2021 metus pasitikome Brazilijoje. Dirbome per atstumą. Tik, užuot tą darę užsidarę iš namų, stengėmės pasirinkti vietas pagal situaciją. Deriname darbus, savanorystę bei praturtinančias patirtis. Brazilija tam – puiki šalis, nes čia ne tik buvo mažai karantinų, galime tyrinėti ir lietuvišką paveldą, yra gausybė nuostabių gamtos vietų ir miestų, o taip pat čia gyvena ir didelė dalis tų, kuriems padedame atkurti ryšius su Lietuva.

Dabar Brazilijoje praleidome tris mėnesius – daugiau nei per gyvenimą esu praleidęs bet kurioje kitoje Amerikos šalyje. Mano šio laikotarpio dienoraštyje žemiau paskaitysite:
-Kaip atrodo visa Brazilija, nuo senovinių didmiesčių iki salų be automobilių, kokie ten požiūriai į COVID ir kodėl ribojimai mažesni.
-Kaip ieškojome pamirštų lietuviškų Brazilijos istorijų ir gelbėjome paminklą lietuviams Rio de Žaneire.
-Kas būna ir ką daryti, jei kelionėje COVID pandemijos metu pakyla temperatūra – man taip atsitiko dėl apsinuodijimo (kokios problemos laukia, net jei COVID testas neigiamas).
-Kaip nakvojome džiunglėse, gynėmės nuo apgavikų ir susidūrėme su veikėju, besivaikiusiu užsieniečius su mačete.
-Kaip dirbome iš įvairiausių vietų už 12000 km.
-Kaip jautėmės sugrįžę į “užsikarantinavusią” Lietuvą ir kokie ateities planai.

Ir dar daug kitų istorijų.

2021 m. sausis-balandis.

Ankstesni koronapandemijos dienoraščiai – 2020 metų pandeminio pasaulio veidrodis, nes per tuos metus aplankėme 24 šalis: kovo-balandžio, balandžio-gegužės, gegužės-birželio, birželio-liepos, liepos-rugsėjo, rugsėjo-spalio, spalio-gruodžio (buvimo Brazilijoje pradžia).

---

San Paulas ir Rio de Žaneiras: trumpas karantinas, lietuviško paminklo gelbėjimas (2021 01 01-10)

---

Trumpas ir neišplitęs braziliškas karantinas (2021 01 01-04)

Turėjome grįžti sausio 4 d., bet bilietus atšaukė. Aviakompanija siūlė skristi atgal kad ir sausio 5 d. – bet pasikeičiame įsigyjame vasario 12 d. Iš tikro, kaip dabar jau aišku, galimybių dirbti Lietuvoje “gyvai” sausį/vasarį šiaip ar taip dėl vis tęsiamo karantino nebus, o jei jau dirbti per atstumą, tai jokio skirtumo 10 km ar 12000 km. Be to, Brazilijoje dar turime daug ką nuveikti.

Brazilijos prezidentas prieštarauja karantinams. Tačiau galią juos įvesti turi gubernatoriai, merai. Ir naudojasi ja kaip kuris nori: ribojimų situacija skirtingose valstijose skiriasi ne mažiau, nei skirtingose Europos šalyse.

San Paulo gubernatorius Dorija – vienas didžiausių karantinistų. Aišku, tik „laisvosios“ Brazilijos masteliais, o ne Europos. Jis, būna, čia sutrumpina darbo laiką, čia uždaro restoranus – bet tik tol, kol mato didelį pavojų, kad ligoninės nesusitvarkys: savaitgalį, savaitę, dvi, bet ne mėnesių mėnesius. Tačiau ir to užtenka, kad laisvę mėgstančioje Brazilijoje iš kai kurių kalbintų lietuvių susilauktų epitetų „kraštutinis kairysis“.

San Paulas dabar – geltonojoj zonoj (viskas galėtų veikti iki 22 val.), bet Kalėdų ir Naujųjų metų „tridieniams“ Dorija visą valstiją laikinai pasiuntė į Raudonąją zoną (t.y. karantiną). Pakrantės miestų merai pyksta, gubernatoriaus neklauso: juk kurortams šitos šventės pats darbymetis. Laukia teismas.

Pirmas kartas per pandemiją, kai ne Lietuvoje atsiduriu karantine. Trumpame – išsinuomojame automobilį, važiuojame link Rio de Žaneiro, kur gubernatoriaus požiūris kitas, kur, be kita ko, turime rasti paminklą lietuviams, apie kurį paskutinė turima informacija jau dešimtmečių senumo.

Paskutinė „naujamečio karantino“ diena. Užsukame į Kampos do Žordao, aukščiausią ir vėsiausią Brazilijos miestą, į kurio vokiškai-šveicariškus namus brazilai važiuoja… žiemoti. Tas pats San Paulo gubernatorius žiemomis reziduoja ten! Kad pajustų tikrą europinę žiemą – na, beveik tikrą. Jei pasiseka, paspaudžia kokių +5 šaltukas… Mūsų viešbutyje kabo nuotraukos su sniegu ir data – 11/10/2001. Pažįstami brazilai netiki: „Nesninga niekada tam Kampos do Žordao, tegu nesigiria“.

Ech, net ir tridienis karantinas spinduliuoja tokiu depresyviu liūdesiu! Gražiomis miestelio gatvėmis gausybė žmonių vaikštinėja it po kokį uždarytą lunaparką. Restoranų, „nereikalingų“ parduotuvių langai „užkalti“ (vos keli veikia išsinešimui – kitiems, turbūt, neapsimoka), lynų keltuvas sustabdytas.

Galvojame parsivežti į viešbutį maisto. Randame kur atidaryta. Užsisakome. Mūsų nuostabai padavėjas taria: „Ar norite išsinešimui, ar vietoje?“. „Vietoje“ – įdomumo dėlei sakau – ką gi jie dabar darys? Gal ta tvarka dėl kažkokių biurokratinių priežasčių šiai burgerinei negalioja?

Kažin. Mus nulydi į kiemą, kurio nuo gatvės nesimato. Jis toks nutriušęs, tikriausiai, įprastu metu ten klientai išvis neleidžiami. Bet dabar ten pernešti lauko baldai, sėdi ir pora kitų svečių, pasislėpę tarsi kokiame JAV prohibicijos laikų „speakeasy“. Valgo burgerius slapta…

Šitaip pirmą kartą nuo pat pandemijos pradžios, pačiam sau netikėtai, pažeidžiu vietines koronaviruso kontrolės priemones. Aišku, ne savo vidinę tvarką: nuo kitų lankytojų palaikau didžiulį atstumą, kelis kartus nusiplaunu rankas, kol nevalgome sėdime su kaukėmis ir t.t.

Rytojaus dieną Kampos do Žordao atgyja, tarsi virsta kitu miestu. Viskas atsidaro: pasivaikštome parke su nuostabiais araukarijų medžiais, lynų keltuvu pakylu viršum miesto. Ir papietaujame toje pat burgerinėje – šįsyk jau prie oficialaus staliuko terasoje. Saulė patekėjo iš naujo ir dabar viskas vėl legalu! Sausio 3 d. per pavojinga, sausio 4 d. – ne. Sveikas atvykęs į 2021 m.

Padavėja nuoširdžiai nustemba, kad tokiu metu atvykome į Braziliją, specialiai pabėgome iš Europos, nes “ten nebeišeina įprastai dirbti ir gyventi”. Iki tol jai atrodė tarsi aksioma, kad Brazilija su COVID tvarkosi itin blogai: ką mėgina įteigti Brazilijos opozicija. „Ką jūs, pas jus čia beveik viskas veikia, o pagal mirusiųjų procentą visos pandemijos metu neatrodote blogiau, nei Europa“ – pasakome realybę. COVID visame pasaulyje yra naujiena ir visame pasaulyje tai, kas yra dabar, bent kažkiek blogiau nei tai, kas buvo 2019 m. Kiek pastebėjau, ar žmogus sakys “Pas mus blogiausia” ar “Pas mus geriausia” daugybėje šalių priklauso nuo žmogaus politinių pažiūrų: kas remia valdžią (dėl kitų priežasčių, nei pandemija), bando įžvelgti gerus dalykus pandemijos valdyme, kas jos neremia – blogus. O iš tikrųjų nei Europoje, nei Amerikoje ligos nesustabdė nė viena valstybė: tik vienu metu banga “nušluoja” vienas šalis, tada jos išsiveržia į liūdnos statistikos priekį, paskui – kitas šalis ir jau jos ima pirmauti. Tai atspindi ir Brazilijos prezidento reitingai: kai Braziliją tranko pandemijos bangos, prezidento populiarumas krenta, o kai virusas labiau siaučia anapus ilgų Brazilijos sienų – kyla.

Važiuojame toliau link Rio, pro lietuvio V. Klimeikos garbei pavadintą gatvę Žakarei miestelyje, Vilko autoservisą. Viską nufotografuoju, užpylęs pažįstamus Brazilijos lietuvius žinutėmis aiškinuosi tų vietų istorijas. Prisikasame drauge iki gyvų V. Klimeikos giminaičių – pasirodo, jis buvo garsus miestelio fotografas (ši istorija atitiko tą, kurią man pasakojo kunigas Saulaitis – kai ką nors išgirsti iš dviejų ar trijų šaltinių, jau galiu rašyti į “Gabalėlių Lietuvos” enciklopediją.

Antroje pagal dydį pasaulio kalikų bažnyčioje Aparesidoje ieškome prieš ~50 metų lietuvių pastatyto kryžiaus. Nesėkmingai. Pavyksta sužinoti, kad, kadangi jis medinis, bijota, kad užsidegs nuo žvakių, tad nuo įėjimo jis pašalintas, jį padėjo į votų salę, o paskui, turbūt, į sandėlį.

Bet lietuviško paveldo paieškos dažnai padeda atrasti šalį tokiais kampais, kuriais nesitikėtum. Be galo įdomu buvo pamatyti Aparesidos votų salę, kur padėkos Dievui išreiškiamos paliekant bet ką, kas kaip nors susiję su tuo, už ką dėkojama. Iš padėkos už tapimą Mis Brazilija paliekama „laimingoji“ suknelė, už kūdikį – lėlė, už nusipirktą lėktuvą aviakompanijos atsidėkoja lėktuvų modeliukais ir t.t.

Jau gerokai sutemus, kaip reikiant spaudžiant miegui, nusileidžiame nuo aukštumų į Rio de Žaneirą, tada per tiltą į Niterojaus priemiestį, kurio didžiausias pliusas, kaip gyrėsi pažįstami riodežaneiriečiai, vaizdas į Rio de Žaneirą. Rezervuojame viešbutį. Registratūroje nustembame: tenka laukti gerą pusvalandį, kol darbuotojai užsiėmę bernvakariu iš JAV. Kai tie apgirtę vaikinai pagaliau suregistruojami, laukia tikrai netikėtas smūgis: „Sistema suklydo, jūsų rezervacijos nepadarė, o dabar kambarių nebėra“.

Net sunku patikėti savo ausimis. Nuo pat pavasario nejučia įpratome būti tais išsvajotais, išlauktais „gelbėtojais“, duodančiais uždirbti gyvybiškai būtinus pinigus be turistų mirštančiai turizmo industrijai. O čia – milžiniškas viešbutis pilnutėlis, net vietos mums nebėra!

Dvi valstijos – du pasauliai. Rio de Žaneirui San Paulo laikinas karantinas atnešė ekonominę naudą: daugybė tūkstančių san pauliečių naujiesiems metams iš savo uždaryto didmiesčio patraukė į atvirą – ir dar gerokai gražesnį – Rio. O kur dar visi užsieniečiai! Ir visa tai nepaisant to, kad Rio de Žaneire COVID ligonių pagal gyventojų skaičių daugiau, nei San Paule.

Viešbutyje, kuriame galiausiai apsistojome – toliau žemyn pakrante – irgi paimam vieną paskutinių numerių.

Eilinį kartą įsitikinu: vos ribojimai nunyks, viskas greitai atgims. Kur ribojimų nėra, viskas jau atgimė – nesvarbu, kad liga bujoja.

Tik kada kur tie ribojimai nunyks – štai didžiausias klausimas! Ir jį greičiau atsakys ne epidemiologai, o politologai ir psichologai.

Buzios – trankiajame Brazilijos kurorte, kurį įkūrė Bridžit Bardo (2021 01 05-06)

Pasaulyje yra šalių, kurias koronaviruso pandemija laikinai sugrąžino į despotizmo laikus, kai baudžiauninkai negalėdavo niekur išvykti be savo ponų leidimo.

Brazilija tikrai ne viena jų. Bet feodalizmo apraiškų galima įžvelgti. Savotiški „feodalai“ čia gubernatoriai ir merai, kiekvienas „pandemijos reikalus“ tvarkantis pagal savo supratimą ir vien savo valia/sprendimu.

Kelių dienų senumo straipsnyje apie Buzios kurortą, į kurį pasukome, rašė, kad meras iš ten išprašė turistus… Bandome laimę: tokios žinios dažniausiai būna pasenusios arba išvis tik žiniasklaidos “antis”, o įsitikinti gali tik nuvykęs. Na, neįleis – gražių vietų yra ir šalimais.

Prie įvažiavimo į Buzios – valandos ar dviejų automobilių kamštis. Jo gale – policijos pareigūnų postas. „Kur apsistoję?“ klausia. Praleidžia, kai supranta, kad portugališkai nesusikalbės. Rezervavę nakvynės nesame: kaip gi rezervuosi, kai net nesi garantuotas, ar į miestą įleis? Nuvažiuojame į išsirinktą viešbutį ant kalno. Sako: „Apsistoti galėsite, tik jei rezervuosite per Booking.com“. Toks mero nurodymas ir čia jo klauso. Tiesą pasakius, be rezervacijos mūsų į miestą turėjo neįleisti. Atrodo, mero idėja tokia: „Jei jau atvažiuoji į Buzios – bent jau čia pernakvok; iš vienadienių turistų beveik tiek pat rizikos, bet mažiau pelno“.

Kaip ten bebūtų, miestelyje, į kurį pirmuosius turistus atviliojo čia nuo paparacių besislėpusi Bridžit Bardo ir taip daug kas pavadinta jos garbei, pandemijos jausmo beveik nėra. Barai, restoranai, gyva muzika, siaunčiantys turistai. Aišku, koronavirusas nematomas ir puikiai suprantu, kad ten, kur aplinkiniai nesisaugo, neretai tik rizikingiau: todėl visur laikausi tų pačių taisyklių ir nejaučiu “socialinio spaudimo” nusiimti kaukę net jei esu vienintelis žmogus su ja.

Brazilijoje kurortų daug, bet kiekvienas su savo dvasia. Ech, kaip siautulingas Buzios skiriasi nuo kokio „manheteniškai dubajiško“ Balneario Camboriu.

Kitą dieną išvažiuojant iš Buzios stukteli į galą kita mašina. Baugu išlipti: kas už kito automobilio vairo? Laimė, jo vairuotoja – iš tos Brazilijos pusės, kur visi sąžiningi. Iš karto duoda savo civilinės atsakomybės draudimo duomenis. Ir nors mūsų autonuoma iš pradžių aiškina, kad žalą padengti turėsime mes ir paskui atsiiminėti iš anos vairuotojos draudimo, to neprireikia.

Kaip Rio de Žaneire gelbėjome lietuvių paminklą (2021 01 06-08)

Nepaisant mano neigiamos patirties (apiplėšimo 2019 m.), grįžti į Rio visuomet gera. Be galo gražus miestas, tiksliau – jo gamta, jo kalnai.

Šįsyk čia turime tikslų. Susitikti su klientais, o taip pat – rasti paminklą lietuviams. Štai tokį straipsnį apie tas paieškas parašau į JAV lietuvių laikraštį „Draugas“:

Ieškodamas „Gabalėlių Lietuvos“ kartais atsiduriu frontuose.

Ne karo, ne koronaviruso, bet ne mažiau aršiuose: lietuvių paveldo gynimo.

Štai didžiulis paminklas lietuviams Rio de Žaneire vos nebuvo nugriautas nes, tiesiog… buvo visų pamirštas. Pasirūpinau, kad apie jį sužinotų visi ir, dabar tikiu, kad jis bus išsaugotas.

Kai lankiausi Brazilijoje pirmus du kartus (2016 ir 2019 m.), apie paminklą lietuviams Rio de Žaneire nieko nežinojau. Nes apie jį nieko nežinojo – ar buvo pamiršę – visi tie, su kuriais kalbėjau apie lietuvišką paveldą Brazilijoje. Nes šiandieninė lietuvių bendruomenė yra San Paule. „Rio lietuvių buvo labai mažai, tikriausiai nieko jie ten po savęs nepaliko“ – įprastas komenataras, kurį girdėdavome.

Bet šiemet į mano rankas pateko knyga, išleista 1976 m. lietuvių įsikūrimo Brazilijoje penkiasdešimtmečiui. Man vertingiausios ten – to laikmečio nuotraukos ir istorijos apie vietas. Tarp tų nuotraukų buvo ir „ką tik pastatytas“ paminklas lietuviams Rio de Žaneire.

„Ar jis ten yra šiandien?“ – klausinėju San Paulo lietuvių. Niekas nežino. Nežino, kad apskritai toks buvo. Brazilai – labai sėslūs žmonės. Nuvažiuoti į kitą miestelį 20 km daugeliui jau – tolima kelionė. Tai savaip gerai: jeigu ne toks sėslumas, San Paulo Vila Zelina tikriausiai nebebūtų lietuvių rajonas, kaip nebėra Čikagos Market Parkas ar Bridžportas. Kita vertus, kai reikia ką sužinoti apie kitą miestą ar net rajoną – informacijos negausi. Dalis San Paulo lietuvių, panašu, iš viso nebuvę Rio de Žaneire, arba lankęsi kokį kartą-kitą gyvenime, nors atstumas iki to „garsiausio Brazilijos miesto“ tik 500 km.

Laimė, Penkiasdešimtmečio knygoje nurodyta apytikslė paminklo vieta – „Catumbi kapinės“. Tad nereiks ieškoti adatos šieno kupetoje.

Rio de Žaneire lietuvių bendruomenės, lietuviškos veiklos nebėra. Vienu metu ten gyveno 300 lietuvių, bet keičiantis kartoms San Paulo kontaktas su jais išblėso.

Laimė, mes pamažu sukūrėme savąjį „lietuviškų kontaktų“ tinklą. Per savo klientus. Lietuviško paveldo paieškos – tai mūsų savanorystė, o mūsų pagrindinis darbas – padedame užsienio lietuvių palikuonims atsikurti Lietuvos pilietybę, taip pat atrasti informacijos Lietuvos archyvuose apie jų protėvius. Šitaip į mus kreipiasi žmonės, kurie nedalyvauja jokioje lietuviškoje veikloje ir yra nežinomi kitiems lietuviams – tačiau šie žmonės būna naujai susidomėję savo kilme ir neretas pasirįžęs skirti tam savo darbo.

Viena tokių – Miriam Loureiro iš Rio de Žaneiro, su mūsų pagalba atsikūrusi Lietuvos pilietybę. Apie paminklą lietuviams Rio ji, aišku, iš pradžių nieko nežinojo – lietuviškoje veikloje nedalyvavo, tik jos mama dar kažkiek kalba lietuviškai. Bet išgirdusi, kad toks paminklas galimai stovi jos mieste, tuoj susidomėjo, paskambino į tas kapines. Ten paliudijo, kad paminklas išties tebėra, pasakė vietą ir pažadėjo palydėti prie jo.

Taigi, kai pagaliau atvažiavome į Rio de Žaneirą, beliko kartu su Miriam nuvykti iki kapinių. Paminklas nustebino – gerokai didesnis, nei galvojau. Ne tiesiog antkapis, o bendras simbolinis paminklas „Visiems lietuviams, mirusiems tremtyje ar emigracijoje“, su lietuviškomis ir portugališkomis dedikacijomis, Vyčio kryžiumi, Gedimino stulpais, Aušros Vartų Marija ir daug kitos simbolikos. 1965 m. jo atidengime dalyvavo okupuotos Lietuvos konsulas Frikas Mejeris. Ir paminklo aplinka labai graži: vienos seniausių Rio kapinių, netoli centro.

Čia tikrai galėtų apsilankyti turistai lietuviai, per Vėlines simboliškai uždegti žvakę konsulas, o lietuvių palikuonys, tokie, kaip Miriam, prisiminti savo kilmę, atvesti savo vaikus.

Deja, kapinių atstovai ir išgąsdino. Pasirodo, Brazilijoje už paminklus kapinėse kasmet reikia mokėti mokestį, antraip po trijų metų paminklai nugriaunami. O skola už paminklą lietuviams – jau 5 metų. Iki 2016 m., mums pasakojo, kažkokia senutė važiuodavo lankyti paminklo, tikriausiai už jį ir mokėjo. Paskui ji dingo.

Rio de Žaneiro paminklas lietuviams kartu – ir viena vos dviejų visoje Lotynų Amerikoje vietų, kur lietuviai laidojasi kartu tautiniu pagrindu. Daugybė Rio lietuvių, kai mirdavo, pasilaidodavo po paminklu. Mums parodė sąrašą – paskutinis palaidojimas 2016 m. Galbūt ta močiutė…

Nėra taip, kad apie paminklą niekas nieko niekada nebūtų žinojęs už Rio ribų. Kiek mums pasakojo, prieš 10 ar 20 metų čia buvo ir filmavimo grupė iš Lietuvos, iš po paminklo į Lietuvą perlaidoti rašytojo Petro Babicko palaikai. Bet tai dažna situacija su lietuvišku paveldu: kas nors atranda, aplanko, bet neįrašo į jokią duomenų bazę, tinklapį ar knygą, nepaskleidžia žinios, išvažiuoja. Ir tai suprantama: paveldas tiesiog nėra pagrindinis tų ekspedicijų tikslas. Būtent todėl ir organizuoju ekspedicijas, skirtas būtent lietuviškam paveldui atrasti ir garsinti ir net ne tokių ekspedicijų metu tą darau kiekvienoje kelionėje.

Apie paminklą bei skolą už jį informuoju Lietuvos konsulą San Paule, Lietuvos garbės konsulą, Lietuvių bendruomenės vadovą, papasakoju apie šį unikalų paminklą ir problemą – sulaukiu patikinimų, kad tai bus išspręsta.

Skolos dydis už 5 metus – apie 500 JAV dolerių, o mokestis už metus – apie 100 JAV dolerių. Net ir Brazilijoje tikrai ne tai suma, kuri keltų didelių problemų – bent jau jei visi, kam lietuvybė aktuali ir brangi, „susimestų“ (pasisiūlau prisidėti ir pats, jei prireiktų). Kur kas daugiau nerimo kelia darbas, biurokratija: ar bus kas užbaigs reikalą „iki galo“, ar nebus pamiršta ir vėl? Kai yra daug tų, kuriems įdomu, bet nėra niekieno, kieno aiški pareiga būtų rūpintis lietuvišku paveldu, tokia problema gali kilti.

Ir šiaip jau paminklui labai pasisekė. Jei ne pandemija, aš šiemet būčiau tyrinėjęs JAV lietuvių paveldą, o ne Brazilijos. Tikėtina, būtų praėję dar bent keli metai, iki kas nors būtų prisiminęs šį paminklą – ir tada jis jau būtų buvęs nugriautas… Puikiai suprantu, kad, šiuo metu, nežinant nei man, nei niekam iš Lietuvos, tikriausiai ne vienas toks paminklas ar lietuviška vieta “kabo ant plauko”.

COVID Brazilijoje ir Lietuvoje (2021 01 08)

Brazilijoje fiksuojamas naujas sergamumo COVID pakilimas. Kaip ir spėjau, per šventes buvo oficialiai nukritę tik todėl, kad niekas tinkamai nevedė statistikos. Tiesa, banga ritasi per visą Braziliją netolygiai, o smarkiausiai kol kas siaučia Amazonijoje. Ten pat, kur pirmoji banga prasidėjo anksčiausiai. Daugeliui, turbūt, baigėsi imunitetas – ir tas pats lauks ir kitų valstijų. Kaip ir Europai antra banga smogė pasibaigus imunitetams nuo pirmosios. Ir tai visai nesiskyrė užsikarantinavusiose šalyse ir tokiose, kaip Švedija. Tiesa, alternatyvi teorija – kad nauja Amazonijoje plintančia atmaina lengviau įmanoma susirgti antrąjį kartą. Ši skamba baisiau, tad ją žiniasklaida pasigauna tvirčiau. Tiesos gali būti ir abiejose teorijose, o gali ir nebūti: viską parodys laikas.

Kur kas labiau neramina žinios iš Lietuvos: valdžia pratęsė judėjimo tarp savivaldybių draudimus. Jie buvo logiški per Kalėdas – kad žmonės nekeliautų lankyti senų tėvų. Visokie judėjimo ribojimai logiški ir tada, kai liga išplitusi tik dalyje regionų (kad žmonės iš „sergančių“ regionų neneštų ligos į „sveikuosius“). Bet kokia logika dabar, kai virusas yra paplitęs visoje Lietuvoje? Na bet „niekas nesiseka“ ir „reikia kažką daryti“. Opiumas liaudžiai.

Prisimenu, vos prieš kelis mėnesius baisėjomės totaline visuomenės kontrole Egipte, kurios didžiausias simbolis – policijos/armijos postai ir amžinas suvokimas, kad tai yra jų valia, kiek tave užlaikyti, kur įleisti, o kur – liepti apsisukti ar pradėti sekti iš paskos. Aistę tokia kontrolė taip „priveikė“, kad Egiptas tapo pirma šalimi, iš kurios ji prašė greičiau išvykti. O dabar ir Lietuvoje – panašu.

Sakoma, kad jei į kibirą sudėsi daug krabų, tai nė vienas negalės išlipti – nes vos kuris jau bus arti tikslo, kiti jį įtrauks atgal. Lietuvoje dabar regiu tokį „krabų“ mentalitetą. Užuot kartu siekę laisvės, užuot suvokę, kurie ribojimai absoliučiai moksliškai nepagrįsti ir neveiksmingi (kas Pietų Korėjoje tai suvokta jau beveik prieš metus), žmonės tiesiog siekia neleisti iš „kalėjimo“ pabėgti kitiems.

Štai pabandė katalikai atnaujinti mišias – tuoj pat juos užpliekė netikintieji (ar bent jau mišių nelankantys). Panašiai netikintieji į “antrąją religiją” kadaise pliekė „Žalgirį“ už žiūrovus varžybose (kad ir labai ribotą jų skaičių). Panašiai keliauti nemėgstantieji pliekia keliautojus. Užuot sakę „Leiskit mums važiuoti į kitą miestą, nes drausti tai dabar – visiškas absurdas!!!“ jie aiškina „Tai dar neleiskit važiuoti ir į kitas šalis – mes negalim/neįperkam, kodėl kiti važiuoja, kai mūsų net į kitą miestą neišleidžia?!!“.

Ir nesvarbu, kad pustuštėse Lietuvos bažnyčiose nesunku palaikyti atstumus, kad katalikų bažnyčiose Lietuvoje nebuvo ligos klasterių, nes katalikų mišios tiesiog labai jau „nekontaktinės“ (išskyrus porą elementų, kaip ramybės palinkėjimas, kuriuos irgi paprasta laikinai panaikinti, ką esame matę Brazilijoje). Nesvarbu, kad kelionėse gali laikytis tų pačių saugumo taisyklių, kaip ir Lietuvoje. Nesvarbu, kad “Žalgirio” varžybose klasterių nebuvo ir, jei žiūrovų tankumas nedidelis ir organizatoriai tai prižiūri, įmanoma renginius rengti saugiai. Beliko tik „krabiškas“ „aš nelaisvas, tai ir jūs būkit nelaisvi“.

O juk jei ne šita krabų savybė, jie visi išliptų iš kibiro…

Susitikimas su bendrakeleiviu (2021 01 08-09)

Kartais manęs klausia, kaip aš suderinu savo gyvenimo būdą su socialiniais kontaktais Lietuvoje. Daug bendrauju per internetą. Tačiau pasaulis sumažėjęs, lietuviai keliauja: nėra problemų susitikti kokioje nors šalyje, kartu pakeliauti, vėl išsiskirti.

Nebuvo problemų iki 2020 metų. Dabar vos pasiūlydavome kokią idėją kam nors, po dviejų savaičių ta idėja jau būdavo pasenusi (karantinai, uždarytos sienos ir pan.). Dar daugybė žmonių išvis prarado viltį šiais metais keliauti.

Na, bet Pranas Grunskis vilčių neprarado ir pats pasisiūlo prisijungti Brazilijoje. Susitinkame Rio de Žaneire. Keliausime kartu. Ne visai aišku kur, kiek laiko: kelionių planavimo laikai baigėsi.

Susitikimo vieta ironiška! Mat pirmą kartą su Pranu susitikome 2020 m. vasarį Floridoje – tada, kai dar negalėjome įsivaizduoti, kad koronavirusas iš dar vienos eilinės pasaulio bėdos virs viso ko blogo pretekstu. Aš Sent Pitersbergo lietuvių klube skaičiau paskaitą apie lietuvišką paveldą Amerikoje, o tuo pačiu metu po Ameriką su šeimą keliavęs šio tinklaraščio skaitytojas Pranas Grunskis pasiūlė ten ateiti ir susitikti. Vaikštinėdami paplūdimiu kalbėjomės apie šalis, kurias lankėme ir kurias norime aplankyti.

„Tarp šalių, į kurias keliauti nenorėčiau – Brazilija“ – tada man sakė Pranas. Jo draugai ten nukentėjo nuo nusikaltėlių. „Aš irgi nenorėčiau grįžti į Braziliją“ – sakė Aistė, prisimindama, kaip Rio de Žaneire apiplėšė mane.

Ir štai neprabėgo nė metai – o mes visi kartu Brazilijoje! Tiesiog, koronavirusas „užbraukė“ žemėlapyje visas kitas galimybes daug juodesniu markeriu nei tas, kuriuo Braziliją mums buvo nuo seno paženklinę nusikaltėliai. Pirmą dieną Pranas, be nuostabių Rio vaizdų, džiaugėsi ir galėjęs apsilankyti restorane: juk Lietuvoje jau mėnesių mėnesius tai neįmanoma…

Savaip įdomu keliauti po vietas, kuriose jau buvai daug kartų, su žmogumi, kuris jas mato pirmąsyk. Įdomu matyti jo reakcijas. Pažiūrime į Rio de Žaneirą nuo aukštumų ir aplankome paplūdimius, pravažiuojame Aparesidą į ją eilėmis plūstant maldininkams (nakvynė – piligrimų viešbutyje), grįžę į San Paulą pravažiuojame „sunarkomanėjusį“ jo centrą (Krakolandiją ir apylinkes), o vakare susitinkame su istorijos mokytoju Markosu Lipu Vila Zelinos lietuvių bare „Bar do Vito“ ir važiavome nakvoti į motelį – tą, klasikinį, brazilišką, šiaip jau skirtą porelėms.

Kitą dieną skrendame į Resifę, į Šiaurės Rytus.

---

Šiaurės Rytų Brazilija: įspūdingi senoviniai miestai (2021 01 10-18)

---

Autentiškas Resifės miestas (2021 01 10-14)

Šiaurės Rytų Brazilija – paskutinis iš didžiųjų Brazilijos regionų, kuriame dar nebuvome buvę ir kur nuvykti norėjau labiausiai. Ten – istoriškiausi, gražiausi miestai.

Bet stabdė baisi regiono reputacija. Esu įpratęs, kai nusikaltimais gąsdina „Lonely Planet“ ar visokios URM svetainės. Kai kalbu su vietiniais, jie paprastai būna ramesni: juk pripratę gyventi nesaugumo apsupti, jiems tai kasdienybė, standartas, etalonas. Tačiau apie Salvadorą net daugybė pažįstamų brazilų sakė „Būkite Salvadore labai atsargūs“, „Geriau nekeliaukite vieni, samdykite gidą“. Ir mūsų gidas Pantanalyje aiškino „Mano svajonė aplankyti Salvadorą, bet prisibijau“. Tas pats žmogus, kuris pernai, pasakojo, nuvažiavo nuo Pantanalio iki Amazonijos nakvodamas savo automobilyje.

Na, kai Brazilijoje jau trečias mėnuo, pagaliau prisiruošiame. Bahijos valstijoje, kur važiuosim, kasmet vien nužudo pusę tiek žmonių, kiek per metus išmirė nuo COVID. 56 nužudymai 100 000 gyventojų, kai Lietuvoje – tik 5. Reiks būti atsargiems.

Pirmoji stotelė regione – Resifė – atrodo kitaip, nei įsivaizdavau. Milžiniški prekybos centrai, didingi paplūdimiai, išlaižytas Olindos senamiestis su „Bonecas gigantes“ lėlėmis, vietinio karnavalo simboliu. Aišku, yra ir blogų rajonų, bet ne tiek kitaip nei Rio ar kitur. Nebepastebiu, daug valkatų ar ne – esame pripratę.

Nebepastebiu ir ar tikrina temperatūrą įeinant į muziejus ir pastatus, ar ne. Ir pandemija jau tapo įprasta.

Užtat iškart atkreipiu dėmesį, kad skiriasi vietinis dialektas. Kaip ir Portugalijoje (bet kitaip nei pietų Brazilijoje), Resifėje prieš garsą „i“ garsas „t“ nesikaito su „č“ (ir pan.). Čia jau ženklas, kad Brazilijoje labiau esame gyventojai, nei turistai. Pirmą kartą gyvenime pajaučiu vietinės tarmės skirtumus būdamas užsienyje (nors apie tai iki tol nieko nei girdėjau, nei skaičiau)…

Salvadoras, Brazilijos kolonijos sostinė (2021 01 14-18)

Kitas ženklas, kad jau esu beveik „vietinis“ – nakvynės vieta kitoje stotelėje Salvadore. Išsirenku butą miesto rytuose – sakau, bus saugus rajonas. Bendrakeleivis klausia – iš kur žinau, kd geras? Suprantu, kad tiesiog jaučiu. Pagal daug smulkmenėlių: didžiausias miesto prekybos centras kitapus gatvės, aukšti apynauji daugiabučiai, reguliarus gatvių tinklas (blogiems rajonams būdingos siauros, raitytos gatvelės) ir t.t. Iš tiesų, rajonas pasirodo toks saugus, kad net vartai į daugiabutį tik viengubi ir bendrakeleivį sargai įleidžia pas mus be didelių ginčų ir įtarimų.

Buvimo Brazilijoje pradžioje Aistė vis neatsistebėdavo: „Mes pasakome kokiam pažįstamam brazilui iš San Paulo, kur apsistosime mieste X, ir jis iš karto atrašo, kad arba „ten geras rajonas“, arba „saugokitės!“. Iš kur jie žino apie kiekvieną miestą?“. Dabar jau ir pats suprantu.

Iš tiesų, nuskridęs į Salvadorą iš Resifės iškart pajutau skirtumą. Kažkokie tipai nuolat seka akimis, it laukdami klaidos (gal paliksi kokį telefoną ant kavinės stalo?). Kiti „keistuoliai“ (gal narkomanai) kalbina. Pamėginus palikti automobilį, prisistato kažkokie veikėjai ir prašo didžiulių pinigų – nusideri, bet suvoki, kad tai nėra parkavimo mokestis, o duoklė „gatvių mafijai“ už mašinos neapibraižymą.

Į tokius menkniekius greta stovinti policija nekreipia dėmesio, turi didesnių bėdų. Važinėja šarvuočiais po tris, penkis. Nešiojasi automatus. Vilki karinių spalvų neperšaunamomis liemenėmis. Jos Salvadore gerokai daugiau, nei bet kur kitur Brazilijoje. Tokia beveik armija. Kažkas nuolat vyksta: štai matome, kad sulaikė įtariamąjį, tvirtai gniauždami pistoletus.

Ir visgi Salvadore viskas man buvo gerai. Nėra pasaulyje (ir Brazilijoje) tokio nesaugaus miesto, kad būtinai apvogtų – keliautojui visur didesnė tikimybė, kad viskas praeis saugiai. Bet saugotis būtina. Aišku, nenešioti nieko akivaizdžiai brangaus, nepalikti automobilyje ant sėdynių. Tai įprasta. Bet taip pat reikia vengti ištisų rajonų. Senamiestis (Pelourinho) ginamas ištisų policijos batalionų, pareigūnai it kokie manekenai stovi aikščių kampuose stebėdami gatves.

O ir apskritai Salvadore, toks jausmas, yra ne „keli vengtini blogi rajonai“, bet atvirkščiai. Keli geri rajonai, stebimi policijos, kur viskas tvarkinga (pinigus už parkingą renka savivaldybės darbuotojai, o prekijai vilki „licencijuotas pardavėjas“ uniformomis ir išgirdę „ne“ pasitraukia šalin). Tiesa, kone visos lankytinos vietos tose tvarkos oazėse. Net atskiras „Turistų apsaugos departamentas“ yra. Tarp tų kelių rajonų geriau važinėti pagrindinėmis magistralėmis, nes daug kitų kelių driekiasi per favelas.

Tačiau Salvadoro senamiestis nuostabus – jis viską atperka ir dėl jo Salvadoras iš visų Brazilijos miestų turistų skaičiais nusileidžia tik Rio. Juk tai buvo kolonijinės Brazilijos sostinė. Ten pastatytos nuostabiausios bažnyčios, išlikę ištisi rajonai senų namų, nesugriauti jokių karų ar NT vystytojų. O ypač klesti juodaodžių brazilų kultūra: kapoeira (šokis-kovo menas), kandomblė (pagoniškai-krikščioniškas tikėjimas) ir kita. Visa tai nėra kažkur muziejuose ar istorijos knygose – tai matai gatvėse. Baltais kandomblės simboliais išsidažę žmonės, baltai vilkintys jos šventikai, kapoeiros pasirodymai centrinėje aikštėje… Tiesa, daugelis muziejų Bahijoje uždaryti, bet patenkame į Karnavalo namus, nors ir tenka luktelti, kol viduje mažiau žmonių (įleidžia ribotą skaičių). Iki šiol norėjau kada darsyk nuvykti į Rio karnavalą, bet dabar galvoju, kad gal antrąkart būtų geriau pamatyti visiškai kitokį salvadorietiškąjį.

Sekanti stotelė – Santaremas, Amazonės uostamiestis. Bendrakeleivis irgi norėtų prie Amazonės – bet dabar labiau nori į Diamantinos tarpeklius netoli Salvadoro, kur vieni geriausių pasaulio žygių takų. Siūlo pirma važiuoti ten, paskui susitikti Santareme, arba kad mes Santareme iš pradžių tik dirbtume, o lankytinas vietas lankytume paskui.

Įprastu metu sutikčiau, pats važiuočiau į Diamantiną, kuri irgi yra tarp Brazilijos vietų, kurias norėčiau aplankyti. Bet dabar atsisakau. Dabartinis Brazilijos COVID epicentras Manausas ~500 km upe nuo Santaremo, iš ten į Santaremą nutraukti laivai.

Laivai – pagrindinė Amazonijos susisiekimo priemonė. Ir tai šiandien turi tragiškų pasekmių. Manause koronavirusas į viršų šovė taip staigiai, kad pritrūko deguonies. O nuplaukti į Manausą laivu užtrunka paras. Valdžia pasiuntė deguonies balionus sunkvežimiais – bet ta vilkstinė užklimpo. Neįtikėtina, bet į Manausą, milijoninį miestą, net nėra nutiestas joks asfaltuotas kelias. O dabar liūčių sezonas, Transamazonijos kelias pažliugo… Valdžia suprato, kad, užuot skraidinus deguonį lėktuvais, paprasčiau išskraidinti jį naudojančius pacientus į ligonines lengviau pasiekiamuose miestuose. Bet kol tai buvo padaryta, brazilų spaudos teigimu, dėl deguonies stokos Manause mirė keliasdešimt ar net keli šimtai žmonių.”

Kol kas Paroje ir Santareme epidemiologinė situacija gera – bet suprantu, kad tai tik laiko klausimas, kaip, galbūt, ir karantinas. Santaremas man svarbiau už Diamantiną ir nutariu verčiau paskubėti ten, kol dar galiu, ir pradėti nuo svarbiausių vietų aplankymo – nes niekada nežinau, kada būsiu priverstas sustoti.

Laikinai išsiskiriame su bendrakeleiviu – o išsiskyrimo išvakarėse dar įrašau pora interviu su Pranu į savo Youtube, kur įrašau keliautojų pasakojimus apie tuos kelionių reikalus, kur jie labiausiai patyrę. Prano didžiausias patyrimas: kelionės su vaikais (išnaršė su jais egzotinius kraštus) bei taupymas kelionėse.

„Guerra Contra Coronavirus Continua“ plakatai ir pasitinka, ir išlydi iš Salvadoro.

---

Santaremas: džiunglių magija ir keliadienė kova su apgaviku (2021 01 18-21)

---

Nuostabi nakvynė Amazonės laive ir savimyla gidas (2021 01 18)

Viena dar neišpildytų mano svajonių Brazilijoje buvo „pasinerti“ į Amazonės kraštą, didžiausias pasaulio džiungles ir upyną. 2016 m. lankiau Manausą, bet vienadienė ekskursija iš ten parodė nebent paviršių. O jei taip praplaukti maršrutiniu upėlaiviu nakvojant hamake kelias dienas? Aplankyti mažus paamazonės miestelius?

Pandemija planus koregavo: nakvoti denyje su daugybe kitų žmonių nesinorėjo. Tačiau dar Panatanalyje išgirdome apie Alter do Šao paupio kurorto, vadinamo Amazonijos Karibais, grožį. Ir skaičiau, kad iš gretimo Santaremo miesto „pirmykštės džiunglės“ dar arčiau, nei iš Manauso. Taigi, kryptis – Santaremas, o laivu plauksime su privačia ekskursija (mažiau žmonių).

Internete radau tik vieną gidą, besireklamuojantį anglų kalba. Kainos didelės (Brazilijoje kas angliška dažnai – nepigu), bet ir laikai ypatingi, be to, iki šiol Brazilijoje didelių išlaidų neturėjome: tad susitaikau su didesne kaina, nei įprasta. Susideru iki 1100 JAV dolerių (apie 900 eurų) už du dalykus: 8 dienų didelio namo nuomą su vaizdu į Meilės salą Alter do Chao (bus puiki vieta darbui) bei pusryčiais ir keturių dienų privačią ekskursiją su pilnu maitinimu laivu po užlietas pievas (su nakvyne laive) bei pėsčiomis po pirmykštes džiungles (su nakvynė tenai) – kaina nelabai priklauso nuo žmonių skaičiaus, deja, mes tik dviese. Neabejotinai didžiausia mūsų išlaida Brazilijoje – bet alternatyvų ten mažai, o kai Amazonijoje jau antrą kartą, norisi ne tiesiog viską greitai pamatyti, bet ir daugiau sužinoti, pajusti. Gidas užsiminė, kad nuo sausio 24 d. gali atvykti ekskursijos kažkokie vokiečiai, tad pasiūlė ekskursiją daryti nuo 18 d., o paskui nuomotis jo namą.

Gidas net aprašytas „Lonely Planet“, na, nebus blogas? Deja, blogas čia – per silpnas žodis, nes kiti žmonės, mūsų vietoje, tikriausiai pagalvotų, kad juos reketuoja Brazilijos mafija… Bet apie viską iš eilės.

Gidas pasitinka, kaip žadėjo, oro uoste su savo automobiliu. Kažką ten papasakoja apie Santaremą ar džiungles, bet šiaip beveik vein giriasi, nevyniodamas žodžių į vatą: „Tik mano vieno ekskursijos geros, visi kiti gidai šūdini!“, „Įsivaizduojate, kiek aš uždirbu iš kruizinių laivų? Tris tūkstančius dolerių už valandą!“. Sakau, kad nebeplaukia tie kruiziniai laivai. „Na taip, bet tuoj plauks vėl, o taip ir geriau, kad neplaukia, man labiau patinka!“.

Paklausiame WiFi slaptažodžio. Sako: „[gido vardas] yra Dievas“. Ir kuo ilgiau bendraujame, tuo geriau suprantame: čia ne pokštas. Pamažu suprantame, kad gido bergždžia ko nors klausti: atsakymą į net nekalčiausią klausimą sugeba paversti į savigyros dozę ir pasakojimus apie savo galingą/ypatingą šeimą ar giminę. Iš pradžių dar atrodo įdomu – na, kaip žmonės Santareme gyvena. Bet paskui vis labiau supranti, kad daugelis tų pasakojimų tikriausiai išgalvoti – sako tai, kas įspūdinga skamba, kas patinka turistams.

Tapažoso nacionalinis parkas esą buvo jo šeimos žemė, jo šeima buvo labai turtinga. Jie esą kilę iš Maroko žydų, gyveno kažkokiame Amazonijos žydų kaime (tiesa, internete nėra informacijos, kad jo įvardyta gyvenvietė įkurta ar gyventa žydų). „Kaip tik neseniai plaukiau į žydų kaimą parsivežti savo senelio antkapio, bet tai nelegalu“ – sako tarp daugybės kitų viena už kitą spalvingesnių savo gyvenimo(?) istorijų (“Mano klientai nerašo apie mane komentarų, jie rašo apie mane disertacijas!”).

Labiausiai mėgsta pasakoti apie „svarbius asmenis“, kuriems neva gidavo. Užduodu klausimą apie džiungles, o jis dar tame pačiame sakinyje pereina prie kokio „Milijonieriaus dantisto Švarcnegerio kaimyno“ ar „Žvaigždžių karų prodiuserio“. „Dabar pas mane gyvena Oksfordo profesorius“ – sako – „Tas supis(…) profesorius moka gimtąją indėnų kalbą!“. Pirmą, antrą kartą dar tiki, bet kai tau neklaustas sako dešimto ar dvidešimto „VIP kliento“ pareigas, pajamas ar turto vertę? Visi esą skrido į Santaremą, tą Brazilijos užkampių miestą, į kurį aš pats prisiruošiau atvykti tik po kelių Brazilijoje praleistų mėnesių…

Pernelyg aš perpratęs tokius pagyrūnus, kad suprasčiau, jog realybė maždaug tokia – „dantistas, gyvenantis tame pat mieste, kaip Švarcnegeris“ ir koks nors ten „Žvaigždžių karų filmavimo vietų skauto asistentas“… Čia geriausiu atveju. Blogiausiu gidas labai jau primena patologinį melagį…

Bėda, kad po tokių pasakų ir jo istorijom apie Amazoniją nebežinai ar tikėti. Štai pasakoja, kaip jis esą ėjo į ekspediciją po džiungles, esą rado ten indėnų gentį, kuri nužudo visus savo senukus. Tiesa ar fantazija? Internete tokios informacijos nerandu: būta pasaulyje tą praktikuojančių kultūrų, bet kituose žemynuose.

Kaukės gidas nenešioja: „Aj, jūs su kaukėm, tai man nereikia“. Na, Santareme į COVID žmonės nežiūri rimtai, kaukes nešioja mažytė dalis.

Ekskursiją laivu išgelbėja laivo kapitonas. Toks atsiskyrėlis mokslininkas, mėnesius gyvenantis tame laive, o „prisidūrimui“ kartais priimantis turistus. Jis žino daug ir pasakoja daug. Pasakoja maloniai, gidui prisigėrus kaipirinjų ir nuėjus miegoti pirmiau visų kitų. Jis tyrinėja Amazonės moliuskus – tie laivo stalčiai, kurių mums, sakė, nenaudoti, sklidini kriauklelių. Taip pat tiria Amazonės upės lygį: kone kiekvieną sausąjį metų periodą jis nusenka žemiau ankstesniojo. Tiesa, pasaulio žinias užplūdę pasakojimai apie Amazonijos gaisrus tiek jo, tiek visų kalbintų santaremiečių nuomone – išpūstas burbulas (kiti išvis sakė „propaganda“).

Kapitonas lenkų kilmės, iš Kuritibos – tiesa, jo protėviai išvyko dar iš Rusijos Imperijos, prieškariu. Sako, mokykloje turėjo ir lietuvį bendraklasį. Nemeluoja, netgi vardą ir pavardę prisimena: tikrai lietuviški.

Galiausiai ne žmonės ten svarbiausi. Svarbiausias jausmas. Nakvoti ant pakabinto hamako denyje. Valgyti čia pat sužvejotas didžiąsias šamažuves, kurios tokios didelės, kad ašakų nėra, o skonis labiau kaip mėsos. Laive, prišvartuotame vidury plačios upės ten, kur sausu metų laiku būna pieva. Stebėti medžiuose kybančius tinginius, kurie juda tarsi sulėtintame filme. Matyti vietinius žmones ir šeimas, jau besiruošiančius apleisti savo laikinus namus: kylantys Amazonės vandenys tuoj juos praris, ir iki kito sausojo laikotarpio teks išsikelti, kartu su galvijų kaimenėmis, į aukštesnę žemę. Dalis tų žmonių – indėniškos išvaizdos, o dalis – blyškiaodžiai blondinai: pabėgėlių iš pietinių JAV valstijų palikuonys po JAV pilietinio karo. Tiesa, angliškai nebešneka. Ir skaityti nemoka.

Tai – nepakartojamas jausmas. Miegoti po nakties žvaigždžių begalyne, o atsikėlus auštant matyti upėje įkvėpti iššokančius delfinus.

Net jei „vakarinis“ pasiplaukiojimas ieškoti kaimanų baigėsi tuo, kad gidas, nieko neradęs, „sugavo“ pliušinį kaimaną, kurį pats ten pasidėjo. Pokštas toks.

Kaip gidas mėgina mus apgauti (2021 01 19)

Kitą rytą suvokiame, kad ne šiaip sau susiradome prastą gidą – greičiausiai užkliuvome ties apgaviku. Visų pirma, paprašo dalies pinigų – normalu, gal keisčiau, kad iki šiol neprašė. Duodame 430 eurų, beveik pusę sumos.

Vos gavęs šitą sumą, laivo priekiniame denyje pareiškia:

„Planai pasikeitė. Tam profesoriui, kuris dabar apsistojęs mano name, atšaukė skrydį į San Paulą. Tai jis liks dar trims dienoms, tad negalėsiu išnuomoti namo jums, kaip sutarta. Galėsiu jus apnakvindinti viešbutyje“.

Nieko gero: jei ne gido namas 8 dienoms, niekada nebūtume sutarę su juo; Alter do Chao dauguma viešbučių turi tik mažus kambarius, netinkami darbui, kurį suplanavome.

„Na, galėsiu ir grąžinti ir dalį pinigų. Bet, turėkit omeny, vien ši ekskursija, be nakvynių, kainuoja 900 dolerių!!!“

Kurgi ne – iš 1100 dolerių esą 900 kainuoja ekskursija, o 8 nakvynės su pusryčiais dideliame name – 200 dolerių… Kai užsakant per AirBnB to paties namo ! Bet kol kas nesiginčiju: tas žmogus konfliktiškas ir bet ką pasakius, turbūt nutrauktų ekskursiją išvis ir sėkmės atgaunant ką tik atiduotus 430 eurų.

Ir apskritai, kodėl profesoriui pirmenybė prieš mus, neaišku: juk mes užsakėme tas nakvynes, o jei atidėjo jo reisą, tai jis ir turėtų keltis į viešbutį… Vėliau vis labiau ir labiau abejoju, ar tas profesorius išvis egzistuoja: iš Oksfordo profesoriaus gido pasakojimuose jis virsta į San Paulo universiteto profesorių…

Gal tiesiog atvyks ta vokiečių grupė ir gidas sumanė išnuomoti namą jai, o pinigus paimti ir iš mūsų, užsakęs mums kokį viešbutį už 20 eurų nakčiai ir pasilikęs sau skirtumą.

Nakvynė ir žygiai džiunglių gūdumoje (2020 01 19-20)

Antroji ekspedicijos dalis – Tapažoso džiunglės su nakvyne jose. Pašėręs delfinus („Anksčiau jų tiek neatplaukdavo, bet tada pradėjau į maistą dėti viagros, tai daug atplaukia“) gidas mus nuveža ten savo visureigiu, o pakeliui prisijungia dar vienas žmogus.

Magija tęsėsi. Stebuklinga nakvoti vidury džiunglių, girdint visų gyvūnų garsus – ypač staugiančių beždžionių – naktinę liūtį, stebėti rytinę aušrą pro rūkus. Vaikščioti po tokį seną, niekad nekirstą mišką, kad jame beveik nėra krūmų, tik labai aukšti medžiai – 50 metrų ir aukštesni. Įsmukti su visa koja į didžiulį urvą, kurį išsikasė šarvuotis. Matyti drugius dydžio sulig delnu. Stebėti, kaip iš medžio it geizeris ištrykšta sakai, čia brangūs ir vertinami. Graži ir baugi priešistorinė žemė, kur figos smaugia medžius, mažytės spalvingos varlytės gali pražudyti nuodais, o iki artimiausių kitų žmonių – dešimtys kilometrų negrįstais keliais ir vos regimais takais.

Ir apžvalgos bokštas, kurį tam, kad stebėtų džiunglių lapiją, pasistatė mokslininkai. Toks parištas, menkas. Vienintelis kartas, kai nepasigailėjau pasisamdęs tą gidą. Kaip jis sakė, į bokštą lipti nelegalu, bet jis žino, kaip apeiti tvorą per džiunglių tankmę ir žino, kada mokslininkai išeina…

Vaikštant trise po džiungles, dešimtys kilometrų nuo kitų žmonių, gido pasakojamos istorijos darosi vis tamsesnės ir tamsesnės. Pasakoja, kaip jo dėdė turėjo Santareme viešnamį, o jo pusseserės ten dirbo prostitutėmis. Kaip kiti jo giminaičiai apiplėšė banką, paskui slapstėsi. Kaip jo brolis su mergina nužudė „tokį storą vyrą“ (gidas labai juokėsi, kad tasai vyriškis iki paskutinio netikėjo, kad mergina iššaus). Galiausiai prisipažįsta, kad jis pats, mūsų gidas, „dar neseniai“ buvo(?) priklausomas nuo kokaino. Kokainą esą metė, kai viename „labai garsių vakarėlių jo namuose“ (taip, tuose pačiuose, kuriuos dabar ir nuomoja turistams) kita narkomanė jį apkaltino seksualiniu priekabiavimu. Mat jis įkėlė jos, išsirengusios, nuotrauką į savo Facebook, „o čia gi Brazilijoje visai normalu, nieko tokio!“.

Staiga prisimenu poros merginų keliautojų komentarus forumuose, kad „Vienas garsus Santaremo gidas“ davė joms „tikrai nederamus pasiūlymus“ – deja, gido vardo ir pavardės neįvardino, bet dabar jau suprantu, apie ką jos kalbėjo.

Atmosfera vis nejaukesnė. Gal toks ir yra gido planas? Gidas vėl užsimena apie 900 dolerių, kuriuos kainuos ši ekskursija – maža to, dabar jau sako, kad ekskursija, ne keturių dienų, o tik su dviem nakvynėm! Tai visokie pasakojimai iš nusikalstamo pasaulio gal tik būdas nugąsdinti, kad nedrįstume nemokėti? Gal išvis čia ne tas gidas, kur aprašytas „Lonely Planet“? Turistais beveik nesirūpina (pavyzdžiui, naktį prapliupus lietui, pats skubiai persikabina hamaką aukščiau, virš stalo, o mus paliko šlapti), apie gamtą mažai ką žino ir „šeria“ istorijomis, kurių teisingumo nepatikrinsi, neklausinėjamas išvis tyli, o šnekasi daugiausiai portugalų k. su savo draugu…

Na, bet čia jau sąmokslo teorija. Tačiau, aišku, apie pinigus reikės kalbėti grįžus į civilizaciją, o ne su dviem girtais vyrais džiunglių vidury. Aišku, jokiu metu jokių daiktų, pinigų iš kišenių neišsiimu – miegu hamake su jais, net fotoaparatu ant kaklo.

Kaip ginamės nuo gido reketo (2020 01 20)

Iš vakaro su Aiste aptariame taktiką, kaip priešintis gido apgavystėms. Silpnoji gido vieta, kurią pastebėjome per pirmas valandas kartu: jis tikras savimyla narcizas. Taigi, jokiais būdais negalima jo pulti: kiekviena smulkmena jį įžeis ir nežinia ką gali padaryti. Verčiau elgtis priešingai: girti, girti ir dar kartą girti. „Jūsų namas toks puikus, joks viešbutis jam neprilygs. Mes čia atskridome tik tam, kad pagyventume jūsų name. Kai išgirdome, kad negalėsime, labai nusivylėme. Jūsų namas tikrai vertas daugiau, nei 200 dolerių už naktis, kokią nuolaidą siūlote“ ir pan. Aistė siūlo dar ką nors primokėti – aš sakau, tik nesiūlom iš karto. Šiaip jau 430 eurų už dviejų dienų ekskursiją ir tai per daug, gal padarėme klaidą tiek duodami iš karto – na bet jau nebeatsiimsime.

Tiesos akimirka ateina apie kitą vidurdienį. Paprašome, kad mus pavežtų, kur yra internetas: juk turiu pirkti lėktuvo bilietus artimiausioms dienoms ir, išgirdus tas istorijas apie profesorių tikrai neramu: negi tikrai neįmanoma įsigyti bilietų kelias dienas į priekį.

Paveža iki gyvenamojo namo, kur yra WiFi. Kol jį gaudau, gidas pamėgina iškaulyti pinigų iš Aistės: „Duok 120 eurų! Turiu sumokėti šiam žmogui, kuris buvo su mumis naktį!“. Aistė atsilaiko puikiai, kartoja, ką aptarėme, giria gido namą. Jis dar aiškina, kad, neva, čia „Tik dalis“, „Iš viso bus 900 dolerių“ – bet Aistė advokatė, jos paprastai „nepaimsi“, juk tarėmės kitaip, juk turėjo būti suma už šitiek nakvynių tokiame puikiame name. „Juk viešbutis, kuriame apnakvindintumėte, nebus toks pats geras, kaip jūsų namas?“ sako. Tipinis apgavikas būtų toliau apgaudinėjęs „Bus, bus“, kad tik patikėtume. Bet tik ne narcizas gidas: „Aišku, kad viešbutis tai ne mano namas, mano namui visam Alter Do Chao lygių nėra“ pastato jis save į derybinę aklavietę…

Gidas pakviečia mane. „Sakyk, kas čia buvo“ – nurodo Aistei. Aistė pasako lietuviškai. Stoju į jos pusę. „Aš tik noriu sumokėti šiam žmogui ir viskas“ – sako gidas man. „120 eurų už naktį? Čia juk Brazilijos mėnesio alga!“ – parodau supratęs klastą.

Gidas pagaliau suvokia, kad nesame tie tipiniai klientai iš Amerikos, kuriuos paprasta maustyti ir kurie galvoja, kad algos bei kainos visur (taigi, ir Santareme) – tokios pat, kaip Niujorke. Jis paduoda pluoštelį Brazilijos rialų tam žmogui (tikrai ne 120 eurų). „Gerai“ – piktai sako jis – „Į kokį viešbutį jus vežti?“. Nuo ten iki Santaremo apie 60 km.

Nenoriu nurodyti jokio adreso – o kas, jei naktį aplankys kokie ten jo broliai ir pusbroliai? „Į Tapažoso krantinę“ – sakau. Pats netikiu savo akim, kad taip paprastai važiuojame, tikiuosi dar kokio “automobilio gedimo”. „Tai į kokį viešbutį?“ – klausia vėl jau mieste. „Į Tapažoso krantinę“. Išlipam krantinėj. Abu jaučiamės išsivadavę.

Gidas gal irgi jaučiasi pasiekęs šiokią tokią pergalę – „nubraukė“ paskutinę jo „supertobulos“ ekskursijos dalį, kai turėjome pravažiuoti Belteros istorinį miestelį, bei pamatyti karališkuosius grifus džiunglėse. Tačiau tų grifų jau tris kartus bergždžiai ėjome žiūrėti per džiungles. Kaip ir daugelis gido pažadų, liko pažadais – nemanau, kad atskrido ir paskui. Kas buvo svarbiausia, tą patyrėme.

Einame krantine, kol randame viešbutį.

Santaremui pasirinkome negerą metą, bet ne dėl vandens (2020 01 20-21)

Kai prikau bilietus sausio galui iš San Paulo į Santaremą, vieno klausimo taip sau ir neatsakiau. Koks bus Amazonės vandens lygis? Jau liūčių sezonas, bet ar garsieji Alter Do Chao paplūdimiai bus nuskendę? Leisdamasis lėktuvu mačiau: tikrai ne, Meilės salos iškyšulys nuostabus kaip atvirukuose.

Deja, kitas nuogąstavimas pasirodė buvęs teisingas. Dar pirmą dieną gidas minėjo, kad Alter do Chao įvestas karantinas, paskui jau kad Paros gubernatorius viską uždarė. Kai pagaliau gavau internetą, pasirodė, tiesa kažkur per vidurį: karantiną įvedė Santaremo meras, o Alter do Chao irgi – Santaremo dalis. Restoranai ir lankytinos vietos neveiks, o parduotuvės – tik iki 3 val. dienos.

Pietinėje Brazilijoje vienoje savivaldybėje įvedus karantinui paprasta nuvykti į kitą, o Amazonijoje kiekviena savivaldybė driekiasi šimtus kilometrų, o iki valstijos ribos gali būti ir tūkstantis kilometrų.

Turėjome mintį porai dienų plaukti į Fordlandiją, miestelį viduryje dykumos, kurį dar tarpukariu įkūrė Henris Fordas, idant augintų kaučiuką „Ford“ automobilių padangoms. Ten daug kas išlikę, tik apleista, tėra pora svečių namų. Ten lyg kita savivaldybė, karantino nėra – nors ir be jo nelabai yra lankytinų vietų išskyrus amerikietiškos tvarkos griuvėsius džiunglėse. Ir visgi apsisprendžiame neplaukti: kai meras eina uždarymų keliu, ką žinai, gal dar ir upėlaivius apribos (kaip jau uždrausti iš Manauso), ir strigsime Fordlandijoje. Verčiau perkam bilietą atgal į San Paulą. Geriausią siūlymą davusios avialinijos „LATAM“, kaip Brazilijoje įprasta, užsienietiškoms kortelėms bilietų neparduoda („meta“ klaidą) – tenka pirkti „Gol“ su dviem persėdimais, Beleme ir Belo Horizontėje. Poryt dienai. Galėjome gauti ir rytdienai.

Vakare atrandame paskutinę džiunglių „dovaną“ – dvi į mano kūną įsisiurbusias erkes. Encefalito Brazilijoje nėra, bet Laimo liga gali būti.

Aistę užklumpa darbai: reikia derinti svarbią sutartį. Tad kitą dieną ji pasilieka viešbutyje, išnaudodama dienos metą, kai daugelis svečių išėję ir todėl WiFi kiek stipresnis. O aš keliauju į Alter Do Chao. Pirmąkart per du mėnesius viešuoju transportu (kurio dėl pandemijos vengiu), kaukėtą veidą iškišęs pro langą.

Meilės sala išties nuostabi, kurortas kažkuo primena Balį. Tik apmiręs, hipsteriški restoranai uždaryti, parduotuvės dirba (dar tik 1 val. dienos), bet žmonių ten nėr. Karantinas. Visi laiveliai, plukdydavę į Meilės salą, rymo prišvartuoti. Ateina didelė šeima su maistu piknikui, gėrimais, kolonėle, juos sustabdo vietinis – „Laivai neplaukia“. Galiausiai moterys leika, o vyrai į salą nuplaukia plaukte. Taip nepapiknikausi. Kolos atsigeriu stebėdamas.

Grįžus į Santaremą, jis jau išleidinėjo paskutinį kvapą. Anksti ryte tai buvo „pergrūstas miestas“, nes visi skubėjo apsipirkti per kelias valandas, kai galima. O dabar jau po 3 val. dienos. Viskas užsidarė, žmonių beveik nėra. Brazilijos miestai viskam užsidarius labai nejaukūs – štai ima sekti koks tai vyras. Pereinu į kitą gatvės pusę, ir jis pereina. Pereinu atgal – ir jis pereina. Nužvelgiu. Atsitraukia. Užlipu į bokštą, iš kurio matosi rudos Amazonės ir mėlyno Tapažoso santaka. Nuperku empanadų vienintelėje veikiančioje kepykloje ir einu namo.

Skrydis – gilią naktį. Taksi į oro uostą, kuris toks mažas, kad viduje net kėdžių nėra – kol praleis į laukimo salę, palaukiu lauke. Tada du persėdimai: Belemas, kur Aistė nusiperka įdomų Paros valstijos rūbą, ir – pats trumpiausias mano gyvenime – Belo Horizontėje. Išeinam pro vienus vartus, jau „Final Call“ į mūsų reisą, bet jis – iš gretimų vartų. Oro uoste tepraleidžiame gal 1 minutę!

Vėl San Paulas. Rytas. Autonuoma. Miestas jau beveik tapęs namais.

---

San Paulo ir Rio apylinkės: pamirštos lietuvių istorijos ir salos be automobilių (2021 01 21-02 07)

---

Gyvenant užsienyje ilgesnį laiką ateina metas, kai grįžimas į Lietuvą priartėja, iš tolimos ateities virsta realiu, ir planus, pažadus ar kitą reikia įgyvendinti „dabar arba niekada“. Mūsų kelionė į Braziliją turėjo tiek tikslų – nuo lankytinų vietų iki susitikimų su klientais iki „Gabalėlių Lietuvos“ paieškų – kad tas „dabar arba niekada“ momentas ateina dar likus kone mėnesiui iki bilietų San Paulas-Vilnius datos.

San Paule susitinkame su tais lietuviais, kuriuos rekomendavo kiti kaip daug žinančius. Menininke Janete Zizas, kuriančią lietuviškus medžio dirbinius, medinius margučius, į kuriuos panašių ir Lietuvoje nėra. Antrą kartą su istorijos mokytoju Markosu Lipu – kad įrašytume interviu apie jo unikalią patirtį su sovietų propagandistų surinkta išeivių grupe lankant Lietuvą nepriklausomybei jau auštant. Persifotografuoju dar daug šaltinių. Įrašome interviu ir su Karlosu Levinštainu, lietuvių garbės konsulu San Paule.

Apsistojame Sao Kaetano Do Sul, netoli lietuviškos Vila Zelinos ir kone visą savaitgalį valgome vien lietuviškai – iš K. Kupsto restorano užsakome kugelį ir keptos duonos (kai San Paulas 22 mln. miestas, „Uber Eats“ veža tik į aplinkinius restoranui rajonus). Vėliau „Bar do Vito“ valgome virtinius. San Paulas vienas retų pasaulio miestų, kur tai įmanoma.

Interviu turiu duoti ir aš – papasakoti LRT laidai „Klausimėlis“ apie Australiją, kur mane pakvietė kaip ekspertą. Tam reikia gero interneto. Kur jis? San Paulą pažįstame, atsakymą žinome: „Classe A“ motelyje. Paradoksas, bet tie viešnamiški Brazilijos moteliai, skirti privatumo ieškančioms porelėms, ir pati geriausia vieta padirbėti: internetas galingas, nes reikia pornografijai (bet tinka ir darbui); stalas ir kėdės patogios, dvi, nes reikia romantiškai vakarienei su vynu (bet tinka ir darbui).

Australija dabar – visai kitokia. Taip nukeliauti, kaip keliavome mes, 10000 km kemperiu, po Australiją šansų ne ką daugiau, nei į kosmosą. Net tarp valstijų sienos vis užsidaro. Kad ir dėl… vieno COVID atvejo. Australija yra „karantinizmo“ spektro viršūnė: kita vertus, jie bent jau ligą tais „ultraradikaliais karantinais“ iš esmės išnaikino.

Vieno San Paule užsibrėžto tikslo taip ir neįgyvendiname: nenueiname į „Os Gemeos“, lietuvių kilmės grafitistų, parodą, San Paulo pinakotekoje. Neįleidžia: „Reikia registruotis internetu“. Tais retais kartais, kai atsirasdavo laisvų vietų, vis tiek nusivildavau: reikalauja CPF, mokesčių mokėtojo numerio, kurio mes neturime. Užsienietis į šį muziejų per COVID Brazilijoje nepateks…

Svarstome, ar verta pasirodyti ligoninėje dėl erkių – na, pagalvojame, gal verta, taip pataria vietiniai, dargi vieną įkandimų skauda. Daktarė labai džiaugiasi galinti pakalbėti angliškai – mokosi ir gerai kalba nes svajoja persikelti gyventi į Floridą. Kraujo tyrimas antikūnių neparodo, bet, aišku, dar ir ne laikas.

San Paulą skalbia ir skalbia liūtys: drėgnasis metų laikas. Jų metu žaibuoja tiek, kad, atrodo, danguje įsijungė koks galingas švyturys, kas tris sekundes atsukantis savo ryškią šviesą: Lietuvoje niekad taip nebūna.

Kaip ieškojome koplyčios lietuvei (2021 01 27)

Šis mano straipsnis apie tai, kaip iš San Paulo išvykstame ieškoti lietuvių paveldo jo priemiesčiuose, spausdintas JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“:

Mūsų eskpedicija ieškant lietuviško paveldo Brazilijoje atėjo į pabaigą, giliausius ir sunkiausiai pasiekiamus lietuviško paveldo ir jo istorijų sluoksnius.

Visada su „Gabalėlių Lietuvos“ pildymu taip. Iš pradžių paprasta: vietos lietuviai džiugiai rodo jiems patiems brangiausias vietas vietą po kitos: tik fotografuok, klausinėk, užrašinėk. Paskui jau reikia pradėti „tempti už liežuvio“: „O kur ta lietuvių mokykla, apie kurią skaičiau 50 metų senumo knygoje, ar bent pastatas tebestovi?“. Vienas pašnekovas neatsako, kitas neatsako, iš trečio galbūt gauni apytikslį atsakymą…

Bet ir tai ne viskas. Nes pasaulyje pilna lietuviškų vietų, kurias jau visi lietuviai pamiršo. Arba tie, kas prisiminė, jau išmirė.

Ir tų, paskutinių vietų paieška ir radimas primena galvosūkį ar labirintą.

Analice Sakatauskas vardu pavadintoje gatvėje San Paule ėmiau domėtis, kas gi ta mergaitė, kad ji, žuvusi vos 19 m., šitaip pagerbta. Joks Brazilijos lietuvis, kurio klausiau, apie ją nieko nežinojo. Oficialus Osasco priemiesčio puslapis rašė aptakiai – mergina buvo gera, lankė vargšus ir už juos meldėsi. Diskusijoje apie tą straipsnį akis užkliuvo už skaitytojo Claudio Bessa pernykščio įrašo: „Estrada dos Romeiros kelyje Analice pasytatyta koplyčia“. Padedant Brazilijos lietuviams sukontaktavome su tuo žmogumi – jis pasakė, kad koplyčia esą stovi 46-ajame kilometre.

Koplyčia? Kadangi Analice žuvo važiuodama automobiliu, gal kryželis žūties vietoje? Bet sako koplyčia… Atsidarau „Google Street View“ – tas kelias ten yra. Pravažiuoju juo virtualiai kokius 10 kilometrų – bet nieko aiškiai susijusio su Analice nematau.

Paprastai mėgstu prieš važiuodamas į vietą realybėje jau žinoti, ar kas ten yra. Bet, aišku, svarbiausias mano darbas kaip tik tada, kai nežinau. Reiškia, tokį darbą ir buvo galima atlikti tik čia, Brazilijoje, ir su Analice koplyčia jis bus būtent toks. Jei ją rasiu…

Nuo San Paulo centro iki vietos nukakti užtrunka apie 2 val. Važiuojame automobiliu iš lėto Estrada Dos Romeiros, dairomės. Koplyčių yra. Bet kiekvienas „Eureka!“ tuoj išnyksta: daugelis koplyčių stovi todėl, kad ten kryžiaus kelias, o vieninteliai užrašai ant jų susiję su Jėzaus gyvenimu. Nuvažiavome iki 50 km – ir nieko.

Ką gi, reikia suktis – gal grįžtant atgal geriau matysis. Ir tikrai: ant kalvos išnyra didžiulis baltas paminklas-kryžius! Palipu arčiau – ant jo parašyta „Analice Sakatauskas“. Visada malonu aplankyti naują su lietuvių istorija persipynusią vietą, bet pasiekti tokią, kurią abejojai, ar berasi – dvigubai maloniau.

Po kryžiumi paliktas padėkos raštas kuriame, atrodo, kažkoks maldininkas dėkoja už pasveikimą ir Analice. Ar lietuvės merginos atžvilgiu susiklostęs net kažkoks liaudies pamaldumas, jai priskiriami stebuklai?.. Tiesa, jei taip, tai, atrodo, daro visai ne lietuviai. Gal kada nors Analice galėtų būti pripažinta Dievo Tarnaite ar Palaimintąja? Kol kas žinių apie ją per mažai, bet bent jau dėmesį į šią istoriją atkreipiu. Užsirašau tikslias koordinates – bus „Gabalėliuose Lietuvos“, jei dar kas norės rasti Analice paminklą – bus paprasta. Jei kas nors norės plačiau tyrinėti jos trumpą gyvenimą – irgi bus nuo ko pradėti.

Pirakaja, kur lietuviai sukūrė unikalią bažnyčią (2021 01 28)

Jau rašiau „Drauge“ apie kunigą-poetą Aleksandrą Arminą, prie kurio pastatydintos Maua priemiesčio bažnyčios San Paule jam atidengtas biustas, yra jo vardo koledžas. Bet Arminas perstatė dar dvi bažnyčias: Piracaia ir Joanopolis, iš kurių pirmoji garsėja tarp lietuvių kaip nuostabus menininko Navicko kūrinys.

Pirmą kartą Piracaia „pabučiavau duris“ – ant kurių nebuvo parašyti net mišių laikai. Antrą kartą grįžau „pasikaustęs“: Brazilijos lietuviai paskambino pasiklausti ir bažnyčios šeimininkai atsakė, esą „dabar bažnyčia atidaryta visada iki 6 val.“. Ką jūs manote – lygiai taip užrakinta.

Klausiu greta triūsusių darbininkų, kada mišios. Mano nuostabai, darbininkas, pasirodo, ne tik puikiai kalba angliškai (tai Brazilijoje reta ir tarp inteligentų), bet dar ir puikiai žino ir Arminą, ir Navicką, nors šie Piracaia mieste darbavosi 1951 m. Jis suorganizuoja, kad bažnyčia būtų atidaryta, supažindina su šiuolaikiniu menininku Wagner, kuris kai ką bažnyčioje pertapo. „Bet šiaip visas vidus čia Navicko“ – sako.

O jis tikrai unikalus – niekur pasaulyje nemačiau nieko panašaus. Visos lubos ištapytos popiežių veidais. Didžiausias – dabartinio popiežiaus. Kai popiežius pasikeičia, didysis paveikslas nukabinamas, o dabar jau Wageneris nutapo į jo vietą naują popiežių bei nedidelį buvusio popiežiaus portretą. Pilna Piracaia ir kitokių įdomų sprendimų: pavyzdžiui, nuolat rausvai žybsinti Kristaus širdis paveiksle už altoriaus (lemputė).

Jei tokia bažnyčia būtų Lietuvoje, daug lietuvių važiuotų jos pažiūrėti. Bet dabar apie šį lietuvio menininko Navicko kūrinį mažai kas net nutuokia. Atkreipti viso pasaulio lietuvių dėmesį į tai, ką įspūdingo lietuviai yra sukūrę visur pasaulyje, ir yra mano bei „Gabalėlių Lietuvos“ enciklopedijos tikslas.

Rio de Žaneiro valstijos pakrantės ir salos be automobilių (2021 01 28-02 02)

Vėl susitinkame su Pranu Grunskiu: įdomu pasidalinti „pandemijos meto“ nuotykiais. Prieš mūsų istorijas apie Santaremo gidą melagį reketininką ir skubų sprukimą nuo karantino jis meta savąją iš Čapada Diamantinos: pagrindinis Vale do Pati kelias dėl pandemijos uždarytas, tačiau Pranas vis tiek mėgino eiti. Negaudamas nakvynės pas vietinius (jie saugosi viruso) sukorė tokį atstumą, kad ir jis, patyręs žygeivis, jautėsi pervargęs.

Pranas gailisi, kad, deja, visko ką norėtų padaryti Brazilijoje, ir per mėnesį nepadarys. Norėtų skristi į Amazoniją – bet ten siaučia koronavirusas ir karantinai. Norėtų pamatyti Igvasu krioklius – bet galėtų tai padaryti tik iš Brazilijos pusės, o juk geriausi pasivaikščiojimo takai yra Argentinoje (siena uždaryta). Tačiau nenusimena: „Į Braziliją dar grįšiu“. Nebe tie laikai, kad kelionė į kią pasaulio kraštą būtų vienintelė, nepakartojama, kaip tiems lietuviams, kurie, emigravę ~1930 m., net ir labai norėdami neturėjo galimybių aplankyti Lietuvos ar grįžti. Net su visa pandemija judėti po pasaulį dabar vis tiek lengviau, nei prieš pusę amžiaus.

Aš tas vietas jau esu matęs. Pasukame link Rio de Žaneiro valstijos pakrantės: šįsyk kol kas ne į miestą, o į nuostabias žalias pakrantes pakeliui, pilnas kurortų, paplūdimių ir salų be automobilių.

Santose pakalbinu Valdemarą Mališką Sidaravičių, buvusį Lietuvių bendruomenės pirmininką.

Pirmasis planas buvo nakvoti Ubatuboje, dar San Paulo valstijoje. Bet pagal San Paulo karantino planą ten – raudonoji zona, viskas uždaryta net ir savaitės dienomis. Abejojome, ar tikrai – juk naujamečio karantino iš turistų gyvenantys San Paulo kurortai nesilaikė. Bet dabar laikosi, tiesa, paplūdimiai vis tiek pilni.

Važiuojame toliau, į Paratį, kurio kas mėnesį užliejamas gatves savaip pamilau dar 2016 m., kai lankiausi ten pirmąjį kartą. Tada turėjau tik vieną dieną, o dabar kelias: miesteliui, gretimiems kriokliams, paplūdimiams, kur einu ne tiek maudytis, kiek pasigėrėti vaizdais.

Kadaise Paratis buvo didesnis už Rio de Žaneirą ir, priešingai nei Rio, jis liko tokio paties dydžio, kaip portugalų laikais, taigi, ir su visomis barokinėmis bažnyčiomis, senais pastatais, kurių pirmus aukštus dabar užėmė restoranai, viršutinius – posados, vienoje kurių nakvojome.

Visur pilna! Ir kaukių mažoka. Galvojate gal dėl to, kad San Paulą pandemija siaubia labiau, nei Rio? Ne, priešingai, Rio de Žaneiro valstijoje serga daugiau žmonių ir čia gal yra pirma vieta Brazilijoje, kur pradedu girdėti nemažai sauso kosulio. Karantinas yra politinis klausimas, ne epidemiologinis, ir Rio gubernatorius tiesiog pasirinko kitokį kelią…

Ir Rio valstija iš to gauna ekonominę naudą: mes ne vieninteliai savaitgaliui atvykome iš užsidariusio San Paulo. Viename savo straipsnių suskirsčiau visus keliautojus į 12 grupių pagal tai, kaip ir dėl ko keliauja – poilsiautojai, atradėjai, piligrimai, kuprinėtojai, žygeiviai ir t.t. Šiais metais svarstau, gal reikėtų papildyti tryliktąja kategorija – pabėgėliai.

Pabėgėliais šiaip vadiname migrantus. Tačiau yra daugybė žmonių, kurie, nors ir jaučiasi savo šalyje nejaukiai, vis dėl to ne tiek blogai, kad išvyktų „su visam“ (ar negali to padaryti dėl šeimos, karjeros). Už tai jie bent jau per atostogas keliauja tam, kad pailsėtų nuo savo miesto ar šalies: jų tikslas ne tiek nuvykti, kiek išvykti.

Anksčiau tai būdavo, tarkime, nemusulmonai ar mažai tikintys, išvykstantys „pailsėti“ nuo griežtų Irano ar Saudo Arabijos islamiškų įstatymų (privalomos skarelės moterims, alkoholio draudimas ir pan.). Taip pat gėjai iš labai konservatyvių šalių, norintys atsipalaiduoti.

O koronaviruso ir karantinizmo laikais keliautojų-pabėgėlių staiga radosi ir visoje Europoje, kiek mažiau – Amerikoje. Palyginus su drakoniškais Europos karantinų ribojimais, visokios ten privalomos skarelės ar negalėjimas viešumoje susikibti už rankučių – juk mažmožis.

Aišku, čia dviašmenis kalavijas. Galima nueiti į du kraštutinumus. Vienas – kaip Europa – užsikarantinuoti, viską uždaryti nesvarbu, kas pavojinga o kas ne, neaišku kuriam laikui. Kitas – visai nesisaugoti ir taip statyti aplinkinius į ligos pavojų (jokių kaukių, atstumų ir t.t.). Rio de Žaneiro valstija jau kiek arčiau šio kraštutinumo, nors dar toli nuo jo. Štai Ilha Grande saloje be automobilių užsakome ekskursiją aplink salą laivu. Laivelis kupinas žmonių, visi (išskyrus mus) be kaukių, garsiai kalba. Atsiklaupiu gale ant krėslo ir visą laiką plaukiu žiūrėdamas atgal – vėjas nepučia į veidą visų kitų iškvėpto oro, o pakrančių vaizdai nuostabūs. Kai keliauju po daug miestų, susitikinėju su žmonėmis, negaliu sau leisti užsikrėsti…

Pavojus Brazilijoje vis tiek didžiausias ne iš COVID… Atrodo, Ilha Grande nusikaltimų atžvilgiu saugu. Bet viskas gali būti apgaulinga. Štai laivas sustoja prie tik iš jūros pasiekiamo kaimo. Sėdime, žiūrime į jūrą. Matome, pro šalį eina kažkoks neadekvatus tipas, kažką rėkia mums portugališkai. Nereaguojame.

Netrukus iš laivo turistus pašaukia plaukti. Vos nubridęs į laivą atsisuku atgal: žiūriu, tas pats tipas jau grįžo nešinas mačete ir lekia prie dar nespėjusių išvykti turistų. Garsiai rėkia. Vieną pasiveja, užsimoja mačete. Galvoju, tuoj įvyks žmogžudystė ar net kelios… Bet keli brazilai tą veikėją netrukus nuginkluoja. Jis rėkia toliau, bet turistai spėja pasitraukti.

O brazilai bendrakeleiviai laive kad kvatojasi: „Kažkokius gringus užpuolė, nes tie su juo kalbėjo angliškai“. Gerai, kad nieko tam tipui ir neatsakėme, kai mus kalbino… Netoli nuo tos vietos, panašiame tik iš jūros pasiekiame kame, beje, pernai nužudė Lietuvos pilietį Adam Žindul ir, pagal oficialią versiją, išprievartavo jo brazilę žmoną.

Ilha Grande pakrantės ir paplūdimiai gražūs, bet kiek trūksta nuostabių vaizdų iš viršaus: apžvalgos aikštelės užaugusios. Kadaise saloje stovėjo Lazaretas, kuriame prieš gerą šimtmetį buvo karantinuojami atplaukusieji į Braziliją, kad neužvežtų ligų. Belikę griuvėsiai su istorijos aprašymo lenta. Prieš pora metų istorija būtų atrodžiusi tokia gūdžios praeities pasaka kaip koks vergų turgus. O dabar vėl daugybėje šalių pilna Lazaretų…

Rio de Žaneiras, antras dublis (2021 02 03-07)

Pro begalinius paplūdimius atvykstame į Rio de Žaneirą, kur išsiskiriame su savo bendrakeleiviu: kartą jau atidėjęs sugrįžimą, jis skrenda į Lietuvą. Kadangi lapkritį persirgo COVID, nebegali laukti ilgiau. Mat dabar Lietuvoje eilinį kartą įvesta nauja tvarka: grįžus reikia izoliuotis visiems, išskyrus persirgusius ir vakcinuotus. Bet persirgimas „galioja“ tik 90 dienų… Ir vis tiek reikia pasidaryti COVID testą. O Rio tai ne taip paprasta, kaip San Paule: oro uoste, kaip nekeista, testų daryklos nėra. Bet jų tiek pilna mieste, kad sudėtingas aiškinimasis kur ir kaip neteko prasmės.

Po Rio iškabinėti ir nauji stacionarūs kelio ženklai: „Vakcinacijos vieta“. Žmonės vakcinuojami automobiliuose pro langą – kol kas, tiesa, tik senoliai ar turintys ligų. Ir vakcinuojami Brazilijoje išvandyta Coronavac vakcina, kurios veiksmingumas nuo simptominio COVID tik 50%. Pilna socialinės reklamos, skatinančios vakcinuotis.

Rio de Žaneire gyvename bute su viename gražiausių vaizdų, kokius esu matęs iš balkono. Į Rodrigo do Freiteso ežerą, Kristaus paminklą. Langai į priešingą pusę nuo vandenyno, kuris irgi greta (daugiabutyje net yra atskiras liftas „grįžusiems iš paplūdimio“). Bet Rio vienas nedaugelio miestų, kur vaizdai nuostabūs kur bepažvelgsi! Tiesa, lietuvių kilmės pažįstama, išgirdusi, kur apsistoję, vietą įvertino kitaip: „Ten šalia Cruzado daugiabučiai, kur sukelti žmonės iš favelų. Jie labai nesaugūs“. Atkreipiau dėmesį – jie išties baisūs, bet Ipanemos rajone turtas skurdą užgožia. Auksinis jaunimas pajūrio baruose, į prekybos centrus atvažiavusios poniutės ir prestižinių sporto klubų nariai.

Vėl įrašome interviu – šįsyk “Delfi TV”, Aistė kalba apie dvigubą pilietybę.

Paskutinę dieną Rio, pažiūrėję garsaus grafitisto Eduardo Kobros freskas, nakvojame Centre kuris, kaip pasakojo vietiniai, vis labiau miršta išsikeliant verslams. O vakarais virsta tikru valkatų ir narkomanų lauku.

Aistė nenori, bet sutariame, kad vieną dieną pernakvosime tenai.

Europiečiai myli Brazilijos miestų centrus: juk ten seni didingi istoriniai pastatai. O brazilai jų vengia kaip velnias kryžiaus. Aistė jau lyg brazilė: su malonumu nebevažiuotų nei į San Paulo, nei į Rio centrą. Aš vis dar labiau europietis: pastatų grožis ir kilni sunykusios didybės atmosfera man nustelbia purvą ir nesaugumą. Be to, centre gerokai pigiau: Rio de Žaneiro centre padorų viešbučio numerį gali gauti už mažiau 20 eurų, kai Kopakabanos ar Ipanemos pakrantės bulvaruose ir 60 ar 80 eurų nebloga kaina, o eilinis viešbutis kainuoja šimtus.

Vakaras. Tamsu. Sename viešbutyje registratūros darbuotoja sėdi už neperšaunamo stiklo. Kambaryje kabo atsišaukimas apie lytiškai plintančių ligų prevenciją. Mums norėjo duoti kambarį su vaizdu į kiemą, bet paprašiau su vaizdu į gatvę (Lotynų Amerikoje tokio prašymo daug kas nesupranta: kas galėtų norėti į ten žiūrėti)? Atsikeliu ryte, pasižiūriu pro langą. Regiu tokį vaizdą: vyras rėkia ant moters, paskui suduoda du smūgius. Benamiai susirinkę pažiūrėti, komentuoja. Kiek supratau, tas vyras pardavėjas, o ta moteris bandė ką pavogti, ar šiaip dėl narkotikų elgėsi neadekvačiai. Gatvės teisingumas, policijos niekas nekviečia.

Pamename, kai paklausėme vietinių, ar Brazilijoje policija tikrina, kad COVID sergantieji laikytųsi saviizoliacijos, jie labai juokėsi. Kai Brazilijoje įvyksta kas devinta pasaulio žmogžudystė, kas turės laiko “niekams”?

Išvykstame iš Rio link San Paulo. Paskutinį kartą. Bet Aistė sako jau besijaučianti lyg kokia sunkvežimio vairuotoja, vykdanti Rio-San Paulo reisą. Užsukame į Penedo, suomių įkurtą miestelį, kur, dabar, atrodo, suvilkta visa Europa. Ir matrioškos. Pietų Amerikiečiams tai ne tik Rusijos, o ir visos Europos simbolis, greta šveicariško šokolado ir kito. Klausome braziliškos muzikos: padariau USB atmintinę su reikšmingomis dainomis nuo XX a. pradžios iki dabar, chronologiškai. Nuo Rio himno „Cidade Maravilhosa“ ir Rio karnavalo sambos, šlovinusios prezidentą Žetulijo Vargasą po iki bosa novos, iki tuometę diktatūrą Ezopo kalba kritikavusios Tropikalijos ir MBP (braziliško popso).

San Paulas panaikino savaitgalinius karantinus. Bet mums reikės skristi: Brazilijoje jau būsime praleidę 90 d. Be to, spėju, kad yra nemaža tikimybė, kad Brazilijai netrukus smogs COVID banga: jau yra ženklų, kad iš Amazonijos ji persimeta į kitas valstijas, taip atkartodama 2020 m. pavasarį, kai irgi iš Amazonijos išplito po šalį: tada Brazilija persirgo pirmą kartą, o dabar, prabėgus beveik metams, užkrečia vėl iš naujo tuos pačius žmones.

Variantų Amerikoje nemažai, nors kai kurios šalys, kaip Kolumbija, dėl Brazilijoje plintančio Amazonijos COVID varianto ir uždarė sienas. Turbūt geriausias variantas – Kosta Rika. Bilietas 170 eurų, nors skrydžio atstumas tarsi Vilnius-Niujorkas. Kosta Rikoje nėra karantino, nereikia net COVID testų. Lietuvoje karantinas nesibaigia, vis pratęsiamas ir pratęsiamas, nelabai yra ko ten grįžti. Man. Bet Aistei, deja, atsirado darbų, kuriuos reikėtų padaryti Lietuvoje ir tai jau galima, nes atitinkamos institucijos veikia. Ji sako jau nori į Lietuvą. Galiausiai sutariame skristi vasario 12 d., kaip suplanavę ir kaip dar sausį įsigijome bilietus.

Ar aš ko Lietuvoje pasiilgau iš to, ką galėsiu ten grįžęs gauti? Gal savo monitoriaus, kuris didesnis, nei nešiojamo kompiuterio, dirbti patogiau. Nes, šiaip ar taip, nieko daugiau Lietuvoje per saviizoliaciją, paskui karantiną, judėjimo ribojimus bent artimiausiu metu ir nepamatysiu: nei draugų, nei pramogų, nei dar ko.

1966 m. kultiniu tapo filmas „The Endless Summer“ („Nesibaigianti vasara“). Ten rodė serfingo mėgėjus, kurie visus metus važiavo aplink pasaulį iš šalies į šalį ir amžinai gyveno ten, kur tuo metu vasara, gaudydami šiltų jūrų bangas. 1966 m. tokia idėja buvo be galo nauja, įkvėpė „Vudstoko kartą“.

Galvoju, kad, jei kas apie mūsų gyvenimą nuo 2020 m. kovo iki 2021 m. vasario sukurtų filmą, galėtų vadintis „The Endless Freedom“ („Nesibaigianti laisvė“). Visą laiką likome laisvėje: aplankėme 24 šalis nepatekę į privalomą saviizoliaciją, nesusirgę COVID, vos pora savaičių buvę šalyje, kur restoranai veikia tik išsivežimui (Lietuvoje lapkritį) ir niekada ten, kur, tarkim, neveikia kirpyklos ar ribojamas judėjimas po šalį.

Draugų pasakojimai iš Lietuvos apie tai, kaip organizuoja vyno gėrimo vakarėlius per „Zoom“, atrodo kažkokie netikri.

Kai kompiuterinių žaidimų kompanijos uždaro nepelningus internetinius MMORPG kompiuterinius žaidimus kartais pasako: iš naujo prisijungti prie serverio nuo dienos X nebebus galima, bet serveris dar veiks tol, kol atsijungs paskutinis žaidėjas. Kai kurie didžiausi fanai tada dienų dienas, savaičių savaites neišjungia žaidimo ir taip lieka paskutiniai vis tuštėjančio virtualaus pasaulio gyventojai. Kol galiausiai jų kompiuteriai pakimba, dingsta elektra ar dar kas – ir viskas.

Atėjo laikas ir mums „atsijungti“ nuo priešpandeminio pasaulio…

---

San Paulas. Paskutiniai potėpiai ir pakilusi temperatūra (2021 02 08-16)

---

Paskutinis sugrįžimas į San Paulą. Paskutiniai susitikimai. Klientai, iki tol kiek bijoję susitikti dėl COVID, persigalvojo: juk tuoj išskrisim, kito šanso nebus. Buvo įdomu pašnekėti ir iš „Gabalėlių Lietuvos“ pusės: tai tikrai žmonės, kurie labai domisi kilme, yra surinkę žemėlapių Brazilijos vietų, kur lietuviai mėgino kurti savo „tautines kolonijas“ ir kurių ženklų iki šiol rasti nepavyko. Visa tai persifotografavau.

Picų rodizio dešimtųjų vestuvių metinių proga: laikas greitai prabėgo, bet tebesame geriausi draugai, o ilgainiui tapome ir verslo partneriais bei kolegomis.

Aistę „pasiveja“ baudos už greičio viršijimus: atrodo, Brazilijoje tą stebinčių fotoaparatų labai daug – tiek, kad net pati ji, šiaip jau pavyzdinga vairuotoja, nepastebėjo, kaip viršijo greitį, o fotoaparatai pastebėjo.

Kai važiuojam pažiūrėti grafičių, koksai tai veikėjas motociklu kaukšteli į galą. Šįkart jau iš „kitos Brazilijos“ nei ta moteris, įvažiavusi į mus Buzios. Kuo skubiau pabėga iš įvykio vietos.

Paskutiniame San Paulo bute (jau aštuntoji gyvenamoji vieta šiame mieste!) lifte be įspėjimų, kaip saugotis viruso, kabo užrašas – „Gerbkite ir žmones su kitokia nuomone apie pandemiją“. Suprask – žinome, kad yra žmonių, netikinčių pandemija ar nenorinčių saugotis patys, bet jei kitas lifte nori saugotis, tai malonėkite prie jo nestoti arti, užsidėti kaukes.

Lietuvių vienuolių ordinas ir mokykla San Paule (2021 02 09)

Šis mano straipsnis spausdintas Amerikos lietuvių laikraštyje “Draugas”:

Pagaliau aplankau ir lietuvių įkurtą vienuolyną bei mokyklą, apie ką plačiau parašau šiame straipsnyje JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“:

Nors „Tikslas – Amerika 2020“ ekspedicija į JAV dėl COVID ir nepavyko bei teko ją pakeisti ekspedicija į Braziliją, ir Brazilijoje susiduriu su JAV lietuvių istorija ir paveldu.

Nes Lotynų Amerikoje lietuvybės – ir lietuviško paveldo – būtų daug mažiau, jei ne JAV lietuviai. Kad ir toks pavyzdys: didžioji dalis tautiškiausiai nusiteikusių, lietuviškai puikiai kalbančių jaunesniųjų Lotynų Amerikos lietuvių yra baigę Vasario 16 d. gimnaziją Vokietijoje. Jie dabar yra lietuvių klubų ir kitų organizacijų sielos, širdys ir rankos, perėmę tas vėliavas iš pasenusių tėvų ar senelių. Kaip viskas atrodytų, jei ne JAV lietuviai, rėmę jų „panardinimą į lietuvybę“ vasario 16 d. gimnazijoje? Kitaip: ne vienas pasakoja tik toje gimnazijoje išmokęs lietuvių kalbos ir kultūros.

Bet labiausiai JAV lietuviai prisidėjo prie tikėjimo vietų statybų. Daugelis Pietų Amerikos lietuvių bažnyčių pastatytos didele dalimi JAV lietuvių lėšomis – ir tai iki šiol primena atminimo lentos ir vitražai.

O Brazilijai JAV lietuviai padovanojo… ištisą vienuolių ordiną! Vienuoles pranciškietes. Ordinas įkurtas 1922 m. Pitsburge. Rūpinosi JAV lietuvių švietimu, slauga – tada JAV nebuvo valstybinio mokslo, taigi, lietuviukus mokslindavo parapinės mokyklos ir jų savanorės vienuolės. Lietuvių emigracijai tarpukariu pasukus į skurdžią Braziliją, pranciškietės tuoj įkūrė ten savo misiją, kurios širdimi tapo jų įkurta Šv. Mykolo Arkangelo mokykla San Paulo lietuvių rajone Vila Zelinoje.

Praėjo beveik 100 metų. JAV viskas pasikeitė iš esmės: atsiradęs valstybinis mokslas ilgainiui sugniuždė parapines mokyklas, nutrūko anksčiau įprastas vienuolynų „pasipildymo“ kelias, kai į vienuolynus stodavo savo vienuoles mokytojas stebėdavusios ir idealizuodavusios moksleivės. Ilgainiui seno ir nyko ir visos JAV lietuvių moterų vienuolijos. Kai per „Tikslas – Amerika 2017“ ekspediciją lankiau Pitsburge Providence Hill, lietuvių pranciškiečių „Motherhouse“ vietoje radau tik plyną lauką. Vienuolynas buvo ką tik nugriautas, kartu su koplyčia ir kitkuo. Kertinis akmuo simboliškai numestas Pitsburgo lietuvių kapinėse ant bendro vienuolių kapo. Dar likusios gyvos senyvos seselės iškeldintos. Kaip mums pasakojo Brazilijoje, tai jas sugniuždė, netekusios vienuolyno, pradėjo masiškai mirti – „Dvi net mirė tą pačią dieną“…

Bet Pranciškiečių ordinas išliko! Jo pasaulinė būstinė šiandien – San Paule. Trumpa internetinė paieška nuveda į daugybę skirtingų jo pastatų, misijų. Bet viskas vien portugališkai. Atrodo, kažkuriuo metu į Pranciškietes ėmė stoti brazilės ir nustelbė lietuves: kažin, ar pavyks pakalbėti? O būtų įdomu pamatyti, ar kas lietuviško išliko pastatuose, ypač Šv. Arkangelo Mykolo mokykloje, kuri išaugino ne vieną Vila Zelinos lietuvių kartą…

Bet jau po kelių mėnesių gaunu džiuginantį laišką: dar yra viena lietuvė vienuolė, Rūta. Sutariame susitikti mokykloje. O čia laukia tikras siurprizas! Pasitinka koks 30 mokytojų. Ir paprašo papasakoti, ką čia darome, apie lietuvišką paveldą Brazilijoje. Apturiu pirmą „gyvą“ paskaitą nuo pat COVID pandemijos pradžios: kalbu lietuviškai, bet mane verčia Vila Zelinos lietuvė Janete Zizas. Nors beveik visi mokytojai ne lietuviai – ryšys tarp mokyklos (bei vienuolių) ir Lietuvos likęs tamprus. Jis matosi ne tik mokyklos koridoriuose kabančiose istorinėse nuotraukose ar lietuviškame užraše, linkinčiame pasauliui taikos. Kiekviename klasės sąraše dar rasi po vieną ar kelias lietuviškas pavardes. Mums parodė Vila Zelinos Vasario 16 d. švenčių nuotraukas – jos visos taip pat vyksta Šv. Mykolo Arkangelo mokykloje.

Atsidariusi po pandemijos, mokykla dirbo nauja tvarka: klasės skeltos per pusę ir kiekvienas mokinys lanko mokyklą tik kai kuriom dienom, o kitom žiūri tas pačias pamokas iš namų. Kaukės, dezinfekcija ir kita. Mokykla nustebina ir modernumu: atskiros chemijos, biologijos laboratorijos. Kaip sakė mus lydėjusi buvusi moksleivė Janete Zizas, daug kas buvo jau „jos laikais“. Šią mokyklą lankė ji, visi jos keturi vaikai, o dabar jau lanko anūkai. „Vila Zelina kaip kaimas – visi vieni kitus pažįsta“ – sako, sveikindamasi su viena mokytoja po kitos.

Šalia mokyklos stūkso vienuolynas ir būtent jo „lietuviškame kambaryje“ įrašėme interviu su Rūta. Išgirdome, kad seserų Brazilijoje beveik 50, tarp jų – 2 naujokės. Rūta – paskutinė lietuvė. Tiesa, nebe JAV lietuvė – Brazilijoje gimusi lietuvė, kurią kadaise į vienuolišką gyvenimą pritraukė mokyklą įkūrusios JAV lietuvės seselės. Net sunku patikėti, kiek Pranciškietės turi veiklų – pasiskirsčiusios po visą Braziliją (ir ne tik) po dvi, po tris, jos valdo misijas, mokyklas, slaugo ligonius. „Sunkiausia dabar seseriai Amazonijoje“ – sakė – „Ten tiek daug žmonių ten aplink miršta nuo COVID“. Kaip tik neseniai dėl prastos infrastruktūros buvo nepavykę laiku pristatyti į tą valstiją deguonies balionų: negrįstuose keliuose sunkvežimiai įklimpo…

Vienuolės išlydi mus į naktinę Vila Zelina. Viena jau mirusi lietuvė vienuolė, sako, įkalbėjo kitas prisižadėti, kad ir lietuvėms nykstant, lietuviška vienuolyno prigimtis, ryšiai su Vila Zelinos lietuvių rajono bendruomenė nebus pamiršti. Ir jos pažadą tesi.

Kaip San Paulo lietuviai Vila Zeliną gina nuo… rusų okupacijos (2021 02 09)

Ieškodamas užsieniuose lietuviško paveldo dažnai turiu apraudoti tas lietuviškas vietas, kurių jau nebelikę.

Esu įpratęs, kad didžiausi pavojai lietuviškam paveldui yra šie:
*Užmarštis – beveik joks gyvas lietuvis tų vietų nebeprisimena, nežino ir todėl negina (šitą mėginame keisti aprašydami jas „Gabalėliuose Lietuvos“).
*Lietuvių išsikėlimas kitur – rajone gyvena (beveik) vien kitataučiai, kuriems tos vietos neberūpi, o lietuviams jas prižiūrėti nepatogu, toli („Gabalėlių Lietuvos“ angliška versija mėginame sudominti ir tuos, kurie nekalba lietuviškai).
*Pinigai – taupant uždaromos ir griaunamos lietuvių bažnyčios, parduodama jų žemė.

Niekur nesusidūriau, kad lietuviškas vietas kas nors mėgintų sunaikinti iš neapykantos. Iki San Paulo…

Dar nuo pirmojo savo apsilankymo San Paule 2016 m., girdėjau Vila Zelinos lietuvių rajono gyventojų pasakojimus apie rimtą konfliktą su rusais. Esą rusai mėgina pervadinti Laisvos Lietuvos gatvę, uždengė Lietuvos Laisvės paminklą.

Tai švelniai priminė sąmokslo teoriją. Na, juk San Paulas taip toli nuo Europos peripetijų, ar tai gali būti tiesa? Gal dėl liūdnos Lietuvos istorijos San Paulo lietuviai tiesiog įžvelgia piktus kėslus, kur jų nėra? Dėl visa ko, tada apie šią istoriją nerašiau: visokeriopai stengiuosi išvengti „Gabalėliuose Lietuvos“ nepatikrintų faktų.

Bet šiemet sugrįžau į Braziliją trims mėnesiams, kalbėjau su daugiau lietuvių nei kada seniau. Ir, be gausybės nežinotų lietuviško paveldo istorijų, daug sužinojau ir apie tą lietuvius skaudinantį Vila Zelinos puolimą. Ir tos istorijos tikrai suneramino.

Janete Zizas nėra linkusi „kariauti“. Lietuvybę Vila Zelinoje tęsia menu. Ir jai sekasi puikiai. Taip nuostabiai lietuviškai išmargintų medinių margučių, raktų pakabukų, stiklinių padėkliukų pačioje Lietuvoje sunkiai rasi: sako, žmonės perka ir siunčia į Lietuvą. Ir ne tik lietuviai perka: kartą per mėnesį lietuvių parapijos salėse ji organizuoja meno muges, kur tokių lietuvių kilmės meistrų, kaip ji – dešimtys, o įvairiataučių pirkėjų, geros reklamos dėka, susirenka šimtai. Kartą per metus dar didesnės mugės vyksta San Paulo Imigracijos muziejuje.

Bet pastaraisiais metais Janete teko apsiimti kur kas mažiau malonia veikla. Greta savo kūrinių ji man atvertė ištisą segtuvą su dokumentais, nuotraukomis, raštais. Tai, kas siųsta į San Paulo savivaldybę įrodinėjant, kad Vila Zelina – lietuvių rajonas. „Juk kažkam reikia tą daryti“ – sako ji.

Kaip pasakojo, puolimas prasidėjo, kai į rajoną atsikėlė kažkoks rusas. Jis ėmė reikalauti trinti iš rajono Lietuvos ir lietuvių vardą. Reikalavo pervadinti Lietuvos Respublikos aikštę ir Laisvos Lietuvos skersgatvį (Janete bei kitų lietuvių dėka tai kol kas nepavyko). Pasodino priešais Lietuvos laisvės paminklą medį, kad jį užstotų – o lietuviams pabandžius jį nukirsti, aiškino, neva tai neekologiška – San Paulo valdžia jo paklausė ir Laisvės paminklo per lapiją dabar beveik nebesimato.

Pasiekė, kad viena Vila Zelinos rajono aikštė būtų pervadinta Puškino vardu. Sukūrė apie Vila Zeliną portugališkus tinklapius, kur šis rajonas vadinamas nebe lietuvių, bet „rytų europiečių“ rajonu, tuo tarpu lietuviai puolami. Rusų spaudoje jis jau tiesiai rašė, kad Vila Zelina – rusų rajonas. Organizuoja Vila Zelinoje Rytų Europos muges, kad nukonkuruotų lietuviškas muges: į tas Rytų Europos muges, pasak Janete, suvažiuoja prekiauti rusai iš kitų rajonų, o dauguma lietuvių jas boikotuoja.

„Kaip vienas žmogus gali turėti tiek įtakos?“ – klausiu. Janete nuomone, jis iš kažkur gauna paramą – tikriausiai iš Rusijos.

Vis dar abejoju – ar čia tikrai?

Ir tada Janete parodo atsišaukimą, kurį rusai dalino visoms Vila Zelinos rajono parduotuvėms ir restoranams. Viską pasako vien straipsnio pavadinimas: „Nacių virtuvė!“. Straipsnio nuotraukose – lietuviški konditerijos gaminiai, apklijuoti svastikomis. Tekste rašoma, kad, pavyzdžiui, kad Lietuvoje svastika „pripažinta nacionaliniu paveldu“ kaip dievo Toro simbolis ir begalė kitų melų. Tai „įrodinėjama“ į portugalų k. išverstomis Rusijos portalo „Pravda.ru“ citatomis.

Kaip sako Janete, rusai taip skatino Vila Zelinos parduotuves ir restoranus neprekiauti lietuviškais patiekalais, mėgindami ištrinti iš rajono ir lietuviškus skonius.
Perverčiu straipsnius apie „kovą dėl Vila Zelinos“ Brazilijos spaudoje, lietuvių rašytus atsišaukimus savivaldybei, prieštaraujančius mėginimams trinti Lietuvos vardą, kitus dokumentus, kuriuos kruopščiai surinko Janete Zizas, pasišovusi dokumentuoti rajono, kuriame ji praleido visą gyvenimą, „gynybą nuo rusų okupacijos“.

Abejonių nebelieka.

Geriau pagalvojus, tokie veiksmai išties labai naudingi Rusijai.

Lietuvių diaspora visada buvo milžiniškas Lietuvos laisvės ramstis: rėmė protestais, pinigais, laisvomis žiniomis iš laisvo pasaulio ir kitaip. Bet už Lietuvą kovoja tik tie užsienio lietuviai, kuriems lietuviška kilmė svarbi, kurie ja didžiuojasi.

Su kiekviena nauja karta kyla klausimas: ar dabartinių užsienio lietuvių aktyvistų sūnūs ir dukterys irgi laikys save lietuviais, iškilus reikalui – stos mūru už Lietuvą, kaip darė jų tėvai?

Kol Vila Zelinoje yra Laisvos Lietuvos gatvė, kol rajono centrinėje Lietuvos Respublikos aikštėje matomas Lietuvos Laisvės paminklas, tol Vila Zelinos lietuvių kilmės vaikams visuomet kils klausimas – kas ta Lietuva? Kodėl tokia svarbi jos laisvė? Laisvė nuo ko?

O jei viso to neliks? Jei Vila Zelina bus vadinama tiesiog „rytų europiečių rajonu“? Susidomėję savo kilme, jauni vilazeliniečiai, tikriausiai, visų pirma ieškos informacijos bendrai apie Rytų Europą. Prie mažytės Lietuvos daugelis net neprisikas. Daugiausiai informacijos užsieniui apie Rytų Europą pateikia Rusija – savo kanalais RT (Russia Today), Sputnik ir kt. Apie Lietuvą ten galima „sužinoti“ nebent tai, kad tai – „fašistų kraštas“, tikra „Rytų Europos piktžaizdė“. Kas norėtų tokia didžiuotis ar ją ginti?

Kad čia nėra vien kažkokie teoriniai pasvarstymai įsitikinau Santoso mieste. Ten ėmiau interviu iš buvusio Brazilijos lietuvių bendruomenės pirmininko Valdemaro Mališkos Sidaravičiaus. Nustebino, kad jis gerai moka rusiškai – nors jo šeima imigravo dar iki sovietų okupacijos, jis pats gimė Brazilijoje. Papasakojo, kad, keli dešimtmečiai atgal, Brazilijoje veikė rusų remiama organizacija „emigrantų iš Sovietų Sąjungos palikuonims“. Kadangi tuo metu žemėlapiuose okupuota Lietuva buvo žymima kaip Sovietų Sąjungos dalis, Valdemaras galvojo, kad jis kilęs iš Sovietų Sąjungos – ir ta organizacija jį džiugiai įtraukė į savo veiklą, išmokė Sovietų Sąjungos kalbos – t.y. rusiškai.

Laimė, galiausiai Valdemaras susiprato, kas ir kaip – gerai išmoko ir lietuviškai, o dabar internetu moko kitus Brazilijos lietuvių palikuonis. Ant raštų savivaldybei, ginančių Vila Zelinos lietuviškumą, yra ir jo parašai.

Bet kiek lietuvių kilmės brazilų to taip ir nesusiprato?

Liga koronaviruso laikais (2020 02 10-16)

Skrydžio išvakarės. Savaip liūdna, bet jau susitaikiau… Tačiau dieną pradeda pykinti. Vakare jau viduriuoji ir vemiu. Man tai nebūdinga. Na, gal apsinuodijau?

Skrydžio rytas. Pakyla temperatūra – +38 laipsniai. Akivaizdu, kad COVID laikais skristi negaliu… Nenoriu į ligoninę (juoba, pakilęs sergamumas, tikimybė ten užsikrėsti), bet reikia pasirodyti – antraip nebus įrodymų draudimui, kad susirgau ir dėl to negaliu skristi. Nors pirminis „Turkish Airlines“ bilietas buvo keičiamas, kadangi kartą jau pasikeitėme, jis nebėra keičiamas…

Ligoninėje bando įpiršti visokių nereikalingų paslaugų – tokia amerikietiška medicinos tradicija. Siūlo pradėti tyrimus nuo kompiuterinės tomografijos. Kai nesutinku, sutinka, kad verčiau pirma pasidaryti kraujo tyrimą ir tik jei iš to matytis kokį pavojų, darytis tomografiją. Kraujo tyrimas labai geras. Įtaria apsinuodijimą. „Aišku, su temperatūra negali skristi“ – sako daktarė. „Dabar Brazilijoje siaučia tokia liga – koronavirusas – ar girdėjote?“. Vos susilaikiau nenusišypsojęs. Bet lygiai taip, kaip šiais laikais dauguma žmonių įsivaizduoja, kad visame pasaulyje yra lygiai taip, kaip jų šalyje (t.y. tokia pati pandemijos banga, toks pats karantinas ir t.t.), yra ir žmonių – net tarp daktarų – kurie įsivaizduoja, kad tikros problemos yra tik jų liūdnoje šalyje, o užsienyje viskas kaip po senovei.

Neišskrendame.

Išrašo vaistų. Vėmimas praeina, bet dar kitą dieną temperatūra – jau +38,5, numušus trumpan nukrenta ir atšoka iki +39, visas drebu. Taip viduriuodamas praleidžiu visą savaitę (ilgiausiai gyvenime), nors temperatūra išnyksta.

Vėl pasirodau ligoninėje. Padaro COVID testą – neigiamas. Paskui ateina kitų testų atsakymai. Turiu dengės viruso IGM antikūnių! Siūlo mane hospitalizuoti, esą kad stebėti dėl galimo hemoraginio šoko. Netrukus suprantu, kad tai dar vienas mėginimas parduoti nereikalingą paslaugą – dengės antigenų neturiu, o tai reiškia, kad jau esu persirgęs, greičiausiai besimptome forma, kuri būdinga daugeliui, užsikrėtusių pirmą kartą. Matyt tada, kai San Paule ir Ilha Grande kaip reikiant sukramtė uodai, platinantys dengę.

Netrukus atėjo tikrasis atsakymas į klausimą, kuo sergu – rotavirusas. Simptomai išties tokie, nors paprastai sakoma, kad serga labiau vaikai. Įtariu, kad užsikrėčiau valgydamas lietuvių mokyklos valgykloje – kaip tik sutampa laikas.

Pareinu iš ligoninės jau pėsčias. Pagerėja.

Vasario 16 d. atšvenčiame kaip ir daugelis pasaulio lietuvių – stebėdami visokias transliacijas internetu, skirtas įvairioms lietuvių bendruomenėms. Brazilijos, Kanados.

---

Grįžimas į Lietuvą: sudėtingas pasiruošimas (2021 02 17-26)

---

Naujų bilietų pirkimas: kaip vokiečiai tik ne ES piliečius praleidžia (2021 02 17)

Ką gi, pirksime naujus bilietus į Lietuvą. Kaip įpratęs, ieškau Skyskanner. Variantų daug, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Daugybė jų su „netikrais jungimais“ įvairiuose užsikarantinavusiuose Vakarų Europos oro uostuose, per kuriuos taip skristi nebeleidžiama.

Daug aviakompanijų nutraukė skrydžius į Braziliją dėl atmainos. O tos, kurios tebeskraido (pvz. prancūzų „Air France“, ispanų „Iberia“ ar Kataro „Qatar Airways“, įvairios JAV, Afrikos aviakompanijos) neskraido į Lietuvą.

Vos du realūs variantai – vokiečių „Lufthansa“ ir turkų „Turkish Airlines“. „Lufthansa“ atrodo pigesnė – net perkant bilietą rytdienai kaina nekyla. Keista, per gerai, kad būtų tiesa. Ir tikrai: žiūriu Vokietijos taisykles. Persėsti Frankfurte galima tik arba jei esi Vokietijos pilietis, arba jei skrendi ne į Europos Sąjungą! Taigi, galėčiau skristi San Paulas-Frankfurtas-Kijevas, bet ne San Paulas-Frankfurtas-Vilnius!

Atrodo kvailystė – skrendančiųjų į Europos Sąjungos miestus vokiečiai nepraleidžia, o skrendančius ne įš ES – praleidžia. O juk Vokietija ES lyderė, vis skatinanti ES integraciją, laisvą asmenų judėjimą – o čia staiga pasidarė nenaudinga priklausyti Šengeno erdvei, nes Vokietija taiko griežtesnes sąlygas grįžtantiems namo lietuviams nei ten kokiam ukrainiečiui ar net brazilui turistui, skrendančiam į Ukrainą!

Na, bet vokiečiai mąsto pragmatiškai. Juk jei tu skrendi tranzitu per Vokietiją į kitą ES šalį, tai Vokietijoje turėsi praeiti pasų kontrolę. O kas tada sužiūrės, kad tu tiesiog neišeitum į Vokietiją? Aišku, kad galima būtų sužiūrėti, pastatyti kontrolę prie išėjimų iš oro uosto, kas daroma daug kur. Bet šiais laikais Europoje tapo įprasta tiesiog uždrausti ir viskas. Nėra žmogaus – nėra problemos.

Ką gi, belieka „Turkish Airlines“. Turkija pati keleivių iš Brazilijos nepriima (nebent šie būtų Turkijos piliečiai, bet ir tada reiktų izoliuotis) – tačiau jei skrendi tranzitu per Stambulą, jie praleidžia net be PCR testo. Tad galėsiu pasidaryti jį jau Lietuvoje, užuot laukęs eilėse San Paule. Nenuostabu, kad, sako, „Turkish Airlines“ lėktuvai į Vilnių – patys pilniausi.

Nusiperkame bilietus. Kadangi dėl ligos, kainą kompensuoja draudimas – labai garbingai, ginčyti nieko nebando.

Paskutinė išvyka: Medaus sala (2021 02 18-22)

Liko dar savaitė Brazilijoje. Aplankome Paranos pakrantę, gražų Antonina miestelį, Ilha do Mel salą – ši pasirodo dar įspūdingesnė, nei Ilha Grande, nuostabūs vaizdai, unikalūs miškuose paskendę jaukūs kaimai, begaliniai paplūdimiai. Ko jau turi Brazilija, tai turi!

Taip pat Kuritiboje aplankau ukrainiečių, lenkų muziejus. Ukrainiečių gražus, toks kaip cerkvė, gerai atskleista Holodomoro tragedija.

Pravažiuojame dar kelias lietuviškas vietas į kurias jau, galvojau, nespėsiu – ūkininkų Jono Vilko, Antano Senvaičio gatves.

Grįžtame į San Paulą. Dabar tikrai jau paskutinį kartą.

Pasiruošimas grįžimui (2021 02 23-26)

Pasiruošiame grįžimui – aš einu į kirpyklą, Aistė pasidaro manikiūrą, nueina depiliacijos. Kirpyklos lyg atsidarė Lietuvoj – bet, sako, eilės mėnesiui į priekį. Be to, šiandien atsidarė – rytoj gal vėl uždarys.

Jaučiuosi lyg patekęs į tėvų ar senelių kartos pasakojimus kai, ta mažytė dalis lietuvių, kuriuos sovietai visgi išleisdavo į užsienį, stengdavosi kaip įmanoma labiau išnaudoti šią kelionę „pragmatiškai“: galvoti, kokių gi daiktų nėra sovietinėje Lietuvoje ir stengtis to „užpirkti“.

Įsigyjame papildomą lagaminą – iš pigios bei laisvos Brazilijos verta šį bei tą parsivežti, o dabar jau garantuoti, kad skrisime su „Turkish“, kuri leidžia žmogui vežtis po du lagaminus. Aišku, pigios prekės tik turguose, o ten ir kišenvagiai, plėšikai, kai kurie vietiniai bijo eiti… Tad paskubame.

Grąžiname knygas apie lietuvių vienuolių ordiną, kurias jau persifotografavau.

Mėginame nutraukti Brazilijos mobiliojo telefono sutartį su TIM – pasirodo, mūsų neatsiklausę TIM pakeitė išankstinį apmokėjimą į kasmėnesinį ir dabar vis mėgina nurašyti pinigus. Deja, nutraukti tinkamai nepavyksta: biurokratinių procedūrų tiek, kad neįmanoma įgyvendinti laiku.

Paskutinį kartą nueiname į korėjiečių restoraną, kurių San Paule gausu: 2020 m. Korėjoje tiesiog įsimylėjau korėjiečių virtuvę.

Aplankome keletą paskutinių dar nelankytų San Paulo įdomių vietų – vienos sektos įkurtą Saliamono šventyklą, botanikos sodą.

Skrydžio išvakarėse užpildome anketas grįžimui į Lietuvą, registruojamės koronaviruso testams. Paskutinį kartą patikriname, ar niekas nepasikeitė Lietuvoje ir Turkijoje (ar praleis, ar nereikalauja testų išvykimo šalyje).

Skrydis iš San Paulo (2021 02 26)

San Paulo Gvaruljos oro uoste paskutinį kartą buvau lygiai prieš du mėnesius, kai grįžau iš Ekvadoro. PCR testų palapinė pirmame aukšte tuščia. Vietoje to „kapitališkai“ įrengtas patikrinimo punktas antrame aukšte – jokių ankštų gyvų eilių, sėdi ir lauki ant kėdės, kol tave pakviečia.

Stambule tas buvo jau 2020 m. lapkritį, kai skridau į Braziliją. San Paule atsirado dabar. O Vilniuje, žiniasklaida rašo, tik 2021 m. vasario pabaigoje oro uoste pastatė pirmą PCR testų palapinę (iki tol testuotis oro uoste buvo neįmanoma išvis ir keliautojų diskusijos lūžo nuo visokių „kaip ir kur pasidaryti testą, kad rezultatai ateitų iki skrydžio?“). Įdomu, kada ir Vilniuje bus „kapitalinis“ testavimo punktas – ar galbūt Vilniaus oro uosto valdžia tikisi, kad pandemija praeis anksčiau ir nereiks nieko įrenginėti…

Registracija į skrydį. Prašo Lietuvos QR kodo. Buvau dar neužsipildęs NVSC formos, tad skubiai tai padarau, parodau QR kodą. Prašo PCR testo. „Man, kaip Lietuvos piliečiui, nereikia, darysiu Lietuvoj“ – sakau. Tinka. Duoda įlaipinimo talonus.

Skrydis iš San Paulo į Stambulą potuštis, šalia mūsų – laisva vieta. Rašau straipsnius į blogą, žiūriu puikiai „Turkish Airlines“ parengtus video apie dešimtis miestų, į kuriuos jie skraido – bet į žymią dalį kurių dabar nuskristi negali.

Stambule oro uosto rankovėje pasitinka Turkijos pareigūnai, sudaro susigrūdimą. Prašo pasų. Turi sąrašą tų, kurie skrenda ne tranzitu, o į Turkiją, ir todėl jiems reikės izoliuotis. Juos iš karto nukreipia į šoną. Atrodo, čia į izoliaciją iš „atmainų šalių“ žiūrima rimtai – gal pirmą kartą nuo Pietų Korėjos prieš beveik metus (ir prieš 17 aplankytų šalių) pamatau tokį rimtą požiūrį „be skylių“.

Skrendu su persėdimu, tai mane praleidžia.

Lietuvoje atvykimas prasideda įprastai – pasų kontrolė, lagaminų atsiėmimas. Tada – didžiulė eilė. Karantino kontrolė. Beveik po metų lietuviai padarė tai, su kuo Pietų Korėjoje susidūriau dar 2020 m. kovo 30 d.: nebepakanka „ant pasitikėjimo“ surašyti ką nori į anketą, kaip dar buvo spalį, kai grįžau iš Egipto. Tai tikrinama.

Deja, mūsų lagaminai atvažiuoja vieni paskutinių – tad, užuot trynęsis eilėj, tiesiog pasėdžiu atokiau, kol visi praeis, tada įsijungiu.

Pirmiausiai pažiūri QR kodą. Tada siunčia prie staliukų, kur tiesiog patikrina, ar užsiregistravau testui. Viskas. Kaip suprantu, didžiausias kamštis susidaro todėl, kad ne visi užsiregistravę testui – jei ne, tai pildo ilgiausias papildomas anketas. Gal reiktų reikalauti, kad žmogus registruotųsi testui iš anksto ir tik tada duotų QR kodą, kuris reikalingas lipimui į skrydį? Būtų mažiau grūsčių.

Su Aiste kitas tarnautojas daugiau pakalbėjo – ir saviizoliacijos laiką, taisykles paaiškino. Man nieko neaiškino išvis, bet pasiskaitęs pats: izoliuotis teks 10 dienų.

Aistės brolis oro uosto aikštelėje perduoda mūsų automobilį ir važiuojame. Sako, neužsivedė, teko pagalbą kviest. Šalta.

Kitą dieną važiuojame testų. Abudu neigiami. Mums abiems jau ketvirtas neigiamas PCR testas. Aistė dar turėjo ir neigiamą antikūnių testą.

---

Lietuvoje: karantino kuriozai (2021 02 27-04 18)

---

Pirmoji gyvenime saviizoliacija (2021 02 27-03 09)

Namie kimbu į darbus. Jų yra daugiau nei dešimčiai dienų. „New normal“ laikau darbų rezervą izoliacijoms – dėl simptomų, dėl grįžimo iš užsienio, dėl kontakto… Nuo keleto dienų senumo smulkmenų – interviu raštu LRT, „Nacionalinės viktorinos“ klausimų peržiūra – iki video interviu su Brazilijos lietuviais montavimų, iki strateginių sprendimų. Ir darbus, kuriuos galėčiau daryti ir vėliau, padarysiu dabar – kaip pajamų deklaracijos.

Bet tai nereiškia, kad viskas neerzina. Daugybė smulkių trukdžių. Pavyzdžiui, mano kėdė prie kompiuterio visai sulūžo dar prieš pat išskridimą į Braziliją. Reikia naujos. Bet negalėsiu nusipirkti ne tik šias 10 dienų. Juk kėdės neužsakysi internetu: tai vieta, kur praleidžiu gal 10 ar 12 valandų per dieną Lietuvoje. Noriu atsisėsti, išmėginti. O didžiosios baldų parduotuvės uždarytos ir kol kas neaišku kada atsidarys… Ir kėdė ne toks daiktas, kad būčiau galėjęs parsivežti iš San Paulo.

Ar nejuokinga išvis, kad apie tai kalbu? Bet tai realu: dabar iš San Paulo nemažai daiktų atsigabenti paprasčiau, nei įsigyti Lietuvoje.

Ir Vilniaus vaizdai primena anuos laikus. Didžiulės eilės lauke prie parduotuvių. Vienos didžiausių – prie „Humanų“. Jos niekad nesibaigia. Vakarykštėj „fintechų sostinėj“ žmonės net dėvėtų drabužių negali oriai nusipirkti nesitrynę dėl tos privilegijos šaltame lauke.

Pradedu daiktų užsakymų internetu maratoną. Kaip ir kiekvienoje tokioje ilgoje išvykoje, dalį daiktų praradau: suplyšo marškiniai ir dvejos kelnės, pasimetė keli USB laidai. Reikia atpirkti, atėjo laikas ir kai ką pakeisti. Aišku, iš kart susiduriu su problemom: dalies daiktų tiekimas sutrikęs. Bet, svarbiausia, kad dalis reikalingų daiktų unikalūs – pvz. kelnių su tiek daug kišenių, kiek aš nešioju, parduotuvę žinau tik kaune („Armijai XXL“). Galiu užsakyti internetu, bet juk norėčiau pasimatuoti. Ar praleis policija į Kauną? Na, bandau dydžius paspėlioti, paprasčiau, nei su kėde. Užsakau internetu. Ateina kiek didoki.

Šiaip savo galimybes, kiek nuveiksiu per saviizoliaciją, pervertinu – realiai spėju padaryti gal tik pusę to. Kitką jau reiks derinti su gyvais darbais.

Kuriozai Lietuvoje “išėjus į pasaulį” (2021 03 09-04 09)

Vėliau Kauną visgi aplankome, nes reikia atsiimti oficialius dokumentų vertimus darbui. Paštas „streikuoja“, vėluoja savaitėmis netgi Lietuvoje, o el. forma atsiųsti vertimai pilietybės atkūrimo procedūroms netinka, tad paprasčiau patiems nuvažiuoti į Kauną, į vertėjos namus. Darbo reikalai, galima, bet Aistė vis tiek nerimauja panašiai kaip kai nuomotu automobiliu privažiuojame kokį armijos postą eilinėje Afrikos diktatūroje. „O kas, jei kažkas nepatiks, nepraleis, skirs didelę baudą“? „Praleis“ – sakau, dar išlaikęs žiupsnelį optimizmo. Na, juk darbo reikalai, taip įstatyme parašyta, kad galima. Bet dabar žmonės įsibaiminę… Na, tą dieną posto nėra, niekas nestabdo.

“Išėję į laisvę” įrašome visą seriją interviu “Pasaulio lietuvių žinioms” apie Braziliją: neaišku, kiek ir ką galėsime įrašinėti po savaitės ar po mėnesio, tad, jei yra laiko, verta padaryti vienu ypu.

Kuriozai seka kuriozą. Štai ateinu atsiimti mokėjimo kortelės į skyrių „Akropolyje“, kur mane pakvietė SMS žinute. Skyrius tuščias, bet darbuotojas neįleidžia. „Registravotės?“ „Ne, bet gavau SMS kvietimą“. „Tai registruokitės telefonu“. Skambinu. „Galime registruoti tik rytdienai“ – sako. Galiausiai pakviečia į kitą skyrių, kur yra įėjimas iš lauko ir galima užeiti bet kada ir nurodo, kurią dieną ten atveš kortelę. Nuvažiuoju ten nurodytą dieną – man pasako, kad kortelės dar neatvežė iš „Akropolio“, bet tuoj atveš. Einu į banką trečią kartą dar kitą dieną – pagaliau pavyksta. Net sunku suskaičiuoti, kiek papildomų kontaktų su žmonėmis turėjau vien dėl to, kad Lietuvoje karantinas… Juk galėjau tiesiog pasiimti kortelę „Akropolyje“, kur jau buvau nuvažiavęs, ir viskas…

Daugybėje užsienio šalių dabar akcentuojama higiena, kriauklės įrengtos net kur jų nebuvo, kad tik žmonės rankas mazgotų. Todėl labai nustebino, kad Lietuvoje rankas nusiplauti tapo sudėtingiau nei kada anksčiau. Štai perku picą Kaune. Aišku, galima tik išsinešimui – valgysiu automobilyje. Įrankių neturi. Prašau įleisti nusiplauti rankas – neįleidžia, “tualetas uždarytas”. Tenka važiuoti į autobusų stotį, eiti į mokamą tualetą, turėti papildomų “kontaktų”. Aišku, dažnas mano vietoje nebūtų taip elgęsis, purvinom rankom picą dorojęs… Problemos ir prekybos centruose (konkrečiai “Mega” ir “Ozas”, bet turbūt visur): didelė dalis tualetų uždaryta, norėdamas nusiplauti rankas turi eiti milžinišką atstumą į kitą prekybos centro pusę, kur vienintelis paliktas atrakintas tualetas (nepaisant to, kad pavienės parduotuvės veikia ir kitose prekybos centro dalyse).

Vienas paskutinių pirkinių Brazilijoje buvo hamakas, kurį ketinome pakabinti namie. Tam reikia kabiklių ir, kadangi nesame čia patyrę, konsultacijos. Randu internete parduotuvę viename prekybos centrų. Važiuojame ten. Parduotuvėje yra darbuotojai, bet į vidų nenori įleisti: juk įėjimas tik iš prekybos centro vidaus, o Lietuvos valdžia nusprendė, kad galima veikti tik parduotuvėms su įėjimais iš lauko. Po ilgo pokalbio koridoriuje pagaliau slapta it per „blatą“ pakvietė vidun, tarsi į kokį sandėlį tarybiniais laikais. Supratingai – nes kaip ten išsirinksi kabiklius į juos nežiūrėdamas?

Na, tokios istorijos, kaip aukštesniame paragrafe, 2019 m. būtų galėjusios atsidurti tik kokiame Delfi straipsnyje pavadinimu „Venesueloje lietuvių į banką neįleido, o į parduotuvę ėjo slapta“. Ir būtų gausa komentarų „Durna šalis ta Venesuela, kam ten važiuot?“… Tokie „europietiškai pasikėlę“ komentarai…

Pernai laikiausi visų nurodymų paraidžiui. Bet tose šalyse, kur buvau, buvo lengva, nes jie buvo logiški. Mano tikslas – neužsikrėsti ir neužkrėsti kitų ir griežtai save kontroliuodamas (kada plautis rankas, keisti kaukę, atsitraukti nuo aplinkinių ir t.t.), remdamasis mokslu ir sveiku protu, „atlaikiau“ jau metus. Deja, kartais Tvarka prieštarauja sveikam protui: į banką su malonumu būčiau ėjęs vieną kartą, o ne tris, ir taip būtų buvę saugiau. Dar įvairiais atvejais nematau jokių logiškų paaiškinimų, kaip tas faktas, kad laikysiuosi Tvarkos, net teoriškai galėtų padėti kovai su liga.

Ir pakalbėjęs su pažįstamais suprantu, kad žmonės nuo karantino tiek pavargę, viskas tiek nelogiška, kad jau net ir moksliškai pagrįstų, reikalingų priesakų jie nebesilaiko: ir COVID testus falsifikuoja, ir nesiizoliuoja nė sirgdami, ir kontaktus slepia ar liepia kitiems slėpti, ir ko tik nedaro… Aišku, aš tuo keliu neseku: per saviizoliaciją grįžę iš Brazilijos net prasmirdusių šiukšlių iš namų nenešėme.

Na, bet viską išbandyti savaip įdomu – nes kaipgi čia praleisi pandemiją neišbandęs karantino? Aistę psichologiškai tai paveikia labiau. Nes jai daug labiau nei man reikia susitikimų su draugais, ji mėgdavo su jais leisti naktį bare, teatrą, koncertus. Be to miestas, šalis jai – labai liūdna. Ir dar savižudybė jos giminėje, kur važiuodami į laidotuves svarstėme, kiek tam įtakos turėjo karantinas Lietuvoje. Aistė parsisiuntusi Koronastop programėlę ir po laidotuvių gauname pranešimą, kad turėjome du artimus kontaktus būtent laidotuvių dieną. Aišku, ten atstumų niekas nesilaikė. Oficialiai žmonių skaičius laidotuvėse ribojamas – bet ir į tai niekas nekreipė dėmesio, išskyrus mane, greitai pasitraukusį į lauką toliau nuo visų rūkančiųjų. Bet artimiems giminaičiams ir draugams tokios tragedijos akivaizdoje ne tas galvoje – ir tais suprantama.

Na bet ir vėl nesusergame. Testas neigiamas. Ir paskui dar du testai neigiami.

Tiesa, Aistė mato ir pliusų: patinka nuotoliniai teismo posėdžiai, kai nereikia gaišti laiko kamščiuose ar važiuoti į kitą miestą vien tam, kad išgirstum „posėdis atidedamas“. Kita vertus, nuotoliniai posėdžiai buvo numatyti ir seniau: tiesiog „iš inercijos“ nelabai būdavo skiriami.

Iki 2020 m. tiems, kurie sakydavo, kad Lietuvoje dabar blogiau gyventi nei seniau, rodydavau statistiką – juk pagal BVP, pagal atlyginimus, pagal perkamąją galią vidutinis lietuvis turtingesnis už 85% pasaulio. Taip, gal vakarų europiečiai, japonai, amerikiečiai, australai gyvena dar turtingiau. Bet tik tiek. Afrika, Lotynų Amerika, beveik visa Azija – skurdžiau, o tai absoliuti dauguma žmonijos. Ir daugelyje pasaulio šalių, kur keliauju, matau skurdą, dažnai – totalų skurdą. Tik tie lietuviai, kurie visą laiką būna Lietuvoje arba keliauja vien po Vakarus ar užsieniečiams pritaikytus Turkijos ir Egipto kurortus to neišvysta. Bet tokių dauguma…

Ir Lietuva iki šiol turtingesnė už tuos 85%. Bet kas iš to, kai už tai daug nenusipirksi, nes parduotuvės neveikia, paslaugos neteikiamos (o dėl tų, kurios veikia, reikia stovėti eilėse tarsi vėl gyventume ne rinkos ekonomikoje)? Kai negali legaliai net nuvažiuoti į kitą miestą – kad ir nusipirktum autobuso bilietą ar įsigytum benzino?

Deja, dabartinė situacija – puiki terpė Lietuvos “oponentams” kurstyti abejones Lietuvos Respublika – ir kuo ilgiau ji truks, tuo tas “vėzdas” bus galingesnis. Ne tik, kaip Vila Zelinoje, kurstyti abejones Lietuvos istorija, bet ir Lietuvos dabartimi, demokratija, progresu. Jau įsivaizduoju, kaip kada koks Lukašenkos rėmėjas man rašys: „Va, mes tai turim laisvę – dirbam visus darbus, einam į restoranus, prekybos centrus, muziejus ir kinus, keliaujam po šalį ir svetur – o jūsų laisvai išrinkta valdžia kaip, leidžia jums tai?“. Ir ką jam turėsiu atsakyti?

Situacija Lietuvoje, Brazilijoje, ateities planai (2021 04 09-04 18)

Ką dar ir kada sugalvos uždrausti politikai nenumatysi – bet padarysim ką reikia ir išvyksim vėl.

Brazilijoje mums išvykus COVID smarkiai šovė į viršų. Ta pasaulio žiniasklaidos dalis, kuri iš esmės nusistačiusi prieš Bolsonaro valdžią, vėl gavo šansą jį pliekti: “va, va, reikėjo griežto karantino”. Bet tiesa visiškai kita: tokie “perpildytų ligoninių momentai”, kaip dabar Brazilijoje, periodiškai kartojasi beveik visose šalyse nepriklausomai nuo jų politikos. Italijoje pirmasis buvo dar 2020 m. kovą, Lietuvoje – ~2020 m. gruodį, nepaisant griežtų karantinų, Estijoje dar vėliau (ankstesniame protrūkio etape įvestas karantinas Estijoje, palyginus su Lietuva, lėmė tik tai, kad ligos pikas atėjo vėliau – bet jis irgi atėjo). “Laisvoje” Floridoje koronaviruso eiga beveik nesiskyrė nuo karantinuotos Kalifornijos, o “Laisvoje” Švedijoje – nuo karantinuotos Italijos. Vos kelios pasaulio šalys iš tikro įveikė ar bent sumažino iki minimumo virusą, kaip Pietų Korėja: visur kitur perserga daugelis. Ir perserga, dabar jau matosi, ne vieną kartą, o, kaip dabar atrodo, maždaug kas kokius 9 mėnesius (aišku, dar per mažai duomenų spręsti dėl periodiškumo).

Koronavirusu sergančių Lietuvoje vėl daugėja, bet ribojimai švelnėja – kaip šiais laikais daug kur įprasta, epidemiologinė situacija ir ribojimai gali judėti ir priešingomis kryptimis. Kadangi karantinas – ne tiek epidemiologinis, kiek psichologinis-politinis dalykas, tai ir kažkiek logiška: žmonės susitaiko su pavojumi, pripranta, baimingus balsus nustelbia “Išmokime su tuo gyventi”, kaip išmokome su vėžiu, autoavarijomis ir dar daug kuo, ir politikai priversti reaguoti į pasikeitusias nuotaikas.

Pastebiu, kad beveik visame pasaulyje yra taip: tuo metu, kai susirgimų toje šalyje daugiau, nei kada nors anksčiau, randasi daug vien baime pagrįstų, nelogiškų sprendimų. Vėliau jei į šalį ateina kita banga, bet ji bent šiek tiek mažesnė, nei pirmoji – nelogiškų sprendimų jau daug mažiau. Tačiau jei sekanti banga didesnė – vėl panika kartojasi iš naujo. Ir čia visai nesvarbu, kokio dydžio ta banga: paniką gali sukelti ir keliasdešimt atvejų per dieną, jei tiek dar toje šalyje niekada iki tol nebuvo, o gali nesukelti ir keli ar keliasdešimt tūkstančių, jei tai jau patirta anksčiau.

Bet kol kas jau vėl kas vyksta Europoje nelabai tai seku. Mintyse jau esu kitur ir seku tenykštes naujienas. Džiugiausia, kad dar 2020 m. kovą pavyko prisitaikyti prie naujos situacijos: rasti būdų gyventi ir vykdyti veiklas, kaip anksčiau, bet kartu pakankamai saugiai (nuo visų problemų). Aišku, tai buvo įmanoma tik todėl, kad dar nuo 2017 m. dirbu sau per atstumą: priimdamas tą sprendimą nė negalėjau sugalvoti, koks svarbus jis taps po 3 metų, kiek laisvės suteiks man palyginus su daugeliu europiečių. Daugiau laisvės, nei suteiktų net patys didžiausi pinigai, jeigu už tuos pinigus tektų būti “pririštam” prie darbovietės (ar, net ir dirbant iš namų, žinoti, kad bet kada tave gali “atšaukti”).

Viliuosi, pavyks tai tęsti ir toliau. Tikiuosi, kad Lietuva irgi susitvarkys ir jei ne kitą, tai dar kitą kartą grįžęs nei aš, nei kiti, kas pabuvojo “laisvesnėse” pasaulio zonose, nebesijaus sugrįžę kelis dešimtmečius atgal. Nes mokslas – fizika, chemija, biologija – tai amžini dalykai, dėsniai ir procesai. Ir nors laikinai būna, kad tos ar kitos valstybės, kompanijos politika dėl psichologijos, baimių, fundamentalizmo ar kitų priežasčių pasuka “prieš mokslą”, ilguoju laikotarpiu visi tie, kas “paklysta nuo mokslo”, pralaimi, ir galiausiai patys ima kopijuoti tuos, kurie sekė mokslu, nes, tiesiog, jie gyvena turtingiau, ilgiau, geriau ir visi kiti rodikliai ten būna geresni.

Praėjo metai nuo pirmojo mano koronapandemijos dienoraščio parašymo. Daug kas liko panašiai (ką ir prognozavau tada, nors daugelis mane laikė pesimistu), tačiau, kita vertus, vis daugiau ir daugiau šalių iš nenuoseklių, neveiksmingų priemonių pereina prie vienokios ir kitokios “naujos tvarkos”, kurią galima suprasti ir prie jos prisitaikyti. Ir sąrašas valstybių, į kurias galima nuvykti be nerimo, kad ten neįleis, izoliuos, staiga įves karantiną – daug ilgesnis, nei prieš metus ar net pusmetį.

---

Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio

1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.

Lietuvoje ir Europoje 2020 m. pabaigoje įvedus antrą griežtą karantiną išvykau į Braziliją. Ten praleidau ne vieną mėnesį derindamas darbą per atstumą, šalies pažinimą bei savanorystę.

Čia – mano 2020 m. lapkričio-2021 m. sausio dienoraštis, kurį pildžiau iš Brazilijos, Ekvadoro bei kitur.

*Kodėl taip apsisprendžiau ir pasirinkau praleisti kelis mėnesius Lotynų Amerikoje?
*Kaip dabar atrodo tolimi skrydžiai ir reikalavimai jiems, koronaviruso testai įvairiose šalyse ir kt.?
*Kaip atrodo COVID pandemija žvelgiant iš Brazilijos, Ekvadoro, Panamos, Turkijos (visai kitaip, nei iš Lietuvos)?
*Savo kailiu patirtos kovos su pandemija priemonės – nuo protingiausių iki kvailiausių.
*Kuo Brazilija žavi ir tokiu metu ir kokį įspūdingą paveldą paliko Brazilijos lietuviai?

Lai šie mano užrašai dabar bus įdomūs ir naudingi, o po kelerių metų vaizdžiai primins šiuos keistus laikus.

Dėl kokių priežasčių ir kaip judu per pasaulį 2020 m. galite paskaityti ankstesnėse dienoraščio dalyse: kovo-balandžio, balandžio-gegužės, gegužės-birželio, birželio-liepos, liepos-rugsėjo, rugsėjo-spalio.

---

Kodėl išvykau ir kodėl į Braziliją? (2020 m. lapkričio vidurys)

---

Kodėl pasirinkau išvykti (2020 m. lapkričio vidurys)

Lietuvą ne šiaip „okupavo“ karantinas: ligos situacija vis blogėja ir dar nežinia, kokių naujų niekuo nepadėsiančių priemonių matydami tuos skaičius sugalvos politikai ar valdininkai. Būtų bent viltis, kad jos veiks – bet tokių vilčių, priešingai nei Korėjoje prieš pusmetį stebėdamas jos kovos su koronavirusu sistemą, Europoje neturiu: daugybę kartų analizavau kodėl tai, kas daroma Lietuvoje ir Europoje, pasmerkta iš anksto.

Užtat yra pavojus rimtai „strigti“, prarasti kelis mėnesius, per kuriuos nebus įmanomi jokie darbai ar kitos veiklos, nes, pavyzdžiui, būsi uždarytas namie. Net matematiškai paskaičiavau, kad daugeliui Europoje taip yra: tikimybė mirti nuo COVID mažesnė, nei procentas vaisingo dar likusio gyvenimo, kurį jie praranda ar jau prarado tiesiog būdami “uždaryti”…

Staiga prisimenu Reinoldo Niburo parašytą maldą: „Duok man jėgų pakeisti tai, ką galiu pakeisti. Stiprybės išverti tai, ko negaliu pakeisti. Ir išminties atskirti ką galiu pakeisti, o ko negaliu“. Tos išminties labai trūksta Europos valdžioms: vieną po kitos jos įvedinėja priemones, kurios Europoje nieko nepakeis koronaviruso situacijoje – tik pakenks naujiems ir naujiems žmonėms. Galiausiai, deja, nepriklausomai nuo jokių karantinų ar jų griežtumo, visos Europos šalys turės pandemiją ištverti – nes tų priemonių, kurios iš tikrųjų gali būti veiksmingos stabdant koronavirusą (pvz. korėjietiškų), jos pačios pasirinko netaikyti, kadangi tai nesuderinama su Europoje “šventu” privatumu ir pan.

Visuotiniai uždarymai dažniausiai tėra pavojingas opiumas liaudžiai: įsibaiminusi liaudis džiaugiasi, kad „kažkas daroma“ neklausdama ne tik, kokią tai žalą daro, bet (tai kur kas blogiau) kiek tai išvis veiksminga.

Savo ruožtu, aš suprantu, kad pakeisti šią politikos kryptį Lietuvoje ar Europoje – ne mano jėgoms. Tad nusprendžiau išvykti, kol priepuolis praeis. Išvykti į tokią vietą, kurioje būdamas galėčiau ne tiesiog “šitame reikale nedalyvauti”, bet dar ir normaliai dirbti bei tęsti savo savanoriškas veiklas.

Lietuvoje šį lapkritį praleidau dvi karantino savaites. Buvau pernelyg užsiėmęs darbais, kad smarkiai tą pajusčiau. Bet per tas dvi savaites daugelį darbų, kuriuos tikslinga daryti iš namų, jau ir užbaigiau. O galo nesimato. Aistė kalba, kad karantinas ją jau prislėgė.

Kodėl Brazilija? (2020 m. lapkričio vidurys)

Pasirinkau Braziliją nes:

1.Šios šalies prezidentas Žairas Bolsonaro griežtai pasisako prieš karantinus ir su jais nežaidė, masiškai visko neuždarinėjo – nebent pavojingiausias vietas. Tiesa, kažkiek karantinų buvo įvedę kai kurių miestų merai ar valstijų gubernatoriai, o dabar dar nauji merų rinkimai (ir, kai Brazilijoje partijų dešimtys, sunku atsekti kurie ten kaip laikosi COVID atžvilgiu). Na, bet vietiniai karantinai – ne tas pats, kas valstybės masto „kampanija“.

2.Brazilijoje sergamumas COVID kurį laiką krito. Tam įtakos gali turėti ir tai, kad labai didelė dalis žmonių jau persirgo, ir ten atėjusi vasara. Nors pastaruoju metu sergamumas vėl kiek kyla, jei tai ir tęsis, piką pasieks dar negreitai, o ir per piką Brazilija neblogai atsilaikė prieš „karantinizmo pandemiją“, tad galbūt atsilaikytų ir per antrą piką. Kaip ten bebūtų, ligos atžvilgiu dabartinė padėtis Brazilijoje saugesnė, nei Lietuvoje, nors gal ir ne taip žymiai, kaip norėtųsi.

3.Ženkli dalis mūsų klientų, siekiančių atsikurti Lietuvos pilietybę ar sužinoti apie lietuvius protėvius, yra iš Brazilijos – taigi, bus galimybė su jais susitikti, nugabenti dokumentus ir pan.; Brazilija bus ne tiesiog eilinė vieta dirbti per atstumą, bet kartu ir suteiks galimybę tik ten įmanomiems darbams.

4.Kai 2016 m. ir 2019 m. Brazilijoje rinkau informaciją apie lietuvių paveldą enciklopedijai „Gabalėliai Lietuvos“, laiko kiek pritrūko: apie pusė vietų liko neaplankyta, nenufotografuota. Tam turėsiu laiko dabar. Ypač kai „Tikslas – Amerika 2020“ dėl JAV ribojimų žlugo – būtų vienintelė šiais metais tokia lietuviško paveldo paieška.

5.Į Braziliją patenkama be vizos, be saviizoliacijos, net be koronaviruso testo – kaip senais gerais laikais. Perki bilietą ir skrendi.

6.Brazilija milžiniška šalis ir yra daugybė įdomių vietų, kurių dar nemačiau. Tačiau kartu pažįstu šią šalį pakankamai, kad žinočiau ko iš jos tikėtis (o tai šiais laikais svarbu).

Jokia kita šalis nesuteikia tokių galimybių visuose šituose „frontuose“, kaip Brazilija, ir pasirinkome ją. Aistė iš pradžių kiek abejojo – jai akyse stovėjo ta akimirka, kai 2019 m. Rio De Žaneire vidury baltos dienos mane užpuolė plėšikai, ji sakė Brazilijoje nesijaučianti saugiai. Bet, kaip ir kiekvienas toks atvejis, tai – ir savotiškas atsitiktinumas (galėjo būti ne Brazilijoje, o kokioje Meksikoje ar Namibijoje, kurios irgi nesaugios). Aistę nuramino ir jos klientai: koronavirusas saugumo nepablogino. Ir pradžiugino: daugelis kaip vienas nori, kad atvyktume į Braziliją. Be to, ir keliausime šįkart kitaip: nuomosimės automobilius (tai labiau svarbu dėl viruso, bet gali padėti ir nuo užpuolimų).

---

Bilietų įsigijimas ir skrydžiai į Braziliją (2020 m. lapkričio pabaiga)

---

Kaip įsigijau bilietus? (2020 m. lapkričio vidurys)

Kadaise būdavo pirma rasdavau gerus bilietus ir pasirinkdavau kur keliauti.

Šiais laikais galimybių tiek mažai, kad visų pirma išsirenki šalį, paskui ieškai bilietų. Ir net radęs neperki: reikia laukti, ar niekas nepasikeis į bloga: virusas, karantinai, sienų uždarymai…

Išsirenku „Air France“ bilietus per Paryžių, bet „Air France“ kainodara negailestinga, kaip kadaise. Jei nori grįžti po Naujų metų – kaina šoka kone dvigubai. Gali to išvengti jei grįžti po sausio 15 d. – bet Aistei jau per vėlu (teismo posėdžiai, jeigu įvyks). Susitaikome su grįžimu gruodžio 31 d. Laukiame, laukiame. Ir bilietų kaina pašoka: „Air France“, kaip seniau, parduoda juos tuo brangiau, kuo arčiau skrydis. Kažin, kiek tai logiška dabar, kai skrydžio bilietų jo išvakarėse ieško ne tik „tie, kam būtina skristi“, ar „superturtingi verslininkai skrendantys į svarbų susitikimą“, bet kiekvienas bent kiek protingesnis ir į visokių karantinų, saviizoliacijų bei draudimų spąstus nenorintis papulti žmogus.

Nuo „Air France“ perėjau prie „Turkish Airlines“: jų „pradinė kaina“ kiek didesnė, bet ji visai nuo nieko nepriklauso, tarsi autobuse. Ar skrendi naujiems metams, ar ne; ar perki skrydį prieš mėnesį, ar išvakarėse. Atrodo, kainodara pritaikyta prie naujų viruso realijų. Be to, įeina lagaminai, nakvynė Stambule.

Skrydis Vilnius-Stambulas (2020 11 23)

Iki šiol kelis mėnesius Vilniaus oro uostas vis tuštėjo, atšaukti nauji ir nauji skrydžiai. Prieš kelias savaites suskaičiavau, kad 2020 m. lapkričio pabaigoje tevyks ~13 skrydžių per dieną iš visų Lietuvos oro uostų kartu paėmus, ir po to atšauktas dar ne vienas: keleivių mažai, neapsimoka. Galvoju, gal Vilnius-Stambulas skrisime beveik vieni.

Bet vos priėjęs oro uosto išvykimo salės duris atsimušu į kitą realybę. Eilė prie registracijos – iki pat tų durų. Ir visa ta minia skrenda Vilnius-Stambulas, su gausybe lagaminų ir krepšių. Pirmąkart po daugybės mėnesių būsiu artipilniame lėktuve!

Atrodo, „Turkish Airlines“ rado Lietuvoje tikrą nišą: konkurentams traukiantis vienam po kito, į gausybę „atvirų“ šiltų kraštų – pačią Turkiją, Egiptą, Dubajų, Maldyvus – per Turkiją ne tik kad skristi patogiausia ar pigiausia, tai daug kur – beveik vienintelis logiškas variantas.

Ir Lietuvą užgulus pirmai tikrai koronaviruso bangai susidomėjimas kelionėmis, žiemojimu svetur vėl išaugo. Tą matau ir iš šio tinklaraščio lankomumo: rugsėjį-spalį, palyginus su pernai metais, jis buvo kritęs kone 40%, lapkričio antroj pusėj – jau tik 20%.

Matyt logiška: jei pavasarį kamavo mintys „O gal atvešiu virusą į Lietuvą, savo giminėms?“, dabar jau didesnė tikimybė virusą išvežti, nei atvežti: beveik visur geriau, nei Lietuvoje. Tiesiog, kitur dalis žmonių persirgo dar pavasarį, o Lietuvoje beveik niekas neturi imuniteto. Visokie karantinai – tik brangi (visom prasmėm) saviapgaulė: daugelyje šalių jie nepadėjo ir nepadeda (nebent tik „prailgina“ ligos bangą); nepadės ir Lietuvoje: persirgs didelė dalis žmonių, tai man buvo aišku dar rugsėjį, kai nelabai rimtos lietuviškos kontaktų paieškos buvo galutinai sužlugdytos europinių privatumo ir duomenų apsaugos normų.

Daugelis eilėje apsikrovę didžiuliais lagaminais. „Turkish“ leidžia jų vežtis net po du žmogui. Bet tai, matyt, nėra vienintelė priežastis: daug kas skrenda ne savaitei atostogų, o žiemai, gal neribotam laikui. Išties paskui matau, kad iš matymo pažįstamas kartu skridęs bendrakeleivis rašo „Facebook“ dirbantis nuotoliniu būdu (neminėdamas, kad ne iš Lietuvos).

2020 m. Europa lygioje vietoje sukūrė „naujovišką“ socialinę atskirtį: tie, kas gali sau leisti išvykti per karantiną, ir tie, kas negali sau to leisti. Tam gali padėti ne tik pinigai, bet ir nuo vietos *tikrai* nepriklausantis darbas, kelionių planavimo patirtis, įgalinanti laisviau jaustis užsienyje. Vieno ar kito trūkumą gali kompensuoti kitų dviejų turėjimas. Net jei turi vidutiniškai dviejų iš šių dalykų, bet turi labai daug trečio – dar gali susisukti. Bet ne kitaip.

Ir man šita socialinė atskirtis atrodo daug rimtesnė, nei ta, ar perki rūbus „Humanoje“, ar su kokiais ten bereikšmiais „brendais“. Nuo tavo „luomo“ šitoje atskirtyje priklauso, ar esi neribotam laikui “nuteistas” namų areštu, ar gali gyventi laisvėje.

Laikai, kai oro uostai buvo lengviausia vieta socialinei distancijai, liko praeity. Jei eilėje prie registracijos žmonės dar stovi gana tvarkingai, tai prie įlipimo į lėktuvą jau grūdasi kaip seniau.

Prie aviacijos saugumo, muitinės, ar pasų kontrolės visi jau esame pratę – visame pasaulyje tai panašu. Bet štai su „koronasaugumo“ nuostatomis kiekvienas skrydis – naujiena, nes kiekviena aviakompanija čia viską daro savaip ir dar tai kaitaliojasi kiekvieną mėnesį ar savaitę.

„Turkish Airlines“ kažkodėl dabar sugalvojo, kad į saloną pandemijos metu galima neštis tik 4 kg krepšį, o ne 8 kg, kaip įprasta. Net man, aviacijos fanui, sunku suprasti bent kiek logiškesnį pagrindimą (juk registruojamo bagažo – net po du lagaminus žmogui), bet registratorė primygtinai reikalauja „palengvinti“ 7 kg kuprines. „Ten elektronika, o elektroniką liepėte turėti rankiniam bagaže“ – sakau, bet darbuotoja tik pakartoja – „Turi būti 4 kg“. Ką gi, perkeliu adapterius ir ilgintuvus į kišenes, ištraukiu 2,5 kg nešiojamą kompiuterį ir pasikišu po striuke ant pilvo/krūtinės tarsi kokį skydą. Nieko nepažeidžiu: kas kišenėse ar drabužiuose juk oficialiai nesiskaičiuoja į rankinio bagažo svorį. Kuprinė dabar sveria 3,5 kg. Praleidžia.

Beje, jei būčiau skridęs tik su rankiniu bagažu ir užsiregistravęs internetu, tos kuprinės net nebūtų svėrę…

Jau logiškiau, kad „Turkish“ darbuotojas termometru tikrina visų keleivių temperatūrą. Na o tai, kad „Turkish“ nebeduoda karšto maisto, o visiems vienodą sumuštinį, turbūt tiesiog kaštų taupymas su COVID pretekstu: to pilna visur. Aistė labai nusivilia: „Man taip patikdavo Turkish Airlines maistas!“.

„Jei sėdite šalia, valgykite skirtingu metu“ – skamba patarimas. Gal logiška, jei bendrakeleiviai svetimi, bet pirmą kartą išgirstu “Turkish” avialinijose ir neatrodo, kad kas aplink laikytųsi.

Nenuostabu, kad reikalavimų pynėje daugelis nebesusigaudo. Vienas keleivis vos įlipęs į lėktuvą klausia: „Ar jau galima nusiimti kaukę?“…

Nakvynė Stambule pakeliui (2020 11 23-24)

Pirmą kartą atskrendu į naująjį Stambulo oro uostą, atidarytą 2019 m. Milžiniškas, bet tikrai ne tuščias – centrinėse salėse net vietą prisėsti rasti sunku. Kadangi laikas tarp skrydžių Stambule 20 valandų, „Turkish Airlines“ skiria viešbutį. Nieks nepasikeitė: tiesiog einu ta pačia kryptimi, kaip sename oro uoste, ir randu „Turkish Airlines“ stendą, ir palieku, kaip kadais, įlaipinimo taloną, ir liepia laukti kol pakvies.

Greta – didžiulis COVID testų skyrius. Ne toks, kaip mačiau Hurghadoje, kur tiesiog „testuotojai“ pasistatę staliuką. Čia viskas kapitališka, tarsi kokia „Duty Free“ parduotuvė, su rimtomis iškabomis, registracijos kompiuteriais ir „konvejeriu“ kur testuotis, laukti rezultatų. Kaina – ~30 eurų. Reikia testo ten, į kur skrendi – ateini, pasidarai ir išskrendi. „New normal“! Iš visų šalių, kuriose buvau, Turkija greičiausiai perėjo į „naująjį kelionių režimą“.

Nieko keisto, kad šiais laikais daugiausiai skrydžių tarp Europos šalių vyksta iš Turkijos (ir Rusijos) oro uostų, o populiariausias viso pasaulio tarptautinis skrydis apskritai – Maskva-Antalija (bent jau taip buvo rugsėjį, kol Antalijoje buvo sezonas – nors, kai visokie Tailandai ir Baliai uždaryti, gal rusai Antalijon skrenda ir dabar).

Į Braziliją, kaip ir į Turkiją, testo nereikia. Kartu su dar pora merginų, važiuojame į viešbutį – jis vis dar netoli senojo Stambulo oro uosto. 5*, bet kambarys pirmame aukšte: tikriausiai, pagal sutartį su „Turkish Airlines“ „išstumdo“ keleiviams kambarius, kurių neima mokūs klientai. Oficialios parašytos kainos – neva 160 eurų už naktį, matyt, iš tų kaip sapnas išsisklauižiusių laikų, kai didžiuliame viešbutyje vykdavo visokios verslininkų konferencijos. Aišku, kad dabar niekas tiek nemoka, kažin, ar išvis bent vienas svečias be „Turkish“ keleivių yra… Mokūs klientai, matyt, apsistoja kur Stambulo centre.

Viskas Turkijoje labai pigu (kaukės – naujasis pasaulinių kainų lyginimo etalonas – po 5 eurocentus ir mažiau), bet rajonas nykus, daugelis restoranų ar užkandinių duoda maistą tik išsinešimui. Svarstant, kur vykti keliems mėnesiams, Aistė siūlė Turkiją – bet stebėdamas naujienų ir politinės analizės srautus mačiau, kad, priešingai Žairui Bolsonaro, Turkijos prezidentas Redžepas Tajipas Erdohanas linkęs į „karantinizmą“. Suvokiu, kad, turbūt, mano vertinimas nebuvo klaidingas.

Pavalgome viešbučio restorane – esame tik mes ir dar vienas klientas. Net ir tame viešbutyje tekainuoja kelis eurus. Turkijos liros, kaip daugybės neturtingesnių šalių valiutų, kursas per koronakrizę smarkiai krito.

„Negalima rūkyti“ skelbia naujai pakabintas ženklas tame restorane-bare. Turkija neseniai dėl koronaviruso įvedė draudimą rūkyti restoranuose, net lauke. Tik štai vienintelis kitas klientas ateina ir užsirūko… Padavėjas nė nepaklausęs mums atneša peleninę.

Na, taip daug kur pasaulyje su ribojimais – jie sau, realybė – sau, ir kuo ilgiau ribojimai trunka, tuo labiau į juos žiūrima taip pat, kaip į visuomenė žiūrėdavo į visokius absurdinius ribojimus Sovietų Sąjungoje: vieni pažeidinėja, kiti – toleruoja pažeidimus ar net padeda pažeidinėti. Tik visi stengiasi „neužsirauti“ ant tų keleto, kurie žiūri rimtai… Nors šiaip Turkijoje, priešingai nei kokiam Egipte, dar elgiamasi rimčiau: bent jau daugybė žmonių nešioja kaukes.

Mes, kaip įprasta, visų įstatymų ir tvarkos laikomės: per metus nepažeidžiau nė vienos „koronavirusinės tvarkos nuostatos“ jokioje šalyje. Bet man vis sunkiau ir sunkiau kaltinti tuos, kurie nesilaiko. Man pasisekė, kad didžiąją metų dalį praleidau šalyse, kurios tuo metu tvarkėsi protingai, tad bepigu gerbti įstatymo raidę. Kažin, kaip šiandien elgčiausi pats, jei būčiau buvęs visus metus slegiamas beprasmių karantinų…

Stambulas-San Paulas (2020 11 24)

Rytas. „Turkish“ autobusiukas į oro uostą paima anksčiau, nei įprastai – 6 val., kai skrydis tik 10:20. Gal todėl, kad oro uostas toliau, o gal dėl koronaviruso, bet papildomų kliūčių dėl jo beveik nėra. Daugiau laiko oro uoste dirbti ir užsakyti pirmą viešbutį Brazilijoje. Aišku, atšaukiamą.

Skrydis. 13 val. Apytuštis, švelniai tariant. Įstringa tik stiuardų ir stiuardesių paliepimai: „Sėdėk savo vietoj!“. Žmonės mato tuščias vietas, ištisas eiles jų, eina persėsti: atrodo, gal ir logiška, persėda toliau kitų. Bet tai draudžiama dėl kontaktų sekimo: jei kas nors sirgs, turi būdas rasti jo kaimynus. Tiesa, paskui, atrodo, kažkas įsigudrino persėsti, stiuardai atlyžo. Na, nežiūrima į apsaugą nuo koronaviruso taip rimtai, kaip į apsaugą nuo kokių teroristų. Nežiūrima ir viskas…

Vienas bando sėsti už mūsų, jam pasakė, kad tos vietos rezervuotos ligoniams. Skamba dviprasmiškai…

Maistas lėktuve lygiai toks, kaip Vilnius-Stambulas, tik sumuštinio ingredientai švelniai kitokie. „Gal bent pusryčiai bus geri“ – sako Aistė. Pusryčiai tokie patys. Aistė nevalgo, tai suvalgau abu paketus.

Nusileidimas. Kažin kodėl keleiviai, vos išlipę iš lėktuvo, „rankovėje“ stringa: eilė nusidriekia per visą “rankovę”. Ji juda lėtai: tikras potencialus COVID židinys. Pagaliau priartėjęs prie eilės priekio pamatau visus stabdantį brazilų pareigūną. „Brazilas? Eik“ – sako jis vienam, „Užsienietis? Kiek laiko, ką veiksi Brazilijoje?“. Daugelis atsako „Dirbsiu“ – praleidžia. Aš sakau: „Turistas. Būsiu mėnesį. Lankysiu Pantanalį, Santa Katariną, San Paulą, Rio De Žaneirą“. „Galima kartu su tavim?“ – šypteli darbuotojas.

Galvojau, prie rankovės tikrina, kad kažkokių kriterijų neatitikusius keleivius iškart sodintų atgal į lėktuvą – bet nesugalvoju, kokių, kai Brazilija nieko dėl pandemijos nereikalauja.

Tada – oficialūs pasieniečiai. Viskas paprasta kaip kadaise: išties, jokių testų, jokios izoliacijos.

Autonuoma. Ten dirbanti mergina – su blizgančia kauke ir tokių dar matysiu daug. Net ir pandemijos metu Brazilija turi savo madingą veidą…

„Draudimo frančizė jei pavogs automobilį 1000 eurų“ – sako kitas darbuotojas, net neminėdamas autoavarijos rizikos, kurią akcentuoja daugelis autonuomų. Čia Brazilija, čia kiti pavojai.

Aistė prisibijo, bet pilni San Paulo keliai baimes prisklaido: netuščia, nebaisu. Po gerų poros valandų mes jau Santose, pakrantės mieste.

---

Pietų Brazilija ir jos kurortai (2020 m. lapkričio pabaiga)

---

Nuo paplūdimių iki dezinfekcijos: įspūdžiai pakeliui į Brazilijos pietus (2020 11 24-26)

Santosas – ir uostamiestis, ir kurortas plačiais paplūdimiais.

Bet pirmas šalies įspūdis šiais laikais ne paplūdimiai, o kova su virusu. Viešbutyje tikrinama temperatūra Visi su kaukėmis. Viešbučio pusryčių bufete moteris prieš imdama bendrus įrankius užsideda pirštines. Išeinu į lauką – ten visi irgi su kaukėmis. Kiekvieno kliento temperatūra tikrinama prie kiekvieno restorano ar parduotuvės. Drabužių parduotuvėse – prie rūbų priderinamų kaukių šimtai.

Gerokai nustembu. Po Egipto galvojau, kad visose mažiau turtingose šalyse į ligą jau žiūrima pro pirštus: juk yra kitų bėdų. O ir klientai iš Brazilijos vis skųsdavosi, kad brazilai žiūri į viską nerimtai.

Bet šiais laikais niekuo negali pasitikėti – tik savo akimis. Juk daugelis pandemijos metu matė tik vieną ar dvi šalis: tai ir neturi su kuo palyginti. Vadovaujasi išankstinėm nuostatom ir tiek: arba viskas gerai, arba viskas blogai (“valdžia bloga”).

Man Brazilija jau 21-oji šalis šiemet. Aišku, dalį tų šalių mačiau pandemijos pradžioje, nuo to laiko, turbūt, daug kas keitėsi. Bet tuo metu, kai mačiau, Brazilija, bent Santosas, „masinio“ požiūrio į pandemiją rimtumu, atrodo, nusileidžia tik Pietų Korėjai ir Tailandui.

Iki šiol galvojau, kad Brazilijoje COVID pradėjo silpti vien todėl, kad daugelis persirgo. Bet dabar manau, kad prisidėjo ir rimtas visuomenės požiūris. Aišku, turbūt, tam reikėjo daugybės mirčių: juk Braziliją pandemija rimtai siaubia jau nuo 2020 m. balandžio.

Santosas nykokas. Uosto muziejuje, per kurį į Braziliją atvyko kone visi imigrantai, tarp jų lietuviai, jokių su tuo susijusių ekspozicijų nerandu.

Pasukame pakrante žemyn, nakvojame Kuritibos centre. Spėjame pavalgyti prieš tai, kai it traukdamiesi nuo kokio pavojaus pardavėjai užveria sunkias langines. Nakčiai centrą užima valkatos. Štai kažkokia narkotikų sunaikinta mergina griūva miegoti tiesiog per vidurį šaligatvio. Policininkas griebia, rodo eiti į gretimą gatvę – atrodo, meras nusprendęs, kad prie autobusų stoties negalima. Šnioja liūtis.

Kitą dieną visa šalis skamba nuo Black Friday. Eilės prie parduotuvių rodomos net per televiziją. Aš karantinų priešininkas – na bet tokie masiniai renginiai jau tikrai pavojingi ir kažin, ar būtini (juk galėtų nuolaidos vietoje vienos dienos būti labiau “ištęstos”). Aukso vidurį rasti sunku…

Mūsų tikslas Kuritiboje – Oskaro Niemejerio meno muziejus. Jis vėl atsidarė neseniai. Ir gera pusė laikinų parodų dabar skirta nūdienos realijoms. Vienoje – daugybę metų žymaus fotografo darytos muziejaus lankytojų nuotraukos prie eksponatų tame pat muziejuje. „Kad visi suprastų, kaip svarbu gyvas muziejaus lankymas“ – rašoma parodos apraše. Kitoje parodoje – visokie niūrūs koronavirusą iliustruojantys darbai, kuriuos dailininkė nutapė būdama saviizoliacijoje.

Lankytojų mažai. Darbuotojai vis čiaukši kažkokiais žmonių skaičiuokliais – turbūt, yra kažkokia lankytojų riba, bet kažin, ar kada ji viršijama. Aistės taip išsvajota kavinė uždaryta.

Pasukam į pietus. Kamštis pakeliui ilgas ilgas. Apskritai Brazilijoje, atrodo, trūksta kelių – magistralės kaip ir plačios, bet kai pagalvoji, kad jos jungia dešimtmilijoninius miestus (San Paulas, Rio) su milijoniniais – aišku, kodėl užkrautos ilgesniais nei Lietuvoje sunkvežimiais ir vos kas atsitinka (nedidelė avarija, lietus, kelio darbai) tuoj susidaro kilometriniai kamščiai.

Balneario Camboriu – Brazilijos Dubajus (2020 11 26-12 01)

Pietuose iš pradžių galvojau apsistoti Florianopolio (Santa Katarinos) saloje, bet niekaip nepavyko rasti gero kainos ir kokybės santykio. Tada prisiminiau Balneario Kamboriu – kurortą, kurio vardą pirmąkart išgirdau pernai ar prieš kelis metus, ir kuriame stovi 4 iš 10 aukščiausių visos Pietų Amerikos pastatų.

Čia randu nuostabų butą su vaizdu į tą dangoraižiais įrėmintą įlanką. Ir – labai braziliška – hamaku prie to vaizdo. Žavu rasti įkvėpiančią vietą darbui ir gyvenimui.

Tad čia bazuosimės ir aplankysime aplinkines vietas. O taip pat, kadangi internetas geras, duosiu interviu “Lithuanian Dream” tinklalaidei, kur mane pakvietė pakomentuoti lietuvių paveldą užsienyje.

Kol patenkame į butą, tenka paplušėti. Į žinutes šeimininkai neatsako, interneto neturime – Brazilija nepratusi prie užsieniečių, ir norint pirkti internetinę SIM kortelę daug kur reikia braziliško asmens kodo.

Po visų kitų būdų daugiabučio pastato apsaugininkui, stebinčiam įeinančius vidun, portugališkai, paaiškinu, ko reikia. Jis paskambina šeimininkės atstovei ir ji ateina. Pasirodo, iš pat pradžių taip reikėjo: apsauginis tarnauja ir kaip registratūra tiems šeimininkams, kurie nuomoja butus…

Brazilai, matyt, supranta iš karto. Apskritai apsauginis Brazilijos daugiabučiuose ne prabanga, o būtinybė, ir jis atlieka begalę funkcijų.

Šįsyk apsauginis nufilmuoja mūsų veidus, pažiūri pasus, nuskanuoja pirštų atspaudus. Į daugiabutį galėsime įeiti tik pridėję prie laukujų durų pirštus. Tai irgi Brazilijoje būtinybė: kas iš tų laiptinių kodų, jei juos visi žino. Laimė, pirštus dėl atspaudo pjauna tik filmuose…

Tačiau Balneario Kamboriu, tame turtingame ir saugiame krante, visa tai atrodo šioks toks šou. Nėra, tarkime, dvigubų durų ar vartų (tik uždaręs vienus esi įleidžiamas pro antrus, kad niekas neįbėgtų tau iš paskos) ir apsauginis, priešingai nei paskui San Paule, nesiunčia įtariai velniop kiekvieno, kas nėra namo gyventojas.

Balneario Camboriu vadinamas Brazilijos Dubajumi ir jausmas tikrai labai toks. Ir vakarais žmonės laisvai vaikšto gatvėmis, bėgioja. Gatvėmis pralekia ir Lamborghini, elgetų beveik nėra.

O netoli Florianopolio sala, su jos gamta ir kopomis. Ir Blumenau – vokiečių miestas. Ir Nova Trento – jau italų zona. Tai – vadinamasis “Europos slėnis”, kur savo miestus kūrė visokios Europos tautos. Daugybė gyventojų ten – blondinai. Per kelias dienas viską apvažiuojame.

Ten visai kita Brazilija – Aistės skepsis apie Braziliją vis labiau išgaruoja. “Galėjom čia būti ilgiau” – sako apie Pietų Braziliją po keturių dienų Balneario Camboriu. Gal galėjom. Bet tai supranti tik atvykęs. Prieš atvykdamas gali tik spėti, patiks ar ne – o ypač šiais pandemijos laikais. Tačiau į vietas, kur gera gyventi ir dirbti, būna, sugrįžtu dar ir dar sykį.

Balneario Camboriu viskas atidaryta, o štai vokiečių muziejus netolimoje Pomerodėje uždarytas. “Raudonoji zona” – rašo. Kiekviena valstija turi (arba neturi) savo zonavimą, savo koronaviruso planą. Bet tai pirma uždaryta vieta Brazilijoje, kurią aptinkame. Viskas priklauso nuo merų, nuo gubernatorių. Internete informacijos mažai, o neportugališkai – beveik jokios.

Pasiplanuoju ateitį – aišku, artimą. Grįšime į San Paulą, o tada įsigyju bilietus į Pantanalį. Didžiausią Brazilijos “žvėryną”, kur, sako, kaip Afrikos nacionaliniuose parkuose gausu gyvūnų – tik amerikinių.

Sugrįžimas į prisivėrusį San Paulą ir tolimesni planai (2020 12 02-06)

San Paulo gubernatorius vienas tų, kurie – Brazilijos masteliais – linkę į karantinus. Kai iš San Paulo išvykome lapkričio 24 d., čia „pavojaus lygis“ buvo žalias – pats žemiausias. Dabar, gruodžio 2 d. – geltonas. Nieko reikšmingo: kiek patrumpintas darbo laikas (visi restoranai iki 22 val., bet San Paule ir nedrįstume eiti į gatvę vėliau), maksimalus užpildymas ribotas (bet to rimtai laikosi tik “McDonald’s”, prie kurio būna ir eilučių, nes pusė stalelių “blokuojama”).

Žada pavojaus lygio neperžiūrėti iki sausio 4 d. – kai turėtume išskristi atgal į Lietuvą. Bet politikų pažadai šiais laikais verti mažiau, nei bet kada anksčiau. Taigi, kas žino – kai vėl grįšime į San Paulą gruodžio 9 d. gal pavojaus lygis jau bus oranžinis ar raudonas. Darbus, kuriuos galėsime padaryti nepriklausomai nuo pavojaus lygio – pavyzdžiui, aplankyti Lietuvos gatvę, Vinco Kudirkos aikštę, ar kunigo Aleksandro Armino biustą – pasiliekame vėliau. O tai, kas gali būti uždaryta, lankome dabar.

Deja, ne viskas pavyksta. Litvakės Emos Klabin kolekcijos muziejus, visur rašo, atidarytas, ir darbuotojas pasitinka, ir nuspaudęs koja pedalą nusipilu rankas dezinfekciniu skysčiu. Pasivaikštome po nuostabiai Burlės Markso sutvarkytą sodą ir norime eiti vidun, o mums sako – „Vidus uždarytas iki pandemijos pabaigos“. Niekas neliepė, patys sugalvojo.

Kitoje gatvės pusėje audiovizualinio meno muziejus veikia – tik reikia registruotis internetu ir vietų jau nėra, nes nemokama diena. Brazilijos futbolo muziejus veikia be jokių registracijų – tik reikia išlaikyti roboto-termometro egzaminą: parodai jam ranką, sako „Tavo temperatūra normali!“. Labai modernus, įdomus muziejus, vertas brazilų „antrosios religijos“ – tikiuosi ir Krepšinio namai Kaune bus tokie… Juodųjų brazilų muziejus irgi veikia, tik nustatyta griežta judėjimo krypties tvarka – negalima eiti per sales atgal, įėjimas atskirtas nuo išėjimo. Jis – Irapbueros parke; dar įeinant į parką, rankas nupila dezinfekciniu skysčiu, o bėgiotojus ir riedutininkus stebintys pareigūnai surėkia „Užsidėkite kaukę“. Bet srautų nevaldo. Sukasi kas kaip išmano, bet San Paule rimčiau nei beveik visur kitur pasaulyje, kur buvau ligi šiol.

Ir mūsų viešbutyje griežtai liepia prie bufeto eiti su pirštinėmis, visi indai ir įrankiai supakuoti į celofaną – išpakuoji pirmą sluoksnį – išimi indus; tada antrą sluoksnį, kad išimtum įrankius.

Reikia suplanuoti mėnesio galą. Naujuosius metus ketiname sutikti Rio de Žaneire, kur taip pat susitikti su keliais klientais. Bet iki tol? Yra du variantai. Skristi į Ekvadorą, aplankyti šią šalį ir taip pat susitikti su ekvadoriečiu klientu, kuriam vežame ir dokumentus. Kitas variantas – Brazilijos šiaurės rytai. Aistė pastarųjų prisibijo: tai nesaugiausias regionas. Net kai kurie brazilai bijo. Bet Salvadoras – senoji (portugalų laikų) sostinė – labai gražus miestas.

Aišku, niuansų yra ir daugiau. Ekvadoras brangiau, reikia COVID testo, taip pat skrydžių kainos brangsta nuo anksčiau: reikia pirkti prieš dvi savaites nuo skridimo ten, reiškia, daugiau nei trys savaitės iki grįžimo. O tai labai daug: skrydžius gali atšaukti (ir alternatyvų nėra daug), gali įvesti naujus ribojimus. Be to, skrydis per Panamą, o ten užsikrėtusiųjų sparčiai kyla: ar neatšauks skrydžių į ten?

Kita vertus, į Ekvadorą niekada nuskristi nebuvo ir nebus labai pigu – kai tuo tarpu į Salvadorą iš San Paulo būna pigių skrydžių. Bet dabar jie brangūs: nes prieš Kalėdas visa Brazilija juda. Tai yra, į Salvadorą gal dar kada nukeliausiu geresne kaina.

Svarstyklės nusvėrė neaišku kur, bet pasirinkome Ekvadorą: į Kitą skrisime gruodžio 16 d., grįšime – ten sutikę Kalėdas – gruodžio 26 d. Nors turime pakvietimų švęsti Kūčias ar Kalėdas su Brazilijos lietuviais – ir būtų labai įdomu – deja, pandeminiai 2020 m. tam netinka: nesinori nei užsikrėsti, nei, jei sirgčiau pats to nežinodamas, ko nors užkrėsti. Pasigaminsime ir suvalgysime Kūčias dviese.

Taigi, mėnuo kaip ir suplanuotas: gruodžio 4-9 Pantanalis ir jo gyvūnai, gruodžio 10-15 San Paulo lietuviškas paveldas ir kiti susitikimai (bei koronaviruso testas), gruodžio 16-26 Ekvadoras, gruodžio 27-sausio 4 kelias į Rio de Žaneirą pakeliui palankant dar kelis kurortus bei gražius miestelius.

Bet sutariame tikslių planų niekam neaiškinti. Nes paskui reiks dukart tiek pasakoti, kodėl jų neįgyvendinai: šiais laikais rašyti geriausia būtuoju laiku. Ir neaišku, ar pabaiga sausio 4 – gauname žinią, kad mūsų skrydį atgal „Turkish Airlines“ atšaukė. Turime teisę pasikeisti į bet kurią kitą datą, artimiausia – sausio 5. Bet gal dar palauksim prieš keisdamiesi. Gal (nors mažai tikėtina) koks karantinas išvis iš Brazilijos, gal (labiau tikėtina) ilgas lietuviškas karantinas neskatins grįžti, o ir susirgti galime, reiktų izoliuotis.

Per mėnesį „oficialiai“ suserga 0,5% brazilų, iš tikrųjų, matyt, gal keturgubai ar aštuongubai tiek (ne visi testuojasi). Mūsų rizika, tikriausiai, vidutinė ar kiek žemesnė: viena vertus, tikrai nesėdime užsidarę kaip kai kurie, kita vertus, griežtai nešiojame kaukes, plauname rankas, dėvime (ir keičiame) kaukes ir vengiame prigrūstų vietų. Išeitų, kad tikimybė užsikrėsti koronavirusu per pusantro mėnesio galėtų būti 3-8%. Ne katastrofiška, bet ir ne mažytė, kad ją ignoruotume.

Brazilijos koronaviruso kreivė, iki rugsėjo pabaigos besileidusi žemyn, vėl pasuko į viršų, ir ta kryptis spartėja. Tiesa, Brazilija didžiulė šalis, ir žiniasklaidos pranešimai nevienareikšmiai: „Santa Katarinoje ir San Paule atvejų skaičius kyla, Mato Groso lieka pastovus, šiaurės rytuose krenta“. Aišku, regionų ir valstijų sąrašas ilgesnis, kasdien vis kitoks, bet mintį supratote.

Visgi, Brazilijos vidurkiai savaitė po savaitės tik kyla ir valstijų, kur atvejų mažėja, lieka vis mažiau. Iki Lietuvos, kurios gyventojų Facebook pranešimų „Susirgau koronavirusu“ gausu tarsi „Laimingų šv. Kalėdų“ gruodžio 25 d., dar toli, nors skirtumas mažesnis, nei atrodo, nes Brazilija tiek netestuoja. Laimė, Brazilijos prezidentas laikosi antikarantininės politikos, bet nežinia, ką išsigalvos gubernatoriai ir merai, kurių daugybė yra nusistatę prieš Bolsonaro ir trukdo jam vesti savo politiką.

Tiesa, jeigu žiūrėti kiekvienos valstijos statistiką atskirai, ji ne tokia baugi. Nes kyla visur tolygiai, o pirma banga smogdavo tai šen, tai ten ir kai jau smogdavo, „nušluodavo“ daug daugiau žmonių.

Nežinau, kada ir kur susirgsiu aš. Bet jau vien tai, kad aš aplankęs 20 šalių šiais metais nesirgau, o vis daugiau tų, kurie „pliekė keliautojus“ serga – savotiška likimo ironija. Arba tiksliau nieko keisto: nes pats keliavimas nėra pavojingas, pavojingas sąlytis tarp sergančio ir sveikojo nosies/burnos/akių ar jų išskyrų. Tas sąlytis gali įvykti – arba jo galima išvengti – kone kiekvienoje pasaulio šalyje ir mieste. Keliavimas – jei atsakingas – iš viso nepavojingas; pavojinga gali būti tik tai, ką darai kelionėse. Arba ne kelionėse.

---

Pantanalis, Pietų Amerikos žvėrynas (2020 12 06-09)

---

Pirmas vidinis skrydis Brazilijoje: San Paulas-Kujaba (2020 12 06)

Paliekame pas pažįstamus lagaminus, tada – grąžiname automobilį. 10 dienų prabėgo greitai.

Tokio pilno oro uosto, kaip San Paulo Guarulhos, nemačiau nuo pat pandemijos pradžios, tikriausiai nuo Majamio prieš šiųmetį Super Bowl‘ą, ir tai klausimas. Tikros žmonių minios, prie saugumo kontrolės išsirikiavusios ilgos “žmonių gyvatės”; ta kontrolė čia kitokia, nei Europoje. Neatėmė kolos butelio. Jei Vokietijoje dažnai liepia išsitraukti iš kišenių net pinigus, man padėjus ant padėklo dešimt palaidų rialų tuoj pat liepė pasiimti atgal į kišenę. Dar kas pavogs…

Dar kartą įsitikinau, kad jei kas riboja keliones – tai teisės aktai, o ne žmonių baimė. Kai Brazilijoje nėra oficialių ribojimų, brazilai, atrodo, skraido po savo didelę šalį kaip visuomet. Mintys, neva net ir panaikinus ribojimus žmonės bijos keliauti, nepagrįstos – gal keli ir bijos, bet ir tie tuoj įsidrąsins, kai pamatys, kad aplinkiniai keliauja.

Pirmą kartą topteli galvon, kokio įprasto pandemijos palydovo Brazilijoje nėra. Žmonių sekimo. Jokių ten QR kodų skanavimo, vardų rašymo idant jaustumeis ramiau: esą „Jei kas iš aplinkinių sirgo, mane suras“ ar „visi sergantys bus surasti ir izoliuoti“. Brazilai nevaidina, kad ras ir izoliuos. Europiečiai vaidina – bet kontaktų paieška ten niekada neveikė kaip turėtų, nes apsiribojo paklausimu „Tai su kuo buvot susitikę?“, į kurį dauguma neatsakydavo nuoširdžiai, o ir į privalomą saviizoliaciją daug kas spjovė. Iš 21 šalies, kuriuose buvau šiais metais, tik Pietų Korėjoje kontaktų paieška ir saviizoliacija buvo ne kažkoks žaidimas, o detektyvinis tyrimas ir policinis darbas. Ir tai matosi rezultatuose: nors šaltis ir ten atnešė jau trečią „bangą“, tenykštė banga – tai 500-600 užsikrėtusių per dieną 50 mln. šaly, kai Lietuvoje šiuo metu 2000+ 3 mln. šaly. Ir tai nepaisant to, kad Korėjoje neuždaryti restoranai, teatrai ir kita.

Brazilijoje – bent jau pietų – daug daugiau temperatūrų kontrolių, rankų dezinfekcijų nei Lietuvoje, šiek tiek „užsidėkite kaukę“ ar „užsidėkite pirštines bufete“ skatinančių prižiūrėtojų. Jų idėja, atrodo, kad jei ir būtų sergantis, kiti nuo jo neužsikrėstų, o jei jau kas užsikrės – bent jau gal kitose vietose, kur tas užsikrėtusysis eis, priemonių pakaks, kad neužkrėstų dar kas nors. Ir karantinų, masinių uždarymų iš esmės nebuvo – nebent kelias savaites šen bei ten per visus 2020 m. Nuo kokio rugpjūčio atrodo sistema veikė, sirgančiųjų mažėjo – bet kažkaip pradėjo šlubuoti…

Lėktuve San Paulas-Kujaba kietai miegame. Brazilijos vidiniuose skrydžiuose jokių pranešimų „sėdėkite savo vietoje“, „pildykite sveikatos deklaraciją“ – tik džiaugsmingi piloto žodžiai „Gero savaitgalio Kujaboje“. Užtat nusileidus – kariška stiuardo tvarka: „29 eilė – laisva“. 29 eilės keleiviai atsistoja, pasiima daiktus, ir išeina. Likę klusniai sėdi. „28 eilė – laisva“. Vėl kartojasi tas pats. „27 eilė – laisva“. Pagaliau mūsų, einame į mažyti oro uostą, kertame jį, greitu žingsniu į viešbutį: ne dėl Covid, dėl banditų, juk Kujabos laiku 23:20. Bet nieko, apšviesta, rodos saugu.

Brazilija – didelė tarsi daug šalių vienoje. Skirtingose pusėse skiriasi ne tik rasės, bet ir požiūris į COVID. Iš karto akivaizdu, kad Mato Groso valstijoje daug mažiau kaukių. Kitą rytą pusryčių bufete – jokių pirštinių, jokių patikrų, ar juoba kėdes dengiančių meškiukų: kambarėlis sausakimšas, kai kas šnarpščia. Net ir gidas kitą rytą pasitinka be kaukės – bet paklausęs, ar nenorime nusiimti savų, jau važiuodamas visureigiu užsidėjo – nors ir labai nustebęs. Pats, sakė, įtaria persirgęs, nors simptomų nejautė, bet žmona ir vaikai vienu metu buvo praradę uoslę, kvapą. Niekas nesitestavo. „Visi čia persirgo“ – mano jis, paminėdamas mirusį 39 metų draugą, turėjusį problemų su plaučiais. „Jūs dar manote, kad nesirgote?“.

Labiausiai jam gaila išnykusio turizmo. „Anksčiau turėdavau po 5 ekskursijas vienu metu – vieną vesdavau pats, kitoms samdydavau gidus. Dabar apie 2 per mėnesį, vedu pats. Man dar užtenka – o kaip tie gidai, kurie tik samdydavosi?“. Panatanalis, sakė, domina užsieniečius – brazilų nelabai. Nes čia žvaigždė – gyvūnai. Įvažiavus į negrįstą ir vis blogėjantį, bet dar liūties neužpiltą „Transpantaneira“ plentą spalvingi paukščiai ir Amerikos žvėrys džiugina kas kelis kilometrus. Kapibaros, žuvis garsiai triauškiančios ūdros, kaimanai…

Užsieniečiams tai puiki vieta per tris dienas susipažinti su didžiuma Pietų Amerikos faunos. Bet brazilai ją ir taip matę kitur, arčiau namų – na, gal kokį gyvūną kas mėnesį ar pusmetį, bet vis tiek. Kaip mes kiškius ar šernus. O jei ir atvažiuoja, dažniau savo automoiliu ar nuomoja vietoje.

Vieni tarp gyvūnų net turistinėse ložėse (2020 12 06-09)

Pantanalis – magiška vieta. Jau šalie Transpantaneira vieškelio išvystame kaimanus ir ūdras, kapibaras ir daugybę paukščių. Mūsų gidui jie žavesni už gyvūnus – ir vos mums pastebėjus kokią kapibarą, tuoj nukreipia dėmesį prie kokio nors spalvingo paukštelio. Nesunku suprasti ir jo – tokios paukščių, jų dydžių, spalvų įvairovės kaip Pantanalyje mažai kur bepamatysi.

Liūčių sezonas, kurio Aistė prisibijojo, dar neatėjo. Sausa kaip niekad. Savanoriai palikinėja gyvūnams maisto kovodami su Pantanalį siaubusių gaisrų pasekmėmis. Šen bei ten kas nors apanglėję, bet šiaip – gamta atsigavo, nebūtų brazilai pasakoję apie gaisrus – gal nė nebūčiau pastebėjęs.

Apsistojame vadinamojoje ložėje, kur nuolat esi gamtos apsuptyje: girdisi visi gyvūnų garsai. Praplaukiam laivu pro gausybę kapibarų, ūdrų, kaimanų, važiuodami naktį keliu išvystame 500 kg tapyrą. Gidui visi tie gyvūnai įprasti, nuo vaikystės juos mato – jam įdomiausi paukščiai, kurių pavadinimus žino ne blogiau už Vikipediją. Labiau erzina pro durų apačią į kambarį suėję vabzdžiai (nesu jų mėgėjas), bet uodų, kaip nekeista, nėra.

Kiekviena ložė turi savo tipines programas – pirmoji plukdo ežeru. Aplink šimtai kapibarų ir kaimanų, dešimtys ūdrų, tūkstančiai spalvingiausių paukščių.

Ryte jau sėdžiu mašinoje važiuoti į kitą ložę, kai gidas staiga baimingai sušunka „Kas čia? Lipk, lipk lauk!!!“. Galvoju, negi jaguaras atėjo? Bet žiūriu, iš variklio rūksta dūmai. Iššoku. „Vandens, vandens“ – rėkia gidas. Atiduodu savo užsipirktą vandenį (ložėje filtrų nėra) ir spėriai traukiu daiktus iš mašinos (mintyse jau regiu, kaip liepsnos apima ją visą), o Aistė šaukdama „Agua, agua“ laksto po ložę. Greitai atbėga žmonės su gesintuvais. Jau matosi atvira liepsna, bet pavyksta užgesinti. Aišku, mašina tik birbt, birbt – nebeužsiveda.

Bet pirmos ložės savininkai paveža į antrą.

Antrą naktį kitoje ložėje dar geriau – guli hamake ir pro šalį štai praeina elnias ar elnias, pratykina agutis, nuo medžio ant medžio peršokinėja beždžionių šeimia, pasigavę arbūzą doroja koačiai. Ir jokių vabzdžių – tiesiog rojus.

Ir jokių žmonių. Jei į pirmąją ložę dar užsuko kažkokie brazilai turistai, tai antrojoje buvome pirmi po daugybės laiko. Gidas pamėgina, kaip įpratęs, duoti paukščiams maisto – kad visi tie spalvingieji sparnuočiai suskristų tarsi teatro aktoriai. Niekas neatskrenda. „Atrodo, ložės savininkas, kai nėra turistų, paukščių nebešeria, ir tie nebelaukia, užmiršo“ – liūdnai konstatuoja gidas.

Ir sako, kad daugiau jokių turistų šiam mėnesiui neturi – o kadaise vienu metu organizuodavo po penkias ekskursijas, dėl gidų trūkumo sezono metu neužsakęs ekskursijos Pantanalyje prieš mėnesį galėjai ir negauti.

Apsidžiaugia iš manęs išgirdęs, kad Argentina vėl įsileidžia brazilus – seniai nori su žmona ten nuvažiuoti. Kai nėra klientų, nesunku. Po pandemijos pradžios jau važiavo automobiliu į Manausą, paupio paplūdimius prie Santaremo. Nakvodavo savo automobilyje degalinėse, kaip begalinės visus Brazilijos kelius užkišusių ilgųjų sunkvežimių eilės – sako, ten saugu.

Įdomus jausmas keliauti per pandemiją. Tie, kas keliavo kovą-balandį, viskam prasidedant, kai kada rašydavo, kad į juos žiūrėdavo kaip į pavojų ar ligos nešėjus. Bet aš tokio jausmo nepatyriau – tikriausiai todėl, kad tais „baimės mėnesiais“ buvau Pietų Korėjoje, kur liga atėjo dar anksčiau, nei į Europą.

O paskui dažniau į mane žiūri kaip į gelbėtoją, atnešantį taip išlauktus pinigus. O pats jaučiuosi kaip kažkokiame „noir“ filme apie lėtą apokalipsę, kai viskas iš lėto užsidaro, žmonės kažkur dingsta, ir tai savaip žavu, bet kartu baugu. Ir bene stipriausias šis jausmas buvo Pantanalyje, kur, atrodo, žmonės dingo, o juos pakeitė gyvūnai. Ir žmonių „išdresuotos“ tradicijos, kaip paukščių šėrimas, nyksta – grįžta natūralios. Štai koačiai, gido teigimu, niekada neidavo į pačią ložę ir šiaip juos pamatyti Pantanalyje buvo gana sunku – o dabar eina, net į mašiną, mačiau, lipo, vaisius vagia, vandens kibirėlius verčia ir laka. Tarsi čia būtų jų žemė. Kai mažiau žmonių, tikriausiai, nebebijo.

Nusekus vandeniui prie ežero atsigaivinti atpėdina ištisas pekarių būrys. Ežere kaimanai ėda vieni kitus – neliko žuvų. Daug gyvūnų pražudė gaisrai, įtariama, sukelti padegėjų. Naktį į ložę, kurioje, atrodo, likome vieni, užsuka kažkoks pikapas. Paklausia kur šeimininkas – nori perduoti kažkokias knygas. Gal randa, nes negrįžta. Išvažiuoja.

Nuo apžvalgos bokšto, kurį ložės savininkas pastatė metų pradžioje turistams, ramu ramu. Suoliukai nebaigti įrengti – turistų neliko ir statybos nutrūko.

Kelionė atgal į San Paulą (2012 12 08-09)

Važiavimui atgal gidas persamdė kažkokį vairuotoją, kuris mus veždamas nuolat kosti ir deda ranką prie kaktos it tikrintų temperatūrą. Važiuojame su KN95 kaukėmis, atsidarau langą, kad į mane nuolat pūstų vėjas iš lauko – kai greitis 120 km/h, atrodo, į veidą pučia visa vėtra. Bet rizikos pasigauti COVID nenoriu, juk laukia daug susitikimų, nesinorėtų nieko užkrėsti.

Gidą vairuotojas palieka autoservise Pokonėje – sako, jei nestovės už nugaros ir nežiūrės, kaip remontuoja jo džipą, tai niekada nesuremontuos. Mus nuveža iki Kujabos.

Kujaboje sutvarkome reikalus, dienai išnuomavę automobilį aplankome Čapada dos Guimares plynaukštę su nuostabiais vaizdais ir atgal į lėktuvą.

Viskas jau įprasta. Išlipimas pagal eiles. Brazilijoje jis jau, matyt, seniai, nes niekas nebando stotis ne tik vos nusileidus, bet ir dešimt, dvidešimt minučių paskui. Stebuklas! Šiaip stotis niekur negalima, kol neišsijungia saugos diržų ženklas – bet paprastai juk niekas to nepaisydavo. O čia paiso dar griežtesnių reikalavimų.

Pastebiu, kad verslo klasė į lėktuvą sulaipinama ne pirma, kaip anksčiau, o paskutinė (išlipa pirma). Anksčiau būdavo privilegija įlipti pirmam, dabar – paskutiniam, juk tada pro verslo klasės keleivius, sėdinčius lėktuvo priekyje, neina į galą visi kiti keleiviai “potencialūs ligoniai”.

Karantinas Lietuvoje

Lietuva antrą kartą įbrido į tą patį liūną. Sugriežtino karantiną iki „pavasarinio lygio“, uždarė visas, politikų nuomone, nereikalingas parduotuves, uždraudė palikti namus „be priežasties“.

Pavargau kartotis, kaip tai bergždžia ir beprasmiška. Dabar jau ir pasaulio patirtis, statistika rodo, kad tokie karantinai bereikšmiai. Ir jų privengusioje Brazilijoje, ir visai išvengusioje Švedijoje, ir stipriai užsikarantinavusiose Italijoje ar Ispanijoje mirė panašus žmonių procentas. Ir Lietuvoje, dabar jau atrodo beveik neišvengiama, mirs panašus – pavasarį tas mirtis tik atidėjome rudeniui. Ir net atidėjome labiau sienų kirtimo ribojimais (dėl ko virusas vėliau masiškai užvežtas), nei kokių ten elektronikos parduotuvių uždarymais – juk tose parduotuvėse žmonių visuomet mažai. Šalys, į kurias jau virusas masiškiau užvežtas tada, dar ne tokiais ribojimais pavasarį jo nesustabdė. Tiesa, dabar joms truputį lengviau, nes dalis žmonių dar turi imunitetą nuo pavasario ir serga mažiau – bet suminės mirtys bus panašios.

Nieko keisto, kad karantinai neveikia, kai dauguma mirtinų užsikrėtimų įvyksta šeimose, ligoninėse, senelių namuose. O daugelis visokių „draudimų susitikti kelių šeimų nariams“ tiek pat įgyvendinami, kiek ir būtų „draudimas geisti svetimo vyro ar moters“ (bent jau be totalitarinių priemonių, kaip Kinijoje). Net ir privalomų izoliacijų nieks realiai nesužiūrėjo. Tai tik skatina nepagarbą įstatymams, sąmokslo teorijas ir persimetimą į kitą kraštutinumą „Koronavirusas išgalvotas, juk negalėtų antraip valdžia elgtis taip kvailai“.

Bet valdžia nori parodyti, kad kažką daro, o daliai visuomenės tik to ir reikia – tegu kažką daro. Nesvarbu, kad kažkas nepagrįsta nei mokslu, nei sveiku protu, yra tik opiumas liaudžiai – labai žalingas opiumas, skatinantis psichologines problemas, skurdą, prasiskolinimą (ir visos valstybės mastu), smurtą šeimose. Tik dabar dar stipresniu opiumu liaudį šeria ne kokie ten „intelektualų“ pliekti valstiečiai, o „intelektualų“ išrinkti „dešinieji“. Koalicija su Laisvės partija uždaro žmones į nelaisvę – ir kaip rodo pasaulio patirtis, mirčių nebesustabdysi. Jos galiausiai pradės kristi – bet lygiai taip kristų ir be karantino, kaip pavasarį-vasarą Švedijoje. Dėl to, kad daugelis prasirgs. To gal išvengs vos keletas šalių, bet net ir tai nepriklauso nuo karantinų: sėkmingai ligą “patraukė” ir “neužsikarantinavusios” Pietų Korėja bei Taivanas, ir “užsikarantinavusios” Naujoji Zelandija ar Kinija.

Ką gi. Akivaizdu, kad, priešingai nei planavau, sausį Lietuvon negrįšiu. Kam savo noru užsidaryti į namų areštą, kai per tą laiką galiu daug nuveikti – ir darbuose, ir savanoriškose veiklose, ir žinių kaupime, ir net Lietuvos labui – būdamas Brazilijoje?

Čia susitinku su klientais ir potencialiais partneriais. Čia gaunu ir skaitau knygas, reikalingas „Gabalėliams Lietuvos“. Buvo laikas, kai manęs, pasukusio skaitmeninio klajoklio keliu, klausdavo „Ar iš užsienio, dirbdamas internetu, tu tikrai galėsi uždirbti tiek pat, kiek būdamas Lietuvoje“, ir atsakymas būdavo „Kažkiek mažiau, bet bus kitų pliusų, kaip laisvė“.

Dabar, tikriausiai, yra priešingai: būdamas užsienyje galiu pasiekti ir uždirbti daugiau, nei šiuo metu būdamas Lietuvoje.

---

San Paulo lietuviškos vietos (2020 12 10-16)

---

Grįžę į San Paulą, visą dėmesį skiriame lietuviškam paveldui ir “Gabalėliams Lietuvos“. Tai aprašiau straipsniuose Amerikos lietuvių laikraščiu “Draugas”, kurie – irgi tarsi dienoraštis. Šiame dienoraščio skyrelyje įdedu tuos straipsnius.

Straipsnis apie Braziliją lietuviško paveldo užsienyje enciklopedijoje “Gabalėliai Lietuvos”, kurį smarkiai papildžiau dabar, yra šioje nuorodoje.

Lituanika – lietuviškas kaimas Brazilijos toliuose (2020 12 11)

Lietuviškosios Brazilijos vieta, kur svajojau patekti labiausiai – Lituanika. Tai Amerikos žemyne analogų neturintis lietuviškas kaimas Brazilijos gamtos apsuptyje. Su 60 sodybų, lietuvių koplyčia ir vienintelėmis Lotynų Amerikoje lietuvių kapinaitėmis, vienuolynu ir senelių namais, trim ežerais, baseinu, lietuviškai pavadintomis gatvėmis: Miškų brolių, Laisvės, Dariaus ir Girėno.

Ir Lietuvoje, ir Brazilijoje ilgai girdėjau legendomis apipintus pasakojimus apie Lituaniką. Vieniems tai kažkokia stebuklingai pasakiška Lietuva Lotynų Amerikoje, vienintelė ir nepakartojama. Kiti aiškino, jog iš Lituanikos belikęs vardas, esą lietuviai sodybas išpardavė ir gal „vos keli belikę“, o lietuviškas paveldas griūva.

Deja, per pirmuosius du apsilankymus Brazilijoje pamatyti, kaip yra, savo akimis nepavyko. Lituanika 80 km nuo San Paulo, o brazilams tai didelis atstumas, kad kas nors sutiktų pavežti, gi viešojo transporto ten irgi nėra. Na, šiemet išsinuomavome automobilį. Tikrai pavyks! Tik klausimas, kiek el. laiškų reiks parašyti, kol prieisiu prie reikiamų žmonių…

Užteko vieno! Prisiminiau, kad dar po 2019 m. ekspedicijos Brazilijoje man rašė Brazilijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Andre Zizas, gailėdamasis, kad nesužinojo apie mus anksčiau ir nepavyko susitikti. Parašiau Zizui, kad šiemet galimybę susitikti turėsime. Ir čia pat nė neprašytas jis pakvietė mus į „Lituaniką“ – „Kaip tik būsiu dvi savaites ten, jums turėtų būti įdomu“!

Lituaniką Andrė Zizas myli. Nuo pat vaikystės: užaugo ten leisdamas vasaras su lietuvių skautais (kuriė, deja, tuose miškuose nebesiaučia jau nuo 2005 m.). Pripažįsta, kad Lituaniką ištiko sunkūs laikai: kokios 20% sodybų nepriklauso lietuviams ir 12 metų pirmininkas buvo nelietuvis, be to, dėl teisinių klaidų miesto valdžia reikalauja nemažų mokesčių. Bet Zizas optimistas: „Viską išspręsime, su teisininkais jau dirbame!“. Dieną prieš mūsų apsilankymą jis pats tapo ir Lituanikos pirmininku.

Ir, įdomiai pašnekėjęs su juo visą vakarą vaikštinėdami ir gėrėdamiesi lietuviškai-braziliškos gamtos vaizdais, patikėjau: Lituanika ir Brazilijos lietuvių bendruomenė su juo turi ateitį.

Šiaip ar taip, Lituanika, nepaisant poros nenaudojamų pastatų (senelių namų, svečių namų ir bibliotekos), ir šiandien atrodo labai tvarkingai, su kruopščiai pjaunama žolyte, švariu baseinu, žuvimi užveistais ežerais: tarsi tvarkingos Europos ar JAV priemiesčių gabalėlis kur kas chaotiškesnės Brazilijos apsuptyje.

Andrė tik metais vyresnis už mane – jam 34-eri. Nesu įpratęs matyti tokių jaunų bendruomenės pirmininkų „senosios imigracijos šalyse“, o juk pagrindinė imigracija į Braziliją iš Lietuvos vyko ~1926-1930 m.; net dipukai ten beveik nekeliavo. Bet, nors Zizo imigravo tik seneliai, jis puikiai kalba lietuviškai (kaip ir daugelis jaunųjų Pietų Amerikos lietuvių aktyvistų kalbos išmoko Vasario 16 d. gimnazijoje), gyveno Lietuvoje. Gal net svarbiau, kad jis yra verslininkas, vadovauja 100 žmonių ir moka apsieiti su organizacijomis. Vienas pirmųjų jo projektų tapus pirmininku: sužinoti, kiek Brazilijoje yra kilme iš Lietuvos besidominčiųjų, o tam jis naudoja Facebook ir kitus modernius kanalus. Nes lietuvių organizacijos Brazilijoje pamažu sensta, nyksta jaunimo kolektyvai, tokie, kaip Zizas – išimtis, ne taisyklė. Bet juk lietuvių kilmės jaunimo Brazilijoje pilna, tik reikia jį įtraukti.

Kai paklausiau, ar norėtų persikelti gyventi į Lietuvą, Zizas sakė – nebe. Jis pagyveno kelis metus Lietuvoj „anais laikais“, jau po nepriklausomybės, bet dar iki narystės ES.

Toje „paprastesnėje ir savitesnėje Lietuvoje“ liko jo širdies dalis – bet šiuolaikinėje Lietuvoje „per daug Europos“, padidėjo biurokratija, mokesčiai. Brazilijoje jei žinai kaip apsieiti viskas paprasčiau ir aiškiau…

Savaip apsidžiaugiau tą išgirdęs. Taip, Lietuvai labai svarbu išlaikyti neemigravusius tuos, kurie Lietuvoje gimė. Tačiau tokie žmonės kaip Andre Zizas, tikiu, Lietuvai gali nuveikti daug daugiau būdami svetur, kur ir užaugo. Tiltai tarp Lietuvos ir 200 mln. gyventojų Brazilijos – labai svarbūs Lietuvai ir nebėra daug žmonių, kurie ir galėtų, ir norėtų tuos tiltus statyti ir išsaugoti.

O vienas tvirčiausių tokių tiltų – Lituanika.

Apie pandemiją, istoriją ir ateitį San Paulo lietuvių rajone (2020 12 10)

Per praeitus vizitus Brazilijoje daugiausiai susitikdavau su vyresniais lietuviais, o šiemet – su tautiškiausiu Brazilijos jaunimu. Kažkiek lėmė ir pandemija: tokiais laikais nesinori vyresnio amžiaus žmonių „traukti iš namų“, su jais dažniau susisiekiu per atstumą.

Brazilijos lietuvių bendruomenės pirmininko Andre Zizo kolega Vasario 16 d. gimnazijoje Vokietijoje Klaudijus Kupstas veikia kitoje – lietuvių katalikų – organizacijoje ir svajoja tapti jos pirmininku. Susitikau su juo jo namuose Vila Zelinoje, San Paulo lietuvių rajone. Priešingai JAV lietuvių rajonams, Vila Zelinoje lietuviai tebesudaro didelę dalį žmonių: Brazilijoje joks „rasių kraustymasis“ nevyko. Ir Klaudijus Kupstas gyvena per kelis sklypus nuo Šv. Juozapo lietuvių bažnyčios, nuo Lietuvos Respublikos aikštės su kauniškės Laisvės statulos kopija, čia pastatyta dar tuo metu, kai Kaune „tikrąją“ Laisvės statulą buvo nugriovę sovietai. Ir keli kvartalai nuo aukščiausio rajono pastato – daugiabučio „Kaunas“.

Klaudijus Kupstas irgi puikiai kalba lietuviškai. „Mano visi aštuoni proseneliai tarpukariu imigravo iš Lietuvos“ – sako. Ketvirtos kartos grynakraujis Amerikos žemyno lietuvis! Vienas vos keleto, kuriuos sutikau per visas ekspedicijas.

Kai lankiausi San Paule pirmąkart 2016 m., vyresni vietos lietuviai skundėsi, kad rajone nebėra lietuviško restorano: „Šioje parduotuvėje bando kepti juodą duoną, bet ne lietuviai ir tai ne tas pats“. Klaudijus Kupstas, kaip sako pats, užaugęs virtuvėje, nusprendė užkišti šią skylę: atidarė „Bon Do Kupstas“, kuriame unikalūs lietuvių ir brazilų virtuvės deriniai, pavyzdžiui, kugelis kur greta bulvių naudojami ir braziliški manijokai („šį patiekalą išrado dar Šv. Juozapo lietuvių parapijos kunigas Šeškevičius“ – pasakoja) ar brigadeiriukas – braziliškas saldumynas „brigadeiro“ su krupniku vietoje šokolado. Paragavome abiejų – išties gardu!

Pasakoja, kad restoraną pamėgo ne tik lietuviai, o ir gausūs San Paulo japonai – žuvų mėgėjams patiko silkė. Deja, deja. Vos keli mėnesiai po atidarymo smogė pandemija. Restoraną teko uždaryti – nors Brazilijoje restoranai veikia, kėdžių „Bon do Kupstas“ buvo vos keturios ir atstumo tarp klientų laikytis būtų buvę sunku. Klaudijus dabar gamina patiekalus tik išsivežimui, bet užsakymų turi daug.

Pandemija smogė ir Šv. Juozapo lietuvių bažnyčiai. Religingoje Brazilijoje ši niekad nesiskundė tikinčiųjų gausa ir, kai jos pastatas priklauso ne vyskupijai, o lietuviams katalikams, jai negresia koks nugriovimas ir pardavimas. Tačiau kas kita su „lietuviškomis“ mišiomis – tiksliau, pusiau lietuviškomis, kur, kaip pats regėjau 2016 ir 2019 m., brazilas kunigas kalbėdavo portugališkai, o skaitiniai skaityti lietuviškai. Ten rinkdavosi vyresni žmonės, o per pandemiją daugybė jų liko namie: vos keliolika beateidavo į mišias. Tad kunigas lietuviškas mišias panaikino. Kupstas jau ruošiasi įtikinėjimui jas „po visko“ sugrąžinti, bet gali būti nelengva. Deja, lietuvių kunigų Brazilijoje nėra: Brazilijoje gimęs ir užaugęs kunigas Minderis dirba Lietuvoje.

Klaudijus Kupstsas užsiėmęs ir lietuviškų raštų audimu, ir netyčia prie kriauklės atrasta kartoteka, kurioje prieš gerus 50 metų San Paulo lietuvių jėzuitų namų kunigai buvo susirašę visus anapus Vila Zelinos gyvenusius Brazilijos lietuvius – ir jų adresus. Tikras lobis genealogijos tyrinėtojams – Kupstas tai skaitmenina, siunčia kunigui Antanui Saulaičiui, kuris, nors ir daug dešimtmečių nebe Brazilijoje, tebesidomi Pietų Amerikos lietuvių paveldu ir savo el. laiškais man taip pat padeda jį atrasti.

Klaudijus man atnešė ir Antano Saulaičio rekomenduotas knygas apie Brazilijos lietuvius, ir dar padėjo ant stalo papildomų 50 ar net 90 metų atgal leistų Brazilijos lietuvių žinynų. Viską kruopščiai persifotografavau. Priešingai įprastinėms ekspedicijoms, šiemet juk negalėjau ruoštis Vilniaus M. Mažvydo bibliotekoje – jos skaitykla uždaryta. Teko kliautis, kad reikiamą informaciją suteiks Brazilijos lietuviai: Klaudijaus dėka gavau daugiau, nei tikėjausi: gausybę senų nuotraukų, adresų, faktų.

Bendraujant su Klaudijumi iškilo amžinas klausimas dėl užsienio lietuvių knygų ir archyvų: ar tai gabenti į Lietuvą, ar saugoti vietoje. Klaudijus, matyt, antrųjų pusėje: pasiskundė, kad iš Lietuvos atvykę archyvistai susirinko svarbius dokumentus iš Brazilijos Lituanikos bibliotekos, netgi teisiškai reikšmingus, o tai, kas jiems atrodė nesvarbu, tiesiog paliko Lituanikos terasoje – ir viskas spėriai sunyko. Klaudijui viskas svarbu ir vos sužinojęs, kad kokiam senukui mirus vaikai nori mesti senas knygas, čia pat viską pasiima, mėgindamas atkurti bent žiupsnelį prarastos Lituanikos bibliotekos. Dėl to ir man turėjo ką parodyti.

Tiesa, šią istoriją esu girdėjęs ir iš kitos pusės. Lietuvių archyvistai man pasakojo, esą jei tas archyvas būtų likęs Lituanikoje, ten per kelis metus būtų sunykęs. Visiems Lietuvos archyvistams, dirbantiems su diaspora, didžiausias siaubų siaubas – potvynis „Alkoje“ Putname. Jie persmelkti minties: „Jei kažko skubiai nedarysime, visi užsienio lietuvių archyvai per kokį dešimtmetį sunyks kaip užpilti „Alkos“ dokumentai“. Bet galimybės parvežti, saugoti į Lietuvą irgi ribotos.

Manau, galiausiai visi archyvai turėtų atsidurti elektroninėje erdvėje. Tada jie, kaip ir „Gabalėliai Lietuvos“, būtų prieinami iš bet kurios pasaulio vietos. Dažnai išgirstu skundų, neva skaitmenizuoti sunku ir brangu – bet iš tikro tai labai paprasta. Turite senų dokumentų? Darykite kaip mes. Tiesiog paimkite telefoną, verskite juos, fotografuokite kiekvieną puslapį ar nuotrauką ir, geriausiu atveju, kelkite į internetą, arba bent padarykite kopijas USB atmintinėse, kurias laikykite skirtingose vietose.

Taip skaitmenizuosite maždaug vieną puslapį/nuotrauką per sekundę. Taip, tai nebus taip kokybiška, kaip nuskanavus profesionaliu skaneriu, bet dokumento turinys bus išsaugotas, nors ir užkluptų potvynis ar gaisras, be to, prieinamas iš viso pasaulio. Tai verta padaryti ne tik su lietuvių organizacijų, bet ir su šeimų, asmeniniais archyvais: nesuskaičiuosiu kartų, kai lietuviškos kilmės ieškantys žmonės man sako „Tikrai turėjau nuotraukas, dokumentus, laiškus su datomis, vardais, bet kažkur dingo“. O juk tereikėjo skirti dieną ar savaitgalį perfotografavimui!

Atėjo laikas palikti Klaudijaus namus, nors tikiu, kad dar susitiksime.

Tokie žmonės, kaip Klaudijus – lietuvių rajono ateitis. Nebegrįš tie laikai kai Vila Zelinoje daugelyje namų skambėjo lietuvių kalba ir rajoną supo lietuvių mokyklos. Bet jeigu aną lietuvių masę pakeis bent keli labai aktyvūs, ne šiaip „vartojantys“ lietuvių kultūrą, o ir ją plėtojantys – gal steigiantys lietuvių restoranus, gal tautinių amatų mokyklas – tai rajonas liks lietuviškas. Nes, jei jie gerai dirbs, „vartotojų“ tam atsiras: štai tautinių juostų pynimo pamokos pas Klaudijų Kupstą pritraukė daugybę nelietuvių ar tų, kuriems lietuvis tik vienas protėvių. Domėtis lietuviška kilme ir kultūra paprasčiau, kai *tavo mieste* yra lietuviškas rajonas, paveldas, maistas, amatai…

San Paule tokių „pasikeitusių, bet išlikusių“ tautinių rajonų – ne vienas ir ne du. Vienas garsiausių – japonų Liberdade. Dabar ten vyrauja baltaodžiai ir juodaodžiai – kai kurie gal turi japoniško kraujo, kiti ne. Bet visa Brazilija žino, kad tai – japonų rajonas. Važiuoja į tenykščius japonų restoranus, azijietiškos kultūros prekių parduotuves (manga, anime ir kt.). Grynų japonų, kaip ir lietuvių Vila Zelinoje, vis mažiau, ir net pardavėjai ar padavėjai rajone – dažnai ne japonai. Bet pakanka, kad kažkas stovi už tų parduotuvių, restoranų, ar net kuria naujas, ir Liberdade – nepamainomas tiltas tarp Brazilijos ir Japonijos, platinantis japonų kultūrą jau ne tik tarp Brazilijos japonų.

Svarbu, kad Vila Zelina liktų tiltu tarp Lietuvos ir Brazilijos ir tai – tokių žmonių, kaip Klaudijus Kupstas, rankose.

Lietuviai, kurių garbei Brazilijoje pavadintos gatvės ir stovi paminklai

Turėdamas Brazilijoje daugiau laiko nei per ankstesnes viešnages bei automobilį, pagaliau galėjau aplankyti ir tas su Lietuva susijusias vietas, kurių istorijų nėra kieno paklausti ar kur niekas iš pašnekovų nežinojo, ką rasiu.

Pavyzdžiui, Brazilijos lietuvių garbei pavadintos gatvės ir už jų slypinčios tų lietuvių gyvenimo istorijos. Valdemaras Bla(ts)kauskas, pasaulio krepšinio čempionas su Brazilijos rinktine. Vincas Klimeika – kiek mums pasakojo, pirmasis miesto fotografas.

Ir Analice Sakatauskas. Kai tikrinau prieš metus, vienintelė informacija internete buvo, kad tai pamaldi mergina, vargšus lankydavusi mergina, žuvusi 19 metų amžiaus dar 1953 m. Šiemet vėl patikrinau – „Facebook‘e“ atsirado portugališkas miestelėnų pokalbis apie A. Sakatauskas. Apie ją ten kalbama tarsi apie kokią Dievo tarnaitę ar palaimintąją; vienas žmogus net parašė, kad jai stovi koplyčia, nurodė kelią. Kadangi portugališkai gerai nešneku, paprašiau Klaudijaus Kupsto pagalbos – jis iš to žmogaus išsiklausė net kilometrą, kuriame esą stovi Analice Sakatauskas koplyčia. Bandysiu ieškoti, nufotografuoti: visada įdomu į dienos šviesą išvilkti nežinomas lietuvių pasaulio istorijas, kurios atsispindi dabarties pastatuose ir paminkluose.

Kitose Brazilijos vietose jau didžiausias klausimas buvo ne asmens istorija, bet kaip gi to asmens gatvė atsirado San Paule: pavyzdžiui, Vinco Kudirkos aikštė. Kiek mums pasakojo, čia buvo garbės konsulo Vinco Tubelio, gyvenančio netoliese, iniciatyva.

O istorija, kurią papasakojęs jau aš nustebinu Brazilijos lietuvius – kunigo Aleksandro Armino. Jam San Paulo priemiestyje Maua pastatyta statula, jo vardu pavadinta aikštė, koledžas – bet sutiktiems lietuviams, net konsulei Laurai Tupei, suteikusiai man daug informacijos apie lietuvišką paveldą San Paule, tai buvo naujiena. Kaip pasakojo Klaudijus Kupstas, pasirodo, lietuviai dar tarpukariu Arminą „išprašė“ iš Vila Zelinos, nutraukdami su juo ryšius. „Niekas nebeprisimena kodėl“ – sakė Kupstas – „telikusios kažkokios užuominos senuose dokumentuose“. Bet Arminas, nepamiršęs lietuvybės (rašė skausmingas lietuviškas eiles apie Braziliją), „tapo pranašu“ tarp brazilų, perstatė tris bažnyčias (mėgo architektūrą, samdė dekoravimui ir lietuvius), įsteigė koledžą.

Ir to „Gabalėliuose Lietuvos“ galėjo nebūti, jei ne… moksleivis Evaldas Radišauskas iš Vilkaviškio. Jis, „Gabalėlių Lietuvos“ skaitytojas, kažkur sužinojo šią istoriją, patikrino „Google Maps“ ir „Google Street View“, ir man pranešė tų vietų koordinates. Man beliko patikrinti vietoje, užeiti į bažnyčios vidų, padaryti nuotraukas. Internetu matosi ne viskas, bet matosi nemažai. Gal ir jūs žinote kokių istorijų apie kol kas „Gabalėliuose Lietuvos“ ( http://www.gabaleliailietuvos.lt ) neaprašytas lietuviškas vietas – jei taip, pasidalinkite su manimi ( augustinas.zemaitis@gmail.com ). „Gabalėlius Lietuvos“ rašau aš, bet kuriame visi: ir tie, kurie vietas prisimena, ir tie, kurie netikėtai randa informacijos apie jas. Interneto laikais atradimą padaryti gali bet kokio amžiaus ir profesijos žmogus iš bet kurio pasaulio taško…

Būna, kad vieta, apie kurią sužinai sunkiai, pasirodo esanti be galo lietuviška ir svarbi. O būna, kad apie vietą sužinoti paprasta – bet iš tikro ji lietuviška tik iš pirmo žvilgsnio. Taip yra su daugeliu Brazilijoje esančių Lietuvos (Lituania) gatvių. Vien įvedęs žodį „Lituania“ į internetinį žemėlapį gali rasti bent keliolika tokių gatvių, pasklidusių po visą Braziliją. Bet jei tame pat žemėlapyje pažiūri, kas aplink, supranti Lietuvos gatvių istoriją: tiesiog tuose rajonuose gatvės vadinamos visų iš eilės šalių vardais. XX a. Brazilija taip spėriai urbanizavosi, kad, tiesiog, trūko idėjų naujų gatvių pavadinimams. Visgi, į kelias tokias lietuvių gatves pamėginome nuvažiuoti – daugelis jų yra miestelių užkampiuose. Vienos net nepavyko privažiuoti išvis – būtų reikėję visureigio. Kita vertus, tai, kad į žemėlapius įrašyta Lietuva, smagu: daugiau kas sužino jos pavadinimą. Ypač tai turėjo būti aktualu laikais, kai Lietuva buvo okupuota, ir ne visas pasaulis ją apskritai laikė atskira šalimi.

Litvakų paveldas San Paule (2020 12 13)

Su Brazilija mane ir mano žmoną advokatę Aistę sieja ne tik savanoriška veikla – savo pačių lėšomis daromos ekspedicijos dokumentuojant šios šalies lietuvišką paveldą, tokios, kaip ši – bet ir darbas. Padedame iš Lietuvos kilusių brazilų palikuonims atsikurti Lietuvos pilietybę: Brazilijos ekonomikai atsiliekant, to poreikis auga. Taip pat ieškome jų šeimos istorijų Lietuvos archyvuose. Organizuojame turus po Lietuvą ieškant protėvių gyventų vietų – tarp užsakovų irgi turime brazilų.

Darbas ir savanorystė neretai persipina. Štai vienas mūsų klientų Salo Šmolecas, San Paule užaugęs Lietuvos kilmės žydas, mums padedant atsikūręs Lietuvos pilietybę, užsiminė, kad San Paule mums reiktų į „Gabalėlius Lietuvos“ įtraukti ir litvakų sinagogą, kurios vienas svarbiausių veikėjų buvo jo velionis tėvas.

Iš pradžių žiūrėjau kiek skeptiškai: iš patirties žinau, kad, nors ir kaip norėtume, jog būtų kitaip, daugelis „litvakų sinagogų“ Amerikos žemyne nelabai turi ar turėjo kokį ryšį su Lietuva. Į Ameriką emigravę Lietuvos žydai tiesiog įsiliedavo į platesnę tos šalies žydų bendruomenę: nelaikė savęs lietuviais, tik žydais. Sinagogas statė kartu su kitais ir tose sinagogose nėra Lietuvos gabalėlių, o jų kongregacijose – visokiausių kilmių žydai. Net jei kada ir vyravo litvakai, tai labai greitai pasikeitė.

Na, ir kiekvienam jo šeimos paveldas – svarbus, bet tikrai ne kiekvienos iš Lietuvos kilusios šeimos paveldas yra ir svarbus visos Lietuvos paveldas: labai retai kam nors paprašius įamžinti „Gabalėliuose Lietuvos“ jo šeimos istoriją suvokiu, kad ta istorija išties svarbi visai Lietuvai.

Bet San Paulo sinagogos, pavadintos ilgamečio Kauno rabino Ičako Elchonono vardu, „Facebook“ puslapis maloniai nustebino: ne viena istorija ten susijusi su Lietuva, litvakais, o pati sinagoga prisistato kaip „litviše“. Paprašėme Salo Šmoleco pagalbos – gal pavyktų rasti angliškai apie sinagogą galintį papasakoti žmogų. Toks buvo Henrique Suckeveris, kurio pavardėje dar išlikusi lietuviška galūnė „is“, maloniai pakvietęs pasėdėti per žydų pamaldas (beje, pirmąkart gyvenime buvau sinagogoje pamaldų metu).

„Dabar žmonių susirinko tik dešimt, minimumas. Šiaip mūsų sinagoga viena nedaugelio rajone, veikiančių kasdien. Per šventes ateina ir 70 žmonių, o mano jaunystėje nebuvo laisvų vietų. Bet dabar pandemija, o daugelis narių vyresni, tad transliuojame pamaldas internetu, o gyvai susirenkame tik sekmadieniais, kad bent kas sinagogoje vyktų“.

Jo žodžiai darsyk patvirtino, kad sinagoga tikrai verta „Gabalėlių Lietuvos“: ji ne tik įkurta kaip litvakų sinagoga, bet ir šiandien ją lanko litvakų palikuonys, jos rūsyje pilna litvakų sukurtų paveikslų. „Bom Retiro buvo žydų rajonas“ – pasakojo Suckeveris – „ir visi žydai čia kūrėsi pagal šalis, iš kurių kilę, taip steigė ir sinagogas“. Dabar Bom Retiro vyrauja… korėjiečiai. 1956 m. statyta litvakų sinagoga keistai atrodo tarp korėjiečių bažnyčios ir karaokės salono… Ir su aukštomis dygliuotomis tvoromis užbarikaduotu prieangiu: jei ne tai, kasdien ten nakvotų valkatos. Ir gal dar „užsuktų“ banditai: juk šalia „blogas“ centras. Iš sinagogos rūsio Suckeveris nervingai stebėjo, ar kolega tinkamai uždarys metalinius vartus.

Kaip ir Zizo ar Kupsto, įrašėme Suckeverio interviu. Čia jis papasakojo ne tik apie sinagogą, bet ir neįtikėtiną istoriją, kaip jo šeimą nuo nacių išgelbėjo… Hitlerio „Mein Kampf“. Adolfo Hitlerio knygą dar iki karo perskaitė jo senelis ir pasakė – „Emigruojam iš Europos, kitaip bus blogai“. Taip jie atsirado Brazilijoje.

Į sinagogą pakvietėme ir kitą litvakų kilmės brazilą – Karlosą Levinštainą (Carlos Levinstein), Lietuvos garbės konsulą. Galvojau, taip bus paprasčiau: juk sinagogą jis gerai žinos. Bet jam sinagoga buvo naujiena – tėvai jos nelankė, net nežinojo, kad tai litvakų sinagoga. Bet Lietuvai Levinštainas dirba, stengiasi pritraukti lietuvių investicijas į Braziliją, Lietuvoje lankosi kelis kartus per metus. „Gavau Lietuvos pilietybę ir jaučiu, kad dėl to turiu kažką nuveikti Lietuvai“ – sakė Levinštainas. Jis turi tris pilietybes: Brazilijos, Izraelio ir Lietuvos.

Tiesa, pripažįsta, kad absoliuti dauguma, deja, nemąsto, taip kaip jis, jo pažįstami žydai tiesiog atsikūrė dvigubą Lietuvos pilietybę, į kurią dabar turi teisę daugelio tarpukario emigrantų palikuonys, ir niekada net nenuvyko aplankyti Lietuvos. Vienas Levinštaino tikslų – suartinti lietuvių ir litvakų bendruomenes Brazilijoje.

Išties, Pietų Amerikoje tai lengviau, nei kur kitur, nes čia daugelis imigravo tarpukariu. Iš bendravimo tiek su lietuviais, tiek su litvakais žinau: tie, kurie emigravo pokariu, sunkiai sutaria dėl skirtingų Antrojo pasaulinio karo „kolektyvinių atminčių“: lietuviai prisimena, kaip lietuvius žudė sovietai, padedami žydų kolaborantų, o žydai pasakoja, kad žydus žudė naciai, padedami lietuvių kolaborantų. Na o tų litvakų, kurie emigravo prieš Pirmąjį pasaulinį karą, palikuonys, išvis neretai nežino, iš kur tiksliai jų protėviai: juk sienos keitėsi, Lietuvą tada valdė Rusija, jokių Lietuvos pasų nebuvo, o žydų kultūra buvo panaši ir Vilniuje, ir Kijeve, ir Varšuvoje (visi jie kalbėjo jidiš, o lietuvių ar kitas vietinių tautų kalbas mokėjo labai retas). Būna, man sako, „mano protėviai iš Lietuvos“, o paaiškėja, kad iš Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos, net Ukrainos…

Tuo tarpu tarpukario emigrantai – nesvarbu, kokios tautybės – turėjo nepriklausomos Lietuvos pilietybę, ėjo į Lietuvos mokyklas, dirbo Lietuvos įstaigose, gal net tarnavo Lietuvos kariuomenėje, jų kilmė aiški. Gal todėl Brazilijoje litvakai nėra taip atsiskyrę / atskirti nuo lietuvių, kaip daugelyje šalių – pvz. Brazilijos lietuvių sąjungos (trečioji iš „didžiųjų“ Brazilijos lietuvių organizacijų, istoriškai kairiųjų pažiūrų) pirmininkas yra žydas.

Tiesa, apskritai apie dvigubą pilietybę Brazilijoje – ir bendrai Pietų Amerikoje – kalbama kitaip, nei daugelyje lietuvių bendruomenių. Kone visi Pietų Amerikos lietuviai, su kuriais bendravau per pastaruosius ketverius metus ir kuriems bent kiek rūpi Lietuva, pasisako už dvigubos pilietybės gavimo griežtinimą: būtent, jų nuomone, ji turėtų būti galima tik tiems, kas, pavyzdžiui, moka lietuviškai, ar dalyvauja lietuvių bendruomenių veikloje, ar išlaiko egzaminą apie Lietuvą (nebūtinai lietuvių kalba), ar bent jau, pakeliauja po Lietuvą. Tokios sąlygos, jų nuomone, galėtų ir sustiprinti lietuvių bendruomenes, ir būti Lietuvai naudingesnės: pritraukti turistų, sudominti daugiau žmonių jos kultūra, nes, kai Brazilijoje nėra gerai, tikriausiai, ne vienas brazilas dėl dvigubos pilietybės pasistengtų labiau.

Iš tikrųjų, gali pasirodyti, kad ši tema aktualiausia būtent Pietų Amerikoje, kur paskutinė masinė imigracija vyko ~1930 m. ir lietuvių kilmės žmonių dešimtys ar šimtai tūkstančių, bet bent kiek rimčiau į tai žiūrinčių – šimtai ar tūkstančiai. Kita vertus, tai darosi aktualu ir visur kitur: dalis „trečiabangių“ vaikų, kurie pagal naujausius Seimo sprendimus turi teisę į dvigubą pilietybę, kaip pats esu susidūręs, tarkime, nemoka lietuviškai ir tėvai jų nieko nemoko apie Lietuvą, kalba su jais nelietuviškai. Tokios griežtesnės dvigubos pilietybės sąlygos – ar, tiksliau, teisės į dvigubą pilietybę siejimas ne tik su kilme ar gimimo vieta, bet ir su žiniomis apie Lietuvą, lietuviškomis veiklomis – gal paskatintų daugiau tėvų leisti vaikus į šeštadienines mokyklas ar dalyvauti kitoje veikloje, kad vaikai galėtų išlaikyti Lietuvos pilietybę. Kartu, galbūt, dviguba pilietybė nebūtų tokia kontroversiška Lietuvoje, jos įteisinimui nereikėtų konstitucijos pataisų, kurių Lietuvoje priimti praktiškai neįmanoma. Ir, tuo pačiu, visi tie, kurie jaučia tikrą ryšį su Lietuva, o ne tiesiog nori pilietybės ekonominiais ar keliavimo po Europą patogumo sumetimais, galėtų turėti dvigubą pilietybę.

Ar bent tokia daugybės Brazilijos lietuvių nuomonė. Ką supratau per visas „Gabalėlių Lietuvos“ ir „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas, pasaulio lietuviai – be galo įvairūs. JAV, Pietų Amerikos ir Europos; pirmos, antros ir trečios bangos; tremtiniai ir emigrantai; religingi, tautininkai ir kairieji – tai tik keletas iš daugybės kategorijų, už kiekvienos kurių slypi ištisi kultūriniai pasauliniai. Bendraudamas, kartais atrodo, tarsi pažįsti skirtingas „šalis“ ar „tautas“ iš kurių vos keletas plačiai žinomos visiems lietuviams.

Brazilijoje dar liko ką nuveikti, bet „Gabalėlių Lietuvos“ projektas artėja į pabaigą: tuoj jame bus aprašytos, nufotografuotos beveik visos kriterijus atitinkančios lietuviškos vietos pasaulyje. Liko dar du plačiai neištyrinėti regionai: Vakarinė JAV dalis ir Vakarų Europa. Jei Dievas duos, kitais metais… Bet šiais laikais negali svajoti, tik planuoti. Ir žiūrėti, kur nublokš likimas: metų pradžioje nebūčiau patikėjęs, kad štai, metų gale vėl būsiu Brazilijoje.

***

Intenete randasi klausimų lietuviškose grupėse „Kaip dabar Brazilijoje?“. Atsakau. Kiek pastebėjau, po to, kai atrandu kažkokią „gerą vietą“ ir ten nuvykstu, klausimai iš kitų lietuvių ateina maždaug po mėnesio – tiek laiko užtrunka, kol pasklinda žinia. Tas pats buvo su Egiptu – nuskridau rugsėjį, o klausimai pasipylė spalį, rugsėjį net diskusijose apie tai, kur galima nuvykti lietuviui, Egiptas nebūdavo minimas…

Po pagrindinio darbo su lietuvių paveldu, įrašau savo pasakojimą laidai “Pasaulio Lietuva” per LRT. Svarbu ne tik, ką darai, bet ir tai, ką apie rezultatus sužino kiti – kas būtų iš tų tyrimų, jei jų niekas neskaitytų, o lietuviškas paveldas tyliai grimztų užmarštin…

---

Ekvadoras ir Kalėdos (2020 12 16-26)

---

COVID testas Brazilijoje ir skrydis į Ekvadorą per Panamą (2020 12 16)

Artėja skrydis į Ekvadorą. Priešingai nei Brazilija, Ekvadoras reikalauja iš atvykėlių pasidaryti koronaviruso (PCR) testą. Pagal IATA puslapį – testas turi būti darytas prieš 10 dienų, pasak mūsų kliento iš Ekvadoro, labai apsidžiaugusio, kad ketiname aplankyti jo šalį – turi būti darytas prieš 5 dienas.

Abu skaičiai (ypač 10 dienų) mažai logiški. Na, jei testas darytas prieš dešimt dienų ir nesirgai prieš dešimt dienų tai beveik nieko nesako apie tai, sergi ar nesergi dabar… Ir net jei sirgai prieš 10 dienų, didžiausia tikimybė būtų, kad dabar jau pasveikęs, nes liga daugeliui trunka apie dvi savaites, o užkrečiamas periodas dar trumpiau…

Bet logikos ieškoti nereikia – jei nori keliauti, turi įgyvendinti įstatymus.

Nedidelis tyrimas ir pasiklausinėjimas apie testus Brazilijoje parodo, kad variantai yra du:
-Testas už ~30 eurų, bet neminima, kiek teks laukti rezultato.
-Testas už ~60 eurų, bet rezultatas garantuojamas per 48 valandas.

Bet paskui sužinome ir dar vieną variantą – testas San Paulo oro uoste, ~65 eurai, rezultatas garantuojamas per 4 valandas. Pasirenkame daryti jį. Kuo vėliau – tuo geriau, nes gal dar kokį skrydį atšauks, atidės ir išvis to testo nereikės (arba patys atšauksime, tarkime, Ekvadorui įvedus kokį karantiną). O, svarbiausia, skrendame per Panamą, ten turėsime 8 valandas ir būtų įdomu nuvažiuoti į miesto centrą. Tačiau Panama jau reikalauja prieš 48 val. ar vėliau padaryto PCR testo. Taigi, tik testo oro uoste variantas ir tinka.

Perskaitom, kad testai yra oro uosto 3 terminale. Automobilį turime grąžinti iki 22 val., bet jau 15 val. esame oro uoste. Terminale stovi tokia „palapinė“, prie jos dvi eilės. Viena darbuotoja kalba angliškai – jei skrydis, kaip mūsų, 2 val. nakties, siūlo atvykti testo ~17 val.

Turėjau mintį daryti testą iš karto, kol dar turime automobilį su savimi: o kas jei testas teigiamas (besimptomis atvejis, kokių gera pusė)? Turėdami automobilį galėtume greitai rezervuotis kokį butą su kodine spyna bekontaktiniam įėjimui ir ten važiuoti izoliuotis, autonuomą prasitesę telefonu ar internetu. O be automobilio neaišku kas būtų (viešu transportu juk neturėtum važinėti, naujo automobilio nuoma – irgi kontaktas). Na, kai klausėm brazilės klientės, kas būna, jei teigiamas COVID, ar policija prižiūri saviizoliaciją – ji, atrodo, tik nusijuokė. Brazilijoje, matyt, policija turi rimtesnių dalykų ir pavojų: vos įsijungi televiziją ir jau bankų apiplėšimai, įkaitų paėmimai ir nužudymai. Bet, aišku, iš principo neketinčiau pažeidinėti taisyklių: jų laikausi visur ir visus metus ir stengiuosi įkvėpti kitus, kad ir nieko nepažeidinėjant bei perdėm nerizikuojant 2020 m. įmanoma dirbti, keliauti, džiaugtis gyvenimu.

Visgi, prie oro uosto parkingas brangus – net 4 eurai už valandą (ir jo reikėtų daug, nes eilės prie testų ilgos), o teigiamo COVID testo tikimybė, viską įvertinus, maža – tad, palyginę kaštus su rizika, pavalgę, atsigėrę gretimam rajone, ~17 val. grąžiname automobilį ir tik tada einame testuotis.

Pirma eilė – iki apmokėjimo ~15 min. Panašiai užtrunka, kol suveda į sistemą: „Neturite Brazilijoje adreso?“ „Ne, šiandien išskrendu“, „Neturite Brazilijoje telefono?“ ir pan. Aistę aptarnavusi moteris supratingesnė, Aistė jos anketoje bent jau „Lithuania“ pilietė, o aš – „Lietvuos“ pilietis (su klaida nurašė nuo paso „Lietuvos Respublikos“).

Nurodo laukti antroj eilėj. Pakviečia vidun: palapinė suskirstyta į kambarėlius. Nusiimu kaukę. Ilgai makaluoja šnervėse – šitas testas nemalonesnis už tą, kur darė prieš Egiptą, išspaudžia visą ašarų upę. Su gerkle tiesa paprasčiau – net nesužiaugčioju.

Nusiplaunu akis. 4 val. dirbame oro uoste prie vietos įjungti kompiuterį, įrašau kelis video LRT.

Laikas eiti COVID testo rezultato. Neramu, bet švelniai. Stojame į antrą eilę, kur, matome, darbuotojas dalina blankus su testo rezultatais. Sakome vardus, pavardes. Mūsų blanko iš krūvos nepaduoda – kažkur išeina. Na, bet juk, jei būtų teigiamas, toks ramus nebūtų… Atneša gražius balnkus, kur portugalų ir anglų k. pasakyta, kad COVID neturime. Paprašome antros kopijos – o kas, jei Panama pirmąją paims.

Einame registruotis į skrydį. Patikrina COVID testą, ilgai suvedinėja į automatinę TIMATIC anketą visas mūsų gyvenimo aplinkybes: „Kiek laiko buvote Brazilijoje?“, „Kur gyvenate?“, „Kada skrydis iš Brazilijos po to, kai grįšite iš Ekvadoro?“ ir t.t. Tik užpildžius tokią anketą sistema parodo, įleis (tikėtina) į Ekvadorą ar neįleis – juk tokia tvarka nuolat keičiasi. O aviakompanijai tai svarbu, nes jei atveš į Ekvadorą žmogų, kuris pagal įstatymus negali ten atskristi, tai turės išvežti atgal savo lėšomis.

Registracijos pareigūnas duoda atspausdintus įlaipinimo talonus. Viskas gerai.

Kažkodėl COPA Airlines turi net tris skrydžius San Paulas – Panama greitai vienas po kito, bet mūsiškis užpildytas tik apie 40% Griežtai laipina pagal eiles: „Dabar eikite nuo 28 iki 32“ ir pan. Turbūt pasietisina: lėktuve grūsčių mažiau. Šalia mūsų niekas nesėdi.

Stabtelėjimas Panamoje, arba 22-oji šalis 2020 m. (2020 12 16)

Išeiname į ne pagal šalį didelį oro uostą (Panama dažnas tarpinis oro uostas Amerikų skrydžiuose) ir judame į „atvykimus“. Priešais pasieniečius naujas postas, prie kurio pakviečia tarsi daktarė apsirengusi moteris. „Jūsų COVID testas?“. Parodome. Pamatuoja temperatūrą. Praleidžia.

Pasienyje matome dvi eiles: „Panamiečiai“ ir „Panamos gyventojai“. Kur čia eiti? Pareigūnas parodo trečią: „Užsieniečiai“. Pasirodo, yra trys eilės – nepamatėme, nes toje trečioje nieko be mūsų nėra…

Nekeista – Panamoje COVID smarkiai šovė į viršų, jau artėja prie lietuviškų skaičių ir nežinia, ką sugalvos, ką uždarys valdžia. Tiesą pasakius, apie tokią nedidelę šalį, kaip Panama, sunku rasti net informacijos, kas dabar uždaryta: el. paštu išvakarėse susisiekiau su Panamos kanalo muziejumi – tas neveikia, nors savo tinklapyje nieko apie tai nerašo. Ar veikia kitos lankytinos vietos, restoranai? Na, pamatysime, mes gi tik dienai, rasime ką veikti ir jei niekas neveiks…

Pasienietė paprašo skiepų paso su geltonojo drugio skiepu. Pasirodo reikia atvykstant į Panamą iš Brazilijos. Kaip gerai, kad šių metų pradžioj tą pasą susitvarkėm. Pirmą kartą pririekia.

Praleidžia. Gal 10-15 min po nusileidimo (+ rankų plovimas) jau klausiu pareigūno, kur autobusas iki metro stotelės, paie kurį skaičiau. Nevažiuoja. Kur dar siekia oro uosto wifi iškviečiame Uber – pirmasis vairuotojas atsisako nes kelią užblokavo protestai, antrasis atvažiuoja.

Panama nustebina. Dangoraižiai palei vandenyną primena Majamį. Ir nors iš to, ką skaičiau, Panamos Senamiestis, rodos, turėjo priminti San Paulo centrą („Pusiau prabangi vieta, pusiau lūšnynas, ir saugokite daiktus“), man jis daug labiau priminė Europos Senamiestį: daugelis namų išlaižyta, tik keli apleisti, bet vyksta daug remontų. Nemačiau nė vieno valkatos. Atrodo, informacija pasenusi, arba tiesiog ir pabuvęs tris savaites Brazilijoje į viską žiūri kitaip: na, apsidairęs matau šiukšlė ten, šiukšlė ten, bet žiūrint bendrą vaizdą Panama atrodo tobulai švari. Be to, labai orientuota į turistus – prie lankytinų vietų – angliški istorijos aprašai.

Vienas minusas – brangu. Na, Panama gana turtinga šalis – ne kaip Vakarų Europa, bet panašiai, kaip Latvija. Pinigas ten JAV doleris, todėl ji stipri ir tai dar brangina užsieniečiui situaciją. Pamenu, Aistė kažkada siūlė vietoje Brazilijos skristi į Panamą – bet greitai persigalvojo pamačiusi AirBnB kainas. Na ir išties – nebūtų čia kas veikti tiek, kiek Brazilijoje. Bet dienos vizitas pažadino norą kada aplankyti Panamą išsamiau, tikriausiai derinant su kitomis Centrinės Amerikos šalimis.

Iš pažiūros viskas veikia, nors ir kitaip (tiesa girdėjome, kad nuo ryt užsidarinės – tad gal esame paskutinė diena prieš „periodinę apokalipsę“). Ateiname į bažnyčią – prižiūrėtoja matuoja tempeatūrą, nurodo dezinfektuoti rankas, pasirašyti vardus ir pavardes į lankytojų knygą (nežinau, kokia nauda iš vardų be adresų ar telefonų). Prie McDonald‘s eilė net gatvėje – į vidų įleidžia labai mažą skaičių žmonių (turbūt oficiali riba). Nestovime. Einame į kitą restoraną vietinių arepų – ten lauke stovi pareigūnas, matuoja temperatūrą, nurodo paspaudus pedalą koja (o ne ranka myggtuką, kaip bandėme mes) dezinfekuoti rankas.

Ekvadore laukia privaloma izoliacija??? (2020 12 16)

Atgal į oro uostą ir į skrydį. Prieš lipdami į Uber, pasikeičiame kaukę iš paprastos į KN95 respiratorių – tai nuolatinė mūsų elgesio tvarka: kur galimos ilgalaikės grūstys arba ilgalaikiai kontaktai su konkrečiais žmonėmis, naudojame KN95 (ir atitikmenis), o kur aplinka ne toikia ankšta – medžiagines ar chirurgines kaukes. Naudotume respiratorius ir daugiau, bet, deja, jie brangūs (Brazilijoje vienintelėje vietoje, kur radome, kažkokioje vietinių pažįstamų rekomenduotoje parduotuvėje medikams, kainuoja 2 eurus už kaukę net ir perkant dėžėm). Kažkiek atsivežėme iš Lietuvos (kainavusių po 50 eurocentų), bet jie tarsi vaikiški, labai plėšia ausis – jau po kokios valandos smarkiai skauda.

Prisimenu, kaip Korėjoje, kur kaukės plačiai prieinamos ir nebrangios, KF94 (vietinį KN95 atitikmenį) nešiojome kasdien – nors ten pavojus buvo mažiausias per metus. Kita vertus, gal tai susiję – kai visi korėjiečiai nuolat tvarkingai keičia KF94 kaukes, gal tai viena priežasčių, kodėl liga ten neišvešėjo? Kol kaukės Korėjoje buvo brangesnės, dalį jų kainos piliečiams kompensuodavo valdžia (parodęs pasą, ribotą kiekį galėdavai nusipirkti pigiau) – gal tai irgi logiškas kelias, nes 2 eurai kiekvieną dieną (o keičiant pagal rekomendacijas ir dažniau) yra tikrai didelė suma daugeliui žmonių, juk tai ~60 eurų per mėnesį ir ~240 eurų keturių asmenų šeimai.

Panamos oro uostas pilnas, skrydis Panama-Kitas irgi artipilnis – šalia mūsų jau sėdi žmogus. Lėktuve skaitau elektroninę knygą apie Ekvadorą, planuoju kelionės grafiką ir maršrutą – jei kažkada ruošdavausi kelionėms ilgai ir iš anksto, dabar tai nelogiška: kad planuoji kelionę, iki pat paskutinio neaišku, ar ji įvyks, ar niekas nepasikeis. Tad grįžo mano „ankstyvo keliavimo laikai“, kada kelionei pasiruošdavau per vieną bemiegę naktį ar jau lėktuve.

Artėjant nusileidimui išdalina anketas. Nusigąstu. Viena anketa – sveikatos deklaracija. Kita anketa – tik ispaniška – įsipareigojimas izoliuotis 14 dienų. Kas čia dabar? Negi pasikeitė tvarka? Na, velnias, skrydžio išvakarėse nežiūrėjau, reiks įtraukti į „Ką padaryti prieš kelionę“ lentelę ir “Prieš skyrdį patikrinti COVID tvarką dar sykį”… Iš lėktuvo, aišku, internetu patikrinti negaliu. Negi pirmąkart papulsim į izoliaciją? Mintys perbėga alternatyvas: gal iš Ekvadoro skristi į gretimą Kolumbiją (kur, kaip ir Brazilijoj, jokių ribojimų atvykimui), ar pasiankstinti bilietus atgal į Braziliją? Na, turbūt normalių pasiūlymų skrydžiams jau nebus, per vėlu, o dar šventės, dėl ko keisti bilietus net ir COVID laikais leidžia tik su priemoka.

Paskui smegenų kampeliu prisimenu, kad, lyg, kai tikrinau, Ekvadoro tvarka buvo „testas *ARBA* izoliacija“. Sakau Aistei įsipareigojimo nepasirašyti – bandysim duoti testo rezultatus.

Nusileidžiame. Kaip ir Brazilijoje ir Panamoje mėgina išlaipinti pagal eiles, bet jei ten būdavo tvarka, tai Ekvadore pusė keleivių atsistoja vos lėktuvui atvažiavus prie vartų.

Kito oro uostas. Mėginant eiti prie pasų kontrolės, nukreipia į papildomą kambarį. Čia visus susodina karantino pareigūnai ir renka įsipareigojimus izoliuotis. Paduodame testą. Uždeda štampą. Suveikia. Tik, atrodo, testą paduodame mes vieninteliai – beveik visi likę keleiviai, matyt, ekvadoriečiai emigrantai, per Panamą iš turtingesnių šalių grįžtantys Kalėdoms. Ir testui jie taupo – sako esą izoliuosis. Netikiu, kad Kalėdų niekur nešvęs, juk iki jų tik 8 dienos…

Pamiršome pasirašyti ir sveikatos deklaracijas, bet į jas net nežiūri, surenka ir tiek. Pasieniečiai pažiūri tik pasą ir eik. Pavyko. 23-oji šalis šiais metais, 115-oji gyvenime…

Aukštis, vėsa ir Andų kalnai (2020 12 16-18)

Išsinuomojame pigiausią automobilį ir važiuojame į Kitą. Gal ne taip, kaip Panama, bet Ekvadoras nustebina – modernios gatvės, daugiajuostės magistralės, vakarienė prekybos centre, kokių net Brazilijoje nėra. „Neturtingasis pasaulis“ (gal išskyrus Afriką) septynmyliais žingsniais vejasi turtingąjį ir visokios knygos, pasakojančios apie skurdžius kraštus greit pasensta. Akimirką pagalvoju, gal be reikalo čia pasilikome tik 10 dienų, gal čia būtų gerai praleisti ilgesnį laiką.

Kitas 2800 m aukštyje, bet atrodo lyg žemumoje – aplinkui dar aukštesni kalnai, į vieną kurių lynų keltuvas užkelia iki 4100 m su nuostabiais vaizdais žemyn (deja, kiek lyja ir tenka įsigyti megztinius: juk skrisdami į Pietų Ameriką ruošėmės Brazilijai, ten tokio oro nėra). Aistei ptimą naktį kiek skauda galvą, aš į aukštį ne taip reaguoju, nors einant aukštyn uždūstu greičiau ir aišku, kodėl Ekvadoro futbolo rinktinė, sako, dažniau nei kitos to paties lygio komandos laimi namų varžybas.

Ekvadoro požiūris į Pandemiją – vienas rimčiausių pasaulyje, kokius mačiau (2020 12 16-18)

Ekvadore jau eilinį kartą Pietų Amerikoje nustembu, kaip rimtai žiūrima į atsargumą dėl pandemijos. Čia viskas dar rimčiau nei Brazilijoje ar Panamoje. Vien per pirmas kelias dienas ko tik neprisižiūriu! Prie kiekvieno įėjimo į prekybos centrą ar pavienį supermarketą apsauginis tikrina temperatūrą, nupurškia rankas dezinfekciniu skysčiu. Prie didesnių parduotuvių jau pačiame prekybos centre tą patį darsyk padaro jų apsauginis (gana logiška: juk, turbūt, rinkdamasis liesi prekes, tai čia jei ateini nešvariom „užkrėstom“ rankom, jas priverstinai dezinfekuoja, kad liestum švariom). Prie įėjimo į Kito lynų keltuvą, be temperatūrų tikrinimo, net lauke pastatytos ištisos naujos kriauklės, kur rankas liepia plauti. Viename prekybos centre dezinfekciniu skysčiu apsauginis nupurškė net rūbus… Beveik visur pardavėjai paėmę pingus nupurškia juos dezinfekciniu skysčiu (kartą tokius šlapius padavė kaip gražą!), dezinfekciniu skysčiu nupurškė ir viešbučio raktus prieš paduodami mums. O lynų keltuvo kabiną, į kurią lipome, ne šiaip sau truputį papurškė, kaip Brazilijoje, o ilgai purškė.

Ir privalomos dezinfekcijos, kaukės – ne išimtis, o taisyklė, ir nelabai kas eina be jų. Ir štai naktį šalikelėje gali pamatyti einantį kokį žmogelį su KN95 kauke – bet be atšvaitų…

Na ir visokie menkniekiai – pvz. pro restoranus vaikštinėjantis klounas. Aišku, atkreipia dėmesį, kas čia dabar? O jis vienoje rankoje laiko „nešiokite kaukę“, kitoje „dezinfekuokite rankas“. Ir KN95 respiratorių daugiau, nei Brazilijoje, būna žmonių, kurie nešioja dvi kaukes vieną ant kitos (na, prie 2800 m ar 4100 m aukščio iš pirmo žvilgsnio nėra lengva, kai ir taip oro švelniai trūksta, bet pripranti stebėtinai greitai).

Iš visų šalių, kurias šiemet lankiau, Ekvadore savisauga/higiena sustiprinta labiausiai – net labiau nei Korėjoje, kur dezinfekcijos buvi pavienėse vietose ir dažniausiai neprivalomos.

Aišku, negaliu sakyti, kad Ekvadore labiausiai saugomasi apskritai. Nes kova su koronavirusu turi keturias plotmes:
*savisaugos (kaukės, dezinfekcija).
*kontaktų paieškos ir izoliavimo.
*sienų uždarymo.
*karantino (visuotinių uždarymų).

Iš esmės Ekvadoras visą kovą stato ant savisaugos ir kažkiek sienų uždarymo (jos atviros, bet iš atvykėlių reikalaujama testų). Kita vertus, tai ir gerai – savisauga gali tęstis be galo ir negriauna ekonomikos, kaip uždarymai. Uždarymai vis tiek turi baigtis, o kaukės ar dezinfekcijos – nebūtinai (arba gali tęstis ne vienerius metus). Kontaktų paieška irgi gali tęstis be galo, bet, kaip parodė situacija, neturtingoms šalims ji neprieinama, ir net Europa (dėl kitų priežasčių – perdėto privatumo akcentavimo) nesugebėjo daryti kontaktų paieškos, tad ir gerai, kad Ekvadoras neprasideda ir nešvaisto tam svarbių resursų.

Kaip Ekvadorui tai pavyko? Manau, svarbi ir istorija. Tik labai neseniai Ekvadore virusas susilpnėjo tiek, kad miršta mažiau žmonių, nei šiuo metu pernai. Daugybę mėnesių kasdien mirdavo dvigubai daugiau, o per piką balandį – net 7 kartus daugiau. Iš esmės Ekvadoras „persirgo“ masiškai ir žmonės matė situaciją, daug kas turi mirusių pažįstamų.

Deja, taip yra – pavojų suvokiame, kai patys pamatome. Na taip, koronavirusas ne vėžys, bet jei galima vengti – kodėl nevengti? Jei pakanka kaukės ar dezinfekcijos, kad sumažintum tikimybę? Deja, kai priemonės pernelyg griežtos, kaip Lietuvoje kovą-balandį „lygioje vietoje“ įvestas karantinas, ar ir dabartinis karantinas, išeina atvirkščias efektas.

Išeina, kad didžioji dalis žalos, su kuria susiduria eiliniai žmonės, ateina ne iš ligos, o iš priemonių kovai su ja – ir tada vis daugiau žmonių labiau nusiteikia ne prieš ligą, o prieš tas priemones, ir net nebemąsto, kurios jų pagrįstos, kurios ne (visas mintyse sumeta į vieną „karantino“ krūvą). Ir savo energiją skiria kovai su tomis priemonėmis (pvz. agituoti prieš skiepus, vakcinas, o ne už tai; „kieta“ jiems ne kasdien nešioti kaukę, o sugebėti prasprūsti be jos, kur privaloma, ir pan.). Išeina kaip koks sovietmetis: buvo „geras ženklas“ kažką kombinuoti ar „spekuliuoti“, nes negi visų nesąmoningų, nepagrįstų okupacinės valdžios normų, laikančių žmones skurde, laikysies.

Ekvadoras nustebina ne tik gamta, bet ir tvarka (2020 12 18-20)

Ekvadoras nustebina: tai skurdesnė už Braziliją šalis, skurdesnė už Egiptą, bet kiek daug gražaus, sutvarkyto ten yra. Modernūs prekybos centrai Kite. Puikūs daugiajuosčiai keliai.

Aišku, šalis įdomi visų pirma ne jais, Važiuojame prie Kilotoa ežero krateryje. Galvojame, ar mūsų pigiausio 1.0 litro varikliu automobilio pakaks kylant į 4 km ir aukštesnius Ekvadoro kalnus – kartais reikia įsibėgėti, bet užtenka.

Eilės liūdnų šunų nuolat nulydi akimis automobilį – vos ne kas kilometrą tame kelyje. Tarsi iš kokio siaubo filmo pranešdami, kad ten, kur važiuoji, nieko gero nelauk. Bet viskas gerai.

Palei kraterį savotiškas kurortas, gražus pasivaikščiojimo takas. Aistė nori pavalgyti, aš sakau „Einam, pirma pasivaikštom“. Ir labai gerai – paskui šniojo liūtis. Tiesa, valgyti randame ne iš karto: dalis restoranų atrakinti, bet darbuotojai kažin kur išėję. Prekės sudėtos ant prekystalių, niekas nesaugo. Turistų tiek mažai, kad nebijo…

Gretimame indėnų kaime pasigėrime ten sukurta menine tradicija – ypatingais paveikslais, naiviai vaizduojančiais vietinį gyvenimą ir užsienio aktualijas (pvz. net rugsėjo 11!).

Ekvadore jaučiuosi kaip kokioje turtingesnėje šalyje. Ir kainos didesnės, nei Brazilijoe – juk Ekvadoras vienašališkai įsivedė JAV dolerius.

Tik pakelėse kepamos ir pardavinėjamos jūrų kiaulytės grąžina į realybę. Andai. Indėnų žemės.

Dieną pravažiuojame Ingapirką – didžiausius Ekvadore inkų griuvėsius. Čia jau vedamos ir ekskursijos grupėms – tiesa, tik ispaniškos.

Vakare laukia neįtikėtinai gražus ir modernus Kvenkos miestas. Atrodo, norėtųsi pasilikti ilgiau. Kitu metu. Gausybė butų mėnesiui nuomai, populiaru atvykti gyventi „skaitmeniniams klajokliams“, kaip mes. Taip pat besimokantiems ispaniškai. Daugiausiai amerikiečiams. Tad daug įvairių virtuvių restoranų, barų ir, aišku, nuostabūs vaizdai į miestą nuo aplinkinių kalnų.

Lietuvoje karantinas vis griežtinamas. Draudžiama „be priežasties“ važiuoti į kitą savivaldybę. Betono blokais užvertė įvažiavimus, kažkas atblokavo įvažiavimą į Kauną, kažkas įskundė, socialinė žiniasklaida – karo laukas tarp radikalių „karantinistų“ ir „sąmokslo teoretikų“. Savo įtikėtas “tiesas” jie gina piktai tarsi kokie radikalūs katalikai su protestantais per Trisdešimties metų katą (1618-1648), ar NSDAP su komunistiniu “Rotfrontu” Veimaro Vokietijoje: niekindami bet kokius mokslinius įrodymus, kurie nesutampa su jų įtikėjimais. Belieka džiaugtis, kad bent ginklai nežvanga, nes neapykantos nemažai.

Kaip rugsėjį-spalį baisėjomės nepriklausomai keliaudami po Egiptą visais policijos ir armijos postais, kurių ten pristeigė diktatūra! O dabar ir Lietuva, ir gera pusė Europos Sąjungos visuomenės kontrolės mastais artėja prie Egipto…

Džiaugiuosi, kad aš ne Europoje.

Kuris laikas skauda dantenas, o dabar iškiilo ir pūlinys. Eiti pas dantistą šiais laikais rizikinga. Parašau savo dantistei į Lietuvą el. laišką: pasiskaitęs galimas diagnozes ir kas aktualu aprašau simptomus, nufotografuoju burną. Gaunu patarimus. Turbūt būtų ne kitaip, net jei ir būčiau Lietuvoje.

Į Ekvadoro pakrantę – ir darbo reikalais (2020 12 20)

Per kalnus verčiamės į Gvajakilį. Net stabdžiai ima cypti – leidžiamės vienu ypu iš 4 km aukščio. Aistė įpratusi važiuoti nuo kalno „laisvu bėgiu“ – aišku, tai ne Andams. Reikia stabdyti varikliu.

Modernaus Ekvadoro įspūdis, susidarytas aplink Kitą, pamažu nyksta – čia keliai, kaip legendinė Transamerikos magistralė „nuo JAV iki Argentinos“, nutiesti seniai ir nebūtinai remontuoti, duobėti. Ilgai tenka vilktis paskui vos į kalną užriedančius sunkvežimius. Tokiuose debesyse, kad vos tų sunkvežimų galą matai priešais savo priekinį stiklą.

Vakare – vėluodami – atvyksatme į Gvajakilio uostamiestį. Spindintį. Susitinkame su Lietuvos garbės konsulu, kuris ketina su mūsų pagalba atsikurti Lietuvos pilietybę. Jam, savo klientui, atvežėme dokuementus apie jo protėvius iš Lietuvos archyvų. Papasakoja daug apie Gvajakilį, ekonominę Ekvadoro širdį. Patvirtina, kad tos liūdnos istorijos 2020 m. kovą-balandį, kad Gvajakilyje, susidūrusiame su pirmu Pietų Amerikoje COVID smūgiu, būdavo, kas mirdavo gatvėse, net jei ir perdėtos, buvo realybė: tiesa, tai buvo skurdžiuose rajonuose. Kaip ir visa Lotynų Amerika, Gvajakilis socialiai susiskaldęs. Ten, kur mus nusiveda – tokia tarsi dirbtinė Venecija. Sako, iki pandemijos ir gondolos plaukiodavo. Viskas nauja. Tarsi koks Las Vegasas ar Dubajus.

Centre, aišku, kitaip: senamiestis primena gentrifikuotą favelą.

2020 m. kovas grįžta? Britiška COVID atmaina smogia atviroms sienoms (2020 12 20)

Atrodo, 2020 m. kovas grįžta! Britanijos premjeras Borisas Džonsonas pasakė, kad Londone siaučia naujas koronaviruso variantas, kuriuo serga jau ~60% Londono sergančiųjų. Džonsonas dar labiau apriboja judėjimą JK viduje, kalėdines šeimų šventes.

Turbūt net jis nenumatė pasaulio reakcijos. Europa įsigąsdinusi, o dar Britanija po BREXIT jų vadovybės akyse nėra draugas.

Viena šalis po kitos uždraudžia skrydžius iš JK kelioms dienoms ar savaitei (bet šiais laikais savaitė greitai gali virsti mėnesiais), nežinodami ką daryti žmonės būriuojasi Britanijos oro uostuose. Dalis šalių draudžia skrydžius ir į Nyderlandus, Belgiją, Pietų Afriką (kur irgi nustatyta po kelis atvejus), o kitos – skrydžius apskritai, uždaro sienas – Saudo Arabija, Omanas.

Tuoj ir Lietuva, kaip kovą karantiną, nusikopijuoja priemones nuo Vakarų ir uždraudžia skrydžius iš JK. Kad nauja viruso atmaina neateitų. Negalvoja, kad tai neįmanoma: ta atmaina egzisgtuoja nuo rugsėjo, pastarosiomis savaitėmis vyrauja Londone, „penkame pagal dydį Lietuvos mieste“, tai kaip gali būti, kad nė vienas ligonis dar neatvyko į Lietuvą, kai net nebuvo privalomos saviizoliacijos (o ir kiek ji buvo, emigrantai į JK tik ir diskutuodavo apie būdus apeiti). To neįmanoma patikrinti: įprastiniai PCR testai netikrina viruso atmainos. Tik keli atsitiktinai parinkti ligoniai ištiriami ir taip – tarp tų naujosios atmainos kol kas nerado.

Ar nebus problemų mums nuvykti iš Ekvadoro į Braziliją? Juk skrydis tik 26 d., o dabar dar 20 d. Na, Brazilija viena lėčiausiai ribojimus įvedančių šalių. Bet Ekvadoras mažiau prognozuojamas – gal gali uždaryti skrydžius? Dar tas Panamos klausimas – ten padėtis blogumu sparčiai vejasi Lietuvą, o mes turime skristi per Panamą. Jeigu ten tai sparčiai auga pandemija, tai gal ten irgi ta nauja viruso rūšis (jei ji apskritai yra tiek pavojingesnė, kiek sakoma – dar niekas neištirta, sprendimai šiais laikais grindžiami gandais ir prezumpcijomis)?

Bent jau likti Ekvadore nebe taip atgrasu, kaip atrodė iš pradžių. Bet viskas priklauso nuo padėties čia.

Kitą rytą apeiname Gvajakilį: gražią Malecon pakrantę, senamiestį ant kalno su švyturiu viršūnėje, centrinę Bolivaro aikštę, pilną iguanų, kurias vietiniai šeria salotomis, kviečia lipti ant sprando, daugiaaukščius kapinių kolumbariumus.

Išvažinėjant iš miesto – siurprizas. Postas, stabdo policija. „Dokumentus“. Duodame. „Atverskite Ekvadoro štampą, kada įvažiavote į šalį“. Parodome. „Automobilio dokumentus“. Duodame. Prisikabina, kiek suprantame, kad nepraeita techninė apžiūra, kad nėra gesintuvo. Pirmą kartą gavome iš autonuomos techniškai netvarkingą automobilį! Bando prašyti kyšio vieninteliu anglišku žodžiu, kurį moka „Money, money“. Vertėjauja telefonu minėtas klientas iš Gvajakilio, mus praleidžia.

Bet tuo pačiu konsulas suneramina: „Ar girdėjote apie naujus ribojimus Ekvadore?“. Judėjimas ribotas tik su JK ir dar keliom šalim, tarp jų visa ES. Nors ir pasidarius testą prieš 10 d., dabar bus būtina 5 d. saviizoliacija – štai kodėl, matyt, prašė atvykimo štampo, ar ne šiandien būsime į Gvajakilį atskridę – na, bet atskridome prieš 5 dienas.

Labiau suneramina, kad prezidentas Leninas Moreno prikūrė apribojimų pačioje šalyje. Komendanto valanda nuo 22 iki 4 val. – na nieko, ir šiaip naktim nesibastom. Prekybos centrai užsidaro 20 val., bus draudžiama per naujus metus kūrenti „Senų metų“ lėles, kurias, taip gražiai paruoštas, regėjome išvažiuodami iš Gvajakilio. Nieko mums, nors lėlių gamintojams liūdna, šitiek dirbo, kad parduotų tas lėles, iš ko jie dabar gyvens – protestuodami jie, portalai rašė, blokavo Gvajakilyje kelią, bet pareigūnai išvaikė. Kažkoks dežavu – primena 2020 m. kovą Indonezijoje, kai lygiai taip pat uždraudė deginti Balio naujų metų monstrus ogoh-ogoh. Bet gal yra logikos – į viešus deginimus daug prisirenka žmonių.

Na bet tuoj prieiname absurdą: nuo šiol lyginėmis savaitės dienomis galima važinėti tik automobiliais su lyginiais numeriais, nelyginėmis – su nelyginiais. Kas čia dabar, juk nėra jokios logikos? Šitokie įstatymai kartais Lotynų Amerikos didmiesčiuose taikomi ekologiniais sumetimais: mintis ta, kad kiekvieną dieną kai kurie automobiliai negalės išvažiuoti į kelius ir bus mažiau taršos, kamščių. Nes tie, kieno kitokie numeriai, turės rinktis viešąjį transportą, arba važiuoti kartu su kaimynais, kuriems pakeliui ir kurių numeriai tinka.

Bet gi koronapandemijos metu tai visai nelogiška! Užuot važiavę vieni, žmonės važiuos keliese, viešasis transportas bus labiau pergrūstas!

Mūsų numeris, pažiūrime, nelyginis – rytoj lyg ir negalėtume važiuoti? Na, bet galioja tik privatiems automobiliams, o mūsų priklauso įmonei (nuomotas). Žiūrėsime, bet minčių gal prasitęsti autonuomą iki pat skrydžio atsisakome – kuo greičiau grąžinsime, tuo bus paprasčiau. Pravažiuojame ne vieną ir ne du policijos postus, bet jie stabdo atsitiktinai – kas kokį dešimtą automobilį; niekas daugiau nestabdo.

Likus pusvalandžiui iki 22 val. apsistojame Riobamboje. Po 22 val. eismas galutinai nenurimsta, bet iš lėto pravažiuoja policijos automobiliai įjungtomis sirenomis.

Kaip uždraudė dieną nuomotu automobiliu važiuoti (2020 12 21-22)

Lietuvos konsulas Gvajakilyje informuoja, kad net ir nuomota mašina geriau šiandien nevažiuoti.

Ką gi, teks pabūti Riobamboje, skirti dieną darbui, o rytoj išvykti 4 ar 5 val. ryto ir nuvažiuosime visą atstumą – Papalaktos atsisakysime, o į kitas vietas gal spėsime.

Nelyginis automobilio numeris reiškia ir kad negalėsime važiuoti gruodžio 24 d., kai turėtume grąžinti automobilį. Bandome derinti dėl grąžinimo diena anksčiau – autonuoma sako, galima, bet pinigų skirtumo už nepanaudotą dieną negrąžins (~23 EUR).

Riobamboje matau, kaip ribojimai veikia realybėje. Išties beveik visi automobiliai su lyginiais numeriais. Tačiau be galo daug taksi. Tie, kieno automobiliai su nelyginiais numeriais, priversti važiuoti taksi (jei ne viešuoju transportu). Į tuos pačius taksi automobilius greta tų pačių taksistų vienas po kito lipa kaip niekad daug klientų, užuot važiavę sau vieni savo automobiliais.

Vakare pasimato ir kitas naujo režimo fiasko. Komendanto valanda nuo 22 val. reiškia, kad atsiranda ir kita – masių valanda – maždaug 18-19 val. Žmonių gatvėse, parduotuvėse kaip niekad daug: visada stengiuosi palaikyti atstumą nuo praeivių, bet sunku, kai šaligatvis pilnas… O kaip kitaip? Juk anksčiau, kai parduotuvės dirbdavo iki 22-23 val., srautai pasiskirstydavo – kas ten eidavo po darbo ~18 val., kas nuvažiuodavo paskui ~20 val. O dabar reikia apsipirkti iki kokios 20 val. – nes tada pagal naują tvarką uždaromi prekybos centrai, o netrukus langinės nuleidžiamos ir visur kitur, nes juk darbuotojams reikia iki 22 val. grįžti namo.

Komendanto valandos idėją kaip ir suprantu (tikriausiai – kad žmonės nešvęstų apgirtę gatvėse), bet, kaip ir su Chruščiovo kukurūzais ar Mao Dzeduno plienu – „kontrolės fanatikai“ visuomet kažko neapgalvoja, ir išeina kaip blogiau. Ne žmogui Dievą žaisti.

Na o cirkui su automobilių numeriais net ir paaiškinimą sunku sugalvoti.

Aišku, Leninui Moreno toli iki to, ką girdžiu iš Lietuvos, kur įvedamos sveiku protu nepagrįstos priemonės, o joms neveikiant (jos ir negali veikti, ir daugelyje įrašų aiškinau, kodėl) kaltinami neva jų nesilaikantys žmonės.

Vienas klientas iš Kanados, norėjęs atsikurti Lietuvos pilietybę, el. paštu paklausia, ar tiesa, kad Lietuvoje žmones, kurie važiuos į kitą savivaldybę, grasinama sušaudyti…

Nežinau, kas tą mitą paskleidė. Gal kokie Kremliaus „fake news“ kūrėjai. Bet jei tvarka būtų išmintingesnė net jie nedrįstų tokių nesąmonių kurti ir jau tikrai niekas jomis netikėtų.

Kada nors (gal jau greitai) sergančiųjų skaičius Lietuvoje be abejonės ims kristi – nes prasirgs daugelis ir liks tik mažuma tų, kurie dar galės užsikrėsti. “Oficialūs persirgusiųjų koronavirusu skaičiai” juk tik ledkalnio vūršūnė: kaip rodo apklausos, tik menka mažuma Lietuvoje dabar testuojasi sulaukę koronaviruso simptomų, ir mano aplinkoj girdžiu daugybę pasakymų: “Turbūt sirgau koronavirusu, bet nesitestavau, o kam? Forma nesunki, gydymo vis tiek nėra, izoliuojiesi ir tiek”. Visur taip jau nuo kovo: jei “oficialiai perserga” kokie 5%, antikūnių tyrimai paskui parodo, kad realybėje ir 60%.

Aišku, kai sergančiųjų Lietuvoje neišvengiamai sumažės, valdžia klaidingai skelbs, neva padėjo karantinas ir dar daugiau kas įtikės, nematydami kitų šalių pavyzdžių, neva tai labai veiksminga priemonė… Klasikinė “post hoc ergo propter hoc” loginė klaida.

Karštos versmės ir vėsi Ekvadoro sostinė (2020 12 23)

Kad atloštume prarastą dieną, gruodžio 23 d. išvažiuojame vos pasibaigus komendanto valandai – 4:30. Nuvykstame į Banjos karštąsias versmes. Čia, atrodo, laikas sustojęs: viskas nutriušę, aplūžę. Ir dar kaukę liepia nusiimti… Bet krioklys nuostabus, ir mirkti karštame baseine juos stebint – gražu.

Girdime ir rusų kalbą – pirmą kartą. Atrodo, visur, kur maudynės, rasi rusų turistą…

Privažiuojame ir prie kito krioklio, Velnio krioklio, kur tenka lįsti uolų tuneliais beveik šliaužiant.

Paskui – į Kitą, pagaliau Latakungos mieste paragaujant ypatingo vietos pateikalo Čugčukaros. Tiksliau, keisto patiekalų rinkinio, kur ir kiaulės oda, ir čipsai, ir dar bala žino kas. Tik tame mieste, o ten pilna restoranų, kur tik tą vieną „patiekalą“ turi.

Paskutines porą dienų praleidžiame Kite. Skambiname į autonuomos kompaniją – patikkina, kad Kitui išimtis, taigi, galėsime važiuoti ir gruodžio 24 d. Nuvažiuojame prie pusiaujo. O tų pusiaujų daug – yra ir valstybinis muziejus, ir privatus šalia, ir kiekvienas turi savo pusiaujo liniją, o realias fizikos demonstracijais kaitalioja su mitais ir triukais. O tikrąjį pusiaują GPS parodo dar kitur.

Pasivaikštome po Senamiestį. Pasirodo nejaukus – turbūt todėl, kad Kalėdos, viskas uždaryta. Gausu elgetų. Vieni štai prieina bevalgant, pradeda prašyti pinigų. Aistė piktai juos nuveja. Paskui gailisi: per Kalėdas nuvijo elgetas! Bet tai šiais laikais automatinė reakcija… Elgetos juk buvo be kaukių – ir jei žmogus, ypač nepažįstamas, be kaukės kalba tau į veidą, dažnai pasijauti nejaukiai, darai bet ką, kad baigtų.

Užlipu į katedros špilį. Sunkiai kokiose JAV įsivaizduotum, kad lipi praktiškai stogo išore, kopėčiom, prieš tai perėjęs kažkokiu palėpės tilteliu.

Kite jau daugiau kitų turistų. Daugiausiai iš Ameirkos – išvykimas, grįžimas jiems laisvas, be izoliacijos. Bet jie labai atsargūs. Kiek kartų amerikiečiai beprašė mūsų juos nufotografuoti – fotografavosi su kaukėmis. Mes nuotraukoms kaukes paprastai nusiimam – juk atstumas nuo fotografo yra. Bet kuriuo atveju, rizika labai maža – ir Amerikoje, kur koronapanikos mažiau, nei Europoje, net ir atsargiausi žmonės nebijo keliauti, tiesiog toje kelionėje ypač atsargūs.

Kūčios 2800 m aukštyje ir skrydis “namo” į San Paulą (2020 12 24-26)

Antrą kartą gyvenime Kūčias valgome ne Lietuvoje. Praeitą kartą, 2018 m., buvo keistoka – kodėl be tėvų, be šeimos.

O dabar kone visi “padorūs” lietuviai sutinka taip – koks jau skirtumas, ar kitoje savivaldybėje, ar kitame pasaulio krašte.

Aišku, silkės prekybos centre nerandame, bet radau mėgstamų marinuotų agurkėlių.

2800 m aukštis, Kito kalnų vaizdai už lango. Pusiaujas. Bet jei kitur Aistė sakydavo, „Nesijaučiu kaip per Kalėdas“, tai Kite vos nepasakė priešingai: „Gal kada sugrįškim čia vasarą?“. Kol susizgribo, kad dėl kalnų ten klimatas visada toks, nėra žiemos ir vasaros, yra ~+16-20 laipsnių.

Už poros dienų skrydis į San Paulą. Pavyks ar ne?

Eilinį kartą peržiūriu naujienas – ne, Brazilija sienų neuždarė, skryrdžių neatšaukė. Ir Ekvadoras. Ir Panama. Atrodo, viskas gerai. Brazilija įvedė privalomą koronaviruso testo reikalavimą atvykstant – bet jis tik nuo gruodžio 30 d. Ir vėl spėsime „pro rakto skylutę“?

Pirma problema – komendanto valanda. Ji iki 4 ryto, skrydis 7 val. Ar pavyks 4 val. išsikviesti Uberį, juk? Tenka rinktis taksi, padeda buto savininkas. Nuvažiuojame per beveik miegantį miestą.

Antra kliūtis – registracija oro uoste. Ji trunka gal 20 minučių: darbuotoja kruopščiai tikrina viską viską, klausinėja kur gyvename, kokias šalis lankėme, asmeninius duomenis, ar turėsime bilietus iš Brazilijos. O jie juk atšaukti… Jau mintyse kuriu planus kaip, jeigu kels čia problemą, staigiai rezervuoti naujus bilietus.

Aviakompanijai svarbu, kad mus įleistyų į Braziliją, kad netektų savo lėšomis mūsų grąžinti. O Brazilija be grįžimo iš ten bilietų gali neįleisti.

Neprireikia. Žiūriu, spausdina įlaipinimo talonus. Ne prie lango vietos, kaip prašėme, bet šiais laikais nebekreipi dėmesio: džiaugiesi, kad skrendi.

Įlipant į lėktuvą už nugaros ėjęs brazilas susirūpinęs šaukia “Tavo kuprinė atsegta!”. Pats pamiršau užsisegti iki galo. Bet brazilams visada pirma mintis – “kas nors jį, matyt, apvogė”. Subtilūs šalių atmosferų skirtumai. Ką gi, atgal į Braziliją!

Nusileidžiame. Praeiname pasų kontrolę. Vis dar paprasta kaip ir lapkritį.

Nusišypsome. San Paule jaučiamės grįžę į civilizaciją, tarsi namo, kur saugu. Namai, saugumas. To čia jaučiu daugiau nei dabar jausčiau Lietuvoje.

Dar prieš dešimt dienų Ekvadoras atrodė modernus ir gražus, civilizuotas. Bet kaip greitai viskas keičiasi!

Ir koronapandemijos laikais „civilizacijos“ ženklas nėra turtai ar modernūs prekybos centrai – jis yra nuoseklumas. Ten, kur *tikroji* civilizacija, valdžios „per naktį“ neįvedinėja keistų ir nepagrįstų kovos su liga priemonių, galima numatyti ateitį net ir pandemijos metu.

O ten, kur jos mažiau – kaip, deja, Ekvadore – gali tikėtis bet ko.

Jaučiuosi išsigelbėjęs. Vėl. Ne taip, kaip tada 2020 m. kovą Pietų Korėjoje, kai iš pandemijos ir karantinų pabėgau keturiems mėnesiams ten, kur nebuvo nei pandemijos, nei karantinų. Brazilijoje pandemija yra, bet karantinų mažai ir jie suprantamesni. Ekvadore koronaviruso mažiau, nei Brazilijoje – bet dėl visų politinių niuansų, ten nesijaučiau taip saugiai.

---

Nauji metai vėl San Paule (2020 12 27-2021 01…)

---

Pirmas peršalimas per pandemiją

Gruodžio pradžioje suėjo lygiai metai nuo tada, kai sirgau bet kokia užkrečiama liga ar uždegimu: visus metus man nebuvo slogos, gerklės skausmo, kosulio, temperatūros ir t.t. O juk seniau sirgdavau visokiais „peršalimais“ apie 3-4 kartus į metus, mano imunitetas nestiprus. Reiškia, kaukės, socialinė distancija ir kitas veikia.

Bet, aišku, net ir oficialiai visur sakoma – niekas neveikia 100%. Ir laikas, kai po daugiau nei metų pertraukos vėl susirgau, atėjo.

Nežinau, kur pasigavau tą slogą. Anksčiau nė nebūčiau mąstęs. Bet šiais laikais, kai žinios apie užsikrėtimus, imunitetus ir kitą perėjo iš imunologų mokslinių konferencijų į tai, apie ką rašo net „geltonoji spauda“ kaip apie kokią Holivudo žvaigždutės naują plaukų spalvą, tai mąstau kitaip.

Perskaitau, kad nors saugojimasis nuo koronaviruso beveik „išgujo“ ir gripą, su rinovirusais, kurie sukelia slogas, yra kitaip: jie „gajesni“, jų nenužudo muilas ar alkoholis. Todėl slogos neišnyko. Tų virusų inkubacinis periodas daug aiškesnis nei koronaviruso – dvi dienos iki pirmųjų simptomų. Taigi, užsikrėčiau Ekvadore. Tikriausiai kripykloje, kur man prisilietė prie akių grimo pieštuku, kuriuo, tikriausiai, lietė ir dešimtis kitų žmonių.

Kaip ten bebūtų, sloga savaime nėra baisu: eilinį kartą perskaitau koronaviruso simptomus, jie labai skirtingi nuo to, ką patiriu. Dabartiniai visiškai sutampa su man įprastais peršalimo simptomais (gerklės skausmą seka nosies bėgimas, užkišta nosis; čiaudulys; kosulio nėra, o maistas kvapnus ir skanus kaip visada).

Anksčiau dar ne su tokiais susirgimais darydavau viską. Pavyzdžiui, jaučiausi dar blogiau, kai važiavau imti šio interviu 2019 m. Argentinoje. Kaip tada džiaugiausi, kai į traukinį įlipo nosinaites pardavinėjantis elgeta, nes saviškes jau buvau visas sunaudojęs.

Bet dabar kiti laikai. Ir net peršalimas reiškia, kad teks stabtelėti. San Paule butą užsisakome 7 dienoms, per kurias beveik neinu iš namų ir tikrai nesusitikinėju su lietuviais. Pirmą kartą ir automobilio nesinuomojame. Gaila, nes laiką San Paule turėjau skirti “Gabalėliams Lietuvos”, bet rizikuoti negalima: kad ir maža tikimybė, o kas jei vis dėlto koronavirusas? Ir net jei ne jis, šiais laikais niekuo nesinori žmonių užkrėsti, nes ir sloga susirgus pandemijos laikotarpiu jų gali laukti visokios problemos (negalės kažkur eiti į darbą ir pan.).

Tiesa, priklauso ir nuo šalies. Brazilijoje aplink pilna kosinčių, čiaudinčių žmonių: atrodo tokios „savanoriškos saviizoliacijos“ kaip aš laikosi tik dalis.

Turėdamas laiko padarau darbus, kuriuos atidėliojau: nuotraukų maketavimai, straipsnių rašymai. Duodu interviu Simono Bartkaus tinklalaidei apie aviaciją “Prisiskraidėm” (apie kelionių ribojimus ir kita). “True Lithuania” skaitytojas E. Macas, kurisantis štetlą prie Rumšiškių (ir kūręs filmą apie paskendusias Rumšiškes), susisiekė pakalbėti apie savo projektą bei Lietuvos miestų istoriją.

Taip pat pažiūrėjom daug braziliškų filmų ar filmų apie Braziliją: tiek pagyvenęs šalyje, žiūri juos kitaip.

Kai atidėlioji “nuotolinius” darbus tiems stabtelėjimo periodams, jų tikrai užtenka. Savaitei-kitai, bet ne mėnesiams.

Naujų metų diena (2020 12 31)

Naujų metų išvakarėse sloga pamažu praeina. Aistė nuo manęs neužsikrečia: matyt ir kaukės bei du atskiri kambariai padeda.

Bet Naujus metus sutinkame namie.

Be kita ko, vengdamas masinių šventimų, San Paulo gubernatorius įvedė privalomas atostogas – tris dienas aplink Kalėdas, tris aplink Naujus metus. Dirba mažai kas. Naujų metų išvakarėse pavalgome tradicinio Bauru. Stebime Avenida Paulista, pagrindinę miesto gatvę. Žmonės skirstosi. Anapus lango štai jau vyrauja benamiai narkotikų išdegintomis smegenimis.

Tas pats San Paulo vaizdas, kuris šitaip šokiravo 2016 m., kai išvydau pirmą kartą! Tada tai man atrodė kažkoks žlugęs miestas, toks apokaliptiškai distopinis.

O dabar San Paulas – vienas paskutinių civilizacijos ir Laisvės bastionų apokaliptiškai distopiniame pasaulyje. Kitur išvis nesėdėtum restorane. Viskas reliatyvu.

Butą išsirinkome tokį, kad matytųsi San Paulo panorama, fejerverkai. Oficialių valstybinių dėl pandemijos nėra, bet eiliniai žmonės šaudo. Matyt, centre negalima, bet visas horizontas, ten, prie Kongonjas oro uosto, nusispalvina fejerverkų ugnimis.

2021 metai.

2020 m. kovą daug kas dar būtų galvojęs, kad 2021 m. metai bus kitokie. Dabar jau aišku – tokie patys. Lietuvoje prasidėjo vakcinacija – bet kai ES pagal bendrą mechanizmą vakcinos perkamos taip lėtai, ji gali užtrukti ir dar metus. Kai paskiepys paskutinius, pirmiems jau bus pasibaigęs imunitetas. Vos kelios šalys, kaip Izraelis ar JAE skiepija greitai. Brazilija dar nepradėjo.

Ir dar visos naujos atmainos, ir baimės. 2021 m. sausis atrodo bus panašiausia į 2020 m. kovą, kas iki šiol buvo.

Lietuvoje niekas negerėja, tik sunkėja (nors užsikrėtimų ir menksta). Pratęsė judėjimo tarp savivaldybių ribojimus. Per Velykas, Kalėdas jie buvo gana logiški – kad „jaunimas“ iš miestų nevažiuotų lankyti senų tėvų ar senelių kaimuose, nes per šventes toks lankymas įprastas. O kokia logika dabar? Juk visos savivaldybės serga. Bet 2021 m., kaip ir 2020 m., logikos neieškok. Logika „Kažką darom“ ir tiek. Įvedus kokį ribojimą kartą labai paprasta jį pratęsti ir pratęsti, ir tai, kas vakar būtų buvę žmogaus teisių pažeidimas ar grįžimas į sovietmetį staiga tampa „norma“. Šuo ir kariamas pripranta. „Jei ne šitą, tai ką?“ – rašinėja žmonės lietuviškame Facebook. Nes kažką daryti reikia. Nes sunku suprasti, kad, kaip rodo pasaulio patirtis, be kelių labai konkrečių kelių, niekas neveikia. Ir karantino netaikiusioje Švedijoje, ir griežtus karantinus taikiusiose Italijoje ar Lietuvoje, ir tik gana švelnius ribojimus taikiuosioje Brazilijoje išmirė labai panašus žmonių procentas. Iš pradžių, 2020 m. kovą, atrodė, kad štai, Lietuva gerai tvarkosi, neva karantinas veikia – bet tereikėjo sulaukti antros bangos ir tie pavojingiausios rizikos grupės atstovai, kurie išgyveno pirmąją, „krito“. Ir „krito“ dar daugiau.

Reinoldas Niburas sakė: „Duok man jėgų pakeisti tai, ką galiu pakeisti. Stiprybės išverti tai, ko negaliu pakeisti. Ir išminties atskirti ką galiu pakeisti, o ko negaliu“. Tos išminties labai trūksta Europos valdžioms: vieną po kitos jos įvedinėja priemones, kurios Europoje nieko nepakeis koronaviruso situacijoje – tik pakenks naujiems ir naujiems žmonėms.

Nebeskaitau žinių iš Europos. Beveik. Aš Brazilijoje, čia esu saugus. Nuo karantino. O dėl ligos, belieka saugotis, nes bet kur pasaulyje, kur tik gali patekti (įskaitant Lietuvą) pavojus yra.

Artėja sausio 4 d. Diena, kai turėjome skristi namo, bet skrydį atšaukė. Per sistemą galime pasikeisti tik į artimiausias 15 dienų. Neužteks, manau. Skambiname, pasikeičiame į vasarį Nors iš tikro gal reikėjo tiesiog atsiimti pinigus – kas, kad pirkti skrydį į vieną pusę brangiau. Nežinia, ar didesnė tikimybė, kad vasarį bus logiška skristi, ar ne. Geriau laisvė rinktis. Bet Aistei dar vis labiau patinka užtikrintumas – kad va, „kišenėje turime“ bilietus.

Suplanuoju ateinantį mėnesį – apsilankysime Resifėje, Salvadore, Santareme. Ir dar daugiau lietuviško paveldo vietų.

Pradedu pildyti „Gabalėlių Lietuvos“ tinklapį ir Facebook – pranešimai sulaukia didelio pasisekimo.

Ką gi, 2020 metai praėjo labai gerai. Net stebuklingai gerai.

*Aplankėme 23 šalis. Penkiuose žemynuose.
*Per abu darėme 6 koronaviruso testus, visi neigiami.
*Nė dienai jokioje šalyje nepatekau į privalomą saviizoliaciją.
*Išvengėme griežtų karantinų (vos 2 savaites buvau vietose, kur, tarkime, restoranai veikia tik išsivežimui).
*Sėkmingai tęsėme darbinę veiklą – pajamos beveik nepasikeitė.
*Tuos projektus, kurie tapo neįgyvendinami, sėkmingai pakeičiau analogiškais (pvz. vietoje „Tikslas – Amerika 2020“ lietuviško paveldo ieškau Brazilijoje).

„New normal“, prie kurio prisitaikėme dar kovą. Per visus metus nepažeidėme jokio jokios šalies įstatymo ar tvarkos punkto – ir, pasirodo, įmanoma ir dirbti, ir keliauti, ir *gyventi*. Legaliai, laisvai.

Deja, tik tiems, kas nepraleido visų metų Lietuvoje ar Europoje… Ir reikia labai gerai numatyti, kada ir kur būti.

Žiūrėsime, kaip seksis 2021 m. – nuoširdžiai viliuosi, kad ne blogiau. Naivu viltis, kad staiga vėl *visi* galėsime gyventi laisvės, pagarbos ir išminties apsuptyje. Tad belieka viltis, kad mes sugebėsime laiku rasti tokias vietas – ir palinkėti, kad rastumėte ir jūs.

---

Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio

1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.