Kelionių dienoraščiai

Leidausi į pirmąją „naują“ egzotinę kelionę nuo COVID pandemijos pradžios – nuomotu automobiliu 2020 m. rugsėjį-spalį apvažiavome virš 5000 km Egiptą, kuris vienas pirmųjų nusprendė atverti sienas visiems turistams.

Tai – kelionė į kitokį Egiptą, nei pažįsta daugelis! Vietoje turistų minių ir autobusų pasaulio stebuklus naršiau vienui vienas. Vietoje galimybės viską iki smulkmenų sužinoti iš visokių kelionių knygų ir blogų, nesi garantuotas, kas bus rytoj.

Keliavimas staiga grįžo ~40 metų atgal, kai kelionė vikas dar buvo nuotykis, o ne masinis produktas. Šiek tiek daugiau rizikos ir nežinios, daug daugiau atradimų! „Nuvalkiotas“ Egiptas staiga vėl tapo egzotiška neatrasta šalimi, ir labai džiaugiuosi, kad po šią šalį nekeliavau anksčiau ir patyriau ją būtent šiuo unikaliu metu. O keliauti automobiliu ten visada “ekstremalu”: su visais postais, 600 km ginkluotomis palydomis ir “eismu be taisyklių”.

Čia – mano kelionės į Egiptą dienoraštis, kartu su tuo, kodėl atrodė COVID pandemija iš Egipto atrodė visiškai kitaip bei keliavimo „new normal“: tušti lėktuvai, COVID testai, formų begalybė ir dar daug ko, kas pernai būtų atrodę kaip ištrauka iš prasto distopinio filmo.

Dėl kokių priežasčių ir kaip judu per pasaulį 2020 m. galite paskaityti ankstesnėse dienoraščio dalyse: kovo-balandžio, balandžio-gegužės, gegužės-birželio, birželio-liepos, liepos-rugsėjo.

 

---

Pasiruošimas kelionei per COVID: kryptys, kainos, testai (2020 m. rugsėjis)

---

Kelionės planavimas šiais laikais primena labiau pokerį, nei šachmatus: kad bent vienas variantas pavyktų, turi būti paruošęs kokius penkis.

Jei kaip ir kodėl pasirinkau būtent Egiptą, kaip ieškojau bilietų, ką teko padaryti prieš kelionę jūsų nedomina – pereikite prie kito skyriaus “Vilnius-Milanas-Stambulas-Hurghada”.

2020 m. rugsėjo pradžia: Kaip ir kodėl pasirinkau keliauti būtent į Egiptą

Pigių skrydžių bendrovės pamažu atnaujina maršrutus. Lietuvai įvedant privalomą saviizoliaciją atvykstant iš vis daugiau valstybių, tų bilietų niekas neperka, ypač į ateitį. Mėgindama bent kažkaip juos parduoti, Ryanair rugsėjo pirmomis dienomis paleidžia akciją – galybė skrydžių po 5 eurus.

Nusiperku skrydį Vilnius-Bergamas rugsėjo 14 d. Ne todėl, kad norėčiau keliauti į šiaurės Italiją, kurią esu išmaišęs ir iš kur grįžus į Lietuvą būtina saviizoliacija. Bet Bergamas – gera pozicija antram ėjimui: iš Milano skrydžių gerokai daugiau, nei iš Vilniaus. Ir Italijos epidemiologinė situacija geresnė, nei kitų Europos „didžiųjų“ šalių, iš kurių irgi daug skrydžių (Prancūzijos, Ispanijos, Jungtinės Karalystės): taigi, mažesnė tikimybė, kad per dvi savaites kokios papildomos šalys įvestų saviizoliaciją atvykusiems iš Italijos ar atšauktų skrydžius (vienintelė kita panašiai „apysaugė“ svarbi Europos šalis – Vokietija).

Pirmą kartą perku skrydžio bilietą net nežinodamas, ar juo skrisiu: 5 eurus investuoju į savotišką loteriją, kas bus galima po 2 savaičių, kokios bus alternatyvos.

Kova su pandemija uždarė daugelį šalių, kurios yra mano svajonių sąraše, užkirto kelią (bent šiuo metu) ir „Tikslas – Amerika“ ekspedicijai bei ekspedicijai po Europos lietuviškas vietas. Atsižvelgdamas į tai, kas įmanoma, iki 2020 m. rugsėjo susidariau tokį sąrašą idėjų, kaip praleisti mėnesį maždaug 2020 m. rugsėjį-spalį:

*Budapešte. Dabar itin pigu išsinuomoti gražų butą sename pastate, o šis miestas toks, į kurį norėčiau sugrįžti ilgiau. Tačiau Vengrija rugsėjo 1 d. uždarė sienas užsieniečiams, o netrukus po to ten šovė aukštyn ir koronavirusas.

*Lvove. Šį miestą esu nusižiūrėjęs panašiai, kaip Budapeštą – bet Ukraina uždarė sienas dar anksčiau.

*Gruzijoje. Likę įdomių neaplankytų vietų (Svanetis, Gruzinų karo kelias), o gražūs būstai Batumyje – labai pigūs. Nuo rugpjūčio 1 d. ši šalis oficialiai “pravėrė sienas” lietuviams, bet realybė kita: reisai iš Lietuvos neatidaryti. Kadangi reisai leidžiami vos iš kelių šalių, kainos bemat šauna į viršų: 200 EUR į vieną pusę gerai, realiau 400 EUR, o likus savaitei mačiau ir 1700 EUR. Gi iš anksto pirkti nerizikuosi. Be to, kelionę į Gruziją norėčiau apjungti su rytų Turkija, Abchazija: tai dabar būtų neįmanoma.

*Tunise. Ši šalis su legendiniais Kartaginos griuvėsiais jau seniai mano planuose. Kadangi lankytinos vietos aplink kurortus, pirkčiau poilsinę kelionę, automobiliu lankyčiau įdomybes, o vakarais grįžčiau į tą patį viešbutį. Tačiau nors Tuniso COVID situacija atitinka Lietuvos nesiizoliavimo kriterijus, skrydžių į Tunisą Lietuva neleidžia. Latvija leidžia skrydžius, dar galima skristi per Milaną. Bet blogiausia, kad pats Tunisas nuolat kaitalioja tvarką: savaitei įtraukia lietuvius į privalomos izoliacijos sąrašą, paskui išbraukia. O ir epidemiologinė situacija Tunise blogėja: tuoj bus tokia, kad grįžus į Lietuvą bei Latviją reiks izoliuotis. Ir skrydžių iš Rygos, matyt, neliks.

*Egipte. Juk tai viena tų stebuklingiausios istorijos šalių, o aš esu lankęs tik Kairą ir Gizą! Bet mano kelionių “penkmečio plane” Egipte nėra. Daugiausiai dėl jo diktatūros. Bet pandemija tai pakeitė iš esmės: kone visame pasaulyje dabar pilna trukdžių, žmogaus teisių pažeidimų, “teisingų” ir “paprastų” šalių beveik nelikę. Grįžus iš Egipto saviizoliacijos nereikia, o oficialus sergamumas ten vos ~2,5 susirgimų / 100 000 gyv. / 14 d.! Oficialus. Statistika ten rašoma taip, kaip reikia pasiekti valstybės tikslams. O valstybės tikslas – kad ir nuolat skandinamas revoliucijų, terorizmo ir diktatoriaus ekscesų – visuomet vienas: didinti, didinti, didinti turizmą… Aišku, gal +47 karštis kažkiek padeda.

Jeigu nuspręsčiau keliauti į Egiptą, tai geriausi variantai – irgi iš Milano. Iš Lietuvos į Kairą su oficialiu vienu persėdimu kainuotų ~300 eurų į vieną pusę, o iš Milano – gerokai pigiau.

Kaip ir kur pasidaryti COVID testą (Egipte, Lietuvoje)?

Dar vienas „bet“ dėl Egipto – privalomas COVID testas 72 val. prieš keliaujant į Egiptą: iki rugsėjo 1 d. dar buvo išimtis skrydžiams į kurortus, nuo tada neliko ir jos. Kur jį pasidaryti, kiek kainuos, ar rezultatai ateis per tinkamą laiką, ar išduota pažyma tiks Egiptui?

Rugsėjo pradžioje Egiptas lyg vėl apgręžia COVID politiką. Paskelbia, kad kurortų oro uostuose (Hurghados, Šarm El Šeciho, Tabos, Marsa Alamo) COVID testus darys vietoje. Nes paskelbus, kad juos privaloma atsivežti, ukrainiečiai ir baltarusiai tuoj ėmė atšaukinėti keliones: jų šalyse sunku susiorganizuoti testus, jie brangūs. Na o vienintelės kelionių agentūros, kurios po tos rugpjūčio 1 d. atnaujino turistų skraidinimą į Egiptą – būtent Ukrainos ir Baltarusijos. Tos šalys labai jautrios kainai – bet ne saugumui.

Egipto oro uostuose testas kainuos 30 dolerių. Palyginimui Lietuvoje – 75 eurus.

Tokioje dvasioje paieškau reisų iš Milano (Bergamo) į Egipto kurortus ir randu puikų variantą – Milanas (Bergamas)-Stambulas-Hurghada rugsėjo 14 d. už 80 eurų. Iš to paties Bergamo oro uosto, vos 4 valandos po reiso iš Vilniaus atvykimo. Ir dar tas bilietas yra keičiamas iki 2 val. prieš skrydį – reiškia jeigu, tarkime, Vilnius-Bergamas būtų atšauktas, ar pasikeistų Egipto politika, ar dar kas, kelionę į Egiptą galėčiau atidėti kad ir metams.

Kadangi kitomis dienomis šis reisas brangesnis (120, 150 eurų), užfiksuoju gerą kainą jį įsigydamas.

Neaiškumų nesibaigia. Informacija apie kurortų oro uostuose atliekamus testus vienuose šaltiniuose minima, kituose – ne. Svarbu – minima Tarptautinei aviacijos organizacijai Egipto pateiktoje informacijoje. Bet ten ne galutinis atsakymas, rizikuoti nesinori – ypač nesinorėtų sužinoti apie tai, kad neįleis į Egiptą, jau būnant Italijoje, nes tada be izoliacijos net į Lietuvą tikriausiai negrįžtum.

Paklausiu Egipto turizmo departamento Facebook – jis patvirtina, kad testus oro uostuose daro. Bet baisiausia kliūtis yra netgi ne jie, o avialinijos: mat avialinijos pasilieka teisę neįleisti keleivių jeigu mano, kad jų nepriims šalis, į kurią jie skrenda (kadangi pastaruoju atveju avialinijos turėtų grąžinti žmones savo sąskaita).

Ir šiuo pandemijos laikotarpiu dažnai pasitaiko, kad avialinijos klysta, neįleidžia į lėktuvą tų, ką turėtų įleisti: pvz. buvo skundų, kad LOT neįleido lietuvių į skrydį Turkija-Lenkija-Lietuva sakydama, neva jie privalo turėti neigiamą COVID testą, nors iš tikro Lietuvos piliečiams tai nebūtina (būtina tik užsieniečiams, vykstantiems į Lietuvą iš Turkijos).

Ir štai būtent Pegasus avialinijų tinklapyje išimtis, kad koronatestai daromi Egipto kurortų oro uostuose, neminima: pasak jo, skrendant bet kur į Egiptą reikia neigiamo COVID testo 72 val. iki skrydžio, ir viskas. Skambiname į „Pegasus“, pakelia greitai ir tarsi jau žino, ko klausime, išgirdę žodį „Hurghada“. „Testo iš anksto darytis nereikia, tik pasakykite oro uoste, kad darysitės vietoje“.

Kaip ir atsakyta. Galimybė yra. Aistė visgi labiau norėtų pasidaryti testą Lietuvoje: nes, jeigu Hurghadoje nustatytų, kad sergi (pvz. besimptomis atvejis, kokių dauguma). Kažkur izoliuotų – kur? Kiek tai kainuotų? Sveikatos draudimas COVID neapima: tiksliau, tarsi būtų koks pokštas, „neapima šalyse, į kur keliauti nerekomenduojama“, o tos yra visos, išskyrus Latviją ir Estiją. Gavęs atsakymą „neigiamas“ Lietuvoje, būtum garantuotas, kad įleis, neizoliuos.

Iš pradžių nesiseka. Kai skrydis Vilnius-Bergamas pirmadienį 8:15, o testui mėginys turi būti paimtas 72 val. iki paskutinio skrydžio į Egiptą (Stambulas-Hurghada, 22:30), galimybių mažai. Juk sekmadieniais niekas mėginio neima ir atsakymų neduoda, o paėmus jį šeštadienį (kai irgi veikia ne visos privačios laboratorijos) su atsakymu nebus spėta: siūlo atiduoti pažymą pirmadienį 7:00, bet kaip spėti iš Antakalnio į oro uostą, kai tikriausiai nebus lygiai 7:00, o skrydis 8:15?

Svarstome, gal pažymą paimtų kas nors kitas, atsiųstų el. paštu, spausdintume Italijoje. Žiūriu ir galimybių pasidaryti testą tarpiniuose oro uostuose – Stambule tokia galimybė yra, ir labai pigi ir patogi (30 dolerių, padaroma maks. per 6 val.), bet net ir su tuo geru tempu 4 val. sustojimas per trumpas. O svarbiausia išskridus jau nebūtų skirtumo – jei gautum teigiamą atsakymą, jau būtum ne Lietuvoj.

Visgi, galiausiai pavyksta sutarti, kad testo rezultatus Lietuvoje atsiimsime po darbo laiko.

2020 09 12 – Pirmas COVID testas gyvenime

2020 m. rugsėjo 12 d., šeštadienį, nuvykus darytis testo pasimato, kad privatus COVID testų darymas dabar – turbūt vienas pelningesnių su medicina susijusių verslų. Žmonės eina tarsi konvejeriu. Ir tai tik viena laboratorijų. Kiekvienas moka 75 eurus.

Kadangi ligoniams su simptomais, susirgusiųjų kontaktams, grįžusiems iš užsienio, tam tikrų specialybių žmonėms testus nemokamai daro valstybė (~6000 kasdien), manau, kad tarp privačių testų darymo įstaigų klientų dominuoja būtent keliautojai į šalis, kurios reikalauja neigiamo COVID testo. Išties, merginą, kuri darėsi testą prieš mus, vėliau sutinkame tame pat lėktuve Vilnius-Bergamas (įdomu, kur ji skrido paskui – juk jei keliautų tik į Italiją, testo nereiktų). Pasiteiravę „Medicina Practica“, ar pažyma galios Egipte – juk Egipto valdžia surašiusi net 5 požymius, kuriuos turi atitikti pažyma – sulaukiame atsakymo – „Jo, jo, Egiptui tikrai tinka, jau daug pažymų darėme dėl kelionių į Egiptą“.

Ne masinis turizmas, bet turizmas atgimsta.

Pirmas gyvenime COVID testas nepraėjo labai maloniai – giliai į vieną, paskui į kitą šnervę sukišti ėmikliai išspaudė ašaras, o gerklėn sukištas – sužiaugčiojimą. Aistė sakė, kad ankstesnis “valstybinis” testas, kurį ji patyrė seniau – malonesnis. Turbūt priklauso nuo darančio žmogaus. Kaip ten bebūtų, toks testas tikrai nėra priežastis nekeliauti ar išvis ko atsisakyti.

Registruojuos į skrydį. Dėl visa ko atsispausdinu Italijos ir Turkijos atvykimo į šalį formas – nors turbūt neprireiks, juk skrendu tranzitu. Susikraunu daiktus. Aišku, ir kaukes, dezinfekcinius skysčius.

 

---

Vilnius-Milanas-Stambulas-Hurghada (2020 09 14-16)

---

2020 09 14: skrydis su dviem “neoficialiais” persėdimais pandemijos metu. Ar pavyks?

Tai man 178-asis skrydis iš Vilniaus oro uosto, bet širdies kertelėje vėl jaučiuosi it keliaujantis pirmą kartą: juk nuo pandemijos pradžios niekur iš „savojo“ oro uosto neskridau.

Oro uostas beveik tuščias. Saugumo kontrolę praeiname per keliasdešimt sekundžių. Per visą rytą tik du reisai – „Ryanair“ Vilnius-Bergamas ir „Air Baltic“ Vilnius-Amsterdamas. Abiejų negausūs keleiviai išsiskirsto į sales.

Daug kas uždaryta, kai kas su visam. Bet „Subway“ dirba, tad pusryčius gaunu. Kartu su keliais „Ryanair“ stiuardais, žinančiais tą oro uosto dalį, virtusią užkampiu.

Lėktuvu skrenda ~35 žmonės. Daugybė, turbūt, su bilietais po 5 eurus. Iš Italijos grįžus juk reikėtų saviizoliuotis, niekas nenori. „Ryanair“ nuostolių iš šio reiso skaičiuoti nebandau.

Kai vakar registravausi į skrydį nustebau, kad, neprimokėjus papildomai už vietos pasirinkimą, „Ryanair“ pasodino mane ir Aistę atskirai. Buvo normalu normaliais laikais, bet ne pandemijos, kai visaip skatinama būti šalia savo namiškių: juk jei viena šeima sirgtų, tai „išmėtyta“ po lėktuvą galėtų užkrėsti kelis kartus daugiau aplinkinių, nei sėdėdama kartu.

Taip galvojau vakar. Be reikalo būgštavau. Lėktuve ir aš, ir Aistė, turime ne po vieną vietą, o po tris. Išsitiesiu pamiegoti kaip lovoje.

Skamba kažkokie „COVID“ pandemijos įspėjimai, bet prie jų taip pripratęs, kad nebeįsimenu kokie, kaip prisimindavau kadaise. Tik „senovinė“ saugumo instrukcija „Lėktuve kritus slėgiui, užsidėkite kaukę“ prajuokina. Dviprasmiška dabar. Gal geriau būtų „Nusiimkite kaukę ir užsidėkite kaukę“, nes dar kas vieną ant kitos užsidės…

Bergamas. Iš lėktuvo išleidžia ne į tranizitinę zoną, bet į bagažo atsiėmimą praėjus temperatūros patikrinimą.

Bergamas. 2020 m. kovą tikriausiai baisiausia zona Europoje, o Bergamo koronaviruso aukų lavonus gabenančiais karinius sunkvežimius žiniasklaida dar turbūt primins nevienerius metus. Dabar antikūnų tyrimai rodo, kad virusu persirgo ~60% bergamiečių.

Dabar Bergamo oro uostas veikia. Na, pusiau. Kas antras restoranas, kas antra autonuoma dengiama grotų. „Išsikėlėme“ – skelbia vienas pranešimas. „Dirbti uždraudė Italijos valdžia“ – skelbia kitas. Bet juk karantinas Bergame dar birželį panaikintas! Matyt, restoranas jo neatlaikė, bankrutavo. Niekas naujas patalpų oro uoste šiais laikais nesinuomoja. Tad ir pranešimo niekas nenuėmė.

Skrydis Bergamas-Stambulas, „Pegasus Airlines“. Vienas iš 6 reisų iš Bergamo tą valandą. Jau arti pusės vietų užimta. Koronaviruso pranešimų lėktuve devynios galybės, jie dar išmoningesni: nuo raminamojo „Informuojame, kad visas oras lėktuve pakeičiamas per 3 minutes“ iki įspėjamųjų „Nekeiskite sėdimos vietos nes jus galės norėti susirasti sveikatos ministerija“ ar „Nelaukite eilėje prie tualeto, stebėkite iš savo vietos, kada prie tualeto užsidegs žalia šviesa“. Saugumo instrukcijos visose aviakompanijose savo esme beveik identiškos, o štai koronaviruso pranešimus kiekviena sugalvoja savus!

Stambulo Sabihos Giokdžen oro uostas jau pilnas žmonių. Viskas veikia. Užkandame pidės. Aišku, taip sutapo, bet kuo toliau šiandien skrendu nuo Lietuvos, tuo labiau viskas „kaip visuomet“. Aišku, yra temperatūros patikra, kas antra „užblokuota“ kėdė laukimo salėje, kaukės. Dalis lietuvių, ypač pabuvoję Latvijoje, dar įsivaizduoja, kad kaukes „verčia dėvėti“ tik Veryga, bet iš tikro tas „rojus be kaukių“ Europoje belikęs nedaug kur, bent jau tokiose masinių srautų vietose, kaip oro uostai. Stambule neatsidūriau vietoje kur „nėra pandemijos“, veikiau pamačiau kelionių „new normal“. Net koronaviruso testą galima pasidaryti čia pat, Stambulo oro uoste, per 6 val. gauti atsakymą ir vežti kur tik beskristum. Nė 30 EUR nekainuoja ir nereikia, kaip Lietuvoje, nervintis, kaip ten spėti gauti rezultatus, jeigu skrydis pirmadienį ryte.

Skrydis Stambulas-Hurghada, jau naktis. Žmonių jau pilna, jokios laisvos vietos šalia. Daugiausiai egiptiečiai ir rusai. Tiesioginių reisų Rusija-Egiptas nebėra, tad Egiptą (ar jo kurortus) įsimylėję rusai randa aplinkinius kelius. Prieš laipinant patikrina koronaviruso testus. Lėktuve pildome keletą anketų. Nusileidus nurodo tiems, kas nesidarė testų, likti lėktuve ir iškleisti tuos su testais. Maždaug pusė (ir mes) atsistoja.

Praeiname iki eilės prie vizų. Rusės barasi su pareigūnais, kad tie neteisingai skaičiuoja kursą. Kažkoks vakarietis atsisukęs eilėje už jo stovinčių prašo „Please keep social distancing“, bet to vienodai nesupranta egiptiečiai ir rusai.

Mes turime lygiai po 25 dolerius. Vizą įklijuoja be klausimų apie rezervuotas nakvynes ar skrydžius atgal. Iš tikro skrydžio atgal neturime, nakvynes turime tik dvi Hurghadoje, žadame nuomotis automobilį bet nesame rezervavę. Šiais laikais rezervuoti gali tik išvakarėse ir kai nebelieka tokių nežinomųjų kaip ar įleis tave į šalį.

Muitinėje dar liepia iškraustyti visą kuprinę, bet įleidžia. Visus „atsarginius planus“, kuriuos turėjau, galiu pamiršti: „Jei neįleis į skrydį Bergamas-Stambulas, skrisiu į Graikiją“, „Jei neįleis į skrydį Stambulas-Hurghada, keliausiu po rytinę Turkijos dalį“.

Egiptas net ir dabar gerai pritaikytas turistams. Oro uosto bankomate išsiimame Egipto svarų be papildomo mokesčio. Už 10 dolerių įsigyjame vietinę SIM su 16 GB. Išsikviečiame „Uberį“ ir nekreipiame dėmesio į visus „taksi, taksi“.

„Kiek dabar turistų?“ – klausiam Uberio vairuotojo. „Mažai, bet spaliui turim daug rezervacijų“. Rusai, sako, atnaujins skrydžius. Žiūrėsim. Bet pirmąkart topteli mintis, kad įsižiemojus tokios „atsidariusios“ vietos, kaip dabar Egiptas, gali sulaukti išties daug turistų. Nes daugybei europiečių „žiemos atostogos šiltuose kraštuose“ beveik būtinybė ir tik dalis šito atsisakys. Bet į daugelį pamiltų šiltų kraštų jų neįleis (Tailandą, Indoneziją ir t.t.). Pasiūla gal sumažės labiau nei paklausa. Bet, aišku, viskas priklausys ir nuo to, ką ir kaip išleis iš jų šalių.

2020 09 14-16: Apmiręs Hurghados kurortas, kur bikinius pakeitė burkiniai

Hurghada beveik tuščia, pagrindinė pėsčiųjų alėja primena vaiduoklių miestą. Išskyrus kelis didžiuosius viešbučius. Mūsiškiame dauguma klientų – egiptiečiai. Burkinių paplūdimyje daugiau nei bikinių.

Dar kai kurie dirba su ukrainiečiais ir baltarusiais. Vienintelės šalys, kurių kelionių organizatoriai „atidarė“ keliones į Egiptą. Ir dar kaip atidarė: tiesioginiai reisai į Hurghadą ne tik iš Minsko ar Kijevo, bet ir iš Gardino, Mogiliovo, Bresto, Lvovo ir t.t.

Egiptas rimtai pasišovė susigrąžinti turistus, net įspūdingą filmuką sumontavo, kur piramidžių, šventyklų ar paplūdimių vaizdai mainosi su kaukėtais padavėjais, purškiamu dezinfekciniu skysčiu.

Ta „besisaugančio Egipto propaganda“ reali tik didžiuosiuose viešbučiuose, ir tai iš dalies. Porąsyk užeinant matavo temperatūrą, kitus kartus ne („Ai, jau vakar matavome“). Visi darbuotojai „išmuštruoti“ su kaukėmis, stalo įrankiai įpakuoti. Bet nė vienas klientas be mūsų jų nedėvi. Niekas gatvėje irgi nedėvi. Ir net oro uosto pasų kontrolės pareigūnai ar muitininkai nedėvi.

Vietinėje vaistinėje paprašome kaukių. Pabando duoti išpakuotas po vieną rankomis – paprašome dėžės. Kur pasaulyje bebūnu, saugausi, kaip įpratęs – ir tai neapsiriboja kaukėmis. Tai aktualu labiausiai ne dėl to, kad neužsikrėsi pačiam COVID – bet kad nevežti užkrato per sienas, pagaliau, neužsikrėti jokia kita peršalimo liga, nes šiais laikais bet kokia liga gali sukelti problemų oro uostuose, pasieniuose ir kitur. Tačiau tarp turistų visuomet esu absoliuti mažuma: daugelis vos perėję į “atostogų ritmą” nusimeta bet kokį atsargumą jei tik toje šalyje, kaip Egipte, vietiniai “spjovę į COVID”. Turbūt todėl šiandien kai kurie žmonės ragina nekeliauti išvis – bet tokie kaltinimai “visiems keliautojams” turi tiek pat logikos, kiek kaltinti visus vairuotojus dėl to, kad kas nors vairuoja girtas. Niekas vien dėl to, kad buvo toli nuo namų, niekuo neuž(si)krėtė kaip ir niekas vien dėl to, kad sėdo už vairo, avarijos nesukėlė…

Hurghadoje nuobodoka. Tai miestas, kurio kurortinėje dalyje net viešo priėjimo prie paplūdimio nėra. Gali būti tik savojo viešbučio pajūryje. Pabandome „pasidairyti“ kitur – išsiunčia atgal į savą pakrantę.

Mūsų tikslas ne Hurghada, o visas Egiptas, jo kultūra ir istorija. Užsakome automobilį „Sixt“. Paskambiname pasiteirauti, ar tikrai atsiimti nurodytu adresu – „Tas ofisas, kai praėjome pro šalį, atrodo uždarytas“. Tikrai atsiimti ten. Trys darbuotojai susirinko į ofisą, atrodo, vien tam, kad perduoti mums automobilį, ir įvykdę šitą misiją, paskui greitai išsiskirstė.

Daugiau klientų nemačiau. Kaip ir geroje picerijoje, kurioje valgėme. Kaip ir visose parduotuvėlėse, į kurias užsukome. Tik taksistai pypina pravažiuodami ir turbūt sudegindami daugiau benzino be keleivių nei su jais.

Leidžiamės į kelią.

 

---

Pietų Egipto vieninteliai turistai (2020 09 16-22)

---

2020 09 16: Į Asuaną – pro apleistus viešbučius, ginkluotus karius ir piktus saugumiečius

Važiuojame į pietus nuo Hurghados geru „turistiniu keliu“ pro ištisus viešbučių kompleksų kompleksus.

Daugybė jų neatidaryta, net nebaigta statyti. Egiptui nesiseka. Turistų skaičius nuolat „daužo“ revoliucijos, teroro aktai, diktatoriškos valdžios represijos. Vos tik turistų padaugėja – ir vėl naujas smūgis. Kaip 2015 m. teroristų numuštas rusų lėktuvas ir pačios Egipto valdžios per klaidą nužudyti Meksikos turistai.

Nors daugelyje šalių turizmas iki COVID augo kaip ant mielių, kas 10 ar net kelis metus padvigubėdavo, Egipte jau ir tada buvo smukęs, niekad nepasiekė ~2009 m . metų lygio. Ir daugybė investicijų į viešbučius-kurortus nepasiteisino. O kas bus po COVID? Kaip pasakytų egiptietis, inšalach („Kaip Alachas lems“).

Stabtelime nakčiai Kusaire, retame „tikrame egiptietiškame miestelyje“ toje pakrantėje. Su negrįstose gatvėse rymančiomis veidus užsidengusiomis moterimis, asilais vietoje sunkvežimių. Ir vos keliais turistais, priklydusiais iš aplinkinių viešbučių. „Welcome back“ („Sveiki sugrįžę“) sako vietiniai sutvarkytoje pakrantės promenadoje. Šį posakį Egipte dar girdėsime ir girdėsime. Tai kas, kad niekada tame mieste nebuvome. Jie sveikina sugrįžus ne mus, o Turizmą. Iš jo, tiesiogiai ar netiesiogiai, gyvena beveik visi. Vaikai pasijuokia iš kaukių: „Koronavirusas!“. Panašios reakcijos vėliau kartosis dar ne kartą.

Nakvojame XX a. pradžios karštuose svečių namuose kur apsistodavo piligrimai iš Kusairo uosto plaukdavę į šventąją Meką anapus Raudonosios jūros. Karšta. Anapus lango gražioje pakrantėje, kažkas nuolat kosti.

Kitą dieną – per 500 km važiavimas iki Nilo slėnio, Egipto civilizacijos širdies. Pro aibę policijos / armijos postų. Vienur kalašnikovais ginkluoti ar gynybiniuose bokšteliuose įsitvirtinę pareigūnai pažiūri į akis ir praleidžia. Kitur paprašo paso ar atidaryti bagažinę. Trečiur išsineša dokumentus kažką nusirašyti ir liepia keliasdešimt minučių laukti.

Geriausi pareigūnai duoda atsigerti kokakolos. Pikčiausi pasitaikė išvis ne poste: tiesiog gatvėje prisikabino, rodos, eilinis žmogus (iš tikrųjų, kaip vėliau mums išaikins, saugumietis), arabiškai gestikuliuoja. Galvoju, gal rodo, jog uždarytas kelias, bet, pasirodo, prisikabino, kad filmavau telefonu, paskui prisistato ir uniformuotas kolega, liepia parodyti kas įrašyta, ištrinti.

Būna, kad diktatūrose draudžiama, tarkime, fotografuoti valdžios įstaigas, griežtesnėse – ir tiltus ar užtvankas, to privengiu. Bet pirmą kartą gyvenime pats taip ir nesupratau, kas gi tokio ypatingo pakliuvo į mano kadrą – atrodo, eilinė miesto gatvė. Gal pernelyg skurdi Egipto įvaizdžiui? Gal kokia slapta neuniformuotų pareigūnų operacija? Filmuosiu atsargiau, timelapse’ų teks atsisakyti.

2020 09 16-19: Asuanas. Kauno dydžio mieste – vieninteliai turistai

Iš skurdaus, purvinų kelių, asilų ir tuktukų Asuano rajonų pagaliau išlendame į apšviestą centrinę promenadą su vaizdais į Nilą ir „mirusiųjų krantą“ anapus jo, pilną tūkstantmečius plėstų kapų, virš kurio kas vakarą nuostabiai leidžiasi saulė, o fotografai siūlo nusifotografuoti išmaniųjų telefonų dar neturintiems vietiniams.

Kuo toliau nuo Hurghados tuo užsienio turistų mažiau. Asuane, Kauno dydžio mieste, pietiniame senovės Egipto pakraštyje, per pirmąją parą nepamatome nė vieno kito nevietinio, vėliau tesutinkame kelis. Jeigu poilsinis turizmas dingus ribojimams dar pamažu atgimsta, tai kultūrinis – į istorines vietas, muziejus – merdėja dar ilgai. Nežinau kodėl: gal žmonės bijo minių (kurių nėra), gal galvoja, kad viskas bus uždaryta. Ar gal tiesiog savaitė-kita “kur karšta” daugeliui tą išgalinčių europiečių jau tapo “būtinybe”, kai tuo tarpu kultūrinis pažinimas – “atidedama” patirtis. O dar Asuanas toli nuo visko: ekskursijos pranykusios, viešu transportu važiuoti niekam nesinori, automobilį nuomotis Egipte mažai kas drįsta.

Iki 2020 m. Asuanas buvo paskutinis Nilo kruizų uostas, bet visi laivai rymo prišvartuoti pakrantėse. Dalis restoranų irgi užvėrę duris: kad atsidarytų Egipte po karantino reikia „pandemijos licencijos“, atitikti visokius higienos kriterijus. Tik „McDonald‘s“ rodo pavyzdį: vienintelė vieta Egipte, kur reikalauja kaukių ir į reikalavimą žiūri rimtai. Tiksliau, pusiau rimtai: žmogaus be kaukės neįleido, bet jei kaukė uždėta ant kaklo(!) – prašom į vidų, svarbu, kaukė yra.

Plaukia tik keltai ir tradicinės burinės felukos – žemyn upe su srove, aukštyn upe su vėju (labai lėtai). Kaip senovės Egipto laikais. „Feluka, feluka“ viltingai siūlo jų kapitonai išvydę mūsų šviesius veidus. Nėra jie visai be darbo: egiptiečiai nuomojasi felukas smagiam vakarui ant Nilo, garsiai leidžia arabišką popsą iš laivų.

Mūsų gražus, bet arabiškai chaotiškas „Citymax“ viešbutis, Dubajaus investicija, dar apypilnis. O štai „Old Cataract Hotel“, senųjų kelionių į Egiptą laikų atspindys, dar nuo 1899 m. glausdavęs Europos elitą (princesę Dianą ir carą Nikolajų II, Vinstoną Čerčlį ir Margaret Tečer, ir Agatą Kristi, kuri ten rašė „Mirtį prie Nilo“), atrodo, visai tuščias. Turbūt vienintelės dienos pajamos bus kokakolos buteliukas, kurį išgeriu stebėdamas pratekantį Nilą didžiausio gyvenime patirto karščio kepinamoje terasoje (net vietiniai nustebo, kad neinu į kondicionuojamą vidų, bet joks karštis, kaip ir joks šaltis, vėjas, lietus, pūga manęs neprivers atsisakyti romantiškai gražių vaizdų).

Temperatūra +47. Pavėsyje. Plaukiame į „mirusiųjų krantą“. Dabar ten nubių kaimas (apačioj) ir kilmingųjų kapai. Sutiktas nubis pasakoja, kad koronaviruso jame nėra, nes jie maitinasi sveikai, o ne „McDonald‘s“. Sako Nilo vandenį dar gerai gerti. Vakariečių parašytos knygos turistams nesutinka – net maudytis ten esą pavojinga, išskyrus kelias vietas kur vanduo mažiau stovi.

Lipame iki kapų. Prakaitas teka upeliais, bet man šiaip joks klimatas netrukdo. Kapus atrakina dėl mūsų vienų, vieni gėrimės spalvingais 4000 metų senumo piešiniais, taip puikiai išlaikytais to karšto Egipto klimato. Matydami, kad kitų klientų nesulauks, kupranugarių šeimininkai duoda gerą kainą pavėžėjimui iki apleisto koptų vienuolyno. Dykuma, +47, saulė, bėgantis kupranugaris, atmušta nugara ir užpakalis – ne vieną dieną dar skaudėjo (iki šiol, kaip ir daugelis, buvau jojęs tik nedidelį atstumą einančiu, o ne bėgančiu kupranugariu – tai visai kas kita). Supratau, kodėl karavanų pirkliai eina greta savo kupranugarių, o ne joja jais.

Kupranugariui blogiau – galiausiai jis atsisako nešti, numeta, nori ilsėtis. Pailsi prie vienuolyno. Šiaip turbūt nereikėjo prasidėti su tais kupranugariais. Bet visada tokia dilema: kai matai sąžiningu verslu užsiimančius vietinius, gal dienų dienas nesulaukiančius klientų, norisi pirkti jų paslaugas, juk jiems sunku. „Netikiu, kad turistų atvažiuos“ – skundžiasi kupranugarininkas – „Europos šalys užsidarys ir vėl nieko nebus“.

Apleisto koptų vienuolyno bilietų pardavėjas per petį persimetęs automatą. Niekur nemačiau tiek ginklų, kiek Egipte. Aistei permušinėja širdis, ji verčiau pasėdi ant laiptų.

Pamiršome pasiimti vandens. Grįžtame ištroškę. Siūlo atsigaivinti kaip vietiniai: iš bendros kaimo vandens kolonėlės, prie kurios stovi visiems bendras metalinis puodelis. Egiptas apribojo iki 50% viešbučių užimtumą, iki šiol neatidarė mokyklų, bet bendrų puodelių „neužraukė“ – o gal negali užraukti, ką žmonės gers? Kupranugarininkas atsigeria, mes atsisakome. Geriame kavinukėje prie kilmingųjų kapų. „Fantos“ butelis ten kainuoja 27 eurocentus: išnykus turistams, daug kur išnyko ir turistinės kainos.

2020 09 20: Abu Simbelio superšventyklose pasijuntame XIX a. tyrinėtojais

Į kelionę nuo Asuano iki garsiosios Abu Simbelo šventyklos leidžiamės 5 ryto, švintant. Nes tuo keliu turistams galim atvažiuoti tik šviesiai – atstumas beveik 300 km, „Grįžti būtina iki 6 vakaro“ – pasako mums viename policijos-armijos postų. Nusirašo paso duomenis ir telefono numerį.

Vėliau telefonas pora kartų suskamba, kažkoks vyras kažką sako arabiškai. Kadangi buvome davę savo egiptietišką numerį tik vienoje vietoje – aišku, kad skambina iš posto. Turbūt ragina laiku grįžti.

Važiuoti verta! Abu Simbelo įspūdžiui trūksta žodžių: didinga kalne iškalta šventykla, 3000 metų senumo. Bet dar labiau kvapą gniaužia, kai ten esi vienas. Tavo automobilis vienas parkavimo aikštelėje, eini pro uždarytas prekeivių parduotuves.

Tik bilieto reikia. Bet pakanka studentiško. Tai COVID akcija visame Egipte: dabar visose kultūrinėse vietose visi suaugę eina su studento bilietais už pusę kainos. Na, COVID testas atsipirks, nes šiaip užsieniečių bilietai brangūs…

Lankytojų akcija nepriviliojo. Tuščia, tuščia, beveik kaip tais laikais, kai keliautojai Džiovanis Belzonis ir kiti atrado tą šventyklą, paliko savo vardus ir XIX a. datas grafičiuose. Tuščia lauke, tuščia viduje. Visiškoje tyloje stebiu milžiniškas Ramzio statulas, visus aukojimų dievams raižinius. Nėra net prižiūrėtojų – inšalach, niekas iš tų retų užklydėlių neišraižys hieroglifų naujais grafičiais.

Jei ir turi COVID pandemija pliusų turizmui, tai čia yra tas pagrindinis. Turizmas grįžo 40 metų atgal. Viena vertus, jis nebėra prognuozuojamas (nebegali kur internete rasti aiškaus atsakymo apie darbo laiką, kainas, reikalavimus), kažkiek rizikingesnis, bet, kita vertus, vėl gali net į tokį „nuvalkiotą“ Egiptą keliauti vienas tarsi atradėjas – nuotykių ieškotojas, gerėtis lygių neturinčiu menu ir senove visiškoje dykumos tolių tyloje ir vienatvėje.

Džiaugiuosi, kad po Egiptą nekeliavau anksčiau ir patiriu jį būtent šiandien.

Nesvarbu, kad visi tie lauko teatrai, iš kurių žiūrovai kas vakarą stebėdavo šviesų projekcijų ir garso šou, kepa ant saulės tušti: kai ateini į tokį Abu Simbelį vienas, šviesų ir garsų įspūdžiui nebereikia.

Pavieniai prekijai dar bando naudoti senus triukus. „Coca Cola kainuoja tik 150 svarų [8 eurai]“ – štai rimtu veidu porina kažkoks vaikigalis iš vienos iš vos trijų dar veikiančių kioskų. Gal pavykdavo su kokiu ištroškusių ir perkaitusių amerikiečių autobusu. Tokių „užlaužtų kainų prekijų“ nelaimei, COVID ne tik išvaikė turistus, bet dar ir tie turistai, kurie visgi atvyksta, visai kitokie. Dingo visi patogumą dievinantys prabangos ieškotojai iš „Old Cataract“ viešbučio, galvojantys, kad visame pasaulyje kainos tokios, kaip Amerikoje, ar dar didesnės.

Tie, kurie sugeba atrasti, kaip nuskristi į Egiptą, kaip pasidaryti COVID testą, sutvarkyti formalumus, tie žino ir „Coca Cola“ kainą.

Pavažiuoju iki parduotuvės miestelyje, kur sąžiningas prekeivis pardavinėja egiptietiškomis kainomis. Nusiperku iš jo du butelius kolos ir dar du vandens.

300 km atgal iki Asuano. Egiptiečiai vairutojai sumigę vidudienio miego pakelėse savo automobiliuose specialiai tam pastatytose pavėsinėse. Kondicionierius atsuktas iki maksimumo, bet vis tiek šiek tiek per karšta.

2020 09 21: Dėl turistų stygiaus tenka ir nukentėti

Aišku, per koronavirusą ne visad išloši. Štai Filės šventykloje, kur įrašyti patys paskutiniai žinomi Egipto hieroglifai ir dar VI a. klestėjo Egipto religija, praėję pirmas tris „tipines“ Egipto lankytinų vietų kliūtis – (1)kalašnikovais ginkluotus karius prie įvažiavmo, (2)anapus plieninio neperšaunamo skydo pasislėpusius parkingą prižiūrinčius policininkus ir (3)bilietų tikrintojus su metalo detektoriais – atsiremiame į unikalią ketvirtą: valčių savininkus. Nes šventykla saloje ir demonstratyviai parašyta, kad „valties kaina į bilietą neįeina“, o jie, susitarė, sako kokias tik nori sumas. Bandome sakyti „palauksime kitų turistų, gal prisijungs“, bet visi suprantame – kitų turistų nebus. Tenusiderėjome 50% ir tai permokėjome (~9 eurai už valtį, kai šiaip žmogui euras).

„Ni hao“ – pasisveikina vienintelis pseudosenovinių statulėlių prekijas, pasilikęs toje pakrantėje – „Are you from China?“. Pirmą kartą gyvenime mane palaikė kinu! Bet gi iš tikrųjų: kaukė ir juodi akiniai visiškai panaikina veido bruožus. Bet vėliau Egipte mane kinu palaiko antrą, trečią, ketvirtą, dešimtą kartą. Kartą klausia „Are you from China or Japan?“. Net ir be juodų akinių! Suprantu, kad kaukė egiptiečiams – tarsi koks kino tautinis rūbas. Jie prisimena, kaip sausį-kovą, pasaulio turizmui dar sukantis „senoviniais“ tempais, koronos išgąsdinti kinai į Egiptą jau keliaudavo su kaukėmis…

Ir su darbo laikais nebeaišku: štai visi šaltiniai nurodo, kad Nubijos muziejus dirba ryte ir vakare (nuo 8 iki 12 ir nuo 16 iki 21), su pertrauka karštąjam vidudieniui. Nueinam gražia Asuano Nilo pakrante apie 2 km iki jo vakare – tesutinkam 4 sargus. „Nedirba, dirba tik nuo 8 iki 17“ sako. Aistės norui karščiausią paros metą praleisti viešbutyje ir vėl nelemta išsipildyti.

Tuo tarpu garsiosios Dramblių salos, pagal kurios „pirmąjį Nilometrą“ senovės Egiptas nustatydavo būsimo potvynio – taigi, ir derliaus, ir tų metų mokesčių – lygį muziejus turėjo dirbti iki 17 val., bet atėjus 15:40 prižiūrėtojai pataria apeiti kuo skubiau, nes užsidaro po 10 minučių.

Na, bent jau iš Abu miesto griuvėsių šalimais neišvarė, ir, aišku, galėjau juos naršyti visai vienas, dairydamasis į Nilą ir spalvingą nubių kaimą, kuris stūkso Dramblių salos viduje ir sudaro gyvą – tegu ir purviną – jos širdį tarp prieš tūkstančius metų mirusio senovės egiptiečių miestelio ir prabangaus Movenpick viešbučio, kuris iš tolo atrodo lygiai toks pats tuščias ir miręs.

Paskutinė vakarienė savo viešbučio balkone, kai išeini į lauką tamsiai ir oda svyla (+41 ar pan.). Ir kai patiekalus turi renkiesi iš nedidelio sąrašo: kai mažai svečių, neverta užsipirkti ingredientų.

 

---

Luksoras, faraonų kapų/šventyklų širdis ir Egipto prekijų agonija (2020 09 23-30)

---

2020 09 22: Pro krokodilų mumijas – į senovės Egipto sostinę

Patraukiame Nilo slėniu link senosios Egipto sostinės Luksoro. Daugelis iš 100 milijonų Egipto žmonių gyvena Nilo slėnyje ir šis siauras derlingas ruožas dabar toks beveik vienas nesibaigiantis aptriušęs miestelis. Ir pagrindinė transporot arterija, kur aplink upę – ir keliai, ir geležinkelis.

Eismas tragiškas. Motociklininkai, asilininkai ir mulininkai galvoja, kad jiems galima ir prieš eismą. Automobilininkai taupo kurą nesijungdami naktį šviesų – nebent kai lenkia, arba pamatoo pavojų priekyje, mirkteli. Bet Aistė vairuoja jau ramiau, nei daugelyje Rytų šalių – įpratimas. Užtat traukia vietinių dėmesį – kitų vairuojančių moterų Egipte nemačiau, kitų vairuojančių turistų šiuo metu – irgi.

Nilo slėnyje ir kelios įspūdingiausios šventyklos, kaip Kom Ombo ant Nilo kranto, kur garbintas ir dievas-krokodilas Sobekas, ir krokodilų, į kuriuos jis buvo įsikūnijęs, mumijas tebegali pamatyti savo akimis, ar Edfu – geriausiai išsilaikiusi iš visų, net stogas, lubos yra.

Ta pačia kryptimi važiuoja viena turistų šeima su gidu: bet taip sutapo, kad kai mes atvažiuojame, jie – jau išvažiuoja. Lengva įsidėmėti, kai visose milžiniškose stovėjimo aikštelėse – tik keli automobiliai. Visus kitus turistus pradedi pažinti ir prisiminti, kai susitinki kitoje lankytinoje vietoje vėl, nes juos gali suskaičiuoti ant rankų pirštų.

O prekijų Edfu nebėra išvis. Visi ~50 kioskų uždaryti. Kaip keistai skamba 2018 ar 2019 m. keliautojų gąsdinimai, kad šioje vietoje „tenka veržtis pro prekijus einant labirintais pro jų parduotuves, kol pagaliau gali prieiti šventyklą“! „Labirintas“ panaikintas: prižiūrėtojas liepia nesekti klaidinančiomis „Exit“ rodyklėmis ir tiesiog eiti tiesiai laukan.

Vietinius dominame taip, tarsi turistų būtų nematę. Galvojame pavalgysime restorane ant aukščiausio miestelio pastato, iš kurio puikiai matosi šventykla „Jis remontuojamas“ – mums sako. Išties geras metas remontui! Bet pažiūrėti vaizdų darbininkai įleidžia ir pinigų neprašo.

2020 09 23: Luksoras – įkyriausi prekijai, pigiausios nakvynės

Prieš keliaujant į tik ką pilnai turistams atsidariusį Egiptą vienas didžiausių nuogąstavimų buvo tas, kad, be turistų, visi Egipto prekijai ir kiti įkyreivos supuls ant mūsų.

Pirmą kartą tai patiriame Luksore, Vilniaus dydžio mieste, Senovės Egipto sostinėje, kur dauguma gyvena iš turizmo.

Vos išlipame iš automobilio – tuoj puola karietininkai ir taksistai. Dešimt sekundžių atsikalbinėji nuo vieno – po dar dešimties prieina kitas. Nilo paupyje valtininkai siūlo perkelti už 20 svarų, kai viešas keltas atsiena 10: nežinia, kas sutinka. Nežinia, ir iš ko jie gyvena, nes kiekvienam mieste esančiam turistui turbūt tenka 10 tokių siūlytojų ir ne kiekvienam turistui išvis tų paslaugų reikia. Na, karietomis dar ir kokios juodai vilkinčios moterys pravažiuoja…

Standartinės apgavystės. „Labas, mano brolis tas taksistas, kuris atvežė jus iš oro uosto į Winter Palace viešbutį!“. Nei atskridom, nei taksi važiavom, nei tame viešbutyje apsistojom – tiesiog, jo papėdėje mus užkalbino ir pamėgino nuspėti lyg Šerlokas Holmsas.

Gyvename vakariniame Luksoro krante, prie pat kelto į miesto centrą. Neseniai pastatytas ir tiltas – bet jis 10 km į pietus, taigi, važiuoti automobiliu iki centro reikia ~25 km, kai persikelti keltu užtrunka kelias minutes. Bet visų įkyreivų „dėka“ kartais norisi važiuoti automobiliu: tiesiog atlaikyti tą „kodėl nenorite važiuoti taksi?“ ar „tai gal rytoj plauksite feluka?“ siūlymų grandinę pakeliui į keltą ir iš jo nėra maloniausias užsiėmimas.

„Arklys neturės ką valgyti“ – graudina kiti. Aišku, meluoja ir sako, kas veikia turistus, bet kad jiems labai sunku – tikra tiesa. „Egipte iš turizmo gyvena 12 milijonų žmonių“ – pasakoja vietiniai. Tikėtis, kad kažką pakeisi kokia labdara, ar nupirkęs iš gailesčio paslaugą – beviltiška. Tai lašas jūroje. Net jei Bilas Geitsas išdalintų jiems visus savo pinigus, teužtektų nupirkti kiekvienam Egipto turizmo pramonės atstovui po pietus ir vakarienę gerame restorane… Aišku: kas priklauso nuo tavęs, turi padaryti (pvz. neatsisakyti kelionių, lankytinų vietų, viešbučių, restoranų), bet šiaip problema išsispręs tik tada, kai tokių keliautojų kaip aš vėl bus nebe pavieniai, o šimtai tūkstančių. Nes kai kad ir po nedideles sumas pirkdami prekes ar pasalugas palieka milijonai žmonių, ir taip kas mėnesį, kasmet, rezultatas daug reikšmingesnis, nei kai kokią vienkartinę labdarą skiria koks turtingas fondas. Ir jeigu, tarkime, perskaitę tokius straipsnius kaip šis, penki papildomi žmonės sugalvotų keliauti, tai pagalba tokiems vargstantiems pasaulio turizmo pramonės darbuotojams būtų kur kas didesnė, nei galėčiau pasiekti savo jėgomis: juk penkis kartus daugiau pinigų kelionėje vis tiek niekada neišleisčiau. O davęs kam “gerokai daugiau”, nei pridera, tik viską sujauki: štai sustojame prie poros statulų ir supuola kaimo vaikai, piktai reikalauja pinigų, net tranko per automobilį, “dovanėlėmis” nesidžiaugia: “dolerių, dolerių!”. Niekur kitur Egipte to nemačiau. Matyt, tiems vaikams koks turistas kada davė jam menką, o jiems didelę sumą – ir nuo to laiko jie leidžia dienų dienas stebėdami kelią, gal dar koks turistas užsuks. Užuot skyrę tą laiką kokio amato mokymuisi.

Luksore išsipildė ir kita prieškelioninė prognozė: kad nakvynės bus labai pigios. „Gerais laikais“ rytinis „gyvųjų“ Nilo krantas apsėtas prabangiais tinkliniais viešbučiais-rūmais, o vakarinis – pigesniais butais, o dabar viskas stovi tuščia. Jei mažesniuose miestuose, kur tėra kelios nakvynės vietos, jos, galbūt susitarusios, „laiko kainas“, tai Luksoro butų nuomotojai leidosi į tikrą kainų karą dėl paskutinių dar likusių turistų ~150 kv. m. būstas su dviem miegamaisiais, terasa, iš kurios matosi Nilas ir Luksoro šventykla, atsieina 16 eurų nakčiai. Pusryčiai ant stogo – 1,4 euro žmogui.

2020 09 24-30: Per savaitę nepamatysi nė pusės Luksoro senovės vietų

Luksore apsistojome savaitę, vėliau prasitęsėme iki 8 dienų: jo šventyklų masyvių kolonuotų salių didybė, ryškiais dievais ir aukotojais tapytų kapų klodai tiesiog neišsemiami. Šitokios spalvos išlikusios 3500 metų, kai kai visur kitur planetoje visi „įspūdingi statiniai“ tebuvo visokios akmenų krūvos, o visas menas – naivūs gyvūnų papaišymai olose! Net kasdien aplankant po keletą vietų, be šansų viską sužiūrėti per savaitę. Tačiau kiekvieno kapo ir nereikia, nes Egipto menas turėjo griežtus kanonus ir daug kas kartojasi.

Kai kuriose lankytinose vietose patirtį gadina „prižiūrėtojai“. Užeini, ir jau koks eina link tavęs. Gera pusė beveik nemoka angliškai, apie senovės Egiptą mažai žino. Kaip tas Medinet Habu šventykloje, „iškalęs“ kelias frazes: „beutiful, look, look“, „foto, foto, good, good“ ir pan., bet Egipto dievų vardus, kuriuos, pabuvęs Egipte ilgiau, jau ir taip nesunkiai atpažįstu ir geriau jau gerėčiausi jų piešiniais vienumoje. „Anubis, Ozyris, Anubis, Anubis, Ozyris, Ozyris, Krokodilas, Liūtas“ (atrodo, Sobeko ir Sekhmet “gidas” nežino, o aš jau žinau). Ir, priešingai prižiūrėtojams tolimuose Egipto pietuose, 20 svarų neapsidžiaugęs: „duokit 100“. Nueiname šalin. Vienintelis pliusas – padaro bendrų nuotraukų. Ir dar dažnas įleidžia kur negalima. Štai archeologo Hovardo Karterio, atradusio Tutanchamono kapą, name vienas ištraukia paties archeologo planus, užrašus. Nežinau, ar čia pliusas – senas popierius plyšta. Medinet Habu archeologai, vasarinei „kasinėjimų pertraukai“ savąją mumiją ne tik užrakino – dar ir duris prie jos užmūrijo. Turbūt, kad prižiūrėtojai dėl dolerio nevestų turistų…

Pirmas dienas turistų Luksore beveik nematome. Paskui vienas kitas išnyra – čia praeina Nilo promenada, čia užsuka į parduotuvėlę, o gal pralekia trise motociklu. Gal 10 per dieną, ne daugiau, ir „antro lygio“ vietose tebesame vieni.

„Važiuokite į Karnaką, šiandien šviesų šou“ – sako karietininkas. Galvojame, eilinė apgavystė, klausiame viešbutyje – ar bus šou, nežino. Interneto rezervacijos išimtos. Minimalus skaičius – žmonių. Nuvažiuojame paklausti. Sako – bus. Turistų keliolika – pakanka. Tiesa, vietoje trijų kasdienių šou, iš kurių pirmasis – angliškas, tebuvo vienas, arabiškas, bet duoda vertimui ausines palikus užstatui pasą. Tokia kaip ekskursija kur apšviečia čia vieną, čia kitą elementą.

Na o pirmą kartą su tikrai masiniu turizmu susiduriame Hačepsutės šventykloje. Kai atvažiuojame mes, atrieda ir 4 didžiuliai autobusai dienos ekskursijų iš Hurghados. Daugelis kalba rusiškai, kai kas – lenkiškai. Patikrinu – užsakomieji skrydžiai iš Rusijos dar neprasidėjo. „Mes iš Baltarusijos“ – sako. Dabar tokia pernykštė kasdienybė atrodo keistai, „ekskursantai“ – lyg kokie skėriai ant javų lauko. Užbėga laiptais, nu(si)fotografuoja, lekia atgal. Daug laiko Hačepsutės šventyklai jų ekskursijoj neskirta, juk dar, matyt, reikia nuvežti į tą iš daugybės Egipto dievų vardais pavadintų alabastro parduotuvių prieigose, kuri moka didžiausius komisinius. Vėl liekame vieni. Su kavinės šeimininkais, kurie vėl baigia rėkti „morožnaja, voda“ ir užsileidžia arabišką popmuziką. Iki kito „spiečiaus“.

Viešnagę Luksore užbaigiame svarbiausiomis jo vietomis – valdovų, valdovių kapais. Stebuklinga, kaip tokios ryškios spalvos, toks menas išsilaikė net ne 100 ir ne 1000 metų, o 3000 metų ir daugiau! Šiais interneto laikais daugelyje lankytinų vietų gali žinoti, ko tikėtis, iš anksto: juk matęs daug nuotraukų. Bet ne Egipto kapuose. Kai koridoriai ankšti, nuotraukos, video niekaip neperteiks jų dydžio, tebūna nufotografuotas koks piešinys ant sienos, bet tada nesunku galvoti, kad gal toks ir yra tik vienas ar keli, kai ten – ištisi jų kompleksai. Lendi naują dirbtinį urvą ir naujos spalvos – net jei stilius ir panašus.

Kaip įprasta Egipte, prižiūrėtojas mesteli ranką į užrašą „nefotografuoti“ ir paskui tuoj sako „fotografuoti galima“ duodamas suprasti, kad už privilegiją reikės susimokėti. Dar parodo, kaip perlipti sieneles, prieiti arčiau paveikslų. „Tik jums rodau šią mumiją“. Ten, kur „negalima“, kažkodėl irgi įrengtas apšvietimas, išdėlioti eksponatai… Šiaip „mokesčiai“ prižiūrėtojams nedideli – daugelis džiaugiasi keliasdešimčia eurocentų, o doleris – jau rimtas įvertinimas. Išskyrus karalių, karalienių slėnį – ten nuo seno pripratę prie daugiau.

2020 09 25: Naujienos, kuriomis Egipte pasitikėti negalima

Visos šalys iki šiol, kuriose buvau per koronaviruso pandemiją, vienas pagrindinių užsiėmimų buvo naujienų apie pandemiją, statistiką sekimas: Pietų Korėjoje tai ypač padėdavo suprasti, kur yra saugiau, be to, svarbu sekti tendencijas, griežtesnių ribojimų tikimybes.

Ne Egipte. Po to, kai Egiptas nusprendė atsidaryti turistams, jo užsikrėtimų kreivė tiesiai nusileido žemyn – it liniuote nubrėžta. Dar prieš atsiversdamas Egipto žiniasklaidą žinau, ką rasiu: atvejų bus maždaug 110-130. Mirčių ~20-30. Neprašaunu. Ir nusibodo žiūrėti.

Kiek atvejų iš tikro, nežino niekas. Nežino ir vietiniai. Kai kurie tiki valdžia: „Epidemija išgalvota“ – sako vienas prekijas kelte per Nilą – „Kaip kitaip būtų liga išnykusi iš karto po to, kai viskas atsidarė?“. Atrodytų, negi pasitiki savo diktatoriumi? Bet, geriau pagalvojus, gal kaip tik labai nepasitiki. Taip nepasitiki, kad vos atsiradus koronavirusui Egipte manė, kad viską valdžia meluoja, jokio viruso nėra, uždarymai – tik dar viena eilinė represinė priemonė. Na ir tuo jau įtikėjus, kai staiga nustota pranešinėti apie tūkstantinius naujų užsikrėtimų atvejus, beliko konstatuoti – valdžia bent kol kas, bent šituo klausimu, meluoti baigė.

„Atėjo prezidentas Sisis, išnyko darbas ir turistai“ – sakė vieno kaimelio gyventojas kai dideliu atstumu buvome tik trise. Turizmo smukimas juk prasidėjo gerokai anksčiau nei koronapandemija, su revoliucija. Vietoje pranešimų apie virusą ar dar ką Egipto portalai pilni straipsnių, kur visokie „intelektualai“ konstatuoja, kaip „Sisis atkurs Egipto šlovę“.

„Egipte koronos nėra!“ – keliskart pavymui surėkia koks taksistas pamatęs mūsų kaukes. Keista. 20 mirčių per dieną – nelabai jau nėra net oficialiais duomenimis (jei mirčių skaičius tikras, reiškia, taikant lietuvišką testavimo standartą, ir atvejų būtų bent 10 kartų daugiau). O, dar svarbiau, net jei ir Egipte koronos nebūtų, juk mes, turistai, galėjome atvežti – o kaukės juk net labiau saugo ne mus nuo užsikrėtimo, bet aplinkinius, jeigu sirgtume mes. Bet tai gerai rodo Egipto požiūrį. Egipto liaudžiai koronavirusas nebent gripas, o visos superpriemonės – absurdas.

Geriausiai tą iliustravo susirašinėjimas Egipto turizmo departamento Facebook, kurį skaičiau ruošdamasis kelionei. Į eilinę Egipto grožybių reklamą kažkoks žmogus atsakė: “Kaip norėčiau nuvykti! Deja, dėl COVID negaliu”. Turizmo departamentas jam atsakė: “Linkime jums kuo greičiau pasveikti ir atvažiuoti tada!”.

Nežinau statistikos, bet matau ribojimus verslams ir įstaigoms Egipte – o jų kažkiek daugiau, nei šiuo metu Lietuvoje. Restoranai, viešbučiai gali veikti tik su koronos licencijomis ir įsipareigojimu nebūti užsipildę daugiau 50%. Vienas šalia mūsų buto esą ką tik tokią gavo – bet dar kelias dienas užtruko, kol atvėrė duris. Kita populiari „Lonely Planet“ rekomenduota egiptietiškų košarių vieta Luksoro centre pardavė maistą tik išsinešimui: „leisti valgyti vietoje dar neturime licencijos“. Mokyklos vis dar uždarytos.

Lietuvoje, tuo tarpu, atvejai pradeda augti kone geometrine progresija, skaičiai kai kuriom dienom jau lenkia „oficialius“ egiptietiškus, nors Egipte 100 mln. žmonių, o Lietuvoje – 3 mln. 110-130 atvejų. Neįtikėtinai daug užsikrėtimų per mokyklas. Prisimenu, kad Pietų Korėjoje, po mokyklų atidarymo, pirmasis užsikrėtimas mokykloje įvyko tik po keleto mėnesių… Kur klaida, juk reikalavimai panašūs (kaukės ir pan.)? Kiek girdžiu, ne visi mokytojai, ne visi mokyklų direktoriai vienodai rimtai į tuos reikalavimus žiūri, vaikus prižiūri. Juk jie tokie patys žmonės su tokia pat nuomonių įvairove, kaip ir visi kiti.

Bet Gruzijoje, Tunise, apie kurias svarsčiau kaip Egipto alternatyvas kelionei – dar blogiau; Batumyje ir viešasis transportas nustoja važinėti. Tunise net įvesta naktinė komendanto valanda. Atrodo, Egiptą pasirinkome teisingai.

 

---

Luksoras-Kairas: 600 km Kafkos “Procesas” su ginkluota palyda (2020 09 30)

---

Atėjo laikas didžiausiai kelionės avantiūrai – keliui Luksoras-Kairas.

Nebe dėl pandemijos, nors ir dėl jos neaišku, kas ten atidaryta (pranešdamas apie kultūriniam turizmui atvertus vartus Egiptas minėjo tik Luksoro ir Asuano regionus).

Dėl diktatūros. Sako, šiaurinis Nilo slėnis – regionas, kur turistams policija, armija, saugumiečiai kelia didžiausių bėdų. Neaišku, ar saugo turistus nuo teroristų (išpuolių prieš turistus tame regione nėra buvę, o ir šiaip tai tikrai nėra Egipto teroro centras), ar Egipto sistemą nuo turistais apsimetusių vakariečių žmogaus teisių aktyvistų (sako, tame regione palaikymas opozicijai vienas stipriausių), ar tiesiog prižiūri, kad turistai nefotografuotų / nefilmuotų ko nereikia. Ar tai nurodymas iš aukščiau, ar vietinių pareigūnų susigalvojimas. Į tokius klausimus Egipte niekas neatsakys ir, nenorint papildomų problemų, geriau jų neuždavinėti.

Bet aišku: negaliu pasakyti, ar būsime Kaire po 3, ar po 2 dienų. Gal neleis važiuoti vakarais? Gal išvis lieps važiuoti per Hurghadą? Ir viešbučių Booking.com pakeliui – vos keli. Reiks ieškoti vietoje. Bet kaip žiūrės ginkluoti pareigūnai postuose, kai pasakysime „viešbučio neturime“?

Pirmasis postas pakeliui į pirmąją stotelę – Dendaros (Kenos) šventyklą, kuri mažai žinoma, bet aukštos karviškais deivės Hator veidais puoštos jos kolonos pasirodė vienos įspūdingiausių Egipte. Pareigūnai klausia iš kur mes, telefono, kur važiuosim. Nurodo sekti paskui kalašnikovais ginkluotų karių pilną pikapą. Tas nuveda iki šventyklos. Laukia išeinančių. Vėl nurodo sekti iš paskos. Iki magistralės. Sakėme, „Kita stotelė – Abydoso šventykla, paskui – Kairas“. Skaitėme, kad geriau nesiplėsti pasakojant kur tiksliai stosi – dar prie ko prisikabins.

“Prisikabina” policijos palyda ir išlydi iš miesto iki magistralės. Galvojame, tiek jos ir tebuvo. Bet kol važiuojame į Abydosą, mums skambina septynis kartus, penki skirtingi numeriai: 11:39, 11:39, 11:44, 11:53, 12:00, 12:02, 12:03. Atsiliepiu tai aš, tai Aistė. Kalba arabiškai. Pasakai, kad arabiškai nemoki – kalba arabiškai toliau. Pasakai, kad nesupranti – dar įnirtingiau kažką aiškina. Galiausiai padedi ragelį, vildamasis, kad suprato kelis žodžius – „Važiuoju į Abydosą, paskui Kairą“ ir pan. Kelis žodžius angliškai keli iš pašnekovų lyg tai moka, vienas ar du atsako kažką panašaus į „Lauksime jūsų Abydose, vakaruose“ (prie šventyklos vakarinio įėjimo? Miesto vakarinio įvažiavimo? Bet atvažiuojam iš pietų…).

Anapus sąvartynu paversto privažiavimo kelio į Abydosą išties laukia postas. Tik mūsų jame niekas nelaukia: vėl iš naujo užsirašo paso duomenis, telefoną. Dar vieni būsimi skambintojai…

Tuomet dar vienas pareigūnas – turbūt tas, su kuriuo kalbėjome. Palydi į šventyklą. Aišku, saugomą gal dešimties karių ir policininkų, nuolat kalbančių apie mus, į arabiškus pašnekesnius įterpiančių tai mūsų vardus, tai žodį „Lithuania“. Aistė sako, kad jau nori greičiau dingti – Ozirejono anapus šventyklos nežiūrime.

Reikia pavalgyti Abydose. Sakau „Jei lydės palyda, paskui neleis sustoti, reikia dabar“, Aistė dar įtaresnė: „Jei lydės palyda ir sustosime valgyti, visi kariai puls užsisakinėti patiekalus mūsų sąskaita, visi sėdės prie vieno stalo, tai dar ir COVID pasigauti bus pavojus“.

Laimė, prie šventyklos yra restoranas: galime pasistiprinti prieš ilgą kelią. Tik kad vos prieinu prie jo, Aistė šaukia „Grįžk“. Ją tekinas pasivijo pareigūnas iš artimiausio posto, pasirodo, nuolat lydėjęs mus žvilgsniu. „Tas restoranas neveikia“ – sako (keista – staliukai sustatyti, darbuotojai viduje yra…) – „vienintelis veikiantis yra štai tame viešbutyje“. Įlipa į mūsų automobilį. Pavažiuojame lygiai 200 metrų iki viešbučio, kuris matosi nuo šventyklos parkingo ir, iš pažiūros, įprastu metu priima turistus, o dabar stovi tuštutėlis. Palydi iki įėjimo. Viešbutis gražus, galėtume ir nakvoti, bet dar anksti, tenuvažiavome ketvirtį kelio iki Kairo.

Pradedu suprasti, kad kelionės po šiaurinį Nilo slėnį labai jau primena keliones į Šiaurės Korėją: visada esi stebimas.

Vos išeiname iš restorano, vėl pasitinka pareigūnai – vos kolos spėju nusipirkti. „Važiuokite paskui mus“ – sako.

Ir čia prasideda toks kafkiškas procesas. Sekame pikapą pilną ginkluotų karių. Kažkuriame poste jis sustoja, išlipę kariai pamoja į sekantį karinį automobilį. Turime sekti jį. Paskui – dar viena rokiruotė. Ir dar viena. Ir dar viena.

Vieni važiuoja 40 km/h, kiti lekia. Viena važiuoja tyliai, kiti kartais įsijungia sirenas, tarsi tai ką padėtų. Vieni pareigūnai gražiai nusišypso, kiti piktai žiūri, tarsi jiems mes būtume skyrę šį betikslį darbą. Vieni važiuoja automobilio viduje, kiti su „sargybiniais“ pikapo kėbule, kurių vienintelis darbas, atrodo – nuolat žvelgti atgal ir stebėti mus. Galėtume jaustis kaip prezidentai, bet labiau jaučiamės kaip įkaitai.

Važiuojame Nilo keliu per nesibaigiantį Egipto miestą. Vidutinis greitis gal 30 km/h. Galvojame, kad, kaip rytiniai „vedliai“, šie mus tik palydės iki magistralės ir tada paleis. Tačiau mūsų „vedliai“ suka priešinga kryptimi nuo magistralės. Aistė sustabdo automobilį. Prieina pikti ar išsigandę kariai – „Ko stojate?“. „GPS rodo sukti į kairę, ten – magistralė“. Jie nesupranta. „Pažiopsoti“ priėjusius paauglius apstumdo. Vietinis prekijas pavertėjauja. „Važiuosite iki kito posto, ten viršininkas pasakys ką daryti“ – mums išverčia. Aišku viršininkas ne ką tesupranta, o gal tiesiog sako “ne, važiuosit per begalinį Nilo slėnio miestą”. Jie jau suplanavo mums visą maršrutą, kol buvom Abydoso šventykloje – negi keis. Prie kiekvieno posūkio link magistralės viliamės, kad viskas baigsis ten – ir viltys lieka tuščios.

Velkamės toliau. Per 5 valandas nuvažiuojame tokį atstumą, kokį magistrale būtume įveikę per 2 valandas. Bent Egipto gyvenimo pamatome.

Maža to. Per tą laiką skamba ir skamba telefonas. Dažniausiai kažką sako arabiškai. Kiek supratau iš to, ką tarp arabiškų sakinių serijų mėgindavo pasakyti angliškai – „Kur esate?“ bei „Ar važiuojate su pareigūnais?“. Grečiausiai skambina „iš centro“. Tikrina ne mus, tikrina pareigūnus – ar mūsų nepaliko, ar kruopščiai vykdo misiją. Juk jei pasitikėtų tais pareigūnais skambintų jiems, ne mums (tą irgi, matyt, daro: „vedliai“ nuolat kalba telefonais)… Štai taip: net ir norėdami jie negalėtų palikti, antraip patiems grėstų rimti nemalonumai.

Nežinau, kurie mus pasiekę skambučiai „Iš centro“, kurie iš buvusių ar būsimų postų. Aišku, kad kai kurie skambintojai apie mus nežino beveik nieko, arba kažkaip kvailai bando sukirsti: „Atvažiuosite į Asjutą, ten įlipsite į autobusą…“, „Mes važiuojame savo automobiliu!“, „Aa, automobiliu“. Kažko tartis su jais neverta: štai, atrodo, pasisekė, pašnekovas moka angliškai! Paprašome, kad važiuotume magsitrale. „Gerai“. Niekas nepasikečia. Sekantis skambintojas vėl nieko nežino. Vėl pasikeičia mūsų „vedlių“ ekipažai – jei kas ir buvo kalbėta su praeitu, naujas ir vėl „žalias“. Kafkiškas procesas tęsiasi.

Pagalvoju, kad ši diena – tobulas bet kokios biurokratinės sistemos atvaizdas. Kai Lietuvoje neturime postų ir armijos palydų, atrodo idiotiškas, bet juk su visa biurokratija taip!

„Dega“ Egipto mokesčių mokėtojų pinigai. Kai kurie Egipto pareigūnai gal įsivaizduoja darantys mums paslaugą, nors iš tikro tik „gadina reikalus“ ir tikrai neskatina mūsų kam nors siūlyti keliauti į Egiptą. Daugelis, manau, apie savo darbo prasmę net nemąsto – „toks įsakymas, taip reikia, taip buvo visada“.

Bet juk ar kokie nors ten šimtus tūkstančių eurų kainuojantys mokymai Lietuvos biurokratams apie eilinį „gyvenimus trukdantį“ tarp Briuselio ir Strasbūro važinėjančių „dėdžių“ paruoštą ES reglamentą ar direktyvą – ne panašu?

Prisireikia sustoti degalų. Užsukame į degalinę – mūsų cerberiai nepastebi. Grįžtame į kelią. Už kokio kilometro randame karių pikapą sustojusį vidury gatvės, visus karius išlipusius. Labai džiūgauja mus pamatę – turbūt už „pametimą“ vadai nebūtų pagyrę.

Prie kitos palydos sustojame nusipirkti gerti – 7 valandas negėrėme. Rezultatas toks pats: už kilometro laukia stovėdami ant kelio, tie jau piktesni.

Neskaičiavau, kiek kartų netyčia į mūsų pusę nukreiptas automatas. Nesiimsiu spėlioti, kaip mano situacijoje jaustųsi koks islamofobas, kurių Europoje pilna, kuriems musulmonai atrodo pavojingi savaime. Pamenu vieno Indijos traukiny sutikto motociklais keliaujančio portugalo pasakojimus apie Egipto keliuose nuolat „grąsindavusius ginkluotus vyrus“ ir galvodavau, „negi tikrai ten šitiek banditų“ – dabar supratau, ką jis turėjo omeny.

Galiausiai telefonu klausia, ar tikrai važiuosime į Kairą, o nenakvosime Asjute. Kaip ir planavom nakvoti Asjute, rytoj lankyti senąją Egipto sostinę Amarną. Bet patekus į Procesą Aistė griežtai nurodė planus keisti. Nepriklausomai automobiliu per Egiptą keliavę italai pataria „nusikratyti“ palydos pasakius viešbutyje, kad išvažiuosi ryte vėliau, ir išvažiuojant anksčiau. Bet vienintelis realus Asjuto viešbutis Booking.com vadinasi „Armijos viešbutis“ ir priklauso kariuomenei – tikrai nepavyks. Apsistok ten – ir rytoj ši diena kartosis iš naujo.

Ir dar neaišku, ar į lankytinas vietas kariai nusukti leis (tiems italams nevisad leisdavo). „Vairuosiu šiąnakt iki Kairo, kada beatvažiuotume“ – sako užsispyrusi Aistė. Ar “vedliai” supras? Jokio viešbučio Kaire neužsakinėjame. Čia visko gali būti, kad ir laisvoje areštinėje pernakvoti primygtinai pasiūlys, ar kokiame poste, nes visiems baigsis pamainos.

Atrodo, viskas gerai. Dešimtasis, maloniausias prižiūrėtojų ekipažas – lengvasis automobilis su anglakalbiu pareigūnu, netgi pasiūliusiu kavos – pasuko per Nilą į rytus, apsukdamas Asjutą. Galvojom į magistralę. Bet vienuoliktasis ekipažas staiga apsisuko ir važiavo rytiniu Nilo keliu. Jei vakarinis – pragaras, o magistralė – rojus, tai rytinis Nilo kelias – skaistykla. Dvi juostos, tamsu, bet miestų mažai, mašinų mažai, nėra asilų ir apylankų siauromis gatvelėmis.

Galiausiai atsidūrėme magistralėje. Deja, ji apkarto: vakarais ten išrieda šimtai sunkvežimių. Ir viltį, kad magistralėje mus „paliks ramybėje“, tenka pamiršti: ekipažai ir toliau veda keisdami vienas kitą, kai kurie – 60 km/h greičiu. Šešioliktas ekipažas akina švyturėliais, aštuonioliktas ekipažas atrodo kaip kalėjimo konvojus.

Kai 14 val. išvykome iš Abydoso, GPS rodė, kad viešbutį Kaire pasieksime 22 val.

Paskutinė palyda mus paleidžia 2 val. ryto likus geram 100 km iki Kairo – „Žinosite, kaip nuvažiuoti?“ „Taip!!!“ – apsidžiaugiame. Ir pinigų neprašo!

Jau galvojome, kad nesibaigs iki pat viešbučio, kad niekas neišdrįs priimti galutinio sprendimo ir nutraukti prasidėjusį procesą – o kas jei mums kas atsitiks? Tikimybė beveik nulinė, bet juk tuomet riedėtų kažkieno galvos (gali būti tikrąja to žodžio prasme).

Kažkuo primena šitą koronaviruso pandemiją. Ribojimus, reikalavimus paprasta įvesti (ypač „panikos akimirkomis“ kai „tą patį daro visi“), bet paskui sunku atšaukti, nes niekas juk nenori prisiimti atsakomybės, jei kas nors po to atšaukimo nukentėtų. Ir visokios biurokratinės sistemos, kaip Egipto postai ir palydos, gyvuoja amžinai, neklausiant, ar ką nors jos išgelbėjo. Iš tikro tai su palyda, turbūt, esi tik dar didesnis taikinys: juk partizaninį karą vedantys kovotojai policininkų ir karių yra nužudę ne ką mažiau, nei turistų.

O liūdniausiai pagarsėjo 2015 m. situacija, kai Egipto oro pajėgos, palaikiusios teroristais, apšaudė meksikiečių turistus – aštuonis nužudė. Taip pat ir jų gidą. Taip pat sužeidė vedusį policininką – prie tų mekskiečių irgi buvo „prisikabinusi saugoti“ policijos palyda…

Mūsų saga baigiasi linksmiau, bet ne iš karto. Viešbučio, kurį buvome pasirinkę, darbuotojas smogė: “Užsieniečių nepriimame” (gerai, kad ir neužsakėme). Kitas viešbutis bandė apgauti sakydamas beprotišką kainą („Vis tiek naktį toliau nevažiuos“). Bet radome gerą. 4 val. ryto.

Ta diena ir naktis statistikoje:
*Iš viso mus vedė 19 skirtingų pareigūnų ir armijos ekipažų. Kadangi daugelyje važiuodavo 3-5 žmonės, išeitų ~80 žmonių vien tuose ekipažuose. Plius skambintojai, postų darbuotojai – žodžiu, geri keli šimtai Egipto pareigūnų ir karių prisilietė prie šitos „valstybinės reikšmės misijos“.
*Sulaukėme 17 telefono skambučių iš 12 skirtingų telefono numerių.
*Nuvažiavome ~600-700 kilometrų, Aistė vairavo ~16 val., iš kurių ~12 val. su palyda (negalėjau jos pakeisti, nes autonuomoje registravome tik vieną vairuotoją) ir ~14 val. beveik be pertraukų.

Ir viskas nesibaigė ta diena. Kitą vakarą telefonas skamba vėl. Laužytai, bet suprantamai angliškai kažkas sako: „Kaip sekasi? Ar viskas gerai? Kur jūs?“.

„Gizoj“ – atsakau.

„Čia pareigūnas, ar prisimeni? Noriu būti tavo draugas. Paskambinsiu rytoj vėl. Gal dar grįšite į Dendaros šventyklą?“

Dendara. Šventykla, kur viskas prasidėjo…

Mandagiai pamažu nuvedu pokalbį iki pabaigos. Daugiau nepaskambina.

 

---

Kairas, Aleksandrija, bilietų atgal paieška ir pandemijos turisto profilis (2020 10 01-14)

---

2020 10 01-05: Egipto piramidės – nuo paskutinio turizmo bastiono iki “karo zonos”

Kairas – pirmasis miestas, kuriame kažkada pamačiau dangoraižius. Sugrįžau gal po 20 metų. Ir vis tiek piramidės pribloškia. Ne tik todėl, kad nuo jų pastatymo iki Kristaus gimimo praėjo daugiau laiko, nei nuo Kristaus gimimo iki dabar. Tiesiog tai toks unikalus vaizdas jos, styrančios iš dykumos.

Pradedame nuo Kairo muziejaus. Jis, įkurtas ir beveik nesikeitęs nuo pat Egiptologijos “aukso amžiaus” prieškariu, pamažu užsidaro “su visam”, eksponatai kraunami it sandėlyje. Viskas jau seniai turėjo būti perkeltą į kitą muziejų – bet dėl pandemijos atidėta. Mumijos jau iškraustytos. Bet ir to, kas liko, pakako geroms trims valandoms: Tutanchamono auskinių įkapių ir Fajumo mumijų portretų, gausybės statulų. Ir tos atmosferos, su ant pageltusio gal tarpukarinio popieriaus atspausdintais aprašais, mirgančiomis lemputėmis, pribloškiama eksponatų gausa (“Kaip suvilta, taip palikta”). Naujame muziejuje (iš pažiūros dar daug laiko liko iki jis bus baigtas statyti!) to neliks.

Kitą dieną važiuojame į Maidumą kur statyta pirmoji nelaiptuota piramidė. Jos šonai apgriuvę, ji toliau Kairo, tad net turizmo versle dirbantis viešbučio šeimininkas tokios nežinojo. Pakeliui – egiptietiškos kliūtys. Stabdantys policininkai: susiprantame, kad iš tikro jie su uniformomis tiesiog važiuoja autostopu. “Magistralė”, per kurios vidurį statoma nauja magistralė. Norėdamas apsisukti, turi kirsti beveik nepravažiuojamą pusiau pastatytą kelią. Radome ant asfalto susėdusius darbininkus – parodė, kur šiek tiek lygiau.

Na ir vieniša piramidė. Turistų seniai nematė. Pasitinka armija. Kalašnikovai, metalo detektoriai, standartinių klausimų serijos biurokratiniams blankams – “Iš kokios šalies? Koks viešbutis? Ką lankėte prieš Maidumą? Ką lankysite po Maidumo?” ir t.t. Paskutinius du šimtus metrų lydi karinis pikapas. Dar daugiau karių prie bilietų prekybos punkto. Aistė nori į tualetą. Sako man – “Gal eik tu vienas, nieko čia nebenoriu”, pasilieka. Biurokratinei armijai ji turi dar didesnę alergiją, nei Egipto eismui.

Einu “vienas”. Tiksliau, šalia važiuoja karių pilnas džipas. Dar vienas karys atveda raktininką – atrakiną piramidę. Du turistai, koks dvidešimt karių…

Pirmąkart gyvenime esu piramidės viduje. Nepakartojama siauru koridoriumi leistis į pat to “akmeninio kalno” nasrus. Žemyn, žemyn, žemyn, paskui vėl į viršų, sarkofago patalpą.

Einu atgal, bet kažkas dar lipa. Negi daugiau turistų? Ne, Aistė. Pasakoja, kad kariai lydėjo ir iki tualeto ir paskui nurodė leistis į piramidės vidų.

Nuo Maidumo mus lydi jau du karių džipai. Galvojame vėl “užsidirbę” palydą, bet ties magisrale kareiviai atsitraukia. Turbūt todėl, kad sekančias lankytinas vietas nurodėme arčiau Kairo, o ne tolyn į pietus.

Kita stotelė – Dašūras. Nustembu, kodėl tuodvi piramidės taip menkai žinomos: jos grakščios, o didesnioji yra trečia pagal dydį visame Egipte. Dar vienas nusileidimas koridoriumi – šįkart tokiu siauru, kad darbuotojai pataria lipti atatupstiems. Su mumis kartu neina – piramidėje esame vieni. Į kūną atsitrenkia du šikšnosparniai. Kuo giliau, tuo labiau dvokia. Unikalus, bet labai aitrus piramidžių kvapas. Trečion piramidėn jau nesileidžiu. Ir taip kitą dieną skauda raumenis. Taupau juos Gizai. Vieninteliai kiti turistai – egiptiečių grupė.

Kitą dieną Sakara – turistų jau daugiau. Bet kompleksas didelis. Pavažiuojame iki Serapeumo, kur milžiniškuose požeminių koridorių sarkofaguose laidoti šventieji jaučiai, dievo Ptah įsikūnijimai – ir ten jau vėl esame vieni. Dar su prižiūrėtoju. “Šiaip turėtumėte pirkti į Serapeumą atskirą bilietą už 150, bet duokit man 100 užuot grįžę kason, užteks”.

Į Ty kapą per dykumą mus pasiunčia vienus. Kiek akis užmato – jokių žmonių, tik piramidės. Ne iš karto aišku, kur ta Ty mastaba: padeda GPS. Tuneliais lendu iki sarkofago, paskui žiūrime visą sienų tapybą. Vienoks jausmas kapus naršyti su turistų miniomis. Kitoks – visiškai vienam. Kažkokie neaiškūs garsai tolumoj, lyg siaubo filme. Aistė pasisuka į šoną ir krūpteli iš baimės. Žvilgt ir aš. Atrodo, iš už tolimo lango žiūri sustingęs žmogus! Toks didžiulis senovės egiptietis! Tik po kelių sekundžių suvokiu, kad ten šitokia tikroviška skulptūra. Atlaikiusi tūkstantmečius. “Gal jau einam lauk” – sako Aistė.

Kitą dieną Giza. Lankytojų mažiau nei prekijų ir jie apstoja itin smarkiai, eina iš paskos. Vienas parduoda jojimą arkliu, veža prie kito, kuris daro nuotraukas, jau sodina ant kupranugario… Kažkada pasakome „stop“. Cheopso piramidės viduje vienu metu liekame vieni – bet šiaip prasilenkiame su dar pora turistų ir kildami į vidų, ir eidami atgal. COVID laikais tiek yra daug.

“Atsimušinėjame” nuo apgavikų. Prie Gizos neatskirsi pardavėjo nuo apgaviko. Štai doras “licencijuotas kupranugarininkas” (taip pats prisistatė) šiaip jau tikrai gerai pavėžėjo arkliais, parodė piramidžių panoramą. Bet norėdamas, kad paslaugą pirktume greičiau, “išdūrinėjo”: “Iki 13 val. Cheopso piramidė uždaryta!”. Nepatikėjome, nuėjome vidun – aišku, ne. Ir kas kartą grįžtant į viešbutį susiduriame su piktai automobilių langus plakanččiais veikėjais “Uždaryta! Uždaryta! Uždaryta!”. Pirmą kartą galvojame – gal kas svarbaus. Puola berti: “Dabar piramidės uždarytos, bet rytoj bus nepatogu prieiti, reikės joti kupranugariu, kupranugaris kainuoja 100 svarų”. Ok. Uždarome langus ir nuvažiuojame. Bet kai viešbutis prie piramidžių, kas vakarą – tas pats.

Praleidęs kokį mėnesį Gizoje tikriausiai galėtum parašyti knygą apie apgavystes. “Į Gizos bilietų kainą įeina ir šis papirusų muziejus!” (nėjome – visi tie muziejai yra parduotuvės), “Bakšišo reikia palikti 150 svarų” (daugeliui užtenka 5-10). Ir “bjauresnės” su viešbučiais: gausu labai pigių viešbučių su nuostabiom Booking.com apžvalgom ir neįtikėtinai gražiom nuotraukom. Bet įsigilinęs supranti, kad viskas – melas: tas pačias nuotraukas deda ir pats viešbutis, ir jo (kaip savo darytas) jo “klientai”, o “Tripadvisor”, kur apžvalgos nekontroliuojamos, parašyta tiesa. Pasirodo, sukurta ištisa apgavystės schema: klientai vežami į visai kitą, labai nutriušusį butą, o Booking.Com pranešama, kad jie neatvyko – ir tada sistema neleidžia jiems palikti apžvalgos.

Todėl apsistojame viešbutyje tik jį aplankę.

Ne vienas Gizos prekijas, išgirdęs Lietuvos vardą, sako “Labas”. Pietų Egipte, tuo tarpu, beveik niekas išvis nežinojo, kas ta Lietuva.

2020 10 01-05: Kas gi jie, keliautojai per pandemiją?

Gizoje ir Kaire turistų dar daugiau, nei kitur, nors ir toli šaukia iki senų laikų. „Po truputį, po truputį“ – paklaustas, ar turistai grįžta, sakė viešbutėlio Gizoje šeimininkas, kur už 25 eurus apsistojome su nuostabiausiais Egipto pusryčiais. Jo keturi numeriai išties visada užimti – aišku, už nebrangiai. Ir kai rugsėjį pakeitė spalis, nebeliko „koronanuolaidų“: turistai už lankytinas vietas vėl moka nebe studentišką kainą.

Keliautojų profilis pasikeitė.

Jeigu kur pamatau didesnį turistinį autobusą, niekad neklystu spėdamas, iš kur jie. Kokia 75% dažniausiai kalba rusiškai, bet yra iš Baltarusijos ar Ukrainos. Likę 25% kalba lenkiškai. Viskas. Atrodo, tik trys Europos tautos šiandien masiškai keliauja „kur saulė ir jūra“, į kadaise visos Europos numylėtą Egiptą. Ar, tiksliau, tik dviems tautoms tai padaryti paprasta, nusipirkus paketą iš agentūros, tiesioginiu užsakomuoju reisu, baltarusiams – ir be saviizoliacijos. Jokiu būdu neginu diktatoriaus Lukašenkos (ir tikrai nepateisinu susidorojimų su protestuotojais). Bet faktas toks: Baltarusijoje ir kovą-balandį nebuvo jokio karantino, niekas nebuvo uždarytas savo namie, neuždaryti jokie verslai. Jei 26 metus iš eilės prieš tai kas būtų uždavinėjęs man klausimą: “Kur šiemet buvo daugiau laisvės – Baltarusijoje ar Lietuvoje?”, 26 metus iš eilės būčiau atšovęs nė nemąstydamas: “Aišku, kad Lietuvoje”. Bet 2020 m. atsakymas nebėra aiškus. Kokios laisvės? Laisvės rinkti valdžią, būti išrinktam? Tuomet tikrai Lietuvoje. Ar laisvės nevaržomai dirbti, keliauti, džiaugtis laisvalaikiu? Tada, kaip neįtikėtinai beskambėtų, šiemet laimi Baltarusija.

Kaip įprasta, daugelis Rytų Europos (taigi ir Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos) poilsiautojų – gana jauni, ypač ~30-40 m. amžiaus šeimos. Dingo visi vyresnio amžiaus vokiečiai, britai, skandinavai. Logiška – jiems COVID tikrai pavojingas, su medicina Egipte gali būti sunku, o ir neapibrėžtumą turtingi vakariečiai toleruoja mažiau. Tuo tarpu “saulės turistų” tarp Vakarų Europos jaunimo – priešingai nei Rytų Europos jaunimo – nebūna net ir paprastais laikais. Vakariečiams “iki 40 m.” ar net “iki 50 m.” “ne lygis” keliauti po “senelių kurortus” su kelionių organizatoriais ir gulėti išsidrėbus.

It dūmas pranyko ir visi prabangos ieškotojai. Turbūt pačios tuščiausios vietos Egipte šiandien – prabangieji viešbučiai, visokie ten Movenpick‘ai ir Sofiteliai, galbūt iš principo ar frančizės reikalavimų neužveriantys durų. Na, jų klientams reikia ne tiek kelionių, kiek prabangos, nuostabių „instagraminių“ patirčių, o privalomi COVID testai, šansas pakliūti į saviizoliaciją, abejonės ar dirbs „įspūdingiausios vietos“, niekaip nesiderina su tuo „glamūru“. Jie keliones atidėjo „kol viskas bus kaip seniau“.

Man netikėčiau, kad Egipto neužplūdo ir visokie „kuprinėtojai“ (backpackers), tas „bebaimis jaunimas“ nuolat (dar ir 2020 m. kovą) apgulęs visokius dabar uždarytus Tailandus ir Balius. Turbūt tam daug priežasčių. Nėra jie tokie jau nepriklausomi antikonformistai, kokiais dedasi – daugelis keliauja ten, kur keliauja „kiti tokie patys“, vadovaujasi “kolegų” tinklaraščiuose surašyta patirtimi ar kažkokio hostelio stogo bare gautais vienadienių pažįstamų patarimais. Visa tai neįmanoma, jei daugelyje vietų būtum vienas, o kai kur – pirmasis keliautojas po pandemijos pagrindinio smūgio, iš pagrindų pakeitusio turizmą; pirmasis, galintis tai išsiaiškinti ir aprašyti tinklaraštyje (bet skaitytojų daug nesulauksi, nes tos žinios jau po mėnesio ar net savaitės bus pasenusios). Nežinia, ar tai jiems svarbu, bet jų kelionių pobūdis irgi labai jau rizikingas per pandemiją: autostopams, couchsurfing‘ams, hosteliams dabar ne pats geriausias laikas. Gal dar svarbiau, kad daugelis, būdami ~20 m. amžiaus, keliauja už tėvų pinigus, o dabar bent dalies tikriausiai ir „tėvai neišleidžia“.

Be Baltarusijos ir Lenkijos poilsiautojų atrodo, kad „keliautojo į egzotiškesnes šalis per pandemiją“ profilis gana panašus į mūsų. ~30-40 metų, tikėtina, su vidutinėmis ar kiek didesnėmis savo šalių pajamomis, dažnai poros be vaikų, besidomintys kultūra. Ypač keliauja iš tų šalių, kur į pandemiją žiūrima švelniau, nėra grįžus jokių saviizoliacijų: nemažai amerikiečių, sutikome brazilų, serbų ir kt. Tiesa, daugelis amerikiečių keliauja „priklausomiau“ ir brangiau nei mes, nusisamdę asmeninius gidus. Kitų vairuojančių nuomotą automobilį nematėme. Gal todėl dažnai sulaukiame klausimų „Ar negyvante Egipte?“. Bet turbūt ir dėl aprangos – atitinkančios musulmoniškus standartus (bent jau esant ne kurortuose ir ne prie piramidžių). Baltarusės, lenkės rengiasi visai kitaip… Tos iš turistinių autobusų.

„Ne, nereikia nuotraukos, tarsi laikytume rankose piramidę – tokias turi visi rusai, neįdomu“ – atšauna rusų šeima Gizos prekijams pamokydama, kad net ir tarp rusų keliautojų pandemijos metu vyrauja kitokie, nei jie įpratę.

2020 10 04: Kaip rasti bilietus atgal be rizikos ir saviizoliacijos?

Atėjo laikas pirkti bilietus atgal iš Egipto. „Oficiali“ COVID statistika Egipte tiesiog puiki, taigi, privaloma saviizoliacija Lietuvoje nenusimato.

Du klausimai:

*Kada pirkti? Kuo vėliau, tuo brangiau, bet kuo anksčiau – tuo didesnė tikimybė, kad arba (a)skrydis neįvyks (ir, kai visi logiški skrydžiai su „netikrais“ jungimais, tai reikštų prarastus visus kitus bilietus), arba (b)iki skrydžio epidemiologinė situacija kažkur suprastės ir padidės pavojus, arba (c)iki skrydžio pasikeis teisės aktai ir arba nebus įmanoma skristi per tą tarpinę šalį, arba grįžus į Lietuvą reikės izoliuotis.

*Kokį skrydį? Per kokias šalis (tiesioginių nebus), kokiom avialinijom, su kiek laiko persėdimui ir t.t.

Variantų ilgainiui mažėja. Rugsėjį dar būtų buvę logiška grįžti į Varšuvą ir važiuoti, juk Lietuva „pakėlė saviizoliacijos kartelę“ nuo 16 iki 25. Bet Lenkija tuoj peršoko ir ją. Spalio pradžioje krito ir, rodos, neįveikiama karo su COVID tvirtovė Latvija – susirgimų skaičius ten viršijo 25 / 100 000 gyv. / 14 d., tad ir skristi Rygon (buvo visai geras variantas su vienu persėdimu Londone) ne išeitis.

Atrodo, vienintelis variantas – skristi į Lietuvą taip, kad tarpiniuose oro uostuose neišeiti į lauką. Tada, pagal dabartinius teisės aktus (jei jie nepasikeis), skaitysis, kad grįžai vien iš Egipto, ir izoliuotis nebus privaloma.

Belieka vos keli logiški variantai. Hurghada-Londonas-Dublinas-Vilnius ir Hurghada-Mančesteris-Londonas-Vilnius. Visi bilietai atskiri, bet bent 5 val. persėdimui, tad „pagalvėlė“ yra.

Būtų ir paprastesnis variantas, su vienu persėdimu, Hurghada-Londonas-Vilnius. Bet iš Hurghados ir Vilniaus skrendama į skirtingus Londono oro uostus – taigi, tektų išeiti iš oro uosto, o tai reikštų privalomą saviizoliaciją Lietuvoje. Nebūtų tragedija ir ją patirti (specialiai atidėjau visokios veiklos „toms juodoms dienoms“) – bet tai ir savotiškas iššūkis sau, kaip kelionių tinklaraštininkui ir organizatoriui: ar įmanoma šiais metais keliauti taip, kad, kaip seniau, nereiktų privalomai izoliuotis.

Galiausiai nusiperku likus iki skrydžio 10 dienų. Galutinis brangimas, jei toks bus, neprasidėjęs, o atšaukimo tikimybė jau gerokai mažesnė (dauguma skrydžių atšaukimų, pasibaigus korona-panikos įkarščiui, įvyksta maždaug prieš dvi-tris savaites).

Pasirenku Hurghada-Mančesteris-Dublinas-Vilnius. 3 papildomos valandos Hurghadoje, 3 mažiau tarpiniame oro uoste (vis tiek niekur eiti negalėsi). 12 eurų brangiau, nei per Londoną. Iš viso kaina žmogui 82 eurai.

Gal ir per anksti. Jau kitą dieną pasigirsta neraminančių žinių: Lietuva kitą savaitę kels šalių, iš kurių grįžus būtina saviizoliaciją, kartelę, tačiau į sąrašą papildomai įtrauks šalis ne ES nares, kurios netestuoja daug žmonių. Aišku, tarp tokių – Egiptas. Tetsų jis atliko mažiau, nei Lietuva, nors jame žmonių – 100 mln.

Būgštavimai nepagrįsti. Jokios papildomos šalys į sąrašą netestavimo pagrindu neįtrauktos – tiesiog, kai kurios “įtartinos” neišbrauktos, nors grynai pagal statistiką turėjo būti.

2020 10 05-07: Aleksandrija, romantiškai trupantis didmiestis-kurortas, kur vietiniai prašo fotografuotis

Iš Gizos išvažiuojame į Aleksandriją. Pro Šv. Makarijaus koptų vienuolyną, kurio tūkstantmetes freskas ir skliautus aprodo, apie savo tikėjimą papasakoja malonus angliškai kalbantis vienuolis. Sakė, kadaise atvykdavo amerikiečiai, rusai, itin daug religingų rumunų, dabar vienuolynas atsidarė turistams „prieš kelias savaites“ ir kas savaitę teužsuka po vieną turistų, tokių kaip mes, grupelę.

Kad patektume į vienuolyną, reikia pravažiuoti tris policijos postus. Galvoju, gal saugo nuo teroristų, išvažiuoti bus paprasta – bet stabdo ir ten, klausinėja, kur važiuosime. Vėliau skambina – „Ar jau Aleksandrijoje? Kiek kilometrų liko?“. Paskui antrą kartą „Tai ar jau nusprendėte, kuriame viešbutyje apsistosite?“. „Ne“ – sakome. „Tai paskambinsiu dar po valandos“.

Jau pastebime tendencijas: viešbučio pavadinimas dažname poste yra šventas dalykas. Tai kas, kad pasakai kokį „Cleopatra“, o tų „Cleopatra“ vien palei piramides gal rankų pirštais nesuskaičiuotum – bet kažkokioje formoje grafa užpildyta, darbas atliktas.

O kiekviena lankytina vieta, esanti ne miestuose, savotiški spąstai turistams – nebūtume užsukę į tą vienuolyną, važiavę tiesiai Kairas-Aleksandrija, niekam nebūtume įdomūs, bet štai kadangi užsukome, palikome telefono numerį – ir staiga viešbutis, kuriame nakvosime, tapo svarbus Egipto policijai.

Atvykę į tą antrą pagal dydį Egipto miestą, tarsi užstrigusį kokiuose 1970 m., pilną gražių, bet maždaug 50 metų nė nepadažytų pastatų, ir geltonai-juodų „Žiguli“ taksi, su policija susiduriame vėl.

Užbėgame į viešbutį paklausti kainų bei dėl parkavimo vietos, paliekame automobilį kur ženklas „negalima stovėti“ (ne „sustoti“). Po poros minučių grįžtame – jau prie automobilio stovi nutempėjas. Viešbučio tarnautojas iššneka, kad mus paleistų. Neįtikėtina, bet šalyje, kur, atrodo, kelių policijos nėra, kas nori važiuoja be lempų, prieš eismą, stovėdamas ant mašinos stogo – kelių policija kitais atvejais prisistato per akimirką. Gal atsitiktinumas. Bet greičiau tendencija: 95% taisyklių Egipte pažeidinėti galima net policininko akyse, bet 5% – gink Dieve ne ir tik vietiniai gerai jaučia, kurių. Atkreipiame dėmesį, kad toje pajūrio gatvėje iš ties ne vietoje pastatytų automobilių beveik nebūna. Kitose pilna.

Aleksandrija pirma Egipto vieta, kur jaučiamės nebe kaip turistinėje šalyje ne tik dėl COVID. Miesto tvirtovėje mūsų net prašo nusifotografuoti kartu! Kavinės, viešbutis judrioje pajūrio promenadoje, kur užmingame klausydami automobilių pypimų ir jie nesiliauja visą naktį. Jokių privačių paplūdimių centre, užtat daug vietinės kultūros., XX a. pradžios pastatų ir rūmų. Man Aleksandrija, kaip poilsio vieta, būtų žavesnė, nei vakariečiams pastatyta Hurghada.

Ten atmosfera, rūmai, vietinė dvasia, Aleksandrijos biblioteka (tiesa, neturinti nieko bendro su antikine, o modernus mėginimas pasinaudoti sunykusio objekto vardu). Ir jokių prekijų.

Atgal į Kairą.

2020 10 07-13: Namelis ant stogo ir pokalbiai apie 2020 m. beprotybę

Būstas Kaire nuostabus – toks namelis ant seno daugiabučio stogo, kur į virtuvę einama per lauką ir visas miesto judesys, visos vestuvių šventės specialiai fotosesijoms pastatytame parke, visos blizgiai apsimūturiavusios nuotakos ir jaunikiai, visi „šiaip sau“ pralekiantys policijos ir armijos kortežai – kaip ant delno.

Kažkokie egiptiečiai išsipirko visą tą stogą, pavertė terasa, sukalė namelius: palaikius, bet tvarkingus. Gretimame gyvena toks kostiumuotas viduriniosios klasės egiptietis, ~7 išeinantis į darbą ir grįžtantis vėlai vakare.

Į tą, didžiausią, atsikelia bendraamžė iš Slovakijos. Užkalbina. Papasakoja, kad, kaip ir aš, dirba per atstumą – anglų-slovakų vertėja. Keletą metų gyveno Čekijos ambasadoje Kaire. Nes ten dirba jos vaikinas. Tačiau Čekijai 2020 m. užsidarius į karantiną, Čekijos ambasadorius išsiuntė visus nedarbuotojus lauk. Užsidarant pasauliui mergina skrido per gal 5 oro uostus kol pasiekė Bratislavą, ir sėdėjo 4 mėnesius uždaryta ten, viltingai susirašinėdama su Kaire likusiu vaikinu.

Prieš kokią savaitę atskrido į Kairą, slapta įsliūkino į Čekijos ambasadą (prašalaičių dar nepriima). Ir sužinojo, kad jos vaikinas išdavinėja ją su atašė. Nuo pat kovo. Bandė susigrąžinti – „nuo šiol vėl būsiu su tavimi“, užsakė 5* viešbutį trims dienoms kad pamąstytų. Trys dienos baigėsi. Slovakė ieškosi ilgalaikio būsto ir planuoja vis tiek likti Kaire. Tėvynė jai asocijuojasi tik su karantinu.

Kiek daug tokių istorijų per COVID! Kiek dar išskirta porų, šeimų – ir europiečiams čia dar gerai, kokie autsralai išvis nežino, kada juos kalėjimu tapusi tėvynė išleis, ar įleis jų gimines ir draugus. Žadėjo iki 2020 galo, dabar jau kalba apie 2021 m. rudenį. Internetas pilnas siaubingų prakeiksmų „bailiams, bijantiems už gripą vos baisesnės ligos ir atėmusiems laisvę/draugus/gimines/meilę” ir atsakomųjų prakeiksmų visiems “neatsakingiems idiotams, kurie neužsidaro namie”.

Išgirdusi mano pasakojimą, kaip užkluptas koronaviruso Katare dar nuskridau į Tailandą, Indoneziją, o paskui specialiai nusipirkau bilietus į Pietų Korėją, kur nebuvo karantino, pašnekovė slovakė žavisi. „Ir kodėl aš kovą grįžau į Slovakiją? Juk galėjau susirasti čia, Kaire, butą“ – gailisi ji. Nežinau, kodėl daugeliui tada suveikė instinktas „grįžti namo“. Net daugeliui tų, kurie dirba per atstumą, kurių artimieji yra svetur. Matyt, pasijutę nejaukiai žmonės traukia kur jaučiasi saugiai, kur galvoja, kad viską geriau supranta. Tik pabuvęs daug šalių atrandi daugiau tokių, kuriose irgi jautiesi saugiai.

“Slovakija dar nieko” – pasakoja naujoji pažįstama – “Bet va vertėjavau pokalbiui, kai slovakė imigrantė Jungtinėje Karalystėje pradėjus labai skaudėti dantį per karanitną mėgino prisiskambinti stomatologams. Skambėjo taip: Paskaičiuokite, kelintas dantis skauda… Ne, nuo centro… Šeštas, tai taisyti negalime: per karantiną leidžiama plombuoti tik dantis nuo pirmo iki ketvirto… Įsigykite vaistinėje laikiną plombą ir užsiplombuokite pati… Nemokate? Gerai, galime daryti taip… Jūs ateisite ir mes įdėsime laikiną plombą… Kai bus legalu įdėti nuolatinę plombą į tolimesnį nei ketvirtą dantį, plombas pakeisime”. Mergina kvatojosi “Tai ką, dėti laikiną plombą ir dar eiti antrą kartą mažiau pavojinga, nei sutvarkyti per kartą?’.

Lietuvoje rinkimai. Pirmą kartą balsuojame užsienyje, Lietuvos ambasadoje Kaire. Iš viso ten balsuoja 14 lietuvių, 6 jų – ambasados darbuotojai, likę gyvena Egipte. Apylinkė tokia maža, kad VRK statistikoje iš karto matosi mano balsai, reitingavimai. Na, bet Lietuva ne Egiptas, aišku, kad rinkimų niekas neklastoja.

Savo istorija sudominame ambasados darbuotojus: turistų ten nėra, net savo pažįstamų negali į Kairą prisikviesti, žmonės bijo. Tad mes ten – nedidelis kontaktas su Lietuva tai koronaviruso dar labiau nutolintai Lietuvos teritorijai.

Pamini, kad, anapus Lietuvos ambasados, Kaire kaukių niekas nedėvi. O mes sakome – “dar nemažai kas dėvi”. Palyginus su šalies pietumis. Gal tikrai Kaire liga labiau išplitus, kaip pasakojo žmonės Asuane ir Luksore? Kas žino.

2020 10 08-13: Kairas ir kodėl jame neprieštaraučiau pabūti ilgiau

Kairas – paskutinė tikra stotelė Egipte.

Ir kartu pirma tokia, kur norisi “pagyventi”, o ne tik lankyti lankytinas vietas ir išvažiuoti: gausybė skirtingų rajonų, atmosferų. 20 milijonų žmonių.

Tvarkingas koptų rajonas su senomis bažnyčiomis.

Chaotiškas ir tradicinis “Islamiškasis Kairas”, rajonas turgus.

Citadelė, pastatyta gintis nuo kryžininkų, su įspūdinga mečete viršūnėje.

Chaotiški muziejai su plyštančiomis iškamšomis.

Al Azhar parkas, padovanotas miestui Šveicarijos arabo ir tvarkingas lyg Amerikoje.

Ir dar Kairo kapinės, kurių milžiniškuose antkapiniuose pastatuose įsikūrė benamiai – bet taip įsikūrė, kad kapinės virto eiliniu miesto rajonu.

Ir dar šiukšlininkų rajonas, kur 65 000 žmonių gyvena iš viso Kairo šiukšlių susivežimo, perdirbimo. Važiuoja, važiuoja neįsivaizduojamai užkrauti pikapai, tįsia, tįsia vietiniai visokius vamzdžius. Lotynų Amerikoje į tokią vietą nedrįstum kišti nosies, bet, kaip visam Kaire, saugu, ramu. Ir rajono katedra, iškalta uoloje – įspūdingiausia Kairo bažnyčia.

Tačiau “išmalti keliai” tokie prasti, kad, baimindamės dėl nuomoto automobilio, apsisukame, sustojame palei Al Azhar parkingą ir iškviečiame Uberį. Vairuotojas, atrodo, pirmąkart užsukęs į tą rajoną, irgi pasibaisėjęs, kelis kartus perklausia “Ar tikrai čia ta vieta, kur jums rekia?”, “Aš manau čia ne ta vieta”. Visgi, į katedrą, šešis kartus paklausęs vietinių kelio, nuveža. Užtat grįžti tenka pėsčiom pro visas šiukšles ir palaidus šunis – visi Uberio vairuojai, pamatę kur važiuoti, atmeta.

Ir korėjiečių restoranas – pasiilgau korėjiečių virtuvės ir tokį radau, nors jis čia, aišku, ir brangesnis, ir prastesnis nei Korėjoje.

Ir “Spalio karo panorama”, toks 4D teatras kur demonstruojamas (gerokai pagražinus) Jom Kipuro karas prieš Izraelį. Galvojame: na, kasdien rodo po kelis kartus, būsime, kaip įpratę, vieni turistai. Kur tau – buvo pilna vietinių. Pirmą kartą atsidūrėme didesnėje minioje, kurių sėkmingai vengdavome. Pasirodo, Egiptas Armijos dieną iš spalio 6 d. šiemet perkėlė į spalio 8 d. – ir ėjome kaip tik per ją…

Ir, aišku, biurokratija, biurokratija. Pavyzdžiui, “Spalio karo panoramoje” kažkodėl užsieniečiams prieš įeinant privalu palikti pasą.

 

---

Raitytas, bet paprastas kelias atgal į Lietuvą (2020 10 14-15)

---

2020 10 12-13: Kodėl Aistę prislegia Kairo chaosas

Aistę Kairo chaosas labiau slegia nei žavi. Ypač eismas. Visi lenda kur nori, važiuoja ir prieš eismą, naktimis be lempų, išlindę pro langus, sėdėdami ant stogų ir pypia, pypia, pypia. „Kam jie taip lenda, juk nuo to visi tik vėliau nuvažiuoja?“ klausia Aistė, kai dalis mašinų kerta kampą prieš eismą ir visi sustringa, nes nebėra kaip važiuoti nei į priekį, nei atgal. Aistė pati taip nedaro – bet tada jau praeiviai beldžia į automobilio langą – „važiuok, kirsk kampą“. Aišku, visi susitringame.

Ne mažiau nervina ir visokie prekijai/apgavikai. Vos išėjus iš namų pasitinkantis “egiptologas“, po trumpo standartinio pokalbio („Where are you from? You say Thania? Lwania? I like Lwania. Welcome, Welcome.“) kviečiantis į savo suvenyrų parduotuvę. Ir kitą dieną vėl tas pats – jau mus pamiršo.

Alkoholio trūkumas. Aš negeriu tai man tas pats. Bet kai Aistė ilgiausiai ieškojo parduotuvės didžiausiame “CityStars” prekybos centre, buvo nukreipta į “Duty Free”, o ten sužinojo, kad “pagal tvarką galime parduoti tik jei į Egiptą atskridote prieš vieną ar dvi dienas”, tai linksma nebuvo. O to egiptietiško vyno, kurį už brangiai kur rasdavo, kokybe nuolat skundėsi.

Dar darbiniai pokalbiai, kuriems reikia jungti VPN‘ą – Whatsapp ribojamas, kaip ir Al Jazeera ar Anadolu Agency.

Ir „šiukšlininkų rajonas“ – Aistė skurdžiuose rajonuose nesijaučia gerai.

Nenustelbia to “nuovargio Egiptu” netgi keista akimirka, kai optikos šeimininkas padovanoja servetėles akiniams – tiesiog šiaip, „jums nemokamai“. Ir tikrai pinigų neima.

Aistė nori grįžti namo – gal pirmą kartą nuo 2017 m., kai pradėjome gyventi kaip skaitmeniniai klajokliai. Aš ambivalentiškas: taip, Egiptas turi problemų, bet grįžti į Europą ties antra banga irgi nelabai norisi. Be to, Egipte dar būtų ką pamatyti: visos dykumos, Sinajus. Tie vaizdai, ta kultūra nuostabi – ir kelionės pradžioje būtent jie, būtent galimybė tą išvysti visiškai vieniems Aistei užgožė visą chaosą.

2020 10 12-13: Kodėl peršalimas dabar – baisi liga

Aistės troškimui grįžti iškyla problema: Aistė pasigauna slogą, gerklės skausmą. Šiaip niekis. Iki šių metų. Anksčiau kone kiekvienoj kelionėje abiems mums būdavo kažkas tokio. Keliaudavome, skraidydavome, lankydavome vietas. Tuo tarpu 2020 m. nesirgome išvis, paskutinį kartą 2019 m. lapkritį: saugumo priemonės padėjo, bet jos ne 100%. Aistei laikrodis „sutiksėjo“ dabar.

Egiptas gal geriausia vieta pasaulyje “peršalti”. Visiems vienodai rodo. Vietiniai irgi šnarpščia, kosti ir vis tiek vaikšto, dirba, ir be kaukių. Čia, atrodo, 2020 m. niekad neatėjo, ar, tiksliau, 2020 m. jau praėjo.

Bet juk skrydis jau mažiau nei po savaitės. Europa žiūri kitaip(?) Ir kas žino, ar koks peršalimas nebus trukdis lipti į lėktuvą. Man kaip ir tas pats, galim ir vėliau grįžti – bet Aistė nenori atidėti.

Aistė dar pasveiks, yra laiko. Bet jei aš dabar užsikrėsčiau nuo jos, skrydžio metu man būtų „blogiausios peršalimo dienos“ (bėganti nosis ir kt.). Tad pradedame ir namie, automobilyje nešioti kaukes, net miegoti su jomis, neimti vienas kito daiktų ir t.t. Aš jau taip pripratęs, kad net nebesunku. Nesuprantu tų, kurie sako, kad “ką čia keliausi su kaukėmis? Jokio malonumo”. Na, man kaip yra marškiniai, yra akiniai, yra batai – tai yra ir kaukė. Tarsi drabužis ir tiek.

Paskutinę dieną pailsime. Man pavyksta išlikti “sausam” nuo bet kokių ligų.

2020 10 13: Į Lietuvą per Airiją ir JK: kiek COVID formų pildyti?

COVID laikais kone kiekviena šalis susigalvojo kokią nors formą, kurią reikia užpildyti prieš ten vykstant. Daugybę tų formų reikia pildyti prieš skrydį, ar bent taip sakoma. Čia gali būti ne juokai: pagarsėjo daugybė atvejų, kaip aviakompanijos net neįleido laiku formų neužpildžiusių keleivių į Graikijon skrendančius lėktuvus – nes jau buvo vėlu pildyti.

Peržiūriu iš aviakompanijų gautus pranešimus, “Easyjet” ir “Ryanair” svetainėse parengtus privalomų formų sąrašus. Nors Jungtinę Karalystę bei Airiją tik kirsime tranzitu, formas pildyti vis viena reikia.

Pradedu nuo Jungtinės Karalystės. Ta forma ilgiausia, klausinėja menkniekių – atvykimo laikas minutės tikslumu… Iš viso pildymui gal šeši lapai.

Tuomet Airijos – paprastesnė. Gyvenamoji vieta, atvykimo laikas, vardas/pavardė, paso numeris, saviizoliacijos vieta (pakanka parašyti, kad tą pačią dieną iš Airijos išskrisiu).

Galiausiai Lietuvos – pati trumpiausia, tik vienas lapas ir esminiai klausimai (kokiose šalyse buvai per 14 dienų, asmens duomenys, kur gyveni).

Nustembu, kad nė vienoje formoje neklausiama apie sveikatą.

Tokias pat formas užpildau ir už Aistę. Gaunu el. paštu kopijas. Kaip įprasta, buvimo užsienyje metu visus kelionius dokumentus sudedu į tai išvykai skirtą kompiuterio katalogą (dabar – “Egiptas”). Be įprastų pakatalogių “Lėktuvo bilietai”, “viešbučių rezervacijos” ir pan. nuo šios kelionės atsirado pakatalogis “Formos” su jau aštuoniais failais.

Tada registracija į skrydžius – čia jau kaip visuomet.

Matyt, skrisim!

2020 10 14-15: Skrydžiai atgal ir kodėl britų kova su COVID – beviltiška?

Paskutinis lėkimas į Hurghadą – dėl papildomos poilsio dienos virš 500 km pr dieną. Kelias geras. Poste pareigūnas pareikalauja 100 už greičio viršijimą (~5 eurus). Nežinia kur stebėjo, jokio radaro neparodo. Bet visi moka po tą pačią sumą – ir turistai, ir egiptiečiai. Su pareigūnais geriau nesiginčyti. Stabdo visus iš eilės, po keturias mašinas iš karto – pasiseka tik tiems, kurie pralekia kol pareigūnai “užsiėmę kitais”.

Hurghada gal dvigubai pilnesnė, nei buvo, kai lankėmėws pirmą kartą. Bet kai užpildymas, iš pažiūros, buvo 5%, o dabar – 10%, vis tiek kaip išmirusi. Pavienius įvairaus amžiaus lenkus ir baltarusius papildė ir britų jaunimas, atlėkęs Easyjet reisais.

Grąžiname automobilį. Neapdaužytas nė kiek, nesikabina. Nuvažiavome ~5700 km, sutilpome į 5800 km limitą.

Skrydis vėlai vakare. Skrydžio dienos šiais laikais – it skaistykla. Ar visur praleis per pasienius (nesikabins prie kokios “ne taip užpildytos formos”)? Ar visi skrydžiai įvyks? Ar neteks izoliuotis (nes pvz. atšaukus kokį skrydį nebeatitiksi nesiizoliavimo sąlygų Lietuvoje)? Ir t.t. Per laiką nuo skrydžių nusipirkimo prieš 10 dienų, Jungtinė Karalystė ir Airija tapo vienais didžiausių planetoje virusų židinių ir iš Jungtinės Karalystės vis pranešama apie naujus ir naujus uždarymus: Liverpulyje prie Mančesterio, per kurį skrendame, jau uždaryti barai ir restoranai, futbolo fanai verčiami kiekvienas mokėti po 15 svarų už vienerių rungtynių transliacijas per televiziją. Ir neturi ką daryti – į barą nenueisi, stadionuose seniai nepriima. Neini į stadioną, bet bilietą reikia pirkti!

Egipte bėdos kitos. Uberio vairuotojas pakeliui į oro uostą patvirtina: “Turistų spalį ne ką daugiau nei rugsėjį”. Iki koronos jis dirbo viešbutyje, paskui – 6 mėnesius sėdėjo be darbo viešbučiui atleidus daugelį darbuotojų. Prarado viltį grįžti ir štai jau 3 savaites vairuoja Uberį. Per tą laiką į oro uostą veža pirmą kartą.

Oro uoste kiekvienam turistui – po ~10 darbuotojų, nes iš milžiniško terminalo lėktuvai dabar kyla vos vienas kas kelias valandas. Nieko nėra baisiau, kaip neturintis ką veikti Egipto biurokratas, o per COVID jiems kas veikti mažai. Stabtelime užsukti į tualetą -“Ko sėdite? Eikite ten”. Pirma saugumo patikra (pereinant į registracijos zoną) – penki darbuotojai, pro kuriuos per kokias 15 minučių praeiname mes vieninteliai. Liepia išsiimti viską viską, paskui atsega kuprines, liemenes, kiekvieną daiktą traukia iš lėto rankomis lauk, tepa sprogmenų paieškos milteliais. Dar apčiupinėja, liepia pakelti rankas, paskui kojas po vieną, vėl čiupinėja. Tada pasirašyti, kad patikrino, surašyti savo duomenis. Nors registravomės internetu, pasiunčia prie registracijos staliuko: “dar ir atspausdinsime jums įlaipinimo taloną”. Ten liepia nusiimti kaukes, pažiūri veidus. Vėl užsidedame kaukes. “Dar nusiimkite” – sako praeinantis kitas pareigūnas ir žiūri į veidą kokią pusė minutės – “Pasikeitėte nuo paso nuotraukos darymo”. Nusišypso, praleidžia.

Tada – pirma pasų kontrolė. Tada – antra pasų kontrolė. Tada – trečia pasų kontrolė. Iš visų jų įprastinė – tik antroji, o likę pareigūnai gal susigalvojo sau darbo, kai jo nėra.
Tada – antroji saugumo patikra (pereinant į vartų zoną), dar griežtesnė – be čiupinėjimo, visų daiktų perrinkimo daiktas po daikto, dar klausimai “O kam šitas reikalingas?”, “O kam šitas?” apie kiekvieną selfie stick’ą, išorinį kitąjį diską ir pan. Atima atidarytuvą. Vėl tenka pasirašyti, palikti lygiai tuos pačius duomenis.

O štai modernūs temperatūros tikrintuvai tušti, niekas temperatūros nematuoja. Skamba pranešimai, kad oro uoste reikia užsidėti kaukes, bet skrydžio daugelis laukia be jų.

“EasyJet” naktinis reisas Hurghada-Mančesteris užpildytas kiek daugiau nei perpus, šalia niekas nesėdi. Pamiegame. Iš aplinkui skamba ir skamba baisus kosulys – niekur kitur pandemjos metu jo negirdėjau tiek, kiek tam skrydy ir paskui Mančesterio oro uoste. Nieko keisto – Jungtinėje Karalystėje dabar beveik dvidešimt tūkstančių atvejų kasdien. Kažkas gal išskrido į atostogas Hurghadoje be simptomų ir ten jie išryškėjo, gal užsikrėtė skrydžio išvakarėse, jau po testo, ar, nesisaugojęs, Hurghadoje. Ir štai po savaitės sirgdamas visaip kaip nori parvykti namo.

Prieš leidžiantis Mančesteryje pilotas informuoja keleivius britus, kad, atvykus iš Egipto, Jungtinėje Karalystėje reikia 14 dienų izoliuotis. Per lėktuvą nuvilnija juoko banga. Atrodo, anglai saviizoliacija, gal ir visa kova su COVID, nebetiki.

Temperatūros ir JK netikrina. Ir net tų ilgųjų kruopščiai užpildytų atvykimo formų QR kodo niekas taip ir nepažiūri (kitiems žmonėms lyg pažiūrėdavo). Vis labiau ir labiau Europoje visokie reikalavimai darosi “popieriniai”. Pasak oro uoste dalinamų nemokamų laikraščių, net su žymia dalimi užsikrėtusiųjų kontaktų Anglijoje susisiekti nepavyksta, o saviizoliacijos nesilaiko keturi penktadaliai ligonių ir kontaktų(!). Nėra normalių būdų priversti tirtis ar izoliuotis. Nėra net normalių būdų išsiaiškinti kontaktus: dėl privatumo, priešingai nei Pietų Korėjoje, nežiūrima į žmonių telefonų buvimo vietas ar kredito kortelių informaciją. Būtų viskas gerai, privatumas išsaugotas – bet koks paskui būna privatumas, jeigu visi žino, kur tu esi – savo namie, nes paskelbtas karantinas, viskas uždaryta, sienos uždarytos?

Išeina daug, daug bergždžio “kontaktų ieškotojų” darbo. Geriau mažiau reikalavimų, bet tokie, iš kurių yra nauda, kurių laikymąsi stengiamasi užtikrinti.

Pamėginame sėstis pavalgyti – liepia nuskaityti QR kodą, į prorgamėlę surašyti asmens duomenis. Ieškos, jeigu kas nors sirgs. Bet ką ten ieškosi, ką ten surasi, kai serga vienas mančesterietis iš penkiasdešimt.

O sauso kosulio Mančesterio oro uosto koridoriai pilni tarsi Kairas automobilių pypimų.

Vis keičiuosi KF94 standarto korėjietiškus respiratorius – paskutinius, likusius iš Korėjos. Nors paprastai kaukę (dažniausiai eilinę chirurginę) nešioju visą dieną, keičiu dažniau. Na, jei tinkamai elgdamiesi, dezinfekuodami rankas, net daktarai ligoninėse geba neužsikrėsti – juk tikrai bus įmanoma ir Mančesterio oro uoste. Tik kad klausimas ar Lietuvoje sugrįžus po savaitės-dviejų nebus taip pat rizikinga. Na, bet svarbu nevežti per sienas ligos pačiam, darau, kas nuo manęs priklauso. Esu užsibrėžęs įrodyti, kad net ir šiais metais įmanoma keliauti laikantis visų rekalavimų, teisėtai nepatekti į izoliaciją ir nesusirgti. Kol kas sekasi. Dar vienas didelis kaukių pliusas – šilta veidui. Kai grįžti iš Egipto tik su marškinėliais ir liemene ir turi valandų valandas sėdėti oro uoste – įvertini.

Skaitau nemokamus laikraščius apie uždarymus tai šen, tai ten Europoje. Toks dežavu į kovo mėnesį. Tik tada keliavau iš Lietuvos (pačiu laiku), o dabar grįžtu į ją. Žiūrėsim, kaip čia bus.

Mančesteris-Dublinas, valandos skrydis. Čia jau turime kiekvienas po tris laisvas vietas. Dublino oro uoste bent jau atvykimo formų QR kodus pasų kontrolės pareigūnas pasižiūri.

Dubline turime 8 valandas. Pakaktų nuvažiuoti iki centro, pasidairyti. Bet būtų neteisėta, jeigu po to Lietuvoje nesiizoliuotume. Privalome būti oro uoste: pavalgome, dirbame.

Kas valandą ar dvi pasidarau nuotraukas, kad matytųsi išvykimų ekranas ir laikas. Kas žino, kokia Lietuvoje tvarka: dabar aš toks pats žalias, kaip ir visi kiti, kurie klausinėja Facebook’e ir forumuose. Gal prašys įrodyti, kad nebuvau išėjęs iš oro uosto, antraip siųs į izoliaciją… Išsaugau ir Hurghada-Mančesteris įlaipinimo taloną: tikrai atvykau iš Egipto.

Dublinas-Vilnius. Iš viso tik 30 keleivių. Po daugiau nei 24 val. nuo išskridimo iš Hurghados išeiname ant Vilniaus oro uosto asfalto. Pasų patikrinimas – kaip seniau. Po lagaminų atsiėmimo – papildomas. Nuskaito atvykimo formų QR kodus. Vienintelis klausimas, kurį užduoda – “Koks jūsų vardas?”. Matyt, kažkas perskaitė Britanijos lietuvių diskusijas “Kaip apgauti sistemą”, kur patarimas būdavo – “Sakykite bet kokį vardą ir jūsų niekas neberas”. Bet bet kokį vardą galėjau pasakyti ir aš: tiesiog, turėjau prisiminti, ką įrašiau į formą. Paso netikrina! Ir, aišku, galėjau nurodyti neteisingą adresą (taip irgi Britanijos lietuviai vienas kitam patarinėja). Aišku, man meluoti ne tik negarbinga, bet ir nelogiška: izoliuotis grįžtant iš Egipto ir šiaip nepriklauso. Bet juk net ir Britanijos lietuvis galėtų nurodyti, kad atskrenda iš Egipto ir izoliuotis jam irgi “nereikėtų”. Niekam, atrodo, nerūpi.

Visa Europos “kovos su COVID” mašina kažkuo primena Egipto karinius ir policinius postus. Biurokratijos daug, klausimų daug, bet realią naudą sunku įsivaizduoti: svarbu formalumai atlikti. Na, jei norėtų, kad sistema veiktų, juk būtų paprasta perkelti, kaip Korėjoje, epidemiologinę kontrolę prie pasų kontrolės, kad bent su pasu sutikrintų. Telefoną patikrinti į jį paskambinant. Kai tiek mažai keleivių juk pareigūnai turi laisvo laiko. Juk tose srityse, kur Lietuvos ir Europos šalių valdžia tikrai nori kažko pasiekti (pvz. neįleisti narkotikų, nelegalų, teroristų) – tai ir siekia rimtai, o ne tiesiog klausimais “Koks jūsų vardas?” (vietoje paso patikrinimo), “Ar nevežate bombos?” (vietoje metalo detektoriaus) ir pan.

Europą, pasaulį vėl stebiu iš Lietuvos. Bet kitomis akimis nei jei nebūčiau šiemet aplankęs jau 18 šalių. Nes viena yra skaityti laikraščius ar teisės aktus ir visai kita – pamatyti realybę. Jungtinės Karalystės ir Pietų Korėjos teisės aktai dėl privalomos izoliacijos, pavyzdžiui, labai panašūs – bet realybė skiriasi kaip diena ir naktis. Korėja stebi izoliacijos laikymąsi ne mažiau rimtai nei stabdo narkotikus ar teroristus, už pažeidimus gresia deportacija ir kalėjimas (bausmės realiai vykdomos). O Jungtinėje Karalystėje žmonės iš tokių ribojimų juokiasi. Ir tai atsispindi susirgimų skaičiuose.

Vakarų Europos valstybių vadovai, tarsi koks Čarlio Čaplino “Didysis diktatorius”, rėkia ir rėkia naujus ir naujus ribojimus. Štai Didžioji Britanija draudžia susitikti žmonėms iš skirtingų namų. Kaip jie žada tą patikrinti, jei net testavimo, *ligonių* saviizoliacijos neužtikrina? Aišku, kad niekaip. Kokie 20% gal laikysis tų nurodymų, bet jie ir liks kvailių vietoje – jie, sveiki ir “teisingi”, pagyvens “namų arešte”, o ligai nuo to nei šilta, nei šalta, nes kitiems jau nusibodo ir jie priemonių nesilaikys, ir liga plis toliau, kol natūraliai “išdegs”.

Kitos šalys elgiasi dar nelogiškiau. Atrodo, jau dabar šokas praėjo, pilna mokslinių tyrimų, visiems aišku, kad yra pavojingos ir nepavojingos vietos. Bet Airija vėl iš naujo uždaro ne pavojingiausias vietas, o “visas tas, kurios žmonėms nereikalingos”. Politikų nuomone. Uždaro beveik visas parduotuves, nors kokioje dažniausiai tuščioje elektronikos parduotuvėje šansų užsikrėsti beveik nėra. “Bet pokyčių palyginus su pirmu karantinų bus” – sako Airijos Čaplinai. Veikti jie palieka… mokyklas! Vieną pavojingesnių viruso židinių… Nes nusprendė, kad jos reikalingos.

Gretimo Velso politikams atrodo kitaip: mokyklų nereikia.

Didžiausią nelogiškumą suvoki pažiūrėjęs į statistiką. Jei Airijoje 2020 m. balandį, per pirmą karantiną, nuo koronaviruso mirdavo ~60 žmonių kasdien, tai dabar, antrojo karantino išvakarėse – tik ~2 žmones per dieną. Jei stabdome gyvenimą dėl tokio pavojaus, tai iš esmės turėtume išvis užsidaryti “su visam” – nes ir ne pandemijos metu yra daug didesnių pavojų (ligų, nelaimių), nuo kurių Airijoje kasdien miršta daugiau žmonių.

Pasaulio visuomenė sukyla. Kas spjauna į viską, o kas “išeina į gatves” su įtūžiu. Išlieja jį nebūtinai prieš karantinus, bet, dar dažniau, tų karantinų įaudrinta – prieš tuos priešus, kurių nekenčia nuo seno. Atsiveria visos senos žaizdos.

JAV juodaodžiai ir kraštutiniai kairieji dar gegužį paleido smurtingus protestus prieš kitarasius, dešiniuosius ar tiesiog valdžią (ir jos “veidą” policiją). Kadangi JAV pasaulio centras, sužinojome tai visi.

Užtat mūsų žiniasklaidos dėmesio tada dar nesulaukė tai, kad Azerbaidžane dar liepą, pasibaigus ten karantinui, vyko ne mažiau aršūs ir masiniai protestai prieš “amžinus priešus” armėnus, raginimai valdžiai “pagaliau eiti su jais į karą, išvaduoti Karabachą”. Kurį laiką Azerbaidžano valdžia protestus vaikė. Bet rugsėjį Azerbaidžano režimas atnaujino 30 metų beveik įšalusį konfliktą Karabache. Antrajame Karabacho kare per nepilną mėnesį galvas jau padėjo daugiau žmonių, nei per visą pandemiją mirė nuo koronaviruso Armėnijoje ir Azerbaidžane kartu paėmus. Tikėtina daug daugiau. Ir tai ne pabaiga – nei ten, nei niekur.

Koronavirusą, kaip pandemiją, pamiršime: jokia tokio sąlyginai nedidelio masto pandemija nepateko į jokias istorijos knygas, o tokių ligų buvo daug (pvz. Honkongo gripas ~1968 m. iki 4 mln. aukų). O štai karantinai, jų pasekmės ir “sukilusios liaudys” taps epochos veidu, panašiai kaip 1968 m. hipiški maištai, jų pasekmės įsirėš į politines bei ekonomines sistemas, gal net žemėlapius, ir įtakos gyvenimus “su visam” ir po krizės pabaigos.

Didžiausias pavojus, kurį regiu – Vakarų pasaulyje nykstanti laisvė. Atsiradęs precedentas, kad normalu, jog valdžia tau pasako, kas tau, eilinis žmogeli, reikalinga, o be ko apsieisi. Ir štai Lietuvos valdžiai atrodė, kad mums nereikalingos kirpyklos, Singapūro – kad visgi reikalingos tos kirpyklos “kurios kerpa paprastai”, o Didžiosios Britanijos – kad žmonėms reikalinga plombuoti tik priekinius dantis. Kai šitoks precedentas atsiranda, jis gali būti panaudotas ne tik per pandemiją. Sugalvos koks politikas kokį “pavojų” ir iškart “sprendimą” uždrausti kokią jam “nebūtiną” veiklą. O tau ta veikla gal bus gyvenimo esmė ar pragyvenimo šaltinis.

Gal kas užsimanys “duoti pailsėti gamtai” ir paskelbti privalomą mėnesį be automobilių? Ar uždrausti maudytis vasarą jūroje, nes žmonės skęsta? Uždrausti naujamečius fejerverkus? Uždrausti kopimą į kalnus ar nardymą? Motociklus, nes “tai mirtis ant ratų”? Čia gera tema distopiniam romanui. Ir tikrai viliuosi, kad nieko panašaus nebus – bet 2019 m. mąstymu, dabar mes jau gyvename distopijoje. Ir, nepaisant visų išlaikiusių šaltą protą, pilna žmonių, kurie jau priėjo paskutinįjį Kiubler-Ros identifikuotą reakcijos į praradimą etapą: “susitaikymą”. Kaip tie Egipto pareigūnai, sekantys turistus nuo vieno blokposto iki kito, ar padaikčiui kratantys kiekvieną kuprinę, ar erelio akimis stebintys, kad tik neikas neįjungtų telefono video režimo ten, kur “nėra nieko įdomaus”. Tam tikra prasme Egiptas man tapo puikiausia iliustracija šalies, kur žmonių laisvės seniai suneštos ant neaišku kam neaišku kada neaišku kodėl pakurto aukuro.

Gyvename įdomiais laikais. Galiu pasidžiaugti, kad, nuo koronaviruso pradžios praėjus beveik metams ne tik pavyko niekuo neužsikrėsti, bet – tai, atrodo, kur kas sunkiau – nepakliūti į jokią privalomą izoliaciją ir į jokią “užsikarantinavusią valstybę” to karantino metu.

Deja, man tai įmanoma tik todėl, kad dirbu internetu. Daugelis žmonių neturi tokių galimybių apginti savo gyvenimų ir uždarbių nuo valstybių savivalės.

Bet susiorganizuoti kelionę, tarkime į Egiptą (ar kitur, kur tuo metu įmanoma), pakeisti aplinką savaitei-keliom, gali kiekvienas, kuriam tai svarbu (jei tik karantinai galutinai neatėmė pragyvenimo šaltinio). Parašiau straipsnį “kaip” tiems, kurie dar nedrįsta.

Laisvės siekti reikia pradėti nuo savęs – ir, jei tai darys visi, laisvė liks visuotinai priimta norma, o ne kažkieno racionuojama privilegija. Aišku, laisvė eina išvien su pareigomis. Bet tos pareigos turi būti pagrįstos mokslu ir sveiku protu, o ne kažkieno nuomone, baimėmis ar spėjimais.

Kaip vairuojame atsargiai (bet vairuojame), maudomės atsargiai (bet maudomės), taip ir keliaukime, švęskime, dirbkime, pirkime, pramogaukime – tiesiog atsargiai!

---

Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio

1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.

Komentarai

Koronaviruso pandemijai vis keičiant pasaulį iš paskutiniųjų toliau bandau gyventi „kaip anksčiau“.

O mano įprastame gyvenime daugybė įvairiausių skirtingų darbų, judėjimo į įvairius miestus ir šalis.

Todėl mane pandemijos sukelti „žmonijos drebėjimai“ paveikė labiau nei daugelį. Ir todėl ir grįžęs iš Korėjos į Lietuvą toliau tęsiu šį dienoraštį. Nes tai unikalūs pokyčių laikai, po mėnesio viskas bus kitaip, po trijų mėnesių – dar kitaip, o po kelerių metų gal net bus sunku prisiminti, kaip ir kada viskas buvo.

Koks buvo jausmas grįžti į Lietuvą per pandemiją ir kaip Lietuva skyrėsi nuo Azijos? Kaip keliavau iš Lietuvos į Alandų salas, nes buvo beveik vienintelė įmanoma kelionė? Ar/kaip keitėsi mano ir kitų žmonių požiūris į šią situaciją?

Lai šis dienoraštis bus savotiškas paminklas šitiems laikams.

Pirmosios keturios dienoraščio dalys:
*Per pasaulį korona-apokalipsės metu
*(Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
*Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
*4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.

Kaip pirmą kartą išvydau koronaviruso paveiktą Lietuvą (2020 m. liepos pabaiga)

2020 m. liepos 26 d. grįžtu į Lietuvą iš odisėjos, netikėtai tapusios ilgiausia gyvenime – 4,5 mėnesių Azijoje. Grįžtu į savo šalį, bet keliauju tarsi į užsienį – nežinau ką rasiu. Tiesą psakius, įprastiniais laikais keliaudamas į užsienį daugiau žinau: juk perskaitau daug knygų, filmų apie šalį į kurią keliausiu. O čia Lietuva keitėsi taip sparčiai, kad niekas filmų nespėjo sukurti. Viskas, ką rašė draugai ar pažįstami subjektyvu: vieną ir tą pačią savaitę vienas skųsdavosi, kad „Niekas nedėvi kaukių, kokie neatsakingi“, o kitas skųsdavosi, kad „Visur visi tik su kaukėm, nesąmonė“.

Vienais atžvilgiais situaciją Lietuvoje randu geresnę, nei tikėjausi. Nėra jokių problemų apsilankyti poliklinikoje, apie kurias taip ilgai rašė draugai iš Lietuvos. Aišku, viskas pasikeitė: temperatūros patikrinimas, pasirašymas tokio rašto, kad nebuvau „šalyse kur plinta koronavirusas“. „Ką tai reiškia?“ – klausiu, juk dabar visur plinta. „Buvau užsienyje, bet ne tose šalyse iš patvirtinto sąrašo“. „Tai gerai“ – man sako – „Svarbu, kad nebūtum šalyse iš to sąrašo“. Vietas pas daktarus specialistus gavau dar rugpjūčio mėnesį – buvau prigąsdintas, kad eilės bus vos ne iki metų galo.

Kitais atžvilgiais situacija Lietuvoje pasirodo blogesnė, nei tikėjausi. „Viskas atsidarė“, man sakė, bet pats pirmas restoranas, į kurį nuėjau – mėgstamas bufetas „Akropolio“ Maximoje, kur pamėgau pigius skanius blynus – uždarytas. Sako dėl pandemijos. Realybėje turbūt labiau dėl ekonominių priežasčių – bet jei ne pandemija to nebūtų. Aplink mano namus neliko daug verslų. Netikėtai problemos atsirado su… privačia medicina – pas Aistės ginekologą išvis nepriima buvusių užsienyje, nesvarbu kokioje šalyje. Aišku, kiekviena klinika įsiveda savo tvarką.

Dar kitais atžvilgiais išvis nežinojau, ko tikėtis, pvz. kiek iš tikro žmonių dėvi kaukes. Pasirodo (liepos mėn. pabaigoje) jų nedėvi niekas – su Aiste nusprendę stebėti, kada pamatysime pirmą kaukę, važiuodami iš oro uosto pamatome tik po poros valandų. Bet tai, kaip viskas, pasirodo laikina: liepos-rugpjūčio sandūroje grąžinamos privalomos kaukės viešajame transporte, prekybos centruose. Ir to lietuviai klauso – irgi kiek nustembu, galvojau, pažeidėjų bus daugiau. Ar būčiau prieš 8 mėn. patikėjęs, kad Lietuvoje nešiosiu kaukę? Tiesa, vos išeina pro duris, žmonės kaukes nusiima. Didelis skirtumas nuo Korėjos, kur ir be reikalavimų jos nešiojamos ir lauke. Man jau patogiau visada ne namie būti su ja: kam užsidėdinėti, nusiiminėti. Tad dažnai net savo automobiliu važiuoju su kauke. Sutiktam draugui pasirodo keista: „Nusiimk tą kaukę, gi lauke esam, o tai kalbu kaip su ligoniu“.

Aišku, daugelis nesielgia su kaukėmis taip, kaip reikia. Prisižiūriu visokių kuriozų: štai poliklinikoje darbuotoja matuoja temperatūras. Matuoja, matuoja. Aišu, su kauke. Suskamba jos telefonas. Kaukę staigiu judesiu nusiima – tarsi kalbėti telefonu su ja būtų neįmanoma. Kalba prieš visus lankytojus su dar neišmatuota temperatūra.

Kadangi Pietų Korėjoje situacija su virusu ženkliai geresnė nei Lietuvoje, saviizoliuotis nereikia. Iš tikro jau skamba beveik stebuklingai – ateina 2020 m. rugpjūtis, o aš nė karto nebuvau patekęs nei į saviizoliaciją, nei į tokią šalį, kurioje būtų beveik viskas uždaryta. Kur bebuvau, tuo metu ten veikė (ir man buvo prieinami) restoranai, pramogos ir kita. Ir tai, ką europiečiai patyrė kovą-balandį, teskaičiau analitiniuose straipsniuose panašiai, kaip apie kokius karus rytų Ukrainoje ar Sirijoje. Ir girdžiu iš vis naujų ir naujų Lietuvoje sutinkamų draugų: tos istorijos net primena kokias pabėgėlių istorijas iš karo ir nelaimių zonų.

Visgi, dėl visa ko (juk keliavau per oro uostus) pirmom dienom į lauką einu mažiau. Aistei, matyt, nuo nuovargio per skrydį suskausta gerklę. Bet rizikuoti ką nors užkrėsti nesinori: ji dar pasidaro ir koronaviruso testą, kuris siūlomas (nors ir neprivalomas) visiems grįžus iš užsienio. Paskambina savaitės pradžioje. Laiko turi tik sekmadieniui ir tai paskutinė vieta. Visą savaitę iki tol liepia saviizoliuotis.

Dėl visa ko praleidžiame kelias dienas iki jos testo izoliavęsi vienas nuo kito, kaip rekomenduojama, kalbamės per internetą ir pirmą kartą po 4,5 mėnesių nesusitinkame. Taisyklių kiekvienoje šalyje laikausi griežtai.

Išaušus tai dienai, Aistė nuvažiuoja į testo vietą. Nustemba, kad kiti ten atvyksta CityBee automobiliais. Neserga – na, buvo beveik neįmanoma, kad sirgtų. Taip, iš visų vietų, kuriose buvome per pastaruosius 4 mėnesius, pačioje rizikingiausioje esame dabar. Bet ne todėl, kad Lietuvoje būtų rizikinga, o todėl, kad ten, kur buvome iki šiol – labai saugu.

Sąmokslo teorijos ir padėtis Lietuvoje (2020 m. rugpjūčio vidurys)

Pamažu nusikrauna ta darbų krūva, kuri susidarė per tuos 4,5 mėnesius: aplankyti archyvus ir kita, ką gali padaryti tik Lietuvoje. Susitinku su draugais. Duodu interviu Lietuvos radijui, “15 minučių” – šios istorijos dar įdomios, nors jau ir mažiau skaitomos. Ir kitkas žmonėms jau įdomu.

Net interviu su Minijumi Tilindžiu, „Nacionalinės viktorinos“ laimėtoju, publikuojamas. Viktorina – kurią organizavau ir aš – vyko kovo viduryje. Paskutinį „laisvą“ savaitgalį prieš karantiną ir paskutinį savaitgalį, kurį aš buvau Lietuvoje. Interviu publikuotas tik dabar: štai kaip buvo okupavęs eterį koronavirusas.

Na bet dabar ir iš pačios svarbiausios vietos žinių erdvėje koronavirusas jau išstumtas, bent Lietuvoje. Rinkimai Baltarusijoje. Suklastoti. Ir juos sekę protestai prieš naują prezidento kadenciją gavusį Aleksandrą Lukašenką. Dabar jau tai pokalbių tema nr. 1, nebe virusas.

Epidemiologinė padėtis Lietuvoje pamažu, bet užtikrintai blogėja, sergančių vis daugiau, skaičiai netgi artėja prie to kovo-balandžio piko, kuris šiaip ar taip Lietuvoje nebuvo toks tūžmingas, kaip Vakarų Europoje. Kitose rytų Europos šalyse, ypač Balkanuose, naujoji banga seniai pranoko pirmąją. Kas bus Lietuvoje?

Kai kovą-balandį tvirtai pasisakiau prieš visuotinį karantiną kaip netvarų ir nepagrįstą būdą kovoti su liga, pridarantį daugiau žalos, sulaukiau palaikymo iš įvairių išmintingų, giliau mąstančių žmonių, bet didelė visuomenės dalis buvo įsibaiminusi. Kai kurie, atrodo, tikėjo, kad virusas kone magiškai užpuola kiekvieną, kas išeina pro savo namų duris.

Mano požiūriai nepasikeitė. Ir toliau pasisakau prieš karantiną (ir džiaugiuosi, kad Lietuvoje valdžia sakosi visko iš eilės nebeuždarinėsianti – kad tik ir išpildytų). Bet jei 2020 m. kovą-balandį buvau tarp nedidelio būrio nedrąsių, ėjusių prieš visokių įžeidinėjimų kupiną karantino šalininkų buldozerį („kvailiai kurie išeina iš namų, dar didesni kurie išvažiuoja iš savo miesto ar šalies“), tai dabar vis didesnis buldozeris važiuoja jau iš priešingos pusės. Po bet kokiu straipsniu apie virusą pilna komentarų, neva jis išvis neegzistuoja, saugotis niekaip nereikia, vakcina tik išmislas dėl pelno ir t.t. Na ir tokios pozicijos, kaip mano – „karantino nereikia, bet verta saugotis kaukėmis ir kitomis priemonėmis“ – jau atakuojamos iš visai priešingos pusės: „kvaliai tie, kurie saugosi – nesąmonė, nes ligos nėra“. Korėjoje toksai požiūris jau sukėlė didžiausią nuo kovo viruso bangą: virš 1000 užsikrėtė vienoje bažnyčioje „iš principo“ nesilaikiusioje taisyklių, rengusioje protestus be kaukių: net kai jam diagnozuotas koronavirusas, tos bažnyčios pastorius demonstratyviai nusistūmė kaukę ant smakro.

Įdomu, kokie psichologiniai skirtumai paskatino žmones iškilus šiai naujai situacijai užsiimti tokius radikaliai skirtingus požiūrius. Turbūt daug lėmė, kad karantinas ne vienodai paveikė visus.

Vienas kraštutinumas – žmogus, kuris dirba kokioje biudžetinėje įstaigoje, o jo pagrindinis hobis – TV serialai ar kompiuteriniai žaidimai. Jam karantinas išėjo tik į naudą: mažiau darbo, pajamos tos pačios, o visi hobiai liko. Jam atrodo „Tai ką, negalima pakentėti ir paskui eiti į restoraną / keliauti / eiti į koncertą“ – juk jis šiaip ar taip tai daro kartą ar du į metus, tai koks skirtumas kovą ar rugsėjį.

Kitas kraštutinumas – tas, kuris dėl karantino neteko pajamų, arba kam tai sugriovė gyvenimo planus (pvz. vestuves ar planinę operaciją), ar kieno visi kasdieniai hobiai buvo „atšaukti“ ir jis pasijuto uždarytas kalėjime. Galiu suprasti, kad tokiam žmogui atrodo „Juk negalėjo dėl tokios palyginus menkos problemos išmintingi žmonės, politikai taip visko sugriauti. Čia turi būti kažkas paslėpta“.

Daugeliui sunku įsijausti į kito kailį…

Abi radikalios nuomonės „šeria“ viena kitą. „Karantinininkų“ baimės priverčia skelbti karantiną. Karantinas didina „sąmokslo teoretikų“ skaičius ir karingumą. Karantinas atšaukiamas, bet dėl „sąmokslo teoretikų“ (saviizoliacijų, kaukių vengimo) užkrečiamumas kyla, o tai didina „karantininkų“ skaičius ir karingumą. Vėl randasi daugiau ribojimų. Užburtas ratas.

Kelionė į Suomiją (2020 m. rugpjūčio pabaiga)

Tvarkydamas darbus Lietuvoje sykiu planuoju ateitį. Ką čia besuplanuosi!

2020 m. pradžioje planavau, kad rugsėjį išvyksiu į „Tikslas – Amerika 2020“ ekspediciją. JAV sienos uždarytos ir tai bus neįmanoma.

2020 m. liepą galvojau, kad bent jau važiuosiu tyrinėti lietuviško paveldo Vakarų Europoje: tuo metu būtų buvę įmanoma. Bet Vakarų Europoje virusas atšoko tiek, kad kokioje Prancūzijoje jau būna ir po 5000 atvejų per dieną. Sergančiųjų skaičiaus 100 000 gyv. 14 d. rodiklis kai kuriose Vakarų Europos šalyse viršija 100. Pagal Baltijos šalių tvarką, jei viršija 16, grįžus iš tų šalių reikalingas karantinas. Iš pradžių į tą sąrašą pateko Ispanija, vėliau Prancūzija, galiausiai net Lenkija ir anksčiau liaupsinta Vokietija bei neva virusą įveikusi Italija. Rugpjūčio gale jau ant rankų pirštų galėja suskaičiuoti ES valsybes, į kurias iš Lietuvos gali nuvykti ir grįžti nesiizoliavęs. Čia tik viena medalio pusė: važiavimas tyrinėti lietuviško paveldo reikalautų kirsti ne vienos valstybės sieną ir gali būti, kad tuo metu jau ir tai pasidarys neįmanoma ar reikalaus karantino (pvz. vokiečiai karantinuos atvykusius iš Prancūzijos ar pan.).

Tiesa, bet kol kas sienų ribojimai Vakarų Europoje laisvesni, nes tiesiog padėtis ten prastesnė. O su sienų ribojimais per koronavirusą yra kaip su lango atidarymu kai lauke +5. Jeigu viduje prišildyta – tai temperatūra viduje greit atšals. Bet jei viduje nešildoma ir irgi +5, tai lango atidarymas nieko nepakeis. Nes, jei ligonių skaičius abiejose sienos pusėse panašus, tai jei vieni ir atvyks, kiti – išvyks. Bet kokia bus “viruso temperatūra” paskui niekas nežino.

Žodžiu, rugpjūčio viduryje beliko viena laisva kryptis – šiaurė. Latvija, Estija, Suomija. Ir tai neaišku kiek laiko – Lietuvos rodiklis pasiekė 12 atvejų 100 000 gyv. 14 d. ir jei Latvija/Estija taiko „lietuvišką“ reikalavimą, kad rodiklis būtų 16 ar mažesnis, tai Suomija dvigubai griežtesnė: reikalauja 8 atvejų rodiklio. Atrodo tuoj užsidarys ir ji…

Šiais laikais „gyvenu šia diena“: žiūriu situaciją ir sprendžiu. Praktiškai išvakarėse nusprendėme pavažiuoti iki Suomijos. Kelto bilietus perkam paskutinę dieną, jau pakeliui, viešbučių rezervacijų nedarom.

Verčiau pasiimame į automobilį inverterį, automatiškai prisipučiantį čiužinį nakvynėms, nešiojamus kompiuterius darbui ir pirmyn. Šitokį variantą nusižiūrėjau dar Korėjoje ir išties taip keliauti ir pigu, ir patogu: iš universalo per 3 min. pasidarėm kemperį.

Beje, į Rygą šiaip ar taip planavau važiuoti. Dar nuo kovo. Tada, per paskutinį savaitgalį prieš karantiną vykusioje Baltijos žemėlapių konferencijoje skaičiau pranešimą apie “Tikslas – Amerika” lietuviško paveldo žemėlapį. Ir palikau savo pelę su 24 mygtukais, kuri labai padeda dirbti. Kas galėjo pagalvoti, kad į Rygą vėl pateksiu tik štai kada.

Nuvažiuojame iki Alando salų – iki Talino, keltu į Helsinkį, palei Suomijos pietinę pakrantę iki Turku, iš ten keltu į Alandą.

Visada smagu aplankyti naujas šalis, o Alandų salos yra atskira šalis ir tai jaučiasi. Suomijoje buvau buvęs, bet tik Helsinkyje, o jos koziris juk gamta – salos, ežerai, jų supami mediniai miesteliai. Niekada neprisiruošdavau vykti į tą brangią šalį, o dabar aplinkybės tik ją paliko patogiai atvirą dar grasindamos, kad ir to tuoj nebus. Kiek šiomis aplinkybėmis įmanoma pavyko įgyvendinti ir lietuviško paveldo paieškų idėją: aplankiau garsaus suomių baltisto Aukusti Niemi antkapį, kurį, puoštą Broniaus Pundziaus Rūpintojėliu, jam pastatė tarpukario Lietuva iš padėkos už lietuvių liaudies dainų suomiškus tyrinėjimus.

Laikas praėjo smagiai. Helsinkis arčiau, nei maniau – grįždami atgal, išvykę iš jo ryte keltu į Taliną, Vilnių pasiekėme vos sutemus. Pirmą kartą plaukiau Baltijos keltais, kurie maršrutuose Suomijoje gerokai didesni už tuos, kurie plaukioja iš Klaipėdos, primena kruizinius laivus.

Daugelis lietuvių šiais metais iš naujo atrado Lietuvą, Latviją, Estiją. Aš šiuos kraštus išlankiau jau seniai – kurdamas svetaines True Lithuania, On Latvia. Bet Suomijoje temačiau Helsinkį, ir ji man buvo malonus atradimas.

Kažkaip net sunku buvo patikėti, kai suskaičiavau, kad Alando salos – septynioliktoji per šiemet aplankyta šalis. Per 2020 m.! Aišku, daug prisidėjo viešnagė Karibuose vasarį-kovą, jau plintant koronavirusui, bet dar prieš paskelbiant pandemija.

Kaip visuomet šiais laikais, kiek atradimų bepatiri kokioje šalyje, dar panašiai tiek nustebina visa ta reakcijų į pandemiją įvairovė.

Vos kirtus Lietuvos-Latvijos sieną, kaukės išnyko. Tiesiog, ten nebūtina. Užtat „Lido“ restorane pasitiko modernus termometras – toks staliukas virš kurio pasilenkus parodo temperatūrą. To jau Lietuvoje nėra – tik poliklinikose. Ir apskritai būtent tokio temperatūros matavimo būdo dar niekur pasaulyje nemačiau: o jau galvoji, kad matei viską.

Estijoje tame pat „Lido“ tinkle nieko panašaus: ten jau nei kaukių, nei temperatūros patikros. O įdomiausi tikriausiai visokie “vietinių direktorių sprendimai” – ko tik neprisižiūri. Štai Hanko mieste (Suomija) kilti į vandens bokštą liftu galima tik po vieną, arba vienai šeimai kartu, ir to laikomasi. Bet visur kitur Suomijoje nieko panašaus. Kada nors gal iš tų visokių perspėjimų, siūlymų išeis visai nebloga nuotraukų paroda. Po 5-10 metų, kai galbūt žmonės galvos “Negi taip buvo?”.

Ant jokių valstybių sienų – jokių patikrinimų, pasieniečių. Vėl laisvasis Šengenas, nors, matyt, laikinai. Bet tai reiškia, kad ir visokie reikalavimai izoliuotis – neprižiūrimi. Kas iš to, kad Suomija oficialiai neįsileidžia žmonių iš jau beveik visų ES šalių, jeigu tie žmonės gali be jokių patikrinimų atvažiuoti per Lietuvą, Latviją, Estiją, persikelti keltu? Suomijoje mačiau daug automobilių, ypač kemperių, su šalių, iš kurių ten negalima įvažiuoti, numeriais. Gal įvažiavo jau seniai – bet kai nėra kontrolės, manau, kad daug kas važiuoja ir „kas bus tas“. Kai reikalavimai taip sparčiai keičiasi, yra praradusių viltį susigaudyti, o kai važiuoji savo automobiliu – rizikuoji mažai kuo.

Rytinis keltas Talinas-Helsinkis, į kurį išvykome dar naktį, beveik tuščias, net parduotuvės, barai neveikia. Suomijoje pandemijos kaip ir nėra, bet kelios vietos neveikia: Imatros „kriokliai“ (to gaila: norėjau pažiūrėti, kaip per užtvanką paleidžia vandens srautą), Savonlinos pilies operos festivalis (dėl to turistus įleido į šiaip neprieinamas operos erdves). Angliškų ekskursijų Tamperės trolių mumių muziejuje irgi nėra – tik suomiškos; nebėra rinkos. Kaukės klientams pagal vietinį “direktoriaus sprendimą” ten neprivalomos „nes darbuotojai su skydais“ (taip paaiškino). Turistų yra – tikriausiai mažiau, nei paprastai, bet Suomija nėra Paryžius ar Venecija. Olavinlinos pilyje jau yra angliška ekskursija ir žmonių su visokiausiom pilietybėm susirinko – Irano (na, turbūt imigrantai) ir visokių „uždraustų“ vakarų Europos šalių. Ten jau nei kaukių, nei skydų (išskyrus mus).

Keltai Turku-Alandas-Turku pilnesni, didesni, su gyva muzika. Klausytojų mažai, bet yra. Kai kurie su kaukėmis – juk laivas paskui plaukia į Stokholmą ir dalis keleivių – sunkvežimių vairuotojai, keliaujantys iš ar į šią labai susikoronavirusavusią šalį. Kelto bilietų sąlygose buvo parašyta, kad „Neįleidžiami keleiviai su temperatūra, kosuliu, sloga“, bet niekas netikrino. Keltai nukabinėti visokiom koronaviruso prevencijos reklamom.

Grįžtant įvažiavus į Lietuvą degalinėje sutiktas sunkvežimio vairuotojas pajuokavo, kad gerai, jog užsidėjome kaukes – prie Panevėžio numirėlių armija.

Vėl duris priverianti Lietuva (rugsėjo pradžia)

Su kiekvienu penktadieniu Lietuva įtraukia į “juoduosius sąrašus” (šalių, iš kurių grįžus reikia karantinuotis) vis daugiau ir daugiau šalių. “Saugių” šalių sąraše dominuoja… skurdžiausios trečiojo pasaulio valstybės (Afrika, pietų Azija). Ne todėl, kad ten nėra viruso, o todėl, kad nelabai yra testų ir duomenų. Bet kadangi Lietuvos ryšiai su tom šalim menki, tai nesukelia problemų: mažai kas iš ten atvažiuoja, juoba įveža virusą.

Net neskaitydamas interneto portalų galėčiau suprasti apie galimybes keliauti svetur – tereikia pažiūrėti šio tinklapio lankomumą. Jis jau žemesnis, nei 2020 m. balandį, nors 2020 m. kovo “dugno” dar nepasiekė. Balandį žmonės dar, matyt, tikėjosi, kad viskas greitai pasibaigs, planavosi “atsigriebti” vasarą – dabar nebesitiki. Ir Latvija bei Estija, apie kurias 2020 m. vasarą skaitė kone pusė tinklaraščio skaitytojų, irgi jau dėmesio nebepritraukia: tuoj gali neįsileisti lietuvių ir jos, nieko nebepasiplanuosi.

Rugsėjį jau pačios Lietuvos sergamumas priartėjo prie 16 / 100 000 gyv. / 4 d. ribos ir susidarė situacija, kad, neskaičiuojant sunkiai pasiekiamo trečio pasaulio, tos šalys, iš kurių Lietuva įsileidžia be saviizoliacijos, tuoj pačios gali neįsileisti lietuvių. Vengrija uždaro sienas nuo rugsėjo 1 d. (tuoj po to ją nušluoja ligos banga, kad ne tik į 16 ar 25, bet ir į 50 ribą nepateks). Lietuva viršija Latvijos, Estijos, Suomijos kartelę. Bet pirmosios šalys pritaiko išimtį, Suomija tiesiog rečiau atnaujina statistiką. Kiek dar ilgai?

Situacija Lietuvos viduje, tuo tarpu, priartėjo prie to, kas Pietų Korėjoje buvo jau balandį ir niekada nesikeitė. Praktiškai viskas veikia, bet kaukės sugrįžo, jas dėvėti reikia ir restoranuose prieš užsakant maistą bei kitur. Keletas dar likusių skirtumų:
*Korėjiečiai kaukes nešioja ir lauke, nors formaliai iki 2020 m. rugpjūčio nebuvo privaloma niekur, o dabar tik kai kur.
*Korėjoje daug rimčiau daroma kontaktų paieška – tikrinamos žmonių telefonų buvimo vietos, kredito kortelių atsiskaitymo duomenys, apsaugos kamerų videoįrašai. Todėl ten mažiau atvejų, kai užsikrėtimo šaltinis nežinomas.
*Nėra tokios kokybiškos visuomenės informavimo sistemos.

Žiūrėsime, ar tai irgi keisis ir apskritai ar pasaulyje ilgainiui nusistovės kažkoks vienas modelis. Kol kas į tai nepanašu.

Palyginus su Suomija, Latvija ir Estija, Lietuvoje priemonės užmetus akį į kokį eilinį prekybos centrą atrodo griežtesnės – Lietuvoje reikia kaukių, ten – ne (“poilsis nuo kaukių Latvijoje” internete jau madinga frazė). Kita vertus, pasigilinus giliau matosi, kad kitose srityse jau latviai ar suomiai griežčiausi – pvz. latviai draudžia skrydžius į pavojingas zonas, suomių kriterijai dėl atvykimo griežtesni. Be to, ypač Suomijoje, nors valdžios kova su koronavirusu menkesnė, gausu vietinių “direktorių sprendimų”, kur kiekviena įstaiga ar įmonė susigalvoja savo priemonių.

Kaukėmis Lietuvoje kai kas skundžiasi – štai kažkokia mama internete rašo, kad mokykloje jos vaikai “kankinami kaukėmis” – “verčia jas dėvėti net pamokose”, “negi gali ko išmokti kai trūksta oro”… Bet čia taip su visom koronaviruso priemonėm: vieniem labai lengva kažkaip saugotis, o kitiem tas pats rimtai “gadina gyvenimą”, ir vieni kitų nesupranta, kaltina “nesilaikant to, kas labai paprasta”, nors daugelis patys lygiai taip pažeidinėja rekomendacijas kitose srityse.

Vieni “negali” be kelionių “tokių kaip seniau”, kiti be šeimos švenčių, treti su kaukėmis, ketvirti be naktinių klubų, penkti be koncertų ar teatrų… Man asmeniškai vienintelis likęs tikrai trukdantis dalykas Lietuvoje – sienų kirtimo ribojimai, nors ir suvokiu, kad tam tikri ribojimai yra reikalingi.

Dar vienas dalykas, kuris skiriasi pasaulio šalyse kaip diena ir naktis – sankcijos už kovos su koronavirusu priemonių pažeidimus. Lietuvoje priemonės gali atrodyti griežtesnės nei kai kuriose kitose šalyse, bet maža tikimybė būti nubaustam. Emigrantų Facebook grupės lūžta nuo diskusijų kaip išvengti saviizoliacijos grįžus aplankyti Lietuvos – ir tai, atrodo, taip paprasta, kad sunkiau būtų parašyti patarimus “kaip įkliūti nesiizoliavus”. Išeina, kad kokia pusė ar daugiau žmonių smarkiai apriboja savo gyvenimą, bet liga negali atsitraukti, nes ją platina tie, kas nesilaiko net logiškiausių priemonių. Kai kuriose kitose šalyse yra daug griežčiau: Pietų Korėjoje pilna istorijų, kad už visokį “telefono palikimą namie” ir saviizoliacijos pažeidimą galima net sėsti į kalėjimą, o tai stebima ne tik skambučiais, bet ir specialiom koordinates siunčiančiom programėlėm. Ir ne, Pietų Korėja nėra viena tų “sukvailiojusių” šalių kur masiniai uždarymai tęsiasi mėnesius ir viskas “per griežta” – tų masinių uždarymų ten nebuvo. Priemonių griežtumas ir tų priemonių nesilaikančiųjų paieškos ir baudimo griežtumas nebūtinai žengia koja kojon. Jei priemonių laikosi (beveik) visi žmonės juk jų pakanka gerokai švelnesnių.

Mano nuomone, kai kurios priemonės galėtų būti ir dar sušvelnintos – bet tos, kurios liks, privalo būti tikros: būti didelė tikimybė būti nubaustam už pažeidimus. Taip yra šalyse, kaip Pietų Korėja, kur “viruso kreivė” ir vėl perlaužta bei krenta.

Reikalavimai ir švelninami: tarkime, izoliacija trumpinama iki 10 d., pavojingų šalių kartelė keliama iki 25 atvejų / 100 000 gyv. / 14 d. Bet apie stipresnę tų likusių apribojimų priežiūra nekalbama.

Išnaudoju laiką Lietuvoje montuodamas video savo Youtube kanalui, imdamas papildomus interviu, o vietoje atidėtos “Tikslas – Amerika” per “Pasaulio Lietuvą” bus parodytos istorijos iš ankstesnių lietuviško paveldo paieškų – Kazachijoje, Australijoje, Rytų Europoje, Lotynų Amerikoje.

Bet jau turiu planų rugsėjui. Negali nieko žadėti, nes šiais laikais nežinai iki paskutinės akimirkos.

Pagal pirminį šių metų planą juk aš turėjau aplankyti Balio ir Tailando naujus metus, olimpiadą Japonijoje, rudenį užbaigti “Tikslas – Amerika” žemėlapį, o žiemą – pabūti Dubajuje per “EXPO 2020″…

---

Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio

1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.

Komentarai

„Tikslas – Amerika“ tęsiasi. Pagal dar 2017 m. pasiruoštą planą, šiais metais pasukome į Kanadą: sužymėti Kanados lietuviškas vietas tikslasamerika.lt žemėlapyje, aprašyti “Gabalėliai Lietuvos” enciklopedijoje, pažymėti jų koordinates, nufotografuoti, išklausyti jas kūrusių žmonių istorijas, įrašyti interviu.

Lietuvių bažnyčias, klubų rūmus, žymių lietuvių kapus, lietuviškus vietovardžius: sunku patikėti, kiek daug didaus lietuviai sukūrė Kanadoje.

Kanados lietuvių bendruomenė ir paveldas nepelnytai primiršta. Daug lengviau rasti informacijos, pavyzdžiui, apie Lotynų Amerikos ar Australijos lietuvybę, nei Kanados. Matyt, egzotiškumas, atstumai žavi, Kanada kiek per arti…

Tačiau iš tiesų Kanada lietuvišku paveldu nusileidžia tik vienintelėms Jungtinėms Amerikos Valstijoms. To paveldo „gyvumu“ JAV net lenkia: Kanadoje daugelyje lietuvių bažnyčių tebelaikomos lietuviškos mišios (7 iš buvusių 11) ir tik viena yra nugriauta. Kanadoje tebeveikia žymi dalis lietuvių klubų. Kanadoje dirba keturios lietuvių kredito unijos (JAV – tik pora) ir t.t. Gerokai mažiau Kanadoje ir lietuvių, su kuriais teko bendrauti angliškai. Pasak 2016 m. surašymo, apie ketvirčiui Ontarijo lietuvių kilmės asmenų gimtoji kalba yra lietuvių, o lietuviškose organizacijose tokie beveik visi.

Iš viso nuvažiavome per 6000 km.

Skaityti toliau…

Tikslas – Amerika ekspedicijų dienoraščiai persikėlė! Visi straipsniai iš ekspedicijos dabar yra svetainėje “Gabalėliai Lietuvos. Istorijos“:

Skaityti pilną ekspedicijos “Tikslas – Amerika 2019” dienoraštį

Komentuoti

Ilgiausia gyvenimo odisėja baigėsi.

2020 m. liepos pabaigoje grįžau į Lietuvą, su žmona Aiste praleidęs užsienyje 135 dienas, didžiąją jų dalį – Pietų Korėjoje. Užklupus koronaviruso pandemijai ten pasitraukiau iš neramesnių Azijos vietų.

Čia – paskutinė mano dienoraščio dalis, kurioje – kaip visgi pavyko rasti bilietus “namo” (ir kiek kainavo), prasitęsti teisę būti Korėjoje dar mėnesiui, dar giliau pažinti šios nuostabios šalies kultūrą, atsiiminėti pinigus už neįvykkusius skrydžius, keliauti į Europą per tuščius oro uostus ir lėktuvus ir kaip sugrįžus Lietuva atrodo palyginus su Korėja kovos su COVID atžvilgiu.

Ir kodėl gi buvo baisoka grįžti iš Korėjos.

Pirmosios dienoraščio dalys publikuotos seniau:
1.2020 m. kovas-balandis: kodėl tada, prieš karantiną, pirmoje kovo pusėje apsisprendžiau neatsisakyti kelionės į Pietryčių Aziją, kaip iš tų mažiau saugių Azijos vietų persikėliau į Pietų Korėją ir kaip skirtingos šalys gyveno tuo metu, kai pasaulis užsidarinėjo.
2.2020 m. balandis-gegužė: kaip įsigyvenau į Korėją ir jos kultūrą ir kodėl nesijaučiau įstrigęs Seule.
3.2020 m. gegužė-birželis: Korėjos kurortai pandemijos metu – kaip Korėja galutinai grįžo į ramybę, kol didžioji dalis pasaulio dar buvo uždaryta.

---

2020 m. birželio vidurys – “Kaip grįžti?” ir Korėjos kultūrinės patirtys

---

Ateina laikas grįžti. Tik kaip? (2020 m. birželio vidurys)

Atvykęs į Korėją kovo 30 d. jau byrant – bet dar iš paskutiniųjų veikiant – senajai ikikoronavirusinei tvarkai, kai lietuviai Korėjoje be vizos galėjo būti 90 dienų, vargais negalais gavau leidimą būti iki birželio 28 d. (jei būčiau atvykęs po 2 dienų, būtų tekę 14 dienų karantinuotis, o po 2 savaičių iš viso būčiau buvęs neįleistas į skrydį Korėjon).

Jau tada stebėdamas pasaulinę situaciją abejojau, ar tų 90 dienų užteks, bet tuo metu išvis nieko negalėjai prognozuoti. Aistė, tuo tarpu, dar buvo optimistė: tikėjosi, kad viskas baigsis greičiau ir realiai grįšime gegužį.

Negrįžome. Visi gegužės skyrdžiai, kuriuos „tuoj tuoj“ turėjo pradėti aviakompanijos ir mums siuntė susirūpinę pažįstami iš Lietuvos, taip ir neprasidėjo, aviakompanijoms ir valdžioms stumiant ir stumiant jų datas tolyn.

Aistės gimtadienį, birželio 16 d., sutinkame viename gausybės Seulo VR salonų, kur efektus kuria ne vien VR akiniai, bet ir specialūs prietaisai, kuriantys vėją, judesį ir kitus efektus, tarsi 4D kine. „Kai sakei, kad gimtadienį sutiksime Seule, maniau, kad juokavai“ – sakė Aistė.

Pripažįsta, kad gimtadienis daug geresnis, nei pernykštis Bimoje ir Sapėje, Indonezijoje, laukiant kelto kitą rytą… Po daugiau nei mėnesio grįžę į Seulą jaučiamės kaip namie. Žinome visus rajonus, atpažįstame vietas anapus autobuso lango. Studentų pramogų Hongdė ar drabužių didmenos Tongdemun su prekijais iš Vidurinės Azijos, kur pragyvenome virš mėnesio. Kostiumuotų čebolų darbininkų Youido ir hiperturtuolių Kangnamas, su “Gangnam Style” automobiliais, daugiaaukščiais šunelių spa ir vienintelėmis tikrai besikandžiojančiomis kainomis Seule. Jaučiame, kad jei autobusu važiuoja baltaodis ar juodaodis – išlips Itevone (toks Vakarų pasaulio Chinatown’ų atvirkščias variantas: vakarietiška “oazė” vidury Seulo, su daugybe barų, pagal gyvą amerikinę muziką besilinksminančių vakariečių anglų kalbos mokytojų porelių, net gėjų klubų “Homo Hill”).

Patys Itevone negyvename: antrai viešnagei Seule pasirenkome stoties rajoną. Nustebina benamių gausa: jų niekur kitur Seule nėra. Bet jie gyvena sau. Tvarkingai, tik vienoje stoties pusėje, eilute pasitiesę kartonus. Kas vis dar stebina, kad nors Korėjoje “alkoholis liejasi laisvai”, daug girtų, per visus tuos mėnesius jie nė karto neprisikabino, net neužkalbino. Pirma pasaulio šalis, kur net tarp apsvaigusių jaučiausi saugiai ir maloniai.

Neįmanomų skrydžių gausa (2020 m. birželio vidurys)

Birželį skrydžių į Lietuvą randasi vis daugiau – bent jau taip skelbia Lietuvos spauda, remdamasi ministerijų pranešimais spaudai. Aišku, tų skrydžių labai mažai, palyginus su situacija prieš virusą. Patikrinęs Skyscanner pamatau, kad realybė – dar sudėtingesnė.

Grįžti iš Seulo – ne tas pats, kas iš Berlyno. Čia reikia, kad sutaptų du skrydžiai – iš Seulo į kokį Europos miestą ir iš to miesto į Vilnių. Iš esmės tokie jungiamieji skrydžiai birželį yra trijų beviltiškų rūšių:

*Neįvyksiantys skrydžiai. Pavyzdžiui, LOT‘o per Varšuvą – eina kalbos, kad ši aviakomopanija gal išvis bankrutuos, jei ir ne, tai tikėtina nebeskraidys į Seulą, tačiau net ir paskelbusi viešai, kad iki tada ir tada neskraidys, ji dar ilgai pardavinėdavo skrydžius, viliodama mažomis kainomis. Ir tokių netikrų pasiūlymų – daug, svarbu atskirti pelus nuo grūdų ir neprisipirkti neįvysiančių skrydžių, už kuriuos teatgausi vaučerį, dar blogiau – bankrutuojančios aviakompanijos. Kitas panašus pavyzdys – „Turkish Airlines“: tikiu, kad jie norėtų skraidyti, bet Lietuvos valdžia nedavė leidimo, nes ne ES aviakompanija.

*Man neįmanomi skrydžiai. Visokie su trim persėdimais Almatoje, Maskvoje ir Minske. Bent vienas išimtas skrydis ir viskas griūva – o šiais laikais beveik garantuota, kad bus išimtas. O jei ir negrius, beveik garantuota, kad tavęs į kokią iš tarpinių šalių neįleis.
*Labai brangūs skrydžiai. Iš Lietuvos laikiną monopolį skrydžiams į Lietuvą išsiderėjusi „Lufthansa“ uždarbiauja iš visų tų, kuriems tikrai būtina skristi būtent dabar ir jie mokės (beveik) bet kiek (gal giminaičio laidotuvės ar dar kas) – ir dėl to beatodairiškai sukėlė kainas iki tūkstantinių. Gal „Lufthansa“ iki birželio 28 d. ir galėčiau grįžti – nors irgi nepaprastai, mat iš Seulo „Lufthansa“ skrenda tik į Miuncheną, o į Vilnių – tik iš Frankfurto – tačiau ir brangu, ir rizikinga (kam be reikalo skraidyti iš vieno Vakarų Europos oro uosto į kitą), ir šiaip nesinori remti tokio „verslo“ modelio, kai valdžia suteikia avialinijoms monopolį (uždrausdama konkurentams skraidyti).

Be to, nors Lietuva panaikino 14 d. karantino reikalavimus atvykstantiems iš šalių, kuriose užsikrėtimų COVID per 14 d. yra penkiolika 100 000 ar mažiau, o Korėjoje šitas skaičius yra vos 1 (penkiolika kartų geresnis), Lietuvos sprendimas kažkodėl kol kas galioja tik kitoms Europos šalims: iš Korėjos atvykus vis tiek reiktų karantinuotis. 14 dienų prarasti nesinori. Verta palaukti.

Viltis – papildomas mėnuo Korėjoje. Kaip to pasiekti? (2020 m. birželio pradžia)

Pietų Korėja, priešingai nei, tarkime, Indonezija, smogus COVID automatiškai nesuteikė visiems užsieniečiams leidimo būti šalyje neribotą laiką. Nes Pietų Korėja nieko pati „neįstrigdino“ – skrydžiai iš jos vyko visuomet. Aišku, yra daugybė šalių, tarp jų Lietuva, į kurias grįžti pasidarė sunku ar neįmanoma – ypač balandį, gegužę. Tačiau kiekvieną situaciją Korėjos pareigūnai vertina atskirai – tam reikia eiti į imigracijos tarnybą arba pateikti paraišką internetu. Jeigu prašymas dėl COVID jis – nemokamas.

Nusprendžiame ir mes prašyti pratęsti teisę būti Korėjoje. Korėjoje susipažinome su dar pora lietuvių, jau nuo anksčiau prašančių pratęsti teisę būti Korėjoje, ir dalinomės informacija – „Dar pavyko“, „Dar pavyko, bet jau teko pasižadėti dar kartą nebeprašyti pratęsimo“, „Dar pavyko, bet labai klausinėjo, kodėl neskrendu kitom avialinijom, juk tiek pasiūlymų internete“ ir pan.

Aišku, kad kuo toliau, tuo sunkiau prasitęsti, nes ES atsidaro. Visgi mes lietuviai, ne vokiečiai – mums sunkiau. Bet ar supras tą imigracijos pareigūnai? Pasak „likimo draugų“, itin trukdo visokiausi neva vyksiantys, bet iš tikro neįvyksiantys skrydžiai, kuriuos imigracijos pareigūnai mato savo sistemoje. Formaliai galima prašyti pratęsti teisę būti Korėjoje jeigu grįžimas yra „nelogiškas“, bet ar grįžimas už 1500 EUR su dviem persėdimais – pakankamai nelogiškas?

Dirbu su migracijos teise Lietuvoje ir suprantu, kad dažnas toks sprendimas priklauso nuo to, pas kokį pareigūną pakliūsi, o tai – ir savotiška loterija.

Na, gal ne loterija, bet labiau pokeris: geras žaidėjas, tinkamai besielgdamas, šansų turi daugiau.

Taigi, ar eiti į Migracijos tarnybą paskutinę teisėto buvimo Korėjoje dieną, ar pasilikti daugiau laiko? Kaip ir visur, yra „už“ ir „prieš“. Jei ateisi paskutinę dieną, gal pareigūnas susimils labiau: juk nebeturi ką daryti, jei nepratęs teisės būti Korėjoje – niekaip nebeišvyksi laiku? O gal priešingai – pareigūnas supyks, kad laukei iki paskutinio ir pastatei jį „prieš faktą“? Tada galėtų supykęs nepratęsti leidimo ir staiga padėtis pasidarytų labai sunki: galėtum tapti nelegalu, o rasti skrydžius rytoj ar poryt būtų dar sudėtingiau ir brangiau, nei po savaitės.

Ilgai analizuoju Pietų Korėjos imigracijos įstatymą ir poįstatyminius aktus – jie apibrėžia daug ką, bet, kaip visuomet, daug kas priklauso nuo pareigūno.

Nusprendžiu eiti birželio 22 d., savaitė iki teisės būti Korėjoje pabaigos. Atėjus dar anksčiau, girdėjau, siunčia palūkėti, paieškoti skrydžių – tad savaitė tikriausiai anksčiausias logiškas terminas.

Pasidomiu ir įstatymo eilutėmis apie tai, kas būtų, jei nepratęstų buvimo termino, o vis tiek tektų pasilikti ilgiau. Šiuo metu kaip tik „nelegalų amnestija“ – patys prisipažinę, jie išleidžiami iš šalies be baudų ir be teisės grįžti ribojimų. Deja, paaiškėja, kad ji tik iki birželio 30 d., bet kai neįmanoma išvykti, gal pratęs?

Nakvynė šventykloje ir kiti Korėjos kultūros stebuklai (2020 m. birželio vidurys)

Leidžiamės į vienas paskutinių įdomių Korėjos regionų, kurių dar nelankėme – Porjongo kurortą su „Sky Bike“ drezina, Kongdžu su sena tvirtove, kurios sienomis gali vaikščioti gėrėdamasis miesto panoramomis.

Baekje Cultural Land, kur atstatytas ištisas Viduramžių Korėjos miestas. Dėl turistų ir dėl filmų. Filmų, serialų, TV laidų filmavimo vietos Korėjoje gerbiamos tarsi ten būtų. Restoranai vitrinas nukabina ten užsukusių maisto žurnalistų video kadrais, muziejai skiria ištisas sales ten filmuotiems serialams, “filmavimo vietos” pažymimos net žemėlapiuose – juk eilės turistų specialiai ieško, kur gi buvo tas pirmasis jų numylėtų herojų pakštelėjimas į žandą. Bet be visų kinų, japonų, ar filipiniečių, kuriems kelionė į Korėją ne kelionė jei neišvysta kur filmuotos jų mylimiausios istorinės dramos, Baekje Cultural Land buvo tuščias tuščias.

Kartu išbandome „korėjietiškas patirtis“, kurių dar nemėginome.

Ondol – viešbučių kambariai be lovų: miegama, dirbama ant grindų paminkštinimų, kuruos išsidėstai kaip nori. Daugeliui korėjiečių tai patogiau, smagiau, erdviau nei įprasti kambariai ir jie nekainuoja pigiau, nei lovų kambariai.

Templestay programą – visą parą praleidome budistų šventykloje, su vakarinėmis ir rytinėmis pamaldomis bei į jas šaukiančiais gongais, parklupimais, tradiciniais vegetariškais valgiais. Viskas paaiškinama, pamokoma, tačiau niekada neraginama keisti tikėjimo: tai galimybė tau pasinerti į kitą kultūrą, ją suprasti ir patirti daug labiau, nei kokiame muziejuje – bet nėra skatinama ją priimti.

Motelius – supermodernius viešbučius, kur kiekvienas kambarys kitoks ir gali rinktis, ko tą dieną reikia. Labai lijo – išsirinkome su drabužių džiovintuvu po lietaus. Reikia dirbti – su dviem galingais kompiuteriais ir dideliais monitoriais. Norime pasižiūrėti filmą – su milžinišku 4K ekranu. Na ir ko tik dar nematėme: masažiniai foteliai ir lovos, džakuzi, įdomūs interjerai: po Korėjos motelių visi Vakarų viešbučiai atrodys tokie vienodi ir tokie įstrigę XX a. pradžioje. Ir viskas tekainuoja 30-40 eurų už naktį, tai beveik standartas.

Jau seniai turėjau mintį pakeliauti po Korėją nakvojant jos moteliuose. Nesivežant nieko, kas netilptų į kišenes: juk kai kiekviename motelyje kompiuteris, net „laptopo“ nereikia: pakanka USB atmintinės su duomenimis ir gali dirbti. Planavau tokią kelionę 2021 m., vestuvių 10 metų jubiliejui.

Na, 2021 m. išvis nebesuplanuosi, bet džiugu, kad dar vieną gyvenimo idėją pavyko įgyvendinti. Ir smagu, kad aplankysiu tiek daug Korėjos – ši šalis man patinka ir nežinia, kada vėl galėčiau grįžti.

Ir po 3 mėnesių Korėjoje kasdien atrandi ką naujo (2020 m. birželio vidurys)

Turbūt jokios kitos šalies, išskyrus Lietuvą ir gal Latviją, neištyrinėjau taip išsamiai, kaip Pietų Korėjos, tačiau tai tokia šalis, kuri nenusibosta: ilgainiui, daugiau atrandant, skaitant, žiūrint, kyla vis daugiau ir daugiau minčių, ką dar galėčiau padaryti ir suprantu, kad iki birželio galo nespėsiu, o gal ir iki liepos galo.

Ir tai dar atsižvelgiant į tai, kad dalis įdomybių užsisukus turistų srautams atšauktos. Aistė norėjo aplankyti elektroninio sporto stadioną, juk Korėja yra jo gimtinė ir dar 2000 m., kai Lietuvoje išvis niekas rimtai nežiūrėjo į kompiuterinius žaidimus, jį rodė per Korėjos televiziją, o 2003 m. Starcraft finalai į Kvangalio paplūdimį sutraukė 20 000 žmonių minią. Bet Seulo e-sporto stadioną “LOL park” rungtynių dieną raodme tuščią, storomis juostomis užkirstais keliais link arenos: e-sportas vyksta be “gyvų” žiūrovų.

Nėra ir Seulą garsinančių neverbalinių miuziklų, kur pagal muziką „gamina“ kimči ar bibimbapą (Nanta, Bibap), mokosi tekvando (Jump), gesina gaisrus (Firemen) ir pan.

Bet tai tik maža dalis Korėjos stebuklų. Atrandu netikėtai naršydamas internete kokį OOOZOOO šviesų parką. Pagal vietą atrodo, tik papildomas smagumas prie kažkokios priemiesčio degalinės, apie 3 val. reikia važiuoti iš Seulo centro ir paskui eiti pro kažkokius sandėlius. Bet šviesų menas ten nuostabus, jo daug, kas vakarą vyksta visokie šviesų šou. Būtų tokia vieta kur Lietuvoje – ją puikiai žinotų ne tik lietuviai, bet ir latviai, estai, lenkai, baltarusiai, važiuotų ten miniomis. Kai Korėjos rinka šitokia didžiulė, taip myli technologijas, net ir užkampiuose stūgso kone pasualinio lygio vietos, Korėjos mastais pernelyg menkos, kad būtų paminėtos net kokioje „Lonely Planet“ knygoje.

Ne mažiau nustebino ir Ryto tylos sodas (Garden of Morning Calm), bei kiti Seulo priemiesčių stebuklai. Skirstau miestus į kelias kategorijas. „Lietuviškų mastelių“ didmiesčiai – t.y. 100 000 ir daugiau gyventojų – tokie žmoniški, kas nori per kokią savaitę gali aplankyti visas vietas, o tikri miestelėnai žino kiekvieną svarbesnę gatvę. Milijoniniai miestai, kaip kokia Varšuva ar Berlynas, pribloškia dydžiu ir įvairove, bet visgi yra ištyrinėjami, kas juose gyvena dar gali žinoti kiekvieną rajoną. Na o dešimtmilijoniniai miestai – kaip 22 mln. gyv. Seulas, ketvirtas pagal dydį pasaulyje – neištyrinėjami išvis, net žvelgiant nuo aukščiausių bokštų nesibaigiantys ligi horizonto.

Pirmąkart turiu galimybę tokiame mieste iš viso praleisti kone du mėnesius ir net reikšmingų jo įdomybių dar visų aplankyti nespėjau.

---

2020 m. birželio pabaiga – migracijos tarnybos, avialinijos ir nauja realybė

---

Galimybių grįžti kruša (2020 m. birželio pabaiga)

Šiais laikais sunkiai gali numatyti ir kas bus po savaitės ar dviejų. Vos užsiregistruojame po savaitės (birželio 22 d.) nueiti į Migracijos tarnybą ir tuoj atrandu realesnių (nors ir toli gražu ne įprastinių) galimybių grįžti į Lietuvą kad ir tą savaitę.

„KLM vienintelė ES aviakompanija, vis dar skraidanti į Korėją“ – perskaitau Korėjos laikraštyje. Tikriniu skrydžius Seulas-Amsterdamas (juk KLM – olandų avialinijos). Iš Amsterdamo jau kaip nors: Wizzair‘as, atrodo, pradeda skrydžius į kitą Olandijos miestą Eindhoveną.

KLM pasiūlymai, aišku, brangūs, nors už „Lufthansa“ ir pigesni. Bet konkurencija daro stebuklus: kai KLM Seulas-Amsterdamas skraido tiesiogiai, jų konkurentai skrydžius Seulas-Amsterdamas (su persėdimu) siūlo gerokai pigiau, nei iš Seulo į daugelį kitų Europos miestų. Pavyzdžiui, „Qatar Airways“, kurių vaučerių dar turime, nes juk su jais turėjome grįžti iš Azijos ir tuos skrydžius jie atšaukė. Seulas-Amsterdamas per Katarą kainuoja 370 eurų.

Vėliau radau ir nebrangių pasiūlymų tuo pačiu Qatar Airways į Milaną (340 eurų – visi bijo to Milano) bei Miuncheną (pradėjo ten Lufthansa skraidyti iš Seulo – ir bemat Qatar numetė kainas konkurencijai sukelti).

Aišku, vis tiek viskas problemiška. Ką daryti, nuskridus į Europą? Iš karto skristi į Lietuvą nepavyktų, nes reisai šiais laikais reti – reiktų kažkur pernakvoti. Bet ar tai nereikš, kad būsiu priverstas karantinuotis 14 dienų toje šalyje – pavyzdžiui, Olandijoje? Na o kainos ten jau didelės, ne kaip Pietų Korėjoje… Ir pripratus prie korėjietiškų viruso mastelių, kai 1 užsikrėtimas milijonui gyventojų sukelia švelnią paniką ir klausimus „Kodėl šiandien tiek daug?“, baisiai atrodo Vokietijos, Italijos skaičiai (10-20 ir pan. užsikrėtimų milijonui). „Europoje čia normalu“ – per eilinį kalbėjimąsi „Facebook Messenger“ Aistę ramina draugė.

Skaitau jau Olandijos tvarką – atvykusiems iš Pietų Korėjos karantinuotis reikia, bet „skrendantiems tranzitu, karantinuotis nereikia“. Na bet ar tranzitas nėra tik tuomet, jei neišeini į oro uosto (ką daryti tektų jei skristume iš skirtingų)? Atsakymo taip ir nerandu.

Gal pildyti anketą su paklausimu Olandijos migracijos tarnyboms? Gal paklausti olandės draugės su kuria dar sausį praleidau gražią dieną dar ramiame Utrechte? Neprireikia. Europa atsidarinėja ne ką lėčiau, nei kovo mėnesį užsidarė: ir štai matau, kad jau net Lietuva, atrodo, nereikalauja karantinuotis atvykusiems iš Pietų Korėjos. „Saugių šalių sąrašą“ pakeitė „Nesaugių šalių sąrašu“, kur 45 šalys, bet net ir ten palikta dviprasmybė: atrodo, net ir iš jų grįžus karantinas bus tik rekomenduojamas. Pavyks ir su Olandija, bent jau nuo liepos 1 d., kai ES atsidaro.

Akmuo ant nugaros, kai, atrodė, Migracijos pareigūnų sprendimas galėjo visai rimtai nulemti mano likimą – kainuoti tūkstantines sumas, pasiųsti į 14 dienų karantiną Europoje, padaryti nelegalu ar pan. – nusirideno. Jei ir bus sprendimas neigiamas, kaip nors jau grįšiu, ir turbūt neišleisiu tam daugiau 500 eurų, nors dieną ir sugaišiu ne vieną.

Korėjos migracijos tarnyba (2020 m. birželio pabaiga)

Du reikalavimai teikiant paraišką Migracijos tarnyboje – parodyti, kad skrydis, į kurį turėjai bilietą, atšauktas, bei kad turi naują bilietą ne vėliau, kaip po mėnesio.

Ką daryti su tuo nauju bilietu? Keli variantai:
*Mėginti pasikeisti atšauktą Seulas-Tokijas į tokį patį skrydį liepos gale. Iki rugpjūčio, kuriam nuo seno turime bilietą Tokijas-Vilnius, dar spėtume. Bet kai pirkta per tarpininkus, laiku pasikeisti bus sunku, be to, beveik įsitikinęs, kad Japonija ir tada žmonių iš Korėjos – bent jau turistų – neįsileis.
*Pirkti Qatar Airways bilietą į kažkokį Europos miestą, kas realiai apsimokėtų. Bet tada gali klausti – tai „Į bet kurį Europos miestą galite skristi ir anksčiau“, juk apie niuansus Europos viduje nežino. Be to, pirkti bilietą pavojinga: o kas, jei nepratęs buvimo, tai neteksi bilieto.
*Įsigyti kokį nors jungiamąjį bilietą tiesiai į Vilnių per kokį Europos miestą (Varšuvą su LOT, Amsterdamą su KLM ir Air Baltic). Minusas, kad šiais laikais negali nieko numatyti ateitin ir kas dabar siūloma, nebūtinai geriausias variantas. Dalis skrydžių neįvyks, dalis aviakompanijų gal net bankrutuos ir pan.: iš tikrųjų pirkti tiesiai į Vilnių, matyt, geriau vėlau.

Atrandu būdą rezervuoti bilietą, bet nepirkti: pateikti rezervaciją įrodančią, kad toks yra. Rezervuoju LOT bilietą į Vilnių. Jau vėliau spręsiu, ar naudotis šiuo bilietu, ar kitu – o jeigu teisės būti Korėjoje nepratęs, nepatirsiu nuostolių bent jau čia. LOT ką tik išėmė savos skrydžius į Vilnių iki pat liepos 16 d., tai geras argumentas, jei klaustų, „Kodėl neskrendate liepos 1 d.“ ar pan.

Išaušta birželio 22 d., diena, kuri nulems likimą – na, ne gyvenimo, bet mėnesio. Ar galėsime pasilikti Korėjoje ir ramiai ieškoti geriausios galimybės sugrįžti, ar turėsime karštligiškai pirkti skrydį Lietuvon kuo skubiau – tikriausiai, pradėdami naują “nuotykių” seriją, su nakvynėmis ir persėdimais labiausiai COVID paveiktuose regionuose. Na, gal savaip įdomu pabuvus Korėjos saugumo burbule pamatyti, kaip gi dabar atrodo Kataras, kur dar kovą, koronaapokalipsei apgaubiant pasaulį, vaikščiojau po duris užvėrinėti pradėjusią Dohą. Ar Milanas, kur viskas prasidėjo už Kinijos ribų: ar ten žmonės dar bijo, nešioja kaukes, ar jau nuo visko pavargę?

Bet čia jau gi tik save guodžiu! Aišku, kad kur kas geriau būtų likti Korėjoje, kur mėnesiui dar užteks įdomybių, kur patogu dirbti, pigu ir saugu. Nuo pavojų nebėgu, jeigu jie pas mane ateina – tačiau pats jų neieškau ir stengiuosi vengti.

Ir, įdėjus tiek pastangų, norisi sėkmės.

Iš ryto padarau bilieto sugrįžimui rezervaciją. Liepos 16 d.: laiko pakankamai. Buvo kiek neramu: ar pavyks, ar neužstrigs sistema, bet rezervuoti gali tik tą pačią dieną.

Atvažiuojame į Migracijos biurą likus porai valandų, atsispausdinu visus dokumentus. Dar surašome ir prašymą bei savo situacijos aprašymą – nors tai privaloma tik tada, jeigu neturi atgainio bilieto (t.y. pvz. skrydžiai artimiausią mėnesį išvis nebūtų pardavinėjami), bet Korėjos kultūroje pagarbiau parašyti per daug, nei per mažai.

Laukiame. Žmonių daug. Nepriklausomai nuo tautybės ar rasės, visi su kaukėmis, bet dalis nevietinių rimtai į jas nežiūri: štai vos ima kalbėti su kuo nors ir išsyk nusismaukia, tarsi kalbėti su kauke būtų „ne lygis“. O juk kaukė ir reikalingiausia kai prasižioji! Iš karto matosi skirtumas nuo korėjiečių, kurių 95% dėvi kaukes tinkamai.

Užsidega mūsų numeriai, prieiname kartu. Klausia, kodėl skrydis iš Tokijo rugpjūtį (juk atidėti galėtų tik iki liepos) – paaiškinu, kad čia tas skrydis, kurio netekome. Tyli, pildo. Sako atsiimti pasą prie kito langelio, kai užsidegs numeris.

Dar nežinome atsakymo, bet jaučiu, kad, greičiausiai, bus gerai. Išties – pase įklijuotas teisės būti Korėjoje pratęsimas. Ne iki liepos 16 d., kada mano rezervuotas skrydis, bet iki liepos 28 d. – lygiai mėnuo nuo birželio 28 d., maksimumas. Gal taip jiems paprasčiau, o gal dėl viso pikto: kad nereiktų vėl atidėjus ar atšaukus skrydį vėl pas juos eiti.

Atšvenčiame su sodžu ir kola ant Mapo tilto stebėdami Hano upę.

Korėjos megabažnyčios maldos (2020 m. birželio pabaiga)

Viena korėjietiškų patirčių, kuriasdar norėjau patirti – apsilankymas megabažnyčioje. Korėja tik JAV nusileidžia išsiunčiamų krikščionių misionierių skaičiumi ir 5 iš 10 didžiausių planetos bažnyčių yra Korėjoje. Į Youido bažnyčios vieną ir tą patį pastatą susirenka iki 500 000 žmonių kiekvieną sekmadienį, tai populiariausia bažnyčia pasaulyje…

Deja, patekti į tas didžiąsias pamaldas nepavyko. Bandėme balandį – pasiūlė ateiti gegužį. Būtume patekę, bet tada lankėme Pusaną, Čedžu. Grįžus birželį Seule vėl koronaviruso bangelė. Pamaldos vyksta – tačiau po žiniasklaidos didinamuoju stiklu esanti bažnyčia bijo, kad jų metu pasklis virusas, todėl įleidžia tik bažnyčios narius.

Korėjiečiai draugiški. Sutiktas pastorius supažindina su anglakalbiu pastoriumi. Šis pakviečia išgerti sulčių, papasakoja gimęs misionieriaus šeimoje, užaugęs Indonezijoje, kur jo tėvai yra ir dabar. Kalba angliškai puikiai ir pakviečia į mažesnes angliškas pamaldas.

Minių ten nėra, bet patirtis uždenganti: kokios dainos, kokios emocijos šlovinant Dievą! Kaip geras koncertas, tik tikslas kitas. Ar, tiksliau, karaokė – ekrane nuolat degdavo dainų tekstai ir buvo paprasta dainuoti kartu.

Vyrauja korėjiečiai (kaip sakė pastorius, norintys išmokti angliškai) ir juodaodžiai, kuriems tokios “dainuojančios bažnyčios” visuomet prie širdies (Afrikoje ir tarp afroamerikiečių jos dominuoja). Žmonės sėdi kas antrą, su kaukėmis, bet atstumo laikytis sunku: juk krikščionys – bendruomenė, ir pastorius nesusilaiko nepasiūlęs per pamaldų vidurį visiems pabendrauti tarpusavyje.

Žmonės, ypač nekorėjiečiai, spaudžia rankas, apsikabina. Štai taip, turbūt, virusas plinta bažnyčiose – aišku, ne tik jose, ir, pastorius sakė, jam pikta, kad žiniasklaida dažnai išskiria bažnyčias tarsi kaip pagrindines koronaviruso plėtros kaltininkes.

Aš apsiriboju nusilenkimais.

Nusiperkame bilietą namo(?) (2020 m. birželio pabaiga)

Biurokratija nesibaigė: dabar reikėjo „užbaigti reikalus“ su visomis avialinijomis, atsiimti pinigus už atšauktus skrydžius ir išsirinkti ir įsigyti tą, kuris įvyks. Čia kaip totalizatorius! Rezervuotu „LOT“ nesinaudosime: kaina normali, bet beveik garantuoju, kad jį atšauks.

Optimaliausia būtų nuskristi iki Europos „Qatar Airways“, kur turiu 230 eurų vaučerį… Gal beliktų primokėti iki 200 eurų.

Bet pasaulis susidūręs su neregėta krize ir niekas nieko nežino, tinklapiuose ir tinklaraščiuose metų metais rašyta patirtis staiga bevertė. Ar tikrai galiu panaudoti „Qatar Airways“ vaučerį? Aš jį turiu, o Aistė – ne. Todėl, kad aš pirkau bilietą tiesiogiai iš „Qatar Airways“, o Aistė, „nulūžus“ jų sistemai, per tarpininką. „Qatar Airways“ manąjį vaučerį išrašė per kelias dienas, o štai tarpininkas Aistę jau pora mėnesių maitina pažadais: „vaučeris tuoj tuoj bus“, „sunkiai dirbame, kad jį gautume“.

Skambinti bergždžia: „Qatar Airways“ skambučių centruose tik girdi muzikėlę ir automatinius pranešimus apie užimtus pranešėjus. Gerai, kad dar turėjome nemokamų skambučių iš „Skype“ – antraip būtume sukūrenę dešimtis eurų ir nieko nepešę. Galvojau, keli mėnesiai po viruso pagrindinio antpuolio jau viskas bus aprimę: juk mažai kas pastaruoju metu pirko skrydžius, tad turėtų ir mažai kam riekėti avialinijų konsultantų, „šokas“ praėjęs – bet kur tau.

Nusprendžiu eiti į „Qatar Airways“ biurą Seule. Priešingai nei Varšuvoje kovo 12 d., apsauga jau nesako, kad klientai ten neaptarnaujami: apsaugos nėra išvis. Bet liftas į reikiamą aukštą be kortelės nekelia. Randame kitą liftą. Į tuščia biurą tuoj ateina darbuotoja, pažada atsiųsti vaučerį. Tačiau pasako: „Pirkti bilieto iki Vilniaus nepavyks, nes Qatar ten neskraido“. Nors „Qatar“ ir parduoda bendrus bilietus su, tarkime, „Air Baltic“, vaučerio ten nepanaudosi. Galima tik iki Amstedamo, Miuncheno, ar pan.: o bilietai iš ten į Lietuvą brangūs, be to, dar be bagažo. Į Varšuvą Qatar nebeskraido ir nebeplanuoja.

Variantas, bet grįžęs namo pažiūriu alternatyvų. Nuo liepos pradės skraidyti „Finnair“. Pasidomiu plačiau: Suomijos valdžia parėmė šią aviakompaniją (neturėtų bankrutuoti), skrydžiai į Aziją svarbi jų verslo dalis, Vilnius – beveik namų rinka vežimui į Aziją, tad jie neturėtų atšaukti. Ir kainos taip smarkiai nesikandžioja: liepos 26 d. randu skrydį Seulas-Helsinkis-Vilnius su bagažu už 460 eurų. Aptariame – geriausias variantas, nusiperkame.

Kaip sekėsi pinigus už neįvykusius skrydžius susirinkti (2020 m. birželio pabaiga)

Trečioji misija – atsiimti 68 eurus už skrydį dviems žmonėms Seulas-Tokijas iš T‘Way. „Pietų Korėjos avialinijos“ – galvoju – „bus paprasta rasti biurą“. Jis pažymėtas Gimpo oro uoste – bent jau ne Inčeono, kuris gerokai tokliau centro. Žmonių kupiname oro uosto vietinių skrydžių terminale jų langelis uždarytas, nuoroda siunčia prie registracijos skrydžiams. Bet ten sako: „Jūsų skrydis tarptautinis, padėti negalime“. „O kur yra T‘Way ofisas oro uoste?“ – klausiu. „Jokio ofiso nėra, skambinkite šiuo telefonu“. Su skambučiais jau pasimokėme… Einame į tarptautinį terminalą – jis išvis tarsi miręs, nė vieno tarptautinio skrydžio nebelikę (iš Gimpo jų mažai ir buvo, dauguma iš Inčeono), parduotuvės uždarytos, tik informacija veikia, kuri nieko naudingo negali pasakyti.

Žiūriu, kad korėjietiškoje žemėlapio programėlėje „Kakao“ pažymėtas ir T‘Way pagrindinis ofisas prie oro uosto. Lietus merkia, bet einame ten – pro eiles oro uosto sandėlių, viename kurių veikia ši aviakompanija. Laimė, saugiojoje Pietų Korėjoje nėra jokios apsaugos ar įėjimo tik su kortelėmis. Šalia T‘Way pilotų ar stiuardesių, užlipame į antrą aukštą, begaliniais koridoriais nupėdiname iki durų su lentele „Customer and Foreign Service“. Aptriušęs gamyklinis interjeras sako, kad, šiaip jau, kleintai nėra tokie atkaklūs ir ten neina, matyt, iš ten tiesiog atsiliepinėjama telefonu. Bet korėjiečiai mandagūs. Vienintelis darbutojas, dirbęs toje didžiulėje patalpoje, priima, išklauso situaciją ir pasiūlo grąžinti pinigus „nes tarptautinių skrydžių nebeturime“ – tiesa, kadangi pirkau bilietus per tarpininką, pinigus gali grąžinti tik tam tarpininkui. Tad laukia dar vienas žingsnis – atgauti iš jo.

Ketvirtoji misija – atsiimti po 617 eurų iš „Air China“ už skrydį Varšuva-Tokijas-Varšuva liepą-rugpjūtį (turėjo būti visai kita kelionė!). Vėlgi randame „Air China“ ofisą: šis, Seulo centre, atrodo, jau skirtas priimti klientus, kiekvieną darbo stalą puošia pliušinės pandos. Klientų, aišku, nėra, Air China seniai neskraido į Korėją ir nežinia, kada skraidys – vėlgi, pasitinka vieniša darbuotoja. Čia biurokratijos daugiausia: „Pinigų atsiimti neturite teisės pagal bilieto sąlygas“. „Bet juk skrydis atšauktas“ – sakau – „Gavau el. laišką iš Air China su reikalavimu nueiti į artimiausią biurą“ (tikrai gavau!). Vėl laukimas. Galiausiai sako: „Pirkote bilietus Europoje, per Kopenhagą… Kopenhagoje neturime atstovybės, tai eikite į atstovybę Varšuvoje“ – tarsi būtų lengva padaryti! Alternatyva, sako, kreiptis į tarpininką – jie tik duoda „pažymą apie atšauktą skrydį“, kurią turėčiau siųsti tarpininkui.

Iš namų užpildau reikiamas paraiškas tarpininkams. Taigi, rezultatai:
*“Qatar Airways“ žadėjo vaučerį atsiųsti rytoj. Tyla. Laiškas po trijų dienų: „Vaučeris nepriklauso, nes nepadavėte paraiškos, o tiesiog neatėjote į skrydį“. Bet „Qatar Airways“ tokios paraiškos nepriėmė, nurodė paduoti tarpininkui – tai negi tarpininkas neperdavė? Tačiau tuoj ateina antras el. laiškas: „Atsiprašome, suklydome. Jūsų skrydis buvo atšauktas dėl COVID, todėl siunčiame vaučerį“. Pirmas pasiekimas.
*“T‘Way“ pinigai iš tarpininko grįžo į mano sąskaitą po trijų dienų. Gerokai greičiau, nei tikėjausi – vizitas biure davė vaisių! Antras pasiekimas.
*Apie „Air China“ savaites jokių žinių, išskyrus automatinį tarpininko pranešimą, kad atgaudinėja pinigus. Paskui laiškas, neva tokios rezervacijos nėra ir siūlymas užpildyti iš naujo. Užpildžiau. Vėl jokių žinių.

Atsiveriantis pasaulis žvelgiant iš Korėjos (2020 m. birželio pabaiga)

Ribojimai judėti nyksta, bet iš lėto. Atsidaręs IATA koronaviruso ribojimų puslapį kas kokią savaitę atrandu vis daugiau šviesiai („jokių ribojimų“) pažymėtų šalių.

Per visą krizę „atsilaikė“ tik Meksika. Birželį prisijungė Serbija, vėliau – Ukraina, Turkija, dar vėliau – Albanija, Makedonija, Kosovas ir t.t. Azija vis dar lieka „tamsi“, bet jai yra ką ginti: daugelyje Rytų Azijos šalyse usžikrėtimų mažiau nei kone visur kitur.

ES ketino atsiverti užsieniui nuo liepos pirmos – tikriausiai, tik kai kurioms šalims. Bet ES viduje ribojimai nyksta taip greitai ir visuotinai, kad, atrodo, visa Europa staiga tyliai perėjo į Baltarusijos ar Švedijos pusę: iš Lietuvos pasiekia žinios, kad niekas nebedėvi kaukių, graibsto bilietus į vėl “paleistus” renginius (draugų teigimu jie taip greitai išperkami, kad įsigyti neįmanoma), o pažvelgęs į Palangos paplūdimių nuotraukas prisimenu vaikystę: tokie sklidini, kaip anuomet, kai “nebuvo” visų Turkijų ar Ispanijų.

Karantinas baigėsi, viskas kaip seniau, nors liga tebėra.

Įdomu. Per tą laiką, kol Europa nuėjo nuo visiškos laisvės iki visiško užsidarymo ir atgal prie laisvės, Pietų Korėjoje beveik niekas nepasikeitė. Visokios smulkmenos – kažkas užsidaro, kažkas atsidaro, kažkur pasidaro privalomos kaukės. Visuotinio karantino čia niekad nebuvo ir ribojimai menki, tačiau jie tokie, kad gali būti beveik amžini. Europa, atrodo, „statė“ ant to, kad karantinas, kad ir visom prasmėm labai brangus, sunaikins ligą, tarsi Kinijoje, bet nė velnio (jau 2020 m. kovą tai numačiau ir rašiau kodėl Europoje tai nepavyks): tikiu, kad po kelių dešimtmečių sociologai ir psichologai daug ką, kas didelėje pasaulio dalyje vyko 2020 m., analizuos kaip masinės psichozės apraišką.

Pagal „toleranciją ligai“, atrodo, pasaulis persiskirstė į tris stovyklas:
*Pirmoji, kuriai koronavirusas yra maras. Jos ligą itin agresyviomis priemonėmis kaip ir išnaikino, bet karantinus naikina tik kai savaites nebūna nė vieno užsikrėtusio. Tačiau, aišku, kol liga yra kitur pasaulyje, ji visada gali grįžti. Vos suserga keliolika ar keliasdešimt žmonių, tuoj uždaromi ištisi rajonai, miestai: kaip birželį Pekino ar Melburno dalys. Šitos šalys nekalba apie sienų atidarymą, skrydžiai ribojami, net „kelionių burbulų“ vengia. Tai – Kinija, Australija, Naujoji Zelandija, Tailandas, Vietnamas.
*Antrajai šalių kategorijai koronavirusas yra „liga, rimtesnė už daugelį“, bet visgi toli gražu ne pagrindinė ar vienintelė pasaulio bėda: koronaviruso keliami pavojai lyginami su kitais – pavyzdžiui, visuotinio už(si)darymo pavojais ekonomikai, psichologijai. Todėl šios šalys stengiasi minimizuoti ligą (masiniu testavimu, kaukėmis), bet pavienius klasterius toleruoja kaip neišvengiamą blogį. Jos riboja atvykimą, bet jo nedraudžia, siekia „kelionių burbulų“. Oficialūs pasisakymai rodo, kad joms priimtina, tarkime, kad per dieną užsikrečia vienas ar du žmonės iš milijono, bet ne daugiau. Tarp tokių šalių – Pietų Korėja, Japonija.
*Ir trečioji kategorija, kuriai koronavirusas, atrodo, tapo dar viena liga ir netgi užsikrenčiant dešimtims ar šimtams žmonių iš milijono jos atsidaro – ir atsidaro pilnai, be kaukių. Iš praždių čia buvo Švedija ar Baltarusija, bet dabar, atrodo, ir Rusija, didžioji dalis ES, JAV ir t.t. Aišku, šitaip atsidarius ir nepalikus jokių alternatyvių priemonių liga grįžta – na, bet tai juk, jų požiūriu, tik eilinė liga…

Trečiosios kategorijos šalyse serganičųjų (pagal populiaciją) ilgainiui būna gal 10-100 kartų daugiau, nei antrosios kategorijos, o antrosios kategorijos savo ruožtu – 10-100 kartų daugiau, nei pirmosios. Frazės kaip „ligos protrūkis“ tose šalyse turi visai skirtingas reikšmes. Lietuvos žiniasklaida, cituodama vietinę, štai praneša apiie „ligos protrūkį“ Pietų Korėjoje, kai tas protrūkis toks pats, kaip Lietuvoje didžiausias atoslūgis (~1 užsikrėtęs iš milijono per dieną ar mažiau). Arba, dar geriau, apie „antrą koronaviruso bangą“ Kinijoje, kai ta banga – keliasdešimt susirgusiųjų 1 milijardo 400 milijonų gyventojų šalyje (t.y. tas pats, kas Lietuvoje būtų vienas susirgęs per kelis mėnesius) ir ji čia pat baigiasi. Tik šypsotis belieka, kai vien antraštes skaitantys lengvatikiai skaitytojai paskui rimtai kalba: „Kinijoje antra banga atėjo po 6 mėnesių nuo pirmos, reiškia, pas mus bus rudenį“.

Pati Lietuva, atrodo, migravo tarp tų trijų kategorijų. Kai kovą įvedė karantiną šalyje tesant keliolikai sergančiųjų, elgėsi „kiniškai“. Kai gegužį atlaisvino didžiuosius karantino ribojimus ir sudarė „kelionių burbulą“ su Latvija ir Estija – jau korėjietiškai. Na o dabar, panašu, artėjame prie Švedijos lygio: karantino, kaukių nėra, sienos atidarytos ir, jei Latvijoje skaitosi pavojinga atvykti iš šalies su 15 užsikrėtusių / 100 000 gyv. / 14 dienų, tai Lietuvoje karantinuotis reikia tik jei 25.

Svarbu, kad Lietuvą negrįžtų į pirmą šalių grupę…

---

2020 m. liepos pradžia – Korėjos kurortai, kalnai ir įspūdinga sala be viruso

---

Lėktuvais aplink Korėją: Kvangdžu ir Kangvonas (2020 m. liepos pradžia)

Žinodamas, iki kada būsime Korėjoje, paplanuoju ateinantį mėnesį.

Netekusios skrydžių į užsienį, Korėjos avialinijos lėktuvus permetė į vidinius reisus. Jei Lietuvoj atsirado Vilnius-Palanga-Vilnius savaitgaliui, tai Korėjoje – dešimtys reisų po kelis kartus į dieną. Ir pigiai. Įsigyjame „T‘Way“ reisus Seulas-Kvangdžu ir Kvangdžu-Jangjangas po 7 eurus. Nuvažiuoti traukiniu vien Seulas-Jangjangas kainuotų brangiau… Paskui planuojame plaukti į atokiąją Ulleung-do salą, iš ten – į „Korėjos kultūrinę sostinę“ Kjongdžu, visur praleidžiant po kelias dienas, ir galiausiai į Seulą.

Per tris mėnesius susipažinau su Korėja ir žinau, kur dar ne viską aplankiau, kur norėčiau grįžti – ir rytinė pakrantė (Jangjangas) bei Čeolos provincija (Kvangdžu) – du tokie regionai.

Jau rašiau, kad kelionė per valstybių sienas šiais laikais – tarsi kelionė laiku, bet dabar jau ir vidiniai skrydžiai ją primena. Kelis pastaruosius mėnesius Korėjoje koronavirusas plito tik Seule, tuo tarpu Kvangdžu ir Jangjango apylinkėse jo išvis beveik nebuvo. Tačiau štai mūsų skrydžio į Kvangdžu (birželio 29 d.) išvakarėse ateina žinia: „susikoronavirusavo“ viena miesto budistų šventykla: nauji ligoniai vien tame mieste iš pradžių keli, vėliau keliolika. Korėjai tiek yra daug.

Ir štai Kvangdžu pasijutome it grįžę į kovą, kai skridome per Katarą, Tailandą ar Balį. „Nuo liepos 2 d. laikinai neveikia“ kabėjo pranešmai ant muziiejų (kodėl nenuėjome liepos 1 d.?), metro vietoje „Sveiki atvykę“ skambėjo roboto balsas „Užsidėkite kaukes“, o kaimo autobuso vairuotojas griežtai atsisakė įleisti grupelę kaimiečių be kaukių – tegul laukia kito autobuso po valandos ar dviejų, per tą laiką gal kur kaukes susiveiks.

Skirtumas tas, kad Kvangdžu jau žino kaip elgtis: viskas išbandyta, žinoma, kas veikia. Korėjos ligų centras patvirtino trijų laiptelių pavojaus lygių programą: 1 lygis (dabar didžiojoe šalies dalyje) apima vien tik rekomendacijas, 2 reiškia valstybių viešų įstaigų (muziejų, bibliotekų) uždarymą ir renginių didesnių nei 50-100 žmonių draudimą (šitas lygis yra Seule, Tedžone ir, nuo dabar, Kvangdžu), o 3 – mokyklų uždarymą ir renginių, didesnių nei 10 žmonių, draudimą. Antras lygis visoje šalyje įvedamas jei 14 dienų iš eilės užsikrėtusiųjų daugiau nei 50 per dieną; trečias lygis – jei daugiau nei 100 (pagal gyventojų skaičių tai yra tas pats, kas Lietuvoje būtų atitinkamai 3 ir 6 užsikrėtusieji per dieną). Aišku, Korėja yra Korėja ir nė vienas pavojaus lygis nenumato, tarkime, privačių restoranų, pramogų parkų ar kino teatrų uždarymo – tai ten būtų nesuvokiama, to niekad nebuvo.

Aplankėme Damjango bambukų mišką ir Mokpo miestą, Gočango tvirtovę ir dolmenus aplink Kvangdžu.

Dar labiau sužavėjo Soroksano nacionalinis parkas prie Jangjango – atsiimu žodžius, kad Korėjos gamta šiaip jau nėra labai įspūdinga, nes tenykščiai kalnai ir slėniai, kur, kaip įprasta Korėjoje, galima pasikelti lynų keltuvu (net nesuskaičiuoju, kiek lynų keltuvų važiavau šiais mėnesiais) – pasaulinio lygio.

Ir į Jangjangą virusas (dar) neatėjo – kelionė laiku į vasarį ar sausį. Net oro uosto taksistas, kurio paslaugomis teko pasinaudoti nuvažiavus vieninteliam su skrydžiu suderintam nemokamam autobusui, vežė be kaukės, spjaudydamas pro langą. Prie paplūdimių pastatytos patikrinimo būdelės, turiničos reguliuoti žmonių skaičių, bet viduje nieko nėra. O juk savaitgalis… Korėjiečiai maudosi su drabužiais ir leidžia laiką paplūdimyje ten, kur didžiausias šešėlis – kad neįdegtų. Ruda oda Korėjoje negražu.

Į kai kurias Korėjos vietas, kur jau buvom buvę, norėjosi grįžti, ir viena tokių – Čongdongdžino kurortas. Žavus, be to, anąsyk nespėjome nueiti į povandeninį Šiaurės Korėjos laivą, kuriuo į krantą išplaukė šiauriečiai šnipai. Dabar ir jį, ir visas nuo inflitracijų gintis anapus paplūdimių pastatytas tvoras bei įtvirtinimus, ir kruizinį laivą nat kalno primenantį viešbutį, ir senų bei meniškų laikrodžių muziejų apžiūrėjome iš lėto, neskubėdami, kol nusileido saulė. Rytų Korėjoje ji nesileidžia į jūrą, o iš jos teka – ir pasižiūrėti pirmojo metų saulėtekio į tuos paplūdimius suguža sunkiai įsivaizduojamos minios. Fejerverkai, beje, paplūdmiuose šaudomi kas vakarą – Pietų Korėjoje tai galima ir kiekviena pajūrio miestelių maisto krautuvė turi pirotechnikos skyrių. Pamenu, kai pirmą kartą tą pamačiau, norėjau klausti aplinkinių, “Ką čia jie švenčia šiandien?”. Pagyvenęs ilgiau supranti.

Korėjos medicinos sistema ir per koronavirusą puikiai veikia (2020 m. liepos pradžia)

Aistei pradėjo skaudėti pilvą. Skausmas kelias dienas stiprėja. Paklausiu, ar nereiktų kreiptis į daktarą – sako, gal pirmadienį. Bet jau šeštadienį vos nenualpsta.

Kviečiame greitąją – gal apendicitas? Užtrunka: 119 telefonu paprašius kalbėti angliškai, siunčia pas kitą operatorių, tas pas dar kitą, galiausiai padeda ragelį. Paskui nukreipia į 1399 liniją, kuri šiaip jau skirta koronavirusui, bet ten moka angliškai. Ten išklauso, paklausia kur esame, nurodo skambinti 119 vėl. Vėl nepavyksta. Antrą kartą Aistė nebeklausia “Ar galiu kalbėti angliškai”, o iškart kalba. “Greitoji atvyksta” – sako. Taip visada užsienyje – nereikia bijoti, kad nemoki kalbos. Dar niekada nėra dėl to kas nors nepavykę: koks nors išmoktų vietinių žodžių, anglų kalbos, gestų ir automatinio vertimo derinys suveikia.

Greitoji veža į Kangniūngą, artimiausią didesnį miestą. Malonus daktaras greitojoje bendrauja per automatinį vertėją. Standartiniai klausimai apie savijautą papildomi naujais “Kada atvykote į Korėją?”, “Ar buvote Tegu?”. Pamatuoja temperatūrą – +37. “Korėjiečiams sunku patekti į ligoninę jei turi temperatūros arba atvyko neseniai” – daktaras išverčia per automatinį vertėją.

Į ligoninę patenkama per dezinfekcinį koridorių. Tie patys klausimai. “Buvote Seule?” “Taip, prieš savaitę”. To pakako, COVID testų nereikėjo.

Palyginus su tuo, ką girdėjau iš namiškių Lietuvoje, medicina Korėjoje eina kaip sviestu patepta: juk Lietuvoje ne COVID ligonių dažnai nepriima, daug skyrių uždaryta. Kelios valandos – ir Aistei padaryta net kompiuterinė tomografija. Tai išgirdę daktarai Lietuvoje kiek baisėjosi – kam reikėjo radioaktyvios procedūros net nepadarius pilnos echoskopijos? Bet Pietų Korėja myli technologijas, jų nebijo ir ten taip įprasta: įtarimai sklaidomi galingiausiomis priemonėmis.

Aistei jokios operacijos nereikėjo, bet ji džiaugiasi išsityrusi dėl ilgalaikių ligų. Reikėjo mokėti – tačiau pigiau, nei Lietuvoje, jei eitum į privačią kliniką. Ką jau kalbėti, kad Lietuvoje tikriausiai daug kur išvis nenueitum. Namiškiai patarė jei yra kokių sveikatos bėdų eiti pas daktarą Korėjoje, kol dar ten esame, nes Lietuvoje, jei ta liga – ne COVID – gali būti problemų.

Už Korėją didesnės patirtys (2020 m. liepos pradžia)

Esu Pietų Korėjoje jau virš 100 dienų – ilgiau, nei bet kokioje kitoje šalyje per gyvenimą, išskyrus Lietuvą. Ilgiau nei JAV per visas “Tikslas – Amerika” ekspedicijas kartu paėmus.

Ir, nors Pietų Korėja vos pusantro karto plotu didesnė už Lietuvą, o aš kasdien darau ką nors naujo, net pačiam nuostabu, kiek naujo čia atrandu, kiek daug čia yra ką veikti. Ne šiaip sau “veikti, nes reikia kažką veikti”, kaip, atrodo, daro kai kurie Lietuvoje užstrigę keliautojai, savuose Facebook ar Instagramuose pakeitę įprastus kelionių į užsienį vaizdus ganėtinai vienodomis Lietuvos gamtos ar miestelių nuotraukomis. Sako, gražu. Žinau, kad gražu – esu išmaišęs ir Lietuvos grožybes, aprašęs True Lithuania svetainėje. Gražu, nes sava. Bet “neutraliems žmonėms” iš užsienio kitaip: todėl jie, aišku, ne pandemijos laiku, ir keliauja labiau į Romą ir Paryžių, o ne Vilnių ar Kauną. Juk nepalyginsi Kauno pilies su Krak de Ševaljė ar net Malborku, o Aukštojo kalvos – su Andais ar Himalajais.

Tuo tarpu Pietų Korėjoje dažnai jaučiu, kad tam tikra vieta ar patirtis didesnė už Korėją. Jei tokia būtų Lietuvoje, tai ten važiuotų ir lenkai, ir latviai, ir estai, ir žmonės dar iš toliau – o Korėjoje tokių patirčių tiek, kad kartais ten būni vienas.

Matyt, 51 mln. žmonių daro savo – tai didžiulė rinka. Pakankama, kad kone prie kiekvieno kalno pastatyti lynų keltuvą, gražiose pakrantėse įrengti pėsčiųjų takus ir tiltus tarp uolų ir dūžtančių bangų, atstatyti seniai sugriuvusias miestų sienas ir tvirtoves žaviems žygiams. Nereikia laukti renginių ar derintis prie kažkokio laiko: štai Kjongdžu golgulsos sunmudo imtynės demonstruojamos kasdien, bet kurią dieną galėjau pamatyti ir “Flying” neverbalinį miuziklą, persmelktą kompiuterinių žaidimų estetikos, kur aktorių skrydį imituoja juos nešiojanti robotizuota ranka. Kaina – keliolika eurų. Atsiperka per mases. Aišku, ne šiais laikais…

Ulleungdo – pribloškianti sala, kur pakliūti reikia laiko (2020 m. liepos pradžia)

Kita stotelė – Ulleung-Do sala kur dar nepastatytas oro uostas ir todėl reikia 2-4 val. plaukti laivu.

Tikrai verta! Nes vulkaninė sala stebina savo aukštomis stačiomis uolomis, tarp jų “įstrigusiais” miesteliais. Ir, nepaisant atokumo, kaip Korėjoje įprasta, sukurta puikia turizmo atmosfera: lynų keltuvas, kasdieniai apžvalginiai laivų reisai aplink salą, liftas į uolą, uolose iškalti ir pakabinamais tiltais sujungti pakrantės takai.

Jei nebūčiau buvęs Korėjoje 4 mėnesių, būčiau neturėjęs jai laiko, bet net Aistė, kuriai kultūra daug įdomesnė už gamtą, pripažino, kad Ulleungdo – nuostabi sala, verta trijų dienų.

Ir Ulleungdo nebuvo nė vieno koronaviruso atvejo! 2020 m. liepą tai atrodo beveik kaip stebuklas. Faktas, kad sala pasiekiama sunkiai, per ją nėra jokio tranzito, veikia kaip “natūralus kelionių ribojimas”. Na, bet turistų (iš kitų Korėjos vietų) daug. Su kaukėmis ten tik apie pusę žmonių ir ne vienas vyresnio amžiaus žygeivis vos išlipęs iš kelto kaukę nusisega: vieta, kur gali nuo jų pailsėti. Tačiau viešojo transporto vairuotojai vėl prašo kaukes užsidėti. Juk nežinia, kada atplauks tas pirmasis infekuotasis…

Kažkur toli į rytus nuo Ulleung-Do – Dokdo (Tokdo, Takešimos, Liankūro) salelės. Kauno zoosodo dydžio, su vienu ten įkurdintu žveju. Japonija į jas reiškia pretenzijas ir tai Korėją žeidžia, todėl dar kai kovo 30 d. iš oro uosto važiavau į Seulą, traukinyje perspėjimai apie koronavirusą nuolat mainėsi su įrodymais, kad Dokdo priklauso korėjiečiams. Ulleung-Do yra arčiausiai Dokdo esanti Korėjos sala ir ištisos senų patriotų minios perka bilietus į Dokdo ir atgal, kad iškeltų ten Korėjos vėliavą, jei tik dažnai blogas oras leis išlipti. Tiek smarkiai dar nesukorėjietėjau, bet simbolius ir reikšmę perpratau jau seniai.

---

2020 m. liepos vidurys – senoji Korėjos sostinė ir vienas pirmų “susirgusių” pasaulio miestų

---

Senoji sostinė Kjongdžu (2020 m. liepos vidurys)

Po Ulleungdo grįžtame į Kjongdžu, senąją sostinę, ir nors ten lankiausi dar 2014 m., atradau miestą naujai – jo žydinčias gėles ir lotosus, jo atstatytą senamiestį. Vienaip patiri viską, kai tam turi vieną dieną (kaip 2014 m.) ir kitaip – kai keturias, kurias dar prasitęsėme iki penkių, pasilikdami daugiau laiko darbui nuostabiame motelyje, kurio numeryje – du galingi kompiuteriai, milžiniškas 4K televizorius, džakuzi, kelių dušų kabina, masažinė lova, išmanusis tualetas, šviesų valdymo skydas, indų dezinfekcijos ultravioletine šviesa spintelė, į kainą įeinantys gėrimai bei kosmetika. Kaina – 37 eurai.

Kjongdžu, tasai Korėjos Kijotas, be visų japonų ir kinų minių savaitės dienomis labai tuščias. Kas kita – savaitgalį. Pirmą kartą Korėjoje matėme šitokias minias turistinėje vietoje kai prie Anapdžio tvenkinio nuėjome šeštadienio vakare. Negalėdami išvykti užsienin korėjiečiai keliauja po Korėją.

Niekur dar neskubame, bet tuoj reiks. Liepos 26 d. artėja. Svarsčiau pamėginti prasitęsti buvimą Korėjoje dar – kitiems dar pavyksta. Bet Aistę jau šaukia darbai – karantinas Lietuvoje senokai baigėsi ir yra dalykų, kuriuos padaryti Aistė gali padaryti tik Lietuvoje, nors aš galėčiau ir toliau dirbti iš Korėjos. Teks grįžti.

Tegu, kur vyko antrasis pasaulyje koronaviruso protrūkis (2020 m. liepos vidurys)

Iš Kjongdžu važiuojame į Tegu – miestą, kuriam smogė pirmoji pasaulyje koronaviruso epidemija už Kinijos ribų. Susirgo per 6000, Korėja per Tegu buvo antra pasaulyje pagal koronaviruos aukų skaičių, bet tos dienos dabar taip toli. Kai kurios priemonės dar likusios (pvz. autobusų stotyje kas antra sėdynė ne šiaip pažymėta „Nesėsti“, bet užtraukta stop juosta), tačiau šiaip net ramiau nei kitur: jokių įspėjamųjų žinučių, nuo kurių žmonė,s matyt, pavargo, o ir sergančių praktiškai nėra. Bet stigma miestui uždėta: ne šiaip sau pasirinkome Tegu lankyti vieną paskutinių, o sulaukę lankytinose vietose anketų „Ar lankėtės Tegu per 14 d.“: akivaizdu, kad jei būtume, būtų neįleidę.

Tegu nakvojome tradiciniame korėjietiškame name – hanoke – prikeltame naujam gyvenimui ir turizmui. Nakvojome, aišku, vieninteliai, tad turėjome ne tik kambarį, o ir visą namą. Malonus šeimininkas prisipažino, kad, kai nusipirko ir remontavo senąjį namą, tikėjosi iš jo gyventi, bet dabar teko įsidarbinti anglų kalbos mokytoju hagvone (korepetitorinėje mokykloje). Korepetitorių poreikis Pietų Korėjoje, atrodo, begalinis, ir net anglakalbių imigrantų forumuose, iš kurių renku informaicją apie tam tikrus praktinius dalykus, atrodo, daugiau nei pusė rašančiųjų – agnlų kalbos mokytojai. Yra ne atskiri paforumiai – „Anglų kalbos pamokų planai“ ir pan.

Pažiūrėjome filmą apie „Diamond Princess“ protrūkį – jis vyko tik 4 mėnesiai atgal, bet atrodo kaip 4 metų istorija. 6 mėnesiai, 2020 m. vasarį, atgal dar patys plaukėm kruiziniu laivu, ir vienintelis kitoks dalykas buvo „Ar lankėtės Vuhane?“ anketa.

Iš Tegu jau pasukome link Seulo – pro Čungdžu, kurio „šviesų pasaulį“ radome uždarytą, bet pasidžiaugėme kokybišku kovos menų muziejumi. “Čungdžu ar Čeongdžu?” dar klausė autobusų bilietų pardavėja – užsieniečiams sunku ištarti skirtumą. Parašė abudu pavadinimus korėjiečių raštu ir nurodė besti į tinkamą. Po tiek laiko korėjoje nesunkiai sugebėjau. O ir iš pradžių pavadinimą buvo nugirdusi teisingai. Motelyje “Holivudas” kiekvienas aukštas buvo puoštas skirtinga amerikietiška tematika.

Vondžu su ilgiausiu Korėjoje pakabinamu tiltu. Vėliau pamatėme nuotraukas, koks užgrūstas jis būna įprastu metu – vos praeisi – o dabar net į nuotraukas nepateko kiti turistai.

Tada Čunčeoną, „Mažąją Prancūziją“, tokį keistą parką, kur pamatai, kaip korėjiečiai švelniai mitologizuotai įsivaizduoja Europą: su marionečių spektakliais, prisukamomis muzikinėmis dėžutėmis ir daug, daug Mažojo princo. Tai vienas dalykų, kurį duoda galimybė būti šalyje tiek ilgai: lankai ne tik tai, kas būtų įdomu šiaip, bet vis tiek daug ko atrandi, kad ir vietinių požiūrį į Europą.

Neaiški ateitis nenumaldomai artėja (2020 m. liepos vidurys)

Jau svarstau apie ateitį. Planavome daryti “Tikslas – Amerika 2020″ ekspediciją – tačiau tikriausiai teks ją atidėti. Vienas pagrindinių elementų turėjo būti apsilankymas Los Andželo lietuvių dienose – jos jau atšauktos. Apie JAV sienų atidarymą ES gyventojams jokių žinių. Parašiau kelis straipsnius į “Lithuanian Heritage” žurnalą ir tuo pačiu vyr. redaktoriaus paklausiau, ar, jo nuomone, vyrensio amžiaus Amerikos lietuviai, kurie turi daugiausiai ką papasakoti apie lietuvišką paveldą, nebijotų su mumis susitikti. Sakė, yra įvairių žmonių – vieni žiūri itin rimtai, kiti – ne. Aišku, lazda turi du galus: kitais metais galbūt (tik galbūt) šios problemos nebus, na bet kiekvienais metais išeina iš gyvenimo vis daugiau senųjų JAV lietuvių. Ir man esant Pietų Korėjoje pasitraukė Stanley Balzekas, Čikagos lietuvių muziejaus įkūrėjas, Grand Rapidso lietuvių kunigas Dennis Morrow, tiek pasakojęs apie tenykštį lietuvių paveldą. Laikas – ne mūsų pusėje, bet, matyt, teks atidėti.

Galbūt vietoje Amerikos šį rudenį aplankysime Vakarų Europos lietuvišką paveldą. Aišku, jei sienos vėl neužsidarys. Kol kas, atrodo, pasaulis su koronavirusu susitaiko: daug kur sergančių skaičiai auga, tačiau mirusiųjų – ne. Štai JAV balandžio pradžioje būdavo 31000 susirgimų ir 2700 mirčių per dieną. Dabar jau 62000 susirgimų – tačiau tik 600 mirtys. Tada buvęs 7 kartus pavojingesnis už gripą, koronavirusas, vis geriau išmokstant jį gydyti, savo pasekmėmis pamažu artėja prie proziškesnių ligų. Ir net kur sergančių skaičius auga, nauji uždarymai nebe tokie drakoniški. Išskyrus kelias šalis, kaip Kinija ar Australija, kurioms koronavirusas – vis dar maras. Liepos pradžioje visą Viktorijos valstiją Australijoje vėl uždarė…

Europoje irgi nieko toli nepriplanuosi. Dabar koronavirusas stiprus Balkanuose ir štai Bulgarija, į kurią vieni pirmųjų iš Lietuvos paleisti užsakomieji reisai, vėl įtraukta į Lietuvos juoduosius sąrašus šalių, iš kurių grįžus privalomas karantinas.

Neramu ir dėl Lietuvos. Iš Lietuvoje gyvenančių girdžiu, kad pačioje šalyje pasibaigus karantinui nunyko visas saugojimasis. O dar atidarytos sienos: kad ir ne su visomis šalimis, bet su tokiomis, kur koronavirusas paplitęs net 10 kartų daugiau, nei Lietuvoje. Ne šiaip sau atidarytos sienos, kad galima keliauti – bet visiškai panaikinta pasienio kontrolė, net temperatūros netikrina, netikrina, iš kur grįžti. Gali ateiti nauja banga – kuo dabartinė situacija kitokia, nei kovo mėnesį, kai viskas uždaryta? Nesinorėtų atsidurti Europoje tuo metu, jeigu vėl kas sugalvotų viską uždaryti.

Ir vėl atrodo, kad Korėjoje viskas geriau – tik jei iš pradžių sakiau, kad Korėjoje geriau, nes nėra neprotingai be atodairos viskas iš eilės uždarinėjama, tai dabar ir priešingai – atrodo, kad Korėjoje geriau, nes čia pavojaus suvokimas nepasibaigė taip staiga, kaip prasidėjęs. Ribojimų buvo nedaug, bet jie nenaikinami staiga. Korėja nuo pat pradžių eina nuosekliu keliu. Ir visą laiką, kol čia buvau, koronavirusas todėl laikėsi stabiliai.

---

2020 m. liepos pabaiga – paskutinė savaitė Seule ir grįžimas į Lietuvą

---

Paskutinė savaitė Seule (2020 m. liepos pabaiga)

Liūčių sezonas. Užlyja kaip iš kibiro dideliais lašais. Važiuojame atsitiktine kryptimi. Sėdime antrame aukšte priekyje. Labai primena tą 2020 m. kovo 11 d. vakarą, kai ten pat sėdėjome autobuse Vilnius-Varšuva, kad skristume į Katarą. Šitos kelionės pradžia, jau daugiau nei 4 mėnesiai atgal. Taip toli ir kartu arti.

Netoli paskutinės stotelės išlipame, einame į PC bangą, vieną tų Korėjos interneto kavinių kurios ne tik, kad neišnyko, bet klesti ant kiekvieno kampo – pažiūrime tiesioginę e-sporto varžybų – Korėjos League of Legends lygos transliaciją modernaus kompiuterio ekrane užsisakę patiekalų. Korėjietiška, jau sava.

“Susirenku” paskutines patirtis, kurias norėjau išbandyti, bet dar nepriėjo rankos.

E-sporto arenoje taip ir nesulaukėme, bet nuėjome į vieną gausybės kino teatrų, kur, nesant didelio naujų filmų pasirinkimo, mačai transliuojami ekrane. Tiksliau, ekranuose: Korėjoje ir kinas nėra šiaip kinas, pilna visokiausių salių kur ekranais virsta net sienos, kur net eiliniai Holivudo filmai paverčiami 4D patirtimis su vandeniu, vėju ir kitkuo.

Bent vienas šokio spektaklis vėl pradėjo vykti – aplankėme.

Aistės svajonę aplankyti Pietų ir Šiaurės Korėjų sieną įgyvendinome, kiek įmanoma. Važiavome palei krantą specialiu dviaukščiu autobusu, kur iš antro aukšto lengvai matosi šiaurė, paskui Imdžingako parkas, kur improvizuota Šiaurės-Pietų siena. Pamenu, kai lankiausi ten 2014 m., kurį laiką galvojau, kad tikrai siena – taip viskas tikroviška. Bet pažiūrėjęs žemėlapį pamačiau, kad net demilitarizuota zona ten neprasideda. Tačiau simbolinis teatras tęsiasi toliau – nuo to laiko pastatytas lynų keltuvas, “perkeliantis” į Šiaurę ir, neleidus išlipti, atgal. Norėdamas pirkti bilietą privalai rodyti pasą… Visgi, Šiaurės/Pietų padalinimas, tas mistinis, kone religinis suvienijimo siekis Korėjoje labai svarbus dalykas, ir nors toks parkas atrodo net savaip šventvagiškai (atrakcionai prie šitokio skausmo), jis derina rimtą ir linksmą – yra ir paminklai, ir subombarduotas traukinys, ir altorius, kuriame pietų korėjiečiai atlieka apeigas šiaurėje likusiems protėviams. Nepaisant visų istorinių skausmų, Korėja gyvena toliau.

Pernakvoju čimdžilbange – korėjietiškame pirčių/pramogų komplekse kur normalu nusipirkus 12 val. bilietą tiesiog nusiprausti karštoje vonioje ir griūti ant žemės. Šitam specialiai lūkuriavau kiek geresnės epidemiologinės situacijos – tai viena retų vietų Korėjoje, kur beveik niekas nedėvi kaukės.

Nuvykome į rajonus, kuriuose nebuvome, kaip Kangnamo centrą. Turizmo informacija jau atidaryta – bet daugelis bukletų ten reklamuoja nevysktančias ekskursijas ir pramogas. Dieną praleidžiame Suvone, garsiame savo tvirtove ir liaudies kaimu – tokiomis daug gyvesnėmis vietinėmis Rumšiškėmis, kur kas dieną dar vyksta visokie šokiai, muzika.

Išsinuomojome, kaip korėjiečių poros, mokyklines uniformas pasivaikščiojimui po parką. Kai pirmąkart tai išvydome Seule, nesupratome – negi tiek daug mokyklinukų ir kodėl jie atrodo 30 ar net 40 m.? Iš visų užsiėmimų, kuriuos išbandžiau, šitas buvo vienas keistesnių, gal todėl jį ir atidėjau iki galo. Bet visuomet patyręs, o ne tik perskaitęs ar pamatęs, supranti geriau. Na, uniformos Korėjoje yra “kažkas tokio”. Štai viena trokštamiausių specialybių moterims – stiuardesės. Konkurencija 100 į 1 vietą. Pažiūrėjęs filmą su norinčių tapti stiuardesėmis interviu nustebau, kai viena pagrindinių priežasčių pasirinkti tokį darbą buvo… graži uniforma.

Pažiūrime filmą “Admirolas” (apie didįjį kovotoją su japonų invazijomis Ji Sun Šiną) DVD bange, kur, išsinuomavęs savą kino salytę, gali bet kurį korėjietišką filmą paimti su angliškais subtitrais.

Nueiname į golfo kambarį, kurių Korėjoje daugiau nei Starbucks ir kur (o ne golfo laukuose) vyksta didžioji dalis Korėjos golfo turnyrų. Mušant į ekraną. Patogu – nereikia kamuoliuko ieškoti, jis įkrenta pats į skylę ir grąžinamas iš grindų. Be to, dalyviai gali mušti į tą pačią virtualią duobutę tuo pat metu ir akis į akį konkuruoti, kas geriau. Angliškų ar amerikietiškų tradicijų šalyse (korėjiečiai tas golfo mašinas eksportuoja) tai gali būti nebent “pigi treniruotė”, o Korėjoje – ir pagrindinis turnyras.

Aplankome gyvūnų kavinę. Kačių? Šunų? Korėjoje tai būtų taip nuobodu! Ta, kurią pasirinkome, vadinasi “Meškėnų kavinė”, juos šeri, o juos įsimylėjęs šeimininkas spragsi telefonu taip, kad neįsivaizduojamus tūkstančius tų meškėnų nuotraukų jau turi. Pasakoja apie jų skirtingas asmenybes. Tuomet sako: “Ar norite pabendrauti ir su kiaulėmis?”. “Jos miega” – sakau. “Jau nubudo!”. Išties, kiaulės vaikšto, jų kinis laisvas – taigi, šeimininkas nurodo ten gultis mums. Tada apkloja mus pledu ir papila ant mūsų kiaulių maisto. Kiaulės puola ėsti. Negaliu sustoti kvatojęsis. Įdomu, ką apie tokią pramogą pamanytų eilinis lietuvis?

Apsiperkame. Priešingai stereotipams, Pietų Korėjoje pigu. Drabužiai po 4 ar 8 eurus – kone visuotinė norma, išskyrus “Department store brands” čebolų universalinėse parduotuvėse. Vietoje lagamino, palikto Tailande, įsigyjame naują.

Gera čia būti. Kažką atradamas sugalvoju naujų ir naujų idėjų, ką nuveikti vėl. Bet net ir tos pačios pramogos, tas pats maistas jau atrodo nebe egzotiškas, savas: norisi vėl ir vėl, tarsi būčiau nuo seno prie to pripratęs. Na, kaip Lietuvoje svarstai “Ką veiksti šįvakar?” ir pasirenki kiną ar kompiuterinį žaidimą ar kokias R. Petrausko “Protų kovas” bare.

Europa žvelgiant iš Korėjos (2020 m. liepos pabaiga)

Pietų Korėjoje kasdien seku koronaviruso statistiką – tai ir įdomu, nes ji pateikiama įvairiais pjūviais, su komentarais, o Korėjos užkrečiamų ligų centras nuolat daro tyrimus, stebėjimus, parašo ištyręs, kaip užsikrėsi koronavirusu visgi nepavojinga, ar kodėl užsikrėtė naujausios aukos, kokių rekomendacijų nesilaikė ir pan. Rašomos vis naujos ir konkretesnės rekomendacijos. Pagal tai kiekvienas Korėjos gyventojas gali priimti protingus sprendimus, o jei ir kažkurie nepriims, tai jau vien likusieji savo elgesiu ligos plėtrą sulėtins.

Artėjant grįžimui į Lietuvą, nusprendžiu paanlizuoti ir situaciją ten. Greitai tenka nusivilti. „21 papildomas atvejis“ – po ilgesnės pertraukos rašoma Koronastop svetainėje, bet tuo viskas ir apsiriboja. Kur tie atvejai? Korėjoje vienaip elgiesi saugesniuose miestuose, kitaip tuose, kur buvo protrūkis. Lietuvoje irgi buvo padarytas atvejų žemėlapis. Padarytas ir pamirštas – neatnaujinamas daugybę mėnesių.

Žiniasklaida irgi nerašo daugiau apie tuos atvejus. Skyrelis „Koronavirusu susirgusiųjų maršrutai“ atrodo įdomiai. Pasižiūriu – vienas maršrutas iš vakar dienos, kitas kelios dienos atgal. Per dieną suserga dešimtys, o maršrutų patalpinama keliolika per *mėnesį*. Tai ką, likusieji niekur nesilankė? Nereikia nė sakyti, kad Korėjoje viskas kitaip, pranešimus apie viruso atvejus regione ir kur tie žmonės lankėsi gauni žinute į telefoną ir t.t.

Europoje dažnai rašoma „Užsikrėtusysis turėjo vieną kontaktą“. Bet nesiizoliavęs juk sunkiai galėjo nesusitikti su niekuo išskyrus savo žmoną ar vyrą. Tikriausiai, pasakė tik vieną kontaktą… Korėjoje per kredito korteles, per telefonų buvimo vietas išsiaiškinama dešimtys kontaktų. Išsiaiškinama ir kur kas buvo – tad apgauti reikalavimus izoliuotis sudėtinga.

Toks jausmas, kad jei Korėjoje viskas daroma rimtai ir iki galo, tai Lietuvoje kartais tiesiog uždedamos varnelės „bandėme tą“, „bandėme tą“. Bet jokiu būdu nenoriu kritikuoti Lietuvos – Lietuva yra tarp stipriausių Europos šalių pagal atsaką koronavirusui, daug ką ji iš tos pačios Korėjos perėmė tinkamai ir sutvarkė anksčiau, nei daugelis kitų Europos šalių (mobiliuosius testavimo punktus, masinį testavimą), dėl ko geriau “atlaikė” pirmąją bangą. Tiesiog kad Korėja nubėgusi toli į priekį nuo visos Europos ir iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, kodėl daug Europos šalių, ypač vakarų, taip prastai tvarkosi: Vakarų Europa irgi turtinga, ligonių gydymas šiaip ar taip dar ne tiek kainuoja, kiek kainuotų normalesnė prevencija. Na o Lietuva yra Europoje, įpratusi Vakarų Europą matyti pavyzdžiu, ji ir skurdesnė už Vakarų Europą – tad jai sunku, kai to gero pavyzdžio ten nebemato.

Matydamas situaciją Korėjoje ir gerai pažinodamas Europos kultūrą, manau, kad problema tapo keli Europos idealai:
*”Šventas privatumas” – Europa iš pradžių kritikavo ir kritikavo korėjiečius, kad jos epidemiologai taip lengvai pagal kortelių ar telefonų duomenis be pačių ligonių sutikimo sužino, kur lankėsi ligoniai ir izoliuoja visus jų kontaktus; tik kad privatumą gerbusioje ir to nedariusioje Europoje nesurasti ligoniai taip išplatino ligą, kad Europos šalys paskui apribojo dar svarbesnes žmogaus teises (judėjimo laisvę ir t.t.).
*”Šventas Šengenas” – net kai Italijoje ar Ispanijoje jau nenumaldomai plito liga nebuvo jokių Šengeno ribojimų, pasienių kontrolės, netikritntos temperatūros, kaip buvo daroma Korėjoje, nereikėjo pildyti sveikatos deklaracijų ir kitų “švelnių” priemonių; kol, persipildžius kantrybės taurei, per kelias dienas pereita prie kito kraštutinumo – išvis uždrausta kirsti sienas, keliauti, uždrausti daugelis skrydžių.
*Na ir priešinimasis kaukėms – jos Europoje neįprastos, mažai kas jas nešioja daugiau, nei privaloma, jos tampa net ištisų sąmokslo teorijų taikiniais. Korėjoje nieko panašaus, ten žmonės jas nešioja ir nuo kitų ligų, užterštumo, alergijų.

Gal taip nebijočiau ligos antro išplitimo Europoje, jei ne visuotinio karantino Damoklo kardas. Jei prastai kovosi su virusu, vėl grąžinsi visus idealus į aukštumą, tai virusas sugrįš, o kas tada? Beveik garantuoju, kad laukia straipsniai „Karantinas buvo panaikintas per greitai!“ ir siūlymai vėl visus uždaryti (tokie skamba kiekvienos „susikarantinavusios“ ir paskui staiga „išsivadavusios“ šalies žiniasklaidoje).

Kaip norisi tokių rašytojams parodyti šalis, kur išvis to visuotinio karantino nebuvo, kaip Pietų Korėją. Karantino nebuvo, bet ir staigaus atpalaidavimo nebuvo. Nes, toks jausmas, niekas to nežino. Štai, žiūriu internetu, kalba A. Fauci, tas Trampo priešininkų liaupsinamas JAV epidemiologas. “Kodėl Pietų Korėjai ir kitoms panašioms šalims taip gerai pavyko, o JAV ne?” – klausia jo. “Nes ten viskas buvo uždaryta staigiai ir smarkiai” – maždaug taip atsako Fauci. O, taip… Jei net pagrindinis JAV epidemiologas nežino, ką darė Pietų Korėja ar Taivanas ir įsivaizduoja, kad tai – antra ir trečia Kinijos Liaudies Respublikos, tai ką jau kalbėti apie eilinius žmones?

Štai susirgo Lietuvoje kažkokie uzbekai. Lietuvos žiniasklaidoje pasklido įvairiausi variantai, ką gi daryti: gal liepti karantinuotis atvykstantiems iš ne ESBO šalių-narių, gal iš nei EEE, nei ESBO narių, gal tik užsieniečiams iš ten. Tarsi nuo narystės tarptautinėse organizacijose ar pilietybės priklausytų sergamumas! Galiausiai apsistota ties privalomu 14 d. karantinu užsieniečiams iš šalių ne EEE narių. Bet, žiūriu, galiojantys poįstatyminiai aktai prieštarauja vienas kitam: pagal vieną karantinuotis reikia visiems užsieniečiams iš tų šalių, pagal kitą – tik jei šalies sergamumo vidurkis viršija 25 atvejus 14 d. 100 000 gyv. (vėliau sumažinta iki 15, nors prieš tai buvo lygiai taip staiga pakelta iki 25). Na, sergamumo rodiklis bent jau pagrįstas kažkuo šioje situacijoje aktualiu, o ne naryste organizacijoje.

Liūdnokas grįžimas namo (2020 m. liepos pabaiga)

Kuo labiau artėja lemtinga diena, tuo liūdniau darosi ir tuo labiau galvoju, gal visgi reikėjo pabandyti pasilikti dar ilgiau. Žinios iš Europos neramina, o Korėjoje saugu. Grįši, ir kas po to? Sekant žiniasklaidą ir kitą foną supratau, kad namai nebetraukia. Na bet Aistė vėl sako – „Man reikia“.

Kuo toliau, tuo situacija Europoje atrodo blogesnė (štai vėl grįžo koronavirusas į Ispaniją bei kitur, vėl tūkstančiai ligonių per dieną), o Korėja laikosi, kaip visuomet. Net tos kelios vietos, kurios laikinai buvo uždarytos Seule, jau atveria duris: spėjome aplankyti Seodaemun kalėjimą, kur kolonijiniais laikais japonai kalino Korėjos patriotus, tuojau žiūrovai grįš į visus sporto mačus.

„Tai Lietuvoj dar anksčiau tai atsidarė“ – sako Aistė. Taip, bet kas bus, jei virusas ten grįš? Lietuva, deja, buvo tarp tų Europos šalių, kurios pademonstravo, kaip staiga gali viską uždaryti, niokoti savo ekonomiką. Čia kaip su pasitikėjimu rinkomis: na, niekada žmonės nepasitikės Graikijos ar Argentinos obligacijomis taip, kaip Vokietijos. Kaip anos šalys parodė nepagarbą savo kreditoriams, taip didžioji dalis Europos – nepagarbą savo gyventojams, jų darbams ir verslams. Bent jau taip atrodė stebint viską iš Pietų Korėjos, kuri elgėsi kitaip ir jai pavyko geriau: tiek pagal epidemiologinę situaciją, tiek pagal ekonominę.

Deja, epidemiologinė situacija Europoje blogėja, o laikas ką padaryti dėl pasilikimo Korėjoje senka. Be mokesčio atisėti „Finnair“ skrydį galėjau iki 1 savaitės iki jo. Na, nieko tokio ir su mokesčiu – bet kuo toliau, tuo sunkiau bus sutvarkyti biurokratines procedūras dėl buvimo laiko pratęsimo.

Liūdnai stebiu Hano upę iš paupio parko. Pavalgau paskutinį kartą kimči bokumbap Kimganės tinkle, pasidžiaugiu spindinčiais Konkuk pramogų rajono pastatais ir miniomis. Apsistoju paskutinei nakčiai viešbutyje su vaizdu į miestą, kad dar galėčiau pažiūrėti tuos nenuilstančius automobilių srautus ir žibantį Seulo simbolį televizijos bokštą, į kurį kėlėmės jau prieš daugiau nei tris mėnesius.

Skrydis namo: tušti reisai, oro uostai, kaukių eksporto draudimas (2020 m. liepos pabaiga)

Važiuojame į Inčeono oro uostą. Jis apytuštis, bet žmonių yra. Patikrinimai stebėtinai sklandūs, tik atsiradęs papildomas klausimas: „Ar vežate kaukes?“. Jas iš Korėjos eksportuoti vis dar uždrausta, nors trūkumo jau nebėra: kaukių kainos Korėjoje pastarosiom dienom krito į neregėtas žemumas, o vienoje kosmetikos parduotuvėje nusipirkus lūpdažių Aistei tiesiog šiaip padovanojo … 50 kaukių dėžę.

„Lagamine yra apie 10 kaukių“ – sakome. Paprašo 5 min. palaukti, kol peršvies. Dar buvo kuprinėse, bet pareigūnai matė ir nieko nesakė. Matyt konfiskuotų tik gerokai daugiau kaukių – vėliau mačiau, kad kažkas į tą patį skrydį prasinešė gal 200. Pasaulyje dar, sako, yra jų deficitas, giminės ir draugai prašo parvežti.

Praeiname pasienio kontrolę. Paskutiniai keliai pasilikti užsidaro.

Atsiimame PVM už Korjėjoje įsigytus telefonus – tiesa, tik Aistei pavyksta, nes aš jau nepatekau į 3 mėn. ribą.

Lipame į lėktuvą. 315 vietų Airbus A350 ekonominėje klasėje – 27 keleiviai. Dar keli verslo klasėje, tai gal 30 keleivių. Akivaizdžiai nuostolingas reisas, bet socialinės distancijos laikytis lengva. Aistė ir aš gauname A ir C vietas, B paliekama tuščia. Stiuardai su kaukėmis, keleiviai irgi (išskyrus valgymą), prašoma per daug neavaikščioti ir nesistoti ir, kad tai būtų paprasčiau, bagažą dėti po kėde, o ne į lentyną.

Nusileidžiame Helsinkyje ir oro uosto vaizdas primena traukinių stotis iš korėjiečių filmo „Traukinys į Pusaną“ apie zombių apokalipsę. Viskas tuščia, tuščia, tik tie 30 mūsų reiso keleivių, atsisveikinę su lėktuvo stiuardais, sliūkina begaliniais tuščiais koridoriais, paskui pro saugumo kontrolę, kur veikia tik vienas iš daugybės metalo detektorių. Kavinės, parduotuvės – viskas uždaryta. Prisėdame padirbėti atsitiktinėje kavinėje, kurios kėdės ir stalai dabar – tokie patys niekieno, kaip ir visi suoleliai. Net pasų kontrolės pareigūnai nedėvi kaukių.

Nesigailiu dėl nieko, kas buvo, bet neramu dėl to, kas bus (2020 m. liepos pabaiga)

Kai Youido bažnyčios pastorius pasakė, kad Korėją, nors ši ir neįsivedė karantino, nuo koronaviruso išgelbėjo Dievas, žiūrėjau kiek skeptiškai. Per beveik 4 mėnesius Pietų Korėjoje mačiau visai neantgamtiškus ir teisingus sprendimus: visuotines kaukes, išmaniąsias technologijas ligonių radimui ir „išgaudymui“, rimtą ir nuoseklų požiūrį nesimėtant nuo vieno kraštutinumo prie kito – ko taip trūksta Europoje.

Bet dabar jau pačiam atrodo, kad gal tada, kovą, aukštesnės jėgos mane išvedė iš Europos prieš pat užsidarymą, padėjo priimti teisingą sprendimą po teisingo sprendimo, dėl kurių vos laiku išskridau iš Tailando į Indoneziją, paskui vos laiku iš Indonezijos į Pietų Korėją, kuri apskritai buvo bene vienintelė tikra ramybės oazė pasaulyje per visą šitą krizę.

Žurnalistai, imdami interviu, vis klausia – “Ar nesigaili, ką darytum kitaip?”. Nieko nedaryčiau, visi šie 4,5 mėnesio būtų labai vykę ir nuostabūs net ir bet kuriuo kitu metu, o tai, kad galėjau tokius apturėti per visą šią krizę prilygsta stebuklui.

Daugelis lietuvių, 2020 m. kovą užsidarius sienoms skubiai ir brangiai grįžusių namo, troško, be kita ko, ir to “namų saugumo” jausmo. Išties, daugelyje šalių situacija buvo neaiški. Katare, Tailande, Indonezijoje ir aš jaučiausi neapibrėžtai – nors, kaip rašiau to meto dienoraštyje, grįžti į Lietuvą nesvarsčiau.

Bet nuo tos akimirkos, kuomet mane įleido į Pietų Korėją, jaučiausi saugiai. Ir nuo ligos, ir nuo karantinų. Nebuvo ten ir tų “piktų vietinių žvilgsnių” apie kuriuos kažkodėl klausinėja žurnalistai (ir apie kuriuos pasakojo keliautojai iš kone visur kitur), nebuvo draudimų, netvarkos. 4,5 mėnesio aš nebuvau niekur įstrigęs – buvau ten, kur norėjau būti, ir veikiau ką norėjau veikti, ir tie 4 mėnesiai man tikrai labai daug davė.

Ir kelionė namo, deja, šį kartą man nėra grįžimas ten, kur saugu. Šį kartą aš grįžau į Europą su tokiu nerimu, kokio paprastai savo kelionėse nejaučiu: nei po apiplėšimo Brazilijoje, kai šeši banditai parvertė ant žemės, nei kokioje Sirijoje ar Hezbollah kontroliuojamuose rytiniuose Libano slėniuose, ar Ukrainoje Donbaso karo metu.

Dabar tarsi iš saugaus ariergardo atvykau į šito “nematomo karo” frontą.

P.S. Jau suėjo 14 dienų nuo mano sugrįžimo. Grįžęs iš daugelio šalių dabar turėčiau džiaugtis, kad pasisekė (neužsikrėčiau). Bet pasigauti virusą Korėjoje tikimybė buvo mažesnė, nei Lietuvoje. Kiekvieną dieną apie 20-30 kartų mažesnė.

Ir 200-300 kartų mažesnė nei kai kuriose kitose Europos šalyse. Belieka tik viltis, kad tokia “banga” iš Vakarų ar Pietų Europos ir šįkart aplenks Lietuvą.

Stebime situaciją ir žiūrime, kas bus toliau…

Nuoširdžiai viliosi, kad mano baimės nepagrįstos, kad Lietuva ir toliau laikysis sėkmingai, laiku pritaikiusi papildomą gerą praktiką. Kad prie klaidų, kaip “visuotinis karantinas” negrįš, o tinkamus sprendimus, kurių irgi buvo daug (masinis testavimas ir t.t.), pildys naujais ir naujais teisingais sprendimais.

---

Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio

1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.

Komentarai

Rašydamas šiuos straipsnius iš Pietų Korėjos koronaviruso pandemijos laikotarpiu, jaučiuosi tarsi kalbėdamas iš ateities.

Dabar ir Europoje jau panaikinti žiauriausi karantino ribojimai, atsidarė verslai. Bet keliauti į „masinius“ pietų kurortus dar negalima, o visokie ekspertai karštligiškai diskutuoja, kaipgi atrodys šiųmetės atostogos: su pustuščiais lėktuvais? Be švediškų stalų? Su uždarytomis lankytinomis vietomis? Ar kas išvis išdrįs skristi?

2020 m. gegužę-birželį praleidome Pietų Korėjos pietinėje pakrantėje: Pusane ir vulkaninėje Čedžu saloje, kuri yra kaip Azijos Tenerifė. Turizmas čia jau įsivažiavo ir, nepaisant Korėjoje nepasibaigusios pandemijos, vis labiau klesti. Štai kaip viskas atrodo iš vidaus ir galbūt atrodys Europoje liepą ar rugpjūtį.

Tai – trečias straipsnis. Kaip atsikliuvau Pietų Korėjoje 2020 m. kovą-balandį, skaitykite pirmojoje dalyje. Kaip įsigyvenau į šią šalį 2020 m. balandį-gegužę – antrojoje dalyje.

Skrydis lėktuvu į kurortinę salą po koronaviruso

Kai gegužės 26 d. atėjo laikas skristi į Čedžu jaučiausi keistai, tarsi būtų pirmas gyvenime skrydis. Iš tikro nė du mėnesiai nepraėjo, kai skridau Balis-Seulas (kovo 30 d.), bet kiek pasaulyje pasikeitė, kiek baisių pasakojimų ir prognozių skambėjo, ypač iš Europos: apie “išmirusius” oro uostus, “niekada neatgimsiančią” aviaciją.

Tikrovė laukė kitokia. Viskas beveik kaip seniau. Bilietą pirkau prieš mėnesį už 22 eurus (su bagažu), išvakarėse užregistravau. Skrydžiai Pietų Korėjoje niekada nenutrūko, aviakompanijos nebankrutavo, klientų skaičiai beveik sugrįžo į buvusias aukštumas.

Sveikatos patikrinimai, biurokratija? Nieko panašaus. Atvykstu į Pusano oro uostą likus 1:15 min. iki skrydžio ir laiko per akis. Bagažo pridavimas, saugumo kontrolė. Eilių nėra. Tik prie laipinimo, bet tai įprasta.

Vienintelis papildomas patikrinimas – temperatūros. Be jokio senamadiško termometro, kokį prie manęs dar glaudė išskrendant iš Balio ar atskridus į Seulą kovo 30 d. Dabar net nereikia sustoti: eini sau parodęs dokumentus, o darbuotojai ekrane mato tavo (ir kiekvieno kito keleivio) temperatūrą. Dar vienas papildomas pranešimas prie dokumentų patikros: „Tarnautojui tikrinant jūsų tapatybę, prašome trumpam nusiimti kaukę“. O kitkas – kaip visuomet. Pietų Korėjoje saugumo reikalavimai švelnesni, nei Europoje: vandens butelį leido prasinešti.

Laukimo salėje prie „Jin Air“ skrydžio Pusanas-Čedžu jau pilna. Ir lėktuvas beveik pilnas, 184 vietų Boeing 737-800. Ir čia vienas iš daugiau nei šimto skrydžių iš Korėjos žemyno į Čedžu kasdien. Kaip rašo Korėjos spauda, vidinių skrydžių populiarumas pasiekė naujas aukštumas ir daugiausiai korėjiečiai skrenda į Čedžu, nes juk žemyninėje dalyje gali keliauti ir traukiniu, autobusu ar automobiliu. Kai vėliau stovėjau populiarioje lėktuvų stebykloje Čedžu mieste atrodė, kad stebiu kokio milžiniško miesto oro uostą: lėktuvai kilo kas kelias minutes.

Ribojimai veikloms nyksta, bet daugėja kaukių

Nei Pusano oro uosto laukimo salėje, nei lėktuve nėra jokių „fizinio atstumo“ priemonių, visos vietos lėktuve parduotos. Tačiau beveik visi su kaukėmis. Neprivaloma, bet Korėjoje įprasta. Neprivaloma tuo metu. Nuo gegužės galo kaukės lėktuvuose ir Korėjos viešajame transporte tampa privalomomis. Priešingai nei masiniai uždarymai, kurių Korėja išvengė, privalomas ar pusiau privalomas kaukių dėvėjimas nekenkia ekonomikai ar prasmingam gyvenimui, todėl jis gali likti ilgam.

„Jin Air“ aviakompanija jau iš anksto įrašė garsinius įspėjimus: „Prašome užsidėti kaukę ir mažiau kalbėti“. Jie nuskamba prieš pakilimą ir prieš nusileidimą kartu su saugumo aiškinimais.

Kaukių dėvėjimo reikalavimas lėktuve negalioja valgant ar geriant. Maistas, gėrimai lėktuve pardavinėti kaip visuomet. Korėja į kraštutinumus neina ir siekia atrasti kompromisą su virusu, kurį galima išlaikyti ilgai, ir daro tai nuo pradžių, be „žaidimų“ su masiniais karantinais.

Kvaila, tarkime, resoranuose atskirti vyrą nuo žmonos pertvaromis – juk, jeigu vienas jų sirgs, vis tiek apkrės kitą namie. Na o draudimas valgyti skrydžio metu, jau trukdo gyventi pilnavertiškai – ypač kai kalba eina apie tarpžemyninius skrydžius, 10 ar 14 valandų, kur tektų kęsti alkį.

Čia randasi korėjietiški kompromisai: jei nusiimsi kaukę tik valgymui/atsigėrimui, tai vis tiek galimybė užkrėsti kitus bus maža, nes tai bus tik trumpas skrydžio fragmentas. Bet tai nebetrukdys gyventi nė iš tolo taip, kaip, tarkime, trukdytų draudimas valgyti išvis.

Ir sėdėjimas greta lėktuve, kai yra kaukės, kitos priemonės, mažai pavojingas. Tokio pavojaus pažabojimas nevertas to, kad ribotum keleivių skaičius, šitaip pasiųsdamas bilietų kainas į nauajs aukštumas ir dar labiau skandidnamas turizmo sektorių. Na, juk visas pasaulis nuolat gyvena su kompromisais – neuždraudžia automobilių nepaisant autoavarijų ar cigarečių nors šios ir sukelia vėžį. Bet tik kelios šalys, kaip Korėja, nuo pat pradžių pradėjo eiti į kompromisus ir su koronavirusu. Dabar tais pačiais kompromisais jau seka ir atsidaranti, karantinų išvarginta Europa.

Kaip renkiesi viešbutį koronaviruso metu

Nakvynės vietų pasirinkimas švelniai pasikeitė. Greta tvarkingų butų ar nuostabių vaizdų pro langą nuotraukų AirBnB atsirado naujos: dezinfekcinio skysčio buteliukų, kaip kaukėti žmonės butus tuo skysčiu purškia ir t.t. Kai kurie AirBnB šeimininkai žada tarp klientų butus bent dieną palikti laisvus. Kai kurie dar išradingesni: butus pervadino iš kokio ten „Smagus 2 kambarių butas paplūdimyje“ į „Saugi nuo koronaviruso zona“ – tarsi tai galėtų užtikrinti. Kai kurie viešbučiai savo numerius pervadino iš „Dvivietis numeris“ į, tarkime, „Dezinfekuotas dvivietis numeris“.

Pusane pasirinkau butą su vaizdu į Kvangalio tiltą – nes praeitą kartą lankant Korėją, būtent jis, naktį apšviestas ir iškilęs viršum paplūdimio tarsi koks miražas, labiausiai tame mieste įstrigo atmintyje, tik tada neturėjau laiko pasigerėti tuo vaizdu ilgiau, nes visai Korėjai tegalėjau skirti 9 dienas. O dabar tais šviesų šou iš balkono galėjau gerėtis kas vakarą.

Užsakant laukė papildoma kliūtis: šeimininkas klausia „Ar nebuvote užsienyje per 14 d.? Atsiprašome, jei buvome, negalime priimti“. Nenori, kad bute karantinuotumėmės ir gal „paliktume po savęs virusą“. Nebuvome užsienyje. Jokių įrodymų neprašo.

Čedžu gerų butų mažiau, tad pasirinkome daugiaaukščius viešbučius masiniams poilsiautojams. Booking.com eilutė irgi skambėjo grėsmingai: „Šis viešbutis dėl COVID-19 nepriima svečių iš kai kurių šalių“. Užsakydamas parašau, kad į Korėją atvykau kovo 30 d., klausiu, ar nereikia įrodymų – lėktuvų bilietų, buvusių AirBnB rezervacijų. Bijau, kad atsakys „Europiečių išvis nepriimame“, bet nieko panašaus (čia ne Kinija, kur užsieniečių ir be COVID daug kas nenori priimti) – „Ne, įrodymų nereikia“.

Kainos, atrodo, palyginus su kovo 30 d. kai ieškojau buto Seule (o Pietų Korėja buvo neseniai persiritusi per koronaviruso piką), pakilusios: klimatas atšilo, artėja sezonas, bet, svarbiausia, keliauti žmonės bijo vis mažiau. Dalis AirBnB butų išvis “iškrito iš pasiūlos” kai praradę viltį šeimininkai, kaip tas, iš kurio balandį-gegužę nuomavomės butą Seule, atsisakė šio verslo, tad konkurencija pamažėjo.

Viešbutis Čedžu su pusryčiais. „Ar bus švediškas stalas?“ – mąstau, juk Europoje žiniasklaida skamba nuo pasakojimų, kad švediškus stalus COVID sunaikins. Nieko panašaus: švediškas stalas kaip niekad puikus, pilnas korėjietiškų patiekalų, net Coca Cola fontanas yra. Ir žmonių viešbutyje tikrai nemažai. Matyt, nėra tie švediški stalai tokie pavojingi. Antrasis mūsų viešbutis, Čedžu mieste, turėjo termovizorių: įdomu, kaip reaguotų, jei atostogų metu tau pakiltų temperatūra? Bute galėtum izoliuotis (kaip pataria Korėjos valdžia, 4 dienas), bet iš tokio viešbučio turbūt iš karto siųstų į ligoninę, kad netyčia neužkrėstum kitų svečių. Atėjo laikai, kai susirgti bet kuo baisu – ne tik koronavirusu. Na, bet kaukės, rankų plovimas padeda nuo visko ir nė sloga dar nesirgau.

Dėl visa ko laikiausi Korėjos valdžios rekomendacijų: jei jungi kondicionierių, kas pora valandų pravėdinti kambarius. Nes sklidna virusas per kondicionierius. Dėl panašių priežasčių butas geriau nei viešbutis.

Tiesa, galiausiai mano tvarkos laikymąsi priveikė Korėjos pakrantėse itin gausūs uodai: jeigu atidarinėsi langą ten, kur nėra normalių grotelių, naktį neišsimiegosi…

Apskritai tai gyveni viešbutyje, kaip visuomet. Po kelių dienų jau pamiršti, kad yra prie įėjimo termovizorius ar dezinfekcinis skystis.

Lankytinos vietos: kas neveikia, o kas laisva

Korėjoje, daugelis lankytinų vietų niekada ir nebuvo užsidariusios – masinio karantino čia nebuvo. Bent jau privačios. Savo nuožiūra, kai kurios jų įvedė tam tikrą kontrolę: tikrina temperatūrą, kitur dar reikia parašyti savo vardą ir kontaktus. Jei kas iš lankytojų susirgs – susisieks, lieps testuotis. Taip pat daug dezinfekcijos: tarkime, Pusano lynų keltuvo virš Songdo paplūdimio darbuotojai kabiną dezinfekavo ir prieš mums įlipant, ir po išlipimo (ir taip po kiekvieno kliento).

Verslininkams užverti durų Korėjos pakrantėse ir kurortuose niekas neliepė, bet kalbama, kad pažeidusiems reikalavimus tikrinti ar registruoti klientus, gresia sankcijos. Bet tikslūs reiklavimai priklauso nuo vietos ir savivaldybės/provincijos. Daug kur jokių patikrinimų nėra – ypač smulkesnėse, netinklinėse vietose. Matyt, logiška: jei klientų mažai, verslas – smukus, kam apkrauti patikrinimais?

O eidamas į didesnę lankytiną vietą nežinai, ar laukia termovizorius, ar priglaudžiamas termometras, ar privaloma rankų dezinfekcija, ar kontaktų užpildymas lape (pamažu pereinama prie QR kodų “Naver”, vietiniame Google atitikmenyje), ar išvis nieko: bet korėjiečiai tvarkosi stebėtinai efektyviai, jokių eilių ir maksimalus laikas, kurį kada dėl to sugaišau, buvo kokios 3 minutės.

Restoranuose jokių ribojimų išvis nėra. Ir jų niekada nebuvo, ir restoranuose virusas iš esmės nesklido, išskyrus visokias ilgesnes šventes, kai vieni to paties gimtadienio šventėjai “padovanodavo” virusą kitiems. Aišku, žmonės suvokia pavojų ir patys prisitaiko: jei įmanoma, sėdasi kuo toliau kitų užimtų staliukų. Mes irgi taip darėme.

Naktiniai klubai ir barai teoriškai sulaukė tam tikro visuomenės įtūžio ir kai kur uždaryti, bet praktiškai veikiančių visuomet bus pilna aplink ir tiek Čedžu, tiek Pusano naktinio gyvenimo rajonuose tas gyvenimas virė.

Į kaukes žiūrima įvairiai, priklausomai nuo vietos. Viską galima sudėti į sakinį „Jei logiška ir nesupernepatogu užsidėti kaukę ir veikti ką suplanavęs – tai užsidėk“. Muziejuose kai kur jų reikalauja, restoranuose (logiška) nereikalauja niekur. O tarkim tradicinėje korėjietiškoje pirtyje (ar labiau „maudynių ir poilsio parke“, kur einama praleisti 4 ar net 12 val.) čimdžilbange, iš pradžių užėjęs su kauke, pamačiau, kad niekas ten kaukių nedėvi – grįžau nusiimti.

Pirmame iš aplankytų Pusano čimdžilbangų dalis gultų buvo pažymėti ženklais „nesigulti“, tokiu būdu užtikrinant, kad žmonės nesėdėtų per arti vienas kito. Antrame nieko panašaus nebuvo. Šiaip keista, kaip virusas neplinta korėjietiškose pirtyse – kai ten yra viešos medinės pagalvėlės, ant kurių guli visi iš eilės. Gal temperatūros padeda, bet dar labiau – kai serga mažai kas, tai maža tikimybė ir su jais susidurti pirtyje ar kitose mažiau saugiose erdvėse. Be kaukių ir dauguma žmonių žygių takuose, kur, tarkime, lipti į kalną su kauke sunku, pradedi dusti.

Kai kurios lankytinos vietos užsidarė tiesiog dėl to, kad klientų trūksta, užsisukus turistų srautams. Tarkime, daugelis teatrų (dalis veikia, “Operos fantomą” Seule teberodo). Kino teatrai, tuo tarpu, ėmęsi saugumo priemonių (kas kiek kėdžių sodinti ir pan.) praveikė visą krizės laikotarpį, tik dabar, trūkstant naujai išleidžiamų filmų, labiausiai anonsavo e-sporto mačus („League of Legends Mid-Season Cup“). Pramogų erdvės kaip kurios: tarkime, „Running Man“ pramogų erdvė, kur pagal populiariausią Korjėos TV laidą (kažkiek primenančią „Takeši pilį“, nors labiau „gykinę“) dalyviai paeiliui bando įveikti visokiausius „išbandymus“, Pusane veikia (smagi patirtis!), o analogiška Seule – ne (ir tai nesusiję su valdžios ribojimais).

Norėdamas ką nuveikti visuomet mėginu pasiekti oficialius puslapius, kartais net nueiti į darbo mažai turinčią turizmo informaciją – kad be reikalo kur nors nenuvažiuoti. Kartais vis tiek nepasiseka. Visgi, jei nori susirasti įdomios, smagios veiklos – viskas įmanoma, o jei kitų turistų mažiau – tik paprasčiau. „Running Man“ pramogų erdvėje buvome savaitgalį ir vis tiek jokių eilių prie atskirų rungčių nebuvo.

Su šventėmis įvairiai – labai masinės atšaukiamos, pvz. oficialus Budos gimtadienio paradas su žibintais Seule iš pradžių nukeltas iš balandžio pabaigos į gegužės pabaigą, o paskui, pakilus Seule susirgimų skaičiui, atšauktas. Nes ten būtų vienu metu susirinkę labai daug žmonių. Tačiau šiaip žibintai, kaip kalėdiniai papuošimai mūsų kraštuose, kabojo visose šventyklose, o įspūdingiausiose, tokiose kaip Pusano Samgwansa, jais gerėtis be perstojo ėjo žmonės – tiesiog, grupelėmis, ne visi vienu metu, bet natūraliai, be jokios kontrolės.

Kontrolė pagrįsta pasitikėjimu Europoje neveiktų?

Griežčiausiai į viską žiūrima didžiuosiuose valstybiniuose muziejuose. Jie buvo užvėrę duris ir tik gegužės viduryje pilnai atvėrė duris. „Pilnai“ sąlyginis, nes siūloma registruotis internetu: Seule taip ir dariau. Kita vertus, į Pusano miesto muziejų nesunkiai patekome ir be registracijos: nors sekmadienis, klientų mažai, taigi, valandos norma neviršyta ir įleidžia visus noriničus. Aišku, reikia užrašyti kontaktus, rodyti pasą, tikrintis temperatūrą. Darbuotoja vėliau dar mane pasiveja ir klausia, kada atvykau į Korėją (ar neturėčiau būti 14 dienų karantine). Sakau, kovo 30 d. Išeina, vėl grįžta pasiėmusi lapelį, ant jo užrašo „03 13?“. „03 30“ – parašau. Abi datos geros, juk daugiau nei mėnuo praėjo. Ji nueina.

Sunku pasakyti, kodėl valstybiniams muziejams riekalinga tokia kontrolė, nes žmonių ten mažai, atstumas tarp lankytojų didžiulis. Turbūt, kadangi tai valstybinės institucijos, jos ir labiau kontroliuojamos, ir kartu „užduoda toną“ visuomenei, siekdamos įkvėpti atsargumą. Pietų Korėja tikrai laisvos rinkos šalis, nekenčianti komunizmo formų („Korea Times“ skaičiau visai rimtą vedamąjį, kur koronavirusas lyginamas su komunizmu) – ir jei institucija valstybinė, tai jai tiesiogiai ir nurodinėja valstybė, bet jei privati – tai beveik viskas paliekama verslininko sąžinei ir supratimui (aišku, kiekvienam verslininkui suprantant, kad gali „prisižaisti“ ir būti nubaustas ar priverstas užsidaryti, jei kas pas jį masiškai užsikrės).

Apskritai, labai daug kas Korėjoje yra paremta pasitikėjimu ir veikia todėl, kad korėjiečiai nelinkę apgaudinėti, o imigrantų ir turistų dabar čia mažai. Juk Pusano muziejuje galėjau pasakyti bet kokią atvykimo datą, juk į klientų registracijos žurnalus gali rašyti bet kokį vardą ir kontaktus (kol nėra reikalo niekas nebando tau skambinti ir tik kai kur tikrina pasą).

„Tipiniams korėjiečiams“ apgaudinėti neateina į galvą, bet žiniasklaida rašo apie nesąžiningas mažumas: paprastai užsieniečius. Štai vietnamietis, karantinuotas, išėjo iš namų palikęs telefoną namie 14 kartų (nes žino, kad jo vietą valdžia nustato pagal telefono GPS). Bangladešietis, oro uoste pasakęs, kad važiuoja karantinuotis, nuskubėjo į pirmą taksi ir nurodė vežti jį į stotį; oro uosto apsauga, viską mačiusi per kamerą, paskambino taksistui ir nurodė bangladešietį vežti atgal; tai suvokęs bangladešietis iššoko iš taksi ir spruko, bet, aišku, buvo pagautas pareigūnų ir deportuotas.

Daug protrūkių susiję ir su mažumomis, kurios laikosi nuo visuomenės savotiškoje paslaptyje: “sektomis”, seksualinėmis mažumomis. Gėjai, eidami į gėjų klubus Seule pasirašinėdavo netikrais vardais ir ten pasklidus koronavirusui buvo neįmanoma su jais sukontaktuoti. Tikriausiai jie bijojo, kad apie jų orientaciją, jeigu susirgtų, sužinotų giminės. Valdžia atlyžo ir pažadėjo jiems (o taip pat nelegaliems imigrantams) anoniminius tyrimus: koronaviruso įveikimas svarbiau, nei sistema ir tvarka.

Jei Korėjos patirtį perkelti kitur, pavyzdžiui, Rytų Europą, savaime suprantame, pasitikėjimo turėtų būti mažiau ir daugiau patikrinimų – antraip vešės apgavystės ar tiesiog „tingiu pildyti“ požiūris.

Kultūrines pramogas nukonkuruoja žygiai gamtoje

Nors Korjėoje nebuvo masinių uždarymų, dar labiau išpopuliarėjo ir šiaip populiarūs žygiai gamtoje: jie atrodo saugesni ir gali būti garantuotas, kad “nepabučiuosi užrakintų vartų”. Kol muziejai tuštoki, žygio takas unikalioje Bidžindo saloje (kur dvi salos susisiekia per siaurą paplūdimį) buvo kupinas žmonių, ir taip daug kur. Ir oficialiai pranešama, kad gamtinių vietų (pvz. ritualizuotus parkus primenančių tradicinių Čosonų dinastijos valdovų kapų, kuriais „apsėta“ visa Korėja) lankomumas palyginus su pernai tik išaugo.

Paplūdimiai dar tušti, tik keli žmonės braido. Bet ir šiaip Korėjoje sezonas trumpas: nors klimatas šiltesnis, nei Lietuvoje (gegužę jau panašiai kaip Lietuvoje liepą), sezonas skaitosi tik liepa-rugpjūtis: prie pagrindinio Čedžu “masinio kurorto” Čungmuno paplūdimio tiesiai šviesiai parašyta, kad „veikia tik liepą ir rugpjūtį“. Tiesa, tai reiškia, kad tik tada budi gelbėtojai. Įprastais metais korėjiečiai, jei ne liepa-rugpjūtis, keliauja į „šiltesnius kraštus“, kaip Tailandą ar Balį. Ne šiemet. Vien per gegužę Korėjoje vidiniais reisais skrido beveik 2 mln. žmonių, tai yra 100 tūkstančių kasdien. Iš esmės visi Korėjos vidiniai reisai – į kurortus, pakrantes. Bet juk tai ne vienintelis būdas ten nukakti – į Pusaną populiariausi greitieji KTX traukiniai, į Čedžu yra ir keltai, gausu mažesnių kurortų arčiau Seulo.

Kuo mažesnis miestelis – tuo didesnė viruso baimė?

Korėjoje atrodo, kad kuo mažesnis miestelis ir kuo toliau nuo jo virusas, tuo labiau to viruso bijo. Nei Seulo stotyje įlipant į traukinį Seulas-Pusanas, nei Pusano stotyje išlipant, tarkime, niekas netikrino temperatūros.

O štai nuvažiuojame iš Pusano į Tongjongo kurortėlį autobusu, išlipame autobusų stotyje, bandome išeiti iš perono. „Eikite čia, koronavirusas!“ – moja mums ir visiems autobuso keliaviams stoties darbuotojas. Parodo kažkokią kabiną, panašią į kūno žvalgytuvus oro uostuose.

Užeinu. Durys už manęs užsidaro. Po kiek laiko atsidaro kitos. Išeinu. „UV kabina“ – parašyta. Girdėjau, kad koronavirusą žudo UV spinduliai – tačiau lyg tai tik labai galingi, tokie, kurie pavojingi žmogui, degina odą ir todėl naudojami tik, tarkime, dezinfekuoti tuštiems Kinijos autobusams. Čia, akivaizdu, silpnesni spinduliai. Gal veikia, o gal kas Tongjongą švelniai „išdūrė“. Bet kuriuo atveju, niekur kitur Korėjoje nieko panašaus nemačiau. Na bet temperatūrą tikriniantys termovizoriai yra kone kiekvieno mažesnio Pietų Korėjos miestelio stotyje. Tiesa, kalbu apie tuos “mažesnius miestus”, kur dar užklysta turistai – kurortus ar kuriuose yra kokia įžymybė. Kaimuose, kur nėra nieko įdomaus, patikrinimų irgi nebūna.

Ir į kaukių dėvėjimą viešajame transporte užkampiuose žiūrima rimčiau. Tiek kavą gėrusiai žmonai, tiek įlipusiam korėjiečiui seneliui atskiri Pusano apylinkių vairuotojai nurodė užsidėti kaukes, kol yra autobuse, o vieną senelį Čedžu vairuotojas net piktai sugriebęs už rankos išvijo, o mums, nors ir kaukėtiems, liepė nekalbėti. Seule nieko panašaus tuo laikotarpiu nebuvo, nors užsikrėtusiųjų ten dešimtis kartų daugiau. Korėjos valdžia įstatyme, sakančiame, kad taksistai ir autobusų vairuotojai privalo vežti visus kelievius, padarė išimtį, kad turi teisę nevežti keleivių be kaukių. Kaip Korėjoje įprasta teisę, o ne pareigą: bet to pakanka, juk nežinai, koks vairuotojas atvažiuos ir nesinori, kaip tam bekaukiam seneliui, laukti antro ar trečio autobuso.

Ir 3 mln. Pusane, kuriame ~200 COVID atvejų, į tai žiūrima rimčiau, nei ~22 mln. Seule, kur gerokai arti 2000 atvejų: štai mačiau, kaip be kaukės žmogaus neįleido į prekybos centrą (vėlgi: įstatymo tokio nėra).

Kita vertus, tai bendra tendencija: kol uždarymai, kurių čia niekad daug nebuvo, išnyksta, reikalavimai dėvėti kaukes tik griežtėja. Matyt ir todėl, kad, tiesiog, patikėję „pergale prieš virusą“ mažiau žmonių jas dėvi savanoriškai (Korėjoje tas „mažiau“ tai gal 70-80% vietoje 90%). Korėjos epidemiologai sako, kad tai yra būtinas kompromisas – esą, ir Vakarų šalys, norėdamos atsidaryti ir įveikti virusą, tai lengvai galėtų padaryti, jei tiesiog įvestų reikalavimą elgtis, kaip elgiasi daugelis korėjiečių: nuolat dėvėti kaukes viešosiose vietose „jei nebūtina jų nusiimti pagal situaciją“ (t.y. valgant, pirtyje, darantis nuotrauką ir pan.). Antraip laukia antra banga.

Mūsų kraštuose populiarūs sensaciniai straipsniai clickbait‘inėmis antraštėmis „Kaukės nesaugo nuo viruso!“ ar, tiksliau „XXX nesaugo nuo viruso!“. Atsidarai tokį ir ten rašo: „Ir su kauke / XXX įmanoma užsikrėsti“. Įmanoma, tai įmanoma – be kokia tikimybė? Ji mažesnė. 25%, 50%, 75% – nelygu kaukė, metodas. Ir svarbu mąstyti plačiau: jei visi jas nešioja, jei visų tikimybė užsikrėsti sumažėja 75% – tai taip, užsikrėtusių bus ir toliau, bet mažiau. Kiekvienas sergantysis užkrės mažiau kaip vieną sveikąjį – o tai reiškia, sergančiųjų vis mažės ir mažės. Pagaliau ir Pasaulio sveikatos organizacija tą galutinai pripažino.

Čia kaip su ŽIV. Aišku, kad „prezervatyvas nebūtinai apsaugos“, nes gali būti suplyšęs ar nekokybiškas. Bet tikimybę užsikrėsti sumažina gerokai. Ir kai taip sumažina, tai tų ŽIV infekuotų visuomenėje, naudojančioje prezervatyvus (kaip Lietuvos), gerokai mažiau. Ir ten jei kada prezervatyvas suplyštų, tai labai mažai tikėtina, kad tai atsitiktų su ŽIV sergančiu žmogumi. Priešingai nei pietinėje Afrikoje, kur kai kuriose šalyse ŽIV infekuoti 10% ar 20%. Tas pats ir su kaukėmis: net jei jos nesaugo 100% ar 80%, dėl to, kad jas nešioja beveik visi, sergančių Korėjoje tiek mažai, kad ir jei kada „kaukė nesuveiks“, ar būsi be kaukės (kaip čimdžilbange ar ankštame restorane), tikėtina, sergančių aplink nebus.

Beje, yra vietų, kuriose su reikalavimais ir klausimais ir Korėja nespėja „koja kojon“ su laiku. Štai Čedžu prisijungus prie Wifi iššoka automatinis įspėjamasis pranešimas saugotis COVID. Viena jo versijų – „Jei buvote Vuhane, reaguokite į simptomus“. O jau daug mėnesių, kaip Vuhane tos ligos nėra, bet ji yra kone visur kitur… Pusano „Spa Land“ reikėjo raštu atsakyti į klausimą „Ar buvote per 14 dienų užsienyje arba Tegu mieste?“. Tegu miestas buvo pirmasis Korėjoje koronaviruso židinys, tačiau jis „pasveiko“: dabar Tegu būna dienų, kai išvis niekas nesuserga, jis mažai skirisasi nuo visų kitų miestų, o štai Seule dažnai užsikrečia dešimtys žmonių.

Tegu nebuvome. Bet planavome važiuoti. Galiausiai nenuvažiavome – dėl visa ko, dar kur neįleis po to. Aišku, niekas nesutrukdytų visokiuose klausimynuose meluoti. Bet jei jau esame Pietų Korėjoje, tai tokiais melais neužsiiminėjame: žaidžiame pagal tas taisykles, pagal kurias žaidžiama čia ir kurios padėjo koronavirusą įveikti. Atvirumo, tiesos.

Rizika užsikrėsti Europoje gerokai didesnė

Gegužės gale Korėjoje vėl padaugėjo užsikrėtimų, atsirado nauji klasteriai: iš pradžių gėjų klubuose, paskui e-komercijos sandėlyje. Nuo kelių per dieną užsikrėtimų pakilo iki 20, 40, net 79 per dieną, vėliau nusistovėjo ~40-50. Tiesa, daugiausiai Seule ir aplink. Be to, reikia vertinti blaiviai – tai yra tik koks vienas užsikrėtimas milijonui korėjiečių per dieną (juk gyventojų Pietų Korėjoje – 50 mln.). Pusane mačiau paskelbtų “Koronos pabaigos išpardavimų”…

Lietuva naujai paskelbė, kada laiko užsienio šalis saugiomis nuo viruso, ir tas skaičius yra 25 užsikrėtimai 100 000 žmonių per dvi savaites, o tai reiškia. Net jei ir Pietų Korėjoje per dieną užsikrėstų 890 žmonių, Lietuvos stadartais ji dar būtų saugi šalis…

Bet standartai pasaulyje skiriasi ir visur jie yra „geriau, nei buvo seniau“. Šalys, kur viruso beveik nebuvo, paniškai bijo ir pavienių atvejų, Pietų Korėja bijo atšokimo nuo vienetų prie dešimčių ar šimtų (ir štai Seule „dėl viso pikto“ vėl uždarė dalį mokyklų ir bažnyčių, ima reikalauti kaukių viešajame transporte), na o „psichologiškai užgrūdintoje“ Europoje jau bijoma tik dešimčių tūkstančių (Europos mastu), antraip – viskas atsidaro ir net reikalavimai kaukėms nyksta.

Užsikrėsti koronavirusu Korėjoje nėra didesnė tikimybė, nei žūti ar smarkiau susižeisti Lietuvos keliuose. Tačiau tikimybė „įkliūti į sistemos spąstus“ – didesnė. Kasdien testuojama per 10 000 žmonių, taigi, ~0,5% visos šalies per mėnesį: buvai kokioje nors vietoje, kad ir didelėje, kur panašiu metu lankėsi kas užsikrėtęs – ir tau dėl viso pikto testas. Čia dar nieko, jis nemokamas: bet gali būti ir privaloma 14 dienų izoliacija, kuri sukels problemų jei turėtum tada turėtum kokių planų.

Žodžiu, per atostogas aktyviai keliaudamas, lankydamas restoranus, barus, paplūdimius, palikinėdamas kontaktus muziejuose ir viešbučiuose žmogus kartu didinasi tikimybę papulti į spąstus, kurie tas atostogas pagadins. Todėl yra papildoma prasmė eiti į vietas tada, kai mažiau žmonių (ryte, ne savaitgaliais): ne tik, kad taip smagiau; ne tik, kad taip mažesnė tikimybė užsikrėsti (ji ir taip daug kur iš esmės nulinė); bet ir gerokai mažesnė tikimybė „susikirsti keliais“ su bent vienu užsikrėtusiuoju.

Aš į tokius spąstus dar nepapuoliau. Ir to tikimybė maža. Ypač Čedžu, kur užsikrėtusių tik 14 iš viso per visą pandemijos istoriją, ir visi „atvežtiniai“. Tiesa, čedžujiečių požiūris į turistus dėl to dvejopas: jiems jų gyvybiškai reikia pragyvenimui, bet, kita vertus, niekas nenori, kad liga pasisėtų ir saloje. Dėl to kai kurios vietos, valstybiniai muziejai Čedžu uždarytos ilgiau, nei kitur Korėjoje.

Aišku, tik valstybinės ar provincinės, arba tos „masiniuose kurortuose“ kur sumažėjo srautai: eilė privačių muziejų, teminių parkų ir meno projektų veikė ir veikia, kaip visuomet: Stiklo pilis (stiklo skulptūrų parkas), Dvasingas sodas (bonsų parkas), Meilės žemė (nepadorių skulptūrų parkas) ir Sekso bei sveikatos muziejus, amerikiečio kačių mylėtojo pastatytas katiniukų pilnas labirintas ir t.t. Na, turbūt visame pasaulyje valstybinės ar biudžetinės institucijos – vienos mažiausiai suinteresuotų dirbti; algas juk ten moka ir šiaip, kai nedirbantis verslininkas gali bankrutuoti, o tokio verslininko darbuotojai – negauti algų, netekti darbo.

Bet šiaip Čedžu ramu: telefono neiškrauna specialieji pranešimai apie apylinkėje užsikrėtusius (nes jie siunčiami pagal buvimo vietą), per dvi savaites gavau gal tik vieną. Panašu, kad daug kur pasaulyje jei koks ribojimų slibinas vėl iškels savo gličią galvą, tai ne visoje šalyje, o tik labiau paveiktose vietose. Nežinia, kada gali tokiose atsidurti, bet tikimybė mažesnė nei pakliūti į paveiktą šalį.

Kurortuose – ir koronapabėgėliai iš užsienio

Seulo Tongdemun rajone, kur praleidome pusantro mėnesio kovą-gegužę, būdavo, kad kelias dienas iš euilės nesutikdavau nė vieno baltaodžio. O Korėjos pakrantėse kitaip: jų daug lankytinose vietose, paplūdimiuose. Kaip, juk nuo balandžio 1 d. visiems atvykusiems privalomas karantinas, nuo balandžio vidurio iš daugelio šalių išvis nepriima?

Daug jų, aišku, Korėjoje studijuoja, dirba, bet nemažai „koronapabėgėlių“. Na, gal ne tokių, kaip aš, kur specialiai atvažiavau į Korėją dėl to, kad pasitikėjau jos kovos su koronavirusu metodika. Bet daug tokių, kurie jau seniai turėjo išvažiuoti, bet liko. Nors galėjo išvažiuoti – Korėja sienų neuždarė, reisų pilna, ypač į JAV. Amerikiečiai laukiami ir atvykti, ir korėjiečiai į Ameriką gali keliauti.

Bet amerikiečiai, atsidūrę (ne įstrigę) Korėjoje mato situaciją pas save namie – iš pradžių pasaulį „nušniojusius“ viruso mastus, vėliau juodaodžių riaušes. Ir štai nugirstu merginas Pusano pakrantės promenadoje angliškai kalbant „Į JAV tai grįšiu tik po koronaviruso!“. Prie įspūdingų Čedžu uolų užkalbino kanadietis, papasakojęs, kad atskrido į Korėją kovo 20 d. Dviems savaitėms. Su juo kalbėjau gegužės 30 d…

Jis, kaip ir aš, pabėgo ne tiek nuo koronaviruso, kiek nuo karantino. „Čia bent jau galima normaliai gyventi“ – sakė. O Kanadoje šiaip ar taip viskas užsidarė, dirbti negalėtų. Tiesa, sakė, dabar jau atsidarinėja (kaip ir Lietuvoje), tai gal kada reiks grįžti, nors aiškų planų neturi. Kanadiečiai be vizos gali būti Korėjoje 6 mėnesius.

Man, lietuviui, tuo tarpu, tiksi trys mėnesiai – baigsis birželio 28 d. Birželio 25 d. reisą Seulas-Tokijas, kuriuo turėjau išvykti, jau atšaukė – Japonijos sienos atvykėliams iš Korėjos uždarytos. Į Lietuvą teoriškai galima grįžti, bet praktiškai labai sudėtinga – daugybė pardavinėjamų reisų neįvyks (pvz. LOT‘as vis parduoda ir parduoda reisus, o Lenkija vis pratęsia ir pratęsia sienų uždarymus, o paskui susigrąžink pinigus, kad gudrus), dar kiti gal įvyks, bet nebūntai įleis tarpinės valstybės, kurie didesnė (nors, aišku, irgi ne 100%) tikimybė, kad įvyks – brangūs (iš Lietuvos valstybės, tarsi iš kokio Abiejų Tautų Respublikos bajoro – „miesto šeimininko“, savotišką monopolį skrydžiams į persėdimo oro uostus „išsiderėjusi“ vokiečių Lufthansa, joja keleiviams ant galvų: kokiam turtingam verslininkui prireiks ir skris už bet kiek, nes juk tik “Lufthansa” tikrai turi visus leidimus, o kokiam “Turkish Airlines”, šiaip jau teikiančiam vienus geriausių pasiūlymų į Aziją, parodytos durys).

Reikėtų teisės būti Korėjoje pratęsimo: dirbu per internetą, tad svetur būti neproblema. Įdomu, kiek laiko reikėtų laikyti uždarytas sienas, kad Azijos kurortai visiškai ištuštėtų nuo užsieniečių? Balyje, Tailande, aišku, jų dar daugiau, nei Pietų Korėjoje, bet kas mėnesį vis išskrenda, išskrenda… Tiesa, ten jiems pasisekė gerokai mažiau: Tailandas labai rimtai “karantinavosi”, Balyje irgi daug kas uždaryta. Net į “rojų” juk gali ateiti baisi rutina. Į Korėją neatėjo. “Kad tik nebūtų karantino” staiga kelionės džiaugsmui pasidarė svarbiau už gamtos ar kultūros didybę, už klimatą ir (proto ribose) kainas. Nes jei bus viskas uždaryta, tai nei lankytinos vietos bus pasiekiamos ir kas, kad šalis bus pigi – daugiau pinigų prarasi dėl poreikio pirkti kitus skrydžio bilietus idant spėtum išvykti.

Birželį eisime į imigracijos tarnybą. Bent jau iki šiol visiems, kieno situacijas žinau, leidimus būti Korėjoje pratęsdavo, bet su kiekviena savaite karantinai Europoje švelnėja, nors sienų uždarymai dar daug kur geležiniai. Ir, svarbiausia, nors koronaviruso eiga daugmaž prognozuojama – joks matematikas negali suprognozuoti galimai pavojingesnio „karantinizmo“ viruso eigos.

Vienos šalys, kaip Naujoji Zelandija, atsidaro, kai virusu kelias savaites iš eilės jų teritorijose neužsikrečia visiškai niekas, kitos, kaip Lietuva – kai susirgimų sumažėja iki kelių ar keliolikos per dieną, dar kitos, kaip Italija ar Ispanija – iki kelių šimtų ar tūkstančių.

O dar kitos šalys, kaip Rusija, Indija ar PAR, užsidarė, kai jose beveik nebuvo viruso, o dabar, visiškai nekreipdamas dėmesio į supergriežtus karantinus, virusas ten išbujojo labiau, nei kada nors anksčiau. Bet tos šalys vis tiek pamažu atsidarinėja…

Pagaliau yra tokios, kaip Pietų Korėja, Islandija ar Latvija, kurios niekad neužsidarė ir virusą „palaužė“ be to, menkesniais ribojimais bei masiniu testavimu.

Ir paskutiniosios, kaip Baltarusija ar Švedija, ne tik neužsidarė, bet ir viruso užgniaužti nė masiniais testavimais nemėgino: žiūrėjo tarsi į gripą ar aibę rimtesnių ligų (vėžys, ŽIV ir pan.), kurios kasmet pražudo daugiau žmonių, nei teoriškai galėtų pražudyti koronavirusas ir kurios dabar „pastumtos į antrą planą“. T.y. darė tai, ką darė visos be išimties šalys per visas kitas pandemijas – kad ir 1968 m. Honkongo gripą, kuris nusinešė iki 4 mln. gyvybių (koronavirusas ~300 000 ir nė artyn tų 4 mln. matyt neprirartės). Ir vis tiek net garsusis Vudstoko festivalis tos pandemijos metu vyko. Gal todėl, kad socialinės žiniasklaidos su visais panikasėjais nebuvo, ar tiesiog ir Vakarų pasaulio žmonės buvo labiau prirpratę prie pavojų, rizikų – Antras pasaulinis karas dar buvo netolima praeitis? Va, prasidėjo JAV riaušės ir staiga koronavirusas ten pasitraukė į antrą žiniasklaidos planą, nepaisant to, kad Amerikoje jis tebesiaučia maksimaliai: tiesiog, riaušių pavojus realesnis, artimensis, didesnis.

Kai viską lemia psichologija, kas atsidaro, gali ir užsidaryti, ir todėl nors, tarkime, Serbija atsivėrė visiškai (be privalomų 14 d. karantinų ar ribotų sienų kirtimų), o Graikija – ES piliečiams, įdomu, ar tai tęsis ir po mėnesio? O skrydžius juk perki iš anksto.

Bet nebemanau, kad masiniai “turistų strigimai” užsienyje pasikartos: net ir “sienoms atsivėrus” (tai neįvyks vienu metu) iš pradžių daug kelionių bus įmanomos tik artimesnėse šalyse, iš kurių grįžti nesunku net ir ypatingais atvejais.

Kaip atostogausime artimiausiu metu

Po poros savaičių Čedžu, kai kasdien būdavo kas veikti, birželio 9 d. išskridau į Seulą reisu Čedžu-Seulas, kuris, nors ir sunkiai įtikėtina, net ir „eiliniu metu“ yra populiariausias pasaulyje skrydis. Na o dabar, galbūt, joks kitas planetos oro maršrutas nebesudaro nė 10% a net 5% tų apimčių, kokias gabena Seulas-Čedžu. Aišku, lėktuvas pilnas, oro uostas irgi pilnas tarsi kokio Frankfurto ar Stambulo geriausiais laikais. Tik visa milžiniška “International Departures” (Tarptautinių išvykimų) registracijos stalų eilė numirusi: nei darbuotojų, nei žmonių, nei reisų numerių ekranuose. Tarptautinių išvykimų iš Čedžu nebėra. Ir angliškų pranešimų užsidėti kaukes “Air Seoul” avialinijose nebuvo, bet niekas ir nebandė skristi be jų.

Planavau kurį laiką pabūti Seule, tačiau išvyksiu į kitus miestus, mat Seule dabar didesnis korėjietiškais masteliais COVID protrūkis. Aišku, menkas tarptautiniais standartais, iki 2 susergančių milijonui gyventojų (mažiau, nei Lietuvoje, ką jau kalbėti apie Vakarų Europą), bet visgi trukdis. Uždarytos mažosios karaokės, nes užsikrėtusieji gėjų klubuose vėliau platino virusą karaokėse – taigi, norėdamas išbandyti tradicinę korėjietišką karaokę su nuomojamais kambariais, tą padarau ne Seule, kaip iš pradžių planavau, o Čedžu.

Toks neapibrėžtumas, poreikis sekti aplinkybes, turbūt, bus viena kelionių artimiausiais mėnesiais kasdienybių, o planuoti porai mėnesių į priekį bus sunku. Norisi (naiviai?) tikėtis, kad masinių uždarymų niekas pakartoti nebenorės, pamatę, kokias pasekmes tai sukelia ekonomikai ir psichologijai, kai bet kokia kibirkštis paskui gali įžiebti masines riaušes.

Tačiau, matyt, daugiau šalių seks idealizuojamu Korėjos modeliu, o tai reiškia selektyviai taikomus uždarymus: tam tikrų įstaigų, tam tikruose regionuose, tam tikru metu. Jei protrūkis mažas – laikinai uždaroma konkreti vieta. Jei protrūkis didesnis ir keliose panašiose vietose – tai uždaromos panašios vietos tame mieste.

Jei protrūkis mažas – išekomi kontaktai ir testuojami, arba siūloma testuotis atsiradus simptomams. Jei protrūkis didesnis – kviečiami testuotis ir tie, kas ten lankėsi tomis dienomis, nors ir neturi simptomų.

Įvairias kelionių grupes ir forumus užvertusios diskusijos apie tai, „Kaip atostogausime šiemet“ ir nuomonės ne ką mažiau įvairios, nei valstybių atsakai į koronavirusą. Nuo „Viskas pasibaigs per kelis mėnesius“ iki „Niekad nepasibaigs iki vakcinos, o vakcinos nebus“. Vieni apokaliptiškai piešia, kas neva bus „visuomet uždrausta“ (švediški stalai, vidurinės sėdynės lėktuvuose, valgymas transporte…), o kiti sako, kad tada iš viso neverta atostogauti „baimės ir draudimų kupinose šalyse“. Treti gi sako „važiuosim bet kur, tik išleiskit“.

Pasižvalgius Pietų Korėjoje, kuri tarsi gyvena „mėnuo ar keli į ateitį“, manau, atsakymai į klausimus apie ateities keliones tokie:
*Protingai besielgiančiose šalyse pasikeis nedaug kas, o tie pokyčiai, kurie visgi gali būti (kaip, tarkime, kokie temperatūros tikrinimai ar kaukių dėvėjimai), net jei ir iš pradžių atrodys dideli, tuoj taps visiškai įprasti. Panašiai kaip tapo įprasti saugumo patikrinimai oro uostuose, kurių prieš kelis dešimtmečius niekur nebuvo – bet nerasi beveik nė vieno žmogaus, kuris nekeliautų dėl metalo detektoriaus oro uoste.

*Žmonės greitai pamiršta baimes ir katastrofas, kad ir kokios siaubingos jos būtų – jei stabdytų vien jos, kelionės greitai atsigautų. Dabar, pavyzdžiui, Japonija kalba, neva finansuos kažkam keliones, kad tik turizmo pramonė atsigautų. Prisimenu, taip pat lygiai ta pati Japonija kalbėjo ir po 2011 m. žemės drebėjimo bei Fukušimos nelaimės. Bet to neprireikė – per keletą metų po tos tragedijos kelionės į Japoniją ne tik kad atsigavo, bet ir išaugo kelis kartus.
*Kita vertus, sunku prognozuoti politines aplinkybes, kokia tvarka ir kurios šalys kada atsivers, kokie ribojimai išliks: nes visa tai, kaip matosi, neturi nieko bendro su liga, o labiau su baimėmis, panikomis ir isterijomis, su politinėmis ideologijomis ir batalijomis. Tokie ribojimai kaip 14 d. karantinas irgi iš esmės draudžia keliones: juk niekas nekeliaus, kad karantinuotis. Kita vertus, tarkime, vien COVID testo reikalavimas nebūtų esminis ribojimas, jei testas būtų nebrangus. Jei kainos bus 170 eurų kaip Austrijoje, tai jau būtų beveik tolygu kelionių draudimui – keliautų nebent turtingieji. Tačiau tokios kainos – laikinos: augant pasiūlai jos kris, kaip krito Korėjoje. Beje, privalomi testai – istorijoje nieko naujo: plintant ŽIV virusui ~1990 m. daug šalių reikalavo neigiamo ŽIV testo.
*Net ir panaikinus masinius ribojimus, gali būti, kad bus visokių laikinų, kurie bus ir įvedami naujai.
Ta pastaroji baimė, be abejo, bus rimtas kelionių stabdis, ypač tiems, „paskiepytiems“ atšauktais skryždiais ir tik vaučerių pavidalu – po klausantis “operatorius tuoj atsilieps” muzikėlės praleistų valandų – grąžintais pinigais už bilietus.

Per šią krizę, iki šiol sukęsis labiau „nuolatinių keliautojų“ burbule, pirmą kartą supratau, kokiai daliai Lietuvos ir pasaulio žmonių net ir skrydis su persėdimu jau yra sudėtinga užduotis. Kiek daug žmonių pasirinko, tarkime, negrįžti į Lietuvą tik todėl, kad nebebuvo tiesioginių skrydžių! Tos užduotys, su kuriomis susidūriau pastaraisiais mėnesiais, nors jas ir sėkmingai įveikiau, yra, kas be ko, dar aukštesnės kertelės, ir sukelia dar didesnį neapibrėžtumą. Ir jei toks neapibrėžtumas sukelia stresą, o kelionė žmogui turi būti poilsis nuo streso – tai, toks žmogus, tikėtina nekeliaus. Dabar. Iki viskas įsivažiuos taip, kad 3-6 mėnesius eis kaip sviestu patepta, bent jau kažkuriuose pasaulio regionuose. Tada viskas bus pamiršta ir vėl žmonės ieškos pigiausių bilietų.

---

Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio

1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.

Komentarai

“Lietuviai įstrigo Pietų Korėjoje” – maždaug taip pavadintus interviu man siūlo duoti. Apie tai, kaip pasaulį niokojant koronavirusui, skridau tolyn ir tolyn nuo Lietuvos – per Katarą, Indoneziją, Tailandą, kol galiausiai netikėtai atsikliuvau Seule. Ilgam. Iki šiol nežinia kiek ilgam.

Braukiu, prašau keisti antraštę. Ne, aš tikrai neįstrigau Pietų Korėjoje. Tai Lietuvoje, Europoje žmonės įstrigo. Ten viskas buvo užsidarę, iš ten ilgai neleido išvykti – o čia aš visuomet išlikau laisvas. Čia jokių masinių karantinų, visą laiką veikė net kino teatrai, pramogų parkai – o koronavirusas įveiktas.
p
Daug kas skundžiasi, kad 2020 m. atrodo tarsi “išbraukti iš gyvenimo”, o aš ir džiaugiuosi ir toliau galėdamas įgyvendinti svajones bei tikslus. Ne, šita kelionė seniai nebevyksta pagal planą. Pietų Korėjos išvis nebuvo planuose! Bet planas laimei nereikalingas, o šiais laikais – pavojingas! Nepakartojamos patirtys ir atradimai gali būti ir be plano.

Čia – dienoraščio, pradėto 2020 m. kovą-balandį, tęsinys. Antras mano mėnuo už Lietuvos (2020 m. balandis-gegužė), kurio metu vis labiau įsiliejau į Korėjos kultūrą ir toliau stebėjau, kaip puikiai Korėja tvarkosi su pandemija, o likęs pasaulis „pasiekia dugną“ ir, norisi tikėtis, pamažu pradeda nuo jo atsispirti.

Ši dienoraščio dalis rašyta keturias savaites nuo 2020 m. balandžio 13 d. iki 2020 m. gegužės 10 d. Kiekvienas iš keturių jo skyrių rašytas atitinkamą savaitę ir atitinka būtent tos savaitės situaciją Korėjoje, Lietuvoje ir pasaulyje. Sukūrimo datos paminėtos skyrių antraštėse.

---

Balandžio vidurys (2020 04 13 – 2020 04 19)

---

04 13-04 19: Sena svajonė pagyventi kitoje kultūroje ilgiau

Vienoje Excel lentelėje turiu gyvenimo tikslų sąrašą. Ir vienas tų, vis atidėliojamų, buvo ilgiau pagyventi kokioje vienoje užsienio šalyje. Ne, ne kaip emigrantui. Nuo 2017 m. esu skaitmeninis klajoklis, tuos pačius darbus internetu galiu dirbti iš bet kurios pasaulio vietos. Pradėdamas tokį gyvenimą žadėjau sau, tarkime, 3 ar 6 mėnesius gyventi vienoje šalyje, paskui kitoje. Realybė susiklostė kitaip: apie pusę metų būdavau Lietuvoje, apie pusę – užsienyje, ir atvykstu-išvykstu iš Lietuvos maždaug kas mėnesį-du. Visgi pasitaiko darbų, kuriems reikia būti Lietuvoje, pavyzdžiui, paieškos Lietuvos archyvuose…

O kai turiu vieną-du mėnesius naujoje šalyje noriu aplankyti įvairius jos regionus, sunkiau pasiekiamas aplinkines šalis. Todėl ilgiausiai vienoje vietoje iki šiol buvau apsistojęs 2018 m. Bankoke – 13 dienų, o šiaip ir 5 dienos man yra daug.

Dabar valstybių sienas pakeitė geležinės uždangos. Ir rakto skylutės, pro kurias vis pralįsdavau ir pralįsdavau, „užsiklijavo“. Ilgai atidėliotas tikslas “sustoti ilgesniam laikui” staiga įsigyvendino pats netikėtoje vietoje. Vien Seule būsime bent mėnesį.

Ir Seulas tam puiki vieta. Pigesnis, nei daugelis kažkodėl mano (pietūs ar vakarienė restorane už 2,5 euro – normalu). Bet turtingas, tvarkingas ir modernus. Man artimos kultūros ir, svarbiausia, neužsidaręs korona-panikos siaubuose.

Įsigyvename į Seulą iki smulkmenų. Įsidėmime, kurie iš daugybės „Free WiFi“ Seulo gatvėse yra tikrai „Free“ (nemokami), o kurie reikalauja visokių mokamų loginų. Autobusuose nemokami, metro – mokami, išskyrus stoteles… Pamatę, kaip greitai ištirpsta į SIM kortelę įneštos kelios dešimtys eurų suprantame, kad mobilusis internetas moderniojoje Korėjoje – kažkodėl labai brangus. Štai kodėl tokie populiarūs mokami WiFi ir interneto kavinės…

Perprantame, kad raudoni autobusai brangesni už žalius ir mėlynus, kad jeigu netyčia paliksi grąžą restorane tave pasivis ir ją paduos (arbatpinigių Korėjoje nėra). Kad geriausios rajono picos “Pizza School”, o korėjietiškas maistas – “Kimgane”.

Priprantame, kad beveik kasdien pro mūsų daugiabutį pralekia 20-30 gaisrinių automobilių „serija“. Pirmą kartą jos sustoja netolimoje gatvėje, einame žiūrėti, kas vyksta. Nevyksta nieko, gaisrinės išsivažinėja. Kai tokia pati gaisrinių armija kitą dieną sustoja prie mūsų namų, neišsigąstame, nereaguojame. Gal klaidingi iškvietimai, gal apsidraudimas: tankiame 22 mln. gyventojų Seule bet koks gaisras gali greitai išplisti, pražudyti dešimtis ar šimtus.

Netgi pasidaro nebekeista, kad per bute(!) įrengtą garsiakalbį kažkoks dėdė be įspėjimo ar atsiklausimo pradeda berti korėjietiškus žodžius. Niekaip nepasislėpsi, neišjungsi! Išsiversti taip ir nepavyko, bet vienu metu kalbėdavo beveik kasdien.

04 13-04 19: Kartu su turistais išnykusios paslaugos

Masinis turizmas – kaip dviašmenis kalavijas. Viena vertus, dažnam keliautojui tos masinių turistų masės tik trukdo: nelabai besidominčių vietos kultūra, plepančių, užstojančių gražius vaizdus. Ir iš tiesų pamatyti Seulo lankytinas vietas be tų turistų masių savaip įdomiai didinga. Kai pernai lapkrtį lankėmės Venecijoje, ten vykstant bienalei su pranašišku oficialiu šūkiu „Lai tu gyvensi įdomiais laikais!“ (May you live in interesting times), mano žmona Aistė manęs liūdnai sakė „Tai daugiau niekad nebepamatysime turistinių vietų be visų tų minių“. Nepraėjo nė pusmetis – ir štai…

Kita vertus, dabar pasidarė akivaizdu ir kiek galimybių tau suteikia tai, kad kitų turistų šitiek daug: juk daugybė verslų, paslaugų veikia tik dėl to ir tik dėl to tu gali gauti jas pats.

Pietų Korėja mažai ką uždraudė, bet „užsisukus turistų srautams“ vis sunkiau ir sunkiau gauti paslaugų, kurios buvo skirtos turistams: firmoms tiesiog nebeapsimoka jų organizuoti, jos užsidaro.

Sumaniau parodyti Aistei demilitarizuotą zoną, tą paskutinį šaltojo karo frontą, kur susiduria Pietų ir Šiaurės Korėjos. Daug ką ten galima pamatyti tik su ekskursija. Pasižiūriu agentūros, su kuria ten keliavau 2015 m., tinklapį: ekskursijų nedaug, tik sekmadieniais ir tik ne į JT zoną. Pasirenku savaitgalį, parašau užklausą. „Ekskursijų nebėra išvis“ – gaunu atsakymą. Matyt, ir sekmadieniams srauto nebepakanka. Paprašau parašyti, jei kada atnaujintų, nes būsiu iki birželio. Suprantu, kad tai nepriklauso vien tik nuo valdžios: svarbu ir turistų srautai. Niekas nežino, kada jie atsigaus.

Keliaudamas po Aziją, mėgstu pirkti įvairius bilietus per KLOOK: per šią sistemą būna pigiau ir ji niekad nepavedė. Iki šiol. Dabar net jei KLOOK parašyta „Galima užsakyti nuo rytdienos“, nereiškia, kad galima užsakyti išvis. Kaip pasiseks. „Lotte World“ dangoraižį ir pramogų parką, „Seoul Tower“ bokštą aplankiau. O štai pirmasis mėginimas išsinuomoti minamą dreziną uždarytame geležinkelyje (tai – populiari ir unikali Pietų Korėjos pramoga) baigėsi nesėkme: nepatvirtino, teko grąžintis pinigus. Atodo, KLOOK‘as pats nebežino, kas vyksta, kas ne.

Seulo oro uoste, Korėjos spauda pranešė, net duty free parduotuvės užsidarė. Oro uostas veikia, skrydžiai niekad nesustojo, bet nebeapsimoka išlaikyti pardavėjų dėl kelių klientų.

Todėl, kad ir kaip gerai Pietų Korėja atlaikė koronavirusą, ekonominė krizė jai smogs, nors ir mažiau, nei Lietuvai. Pasaulis globalus.

Sumanęs plaukti laivu po gracingai dundančiais Seulo tiltais gražiąją Hano upe, prieš pirkdamas bilietą važiuoju prie prieplaukos įsitikinti, ar plaukia. Plaukia. Kaip visuomet, gal septynis kartus per dieną. Didžiuliu laivu plaukiame penkiese. Kaip priklauso, muzikantė pagroja romantiškas dainas – tiek angliškas, tiek korėjietiškas. Lengva laikytis distancijos nuo kitų! „Eland“ kruizų po Seulą bendrovė nuėjo priešingu keliu: ne tik, kad nesustabdė veiklos, bet net nepraretino reisų. Nors, atrodo, dabar gal pakaktų vieno kruizo per dieną…

04 13-04 19: Be kaukės – kaip nuogas

Vaikštinėju po Joido parką, prisėdu atsigerti kolos, stebėdamas kostiumuotus aplinkinių ofisų dangoraižių darbuotojus, turbūt niekada ir nepradėjusius dirbti iš namų. Veido kaukę pasidedu ant kelių. Vėjas čia pat ją nupučia. Pakeliu nuo žemės – susipurvinusi, skruzdėlės vaikšto. Išmetu.

Ofisų rajonas, kaukėmis nepreikiauja. Pirmą kartą po daugiau nei mėnesio kelias valandas vaikštau viešumoje be kaukės. Per Hano upės pakrantės parką, pilną piknikaujančių žmonių.

Nejauku. Net keista, kaip nejauku! Kai prasilenki arti su kitais žmonėm – dar nejaukiau. Neįtikėtina! Dar prieš mėnesį išeiti su kauke atrodė nejaukiai kvaila.

Klausiu kelio į metro stotį. Nenoriu jų gąsdinti, tad stoviu per 2 metrus nuo pašnekovų. Tada einu į traukinį. Traukinys pilnas – vakarinis pikas. Tarp žmonių atstumas tik centimetrai. Jeigu parke dar būdavo žmonių be kaukių (kaip kitaip valgysi), metro vagone aš toks vienintelis. 11 stotelių…

Bent jau į mane piktai nesižvalgo. Kitose šalyse, spauda rašo, vietiniai užsieniečių bijo. Korėja sutvarkė virusą ir korėjiečiai jo bijo vis mažiau, bet kaukės, tikriausiai, dar ilgai neišnyks. Suprantu, kad kvaila – bet švelni baimė užsikrėsti važiuojant metro be kaukės lydi visą laiką.

Taip, koronavirusas vis dar „plevena pavasarėjančiame Korėjos ore“, bet jį „susitikti“ tikriausiai tikimybė jau senokai panaši, kaip lūšį Lietuvos miškuose. Keletui nepasiseka – tik tiek Seule kasdien teužsikrečia. Tai tik po 1 iš kelių milijonų, kai Seule 22 mln. žmonių. Bet turbūt ir yra tik po 1 iš kelių milijonų todėl, kad visi saugosi: net jei koks vienas-kitas asimptominis infekuotasis ir prasprūdęs pro išmaniąją kovos su koronavirusu sistemą ir vaikšto į parkus, važinėja metro, tai kai ir jis nešioja kaukę, ir visi aplinkiniai jas nešioja, tikimybė užkrėsti artima nuliui. Nes užkrečiama iš sergančio burnos/nosies į sveiko burną/nosį/akis – o ne tiesiog stovint šalimais. Reiškia, praeis savaitė ar dvi, toks ligonis pasveiks ir viskas – ta ligos šaka bus nukirsta, jis liks nieko neužkrėtęs.

Štai taip Korėjoje užsikrėtusių mažėja ir toliau. Štai todėl ta visuotinė „baimė būti be kaukės“ yra labai gerai. Gal tik vienas iš milijono, kad užsikrėsi, bet jei kaukių nenešiotų niekas, tuoj galėtų būti vienas iš šimto tūkstančių, paskui – vienas iš dešimt tūkstančių ir t.t. „Antroji koronaviruso banga“, kuria pernelyg ramius savo piliečius per žiniasklaidą nuolat gąsdina Korėjos politikai.

Tikiuosi, tame metro traukinyje tokio užkrėstojo nebuvo. Namie paimu naują kaukę. Jų rezervas išsekęs. “Paprastų” kaukių Korėjoje daug – esame net nemokamai gavę kaip priedą prie nesusijusio pirkinio. Bet tų „rimtesnių“ kaukių mažai. Prekyboje kaukių daug ir lengvai matai, kurios gražios, o kurios – ne, bet kaip atskirti saugesnes nuo nesaugių? Ar pasitikėti „N94“ kokybės standartu, jei kaukę perki turguje? Čia net valstybės, būna, prašauna užsisakiusios kur iš Kinijos netikrų COVID testų, kaip Ispanija… Išsivertus autovertėjais visokių kiniškų kaukių įpakavimų instrukcijas tiesiai šviesiai rašoma – “nuo ligų nesaugo”.

Viskas, kaukė kaip kūno dalis. Nebedusina. Ir su daugeliu moku apsieiti, kad neberasotų akiniai. „Įdomu, ar kada nors kaukė mus apsaugojo nuo COVID?“ – klausia Aistė. Nežinau. Bet tikiu, kad nuo kitų ligų apsaugojo. Mano imunitetas siplnas, kiekvienoje kelionėje susregu kokiu kosuliu, sloga, lengva temperatūra – bet ne šitoje. O dabar, šiaip ar taip, kitos ligos mažiau pavojingos nei COVID – turėsi kokį kosulį ir kris ant tavęs įtarimas.

04 13-04 19: Po mėnesio Lietuva jau kažkur toli

Kai prieš gerą mėnesį užbombardavo žinios apie visus karantinus, sienų uždarymus, evakuacijas, repatriacijas, darėsi baisu, it karo laikais.

Paskui, keliaudamas per Indoneziją, susitaikiau su mintimi: „Nieko nesuplanuosi, mano situacija geresnė nei daugelio aplinkinių (kurie gyvena iš turizmo arba privalo grįžti į darbus, pas šeimas), tai tiesiog plaukiu su srove ir tikriausiai viskas bus gerai“. Ir kol kas viskas labai gerai, bet vis tiek skaitydavau, baisėdavausi tomis žiniomis, kas Europoje vyksta.

O dabar štai perskaitau, kad Lietuva uždarė Nemenčinę, kad ten galės patekti tik žmonės su leidimais – ir kažkaip nelabai įdomu jau. Ne tik dėl to, kad pavargęs nuo to. Bet ir dėl to, kad viskas šitaip toli. Pietų Korėja – ne Tailandas ar Indonezija, kur tvyrojo trapi ramybė, bet tuo pačiu viskas iš lėto užsidarinėjo. Pietų Korėja – tarsi kitas pasaulis, kur koronavirusas visiems yra tik dar vienas virusas, dar viena liga, o ne kažkoks XXI a. maras, dėl kurio reikia naikinti viską, kas gražu, prasminga ir suteikia žmonėms galimybę (prasi)gyventi.

Lietuva, Europa ilgą laiką psichologiškai dar buvo „čia“, nepaisant to, kad keliavau 10 000 km nuo jos Azijoje, bet dabar tai jau „ten“. Paseku situaciją ne tik ten, bet ir kitose šalyse, kurios dar prieš kelias savaites buvo laikinais namais – Katare, Tailande, Indonezijoje. Ji visur iš lėto blogėja: Tailandas karantinavosi panašiau į Europą, bet Indonezijoje ir Katare – laisviau.

Bet čia jau kaip žinios iš Sirijos pilieitnio karo: baisu, savaip artima, nes pora metų iki karo buvau Sirijoje, bet tuo pačiu psichologiškai vis toliau.

Prieš 2-4 mėnesius jei kuriame iš mano mėgstamų proto žaidimų būtų buvęs užduotas klausimas „Viename mieste keliasdešimt darbininkų susirgs kvėpavimo takų virusu. Valdžia uždarys tą miestą, nebeleis ten niekam atvykti. Kokioje šalyje taip atsitiks?“ pirmasis spėjimas būtų buvęs „Šiaurės Korėjoje“, antrasis – „Turkmėnijoje“…

04 13-04 19: Paskutiniai ribojimai Korėjoje tuoj išnyks?

Naujai užsikrėtusių koronavirusu visoje 50 mln. žmonių Pietų Korėjoje šiandien tik aštuoni. Pirmąkart mažiau nei 10. Iš tų pačių aštuonių penki užsikrėtė svetur. Kad užsikrėtusių būtų kuo mažiau tiek man, tiek visiems korėjiečiams norisi ir altruistiškai, ir kiek savanaudiškai: juk „skatinimas laikytis atstumo“ galioja iki šiandien ir valdžia iki paskutinio atidėlioja sprendimą: tęsti jį ar netęsti. Aišku, palyginus su Europa, tas skatinimas – juokingas, ribojimai menki, tačiau vis tiek šis bei tas uždaryta, o į kai kurias tų vietų norėtųsi nueiti.

Pavyzdžiui, Yoido bažnyčią, vieną didžiausių pasaulyje. Pietų Korėja vienintelė šalis, kurioje krikščionybė niekada nebuvo oficiali religija, tačiau duaguma jos gyventojų tapo krikščionimis. Krikščionys jie labai uolūs, siunčiantys užsienin daugiau misionierių nei bet kuri šalis, išskyrus JAV. Be to, čia religingi ne seneliai, o jaunimas. Tad, norint geriau pažinti tą kasdien iš naujo kuriamą Korėjos kultūrą, visad norėjau apsilankyti tokioje modernioje ir jaunatviškoje superbažnyčioje. Kol kas bažnyčios uždarytos, nors per Velykas ~2000 jų draudimo nebepaisė.

Lankydamasis užsienio šalyse stengiuosi susitikti su ten gyvenančiais lietuviais. Paprastai dėl „Gabalėliai Lietuvos“ internetinės lietuviško paveldo užsienyje enciklopedijos: aiškinuosi, ar toje šalyje yra lietuivškų vietovardžių, lietuvių muziejų, žymių lietuvių kapų, paminklų lietuviams ir kito ir, jei taip, aplankau, nufotografuoju, įtraukiu į „Gabalėlius Lietuvos“.

Korėja per toli ir per daug jau mūsų istorijos atskiros, kad ten tikėtis lietuviškų vietų, bet iš 14 metų Korėjoje gyvenančio Martyno buvo įdomu daugiau išgirsti apie Korėjos gyvenimą iš vidaus.

„Korėjiečiai nori gyventi laisvai“ – sakė.

„Korėjiečiai ir gyvena laisvai“ – atsakėme turėdami su kuo palyginti.

Bet čia kaip su nusikalstamumu. Niekur pasaulyje nėra prasmės klausti „Ar čia saugu?“, nes išskyrus kelis rimčiausius keliautojus, aplankiusius 70 ar 100 šalių ir praleidusius užsienyje mėnesių mėnesius ar metų metus, visi vertins tik per savo šalies prizmę. „Čia saugu, iš mūsų tik tris mašinas pavogė“ – tokį atsakymą girdėjome Brazilijoje, nes kur nesaugu ten ginkluoti pagrobimai ir vaikai su automatais gatvėse (mačiau savo akim). O japonas – arba korėjietis – galėtų pasakyti: „Čia labai nesaugu, prieš septynerius metus kaimyno draugo pažįstamą kišenvagiai apvogė“.

Tai taip ir su karantinu, koronavirusu. Visiems atrodo pas juos blogai – nes blogiau, nei buvo anksčiau. Bet pas vienus yra griežto režimo kalėjimas, pas kitus – pataisos namai, pas trečius – namų areštas, na o Korėjoje gal tik nedidelė ekonominė krizė. Ir niekas, išskyrus kelis keliautojus, nėra matęs daugiau nei vieno (maks. dviejų) varianto. O ir mes tematėm penkis.

Martyną švelniai išgąsdiname papasakodami, kaip sunku buvo patekti į Pietų Korėją. Jam terminas išvykti sueina gegužės pabaigoje. Mes kiek laimingesni – turime laiko iki birželio 28 d. Bet kas bus tada? Turime birželio 25 d. bilietą į Japoniją – ar išvyksime? Ar bus tada normalūs skrydžiai į Lietuvą? Spėlioti dabar tas pats, kaip prognozuoti ruletės rezultatus.

Vakaras. Večiu portalus: ar baigsis Korėjoje ribojimai? Taip, bet ne visai. Pietų Korėjos valdžia prėmė sprendimą sušvelninti „skatinimą laikytis atstumo“. Bažnyčios, naktiniai klubai, korepetitorių mokyklos (šitaip svarbu dėl vaikų mokslų pamišusioje Korėjoje!), sporto klubai atsidarys. Aišku, valdžia kalba kuo aptakiau („Bent savaitę-dvi pasistenkite neiti iš namų pernelyg daug“): niekas nenori, kad milijonai korėjiečių staiga paplūstų į gatves švęsti „koronaviruso pabaigos“, nes tokios minios galėtų būti antrosios ligos bangos pradžia.

Skaitau internete apie protestus pireš karantiną JAV, kitur. Savaip džiaugiuosi – gal pasaulis atsitokės. Bet viskas taip toli – ir tas karantinas, ir tie protestai. Pietų Korėjoje tvirta dabartis ir aiški ateitis.

---

Balandžio galas (2020 04 20 – 2020 04 26)

---

04 20-04 26: Netikėtos mano “šlovės minutės”

Paskelbęs praeito mėnesio dienoraštį šiame tinklaraštyje, sulaukiau daug dėmesio ne tik iš skaitytojų, bet ir iš spaudos. Matyt, istorija pasirodė unikali: daug kas dabar „karantinuojasi“ užsienyje (tiek savo pasirinkimu, tiek negalėję grįžti į Lietuvą), bet, tikriausiai, mažai kas per 2020 m. kovą-balandį išvydo situaciją net 5 valstybėse, sienoms užsidarant dar “stūmėsi pirmyn”.

Mano dienoraštis kaip straipsnių serija spausdinamas JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“ (su kuriuo bendrdarbiauju nuo “Tikslas – Amerika” misijų), daviau interviu “15 minučių”, LRT „Pasaulio Lietuvai“. Bene kasdien skaitau ir taisau man žurnalistų atsiųstus straipsnius, kad nebūtų niekur publikuoti su klaidomis, siunčiu žiniasklaidai nuotraukas ir pan.

Paskutinį kartą kažkiek panašioje situacijoje buvome prieš 9 metus, kai per savo medaus mėnesį 2011 m. kovo 11 d. atsikliuvome Japonijoje. Tada ten, kaip žinia, buvo didysis žemės drebėjimas, sprogo Fukušimos atominė elektrinė. Aišku, masteliai buvo ne tie, o Lietuvoje žinias žiūrintiems artimiesiems buvo baisiau, nei mums Japonijoje.

Įdomu, ar į ką įsivelsiu dar po 9 metų?

Visame šitame labiausiai patinka tai, kad papasakoju lietuviams, kaip laikosi ir tvarkosi kitos šalys, kokie yra keliai kovoje su pandemija (ne tik europinis užsidarymas).

04 20-04 26: Keliaudamas po šalį pamatai daugiau, nei joje gyvendamas?

Paradoksas, bet tiesa. Kai keliauju į kokią nors šalį trumpam laikui, pakalbėjęs su ten gyvenančiais, dirbančiais, studijuojančiais lietuviais dažnai suprantu: per savaitę ar pora aš pamačiau daugiau, nei jie per metus ar kelis.

Taip yra todėl, kad, kai keliauji, supranti – „dabar arba niekada“, „daugiau galimybių gal nebus“. Ir darai viską, kas toje šalyje įdomu, prieš tai ilgą laiką tam ruošęsis, kad kiekviena akimirka būtų išnaudota tinkamai.

Štai kai keliavau prieš penkis metus į Pietų Korėją pirmą kartą, šalyje teturėjau 9 dienas. Bet per jas ne tik aplankiau visas svarbiausias Seulo, Suvono, Pusano, Kjongdžu, Andongo, Tegu lankytinas vietas – visokius konfucianistų siovonus, šventyklas, muziejus, pagodas, gamtos takus – bet ir padariau viską optimaliu iš anksto suplanuotu laiku. Sekmadienį praleidau Hahoe liaudies kaime kur stebėjau tradicinį kaukių šokio spektaklį (vaidinamą šimtus metų, bet tik kartą per savaitę). Ištaikiau, kad būčiau Seule tą dieną, kai vyko e-sporto „League of Legends“ varžybos. Įterpiau visos dienos ekskursiją į demilitarizuotą zoną Korėjų pasienyje ir dar daug ką, aišku, aktyviai keliaudamas nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro ir, pamenu, kai kuriomis dienomis spėdamas užkąsti gal tik kartą. Juk negaiši laiko kavinės paieškoms, jei esi užmiestyje ir tų kavinių nėra. Pavalgyti per gyvenimą spėsi, pamiegoti – irgi, o prie Tripitaka Koreana lentelių, seniausio spausdinto tokios apimties kūrinio, Hėinsos pagodoje gal niekad daugiau nė per 1000 km nepriartėsi.

Tuo tarpu tie, kas gyvena šalyje, neretai galvoja „Juk dar bus laiko…“. Ir labai dažnai atidėlioja, atidėlioja, pamiršta, gyvena „savo rutinos burbule“ – net per savaitgalius, atostogas. Ir net kai ateina laikas išvykti iš šalies (tarkime, baigiasi studijos), dalies tikslų lieka neįgyvendinę, ar – dažniau – net apie juos nesusimąstę. Gal po kokių metų netyčia pamatę kokiame interneto portale straipsnį apie įdomią šalies tradiciją ar gražų pastatą pasigailės „Kodėl aš ten neapsilankiau?“.

Trumpoms kelionėms aš paprastai ruošiuosi su karine drausme, metodiškai pereinu visokių informacijos šaltinių sąrašą, nuo pradžios iki galo skaitau apie šalį knygas, žymiuosi ką noriu aplankyti žemėlapiuose, susidarinėju mintyse maršrutus. „Misija“ turi būti paruošta tarsi karo operacija. Bet kai važiuoji kažkur neribotam laikui, viskas kitaip: atrodo, spėsi, rūpesčių yra ir kitų.

Dabar pats pirmą kartą esu „kitoje barikadų pusėje“. Labiau Seulo gyventojas, nei turistas. Ir pamažu jaučiu, kaip įsigyvenu į lengvą rutiną. Tarkime, einu į restoranus, kur žinau, kad pigu ir skanu (iš visų tų dešimčių ar šimtų, kurių įvairove taip džiaugiausi kai pirmą kartą išlipau iš metro tame Tongmjo rajone). Neretai leidžiu laiką taip, kaip įpratęs, tik kitoje vietoje: na, vaikščioju mieste ar parkuose, užsukdamas prie įspūdingesnių pastatų.

Aistė pamini, kad Korėją įsivaizdavo skirtingesnę nuo Lietuvos, nei atrado. Ir man 2015 m. ji atrodė skirtingesnė – nes, tiesiog, į vietinį gyvenimą pasinėriau stagiau.

Negaliu sukerpėti. Viskas praeina ir paskui būtų gaila. Mintyse paspiriu save ieškoti naujų ir naujų galimybių, naujų ir naujų patiekalų, naujų ir naujų pramogų ir kultūrinių patirčių, kurias, vos šovus į galvą naujai minčiai, įtraukiu į užrašus telefone su grafa “išbandyti”. Taip, kimbapai skanūs, bet ir bokumbapo, čujuk bokumo paragauju ir dar daug ko – ir, pasirodo, tai irgi nuostabūs patiekalai.

Korėja yra nuostabiai kitokia šalis, kur ne tiesiog kitokia architektūra ar kitokia – tokia valiūkiška – reklamų estetika. Ten gali pasinerti į tokius užsiėmimus, kokių dažnas lietuvis nė neįsivaizduoja egzistuojant. Požeminiai PC kambariai ne šiaip sau interneto kavinės – ten, modernių kompiuterių milžiniškais monitoriais apsuptyje verda kitas gyvenimas: e-sporto, uždirbamų ir brangiai parduodamų virtualių kardų… Neseniai nuskambėjo istorija apie Seulo PC kambaryje pagimdžiusią moterį kuri, nusikračiusi kūdikiu, grįžo į virtualius pasaulius…

Korėjietiškos pirtys (čimdžilbangai), kuriose ir nakvojama, gyvenama. Šventyklos, kuriose gali apsinakvoti ir per visokias patirtis, rytinę meditaciją geriau suvokti budistinę kultūrą kviečiami ne tik budistai. Aistringos sekmininkų bažnyčios, vienos didžiausių pasaulyje. Viskas dar manęs laukia.

Nustebimų dar būna ir gtavėje, nors ir rečiau. Dar 2015 m. pripratau prie neoninių švytinčių kryžių (be jų bažnyčia – ne bažnyčia) ar išmaniųjų autobusų stotelių, visokiuose ekranėliuose rodančių kur tiksliai kuris autobusas. Bet vis randu ir randu ką modernaus: vieši purškimo nuo uodų vamzdžiai (prieš einant į parką) ar batų plovimo žarnos (išeinant iš jo), ekranai prie tualeto įėjimo rodantys kurios tupyklos užimtos, Kompiuterinių žaidimų akademija ir pan.

Be to, „žinoti“ ir „išvysti savo akim“ – ne tas pats. Žinojau, kad Korėjos begaliniame vlogų pasaulyje kaip niekur populiarūs „valgymo transliacijų žokėjai“, kurie, tiesiog, filmuojasi kaip valgo; juos žiūri, jiems aukoja tūkstančiai (esą, vienišiems žmonėms nesmagu valgyti vieniems, tai jie įsijungia tokius žokėjus). Na, bet pamatyti nebejauną vyrą, prisimontuojantį eiliniame tinkliniame restorane išmanųjį telefoną ant trikojo ir su visokiomis grimasomis transliuojantį savo pietus visai Korėjai vis tiek netikėta.

Žinojau, kad Korėjoje nelabai padoru nuoga nugara ar iškirptė. Bet sunku nenustebti kai kažkokia moteris gatvėje priėjusi prie Aistės pradėjo korėjietiškai kažką aiškinti, gestikuliuoti, o galiausiai paėmė ir persegė Aistės liemenėlę kitaip. Davė suprasti, kad taip vaikščioti nedera išvis – Aistė grįžo namo, persirengė. Tai kas, kad korėjietės į darbus vaikšto tokiais trumpais sijonėliais, kad, tarkime, po striuke jų kartais nė nesimato, boluoja kelnaitės. Tuo Rytų Azijos ir Vakarų kultūros skiriasi kardinaliai. „Nuogumas – irgi kultūrinė sąvoka“ – girdėjau įdomią mintį.

Nustebino, kaip niekas Seulo neišmuša iš vėžių. Štai nutrenkia gatvėje priešais mūsų namus motociklininką. Tas guli be sąmonės, gal miręs. Guli ant perėjos. Šviesoforas veikia. Žmonės vaikšto aplink lyg niekur nieko. Tarp motociklo ir nutrenktojo, tarp nutrenktojo ir partrenkusios mašinos, apeina nukritusį šalmą ir nuolaužas.

Su sirenomis atvažiuoja policija, greitoji, bet gyvenimas aplink nestoja nė akimirkai. Nekreipia jie dėmesio ir į išgriuvusius girtuoklius (o gal ne girtuoklius?). Na, ir koronavirusas Seulo nesustabdė. Ir visokios istorijos apie tariamai mirusį Kim Čen Uną ir prasidėsiantį naują Korėjos karą, apie jo bandomas branduolines raketas skamba visų pirma Vakarų pasaulyje, o ne Korėjoje. Korėjiečiai džiaugiasi sakurų žiedais (Seule, tiesa, jau nužydėjo).

Niujorkas buvo miestas kuris niekada nemiega – kol koronavirusas nepanardino jo į „pavasarinį letargą“.

O Seulas tebėra miestas, kurio niekas nesustabdo.

04 20-04 26: Šalį pažinsi per antro lygmens lankytinas vietas

Kai esu mieste dieną ar savaitę, neišvengiamai laisvalaikį skiriu visų pirma „pagrindinėms“ lankytinoms vietoms, taip pat toms vietoms, kurios susijusios su tuo, kuo domiuosi labiausiai (man tai – vietos kultūra, istorija, architektūra).

Bet Seule esu mėnesį, tad galiu lankyti „viską iš eilės“, pasigaudęs idėjų įvairiausiose interneto svetainėse. Ar, tiksliau, „Viską iš eilės“ tarp to, kas neuždaryta. Taip dar giliau pasineri į vietos kultūrą, nes pamatai ir tai, kas gal tavęs nebūtų sudominę – tačiau labai domina vietinius.

Pietų Korėjoje tai – fotografavimasis. Neįsivaizduojamai didelis procentas visų pasiūlymų turistams yra visokios „fotografavimosi galimybės“ ir „selfių pagražinimai“. Nekalbu vien apie fotostudijas („K-popo patirtis“, kur jus nugrimuos K-popo žvaigždių grimeriai). Vien hanbokų (tradicinių korėjietiškų drabužių) nuomos salonų Korėjoje šimtai ar tūkstančiai. Nauja mada – mokyklinių uniformų nuomos salonai (trisdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai vaikšto su jomis po Seulą, spragsėdami selfius: įsijaučia į kokį korėjietišką serialą apie moksleivių meilės istoriją). Tokių vien Klook mačiau keturis, o juk Klook tarnauja tik užsienio turistams.

Ir vis tiek nustebina, kad bilietas į „Jongma Land“ atrakcionų parką kainuoja net 8 eurus. Nes atrakcionų parkas – apleistas, atrakcionai seniai surūdiję! Bet ta „užmarštin iškeliavusi smagybė“, iki „Lotte World“ atidarymo džiugindavusi mažas Seulo vaikų galveles, tapo populiariu fonu nuotraukoms. Ne tik „Instagram“ selfiams, o ir vestuvių fotosesijoms: jos brangios, bet štai viena jaunoji su nuometu jai ruošiasi. Uždaręs parką šeiminikas gal uždirba nemažiau, nei kol tas veikė…

Ir čia – tik ledkalnio viršūnė. Vien „Klook“ sąrašuose – ir Meilės muziejus, kur gali fotografuotis prie visokių gašlių vaizdų (tai, atrodo, skaitosi padoriau, nei Lietuvoje!), ir meškiukų muziejus, ir „kakučių žemė“ (nereikia pasakoti, greta kokių statulų ir paveikslų fotografuojiesi tenai), ir pažiba „Trickeye muziejus“ – iš Pietų Korėjos išplitusi jau pasaulinė pramoga, kur parsisiunti į telefoną specialią programėlę ir su ja muziejuje padarytose nuotraukose realybė bus „pagražinta“ spec. efektais (pavyzdžiui, slibino statula tave degins ugnimi). Išbandysime.

04 20-04 26: Kodėl korėjiečių kalba sudėtinga

Tiek prabuvęs bet kokioje užsienio šalyje paprastai jau su vietiniais kalbu vietine kalba – aišku, ne filosofiniais klausimais, o gyvenimiškais: kaip kur nors nueiti, kiek kainuoja ir t.t.

Su korėjiečių kalba sunkiau. Su linksniais, laikais gana paprasta. Ir net su rašto sistema (hanguliu) paprasta: ji tik atrodo kaip sudėtingi hieroglifai, iš tikro kiekvinas „hieroglifas“ susideda iš labai paprastų raidžių, kurių forma dargi padeda atspėti jų tarimą.

Sunkiausia – visokie mandagumo/formalumo lygiai. Turi vartoti skirtingus žodžius, priklausomai nuo to, kokiu formalumo lygiu kalbi, o jų yra bent šeši. Didžiausia bėda, kad visokie žodynai ir automatiniai vertėjai to nesupranta. Išversk bet kokį sakinį Google Translate iš anglų kalbos į korėjiečių – ir tau jį pateiks atsitiktiniais mandagumo lygiais, gal maišytais, nes juk anglų kalboje to nėra. Analogiškai bus ir visokiuose žodynėliuose, pokalbių knygelėse.

Taigi, nelieka mėgiamo būdo mokytis, kai iš pradžių išmokstu svarbesnius žodžius ar frazes ir jau galiu juos vaisingai naudoti. Vienoje knygelėje ta pati frazė skamba vienaip, kitoje – kitaip, „Google Translate“ verčia dar kitaip… Visų pirma reikia mokytis gramatiką, kad suprastum tuos mandagumo lygius bei kaip logiškai sudaromi visi tie variantai – antraip viskas atrodys lyg atsitiktiniai tekstai.

O dar ir raidžių daug tokių, kurių nėra lietuvių kalboje. Pavyzdžiui, B ir P korėjiečiams yra viena ir ta pati raidė – kaip ir T ir D ar Č ir Dž. Užtat skiriasi paprasta P, aspiruota P ir platesne gerkle tariama P (tas pats su T). Ir balsių pas korėjiečius daugiau.

04 20-04 26: Ką apie Korėją atskleidžia jos dokumentika

Ruošdamasis išvykti į užsienio šalis, daug laiko skiriu tos šalies filmų žiūrėjimui – tiek meninių, tiek dokumentinių. Vykti į Pietų Korėją neplanavau, tad filmus žiūriu jau būdamas joje. Vakarais. Sužinome, perprantame daug naujo.

Į K-popo žvaigždučių nuotraukas reklamose nebežiūri taip pat po filmo apie K-popo fabriką: kaip grupės kuriamos „iš viršaus žemyn“ pagal tą patį kurpalių iš K-popo mokyklų nugriebiant vien berniukų ar vien mergaičių „grietinėlę“ ir sulipdant ją į vieną ~5-7 asmenų grupę, kuri tada „debiutuoja“ iš anksto paruoštai fanų dirvai.

Supranti gatvėse išgriuvusius ar rėkiančius alkoholikus pažiūrėjęs filmą apie Korėjos sodžu (tradicinio alkoholinio gėrimo) kultūrą, privalomus išgėrimus su viršininkais ir kolegomis po darbo. „Negalvojau, kad tai Korėjoje tokia bėda, skamba kaip Rusija“ – sakė Aistė, bet išėję vakarais į gatves suprantame – žurnalistai neperdeda. Bent jau muštis korėjiečiai nelinkę.

Supranti, atrodo, iš gyvenimo iškritusius Korėjos „senelius“ pasižiūrėjęs filmą apie į pradinės mokyklos suolą sėdusias seneles (taip išgelbėjusias kaimo mokyklėlę nuo uždarymo). Juk dar ~1960 m. mergaičių į mokyklą neleisdavo, skurdžioje, beveik badaujančioje pokario Pietų Korėjoje tik kas penktas buvo raštingas. O dabar Korėja – išmaniausia šalis su visom technologijom – kaip toms senolėms prisitaikyti?

O kur dar pilietinio karo išskirtų Šiaurės ir Pietų Korėjos brolių-seserų susitikimai, kuriuos po dešimtmečių pertraukos, kiek atšilus santykiams, būna, leidžia (paskui vėl uždraudžia) Šiaurės Korėjos Kimų dinastija.

To nepamatysi nei kaip turistas, nei kaip laikinas gyventojas, bet tai formuoja Pietų Korėjos troškimus ir viltis.

Rasti gerų filmų, tiesa, sunkus darbas, kuriam skiriu daug valandų. „Youtube‘as“ užverstas visokiais mėgėjiškais „filmais“, kuriuos visokie pradedantys keliautojai nufilmavo senais mobiliaisiais telefonais. Iš tokių nesužinau nieko, ko nežinočiau pats, nebent galiu pasižiūrėti kaip aikčioja kokia „Youtube“ žvaigždutė išgyvendama kultūrinius šokus ten, kurių aš nepergyvenau net prieš 10 metų pirmųjų kelionių į Aziją metu.

Bet kad įsitikintum, koks laukia filmas, turi paleisti, dažniausiai nusivylęs išjungti gailėdamas 5 prarastų minučių.

Aišku, garsių kanalų logotipai – „Al Jazeera“ (ypač „101 East“ programa), „BBC“, „National Geographic“ ir kt. – kokybės ženklas. Taip pat ir keli mėgstami konkretūs serialai, kurių kiekviena serija skirta kitai šaliai ar miestui. Prieš keliaudamas visada peržiūriu tą sąrašą, ar nieko nėra sukurta apie šalį, į kurią keliauju. Ir apie Pietų Korėją medžiagos daug. Visas „Arirang“ kanalas, finansuojamas Korėjos valdžios, skirtas angliškam šalies pristatymui: vietomis jis ne visai pataiko į dešimtuką (Korėjoje dar nėra daug žmonių, įgudusių, ko reikia užsieniečiams), bet yra kokybiškas ir išsamus („100 Icons of Korean culture“ – serija apie 100 Korėjos „simbolių“ – ar “Tales of Hansik” apie Korėjos virtuvę).

04 20-04 26: Gyvenimas tarsi k-drama

Pamatyti meninius užsienio šalių filmus dažnai sunku, bet visad stengiuosi. Sunku, nes nėra nei kur jų parsisiųsti, nei pirkti, o jei randi – tai be subtitrų. Lengvai gausi nebent pavienių režisierių, kurie orientuojasi į Vakarus, filmus, bet tokie filmai niekaip neatspindi tikro tarp vietinių populiaraus kino. Na, nėra “Kino pavasarių” numylėtinis Kim Ki Dukas tai, ką myli patys korėjiečiai.

Laimė, tikrus Korėjos filmus rasti pasirodė lengviau, nei daugelio šalių, ir čia kalta pasaulį (daugiausiai Lotynų Ameriką, Afriką, Aziją), užpylusi „Korėjos banga“ hallyu, kai korėjofilų ten pasidarė ne mažiau, nei japonofilų.

Ir labiausiai jie myli muziką (k-popą) bei serialus (k-dramas). Asortimentas didžiulis ir patogus: priešingai Lotynų Amerikos serialams, k-dramos trunka vieną sezoną, taigi, tikrai spėsime dar Korėjoje pažiūrėti 15-25 serijas. Pasirenku k-dramą korėjietiškiausiu sužetu – „Crash Landing on You“, pasakojančią apie Pietų Korėjos čebolo (šeimyninio megaverslo) paveldėtoją, kurios parasparnis sudužo Šiaurės Korėjoje – ir jos mėginimus sugrįžti namo.

Tikrai įdomu ir kokybiškai padaryta. Net ir Šiaurės Korėjos pusė: daug kas panašu, kaip buvo Sovietų Sąjungos laikais Lietuvoje – blatai, nomenklatūra, deficitai. Ir, šalia to, elektros dingimai, Kimų nuotraukos atlape ir t.t. Taigi, įtikima. Pabėgėliai iš Šiaurės Korėjos konsultavo. Aišku, yra kelios klaidelės: štai, tarkime, Šiaurės Korėjos automobilyje yra GPS aparatas. Na, pietų korėjiečiai neįsivaizduoja, kad kur nors galėtų nebūti išmaniosios įrangos, turbūt savo šiauriečių konsultantų net neatsiklausę apdėliojo tą sceną rekvizitais…

K-dramų siužetai dažnai neįtikėtini – susidvejinusios asmenybės, alternatyvios realybės. Bet pažiūri už lango, į žinių portalus – ir kuo ne toks siužetas? Mūsų pačių gyvenimas jį primena.

“Pasaulyje prasideda pandemija, dėl kurios iš pradžių nelieka sporto ir teatrų, paskui restoranų ir parduotuvių, iki galiausiai žmonės įkalinami savo namuose. Lėktuvai “su visam” nusileidžia, sienos uždarytos. Pasaulis griūva, bet Pietų Korėja laikosi. Ir štai pora veikėjų vienu paskutinių reisų atskrenda į Korėją.”

Na, ne visai k-dramos siužetas. Kad būtų k-drama, turėtų atvykti tik vienas herojus, o antrą pusę susirasti jau Korėjoje. Aišku, meilei trukdytų visokios tėvų ir giminių intrigos, imigracijos pareigūnai ir karantino specialistai, politinės kebeknės ir, galiausiai, dar herojai susirgtų sunkia COVID forma. Čia būtų k-drama.

04 20-04 26: Stebuklas pirkti skrydžius ir žinoti, kad įvyks

Esame rezervavę Seule butą iki gegužės 2 d., o kas po to? Drakonai atskris? Dar prieš mėnesį būčiau nebenustebęs, bet dabar vis ramiau ir ramiau. Mobiliojo teleofno pypimai su pranešimais „Jūsų rajone užsikrėtė X žmonių“ vis retesni ir retesni.

Ir jaučiu, kad jau galiu planuoti daugiau nei 2 dienas į priekį. Gegužės pradžioj pavažinėsime traukiniais į kitas Korėjos vietas. Paskui – porai savaičių į Pusaną, pietinę šalies dalį. Ir tada – skrydis į Čedžu, Korėjos kurortinę salą. Ji tokia korėjiėčių numylėta, kad skrydžiai Seulas-Čedžu „normaliais laikais“ yra populiariausias pasaulyje lėktuvų maršrutas – skirtingos avialinijos kasdien čia įvykdo virš 100 reisų! Jokiam Niujorkas-Los Andželas ar Tokijas-Osaka neprilygti.

Po ilgos pertraukos atsidarau Skyscanner svetainę. Skrydžiai į Čedžu pigūs ir jų gausu kaip niekad – iš Seulo 12 eurų, iš Pusano 22 eurai. Jau su registruojamu bagažu. Kaip Europoje kadaise.

Nuperku skrydžio bilietus maždaug 30 dienų į ateitį. Toks paprastas, rutininis veiksmas dar pora mėnesių atgal. O dabar kiek mažai žmonių pasaulyje galėtų tai padaryti! Pirkti balandį lėktuvo bilietus gegužės mėnesiui ir praktiškai žinoti, kad tie skrydžiai įvyks! Tik Korėjoje ir dar keliose šalyse.

Iš Lietuvos aviakompanijos irgi pridėjusios į sistemas daugybę skrydžių. Aišku, karantinas vis pratęsiamas ir pratęsiamas, tie skrydžiai vis atšaukiami ir atšaukiami. Nusipirkusiems tuos bilietus pinigai negrąžinami – tik visokie vaučeriai kelionėms kada nors ateity (jei aviakompanija nebankruotuos). Daug žmonių pasimauna ant to.

Visos ES keleivių teisės išskrido kažkur toli toli it gandrai rudenį, bet tarp tokių išskrendančių „paukščių“ kaip žmogaus teisės ir laisvės jų niekas nė nepastebėjo ir nesužiedavo.

Pasauliniai karantinai daug ką perkėlė į virtualią erdvę, o ji siekia ir tas vietas, kur karantino nėra. Korėjoje gi ir nevirtualiai turime daaaug ką veikti, bet su malonumu pasinaudojame galimybe pažiūrėti E. L. Vėberio miuziklus, kurie dabar, uždarius Londono Vestendo teatrus, rodomi Youtube kiekvieną savaitgalį.

„Topo Centras“ atsiunčia reklaminį laišką. Retai kada reklama pradžiugina, bet štai praneša, kad nuo balandžio 23 d. Lietuvoje atsidarys parduotuvės. Vis žingsniai į tą pusę.

---

Balandį keičia gegužė (2020 04 27 – 2020 05 03)

---

04 27-05 03: Šiandien Aistė turėjo išskristi

„Aistės skrydis Bankokas-Doha“ – mano telefone netikėtai sužimba priminimas. Šiandien, balandžio 27 d., turėjome porai savaičių išsiskirti. Aistė turėjo grįžti į Lietuvą, o aš – keliauti kaip kuprinėtojas po Laosą ir Kambodžą.

„Negaliu patikėti, kad turiu skrydžio bilietą iš Bankoko, o štai sėdžiu kažkokiame Seulo restoranėlyje“ – sako Aistė.

Skrydžiai atšaukti – iš pradžių Doha-Varšuva (Lenkija užsidarė), paskui ir Bankokas-Doha. „Qatar Airways“ žada grąžinti pinigus.

Tiesa, ir „Qatar Airways“ susigrąžinti pinigus, o ne “vaučerį” – kryžiaus keliai. Ypač Aistei, kadangi ji bilietus pirko per tarpininką „Edreams“, o tam paprasčiau su vaučeriais, tai tik vaučerį ir siūlo. Aistė užpildė paraišką. Užplidau ir aš – mano skrydžiai gegužės mėnesį, bet irgi jau atšaukti. Aš tiesiogiai pirkau iš „Qatar Airways“. Žiūrėsime, ar kas skirsis. Į mane daugybė žmonių kreipiasi prašydami kelionių patarimų – dėl to tik dar svarbiau viską išbandyti savo kailiu.

Kada grįšime į Lietuvą? Seniai negalvoju apie tai, bet Aistė vis užsimena, seka Lietuvos žiniasklaidą. „Mėnuo prabėgo, o niekas nesikeičia, tik sunkėja“ – pakomentavo. O juk prieš mėnesį dar buvo daugiau galimybių: skrydis per Minską, kurį kažkodėl uždarė, paskui – skrydis į Minską ir važiavimas iki Lietuvos sienos. Tada uždarė ir tą sieną.

Manęs tai nelabai domina. Man gerai kaip yra. Nematau prasmės aukoti laisvę Korėjoje dėl kryžiaus kelių grįžtant į užsidariusią ir supanikavusią Europą. Todėl apie grįžimą ilgai nė nemąsčiau, bet, Aistės paskatintas, pasidairiau galimybių.

Pietų Korėjoje turime teisę būti iki birželio 28 d. Turime bilietą birželio 25 d. iš Seulo į Tokiją (kurį privalėjome nusipirkti, kad įleistų į Korėją), o rugpjūčio viduryje, nuo seno, iš Tokijo į Varšuvą su „Air China“ per Pekiną (tai turėjo būti visiškai atskira kelionė liepai-rugpjūčiui į Japoniją, kurios metu būtume apsilankę Olimpiadoje, sumo turnyre, kosplėjaus renginyje, susitikę su ten gyvenančia Aistės giminaite – aišku, viskas atšaukta).

Skrydžiai Seulas-Tokijas iki gegužės 31 d. atšaukti (japonai faktiškai neįsileidžia korėjiečių, o korėjiečiai, kaip atsakas, japonų, tad nėra logikos „T‘Way“ avialinijoms skraidyti). Idealiausia, galbūt, būtų, jeigu atšauktų tuos reisus ir birželiui, bet liepą jau jie vyktų. Galėtume „nusikelti“ skrydžio datą iki liepos 25 d. Tokių aplinkybių galbūt pakaktų, kad mums leidimą būti Pietų Korėjoje pratęstų iki liepos 28 d. (maksimaliai per vieną kartą pratęsiamas mėnesiui, jau turint naują bilietą).

Japonijoje – tikėkimės jau bestvarkančioje su virusu – galėtume susitikti su Aistės giminaite, dar šį bei tą nuveikti (gal, tarkime, įkopti į Fudzijamą?), ir tada grįžti į Lietuvą.

Ar tai realu? Nelabai. Net jei, tarkime, Seulas-Tokijas skrydžiai atsinaujins, nereiškia, kad ir skrydis namo per Pekiną, atvykimas į Varšuva bus galimi. O dar tas skrydis per Pekiną – juk yra bendras bilietas Varšuva-Pekinas-Tokijas-Pekinas-Varšuva; kadangi neskrisim (ar bus atšauktas) liepos mėn. Varšuva-Pekinas-Tokijas, gali automatiškai atšaukti ir Tokijas-Pekinas-Varšuva.

Aišku, kaip visuomet dabar, reikės planavimo, perplanavimo. „Mąstyti apie tai – kaip burti iš kavos turščių“ – darkat sakau Aistei. Todėl ir nemąstau apie grįžimą. Ne laikas. Gerai kaip yra. LABAI gerai kaip yra. Kiekvieną kartą atsivertęs bet kurios šalies intenterneto naujienų portalą (išskyrus nebent kokio Taivano) apsidžiaugiu, kad esu Pietų Korėjoje.

Aistė baigiantis balandžiui konstatuoja: „Tai ir gegužę jau bus neįmanoma grįžti“. Nesitikėjau, bet ir nenorėjau. Norėčiau grįžti kai:
a) Bus galimybė grįžti normaliais skrydžiais, o ne per „kryžiaus kelius“ pvz. kaip ir dabar teoriškai įmanoma skrydžiu Seulas-Frankfurtas, tada traukiniais į Kylį, keltu į Klaipėdą ir autobusu į Vilnių (vien toks grįžimas per „susikoronavirusavusią Vokietiją“, beje, turbūt padidintų tikimybę užsikrėsti COVID keliariopai, palyginus su visa mano kelione iki šiol).
b) Tie skrydžiai vyks jau tuo momentu, kai pirksime bilietus. Kol nevyksta, labai tikėtina, kad reisus, į kuriuos nusipirksi bilietus, tiesiog atšauks ir dar pinigų neatgausi.
c) Bus aišku, kad grįžęs galėsiu vėl išvykti iš Lietuvos (nebus draudimo palikti Lietuvą piliečiams).
d) Grįžęs neturėsiu atsidurti karantine – nei visuotiniame (kai neveikia daugelis reikalingų įstaigų), nei asmeniniame (pvz. 14 dienų po grįžimo).

Kiek iš to pavyks – žiūrėsim. Kol kas sekasi gerai.

04 27-05 03: Apleistoje oloje – siaubo filmo istorija

Pastarosiomis savaitėmis pripratau prie tuščių turistinių vietų, bet niekas iki šiol neprilygo Gvangmjongo olai, kur pasijutau it patekęs į siaubo filmo pradžią.

Kadaise oloje triūsdavo šachtininkai, Antrojo pasaulino karo metais – japonų verčiami. 2011 m. ji paversta meno projektu – su spindinčiomis girliandomis, tarnaujančiomis kaip nuostabus Instagram fonas. Taip sako olos reklamos.

Nuvažiuojame metro, paskui autobusu iki galinės stotelės, tarp retų žygeivių užlipame į kalną nuostabių gėlių supamais takais. Pirma bilietų kasa – uždaryta. Rodyklė eiti tolyn. Už kelių šimtų metrų antra kasa – irgi uždaryta. Rodyklė lipti aukščiau. Iki trečiosios, paskutinės kasos, kur nei gyvos dvasios, nei užrašų, nei kainų.

Bet olos durys praviros. Gal bilietai bus toliau (juk internete nerašo, kad vieta uždaryta)? Įeiname į vidų. Viduje spindi visos šviesos, visos kinų turistų džiaugsmui sustatytos baugios statulos: „olų gilumose gyvenančios“ mitologinės medūzos, drakonai.

Nė gyvos dvasios. Tik štai pianinas suskamba. Tai koks keistas garsas. Tai grąžto dirdėjimas. Garso efektai? Remontas?

Kažkur tolumoje, atrodo, praeina žmogus – „Ar matei?“ – klausiu Aistės. „Nemačiau“.

Vaikštome ilgais koridoriais, laiptų kaskadomis aukštyn žemyn. „Siaubo kambarys“ – matome rodyklę. Tamsu, apsisukame. Einame į kavinę toje pat oloje, kur ištisos gėrimų, alkoholio lentynos, guli meniu su kainomis, o lempos romantiškai apšviečiai stalelius. Bet jokio padavėjo, virėjo; nieko, jokio žmogaus. Suvenyrų parduotuvėje paliktos ir ryškiai apšviestos visos prekės, o pardavėjo kėdė – tuščia.

Staiga kelią pastoja kažkokia žmogysta. „Na, sakys, kad uždaryta ir lieps eiti lauk“ – spėjau. Bet žmogus mūsų tarsi išsigąsta ir pasitraukia šalin.

Ilgu tuneliu einame atgal iki įėjimo ir galvos kertelėje vis kirba baimė, kad duris rasime užrakintas, liksime tame keistame šaltyje. Geras siaubo filmas būtų – pradėtų vytis zombiai ar maniakai, ir paskui reikėtų nuo jų slapstytis. Kaip korėjiečių „Traukinys į Pusaną“ arba Tarantino prodiusuotas „Hostelis“.

Bet olos durys atsidaro. Saulė lauke spindi.

Taip ir nesupratome, kas tai olai pasidarė. Jei veikia – kur visi darbuotojai? Jei neveikia – kodėl durys atdaros, viskas įjungta tarsi turistams, internete nieko neparašyta ir niekas neišveja?

Ar jau niekas ir nebesitiki „prašalaičių“, juoba, užsieniečių?

Viena aišku: Lietuvoje prekių ir alkoholio butelių taip niekad nepaliktum.

04 27-05 03: Korėjoje nebaisu, kai nepažįstamas ateina namo

Korėjoje saugu!

Kartą grįžęs namo nerandu mobiliojo telefono. Kitą dieną nesunkiai jį atgaunu: kažkas rado, perdavė vairuotojui, tas į rastų/pamestų daiktų skyrių, kur nuvažiavau kitą dieną. Net neprašo įrodyti, kad mano telefonas ir daugybės iškaltų korėjietiškų frazių neprireikia – pasakiau, kad pamečiau vakar Samsung Galaxy, ir to pakako, turbūt, tik vienas toks buvo, o juk argi kas nepametęs sakytų, kad pametė?

Kitą kartą išgirstu kaip pypia mūsų buto kodinė spyna – kažkas veda koda. Suveda teisingą, pastumia duris. Tik skląstis sutrukdo atidaryti. Aistė pasako kažką angliškai. „Aaaa“ taria kažkoks vyras ir atsitraukia.

Kaip būtų baisu, jei būtume Afrikoje ar Lotynų Amerikoje! O Korėjoje – ramu.

Mūsų AirBnB nuomotojas paaiškina: „Čia buto savininkas. Aš nuomoju butą iš jo ir pernuomoju AirBnB. Nuo gegužės pabaigos viską baigiu, butą atiduodu savininkui. Jis norėjo apžiūrėti“.

Dar vienas AirBnB „superhostas“, dar vienas smulkus turistinis versliukas uždaro duris. Kai Korėjoje AirBnB esą legalu tik užsieniečiams, o užsieniečiai nebeįleidžiami – viskas. Aišku, kad ir su visais puikiais įvertinimais butas stovėtų tuščias, korėjietis verslininkas turėtų mokėti už jo nuomą buto savininkui, o pats nieko negautų. Visame pasaulyje taip vyksta, o „AirBnB“ platforma pati įklimpo į milžiniškus nuostolius ir skubiai ieško paskolų.

Pratęsiame savo nuomą dar 10 dienų – kol važinėsime iš Seulo traukiniais. Hostas labai apsidžiaugia: bus dar mažiau dienų be svečių. Pasiūlo dar mažesnę kainą – 23 eurai už naktį.

---

Gegužės pradžia (2020 05 03-05 10)

---

05 03-05 10: Ilgasis savaitgalis, arba viskas kaip buvę

Pietų Korėja, kaip ir kitos šalys, dėl viso pikto vis atidėlioja laiką, kada „viskas bus kaip buvę“.

Man, sekančiam naujienas Tailande, Indonezijoje, Lietuvoje, atrodo, kad viskas ir yra kaip buvę. Na, bet neveikia muziejai, kai kurie teatrai, mokyklose mokoma per atstumą, ir kasmetės Džongmjo šventovės ceremonijos, kurios metu simboliškai kviečiamos Korėjos valdovų dvasios, gegužės 3 d. nebuvo…

Bet šiaip gyveni, kaip visad, ir visi gyvena kaip visad. Nesunkiai susirandame kitų lankytinų vietų, įdomios vieklos.

Didžiausias baubas, skatinantis palikti apribojimus – nuolat ateinančios šventės ir ypatingi įvykiai, po kurių – valdžia bijo, o žiniasklaida gąsdina – „tikėtina, smogs antra COVID banga“.

Iš pradžių kalbėta apie Velykas – balandžio 12 d. (juk vien Seule 2000 bažnyčių atsidarė, nepaisydamos valdžios). Paskui apie rinkimus – balandžio 15 d. (juk net karantinuotieji įtariami ligoniai buvo trumpam „paleisti iš namų“ prabalsuoti). Praėjo 14 dienų nuo tų datų – maksimalus inkubancinis koronaviruso periodas – ir niekas nesusirgo. Korėja atidžiai tikrina, kur kas užsikrėtė, ir bažnyčiose ar rinkimų apylinkėse tom dienom užsikrėtusių – lygiai 0.

Bet dabar ateina didžiausias baubas – 6 dienų savaitgalis. Balandžio 30 d. – Budos gimtadienis, tada gegužės 2-3 d. savaitgalis, ir gegužės 5 d. – Korėjoje rimtai (tarsi kovo aštuntoji “postsoviete”) švenčiama Tarptautinė vaikų diena. Gegužės 1 d. Korėjoje – ne šventė (juk ne komunistinėje Šiaurėje esame), bet penktadienis tarp šventės ir savaitgalio juk nėra rimta darbo diena.

Bet kai Pietų Korėjoje kas nors „vietoje“ užsikrečia COVID jau tik kas antrą dieną, valdžia nebebijo ir dar ilgojo savaitgalio metu paskelbia: viskas. Nuo gegužės 6 d. oficialiai pereinama prie „kasdienio saugojimosi“: siūloma dėvėti kaukes transporte, plautis rankas, nesėdėti restoranuose ilgiau, nei būtina pavalgyti, nevalgyti iš vieno indo, ir tiek.

Paskutinis patarimas atrodo keistas lietuviui, bet Korėjoje įprasta skirtingiems žmonėms dalintis tuo pačiu indu, liesti ką tik savo burnoje buvusiais pagaliukais maistą, kurį tuoj valgys kolegos. Korėjiečiams kaukes užsidėti paprasčiau, nei šitą išgyvendinti…

Pasaulio žiniasklaida mirga nuo pranešimų, kad „savus karantinus“ švelnina visos šalys, ir Lietuva. Kas keisčiausia: kaip karantinų įvedimai ir smarkumas visai nepriklausė nuo realios sergančiųjų situacijos šalyse, taip ir karantinų atšaukimai nepriklauso!

Tos šalys, kur COVID niekad nebuvo realiai išplitęs, kelia drakoniškus kriterijus, kada jau „skaitysis, kad galima švelninti / naikinti karantiną“: pavyzdžiui, kad dvi savaites visoje šalyje neužsikrėstų nei vienas žmogus.

O dar kitoms, kaip JAV Niujorko valstijai, ir to fakto, kad užsikrečia 4000 per dieną (o ne 8000 ar 10000, kaip seniau) pakanka švelninimui: juk situacija pagerėjo.

Lietuvoje, karantino įvedimo metu tebuvo ~9 COVID atvejai, atsiradę kelių savaičių eigoje. Dabar, gegužės pradžioje, turime virš 1400, kasdien prisideda po keliolika – bet karantinas vis labiau švelninamas. Nuo gegužės 4 d. išleidžiami lietuviai į užsienį. Nuo gegužės vidurio atsidarys ir skrydžiai. „Anksčiau, nei tikėjomės“ – spirga visos „Facebook“ kelionių grupės, pastaruoju metu apsiaustos amžinos optimistų ir pesimistų diskusijos „Ar bus galima keliauti birželį?“ „Ne, kvaily, ir rugsėjį dar nekeliausi…“. Aišku, realiai turizmas kaip ir uždraustas, nes grįžęs iš kelionės turėtum karantinuotis porą savaičių – tad ir pesmistai dar gali būti teisūs.

Tarsi kažkoks skaudus politinis žaidimas, kur visose tokį kelią pasirinkusiose šalyse daug kas uždaroma maždaug 2 mėnesiams nepriklausomai nuo nieko.

Juk jei, tarkime, 100 užsikrečiančių per dieną iš 1 milijono gyventojų būtų objektyviai pavojinga, tai būtų pavojinga ir Italijoje, ir Honkonge, ir Švedijoje, ir JAV. Nesvarbu, ar prieš tai buvo 1 užsikrečiantis iš milijono, ar prieš tai buvo 1000 užsikrečiančių iš milijono…

Realybė, matyt, kita. Tiesiog visiems pasidarė akivaizdu, kad visi tie masiniai uždarymai nepadarė didelės įtakos ligos eigai (išskyrus nebent Kiniją, kur juos „parėmė“ totalitarinė stebėjimo sistema). Ta ligos eiga panaši, tarkime, Latvijoje be masinio karantino ir Lietuvoje su juo (ir ten, ir ten neblogai); Baltarusijoje be karantino ir Rusijoje su juo (ir ten, ir ten darosi blogai).

Todėl nieko keisto, kad jie naikinami visur. Ir gerai, ačiū Dievui, žmonės praregėjo ir niūriausios galimybės neišsipildė. Kada tik kas nors išdrįs pasakyti, kad karalius visada buvo nuogas? Politikai nuo to ginsis kaip įmandyami, juk visur bus rinkimai ir niekas nenori būti tuo, kuris sužlugdė savo šalies ekonomiką, pažeidinėjo žmogaus teises dėl kažkokių asmeninių baimių – kai Pietų Korėja, Latvija, Islandija, Taivanas, Honkongas ir eilė kitų šalių tokių pat ar geresnių rezultatų pasiekė daug švelnesnėmis priemonėmis.

Aišku, niekas ir nepanaikins karantino iš karto – o tik visokiais „švelninimo etapais“. Nes jei panaikintum iš karto, pripažintum, kad gal jo ir nereikėjo. Be to, tada net jei atsitiktinai kiltų kokia bangelė (užsikrėtsų kokia ligoninė ar darbovietė), tuoj oponentai „kartų šunis“ ant tavęs: kam reikėjo švelninti?

05 03-05 10: Galimybės grįžti, įdomumo dėlei

Lietuva jau leidžia išvykti piliečiams iš Lietuvos, žada atidaryti reisus. Keista, kad pradėjo nuo Lufthansa skrydžio į Frankfurtą ir nuo COVID labai nukentėjusią Vokietiją – Simono Bartkaus bloge, kur paprastai nesišvaistoma sąmokslo teorijomis, kalbama kad čia vokiečių lobizmas „uždirbo“ rimtą monopolį.

Pirmą kartą nuo pat išvykimo patikrinu galimybes grįžti į Lietuvą – neketinu pirkti jokių bilietų, bet šiaip įdomu. Už Frankfurtas-Vilnius į vieną pusę Lufthansa nori 253 eurų (monopolis daro savo). LOT per Varšuvą siūlo 132, Air Baltic per Rygą už 125, bet niekas joms, panašu, neleis skristi.

Gegužę grįžti iš Tokijo kainuotų 1032 eurus, birželį su Air Asia 522 eurus, su Turkish 697 eurus. Iš Seulo per Novosibirską, Maskvą ir Minską – 492 eurus. Su LOT per Budapeštą iki Eindhoveno ir iš ten su Wizzair 577 euro. Su LOT birželio 25 d. – 461 euro. Savaime suprantama, visa tai – tik teorija. 90% šių skrydžių neįvyks ir brangioje loterijoje dalyvauti kvaila.

Grįžti kol kas nebūtina. Dirbame internetu. Kai kuriuos klientus dėl prarandame dėl karantino ribojimų (na, aišku, ekskursijų Lietuvoje niekam nereikia), kai kuriuos – dėl karantino sužlugdytų ekonomikų (šalyse, kur karantinai žmones panardino į skurdą, jie nebūtinas išlaidas atideda tolimai ateičiai). Tačiau nauja aplinka visada teikia puikaus peno pamąstymui, kaip organizuoti darbus, kaip susirasti naujų klientų. Paskelbėme, pavyzdžiui, įrašus apie savo paslaugas Youtube ir susidomėjimas vėl išaugo.

05 03-05 10: Visa Korėja eina į lauką

Ilgasis savaitgalis. Pirmosios tokios karštos dienos – temperatūra artėja prie +30.

Tarsi viruso nė nebūtų, bent jau Seulo priemiesčiuose.

Į korėjietiškų serialų išpopuliairntą Nami salą (panašiai, kaip Užupis, pasiskelbusią „Respublika“) kas 20 minučių plaukia keltas po kelto. Šimtų šimtai korėjiečių darosi asmenukes jos medžių alėjose, prie generolo Nami kapo, mina nuomotus tandemus ar skrajoja „zipline“. Jau tik kokia pusė kaukėta: sunku įtikinti žmones pavojais, kai štai ir tądien niekas Korėjoje COVID neužsikrėtė.

Pagaliau prisiruošiame išbandyti ir minamas drezinas – nebūtų pavykę, jei nebūtume rezervavęsi iš anksto. Tai Pietų Korėjoje labai populiaru: ištisi seni, uždaryti geležinkeliai verčiami „geležinkelių parkais“. Išsinuomoji dreziną – tokį velomobilį ant bėgių – ir mini pro nuostabius gamtovaizdžius ir pro senus tunelius, kuriuose – meno, šviesų, garsų instaliacijos. Subtiliai dera moderni ir „laukinė“ Korėjos dvasios, labai smagu.

Gangčono geležinkelio parke „geležinkelio pramogų“ pramonė dirba visu pajėgumu: lokomotyvas atstumia šimtus drezinų, dvivietes tuoj užsėda jaunos porelės, o keturvietes – šeimos su vaikais. Kelionė drezinomis iki apžavlgos aikštelės, iš ten – traukinėliu ir paskui visa eilė autobusų parveža atgal į Gapjongo stotį.

Viskas kaip visad: nepalyginsi su Gvangmjongo ola savaitę prieš ar Lotte World prieš mėnesį. Tik Namio salos restorane, kur klientai pasirašo vardais ir pavardėmis, mes vieninteliai pasirašėme ne korėjiečių raštu. Visi kiniški ir japoniški garsiniai pranešimai, simboliniai užrašai aibe skirtingų kalbų dabar lygiai taip pat galėtų būti ir klingonų ar romulanų kalbomis: niekas nepastebėtų.

Jokie indoneziečiai, filipiniečiai, tajai nebevažiuoja čia pasižiūrėti, kur gi pirmąsyk bučiavosi jų numylėto korėjiečių serialo „Žiemos sonata“ herojai…

Bet kaip turėtų būti užkišta Namio sala, kai dar prie visų vieitinių turistų prisijungia ir užsieniečiai!

05 03-05 10: Korėja iš koronaviruso ir uždirba

Pietų Korėja viso pasaulio dėmesio centre, o puikūs sugebėjimai tvarkytis su liga ne tik saugo ekonomiką nuo sužlugdymo, bet ir padeda jai uždirbti.

„Netflix čia kurs serialus“ – rašo vienas straipsnis. „Koronaviruso testų eksportas išaugo 800%“ – kitas. „JAV televizijos nusipirko Korėjos beisbolo transliacijas“ – kitas. O kas jiems belieka? JAV juk beisbolas nevyksta. Filmo nenufilmuosi ten, kur masiniai ribojimai, draudimai, karantinas.

Žvelgia Vakarų pasaulis į Pietų Korėją tarsi barbarų elitas žvelgdavo į Romos Imperiją. Supranta: „ten geriau“, bet nė nemėgina to pakartoti pas save.

Mes irgi prie to prisidedame. Esame, turbūt, idealūs turistai šiomis aplinkybėmis. Atvykome tik dviese, į šalį įvažiavome tik vieną kartą ir jau daugiau nei aišku – ligos neatvežėme. O jau virš mėnesio nuomojamės butą, valgome restoranuose, apsipirkinėjame ir leidžiame Korėjoje svetur uždirbtus pinigus. Ir dar apie porą mėnesių būsime.

Turėtų Korėją aplankyti ne 2, o 90 savaitgalinių turistų, kad būtų toks pats efektas. Ir kiekvienas būtų atskira rizika, kad atveš virusą…

Ir jeigu ne Korėjos sugebėjimas demokratinėmis priemonėmis tvarkytis su virusu, išvis nebūtume atsikliuvę šioje šalyje.

05 03-05 10: Geležinkeliu per kelias valandas – po visą Korėją

Su „Korea Rail Pass“ pavažinėjame po šalį. Jis galioja 10 dienų, bet iš tų 10 išsirenki keturias per kurias gali judėti traukiniais neribotai. Kadangi Korėjos geležinkelių (ypač greitųjų) tinklo centre – Seulas, tai logiška gyventi Seule ir ryte išvykti, vakare grįžti. Kad viską spėtume, išvažiuojame anksti ryte (anksčiausiai 5:10 traukiniu, ~4:00 iš namų), o grįžtame po vidurnakčio. Primena laikus kadaise, kai dirbdavome įprstinius darbus ir keliones turėdavome sutalpinti į įprastines atostogas (nepilną mėnesį per metus) – ir vis tiek aplankydavome 5-7 šalsi kasmet, ir ne tiesiog pralėkdavome, o į jas įsigilindavome (miego, valgio ir kt. sąskaita).

Organizavimas užtrunka: Korėjos geležinkeliai – ne Japonijos – ir daugelyje maršrutų nevažiuoja kas 15 minučių, taigi, norint išnaudoti dieną su kaupu, reikia numatyti, kur ir kada įlipsi, kur išlipsi, kad negaišti laiko stotyse. Sunkiau su autobusais: jų maršrutų internete dažnai tiesiog nėra, o stotelėse rašoma ne kada ten atvažiuos į tą stotelę, o vien tik kada išvažiuoja iš pirmos stotelės (ir spėliok sau pagal žemėlapius).

Šen bei ten laiko prarandame (išnaudojome jį darbui, vežamės kompiuterį), bet dienos prabėga labai turiningai, greituoju, iki 300 km/h lekiančiu geležinkeliu sukorus 500, 700 ir daugiau kilometrų.

Seulas ir dažnas Korėjos didmiestis atrodo vienodai – su žeme sulygino Korėjos karas, o pokariu atstatyta nuobodžiai. Todėl labai nudžiugina tos vietos, kuriose dar gali matyti ilgą Korėjos istoriją. Nagansanseong Viduramžių sienos supamas kaimas, Čeondžu miestelio senamiestis, pilnas tradicinių namų hanokų.

Tiesa, Korėjoje daugelis tokių vietų – pusiau muziejai. Jei jau išsaugomas autentiškas koks rajonas ar kaimas, tai, nors jame ir gyvena žmonės, pristeigiama muziejėlių, pardavinėjami bilietai. Kita vertus, viskas taip žaviai tvarkinga: kažin, ar taip buvo Viduramžiais, bet „autentiškai purvinų azijietiškų kaimų“ esu matęs daug šalių ir tik nedaug šalių, kaip Pietų Korėja, savo istoriją pristato steriliai, kaip kokį atviruką.

Graži ir Jeosu pakrantė, kur vyko Expo 2012 paroda su lynų keltuvais ir promenadomis, Tedžono „Dangaus kelias“ – gatvė su lubomis, ant kurių naktį projektuojami visokie meniški vaizdai. Nieko panašaus pasaulyje nemačiau: modernu, išmanu, didinga.

Kiek nuvilia Pjongčango regionas, kur vyko 2018 m. Žiemos olimpiada: visgi, Žiemos olimpiada ne vasaros, pastatai ir masteliai kuklesni, o olimpinį stadioną iš viso nugriovė (kam tokio reikia mažame kalnų kurorte). Ten, rytinėje Korėjos pakrantėje, nustebina „penių parkas“, pilnas vyriškų organų skulptūrų. Pasak šamanistinės legendos, tas skulptūras stato, kad nuramintų nuskendusios nekaltos mergelės dvasią. Aplinkui vaikštinėje, prie penių fotografuojasi seneliai su mažais vaikučiais. Kultūros skiriasi!

Deja, nespėjame į Šiaurės Korėjos povandeninį laivą, šnipinėjimo misijos metu 1996 m. išmestą į krantą.

Jau atpratęs nuo tokių keliavimo tempų, kėlimosi 4 ar 5 val. ryto, bėgimo į pirmą maršrutinį autobusą per šaltą ir tamsų (tačiau neužmigusį, pilną 24 val. parduotuvių ir restoranėlių) miestą. Bet smagu.

„Kaip karantinas?“ – klausia žmonės iš Lietuvos. Pavargstu aiškinti, kad nėra ir nebuvo jokio karantino, kad čia daugiausiai ir Kinijos, Europos ir jos buvusių kolonijų reikalas tas karantinas.

05 03-05 10: Atsidaro Korėjos muziejai

Daugelis vietų, kurias Korėjoje visgi nuspręsta uždaryti, uždarytos logiškai. Bet kai kur suprasti kodėl – sunku. Pavyzdžiui, tame pat parke vienas paviljonas gali būti prieinamas, o kitas analogiškas – apjuostas juostele su korėjietiškais rašmenimis. Jei yra skaičius 19, gilintis nereikia – ir taip aišku, kas parašyta.

Dabar, gegužį, tos juostos nyksta. Jau atsidaro valstybiniai muziejai – vienas retesnių dalykų, Korėjoje užvėrusių duris. Rezervuojuosi vietą Nacionaliniame muziejuje Seule – per valandą įleidžiami 300 žmonių, reikia registruotis internetu.

Korėjoje tai anomalija. Juk, tarkime, privatūs muziejai veikė visą laiką ir į kokį Lotte World Korėjos liaudies muziejų nesunkiai patekau dar balandžio 13 d. be ypatingų patikrinimų. Korėjoje daug kas palikta nuspręsti patiems savininkams: vienur tikrina temparatūrą, kitur ne; vienur užsirašo vardus/pavardes/telefonus, kitur ne; vienur klausinėja, ar į Korėją atvykai vėliau nei prieš 14 d., kitur – ne. skirtingose traukinių stotyse yra skirtingai: nuo „laisvo įėjimo“ Seule iki termovizorių provincijoje.

Bet kažkaip tai veikia. Jei neveikia, tada ir tik tada jau ateina kažkokie oficialūs nurodymai iš valdžios. Niekas nenori jų sulaukti, bet kokiam tuščiam „Lotte World“ muziejui gal nelogiška saugotis taip, kaip Nacionaliniam muziejui, kuris be ribojimų tikriausiai bent savaitgaliais būtų pilnas.

05 03-05 10: Koronavirusas gėjų klubuose

Kurį laiką galėjo atrodyti, kad Pietų Korėja virusą palaužė galutinai: kelias dienas iš eilės nebuvo jokių vietinių atvėjų. Iki smūgio gegužės 8 d.: Seulo užsieniečių rajono gėjų klubuose „King“, „Queen“ ir „Trunk“ („Karalius“, „Karalienė“ ir „Kamienas“) bastęsi lankytojai susirgo. Aišku, tuose klubuose kaukių niekas nedėvi, atstumo nesilaiko.

Rezultatai pradėjo aiškėti netrukus, pakvietus testuotis „klubinėtojus“: gegužės 9 d. – 18 užsikrėtusiųjų tuose klubuose. Telefonas pypia labiau, nei kada nors, valdžia vis išplečia ir išplečia testavimo reikalvimus: tuoj dar prijungtas klubas „Soho“, laikotarpis nuo konkrečių laikų išplėstas iki gegužės pradžios, vėliau – į laiką nuo balandžio 23 d. iki gegužės 6 d., o “rizikingos vietos” galiausiai pradėjo apimti visus Itevono rajono klubus. Seulo valdžia klubus uždaro. Korėjietiška: nėra karantino, nėra „uždarymų vien dėl uždarymo“, sportas, teatras ir mokyklos tuo pat metu atsidaro – bet jei kažkur liga *iš tikrųjų* masiškai plinta – valdžia reaguoja žaibiškai. Žinutė verslininkams: jei stengsitės ligai užkirsti kelią, valdžia jums netrukdys, bet jei pas jus plis liga – lauks pasekmės.

Kai atvykome, būdavo 100 atvejų per dieną Pietų Korėjoje ir telefonas nepypdavo nuo šitiek perspėjimų! Tiesiog, kai nuo to 100 nukrito arti 0 atsirado naivi mintis: “O gal ligos iš viso nebėra?”. Naujas priešo smūgis, turbūt, sukrėtė labiau nei 20 tokių smūgių prieš mėnesį, kai vyko nematomas karas. Bet galutinės pergalės prieš koronavirusą tikriausiai nebus: reikės susitaikymo su juo.

Korėja labai nenori “grįžti į pradžią”. Seule randasi naujų reikalavimų: pavyzdžiui, piko valandomis metro dėvėti kaukes. Ne tai, kad daug kas nedėvėdavo – bet nebuvo privalu. Čia irgi dėl tokių korėjietiškų metodų: ne šaudyti iš kulkosvaidžio į viską iš eilės draudimų kulkomis ar numesti „branduolinę draudimų bombą“ ant dorų ir atsakingų piliečių, o sekti situaciją ir žiūrėti, kas realiai kelia problemas, bei šauti uždraymo šūvius tik į tokias „pavojų irštvas“.

Kaip ten bebūtų, dabartinis proveržis pakankamai nedidelis, kad žinią apie koronavirusą nustelbtų kitos kovos ir skauduliai. Angliška Korėjos žiniasklaida niekur nerašo „gėjų klubai“, kad „nestigmatizuoti LGBT bendruomenės“. Vietinė žiniasklaida rašo. Ir nauja tema pamokslams visose Seulo ugningose protestantų pamaldose atsirado.

Grįžimo į įprastas vėžes požymis. Koronapanikos metu visokios diskusijos apie vis naujas ir naujas ___fobijas, „mikroagresijas“, „neapykantos kalbas“, „politinius nekorektiškumus“ ir eilę kitų neperseniausiai išgalvotų anksčiau niekam nerūpėjusių problemų buvo stebėtinai išnykusios iš viešųjų erdvių.

Nes buvo *rimtos* baimės, kaip kokiais karo laikais.

Pagrįstos ar ne, tačiau rimtos. Mirties baimė visuomet nustelbs įžeidimo baimę.

05 03-05 10: Mėnuo prabėgo greitai

Atėjo laikas išvykti iš Seulo. Tame pačiame bute praleidome pusantro mėnesio. Atsisveikinti savaip skaudu: išskyrus savo namus Lietuvoje, niekur nebuvau gyvenęs taip ilgai. Seulo dangoraižiai pro langą, šiltas kambarys su sofute dienos poguliui, du darbo stalai ir virtuvėlė jau tokie įprasti ir savi.

Pusantro mėnesio prabėgo labai greitai. Taip jau veikia žmogaus smegenys: kai įvykių daug, dienos įvairios, laikas slenka lėtai. „Ką, tik prieš pusantro mėnesio išvykome?“ – klausėme savęs pernai, kai atėjo laikas grįžti iš Singapūro, Rytų Timoro ir Indonezijos. „Ką, tik per tris savaites padarėme šitiek?“ – sunku būna patikėti po kiekvienos „Tikslas – Amerika“ ekspedicjos.

Dabar kitaip, nes tempai lėtesni, nes labiau gyvenome, nei keliavome, ir daug dienų – bent jau viešnagės pradžioje – išeidavome į lauką tik keletui valandų, vienai kokiai lankytinai vietai aplankyti – ar kelioms.

Deja, kartu baigiasi ir ramybės periodas: grįžta mąstymai, ką daryti toliau, pavojai. Pusė laiko, kurį turime teisę būti Pietų Korėjoje, praėjo. Iš pažįstamų girdime, kad prasitęsti teisę būti čia darosi ne taip ir lengva – ypač kai į Lietuvą daugės skrydžių, tegul ir nepatogių, brangių bei su karantinu Lietuvos pusėje.

Birželio 28 d., iki kada čia turime teisę būti – ir per vėlai, ir per anksti. Per vėlai, nes tikriausiai nebus 100% neįmanoma grįžti į Lietuvą: jau nuo gegužės vidurio žadama atkurti pirmuosius skrydžius.

Per anksti, nes visokie apribojimai nebus pranykę ir Europa tikriausiai nebus ta vieta, kurioje būtų gera būti, o galimybės vėl išvykti bus miglotos.

Dabar pasaulio valstybės sudarinėja „kelionių burbulus“, kur leidžia viena į kitą keliauti be apribojimų ir karantinų. Lietuva žada nuo gegužės 15 d. tokį sudaryti su Latvija ir Estija, Australija – su Naująja Zelandija. Pietų Korėja, aišku, gera kandidatė visokiems burbulams, nes virusą aptvarkė, bet tokius įkurti užtrunka laiko, o jo iki birželio pabaigos nedaug. Be to, nors ir nelogiška, burbulai gali galioti pagal pilietybę, o ne pagal tai, kur buvai pastarąsias 14 dienų.

Apie galimybes ateičiai net svarstyti sudėtinga.

Sėdame į traukinį link Pusano. Traukinių stotyje duoda nemokamai dezinfekcinio skysčio. Eilinį kartą vėl sutampa, kad paliekame pavojingesnę zoną ir išvtkstame į mažiau pavojingą – nors to ir neplanavome. Pusanas pasitinka nuostabiu Kvangano tiltu.

---

Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio

1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.

Komentarai