Lietuvoje esame įpratę įdomesnius gyvūnus bei žvėris matyti gana retai. Tačiau pasaulyje yra vietų, kur kasdien ar kas valandą gali pamatyti jų daugybę.

Įdomiausi “gyvūnijos teatrai”, kuriuos regėjau per savo kelines į beveik 100 šalių:

 


Etošos nacionalinis parkas

Vieta: Namibija

Etošos nacionalinis parkas – milžiniška Namibijos teritorija, palikta gyvūnijai (žmonės iškeldinti). Ploto sulig trečdaliu Lietuvos, Etoša didesnė net už garsųjį PAR Kriugerį. Ten atsiduri lyg stebuklingoje priešistorinėje žemėje. Niekad nenugąsdinti medžiotojų Afrikos žvėrys gyvena savo gyvenimus, tarsi žmonija neegzistuotų.

Jeigu vietoje kiekvieno Lietuvoje sutikto katino būtų žirafa ar dramblys, vietoj šuns – zebras, o vietoj balandžio ar varnos – kažkas iš antilopės giminaičių – vis tiek neišvystum tiek didžiųjų žvėrių, kiek jų matydavau Etošoje.

Žirafa saulėlydžio metu Etošos nacionaliniame parke.

Ten jie nesislapsto paunksmėse, medžių mažai. Sausame regione, supančiame dažniausiai išdžiūvusį druskingą Etošos ežerą, gyvūnai priversti eiti atsigaivinti į vos ~30 gėlo vadens duobių (waterhole). Kiekviena jų – it “Discovery Channel” filmavimo aikštelė, o turistai tai stebi iš automobilių. Pačiam vairuoti – galima, bet išlipti – jokiais būdais.

Štai prie vienos “vandens duobės” susirinkę drambliai su drambliukais, o jiems iš po kojų atsigaivinti mėgina karpočių šeimynėlė (vos drambliui sujudėjus maži keisti “kiauliukai” atšoka atgal). Kitame ištisos kaimenės įvairių antilopių. Jų ir apskritai daugiausia: tiesiaragiai pilki oriksai, riestaragiai kudu, galvijinės antilopės, šokliosios gazelės (springbok), kanos (čia vadinamos “eland” – žodžiu, kuris kilo nuo lietuviškojo “elnias”), mažutėliai dikdikai.

Etošos nacionalinio parko keliuose tenka prasilenkti ir su drambliais

Nakvojama parke trijose stovyklose – palapinėse ant visureigių stogų arba nameliuose. Kai kurios jų turi nuosavas “vandens duobes”. Buvo be galo įspdūdinga, kaip naktinėje šviesoje gėrė dramblų banda. Tai reta galimybė pamatyti “naktinį Etošos gyvenimą”, nes nakčiai stovyklų vartai užrakinami. Tiesa, šakalai vis tiek įsigudrina atklysti pas turistus.

Rytais Etošoje “muilo operas” keičia “trileriai”. Spėjome pamatyti, kaip savo grobį doroja liūtai. Stovyklų “keliautojų knygose” skaitėme dar įspūdingesnių tos dienos istorijų: kaip “didžiosios katės” susimedžiojo žirafą.

Antilopių banda Etošoje (būna daug kartų didesnių)

Plačiau:
Namibija: Didžiųjų žvėrių valstybė

 


Ras Al Džinz vėžlių paplūdimys

Vieta: Omanas

Ras Al Džinz paplūdimys Omane – perinčių milžiniškų jūrinių vėžlių karalija. Labai pasisekė, mat vietos gamtininkai tąnakt parodė viską (tai būna ne kasdien). Štai vėžlė vieną po kito į duobę bėrė kiaušinius – jų, golfo kamuoliuko dydžio, sudeda šimtą. Vėliau gremėzdiškais letenų mostais juos užkasė ir dar pridarė papildomų duobių – lapėms apgauti.

Kitur po smėliu jau išsiritę spurdėjo dešimtys mažylių (patinėlių, nes lytį lemianti smėlio temperatūra ten žema). Susimetęs į dišdašos (arabiško drabužio) sterblę gidas juos nunešė „namo“ – į jūrą. „Per pilnatį patys kartais neten nueina“ – sakė.

O šiaip iš tų vėžliukų išgyvens vos keletas. Dar mums regint iš pakrantės bangelių „pikti paukščiai“ kelis nusičiupo. Pažvelgdavęs į mėnesienos nutviekstus tolius vis išvysdavau į jūrą ar iš jos berėplenančias vėžles. Vienos jau baigė savo kas 2-4 metus besikartojančią motinystės misiją (vaikų jos nė kiek neprižiūri ir išsiritimo nelaukia), kitos buvo tik bepradedančios.

Ras Al Džinze omaniečiai pastatė vakarietišką „turistinį centrą“. Bet kokia pusė 1996 m. užpirktos išradingai vėžlių gyvenimą pristatinėjusios technikos, ekranų ir ausinių sugedę. Niekas nesijaudina – esmė juk gyva gamta, o ne filmai. Negalėčiau ginčytis – naktis įsirėžė atmintin kaip įspūdingiausia Omane.

Deja, fotografuoti Ras Al Džinz negalima, tad nuotraukų nėra.

Plačiau:
Omanas: Atgimusi dykumų imperija

 


Australijos gyvūnų parkai

Vieta: Australija

Australija – pats unikaliausias gyvenamas žemynas. Europa susijungusi su Azija ir Afrika, Šiaurės Amerika – su Pietų Amerika, o Australiją dar prieš 100 milijonų metų apsupo vandenynai. Todėl jos gyvūnai išskirtiniai (sterbliniai, kloakiniai…). Daugybės australiškų rūšių net nelaisvėje kitur pasauly neišvysi. Tad tiesiog būtina aplankyti “vietinių gyvūnų parką”, kuriais didžiuojasi kiekvienas miestas. Tai nėra tiesiog zoologijos sodai: žymiausi Australijos gyvūnai labai ramūs ir jie laisvai ganosi tarp lankytojų.

Didžiausuose jų, kaip Brisbeno “Lone Pine”, kas keliasdešimt minučių gali sudalyvauti renginiuose, kaip loriketų šėrime – ant lėkštelių lankytojų rankose tupia spalvingų paukštelių eskadrilės.

Žmonės šeria loriketas Brisbeno Lone Pine gyvūnų parke. Suskrendantys spalvingi paukšteliai - vaizdas, kurį daug kas nori patirti. Dalį maisto mėgina nugvelbti prie loriketų prisijungusi didelė šiukšliavištė

Šėriau ir glosčiau švelnias kengūras, kurių ten – ištisas laukas. Tos, kurioms žmonės nusibosta, nušokuoja į specialų aptvarą – bet parodžius nusipirkto kengūrų maisto galima jas vėl išsivilioti. Žolė ten žaliuote žaliuoja, bet ją graužė tik tos vargšės, kurios atsidūrė atokiau nuo lankytojų rankų.

Tačiau tikrosios valdovės ten – koalos, pasak apklausų – mylimiausios iš Australijos faunos. Štai vienas darbuotojas pakelia tokį 20 valandų kasdien miegantį padarėlį, kol kitas prikabina naujų eukaliptų šakų. Juk ėda išrankios koalos tik kai kuriuos lapus – ištisos eukaliptų plantacijos auginamos vien apie šimtui šio parko koalų šerti.

Lone Pine parko darbuotoja lankytojai tuoj perduos palaikyti koalą fotografavimuisi (už papildomą mokestį). Tarp šimtų kitų garsių žmonių taip nusifotografavo Popiežius Jonas Paulius II, Gorbačiovas ir net Merlinas Mansonas.

Net už parkų ribų žmonių pasaulis gyvūnijos neištrėmęs: kiekvieną saulėtekį ir saulėlydį miestuose paukščiai staugia garsiai it išorinio pavojaus sirenos; dideli lenktasnapiai ibiai ieško maisto grindinyje. O iškviečiami “gaudytojai” pašalina “į svečius” užsukusius nekviestus laukinukus. Keliais šokuoja tūkstančiai kengūrų, o tingios koalos net pažymėtos Australijos kelių žemėlapiuose: karta po kartos jos graužia tuos pačius ar kaimyninius medžius.

Tiesa, ne visi Australijos gyvūnai “nekalti”: štai visos 10 nuodingiausių gyvačių rūšių yra australiškos, o kur dar krokodilai. Ne kiekvienas norėtų laisvėje sutikti ir storąjį vombatą, klaikiai staugiantį sterblinį velnią, laukinį šunį dingą, kiaušinius dedantį nuodingą žinduolį ančiasnapį ar “skraidančias lapes” – didžiausius pasaulio šikšnosparnius.

Didžiosios rudosios kengūros dykumų gyvūnų parke Alis Springse, Šiaurės Teritorijos sostinėje.

