Lietuivų paveldas JAV

Šie “Tikslas – Amerika 2022” ekspedicijos po lietuviškąją Ameriką dienoraščiai spausdinti seniausiame JAV lietuvių laikraštyje “Draugas”.

2022 m. vasarą vėl leidomės į kelią – kad įtrauktume į “Tikslas – Amerika” lietuviško paveldo žemėlapį ir enciklopediją atokiausias lietuviško paveldo vietas bei susitiktume su Amerikos lietuviais didžiausiose jų šventėse. Nuo Šiaurės Karolinos krupniko varyklos iki lietuvių muziejaus Aliaskoje, nuo Šokių šventės Filadelfijoje iki Pensilvanijos lietuvių dienų, nuo Edmontono iki atokiojo Osceola Milso…

Pradedame nuo Filadelfijos, kur vyko Šokių šventė.

 

Filadelfija

---

Kai pernai paskelbiau apie „Tikslas – Amerika“ ekspedicijų pabaigą, sulaukiau klausimo „Negi toks projektas gali baigtis?“.

Tikslinės ekspedicijos iš tiesų baigėsi. Po to, kai nuvažiavome virš 30000 km, į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį įtraukėme per 750 lietuviškų JAV bažnyčių, kapinių, paminklų ir kito, tiesiog nebeliko tokio JAV ar Kanados regiono, kur galėtume dar važiuoti kasdien aplankydami bent po kelias naujas lietuviško paveldo vietas.

Tačiau pavienių vietų, neįtrauktų į žemėlapį, dar yra. Apie kai kurias jų sužinojau iš skaitytojų jau po to, kai su ekspedicijomis buvome aplankę tuos regionus (ypač daug tokių rytų JAV, kur tyrinėjome dar 2017 m.). Kitos buvo pernelyg toli nuo visko, kad nuvažiuotume automobiliu (pvz. Edmontono lietuvių namai Kanados vakaruose).

Šią vasarą nutarėme „užkamšyti spragas“. Tai jau nebe oficiali ekspedicija, oficialaus finansavimo irgi neturėjome ir didžiąją dalį išlaidų dengėme patys. „Tikslas – Amerika“ žemėlapio pildymą šį kartą derinome su keliavimu, darbu per atstumą. O taip pat dviem įspūdingom Amerikos lietuvių šventėmis, kurias norėjau aplankyti nuo seno: Šokių šventė Filadelfijoje (liepos pradžioje) ir Pensilvanijos „pirmabangių“ Lietuvių dienomis „Anglies regione“ (rugpjūčio viduryje), kurios ir „įrėmino“ kelionės pradžią ir pabaigą.

Filadelfija, Šiaurės Amerikos lietuvių šokių šventė

Pirmoji stotelė – Filadelfija. Lietuvių tautinių šokių šventė. Kaip sakė organizatoriai, šiemet ji pirmąsyk išaugo plačiau šokių: dvi dienas prieš tai be mugės vyko ir „Karalių kaimas“, pasakojimų – paskaitų serija apie viską nuo lobizmo Lietuvos labui JAV kongrese iki Ateitininkų organizacijos, nuo lietuviško miuziklo Čikagoje kūrimo iki „Lithuanian Heritage Project“, kurio savanoriai skaitmenizuoja JAV lietuvių duomenis iš senųjų JAV surašymų.

Vieną paskaitų skaičiau ir aš, apie „Tikslas – Amerika“ žemėlapio kūrimą bei nuostabiausias JAV lietuvių paveldo vietas, o taip pat įdomiausias lietuviškas Filadelfijos vietas, kurias siūliau aplankyti tą savaitgalį. Malonu, kad ši paskaita buvo viena lankomiausių. Bet dar labiau pribloškė kiekiai žmonių, kurie kalbino ne paskaitos metu ar po jos: jų nė nebesuskaičiuočiau.

Toks tikrai siurrealistinis jausmas. Eilės žmonių, kuriuos anksčiau susitikau skirtingose Šiaurės Amerikos pusėse, skirtingomis aplinkybėmis, per skirtingus „Tikslas – Amerika“ ekspedicijų metus – visi čia, Filadelfijoje, viename pastate. Šokių šventė stebuklingai suvienija visus aktyviausius JAV lietuvius. Kaip ir „Tikslas – Amerika“, nes labiausiai mums padėti norėdavo, daugiausiai ką apie lietuvišką paveldą papasakoti turėjo irgi tie patys – aktyviausi.

Elaine Luschas, XIX a. imigrantų iš Lietuvos palikuonė, 2017 m. pavežiojusi po Pensilvanijos anglies regiono bažnyčias Šokių šventės mugėje su dukterimis pardavinėjo margučius. Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkas Kazimieras Deksnys, pas kurį 2019 m. nakvojome Hamiltone ir kuris lydėjo į Giedraičio lietuvių medžiotojų klubą Šokių šventėje pasakė įžanginę kalbą – kartu su JAV lietuvių bendruomenės pirmininku Arvydu Urbonavičiumi, kuris 2021 m. mus sutiko Omahoje. Sally Zemaitis (2021m. Kanzasas), Danius Glinskis (2017 ir 2021 m. Niujorkas), Laima Liutikienė (2017 m. Naujasis Džersis), Juras Palukaitis (2021 m. Atlanta), prelatas Edis Putrimas (2019 m., Torontas) ir dešimtys kitų (čikagiečių nė nemėginsiu vardinti) – atrodo visa Amerikos Lietuva suvažiavo į vieną vietą, daugelis jų išbėgo į tą Liancouras areną ir sukūrė nusotabų reginį – lietuvišką pasaką.

O kur dar nauji netikėti susitikimai. Marius ir Dalia Naris pasikvietę aptarti Šetlervilio lietuviško kryžiaus Ilinojuje klausimus, kurį, nugriautą 2021 m., pasirodo, jie irgi bandė gelbėti. Kalbino žmonės, keliavę pagal mūsų žemėlapį. Staiga pasivijo trys moterys, mūsų klientės, kurioms padedame atkurti Lietuvos pilietybę.

Deja, kai kurie Lietuvos pilietybės senųjų Amerikos lietuvių ar litvakų palikuonys siekia labiausiai pragmatiškais sumetimais, pvz. dėl pigesnių studijų, ir mažai tepuoselėja lietuvių kultūrą – tad visada malonu matyti tuos, kurie iš tikrųjų domisi lietuvių tradicijomis, šokiais ir t.t.

Visa daugybė tiesiog gatvėje užkalbinusių žmonių, žinančių „Tikslas – Amerika“ net nebūtinai dėl žemėlapio ar enciklopedijos, bet ir dėl straipsnių „Drauge“ ar videoįrašų „Youtube“ kanale „Gabalėliai Lietuvos“. Turbūt niekada gyvenime tiek dėmesio nesame gavę!

Tikrai gražus „Tikslas – Amerika“ finišas.

Naujos žinios apie JAV lietuvybę Filadelfijoje

Kaip visuomet per „pavykusius“ susitikimus-paskaitas, keli susidomėję žmonės pranešė apie papildomas lietuviškas vietas. Dale Kachelries, vėliau į mišias atsivedęs ir daugiau prisimenančią savo mamą, nurodė lietuvių bažnyčios vietą Filadelfijos priemiestyje Česteryje (deja, ji nugriauta), pasiūlė su kuo pakalbėti apie nugriautą lietuvių bažnyčią kitame priemiestyje Kamdene. Tai – dvi iš vos kelių buvusių lietuvių bažnyčių, kurių tikslių vietų iki šiol niekaip dar nebuvo pavykę rasti (tik apytiksles, pvz. prie kokių gatvių stovėjo – bet, kad pažymėtume žemėlapyje koordinates, mums reikia žinoti ne tik prie kurių gatvių sankryžos bažnyčia stovėjo, bet ir kuriame tos sankryžos kampe…).

Emilija Sadonis pasisiūlė įvesti į Naujojo Džersio lietuvių bažnyčių, kurias 2017 m. fotografavome tik iš išorės, vidų ir papasakoti apie jas. Kaip tik planavome tai daryti!
Filadelfijos lietuvių jau mes klausinėjome, kas naujo nuo tada, kai 2017 m. čia lankėmės su pirma „Tikslas – Amerika“ ekspedicija. Laimė, lietuvių bažnyčios tebeveikia visos trys, dvejos iš jų oficialiai lietuviškos: Šv. Kazimiero ir Šv. Andriejaus, kuri per Šokių šventės Mišias po ilgos pertraukos buvo pilna, nes mišiose dalyvavo ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Andriejaus parapijos laukia šimtmetis, žada didelę šventę.

Deja, ilgametis klebonas Petras Burkauskas, Šv. Kazimiero bažnyčią išdabinęs lietuviška simbolika, susirgo ir neaišku, ar galės grįžti į parapiją, tad Filadelfijos lietuvius aptarnauja kunigai Volertas ir Staniškis, kuriems reikia važiuoti iš kitų valstijų. Kunigas Anderlonis, šitiek daug papasakojęs mums apie Filadelfijos lietuvių bažnyčias ir klubus 2017 m. ir buvęs retu pirmabangių palikuoniu, puikiai kalbančiu lietuviškai, jau seniai miręs…

Filadelfijos lietuvių namai atgimė!

Labiausiai nudžiugino Filadelfijos lietuvių namų situacija (Lithuanian Music Hall, istoriniuose dokumentuose – Lietuvių muzikališkoji svetainė). 2017 m. šie namai, pastatyti 1908 m. (visu dešimtmečiu senesni už Lietuvos Respubliką) „kybojo ant plauko“. Susitikimo su Filadelfijos lietuviais metu tada girdėjome pokalbius apie planuojamą jų pardavimą. Daug senųjų Filadelfijos lietuvių tada nebematė vilties juos išsaugoti. Pasakojo, kad trečiabangiai mieliau renkasi rusų klubus, nei Lietuvių namus, šie merdi.

Grįžęs iš ekspedicijos karts nuo karto „Google“ vis paieškodavau „Lithuanian Music Hall“, baimindamasis, kad jau pamatysiu informaciją, kad šis vienas seniausių lietuvių pastatų Amerikoje uždarytas, parduotas, o gal net ir bus griaunamas.

Tokių žinių nesulaukiau.

Ir kaip nustebau, kai Filadelfijos Lietuvių namuose susitikau su dabartiniu jų pirmininku Virgiu Anušausku. Jis – trečiabangis! Interviu, kurį įrašėme savo „Youtube“ kanalui, papasakojo, kad dabar daugelis besirūpinančių Lietuvių namais – trečiabangiai. Pats Virgis Anušauskas – NT vystytojas. Kaip pasakojo, suskambus pavojaus varpams virš „Lithuanian Music Hall“, pasinaudojo savo patirtimi versle, kad pastatą išsaugotų lietuviškai veiklai. Aplinkui Lietuvių namus susidarė darnus trečiabangių kolektyvas, savo rankomis daug ką suremontavo ir dabar, kaip sakė, yra tikroje euforijoje, džiaugiasi tais namais, kokių daugelis kitų tautų Filadelfijoje neturi. Sutvarkytas ir lietuvių muziejėlis rūsyje. Įprasta naujųjų Lietuvių namų sergėtojų gyvenimo istorija tokia – atvyko į JAV prieš ~20-25 metus, kiek reikia užsidirbo, o dabar gali skirti dėmesį ir savanoriškai veiklai, tarsi persisėmę ta tradicija iš dipukų. Tiesa, visgi, aktyvių lietuvių Filadelfijoje mažai, kad užtektų pajamų namams išlaikyti, tad namuose renginius daryti laukiami ir ukrainiečiai, prieš Lukašenkos režimą nusiteikę baltarusiai, kuriems imponuoja ten kabantys Vyčiai (tai juk – ir baltarusių opozicijos herbas).

Filadelfijos lietuvių namų istorija labai primena Susivienijimo lietuvių Amerikoje pastato istoriją Niujorke, kuriuo rūpinasi architektas Danius Glinskis ir kiti – ten irgi vienu metu galėjo atrodyti, kad viskas bus prarasta. Tikėkimės, tokių istorijų bus ir daugiau.

Kodėl trūksta ryšių su anglakalbiais lietuvių palikuonimis?

Tiesa, tam, kad lietuvių pastatai taptų „amžini“, reikia įtraukti dar vieną grupę: Amerikos lietuvių palikuonis, kalbančius angliškai. Nes trečiabangių nėra daug, o ir tie daugiausiai atvykę prieš 20 ar 30 metų: naujos imigracijos į JAV labai mažai. Tuo tarpu lietuvių palikuonių – milijonai. Ir, kaip sakė trečiabangis bendruomenės pirmininkas Arvydas Urbonavičius, kai su juo bendravome pernai Omahoje – „Pirmabangių proanūkiai ar dipukų anūkai – tai ir mūsų anūkų ir proanūkių ateitis“, todėl išmokti su jais išlaikyti ryšį net ir tada, jei jie nebekalba lietuviškai, labai svarbu.

Šokiai, šokių šventės – viena puikių tokio ryšio formų, nes kalbos mokėjimo šokiams nereikia, o įspūdingas reginys tiesiog blokšte pribloškia lietuviška didybe. Tarp Šokių šventėje sutiktųjų pažįstamų buvo ir XIX-XX a. sandūros Pensilvanijos angliakasių palikuonis Erik Adomaitis, dabar šokantis Mineapolio „Pūgoje“, kurioje kiti šokėjai – „naujieji“ imigrantai iš Lietuvos. „Šokių terminus lietuviškai jau pramokau“ – sakė jis.

Deja, tokių pavyzdžių mažai. Pavyzdžiui, vieni pažįstami sakė „Mes pažiūrėti Šokių šventės nevažiavome, nes ten viskas lietuviškai, o mes lietuviškai nemokame“ (nors iš tikro buvo subtitruota anglų k.). O kitą dieną po šokių šventės Filadelfijos liepos 4 d. parade angliškai mane užkalbino pora (pamačiusi mano marškinėlius su lietuviškais ženklais) – „Mes irgi lietuviai. Gal žinote, kodėl čia tiek daug lietuvių?“. Papasakojau apie mieste vykusią Šokių šventę – nuliūdo, kad nieko apie tai nežinojo…

Mes su tais anglakalbiais lietuvių palikuonimis susiduriame labai daug – nes padedame jiems atsikurti Lietuvos pilietybę, atrasti archyvuose informaciją apie protėvius, susiorganizuoti keliones į Lietuvą, į protėvių gyventas vietas. Matome, kiek šimtų tūkstančių yra tokių žmonių, kaip jie domisi Lietuva – ypač kai tas domėjimasis paskatinamas patraukliai pateikta informacija ir galimybėmis.

Deja, ryšio tarp tų žmonių ir Lietuvos valdžios institucijų bei lietuvių bendruomenių kol kas trūksta. Ir nėra lengva jį sukurti – nes juk daugelis jų neskaito Lietuvos ar JAV lietuvių informacijos ir nors yra kažkiek „naujų“ angliškų kanalų (pvz. „Draugas News“), kol kas ir juos skaito tik maža dalis anglakalbių lietuvių. Bet tą ryšį sukurti labai svarbu – tiek lietuvių paveldo Amerikoje išlikimui, tiek pačiai Lietuvai, nes per tą ryšį ateina turizmas, investicijos, palaikymas kritiniais valstybei momentais.

Paskutinės stotelės Filadelfijoje. Prie svarbiausių Filadelfios lietuviškų vietų pakėlėme droną, kad užfiksuotume vaizdus iš viršaus „Youtube“ kanalams. Lithuanian National Hall miesto centre (jau seniai butai) padarėme nuotraukas dieną (turėjome tik naktį darytas nuotraukas, nes 2017 m. ekspedicijoje taip trūko laiko, juk per 16 d. turėjome į žemėlapį įtraukti per 300 objektų…).

