Išskleisti meniu

Gamta

Ekstremaliausios vietos, kur gyvena žmonės

Ekstremaliausios vietos, kur gyvena žmonės

| 0 komentarų

Pasaulyje yra vietų, kurios iš pirmo žvilgsnio visai netinkamos žmonių gyvenimui, bet ten vis tiek stovi miestai, kaimai. Gamta ten tokia atšiauri – karščiai, šalčiai, vėjai, tamsa – kad gyventojams tenka pristaikyti. Todėl gyvenimo būdas ten – kitoks nei kitur ir daug ko iš to, ką laikome esant savaime suprantamu, ten nėra.

Vieniems šios vietos gali atrodyti labai nejaukios (“tikrai taip negyvenčiau”), kitiems – labai romantiškos. Man jas aplankyti buvo labai įdomu. Jos puikus pavyzdys, kad net ir prie ypatingiausios aplinkos galima prisitaikyti.

 


Australijos autbeko atokumas

Vieta: Australija

Australija milžiniška šalis, bet visi didmiesčiai stovi pakrantėse. Žemyno vidurys, vadinamas Autbeku (dykyne) – beveik visai tuščias. Jo plotas didesnis už Europos Sąjungos, o gyventojų tose dykose žemėse – mažiau nei vienas milijonas. Vasaros dienomis karščiai ten – nežmoniški, be to dienomis pilna (kaip niekad tinka tas žodis) musių. Ten jos kaip niekur įkyrios: joms patinka visi žmogiški skysčiai ir gleivės, todėl lenda į nosį, burną, akis. Aborigenai, būna, net apanka nuo jų atneštos trachomos. Išlipus iš automobilio ramybė tetrukdavo keletą sekundžių – paskui ant manęs jau nuolat tupėdavo bent po keliolika vabzdžių. Vieni turistai jas nepakančiai vaiko, kiti dengiasi veidus tinklais. Vietiniai išmokę nereaguoti. Didžiausia problema, kurią jiems reikia įveikti – didžiuliai atstumai.

Autbeko miestelyje Kuber Pedyje vengdami klimato ekscesų daug žmonių gyvena po žeme. Čia - požeminės katalikų bažnyčios vidus.

Autbeko ekonominis variklis yra milžiniški 100-150 metų skaičiuojantys ūkiai, vadinami galvijų stotimis (cattle station). Didžiausio Australijos Autbeko ūkio plotas – kaip visos Vilniaus apskrities!

Gyvuliai skersti išvežami vilkikais su trimis ar keturiomis priekabomis, vadinamais “kelių traukiniais”. Prireikus kone sulaukėjusius jaučius parduoti, bandą tenka rinkti savaites – su motociklais, visureigiais, sraigtasparniais (miestelių knygynai pardavinėja ir aviacinį kurą). Tikslaus nuosavų galvijų skaičiaus, turbūt, nežino nė vienas: štai kelios karvės, kažin kaip įveikusios spygliuotą tvorą, gulėjo nutrenktos ant kelio, kitos žindė jauniklius, kurių už kokių 40 km nuo kelio stovinčioje “fermos bazėje” gyvenantis šeimininkas dar ilgai nepamatys.

Autbeko miestelio vakarinio šou vedėjas groja kantri muziką užsilipęs ant ramaus jaučio.

Žemės ten tokios bergždžios, kad tik šitokių plotų pakanka bandai pramisti. Ir tai didžiosios sausros nusėja pievas šimtais galvijų kūnų. Kiekvienas gyvulininkas turi mokėti “apgauti gamtą”. Vieni supila tvenkinius iš Didžiojo artezinio baseino, 3 km gylyje besidriekiančio po dauguma Kvinslando žemių (be jo nebūtų Australijos gyvulininkystės). Kiti, kaip XX a. pradžios gyvulininkystės legenda seras Sidnis Kidmanas [Sidney Kidman], prisperka fermų skirtinguose Australijos pakraščiuose ir, gamtai smogus vienur, išgena gyvulius šimtus ar tūkstančius kilometrų į šalį (iki šiol kartais net mėnesių mėnesius veda pėsčiomis).

Tokie malūnai, gręžiantys požeminį vandenį - nuolatinis vaizdas Kvinslando Autbeke ir pergalės prieš nesvetingą gamtą simbolis. Virš pat Didžiojo artezinio baseino jie net nebūtini: spaudimas jame toks, kad vos išgręžus skylę tūkstantmečius po žeme glūdėjęs vanduo pats pakyla į paviršių.

Autbeko miestai turi vos po kelis šimtus ir tūkstančius gyventojų, bet ir tokie jie – artimiausias “metropolis” pakelės namų šeimininkams, dykumų kaimų aborigenams, galvijų stočių “bernams ir mergoms”, dėl didelių atstumų gyvenantiems darbovietėse.

Kad nebūtų nuo civilizacijos atskirti net tie, kam “sulakstyti” į miestą ir atgal nė dienos nepakaktų, Autbeko miestai pasitelkė išradingumą.

Autbeko moksleivius “didžiausiose pasaulio klasėse” (iki 1 000 000 kv. km) moko “eterio mokyklos”. Anksčiau radiju, dabar internetine programa, kurios Windows “lange” moksleiviai mato ir girdi mokytoją, o mokytojas – moksleivius. Kai kuriems Autbeko vaikams artimiausias bendraamžis gyvena už 200 ar 500 km, o jį sutinka tik per kelis kasmečius klasės susitikimus.

Čia filmuojami 'eterio mokyklos' mokytojai. Ši įstaiga dalį finansavimo gauna iš bilietų turistams, kuriems pasakoja apie savo keistą kasdienybę.

“Greitoji pagalba” Autbeke – Karališkoji skraidančių daktarų tarnyba, Australijos pasididžiavimas. Jos muziejuje ekrane rodomi per 60 po šalį pabirusių lėktuvų: į iškvietimus reaguojama per 2 val., karts nuo karto kiekviename kaimelyje išsilaipina šeimos gydytojai, atokioms šeimoms išdalijamos “vaisų dėžutės” su šimtais numeruotų receptinių vaistų rūšių. Atėjus ligai ar nelaimei, telefonu išgirdęs simptomus, daktaras pasako reikiamą numerį. Juk nors aerodromų daktarams – daug (pagrindiniai keliai vietomis virsta pakilimo takais), ne visur saugu tūpti naktimis. Net automobilių keliai iki atokių kaimų ir “galvijų stočių” būna, dėl oro sąlygų tampa nebepravažiuojami.

Karališkosios skraidančių daktarų tarnybos lėktuvo vidus. Galima gabenti ir ligonius, ir naujagimius.

Didžiausias viso Autbeko miestas Alis Springsas turi vos 28 000 žmonių – tarp Telšių ir Visagino. Bet pripratus prie Autbeko ir tas vienaukščių namų rinkinys pasirodė tikras didmiestis, kokio nematėme jau 1532 km (nuo pat Adelaidės pietuose) ir neplanavome regėti dar 2500 km iki rytinės pakrantės. Jame yra net visą parą veikiančios parduotuvėlė ir skalbykla!

Skaityti daugiau:
Pietų Australija: žavių atradimų žemė
Šiaurės Australija: seniausiasis-naujausiasis pasaulis
Kvinslandas: Australijos dvasia

 


Gilios Svalbardo poliarinės naktys

Vieta: Svalbardas (Norvegijos valda)

Svalbardas – dažniausias pavadinimas kiekviename sąraše “Šiauriausi pasaulyje”. Šiame vos 2600 gyventojų turinčiame salyne – šiauriausias miestelis, šiauriausias muziejus, šiauriausias viešbutis, aukštoji mokykla, ligoninė, paštas, bankomatas… Ir šiauriausias pasaulyje keleivinis oro uostas – jo dėka Svalbardas yra artimiausia ašigaliui vieta, į kurią dar galima nuvykti be ekspedicijos. Epitetas “šiauriausias” nėra tik žodis. Tai – ištisa atmosfera. Kiekviena tų įstaigų, kiekvienas vietos žmogus visa savo esybe prisitaikę prie Šiaurės.

Svalbardas – Norvegijos valda, bet ne Norvegija. Į jį turi teisių 42 valstybės (tarp jų – Lietuva), o rusai net pastatę savo gyvenvietes. Karingiausias pretenzijas į salyną reiškia pati Gamta: už miestelio ribų išeiti leidžiama tik nešinam šautuvu, nes gali užpulti baltieji lokiai.

Tokiuose ekstremaliuose planetos toliuose gyvenimo ritmas visai iškreiptas. Net liepą termometras retai rodo daugiau +7. Keturis vasaros mėnesius saulė nenusileidžia, o žiemomis tiek pat ilgai neaušta. Keliaudamas į Svalbardą pasirenki, ar jį nori pamatyti šviesiai, ar tamsiai.

Poliarinė naktis ir pūga Svalbardo sostinėje Longjyrbiene. Ją sunku nufotografuoti - reikia pajusti

Mes nusprendėme išjausti poliarinę naktį. Kalėdas, kurios čia, amžinojo įšalo žemėje, visuomet snieguotos, bet niekuomet baltos. Ten, kur pustomas snaiges apšviečia reti miestelio žibintai jos – gelsvos, kur žiba vien mėnulio pilnatis – pilkšvos, o kai danguje suplevena šiaurės pašvaistės – stebuklingai spalvotos.

Kituose šiaurės kraštuose poliarinė naktis tik šitaip vadinasi, mat apie vidudienį vis tiek tampa šviesiau. Saulė priartėja prie horizonto, dangus valandai-dviems pravaiskėja – įmanoma net be elektros skaityti. Paskui vėl sutemsta. Bet Svalbardo sostinėje Longjyrbiene gamta šitaip nebeapgaudinėja. Gruodžio pabaigoje ten tamsu nors į akį durk kiaurą parą. Mat miestelis plyti net 78 laipsniai šiaurės platumos. Palyginimui Oslas yra ties 59 laipsniais, Vilnius – ties 54. Svalbardas yra tiek pat šiauriau nuo Lietuvos, kiek Lietuva – šiauriau karštųjų Egipto kurortų.

Lėktuvas gruodžio 26 d. vidurdienį blaškomas vėjo leidžiasi Trumsėje, kur išlaipins daugumą keleivių prieš tęsdamas skrydį į Svalbardą. Trumsėje - irgi poliarinė naktis, bet daug šviesesnė. Nuo Trumsės į Longjyrbieną dar laukia toks atstumas 'gaubliu aukštyn', kaip nuo Krymo iki Vilniaus

Longjyrbiene gyventojų – maždaug 2000. Iš viso Svalbarde – 2600. O salyno plotas – kaip Lietuvos. Dėl rečiausiai gyvenamos šalies statuso jis konkuruoja su Grenlandija. Čia, kaip ir Antarktidoje, išvis gyventų tik mokslininkai – jei ne anglis. Būtent šachtininkams XX a. pradžioje įkurtas Longjyrbienas ir Svalbardo kaimai. Užeidamas į viešuosius pastatus Svalbarde privalai nusiauti – ši tradicija liko nuo kasybos dienų, kai visa kas lauke būdavo padengta suodžiais, bet ir neprinešti sniego ji padeda.

Kitas vietines keistenybes norvegų valdžia pamažu naikino mėgindama paversti “privačią kasybos gyvenvietę” tiesiog labai atšiauriu miesteliu. Prieš porą dešimtmečių Longjyrbiene visus viešuosius klausimus tvarkė “Didžioji norvegų Špicbergeno anglies kompanija” (net leido savo valiutą).

Žmogus nusiauna viešbučio prieangyje. Batus palikti ant specialių lentynų tenka ir muziejuje, bažnyčioje, valdžios įstaigose

Iki pat 1920 m. Svalbardas oficialiai buvo niekieno žemė – tai paskutinis žmonijos įsisavintas pasaulio kraštas prieš “Didžiųjų užkariavimų” eros saulėlydį.

Svalbardas yra šiauriausia žemė, turinti nuolatinių gyventojų. Bet retas čia pasilieka nuo mažens iki senatvės. Vidutiniškai norvegai Svalbarde praleidžia šešerius metus, kitataučiai – ketverius. Vos ketvirtis svalbardiečių salyne gyvena dešimtmetį ir daugiau. Ne kiekvienas išvis psichologiškai pakelia buvimą čia: mums pasakojo apie dirbti atvykusią mokytoją, kuri, vos išlipusi iš lėktuvo į naktinę Longjyrbieno pūgą, apsisprendė tuoj pat skristi atgal į Norvegiją.

Svalbarde negimstama ir beveik nemirštama: nėščiosios devintąjį mėnesį praleidžia žemyne, sunkūs ligoniai irgi skraidinami tenai. Jei kas Svalbarde ir išleidžia paskutinį kvapą, jo kūnas vis tiek amžinojo poilsio skraidinamas svetur. Nes baltų kryžių kapinaitės vienos Longjyrbieną supančių kalvų papėdėje neveikia dar nuo 1950 m. – kažkam pasirodė nenormalu laidoti ten, kur lavonai dėl įšalo nepūva.

Vienas iš 44 vienodų Longjyrbieno kapinačių kryžių, apšviestas mano žibintuvėliu. Poliarinę naktį bandydamas įskaityti epitafijas jaučiausi panašiai kaip Bleiro raganos filme. Dauguma palaidotųjų iš 1920 m., kai šachtoje įvyko nelaimė, ir 1918 m., kai siautė ispaniškasis gripas

Čia – paskutinis žmonijos forpostas prieš dykas užšalusias arktines jūras, ir gamta neleidžia to pamiršti. Štai klampodamas per gilų šalikelės sniegą nuo vieno pastato prie kito, pakeliui sutikau du šiaurinius elnius (miestelyje!), mėginančius kanopomis pradaužyti įšalą ir rasti ten užsilikusios žolytės. Tarsi Dievas čia būtų sukryžminęs stebuklinę pasaką su tamsia distopija.

Beje, tiems, kurie apsisprendė likti Svalbarde, pats klimatas visai priimtinas: keista buvo matyti, kad vietinis restoranas turi ir… užsnigtus staliukus lauke. Taip, viduržiemis. Bet viduržiemis Longjyrbiene nėra toks tragiškai šaltas, kaip atrodytų pažiūrėjus į žemėlapį. Termometrų stulpeliai krenta iki beveik pastovaus -18, o visų laikų šalčio rekordas – nedaug baisesnis, nei Lietuvoje (-46, o pas mus -40). Viską lemia jūrinis klimatas ir šiltoji Golfo srovė. Jeigu ne ji, turbūt net didžiausi anglies telkiniai nebūtų verti brangiai ištveriamos žvarbos. Juk pietų pusrutulyje, kur šių klimato veiksnių nėra, būtent 78 platumoje užfiksuotas pasaulinis šalčio rekordas: -89 (vidutiniškai ten vasaromis būna -37, žiemomis -67).

Kalėdoms papuošta apie 12 val. dienos atgijusi centrinė Longjyrbieno gatvė

Skaityti daugiau:
Svalbardas: šiauriausias žmonijos forpostas

 


Patagonijos vėjai

Vieta: Čilė ir Argentina

Vėjas. Tai labiausiai įstrigęs atmintin dalykas Čilės Patagonijoje. Kai lankiau tą piečiausią gyvenamą planetos žemę, mane blaškė 50-100 km/h gūsiai, ir tai ten – norma.

Kai žymiame Torres Del Paine nacionaliniame parke plaukėme pažiūrėti ledynų, prieš baisų vėją nukreiptas laivelis beveik stovėjo vietoje, nors varikliai veikė visu pajėgumu. Nieko keisto: Patagonijos vėjas siūbuodavo net didelį išsinuomotą pikapą, eiti prieš jį atviroje vietoje reikalaudavo pastangų, o videokameros, kuria filmavau, juostoje beveik neįsirašė garsas (į mikrofoną pūtęs vėjas jį “sunaikino”).

Ši iškaba pakabinta tiesiai - tiesiog ją nuolat pučia galingas Patagonijos vėjas. Palinkę ir stulpai, ženklai.

Šitokie vėjai ten todėl, kad tose platumose aplink visą žemės rutulį nėra jokio kito žemyno – tik Pietų Amerika, tik Patagonija. Platumas nuo 40 iki 50 laipsnių jūreiviai praminė “riaumojančiomis” (jose dar plyti Tasmanija, Naujoji Zelandija), o nuo 50 iki 60, kur plyti Patagonijos pietūs – “tūžmingomis” (be Patagonijos ten – tik menkos salelės).

Žmonėms teko prisitaikyti. Šiukšliadėžių Patagonijos miestuose nėra – vietoje jų iškastos šiukšlių duobės. Tačiau galingi vėjai vis viena ištraukia plastikinius maišelius bei popierius, blaško juos tiesiomis plačiomis gatvėmis. Net Punta Arenasas – piečiausias pasaulio miestas, turintis virš 100 tūkst. gyventojų – su savo nedideliais pastatais atrodo it koks avanpostas nematomame žmonijos kare su gamta.

Tiesa, Patagoniją supantys vandenynai kartu ir švelnina klimatą. Žiemomis temperatūra Punta Arenase krenta vidutiniškai tik iki +1 dieną, vasaromis kyla iki +14. Kur neužpūsdavo vėjas tai atrodė pakenčiama, bet parduotuvių, restoranų ar viešbučių šeimininkai, tikriausiai persikėlę kur nors iš šiltų Santiago apylinkių, radiatorius pleškindavo taip, tarsi už langų siaustų pūgos.

Skaityti daugiau:
Čilės Patagonija: vėjuotas didus pasaulio užkampis, Argentinos Patagonija: ledynai, Andai, vandenynai

 


Andų plynaukštės aukštis

Vieta: Peru ir Bolivija

Tokiuose aukščiuose, į kuriuos kitur teįkopia alpinistai (3300-5100 m), Peru jau daugybę amžių stovi miestai, keliai ir net vyksta laivyba.

Važiuojant į tas Andų aukštumas, vadinamas plynaukšte (altiplano) nuo Peru pakrantės, palei Carretera Interoceanica kelio serpantinus rodė vis didesnį ir didesnį aukštį. Rekordas buvo 4528 m. Beveik toks pat aukštis, kokiame atsidurtum užkopęs į Monblaną – aukščiausią Alpių viršūnę. Persivertę per priešakinę Andų juostą truputį nusileidome ir pasiekėme aukščiausią ežerą, kuriame dar vyksta laivyba: Titikaką 3800 m virš jūros lygio.

Susivokti, kokiame aukštyje atsidūriau, buvo sunku, mat ten – plynaukštė plati. Plačios lygios pievos, aplinkui – bukos “kalvos”, iš tikro siekiančios 5 km ir daugiau. Kažkur tarp jų – aukščiausia pasaulio gyvenvietė La Rinkonada [La Rinconada] (5100 m – ten nekilome). Apie milžiniškus aukščius viešbučiuose siūlomi deguonies balionai, kai kuriems įskaudusios galvos.

Arekipos miestas pakeliui į Plynaukštę. Vaizdas iš bokšto - nelabai aukšto, bet užlipti jau buvo sunku. Patartina čia, 2335 m aukštyje, stabtelti dienai, norint, kad nebūtų bėdų su organizmui pakilus dar aukščiau - taip ir darėme.

Andų pluynaukštė vienija dvi labai skirtingas epochas. Joje – inkų ir senesnių indėnų imperijų miestai. Jų gyventojai galėjo pramisti tik titaniškomis pastangomis pavertę aukštųjų kalnų šlaitus mūrinėmis žemdirbystės terasomis. Ano meto inžinerijos stebuklai – apleisti miestai, tokie kaip Maču Pikču ar Pisakas – iki šiol stebina turistus: ir kaip indėnai gebėjo gyventi šitaip aukštai?

Geba žmonės ir dabar, nors jau lanko nebe pagoniškas šventyklas, o puošnias bažnyčias, pastatytas ispanų valdžios laikais. Kai kurios tradicijos liko iš tų laikų, pavyzdžiui, kokos lapai: Lietuvoje jie nelegalūs, o ten, sakoma, padeda organizmui “atlaikyti” gyvenimą tokiuose aukščiuose. Prisitaikę ir žmonių organizmai: todėl vietiniai tokių bėdų, kaip atvykėliai, nepatiria. FIFA net uždraudė rengti tarptautines futbolo varžybas daugumoje Andų stadionų: mat aukštis suteikdavo vietos komandoms neabejotiną pranašumą prieš atvykėlius.

Vandens garinimas. Šiuos baseinus pašlaitėje įrengė indėnai, bet jie naudojami iki šiol

Skaityti daugiau:
Peru: Inkų imperijos širdis

 


Sacharos kaimų atokumas

Vieta: Sahelio šalys

Iš begalinės Sacharos dykumos šen bei ten kyšo karštų vėjų nugairinti miesteliai: dabar it laike sustingę kaimai, o kažkada – svarbūs “kupranugarių karavanų uostai” kur prekėmis mainydavosi dykumų pirkliai, o dažname name gyvendavo “atsakymus į visus klausimus” žinodavę išminčiai.

Uadano griuvėsiai

Uadano griuvėsiai

Vienas garsiausių prekybinių miestų – Šingetis, 523 km nuo Mauritanijos sostinės Nuakšoto. Ten pasijunti it bibliniais laikais. Griūvančius namus pamažu ryja vėjo pustomos milžiniškos kopos, smėlis padengęs visas gatves. Bet gyvenimas laikosi: dalis namų neapleista, iš tvirtovės bokštą primenančio minareto skamba musulmoniškas šauksmas maldai ir susirinkę miestelėnai (tik vyrai) puola ant kelių. Simboliškai nusiavę batus, nors mečetės grindis irgi padengęs storas smėlio sluoksnis.

Šingečio gatvė

Šingečio gatvė

Dar 125 km nuo Šingečio – Uadanas, kurią turistai pasiekia dar rečiau. Jis jau visai virtęs griuvėsiais: senamiestis apleistas dar XIX a. Atvykome iš Nuakšoto saulei besileidžiant, mistiškoje prieblandoje pasivaikščiojome, kol visai užslinko sutemos. Mečetė it tvirtovė. Šulinys, iš kurio, miesteliui atsidūrus priešiškų dykumų genčių apsuptyje, miestelėnai semdavosi vandenį. Siauros gatvelės, kuriomis prekes nešdavo tik asilais – kupranugarius pririšdavo už vartų. Mauritanijoje kupranugaris būdavo “tarpmiestinis traukinys”, o asilas – miesto automobilis. Interneto nėra.

Uadano miestelio vartai

Uadano miestelio vartai. Prie jų būriuojasi privalomi gidai – nežinau, ar kiekvienas bent kas antrą dieną gauna po kokį turistą

Visame Uadano senamiestyje tuo metu buvome vieninteliai turistai. “Kai kuriom dienom atvažiuoja keliolika turistų, kai kuriom – tik keli” – mums pasakojo. O griuvėsiai ne tik kad įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą – jie pranoksta daugybę tų, kur turistai grūdasi miniomis. Vien atmosfera ko verta! Pasaulyje daug romėnų ar graikų griuvėsių, majų ar inkų – bet tik retas keliautojas yra aplankęs Sacharos kupranugarių uostamiesčius. Jie visi šitaip toli nuo visko!

Uadano mečetės griuvėsiai

Uadano mečetės griuvėsiai

Ir Uadanas – dar nepaskutinis Mauritanijos kupranugarių uostamiestis. Dar gal 300-400 km į pietryčius per nuogą dykumą yra Tišitas. Dar 300 km už jo – Ualatas. Dvi dienos kelio nuo Nuakšoto. Net vienintelės angliškus turus organizuojančios Mauritanijos turizmo agentūros įkūrėjas sakė niekada ten nebuvęs ir turistų nevežęs. Vienas turistas lyg ir norėjo, bet persigalvojo. Mums irgi tąkart buvo per toli.

Uadanas. Aukštai - šiuolaikinis miestelis, kairėje - griuvėsiai. 'Land Roveris čia stovi virš 100 metų' - aiškino gidas ir nustebo kai pasakiau, kad prieš 100 metų Land Roverių išvis nebuvo

Uadanas. Aukštai – šiuolaikinis miestelis, kairėje – griuvėsiai. ‘Land Roveris čia stovi virš 100 metų’ – aiškino gidas ir nustebo kai pasakiau, kad prieš 100 metų Land Roverių išvis nebuvo

“Ar šios vėžės per dykumą vien turistinių džipų, ar ten toliau yra ir kaimų?” – klausiau. “Yra nedideli kaimeliai, bet jų gyventojai džipais nevažinėja – tik asilais ir kupranugariais” – sulaukiau atsakymo.

Daugybės tokių kaimų net nesiekia Mauritanijos valdžios ranka. Dar toliau tų kaimų – klajokliai, judantys po dykumą su savo palapinėmis ir kaimenėmis. Ir nors jų vis mažėja (klimato atšilimas, sako, gena į miestus), dar gausu.

Mauritanijos dykumų kelias

Mauritanijos dykumų kelias tik visureigiams ir kupranugariams

Ten, kur net patys mauritaniečiai nelabai žino, kas yra, dar klesti vergovė, norėdami nusikratyti problemų vaikai prausiasi mamų šlapimu, mergaitės prievarta penimos 9000 kalorijų per dieną tam, kad būtų storesnės ir lengviau įtiktų kokiam vyrui, o jeigu neįtinka – jas „iš gailesčio“ priverčiamas vesti vienas iš pusbrolių.

Mauritanijos dykumų gilumų gyventojas, nutūptas musių

Mauritanijos dykumų gilumų gyventojas, nutūptas musių

Vėliau, iš Uadano iki Šingečio važiuodami kitu keliu (tiksliau, ne keliu, o tiesiai per dykumą), panašų miestelį, į kurį neveda jokie keliai, pravažiavome patys (Google Maps net nepažymėtas, nors gyventojų iki 2000). Ten – vienas telefonas visam miesteliui, kelios saulės baterijos (čia – ne ekologinis išmislas, o būtinybė), jokio viešojo transporto. Jei gyventojams reikia kur nors išvažiuoti, bando sutarti, kad paimtų kažkoks grįžtantis “emigrantas į civilizaciją” iš tenai. Gal kartą per savaitę toks važiuoja.

Mauritanijos dykuma

Mauritanijos dykuma

Skaityti daugiau:
Mauritanija – Afrikos dykumų klasika

 


Venecijos potvyniai

Rytais, ypač žiemą, gyventojus pažadina išorinio pavojaus sirenos. „Bus potvynis“ – praneša. Potvynis būna trečdalį metų dienų. Antroji sirenos dalis praneša, koks potvynis laukia. Jei gana nedidelis – skęs tik Šv. Morkaus aikštė. Bet vos kiek didesnis – ir, žiūrėk, jau didžioji dalis miesto skendi po vandeniu. Kai lankiausi, potvynio riba pasiekė 154 cm. Kai didžiuma Venecijos gal tik 1 m virš jūros lygio, tai – labai daug.

Žvilgteliu per langą – mūsų gatvė skęsta. Nusisegiau kelnių apačias ir bridau. Bet aplikinės gatvelės dar žemesnės: tektų bristi iki šlaunų. O potvynis dar kyla ir neaišku, kas toliau.

Skęstanti mūsų gatvė pažvelgus pro mūsų palėpės langą

Skęstanti mūsų gatvė pažvelgus pro mūsų palėpės langą

Galvoju – gal plauksiu maršrutiniu laivu. Bergždžiai jo laukiu pusiau apsemtoje prieplaukoje: tik greitosios zuja. Didesni potvyniai sustabdo ir laivų eismą: ne po visais tiltais praplauksi, ne prie visų prieplaukų saugiai prisišvartuosi.

Prieplauka (dešinėje) nebesulaukia maršrutinių laivų, o norint nuo jos nueiti reikia bristi

Prieplauka (dešinėje) nebesulaukia maršrutinių laivų, o norint nuo jos nueiti reikia bristi

Dienos planai nuėjo „šuniui ant uodegos“ – teko eiti ne kur norėjau, o kur aukštesnis takas, kur mažiau bristi. Tas „sausas takas“ nuvedė iki arsenalo užkampio, vienintelės veikiančios kavinės – dar vos vos virš vandens, pilnos reaguoti pasiryžusių medikų. Ten, aukštesniam taške, jų laikina bazė per potvynius. Ten susirinko ir kiti žmonės, beviltiškai laukę vaporetto toje pat stotelėje.

Laikina gelbėtojų bazė Venecijos arsenale

Laikina gelbėtojų bazė Venecijos arsenale

Potvynis slūgo. Mums reikėjo į oro uostą Trevize. Iki traukinių ar autobusų stoties – 2,5 km. Ėjome pėsti. Priminė savotišką kompiuterinį žaidimą: eini eini, pamatai, kad užsemta. Mėgini rasti apėjimą – nepavyksta. Žiūri, iki kiek žmones semia vanduo – gal kelių, gal juosmens ir sprendi, ką daryti toliau. Aišku, galiausiai tenka bristi šaltu, purvinu vandeniu – kaip ir tūkstančiams „likimo brolių“. Prapliumpa liūtis…

Viena žemesnių Venecijos pėsčiųjų gatvelių

Viena žemesnių Venecijos pėsčiųjų gatvelių

Venecija išrado daug priemonių „susitaikyti su potvyniais“. Pastatomi „paaukštinti keliai“ – bet tąsyk potvynis ir juos apsėmė, daugelis demontuota, kad nekeltų pavojaus. Visi venecijiečiai turi guminius batus, o turistams pardavinėjami celofaniniai batų antdėklai. Bet ką daryti, jei vanduo sieks aukščiau kelių?

Ant paaukštintų praėjimų susidaro kamščiai. Juos padidina ir selfius darantys turistai. Kai kurie, nenorėdami gaišti, net ir esant paaukštintam praėjimui apeina aplink

Ant paaukštintų praėjimų susidaro kamščiai. Juos padidina ir selfius darantys turistai. Kai kurie, nenorėdami gaišti, net ir esant paaukštintam praėjimui apeina aplink

Ir jau tikrai nepavydėjau venecijiečiams, kai mačiau, kaip po potvynio jie šepečiais stumia vandenį iš namų, parduotuvių, restoranų, siurbia jį pompomis, viską valo, meta sugadintas prekes ir kelia dar sveikas į aukštesnes lentynas – nes vėl bus potvynis. Juk kiekvieną mėnulio pilnatį jų būna keli. Ir kiekvieną kartą dalis priemonių pasirodo buvusios bergždžios: kiek daug mačiau parduotuvių, mėginusių „barikaduotis“ metaliniais užtvarais, kurių viduje vis tiek tyvuliavo balos.

Slūgstant potvyniui praeiviai brenda pro parduotuvę, kurios pardavėjos mėgina iššluoti vandenį lauk

Slūgstant potvyniui praeiviai brenda pro parduotuvę, kurios pardavėjos mėgina iššluoti vandenį lauk

O 154 cm – gana eilinis potvynis. Dieną prieš mums atvykstant buvo 187 cm. Daugelis parduotuvių ir restoranų po to dar nedirbo, o mūsų AirBnB šeimininkas vėlavo mus įleisti, nes padėjo draugui siurbti vandenį iš jo namų.

Galutinai supratau, kodėl Venecijoje, priešingai nei kokiame Niujorke ar Paryžiuje, gyventojų mažėja. Juk Niujorko ar Paryžiaus centre irgi viskas labai brangu, irgi daug turistų. Bet, jei pinigų tu turi, ten gyventi labai žavu: ir multimilijonieriai, kurie išgali, noriai persikelia ten.

Bridimas nuostabiomis Venecijos gatvėmis

Bridimas nuostabiomis Venecijos gatvėmis

O koks multimilijonierius norės gyventi taip, kad jo automobilis stovėtų keli kilometrai nuo namų? Kad pažadintų išorinio pavojaus sirena ir iš namų reikėtų bristi? Kad visą pirmą namo aukštą prineštų purvino vandens?

Žmogus specialiais antbačiais brenda gatve, o pompos iš pirmojo aukšto pumpuoja vandenį

Žmogus specialiais antbačiais brenda gatve, o pompos iš pirmojo aukšto pumpuoja vandenį

Venecija be galo žavi pamatyti, bet kartu – be galo sunki gyventi. Visi mėginimai sustabdyti tą gyvenimo sunkėjimą – reikalavimai uždrausti kruizinius laivus, judančios užtvankos nuo potvynių statymas – kol kas, atrodo, atnešė daugiau kalbų, nei rezultatų. Situacija tik blogėjo: dėl potvynių kaltas ir klimato atšilimas (jūros lygio kilimas), ir miesto smegimas (trumparegiškas požeminių vandenų siurbimas), ir – gal – kanalo į gretimą industrinę zoną iškasimas XX a. viduryje.

Tokie Venecijos žemėlapiai vaporetto stotelėse rodo, kurios gatvės prie kokio potvynio apsemiamos

Tokie Venecijos žemėlapiai vaporetto stotelėse rodo, kurios gatvės prie kokio potvynio apsemiamos

Ir dauguma venecijiečių spjovę į viską dabar jau gyvena krante, Mestrėje, kuri formaliai priklauso Venecijai, bet yra nykesnė už daugelį Italijos miestų. Ir net vis daugiau turistų apsistoja ten: ryte nuvažiuoja traukiniu ar autobusu į Veneciją – kaip į muziejų ar pramogų parką – vakare grįžta. Venecijos gyventojų skaičius sumažėjo nuo 200 000 iki 50 000. Dėl to tik dar nuostabesni tie, kurie ištveria ir kurie pasiliko.

Įvairūs appsai rodo, kada bus koks potvynis (ar, kaip venecijiečiai sako, aukštas vanduo)

Įvairūs appsai rodo, kada bus koks potvynis (ar, kaip venecijiečiai sako, aukštas vanduo)

Skaityti daugiau:
Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

 


 


Ekstremaliausių žmonių gyvenamų vietų žemėlapis

Loading map...

Loading

(Jei ekstremaliausių žmonių gyvenamų vietų žemėlapis nerodomas, įkraukite straipsnį iš naujo paspaudę šią nuorodą).

 


Kitos labai ekstremalios žmonių gyvenamos vietos

Šios vietos yra kiek “arčiau civilizacijos”, tačiau gyvenimą ten ekstremali gamta vis tiek daro labai ypatingą. O tai, kad jos yra arčiau transporto koridorių, gali būti ir pliusas turistui: ten paprasčiau nukeliauti.

Brazilijos tropikai

Brazilijos tropinė zona garsėja didžiausia pasaulyje bioįvairove ir daug gyvūnų ten pavojingi žmonėms. Upėse čia plaukioja net rykliai, o elektriniai unguriai gali mirtinai nukratyti elektra. Bet pavojingiausi gyvūnai – mažiausi: nuo į lyties organus galinčių įlįsti žuvelių iki uodų platinamų virusų. Tačiau vietiniams Brazilijos tropikai labiau ekstremalūs ne dėl gyvūnijos, o dėl atstumų ir to, kad į daugelį kaimų ir miestų čia tegalima nuplaukti lėtais upėlaiviais, nes kelių nėra. Atstumai skaičiuojami ne valandomis, o dienomis.
Plačiau: Amazonė – vaizduotę pranokstančios džiunglės ir upės

Indėnų kaimas Rio Negro upės krante. Į jį neveda joks kelias.

Velykų sala

Velykų sala – toliausiai nuo kitų gyvenamų vietų nutolusi sala, į kurią galima nuskristi reisiniu lėktuvu. Artimiausias kitas oro uostas – už ~3500 km. Kai kurie vietiniai visą gyvenimą praleidžia nepamatę šviesoforų ar geležinkelių, nes viso to nereikia vos kelių tūkstančių gyventojų saloje.
Plačiau: Velykų sala – paslapčių pasaulis vandenyno toliuose

Artimiausia gyvenama sala - už daugiau nei 2000 km.

Japonijos sniego kraštas

Nagano apylinkėse kasmet iškrenta 11 metrų sniego. Niseko (Hokaido sala) – 15. Taip, yra kalnų viršūnių, kur prisninga daugiau – bet juk Naganas yra tankiai gyvenama teritorija, didmiestis. Viena yra tokioj snieguotoj žemėj stovyklauti, kita – čia pastatyti milžinišką miestą su greitaisiais traukiniais, oro uostais, keliais, kurie turi būti naudojami kiaurą žiemą. Na o man įspūdingiausi buvo varvekliai.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Varvekliai žiemą Japonijos sniego krašte

Varvekliai žiemą Japonijos sniego krašte

Nursultano (Astanos) šaltis Kazachijoje

Kazachijos sostinė Nur-Sultanas yra antra pagal šaltumą pasaulyje. Sausio mėnesį vidutinė nakties temperatūra čia -18,3 (palyginimui Vilniaus -6,6). Todėl daug ką nustebino sprendimas 1997 m. į šį miestą perkelti šalies sostinę: bet, nepaisant baisių šalčių, čia sukurtas vienas moderniausių miestų buvusioje Sovietų Sąjungoje.
Plačiau: Kazachija – kalnai, gulagai ir dangoraižiai

Astanos centras

Nur-Sultano centras

Japonijos žemės drebėjimai

Japonija nėra labai didelė šalis, tačiau joje įvyksta 20% visų pasaulio didelių žemės drebėjimų. Virpanti žemė Japonijoje – kone kasdienybė, o evakuacijos, slėpimaisi – nuolatinis reiškinys, prie kurio žmonės įpratę tarsi lietuviai prie liūčių. Visus kartus, kai lankiausi Japonijoje, žemė drebėjo, o 2011 m. krestelėjo kaip reikiant, teko ir evakuotis laiptais iš viršutinio dangoražio aukšto: jis siūbavo, nuo prekystalių krito ir dužo prekės, bet daugelis japonų buvo visiškai ramūs. Tai jų šalies dalis.

Akimirkos po 2011 m. kovo 11 d. žemės drebėjimo Tokijuje, kurį patyriau savo kailiu būdamas aukščiausiame miesto dangoraižyje: tolimas gaisras. Nors panašaus galingumo žemės drebėjimai kitur sugriauna miestus, Tokijas pastatytas tvirtai ir tekilo keli gaisrai.

Indonezijos ugnikalniai

Beveik kas dešimtas pasaulio aktyvus ugnikalnis yra Indonezijoje. Ten įvyko ir du didžiausi istoriniai išsiveržimai (Krakatau ir Tambora), pakeitę net pasaulio klimatą. Kitur pasaulyje ugnikalniai dažniausiai yra tik istorija: “Ši lava veržėsi prieš 300 metų, o ši – prieš 1000”. O Indonezijoje štai pažiūri kur į tolį – ir matai, kad ugnikalnis spjovė dūmų tuntą. Baugoka – žinai, kad būna aukų. Bet dažniausiai vulkanas pasispjaudo ir tiek. Nuolatinis kaimynas.

Vaizdas iš Labuan Badžo kurorto floreso saloje į jūrą. Tolimos salelės vulkanas ką tik paleido dūmų tuntą. Niekas nereaguoja. Indonezijoje tai - kasdienybė

Vaizdas iš Labuan Badžo kurorto Floreso saloje į jūrą. Tolimos salelės vulkanas ką tik paleido dūmų tuntą. Niekas nereaguoja. Indonezijoje tai – kasdienybė


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , ,


Gyvūnija – Įspūdingiausios pasaulio vietos

Gyvūnija – Įspūdingiausios pasaulio vietos

| 0 komentarų

Lietuvoje esame įpratę įdomesnius gyvūnus bei žvėris matyti gana retai. Tačiau pasaulyje yra vietų, kur kasdien ar kas valandą gali pamatyti jų daugybę.

Įdomiausi “gyvūnijos teatrai”, kuriuos regėjau per savo keliones į daugiau nei 100 šalių:

 


Etošos nacionalinis parkas

Vieta: Namibija

Etošos nacionalinis parkas – milžiniška Namibijos teritorija, palikta gyvūnijai (žmonės iškeldinti). Ploto sulig trečdaliu Lietuvos, Etoša didesnė net už garsųjį PAR Kriugerį. Ten atsiduri lyg stebuklingoje priešistorinėje žemėje. Niekad nenugąsdinti medžiotojų Afrikos žvėrys gyvena savo gyvenimus, tarsi žmonija neegzistuotų.

Jeigu vietoje kiekvieno Lietuvoje sutikto katino būtų žirafa ar dramblys, vietoj šuns – zebras, o vietoj balandžio ar varnos – kažkas iš antilopės giminaičių – vis tiek neišvystum tiek didžiųjų žvėrių, kiek jų matydavau Etošoje.

Žirafa saulėlydžio metu Etošos nacionaliniame parke.

Ten jie nesislapsto paunksmėse, medžių mažai. Sausame regione, supančiame dažniausiai išdžiūvusį druskingą Etošos ežerą, gyvūnai priversti eiti atsigaivinti į vos ~30 gėlo vandens duobių (waterhole). Kiekviena jų – it “Discovery Channel” filmavimo aikštelė, o turistai tai stebi iš automobilių. Pačiam vairuoti – galima, bet išlipti – jokiais būdais.

Štai prie vienos “vandens duobės” susirinkę drambliai su drambliukais, o jiems iš po kojų atsigaivinti mėgina karpočių šeimynėlė (vos drambliui sujudėjus maži keisti “kiauliukai” atšoka atgal). Kitame ištisos kaimenės įvairių antilopių. Jų ir apskritai daugiausia: tiesiaragiai pilki oriksai, riestaragiai kudu, galvijinės antilopės, šokliosios gazelės (springbok), kanos (čia vadinamos “eland” – žodžiu, kuris kilo nuo lietuviškojo “elnias”), mažutėliai dikdikai.

Etošos nacionalinio parko keliuose tenka prasilenkti ir su drambliais

Nakvojama parke trijose stovyklose – palapinėse ant visureigių stogų arba nameliuose. Kai kurios jų turi nuosavas “vandens duobes”. Buvo be galo įspdūdinga, kaip naktinėje šviesoje gėrė dramblų banda. Tai reta galimybė pamatyti “naktinį Etošos gyvenimą”, nes nakčiai stovyklų vartai užrakinami. Tiesa, šakalai vis tiek įsigudrina atklysti pas turistus.

Rytais Etošoje “muilo operas” keičia “trileriai”. Spėjome pamatyti, kaip savo grobį doroja liūtai. Stovyklų “keliautojų knygose” skaitėme dar įspūdingesnių tos dienos istorijų: kaip “didžiosios katės” susimedžiojo žirafą.

Antilopių banda Etošoje (būna daug kartų didesnių)

Plačiau:
Namibija: Didžiųjų žvėrių valstybė

 


Masai Maros nacionalinis parkas

Vieta: Kenija

Kenijoje nacionalinių parkų – dvidešimt keturi, o kur dar visi rezervatai! Tačiau daugelis jų panašūs: ir gamta, ir gyvūnais, kuriuos ten galima išvysti. Todėl nėra tikslo aplankyti juos visus ar net ketvirtį – geriau nuvykti į svarbiausius ir iš karto pamatyti viską.

Begemotai Masai Maroje

Begemotai Masai Maroje

Žymiausias Kenijos nacionalinis parkas – Masai Mara. Tai – gyvūnų pilna savana, išvagota keliukų ir vėžių, kuriomis kampus kerta safarių kompanijų mikroautobusai ir visureigiai, siekdami savo klientams žvėris parodyti iš kuo arčiau. Vairuotojai praneša vienas kitam naujienas racijomis ir jei kur pamatysi skubant automobilių eiles žinok – ten vyksta kažkas įdomaus (tikrai ne tiesiog antilopės vaikšto ir ne vienišas dramblys straubliu suka žolę, prieš dėdamasis į burną – tokie vaizdai, iš pradžių stebinę, greitai nublanksta prieš tai, ką pamatai vėliau).

Leopardas Kenijos Masai Maros parke

Leopardai ir Kenijoje be galo reti: net didžiajame Masai Maros parke tegyvena keliolika jų. Tačiau kai plotai šitokie atviri, įmanoma pastebėti su žiūronais kur toli kiūtinantį leopardą ir važiuoti artyn (nebūtinai keliais).

Tie „mikroautobusų kamščiai“ – didžiausias Masai Maros minusas. Taip, gyvūnai laukiniai laukinėje gamtoje, bet kai matai besiporuojančius gepardus apsuptus 12 mašinų, iš viso stebimus, fotografuojamus, filmuojamus kokių 40 turistų – nori nenori primena zoosodą. Gepardas paeina – visos mašinos pavažiuoja, kai kurios kone blokuodamos jam kelią…

Turistai iš vieno daugybės apstojusių mikroautobusų fotografuoja riaumojantį liūtą

Turistai iš vieno daugybės apstojusių mikroautobusų fotografuoja riaumojantį liūtą

Masai Mara, beje, suaugusi su Tanzanijos Serengečio parku, gyvūnai migruoja laisvai (itin garsios rugpjūčio migracijos, kai per sieną pajuda 1,5 mln. antilopių gnu). O safario metu net piknikavome Tanzanijoje – siena ne visur rimtai saugoma.

Zebrai ir gazelės Masai Maroje

Zebrai ir gazelės Masai Maroje. Kai pirmą kartą įvažiavęs pamatai juos, pribloškia, visi traukia fotoaparatus. Bet antrą safario dieną daugelis turistų į juos nė nepasižiūri, laukdami plėšrūnų ar kitų įspūdingesnių vaizdų. Nes tiesiog didžiųjų žolėdžių Kenijoje tikrąja to žodžio prasme – milijonai ir kasdien jų safarių parkuose išvysti šimtus.

Plačiau: Kenijos safarių parkai – gyvūnijos galerija

 


Australijos gyvūnų parkai

Vieta: Australija

Australija – pats unikaliausias gyvenamas žemynas. Europa susijungusi su Azija ir Afrika, Šiaurės Amerika – su Pietų Amerika, o Australiją dar prieš 100 milijonų metų apsupo vandenynai. Todėl jos gyvūnai išskirtiniai (sterbliniai, kloakiniai…). Daugybės australiškų rūšių net nelaisvėje kitur pasauly neišvysi. Tad tiesiog būtina aplankyti “vietinių gyvūnų parką”, kuriais didžiuojasi kiekvienas miestas. Tai nėra tiesiog zoologijos sodai: žymiausi Australijos gyvūnai labai ramūs ir jie laisvai ganosi tarp lankytojų.

Didžiausiuose jų, kaip Brisbeno “Lone Pine”, kas keliasdešimt minučių gali sudalyvauti renginiuose, kaip loriketų šėrime – ant lėkštelių lankytojų rankose tupia spalvingų paukštelių eskadrilės.

Žmonės šeria loriketas Brisbeno Lone Pine gyvūnų parke. Suskrendantys spalvingi paukšteliai – vaizdas, kurį daug kas nori patirti. Dalį maisto mėgina nugvelbti prie loriketų prisijungusi didelė šiukšliavištė

Šėriau ir glosčiau švelnias kengūras, kurių ten – ištisas laukas. Tos, kurioms žmonės nusibosta, nušokuoja į specialų aptvarą – bet parodžius nusipirkto kengūrų maisto galima jas vėl išsivilioti. Žolė ten žaliuote žaliuoja, bet ją graužė tik tos vargšės, kurios atsidūrė atokiau nuo lankytojų rankų.

Tačiau tikrosios valdovės ten – koalos, pasak apklausų – mylimiausios iš Australijos faunos. Štai vienas darbuotojas pakelia tokį 20 valandų kasdien miegantį padarėlį, kol kitas prikabina naujų eukaliptų šakų. Juk ėda išrankios koalos tik kai kuriuos lapus – ištisos eukaliptų plantacijos auginamos vien apie šimtui šio parko koalų šerti.

Lone Pine parko darbuotoja lankytojai tuoj perduos palaikyti koalą fotografavimuisi (už papildomą mokestį). Tarp šimtų kitų garsių žmonių taip nusifotografavo Popiežius Jonas Paulius II, Gorbačiovas ir net Merlinas Mansonas.

Net už parkų ribų žmonių pasaulis gyvūnijos neištrėmęs: kiekvieną saulėtekį ir saulėlydį miestuose paukščiai staugia garsiai it išorinio pavojaus sirenos; dideli lenktasnapiai ibiai ieško maisto grindinyje. O iškviečiami “gaudytojai” pašalina “į svečius” užsukusius nekviestus laukinukus. Keliais šokuoja tūkstančiai kengūrų, o tingios koalos net pažymėtos Australijos kelių žemėlapiuose: karta po kartos jos graužia tuos pačius ar kaimyninius medžius.

Tiesa, ne visi Australijos gyvūnai “nekalti”: štai visos 10 nuodingiausių gyvačių rūšių yra australiškos, o kur dar krokodilai. Ne kiekvienas norėtų laisvėje sutikti ir storąjį vombatą, klaikiai staugiantį sterblinį velnią, laukinį šunį dingą, kiaušinius dedantį nuodingą žinduolį ančiasnapį ar “skraidančias lapes” – didžiausius pasaulio šikšnosparnius.

Didžiosios rudosios kengūros dykumų gyvūnų parke Alis Springse, Šiaurės Teritorijos sostinėje.

Plačiau:
Australija – išskirtinės gamtos žemynas, Šiaurės Australija: naujausiasis-seniausiasis pasaulis, Kvinslandas: Australijos dvasia

 


Indijos miestai

Vieta: Indija

Gyvūnijos paprastai ieškome užmiestyje, bet Indijoje gyvūnų daugiausiai yra miestuose – jokios kitos šalies gyvenvietėse nemačiau jų šitiek daug. Gatvėmis su žmonėmis, automobiliais ir rikšomis ten dalijasi ir karvės, ožkos, avys, kiaulės… Karvė, grakščiai pėdinanti siauru skersgatviu taip, kad net motociklininkui tenka važiuoti iš paskos – eilinis ankšto Indijos senamiesčio vaizdas.

Kiaulės ėda šiukšles Džaipuro centre. Ši atliekų krūva – jų namai (ten jas sutikome ne kartą). Matėme, kaip gretimi gyventojai grėbliu sviedė ‘naujo maisto’ vienai kiaulių į snukį. Indijoje įprasta visas šiukšles mesti į artimiausią gatvę

Indijos miestų gyvūnai – niekieno. Indai gyvybę taip gerbia, kad 40% yra vegetarai, o kai kurios religinės mažumos (džainai) net pasišluoja priešais save gatvę, kad nenumintų vabalėlio… Beglobių gyvūnų žudymas – uždraustas įstatymu. Nepatyrę žiauraus elgesio gyvūnai ramūs, žmonių visiškai nebijo.

Sumanęs ant suolelio paskanauti sausainių, bemat pajutau, kaip voverytės siekia “savo dalies” kopdamos mano koja. Ir jau patį pirmą vakarą Delyje išvydau, kaip stoties bilietų kasoje ant stalo ramiai vaikštinėja žiurkė – tik priėjusią per pusmetrį kasininkas ją nuvijo specialia lazda (tokias nešiojasi daugybė indų).

Karvė užėjo į traukinių stotį. Paskui ji ramiai per laukiamąją salę nuėjo į peroną ir žingsniavo palei traukinį

Siurrealistišką vaizdą užbaigia elektros laidais ir stogais laipiojančios ką nugvelbti besitikinčios beždžionių šeimynėlės. Viena staigiu judesiu įsikibusi į koją ištraukė man iš kišenės servetėles, o ištisa banda netoliese apvaginėjo turistinį autobusą, kurio vairuotojas neapdairiai paliko atdarus langus.

Tamsiausia miestų gyvūnijos pusė – pasiutligė. Kasmet 20 tūkstančių indų miršta nuo jos (daugiausia pasaulyje). Tad nors Indijos miestų vaizdai – išdžiūvusia upės vaga vienas kitą gaudantys paršeliai, ant skiriamosios juostos užmigusi karvė, ant kojos traukinyje užlipusi pelė – įstrigo atmintin ilgam, glostyti gyvūnų neišdrįsau.

Beždžionių šeimynėlė Vrindavano miestelyje. Jos dažniausiai laikosi aukštai: ant tvorų, stogų, balkonuose – ir tik kartais nusileidžia nustverti ko blizgančio ir nesaugomo

Plačiau:
Šiaurės Indija: Viduramžiška šalis be taisyklių

 


Tailando pramogos su gyvūnais

Vieta: Tailandas

Vienos mėgstamiausių pramogų didesniuose Tailando kurortuose ir miestuose – pramogos su gyvūnais. “Beždžionių mokyklos”, “Gyvačių fermos”, “Tigrų karalystės”, “Dramblių stovyklos”…

Beždžionė Bankoko Marine Park vedama iš beždžionių bokso šou fotografuotis su turistais. Visokie išmoningi šou, kaip ir glostymas bei galimybės prieiti arti - kertiniai Tailando gyvūnų rodymo industrijos akmenys

Beždžionė Bankoko Marine Park vedama iš beždžionių bokso šou. Visokie išmoningi šou, kaip ir glostymas bei galimybės prieiti artyn – kertiniai Tailando pramogų su gyvūnais akmenys

Tai – dar vienas Tailando unikalumas: net didieji pavojingieji žvėrys čia prijaukinti ir turistai prileidžiami labai arti.

Tailande ne tik puikūs cirkai, kitose šalyse neregėti numeriai ir net spektakliuose kartu su aktoriais gali dalyvauti drambliai. Tailande gali ir paglostyti tigrą, imti į glėbį gyvatę, rankomis šerti žirafą, išsinuomoti beždžionę ir, aišku, jodinėti drambliais…

Tigrų glostymas - viena turistų mėgstamiausių pramogų Tailande. Beje, tigrai šiurkštesni, nei gali pasirodyti

Tigrų glostymas – viena turistų mėgstamiausių pramogų Tailande. Ištisi ‘parkai’ Tiger Kingdom sukurti su viena viena pagrindine pramoga mintyje – tigro ar liūto paglostymu. Beje, tigrai šiurkštesni, nei gali pasirodyti. Bent jau suaugę. Už mažo tigriuko paglostymą reikia mokėti priemoką, už didelio tigro – irgi (matyt, kad nuotraukose atrodytum “kietesnis”), o “pigiausi” tigrai paaugliai (kaip šioje nuotraukoje).

Vakariečiai gyvūnų mylėtojai grūmoja tajams: “kaip žiauru lipti ant dramblio!”. Bet Tailande drambliai – kaip pas mus arkliai: prijaukinti daug šimtmečių, naudoti ūkio darbams, karui. Šiose veiklose dramblius pakeitė mašinos, todėl “dramblininkai” (kurie neretai net užauga kartu su konkrečiu jiems tėvų dovanotu drambliuku) kurį laiką vos sudūrė galą su galu. Iki juos (ir jų dramblius) išgelbėjo turizmas. Jei manote, kad galima joti arkliu – tai nėra jokių priežasčių, kodėl Tailande neišbandyti “žygio drambliais”.

Žygis drambliais šiauriniame Tailande

Žygis drambliais šiauriniame Tailande. Dramblys neša du žmones balne ant nugaros (keleivius) ir vieną, vairuotoją, ant sprando. Iš viso drambliui sveika pakelti maždaug 200 kg svorį

Plačiau:
Tailandas – šalis visiems, bet ne visų

 


Valdeso nacionalinis parkas

Vieta: Argentina

Tikroji Patagonijos pakrantės pažiba, įkvėpusi ir čia plaukusio Čarlzo Darvino evoliucijos teoriją – pakrančių gyvūnai. Šimtų tūkstančių pingvinų, tūkstančių ruonių ir jūrų liūtų kolonijos. Šimtmečius jos klesti tuose pat paplūdimiuose, net pažymėtos žemėlapiuose. Paprasta nuvažiuoti, užsiėmus vietą stebėti tingų tų gyvūnų gyvenime krante: štai ruoniai voliojasi, štai pingvinas stovi prie lizdo ir laukia kol nupūs plunksnas bei jis vėl galės migruoti žiemai į šiltesnius Brazilijos krantus. Vos įšokę į jūrą, visi tie žvėrys bemat tampa guvūs, greiti…

Gvanakai didžiausiame Patagonijos gyvūnų Valdeso nacionaliniame parke

Gvanakai didžiausiame Patagonijos gyvūnų Valdeso nacionaliniame parke

Norintys viską pamatyti vienoje vietoje traukia į Valdeso pusiasalio nacionalinį parką, Pietų Amerikos atsaką Afrikos Kriugeriui ar Masai Marai. Tik Afrikos gyvūnai mums labiau pažįstami, įprastesni: visuose zoosoduose pilna liūtų ar žirafų. Gi Amerikos fauna – unikali. Jaučiausi it kokiame kompiuteriniame žaidime stebėdamas arti šmirinėjančius „tankus“ šarvuočius, vandenyne plaukiantį didžiausių pasaulio delfinų orkų „laivyną“…

Pingvinai numeta plunksnas ir ruošiasi ilgoms plaukimo dienoms

Pingvinai numeta plunksnas ir ruošiasi ilgoms plaukimo dienoms

Orkos, būna, išplaukia į krantą, kad nusičiuptų kokį sultingą ruonį ar jūrų liūtą. Tai įvyksta tik Valdese ir pamatyti tai – nedidelis stebuklas. Kai kurie “apsėsti” turistai su milžiniškais teleobjektyvais dienų dienas to laukia…

Turistai Valdese stebi orkas tikėdamiesi, kad puls jūrų liūtus. Tądien nepuolė.

Turistai Valdese stebi orkas tikėdamiesi, kad puls jūrų liūtus. Tądien nepuolė.

Plačiau:
Argentinos Patagonija – ledynai, Andai, vandenynai

 


Įspūdingiausių gyvūnijos vietų pasaulyje žemėlapis

 


Kitos įspūdingos gyvūnijos vietos

Keliaudami po šias vietas gal nepraleisite kelių dienų ir nepamatysite daugybės rūšių – tačiau gyvūnus ten pamatyti nesunku ir vaizdai, kuriuos išvydau, įsiminė ilgam.

Amboselio nacionalinis parkas (Kenija)

Antras pagal svarbą Kenijos nacionalinis parkas po Masai Maros labiausiai garsėja dramblių kaimenėmis. Ir Kilimandžaro ugnikalnio vaizdu fone. Tiesa, dramblių nesunku pamatyti ir kitur Kenijoje (Masai Maroje), tad vien dėl to važiuoti į Amboselį nebūtinai verta, bet Kilimandžaro sniegai tropinių gyvūnų fone – nepakartojamai fotogeniškas vaizdas.
Plačiau: Kenijos safarių parkai – pirmykštis gyvūnų pasaulis

Dalis dramblių bandos Amboselio nacionaliniame parke

Dalis dramblių bandos Amboselio nacionaliniame parke

Nakuru ežero nacionalinis parkas (Kenija)

Nedideliame plote aplink Nakuru ežerą – viena didžiausių raganosių populiacijų. Kitur Afrikoje safariuose jų nematėme, o čia – matėme daug. Be to, šis ežeras kartais pasidaro visas rožinis nuo flamingų.
Plačiau: Kenijos safarių parkai – pirmykštis gyvūnų pasaulis

Raganosė su jau paaugusiu vaiku Nakuru nacionaliniame parke

Raganosė su jau paaugusiu vaiku Nakuru nacionaliniame parke

Džigokudanio “snieginių beždžionių” parkas (Japonija)

Jamanučio kalnų kurorte beždžionės pamėgo… tradicines vulkanines karštas vonias onsenus. Jau prieš kokius 50 metų pirmoji smalsi japoninė makaka įlindo pasišildyti, ir dabar ištisos šeimos pakaitomis žiemom tą daro. Įsteigtas Džigokudanio beždžionių parkas, kur turistai gali jas stebėti iš labai arti. Keliautojų jos nebijo, nieko iš jų nevagia.
Plačiau: Japonijos lankytinos vietos

Beždžionės rotemburo onsene Džigokudanio parke

Pekino zoologijos sodo pandų paviljonas (Kinija)

Nelaikau zoologijos sodų geromis vietomis stebėti gyvūnus (šiaip ar taip, jie ten nenatūralioje aplinkoje). Tačiau Pekino zoosodo pandų paviljonui padariau išimtį, nes pandos ten – tikros karalienės. Mat pandos ne šiaip sau kinų numylėtos, jos laikomos ir Kinijos simboliu (net kokio užsieniečio elgesį su panda kinai traktuoja kaip elgesį su Kinija). O Pekinas – Kinijos sostinė. Pandoms net pastatyti atrakcionai, “drambliukai”. Bet nesitikėkite pamatyti, kaip pandos ten šliuožinėja: šie gyvūnai garsėja savo tingumu, paėję kelis žingsnius griūva pamiegoti, o menkiausias judesys sukelia žiūrovų džiaugsmą.
Plačiau: Pekino lankytinos vietos

Panda Pekino pandų paviljone

Jonvabalių upė (Malaizija)

Kas vakarą turistai čia išplukdomi valtelėmis, o galybė visur aplink žibančių jonvabalių sukuria magišką vaizdą. Ir visa tai – šalia pat didžiųjų miestų, Kvala Lumpūro.
Plačiau: Malaizijos pusiasalis šauną į ateitį

Pingvinų paradai pietinėje Australijoje

Kas vakarą Filipo saloje išsilaipina mažiausi pasaulio pingvinai: krypuoja į paplūdimį it jūrų pėstininkų divizijos ir batalionai, paskui lipa aukštyn į krantą link savo lizdų. Natūralūs instinktai pavirto teatro spektakliu: tūkstančiai turistų stebi nuo specialių tribūnų, vėliau – aikčioja ant paaukštintų medinių takų. Prižiūrėtojai pravaiko juos, jei kuris pingvinukas įsigudrina kirsti taką staiga prisiminęs, kad gyvena anapus jo. Likusias iki “išsilaipinimo” sekundes skaičiuoja ekranas, prie bilietų kasos parašytas tikslus vakarykščių pingvinų skaičius, nuo pat Melburno priemiesčių rodyklės rodo į “Pingvinų paradą”… Jei kas nori “tikresnio” vaizdo, turi vykti toliau nuo miestų. “Paradai” ten irgi “žygiuoja”, tik reklamos mažiau.
Plačiau: Melburno lankytinos vietos

Žiūrovai laukia, kol likus valandai iki parado pradžios bus išleisti į vėjų košiamą paplūdimį.

Magdalenos sala Čilėje

Pingvinai būdingi Antarktidai, bet norint išvysti jų yvenimą plaukti į šalčiausiąjį žemyną neteko. Pačiuose Čilės pietuose, prie Punta Arenose yra kelios magelaninių pingvinų kolonijos. Didžiausia jų – Magdalenos sala – kadaise buvo gyvenama indėnų. Bet dabar ji nuo kranto iki kranto pilna pingvinų lizdų, tarp kurių specialiais takeliais vaikštinėja tądien atplukdyti turistai. Iš viso pingvinų ten – 60000 porų, ir visos kiekvienais metais grįžta perėti į tuos pačius lizdus. Tie paukščiai monogamiški ir patelių nekeičia. Magdalenos saloje gali lengvai įsigilinti jų gyvenimą: štai vieni eina į vandenį, kiti grįžta perėti ar leidžia įvairius garsus. Kitiems gal smagiau tiesiog pažiūrėti į keistus mielus paukštelius, krypuojančius kalvotu salos paviršiumi.
Plačiau: Čilės Patagonija – vėjuotas didus pasaulio galas

Pingvinai Magdalenos saloje (baltai-juodi taškai tolumoje – tai irgi šie paukščiai).

Ras al Džinz vėžlių paplūdimys Omane

Perinčių milžiniškų jūrinių vėžlių karalija. Labai pasisekė, mat vietos gamtininkai tąnakt parodė viską (tai būna ne kasdien). Štai vėžlė vieną po kito į duobę bėrė kiaušinius – jų, golfo kamuoliuko dydžio, sudeda šimtą. Vėliau gremėzdiškais letenų mostais juos užkasė ir dar pridarė papildomų duobių – lapėms apgauti. Kitur po smėliu jau išsiritę spurdėjo dešimtys mažylių (patinėlių, nes lytį lemianti smėlio temperatūra ten žema). Susimetęs į dišdašos (arabiško drabužio) sterblę gidas juos nunešė „namo“ – į jūrą. „Per pilnatį patys kartais neten nueina“ – sakė. O šiaip iš tų vėžliukų išgyvens vos keletas. Dar mums regint iš pakrantės bangelių „pikti paukščiai“ kelis nusičiupo. Pažvelgdavęs į mėnesienos nutviekstus tolius vis išvysdavau į jūrą ar iš jos berėplenančias vėžles. Vienos jau baigė savo kas 2-4 metus besikartojančią motinystės misiją (vaikų jos nė kiek neprižiūri ir išsiritimo nelaukia), kitos buvo tik bepradedančios
Plačiau: Omanas – atgimusi dykumų imperija

Žiūrovai laukia, kol likus valandai iki parado pradžios bus išleisti į vėjų košiamą paplūdimį.

Komodo sala ir jos apylinkės (Indonezija)

Komodo sala garsėja didžiausiais pasaulio driežais – Komodo varanais, bet aplinkui galima rasti ir daugiau. Iš gretimos salelės kas vakarą išskrenda neįsivaizduojami šikšnosparnių spiečiai, kai kuriose vietose po vandeniu naršo rajos. Tiesa, kad viską pamatytum, reikia laiko ir tinkamos ekskursijos ar net išsinuomoti laivą.
Plačiau: Komodo – didžiausių driežų sala

Komodo varanas Komodo saloje

Komodo varanas Komodo saloje


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , ,