Išskleisti meniu
Kenijos pakrantė – autentiški Afrikos kurortai

Kenijos pakrantė – autentiški Afrikos kurortai

| 4 komentarai

Kai pagalvojate apie atostogas pajūryje, Kenija ir apskritai Juodoji Afrika tikriausiai nešauna į galvą.

Iš dalies galima suprasti: Kenija nėra saugi šalis, o dar visos ligos.

Tačiau tų blogybių galima išvengti. Užtat smėlėtų paplūdimių gausa Kenija pranoksta daugelį Viduržemio jūros pakrančių, o temperatūra dienomis kiaurus metus siekia +30. Be to, ten laukia unikalios kultūrinės patirtys: seni pirklių miestai be automobilių, griuvėsiai miškuose, afrikietiška muzika ir chaosas. Ir, visai netoli – gyvūnų parkai.

Autobusais, laivais, rikšomis ir motociklais savarankiškai pervažiavau visą Kenijos pajūrį. Nuo egzotiškojo Lamu šiaurėje iki Mombasos didmiesčio pietuose, aplankiau tiek kurortus, tiek istorinius miestus. Tai vis dar – nuotykių ir atradimų kelias!

Malindžio kurorto paplūdimys nuo jūros tilto

Malindžio kurorto paplūdimys nuo jūros tilto

Taip pat skaitykite bendrą straipsnį apie Keniją ir jos kultūrą

Lamu – romantiškas pirklių miestas saloje

Dėl viešnagės baltame Lamu miestelyje patyriau daug. Jis stūkso saloje, pačioje Kenijos pajūrio šiaurėje, netoli Somalio sienos, nuo likusios šalies dalies atskirtas ir vandens, ir prastų kelių, ir sukarintos teritorijos, kupinos kareivių, bet vis tiek karts nuo karto užpuolamos Somalio piratų ir teroristų (dar prieš keletą metų jie pagrobė turistus ir iš paties Lamu).

Tačiau teigiama Lamu reputacijos pusė – „autentiškas Viduramžiškas suahelių pirklių miestelis saloje be automobilių, kur keliaujama asilais ir motorinėmis valtimis“ – pernelyg žavėjo, kad ten nenukeliaučiau.

Užnugarinė Lamu gatvelė

Užnugarinė Lamu gatvelė

Patekti į Lamu yra du būdai – ir abu sudėtingi. Atvykau paprastesniuoju, rekomenduojamu turistams: lėktuvu iš Nairobio. Tas skrydis, aišku, irgi savitai afrikietiškas: nors atstumas tik ~450 km, pakeliui FlySAX aviakompanijos lėktuvas (kurių amžiaus vidurkis – 47 metai) leidosi Mombasoje (reikėjo išlipti ir vėl sulipti), o kai skrydžio metu paklausiau, kur nusiplauti rankas, stiuardesė tik skėstelėjo pečiais – lėktuvo kriauklė neveikė. Niekis palyginus su tuo, kad Nairobio oro uoste man buvo ką tik pavogę kuprinę…

Bet net ir toks lėktuvas Afrikoje – elito reikalas. Kai praėjau autobusų stotį primenantį Lamu oro uostą (bagažas ten mėtomas pro skylę sienoje), kelią man pastojo vanduo. Oro uostas įsikūręs kitoje saloje, nei miestelis. Valtininkai riksmais konkuravo dėl kiekvieno atskridusio lėktuvo keleivių – “šimtas šilingų, šimtas šilingų”.

Kai Lamu motorinėms valtims baigiasi degalai, jos jų prisipila nuo šio laivo-degalinės, veikiančio 24 val.

Kai Lamu motorinėms valtims baigiasi degalai, jos jų prisipila nuo šio laivo-degalinės, veikiančio 24 val.

Gerai. Lamu neatrodytų toks romantiškas, jei į jį galėtum atvykti neplaukte, neprisišvartuodamas chaotiškame jo uostelyje, prieš pasinerdamas į ankštas, asilų išmatomis nuklotas jo gatveles, pilnas tautiniais rūbais vilkinčių suahelių.

