Japonijoje – didžiausi pasaulio miestai ir moderniausios technologijos. Punktualiausi traukiniai, ryškiausios reklamos, automatizuotos kavinės ir viešbučiai.

Tačiau kartu japonai išsaugojo savo senutėlę amžiną kultūrą. Kovos menus, pagoniškus tikėjimus, arbatos ceremonijas, origamį ir bonsus, išskirtinę meilę gamtai.

Dar daugiau, Japonija dar vis tebekuria naujas tradicijas. Ne kaimo ar religines, o miesto, verslo, politikos. Vienos jų sužavi visą pasaulį (anime, karaokė, manga), kitos lieka populiarios vien Japonijoje, darydamos šią šalį dar paslaptingesne.

Tai, kas kitur vienoda, Japonijoje – savita. Ir pasaulis siekia Japoniją atrasti: keliautojų ten sparčiai daugėja, o japonai juos pasitinka širdingai paslaugiai. Nuvykau ir aš, ir šiame straipsnyje pristatau Japoniją iš visų pusių.

Tokijas – miestas, neturintis lygių

Tokijas – didžiausas pasaulio miestas (37 mln. gyv.). Ir jo dydžiui aprašyti žodžių nepakanka. Tai – fantastiškas metropolis, kur automobilių keliai gali būti trijų aukštų, kur tarp namų it kokie amerikietiški kalneliai nardo greitieji traukiniai. Kur kavinės ir restoranai įsikūrę ir penktuose ar dešimtuose pastatų aukštuose. Kur automobiliai parkinguose kraunami į stirtas specialiais liftais, kad užimtų mažiau vietos. Ir nuo centro iki miesto pakraščio tenka važiuoti gerą valandą geležinkeliu.

Tokijui – 600 metų, tačiau jame nerasi nieko seno. 1923 m. miestą sugriovė žemės drebėjimas, 1945 m. – amerikiečių bombardavimai. Tada Japonija pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą. Taip galutinai pasibaigė ta sudievinto imperatoriaus, beatodairiško karingumo, samurajų kardų ir garbės savižudybių epocha. Iš pelenų pokariu pakilęs Tokijas – jau naujosios, technologijų ir modernumo Japonijos, veidas.

Vietoje naikintuvų ir lėktuvnešių atkurtoji Japonijos pramonė ėmė gaminti televizorius ir automobilius. Taip našiai ir kokybiškai, kad šie, pradžioje niekinti kaip pigios vakarietiškų daiktų kopijos, galiausiai užtvindė pasaulį kaip prabangos prekės – “Sony”, “Lexus”…

Japonai kimono iškeitė į kostiumus (iki pat šiol biurų darbuotojai į darbą vaikšto šitaip iškilmingai). Tačiau savitumo šalis neprarado. Mat naujosiomis technologijomis ji pasėjo sau naujas tradicijas.

Ir kur geriau pažinti tą šiuolaikinę – bet ne globalizuotą – kultūrą, nei Tokijuje? Ten – karaokė klubai per 5 ar 9 aukštus, kurių kambariuose, įsijungę diskotekinius šviestuvus ir videoklipus ekranuose, šėlsta ofisų darbuotojai. Ten – ne ką mažesni pačinko salonai (ypatingi japoniški lošimo automatai). Ten – žaidimų automatų salonai, Lietuvoje jau atgyvena, o Japonijoje – populiarūs kaip visad, modernūs kaip niekad pas mus, traukiantys visokiausio amžiaus žmones.

Kiekvienam – savas Tokijo centras

Visa tai rasi visuose šiuolaikiniuose Japonijos miestuose, bet Tokijuje – didžiausiais masteliais. Jame – ištisi rajonai, ištisi miesto centrai skirti įvairioms Japonijoje gimusioms subkultūroms.

Štai Akihabara – otaku (maždaug “moksliukų”) rojus. Ten – daugiaaukštės elektronikos, anime (japoniška animacija), mangos (japoniški komiksai), jų herojų figūrėlių parduotuvės. Rūsiuose – pornografinė manga hentai, kuriai kultūrinių ribų beveik nėra (ant eilinių hentai komiksų žurnalų viršelių mačiau ir nuogą mažą mergaitę, ir kankinamą berniuką, ir besišlapinančią moterį). Meilė pieštai herojei toje subkultūroje net turi savo pavadinimą – moe (ir ji apima daugiau nei aistrą). Naujausia Akihabaros mada – tarnaičių kavinės į kurias švelniais balseliais kviečia paauglės persirengusios XIX a. Prancūzijos tarnaitėmis (panašios ten dirba padavėjomis).

Haradžiuku subultūra kitokia – tenykštis jaunimas rengiasi sunkiai nusakomai, bet, mūsų akimis, labai iššaukiančiai, daugiausia rožine spalva. Ja dažosi ir plaukus, o vietinio prekybos centro, kur užsukome, interjeras – irgi visas rožinis.

Rytinis Šindzukus – buvęs raudonųjų žibintų kvartalas. Pusnuogių merginų nuotraukos dar žvelgia nuo reklamų, primenančių, kas viršutiniuose pastatų aukštuose, tačiau šiandien tai – bendra pramogų zona. Rytiniame Šindzukuje – ir Auksinis gajus, žymiausia tradicinių japoniškų barų izakajų gatvė. Izakajose testovi po kelias (geriausiu atveju – keliolika) vietų prie baro. Užtat ten japonai atsipalaiduoja, pasikalba, matėm, būna, kad net šeimininkas ima dainuoti.

Vakarinio Šindzukaus dangoraižiuose šviesos tik geltonos, užtat vakarais jos dega ne mažiau ryškiai – japonai pluša viršvalandžius.

Nihonbašis – senasis Tokijo galios centras, kuriame – akcijų birža ir Imperatoriaus rūmai, supami didžiausio miesto parko. Buvo metas, kad jo žemės kaina prilygo visos Kanados žemės vertei kartu paėmus…

Ginzoje klesti prabangi prekyba. Pribloškiamos žibančios reklamos, milžiniški lauko ekranai Japonijoje nieko nestebina. Juk jie kiekvieną Japonijos didmiesčio gatvę vakarais paverčia fantastiškai ryškia. Tad “elitinės parduotuvės” ieško naujų išradingų būdų išsiskirti. Štai drabužių centre nuo 1 iki 6 aukšto kiekvienoje vitrinoje aplink savo ašį sukasi manekenai, aprengti suderintais rūbais. Į “Nissan” saloną vilioja koncepcinis modelis, kitur – net viduramžiškos freskos.

Odaiba – populiari laisvalaikio zona pajūryje, su gausybe prekybos centrų, pramogų zonų, atrakcionų. Rajonas pradėtas statyti ant buvusių fortų prieš kokius 20 metų ir vaikosi modernumo. Štai informaciją viename prekybos centrų suteikia žmogų primenanti robotė – jos oda, akys tokios tikroviškos, kad žiūrėdamas iš toliau galvojau jog tai – gyva moteris. Lauke stūkso 20 m aukščio anime roboto Gundamo kopija. Į Odaibą veža tylus traukinys guminiais ratais – Jurikamome linija (kadangi neturi mašinisto, galima sėdėti pačiame priekyje gėrintis Vaivorykštės tilto, Tokijo įlankos ar modernaus Fudži TV pastato vaizdais).

Ropongis – Tokijo užsieniečių centras, kur pokariu bazavosi JAV okupacinė kariuomenė, paskui – ambasadoriai ir komandiruoti verslininkai. Kartu su “saviškiais” toje svetimoje kultūroje būdavo lengviau. Tačiau šiandien vakariečių Tokijuje jau daug ir jie laukiami visuose rajonuose. Net skeptiškai į atvykėlius žiūrėdavę izakajų šeimininkai išsikabino angliškus meniu (tik vienas Auksiniame gajuje dar buvo užsirašęs “užeiti tik mokantiems japoniškai”). Tuo tarpu dažną Ropongio naktinį klubą perėmė nigeriečiai (paprastai jie, apsimetę pabėgėliais, atplaukia į Europą, su kurios šalių leidimu gyventi nesunkiai gauna Japonijos vizą). Vidun praeivius jie kviečia labai įkyriai, tačiau internetas pilnas istorijų kaip susigundžiusieji buvo “pagirdyti” klofelinu. Arabai panašiai šaukia valgyti kebabų – tai nepavojinga, bet po savaitės japoniško mandagumo visokie savanaudiški “Hello my friend” kėlė atstūmimo reakciją ir vertė skubiai dingti iš rajono.

Tokiją reikia pajusti

Atvykdamas į kurį Tokijo rajoną būdavau susiplanavęs pamatyti ką konkrečiai – kokį postmodernistinį pastatą ar gatvę. Tačiau vos palikęs traukinių stotį tiesiog plūsdavau su tokia žmonių upe, į kurią net panašios Lietuvoje niekad nebuvo. Tokijuje labiausiai žavi jo gyvybė, įvairovė (nepaisant to, kad tai – beveik vientautis miestas), išskirtinumas.

Ir dydis. Žvelgiant nuo aukščiausio pasaulio bokšto Tokyo Sky Tree apžvalgos aikštelės net pačią giedriausią dieną į rytinę pusę miestas driekėsi ligi pat horizonto.

Nors šimtamečių pastatų Tokijuje nėra, pasikapstęs nesunkiai rasi ir dar senesnių tradicijų. Aplankiau Kabuki teatrą, kur pagal šamiseno muziką veiksmą apdainuoja pasakotojas, o aktoriai vaidina stilizuotai (turistams – specialūs vertimo įrenginiai). Riogoku rajonas – sumo imtynių centras, kur ir gatvėje gali pamatyti tuos storus, samurajų šukuosenomis pasidabinusius sportininkus, kurių stumdymasis apvaliame ryžiais klotame ringe turi net religinę prasmę. Deja, išvysti sumistų rytinės treniruotės nepavyko, tik matėme prie vieno daugybės sumo klubų džiūstančius milžiniškus drabužius.

Tokijo kultūros sostinė – Ueno rajonas. Aplink parką – tradicinis bunraku lėlių teatras, gausybė muziejų. Tokijo nacionalinis muziejus įstabiai pristato visą puokštę Japonijos menų: nuo samurajų šarvų ir kardų įdėklų iki minimalistinės kambarius skirdavusių popierinių sienų tapybos, nuo budistinių statulų iki erotizuotų XIX a. ukiyo-e grafikos ant medinių lentelių darbų. Japonijoje niekas nedaroma tik šiaip sau, kiekvieno daikto grožiui iki pat šiol skiriama ne mažiau dėmesio nei funkcijai ir nuo pat XIX a. Japonija visokeriopai siekė savo taikomųjų menų pripažinimo lygiais Europos “aukštojo meno šedevrams”.

Daugiausiai tradicijų Tokijuje – Asakusos rajone. Tai kas, kad tenykšte Sensodzi budistų šventykla – po karo atstatyta nuo nulio, regint visus ritualus tą lengva pamiršti.

Kijotas: šventovės ir amžinos tradicijos

Gyviausos senosios Japonijos tradicijos – senojoje jos sostinėje Kijote. Tai – vienintelis tokio dydžio Rytų Azijos miestas, kurio nesugriovė nei karai, nei revoliucijos.

Dažnas japonas kelionei į Kijotą apsivelka kimono (tautinių drabužių nuomos agentūrų mieste – šimtai). Ir oriai leidžiasi į gausybę miesto senovinių šventyklų – 500 ar 1000 metų amžiaus. Daugiausia tokių – miesto pakraščiuose – Higašijamos ir Arašijamos rajonuose.

Dauguma jų – budistinės. Vidaus prietemoje – gausybė Budos ir bodisatvų skulptūrų (Sandzusangen-do viena šalia kitos išrikiuota per tūkstantį). Šalimais – daugiaaukštės rytietiškos pagodos su špiliuose saugomais žiupsneliais Budos pelenų. Tačiau Kinkakudzi auksinio paviljono šventykla lygių neturi.

Kita dalis – šintoistinės šventovės. Šintoizmas – senoji pagoniška japonų religija teigianti, kad pasaulyje gyvena begalybė kami (verčiama ir kaip “dievai”, ir kaip “dvasios”) – kalnuose, medžiuose, net daiktuose. Priešais jų šventoves tikintieji varpeliu išsikviečia ten gyvenančius kamius, meldžia jų pagalbos plojimais. Šintoizmo simbolis – torii vartai, nuo kurių prasideda kiekviena šventovė. Žaviausioje Kijoto šventovėje – dievo Inario – torii net 10 tūkstančių. It mūsiškiame Kryžių kalne juos sukalė prašymų ar padėkų turėję žmonės ir net korporacijos.

Budizmas ir šintoizmas sugyvena taikiai: šventyklos ir šventovės stovi greta, o tie patys žmonės ritualus atlieka ir pas tuos, ir pas anus. Dar įdomiau: vedybos dabar populiarios netgi krikščioniškos. Šitaip tuokiasi nekrikščionys, o “kunigai” būna tiesiog aktoriai – mat tradicijos, gal Holivudo dėka, japonams patinka. Ir neatrodo kvaila, nes Japonijoje religija labiau kaip paslauga: budistų vienuoliai iš įvairių vietinių “sektų” (ypač asketiškosios dzen) padeda tobulėti vidumi, šintoistai – prašyti pagalbos iš dievų ir dvasių. Kai reikia pasakyti savo religiją, japonams tai dažniausiai labai sudėtinga.

Dauguma šventųjų Kijoto vietų žavi ne dydžiu ar prabanga, o nuostabia aplinka. Ir net siogūnų – karo vadų, 1603-1869 m. faktiškai valdžiusių Japoniją vietoje imperatoriaus – Nidžo rūmai – labai minimalistiniai. Jokių baldų (sėdėta ant žemės), šviesias sienas puošia tik pavieniai gyvūnų, augalų ar kinų išminčių piešiniai.

Užtat šventyklas ir rūmus supa medžiais apaugusios kalvos, japoniški sodai, kuriuose augalų nedaug, tačiau jie kruopščiai išraityti ilgamečiu darbu. Romantiškiausiems pasivaikščiojimams – Arašijamos bambukų giraitė, kur į dangų šauna tūkstančiai šių kietų it metalas medžių. Gėrėtis gamta, metų laikų kaita – japonų kraujyje. Kai pirkdamas traukinio bilietą Tokijas-Kijotas paprašiau vietos su vaizdu į šintoistams šventą Fudzijamos ugnikalnį tai nebuvo keistas, o labai dažnas pageidavimas.

Kijote pasineriama ir į gyvąsias tradicjas. Tokias kaip arbatos gėrimo ceremonijos, kuriose svarbu kaip prisėsti ant žemės (seiza), kada suvalgyti tradicinį vagaši saldainį iš ryžių ir pupų, kaip pasimėgaujant sušliurpti paskutinį neįtikėtinai kartaus gėrimo gurkšnį, kaip pasukti puodelį – pradžioje paveikslėliu nuo savęs, atsigerti, tuomet į save.

Kijote išlikę ir daugiausiai geišų. Priešingai įspūdžiui, kurį į Vakarus “eksportavo” JAV kariškiai, jos – ne prostitutės, o labiau menininkės, klientus linksminančios muzika ir šokiais. Klasikinių geišų stilizuotai baltai dažytais veidais mažėja (nuo ~80 000 prieš 100 metų iki ~1 000 dabar): reta kuri šiuolaikinė paauglė nori tapti maiko – geišystės mokine (ta “pameistrystė” primena vergovę).

Tačiau bendra “mokėjimo už pabuvimą kartu” kultūra Japonijoje – gyva kaip niekur. Anapus Kijoto Potončo izakajų gatvės, šiuolaikiniame centre – kaip ir kiekviename Japonijos mieste – nuo didžiulių plakatų “žvelgia” seksualios merginos ir berniukai-saldainiukai. Panašūs sutemus užtvindo gatves. Tai vadinamieji hosuto – “šeimininkės” ir “šeimininkai”: priešingos lyties atstovai ir atstovės palieka jų klubuose milžiniškus pinigus, kad tiesiog pabūtų tą vakarą dėmesio centre. Ne, tai nėra užmaskuoti viešnamiai – seksas tikrai į kainą neįeina.

Osaka: žibantis metropolis be jokios žalumos

Šiandien Kijotas – dalis antros pagal dydį Japonijos aglomeracijos, kurios širdis – Osaka (20 mln. gyv.). Osakos centro spindesį, jos dengtas prekybinės gatves pranoksta tik Tokijas. Tačiau jei ieškote “šiuolaikinio japoniško miesto”, Osaka gali patikti net labiau. Užsieniečių tenai mažiau, o gyventojų tankumas toks, kad pasikėlęs į vieną gausybės populiarių vietų pažvelgti į miestą iš aukšto (dangoraižių, bokštų, apžvalgos ratų) regėjau tik pastatų dižiungles – žalių erdvių, priešingai nei Tokijuje, nėra išvis. Trikampis parkas, asfaltuota aikštelė su keliais medžiais, kuri Vilniuje tebūtų užmirštas skverelis, kelionių vadovuose aprašomas kaip svarbi miesto poilsio erdvė…

Užtat Osaka turi žavių supermodernių pastatų. Štai Umeda Sky Building pastatus aukštai jungia visokie tilteliai.

Ilgiausio pasaulyje tarpatramio tilto – Akaši-Kaikijo – pilonus skiria net 1991 m atstumas. Jis – dalis sistemos, sujungusios Japonijos Honšiū ir Šikoku salas. Ten, pakrantėje, smagu pasivaikščioti, stebėti sklendžiančius didžiulius laivus, pasikelti į specialų taką patiltėje.

Tiltai nežavi tiek žmonių, kiek šventovės, todėl minių nėra. Minios – Japonijos dvasia, Japonijos žavesys, bet kai užgožia apylinkių grožį, gali varginti. Todėl į populiariausius objektus geriausia eiti išsyk po atidarymo. O prekybinių-pramoginių gatvių visada galima rasti mažiau nuvalkiotų, tokių kaip Osakos Šinsekajus, it įstrigęs ankstyvame pokaryje.

Net ir neketinant nieko pirkti verta aplankyti kokią “paradinę” japoniškos firmos parduotuvę. Osakoje lankėme “Panasonic” “rūmus”. Puikavimasis technologijomis ten, atrodo, ne mažiau svarbus, nei pats pardavimas: tarkime, yra atskiras kambarys, kuriame specialus darbuotojas, mandagiai nusilenkęs, moderniausia aparatūra lankytojams leidžia muziką.

Nara, kur elniai vaikšto laisvai

Nara (350 000 gyv.) – dar vienas senas su Osaka suaugęs miestas. Ji buvo Japonijos sostinė iki Kijoto (710-794 m.). Garsiausia ten – Todaidzi šventykla, su milžiniška sėdinčio Budos statula.

Daugiau budistinių skulptūrų – gretimame muziejuje. Nuo sėdinčių laiminančių “ateities Budų” vaikiškomis rankomis iki pikto kerštingo “išminties karaliaus” mio.

Tačiau tikrosios Naros įžymybės – elniai, “šintoizmo dievų pasiuntiniai”. Šimtai jų ten laigo laisvai, leidžiasi glostomi, o ypač mėgsta būti šeriami sausainiais, pardavinėjamais visose suvenyrų parduotuvėse.

Nara garsėja ir sake – tradiciniu japonų alkoholiniu gėrimu, klaidingai vadinamu ryžių degtine (iš tikro jo stiprumas ~15%). Sakės populiarumas kiek sumenkęs (tenka konkuruoti su viskiu, alumi bei seniau tik varguomenės gertu šoču), tačiau ji vis dar labai mėgiama ir vienintelė turi ritualinę prasmę (sakės statinės puošia net šintoistų šventoves). Harušikos bravoras siūlo nebrangiai ir su angliškais paaiškinimais degustuoti savo produkciją.

Japonijos pilys – miestų simboliai

Japonijos pilys – visiškai kitokios nei pas mus, stovi lygumose. Viduramžių Europoje miestų galią ir turtą simbolizuodavo jų bažnyčių bokštai, o Japonijoje – pilių donžonai. Apatinė jų dalis sumūryta iš įvairaus dydžio specialiai atrinktų akmenų (be skiedinio), o viršutinė medinė – tokia puošni, kad pilys įgijo didingas “pravardes”: Baltojo garnio, varno… Iki siogūnas Tokugava 1603 m. vėl suvienijo Japoniją, visą šalį buvo pasidalinę tokiose pilyse gyvendavę daimiai, saugomi iki mirties ištikimų samurajų.

Pilių Japonijoje buvo apie 5000, deja, istorijos audras atlaikė tik 12. Stovi daugiau: tačiau likusios – atstatytos, neretai gelžbetoninės. Juk turėti savo pilį – kiekvieno miesto garbės reikalas.

Didžiausia autentiška pilis – Himedžio pilis (“baltojo garnio”, 46 metrų aukščio), iš tolo kylanti virš plynų apylinkių, supama galingų įtvirtinimų ir 83 pastatų. Seniausia – Matsumoto pilis (“varno”, nes juoda, 1504 m.). Pirmuose aukštuose saugoti ginklai, užkopę laiptais viršun pro jau didesnius langus stebėdami mūšio eigą gynybai vadovaudavo pilies karvedžiai, pagaliau – daimijo karo meto kambarys. Abiejų pilių viršūnėse “apgyvendinta” po šintoistų dievą (kamį). Beje, šiais laikais panašiai elgiasi kai kurios Japonijos korporacijos savo štabų dangoraižiuose.

Hirošima: atominės bombos siaubas

Įvedus “Hirošima” į Google paiešką, kone visi vaizdai, kuriuos išvysite – atominės bombos grybai, miesto griuvėsiai. Būtent Hirošimoje 1945 m. amerikiečiai pirmąkart kare panaudojo atominę bombą, pražudydami per 100 tūkstančių žmonių. Bet šiandien tai – šiuolaikinis spindintis milijoninis miestas, radiacijos nėra nė padujų.

Tik centre likę parodų rūmų griuvėsiai (“atominės bombos kupolas”) ir muziejus atmena aną siaubą. Įsivaizduojantiems, kad atominė bomba – tai visų pirma liekamieji radiacijos reiškiniai, čia tenka keisti nuomonę. Ta, numestoji ant Hirošimos, žudė ir žalojo žmones staiga, ir dar baisiau, nei Černobylio avarija. Ypač jei buvai lauke, mažai apsirengęs…

Tarp eksponatų – vienai mergaitei nukritę nagai, išsaugoti jos tėvo. Dėmė vietoje, kurioje sėdėjo eilinė tragedijos auka (akmenis aplinkui akimirksniu išblukino sprogimo šviesa). Moters nugaros nuotrauka su išdegintu jos vilkėto kimono raštu. Ir galybė baisių istorijų. Bombos sprogimą patyrusių hibakušų karta miršta, tad garsiai jas pasakoja “išgyvenusiųjų pasekėjai” – žmonės, specialiai praleidę ilgą laiką su konkrečiu hibakuša, mokydamiesi būtent jo išgyvenimo istoriją.

“Ar buvote Aušvice?” sužinojusi, kad mūsų Lietuva yra arti Lenkijos, paklausė “išgyvenusiojo pasekėja”. Abiejose vietose panašiai sunku patikėti, kad taip baisiai vieni žmonės galėjo pasielgti su kitais.

Aplinkui – gražus memorialas aukoms. Amžinoji (matyt, tikrai) ugnis, kurią užgesins kai pasaulyje nebeliks atominių bombų.

Toliau nuo Hirošimos vėl – nesudrumstas peizažas. Mijadžimos sala, pilna gražių šintoistų šventovių ir šventų elnių.

Šinkansenai, moderniausi pasaulio traukiniai

Atstumas nuo Tokijo iki Hirošimos – 900 km. Tačiau greitieji traukiniai Šinkansen jį įveikia per 4 valandas. Tik jų dėka per devynias dienas ir sugebėjome pamatyti tiek daug. Galėjome, pavyzdžiui, išvažiuoti iš Tokijo 7 val. ryto ir dar neatėjus 10 val. būti Kijote (už 514 km), ir, ten praleidę visą dieną ir vakarą, nakvoti dar už 131 km Himedžyje.

Šinkansenai – pirmieji pasaulio greitieji traukiniai, paleisti į specialiai jiems pastatytas trasas dar 1964 m., šiandien laksto 300 km/h ir didesniais greičiais. Ir nors pastarąjį dešimtmetį greitųjų traukinių linijų nutiesta daug kur (Europoje, Kinijoje), reta kuri prilygsta Šinkansenams.

Greičiai gal ir panašūs, bet vieninteliai Šinkansenai važinėja dažnai tarsi metro – kas 10 min., kas 15 min. Kada beateisi į stotį žinai, kad traukinys tuojau atvažiuos, ir vietų visada rasdavome daug. Be to, jie labai punktualūs: kelionės grafiką susidėliojau taip, kad persėsti iš traukinio į traukinį likdavo po keletą minučių, ir visuomet spėdavome.

Kartą dėl apsnigto ruožo Šinkansenai vėlavo 5 minutėmis – ir stotyse, ir pačiame traukinyje nuolat garsiai skambėjo atsiprašinėjimai.

Apskritai japonai myli traukinius. Dauguma keliauja jais. Be pagrindinių “Japan Railways” linijų yra daugybė “smulkių” geležinkelių kompanijų, kurios konkuruoja ir su JR, ir tarpusavyje. Tarp tų pačių dviejų miestų būna nutiesta po keletą skirtingų privačių kompanijų bėgių. Net iš Naritos oro uosto į Tokijo centrą veda trejos geležinkelio linijos. Keleivių vežimas, priešingai likusiam pasauliui, Japonijoje – pelningas verslas.

Traukinius japonai irgi inkorporavo į kultūrą. Kiekvienoje didesnėje stotyje klesti ekiben maisto dėžučių parduotuvės. Japonai mėgaujasi tuo šaltu, tačiau tikrai skaniu maistu, stebėdami anapus traukinio lango pralekiančius miestus, gamtą, ilgus tunelius. Ekiben – joks greitas maistas. Kainos – kaip restorane, didžiulis dėmesys skiriamas išdėstymui, pakuotei, kiekviename regione prekiaujama skirtingu maistu. Dėl žymiausių ekiben žmonės net specialiai išlipa papildomose stotyse.

O štai garsiai kalbėti traukiniuose, net palikti įjungtą telefono skambėjimo garsą – draudžiama. Japonai vertina tylą. O traukiniai – viena vietų kur jie ilsisi ar miega pakeliui į ar iš darbo (geras ketvirtis žmonių kiekviename traukinyje ar net metro kiekvienu metu miega).

Šinkansenų bilietai brangūs, tačiau užsienio turistai gali nusipirkti į JR įmonių Japonijos traukinius “Japan Rail Pass” nuolatinį bilietą. Jei važinėsite daug, sutaupysite – mes sutaupėme apie 40% to, ką būtume mokėję už atskirus bilietus. Be to, daug paprasčiau: ateini į bet kurią stotį ir važiuoji, be jokių vizitų į kasą (nebent norėtum rezervuoti vietą).

Keliautojui smagu, kai šalyje turistams yra nuolaidų – juk dažname Azijos krašte būna atvirkščiai: viskas užsieniečiams tik brangiau. O svetingieji japonai kai kur yra skyrę keliautojams net… nemokamus anglakalbius gidus (su prierašu “arbatpinigiai nepageidaujami”) ar galimybę įsigyti bilietus be eilės.

Kainos Japonijoje nesikandžioja

Tokijas garsėja kaip brangiausias pasaulio miestas, o Japonija – kaip labai brangi šalis. Tačiau tiesa ta, kad pavalgyti, pernakvoti, apsipirkti ar papramogauti Japonijoje galima ir pigiai (kitaip nei Vakarų Europoje). Mat Japonijoje kainos labai smarkiai varijuoja. Kokiame penktadalyje restoranų ir parduotuvių (netgi Tokijuje) jos – kaip Lietuvoje! Žymioje dalyje likusiųjų – maždaug dvigubai didesnės.

Užtat štai lubų Japonijos kainoms, rodos, nėra išvis – vakarienė ar nakvynė gali atsieiti ir vidutinę lietuvio mėnesio algą. Ir čia ne kokios tik viršūnėlėms žinomos vietos, o pasiūlymai iš gausybės viešų reklamų. Jeigu tiesiog eisite į atsitiktinius restoranus – Japonija išties atrodys labai labai brangi.

Viso to šaknys – japonų darbštume. Japonai dirba ir virš 12 val. per parą, atostogų teeina 7 dienas per metus (teorinis maksimumas – 14). Uždirba jie daug, bet štai laiko leisti tuos pinigus neturi. Kai ateina trumpa atokvėpio diena, negaili palikti pasakiškų sumų “užsirekomendavusiuose” viešbučiuose ir restoranuose. Ir prabangos prekių jie nuperka daugiau nei bet kuri kita pasaulio tauta.

Japonijoje pigiausias – modernumas

Laimė, tai, ko trokšta japonai, ir tai, kas smagiausia Japonijoje mums, skiriasi kardinaliai. Mane Japonijoje labiausiai žavėjo jos modernumas. Ir jis ten pigus, nes japonams įprastas, net nusibodęs.

Tarkime, net pigiausiuose viešbučiuose tualetai – supermodernūs: su šildomomis sėdynėmis, reguliuojamos srovės apiplovimu, mygtuku nuleidžiamu dangčiu (kad nereiktų liesti). Pigiausiose kavinėse patiekalai užsakomi specialiais automatais. Jie, jei technologijos “atsilikusios”, išspausdina apmokėtą taloną, kuris paduodamas tiesiai virėjui, o jei šiuolaikiškos – viskas persiunčiama automatiškai.

Tuo tarpu brangiausiai Japonijoje mokama už erdvę, už gyvo žmogaus dėmesį. Tie suši restoranai, kuriuose patiekalai patiekiami judančiais konvejeriais – pigiausi. Brangiausi tie, kur patiekia patys virėjai – kainos ten nė nesurašytos, nes priklauso nuo to, už kiek virėjui pavyko nupirkti žuvį to ryto (~5:00) žvejų turgaus aukcione.

Lietuviui, gyvenančiam kokiame nedideliame mieste (Japonijos mastais net Vilnius – lyg kaimas) ir galinčiam per keliolika minučių nuvažiuoti į gamtą, prie upės ar ežero, tą sunku suprasti. Vilniuje veikęs “suši konvejerio” restoranas, pamenu, kaip tik stulbino aukštomis kainomis – juk šitaip modernu…

Japonijoje nakvynės – įdomi kelionės dalis

Japonija – vienintelė šalis, kurioje nakvojant įspūdžių ne mažiau, nei keliaujant dieną. Ištisa gausybė nakvynės vietų rūšių egzistuoja beveik vien Japonijoje.

Viena žymiausių – kapsulių viešbučiai, kur svečiai miega it spintos lentynose. Jie radosi dar 1979 m. ir labiausiai skirti superdarbštiems japonams, nespėjusiems į paskutinį traukinį namo, pernakvoti prieš vėl keliaujant į darbą. Tais laikais moterys Japonijoje beveik nedirbdavo, tad iki šiol dauguma tokių viešbučių priima vien vyrus.

Apsistojęs viename moderniame kapsulių viešbutyje pasijutau it patekęs į gamyklos konvejerį. Batus padėti ir šlepetes paimti 1 aukšte 91-oje spintelėje; daiktus pasidėti, nusiprausti ir persirengti į pižamą 9 aukšte 826-oje spintelėje; prigulti 8 aukšte 826-oje kapsulėje; ryte vėl persirengti 9 aukšte; pižamą išmesti į dėžę ir raktus grąžinti 1 aukšte, persiauti šlepetes į batus ir išeiti… Bet patirti tą konvejerį – nepakartojamas jausmas, tarsi papuolus į ankštą kosminę stotį iš fantastikos kūrinių.

Kapsulėse trūksta tik kompiuterio. Tad prieš kokius 10 metų japonai – nuo studentų iki namo grįžti nespėjusių salarimenų – įsigudrino nakvoti interneto kavinėse. Ir tuomet šios virto savotiškais viešbučiais.

Su mūsų jau nunykusiomis interneto kavinėmis jas sieja vien vardas. Japoniškose gali gauti ne kėdę, o kambarėlį minkštomis grindimis miegui. Yra net bendri dušai, valgio automatai, o visi gėrimai – neriboti ir nemokami. Be kompiuterinių programų ir žaidimų kiekvienoje – ištisa mangos knygelių biblioteka (todėl jos dar vadinamos “mangos kavinėmis”). Tūkstančiai japonų interneto kavinėse gyvena nuolat, juk tai net pigiau nei nuomotis kambarį.

Aistringoms naktims iš savo ankštųjų butų japonai keliauja dar kitur: į spindinčius meilės viešbučius iššaukiančiais pavadinimais, kurių ten – ištisi rajonai. Registruojamasi ir išsiregistruojama specialiais kompiuterių terminalais – elektroniniais kambarių katalogais. Įrangos radome ir numeryje: sūkurinė vonia, erotiškus apatinius pardavinėjantis automatas, laikrodis rodantys išnaudotą laiką, foninės muzikos įrenginys. “Pornografiniai DVD” – tiesiai šviesiai gyrėsi vieno viešbučio Osakoje lauko reklama.

Visos supermodernios nakvynės – pigesnės už įprastus viešbučius. Japonai jas renkasi tik konkretiems atvejams ar “iš bėdos”. Net švariuose ir vidutiniškai kainuojančiuose, tačiau ankštuose verslo viešbučių kambariuose nakvoja tik per komandiruotes.

Riokanai: mums pasenę, japonams – savi

Retu laisvalaikiu japonai mieliausiai apsistoja riokanuose. Dauguma jų seni, paveldimi iš kartos į kartą. Seniausiems – po tūkstantį ir daugiau metų(!) tos pačios verslininkų šeimos valdžioje (seniausias įsteigtas 718 metais po Kr. ir dabar jam vadovauja jau 46-osios kartos savininkas; tai – ir seniausias išlikęs pasaulio verslas apskritai). Riokano, kuriame nakvojome, šeimininkas kuklinosi: “Mūsų riokanas dar naujas, vos prieš 70 metų jį įkūrė mano senelis”.

Per tuos 70 metų atliktas nebent kosmetinis remontas, pakeista santechnika. Visa kita riokanuose tarsi įstrigę laike. Kambariai be tualetų, apdaužytos sienos, popierinės durys, miegama kaip po senovei – ant grindų. Atėjus į kambarį laukia lengvas kimono (jukata), kurį svečiai turėtų vilkėti riokane (man skirtasis amžiumi tikriausiai nedaug nusileido riokanui, buvo pragraužtas kandžių).

Lietuvis riokane gali pasijusti apgautas – už ką tiek mokėti, jei šalia yra trigubai moderniau ir trigubai pigiau? Bet japonai neapgaudinėja ir dvigubų kainų iš užsieniečių niekad neprašo. Tiesiog kas užsieniečiui trigubai blogiau japonui gali atrodyti trigubai geriau.

Japonams riokanai – trokštamas ryšys su tradicija, senove, gamta, individualumu. Kiekvienas riokano kambarys turi nuosavą pavadinimą (gyvūnų, augalų garbei), kurio įkvėpimu yra įrengtas. Riokane svečiai pasitinkami asmeniškai (dar namo išorėje kabojo mūsų pavardės), su jais bendrauja pats šeimininkas (tiesa, mūsiškis atrodė kiek išvargintas to darbo). Kai kurie riokanų nepatogumai Japonijoje tokiais nelaikomi: nustebau išvydęs, kad net viešbutyje, turinčiame abudu variantus, kambariai su ir be tualeto kainavo vienodai.

Bet labiausiai riokanai garsėja maistu. Daugelyje į kainą privalomai įeina vakarienė ir pusryčiai, o kituose valgis gali sudaryti ir pusę didelės nakvynės kainos. Tai – kaiseki, aukštoji Japonijos virtuvė, kur ne mažiau nei gausybė smulkių patiekalėlių svarbus jų išdėstymas lėkštėje ir lėkščių išstatymas ant stalo, primenantis gamtą, metų laikus.

Pusryčių ir vakarienės laikai – gana griežti. Riokanai prie klientų nesitaiko – tai klientai turėtų pasidomėję rinktis riokaną, kurio tradicijos jiems priimtinos.

Panaši į riokanus nakvynė laukia budistų šventyklose. Jos neišbandžiau, bet, kiek skaičiau, ten – vegetariška virtuvė ir kai kur – privaloma grupinė meditacija rytais. Priimami ne vien budistai.

Japonijos užmiestis: popieriniai langai ir karštos versmės

Tikrieji riokanai labiausiai klesti tolimame užmiestyje. Anapus Japonijos pietrytinio kranto, vadinamojo Ramiojo vandenyno žiedu, apimančio visus pagrindinius didmiesčius ir 75 mln. žmonių, ribų. Ten, kur Šinkansenai zuja kiek rečiau, o dauguma traukinių “tevažiuoja” 130 km/h maksimaliu greičiu. Ir pažvelgęs pro vagonų langus dar išvysti daugiau medžių nei namų.

Aišku, net tasai “Japonijos užnugaris” gyvenamas tankiau, nei Lietuva. Bet tenai yra likę gražių kaimų, tokių kaip Narajus. Įsteigtas kaip poilsio miestelis prie siogūno nutiesto svarbaus kelio, pilnas riokanų ir parduotuvių, nevirto didmiesčiais. Tebestovi seni namai, jų languose – popierius vietoje stiklo.

Tačiau tikroji Japonijos užmiesčio pažiba – onsenai, karštosios versmės. Žemė po šia šalimi tiesiog verda. Pila vulkanų lavą ir nuolat dreba. Japonai prie to taip įpratę, kad net kai per kabuki spektaklį prasidėjo nedidelis žemės drebėjimas (5,5 balo), reakcija apsiribojo pagarsėjusiais šnabždesiais. Visgi, ši stichija gali būti labai pavojinga (kaip įsitikinau pats per ankstesnį 2011 m. apsilankymą Tokijuje). Onsenai – gražioji jos pusė.

Japonai taip mėgsta maudynes karštosiose versmėse, kad atvykę į kokį onsenų miestelį maudosi visose iš eilės, nusipirkę specialų dienos abonementą. “Versmių vonių” – gausybė. Jas turi ir dauguma riokanų, viešbučių.

Onsenuose privaloma maudytis prieš tai nusiprausus po dušu ir išimtinai nuogiems. Tradiciškai moterys su vyrais tą daro kartu (kanjoku), nors dabar daugelyje onsenų atskirai. Didžiausia klasika – rotemburo, arba onsenai lauke. Ypač žiemą, tarp sniegų. Panirus į be proto karštą onseną kūnas taip sukaista, kad išlipęs šalčio nebejauti.

Vonia, kur maudžiausi, buvo nešildomoje patalpoje, tačiau vis tiek įkišus koją didelio noro lįsti vidun nebuvo – šitaip degina… Paskui, jau sėdint, vos pajudėjus svilinimo jausmas grįždavo, o išlipus svaigo galva, norėjosi tik miego. Ryte paklausiau riokano savininko, kokia vandens temperatūra – sakė, esą tik +42,5, užsieniečiams atskiedė iki šaltesnės, o japonai prie tokios, būna, skundžiasi, kad jiems per šalta…

Ten, Jamanučio onsenų miestelyje, tokias karštas vonias pamėgo ir… beždžionės. Jau prieš kokius 50 metų pirmoji smalsi japoninė makaka įlindo pasišildyti, ir dabar ištisos šeimos pakaitomis žiemom tą daro. Įsteigtas Džigokudanio beždžionių parkas, kur turistai gali jas stebėti iš labai arti.

Japonijoje vienu metu buvo išpopuliarėję “nihondziron” traktatai “aiškindavę”, kodėl japonai kitokie nei likę žmonės. Viena teorijų – neva jie išsivystė iš kitokių beždžionių. Aišku, tai pseudomokslas, tačiau būnant Džigokudanyje jis atrodė visai “logiškas”. Pirmąkart gyvenime mačiau beždžiones, kurios nei bandė ką vogti, nei kaip nors lindo prie turistų, nei nuo jų bėgo – tiesiog nekreipė dėmesio į prikištus fotoaparatus.

Japonai irgi nevagia. Japonija tokia saugi, kad valiutos keityklos laiko pinigų stirtas po stikliniais prekystaliais – “žiūrėkite, kiek turime ir galime iškeisti”.

Darbdavys japonui – antra tėvynė

Japonų kultūra išties kitokia. Paėmęs bet kurią gyvenimo sritį ir pasikapstęs giliau atrasi didžiulių skirtumų. Ir jų nesukiši į vieną sakinį.

Negalima net pasakyti “Japonijoje viskas moderniau”. Taip, pas juos vietoje padavėjų yra užsakymo automatai, vietoje kioskų – gėrimų (net karštų), alkoholio, užkandžių ir dar bala žino ko automatai (kiekviename skersgatvyje, kiekviename didesnio viešbučio aukšte, vidutiniškai vienas tenka 33 žmonėms). Bet kiti dalykai, kurie pas mus automatizuoti, Japonijoje daromi rankomis. Ištisų paslaugų sferos darbuotojų pagrindinis darbas, rodos, nusilenkti klientui, dar kiti tiesiog mojuoja gatvėje reklamomis. Stotelių pavadinimus traukiniuose mašinistai, užuot paleidę įrašus, pranešinėja balsu, o konduktoriai išlipa į peronus apsidairyti, ar visi keleiviai sulipo.

Kodėl? Priežastys – dar kituose skirtumuose. Vienas jų, tikriausiai, japonų meilė žmogiškam prisilietimui. Bet kur kas svarbesnis – jų darbo kultūra. Korporacija japonams – lyg antra tėvynė. Nuo pat tada kai paskutiniais studijų universitete metais užsirašo į jos gretas ir tampa salarimenais, jie tikisi visą gyvenimą triūsti ten pat. Algos keliamos ne tiek pagal darbą, kiek pagal išdirbtus metus. Tai taip įprasta, kad visi likusieji vadinami “laikinaisiais darbuotojais”.

Tačiau japonai garantuotu darbu nepiktnaudžiauja, sunkiai pluša – net patekęs į žemės drebėjimą dažnas pirmiausiai skambina darbdaviui. Darbdaviai gali juos aprėkti ar net trenkti, bet tikrai neatleis. Tokia ta japoniška hierarchija: žemiau stovintieji klauso viršesnių, bet viršesni privalo jais rūpintis. Todėl net privačiose įmonėse dirba daugybė “nebereikalingų žmonių”. Todėl Tokijo akcijų birža dar 1962 m. galėjo pereiti prie elektroninės sandorių sistemos, tačiau, nenorėdama atleisti darbuotojų, tą padarė tik 1982 m. Todėl gatvėse pilna senukų eismo reguliuotojų – vienas, matėme, “reguliavo sankryžą” tiesiog atkartodamas šviesoforo signalus.

Visa tai, tikriausiai, išsispręs savaime. Itin sumenkus gimstamumui Japonijos gyventojų skaičius jau mažėja. Vengdami Europą ar Ameriką krečiančių problemų japonai imigrantų kviestis nežada – jie tiesiog planuoja natūralų savo šalies “susitraukimą”. Dirva tam yra – darbo jėgos automatizuotoje Japonijoje seniai per daug. O išgriovus nereikalingais tapsiančius Osakos ar Tokijo pastatus (tarkime, mokyklas sumažėjus vaikų) atsiras gyventojus džiuginsiantys parkai. Ir nebereiks gyventi taip susikišus.

Automatiški Japonijos darbuotojai

Automatizuoti Japoniją paprasta ir dėl to, kad patys salarimenai veikia kaip automatai. Jie labai paslaugūs, jie tikrai stengiasi padėti. Tačiau jei nesuformuluosi savo prašymo taip tiksliai, kaip įvestum komandą į kompiuterį – jie nebūtinai supras.

Štai paprašyta bilieto Kijotas-Himedžis geležinkelio tarnautoja sakė, kad paskutinis tokio maršruto Šinkansenas išvyksta vos po 3 minučių, todėl patarė važiuoti lėtuoju traukiniu (užuot pasiūliusi daug geresnį variantą su persėdimu Osakoje, kurį netgi automatiškai duoda internetinė sistema). Beje, pasirodo, ir tiesioginis Šinkansenas vėlavo 5 minutėm, todėl neskubėdami į jį spėjome (darbuotoja sakė išvykimo laiką pagal “iškaltą” tvarkaraštį, neatsižvelgdama į aidinčius pranešimus apie vėlavimus).

O vienoje interneto kavinių pokalbis klostėsi maždaug taip:
Aš: “Ar galėtume gauti kompiuterį 5 val.?”.
Darbuotojas: “Ar esate užsiregistravę mūsų sistemoje?”.
Aš: “Ne”.
Darbuotojas: “Tada kompiuterio neduosime”.

Dažnas vakarietis, tikriausiai, čia būtų išėjęs. Tačiau aš dar pasiteiravau:
“Gal galime registruotis dabar?”.
Darbuotojas: “Taip, galite”.

Pasirodo, registracija užtrunka minutę ir yra visiškai nemokama, tačiau savo nuožiūra darbuotojas jos nepasiūlė. Japonai įpratę prie tikslių nurodymų ir improvizuoja mažai. Pagal vieną teorijų, toks “aiškių nurodymų laukimas” net sukėlė didįjį Japonijos ~1990 m. kainų burbulą ir jį sekusią krizę. Esą Japonijos centriniam bankui nustojus pasakinėti privatiems bankams ribas, kam ir kiek skolinti, šie tai suprato kaip… nurodymą skolinti visiems.

Kodėl japonai nesupranta užsieniečių

Tačiau šiaip ta kolektyvinė darbo dvasia ir pasišventimas dažniausiai Japoniją vedė į pergales. Jos dėka XIX a. antroje pusėje Japonija iš eilinės pasaulio užkampių valstybėlės staigiai pakilo iki vienintelės nebaltaodžių imperijos ir ne tik išvengė tapimo europiečių kolonija, tačiau net įveikė kare rusus (1904 m.). Jos dėka gerokai mažesnė Japonija kaip lygus su lygia Antrajame pasauliniame kare kariavo su JAV ir Kinija, tegul galiausiai ir pralošė. Jos dėka per kelis pokario dešimtmečius Japonija taip atsistatė, kad tapo antra pagal svarbą pasaulio ekonomika.

Aišku, visa tai įmanoma tik todėl, kad ir tie hierarchijos viršūnėlėse nesavanaudiškai mąsto, kaip geriau jų korporacijai, miestui, visai Japonijai. Perkelta į kitą kultūrą Japonijos patirtis niekaip neveiktų: “neatleidžiami” darbininkai tinginiaudami imituotų darbą, o viršininkai savo nekvestionuojamą autoritetą naudotų visokiausiai korupcijai dangstyti…

Ir todėl neretam japonui užsieniečiai atrodo savotiški barbarai. Atsirado net sąvoka “Paryžiaus sindromas” apibūdinti dažno japono turisto nusivylimui išgirtuoju Paryžiumi, o kartu – visa Vakarų Europa. Juk nejaponai “nesupranta”, kad į namus šiukštu negalima eiti su lauko batais, o tualete būtina kambarines šlepetes persiauti į tualetines. Nesupranta, kad interneto kavinėje nepriimtina kalbėtis nepašnibždom, o namie – trankyti durų. Jie nežino, kaip nusilenkti, kaip paprašyti ar padėkoti. Japonams toks vakariečių elgesys gali atrodyti panašiai necivilizuotas, kaip mums restorane ant stalo susikelti kojas.

Kai Japonijoje lankiausi pirmus du kartus (2006 m. ir 2011 m.) ir joje užsieniečių dar buvo labai mažai, japonai su jais elgdavosi kaip su tautiečiais. Dabar turistinėse vietose to paslaugumo jau mažėja: tikriausiai į savo japonišką mandagumą kartą-kitą sulaukę “barbariško” atsakymo, japonai jį palieka įvertinantiems “saviškiams”. Tiesa, per tą laiką jie kur kas geriau išmoko angliškai (bent jau viešbučių, kavinių darbuotojai, bent jau svarbiausias frazes).

Toliau nuo Tokijo ar Kijoto – viskas dar kaip po senovei. Kol kas. Tad į Japoniją geriausia keliauti kuo greičiau. Kol joje dar daug autentikos – net ir užsieniečiui. Ir kol ji dar tokia ankšta ir perpildyta japonų. Nes tai – irgi japoniškos patirties dalis.

Paskutinė mūsų medaus mėnesio stotelė – Tokijas, Japonijos sostinė, didžiausias pasaulio miestas pagal beveik visus kriterijus. Honšiū, kurioje stovi šis megapolis – irgi Ramiojo vandenyno sala, tik jos plotas – kaip pusketvirtos Lietuvos, ir gyventojų čia ne keliasdešimt tūkstančių, o šimtas milijonų, daugiau nei trečdalis kurių – tokijiečiai.

Tokijuje jau buvau kartą lankęsis ir visados norėjau grįžti, o dabar – parodyti jį ir Aistei. Toks nesuvokiamai jis didelis, toks skirtingas, bet man kažkodėl artimas. Priešingai skurdiesiems Mikronezijos salynams čia kitoniška ne vien archajiškoji provincijos kultūra, bet ir verslo, ir politikos, ir meno, ir etiketo, ir technologijų naudojimo papročiai. Saugumas – tiesiog užburiantis.

Deja, prabėgus vos kelioms valandoms nuo mūsų lėktuvo nusileidimo, žvalgantis nuo Tokijo savivaldybės dangoraižio apžvalgos aikštelės, Japoniją sukrėtė tragedija. 9 balų žemės drebėjimas, vienas didžiausių planetos istorijoje. Kataklizmas kratė ir Tokijų – pusšimčio aukštų pastatas siūbavo it švytuoklė, dužo suvenyrai, trankėsi durys. Žmonės nerimastingai susėdo ant žemės, evakavosi laiptais.

Bet Japonijos sostinėje aukų beveik nebuvo. Tekančios Saulės šalies technologijos pastatus apsaugo net ir nuo šitokių kartą į kelis dešimtmečius pasaulį ištinkančių požeminių smūgių. Tačiau žmonija dar nerado vaistų nuo cunamių – ir štai kovo 11 d. ši drebėjimo iššaukta stichija pasiglemžė 16 tūkstančių Japonijos pakrančių gyventojų gyvybių, nušlavė per šimtą tūkstančių pastatų, padarė šimtamilijardinius nuostolius. Ateities niekada nežinai – kaip pastebėjo Aistė, dar prieš dvi savaites lankydamasi cunamių muziejuje Havajuose ji nė už ką nebūtų pagalvojusi, kad šitaip greitai atsidursime greta tokios tragedijos.

Japonija ir mes tragedijos mastą suvokė pamažu. Didieji reklaminiai lauko ekranai transliavo žinių laidas, o žuvusiųjų vis daugėjo: šimtais, paskui tūkstančiais. Televizijas užplūdo mėgėjiškomis kameromis filmuoti siaubingi vaizdai. Bandymai atvėsinti Fukušimos branduolinės jėgainės reaktorius dar mėnesį mums grįžus dominavo ir Lietuvos žinių eteryje, pramaišiui su Libijos karo vaizdais. Labiausiai šie įvykiai gąsdino mūsų tėvus, kuriems tik vakare galėjome iš viešbučio parašyti elektroninį laišką. Per tą laiką mūsų nuotrauka jau buvo pasiekusi Lietuvos ambasadą Japonijoje…

Mandagūs ir paslaugūs japonai net šitokios katastrofos akivaizdoje išliko išoriškai ramūs. Nepažeidinėjo įstatymų ir galimybės paskambinti artimiesiems laukė tyliose ir tvarkingose eilėse prie taksofonų. Ypatingos buvo dienos: jautėmės tarsi žurnalistai, savo akimis regėdami tai, ką paprastai matome nebent televizijos ekranuose.

Tokijas išliko gyvas miestas, kuriame veikė elektronikos turgūs, garsiai šūkavo gatvės reklamuotojai, spindėjo aukšti neonai. Šitokio didmiesčio palaužti neįmanoma. Ir nors dalis lankytinų objektų neveikė, viešųjų pastatų liftai nejudėjo, o neuždarytosios metro linijos persipildė tarsi piko valandomis, buvo gera būti Tokijuje, ir labai gaila išvykti – jau nebe tolyn, o namo…

Žvelgiant atgal, mums labai pasisekė – juk galėjome įstrigti lifte, traukinyje pakeliui iš oro uosto, arba oro uoste – dieną po katastrofos daug skrydžių nevyko. Bet buvo labai gaila tautos, kurią per trumpą viešnagę pamilo net iki tol japonų nemėgusi Aistė.

Tokijo istorija:
660 m. pr. Kr. – Legendinė Japonijos įkūrimo data.
646 m. po Kr. – Įsteigiama šiuolaikinė Japonijos valstybė.
1603 m. – Šalį užvaldo siogūnas Tokugava ir jo dinastija. Nors formaliai svarbiausiu lieka imperatorius, galingiausias asmuo – siogūnas. “Užrakintos šalies periodas” : užsieniečiams draudžiama atvykti į Japoniją, o japonams – išvykti.
1868 m. – Imperatorius Meidzi panaikina siogūnatą. Jam valdant, Japonija tampa modernia pramonine valstybe, atsiveria pasauliui, užima Korėją, Taivaną, Kurilus, Karafutą, Riūkiū salas. Sostinė perkeliama iš Kijoto į Tokiją.
1923 m. – Didysis Kanto žemės drebėjimas sugriauna Tokiją.
1945 m. – Japonija pralaimi Antrąjį pasaulinį karą JAV. Tokijas subombarduojamas. JAV okupuoja Japoniją iki 1952 m. Didelė dalis Japonijos Imperijos teritorijų jai nebegrąžinamos, bet darbštūs japonai pokariu sukuria tikrą ekonominį stebuklą.

 

Kovo 11 d.

---

Tokijas toks didelis, kad net visų rajonų gyventojai nežino

Tokijo dydžio suvokti neįmanoma. Tą žinojau jau po pirmojo apsilankymo didžiausiame pasaulio mieste, kurio ankštuose daugiabučių dangoraižių aukštuose spiečiasi 37 milijonai žmonių. Dvylika Lietuvų, pusketvirtos Maskvos ar Londono, du Niujorkai.

Pamenu, anąsyk iš Tokijo grįždamas nakvojau Paryžiuje. Aibėje romanų aprašytas, melodramose iščiustytas prancūzų didmiestis tuomet atrodė kaip nedidelis miestelis. Kur daugiaaukštės gatvės, kur tarp namų nardantys greitieji traukiniai, kur žmonių jūros, devynių aukštų knygynai ar elektronikos parduotuvės? Nėra nieko net panašaus. Paryžius po Tokijo – tarsi Vilnius po Paryžiaus, arba Panevėžys po Vilniaus.

Štai vėl grįžau į Tokijų Naritos oro uostą – milžinišką, bet dydžiu smarkiai atsiliekantį nuo vietiniams reisams užleistos Hanedos. Daug yra būdų iš čia nuvykti į centrą – kelių skirtingų kompanijų traukiniai, autobusai, japonų angliškai praminti “limuzinais”, ir brangūs, bet dėl kamščių lėti taksi.

Paslaugus bilietų pardavėjas nesustodamas aiškino, kaip rasti viešbutį. Deja, pats to nežinojo – prieš tai paieškojo internete. Tokijuje visų adresų nežino niekas. 1-10-10 Nihonbaši Horidome Čuo-Ku – taip buvo nurodyta viešbučio vieta. Čuo-Ku yra viena 23 specialiųjų Tokijo padalų. Horidome – gatvė, Nihonbašis – rajonas, žymus kaip finansų centras, Tokijo akcijų biržos namai.

Toliau – įdomiau: skaičius 1 nurodo rajono dalį, pirmasis 10 – kvartalo numeris, antrasis 10 yra namo numeris. Bet pastarąjį skaičių lemia ne namo vieta, o jo statybos metai: seniausias kvartalo namas visąlaik bus pirmasis, antras pagal senumą – žymimas antruoju numeriu ir t.t. Nespėliosiu, kiek Tokijuje rajonų dalių, kvartalų ar gatvių – bet bilietų pardavėjas taip ir nesugebėjo mums paaiškinti, kaip nuvykti į viešbutį. Teko skubėti į vieną Tokijo traukinių – juk jie niekados nevėluoja, išskyrus tuos kartus, kai prieš juos šoka eilinis savižudis, ir švieslentės paskelbia “Linija uždaryta dėl nelaimingo atsitikimo” (tokį skelbimą regėjome ir mes).

Paslaugūs japonai bėdoje nepaliks

Prirakinome lagaminą specialia kodine spyna – vos paspaudus mygtuką kodas vėl grįžo prie nulių. Pasaulio technologijų sostinė… Dar likus daug dešimčių kilometrų iki didmiesčio centro pro šalį jau slinko privatūs namai, paskui keliaaukščiai, vėliau pirmieji dangoraižiai priemiestyje Čiboje, galiausiai išvydome beveik baigtą aukščiausią pasaulio televizijos bokštą, 634 metrų aukščio Tokijo dangaus medį. O iki galutinės stoties buvo likę dar apie 20 kilometrų.

Tokijas paneigia šimtus vakarietiškų mitų. Pirmoji mums prieš akis griuvo legenda, kad didmiesčiuose žmonės susvetimėja. Su neregėtu paslaugumu susidūrėme vos išlipę Tokijo stotyje. Išvydusi, kad žiūriu į žemėlapį, vidutinio amžiaus moteris pasiteiravo, ko ieškome. Čia pat surinko savo mobiliojo ekrane mūsų viešbučio telefono numerį. Japoniškai pasiteiravo registratūros darbuotojų, kaip mums ateiti.

Kad ir į kokią situaciją pakliūtumėte Japonijoje – bus, kas jums padės. Greičiau jau perdėtas noras būti paslaugiems taps problema: negalėdami pagelbėti japonai jaučiasi itin nejaukiai, pasakyti “nežinau” jiems – labai sunku. Be to, jie bijo, kad turistas pajus bent kokį nepatogumą. Štai ir nepažįstamoji traukinių stotyje primygtinai mums siūlė važiuoti taksi – o juk viešbutis vos už poros kilometrų.

Kiekvienoje sankryžoje – po žemėlapį susigaudymui

Ėjome pėsti. Kelią radome pagal daugybę aplinkinius kvartalus vaizduojančių planų, kiekvienoje sankryžoje atgręžtų į šaligatvius. Pirmuosiuose planuose mūsų adreso dar nebuvo, tik reikiamos miesto zonos pakraštys matėsi. Maždaug nuo pusiaukelės lagaminų vilkimo tiesiomis Nihonbašio gatvėmis stenduose jau rasdavome ir savo kvartalo namų kontūrus. Aplink – daugybė kostiumuotų, tvarkingų japonų vyrų, greitu žingsniu kertančių gatves perėjomis. Aukšti verslo pastatai, dienos pietus skubiai valgančių klerkų pilni restoranėliai.

Ir devynaukštis mūsų viešbutis skirtas verslininkams. Buvo dar ne laikas registruotis – tad tiesiog palikome krepšius prie laiptų, didžiulėje krūvoje, tarp lagaminų tų, kurie iš Nagojos ar Osakos čia atvyko tvarkyti reikalų, dirbs iki dešimtos vakaro ir tuomet pareis nakvoti į mažą viešbučio kambarėlį.

Papietavome gretimame pusrūsio restoranėlyje. Kaip ir viskas Tokijuje, jis be galo ankštas, kėdė prie kėdės, staliukas prie staliuko, menkučiai tarpeliai įlįsti ar išlįsti. Ir dūmai ore – Japonijoje apribojimų rūkaliams nėra, o rūko ten kas ketvirtas. Laimė, sloga buvo palaužusi mano uoslę. Aistė, gavusi tik pagaliukus iš angliškai vos kelis žodžius išlemenusios padavėjos, prisipažino, kad patyrė kultūrinį šoką, viskas jai buvo taip keista.

Japonijoje savita ir miestų kultūra

Esame įpratę prie egzotiškos “kaimų kultūros”: Afrikos šamanai, Peru indėnai, gyvenantys plaukiojančiuose šiaudiniuose nameliuose Titikakos ežere, Arabijos pusiasalio beduinai ar XIX a. užsikonservavę JAV amišai be paliovos kaitina milijonų vaizduotę ir it magnetas traukia turistus. Bet visi šie unikalūs papročiai nyksta vos žmonės persikelia į miestus, praturtėja – pasilieka nebent religiniai įsitikinimai. Mechiko, Keiptauno, net Delio elitas gyvena stebėtinai vakarietiškai (kiek neriboja tikėjimas). O Japonija yra tas paskutinis placdarmas, kur ne tik skurdžioji ūkininkų kultūra sava. Japonai turi ir savą verslo ar politikos tvarką, atlyginimų sistemas, teatro tradicijas, tautines sporto šakas, kaip štai sumo imtynės, tebesutraukiančios pilnas dešimttūkstantines arenas… 40% parduodamų knygų čia – manga komiksai, tarp filmų svarbi ypatinga animacijos forma (anime) ir tuo šios šalies unikalumas neapsiriboja.

Tikriausiai tai, kad jų šalis – irgi turtinga, suteikė japonams imunitetą vakarų kultūrai. Nežiūri jie į Vakarus nusižeminę, kaip į modernybę. O savų šimtmečius kurtų papročių neniekina tarsi atsilikimo – priešingai nei Atatiurkas, Turkijoje sunaikinęs Osmanų tradicijas, nei Kinijos kultūrinės revoliucijos chunveibinai, caras Petras I ar daugybė kitų istorinių reformatorių, vakarietinimo neskyrusių nuo modernizacijos.

Pasibaigus nuo 1639 iki 1853 metų trukusiam “užrakintos šalies” periodui, išsaugojusiam šalį nuo Europos kolonistų, Japonija irgi patyrė modernizacijos epochą. Imperatorius Meidzi atsisakė to, kas pasenę: pavyzdžiui, samurajų luomo, kurio aštrios katanos ir vakizašiai kare jau buvo bejėgiai prieš šautuvus. Meidzi vystė pramonę, mokslą, bet kultūra liko: štai Tokijas tapo vieninteliu pasaulio miestu, kur universitetinį išsilavinimą galėjai įgyti ne europietiška kalba. Į abu pasaulinius karus Japonija žengė kaip supervalstybė – vienintelė tokia, sukurta ne baltaodžių, paremta visiškai kitomis tradicijomis.

Rusus sumušęs generolas Nogis Maresukė (būtent po šio gėdingo įvykio carui teko panaikinti lietuviškos spaudos draudimą ir baigti knygnešių gadynę) 1912 m. kartu su žmona atliko dzunši – rituališkai nusižudė jų Valdovo Meidzi laidotuvių kortežui vos išriedėjus į Tokijo gatvės. 1932 m. teisiant karininkus sąmokslininkus, pražudžiusius premjerą Cujošį Inukajų, jų šalininkai kaip paramos ženklą siųsdavo į teismą nusipjautus mažylius pirštelius ir šimtus krauju pasirašytų peticijų. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje į mirtį vardan Japonijos lėktuvus kreipė kamikadzės, o karo vadai, suprasdavę, kad nebeapgins jiems patikėtos salelės nuo amerikiečių, teberašė priešmirtinius eilėraščius (dzisei).

Pokaris – septynerius metus trukusi JAV okupacija – truputį sumažino tą atskirtį. Bet Vakarų ir Japonijos kultūrų santykis tebėra stebėtinai lygus. Taip, Japonija šį bei tą perima, bet štai net ir Lietuvoje jau turime anime festivalius, ikebanos ar origamio būrelius, suši ir sašimi restoranus, bušido federaciją, leidyklos užsako spausdinti nespalvotuosius didžiaakius mangos herojus, o netoli haiku trieilių almanache aprašyto Vilniaus savivaldybės pastato kasmet pražysta sakuros. Iškylavimo po šiais ryškiaspalviais medeliais tradicija Japonijoje užgimė kai nebuvo nei Vilniaus, nei Lietuvos: VIII a. po Kristaus, ir net šiuolaikinė tos šalies meteorologijos agentūra nuolat praneša, kur pražys rausvieji žiedai: dažniausiai sausį Okinavoje, kovą Tokijuje, o balandį pagaliau pradžiugina ir sniegingojo Hokaido gyventojus.

Restoranai ir parduotuvės – bet kuriame pastato aukšte

“Labiau nei bet kur kitur Tokijuje aišku, kad “miestas” – ne daiktavardis, bet veiksmažodis” – šiais architekto Morio Tošiko žodžiais netrukome įsitikinti Šindzukuje. Tai – vis dar Tokijo centras, bet nuo Nihonbašio ten važiavome keliolika kilometrų metro. Abiejuose rajonuose įspūdingų pastatų mažai, dangoraižiai ir gatvės chaotiškai pabirę – juk Tokijas naikintas ir pernaikintas, statytas ir perstatytas: štai 1923 m. Didysis Kanto žemės drebėjimas tik kas ketvirtą namą paliko sveiką, o 1945 m. JAV bombardavimų pasėtos ugnies audros prarijo 25% didmiesčio. Tačiau pats miesto dydis, jo gyvybė, veiksmas – nepakartojami. Žmonių upės, kurioms Lietuvoje prilygti galėtų nebent Palangos Basanavičiaus gatvė karščiausiais rugpjūčio savaitgaliais, niekad nesustoja. Gatvėmis laksto mažieji balti keikarai – į 3,4 metrų ilgį, 1,48 metrų plotį ir 0,66 litro variklio tūrį, privalomus siekiantiems mažesnių mokesčių, japonai geba sutalpinti ir visureigius, ir kupė, ir prabangia vidaus įranga pertekusias mašinas, ir net mikroautobusus ar sunkvežimius. Miestai kurių architektūra mažiau įdomi retai mane sudomina – bet Japonijos sostinė pribloškia ir be to.

Rytinis Šindzuku – be galo spalvingas, kupinas pačinko salonų, restoranų, įsivaizduojamų ir neįsivaizduojamų specializuotų parduotuvių. Taisyklė, kad pirmuose aukštuose veikia parduotuvės, pramogos ir restoranai, o aukščiau – nebent butai ar biurai, didžiausiame pasaulio mieste negalioja. Čia pilna dangoraižių, nuo pirmo iki paskutinio aukšto nuomojamų paslaugų sferai. Vertikaliai prie jų šono pritvirtintos iškabos spalvingai skelbia: 9F naktinis klubas, 8F suši restoranas, 7F žaidimų salonas… Bet dažniausiai visos reklamos – tik japoniškos.

Tokijo savivaldybė dydžiu pranoksta daugelį vyriausybių

Vos praėjome po geležinkelio viaduku, greta kurio – didžiausia pasaulyje traukinių stotis, kasdien išleidžianti ir priimanti “visą Lietuvą” (3 milijonus keleivių), į Vakarinį Šindzuku – vaizdas bemat pasikeitė. Dangoraižiai – pilkšvi, biurų sklidini verslo aviliai. Vienas jų – keistos architektūros 48 aukštų Tokijo savivaldybės pastatas: ties puse aukščio jis tampa dviem dangoraižiais, kurių kiekvieno viršus pasuktas 45 laipsnių kampu.

Liftu pakilome į vieną dviejų apžvalgos aikštelių 202 m aukštyje, karūnuojančių kiekvieną savivaldybės pastato viršų. Priešingai nuvalkiotoms Tokijo aukštoms vietoms, tokioms kaip Tokijo bokštas, ta raudona Eifelio bokšto kopija, pastatyta prieš 1964 m. olimpiadą, apsidairymas nuo čia – nemokamas. Dėl to ne mažiau gražus: į visas puses kiek akis užmato – betoninės džiunglės. Nesibaigia ne tik aglomeracija – nesimato nė ribos, kur pagaliau praretėja daugiaaukščiai ir prasideda privatūs namai.

Žemės drebėjimas užklupo viršutiniame aukšte

Savivaldybės pastatas mokesčių mokėtojams kainavo milijardą dolerių, o jo gotikinę katedrą menančiai formai apginti nuo nuolat šalį purtančių žemės drebėjimų sugalvota speciali brangi sistema. Likimo ironija – būtent šį tekstą skaitydamas lentelėje ant erdvaus apžvalgos aukšto sienos pajutau, kad grindys po kojomis išties juda. Aistė tuo metu žingsniavo link manęs, todėl neišsyk patikėjo: žemės drebėjimai vaikštant jaučiami mažiausiai.

Bet stichija ėmė šėlti vis labiau. Po kokių dešimties sekundžių dužo pirmosios prekės suvenyrų parduotuvėlėje, dunksėjo sunkios metalinės durys, kažkas traškėjo. Darbuotojai japoniškai šūkavo – mano nedidelės japonų kalbos žinios šių žodžių neapėmė, bet, matydami, kaip sėdasi ant žemės vietiniai, tą patį padarėme ir mes. Kad nepargriūtume.

Dangoraižiai statomi taip, kad nuo stichijos judėtų – pro langą kaip niekad matėsi, kaip smarkiai linguoja mūsiškis daugiaaukštis lyginant su aplinkiniais pastatais. Likome ramūs, bet nebuvo jauku: juk nežinojau, koks svyravimas yra normalus. Dauguma japonų reagavo panašiai, kaip lietuviai į stiprią audrą: visi pripratę, mokyklose mokomi, ką daryti. Užtat keli turistai (Tokijuje jie visuomet paskęsta vietinių jūroje) laikėsi skirtingai – ypač įsibaimino viena amerikietė. Nepadėjo jai nė dviejų japonų moksleivių bandymai aiškinti situaciją. Itin baisu buvo ir vienai japonei senutei, raminamai savo vaikų.

Virš didmiesčio – dūmų stulpas

Patalžęs šalį kelias minutes pirmasis smūgis baigėsi. Žmonės susispietė prie rytinių langų – už keliolikos kilometrų, kitapus upės, Odaibos rajone, rodės, kilo rimtas gaisras – virto juodų dūmų tumulai. Savivaldybės papėdėje, matėme, gyvenimas toliau virė, riedėjo automobiliai. Tačiau minios žmonių apačioje nusprendė palūkėti: būriavosi parkuose, atvirose vietose ir ramiai stovėjo. Mažesnė sužeidimų tikimybė dėl griuvimų ar kokių atsipalaidavusių apdailos detalių kritimo.

Žemės drebėjimas – net ir XXI a. mokslui nenuspėjama stichija. Nežinia, kiek bus požeminių smūgių, kokios jie galios. Antrasis smūgis, kaip vėliau sužinojome, buvo daug silpnesnis už pirmąjį, bet ir daug arčiau, todėl savijauta jo metu buvo panaši. Pernelyg baisu mums nebuvo – čia juk Japonija, o ne kokia Afrika, modernūs pastatai čia ištveria stipriausius smūgius. Amerikietė jautėsi kitaip: antrojo smūgio metu ji slėpėsi po iš kažin kur atvilktu suoleliu.

Kur trenkia žaibas gali matyti, o kur žemės drebėjimo epicentras niekad nežinai. Tad japonai sunerimę bandė susisiekti su giminaičiais ir draugais. Apkrautas mobiliojo ryšio tinklas nebeveikė.

Po pirmųjų smūgių laukė dar keli, jau silpnesni, primenantys bangų supimą laive. Viršutiniame aukšte praleidome apie valandą, juk liftai nebeveikė. Kai tapo akivaizdu, jog smūgiai silpnėja ir retėja, darbuotojai leido lipti žemyn siaurais laiptais. Mūsų tvarkinga vorelė vis prasilenkdavo su savivaldybės klerkais, o galiausiai praleidome televizijos žurnalistus, aukštyn nešančius sunkią kamerą – turbūt kopė imti interviu apie nelaimę iš aukščiausių Tokijo pareigūnų.

Katastrofa panikos nesukėlė

Vestibiulyje žmonių būrys tylėdami sekė televizijos transliaciją. Rytinė Japonijos salų pakrantė ekrane žibėjo raudonai ir geltonai. Aišku – cunamis. Ore tvyrojo įtampa. Lauke prie taksofonų rikiavosi eilės – bet niekam nė mintis nekilo niurzgėti ar prašyti užleisti į priekį. Visi kantriai laukė savo eilės.

Ta pati tvarka stebino ir kitur mums einant link Meidzi šventovės, kurios apylinkių žalias miškelis yra vienintelė išlikusi tokia erdvė tame rajone, kuriame žemės sklypas kainuoja daugybę milijonų. Štai policija uždarė vieną gatvės atkarpą – visi ramiai ėjo aplink. Masiškai sustojo traukiniai. Vienas – ant pervažos, tad skubiai atvykę pareigūnai rankomis pakėlę šlagbaumus praleido ir mus. Kiti vagonų sąstatai nurimo ant tūkstančių viadukų, kuriais geležinkelių linijos trečio ar penkto pastatų aukštų lygyje “skraido” per didmiestį.

Daugybės susisiekimo kompanijų (gyventojų tankumas čia šitoks didelis, kad pelninga skirtingoms privačioms bendrovėms turėti nuosavas geležinkelio linijas, keliaujančias daugmaž ta pačia kryptimi) tarnautojai su geltonomis vėliavėlėmis dabar jau vedė keleivius iki artimiausių nulipimo rampų. Net ir katastrofos akivaizdoje vos keletas kirto gatvę žibant raudonai šviesai. Jokių rimtesnių incidentų nekilo. Tokia Japonija šalis: riaušių, kokios siaubia JAV didmiesčius, Londoną ar Paryžių ir be rimtos priežasties, čia net įsivaizduoti būtų neįmanoma.

Tarp nesibaigiančių dangoraižių – ramus šventovės parkas

Meidzi šventovė – tikra ramybės oazė vidury sukrėsto didmiesčio. Baltai vilkintys sintoistų šventikai ją uždarinėjo, maldininkų nebuvo – dauguma per japonų tautinės religijos simbolį, didžiulius torii vartus, lėkusių gyventojų tiesiog kirto kampą, o ne bėgo melstis. Japonai labiau prietaringi, nei religingi, ir ritualus dažnai atlieka pagal skirtingus tikėjimus. Gimimus atžymi pas sintoistus, laidoja pas budistus. Iki Antrojo pasaulinio karo sintoizmas, paskutinis nenunykęs pagoniškas tikėjimas turtingojoje pasaulio dalyje, buvo valstybinė religija. Nors ir sumenkęs, šis įsitikinimas, kad bene visa kas yra ir kami (verčiama ir “dievai”, ir “dvasios”) – medeliai, akmenys, saulė, žaibas, vėjas, kalnai, mirusieji, paslaptingi žemių globėjai, vaisingumas ir begalė kitų daiktų, reiškinių ar mistinių figūrų – svarbus ir šiandien. Meidzi šventovė – bene pagrindinė, juk čia įšventovintas pats Imperatorius Meidzi su žmona. Kuklus medinis japoniškas nagare-zukuri stiliaus pastatas, iš naujo sukaltas po karo, 1958 m., nė iš tolo nepriminė Vatikano, Mekos ar didžiųjų budistinių stupų bei pagodų nežabotos didybės.

Japonijoje ir jaunimo subkultūros – savos

Pro šventovei dovanotų sakės statinių sieną išėjome į Haradžiuku rajoną. Jo garbei pavadinta ryškiaspalviai apsirengusių merginų subkultūra, bet toli gražu ne vien ši jaunimo grupė čia renkasi. Japonijoje ne tik kultūra, bet ir subkultūros savos – viso pasaulio menininkų rajonus “uzurpavusios” hipių, pankų ir gotų bangos ar jų priešai skinhedai į didžiausią pasaulio miestą mažai teįsiskverbė. Šias pogrindžio madas Tokijuje įveikė XVIII a. – XIX a. drabužiais vilkinčios lolitos, animacijos ir filmų herojais “tapę” kosplėjininkai, savųjų sunkvežimių išvaizdą prie žybsinčių robotų artinantys dekotoros, seksualiosios giaru… Haradžiuku rajonas – įvairiausių subkultūrų centras.

Vietos pavalgyti paieškos užsitęsė: pagrindinė gatvė, atrodė, sprogs nuo žmonių, prie restoranų bei kavinių eilės driekėsi net į lauką. Mat kone pusė jų buvo uždaryta: turbūt žemės drebėjimas išvartė baldus, sudaužė lėkštes… Bet pakako pasukti į dešinę, į šonines gatveles, pereiti kelias sankryžas, ir štai jau valgėme makaronus šeimyninėje kavinukėje prie vieno iš keturių ar penkių ten buvusių stalelių. Į vidų užeiti kvietė vitrinose sudėlioti plastikiniai patiekalai. Tokijo restoranų šeimininkai šiuos meno kūrinius(?) perka Kapabašio gatvėje, nusėtoje butaforinių maisto produktų krautuvėmis, o potencialiems valgytojams pakanka nukreipti į juos išmaniųjų telefonų kameras – ir štai ekranėlyje jie jau regi receptus.

Sutemo, siaurosios gatvės ištuštėjo. Kituose didmiesčiuose vaikštinėti būtų buvę nejauku, bet Tokijuje nusikalstamumo beveik nėra. Net atsargieji “Lonely Planet” kelionių vadovai drąsiai skelbia: “Net vienos moterys gali visiškai saugiai vaikščioti po Japonijos sostinę naktį”.

Minių Šibujoje baisūs žinių vaizdai nesustabdė

Po keliolikos minučių vėl įsiliejome į žmonių jūrą, plaukiančią Aojama gatve, jaunimo pamėgtame Šibujos rajone. Tikros spūstys, o prie perėjos viaduko susiformavusi eilutė. Dalis žmonių rankose nešėsi šalmus. Kelios gatvės atiduotos pėstiesiems. Pirmame daugiaaukščio aukšte įrengta degalinė – “pistoletai” kabo ant lubų, taip sutaupydami dar kelis kvadratinius metrus. Iš spalvingų japoniškų reklamų visur žvelgė paauglės mergaitės – vakariečius tai verčia jaustis nejaukiai, nes jų seksuali apranga ir flirto kupinos šypsenos primena pedofilijos skandalus. Dar viena vieta, kur Japonijos ir Vakarų kultūros prasilenkia.

Ieškojome tradicinio pačinko lošimo, kurio vienas centrų yra Šibuja – bet Rytiniame Šindzukuje žibėjusios ryškios jų reklamos čia jau buvo nunykusios. Užtat aptikome penkių aukštų žaidimų automatų saloną. Mūsuose tokie jau atgyvena – atrodo, kam jų reikia, kai kiekvienas turi namie kompiuterį, o norintieji – dar ir galingą PlayStation ar Xbox žaidimų konsolę. Monetas mėtančių ir kovojančių, šaudančių, plaukiančių, važinėjančių ar skraidančių regėtais ir neregėtais įrenginiais japonų kiekiai rodė, kad tokijiečių nuomonė – kita. Beje, Lietuvos kino teatrų laukimo salėse ar prekybos centrų vaikų erdvėse dar pasitaikantys žaidimų automatai – irgi iš Tekančios saulės šalies, tik kokių 10 – 15 metų senumo.

Tokijas pilnas milžiniškų reklaminių ekranų, dengiančių po kelis pastatų aukštus. Prieš išvykdami žiūrėjome dokumentinį filmą apie Japan Airlines skrydį 123, nulūžus uodegai sukusį paskutinius ratus didžiausio pasaulio miesto apylinkėse, ir stebėjomės: negi tikrai didieji Tokijo ekranai, kaip ten rodoma, gąsdina žmones transliuodami katastrofų vaizdus. “Negali būti, kam kelti paniką” – sakė Aistė. Dabar įsitikinome – yra būtent taip. Didysis Šibujos ekranas demonstravo pajūrio miestus liejančią cunamio bangą, per galingus garsiakalbius skambėjo žurnalisto komentarai ir interviu. Keli žmonės stovėjo ir stebėjo, o nepažįstamųjų minios plaukė pro šalį.

Pilnas buvo ir restoranas, kur vakarieniavome. Čia eilinį sykį nusistebėjau Tokijo saugumu: jauna mergina visiškai nebūgštaudama paliko rankinuką ant vienintelės laisvos kėdės prie klientų nusėsto ilgo stalo ir nusileido į pirmą aukštą užsisakyti maisto. Galutinai griuvo ir mitas, kad didmiesčiai – būtinai nesaugūs. Japonijos sostinėje nėra “blogų rajonų”, kaip piktžaizdės įsirėžusių į Europos ar Amerikos metropolius. Daug lemia imigracijos nebuvimas: juk Vakaruose daugiausiai vagia, plėšikauja, riaušes kelia įvairios mažumos.

Prieš atvykdama Japonijon, Aistė įsivaizdavo japonus tūžmingus ir žiaurius. Įtaką čia padarė žudynių, kraujo ir prievartos kupini filmai, kaip Judzio Makigučio “Siogūno sadizmas” (apie krikščionių persekiojimą Tokugavos eroje) – kuo jau kuo, o smurtu viešojoje erdvėje japonų niekas civilizuotame pasaulyje nelenkia. Bet neprireikė nė 24 valandų, kad Tekančios saulės šalį ji pamiltų. Būnant Tokijuje teiginys, esą žiaurūs filmai ar kompiuteriniai žaidimai skatina žmones baisiai elgtis, atrodo ne tik naivus, bet net idiotiškas. Per metus visoje Japonijoje įvyksta vos ~300 žmogžudysčių – panašiai, kaip Lietuvoje. Tik Lietuvoje gyvena 3 mln. žmonių, o Japonijoje – 127 mln…

Net pigiausiame viešbučio kambaryje – moderni technika

Manėme, kad teks pėdinti 12 kilometrų į Nihonbašį pėsčiomis, bet, mūsų laimei, Ginzos metro linija jau buvo atidaryta. Grūdėjai – baltai vilkintys metro darbuotojai, užtikrinantys, kad nė kvadratinis centimetras vagone neliktų laisvas, tačiau durys dar užsidarytų – mus įkišo į antrąjį traukinį. Kad ir kokie pilni būtų Vilniaus troleibusai, žmonės ten niekada šitaip nesusispaudžia, o atokiau nuo durelių galima net pajudėti. Tuo tarpu jei Tokijo metro piko valandomis būtų dar keliais žmonėmis pilnesnis – iškiltų pavojus dusti. Bet Japonijoje viskas – tvarkinga, ir grūdėjai, pagarbiai nusilenkiantys toms durelėms, kuriose keleiviai tinkamai susispaudė patys, dar nė vieno nepražudė. Metro (ir tik metro) stumdytis čia – mandagu, bet ribas japonai jaučia puikiai.

Trasa nebuvo pilnai paleista, o gal žmonių tiesiog per daug, nes traukinys stotelėse stovėdavo gerokai per ilgai. Priešpaskutinėje, Mitsukošimae, išlipome ir paskutinę kelio dalį nukulniavome per ištuštėjusį Nihonbašį, kur tūkstančiai baltų pardavimo automatų, konkuruojančių tarpusavy kainomis ir asortimentu, skaičiumi lenkė praeivius, į mažutėlį savo viešbučio kambarį, priskirtą tik Tokijuje aktualiai kategorijai: “Mažas dvivietis”. Skirtas dviems žmonėms, bet lova – ne dvigulė (didesnė tiesiog netilptų). Tai buvo pigiausias tarp per internetą užsakomų Tokijo kambarių, bet unitazas ten turėjo ne vieną apiplovimo funkciją, o televizoriaus raiška – Full HD (1920×1080). Tai buvo 2011 m., kai Lietuvoje toks dalykas buvo išvis mažai žinomas, o Japonijoje visi kanalai šitaip aiškiai rodė tuos pačius vaizdus: cunamis Sendajuje (jam teko nelaimė atsidurti arčiausiai epicentro) verčiasi per atramines sienas, Čiboje liepsnoja naftos verslovė. Drebėjimo stiprumas – 8.9 balo. Aukų – šimtai, bet tikrojo kovo 11 d. tragedijos masto japonai tą vakarą dar nežinojo. Tokijuje niekas nežuvo, tik dvidešimt žmonių sužalota įgriuvus stogui.

Savo elektroniniu laišku iš taip pat nedidelės registratūros pirmame aukšte, kur buvo internetas, nuraminome tėvus, kurie, iš mūsų negaudami žinių, jau buvo kreipęsi į Užsienio reikalų ministeriją Lietuvoje. Viešbučio kambarys karts nuo karto sulinguodavo…

 

Kovo 12 d.

---

Šeštadienio ryte – piko valandos

2011 m. kovo 12 d. rytą dešimtys tūkstančių tokijiečių atsibudo savo biuruose. Traukiniai į jų priemiesčius – tik juose, dešimtys kilometrų nuo darboviečių, namus įperka dauguma didžiausio miesto piliečių – kovo 11 d. nebevažiavo. Taksi vairuotojams pelnytis iš katastrofos pakeliant kainas nė mintis į galvą šovusi nebūtų – bet eilės prie jų punktų driekėsi kilometrinės.

Tad penktadienio vakaro pikas persikėlė į šeštadienio rytą. Stotelėje prie viešbučio įsigrūdome į trečiąjį traukinį, bet Ueno stotyje, kurioje išlipome, vaizdas dar baisesnis. Minia, tūkstantinė masė žmonių, nuo pat lauko iki perono prieangio, kur metro darbuotojai prilaikė grūsties bangas, įleisdami į laipinimo aikšteles tik tiek žmonių, kiek tilps į tris-keturis artimiausius traukinius, nes palei bėgius stumdynės galėtų tapti tragiškomis.

Prie paprasto Ueno parko su budistine šventykla bei sintoistinėmis šventovėmis aplankėme pačinko saloną, tankiai apstatytą dešimtim, gal šimtais automatų. Suki rankenėlę – krinta kamuoliukai. Jei pasiseka, atsimuša kur reikia ir gauni daugiau blizgančiųjų rutulių. Ekranėlyje vis keičiasi vaizdai. Gal todėl, kad nesupratome moterišku kompiuteriniu balsu beriamos japoniškos greitakalbės, mums nepasisekė: dešimties eurų vertės rutuliai į duobutę sukrito per kelias minutes. Salonas buvo pilnas maždaug trisdešimties – penkiasdešimties metų amžiaus žmonių, su užsidegimu pirkusių, bėrusių, sėmusių blizgiuosius, paskui mainiusių juos į prizus, o kažkur už kampo – prizus į pinigus.

Prizus į pinigus keičia Jakudza

Pačinko – keista tvirtovė prieš globalizacijos girnas. Kad ir kur būtų sukurta kas gero technologijų eroje, bemat išpopuliarėdavo visame pasaulyje. Ir azijiečiai, ir europiečiai, ir amerikiečiai iš DVD per televizorių žiūri Holivudo kiną. Bet štai pačinko Japonijoje – be galo populiarus, o kitapus jūrų – žinomas tik “vaponams” (wapanese – šitaip anglakalbėse šalyse vadinami Tekančios saulės šalį imituojantys žmonės). Net šioje kultūrų susiliejimo eroje japonai geba ne tik saugoti senąsias tradicijas, bet ir kurti naujus kultūrinius savitumus.

Lošimai iš pinigų Japonijoje – nelegalūs, todėl prizus į jenų šimtines ir tūkstantines keičia jakudzos. Vadinti šiuos žmones “japonų mafija” tas pats, kas Dalai Lamą “pakrikštyti” Tibeto popiežiumi. Priešingai nei Vakarų nusikaltėliai, jakudzos veikia viešai, turi štabus su iškabomis ir net leidžia laikraščius. Save jie kildina iš senovės miestelių sargybinių, gynusių skurdžias gyvenvietes nuo banditų (kaip garsiajame Akiros Kurosavos filme “Septyni samurajai”). Kaip ir visoje japonų visuomenėje Jakudzoje hierarchija tvirta: jei “tėvas” tylėdamas paduoda “sūnui” aštrų peilį, “sūnui” savo kaltę teks išpirkti nusipjaunant dalį kairės rankos mažojo pirštelio. Trys tokie samurajiški ritualai, vadinami jubizume, ir pirštų belieka devyni – tenka pereiti prie dešinės rankos.

Vogti jakudzoms draudžia garbė, o pelną jie gauna iš subtilesnio įstatymų pažeidinėjimo: pornografijos, suteneriavimo Kinijos tėvų ant “vieno vaiko politikos” aukuro paaukotoms mergaitėms, ginklų prekybos, bet užvis pelningiausias yra įmonių valdybų narių šantažas (jap. sokaja), grasinant apie juos paskelbti kompromituojančią informaciją akcininkų susirinkimų metu (japonams gėda – daug baisiau nei mums). Jei moki jakudzoms – neparankūs akcininkų susirinkimai gali ir visai žlugti, tatuiruotiems “smulkiesiems akcininkams” nepaliaujant šūkauti “banzai” ir šlovinti Imperatoriaus.

Japonai – pacifistiškiausia pasaulio tauta

Pašūkauti Jakudzos progos nepraleidžia ir šiaip: didmiesčių gatvėmis kartais rieda juodi mikroautobusai, ginkluoti galingais garsiakalbiais, karinių maršų fone rėkte rėkiančiais apie galių Valdovui grąžinimą, juk tarp Imperatoriaus protėvių – ir sintoistų saulės dievybė Amarecu. Jakudza ir 1000 Japonijos ujoku (nacionalistinių judėjimų) palaiko glaudų ryšį ir nepabūgsta stoti prieš likusią visuomenę, kuri Hirošimos siaubo akivaizdoje tapo tokia pacifistinė, kad daug japonų pasisako net prieš gynybą, jeigu šalį kas užpultų. “Japonija neturi armijos, Japonija turi tik Savigynos pajėgas” – išdidžiai skelbė gidė per ankstesnį mano vizitą į Tokiją, kalbėdama apie ketvirtį milijono kariškių, kurių finansavimas – septintas pagal dydį pasaulyje.

O šimtai Japonijos mokytojų atsisako gerbti himną bei vėliavą. Kad netektų giedoti VI a. po Kristaus sukurtų “Kimi ga jo” žodžių (seniausias ir trumpiausias himno tekstas pasaulyje), stebinančių japonišku kuklumu ir gilia mintimi, sugalvotas net alternatyvus tekstas: “Kiss me girl, you”. Rašytojas Jukijo Mišima, 1970 m. po nepavykusio karinio perversmo persirėžęs pilvą ir išsitraukęs rankomis sau žarnas (charakiri), o turtą užrašęs savo sekundanto, pagal tą patį paprotį nukirtusio jam, leisgyviui, galvą, būsimai teisminei gynybai, apsiverstų grabe, jei tik nebūtų kremuotas, kaip ir 99,81 proc. japonų.

Te valdysi tu

Tūkstantį kartų, aštuonis

Tūkstančius kartų

Kol akmenys uolomis

Samanotomis virs.

Janakos rajonas: paskutinis senojo Tokijo vaizdas

Ueno parkas iš visų pusių apsuptas pagrindinių muziejų: rytietiško ir vakarietiško meno, mokslo… Svarbiausias jų, nacionalinis muziejus, pastatytas tarpukariu, deja, po drebėjimo jis neveikė. Tad, padedami stebėtinai gerai angliškai mokėjusio vyro, nupėdinome į ūksmingas ir tuščias Janakos kapines netoliese. Ten – mediniais stulpeliais apkaišyti didžiuliai akmeniniai postamentai. Ant jų – kaimijo vardai, suteikti po mirties (kuo kilnesnis vardas, tuo daugiau pinigų paima jį sugalvoję budistų šventikai, o kainos vidurkis 2001 m. buvo 4 500 eurų). Štai imperatorius Hirohito Japonijoje vadinamas tik pomirtiniu vardu Šova, taip praminta ir visa jo valdymo era (1926 m. – 1985 m.).

Gretimas Janakos rajonas – paskutinis atspindys senojo pirklių ir amatininkų Šitamačio, ištvėręs visas katastrofas. Siaurose gatvelėse čia gyvena šimtai kačių, o tarp keliaaukščių namų spraudžiasi galybė šventyklėlių. Bet vos perėjome pėsčiųjų viaduką per žiedinę Jamanote geležinkelio liniją, tradiciškai laikomą Tokijo centro riba, ir vėl aikštę supo dangoraižiai.

Į Odaibos kurortą traukiniai dar nevežė

Iš čia nesėkmingai bandėme nukeliauti į poilsinį Odaibos rajoną gynybai supiltoje saloje, kur XIX a. patrankas seniai pakeitė futuristiniai daugiaaukščiai. Iki Tamačio traukinys mus nuvežė, bet vienbėgio geležinkelio Jurikamomės linijos stotys tebebuvo uždengtos masyviomis žaliuzėmis. Kaip ir kai kurios strėlės formos Šinkansenų linijos, šie savo storą bėgį apžergę vagonai be mašinistų dar tik buvo išbandomi po katastrofos.

Tebeuždarytas buvo ir pėsčiųjų kelias didžiuoju Vaivorykštės tiltu, nuo kurio turėjo atsiverti pasakiški vaizdai į Tokijo įlanką. Neturėdami automobilio kirsti vandens telkinio taip ir nesugebėjome. Tuščioje pauostėje tik įsitikinome, kad Japonijos sostinės stichija pasigailėjo – vandenyne tebeplūduriavo laiveliai, o pakrantėse stūksojo namai, nes cunamio jėga šios vietos, ačiū Dievui, nepasiekė.

Aplink daugiaaukštes elektronikos parduotuves renkasi “moksliukai”

Nepavykus pasiekti Odaibos nukeliavome Akihabaron. Kitapus aikštės nuo stoties čia pasitiko  devynaukštis prekybos centras, visas užleistas elektronikai. Daugybė pardavėjų šaukia apie jiems patikėtų prekių puikumą ir daug sykių lenkiasi visiems, parodžiusiems bent menkutį dėmesį.

XXI a. prekybos spindesiui atitaria niūrus dviaukštis turgelis po geležinkeliu. Čia rasi visko: ne tik nuvalkiotus televizorius ar žibintuvėlius, bet ir begalę šnipinėjimui skirtų kamerų ant tušinukų, akinių, rankinių laikrodžių ir, čia pat – prietaisus, aptinkančius visas tokias nusikaltėlių ar specialiųjų tarnybų “blakes”. Pastarieji, tiesa, dešimtkart brangesni. Tūkstančius eurų kainuojantys įrenginiai vis sudrebėdavo. Ne, nebe nauji požeminiai smūgiai: tiesiog viršuje pradundėdavo traukinys.

Pasaulio technologijų sostinės “elektroninė širdis” Akihabara – dar ir otaku subkultūros centras. Šie “moksliukai” jaunuoliai, pakvaišę dėl kompiuterinių žaidimų ir mangos, šokantys vota muzikos žvaigždutėms ir steigiantys anime įgarsinančių merginų fanklubus, čia ieško sau naujų žaisliukų. Užėjome ir į vieną mangos knygyną. Lentynos lūžo nuo komiksų, priskiriamų begalei žanrų (šoudžo, šounen, smut, džosei, mecha…), tarp jų – ir pornografinių.

Pieštinė pornografija, vakaruose pravardžiuojama “hentai“, pagarsėjusi dėl ten piešiamų merginų ir vaikinų itin jauno amžiaus bei keistų sekso būdų: pavyzdžiui, merginas prievartauja medžiai ar pabaisos. Beje, pačius lytinius organus japonai net žiauriausiuose hentai “uždengia”. Lygiai kaip suimtųjų antrankius, kai televizija rodo vesdinimus į teismą. Vakariečiai šypsosi – ką toks “užtapymas” keičia?

Kaip ten bebūtų, hentai yra senesnis menas, nei, pavyzdžiui, impresionizmas, nes legendinis dailininkas Hokusajus Kacušika savo “Žvejo žmonos sapną”, kuriame moterį seksualiai patenkina du aštuonkojai, sukūrė dar 1814 m., kai Klodas Monė, Sezanas ar Renuaras nė gimę nebuvo.

Ginzos rajonas – pasaulio prabangos sostinė

“Jei nežinočiau, kad Tokijuje centrų – daugybė, galvočiau, kad centras – čia” – pasakė Aistė, kai atvykome į Ginzą. Neįmanoma nupasakoti įspūdžio, sukeliamo ilgų ir tiesių į visas puses besidriekiančių gatvių, įrėmintų dangoraižiais, kurie iki pat horizonto išdabinti virtinėmis daugiaaukščių ryškių reklamų – reikia tai pamatyti. Kiekvienoje sankryžoje apsidairęs regi tą patį – vėl be galo ilgos gatvės, vėl gausybė šviesų… Per gatves galima eiti ne vien skersai, bet ir įstrižai: užsidegusi raudona šviesa vienu metu tarsi sustingdo automobilių srautus ir sankirtas užplūsta žmonių minios.

Prabangos Ginza, kurios žibančios vitrinos spindi nuo dešimtis tūkstančių kainuojančių Vertu telefonų, o bet kuri save gerbianti įmonė, nuo drabužių dizainerių iki Sony, turi nuosavą daugiaaukštį prekybos centrą, puikiai papildo ofisų Šindzukų, jaunimo Šibują ar naktinių klubų Ropongi. Japonijoje Bulgari juvelyrai gauna 26% visų pasaulinių pajamų, Gucci – 27%, Louis Vuitton – 30%, Baccarat – 35%, o Burberry – net 36%. Prekių ženklų titanams ši rinka svarbesnė nei JAV ar Europos šalių.

“Atsiprašome, bet valgyti turime tik arklieną”

Plačiuose prospektuose ir siauresnėse gatvelėse ieškojome, kur pavalgyti. Sunkiau, nei atrodo: juk restoranai ne pirmuose aukštuose, o reklamos – hiragana, katakana ir kandzi: trys rašto sistemos, kurias pakaitomis tuose pat sakiniuose vartoja japonai. Blaškėmės jų nesuprasdami. Kai pagaliau radome jaukią vietelę antrame aukšte, priėjęs padavėjas tarė: “Atsiprašome, bet turime tik arklieną”.

Ką jau padarysi – ketinome ten likti, dar klausinėdami, ar nėra kitų patiekalų, surašytų jų meniu. “Tk, tk, tk, tk, ar žinote, kas yra arkliai?” – pasiteiravo padavėjas, imituodamas žirgo šuoliavimą. Lyg to dar būtų negana, po keliasdešimties sekundžių jis atnešė mažą žaislinį kumeliuką (laikomą parodyti tokiems kaip mes?). Tuomet jau atsiprašę išėjome.

Pavalgėme stebėtinai tuščioje kavinėje už kelių kvartalų. Galbūt po katastrofos žmonės savaitgaliui išvyko būti su namiškiais.

Aptuštėję metro vagonai parvežė mus viešbutin. Didieji lauko ekranai vėl transliavo reklamas, bet televizijos – vis dar vien specialias laidas. Aukų jau – tūkstančiai. Jūros vandeniu bandyta atvėsinti Fukušimos atominę elektrinę, mat cunamis pažeidė aušinimo sistemą.

 

Kovo 13 d.

---

Teks grįžti į įprastinį gyvenimą…

Sekmadienį Tokijas jau buvo grįžęs į savas vėžes. Vėl atsidarė Starbucks kavinės, veikė visos geležinkelio linijos, jų tarpe ir Keisei, savo lėtesniuoju traukiniu vežusi mus į Naritos oro uostą. Vakar daugybė skrydžių buvo atšaukta – šiandien beveik visi vyko pagal grafiką ir tik vakarykščiai įstrigėliai, prigulę ant žemės, priminė, kad kažkas negerai. Viešbučio tarnautojas nepamelavo prasitaręs, kad į milžinišką oro uostą pakanka atvykti likus pusantros valandos iki skrydžio: japoniška sistema vėl veikė tobulai.

Taip baigėsi mūsų viešnagė didžiajame pasaulio mieste, o kartu ir medaus mėnesio kelionė. Japonai turi tokį terminą – Naritos skyrybos. Darboholikai, gyvenantys su tėvais ir jų siunčiami į pasimatymus (miai), paprastai pirmąsyk vienas kitą geriau pažįsta medaus mėnesio metu. Ne viena pora tuomet suvokia, kad jiems ne pakeliui – ir štai čia, supami lagaminais apsikrovusių žmonių, ką tik grįžusių iš komandiruočių, jie nusprendžia išsiskirti. Mums taip neatsitiko – nepaisant labai jau netradicinės povestuvinės kelionės. SAS Airbus A340-300 pakilo į Kopenhagą. Būtent Danijos sostinės oro uoste mes apskridome pasaulį – juk jo salėse laukėme skrydžio San Franciskan lygiai prieš 26 dienas.

 

---

Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną

1.Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2.San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3.Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4.Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5.Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6.Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7.Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8.Guamas: Azijos Kanarai
9.Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai