Paskutinė mūsų medaus mėnesio stotelė – Tokijas, Japonijos sostinė, didžiausias pasaulio miestas pagal beveik visus kriterijus. Honšiū, kurioje stovi šis megapolis – irgi Ramiojo vandenyno sala, tik jos plotas – kaip pusketvirtos Lietuvos, ir gyventojų čia ne keliasdešimt tūkstančių, o šimtas milijonų, daugiau nei trečdalis kurių – tokijiečiai.

Tokijuje jau buvau kartą lankęsis ir visados norėjau grįžti, o dabar – parodyti jį ir Aistei. Toks nesuvokiamai jis didelis, toks skirtingas, bet man kažkodėl artimas. Priešingai skurdiesiems Mikronezijos salynams čia kitoniška ne vien archajiškoji provincijos kultūra, bet ir verslo, ir politikos, ir meno, ir etiketo, ir technologijų naudojimo papročiai. Saugumas – tiesiog užburiantis.

Tokijas iš savivaldybės dangoraižio. Iki horizonto - pastatai

Deja, prabėgus vos kelioms valandoms nuo mūsų lėktuvo nusileidimo, žvalgantis nuo Tokijo savivaldybės dangoraižio apžvalgos aištelės, Japoniją sukrėtė tragedija. 9 balų žemės drebėjimas, vienas didžiausių planetos istorijoje. Kataklizmas kratė ir Tokijų – pusšimčio aukštų pastatas siūbavo it švytuoklė, dužo suvenyrai, trankėsi durys. Žmonės nerimastingai susėdo ant žemės, evakavosi laiptais.

Bet Japonijos sostinėje aukų beveik nebuvo. Tekančios Saulės šalies technologijos pastatus apsaugo net ir nuo šitokių kartą į kelis dešimtmečius pasaulį ištinkančių požeminių smūgių. Tačiau žmonija dar nerado vaistų nuo cunamių – ir štai kovo 11 d. ši drebėjimo iššaukta stichija pasiglemžė 16 tūkstančių Japonijos pakrančių gyventojų gyvybių, nušlavė per šimtą tūkstančių pastatų, padarė šimtamilijardinius nuostolius. Ateities niekada nežinai – kaip pastebėjo Aistė, dar prieš dvi savaites lankydamasi cunamių muziejuje Havajuose ji nė už ką nebūtų pagalvojusi, kad šitaip greitai atsidursime greta tokios tragedijos.

Policininkai pakėlė šlagbaumą, kad žmonės galėtų kirsti pervažą, ant kurios sustojo traukinys. Valanda po žemės drebėjimo

Japonija ir mes tragedijos mastą suvokė pamažu. Didieji reklaminiai lauko ekranai transliavo žinių laidas, o žuvusiųjų vis daugėjo: šimtais, paskui tūkstančiais. Televizijas užplūdo mėgėjiškomis kameromis filmuoti siaubingi vaizdai. Bandymai atvėsinti Fukušimos branduolinės jėgainės reaktorius dar mėnesį mums grįžus dominavo ir Lietuvos žinių eteryje, pramaišiui su Libijos karo vaizdais. Labiausiai šie įvykiai gąsdino mūsų tėvus, kuriems tik vakare galėjome iš viešbučio parašyti elektroninį laišką. Per tą laiką mūsų nuotrauka jau buvo pasiekusi Lietuvos ambasadą Japonijoje…

Mandagūs ir paslaugūs japonai net šitokios katastrofos akivaizdoje išliko išoriškai ramūs. Nepažeidinėjo įstatymų ir galimybės paskambinti artimiesiems laukė tyliose ir tvarkingose eilėse prie taksofonų. Ypatingos buvo dienos: jautėmės tarsi žurnalistai, savo akimis regėdami tai, ką paprastai matome nebent televizijos ekranuose.

Vakarą po tragedijos Tokijo jaunimo centras Šibuja - labai gyvas

Tokijas išliko gyvas miestas, kuriame veikė elektronikos turgūs, garsiai šūkavo gatvės reklamuotojai, spindėjo aukšti neonai. Šitokio didmiesčio palaužti neįmanoma. Ir nors dalis lankytinų objektų neveikė, viešųjų pastatų liftai nejudėjo, o neuždarytosios metro linijos persipildė tarsi piko valandomis, buvo gera būti Tokijuje, ir labai gaila išvykti – jau nebe tolyn, o namo…

Žvelgiant atgal, mums labai pasisekė – juk galėjome įstrigti lifte, traukinyje pakeliui iš oro uosto, arba oro uoste – dieną po katastrofos daug skrydžių nevyko. Bet buvo labai gaila tautos, kurią per trumpą viešnagę pamilo net iki tol japonų nemėgusi Aistė.

Tokijo istorija:
660 m. pr. Kr. – Legendinė Japonijos įkūrimo data.
646 m. po Kr. – Įsteigiama šiuolaikinė Japonijos valstybė.
1603 m. – Šalį užvaldo siogūnas Tokugava ir jo dinastija. Nors formaliai svarbiausiu lieka imperatorius, galingiausias asmuo – siogūnas. “Užrakintos šalies periodas” : užsieniečiams draudžiama atvykti į Japoniją, o japonams – išvykti.
1868 m. – Imperatorius Meidzi panaikina siogūnatą. Jam valdant, Japonija tampa modernia pramonine valstybe, atsiveria pasauliui, užima Korėją, Taivaną, Kurilus, Karafutą, Riūkiū salas. Sostinė perkeliama iš Kijoto į Tokiją.
1923 m. – Didysis Kanto žemės drebėjimas sugriauna Tokiją.
1945 m. – Japonija pralaimi Antrąjį pasaulinį karą JAV. Tokijas subombarduojamas. JAV okupuoja Japoniją iki 1952 m. Didelė dalis Japonijos Imperijos teritorijų jai nebegrąžinamos, bet darbštūs japonai pokariu sukuria tikrą ekonominį stebuklą.

 

Kovo 11 d.


Tokijas toks didelis, kad net visų rajonų gyventojai nežino

Tokijo dydžio suvokti neįmanoma. Tą žinojau jau po pirmojo apsilankymo didžiausiame pasaulio mieste, kurio ankštuose daugiabučių dangoraižių aukštuose spiečiasi 37 milijonai žmonių. Dvylika Lietuvų, pusketvirtos Maskvos ar Londono, du Niujorkai.

Pamenu, anąsyk iš Tokijo grįždamas nakvojau Paryžiuje. Aibėje romanų aprašytas, melodramose iščiustytas prancūzų didmiestis tuomet atrodė kaip nedidelis miestelis. Kur daugiaaukštės gatvės, kur tarp namų nardantys greitieji traukiniai, kur žmonių jūros, devynių aukštų knygynai ar elektronikos parduotuvės? Nėra nieko net panašaus. Paryžius po Tokijo – tarsi Vilnius po Paryžiaus, arba Panevėžys po Vilniaus.

Štai vėl grįžau į Tokijų Naritos oro uostą – milžinišką, bet dydžiu smarkiai atsiliekantį nuo vietiniams reisams užleistos Hanedos. Daug yra būdų iš čia nuvykti į centrą – kelių skirtingų kompanijų traukiniai, autobusai, japonų angliškai praminti „limuzinais“, ir brangūs, bet dėl kamščių lėti taksi.

Paslaugus bilietų pardavėjas nesustodamas aiškino, kaip rasti viešbutį. Deja, pats to nežinojo – prieš tai paieškojo internete. Tokijuje visų adresų nežino niekas. 1-10-10 Nihonbaši Horidome Čuo-Ku – taip buvo nurodyta viešbučio vieta. Čuo-Ku yra viena 23 specialiųjų Tokijo padalų. Horidome – gatvė, Nihonbašis – rajonas, žymus kaip finansų centras, Tokijo akcijų biržos namai.

Toliau – įdomiau: skaičius 1 nurodo rajono dalį, pirmasis 10 – kvartalo numeris, antrasis 10 yra namo numeris. Bet pastarąjį skaičių lemia ne namo vieta, o jo statybos metai: seniausias kvartalo namas visąlaik bus pirmasis, antras pagal senumą – žymimas antruoju numeriu ir t.t. Nespėliosiu, kiek Tokijuje rajonų dalių, kvartalų ar gatvių – bet bilietų pardavėjas taip ir nesugebėjo mums paaiškinti, kaip nuvykti į viešbutį. Teko skubėti į vieną Tokijo traukinių – juk jie niekados nevėluoja, išskyrus tuos kartus, kai prieš juos šoka eilinis savižudis, ir švieslentės paskelbia „Linija uždaryta dėl nelaimingo atsitikimo“ (tokį skelbimą regėjome ir mes).

Paslaugūs japonai bėdoje nepaliks

Prirakinome lagaminą specialia kodine spyna – vos paspaudus mygtuką kodas vėl grįžo prie nulių. Pasaulio technologijų sostinė… Dar likus daug dešimčių kilometrų iki didmiesčio centro pro šalį jau slinko privatūs namai, paskui keliaaukščiai, vėliau pirmieji dangoraižiai priemiestyje Čiboje, galiausiai išvydome beveik baigtą aukščiausią pasaulio televizijos bokštą, 634 metrų aukščio Tokijo dangaus medį. O iki galutinės stoties buvo likę dar apie 20 kilometrų.

Tokijo dangaus medis virš namų

Tokijas paneigia šimtus vakarietiškų mitų. Pirmoji mums prieš akis griuvo legenda, kad didmiesčiuose žmonės susvetimėja. Su neregėtu paslaugumu susidūrėme vos išlipę Tokijo stotyje. Išvydusi, kad žiūriu į žemėlapį, vidutinio amžiaus moteris pasiteiravo, ko ieškome. Čia pat surinko savo mobiliojo ekrane mūsų viešbučio telefono numerį. Japoniškai pasiteiravo registratūros darbuotojų, kaip mums ateiti.

Kad ir į kokią situaciją pakliūtumėte Japonijoje – bus, kas jums padės. Greičiau jau perdėtas noras būti paslaugiems taps problema: negalėdami pagelbėti japonai jaučiasi itin nejaukiai, pasakyti „nežinau“ jiems – labai sunku. Be to, jie bijo, kad turistas pajus bent kokį nepatogumą. Štai ir nepažįstamoji traukinių stotyje primygtinai mums siūlė važiuoti taksi – o juk viešbutis vos už poros kilometrų.

Kiekvienoje sankryžoje – po žemėlapį susigaudymui

Ėjome pėsti. Kelią radome pagal daugybę aplinkinius kvartalus vaizduojančių planų, kiekvienoje sankryžoje atgręžtų į šaligatvius. Pirmuosiuose planuose mūsų adreso dar nebuvo, tik reikiamos miesto zonos pakraštys matėsi. Maždaug nuo pusiaukelės lagaminų vilkimo tiesiomis Nihonbašio gatvėmis stenduose jau rasdavome ir savo kvartalo namų kontūrus. Aplink – daugybė kostiumuotų, tvarkingų japonų vyrų, greitu žingsniu kertančių gatves perėjomis. Aukšti verslo pastatai, dienos pietus skubiai valgančių klerkų pilni restoranėliai.

Ir devynaukštis mūsų viešbutis skirtas verslininkams. Buvo dar ne laikas registruotis – tad tiesiog palikome krepšius prie laiptų, didžiulėje krūvoje, tarp lagaminų tų, kurie iš Nagojos ar Osakos čia atvyko tvarkyti reikalų, dirbs iki dešimtos vakaro ir tuomet pareis nakvoti į mažą viešbučio kambarėlį.

Papietavome gretimame pusrūsio restoranėlyje. Kaip ir viskas Tokijuje, jis be galo ankštas, kėdė prie kėdės, staliukas prie staliuko, menkučiai tarpeliai įlįsti ar išlįsti. Ir dūmai ore – Japonijoje apribojimų rūkaliams nėra, o rūko ten kas ketvirtas. Laimė, sloga buvo palaužusi mano uoslę. Aistė, gavusi tik pagaliukus iš angliškai vos kelis žodžius išlemenusios padavėjos, prisipažino, kad patyrė kultūrinį šoką, viskas jai buvo taip keista.

Valgome tarp pietaujančių klerkų Nihonbašyje

Japonijoje savita ir miestų kultūra

Esame įpratę prie egzotiškos „kaimų kultūros“: Afrikos šamanai, Peru indėnai, gyvenantys plaukiojančiuose šiaudiniuose nameliuose Titikakos ežere, Arabijos pusiasalio beduinai ar XIX a. užsikonservavę JAV amišai be paliovos kaitina milijonų vaizduotę ir it magentas traukia turistus. Bet visi šie unikalūs papročiai nyksta vos žmonės persikelia į miestus, praturtėja – pasilieka nebent religiniai įsitikinimai. Mechiko, Keiptauno, net Delio elitas gyvena stebėtinai vakarietiškai (kiek neriboja tikėjimas). O Japonija yra tas paskutinis placdarmas, kur ne tik skurdžioji ūkininkų kultūra sava. Japonai turi ir savą verslo ar politikos tvarką, atlyginimų sistemas, teatro tradicijas, tautines sporto šakas, kaip štai sumo imtynės, tebesutraukiančios pilnas dešimttūkstantines arenas… 40% parduodamų knygų čia – manga komiksai, tarp filmų svarbi ypatinga animacijos forma (anime) ir tuo šios šalies unikalumas neapsiriboja.

Tikriausiai tai, kad jų šalis – irgi turtinga, suteikė japonams imunitetą vakarų kultūrai. Nežiūri jie į Vakarus nusižeminę, kaip į modernybę. O savų šimtmečius kurtų papročių neniekina tarsi atsilikimo – priešingai nei Atatiurkas, Turkijoje sunaikinęs Osmanų tradicijas, nei Kinijos kultūrinės revoliucijos chunveibinai, caras Petras I ar daugybė kitų istorinių reformatorių, vakarietinimo neskyrusių nuo modernizacijos.

Prie no teatro, kur vaidinama su tradiciniais kostiumais. Jis apjungia muziką, poeziją, šokį, dramą

Pasibaigus nuo 1639 iki 1853 metų trukusiam „užrakintos šalies“ periodui, išsaugojusiam šalį nuo Europos kolonistų, Japonija irgi patyrė modernizacijos epochą. Imperatorius Meidzi atsisakė to, kas pasenę: pavyzdžiui, samurajų luomo, kurio aštrios katanos ir vakizašiai kare jau buvo bejėgiai prieš šautuvus. Meidzi vystė pramonę, mokslą, bet kultūra liko: štai Tokijas tapo vieninteliu pasaulio miestu, kur universitetinį išsilavinimą galėjai įgyti ne europietiška kalba. Į abu pasaulinius karus Japonija žengė kaip supervalstybė – vienintelė tokia, sukurta ne baltaodžių, paremta visiškai kitomis tradicijomis.

Rusus sumušęs generolas Nogis Maresukė (būtent po šio gėdingo įvykio carui teko panaikinti lietuviškos spaudos draudimą ir baigti knygnešių gadynę) 1912 m. kartu su žmona atliko dzunši – rituališkai nusižudė jų Valdovo Meidzi laidotuvių kortežui vos išriedėjus į Tokijo gatvės. 1932 m. teisiant karininkus sąmokslininkus, pražudžiusius premjerą Cujošį Inukajų, jų šalininkai kaip paramos ženklą siųsdavo į teismą nusipjautus mažylius pirštelius ir šimtus krauju pasirašytų peticijų. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje į mirtį vardan Japonijos lėktuvus kreipė kamikadzės, o karo vadai, suprasdavę, kad nebeapgins jiems patikėtos salelės nuo amerikiečių, teberašė priešmirtinius eilėraščius (dzisei).

Pokaris – septynerius metus trukusi JAV okupacija – truputį sumažino tą atskirtį. Bet Vakarų ir Japonijos kultūrų santykis tebėra stebėtinai lygus. Taip, Japonija šį bei tą perima, bet štai net ir Lietuvoje jau turime anime festivalius, ikebanos ar origamio būrelius, suši ir sašimi restoranus, bušido federaciją, leidyklos užsako spausdinti nespalvotuosius didžiaakius mangos herojus, o netoli haiku trieilių almanache aprašyto Vilniaus savivaldybės pastato kasmet pražįsta sakuros. Iškylavimo po šiais ryškiaspalviais medeliais tradicija Japonijoje užgimė kai nebuvo nei Vilniaus, nei Lietuvos: VIII a. po Kristaus, ir net šiuolaikinė tos šalies meteorologijos agentūra nuolat praneša, kur pražys rausvieji žiedai: dažniausiai sausį Okinavoje, kovą Tokijuje, o balandį pagaliau pradžiugina ir sniegingojo Hokaido gyventojus.

Japoniškos estetikos reklamos ant pardavimo automatų

Restoranai ir parduotuvės – bet kuriame pastato aukšte

„Labiau nei bet kur kitur Tokijuje aišku, kad „miestas“ – ne daiktavardis, bet veiksmažodis“ – šiais architekto Morio Tošiko žodžiais netrukome įsitikinti Šindzukuje. Tai – vis dar Tokijo centras, bet nuo Nihonbašio ten važiavome keliolika kilometrų metro. Abiejuose rajonuose įspūdingų pastatų mažai, dangoraižiai ir gatvės chaotiškai pabirę – juk Tokijas naikintas ir pernaikintas, statytas ir perstatytas: štai 1923 m. Didisys Kanto žemės drebėjimas tik kas ketvirtą namą paliko sveiką, o 1945 m. JAV bombardavimų pasėtos ugnies audros prarijo 25% didmiesčio. Tačiau pats miesto dydis, jo gyvybė, veiksmas – nepakartojami. Žmonių upės, kurioms Lietuvoje prilygti galėtų nebent Palangos Basanavičiaus gatvė karščiausiais rugpjūčio savaitgaliais, niekad nesustoja. Gatvėmis laksto mažieji balti keikarai – į 3,4 metrų ilgį, 1,48 metrų plotį ir 0,66 litro variklio tūrį, privalomus siekiantiems mažesnių mokesčių, japonai geba sutalpinti ir visureigius, ir kupė, ir prabangia vidaus įranga pertekusias mašinas, ir net mikroautobusus ar sunkvežimius. Miestai kurių architektūra mažiau įdomi retai mane sudomina – bet Japonijos sostinė pribloškia ir be to.

Rytinis Šindzuku – be galo spalvingas, kupinas pačinko salonų, restoranų, įsivaizduojamų ir neįsivaizduojamų specializuotų parduotuvių. Taisyklė, kad pirmuose aukštuose veikia parduotuvės, pramogos ir restoranai, o aukščiau – nebent butai ar biurai, didžiausiame pasaulio mieste negalioja. Čia pilna dangoraižių, nuo pirmo iki paskutinio aukšto nuomojamų paslaugų sferai. Vertikaliai prie jų šono pritvirtintos iškabos spalvingai skelbia: 9F naktinis klubas, 8F suši restoranas, 7F žaidimų salonas… Bet dažniausiai visos reklamos – tik japoniškos.

Spalvingojo rytinio Šindzuku viena siauresnių gatvių

Tokijo savivaldybė dydžiu pranoksta daugelį vyriausybių

Vos praėjome po geležinkelio viaduku, greta kurio – didžiausia pasaulyje traukinių stotis, kasdien išleidžianti ir priimanti „visą Lietuvą“ (3 milijonus keleivių), į Vakarinį Šindzuku – vaizdas bemat pasikeitė. Dangoraižiai – pilkšvi, biurų sklidini verslo aviliai. Vienas jų – keistos architektūros 48 aukštų Tokijo savivaldybės pastatas: ties puse aukščio jis tampa dviem dangoraižiais, kurių kiekvieno viršus pasuktas 45 laipsnių kampu.

Liftu pakilome į vieną dviejų apžvalgos aikštelių 202 m aukštyje, karūnuojančių kiekvieną savivaldybės pastato viršų. Priešingai nuvalkiotoms Tokijo aukštoms vietoms, tokioms kaip Tokijo bokštas, ta raudona Eifelio bokšto kopija, pastatyta prieš 1964 m. olimpiadą, apsidairymas nuo čia – nemokamas. Dėl to ne mažiau gražus: į visas puses kiek akis užmato – betoninės džiunglės. Nesibaigia ne tik aglomeracija – nesimato nė ribos, kur pagaliau praretėja daugiaaukščiai ir prasideda privatūs namai.

Tokijo savivaldybės dangoraižis: čia mus ištiko žemės drebėjimas

Žemės drebėjimas užklupo viršutiniame aukšte

Savivaldybės pastatas mokesčių mokėtojams kainavo milijardą dolerių, o jo gotikinę katedrą menančiai formai apginti nuo nuolat šalį purtančių žemės drebėjimų sugalvota speciali brangi sistema. Likimo ironija – būtent šį tekstą skaitydamas lentelėje ant erdvaus apžvalgos aukšto sienos pajutau, kad grindys po kojomis išties juda. Aistė tuo metu žingsniavo link manęs, todėl neišsyk patikėjo: žemės drebėjimai vaikštant jaučiami mažiausiai.

Bet stichija ėmė šėlti vis labiau. Po kokių dešimties sekundžių dužo pirmosios prekės suvenyrų parduotuvėlėje, dunksėjo sunkios metalinės durys, kažkas traškėjo. Darbuotojai japoniškai šūkavo – mano nedidelės japonų kalbos žinios šių žodžių neapėmė, bet, matydami, kaip sėdasi ant žemės vietiniai, tą patį padarėme ir mes. Kad nepargriūtume.

Požeminio smūgio metu

Dangoraižiai statomi taip, kad nuo stichijos judėtų – pro langą kaip niekad matėsi, kaip smarkiai linguoja mūsiškis daugiaaukštis lyginant su aplinkiniais pastatais. Likome ramūs, bet nebuvo jauku: juk nežinojau, koks svyravimas yra normalus. Dauguma japonų reagavo panašiai, kaip lietuviai į stiprią audrą: visi pripratę, mokyklose mokomi, ką daryti. Užtat keli turistai (Tokijuje jie visuomet paskęsta vietinių jūroje) laikėsi skirtingai – ypač įsibaimino viena amerikietė. Nepadėjo jai nė dviejų japonų moksleivių bandymai aiškinti situaciją. Itin baisu buvo ir vienai japonei senutei, raminamai savo vaikų.

Virš didmiesčio – dūmų stulpas

Patalžęs šalį kelias minutes pirmasis smūgis baigėsi. Žmonės susispietė prie rytinių langų – už keliolikos kilometrų, kitapus upės, Odaibos rajone, rodės, kilo rimtas gaisras – virto juodų dūmų tumulai. Savivaldybės papėdėje, matėme, gyvenimas toliau virė, riedėjo automobiliai. Tačiau minios žmonių apačioje nusprendė palūkėti: būriavosi parkuose, atvirose vietose ir ramiai stovėjo. Mažesnė sužeidimų tikimybė dėl griuvimų ar kokių atsipalaidavusių apdailos detalių kritimo.

Odaiboje dega didelis pastatas – nuotrauka daryta kelios minutės po pirmojo požeminio smūgio

Žemės drebėjimas – net ir XXI a. mokslui nenuspėjama stichija. Nežinia, kiek bus požeminių smūgių, kokios jie galios. Antrasis smūgis, kaip vėliau sužinojome, buvo daug silpnesnis už pirmąjį, bet ir daug arčiau, todėl savijauta jo metu buvo panaši. Pernelyg baisu mums nebuvo – čia juk Japonija, o ne kokia Afrika, modernūs pastatai čia ištveria stipriausius smūgius. Amerikietė jautėsi kitaip: antrojo smūgio metu ji slėpėsi po iš kažin kur atvilktu suoleliu.

Kur trenkia žaibas gali matyti, o kur žemės drebėjimo epicentras niekad nežinai. Tad japonai sunerimę bandė susisiekti su giminaičiais ir draugais. Apkrautas mobiliojo ryšio tinklas nebeveikė.

Po pirmųjų smūgių laukė dar keli, jau silpnesni, primenantys bangų supimą laive. Viršutiniame aukšte praleidome apie valandą, juk liftai nebeveikė. Kai tapo akivaizdu, jog smūgiai silpnėja ir retėja, darbuotojai leido lipti žemyn siaurais laiptais. Mūsų tvarkinga vorelė vis prasilenkdavo su savivaldybės klerkais, o galiausiai praleidome televizijos žurnalistus, aukštyn nešančius sunkią kamerą – turbūt kopė imti interviu apie nelaimę iš aukščiausių Tokijo pareigūnų.

Surikiuoti į vorelę laikiame nurodymo evakuotis laiptais – apie valanda po didžiojo drebėjimo

Katastrofa panikos nesukėlė

Vestibiulyje žmonių būrys tylėdami sekė televizijos transliaciją. Rytinė Japonijos salų pakrantė ekrane žibėjo raudonai ir geltonai. Aišku – cunamis. Ore tvyrojo įtampa. Lauke prie taksofonų rikiavosi eilės – bet niekam nė mintis nekilo niurzgėti ar prašyti užleisti į priekį. Visi kantriai laukė savo eilės.

Atsijungus mobiliojo ryšio tinklui prie taksofonų nusidriekė eilutės – apie valanda po didžiojo drebėjimo

Ta pati tvarka stebino ir kitur mums einant link Meidzi šventovės, kurios apylinkių žalias miškelis yra vienintelė išlikusi tokia erdvė tame rajone, kuriame žemės sklypas kainuoja daugybę milijonų. Štai policija uždarė vieną gatvės atkarpą – visi ramiai ėjo aplink. Masiškai sustojo traukiniai. Vienas – ant pervažos, tad skubiai atvykę pareigūnai rankomis pakėlę šlagbaumus praleido ir mus. Kiti vagonų sąstatai nurimo ant tūkstančių viadukų, kuriais geležinkelių linijos trečio ar penkto pastatų aukštų lygyje „skraido“ per didmiestį.

Daugybės susisiekimo kompanijų (gyventojų tankumas čia šitoks didelis, kad pelninga skirtingoms privačioms bendrovėms turėti nuosavas geležinkelio linijas, keliaujančias daugmaž ta pačia kryptimi) tarnautojai su geltonomis vėliavėlėmis dabar jau vedė keleivius iki artimiausių nulipimo rampų. Net ir katastrofos akivaizdoje vos keletas kirto gatvę žibant raudonai šviesai. Jokių rimtesnių incidentų nekilo. Tokia Japonija šalis: riaušių, kokios siaubia JAV didmiesčius, Londoną ar Paryžių ir be rimtos priežasties, čia net įsivaizduoti būtų neįmanoma.

Geležinkelio darbuotojai bėgiais išveda keleivius iš visame Tokijuje sustabdytų traukinių – apie valanda po didžiojo drebėjimo

Tarp nesibaigiančių dangoraižių – ramus šventovės parkas

Meidzi šventovė – tikra ramybės oazė vidury sukrėsto didmiesčio. Baltai vilkintys sintoistų šventikai ją uždarinėjo, maldininkų nebuvo – dauguma per japonų tautinės religijos simbolį, didžiulius torii vartus, lėkusių gyventojų tiesiog kirto kampą, o ne bėgo melstis. Japonai labiau prietaringi, nei religingi, ir ritualus dažnai atlieka pagal skirtingus tikėjimus. Gimimus atžymi pas sintoistus, laidoja pas budistus. Iki Antrojo pasaulinio karo sintoizmas, paskutinis nenunykęs pagoniškas tikėjimas turtingojoje pasaulio dalyje, buvo valstybinė religija. Nors ir sumenkęs, šis įsitikinimas, kad bene visa kas yra ir kami (verčiama ir „dievai“, ir „dvasios“) – medeliai, akmenys, saulė, žaibas, vėjas, kalnai, mirusieji, paslaptingi žemių globėjai, vaisingumas ir begalė kitų daiktų, reiškinių ar mistinių figūrų – svarbus ir šiandien. Meidzi šventovė – bene pagrindinė, juk čia įšventovintas pats Imperatorius Meidzi su žmona. Kuklus medinis japoniškas nagare-zukuri stiliaus pastatas, iš naujo sukaltas po karo, 1958 m., nė iš tolo nepriminė Vatikano, Mekos ar didžiųjų budistinių stupų bei pagodų nežabotos didybės.

Ištuštėjusi Meidzi šventovė

Japonijoje ir jaunimo subkultūros – savos

Pro šventovei dovanotų sakės statinių sieną išėjome į Haradžiuku rajoną. Jo garbei pavadinta ryškiaspalviai apsirengusių merginų subkultūra, bet toli gražu ne vien ši jaunimo grupė čia renkasi. Japonijoje ne tik kultūra, bet ir subkultūros savos – viso pasaulio menininkų rajonus „uzurpavusios“ hipių, pankų ir gotų bangos ar jų priešai skinhedai į didžiausią pasaulio miestą mažai teįsiskverbė. Šias pogrindžio madas Tokijuje įveikė XVIII a. – XIX a. drabužiais vilkinčios lolitos, animacijos ir filmų herojais „tapę“ kosplėjininkai, savųjų sunkvežimių išvaizdą prie žybsinčių robotų artinantys dekotoros, seksualiosios giaru… Haradžiuku rajonas – įvairiausių subkultūrų centras.

Bačkos prie Meidzi šventovės

Vietos pavalgyti paieškos užsitęsė: pagrindinė gatvė, atrodė, sprogs nuo žmonių, prie restoranų bei kavinių eilės driekėsi net į lauką. Mat kone pusė jų buvo uždaryta: turbūt žemės drebėjimas išvartė baldus, sudaužė lėkštes… Bet pakako pasukti į dešinę, į šonines gatveles, pereiti kelias sankryžas, ir štai jau valgėme makaronus šeimyninėje kavinukėje prie vieno iš keturių ar penkių ten buvusių stalelių. Į vidų užeiti kvietė vitrinose sudėlioti plastikiniai patiekalai. Tokijo restoranų šeimininkai šiuos meno kūrinius(?) perka Kapabašio gatvėje, nusėtoje butaforinių maisto produktų krautuvėmis, o potencialiems valgytojams pakanka nukreipti į juos išmaniųjų telefonų kameras – ir štai ekranėlyje jie jau regi receptus.

Sutemo, siaurosios gatvės ištuštėjo. Kituose didmiesčiuose vaikštinėti būtų buvę nejauku, bet Tokijuje nusikalstamumo beveik nėra. Net atsargieji „Lonely Planet“ kelionių vadovai drąsiai skelbia: „Net vienos moterys gali visiškai saugiai vaikščioti po Japonijos sostinę naktį“.

Minių Šibujoje baisūs žinių vaizdai nesustabdė

Po keliolikos minučių vėl įsiliejome į žmonių jūrą, plaukiančią Aojama gatve, jaunimo pamėgtame Šibujos rajone. Tikros spūstys, o prie perėjos viaduko susiformavusi eilutė. Dalis žmonių rankose nešėsi šalmus. Kelios gatvės atiduotos pėstiesiems. Pirmame daugiaaukščio aukšte įrengta degalinė – “pistoletai” kabo ant lubų, taip sutaupydami dar kelis kvadratinius metrus. Iš spalvingų japoniškų reklamų visur žvelgė paauglės mergaitės – vakariečius tai verčia jaustis nejaukiai, nes jų seksuali apranga ir flirto kupinos šypsenos primena pedofilijos skandalus. Dar viena vieta, kur Japonijos ir Vakarų kultūros prasilenkia.

Degalinės Tokijoje kvadratinius metrus taupo degalų žarnas kabindamos prie lubų

Ieškojome tradicinio pačinko lošimo, kurio vienas centrų yra Šibuja – bet Rytiniame Šindzukuje žibėjusios ryškios jų reklamos čia jau buvo nunykusios. Užtat aptikome penkių aukštų žaidimų automatų saloną. Mūsuose tokie jau atgyvena – atrodo, kam jų reikia, kai kiekvienas turi namie kompiuterį, o norintieji – dar ir galingą PlayStation ar Xbox žaidimų konsolę. Monetas mėtančių ir kovojančių, šaudančių, plaukiančių, važinėjančių ar skraidančių regėtais ir neregėtais įrenginiais japonų kiekiai rodė, kad tokijiečių nuomonė – kita. Beje, Lietuvos kino teatrų laukimo salėse ar prekybos centrų vaikų erdvėse dar pasitaikantys žaidimų automatai – irgi iš Tekančios saulės šalies, tik kokių 10 – 15 metų senumo.

Šibujos gatvė vakare

Tokijas pilnas milžiniškų reklaminių ekranų, dengiančių po kelis pastatų aukštus. Prieš išvykdami žiūrėjome dokumentinį filmą apie Japan Airlines skrydį 123, nulūžus uodegai sukusį paskutinius ratus didžiausio pasaulio miesto apylinkėse, ir stebėjomės: negi tikrai didieji Tokijo ekranai, kaip ten rodoma, gąsdina žmones transliuodami katastrofų vaizdus. „Negali būti, kam kelti paniką“ – sakė Aistė. Dabar įsitikinome – yra būtent taip. Didysis Šibujos ekranas demonstravo pajūrio miestus liejančią cunamio bangą, per galingus garsiakalbius skambėjo žurnalisto komentarai ir interviu. Keli žmonės stovėjo ir stebėjo, o nepažįstamųjų minios plaukė pro šalį.

Dviems aukštams prilygstantis ekranas rodė, kaip cunamis užpila pakrantės miestą

Pilnas buvo ir restoranas, kur vakarieniavome. Čia eilinį sykį nusistebėjau Tokijo saugumu: jauna mergina visiškai nebūgštaudama paliko rankinuką ant vienintelės laisvos kėdės prie klientų nusėsto ilgo stalo ir nusileido į pirmą aukštą užsisakyti maisto. Galutinai griuvo ir mitas, kad didmiesčiai – būtinai nesaugūs. Japonijos sostinėje nėra „blogų rajonų“, kaip piktžaizdės įsirėžusių į Europos ar Amerikos metropolius. Daug lemia imigracijos nebuvimas: juk Vakaruose daugiausiai vagia, plėšikauja, riaušes kelia įvairios mažumos.

Prieš atvykdama Japonijon, Aistė įsivaizdavo japonus tūžmingus ir žiaurius. Įtaką čia padarė žudynių, kraujo ir prievartos kupini filmai, kaip Judzio Makigučio „Siogūno sadizmas“ (apie krikščionių persekiojimą Tokugavos eroje) – kuo jau kuo, o smurtu viešojoje erdvėje japonų niekas civilizuotame pasaulyje nelenkia. Bet neprireikė nė 24 valandų, kad Tekančios saulės šalį ji pamiltų. Būnant Tokijuje teiginys, esą žiaurūs filmai ar kompiuteriniai žaidimai skatina žmones baisiai elgtis, atrodo ne tik naivus, bet net idiotiškas. Per metus visoje Japonijoje įvyksta vos ~300 žmogžudysčių – panašiai, kaip Lietuvoje. Tik Lietuvoje gyvena 3 mln. žmonių, o Japonijoje – 127 mln…

Net pigiausiame viešbučio kambaryje – moderni technika

Manėme, kad teks pėdinti 12 kilometrų į Nihonbašį pėsčiomis, bet, mūsų laimei, Ginzos metro linija jau buvo atidaryta. Grūdėjai – baltai vilkintys metro darbuotojai užtikrinantys, kad nė kvadratinis centimetras vagone neliktų laisvas, tačiau durys dar užsidarytų – mus įkišo į antrąjį traukinį. Kad ir kokie pilni būtų Vilniaus troleibusai, žmonės ten niekada šitaip nesusispaudžia, o atokiau nuo durelių galima net pajudėti. Tuo tarpu jei Tokijo metro piko valandomis būtų dar keliais žmonėmis pilnesnis – iškiltų pavojus dusti. Bet Japonijoje viskas – tvarkinga, ir grūdėjai, pagarbiai nusilenkiantys toms durelėms, kuriose keleiviai tinkamai susispaudė patys, dar nė vieno nepražudė. Metro (ir tik metro) stumdytis čia – mandagu, bet ribas japonai jaučia puikiai.

Trasa nebuvo pilnai paleista, o gal žmonių tiesiog per daug, nes traukinys stotelėse stovėdavo gerokai per ilgai. Priešpaskutinėje, Mitsukošimae, išlipome ir paskutinę kelio dalį nukulniavome per ištuštėjusį Nihonbašį, kur tūkstančiai baltų pardavimo automatų, konkuruojančių tarpusavy kainomis ir asortimentu, skaičiumi lenkė praeivius, į mažutėlį savo viešbučio kambarį, priskirtą tik Tokijuje aktualiai kategorijai: „Mažas dvivietis“. Skirtas dviems žmonėms, bet lova – ne dvigulė (didesnė tiesiog netilptų). Tai buvo pigiausias tarp per internetą užsakomų Tokijo kambarių, bet unitazas ten turėjo ne vieną apiplovimo funkciją, o televizoriaus raiška – Full HD (1920×1080). Tai buvo 2011 m., kai Lietuvoje toks dalykas buvo išvis mažai žinomas, o Japonijoje visi kanalai šitaip aiškiai rodė tuos pačius vaizdus: cunamis Sendajuje (jam teko nelaimė atsidurti arčiausiai epicentro) verčiasi per atramines sienas, Čiboje liepsnoja naftos verslovė. Drebėjimo stiprumas – 8.9 balo. Aukų – šimtai, bet tikrojo kovo 11 d. tragedijos masto japonai tą vakarą dar nežinojo. Tokijuje niekas nežuvo, tik dvidešimt žmonių sužalota įgriuvus stogui.

Savo elektroniniu laišku iš taip pat nedidelės registratūros pirmame aukšte, kur buvo internetas, nuraminome tėvus. Viešbučio kambarys karts nuo karto sulinguodavo…

 

Kovo 12 d.


Šeštadienio ryte – piko valandos

Kovo 12 d. rytą dešimtys tūkstančių tokijiečių atsibudo savo biuruose. Traukiniai į jų priemiesčius – tik juose, dešimtys kilometrų nuo darboviečių, namus įperka dauguma didžiausio miesto piliečių – kovo 11 d. nebevažiavo. Taksi vairuotojams pelnytis iš katastrofos pakeliant kainas nė mintis į galvą šovusi nebūtų – bet eilės prie jų punktų driekėsi kilometrinės.

Tad penktadienio vakaro pikas persikėlė į šeštadienio rytą. Stotelėje prie viešbučio įsigrūdome į trečiąjį traukinį, bet Ueno stotyje, kurioje išlipome, vaizdas dar baisesnis. Minia, tūkstantinė masė žmonių, nuo pat lauko iki perono prieangio, kur metro darbuotojai prilaikė grūsties bangas, įleisdami į laipinimo aikšteles tik tiek žmonių, kiek tilps į tris-keturis artimiausius traukinius, nes palei bėgius stumdynės galėtų tapti tragiškomis.

Išvakarėse namo neišvykusieji grūdasi į metro Ueno stotyje. Tūkstančiai laukia eilėje už perono, kurios čia nesimato

Prie paprasto Ueno parko su budistine šventykla bei sintoistinėmis šventovėmis aplankėme pačinko saloną, tankiai apstatytą dešimtim, gal šimtais automatų. Suki rankenėlę – krinta kamuoliukai. Jei pasiseka, atsimuša kur reikia ir gauni daugiau blizgančiųjų rutulių. Ekranėlyje vis keičiasi vaizdai. Gal todėl, kad nesupratome moterišku kompiuteriniu balsu beriamos japoniškos greitakalbės, mums nepasisekė: dešimties eurų vertės rutuliai į duobutę sukrito per kelias minutes. Salonas buvo pilnas maždaug trisdešimties – penkiasdešimties metų amžiaus žmonių, su užsidegimu pirkusių, bėrusių, sėmusių blizgiuosius, paskui mainiusių juos į prizus, o kažkur už kampo – prizus į pinigus.

Prizus į pinigus keičia Jakudza

Pačinko – keista tvirtovė prieš globalizacijos girnas. Kad ir kur būtų sukurta kas gero technologijų eroje, bemat išpopuliarėdavo visame pasaulyje. Ir azijiečiai, ir europiečiai, ir amerikiečiai iš DVD per televizorių žiūri Holivudo kiną. Bet štai pačinko Japonijoje – be galo populiarus, o kitapus jūrų – žinomas tik „vaponams“ (wapanese – šitaip anglakalbėse šalyse vadinami Tekančios saulės šalį imituojantys žmonės). Net šioje kultūrų susiliejimo eroje japonai geba ne tik saugoti senąsias tradicijas, bet ir kurti naujus kultūrinius savitumus.

Prie spalvingų pačinko automatų daugiausiai sėdi vyresni japonai

Lošimai iš pinigų Japonijoje – nelegalūs, todėl prizus į jenų šimtines ir tūkstantines keičia jakudzos. Vadinti šiuos žmones „japonų mafija“ tas pats, kas Dalai Lamą „pakrikštyti“ Tibeto popiežiumi. Priešingai nei Vakarų nusikaltėliai, jakudzos veikia viešai, turi štabus su iškabomis ir net leidžia laikraščius. Save jie kildina iš senovės miestelių sargybinių, gynusių skurdžias gyvenvietes nuo banditų (kaip garsiajame Akiros Kurosavos filme „Septyni samurajai“). Kaip ir visoje japonų visuomenėje Jakudzoje hierarchija tvirta: jei „tėvas“ tylėdamas paduoda „sūnui“ aštrų peilį, „sūnui“ savo kaltę teks išpirkti nusipjaunant dalį kairės rankos mažojo pirštelio. Trys tokie samurajiški ritualai, vadinami jubizume, ir pirštų belieka devyni – tenka pereiti prie dešinės rankos.

Vogti jakudzoms draudžia garbė, o pelną jie gauna iš subtilesnio įstatymų pažeidinėjimo: pornografijos, suteneriavimo Kinijos tėvų ant „vieno vaiko politikos“ aukuro paaukotoms mergaitėms, ginklų prekybos, bet užvis pelningiausias yra įmonių valdybų narių šantažas (jap. sokaja), grasinant apie juos paskelbti kompromituojančią informaciją akcininkų susirinkimų metu (japonams gėda – daug baisiau, nei mums). Jei moki jakudzoms – neparankūs akcininkų susirinkimai gali ir visai žlugti, tatuiruotiems „smulkiesiems akcininkams“ nepaliaujant šūkauti „banzai“ ir šlovinti Imperatoriaus.

Japonai – pacifistiškiausia pasaulio tauta

Pašūkauti Jakudzos progos nepraleidžia ir šiaip: didmiesčių gatvėmis kartais rieda juodi mikroautobusai, ginkluoti galingais garsiakalbiais, karinių maršų fone rėkte rėkiančiais apie galių Valdovui grąžinimą, juk tarp Imperatoriaus protėvių – ir sintoistų saulės dievybė Amarecu. Jakudza ir 1000 Japonijos ujoku (nacionalistinių judėjimų) palaiko glaudų ryšį ir nepabūgsta stoti prieš likusią visuomenę, kuri Hirošimos siaubo akivaizdoje tapo tokia pacifistinė, kad daug japonų pasisako net prieš gynybą, jeigu šalį kas užpultų. „Japonija neturi armijos, Japonija turi tik Savigynos pajėgas“ – išdidžiai skelbė gidė per ankstesnį mano vizitą į Tokiją, kalbėdama apie ketvirtį milijono kariškių, kurių finansavimas – septintas pagal dydį pasaulyje.

O šimtai Japonijos mokytojų atsisako gerbti himną bei vėliavą. Kad netektų giedoti VI a. po Kristaus sukurtų „Kimi ga jo“ žodžių (seniausias ir trumpiausias himno tekstas pasaulyje), stebinančių japonišku kuklumu ir gilia mintimi, sugalvotas net alternatyvus tekstas: „Kiss me girl, you“. Rašytojas Jukijo Mišima, 1970 m. po nepavykusio karinio perversmo persirėžęs pilvą ir išsitraukęs rankomis sau žarnas (charakiri), o turtą užrašęs savo sekundanto, pagal tą patį paprotį nukirtusio jam, leisgyviui, galvą, būsimai teisminei gynybai, apsiverstų grabe, jei tik nebūtų kremuotas, kaip ir 99,81 proc. japonų.

Te valdysi tu

Tūkstantį kartų, aštuonis

Tūkstančius kartų

Kol akmenys uolomis

Samanotomis virs.

Janakos rajonas: paskutinis senojo Tokijo vaizdas

Ueno parkas iš visų pusių apsuptas pagrindinių muziejų: rytietiško ir vakarietiško meno, mokslo… Svarbiausias jų, nacionalinis muziejus, pastatytas tarpukariu, deja, po drebėjimo jis neveikė. Tad, padedami stebėtinai gerai angliškai mokėjusio vyro, nupėdinome į ūksmingas ir tuščias Janakos kapines netoliese. Ten – mediniais stulpeliais apkaišyti didžiuliai akmeniniai postamentai. Ant jų – kaimijo vardai, suteikti po mirties (kuo kilnesnis vardas, tuo daugiau pinigų paima jį sugalvoję budistų šventikai, o kainos vidurkis 2001 m. buvo 4 500 eurų). Štai imperatorius Hirohito Japonijoje vadinamas tik pomirtiniu vardu Šova, taip praminta ir visa jo valdymo era (1926 m. – 1985 m.).

Senosios Janakos kapinės tarp Janakos kvartalo ir daugybės geležinkelio bėgių

Gretimas Janakos rajonas – paskutinis atspindys senojo pirklų ir amatininkų Šitamačio, ištvėręs visas katastrofas. Siaurose gatvelėse čia gyvena šimtai kačių, o tarp keliaaukščių namų spraudžiasi galybė šventyklėlių. Bet vos perėjome pėsčiųjų viaduką per žiedinę Jamanote geležinkelio liniją, tradiciškai laikomą Tokijo centro riba, ir vėl aikštę supo dangoraižiai.

Siaura istorinio Janakos rajono gatvė

Į Odaibos kurortą traukiniai dar nevežė

Iš čia nesėkmingai bandėme nukeliauti į poilsinį Odaibos rajoną gynybai supiltoje saloje, kur XIX a. patrankas seniai pakeitė futuristiniai daugiaaukščiai. Iki Tamačio traukinys mus nuvežė, bet vienbėgio geležinkelio Jurikamomės linijos stotys tebebuvo uždengtos masyviomis žaliuzėmis. Kaip ir kai kurios strėlės formos Šinkansenų linijos, šie savo storą bėgį apžergę vagonai be mašinistų dar tik buvo išbandomi po katastrofos.

Prie vieno daugybės kanalų netoli jūros aukštai važiuoja vienbėgis traukinys

Tebeuždarytas buvo ir pėsčiųjų kelias didžiuoju Vaivorykštės tiltu, nuo kurio turėjo atsiverti pasakiški vaizdai į Tokijo įlanką. Neturėdami automobilio kirsti vandens telkinio taip ir nesugebėjome. Tuščioje pauostėje tik įsitikinome, kad Japonijos sostinės stichija pasigailėjo – vandenyne tebeplūduriavo laiveliai, o pakrantėse stūksojo namai, nes cunamio jėga šios vietos, ačiū Dievui, nepasiekė.

Aplink daugiaaukštes elektronikos parduotuves renkasi “moksliukai”

Nepavykus pasiekti Odaibos nukeliavome Akihabaron. Kitapus aikštės nuo stoties čia pasitiko  devynaukštis prekybos centras, visas užleistas elektronikai. Daugybė pardavėjų šaukia apie jiems patikėtų prekių puikumą ir daug sykių lenkiasi visiems, parodžiusiems bent menkutį dėmesį.

XXI a. prekybos spindesiui atitaria niūrus dviaukštis turgelis po geležinkeliu. Čia rasi visko: ne tik nuvalkiotus televizorius ar žibintuvėlius, bet ir begalę šnipinėjimui skirtų kamerų ant tušinukų, akinių, rankinių laikrodžių ir, čia pat – prietaisus, aptinkančius visas tokias nusikaltėlių ar specialiųjų tarnybų „blakes“. Pastarieji, tiesa, dešimtkart brangesni. Tūkstančius eurų kainuojantys įrenginiai vis sudrebėdavo. Ne, nebe nauji požeminiai smūgiai: tiesiog viršuje pradundėdavo traukinys.

Daugiaaukštė elektronikos parduotuvė Akihabaroje

Pasaulio technologijų sostinės „elektroninė širdis“ Akihabara – dar ir otaku subkultūros centras. Šie „moksliukai“ jaunuoliai, pakvaišę dėl kompiuterinių žaidimų ir mangos, šokantys vota muzikos žvaigždutėms ir steigiantys anime įgarsinančių merginų fanklubus, čia ieško sau naujų žaisliukų. Užėjome ir į vieną mangos knygyną. Lentynos lūžo nuo komiksų, priskiriamų begalei žanrų (šoudžo, šounen, smut, džosei, mecha…), tarp jų – ir pornografinių.

Pieštinė pornografija, vakaruose pravardžiuojama „hentai„, pagarsėjusi dėl ten piešiamų merginų ir vaikinų itin jauno amžiaus bei keistų sekso būdų: pavyzdžiui, merginas prievartauja medžiai ar pabaisos. Beje, pačius lytinius organus japonai net žiauriausiuose hentai „uždengia“. Lygiai kaip suimtųjų antrankius, kai televizija rodo vesdinimus į teismą. Vakariečiai šypsosi – ką toks „užtapymas“ keičia?

Kaip ten bebūtų, hentai yra senesnis menas, nei, pavyzdžiui, impresionizmas, nes legendinis dailininkas Hokusajus Kacušika savo “Žvejo žmonos sapną”, kuriame moterį seksualiai patenkina du aštuonkojai, sukūrė dar 1814 m., kai Klodas Monė, Sezanas ar Renuaras nė gimę nebuvo.

Iš šių automatų galima nusipirkti galybę smulkmenų

Ginzos rajonas – pasaulio prabangos sostinė

„Jei nežinočiau, kad Tokijuje centrų – daugybė, galvočiau, kad centras – čia“ – pasakė Aistė, kai atvykome į Ginzą. Neįmanoma nupasakoti įspūdžio, sukeliamo ilgų ir tiesių į visas puses besidriekiančių gatvių, įrėmintų dangoraižiais, kurie iki pat horizonto išdabinti virtinėmis daugiaaukščių ryškių reklamų – reikia tai pamatyti. Kiekvienoje sankryžoje apsidairęs regi tą patį – vėl be galo ilgos gatvės, vėl gausybė šviesų… Per gatves galima eiti ne vien skersai, bet ir įstrižai: užsidegusi raudona šviesa vienu metu tarsi sustingdo automobilių srautus ir sankirtas užplūsta žmonių minios.

Prabangos Ginza, kurios žibančios vitrinos spindi nuo dešimtis tūkstančių kainuojančių Vertu telefonų, o bet kuri save gerbianti įmonė, nuo drabužių dizainerių iki Sony, turi nuosavą daugiaaukštį prekybos centrą, puikiai papildo ofisų Šindzukų, jaunimo Šibują ar naktinių klubų Ropongi. Japonijoje Bulgari juvelyrai gauna 26% visų pasaulinių pajamų, Gucci – 27%, Louis Vuitton – 30%, Baccarat – 35%, o Burberry – net 36%. Prekių ženklų titanams ši rinka svarbesnė nei JAV ar Europos šalių.

Viena Ginzos sankryžų

“Atsiprašome, bet valgyti turime tik arklieną”

Plačiuose prospektuose ir siauresnėse gatvelėse ieškojome, kur pavalgyti. Sunkiau, nei atrodo: juk restoranai ne pirmuose aukštuose, o reklamos – hiragana, katakana ir kandzi: trys rašto sistemos, kurias pakaitomis tuose pat sakiniuose vartoja japonai. Blaškėmės jų nesuprasdami. Kai pagaliau radome jaukią vietelę antrame aukšte, priėjęs padavėjas tarė: „Atsiprašome, bet turime tik arklieną“.

Ką jau padarysi – ketinome ten likti, dar klausinėdami, ar nėra kitų patiekalų, surašytų jų meniu. „Tk, tk, tk, tk, ar žinote, kas yra arkliai?“ – pasiteiravo padavėjas, imituodamas žirgo šuoliavimą. Lyg to dar būtų negana, po keliasdešimties sekundžių jis atnešė mažą žaislinį kumeliuką (laikomą parodyti tokiems kaip mes?). Tuomet jau atsiprašę išėjome.

Pavalgėme stebėtinai tuščioje kavinėje už kelių kvartalų. Galbūt po katastrofos žmonės savaitgaliui išvyko būti su namiškiais.

Aptuštėję metro vagonai parvežė mus viešbutin. Didieji lauko ekranai vėl transliavo reklamas, bet televizjos – vis dar vien specialias laidas. Aukų jau – tūkstančiai. Jūros vandeniu bandyta atvėsinti Fukušimos atominę elektrinę, mat cunamis pažeidė aušinimo sistemą.

Žinių laida viešbučio televizoriaus ekrane

 

Kovo 13 d.


Teks grįžti į įprastinį gyvenimą…

Sekmadienį Tokijas jau buvo grįžęs į savas vėžes. Vėl atsidarė Starbucks kavinės, veikė visos geležinkelio linijos, jų tarpe ir Keisei, savo lėtesniuoju traukiniu vežusi mus į Naritos oro uostą. Vakar daugybė skrydžių buvo atšaukta – šiandien beveik visi vyko pagal grafiką ir tik vakarykščiai įstrigėliai, prigulę ant žemės, priminė, kad kažkas negerai. Viešbučio tarnautojas nepamelavo prasitaręs, kad į milžinišką oro uostą pakanka atvykti likus pusantros valandos iki skrydžio: japoniška sistema vėl veikė tobulai.

Taip baigėsi mūsų viešnagė didžiajame pasaulio mieste, o kartu ir medaus mėnesio kelionė. Japonai turi tokį terminą – Naritos skyrybos. Darboholikai, gyvenantys su tėvais ir jų siunčiami į pasimatymus (miai), paprastai pirmąsyk vienas kitą geriau pažįsta medaus mėnesio metu. Ne viena pora tuomet suvokia, kad jiems ne pakeliui – ir štai čia, supami lagaminais apsikrovusių žmonių, ką tik grįžusių iš komandiruočių, jie nusprendžia išsiskirti. Mums taip neatsitiko – nepaisant labai jau netradicinės povestuvinės kelionės. SAS Airbus A340-300 pakilo į Kopenhagą. Būtent Danijos sostinės oro uoste mes apskridome pasaulį – juk jo salėse laukėme skrydžio San Franciskan lygiai prieš 26 dienas.

 


Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną


1.Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2.San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3.Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4.Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5.Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6.Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7.Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8.Guamas: Azijos Kanarai
9.Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai