena organizacijos istoriją – bet ne toks, kur viskas būtų lietuviškai, daugelis narių mokėtų lietuviškai.

Iš išorės Edmontono lietuvių namai atrodo kaip gyvenamasis namas – išskyrus užrašą „LIETUVIU NAMAI“, Gedmino stulpus, kryžių. Bet vidus nustebino erdvumu ir modernumu (yra net liftas). Ir universalumu: atkėlus galinę sieną, pramoginė lietuivų namų salė staiga virto koplyčia. Anapus pakeliamos sienos slepiasi altorius! Todėl oficialiai jie vadinasi „Edmontono lietuivų namai-koplyčia“. Nedidelė Edmontono dipukų bendruomenė ~1953 m. svarstė, statyti bažnyčią ar lietuvių namus – pasirinko tokį variantą. Ir atsilaikė geriau, nei ne viena bažnyčia: pavyzdžiui, Vinipego lietuvių bažnyčia uždaryta, o Edmontone iki šiol laikomos mišios, tiesa, nebe lietuvio kunigo.

Edmontono lietuvių namai

Edmontono lietuvių namai

Kaip pasakojo Edmontono lietuvių namų kūrėjų dukra Nijolė Karosaitė Korris. Edmontonas tapo ir pasaulietinių lietuvių renginių centru visoje Albertoje. Nors Kalgaryje dabar lietuvių daugiau (daug trečiabangių), ten renginiams reikia nuomotis salę, todėl, tarkime, atlikėjai iš Lietuvos atvyksta į Edmontoną, ir Kalgario lietuviai važiuoja 300 km jų pasiklausyti ten, Lietuvių namuose.

Nors Sonata Tenienė kalbėjo, kad vėl reiktų tokio koncerto, prašė patarimų ką pasikviesti iš Lietuvos, kol kas mūsų pasakojimas buvo pats pirmasis toks renginys po pandemijos. Esu įpratęs, kad „tolimųjų Vakarų“ lietuvių bendruomenėse JAV vyrauja trečiabangiai, todėl pristatymai vyksta lietuvių kalba. Tad nustebau, kai Edmontone pamačiau atėjusių ir nemažai anglakalbių. Apie lietuvišką paveldą tad kalbėjau angliškai, nors bendruomenė tokia įvairi: galbūt buvo ir naujų imigrantų, kurie anglišką pasakojimą ne visai gerai suprato… Paskutinė didesnė imigracijos bangelė į Edmontoną, mums sakė, buvo 2012 m. Tiesa, daugelis naujesniųjų imigrantų atvyksta nebe tiesiai iš Lietuvos: iš Lietuvos keliauja „pramintais takais“ į kokį Londoną, o jau iš ten keliauja anglų pramintais takais į Kanadą, Australiją, Dubajų ar dar kur. Alberta viena paprasčiausių vietų Kanadoje imigruoti.

Prie Edmontono Lietuvių namų

Prie Edmontono Lietuvių namų

Nufotografavome lietuvių namų detales, padarėme videoįrašus iš drono ir leidomės per Albertą. Ten tikrai nuostabu – kalnai, kloniai, žydri žydri ežerai, balti ledynai, pilkos ledyninės upės, aukšti aštrūs kalnai ir gyvūnai – nuo švilpikų iki bizonų, nuo elnių iki meškų. Negalvojau, kad gali būti tokios žavios lygumos – o Banfo ir Džasperio kalnai išvis stebuklingi. Visur pilna naftos gręžinių – pagal naftos atsargas Alberta lenkia daugelį valstybių, net visą Rusiją.

Maligne ežeras. Vieta, kur išleidžia ežero kruizai

Džasperio nacionaliniame parke

Ar tikrai Vankuveryje – nieko lietuviško?

Vankuveris turėjo būti tik tranzitinė stotelė: atvykę iš Edmontono, turėjome praleisti ten naktį ir kitą dieną plaukti į Aliaską. Nes Vankuveryje lietuvių bažnyčių, namų, kapinių, paminklų ir kito, ką žymime „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje, nėra.

Bet, perskaičiusi apie mūsų pasirodymą Edmontone Kanados lietuvių portale „Tėviškės žiburiai“, susisiekė Kristina Jaugelis. Sakė, jau seniai sekanti „Gabalėlių Lietuvos“ „Instagram“ paskyrą ir norėjo paklausti, ar kada atvyksim į Vankuverį? Pasakiau, kad neužilgo būsim, deja, apie lietuviškas vietas Vankuveryje nežinome. Pasiūlė vis tiek būtinai susitikti, nes bendruomenė labai aktyvi.

Su Kristina Jaugelis Vankuveryje

Su Kristina Jaugelis Vankuveryje

Pasitikusi oro uoste, nuvežė mus pas Birutę Macijauskas, vieną vyriausių ir daug žinančių Vankuverio lietuvių. Ji pasakojo, kad lietuvių namų ar bažnyčios Vankuveryje neatsirado iš dalies ir dėl to, kad savo sodybą lietuviškoms veikloms paskolindavo jos tėvai: ten susirinkdavo ir 100 lietuvių. Dabar to nėra, dabar lietuviai renginiams turi nuomotis estų namus. Gal todėl tų tradicinių renginių „viduje“ nėra tiek daug, kaip kitur, o viena aktyviausių Vankuverio lietuvių grupių yra Britų Kolumbijos žygeiviai – jie tiesiog kartu vaikštinėja, važinėja dviračiais ar plaukia baidarėmis po atvirą gamtą, kuri ten tikrai nuostabi ir nemokama.

Vankuverio lietuvių skaičiai augo palaipsniui. Atvykusių ten tiesiai po Antrojo pasaulinio karo, kaip Macijauskų šeima, būta nedaug. Daugiau kas vėliau atvyko iš kitų Kanados vietų: Kristinos Jaugelis tėvai persikėlė iš Kvebeko. Kaip sakė Algis Jaugelis, ten jis visada jautėsi svetimas nuo vietos prancūzakalbių, o į valdžią atėjus prancūzų separatistams, kaip ir daug Monrealio lietuvių, traukėsi į vakarus, kur pagaliau pasijuto „savas kaip namie“.

Lietuvės įrašas Britų Kolumbijos sporto Hall of Fame

Lietuvės įrašas Britų Kolumbijos sporto Hall of Fame

O didelė dalis, kaip pasakojo Kristina, išvis ten laikinai. Kanada siūlo patogias „laikinas vizas“ darbui ir keliavimui (metams ir pan.). Jos populiarios tarp tų, kurie nori pasidžiaugti Kanados gamta ir judėti toliau. Tiesa, tokie jauni „laikini Vankuverio lietuviai“ mažai dalyvauja lietuviškoje veikloje: jie ir taip grįš į Lietuvą ar persikels dar kur. Gal tik Rusijos invazija į Ukrainą suvienijo: į paramos Ukrainai renginius renkasi patys įvairiausi Vankuverio lietuviai.

Sutikome ir ne vieną buvusį Čikagos lietuvį „trečiabangį“. Štai viena buvusi Čikagos lietuvė pasakojo, kad jos tėvas buvo Romo Kalantos draugas, bet ji labai nustebo iš mūsų išgirdusi, kad Čikagoje Romui Kalantai yra paminklas. Iš viso nežinojo, kad Čikagoje yra tokios Šv. Kazimiero lietuvių kapinės! Tikrai svarbu skleisti žinią apie lietuvių paveldą Amerikoje: jis įdomus daug kam, bet jei žmogus nė neįsivaizduoja, kad tokie dalykai yra, tai nė nežinos, kad turėtų tuo domėtis ar klausinėti – ir nebent netyčia išgirs.

Prie indėnų totemų Vankuveryje

Prie indėnų totemų Vankuveryje

Vėliau, jau plaukdami laivu iš Vankuverio į Aliaską, sutikome amerikiečių šeimą. Pasakius, kad esame iš Lietuvos, prima reakcija buvo „Mes gyvenome lietuvių svečių namuose Kenebunkporte“. Atrodo, ten ir sužinojo apie Lietuvą.

Vankuveris neabejotinai – vienas gražiausių Kanados miestų, tiesa, ne tiek architektūra (ji čia gana paprasta), o kalnų vaizdais fone, įlankomis, sąsiauriais. Niekur nemačiau tiek hidroplanų, nuolat kylančių ir besileidžiančių, kiek Vankuveryje. Po tuščio Edmontono, kur net per piko valandas gatvėse mažai automobilių, Vankuveris atrodė tikras didmiestis.

Prie Vankuverio hidroplanų. Tolumoje - kalnai

Prie Vankuverio hidroplanų. Tolumoje – kalnai

Tiesa, ryte prieš lipdamas į laivą, turėjau ir nemalonų incidentą – sulaukiau narkomano smūgio iš nugaros į galvą. Gal bandė atimti telefoną, kurį kaip tik buvau išsitraukęs. Laimė, jo judesiai nebuvo koordinuoti ir pikti kėslai jam nepavyko, o ir smūgis beveik pro šalį, tik nugarą ir ausį kabino. Bet narkomanų aplinkui ten buvo daug, kai kurie rėkė ant praeivių. Kaip vėliau išsiaiškinau, tame istoriniame „Pennsylvania“ viešbutyje, prie kurio tai atsitiko, dabar veikia punktas, kur narkomanai gali „legaliai ir saugiai“ leistis narkotikus. Kanados aukščiausiasis teismas neleido provincijos valdžiai jo uždaryti, nes „nėra įrodymų, kad dėl jo blogėja kriminogeninė padėtis“…

Na, pirmas toks incidentas Šiaurės Amerikoje (Pietų Ameirkoje esu nukentėjęs nuo plėšikų) – matyt, po 5 metų ekspedicijų po istorinius JAV lietuvių rajonus – kurie dabar dažniausiai visokie „getai“ – ne toks ir blogas rezultatas.

Šioje vietoje prie manęs prisikabino

Šioje vietoje Vankuveryje prie manęs prisikabino

Aliaskoje – lietuvio garbei pavadinti kalnai ir lietuvių muziejus

Aliaskos Mažasis Lietuvos muziejus įkurtas tik 2021 m. – bet jo garsas jau nuskambėjo per pasaulį. Įvedus jo pavadinimą ar šeimininkės Svajos Worthington – į Aliaską prieš dešimtmečius gyventi persikėlusios dipukės – vardą į Google iššoka dešimtys straipsnių iš Aliaskos, JAV, Lietuvos portalų. Kitur lietuvišką paveldą mums tenka traukti iš užmaršties miglų, o čia jau šiais pačiais 20222 metais iki mūsų Aliaskos lietuvių muziejų aplankė ne vienas pažįstamas keliautojas iš Lietuvos. Na, „Tikslas – Amerika“ žemėlapis nebūtų pilnas be tokios vietos!

Į Aliaską plaukėme kruiziniu laivu, stodami įvairiuose pakelės uostuose – amerikietiškoje valstijos sostinėje Džune, indėniškoje Hunoje, rusų išplėtotoje Sitkoje, aukso karštinės laikų Skagvėjuje, kol pagaliau atplaukėme į Siuardą palei Kenajaus ledynus, ir iš ten autobusu nuvykome iki didžiausio valstijos miesto – Ankoridžo. Maloniai pasitiko Carole Anderson – gryna lietuvė, pirmabangių palikuonė, palaimintojo Jurgio Matulaičio dukterėčia, besidominti savo kilme, o kitą rytą su Svaja jau važiavome į jos muziejų.

Vėjuotame priekiniame laivo denyje

Vėjuotame priekiniame laivo denyje

Kaip pasakojo Svaja, muziejaus ji iš pradžių neplanavo. Tiesiog surinko įvairius šeimos – savo dipukų tėvų – daiktus ir ketino padėti į sandėliuką. Bet tuomet pagalvojo, kad tai galėtų būti įdomu žmonėms: juk jos senelis buvo smetoninės Lietuvos teisingumo ministras Stasys Šilinigas, 20 metų praleidęs sovietiniuose gulaguose, giminėje buvo daugiau tremtinių. Jos šeimos istorija atspindi Lietuvos istoriją. Tad Svaja nupirko nedidelį namelį, ten sunešė tuos daiktus – nuo lagamino, su kuriuo tėvai bėgo į Vokietiją, iki tėvų paveikslų – pridėjo papildomų su Lietuva susijusių daiktų, atspausdino žemėlapių – ir padarė tikrai gerą muziejų, kuriam paskutinius svarbiausius štrichus suteikia ji pati, pasitikdama kiekvieną lankytoją ir papasakodama apie Lietuvą ir Lietuvos istoriją per eksponatus ir savo giminės patirtis. Sakė, kasdien ateina po vieną ar kelis lankytojus, pakilo susidomėjimas ir tarp lietuvių kilmės neturinčiųjų – ypač po Ukrainos karo pradžios. Labai svarbu šviesti amerikiečius apie Lietuvos padėtį ir Svaja tą daro puikiai, turi ir ateities planų – jau nupirko namelį lietuvių paveikslų galerijai. Svaja puikiai moka bendrauti su žiniasklaida – tą supratau ir imdamas iš jos interviu: ji kalbėjo trumpai, bet įdomiai, apie esmę.

Aliaskos mažasis lietuvių muziejus

Aliaskos mažasis lietuvių muziejus

Beje, esu pastebėjęs tokią tendenciją: žmonės, daugiausiai Amerikoje darantys dėl lietuvių paveldo, neretai neturi ar turi mažai vaikų: juk savanorystei reikia laiko. Svaja čia išimtis – ji išaugino septynis vaikus, visi lietuviškais vardais (vyras nelietuvis leido taip vadinti su ta sąlyga, kad galės juos ištarti). Vieno sūnaus namą Ankoridže pravažiavome – jis dekoruotas Gedimino stulpais. Svaja turi aštuoniolika anūkų ir jau du proanūkius.

Svaja suorganizavo „Tikslas – Amerika“ pasakojimą vietos universitete. Nustebau, kai paklausiau atėjusiųjų, iš kokios bangos jie yra – kokia pusė pakėlė rankas, kad iš pirmos bangos, vienintelė Svaja – kad iš dipukų, o likę atėjusieji, pasirodo, išvis ne lietuvių kilmės: bet tarp jų buvo nemažai keliautojų, kuriems apskritai patinka tokios ekspedicijos. Na, nemylintys egzotikos tikriausiai Aliaskos nesirenka!

Pasakojimo Aliaskoje metu. Ekrane - Valančiaus gatvė Arizonoje, kurią lankėme 2021 m.

Pasakojimo Aliaskoje metu. Ekrane – Valančiaus gatvė Arizonoje, kurią lankėme 2021 m.

Pirmabangių istorijų Aliaskoje gali būti ir daugiau. Katmajaus nacionaliniame parke yra Walatka Mountains kalnai, pavadinti John Walatka garbei. Yra ten ir Roy Fure trobelė – Roy Fure sakydavo esąs gimęs Lietuvoje; nesėkmingai bandė gauti Aliaskoje žemės (kai ji dalinta visiems apsigyvenusiems nemokamai), bet negavo, nes nebuvo JAV pilietis. Dabar Roy Fure trobelėje apsistoja žygeiviai – ji yra 50 km nuo artimiausio kelio, tad žygiuoti reikia daug. Gal galima atskristi lėktuvu – kas 50-as Aliaskos gyventojas turi piloto licenciją, ir ne vienas sutiktas lietuvis ten pilotuoja, skraido privačiais lėktuvais. Pavyzdžiui, į savo nuosavą namą kaime. Aliaska didžiulė, į daugumą jos kaimų nė neveda keliai. Carole Anderson net pasakojo, kaip pateko į aviakatastrofą.

Aliaskos gamtos vaizdas

Laukinė Aliaskos gamta

Aišku, aplankyti vieną Roy Fure trobelę privačiu lėktuvu tikriausiai kainuotų panašiai, kiek gera pusė 2017 m. ekspedicijos ir kokių 150 lietuviškų vietų JAV rytuose dokumentavimas. Tad bent kol kas šią galimybę praleidau: kažin, ar toje trobelėje rasčiau daugiau atsakymų.

John Walatka irgi buvo pilotas – tai neabejotina. Bet ar tikrai lietuvis? Su Roy Fure trobele ir su Waltakos kalnais kaip ir su Albertos Vilna – reikia tikrinti. Gal kam nors tiesiog „Walatka“ pasirodė lietuviška pavardė ir jis sugalvojo, kad jis buvo iš Lietuvos, ir legenda paplito? Bet juk tai gali būti ir lenkiškos pavardės „Walatkiewicz“ trumpinimas. Reikėjo rasti platesnę Walaktka šeimos istoriją. Nors pasakojimo Ankoridže metu niekas neatsiliepė, pavyko greičiau, nei tikėjausi. „Facebook“ greitai pavyko rasti Betsy Walatka – John Walatka anūkę. Ji papasakojo, kad Walatka kalnais jau domėjosi toks architektas iš Kauno Robertas Čerškus, jis sudarė ir jos šeimos genealogiją. Robertas paaiškino, kad John Walatka tėvas buvo lietuvis, o mama – ne, jis gimė jau JAV. Sakė, kad lietuvių garbei pavadinti kalnai yra jam artima tema – mat iš jo giminės kilęs Jonas Čerskis, kurio garbei pavadintas kalnagūbris Rusijos tolimuosiuose rytuose. Įdomios pažintys visai netyčia.

Prie vieno Aliaskos ledynų Kenajaus nacionaliniame parke

Prie vieno Aliaskos ledynų Kenajaus nacionaliniame parke

Su Roy Fure sunkiau. Jo vardas nei lietuviškas, nei litvakiškas, nei kokios kitos Lietuvoje gyvenančios tautybės vardas. Gal pasikeitė nuvykęs įį Ameriką? Žinote ką nors tiksliau? Gal tai jūsų giminės ar jūsų tėvai, seneliai juos pažinojo? Rašykite augustinas.zemaitis@gmail.com .

Kol didžioji Amerikos ir Europos dalis galavos nuo karščio, Aliaskos vasara atrodė tarsi Lietuvos ruduo, o paskui rugpjūtį atsikėlę pro langą netgi išvydome viską užsnigta!

Rugpjūčio rytas Denalio parke - ir ne, tai nėra aukštikalnės, tai arti jūros lygio

Rugpjūčio rytas Denalio parke – ir ne, tai nėra aukštikalnės, tai arti jūros lygio

Iš Ankoridžo traukiniais pajudėjome dar į šiaurę – pro Denalio kalną, aukščiausią Šiaurės Amerikoje, iki Feirbankso, iš kurio skridome atgal į šilumą, Niujorką ir Pensilvaniją, kur laukė Lietuvių dienos – seniausias Amerikoje kasmetinis etninis renginys.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas nuo Pitsburgo iki Naujojo Džersio:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Albertoje aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Aliaskoje aprašas

 

Pensilvanijos lietuvių dienos


Penkta dalis – apie Pensilvanijos lietuvių dienas, nuo 1914 m. vykstantį seniausią kasmetinį etininį renginį JAV, kurį šiemet aplankė Augustinas ir Aistė iš Lietuvos. Kaip Pensilvanijos lietuvių dienos atrodo akimis žmonių, atvykusių iš Lietuvos šiandien? Kas ten lankosi? Juk Pensilvanijos anglies regiono lietuviai šiandien – lietuvių imigrantų proanūkiai ar proproanūkiai.

Neįsivaizdavau, ką rasiu Pensilvanijos lietuvių dienose.

Žinojau, kad tai pirmabangių šventė. Paskutinė tikrai tokia. Pasak jos organizatorių, seniausias kasmetinis tautinis renginys JAV apskritai: nenutrūko nė per pasaulinius karus, nė per COVID. Šiemet vyko 109-ąjį kartą. Iš tiesų nepavyko suga lvoti ilgiau vykstančio renginio…

Pirmabangių šventėse nebuvau buvęs. Tiesą pasakius, dar nebuvau gimęs, kai daugelis jų arba išnyko, arba buvo perimtos dipukų, arba prarado ryšį su lietuvybe.

Pensilvanijos lietuvių dienų dipukai ar trečiabangiai negalėjo perimti, nes jų ten – angliakasių rajone – iš esmės nebuvo. Anglies pramonė taip ir galutinai neatsigavo po 1929 m. didžiosios depresijos smūgio ir visi regiono miesteliai, XIX a. pabaigoje sukurti, nuo to laiko tik traukėsi, prarado pusę, tris ketvirčius ir daugiau žmonių.

Mažosios Lietuvos atminimo lenta Šenandoriuje

Mažosios Lietuvos atminimo lenta Šenandoriuje

Ir Pensilvanijos lietuvių dienos neišnyko todėl, kad pirmabangių ten buvo *šitiek* daug. Apie 100 000 prieš 100 metų ten dirbo šachtose ar gyveno aplink. Skuikilo apygarda iki šiol – lietuviškiausia JAV (5,1% žmonių – lietuvių kilmės), kai kuriuose miestuose čia lietuviai sudaro ir virš 10% ar net 20% gyventojų. Nors masinė imigracija čia baigėsi prieš daugiau nei 100 metų, dar pilna „grynakraujų lietuvių“, kurių ir seneliai, ir tėvai susipažino keliasdešimtyje regiono lietuvių parapijų ir kūrė lietuviškas šeimas.

Bet kiek Pensilvanijos lietuvių dienos dar lietuviškos? O gal tai – tik pavadinimas, kaip Osceola Milso lietuvių klubo, apie kurį jau rašiau praeitoje dalyje?

Prie Šamokino lietuvių klubo

Prie Šamokino lietuvių klubo

Pensilvanijos anglies regione lietuviškos istorijos ieškoti toli nereikia. Nuo stulpų pasitinka veteranų nuotraukos – ir tarp jų gausu lietuviškų pavardžių. Kas keliolika mylių stojame filmuoti lietuvių bažnyčios (veikiančios ar ne), lietuvių kapinių: iš viso jų Anglies regione apie 40! 2017 m., kai Anglies regione lankėmės pirmą kartą, dar nefilmuodavome, reikia videokadrų „Youtube“ kanalui „Gabalėliai Lietuvos“… Ties Žirardviliu išvystu ir pirmą prie namo plazdančią Lietuvos vėliavą, prie Šenandoriaus pamatau dar kelias.

Prie namo su trispalve Žirardvilyje

Prie namo su trispalve Žirardvilyje

Lietuvių dienos per 109 metus liko lietuviškos!

Lakewood parkas, kur vyksta Lietuvių dienos, neprimena kokio istorinio lietuvių klubo. Viskas ten nauja: vestuvių šventėms pritaikytas pastatas, gyvenamieji nameliai. Vieta nepriklauso lietuviams. „Bet tai istorinė mums vieta“ – pasakojo lietuvių dienas daug dešimtmečių lankanti Lušų šeimyna – „Čia, Lakewood parke, lietuvių dienos vyko dar tarpukariu. Čia anksčiau buvo atrakcionų parkas. Vėliau, apie 1984 m., jis užvėrė duris, tapo apleistas, Lietuvių dienos nerado vietos: buvo ir prekybos centre, ir Frakvilio lietuvių parapijos salėje. Dabar, po COVID, vėl grįžome į senąją vietą, nes čia įkurtas šitas švenčių kompleksas“.

Taip. Lietuvių dienos liko lietuviškos – ypač kelių šeimų, tokių kaip Domalakai, Lušai, dėka.

Šventė prasidėjo JAV ir Lietuvos vėliavų įnešimu, himnais, vedėjas – ir vadovas – Paul Domalakes savo kalbose nuolat minėjo Lietuvos istoriją, palei ežerą buvo įsikūrusi antisovietinių partizanų stovykla ir net pasaka vaikams užimti buvo Jūratė ir Kastytis. Aišku, angliškai. Kalba Anglies regione išsilaikė labai ilgai, kokius 100 metų nuo imigracijos pradžios lietuvių kalba vyravo (~1869-1969 m.), bet dabar jau tik su vienu pirmabangių palikuoniu galėjau palaikyti rimtesnį lietuvišką pokalbį (įdomu, kad jam, Alfonsui Čaplauskui – 43 metai, kalbos išmoko iš senelio, nes tėvas nemoka).

Lietuvių dienos turėjome staliuką, taip pat pasakojimą apie lietuvių paveldą, sulaukėme ne vieno žmogaus, turėjusio ką papasakoti apie papildomas lietuviškas vietas ar istorijas regione. Bet ne ką mažiau dėmesio sulaukėme ir tiesiog dėl to, kad… mokame lietuviškai. Eiliniai žmonės mūsų prašė išversti visokius senelių ar prosenelių iš Lietuvos gautus laiškelius, o Mahanojaus Historical Society – iki 1959 m. regione leisto laikraščio „Saulė“ straipsniuose pasikartojančius žodžius.

Mūsų stendas Pensilvanijos lietuvių dienose

Mūsų stendas Pensilvanijos lietuvių dienose

Tiesa, mokėjimas lietuviškai nebebuvo tokia retenybė. Pensilvanijos Lietuvių dienas atranda ir vis daugiau dipukų bei trečiabangių, kurie atvyksta į tuos jaukius ir nuoširdžius Pensilvanijos kaimus ir miestelius. Nuo Lietuvių dienose kasmet koncertuojančio trečiabangio Augio Dicevičiaus iš Klivlando iki Baltimorės dipuko Alekso Radžiaus įkurtos Lietuvos partizanų rekonstruktorių komandos. Ir net Lietuvos ambasadorė atvyko iš Vašingtono – jos apsilankymas vietinėje spaudoje sukėlė ne mažesnį ažiotažą, nei prezidento Nausėdos vizitas per šokių šventę Filadelfijos spaudoje. Anglies regionas atpratęs nuo dėmesio!

Toks jausmas, kad ko iš senų pažįstamų, sutiktų per „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas, nesutikau per Šokių šventę, tuos radau Pensilvanijos lietuvių dienas: žmones iš Klivlando, iš Niujoko, Naujojo Džersio, Voterberio Konektitkute.

Dovanoju žemėlapį lietuvių partizanų kovų rekonstruktoriui Pensilvanijos lietuvių dienose

Dovanoju žemėlapį lietuvių partizanų kovų rekonstruktoriui Pensilvanijos lietuvių dienose

Pats Pensilvanijos Lietuvių dienose buvau pirmąkart, bet tie, kas lankėsi ir seniau, dalinosi ir neraminančiais pasakojimais. Gintaras Karosas, dalyvaudavęs Lietuvių dienose prieš daug dešimtmečių, sakė, kad dabar jos skiriasi kaip diena ir naktis: žmonių būdavo ir dešimt kartų daugiau, užimdavo visą parką (šiemet lankėsi ~1000-1500). Parodė įspūdingus autentiškus kadrus, kuriuos nufilmavo Lietuvių dienose „anais laikais“. Laurynas Misevičius, atvykęs prekiauti į Lietuvių dienas ir tą darantis jau pora dešimtmečių, sakė, kad ir prieš kokius 15 metų Lietuvių dienas regione daug labiau jausdavai – ant daug daugiau namų plazdėdavo trispalvės, nes Pensilvanijos anglies regiono lietuviams Lietuvių dienos tarsi jų nacionalinė šventė. Dabar tokių namų suskaičiavome penkis.

1923 m. statyta Maunt Karmelio lietuvių mokykla Pensilvanijoje (lietuviškų bareljefų nuotrauka iš drono)

1923 m. statyta Maunt Karmelio lietuvių mokykla Pensilvanijoje (lietuviškų bareljefų nuotrauka iš drono, kurią padarėme šios ekspedicijos metu)

Lietuvių paveldas – raktas į domėjimąsi lietuvybe

Didžiausią smūgį lietuvybei ten sudavė Alentauno vyskupija apie 2009 metus. Ji nusprendė kone „per naktį“ uždaryti visas tautines parapijas – nesvarbu, kiek žmonių jas lanko. Anglies regiono lietuvių parapijos buvo labai gyvos, dar 1970 m. jos augo, dar ir po 1980 m. buvo statomos naujos lietuvių bažnyčios – bet vyskupui tai nerūpėjo. Įrašėme graudų interviu su Setkevičių šeima apie tai, kaip buvo atimta ir uždaryta pati didžiausia – Šenandoriaus Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia. Dar daugiau bažnyčių stovi apleistos. Prie 1914 m. Koaldeilo Šv. Jono lietuvių bažnyčios sutikome jos naująjį savininką Robert Demyanovich – sakė, toje bažnyčioje susituokė (žmona lietuvė), krikštijo vaikus, tad vyskupijai paskelbus, kad bažnyčią uždarys, pats nusipirko „kad netaptų sandėliu“. Kainavo ~24000 dolerių (vyskupija iš pradžių norėjo 180000). Vidus liko kaip po senovei – vyskupija mėgino išsivežti vitražus (Šenandoriaus šv. Jurgio vitražus brangiai pardavinėjo), bet Robert Demyanovich pasakė, kad be vitražų bažnyčios nepirks. Tiesa, vyskupija ištrynė iš vitražų aukotojų lietuviškas pavardes… Dar vyskupija buvo išėmusi ir kertinį akmenį su lietuvišku tekstu – bet parapijiečių jėgomis jis sugrąžintas.

Su Demyanovich prie Koldeilo bažnyčios

Su Demyanovich prie Koldeilo bažnyčios

Koldeilo bažnyčia

Koldeilo bažnyčia

Kiek važinėju po Ameriką, niekur nemačiau tokio noro ištrinti tautinę istoriją iš bažnyčių, kaip Anglies regione. Čia net kur lietuvių bažnyčios ir liko atidarytos, daug kur panaikintos tautinės detalės. Po 2017 m. smarkiai pasikeitė Tamakvos lietuvių bažnyčia, kurią sukūrė V. K. Jonynas: išimtos Jonyno kryžiaus kelio stotys, statulos nuo fasado, altorius, taigi, interjeras iš dalies prarado savo unikalų stilių. Bent jau ši bažnyčia liko atidaryta kaip pagrindinė mieste.

Kartu su tautinėmis parapijomis sunaikintas ir daugybės žmonių suvokimas, kad jie – lietuviai. Juk grynų lietuvių tuose kraštuose mažai – tiesa, dėl itin didelių lietuvių kiekių, jų dar yra net ir imigrantų anūkų kartoje, ir tokie dažnai yra didžiausi nepalaužiami lietuvybės aktyvistai. Tačiau, atrodo, dauguma lietuvių dienų dalyvių – maišyto kraujo. Bet seniau būdavo taip – kelių tu kilmių bebūtum, priklausai tik vienai parapijai, ir natūraliai ta kilmė tampa svarbiausia, dalyvauji toje veikloje, taigi, daugelis žmonių turėdavo tautinį identitetą. O ir tautų maišymąsi etninės parapijos mažindavo, nes buvo didesnė tikimybė, kad susirasi savo tautybės antrą pusę. Šitaip lietuvybė Anglies regione liko tvirta virš 100 metų (juk paskutinė masinė imigracija ten vyko dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą). Dabar to neliko, šiandieninis jaunimas niekada rimtai nebepriklausė etninei parapijai (jos uždarytos jų vaikystėje) ir žmonių, siejančių save su protėvių tautybe, atrodo, mažėja; jaunimo, ypač vaikų, Lietuvių dienose mažai.

Prie uždarytos Šiluvos Marijos bažnyčios

Prie uždarytos Šiluvos Marijos bažnyčios

Kokios svarbios lietuvių bažnyčios (ir kitos organizacijos, veikiantys pastatai) pritraukiant į lietuvišką veiklą naujus žmones supratau, kai susitikau Lietuvių dienose Voterberio (Konektikutas) lietuvius. Be senų pažįstamų susitikau ir vieną naują, jauną vyrą – Christian Allyn. Kaip jis pasakojo, yra tik aštuntadaliu lietuvis – bet dabar prisijungė prie Voterberio lietuvių bažnyčios ir taip įsitraukė į lietuvišką veiklą. Jo ir kitų lietuvių pastangomis, atrodo, vėl atsidarys Voterberio lietuvių muziejus. Kai lankiausi ten 2017 m. jis buvo neseniai uždarytas, mat vyskupija pardavinėjo parapijos namus. Tuos namus nupirko savivaldybė – ir Voterberio lietuviai, tarp jų naujai savo kilme užsidegęs Christian, sutarė su savivaldybe, kad leistų muziejų atkurti. Kvietė į atidarymą 2023 m. Kažin, ar Christian būtų taip įsitraukęs į lietuvišką veiklą, jei ne tebegyvuojanti Voterberio Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia, joje laikinai saugoti muziejaus eksponatai.

Kaip ten bebūtų, Pensilvanijos Lietuivų dienos gyvos, o žmonės, lankęsi Lietuvių dienose prieš kelis metus, sakė, kad grįžusios į Lakewood parką iš mažiau tam tinkamos parapijos salės, tapo net gausesnės. Galimybių tai išlaikyti, tęsti, plėsti, pritraukti tikrai yra, ir reikia tai daryti tame istoriniame Lietuvai regione, kur išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas (viena šių metų mūsų užduočių – aiškintis, ar dabar tuo adresu stovintis pastatas yra tas pats, ar jau naujas: vietos istorikų nuomonės čia išsiskyrė).

Lietuvių dienų stendas

Lietuvių dienų stendas

Svarbu, kad ilgamečiams organizatoriams – Domalakų šeimai – padėtų kuo daugiau žmonių, o tos pagalbos, jie, atrodo, randa ir iš toliau, ir iš kitų Amerikos lietuvių „bangų“.

Lietuvių muziejus keliasi į “Amerikos Vilnių”

Kaip sakė šventės vadovas Paul Domalakes, vietos advokatas, už šventę gauti pinigai atiteks Lietuvių muziejui. Lietuvių dienų metu įrašinėjome ir interviu su vietos lietuviais – vienas interviu, kurį norėjau įrašyti, buvo su Anne Chaikowski La Voie, knygos apie Šenandoriaus lietuvius autore, kuri 2017 m. mums parodė Anglies regiono lietuvių muziejų Frakvilyje, pasakojo apie eksponatus. „Gal galime įrašyti interviu Lietuvių muziejuje?“ – paklausiau. „Kad lietuvių muziejaus nebėra“ – išgąsdino mane Anne. „Kaip tai? Juk jam šventės metu rinko aukas?“ – klausiu.

Su Anne Chaikowski

Su Anne Chaikowski

Pasirodo, rinko aukas jo perkėlimui, nes dabartinis pastatas nebesaugus, lankytojui esą grindyse koja prasmego. Muziejus jau kitais metais persikels į Anne giminės namus, kurie giminei priklauso nuo 1913 m. Ten buvo ir šeimos lietuviškas baras, ir laidojimo namai. Namus paveldėjusi Anne su vyru juos remontuoja, o buvusią šarvojimo salę skirs muziejui. Namas – autentiškas anglies regione, be to, stovi pačiame Šenandoriuje, XIX a. „Amerikos Vilniuje“, taigi, manau muziejus gali tapti puikia vieta „lietuvybės piligrimystei“ ten, kur prasidėjo Amerikos Lietuva, pro kur praėjo daugelio senųjų Amerikos lietuvių giminių istorijos. Lauksime, gal net grįšime kitąmet. Greta senųjų Frakvilio lietuvių muziejaus eksponatų bus ir naujų – Anne Chaikowski nupirko aukcione gabalėlį Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios vitražo, kuriuos po šios nugriovimo išpardavinėjo vyskupija pagabaliui, kad niekas nesurinktų viso vitražo. Bet Anne žino, kad jos gabale – Šv. Jurgio žirgo uodega, nes palygino su senom nuotraukom. Anne juk parašė knygą ir apie Šv. Jurgio bažnyčią Šenandoriuje, o Anne senelė buvo pirmasis kūdikis, joje pakrikštytas…

Čia, buvusiuose laidojimo namuose, įsikurs lietuvių muziejus

Čia, buvusiuose laidojimo namuose, įsikurs lietuvių muziejus

Anglies regione turėjau dar daug darbo. Užfiksuoti įspūdingiausias Anglies regiono lietuviškas vietas video, iš drono: nuo Šenandoriaus lietuvių kapinyno iš šešių lietuvių kapinių (daugiausiai viename mieste visoje JAV) iki 1923 m. Maunt Karmelio lietuvių mokyklos su Vyčiu ir lietuviškais bareljefais fasade, nuo vienu metu didžiausio lietuviško laikraščio „Saulė“ leidėjo Bočkausko kapo Mahanojuje iki nuo popiežiaus atskilusios lietuvių tautinių katalikų bažnyčios Skrantone (paskutinė tebeveikianti oficialiai lietuviška parapija regione). Pažiūrėti, kas pasikeitė nuo 2017 m., o kas ne: deja, nugriauta medinė „Saulės“ redakcija. Šamokino lietuvių bažnyčios griuvėsiai taip ir nepravalyti. Nusileidome ir į Ešlando anglies kasyklą (deja, muziejus ten pasakoja technologinius, o ne kultūrinius klausimus, lietuvių nemini).

Leidžiamės į Ešlando kasyklą

Leidžiamės į Ešlando kasyklą

Bet įdomiausias, daugiausiai netikėtumų suteikęs darbas – papildomų lietuviškų vietų įtraukimas į tikslasamerika.lt žemėlapį. Nuo 2017 m. iš skaitytojų kartais gaudavome laiškų apie dar nepažymėtas žemėlapyje vietas. Didelė dalis tokių – Anglies regione. Nes lietuviško paveldo ten šitiek daug.

Kitur Amerikoje viskas aišku – na, yra miestas, yra lietuvių bažnyčia, galbūt klubas greta buvusiame lietuvių rajone, galbūt kapinės, gali būti koks paminklas ir tiek. O Anglies regione nebuvo aiškaus lietuvių rajono ar miesto – jų buvo gausybė, gausybė persipynusių lietuvių organizacijų su savo pastatais, kapinėmis ir t.t., todėl netikiu, kad artimiausiu metu ten pavyks sužymėti viską viską, bet ir koks 90-95% bus geras rezultatas.

Prie Šenandoriaus Šv. Jurgio lietuvių kapinių

Prie Šenandoriaus Šv. Jurgio lietuvių kapinių

Prie to rezultato artėjame įtraukdami vis papildomas vietas – mums parašo, mes pasižymime, esant galimybei lankome, fotografuojame, fiksuojame koordinates. Jei jūs tikslasamerika.lt matote nepažymėtų vietų – būtume dėkingi, jei parašytumėte augustinas.zemaitis@gmail.com .

O apie mūsų atradimus šiais metais – kitame, paskutiniame straipsnyje.

Su Setkevičių šeima kalbamės apie prarastą ir nugriautą Šv. Jurgio lietuvių bažnyčią Šenandoriuje, už kurią jie kovojo

Su Setkevičių šeima kalbamės apie prarastą ir nugriautą Šv. Jurgio lietuvių bažnyčią Šenandoriuje, už kurią jie kovojo

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Pensilvanijos pietiniame Anglies regione:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų pietiniame Pensilvanijos Anglies regione aprašas
2. Lietuviškų vietų Pensilvanijos pietiniame Anglies regione žemėlapis

 

Pensilvanijos lietuvių kapinės


Šešta, paskutinė, dalis – įdomūs Augustino pasakojimai, kaip skaitytojų, istorikų, ar tiesiog ilgų paieškų pėsčiomis dėka Pensilvanijoje šiemet pavyko atrasti nemažai pamirštų ar apleistų lietuvių kapinių, bažnyčių pastatų ir kitų vietų. Net ir 5 metai nuo pirmosios „Tikslas – Amerika“ ekspedicijos, Pensilvanijoje – turtingiausioje lietuviško paveldo JAV valstijoje – dar yra daug ką atrasti ir įtraukti į lietuviško paveldo žemėlapį tikslasamerika.lt .

Labai džiaugiuosi, kai iš tikslasamerika.lt skaitytojų gaunu laiškų apie papildomas, į lietuviško paveldo žemėlapį dar neįtrauktas lietuviškas vietas.

Bet dabar, kai pažymėtų Amerikos lietuvių bažnyčių, klubų, kapinių, paminklų skaičius jau artėja prie 800, naudingų laiškų gaunu vis rečiau ir rečiau. Dažniausiai paaiškėja, kad vieta, apie kurią parašė, jau yra žemėlapyje – gal tik „informatorius“ nepastebėjo.

Ir visgi karts nuo karto dar sulaukiu pranešimų apie vietas, apie kurias nežinojau, net ir tuose miestuose, kur jau lankiausi. Daugiausiai tokių pranešimų apie Pensilvanijos Anglies regioną, ypač jo lietuvių kapines. Lietuvių, lietuvių bendruomenių, organizacijų ten būta per daug, kad visi viską žinotų, todėl daugelis žino tik tas vietas, kurios susijusios su jų miesteliais ar gimininėmis (pvz. žino tik tas lietuvių kapines, kur palaidoti jų pačių protėviai ar draugai). Ir todėl net jei ir buvau šnekėjęs su dešimtimis regiono lietuvių, „gyvai“ buvau sužinojęs ne viską.

Su Lušų šeima ir Lietuivų dienų svečiais prie Lušų šeimos kapo Mahanojaus naujosiose kapinėse

Su Lušų šeima ir Lietuivų dienų svečiais prie Lušų šeimos kapo Mahanojaus naujosiose kapinėse

Deja, net ir kai pagaliau gaunu el. laišką su tikra informacija apie kokias apleistas lietuvių kapines, daugelis „informatorių“ gali tik pasakyti, kad tokia vieta yra – dažniausiai neturi jos nuotraukų ir beveik niekada negali pasakyti tikslių koordinačių. Taigi, realiai įtraukti į žemėlapį ir enciklopediją gabaleliailietuvos.lt tas vietas galiu tik tada, kai pagaliau atsiranda galimybė pačiam ten nuvykti ir viską patikrinti.

2022 m. po kelerių metų pertraukos sugrįžome į Pensilvanijos Anglies regioną. Paskutines savo 2022 m. viešnagės Amerikoje dienas tad skyrėme tų „neatrastų“ Anglies regiono kapinių paieškai: tikslių vietų užfiksavimui, nufotografavimui, nufilmavimui. Tai tikras atradimo džiaugsmas, net ir po tiek metų ekspedicijų!

Seni dokumentai Mahanojaus istorinėje bendrijoje

Seni dokumentai Mahanojaus istorinėje bendrijoje

Kas liko iš nepriklausomų Pensilvanijos lietuvių kapinių

Didžiausios Pensilvanijos Anglies regiono kapinės buvo susietos su lietuvių parapijomis. Jas lengva rasti, jos dažniausiai gerai sutvarkytos.

Bet neretai net tame pačiame angliakasių miestelyje buvo ir kitokių lietuvių kapinių: tokių, kuriose laidojosi netikintys ar mažiau religingi lietuviai. Jos priklausė įvairiems lietuvių klubams, daugybė kurių nunykę ir tų kapinių nebėra kam prižiūrėti.

Pirmoje stotelėje – Sent Klere – situacija pasirodė esanti gera. Lietuviai ten turi savo plotelį, kuris vadinasi Lietuvos sūnų kapinėmis, tarp kitų kapinių, kapinės aptvarkytos.

Kur kas liūdniau Mainersvilyje – į kalnelį „lipančios“ Lietuvių laisvės kapinės užaugusios mišku, kapai išvirtę, žolės tokios tankios, kad net eiti per jas vakarėjant buvo sudėtinga.

Mainersvilio nereliginės lietuvių kapinės

Mainersvilio nereliginės lietuvių kapinės

Laimė, tas kapines bent jau buvo, kas prisiminė, apie jas mums parašė lietuvių archyvo Klivlande vadovas Andris Dunduras, lankęsis Lietuvių dienose seniau. Mes jas irgi aplankėme, įtraukėme į žemėlapį ir staiga kapinės, kurias gal teprisiminė nedaug senyvų žmonių, taps žinomos daugeliui. Smagu, kad, kai panašiai paskleidėme informaciją apie apleistas lietuvių kapines Ledforde, Ilinojuje, Vilių Žalpį ir lietuvių jaunimą įkvėpėme pradėti projektą „Šaknys“, kurio metu 2021-2022 m. tos kapinės sutvarkytos, o šiemet Vilius Žalpys ten pastatė ir paminklą.

Skaičiau, kad projektą „Šaknys“ ketinama tęsti ir kitur – ir, atrodo, bene geriausia vieta tam gali būti Pensilvanijos Anglies regionas. Blogos būklės lietuvių kapinių čia daug – vien šiemet tokių radome keturias papildomas. Tad net jeigu, tarkime, vienose ar kitose kapinėse iškiltų kokių teisinių kliūčių (pvz. privati žemė), tikiu, kad iš visų apleistų lietuvių kapinių Anglies regione atsiras bent kelios, kur kliūtys bus mažesnės ir, jeigu bus norinčių toliau užsiimti šiais gražiais darbais, bus galimybė tą ir daryti, o ne įkliūti į biurokratines pinkles.

Nugriautos Šamokino lietuivų bažnyčios liekanos

Nugriautos Šamokino lietuivų bažnyčios liekanos

Senosios parapijų kapinės dažnai – irgi pamirštos

Nors daugelis lietuvių katalikų parapijų kapinių Pensilvanijoje sutvarkytos, yra išimčių. Tai – „senosios kapinės“. Ne viena parapija per savo istoriją turėjo po kelias kapines ir neretai tik pagrindinės (paskutinės) jų gerai prižiūrėtos.

Pirmos apleistos religinės kapinės, kuriose sustojome – senosios Mahanojaus lietuvių parapijos kapinės. Užrašas ant miške paskendusių vartų skelbia (lietuviškai) „1922 m.“. Kapinių būklė dar blogesnė nei jų vartų: kapai išvartyti, užaugę, ten jau radome praktiškai tą patį, ką radome Ledforde 2018 m. iki ten pasidarbavo „Šaknys“ – tikrai vienos liūdnesnių lietuvių kapinių Amerikoje. Kaip pasakojo Elaine Luschas, kurios giminės palaidotos senosiose Mahanojaus lietuvių kapinėse, tą žemę nusipirko lietuvių parapija, prasidėjo laidojimai. Deja, paaiškėjo, kad vanduo ten aukštai – nutarta pirkti naują žemę, kur yra dabartinės Mahanojaus lietuvių kapinės. Žmonėms pasiūlyta perlaidoti savo gimines – savo lėšomis, kurių ne visi turėjo, tad dalis palaidojimų liko senosiose kapinėse. Nepaisant to, nustota jas prižiūrėti ir tvarkyti, jos paliktos tarp gyvybės ir mirties…

Apleistose lietuvių kapinėse Mahanojuje, Pensilvanijoje

Apleistose lietuvių kapinėse Mahanojuje, Pensilvanijoje

Toliau laukė kelionė į šiaurinį anglies regioną, Vanamio miestelį. 2017 m., pamenu, nustebau, kad tenykštėse Šv. Marijos lietuvių kapinėse visi kapai atrodė gana nauji, pokariniai, o juk parapija įkurta dar XX a. pradžioje. Turėjau įtarimą, kad galėjo būti ir senesnės kapinės – o tą įtarimą patvirtino Connie Tumosos el. laiškas. Beje, apie mūsų projektą ji sužinojo iš „Draugas News“ straipsnio (lietuviškai nemoka, skaito angliškai). Atsidariusi internetinį žemėlapį map.truelithuania.com (angliška tikslasamerika.lt versija), ji aptiko, kad ten trūksta senųjų Šv. Marijos lietuvių kapinių, kurioje palaidota jos giminė, ir parašė man. Deja, kai paklausiau, kur tiksliai tos kapinės, negalėjo pasakyti – tik „Prie miestelio ant kalno“. Laimė, Connie tebegyvena Anglies regione, kad ir kitame miestelyje – tad sutarėme susitikti prie uždarytos Vanamio lietuvių bažnyčios ir į kapines nueiti kartu.

Su Connie Tumosa Einono lietuvių kapinėse

Su Connie Tumosa Vanamiolietuvių kapinėse

Tikslios kapinių vietos, tiesa, Connie neprisiminė – sakė, „Buvau ten prieš 5 metus“. Tada kapines Conniie parodė jos giminaitė, gyvenanti Vanamyje, tad ir dabar keliavome pas ją – ji ir vėl nupasakojo, kaip nuvykti į senąsias kapines ir primygtinai įsiūlė purkštuvą vapsvoms, nes ten jų esą daug. Paskutinė kelio link kapinių dalis mūsų automobiliui pasirodė nepravažiuojama – bet pavėžėjo vietos gyventojas Adam Wallitsch savo pikapo bagažinėje.

Vanamio kapinės atrodė geriau, nei Mahanojaus, net romantiškai, miškelio apsuptyje, su gausybe kapų senom ilgom lietuviškom epitafijom. „Skaičiau, kad vietos vaikų teigimu, čia vaidenasi“ – sakė Connie – „Jie esą matė šachtininko vaiduoklį, su lempele vaikštantį po kapines tarsi po šachtą. Matyt jiems nesuprantami lietuviški užrašai suteikia vietai tokią mistinę aurą, kad tos vietos bijo“. Kaip ten bebūtų, padėtis nuo jos praeito apsilankymo kiek pablogėjo: tada, penkeri metai atgal, sakė, buvo lentelė ant kapinių vartų, kad tai lietuvių kapinės – lentelės neberadome.

Vanamio senosiose lietuvių kapinėse

Vanamio senosiose lietuvių kapinėse

Iš Vanamio pasukome į Nantikoką. Iš ten negavau jokio laiško, nors jau penkerius metus jo laukiau. Turiu informacijos, kad tame mieste buvo Vanamio lietuvių parapijos filija – Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia – ir Šv. Juozapo lietuvių kapinės. Tikslasamerika.lt nuolat degė užrašas – „jei kas žinote tas vietas, parašykite“; klausinėjau ir žmonių kitur. Deja, niekur niekas negalėjo pasakyti, kur tai buvo, ar liko pastatai, iki kada veikė – na, jei bažnyčios ir nebėra, kapinės juk tikrai turėtų būti. Nutariau pamėginti vietos Historical Society – pietus teko atidėti, nes iki Historical Society darbo laiko pabaigos tebuvo likę 20 min. Sutiktas viduje vyras sakė žinąs, kur buvo Šv. Juozapo bažnyčia, bet „Ji nugriauta“. Paprašiau nurodyti vietą – pasisiūlė palydėti. „Kada nugriauta?“ – klausiu. „Šiemet“ – atsakė. Negi taip pavėlavau? Bet nuvykus į vietą, apniko abejonės. „Google Street View“ nuotraukoje bažnyčia atrodė didelė – didesnė, nei būtų parapijos filija. O ant gretimos tebestovinčios Šv. Juozapo parapinės mokyklos kertinio akmens buvo angliškas užrašas su Thomas C. Oreilly pavarde – visai neskamba lietuviškai. Abejonės pasitvirtino, kai tas pats vyras paskui palydėjo į Šv. Juozapo kapines – ten buvo parašyta „Slovakų kapinės“. Atrodo, Šv. Juozapo vardu mieste vadinosi daugiau nei viena bažnyčia.

Aiškinuosi, kur lietuvių kapinės, Nantiokoko istorinėje draugijoje

Aiškinuosi, kur lietuvių kapinės, Nantiokoko istorinėje draugijoje

„Mes minėjome, kad ieškome lietuvių kapinių“ – sakiau, ir tas vyras sakė „A, žinau ir tokias, palydėsiu“. Vėl nudžiugau, kad šitaip netikėtai greitai rasiu dar vienas lietuvių kapines. Deja, vėl teko nusivilti – tose „Lietuvių kapinėse“ stovėjo stačiatikiški kryžiai. Atrodo, tai ukrainiečių kapinės. Bet prieš išvykdamas namo vyras pakišo mintį – „Visos miestelio kapinės yra šioje zonoje, jei būtų lietuvių, būtų kažkur čia“. Taip yra visur Anglies regione: šachtų kompanija, statydama miestą, vieną zoną paskirdavo kapinių kompleksui… Tad nutarėme apeiti aplinkui, po kaitria Pensilvanijos vasaros saule. Gal Šv. Marijos kapinės yra lietuvių, juk Vanamio parapija buvo Šv. Marijos? Ne, nuėję į vietą išvydome užrašą: „Čenstakavos Marijos kapinės“. Reiškia, lenkų.

Pažiūrėjau, kad anapus anų stačiatikių kapinių yra tokia labiau apleista zona, kur kapai apaugę, kai kurie apvartyti. Nujaučiau, kad ten galėtų būti lietuvių kapinės, bet vilčių daug nedėjau – pasižiūrėti nuėjo Aistė, o aš jau žvalgiausi plane, kur važiuoti toliau: planų daug, laiko mažai. „Sėkmė“ – išgirdau Aistės žodžius. Ant kapų lietuviškos pavardės. Pagaliau radome Nantikoko lietuvių kapines – nufotografavome, o grįžęs ištryniau iš „Ieškome šių vietų“ puslapio. Gretimo namo gyventojas – pusiau lietuvis – paragino saugotis „poisonous ivy“ ir sako, kad jau daug metų nematė, kad kapines kas lankytų.

Nantikoko lietuvių kapinėse

Nantikoko lietuvių kapinėse

Deja, teko išvažiuoti taip ir neradus lietuvių bažnyčios. Jau iš Lietuvos nutariau parašyti Nanticoke Historical Society vadovui Chester Zaremba – nusiunčiau jam seną nespalvotą Šv. Juozapo lietuvių bažnyčios nuotrauką, kurią turėjau. Iš pradžių jis spėjo, kad tai gal senoji slovakų bažnyčia (kurią slovakai turėjo dar iki naujosios, nugriautosios), bet galiausiai prisiminė, kad ta Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia tebestovi Hanoverio priemiestyje – jis gerai žino, nes jo brolis vedė lietuvę. Išties! Kaip radau internete paieškojęs to adreso, tą bažnyčią 2004 m. nusipirko toks Bernie Norieka už 50000 dolerių ir persidarė į nuosavą gyvenamą namą. Internete yra interjero nuotraukos. Keista turėtų būti gyventi, kai neturi langų – tik vitražus (visus paliko), kita vertus, apsidairyti gali iš bokšto, iš ten atsiveria gražūs vaizdai. Gaila, kad sužinojau per vėlai – negalėjau nuvažiuoti į vietą pažiūrėti, ar likęs koks kertinis akmuo, lietuviškas užrašas. Ką gi, bus proga grįžti dar…

Kaip lietuvių-lenkų konflikto vietoje mums iškvietė policiją

Pensilvanijos Anglies regionas buvo viena tų vietų pasaulyje, kur vyko lietuvių tautinis atgimimas, kur lietuvių tauta ~1890 m. galutinai atsiskyrė nuo lenkų. Kaip ir beveik visas lietuvių bei lenkų gyvenimas, procesas čia vyko parapijose: iš pradžių lietuviai ir lenkai jas steigė kartu, tačiau tai reiškė, kad dauguma mišių vykdavo lenkiškai, o lietuviškų mišių buvimas kėlė lenkų nepasitenkinimą (juk lenkų kalba buvo ir lietuvių elito kalba, o lietuvių kalba iki tautinio atgimimo kai kurių žmonių laikyta valstiečių kalba, mažai tinkama religijai). Per tautinį atgimimą lietuviai vis labiau reikalavo lietuviškų mišių, o tai paprastai reiškė, kad jiems tekdavo pasitraukti iš bendrų parapijų ir kurti savas.

Yra ginčų, kur buvo pirmas lietuvis kunigas ar pirma parapija, nes tai priklauso ir nuo to, ką laikysime „lietuviu kunigu“, „lietuvių parapija“ (ar skaitosi ir bendros su lenkais parapijos, daugiausiai lenkiškai pamokslus sakę lietuviai?). Šio titulo siekia ir Šenandorius, ir Plimutas. Kaip ten bebūtų, skaudžiausias ir liūdniausiai pagarsėjęs atsiskyrimas nuo lenkų buvo būtent Plimute. Po Amerikos spaudą XIX a. pabaigoje plačiai pasklido istorija, kaip lenkų radikalai iškasė lietuvio berniuko kūną iš parapijos kapinių, jį sukapojo. Ano meto amerikiečius ši „istorija iš imigrantų gyvenimo“ kraupino panašiai, kaip šiuolaikinius amerikiečius kraupina kokios istorijos apie „garbės nužudymus“ imigrantų iš Artimųjų Rytų giminėse… Lietuviai po šito pasitraukė į savo parapiją ir įkūrė savas kapines, kuriose palaidotas ir atsiskyrimą vedęs kunigas Burba.

Apleistos lenkų kapinės, kur vyko lietuvių-lenkų kova

Apleistos lenkų kapinės, kur vyko lietuvių-lenkų kova

Abejas tas kapines aplankiau. Likimo ironija, bet Šv. Marijos kapinės, kurias taip uoliai gynė nuo lietuvių palaidojimų lenkų radikalai, atrodo daug liūdniau, antkapiai apvartyti. Neradau ten aiškiai lietuviškų palaidojimų – galbūt jų liko, bet tikriausiai tada dar lietuviai savo pavardes rašė lenkiškai.

Šv. Kazimiero lietuvių kapinės tankiame miškelyje išsilaikiusios daug geriau, visi antkapiai stovi, jie sustatyti labai tankiai, yra paminklas veteranams, o svarbiausias – paties kunigo Burbos antkapis.

Prie kunigo Burbos kapo

Prie kunigo Burbos kapo

Deja, jau grįžtančius iš šių kapinių pasitiko… policijos pareigūnas. Pasirodo, policiją iškvietė kaimynai, nes perėjome per jų žemę. Kiek kalbėjau su policininku, jei į Šv. Marijos (lenkų) kapines ant kalno gali patekti kiekvienas paprastai, tai takelis per mišką į Šv. Kazimiero kapines, pasirodo, veda per privačią žemę – tai kas, kad pakabinta nuoroda “Šv. Kazimiero kapinės” ir neparašyta “Private property”. Todėl jei kas norėtumėte aplankyti tas kapines, rekomenduoju visų pirma eiti pas jų kaimynus, kuriems priklauso ta žemė – mes tikriausiai sukėlėme įtarimą, nes ten nenuėjome, o dar garsiai kalbėjome tarpusavy lietuviškai. Na, iš kitos pusės, gal ir gerai, kad kaimynai taip reaguoja, nes Šv. Kazimiero lietuvių kapinės gerai išsilaikiusios, išvartytų antkapių, vandalų pridarytos žalos praktiškai nėra. Nors tai irgi “Senosios kapinės”, nes Plimuto Šv. Kazimiero lietuvių parapija vėliau tarpukariu įsigijo naujesnes, didesnes.

Prieš pasukant į Niujorko oro uostą laukė dar kelios stotelės – filamvimai Skrantone prie “Tauro” lietuvių klubo ir Lietuvių tautinės katalikų bažnyčios, atskilusios nuo popiežiaus, apsilankymas šios bažnyčios kapinėse, kur palaidotas ir jos pirmasis vyskupas Jonas Gritėnas, bei dar viena papildoma vieta, apie kurią informavo skaitytojas Anthony Kossa: pasirodo, išlikęs ir dar vienas Tautinės lietuvių katalikų (ne Romos katalikų) bažnyčios pastatas Vilks Baryje: parapija nebeveikia, bet tebelikęs ir lietuviškas kertinis akmuo su lietuvišku užrašu.

Prie Tauro lietuvių klubo

Prie Tauro lietuvių klubo

Kaip dažnai, tyrimus baigėme tik sutemus, o kitą dieną jau laukė skrydis į Lietuvą, kur reikėjo viską susisteminti, aprašyti. Gal jūs žinote daugiau lietuvių kapinių JAV, kurios nepažymėtos tikslasamerika.lt žemėlapyje? O gal lietuvių bažnyčių, klubų pastatų? Lietuviškai pavadintų vietų, paminklų lietuviams, lietuviškų detalių pastatuose? Rašykite augustinas.zemaitis@gmail.com .

Niujorko metro, jau greitai vyksime į oro uostą

Niujorko metro, jau greitai vyksime į oro uostą

Mintyse jau kiti metai – galbūt pavyks dar sugrįžti į Naująją Angliją, kurią pirmą kartą irgi lankiau 2017 m., o nuo tada taip pat sužinojau apie kai kurias papildomas lietuvių paveldo vietas. Turėti susitikimus su tenykštėmis lietuvių bendruomenėmis (į Voterberį jau gavau kvietimą).

Mintyse ir kiti galimi projekto “Tikslas – Amerika” tęsiniai, kaip knygos ar programėlė, gal knygos apie tam tikrų valstijų lietuvių paveldą, tačiau tai jau kainuoja brangiau, nei tinklapis, kurį galiu kurti ir administruoti pats.

Lietuvių tautinės bažnyčios įkūrėjo Gritėno kapas

Lietuvių tautinės bažnyčios įkūrėjo Gritėno kapas prie Skrantono. Reikės užeiti ir į tos bažnyčios vidų

Kaip ten bebūtų, nors didžiosios „Tikslas – Amerika“ ekspedicijos baigėsi jau pernai, projektas tęsiasi toliau ir, tikiuosi, tęsis kol liks dar žemėlapyje nepažymėtų, nenufotografuotų, nenufilmuotų lietuviškų vietų Amerikoje. Nes apie jas jas turi sužinoti daugiau žmonių ir kasmet sutinku vis daugiau žmonių, kurie tuo domisi, kurie ten patys keliauja pagal mūsų žemėlapį – o tai skatina dirbti toliau.

Prie Skrantono kryžiaus lietuviams

Prie Skrantono kryžiaus lietuviams

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Pensilvanijos Anglies regione:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų pietiniame Pensilvanijos Anglies regione aprašas
2. Lietuviškų vietų Pensilvanijos pietiniame Anglies regione žemėlapis
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų šiauriniame Pensilvanijos Anglies regione aprašas
4. Lietuviškų vietų Pensilvanijos pietiniame Anglies regione žemėlapis

Straipsnio temos: ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Tikslas – Amerika 2018 ekspedicijos dienoraštis

Tikslas – Amerika 2018 ekspedicijos dienoraštis

| 0 komentarų

Ar žinojote, kad prezidentas Antanas Smetona žuvo Klivlande ir ten yra jo kapas? Čikagoje būta daugiau lietuviškų bažnyčių, nei bet kuriame Lietuvos mieste ir kelios jų dydžiu, grožiu ir lietuvybe pranoksta visas Lietuvos katedras? Kad JAV veikia ištisi lietuvių muziejai, turintys eksponatų, kokių Lietuvoje nėra? Kad vienose JAV lietuvių kapinėse esą vaidenasi – ir tuo tiki daug amerikiečių? Kad Mičigane yra ir lietuviškas kurortas, ir lietuvių ūkininkų kolonija, kurioje nuo Antrojo pasaulinio karo gaminamas lietuviškas sūris?

Mane pribloškė lietuviškų JAV vijietų didybė ir “Tikslas – Amerika 2017” ekspedicijos metu žinojau: tai tik pradžia. Norėdamas ją pristatyti daugeliui, surengiau “Tikslas – Amerika 2018” ekspediciją į 9 JAV valstijas. Aplankėme per 200 lietuviškų vietų, susitikome su daugiau nei 300 žmonių ir išklausėme jų istorijas, ir viską sužymėjau interaktyviame žemėlapyje.

Sertifikatas, liudijantis, kad vieta įtraukta į Tikslas - Amerika žemėlapį. Ant sertifikato - pats žemėlapis

Sertifikatas, liudijantis, kad vieta įtraukta į Tikslas – Amerika žemėlapį. Ant sertifikato – pats žemėlapis

Jūsų dėmesiui – “Tikslas – Amerika 2018” ekspedicijos dienoraštis, kuriame – ir svarbiausios lankytos vietos, jų nuotraukos, jas kūrę ir puoselėjusių žmonių gyvenimo istorijos, šios prasmingos kelionės metu kilę pamąstymai apie Lietuvą, Ameriką, lietuviško paveldo likimą. Tikiuosi, dienoraštis įkvėps kelionių į JAV metu greta “standartinių” lankytinų vietų aplankyti ir lietuviškąsias – nes jos naujai atskleidžia tiek Ameriką (imigrantų sukurtą valstybę), tiek ir Lietuvos istoriją, o kai kurios jau pamėgtos netgi nieko bendro su lietuviais neturinčių amerikiečių turistų.

Šis dienoraštis taip pat buvo spausdintas JAV lietuvių laikraštyje “Draugas” ir (kiek kitoks) portale “15 min”, o video siužetai iš jos – “Pasaulio lietuvių žiniose” kaip TV dienoraštis.

Padėkos atvirukas, kokių kelis šimtus išdalinome visiems Amerikos lietuviams, prisidėjusiems prie ekspedicijos. Atviruke pažymėtas ekspedicijos maršrutas.

Padėkos atvirukas, kokių kelis šimtus išdalinome visiems Amerikos lietuviams, prisidėjusiems prie ekspedicijos. Atviruke pažymėtas ekspedicijos maršrutas.

 


Čikaga 1 – lietuvių bažnyčios

„Tikslas – Amerika 2018“ prasidėjo Čikagoje. Simboliška. Čikaga – Amerikos lietuvių sostinė, ir tai ne tušti žodžiai. Prieš 100 metų Čikagoje gyveno daugiau lietuvių nei bet kuriame Lietuvos mieste! Ne šiaip gyveno, o daug po savęs paliko: didingus rūmus ir bažnyčias, kapines ir žymius kapus, paminklus ir ištisus rajonus.

Kai kurios tų vietų ir bendrai Amerikoje turi mažai lygių. Savo įspūdžius apie jų lankymą ir dokumentavimą pateikia ekspedicijos “Tikslas – Amerika 2018” dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: “Dar gerokai iki mūsų lėktuvui nusileidžiant Čikagoje, iš interneto užkaborių, M. Mažvydo bibliotekos knygų bei susirašinėjimų el. paštu su daugiau nei 100 Amerikos lietuvių jau buvau surinkęs informacijos apie 170 tokių vietų Vidurio Vakaruose, kurias turėjome aplankyti, nufotografuoti, aprašyti „Gabalėliai Lietuvos“ lietuviško paveldo internetinėje enciklopedijoje bei pažymėsime „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje. Realybė pranoko lūkesčius: aplankėme 230 vietų. Iš visų tų vietų net 98 (kone pusė) – Čikagoje ir jos priemiesčiuose, tad būtent čia ir pradėjome ekspediciją”.

Vieno iš lietuviškų rajonų centras su bažnyčia, mokykla, vienuolynu Skerdyklų rajone

Lietuviško rajono centras su bažnyčia, mokykla, vienuolynu Skerdyklų rajone (Back of the Yards)

Čikagos lietuvių bažnyčios – ne tik religijai

Augustinas: “Įspūdingiausi Čikagos lietuvių pastatai neabejotinai – bažnyčios. Juk bažnyčia Amerikos lietuviams prieš 100 metų nebuvo tik vieta pasimelsti. Prie jų įsikurdavo lietuvių mokyklos, lietuvių ligoninės, pokylių salės, draugijos, statyti lietuviški paminklai, jose susipažindavo būsimi jaunavedžiai. Aplinkui apsigyvendavo šimtai, kai kur tūkstančiai ar net dešimtys tūkstančių lietuvių, susiformuodavo lietuvių rajonai.

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčios Čikagoje vidus

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčios Čikagoje vidus

Pirmąjį aplankėme Siserą – išvykome dar auštant. Po skrydžio Vilnius-Helsinkis-Londonas-Čikaga turėjome tik keturias miego valandas, tačiau privalėjome taupyti šviesų paros metą, kai galima fotografuoti. 7 ryto išmėginome fotoaparatus bei kitą įrangą: jos turėjome daugiau, nei pernai, tad nuotraukos ir kita medžiaga – kokybiškesnė.”

Sisero Šv. Antano lietuvių mokykla ir bažnyčia

Sisero Šv. Antano lietuvių mokykla ir bažnyčia

Aistė: “Nufotografavę išlikusius pavadinimus ant Lietuvių laisvės salės, Lietuvių Šv. Antano mokyklos, susitikome su rajono senbuviais – “Draugas News” redaktore Vida Kupryte ir advokatu Sauliumi Kupriu, išgirdome kiekvieno namo istoriją: „čia veikė lietuvių bankas, čia veikė lietuvių graborius, o lietuvių smuklių Sisere buvo dešimt“. Palyginus su pernai, šiemet projektas platesnis: Amerikos lietuvių bei lietuvybės Amerikoje puoselėtojų pasakojimų videoįrašai pamažu keliami į internetą, taip pat rodomi “Pasaulio lietuvių žinių” laidoje LRT Kultūra kanale.”

Intevriu "Tikslas - Amerika" iš Kuprių šeimos Sisero lietuvių rajone

Intevriu “Tikslas – Amerika” iš Kuprių šeimos Sisero lietuvių rajone

Augustinas: “8:45 lankėme lietuviškas Mišias. Čikagoje veikė 14 lietuvių parapijų ir beveik iki pat Sąjūdžio laikų Čikagoje lietuviškos Mišios laikytos daugiau bažnyčių nei bet kuriame pasaulio mieste – net Vilniuje, Kaune. Deja, nūnai lietuviškos mišios net Čikagoje tampa retenybe: Sisero šv. Antano lietuvių bažnyčioje jos – tik kartą per savaitę. Užtat keliolika kartų per savaitę laikomos ispaniškos mišios, mat dauguma rajono gyventojų dabar – imigrantai iš Lotynų Amerikos.

Sisero lietuviai rodo ant vieno pastatų išlikusią lentą su lietuvišku užrašu

Sisero lietuviai rodo ant vieno pastatų išlikusią lentą su lietuvišku užrašu

Tačiau bažnyčia liko labai lietuviška – ilgai fotografavome kryžius-saules, koplytstulpius, vitražus (ant kurių daugelio, deja, lietuviškų užrašų nebesimato, nes juos uždengė kondicionieriai). Bažnyčia – neįtikėtinai didelė, įspūdinga. Tiek kadaise čia gyveno lietuvių.

Lietuviškos kryžiaus kelio stotys Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčioje

Lietuviškos kryžiaus kelio stotys Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčioje

Kaip ir kiekvienoje JAV lietuvių bažnyčioje po mišių laukė pasibuvimas parapijos salėje. Daliai Amerikos lietuvių tas pasibuvimas nuo seno svarbesnis už Mišias: juk susitinka lietuviai, pasikalba gimtąja kalba, sužino, kas naujo. Ruošdamasis „Tikslas – Amerika“ skaičiau, kad dar prieš 100 metų būdavo skundų, kad kunigas per ilgai laiko mišias: verčiau greičiau eiti pabendrauti.”

Tikslas - Ameirka apsilankymas Sisero parapijos pasibuvome po Šv. Mišių

Tikslas – Ameirka apsilankymas Sisero parapijos pasibuvome po Šv. Mišių

Aistė: “Visi lietuviai susibūrime po Šv. Mišių mus priėmė nepaprastai šiltai, domėjosi, ką darome, kiek jau pavykę sudokumentuoti. Atmosfera tokiuose susibūrimuose – itin jauki, net žalią kortą po daug metų bandymų laimėjusi imigrantė iš Lietuvos Sisere pripažino, kad, nors daug kas Amerikoje jai nesuprantama, šitie draugiški lietuvių kassavaitiniai pasibuvimai – tai, ko Lietuvoje trūksta.”

Gražiausioji Čikagos lietuvių bažnyčia žavi ir amerikiečius

Augustinas: “Buvo sekmadienis. Vienintelė diena, kai į daugelį Čikagos lietuvių bažnyčių gali patekti laisvai. Ypač į tas, kurios nebepriklauso lietuviams. Tad diena buvo labai intensyvi: kruopelytė po kruopelytės iš įvairių interneto pakampių, ispaniškų buvusių lietuvių parapijų tinklapių susidėsčiau grafiką.

Augustinas Žemaitis fotografuoja Šv. Kryžiaus bažnyčią

Augustinas Žemaitis fotografuoja Šv. Kryžiaus bažnyčią

11:30 laukė lietuvių liuteronų mišios Tėviškės parapijoje (iki sovietinio genocido net 10% Lietuvos žmonių buvo liuteronai ir Čikaga viena paskutinių vietų užsienyje, kur lietuvių liuteronų dar daug). Tada – į Šv. Kryžiaus bažnyčią, statytą prieš daugiau nei 100 metų. Vieną įspūdingiausių visoje Čikagoje bažnyčių apskritai, aprašytą knygose apie Čikagos architektūrą. Ir vieną įstabiausių lietuvių bažnyčių: daugelis Lietuvos katedrų jai neprilygsta.

Lietuvos istorinė vėliava prie įvažiavimo į „Tėviškės“ parapiją

Lietuvos istorinė vėliava prie įvažiavimo į „Tėviškės“ parapiją

Tai Šv. Kryžiaus bažnyčios fasado grožis 2012 m. įkvėpė mane pradėti lietuviško paveldo užsienyje enciklopediją „Gabalėliai Lietuvos“ – kad tas paveldas būtų pasiekiamas ir žinomas visiems. Bet į vidų tada nepatekau. Dabar ištaisyti „šią klaidą“ atrodė viena svarbiausių užduočių ir klysti neketinau: sužinojau, kad bažnyčia atrakinta tik per Mišias, kurios vyksta tik sekmadieniais, tik 11:30 ir 13:00. Spėjome kaip tik prieš pat Mišių pabaigą ir, vos baigėme fotografuoti visus lietuviškus vitražus, Kryžių kalno ir Aušros vartų vaizdus, radome Gedimino stulpus ir kita, lotynų amerikietis tarnautojas, išleidęs pro šonines duris, bažnyčią užrakino galutinai. Gaila, kad ten patekti taip sunku – interjeras ten toks įspūdingas, kad net mane, jau mačiusį apie 70 JAV lietuvių bažnyčių, pribloškė. Dar nuostabiau žinant, kad tai – Čikagos skerdyklų rajono bažnyčią: šitokį grožį užsakė tie lietuviai, kurie nuo ryto iki vakaro skersdavo kiaules didžiausiose pasaulio skerdyklose.”

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia Čikagoje (Back of the Yards)

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia Čikagoje (Back of the Yards)

Piečiausioji Čikaga, kur lietuvybės nebėra

Augustinas: “Nuo Šv. Kryžiaus bažnyčio paskuome į piečiausiąją Čikagą, į teritorijas kur daugelis ten negyvenančių lietuvių pataria nekišti nosies. Ten dabar – juodaodžių rajonai, skurdūs ir nesaugūs. Ir tenykštės lietuvių bažnyčios beveik visos uždarytos: juodaodžių katalikų labai mažai ir jiems jų nereikėjo.

Dviejų kunigų paveikslai Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčioje – pirmasis - lietuvis, antrasis – afroamerikietis (po parapijos demografinių pokyčių)

Dviejų kunigų paveikslai Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčioje – pirmasis – lietuvis, antrasis – afroamerikietis (po parapijos demografinių pokyčių)

Nors tolimųjų pietų Čikagos lietuvių bendruomenės nebuvo tokios gausios kaip Sisere ar skerdyklų rajone, mus pasitikęs Gediminas Indreika, daugelį dešimtmečių tyrinėjantis lietuvių bažnyčias, turėjo ką nuostabaus papasakoti ir apie tenykštes bažnyčias. Štai Šv. Juozapo bažnyčios kunigas turėjo žvėryną ir antrą pagal dydį visoje valstijoje teleskopą – „Gal dėl jo polinkio į mokslą bažnyčia liko tokia maža“ – sakė. O Roseland Visų Šventųjų lietuvių bažnyčia turi mažai analogų, nes ji yra modernaus lietuviško stiliaus, kurį sukūrė Amerikos lietuvių architektai, pasitraukę nuo sovietų po Antrojo pasaulinio karo – ypač Jonas Mulokas. Pamenu, iš pradžių galvojau, kad ir Roseland bažnyčią tikriausiai sukūrė J. Mulokas, kol „Gabalėliai Lietuvos“ komentatorius nepataisė, kad tikrasis autorius – tarpukario Kaune daug po savęs palikęs Stasys Kudokas. Gediminas Indreika paaiškino kas ir kaip: „Kudokas iš pradžių kritikavo Muloką už tą modernų tautinį stilių, bet čia pats pastatė varinį koplytstulpį“. Uoliai viską užsirašinėjau – įdomios mintys „Gabalėliai Lietuvos“ internetinei enciklopedijai.

Roslando Visų Šventųjų lietuvių bažnyčia

Rouzlando Visų Šventųjų lietuvių bažnyčia

Važiuojant dar toliau į pietus, prisiliečiau prie dar senesnės istorijos: prie „pirmykščių“ Amerikos lietuvių bažnyčių, kokias lietuviai pasistatydavo XIX-XX a. sandūroje vos atvykę į Ameriką. Tiksliau tai – ne bažnyčios, o paprasti dviaukščiai namai, kuriuose – maldų salė, mokyklos klasės, pokylių salė… Tokių piečiausioje Čikagoje likusios dvi. Aišku, abi seniai nebepriklauso lietuviams, bet dar atradome fasaduose lietuviškų užrašų senąja kalba – „lietuvių mokslainė“.

Senoji Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia West Pulmane, tarnavusi kaip mokykla

Senoji Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia, tarnavusi kaip mokykla

Oro uostas, kur Darius ir Girėnas pirko Lituanica

Aistė: “Daugelis lietuvių bažnyčių ir lietuviškų vietų – pietų Čikagoje. Tik Šv. Mykolo bažnyčia stovėjo ir šiaurės Čikagoje, šalimais – Lietuvių liuosybės salė. Ilgų paieškų dėka, radome jų vietas, tačiau laukė nusivylimas: jokio lietuviško įrašo ir apskritai nieko, liudijančio, kas ten buvo praeityje, neradome. Bažnyčia apskritai nugriauta.”

Su Gediminu Indreika einame į Petro ir Povilo lietuvių bažnyčią

Su Gediminu Indreika einame į Petro ir Povilo lietuvių bažnyčią

Augustinas: “Optimistiškiau nuteikė pokalbis su Audra Adomėnas, vadovaujančia Amerikos lietuvių archyvų skaitmeninimo projektui. Optimistiškiau todėl, kad ji dar – gana jauna, gimusi Čikagoje, o taip stengiasi. Kitose vietose dažniau sutikdavome vyresnio amžiaus žmones ir jų pasišventimas lietuviškoms JAV vietoms negalėjo nežavėti, bet visada mintyse kirbėjo klausimas – „o kas po jų?“. Be to, šiais laikas nepakanka informacijos padėti į bibliotekas, reikia ja dalintis internete, kad būtų nemokamai pasiekiama visiems. Tą daro ir Audra Adomėnas, ir mes.”
Aistė: “Čikagos šiaurėje dar apie keturiasdešimt minučių lenkų kapinėse ieškojome garsiausio Lietuvos fantasto Algio Budrio kapo – atrodo, internete gana tiksliai radome nurodytą jo vietą, bet pagal ją nustatyti koordinates – ne taip jau paprasta.”

Su Audra Adomėnas Lithuanian Archives Project

Su Audra Adomėnas Lithuanian Archives Project

Augustinas: “Kita užduotis buvo Palvokio oro uostas, kur Darius ir Girėnas pirko „Lituanica“ ir kurio ženkliuku pasidabinęs Darius pavaizduotas ant 10 litų banknoto. Oro uostas pritaikytas turizmui, yra tikras amfiteatras lėktuvams stebėti – bet man to neužteko. Radau informaciją, kad 2013 m. ten atidengta jiems atminimo lenta, bet atvažiavęs supratau, kad lengva nebus: oro uostas mažas, bet pastatų daug, kai kurie užrakinti. Darbuotoja sakė, kad apie tokią atminimo lentą nieko nežino, pasiūlė ieškoti prie gėrimų automatų. Ten išties visokiausių lentų visokiausiems aviatoriams kabojo gausybė , tik ne mūsiškiams (tačiau net apsidžiaugiau, kad Dariaus-Girėno lenta nėra viena daugelio patalpoje, kur mažai kas eina). Galiausiai darbuotoja pakvietė savo viršininkę, o ši pasakė – „Štai, lenta prie įėjimo!“. Neįsivaizduoju, kaip jos nepamatėme – turbūt pesimistiškai pagalvojome, kad lenta mūsų lakūnams negalėtų būti tokioje svarbioje vietoje.”

Gavus dovanų ženklelį Palwaukee oro uoste - tokį, koks pavaizduotas ant 10 litų banknoto

Gavus dovanų ženklelį Palwaukee oro uoste – tokį, koks pavaizduotas ant 10 litų banknoto

Iš “atrastos” Čikagos į “neatrastas” lietuvių kolonijas

Aistė: “Aptrūnijusius rajonų daugiabučius galutinai pakeitė tvarkingi Amerikos priemiesčių namai, tada – plati daugelio juostų magistralė Čikaga-Rokfordas. Į Čikagą, tiesa, vėliau dar grįžome.”

Augustinas: “Čikagoje daugelyje vietų gali nuspėti, ką rasi – yra informacijos internete, knygose. Tuo tarpu mažuosiuose Ilinojaus miesteliuose miškas tamsesnis: gal vietos ten nebus šitokios didingos, kaip Čikagoje, bet atradimai ten laukė ne mažiau įdomūs. Kai kuriose tų vietų buvome pirmi žmonės iš Lietuvos po daugelio metų! Sužinoti apie tas vietas užtruko ilgai, atrasti, kas galėtų apie jas papasakoti – dar ilgiau, tačiau iš Čikagos išvažiavau jau turėdamas daugelio dešimčių vietų, el. pašto adresų, kontaktų, susitikimo datų ir laikų lentelę. Viską pažymėjome www.tikslasamerika.lt žemėlapyje, nufotografavome, aprašėme ir jei dar kas norės žengti mūsų keliais, bent jau virtualiai – bus paprasčiau.”

Atradę Algirdo Budrio kapą valome žolę, kad įskaitytume vardą

Atradę Algirdo Budrio kapą valome žolę, kad įskaitytume vardą

Pirmos “Tikslas – Amerika 2018” dienos grafikas

“Tikslas – Amerika” virtuvę atskleidžia šis pirmosios ekspedicijos dienos grafikas. Dažna diena buvo panašaus intensyvumo: tiek daug lietuviško paveldo JAV ir nurėjome spėti viską. Smagu, kad nepaisant didelių atstumų ir neprognozuojamo eismo bei to, kad daugelį kelių važiavome patys vieni, niekur nepavėlavome, nepsiklydome, aplankėme, ką sumanę: patirtis ir ilgas ruošimasis padėjo.

5:30 kėlimasis, pusryčiai
7:00 Sisero lietuviškų vietų fotografavimas (Lietuvių laisvės salė, Lietuvių mokykla, Sisero bažnyčios išorė, Sisero koplytstulpis)
8:00 susitikimas su Sisero lietuvių parapijos atstovais V. ir S. Kupriais
8:45 lietuviškos mišios Sisere
9:45 projekto pristatymas Sisero parapijos salėje, interviu su V. ir S. Kupriais
11:30 lietuviškos mišios „Tėviškės“ liuteronų bažnyčioje
14:00 Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia
15:00 susitikimas su G. Indreika
15:15 Dzialinskio-Kenkelio kapas
15:45 Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia
16:15 Rouzlando Visų Šventųjų lietuvių bažnyčias
16:55 Senoji Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia (papildomas įterptas objektas, apie kurį sužinojome G. Indreikos dėka tą dieną)
17:15 Naujoji Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia
18:00 Chicago Heights Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia
18:30 Pietūs-vakarienė
20:00 Socialinė žiniasklaida, pranešimai spaudai ir rytdienos planavimas

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Čikagoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Čikagoje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis

 


Vakarų Ilinojus

Po intensyvių dienų Čikagoje „Tikslas – Amerika 2018“ atvyko sužymėti lietuviškų vietų Vakarų Ilinojuje. Tenykščiai lietuviai išties sukūrė daug, o kai kurios vietų yra net geriau žinomos nelietuviams, nei lietuviams.

Pirmoji stotelė – Rokfordas, apnykęs pramoninis miestas, paskui – maži lietuviški miesteliai ir tada – Ilinojaus sostinė Springfildas. “Ten aplankėme, nufotografavome, užrašėme įdomias istorijas poros lietuvių kapinių, lietuvių bažnyčių, lietuvių klubo, etninio paveldo muziejaus, kuriame lietuviams skirta ištisa salė” – įspūdžiais dalijasi “Tikslas – Amerika 2018” organizatoriai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Apleistas Rokfordo fabrikas prie miesto Tautinio paveldo muziejaus

Apleistas Rokfordo fabrikas prie miesto Tautinio paveldo muziejaus. Tai – įprasti senųjų JAV pramoninių didmiesčių vaizdai.

Rokfordo lietuvių klubas – be lietuvių, bet lietuviškas

Augustinas: “Jau pradėjęs derinti apsilankymą Rokfordo lietuvių klube sulaukiau pirmo nustebimo. Paklaustas, kokių dar lietuviškų vietų yra apylinkėje, klubo direktorius pribloškė: „Aš ne lietuvis, tai negaliu daug pasakyti“.

Dar labiau teko nustebti pačiame didžiuliame klube. „Turime 250 narių“ – pasakojo direktorius – „Ir tik vienas jų yra lietuvis, ir tas pats nebevaikšto į klubą“. Pasirodo, apie 1980 m. lietuviai, mažėjant narių, nutarė priimti į klubą ir nelietuvius ir pamažu šie įsivyravo.

Rokfordo lietuvių klubas. Paprastai prie jo plazda ir Lietuvos vėliava

Rokfordo lietuvių klubas. Paprastai prie jo plazda ir Lietuvos vėliava

Tačiau „Lietuvių klubas“ toli gražu nėra tik pavadinimas! Klube pilna lietuviškų detalių, prie jo paprastai plazda trispalvė. „Senoji nudrizgo, bet užsakiau iš interneto naują“ – pasakojo direktorius. Nariai prispausdinę straipsnių apie Lietuvą, apie jos šventes. Smagu buvo ten atrasti ir tekstus iš savosios „True Lithuania“ svetainės! Net džemperiai „Lithuanian club“ pardavinėjami.

Klubo skelbimų lentose pakabinta informacija apie Lietuvą, kad klubo nariai daugiau apie ją sužinotų. Tarp tos informacijos 'Tikslas - Amerika' komanda aptiko ir medžiagą, atspausdintą iš 'True Lithuania' svetainės.

Klubo skelbimų lentose pakabinta informacija apie Lietuvą, kad klubo nariai daugiau apie ją sužinotų. Tarp tos informacijos ‘Tikslas – Amerika’ komanda aptiko ir medžiagą, atspausdintą iš ‘True Lithuania’ svetainės.

Aistė: “Nelietuvis lietuvių klubo vadovas James Gryder mums papasakojo ir apie mums ligi tol negirdėtas lietuviškas vietas: pasirodo, klubas dar turi Lietuvių parką, ten augina bites, 2015 m. šventė lietuviškas Jonines (tradicijas mėgina atkurti pagal tai, ką perskaito internete, kas tikrai įdomu ir savotiškai keista žinant, kad į tas lietuviškas šventes neateina lietuvių)”

The underground bar of Rockford Lithuanian Club

Rūsio baras Rokfordo lietuvių klube. Šviestuvai – Lietuvos vėliavos spalvų

Augustinas: “Kita diena laukė kaip niekad intensyvi, jau 8 val. ryto – susitikimai, lietuvių muziejaus salės aplankymas. Kur į tokį ankštą grafiką įterpti Lietuvių parką, esantį Rokfordo priemiestyje? “Gal galime nuvykti 6-7 val. Ryto, vos atsikėlę” – klausėme, abejodami, ar pavyks sutarti. Bet James Gryder sutiko – pažadėjo iš vakaro pakabinti sunkią spyną taip, kad nusiimtų be rakto, nors kitiems atrodytų užrakinta (miestas nelabai saugus).

Ta spyna rakinami ne varteliai, o vartai automobiliams. Nes parkas milžiniškas – vien nuo įvažiavimo iki „Lithuanian Park“ užrašo – pusantros mylios važiavimo!

Rokfordo lietuvių parkas (jis milžiniškas - atstumas nuo parko vartų iki šio ženklo apie pusantro kilometro)

Rokfordo lietuvių parkas (jis milžiniškas – atstumas nuo parko vartų iki šio ženklo apie pusantro kilometro)

Visgi, spėjome 8 val. į Rokfordo etninio paveldo muziejų, kur mūsų laukė ne tik senyvos savanorės muziejininkės, bet ir vietos televizija, paėmusi iš mūsų interviu. Muziejus susideda iš keleto kambarių, tarp jų – lietuviško. Lietuvišką kuruoja rašytoja Sandra Colbert. Ji persikėlė iš Čikagos ir prisijungė prie muziejaus prieš kelias savaites – iki tol muziejui buvo sunku rasti lietuvę savanorę. Atsakymo į klausimą „Kur dingo Rokfordo lietuviai?“ nesulaukėme. Juk tai buvo milžiniška lietuvių „kolonija“, ten net lankėsi Basanavičius ir kiti. „Nuseno, numirė“ – sakė James Gryder klube. Bet kur jų vaikai – kituose miestuose bent jau dalis jų tęsia tėvų lietuvišką veiklą…

Rokfordo etninio paveldo muziejaus lietuvių kambarys

Rokfordo etninio paveldo muziejaus lietuvių kambarys

Aistė: “Bet vis tik smagu, kad lietuvybė Rokforde gyvuoja ne vien lietuvių dėka. Taip daug žmonių sužino apie Lietuvą, jiems Lietuva nebėra tik taškelis žemėlapyje. Tai svarbu: juk amerikiečiai renkasi, kur keliauti, kur investuoti, jie renka JAV valdžią, kuri gali turėti lemiamą reikšmę Lietuvai atsidūrus pavojuje.”

Iš gėrimų šiaudelių lankstyti tradiciniai lietuviški sodai Rokfordo tautinio paveldo muziejuje

Iš gėrimų šiaudelių lankstyti tradiciniai lietuviški sodai Rokfordo tautinio paveldo muziejuje

Lietuvių kapinės, kuriose vaidenasi(?)

Augustinas: “Į pietus nuo Rokfordo didžiulių apleistų fabrikų peizažą pakeitė maži amerikietiški miesteliai. Apie tai, kad lietuviška bažnyčia stovėjo Kivanyje, sužinojau vėliausiai, teko net keisti jau parengtą “Tikslas Amerika 2018” maršrutą. Tačiau 2 valandas šiame miestelyje šiaip ne taip įtalpinau. Medinė šimtametė bažnytėlė tebestovi, deja, nieko lietuviško ten neradome. Po lietuvių ji priklausė juodaodžiams, jie užtinkavo ir perrašė net kertinį akmenį. Tačiau dabar jau ir juodaodžių bažnyčia užsidarė, mat pastorius paseno – pastatas apleistas.”

Apleistos Kivanio Šv. Antano bažnyčios vidus

Apleistos Kivanio Šv. Antano bažnyčios vidus

Aistė: “Į bažnyčios vidų įleido NT brokeris, septynerius metus mėginantis pastatą parduoti. „Pradžioje norėjo 400 000 dolerių – neįmanoma tiek gauti“ – sakė. Ėjo priekyje nubraukinėdamas voratinklius. Viduje viskas palikta it po paskutinių mišių: muzikos instrumentai, suolai, Biblijos. Bet nieko lietuviško neberadome ir viduje. Teks „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje vietą žymėti kaip 4 kategorijos – „Lietuviška tik istorija“.

Analizuojame bažnyčios istoriją su Kivanio lietuvių parapijos buvusiais nariais Morisonais

Analizuojame bažnyčios istoriją su Kivanio lietuvių parapijos buvusiais nariais Morisonais

Augustinas: “Kur kas geriau sekėsi Spring Valyje. Net kontaktų ten pačiam nereikėjo ieškoti: vos paskelbėme apie savo misiją „gabaleliailietuvos“ Facebook paskyroje, tuoj atsirado būrelis padėti norinčių žmonių. Tarp jų – Joseph Nauyalis, Vytį išsitatuiravęs grynakraujis lietuvis, kurio jau net ir tėvai gimę JAV. Ir jo žmona Jurgita, atvykusi iš Lietuvos tik prieš dešimt metų.”

Spring Valio Šv. Onos lietuvių kapinių naujasis paminklas

Spring Valio Šv. Onos lietuvių kapinių naujasis paminklas

Aistė: “Spring Valio lietuvių kapinės – garsios visame Ilinojuje, rašė apie jas net Amerikos nacionalinė spauda. Mat kapinėse esą vaidenasi: prie lietuvių skerdikų Masokų kapo pasirodo žmogus su kirviu, iš ten teka kraujas, pridėjus ranką prie kapo vienos pusės justi karštis. Vietiniai į tas istorijas žiūri su šypsena, nors vaikystėje patys bijodavo. Kai kuriems pabodo visokie šilumos detektoriais ginkluoti „vaiduoklių medžiotojai“, o policininkas Joseph paliudijo, kad ir policija tą vietą nuolat stebi (kažkas iš kriptos buvo pavogęs kaukolę, sudeginęs ten šunį).”

Masokų kripta Lietuvių laisvės kapinėse Spring Valyje

Masokų kripta Lietuvių laisvės kapinėse Spring Valyje

Augustinas: “Tose kapinėse laidoti laisvamaniai, sako, ir komunistai. Kapų nedaug. Atmosfera tikrai kraupoka: ypač kai užėjo audra. Kitos, šv. Onos katalikų, lietuvių kapinės pasirodė jaukesnės. „Man patinka čia pasivaikščioti ir apskritai buvo daug lengviau pritapti tokiame lietuviškame miestelyje“ – pasakojo Jurgita. Kadaise lietuviška buvo visa miestelio pusė ir dabar dar daug lietuvių palikuonių – tie, grynesni, dar labiau demonstruoja patriotizmą už daugelį Lietuvos lietuvių, nors lietuviškai moka mažai. Štai John Bogatitus, atėjęs su mumis susitikti į miestelio muziejų, Lietuvos vėliavos spalvomis išdabino… kojos protezą.”

Su Spring Valio lietuviais

Su Spring Valio lietuviais

Kaip Springfilde atsirado atminimo lenta lietuviams

Augustinas: „Tikslas – Amerika“ projektas nebūtų įmanomas be kelių šimtų savanorių pagalbininkų, parodžiusių lietuviškas vietas ir apie jas papasakojusių. O ypač neįkainojami tokie pagalbininkai, kurie ne tik patys papasakoja, bet dar ir randa, kas papasakotų kitur, pristato projektą kitiems lietuviams.

Viena tokių – Sandra Bakšys iš Springfildo, Ilinojaus valstijos sostinės su nuostabiu Kapitolijumi. Abrahamo Linkolno miesto. Ji padėjo mums dar keliuose miestuose, taip pat, būdama į pensija išėjusia viešųjų ryšių specialiste, padėjo sudominti mūsų misija JAV žiniasklaidą. Rytas Springfilde taip prasidėjo nuo interviu tiesioginiame radijo eteryje, kuris ten reklaminiais sumetimais transliuoja kas kartą iš kitos parduotuvės.

Interviu Springfildo radijo laidai

Interviu Springfildo radijo laidai

Jei ne Sandra Bakšys, į Springfildą būtų mums buvę mažai ko važiuoti išvis. Mat lietuvių bažnyčia ten 1972 m. uždaryta ir nugriauta. Tačiau Sandros iniciatyva 1988 m. lietuviškas gyvenimas atkurtas įkūrus lietuvių klubą, rėmusį Sąjūdį ir Lietuvos nepriklausomybę. Ir jos dėka dabar, kai tas klubas pamažu sensta ir nyksta (jaunimas iš mišrių šeimų neįstoja), lietuviams atidengta atminimo lenta. Už viską teko susimokėti patiems, dar praeiti biurokratines procedūras, gauti kaimynų sutikimus… Bet Sandra Bakšys tai moka: ne per seniausiai ji įkalbėjo politikus priimti įstatymą dėl senelių lankymo ir tas įstatymas bus vadinamas jos vardu.

Su Springfildo lietuviais prie atminimo lentos lietuviams

Su Springfildo lietuviais prie atminimo lentos lietuviams

Sandra, be kita ko, rašo tinklaraštį apie Springfildo lietuvius bei net išleido knygą. Kartu pavalgyti pakvietė vienus iš tų tinklaraščio herojų – Makarauskų šeimą. Tiksliau, Mack šeimą: taip jie pasikeitė pavardę. Mack’ai pirmieji į Springfildą „atvežė“ McDonald’s restoranus: nusipirko jų frančizę. Tiesa, kaip pasakojo verslininko vaikaitė, paskui kelią tarp jų ir McDonald’s perbėgo kažin kokia juoda katė ir jie nusprendė restoranų atsisakyti.”

Su Springfildo lietuviais Springildo lietuvio įkurtame McDonald's

Su Springfildo lietuviais Springildo lietuvio įkurtame McDonald’s

Aistė: „Tikslas Amerika“ metu dažnai atrodydavo, kad štai, nori su žmonėm pakalbėti ilgiau, jie įdomūs, dažnai į susitikimus atsineša po milžiniška segtuvą savo protėvių nuotraukų ir susirašinėjimų, prašo išversti, bet turi važiuoti pirmyn, nes grafikas – sausakimšas. Kaip ne kaip, mūsų misija – ne žmonės, bendruomenės ir organizacijos (apie jas informacijos ir šiaip gana daug), bet lietuviškas paveldas, lietuviškos vietos: kur jos tiksliai, kaip jas aplankyti. Tik tai galime žymėti žemėlapyje. Aišku, lietuviškos vietos daug pasako ir apie bendruomenes, kurios jas sukūrė. Todėl šiemet „Gabalėliai Lietuvos“ Facebook atsirado nauja rubrika „asmenybės“, taip pat filmavome interviu. Po visko skaitytojų lauks ir kelionių maršrutai, suderinantys įdomiausias to krašto vietas su įdomiausiomis lietuviškomis vietomis.”

 Springfildo lietuvių bažnyčia prieš jos griovimą

Springfildo lietuvių bažnyčia prieš jos griovimą

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Vakarų Ilinojuje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Springfilde aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Spring Valyje aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Rokforde aprašas
4. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Kivanyje aprašas
5. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Ilinojuje žemėlapis
6. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Rokforde žemėlapis
7. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Spring Valyje žemėlapis

 


Sent Luisas

Sent Luisas kadaise buvo vienas keturių didžiausių miestų JAV, tačiau dabar turistai jį dažniausiai aplenkia, neretai aplenkia ir lietuvybės tyrinėtojai. Tačiau jame lankėsi ekspedicijos „Tikslas – Amerika 2018“ dalyviai – ką pavyko sudokumentuoti į lietuviškų vietų JAV žemėlapį www.tikslasamerika.lt , pasakoja Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: „Sent Luisas turistų dažnai aplenkiamas dėl atokumo ar nesaugumo, tad kai paskelbėme, kad „Tikslas – Amerika“ internetiniame žemėlapyje ir enciklopedijoje „Gabalėliai Lietuvos“ pažymėsime ir Sent Luiso vietas, sulaukėme džiugių „pagaliau“. Pagaliau bus atkreiptas dėmesys į Sent Luiso lietuvių bažnyčią – bene tautiškiausiai įrengtą lietuvių bažnyčią JAV, unikalią lietuvių liuteronų bažnyčią bei kitas vietas.“

Nekaltojo Prasidėjimo lietuvių bažnyčia Rytų Sent Lujise – puikus lietuviško modernaus tautinio stiliaus Amerikoje pavyzdys. Google Street View.

Aistė: „Kad pamatytume visas Sent Luiso lietuviškas vietas per tą parą, kurią galėjome skirti šiam didmiesčiui, savo laiką pašventė ir tarpusavyje viską derino skirtingų amžiaus grupių, emigracijos bangų ir netgi religijų lietuviai. Susitikome ir dar XX a. pradžioje atvykusios Doršų šeimos anūką (Doršų šeima Amerikoje netrūko tapti „Dorris“, tad mus sutiko Frank Dorris, arba lietuviškai – „Pranas Dorša“), už pirmosios bangos į JAV atžalos Amerikos lietuvio ištekėjusi Danutė Lasky, taip pat keliolika lietuvių kilmės liuteronų – visi jie saugo lietuviškas Sent Luiso vietas.“

Sent Luiso lietuvių bažnyčia – lietuvybės JAV pažiba

Augustinas: „Abejoti, ar jau šiais metais į „Tikslas Amerika“ žemėlapį verta įtraukti Sent Lujisą, neleido regėtos pavienės Rytų Sent Luiso bažnyčios nuotraukos. Jos architektūra netelpa į jokius įprastinių stilių rėmus: ji moderni, bet kartu tautiška. Tai – modernus tautinis lietuviškas stilius, kurį sukūrė Amerikos lietuvių architektai ir kurio iš viso tepastatyta keliolika pastatų. Ir tarp tų keleto Rytų Sent Luiso bažnyčia – viena tobuliausių. Viešbutyje pasitikę Sent Luiso lietuviai privertė sunerimti: „Lietuviško koplytstulpio formos varpinės špilis surūdijo, jį nuvertė vėjas. Tad mūsų bažnyčia dabar taip nebeatrodo“ – sakė. Jau įsivaizdavau dažną Amerikoje lietuviškų pastatų likimą: apgriuvo, reiškia niekad nebus atstatyta; niekad nebebus taip gražu, kaip architektas sumanė. O paskui dar ir visą bažnyčią vyskupija lieps griauti – nes neva pati griūva, trupa.“

Rytų Sent Lujiso lietuvių bažnyčios išorė (jos viršūnė laikinai nuimta renovacijai 2018 m.)

Rytų Sent Lujiso lietuvių bažnyčios išorė (jos viršūnė laikinai nuimta renovacijai 2018 m., nes vėjas ir laikas ją buvo pažeidusios. Paskui ji vėl užkelta)

Aistė: „Laimė, Rytų Sent Luise situacija daug geresnė. „Remontuojame dabar“ – sakė parapijietis Frank Dorris (lietuviškai – „Pranas Dorša“). Beje, jaunas, vos perkopęs 30 metų. Ūkininkas, ūkininkaujantis tą patį žemės plotą, kurį prieš bene 100 metų pirko jo lietuviai protėviai ir kuriame dirbo visos šeimos kartos. Visada smagu matyti tokius žmones, besirūpinančius lietuviškomis JAV vietomis: pernelyg daug jų yra jaunimo pamirštos, terūpi vyresniems (kol šie gyvi). Tačiau Frank Dorris pavyzdys ir pasakojimai apie jo kartos amerikiečius suteikė vilties – jis teigė, kad tai jo tėvų karta norėjo tapti amerikiečiais, gėdijosi prastai angliškai kalbančių tėvų ir norėjo kuo greičiau įsilieti į JAV kultūrą, tačiau jo karta labai susidomėjusi DNR tyrimais, kaip tik nori išsiaiškinti kas iš kur, ir, sužinoję, kokios tautos atstovas yra, puoselėja jos tradicijas. Tiesa, tie, kurie neauklėti lietuviškoje aplinkoje, susiduria su problema, kad apie lietuvių tradicijas ir paveldą internete gana mažai angliškos informacijos (palyginus su informacija apie kitas tautas: žydus, lenkus, vokiečius) – tą mėginame keisti ir mes. 2018 m. Frank Dorris pirmąkart lankėsi Lietuvoje ir buvo tiesiog sužavėtas, nepatiko vienintelis dalykas – tik kuro kaina, kuri JAV yra gerokai mažesnė“.

Pranas Dorša rodo originalųjį Rytų Sent Luiso bažnyčios planą

Pranas Dorša rodo originalųjį Rytų Sent Luiso bažnyčios planą

Augustinas: „Sent Luiso lietuvių bažnyčia net įspūdingesnė nei tikėjausi, įžengus – tokia didinga atmosfera dešimčių spalvotų vitražų šviesoje. Daugelis jų lietuviški: štai vitražas „Mindaugo krikštas“, visa dešinė siena skirta Lietuvos vietovėms. Ir kitkas lietuviška: kryžiai „sujungti“ su pagoniškomis saulėmis ir mėnuliais, Vyčio kryžiaus ir Gedimino stulpų bareljefai fasade, Vytis ant durų, lietuviški drožiniai virš jų, tautinių motyvų altorius… Nė neišvardysi visko. Padarėme gerokai per 100 nuotraukų ir nesilažinčiau, kad nieko nepraleidome. Toje bažnyčioje net labiau nei daugelyje matosi, kad JAV lietuvių bažnyčios tarnavo ne vien religijai, o ir tautinei kultūrai saugoti. Rūsyje – panašaus dydžio salė, kaip ir pagridninė bažnyčios erdvė, tik skirta pasaulietiniams lietuvių pasibuvimams po mišių.

Vitražas su Aušros Vartų Marija kairėje bei stebuklingąja Trakų Mergele dešinėje

Vitražas su Aušros Vartų Marija kairėje bei stebuklingąja Trakų Mergele dešinėje

Visgi, yra vienas „bet“ ir tai – bažnyčios vieta. Rytų Sent Luisas – toksai miestas, kur visose JAV lietuviai pataria nekišti nosies: daugelis pastatų ten apleista (net aukščiausias miesto „dangoraižis“ stovi išdaužytais langais), gyventojų sumažėjo nuo 82 000 iki 27 000, beveik visi pasilikę juodaodžiai. Apie skausmingą “miesto praradimą” plačiai rašoma ir Tomo Petraičio knygoje “Growing up Lithuanian in East St. Louis”, kurią mums padovanojo pašnekovai.

Priekinėje bažnyčios sienoje – du tradiciniai lietuviški Vyčio kryžiai (tamsesnių plytų), du Gedimino stulpai (tamsesnių plytų, kampuose), ant durų – Lietuvos herbas

Priekinėje bažnyčios sienoje – du tradiciniai lietuviški Vyčio kryžiai (tamsesnių plytų), du Gedimino stulpai (tamsesnių plytų, kampuose), ant durų – Lietuvos herbas

Amerikiečiai iš priemiesčių ir JAV lietuviai patardavo mums į tokias vietas, kaip East St. Louis, nekišti nosies, išvykti iki tamsos. Ir lietuviškos vietos, kurias lankydavome tokiuose rajonuose, paprastai sunykusios, uždarytos – tekdavo tik viltingai ieškoti lietuviškų įrašų ant kertinių akmenų. Istorija daug kur tokia: “rajonas kokiais 1970 m. ėmė keistis, lietuviai išsikėlė, kurį laiką dar suvažiuodavo į bažnyčią ar klubą iš priemiesčių, bet paskui jie seno, jaunimas neprisijungė, viskas užsidarė”.

Laimė, Rytų Sent Luise viskas kitaip. Lietuvių bažnyčia laikosi daug geriau už miestą aplink.“.

Fotografuojame Rytų Sent Luiso bažnyčios vidų

Fotografuojame Rytų Sent Luiso bažnyčios vidų

Aistė: „Tiesa, tas pats galingu pikapu atvykęs, tvirto sudėjimo Frank Dorris nuolat žvilgčiojo į laikrodį ir griežtai atsisakė susitikti tokiu laiku, kad būtume bažnyčioje iki sutems. Ir lietuviškus metalinius kryžius-saules nuo stogo nukėlė prie įėjimo rūsin – kad nepavogtų (nes „vietiniai“ jau bandė vogti).

Na bet ir čia ne viskas taip blogai: lietuvių bažnyčia – greta judraus greitkelio. Ir, vietos lietuviai pasakojo, prie parapijos prisijungia net nelietuviai – vien dėl to, kad juos pritraukia įspūdinga bažnyčios architektūra, kurią jie pamato važiuodami keliu! Gal ir tai ją išgelbėjo: 11 iš 13 Rytų Sent Luiso katalikų bažnyčių – jau uždaryta, mat tarp dabartinių gyventojų katalikų mažai.“

Medinis altorius bažnyčios viduje

Medinis altorius bažnyčios viduje

Kolinsvilio lietuviai liuteronai ir griūvančių miestų muziejus

Aistė: „Geriausia vieta suvokti tokių JAV miestų kaip Rytų Sent Luisas (ir kartu daugybės JAV lietuvių rajonų) griuvimą – Sent Luiso miesto muziejus (City Museum). Ten be didelės tvarkos sudėtos nugriautų didingų pastatų detalės. Mes ten ieškojome Šv. Jurgio bareljefo nuo nugriautos XIX a. Čikagos Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios. Radome. Pažymėjome muziejų „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje..“

Šv. Jurgio bareljefas iš nugriautos Šv. Jurgio bažnyčios Čikagoje

Šv. Jurgio bareljefas iš nugriautos Šv. Jurgio bažnyčios Čikagoje

Augustinas: „Tiesa, bent jau Rytų Sent Luiso lietuvių bažnyčia paskelbta paveldu. Viena vos keleto taip saugomų lietuvių bažnyčių. Dar vieną paveldu pripažintą lietuvių bažnyčią aplankėme čia pat, Sent Luiso priemiestyje Kolinsvilyje. Tik ta bažnyčia – lietuvių liuteronų, viena vos trijų tokių JAV. Vos keli parapijiečiai, kaip Loreta Grybinaitė ir jos mama, kalbėjo lietuviškai, daug jų – ir nelietuvių kilmės, bet rūsyje pilna senų lietuviškų knygų, parašytų vokišku gotišku raidynu, ir daugelis žino, kad bažnyčią įkūrė knygnešys iš Tauragės Keturakaitis. Ir ryšį su Lietuva parapija, kaip pasakojo jos kunigas, išlaikė: rėmė liuteronų bažnyčios statybas Palangoje.

Su Kolinsvilio bažnyčios bendruomene

Su Kolinsvilio bažnyčios bendruomene

Be pagrindinio „Tikslas – Amerika 2018“ žemėlapio, šiemet pradėjome ir šalutinį projektą – nemokami maršrutai kelionėms po JAV, be pagrindinių JAV vietų įtraukiantys ir svarbiausias lietuviškas vietas. Reikia, kad lietuviai jas lankytų, atrastų, jos to vertos!

Praėjusių gyvenimų liekanos Sent Luiso miesto muziejuje

Praėjusių gyvenimų liekanos Sent Luiso miesto muziejuje

Todėl į kiekvieną miestą stengiamės pažvelgti ir keliautojo akimis: ar čia būtų ką pamatyti ir be lietuviškų vietų? Sent Luisu, manau, galima sudominti kiekvieną. Be puikaus Miesto muziejaus ten – didžiausia JAV upė Misisipė, garsusis 66 kelias ir pėstiesiems atiduotas žavus senas jo tiltas (Chain of Rocks Bridge), didingų architektūros stilių dangoraižiai, buvusio didžiausio JAV indėnų miesto Kahokijos liekanos.

Ant Chain of Rocks tilto

Ant Chain of Rocks tilto

Pajudėjome iš Sent Luiso link Vest Frankforto – į rytus. Paskutinį kartą išvydome Sent Luiso simbolį – Vartų arką (Gateway Arch). Tai – simboliniai JAV „Laukinių vakarų“ vartai. Prieš 100-150 metų, kai į Snet Luisą imigravo dauguma jo lietuvių, „anapus Misisipės“ buvo kitokia žemė: jokios pramonės, tuščios žemės, indėnų gausybė.

Kahokijos piliakalniai netoli Kolinsvilio lietuvių liuteronų bažnyčios

Kahokijos piliakalniai netoli Kolinsvilio lietuvių liuteronų bažnyčios

Tad Vartų arka – ir simbolinė „lietuvių pasaulio“ riba. Iš ~150 JAV lietuvių bažnyčių, vos ~5 pastatytos kitapus Vartų arkos.

Tad Sent Luisas kartu – ir toliausiai į Vakarus nutolęs JAV miestas, kurį aplankė „Tikslas – Amerika 2018“.

[P.S. Po mėnesio nuo ekspedicijos iš Sent Luiso gavome laišką, kad bažnyčios bokštas – jau suremontuotas]

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Sent Luise:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Sent Luise aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Sent Luise žemėlapis

 


Pietų Ilinojus

„Tikslas – Amerika 2018“ pasiekė atokiausius ekspedicijos taškus: pietų Ilinojaus šachtininkų miestelius. Įspūdžiais dalijasi ekspedicijos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: „Kai kurie pagalbininkai rašė, kad ten yra daug lietuviško paveldo – tačiau kuo toliau ieškojau, tuo labiau ėmė atrodyti, kad, nors kai kuriuose miesteliuose lietuvių gyveno tūkstančiai, lietuvybė ten jau seniai nunyko. Lietuvių klubai ir tavernos užsidarė, nebeskamba lietuviškos dainos… Ko jau ten tikrai netrūksta – lietuvių kapinės. Jų aplankėme, apfotografavome, „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje pažymėsime ir „Gabalėliai Lietuvos“ enciklopedijoje aprašysime net penkerias.“

Keletas seniausių kapų Vestvilio lietuvių kapinėse

Keletas seniausių kapų Vestvilio lietuvių kapinėse

Aistė: „Tokio senumo kapines lankyti labai įdomu: antkapiuose – 100 metų senumo nuotraukos, dauguma puikiai išlikusios, galima pasigėrėti laikmetį liudijančiais žmonių aprėdais, juk fotografuodavosi retai ir tik su geriausiais rūbais. Taip pat užrašai senąja lietuvių kalba. Be to, regiono lietuvių kapinių likimai skiriasi kardinaliai: štai Vestvilio lietuvių kapinėse plazda net trys Lietuvos vėliavos, nuolat statomi paminklai lietuviams, o Ledfordo kapines apskritai sužinojome tik puse lūpų užsiminus vietiniams, jos virtusios mišku – apleistos labiau nei kokios kitos kapinės, kurias tekę matyti, paskutiniai laidojimai ten – prieš 100 metų.“

Ledford Lithuanian cemetery, overgrown with forest

Mišku užaugusios Ledfordo lietuvių kapinės

Vest Frankfortas ir atgimstančios lietuvių kapinės

Aistė: „Diena pietų Ilinojuje prasidėjo įprastai: 6 ryto tam, kad nuvažiuotume likusį atstumą nuo nakvynės vietos iki Vest Frankforto angliakasių miestelio, kurio kavinėje sutarėme sutikti vietos lietuvę Teresą Renik.

Išlikę kažkur išmesti lietuvių dokumentai

Išlikę kažkur išmesti lietuvių dokumentai, kuriuos mums rodė Teresa Renik

Tačiau kavinėje pasitikimas laukė daug didesnis nei tikėjomės: daugiau nei dešimt žmonių. Tarp jų – du žurnalistai, 95 metų amžiaus Antrojo pasaulinio karo veteranas, gimęs lietuvių šeimoje, atvykusioje į Ameriką prieškariu.“

Interviu Vest Frankforto laikraščiui

‘Tikslas Amerika’ vadovas Augustinas Žemaitis duoda interviu Vest Frankforto laikraščiui

Augustinas: „Pakalbėjome, davėme interviu. Smagu ir verta: norisi, kad žinia apie Amerikos lietuvių paveldą pasklistų plačiau. Ištisu eskortu išvažiavome į Vest Frankforto lietuvių kapines. Kol „Gabalėliams Lietuvos“ fotografavau kapus, Aistė paėmė interviu iš Stanley W. Narusis, kuris padainavo ir kelias lietuviškas dainas. Visos apie alkoholį. Toks buvo šachtininkų gyvenimas prieš jau beveik 100 metų…

Interviu su Narušiu Vest Frankforte

‘Tikslas Amerika’ savanorė Aistė Žemaitienė ima interviu iš Narušio Vest Frankforte

Kaip ten bebūtų, anie lietuviai sukūrė ir daug gražaus. „Gaila, kad kapinės nenušienautos“ – sakė Teresa Renik, tačiau jos neatrodė blogai, o ypač sužavėjo aibė lietuvių nuotraukų, dabinančių dažną šimtametį antkapį. Mūsuose nerasi taip gerai išsilaikiusių tarpukario nuotraukų ant kapų! Pilna ir įdomių užrašų, ištisų istorijų, kaip žmogus gyveno, žuvo.

Aistė: „Bet, žvelgiant į ateitį, dar labiau nudžiugino Teresos ir kitų vietos lietuvių – Bruce Swinkunas, George Karosky – reakcija į mūsų darbą. Mes parodėme jiems akmenį su užrašu „Lietuvių kapinės“, kurio nebuvo radę; pakišome idėją iškelti kapinėse trispalvę, kuria labai susidomėjo. Ir kartojo – „Kaip gi anksčiau nesugalvojau nuvažiuoti į Lietuvą, būtinai reikia“. Atrodo, kad Pietų Ilinojaus šachtininkų kaimuose lietuvybė gerokai primiršta, niekas nešneka lietuviškai, tačiau pakanka parodyti dėmesį, priminti Lietuvą – ir iš karto tuo nuoširdžiai susidomi daugybė lietuvių palikuonių.“

Vest Frankforto lietuvių kapinių atminimo akmuo

Vest Frankforto lietuvių kapinių atminimo akmuo

Po apsilankymo Ledfordo kapinėse – erkių puolimas

Augustinas: „Bendraudamas su Amerikos lietuviais visada laikau įtempęs ausis – gal išgirsiu kokią papildomą, nežinomą vietą, atitinkančią „Tikslas – Amerika“ žemėlapio kriterijus. Vest Frankforte išgirdau: Ledfordo lietuvių kapines. Deja, niekas negalėjo tiksliai pasakyti, kur jos, sakė „Užaugusios, sunykusios, nevažiuokite“.

Galiausiai nukreipė į Harisburgo biblioteką. Bibliotekininkė negalėjo padėti, bet susiskambino su žmogumi, kuris žino kapinių vietą, ir tas parašė, kaip važiuoti. Be to, bibliotekoje radome genealogijos knygą, kur surašyti visi kapinių palaidojimai ir informacija iš laikraščių apie tuos žmones: tai ne mūsų projekto kryptis, bet įdomu žinoti, kaip toli Amerikoje pasistūmėta su kilmės tyrimais.“

Bandome daugiau sužinoti apie Ledfordo kapines Harisburgo bibliotekoje

Bandome daugiau sužinoti apie Ledfordo kapines Harisburgo bibliotekoje

Su GoPro kamera ant galvos - į Ledfordo lietuvių kapines

Su GoPro kamera ant galvos – į Ledfordo lietuvių kapines

Aistė: “Važiavome kaip prieš 100 metų – ne pagal GPS ar žemėlapį, o pagal tikslius nurodymus: „Dabar kelias pasuks į kairę ir į dešinę, dabar bus geležinkelio bėgiai, tada sukite į dešinę“ ir pan. Galiausiai privažiavome takelį į gūdų mišką. Kaip liepti, ėjome juo. Jau tuoj aptikome pirmąjį kapą, paskui dar kelis. Tarp medžių, išvartytus, bent vienas iškastas. Tolumoje dar daugiau kapų, bet reikia brautis per žoles ir krūmus. Bibliotekininkė sakė: „Tik saugokitės erkių ir gyvačių“. Pastarųjų nesutikome (tik vėžlį), užtat erkės puolė kaip niekur: dar kelias dienas po to automobilyje jų vis rasdavom. Iš kapinių išnešėm ir rastų šiukšlių – panašu, vieta kaip kapinės nebelankoma, tačiau vandalai čia užklysta.“ .

Vandalised grave at the Ledford Lithuanian cemetery

Vandalų apniokotas antkapis Ledfordo lietuvių kapinėse

Augustinas: „Aplankėme, nufotografavome ir žemėlapyje pažymėsime ir dar vienas – Šeikrago kapines, kur lietuviai atgulė kartu su… masonais. Jas rasti irgi nebuvo lengva, teko žygiuoti per privačią valdą – bet jei kas seks mūsų pėdomis, ras paprastesnį kelią, tereiks atsidaryti http://www.tikslasamerika.lt“

Lietuvių-masonų Šeikrago kapinės žvelgiant lietuviškosios jų pusės link

Lietuvių-masonų Šeikrago kapinės žvelgiant lietuviškosios jų pusės link

Gausiausias pasitikimas ir tautiškiausios kapinės – Vestvilyje

Augustinas: „Vos 3000 gyv. turinčiame Vestvilyje už 3 val. kelio pasitikimas laukė pats gausiausias: miestelio muziejumi tapusiame geležinkelio depe – apie 40 žmonių! Visi nuoširdžiai klausinėjo ne tik apie „Tikslas – Amerika“ žemėlapį ar „Gabalėliai Lietuvos“ internetinio Amerikos lietuvių paveldo enciklopediją, bet ir apie Lietuvą: „Kas gali jus okupuoti?“, „Ar mėgstate kugelį?“ (JAV šachtininkų protėviai emigravo dar prieš „cepelinų erą“). Daugelis – lietuvių palikuonys, kai kurie – lankęsi Lietuvoje, bet žinantys mažiau, nei norėtų, lietuviškai mokantys tik kelis žodžius. „Čia lietuvius kiti diskriminuodavo, nes jie nesijungė į profsąjungas“ – pasakojo. Ir, iš ne vieno žmogaus, tokią istoriją: „Galiausiai neapsikentę tėvai ėmė namie kalbėti angliškai, kad vaikams būtų paprasčiau, lietuviškai nemokydavo, tad žinau tik ką pats išmokau klausydamasis tėvų pokalbių“. Tokių žmonių daug: kai kuriais duomenimis, vienu metu Vestvilyje lietuviai sudarė gyventojų daugumą.

Gausus 'Tikslas - Amerika' pasitikimas Vestvilio muziejuje

Gausus ‘Tikslas – Amerika’ pasitikimas Vestvilio muziejuje

Paskui vėl ištisa procesija važiavome į lietuvių kapines. Jos ten – tikras pavyzdys Amerikos lietuvių kapinėms; tokios, kokias Vest Frankforte Teresa norėtų padaryti. Su trimis trispalvėmis (prie abiejų įėjimų ir centre), su įdomiais paminklais, kuriuos žemėlapyje pažymėsime atskirai. Vienas – nugriautai Švento Kryžiaus bažnyčiai. Tai buvo tautinė lietuvių katalikų bažnyčia, atsiskyrusi nuo popiežiaus ir Vatikano, laikiusi juos nutautinimo įrankiais. Deja, bažnyčia užsidarė dar prieš 50 metų, bet išgelbėtas jos varpas, kertinis akmuo, ir 2004 m. paversti šiuo paminklu. Kitas svarbus paminklas – širdies formos kunigo Mikalausko kapas. Vieni sako, kad jis nusižudė, kiti – kad nužudytas (Romos katalikų? „saviškių“ iš Čikagos?). Apie šią miestelio legendą vietinis katalikų kunigas parašė knygą „Didysis lietuvių barnis Vestvilyje“ – tas kunigas irgi atėjo mūsų pasitikti, paėmėme iš jo (bei dar 4 žmonių) interviu, o iš mūsų interviu ėmė vietos spauda. Bet atsakymo, nužudymas tai ar savižudybė, jis nepateikė – per smarkiai Mikalausko kūnas buvo suiręs. Viską ten tvarko, žolę šienauja, paminklus stato savanoriai.

Vienas įėjimų į Vestvilio lietuvių kapines

Vienas įėjimų į Vestvilio lietuvių kapines

Pažymėsime ir lietuvių Romos katalikų kapines, kurios, tiesa, jau mažiau tautiškos, ten dabar laidojami visi, trispalvių nėra, bet lietuvių – dar dauguma. Gali rasti ir lietuvių Romos katalikų bažnyčios kertinį akmenį – ją irgi nugriovė, ~1990 m. Štai taip baigėsi „didysis lietuvių barnis Vestvilyje“.

Lietuvių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios griovimo darbai

Lietuvių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios griovimo darbai

Memorialas lietuviškai tautinei katalikų bažnyčiai Vestvilio lietuvių tautinėse kapinėse

Memorialas lietuviškai tautinei katalikų bažnyčiai Vestvilio lietuvių tautinėse kapinėse

O mes pasukome į Ohajo valstiją – laukė apie 4 val. kelio iki Deitono, kur kitą rytą – mišios lietuvių bažnyčioje. Angliškos, bet puiki proga susitikti su visais vietos lietuviais.

P.S. Trispalvė Vest Frankforto kapinėse praėjus pusmečiui po ekspedicijos iš tiesų iš kilo – Teresa Renik man atsiuntė nuotrauką. O 2019 m. JAV lietuvis Vilius Žalpys suorganizavo talką Ledfordo lietuvių kapinėms sutvarkyti. Deja, nepraėjus nė keliems mėnesiams po ekspedicijos, mirė vienas pašnekovų – apie lietuvių barnį rašęs kunigas John J. Flattery. Džiugu, kad jis spėjo savo atsiminimus ir tyrimus suguldyti į knygą – bet kiek tokių istorijų nukeliauja anapilin kartu su paskutiniais, jas atsimenančiais.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Vakarų Ilinojuje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vest Frankforte aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vestvilyje aprašas
3. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Ilinojuje žemėlapis
4. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Vest Frankforte žemėlapis
5. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Vestvilyje žemėlapis

 


Ohajo miestai

„Tikslas – Amerika” pasiekė patį atokiausią savo tašką – Deitono miestelį Ohajuje. Nuo artimiausios kitos lietuviškos vietos, kuri bus pažymėta „Tikslas – Amerika” (http://www.tikslasamerika.lt ) žemėlapyje, iki Deitono – ~300 kilometrų. Ekspedicijos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai tęsia savo pasakojimą.

Deitonas: žymūs vitražai ir lietuviška vėžlių siruva

Augustinas: „Po ilgo važiavimo Deitono lietuvių bažnyčia buvo tikra atgaiva akims. Kiekviena jos detalė, atrodo, lietuviška ir sykiu didinga. Ypač pribloškė V. K. Jonyno sukurti vitražai, kurių kiekviename – vis kitoks koplytstulpis, o anapus altoriaus – visas Šiaulių Kryžių kalnas. Ilgai fotografavome.

Deitono lietuvių bažnyčioje Šv. Mišių metu

Deitono lietuvių bažnyčioje Šv. Mišių metu

Kaip pasakojo Michael Petkus, dar prieškariu atvykę lietuviai pasistatė labai paprastą bažnyčią. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo Deitoną užplūdo lietuviai „dipukai”, pasitraukę nuo sovietų. Jiems JAV atrodė lyg tremtis, jie norėjo sukurti ten ne Gabalėlį Lietuvos, o visą Gabalą Lietuvos. Tarp jų atvyko architektų, inžinierių, menininkų – ir štai jie pavertė Deitono lietuvių bažnyčią tikra lietuvybės oaze.

Deitono lietuvių bažnyčios pirmas aukštas, kur kabo 1914 m.  Vytis

Deitono lietuvių bažnyčios pirmas aukštas, kur kabo 1914 m. Vytis

Ta oazė nesibaigia Gedimino stulpais paženklintomis durimis – už jų nufotografavome tris tremtiniams skirtus kryžius, kartu simbolizuojančius ir tada sovietų sugriautą Vilniaus trijų kryžių paminklą. Irgi pažymėsime „Tikslas – Amerika” žemėlapyje.“

Trijų kryžių šventovė greta Deitono lietuvių bažnyčios

Trijų kryžių šventovė greta Deitono lietuvių bažnyčios

Aistė: „Bažnyčios rūsyje – pasakojo Michael Petkus – kasmet lietuviai renkasi valgyti tradicines Kūčias. Per kitas šventes valgo ir lietuvišką vėžlių sriubą. „Ką?” – klausėme. Vietiniai, atrodo, nustebo dar labiau nei mes išgirdę, kad Lietuvoje niekas tokios nevalgo! Sakėme, kad pas mus net nebūtų tiek vėžlių visiems virti! Bet Deitono lietuvių bendruomenė pakankamai sena, kad ten būtų spėjusios atsirasti naujos tradicijos: „Čia Antrojo pasaulinio karo metais sugalvojo vietos lietuviai”, – sakė – „Tada daugelio mėsų vartojimui nustatyti apribojimai, pvz. per metus viena šeima galėjo sumedžioti tik vieną elnią. Tačiau vėžlienai jokių nustatytų limitų nebuvo – tai lietuviai gaudė vėžlius ir virė jų sriubą”. Dabar gi net Deitono lietuvių restorane meniu rasi lietuvišką vėžlių sriubą. Deja, neparagavome, nes kaip tik tądien restoranas nedirbo. Tiesa, ne lietuviai skundėsi, kad visada žinosi, kada ir kur lietuviai ją verda – jau iš tolumos justi nepakeliamas kvapas.“

Su Michael Petkus ir bažnyčios choriste Deitono lietuvių bažnyčioje

Su Michael Petkus ir bažnyčios choriste Deitono lietuvių bažnyčioje

Susitikimas su dievdirbio dukra – pirmąja projekto rėmėja

Augustinas: „Vakare susitikome su MaryAgnes Mikalauskas. Su ja virtualioje erdvėje keliai susikirto jau seniau. Ji – mano angliško portalo apie Lietuvą „True Lithuania” nuolatinė skaitytoja – ir jos leidžiamame parapijos laikraštyje mačiau gausybę perspausdintų mano straipsnių. Prieš keletą metų buvo malonus netikėtumas, kai ji – dar nepažįstama – el. paštu pasiūlė: „Įdėkite į savo tinklapį aukojimo mygtuką – noriu paaukoti”. Tuomet dar nebuvo projekto „Tikslas – Amerika”, negalvojau, kad kada nors susitiksime, bet štai sėdėjau jos namuose kitapus gatvės nuo lietuvių bažnyčios.“

Su Mary Agnes Mikalauskas jos namie. Už nugaros - jos tėvo darbai

Su Mary Agnes Mikalauskas jos namie. Už nugaros – jos tėvo darbai

Aistė: „Paėmėme iš jos interviu apie jos tėvą George Mikalauskas, vieną žymiausių JAV lietuvių dievdirbių. Tai jis statė tokius medinius kryžius ir koplytstulpius, kokių daug pažymėjome „Tikslas – Amerika” žemėlapyje nes, rodosi, kiekviena lietuvių parapija, kiekvienas klubas ir net dažna šeima privalėjo savo kieme tokį turėti. Ir MaryAgnes namai pilni jo darbų. „Niekada neabejojau, kad esu lietuvė” – sakė MaryAgnes – „tai, kad esu lietuvė ir katalikė man – tiesiog įgimta”. Nors kalba ji angliškai, net jos tėvas jau gimė JAV, nors pasiklausius jos pašėlusios gyvenimo istorijos atrodo, kad protesto vardan turėjo nusisukti ir nuo šių senų tradicijų.“

Jurgio Mikalausko darbų reklama Mary Agnes namie

Jurgio Mikalausko darbų reklama Mary Agnes namie

Augustinas: „Deitonas įstrigo atmintyje labiau nei tikėjausi. Jis tikriausiai per toli, kad specialiai ten važiuotum, bet kiekvienas prašalaitis, be lietuviškų vietų, čia gali rasti ir nacionalinį JAV oro pajėgų muziejų (galimybė įlipti į prezidento lėktuvus), ir vietą, kur broliai Raitai ištobulino savo lėktuvą.“

Augustinas ir Aistė Žemaičiai, 'Tikslas - Amerika' kūrėjai, prie Deitono freskos

Augustinas ir Aistė Žemaičiai, ‘Tikslas – Amerika’ kūrėjai, prie Deitono tautinių bendruomenių freskos

Sunykusios lietuviškos vietos tarp klestinčių amišų kaimų

Augustinas: „Tolimas kelias iš Deitono į kitus „lietuviškus” Ohajo miestelius driekėsi per amišų šalį. Amišai – bendruomenė, gyvenanti tarsi XIX a. Jie laiko, kad modernios technologijos atims galimybę iš jų laikytis krikščioniškų vertybių. Jie iki šiol kalba vokiškai, nors jų protėviai imigravo jau prieš kelis šimtmečius, traukdamiesi nuo religinio persekiojimo; jie iki šiol augina po 6-8 vaikus. Važiavimas nuo vienos lietuvių bendruomenės prie kitos per amišų kraštą, kur aplink – karietėlės, senoviniais rūbais vilkintys vaikai – atrodė, tarsi patekome į kostiuminę dramą.

Priparkuotos amišų karietos

Priparkuotos amišų karietos

Amišų bendruomenė, nors persikėlė į Ameriką prieš 300 metų, pasiliko labai panaši į tokią, kokia buvo tos emigracijos metu. Visiška priešingybė lietuviams iš tų Ohajo miestelių, kuriuos lankėme paskui.

Amišės ant dviračio

Amišės ant dviračio

Akrone teliko vienintelis lietuviškas dalykas – Birutės gatvė kadaise lietuvių valdytose žemėse. Bažnyčios – nėra, apie ją daug lietuvių nė nežino. Ir mėginimai surasti bent vieną lietuvį Akrone buvo bergždi – nors klausinėjome savo pašnekovų visuose aplinkiniuose miestuose, gal kokį pažįsta.“

Birutos gatvės pradžia, iš kur matyti čia stovėjusios lietuviškos bažnyčios vieta width=

Birutos gatvės pradžia, iš kur matyti čia stovėjusios lietuviškos bažnyčios vieta

JAV pramoninių miestų sunykimas – iš lietuvės lūpų

Augustinas: “Netolimame Jangstaune sekėsi kiek geriau. Susitikome su 85 m. Ruth Bundza Reedy bene paskutine miesto lietuve: “Dar viena moteris, kuri būtų kažką žinojusi, neseniai mirė, kitai – Alzhaimeris” – pasakojo ji.

Ruth Bundza Reedy veža iki lietuvių bažnyčios

Ruth Bundza Reedy veža iki lietuvių bažnyčios

Jos tėvas prisidėjo prie lietuvių bažnyčios statybų. Tais laikais, kai Jangstaunas klestėjo ir čia gyveno ~400 lietuvių. Tačiau dar tarpukariu Jangstaunas ėmė smukti, baltieji (ir lietuviai) iš rajono išsikėlė. Pašnekovė pasakojo, kad net iš darbo policijoje jai teko išeiti po to, kai ten prieš kokius 40 m. pradėta diskriminuoti baltaodžius, jiems kelti gerokai aukštesnius reikalavimus siekiant paaukštinimo tarnyboje nei juodaodžiams. O į priemiesčius jos šeima gyventi išsikėlė dar anksčiau, prieš 65 metus – ir bažnyčią nuo tada lanko nebelietuvišką. Ruth gimtoji kalba lietuvių, bet ji kalbėjo su mumis angliškai – “Sunku per tiek metų nepamiršti kalbos, kai nėra su kuo ja kalbėti” – sakė. Tik šen bei ten dar įterpdavo po lietuvišką žodį ar sakinį.

Jangstauno lietuvių bažnyčia

Jangstauno lietuvių bažnyčia

Iš 170 000 gyventojų, buvusių Jangstaune 1930 m., dabar beliko 67 000. Dabar aplink lietuvių bažnyčią, kur spietėsi tvarkingi lietuvių namai – laukymės, miškai, griuvėsiai. Bažnyčia uždaryta 1979 m., ten renkasi nebekatalikai ir nebelietuviai.

Toks dažno JAV Vidurio Vakarų pramoninio miestelio likimas. O mes pasukome ten, kur lietuvybė laikosi daug tvirčiau ir lietuviškų vietų pažymėsime bent dvidešimt. Į Klivlandą, į kurį Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona – beje, kaip sakė Ruth Reedy paduodama kruopščiai paruoštą savo genealoginį medį, tolimas jos giminaitis.”

Bažnyčia savo aukso amžiuje apsupta lietuvių namų

Bažnyčia savo aukso amžiuje apsupta lietuvių namų. Nuotrauką vėliau atsiuntė Ruth Bundza Reedy. Paštu į Lietuvą, ne elektroniniu paštu.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Deitone, Akrone ir Jangstaine:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Deitone aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Akrone aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Jangstaune aprašas
4. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Ohajuje žemėlapis

 


Klivlandas

Augustinas: „Gaila, kad Klivlandui skiriate tik pora dienų” – rašė vietos lietuvių archyvistas Andris Dunduras, kai, ieškodamas ryšių ir informacijos „Tikslas – Amerika” žemėlapiui, pagaliau atradau šį vietos lietuvių ir lietuviško paveldo žinovą.

Gal nuogąstauti ir nereikėjo – su mūsų tempais, keldamiesi prieš aušrą ir baigdami darbus artėjant vidurnakčiui, visas vietas aplankyti, nufotografuoti spėjome, nurašėme jų koordinates, išgirdome jų istorijas „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų JAV enciklopedijai.

Bet neapleido jausmas, kad norėtųsi pasilikti ilgiau. Kad Klivlandas, o ypač jo lietuvių bendruomenė – pats tikriausias tarpukario Lietuvos tęsinys. Klivlande žuvo ir palaidotas prezidentas Antanas Smetona, ten – 1936 m. lietuvių sodas, pilnas lietuviško meno, ten – tarpukario Kauną stačiusių architektų bei skulptorių darbai ir, svarbiausia, lietuvių pažiūros irgi persmelktos ta tarpukario dvasia.“

Augustinas ir Aistė Žemaičiai prie Smetonų kapo

Augustinas ir Aistė Žemaičiai prie Smetonų kapo

Klivlando lietuvių klube kovojame už Lietuvos istoriją

Aistė: „Vos įžengę į lietuvių klubą, pasijutome tarsi geriausiais lietuvybės Amerikoje laikais: jis veikia nuolat, ne taip, kaip nemažai kitų lietuviškų klubų kituose miestuose, kurie atidaromi tik kartą ar du per savaitę. Vietos lietuviai mus sutiko nepaprastai maloniai, jautėmės kaip namie.“

Klivlando lietuvių klubo vidus

Klivlando lietuvių klubo vidus

Augustinas: „Daugelis ten sutiktų žmonių ne šiaip sau eina pasilinksminti, bet ir puikiai išmano Lietuvos istoriją, pasiryžę ją ginti nuo išpuolių „iš rytų” ir, deja, vis dažniau, „iš vakarų”. Gaila, bet uoliausio istorijos sargo tik dvasia tvyrojo ore. Linas Johansonas, žymus Klivlando radijo vedėjas, pašventęs gyvenimą kovai su antilietuvišku šmeižtu, dar pernai pats kvietė „Tikslas – Amerika” į Klivlandą. Deja, šiemet jis mirė, gal neatlaikęs tempo: cigaretė – kava – kompiuteris. Taip ir nesusitikome.

Klivlando lietuvių klubas

Klivlando lietuvių klubas

Bet Johansonas buvo ne vienas. Lietuviškiems archyvams gyvenimą atidavęs Andris Dunduras, daktaras Viktoras Stankus, Lietuvių klubo vadovė Rūta Degutienė – rodos, su kuo bekalbėsi, puikiai išmano Lietuvos istoriją ir tuoj pat atpažįsta bet kokį melą ar „išvedžiojimus”. O juk jie užaugo JAV, juk galėjo lengvai Lietuvą tiesiog pamiršti, gyventi sau turtingoje ir saugioje Amerikoje… Tačiau ne. „Amerikoje gimiau, bet čia nemirsiu” – žadėjo Andris Dunduras, pasiryžęs persikelti gyventi į Lietuvą. Viliuosi, kad nenusivils – Klivlando lietuvių pažiūros ir aplinka tokios lietuviškos, kad pačiai Lietuvai su tuo sunku konkuruoti.“

Augustinas Žemaitis su Rūta Degutis (lietuivų klubo vadove) Klivlando lietuvių klube

Augustinas Žemaitis su Rūta Degutis (lietuvių klubo vadove) Klivlando lietuvių klube

Miestelį primenanti bažnyčia ir lietuvių sodas

Augustinas: „Su dr. Viktoru Stankumi nuvykome į Klivlando lietuvių bažnyčią, tiksliau – ištisą lietuvišką miestelį, pokariu į Klivlandą atplūdus 4000 nuo sovietų pasitraukusių lietuvių statytą žymių menininkų Stasio Kudoko, Kazio Varnelio, Ramojaus Mozoliausko. Su mokykla, vienuolynu (deja, nebeveikia) ir begale lietuviškų skulptūrų, kurių įspūdingiausia pašvęsta partizanams.

 Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos bažnyčia

Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos bažnyčia

Ta bažnyčia – tarsi lietuvybės laivas plaukiantis per neramią jūrą (forma panaši į laivą). Viktoras pasakojo, kad į lietuviškas mišias ateina apie 300 žmonių (daugelyje kitų JAV lietuvių bažnyčių mišių, kuriose buvome, tebūdavo 30-50 dalyvių, nes daugelis lietuvių dabar renkasi angliškas mišias).

Du bareljefai su Madonomis bažnyčioje

Du bareljefai su Madonomis bažnyčioje

Bet net ir ta bažnyčia „Tikslas – Amerika” žemėlapyje svarba ir įdomumu nusileis Klivlando Lietuvių sodui – unikaliai jaukiai tarpukariu sukurtai erdvei, kur kiekviena detalė spinduliuoja ana tarpukario lietuvybe: Kudirka, Maironis, Basanavičius, Gedimino stulpai, Birutės fontanas. Atrodo, lyg tas sodelis turėjo iškilti tarpukario Kaune, būti žymia kokio Žaliakalnio puošmena, bet kažin kaip atsidūrė anapus Atlanto ir šiandien mažai lietuvių jį žino. „Tikslas Amerika” ir „Gabalėliai Lietuvos” tai keičia.“

Lietuvių darželis Klivlande

Lietuvių darželis Klivlande

Klivlande – ir litvakų sukurta judaizmo tvirtovė

Augustinas: „Tame pat Euklido priemiestyje, kur klesti lietuvių klubas ir bažnyčia, veikia dar viena iš tarpukario Lietuvos perkelta institucija: Telšių (Telshe) ješiva. Internete radome informacijos, kaip ji atsidūrė JAV (kai sovietai, okupavę Lietuvą, uždarė ješivą Telšiuose, keli jos mokytojai lankėsi JAV ir atkūrė ješivą tenai). Bet „Tikslas – Amerika” to nepakanka: ne kartą įsitikinome, kad kas parašyta – nebūtinai tiesa, reikėjo pokalbio su vietiniais, nuotraukų, tikslių vietų žemėlapiui…

Telšių ješivos mokiniai

Telšių ješivos mokiniai

Pasiruošimas projektui nieko gero nežadėjo: vienas žmogus po kito, tiek lietuvis, tiek žydas, paprašytas duoti kontaktus (juk ješiva net internetinio puslapio neturi), atrėždavo „Tai neįmanoma”, „Mėginau susisekti ir nesulaukiau atsakymo”, „Pats norėjau ten eiti ir mane išvarė” ir pan. Kaip pasakojo vietos lietuviai, kai jie klausė vieno žydo kaip patekti į ješivą, šis atsakė: „Kai sužinosite, pasakykite man”.

Telšių ješivos mokslo salė

Telšių ješivos mokslo salė

Mat ješiva – pačių religingiausių žydų – ortodoksų – institucija, kur žmonės visam gyvenimui atsiduoda religijai, toros nagrinėjimui, net neina už ješivos ribų. Su mažiau religingais jie ryšių palaiko mažai. „Aš ten toks pats svečias, kaip ir jūs” – sakė Russ Maurer, Klivlande gyvenantis litvakų genealogijos projekto „LitvakSIG” vienas šeimininkų, bet sutiko pamėginti laimę palydėti mus ir Klivlando lietuvius iki ješivos.“

Aistė: „Ir mums pasisekė! Ješivoje mus priėmė labai maloniai, viską parodė, atsakė į visus klausimus: matėme ir Vilniuje leistų knygų didingoje bibliotekoje, sutikome litvakų kilmės žmonių, nors jų dabar ten ir mažai.“

Augustinas su Telšių ješivos studentu vaikšto po ješivos teritoriją

Augustinas su Telšių ješivos studentu vaikšto po ješivos teritoriją

Kokį Klivlandą rado prezidentas Smetona

Augustinas: „Kai į Klivlandą pasitraukė Antanas Smetona, beveik viso to dar nebuvo. Tik lietuvių sodai jau stovėjo. Tada lietuvių gyvenimas sukosi aplink kitą – Šv. Jurgio – lietuvių bažnyčią. Ją vyskupija neseniai uždarė ir pardavė ūkininkui. Ir bažnyčia dabar apleista, nors gražiai mus priėmęs naujasis savininkas Tim ir žadėjo ten įrengti parduotuvę. Vietos lietuviams toks bažnyčios vaizdas sudaužė širdis.“

Iš kairės: Andris Dunduras, Vik Stankus, Tim Smith prie senosios Klivlando lietuvių bažnyčios

Iš kairės: Andris Dunduras, Vik Stankus, Tim Smith, Aistė Žemaitienė prie senosios Klivlando lietuvių bažnyčios

Aistė: „O dar visa atmosfera: pavyko sutarti apsilankyti tik ne anksčiau kaip 19:30, temo, prasidėjo audra, o mes judėjome į apleistą bažnyčią. Rajone, kuris dabar toks liūdnas, išgriuvęs, nesaugus (nes kur kitur apsimokėtų mieste užsiimti žemės ūkiu?)“, kur dar dieną mūsų pašnekovai vengė net sustoti užkandinėje: sakė, pavojinga. Fotografuoti bažnyčios viduje teko su ilgu išlaikymu: tamsu, o pastate nebėra elektros. Bet atmosferą nuotraukos perteiks puikiai.

Klivlando Šv. Jurgio bažnyčios vidus

Klivlando Šv. Jurgio bažnyčios vidus

Augustinas: „Panašiame rajone – tiesa, tais laikais dar kiek geresniame – gyveno ir pats prezidentas. Palėpėje. Tik tiek išgalėjo, juk turėjo gyventi iš aukų. Pažymėjome namą, kuriame jis žuvo, atradome ir jo kapą. O taip pat laikraščio „Dirva” redakciją – šis lietuviškas laikraštis, einantis nuo 1916 m., iki šiol atstovauja tautininkiškai minčiai. Kaip pasakojo vietos lietuviai, būtent dėl tautininkų gausos Smetona pasirinko gyventi Klivlande.

Augustinas Žemaitis su 'Dirvos' vyr. redaktoriumi

Augustinas Žemaitis su ‘Dirvos’ vyr. redaktoriumi

Ir šiandien ta tarpukario Lietuvos dvasia Klivlande dar gyva. Pagarba prezidentui Smetonai didesnė nei kur kitur šiais laikais. Lietuviai ir religingi žydai gyvena tame pat miestelyje, bet kartu ir tarsi savo atskiruose pasauliuose, vieni į kitus žiūri pagarbiai iš atstumo (laikinai „ištirpusio” per „Tikslas – Amerika” vizitą). Kaip anais laikais.

Vinco Kudirkos biustas Klivlando lietuvių darželyje

Vinco Kudirkos biustas Klivlando lietuvių darželyje

O svarbiausia – lietuvių tauta Klivlande svarbi, jos istorijos ir kultūros tyrimams aukojamos ištisos paros laisvalaikio. Vietiniai demonstravo surinktas angliškas knygas apie sovietinį genocidą, trėmimus, kurias žada skaitmeninti – kad visi sužinotų, nes Amerikoje tai žino ne visi. Ir daugelis sutiktų Klivlando lietuvių „pragmatiškais sumetimais” tikrai netylės išgirdę „svetimųjų” šmeižtą: vos kažkur pasigirsdavo kas panašaus, tuojau pat laukdavo kompetentingas vietos lietuvių istorijos žinovų atsakymas.“

Memorialas kritusiems už Lietuvos laisvę

Paminklas lietuvių atvykimo į Klivlandą šimtmečiui

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Klivlande:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Klivlande aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Klivlande žemėlapis

 


Detroitas

Detroitas – motorų miestas, šiuolaikinių automobilių gimtinė – „Gabalėliai Lietuvos” ir „Tikslas – Amerika” projektams labai svarbus. „Tikslas – Amerika“ dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai pasakoja kodėl.

Augustinas: „Būtent Detroite dar 2012 m. pirmąsyk aplankiau Amerikos lietuvių bažnyčią ir rajoną, būtent ten – ir paskui Čikagoje – savo akimis įsitikinau, kad lietuvišką paveldą užsienyje būtina aprašyti vienoje vietoje, kad įspūdingo paveldo yra ne tik buvusiose LDK žemėse, bet ir už Atlanto.“

Uždaryta bažnyčia, kur prasidėjo Gabalėliai Lietuvos

Augustinas: „Šv. Antano bažnyčią, kurią tada lankiau, šiemet radau pasikeitusią. Uždarytą. Detroitas – nykstantis miestas, autopramonė smuko, nusikalstamumas išaugo, lietuviai išsikėlė, visi baltaodžiai kartu paėmus tesudaro 10% miestelėnų, o gyventojų sumažėjo dviem trečdaliais. Dabar bažnyčioje – anglų kalbos kursai naujiems, ispanakalbiams, imigrantams.

Detroito Šv. Antano lietuvių bažnyčioje

Detroito Šv. Antano lietuvių bažnyčioje

Bet jei 2012 m. Detroite lankiausi kaip eilinis keliautojas, tinklaraščio apie užsienio šalis „AŽ kelionės ir mintys” autorius, o „Gabalėliai Lietuvos” projektas dar gyveno tik mano mintyse, tai šiais metais atvykau su konkrečia misija. Sistemingai patyrinėjęs supratau, kad be Šv. Antano bažnyčios lietuviškų vietų Detroite – dar keliolika.

Šv. Antano lietuvių bažnyčios pagrindinės salės (antras aukštas) interjeras kaip jis atrodė iki uždarymo (2012 m.). Šiandien jis panašus, bet religinės lietuviškos interjero detalės išrinktos, pvz. suolai. Patalpos dabar naudojamos šokiams. ©Augustinas Žemaitis.

Per dieną turėjome ne tik kiekvieną aplankyti, bet ir užeiti į vidų, pasikalbėti su dabartiniais savininkais, kurie beveik visur – nebelietuviai. Padėti susitarti pasisiūlė Anne Tubinis Audette, „Gabalėlių Lietuvos” gerbėja. Ji – „netipinė pagalbininkė”: tėvai jos neaugino lietuviškai, o savo kilmę atrado pati, tik prieš keletą metų, interneto dėka. Bet jau kai atrado, stačiai į ją pasinėrė ir internete apie Lietuvą ir lietuvišką paveldą JAV skaito viską! Džiugu, kad tokie puslapiai, kaip „Gabalėliai Lietuvos”, padeda atrasti net ir seniai nutrauktą ryšį su Lietuva; kai lietuvių kilmės amerikiečių – per milijoną – yra nemažas potencialas. Bet tam reikia informacijos anglų kalba: būtent todėl visos mūsų svetainės ir „Tikslas – Amerika” žemėlapis – dvikalbiai.“

Detroit Veino universiteto lietuviškoji auditorija. Iš kairės į dešinę: Aistė Žemaitienė, Anne Tubinis Audette, Augustinas Žemaitis

Detroit Veino universiteto lietuviškoji auditorija. Iš kairės į dešinę: Aistė Žemaitienė, Anne Tubinis Audette, Augustinas Žemaitis

Lietuviškus dokumentus išsaugojo nelietuviai

Augustinas: „Detroito lietuviškoms vietoms pasisekė: tiek buvusi Šv. Petro bažnyčia, tiek Lietuvių namai suremontuotos, viduje yra nuotraukų, primenančių lietuvišką praeitį, interjero detalių, ant Lietuvių namų net didelis užrašas „Lithuanian Hall” likęs. O juk didelė dalis Detroito sudeginta, sugriauta.“

Detroito lietuvių namai

Detroito lietuvių namai

Aistė: „Tačiau pats didžiausias nustebimas mūsų laukė Lietuvių namuose. Dabartinių savininkų – nekilnojamojo turto vystytojų – darbuotojas iš spintos staiga ištraukė dėžę lietuviškų dokumentų, kuriuos paliko buvę savininkai. Atsiverčiam – o ten komunistinės dainos, Smetoną prilyginančios Hitleriui, šlovinančios „draugą Staliną”. Viskas lietuvių kalba! Akivaizdžiau nei bet kada anksčiau susidūrėm su tuo, kad prieškariu nuvykę į JAV kai kurie lietuviai iš vietos radikalų persisėmė radikaliomis kairiosiomis idėjomis. Ir Lietuvių namai priklausė būtent tokiems, kurie nieku gyvu būtų nėję į lietuvių bažnyčią kitoje gatvės pusėje. Koks ideologinis frontas turėjo būti tas dabar tuščias (kaip ir visas daugiau nei pusės gyventojų netekęs Detroitas) Vernor kelias, kai tiesiai prieš bažnyčios langus stovi šie Lietuvių namai!”

Komunistinė propaganda Detroito lietuvių namų sienoje

Komunistinė propaganda Detroito lietuvių namų sienoje

Augustinas: “Tiesa, kai paaiškėjo sovietinio genocido Lietuvoje mastai, daugelis kairiųjų Amerikos lietuvių pagaliau praregėjo ir nuo tų idėjų nusigręžė, jų organizacijos (tarp jų ir “Lietuvių namai”) spėriai užsidarė.

Aistė: Komunistiniai dokumentai grįžo į spintelę. Išvažiavome. Anne Tubinis Audette žadėjo grįžti nusiskanuoti. Dabar, Lietuvai išsilaisvinus, tikriausiai jau galima – tai tėra istorija. Ir net nuo sovietų okupacijos į JAV pasitraukę lietuviai šypsodamiesi mūsų klausinėjo apie tuos dokumentus.“

Detroito lietuvių namuose

Detroito lietuvių namuose

Fluxus mistika Detroito centre

Augustinas: „Prieš palikdami Detroito centrą, norėjome išspręsti vieną nuo pat 2012 m. ramybės nedavusį klausimą. Kaip gi pačiame miesto centre ant Parker-Webb pastato atsirado vien lietuviškai(!) parašyta atminimo lenta, kad ten gimė Jurgis Mačiūnas?

Parker-Webb pastatas, ant kurio pakabinta Jurgio Mačiūno lenta

Parker-Webb pastatas, ant kurio pakabinta Jurgio Mačiūno lenta

Akivaizdu tik tiek, kad lenta melaginga – Mačiūnas gimė Kaune. Nors atrodė, kad lentą tikrai turėjo prikabinti lietuvis (kas kitas parašytų taisyklingai lietuviškai?), klausimai apie tai Mičigano lietuviams atsimušdavo lyg į sieną: „Apie tą lentą iš jūsų girdžiu pirmą kartą”. Mičigano lietuvių bendruomenės pirmininkė, knygą apie Mičigano lietuvius parašęs autorius – niekas nieko nežinojo. O ir pats tą lentą pamačiau 2012 m. atsitiktinai eidamas Detroito gatve – niekur internete jokios informacijos apie ją nebuvo.

Melaginga Jurgio Mačiūno atminimo lenta. ©Augustinas Žemaitis.

Nuogąstavimai, gal lenta buvo laikina, nepasitvirtino: ji toliau kabo, apėjęs pastatą nuodugniau radau ir „FLUXUS” žodžiu paženklintas duris, labai tikroviškai išpaišytas ant sienos. Deja, ir išsiaiškinti vietoje nieko nepavyko.

Mūsų didžioji pagalbininkė Detroite Anne Tubinis Audette apie lentą irgi nieko nežinojo – bet ši mistika sudomino ją pačią tiek, kad net mums jau išvykus iš Detroito, nusprendė savo kanalais išsiaiškinti “kartą ir visiems laikams”.

Pradžioje paklausė Detroito institucijos, atsakingos už atminimo lentas: ji nieko nežinojo. Nieko keisto – visos oficialios lentos juk angliškos ar turi vertimus.

Kita mūsų teorija buvo, kad tai gal paties Mačiūno Fluxus kūrinys – netikra atminimo lenta sau pačiam atrodytų labai jau Mačiūno stilius. Tačiau Mačiūno paties nebepaklausi – miręs. Bet Anne surado Floridoje dėstytojaujančios J. Mačiūno našlės Billie kontaktus. Paskambino… Vėl nesėkmė. Billie pati gerokai nustebo išgirdusi apie atminimo lentą jos vyrui Detroite!

Ieškome, ar kas yra pastato su lenta viduje. Nebuvo.

Ieškome, ar kas yra pastato su lenta viduje. Nebuvo.

Tada Anne patyrinėjo Detroito bibliotekoje senus vietos laikraščius. Mačiūno sąsajų su Detroitu nerado, pranešimų apie lentos įkėlimą – irgi.

Užtat sužinojo, kad pastatu anksčiau naudojosi meno kolekcininkas Gilbertas Silvermanas, kolekcionavęs Fluxus kūrinius. Pirmas apčiuopiamas atradimas…

Tačiau Silvermanas irgi miręs. Laimė, jo žmona jį pergyveno – Anne jai išsiuntė laišką, susiskambino ir… Pagaliau, po 6 metų, sėkmė! Taip, lietuvišką lentą pakabino Silvermanas, nors ji tai sužinojo ne iš karto. Pasirodo, Silvermanas tą lentą buvo nusiuntęs į Kauną, kad pakabintų tikroje Mačiūno gimimo vietoje – tačiau Kaunas nepakabino, Mačiūno giminės lentą parsiuntė atgal Silvermanui ir šis “iškrėtė Fluxus pokštą” Detroite.

Kol kas lieka neatsakytas klausimas, kas be klaidų parašė lietuvišką tekstą, nes teoriją, kad Silvermanas galėjo būti lietuvių ar bent litvakų kilmės, jo žmona paneigė – jam tiesiog patiko Mačiūnas.

Fluxus durys (netikros) tame pat pastate

Fluxus durys (netikros) tame pat pastate

Kaip ten bebūtų, didžioji dalis paslapties išspręsta. Dar keleri metai – ir galbūt būtų išėję Anapilin paskutiniai žmonės, kurie žinojo tiesą apie šį įdomų lietuvišką meno kūrinį, kiekvienam praeiviui matomą pačiame Detroito cente.

Ši istorija – tik žiupsnelis “Tikslas – Amerika” užkulisių bei savanoriško darbo, kurį įdedame ne tik mes, tačiau ir šimtai Amerikos lietuvių pačioje Amerikoje. Tam, kad lietuviškas paveldas Amerikoje iš “baltos dėmės” virstų visiems žinomu abipus Atlanto – tiek lietuviakalbiams, tiek anglakalbiams; tiek turistams, tiek tyrinėtojams, tiek aplinkiniams gyventojams.“

Gyvos lietuviškos vietos – Detroito priemiesčiuose

Aistė: „Vizitą Detroite užbaigėme ten, į kur išsikėlė dauguma miesto lietuvių (ir iš kur dalis jų niekad nebevažiuoja į patį nesaugų Detroitą) – priemiesčiuose. Sautfilde, kur veikia bažnyčia ir lietuvių bendruomenės centras. Apie tenykščius lietuviškus meno kūrinius, tautinius Jonyno vitražus, Daugvilos drožinius, pakalbėjome su Gintaru Joniku, jau veik dešimtmetį ten tarnaujančiu kunigu iš Lietuvos.“

Dievo Išmities lietuvių bažnyčia Sautfile

Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčia Sautfilde

Augustinas: „O su Janina Udrys ir vietos šalių vadu Linu Orentu susitarėme dėl ateinančių planų – lankysime dar kelis unikalius objektus, lietuviškas stovyklas. Jų vien Mičigane – trys, jos milžiniškos ir pilnos lietuviško meno, sukurtos įvairiausių lietuvių organizacijų: skautų, ateitininkų, šaulių.

Dievo Apvaizdos bažnyčios vidus

Dievo Apvaizdos bažnyčios vidus

Taip pat šie žmonės padėjo atrasti ryšių Grand Rapidse – antrame pagal dydį Mičigano mieste, kurio lietuvių bendruomenė gal mažesnė, tačiau, priešingai Detroitui, ji neišsilakstė į priemiesčius ir visos lietuviškos vietos ten dar veikia.“

Su kunigu Gintaru Joniku dabartinėje Detroito lietuvių bažnyčioje

Su kunigu Gintaru Joniku dabartinėje Detroito lietuvių bažnyčioje

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Detroite:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Detroite aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Detroite žemėlapis

 


Grand Rapidsas

Augustinas: „Dar prieš išvykdamas į „Tikslas Amerika 2018” susidariau planą, kiek ir apie ką rašysiu straipsnių į spaudą. Jau gerus penkerius metus iki šios ekspedicijos tyrinėjau lietuvišką paveldą JAV, todėl galėjau numatyti, kiek ko kur tikėtis.

Grand Rapidso lietuviškam paveldui nebuvau numatęs atskiro straipsnio, tačiau apsilankęs ten supratau – šis miestas jo nusipelnė. Mat čia lietuvių rajono neperėmė kitataučiai, čia viskas liko lietuviška: parapija, klubai, kapinės ir kone viskam – daugiau nei 100 metų.

Vytauto Kareivio savipagalbos draugijos pastatas

Vytauto Kareivio savipagalbos draugijos pastatas

Aišku, tiek laiko lietuvybė negalėjo išlikti nepakitusi: lietuviškai kalba tik mažuma lietuvių palikuonių. Tačiau jie niekur neišblaškyti, jie lanko tas pačias įstaigas, kaip jų protėviai, ir saugo Lietuvos tradicijas, istoriją.“

Didelė Grand Rapidso bažnyčia tebeturi lietuivį kunigą

Aistė: „Kaip daug kur, „Tikslas – Amerika 2018” apsilankymą Grand Rapidse pradėjome nuo lietuvių bažnyčios. Džiugino, kad ji veikia, į šeštadienio mišias ateina ~150 žmonių, kunigas – lietuvis.“

Grand Rapidso Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia

Grand Rapidso Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia

Augustinas: „Tačiau viduje kiek nusivyliau: lietuviškų detalių mažai. Kaip pasakojo kunigas Dennis Morrow, seniau būta lietuviškų užrašų, tačiau jie uždažyti, tik vienoje vietoje liko Vytis. Priešingai nei kitose parapijose, Grand Rapidse pasitraukę nuo sovietinio režimo patriotai savo skaičiais neužgožė XX a. pradžios ekonominių migrantų, kuriems lietuvybė rūpėjo mažiau (labiau religija) – todėl sutautinti bažnyčios interjero jiems nepavyko.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjeras

Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjeras

Nors XX a. pradžios imigrantams iš Lietuvos į JAV kalba nebuvo tokia svarbi, savo istorinę tėvynę jie prisiminė. Kunigas Dennis Morrow parodė rūtų darželį prie bažnyčios: „Mano prosenelė atsivežė rūtos daigelį iš Lietuvos, ir kur tik gyvena jos palikuonys, ten pasodiname tų rūtų atžalas; čia klebonauju 25 metus, todėl ir prie bažnyčios – šitos rūtos”. O ir lietuviškai klebonas ne kartą prabilo: nors iš senelių perimtų kalbos žinių nepakako nuolatiniam pokalbiui, ištisus sakinius įterpdavo. Ir gali įskaityti senus lietuviškus bažnyčios metrikus, kuriuos dabar, rodė, sistemina – kad lietuvių palikuonys galėtų ateiti ir sužinoti apie savo protėvius.

Grand Rapidso klebonijoje su klebonu Augustinas Žemaitis žiūri senas gimimų registracijas. Kairėje - Jonas Treška.

Grand Rapidso klebonijoje su klebonu Augustinas Žemaitis žiūri senas gimimų registracijas. Kairėje – Jonas Treška.

Priešiškas lietuvių kapines skiria tvorelė

Augustinas: „Grand Rapidso lietuviai vieninteliai Mičigane laidojosi nuosavose kapinėse. Jų yra net dvejos, atskirtos tvorele.

Vienoje pusėje – didžiosios katalikiškos, kur ir didžiulis tradicinis kryžius Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui, ir paminklas lietuviams kunigams. „Lietuvių bendruomenė visa tai statė” – pasakojo lietuviškai puikiai kalbantis Jonas Treška, gimęs JAV nuo sovietų iš Lietuvos pasitraukusioje šeimoje ir iki mokyklos nekalbėjęs angliškai.

600-osioms krikščionybės metinėms atminti pastatytas lietuviškas medinis kryžius Šv. Petro ir Povilo kapinėse

600-osioms krikščionybės metinėms atminti pastatytas lietuviškas medinis kryžius Šv. Petro ir Povilo kapinėse. Prie kryžiaus – Broderick Norkus

Kitoje pusėje – „lietuvių tautinės kapinės”. Ten laidojosi netikintieji. Tiesa, kunigas čia pat pridūrė, kad „dabar čia ir aš esu laidojęs žmones”. Prieš 100 metų Grand Rapidso – ir dažno tokio pramoninio JAV miesto – lietuvių bendruomenės buvo pasidalijusios į tris dalis: religinguosius, tautininkus (paprastai tikinčius, tačiau laikančius tautą svarbesne už religiją) ir kairiuosius (kurių daugelis atkakliai neigė religiją). Atskiras lietuvių kapines dažniausiai steigdavo kairieji, neretai – komunistai. Pasak kunigo, tokių netikinčių buvo ~15% Grand Rapidso lietuvių. Lietuvoje prieš 100 metų netikinčių beveik nebuvo, bet nuvykę į Ameriką, išgirdę fabrikuose plačiai linksniuojamas kairiąsias mintis, kai kurie religija ir patys suabejodavo ar net prisijungdavo prie komunistų.“

Netikinčių lietuvių kapinių įėjimas

Netikinčių lietuvių kapinių įėjimas

Grand Rapidso lietuvių klubuose – XIX a. aidai

Aistė: „Galvojome, kad anie susiskaldymai jau tolimoje praeityje, bet netrukus teko keisti nuomonę. Kaip kiekviename mieste, pasiteiravome, ar be tų vietų, apie kurias žinojome, nėra daugiau lietuviškų vietų, atitinkančių „Tikslas – Amerika” žemėlapio kriterijus. „Nėra” – pradžioje sakė vietiniai, bet vėliau prisiminė, kad „Yra užrašas Lietuvių sūnūs ant vieno pastato, kur veikė Lietuvių sūnų ir dukterų klubas. Komunistų klubas…”.

Grand Rapidso „Lietuvos sūnų ir dukterų“ klubas

Grand Rapidso „Lietuvos sūnų ir dukterų“ klubas

Nuėję prie to klubo išvydome, kad ten ne tik pastatas – yra ir skelbimai, „nepilnamečiai neįleidžiami”, o šalia pastato būriavosi trys žmonės. Klubas veikia! Pasukome eiti vidun ir pasiprašyti būti įleidžiami į pastato vidų, tačiau mus ligi tol po visas lietuviškas miesto vietas lydėjęs kunigas suskubo atsisveikinti ir iš jo povyzos buvo matyti, kad artyn klubo jis tikrai neis“

Lietuvos sūnų“ užrašas ant klubo

“Lietuvos sūnų“ užrašas ant klubo

Augustinas: „Viduje pasijutome teleportuoti į XX a. pradžios darbininkų užeigą su nemažai alkoholio ir apgirtusių žmonių (nors buvo rytas). Kairieji taip nesaugojo lietuvybės, tad lietuviškų simbolių atrodė mažai, juos net stelbė lenkiški. Nors, kaip pasakojo nariai – bent trečdalis narių yra lietuvių kilmės. „Dabar mes nepolitinė organizacija, susitinkam pabendrauti, tačiau mūsų steigėjai – taip, buvo netikintieji lietuviai”.

Lietuvos sūnų ir dukterų klubo interjeras

Lietuvos sūnų ir dukterų klubo interjeras

Didžiausias nustebimas laukė prie įėjimo. Ištisa serija senų nuotraukų iškabinta ant sienų. Štai vienoje jų pozuoja „Historiko Daukanto lietuvių draugija”, veikusi Grand Rapidse. Nuotraukos data 1913 m. Kažkaip siurrealistiška ateiti į kažkokį Amerikoje komunistų įsteigtą klubą, apie kurį informacijos neradome iki paklausdami vietinių, ir rasti ten lietuviškas nuotraukas, lietuviškus užrašus, kabančius tame pat koridoriuje ilgiau nei egzistuoja Lietuvos Respublika. Ir tikriausiai ilgiau, nei koks klubo narys dar mokėjo juos perskaityti…“

Grand Rapidso lieuvių komunistų klube koridoriuje stebime šimtametes lietuvių nuotraukas

Grand Rapidso lietuvių komunistų klube koridoriuje stebime šimtametes lietuvių nuotraukas

Aistė: „Tada nuėjome į kitą, garsesnį lietuvių klubą: „Vytauto Kareivio paramos draugiją”. Ten plazda trispalvė, ten greta baro – lietuvybės muziejėlis. Tautininkų klubas. Steigimo data – 1910 m.“

Augustinas: „Eksponatai ten nustebino dar labiau. „Draugija iš pradžių buvo sukarinta” – pasakojo vietiniai – „marširuodavo po Grand Rapidsą su uniformomis, buvo kaip Lietuvos kariai”. Viena uniforma dabar – jų muziejėlyje.

Vytauto Kareivio savipagalbos draugijos nariai pozuoja su uniformomis (nuotrauka iš bendrijos muziejėlio)

Vytauto Kareivio savipagalbos draugijos nariai pozuoja su uniformomis (nuotrauka iš bendrijos muziejėlio)

Paklausiau, kokie dabar „Vytauto Kareivio paramos draugijos” santykiai su „Lietuvos sūnumis ir dukterimis”.

„Jokių. Ten bolševikai.” – nukirto pašnekovai lietuvių klube. „Vaikystėje tėvai mums net neleisdavo artintis prie to klubo“.

Vytauto savipagalbos draugijos klubo viduje

Vytauto savipagalbos draugijos klubo viduje

Per visas „Tikslas – Amerika” ekspedicijas Grand Rapidse pirmą kartą išgirdau tokius dalykus ne pasakojimuose apie praeitį, o apie dabartį. Visuose kituose lankytuose miestuose komunistinės organizacijos tarp lietuvių nunyko greitai po to, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą ir lietuviai išvydo tikrąjį komunizmo veidą.

Atėjo laikas važiuoti į mažuosius Mičigano miestelius, lietuvių stovyklas – pažymėti „Tikslas – Amerika” žemėlapyje dar kitokį lietuviškosios Amerikos veidą.“

Aistė: „Atsisveikinome su mus lydėjusiu Broderick Dana Norkus, Grand Rapidso lietuvių bendruomenės pirmininku, kuris – ir tikras tiltas tarp skirtingu laiku imigravusių ir skirtingų pažiūrų lietuvių. Jo niekas neaugino lietuviu, priešingai – kruopščiai tai nuo jo slėpė, bet 1987 m., kai mirė jos senelis, jis atrado savo kilmę ir tai iš esmės pakeitė jo gyvenimą – pradėjo mokytis lietuvių kalbos, savo sūnus ėmė leisti į lituanistinę mokyklą, įstojo į Lietuvių bendruomenę, „Vytauto Kareivio draugiją”, net įsivaikino mergaitę iš Šiaulių! Labai norėtųsi, kad tokių „tiltų” būtų daugiau.“

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Grand Rapidse:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Grand Rapidse aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Grand Rapidse žemėlapis

 


Mičigano miesteliai ir lietuvių stovyklos

„Tikslas – Amerika 2018” ekspedicija persirito į antrą pusę. „Matėme, nufotografavome, „Tikslas – Amerika” žemėlapyje pažymėjome ir „Gabalėliai Lietuvos” internetinio paveldo enciklopedijoje aprašėme gausybę be galo įspūdingų lietuviškų vietų“, toliau pasakojo įspūdžiais besidalijantys Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: „Tačiau nieko panašaus į lietuviškus Mičigano kaimus ir stovyklas nebuvome lankę. Nes Mičigane – didžiausios Amerikoje lietuviškos erdvės, esančios ne miestuose ar miesteliuose, o daugybėje dešimčių kvadratinių mylių gamtos.

Dainavos kryžių kalnas

Dainavos kryžių kalnas

Ta gamta Mičigane – be galo lietuviška. Gal ir todėl, o taip pat dėl nedidelio atstumo nuo svarbiausių lietuviškų „kolonijų“, Amerikos lietuviai pokariu nusprendė būtent ten įkurti tris iš penkių svarbiausių savo stovyklų. Ir tos stovyklos net mus, regėjusius jau daug lietuviškų JAV vietų, nustebino savo mastais ir lietuviška didybe.“

Paminklas kritusiems už Lietuvos laisvę „Pilėnuose“

Paminklas kritusiems už Lietuvos laisvę „Pilėnuose“

Lietuvių stovyklos – milžiniški tautiniai parkai

Aistė: „Lietuvoje šaulių šitiek daug, o iki šiol neturėjo savo stovyklos” – sakė Detroito šaulių vadovas Linas Orentas, mielai sutikęs pavedžioti mus po Detroito šaulių stovyklą „Pilėnai”. Amerikoje tai nesuprantama: kiekviena didelė lietuvių, bent jau jaunimo, organizacija stovyklą turi. Daugelyje renkasi vaikai (kad bent vasaromis kalbėtų lietuviškai, rastų sau lietuves žmonas ir lietuvius vyrus), bet „Pilėnuose” labiau – suaugusieji šauliai, ten turintys net šaudyklą.“

Su Janina Udriene, Linu Orentu "Pilėnų" stovykloje (Augustinas Žemaitis dešinėje)

Su Janina Udriene, Linu Orentu “Pilėnų” stovykloje (Augustinas Žemaitis dešinėje)

Augustinas: „Kam reikalingos nuosavos stovyklos? Nes stovykla ne vien renginys. JAV lietuvių stovyklose visa aplinka – lietuviška. Štai „Pilėnuose” stūkso didingas paminklas žuvusiems už laisvę lietuviams. O kiek tokių paminklų yra kitoje gatvės pusėje Ateitininkų ir kitų lietuvių katalikų įkurtoje stovykloje „Dainava” – nesilažinčiau, kad tiksliai suskaičiavome, šitiek jų ten daug. Ten – ir Kryžių kalnas, ir miško koplyčia, ir freska „Mūsų Lietuva”, ir paminklai Šv. Kazimierui, Romui Kalantai, koplytstulpiai, liaudies dirbiniai… Kiekviena stovyklautojų, vadovų karta palieka ką savo.

“Dainavos“ koplytstulpis ir Spyglio ežeras už jo

„Dainavos“ koplytstulpis ir Spyglio ežeras už jo

Stovyklaujančius vaikučius lengviau mokyti Lietuvos istorijos, kultūros. O kitiems smagu tiesiog pasivaikščioti – kaip pasakojo Detroito lietuviai, stovykla, kurios plotas – beveik 100 hektarų – dažniausiai yra atrakinta ir tarnauja kaip ramus lietuviškas parkas vidury Amerikos.

Mural "Mūsų Lietuva" (Our Lithuania)

Siena su užrašu “Mūsų Lietuva” (Our Lithuania)

O pro „Pilėnų” geležiniais vilkais įrėmintus ir Gedimino stulpais padabintus vartus visi laukiami įvažiuoti per Jonines, kurios ten švenčiamos tradiciškai. Linas Orentas pasidžiaugė, kad tarp Joninių svečių nuolat atsiranda ir norinčiųjų įstoti į Šaulius: vienu metu Detroite šaulių buvo sumažėję iki 20, dabar jau yra 60.“

Pietų metas Pilėnų stovykloje

Pietų metas Pilėnų stovykloje

Naujoji Lietuva, kur lietuviai Amerikos žemę dirba

Aistė: „Trečioji Mičigano lietuvių stovykla – Čikagos skautų „Rakas” – yra toliau į šiaurę, gražioje Kasterio kaimo apylinkėje. Toks lietuviškas miškas. Skautai ten kasmet susirenka porai savaičių, bet stovyklos prižiūrėtojai iš Čikagos atvažiuoja gerokai dažniau. Ir mus lydėjusi Lintakų šeima tyrinėjo stovyklą praėjusių žvėrių pėdsakus, pakvietė kartu nukelti ant elektros laidų užvirtusį medį…“

Lituanica pastatas – vienas lietuviškų pastatų stovyklos teritorijoje

Lituanica pastovyklės pastatas – vienas lietuviškų pastatų Rako stovyklos teritorijoje

Augustinas: „Vieta Rakui parinkta ne šiaip sau: ten dar nuo 1905 m. kūrėsi „Naujoji Lietuva”, unikali lietuvių ūkininkų bendruomenė (beveik niekur kitur JAV lietuviai nedirbdavo žemės, o verčiau triūsdavo fabrikuose). Kalbama apie 360 čia gyvavusių lietuvių ūkių. Vienas to meto lietuvių žemvaldžių ir išnuomavo po 1 dolerį į metus savo žemę skautų stovyklai. Rakas – jo pavardė.

Augustinas Žemaitis (dešinėje) su Lintakų šeima žiūri į lietuvių aukotojų Rako stovyklai plokšteles Rako paminklo papėdėje

Augustinas Žemaitis (dešinėje) su Lintakų šeima žiūri į lietuvių aukotojų Rako stovyklai plokšteles Rako paminklo papėdėje

Lietuviško paveldo tose apylinkėse reikėjo paieškoti, bet jo – gana gausu. „Tikslas – Amerika” žemėlapyje pažymėjome Andrulio sūrinę, kurios lietuviškus sūrius, gaminamus ta pačia technologija nuo 1942 m., žino daugelis vyresnių JAV lietuvių. Vadovė Shannon Andrulis pasakojo, kad gamyklą įsteigė jos senelis, o iš Lietuvos imigravo proseneliai. Dabar „prie staklių” jau stoja jos sūnus – penktos kartos JAV lietuvis. „Mano pagrindinis gyvenimo noras buvo gaminti šį sūrį” – pasakojo Shannon – „Broliai ir seserys išvažiavo, o aš pasilikau ir mėginu atgaivinti fabriką. Džiaugiuosi, kad darbininkai išmokė amato ir mano sūnų, dabar jis prižiūri įrangą”. O įranga – labai sena. Net nustebau, kaip nemoderniai, net nutriušusiai atrodo gamykla – juk Amerikoje tikėtumeis ko kito. Bet amerikiečiams tai, matyt, Andrulio sūrio privalumas – daugiau rankų darbo, meilės. „Jokių konservantų” – sakė Shannon – „Todėl gamykla veikia tik kai užsako partiją”. Kai mes lankėmės, neveikė.“

Andrulio sūrių fabrike

Andrulio sūrių fabrike

Aistė: „Apylinkėse matėme ir lietuviškų kluonų pagražinimų, Stakėno fermą, lietuvišką užrašą virš vietos bažnyčios durų (ten nebuvo lietuvių bažnyčia, bet lietuvių apylinkėje gyveno tiek daug, kad jie nustelbė visus kitus katalikus). Ir daug lietuviškų pavardžių kapinėse.“

Prie Lietuviško kluono Kasteryje

“Tikslas – Amerika” savanoriai Augustinas ir Aistė Žemaičiai prie Lietuviško kluono Kasteryje

Augustinas: „Po ramios nakties, anksti ryte išplaukėme per Mičigano ežerą į Viskonsiną. Paskutiniu ežero garlaiviu „SS Badger” kuris, statytas 1952 m., Amerikoje jau įrašytas į paveldo sąrašus. Norėtųsi ir lietuvišką paveldą taip išsaugoti – ir gerokai senesnis, deja, kartais virsta dulkėmis. Viskonsine, spėjome, daug kas bus prarasta: nors atkakliai ieškojome, kai kuriuose istoriškai „lietuviškuose“ miestuose net kontaktų nepavyko rasti. Tačiau įdomių dalykų radome ir Viskonsine“

Mičigano ežeras netoli Kasterio

Mičigano ežeras netoli Kasterio

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Kasteryje ir Mančesteryhe:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Mančesteryje (Dainava, Pilėnai) aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Kasteryje aprašas
3. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Mičigane žemėlapis

 


Viskonsinas

Senas keltas prisišvartavo palei fabriką prie Viskonsino krantų. „Tikslas – Amerika“ ekspedicija atvyko į jau septynioliktą valstiją, kurioje kuriamas interaktyvus lietuviško paveldo JAV žemėlapis. Apie ekspedicijos atradimus Viskonsine pasakoja jos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: „Ši valstija „Gabalėlių Lietuvos“ lietuviško paveldo užsienyje enciklopedijoje buvo savotiška pilka dėmė. Žinojau, kad ten būta bent keturių lietuvių bažnyčių – o tai reiškia ir didžiulių bendruomenių, klubų, mokyklų, gal paminklų. Tačiau rasti internete ar knygose pakankamai informacijos, kad parašyčiau daugiau nei po keletą eilučių apie kiekvieno miesto lietuviškas vietas, niekad nepavyko.

„Tikslas – Amerika“ žemėlapio kūrimo projektas ir ekspedicija – puiki proga tai ištaisyti.“

Net apie savo miestą sužinojo iš “Tikslas – Amerika”

Aistė: „Krante mus pasitiko Wanda Visser, kaip ir žymi dalis „Tikslas – Amerika“ pagalbininkų šiai progai pasidabinusi gintariniais karoliais. „Mano mama – lietuvė“ – pasakojo – „Ir nors tėvas – olandas, visada labiau rūpėjo lietuvybė, nes Lietuva buvo anapus geležinės uždangos, nepasiekiama“.

Augustinas: „Ji jau seniai seka angliškąjį mūsų Facebook „True Lithuania“ ir padėti pasisiūlė pati vos išgirdusi apie „Tikslas – Amerika 2018“. Jei ne tokie savanoriai, būtų buvę be galo sunku: vietose, tokiose kaip Viskonsino pakrantės miestai, mažai rasi lietuvių, priklausančių kokioms organizacijoms, tad neaišku, per ką ieškoti.

Felikso Vaitkaus ir jo žmonos kapas

Felikso Vaitkaus ir jo žmonos kapas

Visų pirma su Wanda apžiūrėjome pagrindinį jos apylinkių miestelį Šeboiganą, kur buvo lietuvių bažnyčia, kapinės. Deja, bažnyčia perstatyta (nieko lietuviško), kapinėse – lietuviškos tik pavardės. O apie svarbiausią lietuvišką vietą Šeboigane Wanda, pasirodo, sužinojo tik iš mūsų. Tai – Felikso Vaitkaus, pirmojo lietuvio, sėkmingai perskridusio Atlantą (ir išlikusio gyvo), kapą. „Nenorėjau prisipažinti, kad nežinau kur jis“ – sakė Wanda – „Tad su draugais išvaikščiojome kapines, ir radome palaidotą greta savo turtingos žmonos, kilusios iš vienos svarbiausių regione šeimų. Jis vedė pinigus…“.

Augustinas Žemaitis su Wanda Visser Šeboigano kapinėse prie Felikso Vaitkaus kapo

Augustinas Žemaitis su Wanda Visser Šeboigano kapinėse prie Felikso Vaitkaus kapo

Nuostabu, kad „Tikslas – Amerika“ gali ne tik supažindinti su lietuvišku paveldu žmones iš Lietuvos ar Amerikos lietuvius iš kitų miestų, bet net ir padėti atrasti lietuvišką savo miesto istoriją tiems, kurie ja domisi jau daugybę metų.“

Aistė: „Wanda su mumis liko iki vakaro – kartu aplankėme Port Vašingtono miestelį, pakalbėjome apie jos pirmąjį apsilankymą Lietuvoje dar 1989 m.: kaip spruko nuo sovietinių gidų, kad bent dieną pabūtų su giminėmis, kaip vežė į Latviją vienai latvei laišką nuo į JAV pasitraukusio latvio.“

Ant aukšto Mičigano ežero kranto Port Vašingtone

Ant aukšto Mičigano ežero kranto Port Vašingtone

Augustinas: „Tokias tipiškas istorijas irgi įrašome videointerviu, nes tai kontekstas, kurio metu buvo sukurtas bei gyvavo lietuviškas paveldas JAV. Juk jei ne ta „uždaros Lietuvos paslaptis“, gal ir Wanda lietuvišką kilmę būtų primiršusi, kaip kad olandišką. Ir dar ne kartą girdėjome, kad kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Amerikos lietuviai prarado tą vieną tikslą, dėl kurio kovojo ligtol – gal tai irgi lėmė gana spartų kai kurių lietuviškų JAV vietų nykimą po 1990 m. Bet dabar Lietuva jau tvirtai stovi ant kojų, galime išlikusias lietuviškas vietas Amerikoje saugoti kartu – Lietuvos lietuviai, Amerikos lietuviai, visi kiti lietuviai… Nes jos svarbios. Jos pristato Lietuvą amerikiečiams, kurie – turistai, investuotojai, rinkėjai, renkantys galingiausios pasaulio valstybės valdžią. Ne veltui daugelis šalių net investuoja į naujų savo kultūros vietų kūrimą ten, kur jų niekada nebuvo – gi lietuviams daug paprasčiau, tų vietų jau yra nemažai, tereikia susikooperuoti, kad jos nebūtų prarastos.

Tokios mintys sukosi galvoje ir vėliau, vaikštant po Milvokį, lankant lietuvišką gryčią Europos kaimo ekspozicijoje miesto Viešajame muziejuje (Public Museum).

Lietuviškas namas Milvokio miesto muziejuje

Lietuviškas namas Milvokio miesto muziejuje

Ir paskui Kenošoje, kur lietuvių bažnyčia irgi perstatyta, bet savo lietuvišką kilmę dar prisimena: netikėtai radome 2001 m. nutapytą lietuvišką freską.“

Freskos fragmentas su lietuviškais simboliais (salėje, kurioje veikė mokyklos valgykla)

Freskos fragmentas su lietuviškais simboliais (salėje, kurioje veikė mokyklos valgykla)

Aistė: „Kenošoje sutikome ir lietuviškai kalbančią, lietuviškų rankdarbių miestelėnus mokančią Teresą Balčiūnas Dicelo, kuri… apskritai niekad gyvenime nebuvo Lietuvoje. Mat gimė dar prieškariu Latvijos lietuvių šeimoje, o per Antrąjį pasaulinį karą išvyko į Vokietiją, vėliau – Ameriką. Tačiau Lietuva jai – pati nuostabiausia šalis pasaulyje! Taip sakė ji pati, ir tikrai neįtikėtina tai girdėti iš asmens, gimusio Latvijoje ir visą gyvenimą nugyvenusio JAV bei Lietuvoje nebuvusio absoliučiai niekad. „Mano vyras buvo antikomunistinių pažiūrų“ – pasakojo – „Tad man į Lietuvą važiuoti pavojinga“. Ji dar neįsitikino, kad komunizmo siaubas – jau seniai praeitis… Tokiom dienom atrodydavo, kad Amerikoje tikrai labai trūksta žinių, kokį kelią nuo tų žiaurių komunistinių sovietinės okuapcijos gniaužtų jau nuėjo Lietuva”

2001 m. lietuviška freska Kenošos bažnyčios rūsyje. Nuotraukoje - projekto savanorė Aistė Žemaitienė ir Teresa Dicello

2001 m. lietuviška freska Kenošos bažnyčios rūsyje. Nuotraukoje – projekto savanorė Aistė Žemaitienė ir Teresa Dicello

Augustinas: „Tą ir mėginame keisti savo tinklapiais. „True Lithuania“ pristato Lietuvą angliškai, o „Gabalėliai Lietuvos“ ir „Tikslas – Amerika“ supažindina su lietuvišku paveldu pačiose JAV. Nes, kaip pasakojo vietiniai, didelei daliai amerikiečių – o apie kitas šalis sužino tada, kai kažkas iš tų kraštų yra netoli jų namų. Gal lietuvis krepšininkas miesto komandoje, gal didi lietuvių bažnyčia jų rajone.

Gražus namas Milvokyje

Gražus namas Milvokyje

Pravažiavę Vokiganą (kur Ramutė Kemeza Kazlauskas ir kiti vietos lietuviai padėjo atrasti į naują bažnyčią perkeltus lietuviškus vitražus, Daniel Gustas ir Vidas Kazlauskas, skirtingų kartų vietinės lietuvių mokyklos moksleiviai, papasakojo, kaip joje vyko mokslai, o Aldona Kavoliūnienė interviu pasidalino neįtikėtinai ryškiais prisiminimais apie lietuvių pasitraukimą iš Lietuvos 1944 m.) grįžinėjome į Čikagą. Miestą, kur Lietuva ir lietuviai žinomi daug geriau ir lietuviškų vietų sužymėjome 98. Bet Čikagos apylinkėse gyvena tik dešimtadalis visų JAV lietuvių ir vos keli procentai amerikiečių – tad jokiais būdais negalima pamiršti ir visų kitų „lietuviškų“ miestų ir valstijų, kurias pravažiavome per du metus.“

Šv. Baltramiejaus lietuvių mokykla

Šv. Baltramiejaus lietuvių mokykla

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Viskonsine:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Viskonsine aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Viskonsine žemėlapis

 


Čikaga 2 – liuteronai ir šiuolaikiniai lietuvių centrai

„Tikslas – Amerika 2018“ sugrįžo į Čikagą. Darbo laukė daug: tų penkių parų, kurias pasilikome šiam miestui ir visiems jo priemiesčiams trijose valstijose, atrodė be galo mažai, kai vienas po kito vietos lietuviai pranešinėjo apie papildomas lietuviškas vietas ir paveldą.“ – ką teko regėti Čikagoje pasakoja „Tikslas – Amerika“ dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.
Augustinas: „Tiesa, supratau, kad ne visos vietos pateks į „Tikslas – Amerika“ lietuviškų vietų žemėlapį: juk negaliu žymėti kiekvieno verslo, kuris kada priklausė lietuviui, ar kiekvienos vietos, kur lietuvis gyveno: taip žemėlapiui ribų nebūtų. Bet net ir atmetus tokias vietas, neabejojau, kad Čikagoje kriterijus atitinkančių lietuviško paveldo objektų – bent 100. Taigi, nuo pat ryto griebėmės darbo.“

Braiton Parkas ir jo moderni bažnyčia

Aistė: „Tikslas – Amerika 2018“ grafiko niekad negalėjome planuoti kaip patogiausia – daug kas priklausė nuo aplinkybių. Aplinkybės lėmė, kad Braiton parko Švč. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo lietuvių bažnyčioje turėjome būti ketvirtadienį 8 val., nes tik tada Mišios. Kitos – sekmadienį, bet kai šitiek kitų vietų, į kurias gali patekti tik sekmadienį, jei tik įmanoma, reikėjo pasirinkti kitą datą…“

Brighton Park parapijos lietuviškos mišios

Brighton Park parapijos lietuviškos mišios

Augustinas: „Iš šios bažnyčios labai daug nesitikėjau, nes iš jos išorės nuotraukų, kurias radau internete, bažnyčia atrodo kaip gana paprastas šiuolaikinis pastatas: nepasakysi, kad lietuvių. Iš visų Čikagos bažnyčių, kurias statė lietuviai, ši statyta paskutinė, tad moderniausia.

Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčia

Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčia

Tačiau dar kartą įsitikinau, kad apie lietuvišką paveldą negali spręsti iš išorės: bažnyčios vitražai, ypač Lietuvos vėliavos spalvų Šiluvos Marijos vitražas, o taip pat Šiluvos Marijos ir Dievo gailestingumo koplyčios atrodė ir tautiškai, ir didingai įdomiai.

Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčios vitražai su Šiluvos Marija, tapyti trispalvės spalvomis

Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčios vitražai su Šiluvos Marija, tapyti trispalvės spalvomis

Parapijietis Viktoras Kelmelis su malonumu papasakojo daugiau istorijų, parodė ir kleboniją, buvusį lietuvių vienuolyną greta (likę lietuviški užrašai).
Tik į buvusią lietuvių mokyklą įsiprašyti net ir V. Kelmeliui nepavyko – Amerikoje bijoma, kad į mokinius kėsinsis nusikaltėliai, todėl į mokyklas taip paprastai neužeisi, teko pasitenkinti lietuvišku užrašu išorėje.“

Šiluvos Marijos koplyčia Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčioje

Šiluvos Marijos koplyčia Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčioje

Lietuvių liuteronai – mažuma mažumoje

Augustinas: „Nors esu katalikas, vieni labiausiai lauktų susitikimų Čikagoje buvo su liuteronais. Kai pirmą kartą, pasižiūrėjęs tarpukario Lietuvos statistiką, sužinojau, kad tuo metu liuteronai Lietuvoje buvo didžiausia religinė mažuma (8,8% žmonių, o Klaipėdos krašte – net 93%) – didesnė net už dažnai linksniuojamus žydus – ir kad jų beveik neliko po to, kai išžudė, ištrėmė, privertė bėgti sovietai – Lietuvos liuteronai man buvo savotiškas pamirštas pasaulis, apie kurį Lietuvoje kažkodėl beveik nekalbama.

Siono lietuvių liuteronų bažnyčia

Siono lietuvių liuteronų bažnyčia

Ir slapčia vyliausi jo gabalėlius atrasti Čikagoje: juk į Čikagą lietuviai kėlėsi dar iki Antrojo pasaulinio karo, iki Sovietinio genocido, Mažąją Lietuvą pavertusio pirma negyvenamomis dykromis, paskui – grynai rusiška Kaliningrado sritimi.

Siono lietuvių liuteronų bažnyčia (kunigų portretai)

Siono lietuvių liuteronų bažnyčia (kunigų portretai)

Ziono lietuvių liuteronų parapijos kunigas Valdas Aušra patvirtino mano viltis – pasakojo, kad parapija įkurta 1910 m., kad čia būta daug mažlietuvių. Kai kurie jų geriau mokėjo vokiškai nei lietuviškai, tad vykdavo ir vokiškos pamaldos (dabar, tai kartai beveik išėjus – tik lietuviškos ir angliškos, nors pamaldų metu kai kurie dar gieda vokiškai). Parapija rūpinasi Mažosios Lietuvos atminimu, į anglų kalbą išvertė sutrumpintą Mažosios Lietuvos enciklopediją (jeigu didžiosios Lietuvos kančios JAV dar kažkiek žinomos, tai Mažoji Lietuva net ir Lietuvoje jau – beveik baltas lapas). V. Aušra papasakojo ir kaip jo paties seneliai nuo sovietų traukėsi per Aistmarių ledą, o sovietai beginklius pabėgėlius bombardavo (jiems teko likti ligoninėje Lenkijoje, grįžti į okupuotą Lietuvą, ir tik po nepriklausomybės atkūrimo Valdas Aušra išvyko į JAV)“

Siono lietuvių liuteronų bažnyčios pagrindinė salė

Siono lietuvių liuteronų bažnyčios pagrindinė salė

Aistė: „Čikagoje lietuvių liuteronų parapijos, beje, yra net dvi (kitoje – „Tėviškės“ – aplankėme pamaldas): lietuvių mažuma ten tokia didelė, kad turi visai tvirtą mažumą mažumoje.“

Lemontas – šiuolaikinis lietuvybės centras, įdomus ir turistui

Augustinas: „Važiuodamas į Lemontą nežinojau ko tikėtis. Girdėjau ir pasisakymus, kad tik ten Čikagoje išlikusi tikra lietuvybė, ir teiginius, kad „Lemonto Pasaulio lietuvių centrą lietuviai tik nupirko iš svetimų, pastatas naujas ir eilinis, paveldo ten nėra“.

Pasaulio lietuvių centro pagrindinis ženklas

Pasaulio lietuvių centro pagrindinis ženklas

Išties, pastato architektūra neturėjo tos didingos lietuvybės, būdingos JAV lietuvių rajonams, bet aplinkui ir viduje lietuviai per 30 metų sukūrė vieną įspūdingiausių JAV savo vietų: ko verti tautodailės muziejai, Lemonto kryžių kalnas su daugiau nei 80 didžiulių tradicinių lietuviškų kryžių, kiekvienas su dedikacijomis, užrašais, atspindinčiais JAV lietuvių siekius ir likimus.

 Lietuviškas drožybos menas Lemonto muziejuje

Lietuviška drožyba Lemonto muziejuje

O kur dar Lemonto Ateitininkų namai – toks angliškas užmiesčio dvaras, kuriame, mums papasakojo, lankėsi net prezidentas Eizenhaueris, nes jis priklausė garsiam karo pramonės šului.“
Aistė: „Aišku, Lemontas – ir gyviausia regėta lietuviška vieta, kur aplink skambėjo beveik vien lietuvių kalba. Tiesa, tik prie Pasaulio lietuvių centro, nes pats miestelis – nelietuviškas, lietuviai tik suvažiuoja automobiliais.

Ateitininkų Namai

Ateitininkų Namai

Paskutines nuotraukas Lemonte padarėme jau sutemus – išties ilgai užtruko, kol mus po patalpas sutikusi palydėti Jolanta Kurpis viską parodė Pasaulio lietuvių centre. Baigėsi dar viena „Tikslas Amerika“ diena, bet objektų Čikagoje dar nė neįpusėjome. Laukė dar trys įnirtingos dienos: lietuvių kapinės, lietuvių rajonai, lietuvių muziejai.“

Lemonto kryžių kalnas

Lemonto kryžių kalnas

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Čikagoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Čikagoje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis

 


Čikaga 3 – lietuvių muziejai

„Tikslas – Amerika“ ekspedicija Čikagoje tęsiasi ir jos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai pasakoja apie tai, kad Čikagoje lietuviai ne tiesiog gyvena – jau daugybę amžių jie nori ir pristatyti Lietuvą amerikiečiams, kurti ryšius tarp Amerikos lietuvių, kaupti informaciją apie visus Amerikos lietuvius ateitiems kartoms.

Augustinas: „Tikslas – Amerika“ lietuviškų vietų JAV žemėlapyje kai kurias šių institucijų netgi žymėsime svarbiausiu ženkleliu, rodančiu, kad jos lengvai gali sužavėti ne tik Amerikos lietuvį, bet ir turistą iš Lietuvos ar nelietuvių kilmės amerikietį.“

Lietuvių jėzuitų jaunimo centro fasado Vytis ir memorialas žuvusiems už Lietuvos laisvę pastato priekyje

Lietuvių jėzuitų jaunimo centro fasado Vytis ir memorialas žuvusiems už Lietuvą pastato priekyje

Balzeko muziejus – kad amerikiečiai suprastų: “Lietuva – ne liga”

Aistė: „Mano jaunystėje kai kurie žmonės galvojo, kad Lithuania yra liga“ – savo bute Čikagos dangoraižio viršūnėje interviu mums pasakojo Stanley Balzekas, didžiausio lietuviško muziejaus už Lietuvos ribų įkūrėjas. „Todėl aš įsteigiau muziejų“

Balzeko lietuviškasis muziejus Čikagoje

Balzeko lietuviškasis muziejus Čikagoje ir užrašas „Stanley Balzekas kelias“

Augustinas: „Jis buvo verslininkas, prekiavo automobiliais. Uždirbtus pinigus investavo į meno, dirbinių kolekcijas, tarp jų – lietuviškas. Ir pastarąsias kolekcijas surinko į muziejų. Tą patį, į kurį iki pat šiol, sulaukęs 94 metų amžiaus, kasdien važiuoja dirbti. Jį įsteigė jau prieš daugiau nei 50 metų: JAV įprasta, kad prasigyvenęs verslininkas skiria dalį savo turto ir jėgų prasmingai veiklai, kone visi geriausi muziejai šitaip įsteigti.

Bazleko lietuvių muziejaus Čikagoje eksponatai

Balzeko lietuvių muziejaus Čikagoje eksponatai

Pirmąkart Balzeką išvydome jo muziejaus renginyje: iš Lietuvos atvykęs muzikologas Darius Kučinskas pristatė lietuviškas pianolų juostas, išleistas JAV XX a. pradžioje. Atėjo toks guvus senelis, pašoko su vaikštyne ir, paklausęs paskaitos, eina link durų. „Kaip jis grįš?“ – sunerimusi klausė viena lankytoja. „Aišku, kad pats parvairuos“ – atsakė Balzeko pažįstami. Parako jis dar turi, nestokoja ir idėjų: jam svarbiausia, sakė, atrasti ryšį tarp JAV ir Lietuvos. Jis nėra imigrantas – imigravo dar jo tėvai prieškariu – todėl jis, Amerikos pilietis nuo gimimo, turi supratimą apie JAV kultūrą ir teisę, turi ryšių su įtakingais politikais ir daug geriau kalba angliškai nei lietuviškai. Jis siūlo keliones į Lietuvą lietuvių kilmės amerikiečiams, kurie nemoka lietuviškai ir nėra ten buvę, siūlo jiems atrasti savo kilmę muziejuje sukauptoje nekrologų kolekcijoje ir stato tiltus dar daugeliu būdų.“

Lietuviška pianolos juosta

Lietuviška pianolos juosta

Aistė: „Ir apskritai, vienas pagrindinių dalykų, skiriančių JAV lietuvius nuo Lietuvos lietuvių – graži senatvė. Kiek daug Amerikoje sutikome aštuoniasdešimtmečių, devyniasdešimtmečių kurie gyvena pilnavertį gyvenimą, vairuoja, keliauja, susitaria su mumis susitikti elektroniniu paštu ir paskui seka Facebook!“

Augustinas Žemaitis ima interviu iš Stanley Balzeko, Balzeko muziejaus steigėjo ir šeimininko

Augustinas Žemaitis ima interviu iš Stanley Balzeko, Balzeko muziejaus steigėjo ir šeimininko

Jaunimo centras – lietuvybės išlikimo užtaisas

Augustinas: „Kitokios nuotaikos tvyrojo Čikagos Jaunimo centre. Įspūdingą pastatą su Vyčio mozaika, su paminklu žuvusiems už Lietuvos laisve, sukūrė daugiausiai dipukai – pabėgėliai nuo Sovietų Sąjungos. Tai buvo – ir iki šiol yra – tikras gabalėlis Lietuvos, kur veikia Lietuvos muziejai (ypač didelis akcentas – laisvės kovoms), lituanistinė mokykla, renginių salė, lietuvių Jėzuitų vienuolynas ir koplyčia, o tikriausiai svarbiausia – didžiausias lietuvių archyvas užsienyje.

Lietuvos herbas Lietuvos jėzuitų koplyčios išorėje

Lietuvos herbas lietuvių jėzuitų koplyčios išorėje

Archyvai nėra „Tikslas – Amerika“ tikslas, tačiau kai Kristina Lapienytė ir Indrė Antanaitytė mus pavedžiojo po Lituanistikos tyrimų ir studijų centrą, pamaniau, kad visai norėčiau ten praleisti keletą dienų: tiek dokumentų, knygų mane sudomino. Kol kas tik persifotografavome senas bažnyčių nuotraukas: paprasčiau suprasti, kas kur stovėjo, jei jau prarastos negrįžtamai, nugriautos.

Lietuviškas kryžius Kražių skerdynių aukoms

Lietuviškas kryžius Kražių skerdynių aukoms

Pagrindinis skirtumas nuo Balzeko – Jaunimo centre vyrauja vien lietuvių kalba. Jis skirtas visų pirma ne lietuvybe besidomintiems amerikiečiams, bet patiems lietuviams, jų vaikams, kad nepamirštų „senosios Tėvynės“, jos didingos ir liūdnos istorijos.“

Amerikos lietuvių brolijų narystės ženkleliai Lietuvių jaunimo centro muziejuje

Amerikos lietuvių brolijų narystės ženkleliai Lietuvių jaunimo centro muziejuje

Vaišės Šaulių namuose ir seniausias pasaulyje lietuviškas laikraštis

Augustinas: „Dėl lietuviškiausio Čikagos fasado titulo Jaunimo centro Vyčio mozaika labiausiai konkuruotų su Šaulių namais, padabintais Gedimino stulpais ir Vyčio kryžiais. Kadaise tame pastatėlyje rinkdavosi 1000 Šaulių, bet jie pamažu išmirė. Laimė, organizaciją atgaivino naujieji atvykėliai: jų – keliasdešimt. Šaulių namai priklauso vienam jų Linui Marganavičiui – nusipirko, nuomoja ir meksikiečių šventėms, tai padeda išsilaikyti. Bet kartu naudojasi ir Šauliai, vyksta lietuviški renginiai.“

Šaulių Namai Čikagos Braiton Parke

Šaulių Namai Čikagos Braiton Parke

Aistė: „Šauliškų vaišių gavome paragauti ir mes – tai buvo tikriausiai vienas maloniausių „Tikslas – Amerika“ pasitikimų. Išties tądien gyvenome pusbadžiu, Čikagoje lietuviškų vietų šitiek, kad pavalgyti tikrai nebuvo laiko, tad Šauliai mus tikrai išgelbėjo“

Čikagos Šalių namų šeimininkui Linui Marganavičiui įteikiami 'Tikslas - Amerika' žemėlapio sertifikatai

Čikagos Šalių namų šeimininkui Linui Marganavičiui įteikiami ‘Tikslas – Amerika’ žemėlapio sertifikatai

Augustinas: „Aišku, tų pasitikimų Čikagoje buvo daug – kas dvi valandas po naują pašnekovą ar pašnekovus. Reikia spėti išklausinėti, kas svarbu. Štai aplankėme „Draugas“ laikraščio (seniausio pasaulyje, einančio nuo 1909 m.) redakciją, kurioje gali jausti to lietuvių aukso amžiaus atmosferą, štai lietuvių Marijonų vienuolyną, štai Dariaus ir Girėno paminklą. Visko nė neišvardysi.“

Draugo spaustuvė (naujas numeris siunčiamas prenumeratoriams)

Draugo leidykla (naujas numeris siunčiamas prenumeratoriams)

Čikagoje kuria ir naujas lietuviškas vietas

Augustinas: „Daugelyje JAV lietuvių bendruomenių, kurias aplankė „Tikslas – Amerika“, lietuvių paveldas eina dviem keliais.

Tas paveldas, kurį prižiūri senstančios bendruomenės, neišnaudojančios dabartinio laikmečio privalumų (savanoriaujančio jaunimo, paramos iš JAV ir Lietuvos valdžios institucijų, turizmo ir interneto teikiamų galimybių, lietuvių kilmės amerikiečių noro atrasti savo šaknis, eilinių amerikiečių domėjimosi mažumų kultūromis ir paveldu), pamažu nyksta ir – jei niekas nepasikeis – gali būti pasmerktas.

Tas paveldas, kurio prižiūrėtojai sugeba bent dalimi šių galimybių pasinaudoti – laikosi.

Dievo apvaizdos bažnyčia Pilsene vis balansuoja ant uždarymo ribos. Lietuviai nuseno, parapija tapo ispaniška, bet ispanakalbiai ten net neturi mišių, tik kartą per savaitę ateina pagiedoti. Vis pasigirsta kalbos, kad bažnyčia bus uždaryta

Dievo apvaizdos bažnyčia Pilsene vis balansuoja ant uždarymo ribos. Lietuviai nuseno, parapija tapo ispaniška, bet ispanakalbiai ten net neturi mišių, tik kartą per savaitę ateina pagiedoti. Vis pasigirsta kalbos, kad bažnyčia bus uždaryta

Tačiau beveik niekur visose šiaurės rytų ir Vidurio Vakarų JAV nematėme, kad būtų rimtai kuriamos naujos nekomercinės lietuviškos vietos, institucijos. Dabartinių imigrantų tam per mažai, o buvusių imigrantų bangose lietuvybė dažniausiai išsilaikė iki pirmos mišrios santuokos (tik maža dalis tokiose gimusių vaikų užsiima lietuviška veikla ir suaugę; nė vienas iš mūsų pagalbininkų nebuvo žmogus, kuriam lietuvis būtų buvęs tik vienas senelių). Taigi geriausiu atveju tie keliasdešimt ar keli šimtai aktyvių kiekvieno miesto lietuvių stengiasi išsaugoti tai, ką sukūrė tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių buvusių prieš juos.

Bet Čikagoje aktyvių lietuvių tiek, kad kuriasi ir naujos lietuviškos organizacijos, pakankamai didelės, kad turėtų savo patalpas. Pirmoji „kūrėja“, su kuria susipažinome – Audra Adomėnas: jos „Lithuanian Archives Project“ savanorės skaitmenina įvairius lietuviškus dokumentus, garso įrašus, daro prieinamus internete. Paskui – Jonas Platakis, kaip tik įrenginėjęs Amerikos lietuvių šlovės galeriją, kad lietuviai galėtų didžiuotis saviškiais: ten bus pagerbiami labiausiai nusipelnę JAV lietuviai. JAV tokios šlovės galerijos be galo populiarios: „Tikslas – Amerika 2017“ lankėme krepšinio šlovės galeriją (kur yra įrašyti Sabonis, Marčiulionis), šiemet pravažiavome pro rokenrolo šlovės galeriją. Platakis, pats istorijos mokytojas, rūpinasi ir tuo, kad amerikiečiai sužinotų Lietuvos istoriją, mokykloms dalina Rūtos Šepetys knygas „Tarp pilkų debesų“, kad JAV vaikai išmoktų apie sovietinį genocidą.

Amerikos lietuvių šlovės galerija

Amerikos lietuvių šlovės galerija

Tiesa, nė viena šių įstaigų neveikia tradiciniuose lietuvių rajonuose. Į istorinius lietuvių rajonus patys lietuviai pataria neiti – žmonės ten pasikeitė, situacija suprastėjo. Tačiau mūsų nuomone ten apsilankyti ne tik verta, bet ir būtina: nes didžioji lietuviškosios Amerikos istorijos didybė – būtent lietuvių rajonuose, kad ir buvusiuose. Bet apie tai – kitame straipsnyje.“

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Čikagoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Čikagoje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis

 


Čikaga 4 – lietuvių rajonai ir kapinės

Niekas mums neatsakė ir neatsakys, kiek Čikagoje buvo lietuvių rajonų. Nes neaišku, nuo kada tam tikrą vietą vadinsime lietuvių rajonu, o kada tai tik teritorija, kurioje gyvena nemažai lietuvių aplink lietuvių bažnyčią. Šias mįsles toliau sprendė ir lietuviškąsias Čikagos teritorijas intenetiniame žemėlapyje sužymės „Tikslas – Amerika“ ekspedicijos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Lithuanian Plaza“ gatvės pavadinimas

„Lithuanian Plaza“ gatvės pavadinimas

Augustinas: „Dėl didžiausių rajonų – Bridžporto, Market Parko, lietuviškumo abejonė nekyla. Kiekviename jų lietuvių gyveno dešimtys tūkstančių, svarbių lietuviškų vietų būta dešimtys. Kai kurios – dar gyvuoja, kitos – virto tik paveldu, bet labai įspūdingos pažiūrėti.

Tiesa, visus Čikagos lietuvių rajonus ištiko tas pats liūdnas likimas. Daugelį jų pasiglemžė ~1966 m. JAV miestuose vykęs „rasių kraustymasis“, kai į daugybę baltaodžių rajonų masiškai kėlėsi juodaodžiai, o padidėjus netvarkai, nusikalstamumui, vaikų mokykloms virtus mūšio laukais, baltaodžiai spruko į priemiesčius (anglų k. yra net surimuotas terminas „White flight“). Juodaodžiai sakėsi siekiantys Pilietinių teisių – teisės gyventi baltųjų rajonuose – ir lietuviai nebuvo judėjimo tiesioginis taikinys. Tačiau, deja, visi lietuvių rajonai buvo būtent Pietų Čikagoje, kur tie rasiniai konfliktai pasireiškė labiausiai…

Prie Plaza Pub Market Parko buvusiame  lietuvių rajone

Prie Plaza Pub Market Parko buvusiame lietuvių rajone

Dabar visuose buvusiuose lietuvių rajonuose vyrauja rasinės mažumos. Tačiau, kaip pastebėjome, jei pagrindiniai gyventojai – Lotynų Amerikos kilmės – lietuviškas paveldas išlikęs geriau. Nes lotynų amerikiečiai irgi katalikai, lanko lietuvių bažnyčias, jos neuždaromos, tada ir lietuvių bendruomenės pasilieka.“

Briddžporte – tik lietuvybės griuvėsiai

Aistė: „Pirmoji pažintis su lietuvių rajonu laukė Bridžporte, po kurį pavedžiojo tenai gimęs Gediminas Indreika.“

Augustinas: „Tai – pats pirmasis Čikagos lietuvių rajonas“ – sakė G. Indreika. Deja, kad ir kaip jis stengėsi parodyti kuo daugiau vietų („čia buvo lietuvių bankas, čia – leidykla, čia – vaistinė“), kuo ilgiau vaikščiojau, tuo geriau supratau, kad žymėti lietuviško paveldo JAV žemėlapyje ten nebus daug ką – nebent tik kaip išnykusias vietas.

Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios vieta Bridžporte

Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios vieta Bridžporte

Didinga Lietuvių auditorija su Vyčiu – nugriauta ~1990 m. Lietuvių teatras „Milda“ – irgi. Seniausia Čikagoje lietuvių Šv. Jurgio bažnyčia taip pat virto tuščiu sklypu. Tik „Lituanica“ gatvė liko, didi iškaba „Ramova“ ant apleisto kino teatro, keletas su Lietuva susijusių įrašų fasaduose, iš kurių tik vienas – lietuviškas.“

Ramovos kino teatras Bridžporte

Ramovos kino teatras Bridžporte

Market Parkas – didingiausia lietuvybės širdis

Augustinas: „Jei kas nors sako „Čikagos lietuvių rajonas“ be papildomų paaiškinimų, paprastai turi omenyje Market (Marquette) parką. Tai – didžiausias kada nors egzistavęs lietuvių rajonas už Lietuvos ribų! Aukso amžiuje (~1960 m.) tai buvo tarsi Marijampolės dydžio lietuviškas miestas, kur iš 45 000 gyventojų 30 000 buvo lietuviai. Visur galėjai kalbėti lietuviškai, pastatytos milžiniškos lietuvių bažnyčia, mokykla, ligoninė, vienuolynas ir aibė parduotuvių.

Švč. Mergelės Marijos gimimo lietuviška bažnyčia

Švč. Mergelės Marijos gimimo lietuviška bažnyčia

Nuo ~1970 m. rajoną perėmė juodaodžiai, bet lietuviškos didybės, išlikusių iškabų, vėliavų, Vyčių Lithuanian Plaza gatvėje vis dar daugiau nei bet kur kitur.

Labiausiai pribloškė Marijos gimimo lietuvių bažnyčia. Ją pokariu pastačiusiems dipukams ne mažiau svarbi nei religija buvo tautinė prasmė, bet, aišku, vien tautinių detalių bažnyčioje negalėtų būti. Subtiliai išlaviruota: vitražuose – Lietuvos miestų vaizdai (bet daugiausiai – bažnyčių, nors yra ir pilys), vienoje mozaikoje – Mindaugo karūnavimas (na, juk pirmas Lietuvos valdovas katalikas…), kitoje – lietuvių pergalė prieš rusus prie Dauguvos (pavadinimas – „Kazimiero stebuklas“, nes, sakoma, tada Šv. Kazimieras parodė lietuviams kur perbristi Dauguvą).“

Šv. Kazimiero stebuklo mozaika ant bažnyčios

Šv. Kazimiero stebuklo mozaika ant bažnyčios

Aistė: „Bažnyčia veikia, Mišios iš jos internetu transliuojamos po visas JAV. Ne kartą mums Amerikos lietuviai sakė: „Kai uždarė lietuvių bažnyčią mūsų mieste, į Mišias nebeeinu – geriau pasižiūriu lietuviškas Mišias iš Market parko“.

Marijos kultas lietuvių Šv. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje

Marijos kultas lietuvių Šv. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje

Augustinas: „Ne mažiau didingas ir gretimas Kazimieriečių vienuolynas, tiesa, jo saulė leidžiasi vakarop. Tą ordiną įkūrė lietuvė Marija Kaupaitė, kad mokytų lietuviukus (šalia – didžiulė mokykla), slaugytų lietuvius (šalia – ligoninė) ir „aukso amžiuje“ jis, mums pasakojo vienuolyne dirbanti Daina Čyvas, turėjo apie 600 vienuolių, bet dabar jauniausiai – 65 metai ir teliko 51. Tokių lietuvių vienuolių ordinų buvo daug, bet iš jų „darbą atėmė“ JAV valdžia: kai atsirado visiems nemokamas mokslas, skurdiems tėvams nebereikėdavo vaikų vesti pas vienuoles. Jaunimas nebematydavo vienuolių kaip nuolatinių bendruomenės pagalbininkių ir vis mažiau mergaičių norėjo stoti į vienuolynus. Tą pačią istoriją girdėjome Broktone, Putname, Pitsburge – visur, kur klestėjo lietuvių moterų vienuolynai.

Šv. Kazimiero seserų vienuolynas

Šv. Kazimiero seserų vienuolynas

Kazimierietės savo istoriją nori baigti gražia, palikti kai ką po savęs. Vienuolyno patalpos ir toliau tarnaus labdarai, jose šį rugpjūtį įsteigtas ir viešas muziejus: buvo įdomu paskaityti, kaip lietuvės sugebėjo sukurti tokią milžinišką organizaciją, kuri „aukso amžiuje“ padėjo ne vien lietuviams. O Mariją Kaupaitę vienuolės tikisi pamatyti šventąja – iki tol jos sarkofagas saugomas puošnioje vienuolyno koplyčioje.“

Kazimieriečių vienuolyno koplyčioje

Kazimieriečių vienuolyno koplyčioje

Market Parko liūdnoji pusė – apleistų namų eilės

Augustinas: „Nors atskiros Market parko vietos – gyvos ir didingos, pasivaikščiojimas Lithuanian Plaza gatve paliko ir slogų įspūdį: daug kas apleista, sunykę. Kai kurie žmonės patarė į rajoną nevažiuoti, kiti bent jau – nesitraukti fotoaparato, iš dabartinių vietos gyventojų lūpų girdėjosi keiksmažodžiai, net aplinkinė gatvė skambėjo nuo šeimos barnio, o gal smurto artimoje aplinkoje… Jei tokioje situacijoje galima įžvelgti pliusų, tai nebent tokį, kad, kai rajonas toks prastas ir tenykščių pastatų niekam nereikia, viskas ten išlieka: prieš 10 metų užsidariusių kavinių lietuviškos iškabos, Vyčiai, dažytos trispalvės. Pavyzdžiui, „Gintaro klubo“, apdainuoto Kernagio dainoje „Gastrolės Amerikoje“, užrašas.

Apleistas namas Market Parke, greičiausiai priklausęs lietuviams

Apleistas namas Market Parke, greičiausiai priklausęs lietuviams

Bet vietiniai lietuviai čia romantikos nemato, jiems tik gaila, gal net gėda: „Kam tuos griuvėsius fotografuojate“ – būna, pasako. Kone kiekvienas vyresnio amžiaus Čikagos lietuvis mums turėjo liūdnų pasakojimų iš tų laikų: kaip „naujieji rajono gyventojai“ juodaodžiai įsibrovė į jo namus, sumušė ar nužudė lietuvį, kaip teko pigiai parduoti gražų namą, staiga tapusį niekam nereikalingu, nes „rajonas pasikeitė“ (kad suprastum frazę „rajonas pasikeitė“ turi pats būti apsilankęs daugelyje panašių rajonų, kurios patys amerikiečiai vadina „getais).

Antano kampas Lithuanian Plaza

Antano kampas – vieta, atidaryta į JAV po Nepriklausomybės atkūrimo atvykusio lietuvio. Dabar nebeveikia.

Paskui, apsidairius, ar joks nelietuvis negirdi, dažnai sekdavo ir pasakojimai apie kitokią juos žeidžiančią neteisybę – kaip JAV valdžia palaiko juodaodžius, skiria jiems nemokamai iš mokesčių mokėtojų pinigų namus (neretai esą – lietuvių rajonuose), leidžia stoti į universitetus neišlaikius egzaminų. Taip tarsi atlygina už praeities skriaudas – tačiau juk jokie lietuvių protėviai neturėjo vergų ar kolonijų Afrikoje, jie patys kentėjo baudžiavą, priespaudas, genocidą, daugelis imigravo į JAV visiškai neturtingi, nė nemokėdami angliškai. „Nepaisant to, dabar lietuviai Amerikoje yra diskriminuojami vien todėl, kad jų odos spalva tokia pati balta, kaip britų palikuonių. Lietuvių vaikams keliama aukštesnė kertelė stoti į universitetus, jie negauna mažumoms priklausančios paramos…“ – taip šnekėjo pašnekovai.“

Memorialas Dariui ir Girėnui Market Parke

Memorialas Dariui ir Girėnui Market Parke

Aistė: „Tai Amerikos lietuvių problemos, kurių Lietuvoje beveik nesigirdi. Na, bet užtat Amerikoje nesutikome nei vieno lietuvio, kuris skųstųsi maža pensija.“

Mirusių čikagiečių rajonai beveik pranoksta gyvuosius

Aistė: „Daugelis vyresnių čikagiečių dar prisimena vaikystę Čikagos lietuvių rajonuose, bet pamažu ten gyvenusi karta traukiasi amžinybėn, atgula kitokiuose Čikagos lietuvių rajonuose – kapinėse.“

Lietuvos herbas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse

Lietuvos herbas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse

Augustinas: „Čikagos lietuvių kapinių yra net dvi – katalikiškos Šv. Kazimiero ir Tautinės – ir jos neabejotinai yra tarp didžiausią įspūdį palikusių vietų. Atrodo, ištisas miestas ten palaidotas. Kazimiero kapinės net įtrauktos į 199 įspūdingiausių pasaulio kapinių knygą, ir ne be reikalo: šitokie didingi lietuviški antkapiai, su patriotiniais simboliais, šūkiais apie prarastą Tėvynę. Per abejas kapines – simboliniai paminklai Kaziui Griniui, Vincui Kudirkai, Romui Kalantai, Šv. Kazimierui, Tremtiniams, Šiluvos Marijai, Lietuvių skautams, Lietuvių kunigams, Lietuvių vienuolėms, lietuviams JAV kariuomenės veteranams, net Lietuvių masonams ir dar daugybė kitų. Juk kapinės – tikra amžina lietuviška erdvė, joks „tautų kraustymasis“ jos nesugriaus…

Čikagos lietuvių kapinėse prie paminklo masonams

Čikagos lietuvių kapinėse prie paminklo masonams

Aistė: „Ir net įžymybių abejose kapinėse palaidota ne mažiau nei svarbiausiose Lietuvos kapinėse. Generolas Povilas Plechavičius, geografas Kazys Pakštas, rašytojas Marius Katiliškis, poetas Algimantas Mackus, Vatikano banko vadovas Paulius Marcinkus ir kiti“

Generolo Povilo Plechavičiaus kapas

Generolo Povilo Plechavičiaus kapas

Augustinas: „Tautines kapines dar spėjome apeiti dviese (kartu su kapinėmis skrupulingai besirūpinančiais Sauliumi Balsiu bei Ramūnu Bundinu), tuo tarpu Kazimiero kapinėse pirmą kartą teko išsiskirti: Aistė pasiliko kelioms valandoms ieškoti antkapių ir paminklų, idant pažymėtume koordinates, o aš važiavau lankyti Balzeko muziejaus. Tik taip viską spėjome.

Art-deco stiliaus ofisas Lietuvių tautinėse kapinėse

Art-deco stiliaus Lietuvių tautinių kapinių adminisrtacija

Bet apie Balzeko muziejų, didžiausią lietuvių muziejų už Lietuvos ribų – jau rašėme.“

Prie Dzialinskio-Kenkelio kapo

Prie Dzialinskio-Kenkelio kapo

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Čikagoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Čikagoje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis

 


Indiana

„Tikslas – Amerika“ ekspedicija apsilankė garsiausiuose Amerikos “lietuviškuose” kurortuose – pietinėje Mičigano ežero pakrantėje. Apie tai pasakoja misijos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: „Kiek lietuvių gyvena Čikagoje? Nustebau, kai pirmąkart sužinojau, kad, oficialiais duomenimis – vos 15 000. Todėl, kad daugelis lietuvių gyvena priemiesčiuose – jie ištįsę dešimtis kilometrų, o patys įspūdingiausi jų netgi yra kitose valstijose.

„Tikslas – Amerika 2018” atvyko į daugelio pokario Čikagos lietuvių svajonių žemę – bent jau savaitgaliais ir per atostogas – pravardžiuotą „lietuviškąja Rivjera”. Tenykščiai Mičigano ežero krantai dipukams priminė Palangą, Lietuvos pagrindinį kurortą. Ir ten, ir ten – kopos, geltonas smėliukas, nesimato kito kranto, nes Mičigano ežeras didelis lyg jūra, banguoja.

Pasiilgę Tėvynės, pokario lietuviai čia sukūrė tikrą mažąją Lietuvą: su lietuvių sodais, paminklais, kurortais. Visas šias vietas pažymėjome „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje bei aprašyme „Gabalėliai Lietuvos“ lietuviško paveldo JAV enciklopedijoje.

Junjon Piro kurorto paplūdimys

Junjon Piro kurorto paplūdimys

Lietuvių bažnyčioje – aistringos juodaodžių pamaldos

Aistė: „Amerika – kontrastų žemė, tad tarp Čikagos ir nuostabiųjų Mičigano ežero kurortų dar teko pervažiuoti vienus liūdniausių šalies miestų. Aišku, vietos lietuviai, vykdami ilsėtis, prašvilpia juos magistrale, ir, tikriausiai, dažniausias patarimas, kurį nuolat girdėjom iš čikagiečių – „Tik nesugalvokit kišti nosies į Gerį”, „Pietų Čikaga dar saugi, palyginus su Geriu” ir t.t.“

Augustinas: „Bet Geryje buvo lietuvių mokykla, bažnyčia, jų pastatai tebestovi. Privalėjome užsukti. Išgriuvusių pastatų eilės mums atrodė tokios įprastos: šitiek „getais” virtusių JAV miestų jau pravažiavome, kad, priešingai – jau pradėjome stebėtis tomis Amerikos vietomis, kur viskas gražu ir klesti! Juk mūsų ekspedicijos tikslas – lietuviškas paveldas, ir, deja, kone ant pirštų galima suskaičiuoti prieš 50 ar 100 metų sukurtas lietuviškas vietas, kurios ligi šiol yra “geruose rajonuose”.

Gerio Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Gerio Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Sustojome prie Gerio lietuvių bažnyčios, čikagiečių patarimu slėpdami fotoaparatus, pernelyg nesiskirstydami ieškojome lietuviškų ženklų, kurių nebuvo. „Ei!” – staiga išgirdau šaukiant vietos juodaodę – „Užeikite į vidų!”. Papasakojau jiems, kad pastatus statė lietuviai, jie trumpai papasakojo, ką ten veikia dabar. Ir mokyklą turi, kaip lietuviai turėjo.

Aišku, Gerio nusikalstamumo statistika kalba už save. Bet mūsų patirtis buvo geresnė, nei sako “liaudies išmintis”: vietiniai mus gražiai priėmė, įleido į vidų, žadėjo, kad su mumis pakalbės pranašė (toks tos garsiai Bibliją aiškinusios moters titulas). Pamaldose, kuriose buvome vieninteliai baltaodžiai, mano akys nuolat lakstė bažnyčios sienomis ir lubomis: ar liko ten kas lietuviško? Žvilgsnis užkliuvo už vitražų priekyje. Priėjau: tikrai likę lietuviški užrašai. Nufotografavau. Gerio lietuvių bažnyčios, matyt, lietuviai niekad nekeliaus pažiūrėti, bet noriu, kad „Tikslas – Amerika” lietuviško paveldo žemėlapis būtų išsamus. Gerio bažnyčią priskirsiu trečiai kategorijai: „lietuvybės tik pėdsakai”. Tiems, kas gyvena šalia, gal bus įdomu, o likę žemėlapio vartotojai nesunkiai gali tokių kategorijų objektus išjungti, palikti ekrane tik įspūdingiausius.“

Gerio lietuvių mokykla (senoji bažnyčia)

Gerio lietuvių mokykla (senoji bažnyčia)

Beverli Šoras – lietuviškiausias JAV kurortas

Aistė: „Likti Geryje ilgai negalėjome, nes skubėjome į Beverli Šorą, lietuvių Mišias. Jos – ir puiki proga susipažinti su vietos lietuviais, išgirsti apie papildomas lietuviškas vietas, nes kartu pasimelsti susirenka visa apylinkė. Mišias laikęs kunigas Gediminas Keršys papokštavo iš sakyklos, kad štai, mes jau trečiose jo mišiose per keturias dienas – dabar žmonės kalbės, kad jis specialiai važiuoja į tas Bažnyčias laikyti pamaldų, kurias mes fotografuosime, kad tik įsiamžintų.“

Augustinas Žemaitis pristato projektą "Tikslas - Amerika" po lietuviškų mišių Beverli Šore

Augustinas Žemaitis pristato projektą “Tikslas – Amerika” po lietuviškų mišių Beverli Šore

Augustinas: „Iš tikro tikrovė proziškesnė: Čikagoje su priemiesčiais nuolat dirba 3 lietuvių kunigai, o lietuviškas Mišias tenka laikyti 7 bažnyčiose, todėl kas savaitę kunigai sukaria šimtus kilometrų.

Beverli Šoro bažnyčiai įteikiamas serifikatas, kad ji įeis į "Tikslas - Amerika" žemėlapį

Beverli Šoro bažnyčiai įteikiamas serifikatas, kad ji įeis į “Tikslas – Amerika” žemėlapį

Beverli Šoras unikalus tuo, kad čia niekad nebuvo lietuvių bažnyčios, bet lietuviškos Mišios laikomos. Tiesa, tą bendrą Beverli Šoro bažnyčią lietuviai aplietuvino: atsirado gintarinis kryžius, rūpintojėlis, architekto Erdvilo Masiulio suprojektuotas langas už altoriaus, kurio dėka mišių metu galėjome stebėti Dievo kūriniją – medžius, laigančią voverytę…

Bet tikroji Beverli Šoro pažiba – Lituanica parkas su paminklu Dariui ir Girėnui. Ir Tautų parkas gretimame Mičigan Sityje, kuriame – ir Lietuvos prezidentams skirti paminklėliai. Kai lankėmės, ten vyko lenkų šventė, kitą savaitę laukė lietuvių dienos.

Su Beverli Šoro lietuviais Lituanica parke

Su Beverli Šoro lietuviais Lituanica parke

Mes, aišku, neturėjome laiko šitaip ilgai pasilikti. Jau tą vakarą turėjome išskristi į Niujorką baigti rytų JAV pradėtų darbų. Taigi, Indianoje dirbome efektyviai kaip tik įpratę. Aistė važiavo mūsų automobiliu, o aš įsėdau į Bačiauskų šeimos automobilį, kad, bevažiuodami nuo lietuviškos vietos prie vietos, pakalbėtume, paimčiau interviu, kurie vėliau rodomi per “LRT” laidą “Pasaulio lietuvių žinios”, publikuojami “gabaleliailietuvos” Facebook paskyroje.

Ir pašnekovė Danutė Bačiauskas patvirtino, kad esame bene vieninteliai svečiai iš Lietuvos, kurie atsisakė būti pavaišinti vakariene: tiesiog neturėjome tam laiko. Tik jau gerokai vėliau, po visko, sutemus, ištaikėme laiko paimti greito maisto iš restorano į automobilį.“

Lithuanian garden in Michigan City

Mičigan Sičio lietuvių sodelio Prezidentų stulpai

Paskutinė lietuviška poilsinė ant Mičigano ežero

Augustinas: „Kita lietuviška vieta regione – „Gintaro” kurortas Junjon Pire. Kadaise tokių lietuviškų poilsinių ten buvo septynios, liko viena ir tos pačios dauguma klientų, kaip pasakojo kone visą gyvenimą ten praleidęs šeimininkas Gintaras Keraitis, nebėra lietuviai. Danutė Bačiauskas prisiminė, kaip, vos imigravusi į JAV prieš porą dešimtmečių, čia dar eidavo į lietuviškas šventes, bet to neliko. Naujoms Amerikos lietuvių kartoms „Palangos kopos Amerikoje”, lietuviškas jaukumas nebėra kažkoks stebuklas, naujos kartos – kaip ir daugelis amerikiečių – skrenda atostogauti į Floridą, Havajus… O pasenę „Gintaro” klientai „Lietuviškoje Rivjeroje” vasarnamius nusipirko patys, kai kurie ten ir gyvena ar bent leidžia savaitgalius. Bent trys visai kituose miestuose „Tikslas – Amerika 2018” sutikti žmonės paliudijo ten turintys vasarnamius.“

Gintaro kurorto prie ežero ženklas

Gintaro kurorto prie ežero ženklas

Aistė: „Trumpai pafotografavę nuostabų vaizdą nuo aukštumos į ežerą turėjome vėl skubėti: Valdo Adamkaus bibliotekos atstovams pažadėjome rasti Tabor Farmą. Panašią poilsinę, kuri priklausė Adamkams, kur rinkosi Amerikos lietuvių elitas.“

Gintaro kurorto prie ežero kambarys

Gintaro kurorto prie ežero kambarys

Augustinas: „Nebuvo paprasta: šiandieniniai vietos lietuviai išvis nustebo, kad buvo Tabor Farm, jie galvojo, kad Adamkui priklausė Tabor vyninė, netgi eidavo ten, esą „pas Adamkų”… Štai taip, kai nėra tikros informacijos, gimsta legendos. Šią legendą paneigėme ir klausinėjome toliau. Fermos koordinates po ilgų teiravimųsi nurodė skautai Lintakai. „Bet ten nieko nebėra” –sakė. Ir tikrai – net suprasti, kur buvo ta poilsinė, nesuprasi. Viskas nugriauta.

Galiausiai, jau temstant, aplankėme universiteto krepšinio trenerio Edvardo Kriaučiūno paminklą Saut Bende – apie jį sužinojome tik per pokalbius po Beverli Šoro mišių – papasakojo okulistas Sidrys. Ir laikinai keletui dienų pasidėję Čikagoje daiktus (pigių skrydžių bendrovė niekaip nebūtų įleidusi su tiek informacinių knygų, kiek gavome iš JAV lietuvių) nuvykome į oro uostą skrydžiui į Niujorką.“

Edvardo Kriaučiūno statula Saut Bende (Notre Dame)

Edvardo Kriaučiūno statula Saut Bende (Notre Dame)

Aistė: „Grąžinome automobilį. Kai jį paėmėme, tachometras rodė 5923 mylias, kai grąžinome – 9501. Iš viso Vidurio Vakaruose nuvažiavome 5757 km per 19 dienų, arba vidutiniškai 303 kilometrus į dieną. Kiekvieną dieną aplankydavome po keliolika objektų ir susitikdavome su keliolika žmonių. O ypač tempas išaugo paskutinėmis dienomis, Čikagoje ir apylinkėse, kur lietuviškų vietų – itin gausu. Ir Rytų JAV jis buvo tik dar didesnis. „Tikslas – Amerika 2018“ įžengė į paskutinį ekspedicijos etapą.“

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas pietinėje Mičigano ežero pakrantėje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų pietinėje Mičigano ežero pakrantėje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų pietinėje Mičigano ežero pakrantėje žemėlapis

 


Pensilvanijos papildymas

„Tikslas – Amerika 2018” įvažiavo į finišo tiesiąją. Tiesa, labai ilgą: projekto dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai trims dienoms nuskrido ten, kur vyko „Tikslas – Amerika 2017“ – rytinę JAV dalį.

Augustinas: „Tikslas – Amerika“ yra gyvas projektas. Per tuos metus po „Tikslas – Amerika 2017“ iš savo skaitytojų sužinojome apie lietuvišką paveldą, kurio net apytikslių vietų internete ar knygose nebuvo. Šį trūkumą kompensavome, viską aprašyšėme ir „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje pažymėjome šiemet.“

Aistė: „Labai padėjo ir rėmėjai: šiemet ekspedicijai galėjome skirti ne 16 dienų, tačiau 25 dienas. Prie Vyriausybės kanceliarijos prisijungė ir Amerikos lietuviai, kai kurie jų prašė aplankyti ir sužymėti lietuvišką paveldą jų gimtosiose vietose rytų JAV. Ypač dėkingi esame Donatui Janutai, Dariui Vaškeliui, Algirdui Avižieniui“

“Tikslas – Amerika” – ir mokslininkams, tad privalo būti išsamus

Augustinas: „Tikslas – Amerika“ ekspedicija Rytų JAV buvo kitokia nei pernai: pernai regione žemėlapyje žymėjome ir visus „žiedelius“, visas įdomiausias, įspūdingiausias vietas, o šiemet lankėme gerokai apnykusias, primirštas, tarp kurių – šimtai kilometrų važiavimo per kone nuolat tomis dienomis pliaupusią liūtį.

Hunloko lietuvių kapinės. Dešinėje - pagrindinis kapinių paminklas

Hunloko lietuvių kapinės. Dešinėje – pagrindinis kapinių paminklas

Bet ir tai – būtinas darbas, kad „Tikslas Amerika“ žemėlapis būtų išsamus. Juk jis skirtas ne vien turistams, bet ir tyrinėtojams, mokslininkams (kaip pradžia tolimesniems tyrimams). Jiems svarbu, kad žemėlapis būtų objektyvus, kad jame būtų visos kriterijus atitinkančios lietuviškos vietos, o ne tiesiog tos, kurios mums patiems įdomiausios ar „pasitaikė arčiausiai kelio“.

Bendradarbiaujame su VGTU ir VDU mokslo darbuotojais, tyrinėjančiais išeiviją ir išeivijos architektūrą, Lietuvos archyvais – mokslininkai iš mūsų dažniausiai prašo informacijos ne apie tuos pačius objektus, kurie įdomiausi turistams. Pavyzdžiui, pernai mus susiradęs VGTU Architektūros fakulteto dekanas Liutauras Nekrošius tyrinėja pirmosios XX a. pusės Amerikos lietuvių mokyklas – „Tikslas Amerika“ atranda tuos pastatus, padaro nuotraukas, iš to matosi, kur ir į ką verta gilintis.

Makadaus buvusi lietuvių bažnyčia, dabar - gyvenamasis namas

Makadaus buvusi lietuvių bažnyčia, dabar – gyvenamasis namas

Pensilvanijos Anglies regione, kur dar ~1870 m. kėlėsi lietuviai, daugiausiai medžiagos būtų kapinių tyrinėjimams. Šiemet prie žemėlapio pridėjome dar keturias: tris katalikų ir vienerias „Lietuvos laisvės ložės“, išnykusios lietuvių organizacijos sunykusias kapines. Aistė mandagiai pasisiūlė palaukti mašinoje – per smarkią liūtį miškeliu ten bridau vienas.

Kiekvieneriose kapinėse aptikome smulkių netikėtų atradimų: pavyzdžiui, nugriautos Švč. Trejybės lietuvių bažnyčios kertinį akmenį Vilks-Bario Švč. Trejybės kapinėse ar anglies kasybos atliekų kalnus netoli Šamokino Šv. Mykolo lietuvių kapinių. Gal juos iškasė lietuviai, gal ne – bet jie – niūrus paminklas sunykusioms šachtoms, kadaise iš carinės Rusijos valdytos Lietuvos atrodžiusioms tikru Eldoradu. O dabar prieš mūsų akis slinko tik ištuštėję, liūdnoki miesteliai, tarsi net ne Amerikoje. Net paskutinės anglių skaldyklos, kurią dar matėme pernai prie Šenandoriaus, neliko – nugriovė.“

Šamokino Šv. Mykolo lietuvių kapinės

Šamokino Šv. Mykolo lietuvių kapinės

Šamokinas – seniausia JAV lietuvių kolonija?

Aistė: „Visus metus vis augantis skaitytojų ir gerbėjų ratas mums siuntė informaciją apie papildomas vietas Rytų Pakrantėje.“

Augustinas: „Aišku, didelė dalis tų vietų neatitiko kriterijų (nežymime, tarkime, atskirų nežymių lietuvių kapų, tik lietuvių kapines) arba jau buvo pažymėtos. Tačiau atsiuntė ir keliolika vertų dėmesio vietų, apie kurias nežinojome. Deja, kai paprašydavome koordinačių, net nurodydavome kaip tiksliai jas gauti iš internetinio žemėlapio, didelė dalis pašnekovų dingdavo arba nurodydavo apytiksliai: ne visiems tai paprasta. Ką gi, teko tikrinti patiems.

Patikslinome McAdoo bažnyčios koordinates, pažymėjome Latimerio žudynių atminimo plokštę, kurioje minimi ir nužudyti streikuotojai lietuviai. Atradome Redingo lietuvių bažnyčią, pavyko užeiti į Istono: ten dabar – gana garsi Lou Reda kino studija, pats prodiuseris Scott Reda maloniai parodė, kaip bažnyčią pritaikė savo veiklai, pademonstravo, kaip montuojami filmai ir net suteikė žinių apie miesto lietuvių kapines.

Istono lietuvių bažnyčios vidus

Istono lietuvių bažnyčios vidus

Bet daugiausiai darbo laukė Šamokine: įdomiausioje Rytų pakrantės vietoje tarp tų, kurias pernai praleidome. Praleidome ne dėl žinių apie ją trūkumo, o dėl laiko stokos.

Mat Šamokinas, vadintas Šamukais ar Šamokyne – seniausia lietuvių „kolonija“ regione. Čia veikė pirma lietuvių leidykla, dar 1875 m. išleidusi pirmąjį istorijoje lietuvių-anglų kalbų žodyną.

Šamokine išliko lietuvių kapinės, lietuvių klubas. Deja, vietoje lietuvių bažnyčios radome tik boluojančius griuvėsius (pradėjo griauti 2015 m., taip ir nebaigė). Palyginau su turima archyvine nuotrauka: tikrai ta pati vieta. Baugi tokia, ant kalnelio.“

Senoji Šamokino lietuvių bažnyčia 2015 m. beveik nugriauta. Telikęs rūsys.

Senoji Šamokino lietuvių bažnyčia 2015 m. beveik nugriauta. Telikęs rūsys.

Maunt Karmelio lietuvių klube pasijutome žvaigždėmis

Aistė: „Niūrią pirmąją dieną Pensilvanijoje užbaigė netikėti siurprizai Maunt Karmelyje.“

Augustinas: „Kai lankėmės Maunt Karmelyje pernai, lietuvių klubo geltonai-žaliai-raudonos durys buvo užrakintos. Šiemet į gabaleliailietuvos Facebook netikėtai atėjo kvietimas užsukti vidun – ir, kadangi važiavome pro šalį, stabtelėjome.

Maunt Karmelio lietuvių klubas

Maunt Karmelio lietuvių klubas. 2017 m. mūsų daryta nuotrauka.

Deja, mus kvietęs vyras Džo Daukus tuo metu dirbo – bet baimintis, kaip čia prisistatysime, neteko. Pernai apie “Tikslas – Amerika 2017” rašė vietinė spauda ir, kadangi žurnalistai mus nufotografavo prie to klubo durų ir išspausdino tą nuotrauką laikraštyje – laikraščio iškarpos su mūsų nuotraukomis iki šiol kabo prie klubo įėjimo! Pasijutome kiek keistokai, bet smagiai.

Maunt Karmelio lietuvių klubo priemenėje - ši laikraščio iškarpa su mumis

Maunt Karmelio lietuvių klubo priemenėje – ši laikraščio iškarpa su mumis

Dar smagiau buvo išgirsti, kad 1926 m. įsteigtas Maunt Karmelio lietuvių klubas toli gražu nenyksta: minėtas Džo Daukus, kuriam apie 30 m. ir jau kelios jo šeimos kartos gimė ir užaugo JAV, labai domisi Lietuvos istorija, pritraukė į klubą daug jaunesnių narių, svajoja aplankyti Lietuvą ir yra tikra klubo veiklos siela. Tikra atsvara senstančiai ir nykstančiai kitų miestelių lietuvybei. „Jis jaunas, bet jo siela sena“ – pasakojo kolegės iš klubo.“

Maunt Karmelio lietuvių klube

Maunt Karmelio lietuvių klube

Niujorke – pirmieji “Tikslas – Amerika 2018” pristatymai

Augustinas: „Iš Pensilvanijos miestelių į Niujorką grįžome ne tik pažymėti papildomų vietų, tokių kaip Vito Gerulaičio kapas. Susivienijimo lietuvių Amerikoje (SLA) štabe, kurį naujam gyvenimui prikėlė architektas Danius Glinskis, padarėme „Tikslas – Amerika“ projekto pristatymą-paskaitą. Smagu, kad susirinko ne vien SLA nariai, bet ir Lietuvos konsulato darbuotojai, užėjo net turistai iš Lietuvos, keliaujantys po Niujorką pagal mūsų lietuviškų vietų žemėlapį.

Tokie susitikimai naudingi ir todėl, kad sužinome naujų lietuviškų vietų: pavyzdžiui, tądien išgirdome apie atminimo lentą Jurgiui Mačiūnui Niujorke (priešingai nei Detroite, tikrą).

Fluxhouse atminimo lenta

Fluxhouse atminimo lenta

Paskutinį susitikimą turėjome Čikagoje, kur praleidau kelias valandas bendraudamas su Lietuvos konsulu Mantvydu Bekešiumi. Tada – jau į Čikagos oro uostą, visi dangoraižiai ir lietuvių rajonai virto tik taškeliais po lėktuvo sparnais.

Deja, paskutinės lietingos ir atvėsusios dienos Rytų pakrantėje nebuvo palankios mūsų sveikatai – abu susirgome. Laimė, jau lėktuve namo. Tačiau iš tikro darbai nesibaigė, darbai – tik prasidėjo. Reikėjo susisteminti ir suvesti surinktą informaciją lietuvių ir anglų kalbomis į lietuviško paveldo užsienyje internetinę enciklopediją „Gabalėliai Lietuvos“, papildyti žemėlapį „Tikslas – Amerika“ maždaug 240 aplankytų vietų, rašyti straipsnius į Lietuvos ir JAV spaudą, į socialinę žiniasklaidą, daryti „gyvus“ pristatymus, parengti video medžiagą su JAV lietuvių interviu ir taip toliau – juk projektas vertingas tik tiek, kiek yra žinomas. Kaip rodo pernykštė patirtis, pati ekspedicija – tik koks 20% darbo, kitkas – pasiruošimas ekspedicijai bei, po ekspedicijos, konkrečių rezultatų, kurie neštų naudą daugeliui, parengimas.“

Aistė: „Ekspedicijos metu ne kartą reikėjo ir atsakyti į klausimą „O kas toliau?“. Viskas priklauso nuo aplinkybių – tačiau norėtume, kad „Tikslas – Amerika 2019“ būtų nukreipta į Kanadą, kur lietuviško paveldo irgi yra, o taip pat vakarinę Niujorko valstijos dalį, kurios žemėlapyje dar nežymėjome.“

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Pensilvanijoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Pensilvanijos šiauriniame Anglies regione aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Pensilvanijos pietiniame Anglies regione aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Istone aprašas
4. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Redinge aprašas
5. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Pensilvanijoje žemėlapis
6. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Pensilvanijos šiauriniame anglies regione žemėlapis
7. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Pensilvanijos pietiniame anglies regione žemėlapis

Straipsnio temos: , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Tikslas – Amerika 2017 ekspedicijos dienoraštis

Tikslas – Amerika 2017 ekspedicijos dienoraštis

| 0 komentarų

Ar žinojote, kad Niujorko centre stovi paminklas Jogailai? Kad Amerikos lietuviai architektai sukūrė “modernų lietuvišką” architektūros stilių, kurio pastatų yra tik JAV? Kad Pensilvanijoje yra miestelių, kur 10% ar 30% gyventojų – lietuviai? Kad JAV miškuose galima rasti Mindaugo pilį? Kad dar galima apsistoti viešbutyje, kuriame A. Škėma parašė “Baltą drobulę”? Kad JAV veikia tautinė lietuviška bažnyčia, atsiskyrusi nuo Vatikano, milžiniški lietuvių klubai ir muziejai didingais tautiniais interjerais? O Meino pajūryje plyti ištisas lietuviškas parkas-vienuolynas-kurortas?

Mane pribloškė lietuviškų JAV vietų didybė. Norėdamas ją pristatyti daugeliui, surengiau “Tikslas – Amerika 2017” ekspediciją į 11 rytinių JAV valstijų, kur lietuviško paveldo daugiausia. Aplankėme per 300 lietuviškų vietų, susitikome su daugiau nei 200 žmonių ir išklausėme jų istorijas, ir viską sužymėjau interaktyviame žemėlapyje.

Tikslas - Amerika savanorių važiavimo planas

Tikslas – Amerika važiavimo planas (be smulkių nusukimų, tačiau įrašytas atstumas apima ir juos)

Jūsų dėmesiui – “Tikslas – Amerika 2017” ekspedicijos dienoraštis, kuriame – ir svarbiausios lankytos vietos, jų nuotraukos, jas kūrę ir puoselėjusių žmonių gyvenimo istorijos, šios prasmingos kelionės metu kilę pamąstymai apie Lietuvą, Ameriką, lietuviško paveldo likimą. Tikiuosi, dienoraštis įkvėps kelionių į JAV metu greta “standartinių” lankytinų vietų aplankyti ir lietuviškąsias – nes jos naujai atskleidžia tiek Ameriką (imigrantų sukurtą valstybę), tiek ir Lietuvos istoriją, o kai kurios jau pamėgtos netgi nieko bendro su lietuviais neturinčių amerikiečių turistų.

Nedidelis fragmentas objektų sąrašo, kai jį peržvelginėjau lėktuve į Niujorką

Nedidelis fragmentas objektų sąrašo, kai jį peržvelginėjau lėktuve į Niujorką

Šis dienoraštis taip pat buvo spausdintas JAV lietuvių laikraštyje “Draugas”.

Taip pat skaitykite dienoraščio tęsinį apie 2018 m. “Tikslas – Amerika” ekspediciją.

 


Niujorkas

„Tikslas – Amerika“ startavo Niujorke. Simboliška! Dažnam lietuvių pirmųjų bangų imigrantui Amerika irgi prasidėdavo čia, Elio salos registracijos punkte. „Tačiau tikrai ne visiems, mano protėviai išlipo Bostone“ – vėliau girdėdavome iš pirmosios bangos lietuvių vaikaičių ar provaikaičių.

Ir visgi, kokie priblokšti turėjo jaustis tie, kurie atvyko į Niujorką, kuriuos po savaičių varginančios kelionės laivo žemiausioje klasėje (beveik triume) pasitiko daugiaaukščių ir Laisvės statulos vaizdai! Aukščiausias „dangoraižis“ Vilniuje tada buvo 8 aukštų, bet dauguma imigrantų nė jo nematė, gyveno kaimuose…

Niujorko Laisvės statula

Niujorko Laisvės statula – pirmasis JAV vaizdas daugeliui XIX-XX a. sandūroje imigravusių lietuvių.

Elio sala – JAV vartai pirmosios bangos lietuviams

Į JAV XIX a. – XX a. sandūroje įleisdavo beveik visus. Tačiau dalį Elio saloje išbrokuodavo – gal, tarkime, laiptais lipdamas dūsavo, o reikėjo sveikų. Tada siųsdavo į gretimą ligoninę, nepavykus pagydyti, deportuodavo. Tais laiptais, kuriais ašarodami išsiskirdavo įleisti ir neįleisti į JAV lietuviai šiandien vaikšto vien turistai. Visa sala dabar – imigracijos muziejus.

Elio salos imigracijos muziejus

Elio salos imigracijos muziejus

Didingose jo menėse, tiesa, lietuvybės tikėjausi rasti daugiau. Australijoje, kur lietuvišką paveldą tyrinėjau seniau, imigracijos muziejuose aptikdavau ir tautinių drabužių, ir atminimo lentų lietuviams. Elyje panaršius pagrindinę ekspoziciją pavyko rasti tik vieną Lietuvos žydės citatą, paskui šiaip ne taip pamatėme lietuvio užsienio pasą pakabintą aukštai aukštai virš kitų pasų… Su lietuviais susijusių nuotraukų trūksta, tarp daugybės „mažumų laikraščių“ pavyzdžių nemačiau lietuviškos spaudos, statistikoje lietuviai irgi neišskiriami…

Pagrindinė Elio salos imigracijos centro salė

Pagrindinė Elio salos imigracijos centro salė

Kaip ten bebūtų, XIX-XX a. sandūroje imigrantų patirtis būdavo labai panaši. Kai stovėjau apleistoje Elio salos ligoninėje, ilgo koridoriaus gale mačiau nugarą atsukusią Laisvės statulą gretimoje saloje, vienodai gerai galėjau įsivaizduoti aplinkinėse palatose ir lietuvį, ir italą, ir slovaką. „Kuo sunkesnis ligonis, tuo arčiau koridoriaus galo“ – man sakė.

Meno projektas - imigrantų nuotraukos apleistoje Elio salos ligoninėje

Meno projektas – imigrantų nuotraukos apleistoje Elio salos ligoninėje

Nuo tautiškiausios bažnyčios iki tos, kurios nuotraukų internete nėra

Kiek daug gražaus Niujorke pastatė tie lietuviai, kurių svajonė gyventi laisviems nuo carinės ar, vėliau, sovietinės okupacijos išsipildė! Atsimainymo bažnyčia Kvinse, esu giliai įsitikinęs, nusipelno didesnio dėmesio ir Lietuvoje, ir Amerikoje. Nes čia architektas Mulokas sukūrė naują architektūros stilių, kur viskas ir modernu, bet ir tautiška. Net nesuskaičiuosi lietuviškų detalių: čia labai akivaizdžių, čia simbolinių, kurias gali perprasti tik įsigilinęs. Jei toks pastatas stovėtų Lietuvoje, jis neabejotinai būtų laikomas modernios architektūros šedevru. O jei „tautinės detalės“ būtų susijusios su kuria nors didesne JAV mažuma, tikriausiai Atsimainymo bažnyčia būtų išgarsėjusi ir Amerikoje.

Niujorko Atsimainymo lietuvių bažnyčia

Niujorko Atsimainymo lietuvių bažnyčia. Bokštas – plytinis koplytstulpis, karūnuotas kryžiumi su pagonišku mėnuliuku, virš įėjimo – lietuviški užrašai, ant kiekvieno suolo viduje – Vyčio kryžiai

Niujorko Atsimainymo lietuvių bažnyčios altorius. Ant jo - lietuviški simboliai, tokie kaip vėliava, kryžiai-saulės ir t.t.

Niujorko Atsimainymo lietuvių bažnyčios altorius. Ant jo – lietuviški simboliai, tokie kaip vėliava, kryžiai-saulės ir t.t.

Didybe pribloškė ir Apreiškimo bažnyčia. Bet ji statyta vokiečių. Su nupirktom iš kitų bendruomenių lietuvių bažnyčiom yra taip: jos dažnai labai didelės ir didingos, bet lietuvybės ten kiek mažiau. Tiesa, dabar daug detalių į Apreiškimo bažnyčią atkeliavo iš kitų, uždarytų lietuvių bažnyčių.

Jurgio Matulaičio ir Aušros Vartų Marijos altoriai Apreiškimo bažnyčioje Niujorke

Jurgio Matulaičio ir Aušros Vartų Marijos altoriai Apreiškimo bažnyčioje Niujorke

Vietoje žymiausios jų, Aušros Vartų Marijos šventovės Manhetene, mačiau, jau dygsta aukštas pastatas. O Šv. Jurgio bažnyčios net nė vienos nuotraukos internete neradau, nors nugriauta ji tik ~2008 m. Marijos Angelų Karalienės bažnyčia stovi, bet net užėjęs vidun nieko lietuviško neberadau.

Aušros Vartų Marijos bažnyčia šiandien atrodė lyg žaislinė tarp Niujorko dangoraižių. Dabar šios bažnyčios jau nebėra. Google Street View.

Savanoriai – raktas į lietuviško paveldo išsaugojimą?

Už tai, kad kitos lietuviškos vietos dar laikosi, reikia dėkoti entuziastams, kurių ne vieną susitikome. Tokiems, kaip Dr. Algirdas Lukoševičius, darbo dieną mus pavežiojęs po lietuviškas bažnyčias (be jo niekaip nebūtume visko spėję). Jis ne tik jas remia, bet netgi laisvalaikiu pasakoja apie Apreiškimo bažnyčią susidomėjusiems niujorkiečiams „Open House New York“ festivalio metu. Puiku ir svarbu! Kad lietuvių paveldas būtų išsaugotas, kad jis taptų langu tarp Amerikos ir Lietuvos, jo reikšmę turi žinoti kuo daugiau žmonių.

Niujorko Apreiškimo lietuvių bažnyčios vidus

Niujorko Apreiškimo lietuvių bažnyčios vidus. Algirdas Lukoševičius pasakoja Tikslas – Amerika savanorei Aistei Žemaitienei bažnyčios istoriją. Jis – svarbus tiek šios, tiek Pajevonių bažnyčios Lietuvoje mecenatas, gimęs nuo sovietų pasitraukusių lietuvių šeimoje. Nors žmona ispanakalbė, vaikus moko lietuviškai. Po nepriklausomybės atkūrimo kurį laiką pats vystė verslą Lietuvoje ir iki šiol padeda traukti į Lietuvą investicijas, aplanko ją kas kelis mėnesius.

Kitas toks savanoris – Danius Glinskis – pasitiko mus atvykusius tiesiai iš oro uosto prie „Susivienijimo lietuvių Amerikoje“ pastato Manhetene, dangoraižių apsuptyje. Dabar tasai keturaukštis – šio 1987 m. imigravusio architekto hobis. D. Glinskis kelias valandas pasakojo (ir, jei ne mūsų skubėjimas, būtų kalbėjęs dar bent kelias) apie tos senutėlės lietuvių organizacijos pakilimą ir smukimą, apie jos archyvų reikšmę. Jis išsirūpino, kad tvarkyti tuos archyvus padėtų Lietuva.

Tikslas - Amerika vadovas Augustinas Žemaitis su Daniumi Glinskiu ir Juliumi Ludavičiumi Susivienijime lietuvių Amerikoje

Tikslas – Amerika vadovas Augustinas Žemaitis (viduryje) su Daniumi Glinskiu (dešinėje) ir Juliumi Ludavičiumi (kairėje) Susivienijime lietuvių Amerikoje

Nebūčiau galėjęs atspėti, kad D. Glinskis SLA pastatu susidomėjo tik labai neseniai! Dešimtmečius apie šią vietą tiesiog mažai žinojo. Čia viena lietuviško paveldo bėdų, su kuria „Tikslas – Amerika“ dar susidūrė ir susidūrė. Galima tik paspėlioti, kiek galėtų atsirasti tokių savanorių, padedančių saugoti tą paveldą, jeigu jo reikšmė būtų žinoma plačiai! Manau, prisidėtų ne vien lietuviai ar, juoba, ne vien „gryni“ lietuviai (tokių pavyzdžių paskui matėme). Savanorystė Amerikoje šiandien labai gaji, o paveldu, istorija, kilme domimasi labiau, nei kada nors anksčiau.

SLA archyvai

Susivienijimo lietuvių Amerikoje archyvai

Niujorke – daugybė vietų, susijusių su žymiais lietuviais

Kitas, lengvai pražiūrimas, bet širdį glostantis „lietuviškas“ Niujorko veidas – tai atminimo lentos. Lietuviui pirmosios lotyniškos mokyklos steigėjui prie Niujorko akcijų biržos ar Lietuvos vokiečiui, parėmusiam Niujorko biblioteką. Stebina ne tai, kad tos nedidelės lentos įrengtos, o tai, kur jos įrengtos – Manheteno širdyje. Ir Lietuvos aikštė su Dariaus ir Girėno citata džiugina. Juk ji irgi Niujorke.

Niujorko akcijų birža, kur pakabinta Kuršiui atminimo lenta

Niujorko akcijų birža, kur pakabinta Kuršiui atminimo lenta

Atminimo lenta Kuršiui prie Niujorko akcijų biržos

Atminimo lenta Kuršiui prie Niujorko akcijų biržos

Floido-Beneto oro uostas, iš kurio į lemtingą skrydį pakilo mūsų žymieji lakūnai, pasitiko jau visai kitokia – nykumos, sunykusios svarbos – atmosfera. Kokio mažo oro uosto kadaise pakako Niujorkui! Laiko trūko, tačiau nuvažiavome ne tik prie Ludavičiaus ir Zaveckaitės sukurto paminklėlio Dariui ir Girėnui, tačiau ir į pakilimo taką. Gera vieta pamąstyti apie visus, kas iš ten kilo į pavojingus žygius per Atlantą…

Floido-Beneto oro uosto terminalas

Floido-Beneto oro uosto terminalas

Vietų pamąstyti apie įdomią lietuvių istoriją Niujorke „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje pažymėsiu ir daugiau. Ir Ruzvelto viešbutį kur, kaip pasakojo D. Glinskis, liftininku dirbo, „Baltą drobulę“ sumanė rašytojas Škėma, ir Škėmos kapą, ir kino teatrą, įkurtą Jono Meko… Beje, net pats apie visa tai sužinojau tik ruošdamasis šiam projektui (pavyzdžiui, dėl Škėmos kapo tikslios vietos milžiniškose Cypress Hill kapinėse susirašinėjau su kapinių administracija).

Ruzvelto viešbutis, kuriame dirbo Antanas Škėma

Ruzvelto viešbutis, kuriame dirbo Antanas Škėma

O labiausiai tarp Niujorko paminklų nustebino Jogailos statula centriniame parke, su Vyčiais ant apsiausto, iškeltais dviem ginklais. Prieš eidamas ten buvau kiek skeptiškas: statė lenkai, tad rašoma „Jagiello, Poland“ ir tik mažom raidelėm minima Lietuva. Bet skulptūra šiam Lietuvos karaliui, lietuviui, per daug išraiškinga, kad gilintumeis į detales!

Vyčiai ant Jogailos apsiausto Jogailos skulptūroje

Vyčiai ant Jogailos apsiausto Jogailos skulptūroje

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Niujorke:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Niujorke aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Niujorke žemėlapis

 


Konektikutas (ir Rod Ailandas)

Konektikute gyvena didžiausias procentas lietuvių JAV. 2000 m. surašymo – paskutinio, klaususio kilmės – duomenimis, ~0,9%. Kai 2012 m. pradėjau kurti „Gabalėliai Lietuvos“ svetainę, padėtis atrodė labai gera: net lietuviškos mišios beveik visose lietuvių bažnyčiose vyko.

Mindaugo pilis Putname

Mindaugo pilis Putname – garsiojo Putnamo lietuvių vienuolyno dalis

„Tikslas – Amerika 2017“ atrado, kad Konektikuto lietuviškoms vietoms irgi iškilę pavojai – tačiau dauguma jų dar puikiai išlikę. Konektikute – ir Putnamo vienuolynas, tikras lietuviškosios Amerikos karūnos deimantas, ir didžiausias Amerikos lietuvių meno muziejus, ir gražios miestelių bažnyčios puošniais lietuviškais vitražais, ir lietuviški paminklai. Jei kada važiuosite iš Niujorko į Bostoną – būtinai pasižiūrėkite pakeliui!

Voterberio lietuvių bažnyčios vitražas iš arti

Voterberio lietuvių bažnyčios vitražas iš arti. Kiekviena lietuviška bažnyčia Konektikute tokiais išdabinta.

Skirtingi Konektikuto lietuvių bažnyčių likimai

Pirmasis „lietuviškas“ miestas Konektikute pakeliui iš Niujorko – Bridžportas. Per kamščius į ten važiavome apie tris valandas. Tačiau yra bridžportiečių, kurie kasdien taip važinėja į darbą Niujorke. Tai dalykas, kuris Lietuvoje neabejotinai geresnis, nei JAV: mažiau laiko sugaištama kasdieniam važinėjimui.

Įėję į Bridžporto Šv. Jurgio lietuvių bažnyčią, radome ten lotynų amerikiečių vaikų užsiėmimą. Mat bažnyčia seniai oficialiai nebėra lietuvių ir daug mišių – ispaniškos. Kunigas – iš argentiniečių Įsikūnijusio žodžio kongregacijos.

Bridžporto šv. Jurgio lietuvių bažnyčia

Bridžporto Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia

Tačiau kai parapijos salėje pasitiko vietos lietuviai supratome, kad lietuvybė Bridžporte gyva. Maža to, lietuviai ir ispanakalbiai parapijiečiai puikiai sutaria – argentiniečiai kunigai irgi sėdėjo prie vieno stalo, domėjosi mūsų misija. Paaiškėjo, kad net turime bendrų pažįstamų, mat jų kongregacija turi atstovų ir Lietuvoje.

Bridžporto lietuvių bendruomenė

Bridžporto lietuvių bendruomenė

Bridžporto lietuvių bendra vakarienė parapijos salėje kartu su argentiniečiu kunigu

Bridžporto lietuvių bendra vakarienė parapijos salėje kartu su argentiniečiu kunigu.

Svarbiausia, kad pati bažnyčia išliko labai lietuviška. Lietuviški vitražai (kone kiekvienos Amerikos lietuvių bažnyčios pasididžiavimas), Net ant seno altoriaus kryžiaus – lietuviškas užrašas. Be to, kaip sakė vietiniai, kadangi parapija labai gyva, bažnyčia beveik nuolat atidaryta: todėl važiuodami pro Bridžportą galite stabtelti ir išvysti viską patys.

Bridžporto lietuviškos bažnyčios vidus

Bridžporto lietuvių bažnyčios vidus. Lietuvos vėliava dešinėje.

Jeigu lietuvių bažnyčia išlieka katalikiška, tai net ir netekus lietuviško statuso lietuviškas paveldas paprastai puikiai lieka: juk niekas šiaip sau nekeis vitražų, neišmes meno kūrinių. Nebent kokią Gvadalupės mergelę greta Aušros Vartų Marijos pastato.

Tačiau jeigu bažnyčia parduodama kitoms reikmėms, dažnai iš lietuvybės ten pasilieka nebent kertinis akmuo. Arba net jo nelieka: tą išvydome Niu Heivene, Jeilio universiteto mieste, kur prieš dešimtmetį lietuvių bažnyčia virto butais ir niekas ten nebeprimena jos istorijos. Ansonijoje lietuvių bažnyčią radome prieš porą metų parduotą nekatalikams – ten dar likęs paminklas su Gedimino stulpais šventoriuje, bet ar jis liks ilgam, jau priklauso nuo naujųjų savininkų, tai – jų žemė…

Niu Heiveno lietuvių bažnyčia

Niu Heiveno lietuvių bažnyčia

Augustinas Žemaitis skaito užrašą ant lietuvių paminklo Ansonijoje

Augustinas Žemaitis skaito užrašą ant lietuvių paminklo Ansonijoje

Nors, kol bažnyčios katalikiškos, lietuvybė jose lieka, galimybės visą tą grožį pamatyti savo akimis, kaip „Tikslas – Amerika“ ne kartą įsitikino, labai priklauso nuo kunigo (paprastai nebelietuvio). Kai kurie bažnyčios tarnai – kaip Bridžporto vienuolės iš Lotynų Amerikos – džiugiai viską rodydavo, pasakodavo, žingeidžiai klausinėdavo, ką reiškia tas ar kitas lietuviškas užrašas. Kitų bažnyčių ne mišių metu aplankyti iš esmės neįmanoma (net pabandžius derinti gerokai iš anksto). Hartforde teaplankėme parapijos salę rūsyje. Niu Britene „netyčia“ pasisekė labiau: kunigas kaip tik grįžo namo ir leido su mumis buvusiai parapijietei Barbarai mus įleisti bažnyčion. Bažnyčios vidus tikrai be galo įspūdingas (jei būtų pavykę įjungti šviesą, tikriausiai, būtų pribloškęs dar labiau). Anapus gatvės stovi naktį apšviečiamas didingas lietuviškas koplytstulpis. Be to, bažnyčioje krikštytas Lietuvos partizanų vadas Ramanauskas-Vanagas… Jeigu patekti būtų paprasčiau, „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje Niu Briteno lietuvių bažnyčią žymėčiau kaip vieną svarbiausių ir įdomiausių Amerikos lietuviškų vietų. Bet kai eiliniam turistui į ją užeiti beveik neįmanoma, negaliu…

Didžiulis lietuviškas koplytstulpis Niu Britene - mieste, iš kurio kilo partizanų vadas Ramanauskas-Vanagas. Papėdėje - projekto savanorė Aistė Žemaitienė su 92 m. amžiaus K. Urban, atlydėjusia iš Hartfordo, ir vietos lietuve ir Barbara Smit. Pastaroji labai džiaugėsi turimo ketvirtuoju Lietuvos Vyčių laipsniu - ši broliška organizacija iki šiol svarbi tarp pirmosios bangos lietuvių imigrantų vyresnių palikuonių, net jau nekalbančių lietuviškai (bent jau jei jie ne iš maišytų šeimų).

Didžiulis lietuviškas koplytstulpis Niu Britene – mieste, iš kurio kilo partizanų vadas Ramanauskas-Vanagas. Papėdėje – projekto savanorė Aistė Žemaitienė su 92 m. amžiaus K. Urban, atlydėjusia automobiliu iš Hartfordo, ir vietos lietuve ir Barbara Smit. Pastaroji labai džiaugėsi turimo ketvirtuoju Lietuvos Vyčių laipsniu – ši broliška organizacija iki šiol svarbi tarp pirmosios bangos lietuvių imigrantų vyresnių palikuonių, net jau nekalbančių lietuviškai (bent jau jei jie ne iš maišytų šeimų). Regione Vyčių dabar – apie keturiasdešimt. K. Urban sakė, kad Vyčiams reikėtų jaunesnių narių ir džiaugėsi priviliojusi vieną 67 m. amžiaus narę.

Atradimai Voterberio lietuvių rajone

Apie sudėtingus santykius su nauju kunigu girdėjome ir Voterberyje, kur iš parapijos salės buvo „išprašytas“ lietuvių muziejus. Dalį jo eksponatų radome dūlančius bažnyčios rūsyje, kitus – sugrūstus patalpėlėse aplink klausyklas.

Į bažnyčios kambarėlį sunešti lietuvių muziejaus daiktai

Į bažnyčios kambarėlį sunešti lietuvių muziejaus daiktai

Voterberio lietuvis Linas Balsys rodo istorinius reliktus Voterberio Lietuvos Vyčių klube

Voterberio lietuvis Linas Balsys rodo istorinius reliktus Voterberio Lietuvos Vyčių klube. Jis lietuviškai kalba puikiai. Jo motina jau gimė Amerikoje, bet tėvas – Lietuvoje.

Tačiau Voterberis paliko vieną geriausių įspūdžių Konektikute. Lietuviškų vietų ten radau daugiau, nei tikėjausi. Stovi didžiulė mokykla (deja, apleista) su Vyčiu fasade, o bažnyčios vitražai vieni gražiausių rytinėje pakrantėje. Pasitikusių Voterberio lietuvių dėka, pamatėme ir tris lietuvių klubus, ir senas lietuvių nuotraukas kepykloje, dar siūlančioje juodos duonos (nors ir nevisai lietuviškos). Vyčių kuopa, pasakojo, Voterberyje – trečia gausiausia Amerikoje. Deja ir ten jauniausiems nariams apie 40 metų.

Voterberio lietuviai

Voterberio lietuviai prie lietuvių mokyklos

Kur dingo jaunimas? „Išvažiavo“ – atsakydavo lietuviai visuose rytų JAV senuose pramoniniuose miestuose, nors, manau, ne ką mažesnė priežastis yra ta, kad jiems „lietuviškas gyvenimas“ mažai įdomus. Ir tą galima pakeisti. Ne, aš nesu naivus, kad jie įstotų į senąsias organizacijas ir „kaip senais laikais“ reguliariai susitiktų bendrai veiklai. Bet tikiu, kad galima juos įkvėpti vienokiai ar kitokiai laikinai savanorystei lietuviško paveldo labui. Savanorystė dabar populiari, kaip ir domėjimasis sava kilme…

Voterberio apylinkėse gyvenantis lietuvis Joe Barlow išsitatuiravęs Vytį, nors ir jis, ir jo tėvai yra gimę Amerikoje

Voterberio apylinkėse gyvenantis lietuvis Joe Barlow išsitatuiravęs Vytį, nors ir jis, ir jo tėvai yra gimę Amerikoje. Jis daug padėjo projektui. Siūlė ir paskaityti knygas ape Lietuvą ir lietuvius, kurias ketina išsiųsti į ALKA lietuvių archyvą, nes palikuonims jų nereikia.

Paskiausiai Voterberyje aplankėme lietuvių kapines. Labiausiai nustebino kūjis su pjautuvu ant vieno antkapio. Bet prieškariu, iki sovietai parodė savo tikrąjį veidą, nemažai Amerikos lietuvių buvo radikalūs kairieji. Ir Voterberio kapines įkūrė ateistai. Dar viena Amerikos lietuvių istorija, kuriai analogų pačioje Lietuvoje tiesiog nėra…

Įėjimas į lietuviškas Voterberio kapines

Įėjimas į lietuviškas Voterberio kapines

Putnamo lietuviškos vietos – tarp labiausiai pribloškusių Amerikoje

„Tikslas – Amerika“ viešnagę Konektikute baigė ten, kur turėtų apsilankyti kiekvienas Amerikos lietuvis ir ne tik jie. Putname. Jo pašonėje – net dvi iš svarbiausių lietuviškų vietų Amerikoje.

Putnam o vienuolyno koplyčios vidus

Putnamo vienuolyno bažnyčios vidus

Viena jų – Putnamo vienuolynas. Lietuvės seserys čia priėmė labai maloniai, jaukiai praleidome naktį, sudalyvavome rytinėse lietuviškose mišiose. Ne tik dėl to, kad vykdžiau „Tikslas – Amerika“, įdomu pasivaikščioti po lietuvišką parką, prieiti mistišką Mindaugo pilį, kurią aplink miške rastą akmenį pastatė nacių kalintas kunigas Stasys Yla. Išvysti galybę lietuviško meno: nuo Kazio Varnelio įrengtos koplyčios lietuviškais vitražais (lietuviški ne vien gražūs užrašai, bet ir jų temos: Gedimino stulpai, Aušros vartai…) iki Kašubienės mozaikų.

Putnamo vienuolės

Putnamo vienuolės. Antra iš kairės – energingiausioji Ignė Marijošius, puikiai besinaudojanti internetu ir savo patarimais padedanti Lietuvoje atkurti sovietų sunaikintą jos vienuoliją.

Dar daugiau Amerikos lietuvių meno – anapus gatvės, ALKA muziejuje. Varnelis, Kasiulis, Kašuba ir kiti. Daug simboliškų Šaltojo karo laikų kūrinių, tokių kaip iš Amerikos laivo spiriamas Simas Kudirka ar nukryžiuota Lietuva. Smagu buvo pasiklausyti Mirgos Girniuvienės pasakojimų apie visą tą meną, bet „tarp eilučių“ nuskambėjo ir viena problema: ALKA puoselėjantys Girniai gyvena toli nuo Putnamo, dėl to muziejus negali kasdien dirbti. Gaila, nes tokios vietos turėtų būti plačiai prieinamos ir plačiai žinomos… Tačiau visi norintys aplankyti ALKA tai gali padaryti sutarę, o į Putnamo vienuolyno erdves galima patekti nuolat.

ALKA prižiūrėtojai Girniai

ALKA prižiūrėtojai Girniai

ALKA‘oje svariai pasistūmėjome ir vienoje svarbensių „Tikslas – Amerika 2017“ misijų: rasti vietą, kurioje Šenandoriuje išleistas pirmasis lietuviškas romanas. Kiek žmonių beklausėme, daugelis tos vietos nežinojo: o štai milžiniškoje ALKA bibliotekoje radome to leidinio 1904 m. originalą, ir ten buvo atspausdintas leidyklos adresas! Pasižymėjau; iki lankymosi Šenandoriuje dar buvo likusi savaitė.

„Nukryžiuotoji Lietuva“ – ALKA eksponuojamas meno kūrinys

„Nukryžiuotoji Lietuva“ – ALKA eksponuojamas meno kūrinys

Putnamo apylinkėse vienuolė Ignė Marijošiūtė parodė ir daugiau lietuviškų vietų: Jurgio Matulaičio senelių namus, Marijanapolio gimnaziją. Tiesa, lietuvybė ten sumenkusi, belikusi kai kuriose detalėse, tokiose kaip Jurgio Matulaičio paveikslas, per jo beatifikaciją kabojęs Romoje. Marijanapolyje vyrauja amerikiečių ir azijiečių vaikai, Matulaičio namuose lietuvių irgi mažuma. Labai svarbu, kad dvi „grynai lietuviškos“ Putnamo vietos (ALKA ir vienuolynas) tokios ir liktų, kad, bendradarbiaujant su Lietuva, sudominant kitus Amerikos lietuvius ir ne tik juos, kad atsirastų kaip pakeisti dabartinius jų prižiūrėtojus šiems „išėjus į pensiją“.

Nedvejodamas tiek Putnamo vienuolyną, tiek ALKA „Tikslas – Amerika“, tiek mistiškąją Mindaugo pilį žemėlapyje žymiu tarp svarbiausių lietuviškų vietų visoje Amerikoje.

Mindaugo pilies interjeras Putname

Mindaugos pilies interjeras (kairėje) ir akmuo, aplink kurį ši pilis ir pastatyta (centre)

Vakaras Rod Ailande – ir mums, ir lietuvybei

Iš Konektikuto pasukome į Rod Ailandą, kurio sostinę Providensą pasiekėme jau sutemus. „Tikslas – Amerika 2017“ laiko visuomet trūko: keldavomės prieš aušrą, atlikę darbus guldavomės jau ir po vidurnakčio. Tačiau grafiką suplanavau taip, kad sutemus lankytume tik tas vietas, kur nėra būtina ateiti darbo metu ar šviesiai.

Ir Providenso lietuvių bažnyčia deja – viena iš tokių. Ją uždarė šiais metais, „Tik kelis mėnesius pavėlavote“ – sakė mums Putname. Išoriškai Šv. Kazimiero bažnytėlėje dar viskas kaip buvę, ir paminklas sovietų persekiotiems lietuviams stovi jos prieigose. Tokių paminklų gausa buvo vienas didžiausių netikėtumų mums jau nuvykus į JAV, mat apie daugelį jų informacijos nei internete, nei knygose nerasi (priešingai nei, tarkime, apie bažnyčias), todėl iš anksto jų nežinojome.

Providenso lietuvių paminklas Rod Ailande

Providenso lietuvių paminklas Rod Ailande

Viską nufotografavę, pavakarieniavome eiliniame greito maisto restorane ir nuvažiavome į motelį nakvoti, prieš tai dar užsirašę įspūdžius (kai per dieną išgirsti 10-20 žmonių istorijas, antraip daug kas pasimirštų!), paskelbę kai ką Facebook. Tokie buvo proziškieji „Tikslas – Amerika 2017“ kasdieniai užkulisiai. Kitą dieną laukė ketvirtoji „Tikslas – Amerika 2017“ valstija – Masačusetsas.

Valgymo laiką panauodadvome ir prisijungimui prie interneto, socialinės žiniasklaidos tvarkymui

Valgymo laiką panaudodavome ir prisijungimui prie interneto, socialinės žiniasklaidos tvarkymui

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Konektikute:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Konektikute aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Konektikute žemėlapis

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Rod Ailande:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Rod Ailande aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Rod Ailande žemėlapis

 


Masačusetsas

Masačusetse „Tikslas – Amerika 2017“ aplankė net 52 lietuviškas vietas. Tai – antras skaičius po Pensilvanijos. Masačusetse yra visko: nuo senų bažnyčių iki didingų istorinių lietuvių klubų, bent keliolika paminklų lietuviams (kai kurie – visai nauji).

Vien regionų, kuriuose yra daugiau nei po vieną lietuvišką objektą, ten šeši: Bostonas, Broktonas, Vusteris, Merimako slėnis, Springfildas/Vestfildas ir Atolas/Gardneris. „Gabalėliai Lietuvos“ svetainėje kiekvienam jų skirsime po atskirą straipsnį.

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę prie lietuvių bažnyčios

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę prie lietuvių bažnyčios Broktone

Vusteris, lietuviškomis vietomis lenkiantis daugelį JAV didmiesčių

Vusteris toli gražu ne toks žymus, kaip Čikaga, Niujorkas, Filadelfija ar Los Andželas, todėl kai pirmąkart sužinojau, kad šis miestas – pirmajame penketuke JAV pagal lietuvių skaičių – nustebau. Atvažiavę ten nuo Konektikuto iš karto pajutome kontrastą: Konektikuto lietuviškos vietos dydžiu sąlyginai kuklios, tuo tarpu dvi Vusterio lietuviškos bažnyčios matyti iš tolo, nes yra milžiniškos, stovi ant kalnų.

"Tikslas - Ameirka 2017" vaodvas Augustinas Žemaitis su Vusterio lietuviu Vitu Zenkumi, lydėjusiu "Tikslas - Amerika"

“Tikslas – Ameirka 2017” vaodvas Augustinas Žemaitis su Vusterio lietuviu Vitu Zenkumi, lydėjusiu “Tikslas – Amerika”. Lietuvoje jis buvo prieš daugiau nei 30 metų, dar gūdžiu sovietmečiu: žmonai nepatinka keliauti. Jo senelė žuvo Vokietijoje bėgdama per karą iš Lietuvos, beliko torsas.

Tiesa, jos nebėra lietuviškos, tačiau Vusteris buvo viena vietų, kur situaciją atradome geresnę, nei tikėjomės rasti. Šv. Kazimiero bažnyčios ir gretimos mokyklos fasaduose išlikę lietuviškų detalių. O Aušros Vartų bažnyčios ir visas vidus išlikęs – nuostabiai tautinis (viduje turbūt daugiausiai lietuviškų užrašų tarp lankytų bažnyčių, juk bažnyčia statyta skaudžiais konflikto dėl Vilniaus laikais). Dabar tai vietnamiečių parapija, bet vietnamietis klebonas noriai įleido vidun, sakė, keliasdešimt lietuvių ten dar meldžiasi. Vietnamiečių dabar vien Vusteryje – tūkstančiai, todėl toje bažnyčioje galėjau įsivaizduoti kaip lietuvių bažnyčios turėjo atrodyti geriausiais savo laikais: su veikiančia mokykla sugrūstomis klasėmis apačioje, dažnai naudojama parapijos sale. „Man siūlė pervadinti bažnyčią, bet, gerbdamas istoriją, atsisakiau“ – sakė klebonas.

Vietnamietis klebonas pasitinka prie Aušros Vartų lietuvių bažnyčios

Vietnamietis klebonas pasitinka prie Aušros Vartų lietuvių bažnyčios

Aušros Vartų Marijos bažnyčia. Interjeras.

Nustebino ir Maironio parkas. Jis nebuvo tarp prioritetinių „Tikslas Amerika“ vietų, mat žinojau, kad senasis pastatas prieš kelis dešimtmečius sudegė, o naujas nuotraukose neatrodė nei išvaizdžiai, nei lietuviškai. Tačiau laimingo sutapimo dėka (tuo metu atvažiavo klubo vadovas Arvydas Klimas) patekęs vidun pakeičiau nuomonę: didžiulės salės dekoruotos tikrai lietuviškais dailininko Rūkštelės tapybos darbais (Vilnius, Kaunas, Klaipėda…), o prie pastato stovi paminklas už Lietuvą žuvusiems lietuviams.

Lietuviškos scenos Maironio parko salės paveiksle. Arvydas Klimas pasakojo apsiėmęs vadovauti klubui, kad jį išgelbėti, nes kol kas jis praradęs populiarumą, mažiau pritraukia nuomininkų nelietuvių, kurie svarbūs tam, kad gražioje paežerėje įsikūręs klubas užsidirbtų išlaikymui.

Žinodami Masačusetso tradiciją vadinti aikštės (sankryžas) žuvusių Antrojo pasaulinio karo veteranų pavardėmis, važiuodami dairėmės lietuviškų – radome bent tris vien vienoje Vusterio gatvėje, bet, garantuoju, valstijoje yra šimtai tokių aikščių.

Kirmino aikštės ženklas.

Broktone – vienintelis JAV „Lithuanian village“

Broktono spaudos straipsnius, kuriuose vienas miesto rajonas vadinamas „Lithuanian Village“, skaičiau dar gerokai iki „Tikslas Amerika 2017“. Retenybė: Amerikoje yra „Chinatown‘ai“ ir Mažosios Italijos, bet lietuvių „kaimai“/“miestai“/“šalys“ pasitaiko retai. Kaip pasakojo po Broktoną vedžiojusi operos solistė Marytė Bizinkauskaitė, jos vaikystėje visi tame rajone kalbėdavo lietuviškai. Turbūt todėl ji, būdama ketvirtos kartos Amerikos lietuvė, lietuviškai kalba puikiai, ir užėjęs į jos namus pasijutau tarsi kaime Lietuvoje.

Tikslas - Amerika 2017 projekto vadovas Augustinas Žemaitis su Broktono lietuviškas vietas parodžiusia Maryte Bizinkauskaite

Tikslas – Amerika 2017 projekto vadovas Augustinas Žemaitis su Broktono lietuviškas vietas parodžiusia Maryte Bizinkauskaite

Kaip atrado „Tikslas – Amerika 2017“, šitiek ilgai išlaikyti lietuvybę – reta. Jei nebūta mišrių santuokų dar pasitaiko ketvirtos kartos Amerikos lietuvių, kurie yra tikri Lietuvos patriotai, prisilaiko tradicijų, tačiau lietuviškai jie dažniausiai kalba tikrai sunkiai. Jau trečioje, o kartais net antroje kartoje kalba nunyksta…

Labiausiai Broktone nustebino paminklų žuvusiems lietuviams gausa. Jų netgi keturi. Ir bent du iš jų tikrai meniški, įdomūs pažiūrėti. Ir net trys jų yra lietuviams, žuvusiems už Lietuvą (tik vienas – žuvusiems už JAV).

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę Broktono priemiestyje Avone

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę Broktono priemiestyje Avone

Pats „lietuvių kaimas“, tiesa, nebėra lietuviškas. Ir dar vieną lietuvišką vietą kuri, prieš leisdamasis į „Tikslas – Amerika“, galvojau, dar veikia, radau uždarytą – 1897 m. įsteigtą lietuvišką barą „The Lit“ (turbūt buvo seniausias toks Amerikoje ir senesnis už bet kokį barą Lietuvoje)…

The Lit baras Broktono Lietuvių kaime

The Lit baras Broktono Lietuvių kaime

Bostonas, kur skirtingų bangų lietuviai kartu saugo paveldą

Masačusetso miesteliuose dažnai jusdavau virš lietuviško paveldo besitvenkiančius tamsius debesis. „Dabar prižiūrime mes, o kas po mūsų?“ nebyliai (ar ir garsiai) klausdavo sutikti lietuviai, mat jiems, geriausiu atveju, kokie 50 metų, o jaunimo jų gretose iš esmės nėra.

Bostone toks klausimas nekilo – kol kas. Į Bostoną atvyko ir daug trečiabangių, ir kažkokios trinties tarp bangų čia, kaip sakė vietiniai, nėra. Trečiabangiai prižiūri lietuvišką mokyklą, restoraną, kredito uniją… Restoranas, beje, vienintelis toks Naujojoje Anglijoje, o maistas ten pasirodė net skanesnis, nei daugelyje Lietuvos lietuviškų restoranų!

Bostono lietuvių piliečių klubas

Bostono lietuvių piliečių klubas. Virš įėjimo plazda Lietuvos ir JAV vėliavos.

Lietuviškoje kredito unijoje Bostone

Lietuviškoje kredito unijoje Bostone

Ir Bostono Šv. Petro bažnyčią lietuviai sėkmingai apgynė nuo uždarymo, nors patekti į ją apjungus parapijas nepasirodė lengva (mišios tik savaitgaliais), tačiau Bostono lietuviai padėjo ir čia.

Bostono Šv. Petro lietuvių bažnyčia

Bostono Šv. Petro lietuvių bažnyčia

Ir Bostono enciklopedijos leidyklą pavyko atrasti (tiesa, vėliau dėl šios vietos kilo abejonė: jau grįžus iš “Tikslas – Amerika 2017” Lietuvoje pavyko susitikti žmones, dirbusius prie enciklopedijos, ir jie teigė, kad pastatą trečiosios bangos bostoniečiai nurodė klaidingai, tačiau dėl to, kuris teisingas, kilo ginčų: taip greitai viskas Pietų Bostone keičiasi, taip greitai seni skurdūs pastatai keičiami naujais brangiais, kad net ten didžiąją gyvenimo dalį praleidę rajono nebeatpažįsta). Ir dar vieną uždarytą bažnyčią Kembridže, virš kurios įėjimo – gražus meno kūrinys su lietuviškais žodžiais.

Bulviniai blynai Bostono lietuvių restorane

Bulviniai blynai Bostono lietuvių restorane

Bostono lietuviško restorano viduje

Bostono lietuviško restorano viduje

Lietuvių mokyklos direktorė ir vienas vaikų tėvų

Lietuvių mokyklos direktorė
Gaila Urbonaitė-Narkevičienė ir vienas vaikų tėvų Sigitas Veršelis Bostono lietuvių mokykloje, tiksliau – patalpose, kurias lietuviai tam nuomoja kiekvieną šeštadienį. Tai nėra lietuvių objektas, bet Gaila Urbonaitė labai norėjo, kad padarytume išimtį ir jį aplankytume: juk pokariu gimusios lituanistinės mokyklos, jos teigimu, buvo tas kertinis akmuo, dėl kurio lietuvybė JAV laikosi taip ilgai.

Nepatekome tik į Vilniaus sinagogą, įkurtą Lietuvos žydų ir veikiančią kaip žydų muziejus. Į el. laiškus ir skambučius neatsakė. Specialiai priderinome grafiką, kad atvyktume ten oficialiu muziejaus darbo laiku – bet radome užrakintas duris. Tai buvo pirmoji tokia „Tikslas – Amerika 2017“ nesėkmė po ~50 sėkmingai aplankytų objektų. Bet ir sinagogą nufotografavome iš išorės, ir žemėlapyje ji bus.

Vilniaus sinagoga Bostone

Vilniaus sinagoga Bostone

Projekto dalyvė Aistė Žemaitienė skambina į Vilniaus sinagogą - nors buvo darbo laikas, susisiekti nepavyko, kaip ir el. paštu prieš tai

Projekto dalyvė Aistė Žemaitienė skambina į Vilniaus sinagogą – nors buvo darbo laikas, susisiekti nepavyko, kaip ir el. paštu prieš tai

Merimako slėnis: kiek daug gali vienas pasišventęs lietuvis

Iki „Tikslas – Amerika 2017“ galvojau, kad lietuviškų Amerikos vietų nežino tik Lietuvos lietuviai, galbūt trečiabangiai imigrantai. Tačiau nuvykęs supratau, kad ir vyresnės kartos lietuviai neretai žino tik kai kurias savų apylinkių vietas. Dėl to tik svarbiau pasirodė „išvilkti į dienos šviesą“ tą lietuvišką paveldą, kuris beveik nežinomas net Amerikoje. Gi tik žinomas, lankomas paveldas gali būti saugomas!

Ir dėl to tik smagiau būdavo susitikti tokius žmones, kurie žinodavo kone viską apie vietos lietuvių istoriją. Vienas tokių buvo Jonas Stundžia iš Lorenso. Ilgą laiką abejojome, ar pavyks susitikti, mat J. Stundžia patyrė sunkią operaciją – tačiau, kaip pats sakė, sutiko susitikti, nes labai norėjo parodyti Merimako slėnio, kur kadaise lietuviai vyko dirbti tekstilės pramonėje, lietuviškas vietas, kad jos būtų įamžintos „Tikslas Amerika 2017“.

Jonas Stundžia prie lietuviškai užrašyto kapo, kurį jam iš anksto padovanojo draugai

Jonas Stundžia prie lietuviškai užrašyto kapo tautinių katalikų kapinėse, kurį jam iš anksto padovanojo draugai

J. Stundžia ne tik išstudijavęs viską apie ten stovėjusias bažnyčias, tebeveikiančias lietuvių kapines ir tikrąsias ten palaidotųjų pavardes. Jis pats finansavo ne vieną lietuvišką paminklą ar atminimo lentą. 1990 m. jis net įkvėpė Lorenso savivaldybę tapti pirmąja JAV pripažinusia Lietuvos nepriklausomybę (tai irgi primena atminimo lenta)!

Atminimo lenta primenanti, kad Lorensas buvo pirmasis JAV miestas, pripažinęs Lietuvos nepriklausomybę

Atminimo lenta primenanti, kad Lorensas buvo pirmasis JAV miestas, pripažinęs Lietuvos nepriklausomybę

Įdomiausios Merimako slėnyje pasirodė lietuvių tautinės kapinės ir rajonas, kuriame visi gatvių pavadinimai – lietuviški (beveik unikali vieta JAV). Ir prieš, ir po „Tikslas – Amerika“ viešnagės, iš Jono Stundžios gavome informacijos apie papildomas lietuviškas vietas. Jei būtų daugiau tokių žmonių, kaip Stundžia, lietuviškas paveldas būtų žinomas daug plačiau; jis nenyktų, jo kaip tik daugėtų!

Pašto dėžutės su Palangos ir Birutės gatvių pavadinimais

Pašto dėžutės su Palangos ir Birutės gatvių pavadinimais; Jono Stundžios dėka sužinojome apie šį rajoną prie Lorenso, kur visos gatvės pavadintos lietuviškai

Netikėtai gerai išlikusi lietuvybė Masačusetso vakaruose

Masačusetso vakaruose gimė krepšinis ir smagu buvo jo gimtinėje Springfilde esančioje šlovės galerijoje išvysti Sabonio citatą, Marčiulionio marškinėlius, abiejų jų veidus. Aišku, koncentruojamasi į JAV krepšinį, bet kokia gi krepšinio istorija be lietuvių!

Nasmito krepšinio šlovės galerijos vidus su įrašytų krepšininkų veidais

Nasmito krepšinio šlovės galerijos vidus su įrašytų krepšininkų veidais

Netoliese ir Stokbridžas, Dievo gailestingumo šventovė. Seniai nebestebina Dievo gailestingumo paveikslo, kurio originalas kabo Vilniuje, kopijos kone kiekvienoje pasaulio bažnyčioje – mačiau ir Londone, ir Kuboje, ir net Maršalo salose… Jų tikriausiai pritapyta šimtai tūkstančių – tiek daug, kad net nėra prasmės dėti į „Gabalėliai Lietuvos“, nes tektų aprašyti… daugelį pasaulio katalikų bažnyčių. Tačiau atskira šventovė Dievo Gailestingumui – jau kas kita. Retesnis reikalas. Gražaus parko apsuptyje radome ten ir Jurgio Matulaičio, Aušros Vartų Marijos paveikslus. Šventovę sukūrė lenkai, „aukotojų šaligatvio“ plytelėse radau vos kelias lietuviškas pavardes: bet kartais taip sunku atriboti lietuvišką ir lenkišką paveldą.

Labiausiai Vakarų Masačusetse nustebino vos keliolika tūkstančių gyventojų turintis Atolas, kuriame tebėra oficialiai lietuviška bažnyčia ir veikiantis lietuvių klubas (nors privatus, į jį iškart įleido ir mus, pašalinius). Bažnyčios vidus (medinės marmuro imitacijos) tikrai pribloškė: Lietuvoje tokio dydžio miestelyje tikriausiai stovėtų panašaus dydžio bažnyčia. Tik kad Lietuvoje visi aplinkui būtų lietuviai, o čia lietuviai, statę bažnyčią, sudaro tik nedidelį procentą atoliečių…

Į Atolo bažnyčią įleido aplinką tvarkiusi airė, tačiau šviesą težinojo kaip įjungti tik prie altoriaus. Tad teko mėginti fotografuoti su ilgu išlaikymu tamsoje

Į Atolo bažnyčią įleido aplinką tvarkiusi airė, tačiau šviesą težinojo kaip įjungti tik prie altoriaus. Tad teko mėginti fotografuoti su ilgu išlaikymu tamsoje

Biblinės scenos su ištapytais lietuviškais žodžiais

Biblinės scenos su ištapytais lietuviškais žodžiais

Beje, į bažnyčią įleido ir po lietuvių klubą vedžiojo… daugiausia airiai. Senos tautinės ribos seniai nunyko. Savaip gerai: tai kelias lietuviškoms vietoms išlikti net ir mišrioms santuokoms sunaikinus didelę dalį pačios lietuvybės. Aišku, norėtųsi, kad lietuviškos vietos taptų kultūrų tiltais, pristatytų Lietuvą Amerikai ir nuo lietuvybės nutolusiems lietuvių kilmės amerikiečiams.

Lietuvių klubo narys airis prisiminė klube kabojus „seno lietuvio paveikslą“, paslėptą remontui. Po kelių skambučių kitiems klubo nariams jį surado ir vėl pakabino garbingai prie įėjimo. Ten – Gedimino portretas, tikriausiai iš tarpukario laikų. „Kas jis toks?“ – klausė pašnekovas. Paaiškinau. Nedidelis žingsnis į reikiamą pusę.

Augustinas Žemaitis su airiu, aprodžiusiu Atolo lietuvių klubą

Augustinas Žemaitis su airiu, aprodžiusiu Atolo lietuvių klubą

Lith Club ženklas Atolo lietuvių klube

Lith Club ženklas Atolo lietuvių klube

Lietuvių klubas veikia ir Gardnerio paežerėje – vasaromis. Klubo šeimininkai Vyšniauskai pasakojo visą laiką siųsdavę pinigus į Lietuvą, piktinosi, kad trečia imigrantų banga Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje nepastatė nei vienos lietuvių bažnyčios, o jaunesni lietuvių kilmės amerikiečiai ir Šiluvos koplyčią Gardneryje patys sugriovė.

Tikslas - Amerika pasitikimas Gardnerio lietuvių klube

Tikslas – Amerika pasitikimas Gardnerio lietuvių klube. Panašu, kad Vyšniauskai – paskutiniai jo nariai, kuriems gimtoji kalba – lietuvių ir tėvynė širdyje – Lietuva, nepaisant JAV praleistų gyvenimų

Kiti žmonės Gardnerio lietuvių klube. Garsiai skambėjo lenkiška muzika

Kiti žmonės Gardnerio lietuvių klube. Vyko šventė, garsiai skambėjo lenkiška muzika

Deja, panašių istorijų, gal švelnesnių, girdėjome daug. Tas nebendravimas, susipriešinimas tarp skirtingų lietuvių: skirtingų „bangų“, skirtingo amžiaus, skirtingų pažiūrų… Negali sakyti, kad tai nauja: paskaičius kunigo Valkavičiaus knygas apie lietuvių parapijų istoriją atrodo, kad seniau, prieš 100 metų, priešpriešos būta dar daugiau: lenkakalbių-lietuviakalbių, kairiųjų-tautininkų-religingųjų… Bet seniau ir lietuvybe besirūpinančių buvo daugiau, todėl net ir tokiomis sąlygomis šitiek daug pastatyta! O dabar skaldytis nebėra erdvės.

Vestfilde, fotografuojant sandėliu virtusią buvusią lietuvių bažnyčią, 'Tikslas - Amerika' susidomėjo nelietuvių kilmės buvęs parapijietis, papasakojęs šiek tiek parapijos istorijos

Vestfilde, fotografuojant sandėliu virtusią buvusią lietuvių bažnyčią, ‘Tikslas – Amerika’ susidomėjo nelietuvių kilmės buvęs parapijietis, papasakojęs šiek tiek parapijos istorijos

Viliuosi, kad visi supras, jog ir lietuvių bažnyčia, ir paminklas lietuviams, ir lietuvių klubas yra svarbūs lietuviški dalykai, kuriuos reikia išsaugoti ateinančioms kartoms – nes jie ypatingi, jų nėra daug. Nesvarbu, kurios bangos imigrantai juos pastatė ir prižiūri, kaip gerai tie žmonės moka lietuviškai, religingi jie ar ne. Mano nuomone, atėjo laikas, kai visi turėtų būti vieningi, kai turėtume į kitus lietuvius žiūrėti kaip į „saviškius“ ir visokeriopai stengtis įtraukti juos (ir ne tik juos) į lietuviško paveldo saugojimą bei toleruoti, kad į kai kuriuos dalykus jie žiūri kitaip.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Masačusetse:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Masačusetse aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Masačusetse žemėlapis

 


Meinas, Naujasis Hampšyras ir Vermontas

Trijose šiaurrytinėse JAV valstijose – Meine, Naujajame Hampšyre ir Vermonte – lietuvių kilmės žmonių tik apie 14 tūkstančių. Tačiau tarp tenykščių rudenėjančių miškų radome vienas spalvingiausių lietuviškų vietų.

Visų pirma, prestižinis Kenebunkporto kurortas Meine, kurio lietuviško centro neapsiverčia liežuvis vadinti tiesiog vienuolynu – nes jame ir lietuviškas parkas, ir lietuviški paminklai, ir lietuviški svečių namai (viskas greta miestelio centro, paplūdimio)…

Naktį žibanti Jono Muloko koplytėlė žuvusiems už Lietuvą - dalis lietuviško parko

Naktį žibanti Jono Muloko koplytėlė žuvusiems už Lietuvą – dalis lietuviško parko Kenebunke, Meine

Paskui – Naujasis Hampšyras, kur palaidotas pasaulio bokso čempionas lietuvis Žukauskas (Sharkey), o Našua mieste vieno lietuvio palikimo dėka ryšiai su Lietuva glaudesni, nei galėtum tikėtis.

Ir galiausiai Vermonte „Neringa“, viena didžiausių lietuviškų stovyklų Amerikoje.

Gedimino pilis ir Geležinis vilkas Neringoje

Gedimino pilis ir Geležinis vilkas Neringoje.

Kenebunk(port)as: nuostabus, nuostabiai sutvarkytas lietuviškas parkas

Pirmąkart išvydus Kenebunko lietuviškąjį kompleksą širdis tiesiog džiūgavo. Štai taip galėtų atrodyti visos lietuviškos Amerikos vietos, užuot iš lėto nykusios! Atvažiavę į svečių namus, vos radome kur pastatyti automobilį. Vadovas aiškino, kad paprastai mašinų būna dar daugiau: bet dabar viena studentų grupė atvažiavo autobusu.

Tolumoje spindėjo Jono Muloko sukurta lietuviška koplyčia ir Lurdas, nuostabiai ryškiai apšviesti žibintų šviesa. Amerikiečiai studentai vaikščiojo aplink, skaitė dedikacijas už Lietuvą žuvusiems ir tyliai kalbėjosi apie mūsų šalį. Kas gal pirmąkart išgirs jos vardą, kas gal pirmąkart sužinos apie Lietuvos okupaciją, jai grasančias bėdas – ir atminties kertelėje tai išliks. Svečių namų registratūroje pilna lankstinukų, angliškai aiškinančių, kas, kaip ir kodėl pastatyta parke.

Jono Muloko koplytėlė iš arčiau - matosi dedikacija žuvusiems už Lietuvą

Jono Muloko kryžiaus kelio koplytėlė iš arčiau. Po kryžiumi parašyta ‘In memory of those who died for freedom of Lithuania’

Svarbiausia, kad kompleksas, rodos, išsilaiko iš savo pajamų: kainos ten „komercinės“, vertos JAV kurorto. Nors daug darbuotojų nusamdyta iš Lietuvos (vienas sutiktas vaikinas – per Work and Travel programą, pora moterų – dešimtmečius vasaromis ten atvažiuoja), yra ir ne Amerikos lietuvių, įskaitant vadovą. Dėl to svečių namų išlikimas nepriklauso nuo pavienių „senųjų“ lietuvių savanorystės ar nuo lietuvių aukų – kurios kitose vietose, keičiantis kartoms, deja, tirpsta.

Lietuviško vienuolyno rūmai

Lietuviško vienuolyno rūmai

Lietuviška pranciškonų veikla Kenebunke, nuo kurių pokariu (pasitraukus nuo sovietinio genocido) įkurto vienuolyno viskas ten prasidėjo, be abejo, kažkiek sumenko ir dar menks. Kiek mums pasakojo brolis Jonas Bacevičius, gyvenantis vienuolyne jau daug dešimtmečių, dabar nauji pranciškonai mokomi (noviciatas) yra Lietuvoje. Taip pareikalavo vyresnybė – juk Lietuva atsivėrė, juk sovietinė okupacija baigėsi, priežasčių plėstis tremtyje nebeliko. Amerikos lietuviai pranciškonai vis dar labai aktyvūs – bet sensta, Amerikos lietuvių vyskupas pranciškonas Paulius Baltakis jau 92 m. Programas, tokias kaip ikonų tapybos, Kenebunke vykdo ir iš Lietuvos atvykę jaunesni vienuoliai.

Aistė Žemaitienė kalbina Joną Bacevičių Kenebunkporto lietuvių vienuolyne

Aistė Žemaitienė kalbina Joną Bacevičių Kenebunkporto lietuvių vienuolyne

Tačiau, nepaisant viso šito, gali justi, kad niekas čia greitai nesunyks, lietuvių meno šedevrai ir XXI a. dar ilgai džiugins žmonių akis – gal kitokių žmonių. Nors Kenebunke niekad nebuvo „senųjų“ lietuvių bendruomenės, vienuolynas pritraukė ir lietuvius: rytinėse mišiose, angliškose, sutikome iš Čikagos kilusį vietos lietuvį Tomą Dundzilą, pagaliau įgyvendinusį svajonę persikelti į Meiną, ir 31 m. „meilės imigrantę“ iš Lietuvos V. Labzintytę, kuri su kolegomis neseniai Kenebunke įsteigė Meino lietuvių bendruomenę.

V. K. Jonyno trigubos bažnyčios kryžius

V. K. Jonyno trigubos bažnyčios kryžius

Štai taip – kitur Amerikos lietuvių bendruomenės sensta, nyksta, o čia gimė nauja, jaunosios kartos įkurta, vienijanti ~35 narius: kažin, kiek jų būtų, jei ne tasai lietuviškas kompleksas? O tėvas Bacevičius pasakojo net apie vienuolyno sužavėtą italą, kuris, kad galėtų prisijungti prie lietuvių pranciškonų, pramoko lietuvių kalbos. „Kenebunke negali kalbėdamas lietuviškai tikėtis, kad tavęs niekas nesupras“ – kartu eidama lietuviškojo vienuolyno miško takeliu pasakojo naujoji Meino lietuvių bendruomenės vicepirmininkė.

Vaizdas į upę iš lietuviškojo vienuolyno pasivaikščiojimo tako

Vaizdas į upę iš lietuviškojo vienuolyno pasivaikščiojimo tako

'Tikslas - Amerika' atstovai, V. Labzintytė (dešinėje) ir sutikti grybaujantys vienuoliai, vienas kurių - iš Lietuvos, Kenebunkporto lietuviško parko pasivaikščiojimo take

‘Tikslas – Amerika’ atstovai, V. Labzintytė (dešinėje) ir sutikti grybaujantys vienuoliai, vienas kurių – iš Lietuvos, Kenebunkporto lietuviško parko pasivaikščiojimo take

Atradimai Naujajame Hampšyre

Viena „Tikslas – Amerika 2017“ misijų – rasti ir tiksliai internetiniame žemėlapyje pažymėti žymių lietuvių kapus. Vienas tų, kurie, kaip sužinojome, palaidoti visai šalia mūsų maršruto – pasaulio bokso čempionas Juozapas Žukauskas (Jack Sharkey). Užduotis rasti jo kapą pasirodė gana nesudėtinga, mat internete jau buvo duomenys, kuriose Epingo miestelio kapinėse jis palaidotas ir antkapio nuotrauka. Kad greičiau apeitume didesnį kapinių plotą, išsiskirstėme. Šūksnis „radau“ pasigirdo jau po trijų su puse minutės. Tada išsitraukiau GPS aparatą, pažiūrėjau tikslias koordinates, kurias reikės perkelti į internetinį žemėlapį. Ir važiavome toliau. Tik šitaip greitai dirbdami galėjome vidutiniškai kasdien aplankyti apie 19 lietuviškų vietų.

Didžiąją dalį nepilnos paros, kurią galėjome skirti Naujajam Hampšyrui, praleidome Našua mieste – vieninteliame valstijoje, turėjusiame didesnę lietuvių bendruomenę. Mama ir dukra Voitkovskės čia pasistengė, kad nė viena su Lietuva susijusi vieta neliktų mūsų nesipažymėta.

Voitkovskių šeima pasitinka Tikslas - Amerika komandą savo namie

Voitkovskių šeima pasitinka Tikslas – Amerika komandą savo namie

Jų dėka užėjome į butais virtusios lietuviškos bažnyčios vidų (maloniai nustebino, kad čia nekilnojamojo turto vystytojai koridoriuose surašė bažnyčios istoriją, sukabino senas nuotraukas, paliko lubose stiklą per kurį matosi išlikę skliautai). Jų dėka radome jokiuose žemėlapiuose nepažymėtą Gelažausko rezervatą (realybėje stovi lentelė su pavarde), taip pat lietuvių vardais pavadintas gatves. Ir lietuvių skulptorių skulptūras. Našujoje veikia Zylonio fondas, palikimu sukurtas „atvežti“ lietuvių kultūrą į Našują, todėl ten ne tik statytos Lietuvos menininkų skulptūros, bet ir atvyksta koncertuoti Lietuvos atlikėjai, labai žavėję mūsų pašnekoves. Kitose „pirmosios bangos“ Amerikos lietuvių „kolonijose“ tokių gyvų ryšių su šiandienine Lietuva paprastai nerasi.

Šv. Kryžiaus lietuvių kapinės su Lietuvos ir JAV vėliavomis

Šv. Kryžiaus lietuvių kapinės su Lietuvos ir JAV vėliavomis

Našujietės parodė mums net vietas, kurios yra už „Tikslas – Amerika“ projekto ribų – pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo memorialus, ant kurių – ir lietuviškos pavardės. Tuo įsitikinome ne kartą: jei nori pažiūrėti, kiek vietovėje prieš 50-100 metų būta lietuvių, žvilgtelk į tenykščius karo memorialus. Nes lietuviai, kaip ir visi kiti, buvo tapę JAV piliečiais, ėjo į Amerikos karus: abu pasaulinius, Vietnamo.

Mizoro gatvė, vienas lietuviškų Našujos gatvių pavadinimų

Mizoro gatvė, vienas lietuviškų Našujos gatvių pavadinimų

Netgi atskirų memorialų vien lietuviams, žuvusiems konkrečiame kare už JAV, Amerikoje radome daug, ypač prie lietuvių bažnyčių, lietuvių kapinėse… Tokius jau pažymėsime žemėlapyje.

Senuosiuose pramoniniuose miestuose, tokiuose, kaip Našua, mane kas kartą priblokšdavo ir fabrikai. Tada, XIX a., juos statė gražesnius, nei šiandien stato gyvenamuosius namus ar valdžios įstaigas, su aibe architektūrinių pagražinimų… Lietuvoje tiesiog neturime tokių didelių to meto fabrikų. Daugiau nei akivaizdi priežastis, kodėl prieš 100-150 metų tiek daug lietuvių („Tikslas – Amerika“ pašnekovų protėvių) pasuko į Ameriką – Lietuvą Rusijos Imperija specialiai paliko žemės ūkio kraštu ir ten neatsirado darbo vietų pramonėje. O JAV rytų pakrantėje kiekvienas mažas miestas turi tokių dabar nebenaudojamų raudonaplyčių „fabrikų rūmų“ kompleksus… Kai kuriuos pažymėsime „Tikslas – Amerika 2017“ žemėlapyje: kad suprastum Amerikos lietuvių istoriją, svarbu ne vien lietuviškos vietos, tačiau ir šitoks „kontekstas“.

Našujos fabrikai nuo ten, kur stovi skulptūra 'Įvairovė' Front St (žr. žemiau)

Našujos fabrikai

Neringos stovykla Vermonte

Apie “Neringos” stovyklą išgirdome dar gerokai iki ją atvykdami. Jauni ir seni Amerikos lietuviai ir, mokytojų paklausti, Bostono lietuvių mokyklos vaikai vienas per kitą kartojo, kokia tai nuostabi ir smagi vieta. “Jums būtina nuvažiuoti į “Neringą”” – aiškino net prieš mums prasižiojant, kad, aišku, “Neringą” “Tikslas – Amerika” tikrai lankys.

Kas be ko, “Neringą”, matyt, geriausia reikia patirti vasarą, kai ji pilna gyvybės, pilna lietuvių vaikų ir savanorių, o vis dažniau ir suaugusiųjų įvairiose poilsio programose.

Lietuviškas koplytstulpis prie Neringos koplyčios.

Kai atvažiavome mes, “Neringa” buvo tuščia. Visiškai. Nei vieno žmogaus, nei vieno automobilio gal kilometrų spinduliu, tik kelios vištos vaikštinėjo aplink užrakintus pastatus. Tačiau lietuvybė čia pleveno ore – lietuviškos architektūrinės detalės, lietuviški užrašai skelbimų lentoje, namo lange žibantis raudonas Vytis…

Jei ne daug rudenį tapybiškai rausvėjančių medžių galėtum pamanyti, kad esi Lietuvoje. O tie medžiai ramiai šlamėjo, spindėdami trimis – koks sutapimas – Lietuvos vėliavos spalvomis: žalia, geltona ir raudona. Naujosios Anglijos ruduo. Tas, kuriuo pasigerėti amerikiečiai plūsta milijonais. Lietuvos rudenys, aišku, irgi gražūs, bet amerikiečiams jie toli…

Lietuviškas kryžius Neringoje. Už jo - Naujosios Anglijos ruduo, kurio žaliai/geltonai/raudonų spalvų suvažiuoja pasižiūrėti žmonės iš visos Amerikos.

O „Tikslas – Ameirka 2017“ tėjo laikas sukti į Aukštutinį Niujorką. Dar vieną „lietuvišką“, bet kitokią JAV žemę.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Vermonte, Naujajame Hampšyre ir Meine :
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Meine aprašas
2.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Naujajame Hampšyre aprašas
3.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vermonte aprašas
4.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Naujajame Hampšyre ir Vermonte žemėlapis
5.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Meine žemėlapis

 


Aukštutinis Niujorkas

Niujorko miesto lietuviškos vietos žinomos ir prižiūrimos gana neblogai: tuo rūpinasi visa eilė įvairių bangų Amerikos lietuvių. Tačiau tik maždaug pusė Niujorko valstijos lietuviškų vietų yra Niujorko mieste.

„Tikslas – Amerika 2017“ atvyko į Aukštutinį Niujorką, kur dažnas pramoninis miestas dar prieš 100 metų turėjo didelę lietuvių bendruomenę. Tik šiandien tenykštės jų lietuviškos vietos, kaip aptikome, primirštos.

Amsterdamo šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia.

Mohoko slėnis – Niujorko valstijos širdis

Aukštutinio Niujorko lietuvybės centras – Mohoko slėnis, kur nedideliu atstumu aplink valstijos sostinę Olbanį yra trys lietuvių bažnyčios, dvejos kapinės. Dalies jų lankymas paliko slogų įspūdį: ant Skenektadžio bažnyčios nė lietuvybės ženklo neradau, o Olbanyje buvo įdomu išklausyti klebono pasakojimo apie tai, kaip buvusioje lietuvių bažnyčioje maitinami vargšai – bet į uždavus svarbiausią man klausimą „Kas pastate išliko iš lietuvių laikų?“ kunigas tegalėjo parodyti prieangį su atminimo lenta.

Olbanio Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia.

Kunigas rodo, kaip buvusi lietuvių bažnyčia naudojama šiandien vargšų maitinimui. "Daugelis jų turi problemų su alkoholiu, narkotikais" - pasakojo - "Deja, daugelis į gyvenimą nebeįsikibs - bet vis tiek turime jiems padėti"

Kunigas rodo, kaip buvusi lietuvių bažnyčia naudojama šiandien vargšų maitinimui. “Daugelis jų turi problemų su alkoholi, narkotikais” – pasakojo – “Deja, daugelis į gyvenimą nebeįsikibs – bet vis tiek turime jiems padėti”

Įdomiausios Aukštutiniame Niujorke man pasirodė Amsterdamo kapinės, kur daugelis pavardžių antkapiuose rašomos ir lietuviškai, ir „suamerikietintos“ (Balčys/Baltch, Račys/Rogers, Jasevičius/Jasewich…), be to, stovi žavi V. K. Jonyno koplyčia, paminklas JAV karuose galvas padėjusiems lietuviams.

Šv. Onos koplyčia Amsterdamo lietuvių kapinėse. Fasade – ir lietuviškas kryžius-saulė.

Vietos lietuvis Joseph Šatas pasakoja Šv. Onos koplyčios istoriją jos viduje (per vidurį). Kairėje - Berenice Aviza, viena Aukštutinio Niujorko lietuvybės saugotojų

Vietos lietuvis pasakoja Šv. Onos koplyčios istoriją jos viduje (per vidurį). Kairėje – Berenice Aviza, viena Aukštutinio Niujorko lietuvybės saugotojų

„Įdomu, ar dar kabo Šv. Kazimieras ant Amsterdamo bažnyčios bokšto?“ – važiuodama į „lietuviškiausią“ regiono miestelį klausė mus lydėjusi Berenice Aviza. Taip, kabo, nors bažnyčia dabar – budistų šventykla. Ir lietuviškas užrašas po tuo įspūdingu Šv. Kazimieru likęs. Vietos lietuviai kalbėjo laikraštyje matę, kad ir vitražai viduje tebėra – bet įsileisti mus budistai griežtai atsisakė. Pasak vietinių, jiems irgi durų niekad neatvėrė.

Šv. Kazimiero statula su lietuvišku užrašu Amsterdamo lietuvių bažnyčios fasade.

Nepavyko patekti ir į Amsterdamo Volterio Elvudo muziejų, kur eksponuojami lietuviški daiktai – niekaip neišėjo suderinti atvykimo į Aukštutinį Niujorką su jo darbo laiku (tam būtų tekę aukoti kitus objektus). Tačiau Berenice Aviza, lydėjusi mus Mohoko slėnyje, vėliau atsiuntė savo darytų nuotraukų, taigi, muziejus bus įtrauktas į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį. Džiugu, kad informacijos apie lietuviškas vietas rinkimas su 16 ekspedicijos dienų nesibaigė – sutiktieji Amerikos lietuviai net geras mėnesis po grįžimo Lietuvon siuntė informaciją apie papildomas prisimintas ar atrastas lietuviškas vietas, kai kurias specialiai nufotografavo. Taigi, nors Amerikoje aplankėme 301 lietuvišką vietą, „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje jų bus maždaug 330.

Lietuviškas eksponatas Amsterdamo Volterio Elvudo muziejuje (Berenice Aviza mums atsiųsta nuotrauka).

Lietuvių muziejai – ir lietuvių namuose

Vietoje Volterio Elvudo muziejaus mus pakvietė į „lietuvių muziejų“ 99 m. amžiaus Amsterdamo lietuvio Eddie Žiaušio namuose. Visi namai ten pilni lietuviškų daiktų ir dvasios! Ir į panašų asmeninį lietuvių muziejų buvome kviečiami ne kartą. Dar įdomiau, kad dažnas tokio muziejaus kūrėjas būna gimęs Amerikoje, Lietuvoje nebuvęs 30 ar 50 metų (Eddie Žiaušys – nuo pat tada, kai pasitraukė Antrojo pasaulinio karo metais nuo sovietų, nebuvo grįžęs – 74 metus!).

Deja, tokios vietos neatitinka „Tikslas – Amerika“ kriterijų: į žemėlapį dedame tik tas vietas, kurias gali aplankyti kiekvienas norintis, taigi, privatūs kambariai ar kiemai nepatenka. Tačiau ta Amerikos lietuvių išlaikyta meilė Lietuvai tikrai žavi! Deja, jų turto paveldėtojai dažnai šita meile nesidalina. Ir didesniuose lietuvybės židiniuose, tokiuose kaip Amerikos lietuvių kultūros archyvas, girdėjome istorijas apie dežėmis po tokių lietuvybės puoselėtojų mirties masiškai atsiunčiamus jų kolekcionuotus daiktus, knygas…

Viena daugybės lietuviškų eksponatų sienų Eddie Žiaušio namuose

Viena daugybės lietuviškų eksponatų sienų Eddie Žiaušio namuose

Kaip įprasminti visus šiuos daiktus – dar vienas iššūkis, apie kurį sužinojau tik per pokalbius Amerikoje, nes pats labiau koncentravausi į nekilnojamąjį paveldą. Bet kiekvienas iššūkis yra ir galimybė. Ir aš matau galimybę, kad kai kurios nykstančios lietuviškos vietos pavirstų nedideliais lietuvybės centrais-muziejais, kurių ekspozicijas galėtų sudaryti ir meniškai vertingiausi šitaip atsiųsti daiktai, dalykai iš uždarytų lietuvių bažnyčių, tose vietose būtų galima paragauti lietuviško maisto, sužinoti apie šiandieninę Lietuvą ir t.t.

Dabar situacija tokia, kad vos keliuose JAV miestuose yra galingi lietuvybės varikliai: Vašingtone (ambasada), Čikagoje (Balzeko muziejus) ir pan. Tuose miestuose informacijos apie Lietuvą netrūksta. Bet Amerika milžiniška, joje daugybė didmiesčių, daug jų turi gilią lietuvišką istoriją. Deja, ten viskas palikta savieigai, ir tenykštės lietuviškos vietos, kaip Mohoko slėnyje, nyksta kartu su senstančiais jų puoselėtojais. Renginiai retėja, lietuviški muziejėliai (jei tokie yra) atsilikę nuo laiko ir atrakinami vis rečiau. Vietos neturi interneto tinklapių arba jie neatnaujinami (ką jau kalbėti apie socialinę žiniasklaidą, Facebook, Twitter ir pan., be kurios dabar sunku sudominti jaunimą).

Tikslas - Amerika komanda su Eddie Žiaušiu, vyriausiu žmogumi, rodžiusiu lietuviškas vietas

Tikslas – Amerika komanda su Eddie Žiaušiu, vyriausiu žmogumi, rodžiusiu lietuviškas vietas

Visos tokios vietos, kaip ir asmeniniai muziejai Amerikos lietuvių namuose, kol kas neturi ateities. Ir tą ateitį privalome sukurti, antraip jos pasmerktos. Tam, kaip ne kartą rašiau, reikalingas bendradarbiavimas tarp visų suinteresuotų grupių, nes niekas pats vienas (nei, tarkime, Balzeko muziejus, nei Lietuvos ambasada, nei Lietuvių bendruomenė, nei jos apygardos) savo jėgomis jokio „lietuviškų centrų steigimo“ projekto įgyvendinti negalėtų. Bet išlaikyti visada lengviau ir pigiau nei kurti nuo nulio. Jeigu neišlaikysime, tai net visi kartu susivieniję po 10 metų nieko panašaus vėl nebesukursime.

Berenice Aviza prie savo automobilio. Kaip ir dažno mus sutikusio lietuvio automobilis, jos - dekoruotas lietuviškais simboliais

Berenice Aviza prie savo automobilio. Kaip ir dažno mus sutikusio lietuvio automobilis, jos – dekoruotas lietuviškais simboliais

Per mažiau nei parą – 530 km ir 16 lietuviškų vietų

Visas Aukštutinio Niujorko vietas apžiūrėjome, nufotografavome per trumpiau nei parą. Tai buvo ta „Tikslas – Amerika 2017“ diena, kai nuvažiavome toliausiai – apie 530 kilometrų nuo Bretlboro Vermonte iki Bingamtono Niujorke, pro Vestfildą, Stokbridžą, Mohoko slėnį… Ir, nepaisant to, spėjome pakeliui apžiūrėti 16 lietuviškų vietų.

Tuo metu, „Tikslas – Amerika 2017“ įpusėjus, jau buvome puikiai įvaldę metodus taupyti laiką. Važiavimo magistralėmis metu mašinoje galima ir pavalgyti. Kol vienas vairuoja, kitas gali užrašyti į planšetinį kompiuterį ką tik sutiktų žmonių pasakojimus. Taip pat skambinti ir rašyti el. laiškus tiems žmonėms, su kuriais planuojami susitikimai kitą ar dar kitą dieną – kad galutinai patvirtinti laiką. Viso to padaryti dar prieš projektą buvo neįmanoma: juk niekada iki galo nežinai, kiek papildomo lietuviško paveldo kur atrasi, kiek kur viskas užtruks. Be to, važiuojant automobiliu galima pasirašyti tekstus į socialinę žiniasklaidą, kad vėlai vakare atvykus į motelį pakaktų juos įkelti į internetą per dažniausiai lėtą motelių ryšį.
Pirmosiomis dienomis dar kartais nedrįsdavome pašnekovams pasakyti, kaip skubame – juk jie taip norėjo viską papasakoti lėtai, ramiai. Vėliau jau, prispaudus laikui, iš karto informuodavome, kad, deja, kartu papietauti laiko neturėsime (šviesus paros metas – aukso vertės!), prašydavome pasakoti vaikštant aplink lietuviškų vietas (man tuo pat metu fotografuojant) ar važiuojant nuo vienos prie kitos. Džiaugiuosi, kad per šešiolika „Tikslas – Amerika“ dienų aplankėme maksimaliai, ką galėjome – nes tokie projektai nedažni, tame pačiame regione, tikriausiai, nieko panašaus ilgai nevyks.

Išvažiuoti ryte prieš ankstyvą rugsėjo aušrą tekdavo ne taip ir retai: tiek daug vietų riekėjo aplankyti. O gultis po vidurnakčio tekdavo dar dažniau

Išvažiuoti ryte prieš ankstyvą rugsėjo aušrą tekdavo ne taip ir retai: tiek daug vietų riekėjo aplankyti. O gultis po vidurnakčio tekdavo dar dažniau

Bingamtonas, kur lietuviškus radome tik akmenis

Paskutiniojoje Aukštutinio Niujorko stotelėje Bingamtone lietuvybė, atrodo, jau leisgyvė. Taip ir nepavyko surasti ten žmonių, kurie galėtų asmeniškai parodyti lietuviškas vietas – nei per Vyčius, nei per Lietuvių bendruomenę niekas iš ten neatsiliepė.

Laimė, informacijos apie Bingamtono lietuviškas vietas pavyko surasti pakankamai pačiam (knygose, tinklapiuose) – taigi, kitą rytą dar tik švintant (9 val. jau turėjau būti Pensilvanijoje) viską apvažiavome. Bažnyčios su išlikusiais lietuviškais užrašais išorėje ten net dvi – mažoji senoji (ją atradau tik vaikščiodamas vietoje) ir, anapus gatvės, naujoji, didesnioji (parduota 2008 m.). Pastaroji, pasak Valkavičiaus knygos „Lithuanian Religious Life in America“, turėjo tokį puikų tautinį interjerą, kad ir turistai turėjo ko ten stoti pasižiūrėti. „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje, deja, visas tas vietas galėsiu priskirti tik trečiai kategorijai – „Išlikę tik lietuvybės pėdsakai“. Kaip ir buvusį lietuvių klubą, kurį primena tik įrašas fasade.

Lietuviškas užrašas virš Bingamtono lietuvių bažnyčios įėjimo.

Gera ta Amerikos tradicija išraižyti pastato paskirtį akmenyje, išdėlioti iš plytų! Net viską pardavus nauji savininkai nesivargina nuimti… Bingamtono paveldo tinklapis rašo, kad dar vienas pastatas su užrašu „Sokolvonia“ esą lietuvių kilmės. Dėl visa ko nufotografavau, bet kad įdėčiau į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį reikia daugiau liudijimų: pavadinimas neskamba lietuviškai ir jokių lietuvybės įrodymų ten neradau.

Išlikęs lietuvišką kilmę rodantis užrašas buvusio lietuvių klubo fasade Bingamtone.

Likęs Aukštutinis Niujorkas – 2019 m.

Dar vos paviešinę „Tikslas Amerika 2017“ maršrutą internete sulaukėme apgailestavimų, kad neįtrauktas Ročesteris. Be Ročesterio, vakariniame Aukštutiniame Niujorke vertų „Tikslas – Amerika 2017“ pažymėti lietuviškų vietų yra ir Niagara Folse, Jutikoje.

Žiūrėsime, kaip bus priimtas „Tikslas – Amerika“ projektas, tačiau, jeigu viskas pasiseks ir projektas bus tęsiamas, vakarinio Niujorko tikrai nepamiršime. Nors „Tikslas – Amerika 2018“ planuojama kryptis – JAV vidurio vakarai, „Tikslas – Amerika 2019“ pasuktų būtent į regioną aplink Ontarijo ežerą: lankytume ir dokumentuotume Kanados lietuvių vietas, o taip pat vakarinio Niujorko.

Bet tai anksčiausiai po dviejų metų. O „Tikslas – Amerika 2017“ iš Bingamtono pasuko į Pensilvaniją – valstiją, kur lietuviai kėlėsi dar 1865 m. ir kur aplankėme beveik pusę viso „Tikslas – Amerika 2017“ lankyto lietuviško paveldo.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Aukštutiniame Niujorke:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Aukštutiniame Niujorke aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Niujorko valstijoje žemėlapis

 


Šiaurinis Pensilvanijos Anglies regionas

Pensilvanijos Šiaurinis Anglies regionas buvo viena tų vietų, apsilankymo kuriose laukiau labiausiai: dar XIX a. ten plūdę lietuviai sukūrė apie 50 lietuviškų vietų: bažnyčių ir kapinių, paminklų ir klubų. Netgi lietuviškai pavadintas ežeras (tikriausiai vienintelis JAV) ten yra!

Atrodo, tik žymėk viską žemėlapyje – tegul visi sužino, tegul lanko Skrantono miestą, lietuviškai imigrantų vadintą Skrantais, ir jo apylinkes, kuriose, beje, gimė ir seniausias pasaulyje lietuviškas laikraštis „Draugas“, vėliau persikėlęs į Čikagą.

Deja, apsilankę supratome, kad daugelyje svarbiausių lietuviškų vietų nieko neliko: arba išvis nieko, arba nieko lietuviško.

Pamatyti Šiauriniame Anglies regione dar yra ką, bet jau sunkiai pasakytum, koks svarbus lietuvybės centras tai dar gana neseniai buvo.

 Hidrantas prie Pitstono lietuvių klubo

Hidrantas prie Pitstono lietuvių klubo nudažytas Vyčio (iš vienos pusės) ir Lietuvos trispalvės (iš kitos) spalvomis

Pirmoji užduotis: surasti savo paveldą prisimenančių lietuvių

„Ant popieriaus“ lietuvybė Šiauriniame anglies regione atrodo puikiai. Ar bent atrodė 2000 m., kai darytas paskutinis JAV gyventojų surašymas, klausęs kilmės. Tada tokie miestai kaip Pitstonas ar Vilks Baris turėjo 4% lietuvių ir jokie panašaus dydžio ar didesni JAV miestai jiems pagal lietuvių procentą neprilygo. Tada regione veikė 14 lietuviškų bažnyčių, beveik tiek pat kapinių – iš esmės, kas kelias mylias.

 Didelį lietuvių skaičių regione galima suprasti ir iš lietuviškų pavardžių tarp ant stulpų iškabintų plakatų veteranams atminti

Didelį lietuvių skaičių regione galima suprasti ir iš lietuviškų pavardžių tarp ant stulpų iškabintų plakatų veteranams atminti. Tiesa, didelė dalis lietuvių pavardžių suanglintos ar sulenkintos, mat kai jie imigravo (prieškariu) pavardes užrašydavo imigracijos pareigūnai taip, kaip nugirsdavo

Tačiau jau pradėję ieškoti, kas galėtų „Tikslas – Amerika 2017“ papasakoti apie regiono lietuvišką paveldą, susidūrėme su problemomis: kituose tokiuose svarbiuose lietuviškuose kraštuose savanorių jau buvome suradę, o Šiauriniame anglies regione dar neturėjome. Lietuvių kilmės asmenų daug, bet tik nedaugelis tą kilmę prisimena… Štai tebeveikia keturi lietuvių klubai, tačiau mėginimas užmegzti ryšį su jais vaisių neatnešė. Paskaitę jų „Facebook“ paskyras supratome, kodėl: visi jie švenčia airišką Šv. Patriko dieną, tačiau tik vienas (Pitstono) be jos dar švenčia ir Vasario 16 d… Galiausiai nuėję į tuos klubus pamatėme, kad jie veikia labiau kaip barai „tik nariams“ (įėjimas – su raktinėmis kortelėmis), o lietuvybė ten matoma tik senose relikvijose iš laikų, kai dar rinkdavosi vien lietuviai.

 Tauro lietuvių klubas Skrantone

Tauro lietuvių klubas Skrantone

Apie tuos laikus tegalėjome išgirsti pasakojimų: kaip Ekseterio lietuvių klubas savomis rankomis statytas, kaip pravardžiuotas kraujo kibiru, nes tokios dažnos ten buvo muštynės. Nebuvo viskas taip puiku ir tada, prieš 50 ar 70 metų: juk tai ne inteligentai į Anglies regioną atvyko, o eiliniai ūkininkų vaikai, čia tapę angliakasiais. Bet kiek gražaus jie sukūrė!

Galiausiai per Lietuvos Vyčių organizaciją radome kelis padėti sutikusius lietuvius, kurie apie lietuvišką paveldą žinojo daugiau. Dennis Palladino iš Pitstono ir Carol Gargan iš Forest Sičio. Carol susitikome jos miestelio lietuvių kapinėse – nes lietuvių bažnyčia ten nugriauta. Su ja apvažiavome Skrantono miesto lietuviškas vietas. Carol apgailestavo, kaip sparčiai jos nyksta, pasakojo, kad todėl bando sukurti naują lietuvišką vietą: Kosciuškos gydomąjį sodą (pavadinime „Kosciuška“ rašoma lietuviškai, o ne lenkiškai, kaip įprasta JAV). Graži iniciatyva, o mūsų apsilankymo proga pasodintos papildomos dvi gėlės. Tačiau, aišku, sodelis nedidelis, palyginus su kapinėmis, bažnyčiomis…

Kartu su Carol garagan Tikslas - Amerika pasodino Kosciuškos sode gėlių

Kartu su Carol garagan Tikslas – Amerika pasodino Kosciuškos sode gėlių

Šiauriniame Anglies regione su lietuvišku paveldu 'Tikslas - Amerika' komandą supažindinę Carol Gargan, Dennis Palladino ir kiti

Šiauriniame Anglies regione su lietuvišku paveldu ‘Tikslas – Amerika’ komandą supažindinę Carol Gargan, Dennis Palladino ir kiti. Antrasis iš dešinės – Marijos vilos darbuotojas David Kaminski. Jis mano esąs kilęs iš Lenkijos, tačiau Tikslas – Amerika misija irgi labai domėjosi ir vėliau vis pasiteiraudavo, kada bus žemėlapis

Iš lietuvybės pasilieka vien kapinės

O lietuvių bažnyčios Šiauriniame Anglies regione griūva itin greitai. Ir, atrodo, kuo didingesnė, gražesnė, istoriškesnė bažnyčia – tuo didesnė tikimybė, kad ją nugriaus. Lietuvoje tokie milžiniški, seni (XIX a.) ir kultūriškai reikšmingi pastatai, kaip Vilks Bario Švč. Trejybės ar Kingstono Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo lietuvių bažnyčios, būtų saugomi architektūros paminklai, o čia 2015 m. neliko vienos, 2016 m. kitos… O gi ir parapijos buvo mokios, ir bažnyčios suremontuotos. Dabar jų vietose radome tik plynas pieveles. Buvau iš anksto įsirašęs tų bažnyčių nuotraukų į planšetinį kompiuterį ir jau vietoje nufotografavau vaizdus iš lygiai tų pačių vietų. Bus palyginimas.

 Vilks-Bario Švč. Trejybės lietuvių bažnyčia (dabar nugriauta)

Vilks-Bario Švč. Trejybės lietuvių bažnyčia (dabar nugriauta). Google Street View image.

 Vilks-Bario Švč. Trejybės lietuvių bažnyčios vieta

Vilks-Bario Švč. Trejybės lietuvių bažnyčios vieta

Aišku, sugriauta ne viskas, bet ir tos lietuvių bažnyčios, kurios išlikusios, beveik visos uždarytos. Iš kai kurių net kertiniai akmenys, kurie paprastai išlieka paskutiniai lietuvybės liudytojai, išimti. Taip, Pitstono Šv. Kazimiero bažnyčia neabejotinai įspūdingiausia tarp išlikusių nenugriautų – bet kad jokio lietuvybės ženklo ten nebelikę… Vietos lietuviai papasakojo, kad Šv. Kazimiero skulptūra iš ten išgelbėta, perkelta į airių bažnyčią: tačiau visi kartu vaikščiodami po pastarąją tarp daugelio skulptūrų Šv. Kazimiero neradome (vėliau paaiškėjo, kad viena matytų skulptūrų visgi buvo Šv. Kazimiero – bet net bažnyčią lankydavę lietuviai iš pradžių jo nepažino).

 Dabar apleista Pitstono Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Dabar apleista Pitstono Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

O Vilks Bario miesto (Wilkes-Barre Township) lietuvių bažnyčioje radau, ko net ir visko Amerikoje jau matęs nesitikėjau: alaus bravorą.

 Vilks-Bario miestelio lietuvių bažnyčia iš vidaus (dabar bravoras)

Vilks-Bario miestelio lietuvių bažnyčia iš vidaus (dabar bravoras)

Iš 13 Šiaurinio Anglies regiono lietuvių Romos katalikų bažnyčių ne tik kad nė viena nebėra oficialiai lietuviška – vos vienoje tebevyksta įprastos eilinės katalikiškos mišios. Taip, mažėjant gyventojų skaičiui miestuose uždarinėjamos ne vien lietuvių bažnyčios. Bet juk regione uždaryta tik maždaug pusė katalikų bažnyčių – reiškia, vien remiantis statistika, apjungus parapijas bent pusė lietuvių bažnyčių (~6-7) turėjo ir toliau tarnauti tam tikėjimui, išlikti jų interjerai, lietuviški paveikslai ir vitražai. Bet nieko panašaus. Kodėl? Kai kurie lietuviai sako, kad kitataučiai vyskupai tiesiog renkasi išlaikyti „savas“ bažnyčias.

Bent jau lietuvių kapinės tebėra. Kuo didesnės būta bažnyčios, tuo didesnės tos parapijos kapinės, o didžiausių parapijų kapinėse, tokiose kaip Švč. Trejybės, pilna ne tik antkapių, bet ir didelių paminklų, pvz., lietuviams, žuvusiems pasauliniuose karuose.

 Memorialas pasauliniuose karuose žuvusiems lietuviams

Memorialas pasauliniuose karuose žuvusiems lietuviams

Yra išlikusių lietuviškų paminklų ir miestuose – tokių, kaip koplytstulpis prie Šv. Juozapo bažnyčios. Pastaroji dabar priklauso iš anglikonybės į katalikybę perėjusiems kunigams, bet tai – vienas geriausių likimų: viduje daug kas išliko.

Skrantono koplytstulpis su matomu rūpintojėliu (kairėje)

Skrantono koplytstulpis su matomu rūpintojėliu (kairėje)

Kaip Amerikos lietuviai padarė tai, ko Lietuvos lietuviai nedrįso

Pradėjau nuo liūdnų dalykų, bet Šiaurinio Anglies regiono buvimas tikru lietuvybės centru, į kurį atsikėlė kone šimtas tūkstančių lietuvių, nepraėjo be pasekmių. Tik čia gali atrasti lietuviškai pavadintą Kasulaičio ežerą – kad ir kokį mažą, bet, tikriausiai vienintelį Amerikoje.

Augustinas Žemaiits prie Kasulaičio ežero

Augustinas Žemaiits prie Kasulaičio ežero

Ir tik čia gali atrasti lietuvių tautinių katalikų bažnyčią, nepavaldžią popiežiui. Ji tebeveikia! Tie lietuviai, kurie XX a. pradžioje taip nenorėjo perduoti už savo suaukotus pinigus pastatytų bažnyčių „Romai“, kad net nutarė nuo jos „atsimesti“, tam tikra prasme buvo teisūs. Štai atėjo XXI a. ir Romos katalikų vyskupai, nebežiūrėdami nei kas lietuvių bažnyčias statė, kas joms aukojo, nei kad parapijos turi pinigų išsilaikyti, visas vieną po kitos uždarė. O „nepriklausomieji“ lietuviai katalikai, į kuriuos ilgus dešimtmečius dauguma Amerikos lietuvių žiūrėjo kreivai, iki šiol kas sekmadienį renkasi nuosavoje bažnyčioje.

 Skrantono Dievo apvaizdos Lietuvių tautinių katalikų bažnyčia

Skrantono Dievo apvaizdos Lietuvių tautinių katalikų bažnyčia

Deja, patekti vidun nepavyko: nepadėjo nei mano, nei mums pagelbėjusių Amerikos lietuvių laiškai ir vizitai pas lenkų tautinius katalikus, prie kurių lietuvių tautinių katalikų parapija prisišliejo. Juk lankėmės nesekmadienį… Tačiau Carol Gargan jau vėliau, mums išvykus, nufotografavo ir bažnyčios vidų, ir jos kapines, kur ilsisi ir vienintelis jos vyskupas Gritėnas. „Tikslas – Amerika“ duomenų rinkimas nesibaigė mūsų grįžimu į Lietuvą, mūsų paskatinti Amerikos lietuviai kai kuriuos darbus tęsė ir toliau!

 Skrantono Dievo apvaizdos Lietuvių tautinių katalikų bažnyčios kertinis akmuo su lietuvišku užrašu

Skrantono Dievo apvaizdos Lietuvių tautinių katalikų bažnyčios kertinis akmuo su lietuvišku užrašu

Dėl to, kad ją taip sudėtinga aplankyti, negaliu žymėti Skrantono lietuvių tautinių katalikų bažnyčios prie svarbiausių Amerikos lietuvių vietų. Bet ji neabejotinai viena keisčiausių ir ypatingiausių. Per visą istoriją nuo pat atsivertimo iš pagonybės tarp lietuvių nebuvo kito mėginimo įkurti nuosavą grynai lietuvišką nepriklausomą bažnyčią – o čia, žiūrėk, Amerikos lietuviai padarė tai, ko Lietuvoje niekas nedrįso!

Lietuvius mena ir šachta bei šachtininkų našlių namai

„Tikslas Amerika“ žemėlapyje, be lietuviškų vietų, pažymėsime ir tuos įspūdingus objektus, kurie glaudžiai susiję su lietuviais, leidžia perprasti Amerikos lietuvių gyvenimą. Viena tokių vietų Skrantone – Lakavanos anglies kasykla, kur kiekvienas traukinėliu gali nusileisti šachton. Panašiose į ją dirbo beveik visi regiono lietuviai vyrai. Ten išklausysite pasakojimų, kaip baisu ir pavojinga tai buvo: kaip žuvusius šachtininkus palikdavo žmonai verandoje, kaip jie mirdavo nuo sprogių ar nuodingų dujų ir t.t.

 Lakavanos anglies kasykla ir muziejus Skrantone

Lakavanos anglies kasykla ir muziejus Skrantone

Šachtininkų našlės atsidurdavo Šv. Marijos viloje, kur jomis rūpindavosi lietuvio kunigo Urbanavičiaus įsteigtas ordinas. Jis, kaip ir daugelis Amerikos lietuvių vienuolių ordinų, XX a. pabaigoje nyko ir vilos administravimą perdavė kitiems (paskutinės vienuolės išsikėlė į Broktoną). Dabar ten – senelių namai visiems. Gana jaunas jų darbuotojas Davidas Kaminskis noriai papasakojo apie savo darbovietę: jis, sakė, „tikriausiai nėra lietuvių kilmės“, bet domisi istorija, dar ir vėliau rašė man el. laiškus su klausimais, kada bus parengtas „Tikslas – Amerika“ žemėlapis.

 Ankstyvųjų lietuvių vienuolių nuotraukos Šv. Marijos viloje

Ankstyvųjų lietuvių vienuolių nuotraukos Šv. Marijos viloje

Pagalvojau, kad tokie, kaip jis – dar viena žmonių grupė kuri, tinkamai įkvėpta, galėtų ginti lietuvišką paveldą. Kiekvienam kilmę pamiršusiam lietuviui, tikriausiai, galima atrasti amerikietį, kuriam visas mažumų paveldas žavus, arba kuris bežino tik savo kilmės vietą „Rytų Europa“ ar „Vidurio Europa“ ir nebesieja savęs su jokia konkrečia tauta. Bet su jais reikia dirbti, reikia parodyti, kodėl lietuvių paveldas toksai svarbus ir išskirtinis, įdomiai pateikti aplinkybes, kuriomis jis atsirado: kaip caras norėjo Lietuvą palikti žemės ūkio kraštu ir todėl tiems, kas norėjo dirbti fabrikuose, teko emigruoti, kaip Rusija draudė lietuvių kalbą (o Amerikoje lietuviai rašė kaip norėjo), kaip sovietai vykdė genocidą ir t.t.

Augustinas Žemaitis leidžiasi į šachtą, kurioje dirbo lietuviai, Skrantone

Augustinas Žemaitis leidžiasi į šachtą, kurioje dirbo lietuviai, Skrantone

Štai taip, pavyzdžiui, airiai sudomino ir kitus amerikiečius savo kultūra: kone visi Amerikoje žino Airijos badą, visi žino Šv. Patriko dieną ir net lietuvių klubai ją švenčia.

Bet populiarinti lietuvišką paveldą, tikriausiai, reikia pradėti ne Pensilvanijos Šiauriniame Anglies regione. Per mažai ten ko belikę, kad sudomintume žmogų iš šalies. Daugelį vietų interaktyviame žemėlapyje man teks žymėti blausiausia spalva, kuri reiškia, kad lietuviška ten jau tik istorija: jokių matomų ženklų, net menko užrašėlio, nėra.

Ir visgi, Šiaurinis Anglies regionas – svarbi vieta. Svarbi vieta, kaip šauksmas lietuviams atsibusti. Jei nieko nedarysime – visos tos nuostabios JAV lietuviškos vietos, kurias skatinu lankyti, kurios yra tiltais tarp Lietuvos ir Amerikos, gali per kelis, keliolika ar keliasdešimt metų nunykti Šiaurinio anglies regiono pėdomis.

Kryžius Vilks-Bario Švč. Trejybės bažnyčios vietoje

Kryželis Vilks-Bario Švč. Trejybės bažnyčios vietoje

Tikiu, kad ir Šiaurinis Anglies regionas dar galutinai neprarastas, kad įmanoma savaip sudominti lietuvių tradicijomis ir kilme amerikiečius. Bet tai jau tektų daryti mažiau kliaujantis lietuviškomis vietomis, kas gerokai sudėtingiau.

Teoriškai galima Šiauriniame anglies regione buvusias lietuviškas vietas pažymėti lentelėmis (mačiau ten, Pitstone, tokią lentelę, skirtą nugriautai slovakų bažnyčiai). Bet pirmiausia reikia ginti tą paveldą, kur dar apginti yra daug ką.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Šiauriniame Pensilvanijos Anglies regione:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Šiauriniame Pensilvanijos Anglies regione aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Šiauriniame Pensilvanijos Anglies regione žemėlapis

 


Pietinis Pensilvanijos Anglies regionas

Nuo pat „Tikslas Amerika 2017“ laukiau nesulaukiau, kada galėsiu aplankyti Pietinį Pensilvanijos anglies regioną. Ne tik Amerikos lietuvių, bet ir visos Lietuvos istorijoje jis užima svarbią vietą – juk ten, Šenandoriuje (Shenandoah), išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas. Tame regione suformuotas pirmasis lietuviškas pučiamųjų orkestras.

Ir dar daug tokių „pirmųjų“ tikriausiai buvo. Nes lietuviai ten pasuko dar 1865 m., kai pačioje Lietuvoje kentėjo priespaudą, kalbos draudimą. Nes lietuvių ten privažiavo tiek, kad kai kuriuose miesteliuose 10 ar 20% visų žmonių dar ir dabar, po 100-150 metų, prisistato esantys lietuvių kilmės. Nes lietuvių bažnyčios ten stovi kas keliolika kilometrų ir dar iš namų sužinojau apie galybę kitų įdomių lietuviškų vietų: lietuvių muziejų, šešias lietuvių kapines viena šalia kitos, atminimo lentą „Amerikos Lietuvai“… Ir lietuvių dienas, seniausią tautinį festivalį Amerikoje, tame krašte vykstantį jau virš 100 metų.

Atminimo lenta Mažajai Lietuvai Šenandoriuje

Atminimo lenta Mažajai Lietuvai Šenandoriuje

Kaimai ir miesteliai, kur lietuvybė laikosi virš šimtmečio

Tiesa, po lengvo nusivylimo Šiauriniame anglies regione, į pietinį važiuoti kiek bijojau: gal ir ten beveik viskas jau sunykę? Juk apie Šv. Jurgio bažnyčios, seniausios lietuvių parapijos, griovimą Šenandoriuje tikriausiai girdėjo visi.

Skaudžias istorijas apie jį pasakojo ir vietos lietuviai. Kad bažnyčia buvo suremontuota, turėjo milijoną dolerių sąskaitoje, kurį vyskupija atėmė. Kad bažnyčia buvo vienintelė mieste ant tvirtos žemės, o paliktoji lenkų Šv. Kazimiero bažnyčia yra virš šachtų, nestabili. Kad vyskupija griaudama žadėjo lietuviams pastatyti iš jos akmenų simbolinę varpinę, bet tuos akmenis lietuviai rado suverstus savo kapinių šone ir jie ten guli iki šiol.

 Šenandoriaus Šv. Jurgio bažnyčios vieta ir bažnyčios nuotrauka

Šenandoriaus Šv. Jurgio bažnyčios vieta ir bažnyčios nuotrauka

Apskritai, Alentauno vyskupija, kuriai priklauso Pietinis anglies regionas, pasirodė bene labiausiai nusiteikusi prieš bet kokį bažnyčių tautiškumą. Kitur, nors bažnyčia nebelietuviška, jos šventoriuje paliekami lietuviški paminklai, koplytstulpiai. O čia girdėjome istorijų, kad net ir palikus bažnyčią atidarytą nupjautas lietuviškas kryžius-saulė ir pastatytas paprastas, sąvartynan išmestas rūpintojėlis ir pan. Bent vitražus sunku išimti, tai juos, lietuviškais užrašais išpuoštus, palieka.

Rūpintojėlis, kurį vyskupija nugriovė Naujojoje Filadelfijoje (nuotrauka)

Rūpintojėlis, kurį vyskupija nugriovė Naujojoje Filadelfijoje (nuotrauka)

Dėl to naikinimo labai gaila, nes pačių žmonių lietuviškas nusiteikimas ten didelis: daug Amerikos lietuvių bažnyčių uždarytos gana tyliai, nes, tiesiog, nebuvo jaunesnių žmonių, pasiryžusių jas ginti; gi Šenandoriaus lietuviai kovojo aršiai, deja, nesėkmingai. Šiaip ar taip, pietiniame anglies regione situacija pasirodė geresnė, nei galėjau tikėtis. Sutikome nemažai žmonių, kurie laikosi daugybės lietuviškų tradicijų – nuo kugelio iki margučių dažymo ar pasninko penktadieniais – nepaisant to, kad visi jų protėviai imigravo dar XIX a. Vieni lietuviai net užpirkę reklaminį stendą prie įvažiavimo į Šenandorių „Prisiminkime Šv. Jurgio lietuvių bažnyčią“.

Vietos lietuvė džiaugiasi, kad jos bažnyčioje Lietuvos vėliava palikta - nors ir perkelta nuo altoriaus į vietą prie choro, kur matosi mažiau

Vietos lietuvė džiaugiasi, kad jos bažnyčioje Lietuvos vėliava palikta – nors ir perkelta nuo altoriaus į vietą prie choro, kur matosi mažiau

Lietuvybę, tikriausiai, gelbėja didelis lietuvių procentas regione. Kai lietuvių šitiek daug, net ir ketvirtoje kartoje gali sutikti grynakraujų lietuvių ar bent tokių, pas kuriuos lietuviška kilmė vyrauja.

Maunt Karmelio lietuvių mokyklos fasadas su Vyčiu

Maunt Karmelio lietuvių mokyklos fasadas su Vyčiu. Lietuviškų mokyklų dydis rodo, kiek daug lietuvių kadaise gyventa tuose miesteliuose Dabar mokykla, kaip daugelis, apleista.

Deja, kad ir kiek idealistiškai kalbėtume, kad ir maišyto kraujo žmogus gali būti lietuvis, beveik visi žmonės, kurie sutiko „Tikslas Amerika“ papasakoti apie lietuvišką paveldą, buvo grynakraujai lietuviai, keletas – 50 ir daugiau procentų lietuviai ir nė vieno, kuriam lietuvis būtų buvęs, tarkime, tik vienas iš senelių.

Augustinas Žemaitis iš Tikslas - Amerika su Setkevičių šeima

Augustinas Žemaitis iš Tikslas – Amerika su Setkevičių, į pensiją išėjusių mokytojų, nuo uždarymo ir teismais gynusių Šv. Jurgio lietuvių bažnyčią, šeima. Jie sako žmones iš Lietuvos po kapines vedžiojo nebe pirmą kartą – buvo atvykę dar kažkokie kariai.

Taip jau yra ir tą reikia suprasti: jei žmogus yra keleto tautybių kilmės, tai dėl jo dėmesio konkuruos keli identitetai. Lietuviškam identitetui, kaip ir lietuviškam paveldui, deja, konkuruoti kol kas sekasi sunkokai. Štai kodėl lietuvybė daug šimtmečių išsilaikė Punske, kur lietuvių yra dauguma (todėl ir beveik visos šeimos – nemišrios lietuviškos) ir gana neblogai „atstovėjo“ istorijos audras vietose kaip Šenandorius, kur lietuvių 14%, tačiau spėriai per pora kartų nunyko visur, kur lietuviai gyveno pramaišiui su kitataučiais ir sau poras rinkosi iš jų.

Eilinio miestelio Mahanojaus tiesi gatvė

Eilinio miestelio Mahanojaus tiesi gatvė. Visuose regiono miesteliuose pasibaigus anglies pramonei gyventojų mažėja, matosi apleistų namų

Gal tai galima pakeisti. Gal lietuviškos vietos gali lietuvybe sudominti ir tą, kuriam lietuvių kilmė – tik viena iš daugelio. Bet, aišku, tai visada bus sudėtingiau, nei sudominti grynakraujį lietuvį.

Nelietuvė vienuolė buvusiame Mahanojaus lietuvių vienuolyno pastate nustebo sužinojusi, kad buvęs vienuolynas tame pastate buvo lietuvių

Nelietuvė vienuolė buvusiame Mahanojaus lietuvių vienuolyno pastate nustebo sužinojusi, kad buvęs vienuolynas tame pastate buvo lietuvių ir net bandė tai neigti

Ką lankyti? Šešios įdomiausios lietuviškos vietos pietiniame Anglies regione

Atsidarius Pietinio Anglies regiono „Tikslas Amerika“ žemėlapį neabejotinai priblokš pažymėtų vietų gausa. Jų – beveik 60! Buvo tikras iššūkis tiek jų aplankyti, kai tam teturėjome vieną parą… Bet dėl išankstinio planavimo, vietos lietuvių pagalbos – pavyko. Visko į vieną straipsnį tikrai nesudėsi ir rekomenduojame paskaityti „Gabalėliai Lietuvos“ svetainėje. O čia aprašau tik įdomiausias vietas.

Tikslas - Amerika komanda su regiono lietuviais, padėjusiems jiems rugsėjo 28 d., tarp jų - Elaine Luschas

Tikslas – Amerika komanda su regiono lietuviais, padėjusiais jiems rugsėjo 28 d., tarp jų – Elaine Luschas, praleidusi su Tikslas – Amerika kone visą dieną. Vėliausiai į Ameriką atvykęs jos protėvis imigravo 1899 m., bet ji – tvirta lietuvė, o ir jos trisdešimtmetė dukra užsiima lietuvių tautodaile.

1.Šenandoriaus lietuvių kapinynas. Šešios lietuvių kapinės vienoje vietoje: ketverios katalikų, vienerios kunigo oponentų (kurie buvo užvaldę bažnyčią ir, laidodamiesi savo kapinėse, prieš kunigo valią net paskambindavo varpais), ir vienerios netikinčiųjų Šliūpo sekėjų „ložės“. Daugelis kapinių pilnos gražių paminklų su lietuviškais užrašais – neretai senesniais už pačią Lietuvos Respubliką, pasakojančiais tų žmonių gyvenimo istorijas: kur gimė, kur užaugo, kaip žuvo. Taip pat verta patyrinėti ir pavardes ant antkapių: kaip pasakojo po kapines vedžiojusi Setcavage šeima, iš Lietuvos atvykusieji nustemba, kokios keistos čia jos. Mat tais laikais (XIX a.) daug imigrantų būdavo beraščiai ir jų vardus imigracijos pareigūnai užrašydavo taip, kaip jiems susirodydavo: kas pagal anglišką rašybą, kas pagal lenkišką, vokišką ar net airišką. Pamėginę angliškai ištarti „Setcavage“ tikriausiai suprasite, kad tai „Setkevičiai“ (o galūnė „avage“ – visuomet „evičius“ ar „avičius“). Beje, kitos mus po regioną lydėjusios šeimos pavardė – Luschas – parašyta keičiant „š“ vokišku triraidžiu „sch“.

Aušros Vartų lietuvių kapinių Šenandoriuje įėjimas

Aušros Vartų lietuvių kapinių Šenandoriuje įėjimas

2.Frakvilio lietuvių muziejus. Sužinokite, kuo gyveno šio regiono lietuviai, koks buvo jų – tiksliau, imigrantų vaikų ir vaikaičių – santykis su Lietuva. Ten rasite draugijų, kurių bent kelioms prieš 100 metų priklausydavo kiekvienas Amerikos lietuvis, ženklelius (viena pusė – įprastinė, kita – gedului), vaizdus iš Lietuvių dienų kai jos būdavo tokios gausios, kad į jas veždavo keliolika traukinių per dieną, gausybę brangintų iš Lietuvos parsivežtų „tautinių relikvijų“ ir t.t. Kaip pasakojo vietiniai, tarp XIX a. eksponatų vyrauja daiktai iš Lietuvos, nes Amerikos lietuviai taip ilgėjosi savo tėvynės, kad jiems neatrodė svarbu užrašyti, fotografuoti tai, kas vyko jų „laikinojoje žemėje“; svarbiausia buvo kaupti tai, ką gavo iš Tėvynės.

Frakvilio lietuvių muziejus

Frakvilio lietuvių muziejus

Pietinio Anglies regiono istoriją tyrinėjanti lietuvė Anne Chaikowski La Voie muziejuje pasakoja apie eksponatus. Po 'Tikslas - Amerika' ekspedicijos išleista jos knyga apie Pietinio anglies regiono lietuvius ir toje knygoje panaudotas mūsų žemėlapis

Pietinio Anglies regiono istoriją tyrinėjanti lietuvė Anne Chaikowski La Voie muziejuje pasakoja apie eksponatus. Po ‘Tikslas – Amerika’ ekspedicijos išleista jos knyga apie Pietinio anglies rgeiono lietuvius ir toje knygoje panaudotas mūsų žemėlapis

3.Bent viena iš trijų dar reguliariau veikiančių lietuvių bažnyčių regione. Dažniausiai užeiti galima tik mišių metu, tad žvilgtelkite į jų grafikus ir pagal tai rinkitės, kurią lankyti. Labiausiai rekomenduočiau Tamakvos bažnyčią, sukurtą V. K. Jonyno, antroje vietoje seną Žirardvilio bažnyčią gražiais vitražais. Į Mahanojaus bažnyčią lengviausia patekti, nes ji vienintelė palikta kaip pagrindinė apjungtoje parapijoje, tačiau dėl pastarojo dalyko žymią dalį jos interjero pakeitė, ją pervadino Motinos Teresės garbei.

Tamakvos lietuvių bažnyčia

Tamakvos lietuvių bažnyčia, prokejktuota garsiojo V.K. Jonyno

4.Šenandoriaus centras. Paėmę seną Šv. Jurgio bažnyčios nuotrauką, nueikite į tuščią sklypą, kuriame ji stovėjo, įsivaizduodami, kokią didybę nugriovė vyskupija. Aplankykite ir atminimo lentą „Little Lithuania“ bei vietą, kur išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas (tiesa, ten nieko nelikę – bet vieta irgi nusipelno atminimo lentos).

 Vieta, kurioje išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas

Vieta, kurioje išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas

5.Su „Saulės“ laikraščiu susijusios vietos Mahanojuje. XIX a. pabaigoje tai, pasak vietos lietuvių, buvo didžiausias visame pasaulyje lietuviškas laikraštis. Išlikusi (nors apleista) triaukštė jo leidykla, jo leidėjų Bočkauskų giminės kapas. Apie šias vietas iš anksto nieko nežinojome – jas parodė vietos lietuviai. Nustebino, kad dalies leidėjo giminaičių pavardė antkapiuose įrašyta lietuviškai, dalis – lenkiškai, bet tai puikus atspindys regiono situacijos 100 metų atgal, kai dar buvo tik beįsišakinijąs supratimas, kad lietuviai yra atskira nuo lenkų tauta ir žmonės, ypač Lietuvos dvarininkų kilmės, abejodavo, ar jie lietuviai, ar lenkai.

"Saulės" lietuvių laikraščio leidykla

“Saulės” lietuvių laikraščio leidykla

6.Maunt Karmelio pastatų lietuviškas dekoras. Tame miestelyje galite rasti lietuvių klubą su trispalvėmis durimis, remiantis kai kuriais šaltiniais, seniausią lietuvių mokyklą Amerikoje (dekoruotą Vyčiu ir lietuviškais užrašais, deja, apleistą). Lietuviški užrašai išlikę ir ant apleistos bažnyčios.

Maunt Karmelio lietuvių klubas

Maunt Karmelio lietuvių klubas

Pietiniame Anglies regione yra ir galimybių nusileisti į autentišką kasyklą, kur sunkiai dirbo lietuviai. Taip pat verta aplankyti Eklio miestelį – autentiškiausią išlikusį XIX a. „mainerių“ miestelį regione, tokį, kokius juos rasdavo imigruodavę lietuviai (šiandien – pusiau muziejus).

Eklio angliakasių miestelio gatvė

Eklio angliakasių miestelio gatvė

Patirti Pietinį Anglies regioną nėra sunku – juk jis tik 140 mylių nuo Niujorko, kurį lanko dažnas turistas, ir tik 100 mylių nuo Filadelfijos. Jei keliausite po rytinę JAV dalį – būtinai užsukite ir į Pietinį Anglies regioną, kur prasidėjo Amerikos lietuvybė.

Seni lietuviški dokumentai vietos muziejuje

Seni lietuviški dokumentai vietos muziejuje

Dėmesys „Tikslas – Amerika“ – iš JAV žurnalistų ir koledžo

Apskritai, Pensilvanijos pietiniame Anglies regione lietuvius žino ir nelietuviai. Prieš 50 metų tuos kraštus tyrinėjęs žurnalistas V. Būtėnas knygoje „Pensilvanijos angliakasių Lietuva“ rašė, kad dar tada, ~1977 m., netgi kai kurie nelietuviai – net arabai, juodaodžiai – buvo pramokę lietuviškai, nes tokioje lietuvių apsuptyje gyveno. Aišku, nieko panašaus nebėra, ir patys šiuolaikiniai lietuviai lietuviškai dažniausiai šneka tik ribotai. Bet klausimų „O kas ta Lietuva?“ regione nesulaukėme.

Peg Grigalonis rodo senus įspėjamuosius užrašus regione, kurie buvo parašyti ir lietuvių k.

Peg Grigalonis rodo senus įspėjamuosius užrašus regione, kurie buvo parašyti ir lietuvių k. Beje, ji ne lietuvė – pavardę gavo nuo vyro lietuvio. Pasakojo, kad dar 1940 m. regione jei susituokdavo skirtingų tautybių žmonės, tai laikyta mišriom santuokom. Dabar jau į kilmę nežiūrima, daugelis susimaišę.

Prieš lankydamiesi Pensilvanijos Anglies regione, padarėme eksperimentą: išplatinome angliškus pranešimus spaudai apie mūsų misiją ir lietuvišką paveldą vietos laikraščiams. Su žiniasklaida susisiekė ir vietos lietuviai. Lydėjo tikra sėkmė! Du žurnalistai pasitiko ir paėmė interviu (viena jų, tiesa, sumaišė carinę okupaciją su sovietine: turbūt amerikiečiams išvis sunku suprasti, kad okupacijų galėjo būti ne viena…). Dar ne vienas išspausdino ar internete paskelbė straipsnelius pagal mūsų pranešimą spaudai. Susidomėjo ir Bucknell koledžas, kurį apie mus, rodos, informavo kažkuris iš mūsų laiškus gavusių laikraščių. Maunt Karmelio miestelyje turi savanorystės centrą (pavadintą, beje, lietuvės Marijos Kaupaitės vardu): juos itin sudomino, kad regione išleistas pirmas lietuviškas romanas, ištyrinėti tai, sakė, galbūt duos užduotį studentams.

Marijos Kaupas (Kaupaitės) savanorių centro vieta

Marijos Kaupas (Kaupaitės) savanorių centro vieta

Bendravimas su žiniasklaida tikrai pasiteisino – apie „Tikslas – Amerika“ perskaitė tūkstančiai amerikiečių, juk visiems malonu girdėti, kad jų regionas, šiaip jau atrodantis liūdnai (žmonių sparčiai mažėja, daug namų apleista) kažkam (Lietuvai, Amerikos lietuviams) – šitoks svarbus. Ir tokios žinios platinimas amerikiečiams – dar vienas raktas į lietuviško paveldo išsaugojimą. Lietuvių palaikymas jam svarbus, bet jei jo svarbą supras, jį palaikys ir bent dalis nelietuvių – žinutė bus gerokai stipresnė.

Žurnalistai fotografuoja mus, o mes - žurnalistus

Žurnalistai fotografuoja mus, o mes – žurnalistus

Aišku, tikėtis patekti į svarbiausius didmiesčių (Niujorko, Bostono, Filadelfijos) laikraščius kol kas būtų naivu – bet juk didmiesčiuose yra specializuota kultūrinė (pavledo) spauda, portalai, blogai… O žiniasklaidos susidomėjimas neretai auga kaip banga: kai kažką jau plačiai aprašo mažesnės žiniasklaidos priemonės, tai gali sudominti ir didesnes.

Amerikos lietuvių žiniasklaida, tokia, kaip „Draugas“, aišku, labai svarbi, bet, be kontaktų su ja, Amerikos lietuviams visada gerai parašyti ir anglišką pranešimą spaudai, ir pabandyti pasiekti platesnę auditoriją: amerikiečių ir tų, kurie yra lietuvių kilmės, bet taip „atitrūkę nuo lietuvybės“, kad nieko lietuviško nebeseka, bet, žiūrėk, netikėtai perskaito straipsnį ir susidomi (tokių žmonių socialinės žiniasklaidos komentaruose po straipsniais apie „Tikslas – Amerika“ matėme labai labai daug).

Rytais, vakarais ir ištaikius laisvą minutę "Tikslas - Amerika" žygio dalyviai ne tik surašydavo surinktą medžiagą, bet ir pristatydavo ją socialinėje žiniasklaidoje, pranešimuose spaudai. Nes projektas reikšmingas tik tada, jei žmonės juo naudojasi

Rytais, vakarais ir ištaikius laisvą minutę “Tikslas – Amerika” žygio dalyviai ne tik surašydavo surinktą medžiagą, bet ir pristatydavo ją socialinėje žiniasklaidoje, pranešimuose spaudai. Nes projektas reikšmingas tik tada, jei žmonės juo naudojasi

Kartais žiūrime į lietuvybės praradimą kaip į negrįžtamą procesą, bet gal nereikėtų. Ir nuostabios lietuviškos Amerikos vietos gali būti puikus tramplinas sudominti jų kilme tuos, kuriems apie ją tėvai papasakojo nedaug. Dažnam, beje, kilmė – tai ne tik Lietuva. Tai ir – Pensilvanijos Anglies regionas. Iš daugybės sutiktų „senųjų“ Amerikos lietuvių girdėjome tą pačią istoriją: „(pro)seneliai imigravo į Pensilvaniją, tėvai persikėlė į dabartinę valstiją“. Ir pamatyti vietas, kur ~1900 m. triūse kokios dvi giminės kartos jiems gali būti ne ką mažiau įdomu, nei išvysti Lietuvos kaimus, kuriuose iki ~1870 m. gyveno jų protėviai. Visa tai – lietuvių istorijos dalis.

Vienas daugelio lietuvių kilmės žmonių Pensilvanijos Anglies regione rodo darbo kortelę su dabartine pavarde (Secavage) ir ta, kurią, kaip išsiaiškino, turėjo jo protėviai (Čekavičius)

Vienas daugelio lietuvių kilmės žmonių Pensilvanijos Anglies regione rodo darbo kortelę su dabartine pavarde (Secavage) ir ta, kurią, kaip išsiaiškino, turėjo jo protėviai (Čekavičius)

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Pietiniame Pensilvanijos Anglies regione:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Pietiniame Pensilvanijos Anglies regione aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Pietiniame Pensilvanijos Anglies regione žemėlapis

 


Pitsburgas

Pitsburgas – didžiausią lietuvių procentą turintis už Vilnių didesnis miestas Amerikoje. Negali nežavėti jo didinga Mokymosi katedra ir lietuviška klasė (auditorija) joje – šios vietos daug įdomesnės, nei galėtų pasirodyti.

Pitsburgo Mokymosi katedra

Pitsburgo Mokymosi katedra

Deja, Pitsburgas kartu ir tas JAV didmiestis, kur lietuviškos vietos pradėjo nykti anksčiausiai. Lietuviškos bažnyčios čia uždarytos dar apie 1990 m., neseniai parduoti ir lietuvių namai, nugriautas vienuolynas. Dalies tų vietų, apie kurias daug skaičiau, jau neradau.

Pitsburgo išlikusias lietuviškas vietas „Tikslas – Amerika 2017“ lankė ir neišlikusių ieškojo kartu su vietos lietuviu Jonu Baltrumi, kuris buvo vienas svetingiausių Amerikos lietuvių, priėmė mus netgi savo namuose ir ne tik, kad neprieštaravo mūsų įtemptam grafikui, bet ir pats visai parai prisijungė prie mūsų užtikrindamas, kad pamatytume kuo daugiau.

Augustinas Žemaitis iš 'Tikslas - Amerika' su Pitsburge talkinusiu vietos lietuviu Jonu Baltrumi

Augustinas Žemaitis iš ‘Tikslas – Amerika’ su Pitsburge talkinusiu vietos lietuviu Jonu Baltrumi

Susitikome išvakarėse, jo gimtinėje Duboize, 2 val. kelio nuo Pitsburgo, valanda prieš saulėlydį. Per tiek laiko spėjome apžiūrėti tenykštę seną lietuvių bažnyčią (ji nuolat atidaryta – lietuvių bažnyčioms tai reta!), lietuvių kapines, lietuvių klubą, iš kurio telikusi iškaba. Taip tuščia visur buvo dangui temstant, įsižiebiant žibintams… Galutinai sutemus, keliavome į Pitsburgą, kur kitą rytą pagal grafiką 7 val. išvažiavome į miestą.

Duboizo lietuvių bažnyčia Pensilvanijoje.

Lietuvių tautybės klasė visame pasaulyje neturi analogų

Labiausiai per dieną Pitsburge pribloškė Lietuvių klasė Mokymosi katedroje (Cathedral of Learning). Visų pirma, jau pats pastatas nėra toks, kokio tikėtumeis iš universiteto – tai puošnus tarpukario dangoraižis, vienas įspūdingiausių Pitsburge, o gal ir Pensilvanijoje. Ir jo vidus tikrai labiau primena katedrą, nei universitetą. O į lietuvių klasę nieko panašaus visame pasaulyje nerasi: kambarys, perteikiantis Lietuvą. Ne kaip koks nors muziejus, be jokių aiškinamųjų lentų ir eksponatų lentynų, o tiesiog dekoru, spalvomis, raštais…

"Tikslas - Amerika" komanda su Pitsburgo universiteto ir Lietuvių klasę prižiūrinčios organizacijos atstovėmis Pitsburgo lietuvių klasėje

“Tikslas – Amerika” komanda su Pitsburgo universiteto ir Lietuvių klasę prižiūrinčios organizacijos atstovėmis Maxine Bruhns ir Janet Carlisle Pitsburgo lietuvių klasėje

Kambaryje mus pasitiko Pitsburgo universiteto ir tautybių klasių atstovės, padarė nuotraukų Pitsburgo universiteto naujienoms. Klausė manęs, kaip lietuvio iš Lietuvos: „Ar šis kambarys atspindi Lietuvą?“. „Puikiai“ – atsakiau. Čiurlionio paveikslas perteikia meną, „Vargo mokykla“ – istoriją ir persekiojimus, palubėje surašyti žymūs žmonės – asmenybes. Nieko nėra šiaip sau ir net ilgokai pabuvęs kambaryje gali pastebėti naujų detalių: tapetai – lininiai, radiatorių uždengimai – tautiniai raštai ir pan. Daugelis lietuvybės atributų čia turi funkciją – jie nesudėlioti tiesiog šiaip sau, kambarys „neperkrautas“.

Lietuvių klasės priekis

Lietuvių klasės priekis

Džiugu ir tai, kad Mokymosi katedra lankoma turistų, jie visi susipažįsta ir su Lietuva. Taip pat ir universiteto studentai (vienai grupei, mūsų apsilankymui baigiantis, kaip tik prasidėjo paskaita). Gailėjausi, kad neturėjau laiko praeiti visų tautybių klasių: juk tikrai įdomu, kaip savą kultūrą į vieną kambarį išdėstė įvairių tautų dizaineriai!

Rūtos-radiatoriaus grotelės lietuvių tautybės klasėje

Rūtos-radiatoriaus grotelės lietuvių tautybės klasėje

Pitsburgo Mokymosi katedra man pakišo dar vieną mintį, kaip sudominti amerikiečius lietuviškomis vietomis: grupuoti jas kartu su kitų mažumų objektais. Mokymosi katedroje tai išeina natūraliai: tiesiog, daug tautybių klasių viena šalia kitos. Bet net ir ten, kur taip nėra, toks kelias galimas: pavyzdžiui, sukurti „mažumų maršrutą“ pasivažinėjimui po miestą, aplankantį ir svarbiausias lietuviškas vietas. Arba, jei kur nepavyksta išlaikyti lietuviško muziejėlio, mėginti jį apjungti su kitų Pabaltijo tautų, Vidurio-rytų Europos tautų muziejais.

Tarp įdomiausių Pitsburgo lietuviškų vietų – kapinės su lietuvių nuotraukomis

Pitsburge kol kas sudominti jaunąją kartą lietuviškomis vietomis, deja sekasi sunkiai – vietos lietuviai teiravosi ir mūsų minčių, kaip tą padaryti.

Pamąsčiau. Be lietuvių klasės, „žmonėms iš šalies“ galėtų pasirodyti įdomios lietuviškos kapinės. Pitsburge kaip niekur daug likę senų antkapinių nuotraukų: nuo jų štai žvelgia prieš 100 metų fotografuoti lietuvių imigrantų veidai. Net nė vieno gyvo žmogaus, prisimenančių kai kuriuos iš tų žmonių, tikriausiai nebėra…

Ir paminklų daug gražių, didingų stovi. Ne vien antkapinių: yra paminklas lietuvių darbininkams, lietuviams Antrojo pasaulinio karo veteranams ir t.t. Vien koks sąrašas Antrajame pasauliniame kare kariavusių Pitsburgo lietuvių ant jo (240 pavardžių)! Pitsburgas – ne Anglies regiono kaimai, Pitsburgas – plieno didmiestis, ir lietuvių kapinėse tai justi.

Pitsburgo lietuvių kapinių vienuolių memorialas

Pitsburgo lietuvių kapinių vienuolių memorialas

Lietuvybės didybę – deja, tik buvusią – dar gali pajusti vaikščiodamas po pietinį Pitsburgą. Kokią didžiulę Šv. Kazimiero bažnyčią jie pastatė, kokius Lietuvių namus turėjo – ir viskas gerokai seniau, nei atsirado Lietuvos Respublika. „Tokie pastatai nepadarytų gėdos jokiam Lietuvos miestui“ – komentavo vėliau „Gabalėliai Lietuvos“ skaitytojai. Lietuvių namus tebepuošia skulptūriškas Vytis. Tais laikais niekas nestatydavo tiesiog „dėžutės“, ir pastato fasade lietuviai stengdavosi pademonstruoti lietuvybę…

Vytis ant Pitsburgo lietuvių namų fasado

Vytis ant Pitsburgo lietuvių namų fasado

Deja, mums lankantis, lietuvių bažnyčios vidų kaip tik griovė – darys butus. O lietuvių vienuolynas – pagal nuotraukas, stačiai milžiniškas – buvo ką tik nugriautas. Gal bent Vytis ant klubo išliks, jei paties klubo pastato nenugriaus.

Pietų Pitsburgo Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Pietų Pitsburgo Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Bažnyčios be kertinių akmenų ir kertinis akmuo be bažnyčios

O iš daugelio lietuviškų vietų Pitsburgo priemiesčiuose iš esmės nieko neliko. Labai norėjau rasti bent lietuviškus kertinius akmenis ant buvusių bažnyčių pastatų – bet neradau. Kelias vietas, kurias planavau aplankyti, dar ilgo susirašinėjimo iki atvykimo metu Jonas Baltrus, patyrinėjęs, pasiūlė praleisti („tą nugriovė, ten nieko lietuviško nebėra“). Vienai tokių, Espleno Šv. Vincento Pauliečio bažnyčiai, laiko visgi atradome (sutaupę jo kitur). „Girdėjau, išlikęs kertinis akmuo“ – mums sakė.

 Šv. Vincento Pauliečio mokykla, vėliau tarnavusi kaip bažnyčia

Šv. Vincento Pauliečio mokykla, vėliau tarnavusi kaip bažnyčia

Kai nuo buvusios parapijos mokyklos užvažiavome ant kalno tikrai negalvojau, kad ką panašaus dar rasime. Bet panaršę aplink ant kažkokio sandėliuko-griuvėsio išties aptikome parašyta „Ecclesia in nomo Sancti Vincenti E Paulo erecto A. D. MCMIII“! Tuoj prisistatė sandėliuko savininkas: „Man sakė, kad fotografuojate mano nuosavybę, kam?“. Paaiškinome, kodėl, ir jis papasakojo, kad bažnyčią vis padeginėjo, ir todėl galiausiai ją nugriovė iki pamatų bei uždengė lentomis. Toks rajonas…

Šv. Vincento pauliečio bažnyčios liekanos. priekyje - Augustinas Žemaitis pažymi jų koordinates, kad galėtų jas perkelti į internetinį žemėlapį. Kartu - JAV lietuvis Len Barcouski, atvedęs "Tikslas - Amerika" prie šių liekanų

Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios liekanos. priekyje – Augustinas Žemaitis pažymi jų koordinates, kad galėtų jas perkelti į internetinį žemėlapį. Kartu – JAV lietuvis žurnalistas Len Barcouski, atvedęs “Tikslas – Amerika” prie šių liekanų

Apleistų, pamirštų vietų tyrinėjimas dabar populiarėja – gal „urban exploration“ mėgėjus sudomins bažnyčia, kurią teprimena vienas akmuo.

Pitsburgo priemiesčiuose tik lietuvių užmiesčio klubas dar veikia, kupinas daiktų, suvežtų iš uždaryto istorinio klubo Pietų Pitsburge. Vyksta remontas. Jau ilgai. Lietuviška veikla, mums pasakojo, ne visuomet ten gali vykti, nes žiemą sunku privažiuoti – todėl kai kurie renginiai būna kitų tautų namuose. Vietos lietuviai pasidžiaugė, kad pagaliau randama bendra kalba ir su lenkais. O juk dažna lietuviška vieta, bažnyčia, kapinės atsirado, kai lietuviai visomis išgalėmis ir pinigais siekė atsiskirti nuo lenkų…

Pitsburgo lietuvių užmiesčio klubo daržinė

Pitsburgo lietuvių užmiesčio klubo daržinė

„Norėčiau į užmiesčio klubą paskatinti vežti kryžius, padaryti simbolinį kryžių kalną, kaip Šiauliuose“ – kalbėjo vienas mūsų pašnekovų lietuvis Pitsburgo žurnalistas. Palinkėčiau sėkmės, nes tai būtų ir geras žemės panaudojimas, ir kartu lietuviškas traukos taškas Pitsburgo žmonėms.

Lietuvių klubai aplink Pitsburgą

Nors, atrodo, keista, „gyvų“ lietuviškų vietų daugiau aptikome aplinkui Pitsburgą. Ist Vandergrifte tebeveikia lietuvių klubas su Vyčiu virš įėjimo ir lietuvių bažnyčia. Tiesa, oficialiai nebe lietuvių, labai kukli (vitražai beveik vienspalviai, bet su lietuviškais užrašais!), bet atidaroma kasdien. Kunigas nelietuvis – tačiau, sakė, domisi lietuvių kultūra, siūlė, iškilus reikalui, paieškoti mums daugiau informacijos. Lietuvių klubas yra ir Bentlivilyje ir ten net trys gatvės pavadintos su Lietuva susijusiais žodžiais (Abromaičio, Vilniaus, Lietuvių)… O juk visame didžiajame Pitsburge nėra nė vienos!

Ist Vandergrifto lietuvių klubas

Ist Vandergrifto lietuvių klubas

Iš Bentlivilio važiavome pro Donorą. Ten irgi buvo lietuvių bendruomenė, bažnyčia. Ir prieš, ir po apsilankymo Amerikoje uždavinėjome klausimus apie tikslią Donoros bažnyčios vietą – atsakymų sulaukėme nebent apytiksliai. Kaip ir apie dar kelias Pensilvanijos lietuviškas vietas. Neradome jų ir knygose (kaip Valkavičiaus „Lithuanian Religious Life in America“), senoje spaudoje – kol bažnyčios dar stovėjo, veikė, niekam neatrodė svarbu užrašyti jų vietą, juk visi nesunkiai galėjo rasti.

Kaip ir kiekvienam prie projekto savo pasakojimais ar vietų atrakinimu prisidėjusiams savanoriui, 'Tikslas - Amerika' Ist Vandergrifto kunigui įteikia atviruką su Lietuvos vaizdu vienoje pusėje ir 'Tikslas - Amerika 2018' maršrutu kitoje

Kaip ir kiekvienam prie projekto savo pasakojimais ar vietų atrakinimu prisidėjusiams savanoriui, ‘Tikslas – Amerika’ Ist Vandergrifto kunigui Thomas More Sikora įteikia atviruką su Lietuvos vaizdu vienoje pusėje ir ‘Tikslas – Amerika 2018’ maršrutu kitoje

Turiu pripažinti, jog pradėdamas „Tikslas – Amerika“ nesitikėjau, kad taip sunku bus sužinoti kai kurias vietas, kuriose buvo lietuvių bažnyčios, veikusios kone šimtmetį. Galvojau: net jei bažnyčios uždarytos ar nugriautos, juk bus buvusių parapijiečių, per organizacijas, tokias kaip Lietuvos Vyčiai, jie pasakys, kur stovėjo. Nes „Tikslas – Amerika“ žemėlapis svarbus ne vien kaip sąrašas vietų, kurias verta lankyti, bet ir kaip simbolinis lietuviškosios Amerikos paveikslas: ten matysis, kiek daug visko buvo, net jei ir nebėra: todėl pažymėti svarbiausias sunykusias lietuviškas vietas irgi svarbu.

Aistė bendrauja su Šv. Luko (dabar Ave Maria) bažnyčios Bentlivilyje parapijiečiais, ar jie dar ką prisimena iš laikų, kai tai buvo lietuvių-slovakų parapiją. Iš tų laikų išliko mažai kas

Aistė bendrauja su Šv. Luko (dabar Ave Maria) bažnyčios Bentlivilyje parapijiečiais, ar jie dar ką prisimena iš laikų, kai tai buvo lietuvių-slovakų parapiją. Iš tų laikų išliko mažai kas

Realybėje išties daugelį vietų atradome interneto ir knygų pagalba, daugelį likusių parodė Amerikos lietuviai – nors rasti tuos, kurie gali parodyti, kai kur užtruko. Iš viso per 300 vietų… Tačiau tos kelios (apie dešimt), kurių nepavyko rasti, neduoda ramybės: juk reikia jas pažymėti, kad žemėlapis būtų pilnas…

Sutemus įvažiavome į magistralę. Laukė kelionė į Vašingtoną. Nors Lietuvių klasė Pitsburge labai graži ir verta dėmesio, bendrai Pitsburge situacija nuliūdino: labai daug prarasta ir, be lietuvių klasės ir kapinių, kažko, kas sudomintų ir eilinį lietuvį (Lietuvos ar Amerikos) turistą, mažoka.

Laimė, situacija Atlanto vandenyno pakrantė, kur nuvykome paskui, nuotaiką pataisė. Lietuvišku paveldu ten rūpinasi aktyvios organizacijos, veikia ir lietuvių bažnyčios, ambasada. Išlikę lietuvių pastatai, lietuviškas muziejus… Tačiau tam, kad visa tai išliktų keičiantis kartoms, sprendimus reikia priimti dabar.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Pitsburge:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Pitsburge aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Pitsburge žemėlapis

 


Vašingtonas

JAV sostinė Vašingtonas – neabejotinai vienas įdomiausių bei turistų pamėgtų miestų, pro kuriuos važiavo „Tikslas – Amerika 2017“. Jame nebuvo senos šimtametės lietuvių bendruomenės, tačiau JAV sostinės statusas lėmė keleto pačių svarbiausių lietuviškų vietų sukūrimą: seniausios Lietuvos ambasados, lietuvių koplyčios didžiausioje JAV katalikų bažnyčioje.
Be to, Vašingtone palaidotas ne vienas žymus lietuvis, ir net jo centre galėjome atrasti lietuvybės atspindžių.

Lietuvos ambasada Vašingtone.

Lietuvos ambasada Vašingtone. Dešinėje – Kubos ambasada, kairėje – pastatas pastatytas nugriovus dalį Lietuvos ambasados pastato.

Ambasadoje sutikome „Tikslas – Amerika“ įkvėpėją

Pernakvojus Lietuvos ambasadoje Vašingtone, ryte laukė susitikimas su viena projekto „Tikslas Amerika“ iniciatorių – Lyra Puišyte. Aš jau 5 metus vykdau projektą „Gabalėliai Lietuvos“, tačiau idėja sukurti internetinį žemėlapį ėmė materializuotis tik tada, kai prieš dvejus metus sulaukiau netikėto skambučio iš Lyros. „Norime padaryti tokį žemėlapį“ – sakė – „Matome, kažką panašaus jau darote, gal norėtumėte?“.

Pamąstęs, ką galėčiau pasiūlyti, išdėsčiau „Tikslas – Amerika“ idėją. Supratau, kad visų lietuviškų vietų niekaip nesužymėsi pats jų neaplankęs. Ir neklydau: jau užmezgus kontaktą su vietos lietuviais, susitikus, pavyko atrasti triskart daugiau lietuviško paveldo, nei planavau. Tuo tarpu ankstesni tyrimai „per atstumą“ pasirodė buvę gana riboti: kai kurie objektai, kuriuos galvojau egzistuojant – jau sunykę; kai kurie, kuriuos, remdamasis šykščia atrasta informacija, galvojau esant nevertus dėmesio – labai įspūdingi; kai kurių tikslių GPS koordinačių nenuvykęs į vietą niekaip nebūčiau nustatęs…

Lyra puišytė rodo Lietuvos ambasados Vašingtone archyvo turinį. "Reiktų kada prisėsti, susisteminti" - sakė

Lyra puišytė rodo Lietuvos ambasados Vašingtone archyvo turinį. “Reiktų kada prisėsti, susisteminti” – sakė

Nuo to Lyros skambučio daug vandens nutekėjo, daug nesėkmingų mėginimų gauti finansavimą, kol pagaliau, Lietuvos šimtmečio proga, pavyko.

Lyra, kaip ir daug sutiktų Amerikos lietuvių, dar projektui tik beįsivažiuojant, jau klausinėjo apie jo tęsinį. Kiekviename mieste girdėdavome: „Kodėl nėra Čikagos?“, „Kada atvažiuosite į Klivlandą?“, „Ką darysite paskui?“… Tai paskatino vos sugrįžus iš Amerikos parengti maršrutus dar dviems potencialioms ekspedicijoms: į JAV Vidurio Vakarus ir Kanadą. Tikiuosi, 2018 ir 2019 m…

Patalpa Lietuvos ambasados Vašingtone bokštelyje

Patalpa Lietuvos ambasados Vašingtone bokštelyje

O pradžiai būtent Vidurio Atlanto ir Naujosios Anglijos valstijas pasirinkome todėl, kad čia lietuviškų vietų labai daug, jos senos ir įdomios, ir arti viena kitos. Virš šimto miestų, miestelių ir kaimų su lietuviškomis detalėmis per 16 dienų spėjome aplankyti! Pagal paskutinį kilmės klaususį JAV gyventojų surašymą, „Tikslas – Amerika 2017“ valstijose kartu paėmus gyvena 41,87% visų JAV lietuvių.

Kaip ir daugelyje vietų, Lietuvos ambasadoje klausimus uždavėme ir mes. „Ar gali eilinis žmogus patekti į šias nuostabias patalpas?“ – klausiau rodydamas senovinį seniausios Lietuvos atstovybės užsienyje dekorą. Pašnekovės kiek abejojo, nors paskui sakė, kad susitarus – viskas įmanoma. Taip pat kalbėjo, kad norėtų surinkti ambasados istoriją, parodė senų laikraščių iškarpų. Džiugu. Juk tiek daug svarbių dalykų toje ambasadoje vyko, ypač Lietuvą okupavus… Ambasada organizuoja visokius lietuviškus renginius ir tai gerai, bet juk ir ji pati savaime gali tapti traukos tašku, turistiniu objektu į Vašingtoną atvykstantiems lietuviams (tiek Amerikos, tiek Lietuvos), perteikiančiu Lietuvos ir JAV ryšius. Tik, kaip ir kitur, reikia informacijos, kodėl tai įdomu ir kaip tą pamatyti.

Ambasados reprezentacinė antrojo aukšto salė

Ambasados reprezentacinė antrojo aukšto salė

Šiluvos koplyčia – didingiausias lietuvių meno kūrinys Amerikoje

Didžiausia JAV katalikų bažnyčia – Nekaltojo prasidėjimo šventovės bazilika – matosi iš tolo. Mes ten važiavome ne dėl jos kupolo – aukščiausio Vašingtone – bet dėl to, kas yra viduje – Šiluvos Marijos koplyčios. O tas vidus – irgi įspūdingas. Jau vien įėjus į rūsį atrodė, kad tai galėtų būti visa bažnyčia – viskas šitaip didinga. Štai libaniečių koplyčia, štai afroamerikiečių, štai vietnamiečių…

Lietuvių koplyčia Vašingtone iš išorės

Lietuvių koplyčia Vašingtone iš išorės

Tačiau lietuvių koplyčios rūsyje neradome. Nes lietuviškoji yra viena seniausių, todėl ji – pagrindiniame aukšte, kuris dar didesnis, dar didingesnis! Visos rūsio koplyčios staiga nublanko išvydus tas didžiąsias viršuje. Nuotraukos sunkiai gali perteikti tą Šiluvos Mergelės koplyčios didybę. O dar žaviau, kad kiekviena jos mozaikose ir skulptūrose prasminga, atskleidžianti ne tik Lietuvos tikėjimą, bet ir istoriją, lietuvybę Amerikoje…

Lietuviškos koplyčios Vašingtone mozaikos fragmentas

Lietuviškos koplyčios Vašingtone mozaikos fragmentas

Kiekvienam lietuviui, važiuojančiam į Vašingtoną, rekomenduoju ten apsilankyti, nesvarbu, kaip giliai jis tiki, nes ta koplyčia kartu yra ir vientisas meno kūrinys – didžiausias ir, galbūt, prasmingiausias lietuviškas meno kūrinys Amerikoje.

Emigraciją simbolizuojantis kūrinys Šiluvos koplyčioje Vašingtone

Emigraciją simbolizuojantis kūrinys Šiluvos koplyčioje Vašingtone

Cedar Hill kapinėse – žymių lietuvių kapai

Šiluvos Mergelės koplyčia – ir populiariausia lietuviška turistinė vieta Vašingtone. Bažnyčios savanoriai veda ekskursijas pro visas koplyčias, stabteli ir prie mūsiškės, pasakoja jos simboliką… O štai žymių lietuvių kapai Vašingtone – pamiršti.

Tarkime, poeto Henriko Radausko. Jo eilėraščiai po nepriklausomybės atkūrimo įtraukti į Lietuvos mokymo programą, greta tokių įžymybių, kaip Maironis. Jeigu šitoks žmogus gulėtų Lietuvos kapinėse, jo kapas būtų gerai žinomas, lankomas, Vėlinių metu tiesiog šviestų nuo gausybės žvakučių.

Augustinas Žemaitis pažymi Henriko Radausko kapo (dešinėje) Vašingtone koordinates

Augustinas Žemaitis pažymi Henriko Radausko kapo (dešinėje) Vašingtone koordinates

Tačiau jis ilsisi Vašingtono Cedar Hill kapinėse ir net informaciją, kur tiksliai jo kapas yra, gavome labai sunkiai: kapinių pavadinimą dar aptikome senoje JAV lietuvių spaudoje, tačiau juk didelės ir vienas po kito klaustieji Vašingtono lietuviai atsakydavo, kad tikslios kapo vietos nežino (kai kurie, deja, nežinojo ir paties poeto). Padėjo Marija Dambriūnas Schmidt, kurios tėvas, kalbininkas Leonardas Dambriūnas, irgi palaidotas tose pat kapinėse, tad ji aplanko ir Radausko kapą. Nuo šiol tiksli jo vieta bus pažymėta „Tikslas – Amerika“ internetiniame žemėlapyje. Gal ir antkapio lentelė nebebus tokia žolėmis užaugusi, kokią ją radome mes…

Eidami tarp Radausko ir Dambriūno kapų visai netyčia atradome dar vieno žymaus lietuvio – Kazio Škirpos, vieno 1941 m. antisovietinio birželio sukilimo organizatorių, kapą. Tiesa, kapas tuščias – Škirpa perlaidotas Kaune. Tačiau žvelgdamas į jį, į tautiniais simboliais paženklintus aplinkinius dar kitų lietuvių kapus (Gedimino stulpai, Geležinis vilkas – gal irgi kokie politikai?), supratau, kad Radauskas – tik aisbergo viršūnė. Kiek dar Amerikos kapinėse ilsisi žymių lietuvių, kurių kapai žinomi nebent jų giminaičiams?

Kazio Škirpos kapas Vašingtone

Kazio Škirpos kapas Vašingtone

Jei jų vietos būtų žinomos, jie galėtų susilaukti deramo dėmesio, būti tam tikrais lietuvybės simboliais, ant kurių to miesto Amerikos lietuviai važiuotų padėti žvakelių per Vėlines, kur vestų savo vaikus ir pasakotų, kokie žymūs tautiečiai gyveno jų mieste, ką jie sukūrė, kodėl jie bėgo nuo sovietų.

Nesiūlau, kaip madinga, tų žmonių perlaidoti Lietuvoje – pasaulis dabar sumažėjęs, o Lietuvoje žymių lietuvių ir taip palaidota daug. Žymių Amerikos lietuvių kapai svarbesni ten, kur jie yra, Amerikoje, ir jau gali būti deramai pagerbti ten.

Lietuviai ilsisi ir tarp Arlingtono karių

Kai „Tikslas – Amerika“ iš idėjos pamažu virto konkrečiu planu, viena vietų, kur labiausiai norėjau surasti lietuvybės, buvo Arlingtono nacionalinės karių kapinės. Dar ir dėl to, kad Virdžinijos valstijoje, kur yra Arlingtonas, informacijos apie jokį kitą lietuvišką paveldą neturėjau, o simboliškai svarbu jo atrasti kuo daugiau valstijų…

Pirmas lietuvis, apie kurio kapavietę Arlingtone sužinojau, buvo Walter Sabalauski (Vladislovas Sabaliauskas) – jo kapas įtrauktas į 200 įdomiausių Arlingtono kapaviečių knygą „Arlington – A Color Guide to America’s Most Famous Cemetery“, kuri iš dalies prieinama internetu.

Vladislovo Sabaliausko kapas vienodų Arlingtono kapų eilėse

Vladislovo Sabaliausko kapas vienodų Arlingtono kapų eilėse

Paskui perskaičiau apie dar ypatingesnę vietą – Samuel Harris, vienintelio amerikiečio, žuvusio už Lietuvą, kapą. Antkapis ne šiaip sau eilinis baltas stulpelis, o netgi su Vyčiu, su paminėta Lietuva… Gražus ir meniškas.

Semiuelio Hariso kapo lietuviškoji pusė

Semiuelio Hariso kapo lietuviškoji pusė

O kai lankėmės Kenebunke, Meine, sutiktas Amerikos lietuvis Tomas Dundzila atsiuntė ir informacijos apie dar daugiau Arlingtono kapinėse palaidotų lietuvių. Ir, aišku, tas sąrašas nebaigtinis… Kažkur reikėjo dėti brūkšnį, nes „Tikslas – Amerika“ negali sužymėti visų lietuvių kapų. Tad pasirinkome žymėti tuos kapus, kurie yra arba lietuviški ir įdomūs stiliumi (kaip Harris‘o), arba ten palaidoti žymūs lietuviai. Nesvarbu, ar žymūs labiau Lietuvoje (kaip Radauskas), ar labiau Amerikoje (kaip Sabalauski), bet tas žymumas turėtų būti pagrįstas platesniais paminėjimais knygose, gatvių ar organizacijų pavadinimuose jų garbei ir kitur.

Lietuvybės gabalėliai Vašingtono centre

Man seniai kirbėjo ir kitas klausimas – juk Vašingtone yra didžiausi JAV muziejai (Smithsonian), jų – tikra gausybė – negi nieko lietuviško nėra juose? Ilgainiui, ypač iš Tomo Dundzilos, apie lietuviškas vietas Vašingtono muziejuose ir kitur centre sužinojome tiek, kad ir aplankyti visoms nebuvo laiko – juk Vašingtone turėjome tik vieną dieną.

Žemėlapyje sužymėjome visas jas – kategorijoje „kontekstas“. Taip žymime nelietuviškas vietas (pavyzdžiui, bendro pobūdžio muziejus), kurias, vis dėl to, verta aplankyti, kad suprastum Lietuvos ir Amerikos lietuvių istoriją, o kai kuriose jų yra ir pavienių lietuviškų detalių. Tarp tokių – Oro ir kosmoso muziejus (šiaip ne taip ten aptikome Dariaus ir Girėno nuotrauką, bet gal svarbiau yra tai, kad ten supranti, kokia svarbi misija atrodė Atlanto perskridimas ir kiti ilgi skrydžiai XX a. pradžioje, kaip visi to siekė). Tarp tokių – Amerikos balsas, iš kur transliuotos ir laidos sovietų okupuotai Lietuvai. Tarp tokių – Holokausto muziejus, kur yra Eišiškių miestelio žydų nuotraukų.

Dariaus ir Girėno nuotrauka - šiame stende

Dariaus ir Girėno nuotrauka – šiame stende

Tarp tokių – ir memorialas 100 milijonų komunizmo aukų. Tarp to 100 milijonų, aišku, yra ir 500 tūkstančių, žuvusių Lietuvoje ir Mažojoje Lietuvoje. Bet, palyginus su tragedijų mastais, tas memorialas nedidelis, o ir tokį pastatyti užtruko daug metų – kai kurios pasaulio galybės labai norėtų tas istorijas pamiršti.

Lietuvos ateitį lemia ir sovietinio genocido atminimas

Lietuviai jokiais būdais negali jų pamiršti, turi jas kai tik įmanoma priminti ir visai Amerikai. Nes tai ne tik pagarba protėviams, bet nuo to gali priklausyti ir Lietuvos ateitis. Esu įsitikinęs, kad, tarkime, joks naujas žydų genocidas neįvyks: nes Amerika ir pasaulis, galybės holokausto atminimo objektų dėka, nuolat stebi bet kokias antisemitizmo keliamas grėsmes, suteikia joms atkirtį.

Tačiau, deja, to paties negaliu pasakyti apie Rusijos grėsmes Rytų ir Vidurio Europai, kaip ir apie kraštutinės kairės grėsmę, apie kraštutinio rusiško nacionalizmo grėsmę. Amerikiečiai dar mažai suvokia, kokie genocidai, didesni už holokaustą, buvo vykdomi pasaulyje Sovietų Sąjungos. Ir todėl ženklai, kad istorija čia gali kartotis, dažnam jų neatrodo šitokie pavojingi.
Be bendrojo paminklo visoms komunizmo aukoms Vašingtone, JAV matėme ir daugybę paminklų lietuviams, nužudytiems sovietų. Svarbu juos įprasminti, sutvarkyti, pasirūpinti, kad apie juos – ir tai, kodėl lietuviams dipukams atrodė šitaip svarbu juos statyti, kodėl dipukai apskritai atvyko į JAV – rašytų JAV spauda, kad juos lankytų lietuvių kilmės amerikiečiai ir kiti amerikiečiai, kad ten stabteltų mokyklinės ekskursijos (gal kartu pravažiuodamos ir Katynės, holodomoro memorialus, kurių JAV irgi yra).

Lietuvos partizanų rekonstruktoriai lankosi prie memorialo komunizmo aukoms (nuotrauka tik perfotografuota)

Lietuvos partizanų rekonstruktoriai iš Baltimorės lankosi prie memorialo komunizmo aukoms (nuotrauka tik perfotografuota)

Jei Lietuvai vėl kils pavojus iš Rytų, nemažai gali nulemti JAV valdžios pozicija. Bet tą valdžią juk renka eiliniai amerikiečiai, jiems ji yra atskaitinga ir jų tarpe turi likti populiari…

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Vašingtone:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vašingtone aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Vašingtone žemėlapis

 


Baltimorė

Baltimorėje lietuviškų vietų nėra daug – tačiau kiekviena jų labai įdomi ir svarbi. Ne vien Amerikos lietuviams, bet ir kitiems amerikiečiams. Čia nerasi nedidelių senų kapinaičių ar plynų pievučių, kuriose galėtum tik įsivaizduoti dar neseniai stovėjus Amerikos lietuvių bažnyčias ar klubus.

Baltimorės Lietuvių namai

Baltimorės Lietuvių namai

Užtat Baltimorėje yra veikiantis lietuvių muziejus – vienas geriausių JAV. Užtat yra lietuvių bažnyčia, net įtraukta į paveldo sąrašą. Taip pat gražūs ir skoningi lietuviški paminklai ir kita. Lankytinų vietų užtektų visai dienai!

Baltimorės lietuvių namų pagrindinė salė

Baltimorės lietuvių namų pagrindinė salė

Lietuvių muziejuje yra ką sužinoti ir lietuviams, ir amerikiečiams

Baltimorės lietuvių namuose kiekvienas aukštas – savaip įdomus ir įspūdingas. Bet įdomiausias – lietuvių muziejus trečiame aukšte. Vienas jo šeimininkų Henry Gaidis gali ilgai kalbėti apie kone kiekvieną eksponatą. Štai lietuviška trobelė, kurią jis nešiodavo į lauką, kad pristatyti amerikiečiams lietuvių kultūrą. Štai sodai ant eglutės – išlankstyti iš gėrimų šiaudelių, nes šiaudų JAV miestuose Amerikos lietuviai nerado. Štai Basanavičiaus akiniai, kuriuos jis paliko Baltimorėje rinkdamas Amerikos lietuvių aukas. Henry Gaidis juos ištraukė, gražiai padėjo ant lentynos – kad nuotrauka geriau pavyktų.

Iš geriamųjų šiaudelių Amerikos lietuvių išlankstyti liaudiški eglutės papuošimai / sodai Baltimorės lietuvių muziejuje

Iš geriamųjų šiaudelių Amerikos lietuvių išlankstyti liaudiški eglutės papuošimai / sodai Baltimorės lietuvių muziejuje

„Čikagoje lietuvių protestai už Lietuvos laisvę būdavo gausiausi“ – pasakojo – „bet juk visa JAV valdžia Vašingtone, o mes – istorinė lietuvių bendruomenė arčiausiai Vašingtono“. Ir todėl muziejuje – visa galybė daiktų, naudotų tuose protestuose. Rodė nuotraukas, kaip atrodė prie Kapitolijaus pastatyta Kauno laisvės statulos kopija (dabar ji – muziejuje, tik be postamento). O Aleksas Radžius demonstravo nuotraukas, kaip jis Amerikoje inscenizuoja Lietuvos partizanų kovas. Abudu pasakojo, kad į muziejų ateina ir JAV vaikų ekskursijos.

Į protestus Vašingtone nešti kryžiai, simbolizavę sausio 13 d. aukas, ir Laisvės statulos Kaune kopijos viršus

Į protestus Vašingtone nešti kryžiai, simbolizavę sausio 13 d. aukas, ir Laisvės statulos Kaune kopijos viršus

Antrajame Baltimorės lietuvių namų aukšte pribloškė didinga salė, pirmajame – ne mažiau tautiškai įrengtas baras, kuriame – ir lietuviški produktai.

Baltimorės lietuviai su Tikslas - Amerika komanda Baltimorės lietuvių namų rūsyje

Baltimorės lietuviai su Tikslas – Amerika komanda Baltimorės lietuvių namų rūsyje

Viena problema – darbo laikas. Baras veikia vieną dieną per savaitę, muziejus – pagal susitarimą. Norėtųsi, kad tokios puikios vietos, kaip Baltimorės lietuvių namai, būtų pasiekiami nuolat, kad sužinoti muziejaus istorijas nebūtų sudėtingiau, nei bet kurio modernaus Amerikos muziejus. Čia galbūt galėtų padėti savanoriai, „grantai“ iš Lietuvos ar JAV paveldo institucijų ir t.t. Kol kas džiugu, kad daug daro ir „trečiosios bangos“ lietuviai, tokie kaip Gintaras Bujanauskas.

Visų trijų imigracijos bangų atstovai kartu rūpinasi Baltimorės lietuvių namais. Iš kairės - H. Gaidis (angliakasių sūnus), A. Radžius (kaip vaikas atvežtas iš Lietuvos tėvams traukiantis nuo sovietų okupacijos) ir G. Bujanauskas (laimėjęs žaliąją kortą)

Visų trijų imigracijos bangų atstovai kartu rūpinasi Baltimorės lietuvių namais. Iš kairės – H. Gaidis (angliakasių sūnus), A. Radžius (kaip vaikas atvežtas iš Lietuvos tėvams traukiantis nuo sovietų okupacijos) ir G. Bujanauskas (laimėjęs žaliąją kortą)

Bet net jeigu ir nuvažiuotumėte prie Lietuvių namų kai jie nedirbs – galėsite pasidžiaugti gražia lietuviška skulptūrine kompozicija Mažosios Lietuvos aikštėje priešais pastatą, vienu gražiausių rytų JAV paminklų Lietuvai.

Lietuviška skulptūrinė kompozicija Baltimorės Mažosios Lietuvos parke

Lietuviška skulptūrinė kompozicija Baltimorės Mažosios Lietuvos parke

Baltimorėje – įspūdingiausia Amerikos lietuvių bažnyčia Rytų JAV

Įžengęs rytinėms mišioms į Šv. Alfonso šventovę pasijutau tarsi patekęs į kokią Europos Viduramžių katedrą. Neogotikinių architektūrinių detalių gausybė tiesiog pribloškia. Juk tai – ir aukščiausias, ir seniausias, ir vienas didžiausių, ir reikšmingiausias lietuvių bažnyčios pastatas rytų JAV (ne kiekvienoje bažnyčioje yra kunigavęs šventasis, kaip čia Dž. Noimanas)…

Lietuviškų detalių, tiesa, Šv. Alfonso šventovės viduje tikėjausi daugiau. Žinojau, kad bažnyčios nestatė lietuviai – bet ir tokiose dažnai per lietuvių valdymo dešimtmečius būna atsiradę lietuviškų altorių, skulptūrų, paveikslų, kryžių-saulių… Šv. Alfonso šventovė išliko vokiška – išskyrus kelias detales.

Šv. Alfonoso šventovės Baltimorėje vidus

Šv. Alfonoso šventovės Baltimorėje vidus

Lietuviškos mišios, kaip ir dažnoje Amerikos lietuvių bažnyčioje šiais laikais, ten vyko tik pusiau lietuviškai. Tai yra, kunigas nelietuvis ir jis kalbėjo angliškai. Baltimorės lietuvis Aleksas Radžius, tuo tarpu, rūpinosi, kad viskas, kam nebūtinos kunigo lūpos, būtų sakoma lietuviškai: atliepimai, skaitiniai ir… prašymai melstis už mūsų projektą.

Kiek domėjausi, lietuviškai kalbančių kunigų Amerikoje dar yra, ir tai keliolikai parapijų, kuriose dar vyksta tokios „pusiau lietuviškos“ mišios, tikrai užtektų, kad vyktų pilnai lietuviškos. Deja, daug jų kunigauja nelietuviškose bažnyčiose. Čia bažnyčios vyresnybės sprendimas, kad tautinės parapijos pamažu naikinamos, mišių „senųjų“ mažumų kalbomis nelieka. To, tikriausiai, niekaip nebepakeisime – šiaip ar taip, daugelis tikinčių Amerikos lietuvių dabar puikiai kalba ir angliškai, tad lietuviškos mišios – labiau simbolis, o ne būtinybė, kokia ji buvo prieš 50 ar 100 metų.

Šv. Alfonso šventovė Baltimorėje

Šv. Alfonso šventovė Baltimorėje

Ką, mano nuomone, dar galime ir turime padaryti – rūpintis, kad istoriškai lietuviškose bažnyčiose išliktų lietuviškos detalės. Tokios, kaip Sibiro rožinis iš duonos ir plaukų, kabantis Baltimorės Šv. Alfonso šventovėje. Kad jos visiems lankytojams pasakotų tų parapijų – taigi, ir lietuvių – istoriją. Kad nauji parapijų nariai – nebūtinai lietuviai – irgi suprastų tų detalių istorinę svarbą ir nesiektų jų panaikinti.

Sibiro rožinis Šv. Alfonso šventovėje

Sibiro rožinis Šv. Alfonso šventovėje

Prieš šimtmetį veikusi lietuvių bažnyčia ir Vilniaus dovanota skulptūra

Skaitydamas daugelio Amerikos lietuvių parapijų istorijas, atrandi tokį patį siužetą: lietuviai pradžioje meldėsi kartu su kitataučiais, tada pasistatė mažą bažnytėlę, tada, vis imigruojant naujiems lietuviams šioje neužtenkant vietos – didesnę, paskui kartais – dar didesnę. Pamatyti tų senųjų „laikinų“ bažnyčių šiandien beveik neįmanoma: jos arba sudegė (buvo medinės), arba nugriautos (dažnai pastatant jų vietoje tas naujas, didesnes, lietuvių bažnyčias).

Baltimorė – reta išimtis. Senosios „laikinosios“ lietuvių bažnyčios ne tik kad stovi – vienoje jų perskaitysi ir trumpą lietuvių parpijos istoriją, ir net pamatysi lietuvišką įrašą ant kolonos rūsyje. To visai nesitikėjome: juk ta bažnyčia lietuviška buvo trumpai, prieš tai ir po to ten veikė sinagoga, dabar – žydų muziejus. Bet tokių žmonių kaip Aleksas Radžius dėka šiame muziejuje prisimenamas ir lietuviškasis pastato periodas. A. Radžius net įgarsino lietuvių kunigą pristatomajame filmuke… Ir pasirūpino, kad „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje ši vieta būtų užfiksuota.

Loido gatvės sinagoga, buvusi lietuvių bažnyčia

Loido gatvės sinagoga, buvusi lietuvių bažnyčia

Paskutinis mūsų „taškas“ Baltimorėje buvo Franko Zapos statula. Tas muzikantas niekada net nesilankė Lietuvoje. Bet 1997 m. jam Vilniuje pastatytą paminklą žino kiekvienas vilnietis ir gidas, vedžiojantis užsieniečius po Vilnių. Ir lietuviai to biusto kopiją dovanojo muzikanto gimtinei – Baltimorei.

Ant paminklo perskaičiau aukotojų sąrašą – vyrauja Lietuvos lietuviai, Lietuvos įmonės. Naujas etapas Lietuvos ir JAV ryšių istorijoje: lietuviškas vietas Amerikoje kuria ne vien Amerikos lietuviai, o ir pati Lietuva. Aišku, tokių vietų mažoka. Bet gal ir gerai: daug svarbiau išsaugoti tai, kas jau sukurta. Laimė, Baltimorėje niekam, atrodo, sunykimas dar negresia, ir tikiu, kad po 5 metų bus galima išvysti tas pačias lietuviškas vietas.

Franko Zapos biustas Baltimorėje

Franko Zapos biustas Baltimorėje. Greta jo stovi Aleksas Radžius ir Tikslas – Amerika dalyvė Aistė Žemaitienė

Bijoti važiuoti į lietuviškas vietas nereikia

Apžiūrinėjant Franko Zapos statulą pasigirdo policijos sirenos. Mačiau, kaip vietinis vyras iškeikė pareigūnus. Naktį, nakvodami Baltimorės centre, irgi girdėjome daug lekiančių policijų ir greitųjų, berods, girdėjau ir pagalbos šauksmą. Baltimorė – nesaugus miestas, kurio daugybė rajonų – „getai“.

Deja, vykstant ~1960-1970 m. „rasių kraustymuisi“ lietuviai, kartu su daugeliu baltaodžių, paliko senuosius miestų rajonus, išsikėlė į priemiesčius. Tai pasmerkė daug lietuviškų vietų, o priemiesčiuose, išskyrus keletą miestų, analogiškos nebuvo sukurtos. Senieji miestų rajonai tapo nesaugiais ir iki šiol daugybė priemiesčių lietuvių į juos žiūri kreivai. Nebaltimoriškius girdėjau juokaujant, kad į Baltimorės lietuvių klubą reiktų eiti su ginkluota palyda.

Bandymas pažiūrėti, kiek dar išliko lietuviško vidaus Heiverhilio lietuvių bažnyčioje, nūnai patekusioje į 'getą' ir apleistoje

Bandymas pažiūrėti, kiek dar išliko lietuviško vidaus Heiverhilio lietuvių bažnyčioje, nūnai patekusioje į ‘getą’ ir apleistoje. Tai Masačusetsas: Baltimorėje lietuviškos vietos laikosi geriau

Visgi, laimė, „Tikslas – Amerika“ per 16 dienų nieko neatsitiko, nors aplinkybės vertė trauktis fotoaparatą ten, kur daugelis amerikiečių nerekomenduotų vaikščioti išvis.

Dar daugiau, kiek kalbėjau su vietos lietuviais, daugelis „getuose“ esančių lietuviškų įstaigų nėra nukentėję nuo nusikaltėlių arba nukentėję prieš daug metų. Todėl, manau, tikrai galite nebūgštaudami jas lankyti, ypač šviesiu paros metu.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Baltimorėje:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Baltimorėje aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Baltimorėje žemėlapis

 


Filadelfija

Filadelfija – Amerikos lietuvių „kolonija“, kaip kadaise! Čia tebeveikia visos trys lietuviškos bažnyčios, didinga lietuvių muzikos salė, senesnė už pačią Lietuvos Respubliką, o savaitgalinė lietuvių mokykla turi nuolatines patalpas, užuot jas iš kur nors nuomavusis (kaip, tarkime, Bostone).

Todėl buvo labai gera ir smagu aplankyti Filadelfijos lietuviškas vietas. Gyvas, kaip ir daugybę dešimtmečių.

Kanklės virš lietuvių muzikos salės įėjimo.

Lietuvių muzikos salė – senesnė už Lietuvos Respubliką

Dieną Filadelfijoje pradėjome nuo Lietuvių muzikos salės. Vien ta mintis, kad šis art nouveau stiliaus pastatas – 110 metų amžiaus – galėjo pasiųsti per nugarą lengvą šiurpuliuką. Štai Lietuvoje per tą laiką carą pakeitė vokiečių kaizeris, paskui – demokratija, tada Smetona, tada sovietai, tada naciai, tada vėl sovietai, paskui nepriklausomybė, Europos Sąjunga… Lietuvoje viskas nacionalizuota, uždaryta, griauta, vėl privatizuota… O Lietuvių muzikos salėje visą tą laiką nenutrūko lietuviška veikla, lietuviški koncertai. Ir šiandien ten groja lietuviai – jau iš nepriklausomos Lietuvos (mums lankantis kabėjo J. Šeduikytės turo reklamos).

Įdomu buvo pamatyti ne tik sukauptas lietuviškas vertybes ar įspūdingą fasadą (kankles virš įėjimo), bet ir autentiškas „proziškas“ detales (prieškarinius radiatorius), ir gaila girdėti, kad svarstoma apie šio pastato pardavimą.

Lietuvių muzikos salė Filadelfijoje.

Dažnoje senoje lietuvių organizacijoje, turinčioje kultūriškai vertingų pastatų, girdėjome tokią mintį: „Mažai narių, daug nekilnojamojo turto“. Jei žiūrėti į tuos objektus tik kaip į pastatus, būtų galima suprasti: mažesnis ar naujesnis pastatas – pigiau išlaikyti…

Tačiau aš žiūriu į juos kaip į paveldą, kuris svarbus ne tik konkrečios lietuvių organizacijos nariams, tačiau ir visiems lietuviams, Lietuvai, savaip – ir miestui, Amerikai. Todėl kelia baimę viskas, kas gali jį sunaikinti – o pastatą pardavus vertingos lietuviškos detalės beveik visuomet sunyksta, lieka nebent užrašas ant fasado.

Problema, aišku, ta, kad daugelis tų, kurie rūpintųsi tuo paveldu, apie jį nežino. Nežino, koks jis ypatingas ir kad jis atsidūręs pavojuje. Žino Amerikoje nebent pavienius garsesnius objektus, kurie nebūtinai patys reikšmingiausi. Net Lietuvos Kultūros ministerijos Lietuvai reikšmingų pastatų Amerikoje sąrašas visai neišsamus, su klaidomis, daug kas iš ten aprašytų vietų jau sunaikinta.

„Tikslas – Amerika“ mėgina tai keisti, skleisti žinią apie lietuvišką paveldą Amerikoje, tačiau žinia – tik startas. Reikia megzti ryšius, reikia populiarinti lietuviškų vietų JAV lankymą (tarp tų, kurie ten nesilanko), reikia kurti lietuviško paveldo apsaugos Amerikoje sistemą. Kaip tai padaryti pigiai ir efektyviai? Idėjų pateikiau pačiame pirmame straipsnyje, tad nesikartosiu. Tiesiog, daugelyje JAV miestų man iškildavo tos pačios mintys.

Tikslas - Amerika projekto vadovas Augustinas Žemaitis su Filadelfijos lietuvių muzikos salės atstovais

Tikslas – Amerika projekto vadovas Augustinas Žemaitis su Filadelfijos lietuvių muzikos salės atstovais Al Mikučiu ir Vytautu Karaliumi. Pastarasis pasakojo, kad jo žmona airė-vokietė ir mama pyko – kodėl nelietuvė. Buvo atitrūkęs 20 metų nuo Lietuvių muzikos salės, tačiau po tėvo mirties sugrįžo. Al Mikutis papasakojo apie jo vaikystės tautinius konfliktus: už tai, kad kalbėjo lietuviškai, tarptautinėje mokykloje buvo sumuštas ir nuo tada vengė kalbėti viešai gimtąja kalba; lietuviai tada mušdavosi su lenkais, bet susivienydavo prieš skaitlingesnius airius, kuriems esą pavydėjo, nes dėl gero anglų k. mokėjimo šie gaudavo geresnius darbus

Filadelfijos lietuvių bažnyčios – ir lietuvybės šventovės

Įspūdingiausia Filadelfijoje – lietuvių bažnyčios. Kunigas Petras Burkauskas, atsakingas už dvi iš jų, pasakojo, kiek daug lietuviškų detalių jis sukūrė kiekvienoje jų. Ir tikrai – visų net norėdamas neišvardinsi. Dalį jų pastebėsi iš karto: kaip tradicinį lietuvišką kryžių prie įėjimo ar trispalves. Kitai daliai reikėjo paaiškinimų: štai čia Mečislovas Reinys, štai čia lietuvių vienuolyną JAV įkūrusi Marija Kaupaitė, šitame paveiksle už altoriaus – Šv. Kazimiero kapo atidarymas Vilniaus katedroje…

Šv. Andrejaus lietuvių bažnyčia Filadelfijoje.

Filadelfijoje labiau nei kur kitur pajutau ir tai, kad Amerikos lietuvių bažnyčia statyta ne vien Dievui, tačiau ir savo tautai. Galybę tenykščių meno kūrinių net sunku pavadinti religiniais – jie labiau istoriniai. Štai nutapyti geležinkelio bėgiai, vedantys į kryžių (tremtis į Sibirą), štai kryžiaus forma išdėstyti visų sausio 13 d. žuvusiųjų veidai, štai Vilniaus TV bokštas (sausio įvykių „scena“).

Lietuviški objektai Šv. Andriejaus lietuivų bažnyčioje Filadelfijoje. Iš kairės į dešinę: JAV, Lietuvos ir Vatikano vėliavos; sovietinio genocido paveikslas; Marijos paveikslas liaudiškuose rėmeliuose; Vilniaus TV bokštas (sausio įvykių scena); kryžius su sausio 13 d. aukomis

Visame pasaulyje senosios bažnyčios itin gražiai dekoruotos Biblijos scenomis, kad žmonės galėtų jas išvydę geriau suprasti, įsiminti, įsivaizduoti. O pagrindinės Amerikos lietuvių bažnyčios lygiai taip kiekvienam papasakoja ir Lietuvos istoriją, didžiausius jos triumfus ir tragedijas. Ir Filadelfija – viena paskutinių vietų, kur tą gali akivaizdžiai pamatyti, nes kitur daug bažnyčių uždaryta, interjerai sunaikinti.

Šv. Kazimiero bažnyčią pažymėsiu kaip vieną svarbiausių rytų JAV lietuviškų vietų. Nes ji atvira kasdien (aplink mišias), nes ji statyta lietuvių ir labai lietuviška. Ji tokia, kokių labai daug prarasta, vienas paskutinių autentiškų paminklų tai religingų XX a. pradžios Amerikos lietuvių civilizacijai.

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios Filadelfijoje altorius. Šūkis virš jo skelbia: „Šv. Kazimieras. Nuostabus žemėje, dar nuostabesnis danguje.“

Tačiau Šv. Andriejaus bažnyčia – dar didingesnė ir įspūdingesnė už Šv. Kazimiero. Tik, kadangi ji statyta ne lietuvių (lietuvių tik nusipirkta), ne viskas ten lietuviška (nors ir labai daug kas).

Šv. Andriejaus lietuvių bažnyčios Filadelfijoje vidus.

O Šv. Jurgio bažnyčia kukliausia. Vietos lietuviai pasakojo, kad į „Jurgį“ eidavo pirmabangiai darbininkai, o į „Andriejų“ – labiau inteligentija. Nustebino, kad Šv. Jurgio bažnyčioje dar veikia parapijos mokykla. Pirmame bažnyčios aukšte, už Vyčiu puoštų durų. Daug JAV lietuvių bažnyčių taip suplanuotos: antras aukštas – religijai, pirmas – kitoms veikloms. Tai – grynai Amerikos tradicija, visoje Lietuvoje tokios bažnyčios nerastum. Lietuvoje bažnyčios skirtos tik religijai, o mokyklos, renginių salės – kitur. Tačiau Amerikoje, ypač XX a. pradžioje, bažnyčios, parapijos buvo visos lietuvių bendruomenės centras ir ten buvo visa jų veikla.

Daug dešimtmečių čia dirbęs Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios klebonas Anderlonis pasakoja bažnyčios istoriją. Dabar parapija oficialiai nebelietuviška, jis perkeltas į kitą - didesnę ir svarbesnę - parapija, tačiau širdis - vis tiek čia

Daug dešimtmečių čia dirbęs Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios klebonas Anderlonis pasakoja bažnyčios istoriją. Dabar parapija oficialiai nebelietuviška, jis perkeltas į kitą – didesnę ir svarbesnę – parapija, tačiau širdis – vis tiek čia ir jis čia grįžta. Jis puikiai moka lietuviškai, nors į JAV imigravo jo seneliai (senelis nenorėjo tarnauti caro kariuomenėje).

Vitražo Šv. Jurgio bažnyčioje apačia su aukotoju.

Tikslas - Amerika vadovas Augustinas Žemaitis su Filadelfijos lietuviais Šv. Andriejaus parapijos salėje

Tikslas – Amerika vadovas Augustinas Žemaitis su Filadelfijos lietuviais Šv. Andriejaus parapijos salėje

Kaip žydai „Vilniaus sinagogą“ išsaugojo

Be lietuvių iš Lietuvos į JAV emigravo ir daug vokiečių, lenkų, žydų. Iki Antrojo pasaulinio karo, šios trys tautybės kartu sudarė apie 20% Lietuvos žmonių (jei skaičiuoti su Vilniaus, Klaipėdos kraštais). Prieš pradėdami „Tikslas – Amerika“ sulaukėme klausimų, ar mūsų projektas apims ir tas mažumas. Taip, „Tikslas – Amerika“ apima visas vietas JAV, regimai susijusias su Lietuva – nesvarbu, kokios tautybės jų kūrėjai. Tačiau, deja, tų buvusių Lietuvos mažumų aidų JAV rasi labai mažai.

Taip yra todėl, kad daugelis buvusių Lietuvos vokiečių, lenkų ar žydų tiesiog tapo Amerikos vokiečiais, lenkais ar žydais. Priešingai lietuviams, jų pastatytuose pastatuose ir tų pastatų pavadinimuose paprastai nerasi nieko, susijusio su Lietuva. Iš tiesų, dažniausiai net negalima pasakyti, kad tam tikrą sinagogą, tarkime, pastatė būtent Lietuvos kilmės žydai – nes bendruomenę sudarydavo ir žydai iš Lenkijos, Baltarusijos bei kitur.

Vilniaus sinagogos Filadelfijoje išorė

Dėl tos priežasties Filadelfijos Vilniaus sinagoga (Vilna Congregation) – šitoks retas dalykas. Ją atradau „bandymų ir klaidų metodu“ darydamas interneto žemėlapiuose įvairių su Lietuva susijusių pavadinimų paiešką: „Lithua*“, „Viln*“, „Kaun*“ ir t.t. Bet kaip ten patekti? Vilniaus sinagoga jokiu būdu nėra lankytina vieta, juk ji perstatyta iš paprasto gyvenamojo namo. Iš Vilniaus imigravęs žydas taip įvykdė savo pažadą Dievui – jei seksis verslas, iš namų padarys šventovę.

Vilniaus sinagoga Filadelfijoje.

Šitą istoriją pačioje sinagogoje mums papasakojo rabinas. Per bendrus pažįstamus pavyko suorganizuoti, kad mus pasitiktų. To, ką išgirdome, nerasi parašyta niekur internete ar knygose. Nes ta Vilniaus sinagoga – tikrai ne tokia vieta, apie kurią kas rašytų traktatus. Todėl labai žavu, kad ji apskritai išliko: senųjų Lietuvos žydų, kaip pasakojo rabinas, ten dabar tikrai nerasi (išsikėlė iš rajono). Buvusią litvakišką sinagogą perėmė „Chabad Liubavič“ judėjimas – tačiau išliko jos pavadinimas, interjeras, išliko aukotojų sąrašai ir garbingoje vietoje tebekaba nuosavą namą padovanojusio žydo nuotraukos. „Žmonės aukojo, kūrė šią sinagogą, taigi turime išlaikyti“ – kalbėjo rabinas – „nors tai prilygsta stebuklui, juk čia eilinis gyvenamasis namas, todėl, priešingai nei sunkiai kitai paskirčiai pritaikomus bažnyčių pastatus, jį būtų lengva parduoti“.

Rabinas rodo Vilniaus sinagogos steigimo dokumentus

Rabinas rodo Vilniaus sinagogos steigimo dokumentus

Kaip norėtųsi tokio likimo ir Amerikos lietuvių vietoms – kad net ir kažkokiame rajone susilpnėjus bendruomenei, jos išliktų, per amžius ją primindamos!

Bensalemo kapinėse „Tikslas – Amerika“ panėšėjo į „Misija – Sibiras“

Vizitą Filadelfijoje baigėme liūdnesne gaida – Bensalemo lietuvių kapinėse. Tiksliau, miškelyje, kuriame šen bei ten dar pamatysi medžiais apaugusius apdaužytus ar išvartytus lietuvių antkapius. Kad išvysčiau didelį kryžių, apie kurį pasakojo vietos lietuviai, man teko braute brautis pro spygliuotus augalus. Skausminga ir tikrąja to žodžio prasme, tad ėjau ten vienas.

Lietuvių Romos katalikų kapinės JAV dažniausiai sutvarkytos. Tačiau su įvairiomis „nepriklausomomis“ kapinėmis būna bėdų: kai jas valdžiusi organizacija nunyksta, nebelieka kam jų prižiūrėti. Šitaip nunykus Lietuvių tautinių katalikų bažnyčios Filadelfijos parapijai niekam nebereikalingos tapo ir Bensalemo kapinės. Ir visgi stebint tuos pamirštus kapus galvoje kirbėjo klausimas – o kur tų žmonių artimieji?..

Bensalemo lietuvių kapinių įėjimas.

Kaip ten bebūtų, kapines atrado kitų tikėjimų lietuviai ir norėtų oficialiai perimti – tačiau čia, mums pasakojo, daug biurokratijos, reikia brangių teisinių veiksmų, todėl tenka apsiriboti smulkiais tvarkymais. Tačiau dabar kapinės bent jau plačiai žinomos. Ir žinia apie jas mane pasiekė dar gerokai iki „Tikslas – Amerika“. Kapines pirmieji „atradę“ vietos lietuviai kiek nustebo – kaip, iš kur? Tačiau internetas – pasaulinis. Ir kas parašoma Filadelfijoje, gali būti tą pačią akimirką perskaitoma Vilniuje, ir išverčiama, ir perrašoma, ir analizuojama… Kaip sumažėjo psichologinis atstumas tarp JAV ir Lietuvos per pastaruosius 20 metų!

Kapas giliau Bensalemo lietuvių kapinėse.

Ir vis dėlto. Kiek tokių medžiais užaugusių ir pamirštų lietuvių kapinių dar galėtų būti JAV „neatrastų“? Ir kiek kitų „pamirštų“ lietuviškų vietų? Net ir jos yra įdomios, ir jos pasakoja Amerikos lietuvių istorijos dalį. Juk yra žmonių, kuriuos apleistos vietos domina dar labiau už gerai išlikusias, ir tų, kurių pomėgis tokias vietas tvarkyti.

Todėl tas vietas prisiminti ir sužymėti svarbu mums visiems. Todėl kviečiu atsidaryti žemėlapį tikslasamerika.lt ir, jeigu žinote kokią nors lietuvišką vietą „Tikslas Amerika“ lankytuose miestuose, kuri ten nepažymėta – būtume labai dėkingi, jei atsiųstumėte jos koordinates el. paštu augustinas.zemaitis@gmail.com.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Filadelfijoje:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Filadelfijoje aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Filadelfijoje žemėlapis

 


Naujasis Džersis

Paskutinė „Tikslas – Amerika“ valstija Naujasis Džersis mus pasitiko spindinčiomis šviesomis. Atlantik Sitis. Ne, Naujojo Džersio kazino sostinėje nėra lietuviškų vietų – tiesiog, moteliai ten pigesni, todėl nakvojant viename jų paprasčiau tilpti į projekto biudžetą. Kitą dieną dar gerokai prieš aušrą pajudėjome į šiaurę, link Niujorko.

Nes Naujojo Džersio visos lietuviškos vietos – prie pat Niujorko miesto, iškart anapus Hadsono upės. Pradžioje net galvojau jas aprašyti Niujorko straipsnyje: bet supratau, kad jų tiesiog per daug, ir Naujasis Džersis vertas atskiro straipsnio.

Elizabetas – Naujojo Džersio lietuvių bendruomenės širdis

Žymiausia jų – Elizabetas. Kai svarsčiau, kuri iš senųjų Amerikos lietuvių bažnyčių rytų JAV man įdomiausia, viena iš kandidačių buvo Elizabeto bažnyčia – nes ji didelė ir gyva, lietuviška. Prie įėjimo pasitiko Laima Liutikienė – aktyvi lietuvių bendruomenės narė iš trečiosios bangos lietuvių. Visada smagu matyti, kad „trečiabangiai“ dalyvauja saugojime to, ką sukūrė ankstesnės lietuvių bangos. Pernelyg dažnai iš pirmabangių palikuonių ar antrabangių girdėjome istorijas, kad trečiabangiai mieliau renkasi rusų klubus, nei lietuvių…

Augustinas Žemaitis su Laima Liutikiene ir lietuve, kilusia iš gretimo Niuarko, prie Elizabeto bažnyčios

Augustinas Žemaitis su prieš 13 m. į JAV atvykusia Laima Liutikiene ir lietuve, kilusia iš gretimo Niuarko, prie Elizabeto bažnyčios

Laimai „Tikslas – Amerika“ projektas labai patiko, ji vylėsi, kad dabar, jau turėdama laiko ir pagrindą po kojomis Amerikoje, galės, „Tikslas – Amerika“ dėka, parodyti lietuviškas rytų JAV vietas savo vaikams.

Elizabeto lietuviškoji bažnyčia ir zakristija

Elizabeto lietuviškoji bažnyčia ir zakristija

Netgi Naujojo Džersio lietuviškas vietas ji ne visas žinojo – „Pirmą kartą išgirdau, kad ir Bajonėje yra lietuvių bažnyčia“… Ech, kiek kartų per „Tikslas – Amerika“ išgirdome padėkas už tai, kad papasakojome žmonėms apie jiems nežinomas lietuviškas vietas visai šalia jų gyvenamosios vietos! Ir toli gražu ne vien iš trečiabangių. Mane patį labiausiai nustebino, kad, tarkime, lietuvis kunigas galėjo būti niekad nė nematęs lietuvių bažnyčios už keliolikos kilometrų nuo tos, kurioje daug metų dirbo.

Elizabeto lietuvių bažnyčios vidus žvelgiant iš choro vietos

Elizabeto lietuvių bažnyčios vidus žvelgiant iš choro vietos

Tačiau, kaip aiškino dar „senieji“ Amerikos lietuviai iš Pensilvanijos Anglies regiono, lietuviškas gyvenimas seniau virdavo savame miestelyje, savame didmiesčio rajone, ir tik kelios lietuviškos organizacijos apėmė platesnius regionus.

Lietuviškos kryžiaus kelio stotys Elizabeto bažnyčioje

Lietuviškos kryžiaus kelio stotys Elizabeto bažnyčioje

Tačiau dabar – kiti laikai, dabar žmonės kasdien į darbą nuvažiuoja didesnius atstumus, nei kadaise eilinis amerikietis nukeliaudavo per mėnesį. Ką jau kalbėti apie keliones, komandiruotes. Ir Naujojo Džersio lietuviškos vietos gali sudominti nebe tik tų pačių miestų gyventojus, tačiau visus, kas atskrenda į Niujorką – juk tai taip šalia. Netgi jei kada tektų ilgą laiką laukti sekančio skrydžio Newark oro uoste (layover), kelias lietuviškas vietas aplankyti vos per porą valandų spėtumėte! Elizabeto bažnyčia, lietuviška kepykla, Kemėžio gatvė ir lietuviškas kryžius – vos 1 km nuo pakilimo tako galo ir apie 2 km nuo terminalo.

Tautinės išvaizdos Lietuviškoji kepykla

Tautinės išvaizdos lietuviškoji kepykla

Tačiau norint, kad lietuviškų vietų lietuviai iš kitur važiuotų žiūrėti specialiai, nepakanka paskelbti informaciją apie vieną objektą. Reikia pranešti apie visas lietuviškas vietas tame krašte: nes juk, išsiruošęs į kelionę, žmogus norės turiningai išnaudoti visą dieną. Nevažiuos į kitą miestą dėl vienos uždarytos lietuviškos bažnyčios – bet jei bus dar ir kapinės, ir paminklas lietuviams, ir lietuvių muziejus, ir kokia svarbi istorinė vieta kelių kilometrų spinduliu – jau verta dėmesio.

Kemėžio gatvės pavadinimas su klaida

Kemėžio gatvės pavadinimas su klaida

Suprasdami tai ir skatindami lankyti lietuviškas vietas JAV, „Tikslas – Amerika“ planuoja ne tik sužymėti lietuviškas vietas Amerikoje, tačiau ir parengti siūlomus kelionių po lietuviškas vietas JAV maršrutus.

'Tikslas - Amerika' nufotografuoja kiekvieną lietuviškos vietos fragmentą ir, kaip čia bažnyčioje Elizabete, kiekvieną vitražą, altoriaus detalę. Tikimės ne tam, kad išliktų bent nuotraukos, jei lietuviškos vietos sunyktų, o tam, kad būtų priemonės sudominti turistus ir kitus žmones lietuviškomis vietomis JAV

‘Tikslas – Amerika’ nufotografuoja kiekvieną lietuviškos vietos fragmentą ir, kaip čia bažnyčioje Elizabete, kiekvieną vitražą, altoriaus detalę. Tikimės ne tam, kad išliktų bent nuotraukos, jei lietuviškos vietos sunyktų, o tam, kad būtų priemonės sudominti turistus ir kitus žmones lietuviškomis vietomis JAV

Naujojo Džersio bažnyčios – labai lietuviškos

Per „Tikslas – Amerika“ vieni smagiausių momentų būdavo, kai kažką lietuviško atrasdavau ten, kur nebesitikėdavau. Viena tokių vietų buvo Šv. Mykolo bažnyčia Bajonėje. Mačiau informaciją, kad ji virto asirų katalikų katedra. Dažniausiai į tas bažnyčias, kurios nebėra katalikų, man patekti nepavykdavo, tad duris pastūmiau pernelyg daug nesitikėdamas. Tačiau jos buvo atrakintos! O viduje – išlikusios visos lietuviškos detalės, net trispalvė prie altoriaus. Žmonių nebuvo, o vėliau atėjusios moterys sakė ten besilankančios pirmą kartą. Tačiau, kaip atradau, bažnyčia atrakinta nuolat ir, nepaisant tapimo asirų katedra, didžiąją dalį laiko ja naudojasi Romos katalikai.

Įėjimas į Bajonės lietuvišką bažnyčią, pasitinkantis lietuvišku užrašu

Iėjimas į Bajonės lietuvių bažnyčią, pasitinkantis užrašu, kad tai – lietuvių bažnyčia

Sena lietuviška kryžiaus stotis lietuviškoje Bajonės bažnyčioje

Sena lietuviška kryžiaus stotis lietuviškoje Bajonės bažnyčioje

Maloniai nustebino ir kad Kernio (Kearny) bažnyčia tebėra oficialiai lietuviška. O taip pat, kad net Niuarko Švč. Trejybės bažnyčios, kur mišios – tik portugališkos – duris puošia Vytis, šalimais stovi gražus tautinis kryžius-saulė. Tokie įspūdingi aukšti kryžiai stovi prie daugelio esamų ar buvusių Naujojo Džersio lietuvių bažnyčių, o ir kitur Amerikoje. Juos žymėsiu kaip lietuviškus paminklus, nes į jų drožinėjimą įdėta ne ką mažiau meilės ir kūrybinės energijos, nei statant skulptūras. Be to, ant kai kurių tokių kryžių būna net amerikiečių žiniai parašyta Lietuvos, o ypač Lietuvos okupacijos, istorija.

Kernio lietuviškoji bažnyčia

Kernio lietuviškoji bažnyčia

Tačiau apskritai Niuarko bažnyčia – vienas didžiausių praradimų. Jau seniai kirbėjo klausimas, kodėl gi dabartinė Niuarko lietuvių bažnyčia šitokia paprasta – kaip eilinis dviaukštis namas. Juk ne tokias Amerikos lietuviai sau statydavo… Tačiau visame internete informacijos apie tai neradau. Internete dar gali rasti informaciją apie dabartinius įvykius, parapijų uždarymus, bet ne apie tai, kas vyko prieš 30 ar 40 metų…

Niuarko Šv. Trejybės lietuvių bažnyčios įėjimas ir tradicinis kryžius

Niuarko Šv. Trejybės lietuvių bažnyčios įėjimas ir tradicinis kryžius

Ruošiantis „Tikslas – Amerika“, atsivertus knygas apie JAV paveldą, o vėliau Elizabete pakalbėjus su buvusia parapijiete, peržiūrėjus jos atsineštą parapijos istoriją viską supratau. Kaip matyti iš senų nuotraukų Niuarko bažnyčios būta netgi didingesnės, nei Elizabeto, apskritai turinčios mažai lygių Rytų JAV! Deja, 1981 m. kilo gaisras, vyskupija neleido bažnyčios remontuoti, parapija buvo priversta persikelti į parapijos salę…

„Tikslas – Amerika 2017“ ekspedicija – tik pradžia

Naujajame Džersyje prie savo finišo priartėjo geriausiai matoma „Tikslas – Amerika 2017“ dalis: ekspedicija. Nuvažiavę per 4500 km, padarę per 8000 nuotraukų, grąžinome nuomotą automobilį ir persėdome į Niujorko metro. Kitą dieną – skrydis atgal į Lietuvą.

Po itin intensyvių dienų kiekviena poilsio minutė - saldi

Po itin intensyvių dienų kiekviena poilsio minutė – saldi

Tačiau projektas toli gražu nesibaigė, jis tęsiasi iki šiol. Koks 90%-95% jo savanoriško darbo – Lietuvoje. Susisteminti surinktą informaciją, parengti interaktyvų žemėlapį, papildyti „Gabalėliai Lietuvos“ svetainę nauja informacija… Užima gerokai daugiau laiko, nei tikėjausi, daug ištisų parų.

O dar gal net ilgiau užtrunka projekto viešinimas: bendravimas su žiniasklaida (kalbėjau per Lietuvos radiją, televiziją, kalbėjau su daugybe laikraščių, žurnalų, interneto portalų), pranešimų spaudai rašymas, ieškojimas galimybių duoti interviu ar papasakoti apie Amerikos lietuvių paveldą. Tačiau tai – būtinas dalykas. Toks projektas, kaip „Tikslas – Amerika“, vertingas tiek, kiek apie jį žino žmonės, kiek juo naudojasi, skaito. Jeigu būtų nenaudojamas žemėlapis – iš jo būtų mažai naudos…

Priešpaskutinę ekspedicijos dieną - susitikimas su Lietuvos konsulu Niujorke J. Pranevičiumi. Diplomatinės ir konsulinės įstaigos itin vertina 'Tikslas - Amerika' ir todėl, kad jis naudingas joms pačioms: juk diplomatai ir konsulai nuolat perkeliami iš vietos į vietą ir naujai paskirtajam nėra lengva susivokti, kokie lietuviški objektai, kokios bendruomenės jo zonoje yra. Tam labai padeda koncentruota ir aiški informacija, kurią renkame

Priešpaskutinę ekspedicijos dieną – susitikimas su Lietuvos konsulu Niujorke J. Pranevičiumi. Diplomatinės ir konsulinės įstaigos itin vertina ‘Tikslas – Amerika’ ir todėl, kad jis naudingas joms pačioms: juk diplomatai ir konsulai nuolat perkeliami iš vietos į vietą ir naujai paskirtajam nėra lengva susivokti, kokie lietuviški objektai, kokios bendruomenės jo zonoje yra. Tam labai padeda koncentruota ir aiški informacija, kurią renkame

Čia – irgi dar viena lietuviško paveldo bėda. Matydamas tas lietuviškas vietas Amerikoje, kalbėdamas apie tai, kas ten vyko ar vyksta, neretai galvodavau „jei visi žinotų, kiek daug dėmesio tai sulauktų!“. Bet daug kur viską žino tik nedidelis ratas žmonių. O viešojoje erdvėje, tuo tarpu, sukasi visokios žinios apie žvaigždes (celebrities)… Nes tos žvaigždės skiria dėmesio informacijos apie save viešinimui…

'Tikslas - Amerika' projekto pristatymas Rokiškyje

‘Tikslas – Amerika’ projekto pristatymas Rokiškyje

Viena abejonių „Tikslas – Amerika“ projektu, kurios kartais Amerikoje sulaukdavau iš vietos lietuvių, skambėdavo maždaug taip: „Juk jau yra knygos apie lietuvišką paveldą, vien kunigas Valkavičius tris tomus parašė“. Esu labai dėkingas šviesaus atminimo kunigui Valkavičiui, kad parašė, nes iš tų knygų ruošdamiesi „Tikslas – Amerika“ sužinojome apie lietuviškų parapijų istoriją to, kas kitaip, tikriausiai, būtų neišlikę. Tačiau, deja, knygų bibliotekose ieško tik „ištikimiausi“ lietuvybės puoselėtojai, dažniausiai – vyresnio amžiaus.

Diskusija apie Amerikos lietuvių paveldo ateitį Nacionalinėje Martyon Mažvydo bibliotekoje, kur pristatyti ir 'Tikslas - Amerika' projekto rezultatai

Diskusija apie Amerikos lietuvių paveldo ateitį Nacionalinėje Martyon Mažvydo bibliotekoje, kur pristatyti ir ‘Tikslas – Amerika’ projekto rezultatai

Tuo tarpu lietuviškas paveldas nusipelno to, kad juo susidomėtų ir masės: eiliniai turistai iš Lietuvos ar Amerikos lietuvių palikuonys, savaitgaliui atvykstantys į Bostoną, Niujorką ar Filadelfiją. Dabar tokios informacijos žmonės ieško beveik vien internete: patogiausia ir greičiausia. Ir tik internete galima aiškiai nurodyti tikslias lietuviško paveldo vietas aplankymui. Ir tik internete informaciją paprasta greitai atnaujinti (knygose ji būna parašyta tokia, kokia buvo prieš 15 ar 30 metų, o juk daug kas keitėsi). Ir tik internetas pasiekiamas iš viso pasaulio vienodai – vos vieno mygtuko paspaudimu. Ir tik internete gali paprastai pateikti tūkstančius spalvotų nuotraukų (analogiškas albumas būtų labai brangus ir sunkus).

Interaktyvus Tikslas - Amerika žemėlapis

Interaktyvus Tikslas – Amerika žemėlapis

Todėl „Tikslas – Amerika“ internetinis projektas. Viliuosi, kad per „Tikslas – Amerika“ apie daugelį vietų lietuviai – ir Amerikos, ir Lietuvos – sužinos. Kad jomis labiau susidomės ir amerikiečiai, Amerikos lietuvių palikuonys, kol kas kiek primiršę savo kilmę, vadinamosios Y ir Z kartos. Kad Lietuva ir jos atstovai geriau galės prisidėti prie viso to išsaugojimo. Ir kad bent dalis tų vietų, kurios atrodė pasmerktos, bus išgelbėtos.

Klausytojas užduoda klausimą Augustinui Žemaičiui po 'Tikslas - Amerika' pristatymo VU Žygeivių klube

Klausytojas užduoda klausimą Augustinui Žemaičiui po ‘Tikslas – Amerika’ pristatymo VU Žygeivių klube

„Tikslas – Amerika 2017“ – ne pabaiga. Sulaukę daug gražaus dėmesio ir klausimų apie projekto ateitį, parengėme du naujus maršrutus galimiems ateities projektams: „Tikslas – Amerika 2018“ (Ilinojus, Indiana, Mičiganas, Viskonsinas, Ohajas, Misūris) ir „Tikslas – Amerika 2019“ (vakarinis Niujorkas, Ontarijas, Kvebekas). Ar jie įvyks? Tai jau priklauso nebe vien nuo mūsų. Jeigu įvyks, „Tikslas – Amerika“ žemėlapis padengs apie 90% Šiaurės Amerikos lietuviškų vietų.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Naujajame Džersyje:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Naujajame Džersyje aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Naujajame Džersyje žemėlapis

Straipsnio temos: , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *