Daugumoje valstybių keliauju dėl tikslo, o pats važiavimas – nesvarbu, automobiliu ar viešuoju transportu – tėra nusigavimas iš taško A į tašką B.

Tačiau keliauti po kai kurias šalis yra ypatingų būdų, augte įaugusių į tenykštę kultūrą. Jie kaip niekas kitas leidžia pajusti vietinę atmosferą, patys tampa vienais įdomiausių kelionės prisiminimų.

Čia – tos šalys, kurias lankiau tokiais būdais, ir pasakojimai apie juos. Ir visiems, kas ten vyks, rekomenduoju “sekti mano pėdomis”, nes šie keliavimo būdai patys savaime yra didžiulė tų šalių įdomybė ir itin įspūdinga patirtis.

 


Kemperiu per Australiją

Joks žvilgsnis į žemėlapį nepadės suvokti, kokia milžiniška yra Australija. Ji didesnė už visą Europą (neskaitant Rusijos). O juk gyventojų ten 24 milijonai – mažiau, nei vienoje Lenkijoje…

Didžioji Australijos dalis – tušti, tušti plotai ir rodos begaliniai keliai. Tai – Autbekas. Iki artimiausio miesto ten gali būti tūkstančiai kilometrų, iki artimiausio kaimo ar net degalinės 300-400 km. Pasikliauti, kad ten rasi ką veikiant, negali. Darbo laikas – be galo trumpas ir nepastovus, o vakarais net ir atvykę laiku jaukiuosius “pakelės namus” (roadhause) rasdavome uždarytus. Be to, kainos – milžiniškos.

Stiuarto plentas - pagrindinė Šiaurės Teritorijos 'magsitralė'. Tai - vienintelis pasaulyje svarbus dviejų juostų kelias, kuriame greitis oficialiai neribojamas (kai kur - ribojamas iki 130 km/h). Verta lėkti atsargiai, nes plentas kerta neaptvertus gyvulių ūkius - tačiau dienoms matomumas siekia daug kilometrų. Atvažiuojantį sunkvežimį (Autbeke jie - ilgi it traukiniai) išlipęs net girdėti gali iš taip toli. Didžiausia rykštė čia - vairuotojų nuovargis; daug socialinių reklamų skatina pailsėti.

Laimė, mes – kaip ir dauguma australų – keliavome gyvenamuoju automobiliu (kemperiu). Kemperyje visada turėdavome maisto atsargas ir lovą už nugaros.

Laisvė. Nakvodavome tiesiog šalikelėse, o ryte – vėl į kelią. Aikštelės, įrengtos kas 40-80 km, vakarais spindi nuo stovyklaujančių senyvų australų kūrenamų laužų (ausyse dabar skamba populiarios australų dainos žodžiai: “Gyvulių varovai ir svajotojai, poetai ir aborigenai visi sutinka – mes turime teisę kurti laužus pakely“).

Ratuoti turistai laukia saulėlydžio prie Uluru, žymiausio Australijos gamtos peizažo. Važiuojantieji kemperiais turi galimybę išsitraukti lauko kėdutes ir stalelius ir net pastatyti juos ant mašinos stogo

Įdomybės Australijos Autbeke retos (kas 300-500 km), tačiau unikalios; tobulas atlygis po daugybės vairavimo valandų. Uluru uola, požeminis opalų kasėjų miestas Kuber Pedis, Vintono dinozaurų kaulai, Longryčo fermerių žemė.

Šimtus, o vieną dieną net virš tūkstančio, kilometrų įveikti mums būdavo lengviau, nei Europoje: geri keliai, jokių miestelių, eismo, kelių policijos, reti vingiai. Iš viso per 3 savaites nuvažiavome 10000 km. Kasryt pasitikdavo vis kitokia gamta – bėgant mylioms smarkiai pakisdavo ir augalija, ir klimatas, ir net dienos trukmė. Paros būdavo įvairios kaip jokioje kelionėje.

Naktimis aplink – jokių šviesų. Tik spindintis paukščių takas danguje, žvaigždžių begalynė (kas nėra buvęs šitaip toli nuo gyvenviečių to niekada nesupras) ir kengūrų kaimenės. Jų tiek daug, kad atšokuoja net į retuosius miestelius – važiuojant klausimas būna ne “ar šiąnakt pamatysim kengūrą?”, bet “kelias dešimtis kengūrų šiandien išvysime?”.

Kengūra ant kelio. Šalikelėse - spygliuotos fermų tvoros, bet mačiau, kaip kengūros neįtikėtinai prasispraudžia pro jų tarpelius.

Ta laukinės Australijos atmosfera pati savaime pribloškia ne mažiau, nei didžiosios šalies įdomybės. Ir ja nepasidžiaugsi be gyvenamojo automobilio ir laisvės, kurią jis suteikia. Jį turėdamas galėjau pats jaustis gamtos dalimi – kaip ir kengūrų, manęs neribojo laikas, atstumas, alkis: buvau tik aš, kelias, ryškus dangus ir horizontas.

Tiesa, jei gamtiniams reikalams jums būtinas tualetas, o kiekvieną vakarą norite praustis po dušu, jausitės labiau riboti, mat šie dalykai ten reti, kartais juose nebūna vandens ar dirba trumpai. Tokiu atveju geriau turėti didesnį kemperį “su patogumais” (mums užteko tokio su lova ir vieta daiktams susidėti).

Skaityti daugiau:
Australija: išskirtinės gamtos žemynas

 


Traukiniais per Indiją

Po Indiją keliavome geležinkeliais. Jie – tikra klasika, didžiausia pasaulyje transporto įmonė, turinti 1,5 milijono darbuotojų, kasmet parduodanti 8 milijardus bilietų trilijonui kilometrų kelionių. Jie primena seną girgždantį aparatą: lėti (jei vidutinis greitis viršija 55 km/h, traukinys oficialiai vadinamas “supergreitu ekspresu”), stoviniuoja, atsilieka nuo grafikų (mums daugiausiai 3,5 h, bet stočių diktoriai skelbė ir 7 h vėlavimus), nepraneša stotelių pavadinimų (suprasti, kur išlipti, yra atskiras menas) ir naktimis paskęsta visuotiniame knarkime. Bet jie veikia, jie turi savas tradicijas, dėl kurių ilgainiui kiekviena nauja stotis atrodo pažįstama: ant vagonų suklijuotus keleivių sąrašus, vegetariško maisto “davinius”, vienus pigiausių Indijos viešbučių (retiring rooms, ~2-4 eurai už kambarį), atsainias saugumo patikras. Be to, Indijos geležinkeliai yra geriausias būdas pažinti Indijos socialinę piramidę. Mat 600 metrų ilgio traukiniuose būna penkios pagrindinės klasės, ir žmonės, kuriuos sutinki kiekvienoje, skiriasi tarsi būtų iš skirtingų civilizacijų. Išbandėme visas.

Žemiausios klasės keleiviai ruošiasi išlipti

Žemiausioje klasėje (general, second unreserved) grūstis – sunkiai įsivaizduojama, nes vietos nepriskiriamos, o bilietų skaičius neribojamas. Dauguma stovi, taupydami vietą net nepažįstami vyrai sėdi viens kitam ant kelių, o vaikai lipa ant metalinių bagažo lentynų. Bet tikra pekla prasideda stotelėse, kur traukinys testovi 2 minutes. “Tik tu stipriai grūskis, nes antraip įlipančiųjų minia įstums atgal” patarė man už nugaros laukęs toje pat stotyje turėjęs išlipti indas. Po vagonus retkarčiais vaikšto hidžros – moterimis persirengę vyrai, grasantys prie “neaukojančiųjų”, tarkime, prisiglausti. Mums bent vagonas pasitaikė apypadoris: sutiktas keliautojas pasakojo, kad kituose būna net apšlapintos grindys (tualetan juk kelio neprasiskinsi). 650 km kelionė ta klase kainuoja 3 eurus. Ne visi ten taupo: dalis tiesiog nepasirūpinę bilietais iš anksto (likusios klasės užsipildo ir prieš kelis mėnesius, o visokie oficialūs “bilietų atidėjimai” turistams ar ypatingiems atvejams padeda ne visada).

Žemiausios klasės keleiviai Džaipuro stotyje. Daliai tenka taip tarpduryje važiuoti visą atstumą, nes gylyn netelpa. 70 žmonių Indijoje kasdien žūva nukritę ar palindę po traukiniais.

Miegamojoje klasėje (sleeper, faktiškai ketvirtoji klasė) kiekvienas gauna apiplyšusį gultą triaukštėje lovoje. Žiemą buvo šalta, o vasarą vėdintų tik aplūžę ventiliatoriai, ant kurių viršutinėse lovose miegantieji krauna batus. Angliškai vos kalbantys skurdūs bendrakeleiviai stebėjosi, kad toje klasėje išvydo užsieniečius (tiesa, ir patys vėliau sutikome taupančių europiečių). Vienas “zuikis” bandė apgauti, kad jau atvykome į reikiamą stotį (idant galėtų užimti mano gultą), o gretimoje lovoje prie mano žmonos miegojęs vyriškis net mėgino naktį paliesti ją pirštais, bet grotos tarp gultų pasirodė per tankios (nepaisant galybės perspėjimų traukiniuose šitaip nesielgti, grabinėti nepažįstamąsias Indijoje populiaru, tai turi net savo pavadinimą “eveteasing“). Per vagonus nuolat marširuodavo saldžių arbatų (čai) ir kotletų pardavėjai. Neragavau: iš smirdinčių tualetų vis pasigirsdavęs vėmimas buvo nekokia reklama. Įlipdavo ir elgetos: štai moteris po cezario pjūvio nuogu pilvu, dainavusi apie rupijas, vos paeinantis klipata, berniukas, šluotele pašlavęs tas šiukšles, kurias keleiviai, užuot švystelėję pro langą, kažkodėl numetė ant žemės (jam vieninteliam aplinkniai paaukojo). 650 km kelionė miegamąja klase kainuoja 5,5 euro.

Rytas miegamajame vagone nuo mano lovos trečiajame aukšte (jos - geriausios, nes ten galima miegoti visada: gi pirmas aukštas dieną naudojamas kaip kėdės, antrasis - sulenkiamas).

Trečiosios klasės (AC Three-Tier) gultai – irgi triaukščiai, bet čia veikia kondicionierius ir duodama patalynė vos su keliais plaukais ar purvo dėmėmis (švariausia mano matyta Indijoje). Bet labiausiai skiriasi žmonės: elgetų ir prekijų neįleidžia konduktoriai, 14 eurų už 650 km kelionę mokėti išgali tik kultūringesni pasiturintys indai, todėl tualetai kiek švaresni, o po manim miegojęs vyras kalbino angliškai. Tiesa, galiausiai ėmė klausinėti, ar man nereiktų gido.

Antroji klasė (AC Two-tier) už trečiąją geresnė tuo, kad visi gultai – tik dviaukščiai. Be to, yra užuolaidėlės: jomis galima užtraukti arba atvirą “kupė” (jei gultas ne šone), arba atskirai kiekvieną lovą (jei gultas šone): patogu norint persirengti. Deja, antros klasės šilumą ir nubyrantį maistą mėgsta ir pelės: viena net man ant kojos užlipo. Skaičiau, neva čia prieš reikiamą stotį pažadina konduktorius, tačiau, pasirodo, turi būti atvirkščiai. Ketindami išlipti Maturoje aptikome, kad konduktoriaus sulankstoma lovelė užblokavusi vagono duris. Kol anas ją susidėjo, traukinys ir išriedėjo: siūlymu šokti iš važiuojančio nepasinaudojome. O kita stotis tik Delis už 154 km… Mūsų kupė į medaus mėnesį vyko jaunavedžiai: tėvo palydėta nuotaka su hina piešiniais išpuoštomis rankomis (sakoma, kuo ilgiau jie išlieka, tuo labiau vyras myli) ir mandagus vyriškis iš geros šeimos, aiškiai ir visai nesavanaudiškai papasakojęs, kaip gi mums grįžti Maturon. 650 km kelionė šia klase kainuoja 20 eurų.

Pirmojoje klasėje (First AC) – vien tik užrakinamos kupė. Yra dviviečių, bet mums skyrė keturvietę, kurioje nakvojome penkiese, greta inžinieriaus šeimos su vaiku. Tėvas – puikiai angliškai kalbantis patriotiškas inteligentas – keliavo rengti laikinų kelių 10 milijonų piligrimų sutrauksiančioms Ardh Kumbh Mela masinėms maudynėms Gange šventajame Hardivaro mieste. Indijoje išsilavinimas dar sunkiai pasiekiama retenybė (kai kuriuose universitetuose konkursai – 1000 į 1 vietą), ir jis dar garantuoja vietą visuomenės viršūnėje. Tokie intelektualai – malonūs, bendraujantys nebe “apsirėkimais”, o kolonijinių mandagybinių frazių pilna anglų kalba. Tačiau tos inteligentijos be galo mažai: vos maždaug 10 gultų (pusė vagono) traukinyje buvo skirta pirmajai klasei, juk ji kainuoja net 34 eurus už 650 km.

Keleiviai miega ant žemės laukdami traukinių. Toks vaizdas laukia kiekvienoje Indijos geležinkelio stotyje ir net jų prieigose. Tai - kultūrinis dalykas, nes tuo pat metu laukimo salės būna pustuštės

Tuo tarpu antrosios klasės vietų tame pat traukinyje – 64, trečiosios – 272, ketvirtosios – 864, nerezervuotos – teoriškai begalybė. Tai štai tokia ir Indijos socialinė piramidė: kiekvienam inteligentiškam pasiturinčiam indui – dešimtys viduriniosios klasės “prasisiekėlių” (turinčių tiek, kad pas mus “vilktųsi” ties skurdo riba) ir šimtai mažne beraščių kaimų vargšų. Panašiai buvo ir Lietuvoje. Prieš gerus 100-300 metų.

Skaityti daugiau:
Šiaurės Indija: Viduramžiška šalis be taisyklių

 


“Salų šokliu” per Ramųjį vandenyną

Kadaise, daugelį dešimtmečių atgal, tiesioginių lėktuvų skrydžių beveik nebuvo. Lėktuvai pakeliui tūpdavo kartais net po keliolika kartų – užsipilti degalų, išleisti ir priimti keleivių. Štai pirmieji skrydžiai į Vilnių tarpukariu buvo tokie, ir sovietmečiu dar būta daug tokių reisų. Tobulėjant technologijoms, daugėjant keliaujančių žmonių tokie skrydžiai nunyko: lėktuvai ir per pusę pasaulio skrenda nesustodami.

Tačiau vienas toks ypatingas lėktuvų reisas iš praeities glūdumų yra išlikęs – jis nesikeičia jau 50 metų. Ramiajame vandenyne, kur atstumai tarp salų milžiniški, o gyventojų kiekvienoje vos po keliasdešimt tūkstančių. Jis vadinamas “Salų šokliu” (“Island hopper“), ir, kas antrą dieną skrisdamas į vakarus, kas antrą – rytus jis yra vienintelė ištisų valstybių jungtis su likusiu pasauliu. Tam, kad jis tebegalėtų skraidyti, padarytos net išimtys JAV pilotų poilsio taisyklėse.

Mūsų kelionės per Ramųjį Vandenyną planas. Visi skrydžiai nuo Honolulu (HNL) iki Guamo (GUM) - 'Salų šokliu'

Aš “Salų šokliu” skridau visą atstumą nuo Havajų iki Guamo, pakeliui lyg iš autobuso išlipdamas porai dienų 40 km ilgio Madžiūro atole (Maršalo salos), džiunglių saloje Ponpėjuje (Mikronezija) ir Čiuke (Mikronezija).

Į dar vieną salą – didžiausią pasaulio atolą Kvadžaleiną – tegalėjau pažvelgti pro lėktuvo iliuminatorių. Tai – JAV karo bazė ir ten išleidžiami tik kariškiai ar vietos gyventojai.

Mažas Madžūro atolo fragmentas iš 'Salų šoklio' šiam leidžiantis. Dėl nuostabių vaizdų pro langus salų šokliu kartais specialiai skrenda net tie, kam išlipti tarpinėse stotelėse nereikia

Dar prieš pirmąkart įlipant į “Salų šoklį” nustebino žmonės. Baltaodžių – vos pora. Nors žvilgtelėjus į žemėlapį salos, per kurias šokuoja “Salų šoklys”, vietas žemėlapyje galima tikėtis, kad jos – atostogų rojus – iš tikro turistai ten beveik neskrenda: brangu, skurdu, toli, neišreklamuota. Dauguma keleivių, panašu, gyvenime apskritai buvo skridę tik kartą-kitą, jie būriavosi kokios 4 val. iki skrydžio prie užrakintų Honolulu oro uosto stiklinių durų. Kai kurie turėjo tiek lagaminų, kad į automobilio bagažinę sunkiai būtų tilpę – gabenosi namo tai, ko jų salelėse nėra ir nebus. Štai viena moteris skrido su didžiuliu puošniu mediniu kryžiumi (emigrantė į JAV, grįžtanti į giminių laidotuves salose?), kurį netyčia sulaužė – ir čia pat jo atsiprašė. Jei kas nukrisdavo, jie pasikeldavo pėdomis, staigiu judesiu ištraukę jas iš basučių.

Mažosiose salose pakeliui besiledžiantį 'Salų šoklį' pasitinka tokios gaisrinės. Mažosioms šalelėms jas dovanojo JAV - tai vienintelė modernumo apraiška dažname oro uoste.

Paskui nustebino tvarka. Tarsi autobuse lėktuve kabo ant A4 lapo atspausdintas grafikas, kada kuriame oro uoste leidžiamasi ir kylama (iš viso skrydis trunka 14 val 25 min., o atstumas 7000 km). Kiekvienąsyk nusileidus pusė keleivių dėl saugumo trumpam išlaipinama, o kita pusė, jei turi bilietus toliau, lieka sėdėti. Patys oro uostai į kai kurias saleles vos telpa (Madžiūre pakilimo taką net taškė vandenyno bangos), ir jie aptarnauja vien retus “Salų šoklių” reisus. Tad jokių paslaugų viduje nėra, o Čiuke nebuvo nė vienos parduotuvėlės.

Salų šoklys. Reisui naudojami Boeing 737 lėktuvai, kuriais paprastai skraidomi daug mažesni atstumai. Tiesiog didesnio lėktuvo nepavyktų užpildyti

Tai ypač pasijuto, mat valandėlė ten virto septyniomis valandomis. Lėktuvo davikliai sugedo, ir, aišku, viduryje Ramiojo Vandenyno nieko suremontuoti galimybės nebuvo (nors ‘Salų šokliu’ visuomet skrenda ir mechanikas, trūko detalių). Aviakompanija darė, ką galėjo: tačiau pakaitiniam lėktuvui vien atskristi iš Guamo reikėjo 3 val., kurios su visu planavimu ištįso iki 7 val. Keleiviai to laukė sėdėdami ant žolytės netoli pakilimo tako – tik dangaus tolybėse pasirodžius atskrendančio pakaitinio lėktuvo žibintams juos suvarė į vidų.

Čiuke keleiviai lėktuvo laukia ant žolės netoli pakilimo tako. Nepavojinga - vis tiek be salų šoklio niekas nei atskris, nei išskris.

Skaityti daugiau:
Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį

 


Šinkansenais per Japoniją

Šinkansenai – pirmieji pasaulio greitieji traukiniai, paleisti į specialiai jiems skirtas trasas dar 1964 m., šiandien laksto 300 km/h ir didesniais greičiais. Ir nors pastarąjį dešimtmetį greitųjų traukinių linijų nutiesta daug kur (Europoje, Kinijoje), nė viena neprilygsta Šinkansenams.

Šinkansenas atvyksta į Okajamos stotį.

Greičiai gal ir panašūs, bet vieninteliai Šinkansenai važinėja dažnai tarsi metro – kas 10 min., kas 15 min. Kada beateisi į stotį žinai, kad traukinys tuojau atvažiuos, ir vietų visada rasdavome daug. Be to, jie labai punktualūs: kelionės grafiką susidėliojau taip, kad persėsti iš traukinio į traukinį likdavo po keletą minučių, ir visuomet spėdavome.

Kartą dėl apsnigto ruožo Šinkansenai vėlavo 5 minutėmis – ir stotyse, ir pačiame traukinyje nuolat garsiai skambėjo atsiprašinėjimai.

Šinkansenų dėka tai, kas žemėlapyje – milžiniškas atstumas, realybėje – greita vienadienė išvyka. Galėjome, pavyzdžiui, išvažiuoti iš Tokijo 7 val. ryto ir dar neatėjus 10 val. būti Kijote (už 514 km), ir, ten praleidę visą dieną ir vakarą, nakvoti dar už 131 km Himedžyje. 900 km nuo Tokijo iki Hirošimos Šinkansenai nuvažiuoja per 4 val.

Fudzijama, aukščiausias Japonijos kalnas, pro Šinkanseno langą.

Apskritai japonai myli traukinius. Dauguma keliauja jais. Be pagrindinių “Japan Railways” linijų yra daugybė “smulkių” geležinkelių kompanijų, kurios konkuruoja ir su JR, ir tarpusavyje. Tarp tų pačių dviejų miestų būna nutiesta po keletą skirtingų privačių kompanijų bėgių. Net iš Naritos oro uosto į Tokijo centrą veda trejos geležinkelio linijos. Keleivių vežimas, priešingai likusiam pasauliui, Japonijoje – pelningas verslas.

Traukinius japonai irgi inkorporavo į kultūrą. Kiekvienoje didesnėje stotyje klesti ekiben maisto dėžučių parduotuvės. Japonai mėgaujasi tuo šaltu, tačiau tikrai skaniu maistu, stebėdami anapus traukinio lango pralekiančius miestus, gamtą, ilgus tunelius. Ekiben – joks greitas maistas. Kainos – kaip restorane, didžiulis dėmesys skiriamas išdėstymui, pakuotei, kiekviename regione prekiaujama skirtingu maistu. Dėl žymiausių ekiben žmonės net specialiai išlipa papildomose stotyse.

Vienas gausybės skirtingų ekiben iš Tokijo stoties.

O štai garsiai kalbėti traukiniuose, net palikti įjungtą telefono skambėjimo garsą – draudžiama. Japonai vertina tylą. O traukiniai – viena vietų kur jie ilsisi ar miega pakeliui į ar iš darbo (geras ketvirtis žmonių kiekviename traukinyje ar net metro kiekvienu metu miega).

Šinkansenų bilietai brangūs, tačiau užsienio turistai gali nusipirkti į JR įmonių Japonijos traukinius “Japan Rail Pass” nuolatinį bilietą. Jei važinėsite daug, sutaupysite – mes sutaupėme apie 40% to, ką būtume mokėję už atskirus bilietus. Be to, daug paprasčiau: ateini į bet kurią stotį ir važiuoji, be jokių vizitų į kasą (nebent norėtum rezervuoti vietą).

Geležinkelių darbuotoja pardavinėja maistą Šinkanseno keleiviams. Pereidami tarp vagonų visi geležinkeliečiai nusilenkia. Tarp kitų paslaugų prieinamų Šinkansen traukiniuose: gėrimų automatai, rozetės telefonui krautis. Kiekvienoje stotyje (o ir dažname muziejuje, prekybos centre) - įvairiausių dydžių automatiškai užsirakinančios spintelės. Atvažiuoji, pasidedi daiktus, eini į miestą, išvažiuodamas pasiimi.

Keliautojui smagu, kai šalyje turistams yra nuolaidų – juk dažname Azijos krašte būna atvirkščiai: viskas užsieniečiams tik brangiau.

Skaityti daugiau:
Japonija. Moderni! Amžina…

 


Kruiziniu laivu per Karibus

Kruizas ir Karibai tiesiog sutverti vieni kitiems. 34% visų pasaulio kruizų keleivių plaukia į tas mažas šaleles. Kruizas – geriausias būdas jas aplankyti. Nes tos salos labai fotogeniškos nuo vandenyno – kaip jas pamatai išplaukdamas, atplaukdamas. Nes per kokias 8 valandas, kurias viename uoste stovi kruizinis laivas, gali spėti apžiūrėti visą mažytę Karibų šalį. Nes dėl karšto klimato vakarais, laivui palikus uostą, smagu pramogauti atviruose laivo deniuose.

Per septynias kruizo po Karibus dienas mes gana išsamiai apžiūrėjome šešias šalis (JAV Mergelių salas, Barbadosą, Sent Lusiją, Sent Kitsą ir Nevį, Sen Martiną, Sint Martiną), o septintajai, Puerto Rikui, pasilikome porą dienų prieš išplaukiant ir dieną po parplaukimo.

Atviri kruizinio laivo deniai su baseinais, sūkurinėmis voniomis, barais – viena populiariausių jo zonų, kadangi mūsų kruizas, kaip ir dauguma, vyko šiltuose kraštuose

Karibai yra kruizų tėvynė. Ir nors šiais laikais kruizai sparčiai išpopuliarėjo ir kitur, visi kiti regionai stokoja kažkurios iš detalių, dėl kurių kruiziniu laivu plaukti šitaip gera. Tarkim, po Europą patogu keliauti ir kitais būdais; šiaurėje klimatas mažiau tinka sėdėjimui atvirame denyje; jei kruizinis laivas švartuotųsi didmiesčiuose – per aštuonias valandas niekaip nespėtum pamatyti visko, kas ten įdomu.

Be to, ir pačios Karibų šalys trilinkos stengiasi dėl kruizinių laivų keleivių – juk jie šitokia svarbi ekonomikos dalis. Jiems nėra jokių biurokratinių kliūčių: išlipama iš laivo per kelias minutes nė paso nerodant, beveik be formalumų galima išsinuomoti automobilį (grąžinimas – tiesiog palikimas su raktu po sėdyne). Kruizinių laivų keleiviams dirba ir ištisi uosto parduotuvių kompleksai, prie laivų stovėjimo uoste priderinti lankytinų vietų darbo laikai.

Net ir milžiniškas kruizinis laivas gali atrodyti menkas palyginus su kalnais ir kitomis gamtos grožybėmis, kurių gausu Karibų salose.

Kruizų sezonas Karibuose – gruodis-balandis, bet aš plaukiau gegužį, jam pasibaigus. Tai – smagu, tada uostai ne taip užkišti kruizų keleiviais. Sezono metu didžiausiuose uostuose būna, kad stovi net ir po aštuonis laivus – tačiau ir kruizų pasirinkimas tuomet didesnis, nei bet kur kitur. Galite išsirinkti kokį tik norite aplankomų salų, “dienų jūroje” skaičiaus, kruizinių tradicijų (jos priklauso nuo kompanijos), kainos derinį.

Keleiviai nuo kruizinio laivo atviro denio stebi Sent Lusijos sostinę Kastrį. Aukštesni laivo deniai yra sulig 12 ar 14 aukštu - kadangi Karibų salose nėra tokių aukštų pastatų, kasryt į jas atplaukdamas gali viską stebėti tarsi iš judančio dangoraižio. Kad ir pusryčiaudamas.

Niekas taip gerai neatskleidžia Karibų, kaip kruizas. Alternatyvų mažai – keltai jungia tik kai kurias salas, lėktuvų skrydžiai ne pagal atstumą brangūs. Viešbučių ir vilų kainos irgi tinkamesnės turtingiems amerikiečiams. Aptarnavimas salose – prastas, o laive, kur daugiausiai dirba azijiečiai – išties puikus.

Ir turbūt niekas taip gerai neatskleidžia kruizo privalumų, kaip Karibai, kur, pernakvojęs plaukiančiame laive, kasdien gali išsilaipinti vis naujame uoste, įdomiai praleisti dieną, bet vakare nesigailėti, kad nepasilieki toje saloje ilgesniam laikui. Juk ten jau viską matei, juk laukia kitos salos.

Muzikantai pasitinka išlipančius ar grįžtančius į laivą keleivius. Tradiciškai uostų šalys kruizus sutinka ypatingai – juk šitiek daug turistų vienu metu.

Skaityti daugiau:
Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išvysktant
Karibai: spalvingiausios pasaulio salos

 


Automobiliu per Jungtines Valstijas

Sakote, kas gi čia unikalaus keliauti automobiliu? Tačiau JAV yra automobilizmo tėvynė. Automobilis – tarsi kokia amerikiečio kūno dalis.

Magistralės ten puikios ir daugiausiai nemokamos, palei jas kas kelias dešimtis kilometrų – ištisi „paslaugų miesteliai“, siūlantys daugybės tinklų restoranus, motelius, degalines. Labai populiarios „Drive through“ paslaugos, kai ne tik maistą, o ir dar labai daug ką gali nusipirkti tiesiai iš automobilio. Ir „Drive in“ restoranai, kur maistą į automobilį tau atneša, ir „Drive in“ kino teatrai, kur filmas žiūrimas iš automobilio.

Įvažiavimas į magistralę vakarinėje JAV dalyje

Jei važinėti magistralėmis neatrodo pakankamai romantiška, tebelikęs ir senųjų kelių, tokių kaip „Route 66“, tinklas, kuriais Amerikos automobilizacijos aušros eroje autostopu keliaudavo tokie veikėjai, kaip Džekas Keruakas. Dabar tie miesteliai kai kur apleisti, tačiau irgi nestokoja šarmo.

Be to, JAV – rečiau gyvenama nei Europa, tad šalia jos kelių dažnai atsiveria nuostabūs laukinės gamtos vaizdai, ypač Vakaruose. Ir yra gausybė aikštelių stabtelti jais pasigerėti.

Braiso kanjono nacionalinis parkas - vienas iš gamtos stebuklų menkai apgyvendintuose Vakaruose. Po parką, kaip ir po daugelį, reikia važinėti savo automobiliu, o nuo stovėjimo aikštelių driekiasi žygiai pėstėsiems

Benzinui JAV netaikomas akcizas, tad jis – perpus pigesnis nei Europoje. Todėl amerikiečiai važinėja didžiuliais automobiliais, visureigiais, pikapais. Todėl JAV yra normalu gyventi 100 km ir toliau nuo darbo, ir kasdien važinėti pirmyn-atgal. Teises JAV galima įsigyti nuo 16 metų (anksčiau – ir nuo 14) ir, kiek paauglystėje bendraudavau su bendraamžiais amerikiečiais, „sulaukęs 16 tiesiog negali neturėti automobilio“.

Automobilių nuoma JAV taip pat išvystyta geriausiai pasaulyje: lengva (ir palyginus nebrangu, ypač atsižvelgiant į pigesnį benziną) išsinuomoti, iškilus problemai – pasikeisti automobilį. Mat didžiųjų agentūrų nuomos punktai yra kiekviename užkampių miestelyje.

Didelis amerikietiškas autotraukinys po pakelės restoranus vežioja Coca Cola.

Be to, keliauti po JAV kitaip, nei automobiliu – sudėtinga, imlu laikui. Ten nėra greitųjų traukinių, vidiniai skrydžiai ganėtinai brangūs (palyginus su Europa). Miestai dideli ir ištįsę į plotą, daugelyje jų su viešuoju transportu – nekas, užtat net per centrą driekiasi automobilių greitkeliai. Netgi kai vakare atskridome į Čikagą ir reikėjo vykti 455 km į Detroitą, geriausias sprendimas pasirodė Čikagos oro uoste išsinuomoti automobilį ir grąžinti Detroite: skrydis lėktuvu ar kelionė viešuoju transportu keliems žmonėms būtų atsiėję brangiau ir buvę nepatogiau.

Tiesa, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pastaraisiais dešimtmečiais automobilių kultūra JAV šiek tiek nyko. Dėl ekologijos dalis jaunimo stengiasi vengti kelionių juo, taupo kurą (nors jis ir pigus), o kai kurie paaugliai vietoje automobilio tėvų prašo nupirkti geresnę planšetę. Mažėja ir paslaugų automobilininkams: pvz., kadaise 25% visų kino teatrų buvo „Drive in“, dabar – tik 1,5%. Visgi, JAV išlieka automobilizuočiausia didelė valstybė ir keliauti ten nuomotu automobiliu – patogiau ir (palyginus su alternatyvomis) pigiau nei bet kur kitur.

Lauraiderių kolona. Ši amerikietiška subkultūra kiek įmanoma sumažina automobilių ratus ir išlėto važiuoja miesto gatvėmis.

Skaityti daugiau:
Šeši Jungtinių Amerikos Valstijų veidai

 


Visureigiu su stogo palapinėmis per Namibiją

Galvojate, kad safaris po didžiųjų žvėrių pilnus Afrikos nacionalinius parkus galimas tik su grupe?

Tik ne Namibijoje, tik ne vienoje rečiausiai gyvenamų pasaulio valstybių. Pati tikriausia kelionė po Namibiją – išsinuomotu visureigiu su ant stogo išskleidžiamomis palapinėmis.

Visureigis su suskleistomis palapinėmis. Bagažinėje - viskas, ko reikia, nuo atsarginių kuro bakų ilgiems tuštiems keliams iki vandens ir poros atsarginių ratų (laimė, mums nenuleido padangos)

Namibijoje – garsusis Etošos nacionalinis parkas, kur didžiųjų žvėrių tiek, kad juos lengva greitai rasti be jokio eksperto ar gido. Tiesiog važinėdami džipu matėme dešimtis dramblių, žirafų, šimtus ar tūkstančius antilopių, kelis liūtus… Naktimis važinėti nerekomenduojama, o parkuose ir draudžiama (uždaromi stovyklų vartai) – trenktis į didelį žvėrį tikimybė pernelyg didelė. Tačiau dieną su nuomotu džipu esi laisvas kaip vėjas: gyvūnijos teatrus daugybėje vietų pro langus stebėdavome tik mes vieni, be kitų mašinų aplink.

Etošos nacionalinio parko keliuose tenka prasilenkti ir su drambliais

O vakare, išsikėlę stogo palapines kokioje aptvertoje stovykloje, galėjome girdėti žvėrių balsus. Mažesni jų, pavyzdžiui, šakalai, įsigudrina įlįsti ir į stovyklą. Bet ant automobilio stogo jie neužlips…

Visureigis su išskleistomis palapinėmis, paruoštas nakčiai stovykloje

Nepriklausomas safaris, visureigio su palapine ant stogo nuoma galima ir kai kuriose kitose Afrikos šalyse. Bet daugelyje jų patirtis bus ženkliai prastesnė, nei Namibijoje. Visų pirma, ten jūsų nelauks tuštuma. Namibija vienintelė tokia Afrikoje: daugiau nei dvigubai didesnė už Vokietiją ir turinti vos 2 milijonus žmonių. Namibija – tai, rodos, begaliniai tušti ir platūs žvyrkeliai, kuriuose leidžiama važiuoti net 120 km/h greičiu. Juk ten dykumos, juk kas atvažiuos (ar atbėgs, ar atitursens) iš priekio matosi iš tolo… Vairuoti nuo vieno gamtos stebuklo prie kito ten – irgi įdomi patirtis.

Rytas. Stovyklos vartai į žvyrkelius ką tik atsidarė.

Antra, Namibija neužsikrėtė dažnos Afrikos šalies “liga” (pvz. Kenijos, Tanzanijos) lupti nuo užsieniečių “devynis prakaitus”. Štai bilietas į nuostabųjį Etošos nacionalinį parką užsieniečiui kainuoja 5 eurus parai, kai į dažną Kenijos nacionalinį parką – protu sunkiai suvokiamus 60-70 eurų. Kai planavau kelionę į Keniją, pradžioje troškau pakartoti Namibijos patirtį, išsinuomoti visureigį su palapinėmis, tačiau supratau, kad ten tai tiesiog nelogiška. Jei skaičiuoji pinigus, po Keniją geriausia keliauti su ekskursija, nes net ir visureigio pasistatymo kempinge kainos ten milžiniškos (keturiems žmonėms lengvai gali siekti 100 EUR ir daugiau už naktį).

Tiesa, Namibija, kaip ir visa Afrika, stokoja saugumo. Taigi, nakvoti “bet kur”, kad ir kaip viliotų tuščios begalinės pakelės, gal ir nėra geriausia mintis.

Skaityti daugiau:
Namibija: didžiųjų žvėrių valstybė

 


Loading map...

Loading

Jei ateityje keliausiu po užsienio šalis būdais, kur galima patirti ypatingą atmosferą – juos irgi aprašysiu čia.