Išskleisti meniu
Kenija – Afrikos kaleidoskopas

Kenija – Afrikos kaleidoskopas

| 14 komentarai

Kenija turi viską, kas iškyla prieš akis išgirdus žodį “Afrika”.

Rodos begalinėse Kenijos savanose ramiai ganosi ištisos kaimenės iš zoosodų pažįstamų žvėrių: drambliai, liūtai, leopardai, raganosiai, begemotai, galybė visokiausių antilopių…

Kenijos miesteliuose ir kaimuose triukšmingai švenčia 42 tautybių žmonės: spalvingais drabužiais, senomis tradicijomis. O Kenijos kurortuose kiekviena metų diena – vienodai karšta.

Njalio paplūdimys Mombasoje

Njalio paplūdimys Mombasoje

Bet kartu Kenija – viena skurdžiausių pasaulio šalių, su baisiais milijoniniais lūšnynais, pavojingomis ligomis ir nusikaltėlių gaujomis, kurios neatsargiuosius skaudžiai baudžia.

Be to, Kenija vis dar nuotykių žemė, kur niekas – net kelionė su grupe – nevyksta taip, kaip numatyta.

Aš patyriau visokią Keniją, tiek nepriklausomai, tiek organizuotai. Čia – mano įspūdžiai bei idėjos kelionei į šią šalį – tikrą Afrikos kaleidoskopą.

Masajų kaimas Kenijoje

Masajų kaimas Kenijoje. Ši žymiausia iš Kenijos tautų Kenijoje gyvena panašiai, kaip ir per amžius: rengiasi tautiniais rūbais, augina gyvulius kaimo centre, gyvena dūminėse pirkiose.

Safariai – priešistorinis gyvūnų pasaulis

Už tai, kad Kenija – viena populiariausių Juodosios Afrikos šalių kelionei, labiausiai reikia dėkoti gyvūnijai. Tiems, rodos, priešistorinio pasaulio vaizdams iš daugybės Kenijos nacionalinių parkų, kur laisvai ganosi milijonai žvėrių, jie poruojasi, medžioja vienas kitą, žindo vaikus nekreipdami dėmesio į žmones – tarsi visos mūsų civilizacijos nė nebūtų.

Kažin ar yra keliautojų, kurie nepasijunta priblokšti kai pirmą kartą iškišę galvas pro automobilio stogą apsidairo didžiausiame iš nacionalinių parkų Masai Maroje ir pamato, kaip kiekvienoje šalikelėje ir net ant kelio rutuliojasi scenos iš kokio gamtos dokumentikos filmo. Jokios nuotraukos ar videosiužetai to neperteiks: žiūrėdamas nuotraukas, nejučia galvoji, kad tai tikriausiai labai reta scena, kurią fotografas ar operatorius su specialia technika “gaudė” mėnesius. O iš tikro Kenijos savanose gyvūnų tiek ir jie prisileidžia taip arti, kad kiekvienas turistas kiekvieną kelionės dieną galėtų nufilmuoti visai profesionalų filmą apie gamtą.

Masai Maros nacionaliniame parke 'bučiuojasi' gepardai

Masai Maros nacionaliniame parke ‘bučiuojasi’ gepardai

Kelionė “pas gyvūnus” vadinasi safaris ir tai – populiariausia Kenijoje turistų pramoga. Senais laikais, beje, safariais vadindavo medžiokles, kurios dabar nacionaliniuose parkuose uždraustos. Turistai pasirodė besą geresnis pajamų šaltinis, nei medžiotojai…

Safarį Kenijoje pirkome organizuotą, su nedidele grupe, nes taip labiau apsimoka. Daugelis safariu pradeda kelionę į Keniją, kai kurie iš viso į Keniją vyksta vien dėl safario, stengdamiesi išvengti (ne visada sėkmingai) to kito, neturistinio, skurdaus ir pavojingo Kenijos veido. Mes safariu kelionę užbaigėme. Safarių pasirinkimas internete – milžiniškas, kiekvieną dieną jų organizatoriai iš Nairobio į įvairiausius parkus išveža turistų grupes – kai kurias 2-3, kai kurias net 14 dienų. Per 6 dienas aplankėme keturias gyvūnų zonas (be Masai Maros dar Nakuru, Naivašos ir Amboselio), kurios ir yra tarp populiariausių.

Zebrų kaimenė prie Nakuru ežero

Zebrų kaimenė prie Nakuru ežero, kurio vandens lygis vis kyla ir todėl pražudo aplinkinius miškelius

Plačiau: Kenijos safarių parkai – pirmykštis gyvūnų pasaulis

Keliautojams – europinės kainos, bet afrikinė kokybė

Safaris ir mums, ir daugeliui – pati brangiausia kelionės dalis. Daugiausia dėl to kalta Kenijos politika. Visos Kenijos lankytinos vietos turi tris-keturias kainas: piliečiams, gyventojams, afrikiečiams iš aplinkinių šalių ir turistams iš toliau. Ir skirtumas tarp jų nesimbolinis: jei kaina vietiniams, tarkime, 200 šilingų, tai turistinis bilietas atsieis kokius 1200. Kitaip sakant, bus net brangesnis, nei už panašią vietą mokėtum Vokietijoje ar Prancūzijoje. O bilietai į kai kuriuos nacionalinius parkus neafrikiečiams atsieina ir protu sunkiai suvokiamus 80 JAV dolerių žmogui dienai.

Deja, mokėdamas europines ar didesnes kainas europinės kokybės nenusiperki: per safarį patyrėme ir prisižiūrėjome visko, nuo prastuose keliuose skęstančių automobilių iki pro kiaurą stogą naktį užpiltos mūsų lovos. O apie šiltą vandenį Kenijoje išvis beveik pamiršome (na, kai nuolat +20 – +30, nelabai ir reikia). Ten pradedi galvoti ne kad būtų wifi (jo beveik niekur nėra), o kad pakaktų bent elektros fotoaparatui pasikrauti (dalyje nakvynės vietų ji dingdavo ar būdavo nakčiai išjungiama; net per tautinių šokių pasirodymą Nairobyje teatre šviesa staiga išsijungė, o pripratę šokėjai šoko toliau lyg niekur nieko).

Ką tik ištrauktas užklimpęs safarių mikroautobusas prie Amboselio nacionalinio parko

Ką tik iš purvo ištrauktas užklimpęs safarių mikroautobusas prie Amboselio nacionalinio parko. Safarių vairuotojai it džipų entuziastai nuolat padeda vieni kitiems: iš viso per safarį apie valandą kasdien praleisdavome laukdami, kol vairuotojas ištrauks kokį užklimpusį konkurentų mikroautobusą, pamėgins vėl užvesti vandens užpiltą jo variklį ar persisodins jo turistus

Bet reikia žiūrėti į tai kaip į nuotykį! Įdomu ir džiugu – mažai kur svarbiausiose pasaulio lankytinose vietose dar gali pasijusti ne kaip eilinis paslaugos pirkėjas, gaunantis lygiai tokią pat patirtį, kaip milijonai kitų, o kaip koks turizmo pradininkas prieš 100-200 metų, kai bet kokius planus lengvai sužlugdydavo pasikeitęs oras, pažliugęs kelias ar koks nesusipratimas.

Dar daugiau tokių nuotykių mūsų laukė savaitę keliaujant po Keniją nepriklausomai. Taip važinėjant ne po safarių parkus Kenija jau – pigi šalis. Gal ne tokia pigi, kaip Pietų ar Pietryčių Azija, bet už Lietuvą pigesnė kartais. Transportas ar valgis Kenijoje atsieis ne daugiau pusės to, ką sumokėtumėte Lietuvoje, gėrimai – kartais tik trečdalį ar penktadalį tos kainos (aišku, tik ne tose kavinėse, kur būsite užvežti safario metu). Be abejo, viskas ir paprasčiau: Kenijos virtuvė tokia, kad “kuo daugiau žmonių pašerti kuo pigiau” (o užsienio virtuvės restoranų – mažai), rinkodara – tai rankomis tapytos reklamos ir t.t.

Pakelės parduotuvės neturistiniame miestelyje

Pakelės parduotuvės neturistiniame miestelyje

Kenijos kurortai ir paplūdimiai

Įdomiausia vieta nepriklausomai patirti Keniją – jos pajūris. Vietiniais autobusais nuvažiavome nuo istorinio Lamu miesto prie Somalio sienos iki antrojo pagal dydį didmiesčio Mombasos Tanzanijos pašonėje. Pakeliui išvydome visokiausius Kenijos veidus: nuo kaimų su iš molio drėbtomis trobomis iki europiečių numylėtų kurortų (Malindis, Vatamu, Kilifis), nuo istorinių prekybinių miestelių iki sukarintų “pavojingų zonų”, kur autobusus lydėdavo kariuomenė ir visiems keleiviams kas 20 km kratymosi žvyrkeliu tekdavo išlipti į eilinę “pakelės pasų kontrolę”.

Jeigu tokiems nuotykiams dar jaučiatės nepasirengę, lankykite tik Malindžio-Mombasos pajūrio ruožą, kur pagrindiniai keliai asfaltuoti, paplūdimiai visus metus atrodo it karštas smėlėtas rojus bei pilna didelių “standartinių” viešbučių. Ir baltaodžius turistus dažniau susitiksi.

Holi šventė Mombasos paplūdimyje

Prieš indų šventę holi, kurios metu vieni kitus taško dažais, išsidažę vaikai prausiasi Mombasos paplūdimyje. Indus į Keniją užvežė britai ir nors po nepriklausomybės daug jų išvyko (liko ~100 000), ši mažuma iki šiol įtakinga ir dažniau sutinkama turtingesnėse bei turistinėse zonose

Tačiau net kurortuose atvykėliai neužgožia vietinių. Netgi tenai galima pajusti gerą žiupsnį tos tikrosios Kenijos. Labai jaunos, kur mamos susilaukia po 4-5 vaikų, o gyventojų amžiaus vidurkis – 19 metų. Kur dar 1999 m. gyveno 29 mln. žmonių, o 2018 m. – jau arti 50 mln. “Kiek vaikų turite?” “Jų neskaičiuojame, skaičiuojame tik suaugusius” vėliau, jau šalies gilumoje, mums pasakojo ryškių tautinių rūbų išgarsintos masajų tautos kaimo vado sūnus. Ypač kitoks nei mūsuose Kenijoje požiūris į švarą ir tvarką: kurortų gatvėse nestebino šiukšlių krūvos, pripratau ir prie besišlapinančių žmonių, tačiau išvydęs ant šaligatvio besituštinančią moterį vis tiek nustebau.

Viešas takas į Mombasos paplūdimį, kuriuo ateina vietiniai

Šiukšlinas viešas takas į Mombasos paplūdimį, kuriuo ateina vietiniai. Iš abiejų pusių šonuose – viešbučių teritorijos. Ten – kitas pasaulis, švara, tvarka, o pamėginusius per jas išeiti į miestą bemat sustabdydavo apsauginiai ir kreipdavo į šį viešą taką.

Visgi, kartu Kenijos pakrantė ir smarkiai skiriasi nuo likusios Kenijos, netgi siekia nepriklausomybės. Mat pakrantėje dauguma gyventojų – musulmonai. Kenijos “vidinė dalis” prieš 100 metų, europiečių akimis žiūrint, “laukinė ir necivilizuota”, kai tuo tarpu pakrantė dar prieš 500 metų priėmė islamo civilizaciją, musulmonišką verslo kultūrą. Todėl, priešingai likusiai Kenijai, Kenijos pakrantės miestai turi senamiesčius (Lamu, Mombasa), o apylinkių miškuose stūkso žymūs apleistų miestų griuvėsiai (Gede prie Malindžio, Takva prie Lamu). Kenijos pakrantės ir europiečių kolonizuotos anksčiau: dar pirmieji portugalų užkariautojai ten paliko savo pėdsaką.

Užtat Kenijos pakrantėse nepamatysi gyvūnų, išskyrus įkyrokas beždžiones, kurios, pamačiusios maistą mūsų rankose, nelaukdamos, kol pašersime, pačios šoko ant galvos ir dar mėgino patikrinti, ar maiše nėra daugiau. Paklausti “Ar čia yra gyvūnų?” vietiniai beždžionių nė nepaminėjo: pripratę prie jų taip, kaip mes prie kačių ar šunų.

Mombasos senamiestis

Mombasos senamiestis

Plačiau: Kenijos pakrantė – autentiški Afrikos kurortai

Trys Kenijos bėdos: nusikaltėliai, apgavikai ir ligos

Visa Kenija susiduria su trimis didžiausiomis bėdomis.

Pirmoji jų – uodų platinamos ligos. Kas dvidešimtas žmogus, pasaulyje mirštantis nuo maliarijos, miršta Kenijoje. Kenijos pakrantėje maliarija kasmet užsikrečia 8% visų gyventojų, o šalies vakaruose – visi 40%. Ir maliarija tik viena daugelio ligų… Laimė, maliariniai uodai aktyvūs tik naktį (~15% nuo 18 iki 20 valandos, likę – nuo 8 valandos iki ryto). O daugelyje viešbučių virš lovų yra tinkleliai nuo uodų. Deja, jie neretai suplyšę, sudurstyti iš daugelio dalių ir todėl nepalikti jokio tarpelio – menas. Todėl uodai mus ne kartą sugėlė, nors nakčiai net purškėmės priemonėmis nuo jų. Vengdami šalutinio poveikio nevartojome vaistų nuo maliarijos, tačiau tikimybė, kad bent vienas įgėlęs uodas platino maliariją, nėra didelė (pabuvus savaitę pajūryje gal 1/500 ar 1/1000). Kita vertus, maliarijos inkubacinis periodas gali būti ir metai, todėl per tiek laiko pakilus temperatūrai reikės nerimauti.

Išskleistas tinklas nuo uodų Masai Maros nacionalinio parko palapinėje-namelyje.

Išskleistas tinklas nuo uodų Masai Maros nacionalinio parko palapinėje-namelyje. Šitas, rodos, buvo neskylėtas ir tik iš vienos dalies, tad lengviau išskleidžiamas.

Antroji Kenijos rykštė – nusikaltėliai. Kenija – be galo nesaugi šalis, ir kiekviena vieta, kur yra bent kas gero (daugiabutis, vila, parduotuvė), įtvirtinta tarsi fortas: bent keli apsaugininkai, aukštos elektrinės tvoros. Kurortų pagrindinėse gatvėse situacija gal kiek geresnė, bet daugelyje Kenijos vietų nė patys keniečiai nedrįsta vaikščioti lauke sutemus. Todėl gyvenimas Kenijoje eina kiek kitokiu ritmu, nei pas mus: parduotuvės atsidaro labai anksti, tačiau iš karto po saulėlydžio viskas spėriai užveria duris, darosi nejauku (kadangi Kenija yra ties pusiauju, dienos-nakties trukmė čia visus metus vienoda, todėl nėra taip, kad žiemomis viskas dirbtų trumpiau).

Dėl nesaugumo Kenijos miestuose išvysi ir keistų reiškinių, apie kuriuos paklausęs vietinių sulaukdavau pribloškiančių atsakymų. Štai kažkoks “praeivis” Nairobyje pasiūlė vairuotojui aplenkti kamštį šonine gatvele, o vairuotojas pasiuntė jį lauk. Kodėl? “Čia tokių viliotojų pilna: iš tikro tose šoninėse gatvelėse jau laukia nusikaltėliai ir apiplėšia” – paaiškino. Pastebėjau, kad ant daugelio automobilių veidrodėlių, netgi langų stiklų išgraviruotas automobilio numeris. Paaiškinimas: “Kad jei kas pavogs, negalėtų panaudoti sau ar parduoti, nes numeris neištrinamas”. Važiuojant Nairobio gatvėmis vakarais nuolat akina stacionarių fotoaparatų žybsėjimas, tarsi visi vairuotojai viršytų greitį. “Čia ne greičio kameros” – paaiškino vietinis – “Jos fotografuoja visus automobilius dėl saugumo”. Nė vienoje valiutos keitykloje nepavyko iškeisti dolerių kupiūrų, išleistų anksčiau, nei 2006 m. (“Kenijoje jas labai gerai moka padirbti”). O užmiestyje šalikelėse vis pastebėdavau užrašus “Žemė neparduodama!”. Kam? Vietiniai patvirtino, kad atspėjau teisingai: “Kenijos nusikaltėliai dažnai mėgina parduoti svetimą žemę, todėl tie, kas žemės nepardavinėja, taip užsirašo, kad atvykę ‘pirkėjai’ iškart suprastų esą maustomi”. Su nusikaltėliais susidūriau ir asmeniškai: iš manęs Nairobio oro uoste pavogė kuprinę.

Įtvirtintas kiemas Mombasoje

Įtvirtintas kiemas Mombasoje. Virš tvoros – dygliuota viela, virš jos – elektrinė tvorelė, virš kiemo – horizontalios grotos. O čia dar atrodo skurdoki namai.

Kenijoje daugiau nei kur kitur pasaulyje mačiau agresyvumo apraiškų: nuo visai rimtų muštynių ryte belaukiant autobuso iki šaižaus ginčo Nairobyje nusileidusiame lėktuve (kenietis garsiai iškeikė europietį turistą, neva tas specialiai atidarė lagaminų dėtuvę taip, kad trenktų keniečiui į galvą). Jeigu vietoje turisto būtų buvęs aršus vietinis, tikriausiai irgi būtų prasidėjusi kova – bet europietis apsiribojo apsaugos iškvietimu.

Palyginus su kitom dviem, trečioji Kenijos bėda daug švelnesnė: apgavikai ir prašinėtojai. Pastarųjų gausiausia kurortuose: pristoja ir eina šalia, ką nors siūlydami ar ko nors maldaudami. Pakanka ignoruoti. Dažniausios apgavystės: prašoma pinigų labdarai, kai iš tikro jie naudojami visai kitam; iš turisto imamos didesnės kainos ar nutręšiama kelis kartus už tą patį. Kaip ten bebūtų, per apgavystes, su kuriomis susidūriau, didelių sumų nepraradau ir, tiesą pasakius, netikėtai ženkli dalis Kenijos gyventojų (virš pusės) pasirodė sąžiningi, už prekes ir paslaugas išsyk ėmė “vietines” kainas. Bent jau neturistinėse zonose. Ir kabinėjosi mažiau, nei Indijoje ar Maroke.

Armija tuoj lydės mūsų autobusus

Armija tuoj lydės autobusų konvojų iš Lamu į Mombasą (viename jų sėdime mes). Palyda skirta apginti nuo Somalio teroristų ir pagrobėjų. Prieš lipdami buvome apgauti su kaina, o stotelėje tarp vietinių kilo muštynės – bet tai nėra karių reikalas. Islamistinis terorizmas, tuo tarpu, nors yra garsiausia Kenijos problema (per pastarąjį dešimtmetį pražudyta šimtai žmonių), tokia reta, kad turistui su ja susidurti šansų labai mažai.

Tačiau vis tiek privalai turėti šarvą, ypač kur važiuodamas su vietiniais vairuotojais. Kenijoje apgaudinėja net “Uber”. Negalėdami pareikalauti daugiau pinigų (kaip darytų taksistai), vairuotojai sugalvojo ištisas schemas: štai žiūrime “Uber” programėlėje, kad iškviestasis vairuotojas nesijudina iš vietos. Užtat tuoj pat privažiavo kitas vairuotojas. “Dabar aš čia, aš irgi Uber vairuotojas” – aiškino – “Buvusį užsakymą atšaukite, nieko nekainuos, ir sėskite pas mane”. Iš tikro, aišku, atšaukimas būtų kainavęs, ir nemažai – “bauda” atitektų pirmajam vairuotojui. O naujasis vairuotojas būtų mus vežęs nemokėdamas procento “Uberiui”. Manau, kad abudu vairuotojai buvo sutarę, nes iškviestasis vairuotojas pajudėjo iš vietos link mūsų tik tada, kai “prisikabinęs nekviestas” vairuotojas nuvažiavo. Ir tokių schemų dar patyriau ne vieną…

Kenijos miestai – naujoji Afrika

Daugybė Juodosios Afrikos šalių yra savotiškas pasaulio užkampis (pvz. Namibija ar Gambija), kur visi miestai – lyg peraugę kaimai, beveik be šviesoforų ar dangoraižių. Tik ne Kenija. Mombasa – milijoninis miestas, o Nairobis – pasaulinis didmiestis, kur gyventojų daugiau, nei visoje Lietuvoje.

Nairobis žvelgiant nuo aukščiausio jo pastato - Dž. Kenjatos konferencijų centro

Nairobis žvelgiant nuo aukščiausio jo pastato – Dž. Kenjatos konferencijų centro

Po Nairobio centrą zuja žmonių minios (net prasilenkti sunku!), šiukšlinose gatvėse veikiančių parduotuvėlių pardavėjai kiekvieną turistą “kabina” žodžiu mzungu (reikšmė: “Baltaodis!”).

Dešimtys kilometrų nuo ten yra kitokie Nairobiai. Lūšnynai, baisesni nei regėjau kur kitur pasaulyje. Visai šalia jų – turtingi (Kenijos masteliais) miesto Vakarai, pamažu pereinantys į kalvotą priemiesčių gamtą. Ten – dauguma svarbiausių lankytinų vietų: mielų gyvūnų našlaitynai, seni britų dvarai ir net ištisas nacionalinis parkas. Bet Kenijos miestuose svarbiausios net ne konkrečios lankytinos vietos, o atmosfera.

Šėrikas išveda drambliukus

Šėrikas išveda drambliukus [po kasdienio šėrimo Šeldriko našlaityne Vakarų Nairobyje. Jų vietą užima laukiniai karpočiai

Naujosios Afrikos atmosfera – mėginančios, nepaisant baisaus skurdo ir atsilikimo, paragauti šiuolaikinio pasaulio. Naujosios Kenijos simboliu galėtų būti “mPesa” – unikali mokėjimų sistema, galiojanti net miestelių krautuvėse be elektros. Atsiskaitoma, galima sakyti, per SMS, siunčiant visokiausius kodus: Kenijoje mažai prekybininkų turi internetą ar kortelių skaitytuvus, o mobilieji telefonai ten vis dar beveik vien neišmanieji – bet poreikis atsiskaityti negrynaisiais atėjo ir į Keniją. Tiesa, “mPesa” sukūrė ne Kenijos ir net ne Afrikos gyventojai. Kol kas viskas, kas technologiškai pažangu, į Keniją atvežama iš Europos ar Azijos. Dažniausiai tai daro investuotojai, besitikintys: “dabar jau tikrai Kenija ir Afrika pakils, dabar pats laikas užsiimti rinkos dalį”…

Mados Kenijos traukinyje

Mados Kenijos traukinyje. Vyraujančios moterų šukuosenos ten skiriasi nuo mūsiškių.

Kita vakariečių grupė Keniją jau užkariavo. Misionieriai. Kadaise jų atvykdavo daug, bet dabar vietiniai ne mažiau uoliai skleidžia krikščionybės tiesas. Pamenu, kaip vienas afrikietis man žadėjo, kad netrukus jau Afrika siųs misionierius į Europą… Nesvarbu kuriame Nairobio rajone būtum iš kokio sandėlio staiga per visą kvartalą nuskambės puikių garso sistemų leidžiamos gospelo melodijos. Eilinė vietinė bažnyčia pradeda eilines mišias…

Plačiau: Nairobis – Afrikos vartai

Tikėjimas, matatu ir muzika

Kenija (išskyrus pajūrį) – be galo krikščioniška šalis. Niekur pasaulyje nemačiau tiek bažnyčių, visokiausių ordinų vienuolynų, krikščioniškų įstaigų. Tikėjimas ten aštrus ir naujas (dar yra gyvų žmonių menančių, kai šalis buvo pagoniška) – bažnyčios mažytės ir nedidingos, užtat perpildytos žmonių, sekmadieniais mišios vyksta paeiliui be pertraukų, tik viena kalba keičia kitą (anglų, suahelių, mažesniųjų tautų…).

Bažnyčia Nairobyje

Bažnyčia Nairobyje. Tiksliau – kažkoks neaiškios paskirties pastato antras aukštas, į kurį reikėjo užeiti pro prausyklą. Tačiau mišių metu atmosfera karštesnė, nei Lietuvos koncertuose. Susirinko tikra viešpaties armija…

Religiniai šūkiai tapomi net grafičiuose ir ant maršrutinių mikroautobusų matatu, kuriuos Kenijoje būtina išmėginti kiekvienam. Liūdnai pagarsėję jų vairuotojai aplenkia visus kamščius (net negrįstom šalikelėm), “konduktoriai” važiuoja persisvėrę per atdaras (ar jau išpuvusias) duris, šaukdami praeiviams kainas ir atsakinėdami klausimus apie maršrutą (jis niekur neparašytas), o keleiviai grūste sugrūdami (matatu neišvažiuos iš pirmos stotelės, kol bus laisva bent viena vieta – nebent koks mzungu, įkalbintas konduktoriaus, nusipirks papildomą kėdę greta savęs).

Bet tikrasis kiekvieno matatu pasidižiavimas – jo išvaizda ir muzika. Pigesni matatu turi tiesiog didelėm raidėm parašytą pavadinimą, brangesnieji – nuo ratų iki stogo ištapyti pagal kokią nors temą. Vos keli matytų pavadinimų/temų pavyzdžiai: “Dievo palyda”, “Nusikaltėlis” (kas nori į tokį lipti?), “Saugokis!”, “SWAT”, “Donaldas Trampas”, “Džastinas Biberis”, “2 proud”, “Mirusių nigerių asociacija” (šito pavadinimo net garsiai perskaityti Kenijoje nesinorėjo!).

 Matatu “Didelė tauta” Mombasoje, ištapytas JAV vėliavos tematika. Kenija – viena proamerikietiškiausių pasaulio šalių

Matatu “Didelė tauta” Mombasoje, ištapytas JAV vėliavos tematika. Kenija – viena proamerikietiškiausių pasaulio šalių

Brangesniųjų viduje – ir milžiniškos kolonėlės, vietinės popmuzikos klipus “sukantys” skystųjų kristalų ekranai. Vietiniai pasakojo, kad kai kurie žmonės važiavimui į darbą renkasi konkretų “ištiunintą” matatu.

Transportas: nuo motociklų-taksi iki kiniško geležinkelio

Apskritai būdų kelionei po Keniją – daugybė. Po miestus zuja ne tik matatu, taksi, “Uber” ar Indiją primenantys autorikšos (irgi kiekvienas su savo pavadinimu, pvz. “Priekabiavimas”), bet ir boda bodos – taksi-motociklai, kurių vairuotojai įsigudrina už savęs pasisodinti net ir po tris žmones. Jie praverčia per kamščius – “Jei matysite, kad vėluojate, persėskite ant boda bodos”, sakė vienas “Uber” vairuotojas.

Aišku, joks motociklininkas nedėvi šalmų, saugos diržai mikroautobusuose išplyšę, dvipusis dviejų juostų kelias kartais virsta vienpuse keturių juostų gatve, o rimtų avarijų Kenijos keliuose mačiau daugiau, nei bet kurioje kitoje šalyje per tokį laiką. Mat Kenijos keliai – be galo prasti. Neasfaltuotieji (tokių – dauguma) po kiekvieno lietaus virsta upėmis, o tie keli išgrįstieji (magistralių nesitikėk) taip užkišti tranzitiniais sunkvežimiais, kad eismas ten juda vėžlio greičiu. 100 km autobusas vietomis gali važiuoti ir tris valandas, o kartą pora valandų tiesiog prastovėjome vietoje, nes kamštį, kuriame atsidūrėme, vietiniai lenkė iš abiejų pusių, o mūsų safario vairuotojas vienintelis laikėsi taisyklių… Matatu, aišku, būtų buvę greičiau.

Viena daugybės rimtų avarijų, regėtų pakeliui Kenijoje

Viena daugybės rimtų avarijų, regėtų pakeliui Kenijoje. Už kiekvienos susidarydavo kilometriniai kamščiai. Beje, kitoje vietoje apvirtus sunkvežimiui vietiniai puolė skubiai sau rinkti krovinį

Kadangi eismas šitoks, Kenijoje – netikėtai daug vidinių skrydžių. Iš antrojo Nairobio Vilson vietinių skrydžių oro uosto maži lėktuvėliai kyla kas minutę. Turistai, nenorėdami trankytis žvyrkeliais, skrenda į nacionalinius parkus, miestelių elitas – grįžta iš sostinės namo. Jeigu jums atrodo, kad skrydžiai visame pasaulyje yra vienodi, paskraidykite Kenijos vidiniais reisais. Pasijusite lyg grįžę 30 ar 50 metų atgal: registracijos į skrydį vykdomos tušinuku (be kompiuterio), oro uoste gali būti išjungtas vanduo (tą suvokiau tik išsimuilinęs rankas), laukiamosiose salėse – vien tik skirtingi aplūžę baldai, o ne parduotuvės ar restoranai.

Tame Kenijos transporto chaose, kur verdančio gyvenimo stebėjimas pro langus būdavo ne mažiau smagus, nei pats nusigavimas iš taško A į tašką B, yra viena išimtis, kur pasijutau beveik kaip Vakaruose. Naujasis Nairobio-Mombasos geležinkelis. Su postmodernistinėmis stiklinėmis stotimis, nauja infrastruktūra, važiuojantis tiksliai pagal grafiką iki 120 km/h greičiu. Atidarytas 2017 m., nors pagal planą traukiniai į pirmą reisą turėjo išriedėti tik 2018 m. Kenijos žurnalistai netgi tą datą komentavo su ironija – “Kad nors iki kokių 2025 m. atidarytų”, o čia – statybininkai pastatė anksčiau laiko (palyginkit su “Rail Baltica”)!

Chaotiška gatvė Mombasoje

Chaotiška gatvė Mombasoje, kur zuja matatu, krovininiai dviračiai, motociklai, autorikšos…

Kaip tokia sėkmės istorija galėjo įvykti Kenijoje, garsėjančioje visuotine korupcija? Atsakymas: geležinkelį projektavo ir statė kinai. Nepaisant milžiniško Kenijos nedarbo, iki šiol geležinkelyje azijietiškų veidų mačiau nedaug mažiau, nei afrikietiškų: kinai prižiūri, kad viskas eitųsi sklandžiai. Todėl geležinkelis – it gabalėlis šiuolaikinės Kinijos, atkeltas Afrikon.

Kilo daug minčių. Puikiuoju geležinkeliu kasdien važiuoja tik po du keleivinius traukinius į kiekvieną pusę, o krovininių per 485 km kelionę išvis nesutikome… Juo keliauti nelabai patogu, mat geležinkelio stotys ir Nairobyje, ir Mombasoje – užmiestyje, vien iki jų tenka keliauti apie 45 minutes. Atrodo, geležinkelis suprojektuotas visai negalvojant, kaip patogiau žmonėms. Gal geriau būtų buvę ne statyti šitokį šiuolaikinį geležinkelį, o pagerinti pagrindinius kelius bent jau nuo XIX a. lygio iki XX a. lygio?

Mombasos naujoji geležinkelio stotis.

Mombasos naujoji geležinkelio stotis. Nuotraukoje matosi ir kinas prižiūrėtojas

Bet gal ir tokiems projektams jau metas. Gal augant gyventojų skaičiui (2050 m. Kenijoje gyvens 90 mln. žmonių) ir jų kelionių poreikiams geležinkelis “užsikraus”. Gal šis projektas bus pamoka Kenijos gyventojams, kaip kurti infrastruktūrą (kartu su daugybe kitų projektų, kuriuos Kenijoje finansuoja įtakos Afrikoje siekianti Kinijos valdžia).

Galbūt. O gal geležinkeliui, kinams išvykus, baigsis taip, kaip senajam Ugandos-Nairobio-Mombasos geležinkeliui, kurį pastatė dar britai. Kenijai tapus nepriklausoma, jo būklė blogėjo, blogėjo, blogėjo, kol keleiviniai traukiniai Nairobio-Mombasos atkarpą pradėjo važiuoti ~24 valandas, nes greičiau neleido sunykę tinkamai neprižiūrimi bėgiai. Dabar tas geležinkelis tiesiog uždarytas, nebepravažiuojamas, užaugęs žolėmis.

Kairėje - senasis Mombasos-Nairobio geležinklelis

Kairėje – senasis Mombasos-Nairobio geležinklelis, nūnai Mombasos mieste tapęs neoficialiu šiukšlynu. Nuotrauka daryta ryte važiuojant į naujojo geležinkelio stotį – jei būtų bent panaudota senojo geležinkelio trasa, važiuoti į stotį nebūtų reikėję, nes senoji stotis centre

Ir tokių istorijų Kenijoje savo akimis regėjome daug. Viena tipiškiausių – apžvalgos bokšto Gede griuvėsiuose. Kadaise kaimiečiai rinko pinigus už lipimą apsižvalgyti viršun, žadėjo, kad už tuos pinigus pasigerins savo buitį. Dabar apžvalgos bokštas aplūžęs. Pamatęs, kad mėginame kopti, griuvėsių prižiūrėtojas uždraudė ir paragino trauktis netgi iš jo papėdės – dar užgrius. Ir papasakojo: “Iš tikrųjų pinigus, kuriuos rinkdavo kaimui, pasisavindavo keli kaimo lyderiai. Tačiau kai bokštas aplūžo, jie nieko nedarė, kad jį pataisytų, kad ir kiek mes prašėme. Mes, griuvėsių prižiūrėtojai, galėtume suremontuoti bokštą – bet kaimo lyderiai neleidžia: sako, kad bokštas jų, nors nieko su juo nebedaro. Korupcija – didžiausia Kenijos problema”.

Bent jau gerai, kad viešai apie tai kalbama.

Suvenyrų prekyba masajų kaime

Suvenyrų prekyba masajų kaime. Turistinėse vietose šie kaimai uždirba itin daug: suvenyrus pardavinėja 5-10 kartų brangiau nei kitur ir nesidera, o turistai vis vien moka tikėdamiesi pagerinti masajų buitį. Kai kurie masajai net renka 20 JAV dolerių įėjimo į kaimą mokestį. Kur tie pinigai nueina irgi neaišku, nes kaimiečiai gyvena tarsi prieš 100 ar 200 metų.

Kenija – puiki šalis susipažinimui su Afrika

Nepaisant visų jos skaudulių, Keniją aplankyti tikrai verta. Tai – puiki šalis susipažinimui su Juodąja Afrika. Ir nors man tai nebuvo pirmoji Juodosios Afrikos šalis, Afrikos patirtis čia laukė visapusiškiausia.

Kenijoje labiausiai jaučiausi kaip tikroje valstybėje. Su savo kultūra, su savo didmiesčiais, netgi su savo pramone (“Made in Kenya” daiktai gal dar ir nėra patys geriausi, bet jų parduotuvėse pilna ir paragauti įdomu).

Parduotuvės neturistinėje Vatamu kurorto dalyje

Vaikai eina pro parduotuves neturistinėje Vatamu kurorto dalyje

Kenija – ne tiesiog “viena didelė lankytina vieta turistams”, kur vietiniai gyventų sau (atokiuose kaimuose), o turistai sau. Vietiniai Kenijoje – ir visai šalia. Ir tarp tų vietinių yra vis daugiau tokių, kurie siekia mokslų, karjeros – kaip ir europiečiai, bet visgi savaip: su muzika, su aistringu religiniu tikėjimu ar net senais užkalbėjimais. Aišku, kad tai patirtumėte, turite neapsiriboti safariu ar gyvenimu oaze turistams paverstame pajūrio viešbutyje, o bent kelias dienas skirti nepriklausomam pakeliavimui.

Tai – nesudėtinga. Kaip buvusioje Anglijos kolonijoje, Kenijoje daug miestiečių moka angliškai, angliškos ir dauguma reklamų, nuorodų. Skrydžiai į Keniją – pigesni, nei į kitas Juodosios Afrikos šalis ir pastaruoju metu smarkiai atpigę, ypač per Stambulą. Net jeigu keliausite į Tanzaniją ar Ugandą, dažniausiai apsimoka skristi į Keniją ir praleisti ten bent kelias dienas. Tik už vizą teks susimokėti – bet dabar ją galima įsigyti ir internetu, ir oro uoste (internetu kiek brangiau, bet kyšio niekas nebeprašys).

Žirafos Masai Maroje

Žirafos Masai Maroje

Todėl manau, kad Kenija dar ne vienam taps Afrikos kaleidoskopu ir vartais, langu į Afriką, per kurė galima išvysti šį žemyną ne tik dokumentinėse laidose apie gyvūnus ir skurdą, o ir savo akimis.

Kenijos lankytinų vietų žemėlapis. Gal jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Keniją. Smulkesni žemėlapiai - straipsniuose apie Kenijos regionus.

Kenijos lankytinų vietų žemėlapis. Gal jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Keniją. Smulkesni žemėlapiai – straipsniuose apie Kenijos regionus.


Visi straipsniai iš kelionės po Keniją

1. Kenija - Afrikos kaleidoskopas (ĮŽANGA)
2.Kenijos pakrantė - autentiški Afrikos kurortai
3.Kenijos safarių parkai - gyvūnijos galerija
4.Nairobis - Afrikos vartai

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

    14 komentarai

  1. Mums raganosių nepavyko pamatyti nei Kenijoje nei Tanzanijoje…

    • Mums tik Nakuru nacionaliniame parke pavyko.

      Tas nacionalinis parkas garsėja raganosiais, tai jų ten visai daug – matėm kokius 10 iš viso, nors buvome parke tik 4 val. Tuo tarpu Masai Maroje (kur faktiškai Tanzanijos Serengečio tęsinys) sakė yra raganosių, bet nepavyko rasti per 2 dienas, nes jų ten labai mažai, o parkas didelis.

      Tai čia labiausiai priklauso nuo nacionalinių parkų, kurie įeina į safario programą, ar pavyks pamatyti.

  2. Sveiki, planuojame rugsejo gale kelione i Kenija. noretume keliauti savarankiskai, taciau su vietiniu gidu ar panasiai. Gal jus teikiat kokias rekomendacijas? 🙂

    • Jei norite turėti asmeninį vairuotoją, galite pažiūrėti siūlymus https://www.safaribookings.com/ . Ten yra tiek ekskursijos su grupe, tiek privačios – reikia žiūrėti, kad būtų privati, jei norite be kitų turistų. Taip pat galite pažiūrėti, kokie ten organizatoriai, ir paklausti kiekvieno sudominusių organizatorių kiek kainuotų toks privatus pasivažinėjimas, kokį įvardysite – ir gausite kainas. Šiaip Kenijoje beveik visi tie, kas sūlo grupines ekskursijas, siūlo (aišku, už brangiau) ir privačias.

      • Ačiū už atsakymą. O su kokia safarių agentūra jūs keliavot? 🙂

        • Ėmėme 6 dienų safarį į Masai Maros, Amboselio, Nakuru ir Naivašos parkus su “Axis Africa Safaris”. Safaris aprašytas čia [ypač pažiūrėkite skyrių “Kaip išsirinkti safarį Kenijoje?”]. Tiesa, mūsiškis buvo ne privatus, bet ir su kitais žmonėmis, tačiau ne autobusu, o mikroautobusu (taigi, ~6-8 žmonės vienu metu).

          Likusią dalį kelionės keliavome visai nepriklausomai viešuoju transportu. Ta dalis aprašyčia čia (Kenijos pakrantė) ir čia (Nairobis).

  3. Sveiki, o kokios maždaug kainos safario? Galvojame keliauti liepos mėnesį, būtų gerai žinoti bent apytiksles kainas.

    • Žiūrėkite konkrečius siūlymus jūsų datoms https://www.safaribookings.com/ .

      Šiaip safarių būna ir netįtikėtinai brangių. Tačiau normaliai paieškojus galima gauti kokybišką safarį už 100 dolerių į dieną su nakvyne (ne savo palapinėje), visais parkų bilietais, transportu, maistu (bet be gėrimų, išskyrus vandenį). Čia imant 5-7 dienoms, tada reikia padauginti iš 5-7 ir bus galutinė kaina vienam žmogui.

  4. Sveiki, kokia butu Jusu nuomone- jei keliautume su vaikais (3 ir 5 metai)? Sutikti naujus metus ir ta laikotarpi gyventi gerame (viskas iskaiciuota) viesbutyje? Is anksto Aciu.

    • Kokybė Kenijos viskas įskaičiuota viešbutyje, manau, nebūtų tokia gerai, kaip, tarkime, Dubajuje ar Tailande. Tačiau, kas be ko, Kenijos kultūra kitokia – jei norėtumėte pamatyti būtent Juodąją Afriką. Palyginus su Dubajumi greičiausiai bus pigiau, su Tailandu – brangiau.

      5* viešbutis, šiaip ar taip, visose šalyse izoliuoja nuo didelės dalies aplinkos minusų (nešvaros, skurdo ir pan.), todėl kelionės į gerą viskas įskaičiuota viešbutį patogumas mažiau priklauso nuo valstybės, nei, tarkime, nepriklausomos kelionės viešuoju transportu patogumas.

      Kalbant apie patį naujų metų šventimą, daugelyje šalių jis nėra toks ypatingas, kaip Lietuvoje (mažiau fejerverkų ir pan.), bet, aišku, 5* viešbučiai savo svečiams paprastai suorganizuoja (neretai už priemoką).

  5. Sveiki,safarį užsisakyti geriau iš anksto, ar galima ir vietoj nuvykus rasti?

    • Galima safarį ir užsakyti vietoje, ir iš anksto. Bet man patogiau pasirodė iš anksto, nes matai daug variantų vieną šalia kito. Naudojau safaribookings svetainę. Iš tikro safarį ir lėktuvo bilietus pirkau tuo pat metu, t.y. kelionės laiką kažkiek priderinau prie gero safarių pasiūlymo. Čia mano video kaip naudotis safaribookings svetaine: https://www.youtube.com/watch?v=-HecfHPfugc

  6. Sveiki,o kaip su maliarija? Ar gėrėte antimaliarinius vaistus?

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *