Kelionių ir blogo užkulisiai

Kai dirbdamas ar kurdamas susiduriu su riba ar problema, visuomet stengiuosi rasti (kartais – susikurti) programą, kuri tą darbą padarytų lengvesniu. Pavyzdžiui, padėtų sutrumpinti visokius “rutininius” darbus.

Ilgainiui atsirado labai ilgas sąrašas programų bei internetinių sistemų, kuriomis reguliariai naudojuosi.

Nusprendžiau juo pasidalinti čia – nes gal kai kurios programos padės ir jums. Be to, šis sąrašas praverčia man pačiam, kai, tarkime, reikia perinstaliuoti Windows – ir visas programas.

Kursyvu parašytos programos ir sistemos, kurios prieinamos internete be papildomo parsisiuntimo.

---

Failų naršymas

1.File Explorer – Pagrindinė priemonė failų peržiūrai, įeina į Windows.
2.Qdir – dėl funkcionalumo, kurio neturi “File Explorer”, naudoju (1)Kai reikia vienu metu peržiūrėti, lyginti kelis katalogus ir jų turinį, perrašinėti iš vieno katalogo į kitą ir taip pat (2)„preview“ matyti video failus be atidarymo (leidžia greitai juos atrinkti ir rūšiuoti)
3.Bulk Rename – kai reikia masiškai pervadinti failus (pvz. nuotraukas iš vieno fotoaparato, kad nesikirstų su ta pačia tvarka pavadintomis nuotraukomis iš kito fotoaparato, esančiomis tame pat kataloge).
4.7-Zip – archyvavimui, išarchyvavimui, suarchyvuotų failų (ZIP ir kt.) peržiūrai.
5.Alcohol Tools. Virtualiems CD ir DVD diskams skaityti.
6.Allway Sync. Automatiškam atsarginių kopijų darymui į išorinius kietuosius diskus (kad nukopijuotų tik konkrečius atnaujintus katalogus į konkretų diską).
7.Folder Size plėtinys File Explorer, suteikiantis funkciją, kurios kažin kodėl nėra standartiniam variante – rodo katalogų dydį (praverčia, kai užsipildo diskas ir reikia suprasti, kur problema).
8.VeraCrypt. Saugotinų failų šifravimui.

---

Darbo pagreitinimas

1.Ditto. Leidžia turėti kelis skirtingus “Copy” ir “paste” mygtukus. T.y. būti nukopijavus kelis tekstus skirtingais “Copy” ir juos įklijuoti pagal poreikį. Naudoju kartu su pele su daug mygtukų – tuos mygtukus priskiriu papildomiems “Copy”, “Paste”.
2.HotKey P. Leidžia turėti ištisas frazes, kurias galima įterpti vieno mygtuko ar jų kombinacijos paspaudimu. Vėlgi, naudoju kartu su pele su daug mygtukų – padeda greitai atrašyti laiškus su panašiais klausimais (darbe sulaukiu daug).

---

Tekstinių dokumentų redaktoriai

Naudoju visų tekstų kūrimui ir redagavimui.

1.Microsoft Word – pagrindinis.
2.Google Docs – kai reikia kurti dokumentą bendrai su kitais žmonėmis per atstumą internetu.
3.Notepad – kai reikia redaguoti .bat ir kitus panašius failus. Taip pat kartais kai reikia nukopijuoti be formatavimo, pirma nukopijuoju į “Notepad”, o tada ten kur reikia (“Notepad” panaikina formatavimą).
4.Libre Office Writer – “rezervinė programa” kai Word užstringa arba neatidaro failo.

---

Lentelės

Naudoju ne tik skaičiavimams, bet ir visokiems paprastesniems sąrašams (kontaktų ir pan.).

1.Microsoft Excel – pagrindinė.
2.Google Sheets – kai reikia kurti lentelę bendrai su kitais žmonėmis per atstumą internetu.
3.Libre Office Calc – “rezervinė programa” kai Excel užstringa arba neatidaro failo.

---

Duomenų bazės

Naudoju sudėtingesniems informacijos rinkiniams, kuriuos reikia visokiais būdais analizuoti:

1.Microsoft Access.

---

Pateiktys (prezentacijos)

1.Microsoft PowerPoint

Libre Office versijos dar niekada neprireikė, atrodo, PowerPoint stringa rečiau nei Excel ar Word, ar tiesiog jį naudoju rečiau.

---

PDF

1.Adobe Acrobat – PDF failų peržiūrai
2.PDFSAM Basic – PDF failų dalinimui į kelias dalis pagal puslapius (jei reikia nusiųsti tik dalį failo), apjungimui į vieną ir t.t.

---

Elektroninės knygos

1.Calibre – Elektroninių knygų (.epub) skaitymui.
2.Sigil – Elektroninių knygų (.epub) maketavimui / kūrimui.

---

Žemėlapiai ir GIS failai

1.Google My Maps. Sudarinėju savo kelionių žemėlapius.
2.GPXSee. Dalį ar visus kelionių žemėlapius sudedu į vieną, kad keli maršrutai būtų atvaizduoti viename žemėlapyje.
3.My.Flightradar24. Sudaro skrydžių žemėlapį ir paskaičiuoja statistiką.

---

TVS ir tinklapių valdymo priemonės

1.WordPress – pagrindinė turinio valdymo sistema.
2.MySQL – pagrindinė duomenų bazė tinklapiams.
3.PHPMyAdmin – priemonė valdyti tinklapių duomenų bazėms.

---

Kodo redagavimo priemonės

1.Notepad++ – naudoju peržiūrėti programinį PHP kodą, HTML kodą, jį redaguoti. Kadangi tinklapius dabar kuriu su TVS, tai nuo nulio rašyti nereikia – labiau atlikti korekcijas ar taisyti klaidas. Turi naudingą savybę ieškoti teksto per daugelį failų – dėl to galima paprastai rasti, kur yra klaida, kai atsiranda „error“.

---

Failų siuntimas

1.Bittorrent – failams iš trečiųjų asmenų gauti.
2.Filezilla – failams perkėlinėti tarp savo kompiuterių ir serverių (FTP protokolu).
3.4K Video Downloader – Youtube video siuntimuisi į kompiuterį (pvz. jei ten, kur važiuoju, nebus interneto).
4.4K Youtube to MP3 – Youtube dainų siuntimuisi į kompiuterį.

Didelių failų siuntimui taip pat naudoju internetines svetaines MyAirBridge, WeTransfer.

---

Video peržiūra

1.Windows Media Player – pagrindinė programa.
2.VLC. Jei reikia funkcijų, kurios WMP sunkiau pasiekiamos (su subtitrais, jų pozicijos pakeitimu, “atsilikimo” nuo vaizdo sutvarkymu ir pan.).
3.Qdir. Jei reikia greitai peržiūrinėti video failus iš katalogų jų neįjungiant (kad jau preview‘e rodytų video).

---

Video įrašymas

1.OBS Studio. Leidžia įrašyti video iš to, ką darai su kompiuteriu (pvz. internete), taip pat iš tinklo kameros.

---

Video montavimas ir tvarkymas

1.DaVinci Resolve – pagrindinė programa video monatvimui.
2.Magix Vegas – anksčiau naudojau montavimui ją, pereinu prie DaVinci, bet senų projektų redagavimui dar reikia.
3.Topaz VideoAI – padidinu senų savo video (filmuotų senomis, prastesnėmis kameromis) kokybę, raišką, juos stabilizuoju

---

Garso įrašymas

1.Voice Recorder. Jei pakanka paprastų funkcijų.
2.Audacity. Jei reikia sudėtingesnių funkcijų.

Taip pat, jei įrašytą garsą reikia iš karto panaudoti video montavimui, galiu įrašyti video montavimo programomis.

---

Interneto naršyklės

1.Chrome. Dažniausiai naudojama naršyklė. Tačiau, kaip taisyklė, būna atvejų, kad koks nors tinklapis su bet kuria viena naršykle neveikia, arba kas nors pakimba – tai rezerve visuomet turiu seriją atsarginių naršyklių. Daugelis naršyklių padeda ir tada, kai esi kokioje svetainėje „prisiloginęs“, bet reikia pažiūrėti ne iš savo vartotojo (ir nenori atsijungti, paskui vėl prisijungti), arba kur nėra „cookies“. Tada tereikia atsidaryti kita naršykle.
2.Edge.
3.Firefox.
4.Opera.
5.Tor. Šita naršyklė išskirtinė, nes yra saugiausia, svetainės nemato tavo duomenų. Tai aktualu ne tik dėl saugumo, bet ir kai kokia nors svetainė pagal buvimo vietą duoda kokią nors prastą versiją, arba blokuoja vartotojus iš šalies, kurioje esu (pvz. didelės dalis smulkesnės amerikietiškos žiniasklaidos dėl BDAR blokuoja prisijungimus iš ES), bei kai reikia, kad nebūtų jokių „cookies“. Alternatyva čia yra VPN.
6.Grammarly. Ne naršyklė, tačiau jos plėtinys, kuris itin gerai taiso anglų kalbos klaidas – ne tik rašybos, bet ir sakinio konstrukcijos, stiliaus ir t.t. Labai praverčia kai anglų k. visgi ne gimtoji, o rašyti angliškai reikia daug.
7.Open Multiple URLs. Google Chrome plėtinys leidžiantis atidaryti daug tinklapių vienu metu. Tokiu būdu vienu metu atsidarau informaciją apie tam tikrą šalį iš patikimiausių šaltinių, kuriuos esu susirašęs (nereikia atskirai ieškoti).

---

VPN

1.SoftEther. Nemokami VPN, kur galima prisijungti per gana daug šalių. Naudoju kai svetainė yra blokuojama, arba pati blokuoja vartotojus iš šalies, kurioje esu.

Esu naudojęs ir mokamų VPN, bet nelabai tenkino: ten, kur internetas cenzūruojamas, dažnai jie blokuojami vis tiek, o vienkartiniam blokavimo apėjimui pakanka ir SoftEther.

---

Nuotraukų ir paveikslėlių peržiūra

1.Photos. Pagrindinė programa nuotraukų peržiūrai, yra Windows.
2.ImageGlass. Naudoju tada, kai reikia peržiūros metu nukopijuoti daug nuotraukų iš karto (atrinkti geresnes ir pan., prie kiekvienos spaudžiant “Copy”), ir paskui pabaigoj dėti „Paste“, į naują katalogą įkopijuojant visas. Standartinis Photos tokios funkcijos neturi, reikia kopijuoti pavieniui, kas labai užtrunka.
3.Google Photos. Kai reikia peržiūrėti visas nuotraukas iš bet kur (pvz. telefono), taip pat atsirinkinėti naudojant paiešką pagal fotografavimo vietas, atvaizduotus asmenis ar daiktus.
4.Mylio Photos. Nuotraukų rūšiavimui ir paieškai pagal fotografavimo vietas, atvaizduotus asmenis ar daiktus. Seniau tam naudojau vien “Google Photos”, bet tos funkcijos ten ilgainiui suprastėjo. Mylio Photos privalumas ir tas, kad ji – nemokama bei visos nuotraukos yra tavo kompiuteryje.
5.QDir nustačius kad katalogus rodytų su didžiausiomis įmanomomis miniatiūromis (thumbnail) – kai reikia greitai pažiūrėti, kas yra kataloge, neatsidarinėjant visų nuotraukų.

---

Nuotraukų ir paveikslėlių redagavimas

1.Adobe Photoshop – nuotraukų redagavimui. Taip pat medžiagos spausdinimui ruošimui (atvirukai, žemėlapiai ir t.t.).
2.Canva – alternatyva Photoshop kai reikia sumaketuoti paprastesnius „serijinius“ dalykus, bet jų reikia daug (pvz. Youtube thumbnail, Instagram istorijos) – paprasčiau ir intuityviau, bet mažiau galimybių, nei Photoshop.
3.Inkscape – vektorinių paveikslėlių kūrimui ir redagavimui (logotipai ir pan.).
4.Stable Diffusion – AI paveikslėlių generatorius (su Dreambooth plėtiniu AI apmokymui).
5.Microsoft Paint – Ne piešimui, bet paprasčiausioms paveikslėlių redagavimo funkcijoms, kurias kartais galima padaryti greičiau, nei su Photoshop (pvz. kelių paveikslėlių sudėjimas į vieną failą ir pan.).
6.Topaz Photo AI – Didinti senų nuotraukų raiškai ir kokybei.

---

Šriftai

1.FontCreator – Jei reikia paredaguoti šriftą (dažniausiai – jei patinka koks šriftas ir noriu jį panaudoti grafiniam dizainui, bet nėra jo lietuviškos versijos, su šia programa nupiešiu tam šriftui lietuviškas raides).
2.BabelMap – Peržiūrėti visiems kiekvieno šrifto simboliams, patikrinti, kokias kalbas ir rašto sistemas kuris šriftas palaiko.

---

Socialinė žiniasklaida

1.Facebook. Asmeninė paskyra ir daugelio projektų paskyros (True Lithuania, Gabalėliai Lietuvos, AŽ kelionės, Protu.lt / Pasaulio viktorinos čempionatas, Himnai). Lietuvių kalba, išskyrus True Lithuania, kuri anglų k.
2.Instagram. Asmeninė kelionių paskyra drauge su žmona anglų k. – per ją palaikome ryšius su anglakalbiais, sutiktais kelionėse. Taip pat „True Lithuania“ paskyra (anglų k.) ir „Gabalėliai Lietuvos“ paskyra lietuvių k.
3.LinkedIn. Profesionalus profilis, per kurį kartais parašo norintys pirkti paslaugas. Anglų k.
4.Youtube. Trys pagrindiniai kanalai: „AŽ kelionės“ apie keliones lietuvių k., „True Lithuania“ apie Lietuvą angliškai ir „Gabalėliai Lietuvos“ apie lietuvių paveldą svetur.
5.Linktree. Nuorodos į visas svetaines iš vienos vietos.
6.Meetup [telefone]. Kelionės metu pažiūriu, kokie renginiai vyksta.
7.Telegram. Žinioms iš Ukrainos ir kitur, kur “standartinėse platformose” gali būti cenzūruojama.
8.Patreon. Dėl paramos kai kuriems nekomerciniams projektams (“Gabalėliai Lietuvos”).

---

Bendravimas “akis į akį”

1.Gmail – Pagrindinis el. paštas ir pagrindinė priemonė bendrauti.
2.Zoom – Videokonferencijoms, kai jas organizuoja per šią platformą.
3.Skype – Ne tik skambučiams per Skype, bet, su mokama versija, skambinu ir į telefonus. Išeina pigiau, kai reikia skambinti iš užsienio ar į užsienyje, o užsienyje būnu nemažai.
4.Facebook Messenger – jei pašnekovas naudoja bendravimui šį socialinį tinklą.
5.Instagram DM – jei pašnekovas naudoja bendravimui šį socialinį tinklą.

---

Debesys

Juose laikau duomenis, kurių gali prireikti iš kelių kompiuterių ar telefonų, arba ir man, ir žmonai (tarkime, kol vyksta kelionė – kelionių bilietus, rezervacijas).

1.Onedrive.
2.Box Drive
3.Dropbox
4.Google Drive. Sukeliu visas nuotraukas, kad būtų galima naudotis „Google Photos“ funkcijomis ir nuotraukų paieška. Kai buvo apmokestinta, video nebekeliu, nes kainuotų per brangiai.

---

Orientavimasis

1.Google Maps. Pagrindinė žemėlapių programėlė.
2.Open Street Map. Jei vietos nėra „Google Maps“.
3.Flightradar24. Skrydžių situacijai, vėlavimams (kelionių metu ir klientams dėl pretenzijų aviakompanijoms).
4.GPSData. Telefono programėlė, rodanti esamas koordinates, aukštį, greitį ir kt.
5.Parkopedia. Telefono programėlė rodanti parkingų vietas ir kainas.

Įvairios kitos programėlės, padedančios suprasti pasaulį aplink: Light Polution Map (kur šviesa uždengia žvaigždes ir kur ne?), Marine Radar (kokie laivai kur plaukia), AirVisual (oro užterštumas pasaulio miestuose), Daylight World Map (kur dabar diena, o kur naktis), Rain Radar (žemėlapis kur ir kaip plaukia lietaus debesys), Park4night (žmonių komentarai apie tai, kur geriausia nakvoti automobilyje, kai prireikia) ir kt. Šias programėles naudoju retai, bet kartais prireikia.

---

Skrydžių rezervavimo sistemos

1.Skyscanner – skrydžių bilietų ir autonuomos paieškai.
2.Google Flights – kai reikia pažiūrėti, kur iš tam tikros vietos skristi geros kainos, arba ar tam tikros dienos kaina gera, arba kada ta kryptimi geriausios kainos.
3.Azair – kai reikia susidaryti sudėtingesnes skrydžių serijas su ilgesniais tarpiniais sustojimais miestuose pakeliui.

---

Nakvynės rezervavimo sistemos

1.Booking.com – dažna sistema viešbučių užsakymui.
2.Google Hotels – kai reikia rasti viešbučius pakeliui ar reikiamoje vietoje.
3.AirBnB – ieškant butų ilgesniam laikui.

---

Pramogų rezervavimo sistemos

Šios sistemos yra arba internete, arba kaip programėlės telefonui.

1.Klook – ekskursijoms ir kitoms pramogoms užsienyje.
2.Getyourguide – Klook alternatyva, bet dažniausiai brangiau, tad naudoju retai (bet yra daugiau kur nei Klook).
3.Viator – Klook alternatyva, bet dažniausiai brangiau, tad naudoju retai (bet yra daugiau kur nei Klook).
4.Guruwalk – Nemokamų turų paieškai.

---

Kalbos ir vertimas

Tai – programėlės telefonui.

1.Google Translate – pagrindinė vertimui.
2.Deepl – Rezervinė vertimui.
3.Bravolol – paprastesnių įvairių kalbų žodžių išmokimui.

---

Sveikata

1.Samsung Health – žingsnių skaičiavimui, miegojimo trukmės nustatymui, pulso matavimui ir kt. (kartu su išmaniuoju laikrodžiu).

---

Žaidimai

Programos žaidimų įsigijimui ir žaidimui internetu:

1.Steam.
2.Riot Games.
3.Epic Games.

Pavienių žaidimų nerašau, nes apskritai žaisti laiko beveik nebeturiu, o ką žaidžiu vis tiek keičiasi.

---

Vietinės programos

Čia surašiau tik programas ir programėles, kurias naudoju visame pasaulyje. Tačiau prieš keliaudamas į kokią šalį pasidomiu vietinėmis programėlėmis, nes dažnai būna, kad tam tikri dalykai pasiekiami tik su jomis (pvz. “GoJek” Indonezijoje ar “WeChat” Kinijoje, skirta pavėžėjimui, mokėjimams ir pan., KakaoMap Pietų Korėjoje ar Baidu Map Kinijoje žemėlapiams ir pan.). Kadangi tokias programas po kelionės ištrinu, jų čia nerašau.

Taip pat nerašau ir programėlių, kurios skirtos tik vienos kokios įmonėms prekėms ar paslaugoms įsigyti arba vienam kokiam prietaisui valdyti (tvarkyklės ir pan.).

---

Kokių populiarių programėlių nenaudoju

Programėlės, kurias daug kas turi, bet aš kol kas neturiu:
1.Uber, Bolt – dažniausiai vairuoju pats, einu pėsčias ar naudojuosi viešuoju transportu. Užsienyje kartais prireikia, bet kiekvienoje šalyje “stiprios” vis kitos pavėžėjimo programos, tad prireikus įdiegiu vietinę.
2.Maisto užsakymo programėlės – einu pasiimti pats ar valgyti į restoraną, nematau prasmės už atvežimą primokėti.
3.Netflix, HBO Max ir pan. – mano skonis nesutampa su tuo, kas siūloma, dažniausiai mėgstu žiūrėti daug labiau nišinius dalykus, paprastai iš tų šalių ir apie tas šalis, po kurias keliauju.
4.Orų programėlės – man nerūpi orai, o jei labai prireikia, žiūriu internete.
5.ChatGPT – kol kas neradau rimto panaudojimo – 90% atsakymo gali būti kokybiška, bet, bėda, kad niekada nežinai, kurie 10% “į pievas” (haliucinacijos), taigi, rimtai naudotis informacijos rinkimui negali. Be to, vengiu programų, kurios veikia ne mano kompiuteriuose, nebent nėra alternatyvų.
6.Bitcoin – dėl didelių kursų pokyčių nesinaudoju, nors tuščią piniginę turiu.
7.Spotify ir pan. – mano muzikos skonis nesutampa su tuo, kas siūloma, ar yra ne viskas, ko noriu klausytis.
8.Iš socialinės žiniasklaidos – X (Twitter), TikTok, Snapchat. Mėgstu “gilesnį”, “ilgesnį” turinį, be to, šios programos sąlyginai mažiau populiarios Lietuvoje tad mažiau kas iš aplinkinių ten kuria turinį.
9.Mobiliojo telefono programėlės sudėtingesniems dalykams (video, foto redagavimui ir t.t. CapCut, Kinemaster ir pan.) – tam naudoju asmeninį ar nešiojamą kompiuterį, kurio programos turi vis tiek daugiau galimybių.
10.Prekybos įmonių programėlės – jei ką užsakau iš interneto, paprastai tiesiog perku tinklapiuose. Kadangi geriausi pasiūlymai / kainos būna vis pas kitus pardavėjus, tai nesinori prisisiųsti dešimtis programėlių.

---

Pabaigai

Taigi, suskaičiavau beveik 100 programų, kuriomis reguliariai naudojuosi, neskaičiuojant telefono programėlių. Matyt esu tarp besinaudojančių daugiau programų, nei daugelis, ir visgi susiskaičiavę savo programas vis tiek galbūt nustebtumėte dėl didelio jų skaičiaus. Esame taip įpratę, kad nė nepastebime.

Komentarai

Šitą interviu daviau vienam kuriamam portalui, tačiau, kadangi per daugiau nei metus tas portalas taip ir nesusikūrė ir nežinau, kokia bus jo situacija, šiek tiek paredagavęs, publikuoju interviu čia.

Koks tavo amžius, profesija, išsilavinimas, hobiai, gyvenimo projektai?

Seniai nebemėginu nubrėžti ribos tarp profesijos, savanorystės, hobių, lavinimosi, laisvalaikio, šeimos – į viską žiūriu kaip į vieną didelę visumą.

Iš bet kurios veiklos gali ateiti kas nors gero: galbūt pajamos, gal įdomios pažintys, gal džiaugsmingai praleistas laikas, gal svarbios žinios, gal prasminga pagalba kam nors. O tas geras paskui išvirsta į kitą gerą. Žinias ar pinigus panaudoju kitoms veikloms kurias galbūt darau jau kartu su naujais pažįstamais. Ten irgi nebrėžiu išankstinių ribų tarp hobio, savanorystės, verslo: stengiuosi daryti, kas atrodo įdomu, gerai ar prasminga, o jau laikas parodo, į ką tai išvirsta.