Ir Lietuvių Respublikonų klubas, kurį šiemet netikėtai radome pažymėtą Filadelfijos žemėlapiuose. Pasiklausinėję apie jį išgirdome visko: vieni sakė, kad „Jis seniai nebeveikia“, kiti „Ten veikia kaip baras, gali užeiti visi norintys, nueikite pažiūrėti“. Tiesa pasirodė kažkur per vidurį: nuėję radome iškabintą trumpinį LRBC (Lithuanian Republican Beneficial Club), buvo užrakinta, bet paskambinus į duris atidarė žmogus, paaiškinęs, kad čia – baras, bet įleidžiami tik klubo nariai, klubui virš 100 metų, bet dabar tik vienas narys lietuvis iš ~60-70.

Nerami liepos 4 d. naktis. Laukėme fejerverkų prie Meno muziejaus, bet prieš pat jų pradžią visa supanikavusi minia puolė bėgti. Po pirminio šoko žmonių reakcijos išsiskyrė: vieni bėgo toliau, skambino artimiesiems, kiti (tarp jų mes), nematydami akivaizdaus pavojaus, mėgino stoti, stebėti fejerverkus. Bet netrukus miestą užplūdo sirenos, sustojusius toliau vijo policijos pareigūnai: „Yra šaulys, traukitės“. Galiausiai jau iš žinių laidos paaiškėjo, kaip ir įtariau nuo pat pradžių, panika buvo be reikalo: kažkas tiesiog švęsdamas šovė į orą, ir kulkos krisdamos kliudė policininkus. Bet visi buvo įsibaiminę (tam tarpe pareigūnai), nes anksčiau prie Čikagos buvo šaudymas per paradą. Na, JAV per gyvenimą jau praleidau virš 200 dienų, tad nieko keisto, kad, anksčiau ar vėliau, susidūriau ir su šaudymais ar bent jų baime.

Kitą dieną išjudėjome link Baltimorės ir Vašingtono.

O šiaip, atmetus prastą situaciją su nusikaltėliais, Filadelfija nuostabi – vienas gražiausių JAV miestų ir buvo gera ten praleisti penkias dienas. Nepriklausomybės salė, kur paskelbta JAV nepriklausomybė (jos muziejuje – ir lietuvių ten pasirašyta 1918 m. Vidurio Europos tautų bendrųjų siekių deklaracija). Laisvės varpas. Rotušė su aukštu aukštu aukštu bokštu: kai 2017 m. išvydau ją bulvaro pabaigoje pravažiuodamas automobiliu supratau, kad į Filadelfiją reikėtų grįžti ilgesniam laikui. Masonų šventykla su vienais gražiausių interjerų, kuriuos kada gyvenime regėjau (dabar įleidžiami visi norintys). Įspūdingi seni dangoraižiai miesto centre. Raudonų plytų XVIII a. namų senamiestis (tokių senų namų – statytų dar valdant Britanijai – mažai kur JAV rasi). Kai kurie tie namai perdaryti į viešbučius: tikra atgaiva po visur vienodų „Motel 6“, „Travelodge“ ar „Econolodge“. Mes buvome apsistoję buvusioje 1909 m. skėčių gamykloje, perdarytoje į butus – tikriausiai ir lietuvių ten daug dirbo anais laikais… Tiesa, tas pramoninis rajonas dabar nekoks. Yra ir tamsioji Filadelfijos pusė: benamiai, narkomanai, nusikalstamumas. To aidų irgi matėme daug: nuo automobilių su kulkų skylėmis ir išdaužytais langais palei mūsų laikinus namus iki daugybės gatvėmis besišlaistančių žmonių, kurių mintys, atrodo, jau niekada negrįžta iš alternatyvios (narkotikų) realybės, ir jie kai kuriuose rajonuose sudaro praeivių daugumą. Tiesa, bent jau Filadelfijos Senamiestyje viso to nėra: jį kažin kaip pavyko sutvarkyti, iščiustyti, ten jau didžiausia problema mums buvo kur pigiau pavalgyti, nes greito maisto tinklus išstūmė visokios hipsteriškos kavinės su hipsteriškomis kainomis, į kurias gali nueiti tik prieš tai sumokėjęs keliolika dolerių už valandos parkingą…

Na, mus, nors ir kasmet atvykstame į JAV iš Lietuvos, vis dar stebina, kaip JAV vienas nuo kito skiriasi skirtingi rajonai – Lietuvoje praktiškai nėra turtingų ir neturtingų rajonų, saugių ir nesaugių, pigių ir brangių: kiekviename rajone rasi visko.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Filadelfijoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Filadelfijoje aprašas
2. Lietuviškų vietų Filadelfijoje žemėlapis
3. Kelionių vadovas po Filadelfiją

 

Nuo Baltimorės iki Deitono

---

Antra dalis – apie Baltimorę, Vašingtoną, krupniko varyklą Šiaurės Karolinoje ir lietuvišką vėžlių sriubą Deitone.

Iš Filadelfijos lietuvių šokių šventės išvažiavome į ratą aplink vidurio rytų JAV: Merilandą, DC, Šiaurės Karoliną, Tenesį, Kentakį, Pensilvaniją, Ohają. Laukė sugrįžimai į kai kurias svarbiausias lietuviško paveldo vietas po ketverių ar penkerių metų. Tada pirmą kartą jas lankėme, fotografavome, aprašėme.

O dabar grįžome papasakoti apie darbą. Kartu įtraukėme į tikslasamerika.lt žemėlapį ir kai kurias vietas, kurios anuomet buvo per toli ar joms pritrūko laiko.

Smagu grįžti į Baltimorės lietuvių namų didybę

Žiedą pradėjome nuo Baltimorės ir Vašingtono: paprastumo dėlei nakvojome tarp šių miestų.

Lietuvių namus Baltimorėje radome lygiai tokius, kokius palikome 2017 m., tik anąsyk sutikti žmonės, dabar, aišku, penkeriais metais vyresni – kaip ir mes. Pernai atšventę šimtmetį keturaukščiai klubo rūmai – vieni didingiausių lietuvių namų visose JAV. Priešingai nei 2017 m. ekspedicijoje, šįsyk jau žinojome, kur važiuojame, ką veiksime. 2017 m. dar beveik nefilmavome – o šiemet filmavome nebe tik kameromis, o ir – pirmą kartą – dronu, užfiksuodami įspūdingus vaizdus, kaip Baltimorės lietuvių namų pastogės Vyčio bareljefą iš arti ar Mažąjį Lietuvos parką (tai galiausiai atsidurs „Gabalėliai Lietuvos“ Youtube kanale).

Įrašėme interviu su Gintaru Bujanausku, kuris rūpinasi (ir dabar pertvarko), muziejų, su Aleksu Radžiumi nuostabioje tautinėje Baltimorės lietuvių namų salėje, su Bernardu Karpavičiumi, kuris yra tiesioginis pirmabangių Lietuvių namų steigėjų palikuonis. Surengėme pasakojimą-paskaitą rūsio bare. Jis atidarytas specialiai šia proga: mat nors šiaip veikia kiekvieną penktadienį, vasaromis, žmonėms prasiskirsčius, neveikia. Gavau paragauti „Virytos“ – vietinio krupniko varianto, kuris simboliškai duodamas visiems Namų svečiams.

Baltimorėje į Tikslasamerika.lt žemėlapį įtraukėme ir pirmąją naują vietą šiemet: Džonio Junito (Jono Jonaičio), garsiojo lietuvio amerikietiško futbolo žaidėjo, skulptūrą, apie kurią 2017 m. neturėjome informacijos.

Vašingtone – naujas komunizmo aukų muziejus

Vašingtone, JAV sostinėje, laukė kur kas svarbesnė Lietuvai nauja vieta. Tai – Komunizmo aukų muziejus, duris atvėręs šiemet (2022 m.). Labai gerai, kad jis įkurtas, nes tiesiog būtina informuoti amerikiečius apie Sovietų Sąjungos siaubus, kad, vėl keliant galvą komunizmui arba rusų imperializmui (o tai jau vyksta), kuo daugiau amerikiečių suprastų, kas ir kaip. Puikūs Holokausto muziejai viena priežasčių, kodėl tikiu, kad žydų persekiojimas ar žudymas niekada daugiau nepasikartos – pasaulis to neleistų.

Deja, rusų imperializmas kartojasi (Ukraina), neįgyvendanami komunizmo siekiai parklupdo naujas šalis (Venesuela). Ir rezultatai vėl panašūs, kaip aprašyti Komunizmo aukų muziejuje iš laikų prieš 50 ar 100 metų. Pasaulis informuotas per mažai ir klaidas kartoja.

Vien perskaičius komentarus apie Komunizmo aukų muziejų internete apima siaubas: tikėtina, juos rašo Rusijos aktyvistai ar troliai: „Fašistinė organizacija“, „Grynas Vakarų melas, o kiek Vakarai žmonių nužudė?“ ir pan.

Šiaip visa informacija Komunizmo aukų muziejuje kokybiška ir teisinga, bet jos dar gerokai per mažai. Ji pateikta moderniai, bet muziejus teužima kelis kambarius, o dengia visą komunizmo istoriją nuo Rusijos iki Kinijos iki Kubos ir Šiaurės Korėjos (daugiausiai dėmesio visgi – Sovietų Sąjungai). Reiktų daugiau gyvų įrašytų videoliudijimų, autentiškų nuotraukų ir kadrų – kad propagandistų melai esą „viskas išgalvota“ atrodytų kuo mažiau įtikinami. Tačiau muziejus žada plėstis, po mūsų apsilankymo gavo eksponatų ir iš Lietuvos: Sibiro tremtinių rožančių iš duonos ir t.t.

Vašingtone taip pat filmavome: milžiniška simbolinė Šiluvos Marijos koplyčia didžiausioje Vašingtono bazilikoje, seniausia pasaulyje Lietuvos ambasada ir t.t. Kad turėtume kadrų filmams, kuriuos kuriame „Gabalėliai Lietuvos“ „Youtube“ kanalui: ten jų jau yra apie visas JAV dalis, išskyrus Rytų pakrantę, kurios filmuotų kadrų neturėjome.

Šiaurės Karolinoje – lietuviška krupniko varykla

Šiemet neturime finansavimo ekspedicijai. Tai ir savaip atriša rankas: deriname savanorystę ieškodami paskutinių dar nelankytų lietuviškų Amerikos vietų kartu su darbu internetu, turime galimybę aplankyti ir nelietuviškas JAV vietas, geriau pažinti JAV kultūrą. Prie Vašingtono aplankėme „Colonial Williamsburg“ gyvąjį muziejų, Antitamo pilietinio karo mūšio lauką, gražų Harpers Ferry miestelį, Šenandoa nacionalinį parką Virdžinijoje, patyrėme dvi JAV „popkultūros“ tradicijas: prowrestling it monster trucks mažuose Virdžinijos miesteliuose.

Savo ruožtu, galimybė nuklysti toliau nuo „lietuviškų takų“ leido pasiekti tokias lietuviškas vietas, kurios tiesiog yra per toli nuo visko, kad būtų buvusios įtrauktos į ankstesnes ekspedicijas.

Tarp jų – Brolių Vilgalių krupniko varykla Dareme, Šiaurės Karolinoje. Ten pasitiko Rimas Vilgalys, ją įkūręs 2013 m. Krupniką gamindavo jo tėvas – irgi jau užaugęs JAV, bet grynas lietuvis, dipukų vaikas. Rimas – dipukų anūkas – pagal kilmę jau tik pusiau lietuvis, bet tęsia ir plečia šeimos tradicijas, krupniko varykloje gausu lietuviškų simbolių. Būdamas „Y kartos“ atstovas krupniką jis pritaikė Y kartai: su gražiu dizainu, tinklapiu, sutelktiniu finansavimu (crowdfunding) kai rėmėjų vardais pavadinami buteliai, ekskursijomis po varyklą ir degustacijomis. Tiesa, pastarųjų neliko: COVID draudimų metu teko atsisakyti dalies varyklos ploto, degustacijų salės. Gal atsiras vėl, bet kol kas Rimas perėjo į kitą sritį – dirba „Google“, pagal savo specialybę. Tačiau Vilgalių krupnikas toliau gaminamas, apie 600 butelių per mėnesį, o apie Kalėdas – tris kartus daugiau. Pasak Rimo, labiausiai verslui plėstis trukdo valdiški ribojimai: negali paprastai siųsti alkoholinių gėrimų į kitas valstijas, negali pardavinėti tiesiai barams (reikia per valstijai priklausantį didmenininką, kuris atsiriekia daug pelno). Na, bet dabar jau galima pardavinėti savo bare – tad Rimo svajonė įkurti tokį Daremo centre. Daugiausiai dirba ne su lietuviais, o su naujų patirčių ir skonių ištroškusiu hipsterišku amerikiečių jaunimu. Lietuvių bendruomenių, istorinių lietuviškų vietų Šiaurės Karolinoje tiesiog nėra. Tačiau pats „ėjimas anapus bendruomenės“ sveikintinas: būtų gerai, kad lietuvišką maistą, gėrimus, pamėgtų ir ne vien lietuviai. Ir patiems lietuviams tada būtų lengviau jo rasti ne vien Čikagoje.

Iš Šiaurės Karolinos pasukome pro Smoky Mountains nacionalinį parką, Našvilio muzikinį miestą Tenesyje, ilgiausius pasaulyje Mamuto urvus ir Waverly Hills „apsėstą sanatoriją“ Luivilyje link seniau pažįstamų vietų ir senų kelių: Deitono, Pitsburgo.

Luivilyje dar tikėjomės įtraukti į žemėlapį antrą Džonio Junito statulą, deja, ji, pasirodo, ne lauke, o kažkur prie universiteto stadiono švieslentės, o stadionas nesezono metu uždarytas. Galvojome bent nufotografuoti iš drono, bet prie stadionų juos leisti draudžiama…

Šiltas sutikimas Deitone

Deitone, Ohajuje, pasijutome laukiami labiausiai: tenykštės Šv. Kryžiaus lietuvių parapijos siela MaryAgnes Mikalauskas „Gabalėlius Lietuvos“ skaito dar nuo tada, kai nė neplanavome „Tikslas – Amerika“ ekspedicijų. Ji labai apsidžiaugė, kad sugrįšime į Deitoną pasidalinti savo pasakojimu. Pakvietė pernakvoti pas save namie. MaryAgnes gyvena prie pat bažnyčios, tad sekmadienio rytą padariau tai, ką prieš 100 metų galėdavo sau leisti beveik visi Amerikos lietuviai, o šiais laikais vos keletas: pėsčiomis nuėjau į lietuviškas mišias. Tiesa, kunigas anglakalbis – bet skaitiniai, maldos buvo ir lietuviškai.

Deitone daugelis žmonių – pirmabangių palikuonys, tad savąją paskaitą pakreipiau kiek kitaip. Kai pasakoju dipukams ar trečiabangiams, kaip Čikagoje, tai daugiausiai pasakoju apie lietuvių paveldą Amerikoje, o čia pasakojau ir apie pačią Lietuvą, kurią paliko emigrantai Deitono lietuvių protėviai: kuo tai, ką jų protėviai patys sukūrė Amerikoje, skyrėsi nuo to, ką paliko Europoje.

Paskaita išėjo ilgesnė (apie 70 minučių), bet 45 atėjusiems paklausyti žmonėms patiko. Ne vienas jų ne lietuvis: priėjo pakalbėti vokietis lietuvės vyras, į parapiją įsijungusi lenkė iš Pitsburgo. Bet jie jau tapo Šv. Kryžiaus šeimos nariais, tikriausiai skaito MaryAgnes Mikalauskas parapijos biuletenį su daug informacijos apie Lietuvą.

Apskritai Deitono lietuvių bažnyčia – viena pilniausių Amerikoje, bent jau pagal užpildymo procentą. Ji nedidelė, tad ~59 į sekmadienio mišias atėję žmonės reiškia, kad užpildyta maždaug pusė visų suolų. Girdėjosi ir trijų kūdikių verksmas – tokie reti garsai JAV lietuvių bažnyčių mišiose…

Bažnyčia laikosi, bet, aišku, visokie vyskupų spaudimai, bažnyčių uždarinėjimai gąsdina. 2018 m., kai lankėmės Deitone pirmąsyk, prie altoriaus stovėjo keturios vėliavos: JAV, Vatikano, Lietuvos ir Vengrijos. Vengrijos, nes uždaryta vengrų bažnyčia ir lietuviai mėgino juos kviesti pas save. Dabar stovi jau penkios vėliavos – dar ir Lenkijos. Uždaryta ir lenkų bažnyčia, kur buvo lenkų parapija atsirado mečetė, nes į rajoną keliasi turkai.

Svarbu, kad Šv. Kryžiaus bažnyčia išliktų. Labiau nei bet kuri kita JAV lietuvių bažnyčia ji apjungia pirmabangių ir dipukų tradicijas ir stilių. Nedidelė bažnyčia statyta pirmabangių XX a. pradžioje, bet smarkiai „sulietuvinta“ dipukų architektų J. Muloko, A. Valeškos, V. K. Jonyno: gavo vitražus su koplytstulpiais (itin gražiai jie žiba naktį stebint iš lauko), trijų kryžių šventovę Lietuvos kankiniams (atspindinčią Trijų kryžių paminklą Vilniuje), liaudiškų motyvų bokštelį ir t.t.

Deitone ragavome ir lietuviškos vėžlių sriubos

Deitone į Tikslasamerika.lt žemėlapį įtraukėme ir lietuvių restoraną „Amber Rose“, kur su vietos lietuviais vakarieniavome šeštadienį. Kaip pasakojo jo steigėjos dukra Ana Marija Služas, restorano pavadinimas – žodžių žaismas nuo giminės pavardės „Ambrazaitis“ (Amerikoje tapo „Ambrose“). Restoranas įkurtas 1990 m., prabėgus kone šimtui metų nuo šeimos imigracijos į Ameriką. Bet karta iš kartos jie liko grynakraujai lietuviai – o, kaip rodo patirtis, būtent grynakraujai lietuviai labiausiai išlaikė tradicijas ir organizacijas net ir per tris ar keturias kartas (MaryAgnes Mikalauskas – irgi grynakraujė lietuvė). Deja, tokių vis mažiau ir, jei neparsiveši sutuoktinio iš Lietuvos, šiuo metu rasti sau „grynakraujį pirmabangių palikuonį“ į vyrus ar žmonas beveik neįmanoma, todėl jauniausi „grynakraujai pirmabangių palikuonys“ būna apie 50 metų amžiaus…

Tiesa, „Amber Rose“ Služai pardavė, bet liko ne tik restorano dekoras (vitražai pagal lietuvių liaudies dainą „Išėjo tėvelis į mišką“, senos nuotraukos), bet ir meniu. Yra balandėliai (kiek kitokie, nei Lietuvoje, bet taip juos gamino ir Služai). Ir pagaliau paragavome „Lietuviškos vėžlių sriubos“ – ji irgi tebėra meniu. Ana Marija Služas sunkiai galėjo patikėti kai pasakėme, kad Lietuvoje tokios niekas nevalgo. Deitono lietuviams tai – toks pats lietuviškas dalykas, kaip kugelis. Iš tikro jis atsirado Deitono lietuvių tarpe Antrojo pasaulinio karo metais, kai trūko mėsos, o vėžlių medžioklė buvo neribota. Bet lietuviams patiko, tai tapo tikra jų tradicija: kartu maišyti vėžlieną su daržovėmis, gaminti šitą sriubą.

Man šis patiekalas pasirodė labai jau neįprastas: keista vėžlienos tekstūra, nors ji ir yra supjaustyta labai mažais gabalėliais. Ana Marija Služas irgi sakė, kad nevalgo jos: pakakdavo jausti kvapą vėžlienos ruošimo metu, kad nebesinorėtų.

Galvoju jau turiu pakankamai informacijos parašyti į „Gabalėlius Lietuvos“ naują straipsnį apie užsienio lietuvių virtuvę: nuo Baltimorės „Virytos“ ar Pensilvanijos angliakasių „Boilo“ iki Deitono lietuvių vėžlių sriubos ar San Paulo kugelio su manijokais ar Klivlando lietuvių klubo „Lubeno“: užsienio lietuviai išrado tikrai daug patiekalų! Na, bet juk ir daugybė to, ką vadiname „kinų virtuve“, išrasta Amerikoje, o tai, ką Vakaruose dažniausiai vadiname „kebabu“, išrado Vokietijos turkai… Emigrantai, paragavę naujų virtuvių, atradę naujus ingredientus (na, nėra Lietuvoje tokių milžiniškų vėžlių ar manijokų…), turi galimybę sukurti ir naujus patiekalus, apie kuriuos jų tėvai ar seneliai Lietuvoje negalėjo nė pasvajoti…

Ilgai pasilikti po paskaitos Deitone negalėjome – reikėjo lėkti į Pitsburgą. Deitone paskaita baigėsi apie 1 val., o jau 7 val. turėjome pradėti Pitsburgo lietuvių užmiesčio klube…

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas nuo Baltimorės iki Deitono:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Baltimorėje aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vašingtone aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Šiaurės Karolinoje aprašas
4. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Deitone aprašas

 

Nuo Pitsburgo iki Naujojo Džersio

---

Trečia dalis – apie atgimusį Pitsburgo lietuvių užmiesčio klubą, apie 1907 m. įkurtą ir tebeveikiantį Osceola Milso lietuvių klubą, kurio net pastato nuotraukų internete nebuvo, ir nykstantį, bet vis dar didingą Naujojo Džersio lietuvišką paveldą.

Paskaita atgimusiame Pitsburgo lietuvių užmiesčio klube

Pitsburgas – vienas daugiausiai lietuviškų vietų turinčių JAV miestų! Jų į žemėlapį tikslasamerika.lt esame Pitsburge ir jo priemiesčiuose įtraukę net 29. Deja, dauguma tų lietuvių bažnyčių, klubų seniai uždaryti. Laimė, bent jau vienas lietuviškiausių likusių – Lietuvių užmiesčio klubas – laikosi tvirtai.

Nuo pirmosios „Tikslas – Amerika“ ekspedicijos 2017 m. Pitsburgo lietuvių užmiesčio klubas išgražėjo, pastatą sutvarkė, išdažė Jono Baltraus šeima. Kas anuomet buvo toks eilinis namas Amerikos priemiesčiuose, dabar jau išdabintas Jerry Katencik sukurtu lietuvišku ženklu. Greta jo atsirado ir kryžius, beje, 1988 m. pagamintas MaryAgnes Mikalauskas, pas kurią nakvojome Deitone, tėvo George Mikalauskas. Tada jis pastatytas prie Pitsburgo lietuvių vienuolyno. Bet šis vienuolynas 2017 m. nugriautas, taigi, kryžius rado vietą Pitsburgo lietuvių užmiesčio klube.

Klubas – tvirčiausia likusi lietuvių tvirtovė mieste, kuriame lietuviškų vietų kadaise buvo daugybė (Pitsburgas su priemiesčiais Tikslasamerika.lt žemėlapyje pagal lietuviškų vietų skaičių nusileidžia tik Čikagai, Pensilvanijos Anglies regionu ir Niujorkui). Čia viskas ėmė griūti dar labai seniai: pirmoji bažnyčia uždaryta dar 1963 m., o daugelis paskutinių – 1992 m. Dabar toje, didžiausioje, Šv. Kazimiero bažnyčioje – butai (keista turėtų būti ten gyventi, tokių keistų formų langai).

Tiesa, dar buvo likę Lietuvių namai netoli miesto centro. Su Vyčiu fasade. Jie ten iki šiol yra. Bet pastatas parduotas dar 2014 m. ir lietuvybė atsitraukė į užmiesčio klubą. 2017 m. abejojau, ar ilgam: užmiesčio klubas tada atrodė tuščias, nutriušęs, o šeimininkai minėjo, kad remontams trūksta laiko, trūksta narių, o Lietuvos nepriklausomybės dienos ten nė nebūdavo įmanoma švęsti, nes per sniegą neprivažiuosi, tekdavo nuomotis bulgarų namus.

Dabar gi atrodo, kad lietuvybė, nors ir smarkiai susitraukusi (parduota apie du trečdaliai lietuvių užmiesčio klubo žemės, liko apie 30 akrų), Jefferson Hills priemiestyje įsitvirtino. Namai gražiai įrengti, sutvarkyti, kasmet rengiamos lietuvių šventės: Joninės, Kūčios, nepriklausomybės diena ir „nauja vietinė tradicija“ Pig Roast gegužinė. Bent daliai tų švenčių vieta priemiesčiuose, didelė lauko erdvė, gamta (ganėsi stirnaitės) – tik pliusas.

Ir pernakvojome lietuvių užmiesčio klube. Sniegas žiemom jau valomas, nes per užmiesčio klubą namo važiuoja kaimynas, nusipirkęs dalį jo žemės. Į mūsų paskaitą atėjo 20 žmonių, kas tikrai nemažai: juk sekmadienio vakaras, visą dieną smarkiai lijo, kito renginio Namuose tuo metu nebuvo (bepigu surinkti daug žmonių po Mišių bažnyčioje…).

Tiesa, surinkti žinių apie užmiesčio klubo istoriją buvo sunkiau, nei kitur. Nes dauguma narių atvykę iš kažkur kitur, įsijungę į klubą gal prieš 20, gal prieš 40 metų, bet jie nėra steigėjų ar „senųjų“ Pitsburgo lietuvių palikuonys. Pirmininkas Vytas Mickus – iš Čikagos, Jonas Baltrus – Duboiso, net ir iš Beriso (Argentina) yra narys. Jau įsilieja ir nauji, trečiosios bangos imigrantai, dirbantys kur Pitsburgo medicinos centruose, seniai pakeitusiuose plieno pramonę kovoje dėl Pitsburgo ekonominio variklio titulo. Taip pat klubas ieško naujų narių ir tarp pirmabangių palikuonių – netgi bando užmegzti ryšį visais kontaktais, kur pamato Pitsburgo apylinkėse lietuviškas pavardes. Tokių irgi įsilieja.

Kaip kiekvienoje paskaitoje, garsiai paskelbiau, kokie klausimai dar neatsakyti tose žemėse. „Taip ir neišsiaiškinau, kur stovėjo Donoros bažnyčia, o gal likęs ir pastatas?“ sakiau. Niekas nebuvo tos Pitsburgo priemiesčio, liūdnai pagarsėjusio 1948 m. mirtinu smogu, bažnyčios matęs, bet paskaita paskatino juos pasidomėti, ir jau po poros dienų iš Jono Baltraus ir Roberto Medonio gavau skanuotus senus žemėlapius, kuriuose tiksliai pažymėta Donoros lietuvių bažnyčios vieta.

Pitsburge droną pakėliau dar ir Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse – įspūdingas memorialas lietuvėms vienuolėms su nugriauto vienuolyno kertiniu akmeniu tiesiog prašyte prašosi nuotraukų ir vaizdų iš viršaus. Deja, palyginus su 2017 m., ten aštuoniais vienuolių kryžiais daugiau… Ir tikrai per tą laiką aštuonios naujos vienuolės neprisijungė. Deja, Amerikos lietuvių vienuolynai nyksta.

Lietuviški siurprizai Pensilvanijos užkampiuose

Iš Pitsburgo pasukome į rytus, į Pensilvanijos regionus, kur lietuvybė paskendusi dar gilesnėse praeities miglose – bet dar yra ryškių ją primenančių ženklų. Osceola Milso ir Portedžo miesteliai buvo pernelyg atokūs, kad užsuktume per itin darbais perpildytą 2017 m. ekspediciją, kuomet per 17 dienų į žemėlapį įtraukėme per 300 lietuviškų objektų.

Spragą užpildėme šiemet. Nedidelėse Portedžo kapinėse išties nemažai lietuviškų pavardžių – tiksliau, tokių, kurių originalo versija buvo lietuviška. Jos pakeistos, kaip buvo būdinga pirmabangiams, netgi tas pati moteris ant to paties kapo dviejose vietose įvardyta skirtingai! Agota Ambrazavicze ir Agata Ambrozatas. Deja, kapinėse nėra jokio ženklo „Lithuanian“, tik ant vieno kapo – ugniagesio Nekiūno – parašyta, kad jis yra „Proud Lithuanian“. Atrodo, laidojimai prasidėjo vėlyvesniu tarpukariu, kai Pensilvanijos pirmabangių ryšiai su Lietuva jau buvo ėmę trūkinėti.

Osceole Milse laukė ne šiaip sau antkapiniai akmenys, o ir ištisas veikiantis lietuvių klubas. Važiavau ten tikrai nežinodamas, ką rasiu, net kokį pastatą: internete nėra jokių nuotaukų, į skurdų Osceola Milso miestelį nė neužsuko „Google Street View“ automobilis. O į mėginimus susisiekti klubas atsakė tik po kokio mėnesio.

Išvydęs pastatą išvis suabejojau, ar rastas klubo adresas teisingas: atrodo kaip paprastas medinis namas, be jokių iškabų. Pajudinome duris – atsidarė. Viduje prirūkytas baras, sėdi keli vyresnio amžiaus kaimo vyrai. „Ar čia lietuivų klubas?“ – klausiame. Barmenė atsako „Taip“ ir sakė, kad susirašiau su ja ar jos dukra. Dėmesiu džiaugiasi: iš anksto pasiruošė mums parodyti daug senų dokumentų, kuriuos rado kažkur pastate. Daug kas lietuviškai: seni Šv. Antano draugijos, įkurtos 1907 m. (iš kurios išsivystė klubas) susirinkimų protokolai (persifotografavome). Kažkur siųstos 1929 m. klubo pastato nuotraukos (atrodo identiškai kaip dabar). Jau angliškas tarpukarinis prisijungimo prie Susivienijimo lietuivų Amerikoje dokumentas, keli laiškai. „Deja, buvo daugiau“ – sako barmenė, vardu Winter – „Bet per vieną misionierių išsiuntėme dokumentus į Lietuvą, kad suskaitmenintų ir atsiųstų atgal. Deja, nei girdėjome, kad būtų suskaitmeninę, nei atsiuntė atgal – viskas dingo“.

Paklausta apie klubo dabartį, Winter sakė, kad besitraukiančiame miestelyje dabar „Visi priklauso viskam“ (be lietuvių, yra ir slovakų klubas). Nariai tikrai nebūtinai lietuviai – tiesą pasakius, daugelis nė nežino savo kilmės, tarp jų ir Winter vaikinas, kuris sakosi esąs lenkų kilmės, bet gal ir lietuvių. Pati Winter užtikrinta, kad ji – nelietuvių kilmės (airių ir slovakų).

Daugiau lietuviškų detalių radome renginių salėje greta baro – ir užrašas „Lithuanian Club“, ir Lietuvos herbai. Ir Lietuvos vėliava – tiesa, pakabinta atvirkščiai… Perkabinome teisingai.

Winter mus nuvežė ir į Osceola Milso lietuvių kapines: priklauso klubui. Milžiniška teritorija, bet palaidojimai tik viename šone, kaip rodė klube rodyta kapinių knyga, jų ne daugiau 50. „Anksčiau galėdavo laidotis tik tie, kas klubui priklausė nuo 40 metų ar iš dar anksčiau; dabar padidinome iki 50 m., nes vietos tiek daug“ – pasakojo Winter. Atrodo, lietuivų bendruomenė prieš 100+ metų tikėjosi, kad lietuvių čia atvažiuos daug daugiau… Pakeliui atgal į klubą sutiktas miestelio istorikas – jau žinojęs Lietuvą, situaciją Ukrainoje ir t.t. – sakė, kad Osceola Milsas taip ir neatsigavo po 1929 m. Didžiosios depresijos. Tada užsidarė daug anglies kasyklų – ir nors vienerios veikia, Winter pajuokavo, kad „Pagrindinis miestelio uždarbis – social security mokėjimai“.

Su klubu atsisveikinome, gavome dovanų jo marškinėlius (su jau teisinga Lietuvos vėliava), o patys dovanojome „Tikslas – Amerika“ žemėlapį. Jau sukaupėme visai nemažą lietuvių klubų Amerikoje marškinėlių kolekciją. Kokie skirtingi tie klubai! Osceola Milso klubas, atrodo, sugebėjo pergyventi pačią lietuvybę ir net visus, kurie dar prisiminė, kas ta lietuvybė – kažkaip visgi išlaikydamas jos fragmentus, nes jau vien „Lithuanian Club“ pavadinimas įpareigoja domėtis ta šalimi.

„Rengiame ir koncertus“ – pasakojo Winter – „Lietuviai muzikantai neatvyksta, bet va, vis muzikuoja vienas JAV karys, jis ilgai tarnavo misijoje Lietuvoje, jam patinka Lietuva“. Winter nuomone, klubas veikia nuo dar seniau nei 1907 m. – tais metais jis tik oficialiai registruotas – bet ir 1907 m. įkūrimo data reikštų, kad tai vienas seniausių tebeveikiančių lietuvių klubų Amerikoje apskritai.

Važiavome į Naująjį Džersį, pakeliui dar stabteldami Istono lietuvių kapinėse, kurios nustebino dideliu paminklu kunigui Gaudinskui. 21 val. įsijungėme radijo stotį, kur tuo metu, antradienį, skamba lietuviška radijo valanda. Per radiją skambėjusios Virgilijos Noreikos dainos ir lietuvių orkestrai sudarė tokį keistą foną važiuojant kryptimi New York.

Atradimai ir praradimai Naujajame Džersyje

Iš visų valstijų, kurias tyrinėjome per „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas, Naujajame Džersyje tikriausiai buvo dar likę daugiausiai ką padaryti. Nes 2017 m. Naujasis Džersis buvo paskutinis maršrute – ir ne viskam liko laiko. 2018 m. dar grįžome prie Patersono bažnyčios. Galvojau grįžti ir 2021 m., kai praleidome savaitę Niujorke. Bet tada skyrėme didesnį dėmesį Niujorkui, Longailandui. Iš Niujorko Naująjį Džersį lankyti pernelyg nepatogu – juk būdamas Niujorke paprastai neturi automobilio. Tuo tarpu kai automobilį jau turi, norisi važiuoti toliau, ten, kur gal būsi tik tą vieną kartą – na, o Naujasis Džersis, atrodo, palauks, juk tai taip šalia Niujorko, per kurį dažniausiai skrendame į Ameriką, dar bus progų…

Šiemet pagaliau užpildėme visas spragas. Daug padėjo Emilija Sadonis, netyčia užsukusi į mano paskaitą dar šokių šventėje Filadelfijoje. Užkalbino po mišių, užsiminiau, kad Naujajame Džersyje dar noriu užeiti į Kernio lietuvių bažnyčios vidų (turėjau nuotraukų tik iš išorės), lietuvių kepyklą, bei kai kurias kitas vietas.

Emilija ėmėsi rimtai organizuoti mano apsilankymą: pakvietė pernakvoti, sudėliojo maršrutą nuo 7 val. ryto iki apie 4 val. vakaro. Įtraukė ir tokių vietų, apie kurias nežinojau: pavyzdžiui, lietuviškas kryžius, kurį Lietuvos Vyčiai 1996 m. pastatė Kearnio River Walk pasivaikščiojimo take.

Pavyko patekti ne tik į Kernio bažnyčią, bet ir į Niuarko bažnyčią bei Lietuvių laisvės salę, kuri, veikusi 1924-1980 m., dabar virtusi ispanakalbių sekmininkų bažnyčia. Nieko lietuviško ten nesitikėjau. Laisvės salėje (Liberty Hall), į kurią įleido pastorius, išties nieko ir neradau (tik „Šitas sietynas iš lietuvių laikų“, sakė pastorius, paskui jau pats mūsų klausinėjo „Kam reikėjo šito seifo?“; „Buvo lietuvių bankas“ – atsakė Emilija). Tiesa, Laisvės salės fasadą puošia užrašas Lithuanian Liberty Hall, iškaltas akmenyje. Užėjome ir į Elizabeto lietuvių kepyklą „Lithuanian Bakery“: tiesa, šeimininkai mus nustebino pasakę, kad jų šeima ne lietuvių, o lenkų kilmės, „Lithuanian“ tik pavadinimas (gamina visos Rytų Europos duonas).

Na, o Niuarko bažnyčioje, kur įleido tik portugališkai mokėjusi brazilė mergina, lietuvybės viduje buvo daugiau: lietuviškas užrašas ant stiklo, ant vieno kryžiaus. Aišku, kadaise buvo daugiau, bet reikalas tas, kad tikroji Niuarko lietuvių bažnyčia nugriauta po 1981 m. gaisro. Dabartinė bažnyčia – tai buvusi parapijos salė, į kurios rūsį anuomet perkeltos mišios. Ir jau ilgas laikas ten nevyksta ne tik lietuviškos mišios, bet net ir angliškos: dabar tai portugalų-brazilų teritorija. Todėl ir tikėjausi mažai ko. Iš tiesų, lietuviški simboliai, Vyčių himnas nutrinti, o Emilija Sadonis sakė, kad ir šiaip gražu ten niekad po to, kai prarado tikrą bažnyčią, nebuvo, kai atėjo laikas jai tuoktis, nors tuo metu priklausė Niuarko parapijai, pasirinko Kernio lietuvių bažnyčią.

Kernio bažnyčia dabar viena tvirčiausių Naujojo Džersio lietuvių atramų. Ji – oficialiai lietuviška (kabo užrašas „Lithuanian Church“), su lietuvišku kryžiumi greta, lietuviškais vitražais (Šiluvos Marija, Aušros Vartų Marija, lietuviški užrašai). Ir mišios ten vyksta kasdien – taip reta lietuvių parapijose. Tiesa, kaip pasakojo bažnyčion įleidusios seserys Dona Calcado ir Linda Reina, lankytojų nėra labai daug: sekmadieninėse mišiose apie 50, šeštadieninėse apie 30. Jos abi lietuvės, bet jos ne iš Kernio parapijos: kilo iš Šenandoriaus Pensilvanijoje. Didžiąją gyvenimo dalį Naujajame Džersyje priklausė ne lietuvių parapijai, tačiau jau bent keliolika metų važinėja į toliau nuo namų esančią Kernio lietuivų bažnyčią. Grįžo prie šaknų.

„Turėtų būti stipri Vyčių kuopa“ – pamaniau, juk pastatė du kryžius, ji aprašyta Vyčių šimtmečio almanache. Bet paklaustos apie Lietuvos Vyčius, ar nėra jų narės, seserys Dona Calcado ir Linda Reina tik tarstelėjo – „Lietuvos Vyčiai? Paskutinį kartą, kai girdėjau, tai buvo Lietuvos Vytis. Jis aktyvus, bet ir jis sensta“.

O kadaise visur aplink būta lietuvių rajono. Stabtelėjome Schuyler banke, kuris, pasak Emilijos Sadonis, įkurtas lietuvių. Jo vadovas ukrainietis su dideliu užsidegimu pasakojo, kaip, kai įsidarbino ten prieš kokiu 40 metų, visa valdyba buvo „lietuviai patriotai“. Dabar liko tik vienas toks ar keli: sutikome valdybos narį Bruce P. Kauffman, kuris, nors ir niekada gyvenime nebuvo Lietuvoje savo kilme labai domisi ir džiaugėsi „Tikslas – Amerika“ projektu. Bet dauguma banko klientų dabar irgi ne lietuviai – jų šalia beveik negyvena.

Daug kas pasikeitė ne į gerąją pusę net nuo 2017 m. Lietuviški kryžiai prie Kernio ir Niuarko bažnyčių tada buvo gražūs, tvarkingi, o dabar aplūžę: Niuarko nukryžiuotasis, pusė Kernio kryžiaus saulės guli ant žemės. „Norime suremontuoti“ – sakė seserys Dona Calcado ir Linda Reina – „Bet niekaip nerandame, kas mokėtų dirbti su lietuviškais kryžiais Naujajame Džersyje ar aplinkui. Gal žinote jūs?“. Pamėginau paklausinėti, gal pavyks – Tony Dambriūnas iš Niujorko minėjo, kad turi idėjų.

Kitose vietose jau net nebėra, kas stengtųsi. Lietuvių bendruomenės centras Kernyje po pandemijos taip ir nebeatvėrė durų – pastatas parduodamas. Vyčiai fasade blunka ir neaišku kiek dar liks. Bajonės lietuvių bažnyčią uždarė dar ~2016 m., bet 2017 m. apsidžiaugiau radęs ją „kaip po senovei“, atidarytą, su visais lietuviškais ženklais. Formaliai jau buvo tapusi Sirijos katalikų katedra, bet dar kabojo naudojimosi tvarka, kuri nustatė, kad ir Romos katalikai (lietuviai) turi teisę naudotis, plazdėjo trispalvė. Dabar į vidų nepatekome, ir išorėje sukaltos metalinės konstrukcijos užrašo „Lietuvių bažnyčia“ uždengimui. Lyg jau buvo uždengtas, dabar vėl atidengtas. Gal jau ir Sirijos katalikų katedra nebeveikia? Ar vyksta koks remontas, panaikinsiantis lietuviškas detales?

Viena tvirčiausių Naujojo Džersio lietuvybės tvirtovių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Elizabete irgi susvyravo. Pardavus kleboniją, teko perkelti kryžių – jis pastatytas prieš bažnyčią. Kur kas neramiau, kad, kai atvykome, bažnyčioje kelias savaites nevyko mišios – esą buvo nedidelis gaisras nuo elektros instaliacijos ir reiks remontuoti. Ech, kiek daug kartų toks „reiks remontuoti“ tapo pretekstu uždaryti ar nugriauti bažnyčią… Juk ir Niuarke buvo panašiai. Tikimės, Elizabete taip neatsitiks, antraip Kernio lietuvių bažnyčia liks paskutinis veikiantis lietuvių pastatas visoje valstijoje, kur kadaise buvo septynios lietuvių bažnyčios, eilė kitų institucijų…

Dabar kai kurių net vietos surasti beveik neįmanoma. Štai Džersi Sičio Šv. Onos bažnyčia, uždaryta prieš kokius 40 metų. Emilija Sadonis ten krikštyta, lankė ją vaikystėje (jau tada, tiesa, sakė, lietuviškos veiklos ten buvo mažai, rajonas prastas). Bet nuvažiavusi į vietą abejojo, kur tiksliai stovėjo bažnyčia, kur buvo jos ribos. Nes ten pasikeitę viskas! Nėra ne tik bažnyčios, bet ir visų aplinkinių daugiabučių. Gatvių tinklas – ir tas pasikeitęs. Nebegali tiesiog pažiūrėti senų nuotraukų (jų mačiau) ir galvoti – „va, bažnyčia stovėjo šioje vietoje, tarp tų dviejų pastatų“, nes tų dviejų pastatų irgi nebėr…

Liūdnoka, kad Naujajame Džersyje viskas juda šia kryptimi. Juk tai ne koks Pensilvanijos užkampis – tai yra Niujorko priemiesčiai. Ten pilna lietuvių, jų palikuonių, trečiabangių imigrantų. Veikia net dvi lituanistinės mokyklos. Tik dabar jos veikia nelietuvių pastatuose. „Savo įsūnį dar vesdavau į mokyklą Elizabeto bažnyčios rūsyje“ – pasakojo Emilija – „Bet dabar ta mokykla veikia lenkų parapijoje“. Kita Naujojo Džersio lituanistinė mokykla veikia estų namuose.

Dėl įvairių priežasčių, atrodo, Naujajame Džersyje, priešingai nei Niujorke, Filadelfijoje, Bostone ar Baltimorėje, „gyva lietuvybė“ beveik neperėmė pirmosios bangos sukurtų lietuviškų salų ir daugelis jų skęsta ar jau nuskendo… Bet dar liko daug ką pamatyti ir Naujasis Džersis vis dar – tarp dešimties stipriausių JAV valstijų lietuviško paveldo vietų prasme.

Kiek lietuvių praėjo pro Naujojo Džersio taukinių stotį, esančią krante prie Ellis Island: visa „pirmoji banga“ ten atplaukdavo iš Europos, tada, jei JAV juos priimdavo, sėsdavo į traukinius toje stotyje ir lėkdavo į turtingesnius, bet sunkius naujuosuius gyvenimus Pensilvanijos anglies regione ar pramoniniuose rytų ir Vidurio Vakarų JAV miestuose… Dabar ta traukinių stotis irgi apleista, užaugusi žolėm. Imigrantų srautai į JAV dabar visai iš kitur ir per kitur…

O mes išskridome ieškoti lietuviškų vietų pačiuose tolimiausiuose kraštuose JAV ir Kanadoje iki šiol: Edmontone ir Aliaskoje.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas nuo Pitsburgo iki Naujojo Džersio:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Pitsburge aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Osceola Milse aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Naujajame Džersyje aprašas

 

Į šiaurę! (Alberta ir Aliaska)

---

Ketvirta dalis – apie tolimiausias Šiaurės Amerikos lietuviškas vietas, nuo lietuvių namų šiauriausiame Kanados didmiestyje Edmontone iki naujojo lietuvių muziejaus Aliaskoje. Ir tyrimas, ar tikrai Vilna miestelis Albertoje pavadintas Vilniaus garbei?

Popierinėje „Tikslas – Amerika“ žemėlapio versijoje pats šiauriausias pažymėtas taškas – ir šiauriausia istorinė lietuvių bendruomenė Amerikoje – yra Edmontone, Kanados Albertos provincijos prerijose, kur žiemą temperatūra krenta žemiau -40 C

Tačiau lietuviško paveldo vietų yra ir šiauriau. Ir naujų, tokių kaip 2021 m. duris atvėręs Aliaskos lietuvių muziejus. Ir senų, paskendusių praeities miglose, vietų, kaip esą lietuvių garbei pavadintos vietos Aliaskoje ar esą Vilniaus garbei pavadintas kaimas Kanados prerijose.

„Lietuviškoji šiaurė“ buvo gerokai per toli nuo „Tikslas – Amerika“ ekspedicijų kelių, kad aplankyčiau ją tada. Šiemet pagaliau atsirado galimybė aplankyti šias šiauriausias lietuviško paveldo vietas.

Ar Vilna kaimas pavadintas Vilniaus garbei?

Nusileidus Edmontone, lygios iki horizonto Kanados prerijos pasitiko nuostabiomis spalvomis – geltoni ir mėlyni žiedai, ryškūs lėti saulėlydžiai – negalvojau, kad ūkiai gali būti tokie gražūs.

Kažkur ten, prerijų gilumoj, dar 2 val. kelio nuo Edmontono, buvo pats pirmasis mūsų tikslas. Vilna. Internetas pilnas teiginių, esą kaimas pavadintas Vilniaus, Lietuvos sostinės, garbei. Bėda ta, kad niekur neparašytas tų teiginių šaltinis, o internete taip jau būna: kažkas kažką išsigalvoja, parašo, kiti perrašo, žiūrėk, jau šimte ar tūkstantyje tinklapių parašyta ta pati netiesa, paskui jau net knygose ją spausdina ir visiems atrodo „tiesa, nes gi visur taip rašo“. Nenoriu „Gabalėlių Lietuvos“ įtraukti į tokias „klaidingos informacijos skleidimo grandines“, noriu rašyti, kas pagrįsta tvirtais įrodymais.

Įtariu, teiginį apie pavadinimo kilmę kiti pasigavo iš 250 gyventojų kaimo savivaldybės tinklapio. Ten rašoma, esą miestelio pavadinimas pasirinktas pirmųjų naujakurių pagal Vilniaus miestą Lietuvoje ir ukrainietišką žodį „Vilna“, reiškiantį „taika“. Skambėtų labai simboliškai – ypač šiais laikais – bet ukrainiečių kalboje žodis „Vilna“ reiškia ką kitą. Jis reiškia „Laisva“. Tai, tiesa, irgi logiškas pavadinimas (ir pačioje Ukrainoje, Čerkasų srityje, yra taip besivadinantis kaimas), bet tokia klaida iš karto pasėja abejonių visa tinklapyje skelbiama informacija.

Savivaldybės tinklapyje randu ir informaciją apie dviejų tomų knygą „Vilna of the Yeasteryear“, parašytą apie kaimą, „pilną senų nuotraukų ir dokumentų“. Tikiu, kad atsakymas bus ten, o kur geriausia ją rasti, nei pačiame kaime?

Atvažiuojame į Vilną. Pasitinka šūkiai apie „Didžiausius pasaulyje grybus“. Kanados prerijos pilnos tokių dalykų: kiekvienas kaimas nori kažkuo didžiuotis. Didžiausių pasaulyje grybų skulptūra man priminė kokio vaikų darželio kiemo dekoracijas… Kaimas menkas. Daug kas nebeveikia – pavyzdžiui, po COVID nebeliko viešbučio. Tiesa, vis tiek ten visko gerokai daugiau nei tikėtumeis 250 gyv. kaime: mokykla, senelių namai, klinika ir t.t. Tiesiog, Vilna aptarnauja ištisą prerijų regioną, kur ūkininkai gyvena savo vienkiemiuose. Vilniaus centrinė gatvė alsuoja tokia „laukinių vakarų dvasia“, pastatai primena vesternus.

Deja, Vilnos savivaldybė, kur tikėjomės gauti knygą, penktadieniais nedirba. Tačiau atvertos senienų krautuvės durys, o ant jos prekystalio – „Vilna of the Yeasteryears“ knyga! 82 m. amžiaus parduotuvės šeimininkas pasakoja grįžęs Vilnon praleisti pensijos, jo seneliai čia atvyko ~1910 m., jie ukrainiečiai. Tada Kanada imigrantams prerijose dalino žemę iš esmės nemokamai – reikėjo tik mėn. per metus ten gyventi, ūkininkauti. Iki šiol 9,3% Albertos gyventojų – ukrainiečių kilmės ir iš prerijų šen bei ten stypso cerkvių kupolai. Dabar viskas Vilnoje nyksta: bažnyčia užsidarė, geležinkelis, nuo kurio kadaise prasidėjo miestelis, nurinktas, jaunimas išvažiavo ir tik į kaimo šimtmečio šventę gal dalis trumpam grįš.

Vartau knygą, kuri surinkta iš Vilnos gyventojų pasakojimų. Deja, apie pavadinimą rašo labai trumpai: „Pavadinta Vilna miesto Lenkijoje garbei“. Vėlgi, rodytų į Vilnių, nes Vilna buvo rusiškas Vilniaus pavadinimas tuo metu (o Vilnių valdė Rusijos Imperija), gi kam – Lietuvai ar Lenkijai – turėtų priklausyti Vilnius dar keliasdešimt metų po to vyko ginčas. Bet kokie to įrodymai? Dokumentų nėra. Sutiktų vietinių nuomonės išsiskiria – kas žino, kad „pavadinta Vilniaus garbei, nes savivaldybės tinklapy taip rašo“, kiti sako „pavadinta Vina kaimo Lenkijoje garbei“ ar pan.

Didžioji „Vilna of the Yesteryear“ dalis pasakoja visų kaimo giminių ir pastatų istorijas. Svarbu: jei būta lietuvių ar bent Lietuvos lenkų, tikimybė, kad Vilna vadintųsi Vilniaus garbei didėja keliariopai. Deja. Dauguma kolonistų – kaip ir didžiojoje Albertos dlayje – ukrainiečiai. Yra pavienių švedų, danų, lenkų (bet ne iš Vilniaus krašto), slovakų ir kitų šeimų. Bet sąsajos su Lietuva nematau. „Tai iš kur tas teiginys savivaldybės puslapyje?“ – klausiu senienų krautuvės savininko. Pasiūlo kreiptis į kaimo merą, kuris yra ir gretimos parduotuvės pardavėjas.

Gana jaunas meras Leroy Kunyk labai susidomi mūsų vizitu, jam ir pačiam pasidaro įdomu išsiaiškinti miesto vardo kilmę, apie kurią gal nė nesusimąstė. Pažada dar parašyt, bet nieko nežino. Tyrimas tęsiasi, tačiau kol kas, atrodo, viskas linksta link to, kad „Vilna“ pavadinta pagal ukrainietišką žodį „Laisva“. Šiai teorijai pritarė ir Kanados lietuvis antropologas Laimonas Briedis, tyrinėjęs Vilniaus santykius su kitataučiais, su kuriuo susirašiau. Jo nuomone, galbūt klaidinga sąsaja su Vilniumi atsirado dėl to, kad tada, kai Vilna gavo savo pavadinimą, Vilnius kaip tik figūravo pasaulio spaudoje: juk 1920 m. jį užėmė lenkai.

Beje, Albertoje buvo įprasta, kad imigrantai-kolonistai ~1900 m. kūrė savo kaimus tautiniu pagrindu. Yra daugybė ukrainiečių kaimų, vokiečių kaimai, švedų kaimai, žydų kaimai, rumunų kaimai, net trys islandų, kurių ir šiandien tėvynėje tegyvena 300 000, kaimai. Visi norėjo „laisvos“ žemės. Bet nėra nė vieno lietuvių kaimo. Tai man lieka tokia paslaptis: kaip lietuviai, tokia ūkininkų tauta, nepažinojusi miestų, visiškai nesinaudojo galimybėmis ūkininkauti emigravę svetur – priešingai nei ukrainiečiai ar kiti. Su vos keliom išimtim (Delhajus prie Toronto, Kasteris Mičigane) JAV ir Kanadoje emigravę lietuviai tik trokšdavo kaip įmanoma greičiau pamiršti žemės ūkį ir dirbti vien kasyklose ar gamyklose.

Edmontono lietuvių namai transformuojasi į koplyčią

Pagrindinis mūsų „leituviškas“ tikslas Albertoje buvo Edmontono lietuvių namai. Dar vienas simbolinis „Tikslas – Amerika“ finišas. Paskutiniai Šiaurės Amerikos tikrai lietuviški lietuvių namai, kur dar nebuvome buvę. Dar turbūt liko vienas-kitas neaplankytas „Lithuanian Club“ besivadinantis pastatas, kur vos viena kita vėliava ar Vytis primena organizacijos istoriją – bet ne toks, kur viskas būtų lietuviškai, daugelis narių mokėtų lietuviškai.

Iš išorės Edmontono lietuvių namai atrodo kaip gyvenamasis namas – išskyrus užrašą „LIETUVIU NAMAI“, Gedmino stulpus, kryžių. Bet vidus nustebino erdvumu ir modernumu (yra net liftas). Ir universalumu: atkėlus galinę sieną, pramoginė lietuivų namų salė staiga virto koplyčia. Anapus pakeliamos sienos slepiasi altorius! Todėl oficialiai jie vadinasi „Edmontono lietuivų namai-koplyčia“. Nedidelė Edmontono dipukų bendruomenė ~1953 m. svarstė, statyti bažnyčią ar lietuvių namus – pasirinko tokį variantą. Ir atsilaikė geriau, nei ne viena bažnyčia: pavyzdžiui, Vinipego lietuvių bažnyčia uždaryta, o Edmontone iki šiol laikomos mišios, tiesa, nebe lietuvio kunigo.

Kaip pasakojo Edmontono lietuvių namų kūrėjų dukra Nijolė Karosaitė Korris. Edmontonas tapo ir pasaulietinių lietuvių renginių centru visoje Albertoje. Nors Kalgaryje dabar lietuvių daugiau (daug trečiabangių), ten renginiams reikia nuomotis salę, todėl, tarkime, atlikėjai iš Lietuvos atvyksta į Edmontoną, ir Kalgario lietuviai važiuoja 300 km jų pasiklausyti ten, Lietuvių namuose.

Nors Sonata Tenienė kalbėjo, kad vėl reiktų tokio koncerto, prašė patarimų ką pasikviesti iš Lietuvos, kol kas mūsų pasakojimas buvo pats pirmasis toks renginys po pandemijos. Esu įpratęs, kad „tolimųjų Vakarų“ lietuvių bendruomenėse JAV vyrauja trečiabangiai, todėl pristatymai vyksta lietuvių kalba. Tad nustebau, kai Edmontone pamačiau atėjusių ir nemažai anglakalbių. Apie lietuvišką paveldą tad kalbėjau angliškai, nors bendruomenė tokia įvairi: galbūt buvo ir naujų imigrantų, kurie anglišką pasakojimą ne visai gerai suprato… Paskutinė didesnė imigracijos bangelė į Edmontoną, mums sakė, buvo 2012 m. Tiesa, daugelis naujesniųjų imigrantų atvyksta nebe tiesiai iš Lietuvos: iš Lietuvos keliauja „pramintais takais“ į kokį Londoną, o jau iš ten keliauja anglų pramintais takais į Kanadą, Australiją, Dubajų ar dar kur. Alberta viena paprasčiausių vietų Kanadoje imigruoti.

Nufotografavome lietuvių namų detales, padarėme videoįrašus iš drono ir leidomės per Albertą. Ten tikrai nuostabu – kalnai, kloniai, žydri žydri ežerai, balti ledynai, pilkos ledyninės upės, aukšti aštrūs kalnai ir gyvūnai – nuo švilpikų iki bizonų, nuo elnių iki meškų. Negalvojau, kad gali būti tokios žavios lygumos – o Banfo ir Džasperio kalnai išvis stebuklingi. Visur pilna naftos gręžinių – pagal naftos atsargas Alberta lenkia daugelį valstybių, net visą Rusiją.

Ar tikrai Vankuveryje – nieko lietuviško?

Vankuveris turėjo būti tik tranzitinė stotelė: atvykę iš Edmontono, turėjome praleisti ten naktį ir kitą dieną plaukti į Aliaską. Nes Vankuveryje lietuvių bažnyčių, namų, kapinių, paminklų ir kito, ką žymime „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje, nėra.

Bet, perskaičiusi apie mūsų pasirodymą Edmontone Kanados lietuvių portale „Tėviškės žiburiai“, susisiekė Kristina Jaugelis. Sakė, jau seniai sekanti „Gabalėlių Lietuvos“ „Instagram“ paskyrą ir norėjo paklausti, ar kada atvyksim į Vankuverį? Pasakiau, kad neužilgo būsim, deja, apie lietuviškas vietas Vankuveryje nežinome. Pasiūlė vis tiek būtinai susitikti, nes bendruomenė labai aktyvi.

Pasitikusi oro uoste, nuvežė mus pas Birutę Macijauskas, vieną vyriausių ir daug žinančių Vankuverio lietuvių. Ji pasakojo, kad lietuvių namų ar bažnyčios Vankuveryje neatsirado iš dalies ir dėl to, kad savo sodybą lietuviškoms veikloms paskolindavo jos tėvai: ten susirinkdavo ir 100 lietuvių. Dabar to nėra, dabar lietuviai renginiams turi nuomotis estų namus. Gal todėl tų tradicinių renginių „viduje“ nėra tiek daug, kaip kitur, o viena aktyviausių Vankuverio lietuvių grupių yra Britų Kolumbijos žygeiviai – jie tiesiog kartu vaikštinėja, važinėja dviračiais ar plaukia baidarėmis po atvirą gamtą, kuri ten tikrai nuostabi ir nemokama.

Vankuverio lietuvių skaičiai augo palaipsniui. Atvykusių ten tiesiai po Antrojo pasaulinio karo, kaip Macijauskų šeima, būta nedaug. Daugiau kas vėliau atvyko iš kitų Kanados vietų: Kristinos Jaugelis tėvai persikėlė iš Kvebeko. Kaip sakė Algis Jaugelis, ten jis visada jautėsi svetimas nuo vietos prancūzakalbių, o į valdžią atėjus prancūzų separatistams, kaip ir daug Monrealio lietuvių, traukėsi į vakarus, kur pagaliau pasijuto „savas kaip namie“.

O didelė dalis, kaip pasakojo Kristina, išvis ten laikinai. Kanada siūlo patogias „laikinas vizas“ darbui ir keliavimui (metams ir pan.). Jos populiarios tarp tų, kurie nori pasidžiaugti Kanados gamta ir judėti toliau. Tiesa, tokie jauni „laikini Vankuverio lietuviai“ mažai dalyvauja lietuviškoje veikloje: jie ir taip grįš į Lietuvą ar persikels dar kur. Gal tik Rusijos invazija į Ukrainą suvienijo: į paramos Ukrainai renginius renkasi patys įvairiausi Vankuverio lietuviai.

Sutikome ir ne vieną buvusį Čikagos lietuvį „trečiabangį“. Štai viena buvusi Čikagos lietuvė pasakojo, kad jos tėvas buvo Romo Kalantos draugas, bet ji labai nustebo iš mūsų išgirdusi, kad Čikagoje Romui Kalantai yra paminklas. Iš viso nežinojo, kad Čikagoje yra tokios Šv. Kazimiero lietuvių kapinės! Tikrai svarbu skleisti žinią apie lietuvių paveldą Amerikoje: jis įdomus daug kam, bet jei žmogus nė neįsivaizduoja, kad tokie dalykai yra, tai nė nežinos, kad turėtų tuo domėtis ar klausinėti – ir nebent netyčia išgirs.

Vėliau, jau plaukdami laivu iš Vankuverio į Aliaską, sutikome amerikiečių šeimą. Pasakius, kad esame iš Lietuvos, prima reakcija buvo „Mes gyvenome lietuvių svečių namuose Kenebunkporte“. Atrodo, ten ir sužinojo apie Lietuvą.

Vankuveris neabejotinai – vienas gražiausių Kanados miestų, tiesa, ne tiek architektūra (ji čia gana paprasta), o kalnų vaizdais fone, įlankomis, sąsiauriais. Niekur nemačiau tiek hidroplanų, nuolat kylančių ir besileidžiančių, kiek Vankuveryje. Po tuščio Edmontono, kur net per piko valandas gatvėse mažai automobilių, Vankuveris atrodė tikras didmiestis.

Tiesa, ryte prieš lipdamas į laivą, turėjau ir nemalonų incidentą – sulaukiau narkomano smūgio iš nugaros į galvą. Gal bandė atimti telefoną, kurį kaip tik buvau išsitraukęs. Laimė, jo judesiai nebuvo koordinuoti ir pikti kėslai jam nepavyko, o ir smūgis beveik pro šalį, tik nugarą ir ausį kabino. Bet narkomanų aplinkui ten buvo daug, kai kurie rėkė ant praeivių. Kaip vėliau išsiaiškinau, tame istoriniame „Pennsylvania“ viešbutyje, prie kurio tai atsitiko, dabar veikia punktas, kur narkomanai gali „legaliai ir saugiai“ leistis narkotikus. Kanados aukščiausiasis teismas neleido provincijos valdžiai jo uždaryti, nes „nėra įrodymų, kad dėl jo blogėja kriminogeninė padėtis“…

Na, pirmas toks incidentas Šiaurės Amerikoje (Pietų Ameirkoje esu nukentėjęs nuo plėšikų) – matyt, po 5 metų ekspedicijų po istorinius JAV lietuvių rajonus – kurie dabar dažniausiai visokie „getai“ – ne toks ir blogas rezultatas.

Aliaskoje – lietuvio garbei pavadinti kalnai ir lietuvių muziejus

Aliaskos Mažasis Lietuvos muziejus įkurtas tik 2021 m. – bet jo garsas jau nuskambėjo per pasaulį. Įvedus jo pavadinimą ar šeimininkės Svajos Worthington – į Aliaską prieš dešimtmečius gyventi persikėlusios dipukės – vardą į Google iššoka dešimtys straipsnių iš Aliaskos, JAV, Lietuvos portalų. Kitur lietuvišką paveldą mums tenka traukti iš užmaršties miglų, o čia jau šiais pačiais 20222 metais iki mūsų Aliaskos lietuvių muziejų aplankė ne vienas pažįstamas keliautojas iš Lietuvos. Na, „Tikslas – Amerika“ žemėlapis nebūtų pilnas be tokios vietos!

Į Aliaską plaukėme kruiziniu laivu, stodami įvairiuose pakelės uostuose – amerikietiškoje valstijos sostinėje Džune, indėniškoje Hunoje, rusų išplėtotoje Sitkoje, aukso karštinės laikų Skagvėjuje, kol pagaliau atplaukėme į Siuardą palei Kenajaus ledynus, ir iš ten autobusu nuvykome iki didžiausio valstijos miesto – Ankoridžo. Maloniai pasitiko Carole Anderson – gryna lietuvė, pirmabangių palikuonė, palaimintojo Jurgio Matulaičio dukterėčia, besidominti savo kilme, o kitą rytą su Svaja jau važiavome į jos muziejų.

Kaip pasakojo Svaja, muziejaus ji iš pradžių neplanavo. Tiesiog surinko įvairius šeimos – savo dipukų tėvų – daiktus ir ketino padėti į sandėliuką. Bet tuomet pagalvojo, kad tai galėtų būti įdomu žmonėms: juk jos senelis buvo smetoninės Lietuvos teisingumo ministras Stasys Šilinigas, 20 metų praleidęs sovietiniuose gulaguose, giminėje buvo daugiau tremtinių. Jos šeimos istorija atspindi Lietuvos istoriją. Tad Svaja nupirko nedidelį namelį, ten sunešė tuos daiktus – nuo lagamino, su kuriuo tėvai bėgo į Vokietiją, iki tėvų paveikslų – pridėjo papildomų su Lietuva susijusių daiktų, atspausdino žemėlapių – ir padarė tikrai gerą muziejų, kuriam paskutinius svarbiausius štrichus suteikia ji pati, pasitikdama kiekvieną lankytoją ir papasakodama apie Lietuvą ir Lietuvos istoriją per eksponatus ir savo giminės patirtis. Sakė, kasdien ateina po vieną ar kelis lankytojus, pakilo susidomėjimas ir tarp lietuvių kilmės neturinčiųjų – ypač po Ukrainos karo pradžios. Labai svarbu šviesti amerikiečius apie Lietuvos padėtį ir Svaja tą daro puikiai, turi ir ateities planų – jau nupirko namelį lietuvių paveikslų galerijai. Svaja puikiai moka bendrauti su žiniasklaida – tą supratau ir imdamas iš jos interviu: ji kalbėjo trumpai, bet įdomiai, apie esmę.

Beje, esu pastebėjęs tokią tendenciją: žmonės, daugiausiai Amerikoje darantys dėl lietuvių paveldo, neretai neturi ar turi mažai vaikų: juk savanorystei reikia laiko. Svaja čia išimtis – ji išaugino septynis vaikus, visi lietuviškais vardais (vyras nelietuvis leido taip vadinti su ta sąlyga, kad galės juos ištarti). Vieno sūnaus namą Ankoridže pravažiavome – jis dekoruotas Gedimino stulpais. Svaja turi aštuoniolika anūkų ir jau du proanūkius.

Svaja suorganizavo „Tikslas – Amerika“ pasakojimą vietos universitete. Nustebau, kai paklausiau atėjusiųjų, iš kokios bangos jie yra – kokia pusė pakėlė rankas, kad iš pirmos bangos, vienintelė Svaja – kad iš dipukų, o likę atėjusieji, pasirodo, išvis ne lietuvių kilmės: bet tarp jų buvo nemažai keliautojų, kuriems apskritai patinka tokios ekspedicijos. Na, nemylintys egzotikos tikriausiai Aliaskos nesirenka!

Pirmabangių istorijų Aliaskoje gali būti ir daugiau. Katmajaus nacionaliniame parke yra Walatka Mountains kalnai, pavadinti John Walatka garbei. Yra ten ir Roy Fure trobelė – Roy Fure sakydavo esąs gimęs Lietuvoje; nesėkmingai bandė gauti Aliaskoje žemės (kai ji dalinta visiems apsigyvenusiems nemokamai), bet negavo, nes nebuvo JAV pilietis. Dabar Roy Fure trobelėje apsistoja žygeiviai – ji yra 50 km nuo artimiausio kelio, tad žygiuoti reikia daug. Gal galima atskristi lėktuvu – kas 50-as Aliaskos gyventojas turi piloto licenciją, ir ne vienas sutiktas lietuvis ten pilotuoja, skraido privačiais lėktuvais. Pavyzdžiui, į savo nuosavą namą kaime. Aliaska didžiulė, į daugumą jos kaimų nė neveda keliai. Carole Anderson net pasakojo, kaip pateko į aviakatastrofą.

Aišku, aplankyti vieną Roy Fure trobelę privačiu lėktuvu tikriausiai kainuotų panašiai, kiek gera pusė 2017 m. ekspedicijos ir kokių 150 lietuviškų vietų JAV rytuose dokumentavimas. Tad bent kol kas šią galimybę praleidau: kažin, ar toje trobelėje rasčiau daugiau atsakymų.

John Walatka irgi buvo pilotas – tai neabejotina. Bet ar tikrai lietuvis? Su Roy Fure trobele ir su Waltakos kalnais kaip ir su Albertos Vilna – reikia tikrinti. Gal kam nors tiesiog „Walatka“ pasirodė lietuviška pavardė ir jis sugalvojo, kad jis buvo iš Lietuvos, ir legenda paplito? Bet juk tai gali būti ir lenkiškos pavardės „Walatkiewicz“ trumpinimas. Reikėjo rasti platesnę Walaktka šeimos istoriją. Nors pasakojimo Ankoridže metu niekas neatsiliepė, pavyko greičiau, nei tikėjausi. „Facebook“ greitai pavyko rasti Betsy Walatka – John Walatka anūkę. Ji papasakojo, kad Walatka kalnais jau domėjosi toks architektas iš Kauno Robertas Čerškus, jis sudarė ir jos šeimos genealogiją. Robertas paaiškino, kad John Walatka tėvas buvo lietuvis, o mama – ne, jis gimė jau JAV. Sakė, kad lietuvių garbei pavadinti kalnai yra jam artima tema – mat iš jo giminės kilęs Jonas Čerskis, kurio garbei pavadintas kalnagūbris Rusijos tolimuosiuose rytuose. Įdomios pažintys visai netyčia.

Su Roy Fure sunkiau. Jo vardas nei lietuviškas, nei litvakiškas, nei kokios kitos Lietuvoje gyvenančios tautybės vardas. Gal pasikeitė nuvykęs įį Ameriką? Žinote ką nors tiksliau? Gal tai jūsų giminės ar jūsų tėvai, seneliai juos pažinojo? Rašykite augustinas.zemaitis@gmail.com .

Kol didžioji Amerikos ir Europos dalis galavos nuo karščio, Aliaskos vasara atrodė tarsi Lietuvos ruduo, o paskui rugpjūtį atsikėlę pro langą netgi išvydome viską užsnigta!

Iš Ankoridžo traukiniais pajudėjome dar į šiaurę – pro Denalio kalną, aukščiausią Šiaurės Amerikoje, iki Feirbankso, iš kurio skridome atgal į šilumą, Niujorką ir Pensilvaniją, kur laukė Lietuvių dienos – seniausias Amerikoje kasmetinis etninis renginys.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas nuo Pitsburgo iki Naujojo Džersio:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Albertoje aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Aliaskoje aprašas

 

Pensilvanijos lietuvių dienos

---

Penkta dalis – apie Pensilvanijos lietuvių dienas, nuo 1914 m. vykstantį seniausią kasmetinį etininį renginį JAV, kurį šiemet aplankė Augustinas ir Aistė iš Lietuvos. Kaip Pensilvanijos lietuvių dienos atrodo akimis žmonių, atvykusių iš Lietuvos šiandien? Kas ten lankosi? Juk Pensilvanijos anglies regiono lietuviai šiandien – lietuvių imigrantų proanūkiai ar proproanūkiai.

Neįsivaizdavau, ką rasiu Pensilvanijos lietuvių dienose.

Žinojau, kad tai pirmabangių šventė. Paskutinė tikrai tokia. Pasak jos organizatorių, seniausias kasmetinis tautinis renginys JAV apskritai: nenutrūko nė per pasaulinius karus, nė per COVID. Šiemet vyko 109-ąjį kartą. Iš tiesų nepavyko suga lvoti ilgiau vykstančio renginio…

Pirmabangių šventėse nebuvau buvęs. Tiesą pasakius, dar nebuvau gimęs, kai daugelis jų arba išnyko, arba buvo perimtos dipukų, arba prarado ryšį su lietuvybe.

Pensilvanijos lietuvių dienų dipukai ar trečiabangiai negalėjo perimti, nes jų ten – angliakasių rajone – iš esmės nebuvo. Anglies pramonė taip ir galutinai neatsigavo po 1929 m. didžiosios depresijos smūgio ir visi regiono miesteliai, XIX a. pabaigoje sukurti, nuo to laiko tik traukėsi, prarado pusę, tris ketvirčius ir daugiau žmonių.

Ir Pensilvanijos lietuvių dienos neišnyko todėl, kad pirmabangių ten buvo *šitiek* daug. Apie 100 000 prieš 100 metų ten dirbo šachtose ar gyveno aplink. Skuikilo apygarda iki šiol – lietuviškiausia JAV (5,1% žmonių – lietuvių kilmės), kai kuriuose miestuose čia lietuviai sudaro ir virš 10% ar net 20% gyventojų. Nors masinė imigracija čia baigėsi prieš daugiau nei 100 metų, dar pilna „grynakraujų lietuvių“, kurių ir seneliai, ir tėvai susipažino keliasdešimtyje regiono lietuvių parapijų ir kūrė lietuviškas šeimas.

Bet kiek Pensilvanijos lietuvių dienos dar lietuviškos? O gal tai – tik pavadinimas, kaip Osceola Milso lietuvių klubo, apie kurį jau rašiau praeitoje dalyje?

Pensilvanijos anglies regione lietuviškos istorijos ieškoti toli nereikia. Nuo stulpų pasitinka veteranų nuotraukos – ir tarp jų gausu lietuviškų pavardžių. Kas keliolika mylių stojame filmuoti lietuvių bažnyčios (veikiančios ar ne), lietuvių kapinių: iš viso jų Anglies regione apie 40! 2017 m., kai Anglies regione lankėmės pirmą kartą, dar nefilmuodavome, reikia videokadrų „Youtube“ kanalui „Gabalėliai Lietuvos“… Ties Žirardviliu išvystu ir pirmą prie namo plazdančią Lietuvos vėliavą, prie Šenandoriaus pamatau dar kelias.

Lietuvių dienos per 109 metus liko lietuviškos!

Lakewood parkas, kur vyksta Lietuvių dienos, neprimena kokio istorinio lietuvių klubo. Viskas ten nauja: vestuvių šventėms pritaikytas pastatas, gyvenamieji nameliai. Vieta nepriklauso lietuviams. „Bet tai istorinė mums vieta“ – pasakojo lietuvių dienas daug dešimtmečių lankanti Lušų šeimyna – „Čia, Lakewood parke, lietuvių dienos vyko dar tarpukariu. Čia anksčiau buvo atrakcionų parkas. Vėliau, apie 1984 m., jis užvėrė duris, tapo apleistas, Lietuvių dienos nerado vietos: buvo ir prekybos centre, ir Frakvilio lietuvių parapijos salėje. Dabar, po COVID, vėl grįžome į senąją vietą, nes čia įkurtas šitas švenčių kompleksas“.

Taip. Lietuvių dienos liko lietuviškos – ypač kelių šeimų, tokių kaip Domalakai, Lušai, dėka.

Šventė prasidėjo JAV ir Lietuvos vėliavų įnešimu, himnais, vedėjas – ir vadovas – Paul Domalakes savo kalbose nuolat minėjo Lietuvos istoriją, palei ežerą buvo įsikūrusi antisovietinių partizanų stovykla ir net pasaka vaikams užimti buvo Jūratė ir Kastytis. Aišku, angliškai. Kalba Anglies regione išsilaikė labai ilgai, kokius 100 metų nuo imigracijos pradžios lietuvių kalba vyravo (~1869-1969 m.), bet dabar jau tik su vienu pirmabangių palikuoniu galėjau palaikyti rimtesnį lietuvišką pokalbį (įdomu, kad jam, Alfonsui Čaplauskui – 43 metai, kalbos išmoko iš senelio, nes tėvas nemoka).

Lietuvių dienos turėjome staliuką, taip pat pasakojimą apie lietuvių paveldą, sulaukėme ne vieno žmogaus, turėjusio ką papasakoti apie papildomas lietuviškas vietas ar istorijas regione. Bet ne ką mažiau dėmesio sulaukėme ir tiesiog dėl to, kad… mokame lietuviškai. Eiliniai žmonės mūsų prašė išversti visokius senelių ar prosenelių iš Lietuvos gautus laiškelius, o Mahanojaus Historical Society – iki 1959 m. regione leisto laikraščio „Saulė“ straipsniuose pasikartojančius žodžius.

Tiesa, mokėjimas lietuviškai nebebuvo tokia retenybė. Pensilvanijos Lietuvių dienas atranda ir vis daugiau dipukų bei trečiabangių, kurie atvyksta į tuos jaukius ir nuoširdžius Pensilvanijos kaimus ir miestelius. Nuo Lietuvių dienose kasmet koncertuojančio trečiabangio Augio Dicevičiaus iš Klivlando iki Baltimorės dipuko Alekso Radžiaus įkurtos Lietuvos partizanų rekonstruktorių komandos. Ir net Lietuvos ambasadorė atvyko iš Vašingtono – jos apsilankymas vietinėje spaudoje sukėlė ne mažesnį ažiotažą, nei prezidento Nausėdos vizitas per šokių šventę Filadelfijos spaudoje. Anglies regionas atpratęs nuo dėmesio!

Toks jausmas, kad ko iš senų pažįstamų, sutiktų per „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas, nesutikau per Šokių šventę, tuos radau Pensilvanijos lietuvių dienas: žmones iš Klivlando, iš Niujoko, Naujojo Džersio, Voterberio Konektitkute.

Pats Pensilvanijos Lietuvių dienose buvau pirmąkart, bet tie, kas lankėsi ir seniau, dalinosi ir neraminančiais pasakojimais. Gintaras Karosas, dalyvaudavęs Lietuvių dienose prieš daug dešimtmečių, sakė, kad dabar jos skiriasi kaip diena ir naktis: žmonių būdavo ir dešimt kartų daugiau, užimdavo visą parką (šiemet lankėsi ~1000-1500). Parodė įspūdingus autentiškus kadrus, kuriuos nufilmavo Lietuvių dienose „anais laikais“. Laurynas Misevičius, atvykęs prekiauti į Lietuvių dienas ir tą darantis jau pora dešimtmečių, sakė, kad ir prieš kokius 15 metų Lietuvių dienas regione daug labiau jausdavai – ant daug daugiau namų plazdėdavo trispalvės, nes Pensilvanijos anglies regiono lietuviams Lietuvių dienos tarsi jų nacionalinė šventė. Dabar tokių namų suskaičiavome penkis.

Lietuvių paveldas – raktas į domėjimąsi lietuvybe

Didžiausią smūgį lietuvybei ten sudavė Alentauno vyskupija apie 2009 metus. Ji nusprendė kone „per naktį“ uždaryti visas tautines parapijas – nesvarbu, kiek žmonių jas lanko. Anglies regiono lietuvių parapijos buvo labai gyvos, dar 1970 m. jos augo, dar ir po 1980 m. buvo statomos naujos lietuvių bažnyčios – bet vyskupui tai nerūpėjo. Įrašėme graudų interviu su Setkevičių šeima apie tai, kaip buvo atimta ir uždaryta pati didžiausia – Šenandoriaus Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia. Dar daugiau bažnyčių stovi apleistos. Prie 1914 m. Koaldeilo Šv. Jono lietuvių bažnyčios sutikome jos naująjį savininką Robert Demyanovich – sakė, toje bažnyčioje susituokė (žmona lietuvė), krikštijo vaikus, tad vyskupijai paskelbus, kad bažnyčią uždarys, pats nusipirko „kad netaptų sandėliu“. Kainavo ~24000 dolerių (vyskupija iš pradžių norėjo 180000). Vidus liko kaip po senovei – vyskupija mėgino išsivežti vitražus (Šenandoriaus šv. Jurgio vitražus brangiai pardavinėjo), bet Robert Demyanovich pasakė, kad be vitražų bažnyčios nepirks. Tiesa, vyskupija ištrynė iš vitražų aukotojų lietuviškas pavardes… Dar vyskupija buvo išėmusi ir kertinį akmenį su lietuvišku tekstu – bet parapijiečių jėgomis jis sugrąžintas.

Kiek važinėju po Ameriką, niekur nemačiau tokio noro ištrinti tautinę istoriją iš bažnyčių, kaip Anglies regione. Čia net kur lietuvių bažnyčios ir liko atidarytos, daug kur panaikintos tautinės detalės. Po 2017 m. smarkiai pasikeitė Tamakvos lietuvių bažnyčia, kurią sukūrė V. K. Jonynas: išimtos Jonyno kryžiaus kelio stotys, statulos nuo fasado, altorius, taigi, interjeras iš dalies prarado savo unikalų stilių. Bent jau ši bažnyčia liko atidaryta kaip pagrindinė mieste.

Kartu su tautinėmis parapijomis sunaikintas ir daugybės žmonių suvokimas, kad jie – lietuviai. Juk grynų lietuvių tuose kraštuose mažai – tiesa, dėl itin didelių lietuvių kiekių, jų dar yra net ir imigrantų anūkų kartoje, ir tokie dažnai yra didžiausi nepalaužiami lietuvybės aktyvistai. Tačiau, atrodo, dauguma lietuvių dienų dalyvių – maišyto kraujo. Bet seniau būdavo taip – kelių tu kilmių bebūtum, priklausai tik vienai parapijai, ir natūraliai ta kilmė tampa svarbiausia, dalyvauji toje veikloje, taigi, daugelis žmonių turėdavo tautinį identitetą. O ir tautų maišymąsi etninės parapijos mažindavo, nes buvo didesnė tikimybė, kad susirasi savo tautybės antrą pusę. Šitaip lietuvybė Anglies regione liko tvirta virš 100 metų (juk paskutinė masinė imigracija ten vyko dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą). Dabar to neliko, šiandieninis jaunimas niekada rimtai nebepriklausė etninei parapijai (jos uždarytos jų vaikystėje) ir žmonių, siejančių save su protėvių tautybe, atrodo, mažėja; jaunimo, ypač vaikų, Lietuvių dienose mažai.

Kokios svarbios lietuvių bažnyčios (ir kitos organizacijos, veikiantys pastatai) pritraukiant į lietuvišką veiklą naujus žmones supratau, kai susitikau Lietuvių dienose Voterberio (Konektikutas) lietuvius. Be senų pažįstamų susitikau ir vieną naują, jauną vyrą – Christian Allyn. Kaip jis pasakojo, yra tik aštuntadaliu lietuvis – bet dabar prisijungė prie Voterberio lietuvių bažnyčios ir taip įsitraukė į lietuvišką veiklą. Jo ir kitų lietuvių pastangomis, atrodo, vėl atsidarys Voterberio lietuvių muziejus. Kai lankiausi ten 2017 m. jis buvo neseniai uždarytas, mat vyskupija pardavinėjo parapijos namus. Tuos namus nupirko savivaldybė – ir Voterberio lietuviai, tarp jų naujai savo kilme užsidegęs Christian, sutarė su savivaldybe, kad leistų muziejų atkurti. Kvietė į atidarymą 2023 m. Kažin, ar Christian būtų taip įsitraukęs į lietuvišką veiklą, jei ne tebegyvuojanti Voterberio Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia, joje laikinai saugoti muziejaus eksponatai.

Kaip ten bebūtų, Pensilvanijos Lietuivų dienos gyvos, o žmonės, lankęsi Lietuvių dienose prieš kelis metus, sakė, kad grįžusios į Lakewood parką iš mažiau tam tinkamos parapijos salės, tapo net gausesnės. Galimybių tai išlaikyti, tęsti, plėsti, pritraukti tikrai yra, ir reikia tai daryti tame istoriniame Lietuvai regione, kur išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas (viena šių metų mūsų užduočių – aiškintis, ar dabar tuo adresu stovintis pastatas yra tas pats, ar jau naujas: vietos istorikų nuomonės čia išsiskyrė).

Svarbu, kad ilgamečiams organizatoriams – Domalakų šeimai – padėtų kuo daugiau žmonių, o tos pagalbos, jie, atrodo, randa ir iš toliau, ir iš kitų Amerikos lietuvių „bangų“.

Lietuvių muziejus keliasi į “Amerikos Vilnių”

Kaip sakė šventės vadovas Paul Domalakes, vietos advokatas, už šventę gauti pinigai atiteks Lietuvių muziejui. Lietuvių dienų metu įrašinėjome ir interviu su vietos lietuviais – vienas interviu, kurį norėjau įrašyti, buvo su Anne Chaikowski La Voie, knygos apie Šenandoriaus lietuvius autore, kuri 2017 m. mums parodė Anglies regiono lietuvių muziejų Frakvilyje, pasakojo apie eksponatus. „Gal galime įrašyti interviu Lietuvių muziejuje?“ – paklausiau. „Kad lietuvių muziejaus nebėra“ – išgąsdino mane Anne. „Kaip tai? Juk jam šventės metu rinko aukas?“ – klausiu.

Pasirodo, rinko aukas jo perkėlimui, nes dabartinis pastatas nebesaugus, lankytojui esą grindyse koja prasmego. Muziejus jau kitais metais persikels į Anne giminės namus, kurie giminei priklauso nuo 1913 m. Ten buvo ir šeimos lietuviškas baras, ir laidojimo namai. Namus paveldėjusi Anne su vyru juos remontuoja, o buvusią šarvojimo salę skirs muziejui. Namas – autentiškas anglies regione, be to, stovi pačiame Šenandoriuje, XIX a. „Amerikos Vilniuje“, taigi, manau muziejus gali tapti puikia vieta „lietuvybės piligrimystei“ ten, kur prasidėjo Amerikos Lietuva, pro kur praėjo daugelio senųjų Amerikos lietuvių giminių istorijos. Lauksime, gal net grįšime kitąmet. Greta senųjų Frakvilio lietuvių muziejaus eksponatų bus ir naujų – Anne Chaikowski nupirko aukcione gabalėlį Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios vitražo, kuriuos po šios nugriovimo išpardavinėjo vyskupija pagabaliui, kad niekas nesurinktų viso vitražo. Bet Anne žino, kad jos gabale – Šv. Jurgio žirgo uodega, nes palygino su senom nuotraukom. Anne juk parašė knygą ir apie Šv. Jurgio bažnyčią Šenandoriuje, o Anne senelė buvo pirmasis kūdikis, joje pakrikštytas…

Anglies regione turėjau dar daug darbo. Užfiksuoti įspūdingiausias Anglies regiono lietuviškas vietas video, iš drono: nuo Šenandoriaus lietuvių kapinyno iš šešių lietuvių kapinių (daugiausiai viename mieste visoje JAV) iki 1923 m. Maunt Karmelio lietuvių mokyklos su Vyčiu ir lietuviškais bareljefais fasade, nuo vienu metu didžiausio lietuviško laikraščio „Saulė“ leidėjo Bočkausko kapo Mahanojuje iki nuo popiežiaus atskilusios lietuvių tautinių katalikų bažnyčios Skrantone (paskutinė tebeveikianti oficialiai lietuviška parapija regione). Pažiūrėti, kas pasikeitė nuo 2017 m., o kas ne: deja, nugriauta medinė „Saulės“ redakcija. Šamokino lietuvių bažnyčios griuvėsiai taip ir nepravalyti. Nusileidome ir į Ešlando anglies kasyklą (deja, muziejus ten pasakoja technologinius, o ne kultūrinius klausimus, lietuvių nemini).

Bet įdomiausias, daugiausiai netikėtumų suteikęs darbas – papildomų lietuviškų vietų įtraukimas į tikslasamerika.lt žemėlapį. Nuo 2017 m. iš skaitytojų kartais gaudavome laiškų apie dar nepažymėtas žemėlapyje vietas. Didelė dalis tokių – Anglies regione. Nes lietuviško paveldo ten šitiek daug.

Kitur Amerikoje viskas aišku – na, yra miestas, yra lietuvių bažnyčia, galbūt klubas greta buvusiame lietuvių rajone, galbūt kapinės, gali būti koks paminklas ir tiek. O Anglies regione nebuvo aiškaus lietuvių rajono ar miesto – jų buvo gausybė, gausybė persipynusių lietuvių organizacijų su savo pastatais, kapinėmis ir t.t., todėl netikiu, kad artimiausiu metu ten pavyks sužymėti viską viską, bet ir koks 90-95% bus geras rezultatas.

Prie to rezultato artėjame įtraukdami vis papildomas vietas – mums parašo, mes pasižymime, esant galimybei lankome, fotografuojame, fiksuojame koordinates. Jei jūs tikslasamerika.lt matote nepažymėtų vietų – būtume dėkingi, jei parašytumėte augustinas.zemaitis@gmail.com .

O apie mūsų atradimus šiais metais – kitame, paskutiniame straipsnyje.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Pensilvanijos pietiniame Anglies regione:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų pietiniame Pensilvanijos Anglies regione aprašas
2. Lietuviškų vietų Pensilvanijos pietiniame Anglies regione žemėlapis

 

Pensilvanijos lietuvių kapinės

---

Šešta, paskutinė, dalis – įdomūs Augustino pasakojimai, kaip skaitytojų, istorikų, ar tiesiog ilgų paieškų pėsčiomis dėka Pensilvanijoje šiemet pavyko atrasti nemažai pamirštų ar apleistų lietuvių kapinių, bažnyčių pastatų ir kitų vietų. Net ir 5 metai nuo pirmosios „Tikslas – Amerika“ ekspedicijos, Pensilvanijoje – turtingiausioje lietuviško paveldo JAV valstijoje – dar yra daug ką atrasti ir įtraukti į lietuviško paveldo žemėlapį tikslasamerika.lt .

Labai džiaugiuosi, kai iš tikslasamerika.lt skaitytojų gaunu laiškų apie papildomas, į lietuviško paveldo žemėlapį dar neįtrauktas lietuviškas vietas.

Bet dabar, kai pažymėtų Amerikos lietuvių bažnyčių, klubų, kapinių, paminklų skaičius jau artėja prie 800, naudingų laiškų gaunu vis rečiau ir rečiau. Dažniausiai paaiškėja, kad vieta, apie kurią parašė, jau yra žemėlapyje – gal tik „informatorius“ nepastebėjo.

Ir visgi karts nuo karto dar sulaukiu pranešimų apie vietas, apie kurias nežinojau, net ir tuose miestuose, kur jau lankiausi. Daugiausiai tokių pranešimų apie Pensilvanijos Anglies regioną, ypač jo lietuvių kapines. Lietuvių, lietuvių bendruomenių, organizacijų ten būta per daug, kad visi viską žinotų, todėl daugelis žino tik tas vietas, kurios susijusios su jų miesteliais ar gimininėmis (pvz. žino tik tas lietuvių kapines, kur palaidoti jų pačių protėviai ar draugai). Ir todėl net jei ir buvau šnekėjęs su dešimtimis regiono lietuvių, „gyvai“ buvau sužinojęs ne viską.

Deja, net ir kai pagaliau gaunu el. laišką su tikra informacija apie kokias apleistas lietuvių kapines, daugelis „informatorių“ gali tik pasakyti, kad tokia vieta yra – dažniausiai neturi jos nuotraukų ir beveik niekada negali pasakyti tikslių koordinačių. Taigi, realiai įtraukti į žemėlapį ir enciklopediją gabaleliailietuvos.lt tas vietas galiu tik tada, kai pagaliau atsiranda galimybė pačiam ten nuvykti ir viską patikrinti.

2022 m. po kelerių metų pertraukos sugrįžome į Pensilvanijos Anglies regioną. Paskutines savo 2022 m. viešnagės Amerikoje dienas tad skyrėme tų „neatrastų“ Anglies regiono kapinių paieškai: tikslių vietų užfiksavimui, nufotografavimui, nufilmavimui. Tai tikras atradimo džiaugsmas, net ir po tiek metų ekspedicijų!

Kas liko iš nepriklausomų Pensilvanijos lietuvių kapinių

Didžiausios Pensilvanijos Anglies regiono kapinės buvo susietos su lietuvių parapijomis. Jas lengva rasti, jos dažniausiai gerai sutvarkytos.

Bet neretai net tame pačiame angliakasių miestelyje buvo ir kitokių lietuvių kapinių: tokių, kuriose laidojosi netikintys ar mažiau religingi lietuviai. Jos priklausė įvairiems lietuvių klubams, daugybė kurių nunykę ir tų kapinių nebėra kam prižiūrėti.

Pirmoje stotelėje – Sent Klere – situacija pasirodė esanti gera. Lietuviai ten turi savo plotelį, kuris vadinasi Lietuvos sūnų kapinėmis, tarp kitų kapinių, kapinės aptvarkytos.

Kur kas liūdniau Mainersvilyje – į kalnelį „lipančios“ Lietuvių laisvės kapinės užaugusios mišku, kapai išvirtę, žolės tokios tankios, kad net eiti per jas vakarėjant buvo sudėtinga.

Laimė, tas kapines bent jau buvo, kas prisiminė, apie jas mums parašė lietuvių archyvo Klivlande vadovas Andris Dunduras, lankęsis Lietuvių dienose seniau. Mes jas irgi aplankėme, įtraukėme į žemėlapį ir staiga kapinės, kurias gal teprisiminė nedaug senyvų žmonių, taps žinomos daugeliui. Smagu, kad, kai panašiai paskleidėme informaciją apie apleistas lietuvių kapines Ledforde, Ilinojuje, Vilių Žalpį ir lietuvių jaunimą įkvėpėme pradėti projektą „Šaknys“, kurio metu 2021-2022 m. tos kapinės sutvarkytos, o šiemet Vilius Žalpys ten pastatė ir paminklą.

Skaičiau, kad projektą „Šaknys“ ketinama tęsti ir kitur – ir, atrodo, bene geriausia vieta tam gali būti Pensilvanijos Anglies regionas. Blogos būklės lietuvių kapinių čia daug – vien šiemet tokių radome keturias papildomas. Tad net jeigu, tarkime, vienose ar kitose kapinėse iškiltų kokių teisinių kliūčių (pvz. privati žemė), tikiu, kad iš visų apleistų lietuvių kapinių Anglies regione atsiras bent kelios, kur kliūtys bus mažesnės ir, jeigu bus norinčių toliau užsiimti šiais gražiais darbais, bus galimybė tą ir daryti, o ne įkliūti į biurokratines pinkles.

Senosios parapijų kapinės dažnai – irgi pamirštos

Nors daugelis lietuvių katalikų parapijų kapinių Pensilvanijoje sutvarkytos, yra išimčių. Tai – „senosios kapinės“. Ne viena parapija per savo istoriją turėjo po kelias kapines ir neretai tik pagrindinės (paskutinės) jų gerai prižiūrėtos.

Pirmos apleistos religinės kapinės, kuriose sustojome – senosios Mahanojaus lietuvių parapijos kapinės. Užrašas ant miške paskendusių vartų skelbia (lietuviškai) „1922 m.“. Kapinių būklė dar blogesnė nei jų vartų: kapai išvartyti, užaugę, ten jau radome praktiškai tą patį, ką radome Ledforde 2018 m. iki ten pasidarbavo „Šaknys“ – tikrai vienos liūdnesnių lietuvių kapinių Amerikoje. Kaip pasakojo Elaine Luschas, kurios giminės palaidotos senosiose Mahanojaus lietuvių kapinėse, tą žemę nusipirko lietuvių parapija, prasidėjo laidojimai. Deja, paaiškėjo, kad vanduo ten aukštai – nutarta pirkti naują žemę, kur yra dabartinės Mahanojaus lietuvių kapinės. Žmonėms pasiūlyta perlaidoti savo gimines – savo lėšomis, kurių ne visi turėjo, tad dalis palaidojimų liko senosiose kapinėse. Nepaisant to, nustota jas prižiūrėti ir tvarkyti, jos paliktos tarp gyvybės ir mirties…

Toliau laukė kelionė į šiaurinį anglies regioną, Vanamio miestelį. 2017 m., pamenu, nustebau, kad tenykštėse Šv. Marijos lietuvių kapinėse visi kapai atrodė gana nauji, pokariniai, o juk parapija įkurta dar XX a. pradžioje. Turėjau įtarimą, kad galėjo būti ir senesnės kapinės – o tą įtarimą patvirtino Connie Tumosos el. laiškas. Beje, apie mūsų projektą ji sužinojo iš „Draugas News“ straipsnio (lietuviškai nemoka, skaito angliškai). Atsidariusi internetinį žemėlapį map.truelithuania.com (angliška tikslasamerika.lt versija), ji aptiko, kad ten trūksta senųjų Šv. Marijos lietuvių kapinių, kurioje palaidota jos giminė, ir parašė man. Deja, kai paklausiau, kur tiksliai tos kapinės, negalėjo pasakyti – tik „Prie miestelio ant kalno“. Laimė, Connie tebegyvena Anglies regione, kad ir kitame miestelyje – tad sutarėme susitikti prie uždarytos Vanamio lietuvių bažnyčios ir į kapines nueiti kartu.

Tikslios kapinių vietos, tiesa, Connie neprisiminė – sakė, „Buvau ten prieš 5 metus“. Tada kapines Conniie parodė jos giminaitė, gyvenanti Vanamyje, tad ir dabar keliavome pas ją – ji ir vėl nupasakojo, kaip nuvykti į senąsias kapines ir primygtinai įsiūlė purkštuvą vapsvoms, nes ten jų esą daug. Paskutinė kelio link kapinių dalis mūsų automobiliui pasirodė nepravažiuojama – bet pavėžėjo vietos gyventojas Adam Wallitsch savo pikapo bagažinėje.

Vanamio kapinės atrodė geriau, nei Mahanojaus, net romantiškai, miškelio apsuptyje, su gausybe kapų senom ilgom lietuviškom epitafijom. „Skaičiau, kad vietos vaikų teigimu, čia vaidenasi“ – sakė Connie – „Jie esą matė šachtininko vaiduoklį, su lempele vaikštantį po kapines tarsi po šachtą. Matyt jiems nesuprantami lietuviški užrašai suteikia vietai tokią mistinę aurą, kad tos vietos bijo“. Kaip ten bebūtų, padėtis nuo jos praeito apsilankymo kiek pablogėjo: tada, penkeri metai atgal, sakė, buvo lentelė ant kapinių vartų, kad tai lietuvių kapinės – lentelės neberadome.

Iš Vanamio pasukome į Nantikoką. Iš ten negavau jokio laiško, nors jau penkerius metus jo laukiau. Turiu informacijos, kad tame mieste buvo Vanamio lietuvių parapijos filija – Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia – ir Šv. Juozapo lietuvių kapinės. Tikslasamerika.lt nuolat degė užrašas – „jei kas žinote tas vietas, parašykite“; klausinėjau ir žmonių kitur. Deja, niekur niekas negalėjo pasakyti, kur tai buvo, ar liko pastatai, iki kada veikė – na, jei bažnyčios ir nebėra, kapinės juk tikrai turėtų būti. Nutariau pamėginti vietos Historical Society – pietus teko atidėti, nes iki Historical Society darbo laiko pabaigos tebuvo likę 20 min. Sutiktas viduje vyras sakė žinąs, kur buvo Šv. Juozapo bažnyčia, bet „Ji nugriauta“. Paprašiau nurodyti vietą – pasisiūlė palydėti. „Kada nugriauta?“ – klausiu. „Šiemet“ – atsakė. Negi taip pavėlavau? Bet nuvykus į vietą, apniko abejonės. „Google Street View“ nuotraukoje bažnyčia atrodė didelė – didesnė, nei būtų parapijos filija. O ant gretimos tebestovinčios Šv. Juozapo parapinės mokyklos kertinio akmens buvo angliškas užrašas su Thomas C. Oreilly pavarde – visai neskamba lietuviškai. Abejonės pasitvirtino, kai tas pats vyras paskui palydėjo į Šv. Juozapo kapines – ten buvo parašyta „Slovakų kapinės“. Atrodo, Šv. Juozapo vardu mieste vadinosi daugiau nei viena bažnyčia.

„Mes minėjome, kad ieškome lietuvių kapinių“ – sakiau, ir tas vyras sakė „A, žinau ir tokias, palydėsiu“. Vėl nudžiugau, kad šitaip netikėtai greitai rasiu dar vienas lietuvių kapines. Deja, vėl teko nusivilti – tose „Lietuvių kapinėse“ stovėjo stačiatikiški kryžiai. Atrodo, tai ukrainiečių kapinės. Bet prieš išvykdamas namo vyras pakišo mintį – „Visos miestelio kapinės yra šioje zonoje, jei būtų lietuvių, būtų kažkur čia“. Taip yra visur Anglies regione: šachtų kompanija, statydama miestą, vieną zoną paskirdavo kapinių kompleksui… Tad nutarėme apeiti aplinkui, po kaitria Pensilvanijos vasaros saule. Gal Šv. Marijos kapinės yra lietuvių, juk Vanamio parapija buvo Šv. Marijos? Ne, nuėję į vietą išvydome užrašą: „Čenstakavos Marijos kapinės“. Reiškia, lenkų.

Pažiūrėjau, kad anapus anų stačiatikių kapinių yra tokia labiau apleista zona, kur kapai apaugę, kai kurie apvartyti. Nujaučiau, kad ten galėtų būti lietuvių kapinės, bet vilčių daug nedėjau – pasižiūrėti nuėjo Aistė, o aš jau žvalgiausi plane, kur važiuoti toliau: planų daug, laiko mažai. „Sėkmė“ – išgirdau Aistės žodžius. Ant kapų lietuviškos pavardės. Pagaliau radome Nantikoko lietuvių kapines – nufotografavome, o grįžęs ištryniau iš „Ieškome šių vietų“ puslapio. Gretimo namo gyventojas – pusiau lietuvis – paragino saugotis „poisonous ivy“ ir sako, kad jau daug metų nematė, kad kapines kas lankytų.

Deja, teko išvažiuoti taip ir neradus lietuvių bažnyčios. Jau iš Lietuvos nutariau parašyti Nanticoke Historical Society vadovui Chester Zaremba – nusiunčiau jam seną nespalvotą Šv. Juozapo lietuvių bažnyčios nuotrauką, kurią turėjau. Iš pradžių jis spėjo, kad tai gal senoji slovakų bažnyčia (kurią slovakai turėjo dar iki naujosios, nugriautosios), bet galiausiai prisiminė, kad ta Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia tebestovi Hanoverio priemiestyje – jis gerai žino, nes jo brolis vedė lietuvę. Išties! Kaip radau internete paieškojęs to adreso, tą bažnyčią 2004 m. nusipirko toks Bernie Norieka už 50000 dolerių ir persidarė į nuosavą gyvenamą namą. Internete yra interjero nuotraukos. Keista turėtų būti gyventi, kai neturi langų – tik vitražus (visus paliko), kita vertus, apsidairyti gali iš bokšto, iš ten atsiveria gražūs vaizdai. Gaila, kad sužinojau per vėlai – negalėjau nuvažiuoti į vietą pažiūrėti, ar likęs koks kertinis akmuo, lietuviškas užrašas. Ką gi, bus proga grįžti dar…

Kaip lietuvių-lenkų konflikto vietoje mums iškvietė policiją

Pensilvanijos Anglies regionas buvo viena tų vietų pasaulyje, kur vyko lietuvių tautinis atgimimas, kur lietuvių tauta ~1890 m. galutinai atsiskyrė nuo lenkų. Kaip ir beveik visas lietuvių bei lenkų gyvenimas, procesas čia vyko parapijose: iš pradžių lietuviai ir lenkai jas steigė kartu, tačiau tai reiškė, kad dauguma mišių vykdavo lenkiškai, o lietuviškų mišių buvimas kėlė lenkų nepasitenkinimą (juk lenkų kalba buvo ir lietuvių elito kalba, o lietuvių kalba iki tautinio atgimimo kai kurių žmonių laikyta valstiečių kalba, mažai tinkama religijai). Per tautinį atgimimą lietuviai vis labiau reikalavo lietuviškų mišių, o tai paprastai reiškė, kad jiems tekdavo pasitraukti iš bendrų parapijų ir kurti savas.

Yra ginčų, kur buvo pirmas lietuvis kunigas ar pirma parapija, nes tai priklauso ir nuo to, ką laikysime „lietuviu kunigu“, „lietuvių parapija“ (ar skaitosi ir bendros su lenkais parapijos, daugiausiai lenkiškai pamokslus sakę lietuviai?). Šio titulo siekia ir Šenandorius, ir Plimutas. Kaip ten bebūtų, skaudžiausias ir liūdniausiai pagarsėjęs atsiskyrimas nuo lenkų buvo būtent Plimute. Po Amerikos spaudą XIX a. pabaigoje plačiai pasklido istorija, kaip lenkų radikalai iškasė lietuvio berniuko kūną iš parapijos kapinių, jį sukapojo. Ano meto amerikiečius ši „istorija iš imigrantų gyvenimo“ kraupino panašiai, kaip šiuolaikinius amerikiečius kraupina kokios istorijos apie „garbės nužudymus“ imigrantų iš Artimųjų Rytų giminėse… Lietuviai po šito pasitraukė į savo parapiją ir įkūrė savas kapines, kuriose palaidotas ir atsiskyrimą vedęs kunigas Burba.

Abejas tas kapines aplankiau. Likimo ironija, bet Šv. Marijos kapinės, kurias taip uoliai gynė nuo lietuvių palaidojimų lenkų radikalai, atrodo daug liūdniau, antkapiai apvartyti. Neradau ten aiškiai lietuviškų palaidojimų – galbūt jų liko, bet tikriausiai tada dar lietuviai savo pavardes rašė lenkiškai.

Šv. Kazimiero lietuvių kapinės tankiame miškelyje išsilaikiusios daug geriau, visi antkapiai stovi, jie sustatyti labai tankiai, yra paminklas veteranams, o svarbiausias – paties kunigo Burbos antkapis.

Deja, jau grįžtančius iš šių kapinių pasitiko… policijos pareigūnas. Pasirodo, policiją iškvietė kaimynai, nes perėjome per jų žemę. Kiek kalbėjau su policininku, jei į Šv. Marijos (lenkų) kapines ant kalno gali patekti kiekvienas paprastai, tai takelis per mišką į Šv. Kazimiero kapines, pasirodo, veda per privačią žemę – tai kas, kad pakabinta nuoroda “Šv. Kazimiero kapinės” ir neparašyta “Private property”. Todėl jei kas norėtumėte aplankyti tas kapines, rekomenduoju visų pirma eiti pas jų kaimynus, kuriems priklauso ta žemė – mes tikriausiai sukėlėme įtarimą, nes ten nenuėjome, o dar garsiai kalbėjome tarpusavy lietuviškai. Na, iš kitos pusės, gal ir gerai, kad kaimynai taip reaguoja, nes Šv. Kazimiero lietuvių kapinės gerai išsilaikiusios, išvartytų antkapių, vandalų pridarytos žalos praktiškai nėra. Nors tai irgi “Senosios kapinės”, nes Plimuto Šv. Kazimiero lietuvių parapija vėliau tarpukariu įsigijo naujesnes, didesnes.

Prieš pasukant į Niujorko oro uostą laukė dar kelios stotelės – filamvimai Skrantone prie “Tauro” lietuvių klubo ir Lietuvių tautinės katalikų bažnyčios, atskilusios nuo popiežiaus, apsilankymas šios bažnyčios kapinėse, kur palaidotas ir jos pirmasis vyskupas Jonas Gritėnas, bei dar viena papildoma vieta, apie kurią informavo skaitytojas Anthony Kossa: pasirodo, išlikęs ir dar vienas Tautinės lietuvių katalikų (ne Romos katalikų) bažnyčios pastatas Vilks Baryje: parapija nebeveikia, bet tebelikęs ir lietuviškas kertinis akmuo su lietuvišku užrašu.

Kaip dažnai, tyrimus baigėme tik sutemus, o kitą dieną jau laukė skrydis į Lietuvą, kur reikėjo viską susisteminti, aprašyti. Gal jūs žinote daugiau lietuvių kapinių JAV, kurios nepažymėtos tikslasamerika.lt žemėlapyje? O gal lietuvių bažnyčių, klubų pastatų? Lietuviškai pavadintų vietų, paminklų lietuviams, lietuviškų detalių pastatuose? Rašykite augustinas.zemaitis@gmail.com .

Mintyse jau kiti metai – galbūt pavyks dar sugrįžti į Naująją Angliją, kurią pirmą kartą irgi lankiau 2017 m., o nuo tada taip pat sužinojau apie kai kurias papildomas lietuvių paveldo vietas. Turėti susitikimus su tenykštėmis lietuvių bendruomenėmis (į Voterberį jau gavau kvietimą).

Mintyse ir kiti galimi projekto “Tikslas – Amerika” tęsiniai, kaip knygos ar programėlė, gal knygos apie tam tikrų valstijų lietuvių paveldą, tačiau tai jau kainuoja brangiau, nei tinklapis, kurį galiu kurti ir administruoti pats.

Kaip ten bebūtų, nors didžiosios „Tikslas – Amerika“ ekspedicijos baigėsi jau pernai, projektas tęsiasi toliau ir, tikiuosi, tęsis kol liks dar žemėlapyje nepažymėtų, nenufotografuotų, nenufilmuotų lietuviškų vietų Amerikoje. Nes apie jas jas turi sužinoti daugiau žmonių ir kasmet sutinku vis daugiau žmonių, kurie tuo domisi, kurie ten patys keliauja pagal mūsų žemėlapį – o tai skatina dirbti toliau.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Pensilvanijos Anglies regione:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų pietiniame Pensilvanijos Anglies regione aprašas
2. Lietuviškų vietų Pensilvanijos pietiniame Anglies regione žemėlapis
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų šiauriniame Pensilvanijos Anglies regione aprašas
4. Lietuviškų vietų Pensilvanijos pietiniame Anglies regione žemėlapis