Plačiau:
Australija – išskirtinės gamtos žemynas, Šiaurės Australija: naujausiasis-seniausiasis pasaulis, Kvinslandas: Australijos dvasia

 


Indijos miestai

Vieta: Indija

Gyvūnijos paprastai ieškome užmiestyje, bet Indijoje gyvūnų daugiausiai yra miestuose – jokios kitos šalies gyvenvietėse nemačiau jų šitiek daug. Gatvėmis su žmonėmis, automobiliais ir rikšomis ten dalijasi ir karvės, ožkos, avys, kiaulės… Karvė, grakščiai pėdinanti siauru skersgatviu taip, kad net motociklininkui tenka važiuoti iš paskos – eilinis ankšto Indijos senamiesčio vaizdas.

Kiaulės ėda šiukšles Džaipuro centre. Ši atliekų krūva - jų namai (ten jas sutikome ne kartą). Matėme, kaip gretimi gyventojai grėbliu sviedė 'naujo maisto' vienai kiaulių į snukį. Indijoje įprasta visas šiukšles mesti į artimiausią gatvę

Indijos miestų gyvūnai – niekieno. Indai gyvybę taip gerbia, kad 40% yra vegetarai, o kai kurios religinės mažumos (džainai) net pasišluoja priešais save gatvę, kad nenumintų vabalėlio… Beglobių gyvūnų žudymas – uždraustas įstatymu. Nepatyrę žiauraus elgesio gyvūnai ramūs, žmonių visiškai nebijo.

Sumanęs ant suolelio paskanauti sausainių, bemat pajutau, kaip voverytės siekia “savo dalies” kopdamos mano koja. Ir jau patį pirmą vakarą Delyje išvydau, kaip stoties bilietų kasoje ant stalo ramiai vaikštinėja žiurkė – tik priėjusią per pusmetrį kasininkas ją nuvijo specialia lazda (tokias nešiojasi daugybė indų).

Karvė užėjo į traukinių stotį. Paskui ji ramiai per laukiamąją salę nuėjo į peroną ir žingsniavo palei traukinį

Siurrealistišką vaizdą užbaigia elektros laidais ir stogais laipiojančios ką nugvelbti besitikinčios beždžionių šeimynėlės. Viena staigiu judesiu įsikibusi į koją ištraukė man iš kišenės servetėles, o ištisa banda netoliese apvaginėjo turistinį autobusą, kurio vairuotojas neapdairiai paliko atdarus langus.

Tamsiausia miestų gyvūnijos pusė – pasiutligė. Kasmet 20 tūkstančių indų miršta nuo jos (daugiausia pasaulyje). Tad nors Indijos miestų vaizdai – išdžiūvusia upės vaga vienas kitą gaudantys paršeliai, ant skiriamosios juostos užmigusi karvė, ant kojos traukinyje užlipusi pelė – įstrigo atmintin ilgam, glostyti gyvūnų neišdrįsau.

Beždžionių šeimynėlė Vrindavano miestelyje. Jos dažniausiai laikosi aukštai: ant tvorų, stogų, balkonuose - ir tik kartais nusileidžia nustverti ko blizgančio ir nesaugomo

Plačiau:
Šiaurės Indija: Viduramžiška šalis be taisyklių

 


Magdalenos sala

Vieta: Patagonija, Čilė

Pingvinai būdingi Antarktidai, bet norint išvysti jų yvenimą plaukti į šalčiausiąjį žemyną neteko.

Pačiuose Čilės pietuose, prie Punta Arenose yra kelios magelaninių pingvinų kolonijos. Didžiausia jų – Magdalenos sala – kadaise buvo gyvenama indėnų. Bet dabar ji nuo kranto iki kranto pilna pingvinų lizdų, tarp kurių specialiais takeliais vaikštinėja tądien atplukdyti turistai. Iš viso pingvinų ten – 60000 porų, ir visos kiekvienais metais grįžta perėti į tuos pačius lizdus. Tie paukščiai monogamiški ir patelių nekeičia.

Pingvinai Magdalenos saloje (baltai-juodi taškai tolumoje - tai irgi šie paukščiai).

Magdalenos saloje gali lengvai įsigilinti jų gyvenimą: štai vieni eina į vandenį, kiti grįžta perėti ar leidžia įvairius garsus. Kitiems gal smagiau tiesiog pažiūrėti į keistus mielus paukštelius, krypuojančius kalvotu salos paviršiumi.

Pingvinai Magdalenos saloje.

Plačiau:
Čilės Patagonija: vėjuotas didus pasaulio galas

 


Kai keliaudamas aplankysiu naują unikalią pasaulyje savo gyvūnija pribloškiančią vietą – straipsnis bus papildytas.

Šiame straipsnyje išvardytos vietos žemėlapyje:

Loading map...

Loading