San Franciskas. Čia baigiasi Amerika ir prasideda Ramusis Vandenynas. Rūkų miestas, užgimęs Kalifornijos Aukso karštinės metu XIX a. viduryje.

Turtingus anos epochos rūmus nušlavė žemės drebėjimai, bet San Franciskas liko išskirtinis JAV. Jo centre – mažai dangoraižių ir daug Viktorijos stiliaus namelių. Po itin stačias miesto kalvas vežioja niekur daugiau neišlikusi viešojo transporto forma: lynų vagonas, traukiamas be paliovos požemiais besirangančių storų trosų.

Vaizdas nuo Koit bokšto į vieną žymiųjų San Francisko tiltų ir vienintelius dangoraižius

Nors orai nelepino (lietūs, kruša, vėjai), daug vaikščiojome begale didmiesčio įkalnių ir nuokalnių. Nuo Didžiąją Depresiją menančiomis freskomis išdabinto Koit bokšto iki raudonojo Aukso Vartų tilto.

Stokodami laiko didžiuosius muziejus praleidome – naršėme įvairiatautes didmiesčio gatves ir kvartalus. Lankėmės didžiausiame JAV kinų rajone, išdabintame raudonais žibintais. Buvome ir kuklesniame Džepantaune, iki Antrojo pasaulinio karo trėmimų glaudusiame milžinišką japonų bendruomenę. Žingsniavome pro baltą katedrą, kurioje tebelaikomos itališkos mišios.

Lynų vagonas (Cable car)

Aplankėme Haitą-Ešburį, kur prieš kelis dešimtmečius rinkosi visos Amerikos hipiai. Ir galiausiai Kastro – pasaulio gėjų sostinę, kur plazdančių vaivorykštės vėliavų fone tarp už rankučių susikabinusių vyrų mes buvome seksualinė mažuma.

San Franciskas – nevienareikšmis miestas. Čia ir daugiausiai JAV valkatų, o raudonieji Aukso vartų tilto turėklai – mėgstamiausia amerikiečių vieta savižudybei…

San Francisko istorija
1776 m. – Ispanai įkuria tvirtovę ir krikščionybės skleidimo misiją. Ši vieta pavaldi Naujosios Ispanijos vicekaralystei.
1821 m. – Naujosios Ispanijos vicekaralystė tampa nepriklausoma nuo Ispanijos kaip Meksika.
1848 m. – San Franciskas ir visa dabartinė Kalifornija po JAV-Meksikos karo atitenka JAV. Atrandamas auksas. Prasideda aukso karštinė, miestas išauga.
1906 m. – Žemės drebėjimas ir jį sekęs gaisras sunaikina didelę San Francisko dalį.
1967 m. – Hipių “meilės vasara”.

 

Vasario 16 d.


Lietuvos krepšinis žymus ir Amerikoje

Lėktuvas San Francisko oro uoste nusileido prieš pat temstant. Amerika, laisvės žemė. Geltonodis pasienietis pasiteiravo, iš kur atvykome. Žinojo Lietuvą ir pagyrė mūsų krepšinio komandą.

Sporto pasiekimai turbūt labiausiai garsina šalis. Nes juk sportu domisi ir darbininkas, ir inteligentas. Futbolo ar kriketo karalijose Lietuvos vardas nežinomas. „Ar iš Slovėnijos?“ klausdavo sutiktieji Namibijoje (Slovėnija, mažesnė už Lietuvą šalis, buvo patekusi į PAR vykusį pasaulio futbolo čempionatą). O JAV yra mums broliška, krepšiniui neabejinga žemė.

Netrukus jau lėkėme vienintele San Francisko vietinio geležinkelio (BART) trasa į miesto centrą. Dar keliaudami iš stoties į viešbutį pamatėme, kiek San Franciske valkatų: tuo miestas garsėja visoje Amerikoje. Jie neįkyrūs, tačiau nugulę ar nusėdę dažną šaligatvį.

Tamsokos miesto gatvės nepasirodė jaukios ir Aistė pasakė tikėjusis ne to, o kažko panašaus į Niujorką. Bet kiekvieną miestą ar miestelį reikia „prisijaukinti“ – todėl palikę lagaminus viešbutyje, išėjome į Auksiniu miestu, Rūkų miestu ir dar ne vienu vardu vadinamą istorinį JAV didmiestį.

Stačios kalvos, tiesios gatvės

San Franciskas – itin kalvotas miestas. Bet jo statytojai ignoravo šią gamtinę tikrovę. Užuot projektavę Europos kalnų miesteliams įprastus serpantinus ir slėnių gatves, jie savajam didmiesčiui pritaikė tada, XIX a., itin populiarų stačiakampį planą. Visos gatvės yra tiesios ir, išskyrus kelias, driekiasi arba iš pietų į šiaurę, arba iš rytų į vakarus, sudarydamos taisyklingus kvartalus. Todėl įkalnės ir nuokalnės – didžiulės. Jos kuria tą keistą – ypač pirmąjį vakarą – vaizdą: žiūri tolyn ir matai tiesut tiesutėlę gatvę, šaunančią aukštyn. Net automobilius įkalnėse ir nuokalnėse primygtinai liepiama statyti skersai važiavimo krypčiai. Prieš kiekvieną lygią sankryžą pavargęs nuo kopimo viliesi, kad pagaliau persirisi kalvą, o tiesioji gatvė pasisuks žemyn. Iki teks kirsti naują kalvą arba kelią pastos vandenynas.

Pirmasis krikštas – pirmoji perlipta San Francisko kalva – mums buvo Nob Hill. XIX a., kuomet šį didmiestį, pasak šiuolaikinių legendų, per kelias naktis pastatė aukso ieškotojai, būtent čia nusėdo miesto „grietinėlė“. Tie, atradę didžiuosius grynuolius. Paskui, kai 1869 m. garu kūrenami plieno žirgai pirmąsyk iš rytų atvyko į San Franciską, prie auksinių turtuolių prisijungė geležinkelio magnatai. Juk geležinis kelias pagaliau sujungė JAV širdį – Niujorką, Čikagą, Bostoną – su labiausiai nutolusiu turtingu Amerikos forpostu – Kalifornija. Tarp šių dviejų žemių tada dar plytėjo „Laukiniai vakarai“ – indėnų ir kaubojų kraštai, kuriuos iki garvežių tekdavo kirsti žirgais ir karietomis.

Deja, visą devynioliktojo šimtmečio pabaigos – JAV vadinamos „paauksuotuoju amžiumi“ – prabangą per kelias 1906 m. naktis pelenais pavertė kaitrios liepsnos. Žemės drebėjimas prakirto dujų vamzdžius, tame pragare pražudydamas kelis tūkstančius žmonių, o gaisrininkai net nebandė saugoti beviltiškai liepsnų ryjamų rajonų. Tik atskyrė pasmerktuosius nuo likusiųjų išsprogdindami ištisus tarpinius kvartalus – tarsi gesintų miško gaisrą. Nob Hill nebuvo tarp išgelbėtųjų. Tik du “išgyvenę” pastatai – Fairmont viešbutis ir Pacific-Union klubas – primena kas prarasta.

Fairmont viešbučio fasadas atlaikė Didįjį San Francisko žemės drebėjimą ir į lydėjusį gaisrą

Lynų vagonai: tramvajai be variklių

Tą vasario šešioliktosios vakarą Nob Hill buvo tuščias. Vos išėjome iš teatrų zonos, kurioje buvome apsistoję, praeivių ir automobilių gatvėse paslaptingai praretėjo. Ir gana ilgai užtruko, kol išvydome San Francisko simbolį – lynų vagoną. Bet štai ir jis – iš pažiūros toks senovinis vienvagonis tramvajus. Tik lynų vagone nėra jokio variklio. Užtat apačioje, po San Francisko kalnuotomis gatvėmis, driekiasi daugiakilometriniai lynai. Šie lynai nuolat juda, o vagonai tai prisikabina, tai atsikabina nuo jų – nelygu važiuoti ar sustoti reikia.

Būtent Nob Hill kalvos viršūnėje stūkso centrinis lynų vagonų pastatas. Čia – šios keistos, tik San Franciske išlikusios transporto priemonės muziejus ir pati jos širdis: agregatai, sukantys ilguosius lynus. Muziejus jau buvo uždarytas. Bet per stiklą puikiai matėme karališkai apšviestą, didžiulio skriemulio be perstojo sukamą juodą lyną, traukiantį atitinkamo maršruto vagonus.

Skriemuliai suka lynus, traukiančius lynų vagonus San Francisko gatvėmis

Nuo šio devynioliktojo amžiaus technikos stebuklo, kurį San Francisko žmonės, nepaisant ekonominio nenaudingumo, 1947 m. išgelbėjo referendumu, Meisono [Mason] gatvė leidosi stačiai žemyn. Tolumoje jau matėsi laivų šviesos – Aukso Vartų sąsiauris. Aistė labai norėjo išvysti kitą San Francisko simbolį, nešiojantį šio sąsiaurio vardą – rausvąjį Aukso Vartų tiltą. Bet tą vakarą to padaryti dar nepavyko.

Riplio oditoriumas: muziejų rinkos McDonald’as

Pakrantės kvartalas, į kurį nusileidome, vadinamas Žvejo prieplauka – Fisherman‘s Wharf. Žvejus ten jau seniai pakeitė kurortinis spindesys – restoranai, viešbučiai ir daug žmonių gatvėse. Pavakarieniavome nacionalinio JAV maisto (McDonald‘s) restorane ir aplankėme vieną kiekvienos amerikietiškos kurortinės zonos atributų: „Ripley‘s Believe It Or Not“ muziejų. JAV yra verslo tinklų tėvynė – ne tik kavinės ar prekybos centrai, bet ir muziejai čia veikia šiuo principu. Yra „Tussaud‘s“ vaškinių figūrų muziejai, ir yra Riplio „Oditoriumai“. Pats Robertas Riplis buvo XX a. pradžios keliautojas, kuriam, kaip ir baroko epochos kunstkamerų savininkams, patiko kolekcionuoti įvairias keistenybes. Visus tuos eksponatus jis demonstruodavo specialiose galerijose ir nūnai, praėjus daugiau nei 60 metų po jo mirties, tokios galerijos veikia 13-oje JAV valstijų, Indijoje, Australijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitur.

Žvejo prieplaukoje

Bilieto kaina – didoka (20 dolerių), o eksponatai – gana komerciniai. Anksčiau jau buvau buvęs Riplio muziejuje Meksikoje, tad galėjau palyginti. Kaip ir ten, taip ir čia kolekcija susideda iš keturių „dėmenų“: kelių tikrų įdomybių, pargabentų paties Riplio, kitų šio keliautojo regėtų keistenybių nuotraukų ar piešinių, optinių iliuzijų, bei kelių naujesnių įdomių faktų. Riplio trofėjai – Azijos šamanų „reikmenys“ ar afrikietiškos kaukės – turėjo stebinti jo epochos žmones, bet šiame interneto ir masinio turizmo amžiuje jau nebeturi tokio poveikio. Eksponatai „Ripley‘s“ pateikiami vaikantis sensacijų, jų aprašymai pilni šauktukų, bet ne realaus konteksto ar paaiškinimų.

Keistenybių nuotraukos ir optinės iliuzijos visuose „oditoriumuose“ panašios, tačiau nė viename anksčiau nesilankiusią Aistę šis muziejus nustebino. Kur kitur vienoje vietoje dar pamatysi indėnų išdžiovintą priešo galvos odą, Kinijos gyventojo, skalpan įsistačiusio žvakę, nuotrauką ar vaizdo įrašą, kaip vienarankių beisbolininkų komanda įveikia visiškai sveikus varžovus?

Lynų vagoną „vairuotojas“ stumia su visais keleiviais

Jau artėjo dešimta valanda, ėmė lynoti, o dar buvome ir pavargę po skrydžio. Grįžti nutarėme lynų vagonu. Galinėje stotelėje stebėjome kaip iš priešingos pusės atvykęs vagonas užrieda ant specialaus grįžračio. Išlipęs sankabininkas (lynų vagono valdytojui pavadinti yra sukurtas specialus žodis, angliškai – gripman) savąją transporto priemonę rankomis apsuka, o tada vėl užstumia ant bėgių. Šį kartą jau atgal, miesto centro link.

Paskutinėje stotelėje sankabininkas užstumia lynų vagoną ant specialaus grįžračio, tuomet jį rankomis apsuka

Didžiąją kelio dalį lynų vagonu per pažliugusį Kaliforinijos didmiestį važiavome vieni. Sankabininkas dirbo savo sunkų fizinį darbą. Atkabinti ar prikabinti vagoną prie lyno – tai ne greičio ar stabdžio pedalą paspausti. Atsikabinti tenka ne tik stotelėse, tačiau ir kertant kitą lynų vagonų liniją (kad „prikabiklis“ nesidaužtų į kertamos linijos lyną) ar posūkiuose. Gerai, kai vagono inercijos pakanka pririedėti prie vietos, kur vėl galima pasinaudoti lynu. Kitais atvejais sankabininkui tenka išlipti ir pačiam stumtelėti vagoną su visais keleiviais.

Jums kyla klausimas, kodėl San Franciskas pasirinko tokią nepatogią transporto priemonę? Lynų vagonas, kaip netrukome įsitikinti savo akimis ir kitais pojūčiais, šiam miestui itin tinka. Juk nesuskaičiuojamomis nuokalnėmis riedantys vagonai stumia lyną pirmyn, šitaip padėdami į viršų užvilkti tas „mašinas“, kurioms tuo metu teko nelaimė riedėti į kalną. Ne lengvas gyvenimas, o stačiomis kalvomis žemyn dardėdavę nevaldomi vežimai, paskui save nusitempdavę arklius, privertė Rūkų miesto planuotojus pastatyti išradingąją lynų vagonų sistemą.

Patobulėjus tramvajams ir autobusams atsirado alternatyvų – ir Didysis San Francisko žemės drebėjimas tapo šių “gatvių aristokratų” pabaigos pradžia. Didelė dalis iš 85 kilometrų specialių bėgių po šitos katastrofos neatstatyti. Šiandien belikusios trys linijos. Tarnauja jos daugiausiai turistams: juk bilietas kainavo penkis dolerius, o atstumas – menkas. Važiavome Powell/Mason linija nuo pradžios iki galo, bet įveikėme tik pustrečio kilometro.

Antrąsyk pasižiūrėję su Amerikos didmiesčio modernumu smarkiai disonuojantį vaizdą – kaip augalotas sankabininkas apsuka lynų vagoną vėl atgal, Aukso Vartų ir Žvejo prieplaukos kryptimi – grįžome į viešbutį. Vėl pro tuos pačius benamius ir menkai apšviestus, šonais sulipdytus pastatus. Kaimynai, kurių langas – kitoje skersgatvio pusėje, gal už pusantro metro – dar nemiegojo, o mes griuvome į lovą.

 

Vasario 17 d.


Parduotuvėse – atviručių prekystalių eilės

Kitas rytas prasidėjo nuo varganų pusryčių. Kitaip tokių europietis nedrįstų pavadinti – vos kelios bandelės ir sultys. Tačiau Amerikos mastais šie pusryčiai – geri. Mat, kaip netrukome įsitikinti, jokiuose Amerikos viešbučiuose, bent jau kategorijoje nuo motelių iki kainuojančiųjų maždaug 150 dolerių nakčiai (brangesniuose tiesiog neapsistodavome), pusryčiai išvis netiekiami. Tad šis rytinis užkandis per visą mūsų medaus mėnesį taip ir liko vienintelis, gautas viešbutyje.

Gatves tebeskalbė lietus. Sugebėjau net išsitiesti paslydęs ant kanalizacijos dangčio. Kelionės pradžioje su oru nenusisekė. Striukę nuo lietaus atidaviau Aistei, tad ieškojome parduotuvės, kur galėtume įsigyti skėtį ar apsiaustą. Tokią radome pagrindinėje Market gatvėje. Lietuvoje likusius draugus pradžiuginti norėjusi Aistė čia ieškojo atvirukų. Ko jau ko, bet šito net mažiausiose Amerikos parduotuvėlėse – kaip iš gausybės rago.

Nors San Franciskas – garsiojo Silicio slėnio pašonėje, elektroniniai laiškai čia dar nepajėgė išstumti tų ranka rašytų kortelių su gražiais ar šmaikščiais paveikslėliais. Ištisa ilgutėlė lentyna jiems skirta, gali rasti visokiausių rūšių. Pavyzdžiui su JAV prezidento nuotrauka ir tekstu „OBAMA“ viršelyje. O atvarte – „Yra blogesnių dalykų, nei pasenti vieneriais metais“. Tokius, matyt, dovanoja užkietėję respublikonai.

Market gatvės vaizdas per lietų

Aistė pasirinko lietuviams įprastesnius atvirukus su San Francisko vaizdais. Siuntimas kainavo nedaug, bet užtruko labai ilgai – į Lietuvą atvirutės keliavo nuo dviejų iki keturių savaičių. Kai kurie į draugų pašto dėžutes įkrito jau mums grįžus namo.

Erdvus pašto skyrius įrengtas aukšto pastato pirmame aukšte dangoraižių rajono prieigose. Kaip įprasta JAV ant sienos puikuojasi ištraukos iš teisės aktų. Tarp jų – premijų, siūlomų žmonėms, sąrašas. Štai už pagalbą tiriant paštininko nužudymą gali tikėtis 100 000 dolerių, paštininko užpuolimą – 50 000 dolerių, o laiškų vogimą – 10 000 dolerių. Itin populiari paslauga – nuomojamos pašto dėžutės, įrengtos arti įėjimo. „Laisvų dėžučių nėra“ – beveik visuose matytuose pašto skyriuose skelbia ryškūs užrašai.

Teisės aktai ant pašto sienos, kaip įprasta JAV, labai konkretūs

Net mažiausi muziejėliai JAV – interaktyvūs

Ėjome link Aukso vartų tilto – ne visai tiesiai, užsukdami į įdomias vietas. Išėję iš pašto apsilankėme nemokamame „Well‘s Fargo“ muziejėlyje. Ši milžiniška kompanija Paauksuotajame amžiuje vertėsi bankininkyste ir vežimu karietomis. Juokingas derinys? Nė kiek. XIX a. auksinę JAV Vakarų pakrantę nuo tikrojo valstybės centro skyrė rodos nesibaigiantys Laukinių vakarų plotai, pilni indėnų, kaubojų, kalnų ir prastų kelių. Pirmieji aukso ieškotojai 1849 m. į miestą vyko laivais darydami didžiausią lanką – plaukdavo į pietus iki Panamos, tada persikeldavo sąsmauka (kanalo dar nebuvo), ir vėl – atgal į šiaurę. Tuomet net telegrafo į Kaliforniją nebuvo. Todėl naujosios karietos krovė turtus jų savininkams.

Muziejuje galima paskaityti anuometinių keliautojų (mokėdavusių du šimtus dolerių už važiavimą į vakarus ir šimtą – už kelią į rytus) pasakojimų apie šią dulkiną kelionę. Arba sužinoti apie legendomis virtusius „Pony Express“ raitelius, kurie pasikeisdami sugebėdavo nugabenti laiškus į San Franciską per tuomet neįtikėtinas dešimt dienų. Galima ir pačiam išbandyti „karietą“, už kurios langų televizorius rodo slenkančius Senųjų Vakarų vaizdus, „pajodinėti buliumi“ ar paliesti šimtmečio senumo banko techniką . Joks save gerbiantis Amerikos muziejus neapsiriboja už stiklų suguldytais eksponatais ir jų trumpais aprašais.

San Francisko dangoraižių rajonas, kuriame - ir Wells Fargo muziejus, apsiptas kuklesnių namų (nuo Koit bokšto)

San Franciskas, kaip ir kiekvienas didėlesnis JAV miestas, pilnas aukštų pastatų. Keliolikaaukščių ir keliasdešimtaaukščių. Bet tikrų dangoraižių ten mažai. Dėl to kaltas tas pats miestiečių užsispyrimas, neleidęs išguiti iš miesto gatvių lynų vagonų bei nutiesti per centrą modernių greitkelių. Nenori jie tų dangų remiančių Amerikos didmiesčio simbolių! Bet dėl to nedidelė architektūrinė kalva, šiaip ne taip įsirėžusi į auksinio miesto peizažą – tik dar išskirtinesnė. Šios kalvos viršūnė – mėlyna Transamerikos Piramidė, rymanti netoli Oklando įlankos. Daug statesnė ir aukštesnė už egiptietiškąsias (jos aukštis 280 metrų), bet toli atsiliekanti nuo Niujorko ar Čikagos gelžbetoninių milžinų.

San Franciske – didžiausias pasaulio kinų rajonas

Nenuėjus nė kelių kilometrų nuo šios dirbtinės kalvos spindi kinų kvartalo žibintai, stogeliai, hieroglifai ir drakonai. Tai – ne žiupsnelis Azijos, o visas jos šaukštas, didžiausias toks rajonas už šio rytų žemyno ribų. Čia gausu kinų restoranų (viename jų ir papietavome) bei didžiulių, net keliaaukščių, kičinių parduotuvių, kurių lentynose rasi visko – nuo Budos statulų iki stalo įrankių. Kas trečias San Francisko gyventojas turi azijietiško kraujo ir ši bendruomenė niekur kitur Amerikoje nėra tokia skaitlinga.

Kinų rajono pakraščiai – gatvė kyla į Nob kalvą (Nob Hill)

Įdienojus aplankėme ir nemokamą lynų vagonų muziejų. Stebėtinai įdomu iš arti pamatyti tą technologiją, nesibaigiančius lynus nepaliaujamai stumiančius skriemulius. Nėra tai koks pamirštųjų viduramžių tvarinys, kaip kalavijai ar trebušetai. Lynų vagonų sistema – technikos amžiaus sprendimas, bet jau spėjęs tapti tokiu pasenusiu ir svetimu šiandienai, kad visur, išskyrus šį miestą, kartu su keleiviniais dirižabliais ar garvežiais jie atgulė į istorijos knygas. Nusileidžiame ir į specialią požeminę „apžvalgos aikštelę“, kur galime stebėti, kaip gyvai veikia ši triukšminga, tarsi iš stympanko žanro fantastikos kūrinio nužengusi technika.

Nuo Koit bokšto garsieji tiltai – kaip ant delno

Vėl nusileidę nuo Nob Hill ir patekome į Telegraph Hill – dar vieną šio didmiesčio kalvų, neva buvusią tarp septynių pirmųjų (dar nuo Romos laikų kiekvienas, bent kiek pretenduojantis į orumą didmiestis skelbiasi buvęs pastatytas ant būtent septynių aukštumų). Jos šlaitai aplipę ramiais „Viktorijos namais“ – tai San Francisko architektūrinis simbolis. Visas didmiestis, tiksliau, senieji jo rajonai, pilni šitų XIX a. – XX a. pradžios kelių skirtingų stilių (neorenesanso, neogotikos, antrojo ampyro, lazdų ir Karalienės Onos) medinių fasadų. Ištisos jų eilės niekada neleis Rūkų miestui tapti vienu iš daugybės panašių vidutinio dydžio Amerikos didmiesčių.

Telegrafo kalva. Ant jos viršaus matosi Koit bokštas

Telegrafo kalvos skeptras – Koit bokštas, menantis tarpukario laikus. Būtent tada, 1929 m., anapilin iškeliavo vyriško elgesio madam Koit, garsėjusi pagalba ugniagesiams tramdant gaisrus – ji savo turtus užrašė „San Franciscko pagražinimui“. Iš šių lėšų pastatytas pilkas aštuoniakampis bokštas. Tais pačiais metais Ameriką sukrėtė akcijų kainų smigimas ir Didžiąja Depresija praminta krizė. Norėdamas duoti jiems darbo, kairiųjų pažiūrų prezidentas F. D. Ruzveltas užsakė pas San Francisko menininkus ištapyti Koit bokšto vidų freskomis. Ta sienų tapyba – arba niūriai piešianti industrinio miesto vaizdus, arba romantiškai šlovinanti Amerikos kaimą – džiugina į Telegrafo kalvą įkopusius ir šiandien. Lietuvio akiai neišvengiamai primena socialistinį realizmą. Viena freskų buvo tokia prokomunistinė, kad tik ją užtapius bokštas atidarytas…

Socialistinis realizmas Koit bokšto pirmojo aukšto viduje

Nuo bokšto viršaus Auksinį miestą stebėjome pro pasiimtus žiūronus. Toks ryškus mums atrodė Alaktrazas – sala-kalėjimas, nūnai uždarytas, tačiau Holivudo paverstas nemirtingu – garsiojo gangsterio Al Kaponės bausmės atlikimo vieta. Nenatūraliai lygi atrodė Lobių sala (Treasure Island), supilta 1937 m. Aukso vartų tarptautinei parodai, o vėliau glaudusi karo laivyną. Puikiai matėsi, kaip pro ją Oklando įlankos tiltu dviem aukštais rieda automobiliai. Link Oklando jie važiuoja viršuje, o iš ten – apatine platforma, kuri tarpukariu buvo sumanyta traukiniams. Ties viduriu, Jerba Buena sala, šis už savo jaunesnįjį brolį Aukso vartų tiltą ilgesnis kelias staiga pavirsta tuneliu tik tam, kad paskui vėl išlįstų virš vandens paviršiaus kaip tiltas. Stebėjome dangoraižių kvartalą, kinų rajoną – kur ką tik buvome. Ir Aukso vartų tiltą – kur kaip tik planavome eiti.

Alkatrazas, pirmoji iš daugelio pamatytų Ramiojo vandenyno salų

Pėsčiomis per San Francisko istoriją

Nuo Koit bokšto visas San Franciskas atrodė ranka pasiekiamas. Ir ne tik jis – ir Oklendas, ir Marinas. Kaip Amerikoje įprasta, oficialiai Rūkų miestui priklauso tik pats aglomeracijos centras, tik pusiasalis. Bet kai teko pėdinti šį atstumą jis jau nebeatrodė menkas. Žemyn nuo Telegrafo kalvos, vėl aukštyn į Rusų kalvą (kur aukso ieškotojai atradę rusų, turbūt medžiotojų, kapinaites), paskui vėl žemyn. Pro Viktorijos stiliaus namų eiles, žymiąja Lombardo gatve, kuri vienoje vietoje tokia stati, kad paversta tankiu serpantinu ir taikliai vadinama „vingiuočiausia Amerikos gatve“. Vakarinė jos dalis – jau kitokia, apstatyta XX a. vidurio moteliais ir įvairiomis įstaigomis. Tad paskutinįjį kelio ruožą važiavome viešuoju transportu.

“Vingiuočiausia Amerikoje“ Lombardo gatvės atkarpa

Autobusas pralėkė pro Prezidijų (Presidio), didžiulę žalią zoną netoli tankiai gyvenamo didmiesčio širdies. Iki 1994 m. čionai buvo karo bazė. Kai Kongresas nubalsavo ją uždaryti, tai buvo seniausiai veikianti JAV karinė tvirtovė. Ją įkūrė dar ispanai 1776 m. – laikais, kai visa Amerika tebebuvo europiečių rankose. Ši Naujojo Pasaulio epocha tuomet jau iš lėto, bet neišvengiamai artėjo prie savo galo. Juk būtent tais metais kitoje žemyno pusėje Trylika Kolonijų išdrįso pasiskelbti laisvomis nuo Britų Imperijos galybės Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Šio karo aidų Aukštutinėje Kalifornijoje dar nesigirdėjo.

Užtat kur kas aiškiau čionykščiai sąsiauriai atliepė daug atokesnius Napoleono užkariavimų griausmus. Garsusis Prancūzijos imperatorius 1808 m. nukariavo Ispaniją Europoje ir josios užjūrių kolonijos beregint virto parako statine. Naujosios Ispanijos Karalystė 1821 m. tapo nepriklausoma Meksikos Imperija. Bet naujosios vėliavos, padabintos ereliu iš actekų legendos, Prezidijuje plėvesavo dar trumpiau negu raudonai-geltonos ispaniškosios. Jungtinių Valstijų demokratai, gindami savo piliečius Teksase ir bandydami tikrove paversti romantišką Prigimtinio Likimo [Manifest Destiny] legendą (teigusią, kad neabejotinas JAV likimas yra valdyti žemes nuo Atlanto lig pat Ramiojo vandenynų), 1845 m. ėmė kariauti su Meksika. Nepraėjus nė trims metams, amerikiečių pajėgos jau stovėjo “prie Montezumos salių”, kaip tą įvykį iki pat šiol apgieda JAV jūrų pėstininkai savo himne. Meksika pasidavė – ir jau trečioji, šįsyk žvaigždėmis bei juostomis išausta vėliava, pakilo virš Prezidijaus.

Tais pačiais 1848 m. prasidėjo Aukso Karštinė, nedidelę eilinį sąsiaurį kontroliuojančią tvirtovę išauginusi į didžiausią miestą Amerikos Ramiojo Vandenyno pakrantėje. Būtent nuo tada ir pats sąsiauris poetiškai pramintas Aukso vartais – juk kelyje į išsvajotąjį auksą šią vietą neišvengiamai praplaukdavo laimės ieškotojų burlaiviai.

Tūžmingai pasitikęs savižudžių tiltas

“Golden Gate bridge” – pasigirdo iš autobuso garsiakalbio. Oras mūsų akivaizdžiai nemylėjo – vos išlipus, šniojo liūtis, beregint virtusi kruša. Bet didžiuliai vėjo gūsiai tik sutvirtino aukštų ir grakščių tarpukario laikų pilonų įspūdį. Atmintin grįžo vaizdai iš filmo “Tiltas” kurį pasižiūrėjome prieš išvykdami. Apie savižudžius, čia baigusius gyvenimą. Mat Aukso vartų tiltas – populiariausia Amerikoje vieta savanoriškai mirti. Art Deco stiliaus turėklai – žemi, o pilki sąsiaurio vandenys šokantiesiems parūpina beveik neišvengiamą ir greitą pabaigą (krytis trunka 4 sekundes ir per šį laiką žmogus pasiekia 120 km/h greitį). Filmo “Tiltas” režisierius maždaug ten, kur mums subjuro oras, ilgam pastatė įjungtą vaizdo kamerą. Vėliau kalbino juostoje užfiksuotų devyniolikos savižudžių artimuosius. Šitas dokumentinis filmas buvo ir “Kino pavasario” programoje.

Lietus ir tūžmingas vėjas atliepė paskutiniajam filmo kadrui, kuriame užsilipęs ant rausvosios baliustrados pagrindinis jo herojus aukštielninkas krenta į nebūtį. Nukiūtinome iki pirmojo pilono. Iš ten gerai matėsi Prezidijaus žaluma, toliau – San Francisko centras ir jo amžinas sargybinis Alkatrasas, o už mūsų, kitapus nenutrūkstančios automobilių upės – Ramiojo Vandenyno platybė. To paties, per kurį jau kitą dieną turėjome pradėti savo ilgąjį skrydį ir kurio tolimame krante, jau visiškai kitokioje Azijoje, stovi didžiausias pasaulio miestas Tokijas.

Aukso Vartų tilto ilgis – beveik du kilometrai. Paskutiniai statybininkai jį apleido 1937 m. Tai – dar vienas didžiulis projektas skirtas Didžiosios depresijos pasekmėms įveikti.

Audra ant Aukso vartų tilto. Ant jo pilonų - telefonai savižudžiams skambinti psichologinės pagalbos

Japonų ir hipių rajonai – jau istorijoje

Paskui autobusu nuvykome į Džepantauną (Japantown). Jei kinų kvartalų Amerikoje gausu, tai japonų rajonai – retenybė. Šitą, guvų iki antrojo pasaulinio karo siaubų, nustekeno JAV reakcija į Japonijos agresiją Perl Harbore. Visus Kalifornijos japonus valdžia tuomet nutarė „perkelti“ į koncentracijos stovyklas ryčiau. Kad nesabotuotų svarbių San Francisko laivų statyklų ir uostų.

Likusį be savo tikrųjų šeimininkų Džepantauną užplūdo juodaodžiai. Pokariu japonų čia grįžo nedaug. Bandant gaivinti rajoną 1968 m. pastatytas japoniškas prekybos centras – jo jaukiame restorane atsigaivinome. Netoli 1942 m. japonų trėmimus, tą gėdingą JAV istorijos puslapį (juk persekioti tik japonai, tačiau ne kiti priešai vokiečiai ar italai), atmenančios skulptūros. Šiandien Džepantaunas vėl šiek tiek japoniškas, tegul ir kiek bedvasis, bet švarus, tvarkingas, palyginus su kinų rajonu.

Netoli nuo sunkiai atgimstančios japoniškos miesto širdies yra kitas rajonas – Haitas-Ešburis (Haight-Ashbury) – kurio dvasia jau seniai mirusi. Būtent čia 1967 m. vyko garsioji Meilės vasara, kuomet iš visos Amerikos į šį rajoną, jau tada garsėjusį kaip poezijos avangardo centrą, suplūdo galybės hipių. Miesto valdžios bandymai viską kontroliuoti tik pylė žibalo į ugnį ir Haitą-Ešburį okupavo psichodelinis rokas, gatvių teatrai, „Dalinimosi krautuvės“ bei narkomanai.

Bet vasara baigėsi ir ilgaplaukiai studentai grįžo į koledžus, o rajonas nurimo. Ėjome vakarėjant ir garsiąją Haito ir Ešburio sankryžą pasiekėme jau saulei seniai pasislėpus už horizonto. Eilinis ramus rajonas. Nustebino nebent amerikietiškai prie namų durų paštininkų palikti laikraščiai.

Kastro rajone gėjai sudaro daugumą

Kiek užtrukome ir praleidome vieną retai važiuojantį autobusą, kol supratome, kad viešasis transportas toje tamsioje Ešburio gatvėje stoja ne stotelėse, bet prie sankryžų. Važiavome į paskutinįjį rajoną, kurį buvome numatę aplankyti: Kastro (Castro), arba homoseksualų bendruomenės širdį. Tai – ypatinga vieta. Vyriškių poros kaip niekur kitur čia nesidrovi vaikščioti susikabinusios „už rankučių“, aplink pilna gėjams skirtų sekso prekių parduotuvių tokiais pavadinimais kaip „Ar tavo mama žino?“. O svarbiausia visur išdidžiai plazda „vaivorykštinės vėliavos“ – gėjų ir lesbiečių simbolis. Taip, San Franciskas ne tik Amerikos kinų ar hipių, bet ir gėjų sostinė. Būtent čia toks Gilbertas Beikeris, tariamai įkvėptas dainos „Over the Rainbow“, 1978 m. sukūrė tą įvairiaspalvę vėliavą, nūnai gėjų nešamą savo paraduose visuose žemynuose, plėvesuojančią prie jų klubų.

O viskas prasidėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kuomet būtent šiame mieste, tada dar pagarbiai vadintame ir „Bagdadu prie įlankos“, į didžiulius laivus lipo tūkstančiai Amerikos karių. Būtent iš San Francisko jie plaukė ginti nuo japonų Havajų, o vėliau užkariauti Maršalo salų, Mikronezijos, Riūkiū archipelago… Užsiimti homoseksualiais santykiais armijoje anuomet ne tik buvo sunku, bet ir neteisėta. Išaiškinti homoseksualai būdavo atleidžiami nuo tarnybos. Gėdydamiesi grįžti į savo mažus ir konservatyvius gimtuosius miestelius, daugybė jų ir liko Auksiniame mieste. Dar daugiau homoseksualų čia atsikėlė vėliau, jau žinodami apie klestinčią jų „orientacijos brolių“ bendruomenę. Šiandien sakoma, kad net 15% San Francisko gyventojų – homoseksualūs. O pačiame Kastro, matyt, proporcija atvirkštinė – mes, vyro ir moters pora, būdami ten jautėmės neabejotina mažuma.

Vakarieniavome Kastro picerijoje, aptarnaujami nė nemėginusio slėpti savo orientacijos padavėjo. Pro vitriną stebėjome praeivius. Buvo džiugu, kad JAV “nesipjaudamos” galėjo klestėti labai skirtingos bendruomenės. Kastro priklausė gėjams, kitur Kalifornijoje vyravo kitaminčiai, kurie referendumu buvo ten sutrukdę įteisinti vienalytes santuokas.

Deja, laikas parodė, kad tada regėjome tos „įvairios Kalifornijos“ saulėlydį. Ir tas panegirikas JAV žodžio ir sąžinės laisvei, kurias čia buvau parašęs po kelionės, dabar teko perrašyti iš esmės. Ne todėl, kad kas nors būtų užgniaužęs Kastro – priešingai. Vienalytės santuokos teismų valia įteisintos visoje Amerikoje ir daug kaliforniečių, referendume rėmusių priešingą nuomonę, už šį poelgį paskui neteko darbų ir karjerų. Už neigiamą požiūrį į vienalytes santuokas JAV pradėjo grėsti ir šimtatūkstantinės baudos verslininkams, išmetimai iš universiteto studentams (nori nenori “pašalinimas iš universiteto už nuomonę” man primena tėvų pasakojimus apie tarybinę Lietuvą). Kastro idėjos perkeltos į visą Ameriką: tik jei Kastro jas įdiegė patys vietos gyventojai, tai kitur Amerikoje tenykščių gyventojų pareikštos nuomonės niekas nebeklausė.

Galbūt pokyčiai, prasidėję Haite ir Ešburyje, pasiekė finišą: tik veikiausiai ne tokį, kokio 1967 m. hipis būtų tikėjęsis. Senasis, krikščioniškai konservatyvus Amerikos “istablišmentas” ~1980-1990 m. išties vis labiau ėmė gerbti įvairovę. Ta įvairovė ir leido “išeiti į viešumą” Kastro: nors daugumai homoseksualai ir nepatiko, toje “laisvės atmosferoje” amerikiečiai natūraliai toleravo tokį rajoną, kur mažuma tapo dauguma ir gyveno savaip.

Tačiau dar po poros dešimtmečių JAV iškilo naujas “istablišmentas”, priešingas tam ankstesniam, pavadinamas kultūriniu marksizmu. Ir jis įvairovės negerbė. Panašiai, kaip kažkada seniai laikyti homoseksualius ryšius moraliais buvo tabu, tai dabar tapo tabu jas laikyti nemoraliais. Ir jokių rajonų, kur galėtų klestėti ši alternatyvia tapusi nuomonė, San Franciske nebeliko. Jei senasis krikščioniškas “istablišmentas” buvo pradėjęs gerbti savo moralinių vertybių kritikus kaip besinaudojančius žodžio ir sąžinės laisve, tai naujasis kultūrinio marksizmo “istablišmentas” savo kritikai prigalvojo daugybę paniekinamų terminų – “neapykantos kalba”, “mikroagresija” – taip “pateisindamas” jų persekiojimą (savo esme šios sąvokos atitinka dar senesnių laikų terminus “erezija”, “šventvagystė””). “Tolerancija” dabar reiškė tik toleranciją “naujajai moralei”, o ne jos alternatyvoms.

Tačiau moralė visada subjektyvi ir kintanti – todėl man visuomet smagu matyti jos įvairovę, idėjų konkurenciją, o ne minčių diktatą. Deja, jei kada vėl nuvyksiu į San Franciską, to tikriausiai matysiu vis mažiau ir mažiau. Vien skaitydamas JAV spaudą regiu daug labai mane neraminančių tendencijų…

Puošni merija – San Francisko politinė širdis

Namo – tiksliau į viešbutį – grįžome tramvajumi. Jį radome ne iš karto – pasirodo, čia jie rieda požemiu kaip metro, o bėgiai paviršiuje, ties kuriais lietui vėl krapnojant veltui laukėme – nenaudojami. Prieš grįždami ilsėtis – juk rytoj teks keltis labai anksti – dar praėjome centrinę Civic Center aikštę, apsuptą didingų pastatų – merijos ir kitų, kadaise ženklinusių miesto atgimimą po visa griaunančio žemės drebėjimo ir gaisro 1906 m. Būtent šią didingą politinę didmiesčio širdį regėjome ir vakar, vos išlipę iš centran atvežusio BART.

San Francisko merijos istoristinis fasadas

 

Vasario 18 d.


Labai ankstyvą rytą, dar neprašvitus, iš įvairių viešbučių keleivius surenkančiu mikroautobusu išvykome į tarptautinį oro uostą. Tuščias centro gatves prieš akis pakeitė sparčiai pilnėjanti magistralė – ja į darbus skubėjo priemiesčių gyventojai. O mūsų laukė skrydis į visai kitokią JAV dalį.


Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną


1. Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2. San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3. Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4. Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5. Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6. Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7. Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8. Guamas: Azijos Kanarai
9. Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai