Išskleisti meniu

Brunėjus

Brunėjus – džiunglių sultono valdos

Brunėjus – džiunglių sultono valdos

| 6 komentarai

Turtingi žmonės būna dviejų tipų. Vieni afišuoja savo turtus ir gyvenimus – jiems pinigai atveria kelią į dėmesio centrą. Kitiems priešingai: pinigai tik padeda atrasti save. Apie tokius sužino tik tie, kas domisi.

Matyt, šios savybės būdingos ir valstybėms. Brunėjus – puikiausias “paslaptingojo turtuolio” pavyzdys. Nafta brunėjiečius praturtino net labiau nei JAE ar Norvegiją, o Brunėjaus sultonas karts nuo karto sušmėžuoja “turtingiausių pasaulio žmonių” sąrašo viršūnėse.

Tačiau kelionėje po Brunėjų neregėjau jokių iššaukiančių dangoraižių, ten nevyksta pasauliniai renginiai, neviliojami pirkti butų milijardieriai. Pinigus brunėjiečiai skiria tam, kad gyventų kaip dešimtys jų protėvių kartų – tik su moderniomis technologijomis ir be skolų. Kas namuose ant polių virš sraunių upių, kas – giliai džiunglėse, o valdovai – maudydamiesi prabangoje.

Brunėjaus sostinės senamiestis - vandenyje ant polių.

Brunėjus – viena paskutiniųjų mažyčių “pasaulio pakraščių” karalysčių. Vienintelė, kurios nepražudė Europos imperijos, kuri neskendi skurde ir, nepaisant to, nesiekia galvotrūkčiais patekti į “pasaulio centrą”.

Lėktuvuose – pilotų maldos Alachui

Dar laukdamas skrydžio “Royal Brunei” aviakompanijos lėktuve supratau, kokia savita šalis mane pasitiks. Pilotai, pasveikinę keleivius, ėmė per garsiakalbius dainingai melstis, vildamiesi, kad Alachas padės saugiai pasiekti tikslą. Esu nemažai keliavęs musulmoniškų šalių aviakompanijomis, bet net Irane neteko girdėti nieko panašaus.

Su Iranu Brunėjų palyginau ne šiaip sau. Čia irgi didžiuojamasi savo vertybėmis, pilnai galioja šariatas, visiškai nesiderinama prie Vakarų. Bet grūmojančiųjų dėl to Brunėjaus “Sultonui ir Viešpačiui” (toks oficialus jo titulas) Bolkijai net Vakaruose nedaug. Turbūt todėl, kad jo šalis – toli nuo visų geopolitinių aklaviečių ir nuo žiniasklaidos greitkelių. Ir laikosi nuošalyje.

Naktį spindinti Sultono Omaro Ali Saifudino mečetė.

Dauguma Brunėjaus gyventojų – malajai. Tik, priešingai nei Malaizija, Brunėjus niekada nebuvo kolonizuotas. Todėl ne vien religinės tradicijos čia išlaikytos geriau: britai nepanaikino ir arabiško džavi raidyno, neprivežė darbininkų iš Indijos ir Kinijos.

Bandar Seri Begavano centras – upėje ant polių

Brunėjaus sostinė Bendar Seri Begavanas turi unikalų senamiestį, vadinamą “vandens kaimu” [kampong ayer]. Jis suręstas tiesiai plačioje Brunėjaus upėje: visi mediniai nameliai suręsti ant polių, juos jungia 29 kilometrai pėsčiųjų tiltelių, o vietoje automobilių naudojami laivai. Ugniagesių stotis ant kranto turi ir išvažiavimą (gaisrinėms mašinoms, jei degtų naujamiestis), ir išplaukimą (gaisriniams laivams, jei degtų senamiestis). Šitoks gyvenimas tęsiasi 1300 metų ir dar F. Magelano ekspedicija miestą praminė “Rytų Venecija“.

Brunėjaus vandens kaimo gatvės pabaiga.

Iš visų aplankytų pasaulio vietų, vadinamų “Venecijomis”, Brunėjaus “vandens kaimas” – panašiausias į tikrąją, nes čia irgi keliaujama tik pėsčiomis arba plaukte, o gyvenančiųjų skaičius – labai panašus (net ~40 000). Tik aplinka visiškai kitokia: žiemą-vasarą +30 laipsnių karštis, nekintantis dienos ilgumas, tropinė drėgmė, žalios džiunglės. Vietoje gondolų – paprastesnės valtys-taksi, kurių viena plaukėme. Turėjome išvysti ne tik labai šiuolaikišką gyvenimą ant polių (iš namų kyšo kondicionieriai, palydovinės antenos, kanalizacijos vamzdžiai, nuo balkonėlių žvelgia naminės katės), bet ir vien Borneo gyvenančias didnoses beždžiones – deja, jos ant aplinkinių medžių kaip tik nesikarstė.

Borneo saloje daug tokių “vandens kaimų”, bet Bandar Seri Begavano senamiestis – pats didžiausias. Kaimyninėje Malaizijoje “ant vandens” liko gyventi tik skurdžiai – kiti įrodė sau ir aplinkiniams kiek išaugusias pajamas išsikeldami į eilinius miestų daugiabučius. O brunėjiečiams nieko įrodinėti nereikia: šiaip ar taip, jie tikrai turtingi, o ne tiesiog norintys tokiais atrodyti.

Vaikas po 'vandens kaimą' irkluoja valtį lentomis. Turbūt tai atitinka pasivažinėjimą dviratuku.

Į vakarus nuo sostinės civilizaciją keičia džiunglės

Ant Brunėjaus sostinės krantų dar sultono tėvas 1958 m., greitai po naftos atradimo, pastatė puikią Omaro Ali Saifudino mečetę paauksuotu kupolu. Netoliese – prekybos centras, lauko turgelis.

Iškeliavus iš nedidelės (kartu su naujamiesčiu ~200 000 gyv.) Brunėjaus sostinės apylinkės greitai virto savotišku kiek nušepusiu “džiunglių parku”: nedideli namai, kartais aplūžę žavesio turintys teikti statinėliai, tokie kaip Merimbuno ežero lieptas ar skulptūrėlės, turgeliai su tropinius vaisius ir žalius mažus bananus pardavinėjančiais prekeiviais (užtruko, kol supratome, kad nusipirkus juos reikia palikti sunokti).

Aplūžęs lieptas į Merimbuno ežerą.

Dar keliasdešimt kilometrų – ir parkas jau virsta laukiniu drėgnu mišku, kur keliuose išlikusiuose “ilganamiuose” (senoviniuose mediniuose daugiabučiuose) gyvena vietinės tautelės.

Vienas toks namas – it visas kaimas. Deja, vietovės, Brunėjaus plane pažymėtos kaip “Labio ilganamis”, nepavyko pasiekti. Po liūties pasruvusi upė beveik sėmė labai jau paprastą medinį tiltą. Šalimais vieno automobilio vairuotojas laukė, kol vanduo nuslūgs, kitas žmogus braidė iki kelių. Mes pasirinkome grįžti arčiau civilizacijos.

Medinis tiltas per upę link Labio beveik apsemtas greitos srovės, o anapus jo upė išsiliejusi iš krantų.

Pasakiški Brunėjaus Sultono turtai…

Visi sultono “žaislai” ir pasididžiavimai – arčiau sostinės. Pavyzdžiui, “Empire” viešbutis, tiksliau, ištisas prabangus kaimas ant Pietų Kinijos jūros kranto, kur pusryčiai patiekiami paauksuotų kolonų apsuptyje, gyvenama milžiniškuose kambariuose su Koranais ir Budos minčių knygomis stalčiuose, o po teritoriją važinėja nuosavo golfo klubo elektromobiliukai.

Visko yra, tik turistų – mažai. Verslininkas liūdėtų. Bet sultonui “Empire” tikriausiai ne investicija, o tiesiog noras turėti kažką gražaus. Šalia “Empire” viešbučio plyti Džerudongo atrakcionų parkas. Tiksliau, tai kas iš jo liko. 1995 m. jį pastatyti kainavo milijardą JAV dolerių, tai buvo didžiausias pramogų miestelis Pietryčių Azijoje. Dar smagiau: už visas lankytojų pramogas mokėdavo sultonas (bilietų pirkti nereikėdavo).

Empire viešbučio fojė paauksuotomis kolonomis.

Tačiau net ir nemokamai 300 000 tuometinių brunėjiečių sunkiai galėjo užpildyti didžiulius atrakcionus. Lankytojų sumažėjo, tikriausiai parkas nusibodo ir sultonui: sugedę įrenginiai būdavo neremontuojami, vėliau vienas po kito išparduodami ar išmetami. Keli likusieji teįjungiami kelioms paros valandoms. Greta Džerudongo – sultono žirgynas. Dar nenusibodęs, puoselėjamas.

…ir ypatingas ryšys su tauta

Pasaulinėje spaudoje teko aptikti istorijų, kad Brunėjaus karališkosios šeimos automobilių kolekcija pūva neprižiūrima, daug specialiai pagal sultono užsakymą sukurtų modelių net nė karto neužvesti. Aišku, to eiliniam žmogui pamatyti nelemta. O Sultono rūmus – didžiausią planetoje gyvenamąjį namą, turintį 1788 kambarius ir 257 tualetus – teregėjome (už tankių medžių) kai plaukėme upe. Tiesa, trims dienoms kasmet, pasibaigus Ramadanui, rūmų puošnūs vartai atsiveria. Sultonas tada visiems norintiems (o sultonienė – visoms norinčioms) spaudžia rankas – atkeliauja maždaug 100 000 brunėjiečių (ketvirtis piliečių).

Brunėjaus sultono rūmai anapus medžių.

Brunėjiečiai ir užsienio valstybės teikia sultonui nuostabiausių dovanų, o jos eksponuojamos specialiai pastatytame Karališkųjų regalijų pastate, kurio lankymas – visiems nemokamas, tik reikia, lyg mečetėje, nusiauti batus. Po didžiuliu kupolu ten – milžiniška “karūnavimo karieta” (paskutinį kartą ją keliolika karių tempė 1968 m. – šitaip ilgai valdo dabartinis sultonas). Sultono šeimos šventės (pavyzdžiui, princo vestuves) Brunėjuje – festivaliai visai tautai, kurių vaišėmis rūpinasi speciali Ceremonijų ministerija.

Brunėjaus sultono ir jo piliečių ryšys pasirodė ypatingas, tarsi senieji senjoro ir vasalų ryšiai Europoje: viena vertus, sultono pasakiški turtai išaukština jį virš visų valdinių, kita vertus, valstybė pakankamai mažytė, kad būtų išlikęs retai besutinkamas asmeninis santykis tarp valdovų ir valdinių. Jo pagrindas – abipusės dovanos, o ne biurokratinė mašina.

Nepatenkintų nelabai yra, nes visas spindesys yra dėl naftos, o ne žmonių išnaudojimo. Eiliniai piliečiai taip pat gyvena gerai. Aišku, žvelgiant į ateitį, galima sunerimti: gamtos ištekliai juk neamžini, o kas po to? Brunėjaus muziejus, aprašantis ir naftos gavybos procesą, ramina: gavyba gal mažės, darysis sudėtingesnė, bet ji tęsis dar labai ilgai, ir šiandien (keliavome 2007 m.) į naftininkystės studijas stojantys Brunėjaus abiturientai dar gali tikėtis išeiti į pensiją iš to paties darbo. Pagyvensim – pamatysim (Brunėjaus ekonomika pastaraisiais metais truputėlį smuko).

Brunėjaus naftos pramonės širdis – Serijos miestelis toliau nuo sostinės. Ten – “linguojančiais asilais” pravardžiuojami gręžiniai, už audros apdaužyto paplūdimio – naftos platformos.

Naftos gręžinys Serijos pakrantėje (tolumoje jūroje - platforma).

Brunėjaus Imperija tapo Taikos Namais

Paliekant Brunėjų laukė trumpiausias mano gyvenime keleivinis skrydis: 166 kilometrai, 25 minutės iki Malaizijos Kota Kinabalu miesto. Bet tam mažai alternatyvų – keliai per džiungles driekiasi ne visur, todėl atstumas automobiliu būtų 325 km, ir, svarbiausia, tektų net tris kartus kirsti valstybių sienas. Į Malaiziją, vėl į Brunėjų, ir vėl į Malaiziją.

Mat Brunėjus po britų intrigų padalintas į dvi nesusisiekiančias dalis. Tai – vos menka nuoplaiša tos istorinės imperijos, kokią prieš kelis šimtmečius valdė sultono Bolkijos protėviai. Tada jie viešpatavo visoje Borneo saloje (žodis “Borneo”, beje, ir kilo nuo “Brunėjus”), net dalyje Filipinų. Žemėse, kuriose šiandien gyvena 70 milijonų žmonių.

Tačiau vien tai, kad Brunėjaus sultonui kažkas liko, žvelgiant į istoriją primena nedidelį stebuklą. Kiek Azijos dinastijų per tą laiką krito! Dažna tų, kurios išgyveno kolonializmą, buvo nuversta per vėlesnes revoliucijas. Jų rūmai tapo muziejais ar viešbučiais, jų kapai šiandieniniams žmonėms – tiesiog gražūs paminklai. O štai Brunėjuje Sultono Šarifo Ali, nuo 1426 iki 1432 m. valdžiusio Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei plotu prilygusius salynus, kapas paauksuotu kupolu Bandar Seri Begavano apylinkių džiunglėse politinės reikšmės neprarado – valdžios sistema juk nepasikeitusi. “Sultonų dinastija kilusi iš Pranašo Mahometo” – skelbia užrašas greta. Ir ji valdo be pertrūkių nuo pat XIV a.

Sultono Šarifo Ali kapas.

Brunėjus – absoliutinė monarchija (Sultonas čia – ir ministras pirmininkas, ir gynybos ministras, o rinkimai nevyksta), oficialiai – “malajiška musulmoniška monarchija”. Bet ilgasis valstybės pavadinimas – Brunėjaus Darusalamas. Tai reiškia “Brunėjaus Taikos Namai”. Dabar šaliai jis tinka kaip niekad: aplinka alsuoja turtinga ramybe.

Brunėjuje keliavome porą dienų. Šalis – tikrai verta dėmesio, bet daugiau savaitės joje veikti nebūtų ką (plotas – mažesnis už Vilniaus apskritį). Tačiau išsiruošus į Pietryčių Aziją – Singapūrą, Malaiziją ar Indoneziją – verta užsukti ir šį menkai žinomą džiunglių sultonatą, kuriame malajų džiunglių pirklių kultūra “susituokė” su Pirmojo pasaulio turtais.

Brunėjaus žemėlapis su pažymėtomis lankytinomis vietomis. Galbūt jis padės jum susiplanuoti savo kelionę


Visi straispniai iš kelionių po Malajų žemes

1. Malajų žemės: Azijos kryžkelė (Įžanga)
2. Brunėjus: Džiunglių sultono valdos
3. Malaizijos Borneo palieka priešistorę
4. Malaizijos pusiasalis šauna į ateitį
5. Singapūras - kitoks! ateities! miestas!

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


    6 komentarai

  1. Kaip uzsisakyti kelione po Bruneju? Ka pamatyt? Laiko turesiu 1a diena
    Kokiame viesbutyje geriau apsistot?
    Kaip nukeliaut is oro uosto i viesbuti? Uzsisakyti paemima?

    • Mes nuomavomės automobilį dar oro uoste ir grąžinome oro uoste. Turėjom 2 dienas.

      Apsistoti galite Empire viešbutyje, kuris aprašytas – savaip įdomu, kaip toks ne visai ekonomiškai pasisekęs mėginimas sukurti prabangą (geras viešbutis, bet, panašu, nelabai populiarus).

      Svarbiausia, matyt sostinė, vandens kaimas, praplaukimas, karališkos regalijos ir pan. Ypač jei yra tik 1 diena.

      • O kaip keliavot i dziungles? Kur uzsisakyti ekskursija? ir kertan “apendiksa” i Nac. Parka per Malaizijos teritorija yra kokiu tikrinimu, problemu

        • Nuomotu automobiliu važiavom į džiungles. Ekskursijų neužsakinėjome.

          Malaizijos teritorijos į Ulu Temburong nacionalinį parką nekirtome. Džiunglėse buvome šalies vakaruose, į pietus nuo Serijos.

          Jei yra tik viena diena, nežinau, ar verta vykti į Ulu Temburong. Tačiau norint galima ir nuplaukti laivu.

  2. Sveiki, Augustinai,
    dar klausimas, ar tinka musu teises Brunejuje?

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Malajų žemės – Azijos kryžkelė

Malajų žemės – Azijos kryžkelė

| 2 komentarai

Malajų žemės – tikra pasaulio kryžkelė. Kiekvienas laivas, plukdantis į Europą Rytų Azijos prekes, praplaukia jų sąsiaurius. Malajų didmiesčiuose priverstinai stabteli iš Europos į Australiją skrendantys turistai.

Tokių pakeleivių įspūdis: puikūs oro uostai, prekybos centrai, modernūs dangoraižiai. Per dieną-dvi daugiau nepamatysi. Aš keliavau dvi savaites ir pažinau šias žemes giliau. Čia – net trys valstybės: finansų sostinė Singapūras, naftingas Brunėjus ir “ateities šalimi” tapti mėginanti Malaizija, pati sudaryta iš dviejų labai skirtingų nutolusių dalių.

Pasaulinio lygio architektūrinius užmojus supa džiunglės. Ten – beždžionės, sraunios gelsvos upės, priešistorinį primenantis gyvenimas ilguose namuose ar virš vandens. Šie kraštai – ir kultūrų kryžkelė: musulmonai malajai, džiunglių tautelės, kinai, indai, Europos kolonistų palikuonys. Tos bendruomenės – greta viena kitos, bet nesusimaišiusios. Net įstatymai skirtingų tautų ir religijų žmonėms, būna, galioja kiti.

Singapūro panorama.

Keturios malajų žemės

Žymiausias tarp turistų regione Singapūras. Malajų žemė jis yra tik istoriškai – tai pats tikriausias tarptautinis megapolis. Pradžioje britų kolonistai, o dabar ir nepriklausoma valdžia kviečia apsigyventi kiekvieną, kas tik turi sugebėjimų ir noro dirbti. Populiacija auga kaip ant mielių (kartu su ja – ekonomika, dangoraižiai, prekybos centrai), o malajus jau seniai nustelbė kinai. Singapūras garsėja ir savo griežta, bet teisinga tvarka: kruopščiai prižiūrima švara, rykštėmis už nusikaltimus ir išnaikinta korupcija.

Kiniškas namas Džrodžtaune, Malaizijoje.

Antroji mikrovalstybė – Brunėjus – palaimingai nusišalinęs nuo geopolitikos klesti iš naftos dolerių. Tai – absoliutinė monarchija, kurios sultonas yra buvęs turtingiausiu pasaulio žmogumi. Jis noriai demonstruoja sukauptas prabangias dovanas retiems keliautojams. Turtai Brunėjuje padėjo išsaugoti senąją džiunglių pirklių kultūrą. Kas devintas pilietis tebegyvena namuose ant polių virš Brunėjaus upės – tiesa, su kondicionieriais ir palydovinėmis lėkštėmis.

Greta Singapūro esantis Malaizijos pusiasalis – tai, visų pirma, didmiesčių žiedas. Svajojanti tapti “ateities valstybe” Malaizija statė vis modernesnius miestus ir vis aukštesnius dangoraižius. Tačiau jų šešėlyje – daugiatautis šimtmečių paveldas: kinų bei indų šventyklos ir rajonai, malajų mečetės, portugalų ir anglų bažnyčios, tvirtovės bei arbatos plantacijos. O Pusiasalio centre – vienos seniausių pasaulyje džiunglių.

Gentingo aukštumų, vieno daugelio XX a. antroje pusėje pastatytų Malaizijos miestų, maketas. Tai – pramogų centras su kazino, atrakcionų parku ir didžiausiu pasaulyje viešbučiu, apsuptas malonios kalnų vėsos

Ir pagaliau Malaizijos Borneo – rečiau gyvenamas džiunglių kraštas saloje aplink Brunėjų. Nedideli nuobodūs miestai – tik retas intarpas drėgnuosiuose miškuose, kuriuose – orangutangai, šikšnosparnių pilnos olos, tik neseniai Kristų pažinę vietinių tautelių kaimai ir tradiciniai ilganamiai.

Taigi, jei norisi išvysti džiunglių gyvūniją ir augaliją – geriausia keliauti į Malaizijos Borneo ar Malaizijos pusiasalio centrą.

Jeigu žavi modernūs daugiataučiai miestai su dangoraižiais ir prekybos centrais – laukia Singapūras ar Malaizijos pusiasalio vakarinė pakrantė.

Rungų tautos ilganamis – senovinis daugiabutis. Malaizijos Borneo vienas toks atitikdavo visą kaimą. Šis šiandien tarnauja kaip viešbutis

Jeigu domina tradicinės atokių Azijos regionų kultūros – labiausiai nustebins Brunėjus ir Malaizijos Borneo.

O bene pagrindinis malajų žemių turistinis koziris yra visuose juose: tai paplūdimiai ir nuolat karštas klimatas – kiaurus metus dienomis temperatūra sukasi apie +30.

Idiliškas paplūdimys Malaizijos Borneo.

Nuvykti į malajų žemes – paprasta ir pigu

Visos malajų žemės uždirba iš savo puikios geografinės padėties, siūlydamosis pabūti tarpine stotele pakeliui į Australiją. Tai reiškia, kad skrydžių į šias šalis labai daug ir jie gana nebrangūs (pigesni, nei į daugumą kitų Tolimųjų rytų šalių). Daugiausia akcijų, kiek mačiau, paprastai būna į Singapūrą, o iš ten nesudėtinga vietinėmis pigių skrydžių bendrovėmis (pvz. “Air Asia”) nukeliauti į Malaizijos Borneo ar Brunėjų (tuo tarpu į Malaizijos pusiasalį galima ir nuvažiuoti).

Malajų tautinis pasirodymas turistams viename pakrantės viešbučių. Tai daugumai turistų, kuri skrenda į malajų žemes saulės ir šilumos, neišeina už viešbučio ribų tai – vienintelis būdas pažinti žiupsnelį malajų kultūros

Dėl savo noro atsiverti turistams visos trys šalys nereikalauja iš lietuvių vizų (Azijoje tai – dar gana reta). Po jas keliavom daugiausia nuomotais automobiliais, tačiau didmiesčiuose, ypač Singapūre, logiškiau naudotis geru viešuoju transportu.

Penkios malajų žemių kultūros: šalia, bet atskiros

Malajakalbį pasaulį vienija daugybė etninių grupių, kurios suvažiavo (ir tebevažiuoja) gyventi į šią Azijos kryžkelę.

Melaka, vieno pagrindinių istorinių malajų sultonatų centras, vėliau tapęs svarbiausia regione Europos kolonija.

Regiono ilgamečiai šeimininkai malajai kilo iš pirklių, kadaise valdžiusių Pietryčių Azijos salynų prekybinius miestus. Šiandien jie sudaro 60% žmonių Malaizijos pusiasalyje, 15% Malaizijos Borneo, 66% Brunėjuje ir 13% Singapūre. Malajai – musulmonai, bet kitokie, nei Artimuosiuose Rytuose. Tai – ne arabų užkariautojų palikuonys, o taikiai religiją pakeitę vietos geltonodžiai. Daug malajų tradicijų savitos – pavyzdžiui, moterys, nors ir prisidengia plaukus, rengiasi labai spalvingai ir turi darbus.

Kinus į malajų žemes pakvietė britai – kaip darbininkus. Būdami protingi, vertindami išsilavinimą jie nuveikė labai daug: ėmė dominuoti versle ir inteligentijoje. Gindama malajus nuo išstūmimo į socialines paraštes nepriklausoma tapusi Malaizija malajų naudai įsteigė visokių kvotų universitetuose ar darbuose, tuo pykdydama kinus. Dauguma kinų – budistai, bet nepamiršta ir taoizmo bei kitų religijų.

Tradicinės kinų laidotuvės Melakos mieste. Ant antros mašinos priekio – velionio nuotrauka

Indai į malajų žemes irgi britų laikais atvežti dirbti, tiesa, jie iki šiol dažniau užsiima “juodesniais” darbais nei kinai. Indai išpažįsta hinduizmą, o jų šimtais spalvingų statulėlių puoštos šventyklos – vienas gražesnių malajų žemių vaizdų. Tiesą pasakius, tik hinduizmas indus ir vienija, nes iš tikro jie – iš skirtingų tautybių ir kalba skirtingomis kalbomis.

Nors į Borneo malajai prieš daug šimtmečių atvyko kaip pirkliai, istoriškai jie ten negyveno. Tai buvo Borneo tautų, tokų kaip kadazandusunai, žemė. Pastarosios iki šiol sudaro žymią dalį Malaizijos Borneo gyventojų ir neretai gyvena tradiciškai: džiunglių ilganamiuose ar namuose ant polių. Dalis tų tautų – musulmoniškos, dalis – krikščioniškos (pagonybė nunyko tik labai neseniai).

Mažiausia dydžiu, bet ne įtaka bendruomenė – vakariečiai. Tai – kolonistų palikuonys bei nauji imigrantai, besinaudojantys regiono (ypač Singapūro) patrauklumu verslui ir profesinei veiklai. Susidarė net atskiros maišytų baltaodžių su geltonodžiais “elitinės” tautos.

Kamerono aukštumos – vėsumos kurortas, kuriame kadaise arbatą augindavo britai.

Malajų žemių keliai į klestėjimą – unikalūs

Įdomiausia, kad ši daugiatautė pasaulio kryžkelė netapo tiesiog beveide, daugiakultūre niekieno žeme. Už tai reikia dėkoti išradingiems ir įdomiai mąstantiems regiono lyderiams. Jie atrado naujų metodų išvesti savo šalis į klestėjimą. Jie ne tik pasirodė sėkmingesni nei eilinis “vakarų kopijavimas”, jie ir nutapė malajų žemes naujomis, unikaliomis kultūrinėmis spalvomis.

Singapūrą “iš trečiojo į pirmąjį pasaulį nuvairavo” Ly Kuan Jū, premjeras nuo 1959 m. iki 1990 m. Pavadinamas “žmogumi, nekentusiu ideologijos”, jis užsienio “politinius filosofus” išties ignoravo, nesvarbu, ar jie būtų komunistai, ar kapitalistai, ar islamistai, ar “žmogaus teisių aktyvistai”. Paėmęs gabalų iš skirtingų mąstymo krypčių, o dar daugiau prigalvojęs pats, jis sulipdė sistemą specialiai Singapūrui – tokią, kuri ten veikia, kurios dėka Singapūras tapo “turtingiausiu pasaulio miestu”, švariu ir nekorumpuotu.

Taman Negara džiunglės Malaizijos pusiasalyje. Nors tokie drėgnieji miškai labai seni ir iš pažiūros atokūs, į juos malajų žemėse veda puikūs keliai.

Šiuolaikinės Malaizijos tėvas – Mahatiras Mohamadas, buvęs premjeru nuo 1981 m. iki 2003 m. Vesdamas tautą šūkiais “Malaizija gali!”, “Malaizija, kaip korporacija” jis inicijavo daugybę utopinių projektų. Malaizija pasistatė aukščiausius pasaulio pastatus, naują modernią sostinę Putradžają, kūrė išmaniomis technologijomis grįstą ekonomiką. Pavyko. Nepaisydami dažnų Muhamado konfrontacijų su Vakarų valstybėmis Malaiziją pamėgo turistai.

Brunėjaus sultonas Bolkija, valdantis nuo 1967 m., perkelti pas save pasaulio centro nesigviešia, dangoraižių nestato. Nors turint tiek naftos milijonų, kiek jis, atsispirti gal nelengva. Jo šeima ir jo šalis tiesiog palaimingai klesti, gyvendami taip, kaip seniau, tik patogiau, prabangiau ir be nepriteklių. Tokio požiūrio dėka Brunėjus – paskutinė turtinga pasaulio užkampių karalystė.

Mečetė Brunėjaus ‘vandens kaime’. Ant polių gyvenantys Rytų Venecijos gyventojai į ją gali atplaukti savo laivais

Regionas šitaip savimi pasitiki ne be reikalo: juk malajakalbis pasaulis dydžiu prilygsta prancūzakalbiam ir lenkia rusakalbį. Malajiškai moka ~270 mln. žmonių ir vos penkiomis pasaulio kalbomis kalba daugiau (kinų, anglų, arabų, ispanų ir hindi). Tai svarbi kalba ne tik įvardytose “malajų žemėse”, tačiau ir Indonezijoje, Rytų Timore, pietų Tailande. Iki europiečių užkariavimų malajai nebuvo kokia nors skurdi vietinė gentis, iki kolonizacijos jie patys buvo kolonistai, ištisų daugiataučių salynų elitas.

Dabar jie – dar viena nacija, kylanti iš istorijos paraščių į tą vietą, kuria ilgą laiką didžiavosi. Tai – dar vienas unikalus pasaulio kampelis, kuris jau pakankamai turtingas, kad didžiuotųsi savimi ir džiugintų reiklius turistus.

Malajų žemės – daugiatautės, bet ne suvienodėjusios. Pilnos didmiesčių, bet nestokojančios laukinės gamtos. Ir, svarbiausia, tai – vienintelis neskurdus regionas aplink pusiaują. Viską sudėjus, malajų žemės vertos daugiau, nei tarpinio sustojimo oro uoste pakeliui į kitas valstybes.

Vaisių turgelis Brunėjaus džiunglėse. Malajų žemėse gausu pas mus retų tropinių vaisių. Kai kurie jų, pavyzdžiui, durianai, šitaip dvokia, kad juos draudžiama įsinešti į viešbučius, metro, o už jų valgymą nuomotame automobilyje nuomos kompanija sutartyje yra numačiusi baudas


Visi straispniai iš kelionių po Malajų žemes

1. Malajų žemės: Azijos kryžkelė (Įžanga)
2. Brunėjus: Džiunglių sultono valdos
3. Malaizijos Borneo palieka priešistorę
4. Malaizijos pusiasalis šauna į ateitį
5. Singapūras - kitoks! ateities! miestas!

Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


    2 komentarai

  1. Išties nemažai esate apkeliavęs ir matęs, norėčiau pasidomėti kur jūs ieškote tokių kelionių ar pats kaip nors jas organizuojate?

    • Visas keliones, įskaitant ir kelionę į Malaiziją, susiorganizavau (ir kartu keliavusiems žmonėms suorganizavau) pats. Šitaip išeina, kad keliauju už maždaug trečdalį kainos, kurios už tokią pat kelionę prašytų kelionių organizatorių firmos.

      Platesnė analizė ir informacija, kaip organizuotis kelionę pačiam ir kodėl tai verta – čia: http://augustinas.net/kaip-as-keliauju-nebrangiai-daug-ir-kokybiskai-6638

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *