Turtingi žmonės būna dviejų tipų. Vieni afišuoja savo turtus ir gyvenimus – jiems pinigai atveria kelią į dėmesio centrą. Kitiems priešingai: pinigai tik padeda atrasti save. Apie tokius sužino tik tie, kas domisi.

Matyt, šios savybės būdingos ir valstybėms. Brunėjus – puikiausias “paslaptingojo turtuolio” pavyzdys. Nafta brunėjiečius praturtino net labiau nei JAE ar Norvegiją, o Brunėjaus sultonas karts nuo karto sušmėžuoja “turtingiausių pasaulio žmonių” sąrašo viršūnėse.

Tačiau kelionėje po Brunėjų neregėjau jokių iššaukiančių dangoraižių, ten nevyksta pasauliniai renginiai, neviliojami pirkti butų milijardieriai. Pinigus brunėjiečiai skiria tam, kad gyventų kaip dešimtys jų protėvių kartų – tik su moderniomis technologijomis ir be skolų. Kas namuose ant polių virš sraunių upių, kas – giliai džiunglėse, o valdovai – maudydamiesi prabangoje.

Brunėjaus sostinės senamiestis - vandenyje ant polių.

Brunėjus – viena paskutiniųjų mažyčių “pasaulio pakraščių” karalysčių. Vienintelė, kurios nepražudė Europos imperijos, kuri neskendi skurde ir, nepaisant to, nesiekia galvotrūkčiais patekti į “pasaulio centrą”.

Lėktuvuose – pilotų maldos Alachui

Dar laukdamas skrydžio “Royal Brunei” aviakompanijos lėktuve supratau, kokia savita šalis mane pasitiks. Pilotai, pasveikinę keleivius, ėmė per garsiakalbius dainingai melstis, vildamiesi, kad Alachas padės saugiai pasiekti tikslą. Esu nemažai keliavęs musulmoniškų šalių aviakompanijomis, bet net Irane neteko girdėti nieko panašaus.

Su Iranu Brunėjų palyginau ne šiaip sau. Čia irgi didžiuojamasi savo vertybėmis, pilnai galioja šariatas, visiškai nesiderinama prie Vakarų. Bet grūmojančiųjų dėl to Brunėjaus “Sultonui ir Viešpačiui” (toks oficialus jo titulas) Bolkijai net Vakaruose nedaug. Turbūt todėl, kad jo šalis – toli nuo visų geopolitinių aklaviečių ir nuo žiniasklaidos greitkelių. Ir laikosi nuošalyje.

Naktį spindinti Sultono Omaro Ali Saifudino mečetė.

Dauguma Brunėjaus gyventojų – malajai. Tik, priešingai nei Malaizija, Brunėjus niekada nebuvo kolonizuotas. Todėl ne vien religinės tradicijos čia išlaikytos geriau: britai nepanaikino ir arabiško džavi raidyno, neprivežė darbininkų iš Indijos ir Kinijos.

Bandar Seri Begavano centras – upėje ant polių

Brunėjaus sostinė Bendar Seri Begavanas turi unikalų senamiestį, vadinamą “vandens kaimu” [kampong ayer]. Jis suręstas tiesiai plačioje Brunėjaus upėje: visi mediniai nameliai suręsti ant polių, juos jungia 29 kilometrai pėsčiųjų tiltelių, o vietoje automobilių naudojami laivai. Ugniagesių stotis ant kranto turi ir išvažiavimą (gaisrinėms mašinoms, jei degtų naujamiestis), ir išplaukimą (gaisriniams laivams, jei degtų senamiestis). Šitoks gyvenimas tęsiasi 1300 metų ir dar F. Magelano ekspedicija miestą praminė “Rytų Venecija”.

Brunėjaus vandens kaimo gatvės pabaiga.

Iš visų aplankytų pasaulio vietų, vadinamų “Venecijomis”, Brunėjaus “vandens kaimas” – panašiausias į tikrąją, nes čia irgi keliaujama tik pėsčiomis arba plaukte, o gyvenančiųjų skaičius – labai panašus (net ~40 000). Tik aplinka visiškai kitokia: žiemą-vasarą +30 laipsnių karštis, nekintantis dienos ilgumas, tropinė drėgmė, žalios džiunglės. Vietoje gondolų – paprastesnės valtys-taksi, kurių viena plaukėme. Turėjome išvysti ne tik labai šiuolaikišką gyvenimą ant polių (iš namų kyšo kondicionieriai, palydovinės antenos, kanalizacijos vamzdžiai, nuo balkonėlių žvelgia naminės katės), bet ir vien Borneo gyvenančias didnoses beždžiones – deja, jos ant aplinkinių medžių kaip tik nesikarstė.

Borneo saloje daug tokių “vandens kaimų”, bet Bandar Seri Begavano senamiestis – pats didžiausias. Kaimyninėje Malaizijoje “ant vandens” liko gyventi tik skurdžiai – kiti įrodė sau ir aplinkiniams kiek išaugusias pajamas išsikeldami į eilinius miestų daugiabučius. O brunėjiečiams nieko įrodinėti nereikia: šiaip ar taip, jie tikrai turtingi, o ne tiesiog norintys tokiais atrodyti.

Vaikas po 'vandens kaimą' irkluoja valtį lentomis. Turbūt tai atitinka pasivažinėjimą dviratuku.

Į vakarus nuo sostinės civilizaciją keičia džiunglės

Ant Brunėjaus sostinės krantų dar sultono tėvas 1958 m., greitai po naftos atradimo, pastatė puikią Omaro Ali Saifudino mečetę paauksuotu kupolu. Netoliese – prekybos centras, lauko turgelis.

Iškeliavus iš nedidelės (kartu su naujamiesčiu ~200 000 gyv.) Brunėjaus sostinės apylinkės greitai virto savotišku kiek nušepusiu “džiunglių parku”: nedideli namai, kartais aplūžę žavesio turintys teikti statinėliai, tokie kaip Merimbuno ežero lieptas ar skulptūrėlės, turgeliai su tropinius vaisius ir žalius mažus bananus pardavinėjančiais prekeiviais (užtruko, kol supratome, kad nusipirkus juos reikia palikti sunokti).

Aplūžęs lieptas į Merimbuno ežerą.

Dar keliasdešimt kilometrų – ir parkas jau virsta laukiniu drėgnu mišku, kur keliuose išlikusiuose “ilganamiuose” (senoviniuose mediniuose daugiabučiuose) gyvena vietinės tautelės.

Vienas toks namas – it visas kaimas. Deja, vietovės, Brunėjaus plane pažymėtos kaip “Labio ilganamis”, nepavyko pasiekti. Po liūties pasruvusi upė beveik sėmė labai jau paprastą medinį tiltą. Šalimais vieno automobilio vairuotojas laukė, kol vanduo nuslūgs, kitas žmogus braidė iki kelių. Mes pasirinkome grįžti arčiau civilizacijos.

Medinis tiltas per upę link Labio beveik apsemtas greitos srovės, o anapus jo upė išsiliejusi iš krantų.

Pasakiški Brunėjaus Sultono turtai…

Visi sultono “žaislai” ir pasididžiavimai – arčiau sostinės. Pavyzdžiui, “Empire” viešbutis, tiksliau, ištisas prabangus kaimas ant Pietų Kinijos jūros kranto, kur pusryčiai patiekiami paauksuotų kolonų apsuptyje, gyvenama milžiniškuose kambariuose su Koranais ir Budos minčių knygomis stalčiuose, o po teritoriją važinėja nuosavo golfo klubo elektromobiliukai.

Visko yra, tik turistų – mažai. Verslininkas liūdėtų. Bet sultonui “Empire” tikriausiai ne investicija, o tiesiog noras turėti kažką gražaus. Šalia “Empire” viešbučio plyti Džerudongo atrakcionų parkas. Tiksliau, tai kas iš jo liko. 1995 m. jį pastatyti kainavo milijardą JAV dolerių, tai buvo didžiausias pramogų miestelis Pietryčių Azijoje. Dar smagiau: už visas lankytojų pramogas mokėdavo sultonas (bilietų pirkti nereikėdavo).

Empire viešbučio fojė paauksuotomis kolonomis.

Tačiau net ir nemokamai 300 000 tuometinių brunėjiečių sunkiai galėjo užpildyti didžiulius atrakcionus. Lankytojų sumažėjo, tikriausiai parkas nusibodo ir sultonui: sugedę įrenginiai būdavo neremontuojami, vėliau vienas po kito išparduodami ar išmetami. Keli likusieji teįjungiami kelioms paros valandoms. Greta Džerudongo – sultono žirgynas. Dar nenusibodęs, puoselėjamas.

…ir ypatingas ryšys su tauta

Pasaulinėje spaudoje teko aptikti istorijų, kad Brunėjaus karališkosios šeimos automobilių kolekcija pūva neprižiūrima, daug specialiai pagal sultono užsakymą sukurtų modelių net nė karto neužvesti. Aišku, to eiliniam žmogui pamatyti nelemta. O Sultono rūmus – didžiausią planetoje gyvenamąjį namą, turintį 1788 kambarius ir 257 tualetus – teregėjome (už tankių medžių) kai plaukėme upe. Tiesa, trims dienoms kasmet, pasibaigus Ramadanui, rūmų puošnūs vartai atsiveria. Sultonas tada visiems norintiems (o sultonienė – visoms norinčioms) spaudžia rankas – atkeliauja maždaug 100 000 brunėjiečių (ketvirtis piliečių).

Brunėjaus sultono rūmai anapus medžių.

Brunėjiečiai ir užsienio valstybės teikia sultonui nuostabiausių dovanų, o jos eksponuojamos specialiai pastatytame Karališkųjų regalijų pastate, kurio lankymas – visiems nemokamas, tik reikia, lyg mečetėje, nusiauti batus. Po didžiuliu kupolu ten – milžiniška “karūnavimo karieta” (paskutinį kartą ją keliolika karių tempė 1968 m. – šitaip ilgai valdo dabartinis sultonas). Sultono šeimos šventės (pavyzdžiui, princo vestuves) Brunėjuje – festivaliai visai tautai, kurių vaišėmis rūpinasi speciali Ceremonijų ministerija.

