Išskleisti meniu

Koronavirusas Seule

4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.

4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.

| 7 komentarai

Ilgiausia gyvenimo odisėja baigėsi.

2020 m. liepos pabaigoje grįžau į Lietuvą, su žmona Aiste praleidęs užsienyje 135 dienas, didžiąją jų dalį – Pietų Korėjoje. Užklupus koronaviruso pandemijai ten pasitraukiau iš neramesnių Azijos vietų.

Čia – paskutinė mano dienoraščio dalis, kurioje – kaip visgi pavyko rasti bilietus “namo” (ir kiek kainavo), prasitęsti teisę būti Korėjoje dar mėnesiui, dar giliau pažinti šios nuostabios šalies kultūrą, atsiiminėti pinigus už neįvykkusius skrydžius, keliauti į Europą per tuščius oro uostus ir lėktuvus ir kaip sugrįžus Lietuva atrodo palyginus su Korėja kovos su COVID atžvilgiu.

Ir kodėl gi buvo baisoka grįžti iš Korėjos.

Pirmosios dienoraščio dalys publikuotos seniau:
1.2020 m. kovas-balandis: kodėl tada, prieš karantiną, pirmoje kovo pusėje apsisprendžiau neatsisakyti kelionės į Pietryčių Aziją, kaip iš tų mažiau saugių Azijos vietų persikėliau į Pietų Korėją ir kaip skirtingos šalys gyveno tuo metu, kai pasaulis užsidarinėjo.
2.2020 m. balandis-gegužė: kaip įsigyvenau į Korėją ir jos kultūrą ir kodėl nesijaučiau įstrigęs Seule.
3.2020 m. gegužė-birželis: Korėjos kurortai pandemijos metu – kaip Korėja galutinai grįžo į ramybę, kol didžioji dalis pasaulio dar buvo uždaryta.

Žygis 19 km ilgio Seulo miesto siena, supančią visą centrą

Žygis 19 km ilgio Seulo miesto siena, supančią visą centrą


2020 m. birželio vidurys – “Kaip grįžti?” ir Korėjos kultūrinės patirtys


Ateina laikas grįžti. Tik kaip? (2020 m. birželio vidurys)

Atvykęs į Korėją kovo 30 d. jau byrant – bet dar iš paskutiniųjų veikiant – senajai ikikoronavirusinei tvarkai, kai lietuviai Korėjoje be vizos galėjo būti 90 dienų, vargais negalais gavau leidimą būti iki birželio 28 d. (jei būčiau atvykęs po 2 dienų, būtų tekę 14 dienų karantinuotis, o po 2 savaičių iš viso būčiau buvęs neįleistas į skrydį Korėjon).

Prie šventyklos Seule

Prie šventyklos Seule

Jau tada stebėdamas pasaulinę situaciją abejojau, ar tų 90 dienų užteks, bet tuo metu išvis nieko negalėjai prognozuoti. Aistė, tuo tarpu, dar buvo optimistė: tikėjosi, kad viskas baigsis greičiau ir realiai grįšime gegužį.

Negrįžome. Visi gegužės skyrdžiai, kuriuos „tuoj tuoj“ turėjo pradėti aviakompanijos ir mums siuntė susirūpinę pažįstami iš Lietuvos, taip ir neprasidėjo, aviakompanijoms ir valdžioms stumiant ir stumiant jų datas tolyn.

Seulo stoties rajonas

Seulo stoties rajonas pro antrojo buto langą. Anapus lango Seullo, arba Seoul High Lane, į naktį mėlynai švytintį pasivaikčšiojimų taką konvertuota buvusi eismo estakada. Ilgą laiką proziškas Seulas stengiasi atgimti, įgyti simbolių.

Aistės gimtadienį, birželio 16 d., sutinkame viename gausybės Seulo VR salonų, kur efektus kuria ne vien VR akiniai, bet ir specialūs prietaisai, kuriantys vėją, judesį ir kitus efektus, tarsi 4D kine. „Kai sakei, kad gimtadienį sutiksime Seule, maniau, kad juokavai“ – sakė Aistė.

Seulo VR salone. Deja, dar modernesnių / įvairesnių aparatų nepavyko nufotografuoti, nes ten buvome dviese

Seulo VR salone. Deja, dar modernesnių / įvairesnių aparatų nepavyko nufotografuoti, nes ten buvome dviese

Pripažįsta, kad gimtadienis daug geresnis, nei pernykštis Bimoje ir Sapėje, Indonezijoje, laukiant kelto kitą rytą… Po daugiau nei mėnesio grįžę į Seulą jaučiamės kaip namie. Žinome visus rajonus, atpažįstame vietas anapus autobuso lango. Studentų pramogų Hongdė ar drabužių didmenos Tongdemun su prekijais iš Vidurinės Azijos, kur pragyvenome virš mėnesio. Kostiumuotų čebolų darbininkų Youido ir hiperturtuolių Kangnamas, su “Gangnam Style” automobiliais, daugiaaukščiais šunelių spa ir vienintelėmis tikrai besikandžiojančiomis kainomis Seule. Jaučiame, kad jei autobusu važiuoja baltaodis ar juodaodis – išlips Itevone (toks Vakarų pasaulio Chinatown’ų atvirkščias variantas: vakarietiška “oazė” vidury Seulo, su daugybe barų, pagal gyvą amerikinę muziką besilinksminančių vakariečių anglų kalbos mokytojų porelių, net gėjų klubų “Homo Hill”).

Patys Itevone negyvename: antrai viešnagei Seule pasirenkome stoties rajoną. Nustebina benamių gausa: jų niekur kitur Seule nėra. Bet jie gyvena sau. Tvarkingai, tik vienoje stoties pusėje, eilute pasitiesę kartonus. Kas vis dar stebina, kad nors Korėjoje “alkoholis liejasi laisvai”, daug girtų, per visus tuos mėnesius jie nė karto neprisikabino, net neužkalbino. Pirma pasaulio šalis, kur net tarp apsvaigusių jaučiausi saugiai ir maloniai.

Dirbu antrajame bute Seule. Anapus lango Seullo, arba Seoul High Lane, į naktį mėlynai švytintį pasivaikčšiojimų taką konvertuota buvusi eismo estakada. Ilgą laiką proziškas Seulas stengiasi atgimti, įgyti simbolių.

Dirbu antrajame bute Seule.

Neįmanomų skrydžių gausa (2020 m. birželio vidurys)

Birželį skrydžių į Lietuvą randasi vis daugiau – bent jau taip skelbia Lietuvos spauda, remdamasi ministerijų pranešimais spaudai. Aišku, tų skrydžių labai mažai, palyginus su situacija prieš virusą. Patikrinęs Skyscanner pamatau, kad realybė – dar sudėtingesnė.

Grįžti iš Seulo – ne tas pats, kas iš Berlyno. Čia reikia, kad sutaptų du skrydžiai – iš Seulo į kokį Europos miestą ir iš to miesto į Vilnių. Iš esmės tokie jungiamieji skrydžiai birželį yra trijų beviltiškų rūšių:

Hongdae studentų rajone Seule

Hongdae studentų rajone Seule

*Neįvyksiantys skrydžiai. Pavyzdžiui, LOT‘o per Varšuvą – eina kalbos, kad ši aviakomopanija gal išvis bankrutuos, jei ir ne, tai tikėtina nebeskraidys į Seulą, tačiau net ir paskelbusi viešai, kad iki tada ir tada neskraidys, ji dar ilgai pardavinėdavo skrydžius, viliodama mažomis kainomis. Ir tokių netikrų pasiūlymų – daug, svarbu atskirti pelus nuo grūdų ir neprisipirkti neįvysiančių skrydžių, už kuriuos teatgausi vaučerį, dar blogiau – bankrutuojančios aviakompanijos. Kitas panašus pavyzdys – „Turkish Airlines“: tikiu, kad jie norėtų skraidyti, bet Lietuvos valdžia nedavė leidimo, nes ne ES aviakompanija.

Tarptautinių skrydžių ekranas Seulo Gimpo oro uoste - visai tuščias. 2020 m. birželio vidurys. Iš čia buvo skraidoma į aplinkines šalis - Kiniją, Japoniją - kurios korėjiečiams užsidarė, o tai reiškia, kad ir skrydžių su persėdimais į Europą sumažėjo

Tarptautinių skrydžių ekranas Seulo Gimpo oro uoste – visai tuščias. 2020 m. birželio vidurys. Iš čia buvo skraidoma į aplinkines šalis – Kiniją, Japoniją – kurios korėjiečiams užsidarė, o tai reiškia, kad ir skrydžių su persėdimais į Europą sumažėjo

*Man neįmanomi skrydžiai. Visokie su trim persėdimais Almatoje, Maskvoje ir Minske. Bent vienas išimtas skrydis ir viskas griūva – o šiais laikais beveik garantuota, kad bus išimtas. O jei ir negrius, beveik garantuota, kad tavęs į kokią iš tarpinių šalių neįleis.
*Labai brangūs skrydžiai. Iš Lietuvos laikiną monopolį skrydžiams į Lietuvą išsiderėjusi „Lufthansa“ uždarbiauja iš visų tų, kuriems tikrai būtina skristi būtent dabar ir jie mokės (beveik) bet kiek (gal giminaičio laidotuvės ar dar kas) – ir dėl to beatodairiškai sukėlė kainas iki tūkstantinių. Gal „Lufthansa“ iki birželio 28 d. ir galėčiau grįžti – nors irgi nepaprastai, mat iš Seulo „Lufthansa“ skrenda tik į Miuncheną, o į Vilnių – tik iš Frankfurto – tačiau ir brangu, ir rizikinga (kam be reikalo skraidyti iš vieno Vakarų Europos oro uosto į kitą), ir šiaip nesinori remti tokio „verslo“ modelio, kai valdžia suteikia avialinijoms monopolį (uždrausdama konkurentams skraidyti).

Palei Hano upę piknikaujantys korėjiečiai

Palei Hano upę piknikaujantys korėjiečiai

Be to, nors Lietuva panaikino 14 d. karantino reikalavimus atvykstantiems iš šalių, kuriose užsikrėtimų COVID per 14 d. yra penkiolika 100 000 ar mažiau, o Korėjoje šitas skaičius yra vos 1 (penkiolika kartų geresnis), Lietuvos sprendimas kažkodėl kol kas galioja tik kitoms Europos šalims: iš Korėjos atvykus vis tiek reiktų karantinuotis. 14 dienų prarasti nesinori. Verta palaukti.

Ant Seulo sienos

Ant Seulo sienos

Viltis – papildomas mėnuo Korėjoje. Kaip to pasiekti? (2020 m. birželio pradžia)

Pietų Korėja, priešingai nei, tarkime, Indonezija, smogus COVID automatiškai nesuteikė visiems užsieniečiams leidimo būti šalyje neribotą laiką. Nes Pietų Korėja nieko pati „neįstrigdino“ – skrydžiai iš jos vyko visuomet. Aišku, yra daugybė šalių, tarp jų Lietuva, į kurias grįžti pasidarė sunku ar neįmanoma – ypač balandį, gegužę. Tačiau kiekvieną situaciją Korėjos pareigūnai vertina atskirai – tam reikia eiti į imigracijos tarnybą arba pateikti paraišką internetu. Jeigu prašymas dėl COVID jis – nemokamas.

Pranešimas apie tai, kad greitasis traukinys į oro uostą nevažiuoja - tik įprastas metro. Greitajam rinkos nebeužtenka. Datos, iki kada jis nevažinės, vis stumiamos ir stumiamos tolyn

Pranešimas apie tai, kad greitasis traukinys į oro uostą nevažiuoja – tik įprastas metro. Greitajam rinkos nebeužtenka. Datos, iki kada jis nevažinės, vis stumiamos ir stumiamos tolyn. Oro uosto autobusui irgi atostogos

Nusprendžiame ir mes prašyti pratęsti teisę būti Korėjoje. Korėjoje susipažinome su dar pora lietuvių, jau nuo anksčiau prašančių pratęsti teisę būti Korėjoje, ir dalinomės informacija – „Dar pavyko“, „Dar pavyko, bet jau teko pasižadėti dar kartą nebeprašyti pratęsimo“, „Dar pavyko, bet labai klausinėjo, kodėl neskrendu kitom avialinijom, juk tiek pasiūlymų internete“ ir pan.

Aišku, kad kuo toliau, tuo sunkiau prasitęsti, nes ES atsidaro. Visgi mes lietuviai, ne vokiečiai – mums sunkiau. Bet ar supras tą imigracijos pareigūnai? Pasak „likimo draugų“, itin trukdo visokiausi neva vyksiantys, bet iš tikro neįvyksiantys skrydžiai, kuriuos imigracijos pareigūnai mato savo sistemoje. Formaliai galima prašyti pratęsti teisę būti Korėjoje jeigu grįžimas yra „nelogiškas“, bet ar grįžimas už 1500 EUR su dviem persėdimais – pakankamai nelogiškas?

Naujas Reopen EU tinklapis rodo apribojimus ES viduje. Iš lėto šalys spalvinasi iš raudonos į geltoną ar žalią spalvas

Naujas Reopen EU tinklapis rodo apribojimus ES viduje. Iš lėto šalys spalvinasi iš raudonos į geltoną ar žalią spalvas

Dirbu su migracijos teise Lietuvoje ir suprantu, kad dažnas toks sprendimas priklauso nuo to, pas kokį pareigūną pakliūsi, o tai – ir savotiška loterija.

Na, gal ne loterija, bet labiau pokeris: geras žaidėjas, tinkamai besielgdamas, šansų turi daugiau.

Atviros (pačios šviesiausios) ir uždaros ar pusiau uždaros šalys IATA (aviacijos organizacijos) žemėlapyje

Atviros (pačios šviesiausios) ir uždaros ar pusiau uždaros šalys IATA (aviacijos organizacijos) žemėlapyje. Neatvirose ribojami skrydžiai, užsieniečių patekimas.

Taigi, ar eiti į Migracijos tarnybą paskutinę teisėto buvimo Korėjoje dieną, ar pasilikti daugiau laiko? Kaip ir visur, yra „už“ ir „prieš“. Jei ateisi paskutinę dieną, gal pareigūnas susimils labiau: juk nebeturi ką daryti, jei nepratęs teisės būti Korėjoje – niekaip nebeišvyksi laiku? O gal priešingai – pareigūnas supyks, kad laukei iki paskutinio ir pastatei jį „prieš faktą“? Tada galėtų supykęs nepratęsti leidimo ir staiga padėtis pasidarytų labai sunki: galėtum tapti nelegalu, o rasti skrydžius rytoj ar poryt būtų dar sudėtingiau ir brangiau, nei po savaitės.

Benamiai prie Seulo stoties

Benamiai prie Seulo stoties

Ilgai analizuoju Pietų Korėjos imigracijos įstatymą ir poįstatyminius aktus – jie apibrėžia daug ką, bet, kaip visuomet, daug kas priklauso nuo pareigūno.

Nusprendžiu eiti birželio 22 d., savaitė iki teisės būti Korėjoje pabaigos. Atėjus dar anksčiau, girdėjau, siunčia palūkėti, paieškoti skrydžių – tad savaitė tikriausiai anksčiausias logiškas terminas.

Pasidomiu ir įstatymo eilutėmis apie tai, kas būtų, jei nepratęstų buvimo termino, o vis tiek tektų pasilikti ilgiau. Šiuo metu kaip tik „nelegalų amnestija“ – patys prisipažinę, jie išleidžiami iš šalies be baudų ir be teisės grįžti ribojimų. Deja, paaiškėja, kad ji tik iki birželio 30 d., bet kai neįmanoma išvykti, gal pratęs?

Kpopo žvaigždžių alėjoje Kangname - visų Korėją garsinančių grupių nuotraukos

Kpopo žvaigždžių alėjoje Kangname – visų Korėją garsinančių grupių nuotraukos

Nakvynė šventykloje ir kiti Korėjos kultūros stebuklai (2020 m. birželio vidurys)

Leidžiamės į vienas paskutinių įdomių Korėjos regionų, kurių dar nelankėme – Porjongo kurortą su „Sky Bike“ drezina, Kongdžu su sena tvirtove, kurios sienomis gali vaikščioti gėrėdamasis miesto panoramomis.

Minama drezina Porjonge važiuojame virš paplūdimio

Minama drezina Porjonge važiuojame virš paplūdimio

Baekje Cultural Land, kur atstatytas ištisas Viduramžių Korėjos miestas. Dėl turistų ir dėl filmų. Filmų, serialų, TV laidų filmavimo vietos Korėjoje gerbiamos tarsi ten būtų. Restoranai vitrinas nukabina ten užsukusių maisto žurnalistų video kadrais, muziejai skiria ištisas sales ten filmuotiems serialams, “filmavimo vietos” pažymimos net žemėlapiuose – juk eilės turistų specialiai ieško, kur gi buvo tas pirmasis jų numylėtų herojų pakštelėjimas į žandą. Bet be visų kinų, japonų, ar filipiniečių, kuriems kelionė į Korėją ne kelionė jei neišvysta kur filmuotos jų mylimiausios istorinės dramos, Baekje Cultural Land buvo tuščias tuščias.

Baekje Cultural Land

Baekje Cultural Land

Kartu išbandome „korėjietiškas patirtis“, kurių dar nemėginome.

Ondol – viešbučių kambariai be lovų: miegama, dirbama ant grindų paminkštinimų, kuruos išsidėstai kaip nori. Daugeliui korėjiečių tai patogiau, smagiau, erdviau nei įprasti kambariai ir jie nekainuoja pigiau, nei lovų kambariai.

Ondol kambaryje Porjongo viešbutyje. Registratūros darbuotoja iš pradžių nenorėjo patikėti, kai užsakėme 'ondol' ir siūlė 'tobol' (su lova). Visgi daugybė turistų nori patirti Korėją dienomis, bet miegoti minkštai, kaip įpratę namie. Na, baltaodžiui užsisakius restorane 'bošintang' (šunienos sriubos) nustebo dar labiau...

Ondol kambaryje Porjongo viešbutyje. Registratūros darbuotoja iš pradžių nenorėjo patikėti, kai užsakėme ‘ondol’ ir siūlė ‘tobol’ (su lova). Visgi daugybė turistų nori patirti Korėją dienomis, bet miegoti minkštai, kaip įpratę namie. Na, užsisakius restorane ‘bošintang’ (šunienos sriubos) nustebo dar labiau…

Templestay programą – visą parą praleidome budistų šventykloje, su vakarinėmis ir rytinėmis pamaldomis bei į jas šaukiančiais gongais, parklupimais, tradiciniais vegetariškais valgiais. Viskas paaiškinama, pamokoma, tačiau niekada neraginama keisti tikėjimo: tai galimybė tau pasinerti į kitą kultūrą, ją suprasti ir patirti daug labiau, nei kokiame muziejuje – bet nėra skatinama ją priimti.

Templestay metu

Templestay metu

Motelius – supermodernius viešbučius, kur kiekvienas kambarys kitoks ir gali rinktis, ko tą dieną reikia. Labai lijo – išsirinkome su drabužių džiovintuvu po lietaus. Reikia dirbti – su dviem galingais kompiuteriais ir dideliais monitoriais. Norime pasižiūrėti filmą – su milžinišku 4K ekranu. Na ir ko tik dar nematėme: masažiniai foteliai ir lovos, džakuzi, įdomūs interjerai: po Korėjos motelių visi Vakarų viešbučiai atrodys tokie vienodi ir tokie įstrigę XX a. pradžioje. Ir viskas tekainuoja 30-40 eurų už naktį, tai beveik standartas.

Korėjiečiai pamišę dėl masažinių fotelių. Milžiniški jų pardavimo salonai yra kiekviename mieste ar rajone. Jei Vakaruose tokie foteliai dažniausiai - pramoga įmetus centų neturint ką veikti, tai Korėjoje jie daug universalesni, su visokiausiais režimais, perkami namams, viešbučiams ir kt.

Korėjiečiai pamišę dėl masažinių fotelių. Milžiniški jų pardavimo salonai yra kiekviename mieste ar rajone. Jei Vakaruose tokie foteliai dažniausiai – pramoga įmetus centų neturint ką veikti, tai Korėjoje jie daug universalesni, su visokiausiais režimais, perkami namams, viešbučiams ir kt.

Jau seniai turėjau mintį pakeliauti po Korėją nakvojant jos moteliuose. Nesivežant nieko, kas netilptų į kišenes: juk kai kiekviename motelyje kompiuteris, net „laptopo“ nereikia: pakanka USB atmintinės su duomenimis ir gali dirbti. Planavau tokią kelionę 2021 m., vestuvių 10 metų jubiliejui.

Dirbame Korėjos motelyje. Kompiuteriai su mechaninėmis klaviatūromis ir kitais niuansais. Korėjoje, atrodo, niekada netaupoma investicijoms į įrangą - net ir pigiuose moteliuose

Dirbame Korėjos motelyje. Kompiuteriai su mechaninėmis klaviatūromis ir kitais niuansais. Korėjoje, atrodo, niekada netaupoma investicijoms į įrangą – net ir pigiuose moteliuose

Na, 2021 m. išvis nebesuplanuosi, bet džiugu, kad dar vieną gyvenimo idėją pavyko įgyvendinti. Ir smagu, kad aplankysiu tiek daug Korėjos – ši šalis man patinka ir nežinia, kada vėl galėčiau grįžti.

Vienuoliai muzikos instrumentais žmones, žuvis, gyvūnus ir paukščius kviečia į pamaldas (jebul)

Vienuoliai muzikos instrumentais žmones, žuvis, gyvūnus ir paukščius kviečia į pamaldas (jebul)

Ir po 3 mėnesių Korėjoje kasdien atrandi ką naujo (2020 m. birželio vidurys)

Turbūt jokios kitos šalies, išskyrus Lietuvą ir gal Latviją, neištyrinėjau taip išsamiai, kaip Pietų Korėjos, tačiau tai tokia šalis, kuri nenusibosta: ilgainiui, daugiau atrandant, skaitant, žiūrint, kyla vis daugiau ir daugiau minčių, ką dar galėčiau padaryti ir suprantu, kad iki birželio galo nespėsiu, o gal ir iki liepos galo.

Tedžono dangaus gatvėje, kur stogas švyti reklamomis, video ir net kartais po juo einančių žmonių atvaizdais. Tikrai įspūdinga

Tedžono dangaus gatvėje, kur stogas švyti reklamomis, video ir net kartais po juo einančių žmonių atvaizdais. Tikrai įspūdinga

Ir tai dar atsižvelgiant į tai, kad dalis įdomybių užsisukus turistų srautams atšauktos. Aistė norėjo aplankyti elektroninio sporto stadioną, juk Korėja yra jo gimtinė ir dar 2000 m., kai Lietuvoje išvis niekas rimtai nežiūrėjo į kompiuterinius žaidimus, jį rodė per Korėjos televiziją, o 2003 m. Starcraft finalai į Kvangalio paplūdimį sutraukė 20 000 žmonių minią. Bet Seulo e-sporto stadioną “LOL park” rungtynių dieną raodme tuščią, storomis juostomis užkirstais keliais link arenos: e-sportas vyksta be “gyvų” žiūrovų.

LOL Park. Nuo 2014 m. Korėjos e-sporto stadionai dar toli pažengė

LOL Park. Nuo 2014 m. Korėjos e-sporto stadionai dar toli pažengė

Nėra ir Seulą garsinančių neverbalinių miuziklų, kur pagal muziką „gamina“ kimči ar bibimbapą (Nanta, Bibap), mokosi tekvando (Jump), gesina gaisrus (Firemen) ir pan.

Bet tai tik maža dalis Korėjos stebuklų. Atrandu netikėtai naršydamas internete kokį OOOZOOO šviesų parką. Pagal vietą atrodo, tik papildomas smagumas prie kažkokios priemiesčio degalinės, apie 3 val. reikia važiuoti iš Seulo centro ir paskui eiti pro kažkokius sandėlius. Bet šviesų menas ten nuostabus, jo daug, kas vakarą vyksta visokie šviesų šou. Būtų tokia vieta kur Lietuvoje – ją puikiai žinotų ne tik lietuviai, bet ir latviai, estai, lenkai, baltarusiai, važiuotų ten miniomis. Kai Korėjos rinka šitokia didžiulė, taip myli technologijas, net ir užkampiuose stūgso kone pasualinio lygio vietos, Korėjos mastais pernelyg menkos, kad būtų paminėtos net kokioje „Lonely Planet“ knygoje.

Ooozooo šviesų parko vakarinis šou. Viena daugybės instaliacijų

Ooozooo šviesų parko vakarinis šou. Viena daugybės instaliacijų

Ne mažiau nustebino ir Ryto tylos sodas (Garden of Morning Calm), bei kiti Seulo priemiesčių stebuklai. Skirstau miestus į kelias kategorijas. „Lietuviškų mastelių“ didmiesčiai – t.y. 100 000 ir daugiau gyventojų – tokie žmoniški, kas nori per kokią savaitę gali aplankyti visas vietas, o tikri miestelėnai žino kiekvieną svarbesnę gatvę. Milijoniniai miestai, kaip kokia Varšuva ar Berlynas, pribloškia dydžiu ir įvairove, bet visgi yra ištyrinėjami, kas juose gyvena dar gali žinoti kiekvieną rajoną. Na o dešimtmilijoniniai miestai – kaip 22 mln. gyv. Seulas, ketvirtas pagal dydį pasaulyje – neištyrinėjami išvis, net žvelgiant nuo aukščiausių bokštų nesibaigiantys ligi horizonto.

Ryto tylos sode

Ryto tylos sode

Pirmąkart turiu galimybę tokiame mieste iš viso praleisti kone du mėnesius ir net reikšmingų jo įdomybių dar visų aplankyti nespėjau.


2020 m. birželio pabaiga – migracijos tarnybos, avialinijos ir nauja realybė


Galimybių grįžti kruša (2020 m. birželio pabaiga)

Šiais laikais sunkiai gali numatyti ir kas bus po savaitės ar dviejų. Vos užsiregistruojame po savaitės (birželio 22 d.) nueiti į Migracijos tarnybą ir tuoj atrandu realesnių (nors ir toli gražu ne įprastinių) galimybių grįžti į Lietuvą kad ir tą savaitę.

„KLM vienintelė ES aviakompanija, vis dar skraidanti į Korėją“ – perskaitau Korėjos laikraštyje. Tikriniu skrydžius Seulas-Amsterdamas (juk KLM – olandų avialinijos). Iš Amsterdamo jau kaip nors: Wizzair‘as, atrodo, pradeda skrydžius į kitą Olandijos miestą Eindhoveną.

63 dangoraižio viršūnėje. 1990 m. jis buvo aukščiausias Azijoje, dabar ir Seule pranoktas, todėl apžvalgos aikštelei tenka traukti lankytojus kitaip – meno kūrniais, įdomiais veidrodžiais. Vien vaizdo nebepakanka

63 dangoraižio viršūnėje. 1990 m. jis buvo aukščiausias Azijoje, dabar ir Seule pranoktas, todėl apžvalgos aikštelei tenka traukti lankytojus kitaip – meno kūrniais, įdomiais veidrodžiais. Vien vaizdo nebepakanka

KLM pasiūlymai, aišku, brangūs, nors už „Lufthansa“ ir pigesni. Bet konkurencija daro stebuklus: kai KLM Seulas-Amsterdamas skraido tiesiogiai, jų konkurentai skrydžius Seulas-Amsterdamas (su persėdimu) siūlo gerokai pigiau, nei iš Seulo į daugelį kitų Europos miestų. Pavyzdžiui, „Qatar Airways“, kurių vaučerių dar turime, nes juk su jais turėjome grįžti iš Azijos ir tuos skrydžius jie atšaukė. Seulas-Amsterdamas per Katarą kainuoja 370 eurų.

Vėliau radau ir nebrangių pasiūlymų tuo pačiu Qatar Airways į Milaną (340 eurų – visi bijo to Milano) bei Miuncheną (pradėjo ten Lufthansa skraidyti iš Seulo – ir bemat Qatar numetė kainas konkurencijai sukelti).

Piknikas Seule

Piknikas Seule

Aišku, vis tiek viskas problemiška. Ką daryti, nuskridus į Europą? Iš karto skristi į Lietuvą nepavyktų, nes reisai šiais laikais reti – reiktų kažkur pernakvoti. Bet ar tai nereikš, kad būsiu priverstas karantinuotis 14 dienų toje šalyje – pavyzdžiui, Olandijoje? Na o kainos ten jau didelės, ne kaip Pietų Korėjoje… Ir pripratus prie korėjietiškų viruso mastelių, kai 1 užsikrėtimas milijonui gyventojų sukelia švelnią paniką ir klausimus „Kodėl šiandien tiek daug?“, baisiai atrodo Vokietijos, Italijos skaičiai (10-20 ir pan. užsikrėtimų milijonui). „Europoje čia normalu“ – per eilinį kalbėjimąsi „Facebook Messenger“ Aistę ramina draugė.

Skaitau jau Olandijos tvarką – atvykusiems iš Pietų Korėjos karantinuotis reikia, bet „skrendantiems tranzitu, karantinuotis nereikia“. Na bet ar tranzitas nėra tik tuomet, jei neišeini į oro uosto (ką daryti tektų jei skristume iš skirtingų)? Atsakymo taip ir nerandu.

Būdamas taip ilgai šalyje susiduri su visokiom gyvenimiškom situacijom, matai žmonių reakcijas. Štai kaimynai užpylė AirBnB butą. Autobusas pateko į avariją ir pan.

Būdamas taip ilgai šalyje susiduri su visokiom gyvenimiškom situacijom, matai žmonių reakcijas. Štai kaimynai užpylė AirBnB butą. Autobusas pateko į avariją ir pan.

Gal pildyti anketą su paklausimu Olandijos migracijos tarnyboms? Gal paklausti olandės draugės su kuria dar sausį praleidau gražią dieną dar ramiame Utrechte? Neprireikia. Europa atsidarinėja ne ką lėčiau, nei kovo mėnesį užsidarė: ir štai matau, kad jau net Lietuva, atrodo, nereikalauja karantinuotis atvykusiems iš Pietų Korėjos. „Saugių šalių sąrašą“ pakeitė „Nesaugių šalių sąrašu“, kur 45 šalys, bet net ir ten palikta dviprasmybė: atrodo, net ir iš jų grįžus karantinas bus tik rekomenduojamas. Pavyks ir su Olandija, bent jau nuo liepos 1 d., kai ES atsidaro.

Žmonės Tedžono gatvėje

Žmonės Tedžono gatvėje

Akmuo ant nugaros, kai, atrodė, Migracijos pareigūnų sprendimas galėjo visai rimtai nulemti mano likimą – kainuoti tūkstantines sumas, pasiųsti į 14 dienų karantiną Europoje, padaryti nelegalu ar pan. – nusirideno. Jei ir bus sprendimas neigiamas, kaip nors jau grįšiu, ir turbūt neišleisiu tam daugiau 500 eurų, nors dieną ir sugaišiu ne vieną.

Prie Seulo Namdemun vartų

Prie Seulo Namdemun vartų

Korėjos migracijos tarnyba (2020 m. birželio pabaiga)

Du reikalavimai teikiant paraišką Migracijos tarnyboje – parodyti, kad skrydis, į kurį turėjai bilietą, atšauktas, bei kad turi naują bilietą ne vėliau, kaip po mėnesio.

Ką daryti su tuo nauju bilietu? Keli variantai:
*Mėginti pasikeisti atšauktą Seulas-Tokijas į tokį patį skrydį liepos gale. Iki rugpjūčio, kuriam nuo seno turime bilietą Tokijas-Vilnius, dar spėtume. Bet kai pirkta per tarpininkus, laiku pasikeisti bus sunku, be to, beveik įsitikinęs, kad Japonija ir tada žmonių iš Korėjos – bent jau turistų – neįsileis.
*Pirkti Qatar Airways bilietą į kažkokį Europos miestą, kas realiai apsimokėtų. Bet tada gali klausti – tai „Į bet kurį Europos miestą galite skristi ir anksčiau“, juk apie niuansus Europos viduje nežino. Be to, pirkti bilietą pavojinga: o kas, jei nepratęs buvimo, tai neteksi bilieto.
*Įsigyti kokį nors jungiamąjį bilietą tiesiai į Vilnių per kokį Europos miestą (Varšuvą su LOT, Amsterdamą su KLM ir Air Baltic). Minusas, kad šiais laikais negali nieko numatyti ateitin ir kas dabar siūloma, nebūtinai geriausias variantas. Dalis skrydžių neįvyks, dalis aviakompanijų gal net bankrutuos ir pan.: iš tikrųjų pirkti tiesiai į Vilnių, matyt, geriau vėlau.

Atrandu būdą rezervuoti bilietą, bet nepirkti: pateikti rezervaciją įrodančią, kad toks yra. Rezervuoju LOT bilietą į Vilnių. Jau vėliau spręsiu, ar naudotis šiuo bilietu, ar kitu – o jeigu teisės būti Korėjoje nepratęs, nepatirsiu nuostolių bent jau čia. LOT ką tik išėmė savos skrydžius į Vilnių iki pat liepos 16 d., tai geras argumentas, jei klaustų, „Kodėl neskrendate liepos 1 d.“ ar pan.

Išaušta birželio 22 d., diena, kuri nulems likimą – na, ne gyvenimo, bet mėnesio. Ar galėsime pasilikti Korėjoje ir ramiai ieškoti geriausios galimybės sugrįžti, ar turėsime karštligiškai pirkti skrydį Lietuvon kuo skubiau – tikriausiai, pradėdami naują “nuotykių” seriją, su nakvynėmis ir persėdimais labiausiai COVID paveiktuose regionuose. Na, gal savaip įdomu pabuvus Korėjos saugumo burbule pamatyti, kaip gi dabar atrodo Kataras, kur dar kovą, koronaapokalipsei apgaubiant pasaulį, vaikščiojau po duris užvėrinėti pradėjusią Dohą. Ar Milanas, kur viskas prasidėjo už Kinijos ribų: ar ten žmonės dar bijo, nešioja kaukes, ar jau nuo visko pavargę?

Bet čia jau gi tik save guodžiu! Aišku, kad kur kas geriau būtų likti Korėjoje, kur mėnesiui dar užteks įdomybių, kur patogu dirbti, pigu ir saugu. Nuo pavojų nebėgu, jeigu jie pas mane ateina – tačiau pats jų neieškau ir stengiuosi vengti.

Ir, įdėjus tiek pastangų, norisi sėkmės.

Atėję prieš dvi valandas, laukiame savo eilės migracijos tarnyboje

Atėję prieš dvi valandas, laukiame savo eilės migracijos tarnyboje

Iš ryto padarau bilieto sugrįžimui rezervaciją. Liepos 16 d.: laiko pakankamai. Buvo kiek neramu: ar pavyks, ar neužstrigs sistema, bet rezervuoti gali tik tą pačią dieną.

Atvažiuojame į Migracijos biurą likus porai valandų, atsispausdinu visus dokumentus. Dar surašome ir prašymą bei savo situacijos aprašymą – nors tai privaloma tik tada, jeigu neturi atgainio bilieto (t.y. pvz. skrydžiai artimiausią mėnesį išvis nebūtų pardavinėjami), bet Korėjos kultūroje pagarbiau parašyti per daug, nei per mažai.

Laukiame. Žmonių daug. Nepriklausomai nuo tautybės ar rasės, visi su kaukėmis, bet dalis nevietinių rimtai į jas nežiūri: štai vos ima kalbėti su kuo nors ir išsyk nusismaukia, tarsi kalbėti su kauke būtų „ne lygis“. O juk kaukė ir reikalingiausia kai prasižioji! Iš karto matosi skirtumas nuo korėjiečių, kurių 95% dėvi kaukes tinkamai.

Užsidega mūsų numeriai, prieiname kartu. Klausia, kodėl skrydis iš Tokijo rugpjūtį (juk atidėti galėtų tik iki liepos) – paaiškinu, kad čia tas skrydis, kurio netekome. Tyli, pildo. Sako atsiimti pasą prie kito langelio, kai užsidegs numeris.

Dar nežinome atsakymo, bet jaučiu, kad, greičiausiai, bus gerai. Išties – pase įklijuotas teisės būti Korėjoje pratęsimas. Ne iki liepos 16 d., kada mano rezervuotas skrydis, bet iki liepos 28 d. – lygiai mėnuo nuo birželio 28 d., maksimumas. Gal taip jiems paprasčiau, o gal dėl viso pikto: kad nereiktų vėl atidėjus ar atšaukus skrydį vėl pas juos eiti.

Su įklijuotu teisės būti Korėjoje pratęsimo lapu. Atvykimo štampo į pasą jau nededa, bet pratęsimo štampą dar klijuoja

Su įklijuotu teisės būti Korėjoje pratęsimo lapu. Atvykimo štampo į pasą jau nededa, bet pratęsimo štampą dar klijuoja

Atšvenčiame su sodžu ir kola ant Mapo tilto stebėdami Hano upę.

Korėjos megabažnyčios maldos (2020 m. birželio pabaiga)

Viena korėjietiškų patirčių, kuriasdar norėjau patirti – apsilankymas megabažnyčioje. Korėja tik JAV nusileidžia išsiunčiamų krikščionių misionierių skaičiumi ir 5 iš 10 didžiausių planetos bažnyčių yra Korėjoje. Į Youido bažnyčios vieną ir tą patį pastatą susirenka iki 500 000 žmonių kiekvieną sekmadienį, tai populiariausia bažnyčia pasaulyje…

Deja, patekti į tas didžiąsias pamaldas nepavyko. Bandėme balandį – pasiūlė ateiti gegužį. Būtume patekę, bet tada lankėme Pusaną, Čedžu. Grįžus birželį Seule vėl koronaviruso bangelė. Pamaldos vyksta – tačiau po žiniasklaidos didinamuoju stiklu esanti bažnyčia bijo, kad jų metu pasklis virusas, todėl įleidžia tik bažnyčios narius.

Prie Youido, populiariausios pasaulyje bažnyčios

Prie Youido, populiariausios pasaulyje bažnyčios

Korėjiečiai draugiški. Sutiktas pastorius supažindina su anglakalbiu pastoriumi. Šis pakviečia išgerti sulčių, papasakoja gimęs misionieriaus šeimoje, užaugęs Indonezijoje, kur jo tėvai yra ir dabar. Kalba angliškai puikiai ir pakviečia į mažesnes angliškas pamaldas.

Minių ten nėra, bet patirtis uždenganti: kokios dainos, kokios emocijos šlovinant Dievą! Kaip geras koncertas, tik tikslas kitas. Ar, tiksliau, karaokė – ekrane nuolat degdavo dainų tekstai ir buvo paprasta dainuoti kartu.

Vyrauja korėjiečiai (kaip sakė pastorius, norintys išmokti angliškai) ir juodaodžiai, kuriems tokios “dainuojančios bažnyčios” visuomet prie širdies (Afrikoje ir tarp afroamerikiečių jos dominuoja). Žmonės sėdi kas antrą, su kaukėmis, bet atstumo laikytis sunku: juk krikščionys – bendruomenė, ir pastorius nesusilaiko nepasiūlęs per pamaldų vidurį visiems pabendrauti tarpusavyje.

Youido bažnyčios pamaldose: užsidegimas čia nusveria prabangą, viskas vyksta sporto salėje

Youido bažnyčios pamaldose: užsidegimas čia nusveria prabangą, viskas vyksta sporto salėje

Žmonės, ypač nekorėjiečiai, spaudžia rankas, apsikabina. Štai taip, turbūt, virusas plinta bažnyčiose – aišku, ne tik jose, ir, pastorius sakė, jam pikta, kad žiniasklaida dažnai išskiria bažnyčias tarsi kaip pagrindines koronaviruso plėtros kaltininkes.

Aš apsiriboju nusilenkimais.

Nusiperkame bilietą namo(?) (2020 m. birželio pabaiga)

Biurokratija nesibaigė: dabar reikėjo „užbaigti reikalus“ su visomis avialinijomis, atsiimti pinigus už atšauktus skrydžius ir išsirinkti ir įsigyti tą, kuris įvyks. Čia kaip totalizatorius! Rezervuotu „LOT“ nesinaudosime: kaina normali, bet beveik garantuoju, kad jį atšauks.

Optimaliausia būtų nuskristi iki Europos „Qatar Airways“, kur turiu 230 eurų vaučerį… Gal beliktų primokėti iki 200 eurų.

Reklama paverstas Seulo pastatas

Reklama paverstas Seulo pastatas

Bet pasaulis susidūręs su neregėta krize ir niekas nieko nežino, tinklapiuose ir tinklaraščiuose metų metais rašyta patirtis staiga bevertė. Ar tikrai galiu panaudoti „Qatar Airways“ vaučerį? Aš jį turiu, o Aistė – ne. Todėl, kad aš pirkau bilietą tiesiogiai iš „Qatar Airways“, o Aistė, „nulūžus“ jų sistemai, per tarpininką. „Qatar Airways“ manąjį vaučerį išrašė per kelias dienas, o štai tarpininkas Aistę jau pora mėnesių maitina pažadais: „vaučeris tuoj tuoj bus“, „sunkiai dirbame, kad jį gautume“.

Skambinti bergždžia: „Qatar Airways“ skambučių centruose tik girdi muzikėlę ir automatinius pranešimus apie užimtus pranešėjus. Gerai, kad dar turėjome nemokamų skambučių iš „Skype“ – antraip būtume sukūrenę dešimtis eurų ir nieko nepešę. Galvojau, keli mėnesiai po viruso pagrindinio antpuolio jau viskas bus aprimę: juk mažai kas pastaruoju metu pirko skrydžius, tad turėtų ir mažai kam riekėti avialinijų konsultantų, „šokas“ praėjęs – bet kur tau.

Mūsų antrasis butas Seule. Įprasta, kad mažuose butuose taupoma erdvė įrengiant pusaukštį su lova

Mūsų antrasis butas Seule. Įprasta, kad mažuose butuose taupoma erdvė įrengiant pusaukštį su lova

Nusprendžiu eiti į „Qatar Airways“ biurą Seule. Priešingai nei Varšuvoje kovo 12 d., apsauga jau nesako, kad klientai ten neaptarnaujami: apsaugos nėra išvis. Bet liftas į reikiamą aukštą be kortelės nekelia. Randame kitą liftą. Į tuščia biurą tuoj ateina darbuotoja, pažada atsiųsti vaučerį. Tačiau pasako: „Pirkti bilieto iki Vilniaus nepavyks, nes Qatar ten neskraido“. Nors „Qatar“ ir parduoda bendrus bilietus su, tarkime, „Air Baltic“, vaučerio ten nepanaudosi. Galima tik iki Amstedamo, Miuncheno, ar pan.: o bilietai iš ten į Lietuvą brangūs, be to, dar be bagažo. Į Varšuvą Qatar nebeskraido ir nebeplanuoja.

Variantas, bet grįžęs namo pažiūriu alternatyvų. Nuo liepos pradės skraidyti „Finnair“. Pasidomiu plačiau: Suomijos valdžia parėmė šią aviakompaniją (neturėtų bankrutuoti), skrydžiai į Aziją svarbi jų verslo dalis, Vilnius – beveik namų rinka vežimui į Aziją, tad jie neturėtų atšaukti. Ir kainos taip smarkiai nesikandžioja: liepos 26 d. randu skrydį Seulas-Helsinkis-Vilnius su bagažu už 460 eurų. Aptariame – geriausias variantas, nusiperkame.

Finnair bilietas, kurį įsigijau

Finnair bilietas, kurį įsigijau

Kaip sekėsi pinigus už neįvykusius skrydžius susirinkti (2020 m. birželio pabaiga)

Trečioji misija – atsiimti 68 eurus už skrydį dviems žmonėms Seulas-Tokijas iš T‘Way. „Pietų Korėjos avialinijos“ – galvoju – „bus paprasta rasti biurą“. Jis pažymėtas Gimpo oro uoste – bent jau ne Inčeono, kuris gerokai tokliau centro. Žmonių kupiname oro uosto vietinių skrydžių terminale jų langelis uždarytas, nuoroda siunčia prie registracijos skrydžiams. Bet ten sako: „Jūsų skrydis tarptautinis, padėti negalime“. „O kur yra T‘Way ofisas oro uoste?“ – klausiu. „Jokio ofiso nėra, skambinkite šiuo telefonu“. Su skambučiais jau pasimokėme… Einame į tarptautinį terminalą – jis išvis tarsi miręs, nė vieno tarptautinio skrydžio nebelikę (iš Gimpo jų mažai ir buvo, dauguma iš Inčeono), parduotuvės uždarytos, tik informacija veikia, kuri nieko naudingo negali pasakyti.

Tuščias T'Way kioskas oro uoste

Tuščias T’Way kioskas oro uoste

Žiūriu, kad korėjietiškoje žemėlapio programėlėje „Kakao“ pažymėtas ir T‘Way pagrindinis ofisas prie oro uosto. Lietus merkia, bet einame ten – pro eiles oro uosto sandėlių, viename kurių veikia ši aviakompanija. Laimė, saugiojoje Pietų Korėjoje nėra jokios apsaugos ar įėjimo tik su kortelėmis. Šalia T‘Way pilotų ar stiuardesių, užlipame į antrą aukštą, begaliniais koridoriais nupėdiname iki durų su lentele „Customer and Foreign Service“. Aptriušęs gamyklinis interjeras sako, kad, šiaip jau, kleintai nėra tokie atkaklūs ir ten neina, matyt, iš ten tiesiog atsiliepinėjama telefonu. Bet korėjiečiai mandagūs. Vienintelis darbutojas, dirbęs toje didžiulėje patalpoje, priima, išklauso situaciją ir pasiūlo grąžinti pinigus „nes tarptautinių skrydžių nebeturime“ – tiesa, kadangi pirkau bilietus per tarpininką, pinigus gali grąžinti tik tam tarpininkui. Tad laukia dar vienas žingsnis – atgauti iš jo.

Aistė skundžiasi pasiilgusi lietuviško maisto. Jei būtų pasiilgusi lietuviško alaus, nebūtų problemų - jį mačiau net nedidelėje Pietų Korėjos parduotuvėlėje

Aistė skundžiasi pasiilgusi lietuviško maisto. Jei būtų pasiilgusi lietuviško alaus, nebūtų problemų – jį mačiau net nedidelėje Pietų Korėjos parduotuvėlėje

Ketvirtoji misija – atsiimti po 617 eurų iš „Air China“ už skrydį Varšuva-Tokijas-Varšuva liepą-rugpjūtį (turėjo būti visai kita kelionė!). Vėlgi randame „Air China“ ofisą: šis, Seulo centre, atrodo, jau skirtas priimti klientus, kiekvieną darbo stalą puošia pliušinės pandos. Klientų, aišku, nėra, Air China seniai neskraido į Korėją ir nežinia, kada skraidys – vėlgi, pasitinka vieniša darbuotoja. Čia biurokratijos daugiausia: „Pinigų atsiimti neturite teisės pagal bilieto sąlygas“. „Bet juk skrydis atšauktas“ – sakau – „Gavau el. laišką iš Air China su reikalavimu nueiti į artimiausią biurą“ (tikrai gavau!). Vėl laukimas. Galiausiai sako: „Pirkote bilietus Europoje, per Kopenhagą… Kopenhagoje neturime atstovybės, tai eikite į atstovybę Varšuvoje“ – tarsi būtų lengva padaryti! Alternatyva, sako, kreiptis į tarpininką – jie tik duoda „pažymą apie atšauktą skrydį“, kurią turėčiau siųsti tarpininkui.

Air China ofiso pandos ir tuščios kėdės

Air China ofiso pandos ir tuščios kėdės

Iš namų užpildau reikiamas paraiškas tarpininkams. Taigi, rezultatai:
*“Qatar Airways“ žadėjo vaučerį atsiųsti rytoj. Tyla. Laiškas po trijų dienų: „Vaučeris nepriklauso, nes nepadavėte paraiškos, o tiesiog neatėjote į skrydį“. Bet „Qatar Airways“ tokios paraiškos nepriėmė, nurodė paduoti tarpininkui – tai negi tarpininkas neperdavė? Tačiau tuoj ateina antras el. laiškas: „Atsiprašome, suklydome. Jūsų skrydis buvo atšauktas dėl COVID, todėl siunčiame vaučerį“. Pirmas pasiekimas.
*“T‘Way“ pinigai iš tarpininko grįžo į mano sąskaitą po trijų dienų. Gerokai greičiau, nei tikėjausi – vizitas biure davė vaisių! Antras pasiekimas.
*Apie „Air China“ savaites jokių žinių, išskyrus automatinį tarpininko pranešimą, kad atgaudinėja pinigus. Paskui laiškas, neva tokios rezervacijos nėra ir siūlymas užpildyti iš naujo. Užpildžiau. Vėl jokių žinių.

Nuo Seullo kelio

Nuo Seullo kelio

Atsiveriantis pasaulis žvelgiant iš Korėjos (2020 m. birželio pabaiga)

Ribojimai judėti nyksta, bet iš lėto. Atsidaręs IATA koronaviruso ribojimų puslapį kas kokią savaitę atrandu vis daugiau šviesiai („jokių ribojimų“) pažymėtų šalių.

Per visą krizę „atsilaikė“ tik Meksika. Birželį prisijungė Serbija, vėliau – Ukraina, Turkija, dar vėliau – Albanija, Makedonija, Kosovas ir t.t. Azija vis dar lieka „tamsi“, bet jai yra ką ginti: daugelyje Rytų Azijos šalyse usžikrėtimų mažiau nei kone visur kitur.

Kiekvienoje šalyje - savi rezonansiniai skandalai. Korėjietiškas susijęs su technologijomis - baime, kad daug kur intymiose vietose filmuojama. Moterų tualetai, moteliai, pirtys ir dar daug kas paženklinti tokiais sertifikatais, kad ten - nefilmuojama

Kiekvienoje šalyje – savi rezonansiniai skandalai. Korėjietiškas susijęs su technologijomis – baime, kad daug kur intymiose vietose filmuojama. Moterų tualetai, moteliai, pirtys ir dar daug kas paženklinti tokiais sertifikatais, kad ten – nefilmuojama

ES ketino atsiverti užsieniui nuo liepos pirmos – tikriausiai, tik kai kurioms šalims. Bet ES viduje ribojimai nyksta taip greitai ir visuotinai, kad, atrodo, visa Europa staiga tyliai perėjo į Baltarusijos ar Švedijos pusę: iš Lietuvos pasiekia žinios, kad niekas nebedėvi kaukių, graibsto bilietus į vėl “paleistus” renginius (draugų teigimu jie taip greitai išperkami, kad įsigyti neįmanoma), o pažvelgęs į Palangos paplūdimių nuotraukas prisimenu vaikystę: tokie sklidini, kaip anuomet, kai “nebuvo” visų Turkijų ar Ispanijų.

Įspėjimas, kad lankytojai neaptarnaujami be kaukių. Nors ribojimai nyko, kaukių reikalavimai augo.

Įspėjimas, kad lankytojai neaptarnaujami be kaukių. Nors ribojimai nyko, kaukių reikalavimai Korėjoje tik augo (nors 90% jas dėvėjo ir šiaip).

Karantinas baigėsi, viskas kaip seniau, nors liga tebėra.

Įdomu. Per tą laiką, kol Europa nuėjo nuo visiškos laisvės iki visiško užsidarymo ir atgal prie laisvės, Pietų Korėjoje beveik niekas nepasikeitė. Visokios smulkmenos – kažkas užsidaro, kažkas atsidaro, kažkur pasidaro privalomos kaukės. Visuotinio karantino čia niekad nebuvo ir ribojimai menki, tačiau jie tokie, kad gali būti beveik amžini. Europa, atrodo, „statė“ ant to, kad karantinas, kad ir visom prasmėm labai brangus, sunaikins ligą, tarsi Kinijoje, bet nė velnio (jau 2020 m. kovą tai numačiau ir rašiau kodėl Europoje tai nepavyks): tikiu, kad po kelių dešimtmečių sociologai ir psichologai daug ką, kas didelėje pasaulio dalyje vyko 2020 m., analizuos kaip masinės psichozės apraišką.

Korėjietiškame autobuse, kur tik trys sėdynių stulpeliai. Privlaomos kaukės viešajame transporte įvestos birželį.

Korėjietiškame autobuse, kur tik trys sėdynių stulpeliai. Privalomos kaukės viešajame transporte įvestos birželį.

Pagal „toleranciją ligai“, atrodo, pasaulis persiskirstė į tris stovyklas:
*Pirmoji, kuriai koronavirusas yra maras. Jos ligą itin agresyviomis priemonėmis kaip ir išnaikino, bet karantinus naikina tik kai savaites nebūna nė vieno užsikrėtusio. Tačiau, aišku, kol liga yra kitur pasaulyje, ji visada gali grįžti. Vos suserga keliolika ar keliasdešimt žmonių, tuoj uždaromi ištisi rajonai, miestai: kaip birželį Pekino ar Melburno dalys. Šitos šalys nekalba apie sienų atidarymą, skrydžiai ribojami, net „kelionių burbulų“ vengia. Tai – Kinija, Australija, Naujoji Zelandija, Tailandas, Vietnamas.
*Antrajai šalių kategorijai koronavirusas yra „liga, rimtesnė už daugelį“, bet visgi toli gražu ne pagrindinė ar vienintelė pasaulio bėda: koronaviruso keliami pavojai lyginami su kitais – pavyzdžiui, visuotinio už(si)darymo pavojais ekonomikai, psichologijai. Todėl šios šalys stengiasi minimizuoti ligą (masiniu testavimu, kaukėmis), bet pavienius klasterius toleruoja kaip neišvengiamą blogį. Jos riboja atvykimą, bet jo nedraudžia, siekia „kelionių burbulų“. Oficialūs pasisakymai rodo, kad joms priimtina, tarkime, kad per dieną užsikrečia vienas ar du žmonės iš milijono, bet ne daugiau. Tarp tokių šalių – Pietų Korėja, Japonija.
*Ir trečioji kategorija, kuriai koronavirusas, atrodo, tapo dar viena liga ir netgi užsikrenčiant dešimtims ar šimtams žmonių iš milijono jos atsidaro – ir atsidaro pilnai, be kaukių. Iš praždių čia buvo Švedija ar Baltarusija, bet dabar, atrodo, ir Rusija, didžioji dalis ES, JAV ir t.t. Aišku, šitaip atsidarius ir nepalikus jokių alternatyvių priemonių liga grįžta – na, bet tai juk, jų požiūriu, tik eilinė liga…

Baekje Cultural Land

Baekje Cultural Land

Trečiosios kategorijos šalyse serganičųjų (pagal populiaciją) ilgainiui būna gal 10-100 kartų daugiau, nei antrosios kategorijos, o antrosios kategorijos savo ruožtu – 10-100 kartų daugiau, nei pirmosios. Frazės kaip „ligos protrūkis“ tose šalyse turi visai skirtingas reikšmes. Lietuvos žiniasklaida, cituodama vietinę, štai praneša apiie „ligos protrūkį“ Pietų Korėjoje, kai tas protrūkis toks pats, kaip Lietuvoje didžiausias atoslūgis (~1 užsikrėtęs iš milijono per dieną ar mažiau). Arba, dar geriau, apie „antrą koronaviruso bangą“ Kinijoje, kai ta banga – keliasdešimt susirgusiųjų 1 milijardo 400 milijonų gyventojų šalyje (t.y. tas pats, kas Lietuvoje būtų vienas susirgęs per kelis mėnesius) ir ji čia pat baigiasi. Tik šypsotis belieka, kai vien antraštes skaitantys lengvatikiai skaitytojai paskui rimtai kalba: „Kinijoje antra banga atėjo po 6 mėnesių nuo pirmos, reiškia, pas mus bus rudenį“.

Pasivaikščiojimas Seule

Pasivaikščiojimas Seule

Pati Lietuva, atrodo, migravo tarp tų trijų kategorijų. Kai kovą įvedė karantiną šalyje tesant keliolikai sergančiųjų, elgėsi „kiniškai“. Kai gegužį atlaisvino didžiuosius karantino ribojimus ir sudarė „kelionių burbulą“ su Latvija ir Estija – jau korėjietiškai. Na o dabar, panašu, artėjame prie Švedijos lygio: karantino, kaukių nėra, sienos atidarytos ir, jei Latvijoje skaitosi pavojinga atvykti iš šalies su 15 užsikrėtusių / 100 000 gyv. / 14 dienų, tai Lietuvoje karantinuotis reikia tik jei 25.

Svarbu, kad Lietuvą negrįžtų į pirmą šalių grupę…

Seulo šventykloje perrašinėju sutras

Seulo šventykloje perrašinėju sutras


2020 m. liepos pradžia – Korėjos kurortai, kalnai ir įspūdinga sala be viruso


Lėktuvais aplink Korėją: Kvangdžu ir Kangvonas (2020 m. liepos pradžia)

Žinodamas, iki kada būsime Korėjoje, paplanuoju ateinantį mėnesį.

Netekusios skrydžių į užsienį, Korėjos avialinijos lėktuvus permetė į vidinius reisus. Jei Lietuvoj atsirado Vilnius-Palanga-Vilnius savaitgaliui, tai Korėjoje – dešimtys reisų po kelis kartus į dieną. Ir pigiai. Įsigyjame „T‘Way“ reisus Seulas-Kvangdžu ir Kvangdžu-Jangjangas po 7 eurus. Nuvažiuoti traukiniu vien Seulas-Jangjangas kainuotų brangiau… Paskui planuojame plaukti į atokiąją Ulleung-do salą, iš ten – į „Korėjos kultūrinę sostinę“ Kjongdžu, visur praleidžiant po kelias dienas, ir galiausiai į Seulą.

Per tris mėnesius susipažinau su Korėja ir žinau, kur dar ne viską aplankiau, kur norėčiau grįžti – ir rytinė pakrantė (Jangjangas) bei Čeolos provincija (Kvangdžu) – du tokie regionai.

Kalnai prie Jangjango

Kalnai prie Jangjango

Jau rašiau, kad kelionė per valstybių sienas šiais laikais – tarsi kelionė laiku, bet dabar jau ir vidiniai skrydžiai ją primena. Kelis pastaruosius mėnesius Korėjoje koronavirusas plito tik Seule, tuo tarpu Kvangdžu ir Jangjango apylinkėse jo išvis beveik nebuvo. Tačiau štai mūsų skrydžio į Kvangdžu (birželio 29 d.) išvakarėse ateina žinia: „susikoronavirusavo“ viena miesto budistų šventykla: nauji ligoniai vien tame mieste iš pradžių keli, vėliau keliolika. Korėjai tiek yra daug.

Automatiškai išverstos žinutės, kuriomis užpylė Kvangdžu

Automatiškai išverstos žinutės, kuriomis užpylė Kvangdžu

Ir štai Kvangdžu pasijutome it grįžę į kovą, kai skridome per Katarą, Tailandą ar Balį. „Nuo liepos 2 d. laikinai neveikia“ kabėjo pranešmai ant muziiejų (kodėl nenuėjome liepos 1 d.?), metro vietoje „Sveiki atvykę“ skambėjo roboto balsas „Užsidėkite kaukes“, o kaimo autobuso vairuotojas griežtai atsisakė įleisti grupelę kaimiečių be kaukių – tegul laukia kito autobuso po valandos ar dviejų, per tą laiką gal kur kaukes susiveiks.

Antraštė Kvangdžu bijo tapti naujuoju Tegu

Antraštė Kvangdžu bijo tapti naujuoju Tegu

Skirtumas tas, kad Kvangdžu jau žino kaip elgtis: viskas išbandyta, žinoma, kas veikia. Korėjos ligų centras patvirtino trijų laiptelių pavojaus lygių programą: 1 lygis (dabar didžiojoe šalies dalyje) apima vien tik rekomendacijas, 2 reiškia valstybių viešų įstaigų (muziejų, bibliotekų) uždarymą ir renginių didesnių nei 50-100 žmonių draudimą (šitas lygis yra Seule, Tedžone ir, nuo dabar, Kvangdžu), o 3 – mokyklų uždarymą ir renginių, didesnių nei 10 žmonių, draudimą. Antras lygis visoje šalyje įvedamas jei 14 dienų iš eilės užsikrėtusiųjų daugiau nei 50 per dieną; trečias lygis – jei daugiau nei 100 (pagal gyventojų skaičių tai yra tas pats, kas Lietuvoje būtų atitinkamai 3 ir 6 užsikrėtusieji per dieną). Aišku, Korėja yra Korėja ir nė vienas pavojaus lygis nenumato, tarkime, privačių restoranų, pramogų parkų ar kino teatrų uždarymo – tai ten būtų nesuvokiama, to niekad nebuvo.

Automatinis vertimas - uždarytas muziejus

Automatinis vertimas – uždarytas muziejus

Aplankėme Damjango bambukų mišką ir Mokpo miestą, Gočango tvirtovę ir dolmenus aplink Kvangdžu.

Damjango bambukų miške

Damjango bambukų miške

Dar labiau sužavėjo Soroksano nacionalinis parkas prie Jangjango – atsiimu žodžius, kad Korėjos gamta šiaip jau nėra labai įspūdinga, nes tenykščiai kalnai ir slėniai, kur, kaip įprasta Korėjoje, galima pasikelti lynų keltuvu (net nesuskaičiuoju, kiek lynų keltuvų važiavau šiais mėnesiais) – pasaulinio lygio.

Soroksano nacionaliniame parke

Soroksano nacionaliniame parke

Ir į Jangjangą virusas (dar) neatėjo – kelionė laiku į vasarį ar sausį. Net oro uosto taksistas, kurio paslaugomis teko pasinaudoti nuvažiavus vieninteliam su skrydžiu suderintam nemokamam autobusui, vežė be kaukės, spjaudydamas pro langą. Prie paplūdimių pastatytos patikrinimo būdelės, turiničos reguliuoti žmonių skaičių, bet viduje nieko nėra. O juk savaitgalis… Korėjiečiai maudosi su drabužiais ir leidžia laiką paplūdimyje ten, kur didžiausias šešėlis – kad neįdegtų. Ruda oda Korėjoje negražu.

Tuščios patekimą į paplūdimius reguliuojančios būdelės prie Jangjango

Tuščios patekimą į paplūdimius reguliuojančios būdelės prie Jangjango

Į kai kurias Korėjos vietas, kur jau buvom buvę, norėjosi grįžti, ir viena tokių – Čongdongdžino kurortas. Žavus, be to, anąsyk nespėjome nueiti į povandeninį Šiaurės Korėjos laivą, kuriuo į krantą išplaukė šiauriečiai šnipai. Dabar ir jį, ir visas nuo inflitracijų gintis anapus paplūdimių pastatytas tvoras bei įtvirtinimus, ir kruizinį laivą nat kalno primenantį viešbutį, ir senų bei meniškų laikrodžių muziejų apžiūrėjome iš lėto, neskubėdami, kol nusileido saulė. Rytų Korėjoje ji nesileidžia į jūrą, o iš jos teka – ir pasižiūrėti pirmojo metų saulėtekio į tuos paplūdimius suguža sunkiai įsivaizduojamos minios. Fejerverkai, beje, paplūdmiuose šaudomi kas vakarą – Pietų Korėjoje tai galima ir kiekviena pajūrio miestelių maisto krautuvė turi pirotechnikos skyrių. Pamenu, kai pirmą kartą tą pamačiau, norėjau klausti aplinkinių, “Ką čia jie švenčia šiandien?”. Pagyvenęs ilgiau supranti.

Čongdongdžinas nuo laivo formos viešbučio kalno viršūnėje

Čongdongdžinas nuo laivo formos viešbučio kalno viršūnėje

Korėjos medicinos sistema ir per koronavirusą puikiai veikia (2020 m. liepos pradžia)

Aistei pradėjo skaudėti pilvą. Skausmas kelias dienas stiprėja. Paklausiu, ar nereiktų kreiptis į daktarą – sako, gal pirmadienį. Bet jau šeštadienį vos nenualpsta.

Kviečiame greitąją – gal apendicitas? Užtrunka: 119 telefonu paprašius kalbėti angliškai, siunčia pas kitą operatorių, tas pas dar kitą, galiausiai padeda ragelį. Paskui nukreipia į 1399 liniją, kuri šiaip jau skirta koronavirusui, bet ten moka angliškai. Ten išklauso, paklausia kur esame, nurodo skambinti 119 vėl. Vėl nepavyksta. Antrą kartą Aistė nebeklausia “Ar galiu kalbėti angliškai”, o iškart kalba. “Greitoji atvyksta” – sako. Taip visada užsienyje – nereikia bijoti, kad nemoki kalbos. Dar niekada nėra dėl to kas nors nepavykę: koks nors išmoktų vietinių žodžių, anglų kalbos, gestų ir automatinio vertimo derinys suveikia.

Greitoji veža į Kangniūngą, artimiausią didesnį miestą. Malonus daktaras greitojoje bendrauja per automatinį vertėją. Standartiniai klausimai apie savijautą papildomi naujais “Kada atvykote į Korėją?”, “Ar buvote Tegu?”. Pamatuoja temperatūrą – +37. “Korėjiečiams sunku patekti į ligoninę jei turi temperatūros arba atvyko neseniai” – daktaras išverčia per automatinį vertėją.

Patekimo į ligoninę koridorius

Patekimo į ligoninę koridorius

Į ligoninę patenkama per dezinfekcinį koridorių. Tie patys klausimai. “Buvote Seule?” “Taip, prieš savaitę”. To pakako, COVID testų nereikėjo.

Palyginus su tuo, ką girdėjau iš namiškių Lietuvoje, medicina Korėjoje eina kaip sviestu patepta: juk Lietuvoje ne COVID ligonių dažnai nepriima, daug skyrių uždaryta. Kelios valandos – ir Aistei padaryta net kompiuterinė tomografija. Tai išgirdę daktarai Lietuvoje kiek baisėjosi – kam reikėjo radioaktyvios procedūros net nepadarius pilnos echoskopijos? Bet Pietų Korėja myli technologijas, jų nebijo ir ten taip įprasta: įtarimai sklaidomi galingiausiomis priemonėmis.

Aistė ligoninėje. kadangi korėjietiški vardai iš trijų skiemenų, vardo lentelėje virš jos lovos tebuvo parašyta "A-i-su".

Aistė ligoninėje. kadangi korėjietiški vardai iš trijų skiemenų, vardo lentelėje virš jos lovos tebuvo parašyta “A-i-su”.

Aistei jokios operacijos nereikėjo, bet ji džiaugiasi išsityrusi dėl ilgalaikių ligų. Reikėjo mokėti – tačiau pigiau, nei Lietuvoje, jei eitum į privačią kliniką. Ką jau kalbėti, kad Lietuvoje tikriausiai daug kur išvis nenueitum. Namiškiai patarė jei yra kokių sveikatos bėdų eiti pas daktarą Korėjoje, kol dar ten esame, nes Lietuvoje, jei ta liga – ne COVID – gali būti problemų.

Už Korėją didesnės patirtys (2020 m. liepos pradžia)

Esu Pietų Korėjoje jau virš 100 dienų – ilgiau, nei bet kokioje kitoje šalyje per gyvenimą, išskyrus Lietuvą. Ilgiau nei JAV per visas “Tikslas – Amerika” ekspedicijas kartu paėmus.

Modernus būrimas - išsirenki savo zodiako ženklą, meti monetą ir gauni pranašystę. Korėja įsimylėjusi būrimus - šimtai tūkstančių žmonių net pasikeičia vardus, kad būtų laimingesnė ateitis, o būrėjai dirba net pramogų parkuose ar metro stotelėse

Modernus būrimas – išsirenki savo zodiako ženklą, meti monetą ir gauni pranašystę. Korėja įsimylėjusi būrimus – šimtai tūkstančių žmonių net pasikeičia vardus, kad būtų laimingesnė ateitis, o būrėjai dirba net pramogų parkuose ar metro stotelėse

Ir, nors Pietų Korėja vos pusantro karto plotu didesnė už Lietuvą, o aš kasdien darau ką nors naujo, net pačiam nuostabu, kiek naujo čia atrandu, kiek daug čia yra ką veikti. Ne šiaip sau “veikti, nes reikia kažką veikti”, kaip, atrodo, daro kai kurie Lietuvoje užstrigę keliautojai, savuose Facebook ar Instagramuose pakeitę įprastus kelionių į užsienį vaizdus ganėtinai vienodomis Lietuvos gamtos ar miestelių nuotraukomis. Sako, gražu. Žinau, kad gražu – esu išmaišęs ir Lietuvos grožybes, aprašęs True Lithuania svetainėje. Gražu, nes sava. Bet “neutraliems žmonėms” iš užsienio kitaip: todėl jie, aišku, ne pandemijos laiku, ir keliauja labiau į Romą ir Paryžių, o ne Vilnių ar Kauną. Juk nepalyginsi Kauno pilies su Krak de Ševaljė ar net Malborku, o Aukštojo kalvos – su Andais ar Himalajais.

Pastatas valandai sudarantis iliuziją, kad viduje siaučia bangos. Galite rasti video Youtube - karantino metu jis apskriejo visą pasaulį

Pastatas valandai sudarantis iliuziją, kad viduje siaučia bangos. Galite rasti video Youtube – karantino metu jis apskriejo visą pasaulį

Tuo tarpu Pietų Korėjoje dažnai jaučiu, kad tam tikra vieta ar patirtis didesnė už Korėją. Jei tokia būtų Lietuvoje, tai ten važiuotų ir lenkai, ir latviai, ir estai, ir žmonės dar iš toliau – o Korėjoje tokių patirčių tiek, kad kartais ten būni vienas.

Matyt, 51 mln. žmonių daro savo – tai didžiulė rinka. Pakankama, kad kone prie kiekvieno kalno pastatyti lynų keltuvą, gražiose pakrantėse įrengti pėsčiųjų takus ir tiltus tarp uolų ir dūžtančių bangų, atstatyti seniai sugriuvusias miestų sienas ir tvirtoves žaviems žygiams. Nereikia laukti renginių ar derintis prie kažkokio laiko: štai Kjongdžu golgulsos sunmudo imtynės demonstruojamos kasdien, bet kurią dieną galėjau pamatyti ir “Flying” neverbalinį miuziklą, persmelktą kompiuterinių žaidimų estetikos, kur aktorių skrydį imituoja juos nešiojanti robotizuota ranka. Kaina – keliolika eurų. Atsiperka per mases. Aišku, ne šiais laikais…

Sunmudo demonstracija

Sunmudo demonstracija prie Kjongdžu

Ulleungdo – pribloškianti sala, kur pakliūti reikia laiko (2020 m. liepos pradžia)

Kita stotelė – Ulleung-Do sala kur dar nepastatytas oro uostas ir todėl reikia 2-4 val. plaukti laivu.

Tikrai verta! Nes vulkaninė sala stebina savo aukštomis stačiomis uolomis, tarp jų “įstrigusiais” miesteliais. Ir, nepaisant atokumo, kaip Korėjoje įprasta, sukurta puikia turizmo atmosfera: lynų keltuvas, kasdieniai apžvalginiai laivų reisai aplink salą, liftas į uolą, uolose iškalti ir pakabinamais tiltais sujungti pakrantės takai.

Ulleungdo pakrantės take

Ulleungdo pakrantės take

Jei nebūčiau buvęs Korėjoje 4 mėnesių, būčiau neturėjęs jai laiko, bet net Aistė, kuriai kultūra daug įdomesnė už gamtą, pripažino, kad Ulleungdo – nuostabi sala, verta trijų dienų.

Ulleungdo panoramos

Ulleungdo panoramos

Ir Ulleungdo nebuvo nė vieno koronaviruso atvejo! 2020 m. liepą tai atrodo beveik kaip stebuklas. Faktas, kad sala pasiekiama sunkiai, per ją nėra jokio tranzito, veikia kaip “natūralus kelionių ribojimas”. Na, bet turistų (iš kitų Korėjos vietų) daug. Su kaukėmis ten tik apie pusę žmonių ir ne vienas vyresnio amžiaus žygeivis vos išlipęs iš kelto kaukę nusisega: vieta, kur gali nuo jų pailsėti. Tačiau viešojo transporto vairuotojai vėl prašo kaukes užsidėti. Juk nežinia, kada atplauks tas pirmasis infekuotasis…

Ulleungdo pakrantės

Ulleungdo pakrantės

Kažkur toli į rytus nuo Ulleung-Do – Dokdo (Tokdo, Takešimos, Liankūro) salelės. Kauno zoosodo dydžio, su vienu ten įkurdintu žveju. Japonija į jas reiškia pretenzijas ir tai Korėją žeidžia, todėl dar kai kovo 30 d. iš oro uosto važiavau į Seulą, traukinyje perspėjimai apie koronavirusą nuolat mainėsi su įrodymais, kad Dokdo priklauso korėjiečiams. Ulleung-Do yra arčiausiai Dokdo esanti Korėjos sala ir ištisos senų patriotų minios perka bilietus į Dokdo ir atgal, kad iškeltų ten Korėjos vėliavą, jei tik dažnai blogas oras leis išlipti. Tiek smarkiai dar nesukorėjietėjau, bet simbolius ir reikšmę perpratau jau seniai.

Dokdo kryptis

Dokdo kryptis ant Ulleung-Do kalno. Deja, rūkas tolumoje net per nemokamą žiūroną neleido įžvelgti tų salelių


2020 m. liepos vidurys – senoji Korėjos sostinė ir vienas pirmų “susirgusių” pasaulio miestų


Senoji sostinė Kjongdžu (2020 m. liepos vidurys)

Po Ulleungdo grįžtame į Kjongdžu, senąją sostinę, ir nors ten lankiausi dar 2014 m., atradau miestą naujai – jo žydinčias gėles ir lotosus, jo atstatytą senamiestį. Vienaip patiri viską, kai tam turi vieną dieną (kaip 2014 m.) ir kitaip – kai keturias, kurias dar prasitęsėme iki penkių, pasilikdami daugiau laiko darbui nuostabiame motelyje, kurio numeryje – du galingi kompiuteriai, milžiniškas 4K televizorius, džakuzi, kelių dušų kabina, masažinė lova, išmanusis tualetas, šviesų valdymo skydas, indų dezinfekcijos ultravioletine šviesa spintelė, į kainą įeinantys gėrimai bei kosmetika. Kaina – 37 eurai.

Dirbu Kjongdžu motelyje

Dirbu Kjongdžu motelyje

Kjongdžu, tasai Korėjos Kijotas, be visų japonų ir kinų minių savaitės dienomis labai tuščias. Kas kita – savaitgalį. Pirmą kartą Korėjoje matėme šitokias minias turistinėje vietoje kai prie Anapdžio tvenkinio nuėjome šeštadienio vakare. Negalėdami išvykti užsienin korėjiečiai keliauja po Korėją.

Prie atstatyto Šilų dinastijos tilto

Prie atstatyto Šilų dinastijos tilto

Niekur dar neskubame, bet tuoj reiks. Liepos 26 d. artėja. Svarsčiau pamėginti prasitęsti buvimą Korėjoje dar – kitiems dar pavyksta. Bet Aistę jau šaukia darbai – karantinas Lietuvoje senokai baigėsi ir yra dalykų, kuriuos padaryti Aistė gali padaryti tik Lietuvoje, nors aš galėčiau ir toliau dirbti iš Korėjos. Teks grįžti.

Kjongdžu Šilų dinastijos parke ruošiamasi koncertui su socialine distancija

Kjongdžu Šilų dinastijos parke ruošiamasi koncertui su socialine distancija

Tegu, kur vyko antrasis pasaulyje koronaviruso protrūkis (2020 m. liepos vidurys)

Iš Kjongdžu važiuojame į Tegu – miestą, kuriam smogė pirmoji pasaulyje koronaviruso epidemija už Kinijos ribų. Susirgo per 6000, Korėja per Tegu buvo antra pasaulyje pagal koronaviruos aukų skaičių, bet tos dienos dabar taip toli. Kai kurios priemonės dar likusios (pvz. autobusų stotyje kas antra sėdynė ne šiaip pažymėta „Nesėsti“, bet užtraukta stop juosta), tačiau šiaip net ramiau nei kitur: jokių įspėjamųjų žinučių, nuo kurių žmonė,s matyt, pavargo, o ir sergančių praktiškai nėra. Bet stigma miestui uždėta: ne šiaip sau pasirinkome Tegu lankyti vieną paskutinių, o sulaukę lankytinose vietose anketų „Ar lankėtės Tegu per 14 d.“: akivaizdu, kad jei būtume, būtų neįleidę.

Blokuotos kėdės Tegu

Blokuotos kėdės Tegu

Tegu nakvojome tradiciniame korėjietiškame name – hanoke – prikeltame naujam gyvenimui ir turizmui. Nakvojome, aišku, vieninteliai, tad turėjome ne tik kambarį, o ir visą namą. Malonus šeimininkas prisipažino, kad, kai nusipirko ir remontavo senąjį namą, tikėjosi iš jo gyventi, bet dabar teko įsidarbinti anglų kalbos mokytoju hagvone (korepetitorinėje mokykloje). Korepetitorių poreikis Pietų Korėjoje, atrodo, begalinis, ir net anglakalbių imigrantų forumuose, iš kurių renku informaicją apie tam tikrus praktinius dalykus, atrodo, daugiau nei pusė rašančiųjų – agnlų kalbos mokytojai. Yra ne atskiri paforumiai – „Anglų kalbos pamokų planai“ ir pan.

Tegu hanoke

Tegu hanoke

Pažiūrėjome filmą apie „Diamond Princess“ protrūkį – jis vyko tik 4 mėnesiai atgal, bet atrodo kaip 4 metų istorija. 6 mėnesiai, 2020 m. vasarį, atgal dar patys plaukėm kruiziniu laivu, ir vienintelis kitoks dalykas buvo „Ar lankėtės Vuhane?“ anketa.

Tegu E-World - viena daugybės vietų kur Korėjoje šviesomis, augalais, gėlėmis, VR, AR ir dar bala žino kuo sukuriama pribloškiama realybė

Tegu E-World – viena daugybės vietų kur Korėjoje šviesomis, augalais, gėlėmis, VR, AR ir dar bala žino kuo sukuriama pribloškiama realybė

Iš Tegu jau pasukome link Seulo – pro Čungdžu, kurio „šviesų pasaulį“ radome uždarytą, bet pasidžiaugėme kokybišku kovos menų muziejumi. “Čungdžu ar Čeongdžu?” dar klausė autobusų bilietų pardavėja – užsieniečiams sunku ištarti skirtumą. Parašė abudu pavadinimus korėjiečių raštu ir nurodė besti į tinkamą. Po tiek laiko korėjoje nesunkiai sugebėjau. O ir iš pradžių pavadinimą buvo nugirdusi teisingai. Motelyje “Holivudas” kiekvienas aukštas buvo puoštas skirtinga amerikietiška tematika.

Vondžu su ilgiausiu Korėjoje pakabinamu tiltu. Vėliau pamatėme nuotraukas, koks užgrūstas jis būna įprastu metu – vos praeisi – o dabar net į nuotraukas nepateko kiti turistai.

Ant Vondžu pakabinamo tilto. Nuotraukos prie įėjimo rodė, kad jis būna sausakimšas...

Ant Vondžu pakabinamo tilto. Nuotraukos prie įėjimo rodė, kad jis būna sausakimšas…

Tada Čunčeoną, „Mažąją Prancūziją“, tokį keistą parką, kur pamatai, kaip korėjiečiai švelniai mitologizuotai įsivaizduoja Europą: su marionečių spektakliais, prisukamomis muzikinėmis dėžutėmis ir daug, daug Mažojo princo. Tai vienas dalykų, kurį duoda galimybė būti šalyje tiek ilgai: lankai ne tik tai, kas būtų įdomu šiaip, bet vis tiek daug ko atrandi, kad ir vietinių požiūrį į Europą.

Čunčeono Mažoji Prancūzija

Čunčeono Mažoji Prancūzija

Neaiški ateitis nenumaldomai artėja (2020 m. liepos vidurys)

Jau svarstau apie ateitį. Planavome daryti “Tikslas – Amerika 2020″ ekspediciją – tačiau tikriausiai teks ją atidėti. Vienas pagrindinių elementų turėjo būti apsilankymas Los Andželo lietuvių dienose – jos jau atšauktos. Apie JAV sienų atidarymą ES gyventojams jokių žinių. Parašiau kelis straipsnius į “Lithuanian Heritage” žurnalą ir tuo pačiu vyr. redaktoriaus paklausiau, ar, jo nuomone, vyrensio amžiaus Amerikos lietuviai, kurie turi daugiausiai ką papasakoti apie lietuvišką paveldą, nebijotų su mumis susitikti. Sakė, yra įvairių žmonių – vieni žiūri itin rimtai, kiti – ne. Aišku, lazda turi du galus: kitais metais galbūt (tik galbūt) šios problemos nebus, na bet kiekvienais metais išeina iš gyvenimo vis daugiau senųjų JAV lietuvių. Ir man esant Pietų Korėjoje pasitraukė Stanley Balzekas, Čikagos lietuvių muziejaus įkūrėjas, Grand Rapidso lietuvių kunigas Dennis Morrow, tiek pasakojęs apie tenykštį lietuvių paveldą. Laikas – ne mūsų pusėje, bet, matyt, teks atidėti.

Pietų Korėjoje pirkdamas bilietą į lankytiną vietą gauni ir tokių kuponų. Jų vertė gali būti ir analogiška bilieto vertei. Juos gali išleisti pas vietos verslininkus. Išeina, kad valdžia juos paremia, bet ne tiesiogiai duodama pinigų už nieką, tačiau didindama jų apyvartas.

Pietų Korėjoje pirkdamas bilietą į lankytiną vietą gauni ir tokių kuponų. Jų vertė gali būti ir analogiška bilieto vertei. Juos gali išleisti pas vietos verslininkus. Išeina, kad valdžia juos paremia, bet ne tiesiogiai duodama pinigų už nieką, tačiau didindama jų apyvartas.

Galbūt vietoje Amerikos šį rudenį aplankysime Vakarų Europos lietuvišką paveldą. Aišku, jei sienos vėl neužsidarys. Kol kas, atrodo, pasaulis su koronavirusu susitaiko: daug kur sergančių skaičiai auga, tačiau mirusiųjų – ne. Štai JAV balandžio pradžioje būdavo 31000 susirgimų ir 2700 mirčių per dieną. Dabar jau 62000 susirgimų – tačiau tik 600 mirtys. Tada buvęs 7 kartus pavojingesnis už gripą, koronavirusas, vis geriau išmokstant jį gydyti, savo pasekmėmis pamažu artėja prie proziškesnių ligų. Ir net kur sergančių skaičius auga, nauji uždarymai nebe tokie drakoniški. Išskyrus kelias šalis, kaip Kinija ar Australija, kurioms koronavirusas – vis dar maras. Liepos pradžioje visą Viktorijos valstiją Australijoje vėl uždarė…

Korėjiečių porelė prie tūkstantmetės observatorijos Kjongdžu. Korėjoje įprasta poroms derinti rūbus tarpusavyje ar rengtis vienodai

Korėjiečių porelė prie tūkstantmetės observatorijos Kjongdžu. Korėjoje įprasta poroms derinti rūbus tarpusavyje ar rengtis vienodai

Europoje irgi nieko toli nepriplanuosi. Dabar koronavirusas stiprus Balkanuose ir štai Bulgarija, į kurią vieni pirmųjų iš Lietuvos paleisti užsakomieji reisai, vėl įtraukta į Lietuvos juoduosius sąrašus šalių, iš kurių grįžus privalomas karantinas.

Neramu ir dėl Lietuvos. Iš Lietuvoje gyvenančių girdžiu, kad pačioje šalyje pasibaigus karantinui nunyko visas saugojimasis. O dar atidarytos sienos: kad ir ne su visomis šalimis, bet su tokiomis, kur koronavirusas paplitęs net 10 kartų daugiau, nei Lietuvoje. Ne šiaip sau atidarytos sienos, kad galima keliauti – bet visiškai panaikinta pasienio kontrolė, net temperatūros netikrina, netikrina, iš kur grįžti. Gali ateiti nauja banga – kuo dabartinė situacija kitokia, nei kovo mėnesį, kai viskas uždaryta? Nesinorėtų atsidurti Europoje tuo metu, jeigu vėl kas sugalvotų viską uždaryti.

Dainininko Kim Kvang Seoko gatvė Tegu. Jo muzika man buvo malonus atradimas

Dainininko Kim Kvang Seoko gatvė Tegu. Jo muzika man buvo malonus atradimas

Ir vėl atrodo, kad Korėjoje viskas geriau – tik jei iš pradžių sakiau, kad Korėjoje geriau, nes nėra neprotingai be atodairos viskas iš eilės uždarinėjama, tai dabar ir priešingai – atrodo, kad Korėjoje geriau, nes čia pavojaus suvokimas nepasibaigė taip staiga, kaip prasidėjęs. Ribojimų buvo nedaug, bet jie nenaikinami staiga. Korėja nuo pat pradžių eina nuosekliu keliu. Ir visą laiką, kol čia buvau, koronavirusas todėl laikėsi stabiliai.

Korėjiečiai laukia eilės nusifotografuoti ant laiptų į niekur. Išdrįstančius užlipti į viršų palaiko plojimais

Korėjiečiai laukia eilės nusifotografuoti ant laiptų į niekur. Išdrįstančius užlipti į viršų palaiko plojimais


2020 m. liepos pabaiga – paskutinė savaitė Seule ir grįžimas į Lietuvą


Paskutinė savaitė Seule (2020 m. liepos pabaiga)

Liūčių sezonas. Užlyja kaip iš kibiro dideliais lašais. Važiuojame atsitiktine kryptimi. Sėdime antrame aukšte priekyje. Labai primena tą 2020 m. kovo 11 d. vakarą, kai ten pat sėdėjome autobuse Vilnius-Varšuva, kad skristume į Katarą. Šitos kelionės pradžia, jau daugiau nei 4 mėnesiai atgal. Taip toli ir kartu arti.

Netoli paskutinės stotelės išlipame, einame į PC bangą, vieną tų Korėjos interneto kavinių kurios ne tik, kad neišnyko, bet klesti ant kiekvieno kampo – pažiūrime tiesioginę e-sporto varžybų – Korėjos League of Legends lygos transliaciją modernaus kompiuterio ekrane užsisakę patiekalų. Korėjietiška, jau sava.

PC Bange (supermodernioje korėjietiškoje interneto kavinėje) stebime LOL varžybas

PC Bange (supermodernioje korėjietiškoje interneto kavinėje, kurios, užsakius to paties kompiuterio ekrane, tiekia ir restorano lygio maistą) stebime Korėjos lygos League of Legends varžybas

“Susirenku” paskutines patirtis, kurias norėjau išbandyti, bet dar nepriėjo rankos.

E-sporto arenoje taip ir nesulaukėme, bet nuėjome į vieną gausybės kino teatrų, kur, nesant didelio naujų filmų pasirinkimo, mačai transliuojami ekrane. Tiksliau, ekranuose: Korėjoje ir kinas nėra šiaip kinas, pilna visokiausių salių kur ekranais virsta net sienos, kur net eiliniai Holivudo filmai paverčiami 4D patirtimis su vandeniu, vėju ir kitkuo.

League of Legends kino teatre, kur ant sienų projektuojama statistika ir žemėlapis

League of Legends kino teatre, kur ant sienų projektuojama statistika ir žemėlapis

Bent vienas šokio spektaklis vėl pradėjo vykti – aplankėme.

Aistės svajonę aplankyti Pietų ir Šiaurės Korėjų sieną įgyvendinome, kiek įmanoma. Važiavome palei krantą specialiu dviaukščiu autobusu, kur iš antro aukšto lengvai matosi šiaurė, paskui Imdžingako parkas, kur improvizuota Šiaurės-Pietų siena. Pamenu, kai lankiausi ten 2014 m., kurį laiką galvojau, kad tikrai siena – taip viskas tikroviška. Bet pažiūrėjęs žemėlapį pamačiau, kad net demilitarizuota zona ten neprasideda. Tačiau simbolinis teatras tęsiasi toliau – nuo to laiko pastatytas lynų keltuvas, “perkeliantis” į Šiaurę ir, neleidus išlipti, atgal. Norėdamas pirkti bilietą privalai rodyti pasą… Visgi, Šiaurės/Pietų padalinimas, tas mistinis, kone religinis suvienijimo siekis Korėjoje labai svarbus dalykas, ir nors toks parkas atrodo net savaip šventvagiškai (atrakcionai prie šitokio skausmo), jis derina rimtą ir linksmą – yra ir paminklai, ir subombarduotas traukinys, ir altorius, kuriame pietų korėjiečiai atlieka apeigas šiaurėje likusiems protėviams. Nepaisant visų istorinių skausmų, Korėja gyvena toliau.

Vaizdas iš lynų keltuvo į tai, kas atrodo kaip Šiaurės Korėjos siena. Iš tikrųjų įtvirtinimai abipus Imdžino upės yra Pietų Korėjos, bet, kadangi į šią upę galima atplaukti ir iš šiaurės, jie saugo, kad infiltratoriai neišsilaipintų upės krantuose

Vaizdas iš lynų keltuvo į tai, kas atrodo kaip Šiaurės Korėjos siena. Iš tikrųjų įtvirtinimai abipus Imdžino upės yra Pietų Korėjos, bet, kadangi į šią upę galima atplaukti ir iš šiaurės, jie saugo, kad infiltratoriai neišsilaipintų upės krantuose

Pernakvoju čimdžilbange – korėjietiškame pirčių/pramogų komplekse kur normalu nusipirkus 12 val. bilietą tiesiog nusiprausti karštoje vonioje ir griūti ant žemės. Šitam specialiai lūkuriavau kiek geresnės epidemiologinės situacijos – tai viena retų vietų Korėjoje, kur beveik niekas nedėvi kaukės.

Didžiausiame Seulo čimdžilbange Dragon Hill Spa miegui išvirtę žmonės

Didžiausiame Seulo čimdžilbange Dragon Hill Spa miegui išvirtę žmonės

Nuvykome į rajonus, kuriuose nebuvome, kaip Kangnamo centrą. Turizmo informacija jau atidaryta – bet daugelis bukletų ten reklamuoja nevysktančias ekskursijas ir pramogas. Dieną praleidžiame Suvone, garsiame savo tvirtove ir liaudies kaimu – tokiomis daug gyvesnėmis vietinėmis Rumšiškėmis, kur kas dieną dar vyksta visokie šokiai, muzika.

Aistė Suvono liaudies kaime šaudo iš lanko

Aistė Suvono liaudies kaime šaudo iš lanko

Išsinuomojome, kaip korėjiečių poros, mokyklines uniformas pasivaikščiojimui po parką. Kai pirmąkart tai išvydome Seule, nesupratome – negi tiek daug mokyklinukų ir kodėl jie atrodo 30 ar net 40 m.? Iš visų užsiėmimų, kuriuos išbandžiau, šitas buvo vienas keistesnių, gal todėl jį ir atidėjau iki galo. Bet visuomet patyręs, o ne tik perskaitęs ar pamatęs, supranti geriau. Na, uniformos Korėjoje yra “kažkas tokio”. Štai viena trokštamiausių specialybių moterims – stiuardesės. Konkurencija 100 į 1 vietą. Pažiūrėjęs filmą su norinčių tapti stiuardesėmis interviu nustebau, kai viena pagrindinių priežasčių pasirinkti tokį darbą buvo… graži uniforma.

Su uniformom prie ketvirto pagal dydį pasalyje Lotte World pastato

Su uniformom prie ketvirto pagal dydį pasalyje Lotte World pastato

Pažiūrime filmą “Admirolas” (apie didįjį kovotoją su japonų invazijomis Ji Sun Šiną) DVD bange, kur, išsinuomavęs savą kino salytę, gali bet kurį korėjietišką filmą paimti su angliškais subtitrais.

DVD bange

DVD bange

Nueiname į golfo kambarį, kurių Korėjoje daugiau nei Starbucks ir kur (o ne golfo laukuose) vyksta didžioji dalis Korėjos golfo turnyrų. Mušant į ekraną. Patogu – nereikia kamuoliuko ieškoti, jis įkrenta pats į skylę ir grąžinamas iš grindų. Be to, dalyviai gali mušti į tą pačią virtualią duobutę tuo pat metu ir akis į akį konkuruoti, kas geriau. Angliškų ar amerikietiškų tradicijų šalyse (korėjiečiai tas golfo mašinas eksportuoja) tai gali būti nebent “pigi treniruotė”, o Korėjoje – ir pagrindinis turnyras.

Golfo kambaryje

Golfo kambaryje

Aplankome gyvūnų kavinę. Kačių? Šunų? Korėjoje tai būtų taip nuobodu! Ta, kurią pasirinkome, vadinasi “Meškėnų kavinė”, juos šeri, o juos įsimylėjęs šeimininkas spragsi telefonu taip, kad neįsivaizduojamus tūkstančius tų meškėnų nuotraukų jau turi. Pasakoja apie jų skirtingas asmenybes. Tuomet sako: “Ar norite pabendrauti ir su kiaulėmis?”. “Jos miega” – sakau. “Jau nubudo!”. Išties, kiaulės vaikšto, jų kinis laisvas – taigi, šeimininkas nurodo ten gultis mums. Tada apkloja mus pledu ir papila ant mūsų kiaulių maisto. Kiaulės puola ėsti. Negaliu sustoti kvatojęsis. Įdomu, ką apie tokią pramogą pamanytų eilinis lietuvis?

Kaip tapome valgomuoju stalu kiaulėms

Kaip tapome valgomuoju stalu kiaulėms

Apsiperkame. Priešingai stereotipams, Pietų Korėjoje pigu. Drabužiai po 4 ar 8 eurus – kone visuotinė norma, išskyrus “Department store brands” čebolų universalinėse parduotuvėse. Vietoje lagamino, palikto Tailande, įsigyjame naują.

Su nauju lagaminu

Su nauju lagaminu

Gera čia būti. Kažką atradamas sugalvoju naujų ir naujų idėjų, ką nuveikti vėl. Bet net ir tos pačios pramogos, tas pats maistas jau atrodo nebe egzotiškas, savas: norisi vėl ir vėl, tarsi būčiau nuo seno prie to pripratęs. Na, kaip Lietuvoje svarstai “Ką veiksti šįvakar?” ir pasirenki kiną ar kompiuterinį žaidimą ar kokias R. Petrausko “Protų kovas” bare.

Mokyklinių uniformų nuoma

Mokyklinių uniformų nuoma. Gali pasirinkti įvairiausių metų ir amžių

Europa žvelgiant iš Korėjos (2020 m. liepos pabaiga)

Pietų Korėjoje kasdien seku koronaviruso statistiką – tai ir įdomu, nes ji pateikiama įvairiais pjūviais, su komentarais, o Korėjos užkrečiamų ligų centras nuolat daro tyrimus, stebėjimus, parašo ištyręs, kaip užsikrėsi koronavirusu visgi nepavojinga, ar kodėl užsikrėtė naujausios aukos, kokių rekomendacijų nesilaikė ir pan. Rašomos vis naujos ir konkretesnės rekomendacijos. Pagal tai kiekvienas Korėjos gyventojas gali priimti protingus sprendimus, o jei ir kažkurie nepriims, tai jau vien likusieji savo elgesiu ligos plėtrą sulėtins.

Saulėlydis Seule

Saulėlydis Seule

Artėjant grįžimui į Lietuvą, nusprendžiu paanlizuoti ir situaciją ten. Greitai tenka nusivilti. „21 papildomas atvejis“ – po ilgesnės pertraukos rašoma Koronastop svetainėje, bet tuo viskas ir apsiriboja. Kur tie atvejai? Korėjoje vienaip elgiesi saugesniuose miestuose, kitaip tuose, kur buvo protrūkis. Lietuvoje irgi buvo padarytas atvejų žemėlapis. Padarytas ir pamirštas – neatnaujinamas daugybę mėnesių.

Prie išsprogdinto karo metų traukinio netoli Korėjų sienos

Prie išsprogdinto karo metų traukinio netoli Korėjų sienos

Žiniasklaida irgi nerašo daugiau apie tuos atvejus. Skyrelis „Koronavirusu susirgusiųjų maršrutai“ atrodo įdomiai. Pasižiūriu – vienas maršrutas iš vakar dienos, kitas kelios dienos atgal. Per dieną suserga dešimtys, o maršrutų patalpinama keliolika per *mėnesį*. Tai ką, likusieji niekur nesilankė? Nereikia nė sakyti, kad Korėjoje viskas kitaip, pranešimus apie viruso atvejus regione ir kur tie žmonės lankėsi gauni žinute į telefoną ir t.t.

Europoje dažnai rašoma „Užsikrėtusysis turėjo vieną kontaktą“. Bet nesiizoliavęs juk sunkiai galėjo nesusitikti su niekuo išskyrus savo žmoną ar vyrą. Tikriausiai, pasakė tik vieną kontaktą… Korėjoje per kredito korteles, per telefonų buvimo vietas išsiaiškinama dešimtys kontaktų. Išsiaiškinama ir kur kas buvo – tad apgauti reikalavimus izoliuotis sudėtinga.

Kiekvieno Kpop dievuko gimtadienis švenčiamas tą mėnesį metro ir lauko reklamose užperkant aibę sveikinimo skelbimų

Kiekvieno Kpop dievuko gimtadienis švenčiamas tą mėnesį metro ir lauko reklamose užperkant aibę sveikinimo skelbimų

Toks jausmas, kad jei Korėjoje viskas daroma rimtai ir iki galo, tai Lietuvoje kartais tiesiog uždedamos varnelės „bandėme tą“, „bandėme tą“. Bet jokiu būdu nenoriu kritikuoti Lietuvos – Lietuva yra tarp stipriausių Europos šalių pagal atsaką koronavirusui, daug ką ji iš tos pačios Korėjos perėmė tinkamai ir sutvarkė anksčiau, nei daugelis kitų Europos šalių (mobiliuosius testavimo punktus, masinį testavimą), dėl ko geriau “atlaikė” pirmąją bangą. Tiesiog kad Korėja nubėgusi toli į priekį nuo visos Europos ir iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, kodėl daug Europos šalių, ypač vakarų, taip prastai tvarkosi: Vakarų Europa irgi turtinga, ligonių gydymas šiaip ar taip dar ne tiek kainuoja, kiek kainuotų normalesnė prevencija. Na o Lietuva yra Europoje, įpratusi Vakarų Europą matyti pavyzdžiu, ji ir skurdesnė už Vakarų Europą – tad jai sunku, kai to gero pavyzdžio ten nebemato.

Matydamas situaciją Korėjoje ir gerai pažinodamas Europos kultūrą, manau, kad problema tapo keli Europos idealai:
*”Šventas privatumas” – Europa iš pradžių kritikavo ir kritikavo korėjiečius, kad jos epidemiologai taip lengvai pagal kortelių ar telefonų duomenis be pačių ligonių sutikimo sužino, kur lankėsi ligoniai ir izoliuoja visus jų kontaktus; tik kad privatumą gerbusioje ir to nedariusioje Europoje nesurasti ligoniai taip išplatino ligą, kad Europos šalys paskui apribojo dar svarbesnes žmogaus teises (judėjimo laisvę ir t.t.).
*”Šventas Šengenas” – net kai Italijoje ar Ispanijoje jau nenumaldomai plito liga nebuvo jokių Šengeno ribojimų, pasienių kontrolės, netikritntos temperatūros, kaip buvo daroma Korėjoje, nereikėjo pildyti sveikatos deklaracijų ir kitų “švelnių” priemonių; kol, persipildžius kantrybės taurei, per kelias dienas pereita prie kito kraštutinumo – išvis uždrausta kirsti sienas, keliauti, uždrausti daugelis skrydžių.
*Na ir priešinimasis kaukėms – jos Europoje neįprastos, mažai kas jas nešioja daugiau, nei privaloma, jos tampa net ištisų sąmokslo teorijų taikiniais. Korėjoje nieko panašaus, ten žmonės jas nešioja ir nuo kitų ligų, užterštumo, alergijų.

Gal taip nebijočiau ligos antro išplitimo Europoje, jei ne visuotinio karantino Damoklo kardas. Jei prastai kovosi su virusu, vėl grąžinsi visus idealus į aukštumą, tai virusas sugrįš, o kas tada? Beveik garantuoju, kad laukia straipsniai „Karantinas buvo panaikintas per greitai!“ ir siūlymai vėl visus uždaryti (tokie skamba kiekvienos „susikarantinavusios“ ir paskui staiga „išsivadavusios“ šalies žiniasklaidoje).

Šilkverpių kokonai - pondeogi. Vienintelis Korėjos virtuvės 'stebuklas', kurio taip ir neišdrįsau paragauti. Čia jie atnešti kaip užkandis (bančan) prie patiekalo

Šilkverpių kokonai – pondeogi. Vienintelis Korėjos virtuvės ‘stebuklas’, kurio taip ir neišdrįsau paragauti. Čia jie atnešti kaip užkandis (bančan) prie patiekalo

Kaip norisi tokių rašytojams parodyti šalis, kur išvis to visuotinio karantino nebuvo, kaip Pietų Korėją. Karantino nebuvo, bet ir staigaus atpalaidavimo nebuvo. Nes, toks jausmas, niekas to nežino. Štai, žiūriu internetu, kalba A. Fauci, tas Trampo priešininkų liaupsinamas JAV epidemiologas. “Kodėl Pietų Korėjai ir kitoms panašioms šalims taip gerai pavyko, o JAV ne?” – klausia jo. “Nes ten viskas buvo uždaryta staigiai ir smarkiai” – maždaug taip atsako Fauci. O, taip… Jei net pagrindinis JAV epidemiologas nežino, ką darė Pietų Korėja ar Taivanas ir įsivaizduoja, kad tai – antra ir trečia Kinijos Liaudies Respublikos, tai ką jau kalbėti apie eilinius žmones?

Seulo Hongdae pramogų rajone

Seulo Hongdae pramogų rajone

Štai susirgo Lietuvoje kažkokie uzbekai. Lietuvos žiniasklaidoje pasklido įvairiausi variantai, ką gi daryti: gal liepti karantinuotis atvykstantiems iš ne ESBO šalių-narių, gal iš nei EEE, nei ESBO narių, gal tik užsieniečiams iš ten. Tarsi nuo narystės tarptautinėse organizacijose ar pilietybės priklausytų sergamumas! Galiausiai apsistota ties privalomu 14 d. karantinu užsieniečiams iš šalių ne EEE narių. Bet, žiūriu, galiojantys poįstatyminiai aktai prieštarauja vienas kitam: pagal vieną karantinuotis reikia visiems užsieniečiams iš tų šalių, pagal kitą – tik jei šalies sergamumo vidurkis viršija 25 atvejus 14 d. 100 000 gyv. (vėliau sumažinta iki 15, nors prieš tai buvo lygiai taip staiga pakelta iki 25). Na, sergamumo rodiklis bent jau pagrįstas kažkuo šioje situacijoje aktualiu, o ne naryste organizacijoje.

Seulo metro - kaukės čia niekada neišnyko

Seulo metro – kaukės čia niekada neišnyko

Liūdnokas grįžimas namo (2020 m. liepos pabaiga)

Kuo labiau artėja lemtinga diena, tuo liūdniau darosi ir tuo labiau galvoju, gal visgi reikėjo pabandyti pasilikti dar ilgiau. Žinios iš Europos neramina, o Korėjoje saugu. Grįši, ir kas po to? Sekant žiniasklaidą ir kitą foną supratau, kad namai nebetraukia. Na bet Aistė vėl sako – „Man reikia“.

Mapo rajone, kur gyvenome trečiąjį kartą Seule

Mapo rajone, kur gyvenome trečiąjį kartą Seule

Kuo toliau, tuo situacija Europoje atrodo blogesnė (štai vėl grįžo koronavirusas į Ispaniją bei kitur, vėl tūkstančiai ligonių per dieną), o Korėja laikosi, kaip visuomet. Net tos kelios vietos, kurios laikinai buvo uždarytos Seule, jau atveria duris: spėjome aplankyti Seodaemun kalėjimą, kur kolonijiniais laikais japonai kalino Korėjos patriotus, tuojau žiūrovai grįš į visus sporto mačus.

Sepodaemun kalėjimas, architektūra primenantis Lukiškes

Sepodaemun kalėjimas, architektūra primenantis Lukiškes

„Tai Lietuvoj dar anksčiau tai atsidarė“ – sako Aistė. Taip, bet kas bus, jei virusas ten grįš? Lietuva, deja, buvo tarp tų Europos šalių, kurios pademonstravo, kaip staiga gali viską uždaryti, niokoti savo ekonomiką. Čia kaip su pasitikėjimu rinkomis: na, niekada žmonės nepasitikės Graikijos ar Argentinos obligacijomis taip, kaip Vokietijos. Kaip anos šalys parodė nepagarbą savo kreditoriams, taip didžioji dalis Europos – nepagarbą savo gyventojams, jų darbams ir verslams. Bent jau taip atrodė stebint viską iš Pietų Korėjos, kuri elgėsi kitaip ir jai pavyko geriau: tiek pagal epidemiologinę situaciją, tiek pagal ekonominę.

Prieš spektaklį Korėjoje matuojama žiūrovų temperatūra. Prieš tai visi pasirašė, užrašė telefono numerius, bet birželio mėn. pradėta pereiti prie QR kodų. Tokiu būdu kam nors susirgus aišku, ką testuoti

Prieš spektaklį Korėjoje matuojama žiūrovų temperatūra. Prieš tai visi pasirašė, užrašė telefono numerius, bet birželio mėn. pradėta pereiti prie QR kodų. Tokiu būdu kam nors susirgus aišku, ką testuoti

Deja, epidemiologinė situacija Europoje blogėja, o laikas ką padaryti dėl pasilikimo Korėjoje senka. Be mokesčio atisėti „Finnair“ skrydį galėjau iki 1 savaitės iki jo. Na, nieko tokio ir su mokesčiu – bet kuo toliau, tuo sunkiau bus sutvarkyti biurokratines procedūras dėl buvimo laiko pratęsimo.

Liūdnai stebiu Hano upę iš paupio parko. Pavalgau paskutinį kartą kimči bokumbap Kimganės tinkle, pasidžiaugiu spindinčiais Konkuk pramogų rajono pastatais ir miniomis. Apsistoju paskutinei nakčiai viešbutyje su vaizdu į miestą, kad dar galėčiau pažiūrėti tuos nenuilstančius automobilių srautus ir žibantį Seulo simbolį televizijos bokštą, į kurį kėlėmės jau prieš daugiau nei tris mėnesius.

Vienas paskutinių vakarų Seule

Vienas paskutinių vakarų Seule

Skrydis namo: tušti reisai, oro uostai, kaukių eksporto draudimas (2020 m. liepos pabaiga)

Važiuojame į Inčeono oro uostą. Jis apytuštis, bet žmonių yra. Patikrinimai stebėtinai sklandūs, tik atsiradęs papildomas klausimas: „Ar vežate kaukes?“. Jas iš Korėjos eksportuoti vis dar uždrausta, nors trūkumo jau nebėra: kaukių kainos Korėjoje pastarosiom dienom krito į neregėtas žemumas, o vienoje kosmetikos parduotuvėje nusipirkus lūpdažių Aistei tiesiog šiaip padovanojo … 50 kaukių dėžę.

Inčeono oro uoste

Inčeono oro uoste

„Lagamine yra apie 10 kaukių“ – sakome. Paprašo 5 min. palaukti, kol peršvies. Dar buvo kuprinėse, bet pareigūnai matė ir nieko nesakė. Matyt konfiskuotų tik gerokai daugiau kaukių – vėliau mačiau, kad kažkas į tą patį skrydį prasinešė gal 200. Pasaulyje dar, sako, yra jų deficitas, giminės ir draugai prašo parvežti.

Išvykimo skrydžiams surašyti visų ekranų nebereikia. O juk kažkada visos dienos skrydžiai netilpdavo. Tie, kurie "išimti" jau neberašomi kaip Cancelled, kaip būdavo kovą ar balandį - jie taip seniai išimti, kad jų išvis nebėra ekranuose

Išvykimo skrydžiams surašyti visų ekranų nebereikia. O juk kažkada visos dienos skrydžiai netilpdavo. Tie, kurie “išimti” jau neberašomi kaip Cancelled, kaip būdavo kovą ar balandį – jie taip seniai išimti, kad jų išvis nebėra ekranuose

Praeiname pasienio kontrolę. Paskutiniai keliai pasilikti užsidaro.

Atsiimame PVM už Korjėjoje įsigytus telefonus – tiesa, tik Aistei pavyksta, nes aš jau nepatekau į 3 mėn. ribą.

Paskutiniai Korėjos vaizdai

Paskutiniai Korėjos vaizdai

Lipame į lėktuvą. 315 vietų Airbus A350 ekonominėje klasėje – 27 keleiviai. Dar keli verslo klasėje, tai gal 30 keleivių. Akivaizdžiai nuostolingas reisas, bet socialinės distancijos laikytis lengva. Aistė ir aš gauname A ir C vietas, B paliekama tuščia. Stiuardai su kaukėmis, keleiviai irgi (išskyrus valgymą), prašoma per daug neavaikščioti ir nesistoti ir, kad tai būtų paprasčiau, bagažą dėti po kėde, o ne į lentyną.

Tuščias Finnair lėktuvas

Tuščias Finnair lėktuvas

Nusileidžiame Helsinkyje ir oro uosto vaizdas primena traukinių stotis iš korėjiečių filmo „Traukinys į Pusaną“ apie zombių apokalipsę. Viskas tuščia, tuščia, tik tie 30 mūsų reiso keleivių, atsisveikinę su lėktuvo stiuardais, sliūkina begaliniais tuščiais koridoriais, paskui pro saugumo kontrolę, kur veikia tik vienas iš daugybės metalo detektorių. Kavinės, parduotuvės – viskas uždaryta. Prisėdame padirbėti atsitiktinėje kavinėje, kurios kėdės ir stalai dabar – tokie patys niekieno, kaip ir visi suoleliai. Net pasų kontrolės pareigūnai nedėvi kaukių.

Uždarytos Helsinkio oro uosto parduotuvės

Uždarytos Helsinkio oro uosto parduotuvės

Nesigailiu dėl nieko, kas buvo, bet neramu dėl to, kas bus (2020 m. liepos pabaiga)

Kai Youido bažnyčios pastorius pasakė, kad Korėją, nors ši ir neįsivedė karantino, nuo koronaviruso išgelbėjo Dievas, žiūrėjau kiek skeptiškai. Per beveik 4 mėnesius Pietų Korėjoje mačiau visai neantgamtiškus ir teisingus sprendimus: visuotines kaukes, išmaniąsias technologijas ligonių radimui ir „išgaudymui“, rimtą ir nuoseklų požiūrį nesimėtant nuo vieno kraštutinumo prie kito – ko taip trūksta Europoje.

Bet dabar jau pačiam atrodo, kad gal tada, kovą, aukštesnės jėgos mane išvedė iš Europos prieš pat užsidarymą, padėjo priimti teisingą sprendimą po teisingo sprendimo, dėl kurių vos laiku išskridau iš Tailando į Indoneziją, paskui vos laiku iš Indonezijos į Pietų Korėją, kuri apskritai buvo bene vienintelė tikra ramybės oazė pasaulyje per visą šitą krizę.

Žurnalistai, imdami interviu, vis klausia – “Ar nesigaili, ką darytum kitaip?”. Nieko nedaryčiau, visi šie 4,5 mėnesio būtų labai vykę ir nuostabūs net ir bet kuriuo kitu metu, o tai, kad galėjau tokius apturėti per visą šią krizę prilygsta stebuklui.

Daugelis lietuvių, 2020 m. kovą užsidarius sienoms skubiai ir brangiai grįžusių namo, troško, be kita ko, ir to “namų saugumo” jausmo. Išties, daugelyje šalių situacija buvo neaiški. Katare, Tailande, Indonezijoje ir aš jaučiausi neapibrėžtai – nors, kaip rašiau to meto dienoraštyje, grįžti į Lietuvą nesvarsčiau.

Bet nuo tos akimirkos, kuomet mane įleido į Pietų Korėją, jaučiausi saugiai. Ir nuo ligos, ir nuo karantinų. Nebuvo ten ir tų “piktų vietinių žvilgsnių” apie kuriuos kažkodėl klausinėja žurnalistai (ir apie kuriuos pasakojo keliautojai iš kone visur kitur), nebuvo draudimų, netvarkos. 4,5 mėnesio aš nebuvau niekur įstrigęs – buvau ten, kur norėjau būti, ir veikiau ką norėjau veikti, ir tie 4 mėnesiai man tikrai labai daug davė.

Ir kelionė namo, deja, šį kartą man nėra grįžimas ten, kur saugu. Šį kartą aš grįžau į Europą su tokiu nerimu, kokio paprastai savo kelionėse nejaučiu: nei po apiplėšimo Brazilijoje, kai šeši banditai parvertė ant žemės, nei kokioje Sirijoje ar Hezbollah kontroliuojamuose rytiniuose Libano slėniuose, ar Ukrainoje Donbaso karo metu.

Dabar tarsi iš saugaus ariergardo atvykau į šito “nematomo karo” frontą.

P.S. Jau suėjo 14 dienų nuo mano sugrįžimo. Grįžęs iš daugelio šalių dabar turėčiau džiaugtis, kad pasisekė (neužsikrėčiau). Bet pasigauti virusą Korėjoje tikimybė buvo mažesnė, nei Lietuvoje. Kiekvieną dieną apie 20-30 kartų mažesnė.

Ir 200-300 kartų mažesnė nei kai kuriose kitose Europos šalyse. Belieka tik viltis, kad tokia “banga” iš Vakarų ar Pietų Europos ir šįkart aplenks Lietuvą.

Stebime situaciją ir žiūrime, kas bus toliau…

Nuoširdžiai viliosi, kad mano baimės nepagrįstos, kad Lietuva ir toliau laikysis sėkmingai, laiku pritaikiusi papildomą gerą praktiką. Kad prie klaidų, kaip “visuotinis karantinas” negrįš, o tinkamus sprendimus, kurių irgi buvo daug (masinis testavimas ir t.t.), pildys naujais ir naujais teisingais sprendimais.


Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio


1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.

Straipsnio temos: , , , , ,


    7 komentarai

  1. Palauk, o tai ko tu čia grįžai, jei ten taip gerai, teisingai, vietoje ir laiku viskas??? Galėjai migracijos pareigūnams pasekti tas pačias pasakas apie tai kaip jie ten pas save viską gerai daro ir kaip “tavo Lietuvoje” nieko niekas nemoka bei nesugeba, kai kaip reikia žinai tik tu ir tavo naujieji mažieji draugai. Būtum paprašęs kad nesiųstų į laukinę Europą, žiūrėk gal būtų ir pasigailėję, pasiaurinę akis ir davę pilietybę. Lyg virusai ateitų ne iš tos pasaulio dalies šikšnosparnių, žiurkių, šunų valgytojų, o iš Europos. Tokie teisuoliai, maro metu besitrankantys neaišku kokio chujaus po pasaulį, dar drįsta čia mokinti visus ir aiškinti kas ką ir kur ne taip darė.

  2. O Air China PayPal priima? Jei priima, gal reikia viską pirkti PP, iš ten lengviau pinigus atgauti. Čia žinoma, ateičiai.

    • Tiksliai nepamenu.

      Šiaip tiek su Paypal, tiek su kredito kortelėmis teoriškai galima daryti “chargeback”. Praktiškai tai, aišku, kažkiek ribota.

      Labai maža dalis aviakompanijų palaiko Paypal. Su Azijos aviakompanijomis dažna problema, kad išvis neįmanoma nusipirkti bilieto tiesiogiai iš jų – tai yra, nepriima ir jokių lietuviškų kortelių. Tenka pirkti per tarpininkus, o tai prideda papildomą laiptelį ir problemą siekiant atsiimti pinigus.

  3. Kaip visada- skaityčiau ir skaityčiau jūsų įspūdžius!

  4. Buvo ypatingai įdomu skaityti, ačiū!

  5. Sveiki atvykę! Sekiau ir skaičiau jūsų išvykimo “nuotykius”. Šaunuoliai!

  6. Sveikinu sugrįžusius ir daug patyrusius

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

(Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)

(Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)

| 3 komentarai

“Lietuviai įstrigo Pietų Korėjoje” – maždaug taip pavadintus interviu man siūlo duoti. Apie tai, kaip pasaulį niokojant koronavirusui, skridau tolyn ir tolyn nuo Lietuvos – per Katarą, Indoneziją, Tailandą, kol galiausiai netikėtai atsikliuvau Seule. Ilgam. Iki šiol nežinia kiek ilgam.

Braukiu, prašau keisti antraštę. Ne, aš tikrai neįstrigau Pietų Korėjoje. Tai Lietuvoje, Europoje žmonės įstrigo. Ten viskas buvo užsidarę, iš ten ilgai neleido išvykti – o čia aš visuomet išlikau laisvas. Čia jokių masinių karantinų, visą laiką veikė net kino teatrai, pramogų parkai – o koronavirusas įveiktas.
p
Daug kas skundžiasi, kad 2020 m. atrodo tarsi “išbraukti iš gyvenimo”, o aš ir džiaugiuosi ir toliau galėdamas įgyvendinti svajones bei tikslus. Ne, šita kelionė seniai nebevyksta pagal planą. Pietų Korėjos išvis nebuvo planuose! Bet planas laimei nereikalingas, o šiais laikais – pavojingas! Nepakartojamos patirtys ir atradimai gali būti ir be plano.

Čia – dienoraščio, pradėto 2020 m. kovą-balandį, tęsinys. Antras mano mėnuo už Lietuvos (2020 m. balandis-gegužė), kurio metu vis labiau įsiliejau į Korėjos kultūrą ir toliau stebėjau, kaip puikiai Korėja tvarkosi su pandemija, o likęs pasaulis „pasiekia dugną“ ir, norisi tikėtis, pamažu pradeda nuo jo atsispirti.

Ši dienoraščio dalis rašyta keturias savaites nuo 2020 m. balandžio 13 d. iki 2020 m. gegužės 10 d. Kiekvienas iš keturių jo skyrių rašytas atitinkamą savaitę ir atitinka būtent tos savaitės situaciją Korėjoje, Lietuvoje ir pasaulyje. Sukūrimo datos paminėtos skyrių antraštėse.

Su žmona Aiste prie Lotte Tower dangoraižio, vieno aukščiausių planetoje

Su žmona Aiste prie Lotte Tower dangoraižio Seule, vieno aukščiausių planetoje


Balandžio vidurys (2020 04 13 – 2020 04 19)


04 13-04 19: Sena svajonė pagyventi kitoje kultūroje ilgiau

Vienoje Excel lentelėje turiu gyvenimo tikslų sąrašą. Ir vienas tų, vis atidėliojamų, buvo ilgiau pagyventi kokioje vienoje užsienio šalyje. Ne, ne kaip emigrantui. Nuo 2017 m. esu skaitmeninis klajoklis, tuos pačius darbus internetu galiu dirbti iš bet kurios pasaulio vietos. Pradėdamas tokį gyvenimą žadėjau sau, tarkime, 3 ar 6 mėnesius gyventi vienoje šalyje, paskui kitoje. Realybė susiklostė kitaip: apie pusę metų būdavau Lietuvoje, apie pusę – užsienyje, ir atvykstu-išvykstu iš Lietuvos maždaug kas mėnesį-du. Visgi pasitaiko darbų, kuriems reikia būti Lietuvoje, pavyzdžiui, paieškos Lietuvos archyvuose…

O kai turiu vieną-du mėnesius naujoje šalyje noriu aplankyti įvairius jos regionus, sunkiau pasiekiamas aplinkines šalis. Todėl ilgiausiai vienoje vietoje iki šiol buvau apsistojęs 2018 m. Bankoke – 13 dienų, o šiaip ir 5 dienos man yra daug.

Seulo maisto turguje

Seulo maisto turguje

Dabar valstybių sienas pakeitė geležinės uždangos. Ir rakto skylutės, pro kurias vis pralįsdavau ir pralįsdavau, „užsiklijavo“. Ilgai atidėliotas tikslas “sustoti ilgesniam laikui” staiga įsigyvendino pats netikėtoje vietoje. Vien Seule būsime bent mėnesį.

Ir Seulas tam puiki vieta. Pigesnis, nei daugelis kažkodėl mano (pietūs ar vakarienė restorane už 2,5 euro – normalu). Bet turtingas, tvarkingas ir modernus. Man artimos kultūros ir, svarbiausia, neužsidaręs korona-panikos siaubuose.

Budos gimtadieniui šventyklas papuošę žibintai. Kai esi šalyje ilgiau, lengvai gali sulaukti įvairių švenčių

Budos gimtadieniui Pietų Korėjos šventyklas papuošę žibintai. Kai esi šalyje ilgiau, lengvai gali sulaukti įvairių švenčių

Įsigyvename į Seulą iki smulkmenų. Įsidėmime, kurie iš daugybės „Free WiFi“ Seulo gatvėse yra tikrai „Free“ (nemokami), o kurie reikalauja visokių mokamų loginų. Autobusuose nemokami, metro – mokami, išskyrus stoteles… Pamatę, kaip greitai ištirpsta į SIM kortelę įneštos kelios dešimtys eurų suprantame, kad mobilusis internetas moderniojoje Korėjoje – kažkodėl labai brangus. Štai kodėl tokie populiarūs mokami WiFi ir interneto kavinės…

Perprantame, kad raudoni autobusai brangesni už žalius ir mėlynus, kad jeigu netyčia paliksi grąžą restorane tave pasivis ir ją paduos (arbatpinigių Korėjoje nėra). Kad geriausios rajono picos “Pizza School”, o korėjietiškas maistas – “Kimgane”.

Kirpykloje Pietų Korėjoje: Lietuvoje ir dar daugybėje šalių tai dabar būtų neįmanoma

Kirpykloje Pietų Korėjoje: Lietuvoje ir dar daugybėje šalių tai dabar, balandžio viduryje, būtų neįmanoma

Priprantame, kad beveik kasdien pro mūsų daugiabutį pralekia 20-30 gaisrinių automobilių „serija“. Pirmą kartą jos sustoja netolimoje gatvėje, einame žiūrėti, kas vyksta. Nevyksta nieko, gaisrinės išsivažinėja. Kai tokia pati gaisrinių armija kitą dieną sustoja prie mūsų namų, neišsigąstame, nereaguojame. Gal klaidingi iškvietimai, gal apsidraudimas: tankiame 22 mln. gyventojų Seule bet koks gaisras gali greitai išplisti, pražudyti dešimtis ar šimtus.

Netgi pasidaro nebekeista, kad per bute(!) įrengtą garsiakalbį kažkoks dėdė be įspėjimo ar atsiklausimo pradeda berti korėjietiškus žodžius. Niekaip nepasislėpsi, neišjungsi! Išsiversti taip ir nepavyko, bet vienu metu kalbėdavo beveik kasdien.

Gatvės būrimai Korėjoje. Būrimai čia vyksta ir atrakcionų parkuose, ir net pirtyse: jie rūpi daugeliu.

Gatvės būrimai Korėjoje. Būrimai čia vyksta ir atrakcionų parkuose, ir net pirtyse: jie rūpi daugeliu.

04 13-04 19: Kartu su turistais išnykusios paslaugos

Masinis turizmas – kaip dviašmenis kalavijas. Viena vertus, dažnam keliautojui tos masinių turistų masės tik trukdo: nelabai besidominčių vietos kultūra, plepančių, užstojančių gražius vaizdus. Ir iš tiesų pamatyti Seulo lankytinas vietas be tų turistų masių savaip įdomiai didinga. Kai pernai lapkrtį lankėmės Venecijoje, ten vykstant bienalei su pranašišku oficialiu šūkiu „Lai tu gyvensi įdomiais laikais!“ (May you live in interesting times), mano žmona Aistė manęs liūdnai sakė „Tai daugiau niekad nebepamatysime turistinių vietų be visų tų minių“. Nepraėjo nė pusmetis – ir štai…

Džongmjo šventykla Seule

Džongmjo šventykla Seule

Kita vertus, dabar pasidarė akivaizdu ir kiek galimybių tau suteikia tai, kad kitų turistų šitiek daug: juk daugybė verslų, paslaugų veikia tik dėl to ir tik dėl to tu gali gauti jas pats.

Pietų Korėja mažai ką uždraudė, bet „užsisukus turistų srautams“ vis sunkiau ir sunkiau gauti paslaugų, kurios buvo skirtos turistams: firmoms tiesiog nebeapsimoka jų organizuoti, jos užsidaro.

Seulo senamiestyje. Siurrealistiškai atrodo moterys ir vyrai, vaikštinėjantys tuščiomis gatvėmis su užrašais 'Laikykitės tylos!' ant nugaros. Kad tai suprastum, turi mintimis grįžti pusmetį atgal. Kai siaurose gatvelėse tarp plonasienių tradicinių namų knibždėjo turistų ir vietiniams gyventojams jie taip trukdė, kad štai pasikvietė tokius 'triukšmo tvarkdarius' ir iškabino ženklus, kad rajono lankyti vakarais, rytais ar savaitgaliais negalima.

Seulo senamiestyje. Siurrealistiškai atrodo moterys ir vyrai, vaikštinėjantys tuščiomis gatvėmis su užrašais ‘Laikykitės tylos!’ ant nugaros. Kad tai suprastum, turi mintimis grįžti pusmetį atgal. Kai siaurose gatvelėse tarp plonasienių tradicinių namų knibždėjo turistų ir vietiniams gyventojams jie taip trukdė, kad štai pasikvietė tokius ‘triukšmo tvarkdarius’ ir iškabino ženklus, kad rajono lankyti vakarais, rytais ar savaitgaliais negalima.

Sumaniau parodyti Aistei demilitarizuotą zoną, tą paskutinį šaltojo karo frontą, kur susiduria Pietų ir Šiaurės Korėjos. Daug ką ten galima pamatyti tik su ekskursija. Pasižiūriu agentūros, su kuria ten keliavau 2015 m., tinklapį: ekskursijų nedaug, tik sekmadieniais ir tik ne į JT zoną. Pasirenku savaitgalį, parašau užklausą. „Ekskursijų nebėra išvis“ – gaunu atsakymą. Matyt, ir sekmadieniams srauto nebepakanka. Paprašau parašyti, jei kada atnaujintų, nes būsiu iki birželio. Suprantu, kad tai nepriklauso vien tik nuo valdžios: svarbu ir turistų srautai. Niekas nežino, kada jie atsigaus.

Šiaurės Korėjos povandeninis laivas, atplukdęs šnipų į Pietų Korėją prieš ~25 metus - arčiausiai Šiaurės Korėjos, ką pavyko pamatyti šį mėnesį

Šiaurės Korėjos povandeninis laivas, atplukdęs šnipų į Pietų Korėją prieš ~25 metus – arčiausiai Šiaurės Korėjos, ką pavyko pamatyti šį mėnesį

Keliaudamas po Aziją, mėgstu pirkti įvairius bilietus per KLOOK: per šią sistemą būna pigiau ir ji niekad nepavedė. Iki šiol. Dabar net jei KLOOK parašyta „Galima užsakyti nuo rytdienos“, nereiškia, kad galima užsakyti išvis. Kaip pasiseks. „Lotte World“ dangoraižį ir pramogų parką, „Seoul Tower“ bokštą aplankiau. O štai pirmasis mėginimas išsinuomoti minamą dreziną uždarytame geležinkelyje (tai – populiari ir unikali Pietų Korėjos pramoga) baigėsi nesėkme: nepatvirtino, teko grąžintis pinigus. Atodo, KLOOK‘as pats nebežino, kas vyksta, kas ne.

Netoli Seulo olimpinio stadiono suparkuoti dabar nebereikalingi turistiniai autobusai. Nuotraukoje - tik maža jų dalis

Netoli Seulo olimpinio stadiono suparkuoti dabar nebereikalingi turistiniai autobusai. Nuotraukoje – tik maža jų dalis

Seulo oro uoste, Korėjos spauda pranešė, net duty free parduotuvės užsidarė. Oro uostas veikia, skrydžiai niekad nesustojo, bet nebeapsimoka išlaikyti pardavėjų dėl kelių klientų.

Todėl, kad ir kaip gerai Pietų Korėja atlaikė koronavirusą, ekonominė krizė jai smogs, nors ir mažiau, nei Lietuvai. Pasaulis globalus.

Lotte World parke

Lotte World parke

Sumanęs plaukti laivu po gracingai dundančiais Seulo tiltais gražiąją Hano upe, prieš pirkdamas bilietą važiuoju prie prieplaukos įsitikinti, ar plaukia. Plaukia. Kaip visuomet, gal septynis kartus per dieną. Didžiuliu laivu plaukiame penkiese. Kaip priklauso, muzikantė pagroja romantiškas dainas – tiek angliškas, tiek korėjietiškas. Lengva laikytis distancijos nuo kitų! „Eland“ kruizų po Seulą bendrovė nuėjo priešingu keliu: ne tik, kad nesustabdė veiklos, bet net nepraretino reisų. Nors, atrodo, dabar gal pakaktų vieno kruizo per dieną…

Tuščiame Hano upės kruize

Tuščiame Hano upės kruize

04 13-04 19: Be kaukės – kaip nuogas

Vaikštinėju po Joido parką, prisėdu atsigerti kolos, stebėdamas kostiumuotus aplinkinių ofisų dangoraižių darbuotojus, turbūt niekada ir nepradėjusius dirbti iš namų. Veido kaukę pasidedu ant kelių. Vėjas čia pat ją nupučia. Pakeliu nuo žemės – susipurvinusi, skruzdėlės vaikšto. Išmetu.

Ofisų rajonas, kaukėmis nepreikiauja. Pirmą kartą po daugiau nei mėnesio kelias valandas vaikštau viešumoje be kaukės. Per Hano upės pakrantės parką, pilną piknikaujančių žmonių.

Su nupūsta kauke prie Korėjos siaubo filmo The Host 'pagrindinio herojaus' - iš Hano upės iškylančios pabaisos - statulos

Su nupūsta kauke prie Korėjos siaubo filmo The Host ‘pagrindinio herojaus’ – iš Hano upės iškylančios pabaisos – statulos

Nejauku. Net keista, kaip nejauku! Kai prasilenki arti su kitais žmonėm – dar nejaukiau. Neįtikėtina! Dar prieš mėnesį išeiti su kauke atrodė nejaukiai kvaila.

Klausiu kelio į metro stotį. Nenoriu jų gąsdinti, tad stoviu per 2 metrus nuo pašnekovų. Tada einu į traukinį. Traukinys pilnas – vakarinis pikas. Tarp žmonių atstumas tik centimetrai. Jeigu parke dar būdavo žmonių be kaukių (kaip kitaip valgysi), metro vagone aš toks vienintelis. 11 stotelių…

Bent jau į mane piktai nesižvalgo. Kitose šalyse, spauda rašo, vietiniai užsieniečių bijo. Korėja sutvarkė virusą ir korėjiečiai jo bijo vis mažiau, bet kaukės, tikriausiai, dar ilgai neišnyks. Suprantu, kad kvaila – bet švelni baimė užsikrėsti važiuojant metro be kaukės lydi visą laiką.

Korėjiečiai Hano upės pakrantėje, tikriausiai, transliuoja į savą videokanalą

Korėjiečiai Hano upės pakrantėje, tikriausiai, transliuoja į savą videokanalą

Taip, koronavirusas vis dar „plevena pavasarėjančiame Korėjos ore“, bet jį „susitikti“ tikriausiai tikimybė jau senokai panaši, kaip lūšį Lietuvos miškuose. Keletui nepasiseka – tik tiek Seule kasdien teužsikrečia. Tai tik po 1 iš kelių milijonų, kai Seule 22 mln. žmonių. Bet turbūt ir yra tik po 1 iš kelių milijonų todėl, kad visi saugosi: net jei koks vienas-kitas asimptominis infekuotasis ir prasprūdęs pro išmaniąją kovos su koronavirusu sistemą ir vaikšto į parkus, važinėja metro, tai kai ir jis nešioja kaukę, ir visi aplinkiniai jas nešioja, tikimybė užkrėsti artima nuliui. Nes užkrečiama iš sergančio burnos/nosies į sveiko burną/nosį/akis – o ne tiesiog stovint šalimais. Reiškia, praeis savaitė ar dvi, toks ligonis pasveiks ir viskas – ta ligos šaka bus nukirsta, jis liks nieko neužkrėtęs.

Štai taip Korėjoje užsikrėtusių mažėja ir toliau. Štai todėl ta visuotinė „baimė būti be kaukės“ yra labai gerai. Gal tik vienas iš milijono, kad užsikrėsi, bet jei kaukių nenešiotų niekas, tuoj galėtų būti vienas iš šimto tūkstančių, paskui – vienas iš dešimt tūkstančių ir t.t. „Antroji koronaviruso banga“, kuria pernelyg ramius savo piliečius per žiniasklaidą nuolat gąsdina Korėjos politikai.

Kaukėtame Seulo metro

Kaukėtame Seulo metro įprastu metu, kai ir aš su kauke

Tikiuosi, tame metro traukinyje tokio užkrėstojo nebuvo. Namie paimu naują kaukę. Jų rezervas išsekęs. “Paprastų” kaukių Korėjoje daug – esame net nemokamai gavę kaip priedą prie nesusijusio pirkinio. Bet tų „rimtesnių“ kaukių mažai. Prekyboje kaukių daug ir lengvai matai, kurios gražios, o kurios – ne, bet kaip atskirti saugesnes nuo nesaugių? Ar pasitikėti „N94“ kokybės standartu, jei kaukę perki turguje? Čia net valstybės, būna, prašauna užsisakiusios kur iš Kinijos netikrų COVID testų, kaip Ispanija… Išsivertus autovertėjais visokių kiniškų kaukių įpakavimų instrukcijas tiesiai šviesiai rašoma – “nuo ligų nesaugo”.

Viskas, kaukė kaip kūno dalis. Nebedusina. Ir su daugeliu moku apsieiti, kad neberasotų akiniai. „Įdomu, ar kada nors kaukė mus apsaugojo nuo COVID?“ – klausia Aistė. Nežinau. Bet tikiu, kad nuo kitų ligų apsaugojo. Mano imunitetas siplnas, kiekvienoje kelionėje susregu kokiu kosuliu, sloga, lengva temperatūra – bet ne šitoje. O dabar, šiaip ar taip, kitos ligos mažiau pavojingos nei COVID – turėsi kokį kosulį ir kris ant tavęs įtarimas.

Užsipirkau kaukių. Įdomu palyginti skirtingas: kurios patogesnės, kurios geresnės, su kuriomis nerasoja akiniai, kurios gražiau atrodo. Šiokia tokia įvairovė šiaip jau neišvengiamai nykioje išvaizdoje.

Užsipirkau kaukių. Įdomu palyginti skirtingas: kurios patogesnės, kurios geresnės, su kuriomis nerasoja akiniai, kurios gražiau atrodo. Šiokia tokia įvairovė šiaip jau neišvengiamai nykioje kaukėtoje išvaizdoje.

04 13-04 19: Po mėnesio Lietuva jau kažkur toli

Kai prieš gerą mėnesį užbombardavo žinios apie visus karantinus, sienų uždarymus, evakuacijas, repatriacijas, darėsi baisu, it karo laikais.

Paskui, keliaudamas per Indoneziją, susitaikiau su mintimi: „Nieko nesuplanuosi, mano situacija geresnė nei daugelio aplinkinių (kurie gyvena iš turizmo arba privalo grįžti į darbus, pas šeimas), tai tiesiog plaukiu su srove ir tikriausiai viskas bus gerai“. Ir kol kas viskas labai gerai, bet vis tiek skaitydavau, baisėdavausi tomis žiniomis, kas Europoje vyksta.

O dabar štai perskaitau, kad Lietuva uždarė Nemenčinę, kad ten galės patekti tik žmonės su leidimais – ir kažkaip nelabai įdomu jau. Ne tik dėl to, kad pavargęs nuo to. Bet ir dėl to, kad viskas šitaip toli. Pietų Korėja – ne Tailandas ar Indonezija, kur tvyrojo trapi ramybė, bet tuo pačiu viskas iš lėto užsidarinėjo. Pietų Korėja – tarsi kitas pasaulis, kur koronavirusas visiems yra tik dar vienas virusas, dar viena liga, o ne kažkoks XXI a. maras, dėl kurio reikia naikinti viską, kas gražu, prasminga ir suteikia žmonėms galimybę (prasi)gyventi.

Korėjoje gausu įspėjimų, mokomųjų laidelių kaip saugotis nuo COVID viešuosiuose ekranuose - bet ne draudimų

Korėjoje gausu įspėjimų, mokomųjų laidelių kaip saugotis nuo COVID viešuosiuose ekranuose – bet ne draudimų

Lietuva, Europa ilgą laiką psichologiškai dar buvo „čia“, nepaisant to, kad keliavau 10 000 km nuo jos Azijoje, bet dabar tai jau „ten“. Paseku situaciją ne tik ten, bet ir kitose šalyse, kurios dar prieš kelias savaites buvo laikinais namais – Katare, Tailande, Indonezijoje. Ji visur iš lėto blogėja: Tailandas karantinavosi panašiau į Europą, bet Indonezijoje ir Katare – laisviau.

Bet čia jau kaip žinios iš Sirijos pilieitnio karo: baisu, savaip artima, nes pora metų iki karo buvau Sirijoje, bet tuo pačiu psichologiškai vis toliau.

Prieš 2-4 mėnesius jei kuriame iš mano mėgstamų proto žaidimų būtų buvęs užduotas klausimas „Viename mieste keliasdešimt darbininkų susirgs kvėpavimo takų virusu. Valdžia uždarys tą miestą, nebeleis ten niekam atvykti. Kokioje šalyje taip atsitiks?“ pirmasis spėjimas būtų buvęs „Šiaurės Korėjoje“, antrasis – „Turkmėnijoje“…

Viešas dezinfekcinis skystis Pietų Korėjoje

Viešas dezinfekcinis skystis Pietų Korėjoje

04 13-04 19: Paskutiniai ribojimai Korėjoje tuoj išnyks?

Naujai užsikrėtusių koronavirusu visoje 50 mln. žmonių Pietų Korėjoje šiandien tik aštuoni. Pirmąkart mažiau nei 10. Iš tų pačių aštuonių penki užsikrėtė svetur. Kad užsikrėtusių būtų kuo mažiau tiek man, tiek visiems korėjiečiams norisi ir altruistiškai, ir kiek savanaudiškai: juk „skatinimas laikytis atstumo“ galioja iki šiandien ir valdžia iki paskutinio atidėlioja sprendimą: tęsti jį ar netęsti. Aišku, palyginus su Europa, tas skatinimas – juokingas, ribojimai menki, tačiau vis tiek šis bei tas uždaryta, o į kai kurias tų vietų norėtųsi nueiti.

Pavyzdžiui, Yoido bažnyčią, vieną didžiausių pasaulyje. Pietų Korėja vienintelė šalis, kurioje krikščionybė niekada nebuvo oficiali religija, tačiau duaguma jos gyventojų tapo krikščionimis. Krikščionys jie labai uolūs, siunčiantys užsienin daugiau misionierių nei bet kuri šalis, išskyrus JAV. Be to, čia religingi ne seneliai, o jaunimas. Tad, norint geriau pažinti tą kasdien iš naujo kuriamą Korėjos kultūrą, visad norėjau apsilankyti tokioje modernioje ir jaunatviškoje superbažnyčioje. Kol kas bažnyčios uždarytos, nors per Velykas ~2000 jų draudimo nebepaisė.

TIk devyni nauji koronaviruso atvejai visoje 50 mln. gyventojų Pietų Korėjoje

Tik devyni nauji koronaviruso atvejai visoje 50 mln. gyventojų Pietų Korėjoje. Kasdien 10:30 ši statistika skelbiama ‘Kore Herald’

Lankydamasis užsienio šalyse stengiuosi susitikti su ten gyvenančiais lietuviais. Paprastai dėl „Gabalėliai Lietuvos“ internetinės lietuviško paveldo užsienyje enciklopedijos: aiškinuosi, ar toje šalyje yra lietuivškų vietovardžių, lietuvių muziejų, žymių lietuvių kapų, paminklų lietuviams ir kito ir, jei taip, aplankau, nufotografuoju, įtraukiu į „Gabalėlius Lietuvos“.

Korėja per toli ir per daug jau mūsų istorijos atskiros, kad ten tikėtis lietuviškų vietų, bet iš 14 metų Korėjoje gyvenančio Martyno buvo įdomu daugiau išgirsti apie Korėjos gyvenimą iš vidaus.

„Korėjiečiai nori gyventi laisvai“ – sakė.

„Korėjiečiai ir gyvena laisvai“ – atsakėme turėdami su kuo palyginti.

Su Martynu and Seulo miesto sienos

Su Martynu and Seulo miesto sienos

Bet čia kaip su nusikalstamumu. Niekur pasaulyje nėra prasmės klausti „Ar čia saugu?“, nes išskyrus kelis rimčiausius keliautojus, aplankiusius 70 ar 100 šalių ir praleidusius užsienyje mėnesių mėnesius ar metų metus, visi vertins tik per savo šalies prizmę. „Čia saugu, iš mūsų tik tris mašinas pavogė“ – tokį atsakymą girdėjome Brazilijoje, nes kur nesaugu ten ginkluoti pagrobimai ir vaikai su automatais gatvėse (mačiau savo akim). O japonas – arba korėjietis – galėtų pasakyti: „Čia labai nesaugu, prieš septynerius metus kaimyno draugo pažįstamą kišenvagiai apvogė“.

Tai taip ir su karantinu, koronavirusu. Visiems atrodo pas juos blogai – nes blogiau, nei buvo anksčiau. Bet pas vienus yra griežto režimo kalėjimas, pas kitus – pataisos namai, pas trečius – namų areštas, na o Korėjoje gal tik nedidelė ekonominė krizė. Ir niekas, išskyrus kelis keliautojus, nėra matęs daugiau nei vieno (maks. dviejų) varianto. O ir mes tematėm penkis.

Tipinė Korėjos anketa, kurias reikia pildyti kai kuriose vietose įeinant, kad, jei kas ten susirgtų, galėtų tau pranešti. Tokios anketos retos (per mėnesį tepildėme kokias 4 ar 5), bet juk seniau to nebuvo

Tipinė Korėjos anketa, kurias reikia pildyti kai kuriose vietose įeinant, kad, jei kas ten susirgtų, galėtų tau pranešti. Tokios anketos retos (per mėnesį tepildėme kokias 4 ar 5), bet juk seniau to nebuvo

Martyną švelniai išgąsdiname papasakodami, kaip sunku buvo patekti į Pietų Korėją. Jam terminas išvykti sueina gegužės pabaigoje. Mes kiek laimingesni – turime laiko iki birželio 28 d. Bet kas bus tada? Turime birželio 25 d. bilietą į Japoniją – ar išvyksime? Ar bus tada normalūs skrydžiai į Lietuvą? Spėlioti dabar tas pats, kaip prognozuoti ruletės rezultatus.

Vakaras. Večiu portalus: ar baigsis Korėjoje ribojimai? Taip, bet ne visai. Pietų Korėjos valdžia prėmė sprendimą sušvelninti „skatinimą laikytis atstumo“. Bažnyčios, naktiniai klubai, korepetitorių mokyklos (šitaip svarbu dėl vaikų mokslų pamišusioje Korėjoje!), sporto klubai atsidarys. Aišku, valdžia kalba kuo aptakiau („Bent savaitę-dvi pasistenkite neiti iš namų pernelyg daug“): niekas nenori, kad milijonai korėjiečių staiga paplūstų į gatves švęsti „koronaviruso pabaigos“, nes tokios minios galėtų būti antrosios ligos bangos pradžia.

Skaitau internete apie protestus pireš karantiną JAV, kitur. Savaip džiaugiuosi – gal pasaulis atsitokės. Bet viskas taip toli – ir tas karantinas, ir tie protestai. Pietų Korėjoje tvirta dabartis ir aiški ateitis.

Vis dažniau Korėjoje pamatysi poras, kur vienas žmogus (dažniau moteris) - be kaukės. Šiek tiek keista: juk jei užsikrėstų, tikėtina, vis tiek užsikrėstų abu.

Vis dažniau Korėjoje pamatysi poras, kur vienas žmogus (dažniau moteris) – be kaukės. Šiek tiek keista: juk jei užsikrėstų, tikėtina, vis tiek užsikrėstų abu.


Balandžio galas (2020 04 20 – 2020 04 26)


04 20-04 26: Netikėtos mano “šlovės minutės”

Paskelbęs praeito mėnesio dienoraštį šiame tinklaraštyje, sulaukiau daug dėmesio ne tik iš skaitytojų, bet ir iš spaudos. Matyt, istorija pasirodė unikali: daug kas dabar „karantinuojasi“ užsienyje (tiek savo pasirinkimu, tiek negalėję grįžti į Lietuvą), bet, tikriausiai, mažai kas per 2020 m. kovą-balandį išvydo situaciją net 5 valstybėse, sienoms užsidarant dar “stūmėsi pirmyn”.

Mano dienoraštis kaip straipsnių serija spausdinamas JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“ (su kuriuo bendrdarbiauju nuo “Tikslas – Amerika” misijų), daviau interviu “15 minučių”, LRT „Pasaulio Lietuvai“. Bene kasdien skaitau ir taisau man žurnalistų atsiųstus straipsnius, kad nebūtų niekur publikuoti su klaidomis, siunčiu žiniasklaidai nuotraukas ir pan.

Aistė duoda videointerviu LRT laidai 'Pasaulio Lietuva'

Aistė duoda videointerviu LRT laidai ‘Pasaulio Lietuva’

Paskutinį kartą kažkiek panašioje situacijoje buvome prieš 9 metus, kai per savo medaus mėnesį 2011 m. kovo 11 d. atsikliuvome Japonijoje. Tada ten, kaip žinia, buvo didysis žemės drebėjimas, sprogo Fukušimos atominė elektrinė. Aišku, masteliai buvo ne tie, o Lietuvoje žinias žiūrintiems artimiesiems buvo baisiau, nei mums Japonijoje.

Įdomu, ar į ką įsivelsiu dar po 9 metų?

Straipsnis apie mus 15 minučių

Straipsnis apie mus 15 minučių

Visame šitame labiausiai patinka tai, kad papasakoju lietuviams, kaip laikosi ir tvarkosi kitos šalys, kokie yra keliai kovoje su pandemija (ne tik europinis užsidarymas).

04 20-04 26: Keliaudamas po šalį pamatai daugiau, nei joje gyvendamas?

Paradoksas, bet tiesa. Kai keliauju į kokią nors šalį trumpam laikui, pakalbėjęs su ten gyvenančiais, dirbančiais, studijuojančiais lietuviais dažnai suprantu: per savaitę ar pora aš pamačiau daugiau, nei jie per metus ar kelis.

Taip yra todėl, kad, kai keliauji, supranti – „dabar arba niekada“, „daugiau galimybių gal nebus“. Ir darai viską, kas toje šalyje įdomu, prieš tai ilgą laiką tam ruošęsis, kad kiekviena akimirka būtų išnaudota tinkamai.

Žydintys medžiai. Korėjos miestuose nuostabiai daug gražių žiedų, ir skirtinguose miestuose jie pražysta skirtingu metu. Tą supranti tik būdamas šalyje ilgiau.

Žydintys medžiai. Korėjos miestuose nuostabiai daug gražių žiedų, ir skirtinguose miestuose jie pražysta skirtingu metu. Tą supranti tik būdamas šalyje ilgiau.

Štai kai keliavau prieš penkis metus į Pietų Korėją pirmą kartą, šalyje teturėjau 9 dienas. Bet per jas ne tik aplankiau visas svarbiausias Seulo, Suvono, Pusano, Kjongdžu, Andongo, Tegu lankytinas vietas – visokius konfucianistų siovonus, šventyklas, muziejus, pagodas, gamtos takus – bet ir padariau viską optimaliu iš anksto suplanuotu laiku. Sekmadienį praleidau Hahoe liaudies kaime kur stebėjau tradicinį kaukių šokio spektaklį (vaidinamą šimtus metų, bet tik kartą per savaitę). Ištaikiau, kad būčiau Seule tą dieną, kai vyko e-sporto „League of Legends“ varžybos. Įterpiau visos dienos ekskursiją į demilitarizuotą zoną Korėjų pasienyje ir dar daug ką, aišku, aktyviai keliaudamas nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro ir, pamenu, kai kuriomis dienomis spėdamas užkąsti gal tik kartą. Juk negaiši laiko kavinės paieškoms, jei esi užmiestyje ir tų kavinių nėra. Pavalgyti per gyvenimą spėsi, pamiegoti – irgi, o prie Tripitaka Koreana lentelių, seniausio spausdinto tokios apimties kūrinio, Hėinsos pagodoje gal niekad daugiau nė per 1000 km nepriartėsi.

Dirbame Seulo bute

Dirbame Seulo bute. Milijonai pasaulio žmonių šiomis dienomis išbandė darbą iš namų. Mes taip dirbame jau trys metai. Tiesa, tie mūsų namai kas savaitę ar kelias – vis kiti. Dabar bus tie patys visą mėnesį.

Tuo tarpu tie, kas gyvena šalyje, neretai galvoja „Juk dar bus laiko…“. Ir labai dažnai atidėlioja, atidėlioja, pamiršta, gyvena „savo rutinos burbule“ – net per savaitgalius, atostogas. Ir net kai ateina laikas išvykti iš šalies (tarkime, baigiasi studijos), dalies tikslų lieka neįgyvendinę, ar – dažniau – net apie juos nesusimąstę. Gal po kokių metų netyčia pamatę kokiame interneto portale straipsnį apie įdomią šalies tradiciją ar gražų pastatą pasigailės „Kodėl aš ten neapsilankiau?“.

Trumpoms kelionėms aš paprastai ruošiuosi su karine drausme, metodiškai pereinu visokių informacijos šaltinių sąrašą, nuo pradžios iki galo skaitau apie šalį knygas, žymiuosi ką noriu aplankyti žemėlapiuose, susidarinėju mintyse maršrutus. „Misija“ turi būti paruošta tarsi karo operacija. Bet kai važiuoji kažkur neribotam laikui, viskas kitaip: atrodo, spėsi, rūpesčių yra ir kitų.

Dabar pats pirmą kartą esu „kitoje barikadų pusėje“. Labiau Seulo gyventojas, nei turistas. Ir pamažu jaučiu, kaip įsigyvenu į lengvą rutiną. Tarkime, einu į restoranus, kur žinau, kad pigu ir skanu (iš visų tų dešimčių ar šimtų, kurių įvairove taip džiaugiausi kai pirmą kartą išlipau iš metro tame Tongmjo rajone). Neretai leidžiu laiką taip, kaip įpratęs, tik kitoje vietoje: na, vaikščioju mieste ar parkuose, užsukdamas prie įspūdingesnių pastatų.

Jau toks įprastas vaizdas pro buto langą Seule, kad net neįtikėtina, kad jį teks palikti

Jau toks įprastas vaizdas pro buto langą Seule, kad net neįtikėtina, kad jį teks palikti

Aistė pamini, kad Korėją įsivaizdavo skirtingesnę nuo Lietuvos, nei atrado. Ir man 2015 m. ji atrodė skirtingesnė – nes, tiesiog, į vietinį gyvenimą pasinėriau stagiau.

Negaliu sukerpėti. Viskas praeina ir paskui būtų gaila. Mintyse paspiriu save ieškoti naujų ir naujų galimybių, naujų ir naujų patiekalų, naujų ir naujų pramogų ir kultūrinių patirčių, kurias, vos šovus į galvą naujai minčiai, įtraukiu į užrašus telefone su grafa “išbandyti”. Taip, kimbapai skanūs, bet ir bokumbapo, čujuk bokumo paragauju ir dar daug ko – ir, pasirodo, tai irgi nuostabūs patiekalai.

Korėjietiškų blynų kepėja Korėjos maisto turguje

Korėjietiškų blynų kepėja Korėjos maisto turguje

Korėja yra nuostabiai kitokia šalis, kur ne tiesiog kitokia architektūra ar kitokia – tokia valiūkiška – reklamų estetika. Ten gali pasinerti į tokius užsiėmimus, kokių dažnas lietuvis nė neįsivaizduoja egzistuojant. Požeminiai PC kambariai ne šiaip sau interneto kavinės – ten, modernių kompiuterių milžiniškais monitoriais apsuptyje verda kitas gyvenimas: e-sporto, uždirbamų ir brangiai parduodamų virtualių kardų… Neseniai nuskambėjo istorija apie Seulo PC kambaryje pagimdžiusią moterį kuri, nusikračiusi kūdikiu, grįžo į virtualius pasaulius…

Korėjietiškos pirtys (čimdžilbangai), kuriose ir nakvojama, gyvenama. Šventyklos, kuriose gali apsinakvoti ir per visokias patirtis, rytinę meditaciją geriau suvokti budistinę kultūrą kviečiami ne tik budistai. Aistringos sekmininkų bažnyčios, vienos didžiausių pasaulyje. Viskas dar manęs laukia.

Nustebimų dar būna ir gtavėje, nors ir rečiau. Dar 2015 m. pripratau prie neoninių švytinčių kryžių (be jų bažnyčia – ne bažnyčia) ar išmaniųjų autobusų stotelių, visokiuose ekranėliuose rodančių kur tiksliai kuris autobusas. Bet vis randu ir randu ką modernaus: vieši purškimo nuo uodų vamzdžiai (prieš einant į parką) ar batų plovimo žarnos (išeinant iš jo), ekranai prie tualeto įėjimo rodantys kurios tupyklos užimtos, Kompiuterinių žaidimų akademija ir pan.

Prie įėjimo į stoties tualetą ekranas rodantis užimtas ir laisvas kabinas šiuo metu

Prie įėjimo į stoties tualetą ekranas rodantis užimtas ir laisvas kabinas šiuo metu

Be to, „žinoti“ ir „išvysti savo akim“ – ne tas pats. Žinojau, kad Korėjos begaliniame vlogų pasaulyje kaip niekur populiarūs „valgymo transliacijų žokėjai“, kurie, tiesiog, filmuojasi kaip valgo; juos žiūri, jiems aukoja tūkstančiai (esą, vienišiems žmonėms nesmagu valgyti vieniems, tai jie įsijungia tokius žokėjus). Na, bet pamatyti nebejauną vyrą, prisimontuojantį eiliniame tinkliniame restorane išmanųjį telefoną ant trikojo ir su visokiomis grimasomis transliuojantį savo pietus visai Korėjai vis tiek netikėta.

Valgymo žokėjas restorane

Valgymo žokėjas restorane

Žinojau, kad Korėjoje nelabai padoru nuoga nugara ar iškirptė. Bet sunku nenustebti kai kažkokia moteris gatvėje priėjusi prie Aistės pradėjo korėjietiškai kažką aiškinti, gestikuliuoti, o galiausiai paėmė ir persegė Aistės liemenėlę kitaip. Davė suprasti, kad taip vaikščioti nedera išvis – Aistė grįžo namo, persirengė. Tai kas, kad korėjietės į darbus vaikšto tokiais trumpais sijonėliais, kad, tarkime, po striuke jų kartais nė nesimato, boluoja kelnaitės. Tuo Rytų Azijos ir Vakarų kultūros skiriasi kardinaliai. „Nuogumas – irgi kultūrinė sąvoka“ – girdėjau įdomią mintį.

Aistės rūbas užkliuvęs Korėjos 'adžumai'

Aistės rūbas užkliuvęs Korėjos ‘adžumai’. Vėliau, kaip korėjietės įpratusios, Aistė įsigijo papildomą specialų trumpą rūbą, dengiantį pečius

Nustebino, kaip niekas Seulo neišmuša iš vėžių. Štai nutrenkia gatvėje priešais mūsų namus motociklininką. Tas guli be sąmonės, gal miręs. Guli ant perėjos. Šviesoforas veikia. Žmonės vaikšto aplink lyg niekur nieko. Tarp motociklo ir nutrenktojo, tarp nutrenktojo ir partrenkusios mašinos, apeina nukritusį šalmą ir nuolaužas.

Su sirenomis atvažiuoja policija, greitoji, bet gyvenimas aplink nestoja nė akimirkai. Nekreipia jie dėmesio ir į išgriuvusius girtuoklius (o gal ne girtuoklius?). Na, ir koronavirusas Seulo nesustabdė. Ir visokios istorijos apie tariamai mirusį Kim Čen Uną ir prasidėsiantį naują Korėjos karą, apie jo bandomas branduolines raketas skamba visų pirma Vakarų pasaulyje, o ne Korėjoje. Korėjiečiai džiaugiasi sakurų žiedais (Seule, tiesa, jau nužydėjo).

Avarija pro buto langą

Avarija pro buto langą

Niujorkas buvo miestas kuris niekada nemiega – kol koronavirusas nepanardino jo į „pavasarinį letargą“.

O Seulas tebėra miestas, kurio niekas nesustabdo.

04 20-04 26: Šalį pažinsi per antro lygmens lankytinas vietas

Kai esu mieste dieną ar savaitę, neišvengiamai laisvalaikį skiriu visų pirma „pagrindinėms“ lankytinoms vietoms, taip pat toms vietoms, kurios susijusios su tuo, kuo domiuosi labiausiai (man tai – vietos kultūra, istorija, architektūra).

Bet Seule esu mėnesį, tad galiu lankyti „viską iš eilės“, pasigaudęs idėjų įvairiausiose interneto svetainėse. Ar, tiksliau, „Viską iš eilės“ tarp to, kas neuždaryta. Taip dar giliau pasineri į vietos kultūrą, nes pamatai ir tai, kas gal tavęs nebūtų sudominę – tačiau labai domina vietinius.

Tipiniame Korėjos PC kambaryje. Vien aplink mūsų namus tokių buvo gal 10, visi didžiuliai, pilni. Atsispausdinti traukinio bilietus, tiesa, nebuvo lengva - programų darbui, kaip PDF skaityklių, ten nėra. Tai ne šiaip interneto kavinės, tai, galima sakyti, - e-sporto (kompiuterinių žaidimų) treniruočių aikštelės

Tipiniame Korėjos PC kambaryje. Vien aplink mūsų namus tokių buvo gal 10, visi didžiuliai, pilni. Atsispausdinti traukinio bilietus, tiesa, nebuvo lengva – programų darbui, kaip PDF skaityklių, ten nėra. Tai ne šiaip interneto kavinės, tai, galima sakyti, – e-sporto (kompiuterinių žaidimų) treniruočių aikštelės

Pietų Korėjoje tai – fotografavimasis. Neįsivaizduojamai didelis procentas visų pasiūlymų turistams yra visokios „fotografavimosi galimybės“ ir „selfių pagražinimai“. Nekalbu vien apie fotostudijas („K-popo patirtis“, kur jus nugrimuos K-popo žvaigždių grimeriai). Vien hanbokų (tradicinių korėjietiškų drabužių) nuomos salonų Korėjoje šimtai ar tūkstančiai. Nauja mada – mokyklinių uniformų nuomos salonai (trisdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai vaikšto su jomis po Seulą, spragsėdami selfius: įsijaučia į kokį korėjietišką serialą apie moksleivių meilės istoriją). Tokių vien Klook mačiau keturis, o juk Klook tarnauja tik užsienio turistams.

Mokyklinių uniformų nuomos salono reklama

Mokyklinių uniformų nuomos salono reklama

Ir vis tiek nustebina, kad bilietas į „Jongma Land“ atrakcionų parką kainuoja net 8 eurus. Nes atrakcionų parkas – apleistas, atrakcionai seniai surūdiję! Bet ta „užmarštin iškeliavusi smagybė“, iki „Lotte World“ atidarymo džiugindavusi mažas Seulo vaikų galveles, tapo populiariu fonu nuotraukoms. Ne tik „Instagram“ selfiams, o ir vestuvių fotosesijoms: jos brangios, bet štai viena jaunoji su nuometu jai ruošiasi. Uždaręs parką šeiminikas gal uždirba nemažiau, nei kol tas veikė…

Įsijautę į korėjietišką pozavimą apleistame atrakcionų parke

Įsijautę į korėjietišką pozavimą apleistame atrakcionų parke

Ir čia – tik ledkalnio viršūnė. Vien „Klook“ sąrašuose – ir Meilės muziejus, kur gali fotografuotis prie visokių gašlių vaizdų (tai, atrodo, skaitosi padoriau, nei Lietuvoje!), ir meškiukų muziejus, ir „kakučių žemė“ (nereikia pasakoti, greta kokių statulų ir paveikslų fotografuojiesi tenai), ir pažiba „Trickeye muziejus“ – iš Pietų Korėjos išplitusi jau pasaulinė pramoga, kur parsisiunti į telefoną specialią programėlę ir su ja muziejuje padarytose nuotraukose realybė bus „pagražinta“ spec. efektais (pavyzdžiui, slibino statula tave degins ugnimi). Išbandysime.

Trickeye muziejuje. Nuo lietuivškų Iliuzijų muziejų skiriasi tuo, kad čia pridedami spec. efektai (tikrovėje gyvatės nėra). Ypač efektinga ne nuotraukose, o filmuotoje medžiagoje, nes gyvatė juda, puldinėja.

Trickeye muziejuje. Nuo lietuivškų Iliuzijų muziejų skiriasi tuo, kad čia pridedami spec. efektai (tikrovėje gyvatės nėra). Ypač efektinga ne nuotraukose, o filmuotoje medžiagoje, nes gyvatė juda, puldinėja. Tik reikia pasižiūrėjus, kas vyksta virtualiai, gerai vaidinti – ir atrodys kaip scena iš kokio filmo

04 20-04 26: Kodėl korėjiečių kalba sudėtinga

Tiek prabuvęs bet kokioje užsienio šalyje paprastai jau su vietiniais kalbu vietine kalba – aišku, ne filosofiniais klausimais, o gyvenimiškais: kaip kur nors nueiti, kiek kainuoja ir t.t.

Su korėjiečių kalba sunkiau. Su linksniais, laikais gana paprasta. Ir net su rašto sistema (hanguliu) paprasta: ji tik atrodo kaip sudėtingi hieroglifai, iš tikro kiekvinas „hieroglifas“ susideda iš labai paprastų raidžių, kurių forma dargi padeda atspėti jų tarimą.

Sunkiausia – visokie mandagumo/formalumo lygiai. Turi vartoti skirtingus žodžius, priklausomai nuo to, kokiu formalumo lygiu kalbi, o jų yra bent šeši. Didžiausia bėda, kad visokie žodynai ir automatiniai vertėjai to nesupranta. Išversk bet kokį sakinį Google Translate iš anglų kalbos į korėjiečių – ir tau jį pateiks atsitiktiniais mandagumo lygiais, gal maišytais, nes juk anglų kalboje to nėra. Analogiškai bus ir visokiuose žodynėliuose, pokalbių knygelėse.

Korėjiečiai išsinuomavę dienai liaudies drabužius

Korėjiečiai išsinuomavę dienai liaudies drabužius

Taigi, nelieka mėgiamo būdo mokytis, kai iš pradžių išmokstu svarbesnius žodžius ar frazes ir jau galiu juos vaisingai naudoti. Vienoje knygelėje ta pati frazė skamba vienaip, kitoje – kitaip, „Google Translate“ verčia dar kitaip… Visų pirma reikia mokytis gramatiką, kad suprastum tuos mandagumo lygius bei kaip logiškai sudaromi visi tie variantai – antraip viskas atrodys lyg atsitiktiniai tekstai.

O dar ir raidžių daug tokių, kurių nėra lietuvių kalboje. Pavyzdžiui, B ir P korėjiečiams yra viena ir ta pati raidė – kaip ir T ir D ar Č ir Dž. Užtat skiriasi paprasta P, aspiruota P ir platesne gerkle tariama P (tas pats su T). Ir balsių pas korėjiečius daugiau.

Seulo pramogų rajonuose ribojimų jau tarsi nėra

Seulo pramogų rajonuose ribojimų jau tarsi nėra

04 20-04 26: Ką apie Korėją atskleidžia jos dokumentika

Ruošdamasis išvykti į užsienio šalis, daug laiko skiriu tos šalies filmų žiūrėjimui – tiek meninių, tiek dokumentinių. Vykti į Pietų Korėją neplanavau, tad filmus žiūriu jau būdamas joje. Vakarais. Sužinome, perprantame daug naujo.

Į K-popo žvaigždučių nuotraukas reklamose nebežiūri taip pat po filmo apie K-popo fabriką: kaip grupės kuriamos „iš viršaus žemyn“ pagal tą patį kurpalių iš K-popo mokyklų nugriebiant vien berniukų ar vien mergaičių „grietinėlę“ ir sulipdant ją į vieną ~5-7 asmenų grupę, kuri tada „debiutuoja“ iš anksto paruoštai fanų dirvai.

Paminklas 'Gangnam Style' dainai Kangname

Paminklas ‘Gangnam Style’ dainai Kangname

Supranti gatvėse išgriuvusius ar rėkiančius alkoholikus pažiūrėjęs filmą apie Korėjos sodžu (tradicinio alkoholinio gėrimo) kultūrą, privalomus išgėrimus su viršininkais ir kolegomis po darbo. „Negalvojau, kad tai Korėjoje tokia bėda, skamba kaip Rusija“ – sakė Aistė, bet išėję vakarais į gatves suprantame – žurnalistai neperdeda. Bent jau muštis korėjiečiai nelinkę.

Supranti, atrodo, iš gyvenimo iškritusius Korėjos „senelius“ pasižiūrėjęs filmą apie į pradinės mokyklos suolą sėdusias seneles (taip išgelbėjusias kaimo mokyklėlę nuo uždarymo). Juk dar ~1960 m. mergaičių į mokyklą neleisdavo, skurdžioje, beveik badaujančioje pokario Pietų Korėjoje tik kas penktas buvo raštingas. O dabar Korėja – išmaniausia šalis su visom technologijom – kaip toms senolėms prisitaikyti?

Gyvų gėlių pardavimo automatas

Gyvų gėlių pardavimo automatas

O kur dar pilietinio karo išskirtų Šiaurės ir Pietų Korėjos brolių-seserų susitikimai, kuriuos po dešimtmečių pertraukos, kiek atšilus santykiams, būna, leidžia (paskui vėl uždraudžia) Šiaurės Korėjos Kimų dinastija.

To nepamatysi nei kaip turistas, nei kaip laikinas gyventojas, bet tai formuoja Pietų Korėjos troškimus ir viltis.

Rasti gerų filmų, tiesa, sunkus darbas, kuriam skiriu daug valandų. „Youtube‘as“ užverstas visokiais mėgėjiškais „filmais“, kuriuos visokie pradedantys keliautojai nufilmavo senais mobiliaisiais telefonais. Iš tokių nesužinau nieko, ko nežinočiau pats, nebent galiu pasižiūrėti kaip aikčioja kokia „Youtube“ žvaigždutė išgyvendama kultūrinius šokus ten, kurių aš nepergyvenau net prieš 10 metų pirmųjų kelionių į Aziją metu.

Užsienio šalys eišvysti vietinio gyvenimo fragmentus, kaip ši Korėjos jaunavedžių fotosesija. Tačiau tai išvydęs juk mažai ką suprasčiau apie Korėjos vestuvių papročius, tadicijas. Perskaityti neužtenka - čia reikia pamatyti, bet jeigu neturi korėjiečių draugų, kurie pakviestų į savo vestuves, nepamatysi. Geriausia išeitis perprasti vietos tradicijas - dokumentiniai filmai, kurie ne tik papasakoja, bet ir parodo. Ir į kitą jaunavedžių fotosesiją jau žiūrėsi kitaip, įsivaizduodamas visokius jaunojo tėvų jaunosios tėvams dovanojamus labai konkrečius papuošalus ir jaunosios tėvų formalizuotas atsakomąsias dovanas jaunojo tėvams ir kitas vietines tradicijas

Užsienio šalys eišvysti vietinio gyvenimo fragmentus, kaip ši Korėjos jaunavedžių fotosesija. Tačiau tai išvydęs juk mažai ką suprasčiau apie Korėjos vestuvių papročius, tadicijas. Perskaityti neužtenka – čia reikia pamatyti, bet jeigu neturi korėjiečių draugų, kurie pakviestų į savo vestuves, nepamatysi. Geriausia išeitis perprasti vietos tradicijas – dokumentiniai filmai, kurie ne tik papasakoja, bet ir parodo. Ir į kitą jaunavedžių fotosesiją jau žiūrėsi kitaip, įsivaizduodamas visokius jaunojo tėvų jaunosios tėvams dovanojamus labai konkrečius papuošalus ir jaunosios tėvų formalizuotas atsakomąsias dovanas jaunojo tėvams ir kitas vietines tradicijas

Bet kad įsitikintum, koks laukia filmas, turi paleisti, dažniausiai nusivylęs išjungti gailėdamas 5 prarastų minučių.

Aišku, garsių kanalų logotipai – „Al Jazeera“ (ypač „101 East“ programa), „BBC“, „National Geographic“ ir kt. – kokybės ženklas. Taip pat ir keli mėgstami konkretūs serialai, kurių kiekviena serija skirta kitai šaliai ar miestui. Prieš keliaudamas visada peržiūriu tą sąrašą, ar nieko nėra sukurta apie šalį, į kurią keliauju. Ir apie Pietų Korėją medžiagos daug. Visas „Arirang“ kanalas, finansuojamas Korėjos valdžios, skirtas angliškam šalies pristatymui: vietomis jis ne visai pataiko į dešimtuką (Korėjoje dar nėra daug žmonių, įgudusių, ko reikia užsieniečiams), bet yra kokybiškas ir išsamus („100 Icons of Korean culture“ – serija apie 100 Korėjos „simbolių“ – ar “Tales of Hansik” apie Korėjos virtuvę).

Projektoriais ant žemės projektuojami užrašai - viena populiarių Korėjos modernybių

Projektoriais ant žemės projektuojami užrašai – viena populiarių Korėjos modernybių

04 20-04 26: Gyvenimas tarsi k-drama

Pamatyti meninius užsienio šalių filmus dažnai sunku, bet visad stengiuosi. Sunku, nes nėra nei kur jų parsisiųsti, nei pirkti, o jei randi – tai be subtitrų. Lengvai gausi nebent pavienių režisierių, kurie orientuojasi į Vakarus, filmus, bet tokie filmai niekaip neatspindi tikro tarp vietinių populiaraus kino. Na, nėra “Kino pavasarių” numylėtinis Kim Ki Dukas tai, ką myli patys korėjiečiai.

Laimė, tikrus Korėjos filmus rasti pasirodė lengviau, nei daugelio šalių, ir čia kalta pasaulį (daugiausiai Lotynų Ameriką, Afriką, Aziją), užpylusi „Korėjos banga“ hallyu, kai korėjofilų ten pasidarė ne mažiau, nei japonofilų.

Ir labiausiai jie myli muziką (k-popą) bei serialus (k-dramas). Asortimentas didžiulis ir patogus: priešingai Lotynų Amerikos serialams, k-dramos trunka vieną sezoną, taigi, tikrai spėsime dar Korėjoje pažiūrėti 15-25 serijas. Pasirenku k-dramą korėjietiškiausiu sužetu – „Crash Landing on You“, pasakojančią apie Pietų Korėjos čebolo (šeimyninio megaverslo) paveldėtoją, kurios parasparnis sudužo Šiaurės Korėjoje – ir jos mėginimus sugrįžti namo.

K-dramos - labai 'padorios'. Tai būtų nebent 10 ar 15 serijoje.

K-dramos – labai ‘padorios’. Tai būtų nebent 10 ar 15 serijoje (vaizdas iš Jongma Land atrakcionų parko).

Tikrai įdomu ir kokybiškai padaryta. Net ir Šiaurės Korėjos pusė: daug kas panašu, kaip buvo Sovietų Sąjungos laikais Lietuvoje – blatai, nomenklatūra, deficitai. Ir, šalia to, elektros dingimai, Kimų nuotraukos atlape ir t.t. Taigi, įtikima. Pabėgėliai iš Šiaurės Korėjos konsultavo. Aišku, yra kelios klaidelės: štai, tarkime, Šiaurės Korėjos automobilyje yra GPS aparatas. Na, pietų korėjiečiai neįsivaizduoja, kad kur nors galėtų nebūti išmaniosios įrangos, turbūt savo šiauriečių konsultantų net neatsiklausę apdėliojo tą sceną rekvizitais…

K-dramų siužetai dažnai neįtikėtini – susidvejinusios asmenybės, alternatyvios realybės. Bet pažiūri už lango, į žinių portalus – ir kuo ne toks siužetas? Mūsų pačių gyvenimas jį primena.

Pasaulyje prasideda pandemija, dėl kurios iš pradžių nelieka sporto ir teatrų, paskui restoranų ir parduotuvių, iki galiausiai žmonės įkalinami savo namuose. Lėktuvai “su visam” nusileidžia, sienos uždarytos. Pasaulis griūva, bet Pietų Korėja laikosi. Ir štai pora veikėjų vienu paskutinių reisų atskrenda į Korėją.

Kur dabar skraido lėktuvai. Yra kelios šalys, kur dar masiškai skraidoma, tarp jų Korėja ir Kinija (jau atgimusi po karantino)

Kur dabar, 2020 m. balandį, skraido lėktuvai. Yra kelios šalys, kur dar masiškai skraidoma, tarp jų Korėja ir Kinija (jau atgimusi po karantino). Europoje vyrauja krovininiai skrydžiai.

Na, ne visai k-dramos siužetas. Kad būtų k-drama, turėtų atvykti tik vienas herojus, o antrą pusę susirasti jau Korėjoje. Aišku, meilei trukdytų visokios tėvų ir giminių intrigos, imigracijos pareigūnai ir karantino specialistai, politinės kebeknės ir, galiausiai, dar herojai susirgtų sunkia COVID forma. Čia būtų k-drama.

04 20-04 26: Stebuklas pirkti skrydžius ir žinoti, kad įvyks

Esame rezervavę Seule butą iki gegužės 2 d., o kas po to? Drakonai atskris? Dar prieš mėnesį būčiau nebenustebęs, bet dabar vis ramiau ir ramiau. Mobiliojo teleofno pypimai su pranešimais „Jūsų rajone užsikrėtė X žmonių“ vis retesni ir retesni.

Ir jaučiu, kad jau galiu planuoti daugiau nei 2 dienas į priekį. Gegužės pradžioj pavažinėsime traukiniais į kitas Korėjos vietas. Paskui – porai savaičių į Pusaną, pietinę šalies dalį. Ir tada – skrydis į Čedžu, Korėjos kurortinę salą. Ji tokia korėjiėčių numylėta, kad skrydžiai Seulas-Čedžu „normaliais laikais“ yra populiariausias pasaulyje lėktuvų maršrutas – skirtingos avialinijos kasdien čia įvykdo virš 100 reisų! Jokiam Niujorkas-Los Andželas ar Tokijas-Osaka neprilygti.

Po ilgos pertraukos atsidarau Skyscanner svetainę. Skrydžiai į Čedžu pigūs ir jų gausu kaip niekad – iš Seulo 12 eurų, iš Pusano 22 eurai. Jau su registruojamu bagažu. Kaip Europoje kadaise.

Perkame skrydį į Čedžu

Perkame skrydį į Čedžu

Nuperku skrydžio bilietus maždaug 30 dienų į ateitį. Toks paprastas, rutininis veiksmas dar pora mėnesių atgal. O dabar kiek mažai žmonių pasaulyje galėtų tai padaryti! Pirkti balandį lėktuvo bilietus gegužės mėnesiui ir praktiškai žinoti, kad tie skrydžiai įvyks! Tik Korėjoje ir dar keliose šalyse.

Iš Lietuvos aviakompanijos irgi pridėjusios į sistemas daugybę skrydžių. Aišku, karantinas vis pratęsiamas ir pratęsiamas, tie skrydžiai vis atšaukiami ir atšaukiami. Nusipirkusiems tuos bilietus pinigai negrąžinami – tik visokie vaučeriai kelionėms kada nors ateity (jei aviakompanija nebankruotuos). Daug žmonių pasimauna ant to.

Visos ES keleivių teisės išskrido kažkur toli toli it gandrai rudenį, bet tarp tokių išskrendančių „paukščių“ kaip žmogaus teisės ir laisvės jų niekas nė nepastebėjo ir nesužiedavo.

Pasauliniai karantinai daug ką perkėlė į virtualią erdvę, o ji siekia ir tas vietas, kur karantino nėra. Korėjoje gi ir nevirtualiai turime daaaug ką veikti, bet su malonumu pasinaudojame galimybe pažiūrėti E. L. Vėberio miuziklus, kurie dabar, uždarius Londono Vestendo teatrus, rodomi Youtube kiekvieną savaitgalį.

„Topo Centras“ atsiunčia reklaminį laišką. Retai kada reklama pradžiugina, bet štai praneša, kad nuo balandžio 23 d. Lietuvoje atsidarys parduotuvės. Vis žingsniai į tą pusę.

Policijos saugoma neįgaliųjų gegužės 1 d. demonstracija Pietų Korėjoje

Policijos saugoma neįgaliųjų gegužės 1 d. demonstracija Pietų Korėjoje


Balandį keičia gegužė (2020 04 27 – 2020 05 03)


04 27-05 03: Šiandien Aistė turėjo išskristi

„Aistės skrydis Bankokas-Doha“ – mano telefone netikėtai sužimba priminimas. Šiandien, balandžio 27 d., turėjome porai savaičių išsiskirti. Aistė turėjo grįžti į Lietuvą, o aš – keliauti kaip kuprinėtojas po Laosą ir Kambodžą.

„Negaliu patikėti, kad turiu skrydžio bilietą iš Bankoko, o štai sėdžiu kažkokiame Seulo restoranėlyje“ – sako Aistė.

Skrydžiai atšaukti – iš pradžių Doha-Varšuva (Lenkija užsidarė), paskui ir Bankokas-Doha. „Qatar Airways“ žada grąžinti pinigus.

Grafitis pasitikęs mus Varšuvoje.

Reklama, išlydėjusi mus iš Varšuvos. Nedidelis prisiminimas

Tiesa, ir „Qatar Airways“ susigrąžinti pinigus, o ne “vaučerį” – kryžiaus keliai. Ypač Aistei, kadangi ji bilietus pirko per tarpininką „Edreams“, o tam paprasčiau su vaučeriais, tai tik vaučerį ir siūlo. Aistė užpildė paraišką. Užplidau ir aš – mano skrydžiai gegužės mėnesį, bet irgi jau atšaukti. Aš tiesiogiai pirkau iš „Qatar Airways“. Žiūrėsime, ar kas skirsis. Į mane daugybė žmonių kreipiasi prašydami kelionių patarimų – dėl to tik dar svarbiau viską išbandyti savo kailiu.

Kada grįšime į Lietuvą? Seniai negalvoju apie tai, bet Aistė vis užsimena, seka Lietuvos žiniasklaidą. „Mėnuo prabėgo, o niekas nesikeičia, tik sunkėja“ – pakomentavo. O juk prieš mėnesį dar buvo daugiau galimybių: skrydis per Minską, kurį kažkodėl uždarė, paskui – skrydis į Minską ir važiavimas iki Lietuvos sienos. Tada uždarė ir tą sieną.

Perspėjimas dėl koronaviurso, kuriama dar minima Kinija. Situacija keičiasi greičiau, nei spėja prisitaikyti perspėjimų rašytojai: dabar Kinijoje beveik niekas neserga

Perspėjimas dėl koronaviurso, kuriama dar minima Kinija. Situacija keičiasi greičiau, nei spėja prisitaikyti perspėjimų rašytojai: dabar Kinijoje beveik niekas neserga

Manęs tai nelabai domina. Man gerai kaip yra. Nematau prasmės aukoti laisvę Korėjoje dėl kryžiaus kelių grįžtant į užsidariusią ir supanikavusią Europą. Todėl apie grįžimą ilgai nė nemąsčiau, bet, Aistės paskatintas, pasidairiau galimybių.

Pietų Korėjoje turime teisę būti iki birželio 28 d. Turime bilietą birželio 25 d. iš Seulo į Tokiją (kurį privalėjome nusipirkti, kad įleistų į Korėją), o rugpjūčio viduryje, nuo seno, iš Tokijo į Varšuvą su „Air China“ per Pekiną (tai turėjo būti visiškai atskira kelionė liepai-rugpjūčiui į Japoniją, kurios metu būtume apsilankę Olimpiadoje, sumo turnyre, kosplėjaus renginyje, susitikę su ten gyvenančia Aistės giminaite – aišku, viskas atšaukta).

Skrydžiai Seulas-Tokijas iki gegužės 31 d. atšaukti (japonai faktiškai neįsileidžia korėjiečių, o korėjiečiai, kaip atsakas, japonų, tad nėra logikos „T‘Way“ avialinijoms skraidyti). Idealiausia, galbūt, būtų, jeigu atšauktų tuos reisus ir birželiui, bet liepą jau jie vyktų. Galėtume „nusikelti“ skrydžio datą iki liepos 25 d. Tokių aplinkybių galbūt pakaktų, kad mums leidimą būti Pietų Korėjoje pratęstų iki liepos 28 d. (maksimaliai per vieną kartą pratęsiamas mėnesiui, jau turint naują bilietą).

Japonijoje – tikėkimės jau bestvarkančioje su virusu – galėtume susitikti su Aistės giminaite, dar šį bei tą nuveikti (gal, tarkime, įkopti į Fudzijamą?), ir tada grįžti į Lietuvą.

Pildau anketą su asmenine informacija prieš lipdamas į pasiplaukiojimą Hano upe Seule. Jei kas iš kitų keleivių susirgtų, būtų paprasčiau su manimi susisiekti

Pildau anketą su asmenine informacija prieš lipdamas į pasiplaukiojimą Hano upe Seule. Jei kas iš kitų keleivių susirgtų, būtų paprasčiau su manimi susisiekti

Ar tai realu? Nelabai. Net jei, tarkime, Seulas-Tokijas skrydžiai atsinaujins, nereiškia, kad ir skrydis namo per Pekiną, atvykimas į Varšuva bus galimi. O dar tas skrydis per Pekiną – juk yra bendras bilietas Varšuva-Pekinas-Tokijas-Pekinas-Varšuva; kadangi neskrisim (ar bus atšauktas) liepos mėn. Varšuva-Pekinas-Tokijas, gali automatiškai atšaukti ir Tokijas-Pekinas-Varšuva.

Aišku, kaip visuomet dabar, reikės planavimo, perplanavimo. „Mąstyti apie tai – kaip burti iš kavos turščių“ – darkat sakau Aistei. Todėl ir nemąstau apie grįžimą. Ne laikas. Gerai kaip yra. LABAI gerai kaip yra. Kiekvieną kartą atsivertęs bet kurios šalies intenterneto naujienų portalą (išskyrus nebent kokio Taivano) apsidžiaugiu, kad esu Pietų Korėjoje.

Menininkai tapo sienas Seule. Pietų Korėjoje populiaru labiau sukiužusių kvartalų sienas atiduoti menui ir tai nesiliauja nė per koronavirusą

Menininkai tapo sienas Seule. Pietų Korėjoje populiaru labiau sukiužusių kvartalų sienas atiduoti menui ir tai nesiliauja nė per koronavirusą

Aistė baigiantis balandžiui konstatuoja: „Tai ir gegužę jau bus neįmanoma grįžti“. Nesitikėjau, bet ir nenorėjau. Norėčiau grįžti kai:
a) Bus galimybė grįžti normaliais skrydžiais, o ne per „kryžiaus kelius“ pvz. kaip ir dabar teoriškai įmanoma skrydžiu Seulas-Frankfurtas, tada traukiniais į Kylį, keltu į Klaipėdą ir autobusu į Vilnių (vien toks grįžimas per „susikoronavirusavusią Vokietiją“, beje, turbūt padidintų tikimybę užsikrėsti COVID keliariopai, palyginus su visa mano kelione iki šiol).
b) Tie skrydžiai vyks jau tuo momentu, kai pirksime bilietus. Kol nevyksta, labai tikėtina, kad reisus, į kuriuos nusipirksi bilietus, tiesiog atšauks ir dar pinigų neatgausi.
c) Bus aišku, kad grįžęs galėsiu vėl išvykti iš Lietuvos (nebus draudimo palikti Lietuvą piliečiams).
d) Grįžęs neturėsiu atsidurti karantine – nei visuotiniame (kai neveikia daugelis reikalingų įstaigų), nei asmeniniame (pvz. 14 dienų po grįžimo).

Kiek iš to pavyks – žiūrėsim. Kol kas sekasi gerai.

04 27-05 03: Apleistoje oloje – siaubo filmo istorija

Pastarosiomis savaitėmis pripratau prie tuščių turistinių vietų, bet niekas iki šiol neprilygo Gvangmjongo olai, kur pasijutau it patekęs į siaubo filmo pradžią.

Kadaise oloje triūsdavo šachtininkai, Antrojo pasaulino karo metais – japonų verčiami. 2011 m. ji paversta meno projektu – su spindinčiomis girliandomis, tarnaujančiomis kaip nuostabus Instagram fonas. Taip sako olos reklamos.

Antrojo pasaulinio karo metais japonų į seksualinę tarnystę paimtos korėjietės statula. Analogiška stovi ir prie Gvangmjongo olos ir dar daug kur

Antrojo pasaulinio karo metais japonų į seksualinę tarnystę paimtos korėjietės statula. Analogiška stovi ir prie Gvangmjongo olos ir dar daug kur, primena vieną skaudžiausių pastarųjų laikų Korėjos istorijos fragmentų

Nuvažiuojame metro, paskui autobusu iki galinės stotelės, tarp retų žygeivių užlipame į kalną nuostabių gėlių supamais takais. Pirma bilietų kasa – uždaryta. Rodyklė eiti tolyn. Už kelių šimtų metrų antra kasa – irgi uždaryta. Rodyklė lipti aukščiau. Iki trečiosios, paskutinės kasos, kur nei gyvos dvasios, nei užrašų, nei kainų.

Bet olos durys praviros. Gal bilietai bus toliau (juk internete nerašo, kad vieta uždaryta)? Įeiname į vidų. Viduje spindi visos šviesos, visos kinų turistų džiaugsmui sustatytos baugios statulos: „olų gilumose gyvenančios“ mitologinės medūzos, drakonai.

Gvangmjongo oloje

Gvangmjongo oloje

Nė gyvos dvasios. Tik štai pianinas suskamba. Tai koks keistas garsas. Tai grąžto dirdėjimas. Garso efektai? Remontas?

Kažkur tolumoje, atrodo, praeina žmogus – „Ar matei?“ – klausiu Aistės. „Nemačiau“.

Vaikštome ilgais koridoriais, laiptų kaskadomis aukštyn žemyn. „Siaubo kambarys“ – matome rodyklę. Tamsu, apsisukame. Einame į kavinę toje pat oloje, kur ištisos gėrimų, alkoholio lentynos, guli meniu su kainomis, o lempos romantiškai apšviečiai stalelius. Bet jokio padavėjo, virėjo; nieko, jokio žmogaus. Suvenyrų parduotuvėje paliktos ir ryškiai apšviestos visos prekės, o pardavėjo kėdė – tuščia.

Aistė apžiūri vyno pasiūlą apleistoje oloje

Aistė apžiūri vyno pasiūlą apleistoje oloje

Staiga kelią pastoja kažkokia žmogysta. „Na, sakys, kad uždaryta ir lieps eiti lauk“ – spėjau. Bet žmogus mūsų tarsi išsigąsta ir pasitraukia šalin.

Ilgu tuneliu einame atgal iki įėjimo ir galvos kertelėje vis kirba baimė, kad duris rasime užrakintas, liksime tame keistame šaltyje. Geras siaubo filmas būtų – pradėtų vytis zombiai ar maniakai, ir paskui reikėtų nuo jų slapstytis. Kaip korėjiečių „Traukinys į Pusaną“ arba Tarantino prodiusuotas „Hostelis“.

Gvangmjongo oloje

Gvangmjongo oloje

Bet olos durys atsidaro. Saulė lauke spindi.

Taip ir nesupratome, kas tai olai pasidarė. Jei veikia – kur visi darbuotojai? Jei neveikia – kodėl durys atdaros, viskas įjungta tarsi turistams, internete nieko neparašyta ir niekas neišveja?

Ar jau niekas ir nebesitiki „prašalaičių“, juoba, užsieniečių?

Viena aišku: Lietuvoje prekių ir alkoholio butelių taip niekad nepaliktum.

Gvangmjonogo olos suvenyrinėje paliktos prekės

Gvangmjonogo olos suvenyrinėje paliktos prekės

04 27-05 03: Korėjoje nebaisu, kai nepažįstamas ateina namo

Korėjoje saugu!

Kartą grįžęs namo nerandu mobiliojo telefono. Kitą dieną nesunkiai jį atgaunu: kažkas rado, perdavė vairuotojui, tas į rastų/pamestų daiktų skyrių, kur nuvažiavau kitą dieną. Net neprašo įrodyti, kad mano telefonas ir daugybės iškaltų korėjietiškų frazių neprireikia – pasakiau, kad pamečiau vakar Samsung Galaxy, ir to pakako, turbūt, tik vienas toks buvo, o juk argi kas nepametęs sakytų, kad pametė?

Su atsiimtu telefonu autobusų parke

Su atsiimtu telefonu autobusų parke

Kitą kartą išgirstu kaip pypia mūsų buto kodinė spyna – kažkas veda koda. Suveda teisingą, pastumia duris. Tik skląstis sutrukdo atidaryti. Aistė pasako kažką angliškai. „Aaaa“ taria kažkoks vyras ir atsitraukia.

Kaip būtų baisu, jei būtume Afrikoje ar Lotynų Amerikoje! O Korėjoje – ramu.

Mūsų AirBnB nuomotojas paaiškina: „Čia buto savininkas. Aš nuomoju butą iš jo ir pernuomoju AirBnB. Nuo gegužės pabaigos viską baigiu, butą atiduodu savininkui. Jis norėjo apžiūrėti“.

Dar vienas AirBnB „superhostas“, dar vienas smulkus turistinis versliukas uždaro duris. Kai Korėjoje AirBnB esą legalu tik užsieniečiams, o užsieniečiai nebeįleidžiami – viskas. Aišku, kad ir su visais puikiais įvertinimais butas stovėtų tuščias, korėjietis verslininkas turėtų mokėti už jo nuomą buto savininkui, o pats nieko negautų. Visame pasaulyje taip vyksta, o „AirBnB“ platforma pati įklimpo į milžiniškus nuostolius ir skubiai ieško paskolų.

Pratęsiame savo nuomą dar 10 dienų – kol važinėsime iš Seulo traukiniais. Hostas labai apsidžiaugia: bus dar mažiau dienų be svečių. Pasiūlo dar mažesnę kainą – 23 eurai už naktį.

AirBnB dabar reklamuojami štai taip: fotografuojama, kaip patalpose atliekama dezinfekcija, o kai kurie AirBnB net pervadinti "No corona" ir pan.

AirBnB butai dabar reklamuojami štai taip: fotografuojama, kaip patalpose atliekama dezinfekcija, o kai kurie AirBnB net pervadinti “No corona” ir pan.


Gegužės pradžia (2020 05 03-05 10)


05 03-05 10: Ilgasis savaitgalis, arba viskas kaip buvę

Pietų Korėja, kaip ir kitos šalys, dėl viso pikto vis atidėlioja laiką, kada „viskas bus kaip buvę“.

Man, sekančiam naujienas Tailande, Indonezijoje, Lietuvoje, atrodo, kad viskas ir yra kaip buvę. Na, bet neveikia muziejai, kai kurie teatrai, mokyklose mokoma per atstumą, ir kasmetės Džongmjo šventovės ceremonijos, kurios metu simboliškai kviečiamos Korėjos valdovų dvasios, gegužės 3 d. nebuvo…

Bet šiaip gyveni, kaip visad, ir visi gyvena kaip visad. Nesunkiai susirandame kitų lankytinų vietų, įdomios vieklos.

Ilgą laiką šis upelis buvo uždengtas keliu, tačiau neseniai Seulo valdžia jį nugriovė ir pavertė paupius pasivaikščiojimų erdve

Ilgą laiką šis upelis buvo uždengtas keliu, tačiau neseniai Seulo valdžia jį nugriovė ir pavertė paupius pasivaikščiojimų erdve

Didžiausias baubas, skatinantis palikti apribojimus – nuolat ateinančios šventės ir ypatingi įvykiai, po kurių – valdžia bijo, o žiniasklaida gąsdina – „tikėtina, smogs antra COVID banga“.

Iš pradžių kalbėta apie Velykas – balandžio 12 d. (juk vien Seule 2000 bažnyčių atsidarė, nepaisydamos valdžios). Paskui apie rinkimus – balandžio 15 d. (juk net karantinuotieji įtariami ligoniai buvo trumpam „paleisti iš namų“ prabalsuoti). Praėjo 14 dienų nuo tų datų – maksimalus inkubancinis koronaviruso periodas – ir niekas nesusirgo. Korėja atidžiai tikrina, kur kas užsikrėtė, ir bažnyčiose ar rinkimų apylinkėse tom dienom užsikrėtusių – lygiai 0.

Pranešimas KOrea Herald portale apie pirmuosius per pandemiją rinkimus pasaulyje (kitur jie buvo atidėti)

Pranešimas Korea Herald portale apie pirmuosius per pandemiją rinkimus pasaulyje (kitur jie buvo atidėti)

Bet dabar ateina didžiausias baubas – 6 dienų savaitgalis. Balandžio 30 d. – Budos gimtadienis, tada gegužės 2-3 d. savaitgalis, ir gegužės 5 d. – Korėjoje rimtai (tarsi kovo aštuntoji “postsoviete”) švenčiama Tarptautinė vaikų diena. Gegužės 1 d. Korėjoje – ne šventė (juk ne komunistinėje Šiaurėje esame), bet penktadienis tarp šventės ir savaitgalio juk nėra rimta darbo diena.

Bet kai Pietų Korėjoje kas nors „vietoje“ užsikrečia COVID jau tik kas antrą dieną, valdžia nebebijo ir dar ilgojo savaitgalio metu paskelbia: viskas. Nuo gegužės 6 d. oficialiai pereinama prie „kasdienio saugojimosi“: siūloma dėvėti kaukes transporte, plautis rankas, nesėdėti restoranuose ilgiau, nei būtina pavalgyti, nevalgyti iš vieno indo, ir tiek.

Paskutinis patarimas atrodo keistas lietuviui, bet Korėjoje įprasta skirtingiems žmonėms dalintis tuo pačiu indu, liesti ką tik savo burnoje buvusiais pagaliukais maistą, kurį tuoj valgys kolegos. Korėjiečiams kaukes užsidėti paprasčiau, nei šitą išgyvendinti…

Tipinis valgis korėjiečių restorane. Čia užsakyti du patiekalai (mano ir Aistės), o kartu su jais privalomai atneša bančanų - užkančių. Juos paprastai dalijasi visi valgantieji.

Tipinis valgis korėjiečių restorane. Čia užsakyti du patiekalai (mano ir Aistės), o kartu su jais privalomai atneša bančanų – užkančių. Juos paprastai dalijasi visi valgantieji.

Pasaulio žiniasklaida mirga nuo pranešimų, kad „savus karantinus“ švelnina visos šalys, ir Lietuva. Kas keisčiausia: kaip karantinų įvedimai ir smarkumas visai nepriklausė nuo realios sergančiųjų situacijos šalyse, taip ir karantinų atšaukimai nepriklauso!

Tos šalys, kur COVID niekad nebuvo realiai išplitęs, kelia drakoniškus kriterijus, kada jau „skaitysis, kad galima švelninti / naikinti karantiną“: pavyzdžiui, kad dvi savaites visoje šalyje neužsikrėstų nei vienas žmogus.

O dar kitoms, kaip JAV Niujorko valstijai, ir to fakto, kad užsikrečia 4000 per dieną (o ne 8000 ar 10000, kaip seniau) pakanka švelninimui: juk situacija pagerėjo.

Korėjiečių restorane raštu užsisakomas maistas. Laimė, moku korėjiečių raštą

Korėjiečių restorane raštu užsisakomas maistas. Laimė, moku korėjiečių raštą

Lietuvoje, karantino įvedimo metu tebuvo ~9 COVID atvejai, atsiradę kelių savaičių eigoje. Dabar, gegužės pradžioje, turime virš 1400, kasdien prisideda po keliolika – bet karantinas vis labiau švelninamas. Nuo gegužės 4 d. išleidžiami lietuviai į užsienį. Nuo gegužės vidurio atsidarys ir skrydžiai. „Anksčiau, nei tikėjomės“ – spirga visos „Facebook“ kelionių grupės, pastaruoju metu apsiaustos amžinos optimistų ir pesimistų diskusijos „Ar bus galima keliauti birželį?“ „Ne, kvaily, ir rugsėjį dar nekeliausi…“. Aišku, realiai turizmas kaip ir uždraustas, nes grįžęs iš kelionės turėtum karantinuotis porą savaičių – tad ir pesmistai dar gali būti teisūs.

Tarsi kažkoks skaudus politinis žaidimas, kur visose tokį kelią pasirinkusiose šalyse daug kas uždaroma maždaug 2 mėnesiams nepriklausomai nuo nieko.

Juk jei, tarkime, 100 užsikrečiančių per dieną iš 1 milijono gyventojų būtų objektyviai pavojinga, tai būtų pavojinga ir Italijoje, ir Honkonge, ir Švedijoje, ir JAV. Nesvarbu, ar prieš tai buvo 1 užsikrečiantis iš milijono, ar prieš tai buvo 1000 užsikrečiančių iš milijono…

Budos gimtadieniui sukabinti žibintai Seule

Budos gimtadieniui sukabinti žibintai Seule

Realybė, matyt, kita. Tiesiog visiems pasidarė akivaizdu, kad visi tie masiniai uždarymai nepadarė didelės įtakos ligos eigai (išskyrus nebent Kiniją, kur juos „parėmė“ totalitarinė stebėjimo sistema). Ta ligos eiga panaši, tarkime, Latvijoje be masinio karantino ir Lietuvoje su juo (ir ten, ir ten neblogai); Baltarusijoje be karantino ir Rusijoje su juo (ir ten, ir ten darosi blogai).

Todėl nieko keisto, kad jie naikinami visur. Ir gerai, ačiū Dievui, žmonės praregėjo ir niūriausios galimybės neišsipildė. Kada tik kas nors išdrįs pasakyti, kad karalius visada buvo nuogas? Politikai nuo to ginsis kaip įmandyami, juk visur bus rinkimai ir niekas nenori būti tuo, kuris sužlugdė savo šalies ekonomiką, pažeidinėjo žmogaus teises dėl kažkokių asmeninių baimių – kai Pietų Korėja, Latvija, Islandija, Taivanas, Honkongas ir eilė kitų šalių tokių pat ar geresnių rezultatų pasiekė daug švelnesnėmis priemonėmis.

Aišku, niekas ir nepanaikins karantino iš karto – o tik visokiais „švelninimo etapais“. Nes jei panaikintum iš karto, pripažintum, kad gal jo ir nereikėjo. Be to, tada net jei atsitiktinai kiltų kokia bangelė (užsikrėtsų kokia ligoninė ar darbovietė), tuoj oponentai „kartų šunis“ ant tavęs: kam reikėjo švelninti?

Pilni Seulo pramogų rajonai

Pilni Seulo pramogų rajonai

05 03-05 10: Galimybės grįžti, įdomumo dėlei

Lietuva jau leidžia išvykti piliečiams iš Lietuvos, žada atidaryti reisus. Keista, kad pradėjo nuo Lufthansa skrydžio į Frankfurtą ir nuo COVID labai nukentėjusią Vokietiją – Simono Bartkaus bloge, kur paprastai nesišvaistoma sąmokslo teorijomis, kalbama kad čia vokiečių lobizmas „uždirbo“ rimtą monopolį.

Pirmą kartą nuo pat išvykimo patikrinu galimybes grįžti į Lietuvą – neketinu pirkti jokių bilietų, bet šiaip įdomu. Už Frankfurtas-Vilnius į vieną pusę Lufthansa nori 253 eurų (monopolis daro savo). LOT per Varšuvą siūlo 132, Air Baltic per Rygą už 125, bet niekas joms, panašu, neleis skristi.

Gegužę grįžti iš Tokijo kainuotų 1032 eurus, birželį su Air Asia 522 eurus, su Turkish 697 eurus. Iš Seulo per Novosibirską, Maskvą ir Minską – 492 eurus. Su LOT per Budapeštą iki Eindhoveno ir iš ten su Wizzair 577 euro. Su LOT birželio 25 d. – 461 euro. Savaime suprantama, visa tai – tik teorija. 90% šių skrydžių neįvyks ir brangioje loterijoje dalyvauti kvaila.

Songdo naujojo miesto centrinis parkas Inčeone prie Seulo - viena trumpų mūsų išvykų

Songdo naujojo miesto centrinis parkas Inčeone prie Seulo – viena trumpų mūsų išvykų

Grįžti kol kas nebūtina. Dirbame internetu. Kai kuriuos klientus dėl prarandame dėl karantino ribojimų (na, aišku, ekskursijų Lietuvoje niekam nereikia), kai kuriuos – dėl karantino sužlugdytų ekonomikų (šalyse, kur karantinai žmones panardino į skurdą, jie nebūtinas išlaidas atideda tolimai ateičiai). Tačiau nauja aplinka visada teikia puikaus peno pamąstymui, kaip organizuoti darbus, kaip susirasti naujų klientų. Paskelbėme, pavyzdžiui, įrašus apie savo paslaugas Youtube ir susidomėjimas vėl išaugo.

05 03-05 10: Visa Korėja eina į lauką

Ilgasis savaitgalis. Pirmosios tokios karštos dienos – temperatūra artėja prie +30.

Eilė korėjiečių laukia autobuso atgal iš Namhansanseong tvirtovės Seulo priemiesčiuose kur labai populiaru pasivaikščioti

Eilė korėjiečių laukia autobuso atgal iš Namhansanseong tvirtovės Seulo priemiesčiuose kur labai populiaru pasivaikščioti

Tarsi viruso nė nebūtų, bent jau Seulo priemiesčiuose.

Į korėjietiškų serialų išpopuliairntą Nami salą (panašiai, kaip Užupis, pasiskelbusią „Respublika“) kas 20 minučių plaukia keltas po kelto. Šimtų šimtai korėjiečių darosi asmenukes jos medžių alėjose, prie generolo Nami kapo, mina nuomotus tandemus ar skrajoja „zipline“. Jau tik kokia pusė kaukėta: sunku įtikinti žmones pavojais, kai štai ir tądien niekas Korėjoje COVID neužsikrėtė.

Nami saloje

Nami saloje

Pagaliau prisiruošiame išbandyti ir minamas drezinas – nebūtų pavykę, jei nebūtume rezervavęsi iš anksto. Tai Pietų Korėjoje labai populiaru: ištisi seni, uždaryti geležinkeliai verčiami „geležinkelių parkais“. Išsinuomoji dreziną – tokį velomobilį ant bėgių – ir mini pro nuostabius gamtovaizdžius ir pro senus tunelius, kuriuose – meno, šviesų, garsų instaliacijos. Subtiliai dera moderni ir „laukinė“ Korėjos dvasios, labai smagu.

Gangčono geležinkelio parke „geležinkelio pramogų“ pramonė dirba visu pajėgumu: lokomotyvas atstumia šimtus drezinų, dvivietes tuoj užsėda jaunos porelės, o keturvietes – šeimos su vaikais. Kelionė drezinomis iki apžavlgos aikštelės, iš ten – traukinėliu ir paskui visa eilė autobusų parveža atgal į Gapjongo stotį.

Minamoje drezinoje

Minamoje drezinoje

Viskas kaip visad: nepalyginsi su Gvangmjongo ola savaitę prieš ar Lotte World prieš mėnesį. Tik Namio salos restorane, kur klientai pasirašo vardais ir pavardėmis, mes vieninteliai pasirašėme ne korėjiečių raštu. Visi kiniški ir japoniški garsiniai pranešimai, simboliniai užrašai aibe skirtingų kalbų dabar lygiai taip pat galėtų būti ir klingonų ar romulanų kalbomis: niekas nepastebėtų.

Jokie indoneziečiai, filipiniečiai, tajai nebevažiuoja čia pasižiūrėti, kur gi pirmąsyk bučiavosi jų numylėto korėjiečių serialo „Žiemos sonata“ herojai…

Drezina ką tik pravažiavo tunelį, kuriame - meninė / 3D / šviesų / garsų instaliacija, o galimos net ir VR drezinos (mini, o tau rodo "papildytą realybę"). Korėja nebūtų Korėja be modernių inkliuzų net gi prie gražios gamtos

Drezina ką tik pravažiavo tunelį, kuriame – meninė / 3D / šviesų / garsų instaliacija, o galimos net ir VR drezinos (mini, o tau rodo “papildytą realybę”). Korėja nebūtų Korėja be modernių inkliuzų net gi prie gražios gamtos

Bet kaip turėtų būti užkišta Namio sala, kai dar prie visų vieitinių turistų prisijungia ir užsieniečiai!

05 03-05 10: Korėja iš koronaviruso ir uždirba

Pietų Korėja viso pasaulio dėmesio centre, o puikūs sugebėjimai tvarkytis su liga ne tik saugo ekonomiką nuo sužlugdymo, bet ir padeda jai uždirbti.

„Netflix čia kurs serialus“ – rašo vienas straipsnis. „Koronaviruso testų eksportas išaugo 800%“ – kitas. „JAV televizijos nusipirko Korėjos beisbolo transliacijas“ – kitas. O kas jiems belieka? JAV juk beisbolas nevyksta. Filmo nenufilmuosi ten, kur masiniai ribojimai, draudimai, karantinas.

Žvelgia Vakarų pasaulis į Pietų Korėją tarsi barbarų elitas žvelgdavo į Romos Imperiją. Supranta: „ten geriau“, bet nė nemėgina to pakartoti pas save.

Ant Namhansanseong tvirtovės

Ant Namhansanseong tvirtovės

Mes irgi prie to prisidedame. Esame, turbūt, idealūs turistai šiomis aplinkybėmis. Atvykome tik dviese, į šalį įvažiavome tik vieną kartą ir jau daugiau nei aišku – ligos neatvežėme. O jau virš mėnesio nuomojamės butą, valgome restoranuose, apsipirkinėjame ir leidžiame Korėjoje svetur uždirbtus pinigus. Ir dar apie porą mėnesių būsime.

Turėtų Korėją aplankyti ne 2, o 90 savaitgalinių turistų, kad būtų toks pats efektas. Ir kiekvienas būtų atskira rizika, kad atveš virusą…

Ir jeigu ne Korėjos sugebėjimas demokratinėmis priemonėmis tvarkytis su virusu, išvis nebūtume atsikliuvę šioje šalyje.

Nami saloje

Nami saloje

05 03-05 10: Geležinkeliu per kelias valandas – po visą Korėją

Su „Korea Rail Pass“ pavažinėjame po šalį. Jis galioja 10 dienų, bet iš tų 10 išsirenki keturias per kurias gali judėti traukiniais neribotai. Kadangi Korėjos geležinkelių (ypač greitųjų) tinklo centre – Seulas, tai logiška gyventi Seule ir ryte išvykti, vakare grįžti. Kad viską spėtume, išvažiuojame anksti ryte (anksčiausiai 5:10 traukiniu, ~4:00 iš namų), o grįžtame po vidurnakčio. Primena laikus kadaise, kai dirbdavome įprstinius darbus ir keliones turėdavome sutalpinti į įprastines atostogas (nepilną mėnesį per metus) – ir vis tiek aplankydavome 5-7 šalsi kasmet, ir ne tiesiog pralėkdavome, o į jas įsigilindavome (miego, valgio ir kt. sąskaita).

Kurortas rytinėje Korėjos pusėje

Kurortas rytinėje Korėjos pusėje

Organizavimas užtrunka: Korėjos geležinkeliai – ne Japonijos – ir daugelyje maršrutų nevažiuoja kas 15 minučių, taigi, norint išnaudoti dieną su kaupu, reikia numatyti, kur ir kada įlipsi, kur išlipsi, kad negaišti laiko stotyse. Sunkiau su autobusais: jų maršrutų internete dažnai tiesiog nėra, o stotelėse rašoma ne kada ten atvažiuos į tą stotelę, o vien tik kada išvažiuoja iš pirmos stotelės (ir spėliok sau pagal žemėlapius).

Traukinyje anksti rytą

Traukinyje anksti rytą

Šen bei ten laiko prarandame (išnaudojome jį darbui, vežamės kompiuterį), bet dienos prabėga labai turiningai, greituoju, iki 300 km/h lekiančiu geležinkeliu sukorus 500, 700 ir daugiau kilometrų.

Traukinyje

Traukinyje

Seulas ir dažnas Korėjos didmiestis atrodo vienodai – su žeme sulygino Korėjos karas, o pokariu atstatyta nuobodžiai. Todėl labai nudžiugina tos vietos, kuriose dar gali matyti ilgą Korėjos istoriją. Nagansanseong Viduramžių sienos supamas kaimas, Čeondžu miestelio senamiestis, pilnas tradicinių namų hanokų.

Einant Nagansanseong senovinio kaimo gynybine siena, kadaise gynusia nuo japonų piratų

Einant Nagansanseong senovinio kaimo gynybine siena, kadaise gynusia nuo japonų piratų

Tiesa, Korėjoje daugelis tokių vietų – pusiau muziejai. Jei jau išsaugomas autentiškas koks rajonas ar kaimas, tai, nors jame ir gyvena žmonės, pristeigiama muziejėlių, pardavinėjami bilietai. Kita vertus, viskas taip žaviai tvarkinga: kažin, ar taip buvo Viduramžiais, bet „autentiškai purvinų azijietiškų kaimų“ esu matęs daug šalių ir tik nedaug šalių, kaip Pietų Korėja, savo istoriją pristato steriliai, kaip kokį atviruką.

Fejerverkų šaudymas rytinėje Korėjos pakrantėje. Korėjoje fejerverkai neribojami ir įprasta juos šaudyti paplūdimyje: kiekvieną vakarą paplūdimiai pilni fejerverkininkų

Fejerverkų šaudymas rytinėje Korėjos pakrantėje. Korėjoje fejerverkai neribojami ir įprasta juos šaudyti paplūdimyje: kiekvieną vakarą paplūdimiai pilni fejerverkininkų. Beje, paplūdimiai apšviesti ne šiaip sau, o tam, kad matytųsi išsilaipinantys Šiaurės Korėjos agentai, nes siena netoli. Kur nėra miestų, paplūdimiai užtverti tvoromis, karts nuo karto stovi stebėjimo bokštai

Graži ir Jeosu pakrantė, kur vyko Expo 2012 paroda su lynų keltuvais ir promenadomis, Tedžono „Dangaus kelias“ – gatvė su lubomis, ant kurių naktį projektuojami visokie meniški vaizdai. Nieko panašaus pasaulyje nemačiau: modernu, išmanu, didinga.

Iš Jeosu lynų kelio

Iš Jeosu lynų kelio

Kiek nuvilia Pjongčango regionas, kur vyko 2018 m. Žiemos olimpiada: visgi, Žiemos olimpiada ne vasaros, pastatai ir masteliai kuklesni, o olimpinį stadioną iš viso nugriovė (kam tokio reikia mažame kalnų kurorte). Ten, rytinėje Korėjos pakrantėje, nustebina „penių parkas“, pilnas vyriškų organų skulptūrų. Pasak šamanistinės legendos, tas skulptūras stato, kad nuramintų nuskendusios nekaltos mergelės dvasią. Aplinkui vaikštinėje, prie penių fotografuojasi seneliai su mažais vaikučiais. Kultūros skiriasi!

Hėšindango penių parko skulptūra

Hėšindango penių parko skulptūra

Deja, nespėjame į Šiaurės Korėjos povandeninį laivą, šnipinėjimo misijos metu 1996 m. išmestą į krantą.

Jau atpratęs nuo tokių keliavimo tempų, kėlimosi 4 ar 5 val. ryto, bėgimo į pirmą maršrutinį autobusą per šaltą ir tamsų (tačiau neužmigusį, pilną 24 val. parduotuvių ir restoranėlių) miestą. Bet smagu.

„Kaip karantinas?“ – klausia žmonės iš Lietuvos. Pavargstu aiškinti, kad nėra ir nebuvo jokio karantino, kad čia daugiausiai ir Kinijos, Europos ir jos buvusių kolonijų reikalas tas karantinas.

05 03-05 10: Atsidaro Korėjos muziejai

Daugelis vietų, kurias Korėjoje visgi nuspręsta uždaryti, uždarytos logiškai. Bet kai kur suprasti kodėl – sunku. Pavyzdžiui, tame pat parke vienas paviljonas gali būti prieinamas, o kitas analogiškas – apjuostas juostele su korėjietiškais rašmenimis. Jei yra skaičius 19, gilintis nereikia – ir taip aišku, kas parašyta.

Dabar, gegužį, tos juostos nyksta. Jau atsidaro valstybiniai muziejai – vienas retesnių dalykų, Korėjoje užvėrusių duris. Rezervuojuosi vietą Nacionaliniame muziejuje Seule – per valandą įleidžiami 300 žmonių, reikia registruotis internetu.

Nacionaliniame muziejuje

Nacionaliniame muziejuje

Korėjoje tai anomalija. Juk, tarkime, privatūs muziejai veikė visą laiką ir į kokį Lotte World Korėjos liaudies muziejų nesunkiai patekau dar balandžio 13 d. be ypatingų patikrinimų. Korėjoje daug kas palikta nuspręsti patiems savininkams: vienur tikrina temparatūrą, kitur ne; vienur užsirašo vardus/pavardes/telefonus, kitur ne; vienur klausinėja, ar į Korėją atvykai vėliau nei prieš 14 d., kitur – ne. skirtingose traukinių stotyse yra skirtingai: nuo „laisvo įėjimo“ Seule iki termovizorių provincijoje.

Bet kažkaip tai veikia. Jei neveikia, tada ir tik tada jau ateina kažkokie oficialūs nurodymai iš valdžios. Niekas nenori jų sulaukti, bet kokiam tuščiam „Lotte World“ muziejui gal nelogiška saugotis taip, kaip Nacionaliniam muziejui, kuris be ribojimų tikriausiai bent savaitgaliais būtų pilnas.

Termovizorininkas pasitinka visus atvykusius į Korėjos užmiesčio stotį> Ekrane automatiškai mato visų praeivių kūno temperatūrą ir jei ji per didelė, stabdo. To nemačiau - bet kartą ėjau už kito praeivio, tai man nurodė išlįsti, nes pagalvojo, gal slepiuosi, kad nepamatytų mano temperatūros. Taigi, žiūri rimtai.

Termovizorininkas pasitinka visus atvykusius į Korėjos užmiesčio stotį> Ekrane automatiškai mato visų praeivių kūno temperatūrą ir jei ji per didelė, stabdo. To nemačiau – bet kartą ėjau už kito praeivio, tai man nurodė išlįsti, nes pagalvojo, gal slepiuosi, kad nepamatytų mano temperatūros. Taigi, žiūri rimtai.

05 03-05 10: Koronavirusas gėjų klubuose

Kurį laiką galėjo atrodyti, kad Pietų Korėja virusą palaužė galutinai: kelias dienas iš eilės nebuvo jokių vietinių atvėjų. Iki smūgio gegužės 8 d.: Seulo užsieniečių rajono gėjų klubuose „King“, „Queen“ ir „Trunk“ („Karalius“, „Karalienė“ ir „Kamienas“) bastęsi lankytojai susirgo. Aišku, tuose klubuose kaukių niekas nedėvi, atstumo nesilaiko.

Rezultatai pradėjo aiškėti netrukus, pakvietus testuotis „klubinėtojus“: gegužės 9 d. – 18 užsikrėtusiųjų tuose klubuose. Telefonas pypia labiau, nei kada nors, valdžia vis išplečia ir išplečia testavimo reikalvimus: tuoj dar prijungtas klubas „Soho“, laikotarpis nuo konkrečių laikų išplėstas iki gegužės pradžios, vėliau – į laiką nuo balandžio 23 d. iki gegužės 6 d., o “rizikingos vietos” galiausiai pradėjo apimti visus Itevono rajono klubus. Seulo valdžia klubus uždaro. Korėjietiška: nėra karantino, nėra „uždarymų vien dėl uždarymo“, sportas, teatras ir mokyklos tuo pat metu atsidaro – bet jei kažkur liga *iš tikrųjų* masiškai plinta – valdžia reaguoja žaibiškai. Žinutė verslininkams: jei stengsitės ligai užkirsti kelią, valdžia jums netrukdys, bet jei pas jus plis liga – lauks pasekmės.

Į telefoną atėjęs automatiškai išsiverstas įspėjimas. Automatiškai versti nelengva, nes specialiųjų įspėjimų neįmanoma nukopijuoti - tenka versti nuskaitant ekraną kitu telefonu. Kai kurie užsieniečiai to nesugalvojo ir skundžiasi, kad negavo įspėjimo apie pavojingus klubus, nes jo nesuprato, O Itevone užsieniečių daug, tai Seulo vakariečių rajonas

Į telefoną atėjęs automatiškai išsiverstas įspėjimas. Automatiškai versti nelengva, nes specialiųjų įspėjimų neįmanoma nukopijuoti – tenka versti nuskaitant ekraną kitu telefonu. Kai kurie užsieniečiai to nesugalvojo ir skundžiasi, kad negavo įspėjimo apie pavojingus klubus, nes jo nesuprato, O Itevone užsieniečių daug, tai Seulo vakariečių rajonas

Kai atvykome, būdavo 100 atvejų per dieną Pietų Korėjoje ir telefonas nepypdavo nuo šitiek perspėjimų! Tiesiog, kai nuo to 100 nukrito arti 0 atsirado naivi mintis: “O gal ligos iš viso nebėra?”. Naujas priešo smūgis, turbūt, sukrėtė labiau nei 20 tokių smūgių prieš mėnesį, kai vyko nematomas karas. Bet galutinės pergalės prieš koronavirusą tikriausiai nebus: reikės susitaikymo su juo.

Korėja labai nenori “grįžti į pradžią”. Seule randasi naujų reikalavimų: pavyzdžiui, piko valandomis metro dėvėti kaukes. Ne tai, kad daug kas nedėvėdavo – bet nebuvo privalu. Čia irgi dėl tokių korėjietiškų metodų: ne šaudyti iš kulkosvaidžio į viską iš eilės draudimų kulkomis ar numesti „branduolinę draudimų bombą“ ant dorų ir atsakingų piliečių, o sekti situaciją ir žiūrėti, kas realiai kelia problemas, bei šauti uždraymo šūvius tik į tokias „pavojų irštvas“.

Seule

Seule

Kaip ten bebūtų, dabartinis proveržis pakankamai nedidelis, kad žinią apie koronavirusą nustelbtų kitos kovos ir skauduliai. Angliška Korėjos žiniasklaida niekur nerašo „gėjų klubai“, kad „nestigmatizuoti LGBT bendruomenės“. Vietinė žiniasklaida rašo. Ir nauja tema pamokslams visose Seulo ugningose protestantų pamaldose atsirado.

Grįžimo į įprastas vėžes požymis. Koronapanikos metu visokios diskusijos apie vis naujas ir naujas ___fobijas, „mikroagresijas“, „neapykantos kalbas“, „politinius nekorektiškumus“ ir eilę kitų neperseniausiai išgalvotų anksčiau niekam nerūpėjusių problemų buvo stebėtinai išnykusios iš viešųjų erdvių.

Nes buvo *rimtos* baimės, kaip kokiais karo laikais.

Pagrįstos ar ne, tačiau rimtos. Mirties baimė visuomet nustelbs įžeidimo baimę.

05 03-05 10: Mėnuo prabėgo greitai

Atėjo laikas išvykti iš Seulo. Tame pačiame bute praleidome pusantro mėnesio. Atsisveikinti savaip skaudu: išskyrus savo namus Lietuvoje, niekur nebuvau gyvenęs taip ilgai. Seulo dangoraižiai pro langą, šiltas kambarys su sofute dienos poguliui, du darbo stalai ir virtuvėlė jau tokie įprasti ir savi.

Pusantro mėnesio prabėgo labai greitai. Taip jau veikia žmogaus smegenys: kai įvykių daug, dienos įvairios, laikas slenka lėtai. „Ką, tik prieš pusantro mėnesio išvykome?“ – klausėme savęs pernai, kai atėjo laikas grįžti iš Singapūro, Rytų Timoro ir Indonezijos. „Ką, tik per tris savaites padarėme šitiek?“ – sunku būna patikėti po kiekvienos „Tikslas – Amerika“ ekspedicjos.

Darbas Seulo bute vieną paskutinių dienų

Darbas Seulo bute vieną paskutinių dienų

Dabar kitaip, nes tempai lėtesni, nes labiau gyvenome, nei keliavome, ir daug dienų – bent jau viešnagės pradžioje – išeidavome į lauką tik keletui valandų, vienai kokiai lankytinai vietai aplankyti – ar kelioms.

Deja, kartu baigiasi ir ramybės periodas: grįžta mąstymai, ką daryti toliau, pavojai. Pusė laiko, kurį turime teisę būti Pietų Korėjoje, praėjo. Iš pažįstamų girdime, kad prasitęsti teisę būti čia darosi ne taip ir lengva – ypač kai į Lietuvą daugės skrydžių, tegul ir nepatogių, brangių bei su karantinu Lietuvos pusėje.

Saulėlydis Inčeone

Saulėlydis Inčeone

Birželio 28 d., iki kada čia turime teisę būti – ir per vėlai, ir per anksti. Per vėlai, nes tikriausiai nebus 100% neįmanoma grįžti į Lietuvą: jau nuo gegužės vidurio žadama atkurti pirmuosius skrydžius.

Per anksti, nes visokie apribojimai nebus pranykę ir Europa tikriausiai nebus ta vieta, kurioje būtų gera būti, o galimybės vėl išvykti bus miglotos.

Informavimas apie tai, kad parduos mūsų Tailando sandėliuke paliktus daiktus

Informavimas apie tai, kad parduos mūsų Tailando sandėliuke paliktus daiktus

Dabar pasaulio valstybės sudarinėja „kelionių burbulus“, kur leidžia viena į kitą keliauti be apribojimų ir karantinų. Lietuva žada nuo gegužės 15 d. tokį sudaryti su Latvija ir Estija, Australija – su Naująja Zelandija. Pietų Korėja, aišku, gera kandidatė visokiems burbulams, nes virusą aptvarkė, bet tokius įkurti užtrunka laiko, o jo iki birželio pabaigos nedaug. Be to, nors ir nelogiška, burbulai gali galioti pagal pilietybę, o ne pagal tai, kur buvai pastarąsias 14 dienų.

Apie galimybes ateičiai net svarstyti sudėtinga.

Sėdame į traukinį link Pusano. Traukinių stotyje duoda nemokamai dezinfekcinio skysčio. Eilinį kartą vėl sutampa, kad paliekame pavojingesnę zoną ir išvtkstame į mažiau pavojingą – nors to ir neplanavome. Pusanas pasitinka nuostabiu Kvangano tiltu.

Traukinių stotyje laukiant vėlyvo traukinio

Traukinių stotyje laukiant vėlyvo traukinio


Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio


1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


    3 komentarai

  1. Labai įdomu skaityti. Ačiū! Gal net pavydu truputį to (ne)karantino ???? sėkmės, lauksiu tolimesniú įrašú. Iš Japonijos ????

    • Dėkui. Žiūrėsim, kaip su Japonija, bet jei reikėtų lažintis, kol kas spėčiau, kad nepavyks. Mat Japonijos-Korėjos santykiuose problema ne vien koronavirusas, bet ir istorinės bėdos, panašiai kaip ir Lietuvos bei Rusijos. Japonija buvo okupavusi Pietų Korėją iki Antrojo pasaulinio karo ir antijaponiškų minčių Korėjoje gausu iki šiol (tarkime, Seule, kaip ir kas savaitę, vyko demonstracija prieš Japoniją prie jų ambasados). Tai atsiliepė ir leidimams atvykti. Nors Pietų Korėja šiaip jau labai ilgai neribojo atvykimo iš užsienio, o ir dabar jis galimas (tačiau reikia karantinuotis), atvykimą iš Japonijos apribojo (atšaukė bevizį režimą) vieną pirmųjų. Oficialiai tai buvo atsakas į tai, kad Japonija apribojo atvykimą iš Korėjos tada, kai Korėjoje kilo koronaviruso banga. Tačiau iš tikrųjų atvykimą iš Pietų Korėjos tuo metu apribojo daugybė šalių – bet Korėja atsakomųjų veiksmų ėmėsi tik prieš Japoniją, o kitus atvykimus ėmė kontroliuoti tik gerokai vėliau. Taigi, matyt, sunku tikėtis, kad Japonijos/Korėjos “skrydžių ribojimų siena” kristų viena pirmųjų, bet žiūrėsime.

  2. Nesijauti įstrigęs, nes Korėja ir Seulas yra nuostabūs. <3 Ech, nostalgija!

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *