Malajų žemės – tikra pasaulio kryžkelė. Kiekvienas laivas, plukdantis į Europą Rytų Azijos prekes, praplaukia jų sąsiaurius. Malajų didmiesčiuose priverstinai stabteli iš Europos į Australiją skrendantys turistai.

Tokių pakeleivių įspūdis: puikūs oro uostai, prekybos centrai, modernūs dangoraižiai. Per dieną-dvi daugiau nepamatysi. Aš keliavau dvi savaites ir pažinau šias žemes giliau. Čia – net trys valstybės: finansų sostinė Singapūras, naftingas Brunėjus ir “ateities šalimi” tapti mėginanti Malaizija, pati sudaryta iš dviejų labai skirtingų nutolusių dalių.

Pasaulinio lygio architektūrinius užmojus supa džiunglės. Ten – beždžionės, sraunios gelsvos upės, priešistorinį primenantis gyvenimas ilguose namuose ar virš vandens. Šie kraštai – ir kultūrų kryžkelė: musulmonai malajai, džiunglių tautelės, kinai, indai, Europos kolonistų palikuonys. Tos bendruomenės – greta viena kitos, bet nesusimaišiusios. Net įstatymai skirtingų tautų ir religijų žmonėms, būna, galioja kiti.

Singapūro panorama.

Keturios malajų žemės

Žymiausias tarp turistų regione Singapūras. Malajų žemė jis yra tik istoriškai – tai pats tikriausias tarptautinis megapolis. Pradžioje britų kolonistai, o dabar ir nepriklausoma valdžia kviečia apsigyventi kiekvieną, kas tik turi sugebėjimų ir noro dirbti. Populiacija auga kaip ant mielių (kartu su ja – ekonomika, dangoraižiai, prekybos centrai), o malajus jau seniai nustelbė kinai. Singapūras garsėja ir savo griežta, bet teisinga tvarka: kruopščiai prižiūrima švara, rykštėmis už nusikaltimus ir išnaikinta korupcija.

Kiniškas namas Džrodžtaune, Malaizijoje.

Antroji mikrovalstybė – Brunėjus – palaimingai nusišalinęs nuo geopolitikos klesti iš naftos dolerių. Tai – absoliutinė monarchija, kurios sultonas yra buvęs turtingiausiu pasaulio žmogumi. Jis noriai demonstruoja sukauptas prabangias dovanas retiems keliautojams. Turtai Brunėjuje padėjo išsaugoti senąją džiunglių pirklių kultūrą. Kas devintas pilietis tebegyvena namuose ant polių virš Brunėjaus upės – tiesa, su kondicionieriais ir palydovinėmis lėkštėmis.

Greta Singapūro esantis Malaizijos pusiasalis – tai, visų pirma, didmiesčių žiedas. Svajojanti tapti “ateities valstybe” Malaizija statė vis modernesnius miestus ir vis aukštesnius dangoraižius. Tačiau jų šešėlyje – daugiatautis šimtmečių paveldas: kinų bei indų šventyklos ir rajonai, malajų mečetės, portugalų ir anglų bažnyčios, tvirtovės bei arbatos plantacijos. O Pusiasalio centre – vienos seniausių pasaulyje džiunglių.

Gentingo aukštumų, vieno daugelio XX a. antroje pusėje pastatytų Malaizijos miestų, maketas. Tai – pramogų centras su kazino, atrakcionų parku ir didžiausiu pasaulyje viešbučiu, apsuptas malonios kalnų vėsos

Ir pagaliau Malaizijos Borneo – rečiau gyvenamas džiunglių kraštas saloje aplink Brunėjų. Nedideli nuobodūs miestai – tik retas intarpas drėgnuosiuose miškuose, kuriuose – orangutangai, šikšnosparnių pilnos olos, tik neseniai Kristų pažinę vietinių tautelių kaimai ir tradiciniai ilganamiai.

Taigi, jei norisi išvysti džiunglių gyvūniją ir augaliją – geriausia keliauti į Malaizijos Borneo ar Malaizijos pusiasalio centrą.

Jeigu žavi modernūs daugiataučiai miestai su dangoraižiais ir prekybos centrais – laukia Singapūras ar Malaizijos pusiasalio vakarinė pakrantė.

Rungų tautos ilganamis – senovinis daugiabutis. Malaizijos Borneo vienas toks atitikdavo visą kaimą. Šis šiandien tarnauja kaip viešbutis

Jeigu domina tradicinės atokių Azijos regionų kultūros – labiausiai nustebins Brunėjus ir Malaizijos Borneo.

O bene pagrindinis malajų žemių turistinis koziris yra visuose juose: tai paplūdimiai ir nuolat karštas klimatas – kiaurus metus dienomis temperatūra sukasi apie +30.

Idiliškas paplūdimys Malaizijos Borneo.

Nuvykti į malajų žemes – paprasta ir pigu

Visos malajų žemės uždirba iš savo puikios geografinės padėties, siūlydamosis pabūti tarpine stotele pakeliui į Australiją. Tai reiškia, kad skrydžių į šias šalis labai daug ir jie gana nebrangūs (pigesni, nei į daugumą kitų Tolimųjų rytų šalių). Daugiausia akcijų, kiek mačiau, paprastai būna į Singapūrą, o iš ten nesudėtinga vietinėmis pigių skrydžių bendrovėmis (pvz. “Air Asia”) nukeliauti į Malaizijos Borneo ar Brunėjų (tuo tarpu į Malaizijos pusiasalį galima ir nuvažiuoti).

Malajų tautinis pasirodymas turistams viename pakrantės viešbučių. Tai daugumai turistų, kuri skrenda į malajų žemes saulės ir šilumos, neišeina už viešbučio ribų tai – vienintelis būdas pažinti žiupsnelį malajų kultūros

Dėl savo noro atsiverti turistams visos trys šalys nereikalauja iš lietuvių vizų (Azijoje tai – dar gana reta). Po jas keliavom daugiausia nuomotais automobiliais, tačiau didmiesčiuose, ypač Singapūre, logiškiau naudotis geru viešuoju transportu.

Penkios malajų žemių kultūros: šalia, bet atskiros

Malajakalbį pasaulį vienija daugybė etninių grupių, kurios suvažiavo (ir tebevažiuoja) gyventi į šią Azijos kryžkelę.

Melaka, vieno pagrindinių istorinių malajų sultonatų centras, vėliau tapęs svarbiausia regione Europos kolonija.

Regiono ilgamečiai šeimininkai malajai kilo iš pirklių, kadaise valdžiusių Pietryčių Azijos salynų prekybinius miestus. Šiandien jie sudaro 60% žmonių Malaizijos pusiasalyje, 15% Malaizijos Borneo, 66% Brunėjuje ir 13% Singapūre. Malajai – musulmonai, bet kitokie, nei Artimuosiuose Rytuose. Tai – ne arabų užkariautojų palikuonys, o taikiai religiją pakeitę vietos geltonodžiai. Daug malajų tradicijų savitos – pavyzdžiui, moterys, nors ir prisidengia plaukus, rengiasi labai spalvingai ir turi darbus.

Kinus į malajų žemes pakvietė britai – kaip darbininkus. Būdami protingi, vertindami išsilavinimą jie nuveikė labai daug: ėmė dominuoti versle ir inteligentijoje. Gindama malajus nuo išstūmimo į socialines paraštes nepriklausoma tapusi Malaizija malajų naudai įsteigė visokių kvotų universitetuose ar darbuose, tuo pykdydama kinus. Dauguma kinų – budistai, bet nepamiršta ir taoizmo bei kitų religijų.

Tradicinės kinų laidotuvės Melakos mieste. Ant antros mašinos priekio – velionio nuotrauka

Indai į malajų žemes irgi britų laikais atvežti dirbti, tiesa, jie iki šiol dažniau užsiima “juodesniais” darbais nei kinai. Indai išpažįsta hinduizmą, o jų šimtais spalvingų statulėlių puoštos šventyklos – vienas gražesnių malajų žemių vaizdų. Tiesą pasakius, tik hinduizmas indus ir vienija, nes iš tikro jie – iš skirtingų tautybių ir kalba skirtingomis kalbomis.

Nors į Borneo malajai prieš daug šimtmečių atvyko kaip pirkliai, istoriškai jie ten negyveno. Tai buvo Borneo tautų, tokų kaip kadazandusunai, žemė. Pastarosios iki šiol sudaro žymią dalį Malaizijos Borneo gyventojų ir neretai gyvena tradiciškai: džiunglių ilganamiuose ar namuose ant polių. Dalis tų tautų – musulmoniškos, dalis – krikščioniškos (pagonybė nunyko tik labai neseniai).

Mažiausia dydžiu, bet ne įtaka bendruomenė – vakariečiai. Tai – kolonistų palikuonys bei nauji imigrantai, besinaudojantys regiono (ypač Singapūro) patrauklumu verslui ir profesinei veiklai. Susidarė net atskiros maišytų baltaodžių su geltonodžiais “elitinės” tautos.

Kamerono aukštumos – vėsumos kurortas, kuriame kadaise arbatą augindavo britai.

Malajų žemių keliai į klestėjimą – unikalūs

Įdomiausia, kad ši daugiatautė pasaulio kryžkelė netapo tiesiog beveide, daugiakultūre niekieno žeme. Už tai reikia dėkoti išradingiems ir įdomiai mąstantiems regiono lyderiams. Jie atrado naujų metodų išvesti savo šalis į klestėjimą. Jie ne tik pasirodė sėkmingesni nei eilinis “vakarų kopijavimas”, jie ir nutapė malajų žemes naujomis, unikaliomis kultūrinėmis spalvomis.

Singapūrą “iš trečiojo į pirmąjį pasaulį nuvairavo” Ly Kuan Jū, premjeras nuo 1959 m. iki 1990 m. Pavadinamas “žmogumi, nekentusiu ideologijos”, jis užsienio “politinius filosofus” išties ignoravo, nesvarbu, ar jie būtų komunistai, ar kapitalistai, ar islamistai, ar “žmogaus teisių aktyvistai”. Paėmęs gabalų iš skirtingų mąstymo krypčių, o dar daugiau prigalvojęs pats, jis sulipdė sistemą specialiai Singapūrui – tokią, kuri ten veikia, kurios dėka Singapūras tapo “turtingiausiu pasaulio miestu”, švariu ir nekorumpuotu.

Taman Negara džiunglės Malaizijos pusiasalyje. Nors tokie drėgnieji miškai labai seni ir iš pažiūros atokūs, į juos malajų žemėse veda puikūs keliai.

Šiuolaikinės Malaizijos tėvas – Mahatiras Mohamadas, buvęs premjeru nuo 1981 m. iki 2003 m. Vesdamas tautą šūkiais “Malaizija gali!”, “Malaizija, kaip korporacija” jis inicijavo daugybę utopinių projektų. Malaizija pasistatė aukščiausius pasaulio pastatus, naują modernią sostinę Putradžają, kūrė išmaniomis technologijomis grįstą ekonomiką. Pavyko. Nepaisydami dažnų Muhamado konfrontacijų su Vakarų valstybėmis Malaiziją pamėgo turistai.

Brunėjaus sultonas Bolkija, valdantis nuo 1967 m., perkelti pas save pasaulio centro nesigviešia, dangoraižių nestato. Nors turint tiek naftos milijonų, kiek jis, atsispirti gal nelengva. Jo šeima ir jo šalis tiesiog palaimingai klesti, gyvendami taip, kaip seniau, tik patogiau, prabangiau ir be nepriteklių. Tokio požiūrio dėka Brunėjus – paskutinė turtinga pasaulio užkampių karalystė.

Mečetė Brunėjaus ‘vandens kaime’. Ant polių gyvenantys Rytų Venecijos gyventojai į ją gali atplaukti savo laivais

Regionas šitaip savimi pasitiki ne be reikalo: juk malajakalbis pasaulis dydžiu prilygsta prancūzakalbiam ir lenkia rusakalbį. Malajiškai moka ~270 mln. žmonių ir vos penkiomis pasaulio kalbomis kalba daugiau (kinų, anglų, arabų, ispanų ir hindi). Tai svarbi kalba ne tik įvardytose “malajų žemėse”, tačiau ir Indonezijoje, Rytų Timore, pietų Tailande. Iki europiečių užkariavimų malajai nebuvo kokia nors skurdi vietinė gentis, iki kolonizacijos jie patys buvo kolonistai, ištisų daugiataučių salynų elitas.

Dabar jie – dar viena nacija, kylanti iš istorijos paraščių į tą vietą, kuria ilgą laiką didžiavosi. Tai – dar vienas unikalus pasaulio kampelis, kuris jau pakankamai turtingas, kad didžiuotųsi savimi ir džiugintų reiklius turistus.

Malajų žemės – daugiatautės, bet ne suvienodėjusios. Pilnos didmiesčių, bet nestokojančios laukinės gamtos. Ir, svarbiausia, tai – vienintelis neskurdus regionas aplink pusiaują. Viską sudėjus, malajų žemės vertos daugiau, nei tarpinio sustojimo oro uoste pakeliui į kitas valstybes.

Vaisių turgelis Brunėjaus džiunglėse. Malajų žemėse gausu pas mus retų tropinių vaisių. Kai kurie jų, pavyzdžiui, durianai, šitaip dvokia, kad juos draudžiama įsinešti į viešbučius, metro, o už jų valgymą nuomotame automobilyje nuomos kompanija sutartyje yra numačiusi baudas

Visi straispniai iš kelionių po Malajų žemes

1. Malajų žemės: Azijos kryžkelė (Įžanga)
2. Brunėjus: Džiunglių sultono valdos
3. Malaizijos Borneo palieka priešistorę
4. Malaizijos pusiasalis šauna į ateitį
5. Singapūras - kitoks! ateities! miestas!