Brunėjaus sultono ir jo piliečių ryšys pasirodė ypatingas, tarsi senieji senjoro ir vasalų ryšiai Europoje: viena vertus, sultono pasakiški turtai išaukština jį virš visų valdinių, kita vertus, valstybė pakankamai mažytė, kad būtų išlikęs retai besutinkamas asmeninis santykis tarp valdovų ir valdinių. Jo pagrindas – abipusės dovanos, o ne biurokratinė mašina.

Nepatenkintų nelabai yra, nes visas spindesys yra dėl naftos, o ne žmonių išnaudojimo. Eiliniai piliečiai taip pat gyvena gerai. Aišku, žvelgiant į ateitį, galima sunerimti: gamtos ištekliai juk neamžini, o kas po to? Brunėjaus muziejus, aprašantis ir naftos gavybos procesą, ramina: gavyba gal mažės, darysis sudėtingesnė, bet ji tęsis dar labai ilgai, ir šiandien (keliavome 2007 m.) į naftininkystės studijas stojantys Brunėjaus abiturientai dar gali tikėtis išeiti į pensiją iš to paties darbo. Pagyvensim – pamatysim (Brunėjaus ekonomika pastaraisiais metais truputėlį smuko).

Brunėjaus naftos pramonės širdis – Serijos miestelis toliau nuo sostinės. Ten – “linguojančiais asilais” pravardžiuojami gręžiniai, už audros apdaužyto paplūdimio – naftos platformos.

Naftos gręžinys Serijos pakrantėje (tolumoje jūroje - platforma).

Brunėjaus Imperija tapo Taikos Namais

Paliekant Brunėjų laukė trumpiausias mano gyvenime keleivinis skrydis: 166 kilometrai, 25 minutės iki Malaizijos Kota Kinabalu miesto. Bet tam mažai alternatyvų – keliai per džiungles driekiasi ne visur, todėl atstumas automobiliu būtų 325 km, ir, svarbiausia, tektų net tris kartus kirsti valstybių sienas. Į Malaiziją, vėl į Brunėjų, ir vėl į Malaiziją.

Mat Brunėjus po britų intrigų padalintas į dvi nesusisiekiančias dalis. Tai – vos menka nuoplaiša tos istorinės imperijos, kokią prieš kelis šimtmečius valdė sultono Bolkijos protėviai. Tada jie viešpatavo visoje Borneo saloje (žodis “Borneo”, beje, ir kilo nuo “Brunėjus”), net dalyje Filipinų. Žemėse, kuriose šiandien gyvena 70 milijonų žmonių.

Tačiau vien tai, kad Brunėjaus sultonui kažkas liko, žvelgiant į istoriją primena nedidelį stebuklą. Kiek Azijos dinastijų per tą laiką krito! Dažna tų, kurios išgyveno kolonializmą, buvo nuversta per vėlesnes revoliucijas. Jų rūmai tapo muziejais ar viešbučiais, jų kapai šiandieniniams žmonėms – tiesiog gražūs paminklai. O štai Brunėjuje Sultono Šarifo Ali, nuo 1426 iki 1432 m. valdžiusio Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei plotu prilygusius salynus, kapas paauksuotu kupolu Bandar Seri Begavano apylinkių džiunglėse politinės reikšmės neprarado – valdžios sistema juk nepasikeitusi. “Sultonų dinastija kilusi iš Pranašo Mahometo” – skelbia užrašas greta. Ir ji valdo be pertrūkių nuo pat XIV a.

Sultono Šarifo Ali kapas.

Brunėjus – absoliutinė monarchija (Sultonas čia – ir ministras pirmininkas, ir gynybos ministras, o rinkimai nevyksta), oficialiai – “malajiška musulmoniška monarchija”. Bet ilgasis valstybės pavadinimas – Brunėjaus Darusalamas. Tai reiškia “Brunėjaus Taikos Namai”. Dabar šaliai jis tinka kaip niekad: aplinka alsuoja turtinga ramybe.

Brunėjuje keliavome porą dienų. Šalis – tikrai verta dėmesio, bet daugiau savaitės joje veikti nebūtų ką (plotas – mažesnis už Vilniaus apskritį). Tačiau išsiruošus į Pietryčių Aziją – Singapūrą, Malaiziją ar Indoneziją – verta užsukti ir šį menkai žinomą džiunglių sultonatą, kuriame malajų džiunglių pirklių kultūra “susituokė” su Pirmojo pasaulio turtais.

Brunėjaus žemėlapis su pažymėtomis lankytinomis vietomis. Galbūt jis padės jum susiplanuoti savo kelionę


Visi straispniai iš kelionės po Malajų žemes

1. Malajų žemės: Azijos kryžkelė (Įžanga)
2. Brunėjus: Džiunglių sultono valdos
3. Malaizijos Borneo palieka priešistorę
4. Malaizijos pusiasalis šauna į ateitį