Suaheliai – unikali afrikiečių pirklių tauta, musulmonai, kildinantys save iš persų, nors iš tikro yra prieš kelis šimtus metų į islamą atsivertę juodaodžiai. Kenijos pakrantės priklauso jiems, ir Lamu – pats tikriausias suahelių miestelis, žavintis tradiciniais baltais namais, puošniomis medinėmis durimis (joms suaheliai niekad negailėjo pinigų), pakrantės promenada su vaizdais į tradicinius laivus davus, didingu miestelėnų turtus gynusiu fortu.

Lamu pajūrio promenada

Lamu pajūrio promenada. Šie žodžiai gal asocijuojasi su turistine zona, bet turistų ten mažai, vyrauja vietiniai darbininkai. “Turistai tik pradeda grįžti į Lamu” – pasakojo vietiniai. Bijojo išpuolių. Juk iš paties Lamu somaliečiai 2011 m. tiesiai iš viešbučio pagrobė prancūzų ir britų turistes, nušovė pastarosios vyrą

Nors suahelių Kenijoje tegyvena 100 tūkstančių (0,2% iš 45 mln. gyventojų), galima net pasakyti, kad suaheliams priklauso ir visa Kenija. Mat nacionalinė Kenijos kalba – greta anglų – yra suahelių (svahili). Išskyrus elitines gyvenimo sferas (parlamentas, universitetai), tarpusavy skirtingų tautybių Kenijos piliečiai kalba būtent suaheliškai, o angliškai moka tikrai ne visi. Lamu mūsų ne sykį klausė: “Ar mokate suaheliškai?”. Išdidiems suaheliams savaime suprantama, kad jų kalbą moka visi, gal net baltieji? Iš tikro ta kalba dažnam europiečiui tapo afrikiečių kalbos sinonimu. “Turistams patinka kalbėti suaheliškai” pasakojo vietiniai – “bent jau hakuna matata (jokių problemų) visi supranta” (ta frazė – iš filmo „Liūtas – karalius“).

Davas, arabų kilmės tradicinis suahelių laivas prie Lamu

Davas, arabų kilmės tradicinis suahelių laivas prie Lamu

Kenijos pajūryje viskas – nuotykis

Pamatyti Lamu nuo vandens progų dar turėjau ne vieną. Po greitų derybų su valties „kapitonu“ jau plaukėme į tradicinę išvyką po salyną, stebėdami tiesiai iš sūraus vandens augančias mangroves, tuščius laukinius paplūdimius. Žodis „plaukėme“ tuoj nebetiko: valtis vis labiau strigo ant dugno. Iš pradžių vienas plukdytojų stojosi valties priekyje rėkdamas, kur dar bent kiek gilesni vandens ruožai ir stumdamasis nuo dugno lazda, o galiausiai visi išlipę valtį tiesiog stūmė (štai kodėl plaukė trise!). Galėjome pasijusti it kokie anglų kolonistai. Supratau ir kodėl „kapitonas“ dar Lamu taip skubėjo išplaukti – atoslūgis, o naujas potvynis – tik naktį.

Kapitonas ir padėjėjas stumia valtį per atoslūgio zoną

Kapitonas ir padėjėjas stumia valtį per seklią zoną. Moterys priekyje – paimtos po to, kai mūsų atsiklausė ‘ar galėčiau dar paimti savo seserį ir nuplukdyti į gretimą Šelos kurortą?’. Mums sutikus, paėmė dvi moteris – nežinau, ar tai buvo seserys, nes jos irgi visą laiką vaikščiojo po turistines vietas it jų nemačiusios, fotografavo. Įdomu, kad nors vaikščiojo neuždengtais veidais, kai darydavosi asmenukes – užsidengdavo.

Bet Kenijoje tai įprasta – niekas nebus, kaip tikiesi ar kaip kažkur aprašyta. Nauja diena – naujas nuotykis. Apžiūrėję Takvos griuvėsius – apleistą kadaise į Lamu panėšėjusį suahelių miestelį – iki ten, kur vis dar buvo neseklu turėjome grįžti vežami vietinių kaimiečių motociklais. Tas lėkimas po medžių šakomis, pro gyvūnų kaimenes ir statybinius akmenis turtingiems (Kenijos mastais) Lamu suaheliams skaldančiais krikščionimis iš skurdesniųjų šalies regionų, paliko gal net didesnį įspūdį, nei pats plaukimas.

Aišku, už tą papildomą pramogą „kapitonas“ bandė iškaulyti pinigų. Nors kaina buvo suderėta, nors jis žinojo plaukimo pradžios laiką, o atoslūgis kasdien vyksta tuo pat metu. Žadėjo papildomus pinigus duosiąs motociklininkams – bet įsidėjo į kišenę. Čia neigiama Kenijos pakrantės pusė. Iš baltaodžio visi mėgina ko nors išprašyti sakydami tai, ką jis nori girdėti. Nes, deja, dažniausiai baltaodžiai, ypač vakariečiai, naivokai viskuo patiki (juk išties atrodo – šitoks skurdas!) ir lengvai, negailėdami duoda.

Krikščionių atvykėlių iš kitų Kenijos regionų kaimas prie Lamu, kur, gyvendami palaikiuose namuose, jie išgauna suaheliams statybines medžiagas

Krikščionių atvykėlių iš kitų Kenijos regionų kaimas prie Lamu, kur, gyvendami palaikiuose namuose, jie išgauna suaheliams statybines medžiagas. Kažin, ar daug turistų čia yra lankęsi: mus tiesiog atvežė motociklu, kad nuo čia bristume iki valties, tačiau spėjome pasižiūrėti vietos gyvenimą

Prieinama ir iki apgavysčių. Kai iš Lamu plaukėme trečiąjį, paskutinį ir tikriausiai romantiškiausiąjį kartą – šeštą ryto, auštant, iš visų minaretų ką tik nuskambėjus šauksmams melstis – pinigus už plaukimą paėmė dukart: kartą iš mūsų ir kartą (beje, dar ir didesnę kainą) – iš mūsų bendrakeleivių, apgavę juos, kad mes išlipome nesusimokėję. Kenijoje privalai išlikti budrus ir įtarus. Taip, šalis skurdi, bet tie, kas turi priėjimą prie turistų dolerių toli gražu nėra skurdžiai.

Vargšai gyvena kaimuose, į kuriuos turistai nė neužsuka. Daugybę tokių mačiau važiuodamas autobusu iš Lamu (tiksliau, iš Mokovės stoties žemyne) į Malindžio kurortą. ~300 km kelionė turėjo trukti 5 valandas – taip žadėjo bilieto pardavėjas vienoje galybės kontorų centrinėje Lamu gatvėje. Užtruko septynias. Bet tai buvo ir vienos įdomiausių Kenijoje valandų.

Vienas daugelio skurdžių pakelės kaimų žvelgiant nuo Lamu-Malindžio autobuso

Vienas daugelio skurdžių pakelės kaimų žvelgiant nuo Lamu-Malindžio autobuso

Tarpmiestiniams autobusams – kariuomenės palyda

Įdomybės prasidėjo dar Lamu: kur nusipirkti bilietą internete informacijos nėra. Pamatėme, kad Lamu, kaip ir kiekviename pakelės kaime, spiečiasi nubūtos kontorėlės, ant senovinio blanko išrašančios bilietus į konkrečios kompanijos autobusus. Kokią kompaniją pasirinkti – ne taip ir svarbu, mat autobusai Mokovę palieka vos keliskart į dieną ir važiuoja konvojumi. Priekyje – vienas karių pilnas pikapas, gale – kitas, viduryje – visų firmų autobusai. Turbūt ne be reikalo: gretima siena su Somaliu – kiaura, o maršrutas driekėsi ir per Hindi bei Gambos kaimus, kuriuose dar 2014 m. užpuolikai iššaudė 29 žmones.

Kariai nueina keliu, kuriuo tuoj važiuos autobusas

Kariai nueina keliu, kuriuo tuoj važiuos autobusas. Teroristų nepamatėme, bet šioje stotelėje greitai po to kilo muštynės. Viską gerai matėme, nes pasirinkome sėdėti ‘mirtininkų vietoje’ – taip Kenijoje matėme vadinant vietas šalia vairtuotojo. Labai nesaugu, nes avarijų daug (matėme) ir susidūrimai dažnai – priekiais, ‘nukertantys’ pirmas kelias eiles. Saugos diržai buvo, bet suplyšę pusiau.

Realybėje, tiesa, viskas paprasčiau nei „ant popieriaus“: su palyda autobusai važiavo tik vienoje atkarpoje, o kitur karius išvysdavau tik patikros postuose. Kiekviename poste laukdavo skirtinga tvarka: trijuose visiems keleiviams teko išlipti iš autobuso (viename – su daiktais), viename kareivis užsirašinėjo užsieniečių pasų numerius (nedaug darbo: mes buvome vieninteliai viso konvojaus baltieji), kitame visko klausinėjo, užtat ketvirtame net pamiršo prie mūsų prieiti…

Anapus langų slinko kaimai – tokie, kokius prieš tai matėme tik liaudies buities muziejuje Nairobyje. Nė vieno privataus automobilio. Per šimtus metų, rodos, mažai kas pasikeitė… Išskyrus autobusų konvojus, pravažiuojančius keliskart per dieną: kaimiečiai vairuotojams nešė siuntinius, keleiviams pro langus grūdo pirkti gėrimus ir maistus.

Vienas gražesnių pakelės miestelių važiuojant iš Lamu

Didesnius pakelės miestelius puošė tokie pastatai: su rankomis pieštomis reklamomis, autobusų įmonių agentūrų pardavimo punktais. Šalia – motociklas, pagrindinė privati turtingesnių vietinių transporto priemonė

Kenijos kurortai – Malindis, Vatamu, Kilifis

Toliau į pietus Kenijos pakrantės kelio danga pagaliau pasikeitė iš žvyro į asfaltą, patikros punktuose budėjo policija, o ne armija, ir išlipti laukan niekados nebeprašydavo. Atvykome į kitą Keniją: kurortų zoną, kurios geltono smėliuko paplūdimius Kenijos valdžia mėgina įsiūlyti europiečiams. Kol kas pasisekė tik su italais. Jų ten tiek daug, kad kiekvieną baltaodį vietiniai visų pirma kalbina itališkai, o restoranai didžiuojasi picomis ir spagečiais.

Pagrindiniai kurortai Kenijoje trys: Malindis, Vatamus (apie 20 km į pietus) ir Kilifis (dar apie 40 km piečiau).

Malindžio paplūdimys

Malindžio paplūdimys. Kai kurių (bet ne visų) paplūdimių minusas besimaudantiems – nemažai žolių. Tačiau vaizdą jos pagražina.

Tikėjausi kažko panašaus į Viduržemio jūros kurortus, su didžiuliais viešbučiais, kurie vienodi visur. Tačiau poilsis Kenijoje dar ne toks masinis: viešbutėliai ten nedideli, pajūrio gatvės neužgrūstos restoranais. Pliusas ar minusas tai – spręsti jums.

Kiekviename kurorte – smulkios vietinės įdomybės. Malindyje – senas pirklio namas, Vasko Da Gamos pastatyta kolona, mažytė portugalų koplyčia, jūros tiltas (gerokai trumpesnis, nei Palangoje). Kilifyje – įlanka. Svarbiausios lankytinos vietos yra Vatamu: Gede griuvėsiai (ištisas sunykęs suahelių miestas, kurį per kelis šimtmečius „okupavo“ miškas) ir Gyvačių laboratorija, kur „melžiami“ jų nuodai ir verčiami priešnuodžiais (turistams rodomos tik gyvatės, o ne darbas). Šiaip daugelis tų vietų brangios, mat užsieniečiai už jas verčiami mokėti kainas, prilygstančias Vakarų Europai (vietiniams – daug kartų pigiau). Verta eiti tik ten, kur atsiveria gražūs gamtos vaizdai (pvz. į Indijos vandenyną), nes gerų muziejų ar ekspozicijų Kenijoje nesitikėk. Nors jei atostogautum, kaip daugelis poilsiautojų, ten savaitę ar dvi, turbūt vis tiek iš nuobodulio aplankytum viską.

Iš Gede griuvėsių pastato liekanų jau auga medis

Iš Gede griuvėsių pastato liekanų jau auga medis. Drėgnoje Afrikoje džiunglės ir miškai greitai viską atsiima. Smagu čia pasivaikščioti beveik vieniems (išskyrus prie įėjimo maisto reikalavusias ir ant pečių šokinėjusias beždžiones). Vietiniai kalba, neva griuvėsiuose vaidenasi. Šiaip ar taip, apleistų suahelių miestų istorija tamsoka: suaheliai susikrovė turtus perpardavinėdami Kenijos gilumos genčių žmones į arabų vergovę. Šiandieniniai suaheliai nenori to prisiminti: nors vienas gidas pasakojo, kad, štai, ten ateidavo vergai, kitas aiškino, neva miestas gyveno iš prekybos palmių riešutais.

Dar vienas Kenijos kurortų minusas – vietiniai labiau pripratę prie turistų ir žino jų silpnybes. Vienas pardavėjas ilgam pristojo prašydamas „pinigų iš Lietuvos savo mokyklai“. Vaikai reikalavo atiduoti ką tik nusipirktą kokakolos butelį – o kai jį gėriau pats, gerų vaikučių vaidmenį pamiršo ir išvadino šiknaskyle (asshole). Panašiai tikrąjį veidą parodė ir gidas vėliau prie Mombasos forto: kai jo paslaugas nupirkome ne mes, o prancūzai, pradėjo šaukti, kad mūsų šalis yra bloga, o Prancūzija – labai graži. Tik, kad vietoje „Lithuania“ išgirdo „Slovenia“, tad kliuvo slovėnams…

Per Kenijos kurortus važiavome matatu mikroautobusais, kurių tiek daug, kad be reikalo jaudinomės, kur juos susirasti: verslūs konduktoriai patys tave susiranda, siekdami užpildyti atsilaisvinusias vietas. Būtent matatu galiausiai nuvykome ir į antrąjį pagal dydį Kenijos miestą – Mombasą (1 mln. gyv.).

Autobusas Mombasoje

Autobusas Mombasoje, didesnis už daugelį matatu. Matosi persisvėręs “vadybininkas”, nuolat ieškantis pakelėje keleivių

Mombasa – Kenijos didmiestis-kurortas

Mombasoje laukė civilizacija. Savita: Afrikos, Arabijos, Indijos mišinys. Lūšnynai, spalvingi matatu, benamių šalikelėse kurstomi šiukšlių laužai…

Mombasa smarkiai skiriasi nuo Kenijos sostinės Nairobio. Visų pirma, tai – senas miestas, su gražiu (nors ir purvinu) balkonuotų namų pilnu senamiesčiu ir Jėzaus fortu. Jį statė portugalai, šitokiais fortais apsėję visas Afrikos pakrantes. Ilgai jo neišlaikė: užėmė Omanas, pamiršta imperija, kadaise valdžiusi didžiules Indijos vandenyno pakrantes. „Išvadavo Omanas“ – rašoma forto ekspozicijoje, kurią finansavo turtingas Omano sultonas. Suprask, grįžo iš krikščionių valdžios musulmonams.

Mombasos senamiestis su tradiciniais balkonais

Mombasos senamiestis su tradiciniais balkonais

Nes Mombasa, kaip ir visa pakrantė – musulmoniška. Ir, nors veikia kelios kruopščiai it oro uostai saugomos katedros, visas miestas reguliariai paskęsta muedzinų šauksme maldai, o ant matatu gali išvysti ištapytas frazes „Alachas didis“.

Trečiasis Mombasos-Nairobio skirtumas – Mombasa karštesnė ir ji turi paplūdimius. Kilometrinius, plačius, kur saulė taip atsispindi nuo smėlio, kad vos galėjau žiūrėti atsimerkęs. Turtingesni nairobiečiai atostogoms dažnai renkasi Mombasą: visos bendrakeleivės traukinyje pakeliui į Nairobį pasakojo grįžinėjančios iš tokio poilsio. Vakariečiams žavesni mažesni kurortai, kaip Kilifis ar Malindis, tačiau ir Mombasos paplūdimiuose gausu viešbučių, o ir civilizacija nuo ten arčiau.

Vasko Da Gamos bokštas Malindyje

Vasko Da Gamos bokštas Malindyje. Įspūdingas labiau ne jis pats, o vaizdas aplinkui, vaizduotėje iškylantys portugalų laivai, pirmąkart pasiekę tokius tolimus krantus ir toliau išplaukę ieškoti Indijos

Kenijos pajūrio rykštės – ligos ir nusikaltimai

Kenijos pajūris turi ir dar vieną tamsiąją pusę – ligas, ypač baisiąją maliariją. Kasmet ~8% vietinių žmonių ja užsikrečia. Kita vertus, jei būsite pajūryje tik savaitę, tai reiškia, kad tikimybė užsikrėsti tebus 1 iš 500 – ir čia jeigu gyvensite kaip vietiniai, kurie nesipurškia nuo uodų ir, išlindę iš po saugiu lovos tinkleliu, naktimis eina į lauko tualetus. Mes saugojomės, uodai mus vis tiek sukando (tie lovos tinkleliai dažnai įplyšę) – tačiau, kas be ko, gerokai mažiau, nei būtų sukandę antraip. Kad susirgtume maliarija (ar kuria kita iš daugelio uodų platinamų ligų) jums įkąsiantis uodas turi būti prieš tai įkandęs ja sergančiam – ir kuo mažiau įkandimų bus, tuo mažesnė tikimybė, kad bent vienas jų bus lemtingas.

Antras pavojus Kenijos pajūryje – nusikaltimai. Kai kurie europiečiai taip jų bijo, kad man kyla klausimas, kaip jie apskritai išdrįsta važiuoti į Keniją. Štai mums per saulėlydį išlindus iš pakrantės vilos nusimaudyti vandenyne, sulaukėme baltaodės kaimynės pikto pamokslo: „Kaip jūs drįstate eiti į paplūdimį po 6 val., juk labai nesaugu“. Ta pati kaimynė, beje, įrengė visam namui pavojaus mygtukus: paspaudi ir atlekia keturi apsauginiai. Visa tai nepaisant to, kad namą saugo du nuolatiniai sargai, užrakinti vartai, aukštos tvoros. Nes pačios apsaugos irgi prisibijo: „Tik nepalikite apsaugininkams rakto, laukite manęs“ – sakė butą išnuomavusi europietė.

Vyrai prie Lamu forto Kenijoje

Prie Lamu forto, kaip ir daugelyje Kenijos gatvių – pilna sėdinčių, darbo dieną nieko neveikiančių vyrų. Nedarbas Kenijoje – vienas didžiausių pasaulyje (40%). Norintiems ir besistengiantiems galimybių yra – vien turizmo pramonėje kiek – tačiau mažai kas deda reikiamas pastangas, daug jaunimo siekia didelių pajamų greitai ir verčiau suka į nusikaltimus.

Galima įžvelgti ir truputį paranojos, tačiau nesaugumas ir Kenijos kurortuose – realus. „Šita gatve galite eiti ir sutemus, visom likusiom – ne“ – girdėjome ir Lamu, ir Malindyje, šiaip jau „daug saugesniuose už Nairobį“.

Nors teko skaityti, esą net ir Mombasa ne tokia pavojinga, kaip Nairobis, kalbinti nairobiečiai su tuo griežtai nesutiko. Pakako apsižvalgyti iš viešbučio balkono, kad suprasčiau, jog mombasiečiai irgi toli gražu nesijaučia saugūs: skurdžius gretimus namus supo dygliuotos ir elektrifikuotos tvoros ir, nepaisant jų, kiemas dar buvo uždengtas vielinėmis grotomis.

Šiukšlinas Mombasos gatvės turgus

Užsieniečiams dažnai atrodo, kad dar viena Kenijos bėda – šiukšlės, kaip Mombasos gatvės turguje šičia. Matėme, kad žmonės namų šiukšles “išmeta” tiesiog per balkoną. Visgi, tai labiau kultūrinis dalykas: vietiniams tai neatrodo problema.

Iš Kenijos pakrantės – į žvėrių karalystę

Išaušo paskutinis rytas Kenijos pajūryje. Paskutinis muedzinų šauksmas. Pajudėjome į naująją Mombasos traukinių stotį, kinų darbininkų 2017 m. pastatytą tuščioje vietoje gal 15 km nuo miesto centro. Nekreipėme dėmesio į eilinį „Uber“ vairuotojo mėginimą apgauti (“Išvažiavote šeštą? Nespėsite! Reikėjo penktą! Gal jus paleisti prie senosios stoties, gal iš ten nuvažiuosite autobusu?”) ir dar likus pusvalandžiui iki traukinio išvykimo šiukšles deginančių vietinių kolonijas anapus automobilio stiklų pakeitė supermoderni stotis. Joje, nušviestas tekančios saulės, rymojo traukinys. Vienas iš dviejų per dieną. O pagal pastato dydį atrodė, kad stotis pastatyta bent šimtui.

Tada sekė biurokratija: pasų rodymas, metalo detektorius, mūsų krepšių ir kuprinių užleidimas narkotikų ieškančiais šunimis (nedideliais neveisliniais mišrūnais), užsakytų bilietų išsispausdinimas automate (abejodami keniečių technologiniu raštingumu automatu naudojasi tik darbuotojai), antrasis metalo detektorius, bilietų kontrolė ir pagaliau ėjimas palei ilgą sąstatą savo vagono link.

Mombasos Hinduistų šventovės vidus

Mombasos Hinduistų šventovės vidus. Indus į Mombasą atvežė britai, kad statytų geležinkelį. Daug jų žuvo nuo karingų masajų ar laukinių liūtų, daug išvyko atgal į Indiją ar į Londoną, bet Mombasoje vis dar yra gaji jų bendruomenė

Važiuodamas į Nairobį traukinys kirto Rytų ir Vakarų Tsavo nacionalinius parkus, o anapus langų akylos bendrakeleivės parodė penkis dramblius, keliolika žirafų, daug beždžionių. Štai kiek Kenijoje pamatai vien važiuodamas 5 valandas traukiniu!

Tačiau žinojome, kad mūsų laukia kur kas įspūdingesni vaizdai – ne dešimtys, o šimtai ar tūkstančiai gyvūnų. Nes iš Nairobio vykome į safarį, dėl kurio dauguma ir keliauja į Keniją. Net jeigu jūsų kelionės tikslas – Kenijos pajūris, karšti paplūdimiai, verta pamėginti bent kelioms dienoms išsiruošti į safarį ir pasijusti priblokštam Afrikos gyvūnų dydžio, artumo ir gausos.

Ilčių paminklas - vienas Mombasos simbolių

Ilčių paminklas – vienas Mombasos simbolių

Kenijos pakrantės lankytinų vietų žemėlapis. Gal jis padės jums suplanuoti savo kelionę į Kenijos kurortus bei pajūrio miestus

Kenijos pakrantės lankytinų vietų žemėlapis. Gal jis padės jums suplanuoti savo kelionę į Kenijos kurortus bei pajūrio miestus


Visi straipsniai iš kelionės po Keniją

1. Kenija - Afrikos kaleidoskopas (ĮŽANGA)
2.Kenijos pakrantė - autentiški Afrikos kurortai
3.Kenijos safarių parkai - gyvūnijos galerija
4.Nairobis - Afrikos vartai

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

    4 komentarai

  1. Sveiki, norejau paklaust apie Mombaso pakrantes atoslugius . As pataikiau but per paskutine diena atoslugi ir nan vietinis padare mini safari po atsitraukusio vandenyno dugna , tai buvo visos keliones ydomiause ka jis man parode ka mes radom . Niekur nerandu googlej kokiu metu kokiu cikliskumu vyksta atoslugis , nes likuses 6d ten bunant tik kilo vanduo . Nes noretu zmona su draugem nuvykt ir pamatyt tuos gyvius per atoslugy. Aciu butu

    • Potyviniai/atoslūgiai Mombasoje priklauso nuo paros meto. Čia yra tinklapis, kuriame surašyta, kokiu paros metu aukščiausias ir žemiausias vandens lygis: https://www.tidetime.org/africa/kenya/mombasa.htm . Kiekvieną dieną šiek tiek skiriasi, kada žemiausias ir aukščiausias vandens lygis. Nelabai būna, kad vanduo diena iš dienos rik kiltų (nebent kokia audra ar pan.). Tačiau gali būti, kad, pavyzdžiui, žemiausias vandens lygis yra naktį, kada jo nepastebi ir nelabai ką matytum paplūdimyje. Taip pat diena iš dienos keičiasi atoslūgio ir potvynio lygmuo (tai irgi parašyta nurodytame tinklapyje), bet jis keičiasi nedaug.

  2. Laba diena,
    ką galite pakomentuoti apie Tsavo nacionalinį parką.
    Ar jis vertas dėmesio, jei rinktis jį kaip objektą lankymui ?
    Ar sausis palankus laikas vykti į Keniją ?
    Ačiū

    • Kenijos nacionaliniai parkai kažkiek „pakeičia vienas kitą“, tai yra, tie patys žvėrys yra daugelyje jų. Bet kiekvienas turi ir savo „arkliukų“, kaip pvz. Amboselyje daugiau dramblių ir matosi fone Kilimandžaro kalnas.

      Tačiau jei jau planuojate būti kokiame nacionaliniame parke ir teiraujatės ar dar b ūti ir Tsavo, tai galbūt geriau nuodugniau apžiūrėti tą pirmą parką ar parkus. Žr. plačiau šiame straipsnyje: Kenijos safarių parkai – pirmykštis gyvūnų pasaulis

      Tsavo pravažiavau tik traukiniu (nuodugniau aplankiau Masai Marą, Amboselį, Nakuru ir Naivašą ir to pakako).

      Nuvykusi į bet kurį iš tų parkų patirsite tikrą „gyvenimo kelionę“ matydama šitiek gyvūnų. Tai daug priklauso nuo kitko – kur dar važiuosite, kaip skiriasi kelionių kainos ir pan. Gerai aplankyti kelis parkus, jei įmanoma ir jei jie labiau skiriasi, bet aplankyti visus nėra reikalo, nes daug kas kartosis.

      Jei jau būsite keliuose kituose parkuose, manau, įspūdžių užteks ir be Tsavo (man tikrai užteko).

      Sausis, manau, geras metas, jei klausiate dėl klimato. Lyja dar mažiau, o temperatūra tai visada maždaug vienoda. Lietus, tuo tarpu, ten nelaukiamas dar ir todėl, kad “užtvindo” negrįstus kelius, kurių ten daug. Tačiau “geras” metų laikas gali reikšti ir kiek didesnes kainas.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *