Vandenynų ir jūrų pakrantės – vienos gražiausių planetos vietų. Įspūdingos uolos ir fjordai, salynai ir koralų rifai, bangos ir paplūdimiai: vandens ir žemės susidūrimas gali būti labai, labai gražus.

Čia – įspūdingiausios pasaulio pakrantės, kurias esu regėjęs.

 


Norvegijos fjordai

Vieta: Norvegija

Žodis fjordas kilo iš norvegų kalbos – ir nieko keisto. Beveik visa Norvegijos pakrantė – fjordai, ilgos ir raitytos įlankos. Tokios, į kurias žiūrėdamas nuo aukštų aplinkinių kalnų galėtum pagalvoti, kad ten – plačios upės, nes jokios atviros jūros nesimato.

Vienas Norvegijos fjordų

Kuo labiau į žemyną įsirėžęs fjordas, tuo aukštesni jo krantai – kai kurie atrodo tiesiog stebuklingai statūs. Nuo kalnų tirpstant viršūnių sniegui į fjordus teka galybė krioklių ir krioklelių.

Krioklys teka į Norvegijos fjordą (anapus kelio)

Būdami tokie ilgi, fjordai “nukerta” kelius. Todėl Norvegijoje ypač daug kur tenka keltis keltais. Šiais laikais, tiesa, po kai kuriais fjordais nutiesti ir įspūdingo ilgumo tuneliai. Tačiau plaukti laivu per fjordą – neabejotinai viena tikrai norvegiškų patirčių. Tik iš ten vienodai gerai gali matyti abu nuostabius krantus.

Fjordų yra visokių: nuo ilgų ir aukštų centrinėje Norvegijoje iki gerokai švelnesnių šiaurėje. Aplinkui – mediniai miesteliai. Kai kurie vienkiemiai sunkokai pasiekiami ne laivais.

Trumsės miestas, stovintis fjordo saloje, pačioje Norvegijos šiaurėje. Nuotrauka daryta vasaros vidurnaktį, tačiau šitokioje šiaurėje net ir tada spindi saulė (poliarinė diena).

 


Madžūras

Vieta: Maršalo salos

Pro lėktuvo iliumintatorių Madžūras atrodė kaip rojaus kampelis. Siaurutė 40 kilometrų ilgio pasaga, iškylanti iš Ramiojo Vandenyno žydrynės. Tai – koralų rifas, užaugęs per daugybę amžių šiems jūrų gyvūnams vis prisitvirtinant prie mirusių savo protėvių kūnų ir taip karta po kartos stiebiantis aukštyn.

Madžūre nėra jokių rodyklių, kelio ženklų, ar šviesoforų. Kam, kai tik vienas kelias, o ir jį kartkartėm aptaško bangos – kaip ir oro uosto pakilimo taką. Mat visa sala yra tik viena ilga pakrantė. Ji šitokia siaurutė, kad nieko statyti toliau vandenyno nebuvo vietos.

Madžūras iš lėktuvo. Matomos seklumos – koralai

Madžūras yra tikras pasaulio pakraštys, nenustekentas turistų. Per metus Maršalo salas aplanko vos 9000 jų. Čia vis dar galėjau pasijausti it koks turizmo pradininkas prieškariu. Kelionių knygų apie Maršalo salas neradau net milžiniškame JAV knygyne, o vienintelė turizmo informacija buvo atspausdinta ant žalių A4 lapų viešbučio registratūroje. Bet net ir ten aprašytų įdomybių vietiniai gyventojai negali parodyti. O nuvažiavus aplankyti “lankytiną vietą” kopros fabriką vietiniai labai nustebo, kad kažkam tai įdomu (ir neėmė jokių pinigų už asmeninę ekskursiją).

Vaizdas į lagūną iš viešbučio pavėsinių vakare

Viską supa palmės, gamta. Po lagūną (pasagos vidų) zuja kateriai, viename salos gale yra Lauros paplūdimys. Išstovėti ant jūros dugno ten – be galo sunku, mat galinga srovė nuolat neša į šiaurę. Pasroviui plaukia palmių šakos ir šiukšlės…

Maršalo salos – ne ekologinis rojus, ne saldainiukas turistams. Tai – pati tikriausia valstybė vandenyno viduryje, kurios žmonės negalėtų įsivaizduoti gyvenimo be pakrantės: ją mato apsidairę beveik bet kurioje savo tėvynės vietoje.

Pakrantė Lauroje

Plačiau: Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų

 


Didysis barjerinis rifas

Vieta: Kvinslandas, Australija

Didysis barjerinis rifas – tai “koralų džiunglės”, rodos begalinė salų eilė, besidriekianti per 1000 kilometrų lygiagrečiai Australijos rytinių krantų. Visoje toje pakrantėje beveik kiekvienas kaimas – kurortas, nuo kurio kasdien link rifo susimokėję nemažus pinigus plaukia gamtos mėgėjai.

Dalyvavome klasikiniame “dienos kruize”. Ryte buvome nuplukdyti iki privataus pontono – visos rifo kelionių agentūros tokius turi. Ten siūlo plaukiojimą su vamzdeliu, laivu stikliniu dugnu, pietus, povandeninę apžvalgos aikštelę. Taip pat ekskursijas į artimiausią pontonui salą – mums tai buvo Lady Musgrave. Vandenyno temperatūra buvo aukštesnė, nei kada yra buvę Lietuvos pajūryje (kokie +23), bet dažnam australui maudytis tik su glaudėmis buvo per vėsu – jie nuomojosi neperšlampamus kostiumus.

Kruizinis laivas prie pontono. Šis kruizas išvyksta iš miestelio 1770 (pavadinto Kuko išsilaipinimo data), bet kone kiekvienas vidurio ir šiaurės Kvinslando pajūrio miestelis turi savo kruizus ir 'savo' salą, plytinčią 50-100 km gylyn į smarkiai supantį vandenyną.

Po vandeniu – ištisa ekosistema. Spalvingi koralai, nuodijantys vienas kitą chemikalais. Žuvę suakmenėja, ant jų auga nauji, o tarpuose veisiasi žuvelės, vėžliai. Bangos dūžta rifo pakraščiuose, nepatekdamos į ramią lagūną – bet kiekvienas jų smūgis kažkur atlaužia koralų gabalėlius. Liekanos nešamos į salą, kur visas smėlis – žuvusių koralų dulkės, o žemė – dar ir paukščių išmatos (guanas) bei supuvę jų kūnai (žiemą jų nebematėme, bet vasarą, pasakojo, vaizdas liūdnas). Mat paukštelius čia žudo medžiai, sulipdydami jų sparnus – šitaip sau gauna derlingesnės žemės.

Ekskursija į Lady Musgrave salą, nuo pontono atplukdyta mažu laiveliu.

Plačiau: Kvinslandas: Australijos dvasia

 


Didysis vandenyno kelias

Vieta: Viktorija, Australija

Dvylikos apaštalų uolos yra Didžiojo vandenyno kelio - garsiausio Viktorijos pakrantės ruožo - pažiba.

Australija žymi savo krantais. Ištisas dokumentinis serialas “Coast Australia” pašvęstas jų didybei. Bet net tame žemyne mažai kas prilygtų Didžiajam Vandenyno Keliui. 243 km jis vingiuoja palei uolėtą vandenyno krantą, pro kurortėlius, banglentininkų pamiltus laukinius paplūdimius, pro švyturius, kviesdavusius mėnesių kelionės jūromis išvargintus kolonistų ir aukso ieškotojų laivus į Melburno uostą.

Didysis vandenyno kelias nuo Teddy's Lookout apžvalgos aikštelės Lornės kurorte.

Kelią nutiesė sugrįžę Pirmojo pasaulinio karo veteranai, o finansavo labdariai, norėję suteikti darbo apkasų išvargintiems kariams – todėl jis dar vadinamas “didžiausiu pasaulyje karo memorialu”. Statybos rankomis reikalavo titaniškų pastangų, bet mums, pripratusiems prie XXI a. inžinerijos stebuklų, tą įvertinti sunkiau. Užtat gamta čia vienodai priblokšdavo ir XIX a., ir šiandieninius turistus. 50 m aukščio stačias uolas daužančios bangos išdilina į keisčiausius darinius, kuriems išmoningi žmonės suteikia išradingus vardus. Žymiausi – Dvylika apaštalų, iki 1922 m. vadinti “Kiaule su kiauliukais”, kol turizmo plėtotojai pamanė, kad religinis pavadinimas australus vilios labiau. Šių iš vandenyno styrančių uolų niekad nebuvo dvylika, be to, kas kelis dešimtmečius viena ar kita, palaužta vandenyno smūgių, susmenga žemyn.

Įspūdingos uolos Great Ocean Road pakrantėje. Šiuos vandenis australai vadina Pietų vandenynu - tačiau kitur pasaulyje laikoma, kad Pietų vandenynas driekiasi aplink Antarktidą ir Australijos krantų nesiekia

Prie kitų stovėjimo aikštelių laukia “Skustuvas”, “Londono tiltas” (iš kurio telikusi viena arka). Ten, kur krantas švelnesnis, rymo pajūrio kaimeliai, tokie kaip banglentininkų numylėtas Torkėjus [Torquay] ar tyki Lornė [Lorne]. Aplink juos – gausybė pasivaikščiojimo takų. Žemėlapyje pažymėti ne tik vaizdai į vandenyną ar kriokliai (Australijoje nelabai vandeningi), bet ir… koalos. Šie didžiumą dienos medžiuose miegantys mieli gyvūnėliai tokie sėslūs, kad pakanka nuvažiuoti į nurodytą vietą, kelias minutes pasidairyti į eukaliptų viršūnes – ir visuomet juos išvysi.

Šis miegantis 'gumuliukas' - tai koala. Po medžiu - kažkieno kiemo tvora. Kaip Lietuvos sodybose lizdą gali susisukti paukščiai, taip Viktorijoje kaimynystėje apsigyvena koalos.

Plačiau: Viktorija – švelnioji Australija

 


Rio de Žaneiro pakrantė

Vieta: Brazilija

Rio de Žaneiras. Platūs geltono smėlio paplūdimiai. Tarsi tiesiai iš žemės gelmių išdygę aštrūs aukšti žali kalnai. Dangoraižių eilės palei jūrą ir chaotiškos favelos ant šlaitų.

Panoramų, gražesnių už Rio de Žaneiro, pasaulyje mažai. Ir nors tai yra 12 milijonų gyventojų glaudžiantis miestas, labiausiai jame žavi būtent gamta. Dauguma pastatų, net garsioji Kristaus atpirkėjo statula, perkelti į eilinę lygumą atrodytų nykiai. Bet didingoje kalnuotoje Rio de Žaneiro pakrantėje ir skurdžiausi rajonai, ir nykiausi daugiabučiai – romantiškai žavūs.

Klasikinė Rio de Žaneiro panorama nuo Korkovado (Kristaus skulptūros) kalno

Rio de Žaneirą galima pavadinti didžiausiu pasaulio kurortu. Gyvenimas čia sukasi aplink paplūdimius, ir vietiniai į juos eina ne mažiau mielai, nei turistai. Net du iš Rio de Žaneiro paplūdimių pavadinimų muzikos dėka žinomi visame pasaulyje – Kopakabana ir Ipanema.

Abudu panašūs: banguota jūra, smėlio juosta, paplūdimio kavinės, plati gatvė, prestižinių dangoraižių eilė. ~1950 m. Rio de Žaneiro grietinėlė rinkdavosi Kopakabanoje, ~1970 m. ji persikėlė į Ipanemą, bet skirtumų rasti sunku. Turistui sudėtinga atskirti ir įvairias neformalias paplūdimių zonas, kurios paprastai įvardijamos pagal gelbėtojų postų numerius. Prie vienų postų poilsiauja šeimos su vaikais, kitur diskutuoja intelektualai, dar kitur – vieni į kitų treniruotus kūnus žvalgosi gėjai. Visa tai išduoda nebent subtilios detalės (pvz. paplūdimio kavinė „Rainbow“ / „Vaivorykštė“), bet vien išgirdę, prie kelinto gelbėtojų posto saulutėje kaitinasi rio de žaneirietis, kiti miestelėnai jau daug apie jį sužino.

Kopakabanos rajonas vakarėjant

Rio de Žaneiro paplūdimius ir rajonus skiria kalnai. Ne šiaip sau kalnai, o stačios uolos, į dalį kurių įlipti gali tik su specialia įranga ir rimtu fiziniu pasirengimu (toks laipiojimas – populiarus).

Laimė, eiliniams keliautojams Rio de Žaneiras pastatė lynų keltuvus, liftus, traukinukus, kelius…

Dviejų lynų keltuvų junginys skrenda virš „bedugnės“ ant įspūdingų formų Cukraus kalno< (alternatyvų ten patekti nėra, ir net kroviniai keliami tuo pačiu keltuvu). [caption id="" align="aligncenter" width="509"] Panorama nuo cukraus kalno su lynų keltuvu. Kairėje – Kopakabana. Dešinėje – Korkovado klanas, ant kurio stovi Kristaus statula, bet ji paskendusi debesyse. Cukraus kalnas žemesnis, ir todėl debesuotą dieną pasirinkome kilti į jį.[/caption]

Dar gražesni vaizdai atsiveria nuo paties garsiausio, Korkovado kalno, kuris primena bažnyčios bokštą, o Kristaus atpirkėjo statula viršuje – kryžių. Kai Rio de Žaneiras šitoks didelis, laiminantis Kristus iš tolimesnių rajonų gali pasirodyti mažesnis, nei tikėtasi, bet stovint (ar atsigulus specialiose vietose) ant kalno, jo papėdėje, statula atrodo pribloškiamai didelė. Ji statyta tarpukariu, tad yra saikinga, tačiau, nepaisant to, ne mažiau paveiki.

Nuo statulos papėdės matosi visas miestas, visi jo paplūdimiai ir visi žemesni kalnai. Ta klasikinė Rio de Žaneiro panorama, dėl kurios šis miestas ir garsus visame pasaulyje.

Ant baliustradų prie Kristaus atpirkėjo statulos pas turistus atėjo mažytė beždžionėlė marmozetė. Kai kurie kalnai Rio de Žaneire – tikros gamtos oazės

Plačiau: Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės

 


Naujosios Zelandijos fjordai

Vieta: Pietinė sala, Naujoji Zelandija

Naujosios Zelandijos pietūs oficialiai vadinami Fjordų žeme (Fjordlandu). Garsiausias iš tų fjordų, į kuriuos laivais plaukia dienos ekskursijos – Milfordo fjordas, bet fjordams prilygsta ir Manipuro ežeras, kurio gale – hidroelektrinė be užtvankos, išnaudojanti milžinišką aukščių skirtumą tarp ežero ir vandenyno. Į ją, perplaukus ežerą, autobusas vežė sraigtiniu uolienoje išskobtu tuneliu.

Didingai pirmykščiai Naujosios Zelandijos pietinės salos krantai

Tiek į fjordus, tiek į ežerą nuo aukštų aplinkinių kalnų pasakiškai liejasi krioklių srovės ir srovelės. Viskas žalia žalia – ko jau netrūksta Naujajai Zelandijai, tai žalumos. Nieko keisto, kad toje šalyje filmuotas “Žiedų valdovas”. Ir niekur kitur toje šalyje nėra taip paprasta pasijusti atsidūrus maginės fantastikos pasaulyje, kaip Fjordlande.

Laukinis krioklys Fjordlande

Plačiau: Naujoji Zelandija: žalia pasaulio provincija

 


Maho “lėktuvų paplūdimys”

Vieta: Sint Martenas

Sint Martino sala – viena garsiausių pasaulyje lėktuvų stebėjimo veitų. Mat čia jie tupie tiesiai virš Maho paplūdimio. Bet kurioje kitoje šalyje toks paplūdimys būtų uždarytas ir saugomas. Tačiau Sint Martino sala pernelyg maža, kad galėtų sau tai leisti, todėl paplūdimys laisvai prieinamas žmonėms, ten veikia net barai.

Į Šv. Martyno salos oro uostą atskrenda „Air France“ lėktuvas iš Paryžiaus.

O vietinis Princesės Džulijanos oro uostas – ne šiaip sau oro uostas. Tai svarbus Karibų aviacijos centras, į kurį skrenda net patys didžiausi orlaiviai iš kolonijinių centrų: Amsterdamo, Paryžiaus, JAV didmiesčių. Svarbiausių besileidžiančių lėktuvų grafikai surašyti banglentės formos gretimo baro stende, kylančių lėktuvų – dega televizoriaus ekranuose. Net didžėjus juos pamini. Lėktuvai ten – nesibaigiančios šventės dalis. Jūroje, nepaisydamos greit gilėjančio dugno ir stipriai gylyn traukiančių bangų, mirko ištisos grupės į ekskursiją „maudynės ir lėktuvų stebėjimas“ sugužėjusių turistų.

Iš tiesų maudynės Maho paplūdimyje – nepakartojamos. Sunku nupasakoti jausmą, kai į tave, besigalynėjantį su jūros srovėmis, riaumodamas artėja koks 42 tonų Boeing‘as. Sąmoningai supranti, kad jis leisis oro uoste tau už nugaros, bet smegenys apgauna – pagal trajektoriją atrodo, kad trenksis į žemę arčiau, į paplūdimį. Aišku, nesitrenkia. O danguje toli jau matosi naujas šviečiantis taškelis. Kartais – ir du.

Poilsiautojai Šv. Martyno salos Maho paplūdimyje stebi vis didėjantį tašką danguje – artėjantį lėktuvą.

Ant smėlio ginkluoti brangiais fotoaparatais lėktuvų tyko fotografai. Jiems reikia saugotis. Mus vienas vietinis perspėjo net daiktų vienų ant smėlio nepalikti. Ne, ne dėl vagių. Dėl pakilimo taku įsibėgėjančių lėktuvų. Kai didelis reaktyvinis „Boeing‘as“ ar „Airbus‘as“ sustoja pakilimo tako pradžioje ir iki maksimumo padidina variklių trauką, ruošdamasis kilti, jį pamatai ne akimis. Jį pajauti visu savo kūnu. Maho paplūdimyje tada pakyla vėjas, tikra smėlio audra, lengvai galinti kokius marškinėlius nunešti jūron. Vadinamasis „jet blast“ – galinga jėga, dėl kurios lėktuvai negali skraidyti pernelyg arti vienas po kito. „Narsuoliai“ net buvo išradę tikrą ekstremalų sportą: tvirtai įsikabinę į užpakalinę pakilimo tako tvorą, „galynėdavosi“ su reaktyvinių variklių „vėju“ (Youtube yra vaizdų).

Dabar įspėjimai praneša, kad tai mirtinai pavojinga, tvora truputėlį patraukta. Bet kurioje kitoje šalyje visas paplūdimys būtų uždarytas. Bet juk ten stovi viešbučiai, barai, kazino, juk pro ten driekiasi vienintelis kelias į salos pietryčius (kai ledosi didesnis lėktuvas, priblokšti turistai viduryje jo sustabdė savo nuomotus automobilius, o įpykę vietiniai pypė).

Privatus lėktuvas leidžiasi į Princesės Džulijanos oro uostą

 


Loading map...

Loading