Apie skurdžias šalis yra daugybė stereotipų. Vieni bijo ten keliauti – nes “bus nepatogu”, “bus pavojinga”, “visi apgaudinės”, “tai neetiška”.

Kiti kaip tik tas šalis idealizuoja: “ten labai geros kainos”, “ten nesugadinti žmonės”.

Aplankęs daug dešimčių skurdžių šalių be emocijų surašysiu viską kas ir kaip – galėsite nuspręsti, ar ten keliauti ir kaip keliauti tinkamai.

Kurios šalys skurždios?

Šiame žemėlapyje matosi, kurios šalys skurdžiausios:

Pasaulio šalių turtingumas pagal BVP (PPP). Žalios šalys – turtingesnės už Lietuvą, raudonos – skurdesnės. Geltonos – panašaus turtingumo, kaip Lietuva. Kuo žalesnė ar raudonesnė šalis – tuo skirtumas nuo Lietuvos didesnis.

Kuo šalis skurdesnė, tuo labiau joje pasireiškia dalykai, aprašyti šiame straipsnyje. Jei šalis tik nedaug skurdesnė už Lietuvą – tai tų dalykų pasireikš daug mažiau.

Labai svarbu nesuplakti skurdžių šalių į vieną vietą – net jei kažkada nukeliavęs į vieną skurdžią šalį suprasite, kad tai “ne jums”, kelionė į kažkiek turtingesnę, bet visgi skurdžią, šalį gali būti maloni.

Ar keliauti po skurdžias šalis patogu? (su kuo teks susitaikyti)

Kuo skurdesnė šalis, tuo daugiau dalykų, kurie mums savaime suprantami, yra prieinami nebent tik turtingiems vietiniams – tad ten jų arba nėra išvis, arba yra tik didmiesčiuose ir kurortuose (į kuriuos atvežami užsieniečiai), arba yra labai brangūs. Nors kai kurie „įsigudrina“ keliauti po skurdžias šalis ir turėti vakarietiška kokybę, tai smarkiai riboja kelionę (bus labai nedaug „tinkamų“ viešbučių, restoranų, kelionių organizatorių, o savarankiškai taip keliauti bus išvis beveik neįmanoma).

Itin skurdžios Mauritanijos Ataro mieste restoranai tokie.

Dalykai, su kuriais dažnai tenka susitaikyti skurdesnėse šalyse, ypač anapus sostinės ar kurortų (ir kaip prie to prisitaikyti):

1.Užsienio virtuvių (ir ypač restoranų tinklų) nebuvimas. Reikia rasti ką skanaus vietinėje virtuvėje, dažniausiai tikrai įmanoma.

2.Higienos trūkumas, daug šiukšlių, negalima gerti krano vandens.

Šventajame Indijos varanasio mieste – šiukšlių laukas, jo kiaulės ir nusišlapinti sustojęs dviratininkas

3.Žemesnis remonto, tvarkos standartas (atplyšusios plytelės, apsilupusios sienos ir pan. – normalu).

4.Mažiau patogus ir lėtesnis transportas. Viešajame transporte žmonės labiau sugrūsti, keliai prastesni, greitųjų geležinkelių nėra ir pan.

Sėdint keturiese ant maršrutinio Grand Taxi galinės sėdynės Maroke

5.Žemesnis transporto saugumas. Gali būti prasta nuomoto automobilio ar autobuso techninė būklė, jokių ten kėdučių vaikams, duobės gatvėse į kurias lengva įsmukti ir pan. Kaip ten bebūtų, tikimybė, kad kas atsitiks, vis tiek labai maža, o „perdėtas saugojimasis” būdingas tik patiems turtingiausiems, kurie jau nieko kito gyvenime nestokoja tai gali sau leisti nervintis, kad tikimybė susižeisti yra 0,001%, o ne 0,0001%. Žemesnis saugumas dažnai turistams, kurie leidžia sau eiti su saugumu į kompromisus, išeina ir į pliusą – nes galima išvengti įvairių „trukdymų“, pvz. daug skurdžių šalių gali vairuoti motociklą be teisių jam, nesisegti saugos diržų ir pan.

Indonezijos šaligatviuose gausu tokių duobių

6.Žemesnis prisitaikymas prie klimato. Karštose skurdžiose šalyse gali trūkti kondicionierių, o šaltose – būti mažiau šildoma nei tikėtumeis. Jei itin nekomfortabilu, kai karšta ar šalta, tai geriausia išeitis į tokias šalis keliauti tokiu metų laiku, kai lauko temperatūra optimaliausia.

7.Kai kurie mums „savaime suprantami“ dalykai ten gali būti „šiokia tokia prabanga“, kuri bus ne visur ir reikia domėtis, jei tai aktualu. Pvz. ne kiekvienam viešbuty ar bute gali būti šiltas vanduo.

Kambaryje tik su ventiliatoriumi vietoj kondicionieriaus Indonezijoje

8.Žemesnis medicinos standartas, kuris atsispindi ir mažesnėje gyvenimo trukmėje. Patekus į rimtą bėdą, gali reikti „medicininės evakuacijos“, keliauti gydytis į kitą šalį.

9.Mažiau informacijos internete, ypač apie mažiau turistines vietas, ypač tarptautine kalba. Reikia ją rinktis klausinėjant vietinių, mažai patogiai.

Deramės dėl kelionės motociklu-taksi Benine, kadangi maršrutinio transporto čia nėra. Susirašinėjame automatiniu vertėju – bet, atrodo, vairuotojai, kaip daug Benino žmonių, nemoka skaityti, tad paprašė praeivės pagalbos

Ar yra galimybė turistui „pailsėti nuo skurdo“?

Skyrelio pavadinimas skamba nelabai gražiai – nes, šiaip ar taip, daugelis net taupiausių keliautojų vis tiek visada gyvens daug turtingiau, nei daugelis vietinių skurdžiose šalyse, valgys geriau, nakvos patogiau ir t.t. Pats nematau nuo ko „pailsėti“, stengiuosi įsigyventi į tas šalis, pažinti, kaip gyvena vietiniai.

Bet nusprendžiau parašyti šį skyrelį, nes manęs to gana dažnai klausia – ypač jei kelionės į skurdžias šalis ilgos, su vaikais ir pan., arba klausiantieji dar taip nekeliavę.

Atsakymas – ir taip, ir ne.

Paprastai yra taip – šalių užkampiuose neįmanoma, bet sostinėje, didžiausiame mieste, ir (ypač) prie lankytinų vietų ar užsieniečiams skirtuose kurortuose būna „vakarietiškų vietų“, jos gali net vyrauti (pvz. Egipto kurortuose mažai ir pajauti, kad tai – skurdi šalis). Tiesa, kainos ten gali būti ir kaip Vakaruose, tos vietos gali būti retos – reikia žiūrėti internete komentarus, klausti vietinių, išvaizda dar ne viskas.

Jei, kad jaustumėtės komfortabiliai, būtina „pailsėti“, nueiti į vakarietišką restoraną ar pagyventi tvarkingame švariame viešbutyje – tai tą poilsį reikia suplanuoti „pagrindinėse vietose“ (miestuose, kurortuose), nes kitur galimybių gali ir nebūti.

Taip pat pačiose skurdžiausiose pasaulio šalyse tokių vietų gali nebūti išvis – bet tai tik labai nedaug šalių. Kuo šalis turtingesnė, tuo daugiau ten yra miestų, kurortų, ištisų regionų, kur prekių ir paslaugų lygis aukštesnis (o kainos aukštesnės nebūtinai tiek pat).

Benino sostinės Kotonu elito bare prie oro uosto – geriausias restoranas, kokį radome Benine

Benino Ganvi miestelio viešbutis-restoranas

Ar keliauti po skurdžias šalis pigu?

Daugeliui keliautojų tai didžiausias kelionių į skurdžias šalis privalumas – daugybė šių šalių labai pigios. Išties, daugelyje skurdžių šalių pigiau kainuos viešbučiai, maistas, viešasis transportas. Už, tarkime, mėnesį atostogų prie jūros kokioje skurdesnėje Pietryčių Azijos šalyje gali sumokėti tiek, kiek už kelias dienas turtingos Vakarų Europos kurorte.

Nuostabiame Rio De Žaneiro bute už kainą, mažesnę nei pigiausi JAV ar daugelio Europos šalių viešbučiai

Visgi pigumui yra išimčių. Yra dalykų, kurie skurdžiose šalyse net brangesni, nei turtingose. Daugiausiai tai – „egzotiniai“ daiktai ir paslaugos, kurie vietiniams yra absoliuti prabanga ir vietiniai jais nesinaudoja, o naudojasi beveik vien turistai:

Autonuoma. Skurdžiose šalyse jos sąlygos dažnai žymiai blogesnės nei turtingose. Gali būti ir brangiau, ir prastesni automobiliai, ir didesni ribojimai (nėr draudimo ar pan.). Po itin skurdžias šalis nuomotu automobiliu beveik nekeliauju, nes visiškai neapsimoka.

“Vakarietiškos kokybės“ viešbučiai. Tokie viešbučiai dažnai priklauso užsienio korporacijoms ir ima atitinkamas kainas. Juk palaikyti „vakarietišką tvarką“ (švarą, remonto lygį) skurdžiose šalyse, kur vietiniai patys tokios tvarkos nesilaiko ar neišgali laikytis, itin brangu ir sunku. Jeigu eisite į „nedidelius kompromisus“ ir rinksitės kažkiek labiau vietinę kokybę, sutaupysite daug kartų. Taip pat verta ir ieškoti viešbučių ne tik „turtingų šalių metodais“ – pvz. Booking.com skurdžiose šalyse gali būti tikrai ne visi pigūs viešbučiai.

Britiškos tvarkos oazė Egipto Asuane “Old Cataract Hotel” – ir beveik už britiškas kainas

“Vakarietiškos kokybės“ restoranai. Kadangi vietiniams visokia „aukštoji virtuvė“ visai nesuvokiamas reikalas, tokie restoranai veikia užsieniečiams ir dažnai yra brangūs. Net užsieniniai greito maisto restoranai, kaip „McDonald‘s“ ir atitikmenys, skurdžiose šalyse gali kainuoti panašiai, kaip kainuoja Lietuvoje (jei apskritai jie ten bus net sostinėje), kai tuo tarpu „vietinio standarto“ restoranai – daug kartų pigesni, nei eiliniai restoranai Lietuvoje.

“Vakarietiško standarto“ ekskursijos. Ekskursijos anglų kalba, pardavinėjamos internetu ir pan. – tokios ekskursijos gali kainuoti net brangiau, nei analogiškos turtingose šalyse. Verta paieškoti gidų vietoje, kai kurioms ekskursijoms gal net nebūtina kalba (žygiams po kalnus ir pan.), nes už anglų kalbą daug kur priemoka.

Ekskursija valtimi su vietiniu Benine. Savarankiška kelionė išėjo daug kartų pigesnė, nei būtų organizuota vakarų agentūros, kaip ten keliauja didelė dalis turistų

Importinės prekės (ypač prabangūs prekių ženklai, specifinės maisto prekės). Jų skurdžiose šalyse parduodama palyginus mažai, brangiai kainuoja jų atvežimas – tad jos dažnai kainuoja net brangiau, nei turtingose šalyse. Raskite vietines alternatyvas, pasidomėkite vietos virtuve.

Lankytinos vietos turistams. Kai kurios skurdžios šalys laiko vienokias lankytinų vietų kainas „saviškiams“ ir kitokias (kartais ar net dešimtim kartų didesnes) – užsieniečiams. Tokiu būdu šios šalys iš užsieniečių „paima“ tiek, kiek šie susimokėtų už lankytinas vietas brangiose šalyse, tačiau vietiniams leidžia jas aplankyti už jiems priimtinas kainas (antraip juk vietiniai neišgalėtų nueiti į savo šalies muziejų ar nacionalinį parką…). Galima tuo piktintis, o galima žiūrėti, kad tai kaip parama skurdžiai šaliai. Kaip ten bebūtų, legaliai apeiti tokias didesnes kainas dažnai neįmanoma.

Egipto lankytinos vietos kainodara: užsieniečiui 255, egiptiečiui – 10,5 svaro

Svarbu, kad tai, kokios prekės yra „egzotinė prabanga“ vietiniams, priklauso ir nuo šalies skurdumo. Ką aprašiau aukščiau būdinga vidutiniškai skurdžioms šalims.

O pigiausia skurdžiose šalyse – tai, kas reikalauja daug vietinio darbo, nes ten mažesnės algos. Tie žmonės iš Europos ar Amerikos, kurie gyvena skurdesnėse šalyse, dažnai net turi savo tarnus, nors tėvynėse apie tai nepasvajotų. Daug pigiau gali atsieiti ir, tarkime, vairuotojas (ar viešasis transportas), ne į užsieniečius orientuotas gidas ir pan. (bet tik jei tokios paslaugos ten įprastos ir nėra „egzotiškai prabangios“).

Ištisa vila Balyje su dviem tarnais, atsiėjusi 55 eurus nakčiai (tiesa, toliau nuo jūros)

Tačiau pačiose skurdžiausiose šalyse, tarkime, „Afrikos gilumoje“, tokie dalykai kaip restoranas, viešbutis, transportas savaime yra „egzotinė prabanga“, nes vietiniai ten užsiaugina sau maistą ir niekur nevažiuoja iš savo kaimo. Keliauti po tokias šalis bus brangu visuomet – tiesiog, apskritai kas ta kelionė ten supranta tik keletas, dažnai tie patys yra nevietiniai imigrantai, ir jie laiko aukštas kainas.

Ar keliauti po skurdžias šalis saugu?

Priešingai stereotipams, šalies skurdumas su nusikalstamumu neturi daug bendro. Yra saugių turtingų šalių ir yra saugių skurdžių šalių – ir atvirkščiai.

Taigi, tarp šalių, skurdesnių už Lietuvą, tendencijos tokios:
1.Daugelis musulmoniškų arabų ir Azijos šalių – saugesnės, nei Lietuva.
2.Nusikalstamumo situacija Pietų ir Pietryčių Azijoje, taip pat Rytų Europoje yra panaši, kaip Lietuvoje, ar nedaug blogesnė.
3.Juodoji Afrika ir Lotynų Amerika – gerokai nesaugesnės, nei Lietuva.

Aišku, kiekviename regione yra išimčių – žiūrėkite statistiką būtent toje šalyje, kur keliausite.

Nužudymų statistika pasaulyje: kuo šalys tamsiau mėlynos, tuo ten saugiau, kuo tamsiau raudonos – tuo nesaugiau. Tiesa, reikia turėti omenyje, kad karo, anarchijos apimtose šalyse (Somalis ir pan.) valdžia nėranet pajėgi suregistruoti visus nužudymus – bet daugelyje šalių nužudymai registruojami tinkamai.

Jei visgi keliausite po nesaugias skurdžias šalis, gali būti vienas skirtumas, nuo nesaugių turtingų šalių – būtent, nesaugiose skurdžiose šalyse gali būti didesnė tikimybė, kad vogs ir tokius daiktus, kurių Lietuvoje niekas nevogtų. Pvz. gali išdaužti mašinos langą dėl kokio palikto drabužio ar nedidelės pinigų sumos, kai brangesnėje šalyje būtų rizikinga palikti tik visą kuprinę ar telefoną. Taip pat skurdžiose šalyse net toks daiktas, kuris turtingoje šalyje visiškai įprastas, gali tave išskirti iš minios kaip „turtingesnį už vietinius“ ir todėl banditų taikinį (tam tikri „Europoje vidutiniški“ prekių ženklai, geresnis automobilis ir pan.).

Plačiau skaitykite straipsnyje Nusikaltimai kelionėse – ką daryti ir kaip saugotis

Ar keliauti po skurdžias šalis etiška?

Vienareikšmiškai taip – keliaudami po skurdžias šalis joms padedate, nes atvežate ten ir išleidžiate savo svetur uždirbtus pinigus, kurie, net jeigu keliausite gana taupiai, vietiniams bus didelė suma. Duosite uždirbti restoranų šeimininkams, viešbučių savininkams. Jei turizmas išauga, šie turistų aptarnavimui turi samdyti daugiau darbuotojų ir mokėti jiems algas, uždirbtus pinigus darbuotojai irgi leis daugiausiai savoje šalyje, taip duodami uždirbti ir kitiems. Todėl, jei norite, kad jūsų kelionės neštų naudą, keliaukite į skurdesnes šalis, o ne į turtingas, kurios pinigų ir šiaip turi daug! Tiesą pasakius, daugybė skurdžių šalių „išlipo iš skurdo“ daugiausiai dėl to, kad tapo turistinėmis ir turistai ten atvežė daug pinigų.

Paminklas 50-osioms turizmo pradžios metinėms sostinėje Malėje, Maldyvuose. Šią šalį turizmas ištraukė iš skurdo liūno ir dabar ji turtingiausia visame Pietų Azijos regione.

Aišku, yra visokių niuansų, kurie gali padaryti jūsų kelionę mažiau naudinga šaliai į kurią keliaujate:

1.Jei pirksite prekes ir paslaugas iš kitų užsieniečių (pvz. užsienio kelionių organizatorių, užsieninių viešbučių tinklų) tai, nors šaliai į kur keliausite vis tiek kažkiek pinigų paliksite, paliksite daug mažiau nei pirkdami daugiau iš vietinių.

2.Kai kurie turistai „pasimauna“ ant visokių prašinėtojų ir elgetų – tikisi, kad davę jiems pinigų, padės kovoti su skurdu. Bet taip tikrai nėra ir daugelis protingų ir darbščių vietinių pyksta už tokį turistų elgesį. Mat tie prašinėtojai, kurie sugeba iškaulyti pinigų visokiom išgalvotom istorijom apie skurdą, tikrai nėra skurždiausi – jei iškaulija pinigų iš vieno turisto, iškaulija iš daugybės. Daugelis jų yra tiesiog apgavikai, kurie gyvena tos šalies mastais turtingai. Be to, kaip pasakojo ne vienas sutiktas žmogus skurdžiose šalyse, duodami pinigų ar dovanų, tarkime, „kaulytojams vaikams“ skatinate juos ir toliau taip elgtis, užuot mokiusis. Taigi, dalinti pinigus ir dovanėles „už nieką“ ar „už tai, kad prašo“ – tikrai neetiška, nors dažnam atrodo priešingai. Jums gali atrodyti tai „niekutis“, bet pagal vietos algas tai bus brangus daiktas, rimta „alga už įkyrumą / melus“.

Duoti tam, kam reikia, ne taip ir lengva – ypač sunku išsiaiškinti būnant užsieniečiu. Tie, kas labiausiai gražbyliaus ir įtikinamiausiai papasakos apie „galimybes padėti“, bus tiesiog „verslininkai“, išmokę „daryti pinigą“ iš patiklių užsieniečių naudodamiesi savo šalies skurdu kaip prekės ženklu. O tie, kam reikia, nesugebės to pasakyti įtikinamai ir suprantama kalba. Dalis turistų tokiose šalyse savanoriauja, tačiau čia irgi problemiška, nes yra savanorių organizacijų, kurios realiai nieko naudingo nedaro, tik renka pinigus iš savanorių, ir yra kaip verslas, kuris net priklauso ne vietiniams. Taigi, norint padėti labiau (labdara, savanorystė ir pan.) reikia atlikti labai, labai daug namų darbų – tačiau, laimė, net ir paprastas turizmas perkant iš vietinių prekes, paslaugas, smarkiai padeda.

Plačiau apie etiškas keliones skaitykite čia: Etiškos kelionės: kaip keliauti, kad padėtumėte.

P.S. Visiškai klaidingas stereotipas, esą keliaudami į skurdžią šalį, kur daug ko trūksta, turistai atima prekes iš vietinių, todėl “keliauti neetiška”. Taip tikrai nėra. Šiais laikais prekių beveik visur įmanoma nuvežti pakankamai – tik vietiniai dažnai neturi pinigų, kad jas įpirktų. Keliaudami padedate jiems uždirbti tuos pinigus, kuriuos jie gali išleisti kam nori ir kam reikia. Jei nekeliautumėte ten vietiniai galimybių turėtų tik mažiau, o ne atvirkščiai.

Vienintelė išimtis, kur *iš tiesų* gali būti prekių trūkumai – visokie regionai, ką tik nukentėję nuo žemės drebėjimų, karų. Ten tikrai gali nebūti net būtiniausių dalykų nes, pvz. sugriauti ar užblokuoti keliai ir jų tiesiog neįmanoma atvežti. Po tokias vietas tikrai geriau nekeliauti – bet tikriausiai nei norėtumėte, nei pavyktų ten nuvažiuoti.

P.P.S. Klaidingas ir kitas stereotipas, kad skurdžių šalių žmonės “tikresni”, jiems esą nereikia materialių dalykų. Daugelis vietinių tų dalykų norėtų, deja, neįperka. Aišku, yra vietų, kurios itin gerai išlaikiusios savo tradicinę kultūrą, religijas. Bet tokių vietų yra ir tarp turtingesnių, ir tarp skurdesnių šalių – ir tuo pačiu tarp skurdžių šalių yra vietų, kurios visiškai tą kultūrą praradusios, persisėmusios kokių buvusių kolonistų kultūra. Tai jau ne visai susiję su turtu. Kartais net toje pat šalyje yra ir tokių, ir tokių variantų – pvz. Indonezijoje baliečiai kur kas geriau išlaikę vietiniai kultūrą, nei kai kurios kitos tautos, nors baliečiai nėra skurdžiausi.