Leidausi į pirmąją „naują“ egzotinę kelionę nuo COVID pandemijos pradžios – nuomotu automobiliu 2020 m. rugsėjį-spalį apvažiavome virš 5000 km Egiptą, kuris vienas pirmųjų nusprendė atverti sienas visiems turistams.

Tai – kelionė į kitokį Egiptą, nei pažįsta daugelis! Vietoje turistų minių ir autobusų pasaulio stebuklus naršiau vienui vienas. Vietoje galimybės viską iki smulkmenų sužinoti iš visokių kelionių knygų ir blogų, nesi garantuotas, kas bus rytoj.

Keliavimas staiga grįžo ~40 metų atgal, kai kelionė vikas dar buvo nuotykis, o ne masinis produktas. Šiek tiek daugiau rizikos ir nežinios, daug daugiau atradimų! „Nuvalkiotas“ Egiptas staiga vėl tapo egzotiška neatrasta šalimi, ir labai džiaugiuosi, kad po šią šalį nekeliavau anksčiau ir patyriau ją būtent šiuo unikaliu metu. O keliauti automobiliu ten visada “ekstremalu”: su visais postais, 600 km ginkluotomis palydomis ir “eismu be taisyklių”.

Čia – mano kelionės į Egiptą dienoraštis, kartu su tuo, kodėl atrodė COVID pandemija iš Egipto atrodė visiškai kitaip bei keliavimo „new normal“: tušti lėktuvai, COVID testai, formų begalybė ir dar daug ko, kas pernai būtų atrodę kaip ištrauka iš prasto distopinio filmo.

Dėl kokių priežasčių ir kaip judu per pasaulį 2020 m. galite paskaityti ankstesnėse dienoraščio dalyse: kovo-balandžio, balandžio-gegužės, gegužės-birželio, birželio-liepos, liepos-rugsėjo.

 

---

Pasiruošimas kelionei per COVID: kryptys, kainos, testai (2020 m. rugsėjis)

---

Kelionės planavimas šiais laikais primena labiau pokerį, nei šachmatus: kad bent vienas variantas pavyktų, turi būti paruošęs kokius penkis.

Jei kaip ir kodėl pasirinkau būtent Egiptą, kaip ieškojau bilietų, ką teko padaryti prieš kelionę jūsų nedomina – pereikite prie kito skyriaus “Vilnius-Milanas-Stambulas-Hurghada”.

2020 m. rugsėjo pradžia: Kaip ir kodėl pasirinkau keliauti būtent į Egiptą

Pigių skrydžių bendrovės pamažu atnaujina maršrutus. Lietuvai įvedant privalomą saviizoliaciją atvykstant iš vis daugiau valstybių, tų bilietų niekas neperka, ypač į ateitį. Mėgindama bent kažkaip juos parduoti, Ryanair rugsėjo pirmomis dienomis paleidžia akciją – galybė skrydžių po 5 eurus.

Nusiperku skrydį Vilnius-Bergamas rugsėjo 14 d. Ne todėl, kad norėčiau keliauti į šiaurės Italiją, kurią esu išmaišęs ir iš kur grįžus į Lietuvą būtina saviizoliacija. Bet Bergamas – gera pozicija antram ėjimui: iš Milano skrydžių gerokai daugiau, nei iš Vilniaus. Ir Italijos epidemiologinė situacija geresnė, nei kitų Europos „didžiųjų“ šalių, iš kurių irgi daug skrydžių (Prancūzijos, Ispanijos, Jungtinės Karalystės): taigi, mažesnė tikimybė, kad per dvi savaites kokios papildomos šalys įvestų saviizoliaciją atvykusiems iš Italijos ar atšauktų skrydžius (vienintelė kita panašiai „apysaugė“ svarbi Europos šalis – Vokietija).

Pirmą kartą perku skrydžio bilietą net nežinodamas, ar juo skrisiu: 5 eurus investuoju į savotišką loteriją, kas bus galima po 2 savaičių, kokios bus alternatyvos.

Kova su pandemija uždarė daugelį šalių, kurios yra mano svajonių sąraše, užkirto kelią (bent šiuo metu) ir „Tikslas – Amerika“ ekspedicijai bei ekspedicijai po Europos lietuviškas vietas. Atsižvelgdamas į tai, kas įmanoma, iki 2020 m. rugsėjo susidariau tokį sąrašą idėjų, kaip praleisti mėnesį maždaug 2020 m. rugsėjį-spalį:

*Budapešte. Dabar itin pigu išsinuomoti gražų butą sename pastate, o šis miestas toks, į kurį norėčiau sugrįžti ilgiau. Tačiau Vengrija rugsėjo 1 d. uždarė sienas užsieniečiams, o netrukus po to ten šovė aukštyn ir koronavirusas.

*Lvove. Šį miestą esu nusižiūrėjęs panašiai, kaip Budapeštą – bet Ukraina uždarė sienas dar anksčiau.

*Gruzijoje. Likę įdomių neaplankytų vietų (Svanetis, Gruzinų karo kelias), o gražūs būstai Batumyje – labai pigūs. Nuo rugpjūčio 1 d. ši šalis oficialiai “pravėrė sienas” lietuviams, bet realybė kita: reisai iš Lietuvos neatidaryti. Kadangi reisai leidžiami vos iš kelių šalių, kainos bemat šauna į viršų: 200 EUR į vieną pusę gerai, realiau 400 EUR, o likus savaitei mačiau ir 1700 EUR. Gi iš anksto pirkti nerizikuosi. Be to, kelionę į Gruziją norėčiau apjungti su rytų Turkija, Abchazija: tai dabar būtų neįmanoma.

*Tunise. Ši šalis su legendiniais Kartaginos griuvėsiais jau seniai mano planuose. Kadangi lankytinos vietos aplink kurortus, pirkčiau poilsinę kelionę, automobiliu lankyčiau įdomybes, o vakarais grįžčiau į tą patį viešbutį. Tačiau nors Tuniso COVID situacija atitinka Lietuvos nesiizoliavimo kriterijus, skrydžių į Tunisą Lietuva neleidžia. Latvija leidžia skrydžius, dar galima skristi per Milaną. Bet blogiausia, kad pats Tunisas nuolat kaitalioja tvarką: savaitei įtraukia lietuvius į privalomos izoliacijos sąrašą, paskui išbraukia. O ir epidemiologinė situacija Tunise blogėja: tuoj bus tokia, kad grįžus į Lietuvą bei Latviją reiks izoliuotis. Ir skrydžių iš Rygos, matyt, neliks.

*Egipte. Juk tai viena tų stebuklingiausios istorijos šalių, o aš esu lankęs tik Kairą ir Gizą! Bet mano kelionių “penkmečio plane” Egipte nėra. Daugiausiai dėl jo diktatūros. Bet pandemija tai pakeitė iš esmės: kone visame pasaulyje dabar pilna trukdžių, žmogaus teisių pažeidimų, “teisingų” ir “paprastų” šalių beveik nelikę. Grįžus iš Egipto saviizoliacijos nereikia, o oficialus sergamumas ten vos ~2,5 susirgimų / 100 000 gyv. / 14 d.! Oficialus. Statistika ten rašoma taip, kaip reikia pasiekti valstybės tikslams. O valstybės tikslas – kad ir nuolat skandinamas revoliucijų, terorizmo ir diktatoriaus ekscesų – visuomet vienas: didinti, didinti, didinti turizmą… Aišku, gal +47 karštis kažkiek padeda.

Jeigu nuspręsčiau keliauti į Egiptą, tai geriausi variantai – irgi iš Milano. Iš Lietuvos į Kairą su oficialiu vienu persėdimu kainuotų ~300 eurų į vieną pusę, o iš Milano – gerokai pigiau.

Kaip ir kur pasidaryti COVID testą (Egipte, Lietuvoje)?

Dar vienas „bet“ dėl Egipto – privalomas COVID testas 72 val. prieš keliaujant į Egiptą: iki rugsėjo 1 d. dar buvo išimtis skrydžiams į kurortus, nuo tada neliko ir jos. Kur jį pasidaryti, kiek kainuos, ar rezultatai ateis per tinkamą laiką, ar išduota pažyma tiks Egiptui?

Rugsėjo pradžioje Egiptas lyg vėl apgręžia COVID politiką. Paskelbia, kad kurortų oro uostuose (Hurghados, Šarm El Šeciho, Tabos, Marsa Alamo) COVID testus darys vietoje. Nes paskelbus, kad juos privaloma atsivežti, ukrainiečiai ir baltarusiai tuoj ėmė atšaukinėti keliones: jų šalyse sunku susiorganizuoti testus, jie brangūs. Na o vienintelės kelionių agentūros, kurios po tos rugpjūčio 1 d. atnaujino turistų skraidinimą į Egiptą – būtent Ukrainos ir Baltarusijos. Tos šalys labai jautrios kainai – bet ne saugumui.

Egipto oro uostuose testas kainuos 30 dolerių. Palyginimui Lietuvoje – 75 eurus.

Tokioje dvasioje paieškau reisų iš Milano (Bergamo) į Egipto kurortus ir randu puikų variantą – Milanas (Bergamas)-Stambulas-Hurghada rugsėjo 14 d. už 80 eurų. Iš to paties Bergamo oro uosto, vos 4 valandos po reiso iš Vilniaus atvykimo. Ir dar tas bilietas yra keičiamas iki 2 val. prieš skrydį – reiškia jeigu, tarkime, Vilnius-Bergamas būtų atšauktas, ar pasikeistų Egipto politika, ar dar kas, kelionę į Egiptą galėčiau atidėti kad ir metams.

Kadangi kitomis dienomis šis reisas brangesnis (120, 150 eurų), užfiksuoju gerą kainą jį įsigydamas.

Neaiškumų nesibaigia. Informacija apie kurortų oro uostuose atliekamus testus vienuose šaltiniuose minima, kituose – ne. Svarbu – minima Tarptautinei aviacijos organizacijai Egipto pateiktoje informacijoje. Bet ten ne galutinis atsakymas, rizikuoti nesinori – ypač nesinorėtų sužinoti apie tai, kad neįleis į Egiptą, jau būnant Italijoje, nes tada be izoliacijos net į Lietuvą tikriausiai negrįžtum.

Paklausiu Egipto turizmo departamento Facebook – jis patvirtina, kad testus oro uostuose daro. Bet baisiausia kliūtis yra netgi ne jie, o avialinijos: mat avialinijos pasilieka teisę neįleisti keleivių jeigu mano, kad jų nepriims šalis, į kurią jie skrenda (kadangi pastaruoju atveju avialinijos turėtų grąžinti žmones savo sąskaita).

Ir šiuo pandemijos laikotarpiu dažnai pasitaiko, kad avialinijos klysta, neįleidžia į lėktuvą tų, ką turėtų įleisti: pvz. buvo skundų, kad LOT neįleido lietuvių į skrydį Turkija-Lenkija-Lietuva sakydama, neva jie privalo turėti neigiamą COVID testą, nors iš tikro Lietuvos piliečiams tai nebūtina (būtina tik užsieniečiams, vykstantiems į Lietuvą iš Turkijos).

Ir štai būtent Pegasus avialinijų tinklapyje išimtis, kad koronatestai daromi Egipto kurortų oro uostuose, neminima: pasak jo, skrendant bet kur į Egiptą reikia neigiamo COVID testo 72 val. iki skrydžio, ir viskas. Skambiname į „Pegasus“, pakelia greitai ir tarsi jau žino, ko klausime, išgirdę žodį „Hurghada“. „Testo iš anksto darytis nereikia, tik pasakykite oro uoste, kad darysitės vietoje“.

Kaip ir atsakyta. Galimybė yra. Aistė visgi labiau norėtų pasidaryti testą Lietuvoje: nes, jeigu Hurghadoje nustatytų, kad sergi (pvz. besimptomis atvejis, kokių dauguma). Kažkur izoliuotų – kur? Kiek tai kainuotų? Sveikatos draudimas COVID neapima: tiksliau, tarsi būtų koks pokštas, „neapima šalyse, į kur keliauti nerekomenduojama“, o tos yra visos, išskyrus Latviją ir Estiją. Gavęs atsakymą „neigiamas“ Lietuvoje, būtum garantuotas, kad įleis, neizoliuos.

Iš pradžių nesiseka. Kai skrydis Vilnius-Bergamas pirmadienį 8:15, o testui mėginys turi būti paimtas 72 val. iki paskutinio skrydžio į Egiptą (Stambulas-Hurghada, 22:30), galimybių mažai. Juk sekmadieniais niekas mėginio neima ir atsakymų neduoda, o paėmus jį šeštadienį (kai irgi veikia ne visos privačios laboratorijos) su atsakymu nebus spėta: siūlo atiduoti pažymą pirmadienį 7:00, bet kaip spėti iš Antakalnio į oro uostą, kai tikriausiai nebus lygiai 7:00, o skrydis 8:15?

Svarstome, gal pažymą paimtų kas nors kitas, atsiųstų el. paštu, spausdintume Italijoje. Žiūriu ir galimybių pasidaryti testą tarpiniuose oro uostuose – Stambule tokia galimybė yra, ir labai pigi ir patogi (30 dolerių, padaroma maks. per 6 val.), bet net ir su tuo geru tempu 4 val. sustojimas per trumpas. O svarbiausia išskridus jau nebūtų skirtumo – jei gautum teigiamą atsakymą, jau būtum ne Lietuvoj.

Visgi, galiausiai pavyksta sutarti, kad testo rezultatus Lietuvoje atsiimsime po darbo laiko.

2020 09 12 – Pirmas COVID testas gyvenime

2020 m. rugsėjo 12 d., šeštadienį, nuvykus darytis testo pasimato, kad privatus COVID testų darymas dabar – turbūt vienas pelningesnių su medicina susijusių verslų. Žmonės eina tarsi konvejeriu. Ir tai tik viena laboratorijų. Kiekvienas moka 75 eurus.

Kadangi ligoniams su simptomais, susirgusiųjų kontaktams, grįžusiems iš užsienio, tam tikrų specialybių žmonėms testus nemokamai daro valstybė (~6000 kasdien), manau, kad tarp privačių testų darymo įstaigų klientų dominuoja būtent keliautojai į šalis, kurios reikalauja neigiamo COVID testo. Išties, merginą, kuri darėsi testą prieš mus, vėliau sutinkame tame pat lėktuve Vilnius-Bergamas (įdomu, kur ji skrido paskui – juk jei keliautų tik į Italiją, testo nereiktų). Pasiteiravę „Medicina Practica“, ar pažyma galios Egipte – juk Egipto valdžia surašiusi net 5 požymius, kuriuos turi atitikti pažyma – sulaukiame atsakymo – „Jo, jo, Egiptui tikrai tinka, jau daug pažymų darėme dėl kelionių į Egiptą“.

Ne masinis turizmas, bet turizmas atgimsta.

Pirmas gyvenime COVID testas nepraėjo labai maloniai – giliai į vieną, paskui į kitą šnervę sukišti ėmikliai išspaudė ašaras, o gerklėn sukištas – sužiaugčiojimą. Aistė sakė, kad ankstesnis “valstybinis” testas, kurį ji patyrė seniau – malonesnis. Turbūt priklauso nuo darančio žmogaus. Kaip ten bebūtų, toks testas tikrai nėra priežastis nekeliauti ar išvis ko atsisakyti.

Registruojuos į skrydį. Dėl visa ko atsispausdinu Italijos ir Turkijos atvykimo į šalį formas – nors turbūt neprireiks, juk skrendu tranzitu. Susikraunu daiktus. Aišku, ir kaukes, dezinfekcinius skysčius.

 

---

Vilnius-Milanas-Stambulas-Hurghada (2020 09 14-16)

---

2020 09 14: skrydis su dviem “neoficialiais” persėdimais pandemijos metu. Ar pavyks?

Tai man 178-asis skrydis iš Vilniaus oro uosto, bet širdies kertelėje vėl jaučiuosi it keliaujantis pirmą kartą: juk nuo pandemijos pradžios niekur iš „savojo“ oro uosto neskridau.

Oro uostas beveik tuščias. Saugumo kontrolę praeiname per keliasdešimt sekundžių. Per visą rytą tik du reisai – „Ryanair“ Vilnius-Bergamas ir „Air Baltic“ Vilnius-Amsterdamas. Abiejų negausūs keleiviai išsiskirsto į sales.

Daug kas uždaryta, kai kas su visam. Bet „Subway“ dirba, tad pusryčius gaunu. Kartu su keliais „Ryanair“ stiuardais, žinančiais tą oro uosto dalį, virtusią užkampiu.

Lėktuvu skrenda ~35 žmonės. Daugybė, turbūt, su bilietais po 5 eurus. Iš Italijos grįžus juk reikėtų saviizoliuotis, niekas nenori. „Ryanair“ nuostolių iš šio reiso skaičiuoti nebandau.

Kai vakar registravausi į skrydį nustebau, kad, neprimokėjus papildomai už vietos pasirinkimą, „Ryanair“ pasodino mane ir Aistę atskirai. Buvo normalu normaliais laikais, bet ne pandemijos, kai visaip skatinama būti šalia savo namiškių: juk jei viena šeima sirgtų, tai „išmėtyta“ po lėktuvą galėtų užkrėsti kelis kartus daugiau aplinkinių, nei sėdėdama kartu.

Taip galvojau vakar. Be reikalo būgštavau. Lėktuve ir aš, ir Aistė, turime ne po vieną vietą, o po tris. Išsitiesiu pamiegoti kaip lovoje.

Skamba kažkokie „COVID“ pandemijos įspėjimai, bet prie jų taip pripratęs, kad nebeįsimenu kokie, kaip prisimindavau kadaise. Tik „senovinė“ saugumo instrukcija „Lėktuve kritus slėgiui, užsidėkite kaukę“ prajuokina. Dviprasmiška dabar. Gal geriau būtų „Nusiimkite kaukę ir užsidėkite kaukę“, nes dar kas vieną ant kitos užsidės…

Bergamas. Iš lėktuvo išleidžia ne į tranizitinę zoną, bet į bagažo atsiėmimą praėjus temperatūros patikrinimą.

Bergamas. 2020 m. kovą tikriausiai baisiausia zona Europoje, o Bergamo koronaviruso aukų lavonus gabenančiais karinius sunkvežimius žiniasklaida dar turbūt primins nevienerius metus. Dabar antikūnų tyrimai rodo, kad virusu persirgo ~60% bergamiečių.

Dabar Bergamo oro uostas veikia. Na, pusiau. Kas antras restoranas, kas antra autonuoma dengiama grotų. „Išsikėlėme“ – skelbia vienas pranešimas. „Dirbti uždraudė Italijos valdžia“ – skelbia kitas. Bet juk karantinas Bergame dar birželį panaikintas! Matyt, restoranas jo neatlaikė, bankrutavo. Niekas naujas patalpų oro uoste šiais laikais nesinuomoja. Tad ir pranešimo niekas nenuėmė.

Skrydis Bergamas-Stambulas, „Pegasus Airlines“. Vienas iš 6 reisų iš Bergamo tą valandą. Jau arti pusės vietų užimta. Koronaviruso pranešimų lėktuve devynios galybės, jie dar išmoningesni: nuo raminamojo „Informuojame, kad visas oras lėktuve pakeičiamas per 3 minutes“ iki įspėjamųjų „Nekeiskite sėdimos vietos nes jus galės norėti susirasti sveikatos ministerija“ ar „Nelaukite eilėje prie tualeto, stebėkite iš savo vietos, kada prie tualeto užsidegs žalia šviesa“. Saugumo instrukcijos visose aviakompanijose savo esme beveik identiškos, o štai koronaviruso pranešimus kiekviena sugalvoja savus!

Stambulo Sabihos Giokdžen oro uostas jau pilnas žmonių. Viskas veikia. Užkandame pidės. Aišku, taip sutapo, bet kuo toliau šiandien skrendu nuo Lietuvos, tuo labiau viskas „kaip visuomet“. Aišku, yra temperatūros patikra, kas antra „užblokuota“ kėdė laukimo salėje, kaukės. Dalis lietuvių, ypač pabuvoję Latvijoje, dar įsivaizduoja, kad kaukes „verčia dėvėti“ tik Veryga, bet iš tikro tas „rojus be kaukių“ Europoje belikęs nedaug kur, bent jau tokiose masinių srautų vietose, kaip oro uostai. Stambule neatsidūriau vietoje kur „nėra pandemijos“, veikiau pamačiau kelionių „new normal“. Net koronaviruso testą galima pasidaryti čia pat, Stambulo oro uoste, per 6 val. gauti atsakymą ir vežti kur tik beskristum. Nė 30 EUR nekainuoja ir nereikia, kaip Lietuvoje, nervintis, kaip ten spėti gauti rezultatus, jeigu skrydis pirmadienį ryte.

Skrydis Stambulas-Hurghada, jau naktis. Žmonių jau pilna, jokios laisvos vietos šalia. Daugiausiai egiptiečiai ir rusai. Tiesioginių reisų Rusija-Egiptas nebėra, tad Egiptą (ar jo kurortus) įsimylėję rusai randa aplinkinius kelius. Prieš laipinant patikrina koronaviruso testus. Lėktuve pildome keletą anketų. Nusileidus nurodo tiems, kas nesidarė testų, likti lėktuve ir iškleisti tuos su testais. Maždaug pusė (ir mes) atsistoja.

Praeiname iki eilės prie vizų. Rusės barasi su pareigūnais, kad tie neteisingai skaičiuoja kursą. Kažkoks vakarietis atsisukęs eilėje už jo stovinčių prašo „Please keep social distancing“, bet to vienodai nesupranta egiptiečiai ir rusai.

Mes turime lygiai po 25 dolerius. Vizą įklijuoja be klausimų apie rezervuotas nakvynes ar skrydžius atgal. Iš tikro skrydžio atgal neturime, nakvynes turime tik dvi Hurghadoje, žadame nuomotis automobilį bet nesame rezervavę. Šiais laikais rezervuoti gali tik išvakarėse ir kai nebelieka tokių nežinomųjų kaip ar įleis tave į šalį.

Muitinėje dar liepia iškraustyti visą kuprinę, bet įleidžia. Visus „atsarginius planus“, kuriuos turėjau, galiu pamiršti: „Jei neįleis į skrydį Bergamas-Stambulas, skrisiu į Graikiją“, „Jei neįleis į skrydį Stambulas-Hurghada, keliausiu po rytinę Turkijos dalį“.

Egiptas net ir dabar gerai pritaikytas turistams. Oro uosto bankomate išsiimame Egipto svarų be papildomo mokesčio. Už 10 dolerių įsigyjame vietinę SIM su 16 GB. Išsikviečiame „Uberį“ ir nekreipiame dėmesio į visus „taksi, taksi“.

„Kiek dabar turistų?“ – klausiam Uberio vairuotojo. „Mažai, bet spaliui turim daug rezervacijų“. Rusai, sako, atnaujins skrydžius. Žiūrėsim. Bet pirmąkart topteli mintis, kad įsižiemojus tokios „atsidariusios“ vietos, kaip dabar Egiptas, gali sulaukti išties daug turistų. Nes daugybei europiečių „žiemos atostogos šiltuose kraštuose“ beveik būtinybė ir tik dalis šito atsisakys. Bet į daugelį pamiltų šiltų kraštų jų neįleis (Tailandą, Indoneziją ir t.t.). Pasiūla gal sumažės labiau nei paklausa. Bet, aišku, viskas priklausys ir nuo to, ką ir kaip išleis iš jų šalių.

2020 09 14-16: Apmiręs Hurghados kurortas, kur bikinius pakeitė burkiniai

Hurghada beveik tuščia, pagrindinė pėsčiųjų alėja primena vaiduoklių miestą. Išskyrus kelis didžiuosius viešbučius. Mūsiškiame dauguma klientų – egiptiečiai. Burkinių paplūdimyje daugiau nei bikinių.

Dar kai kurie dirba su ukrainiečiais ir baltarusiais. Vienintelės šalys, kurių kelionių organizatoriai „atidarė“ keliones į Egiptą. Ir dar kaip atidarė: tiesioginiai reisai į Hurghadą ne tik iš Minsko ar Kijevo, bet ir iš Gardino, Mogiliovo, Bresto, Lvovo ir t.t.

Egiptas rimtai pasišovė susigrąžinti turistus, net įspūdingą filmuką sumontavo, kur piramidžių, šventyklų ar paplūdimių vaizdai mainosi su kaukėtais padavėjais, purškiamu dezinfekciniu skysčiu.

Ta „besisaugančio Egipto propaganda“ reali tik didžiuosiuose viešbučiuose, ir tai iš dalies. Porąsyk užeinant matavo temperatūrą, kitus kartus ne („Ai, jau vakar matavome“). Visi darbuotojai „išmuštruoti“ su kaukėmis, stalo įrankiai įpakuoti. Bet nė vienas klientas be mūsų jų nedėvi. Niekas gatvėje irgi nedėvi. Ir net oro uosto pasų kontrolės pareigūnai ar muitininkai nedėvi.

Vietinėje vaistinėje paprašome kaukių. Pabando duoti išpakuotas po vieną rankomis – paprašome dėžės. Kur pasaulyje bebūnu, saugausi, kaip įpratęs – ir tai neapsiriboja kaukėmis. Tai aktualu labiausiai ne dėl to, kad neužsikrėsi pačiam COVID – bet kad nevežti užkrato per sienas, pagaliau, neužsikrėti jokia kita peršalimo liga, nes šiais laikais bet kokia liga gali sukelti problemų oro uostuose, pasieniuose ir kitur. Tačiau tarp turistų visuomet esu absoliuti mažuma: daugelis vos perėję į “atostogų ritmą” nusimeta bet kokį atsargumą jei tik toje šalyje, kaip Egipte, vietiniai “spjovę į COVID”. Turbūt todėl šiandien kai kurie žmonės ragina nekeliauti išvis – bet tokie kaltinimai “visiems keliautojams” turi tiek pat logikos, kiek kaltinti visus vairuotojus dėl to, kad kas nors vairuoja girtas. Niekas vien dėl to, kad buvo toli nuo namų, niekuo neuž(si)krėtė kaip ir niekas vien dėl to, kad sėdo už vairo, avarijos nesukėlė…

Hurghadoje nuobodoka. Tai miestas, kurio kurortinėje dalyje net viešo priėjimo prie paplūdimio nėra. Gali būti tik savojo viešbučio pajūryje. Pabandome „pasidairyti“ kitur – išsiunčia atgal į savą pakrantę.

Mūsų tikslas ne Hurghada, o visas Egiptas, jo kultūra ir istorija. Užsakome automobilį „Sixt“. Paskambiname pasiteirauti, ar tikrai atsiimti nurodytu adresu – „Tas ofisas, kai praėjome pro šalį, atrodo uždarytas“. Tikrai atsiimti ten. Trys darbuotojai susirinko į ofisą, atrodo, vien tam, kad perduoti mums automobilį, ir įvykdę šitą misiją, paskui greitai išsiskirstė.

Daugiau klientų nemačiau. Kaip ir geroje picerijoje, kurioje valgėme. Kaip ir visose parduotuvėlėse, į kurias užsukome. Tik taksistai pypina pravažiuodami ir turbūt sudegindami daugiau benzino be keleivių nei su jais.

Leidžiamės į kelią.

 

---

Pietų Egipto vieninteliai turistai (2020 09 16-22)

---

2020 09 16: Į Asuaną – pro apleistus viešbučius, ginkluotus karius ir piktus saugumiečius

Važiuojame į pietus nuo Hurghados geru „turistiniu keliu“ pro ištisus viešbučių kompleksų kompleksus.

Daugybė jų neatidaryta, net nebaigta statyti. Egiptui nesiseka. Turistų skaičius nuolat „daužo“ revoliucijos, teroro aktai, diktatoriškos valdžios represijos. Vos tik turistų padaugėja – ir vėl naujas smūgis. Kaip 2015 m. teroristų numuštas rusų lėktuvas ir pačios Egipto valdžios per klaidą nužudyti Meksikos turistai.

Nors daugelyje šalių turizmas iki COVID augo kaip ant mielių, kas 10 ar net kelis metus padvigubėdavo, Egipte jau ir tada buvo smukęs, niekad nepasiekė ~2009 m . metų lygio. Ir daugybė investicijų į viešbučius-kurortus nepasiteisino. O kas bus po COVID? Kaip pasakytų egiptietis, inšalach („Kaip Alachas lems“).

Stabtelime nakčiai Kusaire, retame „tikrame egiptietiškame miestelyje“ toje pakrantėje. Su negrįstose gatvėse rymančiomis veidus užsidengusiomis moterimis, asilais vietoje sunkvežimių. Ir vos keliais turistais, priklydusiais iš aplinkinių viešbučių. „Welcome back“ („Sveiki sugrįžę“) sako vietiniai sutvarkytoje pakrantės promenadoje. Šį posakį Egipte dar girdėsime ir girdėsime. Tai kas, kad niekada tame mieste nebuvome. Jie sveikina sugrįžus ne mus, o Turizmą. Iš jo, tiesiogiai ar netiesiogiai, gyvena beveik visi. Vaikai pasijuokia iš kaukių: „Koronavirusas!“. Panašios reakcijos vėliau kartosis dar ne kartą.

Nakvojame XX a. pradžios karštuose svečių namuose kur apsistodavo piligrimai iš Kusairo uosto plaukdavę į šventąją Meką anapus Raudonosios jūros. Karšta. Anapus lango gražioje pakrantėje, kažkas nuolat kosti.

Kitą dieną – per 500 km važiavimas iki Nilo slėnio, Egipto civilizacijos širdies. Pro aibę policijos / armijos postų. Vienur kalašnikovais ginkluoti ar gynybiniuose bokšteliuose įsitvirtinę pareigūnai pažiūri į akis ir praleidžia. Kitur paprašo paso ar atidaryti bagažinę. Trečiur išsineša dokumentus kažką nusirašyti ir liepia keliasdešimt minučių laukti.

Geriausi pareigūnai duoda atsigerti kokakolos. Pikčiausi pasitaikė išvis ne poste: tiesiog gatvėje prisikabino, rodos, eilinis žmogus (iš tikrųjų, kaip vėliau mums išaikins, saugumietis), arabiškai gestikuliuoja. Galvoju, gal rodo, jog uždarytas kelias, bet, pasirodo, prisikabino, kad filmavau telefonu, paskui prisistato ir uniformuotas kolega, liepia parodyti kas įrašyta, ištrinti.

Būna, kad diktatūrose draudžiama, tarkime, fotografuoti valdžios įstaigas, griežtesnėse – ir tiltus ar užtvankas, to privengiu. Bet pirmą kartą gyvenime pats taip ir nesupratau, kas gi tokio ypatingo pakliuvo į mano kadrą – atrodo, eilinė miesto gatvė. Gal pernelyg skurdi Egipto įvaizdžiui? Gal kokia slapta neuniformuotų pareigūnų operacija? Filmuosiu atsargiau, timelapse’ų teks atsisakyti.

2020 09 16-19: Asuanas. Kauno dydžio mieste – vieninteliai turistai

Iš skurdaus, purvinų kelių, asilų ir tuktukų Asuano rajonų pagaliau išlendame į apšviestą centrinę promenadą su vaizdais į Nilą ir „mirusiųjų krantą“ anapus jo, pilną tūkstantmečius plėstų kapų, virš kurio kas vakarą nuostabiai leidžiasi saulė, o fotografai siūlo nusifotografuoti išmaniųjų telefonų dar neturintiems vietiniams.

Kuo toliau nuo Hurghados tuo užsienio turistų mažiau. Asuane, Kauno dydžio mieste, pietiniame senovės Egipto pakraštyje, per pirmąją parą nepamatome nė vieno kito nevietinio, vėliau tesutinkame kelis. Jeigu poilsinis turizmas dingus ribojimams dar pamažu atgimsta, tai kultūrinis – į istorines vietas, muziejus – merdėja dar ilgai. Nežinau kodėl: gal žmonės bijo minių (kurių nėra), gal galvoja, kad viskas bus uždaryta. Ar gal tiesiog savaitė-kita “kur karšta” daugeliui tą išgalinčių europiečių jau tapo “būtinybe”, kai tuo tarpu kultūrinis pažinimas – “atidedama” patirtis. O dar Asuanas toli nuo visko: ekskursijos pranykusios, viešu transportu važiuoti niekam nesinori, automobilį nuomotis Egipte mažai kas drįsta.

Iki 2020 m. Asuanas buvo paskutinis Nilo kruizų uostas, bet visi laivai rymo prišvartuoti pakrantėse. Dalis restoranų irgi užvėrę duris: kad atsidarytų Egipte po karantino reikia „pandemijos licencijos“, atitikti visokius higienos kriterijus. Tik „McDonald‘s“ rodo pavyzdį: vienintelė vieta Egipte, kur reikalauja kaukių ir į reikalavimą žiūri rimtai. Tiksliau, pusiau rimtai: žmogaus be kaukės neįleido, bet jei kaukė uždėta ant kaklo(!) – prašom į vidų, svarbu, kaukė yra.

Plaukia tik keltai ir tradicinės burinės felukos – žemyn upe su srove, aukštyn upe su vėju (labai lėtai). Kaip senovės Egipto laikais. „Feluka, feluka“ viltingai siūlo jų kapitonai išvydę mūsų šviesius veidus. Nėra jie visai be darbo: egiptiečiai nuomojasi felukas smagiam vakarui ant Nilo, garsiai leidžia arabišką popsą iš laivų.

Mūsų gražus, bet arabiškai chaotiškas „Citymax“ viešbutis, Dubajaus investicija, dar apypilnis. O štai „Old Cataract Hotel“, senųjų kelionių į Egiptą laikų atspindys, dar nuo 1899 m. glausdavęs Europos elitą (princesę Dianą ir carą Nikolajų II, Vinstoną Čerčlį ir Margaret Tečer, ir Agatą Kristi, kuri ten rašė „Mirtį prie Nilo“), atrodo, visai tuščias. Turbūt vienintelės dienos pajamos bus kokakolos buteliukas, kurį išgeriu stebėdamas pratekantį Nilą didžiausio gyvenime patirto karščio kepinamoje terasoje (net vietiniai nustebo, kad neinu į kondicionuojamą vidų, bet joks karštis, kaip ir joks šaltis, vėjas, lietus, pūga manęs neprivers atsisakyti romantiškai gražių vaizdų).

Temperatūra +47. Pavėsyje. Plaukiame į „mirusiųjų krantą“. Dabar ten nubių kaimas (apačioj) ir kilmingųjų kapai. Sutiktas nubis pasakoja, kad koronaviruso jame nėra, nes jie maitinasi sveikai, o ne „McDonald‘s“. Sako Nilo vandenį dar gerai gerti. Vakariečių parašytos knygos turistams nesutinka – net maudytis ten esą pavojinga, išskyrus kelias vietas kur vanduo mažiau stovi.

Lipame iki kapų. Prakaitas teka upeliais, bet man šiaip joks klimatas netrukdo. Kapus atrakina dėl mūsų vienų, vieni gėrimės spalvingais 4000 metų senumo piešiniais, taip puikiai išlaikytais to karšto Egipto klimato. Matydami, kad kitų klientų nesulauks, kupranugarių šeimininkai duoda gerą kainą pavėžėjimui iki apleisto koptų vienuolyno. Dykuma, +47, saulė, bėgantis kupranugaris, atmušta nugara ir užpakalis – ne vieną dieną dar skaudėjo (iki šiol, kaip ir daugelis, buvau jojęs tik nedidelį atstumą einančiu, o ne bėgančiu kupranugariu – tai visai kas kita). Supratau, kodėl karavanų pirkliai eina greta savo kupranugarių, o ne joja jais.

Kupranugariui blogiau – galiausiai jis atsisako nešti, numeta, nori ilsėtis. Pailsi prie vienuolyno. Šiaip turbūt nereikėjo prasidėti su tais kupranugariais. Bet visada tokia dilema: kai matai sąžiningu verslu užsiimančius vietinius, gal dienų dienas nesulaukiančius klientų, norisi pirkti jų paslaugas, juk jiems sunku. „Netikiu, kad turistų atvažiuos“ – skundžiasi kupranugarininkas – „Europos šalys užsidarys ir vėl nieko nebus“.

Apleisto koptų vienuolyno bilietų pardavėjas per petį persimetęs automatą. Niekur nemačiau tiek ginklų, kiek Egipte. Aistei permušinėja širdis, ji verčiau pasėdi ant laiptų.

Pamiršome pasiimti vandens. Grįžtame ištroškę. Siūlo atsigaivinti kaip vietiniai: iš bendros kaimo vandens kolonėlės, prie kurios stovi visiems bendras metalinis puodelis. Egiptas apribojo iki 50% viešbučių užimtumą, iki šiol neatidarė mokyklų, bet bendrų puodelių „neužraukė“ – o gal negali užraukti, ką žmonės gers? Kupranugarininkas atsigeria, mes atsisakome. Geriame kavinukėje prie kilmingųjų kapų. „Fantos“ butelis ten kainuoja 27 eurocentus: išnykus turistams, daug kur išnyko ir turistinės kainos.

2020 09 20: Abu Simbelio superšventyklose pasijuntame XIX a. tyrinėtojais

Į kelionę nuo Asuano iki garsiosios Abu Simbelo šventyklos leidžiamės 5 ryto, švintant. Nes tuo keliu turistams galim atvažiuoti tik šviesiai – atstumas beveik 300 km, „Grįžti būtina iki 6 vakaro“ – pasako mums viename policijos-armijos postų. Nusirašo paso duomenis ir telefono numerį.

Vėliau telefonas pora kartų suskamba, kažkoks vyras kažką sako arabiškai. Kadangi buvome davę savo egiptietišką numerį tik vienoje vietoje – aišku, kad skambina iš posto. Turbūt ragina laiku grįžti.

Važiuoti verta! Abu Simbelo įspūdžiui trūksta žodžių: didinga kalne iškalta šventykla, 3000 metų senumo. Bet dar labiau kvapą gniaužia, kai ten esi vienas. Tavo automobilis vienas parkavimo aikštelėje, eini pro uždarytas prekeivių parduotuves.

Tik bilieto reikia. Bet pakanka studentiško. Tai COVID akcija visame Egipte: dabar visose kultūrinėse vietose visi suaugę eina su studento bilietais už pusę kainos. Na, COVID testas atsipirks, nes šiaip užsieniečių bilietai brangūs…

Lankytojų akcija nepriviliojo. Tuščia, tuščia, beveik kaip tais laikais, kai keliautojai Džiovanis Belzonis ir kiti atrado tą šventyklą, paliko savo vardus ir XIX a. datas grafičiuose. Tuščia lauke, tuščia viduje. Visiškoje tyloje stebiu milžiniškas Ramzio statulas, visus aukojimų dievams raižinius. Nėra net prižiūrėtojų – inšalach, niekas iš tų retų užklydėlių neišraižys hieroglifų naujais grafičiais.

Jei ir turi COVID pandemija pliusų turizmui, tai čia yra tas pagrindinis. Turizmas grįžo 40 metų atgal. Viena vertus, jis nebėra prognuozuojamas (nebegali kur internete rasti aiškaus atsakymo apie darbo laiką, kainas, reikalavimus), kažkiek rizikingesnis, bet, kita vertus, vėl gali net į tokį „nuvalkiotą“ Egiptą keliauti vienas tarsi atradėjas – nuotykių ieškotojas, gerėtis lygių neturinčiu menu ir senove visiškoje dykumos tolių tyloje ir vienatvėje.

Džiaugiuosi, kad po Egiptą nekeliavau anksčiau ir patiriu jį būtent šiandien.

Nesvarbu, kad visi tie lauko teatrai, iš kurių žiūrovai kas vakarą stebėdavo šviesų projekcijų ir garso šou, kepa ant saulės tušti: kai ateini į tokį Abu Simbelį vienas, šviesų ir garsų įspūdžiui nebereikia.

Pavieniai prekijai dar bando naudoti senus triukus. „Coca Cola kainuoja tik 150 svarų [8 eurai]“ – štai rimtu veidu porina kažkoks vaikigalis iš vienos iš vos trijų dar veikiančių kioskų. Gal pavykdavo su kokiu ištroškusių ir perkaitusių amerikiečių autobusu. Tokių „užlaužtų kainų prekijų“ nelaimei, COVID ne tik išvaikė turistus, bet dar ir tie turistai, kurie visgi atvyksta, visai kitokie. Dingo visi patogumą dievinantys prabangos ieškotojai iš „Old Cataract“ viešbučio, galvojantys, kad visame pasaulyje kainos tokios, kaip Amerikoje, ar dar didesnės.

Tie, kurie sugeba atrasti, kaip nuskristi į Egiptą, kaip pasidaryti COVID testą, sutvarkyti formalumus, tie žino ir „Coca Cola“ kainą.

Pavažiuoju iki parduotuvės miestelyje, kur sąžiningas prekeivis pardavinėja egiptietiškomis kainomis. Nusiperku iš jo du butelius kolos ir dar du vandens.

300 km atgal iki Asuano. Egiptiečiai vairutojai sumigę vidudienio miego pakelėse savo automobiliuose specialiai tam pastatytose pavėsinėse. Kondicionierius atsuktas iki maksimumo, bet vis tiek šiek tiek per karšta.

2020 09 21: Dėl turistų stygiaus tenka ir nukentėti

Aišku, per koronavirusą ne visad išloši. Štai Filės šventykloje, kur įrašyti patys paskutiniai žinomi Egipto hieroglifai ir dar VI a. klestėjo Egipto religija, praėję pirmas tris „tipines“ Egipto lankytinų vietų kliūtis – (1)kalašnikovais ginkluotus karius prie įvažiavmo, (2)anapus plieninio neperšaunamo skydo pasislėpusius parkingą prižiūrinčius policininkus ir (3)bilietų tikrintojus su metalo detektoriais – atsiremiame į unikalią ketvirtą: valčių savininkus. Nes šventykla saloje ir demonstratyviai parašyta, kad „valties kaina į bilietą neįeina“, o jie, susitarė, sako kokias tik nori sumas. Bandome sakyti „palauksime kitų turistų, gal prisijungs“, bet visi suprantame – kitų turistų nebus. Tenusiderėjome 50% ir tai permokėjome (~9 eurai už valtį, kai šiaip žmogui euras).

„Ni hao“ – pasisveikina vienintelis pseudosenovinių statulėlių prekijas, pasilikęs toje pakrantėje – „Are you from China?“. Pirmą kartą gyvenime mane palaikė kinu! Bet gi iš tikrųjų: kaukė ir juodi akiniai visiškai panaikina veido bruožus. Bet vėliau Egipte mane kinu palaiko antrą, trečią, ketvirtą, dešimtą kartą. Kartą klausia „Are you from China or Japan?“. Net ir be juodų akinių! Suprantu, kad kaukė egiptiečiams – tarsi koks kino tautinis rūbas. Jie prisimena, kaip sausį-kovą, pasaulio turizmui dar sukantis „senoviniais“ tempais, koronos išgąsdinti kinai į Egiptą jau keliaudavo su kaukėmis…

Ir su darbo laikais nebeaišku: štai visi šaltiniai nurodo, kad Nubijos muziejus dirba ryte ir vakare (nuo 8 iki 12 ir nuo 16 iki 21), su pertrauka karštąjam vidudieniui. Nueinam gražia Asuano Nilo pakrante apie 2 km iki jo vakare – tesutinkam 4 sargus. „Nedirba, dirba tik nuo 8 iki 17“ sako. Aistės norui karščiausią paros metą praleisti viešbutyje ir vėl nelemta išsipildyti.

Tuo tarpu garsiosios Dramblių salos, pagal kurios „pirmąjį Nilometrą“ senovės Egiptas nustatydavo būsimo potvynio – taigi, ir derliaus, ir tų metų mokesčių – lygį muziejus turėjo dirbti iki 17 val., bet atėjus 15:40 prižiūrėtojai pataria apeiti kuo skubiau, nes užsidaro po 10 minučių.

Na, bent jau iš Abu miesto griuvėsių šalimais neišvarė, ir, aišku, galėjau juos naršyti visai vienas, dairydamasis į Nilą ir spalvingą nubių kaimą, kuris stūkso Dramblių salos viduje ir sudaro gyvą – tegu ir purviną – jos širdį tarp prieš tūkstančius metų mirusio senovės egiptiečių miestelio ir prabangaus Movenpick viešbučio, kuris iš tolo atrodo lygiai toks pats tuščias ir miręs.

Paskutinė vakarienė savo viešbučio balkone, kai išeini į lauką tamsiai ir oda svyla (+41 ar pan.). Ir kai patiekalus turi renkiesi iš nedidelio sąrašo: kai mažai svečių, neverta užsipirkti ingredientų.

 

---

Luksoras, faraonų kapų/šventyklų širdis ir Egipto prekijų agonija (2020 09 23-30)

---

2020 09 22: Pro krokodilų mumijas – į senovės Egipto sostinę

Patraukiame Nilo slėniu link senosios Egipto sostinės Luksoro. Daugelis iš 100 milijonų Egipto žmonių gyvena Nilo slėnyje ir šis siauras derlingas ruožas dabar toks beveik vienas nesibaigiantis aptriušęs miestelis. Ir pagrindinė transporot arterija, kur aplink upę – ir keliai, ir geležinkelis.

Eismas tragiškas. Motociklininkai, asilininkai ir mulininkai galvoja, kad jiems galima ir prieš eismą. Automobilininkai taupo kurą nesijungdami naktį šviesų – nebent kai lenkia, arba pamatoo pavojų priekyje, mirkteli. Bet Aistė vairuoja jau ramiau, nei daugelyje Rytų šalių – įpratimas. Užtat traukia vietinių dėmesį – kitų vairuojančių moterų Egipte nemačiau, kitų vairuojančių turistų šiuo metu – irgi.

Nilo slėnyje ir kelios įspūdingiausios šventyklos, kaip Kom Ombo ant Nilo kranto, kur garbintas ir dievas-krokodilas Sobekas, ir krokodilų, į kuriuos jis buvo įsikūnijęs, mumijas tebegali pamatyti savo akimis, ar Edfu – geriausiai išsilaikiusi iš visų, net stogas, lubos yra.

Ta pačia kryptimi važiuoja viena turistų šeima su gidu: bet taip sutapo, kad kai mes atvažiuojame, jie – jau išvažiuoja. Lengva įsidėmėti, kai visose milžiniškose stovėjimo aikštelėse – tik keli automobiliai. Visus kitus turistus pradedi pažinti ir prisiminti, kai susitinki kitoje lankytinoje vietoje vėl, nes juos gali suskaičiuoti ant rankų pirštų.

O prekijų Edfu nebėra išvis. Visi ~50 kioskų uždaryti. Kaip keistai skamba 2018 ar 2019 m. keliautojų gąsdinimai, kad šioje vietoje „tenka veržtis pro prekijus einant labirintais pro jų parduotuves, kol pagaliau gali prieiti šventyklą“! „Labirintas“ panaikintas: prižiūrėtojas liepia nesekti klaidinančiomis „Exit“ rodyklėmis ir tiesiog eiti tiesiai laukan.

Vietinius dominame taip, tarsi turistų būtų nematę. Galvojame pavalgysime restorane ant aukščiausio miestelio pastato, iš kurio puikiai matosi šventykla „Jis remontuojamas“ – mums sako. Išties geras metas remontui! Bet pažiūrėti vaizdų darbininkai įleidžia ir pinigų neprašo.

2020 09 23: Luksoras – įkyriausi prekijai, pigiausios nakvynės

Prieš keliaujant į tik ką pilnai turistams atsidariusį Egiptą vienas didžiausių nuogąstavimų buvo tas, kad, be turistų, visi Egipto prekijai ir kiti įkyreivos supuls ant mūsų.

Pirmą kartą tai patiriame Luksore, Vilniaus dydžio mieste, Senovės Egipto sostinėje, kur dauguma gyvena iš turizmo.

Vos išlipame iš automobilio – tuoj puola karietininkai ir taksistai. Dešimt sekundžių atsikalbinėji nuo vieno – po dar dešimties prieina kitas. Nilo paupyje valtininkai siūlo perkelti už 20 svarų, kai viešas keltas atsiena 10: nežinia, kas sutinka. Nežinia, ir iš ko jie gyvena, nes kiekvienam mieste esančiam turistui turbūt tenka 10 tokių siūlytojų ir ne kiekvienam turistui išvis tų paslaugų reikia. Na, karietomis dar ir kokios juodai vilkinčios moterys pravažiuoja…

Standartinės apgavystės. „Labas, mano brolis tas taksistas, kuris atvežė jus iš oro uosto į Winter Palace viešbutį!“. Nei atskridom, nei taksi važiavom, nei tame viešbutyje apsistojom – tiesiog, jo papėdėje mus užkalbino ir pamėgino nuspėti lyg Šerlokas Holmsas.

Gyvename vakariniame Luksoro krante, prie pat kelto į miesto centrą. Neseniai pastatytas ir tiltas – bet jis 10 km į pietus, taigi, važiuoti automobiliu iki centro reikia ~25 km, kai persikelti keltu užtrunka kelias minutes. Bet visų įkyreivų „dėka“ kartais norisi važiuoti automobiliu: tiesiog atlaikyti tą „kodėl nenorite važiuoti taksi?“ ar „tai gal rytoj plauksite feluka?“ siūlymų grandinę pakeliui į keltą ir iš jo nėra maloniausias užsiėmimas.

„Arklys neturės ką valgyti“ – graudina kiti. Aišku, meluoja ir sako, kas veikia turistus, bet kad jiems labai sunku – tikra tiesa. „Egipte iš turizmo gyvena 12 milijonų žmonių“ – pasakoja vietiniai. Tikėtis, kad kažką pakeisi kokia labdara, ar nupirkęs iš gailesčio paslaugą – beviltiška. Tai lašas jūroje. Net jei Bilas Geitsas išdalintų jiems visus savo pinigus, teužtektų nupirkti kiekvienam Egipto turizmo pramonės atstovui po pietus ir vakarienę gerame restorane… Aišku: kas priklauso nuo tavęs, turi padaryti (pvz. neatsisakyti kelionių, lankytinų vietų, viešbučių, restoranų), bet šiaip problema išsispręs tik tada, kai tokių keliautojų kaip aš vėl bus nebe pavieniai, o šimtai tūkstančių. Nes kai kad ir po nedideles sumas pirkdami prekes ar pasalugas palieka milijonai žmonių, ir taip kas mėnesį, kasmet, rezultatas daug reikšmingesnis, nei kai kokią vienkartinę labdarą skiria koks turtingas fondas. Ir jeigu, tarkime, perskaitę tokius straipsnius kaip šis, penki papildomi žmonės sugalvotų keliauti, tai pagalba tokiems vargstantiems pasaulio turizmo pramonės darbuotojams būtų kur kas didesnė, nei galėčiau pasiekti savo jėgomis: juk penkis kartus daugiau pinigų kelionėje vis tiek niekada neišleisčiau. O davęs kam “gerokai daugiau”, nei pridera, tik viską sujauki: štai sustojame prie poros statulų ir supuola kaimo vaikai, piktai reikalauja pinigų, net tranko per automobilį, “dovanėlėmis” nesidžiaugia: “dolerių, dolerių!”. Niekur kitur Egipte to nemačiau. Matyt, tiems vaikams koks turistas kada davė jam menką, o jiems didelę sumą – ir nuo to laiko jie leidžia dienų dienas stebėdami kelią, gal dar koks turistas užsuks. Užuot skyrę tą laiką kokio amato mokymuisi.

Luksore išsipildė ir kita prieškelioninė prognozė: kad nakvynės bus labai pigios. „Gerais laikais“ rytinis „gyvųjų“ Nilo krantas apsėtas prabangiais tinkliniais viešbučiais-rūmais, o vakarinis – pigesniais butais, o dabar viskas stovi tuščia. Jei mažesniuose miestuose, kur tėra kelios nakvynės vietos, jos, galbūt susitarusios, „laiko kainas“, tai Luksoro butų nuomotojai leidosi į tikrą kainų karą dėl paskutinių dar likusių turistų ~150 kv. m. būstas su dviem miegamaisiais, terasa, iš kurios matosi Nilas ir Luksoro šventykla, atsieina 16 eurų nakčiai. Pusryčiai ant stogo – 1,4 euro žmogui.

2020 09 24-30: Per savaitę nepamatysi nė pusės Luksoro senovės vietų

Luksore apsistojome savaitę, vėliau prasitęsėme iki 8 dienų: jo šventyklų masyvių kolonuotų salių didybė, ryškiais dievais ir aukotojais tapytų kapų klodai tiesiog neišsemiami. Šitokios spalvos išlikusios 3500 metų, kai kai visur kitur planetoje visi „įspūdingi statiniai“ tebuvo visokios akmenų krūvos, o visas menas – naivūs gyvūnų papaišymai olose! Net kasdien aplankant po keletą vietų, be šansų viską sužiūrėti per savaitę. Tačiau kiekvieno kapo ir nereikia, nes Egipto menas turėjo griežtus kanonus ir daug kas kartojasi.

Kai kuriose lankytinose vietose patirtį gadina „prižiūrėtojai“. Užeini, ir jau koks eina link tavęs. Gera pusė beveik nemoka angliškai, apie senovės Egiptą mažai žino. Kaip tas Medinet Habu šventykloje, „iškalęs“ kelias frazes: „beutiful, look, look“, „foto, foto, good, good“ ir pan., bet Egipto dievų vardus, kuriuos, pabuvęs Egipte ilgiau, jau ir taip nesunkiai atpažįstu ir geriau jau gerėčiausi jų piešiniais vienumoje. „Anubis, Ozyris, Anubis, Anubis, Ozyris, Ozyris, Krokodilas, Liūtas“ (atrodo, Sobeko ir Sekhmet “gidas” nežino, o aš jau žinau). Ir, priešingai prižiūrėtojams tolimuose Egipto pietuose, 20 svarų neapsidžiaugęs: „duokit 100“. Nueiname šalin. Vienintelis pliusas – padaro bendrų nuotraukų. Ir dar dažnas įleidžia kur negalima. Štai archeologo Hovardo Karterio, atradusio Tutanchamono kapą, name vienas ištraukia paties archeologo planus, užrašus. Nežinau, ar čia pliusas – senas popierius plyšta. Medinet Habu archeologai, vasarinei „kasinėjimų pertraukai“ savąją mumiją ne tik užrakino – dar ir duris prie jos užmūrijo. Turbūt, kad prižiūrėtojai dėl dolerio nevestų turistų…

Pirmas dienas turistų Luksore beveik nematome. Paskui vienas kitas išnyra – čia praeina Nilo promenada, čia užsuka į parduotuvėlę, o gal pralekia trise motociklu. Gal 10 per dieną, ne daugiau, ir „antro lygio“ vietose tebesame vieni.

„Važiuokite į Karnaką, šiandien šviesų šou“ – sako karietininkas. Galvojame, eilinė apgavystė, klausiame viešbutyje – ar bus šou, nežino. Interneto rezervacijos išimtos. Minimalus skaičius – žmonių. Nuvažiuojame paklausti. Sako – bus. Turistų keliolika – pakanka. Tiesa, vietoje trijų kasdienių šou, iš kurių pirmasis – angliškas, tebuvo vienas, arabiškas, bet duoda vertimui ausines palikus užstatui pasą. Tokia kaip ekskursija kur apšviečia čia vieną, čia kitą elementą.

Na o pirmą kartą su tikrai masiniu turizmu susiduriame Hačepsutės šventykloje. Kai atvažiuojame mes, atrieda ir 4 didžiuliai autobusai dienos ekskursijų iš Hurghados. Daugelis kalba rusiškai, kai kas – lenkiškai. Patikrinu – užsakomieji skrydžiai iš Rusijos dar neprasidėjo. „Mes iš Baltarusijos“ – sako. Dabar tokia pernykštė kasdienybė atrodo keistai, „ekskursantai“ – lyg kokie skėriai ant javų lauko. Užbėga laiptais, nu(si)fotografuoja, lekia atgal. Daug laiko Hačepsutės šventyklai jų ekskursijoj neskirta, juk dar, matyt, reikia nuvežti į tą iš daugybės Egipto dievų vardais pavadintų alabastro parduotuvių prieigose, kuri moka didžiausius komisinius. Vėl liekame vieni. Su kavinės šeimininkais, kurie vėl baigia rėkti „morožnaja, voda“ ir užsileidžia arabišką popmuziką. Iki kito „spiečiaus“.

Viešnagę Luksore užbaigiame svarbiausiomis jo vietomis – valdovų, valdovių kapais. Stebuklinga, kaip tokios ryškios spalvos, toks menas išsilaikė net ne 100 ir ne 1000 metų, o 3000 metų ir daugiau! Šiais interneto laikais daugelyje lankytinų vietų gali žinoti, ko tikėtis, iš anksto: juk matęs daug nuotraukų. Bet ne Egipto kapuose. Kai koridoriai ankšti, nuotraukos, video niekaip neperteiks jų dydžio, tebūna nufotografuotas koks piešinys ant sienos, bet tada nesunku galvoti, kad gal toks ir yra tik vienas ar keli, kai ten – ištisi jų kompleksai. Lendi naują dirbtinį urvą ir naujos spalvos – net jei stilius ir panašus.

Kaip įprasta Egipte, prižiūrėtojas mesteli ranką į užrašą „nefotografuoti“ ir paskui tuoj sako „fotografuoti galima“ duodamas suprasti, kad už privilegiją reikės susimokėti. Dar parodo, kaip perlipti sieneles, prieiti arčiau paveikslų. „Tik jums rodau šią mumiją“. Ten, kur „negalima“, kažkodėl irgi įrengtas apšvietimas, išdėlioti eksponatai… Šiaip „mokesčiai“ prižiūrėtojams nedideli – daugelis džiaugiasi keliasdešimčia eurocentų, o doleris – jau rimtas įvertinimas. Išskyrus karalių, karalienių slėnį – ten nuo seno pripratę prie daugiau.

2020 09 25: Naujienos, kuriomis Egipte pasitikėti negalima

Visos šalys iki šiol, kuriose buvau per koronaviruso pandemiją, vienas pagrindinių užsiėmimų buvo naujienų apie pandemiją, statistiką sekimas: Pietų Korėjoje tai ypač padėdavo suprasti, kur yra saugiau, be to, svarbu sekti tendencijas, griežtesnių ribojimų tikimybes.

Ne Egipte. Po to, kai Egiptas nusprendė atsidaryti turistams, jo užsikrėtimų kreivė tiesiai nusileido žemyn – it liniuote nubrėžta. Dar prieš atsiversdamas Egipto žiniasklaidą žinau, ką rasiu: atvejų bus maždaug 110-130. Mirčių ~20-30. Neprašaunu. Ir nusibodo žiūrėti.

Kiek atvejų iš tikro, nežino niekas. Nežino ir vietiniai. Kai kurie tiki valdžia: „Epidemija išgalvota“ – sako vienas prekijas kelte per Nilą – „Kaip kitaip būtų liga išnykusi iš karto po to, kai viskas atsidarė?“. Atrodytų, negi pasitiki savo diktatoriumi? Bet, geriau pagalvojus, gal kaip tik labai nepasitiki. Taip nepasitiki, kad vos atsiradus koronavirusui Egipte manė, kad viską valdžia meluoja, jokio viruso nėra, uždarymai – tik dar viena eilinė represinė priemonė. Na ir tuo jau įtikėjus, kai staiga nustota pranešinėti apie tūkstantinius naujų užsikrėtimų atvejus, beliko konstatuoti – valdžia bent kol kas, bent šituo klausimu, meluoti baigė.

„Atėjo prezidentas Sisis, išnyko darbas ir turistai“ – sakė vieno kaimelio gyventojas kai dideliu atstumu buvome tik trise. Turizmo smukimas juk prasidėjo gerokai anksčiau nei koronapandemija, su revoliucija. Vietoje pranešimų apie virusą ar dar ką Egipto portalai pilni straipsnių, kur visokie „intelektualai“ konstatuoja, kaip „Sisis atkurs Egipto šlovę“.

„Egipte koronos nėra!“ – keliskart pavymui surėkia koks taksistas pamatęs mūsų kaukes. Keista. 20 mirčių per dieną – nelabai jau nėra net oficialiais duomenimis (jei mirčių skaičius tikras, reiškia, taikant lietuvišką testavimo standartą, ir atvejų būtų bent 10 kartų daugiau). O, dar svarbiau, net jei ir Egipte koronos nebūtų, juk mes, turistai, galėjome atvežti – o kaukės juk net labiau saugo ne mus nuo užsikrėtimo, bet aplinkinius, jeigu sirgtume mes. Bet tai gerai rodo Egipto požiūrį. Egipto liaudžiai koronavirusas nebent gripas, o visos superpriemonės – absurdas.

Geriausiai tą iliustravo susirašinėjimas Egipto turizmo departamento Facebook, kurį skaičiau ruošdamasis kelionei. Į eilinę Egipto grožybių reklamą kažkoks žmogus atsakė: “Kaip norėčiau nuvykti! Deja, dėl COVID negaliu”. Turizmo departamentas jam atsakė: “Linkime jums kuo greičiau pasveikti ir atvažiuoti tada!”.

Nežinau statistikos, bet matau ribojimus verslams ir įstaigoms Egipte – o jų kažkiek daugiau, nei šiuo metu Lietuvoje. Restoranai, viešbučiai gali veikti tik su koronos licencijomis ir įsipareigojimu nebūti užsipildę daugiau 50%. Vienas šalia mūsų buto esą ką tik tokią gavo – bet dar kelias dienas užtruko, kol atvėrė duris. Kita populiari „Lonely Planet“ rekomenduota egiptietiškų košarių vieta Luksoro centre pardavė maistą tik išsinešimui: „leisti valgyti vietoje dar neturime licencijos“. Mokyklos vis dar uždarytos.

Lietuvoje, tuo tarpu, atvejai pradeda augti kone geometrine progresija, skaičiai kai kuriom dienom jau lenkia „oficialius“ egiptietiškus, nors Egipte 100 mln. žmonių, o Lietuvoje – 3 mln. 110-130 atvejų. Neįtikėtinai daug užsikrėtimų per mokyklas. Prisimenu, kad Pietų Korėjoje, po mokyklų atidarymo, pirmasis užsikrėtimas mokykloje įvyko tik po keleto mėnesių… Kur klaida, juk reikalavimai panašūs (kaukės ir pan.)? Kiek girdžiu, ne visi mokytojai, ne visi mokyklų direktoriai vienodai rimtai į tuos reikalavimus žiūri, vaikus prižiūri. Juk jie tokie patys žmonės su tokia pat nuomonių įvairove, kaip ir visi kiti.

Bet Gruzijoje, Tunise, apie kurias svarsčiau kaip Egipto alternatyvas kelionei – dar blogiau; Batumyje ir viešasis transportas nustoja važinėti. Tunise net įvesta naktinė komendanto valanda. Atrodo, Egiptą pasirinkome teisingai.

 

---

Luksoras-Kairas: 600 km Kafkos “Procesas” su ginkluota palyda (2020 09 30)

---

Atėjo laikas didžiausiai kelionės avantiūrai – keliui Luksoras-Kairas.

Nebe dėl pandemijos, nors ir dėl jos neaišku, kas ten atidaryta (pranešdamas apie kultūriniam turizmui atvertus vartus Egiptas minėjo tik Luksoro ir Asuano regionus).

Dėl diktatūros. Sako, šiaurinis Nilo slėnis – regionas, kur turistams policija, armija, saugumiečiai kelia didžiausių bėdų. Neaišku, ar saugo turistus nuo teroristų (išpuolių prieš turistus tame regione nėra buvę, o ir šiaip tai tikrai nėra Egipto teroro centras), ar Egipto sistemą nuo turistais apsimetusių vakariečių žmogaus teisių aktyvistų (sako, tame regione palaikymas opozicijai vienas stipriausių), ar tiesiog prižiūri, kad turistai nefotografuotų / nefilmuotų ko nereikia. Ar tai nurodymas iš aukščiau, ar vietinių pareigūnų susigalvojimas. Į tokius klausimus Egipte niekas neatsakys ir, nenorint papildomų problemų, geriau jų neuždavinėti.

Bet aišku: negaliu pasakyti, ar būsime Kaire po 3, ar po 2 dienų. Gal neleis važiuoti vakarais? Gal išvis lieps važiuoti per Hurghadą? Ir viešbučių Booking.com pakeliui – vos keli. Reiks ieškoti vietoje. Bet kaip žiūrės ginkluoti pareigūnai postuose, kai pasakysime „viešbučio neturime“?

Pirmasis postas pakeliui į pirmąją stotelę – Dendaros (Kenos) šventyklą, kuri mažai žinoma, bet aukštos karviškais deivės Hator veidais puoštos jos kolonos pasirodė vienos įspūdingiausių Egipte. Pareigūnai klausia iš kur mes, telefono, kur važiuosim. Nurodo sekti paskui kalašnikovais ginkluotų karių pilną pikapą. Tas nuveda iki šventyklos. Laukia išeinančių. Vėl nurodo sekti iš paskos. Iki magistralės. Sakėme, „Kita stotelė – Abydoso šventykla, paskui – Kairas“. Skaitėme, kad geriau nesiplėsti pasakojant kur tiksliai stosi – dar prie ko prisikabins.

“Prisikabina” policijos palyda ir išlydi iš miesto iki magistralės. Galvojame, tiek jos ir tebuvo. Bet kol važiuojame į Abydosą, mums skambina septynis kartus, penki skirtingi numeriai: 11:39, 11:39, 11:44, 11:53, 12:00, 12:02, 12:03. Atsiliepiu tai aš, tai Aistė. Kalba arabiškai. Pasakai, kad arabiškai nemoki – kalba arabiškai toliau. Pasakai, kad nesupranti – dar įnirtingiau kažką aiškina. Galiausiai padedi ragelį, vildamasis, kad suprato kelis žodžius – „Važiuoju į Abydosą, paskui Kairą“ ir pan. Kelis žodžius angliškai keli iš pašnekovų lyg tai moka, vienas ar du atsako kažką panašaus į „Lauksime jūsų Abydose, vakaruose“ (prie šventyklos vakarinio įėjimo? Miesto vakarinio įvažiavimo? Bet atvažiuojam iš pietų…).

Anapus sąvartynu paversto privažiavimo kelio į Abydosą išties laukia postas. Tik mūsų jame niekas nelaukia: vėl iš naujo užsirašo paso duomenis, telefoną. Dar vieni būsimi skambintojai…

Tuomet dar vienas pareigūnas – turbūt tas, su kuriuo kalbėjome. Palydi į šventyklą. Aišku, saugomą gal dešimties karių ir policininkų, nuolat kalbančių apie mus, į arabiškus pašnekesnius įterpiančių tai mūsų vardus, tai žodį „Lithuania“. Aistė sako, kad jau nori greičiau dingti – Ozirejono anapus šventyklos nežiūrime.

Reikia pavalgyti Abydose. Sakau „Jei lydės palyda, paskui neleis sustoti, reikia dabar“, Aistė dar įtaresnė: „Jei lydės palyda ir sustosime valgyti, visi kariai puls užsisakinėti patiekalus mūsų sąskaita, visi sėdės prie vieno stalo, tai dar ir COVID pasigauti bus pavojus“.

Laimė, prie šventyklos yra restoranas: galime pasistiprinti prieš ilgą kelią. Tik kad vos prieinu prie jo, Aistė šaukia „Grįžk“. Ją tekinas pasivijo pareigūnas iš artimiausio posto, pasirodo, nuolat lydėjęs mus žvilgsniu. „Tas restoranas neveikia“ – sako (keista – staliukai sustatyti, darbuotojai viduje yra…) – „vienintelis veikiantis yra štai tame viešbutyje“. Įlipa į mūsų automobilį. Pavažiuojame lygiai 200 metrų iki viešbučio, kuris matosi nuo šventyklos parkingo ir, iš pažiūros, įprastu metu priima turistus, o dabar stovi tuštutėlis. Palydi iki įėjimo. Viešbutis gražus, galėtume ir nakvoti, bet dar anksti, tenuvažiavome ketvirtį kelio iki Kairo.

Pradedu suprasti, kad kelionės po šiaurinį Nilo slėnį labai jau primena keliones į Šiaurės Korėją: visada esi stebimas.

Vos išeiname iš restorano, vėl pasitinka pareigūnai – vos kolos spėju nusipirkti. „Važiuokite paskui mus“ – sako.

Ir čia prasideda toks kafkiškas procesas. Sekame pikapą pilną ginkluotų karių. Kažkuriame poste jis sustoja, išlipę kariai pamoja į sekantį karinį automobilį. Turime sekti jį. Paskui – dar viena rokiruotė. Ir dar viena. Ir dar viena.

Vieni važiuoja 40 km/h, kiti lekia. Viena važiuoja tyliai, kiti kartais įsijungia sirenas, tarsi tai ką padėtų. Vieni pareigūnai gražiai nusišypso, kiti piktai žiūri, tarsi jiems mes būtume skyrę šį betikslį darbą. Vieni važiuoja automobilio viduje, kiti su „sargybiniais“ pikapo kėbule, kurių vienintelis darbas, atrodo – nuolat žvelgti atgal ir stebėti mus. Galėtume jaustis kaip prezidentai, bet labiau jaučiamės kaip įkaitai.

Važiuojame Nilo keliu per nesibaigiantį Egipto miestą. Vidutinis greitis gal 30 km/h. Galvojame, kad, kaip rytiniai „vedliai“, šie mus tik palydės iki magistralės ir tada paleis. Tačiau mūsų „vedliai“ suka priešinga kryptimi nuo magistralės. Aistė sustabdo automobilį. Prieina pikti ar išsigandę kariai – „Ko stojate?“. „GPS rodo sukti į kairę, ten – magistralė“. Jie nesupranta. „Pažiopsoti“ priėjusius paauglius apstumdo. Vietinis prekijas pavertėjauja. „Važiuosite iki kito posto, ten viršininkas pasakys ką daryti“ – mums išverčia. Aišku viršininkas ne ką tesupranta, o gal tiesiog sako “ne, važiuosit per begalinį Nilo slėnio miestą”. Jie jau suplanavo mums visą maršrutą, kol buvom Abydoso šventykloje – negi keis. Prie kiekvieno posūkio link magistralės viliamės, kad viskas baigsis ten – ir viltys lieka tuščios.

Velkamės toliau. Per 5 valandas nuvažiuojame tokį atstumą, kokį magistrale būtume įveikę per 2 valandas. Bent Egipto gyvenimo pamatome.

Maža to. Per tą laiką skamba ir skamba telefonas. Dažniausiai kažką sako arabiškai. Kiek supratau iš to, ką tarp arabiškų sakinių serijų mėgindavo pasakyti angliškai – „Kur esate?“ bei „Ar važiuojate su pareigūnais?“. Grečiausiai skambina „iš centro“. Tikrina ne mus, tikrina pareigūnus – ar mūsų nepaliko, ar kruopščiai vykdo misiją. Juk jei pasitikėtų tais pareigūnais skambintų jiems, ne mums (tą irgi, matyt, daro: „vedliai“ nuolat kalba telefonais)… Štai taip: net ir norėdami jie negalėtų palikti, antraip patiems grėstų rimti nemalonumai.

Nežinau, kurie mus pasiekę skambučiai „Iš centro“, kurie iš buvusių ar būsimų postų. Aišku, kad kai kurie skambintojai apie mus nežino beveik nieko, arba kažkaip kvailai bando sukirsti: „Atvažiuosite į Asjutą, ten įlipsite į autobusą…“, „Mes važiuojame savo automobiliu!“, „Aa, automobiliu“. Kažko tartis su jais neverta: štai, atrodo, pasisekė, pašnekovas moka angliškai! Paprašome, kad važiuotume magsitrale. „Gerai“. Niekas nepasikečia. Sekantis skambintojas vėl nieko nežino. Vėl pasikeičia mūsų „vedlių“ ekipažai – jei kas ir buvo kalbėta su praeitu, naujas ir vėl „žalias“. Kafkiškas procesas tęsiasi.

Pagalvoju, kad ši diena – tobulas bet kokios biurokratinės sistemos atvaizdas. Kai Lietuvoje neturime postų ir armijos palydų, atrodo idiotiškas, bet juk su visa biurokratija taip!

„Dega“ Egipto mokesčių mokėtojų pinigai. Kai kurie Egipto pareigūnai gal įsivaizduoja darantys mums paslaugą, nors iš tikro tik „gadina reikalus“ ir tikrai neskatina mūsų kam nors siūlyti keliauti į Egiptą. Daugelis, manau, apie savo darbo prasmę net nemąsto – „toks įsakymas, taip reikia, taip buvo visada“.

Bet juk ar kokie nors ten šimtus tūkstančių eurų kainuojantys mokymai Lietuvos biurokratams apie eilinį „gyvenimus trukdantį“ tarp Briuselio ir Strasbūro važinėjančių „dėdžių“ paruoštą ES reglamentą ar direktyvą – ne panašu?

Prisireikia sustoti degalų. Užsukame į degalinę – mūsų cerberiai nepastebi. Grįžtame į kelią. Už kokio kilometro randame karių pikapą sustojusį vidury gatvės, visus karius išlipusius. Labai džiūgauja mus pamatę – turbūt už „pametimą“ vadai nebūtų pagyrę.

Prie kitos palydos sustojame nusipirkti gerti – 7 valandas negėrėme. Rezultatas toks pats: už kilometro laukia stovėdami ant kelio, tie jau piktesni.

Neskaičiavau, kiek kartų netyčia į mūsų pusę nukreiptas automatas. Nesiimsiu spėlioti, kaip mano situacijoje jaustųsi koks islamofobas, kurių Europoje pilna, kuriems musulmonai atrodo pavojingi savaime. Pamenu vieno Indijos traukiny sutikto motociklais keliaujančio portugalo pasakojimus apie Egipto keliuose nuolat „grąsindavusius ginkluotus vyrus“ ir galvodavau, „negi tikrai ten šitiek banditų“ – dabar supratau, ką jis turėjo omeny.

Galiausiai telefonu klausia, ar tikrai važiuosime į Kairą, o nenakvosime Asjute. Kaip ir planavom nakvoti Asjute, rytoj lankyti senąją Egipto sostinę Amarną. Bet patekus į Procesą Aistė griežtai nurodė planus keisti. Nepriklausomai automobiliu per Egiptą keliavę italai pataria „nusikratyti“ palydos pasakius viešbutyje, kad išvažiuosi ryte vėliau, ir išvažiuojant anksčiau. Bet vienintelis realus Asjuto viešbutis Booking.com vadinasi „Armijos viešbutis“ ir priklauso kariuomenei – tikrai nepavyks. Apsistok ten – ir rytoj ši diena kartosis iš naujo.

Ir dar neaišku, ar į lankytinas vietas kariai nusukti leis (tiems italams nevisad leisdavo). „Vairuosiu šiąnakt iki Kairo, kada beatvažiuotume“ – sako užsispyrusi Aistė. Ar “vedliai” supras? Jokio viešbučio Kaire neužsakinėjame. Čia visko gali būti, kad ir laisvoje areštinėje pernakvoti primygtinai pasiūlys, ar kokiame poste, nes visiems baigsis pamainos.

Atrodo, viskas gerai. Dešimtasis, maloniausias prižiūrėtojų ekipažas – lengvasis automobilis su anglakalbiu pareigūnu, netgi pasiūliusiu kavos – pasuko per Nilą į rytus, apsukdamas Asjutą. Galvojom į magistralę. Bet vienuoliktasis ekipažas staiga apsisuko ir važiavo rytiniu Nilo keliu. Jei vakarinis – pragaras, o magistralė – rojus, tai rytinis Nilo kelias – skaistykla. Dvi juostos, tamsu, bet miestų mažai, mašinų mažai, nėra asilų ir apylankų siauromis gatvelėmis.

Galiausiai atsidūrėme magistralėje. Deja, ji apkarto: vakarais ten išrieda šimtai sunkvežimių. Ir viltį, kad magistralėje mus „paliks ramybėje“, tenka pamiršti: ekipažai ir toliau veda keisdami vienas kitą, kai kurie – 60 km/h greičiu. Šešioliktas ekipažas akina švyturėliais, aštuonioliktas ekipažas atrodo kaip kalėjimo konvojus.

Kai 14 val. išvykome iš Abydoso, GPS rodė, kad viešbutį Kaire pasieksime 22 val.

Paskutinė palyda mus paleidžia 2 val. ryto likus geram 100 km iki Kairo – „Žinosite, kaip nuvažiuoti?“ „Taip!!!“ – apsidžiaugiame. Ir pinigų neprašo!

Jau galvojome, kad nesibaigs iki pat viešbučio, kad niekas neišdrįs priimti galutinio sprendimo ir nutraukti prasidėjusį procesą – o kas jei mums kas atsitiks? Tikimybė beveik nulinė, bet juk tuomet riedėtų kažkieno galvos (gali būti tikrąja to žodžio prasme).

Kažkuo primena šitą koronaviruso pandemiją. Ribojimus, reikalavimus paprasta įvesti (ypač „panikos akimirkomis“ kai „tą patį daro visi“), bet paskui sunku atšaukti, nes niekas juk nenori prisiimti atsakomybės, jei kas nors po to atšaukimo nukentėtų. Ir visokios biurokratinės sistemos, kaip Egipto postai ir palydos, gyvuoja amžinai, neklausiant, ar ką nors jos išgelbėjo. Iš tikro tai su palyda, turbūt, esi tik dar didesnis taikinys: juk partizaninį karą vedantys kovotojai policininkų ir karių yra nužudę ne ką mažiau, nei turistų.

O liūdniausiai pagarsėjo 2015 m. situacija, kai Egipto oro pajėgos, palaikiusios teroristais, apšaudė meksikiečių turistus – aštuonis nužudė. Taip pat ir jų gidą. Taip pat sužeidė vedusį policininką – prie tų mekskiečių irgi buvo „prisikabinusi saugoti“ policijos palyda…

Mūsų saga baigiasi linksmiau, bet ne iš karto. Viešbučio, kurį buvome pasirinkę, darbuotojas smogė: “Užsieniečių nepriimame” (gerai, kad ir neužsakėme). Kitas viešbutis bandė apgauti sakydamas beprotišką kainą („Vis tiek naktį toliau nevažiuos“). Bet radome gerą. 4 val. ryto.

Ta diena ir naktis statistikoje:
*Iš viso mus vedė 19 skirtingų pareigūnų ir armijos ekipažų. Kadangi daugelyje važiuodavo 3-5 žmonės, išeitų ~80 žmonių vien tuose ekipažuose. Plius skambintojai, postų darbuotojai – žodžiu, geri keli šimtai Egipto pareigūnų ir karių prisilietė prie šitos „valstybinės reikšmės misijos“.
*Sulaukėme 17 telefono skambučių iš 12 skirtingų telefono numerių.
*Nuvažiavome ~600-700 kilometrų, Aistė vairavo ~16 val., iš kurių ~12 val. su palyda (negalėjau jos pakeisti, nes autonuomoje registravome tik vieną vairuotoją) ir ~14 val. beveik be pertraukų.

Ir viskas nesibaigė ta diena. Kitą vakarą telefonas skamba vėl. Laužytai, bet suprantamai angliškai kažkas sako: „Kaip sekasi? Ar viskas gerai? Kur jūs?“.

„Gizoj“ – atsakau.

„Čia pareigūnas, ar prisimeni? Noriu būti tavo draugas. Paskambinsiu rytoj vėl. Gal dar grįšite į Dendaros šventyklą?“

Dendara. Šventykla, kur viskas prasidėjo…

Mandagiai pamažu nuvedu pokalbį iki pabaigos. Daugiau nepaskambina.

 

---

Kairas, Aleksandrija, bilietų atgal paieška ir pandemijos turisto profilis (2020 10 01-14)

---

2020 10 01-05: Egipto piramidės – nuo paskutinio turizmo bastiono iki “karo zonos”

Kairas – pirmasis miestas, kuriame kažkada pamačiau dangoraižius. Sugrįžau gal po 20 metų. Ir vis tiek piramidės pribloškia. Ne tik todėl, kad nuo jų pastatymo iki Kristaus gimimo praėjo daugiau laiko, nei nuo Kristaus gimimo iki dabar. Tiesiog tai toks unikalus vaizdas jos, styrančios iš dykumos.

Pradedame nuo Kairo muziejaus. Jis, įkurtas ir beveik nesikeitęs nuo pat Egiptologijos “aukso amžiaus” prieškariu, pamažu užsidaro “su visam”, eksponatai kraunami it sandėlyje. Viskas jau seniai turėjo būti perkeltą į kitą muziejų – bet dėl pandemijos atidėta. Mumijos jau iškraustytos. Bet ir to, kas liko, pakako geroms trims valandoms: Tutanchamono auskinių įkapių ir Fajumo mumijų portretų, gausybės statulų. Ir tos atmosferos, su ant pageltusio gal tarpukarinio popieriaus atspausdintais aprašais, mirgančiomis lemputėmis, pribloškiama eksponatų gausa (“Kaip suvilta, taip palikta”). Naujame muziejuje (iš pažiūros dar daug laiko liko iki jis bus baigtas statyti!) to neliks.

Kitą dieną važiuojame į Maidumą kur statyta pirmoji nelaiptuota piramidė. Jos šonai apgriuvę, ji toliau Kairo, tad net turizmo versle dirbantis viešbučio šeimininkas tokios nežinojo. Pakeliui – egiptietiškos kliūtys. Stabdantys policininkai: susiprantame, kad iš tikro jie su uniformomis tiesiog važiuoja autostopu. “Magistralė”, per kurios vidurį statoma nauja magistralė. Norėdamas apsisukti, turi kirsti beveik nepravažiuojamą pusiau pastatytą kelią. Radome ant asfalto susėdusius darbininkus – parodė, kur šiek tiek lygiau.

Na ir vieniša piramidė. Turistų seniai nematė. Pasitinka armija. Kalašnikovai, metalo detektoriai, standartinių klausimų serijos biurokratiniams blankams – “Iš kokios šalies? Koks viešbutis? Ką lankėte prieš Maidumą? Ką lankysite po Maidumo?” ir t.t. Paskutinius du šimtus metrų lydi karinis pikapas. Dar daugiau karių prie bilietų prekybos punkto. Aistė nori į tualetą. Sako man – “Gal eik tu vienas, nieko čia nebenoriu”, pasilieka. Biurokratinei armijai ji turi dar didesnę alergiją, nei Egipto eismui.

Einu “vienas”. Tiksliau, šalia važiuoja karių pilnas džipas. Dar vienas karys atveda raktininką – atrakiną piramidę. Du turistai, koks dvidešimt karių…

Pirmąkart gyvenime esu piramidės viduje. Nepakartojama siauru koridoriumi leistis į pat to “akmeninio kalno” nasrus. Žemyn, žemyn, žemyn, paskui vėl į viršų, sarkofago patalpą.

Einu atgal, bet kažkas dar lipa. Negi daugiau turistų? Ne, Aistė. Pasakoja, kad kariai lydėjo ir iki tualeto ir paskui nurodė leistis į piramidės vidų.

Nuo Maidumo mus lydi jau du karių džipai. Galvojame vėl “užsidirbę” palydą, bet ties magisrale kareiviai atsitraukia. Turbūt todėl, kad sekančias lankytinas vietas nurodėme arčiau Kairo, o ne tolyn į pietus.

Kita stotelė – Dašūras. Nustembu, kodėl tuodvi piramidės taip menkai žinomos: jos grakščios, o didesnioji yra trečia pagal dydį visame Egipte. Dar vienas nusileidimas koridoriumi – šįkart tokiu siauru, kad darbuotojai pataria lipti atatupstiems. Su mumis kartu neina – piramidėje esame vieni. Į kūną atsitrenkia du šikšnosparniai. Kuo giliau, tuo labiau dvokia. Unikalus, bet labai aitrus piramidžių kvapas. Trečion piramidėn jau nesileidžiu. Ir taip kitą dieną skauda raumenis. Taupau juos Gizai. Vieninteliai kiti turistai – egiptiečių grupė.

Kitą dieną Sakara – turistų jau daugiau. Bet kompleksas didelis. Pavažiuojame iki Serapeumo, kur milžiniškuose požeminių koridorių sarkofaguose laidoti šventieji jaučiai, dievo Ptah įsikūnijimai – ir ten jau vėl esame vieni. Dar su prižiūrėtoju. “Šiaip turėtumėte pirkti į Serapeumą atskirą bilietą už 150, bet duokit man 100 užuot grįžę kason, užteks”.

Į Ty kapą per dykumą mus pasiunčia vienus. Kiek akis užmato – jokių žmonių, tik piramidės. Ne iš karto aišku, kur ta Ty mastaba: padeda GPS. Tuneliais lendu iki sarkofago, paskui žiūrime visą sienų tapybą. Vienoks jausmas kapus naršyti su turistų miniomis. Kitoks – visiškai vienam. Kažkokie neaiškūs garsai tolumoj, lyg siaubo filme. Aistė pasisuka į šoną ir krūpteli iš baimės. Žvilgt ir aš. Atrodo, iš už tolimo lango žiūri sustingęs žmogus! Toks didžiulis senovės egiptietis! Tik po kelių sekundžių suvokiu, kad ten šitokia tikroviška skulptūra. Atlaikiusi tūkstantmečius. “Gal jau einam lauk” – sako Aistė.

Kitą dieną Giza. Lankytojų mažiau nei prekijų ir jie apstoja itin smarkiai, eina iš paskos. Vienas parduoda jojimą arkliu, veža prie kito, kuris daro nuotraukas, jau sodina ant kupranugario… Kažkada pasakome „stop“. Cheopso piramidės viduje vienu metu liekame vieni – bet šiaip prasilenkiame su dar pora turistų ir kildami į vidų, ir eidami atgal. COVID laikais tiek yra daug.

“Atsimušinėjame” nuo apgavikų. Prie Gizos neatskirsi pardavėjo nuo apgaviko. Štai doras “licencijuotas kupranugarininkas” (taip pats prisistatė) šiaip jau tikrai gerai pavėžėjo arkliais, parodė piramidžių panoramą. Bet norėdamas, kad paslaugą pirktume greičiau, “išdūrinėjo”: “Iki 13 val. Cheopso piramidė uždaryta!”. Nepatikėjome, nuėjome vidun – aišku, ne. Ir kas kartą grįžtant į viešbutį susiduriame su piktai automobilių langus plakanččiais veikėjais “Uždaryta! Uždaryta! Uždaryta!”. Pirmą kartą galvojame – gal kas svarbaus. Puola berti: “Dabar piramidės uždarytos, bet rytoj bus nepatogu prieiti, reikės joti kupranugariu, kupranugaris kainuoja 100 svarų”. Ok. Uždarome langus ir nuvažiuojame. Bet kai viešbutis prie piramidžių, kas vakarą – tas pats.

Praleidęs kokį mėnesį Gizoje tikriausiai galėtum parašyti knygą apie apgavystes. “Į Gizos bilietų kainą įeina ir šis papirusų muziejus!” (nėjome – visi tie muziejai yra parduotuvės), “Bakšišo reikia palikti 150 svarų” (daugeliui užtenka 5-10). Ir “bjauresnės” su viešbučiais: gausu labai pigių viešbučių su nuostabiom Booking.com apžvalgom ir neįtikėtinai gražiom nuotraukom. Bet įsigilinęs supranti, kad viskas – melas: tas pačias nuotraukas deda ir pats viešbutis, ir jo (kaip savo darytas) jo “klientai”, o “Tripadvisor”, kur apžvalgos nekontroliuojamos, parašyta tiesa. Pasirodo, sukurta ištisa apgavystės schema: klientai vežami į visai kitą, labai nutriušusį butą, o Booking.Com pranešama, kad jie neatvyko – ir tada sistema neleidžia jiems palikti apžvalgos.

Todėl apsistojame viešbutyje tik jį aplankę.

Ne vienas Gizos prekijas, išgirdęs Lietuvos vardą, sako “Labas”. Pietų Egipte, tuo tarpu, beveik niekas išvis nežinojo, kas ta Lietuva.

2020 10 01-05: Kas gi jie, keliautojai per pandemiją?

Gizoje ir Kaire turistų dar daugiau, nei kitur, nors ir toli šaukia iki senų laikų. „Po truputį, po truputį“ – paklaustas, ar turistai grįžta, sakė viešbutėlio Gizoje šeimininkas, kur už 25 eurus apsistojome su nuostabiausiais Egipto pusryčiais. Jo keturi numeriai išties visada užimti – aišku, už nebrangiai. Ir kai rugsėjį pakeitė spalis, nebeliko „koronanuolaidų“: turistai už lankytinas vietas vėl moka nebe studentišką kainą.

Keliautojų profilis pasikeitė.

Jeigu kur pamatau didesnį turistinį autobusą, niekad neklystu spėdamas, iš kur jie. Kokia 75% dažniausiai kalba rusiškai, bet yra iš Baltarusijos ar Ukrainos. Likę 25% kalba lenkiškai. Viskas. Atrodo, tik trys Europos tautos šiandien masiškai keliauja „kur saulė ir jūra“, į kadaise visos Europos numylėtą Egiptą. Ar, tiksliau, tik dviems tautoms tai padaryti paprasta, nusipirkus paketą iš agentūros, tiesioginiu užsakomuoju reisu, baltarusiams – ir be saviizoliacijos. Jokiu būdu neginu diktatoriaus Lukašenkos (ir tikrai nepateisinu susidorojimų su protestuotojais). Bet faktas toks: Baltarusijoje ir kovą-balandį nebuvo jokio karantino, niekas nebuvo uždarytas savo namie, neuždaryti jokie verslai. Jei 26 metus iš eilės prieš tai kas būtų uždavinėjęs man klausimą: “Kur šiemet buvo daugiau laisvės – Baltarusijoje ar Lietuvoje?”, 26 metus iš eilės būčiau atšovęs nė nemąstydamas: “Aišku, kad Lietuvoje”. Bet 2020 m. atsakymas nebėra aiškus. Kokios laisvės? Laisvės rinkti valdžią, būti išrinktam? Tuomet tikrai Lietuvoje. Ar laisvės nevaržomai dirbti, keliauti, džiaugtis laisvalaikiu? Tada, kaip neįtikėtinai beskambėtų, šiemet laimi Baltarusija.

Kaip įprasta, daugelis Rytų Europos (taigi ir Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos) poilsiautojų – gana jauni, ypač ~30-40 m. amžiaus šeimos. Dingo visi vyresnio amžiaus vokiečiai, britai, skandinavai. Logiška – jiems COVID tikrai pavojingas, su medicina Egipte gali būti sunku, o ir neapibrėžtumą turtingi vakariečiai toleruoja mažiau. Tuo tarpu “saulės turistų” tarp Vakarų Europos jaunimo – priešingai nei Rytų Europos jaunimo – nebūna net ir paprastais laikais. Vakariečiams “iki 40 m.” ar net “iki 50 m.” “ne lygis” keliauti po “senelių kurortus” su kelionių organizatoriais ir gulėti išsidrėbus.

It dūmas pranyko ir visi prabangos ieškotojai. Turbūt pačios tuščiausios vietos Egipte šiandien – prabangieji viešbučiai, visokie ten Movenpick‘ai ir Sofiteliai, galbūt iš principo ar frančizės reikalavimų neužveriantys durų. Na, jų klientams reikia ne tiek kelionių, kiek prabangos, nuostabių „instagraminių“ patirčių, o privalomi COVID testai, šansas pakliūti į saviizoliaciją, abejonės ar dirbs „įspūdingiausios vietos“, niekaip nesiderina su tuo „glamūru“. Jie keliones atidėjo „kol viskas bus kaip seniau“.

Man netikėčiau, kad Egipto neužplūdo ir visokie „kuprinėtojai“ (backpackers), tas „bebaimis jaunimas“ nuolat (dar ir 2020 m. kovą) apgulęs visokius dabar uždarytus Tailandus ir Balius. Turbūt tam daug priežasčių. Nėra jie tokie jau nepriklausomi antikonformistai, kokiais dedasi – daugelis keliauja ten, kur keliauja „kiti tokie patys“, vadovaujasi “kolegų” tinklaraščiuose surašyta patirtimi ar kažkokio hostelio stogo bare gautais vienadienių pažįstamų patarimais. Visa tai neįmanoma, jei daugelyje vietų būtum vienas, o kai kur – pirmasis keliautojas po pandemijos pagrindinio smūgio, iš pagrindų pakeitusio turizmą; pirmasis, galintis tai išsiaiškinti ir aprašyti tinklaraštyje (bet skaitytojų daug nesulauksi, nes tos žinios jau po mėnesio ar net savaitės bus pasenusios). Nežinia, ar tai jiems svarbu, bet jų kelionių pobūdis irgi labai jau rizikingas per pandemiją: autostopams, couchsurfing‘ams, hosteliams dabar ne pats geriausias laikas. Gal dar svarbiau, kad daugelis, būdami ~20 m. amžiaus, keliauja už tėvų pinigus, o dabar bent dalies tikriausiai ir „tėvai neišleidžia“.

Be Baltarusijos ir Lenkijos poilsiautojų atrodo, kad „keliautojo į egzotiškesnes šalis per pandemiją“ profilis gana panašus į mūsų. ~30-40 metų, tikėtina, su vidutinėmis ar kiek didesnėmis savo šalių pajamomis, dažnai poros be vaikų, besidomintys kultūra. Ypač keliauja iš tų šalių, kur į pandemiją žiūrima švelniau, nėra grįžus jokių saviizoliacijų: nemažai amerikiečių, sutikome brazilų, serbų ir kt. Tiesa, daugelis amerikiečių keliauja „priklausomiau“ ir brangiau nei mes, nusisamdę asmeninius gidus. Kitų vairuojančių nuomotą automobilį nematėme. Gal todėl dažnai sulaukiame klausimų „Ar negyvante Egipte?“. Bet turbūt ir dėl aprangos – atitinkančios musulmoniškus standartus (bent jau esant ne kurortuose ir ne prie piramidžių). Baltarusės, lenkės rengiasi visai kitaip… Tos iš turistinių autobusų.

„Ne, nereikia nuotraukos, tarsi laikytume rankose piramidę – tokias turi visi rusai, neįdomu“ – atšauna rusų šeima Gizos prekijams pamokydama, kad net ir tarp rusų keliautojų pandemijos metu vyrauja kitokie, nei jie įpratę.

2020 10 04: Kaip rasti bilietus atgal be rizikos ir saviizoliacijos?

Atėjo laikas pirkti bilietus atgal iš Egipto. „Oficiali“ COVID statistika Egipte tiesiog puiki, taigi, privaloma saviizoliacija Lietuvoje nenusimato.

Du klausimai:

*Kada pirkti? Kuo vėliau, tuo brangiau, bet kuo anksčiau – tuo didesnė tikimybė, kad arba (a)skrydis neįvyks (ir, kai visi logiški skrydžiai su „netikrais“ jungimais, tai reikštų prarastus visus kitus bilietus), arba (b)iki skrydžio epidemiologinė situacija kažkur suprastės ir padidės pavojus, arba (c)iki skrydžio pasikeis teisės aktai ir arba nebus įmanoma skristi per tą tarpinę šalį, arba grįžus į Lietuvą reikės izoliuotis.

*Kokį skrydį? Per kokias šalis (tiesioginių nebus), kokiom avialinijom, su kiek laiko persėdimui ir t.t.

Variantų ilgainiui mažėja. Rugsėjį dar būtų buvę logiška grįžti į Varšuvą ir važiuoti, juk Lietuva „pakėlė saviizoliacijos kartelę“ nuo 16 iki 25. Bet Lenkija tuoj peršoko ir ją. Spalio pradžioje krito ir, rodos, neįveikiama karo su COVID tvirtovė Latvija – susirgimų skaičius ten viršijo 25 / 100 000 gyv. / 14 d., tad ir skristi Rygon (buvo visai geras variantas su vienu persėdimu Londone) ne išeitis.

Atrodo, vienintelis variantas – skristi į Lietuvą taip, kad tarpiniuose oro uostuose neišeiti į lauką. Tada, pagal dabartinius teisės aktus (jei jie nepasikeis), skaitysis, kad grįžai vien iš Egipto, ir izoliuotis nebus privaloma.

Belieka vos keli logiški variantai. Hurghada-Londonas-Dublinas-Vilnius ir Hurghada-Mančesteris-Londonas-Vilnius. Visi bilietai atskiri, bet bent 5 val. persėdimui, tad „pagalvėlė“ yra.

Būtų ir paprastesnis variantas, su vienu persėdimu, Hurghada-Londonas-Vilnius. Bet iš Hurghados ir Vilniaus skrendama į skirtingus Londono oro uostus – taigi, tektų išeiti iš oro uosto, o tai reikštų privalomą saviizoliaciją Lietuvoje. Nebūtų tragedija ir ją patirti (specialiai atidėjau visokios veiklos „toms juodoms dienoms“) – bet tai ir savotiškas iššūkis sau, kaip kelionių tinklaraštininkui ir organizatoriui: ar įmanoma šiais metais keliauti taip, kad, kaip seniau, nereiktų privalomai izoliuotis.

Galiausiai nusiperku likus iki skrydžio 10 dienų. Galutinis brangimas, jei toks bus, neprasidėjęs, o atšaukimo tikimybė jau gerokai mažesnė (dauguma skrydžių atšaukimų, pasibaigus korona-panikos įkarščiui, įvyksta maždaug prieš dvi-tris savaites).

Pasirenku Hurghada-Mančesteris-Dublinas-Vilnius. 3 papildomos valandos Hurghadoje, 3 mažiau tarpiniame oro uoste (vis tiek niekur eiti negalėsi). 12 eurų brangiau, nei per Londoną. Iš viso kaina žmogui 82 eurai.

Gal ir per anksti. Jau kitą dieną pasigirsta neraminančių žinių: Lietuva kitą savaitę kels šalių, iš kurių grįžus būtina saviizoliaciją, kartelę, tačiau į sąrašą papildomai įtrauks šalis ne ES nares, kurios netestuoja daug žmonių. Aišku, tarp tokių – Egiptas. Tetsų jis atliko mažiau, nei Lietuva, nors jame žmonių – 100 mln.

Būgštavimai nepagrįsti. Jokios papildomos šalys į sąrašą netestavimo pagrindu neįtrauktos – tiesiog, kai kurios “įtartinos” neišbrauktos, nors grynai pagal statistiką turėjo būti.

2020 10 05-07: Aleksandrija, romantiškai trupantis didmiestis-kurortas, kur vietiniai prašo fotografuotis

Iš Gizos išvažiuojame į Aleksandriją. Pro Šv. Makarijaus koptų vienuolyną, kurio tūkstantmetes freskas ir skliautus aprodo, apie savo tikėjimą papasakoja malonus angliškai kalbantis vienuolis. Sakė, kadaise atvykdavo amerikiečiai, rusai, itin daug religingų rumunų, dabar vienuolynas atsidarė turistams „prieš kelias savaites“ ir kas savaitę teužsuka po vieną turistų, tokių kaip mes, grupelę.

Kad patektume į vienuolyną, reikia pravažiuoti tris policijos postus. Galvoju, gal saugo nuo teroristų, išvažiuoti bus paprasta – bet stabdo ir ten, klausinėja, kur važiuosime. Vėliau skambina – „Ar jau Aleksandrijoje? Kiek kilometrų liko?“. Paskui antrą kartą „Tai ar jau nusprendėte, kuriame viešbutyje apsistosite?“. „Ne“ – sakome. „Tai paskambinsiu dar po valandos“.

Jau pastebime tendencijas: viešbučio pavadinimas dažname poste yra šventas dalykas. Tai kas, kad pasakai kokį „Cleopatra“, o tų „Cleopatra“ vien palei piramides gal rankų pirštais nesuskaičiuotum – bet kažkokioje formoje grafa užpildyta, darbas atliktas.

O kiekviena lankytina vieta, esanti ne miestuose, savotiški spąstai turistams – nebūtume užsukę į tą vienuolyną, važiavę tiesiai Kairas-Aleksandrija, niekam nebūtume įdomūs, bet štai kadangi užsukome, palikome telefono numerį – ir staiga viešbutis, kuriame nakvosime, tapo svarbus Egipto policijai.

Atvykę į tą antrą pagal dydį Egipto miestą, tarsi užstrigusį kokiuose 1970 m., pilną gražių, bet maždaug 50 metų nė nepadažytų pastatų, ir geltonai-juodų „Žiguli“ taksi, su policija susiduriame vėl.

Užbėgame į viešbutį paklausti kainų bei dėl parkavimo vietos, paliekame automobilį kur ženklas „negalima stovėti“ (ne „sustoti“). Po poros minučių grįžtame – jau prie automobilio stovi nutempėjas. Viešbučio tarnautojas iššneka, kad mus paleistų. Neįtikėtina, bet šalyje, kur, atrodo, kelių policijos nėra, kas nori važiuoja be lempų, prieš eismą, stovėdamas ant mašinos stogo – kelių policija kitais atvejais prisistato per akimirką. Gal atsitiktinumas. Bet greičiau tendencija: 95% taisyklių Egipte pažeidinėti galima net policininko akyse, bet 5% – gink Dieve ne ir tik vietiniai gerai jaučia, kurių. Atkreipiame dėmesį, kad toje pajūrio gatvėje iš ties ne vietoje pastatytų automobilių beveik nebūna. Kitose pilna.

Aleksandrija pirma Egipto vieta, kur jaučiamės nebe kaip turistinėje šalyje ne tik dėl COVID. Miesto tvirtovėje mūsų net prašo nusifotografuoti kartu! Kavinės, viešbutis judrioje pajūrio promenadoje, kur užmingame klausydami automobilių pypimų ir jie nesiliauja visą naktį. Jokių privačių paplūdimių centre, užtat daug vietinės kultūros., XX a. pradžios pastatų ir rūmų. Man Aleksandrija, kaip poilsio vieta, būtų žavesnė, nei vakariečiams pastatyta Hurghada.

Ten atmosfera, rūmai, vietinė dvasia, Aleksandrijos biblioteka (tiesa, neturinti nieko bendro su antikine, o modernus mėginimas pasinaudoti sunykusio objekto vardu). Ir jokių prekijų.

Atgal į Kairą.

2020 10 07-13: Namelis ant stogo ir pokalbiai apie 2020 m. beprotybę

Būstas Kaire nuostabus – toks namelis ant seno daugiabučio stogo, kur į virtuvę einama per lauką ir visas miesto judesys, visos vestuvių šventės specialiai fotosesijoms pastatytame parke, visos blizgiai apsimūturiavusios nuotakos ir jaunikiai, visi „šiaip sau“ pralekiantys policijos ir armijos kortežai – kaip ant delno.

Kažkokie egiptiečiai išsipirko visą tą stogą, pavertė terasa, sukalė namelius: palaikius, bet tvarkingus. Gretimame gyvena toks kostiumuotas viduriniosios klasės egiptietis, ~7 išeinantis į darbą ir grįžtantis vėlai vakare.

Į tą, didžiausią, atsikelia bendraamžė iš Slovakijos. Užkalbina. Papasakoja, kad, kaip ir aš, dirba per atstumą – anglų-slovakų vertėja. Keletą metų gyveno Čekijos ambasadoje Kaire. Nes ten dirba jos vaikinas. Tačiau Čekijai 2020 m. užsidarius į karantiną, Čekijos ambasadorius išsiuntė visus nedarbuotojus lauk. Užsidarant pasauliui mergina skrido per gal 5 oro uostus kol pasiekė Bratislavą, ir sėdėjo 4 mėnesius uždaryta ten, viltingai susirašinėdama su Kaire likusiu vaikinu.

Prieš kokią savaitę atskrido į Kairą, slapta įsliūkino į Čekijos ambasadą (prašalaičių dar nepriima). Ir sužinojo, kad jos vaikinas išdavinėja ją su atašė. Nuo pat kovo. Bandė susigrąžinti – „nuo šiol vėl būsiu su tavimi“, užsakė 5* viešbutį trims dienoms kad pamąstytų. Trys dienos baigėsi. Slovakė ieškosi ilgalaikio būsto ir planuoja vis tiek likti Kaire. Tėvynė jai asocijuojasi tik su karantinu.

Kiek daug tokių istorijų per COVID! Kiek dar išskirta porų, šeimų – ir europiečiams čia dar gerai, kokie autsralai išvis nežino, kada juos kalėjimu tapusi tėvynė išleis, ar įleis jų gimines ir draugus. Žadėjo iki 2020 galo, dabar jau kalba apie 2021 m. rudenį. Internetas pilnas siaubingų prakeiksmų „bailiams, bijantiems už gripą vos baisesnės ligos ir atėmusiems laisvę/draugus/gimines/meilę” ir atsakomųjų prakeiksmų visiems “neatsakingiems idiotams, kurie neužsidaro namie”.

Išgirdusi mano pasakojimą, kaip užkluptas koronaviruso Katare dar nuskridau į Tailandą, Indoneziją, o paskui specialiai nusipirkau bilietus į Pietų Korėją, kur nebuvo karantino, pašnekovė slovakė žavisi. „Ir kodėl aš kovą grįžau į Slovakiją? Juk galėjau susirasti čia, Kaire, butą“ – gailisi ji. Nežinau, kodėl daugeliui tada suveikė instinktas „grįžti namo“. Net daugeliui tų, kurie dirba per atstumą, kurių artimieji yra svetur. Matyt, pasijutę nejaukiai žmonės traukia kur jaučiasi saugiai, kur galvoja, kad viską geriau supranta. Tik pabuvęs daug šalių atrandi daugiau tokių, kuriose irgi jautiesi saugiai.

“Slovakija dar nieko” – pasakoja naujoji pažįstama – “Bet va vertėjavau pokalbiui, kai slovakė imigrantė Jungtinėje Karalystėje pradėjus labai skaudėti dantį per karanitną mėgino prisiskambinti stomatologams. Skambėjo taip: Paskaičiuokite, kelintas dantis skauda… Ne, nuo centro… Šeštas, tai taisyti negalime: per karantiną leidžiama plombuoti tik dantis nuo pirmo iki ketvirto… Įsigykite vaistinėje laikiną plombą ir užsiplombuokite pati… Nemokate? Gerai, galime daryti taip… Jūs ateisite ir mes įdėsime laikiną plombą… Kai bus legalu įdėti nuolatinę plombą į tolimesnį nei ketvirtą dantį, plombas pakeisime”. Mergina kvatojosi “Tai ką, dėti laikiną plombą ir dar eiti antrą kartą mažiau pavojinga, nei sutvarkyti per kartą?’.

Lietuvoje rinkimai. Pirmą kartą balsuojame užsienyje, Lietuvos ambasadoje Kaire. Iš viso ten balsuoja 14 lietuvių, 6 jų – ambasados darbuotojai, likę gyvena Egipte. Apylinkė tokia maža, kad VRK statistikoje iš karto matosi mano balsai, reitingavimai. Na, bet Lietuva ne Egiptas, aišku, kad rinkimų niekas neklastoja.

Savo istorija sudominame ambasados darbuotojus: turistų ten nėra, net savo pažįstamų negali į Kairą prisikviesti, žmonės bijo. Tad mes ten – nedidelis kontaktas su Lietuva tai koronaviruso dar labiau nutolintai Lietuvos teritorijai.

Pamini, kad, anapus Lietuvos ambasados, Kaire kaukių niekas nedėvi. O mes sakome – “dar nemažai kas dėvi”. Palyginus su šalies pietumis. Gal tikrai Kaire liga labiau išplitus, kaip pasakojo žmonės Asuane ir Luksore? Kas žino.

2020 10 08-13: Kairas ir kodėl jame neprieštaraučiau pabūti ilgiau

Kairas – paskutinė tikra stotelė Egipte.

Ir kartu pirma tokia, kur norisi “pagyventi”, o ne tik lankyti lankytinas vietas ir išvažiuoti: gausybė skirtingų rajonų, atmosferų. 20 milijonų žmonių.

Tvarkingas koptų rajonas su senomis bažnyčiomis.

Chaotiškas ir tradicinis “Islamiškasis Kairas”, rajonas turgus.

Citadelė, pastatyta gintis nuo kryžininkų, su įspūdinga mečete viršūnėje.

Chaotiški muziejai su plyštančiomis iškamšomis.

Al Azhar parkas, padovanotas miestui Šveicarijos arabo ir tvarkingas lyg Amerikoje.

Ir dar Kairo kapinės, kurių milžiniškuose antkapiniuose pastatuose įsikūrė benamiai – bet taip įsikūrė, kad kapinės virto eiliniu miesto rajonu.

Ir dar šiukšlininkų rajonas, kur 65 000 žmonių gyvena iš viso Kairo šiukšlių susivežimo, perdirbimo. Važiuoja, važiuoja neįsivaizduojamai užkrauti pikapai, tįsia, tįsia vietiniai visokius vamzdžius. Lotynų Amerikoje į tokią vietą nedrįstum kišti nosies, bet, kaip visam Kaire, saugu, ramu. Ir rajono katedra, iškalta uoloje – įspūdingiausia Kairo bažnyčia.

Tačiau “išmalti keliai” tokie prasti, kad, baimindamės dėl nuomoto automobilio, apsisukame, sustojame palei Al Azhar parkingą ir iškviečiame Uberį. Vairuotojas, atrodo, pirmąkart užsukęs į tą rajoną, irgi pasibaisėjęs, kelis kartus perklausia “Ar tikrai čia ta vieta, kur jums rekia?”, “Aš manau čia ne ta vieta”. Visgi, į katedrą, šešis kartus paklausęs vietinių kelio, nuveža. Užtat grįžti tenka pėsčiom pro visas šiukšles ir palaidus šunis – visi Uberio vairuojai, pamatę kur važiuoti, atmeta.

Ir korėjiečių restoranas – pasiilgau korėjiečių virtuvės ir tokį radau, nors jis čia, aišku, ir brangesnis, ir prastesnis nei Korėjoje.

Ir “Spalio karo panorama”, toks 4D teatras kur demonstruojamas (gerokai pagražinus) Jom Kipuro karas prieš Izraelį. Galvojame: na, kasdien rodo po kelis kartus, būsime, kaip įpratę, vieni turistai. Kur tau – buvo pilna vietinių. Pirmą kartą atsidūrėme didesnėje minioje, kurių sėkmingai vengdavome. Pasirodo, Egiptas Armijos dieną iš spalio 6 d. šiemet perkėlė į spalio 8 d. – ir ėjome kaip tik per ją…

Ir, aišku, biurokratija, biurokratija. Pavyzdžiui, “Spalio karo panoramoje” kažkodėl užsieniečiams prieš įeinant privalu palikti pasą.

 

---

Raitytas, bet paprastas kelias atgal į Lietuvą (2020 10 14-15)

---

2020 10 12-13: Kodėl Aistę prislegia Kairo chaosas

Aistę Kairo chaosas labiau slegia nei žavi. Ypač eismas. Visi lenda kur nori, važiuoja ir prieš eismą, naktimis be lempų, išlindę pro langus, sėdėdami ant stogų ir pypia, pypia, pypia. „Kam jie taip lenda, juk nuo to visi tik vėliau nuvažiuoja?“ klausia Aistė, kai dalis mašinų kerta kampą prieš eismą ir visi sustringa, nes nebėra kaip važiuoti nei į priekį, nei atgal. Aistė pati taip nedaro – bet tada jau praeiviai beldžia į automobilio langą – „važiuok, kirsk kampą“. Aišku, visi susitringame.

Ne mažiau nervina ir visokie prekijai/apgavikai. Vos išėjus iš namų pasitinkantis “egiptologas“, po trumpo standartinio pokalbio („Where are you from? You say Thania? Lwania? I like Lwania. Welcome, Welcome.“) kviečiantis į savo suvenyrų parduotuvę. Ir kitą dieną vėl tas pats – jau mus pamiršo.

Alkoholio trūkumas. Aš negeriu tai man tas pats. Bet kai Aistė ilgiausiai ieškojo parduotuvės didžiausiame “CityStars” prekybos centre, buvo nukreipta į “Duty Free”, o ten sužinojo, kad “pagal tvarką galime parduoti tik jei į Egiptą atskridote prieš vieną ar dvi dienas”, tai linksma nebuvo. O to egiptietiško vyno, kurį už brangiai kur rasdavo, kokybe nuolat skundėsi.

Dar darbiniai pokalbiai, kuriems reikia jungti VPN‘ą – Whatsapp ribojamas, kaip ir Al Jazeera ar Anadolu Agency.

Ir „šiukšlininkų rajonas“ – Aistė skurdžiuose rajonuose nesijaučia gerai.

Nenustelbia to “nuovargio Egiptu” netgi keista akimirka, kai optikos šeimininkas padovanoja servetėles akiniams – tiesiog šiaip, „jums nemokamai“. Ir tikrai pinigų neima.

Aistė nori grįžti namo – gal pirmą kartą nuo 2017 m., kai pradėjome gyventi kaip skaitmeniniai klajokliai. Aš ambivalentiškas: taip, Egiptas turi problemų, bet grįžti į Europą ties antra banga irgi nelabai norisi. Be to, Egipte dar būtų ką pamatyti: visos dykumos, Sinajus. Tie vaizdai, ta kultūra nuostabi – ir kelionės pradžioje būtent jie, būtent galimybė tą išvysti visiškai vieniems Aistei užgožė visą chaosą.

2020 10 12-13: Kodėl peršalimas dabar – baisi liga

Aistės troškimui grįžti iškyla problema: Aistė pasigauna slogą, gerklės skausmą. Šiaip niekis. Iki šių metų. Anksčiau kone kiekvienoj kelionėje abiems mums būdavo kažkas tokio. Keliaudavome, skraidydavome, lankydavome vietas. Tuo tarpu 2020 m. nesirgome išvis, paskutinį kartą 2019 m. lapkritį: saugumo priemonės padėjo, bet jos ne 100%. Aistei laikrodis „sutiksėjo“ dabar.

Egiptas gal geriausia vieta pasaulyje “peršalti”. Visiems vienodai rodo. Vietiniai irgi šnarpščia, kosti ir vis tiek vaikšto, dirba, ir be kaukių. Čia, atrodo, 2020 m. niekad neatėjo, ar, tiksliau, 2020 m. jau praėjo.

Bet juk skrydis jau mažiau nei po savaitės. Europa žiūri kitaip(?) Ir kas žino, ar koks peršalimas nebus trukdis lipti į lėktuvą. Man kaip ir tas pats, galim ir vėliau grįžti – bet Aistė nenori atidėti.

Aistė dar pasveiks, yra laiko. Bet jei aš dabar užsikrėsčiau nuo jos, skrydžio metu man būtų „blogiausios peršalimo dienos“ (bėganti nosis ir kt.). Tad pradedame ir namie, automobilyje nešioti kaukes, net miegoti su jomis, neimti vienas kito daiktų ir t.t. Aš jau taip pripratęs, kad net nebesunku. Nesuprantu tų, kurie sako, kad “ką čia keliausi su kaukėmis? Jokio malonumo”. Na, man kaip yra marškiniai, yra akiniai, yra batai – tai yra ir kaukė. Tarsi drabužis ir tiek.

Paskutinę dieną pailsime. Man pavyksta išlikti “sausam” nuo bet kokių ligų.

2020 10 13: Į Lietuvą per Airiją ir JK: kiek COVID formų pildyti?

COVID laikais kone kiekviena šalis susigalvojo kokią nors formą, kurią reikia užpildyti prieš ten vykstant. Daugybę tų formų reikia pildyti prieš skrydį, ar bent taip sakoma. Čia gali būti ne juokai: pagarsėjo daugybė atvejų, kaip aviakompanijos net neįleido laiku formų neužpildžiusių keleivių į Graikijon skrendančius lėktuvus – nes jau buvo vėlu pildyti.

Peržiūriu iš aviakompanijų gautus pranešimus, “Easyjet” ir “Ryanair” svetainėse parengtus privalomų formų sąrašus. Nors Jungtinę Karalystę bei Airiją tik kirsime tranzitu, formas pildyti vis viena reikia.

Pradedu nuo Jungtinės Karalystės. Ta forma ilgiausia, klausinėja menkniekių – atvykimo laikas minutės tikslumu… Iš viso pildymui gal šeši lapai.

Tuomet Airijos – paprastesnė. Gyvenamoji vieta, atvykimo laikas, vardas/pavardė, paso numeris, saviizoliacijos vieta (pakanka parašyti, kad tą pačią dieną iš Airijos išskrisiu).

Galiausiai Lietuvos – pati trumpiausia, tik vienas lapas ir esminiai klausimai (kokiose šalyse buvai per 14 dienų, asmens duomenys, kur gyveni).

Nustembu, kad nė vienoje formoje neklausiama apie sveikatą.

Tokias pat formas užpildau ir už Aistę. Gaunu el. paštu kopijas. Kaip įprasta, buvimo užsienyje metu visus kelionius dokumentus sudedu į tai išvykai skirtą kompiuterio katalogą (dabar – “Egiptas”). Be įprastų pakatalogių “Lėktuvo bilietai”, “viešbučių rezervacijos” ir pan. nuo šios kelionės atsirado pakatalogis “Formos” su jau aštuoniais failais.

Tada registracija į skrydžius – čia jau kaip visuomet.

Matyt, skrisim!

2020 10 14-15: Skrydžiai atgal ir kodėl britų kova su COVID – beviltiška?

Paskutinis lėkimas į Hurghadą – dėl papildomos poilsio dienos virš 500 km pr dieną. Kelias geras. Poste pareigūnas pareikalauja 100 už greičio viršijimą (~5 eurus). Nežinia kur stebėjo, jokio radaro neparodo. Bet visi moka po tą pačią sumą – ir turistai, ir egiptiečiai. Su pareigūnais geriau nesiginčyti. Stabdo visus iš eilės, po keturias mašinas iš karto – pasiseka tik tiems, kurie pralekia kol pareigūnai “užsiėmę kitais”.

Hurghada gal dvigubai pilnesnė, nei buvo, kai lankėmėws pirmą kartą. Bet kai užpildymas, iš pažiūros, buvo 5%, o dabar – 10%, vis tiek kaip išmirusi. Pavienius įvairaus amžiaus lenkus ir baltarusius papildė ir britų jaunimas, atlėkęs Easyjet reisais.

Grąžiname automobilį. Neapdaužytas nė kiek, nesikabina. Nuvažiavome ~5700 km, sutilpome į 5800 km limitą.

Skrydis vėlai vakare. Skrydžio dienos šiais laikais – it skaistykla. Ar visur praleis per pasienius (nesikabins prie kokios “ne taip užpildytos formos”)? Ar visi skrydžiai įvyks? Ar neteks izoliuotis (nes pvz. atšaukus kokį skrydį nebeatitiksi nesiizoliavimo sąlygų Lietuvoje)? Ir t.t. Per laiką nuo skrydžių nusipirkimo prieš 10 dienų, Jungtinė Karalystė ir Airija tapo vienais didžiausių planetoje virusų židinių ir iš Jungtinės Karalystės vis pranešama apie naujus ir naujus uždarymus: Liverpulyje prie Mančesterio, per kurį skrendame, jau uždaryti barai ir restoranai, futbolo fanai verčiami kiekvienas mokėti po 15 svarų už vienerių rungtynių transliacijas per televiziją. Ir neturi ką daryti – į barą nenueisi, stadionuose seniai nepriima. Neini į stadioną, bet bilietą reikia pirkti!

Egipte bėdos kitos. Uberio vairuotojas pakeliui į oro uostą patvirtina: “Turistų spalį ne ką daugiau nei rugsėjį”. Iki koronos jis dirbo viešbutyje, paskui – 6 mėnesius sėdėjo be darbo viešbučiui atleidus daugelį darbuotojų. Prarado viltį grįžti ir štai jau 3 savaites vairuoja Uberį. Per tą laiką į oro uostą veža pirmą kartą.

Oro uoste kiekvienam turistui – po ~10 darbuotojų, nes iš milžiniško terminalo lėktuvai dabar kyla vos vienas kas kelias valandas. Nieko nėra baisiau, kaip neturintis ką veikti Egipto biurokratas, o per COVID jiems kas veikti mažai. Stabtelime užsukti į tualetą -“Ko sėdite? Eikite ten”. Pirma saugumo patikra (pereinant į registracijos zoną) – penki darbuotojai, pro kuriuos per kokias 15 minučių praeiname mes vieninteliai. Liepia išsiimti viską viską, paskui atsega kuprines, liemenes, kiekvieną daiktą traukia iš lėto rankomis lauk, tepa sprogmenų paieškos milteliais. Dar apčiupinėja, liepia pakelti rankas, paskui kojas po vieną, vėl čiupinėja. Tada pasirašyti, kad patikrino, surašyti savo duomenis. Nors registravomės internetu, pasiunčia prie registracijos staliuko: “dar ir atspausdinsime jums įlaipinimo taloną”. Ten liepia nusiimti kaukes, pažiūri veidus. Vėl užsidedame kaukes. “Dar nusiimkite” – sako praeinantis kitas pareigūnas ir žiūri į veidą kokią pusė minutės – “Pasikeitėte nuo paso nuotraukos darymo”. Nusišypso, praleidžia.

Tada – pirma pasų kontrolė. Tada – antra pasų kontrolė. Tada – trečia pasų kontrolė. Iš visų jų įprastinė – tik antroji, o likę pareigūnai gal susigalvojo sau darbo, kai jo nėra.
Tada – antroji saugumo patikra (pereinant į vartų zoną), dar griežtesnė – be čiupinėjimo, visų daiktų perrinkimo daiktas po daikto, dar klausimai “O kam šitas reikalingas?”, “O kam šitas?” apie kiekvieną selfie stick’ą, išorinį kitąjį diską ir pan. Atima atidarytuvą. Vėl tenka pasirašyti, palikti lygiai tuos pačius duomenis.

O štai modernūs temperatūros tikrintuvai tušti, niekas temperatūros nematuoja. Skamba pranešimai, kad oro uoste reikia užsidėti kaukes, bet skrydžio daugelis laukia be jų.

“EasyJet” naktinis reisas Hurghada-Mančesteris užpildytas kiek daugiau nei perpus, šalia niekas nesėdi. Pamiegame. Iš aplinkui skamba ir skamba baisus kosulys – niekur kitur pandemjos metu jo negirdėjau tiek, kiek tam skrydy ir paskui Mančesterio oro uoste. Nieko keisto – Jungtinėje Karalystėje dabar beveik dvidešimt tūkstančių atvejų kasdien. Kažkas gal išskrido į atostogas Hurghadoje be simptomų ir ten jie išryškėjo, gal užsikrėtė skrydžio išvakarėse, jau po testo, ar, nesisaugojęs, Hurghadoje. Ir štai po savaitės sirgdamas visaip kaip nori parvykti namo.

Prieš leidžiantis Mančesteryje pilotas informuoja keleivius britus, kad, atvykus iš Egipto, Jungtinėje Karalystėje reikia 14 dienų izoliuotis. Per lėktuvą nuvilnija juoko banga. Atrodo, anglai saviizoliacija, gal ir visa kova su COVID, nebetiki.

Temperatūros ir JK netikrina. Ir net tų ilgųjų kruopščiai užpildytų atvykimo formų QR kodo niekas taip ir nepažiūri (kitiems žmonėms lyg pažiūrėdavo). Vis labiau ir labiau Europoje visokie reikalavimai darosi “popieriniai”. Pasak oro uoste dalinamų nemokamų laikraščių, net su žymia dalimi užsikrėtusiųjų kontaktų Anglijoje susisiekti nepavyksta, o saviizoliacijos nesilaiko keturi penktadaliai ligonių ir kontaktų(!). Nėra normalių būdų priversti tirtis ar izoliuotis. Nėra net normalių būdų išsiaiškinti kontaktus: dėl privatumo, priešingai nei Pietų Korėjoje, nežiūrima į žmonių telefonų buvimo vietas ar kredito kortelių informaciją. Būtų viskas gerai, privatumas išsaugotas – bet koks paskui būna privatumas, jeigu visi žino, kur tu esi – savo namie, nes paskelbtas karantinas, viskas uždaryta, sienos uždarytos?

Išeina daug, daug bergždžio “kontaktų ieškotojų” darbo. Geriau mažiau reikalavimų, bet tokie, iš kurių yra nauda, kurių laikymąsi stengiamasi užtikrinti.

Pamėginame sėstis pavalgyti – liepia nuskaityti QR kodą, į prorgamėlę surašyti asmens duomenis. Ieškos, jeigu kas nors sirgs. Bet ką ten ieškosi, ką ten surasi, kai serga vienas mančesterietis iš penkiasdešimt.

O sauso kosulio Mančesterio oro uosto koridoriai pilni tarsi Kairas automobilių pypimų.

Vis keičiuosi KF94 standarto korėjietiškus respiratorius – paskutinius, likusius iš Korėjos. Nors paprastai kaukę (dažniausiai eilinę chirurginę) nešioju visą dieną, keičiu dažniau. Na, jei tinkamai elgdamiesi, dezinfekuodami rankas, net daktarai ligoninėse geba neužsikrėsti – juk tikrai bus įmanoma ir Mančesterio oro uoste. Tik kad klausimas ar Lietuvoje sugrįžus po savaitės-dviejų nebus taip pat rizikinga. Na, bet svarbu nevežti per sienas ligos pačiam, darau, kas nuo manęs priklauso. Esu užsibrėžęs įrodyti, kad net ir šiais metais įmanoma keliauti laikantis visų rekalavimų, teisėtai nepatekti į izoliaciją ir nesusirgti. Kol kas sekasi. Dar vienas didelis kaukių pliusas – šilta veidui. Kai grįžti iš Egipto tik su marškinėliais ir liemene ir turi valandų valandas sėdėti oro uoste – įvertini.

Skaitau nemokamus laikraščius apie uždarymus tai šen, tai ten Europoje. Toks dežavu į kovo mėnesį. Tik tada keliavau iš Lietuvos (pačiu laiku), o dabar grįžtu į ją. Žiūrėsim, kaip čia bus.

Mančesteris-Dublinas, valandos skrydis. Čia jau turime kiekvienas po tris laisvas vietas. Dublino oro uoste bent jau atvykimo formų QR kodus pasų kontrolės pareigūnas pasižiūri.

Dubline turime 8 valandas. Pakaktų nuvažiuoti iki centro, pasidairyti. Bet būtų neteisėta, jeigu po to Lietuvoje nesiizoliuotume. Privalome būti oro uoste: pavalgome, dirbame.

Kas valandą ar dvi pasidarau nuotraukas, kad matytųsi išvykimų ekranas ir laikas. Kas žino, kokia Lietuvoje tvarka: dabar aš toks pats žalias, kaip ir visi kiti, kurie klausinėja Facebook’e ir forumuose. Gal prašys įrodyti, kad nebuvau išėjęs iš oro uosto, antraip siųs į izoliaciją… Išsaugau ir Hurghada-Mančesteris įlaipinimo taloną: tikrai atvykau iš Egipto.

Dublinas-Vilnius. Iš viso tik 30 keleivių. Po daugiau nei 24 val. nuo išskridimo iš Hurghados išeiname ant Vilniaus oro uosto asfalto. Pasų patikrinimas – kaip seniau. Po lagaminų atsiėmimo – papildomas. Nuskaito atvykimo formų QR kodus. Vienintelis klausimas, kurį užduoda – “Koks jūsų vardas?”. Matyt, kažkas perskaitė Britanijos lietuvių diskusijas “Kaip apgauti sistemą”, kur patarimas būdavo – “Sakykite bet kokį vardą ir jūsų niekas neberas”. Bet bet kokį vardą galėjau pasakyti ir aš: tiesiog, turėjau prisiminti, ką įrašiau į formą. Paso netikrina! Ir, aišku, galėjau nurodyti neteisingą adresą (taip irgi Britanijos lietuviai vienas kitam patarinėja). Aišku, man meluoti ne tik negarbinga, bet ir nelogiška: izoliuotis grįžtant iš Egipto ir šiaip nepriklauso. Bet juk net ir Britanijos lietuvis galėtų nurodyti, kad atskrenda iš Egipto ir izoliuotis jam irgi “nereikėtų”. Niekam, atrodo, nerūpi.

Visa Europos “kovos su COVID” mašina kažkuo primena Egipto karinius ir policinius postus. Biurokratijos daug, klausimų daug, bet realią naudą sunku įsivaizduoti: svarbu formalumai atlikti. Na, jei norėtų, kad sistema veiktų, juk būtų paprasta perkelti, kaip Korėjoje, epidemiologinę kontrolę prie pasų kontrolės, kad bent su pasu sutikrintų. Telefoną patikrinti į jį paskambinant. Kai tiek mažai keleivių juk pareigūnai turi laisvo laiko. Juk tose srityse, kur Lietuvos ir Europos šalių valdžia tikrai nori kažko pasiekti (pvz. neįleisti narkotikų, nelegalų, teroristų) – tai ir siekia rimtai, o ne tiesiog klausimais “Koks jūsų vardas?” (vietoje paso patikrinimo), “Ar nevežate bombos?” (vietoje metalo detektoriaus) ir pan.

Europą, pasaulį vėl stebiu iš Lietuvos. Bet kitomis akimis nei jei nebūčiau šiemet aplankęs jau 18 šalių. Nes viena yra skaityti laikraščius ar teisės aktus ir visai kita – pamatyti realybę. Jungtinės Karalystės ir Pietų Korėjos teisės aktai dėl privalomos izoliacijos, pavyzdžiui, labai panašūs – bet realybė skiriasi kaip diena ir naktis. Korėja stebi izoliacijos laikymąsi ne mažiau rimtai nei stabdo narkotikus ar teroristus, už pažeidimus gresia deportacija ir kalėjimas (bausmės realiai vykdomos). O Jungtinėje Karalystėje žmonės iš tokių ribojimų juokiasi. Ir tai atsispindi susirgimų skaičiuose.

Vakarų Europos valstybių vadovai, tarsi koks Čarlio Čaplino “Didysis diktatorius”, rėkia ir rėkia naujus ir naujus ribojimus. Štai Didžioji Britanija draudžia susitikti žmonėms iš skirtingų namų. Kaip jie žada tą patikrinti, jei net testavimo, *ligonių* saviizoliacijos neužtikrina? Aišku, kad niekaip. Kokie 20% gal laikysis tų nurodymų, bet jie ir liks kvailių vietoje – jie, sveiki ir “teisingi”, pagyvens “namų arešte”, o ligai nuo to nei šilta, nei šalta, nes kitiems jau nusibodo ir jie priemonių nesilaikys, ir liga plis toliau, kol natūraliai “išdegs”.

Kitos šalys elgiasi dar nelogiškiau. Atrodo, jau dabar šokas praėjo, pilna mokslinių tyrimų, visiems aišku, kad yra pavojingos ir nepavojingos vietos. Bet Airija vėl iš naujo uždaro ne pavojingiausias vietas, o “visas tas, kurios žmonėms nereikalingos”. Politikų nuomone. Uždaro beveik visas parduotuves, nors kokioje dažniausiai tuščioje elektronikos parduotuvėje šansų užsikrėsti beveik nėra. “Bet pokyčių palyginus su pirmu karantinų bus” – sako Airijos Čaplinai. Veikti jie palieka… mokyklas! Vieną pavojingesnių viruso židinių… Nes nusprendė, kad jos reikalingos.

Gretimo Velso politikams atrodo kitaip: mokyklų nereikia.

Didžiausią nelogiškumą suvoki pažiūrėjęs į statistiką. Jei Airijoje 2020 m. balandį, per pirmą karantiną, nuo koronaviruso mirdavo ~60 žmonių kasdien, tai dabar, antrojo karantino išvakarėse – tik ~2 žmones per dieną. Jei stabdome gyvenimą dėl tokio pavojaus, tai iš esmės turėtume išvis užsidaryti “su visam” – nes ir ne pandemijos metu yra daug didesnių pavojų (ligų, nelaimių), nuo kurių Airijoje kasdien miršta daugiau žmonių.

Pasaulio visuomenė sukyla. Kas spjauna į viską, o kas “išeina į gatves” su įtūžiu. Išlieja jį nebūtinai prieš karantinus, bet, dar dažniau, tų karantinų įaudrinta – prieš tuos priešus, kurių nekenčia nuo seno. Atsiveria visos senos žaizdos.

JAV juodaodžiai ir kraštutiniai kairieji dar gegužį paleido smurtingus protestus prieš kitarasius, dešiniuosius ar tiesiog valdžią (ir jos “veidą” policiją). Kadangi JAV pasaulio centras, sužinojome tai visi.

Užtat mūsų žiniasklaidos dėmesio tada dar nesulaukė tai, kad Azerbaidžane dar liepą, pasibaigus ten karantinui, vyko ne mažiau aršūs ir masiniai protestai prieš “amžinus priešus” armėnus, raginimai valdžiai “pagaliau eiti su jais į karą, išvaduoti Karabachą”. Kurį laiką Azerbaidžano valdžia protestus vaikė. Bet rugsėjį Azerbaidžano režimas atnaujino 30 metų beveik įšalusį konfliktą Karabache. Antrajame Karabacho kare per nepilną mėnesį galvas jau padėjo daugiau žmonių, nei per visą pandemiją mirė nuo koronaviruso Armėnijoje ir Azerbaidžane kartu paėmus. Tikėtina daug daugiau. Ir tai ne pabaiga – nei ten, nei niekur.

Koronavirusą, kaip pandemiją, pamiršime: jokia tokio sąlyginai nedidelio masto pandemija nepateko į jokias istorijos knygas, o tokių ligų buvo daug (pvz. Honkongo gripas ~1968 m. iki 4 mln. aukų). O štai karantinai, jų pasekmės ir “sukilusios liaudys” taps epochos veidu, panašiai kaip 1968 m. hipiški maištai, jų pasekmės įsirėš į politines bei ekonomines sistemas, gal net žemėlapius, ir įtakos gyvenimus “su visam” ir po krizės pabaigos.

Didžiausias pavojus, kurį regiu – Vakarų pasaulyje nykstanti laisvė. Atsiradęs precedentas, kad normalu, jog valdžia tau pasako, kas tau, eilinis žmogeli, reikalinga, o be ko apsieisi. Ir štai Lietuvos valdžiai atrodė, kad mums nereikalingos kirpyklos, Singapūro – kad visgi reikalingos tos kirpyklos “kurios kerpa paprastai”, o Didžiosios Britanijos – kad žmonėms reikalinga plombuoti tik priekinius dantis. Kai šitoks precedentas atsiranda, jis gali būti panaudotas ne tik per pandemiją. Sugalvos koks politikas kokį “pavojų” ir iškart “sprendimą” uždrausti kokią jam “nebūtiną” veiklą. O tau ta veikla gal bus gyvenimo esmė ar pragyvenimo šaltinis.

Gal kas užsimanys “duoti pailsėti gamtai” ir paskelbti privalomą mėnesį be automobilių? Ar uždrausti maudytis vasarą jūroje, nes žmonės skęsta? Uždrausti naujamečius fejerverkus? Uždrausti kopimą į kalnus ar nardymą? Motociklus, nes “tai mirtis ant ratų”? Čia gera tema distopiniam romanui. Ir tikrai viliuosi, kad nieko panašaus nebus – bet 2019 m. mąstymu, dabar mes jau gyvename distopijoje. Ir, nepaisant visų išlaikiusių šaltą protą, pilna žmonių, kurie jau priėjo paskutinįjį Kiubler-Ros identifikuotą reakcijos į praradimą etapą: “susitaikymą”. Kaip tie Egipto pareigūnai, sekantys turistus nuo vieno blokposto iki kito, ar padaikčiui kratantys kiekvieną kuprinę, ar erelio akimis stebintys, kad tik neikas neįjungtų telefono video režimo ten, kur “nėra nieko įdomaus”. Tam tikra prasme Egiptas man tapo puikiausia iliustracija šalies, kur žmonių laisvės seniai suneštos ant neaišku kam neaišku kada neaišku kodėl pakurto aukuro.

Gyvename įdomiais laikais. Galiu pasidžiaugti, kad, nuo koronaviruso pradžios praėjus beveik metams ne tik pavyko niekuo neužsikrėsti, bet – tai, atrodo, kur kas sunkiau – nepakliūti į jokią privalomą izoliaciją ir į jokią “užsikarantinavusią valstybę” to karantino metu.

Deja, man tai įmanoma tik todėl, kad dirbu internetu. Daugelis žmonių neturi tokių galimybių apginti savo gyvenimų ir uždarbių nuo valstybių savivalės.

Bet susiorganizuoti kelionę, tarkime į Egiptą (ar kitur, kur tuo metu įmanoma), pakeisti aplinką savaitei-keliom, gali kiekvienas, kuriam tai svarbu (jei tik karantinai galutinai neatėmė pragyvenimo šaltinio). Parašiau straipsnį “kaip” tiems, kurie dar nedrįsta.

Laisvės siekti reikia pradėti nuo savęs – ir, jei tai darys visi, laisvė liks visuotinai priimta norma, o ne kažkieno racionuojama privilegija. Aišku, laisvė eina išvien su pareigomis. Bet tos pareigos turi būti pagrįstos mokslu ir sveiku protu, o ne kažkieno nuomone, baimėmis ar spėjimais.

Kaip vairuojame atsargiai (bet vairuojame), maudomės atsargiai (bet maudomės), taip ir keliaukime, švęskime, dirbkime, pirkime, pramogaukime – tiesiog atsargiai!

---

Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio

1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.