Išeina, kad tų veiklų turiu bent keliolika. Vienas dalykas, kuris vienija daugelį mano veiklų – jos nereikalauja, kad visada būčiau Lietuvoje. Didžioji jų dalis daroma internetu – ir taip gyventi pradėjau gerokai iki pandemijos.

Paminėsiu kelias veiklas, tuo pačiu paaiškindamas, kaip naujos veiklos man “gimsta” iš jau esamų:

Viena mano gyvenimo aistrų – pasaulio pažinimas. Ne šiaip keliauju, bet kurį laiką gyvenu konkrečia šalimi, žiūriu jos filmus ir klausausi jos muzikos, valgau vietinį maistą, pramokstu kalbos. 2011 m. supratau, kad sukaupiu labai daug žinių, kurios lietuviškai niekur nesurašytos, o jos praverstų kitiems keliautojams, taip pat visiems, besidomintiems užsienio šalimis. Tad nuo tada viską, kas svarbiausia apie kiekvieną šalį, sudedu į http://www.augsutinas.net svetainę. Tai ne kelionių dienoraščiai, bet labiau kaip lietuviški kelionių vadovai – jau aprašiau ~100 šalių, apjungdamas savo patirtį jose su surinktomis žiniomis.

Keliaudamas taip pat pastebėjau, kiek daug įdomių, nuostabių, svarbių su Lietuvos istorija susijusių vietų yra užsienyje. Apie daugybę jų informacijos beveik nebuvo, buvo pasenusi, o “gyva atmintis” nyko, užmirštos nyko ir kai kurios pačios vietos. Tai – Amerikos lietuvių bažnyčios, dydžiu ir puošnumu prilygstančios Lietuvos katedroms. kapinės, paminklai lietuviams, Amerikos lietuvių klubų rūmai, senesni už Lietuvos Respubliką. LDK pilys, paminklai lietuviams tremtiniams Kazachijoje ar Sibire ir t.t. Ir vėl supratau “Kas, jei ne tu? Kada, jei ne šiandien?” ir pradėjau kurti tinklapį “Gabalėliai Lietuvos” (http://www.gabaleliailietuvos.lt) kur ėmiau kelti visą informaciją, kurią surinkau apie tokias vietas. Iš pradžių informaciją, surinktą “tarp kitko” kelionių metu. O paskui ėmiau rinkti specialiai, prieš kiekvieną kelionę domėtis, kas toje vietoje lietuviško. Interneto užkaboriuose, bibliotekuose, archyvuose, susirašymuose ir susitikimuose su gal kažką žinančiais žmonėmis. Ką nors sužinojęs, pradedu ieškoti tų vietų gyvai, fotografuoju. Dabar jau ten aprašyta ~40 šalių.

2015 m. sulaukiau skambučio iš Lietuvos ambasados Vašingtone, jie perskaitė “Gabalėlius Lietuvos” ir pasiūlė kurti interaktyvų lietuviškų vietų JAV žemėlapį. Suvokiau, kad kokybiško žemėlapio nebus neaplankius visų tų vietų fiziškai, nes informacijos apie daugelį nėra (arba ji pasenusi). O tų vietų Amerikoje daugiau, nei bet kur kitur: skirti tam dieną-kitą nuo įprastos kelionės, kaip buvau pratęs, niekaip nepakaks. Reikėjo organizuoti atskiras ekspedicijas šio paveldo fiksavimui – 2017-2021 m. buvo keturios tokios ekspediicjos, iš viso truko apie 3 mėnesius. Aplankėme, nufotografavome ir nufilmavome, užfiksavome koordinates, užrašėme vietos lietuvių pasakojimus apie daugiau nei 750 tokių lietuviško paveldo vietų. Viskas prieinama nemokamai http://www.tikslasamerika.lt internetiniame žemėlapyje bei “Gabalėliuose Lietuvos”. Šis projektas buvo iš dalies finansuotas Lietuvos vyriausybės, Lietuvių fondo – dirbome savanoriškai, be atlyginimo, bet padengė transporto ar nakvynės išlaidas.

Savo ruožtu, keliaudamas supratau ir tai, kad apie mano paties šalį – Lietuvą – internete nėra kokybiškos informacijos anglų kalba, pateiktos būtent taip, kaip reikia užsieniečiui. Gana trumpai, bet išsamiai, apimant viską nuo lankytinų vietų iki istorijos, nuo politikos iki meno. Paaiškinant “nuo nulio” visa tai, ko negyvenęs Lietuvoje nežinosi, bet nelendant į tai, kas negyvenančiam Lietuvoje dažniausiai visai neįdomu. Taip 2012 m. pradėjau kurti http://www.truelithuania.com – anglišką portalą apie Lietuvą.

Man 34 m., pagal specialybę esu teisininkas. Ir iki šiol didelė dalis veiklos susijusi su tuo – kartu su žmona advokate padedame lietuvių palikuonims. Šie žmonės irgi mus susiranda per įvairius projektus, per mano straipsnius internete apie Lietuvą. Jiems reikia ir kitokios pagalbos Lietuvoje: pavyzdžiui, nori susirasti informacijos archyvuose apie savo protėvius, susiorganizuoti kelionę į Lietuvą, gal net persikelti gyventi čia pensijai, įsigyti butą. Su visu tuo irgi padedame. Stengiamės būti tas “vienas langas į Lietuvą” užsienio lietuviams, užsieniečiams, ypač lietuviškai nebekalbantiems užsienio lietuvių palikuonims: jeigu ko reikia Lietuvoje, galime padėti – jei ne patys, tai rasti tinkamus žmones. Matydamas žmonių poreikius, ėmiausi vis įvairesnių veiklų: einu į archyvus, verčiu, kai būnu Lietuvoje vedu privačias ekskursijas į protėvių gyventas vietas.

Daugelio mano projektų tikslas turbūt toks – užsieniečiams padėti atrasti Lietuvą, na o lietuviams – atrasti pasaulį.

Kodėl keliauji? Ką kelionės tau duoda? Ko jose ieškai, ko išmoksti?

Man patinka mintis: „Jei pasaulis yra knyga, tai tas, kas neišvyksta iš savo šalies, perskaito tik vieną puslapį“. Tai tiesa – daugybe prasmių. Kiekvienas aplankytas kraštas – naujas žinių puslapis: pažįsti pasaulio tikėjimų, kultūrų, filosofijų įvairovę, gali suprasti tai, apie ką antraip vadovautumeis išankstinėmis nuostatomis, dalintis tuo su kitais.

Kiekvienas aplankytas kraštas – naujas pažinčių puslapis, naujas patirčių puslapis: įvairesnių, nei bet kurioje vienoje šalyje.

Be to, daugybė iš mano projektų įmanomi tik todėl, kad esu aplankęs ir toliau lankau daugybę šalių – arba kelionių patirtis juos smarkiai praturtina (geriau suprantu užsieniečius klientus ir skaitytojus, jų mentalitetą, poreikius, pasigaunu idėjų). Kaip ir visur mano gyvenime – kiekvienoje kelionėje yra ir darbo, ir mokymosi, ir laisvalaikio, ir savanorystės, ir ribų brėžti nebandau…

Kokias kalbas moki? Kaip susikalbi turistų mažiau lankomose vietovėse?

Taip, kad suprasčiau viską ir galėčiau kalbėti greitai apie bet ką – tik lietuvių ir anglų. Bet prieš kiekvieną kelionę pramokstu vietinę kalbą. Be abejo, apie filosofiją jomis nepadiskutuočiau, bet juk dauguma pokalbių, kurių reikia kelionėje, daug paprastesni, yra koks 100 ar 200 žodžių ir gramatinių konstrukcijų, kurių reikia labiausiai, ir jas mokėdamas jau “išgyvensi”: paklausi kelio, susiderėsi dėl kainos, perskaitysi meniu, suprasi tekstų esmę ir t.t. Visuomet stengiuosi kalbėti vietine kalba užuot klausęs “Do you speak English?”. Jei nežinau, kaip pasakyti, prieš kalbėdamas pasižiūriu. Kai pasakau tą frazę garsiai, jau ir įsimena, tad ilgiau būnant užsienyje tobulėja ir tos kalbos. Paskui jau, jei šalyje praleidžiu kelis mėnesius, žiūrėk, galiu skaityti laikraščių straipsnius ar suprasti nemažą dalį to, ką kalba koks gidas vietine kalba – bent jau jei kalba lėtai.

Kiek tokių pramoktų kalbų negalėčiau suskaičiuoti: nes pramokimo lygis priklauso nuo kalbos sudėtingumo, kiek laiko praleidau toje šalyje. Būna, kad paskui pasimiršta, bet neužsimiršta visai – jeigu vėl važiuoji į ta kalba kalbančią šalį, pasikartoji žodžius, gramatiką, viskas greitai atsigamina.

Net daugiau nei kalbas mokausi perskaityti įvairias rašto sistemas, raidynus. Tai svarbu, nes jei šalyje lotynų raidynas (arba kitas, kurį moki), gali perskaityti tekstus, net ir nemokėdamas kalbos suprasti bent jau vietovardžius, vardus, tarptautinius žodžius (kurių daugelyje kalbų tikrai nemažai); o jei nemoki raidyno tai neperskaitysi nieko. Ir vėlgi: jaučiausi negerai tiesiog kaupdamas žinias sau. Todėl parašiau knygą “Pasaulio raštų sistemos”, kur paprastai paaiškinu visas svarbios pasaulio raštų sistemos ir mokau jas perskaityti.

Dabar dirbi nuotoliniu būdu ir nuolat keliauji. Nuo kada? Kaip atrodo įprasta tavo diena? Kiek laiko praleidi šalyje?

Taip gyvenu nuo 2017 m.

“Įprastos dienos” tiesiog nėra – ir tai man didžiulis tokio gyvenimo būdo pliusas.

Yra darbai, kuriuos turiu padaryti – daugiausiai kompiuteriu. Bet pats sprendžiu, kada juos darysiu. Jei noriu dieną nueiti į kokį vietos muziejų ar pasivaikščioti, tai taip ir darau – o dirbu ryte ir vakare, gal net naktį. Galiu dirbti kelias dienas be perstojo, o paskui kelias nedirbti išvis (tarkime, išvykti į gamtą). Jei yra koks nors įdomus renginys ar susitikimas, man jis beveik niekada neišpuls “darbo metu”, nes tą darbo metą 95% renkuosi pats. Galiu pirkti lėktuvo bilietus tada, kai pigiausia, o ne tada, kai savaitgalis ar atostogos. Man išvis nėra darbo dienų, savaitgalių: nuo tada, kai pradėjau taip gyventi, paklaustas nė nebegalėčiau iš karto pasakyti, kuri dabar savaitės diena.

Aišku, retkarčiais būna išimčių – darbų, kuriuos reikia daryti konkrečiu metu arba labai skubiai. Bet kiekvieną savaitę, mėnesį jie vis keičiasi ir jų nedaug.

Kai pradėjau taip gyventi, 2017 m., užsienyje praleisdavau maždaug mėnesį-pusantro ir tada panašiai tiek Lietuvoje. Visgi, kai kuriuos darbus galėjome daryti tik Lietuvoje (pvz. paieška archyvuose).

Tačiau 2020 m. smogus pandemijai pirmąkart išvažiavau ilgesniam laikui – už Lietuvos sienų praleidau virš 4 mėnesių (2020 m. kovą-liepą). Ne vien savo sprendimu: su visais skrydžių ribojimais, privalomomis izoliacijomis, grįžti kas mėnesį tapo visai nelogiška, o ir tie darbai, dėl kurių turėdavau grįžti Lietuvon, karantino metu buvo išvis neįmanomi (archyvai, bibliotekos uždarytos, teismo posėdžiai atidedami ar nuotoliniai).

Man labai patiko toks naujas “gyvenimo formatas”: nereikia taip skubėti, daug geriau supranti šalį, jos kultūrą. Pastaruoju metu išvykstu 2-3 mėnesiams. Juos galiu praleisti arba didesnėje šalyje, arba keliose mažesnėse gretimose (tame pat regione, panašios kultūros). Kadangi man svarbu įsigilinti į kultūrą, istoriją, kalbą, nemėgstu lakstyti iš vienos šalies į kitą. Priešingai nei anksčiau, aiškaus plano iš kur ir kada grįšiu dabar paprastai nebeturiu. Sakyčiau, tik 2020 m. ir tapau tikru “skaitmeniniu klajokliu” – iki tol dar buvau toks “pusiau turistas”.

Daug žmonių svajoja apie tokį gyvenimo būdą. Nuo ko reikėtų pradėti, ką reikėtų daryti, kad to pasiekti?

Visų pirma, reikia rasti užsiėmimų, iš kurių pavyktų gauti pajamas nepriklausomai nuo buvimo vietos (jeigu tokių užsiėmimų dar neturite). Jų geriausia pradėt ieškoti dar gerokai prieš išeinant iš darbo, laisvu laiku – nes kol susidarys pakankamos pajamos, gali užtrukti.

Kai jau turi patirties, rekomendacijų, išmėgintų savireklamos kanalų, rasti, kas pirks tavo paslaugas, nesudėtinga. Bet kai tik pradedi dirbti sau – sunku.

Jei jau turite nuo buvimo vietos nepriklausomų pajamų (o jų šiais “darbo namuose” laikais turi ne tiek ir mažai žmonių net ir specialiai dėl to nieko nedarę) – tiesiog išdrįsti išvykti, pradžioje gal kokiam mėnesiui, gal į ne tokią tolimą, ne tokią kultūriškai skirtingą šalį (mano pirmas bandymas buvo Balkanai). Įveikti visus argumentus “prieš” savo viduje ir pabandyti – nepatiks tai nekartosi, neturi ką prarasti, o jei patiks – kitą kartą galėsi dirbti iš toliau ir ilgiau.

Savo tinklaraštyje esu plačiai aprašęs nuo ko pradėjau ir kaip to pasiekiau: http://augustinas.net/skaitmeninis-klajoklis-mano-naujas-gyvenimas-9642

Ar yra tokio gyvenimo būdo minusų? Su kokiais sunkumais, iššūkiais tenka susidurti?

Man minusų nėra jokių – bet tai priklauso nuo žmogaus.

Rinkdamasis tokį gyvenimo būdą turi:

1.Mokėti išsitekti su nedideliu skaičiumi daiktų.
2.Nebūti labai prisirišęs prie konkrečių dalykų: konkrečių patiekalų, konkrečių pramogų, konkrečių patogumų, susitikimų su konkrečiais žmonėmis.
3.Mėgautis kitomis kultūromis ir tradicijomis bei jas suprasti, o ne žiūrėti į jas iš aukšto.
4.Mokėti prisiversti dirbti, kai nėra jokio nurodinėjančio boso (ir kai esi, tarkime, kurorte).
5.Sąmoningai rinktis įdomų gyvenimą vietoje didesnių pinigų. Jų uždirbti tikrai galima pakankamai, bet dalies uždarbio, karjeros galimybių vis tiek neteksi; t.y. pasirinkęs gyventi vienoje vietoje tikriausiai galėtum uždirbti daugiau.
6.Džiaugtis neplanuotais nutikimais ar į juos nekreipti dėmesio.

Kaip suprantu, kartu keliauja ir žmona. Ką ji dirba? Ar sutariate dėl tokio gyvenimo, nekyla konfliktų?

Mano žmona Aistė – advokatė. Visuose projektuose dirbame kartu – pavyzdžiui, jei koks užsienio lietuvių palikuonis nutaria atsikurti Lieuvos pilietybę, aš galiu padėti su archyvų paieška, pakonsultuoti iš istorinės pusės, o Aistė padeda iš teisinės pusės, atstovauja institucijose ir (jei reikia) teismuose (kas šiais laikais vis labiau irgi daroma nuotoliniu būdu).

Toks gyvenimo būdas patinka ir yra naudingas mums abiems: kadangi mūsų klientai bendri, tai Aistės irgi dauguma klientų yra užsieniečiai ar užsienio lietuviai. Visai kitaip gali juos suprasti ir daug geriau jiems padėti, kai esi pats buvęs toje Amerikos lietuvių bažnyčioje, kur krikštyti jų seneliai, kai esi praleidęs kelis mėnesius jų šalyje. Ne vieną klientą esame aplankę ir ryšys paprastai kitoks, nei su “eiliniu teisininku” – mus kviečia net ir namo. Juk kai kurie žmonės iš mūsų po dešimtmečių pertraukos pirmą kartą išgirsta lietuvių kalbą, kuria kalbėdavo tik jų seneliai ir jiems tai žavu…

Su Aiste suvedė labiau kitas hobis – proto žaidimai. Žaidėme vienoje “Protmušio” komandoje. Kartu kasmet organizuojame Pasaulio viktorinos čempionato Lietuvos etapą.

Konfliktų nekyla – esame pasidalinę darbais ir užsiėmimais pagal tai, kas kam geriau patinka ir sekasi.

Kelionių planavimas kliūva man, jis man labiau patinka ir geriau sekasi, o Aistė nelabai to mėgsta. Kita vertus, ji išreiškia pageidavimų, kuriuos stengiuosi inkorporuoti į planą. Ji taip pat atsakinga už daugelį daiktų judėjimo per pasaulį metu – sukrovimą ir pan. (išskyrus techniką).

Analogiškai skirstomės darbus ir darbinėse, savanoriškose veiklose. Bendravimas su klientais – daugiausiai Aistės darbas, jai tai sekasi geriau. Gi tinklapius programuoju, tvarkau, tekstus jiems rašau išimtinai aš, aš daugiau ir fotografuoju, filmuoju projektams. Spręsdami sudėtingesnes situacijas, strateginiais klausimais tariamės tarpusavyje.

Svarbu, kad abu esame atviri pasauliui, sutampa vertybės. Mūsų poreikiai gal kažkiek skiriasi, bet nežymiai. Pvz. Aistei dar mažiau nei man patinka gamta ir labiau patinka miestai. Tačiau ir aš nemėgstų ilgų, daugiadienių žygių gamtoje, noriu suderinti visapusį šalies pažinimą – taigi, tas pomėgių skirtumas nedidelis.

9. Ką pastebi – kaip lietuviai užsienyje gyvena, ar sunku jiems išlaikyti lietuvybę, kas galėtų tai palengvinti? Ar keliaudamas apsistoji pas lietuvius?

Kartais apsistojame pas lietuvius, bet nenorime įkyrėti. Deja, tarp Lietuvos lietuvių ir “senųjų” užsienio lietuvių yra tam tikras pleištas. Nes ypač seniau dažnai būdavo, kad kai kurie Lietuvos lietuviai savo gimines ir pažįstamus kur Amerikoje išnaudodavo vien dėl pinigų, net apgaudinėdavo, kad tik gautų kokių dovanų (pvz. prašydavo siųsti neva labai reikalingus daiktus, kuriuos paskui pardavinėdavo). Prisiklausėme daug bjaurių istorijų iš Amerikos lietuvių, ne vienas Amerikos lietuvis net su giminėm Lietuvoj dėl to nutraukė ryšius. Ir bendrai apie Lietuvos lietuvius kai kurie tokią nuomonė susidarę.

Dėl to ir dabar kai kurie užsienio lietuviai nėra patiklūs. Kai pradėjome “Gabalėlius Lietuvos” pirma mintis ne vienam buvo, kad, jei atvažiuoja kažkas iš Lietuvos, tai, matyt, pinigų ar dar ko prašyti. Aišku, kai “Gabalėliai Lietuvos” jau tapo žinomas projektas, viskas daug paprasčiau, mus pačius ėmė kviesti.

Bet vis tiek norisi keisti tą Lietuvos lietuvių įvaizdį užsienio lietuvių akyse: niekuomet nieko neprašinėjame iš tų, su kuriais susitinkame pasikalbėti. Aišku, kartais žmonės paremia, pakviečia namo, bet iniciatyva turi būti iš jų pusės, taigi, dažniausiai nakvojame viešbučiuose. Jei elgtumėmės kitaip, dalis žmonių paskui nebenorėtų susitikti, nebegalėtume išgirsti visos informacijos apie lietuvišką paveldą. Juk tikriausiai visi esame kelionėse patekę į tokias situacijas, kai kas nors įkyriai ko nors prašo ar siūlo pirkti – ir tokių situacijų vengiame. Jų vengia ir užsienio lietuviai… Be to, jei važiuotume tik į tas vietas, kur mus kviečia, tai “Gabalėliai Lietuvos” apsiribotų pagrindiniais lietuvių telkiniais, tokiais, kaip Čikaga – o mūsų tikslas aplankyti, sužymėti, nufotografuoti visą užsienio lietuvių paveldą. Net svarbiau užfiksuoti paveldą, esantį ten, kur lietuvių bendruomenės sumenko ir kuris daug labiau pamirštas, jam gresia didesnis pavojus.

Bendrai paėmus, “Gabalėliai Lietuvos” projektui esame išleidę daug kartų daugiau, nei gavę jam kokios paramos, jau nekalbant apie daugelį mėnesių tam paskirto laiko. Darome, nes tai atrodo svarbu: “Kas, jei ne tu? Kada, jei ne šiandien?”. Po kelių metų daugybė tų žmonių, kurie galėjo daug papsakoti, bus mirę, jų žinios prarastos. Jau ne vienas, o gal ir ne viena dešimtis žmonių, kurie mums dar kokiais 2017 m. ar 2018 m. pasakojo apie lietuvišką paveldą jų krašte, kurių interviu spėjome nufilmuoti, dabar iškeliavę anapilin.

Dėl lietuvybės išlaikymo – labai plati tema, verta atskiro straipsnio, nes susitikę su ~900 užsienio lietuvių pamatėme įvairiausių tendencijų, matome, kas “tempia lietuvybę žemyn”, kas ją saugo ir t.t. Kokių tik pavyzdžių nemačiau – nuo Beriso lietuvių bendruomenės Argentinoje, kur imigracija iš Lietuvos vyko prieškariu ir tarpukariu, bet tenykštis lietuvių jaunimas (jau ketvirta karta) netgi puikiai kalba lietuviškai, iki Lietuvoje gimusių, kurie jau nieko apie Lietuvą nežino, lietuviškai nekalba. Na bet kalba, aišku, ne vienintelis kriterijus: gausybė labai Lietuvą mylinčių lietuvių palikuonių (jų proseneliai kartais būna emigravę net XIX a.) lietuviškai nemoka. Bet daugybei jų vis tiek Lietuva jiems rūpi, jie apie ją skaito, jie ten keliauja, balsuodami JAV prezidento rinkimuose galvoja, kas naudingiau Lietuvai. Gal investuoja Lietuvoje, kai kurie net ketina persikelti pensijai. Tokie žmonės irgi labai svarbūs Lietuvai, nors jiems dėmesys paprastai menkesnis, pernelyg dažnai galvojame “lietuviškai nekalba, tai koks jis lietuvis”. Be to, yra šimtai tūkstančių lietuvių palikuonių, kurie galėtų tokiais tapti, jei Lietuva pasistengtų, jei informacija apie Lietuvą taptų lengviau pasiekiama, kaip, tarkime, žydų kilmės žmonėms paprasta rasti žinių apie Izraelį, žydų kultūrą. To ir siekiu su truelithuania.com . Buvo malonu, tarkime, viename lietuvių klube, kur lietuviškai niekas nekalba, atrasti skelbimų lentoje pakabintus iš interneto atsispausdintus mano straipsnius apie lietuviškas tradicijas: reiškia, einu tinkama kryptimi. Dažnoje labai senoje lietuvių bendruomenėje atėję papasakoti ir paklausinėti apie lietuvišką paveldą, kartu tampame savotiškais “Lietuvos ambasadoriais” – mūsų klausinėja, rodos, paprastų dalykų – kokie dabar Lietuvos santykiai su Rusija ir pan. Tos žinios lietuvių palikuonis domina, bet jų nepasiekia…

Bet, kaip sakau, čia atskiro straipsnio verta tema…

Kaip pasirenki, kur keliausi? Kas keliaujant tau įdomiausia – miestai, gamta, ragauti vietos patiekalų ar dar kas nors?

Įdomu viskas – labai svarbu neprisirišti prie vienos rūšies patirčių.

Lankau ir miestus, ir gamtos vietas, ir “gyvąją kultūrą” (šventės, virtuvė ir t.t.), ir istorines vietas, ir taip pat tas vietas, kuriose yra daugiau progų susimąstyti, nei grožėtis (karų, žudynių, katastrofų vietos, ekstremalios vietos).

Nes kiekviena šalis yra visa tai kartu, tik visa tai pažinęs gali pažinti šalį.

Kiek šalių esi aplankęs? Kokios paliko didžiausią įspūdį? Ar dažnai sugrįžti ten, kur jau lankeisi? Ar tavo tikslas – aplankyti visas pasaulio šalis?

Šiuo metu (2022 m. birželį) – 122 šalis. Kai jų tiek daug ir jos tokios skirtingos, neįmanoma atsakyti, kuri patiko labiausiai: daugelis šalių man įdomios. Verčiau sudarinėju įdomiausių vietų ir patirčių sąrašus pagal kategorijas: įspūdingiausi kriokliai, gražiausi senovės miestai ir pan. Šiuos sąrašus irgi nuolat pildau.

Sugrįžtu paprastai tada, kai jaučiu, kad toje šalyje dar daug nemačiau, nepatyriau.

Galbūt ten lankiausi dar tada, kai keliauti tegalėdavau per trumpas atostogas, o dabar jau atvyksiu ilgesniam laikui.

Galbūt lankiau tik dalį didelės šalies regionų ir noriu pamatyti kitus.

Galbūt pati šalis pasikeitė iš esmės (JAE nuvykus po 12 metų atrodė kaip kita šalis).

Manau, kad aplankytų šalių skaičius apgaulingas ir nereikia jo vaikytis. Kai kurios šalys yra panašios viena į kitą, tuo tarpu kitos šalys yra tarsi ištisi kontinentai: tai, kad buvai Balyje, tikrai nereiškia, kad matei visą Indoneziją, nes kitos salos nuo Balio skiriasi daug labiau, nei Latvija ar Lenkija nuo Lietuvos. Kartais būna didesnis atradimas nuvykti į naują jau seniau aplankytos šalies regioną nei į kitą šalį.

Taip pat nematau prasmės keliauti “dėl skaičiaus”: pvz. buvau Tailande prie pat sienos su Laosu, galėjau “dėl skaičiaus” pervažiuoti tą sieną dienai ir grįžti atgal, bet kam? Geriau tą laiką skyriau gilesniam šiaurės rytų Tailando pažinimui. O kai važiuosiu į Laosą tai ne vienai dienai.

Kokių malonių nutikimų įvyko keliaujant? O kokių nemalonių, gal net pavojingų?

Malonių per daug, kad būtų galima išvardyti – 95% yra malonūs. Rašau ištisą straipsnių seriją su įspūdingiausiomis pasaulio patirtimis – įspūdingiausi kriokliai, įspūdingiausi festivaliai, įspūdingiausi senoviniai miestai ir t.t. – ir manau pabaigoje ten bus apie 1000 įrašų. Viskas yra čia: http://augustinas.net/category/lankau-pasauli/idomiausios-vietos

Malonu atrasti ką nors naujo ar pamiršto, apie tai papasakoti. Pavyzdžiui, itin smagu atrasti naujas, kitur neaprašytas, lietuviško paveldo vietas, kai net vietos lietuviai dėkoja ir sako nieko apie jas ne(be)žinoję. Malonu įkvėpti lietuvių palikuonims lietuvybę, norą tas vietas saugoti: pvz. Ledforde (Ilinojus) užfiksavome visiškai apleistas, mišku užaugusias šimtametes lietuvių kapines, kurių vietą mums dar tegalėjo parodyti vienas žmogus, o kiti kalbinti lietuviai nieko nežinojo. O paskui malonu buvo išgirsti, kad lietuviai iš kitų miestų, išgirdę apie kapines iš mūsų, nuvažiavo ten ir jas sutvarkė (ekspedicija “Šaknys”). Vest Franforte (Ilinojus) po mūsų apsilankymo lietuviai nutarė iškelti virš lietuvių kapinių trispalvę, o Rio de Žaneire atradome pamirštą didelį paminklą lietuviams, kuriam grėsė nugriovimas: informavome konsulą, bendruomenę apie situaciją ir, atrodo, pavyko paminklą išgelbėti.

O nemalonūs patyrimai irgi savaip įdomūs, suteikia patirčių, pažinimo. Tarp tokių labiau “sukrečiančių”:
*Buvau apiplėštas Rio de Žaneire: ant manęs vidury dienos sušoko šeši vyrukai, parvertė, puolė plėšti kišenes. Laimė, jų turiu daug, ir tų, kur telefonas ar piniginė, nepaėmė. Patirtis daug davė pažinimo prasme: aplinkinių reakcijos (niekas nieko nedarė, tik džiaugėsi, kad ne juos plėšia), apsilankymas policijos nuovadoje (ir išklausytos kitų nukentėjusiųjų istorijos) ir t.t.
*Kai 2011 m. kovo 11 d. Japoniją sukrėtė žemės drebėjimas (per kurį sprogo Fukušima), buvau aukščiausio Tokijo dangoraižio viršutiniame aukšte. Labai smarkiai drebėjo, mačiau, kaip tolumoje užsidegė naftos verslovė, teko evakuotis laiptais, matyti, kaip neįtikėtinai ramiai beveik visi japonai į viską reaguoja…

*2020 m. kovo 11 d. išvažiavome iš Lietuvos link pietryčių Azijos ir netrukus po to, mums būnant pakeliui Katare, Lietuvoje įvestas karantinas, uždarytos sienos. Reikėjo sekti situaciją pasaulyje, spręsti, ką daryti toliau, idealiu atveju rasti tokią šalį, kur dar galima įvažiuoti ir nėra (ir nebus) karantinų. Ir radome tokią šalį Pietų Korėjoje, spontaniškai ten nusipirkome bilietą iš Indonezijos – bet pora savaičių iki tol buvo įtemptos. Ir visgi ir tos savaitės, ir visi metai po to labai daug davė – mačiau visai skirtingas skirtingų kultūrų reakcijas į tą pačią bėdą, išmoningiausius ir keisčiausius sprendimus. Deja, pernelyg daug žmonių galvojo “jei pas mus karantinas – reiškia, čia visur taip, viskas tas pats uždaryta, juk tai pasaulinė problema” ir pan.: nepakeliavęs nė negalėjai įsivaizduoti, kaip skirtingai skyrėsi (ir tebesiskiria) pasaulio šalių reakcijos į COVID, tarsi nebe globaliame pasaulyje gyventume.

Stengiuosi visa tai papasakoti lietuviškai dienoraščių serija savo tinklaraštyje nes manau, kad tuo svarbu dalintis ( http://augustinas.net/koronaviruso-pandemijos-dienorasciai-18601 ) – manau, daug kas galėjo būti geriau, jei Europa būtų laiku pritaikiusi, tarkime, Pietų Korėjos patirtį.

Kaip keliauti taupiai – kokie būtų tavo patarimai? Kam tu pats negaili pinigų, o kur taupai labiausiai?

Svarbu neturėti fiksuotų planų, o naudotis galimybėmis. Turiu ne vieną ar kelias idėjas, o dešimčių idėjų sąrašą – ir kas kartą žiūriu, kurią tuo metu įgyvendinti logiškiausia, pigiausia (pagal skrydžių kanas ir kt.). Per pandemiją tai tapo dar svarbiau nei kada anksčiau, nes kiekvienu metu daugelis idėjų net teoriškai neįgyvendinamos dėl karantinų.

Didžiausius nuostolius, manau, keliautojai patiria “lygioje vietoje”, nusipirkdami tą patį (ar beveik tą patį) už kelis kartus brangiau (pvz. tą patį lėktuvo bilietą, priklausomai nuo pirkimo laiko, būna, galima gauti ir už 100, ir už 1000 eurų). Arba iš įpročio pirkdami kas jiems nebūtina (pvz. iš įpročio keliauja su konkrečia agentūra, kai nesunkiai galėtų susiorganizuoti patys; iš įpročio perka brangią teisę lėktuve vežti bagažą, kai dalies daiktų paskui net nepanaudoja). Čia padeda patyrimas: kiekvieną kartą reikia klausti savęs “Ar tikrai man to reikia?”, “Ar nėra geresnių alternatyvų?”.

Netaupau lankytinoms vietoms ir patirtims: juk keliauju dėl jų, per jas pažįstu šalį, toje šalyje kitą kartą gal nebūsiu… Saikingai taupau nakvynės vietoms, įrangai: svarbu pasirinkti taip, kad negaiščiau laiko, darbus daryčiau kokybiškai, net ir dirbdamas galėčiau jaustis šalies dalimi (padeda gražus vaizdas į miestą ar gamtą). Tačiau tai man tapo aktualu tik dabar, kai iš užsienio ir dirbu – kol tik keliaudavau, šiose srityse taupydavau daug labiau. Kita vertus, dabar daugiau galiu taupyti transportui: anksčiau kelionės laikas buvo aukso vertės, dabar jo turiu į valias (o kokiame autobuse juk galiu ir dirbti).

Tuo tarpu maistui, drabužiams niekada neišlaidauju, perku pigiausia. Taip pat radikaliai vengiu “nieko neduodančių išlaidų”, kaip visokie apgavikai/kaulytojai, tarpininkai, prestižas, nevietinės patirtys, “lietuviškas” telefonas užsienyje. Tačiau kitiems žmonėms gal svarbūs kiti dalykai – pagal tai, kas kelionėse svarbiausia, skirstau keliautojus į 13 tipų ( http://augustinas.net/12-keliautoju-tipu-kuriam-priklausote-jus-10920 ). Todėl kur taupyti, o kur ne – asmeninis pasirinkimas, priklausantis nuo pajamų ir poreikių.

Bet labiausiai kelionės kaina priklauso nuo paties pirmojo sprendimo: į kokią šalį keliauti? Reikalas tas, kad viešbučių, skrydžių, restoranų, pramogų, kuro kainos skirtingose pasaulio šalyse gali skirtis ir 10 ir daugiau kartų: Indonezijoje gali gauti visai padorų kambarį su privačiu tualetu už 8 eurus, o Niujorke (bei daugybėje kitų JAV miestų) ir už 80 eurų nieko panašaus greičiauisiai negausi.

Man, kai praleidžių kur nors du ar tris mėnesius, šalies kainų lygis pasijaučia dar labiau. Faktas toks: kad ir kiek stengtumeis taupyti kokioje JAV ar Australijoje, kad ir kiek eitum į kompromisus su komfortu, sunkiai ten pavyks išsisukti išleidus tokią sumą, už kurią kokioje Indonezijoje, Tailande ar juoba Kazachstane gali “gyventi kaip karalius”, iš viso netaupydamas. Taigi, stengiuosi gyventi ir dirbti tame vadinamajame “antrajame pasaulyje”, kur kainos dar žemos, bet kokybė jau aukšta (interneto greitis ir pan.) – man mano pajamų pilnai užtenka, kad tokiose šalyse galėčiau gyventi labai patogiai: geri būstai gerose vietose, automobilio nuoma ir pan. Tačiau negalėčiau sau leisti taip gyventi brangiausiose šalyse – todėl į jas keliauju trumpesniam laikui – labiau kaip turistas ir ten taupau labiau (pvz. keliaudamas po Suomiją nakvodavau automobilyje ant pripučiamo čiužinio, o dirbdavau “Hesburger” restoranuose). Taip pat tik trumpesniam laikui “kaip turistas” keliauju ir į tokias vietas, kur , kur “gyventi ir dirbti” trukdo infrastruktūros nebuvimas, politiniai ribojimai, interneto cenzūra ir pan.

O čia mano straipsnis, parašytas dar tada, kai keliaudavau trumpm per atostogas su daugiau patarimų – “Kaip aš keliauju pigiai, daug ir kokybiškai”: http://augustinas.net/kaip-as-keliauju-nebrangiai-daug-ir-kokybiskai-6638

Kokiais būdais keliauji dažniausiai?

Stengiuosi “neužsiciklinti” ir kiekvieną šalį pažinti tuo būdu, kuris ten yra geriausias, patogiausias, labiausiai atspindi vietos dvasią – taip net ir nusigavimas nuo taško A iki taško B yra šalies patirties dalis.

Pavyzdžiui, per Japoniją keliavau jos “ikoniniais” greitaisiais geležinkeliais. Per Indiją irgi traukiniais – tik ten jau ne greitais, bet labai atspindinčiais vietos dvasią. Ir specialiai išbandžiau visas Indijos geležinkelių klases, nuo žemiausios iki aukščiausios, tokiu būdu pamatydamas Indijos socialinę piramidę.

Po Australiją keliavau kemperiu – ten daug šimtų kilometrų nebūna jokių viešbučių, užtat gali tiesiog stoti pakelėje ir nakvoti po be galo žvaigždėtu dangumi.

O Karibuose keliavau kruizais: kai kurie nepriklausomi keliautojai juos vertina skeptiškai, bet Karibuose tai geras būdas net ir “pažintiniam keliautojui”, kadangi alternatyvus transportas ir viešbučiai ten brangūs. O čia laivas išlaipina kas rytą vis kitoje nedidelėje saloje (kur gyventojų tiek, kiek kokiame Lietuvos miestelyje), per dieną ją spėji apžiūrėti, ir tave plukdo toliau – nakvoji laive, nereikia viešbučio, ten dar gauni ir pusryčius, vakarienę, susipažįsti su amerikietiška kruizų kultūra: tai juk irgi pasaulio pažinimo dalis…

Bet daugiausiai šalių aplankiau automobiliu, nes tai suteikia didžiausią laisvę, galima aplankyti bet kurias vietas kokiu nori laiku, nuvykti ir toliau turistinių vietų ar transporto mazgų.

Esu parašęs straipsnį apie ypatingiausius būdus keliauti, kuriuos išbandžiau: http://augustinas.net/ypatingiausi-kelioniu-budai-6210

Ar iš kelionių parsiveži suvenyrų?

Ne. Tik atsiminimus, nuotraukas, video medžiagą. Ne tik todėl, kad čia taupau. Bet kartu manau, kad suvenyrai aktualesni tiems, kurie keliauja retai, kad primintų jų gyvenimo keliones, bet šiaip daugelis jų paskui tik renka dulkes. Nuotraukas, vaizdo medžiagą visada galiu turėti su savimi bet kur pasaulyje (kompiuteryje), priešingai nei fizinius suvenyrus.

Kaip susidedi kuprinę? Kas joje visuomet būna?

Turiu Excel lentelę, kur surašyta, ką pasiimti, ir prieš išvykdamas ją pereinu akimis, viską susidėjęs – darsyk.

Būtini daiktai, kaip dokumentai ar pinigai. Taip pat man dėl darbo ir projektų reikia ir namažai įrangos – nuo kompiuterio iki visokių išorinių kroviklių, laidų.

Bet šiaip galiu keliauti su 4 kg kuprine (jei be kompiuterio), jei su kompiuteriu – 7 kg. Daug sutalpinu į kišenes. Stengiuosi, kad nereiktų pirkti bagažo. Jei bagažas įeina, tada dar pasiimu ir lagaminą, daugiau drabužių.

Išsamesnis daiktų, kuriuos visada imu, sąrašas yra čia: http://augustinas.net/ka-imti-i-kelione-daiktu-sarasas-ir-patarimai-12271

Kai būni svetur, ko labiausiai pasiilgsti Lietuvoje?

Gal nuskambės netikėtai, bet tikriausiai nieko.

Ne, ne todėl, kad Lietuvoje man nebūtų nieko brangaus ar artimo.

Tiesiog kad šiais laikais beveik viskas yra prieinama kur tu bebūtum. Daug pramogų, hobių ir visi darbai yra mano kompiuteryje, o jį vežiojuosi su savimi – ten ir filmai, knygos (gali būti ir lietuviški). Per kompiuterį bendrauju ir su draugais, giminėmis – jie patys irgi nebūtinai Lietuvoje.

Kadangi dėl “Gabalėlių Lietuvos” daug susiduriu su užsienio lietuvių bendruomenėmis, tai ir lietuviškai gaunu gyvai pakalbėti didelėje dalyje pasaulio, kartais gaunu ir lietuviško maisto.

Kartais galbūt kyla švelni nostalgija pavieniams smulkiems dalykams, gal kokio restorano maistui ar kokiai pramogai ar gyvam susitikimui. Bet lygiai taip pat galiu pasiilgti ir to, ką galėčiau patirti tik Pietų Korėjoje, tik Brazilijoje ar dar kur.

O šioje “karantinų epochoje” viskas dar labiau susimaišė: didelę 2020-2021 m. dalį daug kas iš tų dalykų, kurių teoriškai būčiau galėjęs pasiilgti Lietuvoje, ir pačioje Lietuvoje buvo uždrausti…

Kokios tavo gyvenimo vertybės, kas tau svarbiausia? Koks tavo gyvenimo tikslas?

Aš – kultūrinis reliatyvistas; mano nuomone, technologijos gali būti pranašesnės, ekonominė sistema gali būti geresnė – bet visos kultūros yra lygios. Negalima objektyviai atsakyti, koks maistas skanesnis, koks rūbas “tinkamesnis”, kokios dainos gražesnės, kurios žmogaus teisės svarbiausios, kaip reikia švęsti ir t.t. Visa tai pasaulyje smarkiai varijuoja ir nėra teisiųjų ir klystančių. Keliaudamas pamatai, kaip puikiai veikia įvairiausios elgsenų, tradicijų, teisių ir pareigų sistemos.

Deja, dažnai mažesnių, skurdesnių tautų kultūros nyksta: arba per prievartą (pvz. okupacja, kolonizacija), arba “savanoriškai”, nes tenykščiai žmonės ima pasąmoningai manyti, kad, jei kitos šalys turtingesnės, didesnės, reiškia, ir jų kultūra pranašesnė. Pradeda tą kultūrą imituoti, atsisakyti savos…

To kultūrų nykimo, didesnių pasaulio galybių kopijavimo, man tikrai labai gaila. Stengiuosi skatinti žmones saugoti savo kultūras, būti savimi. Kartais tam pakanka dėmesio: vietose, kur turistai vietinių kultūras lanko, giria, moka pinigus už pvz. bilietą į tradicinius šokius, jos paprastai laikosi daug tvirčiau.

Savo ruožtu, labai gaila matyti, kaip kai kurie vakariečiai ima “auklėti” kitų kultūrų atstovus, aiškinti, kad, jei jie gyvena kitaip – tai reiškia necivilizuotai, atsilikusiai, nemoderniai, neteisingai.

Pasaulyje daug visuomenės grupių, kurioms sunku. Ir ne – tai tikrai nėra tos visuomenės grupės, kurios daugeliui visų pirma iškyla prieš akis, kai išgirsta žodžius “persekiojamieji”, “diskriminuojami”, “vargšai”!.. Reikalas tas, kad kai apie kažkokių žmonių tariamai “prastą situaciją” jau žino didžioji dalis pasaulio, apie tai madinga kalbėti visokiems influenceriams ir net tarptautinėms organizacijoms – tai tokių žmonių situacija dažniausiai jau santykinai nėra bloga, jie sulaukia iš visur daug paramos (politinės, piniginės ir kt.).

Blogiausia situacija kai kuriose iš tų vietų ir bendruomenių, apie kurias beveik niekas nerašo, nežino.

Stengiuosi ir apie tai papasakoti – kalbėti ne apie tas vietas, apie kurias madinga, bet pateikti visą pasaulio vaizdą be išankstinių nuostatų.

Skiriu tokį didelį dėmesį Lietuvai ir lietuviams todėl, kad čia gimęs, mokėdamas kalbą, pažindamas mentalitetą galiu geriausiai prisidėti prie būtent lietuvių kultūros išsaugojimo, įprasminimo: turiu žinių ir suvokimo, kurį galiu panaudoti, dalintis. Bet nemanau, kad lietuvių kultūra objektyviai “teisingiausia” ar “svarbiausia” iš visų.

Uždirbu pinigus iš turtingų šalių (daugelis klientų iš JAV, Izraelio, Kanados), o juos leidžiu gerokai skurdesnėse. Mano nuomone, tai geriausias būdas padėti ekonomiškai – tokiu būdu skurdesnėse šalyse remi tuos, kurie dirba, stengiasi, tarsi “duodi jiems meškerę”. Jei nenuvykčiau į tą šalį, kiekvienas toks AirBnB buto nuomotojas, gidas, kiosko pardavėjas turėtų mažiau pajamų; o juk tų gautų pajamų daugelis neįsideda į kojinę, jas leidžia toliau, padėdami dar kitiems tautiečiams. Šitaip “tinkamas” turizmas gali padėti skurdžioms šalims stotis ant kojų – ne viena šalis iš turizmo prasigyveno.

Išeina, kad, tarkime, amerikietis perka iš mūsų paslaugą ir sumoka nedidelį procentą savo algos. Man, lietuviui, ši suma atrodo jau gerokai didesnė, nes Lietuvoje esu įpratęs prie mažesnių algų. Na o kai išsinuomojame už tą sumą AirBnB butą savaitei kokioje Indonezijoje, tai indoneziečiui savininkui ta suma išvis labai reikšminga – ji gali prilygti vidutinei mėnesio algai jo šalyje…

Išmalda – ne tas pats. Išmaldos (plačiąja prasme) dalinimas skatina ir kitus prašinėti, o ne užsiimti tokia naudinga veikla, kuri ilgainiui padėtų visai šaliai stotis ant kojų. Ir ne, išmalda nepadedi didžiausiems vargšams: tie, kurie gerai moka prašyti išmaldos iš turistų, tikrai nėra skurdžiausieji. Jei įkalbina duoti jus – įkalbina ir ne vieną dešimtį ar šimtą kitų, o turistai linkę duoti daug. Išmaldą / labdarą duodu retai, ypatingais atvejais – pvz. smogus karui (kai į nepavydėtiną situaciją gali papulti ir eiliniai darbštūs žmonės) ar kai atiduodu, ko pačiam nebereikia, tiems, kurie duoda suprasti, kad jiems toks daiktas dar praverstų.

Bet labai sunku viską paaiškinti keliais sakiniais – esu parašęs ilgą straipsnį apie savo kelionių etiką, kaip keliauti, kad padėtume – http://augustinas.net/etiskos-keliones-kaip-keliauti-kad-padetumete-12666

Ar keliausi visą gyvenimą, ar kada nors “nusėsi”? Gal esi nusižiūrėjęs savo svajonių šalį, kurioje norėtum auginti vaikus, pasenti?

Mano gyvenimas, galima sakyti, susidėjo iš kelių skirtingų etapų ir kelionės juose buvo skirtingos.
*Buvo mokyklos laikai ir pirmosios kelionės su tėvais.
*Buvo studijų metai (2006-2010 m.) ir tuomet keliavau nepriklausomai, bet vis tiek labiau kaip “tipinis turistas”, kuris stengiasi pamatyti svarbiausias vietas pagal kelionių vadovų knygas (didingiausią architektūrą, gamtą). Draugystė su Aiste įnešė naujų vėjų: jai patiko renginiai, šventės, gyvoji kultūra, tad į keliones įtraukiau ir tai.
*Sekantis etapas buvo “įprastas darbas” teisininkų kontoroje, kelionės tik per atostogas (2011-2017 m.) – bet tada jau pradėjau įsigyventi į šalis. Keli mėnesiai prieš kelionę pradėdavau žiūrėti jų filmus, klausytis jų muzikos, domėtis naujienomis, mokytis kalbos, planuoti. Po kelionės panašiai trukdavo informacijos sisteminimas, straipsnio į “AŽ kelionės” rašymas, papildomas domėjimasis. Išeidavo, kad jau tada didžiąją dalį laiko gyvendavau kokia nors šalimi, nors realiai ją lankydavau tik 1-2 savaites (kad ir labai intensyviai), o iš viso per metus keliaudavau kokias 40 dienų (visos atostogos + ilgieji ir kai kurie kiti savaitgaliai).
*Ir pagaliau dabartinis skaitmeninio klajoklio etapas (nuo 2017 m.).

Koks sekantis etapas, kada? Nežinau. Negaliu pasakyti svajonių šalies kai daugybėje šalių nesu buvęs. Turiu susirašęs planų dešimčiai metų į priekį, bet ar visus įgyvendinsiu, ar poreikiai nepasikeis, ar iš tikrųjų nenorėsiu kažkur “nusėsti” metams ar ilgiau? Nežinau: manau, kad niekas negali pasakyti, ką jis darys po 10 metų, nes žmonės keičiasi ir po 10 metų gal būsiu iš dalies kitas žmogus, kaip ir prieš 10 metų nebuvau toks, koks esu dabar.

Juoba, iš viso nėra garantijos, kad tuos dešimt metų išliksiu gyvas, sveikas, nebus kitų negandų. Visi matome kas darosi pasaulyje. Istorijoje nereikia toli ieškoti pavyzdžių, kai viskas “sugriuvo” per kelis mėnesius (karai, genocidai, okupacijos). Taip buvo ne kartą ir Lietuvoje. Ir niekas negarantuotas, kad tai nepasikartos vėl.

Jaučiu laiko spaudimą ir suprantu, kad gyvenimas trapus ir neamžinas. Laisvė, galimybė siekti savo tikslų – dar trapesnė. Jei turiu idėjų, stengiuosi įgyvendinti artimiausiu metu, neatidėlioti, kiek įmanoma pradėti nuo svarbesnių, nes bet kurią akimirką galioja taisyklė: “Tokio momento, kaip dabar, niekada daugiau nebus”.

Komentarai

Daugelis mano tekstų apie užsienio šalis neturi „galiojimo laiko“ – juos nuolat atnaujinu, o ir šalys keičiasi mažai. Tikriausiai dar ir šiandien galėtum keliauti po Romą ar Niagaros krioklius pagal kelionių vadovą, parašytą prieš šimtą metų.

Bet yra buvę ir atvirkščiai. Kai keliaudamas atsidūriau istorinių įvykių sūkuryje ir tie, kurie keliavo ar keliaus ten vėliau, jau niekada neišvys vietų tokių, kokias mačiau aš.

Štai mano straipsniai apie tas vietas ir tuos laikus:

 

---

Sirija pilietinio karo išvakarėse

Kai 2009 m. keliavau po Siriją to dar negalėjau įsivaizduoti, bet tai buvo priešpaskutiniai taikos metai, kai turistai galėjo laisvai ir paprastai aplankyti visas Sirijos kryžiuočių pilis, senuosius arabų miestus, svetingus vietinius ar Palmyros bokštinius kapus (kuriuos paskui susprogdino Islamo valstybė). Tada dar šiame tinklaraštyje nerašiau straipsnių apie keliones, bet gerokai vėliau, žvelgdamas atgal ir jau žinodamas „ateitį“, sudėsčiau čia savo prisiminimus, o kartu pamąstymus apie tą šalį ir jos situaciją: “Rekviem Sirijai”.

 

---

Tokijas per žemės drebėjimą, kai sprogo Fukušima

2011 m. Per didįjį Kanto žemės drebėjimą, po kurio sprogo Fukušimos atominė elektrinė, buvome Tokijuje, aukščiausio miesto dangoraižio viršūnėje. Tai buvo mūsų medaus mėnuo ir kaip tik tą lemtingą kovo 11 d. atskridome į miestą. Plačiau apie tas dvi dienas, požeminius smūgius, japonų reakcijas ir kita – mano kelionių dienoraštyje.

 

---

Kosovas greitai po nepriklausomybės

2011 m. lankiau Kosovą – vos trys metai po to, kai šalis paskelbė nepriklausomybę. Buvo įdomus laikas: gausybės naujų paminklų ano karo didvyriams, chaotiško beatodairiško Kosovo miestų augimo ir t.t. Ką mačiau, aprašiau straipsnyje “Kosovas gimė iš naujo“.

 

---

Kuba per didžiųjų pokyčių metą

2012 m. keliavau po Kubą. Fidelio Kastro jau nebuvo, bet valdė jo brolis Raulis. Kuba atsivėrinėjo turistams, kelionės po ją jau buvo įmanomos, bet buvo gausybė keistų ribojimų: nuo visur neskanios mėsos (nes mėsos importuoti savarankiškai niekas neturėjo teisės) iki interneto tik specialiose interneto kavinėse, į kuria sulaukė didžiulės eilės, iki dviejų valiutų (viena vietiniams, kita turistams), iki vaistinių užsieniečiams (vietiniams daug kas neprieinama) ir t.t. Vėliau daug kas nyko, Kuba pamažu – labai pamažu – artėjo prie eilinės šalies. Tą 2012 m. Kubą aprašiau čia, straipsnyje “Kuba: mirštančios revoliucijos žemė“.

 

---

Sakartvelas paskutinėmis Sakašvilio valdžios savaitėmis

2012 m. keliavau po Gruziją tada, kai šalį modernizavusi ir modernia architektūra užstačiusi Micheilo Saakašvlio valdžia artėjo prie pralaimėjimo rinkimuose, kuris daug ką apgręžė, o daug buvusių lyderių net patupdė į kalėjimą. Savo straipsnyje “Gruzijos svajonės pabaiga?” aprašiau nuotaikas Sakartvele ir aplink tuo metu.

 

---

Ukraina Euromaidano ir Donbaso karo metu

2013-2015 m. kasmet keliavau į Ukrainą ir regėjau, kaip greitai ji keitėsi. 2013 m. dar mačiau stovinčius Leninus, protestus, kurie kitais metais išaugo į Euromaidaną (žr: “Kijevas Euromaidano išvakarėse“). 2014 m. keliavau į Kijevą tuo metu, kai Ukrainos rytuose vyko aršiausi mūšiai – norėjau paremti Ukrainą, o kartu mačiau reakcijas, patriotizmo šuolį (žr. “Kijevas karo metu“). Ir pagaliau Vakarų Ukraina 2015 m. jau „po visko“ – tos kelionės tiklas buvo LDK pilys, bet tarp jų mačiau ir aprašiau ir naujai išdažytas Ukrainos vėliavas, naujai iškilusius paminklus Maidano didvyriams ir Banderos partizanams ir t.t. (žr. “Vakarų Ukraina: lietuviškos pilys, ukrainietiška viltis“)

 

---

Uzbekija prieš baigiantis Karimovo režimui

2015 m. pervažiavome visą Uzbekiją. Nuomotu automobiliu, kai oficialiai internete dar buvo pilna informacijos, kad tai neįmanoma. Uzbekija atrodė keistame sovietiniame sąstingyje, paskendusi superbiurokratijoje ir superkorupcijoje. Valiutą reikėjo keistis juodojoje rinkoje (o toliau nuo sostinės – ir benziną taip piltis), vizas gauti sunku iš kiekvieno viešbučio rinkti įrodymus, kad apsistojai, kurių galėjo prašyti bet kuris pareigūnas, šie nuolat stabdydavo ir kabinėdavosi, ieškodavo galimybės reikalauti kyšių ir t.t. Tačiau greitai po to mirė diktatorius Islamas Karimovas ir visi, kas keliavo vėliau, pasakojo jau apie kitokią Uzbekiją: į kurią gali patekti be vizų, kuri laukia turistų. Straipsnis iš to laiko: “Uzbekija – sovietiškas šilko kelias“.

 

---

Per pasaulį koronaviruso pandemijos pradžios metu

2020 m. tą dieną, kai paskelbta koronaviruso pandemiją, išvažinėjome iš Lietuvos į kelionę po Pietryčių Aziją. Tada pasaulis ėmė užsidarinėti, o mes keliavome iš šalies į šalį daug kur įšokdami paskutiniai (net ir keletui valandų iki uždarant sienas). Kol galiausiai atsidūrėme Pietų Korėjoje 4 mėnesiams, kur nebuvo karantino. Parašiau ištisą straipsnių seriją apie pasaulį tuo metu, kur kiekviena valstybė, atrodo, susigalvodavo savo priemones ir jos buvo skirtingos. Ir labai mažai kas tada galėjo pamatyti visą situaciją ne iš vienos ar dviejų, o iš dešimčių šalių. Įspūdingiausias – pirmasis straipsnis apie išvykimą iš Lietuvos per Lenkiją, Katarą, Tailandą, Indoneziją, pakeliui užsidarinėjant sienoms ir nykstant pasauliui, kurį žinojome. Kokios buvo žmonių nuotaikos skirtingose šalyse, kai, atrodė, kelionė per sienas – tai kelionė laiku? Kokios buvo mūsų nuotaikos, kaip organizavomės, kad būtume riekiamu laiku reikiamoje vietoje, kai tų vietų vis mažėjo? Jis buvo perspausdintas net Amerikos lietuvių laikraštyje „Draugas“, nors nesu Amerikos lietuvis… Dienoraščiai iš to laiko: Kovas-balandis (Pietryčių Azija ir kt.) | Balandis-gegužė (Seulas) | Gegužė-birželis (Korėjos kurortai) | Birželis-liepa (Pietų Korėja ir grįžimas) | Liepa-rugsėjis (jausmas grįžus ir kelionė į Suomiją)

 

---

Egiptas be turistų koronaviruso pandemijos metu

Vos atsidarius Egiptui 2020 m. rugsėjį jį apvažiavome nepriklausomau automobiliu – tuo metu į Hurghadą tebuvo keli skrydžiai, organizuotų ekskursijų beveik nebuvo, tad Abu Simbelyje ar Cheopso piramidėje buvome visiškai vieni. Unikali atmosfera, kurios gal daugiau niekada nebus. Viską aprašau dienoraštyje: “Automobiliu per Egiptą. COVID metu.”.

 

---

Saudo Arabija greitai po to, kai ji atsidarė turizmui

2022 m. nuvažiavome 4300 km per Saudo Arabiją. Iki 2019 m. galo šalis buvo uždaryta turistams (ne musulmonų piligrimams), paskui buvo koronaviruso pandemija ir Saudo Arabija užsidarė vėl – taigi, buvome vieną iš pirmųjų mėnesių, kada turistai įleisti. Patyrėme atradimų (niekur neaprašytos vietos), nesusipratimų ir neaiškumų (galima ar ne į Mediną ir pan.), kruių nepatirs kiti, ir matėme bandymus transformuoti šalį – nuo masinių griovimų iki pažadų apie superstatybas (kurios realybėje dar nevyko).

Komentuoti

Vienas geriausių, bet labiausiai nuvertintų išradimų – pelė su daug mygtukų. Jas naudoja daugiausiai žaidėjai – ir tai tik kai kurie – kai tuo tarpu iš tikro jos nemažiau reikalingos darbams.

Jau daugiau nei pusmetis kasdien naudojuosi tokiomis pelėmis ir jų dėka greičiau ir patogiau atlieku visus savo darbus, tarp jų šio tinklaraščio rašymą. Dabartinė mano pelė turi 24 mygtukus ir beveik visų reikšmes galima nusistatyti pačiam – taigi, jos gali atitikti būtent mano poreikius ir tas programas, kuriomis naudojuosi aš. Be to, reikšmės išsisaugo pačioje pelėje: nusinešę tą pelę prie kito kompiuterio, turėsite savo nustatymus.

Pagalvokite, kiek kartų per dieną darote visokius šabloninius veiksmus – kopijavimą, įklijavimą, įvairių klaviatūros kombinacijų rinkimą, to paties teksto rašinėjimą. O jeigu kiekvienam tokių veiksmų pakaktų tiesiog nykščiu nuspausti vieną pelės mygtuką?

Išmokti nebuvo sunku – įprasti teužtruko mažiau nei savaitę. Ir nuo to laiko nesuprantu, kaip tokios pelės neišpopuliarėjo: juk tai taip smarkiai patogiau. Dirbant įprastine pele, mūsų dešinė rankos pirštai visiškai neišnaudojami… Tiesa, pelės su daug mygtukų gerokai brangesnės – kainuoja 25-50 EUR, kai paprastų būna ir po kelis eurus. Tačiau manau kaina verta patogumo.

Ką galima padaryti vieno mygtuko paspaudimu?

Savo pele vieno mygtuko paspaudimu galiu padaryti štai ką:

Grįžimas (Back) ir ėjimas pirmyn (Forward)

Teisybės dėlei, šitie ketvirtas ir penktas mygtukas jau yra daugelyje pelių. Šiuolaikinis interneto naršymas – tai nuolatinis patekimas kažkur ne visai ten, kur norėjai (gal nelabai įdomų straipsnį), spaudimas “Back”. Su šiais papildomais mygtukais nereikia vilkti pelės iki Back mygtuko – pakanka nuspausti ketvirtąjį pelės mygtuką bet kurioje vietoje. Susitaupo tik pora sekundžių? Pagalvokite, kiek kartų per dieną spaudžiate “Back”, ir suprasite, kad susitaupo gerokai daugiau.

Kopijavimas (Copy) ir įklijavimas (Paste)

*Iškirpti (Cut)
*Nukopijuoti (Copy)
*Įklijuoti (Paste)
*Enter

Sakysite, juk galima “Ctrl + C”, “Ctrl + V” ir, jei reikia, “Enter”? Taip, galima. Bet palyginkite, kiek laiko tai užtruks, palyginus su piršto “prabraukimu” per kelis gretimus pelės mygtukus. Kai darbo metu rekia nuolat kopijuoti ir įklijuoti, laiko sąnaudų ir patoguomo skirtumas per dieną – milžiniškas.

Svarbu, kad visi šie mygtukai būtų greta, ypač “Paste” šalia “Enter”.

Undo ir Redo

Padarėte ką nors netinkamo ir norite greitai atsistatyti? Kodėl to nepadarius vieno pelės mygtuko paspaudimu. Jei reikia spausti “Undo” daugiau nei katrą – paprasta suspaudinėti pele tą mygtuką daug kartų.

Šie pelės mygtukai veiks ir tose programose, kur Undo ir Redo mygtukų įrankių juostoje nėra: pvz., kai rašote naršyklėje komentarus po straipsniais.

Antras kopijavimas ir antras įklijavimas

*Nukopijuoti antrą tekstą
*Įklijuoti antrą tekstą

Ar niekada nesusidūrėte su situacijomis, kad jums reikia turėti nusikopijavus du skirtingus dalykus ir įklijuoti tai vieną, tai kitą? Man tokios situacijos dažnos: iki šiol tekdavo dirbti labai nepatogiai: kopijuoti-įklijuoti vieną, paskui kopijuoti-įklijuoti kitą, paskui, kai vėl prireikia pirmo teksto – vėl grįžti prie jo, vėl iš naujo kopijuoti, įklijuoti, o kai vėl prireikia antro teksto – viską iš naujo daryti su antru.

Su daugelio mygtukų pele viskas daug paprasčiau: keletą jos mygtukų tiesiog priskyriau “antram kopijavmui” (jį paspaudus į iškarpinę nusikopijuoja natras tekstas, kuris nepakeičia pirmo) ir “antram įklijavimui” (įsiklijuoja tas antras tekstas). Jei riekia – galima ir “trečiam kopijavimui”, “trečiam įklijavimui”. Aš šiuo metu turiu ir “ketvirtą kopijavimą”, “ketvirtą įklijavimą”.

Tiesa, norint naudotis šia funkcija, reikia parsisiųsti papildomą programėlę – bet tai vienkartinis trumpas darbelis. Aš naudoju programėlę “Ditto”.

Įklijavimas be formatavimo

Labai dažnai pasitaiko, kad, tarkime, nukopijavęs tekstą iš interneto svetainės, noriu įklijuoti į dokumentą tik jį patį – tačiau paspaudus “Įklijuoti” įsiklijuoja ne tik tekstas, bet ir visas formatavimas (jei tekstas, tarkime, buvo raudonas ir padidintas – toks ir įsiklijuoja). Tenka vargti su formatavimo naikinimu. Be abejo, yra programinių būdų, kaip tą apeiti, bet jie problematiški. Pvz. Word’e galima nustatyti, kad visada įklijuotų be formatavimo – bet juk kartais kaip tik reikia su formatavimu!

Turėdamas daugelio mygtukų pelę, tiesiog priskyriau vieną pelės mygtuką “įklijavimui be formatavimo”. Atitinka Ctrl+Shift+V, o tose Office programose, kur tokios komandos nebuvo, ją padariau su Visual Basic.

Trigubas kairiojo mygtuko paspaudimas

Šis mygtukas tris kartus iš karto paspaudžia pagrindinį (kairį) pelės mygtuką. Pakanka juo spustelti ant teksto – ir pasižymi visas paragrafas.

Be to, internete pasitaiko tokių situacijų, kai “Back” paspausti niekaip neišeina, nes paspaudus “Back” labai greitai automatiškai vėl esi grąžinamas ten, iš kur bandei išeiti. Bandai spausti kelis kartus pelės mygtuką ir nesuspėji. Tokiais atvejais irgi praverčia atskiras pelės mygtukas, kurį nuspaudus pagrindinis pelės mygtukas nusispaudžia tris kartus iš karto: spaudi juo ant “Bak”, ir grįžti per tris puslapius atgal.

Dar vieną mygtuką esu priskyręs viso teksto pažymėjimui – taip paprasta greitai nukopijuoti viso dokumento tekstą ar visą tinklapio tekstą.

Kiti profiliai: mygtukų – bent penkiskart daugiau

Daugelio mygtukų pelės turi bent po penkis skirtingus profilius: kiekvienas profilis – tai kitos tų pačių mygtukų reikšmės. Profiliai keičiami vieno mygtuko paspaudimu ir lengva atskirti, kuris profilis įjungtas, nes prie kiekvieno profilio pelė šviečia skirtingomis šviesomis.

Logiškiausia yra susikurti skirtingus profilius skirtingiems darbams ar programoms.

Aukščiau paminėtas profilis yra skirtas kasdieniam darbui – apima naršymą internete, Office ir kt.

Tačiau atskirą profilį eu susikūręs “Adobe Photoshop“. Logiška turėti atskirus profilius, jeigu naudojatės, filmų montavimo “Sony Vegas” ar projektavimo “Autocad” programoms.

Taip pat verta turėti atskirą profilį ir žaidimams – šiame profilyje tiesiog priskyriau keikvienam pelės mygtukui po vieną klaviatūros mygtuką, daugiausiai skaičius. Tada kiekviename žaidime nustatymuose parenku, kaip tuso mygtukus naudosiu valdyme: gerokai paprasčiau, kai galiu juos spausti nykščiu, o ne ieškoti klaviatūroje; juoba, tai rankai, kuri dirba su klaviatūra, daugelyje šiuolaikinių žaidimų darbo ir šiaip pakanka: tarkime, šaudyklėse ja valdai herojaus vaikščiojimą.

Pagaliau dar vieną profilį esu paskyręs šabloninėms frazėms: savo darbe dažnai tenka atrašyti beveik vienodus – bet šiek tiek besiskiriančius – elektroninius laiškus. Taigi, 16 pelės mygtukų priskyriau 16 skirtingų frazių: kai reikia atrašinėti laišką, tiesiog atsidarau tą profilį ir paeiliui suspaudau tam tikrus mygtukus. Čia dar reiks papildomos programėlės: geriausia – “HotkeyP”.

Jei programuojate ar rašote HTML, dar vienas profilis skirtas programinio teksto įterpinėjimui – ten nuolat pasitaiko komandų, kurias reikia kartoti ir kartoti. Jei norite kartu turėti ir įprastines, ir programinio teksto įterpinėjimo funkcijas, arba tekstų daugiau nei mygtukų, galite teksto įterpinėjimui priskirti dviejų pelės mygtukų kombinacijas (vieną spaudžiant smilium, kitą nykščiu, ar pan.).

Komentarai