Išskleisti meniu

Brazilijos dienoraštis

Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje

Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje

| 7 komentarai

Lietuvoje ir Europoje 2020 m. pabaigoje įvedus antrą griežtą karantiną išvykau į Braziliją. Ten praleidau ne vieną mėnesį derindamas darbą per atstumą, šalies pažinimą bei savanorystę.

Čia – mano 2020 m. lapkričio-2021 m. sausio dienoraštis, kurį pildžiau iš Brazilijos, Ekvadoro bei kitur.

*Kodėl taip apsisprendžiau ir pasirinkau praleisti kelis mėnesius Lotynų Amerikoje?
*Kaip dabar atrodo tolimi skrydžiai ir reikalavimai jiems, koronaviruso testai įvairiose šalyse ir kt.?
*Kaip atrodo COVID pandemija žvelgiant iš Brazilijos, Ekvadoro, Panamos, Turkijos (visai kitaip, nei iš Lietuvos)?
*Savo kailiu patirtos kovos su pandemija priemonės – nuo protingiausių iki kvailiausių.
*Kuo Brazilija žavi ir tokiu metu ir kokį įspūdingą paveldą paliko Brazilijos lietuviai?

Lai šie mano užrašai dabar bus įdomūs ir naudingi, o po kelerių metų vaizdžiai primins šiuos keistus laikus.

Dėl kokių priežasčių ir kaip judu per pasaulį 2020 m. galite paskaityti ankstesnėse dienoraščio dalyse: kovo-balandžio, balandžio-gegužės, gegužės-birželio, birželio-liepos, liepos-rugsėjo, rugsėjo-spalio.

Darbas pietų Brazilijoje

Dirbti per internetą štai šitaip – gražiame mieste, kur gali išeiti pasivaikščioti ir pavalgyti, su gražiu vaizdu – tikrai šimtą kartų geriau, nei karantinuotoje šalyje. Bet, svarbiausia, prie karantino daug darbinių ir savanoriškų veiklų netgi neįmanomos.


Kodėl išvykau ir kodėl į Braziliją? (2020 m. lapkričio vidurys)


Kodėl pasirinkau išvykti (2020 m. lapkričio vidurys)

Lietuvą ne šiaip „okupavo“ karantinas: ligos situacija vis blogėja ir dar nežinia, kokių naujų niekuo nepadėsiančių priemonių matydami tuos skaičius sugalvos politikai ar valdininkai. Būtų bent viltis, kad jos veiks – bet tokių vilčių, priešingai nei Korėjoje prieš pusmetį stebėdamas jos kovos su koronavirusu sistemą, Europoje neturiu: daugybę kartų analizavau kodėl tai, kas daroma Lietuvoje ir Europoje, pasmerkta iš anksto.

Užtat yra pavojus rimtai „strigti“, prarasti kelis mėnesius, per kuriuos nebus įmanomi jokie darbai ar kitos veiklos, nes, pavyzdžiui, būsi uždarytas namie. Net matematiškai paskaičiavau, kad daugeliui Europoje taip yra: tikimybė mirti nuo COVID mažesnė, nei procentas vaisingo dar likusio gyvenimo, kurį jie praranda ar jau prarado tiesiog būdami “uždaryti”…

Staiga prisimenu Reinoldo Niburo parašytą maldą: „Duok man jėgų pakeisti tai, ką galiu pakeisti. Stiprybės išverti tai, ko negaliu pakeisti. Ir išminties atskirti ką galiu pakeisti, o ko negaliu“. Tos išminties labai trūksta Europos valdžioms: vieną po kitos jos įvedinėja priemones, kurios Europoje nieko nepakeis koronaviruso situacijoje – tik pakenks naujiems ir naujiems žmonėms. Galiausiai, deja, nepriklausomai nuo jokių karantinų ar jų griežtumo, visos Europos šalys turės pandemiją ištverti – nes tų priemonių, kurios iš tikrųjų gali būti veiksmingos stabdant koronavirusą (pvz. korėjietiškų), jos pačios pasirinko netaikyti, kadangi tai nesuderinama su Europoje “šventu” privatumu ir pan.

Normalu - ir būtina - saugotis, nešioti (ir keisti) kaukę, laikytis atstumo, dezinfekuoti rankas ir t.t. To laikausi griežtai. Tai užkerta kelius virusui pereiti nuo vieno žmogaus kitam - taigi, užsikrėsti (tikimybė niekad nebus 0%, bet gyvenime visada yra kažkokie pavojai). Jei viską darai tinkamai - nėra jokios logikos "viską uždrausti" ir tą aiškiai įrodo "užsidariusių" ir "neužsidariusių" šalių statistika (ir tarp tų, ir tarp tų yra ir sėkmingų ir nesėkmingų kovos su virusu pavyzdžių: nes, tiesiog, raktas į sėkmę yra kitur, o ne užsidarymuose)

Normalu – ir būtina – saugotis, nešioti kaukę, laikytis atstumo, dezinfekuoti rankas ir t.t. To laikausi griežtai. Tai užkerta kelius virusui pereiti nuo vieno žmogaus kitam (tikimybė niekad nebus 0%, bet gyvenime visada yra kažkokie pavojai). Jei viską darai tinkamai – nėra jokios logikos “viską uždrausti” ir tą aiškiai įrodo “užsidariusių” ir “neužsidariusių” šalių statistika (ir tarp tų, ir tarp tų yra ir sėkmingų ir nesėkmingų kovos su virusu pavyzdžių: nes, tiesiog, raktas į sėkmę yra kitur, o ne užsidarymuose). Nuotraukoje – saugiai tvarkoma bažnyčia: kaukių reikalavimai, “užblokuoti suolai”, privalomos ėjimo kryptys, privaloma rankų dezinfekcija ir temperatūros patikra prie durų ir t.t. Aš taip pat saugausi kur bebūčiau.

Visuotiniai uždarymai dažniausiai tėra pavojingas opiumas liaudžiai: įsibaiminusi liaudis džiaugiasi, kad „kažkas daroma“ neklausdama ne tik, kokią tai žalą daro, bet (tai kur kas blogiau) kiek tai išvis veiksminga.

Savo ruožtu, aš suprantu, kad pakeisti šią politikos kryptį Lietuvoje ar Europoje – ne mano jėgoms. Tad nusprendžiau išvykti, kol priepuolis praeis. Išvykti į tokią vietą, kurioje būdamas galėčiau ne tiesiog “šitame reikale nedalyvauti”, bet dar ir normaliai dirbti bei tęsti savo savanoriškas veiklas.

Lietuvoje šį lapkritį praleidau dvi karantino savaites. Buvau pernelyg užsiėmęs darbais, kad smarkiai tą pajusčiau. Bet per tas dvi savaites daugelį darbų, kuriuos tikslinga daryti iš namų, jau ir užbaigiau. O galo nesimato. Aistė kalba, kad karantinas ją jau prislėgė.

Jei tinkamai saugaisi, saugu daryti beveik viską.

Kaip rodo moksliniai tyrimai, jei tinkamai saugaisi, saugu daryti beveik viską. Juk dėl šimtų žūčių autoavarijose neuždraudžiame automobilių – tačiau griežtai prižiūrime, kad žmonės laikytųsi taisyklių, nevairuotų girti, nes beveik visas nelaimes sukelia pažeidėjai.

Kodėl Brazilija? (2020 m. lapkričio vidurys)

Pasirinkau Braziliją nes:

1.Šios šalies prezidentas Žairas Bolsonaro griežtai pasisako prieš karantinus ir su jais nežaidė, masiškai visko neuždarinėjo – nebent pavojingiausias vietas. Tiesa, kažkiek karantinų buvo įvedę kai kurių miestų merai ar valstijų gubernatoriai, o dabar dar nauji merų rinkimai (ir, kai Brazilijoje partijų dešimtys, sunku atsekti kurie ten kaip laikosi COVID atžvilgiu). Na, bet vietiniai karantinai – ne tas pats, kas valstybės masto „kampanija“.

2.Brazilijoje sergamumas COVID kurį laiką krito. Tam įtakos gali turėti ir tai, kad labai didelė dalis žmonių jau persirgo, ir ten atėjusi vasara. Nors pastaruoju metu sergamumas vėl kiek kyla, jei tai ir tęsis, piką pasieks dar negreitai, o ir per piką Brazilija neblogai atsilaikė prieš „karantinizmo pandemiją“, tad galbūt atsilaikytų ir per antrą piką. Kaip ten bebūtų, ligos atžvilgiu dabartinė padėtis Brazilijoje saugesnė, nei Lietuvoje, nors gal ir ne taip žymiai, kaip norėtųsi.

Brazilijos sergamumo statistika

Brazilijos sergamumo statistika

3.Ženkli dalis mūsų klientų, siekiančių atsikurti Lietuvos pilietybę ar sužinoti apie lietuvius protėvius, yra iš Brazilijos – taigi, bus galimybė su jais susitikti, nugabenti dokumentus ir pan.; Brazilija bus ne tiesiog eilinė vieta dirbti per atstumą, bet kartu ir suteiks galimybę tik ten įmanomiems darbams.

4.Kai 2016 m. ir 2019 m. Brazilijoje rinkau informaciją apie lietuvių paveldą enciklopedijai „Gabalėliai Lietuvos“, laiko kiek pritrūko: apie pusė vietų liko neaplankyta, nenufotografuota. Tam turėsiu laiko dabar. Ypač kai „Tikslas – Amerika 2020“ dėl JAV ribojimų žlugo – būtų vienintelė šiais metais tokia lietuviško paveldo paieška.

Įvažiavimas į Lituaniką

Unikalus pasaulio mastu Brazilijos lietuvių kaimas Lituanika, kurį į ‘Gabalėlius Lietuvos’ jau trokštu įtraukti seniai, deja, 2019 m., kai Brazilijoje turėjau labai mažai laiko, nepavyko

5.Į Braziliją patenkama be vizos, be saviizoliacijos, net be koronaviruso testo – kaip senais gerais laikais. Perki bilietą ir skrendi.

6.Brazilija milžiniška šalis ir yra daugybė įdomių vietų, kurių dar nemačiau. Tačiau kartu pažįstu šią šalį pakankamai, kad žinočiau ko iš jos tikėtis (o tai šiais laikais svarbu).

Pantanalis ir jo gyvūnija: kapibara

Pantanalis ir jo gyvūnija: kapibara

Jokia kita šalis nesuteikia tokių galimybių visuose šituose „frontuose“, kaip Brazilija, ir pasirinkome ją. Aistė iš pradžių kiek abejojo – jai akyse stovėjo ta akimirka, kai 2019 m. Rio De Žaneire vidury baltos dienos mane užpuolė plėšikai, ji sakė Brazilijoje nesijaučianti saugiai. Bet, kaip ir kiekvienas toks atvejis, tai – ir savotiškas atsitiktinumas (galėjo būti ne Brazilijoje, o kokioje Meksikoje ar Namibijoje, kurios irgi nesaugios). Aistę nuramino ir jos klientai: koronavirusas saugumo nepablogino. Ir pradžiugino: daugelis kaip vienas nori, kad atvyktume į Braziliją. Be to, ir keliausime šįkart kitaip: nuomosimės automobilius (tai labiau svarbu dėl viruso, bet gali padėti ir nuo užpuolimų).

Santa Katarinos sala Pietų Brazilijoje, kurią planuoju aplankyti

Santa Katarinos sala Pietų Brazilijoje, kurią planuoju aplankyti


Bilietų įsigijimas ir skrydžiai į Braziliją (2020 m. lapkričio pabaiga)


Kaip įsigijau bilietus? (2020 m. lapkričio vidurys)

Kadaise būdavo pirma rasdavau gerus bilietus ir pasirinkdavau kur keliauti.

Šiais laikais galimybių tiek mažai, kad visų pirma išsirenki šalį, paskui ieškai bilietų. Ir net radęs neperki: reikia laukti, ar niekas nepasikeis į bloga: virusas, karantinai, sienų uždarymai…

Išsirenku „Air France“ bilietus per Paryžių, bet „Air France“ kainodara negailestinga, kaip kadaise. Jei nori grįžti po Naujų metų – kaina šoka kone dvigubai. Gali to išvengti jei grįžti po sausio 15 d. – bet Aistei jau per vėlu (teismo posėdžiai, jeigu įvyks). Susitaikome su grįžimu gruodžio 31 d. Laukiame, laukiame. Ir bilietų kaina pašoka: „Air France“, kaip seniau, parduoda juos tuo brangiau, kuo arčiau skrydis. Kažin, kiek tai logiška dabar, kai skrydžio bilietų jo išvakarėse ieško ne tik „tie, kam būtina skristi“, ar „superturtingi verslininkai skrendantys į svarbų susitikimą“, bet kiekvienas bent kiek protingesnis ir į visokių karantinų, saviizoliacijų bei draudimų spąstus nenorintis papulti žmogus.

Nuo „Air France“ perėjau prie „Turkish Airlines“: jų „pradinė kaina“ kiek didesnė, bet ji visai nuo nieko nepriklauso, tarsi autobuse. Ar skrendi naujiems metams, ar ne; ar perki skrydį prieš mėnesį, ar išvakarėse. Atrodo, kainodara pritaikyta prie naujų viruso realijų. Be to, įeina lagaminai, nakvynė Stambule.

Skrydis Vilnius-Stambulas (2020 11 23)

Iki šiol kelis mėnesius Vilniaus oro uostas vis tuštėjo, atšaukti nauji ir nauji skrydžiai. Prieš kelias savaites suskaičiavau, kad 2020 m. lapkričio pabaigoje tevyks ~13 skrydžių per dieną iš visų Lietuvos oro uostų kartu paėmus, ir po to atšauktas dar ne vienas: keleivių mažai, neapsimoka. Galvoju, gal Vilnius-Stambulas skrisime beveik vieni.

Bet vos priėjęs oro uosto išvykimo salės duris atsimušu į kitą realybę. Eilė prie registracijos – iki pat tų durų. Ir visa ta minia skrenda Vilnius-Stambulas, su gausybe lagaminų ir krepšių. Pirmąkart po daugybės mėnesių būsiu artipilniame lėktuve!

Eilė prie registracijos į skrydį į Stambulą

Eilė prie registracijos į skrydį į Stambulą

Atrodo, „Turkish Airlines“ rado Lietuvoje tikrą nišą: konkurentams traukiantis vienam po kito, į gausybę „atvirų“ šiltų kraštų – pačią Turkiją, Egiptą, Dubajų, Maldyvus – per Turkiją ne tik kad skristi patogiausia ar pigiausia, tai daug kur – beveik vienintelis logiškas variantas.

Ir Lietuvą užgulus pirmai tikrai koronaviruso bangai susidomėjimas kelionėmis, žiemojimu svetur vėl išaugo. Tą matau ir iš šio tinklaraščio lankomumo: rugsėjį-spalį, palyginus su pernai metais, jis buvo kritęs kone 40%, lapkričio antroj pusėj – jau tik 20%.

Matyt logiška: jei pavasarį kamavo mintys „O gal atvešiu virusą į Lietuvą, savo giminėms?“, dabar jau didesnė tikimybė virusą išvežti, nei atvežti: beveik visur geriau, nei Lietuvoje. Tiesiog, kitur dalis žmonių persirgo dar pavasarį, o Lietuvoje beveik niekas neturi imuniteto. Visokie karantinai – tik brangi (visom prasmėm) saviapgaulė: daugelyje šalių jie nepadėjo ir nepadeda (nebent tik „prailgina“ ligos bangą); nepadės ir Lietuvoje: persirgs didelė dalis žmonių, tai man buvo aišku dar rugsėjį, kai nelabai rimtos lietuviškos kontaktų paieškos buvo galutinai sužlugdytos europinių privatumo ir duomenų apsaugos normų.

Anapus saugumo patikros

Anapus saugumo patikros Vilniaus oro uoste

Daugelis eilėje apsikrovę didžiuliais lagaminais. „Turkish“ leidžia jų vežtis net po du žmogui. Bet tai, matyt, nėra vienintelė priežastis: daug kas skrenda ne savaitei atostogų, o žiemai, gal neribotam laikui. Išties paskui matau, kad iš matymo pažįstamas kartu skridęs bendrakeleivis rašo „Facebook“ dirbantis nuotoliniu būdu (neminėdamas, kad ne iš Lietuvos).

2020 m. Europa lygioje vietoje sukūrė „naujovišką“ socialinę atskirtį: tie, kas gali sau leisti išvykti per karantiną, ir tie, kas negali sau to leisti. Tam gali padėti ne tik pinigai, bet ir nuo vietos *tikrai* nepriklausantis darbas, kelionių planavimo patirtis, įgalinanti laisviau jaustis užsienyje. Vieno ar kito trūkumą gali kompensuoti kitų dviejų turėjimas. Net jei turi vidutiniškai dviejų iš šių dalykų, bet turi labai daug trečio – dar gali susisukti. Bet ne kitaip.

Ir man šita socialinė atskirtis atrodo daug rimtesnė, nei ta, ar perki rūbus „Humanoje“, ar su kokiais ten bereikšmiais „brendais“. Nuo tavo „luomo“ šitoje atskirtyje priklauso, ar esi neribotam laikui “nuteistas” namų areštu, ar gali gyventi laisvėje.

Laikai, kai oro uostai buvo lengviausia vieta socialinei distancijai, liko praeity. Jei eilėje prie registracijos žmonės dar stovi gana tvarkingai, tai prie įlipimo į lėktuvą jau grūdasi kaip seniau.

Prieš lipant į lėktuvą

Prieš lipant į lėktuvą

Prie aviacijos saugumo, muitinės, ar pasų kontrolės visi jau esame pratę – visame pasaulyje tai panašu. Bet štai su „koronasaugumo“ nuostatomis kiekvienas skrydis – naujiena, nes kiekviena aviakompanija čia viską daro savaip ir dar tai kaitaliojasi kiekvieną mėnesį ar savaitę.

„Turkish Airlines“ kažkodėl dabar sugalvojo, kad į saloną pandemijos metu galima neštis tik 4 kg krepšį, o ne 8 kg, kaip įprasta. Net man, aviacijos fanui, sunku suprasti bent kiek logiškesnį pagrindimą (juk registruojamo bagažo – net po du lagaminus žmogui), bet registratorė primygtinai reikalauja „palengvinti“ 7 kg kuprines. „Ten elektronika, o elektroniką liepėte turėti rankiniam bagaže“ – sakau, bet darbuotoja tik pakartoja – „Turi būti 4 kg“. Ką gi, perkeliu adapterius ir ilgintuvus į kišenes, ištraukiu 2,5 kg nešiojamą kompiuterį ir pasikišu po striuke ant pilvo/krūtinės tarsi kokį skydą. Nieko nepažeidžiu: kas kišenėse ar drabužiuose juk oficialiai nesiskaičiuoja į rankinio bagažo svorį. Kuprinė dabar sveria 3,5 kg. Praleidžia.

Beje, jei būčiau skridęs tik su rankiniu bagažu ir užsiregistravęs internetu, tos kuprinės net nebūtų svėrę…

Jau logiškiau, kad „Turkish“ darbuotojas termometru tikrina visų keleivių temperatūrą. Na o tai, kad „Turkish“ nebeduoda karšto maisto, o visiems vienodą sumuštinį, turbūt tiesiog kaštų taupymas su COVID pretekstu: to pilna visur. Aistė labai nusivilia: „Man taip patikdavo Turkish Airlines maistas!“.

„Jei sėdite šalia, valgykite skirtingu metu“ – skamba patarimas. Gal logiška, jei bendrakeleiviai svetimi, bet pirmą kartą išgirstu “Turkish” avialinijose ir neatrodo, kad kas aplink laikytųsi.

Turkish maisto paketas

Turkish maisto paketas

Nenuostabu, kad reikalavimų pynėje daugelis nebesusigaudo. Vienas keleivis vos įlipęs į lėktuvą klausia: „Ar jau galima nusiimti kaukę?“…

Nakvynė Stambule pakeliui (2020 11 23-24)

Pirmą kartą atskrendu į naująjį Stambulo oro uostą, atidarytą 2019 m. Milžiniškas, bet tikrai ne tuščias – centrinėse salėse net vietą prisėsti rasti sunku. Kadangi laikas tarp skrydžių Stambule 20 valandų, „Turkish Airlines“ skiria viešbutį. Nieks nepasikeitė: tiesiog einu ta pačia kryptimi, kaip sename oro uoste, ir randu „Turkish Airlines“ stendą, ir palieku, kaip kadais, įlaipinimo taloną, ir liepia laukti kol pakvies.

Greta – didžiulis COVID testų skyrius. Ne toks, kaip mačiau Hurghadoje, kur tiesiog „testuotojai“ pasistatę staliuką. Čia viskas kapitališka, tarsi kokia „Duty Free“ parduotuvė, su rimtomis iškabomis, registracijos kompiuteriais ir „konvejeriu“ kur testuotis, laukti rezultatų. Kaina – ~30 eurų. Reikia testo ten, į kur skrendi – ateini, pasidarai ir išskrendi. „New normal“! Iš visų šalių, kuriose buvau, Turkija greičiausiai perėjo į „naująjį kelionių režimą“.

Modernus COVID testų skyrius Stambulo oro uoste

Modernus COVID testų skyrius Stambulo oro uoste

Nieko keisto, kad šiais laikais daugiausiai skrydžių tarp Europos šalių vyksta iš Turkijos (ir Rusijos) oro uostų, o populiariausias viso pasaulio tarptautinis skrydis apskritai – Maskva-Antalija (bent jau taip buvo rugsėjį, kol Antalijoje buvo sezonas – nors, kai visokie Tailandai ir Baliai uždaryti, gal rusai Antalijon skrenda ir dabar).

Į Braziliją, kaip ir į Turkiją, testo nereikia. Kartu su dar pora merginų, važiuojame į viešbutį – jis vis dar netoli senojo Stambulo oro uosto. 5*, bet kambarys pirmame aukšte: tikriausiai, pagal sutartį su „Turkish Airlines“ „išstumdo“ keleiviams kambarius, kurių neima mokūs klientai. Oficialios parašytos kainos – neva 160 eurų už naktį, matyt, iš tų kaip sapnas išsisklauižiusių laikų, kai didžiuliame viešbutyje vykdavo visokios verslininkų konferencijos. Aišku, kad dabar niekas tiek nemoka, kažin, ar išvis bent vienas svečias be „Turkish“ keleivių yra… Mokūs klientai, matyt, apsistoja kur Stambulo centre.

Viskas Turkijoje labai pigu (kaukės – naujasis pasaulinių kainų lyginimo etalonas – po 5 eurocentus ir mažiau), bet rajonas nykus, daugelis restoranų ar užkandinių duoda maistą tik išsinešimui. Svarstant, kur vykti keliems mėnesiams, Aistė siūlė Turkiją – bet stebėdamas naujienų ir politinės analizės srautus mačiau, kad, priešingai Žairui Bolsonaro, Turkijos prezidentas Redžepas Tajipas Erdohanas linkęs į „karantinizmą“. Suvokiu, kad, turbūt, mano vertinimas nebuvo klaidingas.

Pavalgome viešbučio restorane – esame tik mes ir dar vienas klientas. Net ir tame viešbutyje tekainuoja kelis eurus. Turkijos liros, kaip daugybės neturtingesnių šalių valiutų, kursas per koronakrizę smarkiai krito.

Viešbučio restorane

Viešbučio restorane

„Negalima rūkyti“ skelbia naujai pakabintas ženklas tame restorane-bare. Turkija neseniai dėl koronaviruso įvedė draudimą rūkyti restoranuose, net lauke. Tik štai vienintelis kitas klientas ateina ir užsirūko… Padavėjas nė nepaklausęs mums atneša peleninę.

Na, taip daug kur pasaulyje su ribojimais – jie sau, realybė – sau, ir kuo ilgiau ribojimai trunka, tuo labiau į juos žiūrima taip pat, kaip į visuomenė žiūrėdavo į visokius absurdinius ribojimus Sovietų Sąjungoje: vieni pažeidinėja, kiti – toleruoja pažeidimus ar net padeda pažeidinėti. Tik visi stengiasi „neužsirauti“ ant tų keleto, kurie žiūri rimtai… Nors šiaip Turkijoje, priešingai nei kokiam Egipte, dar elgiamasi rimčiau: bent jau daugybė žmonių nešioja kaukes.

Mes, kaip įprasta, visų įstatymų ir tvarkos laikomės: per metus nepažeidžiau nė vienos „koronavirusinės tvarkos nuostatos“ jokioje šalyje. Bet man vis sunkiau ir sunkiau kaltinti tuos, kurie nesilaiko. Man pasisekė, kad didžiąją metų dalį praleidau šalyse, kurios tuo metu tvarkėsi protingai, tad bepigu gerbti įstatymo raidę. Kažin, kaip šiandien elgčiausi pats, jei būčiau buvęs visus metus slegiamas beprasmių karantinų…

Naujojo Stambulo oro uosto peronas iš Turkish lėktuvo. Itin daug kitų lėktuvų sustatyta (žr. virš sparno). Matyt tie, kurie dėl viruso nenaudojami.

Naujojo Stambulo oro uosto peronas iš Turkish lėktuvo. Itin daug kitų lėktuvų sustatyta (žr. virš sparno). Matyt tie, kurie dėl viruso ir sumenkusių skrydžių apimčių nenaudojami.

Stambulas-San Paulas (2020 11 24)

Rytas. „Turkish“ autobusiukas į oro uostą paima anksčiau, nei įprastai – 6 val., kai skrydis tik 10:20. Gal todėl, kad oro uostas toliau, o gal dėl koronaviruso, bet papildomų kliūčių dėl jo beveik nėra. Daugiau laiko oro uoste dirbti ir užsakyti pirmą viešbutį Brazilijoje. Aišku, atšaukiamą.

Bedirbant po tiek mažai miego suėmė miegas. Miegu, kas be ko, su kauke. Pamenu, kai 2020 m. pirmą kartą tai dariau skrydyje į Katarą, atrodė keista, laikina. Dabar atrodo beveik amžina ir visai patogu

Bedirbant taip neišsimiegojus suėmė miegas. Miegu, kas be ko, su kauke. Pamenu, kai 2020 m. kovą pirmą kartą tai dariau skrydyje į Katarą, atrodė keista, laikina. Dabar atrodo beveik amžina ir visai patogu

Skrydis. 13 val. Apytuštis, švelniai tariant. Įstringa tik stiuardų ir stiuardesių paliepimai: „Sėdėk savo vietoj!“. Žmonės mato tuščias vietas, ištisas eiles jų, eina persėsti: atrodo, gal ir logiška, persėda toliau kitų. Bet tai draudžiama dėl kontaktų sekimo: jei kas nors sirgs, turi būdas rasti jo kaimynus. Tiesa, paskui, atrodo, kažkas įsigudrino persėsti, stiuardai atlyžo. Na, nežiūrima į apsaugą nuo koronaviruso taip rimtai, kaip į apsaugą nuo kokių teroristų. Nežiūrima ir viskas…

Vienas bando sėsti už mūsų, jam pasakė, kad tos vietos rezervuotos ligoniams. Skamba dviprasmiškai…

Apytuštis lėktuvas į San Paulą

Apytuštis lėktuvas į San Paulą

Maistas lėktuve lygiai toks, kaip Vilnius-Stambulas, tik sumuštinio ingredientai švelniai kitokie. „Gal bent pusryčiai bus geri“ – sako Aistė. Pusryčiai tokie patys. Aistė nevalgo, tai suvalgau abu paketus.

Nusileidimas. Kažin kodėl keleiviai, vos išlipę iš lėktuvo, „rankovėje“ stringa: eilė nusidriekia per visą “rankovę”. Ji juda lėtai: tikras potencialus COVID židinys. Pagaliau priartėjęs prie eilės priekio pamatau visus stabdantį brazilų pareigūną. „Brazilas? Eik“ – sako jis vienam, „Užsienietis? Kiek laiko, ką veiksi Brazilijoje?“. Daugelis atsako „Dirbsiu“ – praleidžia. Aš sakau: „Turistas. Būsiu mėnesį. Lankysiu Pantanalį, Santa Katariną, San Paulą, Rio De Žaneirą“. „Galima kartu su tavim?“ – šypteli darbuotojas.

Eilė rankovėje San Paule

Eilė rankovėje San Paule

Galvojau, prie rankovės tikrina, kad kažkokių kriterijų neatitikusius keleivius iškart sodintų atgal į lėktuvą – bet nesugalvoju, kokių, kai Brazilija nieko dėl pandemijos nereikalauja.

Tada – oficialūs pasieniečiai. Viskas paprasta kaip kadaise: išties, jokių testų, jokios izoliacijos.

Autonuoma. Ten dirbanti mergina – su blizgančia kauke ir tokių dar matysiu daug. Net ir pandemijos metu Brazilija turi savo madingą veidą…

„Draudimo frančizė jei pavogs automobilį 1000 eurų“ – sako kitas darbuotojas, net neminėdamas autoavarijos rizikos, kurią akcentuoja daugelis autonuomų. Čia Brazilija, čia kiti pavojai.

Apžiūrime ir fotografuojame nuomotą automobilį, kad nebandytų "pripaišyti" svetimų pažeidimų

Apžiūrime ir fotografuojame nuomotą automobilį, kad nebandytų “pripaišyti” svetimų pažeidimų

Aistė prisibijo, bet pilni San Paulo keliai baimes prisklaido: netuščia, nebaisu. Po gerų poros valandų mes jau Santose, pakrantės mieste.


Pietų Brazilija ir jos kurortai (2020 m. lapkričio pabaiga)


Nuo paplūdimių iki dezinfekcijos: įspūdžiai pakeliui į Brazilijos pietus (2020 11 24-26)

Santosas – ir uostamiestis, ir kurortas plačiais paplūdimiais.

Bet pirmas šalies įspūdis šiais laikais ne paplūdimiai, o kova su virusu. Viešbutyje tikrinama temperatūra Visi su kaukėmis. Viešbučio pusryčių bufete moteris prieš imdama bendrus įrankius užsideda pirštines. Išeinu į lauką – ten visi irgi su kaukėmis. Kiekvieno kliento temperatūra tikrinama prie kiekvieno restorano ar parduotuvės. Drabužių parduotuvėse – prie rūbų priderinamų kaukių šimtai.

Santoso paplūdimyje

Santoso paplūdimyje

Gerokai nustembu. Po Egipto galvojau, kad visose mažiau turtingose šalyse į ligą jau žiūrima pro pirštus: juk yra kitų bėdų. O ir klientai iš Brazilijos vis skųsdavosi, kad brazilai žiūri į viską nerimtai.

Bet šiais laikais niekuo negali pasitikėti – tik savo akimis. Juk daugelis pandemijos metu matė tik vieną ar dvi šalis: tai ir neturi su kuo palyginti. Vadovaujasi išankstinėm nuostatom ir tiek: arba viskas gerai, arba viskas blogai (“valdžia bloga”).

Dezinfekcija užeinant į Kavos muziejų Santose. Brazilijoje įprasta, kad dezinfekcinio skysčio stotelės spaudžiamos koja. Logiška - kam purvintis rankas?

Dezinfekcija ir temperatūros patikra užeinant į Kavos muziejų Santose. Brazilijoje įprasta, kad dezinfekcinio skysčio stotelės spaudžiamos koja. Logiška – kam purvintis rankas?

Man Brazilija jau 21-oji šalis šiemet. Aišku, dalį tų šalių mačiau pandemijos pradžioje, nuo to laiko, turbūt, daug kas keitėsi. Bet tuo metu, kai mačiau, Brazilija, bent Santosas, „masinio“ požiūrio į pandemiją rimtumu, atrodo, nusileidžia tik Pietų Korėjai ir Tailandui.

Iki šiol galvojau, kad Brazilijoje COVID pradėjo silpti vien todėl, kad daugelis persirgo. Bet dabar manau, kad prisidėjo ir rimtas visuomenės požiūris. Aišku, turbūt, tam reikėjo daugybės mirčių: juk Braziliją pandemija rimtai siaubia jau nuo 2020 m. balandžio.

Santoso paplūdimyje merginos įgrūdo tokią skrajutę 'Saugokitės zika viruso'. Nustebau, kad kam dar aktualūs kiti virusai... Bet tai, kad Brazilijoje korona ne pirmas 'naujas virusas' gal lėmė kiek mažesnį jo šoką

Santoso paplūdimyje merginos įgrūdo tokią skrajutę ‘Saugokitės zika viruso’. Nustebau, kad kam dar aktualūs kiti virusai… Bet tai, kad Brazilijoje korona ne pirmas ‘naujas virusas’ gal lėmė kiek mažesnį jo šoką

Santosas nykokas. Uosto muziejuje, per kurį į Braziliją atvyko kone visi imigrantai, tarp jų lietuviai, jokių su tuo susijusių ekspozicijų nerandu.

Pasukame pakrante žemyn, nakvojame Kuritibos centre. Spėjame pavalgyti prieš tai, kai it traukdamiesi nuo kokio pavojaus pardavėjai užveria sunkias langines. Nakčiai centrą užima valkatos. Štai kažkokia narkotikų sunaikinta mergina griūva miegoti tiesiog per vidurį šaligatvio. Policininkas griebia, rodo eiti į gretimą gatvę – atrodo, meras nusprendęs, kad prie autobusų stoties negalima. Šnioja liūtis.

Kitą dieną visa šalis skamba nuo Black Friday. Eilės prie parduotuvių rodomos net per televiziją. Aš karantinų priešininkas – na bet tokie masiniai renginiai jau tikrai pavojingi ir kažin, ar būtini (juk galėtų nuolaidos vietoje vienos dienos būti labiau “ištęstos”). Aukso vidurį rasti sunku…

Black Friday televizoriaus ekrane

Black Friday televizoriaus ekrane

Mūsų tikslas Kuritiboje – Oskaro Niemejerio meno muziejus. Jis vėl atsidarė neseniai. Ir gera pusė laikinų parodų dabar skirta nūdienos realijoms. Vienoje – daugybę metų žymaus fotografo darytos muziejaus lankytojų nuotraukos prie eksponatų tame pat muziejuje. „Kad visi suprastų, kaip svarbu gyvas muziejaus lankymas“ – rašoma parodos apraše. Kitoje parodoje – visokie niūrūs koronavirusą iliustruojantys darbai, kuriuos dailininkė nutapė būdama saviizoliacijoje.

Koronavirusą atspindinčioje galerijoje Nijemejerio modernaus meno muziejuje

Koronavirusą atspindinčioje galerijoje Nijemejerio modernaus meno muziejuje

Lankytojų mažai. Darbuotojai vis čiaukši kažkokiais žmonių skaičiuokliais – turbūt, yra kažkokia lankytojų riba, bet kažin, ar kada ji viršijama. Aistės taip išsvajota kavinė uždaryta.

Taip atrodo kai kurie Kuritibos šviesoforai. Matosi, kad Brazilijoje pandemija jau laaabai ilgai.

Taip atrodo kai kurie Kuritibos šviesoforai. Matosi, kad Brazilijoje pandemija jau laaabai ilgai.

Pasukam į pietus. Kamštis pakeliui ilgas ilgas. Apskritai Brazilijoje, atrodo, trūksta kelių – magistralės kaip ir plačios, bet kai pagalvoji, kad jos jungia dešimtmilijoninius miestus (San Paulas, Rio) su milijoniniais – aišku, kodėl užkrautos ilgesniais nei Lietuvoje sunkvežimiais ir vos kas atsitinka (nedidelė avarija, lietus, kelio darbai) tuoj susidaro kilometriniai kamščiai.

Brazilijoje yra apie trisdešimt Lietuvos gatvių. Tas, kurios pakeliui, užfiksuojame "Gabalėliams Lietuvos". Tiesa, už daugelio jų ta pati istorija: gatvės pavadintos įvairių šalių iš eilės vardais

Brazilijoje yra apie trisdešimt Lietuvos gatvių. Tas, kurios pakeliui, užfikusuojame “Gabalėliams Lietuvos”. Tiesa, už daugelio jų ta pati istorija: gatvės pavadintos įvairių šalių iš eilės vardais

Balneario Camboriu – Brazilijos Dubajus (2020 11 26-12 01)

Pietuose iš pradžių galvojau apsistoti Florianopolio (Santa Katarinos) saloje, bet niekaip nepavyko rasti gero kainos ir kokybės santykio. Tada prisiminiau Balneario Kamboriu – kurortą, kurio vardą pirmąkart išgirdau pernai ar prieš kelis metus, ir kuriame stovi 4 iš 10 aukščiausių visos Pietų Amerikos pastatų.

Balneario Camboriu

Balneario Camboriu

Čia randu nuostabų butą su vaizdu į tą dangoraižiais įrėmintą įlanką. Ir – labai braziliška – hamaku prie to vaizdo. Žavu rasti įkvėpiančią vietą darbui ir gyvenimui.

Tad čia bazuosimės ir aplankysime aplinkines vietas. O taip pat, kadangi internetas geras, duosiu interviu “Lithuanian Dream” tinklalaidei, kur mane pakvietė pakomentuoti lietuvių paveldą užsienyje.

Darbas iš hamako Balneario Camboriu

Darbas iš hamako Balneario Camboriu

Kol patenkame į butą, tenka paplušėti. Į žinutes šeimininkai neatsako, interneto neturime – Brazilija nepratusi prie užsieniečių, ir norint pirkti internetinę SIM kortelę daug kur reikia braziliško asmens kodo.

Pirmas nuotolinis interviu - Lithuanian Dream tinklalaidei. Skaitmeniniam klajokliui nuotoliniai interviu gerai - kadaise, būdavo, jei negali atvykti į kokią studiją, esi niekam neįdomus

Pirmas nuotolinis interviu – Lithuanian Dream tinklalaidei. Skaitmeniniam klajokliui nuotoliniai interviu gerai – kadaise, būdavo, jei negali atvykti į kokią studiją, esi niekam neįdomus

Po visų kitų būdų daugiabučio pastato apsaugininkui, stebinčiam įeinančius vidun, portugališkai, paaiškinu, ko reikia. Jis paskambina šeimininkės atstovei ir ji ateina. Pasirodo, iš pat pradžių taip reikėjo: apsauginis tarnauja ir kaip registratūra tiems šeimininkams, kurie nuomoja butus…

Brazilai, matyt, supranta iš karto. Apskritai apsauginis Brazilijos daugiabučiuose ne prabanga, o būtinybė, ir jis atlieka begalę funkcijų.

Balneario Camboriu paplūdimys. Čia pabuvome - daugiau Brazilijoje tam nebuvo laiko

Balneario Camboriu paplūdimys. Čia valandėlę pabuvome – daugiau Brazilijoje tam nebuvo laiko

Šįsyk apsauginis nufilmuoja mūsų veidus, pažiūri pasus, nuskanuoja pirštų atspaudus. Į daugiabutį galėsime įeiti tik pridėję prie laukujų durų pirštus. Tai irgi Brazilijoje būtinybė: kas iš tų laiptinių kodų, jei juos visi žino. Laimė, pirštus dėl atspaudo pjauna tik filmuose…

Balneario Camboriu pilnas. Lynų keltuve.

Balneario Camboriu apypilnis, nors ir ne sezonas. Lynų keltuve.

Tačiau Balneario Kamboriu, tame turtingame ir saugiame krante, visa tai atrodo šioks toks šou. Nėra, tarkime, dvigubų durų ar vartų (tik uždaręs vienus esi įleidžiamas pro antrus, kad niekas neįbėgtų tau iš paskos) ir apsauginis, priešingai nei paskui San Paule, nesiunčia įtariai velniop kiekvieno, kas nėra namo gyventojas.

Balneario Camboriu kristui, "kičinei" Rio de Žaneiro "Kristaus atpirkėjo" kopijai, uždėta kaukė

Balneario Camboriu kristui, “kičinei” Rio de Žaneiro “Kristaus atpirkėjo” kopijai, uždėta kaukė

Balneario Camboriu vadinamas Brazilijos Dubajumi ir jausmas tikrai labai toks. Ir vakarais žmonės laisvai vaikšto gatvėmis, bėgioja. Gatvėmis pralekia ir Lamborghini, elgetų beveik nėra.

O netoli Florianopolio sala, su jos gamta ir kopomis. Ir Blumenau – vokiečių miestas. Ir Nova Trento – jau italų zona. Tai – vadinamasis “Europos slėnis”, kur savo miestus kūrė visokios Europos tautos. Daugybė gyventojų ten – blondinai. Per kelias dienas viską apvažiuojame.

Blumenau vokiškame miestelyje

Blumenau vokiškame miestelyje

Ten visai kita Brazilija – Aistės skepsis apie Braziliją vis labiau išgaruoja. “Galėjom čia būti ilgiau” – sako apie Pietų Braziliją po keturių dienų Balneario Camboriu. Gal galėjom. Bet tai supranti tik atvykęs. Prieš atvykdamas gali tik spėti, patiks ar ne – o ypač šiais pandemijos laikais. Tačiau į vietas, kur gera gyventi ir dirbti, būna, sugrįžtu dar ir dar sykį.

Panorama prie Florianopolio

Panorama prie Florianopolio

Balneario Camboriu viskas atidaryta, o štai vokiečių muziejus netolimoje Pomerodėje uždarytas. “Raudonoji zona” – rašo. Kiekviena valstija turi (arba neturi) savo zonavimą, savo koronaviruso planą. Bet tai pirma uždaryta vieta Brazilijoje, kurią aptinkame. Viskas priklauso nuo merų, nuo gubernatorių. Internete informacijos mažai, o neportugališkai – beveik jokios.

Santa Katarinos valstijos paplūdimyje

Santa Katarinos valstijos paplūdimyje

Pasiplanuoju ateitį – aišku, artimą. Grįšime į San Paulą, o tada įsigyju bilietus į Pantanalį. Didžiausią Brazilijos “žvėryną”, kur, sako, kaip Afrikos nacionaliniuose parkuose gausu gyvūnų – tik amerikinių.

Sugrįžimas į prisivėrusį San Paulą ir tolimesni planai (2020 12 02-06)

San Paulo gubernatorius vienas tų, kurie – Brazilijos masteliais – linkę į karantinus. Kai iš San Paulo išvykome lapkričio 24 d., čia „pavojaus lygis“ buvo žalias – pats žemiausias. Dabar, gruodžio 2 d. – geltonas. Nieko reikšmingo: kiek patrumpintas darbo laikas (visi restoranai iki 22 val., bet San Paule ir nedrįstume eiti į gatvę vėliau), maksimalus užpildymas ribotas (bet to rimtai laikosi tik “McDonald’s”, prie kurio būna ir eilučių, nes pusė stalelių “blokuojama”).

Štai taip viešbučio restorane išspręstas reikalavimas 'blokuoti' kai kurias kėdes. Miela.

Štai taip viešbučio restorane išspręstas reikalavimas ‘blokuoti’ kai kurias kėdes. Miela.

Žada pavojaus lygio neperžiūrėti iki sausio 4 d. – kai turėtume išskristi atgal į Lietuvą. Bet politikų pažadai šiais laikais verti mažiau, nei bet kada anksčiau. Taigi, kas žino – kai vėl grįšime į San Paulą gruodžio 9 d. gal pavojaus lygis jau bus oranžinis ar raudonas. Darbus, kuriuos galėsime padaryti nepriklausomai nuo pavojaus lygio – pavyzdžiui, aplankyti Lietuvos gatvę, Vinco Kudirkos aikštę, ar kunigo Aleksandro Armino biustą – pasiliekame vėliau. O tai, kas gali būti uždaryta, lankome dabar.

Deja, ne viskas pavyksta. Litvakės Emos Klabin kolekcijos muziejus, visur rašo, atidarytas, ir darbuotojas pasitinka, ir nuspaudęs koja pedalą nusipilu rankas dezinfekciniu skysčiu. Pasivaikštome po nuostabiai Burlės Markso sutvarkytą sodą ir norime eiti vidun, o mums sako – „Vidus uždarytas iki pandemijos pabaigos“. Niekas neliepė, patys sugalvojo.

Emos Klabin muziejaus kieme

Emos Klabin muziejaus kieme

Kitoje gatvės pusėje audiovizualinio meno muziejus veikia – tik reikia registruotis internetu ir vietų jau nėra, nes nemokama diena. Brazilijos futbolo muziejus veikia be jokių registracijų – tik reikia išlaikyti roboto-termometro egzaminą: parodai jam ranką, sako „Tavo temperatūra normali!“. Labai modernus, įdomus muziejus, vertas brazilų „antrosios religijos“ – tikiuosi ir Krepšinio namai Kaune bus tokie… Juodųjų brazilų muziejus irgi veikia, tik nustatyta griežta judėjimo krypties tvarka – negalima eiti per sales atgal, įėjimas atskirtas nuo išėjimo. Jis – Irapbueros parke; dar įeinant į parką, rankas nupila dezinfekciniu skysčiu, o bėgiotojus ir riedutininkus stebintys pareigūnai surėkia „Užsidėkite kaukę“. Bet srautų nevaldo. Sukasi kas kaip išmano, bet San Paule rimčiau nei beveik visur kitur pasaulyje, kur buvau ligi šiol.

Futbolo muziejuje

Futbolo muziejuje

Ir mūsų viešbutyje griežtai liepia prie bufeto eiti su pirštinėmis, visi indai ir įrankiai supakuoti į celofaną – išpakuoji pirmą sluoksnį – išimi indus; tada antrą sluoksnį, kad išimtum įrankius.

Susitinkame su mūsų kliente - San Paulo advokate. Ji - ir futbolo agentė. Įdomu išgirsti apie vaikų futbolo sceną Brazilijoje.

Susitinkame su mūsų kliente – San Paulo advokate. Ji – ir futbolo agentė. Įdomu išgirsti apie vaikų futbolo sceną Brazilijoje.

Reikia suplanuoti mėnesio galą. Naujuosius metus ketiname sutikti Rio de Žaneire, kur taip pat susitikti su keliais klientais. Bet iki tol? Yra du variantai. Skristi į Ekvadorą, aplankyti šią šalį ir taip pat susitikti su ekvadoriečiu klientu, kuriam vežame ir dokumentus. Kitas variantas – Brazilijos šiaurės rytai. Aistė pastarųjų prisibijo: tai nesaugiausias regionas. Net kai kurie brazilai bijo. Bet Salvadoras – senoji (portugalų laikų) sostinė – labai gražus miestas.

Aišku, niuansų yra ir daugiau. Ekvadoras brangiau, reikia COVID testo, taip pat skrydžių kainos brangsta nuo anksčiau: reikia pirkti prieš dvi savaites nuo skridimo ten, reiškia, daugiau nei trys savaitės iki grįžimo. O tai labai daug: skrydžius gali atšaukti (ir alternatyvų nėra daug), gali įvesti naujus ribojimus. Be to, skrydis per Panamą, o ten užsikrėtusiųjų sparčiai kyla: ar neatšauks skrydžių į ten?

Invermektinas. Šį vaistą nuo utėlių ir kitų parazitų brazilai vartoja koronaviruso gydymui ir profilaktikai (esą, kaip patarė klientai, reikia gerti kas 10 dienų). Moksliškai neįrodyta nauda, bet Brazilijoje invermektiną žino visi ir vaistinės jo pilnos (ne dėl to, kad utėlės būtų išplitusios)

Invermektinas. Šį vaistą nuo utėlių ir kitų parazitų brazilai vartoja koronaviruso gydymui ir profilaktikai (esą, kaip patarė klientai, reikia gerti kas 10 dienų). Moksliškai neįrodyta nauda, bet Brazilijoje invermektiną žino visi ir vaistinės jo pilnos (ne dėl to, kad utėlės būtų išplitusios)

Kita vertus, į Ekvadorą niekada nuskristi nebuvo ir nebus labai pigu – kai tuo tarpu į Salvadorą iš San Paulo būna pigių skrydžių. Bet dabar jie brangūs: nes prieš Kalėdas visa Brazilija juda. Tai yra, į Salvadorą gal dar kada nukeliausiu geresne kaina.

Svarstyklės nusvėrė neaišku kur, bet pasirinkome Ekvadorą: į Kitą skrisime gruodžio 16 d., grįšime – ten sutikę Kalėdas – gruodžio 26 d. Nors turime pakvietimų švęsti Kūčias ar Kalėdas su Brazilijos lietuviais – ir būtų labai įdomu – deja, pandeminiai 2020 m. tam netinka: nesinori nei užsikrėsti, nei, jei sirgčiau pats to nežinodamas, ko nors užkrėsti. Pasigaminsime ir suvalgysime Kūčias dviese.

Taigi, mėnuo kaip ir suplanuotas: gruodžio 4-9 Pantanalis ir jo gyvūnai, gruodžio 10-15 San Paulo lietuviškas paveldas ir kiti susitikimai (bei koronaviruso testas), gruodžio 16-26 Ekvadoras, gruodžio 27-sausio 4 kelias į Rio de Žaneirą pakeliui palankant dar kelis kurortus bei gražius miestelius.

Bet sutariame tikslių planų niekam neaiškinti. Nes paskui reiks dukart tiek pasakoti, kodėl jų neįgyvendinai: šiais laikais rašyti geriausia būtuoju laiku. Ir neaišku, ar pabaiga sausio 4 – gauname žinią, kad mūsų skrydį atgal „Turkish Airlines“ atšaukė. Turime teisę pasikeisti į bet kurią kitą datą, artimiausia – sausio 5. Bet gal dar palauksim prieš keisdamiesi. Gal (nors mažai tikėtina) koks karantinas išvis iš Brazilijos, gal (labiau tikėtina) ilgas lietuviškas karantinas neskatins grįžti, o ir susirgti galime, reiktų izoliuotis.

Yra šiais metais antipandeminių priemonių, kurios išplito. Ir yra tokių, kurias visame pasaulyje mačiau tik vienintelėje vietoje (ar keliose). Viena tokių - šis nupurkštuvas Balneario Camboriu, per kurį turi praeiti visi ir yra apipurškiami iš visų pusių vandeniu ar dezinfekciniu skysčiu. Skystis šaltas, laukia karšta - tai linksmi brazilai dar pašoka po nupurkštuvu

Yra šiais metais antipandeminių priemonių, kurios išplito. Ir yra tokių, kurias visame pasaulyje mačiau tik vienintelėje vietoje (ar keliose). Viena tokių – šis nupurkštuvas Balneario Camboriu, per kurį turi praeiti visi ir yra apipurškiami iš visų pusių vandeniu ar dezinfekciniu skysčiu. Skystis šaltas, laukia karšta – tai linksmi brazilai dar pašoka po nupurkštuvu

Per mėnesį „oficialiai“ suserga 0,5% brazilų, iš tikrųjų, matyt, gal keturgubai ar aštuongubai tiek (ne visi testuojasi). Mūsų rizika, tikriausiai, vidutinė ar kiek žemesnė: viena vertus, tikrai nesėdime užsidarę kaip kai kurie, kita vertus, griežtai nešiojame kaukes, plauname rankas, dėvime (ir keičiame) kaukes ir vengiame prigrūstų vietų. Išeitų, kad tikimybė užsikrėsti koronavirusu per pusantro mėnesio galėtų būti 3-8%. Ne katastrofiška, bet ir ne mažytė, kad ją ignoruotume.

Brazilijos koronaviruso kreivė, iki rugsėjo pabaigos besileidusi žemyn, vėl pasuko į viršų, ir ta kryptis spartėja. Tiesa, Brazilija didžiulė šalis, ir žiniasklaidos pranešimai nevienareikšmiai: „Santa Katarinoje ir San Paule atvejų skaičius kyla, Mato Groso lieka pastovus, šiaurės rytuose krenta“. Aišku, regionų ir valstijų sąrašas ilgesnis, kasdien vis kitoks, bet mintį supratote.

Per liūtį Santa Katarinos kopose

Per liūtį Santa Katarinos kopose

Visgi, Brazilijos vidurkiai savaitė po savaitės tik kyla ir valstijų, kur atvejų mažėja, lieka vis mažiau. Iki Lietuvos, kurios gyventojų Facebook pranešimų „Susirgau koronavirusu“ gausu tarsi „Laimingų šv. Kalėdų“ gruodžio 25 d., dar toli, nors skirtumas mažesnis, nei atrodo, nes Brazilija tiek netestuoja. Laimė, Brazilijos prezidentas laikosi antikarantininės politikos, bet nežinia, ką išsigalvos gubernatoriai ir merai, kurių daugybė yra nusistatę prieš Bolsonaro ir trukdo jam vesti savo politiką.

Agitacija nešioti kaukę

Agitacija nešioti kaukę

Tiesa, jeigu žiūrėti kiekvienos valstijos statistiką atskirai, ji ne tokia baugi. Nes kyla visur tolygiai, o pirma banga smogdavo tai šen, tai ten ir kai jau smogdavo, „nušluodavo“ daug daugiau žmonių.

Nežinau, kada ir kur susirgsiu aš. Bet jau vien tai, kad aš aplankęs 20 šalių šiais metais nesirgau, o vis daugiau tų, kurie „pliekė keliautojus“ serga – savotiška likimo ironija. Arba tiksliau nieko keisto: nes pats keliavimas nėra pavojingas, pavojingas sąlytis tarp sergančio ir sveikojo nosies/burnos/akių ar jų išskyrų. Tas sąlytis gali įvykti – arba jo galima išvengti – kone kiekvienoje pasaulio šalyje ir mieste. Keliavimas – jei atsakingas – iš viso nepavojingas; pavojinga gali būti tik tai, ką darai kelionėse. Arba ne kelionėse.

Registracija internetu į skrydį į Kujabą prie Pantanalio

Registracija internetu į skrydį į Kujabą prie Pantanalio


Pantanalis, Pietų Amerikos žvėrynas (2020 12 06-09)


Pirmas vidinis skrydis Brazilijoje: San Paulas-Kujaba (2020 12 06)

Paliekame pas pažįstamus lagaminus, tada – grąžiname automobilį. 10 dienų prabėgo greitai.

Tokio pilno oro uosto, kaip San Paulo Guarulhos, nemačiau nuo pat pandemijos pradžios, tikriausiai nuo Majamio prieš šiųmetį Super Bowl‘ą, ir tai klausimas. Tikros žmonių minios, prie saugumo kontrolės išsirikiavusios ilgos “žmonių gyvatės”; ta kontrolė čia kitokia, nei Europoje. Neatėmė kolos butelio. Jei Vokietijoje dažnai liepia išsitraukti iš kišenių net pinigus, man padėjus ant padėklo dešimt palaidų rialų tuoj pat liepė pasiimti atgal į kišenę. Dar kas pavogs…

Laukiant skrydžio į Kujabą San Paulo oro uoste

Laukiant skrydžio į Kujabą San Paulo oro uoste

Dar kartą įsitikinau, kad jei kas riboja keliones – tai teisės aktai, o ne žmonių baimė. Kai Brazilijoje nėra oficialių ribojimų, brazilai, atrodo, skraido po savo didelę šalį kaip visuomet. Mintys, neva net ir panaikinus ribojimus žmonės bijos keliauti, nepagrįstos – gal keli ir bijos, bet ir tie tuoj įsidrąsins, kai pamatys, kad aplinkiniai keliauja.

Kad būtų paprasčiau nueiti iki lėktuvo oro uoste dalinami skėčiai

Kad būtų paprasčiau nueiti iki lėktuvo oro uoste dalinami skėčiai

Pirmą kartą topteli galvon, kokio įprasto pandemijos palydovo Brazilijoje nėra. Žmonių sekimo. Jokių ten QR kodų skanavimo, vardų rašymo idant jaustumeis ramiau: esą „Jei kas iš aplinkinių sirgo, mane suras“ ar „visi sergantys bus surasti ir izoliuoti“. Brazilai nevaidina, kad ras ir izoliuos. Europiečiai vaidina – bet kontaktų paieška ten niekada neveikė kaip turėtų, nes apsiribojo paklausimu „Tai su kuo buvot susitikę?“, į kurį dauguma neatsakydavo nuoširdžiai, o ir į privalomą saviizoliaciją daug kas spjovė. Iš 21 šalies, kuriuose buvau šiais metais, tik Pietų Korėjoje kontaktų paieška ir saviizoliacija buvo ne kažkoks žaidimas, o detektyvinis tyrimas ir policinis darbas. Ir tai matosi rezultatuose: nors šaltis ir ten atnešė jau trečią „bangą“, tenykštė banga – tai 500-600 užsikrėtusių per dieną 50 mln. šaly, kai Lietuvoje šiuo metu 2000+ 3 mln. šaly. Ir tai nepaisant to, kad Korėjoje neuždaryti restoranai, teatrai ir kita.

Brazilijoje – bent jau pietų – daug daugiau temperatūrų kontrolių, rankų dezinfekcijų nei Lietuvoje, šiek tiek „užsidėkite kaukę“ ar „užsidėkite pirštines bufete“ skatinančių prižiūrėtojų. Jų idėja, atrodo, kad jei ir būtų sergantis, kiti nuo jo neužsikrėstų, o jei jau kas užsikrės – bent jau gal kitose vietose, kur tas užsikrėtusysis eis, priemonių pakaks, kad neužkrėstų dar kas nors. Ir karantinų, masinių uždarymų iš esmės nebuvo – nebent kelias savaites šen bei ten per visus 2020 m. Nuo kokio rugpjūčio atrodo sistema veikė, sirgančiųjų mažėjo – bet kažkaip pradėjo šlubuoti…

Tipinės didesnio Brazilijos viešbučio nuotraukos Booking,com

Tipinės didesnio Brazilijos viešbučio nuotraukos Booking,com

Lėktuve San Paulas-Kujaba kietai miegame. Brazilijos vidiniuose skrydžiuose jokių pranešimų „sėdėkite savo vietoje“, „pildykite sveikatos deklaraciją“ – tik džiaugsmingi piloto žodžiai „Gero savaitgalio Kujaboje“. Užtat nusileidus – kariška stiuardo tvarka: „29 eilė – laisva“. 29 eilės keleiviai atsistoja, pasiima daiktus, ir išeina. Likę klusniai sėdi. „28 eilė – laisva“. Vėl kartojasi tas pats. „27 eilė – laisva“. Pagaliau mūsų, einame į mažyti oro uostą, kertame jį, greitu žingsniu į viešbutį: ne dėl Covid, dėl banditų, juk Kujabos laiku 23:20. Bet nieko, apšviesta, rodos saugu.

Brazilija – didelė tarsi daug šalių vienoje. Skirtingose pusėse skiriasi ne tik rasės, bet ir požiūris į COVID. Iš karto akivaizdu, kad Mato Groso valstijoje daug mažiau kaukių. Kitą rytą pusryčių bufete – jokių pirštinių, jokių patikrų, ar juoba kėdes dengiančių meškiukų: kambarėlis sausakimšas, kai kas šnarpščia. Net ir gidas kitą rytą pasitinka be kaukės – bet paklausęs, ar nenorime nusiimti savų, jau važiuodamas visureigiu užsidėjo – nors ir labai nustebęs. Pats, sakė, įtaria persirgęs, nors simptomų nejautė, bet žmona ir vaikai vienu metu buvo praradę uoslę, kvapą. Niekas nesitestavo. „Visi čia persirgo“ – mano jis, paminėdamas mirusį 39 metų draugą, turėjusį problemų su plaučiais. „Jūs dar manote, kad nesirgote?“.

Į Transpantaneiros kelią

Į Transpantaneiros kelią

Labiausiai jam gaila išnykusio turizmo. „Anksčiau turėdavau po 5 ekskursijas vienu metu – vieną vesdavau pats, kitoms samdydavau gidus. Dabar apie 2 per mėnesį, vedu pats. Man dar užtenka – o kaip tie gidai, kurie tik samdydavosi?“. Panatanalis, sakė, domina užsieniečius – brazilų nelabai. Nes čia žvaigždė – gyvūnai. Įvažiavus į negrįstą ir vis blogėjantį, bet dar liūties neužpiltą „Transpantaneira“ plentą spalvingi paukščiai ir Amerikos žvėrys džiugina kas kelis kilometrus. Kapibaros, žuvis garsiai triauškiančios ūdros, kaimanai…

Kapibara palei Transpantaneiros plentą

Kapibara palei Transpantaneiros plentą

Užsieniečiams tai puiki vieta per tris dienas susipažinti su didžiuma Pietų Amerikos faunos. Bet brazilai ją ir taip matę kitur, arčiau namų – na, gal kokį gyvūną kas mėnesį ar pusmetį, bet vis tiek. Kaip mes kiškius ar šernus. O jei ir atvažiuoja, dažniau savo automoiliu ar nuomoja vietoje.

Prie termityno

Prie termityno

Vieni tarp gyvūnų net turistinėse ložėse (2020 12 06-09)

Pantanalis – magiška vieta. Jau šalie Transpantaneira vieškelio išvystame kaimanus ir ūdras, kapibaras ir daugybę paukščių. Mūsų gidui jie žavesni už gyvūnus – ir vos mums pastebėjus kokią kapibarą, tuoj nukreipia dėmesį prie kokio nors spalvingo paukštelio. Nesunku suprasti ir jo – tokios paukščių, jų dydžių, spalvų įvairovės kaip Pantanalyje mažai kur bepamatysi.

Su nandu

Su nandu

Liūčių sezonas, kurio Aistė prisibijojo, dar neatėjo. Sausa kaip niekad. Savanoriai palikinėja gyvūnams maisto kovodami su Pantanalį siaubusių gaisrų pasekmėmis. Šen bei ten kas nors apanglėję, bet šiaip – gamta atsigavo, nebūtų brazilai pasakoję apie gaisrus – gal nė nebūčiau pastebėjęs.

Gyvūnams paliekamas maistas

Gyvūnams paliekamas maistas

Apsistojame vadinamojoje ložėje, kur nuolat esi gamtos apsuptyje: girdisi visi gyvūnų garsai. Praplaukiam laivu pro gausybę kapibarų, ūdrų, kaimanų, važiuodami naktį keliu išvystame 500 kg tapyrą. Gidui visi tie gyvūnai įprasti, nuo vaikystės juos mato – jam įdomiausi paukščiai, kurių pavadinimus žino ne blogiau už Vikipediją. Labiau erzina pro durų apačią į kambarį suėję vabzdžiai (nesu jų mėgėjas), bet uodų, kaip nekeista, nėra.

Kapibara

Kapibara

Kiekviena ložė turi savo tipines programas – pirmoji plukdo ežeru. Aplink šimtai kapibarų ir kaimanų, dešimtys ūdrų, tūkstančiai spalvingiausių paukščių.

Plaukiant ežeru per saulėlydį

Plaukiant ežeru per saulėlydį

Ryte jau sėdžiu mašinoje važiuoti į kitą ložę, kai gidas staiga baimingai sušunka „Kas čia? Lipk, lipk lauk!!!“. Galvoju, negi jaguaras atėjo? Bet žiūriu, iš variklio rūksta dūmai. Iššoku. „Vandens, vandens“ – rėkia gidas. Atiduodu savo užsipirktą vandenį (ložėje filtrų nėra) ir spėriai traukiu daiktus iš mašinos (mintyse jau regiu, kaip liepsnos apima ją visą), o Aistė šaukdama „Agua, agua“ laksto po ložę. Greitai atbėga žmonės su gesintuvais. Jau matosi atvira liepsna, bet pavyksta užgesinti. Aišku, mašina tik birbt, birbt – nebeužsiveda.

Akimirka prieš gaisrą (jau rūksta dūmai virš kapoto, bet dar nematome)

Akimirka prieš gaisrą (jau rūksta dūmai virš kapoto, bet dar nematome)

Gaisras

Gaisras

Bet pirmos ložės savininkai paveža į antrą.

Antrą naktį kitoje ložėje dar geriau – guli hamake ir pro šalį štai praeina elnias ar elnias, pratykina agutis, nuo medžio ant medžio peršokinėja beždžionių šeimia, pasigavę arbūzą doroja koačiai. Ir jokių vabzdžių – tiesiog rojus.

Elniukas ložėje

Elniukas ložėje

Ir jokių žmonių. Jei į pirmąją ložę dar užsuko kažkokie brazilai turistai, tai antrojoje buvome pirmi po daugybės laiko. Gidas pamėgina, kaip įpratęs, duoti paukščiams maisto – kad visi tie spalvingieji sparnuočiai suskristų tarsi teatro aktoriai. Niekas neatskrenda. „Atrodo, ložės savininkas, kai nėra turistų, paukščių nebešeria, ir tie nebelaukia, užmiršo“ – liūdnai konstatuoja gidas.

Guli hamake ir tik gyvūnai vaikšto pro šalį...

Guli hamake ir tik gyvūnai vaikšto pro šalį…

Ir sako, kad daugiau jokių turistų šiam mėnesiui neturi – o kadaise vienu metu organizuodavo po penkias ekskursijas, dėl gidų trūkumo sezono metu neužsakęs ekskursijos Pantanalyje prieš mėnesį galėjai ir negauti.

Spalvingas Pantanalio paukštelis

Spalvingas Pantanalio paukštelis

Apsidžiaugia iš manęs išgirdęs, kad Argentina vėl įsileidžia brazilus – seniai nori su žmona ten nuvažiuoti. Kai nėra klientų, nesunku. Po pandemijos pradžios jau važiavo automobiliu į Manausą, paupio paplūdimius prie Santaremo. Nakvodavo savo automobilyje degalinėse, kaip begalinės visus Brazilijos kelius užkišusių ilgųjų sunkvežimių eilės – sako, ten saugu.

Įdomus jausmas keliauti per pandemiją. Tie, kas keliavo kovą-balandį, viskam prasidedant, kai kada rašydavo, kad į juos žiūrėdavo kaip į pavojų ar ligos nešėjus. Bet aš tokio jausmo nepatyriau – tikriausiai todėl, kad tais „baimės mėnesiais“ buvau Pietų Korėjoje, kur liga atėjo dar anksčiau, nei į Europą.

Saulėlydis Pantanalyje

Saulėlydis Pantanalyje

O paskui dažniau į mane žiūri kaip į gelbėtoją, atnešantį taip išlauktus pinigus. O pats jaučiuosi kaip kažkokiame „noir“ filme apie lėtą apokalipsę, kai viskas iš lėto užsidaro, žmonės kažkur dingsta, ir tai savaip žavu, bet kartu baugu. Ir bene stipriausias šis jausmas buvo Pantanalyje, kur, atrodo, žmonės dingo, o juos pakeitė gyvūnai. Ir žmonių „išdresuotos“ tradicijos, kaip paukščių šėrimas, nyksta – grįžta natūralios. Štai koačiai, gido teigimu, niekada neidavo į pačią ložę ir šiaip juos pamatyti Pantanalyje buvo gana sunku – o dabar eina, net į mašiną, mačiau, lipo, vaisius vagia, vandens kibirėlius verčia ir laka. Tarsi čia būtų jų žemė. Kai mažiau žmonių, tikriausiai, nebebijo.

Mums už nugaros ne akmenys, o kaimanų galvos

Mums už nugaros ne akmenys, o kaimanų galvos

Nusekus vandeniui prie ežero atsigaivinti atpėdina ištisas pekarių būrys. Ežere kaimanai ėda vieni kitus – neliko žuvų. Daug gyvūnų pražudė gaisrai, įtariama, sukelti padegėjų. Naktį į ložę, kurioje, atrodo, likome vieni, užsuka kažkoks pikapas. Paklausia kur šeimininkas – nori perduoti kažkokias knygas. Gal randa, nes negrįžta. Išvažiuoja.

Nuo apžvalgos bokšto, kurį ložės savininkas pastatė metų pradžioje turistams, ramu ramu. Suoliukai nebaigti įrengti – turistų neliko ir statybos nutrūko.

Kelionė atgal į San Paulą (2012 12 08-09)

Važiavimui atgal gidas persamdė kažkokį vairuotoją, kuris mus veždamas nuolat kosti ir deda ranką prie kaktos it tikrintų temperatūrą. Važiuojame su KN95 kaukėmis, atsidarau langą, kad į mane nuolat pūstų vėjas iš lauko – kai greitis 120 km/h, atrodo, į veidą pučia visa vėtra. Bet rizikos pasigauti COVID nenoriu, juk laukia daug susitikimų, nesinorėtų nieko užkrėsti.

Gidą vairuotojas palieka autoservise Pokonėje – sako, jei nestovės už nugaros ir nežiūrės, kaip remontuoja jo džipą, tai niekada nesuremontuos. Mus nuveža iki Kujabos.

Kujaboje sutvarkome reikalus, dienai išnuomavę automobilį aplankome Čapada dos Guimares plynaukštę su nuostabiais vaizdais ir atgal į lėktuvą.

Čapada Guiamares vaizdai

Čapada Guiamares vaizdai

Viskas jau įprasta. Išlipimas pagal eiles. Brazilijoje jis jau, matyt, seniai, nes niekas nebando stotis ne tik vos nusileidus, bet ir dešimt, dvidešimt minučių paskui. Stebuklas! Šiaip stotis niekur negalima, kol neišsijungia saugos diržų ženklas – bet paprastai juk niekas to nepaisydavo. O čia paiso dar griežtesnių reikalavimų.

Pastebiu, kad verslo klasė į lėktuvą sulaipinama ne pirma, kaip anksčiau, o paskutinė (išlipa pirma). Anksčiau būdavo privilegija įlipti pirmam, dabar – paskutiniam, juk tada pro verslo klasės keleivius, sėdinčius lėktuvo priekyje, neina į galą visi kiti keleiviai “potencialūs ligoniai”.

Karantinas Lietuvoje

Lietuva antrą kartą įbrido į tą patį liūną. Sugriežtino karantiną iki „pavasarinio lygio“, uždarė visas, politikų nuomone, nereikalingas parduotuves, uždraudė palikti namus „be priežasties“.

Pavargau kartotis, kaip tai bergždžia ir beprasmiška. Dabar jau ir pasaulio patirtis, statistika rodo, kad tokie karantinai bereikšmiai. Ir jų privengusioje Brazilijoje, ir visai išvengusioje Švedijoje, ir stipriai užsikarantinavusiose Italijoje ar Ispanijoje mirė panašus žmonių procentas. Ir Lietuvoje, dabar jau atrodo beveik neišvengiama, mirs panašus – pavasarį tas mirtis tik atidėjome rudeniui. Ir net atidėjome labiau sienų kirtimo ribojimais (dėl ko virusas vėliau masiškai užvežtas), nei kokių ten elektronikos parduotuvių uždarymais – juk tose parduotuvėse žmonių visuomet mažai. Šalys, į kurias jau virusas masiškiau užvežtas tada, dar ne tokiais ribojimais pavasarį jo nesustabdė. Tiesa, dabar joms truputį lengviau, nes dalis žmonių dar turi imunitetą nuo pavasario ir serga mažiau – bet suminės mirtys bus panašios.

Kažkada Europos Sąjunga nutarė Europą padalinti į pavojingas (raudonas ir pilkas) ir mažiau pavojingas zonas. Dabar jau visas Europos žemėlapis atrodo šitaip.

Kažkada Europos Sąjunga nutarė Europą padalinti į pavojingas (raudonas ir pilkas) ir mažiau pavojingas zonas. Dabar jau visas Europos žemėlapis atrodo šitaip.

Nieko keisto, kad karantinai neveikia, kai dauguma mirtinų užsikrėtimų įvyksta šeimose, ligoninėse, senelių namuose. O daugelis visokių „draudimų susitikti kelių šeimų nariams“ tiek pat įgyvendinami, kiek ir būtų „draudimas geisti svetimo vyro ar moters“ (bent jau be totalitarinių priemonių, kaip Kinijoje). Net ir privalomų izoliacijų nieks realiai nesužiūrėjo. Tai tik skatina nepagarbą įstatymams, sąmokslo teorijas ir persimetimą į kitą kraštutinumą „Koronavirusas išgalvotas, juk negalėtų antraip valdžia elgtis taip kvailai“.

Bet valdžia nori parodyti, kad kažką daro, o daliai visuomenės tik to ir reikia – tegu kažką daro. Nesvarbu, kad kažkas nepagrįsta nei mokslu, nei sveiku protu, yra tik opiumas liaudžiai – labai žalingas opiumas, skatinantis psichologines problemas, skurdą, prasiskolinimą (ir visos valstybės mastu), smurtą šeimose. Tik dabar dar stipresniu opiumu liaudį šeria ne kokie ten „intelektualų“ pliekti valstiečiai, o „intelektualų“ išrinkti „dešinieji“. Koalicija su Laisvės partija uždaro žmones į nelaisvę – ir kaip rodo pasaulio patirtis, mirčių nebesustabdysi. Jos galiausiai pradės kristi – bet lygiai taip kristų ir be karantino, kaip pavasarį-vasarą Švedijoje. Dėl to, kad daugelis prasirgs. To gal išvengs vos keletas šalių, bet net ir tai nepriklauso nuo karantinų: sėkmingai ligą “patraukė” ir “neužsikarantinavusios” Pietų Korėja bei Taivanas, ir “užsikarantinavusios” Naujoji Zelandija ar Kinija.

Siūlymas sėdėti restorane štai taip Brazilijoje

Siūlymas sėdėti restorane štai taip Brazilijoje

Ką gi. Akivaizdu, kad, priešingai nei planavau, sausį Lietuvon negrįšiu. Kam savo noru užsidaryti į namų areštą, kai per tą laiką galiu daug nuveikti – ir darbuose, ir savanoriškose veiklose, ir žinių kaupime, ir net Lietuvos labui – būdamas Brazilijoje?

Čia susitinku su klientais ir potencialiais partneriais. Čia gaunu ir skaitau knygas, reikalingas „Gabalėliams Lietuvos“. Buvo laikas, kai manęs, pasukusio skaitmeninio klajoklio keliu, klausdavo „Ar iš užsienio, dirbdamas internetu, tu tikrai galėsi uždirbti tiek pat, kiek būdamas Lietuvoje“, ir atsakymas būdavo „Kažkiek mažiau, bet bus kitų pliusų, kaip laisvė“.

Dabar, tikriausiai, yra priešingai: būdamas užsienyje galiu pasiekti ir uždirbti daugiau, nei šiuo metu būdamas Lietuvoje.


San Paulo lietuviškos vietos (2020 12 10-16)


Grįžę į San Paulą, visą dėmesį skiriame lietuviškam paveldui ir “Gabalėliams Lietuvos“. Tai aprašiau straipsniuose Amerikos lietuvių laikraščiu “Draugas”, kurie – irgi tarsi dienoraštis. Šiame dienoraščio skyrelyje įdedu tuos straipsnius.

Straipsnis apie Braziliją lietuviško paveldo užsienyje enciklopedijoje “Gabalėliai Lietuvos”, kurį smarkiai papildžiau dabar, yra šioje nuorodoje.

Lituanika – lietuviškas kaimas Brazilijos toliuose (2020 12 11)

Lietuviškosios Brazilijos vieta, kur svajojau patekti labiausiai – Lituanika. Tai Amerikos žemyne analogų neturintis lietuviškas kaimas Brazilijos gamtos apsuptyje. Su 60 sodybų, lietuvių koplyčia ir vienintelėmis Lotynų Amerikoje lietuvių kapinaitėmis, vienuolynu ir senelių namais, trim ežerais, baseinu, lietuviškai pavadintomis gatvėmis: Miškų brolių, Laisvės, Dariaus ir Girėno.

Įvažiavimas į Lituaniką

Įvažiavimas į Lituaniką

Ir Lietuvoje, ir Brazilijoje ilgai girdėjau legendomis apipintus pasakojimus apie Lituaniką. Vieniems tai kažkokia stebuklingai pasakiška Lietuva Lotynų Amerikoje, vienintelė ir nepakartojama. Kiti aiškino, jog iš Lituanikos belikęs vardas, esą lietuviai sodybas išpardavė ir gal „vos keli belikę“, o lietuviškas paveldas griūva.

Sodyba Lituanikoje

Sodyba Lituanikoje

Deja, per pirmuosius du apsilankymus Brazilijoje pamatyti, kaip yra, savo akimis nepavyko. Lituanika 80 km nuo San Paulo, o brazilams tai didelis atstumas, kad kas nors sutiktų pavežti, gi viešojo transporto ten irgi nėra. Na, šiemet išsinuomavome automobilį. Tikrai pavyks! Tik klausimas, kiek el. laiškų reiks parašyti, kol prieisiu prie reikiamų žmonių…

Lituanikos panorama

Lituanikos panorama

Užteko vieno! Prisiminiau, kad dar po 2019 m. ekspedicijos Brazilijoje man rašė Brazilijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Andre Zizas, gailėdamasis, kad nesužinojo apie mus anksčiau ir nepavyko susitikti. Parašiau Zizui, kad šiemet galimybę susitikti turėsime. Ir čia pat nė neprašytas jis pakvietė mus į „Lituaniką“ – „Kaip tik būsiu dvi savaites ten, jums turėtų būti įdomu“!

Su Zizu ir jo drauge Lituanikoje

Su Zizu ir jo drauge Lituanikoje

Lituaniką Andrė Zizas myli. Nuo pat vaikystės: užaugo ten leisdamas vasaras su lietuvių skautais (kuriė, deja, tuose miškuose nebesiaučia jau nuo 2005 m.). Pripažįsta, kad Lituaniką ištiko sunkūs laikai: kokios 20% sodybų nepriklauso lietuviams ir 12 metų pirmininkas buvo nelietuvis, be to, dėl teisinių klaidų miesto valdžia reikalauja nemažų mokesčių. Bet Zizas optimistas: „Viską išspręsime, su teisininkais jau dirbame!“. Dieną prieš mūsų apsilankymą jis pats tapo ir Lituanikos pirmininku.

Ir, įdomiai pašnekėjęs su juo visą vakarą vaikštinėdami ir gėrėdamiesi lietuviškai-braziliškos gamtos vaizdais, patikėjau: Lituanika ir Brazilijos lietuvių bendruomenė su juo turi ateitį.

Prie Lituanikos simbolio

Prie Lituanikos simbolio

Šiaip ar taip, Lituanika, nepaisant poros nenaudojamų pastatų (senelių namų, svečių namų ir bibliotekos), ir šiandien atrodo labai tvarkingai, su kruopščiai pjaunama žolyte, švariu baseinu, žuvimi užveistais ežerais: tarsi tvarkingos Europos ar JAV priemiesčių gabalėlis kur kas chaotiškesnės Brazilijos apsuptyje.

Andrė tik metais vyresnis už mane – jam 34-eri. Nesu įpratęs matyti tokių jaunų bendruomenės pirmininkų „senosios imigracijos šalyse“, o juk pagrindinė imigracija į Braziliją iš Lietuvos vyko ~1926-1930 m.; net dipukai ten beveik nekeliavo. Bet, nors Zizo imigravo tik seneliai, jis puikiai kalba lietuviškai (kaip ir daugelis jaunųjų Pietų Amerikos lietuvių aktyvistų kalbos išmoko Vasario 16 d. gimnazijoje), gyveno Lietuvoje. Gal net svarbiau, kad jis yra verslininkas, vadovauja 100 žmonių ir moka apsieiti su organizacijomis. Vienas pirmųjų jo projektų tapus pirmininku: sužinoti, kiek Brazilijoje yra kilme iš Lietuvos besidominčiųjų, o tam jis naudoja Facebook ir kitus modernius kanalus. Nes lietuvių organizacijos Brazilijoje pamažu sensta, nyksta jaunimo kolektyvai, tokie, kaip Zizas – išimtis, ne taisyklė. Bet juk lietuvių kilmės jaunimo Brazilijoje pilna, tik reikia jį įtraukti.

Imame interviu iš Andre Zizo Lituanikoje

Imame interviu iš Andre Zizo Lituanikoje

Kai paklausiau, ar norėtų persikelti gyventi į Lietuvą, Zizas sakė – nebe. Jis pagyveno kelis metus Lietuvoj „anais laikais“, jau po nepriklausomybės, bet dar iki narystės ES.

Toje „paprastesnėje ir savitesnėje Lietuvoje“ liko jo širdies dalis – bet šiuolaikinėje Lietuvoje „per daug Europos“, padidėjo biurokratija, mokesčiai. Brazilijoje jei žinai kaip apsieiti viskas paprasčiau ir aiškiau…

Savaip apsidžiaugiau tą išgirdęs. Taip, Lietuvai labai svarbu išlaikyti neemigravusius tuos, kurie Lietuvoje gimė. Tačiau tokie žmonės kaip Andre Zizas, tikiu, Lietuvai gali nuveikti daug daugiau būdami svetur, kur ir užaugo. Tiltai tarp Lietuvos ir 200 mln. gyventojų Brazilijos – labai svarbūs Lietuvai ir nebėra daug žmonių, kurie ir galėtų, ir norėtų tuos tiltus statyti ir išsaugoti.

Dariaus ir Girėno gatvė Lituanikoje

Dariaus ir Girėno gatvė Lituanikoje

O vienas tvirčiausių tokių tiltų – Lituanika.

Apie pandemiją, istoriją ir ateitį San Paulo lietuvių rajone (2020 12 10)

Per praeitus vizitus Brazilijoje daugiausiai susitikdavau su vyresniais lietuviais, o šiemet – su tautiškiausiu Brazilijos jaunimu. Kažkiek lėmė ir pandemija: tokiais laikais nesinori vyresnio amžiaus žmonių „traukti iš namų“, su jais dažniau susisiekiu per atstumą.

Brazilijos lietuvių bendruomenės pirmininko Andre Zizo kolega Vasario 16 d. gimnazijoje Vokietijoje Klaudijus Kupstas veikia kitoje – lietuvių katalikų – organizacijoje ir svajoja tapti jos pirmininku. Susitikau su juo jo namuose Vila Zelinoje, San Paulo lietuvių rajone. Priešingai JAV lietuvių rajonams, Vila Zelinoje lietuviai tebesudaro didelę dalį žmonių: Brazilijoje joks „rasių kraustymasis“ nevyko. Ir Klaudijus Kupstas gyvena per kelis sklypus nuo Šv. Juozapo lietuvių bažnyčios, nuo Lietuvos Respublikos aikštės su kauniškės Laisvės statulos kopija, čia pastatyta dar tuo metu, kai Kaune „tikrąją“ Laisvės statulą buvo nugriovę sovietai. Ir keli kvartalai nuo aukščiausio rajono pastato – daugiabučio „Kaunas“.

Vila Zelinos Lietuvos Respublikos aikštėje. Dešinėje - Lietuvos Laisvės paminklo postamentas

Vila Zelinos Lietuvos Respublikos aikštėje. Dešinėje – Lietuvos Laisvės paminklo postamentas

Klaudijus Kupstas irgi puikiai kalba lietuviškai. „Mano visi aštuoni proseneliai tarpukariu imigravo iš Lietuvos“ – sako. Ketvirtos kartos grynakraujis Amerikos žemyno lietuvis! Vienas vos keleto, kuriuos sutikau per visas ekspedicijas.

Kai lankiausi San Paule pirmąkart 2016 m., vyresni vietos lietuviai skundėsi, kad rajone nebėra lietuviško restorano: „Šioje parduotuvėje bando kepti juodą duoną, bet ne lietuviai ir tai ne tas pats“. Klaudijus Kupstas, kaip sako pats, užaugęs virtuvėje, nusprendė užkišti šią skylę: atidarė „Bon Do Kupstas“, kuriame unikalūs lietuvių ir brazilų virtuvės deriniai, pavyzdžiui, kugelis kur greta bulvių naudojami ir braziliški manijokai („šį patiekalą išrado dar Šv. Juozapo lietuvių parapijos kunigas Šeškevičius“ – pasakoja) ar brigadeiriukas – braziliškas saldumynas „brigadeiro“ su krupniku vietoje šokolado. Paragavome abiejų – išties gardu!

Valgome lietuviškai-brazilišką kugelį su Klaudijumi Kupstu

Valgome lietuviškai-brazilišką kugelį su Klaudijumi Kupstu

Pasakoja, kad restoraną pamėgo ne tik lietuviai, o ir gausūs San Paulo japonai – žuvų mėgėjams patiko silkė. Deja, deja. Vos keli mėnesiai po atidarymo smogė pandemija. Restoraną teko uždaryti – nors Brazilijoje restoranai veikia, kėdžių „Bon do Kupstas“ buvo vos keturios ir atstumo tarp klientų laikytis būtų buvę sunku. Klaudijus dabar gamina patiekalus tik išsivežimui, bet užsakymų turi daug.

Klaudijaus restorano reklama

Klaudijaus restorano reklama

Pandemija smogė ir Šv. Juozapo lietuvių bažnyčiai. Religingoje Brazilijoje ši niekad nesiskundė tikinčiųjų gausa ir, kai jos pastatas priklauso ne vyskupijai, o lietuviams katalikams, jai negresia koks nugriovimas ir pardavimas. Tačiau kas kita su „lietuviškomis“ mišiomis – tiksliau, pusiau lietuviškomis, kur, kaip pats regėjau 2016 ir 2019 m., brazilas kunigas kalbėdavo portugališkai, o skaitiniai skaityti lietuviškai. Ten rinkdavosi vyresni žmonės, o per pandemiją daugybė jų liko namie: vos keliolika beateidavo į mišias. Tad kunigas lietuviškas mišias panaikino. Kupstas jau ruošiasi įtikinėjimui jas „po visko“ sugrąžinti, bet gali būti nelengva. Deja, lietuvių kunigų Brazilijoje nėra: Brazilijoje gimęs ir užaugęs kunigas Minderis dirba Lietuvoje.

Prie Šv. Juozapo lietuvių bažnyčios Vila Zelinos rajone

Prie Šv. Juozapo lietuvių bažnyčios Vila Zelinos rajone

Klaudijus Kupstsas užsiėmęs ir lietuviškų raštų audimu, ir netyčia prie kriauklės atrasta kartoteka, kurioje prieš gerus 50 metų San Paulo lietuvių jėzuitų namų kunigai buvo susirašę visus anapus Vila Zelinos gyvenusius Brazilijos lietuvius – ir jų adresus. Tikras lobis genealogijos tyrinėtojams – Kupstas tai skaitmenina, siunčia kunigui Antanui Saulaičiui, kuris, nors ir daug dešimtmečių nebe Brazilijoje, tebesidomi Pietų Amerikos lietuvių paveldu ir savo el. laiškais man taip pat padeda jį atrasti.

Brazilijos lietuvių kartoteka pas Klaudijų Kupstą

Brazilijos lietuvių kartoteka pas Klaudijų Kupstą

Klaudijus man atnešė ir Antano Saulaičio rekomenduotas knygas apie Brazilijos lietuvius, ir dar padėjo ant stalo papildomų 50 ar net 90 metų atgal leistų Brazilijos lietuvių žinynų. Viską kruopščiai persifotografavau. Priešingai įprastinėms ekspedicijoms, šiemet juk negalėjau ruoštis Vilniaus M. Mažvydo bibliotekoje – jos skaitykla uždaryta. Teko kliautis, kad reikiamą informaciją suteiks Brazilijos lietuviai: Klaudijaus dėka gavau daugiau, nei tikėjausi: gausybę senų nuotraukų, adresų, faktų.

Bendraujant su Klaudijumi iškilo amžinas klausimas dėl užsienio lietuvių knygų ir archyvų: ar tai gabenti į Lietuvą, ar saugoti vietoje. Klaudijus, matyt, antrųjų pusėje: pasiskundė, kad iš Lietuvos atvykę archyvistai susirinko svarbius dokumentus iš Brazilijos Lituanikos bibliotekos, netgi teisiškai reikšmingus, o tai, kas jiems atrodė nesvarbu, tiesiog paliko Lituanikos terasoje – ir viskas spėriai sunyko. Klaudijui viskas svarbu ir vos sužinojęs, kad kokiam senukui mirus vaikai nori mesti senas knygas, čia pat viską pasiima, mėgindamas atkurti bent žiupsnelį prarastos Lituanikos bibliotekos. Dėl to ir man turėjo ką parodyti.

Prie buvusių Jėzuitų namų San Paule

Prie buvusių Jėzuitų namų San Paule, kuriuose, kažkur prie kriauklės, Klaudijus Kupstas atrado Brazilijos lietuvių katalikų kartoteką. Tvorelėje dar išlikę Vyčio kryžiai

Tiesa, šią istoriją esu girdėjęs ir iš kitos pusės. Lietuvių archyvistai man pasakojo, esą jei tas archyvas būtų likęs Lituanikoje, ten per kelis metus būtų sunykęs. Visiems Lietuvos archyvistams, dirbantiems su diaspora, didžiausias siaubų siaubas – potvynis „Alkoje“ Putname. Jie persmelkti minties: „Jei kažko skubiai nedarysime, visi užsienio lietuvių archyvai per kokį dešimtmetį sunyks kaip užpilti „Alkos“ dokumentai“. Bet galimybės parvežti, saugoti į Lietuvą irgi ribotos.

Manau, galiausiai visi archyvai turėtų atsidurti elektroninėje erdvėje. Tada jie, kaip ir „Gabalėliai Lietuvos“, būtų prieinami iš bet kurios pasaulio vietos. Dažnai išgirstu skundų, neva skaitmenizuoti sunku ir brangu – bet iš tikro tai labai paprasta. Turite senų dokumentų? Darykite kaip mes. Tiesiog paimkite telefoną, verskite juos, fotografuokite kiekvieną puslapį ar nuotrauką ir, geriausiu atveju, kelkite į internetą, arba bent padarykite kopijas USB atmintinėse, kurias laikykite skirtingose vietose.

Istorinė tikriausiai neišlikusios Parque Das Nacoes lietuvių mokyklos nuotrauka - tarp tų, kurias skaitmenizavomės pas Klaudijų

Istorinė tikriausiai neišlikusios Parque Das Nacoes lietuvių mokyklos nuotrauka – tarp tų, kurias skaitmenizavomės pas Klaudijų

Taip skaitmenizuosite maždaug vieną puslapį/nuotrauką per sekundę. Taip, tai nebus taip kokybiška, kaip nuskanavus profesionaliu skaneriu, bet dokumento turinys bus išsaugotas, nors ir užkluptų potvynis ar gaisras, be to, prieinamas iš viso pasaulio. Tai verta padaryti ne tik su lietuvių organizacijų, bet ir su šeimų, asmeniniais archyvais: nesuskaičiuosiu kartų, kai lietuviškos kilmės ieškantys žmonės man sako „Tikrai turėjau nuotraukas, dokumentus, laiškus su datomis, vardais, bet kažkur dingo“. O juk tereikėjo skirti dieną ar savaitgalį perfotografavimui!

Atėjo laikas palikti Klaudijaus namus, nors tikiu, kad dar susitiksime.

Tokie žmonės, kaip Klaudijus – lietuvių rajono ateitis. Nebegrįš tie laikai kai Vila Zelinoje daugelyje namų skambėjo lietuvių kalba ir rajoną supo lietuvių mokyklos. Bet jeigu aną lietuvių masę pakeis bent keli labai aktyvūs, ne šiaip „vartojantys“ lietuvių kultūrą, o ir ją plėtojantys – gal steigiantys lietuvių restoranus, gal tautinių amatų mokyklas – tai rajonas liks lietuviškas. Nes, jei jie gerai dirbs, „vartotojų“ tam atsiras: štai tautinių juostų pynimo pamokos pas Klaudijų Kupstą pritraukė daugybę nelietuvių ar tų, kuriems lietuvis tik vienas protėvių. Domėtis lietuviška kilme ir kultūra paprasčiau, kai *tavo mieste* yra lietuviškas rajonas, paveldas, maistas, amatai…

Prie Lietuvių Sąjungos pastato su Vyčiu

Prie Lietuvių Sąjungos pastato su Vyčiu

San Paule tokių „pasikeitusių, bet išlikusių“ tautinių rajonų – ne vienas ir ne du. Vienas garsiausių – japonų Liberdade. Dabar ten vyrauja baltaodžiai ir juodaodžiai – kai kurie gal turi japoniško kraujo, kiti ne. Bet visa Brazilija žino, kad tai – japonų rajonas. Važiuoja į tenykščius japonų restoranus, azijietiškos kultūros prekių parduotuves (manga, anime ir kt.). Grynų japonų, kaip ir lietuvių Vila Zelinoje, vis mažiau, ir net pardavėjai ar padavėjai rajone – dažnai ne japonai. Bet pakanka, kad kažkas stovi už tų parduotuvių, restoranų, ar net kuria naujas, ir Liberdade – nepamainomas tiltas tarp Brazilijos ir Japonijos, platinantis japonų kultūrą jau ne tik tarp Brazilijos japonų.

Svarbu, kad Vila Zelina liktų tiltu tarp Lietuvos ir Brazilijos ir tai – tokių žmonių, kaip Klaudijus Kupstas, rankose.

Lietuviai, kurių garbei Brazilijoje pavadintos gatvės ir stovi paminklai

Turėdamas Brazilijoje daugiau laiko nei per ankstesnes viešnages bei automobilį, pagaliau galėjau aplankyti ir tas su Lietuva susijusias vietas, kurių istorijų nėra kieno paklausti ar kur niekas iš pašnekovų nežinojo, ką rasiu.

Pavyzdžiui, Brazilijos lietuvių garbei pavadintos gatvės ir už jų slypinčios tų lietuvių gyvenimo istorijos. Valdemaras Bla(ts)kauskas, pasaulio krepšinio čempionas su Brazilijos rinktine. Vincas Klimeika – kiek mums pasakojo, pirmasis miesto fotografas.

Krepšininko Valdemaro Blakausko gatvė

Krepšininko Valdemaro Bla(ts)kausko gatvė

Ir Analice Sakatauskas. Kai tikrinau prieš metus, vienintelė informacija internete buvo, kad tai pamaldi mergina, vargšus lankydavusi mergina, žuvusi 19 metų amžiaus dar 1953 m. Šiemet vėl patikrinau – „Facebook‘e“ atsirado portugališkas miestelėnų pokalbis apie A. Sakatauskas. Apie ją ten kalbama tarsi apie kokią Dievo tarnaitę ar palaimintąją; vienas žmogus net parašė, kad jai stovi koplyčia, nurodė kelią. Kadangi portugališkai gerai nešneku, paprašiau Klaudijaus Kupsto pagalbos – jis iš to žmogaus išsiklausė net kilometrą, kuriame esą stovi Analice Sakatauskas koplyčia. Bandysiu ieškoti, nufotografuoti: visada įdomu į dienos šviesą išvilkti nežinomas lietuvių pasaulio istorijas, kurios atsispindi dabarties pastatuose ir paminkluose.

Kitose Brazilijos vietose jau didžiausias klausimas buvo ne asmens istorija, bet kaip gi to asmens gatvė atsirado San Paule: pavyzdžiui, Vinco Kudirkos aikštė. Kiek mums pasakojo, čia buvo garbės konsulo Vinco Tubelio, gyvenančio netoliese, iniciatyva.

Vinco Kudirkos aikštėje

Vinco Kudirkos aikštėje

O istorija, kurią papasakojęs jau aš nustebinu Brazilijos lietuvius – kunigo Aleksandro Armino. Jam San Paulo priemiestyje Maua pastatyta statula, jo vardu pavadinta aikštė, koledžas – bet sutiktiems lietuviams, net konsulei Laurai Tupei, suteikusiai man daug informacijos apie lietuvišką paveldą San Paule, tai buvo naujiena. Kaip pasakojo Klaudijus Kupstas, pasirodo, lietuviai dar tarpukariu Arminą „išprašė“ iš Vila Zelinos, nutraukdami su juo ryšius. „Niekas nebeprisimena kodėl“ – sakė Kupstas – „telikusios kažkokios užuominos senuose dokumentuose“. Bet Arminas, nepamiršęs lietuvybės (rašė skausmingas lietuviškas eiles apie Braziliją), „tapo pranašu“ tarp brazilų, perstatė tris bažnyčias (mėgo architektūrą, samdė dekoravimui ir lietuvius), įsteigė koledžą.

Prie Aleksandro Armino paminklo

Prie Aleksandro Armino paminklo

Ir to „Gabalėliuose Lietuvos“ galėjo nebūti, jei ne… moksleivis Evaldas Radišauskas iš Vilkaviškio. Jis, „Gabalėlių Lietuvos“ skaitytojas, kažkur sužinojo šią istoriją, patikrino „Google Maps“ ir „Google Street View“, ir man pranešė tų vietų koordinates. Man beliko patikrinti vietoje, užeiti į bažnyčios vidų, padaryti nuotraukas. Internetu matosi ne viskas, bet matosi nemažai. Gal ir jūs žinote kokių istorijų apie kol kas „Gabalėliuose Lietuvos“ ( http://www.gabaleliailietuvos.lt ) neaprašytas lietuviškas vietas – jei taip, pasidalinkite su manimi ( augustinas.zemaitis@gmail.com ). „Gabalėlius Lietuvos“ rašau aš, bet kuriame visi: ir tie, kurie vietas prisimena, ir tie, kurie netikėtai randa informacijos apie jas. Interneto laikais atradimą padaryti gali bet kokio amžiaus ir profesijos žmogus iš bet kurio pasaulio taško…

Būna, kad vieta, apie kurią sužinai sunkiai, pasirodo esanti be galo lietuviška ir svarbi. O būna, kad apie vietą sužinoti paprasta – bet iš tikro ji lietuviška tik iš pirmo žvilgsnio. Taip yra su daugeliu Brazilijoje esančių Lietuvos (Lituania) gatvių. Vien įvedęs žodį „Lituania“ į internetinį žemėlapį gali rasti bent keliolika tokių gatvių, pasklidusių po visą Braziliją. Bet jei tame pat žemėlapyje pažiūri, kas aplink, supranti Lietuvos gatvių istoriją: tiesiog tuose rajonuose gatvės vadinamos visų iš eilės šalių vardais. XX a. Brazilija taip spėriai urbanizavosi, kad, tiesiog, trūko idėjų naujų gatvių pavadinimams. Visgi, į kelias tokias lietuvių gatves pamėginome nuvažiuoti – daugelis jų yra miestelių užkampiuose. Vienos net nepavyko privažiuoti išvis – būtų reikėję visureigio. Kita vertus, tai, kad į žemėlapius įrašyta Lietuva, smagu: daugiau kas sužino jos pavadinimą. Ypač tai turėjo būti aktualu laikais, kai Lietuva buvo okupuota, ir ne visas pasaulis ją apskritai laikė atskira šalimi.

Litvakų paveldas San Paule (2020 12 13)

Su Brazilija mane ir mano žmoną advokatę Aistę sieja ne tik savanoriška veikla – savo pačių lėšomis daromos ekspedicijos dokumentuojant šios šalies lietuvišką paveldą, tokios, kaip ši – bet ir darbas. Padedame iš Lietuvos kilusių brazilų palikuonims atsikurti Lietuvos pilietybę: Brazilijos ekonomikai atsiliekant, to poreikis auga. Taip pat ieškome jų šeimos istorijų Lietuvos archyvuose. Organizuojame turus po Lietuvą ieškant protėvių gyventų vietų – tarp užsakovų irgi turime brazilų.

Darbas ir savanorystė neretai persipina. Štai vienas mūsų klientų Salo Šmolecas, San Paule užaugęs Lietuvos kilmės žydas, mums padedant atsikūręs Lietuvos pilietybę, užsiminė, kad San Paule mums reiktų į „Gabalėlius Lietuvos“ įtraukti ir litvakų sinagogą, kurios vienas svarbiausių veikėjų buvo jo velionis tėvas.

Litvakų sinagoga San Paule

Litvakų sinagoga San Paule

Iš pradžių žiūrėjau kiek skeptiškai: iš patirties žinau, kad, nors ir kaip norėtume, jog būtų kitaip, daugelis „litvakų sinagogų“ Amerikos žemyne nelabai turi ar turėjo kokį ryšį su Lietuva. Į Ameriką emigravę Lietuvos žydai tiesiog įsiliedavo į platesnę tos šalies žydų bendruomenę: nelaikė savęs lietuviais, tik žydais. Sinagogas statė kartu su kitais ir tose sinagogose nėra Lietuvos gabalėlių, o jų kongregacijose – visokiausių kilmių žydai. Net jei kada ir vyravo litvakai, tai labai greitai pasikeitė.

Na, ir kiekvienam jo šeimos paveldas – svarbus, bet tikrai ne kiekvienos iš Lietuvos kilusios šeimos paveldas yra ir svarbus visos Lietuvos paveldas: labai retai kam nors paprašius įamžinti „Gabalėliuose Lietuvos“ jo šeimos istoriją suvokiu, kad ta istorija išties svarbi visai Lietuvai.

Bet San Paulo sinagogos, pavadintos ilgamečio Kauno rabino Ičako Elchonono vardu, „Facebook“ puslapis maloniai nustebino: ne viena istorija ten susijusi su Lietuva, litvakais, o pati sinagoga prisistato kaip „litviše“. Paprašėme Salo Šmoleco pagalbos – gal pavyktų rasti angliškai apie sinagogą galintį papasakoti žmogų. Toks buvo Henrique Suckeveris, kurio pavardėje dar išlikusi lietuviška galūnė „is“, maloniai pakvietęs pasėdėti per žydų pamaldas (beje, pirmąkart gyvenime buvau sinagogoje pamaldų metu).

Su Henrique Suckeveriu litvakų sinagogoje

Su Henrique Suckeveriu litvakų sinagogoje

„Dabar žmonių susirinko tik dešimt, minimumas. Šiaip mūsų sinagoga viena nedaugelio rajone, veikiančių kasdien. Per šventes ateina ir 70 žmonių, o mano jaunystėje nebuvo laisvų vietų. Bet dabar pandemija, o daugelis narių vyresni, tad transliuojame pamaldas internetu, o gyvai susirenkame tik sekmadieniais, kad bent kas sinagogoje vyktų“.

Jo žodžiai darsyk patvirtino, kad sinagoga tikrai verta „Gabalėlių Lietuvos“: ji ne tik įkurta kaip litvakų sinagoga, bet ir šiandien ją lanko litvakų palikuonys, jos rūsyje pilna litvakų sukurtų paveikslų. „Bom Retiro buvo žydų rajonas“ – pasakojo Suckeveris – „ir visi žydai čia kūrėsi pagal šalis, iš kurių kilę, taip steigė ir sinagogas“. Dabar Bom Retiro vyrauja… korėjiečiai. 1956 m. statyta litvakų sinagoga keistai atrodo tarp korėjiečių bažnyčios ir karaokės salono… Ir su aukštomis dygliuotomis tvoromis užbarikaduotu prieangiu: jei ne tai, kasdien ten nakvotų valkatos. Ir gal dar „užsuktų“ banditai: juk šalia „blogas“ centras. Iš sinagogos rūsio Suckeveris nervingai stebėjo, ar kolega tinkamai uždarys metalinius vartus.

Kaip ir Zizo ar Kupsto, įrašėme Suckeverio interviu. Čia jis papasakojo ne tik apie sinagogą, bet ir neįtikėtiną istoriją, kaip jo šeimą nuo nacių išgelbėjo… Hitlerio „Mein Kampf“. Adolfo Hitlerio knygą dar iki karo perskaitė jo senelis ir pasakė – „Emigruojam iš Europos, kitaip bus blogai“. Taip jie atsirado Brazilijoje.

Į sinagogą pakvietėme ir kitą litvakų kilmės brazilą – Karlosą Levinštainą (Carlos Levinstein), Lietuvos garbės konsulą. Galvojau, taip bus paprasčiau: juk sinagogą jis gerai žinos. Bet jam sinagoga buvo naujiena – tėvai jos nelankė, net nežinojo, kad tai litvakų sinagoga. Bet Lietuvai Levinštainas dirba, stengiasi pritraukti lietuvių investicijas į Braziliją, Lietuvoje lankosi kelis kartus per metus. „Gavau Lietuvos pilietybę ir jaučiu, kad dėl to turiu kažką nuveikti Lietuvai“ – sakė Levinštainas. Jis turi tris pilietybes: Brazilijos, Izraelio ir Lietuvos.

Pireš interviu sinagogos rūsyje

Pireš interviu sinagogos rūsyje

Tiesa, pripažįsta, kad absoliuti dauguma, deja, nemąsto, taip kaip jis, jo pažįstami žydai tiesiog atsikūrė dvigubą Lietuvos pilietybę, į kurią dabar turi teisę daugelio tarpukario emigrantų palikuonys, ir niekada net nenuvyko aplankyti Lietuvos. Vienas Levinštaino tikslų – suartinti lietuvių ir litvakų bendruomenes Brazilijoje.

Išties, Pietų Amerikoje tai lengviau, nei kur kitur, nes čia daugelis imigravo tarpukariu. Iš bendravimo tiek su lietuviais, tiek su litvakais žinau: tie, kurie emigravo pokariu, sunkiai sutaria dėl skirtingų Antrojo pasaulinio karo „kolektyvinių atminčių“: lietuviai prisimena, kaip lietuvius žudė sovietai, padedami žydų kolaborantų, o žydai pasakoja, kad žydus žudė naciai, padedami lietuvių kolaborantų. Na o tų litvakų, kurie emigravo prieš Pirmąjį pasaulinį karą, palikuonys, išvis neretai nežino, iš kur tiksliai jų protėviai: juk sienos keitėsi, Lietuvą tada valdė Rusija, jokių Lietuvos pasų nebuvo, o žydų kultūra buvo panaši ir Vilniuje, ir Kijeve, ir Varšuvoje (visi jie kalbėjo jidiš, o lietuvių ar kitas vietinių tautų kalbas mokėjo labai retas). Būna, man sako, „mano protėviai iš Lietuvos“, o paaiškėja, kad iš Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos, net Ukrainos…

Tuo tarpu tarpukario emigrantai – nesvarbu, kokios tautybės – turėjo nepriklausomos Lietuvos pilietybę, ėjo į Lietuvos mokyklas, dirbo Lietuvos įstaigose, gal net tarnavo Lietuvos kariuomenėje, jų kilmė aiški. Gal todėl Brazilijoje litvakai nėra taip atsiskyrę / atskirti nuo lietuvių, kaip daugelyje šalių – pvz. Brazilijos lietuvių sąjungos (trečioji iš „didžiųjų“ Brazilijos lietuvių organizacijų, istoriškai kairiųjų pažiūrų) pirmininkas yra žydas.

Suckeverio tėvų suolas San Paulo litvakų sinagogoje

Suckeverio tėvų suolas San Paulo litvakų sinagogoje

Tiesa, apskritai apie dvigubą pilietybę Brazilijoje – ir bendrai Pietų Amerikoje – kalbama kitaip, nei daugelyje lietuvių bendruomenių. Kone visi Pietų Amerikos lietuviai, su kuriais bendravau per pastaruosius ketverius metus ir kuriems bent kiek rūpi Lietuva, pasisako už dvigubos pilietybės gavimo griežtinimą: būtent, jų nuomone, ji turėtų būti galima tik tiems, kas, pavyzdžiui, moka lietuviškai, ar dalyvauja lietuvių bendruomenių veikloje, ar išlaiko egzaminą apie Lietuvą (nebūtinai lietuvių kalba), ar bent jau, pakeliauja po Lietuvą. Tokios sąlygos, jų nuomone, galėtų ir sustiprinti lietuvių bendruomenes, ir būti Lietuvai naudingesnės: pritraukti turistų, sudominti daugiau žmonių jos kultūra, nes, kai Brazilijoje nėra gerai, tikriausiai, ne vienas brazilas dėl dvigubos pilietybės pasistengtų labiau.

Iš tikrųjų, gali pasirodyti, kad ši tema aktualiausia būtent Pietų Amerikoje, kur paskutinė masinė imigracija vyko ~1930 m. ir lietuvių kilmės žmonių dešimtys ar šimtai tūkstančių, bet bent kiek rimčiau į tai žiūrinčių – šimtai ar tūkstančiai. Kita vertus, tai darosi aktualu ir visur kitur: dalis „trečiabangių“ vaikų, kurie pagal naujausius Seimo sprendimus turi teisę į dvigubą pilietybę, kaip pats esu susidūręs, tarkime, nemoka lietuviškai ir tėvai jų nieko nemoko apie Lietuvą, kalba su jais nelietuviškai. Tokios griežtesnės dvigubos pilietybės sąlygos – ar, tiksliau, teisės į dvigubą pilietybę siejimas ne tik su kilme ar gimimo vieta, bet ir su žiniomis apie Lietuvą, lietuviškomis veiklomis – gal paskatintų daugiau tėvų leisti vaikus į šeštadienines mokyklas ar dalyvauti kitoje veikloje, kad vaikai galėtų išlaikyti Lietuvos pilietybę. Kartu, galbūt, dviguba pilietybė nebūtų tokia kontroversiška Lietuvoje, jos įteisinimui nereikėtų konstitucijos pataisų, kurių Lietuvoje priimti praktiškai neįmanoma. Ir, tuo pačiu, visi tie, kurie jaučia tikrą ryšį su Lietuva, o ne tiesiog nori pilietybės ekonominiais ar keliavimo po Europą patogumo sumetimais, galėtų turėti dvigubą pilietybę.

Ar bent tokia daugybės Brazilijos lietuvių nuomonė. Ką supratau per visas „Gabalėlių Lietuvos“ ir „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas, pasaulio lietuviai – be galo įvairūs. JAV, Pietų Amerikos ir Europos; pirmos, antros ir trečios bangos; tremtiniai ir emigrantai; religingi, tautininkai ir kairieji – tai tik keletas iš daugybės kategorijų, už kiekvienos kurių slypi ištisi kultūriniai pasauliniai. Bendraudamas, kartais atrodo, tarsi pažįsti skirtingas „šalis“ ar „tautas“ iš kurių vos keletas plačiai žinomos visiems lietuviams.

Brazilijoje dar liko ką nuveikti, bet „Gabalėlių Lietuvos“ projektas artėja į pabaigą: tuoj jame bus aprašytos, nufotografuotos beveik visos kriterijus atitinkančios lietuviškos vietos pasaulyje. Liko dar du plačiai neištyrinėti regionai: Vakarinė JAV dalis ir Vakarų Europa. Jei Dievas duos, kitais metais… Bet šiais laikais negali svajoti, tik planuoti. Ir žiūrėti, kur nublokš likimas: metų pradžioje nebūčiau patikėjęs, kad štai, metų gale vėl būsiu Brazilijoje.

***

Intenete randasi klausimų lietuviškose grupėse „Kaip dabar Brazilijoje?“. Atsakau. Kiek pastebėjau, po to, kai atrandu kažkokią „gerą vietą“ ir ten nuvykstu, klausimai iš kitų lietuvių ateina maždaug po mėnesio – tiek laiko užtrunka, kol pasklinda žinia. Tas pats buvo su Egiptu – nuskridau rugsėjį, o klausimai pasipylė spalį, rugsėjį net diskusijose apie tai, kur galima nuvykti lietuviui, Egiptas nebūdavo minimas…

Po pagrindinio darbo su lietuvių paveldu, įrašau savo pasakojimą laidai “Pasaulio Lietuva” per LRT. Svarbu ne tik, ką darai, bet ir tai, ką apie rezultatus sužino kiti – kas būtų iš tų tyrimų, jei jų niekas neskaitytų, o lietuviškas paveldas tyliai grimztų užmarštin…


Ekvadoras ir Kalėdos (2020 12 16-26)


COVID testas Brazilijoje ir skrydis į Ekvadorą per Panamą (2020 12 16)

Artėja skrydis į Ekvadorą. Priešingai nei Brazilija, Ekvadoras reikalauja iš atvykėlių pasidaryti koronaviruso (PCR) testą. Pagal IATA puslapį – testas turi būti darytas prieš 10 dienų, pasak mūsų kliento iš Ekvadoro, labai apsidžiaugusio, kad ketiname aplankyti jo šalį – turi būti darytas prieš 5 dienas.

Abu skaičiai (ypač 10 dienų) mažai logiški. Na, jei testas darytas prieš dešimt dienų ir nesirgai prieš dešimt dienų tai beveik nieko nesako apie tai, sergi ar nesergi dabar… Ir net jei sirgai prieš 10 dienų, didžiausia tikimybė būtų, kad dabar jau pasveikęs, nes liga daugeliui trunka apie dvi savaites, o užkrečiamas periodas dar trumpiau…

Bet logikos ieškoti nereikia – jei nori keliauti, turi įgyvendinti įstatymus.

Nedidelis tyrimas ir pasiklausinėjimas apie testus Brazilijoje parodo, kad variantai yra du:
-Testas už ~30 eurų, bet neminima, kiek teks laukti rezultato.
-Testas už ~60 eurų, bet rezultatas garantuojamas per 48 valandas.

Bet paskui sužinome ir dar vieną variantą – testas San Paulo oro uoste, ~65 eurai, rezultatas garantuojamas per 4 valandas. Pasirenkame daryti jį. Kuo vėliau – tuo geriau, nes gal dar kokį skrydį atšauks, atidės ir išvis to testo nereikės (arba patys atšauksime, tarkime, Ekvadorui įvedus kokį karantiną). O, svarbiausia, skrendame per Panamą, ten turėsime 8 valandas ir būtų įdomu nuvažiuoti į miesto centrą. Tačiau Panama jau reikalauja prieš 48 val. ar vėliau padaryto PCR testo. Taigi, tik testo oro uoste variantas ir tinka.

Perskaitom, kad testai yra oro uosto 3 terminale. Automobilį turime grąžinti iki 22 val., bet jau 15 val. esame oro uoste. Terminale stovi tokia „palapinė“, prie jos dvi eilės. Viena darbuotoja kalba angliškai – jei skrydis, kaip mūsų, 2 val. nakties, siūlo atvykti testo ~17 val.

Turėjau mintį daryti testą iš karto, kol dar turime automobilį su savimi: o kas jei testas teigiamas (besimptomis atvejis, kokių gera pusė)? Turėdami automobilį galėtume greitai rezervuotis kokį butą su kodine spyna bekontaktiniam įėjimui ir ten važiuoti izoliuotis, autonuomą prasitesę telefonu ar internetu. O be automobilio neaišku kas būtų (viešu transportu juk neturėtum važinėti, naujo automobilio nuoma – irgi kontaktas). Na, kai klausėm brazilės klientės, kas būna, jei teigiamas COVID, ar policija prižiūri saviizoliaciją – ji, atrodo, tik nusijuokė. Brazilijoje, matyt, policija turi rimtesnių dalykų ir pavojų: vos įsijungi televiziją ir jau bankų apiplėšimai, įkaitų paėmimai ir nužudymai. Bet, aišku, iš principo neketinčiau pažeidinėti taisyklių: jų laikausi visur ir visus metus ir stengiuosi įkvėpti kitus, kad ir nieko nepažeidinėjant bei perdėm nerizikuojant 2020 m. įmanoma dirbti, keliauti, džiaugtis gyvenimu.

Visgi, prie oro uosto parkingas brangus – net 4 eurai už valandą (ir jo reikėtų daug, nes eilės prie testų ilgos), o teigiamo COVID testo tikimybė, viską įvertinus, maža – tad, palyginę kaštus su rizika, pavalgę, atsigėrę gretimam rajone, ~17 val. grąžiname automobilį ir tik tada einame testuotis.

Pirma eilė – iki apmokėjimo ~15 min. Panašiai užtrunka, kol suveda į sistemą: „Neturite Brazilijoje adreso?“ „Ne, šiandien išskrendu“, „Neturite Brazilijoje telefono?“ ir pan. Aistę aptarnavusi moteris supratingesnė, Aistė jos anketoje bent jau „Lithuania“ pilietė, o aš – „Lietvuos“ pilietis (su klaida nurašė nuo paso „Lietuvos Respublikos“).

Eilėje prie testo

Eilėje prie testo

Nurodo laukti antroj eilėj. Pakviečia vidun: palapinė suskirstyta į kambarėlius. Nusiimu kaukę. Ilgai makaluoja šnervėse – šitas testas nemalonesnis už tą, kur darė prieš Egiptą, išspaudžia visą ašarų upę. Su gerkle tiesa paprasčiau – net nesužiaugčioju.

Iš karto po testo, ašarotom akim

Išėjęs iš ‘palapinės’ po testo, ašarotom akim

Nusiplaunu akis. 4 val. dirbame oro uoste prie vietos įjungti kompiuterį, įrašau kelis video LRT.

Laikas eiti COVID testo rezultato. Neramu, bet švelniai. Stojame į antrą eilę, kur, matome, darbuotojas dalina blankus su testo rezultatais. Sakome vardus, pavardes. Mūsų blanko iš krūvos nepaduoda – kažkur išeina. Na, bet juk, jei būtų teigiamas, toks ramus nebūtų… Atneša gražius balnkus, kur portugalų ir anglų k. pasakyta, kad COVID neturime. Paprašome antros kopijos – o kas, jei Panama pirmąją paims.

Neigiamas!

Neigiamas!

Einame registruotis į skrydį. Patikrina COVID testą, ilgai suvedinėja į automatinę TIMATIC anketą visas mūsų gyvenimo aplinkybes: „Kiek laiko buvote Brazilijoje?“, „Kur gyvenate?“, „Kada skrydis iš Brazilijos po to, kai grįšite iš Ekvadoro?“ ir t.t. Tik užpildžius tokią anketą sistema parodo, įleis (tikėtina) į Ekvadorą ar neįleis – juk tokia tvarka nuolat keičiasi. O aviakompanijai tai svarbu, nes jei atveš į Ekvadorą žmogų, kuris pagal įstatymus negali ten atskristi, tai turės išvežti atgal savo lėšomis.

Registracijos pareigūnas duoda atspausdintus įlaipinimo talonus. Viskas gerai.

Kažkodėl COPA Airlines turi net tris skrydžius San Paulas – Panama greitai vienas po kito, bet mūsiškis užpildytas tik apie 40% Griežtai laipina pagal eiles: „Dabar eikite nuo 28 iki 32“ ir pan. Turbūt pasietisina: lėktuve grūsčių mažiau. Šalia mūsų niekas nesėdi.

Maistas lėktuve paduodamas maišelyje, tikriausiai, kad mažiau liestųsi rankų

Maistas lėktuve paduodamas maišelyje, tikriausiai, kad mažiau liestųsi rankų

Stabtelėjimas Panamoje, arba 22-oji šalis 2020 m. (2020 12 16)

Išeiname į ne pagal šalį didelį oro uostą (Panama dažnas tarpinis oro uostas Amerikų skrydžiuose) ir judame į „atvykimus“. Priešais pasieniečius naujas postas, prie kurio pakviečia tarsi daktarė apsirengusi moteris. „Jūsų COVID testas?“. Parodome. Pamatuoja temperatūrą. Praleidžia.

Pasienyje matome dvi eiles: „Panamiečiai“ ir „Panamos gyventojai“. Kur čia eiti? Pareigūnas parodo trečią: „Užsieniečiai“. Pasirodo, yra trys eilės – nepamatėme, nes toje trečioje nieko be mūsų nėra…

Nekeista – Panamoje COVID smarkiai šovė į viršų, jau artėja prie lietuviškų skaičių ir nežinia, ką sugalvos, ką uždarys valdžia. Tiesą pasakius, apie tokią nedidelę šalį, kaip Panama, sunku rasti net informacijos, kas dabar uždaryta: el. paštu išvakarėse susisiekiau su Panamos kanalo muziejumi – tas neveikia, nors savo tinklapyje nieko apie tai nerašo. Ar veikia kitos lankytinos vietos, restoranai? Na, pamatysime, mes gi tik dienai, rasime ką veikti ir jei niekas neveiks…

Pasienietė paprašo skiepų paso su geltonojo drugio skiepu. Pasirodo reikia atvykstant į Panamą iš Brazilijos. Kaip gerai, kad šių metų pradžioj tą pasą susitvarkėm. Pirmą kartą pririekia.

Tarptautinio skiepų paso puslapis apie geltonojo drugio skiepus

Tarptautinio skiepų paso puslapis apie geltonojo drugio skiepus

Praleidžia. Gal 10-15 min po nusileidimo (+ rankų plovimas) jau klausiu pareigūno, kur autobusas iki metro stotelės, paie kurį skaičiau. Nevažiuoja. Kur dar siekia oro uosto wifi iškviečiame Uber – pirmasis vairuotojas atsisako nes kelią užblokavo protestai, antrasis atvažiuoja.

Panama nustebina. Dangoraižiai palei vandenyną primena Majamį. Ir nors iš to, ką skaičiau, Panamos Senamiestis, rodos, turėjo priminti San Paulo centrą („Pusiau prabangi vieta, pusiau lūšnynas, ir saugokite daiktus“), man jis daug labiau priminė Europos Senamiestį: daugelis namų išlaižyta, tik keli apleisti, bet vyksta daug remontų. Nemačiau nė vieno valkatos. Atrodo, informacija pasenusi, arba tiesiog ir pabuvęs tris savaites Brazilijoje į viską žiūri kitaip: na, apsidairęs matau šiukšlė ten, šiukšlė ten, bet žiūrint bendrą vaizdą Panama atrodo tobulai švari. Be to, labai orientuota į turistus – prie lankytinų vietų – angliški istorijos aprašai.

Panamos pakrantė

Panamos pakrantė

Vienas minusas – brangu. Na, Panama gana turtinga šalis – ne kaip Vakarų Europa, bet panašiai, kaip Latvija. Pinigas ten JAV doleris, todėl ji stipri ir tai dar brangina užsieniečiui situaciją. Pamenu, Aistė kažkada siūlė vietoje Brazilijos skristi į Panamą – bet greitai persigalvojo pamačiusi AirBnB kainas. Na ir išties – nebūtų čia kas veikti tiek, kiek Brazilijoje. Bet dienos vizitas pažadino norą kada aplankyti Panamą išsamiau, tikriausiai derinant su kitomis Centrinės Amerikos šalimis.

Panamos senamiestyje, kur dalis pastatų sugriuvę, dalis išlaižyti ir tarpinių variantų nėra

Panamos senamiestyje, kur dalis pastatų sugriuvę, dalis išlaižyti ir tarpinių variantų nėra

Iš pažiūros viskas veikia, nors ir kitaip (tiesa girdėjome, kad nuo ryt užsidarinės – tad gal esame paskutinė diena prieš „periodinę apokalipsę“). Ateiname į bažnyčią – prižiūrėtoja matuoja tempeatūrą, nurodo dezinfektuoti rankas, pasirašyti vardus ir pavardes į lankytojų knygą (nežinau, kokia nauda iš vardų be adresų ar telefonų). Prie McDonald‘s eilė net gatvėje – į vidų įleidžia labai mažą skaičių žmonių (turbūt oficiali riba). Nestovime. Einame į kitą restoraną vietinių arepų – ten lauke stovi pareigūnas, matuoja temperatūrą, nurodo paspaudus pedalą koja (o ne ranka myggtuką, kaip bandėme mes) dezinfekuoti rankas.

Eilė gatvėje prie Panamos McDonald's

Eilė gatvėje prie Panamos McDonald’s

Ekvadore laukia privaloma izoliacija??? (2020 12 16)

Atgal į oro uostą ir į skrydį. Prieš lipdami į Uber, pasikeičiame kaukę iš paprastos į KN95 respiratorių – tai nuolatinė mūsų elgesio tvarka: kur galimos ilgalaikės grūstys arba ilgalaikiai kontaktai su konkrečiais žmonėmis, naudojame KN95 (ir atitikmenis), o kur aplinka ne toikia ankšta – medžiagines ar chirurgines kaukes. Naudotume respiratorius ir daugiau, bet, deja, jie brangūs (Brazilijoje vienintelėje vietoje, kur radome, kažkokioje vietinių pažįstamų rekomenduotoje parduotuvėje medikams, kainuoja 2 eurus už kaukę net ir perkant dėžėm). Kažkiek atsivežėme iš Lietuvos (kainavusių po 50 eurocentų), bet jie tarsi vaikiški, labai plėšia ausis – jau po kokios valandos smarkiai skauda.

Prisimenu, kaip Korėjoje, kur kaukės plačiai prieinamos ir nebrangios, KF94 (vietinį KN95 atitikmenį) nešiojome kasdien – nors ten pavojus buvo mažiausias per metus. Kita vertus, gal tai susiję – kai visi korėjiečiai nuolat tvarkingai keičia KF94 kaukes, gal tai viena priežasčių, kodėl liga ten neišvešėjo? Kol kaukės Korėjoje buvo brangesnės, dalį jų kainos piliečiams kompensuodavo valdžia (parodęs pasą, ribotą kiekį galėdavai nusipirkti pigiau) – gal tai irgi logiškas kelias, nes 2 eurai kiekvieną dieną (o keičiant pagal rekomendacijas ir dažniau) yra tikrai didelė suma daugeliui žmonių, juk tai ~60 eurų per mėnesį ir ~240 eurų keturių asmenų šeimai.

Panamos oro uostas pilnas, skrydis Panama-Kitas irgi artipilnis – šalia mūsų jau sėdi žmogus. Lėktuve skaitau elektroninę knygą apie Ekvadorą, planuoju kelionės grafiką ir maršrutą – jei kažkada ruošdavausi kelionėms ilgai ir iš anksto, dabar tai nelogiška: kad planuoji kelionę, iki pat paskutinio neaišku, ar ji įvyks, ar niekas nepasikeis. Tad grįžo mano „ankstyvo keliavimo laikai“, kada kelionei pasiruošdavau per vieną bemiegę naktį ar jau lėktuve.

Skrydyje į Ekvadorą

Skrydyje į Ekvadorą

Artėjant nusileidimui išdalina anketas. Nusigąstu. Viena anketa – sveikatos deklaracija. Kita anketa – tik ispaniška – įsipareigojimas izoliuotis 14 dienų. Kas čia dabar? Negi pasikeitė tvarka? Na, velnias, skrydžio išvakarėse nežiūrėjau, reiks įtraukti į „Ką padaryti prieš kelionę“ lentelę ir “Prieš skyrdį patikrinti COVID tvarką dar sykį”… Iš lėktuvo, aišku, internetu patikrinti negaliu. Negi pirmąkart papulsim į izoliaciją? Mintys perbėga alternatyvas: gal iš Ekvadoro skristi į gretimą Kolumbiją (kur, kaip ir Brazilijoj, jokių ribojimų atvykimui), ar pasiankstinti bilietus atgal į Braziliją? Na, turbūt normalių pasiūlymų skrydžiams jau nebus, per vėlu, o dar šventės, dėl ko keisti bilietus net ir COVID laikais leidžia tik su priemoka.

Ekvadoro anketos

Ekvadoro anketos

Paskui smegenų kampeliu prisimenu, kad, lyg, kai tikrinau, Ekvadoro tvarka buvo „testas *ARBA* izoliacija“. Sakau Aistei įsipareigojimo nepasirašyti – bandysim duoti testo rezultatus.

Nusileidžiame. Kaip ir Brazilijoje ir Panamoje mėgina išlaipinti pagal eiles, bet jei ten būdavo tvarka, tai Ekvadore pusė keleivių atsistoja vos lėktuvui atvažiavus prie vartų.

Kito oro uostas. Mėginant eiti prie pasų kontrolės, nukreipia į papildomą kambarį. Čia visus susodina karantino pareigūnai ir renka įsipareigojimus izoliuotis. Paduodame testą. Uždeda štampą. Suveikia. Tik, atrodo, testą paduodame mes vieninteliai – beveik visi likę keleiviai, matyt, ekvadoriečiai emigrantai, per Panamą iš turtingesnių šalių grįžtantys Kalėdoms. Ir testui jie taupo – sako esą izoliuosis. Netikiu, kad Kalėdų niekur nešvęs, juk iki jų tik 8 dienos…

Bendrakeleivis vežė Kalėdoms tokią statulėlę

Bendrakeleivis vežė Kalėdoms tokią statulėlę

Pamiršome pasirašyti ir sveikatos deklaracijas, bet į jas net nežiūri, surenka ir tiek. Pasieniečiai pažiūri tik pasą ir eik. Pavyko. 23-oji šalis šiais metais, 115-oji gyvenime…

Aukštis, vėsa ir Andų kalnai (2020 12 16-18)

Išsinuomojame pigiausią automobilį ir važiuojame į Kitą. Gal ne taip, kaip Panama, bet Ekvadoras nustebina – modernios gatvės, daugiajuostės magistralės, vakarienė prekybos centre, kokių net Brazilijoje nėra. „Neturtingasis pasaulis“ (gal išskyrus Afriką) septynmyliais žingsniais vejasi turtingąjį ir visokios knygos, pasakojančios apie skurdžius kraštus greit pasensta. Akimirką pagalvoju, gal be reikalo čia pasilikome tik 10 dienų, gal čia būtų gerai praleisti ilgesnį laiką.

Kitas 2800 m aukštyje, bet atrodo lyg žemumoje – aplinkui dar aukštesni kalnai, į vieną kurių lynų keltuvas užkelia iki 4100 m su nuostabiais vaizdais žemyn (deja, kiek lyja ir tenka įsigyti megztinius: juk skrisdami į Pietų Ameriką ruošėmės Brazilijai, ten tokio oro nėra). Aistei ptimą naktį kiek skauda galvą, aš į aukštį ne taip reaguoju, nors einant aukštyn uždūstu greičiau ir aišku, kodėl Ekvadoro futbolo rinktinė, sako, dažniau nei kitos to paties lygio komandos laimi namų varžybas.

Keltuvu ant kalno. Po 11 metų pertraukos vėl atsigeriu Inka Kolos - Peru populiaraus gėrimo. Ekvadoras antra šalis, kur jį radau

Keltuvu ant kalno. Po 11 metų pertraukos vėl atsigeriu Inka Kolos – Peru populiaraus gėrimo. Ekvadoras antra šalis, kur jį radau

Ekvadoro požiūris į Pandemiją – vienas rimčiausių pasaulyje, kokius mačiau (2020 12 16-18)

Ekvadore jau eilinį kartą Pietų Amerikoje nustembu, kaip rimtai žiūrima į atsargumą dėl pandemijos. Čia viskas dar rimčiau nei Brazilijoje ar Panamoje. Vien per pirmas kelias dienas ko tik neprisižiūriu! Prie kiekvieno įėjimo į prekybos centrą ar pavienį supermarketą apsauginis tikrina temperatūrą, nupurškia rankas dezinfekciniu skysčiu. Prie didesnių parduotuvių jau pačiame prekybos centre tą patį darsyk padaro jų apsauginis (gana logiška: juk, turbūt, rinkdamasis liesi prekes, tai čia jei ateini nešvariom „užkrėstom“ rankom, jas priverstinai dezinfekuoja, kad liestum švariom). Prie įėjimo į Kito lynų keltuvą, be temperatūrų tikrinimo, net lauke pastatytos ištisos naujos kriauklės, kur rankas liepia plauti. Viename prekybos centre dezinfekciniu skysčiu apsauginis nupurškė net rūbus… Beveik visur pardavėjai paėmę pingus nupurškia juos dezinfekciniu skysčiu (kartą tokius šlapius padavė kaip gražą!), dezinfekciniu skysčiu nupurškė ir viešbučio raktus prieš paduodami mums. O lynų keltuvo kabiną, į kurią lipome, ne šiaip sau truputį papurškė, kaip Brazilijoje, o ilgai purškė.

Naujai įrengta kriauklė pakeliui į keltuvą

Naujai įrengta kriauklė pakeliui į keltuvą

Ir privalomos dezinfekcijos, kaukės – ne išimtis, o taisyklė, ir nelabai kas eina be jų. Ir štai naktį šalikelėje gali pamatyti einantį kokį žmogelį su KN95 kauke – bet be atšvaitų…

Na ir visokie menkniekiai – pvz. pro restoranus vaikštinėjantis klounas. Aišku, atkreipia dėmesį, kas čia dabar? O jis vienoje rankoje laiko „nešiokite kaukę“, kitoje „dezinfekuokite rankas“. Ir KN95 respiratorių daugiau, nei Brazilijoje, būna žmonių, kurie nešioja dvi kaukes vieną ant kitos (na, prie 2800 m ar 4100 m aukščio iš pirmo žvilgsnio nėra lengva, kai ir taip oro švelniai trūksta, bet pripranti stebėtinai greitai).

Lotynų Amerikoje pamatai ir šitaip superbesisaugančių žmonių, ypač lėktuvuose

Lotynų Amerikoje pamatai ir šitaip superbesisaugančių žmonių, ypač lėktuvuose

Iš visų šalių, kurias šiemet lankiau, Ekvadore savisauga/higiena sustiprinta labiausiai – net labiau nei Korėjoje, kur dezinfekcijos buvi pavienėse vietose ir dažniausiai neprivalomos.

Aišku, negaliu sakyti, kad Ekvadore labiausiai saugomasi apskritai. Nes kova su koronavirusu turi keturias plotmes:
*savisaugos (kaukės, dezinfekcija).
*kontaktų paieškos ir izoliavimo.
*sienų uždarymo.
*karantino (visuotinių uždarymų).

Gatvėse parduodamos kaukės. KN95. Brazilijoje jas gali rasti tik už brangiai parduotuvėse chirugrams, o Ekvadore - visur kur nori.

Gatvėse parduodamos kaukės. KN95 respiratoriai.

Iš esmės Ekvadoras visą kovą stato ant savisaugos ir kažkiek sienų uždarymo (jos atviros, bet iš atvykėlių reikalaujama testų). Kita vertus, tai ir gerai – savisauga gali tęstis be galo ir negriauna ekonomikos, kaip uždarymai. Uždarymai vis tiek turi baigtis, o kaukės ar dezinfekcijos – nebūtinai (arba gali tęstis ne vienerius metus). Kontaktų paieška irgi gali tęstis be galo, bet, kaip parodė situacija, neturtingoms šalims ji neprieinama, ir net Europa (dėl kitų priežasčių – perdėto privatumo akcentavimo) nesugebėjo daryti kontaktų paieškos, tad ir gerai, kad Ekvadoras neprasideda ir nešvaisto tam svarbių resursų.

Plaunama Kito bažnyčia. Aišku, antikoronavirusinių priemonių yra ir daugiau - pvz. ant žemės nubrėžti keliai, kaip žmonės tuėtų eiti, kad įeinančių ir išeinančių srautai nesusidurtų veidas į veidą

Plaunama Kito bažnyčia. Aišku, antikoronavirusinių priemonių yra ir daugiau – pvz. ant žemės nubrėžti keliai, kaip žmonės tuėtų eiti, kad įeinančių ir išeinančių srautai nesusidurtų veidas į veidą

Kaip Ekvadorui tai pavyko? Manau, svarbi ir istorija. Tik labai neseniai Ekvadore virusas susilpnėjo tiek, kad miršta mažiau žmonių, nei šiuo metu pernai. Daugybę mėnesių kasdien mirdavo dvigubai daugiau, o per piką balandį – net 7 kartus daugiau. Iš esmės Ekvadoras „persirgo“ masiškai ir žmonės matė situaciją, daug kas turi mirusių pažįstamų.

Deja, taip yra – pavojų suvokiame, kai patys pamatome. Na taip, koronavirusas ne vėžys, bet jei galima vengti – kodėl nevengti? Jei pakanka kaukės ar dezinfekcijos, kad sumažintum tikimybę? Deja, kai priemonės pernelyg griežtos, kaip Lietuvoje kovą-balandį „lygioje vietoje“ įvestas karantinas, ar ir dabartinis karantinas, išeina atvirkščias efektas.

Išeina, kad didžioji dalis žalos, su kuria susiduria eiliniai žmonės, ateina ne iš ligos, o iš priemonių kovai su ja – ir tada vis daugiau žmonių labiau nusiteikia ne prieš ligą, o prieš tas priemones, ir net nebemąsto, kurios jų pagrįstos, kurios ne (visas mintyse sumeta į vieną „karantino“ krūvą). Ir savo energiją skiria kovai su tomis priemonėmis (pvz. agituoti prieš skiepus, vakcinas, o ne už tai; „kieta“ jiems ne kasdien nešioti kaukę, o sugebėti prasprūsti be jos, kur privaloma, ir pan.). Išeina kaip koks sovietmetis: buvo „geras ženklas“ kažką kombinuoti ar „spekuliuoti“, nes negi visų nesąmoningų, nepagrįstų okupacinės valdžios normų, laikančių žmones skurde, laikysies.

Nusifotografavau žinių ekraną kai pranešė apie pradėtą vakcinaciją. Kai kam atrodo 'dabar jau viskas baigsis'. Nemanau, bent jau negreitai: daug tokių 'dabar jau viskas baigsis' jau buvo.

Nusifotografavau prisiminimui žinių ekraną kai pranešė apie pradėtą vakcinaciją. Kai kam atrodo ‘dabar jau viskas baigsis’. Nemanau, bent jau negreitai: daug tokių ‘dabar jau viskas baigsis’ jau buvo.

Ekvadoras nustebina ne tik gamta, bet ir tvarka (2020 12 18-20)

Ekvadoras nustebina: tai skurdesnė už Braziliją šalis, skurdesnė už Egiptą, bet kiek daug gražaus, sutvarkyto ten yra. Modernūs prekybos centrai Kite. Puikūs daugiajuosčiai keliai.

Aišku, šalis įdomi visų pirma ne jais, Važiuojame prie Kilotoa ežero krateryje. Galvojame, ar mūsų pigiausio 1.0 litro varikliu automobilio pakaks kylant į 4 km ir aukštesnius Ekvadoro kalnus – kartais reikia įsibėgėti, bet užtenka.

Prie Kilotoa ežero su Ekvadore įsigytais megztiniais - vieninteliu šiltesniu rūbu

Prie Kilotoa ežero su Ekvadore įsigytais megztiniais – vieninteliu šiltesniu rūbu

Eilės liūdnų šunų nuolat nulydi akimis automobilį – vos ne kas kilometrą tame kelyje. Tarsi iš kokio siaubo filmo pranešdami, kad ten, kur važiuoji, nieko gero nelauk. Bet viskas gerai.

Palei kraterį savotiškas kurortas, gražus pasivaikščiojimo takas. Aistė nori pavalgyti, aš sakau „Einam, pirma pasivaikštom“. Ir labai gerai – paskui šniojo liūtis. Tiesa, valgyti randame ne iš karto: dalis restoranų atrakinti, bet darbuotojai kažin kur išėję. Prekės sudėtos ant prekystalių, niekas nesaugo. Turistų tiek mažai, kad nebijo…

Restoranas-parduotuvė dešinėje atrakinti, bet viduje nė gyvos dvasios. Palaukiame, nesulaukiame.

Restoranas-parduotuvė dešinėje atrakinti, bet viduje nė gyvos dvasios. Palaukiame, nesulaukiame.

Gretimame indėnų kaime pasigėrime ten sukurta menine tradicija – ypatingais paveikslais, naiviai vaizduojančiais vietinį gyvenimą ir užsienio aktualijas (pvz. net rugsėjo 11!).

Ekvadore jaučiuosi kaip kokioje turtingesnėje šalyje. Ir kainos didesnės, nei Brazilijoe – juk Ekvadoras vienašališkai įsivedė JAV dolerius.

Indėnų paveikslai

Indėnų paveikslai, tarp jų Rugsėjo 11 d. teroro aktui – įdomu, kaip jie netrukus nupieš koronavirusą?

Tik pakelėse kepamos ir pardavinėjamos jūrų kiaulytės grąžina į realybę. Andai. Indėnų žemės.

Tikras Andų indėnų "nacionalinis patiekalas" - jūrų kiaulytės

Tikras Andų indėnų “nacionalinis patiekalas” – jūrų kiaulytės

Dieną pravažiuojame Ingapirką – didžiausius Ekvadore inkų griuvėsius. Čia jau vedamos ir ekskursijos grupėms – tiesa, tik ispaniškos.

Ingapirkoje

Ingapirkoje

Vakare laukia neįtikėtinai gražus ir modernus Kvenkos miestas. Atrodo, norėtųsi pasilikti ilgiau. Kitu metu. Gausybė butų mėnesiui nuomai, populiaru atvykti gyventi „skaitmeniniams klajokliams“, kaip mes. Taip pat besimokantiems ispaniškai. Daugiausiai amerikiečiams. Tad daug įvairių virtuvių restoranų, barų ir, aišku, nuostabūs vaizdai į miestą nuo aplinkinių kalnų.

Vakarienė Kvenkoje, restoranams užleistame buvusios kunigų seminarijos kieme prie miesto katedros

Vakarienė Kvenkoje, restoranams užleistame buvusios kunigų seminarijos kieme prie miesto katedros

Lietuvoje karantinas vis griežtinamas. Draudžiama „be priežasties“ važiuoti į kitą savivaldybę. Betono blokais užvertė įvažiavimus, kažkas atblokavo įvažiavimą į Kauną, kažkas įskundė, socialinė žiniasklaida – karo laukas tarp radikalių „karantinistų“ ir „sąmokslo teoretikų“. Savo įtikėtas “tiesas” jie gina piktai tarsi kokie radikalūs katalikai su protestantais per Trisdešimties metų katą (1618-1648), ar NSDAP su komunistiniu “Rotfrontu” Veimaro Vokietijoje: niekindami bet kokius mokslinius įrodymus, kurie nesutampa su jų įtikėjimais. Belieka džiaugtis, kad bent ginklai nežvanga, nes neapykantos nemažai.

Kaip rugsėjį-spalį baisėjomės nepriklausomai keliaudami po Egiptą visais policijos ir armijos postais, kurių ten pristeigė diktatūra! O dabar ir Lietuva, ir gera pusė Europos Sąjungos visuomenės kontrolės mastais artėja prie Egipto…

Džiaugiuosi, kad aš ne Europoje.

Kvenkos kalėdinė panorama

Kvenkos kalėdinė panorama

Kuris laikas skauda dantenas, o dabar iškiilo ir pūlinys. Eiti pas dantistą šiais laikais rizikinga. Parašau savo dantistei į Lietuvą el. laišką: pasiskaitęs galimas diagnozes ir kas aktualu aprašau simptomus, nufotografuoju burną. Gaunu patarimus. Turbūt būtų ne kitaip, net jei ir būčiau Lietuvoje.

Į Ekvadoro pakrantę – ir darbo reikalais (2020 12 20)

Per kalnus verčiamės į Gvajakilį. Net stabdžiai ima cypti – leidžiamės vienu ypu iš 4 km aukščio. Aistė įpratusi važiuoti nuo kalno „laisvu bėgiu“ – aišku, tai ne Andams. Reikia stabdyti varikliu.

Modernaus Ekvadoro įspūdis, susidarytas aplink Kitą, pamažu nyksta – čia keliai, kaip legendinė Transamerikos magistralė „nuo JAV iki Argentinos“, nutiesti seniai ir nebūtinai remontuoti, duobėti. Ilgai tenka vilktis paskui vos į kalną užriedančius sunkvežimius. Tokiuose debesyse, kad vos tų sunkvežimų galą matai priešais savo priekinį stiklą.

Transamerikos magistralėje per rūką

Transamerikos magistralėje per rūką

Vakare – vėluodami – atvyksatme į Gvajakilio uostamiestį. Spindintį. Susitinkame su Lietuvos garbės konsulu, kuris ketina su mūsų pagalba atsikurti Lietuvos pilietybę. Jam, savo klientui, atvežėme dokuementus apie jo protėvius iš Lietuvos archyvų. Papasakoja daug apie Gvajakilį, ekonominę Ekvadoro širdį. Patvirtina, kad tos liūdnos istorijos 2020 m. kovą-balandį, kad Gvajakilyje, susidūrusiame su pirmu Pietų Amerikoje COVID smūgiu, būdavo, kas mirdavo gatvėse, net jei ir perdėtos, buvo realybė: tiesa, tai buvo skurdžiuose rajonuose. Kaip ir visa Lotynų Amerika, Gvajakilis socialiai susiskaldęs. Ten, kur mus nusiveda – tokia tarsi dirbtinė Venecija. Sako, iki pandemijos ir gondolos plaukiodavo. Viskas nauja. Tarsi koks Las Vegasas ar Dubajus.

Aistė su klientu - Lietuvos garbės konsulu - turtingoje Gvajakilio dalyje

Aistė su klientu – Lietuvos garbės konsulu – turtingoje Gvajakilio dalyje

Centre, aišku, kitaip: senamiestis primena gentrifikuotą favelą.

Gvajakilio senamiestyje

Gvajakilio senamiestyje

2020 m. kovas grįžta? Britiška COVID atmaina smogia atviroms sienoms (2020 12 20)

Atrodo, 2020 m. kovas grįžta! Britanijos premjeras Borisas Džonsonas pasakė, kad Londone siaučia naujas koronaviruso variantas, kuriuo serga jau ~60% Londono sergančiųjų. Džonsonas dar labiau apriboja judėjimą JK viduje, kalėdines šeimų šventes.

Turbūt net jis nenumatė pasaulio reakcijos. Europa įsigąsdinusi, o dar Britanija po BREXIT jų vadovybės akyse nėra draugas.

Viena šalis po kitos uždraudžia skrydžius iš JK kelioms dienoms ar savaitei (bet šiais laikais savaitė greitai gali virsti mėnesiais), nežinodami ką daryti žmonės būriuojasi Britanijos oro uostuose. Dalis šalių draudžia skrydžius ir į Nyderlandus, Belgiją, Pietų Afriką (kur irgi nustatyta po kelis atvejus), o kitos – skrydžius apskritai, uždaro sienas – Saudo Arabija, Omanas.

Serbija, viena laisviausiai į kelionių ribojimus žiūrinčių šalių, irgi įsivedė privalomą PCR testą atvykstantiems. Pirmą kartą.

Serbija, viena laisviausiai į kelionių ribojimus žiūrinčių šalių, irgi įsivedė privalomą PCR testą atvykstantiems. Pirmą kartą.

Tuoj ir Lietuva, kaip kovą karantiną, nusikopijuoja priemones nuo Vakarų ir uždraudžia skrydžius iš JK. Kad nauja viruso atmaina neateitų. Negalvoja, kad tai neįmanoma: ta atmaina egzisgtuoja nuo rugsėjo, pastarosiomis savaitėmis vyrauja Londone, „penkame pagal dydį Lietuvos mieste“, tai kaip gali būti, kad nė vienas ligonis dar neatvyko į Lietuvą, kai net nebuvo privalomos saviizoliacijos (o ir kiek ji buvo, emigrantai į JK tik ir diskutuodavo apie būdus apeiti). To neįmanoma patikrinti: įprastiniai PCR testai netikrina viruso atmainos. Tik keli atsitiktinai parinkti ligoniai ištiriami ir taip – tarp tų naujosios atmainos kol kas nerado.

Ar nebus problemų mums nuvykti iš Ekvadoro į Braziliją? Juk skrydis tik 26 d., o dabar dar 20 d. Na, Brazilija viena lėčiausiai ribojimus įvedančių šalių. Bet Ekvadoras mažiau prognozuojamas – gal gali uždaryti skrydžius? Dar tas Panamos klausimas – ten padėtis blogumu sparčiai vejasi Lietuvą, o mes turime skristi per Panamą. Jeigu ten tai sparčiai auga pandemija, tai gal ten irgi ta nauja viruso rūšis (jei ji apskritai yra tiek pavojingesnė, kiek sakoma – dar niekas neištirta, sprendimai šiais laikais grindžiami gandais ir prezumpcijomis)?

Ekvadoro kalnuose

Ekvadoro kalnuose

Bent jau likti Ekvadore nebe taip atgrasu, kaip atrodė iš pradžių. Bet viskas priklauso nuo padėties čia.

Kitą rytą apeiname Gvajakilį: gražią Malecon pakrantę, senamiestį ant kalno su švyturiu viršūnėje, centrinę Bolivaro aikštę, pilną iguanų, kurias vietiniai šeria salotomis, kviečia lipti ant sprando, daugiaaukščius kapinių kolumbariumus.

Gvajakilio centre

Gvajakilio centre

Išvažinėjant iš miesto – siurprizas. Postas, stabdo policija. „Dokumentus“. Duodame. „Atverskite Ekvadoro štampą, kada įvažiavote į šalį“. Parodome. „Automobilio dokumentus“. Duodame. Prisikabina, kiek suprantame, kad nepraeita techninė apžiūra, kad nėra gesintuvo. Pirmą kartą gavome iš autonuomos techniškai netvarkingą automobilį! Bando prašyti kyšio vieninteliu anglišku žodžiu, kurį moka „Money, money“. Vertėjauja telefonu minėtas klientas iš Gvajakilio, mus praleidžia.

Bet tuo pačiu konsulas suneramina: „Ar girdėjote apie naujus ribojimus Ekvadore?“. Judėjimas ribotas tik su JK ir dar keliom šalim, tarp jų visa ES. Nors ir pasidarius testą prieš 10 d., dabar bus būtina 5 d. saviizoliacija – štai kodėl, matyt, prašė atvykimo štampo, ar ne šiandien būsime į Gvajakilį atskridę – na, bet atskridome prieš 5 dienas.

Pakelės vaizdai Ekvadore

Pakelės vaizdai Ekvadore

Labiau suneramina, kad prezidentas Leninas Moreno prikūrė apribojimų pačioje šalyje. Komendanto valanda nuo 22 iki 4 val. – na nieko, ir šiaip naktim nesibastom. Prekybos centrai užsidaro 20 val., bus draudžiama per naujus metus kūrenti „Senų metų“ lėles, kurias, taip gražiai paruoštas, regėjome išvažiuodami iš Gvajakilio. Nieko mums, nors lėlių gamintojams liūdna, šitiek dirbo, kad parduotų tas lėles, iš ko jie dabar gyvens – protestuodami jie, portalai rašė, blokavo Gvajakilyje kelią, bet pareigūnai išvaikė. Kažkoks dežavu – primena 2020 m. kovą Indonezijoje, kai lygiai taip pat uždraudė deginti Balio naujų metų monstrus ogoh-ogoh. Bet gal yra logikos – į viešus deginimus daug prisirenka žmonių.

Deginimui paruoštos senų metų lėlės - jų niekas nesudegins

Deginimui paruoštos senų metų lėlės – jų niekas nesudegins

Na bet tuoj prieiname absurdą: nuo šiol lyginėmis savaitės dienomis galima važinėti tik automobiliais su lyginiais numeriais, nelyginėmis – su nelyginiais. Kas čia dabar, juk nėra jokios logikos? Šitokie įstatymai kartais Lotynų Amerikos didmiesčiuose taikomi ekologiniais sumetimais: mintis ta, kad kiekvieną dieną kai kurie automobiliai negalės išvažiuoti į kelius ir bus mažiau taršos, kamščių. Nes tie, kieno kitokie numeriai, turės rinktis viešąjį transportą, arba važiuoti kartu su kaimynais, kuriems pakeliui ir kurių numeriai tinka.

Bet gi koronapandemijos metu tai visai nelogiška! Užuot važiavę vieni, žmonės važiuos keliese, viešasis transportas bus labiau pergrūstas!

Mūsų numeris, pažiūrime, nelyginis – rytoj lyg ir negalėtume važiuoti? Na, bet galioja tik privatiems automobiliams, o mūsų priklauso įmonei (nuomotas). Žiūrėsime, bet minčių gal prasitęsti autonuomą iki pat skrydžio atsisakome – kuo greičiau grąžinsime, tuo bus paprasčiau. Pravažiuojame ne vieną ir ne du policijos postus, bet jie stabdo atsitiktinai – kas kokį dešimtą automobilį; niekas daugiau nestabdo.

Pakeliui per Ekvadorą - dabar reikia nuvažiuoti kur kas didesnius atstumus

Pakeliui per Ekvadorą – dabar reikia nuvažiuoti kur kas didesnius atstumus

Likus pusvalandžiui iki 22 val. apsistojame Riobamboje. Po 22 val. eismas galutinai nenurimsta, bet iš lėto pravažiuoja policijos automobiliai įjungtomis sirenomis.

Kaip uždraudė dieną nuomotu automobiliu važiuoti (2020 12 21-22)

Lietuvos konsulas Gvajakilyje informuoja, kad net ir nuomota mašina geriau šiandien nevažiuoti.

Ką gi, teks pabūti Riobamboje, skirti dieną darbui, o rytoj išvykti 4 ar 5 val. ryto ir nuvažiuosime visą atstumą – Papalaktos atsisakysime, o į kitas vietas gal spėsime.

Nelyginis automobilio numeris reiškia ir kad negalėsime važiuoti gruodžio 24 d., kai turėtume grąžinti automobilį. Bandome derinti dėl grąžinimo diena anksčiau – autonuoma sako, galima, bet pinigų skirtumo už nepanaudotą dieną negrąžins (~23 EUR).

Riobamboje matau, kaip ribojimai veikia realybėje. Išties beveik visi automobiliai su lyginiais numeriais. Tačiau be galo daug taksi. Tie, kieno automobiliai su nelyginiais numeriais, priversti važiuoti taksi (jei ne viešuoju transportu). Į tuos pačius taksi automobilius greta tų pačių taksistų vienas po kito lipa kaip niekad daug klientų, užuot važiavę sau vieni savo automobiliais.

Taksi eilės Riobamboje

Taksi eilės Riobamboje

Vakare pasimato ir kitas naujo režimo fiasko. Komendanto valanda nuo 22 val. reiškia, kad atsiranda ir kita – masių valanda – maždaug 18-19 val. Žmonių gatvėse, parduotuvėse kaip niekad daug: visada stengiuosi palaikyti atstumą nuo praeivių, bet sunku, kai šaligatvis pilnas… O kaip kitaip? Juk anksčiau, kai parduotuvės dirbdavo iki 22-23 val., srautai pasiskirstydavo – kas ten eidavo po darbo ~18 val., kas nuvažiuodavo paskui ~20 val. O dabar reikia apsipirkti iki kokios 20 val. – nes tada pagal naują tvarką uždaromi prekybos centrai, o netrukus langinės nuleidžiamos ir visur kitur, nes juk darbuotojams reikia iki 22 val. grįžti namo.

Komendanto valandos idėją kaip ir suprantu (tikriausiai – kad žmonės nešvęstų apgirtę gatvėse), bet, kaip ir su Chruščiovo kukurūzais ar Mao Dzeduno plienu – „kontrolės fanatikai“ visuomet kažko neapgalvoja, ir išeina kaip blogiau. Ne žmogui Dievą žaisti.

Kažkas pajuokavo taip pataisydamas kelio ženklą

Kažkas pajuokavo taip pataisydamas kelio ženklą

Na o cirkui su automobilių numeriais net ir paaiškinimą sunku sugalvoti.

Aišku, Leninui Moreno toli iki to, ką girdžiu iš Lietuvos, kur įvedamos sveiku protu nepagrįstos priemonės, o joms neveikiant (jos ir negali veikti, ir daugelyje įrašų aiškinau, kodėl) kaltinami neva jų nesilaikantys žmonės.

Reklama Ekvadore

Reklama Ekvadore

Vienas klientas iš Kanados, norėjęs atsikurti Lietuvos pilietybę, el. paštu paklausia, ar tiesa, kad Lietuvoje žmones, kurie važiuos į kitą savivaldybę, grasinama sušaudyti…

Nežinau, kas tą mitą paskleidė. Gal kokie Kremliaus „fake news“ kūrėjai. Bet jei tvarka būtų išmintingesnė net jie nedrįstų tokių nesąmonių kurti ir jau tikrai niekas jomis netikėtų.

Kada nors (gal jau greitai) sergančiųjų skaičius Lietuvoje be abejonės ims kristi – nes prasirgs daugelis ir liks tik mažuma tų, kurie dar galės užsikrėsti. “Oficialūs persirgusiųjų koronavirusu skaičiai” juk tik ledkalnio vūršūnė: kaip rodo apklausos, tik menka mažuma Lietuvoje dabar testuojasi sulaukę koronaviruso simptomų, ir mano aplinkoj girdžiu daugybę pasakymų: “Turbūt sirgau koronavirusu, bet nesitestavau, o kam? Forma nesunki, gydymo vis tiek nėra, izoliuojiesi ir tiek”. Visur taip jau nuo kovo: jei “oficialiai perserga” kokie 5%, antikūnių tyrimai paskui parodo, kad realybėje ir 60%.

Ekvadore gausybė įvairiai apipavdalintų kaukių. Kelias įsigijome ir mes

Ekvadore gausybė įvairiai apipavdalintų kaukių. Kelias įsigijome ir mes

Aišku, kai sergančiųjų Lietuvoje neišvengiamai sumažės, valdžia klaidingai skelbs, neva padėjo karantinas ir dar daugiau kas įtikės, nematydami kitų šalių pavyzdžių, neva tai labai veiksminga priemonė… Klasikinė “post hoc ergo propter hoc” loginė klaida.

Karštos versmės ir vėsi Ekvadoro sostinė (2020 12 23)

Kad atloštume prarastą dieną, gruodžio 23 d. išvažiuojame vos pasibaigus komendanto valandai – 4:30. Nuvykstame į Banjos karštąsias versmes. Čia, atrodo, laikas sustojęs: viskas nutriušę, aplūžę. Ir dar kaukę liepia nusiimti… Bet krioklys nuostabus, ir mirkti karštame baseine juos stebint – gražu.

Karštosios Banjos versmės

Karštosios Banjos versmės

Girdime ir rusų kalbą – pirmą kartą. Atrodo, visur, kur maudynės, rasi rusų turistą…

Privažiuojame ir prie kito krioklio, Velnio krioklio, kur tenka lįsti uolų tuneliais beveik šliaužiant.

Lendu slegiamas uolų prie krioklio

Lendu slegiamas uolų prie krioklio

Paskui – į Kitą, pagaliau Latakungos mieste paragaujant ypatingo vietos pateikalo Čugčukaros. Tiksliau, keisto patiekalų rinkinio, kur ir kiaulės oda, ir čipsai, ir dar bala žino kas. Tik tame mieste, o ten pilna restoranų, kur tik tą vieną „patiekalą“ turi.

Čugčukara

Čugčukara

Paskutines porą dienų praleidžiame Kite. Skambiname į autonuomos kompaniją – patikkina, kad Kitui išimtis, taigi, galėsime važiuoti ir gruodžio 24 d. Nuvažiuojame prie pusiaujo. O tų pusiaujų daug – yra ir valstybinis muziejus, ir privatus šalia, ir kiekvienas turi savo pusiaujo liniją, o realias fizikos demonstracijais kaitalioja su mitais ir triukais. O tikrąjį pusiaują GPS parodo dar kitur.

Tradicinė nuotrauka aplink "vieną iš" pusiaujų Kito šiaurėje

Tradicinė nuotrauka aplink “vieną iš” pusiaujų Kito šiaurėje

Pasivaikštome po Senamiestį. Pasirodo nejaukus – turbūt todėl, kad Kalėdos, viskas uždaryta. Gausu elgetų. Vieni štai prieina bevalgant, pradeda prašyti pinigų. Aistė piktai juos nuveja. Paskui gailisi: per Kalėdas nuvijo elgetas! Bet tai šiais laikais automatinė reakcija… Elgetos juk buvo be kaukių – ir jei žmogus, ypač nepažįstamas, be kaukės kalba tau į veidą, dažnai pasijauti nejaukiai, darai bet ką, kad baigtų.

Užlipu į katedros špilį. Sunkiai kokiose JAV įsivaizduotum, kad lipi praktiškai stogo išore, kopėčiom, prieš tai perėjęs kažkokiu palėpės tilteliu.

Lipu į Kito katedros špilį

Lipu į Kito katedros špilį

Kite jau daugiau kitų turistų. Daugiausiai iš Ameirkos – išvykimas, grįžimas jiems laisvas, be izoliacijos. Bet jie labai atsargūs. Kiek kartų amerikiečiai beprašė mūsų juos nufotografuoti – fotografavosi su kaukėmis. Mes nuotraukoms kaukes paprastai nusiimam – juk atstumas nuo fotografo yra. Bet kuriuo atveju, rizika labai maža – ir Amerikoje, kur koronapanikos mažiau, nei Europoje, net ir atsargiausi žmonės nebijo keliauti, tiesiog toje kelionėje ypač atsargūs.

Bendra nuotrauka su turistu iš Amerikos

Bendra nuotrauka su turistu iš Amerikos

Kūčios 2800 m aukštyje ir skrydis “namo” į San Paulą (2020 12 24-26)

Antrą kartą gyvenime Kūčias valgome ne Lietuvoje. Praeitą kartą, 2018 m., buvo keistoka – kodėl be tėvų, be šeimos.

O dabar kone visi “padorūs” lietuviai sutinka taip – koks jau skirtumas, ar kitoje savivaldybėje, ar kitame pasaulio krašte.

Aišku, silkės prekybos centre nerandame, bet radau mėgstamų marinuotų agurkėlių.

Atsišaukimas daugiabučio laiptinėje, kur gyvenome: 'Koronavirusas - naujasis Kalėdų Grinčas'

Atsišaukimas daugiabučio laiptinėje, kur gyvenome: ‘Koronavirusas – naujasis Kalėdų Grinčas’

2800 m aukštis, Kito kalnų vaizdai už lango. Pusiaujas. Bet jei kitur Aistė sakydavo, „Nesijaučiu kaip per Kalėdas“, tai Kite vos nepasakė priešingai: „Gal kada sugrįškim čia vasarą?“. Kol susizgribo, kad dėl kalnų ten klimatas visada toks, nėra žiemos ir vasaros, yra ~+16-20 laipsnių.

Už poros dienų skrydis į San Paulą. Pavyks ar ne?

Kalėdinis butas Kite

Kalėdinis butas Kite

Eilinį kartą peržiūriu naujienas – ne, Brazilija sienų neuždarė, skryrdžių neatšaukė. Ir Ekvadoras. Ir Panama. Atrodo, viskas gerai. Brazilija įvedė privalomą koronaviruso testo reikalavimą atvykstant – bet jis tik nuo gruodžio 30 d. Ir vėl spėsime „pro rakto skylutę“?

Pirma problema – komendanto valanda. Ji iki 4 ryto, skrydis 7 val. Ar pavyks 4 val. išsikviesti Uberį, juk? Tenka rinktis taksi, padeda buto savininkas. Nuvažiuojame per beveik miegantį miestą.

Antra kliūtis – registracija oro uoste. Ji trunka gal 20 minučių: darbuotoja kruopščiai tikrina viską viską, klausinėja kur gyvename, kokias šalis lankėme, asmeninius duomenis, ar turėsime bilietus iš Brazilijos. O jie juk atšaukti… Jau mintyse kuriu planus kaip, jeigu kels čia problemą, staigiai rezervuoti naujus bilietus.

Aviakompanijai svarbu, kad mus įleistyų į Braziliją, kad netektų savo lėšomis mūsų grąžinti. O Brazilija be grįžimo iš ten bilietų gali neįleisti.

Neprireikia. Žiūriu, spausdina įlaipinimo talonus. Ne prie lango vietos, kaip prašėme, bet šiais laikais nebekreipi dėmesio: džiaugiesi, kad skrendi.

Įlipant į lėktuvą už nugaros ėjęs brazilas susirūpinęs šaukia “Tavo kuprinė atsegta!”. Pats pamiršau užsisegti iki galo. Bet brazilams visada pirma mintis – “kas nors jį, matyt, apvogė”. Subtilūs šalių atmosferų skirtumai. Ką gi, atgal į Braziliją!

Nusileidžiame. Praeiname pasų kontrolę. Vis dar paprasta kaip ir lapkritį.

Nusišypsome. San Paule jaučiamės grįžę į civilizaciją, tarsi namo, kur saugu. Namai, saugumas. To čia jaučiu daugiau nei dabar jausčiau Lietuvoje.

Dar prieš dešimt dienų Ekvadoras atrodė modernus ir gražus, civilizuotas. Bet kaip greitai viskas keičiasi!

Ir koronapandemijos laikais „civilizacijos“ ženklas nėra turtai ar modernūs prekybos centrai – jis yra nuoseklumas. Ten, kur *tikroji* civilizacija, valdžios „per naktį“ neįvedinėja keistų ir nepagrįstų kovos su liga priemonių, galima numatyti ateitį net ir pandemijos metu.

O ten, kur jos mažiau – kaip, deja, Ekvadore – gali tikėtis bet ko.

Jaučiuosi išsigelbėjęs. Vėl. Ne taip, kaip tada 2020 m. kovą Pietų Korėjoje, kai iš pandemijos ir karantinų pabėgau keturiems mėnesiams ten, kur nebuvo nei pandemijos, nei karantinų. Brazilijoje pandemija yra, bet karantinų mažai ir jie suprantamesni. Ekvadore koronaviruso mažiau, nei Brazilijoje – bet dėl visų politinių niuansų, ten nesijaučiau taip saugiai.


Nauji metai vėl San Paule (2020 12 27-2021 01…)


Pirmas peršalimas per pandemiją

Gruodžio pradžioje suėjo lygiai metai nuo tada, kai sirgau bet kokia užkrečiama liga ar uždegimu: visus metus man nebuvo slogos, gerklės skausmo, kosulio, temperatūros ir t.t. O juk seniau sirgdavau visokiais „peršalimais“ apie 3-4 kartus į metus, mano imunitetas nestiprus. Reiškia, kaukės, socialinė distancija ir kitas veikia.

Bet, aišku, net ir oficialiai visur sakoma – niekas neveikia 100%. Ir laikas, kai po daugiau nei metų pertraukos vėl susirgau, atėjo.

Nežinau, kur pasigavau tą slogą. Anksčiau nė nebūčiau mąstęs. Bet šiais laikais, kai žinios apie užsikrėtimus, imunitetus ir kitą perėjo iš imunologų mokslinių konferencijų į tai, apie ką rašo net „geltonoji spauda“ kaip apie kokią Holivudo žvaigždutės naują plaukų spalvą, tai mąstau kitaip.

Perskaitau, kad nors saugojimasis nuo koronaviruso beveik „išgujo“ ir gripą, su rinovirusais, kurie sukelia slogas, yra kitaip: jie „gajesni“, jų nenužudo muilas ar alkoholis. Todėl slogos neišnyko. Tų virusų inkubacinis periodas daug aiškesnis nei koronaviruso – dvi dienos iki pirmųjų simptomų. Taigi, užsikrėčiau Ekvadore. Tikriausiai kripykloje, kur man prisilietė prie akių grimo pieštuku, kuriuo, tikriausiai, lietė ir dešimtis kitų žmonių.

Galimai nelemta kirpykla Ekvadore

Galimai nelemta kirpykla Ekvadore

Kaip ten bebūtų, sloga savaime nėra baisu: eilinį kartą perskaitau koronaviruso simptomus, jie labai skirtingi nuo to, ką patiriu. Dabartiniai visiškai sutampa su man įprastais peršalimo simptomais (gerklės skausmą seka nosies bėgimas, užkišta nosis; čiaudulys; kosulio nėra, o maistas kvapnus ir skanus kaip visada).

Anksčiau dar ne su tokiais susirgimais darydavau viską. Pavyzdžiui, jaučiausi dar blogiau, kai važiavau imti šio interviu 2019 m. Argentinoje. Kaip tada džiaugiausi, kai į traukinį įlipo nosinaites pardavinėjantis elgeta, nes saviškes jau buvau visas sunaudojęs.

Bet dabar kiti laikai. Ir net peršalimas reiškia, kad teks stabtelėti. San Paule butą užsisakome 7 dienoms, per kurias beveik neinu iš namų ir tikrai nesusitikinėju su lietuviais. Pirmą kartą ir automobilio nesinuomojame. Gaila, nes laiką San Paule turėjau skirti “Gabalėliams Lietuvos”, bet rizikuoti negalima: kad ir maža tikimybė, o kas jei vis dėlto koronavirusas? Ir net jei ne jis, šiais laikais niekuo nesinori žmonių užkrėsti, nes ir sloga susirgus pandemijos laikotarpiu jų gali laukti visokios problemos (negalės kažkur eiti į darbą ir pan.).

Tiesa, priklauso ir nuo šalies. Brazilijoje aplink pilna kosinčių, čiaudinčių žmonių: atrodo tokios „savanoriškos saviizoliacijos“ kaip aš laikosi tik dalis.

Turėdamas laiko padarau darbus, kuriuos atidėliojau: nuotraukų maketavimai, straipsnių rašymai. Duodu interviu Simono Bartkaus tinklalaidei apie aviaciją “Prisiskraidėm” (apie kelionių ribojimus ir kita). “True Lithuania” skaitytojas E. Macas, kurisantis štetlą prie Rumšiškių (ir kūręs filmą apie paskendusias Rumšiškes), susisiekė pakalbėti apie savo projektą bei Lietuvos miestų istoriją.

Taip pat pažiūrėjom daug braziliškų filmų ar filmų apie Braziliją: tiek pagyvenęs šalyje, žiūri juos kitaip.

Kai atidėlioji “nuotolinius” darbus tiems stabtelėjimo periodams, jų tikrai užtenka. Savaitei-kitai, bet ne mėnesiams.

Naujų metų diena (2020 12 31)

Naujų metų išvakarėse sloga pamažu praeina. Aistė nuo manęs neužsikrečia: matyt ir kaukės bei du atskiri kambariai padeda.

Bet Naujus metus sutinkame namie.

Be kita ko, vengdamas masinių šventimų, San Paulo gubernatorius įvedė privalomas atostogas – tris dienas aplink Kalėdas, tris aplink Naujus metus. Dirba mažai kas. Naujų metų išvakarėse pavalgome tradicinio Bauru. Stebime Avenida Paulista, pagrindinę miesto gatvę. Žmonės skirstosi. Anapus lango štai jau vyrauja benamiai narkotikų išdegintomis smegenimis.

Tas pats San Paulo vaizdas, kuris šitaip šokiravo 2016 m., kai išvydau pirmą kartą! Tada tai man atrodė kažkoks žlugęs miestas, toks apokaliptiškai distopinis.

Benamiai San Paule

Benamiai San Paule

O dabar San Paulas – vienas paskutinių civilizacijos ir Laisvės bastionų apokaliptiškai distopiniame pasaulyje. Kitur išvis nesėdėtum restorane. Viskas reliatyvu.

Butą išsirinkome tokį, kad matytųsi San Paulo panorama, fejerverkai. Oficialių valstybinių dėl pandemijos nėra, bet eiliniai žmonės šaudo. Matyt, centre negalima, bet visas horizontas, ten, prie Kongonjas oro uosto, nusispalvina fejerverkų ugnimis.

Laukiame fejerverkų balkone San Paule

Laukiame fejerverkų balkone San Paule

Naujųjų metų sutikimas Londone per televiziją. Irgi distopinis - šaudant fejerverkams, pasirodo visokie daktarai, kaukės ir t.t. ir kalbama beveik vien apie koronavirusą

Naujųjų metų sutikimas Londone per televiziją. Irgi distopinis – šaudant fejerverkams, pasirodo visokie daktarai, kaukės ir t.t. ir kalbama beveik vien apie koronavirusą

2021 metai.

2020 m. kovą daug kas dar būtų galvojęs, kad 2021 m. metai bus kitokie. Dabar jau aišku – tokie patys. Lietuvoje prasidėjo vakcinacija – bet kai ES pagal bendrą mechanizmą vakcinos perkamos taip lėtai, ji gali užtrukti ir dar metus. Kai paskiepys paskutinius, pirmiems jau bus pasibaigęs imunitetas. Vos kelios šalys, kaip Izraelis ar JAE skiepija greitai. Brazilija dar nepradėjo.

Ir dar visos naujos atmainos, ir baimės. 2021 m. sausis atrodo bus panašiausia į 2020 m. kovą, kas iki šiol buvo.

San Paulo kavinėje. Kairėje darbuotojai, tikrinantys įeinančiųjų temperatūras

San Paulo restorane. Kairėje darbuotojai, tikrinantys įeinančiųjų temperatūras

Lietuvoje niekas negerėja, tik sunkėja (nors užsikrėtimų ir menksta). Pratęsė judėjimo tarp savivaldybių ribojimus. Per Velykas, Kalėdas jie buvo gana logiški – kad „jaunimas“ iš miestų nevažiuotų lankyti senų tėvų ar senelių kaimuose, nes per šventes toks lankymas įprastas. O kokia logika dabar? Juk visos savivaldybės serga. Bet 2021 m., kaip ir 2020 m., logikos neieškok. Logika „Kažką darom“ ir tiek. Įvedus kokį ribojimą kartą labai paprasta jį pratęsti ir pratęsti, ir tai, kas vakar būtų buvę žmogaus teisių pažeidimas ar grįžimas į sovietmetį staiga tampa „norma“. Šuo ir kariamas pripranta. „Jei ne šitą, tai ką?“ – rašinėja žmonės lietuviškame Facebook. Nes kažką daryti reikia. Nes sunku suprasti, kad, kaip rodo pasaulio patirtis, be kelių labai konkrečių kelių, niekas neveikia. Ir karantino netaikiusioje Švedijoje, ir griežtus karantinus taikiusiose Italijoje ar Lietuvoje, ir tik gana švelnius ribojimus taikiuosioje Brazilijoje išmirė labai panašus žmonių procentas. Iš pradžių, 2020 m. kovą, atrodė, kad štai, Lietuva gerai tvarkosi, neva karantinas veikia – bet tereikėjo sulaukti antros bangos ir tie pavojingiausios rizikos grupės atstovai, kurie išgyveno pirmąją, „krito“. Ir „krito“ dar daugiau.

New normal. Leidžiamės liftu iš buto

New normal. Leidžiamės liftu iš buto

Reinoldas Niburas sakė: „Duok man jėgų pakeisti tai, ką galiu pakeisti. Stiprybės išverti tai, ko negaliu pakeisti. Ir išminties atskirti ką galiu pakeisti, o ko negaliu“. Tos išminties labai trūksta Europos valdžioms: vieną po kitos jos įvedinėja priemones, kurios Europoje nieko nepakeis koronaviruso situacijoje – tik pakenks naujiems ir naujiems žmonėms.

Nebeskaitau žinių iš Europos. Beveik. Aš Brazilijoje, čia esu saugus. Nuo karantino. O dėl ligos, belieka saugotis, nes bet kur pasaulyje, kur tik gali patekti (įskaitant Lietuvą) pavojus yra.

Artėja sausio 4 d. Diena, kai turėjome skristi namo, bet skrydį atšaukė. Per sistemą galime pasikeisti tik į artimiausias 15 dienų. Neužteks, manau. Skambiname, pasikeičiame į vasarį Nors iš tikro gal reikėjo tiesiog atsiimti pinigus – kas, kad pirkti skrydį į vieną pusę brangiau. Nežinia, ar didesnė tikimybė, kad vasarį bus logiška skristi, ar ne. Geriau laisvė rinktis. Bet Aistei dar vis labiau patinka užtikrintumas – kad va, „kišenėje turime“ bilietus.

Informacija apie Turkish bilietų atšaukimą.

Informacija apie Turkish bilietų atšaukimą.

Suplanuoju ateinantį mėnesį – apsilankysime Resifėje, Salvadore, Santareme. Ir dar daugiau lietuviško paveldo vietų.

Pradedu pildyti „Gabalėlių Lietuvos“ tinklapį ir Facebook – pranešimai sulaukia didelio pasisekimo.

Ką gi, 2020 metai praėjo labai gerai. Net stebuklingai gerai.

*Aplankėme 23 šalis. Penkiuose žemynuose.
*Per abu darėme 6 koronaviruso testus, visi neigiami.
*Nė dienai jokioje šalyje nepatekau į privalomą saviizoliaciją.
*Išvengėme griežtų karantinų (vos 2 savaites buvau vietose, kur, tarkime, restoranai veikia tik išsivežimui).
*Sėkmingai tęsėme darbinę veiklą – pajamos beveik nepasikeitė.
*Tuos projektus, kurie tapo neįgyvendinami, sėkmingai pakeičiau analogiškais (pvz. vietoje „Tikslas – Amerika 2020“ lietuviško paveldo ieškau Brazilijoje).

2020 m. nuskristi keliai

2020 m. nuskristi keliai

„New normal“, prie kurio prisitaikėme dar kovą. Per visus metus nepažeidėme jokio jokios šalies įstatymo ar tvarkos punkto – ir, pasirodo, įmanoma ir dirbti, ir keliauti, ir *gyventi*. Legaliai, laisvai.

Deja, tik tiems, kas nepraleido visų metų Lietuvoje ar Europoje… Ir reikia labai gerai numatyti, kada ir kur būti.

Žiūrėsime, kaip seksis 2021 m. – nuoširdžiai viliuosi, kad ne blogiau. Naivu viltis, kad staiga vėl *visi* galėsime gyventi laisvės, pagarbos ir išminties apsuptyje. Tad belieka viltis, kad mes sugebėsime laiku rasti tokias vietas – ir palinkėti, kad rastumėte ir jūs.


Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio


1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


    7 komentarai

  1. Gera matyti, kad San Paule bendruomenė ir toliau gyvuoja. Noriu pakomentuoti situaciją su Lituanikos archyvu. Su kitais bendruomenės nariais ir archyvarais dalyvavome tų dokumentų tvarkyme bei siuntime, kai viskas pagal taisykles buvo transportuojama į Lietuvą. Niekas neėmė to, ko žmonės nesutiko atiduoti. Didžioji dalis to, ką tvarkėme Lituanikoje, buvo arba parazitų sugraužta, arba po stiprios liūties gerokai permirkę. Lituanikoje utilizavimui buvo paliktos tik senos bibliotekos knygos, o pačių dokumentų ir nuotraukų apskritai buvo nedaug. Gerai, kad pateikiate abi istorijos puses.
    Jeigu įdomu, gal dar atrasčiau nuotraukas iš bibliotekos. Situacija buvo nepavydėtina.

    • Klausimas, kurį keliate, sudėtingas; kiek pastebėjau, Lietuvos archyvistai ir užsienio lietuviai knygas ir pan. vertina kiek skirtingai: Lietuvos archyvistams kokia knyga gali atrodyti nevertinga, nes jų pilna Lietuvos bibliotekose, o dar ir konkretaus egzemplioriaus būklė bloga; kita vertus, daliai užsienio lietuvių tos pačios knygos atrodo labai vertingos, nes paprasto priėjimo prie Lietuvos archyvų/bibliotekų jie neturi ir jiems aktualu tik tai, kas yra jų šalyje; aišku, dar kitiems užsienio lietuviams – tiksliau, užsieno lietuvių palikuonims – tos pačios knygos vėl atrodo nevertingos, nes jie nutolę nuo lietuvybės, lietuviškai nemoka – tai tų knygų nesaugo, jas išmeta. Tada tie užsienio lietuviai, kuriems tai rūpi, kaip Klaudijus Kupstas šiuo atveju, surinkinėja tas kažkieno paveldėtas jų palikuonims nereikalingas knygas. Mano nuomone, ypač svarbu, kad diasporai liktų priėjimas prie negrožinės literatūros knygų, kurios atspindi pačios diasporos gyvenimą, taip pat Lietuvos istoriją, kultūrą, tradicijas – nes jos padeda išlaikyti diasporos ryšį su Lietuva. Man taip pat labai pravertė knygos apie Brazilijos lietuvius, kurias surinko Klaudijus Kupstas – aišku, ypač todėl, kad dabar unikalios aplinkybės ir negalėjau praleisti įprastų valandų M. Mažvydo bibliotekos skaitykloje prieš išvykdamas į Braziliją. Aišku, ilgainiui, skaitmeninant ir nykstant žmonėms, kurie nemoka naudotis internetu, tai keisis. Dar vienas variantas, kai kuri sėkmingai realizuotas, atiduoti knygas į vietines bibliotekas, kur jos būtų unikalios ir saugomos bei prieinamos tiems, kam aktualu (keletas JAV bibliotekų taip turi lietuviškų knygų skyrelius), bet tam, aišku, reikia bibliotekos intereso (ar bendradarbiavimo su ja).

      Nuotraukas išties galite atsiųsti, kaupiu lietuviško paveldo nuotraukas iš įvairių jo gyvavimo etapų.

  2. “Nieko keisto, kad karantinai neveikia”- čia Augustino platinama sąmokslo teorija ar yra koks mokslinis pagrindimas? Kiek skaitau visi tyrimai kaip ir rodo, kad visi ribojimai mažina susirgimų ir mirčių

    • Ne sąmokslo teorija.

      Plačiau analizavau pasaulinę statistiką bei priemones čia: Kodėl koronavirusas šalis paveikia skirtingai: objektyvus palyginimas.

      Santrauka (įrodymai nuorodoje aukščiau):
      (1)*Dalis* ribojimų yra veiksmingi / pagrįsti. Tačiau jie paprastai ne sustabdo ligą, o tik lėtina plėtrą. Sergančiųjų skaičius ima mažėti tik tada, kai didelė / didžioji dalis perserga ir gauna imunitetą. Dėl tos priežasties mirusiųjų procentai “užsikarantinavusiose” ir ne šalyse galiausiai beveik nesiskiria (Švedijoje, Italijoje, Lietuvoje ir pan.): nes perserga daugelis (tos šalys, kurios iš tikro “palaužė” ligą bei ten mirė mažiau žmonių, tai padarė (ir) kitomis priemonėmis, nei uždarymai – tai irgi aprašau straipsnyje nuorodoje aukščiau). Tiesa, “ligos lėtinimas” gali būti svarbus, bet tik dviem atvejais: (a)Kai medicinos sistema nesusitvarko ir dėl to miršta daugiau žmonių, nei mirtų sistemai susitvarkant (tačiau ribojimai logiški tik iki tol, kol sistema ima susitvarkyti, išplėčiami pajėgumai ir pan.) ir (b)Kai visų piliečių vakcinavimas savaičių ar mėnesio klausimas (kaip dabar Izraelyje).

      (2)Yra veiksmingi ir neveiksmingi ribojimai – ir, įvedus visus veiksmingus (moksliškai pagrįstus), daugelyje Europos šalių (ir Lietuvoje) desperatiškai pradedami įvedinėti neveiksmingi / nepagrįsti, kurie jau situacijos nebekeičia, bet riboja žmonių gyvenimus ir griauna ekonomiką.

      Nesusipratimų kyla ir dėl to, kad žodžiui “karantinas” ar “ribojimai” kiekvienas sukuria savas reikšmes. Aš čia vartoju žodį “karantinas” ne kaip pavienių ar tikslingų ribojimų sinonimą, bet kaip apibrėžimą “visuotinių masinių uždarymų”, “judėjimo ribojimų šalies viduje” ir pan. desperatiškų priemonių.

      Yra šalių, kaip Pietų Korėja, kur labai aktyviai vykdyta kontaktų paieška (įskaitant pagal telefonus, kredito korteles) ir todėl gana gerai nustatyta, kur ir kaip plinta liga.

      Aišku, didžiausia ligos plėtra (ypač jei kalbėti apie sunkius atvejus) – ligoninėse, namie, senelių namuose. Tokios plėtros karantinai nesustabdo – būtent dėl to net ir “užsikarantinavusiose” šalys liga dažniausiai išplinta panašiai, tik, geriausiu atveju, kiek vėliau ir intuicija, kad “uždraudus kontaktus niekas neužsikrės”, neveikia, nes pavojingiausi kontaktai išlieka vis tiek.

      Tada yra tarpiniai dalykai kur užsikrėtimų (ypač “pavojingų”) mažiau, bet jų būna, ir uždarymas gali būti indėlis į ligos stabdymą (ar, tiksliau, Europoje – piko pavėlinimą). Pvz. naktiniai klubai, mokyklos, biurai. Tačiau daugelį šių vietų galima padaryti saugiomis ėmusis atitinkamų priemonių – uždaryti nebūtina (pvz., kaip rodo Korėjos patirtis, kino teatrai, kur pakanka kaukių ir retesnio sėdėjimo idant visiškai panaikinti užsikrėtimus; Pietų Korėja sugebėjo atrasti ir priemones / griežtą tvarką bei jos priežiūrą, kad beveik nebūtų užsikrėtimų mokyklose, ko nepavyko Lietuvoje, daugiausiai dėl per mažų pastangų / geros praktikos nekopijavimo iš tos pačios Korėjos).

      Ir yra daugybė vietų, įstaigų, verslų, kur nustatytų užsikrėtimo atvejų iš esmės nėra. Nepaisant to, “uždarant, kas nereikalinga” (politikų nuomone), masiškai uždaromos ir jos. Tarkime, elektronikos (ir visa eilė kitų “nebūtinų”) parduotuvės, kurios beveik visada pustuštės, atstumai dideli, žmonės gali būti su kaukėmis, ir t.t. Taip pat ir dažniausiai tušti muziejai (kur dar nesunku reguliuoti srautą) ir t.t. Tokių vietų uždarymas neturi visai jokios logikos ir mokslinio pagrindimo.

      Pietų Korėja, tarkime, be karantino (visuotinio uždarymo) perlaužė net tris ligos bangas. Bet tai nereiškia, kad ten nebuvo ar nėra jokių ribojimų – tiesiog ribojimai paremti mokslu ir taikyti į rizikingiausias vietas (kažkuriuo metu buvo uždarytos mokyklos, naktiniai klubai/barai ir pan.; jei pavykdavo atrasti būdą, kaip atidaryti moksliškai nustatant, kad užsikrėtimų toje vietoje nebėra, tai tos vietos ir nebebūdavo uždaromos; ten, kur nepavykdavo (pvz. naktiniai barai/klubai, kur, tikriausiai, dėl girtumo žmonės nesilaikydavo saugumo priemonių), uždarymai “bangų” metu atnaujinti)

      Tuo tarpu daug kur karantinai nepagrįsti mokslu ir gausybe tyrimų – tiesiog uždaroma viskas, kas intuityviai politikams atrodo nereikalinga ar “gal tai padės”. Deja, tokius dalykus palaiko dalis visuomenės, “pliekdama” kokias nors ten atsidaryti ketinusias bažnyčias ar dar ką, atseit “mes užsidarėm tai ir jūs” (nors, laikantis saugumo priemonių, pustuštėse bažnyčiose nesunku garantuoti saugumą).

      Žodžiu, esmė tokia:
      (1)Gana nedaug, bet tikslingų, uždarymų duoda tą patį efektą, kaip ir “visuotiniai uždarymai ir judėjimo kontrolė”, jei tai daroma kartu su saugumo priemonėmis “atidarytose” vietose.
      (2)Kokie uždarymai ar kiti ribojimai bebūtų, daugelyje šalių pasekmės tos pačios: perserga dauguma (ar beveik dauguma) ir miršta panašus žmonių procentas, tik, galbūt, vėliau.

  3. O kur tesinys? Skrydziai nukelti. Norisi toliau skaityti.
    Kaip idomiai jusu seima gyvena, baltas pavydas

    • Dėkui! Kad nebūtų per ilgas tekstas stengiuosi nesutalpinti į vieną tekstą daugiau nei mėnesio-dviejų. Ir taip jau išeina beveik knyga 🙂 . Galvojau, kad šitas tekstas bus paskutinis – t.y. dienoraštis apsiribos 2020 m. Bet kadangi situacija tęsiasi toliau tai gal bus dar ir įrašų iš 2021 m. 🙂

      • AŽ, labai labai laukiam. 🙂

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *