Nakvynės paieškos – būtina kiekvienos kelionės dalis. Dažnai neįdomi ir eilinė: visose pasaulio šalyse viešbučiai, moteliai ar kempingai gana panašūs.
Tačiau kai kuriose šalyse prieinami ypatingi būdai praleisti naktį: ten ne tik pailsi, bet ir susipažįsti su vietos kultūra. Štai “ypatingos nakvynės stiliai”, kuriuos išmėginau per savo keliones į 100 šalių:
Kapsulių viešbučiai Japonijoje
Kapsulių viešbučiuose svečiai miega it spintos lentynose. Kiekvienos kapsulės viduje – viskas, ko reikia: patalynė, žadintuvas, rozetė, duodama net pižama. Kai kuriose kapsulėse yra ir radijas, televizorius.
Kapsulės viename iš devynių viešbučio aukštų. .
Tokie viešbučiai atsirado dar 1979 m. ir labiausiai skirti superdarbštiems japonams, nespėjusiems į paskutinį traukinį namo, pernakvoti prieš vėl keliaujant į darbą. Tais laikais moterys Japonijoje beveik nedirbdavo, tad iki šiol dauguma tokių viešbučių priima vien vyrus. Dviviečių kapsulių nebūna išvis.
Kapsulių viešbučio fojė
Apsistojęs viename moderniame kapsulių viešbutyje pasijutau it patekęs į gamyklos konvejerį. Batus padėti ir šlepetes paimti 1 aukšte 91-oje spintelėje; daiktus pasidėti, nusiprausti ir persirengti į pižamą 9 aukšte 826-oje spintelėje; prigulti 8 aukšte 826-oje kapsulėje; ryte vėl persirengti 9 aukšte; pižamą išmesti į dėžę ir raktus grąžinti 1 aukšte, persiauti šlepepetes į batus ir išeiti… Bet patirti tą konvejerį – nepakartojamas jausmas, tarsi papuolus į ankštą kosminę stotį iš fantastikos kūrinių.
Kapsulės vidus. Žadintuvas šioje kapsulėje veikė ne garsu, tačiau vis ryškindami šviesą - kad netrukdyti kitiems
Kapsulių viešbučiai pigesni, nei įprastiniai, nes taupo vietą, kuri Japonijos didmiesčiuose – pati brangiausia.
Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…
Mangos (interneto) kavinės Japonijoje
Prieš kokius 10 metų japonai – nuo studentų iki namo grįžti nespėjusių darbininkų – įsigudrino nakvoti interneto kavinėse. Ir tuomet šios virto savotiškais viešbučiais.
Su mūsų jau nunykusiomis interneto kavinėmis jas sieja vien vardas. Japoniškose gali gauti ne kėdę, o kambarėlį minkštomis grindimis miegui, net užklotu. Kataloge siūlomi mažesni, didesni. Yra net bendri dušai, valgio automatai, o visi gėrimai – neriboti ir nemokami.
Interneto (mangos) kavinės kambarys (kairėje) ir durys į kambarius bei mangos biblioteka (dešinėje). Japonai patys ir sėdi, ir miega ant žemės, tad jiems toks minkštų grindų kambarėlis - patogus
Tiesa, interneto kavinių kambarėlių sienos tik dalinės, ne iki lubų (tačiau žvalgytis į gretimus nepadoru). Todėl vos užėjus į patalpą pasijunta kojų tvaikas (kambarėliuose privalu nusiauti), o rūkomuose aukštuose – cigarečių kvapas. Naktimis aidi knarkimas. Norint apsistoti, reikia pildyti japonišką anketą; užsakyti iš anksto neįmanoma, todėl verta šiek tiek pramokti japoniškai.
Nemokamų gėrimų automatai ir mikrobangė pasišildyti maistui - kiekviename aukšte.
Be kompiuterinių programų ir žaidimų kiekvienoje – ištisa mangos (japoniškų komiksų) knygelių biblioteka, todėl jos dar vadinamos “mangos kavinėmis”. Kai kuriose siūlomos ir papildomos pramogos – smiginis, biliardas.
Tūkstančiai japonų interneto kavinėse gyvena nuolat, juk tai net pigiau nei nuomotis kambarį. Ir jose yra viskas ko reikia XXI a. žmogui, kuriam kompiuteris svarbiau nei patogi lova.
Interneto kavinės išorė su reklaminiu ekranu ir registratūroje aprdavinjamais makaronais ramen pasišildymui
Beje, mangos kavinėse moki už žmogų, o ne už kambarį, todėl nors įmanoma imti didesnį kambarį dviems, tai nelabai apsimoka.
Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…
Riokanai Japonijoje
Riokanai – japonų numylėti tradiciniai senoviniai viešbučiai. Dauguma jų seni, paveldimi iš kartos į kartą. Seniausiems – po tūkstantį ir daugiau metų(!) tos pačios verslininkų šeimos valdžioje (seniausias įsteigtas 718 metais po Kr. ir dabar jam vadovauja jau 46-osios kartos savininkas; tai – ir seniausias išlikęs pasaulio verslas apskritai). Riokano, kuriame nakvojome, šeimininkas kuklinosi: “Mūsų riokanas dar naujas, vos prieš 70 metų jį įkūrė mano senelis”.
Per tuos 70 metų atliktas nebent kosmetinis remontas, pakeista santechnika. Visa kita riokanuose tarsi įstrigę laike. Kambariai be tualetų, apdaužytos sienos, popierinės durys, miegama kaip po senovei – ant grindų. Atėjus į kambarį laukia lengvas kimono (jukata), kurį svečiai turėtų vilkėti riokane (man skirtasis amžiumi tikriausiai nedaug nusileido riokanui, buvo pragraužtas kandžių).
Riokano kambario vidus.
Lietuvis riokane gali pasijusti apgautas – už ką tiek mokėti, jei šalia yra trigubai moderniau ir trigubai pigiau? Bet japonai neapgaudinėja ir dvigubų kainų iš užsieniečių niekad neprašo. Tiesiog kas užsieniečiui trigubai blogiau japonui gali atrodyti trigubai geriau.
Japonams riokanai – trokštamas ryšys su tradicija, senove, gamta, individualumu. Kiekvienas riokano kambarys turi nuosavą pavadinimą (gyvūnų, augalų garbei), kurio įkvėpimu yra įrengtas. Riokane svečiai pasitinkami asmeniškai (dar namo išorėje kabojo mūsų pavardės), su jais bendrauja pats šeimininkas (tiesa, mūsiškis atrodė kiek išvargintas to darbo). Kai kurie riokanų nepatogumai Japonijoje tokiais nelaikomi: nustebau išvydęs, kad net viešbutyje, turinčiame abudu variantus, kambariai su ir be tualeto kainavo vienodai.
Varvekliai anapus riokano lango. Viduje irgi nebuvo šilta. Aplink Naganą - Japonijos 'sniego kraštas', kur sninga tiek, kad sniego storis gali siekti 3 metrus.
Bet labiausiai riokanai garsėja maistu. Daugelyje į kainą privalomai įeina vakarienė ir pusryčiai, o kituose valgis gali sudaryti ir pusę didelės nakvynės kainos. Tai – kaiseki, aukštoji Japonijos virtuvė, kur ne mažiau nei gausybė smulkių patiekalėlių svarbus jų išdėstymas lėkštėje ir lėkščių išstatymas ant stalo, primenantis gamtą, metų laikus.
Pusryčių ir vakarienės laikai – gana griežti. Riokanai prie klientų nesitaiko – tai klientai turėtų pasidomėję rinktis riokaną, kurio tradicijos jiems priimtinos.
Vakarienė riokane. Užsisakyti nieko negalima: atnešama tai, kas paruošta tą dieną, paprastai - pagal metų laiką. Ryžių Japonijoje visur duodama maždaug tiek, kiek likusių maistų kartu paėmus. Kelionės pradžioje jų atrodydavo per daug, bet vėliau neretai jie būdavo skaniausias produktas. Nes įprasčiausias. Juk likę maistai dažniausiai - žalia žuvis ir jūros gėrybės
Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…
Moteliai Pietų Korėjoje
Apsistojęs Pietų Korėjos motelyje supranti: viso likusio pasaulio viešbučiai įstrigę laike! Nes Pietų Korėjos motelis – tai tikrasis XXI a. viešbutis. “Motel” čia, atrodo, reiškia ne “Motor hotel”, o “Modern hotel”!
Korėjos motelių kambarių reklamos
Kiekviename numeryje – po galingą asmeninį kompiuterį arba net du (juk numeris – dvivietis). Jie sujungti su televizoriumi – patogu žiūrėti Youtube ar ką nors iš USB atmintinės. Tualetai – išmanūs (mygtuko paspaudimu apiplaunantys įvairom srovėm), išmanus ir apšvietimo reguliavimas, į kainą įeinantys gėrimai, užkandžiai, kosmetika.
Čia – tik pradžia! Kokios tik įrangos nemačiau Pietų Korėjos moteliuose. Masažiniai foteliai ir lovos. Šildomos antklodės. Baseinėlio dydžio džakuzi vonios. 4K televizoriai. Spintos, džiovinančios sulytus rūbus. Spintelės, dezinfekuojančios ten padėtus indus UV spinduliais. Puokštės telefono kroviklių.
Dirbu Kjongdžu motelyje
Netgi motelių reklamose reklamuojama ne jauki atmosfera ar malonus aptarnavimas, o, pavyzdžiui, “Intel Core i7 procesorius ir mechaninė klaviatūra kiekvieno numerio kompiuteryje”!
Europoje daugelio dalykų negausi net mokėdamas šimtus eurų už nakvynę: net 5* viešbučiai mūsuose panašūs, kaip prieš 100 metų. Su kokia viena kėdute ir vienu staliuku laiškams rašyti. Kai apsistojame dviese ir abiems reikia dirbti, net neturime kur… Korėjoje tokių bėdų nėra! Ir tos technologijos nėra prabanga. Tai – Korėjos kasdienybė. Tad motelių kainos net miestų centruose – 17-50 eurų už naktį.
Žibančios Korėjos motelių reklamos ir vieno jų pseudoromėniškas fasadas.
Korėjoje renkiesi motelį ne tik pagal vietą ar kainą, bet ir pagal tai, kas laukia numeryje. Nori dirbti dviese? Rinkis su dviem kompiuteriais ir patogiomis ofisinėmis kėdėmis (vežtis nešiojamo kompiuterio Korėjoje neverta net į komandiruotę). Smarkiai lyja? Pažiūrėk, ar yra drabužius džiovinanti spinta. Atėjo laikas skalbtis? Imk su skalbimo mašina. Laukia romantiškas vakaras? Gausybė motelių numerių įdomiais ar seksualiais interjerais, veidrodžiais, patogiomis sofomis. Norėsi pažiūrėti filmą? Pasižiūrėk, kuriame motelyje geriausias projektorius ir turėsi nuosavą kino salę. Nori įdomaus vakarėlio su draugais? Yra motelių numerių net su pulo stalais, smiginio lentomis ar keturiais galingais kompiuteriais tikram LAN Party!
Motelio reklama
Taip daro ir patys korėjiečiai. Jų butai ankšti, daug kas ilgai gyvena su tėvais. Prireikus erdvės romantiškai nakčiai, pasibuvimui iki ryto su draugais jie ieško tinkamo motelio. Dėl puikaus kainos-kokybės santykio motelius atradę ir turistai, tačiau dauguma klientų – vietiniai, netgi iš to paties miesto.
Veidrodžių kambarys motelyje
Daugelio motelių nerasi Booking.com ar kitose vakarietiškose užsakymo sistemose. Geriausias variantas – Yanolja, bet ir ten yra ne viskas. Palygini numerius, išsirenki ko reikia tai nakčiai – ir pirmyn. Net jeigu rinkdavausi motelį vietoje, visuomet patikrindavau Yanolja: juk motelių kambariai skiriasi taip smarkiai ir norėdamas gauti, ko nori, turi žinoti, kur eini.
Moteliai – tikra Korėjos institucija, turinti net savo architektūros stilių (itin ryškiai spindytis ar pseudosenoviniai fasadai) ir tradicijas. Vienas minusas – Korėjoje įprasta moteliuose rūkyti ir daug kambarių prirūkyta.
Korėjos motelius pažinsi ir pagal architektūrą – labiausiai iššaukianti
Skaityti daugiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus
“Žvaigždžių karų” požemiai ir ksarai Tunise
Kam kelionė į Tunisą – viena pirmųjų kelionių į dykumas, lieka apkerėti tų pustomų smėlynų ir tų laisvės horizontų. Aš dykumas jau buvau patyręs keliolikoje kitų šalių – ir vis tiek Tunisas rado kaip paliesti mano sielą. Tiksliau – Tuniso žmonės, berberai, suaugę su dykuma kaip niekur kitur. Jie gyvena, pastatus stato kitaip – bent kelias dienas irgi gyvenome, kaip jie, tai prieinama kiekvienam.
Vienur, kaip aplink Matmatos miestą, tradiciškai gyvenama požeminiuose daugiabučiuose. Iškasamas toks kiemas-šulinys, iš jo į uolos šonus iškalami kambariai-olos. Kiaurus metus juose temperatūra nekyla virš +20, kai lauke vasaros dienomis būna ir arti +50!
Požeminiame daugiabutyje (dabar viešbutis). Viskas čia po žeme, tai šulinys-kiemas
Kitur Tuniso dykumos peizažus puošia ksarai. Daug šimtmečių juos statydavo kaip sandėlius-tvirtoves: klajoklių berberų šeimos, mėnesiams išgindavusios savo bandas link žydrai gelsvų dykumos horizontų, palikdavo ksaruose maistą, daiktus. Vėliau tose belangėse ghorfose ėmė ir nakvoti, o šiandien ne viename ksare – puikūs viešbučiai su nuostabiais vaizdais. Nakvynė Ksar Žuama [Jouamma]. Kiti romantiškai griūva, pagal paskirtį juos naudoja mažai kas, tik vaikai laipioja trupančiais laiptais.
Ksar Žoama
Išvydus tokius ksarus kaip didysis Ksar Ouled Soltane ar Ksar Hadada, Matmatos požeminius daugiabučius, nieko keisto, kad Džordžas Lukasas Tunisą pasirinko filmuoti kitoms planetoms legendiniuose „Žvaigždžių karuose“. Kur kitur rasi taip „nežemiškai“ gyvenančius žmones taip arti Europos?
Ouled Soltane ksaro dalis
Priešingai daugeliui Holivudo „filmuotojų“, Lukasui Tunisas nebuvo tik drobė jo idėjoms. Net planetą, kurią „vaidino“ Tuniso dykumos, filme jis pavadino Tatuinu (pagal dykumų miestą), jos palydovą Šanini (pagal nuostabų berberų kaimą kalno viršūnėje), jos žvėris – džerbomis (pagal Tuniso salą). Kai kas sako, kad net ir džedajų religiją įkvėpė Tuniso sufijų mistikai.
Ksare įrengtame viešbutyje (Ksar Žuama)
Tuniso turizmo pramonei „Žvaigždžių karų“ herojai – tarsi dar kokia viena vietinė tauta! Pilna atminimo lentų kur kas filmuota, muziejėlių, mačiau Jodos formos kaliausių ir ištisų filmavimo aikštelių, tokių kaip Mos Espa, pirmajame „Žvaigždžių karų“ epizode vaidinusia Tatuino miestelį…
Mos Espa Žvaigždžių karų filmavimo aikštelė
O Matmatoje nakvojome Sidi Driss viešbutyje, įrengtame tame pačiame požeminime berberų daugiabutyje, kuris „Žvaigždžių karų“ autoriams tarnavo kaip Skaivokerių namai. Vakare pažiūrėjome filmą – tikrai verta, tai irgi vietos dvasios dalis!
Požeminiame kambaryje. Kompiuterio ekrane įjungti Žvaigždžių karai. Šis kambarys pavadintas Princesės Lėjos garbei
Skaityti daugiau: Tunisas – Sacharos vartai, amžini miestai ir jūra
Čunkingo ir Miradoro dvarai Honkonge
Jei kur civilizuotame pasaulyje yra anarchija, tai labiausiai ją galima pajusti Čunkingo ir Miradoro “dvaruose” Honkonge (Chungking Mansions, Mirador Mansions).
Tai – 17 aukštų buvę daugiabučiai, kurių butukai virto indų restoranais, svečių namais, net siuvyklomis. Chaotiški koridoriai, perpildyti liftai – it žmonijos atvirukas. Sutikti kiekvienos didžiųjų rasių žmogų tikimybė čia kone vienoda: Afrikon kiniškas prekes siunčiantys juodaodžiai, kuprinėti baltieji turistai, kinai pardavėjai, indai, dieną-naktį grūste grūdantys praeiviams kokios nors penkto aukšto koridoriuje įsisteigusios užkandinės “VIP korteles”…
Vienas iš trijų prekybos centrų Čunkingo dvarų pirmuose aukštuose. Iš ten atrasti liftus į viršų - ne taip ir lengva
Taip pat tuose dvaruose – ir daugiausia Honkongo viešbučių. Kiekvienas padarytas iš vieno ar poros buvusių butų, išdalintų į stulbinančio mažumo kambarėlius. Juose gyvena trečiojo pasaulio verslininkai, sutaupyti norintys turistai, nelegalai ir kitų įsivaizduojamų ir neįsivaizduojamų kategorijų žmonės – iš viso vien Čunkingo dvaruose apie 4000 gyventojų.
Mūsiškis ~5 m2 kambarys “Miradoro dvaruose”, kuriame vos išsiteko lova, o langelis atsivėrė į šulinio dydžio “kiemą”, honkongiečiams nusistebėjimo nekeltų. Šimtai tūkstančių tokiuose gyvena. Nekilnojamasis turtas – be galo brangus, tad šeimininkai butus išmūrija pertvarų labirintais. Naujuosius kambarėlius siūlo studentams, turistams, jaunoms Kinijos imigrantų šeimoms. Išnuomavęs tokius “sandėliukus” atskirai uždirbi daugiau, nei visą dviejų kambarių butą vienai vidurinės klasės šeimai. Vietinis anekdotas sako: “Jei ant lovos gali užlipti iš abiejų pusių, gyveni prabangiai”.
Geresnysis kambarys Miradoro dvaruose - priešingai nei pirmasis, šis turėjo langą į gatvę. Kai tame pačiame pastate dešimtys 'viešbučių', lengva visur derėtis, susirandant gerų pasiūlymų kiekvienai nakčiai.
Iš dviejų gretimų dvarų garsesni yra Čunkingo (jie net įkvėpė filmą “Chungking Express”), bet atmosfera panaši abiejuose: ankšti liftai, ilgi apšnerkšti koridoriai, iš kurių durys į gausybę smulkių verslų. Pažįstamas honkongietis patarė dėl saugumo verčiau apsistoti Miradoro dvaruose. Vienintelis skirtumas, kurį pajutome: Miradore naktimis trys pavargę apsauginiai prie įėjimo prašydavo surašyti asmens duomenis. Galėdavai rašyti bet ką – paso netikrindavo.
Vienas klaidžių Čunkingo dvarų koridorių - panašiai atrodo ir Honkongo daugiabučių interjerai.
Ir nors Čunkingo ir Miradoro dvarai mažai saugomi, jie gyvuoja, smurtinių nusikaltimų skaičiai ten nė iš tolo nepanašūs į esančius JAV getuose ar Europos imigrantų rajonuose. Dvarai – ne žlugęs vargšų pasaulis, greičiau tai – klestinčio laukinio kapitalizmo arena. Kur į ausį man atvirai šaukdavo “Copy rolex!”, kur visose valiutos keityklose kursai skiriasi (geresni toliau nuo gatvės, kur ne visi drįsta nueiti), kur parduotuvės atsidaro ir užsidaro kokiu nori metu. Ir, svarbiausia, kur įvairiataučiai žmonės sunkiai dirba – turbūt nemokėdami mokesčių, bet ir negaudami bei neprašydami jokios valstybės pagalbos (Honkongas – liberaliausia verslui pasaulio šalis, ir jo įstatymai labai tam tinka).
Skaityti daugiau: Honkongas – šviesų ir jūrų miestas
Meilės “moteliai” Brazilijoje
Žodis “Motelis” skirtingose pasaulio šalyse turi visai skirtingas prasmes! Brazilijos moteliai – tikrų tikriausi sekso konvejeriai. Viskas ten orientuota į vieną, ir viskas – su pramoniniu efektyvumu.
Viskas įrengta taip, kad tavęs niekas nepastebėtų: su darbuotojais bendraujama per telefonspynę, pinigai paduodami per skylę. Įvažiuojama tiesiai į dengtus garažus, iš kurių veda laiptai ar durys į kambarį.
Motelis Brazilijoje. Iš šio motelio teritorijoje esančio skersgatvio patenkama į garažus, o kambariai – viršuje
Kambariuose be įvairių veidrodžių, lempų, stiklinio vonios kambario, įvairiaspalvių lempų ir pornografiją rodančio televizoriaus randi ir nepermatomą suktuką, per kurį galima paduoti ar paimti daiktus iš lauko, nuo specialaus tik darbuotojams prieinamo koridoriaus. Taip užmokama, taip užsakomi įvairūs sekso žaisliukai iš specialaus meniu. Jeigu išalkai, galima užsakyti ir maisto ar vyno – jis, beje, gana kokybiškas. Pusryčiai patiekiami ant specialaus padėklo, kad galėtum neštis į lovą. Langų nėra arba jie – į kiemą, o ant vartų kabo įrašas „tik nuo 18 metų“.
Kambarių kainos priklauso nuo laiko, kurį ten praleidi – be įprastos “visos dienos” gali užsakyti kambarį ir 2 val., 6 val., 12 val. Tai patogu, pavyzdžiui, atvažiavus naktį: įprastame viešbutyje kad ir įsiregistruoji 3:00 nakties, vis tiek turėsi palikti numerį kokią 11:00 dienos, o čia, jei užsakysi 12 val., galėsi būti iki 15:00.
Kambario vidus su specialiai reguliuojamu apšvietimu po lova, stikline vonios-tualeto siena (dešinėje) ir televizoriumi, ant kurio užklijuotas lipdukas su svarbiausias erotiniais kanalais.
Be įprastinių kambarių, gausu visokių brangesnių pagerintų: su “mylėjimosi foteliais”, džakuzi ir pan. Viename mačiau net kambarį “50 pilkų atspalvių”.
Brazilijoje meilės reikalai – daug mažesnis tabu, nei pas mus. Viešumoje aistringai bučiuojasi daugybė porų: eilėje prie parduotuvės kasų, paplūdimyje, tiesiog gatvėje… San Paule net ir homoseksualios poros taip daro. Apsistoti Braziljos motelyje kaip turistui buvo mažų mažiausiai keista, nes viskas ten irgi orientuota į tą reikalą.
Nuomojamų / parduodamų į kambarį per specialų persukamą nepermatomą langelį produktų katalogas.
Tiesa, paradoksas – Brazilijos “meilės moteliai” stebėtinai gerai tinka ir darbui! Mat kiekvienas lankytas motelis turėjo patogų stalą su dviem kėdėm, kas reta viešbučiuose: iš tikro jis skirtas, matyt, romantiškai vakarienei ar dviems vyno taurėms, bet puikiai tinka ir dviems nešiojamiems kompiuteriams. Be to, galingas internetas: iš tikro, turbūt, skirtas pornografijai, bet puikiai tinka ir failams ar nuotraukoms siųsti, vaizdo pokalbiams. Kai keliaujant po Braziliją prireikė per internetą duoti interviu LRT, tai nakčiai specialiai pasirinkau “meilės motelį”!
Paprasčiausias motelio kambarys irgi turi stalą ir dvi kėdes. Tas atsikišimas, ant kurio stovi televizorius – tai spintelė, į kurią darbuotojai iš lauko tau įdeda, ką užsakei. Įdeda, iš savo pusės uždaro, paskambina skambučiu – tada jau gali delikačiai atsidaryti savojoje pusėje.
Tiesa, apsistodavome geresniuose moteliuose, kurių kainos prilygsta vidutinės ar žemesnės vidutinės klasės viešbučiams. Šie gražiai įrengti, spindintys, itin rūpinasi švara (net labiau, nei viešučiai: juk visiems svečiams aišku, ką čia veikė žmonės prieš juos, ir todėl jie nori dar daugiau švaros bei dezinfekcijos). Be tokių, dar yra kraupokai iš šalies atrodančių, aplūžusių motelių, kuriuose tikriausiai gerokai pigiau, bet to, ką čia aprašiau, gali ir nebūti.
Brazilijos motelio išorė – kai kurie paprasti ar aptriušę, kiti spindi panašiai kaip kazino, o keli dar kažkaip ypatingiau dekoruoti. Ant šio pastato parašyta: ‘Kiekvienas nindzė turi savo paslapčių. Atrask savasias’.
Skaityti daugiau:
Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis
Australijos pakelės aikštelės
Ilgų ir tiesių Australijos plentų pašonėse – jokių kaimelių. Tik tamsa, spindintis paukščių takas danguje, žvaigždžių begalynė (kas nėra buvęs šitaip toli nuo gyvenviečių to niekada nesupras) ir kengūrų “kaimenės”. Atstumas tarp miestų gali siekti ir 1000 km, tarp viešbučių ar kempingų – 250 ar 400 km, ir tai jų registratūros veikia labai trumpai.
Todėl nakvynei ten kas 40-80 kilometrų padarytos pakelės aikštelės: sustoji ir miegi tiesiog automobilyje (dažnas keliautojas, kaip ir mes, turi kemperį), o ryte tęsi kelionę. Daugybė kelio ženklų ragina ten sustoti, pavargus nevairuoti, mat tai tuose monotoniškuose keliuose – tikra rykštė, baisesnė, nei vairavimas išgėrus.
Ženklas raginantis sustoti pakelės aikštelėje nusnūsti, o ne rizikuoti gyvybe važiuojant pavargus.
Vienos pakelės aikštelės skirtos sunkvežimių vairuotojams, kitos – visiems kitiems. Sustoti visur gali nemokamai. Tiesa, patogumų mažai – tualetas yra ne kiekvienoje, o net jei jis ir yra, bake gali trūkti vandens (Australijos dykumose jis – brangus). Jokių parduotuvių ar kavinių net įsivaizduoti negalėtum, aplink – tik laukinė gamta, ir taip kartais šimtus kilometrų į visas puses. Todėl su savimi vežėmės maisto, gėrimų, dezinfekcinio skysčio. Jautėmės labai laisvi: kada nori atvažiuoji, kada nori išvažiuoji. Tiesa, jei vakarais atrodo būtina nusiprausti, Australijos pakelės aikštelės nelabai patiks.
Gražiai įrengta pakelės aikštelė su vieta piknikui ir vaizdu į, rodos, begalinius dykumos tolius. Šį kartą, kaip ir dar ne vieną, buvome vieninteliai jos svečiai
Pravažiuodami didesnes pakelės aikšteles vakarais matydavome, kaip senyvi australai kūrena laužus. Kai atvykdavome, paprastai visi jau miegodavo, kai išvažiuodavome – daug kas dar miegodavo. Dauguma keliavo lėtesniais tempais, bet įmanoma visaip. Vienos pakelės aikštelės buvo pilnos nakvojančių, kitos – baugiai tuščios: viena štai šalta prie didelio ežero, kita – padengta rūku. Australijoje – saugu, vagims važiuoti 300 ar 1000 km tikriausiai neapsimokėtų, bet vis tiek paieškodavome jaukesnių. Tik, kai spaudžia miegas, “važiuoti ar ne papildomus 60 km” klausimas gali būti sudėtingas.
Saulėlydis Australijos autbeke, kur visi miestai toli ir nėra šviesos taršos. Nuotrauka neredaguota Photoshop, o realybėje viskas dar įspūdingiau.
Beje, pakelės aikštelės yra visoje Australijoje – net ir dažniau gyvenamose erdvėse. Ten jos – lbiau civilizuotos, o kai kuriose net siūloma… nemokama kava.
Skaityti daugiau: Australija – išskirtinės gamtos žemynas
Naujosios Zelandijos smuklės
Naujosios Zelandijos miestai – tai vesternus kiek primenančių vienaukščių ar dviaukščių pastatų rinkiniai. Centrinėje gatvėje – Pirmojo pasaulinio karo atminimo salė, kinas, parduotuvėlės.
Ir būtinai – tradicinė medinė smuklė su kambariais be patogumų nakvynei viršuje ir didžiule baro sale, pilna aplinkinių avių augintojų, pirmame aukšte. Jos – vienas Naujosios Zelandijos simbolių,
Temzė, vienas labai tradicinių vesterniškų Naujosios Zelandijos miestelių
Smuklės paprastai dviaukštės, o antrame aukšte – ilgi koridoriai su bendrom patalpom, tualetais, kartais – virtuvėlėmis, svetainėmis, balkonais. Ir daugybe mažų kambarių, kurių svečiai susimoka už kiekvieną žmogų, o ne kambarį. Būdamas kai kuriose tų patalpų gali nesunkiai įsivaizduoti, kad štai išėjus į lauką pamatysi ne automobilius, o arklius su karietomis. Jos sunkiai pasiduoda pokyčiams: iki pat 1971 m. į šias smukles nebūdavo įleidžiamos moterys (sunku patikėti, žinant, kad Naujoji Zelandija pirmoji pasaulyje suteikė moterims balso teisę).
Juk tos smuklės statytos dažniausiai dar XIX a. ir tikrai priimdavo “arklio eros” keliautojus.
Smuklės, kaip ir viskas Nauojoje Zelandijoje, dirba trumpai, todėl norint tokioje apsistoti verta netempti “gylyn į naktį”. Beje, labai panašios smuklės ir Australijoje.
Skaityti daugiau: Naujoji Zelandija – žalia pasaulio provincija
Poežminiai viešbučiai Kapadokijojoje (Turkijoje)
Kapadokija Turkijoje – į ją nieko panašaus visame pasaulyje nėra! Kūginės uolos, požeminiai miestai, cerkvės ir viešbučiai olose, populiariausi pasaulyje skrydžiai oro balionais virš kanjonų…
Gioremės, pagrindinio Kapadokijos ‘kurorto’, peizažas
Daugelis turistų į Kapadokiją keliauja trumpoms ekskursijoms iš Turkijos pajūrio, Antalijos regiono, bet Kapadokijoje yra ką veikti ir tris ar penkias dienas.
Ir Kapadokijos olų bei požemių patirtimi galite gyventi net ir naktimis! Kapadokijoje pilna olų viešbučių, kurių bent dalis kambarių tiesiog išskaptuoti tufe, tarsi požeminiai miestai. Tikėtina, bus be langų (kambariai paprastai nebūna „fėjų kaminuose“), bet tai patirtis, kurios kitur neturėsi.
Mūsų numeris oloje Gioremėje. Turėjo net sūkurinę vonią
Vieniems tai bus labai romantiška, jauku: požemis, be langų, sienos – iš tufo, bet viduje – normalus kambarys. Kitiems gal bus savaip baugu: prabundi naktį – ir aklina tamsa (jokių langų), maža erdvė. Bet jausmas nepakartojamas. Nepakartojama leistis laiptais iki tų durų, grįžti, it kokiam gyvūnui, į savo urvą, bet kartu rasti jį įrengtą kaip tikrą viešbučio kambarį.
Įėjimas į požeminį viešbutį Kapadokijoje
Skaityti daugiau: Kapadokija – fėjų kaminai, požeminiai miestai
Riadai Maroke
Lengva pagalvoti, kad Maroko senamiesčiai (medinos) – tai lūšnynai. Kažkokie liūdni namai mažais langeliais, šiukšlės, purvas… Bet nė velnio! Daugybė tų namų turi tokius nuostabius interjerus, kad Lietuvoje tokių sunkiai rasi. Tiesiog vyraujanti Maroko religija – islamas – draudžia puikuotis turtais. Todėl išorėje viskas skurdu, o prabanga – viduje.
Nedžarino medžio dirbinių muziejus – vienas lankytojams atvirų Feso didžiųjų senųjų pastatų. Čia – buvęs karavansarajus, kur prekiaudavo pirkliai
Puikieji gyvenamieji namai vadinami riadais. Puošniausias ten centrinis kiemas, dabar dažniausiai uždengtas stogeliu, kad nelytų. Jį supa įvairūs kambariai, miegamieji, kur gyvena visa kokio turtingo kilimų pirklio giminė. Karta iš kartos tokie namai paveldimi šimtmečius.
Mūsų išnuomoto riado trečias aukštas
Daugybė tradicinių riadų dabar paversti viešbučiais arba nuomojami turistams. Pirmąkart lankydamas Fesą nakvojau eiliniame viešbutyje, bet pažadėjau sau, kad grįšiu į riadą. Ir nakvynės riade tikrai buvo vienas įspūdingiausių dalykų Maroke.
Ateinu prie, atrodo, eilinių durų plynoje sienoje, tarsi į kokį prekijo sandėliuką. Atidarau jas, užlipu laiptais viršun – o ten viskas kaip rūmuose. Menas, medžio raižyba: joks langas, jokios durys, joks turėklas, balkis ar karnizas nėra šiaip langas, durys, turėklas, balkis ar karnizas. Viskas – meno kūriniai.
Durys į niekur medinoje, kurios vedė į mūsų riadą
O dar terasa ant stogo, nuo kurios – jeigu ji aukštesnė už aplinkinių riadų – medina atrodo visai kitaip. Tokia tuščia tuščia: nes viso erzelio, visų žmonių nesimato. Gatvės tam per siauros – matosi tik kiti stogai, tarp jų kyšantys minaretai. Nebent artimiausią gatvelę persisvėręs gali pamatyti.
Mūsiškė terasa ant stogo
Bet svarbiausia, kad nakvodamas riade mediną pažįsti it jos gyventojas. Visokios smulkmenos. Kas rytą „Beee, beee!“ rėkiantis šiukšlių „išvežiotojas“, taip raginantis aplinkinių riadų gyventojus krauti šiukšles ant jo užsispyrusio asilo. Moterys, ant stogų džiaunančios rūbus, švelniai slepiamos aukštų mūrinių turėklų (jie specialiai tokie aukšti: nedera, kad musulmones moteris matytų svetimi vyrai). Katinų mūšiai, katinų akrobatika, katinų pornografija ant tų pačių stogų. Ant vieno stogo net gaidys, kakariekuojantis visam rajonui.
Riado stogo terasa (viršuje) ir papildomas kambariukas po ja
Suvokimas, kokia iš tikro siaura gatvelė prie riado: visi garsai, visi balsai iš gatvės, atrodo, skamba pačiame riade. Kai stovėdavau prie išorinės miegamojo sienos priešinga gatvės pusė nuo ten man buvo arčiau, nei lova kitame miegamojo gale! Ir kartą išsigandęs net ėjau tikrinti, ar niekas neįėjo per laukujas duris.
Vaizdas pro langą iš riado. Šie griuvėsiai – kitoje gatvės pusėje. Riado prižiūrėtojai pasakojo, kad čia būta mečetės. Dabar ten – katinų kovų arena
Fese buvome išsinuomavę riadą vien sau – ten tai net stebėtinai įperkama. Keturių aukštų riado su 5 miegamaisiais ir 6 tualetais (be visų kitų erdvių) bei terasa ant stogo nuoma parai kainavo 60 eurų (2019 m.). Kita alternatyva (jei pasiseka – pigesnė) – nuomotis tik vieną kambariuką didesniame riade (taip darėme Marakeše, kur viskas brangiau). Kiemas, terasa ten irgi greičiausiai bus, netgi didesni – bet tai bus bendros erdvės visiems svečiams.
Kambarys naujai pastatytame “tradiciniame” riade Marakeše
Skaityti daugiau: Marokas – lengvai pasiekiama pietų egzotika
Templestay Pietų Korėjoje
Templestay – tai nakvynė Pietų Korėjos budistų šventykloje. Tiksliau, nakvynė ir patirtis viename. Atvykus į šventyklą, persirengiama Templestay rūbais ir laukia ekskursija po šventyklą. Kartu pamokoma, kaip šventykloje elgtis: nusilenkimai, parklupimai ir kita.
Su tradiciniais rūbais budistų budistų šventykloje Templestay metu
Sekančias 24 valandos praleidžiamos šventyklos ritmu. Beopdžusos šventykloje, kur nakvojau, grafikas buvo toks: 17:00 vakarienė, 18:00 vakarinės pamaldos (yebul), 21:00, 04:30 rytinės pamaldos (yebul), 07:20 pusryčiai, 11:00 pietūs. Maistas šventykloje – ypatingas, labai tradicinis ir vegetariškas. Ryžiai su įvairiausiais bančanais: marinuotomis, raugintomis, kitaip apdirbtomis daržovėmis.
Šventyklos maistas. Mūsų šventykloje jį buvo galima įsidėti tarsi iš bufeto ir gali valgyti kiek nori – bet labai svarbu neprisidėti per daug, kad niekas nebūtų išmesta
Templestay prorgramas siūlo per 100 Korėjos šventyklų ir daugybė jų – anglų kalba. Ir jos įvairios: nuo „atsipalaidavimo Templestay“, kur kultūrinė programa apsiriboja maždaug tuo, ką parašiau (likusį laiką gali ilsėtis, vaikščioti po šventyklą ar, jei šventykla, kaip daugelis Korėjoje, kalnuose – po aplinkinius kalnus ir jų šventyklėles), iki „patirčių Templestay“, į kurias įeina ir zen meditacija (sėdint, einant, net atliekant kovos veiksmus), žibintų lankstymas, pokalbis su vienuoliu, sutrų perrašymas, arbatos gėrimo ceremonija (irgi meditacijos forma, pilna pylimų ir perpylimų), 108 tradiciniai parklupimai ar kita. Tradicinis parklupimas – ne toks ir lengvas procesas. Sudėjus rankas it maldai priešais krūtinę atsiklaupti, tada užkelti kairį padą ant dešinio, tada stotis keturpėsčiam, paskui ant alkūnių ir kelių, persukti delnus į viršų ir juos pakelti, vėl nuleisti ir vėl grįžti į klūpėjimo poziciją bei atsistoti. Jei parklupimas paskutinis serijoje – dar prisideda rankų sudėjimas prie krūtinės parklupus. Pasisveikinimui ar atsisveikinimui su Buda daroma 3 parklupimų serija. O vienuoliams 108 tokie – kasdienybė, o kartais padaro ir 3000 parklupimų serijas!
Visos programos angliškai aprašytos patogiame Korėjos Templestay pulsapyje, pačioje Korėjoje yra Templestay agentūra: belieka išsirinkti laiką ir šventyklą.
Budistinių sutrų perrašinėjimas auksiniu rašalu. Kadaise taip buvo skelidžiamos budistinės tiesos, o dabar suprantantiems tekstą tai būdas jį prisiminti, o visiems – būdas atsipalaiduoti. Sumaišai auksinį rašalą su vandeniu, merki į jį teptuką. Nuskamba gongas – rašai eilutę. Pabaigęs turi palaukti, kol savąją eilutę pabaigs kiti. Tada gongas skamba vėl – spalvini sekančią eilutę
Mano žmona prieš Templestay būgštavo: „Nesu budistė“, „Čia mus turbūt bandys atversti“. Be reikalo: patirtis ir neskirta budistams. Ir jokiu metu niekas neįtikinėjo, kad geriausia religija – budizmas. Veikiau prisiartinome prie budistų vienuolių per patirtį: supratome, koks didis jų pasiaukojimas ir tikėjimas keltis 3 ryto, apeiti šventyklą žadinant kitus, kasdien vienodai mušti būgnus, gongus. Pasinėrėme mintimis į tą dvasią. Mums tai tik viena diena, viskas nauja, o jiems – visas gyvenimas. Daug gyvenimų: daugelis pagrindinių Korėjos budistų šventyklų įkurtos bent prieš 1000 metų, ir ritualai tęsiasi.
Vienuoliai į Vakarines pamaldas šaukia būgnais, varpu, gongais, skambančia žuvimi – šaukia žmones, gyvūnus, paukščius ir žuvis. Būgnais grojo ne prasčiau, už patyrusius muzikantus. Tai – vienas įspūdingiausių Templestay vaizdų
Pietų Korėja yra įvairių religijų šalis, budistų likę tik 15-20%, o ir tie ne visi labai religingi – tad net daugelis korėjiečių, praleidusių tas 24 val. su mumis, irgi mokėsi teisingai parklupti priešais Budą. Kaip ir Lietuvoje tai, kad esate katalikas, juk nereiškia, kad iš karto viską susigaudytumėte jei staiga tektų praleisti parą kokiu 1216 m. įkurto dominikonų ordino vienuolyno ritmu! Templestay – ne viešbutis, ir tas ritmas taip pat apima ir indų susiplovimą, asketiško kambario susitvarkymą (miegama ant grindų, dalyviai suskirstomi į kambarius pagal lytis, nors šeimoms kartais padaroma išimtis).
Unikali Templestay programa sukurta kaip įdomi ir prasminga patirtis futbolo fanams iš užsienio, kai 2002 m. Pietų Korėjoje vyko Pasaulio futbolo čempionatas. Niekas tada nė neįsivaizdavo, kokio populiarumo tai sulauks ir kaip ilgai gyvuos. 2002 m. Templestay išbandė 10 000 žmonių (1 000 užsieniečių), o 2019 m. tiek naktį praleido vien Beopdžusa šventykloje, kurioje nakvojau ir aš (10 000 ir 1 500).
Templestay metu turi galimybių apvaikščioti šventyklą ir su ekskursija, ir paskui vienas – vėlai vakare, anksti ryte
Skaityti daugiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus
Vilos ant vandens Maldyvuose
Jos tapo tikru kelionės į Maldyvus simboliu! Kiekviena “privati sala” (Maldivian resort) tokių turi.
Vilos pastatytos ant polių virš negilios koralinės lagūnos. Tiesiai iš savo vilos galėjom nulipti į vandenyną. Jis – pakankamai negilus, kad braidytume, bet pakankamai gilus paviršiniam nardymui, pilnas žuvelių…
Maldyvų vandens vilos
Vilos sujungtos lieptais. Tokius lieptus, it šakos atsišakojančius nuo privačių salų, matai dar skrisdamas virš Maldyvų – jų šitiek daug.
Aišku, viskas turi savo kainą, ir Maldyvų “vandens vila” buvo brangiausia gyvenime mūsų nakvynė. Dažnam savaitė tokioje – svajonių medaus mėnuo, kiti čia švenčia gimtadienius, o pasaulio “elitui” tai tiesiog standartinės atostogos. Ir ribų kainoms nėra: už eilinę vandens vilą brangesnės tos su asmeniniu bekraščiu baseinu balkone, su daugybe kambarių. Kai kurios turi ir povandeninę dalį, kur pro langus matai žuvis…
Privačioje viloje ant vandens su baseinu
Skaityti daugiau: Maldyvai – daug daugiau nei svajonių šalis!
Šalys su ypatingomis nakvynės vietomis – pasaulio žemėlapyje
Loading map...
Kitos įdomios nakvynės vietos
Šias nakvynės vietas taip pat verta išbandyti, jei norite patirti atitinkamų šalių kultūrą, nors jos ir nėra tokios unikalios, kaip išvardytos aukščiau, arba jomis kiek sunkiau pasinaudoti.
Moteliai JAV
Jie – dažno Holivudo filmo veiksmo fonas. Juose prekiaujama narkotikais, prostitutės pardavinėja seksą, slapstosi (ir kartais šaudosi) nusikaltėliai. Realybėje, aišku, dauguma klientų – eiliniai keliautojai, nors, dėl prastos reputacijos, turtingesni amerikiečiai kai kurių motelių privengia ir stebėjosi, kad ten apsistojau. Kur Amerikoje bebūtų, moteliai atrodo beveik vienodai: pastatas su įėjimais į numerius iš lauko, automobilių aikštelės. Kartais jie vieno aukšto, kartais – dviejų (su išorine laiptine), bet visi – pigesni už daugelį kitų JAV nakvynės vietų ir patogesni, jei nori atvažiuoti vėlokai vakare ir išvažiuoti ryte (tik pusryčių geriau neimkite – jie visi prasti).
Plačiau: JAV – viskas, ką reikia žinoti keliaujant
Eilinis kiek apšepęs JAV motelis
Meilės viešbučiai Japonijoje
Patys moderniausi iš visų meilės viešbučių. Štai mūsų numeryje net stovėjo seksualių kelnaičių pardavimo automatas, o įsiregistruoti reikėjo per kompiuterinę sistemą. Bėda, kad viskas japoniškai – todėl net užsiregistravus per Booking.com teko patirti problemų. Registratūroje juk nieko nebuvo, kad bent susirodyti… Šiaip ne taip išsikvietėme, bet kitos problemos laukė ryte anksti atsikėlus į rytinį traukinį: išorinės numerio durys niekaip rankomis neatsidarė, o paspaudus kažkokį mygtuką paaiškėjo, kad tai, greičiausiai, gaisrinis aliarmas, tad tuoj atbėgo susijaudinę darbuotojai. Kaip ne kaip – įdomi japoniška patirtis, tačiau geriau ją patirti mokantiems puikiai skaityti japoniškai.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…
Vienas poros automatų meilės viešbučio Nagojoje, Japonijoje kambaryje, iš išorės primenantis šaldytuvą. Ant šio vienintelio buvo angliškos instrukcijos
Ankštieji viešbučiai Japonijos didmiesčiuose
Šie viešbučiai siūlo atskirus kambarius – tačiau erdvės vienam žmogui juose tikriausiai nedaugiau, nei dažname hostelyje. Mat kambariai čia – absoliučiai minimalaus dydžio, pagridninis jų “baldas” – ant žemės ištiestas čiužinys. Aišku, tualetai ir dušai – bendri. Pliusas tiems, kas keliauja vieni – mokama už žmogų, o ne kambarį, taigi, net didmiesčiuose galima apsistoti pigiai, o vis tiek turėsi atskirą kambarį. Tokių viešbučių Osakoje pasirodė daugiau nei Tokijuje.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…
Dvivietis kambarys Osakos ankštame viešbutyje. Tiksliau - tiesiog kambarys, nes dviviečiai nuo vienviečių nesiskiria. Jis toks mažas, kad be plataus objektyvo sunkiai pavyksta apimti daugiau, nei galinę sieną.
Casa particular Kuboje
Pamažu rimstant Kubos socialistiniams vėjams, Kuba suteikė galimybę vietiniams užsidirbti įsileidžiant užsieniečius į savo butus. Ribojimų šiai veiklai daug: galima tik nuomoti kambarius, bet negalima turėti tam atskiro buto, reikia daug mokėti valstybei ir pan. Visgi, Kuboje tai tapo svarbiu būdu užsidirbti, ir dabar Casa Particular savininkai net duoda kyšius valstybinių viešbučių tarnautojams, kad šie meluotų, jog viešbučiuose nėra vietos ir kreiptų klientus į casa parituclar. Casa particular – įdomus šiuolaikinės Kubos veidas.
Eilinio Kubos daugiabučio kiemas pro casa particular langą – ten auginamos daržovės. Taip pamatai kitą Kubos veidą.
Plačiau: Kuba – mirštančios revoliucijos žemė
Kondominiumai Tailande
Angliškai tai reiškia tiesiog “daugiabutis”, bet Tailando šiuolaikiniai daugiabučiai nuo mūsiškių skiriasi kaip diena ir naktis. Kiekviename – po baseiną, treniruoklių salę (gyventojams ir svečiams – nemokamą). Geresniuose – erdvės dirbti kur nors viršutiniame aukšte, sodeliai pasėdėjimui ant stogo. Tajams butukas – tik vieta grįžti “po visko” pamiegoti (dažna svetainė ten net neturi langų, kad neprikaitintų). Užtat puikiai prižiūrimos bendros daugiabučio erdvės – it buto tęsinys.
Bendra darbo erdvė Patajos kondominiumo “The Base” viršutiniame aukšte
Plačiau: Tailandas – šalis visiems, bet ne visų
Paplūdimio bungalai Tailando salose
Daugelyje šalių viešbutis anapus greitkelio nuo paplūdimio – jau neblogai. Viešbutis ant jūros kranto – dar geriau, bet net ir juose nuo tavo numerio iki maudynių tenka eiti visokiais takais, asfaltu, plytelėmis. Toks vandenyno artumas, kokį gali gauti Tailando salose, kitur retenybė – čia tiesiog paplūdimyje stovi gyvenami nameliai.
Plačiau: Tailando kurortai – karštis, pramogos, kultūra
Traukiniai Indijoje
Keturių klasių miegamosios vietos: nuo skirtų turtuoliams iki skirtų vargšams, ir visos vienodai chaotiškos. Nakvodamas čia naujai susipažįsti su Indijos kultūra, socialine piramide. Susipažinau su inžinieriais, elgetom ir… traukinio pelėmis. Ir sutaupai laiko: nereikia važiuoti tai lėtais traukiniais dienos metu. Gal sutaupai. Jei traukinys nevėluoja 7 valandas.
Ketvirtojoje (sleeper) Indijos geležinkelių klasėje
Plačiau: Tailando kurortai – karštis, pramogos, kultūra
Gošivonai Seule (Pietų Korėjoje)
Ketvirtas pagal dydį pasaulio miestas pritraukia milijonus darbininkų ir studentų, bet stokoja erdvės. Taip gimė gošivonai: unikalus viešbučio, bendrabučio ir hostelio hibridas. Atskiruose moterų ir vyrų aukštuose – mažyčiai kambariukai, kur gyvenama po vieną, vos telpa stalas ir lova. Virtuvė ir dušai – bendri, bet kriauklė gali būti ir atskira. Pagrindiniai gošivonų klientai ten gyvena mėnesius, bet paprasta juose apsistoti ir turistams (yra specialūs puslapiai, kai kurie skelbiasi Booking.com) ir taip pasinerti į nematomą Seulo darbininkų-sraigtelių gyvenimą.
Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus
Ondol kambariai Pietų Korėjoje
Korėjiečiai tradiciškai gyvena “ant grindų”: vietoje lovų ar sofų jų namuose visokios pagalvės ir čiužiniai, kurie, čia išlanksotmi, čia padedami į šalį greitai pakeičia kambarį iš svetainės į miegamąjį, iš miegamojo į šokių salę. Nors vakarietiški baldai populiarėja, gal net daugumoje korėjietiškų viešbučių dalis numerių yra tradiciniai “ondol”. Jų pliusai ne tik lengva transformacija ir baldais neužgriozdintos erdvės, bet ir šildomos grindys, itin patogios žiemą. Ir ne, ondolai nekainuoja pigiau už analogiško dydžio kambarius su baldais: korėjiečiai ant žemės miega ne iš taupumo.
Ondol kambaryje Porjongo viešbutyje. Registratūros darbuotoja iš pradžių nenorėjo patikėti, kai užsakėme ‘ondol’ ir siūlė ‘tobol’ (su lova). Visgi daugybė turistų nori patirti Korėją dienomis, bet miegoti minkštai, kaip įpratę namie…
Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus
Čimdžilbangai Pietų Korėjoje
Jie vadinami korėjietiškomis pirtimis, bet iš tikro tai ištisi kompleksai pramogų su įvairaus karštumo kambariais (abiejų lyčių ir apsirengus spec. rūbais) ir maudynių erdvėm (tik vienos lyties, tik nuogiems), o neretai ir kitomis pramogomis (žaidimų automatai, masažai ir kt.). O bene unikaliausia jų savybė – bilietas į daugelį galioja ~12 valandų ir ten įprasta miegoti (yra net miego kambariai su čiužiniais ir kietomis medinėmis pagalvėmis): keliaujant vienam – o neretai net ir dviese – tai yra pigiausia Korėjos nakvynė.
Didžiausiame Seulo čimdžilbange Dragon Hill Spa miegui išvirtę žmonės
Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus
Hamakai Brazilijoje
Hamakai Brazilijoje – ne egzotiška išimtis, o norma, juk hamakai ir atsirado Amerikoje. Juos kabina namo prieangiuose, daugiadieniuose laivuose ir net butuose, jie pardavinėjami gausybėje parduotuvių ir net tiesiog šalikelėse. O bene braziliškiausia – tiesiog pakabinti hamaką ant medžių, pavyzdžiui, džiunglėse. Nakvojau hamake ir bute, ir Amazonėje plūduriuojančiame laive po žvaigždėmis, ir džiunglėse – ir tai tikrai nepakartojamos patirtys. Tiesiog visai kitaip, nei tįsti sunkią lovą, kad ir sulankstomą, ar miegoti nepatogiai ant žemės: tokia laisvė: toks lengvai transportuojamas, bet kur kabinamas daiktas, ir toks patogus. Tiesa, reikia priprasti: užmigti pavyko ne iš karto. Bet net į Lietuvą iš Brazilijos parsivežėm hamaką.
Prie viešbučio kambario įėjimo parištas hamakas
Plačiau: Brazilija – džiunglių ir švenčių šalis
Vila su tarnais Balyje
Kada nors svajojote „karališkai“ turėti tarnų, bet pajamos to nė iš tolo neleidžia? Balyje tai galima išmėginti pigiai – bent jau ne pagrindiniuose kurortuose. Šiaurinėje pakrantėje trijų aukštų vilą su terasa ant stogo, sodu, baseinu ir trim(!) nuolat ten dirbančiais tarnais, gavome už ~50 eurų nakčiai. Tiesa, iš pradžių nebuvo jauku dalintis namu su kitais žmonėm, maudytis baseine, kai tarnas gali užeiti nešti aukas dievams į vilos šventyklėlę… Nejauku buvo ir „duoti nurodymus“, kaip „išskalbkite rūbus“ (mėginome tarno klausti, „Kur čia skalbimo mašina?“, bet tiesiog nurodė palikti rūbus jam…). Bet tarnai ten gerai išmokomi „nelįsti į akis“ ir galiausiai žmona džiaugėsi pastebėjusi, kaip indai „patys išsiplovė“. Na, pats turėti tarnų tikrai nenorėčiau: per daug jau esame įpratę gyventi vieni, pasirūpinti savimi, patys išsidėlioti daiktus ir t.t. Bet išmėginti „karališką gyvenimą“ buvo įdomu. Šiaip Balyje įprasta, kad vilose būna vienokie ar kitokie tarnai, tiesa, ne visose yra „nuolatiniai tarnai“ – kai kur jie ateina tik laikinai, panašiau kaip viešbutyje tvarkytojai.
Vilos Lovinoje sodas. Tikrovėje įspūdingesnis, nes daug ko (pvz. šventyklėlių) nesimato
Plačiau: Balis – įvairi it žemynas sala
Bivuakas Antarktidoje
Į dažną kelionę į Antarktidą tai įeina! Galimybė praleisti naktį pačiame žemyne miegmaišyje, bivuake, tiesiog ant sniego, visus reikiamus dalykus atsinešus iš laivo (juos paprastai paskolina)! Skamba baisiai ir žvarbiai, bet, tinkamai parinkus miegmaišį, rūbus, buvo tikrai šilta, o vaizdai nuostabūs: ledkalniai, toliau miegantys pingvinai… Tik šaltas vėjas į veidą kartais trukdė (gal reikėjo išsikasti didesnę duobę) – tačiau patirtis viską atpirko. Bet čia kaip pasiseka – Antarktidoje nieko nenumatysi iš anksto, tad kiekviena nakvynė – vis kitoje vietoje, vis kitokiu permainingu oru.
Nakvynė bivuake Antarktidoje
Plačiau: Antarktida – viskas, ką reikia žinoti keliaujant
Paradorai Ispanijoje
Dar tarpukariu Ispanija nutarė visą eilę didingiausių senų pastatų paversti viešbučiais. Taip ne tik viliojami turistai, bet ir išsaugomi anie architektūriniai turtai. Šis valstybinių viešbučių tinklas vadinamas „Paradores“, ir tai geriausia pasaulyje proga pagyventi kokioje Viduramžių pilyje, vienuolyne, didikų rūmuose, vaikščioti, vaikščioti ir vis tiek nespėti išnaršyti visų jų įspūdingų koridorių, kiemelių, rūsių ir balkonų. Kainuoja nepigiai – bet dažnai mažiau, nei galėtum tikėtis.
Reis Catholicos Kompostelos Santiage, vienas garsiausių paradorų. Statytas 1501 m. kaip ligoninė ir nakvynės namai į Kompostelos Santiagą atvykusiems piligrimams. Čia – tik vienas keleto puošnių jo kiemų.
Kitos įdomiausios pasaulio vietos
Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai
Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.
Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.
Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!
1 komentaras
Super…Man patinka autentiski hoteliai. Bankoke buvau apsistojus pries 100 metu statytam hotely su visiskai nepakeistais daiktais, kaip buvo anuomet, nuo ventiliatoriu iki kitu atributu ir baldu. Savininke labai sena moteriske:)Tai padare ispudi:)