Nakvynės paieškos – būtina kiekvienos kelionės dalis. Dažnai neįdomi ir eilinė: visose pasaulio šalyse viešbučiai, moteliai ar kempingai gana panašūs.

Tačiau kai kuriose šalyse prieinami ypatingi būdai praleisti naktį: ten ne tik pailsi, bet ir susipažįsti su vietos kultūra. Štai “ypatingos nakvynės stiliai”, kuriuos išmėginau per savo keliones į beveik 100 šalių:

 


Kapsulių viešbučiai Japonijoje

Kapsulių viešbučiuose svečiai miega it spintos lentynose. Kiekvienos kapsulės viduje – viskas, ko reikia: patalynė, žadintuvas, rozetė, duodama net pižama. Kai kuriose kapsulėse yra ir radijas, televizorius.

Kapsulės viename iš devynių viešbučio aukštų. .

Tokie viešbučiai atsirado dar 1979 m. ir labiausiai skirti superdarbštiems japonams, nespėjusiems į paskutinį traukinį namo, pernakvoti prieš vėl keliaujant į darbą. Tais laikais moterys Japonijoje beveik nedirbdavo, tad iki šiol dauguma tokių viešbučių priima vien vyrus. Dviviečių kapsulių nebūna išvis.

Kapsulių viešbučio fojė

Apsistojęs viename moderniame kapsulių viešbutyje pasijutau it patekęs į gamyklos konvejerį. Batus padėti ir šlepetes paimti 1 aukšte 91-oje spintelėje; daiktus pasidėti, nusiprausti ir persirengti į pižamą 9 aukšte 826-oje spintelėje; prigulti 8 aukšte 826-oje kapsulėje; ryte vėl persirengti 9 aukšte; pižamą išmesti į dėžę ir raktus grąžinti 1 aukšte, persiauti šlepepetes į batus ir išeiti… Bet patirti tą konvejerį – nepakartojamas jausmas, tarsi papuolus į ankštą kosminę stotį iš fantastikos kūrinių.

Kapsulės vidus. Žadintuvas šioje kapsulėje veikė ne garsu, tačiau vis ryškindami šviesą - kad netrukdyti kitiems

Kapsulių viešbučiai pigesni, nei įprastiniai, nes taupo vietą, kuri Japonijos didmiesčiuose – pati brangiausia.

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 


Mangos (interneto) kavinės Japonijoje

Prieš kokius 10 metų japonai – nuo studentų iki namo grįžti nespėjusių darbininkų – įsigudrino nakvoti interneto kavinėse. Ir tuomet šios virto savotiškais viešbučiais.

Su mūsų jau nunykusiomis interneto kavinėmis jas sieja vien vardas. Japoniškose gali gauti ne kėdę, o kambarėlį minkštomis grindimis miegui, net užklotu. Kataloge siūlomi mažesni, didesni. Yra net bendri dušai, valgio automatai, o visi gėrimai – neriboti ir nemokami.

Interneto (mangos) kavinės kambarys (kairėje) ir durys į kambarius bei mangos biblioteka (dešinėje). Japonai patys ir sėdi, ir miega ant žemės, tad jiems toks minkštų grindų kambarėlis - patogus

Tiesa, interneto kavinių kambarėlių sienos tik dalinės, ne iki lubų (tačiau žvalgytis į gretimus nepadoru). Todėl vos užėjus į patalpą pasijunta kojų tvaikas (kambarėliuose privalu nusiauti), o rūkomuose aukštuose – cigarečių kvapas. Naktimis aidi knarkimas. Norint apsistoti, reikia pildyti japonišką anketą; užsakyti iš anksto neįmanoma, todėl verta šiek tiek pramokti japoniškai.

Nemokamų gėrimų automatai ir mikrobangė pasišildyti maistui - kiekviename aukšte.

Be kompiuterinių programų ir žaidimų kiekvienoje – ištisa mangos (japoniškų komiksų) knygelių biblioteka, todėl jos dar vadinamos “mangos kavinėmis”. Kai kuriose siūlomos ir papildomos pramogos – smiginis, biliardas.

Tūkstančiai japonų interneto kavinėse gyvena nuolat, juk tai net pigiau nei nuomotis kambarį. Ir jose yra viskas ko reikia XIX a. žmogui, kuriam kompiuteris svarbiau nei patogi lova.

Interneto kavinės išorė su reklaminiu ekranu ir registratūroje aprdavinjamais makaronais ramen pasišildymui

Beje, mangos kavinėse moki už žmogų, o ne už kambarį, todėl nors įmanoma imti didesnį kambarį dviems, tai nelabai apsimoka.

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 


Riokanai Japonijoje

Riokanai – japonų numylėti tradiciniai senoviniai viešbučiai. Dauguma jų seni, paveldimi iš kartos į kartą. Seniausiems – po tūkstantį ir daugiau metų(!) tos pačios verslininkų šeimos valdžioje (seniausias įsteigtas 718 metais po Kr. ir dabar jam vadovauja jau 46-osios kartos savininkas; tai – ir seniausias išlikęs pasaulio verslas apskritai). Riokano, kuriame nakvojome, šeimininkas kuklinosi: “Mūsų riokanas dar naujas, vos prieš 70 metų jį įkūrė mano senelis”.

Per tuos 70 metų atliktas nebent kosmetinis remontas, pakeista santechnika. Visa kita riokanuose tarsi įstrigę laike. Kambariai be tualetų, apdaužytos sienos, popierinės durys, miegama kaip po senovei – ant grindų. Atėjus į kambarį laukia lengvas kimono (jukata), kurį svečiai turėtų vilkėti riokane (man skirtasis amžiumi tikriausiai nedaug nusileido riokanui, buvo pragraužtas kandžių).

Riokano kambario vidus.

Lietuvis riokane gali pasijusti apgautas – už ką tiek mokėti, jei šalia yra trigubai moderniau ir trigubai pigiau? Bet japonai neapgaudinėja ir dvigubų kainų iš užsieniečių niekad neprašo. Tiesiog kas užsieniečiui trigubai blogiau japonui gali atrodyti trigubai geriau.

Japonams riokanai – trokštamas ryšys su tradicija, senove, gamta, individualumu. Kiekvienas riokano kambarys turi nuosavą pavadinimą (gyvūnų, augalų garbei), kurio įkvėpimu yra įrengtas. Riokane svečiai pasitinkami asmeniškai (dar namo išorėje kabojo mūsų pavardės), su jais bendrauja pats šeimininkas (tiesa, mūsiškis atrodė kiek išvargintas to darbo). Kai kurie riokanų nepatogumai Japonijoje tokiais nelaikomi: nustebau išvydęs, kad net viešbutyje, turinčiame abudu variantus, kambariai su ir be tualeto kainavo vienodai.

Varvekliai anapus riokano lango. Viduje irgi nebuvo šilta. Aplink Naganą - Japonijos 'sniego kraštas', kur sninga tiek, kad sniego storis gali siekti 3 metrus.

Bet labiausiai riokanai garsėja maistu. Daugelyje į kainą privalomai įeina vakarienė ir pusryčiai, o kituose valgis gali sudaryti ir pusę didelės nakvynės kainos. Tai – kaiseki, aukštoji Japonijos virtuvė, kur ne mažiau nei gausybė smulkių patiekalėlių svarbus jų išdėstymas lėkštėje ir lėkščių išstatymas ant stalo, primenantis gamtą, metų laikus.

Pusryčių ir vakarienės laikai – gana griežti. Riokanai prie klientų nesitaiko – tai klientai turėtų pasidomėję rinktis riokaną, kurio tradicijos jiems priimtinos.

Vakarienė riokane. Užsisakyti nieko negalima: atnešama tai, kas paruošta tą dieną, paprastai - pagal metų laiką. Ryžių Japonijoje visur duodama maždaug tiek, kiek likusių maistų kartu paėmus. Kelionės pradžioje jų atrodydavo per daug, bet vėliau neretai jie būdavo skaniausias produktas. Nes įprasčiausias. Juk likę maistai dažniausiai - žalia žuvis ir jūros gėrybės

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 


Meilės “moteliai” Pietų Korėjoje

Dauguma viešbučių Pietų Korėjoje – visi tie, kurie vadinami “moteliais” – orientuoti į vietines poreles. Mat butai toje šalyje – ankšti, ir kitų žmonių namo kviesti neįprasta: filmus ten einama su draugais pažiūrėti į nuomojamus DVD kambarius, pažaisti kompiuteriu – į interneto kavines. Ir nakčiai vaikinai ir merginos ten susitinka tokiuose moteliuose. Taip ir smagiau, įvairiau, juk moteliai – be galo įvairūs, pilni įvairios įrangos ir interjero detalių: veidrodžiai, ypatingas apšvietimas, šildoma patalynė…

Nors aš keliavau vienas, o visi numeriai – dviviečiai, ir į kainą įeinančių prezervatyvų, kosmetikos ar intymių valiklių, niekad nepanaudojau, nakvoti “moteliuose” vis tiek būdavo ir pigiau, ir patogiau nei retuose “tikrų keliautojų namuose”.

Žibančios meilės motelių reklamos ir vieno jų pseudoromėniškas fasadas.

Be kita ko, kiekviename “motelio” kambaryje stovi po kompiuterį (geresniuose – po du: ir vaikinui, ir merginai). Nors būdavo, kad įsijungęs išvysdavau daug pornografijos, jais galima ir tiesiog naršyti internete, ieškoti informacijos, rašyti laiškus – keliautojui tai daug patogiau, nei gaudyti Wifi signalą ir maigyti mažą telefono ekraną.

Pamaniau, kad Pietų Korėja – ideali šalis medaus mėnesiui. Atvyktų jaunavedžiai kaip aš, be jokių rezervacijų, ir žvalgytųsi po šimtus motelių, kiekvienai nakčiai išsirinkdami vis kitą atmosferą: čia pseudoromėnišką, čia su daugybe intymių lempelių ar šildoma lova, čia su sūkurine vonia, čia su 16 aukšto vaizdu į didmiestį ar jūrą, ir viskas – už 17-45 eurus.

Motelio, kuriame nakvojau Pusane, kambario interjeras.

Tiesa, turi Pietų Korėjos meilės “moteliai” ir du dalykus, kurie ne visiems patiks. Pirmasis – dauguma kambarių prirūkyti. Antrasis – korėjiečių kultūroje neįprasta keisti patalynės užvalkalus, o miegama paprastai su drabužiais (tačiau su tuo susidursite ne tik meilės “moteliuose”).

Skaityti daugiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

 


Čunkingo ir Miradoro dvarai Honkonge

Jei kur civilizuotame pasaulyje yra anarchija, tai labiausiai ją galima pajusti Čunkingo ir Miradoro “dvaruose” Honkonge (Chungking Mansions, Mirador Mansions).

Tai – 17 aukštų buvę daugiabučiai, kurių butukai virto indų restoranais, svečių namais, net siuvyklomis. Chaotiški koridoriai, perpildyti liftai – it žmonijos atvirukas. Sutikti kiekvienos didžiųjų rasių žmogų tikimybė čia kone vienoda: Afrikon kiniškas prekes siunčiantys juodaodžiai, kuprinėti baltieji turistai, kinai pardavėjai, indai, dieną-naktį grūste grūdantys praeiviams kokios nors penkto aukšto koridoriuje įsisteigusios užkandinės “VIP korteles”…

Vienas iš trijų prekybos centrų Čunkingo dvarų pirmuose aukštuose. Iš ten atrasti liftus į viršų - ne taip ir lengva

Taip pat tuose dvaruose – ir daugiausia Honkongo viešbučių. Kiekvienas padarytas iš vieno ar poros buvusių butų, išdalintų į stulbinančio mažumo kambarėlius. Juose gyvena trečiojo pasaulio verslininkai, sutaupyti norintys turistai, nelegalai ir kitų įsivaizduojamų ir neįsivaizduojamų kategorijų žmonės – iš viso vien Čunkingo dvaruose apie 4000 gyventojų.

Mūsiškis ~5 m2 kambarys “Miradoro dvaruose”, kuriame vos išsiteko lova, o langelis atsivėrė į šulinio dydžio “kiemą”, honkongiečiams nusistebėjimo nekeltų. Šimtai tūkstančių tokiuose gyvena. Nekilnojamasis turtas – be galo brangus, tad šeimininkai butus išmūrija pertvarų labirintais. Naujuosius kambarėlius siūlo studentams, turistams, jaunoms Kinijos imigrantų šeimoms. Išnuomavęs tokius “sandėliukus” atskirai uždirbi daugiau, nei visą dviejų kambarių butą vienai vidurinės klasės šeimai. Vietinis anekdotas sako: “Jei ant lovos gali užlipti iš abiejų pusių, gyveni prabangiai”.

Geresnysis kambarys Miradoro dvaruose - priešingai nei pirmasis, šis turėjo langą į gatvę. Kai tame pačiame pastate dešimtys 'viešbučių', lengva visur derėtis, susirandant gerų pasiūlymų kiekvienai nakčiai.

Iš dviejų gretimų dvarų garsesni yra Čunkingo (jie net įkvėpė filmą “Chungking Express”), bet atmosfera panaši abiejuose: ankšti liftai, ilgi apšnerkšti koridoriai, iš kurių durys į gausybę smulkių verslų. Pažįstamas honkongietis patarė dėl saugumo verčiau apsistoti Miradoro dvaruose. Vienintelis skirtumas, kurį pajutome: Miradore naktimis trys pavargę apsauginiai prie įėjimo prašydavo surašyti asmens duomenis. Galėdavai rašyti bet ką – paso netikrindavo.

Vienas klaidžių Čunkingo dvarų koridorių - panašiai atrodo ir Honkongo daugiabučių interjerai.

Ir nors Čunkingo ir Miradoro dvarai mažai saugomi, jie gyvuoja, smurtinių nusikaltimų skaičiai ten nė iš tolo nepanašūs į esančius JAV getuose ar Europos imigrantų rajonuose. Dvarai – ne žlugęs vargšų pasaulis, greičiau tai – klestinčio laukinio kapitalizmo arena. Kur į ausį man atvirai šaukdavo “Copy rolex!”, kur visose valiutos keityklose kursai skiriasi (geresni toliau nuo gatvės, kur ne visi drįsta nueiti), kur parduotuvės atsidaro ir užsidaro kokiu nori metu. Ir, svarbiausia, kur įvairiataučiai žmonės sunkiai dirba – turbūt nemokėdami mokesčių, bet ir negaudami bei neprašydami jokios valstybės pagalbos (Honkongas – liberaliausia verslui pasaulio šalis, ir jo įstatymai labai tam tinka).

Skaityti daugiau: Honkongas – šviesų ir jūrų miestas

 


Meilės “moteliai” Brazilijoje

Jei meilės moteliai Pietų Korėjoje – tai truputėlį nešvankūs viešbučiai, tai meilės moteliai Brazilijoje – tikrų tikriausi sekso konvejeriai. Viskas ten orientuota į vieną, ir viskas – su pramoniniu efektyvumu.

Viskas įrengta taip, kad tavęs niekas nepastebėtų: su darbuotojais bendraujama per telefonspynę, įvažiuojama tiesiai į dengtus garažus, iš kurių veda laiptai ar durys į kambarį.

Kambario vidus su specialiai reguliuojamu apšvietimu po lova, stikline vonios-tualeto siena (dešinėje) ir televizoriumi, ant kurio užklijuotas lipdukas su svarbiausias erotiniais kanalais.

Kambaryje be įvairių veidrodžių, lempų, stiklinio vonios kambario, įvairiaspalvių lempų ir pornografiją rodančio televizoriaus radau ir nepermatomą suktuką, per kurį galima paduoti ar paimti daiktus iš lauko, nuo specialaus tik darbuotojams prieinamo balkono. Taip užmokama, taip užsakomi įvairūs sekso žaisliukai iš specialaus meniu. Jeigu išalkai, galima užsakyti ir maisto. Aišku, langų nėra, o ant vartų kabo įrašas „tik nuo 18 metų“.

Brazilijoje meilės reikalai – daug mažesnis tabu, nei pas mus. Viešumoje aistringai bučiuojasi daugybė porų: eilėje prie parduotuvės kasų, paplūdimyje, tiesiog gatvėje… San Paule net ir homoseksualios poros taip daro. Ir, palyginus su “meilės moteliais” Pietų Korėjoje, braziliški kur kas labiau orientuoti “į reikalą”: apsistoti ten kaip turistui buvo mažų mažiausiai keista.

Nuomojamų / parduodamų į kambarį per specialų persukamą nepermatomą langelį produktų katalogas.

Skaityti daugiau:
Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis

 


Australijos pakelės aikštelės

Ilgų ir tiesių Australijos plentų pašonėse – jokių kaimelių. Tik tamsa, spindintis paukščių takas danguje, žvaigždžių begalynė (kas nėra buvęs šitaip toli nuo gyvenviečių to niekada nesupras) ir kengūrų “kaimenės”. Atstumas tarp miestų gali siekti ir 1000 km, tarp viešbučių ar kempingų – 250 ar 400 km, ir tai jų registratūros veikia labai trumpai.

Todėl nakvynei ten kas 40-80 kilometrų padarytos pakelės aikštelės: sustoji ir miegi tiesiog automobilyje (dažnas keliautojas, kaip ir mes, turi kemperį), o ryte tęsi kelionę. Daugybė kelio ženklų ragina ten sustoti, pavargus nevairuoti, mat tai tuose monotoniškuose keliuose – tikra rykštė, baisesnė, nei vairavimas išgėrus.

Ženklas raginantis sustoti pakelės aikštelėje nusnūsti, o ne rizikuoti gyvybe važiuojant pavargus.

Vienos pakelės aikštelės skirtos sunkvežimių vairuotojams, kitos – visiems kitiems. Sustoti visur gali nemokamai. Tiesa, patogumų mažai – tualetas yra ne kiekvienoje, o net jei jis ir yra, bake gali trūkti vandens (Australijos dykumose jis – brangus). Jokių parduotuvių ar kavinių net įsivaizduoti negalėtum, aplink – tik laukinė gamta, ir taip kartais šimtus kilometrų į visas puses. Todėl su savimi vežėmės maisto, gėrimų, dezinfekcinio skysčio. Jautėmės labai laisvi: kada nori atvažiuoji, kada nori išvažiuoji. Tiesa, jei vakarais atrodo būtina nusiprausti, Australijos pakelės aikštelės nelabai patiks.

Gražiai įrengta pakelės aikštelė su vieta piknikui ir vaizdu į, rodos, begalinius dykumos tolius. Šį kartą, kaip ir dar ne vieną, buvome vieninteliai jos svečiai

Pravažiuodami didesnes pakelės aikšteles vakarais matydavome, kaip senyvi australai kūrena laužus. Kai atvykdavome, paprastai visi jau miegodavo, kai išvažiuodavome – daug kas dar miegodavo. Dauguma keliavo lėtesniais tempais, bet įmanoma visaip. Vienos pakelės aikštelės buvo pilnos nakvojančių, kitos – baugiai tuščios: viena štai šalta prie didelio ežero, kita – padengta rūku. Australijoje – saugu, vagims važiuoti 300 ar 1000 km tikriausiai neapsimokėtų, bet vis tiek paieškodavome jaukesnių. Tik, kai spaudžia miegas, “važiuoti ar ne papildomus 60 km” klausimas gali būti sudėtingas.

Saulėlydis Australijos autbeke, kur visi miestai toli ir nėra šviesos taršos. Nuotrauka neredaguota Photoshop, o realybėje viskas dar įspūdingiau.

Beje, pakelės aikštelės yra visoje Australijoje – net ir dažniau gyvenamose erdvėse. Ten jos – lbiau civilizuotos, o kai kuriose net siūloma… nemokama kava.

Skaityti daugiau: Australija – išskirtinės gamtos žemynas

 


Naujosios Zelandijos smuklės

Naujosios Zelandijos miestai – tai vesternus kiek primenančių vienaukščių ar dviaukščių pastatų rinkiniai. Centrinėje gatvėje – Pirmojo pasaulinio karo atminimo salė, kinas, parduotuvėlės.

Ir būtinai – tradicinė medinė smuklė su kambariais be patogumų nakvynei viršuje ir didžiule baro sale, pilna aplinkinių avių augintojų, pirmame aukšte. Jos – vienas Naujosios Zelandijos simbolių,

Temzė, vienas labai tradicinių vesterniškų Naujosios Zelandijos miestelių

Smuklės paprastai dviaukštės, o antrame aukšte – ilgi koridoriai su bendrom patalpom, tualetais, kartais – virtuvėlėmis, svetainėmis, balkonais. Ir daugybe mažų kambarių, kurių svečiai susimoka už kiekvieną žmogų, o ne kambarį. Būdamas kai kuriose tų patalpų gali nesunkiai įsivaizduoti, kad štai išėjus į lauką pamatysi ne automobilius, o arklius su karietomis. Jos sunkiai pasiduoda pokyčiams: iki pat 1971 m. į šias smukles nebūdavo įleidžiamos moterys (sunku patikėti, žinant, kad Naujoji Zelandija pirmoji pasaulyje suteikė moterims balso teisę).

Juk tos smuklės statytos dažniausiai dar XIX a. ir tikrai priimdavo “arklio eros” keliautojus.

Smuklės, kaip ir viskas Nauojoje Zelandijoje, dirba trumpai, todėl norint tokioje apsistoti verta netempti “gylyn į naktį”. Beje, labai panašios smuklės ir Australijoje.

Skaityti daugiau: Naujoji Zelandija – žalia pasaulio provincija

 


Loading map...

Loading