Šiuolaikiniai Azijos didmiesčiai – patys moderniausi pasaulyje ir labiausiai perpildyti žmonių ir dangoraižių.

Juose mažai paskirų įdomybių – užtat kvapą gniaužia visuma: nepailstančios žmonių upės, neužmieganti gyvybė, ryškūs neonai, visiškai skirtinga kultūra.

 


Tokijas

Vieta: Japonija

Tokijas – didžiausas pasaulio miestas (37 mln. gyv. – kaip 13 Lietuvų!). Ir jo dydžiui aprašyti žodžių nepakanka. Tai – fantastiškas metropolis, kur automobilių keliai gali būti trijų aukštų, kur tarp namų it kokie amerikietiški kalneliai nardo greitieji traukiniai, kur degalinėse žarnos, taupant vietą, kabo nuo lubų. Kur kavinės ir restoranai įsikūrę ir penktuose ar dešimtuose pastatų aukštuose. Kur automobiliai parkinguose kraunami į stirtas specialiais liftais, kad užimtų mažiau vietos. Ir nuo centro iki miesto pakraščio tenka važiuoti gerą valandą geležinkeliu, į kurio traukinį tave įtalpins grūdėjas.

Tipiškas Tokijo vaizdas: žibančios reklamos viršuje ir minios apačioje. Tokijas atstaytas aukštais siaurais namais be jokio vyriausiojo architekto priežiūros. Todėl jis chaotiškas, bet probloškiantis masteliais.

Tokijui – 600 metų, tačiau jame nerasi nieko seno. 1923 m. miestą sugriovė žemės drebėjimas, 1945 m. – amerikiečių bombardavimai. Tada Japonija pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą. Taip galutinai pasibaigė ta sudievinto imperatoriaus, beatodairiško karingumo, samurajų kardų ir garbės savižudybių epocha. Iš pelenų pokariu pakilęs Tokijas – jau naujosios, technologijų ir modernumo Japonijos, veidas.

Anime ir elektronikos reklamos Akihabaroje.

Beveik visi tokijiečiai – japonai: tai ne multikultūrinis chaosas, o garsiai plakanti, turtinga ir saugi vienos didžios kultūros širdis. Japoniškas požiūris persismelkia visur, ne tik tęsiamos senos tradicijos, bet ir nuolat gimsta naujos: saviti meno stiliai, lošimai (pačinko), daugiaaukščiai karaokė klubai, net jaunimo subkultūros.

Unikalaus robotų restorano pasirodymo fragmentas. Jame gražiai suplaktos senos ir naujos japonų tradicijos: nindzės ir samurajai, anime įkvėptos karingos merginos, mitologiniai pabaisos jokajai.

Tokijas turi daugybę centrų, ir kiekviename jų atmosfera kitokia, renkasi kitokie žmonės. Jaunimo Šibuja, “rožinis” subkultūrų Haradžiuku, verslo Vakarų Šindzukus, kiek nepadorus pramoginis Rytų Šindzukus, užsieniečių Ropongis, valdžios Nihonbašis, prabangios prekybos Ginza, elektronikos ir anime Akihabara, sumo Riogokus, religijos Asakusa, modernių pramogų Odaiba…

Roboto Gundamo žibanti statula prie prekybos centro Odaiboje.

Tokijas – Miestų Miestas, į kurį panašių nėra ir dar ilgai nebus. Kai iš Tokijo skridau namo per Paryžių, Prancūzijos sostinė man atrodė tarsi mažas miestelis – jausmas panašus, kaip iš to paties Paryžiaus grįžus į Vilnių.

Asakusos Sensodzi šventykloje kūrenami smilkalai.

Skaityti daugiau:
Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis

 


Honkongas

Nors 1997 m. Honkongą Jungtinė Karalystė atidavė Kinijai, ši įsipareigojo išlaikyti jame kapitalistinę sistemą. Ir “kapitalistinė” čia per švelnus žodis: tai laisviausia pasaulio rinka, kur tik neseniai atsirado minimali alga ir tėvystės atostogos (trijų dienų), o mokesčių ir valstybinių paslaugų beveik nėra. Net Honkongo dolerius spausdinantys bankai, viešasis transportas ir “Miesto gražinimo agentūra” čia siekia pelno.

Honkongo centro vaizdas iš Kaulūno pakrantės - turbūt gražiausia gyvenime mano regėta naktinė panorama.

Joks “vyriausiasis architektas” nekontroliuoja Honkongo plėtros, čia stato beveik kas ką nori. Ir nepaisant to iš kito kranto tasai švytintis chaosas – viena gražiausių naktinių pasaulio panoramų, o buvimas jo viduje, vaikščiojimas daugiaaukščiais planuose nesužymėtais šaligatviais – sunkiai pakartojamas jausmas.

Vienas Honkongo gatvių turgų Monkoko rajone. Monkokas vadinamas 'tankiausiai gyvenama vieta žemėje', bet manau šios žinios gerokai pasenusios: naujesnės Honkongo vietos panašiai užgrūstos aukštesniais daugiabučiais.

Be to, kad ir kaip skambėtų neįtikėtinai, vos 24% Honkongo žemės užstatyta – likusi į privačias rankas neatiduota ir ten gyvenimas teka sena vaga, su salomis be automobilių, budistų vienuolynais, šimtamečiais Kinijos giminių kaimais. Honkonge net važiuodamas paprastu metro, miesto autobusu ar maršrutiniu laivu kiekvienoje stotelėje gali patekti į kitą pasaulį: nuo kalvoto miško iki penkiasdešimtaukščių daugiaaukščių priemiesčio.

Po Lin vienuolynas Lantau saloje

Iš vandenų nyrančios žaliosios kalvos – tokia pati Honkongo esmė, kaip ir dangoraižių neonai. Honkongas – vis dar jūrų miestas, su ketvirtu didžiausiu planetos konteineriniu uostu, maršrutiniais laivais, žuvies patiekalų gausybe ir viską smelkiančia drėgme.

Tai O žvejų kaimas visiškai netoli nuo Honkongo centro, bet atmosfera ten visai kitokia.

Skaityti daugiau:
Honkongas: šviesų ir jūrų miestas

 


Singapūras

Singapūras – tai disciplinuotas miestas-valstybė, iš Trečiojo pasaulio ilgamečio premjero Ly Kvan Jū mintimis pakeltas iki Azijos finansų sostinės.

Singapūro panorama.

Singapūras nekopijavo Europos ar Amerikos, o sumanė savą tvarką: švaros vardan čia uždraustos kramtomosios gumos, mokesčiai už automobilius daug kartų viršija jų kainą, už smulkius nusikaltimus baudžiama rykštėmis, o dialogas tarp tautybių skatinamas nustačius privalomas kvotas, kiek kiekviename daugiabutyje kurios tautybės žmonių gyvens.

Valstybinių daugiabučių dangoraižių rajonai, kuriuose butus galima tik nuomotis 99 metams, o ne pirkti – retai matomas Singapūro veidas, bet kiekvieno jo žmogaus kasdienybė.

Istoriškai malajiškas, britų kolonistų apgyvendintas kinais ir indais, Singapūras dabar tampa tarptautiniu aukštųjų technologijų miestu: čia laukiami visų tautų imigrantai – tačiau tik išsilavinę ir galintys prisidėti prie tolesnio modernaus Singapūro kūrimo.

Tradicinis kinų rajonas Singapūre.

 


Gvangdžou ir Šendženas

Vieta: Kinija

Pasaulyje tėra trisdešimt miestų, glaudžiančių po dešimtį ar daugiau milijonų gyventojų. Ir du iš jų yra vienas šalia kito pietryčių Kinijoje – Gvangdžou ir Šendženas. Abu jau pakilę iš skurdo, statosi superdangoraižius ir visai teisingai trokšta pasaulinės šlovės.

Ilgai laukti neteks. Kai tarpą tarp šių dviejų miestų padengs augančios viduriniosios klasės vilos jie susijungs į didžiausią pasaulio miestą, su 50 milijonų gyventojų lengvai išstumsiantį dabartinį karalių Tokiją.

Džučiango dangoraižių rajono 'vartai'. Kaip šitokiam miestui 'verslo centras' atrodo nedidelis - kol neprisimeni, kad kone viskas pastatyta per 5 metus.

Gvangdžou ir Šendženas šitokie modernūs todėl, kad jie buvo Kinijos langas į pasaulį, pirma vieta, kur po komunizmo teroro dešimtmečių atkurta laisva rinka.

“Pigią prekybą” dabar jau keičia prabangos prekės. Užsienio turistams vilioti į Šendženą įkurta aibė pramogų parkų, tokių kaip “Nuostabioji Kinija” – visa Kinija viename lauke, su miniatiūromis ir tradicijų spektakliais.

Nakčiai apšviesta Nuostabioji Kinija Šendžene. Honkonge ryškiausiai žiba reklamos. Gvangdžou ir Šendžene populiaru nutvieksti visą pastatą, dažnai - nuolat besimainančiomis spalvomis.

Gvangdžou atkreipia dėmesį į save spalvomis: jo tiltų apšvietimas nuolat mainosi, sveikindamas plaukiančius turistinius laivus. Tiesa, jie kursuoja tik vakarais: dieninis miesto vaizdas dar stokoja žavesio.

Kantono bokštas (tolumoje) iš Perlų upės kruizo. Pastatai dešinėje - daugiabučiai. Palėpės ne tik apšviestos, bet ir gražios: kupolų, piramidžių formos. Upėje - du laivai iš Perlų upės kruizų flotilės.

Taigi, kol kas Gvangdžou-Šendženą į šį sąrašą įrašiau iš dalies “avansu”: aukščiausi dangoraižiai dar statomi, įdomių vietų kiek mažoka. Bet neabejoju, kad nepraeis nė penkmetis, ir Gvangdžou-Šendženo vieta šiame sąraše jau niekas nebeabejos. Juk per tiek laiko šiuolaikinėje Kinijoje pastatomas ne vienas dangoraižis, o ištisi dangoraižių rajonai, ištisos geležinkelių sistemos ir net užkampių miestai virsta pasauliniais didmiesčiais…

Senovės liekanos Gvangdžou. Daug jų sugriauta per Kinijos 'kultūrinę revoliuciją', bet dabar atstatoma.

Skaityti daugiau:
Gvangdžou-Šendženas: didžiausias Azijos miestas

 


Aprašytos vietos žemėlapyje

Loading map...

Loading