2021 metus pasitikome Brazilijoje. Dirbome per atstumą. Tik, užuot tą darę užsidarę iš namų, stengėmės pasirinkti vietas pagal situaciją. Deriname darbus, savanorystę bei praturtinančias patirtis. Brazilija tam – puiki šalis, nes čia ne tik buvo mažai karantinų, galime tyrinėti ir lietuvišką paveldą, yra gausybė nuostabių gamtos vietų ir miestų, o taip pat čia gyvena ir didelė dalis tų, kuriems padedame atkurti ryšius su Lietuva.

Dabar Brazilijoje praleidome tris mėnesius – daugiau nei per gyvenimą esu praleidęs bet kurioje kitoje Amerikos šalyje. Mano šio laikotarpio dienoraštyje žemiau paskaitysite:
-Kaip atrodo visa Brazilija, nuo senovinių didmiesčių iki salų be automobilių, kokie ten požiūriai į COVID ir kodėl ribojimai mažesni.
-Kaip ieškojome pamirštų lietuviškų Brazilijos istorijų ir gelbėjome paminklą lietuviams Rio de Žaneire.
-Kas būna ir ką daryti, jei kelionėje COVID pandemijos metu pakyla temperatūra – man taip atsitiko dėl apsinuodijimo (kokios problemos laukia, net jei COVID testas neigiamas).
-Kaip nakvojome džiunglėse, gynėmės nuo apgavikų ir susidūrėme su veikėju, besivaikiusiu užsieniečius su mačete.
-Kaip dirbome iš įvairiausių vietų už 12000 km.
-Kaip jautėmės sugrįžę į “užsikarantinavusią” Lietuvą ir kokie ateities planai.

Ir dar daug kitų istorijų.

2021 m. sausis-balandis.

Ankstesni koronapandemijos dienoraščiai – 2020 metų pandeminio pasaulio veidrodis, nes per tuos metus aplankėme 24 šalis: kovo-balandžio, balandžio-gegužės, gegužės-birželio, birželio-liepos, liepos-rugsėjo, rugsėjo-spalio, spalio-gruodžio (buvimo Brazilijoje pradžia).

---

San Paulas ir Rio de Žaneiras: trumpas karantinas, lietuviško paminklo gelbėjimas (2021 01 01-10)

---

Trumpas ir neišplitęs braziliškas karantinas (2021 01 01-04)

Turėjome grįžti sausio 4 d., bet bilietus atšaukė. Aviakompanija siūlė skristi atgal kad ir sausio 5 d. – bet pasikeičiame įsigyjame vasario 12 d. Iš tikro, kaip dabar jau aišku, galimybių dirbti Lietuvoje “gyvai” sausį/vasarį šiaip ar taip dėl vis tęsiamo karantino nebus, o jei jau dirbti per atstumą, tai jokio skirtumo 10 km ar 12000 km. Be to, Brazilijoje dar turime daug ką nuveikti.

Brazilijos prezidentas prieštarauja karantinams. Tačiau galią juos įvesti turi gubernatoriai, merai. Ir naudojasi ja kaip kuris nori: ribojimų situacija skirtingose valstijose skiriasi ne mažiau, nei skirtingose Europos šalyse.

San Paulo gubernatorius Dorija – vienas didžiausių karantinistų. Aišku, tik „laisvosios“ Brazilijos masteliais, o ne Europos. Jis, būna, čia sutrumpina darbo laiką, čia uždaro restoranus – bet tik tol, kol mato didelį pavojų, kad ligoninės nesusitvarkys: savaitgalį, savaitę, dvi, bet ne mėnesių mėnesius. Tačiau ir to užtenka, kad laisvę mėgstančioje Brazilijoje iš kai kurių kalbintų lietuvių susilauktų epitetų „kraštutinis kairysis“.

San Paulas dabar – geltonojoj zonoj (viskas galėtų veikti iki 22 val.), bet Kalėdų ir Naujųjų metų „tridieniams“ Dorija visą valstiją laikinai pasiuntė į Raudonąją zoną (t.y. karantiną). Pakrantės miestų merai pyksta, gubernatoriaus neklauso: juk kurortams šitos šventės pats darbymetis. Laukia teismas.

Pirmas kartas per pandemiją, kai ne Lietuvoje atsiduriu karantine. Trumpame – išsinuomojame automobilį, važiuojame link Rio de Žaneiro, kur gubernatoriaus požiūris kitas, kur, be kita ko, turime rasti paminklą lietuviams, apie kurį paskutinė turima informacija jau dešimtmečių senumo.

Paskutinė „naujamečio karantino“ diena. Užsukame į Kampos do Žordao, aukščiausią ir vėsiausią Brazilijos miestą, į kurio vokiškai-šveicariškus namus brazilai važiuoja… žiemoti. Tas pats San Paulo gubernatorius žiemomis reziduoja ten! Kad pajustų tikrą europinę žiemą – na, beveik tikrą. Jei pasiseka, paspaudžia kokių +5 šaltukas… Mūsų viešbutyje kabo nuotraukos su sniegu ir data – 11/10/2001. Pažįstami brazilai netiki: „Nesninga niekada tam Kampos do Žordao, tegu nesigiria“.

Ech, net ir tridienis karantinas spinduliuoja tokiu depresyviu liūdesiu! Gražiomis miestelio gatvėmis gausybė žmonių vaikštinėja it po kokį uždarytą lunaparką. Restoranų, „nereikalingų“ parduotuvių langai „užkalti“ (vos keli veikia išsinešimui – kitiems, turbūt, neapsimoka), lynų keltuvas sustabdytas.

Galvojame parsivežti į viešbutį maisto. Randame kur atidaryta. Užsisakome. Mūsų nuostabai padavėjas taria: „Ar norite išsinešimui, ar vietoje?“. „Vietoje“ – įdomumo dėlei sakau – ką gi jie dabar darys? Gal ta tvarka dėl kažkokių biurokratinių priežasčių šiai burgerinei negalioja?

Kažin. Mus nulydi į kiemą, kurio nuo gatvės nesimato. Jis toks nutriušęs, tikriausiai, įprastu metu ten klientai išvis neleidžiami. Bet dabar ten pernešti lauko baldai, sėdi ir pora kitų svečių, pasislėpę tarsi kokiame JAV prohibicijos laikų „speakeasy“. Valgo burgerius slapta…

Šitaip pirmą kartą nuo pat pandemijos pradžios, pačiam sau netikėtai, pažeidžiu vietines koronaviruso kontrolės priemones. Aišku, ne savo vidinę tvarką: nuo kitų lankytojų palaikau didžiulį atstumą, kelis kartus nusiplaunu rankas, kol nevalgome sėdime su kaukėmis ir t.t.

Rytojaus dieną Kampos do Žordao atgyja, tarsi virsta kitu miestu. Viskas atsidaro: pasivaikštome parke su nuostabiais araukarijų medžiais, lynų keltuvu pakylu viršum miesto. Ir papietaujame toje pat burgerinėje – šįsyk jau prie oficialaus staliuko terasoje. Saulė patekėjo iš naujo ir dabar viskas vėl legalu! Sausio 3 d. per pavojinga, sausio 4 d. – ne. Sveikas atvykęs į 2021 m.

Padavėja nuoširdžiai nustemba, kad tokiu metu atvykome į Braziliją, specialiai pabėgome iš Europos, nes “ten nebeišeina įprastai dirbti ir gyventi”. Iki tol jai atrodė tarsi aksioma, kad Brazilija su COVID tvarkosi itin blogai: ką mėgina įteigti Brazilijos opozicija. „Ką jūs, pas jus čia beveik viskas veikia, o pagal mirusiųjų procentą visos pandemijos metu neatrodote blogiau, nei Europa“ – pasakome realybę. COVID visame pasaulyje yra naujiena ir visame pasaulyje tai, kas yra dabar, bent kažkiek blogiau nei tai, kas buvo 2019 m. Kiek pastebėjau, ar žmogus sakys “Pas mus blogiausia” ar “Pas mus geriausia” daugybėje šalių priklauso nuo žmogaus politinių pažiūrų: kas remia valdžią (dėl kitų priežasčių, nei pandemija), bando įžvelgti gerus dalykus pandemijos valdyme, kas jos neremia – blogus. O iš tikrųjų nei Europoje, nei Amerikoje ligos nesustabdė nė viena valstybė: tik vienu metu banga “nušluoja” vienas šalis, tada jos išsiveržia į liūdnos statistikos priekį, paskui – kitas šalis ir jau jos ima pirmauti. Tai atspindi ir Brazilijos prezidento reitingai: kai Braziliją tranko pandemijos bangos, prezidento populiarumas krenta, o kai virusas labiau siaučia anapus ilgų Brazilijos sienų – kyla.

Važiuojame toliau link Rio, pro lietuvio V. Klimeikos garbei pavadintą gatvę Žakarei miestelyje, Vilko autoservisą. Viską nufotografuoju, užpylęs pažįstamus Brazilijos lietuvius žinutėmis aiškinuosi tų vietų istorijas. Prisikasame drauge iki gyvų V. Klimeikos giminaičių – pasirodo, jis buvo garsus miestelio fotografas (ši istorija atitiko tą, kurią man pasakojo kunigas Saulaitis – kai ką nors išgirsti iš dviejų ar trijų šaltinių, jau galiu rašyti į “Gabalėlių Lietuvos” enciklopediją.

Antroje pagal dydį pasaulio kalikų bažnyčioje Aparesidoje ieškome prieš ~50 metų lietuvių pastatyto kryžiaus. Nesėkmingai. Pavyksta sužinoti, kad, kadangi jis medinis, bijota, kad užsidegs nuo žvakių, tad nuo įėjimo jis pašalintas, jį padėjo į votų salę, o paskui, turbūt, į sandėlį.

Bet lietuviško paveldo paieškos dažnai padeda atrasti šalį tokiais kampais, kuriais nesitikėtum. Be galo įdomu buvo pamatyti Aparesidos votų salę, kur padėkos Dievui išreiškiamos paliekant bet ką, kas kaip nors susiję su tuo, už ką dėkojama. Iš padėkos už tapimą Mis Brazilija paliekama „laimingoji“ suknelė, už kūdikį – lėlė, už nusipirktą lėktuvą aviakompanijos atsidėkoja lėktuvų modeliukais ir t.t.

Jau gerokai sutemus, kaip reikiant spaudžiant miegui, nusileidžiame nuo aukštumų į Rio de Žaneirą, tada per tiltą į Niterojaus priemiestį, kurio didžiausias pliusas, kaip gyrėsi pažįstami riodežaneiriečiai, vaizdas į Rio de Žaneirą. Rezervuojame viešbutį. Registratūroje nustembame: tenka laukti gerą pusvalandį, kol darbuotojai užsiėmę bernvakariu iš JAV. Kai tie apgirtę vaikinai pagaliau suregistruojami, laukia tikrai netikėtas smūgis: „Sistema suklydo, jūsų rezervacijos nepadarė, o dabar kambarių nebėra“.

Net sunku patikėti savo ausimis. Nuo pat pavasario nejučia įpratome būti tais išsvajotais, išlauktais „gelbėtojais“, duodančiais uždirbti gyvybiškai būtinus pinigus be turistų mirštančiai turizmo industrijai. O čia – milžiniškas viešbutis pilnutėlis, net vietos mums nebėra!

Dvi valstijos – du pasauliai. Rio de Žaneirui San Paulo laikinas karantinas atnešė ekonominę naudą: daugybė tūkstančių san pauliečių naujiesiems metams iš savo uždaryto didmiesčio patraukė į atvirą – ir dar gerokai gražesnį – Rio. O kur dar visi užsieniečiai! Ir visa tai nepaisant to, kad Rio de Žaneire COVID ligonių pagal gyventojų skaičių daugiau, nei San Paule.

Viešbutyje, kuriame galiausiai apsistojome – toliau žemyn pakrante – irgi paimam vieną paskutinių numerių.

Eilinį kartą įsitikinu: vos ribojimai nunyks, viskas greitai atgims. Kur ribojimų nėra, viskas jau atgimė – nesvarbu, kad liga bujoja.

Tik kada kur tie ribojimai nunyks – štai didžiausias klausimas! Ir jį greičiau atsakys ne epidemiologai, o politologai ir psichologai.

Buzios – trankiajame Brazilijos kurorte, kurį įkūrė Bridžit Bardo (2021 01 05-06)

Pasaulyje yra šalių, kurias koronaviruso pandemija laikinai sugrąžino į despotizmo laikus, kai baudžiauninkai negalėdavo niekur išvykti be savo ponų leidimo.

Brazilija tikrai ne viena jų. Bet feodalizmo apraiškų galima įžvelgti. Savotiški „feodalai“ čia gubernatoriai ir merai, kiekvienas „pandemijos reikalus“ tvarkantis pagal savo supratimą ir vien savo valia/sprendimu.

Kelių dienų senumo straipsnyje apie Buzios kurortą, į kurį pasukome, rašė, kad meras iš ten išprašė turistus… Bandome laimę: tokios žinios dažniausiai būna pasenusios arba išvis tik žiniasklaidos “antis”, o įsitikinti gali tik nuvykęs. Na, neįleis – gražių vietų yra ir šalimais.

Prie įvažiavimo į Buzios – valandos ar dviejų automobilių kamštis. Jo gale – policijos pareigūnų postas. „Kur apsistoję?“ klausia. Praleidžia, kai supranta, kad portugališkai nesusikalbės. Rezervavę nakvynės nesame: kaip gi rezervuosi, kai net nesi garantuotas, ar į miestą įleis? Nuvažiuojame į išsirinktą viešbutį ant kalno. Sako: „Apsistoti galėsite, tik jei rezervuosite per Booking.com“. Toks mero nurodymas ir čia jo klauso. Tiesą pasakius, be rezervacijos mūsų į miestą turėjo neįleisti. Atrodo, mero idėja tokia: „Jei jau atvažiuoji į Buzios – bent jau čia pernakvok; iš vienadienių turistų beveik tiek pat rizikos, bet mažiau pelno“.

Kaip ten bebūtų, miestelyje, į kurį pirmuosius turistus atviliojo čia nuo paparacių besislėpusi Bridžit Bardo ir taip daug kas pavadinta jos garbei, pandemijos jausmo beveik nėra. Barai, restoranai, gyva muzika, siaunčiantys turistai. Aišku, koronavirusas nematomas ir puikiai suprantu, kad ten, kur aplinkiniai nesisaugo, neretai tik rizikingiau: todėl visur laikausi tų pačių taisyklių ir nejaučiu “socialinio spaudimo” nusiimti kaukę net jei esu vienintelis žmogus su ja.

Brazilijoje kurortų daug, bet kiekvienas su savo dvasia. Ech, kaip siautulingas Buzios skiriasi nuo kokio „manheteniškai dubajiško“ Balneario Camboriu.

Kitą dieną išvažiuojant iš Buzios stukteli į galą kita mašina. Baugu išlipti: kas už kito automobilio vairo? Laimė, jo vairuotoja – iš tos Brazilijos pusės, kur visi sąžiningi. Iš karto duoda savo civilinės atsakomybės draudimo duomenis. Ir nors mūsų autonuoma iš pradžių aiškina, kad žalą padengti turėsime mes ir paskui atsiiminėti iš anos vairuotojos draudimo, to neprireikia.

Kaip Rio de Žaneire gelbėjome lietuvių paminklą (2021 01 06-08)

Nepaisant mano neigiamos patirties (apiplėšimo 2019 m.), grįžti į Rio visuomet gera. Be galo gražus miestas, tiksliau – jo gamta, jo kalnai.

Šįsyk čia turime tikslų. Susitikti su klientais, o taip pat – rasti paminklą lietuviams. Štai tokį straipsnį apie tas paieškas parašau į JAV lietuvių laikraštį „Draugas“:

Ieškodamas „Gabalėlių Lietuvos“ kartais atsiduriu frontuose.

Ne karo, ne koronaviruso, bet ne mažiau aršiuose: lietuvių paveldo gynimo.

Štai didžiulis paminklas lietuviams Rio de Žaneire vos nebuvo nugriautas nes, tiesiog… buvo visų pamirštas. Pasirūpinau, kad apie jį sužinotų visi ir, dabar tikiu, kad jis bus išsaugotas.

Kai lankiausi Brazilijoje pirmus du kartus (2016 ir 2019 m.), apie paminklą lietuviams Rio de Žaneire nieko nežinojau. Nes apie jį nieko nežinojo – ar buvo pamiršę – visi tie, su kuriais kalbėjau apie lietuvišką paveldą Brazilijoje. Nes šiandieninė lietuvių bendruomenė yra San Paule. „Rio lietuvių buvo labai mažai, tikriausiai nieko jie ten po savęs nepaliko“ – įprastas komenataras, kurį girdėdavome.

Bet šiemet į mano rankas pateko knyga, išleista 1976 m. lietuvių įsikūrimo Brazilijoje penkiasdešimtmečiui. Man vertingiausios ten – to laikmečio nuotraukos ir istorijos apie vietas. Tarp tų nuotraukų buvo ir „ką tik pastatytas“ paminklas lietuviams Rio de Žaneire.

„Ar jis ten yra šiandien?“ – klausinėju San Paulo lietuvių. Niekas nežino. Nežino, kad apskritai toks buvo. Brazilai – labai sėslūs žmonės. Nuvažiuoti į kitą miestelį 20 km daugeliui jau – tolima kelionė. Tai savaip gerai: jeigu ne toks sėslumas, San Paulo Vila Zelina tikriausiai nebebūtų lietuvių rajonas, kaip nebėra Čikagos Market Parkas ar Bridžportas. Kita vertus, kai reikia ką sužinoti apie kitą miestą ar net rajoną – informacijos negausi. Dalis San Paulo lietuvių, panašu, iš viso nebuvę Rio de Žaneire, arba lankęsi kokį kartą-kitą gyvenime, nors atstumas iki to „garsiausio Brazilijos miesto“ tik 500 km.

Laimė, Penkiasdešimtmečio knygoje nurodyta apytikslė paminklo vieta – „Catumbi kapinės“. Tad nereiks ieškoti adatos šieno kupetoje.

Rio de Žaneire lietuvių bendruomenės, lietuviškos veiklos nebėra. Vienu metu ten gyveno 300 lietuvių, bet keičiantis kartoms San Paulo kontaktas su jais išblėso.

Laimė, mes pamažu sukūrėme savąjį „lietuviškų kontaktų“ tinklą. Per savo klientus. Lietuviško paveldo paieškos – tai mūsų savanorystė, o mūsų pagrindinis darbas – padedame užsienio lietuvių palikuonims atsikurti Lietuvos pilietybę, taip pat atrasti informacijos Lietuvos archyvuose apie jų protėvius. Šitaip į mus kreipiasi žmonės, kurie nedalyvauja jokioje lietuviškoje veikloje ir yra nežinomi kitiems lietuviams – tačiau šie žmonės būna naujai susidomėję savo kilme ir neretas pasirįžęs skirti tam savo darbo.

Viena tokių – Miriam Loureiro iš Rio de Žaneiro, su mūsų pagalba atsikūrusi Lietuvos pilietybę. Apie paminklą lietuviams Rio ji, aišku, iš pradžių nieko nežinojo – lietuviškoje veikloje nedalyvavo, tik jos mama dar kažkiek kalba lietuviškai. Bet išgirdusi, kad toks paminklas galimai stovi jos mieste, tuoj susidomėjo, paskambino į tas kapines. Ten paliudijo, kad paminklas išties tebėra, pasakė vietą ir pažadėjo palydėti prie jo.

Taigi, kai pagaliau atvažiavome į Rio de Žaneirą, beliko kartu su Miriam nuvykti iki kapinių. Paminklas nustebino – gerokai didesnis, nei galvojau. Ne tiesiog antkapis, o bendras simbolinis paminklas „Visiems lietuviams, mirusiems tremtyje ar emigracijoje“, su lietuviškomis ir portugališkomis dedikacijomis, Vyčio kryžiumi, Gedimino stulpais, Aušros Vartų Marija ir daug kitos simbolikos. 1965 m. jo atidengime dalyvavo okupuotos Lietuvos konsulas Frikas Mejeris. Ir paminklo aplinka labai graži: vienos seniausių Rio kapinių, netoli centro.

Čia tikrai galėtų apsilankyti turistai lietuviai, per Vėlines simboliškai uždegti žvakę konsulas, o lietuvių palikuonys, tokie, kaip Miriam, prisiminti savo kilmę, atvesti savo vaikus.

Deja, kapinių atstovai ir išgąsdino. Pasirodo, Brazilijoje už paminklus kapinėse kasmet reikia mokėti mokestį, antraip po trijų metų paminklai nugriaunami. O skola už paminklą lietuviams – jau 5 metų. Iki 2016 m., mums pasakojo, kažkokia senutė važiuodavo lankyti paminklo, tikriausiai už jį ir mokėjo. Paskui ji dingo.

Rio de Žaneiro paminklas lietuviams kartu – ir viena vos dviejų visoje Lotynų Amerikoje vietų, kur lietuviai laidojasi kartu tautiniu pagrindu. Daugybė Rio lietuvių, kai mirdavo, pasilaidodavo po paminklu. Mums parodė sąrašą – paskutinis palaidojimas 2016 m. Galbūt ta močiutė…

Nėra taip, kad apie paminklą niekas nieko niekada nebūtų žinojęs už Rio ribų. Kiek mums pasakojo, prieš 10 ar 20 metų čia buvo ir filmavimo grupė iš Lietuvos, iš po paminklo į Lietuvą perlaidoti rašytojo Petro Babicko palaikai. Bet tai dažna situacija su lietuvišku paveldu: kas nors atranda, aplanko, bet neįrašo į jokią duomenų bazę, tinklapį ar knygą, nepaskleidžia žinios, išvažiuoja. Ir tai suprantama: paveldas tiesiog nėra pagrindinis tų ekspedicijų tikslas. Būtent todėl ir organizuoju ekspedicijas, skirtas būtent lietuviškam paveldui atrasti ir garsinti ir net ne tokių ekspedicijų metu tą darau kiekvienoje kelionėje.

Apie paminklą bei skolą už jį informuoju Lietuvos konsulą San Paule, Lietuvos garbės konsulą, Lietuvių bendruomenės vadovą, papasakoju apie šį unikalų paminklą ir problemą – sulaukiu patikinimų, kad tai bus išspręsta.

Skolos dydis už 5 metus – apie 500 JAV dolerių, o mokestis už metus – apie 100 JAV dolerių. Net ir Brazilijoje tikrai ne tai suma, kuri keltų didelių problemų – bent jau jei visi, kam lietuvybė aktuali ir brangi, „susimestų“ (pasisiūlau prisidėti ir pats, jei prireiktų). Kur kas daugiau nerimo kelia darbas, biurokratija: ar bus kas užbaigs reikalą „iki galo“, ar nebus pamiršta ir vėl? Kai yra daug tų, kuriems įdomu, bet nėra niekieno, kieno aiški pareiga būtų rūpintis lietuvišku paveldu, tokia problema gali kilti.

Ir šiaip jau paminklui labai pasisekė. Jei ne pandemija, aš šiemet būčiau tyrinėjęs JAV lietuvių paveldą, o ne Brazilijos. Tikėtina, būtų praėję dar bent keli metai, iki kas nors būtų prisiminęs šį paminklą – ir tada jis jau būtų buvęs nugriautas… Puikiai suprantu, kad, šiuo metu, nežinant nei man, nei niekam iš Lietuvos, tikriausiai ne vienas toks paminklas ar lietuviška vieta “kabo ant plauko”.

COVID Brazilijoje ir Lietuvoje (2021 01 08)

Brazilijoje fiksuojamas naujas sergamumo COVID pakilimas. Kaip ir spėjau, per šventes buvo oficialiai nukritę tik todėl, kad niekas tinkamai nevedė statistikos. Tiesa, banga ritasi per visą Braziliją netolygiai, o smarkiausiai kol kas siaučia Amazonijoje. Ten pat, kur pirmoji banga prasidėjo anksčiausiai. Daugeliui, turbūt, baigėsi imunitetas – ir tas pats lauks ir kitų valstijų. Kaip ir Europai antra banga smogė pasibaigus imunitetams nuo pirmosios. Ir tai visai nesiskyrė užsikarantinavusiose šalyse ir tokiose, kaip Švedija. Tiesa, alternatyvi teorija – kad nauja Amazonijoje plintančia atmaina lengviau įmanoma susirgti antrąjį kartą. Ši skamba baisiau, tad ją žiniasklaida pasigauna tvirčiau. Tiesos gali būti ir abiejose teorijose, o gali ir nebūti: viską parodys laikas.

Kur kas labiau neramina žinios iš Lietuvos: valdžia pratęsė judėjimo tarp savivaldybių draudimus. Jie buvo logiški per Kalėdas – kad žmonės nekeliautų lankyti senų tėvų. Visokie judėjimo ribojimai logiški ir tada, kai liga išplitusi tik dalyje regionų (kad žmonės iš „sergančių“ regionų neneštų ligos į „sveikuosius“). Bet kokia logika dabar, kai virusas yra paplitęs visoje Lietuvoje? Na bet „niekas nesiseka“ ir „reikia kažką daryti“. Opiumas liaudžiai.

Prisimenu, vos prieš kelis mėnesius baisėjomės totaline visuomenės kontrole Egipte, kurios didžiausias simbolis – policijos/armijos postai ir amžinas suvokimas, kad tai yra jų valia, kiek tave užlaikyti, kur įleisti, o kur – liepti apsisukti ar pradėti sekti iš paskos. Aistę tokia kontrolė taip „priveikė“, kad Egiptas tapo pirma šalimi, iš kurios ji prašė greičiau išvykti. O dabar ir Lietuvoje – panašu.

Sakoma, kad jei į kibirą sudėsi daug krabų, tai nė vienas negalės išlipti – nes vos kuris jau bus arti tikslo, kiti jį įtrauks atgal. Lietuvoje dabar regiu tokį „krabų“ mentalitetą. Užuot kartu siekę laisvės, užuot suvokę, kurie ribojimai absoliučiai moksliškai nepagrįsti ir neveiksmingi (kas Pietų Korėjoje tai suvokta jau beveik prieš metus), žmonės tiesiog siekia neleisti iš „kalėjimo“ pabėgti kitiems.

Štai pabandė katalikai atnaujinti mišias – tuoj pat juos užpliekė netikintieji (ar bent jau mišių nelankantys). Panašiai netikintieji į “antrąją religiją” kadaise pliekė „Žalgirį“ už žiūrovus varžybose (kad ir labai ribotą jų skaičių). Panašiai keliauti nemėgstantieji pliekia keliautojus. Užuot sakę „Leiskit mums važiuoti į kitą miestą, nes drausti tai dabar – visiškas absurdas!!!“ jie aiškina „Tai dar neleiskit važiuoti ir į kitas šalis – mes negalim/neįperkam, kodėl kiti važiuoja, kai mūsų net į kitą miestą neišleidžia?!!“.

Ir nesvarbu, kad pustuštėse Lietuvos bažnyčiose nesunku palaikyti atstumus, kad katalikų bažnyčiose Lietuvoje nebuvo ligos klasterių, nes katalikų mišios tiesiog labai jau „nekontaktinės“ (išskyrus porą elementų, kaip ramybės palinkėjimas, kuriuos irgi paprasta laikinai panaikinti, ką esame matę Brazilijoje). Nesvarbu, kad kelionėse gali laikytis tų pačių saugumo taisyklių, kaip ir Lietuvoje. Nesvarbu, kad “Žalgirio” varžybose klasterių nebuvo ir, jei žiūrovų tankumas nedidelis ir organizatoriai tai prižiūri, įmanoma renginius rengti saugiai. Beliko tik „krabiškas“ „aš nelaisvas, tai ir jūs būkit nelaisvi“.

O juk jei ne šita krabų savybė, jie visi išliptų iš kibiro…

Susitikimas su bendrakeleiviu (2021 01 08-09)

Kartais manęs klausia, kaip aš suderinu savo gyvenimo būdą su socialiniais kontaktais Lietuvoje. Daug bendrauju per internetą. Tačiau pasaulis sumažėjęs, lietuviai keliauja: nėra problemų susitikti kokioje nors šalyje, kartu pakeliauti, vėl išsiskirti.

Nebuvo problemų iki 2020 metų. Dabar vos pasiūlydavome kokią idėją kam nors, po dviejų savaičių ta idėja jau būdavo pasenusi (karantinai, uždarytos sienos ir pan.). Dar daugybė žmonių išvis prarado viltį šiais metais keliauti.

Na, bet Pranas Grunskis vilčių neprarado ir pats pasisiūlo prisijungti Brazilijoje. Susitinkame Rio de Žaneire. Keliausime kartu. Ne visai aišku kur, kiek laiko: kelionių planavimo laikai baigėsi.

Susitikimo vieta ironiška! Mat pirmą kartą su Pranu susitikome 2020 m. vasarį Floridoje – tada, kai dar negalėjome įsivaizduoti, kad koronavirusas iš dar vienos eilinės pasaulio bėdos virs viso ko blogo pretekstu. Aš Sent Pitersbergo lietuvių klube skaičiau paskaitą apie lietuvišką paveldą Amerikoje, o tuo pačiu metu po Ameriką su šeimą keliavęs šio tinklaraščio skaitytojas Pranas Grunskis pasiūlė ten ateiti ir susitikti. Vaikštinėdami paplūdimiu kalbėjomės apie šalis, kurias lankėme ir kurias norime aplankyti.

„Tarp šalių, į kurias keliauti nenorėčiau – Brazilija“ – tada man sakė Pranas. Jo draugai ten nukentėjo nuo nusikaltėlių. „Aš irgi nenorėčiau grįžti į Braziliją“ – sakė Aistė, prisimindama, kaip Rio de Žaneire apiplėšė mane.

Ir štai neprabėgo nė metai – o mes visi kartu Brazilijoje! Tiesiog, koronavirusas „užbraukė“ žemėlapyje visas kitas galimybes daug juodesniu markeriu nei tas, kuriuo Braziliją mums buvo nuo seno paženklinę nusikaltėliai. Pirmą dieną Pranas, be nuostabių Rio vaizdų, džiaugėsi ir galėjęs apsilankyti restorane: juk Lietuvoje jau mėnesių mėnesius tai neįmanoma…

Savaip įdomu keliauti po vietas, kuriose jau buvai daug kartų, su žmogumi, kuris jas mato pirmąsyk. Įdomu matyti jo reakcijas. Pažiūrime į Rio de Žaneirą nuo aukštumų ir aplankome paplūdimius, pravažiuojame Aparesidą į ją eilėmis plūstant maldininkams (nakvynė – piligrimų viešbutyje), grįžę į San Paulą pravažiuojame „sunarkomanėjusį“ jo centrą (Krakolandiją ir apylinkes), o vakare susitinkame su istorijos mokytoju Markosu Lipu Vila Zelinos lietuvių bare „Bar do Vito“ ir važiavome nakvoti į motelį – tą, klasikinį, brazilišką, šiaip jau skirtą porelėms.

Kitą dieną skrendame į Resifę, į Šiaurės Rytus.

---

Šiaurės Rytų Brazilija: įspūdingi senoviniai miestai (2021 01 10-18)

---

Autentiškas Resifės miestas (2021 01 10-14)

Šiaurės Rytų Brazilija – paskutinis iš didžiųjų Brazilijos regionų, kuriame dar nebuvome buvę ir kur nuvykti norėjau labiausiai. Ten – istoriškiausi, gražiausi miestai.

Bet stabdė baisi regiono reputacija. Esu įpratęs, kai nusikaltimais gąsdina „Lonely Planet“ ar visokios URM svetainės. Kai kalbu su vietiniais, jie paprastai būna ramesni: juk pripratę gyventi nesaugumo apsupti, jiems tai kasdienybė, standartas, etalonas. Tačiau apie Salvadorą net daugybė pažįstamų brazilų sakė „Būkite Salvadore labai atsargūs“, „Geriau nekeliaukite vieni, samdykite gidą“. Ir mūsų gidas Pantanalyje aiškino „Mano svajonė aplankyti Salvadorą, bet prisibijau“. Tas pats žmogus, kuris pernai, pasakojo, nuvažiavo nuo Pantanalio iki Amazonijos nakvodamas savo automobilyje.

Na, kai Brazilijoje jau trečias mėnuo, pagaliau prisiruošiame. Bahijos valstijoje, kur važiuosim, kasmet vien nužudo pusę tiek žmonių, kiek per metus išmirė nuo COVID. 56 nužudymai 100 000 gyventojų, kai Lietuvoje – tik 5. Reiks būti atsargiems.

Pirmoji stotelė regione – Resifė – atrodo kitaip, nei įsivaizdavau. Milžiniški prekybos centrai, didingi paplūdimiai, išlaižytas Olindos senamiestis su „Bonecas gigantes“ lėlėmis, vietinio karnavalo simboliu. Aišku, yra ir blogų rajonų, bet ne tiek kitaip nei Rio ar kitur. Nebepastebiu, daug valkatų ar ne – esame pripratę.

Nebepastebiu ir ar tikrina temperatūrą įeinant į muziejus ir pastatus, ar ne. Ir pandemija jau tapo įprasta.

Užtat iškart atkreipiu dėmesį, kad skiriasi vietinis dialektas. Kaip ir Portugalijoje (bet kitaip nei pietų Brazilijoje), Resifėje prieš garsą „i“ garsas „t“ nesikaito su „č“ (ir pan.). Čia jau ženklas, kad Brazilijoje labiau esame gyventojai, nei turistai. Pirmą kartą gyvenime pajaučiu vietinės tarmės skirtumus būdamas užsienyje (nors apie tai iki tol nieko nei girdėjau, nei skaičiau)…

Salvadoras, Brazilijos kolonijos sostinė (2021 01 14-18)

Kitas ženklas, kad jau esu beveik „vietinis“ – nakvynės vieta kitoje stotelėje Salvadore. Išsirenku butą miesto rytuose – sakau, bus saugus rajonas. Bendrakeleivis klausia – iš kur žinau, kd geras? Suprantu, kad tiesiog jaučiu. Pagal daug smulkmenėlių: didžiausias miesto prekybos centras kitapus gatvės, aukšti apynauji daugiabučiai, reguliarus gatvių tinklas (blogiems rajonams būdingos siauros, raitytos gatvelės) ir t.t. Iš tiesų, rajonas pasirodo toks saugus, kad net vartai į daugiabutį tik viengubi ir bendrakeleivį sargai įleidžia pas mus be didelių ginčų ir įtarimų.

Buvimo Brazilijoje pradžioje Aistė vis neatsistebėdavo: „Mes pasakome kokiam pažįstamam brazilui iš San Paulo, kur apsistosime mieste X, ir jis iš karto atrašo, kad arba „ten geras rajonas“, arba „saugokitės!“. Iš kur jie žino apie kiekvieną miestą?“. Dabar jau ir pats suprantu.

Iš tiesų, nuskridęs į Salvadorą iš Resifės iškart pajutau skirtumą. Kažkokie tipai nuolat seka akimis, it laukdami klaidos (gal paliksi kokį telefoną ant kavinės stalo?). Kiti „keistuoliai“ (gal narkomanai) kalbina. Pamėginus palikti automobilį, prisistato kažkokie veikėjai ir prašo didžiulių pinigų – nusideri, bet suvoki, kad tai nėra parkavimo mokestis, o duoklė „gatvių mafijai“ už mašinos neapibraižymą.

Į tokius menkniekius greta stovinti policija nekreipia dėmesio, turi didesnių bėdų. Važinėja šarvuočiais po tris, penkis. Nešiojasi automatus. Vilki karinių spalvų neperšaunamomis liemenėmis. Jos Salvadore gerokai daugiau, nei bet kur kitur Brazilijoje. Tokia beveik armija. Kažkas nuolat vyksta: štai matome, kad sulaikė įtariamąjį, tvirtai gniauždami pistoletus.

Ir visgi Salvadore viskas man buvo gerai. Nėra pasaulyje (ir Brazilijoje) tokio nesaugaus miesto, kad būtinai apvogtų – keliautojui visur didesnė tikimybė, kad viskas praeis saugiai. Bet saugotis būtina. Aišku, nenešioti nieko akivaizdžiai brangaus, nepalikti automobilyje ant sėdynių. Tai įprasta. Bet taip pat reikia vengti ištisų rajonų. Senamiestis (Pelourinho) ginamas ištisų policijos batalionų, pareigūnai it kokie manekenai stovi aikščių kampuose stebėdami gatves.

O ir apskritai Salvadore, toks jausmas, yra ne „keli vengtini blogi rajonai“, bet atvirkščiai. Keli geri rajonai, stebimi policijos, kur viskas tvarkinga (pinigus už parkingą renka savivaldybės darbuotojai, o prekijai vilki „licencijuotas pardavėjas“ uniformomis ir išgirdę „ne“ pasitraukia šalin). Tiesa, kone visos lankytinos vietos tose tvarkos oazėse. Net atskiras „Turistų apsaugos departamentas“ yra. Tarp tų kelių rajonų geriau važinėti pagrindinėmis magistralėmis, nes daug kitų kelių driekiasi per favelas.

Tačiau Salvadoro senamiestis nuostabus – jis viską atperka ir dėl jo Salvadoras iš visų Brazilijos miestų turistų skaičiais nusileidžia tik Rio. Juk tai buvo kolonijinės Brazilijos sostinė. Ten pastatytos nuostabiausios bažnyčios, išlikę ištisi rajonai senų namų, nesugriauti jokių karų ar NT vystytojų. O ypač klesti juodaodžių brazilų kultūra: kapoeira (šokis-kovo menas), kandomblė (pagoniškai-krikščioniškas tikėjimas) ir kita. Visa tai nėra kažkur muziejuose ar istorijos knygose – tai matai gatvėse. Baltais kandomblės simboliais išsidažę žmonės, baltai vilkintys jos šventikai, kapoeiros pasirodymai centrinėje aikštėje… Tiesa, daugelis muziejų Bahijoje uždaryti, bet patenkame į Karnavalo namus, nors ir tenka luktelti, kol viduje mažiau žmonių (įleidžia ribotą skaičių). Iki šiol norėjau kada darsyk nuvykti į Rio karnavalą, bet dabar galvoju, kad gal antrąkart būtų geriau pamatyti visiškai kitokį salvadorietiškąjį.

Sekanti stotelė – Santaremas, Amazonės uostamiestis. Bendrakeleivis irgi norėtų prie Amazonės – bet dabar labiau nori į Diamantinos tarpeklius netoli Salvadoro, kur vieni geriausių pasaulio žygių takų. Siūlo pirma važiuoti ten, paskui susitikti Santareme, arba kad mes Santareme iš pradžių tik dirbtume, o lankytinas vietas lankytume paskui.

Įprastu metu sutikčiau, pats važiuočiau į Diamantiną, kuri irgi yra tarp Brazilijos vietų, kurias norėčiau aplankyti. Bet dabar atsisakau. Dabartinis Brazilijos COVID epicentras Manausas ~500 km upe nuo Santaremo, iš ten į Santaremą nutraukti laivai.

Laivai – pagrindinė Amazonijos susisiekimo priemonė. Ir tai šiandien turi tragiškų pasekmių. Manause koronavirusas į viršų šovė taip staigiai, kad pritrūko deguonies. O nuplaukti į Manausą laivu užtrunka paras. Valdžia pasiuntė deguonies balionus sunkvežimiais – bet ta vilkstinė užklimpo. Neįtikėtina, bet į Manausą, milijoninį miestą, net nėra nutiestas joks asfaltuotas kelias. O dabar liūčių sezonas, Transamazonijos kelias pažliugo… Valdžia suprato, kad, užuot skraidinus deguonį lėktuvais, paprasčiau išskraidinti jį naudojančius pacientus į ligonines lengviau pasiekiamuose miestuose. Bet kol tai buvo padaryta, brazilų spaudos teigimu, dėl deguonies stokos Manause mirė keliasdešimt ar net keli šimtai žmonių.”

Kol kas Paroje ir Santareme epidemiologinė situacija gera – bet suprantu, kad tai tik laiko klausimas, kaip, galbūt, ir karantinas. Santaremas man svarbiau už Diamantiną ir nutariu verčiau paskubėti ten, kol dar galiu, ir pradėti nuo svarbiausių vietų aplankymo – nes niekada nežinau, kada būsiu priverstas sustoti.

Laikinai išsiskiriame su bendrakeleiviu – o išsiskyrimo išvakarėse dar įrašau pora interviu su Pranu į savo Youtube, kur įrašau keliautojų pasakojimus apie tuos kelionių reikalus, kur jie labiausiai patyrę. Prano didžiausias patyrimas: kelionės su vaikais (išnaršė su jais egzotinius kraštus) bei taupymas kelionėse.

„Guerra Contra Coronavirus Continua“ plakatai ir pasitinka, ir išlydi iš Salvadoro.

---

Santaremas: džiunglių magija ir keliadienė kova su apgaviku (2021 01 18-21)

---

Nuostabi nakvynė Amazonės laive ir savimyla gidas (2021 01 18)

Viena dar neišpildytų mano svajonių Brazilijoje buvo „pasinerti“ į Amazonės kraštą, didžiausias pasaulio džiungles ir upyną. 2016 m. lankiau Manausą, bet vienadienė ekskursija iš ten parodė nebent paviršių. O jei taip praplaukti maršrutiniu upėlaiviu nakvojant hamake kelias dienas? Aplankyti mažus paamazonės miestelius?

Pandemija planus koregavo: nakvoti denyje su daugybe kitų žmonių nesinorėjo. Tačiau dar Panatanalyje išgirdome apie Alter do Šao paupio kurorto, vadinamo Amazonijos Karibais, grožį. Ir skaičiau, kad iš gretimo Santaremo miesto „pirmykštės džiunglės“ dar arčiau, nei iš Manauso. Taigi, kryptis – Santaremas, o laivu plauksime su privačia ekskursija (mažiau žmonių).

Internete radau tik vieną gidą, besireklamuojantį anglų kalba. Kainos didelės (Brazilijoje kas angliška dažnai – nepigu), bet ir laikai ypatingi, be to, iki šiol Brazilijoje didelių išlaidų neturėjome: tad susitaikau su didesne kaina, nei įprasta. Susideru iki 1100 JAV dolerių (apie 900 eurų) už du dalykus: 8 dienų didelio namo nuomą su vaizdu į Meilės salą Alter do Chao (bus puiki vieta darbui) bei pusryčiais ir keturių dienų privačią ekskursiją su pilnu maitinimu laivu po užlietas pievas (su nakvyne laive) bei pėsčiomis po pirmykštes džiungles (su nakvynė tenai) – kaina nelabai priklauso nuo žmonių skaičiaus, deja, mes tik dviese. Neabejotinai didžiausia mūsų išlaida Brazilijoje – bet alternatyvų ten mažai, o kai Amazonijoje jau antrą kartą, norisi ne tiesiog viską greitai pamatyti, bet ir daugiau sužinoti, pajusti. Gidas užsiminė, kad nuo sausio 24 d. gali atvykti ekskursijos kažkokie vokiečiai, tad pasiūlė ekskursiją daryti nuo 18 d., o paskui nuomotis jo namą.

Gidas net aprašytas „Lonely Planet“, na, nebus blogas? Deja, blogas čia – per silpnas žodis, nes kiti žmonės, mūsų vietoje, tikriausiai pagalvotų, kad juos reketuoja Brazilijos mafija… Bet apie viską iš eilės.

Gidas pasitinka, kaip žadėjo, oro uoste su savo automobiliu. Kažką ten papasakoja apie Santaremą ar džiungles, bet šiaip beveik vein giriasi, nevyniodamas žodžių į vatą: „Tik mano vieno ekskursijos geros, visi kiti gidai šūdini!“, „Įsivaizduojate, kiek aš uždirbu iš kruizinių laivų? Tris tūkstančius dolerių už valandą!“. Sakau, kad nebeplaukia tie kruiziniai laivai. „Na taip, bet tuoj plauks vėl, o taip ir geriau, kad neplaukia, man labiau patinka!“.

Paklausiame WiFi slaptažodžio. Sako: „[gido vardas] yra Dievas“. Ir kuo ilgiau bendraujame, tuo geriau suprantame: čia ne pokštas. Pamažu suprantame, kad gido bergždžia ko nors klausti: atsakymą į net nekalčiausią klausimą sugeba paversti į savigyros dozę ir pasakojimus apie savo galingą/ypatingą šeimą ar giminę. Iš pradžių dar atrodo įdomu – na, kaip žmonės Santareme gyvena. Bet paskui vis labiau supranti, kad daugelis tų pasakojimų tikriausiai išgalvoti – sako tai, kas įspūdinga skamba, kas patinka turistams.

Tapažoso nacionalinis parkas esą buvo jo šeimos žemė, jo šeima buvo labai turtinga. Jie esą kilę iš Maroko žydų, gyveno kažkokiame Amazonijos žydų kaime (tiesa, internete nėra informacijos, kad jo įvardyta gyvenvietė įkurta ar gyventa žydų). „Kaip tik neseniai plaukiau į žydų kaimą parsivežti savo senelio antkapio, bet tai nelegalu“ – sako tarp daugybės kitų viena už kitą spalvingesnių savo gyvenimo(?) istorijų (“Mano klientai nerašo apie mane komentarų, jie rašo apie mane disertacijas!”).

Labiausiai mėgsta pasakoti apie „svarbius asmenis“, kuriems neva gidavo. Užduodu klausimą apie džiungles, o jis dar tame pačiame sakinyje pereina prie kokio „Milijonieriaus dantisto Švarcnegerio kaimyno“ ar „Žvaigždžių karų prodiuserio“. „Dabar pas mane gyvena Oksfordo profesorius“ – sako – „Tas supis(…) profesorius moka gimtąją indėnų kalbą!“. Pirmą, antrą kartą dar tiki, bet kai tau neklaustas sako dešimto ar dvidešimto „VIP kliento“ pareigas, pajamas ar turto vertę? Visi esą skrido į Santaremą, tą Brazilijos užkampių miestą, į kurį aš pats prisiruošiau atvykti tik po kelių Brazilijoje praleistų mėnesių…

Pernelyg aš perpratęs tokius pagyrūnus, kad suprasčiau, jog realybė maždaug tokia – „dantistas, gyvenantis tame pat mieste, kaip Švarcnegeris“ ir koks nors ten „Žvaigždžių karų filmavimo vietų skauto asistentas“… Čia geriausiu atveju. Blogiausiu gidas labai jau primena patologinį melagį…

Bėda, kad po tokių pasakų ir jo istorijom apie Amazoniją nebežinai ar tikėti. Štai pasakoja, kaip jis esą ėjo į ekspediciją po džiungles, esą rado ten indėnų gentį, kuri nužudo visus savo senukus. Tiesa ar fantazija? Internete tokios informacijos nerandu: būta pasaulyje tą praktikuojančių kultūrų, bet kituose žemynuose.

Kaukės gidas nenešioja: „Aj, jūs su kaukėm, tai man nereikia“. Na, Santareme į COVID žmonės nežiūri rimtai, kaukes nešioja mažytė dalis.

Ekskursiją laivu išgelbėja laivo kapitonas. Toks atsiskyrėlis mokslininkas, mėnesius gyvenantis tame laive, o „prisidūrimui“ kartais priimantis turistus. Jis žino daug ir pasakoja daug. Pasakoja maloniai, gidui prisigėrus kaipirinjų ir nuėjus miegoti pirmiau visų kitų. Jis tyrinėja Amazonės moliuskus – tie laivo stalčiai, kurių mums, sakė, nenaudoti, sklidini kriauklelių. Taip pat tiria Amazonės upės lygį: kone kiekvieną sausąjį metų periodą jis nusenka žemiau ankstesniojo. Tiesa, pasaulio žinias užplūdę pasakojimai apie Amazonijos gaisrus tiek jo, tiek visų kalbintų santaremiečių nuomone – išpūstas burbulas (kiti išvis sakė „propaganda“).

Kapitonas lenkų kilmės, iš Kuritibos – tiesa, jo protėviai išvyko dar iš Rusijos Imperijos, prieškariu. Sako, mokykloje turėjo ir lietuvį bendraklasį. Nemeluoja, netgi vardą ir pavardę prisimena: tikrai lietuviški.

Galiausiai ne žmonės ten svarbiausi. Svarbiausias jausmas. Nakvoti ant pakabinto hamako denyje. Valgyti čia pat sužvejotas didžiąsias šamažuves, kurios tokios didelės, kad ašakų nėra, o skonis labiau kaip mėsos. Laive, prišvartuotame vidury plačios upės ten, kur sausu metų laiku būna pieva. Stebėti medžiuose kybančius tinginius, kurie juda tarsi sulėtintame filme. Matyti vietinius žmones ir šeimas, jau besiruošiančius apleisti savo laikinus namus: kylantys Amazonės vandenys tuoj juos praris, ir iki kito sausojo laikotarpio teks išsikelti, kartu su galvijų kaimenėmis, į aukštesnę žemę. Dalis tų žmonių – indėniškos išvaizdos, o dalis – blyškiaodžiai blondinai: pabėgėlių iš pietinių JAV valstijų palikuonys po JAV pilietinio karo. Tiesa, angliškai nebešneka. Ir skaityti nemoka.

Tai – nepakartojamas jausmas. Miegoti po nakties žvaigždžių begalyne, o atsikėlus auštant matyti upėje įkvėpti iššokančius delfinus.

Net jei „vakarinis“ pasiplaukiojimas ieškoti kaimanų baigėsi tuo, kad gidas, nieko neradęs, „sugavo“ pliušinį kaimaną, kurį pats ten pasidėjo. Pokštas toks.

Kaip gidas mėgina mus apgauti (2021 01 19)

Kitą rytą suvokiame, kad ne šiaip sau susiradome prastą gidą – greičiausiai užkliuvome ties apgaviku. Visų pirma, paprašo dalies pinigų – normalu, gal keisčiau, kad iki šiol neprašė. Duodame 430 eurų, beveik pusę sumos.

Vos gavęs šitą sumą, laivo priekiniame denyje pareiškia:

„Planai pasikeitė. Tam profesoriui, kuris dabar apsistojęs mano name, atšaukė skrydį į San Paulą. Tai jis liks dar trims dienoms, tad negalėsiu išnuomoti namo jums, kaip sutarta. Galėsiu jus apnakvindinti viešbutyje“.

Nieko gero: jei ne gido namas 8 dienoms, niekada nebūtume sutarę su juo; Alter do Chao dauguma viešbučių turi tik mažus kambarius, netinkami darbui, kurį suplanavome.

„Na, galėsiu ir grąžinti ir dalį pinigų. Bet, turėkit omeny, vien ši ekskursija, be nakvynių, kainuoja 900 dolerių!!!“

Kurgi ne – iš 1100 dolerių esą 900 kainuoja ekskursija, o 8 nakvynės su pusryčiais dideliame name – 200 dolerių… Kai užsakant per AirBnB to paties namo ! Bet kol kas nesiginčiju: tas žmogus konfliktiškas ir bet ką pasakius, turbūt nutrauktų ekskursiją išvis ir sėkmės atgaunant ką tik atiduotus 430 eurų.

Ir apskritai, kodėl profesoriui pirmenybė prieš mus, neaišku: juk mes užsakėme tas nakvynes, o jei atidėjo jo reisą, tai jis ir turėtų keltis į viešbutį… Vėliau vis labiau ir labiau abejoju, ar tas profesorius išvis egzistuoja: iš Oksfordo profesoriaus gido pasakojimuose jis virsta į San Paulo universiteto profesorių…

Gal tiesiog atvyks ta vokiečių grupė ir gidas sumanė išnuomoti namą jai, o pinigus paimti ir iš mūsų, užsakęs mums kokį viešbutį už 20 eurų nakčiai ir pasilikęs sau skirtumą.

Nakvynė ir žygiai džiunglių gūdumoje (2020 01 19-20)

Antroji ekspedicijos dalis – Tapažoso džiunglės su nakvyne jose. Pašėręs delfinus („Anksčiau jų tiek neatplaukdavo, bet tada pradėjau į maistą dėti viagros, tai daug atplaukia“) gidas mus nuveža ten savo visureigiu, o pakeliui prisijungia dar vienas žmogus.

Magija tęsėsi. Stebuklinga nakvoti vidury džiunglių, girdint visų gyvūnų garsus – ypač staugiančių beždžionių – naktinę liūtį, stebėti rytinę aušrą pro rūkus. Vaikščioti po tokį seną, niekad nekirstą mišką, kad jame beveik nėra krūmų, tik labai aukšti medžiai – 50 metrų ir aukštesni. Įsmukti su visa koja į didžiulį urvą, kurį išsikasė šarvuotis. Matyti drugius dydžio sulig delnu. Stebėti, kaip iš medžio it geizeris ištrykšta sakai, čia brangūs ir vertinami. Graži ir baugi priešistorinė žemė, kur figos smaugia medžius, mažytės spalvingos varlytės gali pražudyti nuodais, o iki artimiausių kitų žmonių – dešimtys kilometrų negrįstais keliais ir vos regimais takais.

Ir apžvalgos bokštas, kurį tam, kad stebėtų džiunglių lapiją, pasistatė mokslininkai. Toks parištas, menkas. Vienintelis kartas, kai nepasigailėjau pasisamdęs tą gidą. Kaip jis sakė, į bokštą lipti nelegalu, bet jis žino, kaip apeiti tvorą per džiunglių tankmę ir žino, kada mokslininkai išeina…

Vaikštant trise po džiungles, dešimtys kilometrų nuo kitų žmonių, gido pasakojamos istorijos darosi vis tamsesnės ir tamsesnės. Pasakoja, kaip jo dėdė turėjo Santareme viešnamį, o jo pusseserės ten dirbo prostitutėmis. Kaip kiti jo giminaičiai apiplėšė banką, paskui slapstėsi. Kaip jo brolis su mergina nužudė „tokį storą vyrą“ (gidas labai juokėsi, kad tasai vyriškis iki paskutinio netikėjo, kad mergina iššaus). Galiausiai prisipažįsta, kad jis pats, mūsų gidas, „dar neseniai“ buvo(?) priklausomas nuo kokaino. Kokainą esą metė, kai viename „labai garsių vakarėlių jo namuose“ (taip, tuose pačiuose, kuriuos dabar ir nuomoja turistams) kita narkomanė jį apkaltino seksualiniu priekabiavimu. Mat jis įkėlė jos, išsirengusios, nuotrauką į savo Facebook, „o čia gi Brazilijoje visai normalu, nieko tokio!“.

Staiga prisimenu poros merginų keliautojų komentarus forumuose, kad „Vienas garsus Santaremo gidas“ davė joms „tikrai nederamus pasiūlymus“ – deja, gido vardo ir pavardės neįvardino, bet dabar jau suprantu, apie ką jos kalbėjo.

Atmosfera vis nejaukesnė. Gal toks ir yra gido planas? Gidas vėl užsimena apie 900 dolerių, kuriuos kainuos ši ekskursija – maža to, dabar jau sako, kad ekskursija, ne keturių dienų, o tik su dviem nakvynėm! Tai visokie pasakojimai iš nusikalstamo pasaulio gal tik būdas nugąsdinti, kad nedrįstume nemokėti? Gal išvis čia ne tas gidas, kur aprašytas „Lonely Planet“? Turistais beveik nesirūpina (pavyzdžiui, naktį prapliupus lietui, pats skubiai persikabina hamaką aukščiau, virš stalo, o mus paliko šlapti), apie gamtą mažai ką žino ir „šeria“ istorijomis, kurių teisingumo nepatikrinsi, neklausinėjamas išvis tyli, o šnekasi daugiausiai portugalų k. su savo draugu…

Na, bet čia jau sąmokslo teorija. Tačiau, aišku, apie pinigus reikės kalbėti grįžus į civilizaciją, o ne su dviem girtais vyrais džiunglių vidury. Aišku, jokiu metu jokių daiktų, pinigų iš kišenių neišsiimu – miegu hamake su jais, net fotoaparatu ant kaklo.

Kaip ginamės nuo gido reketo (2020 01 20)

Iš vakaro su Aiste aptariame taktiką, kaip priešintis gido apgavystėms. Silpnoji gido vieta, kurią pastebėjome per pirmas valandas kartu: jis tikras savimyla narcizas. Taigi, jokiais būdais negalima jo pulti: kiekviena smulkmena jį įžeis ir nežinia ką gali padaryti. Verčiau elgtis priešingai: girti, girti ir dar kartą girti. „Jūsų namas toks puikus, joks viešbutis jam neprilygs. Mes čia atskridome tik tam, kad pagyventume jūsų name. Kai išgirdome, kad negalėsime, labai nusivylėme. Jūsų namas tikrai vertas daugiau, nei 200 dolerių už naktis, kokią nuolaidą siūlote“ ir pan. Aistė siūlo dar ką nors primokėti – aš sakau, tik nesiūlom iš karto. Šiaip jau 430 eurų už dviejų dienų ekskursiją ir tai per daug, gal padarėme klaidą tiek duodami iš karto – na bet jau nebeatsiimsime.

Tiesos akimirka ateina apie kitą vidurdienį. Paprašome, kad mus pavežtų, kur yra internetas: juk turiu pirkti lėktuvo bilietus artimiausioms dienoms ir, išgirdus tas istorijas apie profesorių tikrai neramu: negi tikrai neįmanoma įsigyti bilietų kelias dienas į priekį.

Paveža iki gyvenamojo namo, kur yra WiFi. Kol jį gaudau, gidas pamėgina iškaulyti pinigų iš Aistės: „Duok 120 eurų! Turiu sumokėti šiam žmogui, kuris buvo su mumis naktį!“. Aistė atsilaiko puikiai, kartoja, ką aptarėme, giria gido namą. Jis dar aiškina, kad, neva, čia „Tik dalis“, „Iš viso bus 900 dolerių“ – bet Aistė advokatė, jos paprastai „nepaimsi“, juk tarėmės kitaip, juk turėjo būti suma už šitiek nakvynių tokiame puikiame name. „Juk viešbutis, kuriame apnakvindintumėte, nebus toks pats geras, kaip jūsų namas?“ sako. Tipinis apgavikas būtų toliau apgaudinėjęs „Bus, bus“, kad tik patikėtume. Bet tik ne narcizas gidas: „Aišku, kad viešbutis tai ne mano namas, mano namui visam Alter Do Chao lygių nėra“ pastato jis save į derybinę aklavietę…

Gidas pakviečia mane. „Sakyk, kas čia buvo“ – nurodo Aistei. Aistė pasako lietuviškai. Stoju į jos pusę. „Aš tik noriu sumokėti šiam žmogui ir viskas“ – sako gidas man. „120 eurų už naktį? Čia juk Brazilijos mėnesio alga!“ – parodau supratęs klastą.

Gidas pagaliau suvokia, kad nesame tie tipiniai klientai iš Amerikos, kuriuos paprasta maustyti ir kurie galvoja, kad algos bei kainos visur (taigi, ir Santareme) – tokios pat, kaip Niujorke. Jis paduoda pluoštelį Brazilijos rialų tam žmogui (tikrai ne 120 eurų). „Gerai“ – piktai sako jis – „Į kokį viešbutį jus vežti?“. Nuo ten iki Santaremo apie 60 km.

Nenoriu nurodyti jokio adreso – o kas, jei naktį aplankys kokie ten jo broliai ir pusbroliai? „Į Tapažoso krantinę“ – sakau. Pats netikiu savo akim, kad taip paprastai važiuojame, tikiuosi dar kokio “automobilio gedimo”. „Tai į kokį viešbutį?“ – klausia vėl jau mieste. „Į Tapažoso krantinę“. Išlipam krantinėj. Abu jaučiamės išsivadavę.

Gidas gal irgi jaučiasi pasiekęs šiokią tokią pergalę – „nubraukė“ paskutinę jo „supertobulos“ ekskursijos dalį, kai turėjome pravažiuoti Belteros istorinį miestelį, bei pamatyti karališkuosius grifus džiunglėse. Tačiau tų grifų jau tris kartus bergždžiai ėjome žiūrėti per džiungles. Kaip ir daugelis gido pažadų, liko pažadais – nemanau, kad atskrido ir paskui. Kas buvo svarbiausia, tą patyrėme.

Einame krantine, kol randame viešbutį.

Santaremui pasirinkome negerą metą, bet ne dėl vandens (2020 01 20-21)

Kai prikau bilietus sausio galui iš San Paulo į Santaremą, vieno klausimo taip sau ir neatsakiau. Koks bus Amazonės vandens lygis? Jau liūčių sezonas, bet ar garsieji Alter Do Chao paplūdimiai bus nuskendę? Leisdamasis lėktuvu mačiau: tikrai ne, Meilės salos iškyšulys nuostabus kaip atvirukuose.

Deja, kitas nuogąstavimas pasirodė buvęs teisingas. Dar pirmą dieną gidas minėjo, kad Alter do Chao įvestas karantinas, paskui jau kad Paros gubernatorius viską uždarė. Kai pagaliau gavau internetą, pasirodė, tiesa kažkur per vidurį: karantiną įvedė Santaremo meras, o Alter do Chao irgi – Santaremo dalis. Restoranai ir lankytinos vietos neveiks, o parduotuvės – tik iki 3 val. dienos.

Pietinėje Brazilijoje vienoje savivaldybėje įvedus karantinui paprasta nuvykti į kitą, o Amazonijoje kiekviena savivaldybė driekiasi šimtus kilometrų, o iki valstijos ribos gali būti ir tūkstantis kilometrų.

Turėjome mintį porai dienų plaukti į Fordlandiją, miestelį viduryje dykumos, kurį dar tarpukariu įkūrė Henris Fordas, idant augintų kaučiuką „Ford“ automobilių padangoms. Ten daug kas išlikę, tik apleista, tėra pora svečių namų. Ten lyg kita savivaldybė, karantino nėra – nors ir be jo nelabai yra lankytinų vietų išskyrus amerikietiškos tvarkos griuvėsius džiunglėse. Ir visgi apsisprendžiame neplaukti: kai meras eina uždarymų keliu, ką žinai, gal dar ir upėlaivius apribos (kaip jau uždrausti iš Manauso), ir strigsime Fordlandijoje. Verčiau perkam bilietą atgal į San Paulą. Geriausią siūlymą davusios avialinijos „LATAM“, kaip Brazilijoje įprasta, užsienietiškoms kortelėms bilietų neparduoda („meta“ klaidą) – tenka pirkti „Gol“ su dviem persėdimais, Beleme ir Belo Horizontėje. Poryt dienai. Galėjome gauti ir rytdienai.

Vakare atrandame paskutinę džiunglių „dovaną“ – dvi į mano kūną įsisiurbusias erkes. Encefalito Brazilijoje nėra, bet Laimo liga gali būti.

Aistę užklumpa darbai: reikia derinti svarbią sutartį. Tad kitą dieną ji pasilieka viešbutyje, išnaudodama dienos metą, kai daugelis svečių išėję ir todėl WiFi kiek stipresnis. O aš keliauju į Alter Do Chao. Pirmąkart per du mėnesius viešuoju transportu (kurio dėl pandemijos vengiu), kaukėtą veidą iškišęs pro langą.

Meilės sala išties nuostabi, kurortas kažkuo primena Balį. Tik apmiręs, hipsteriški restoranai uždaryti, parduotuvės dirba (dar tik 1 val. dienos), bet žmonių ten nėr. Karantinas. Visi laiveliai, plukdydavę į Meilės salą, rymo prišvartuoti. Ateina didelė šeima su maistu piknikui, gėrimais, kolonėle, juos sustabdo vietinis – „Laivai neplaukia“. Galiausiai moterys leika, o vyrai į salą nuplaukia plaukte. Taip nepapiknikausi. Kolos atsigeriu stebėdamas.

Grįžus į Santaremą, jis jau išleidinėjo paskutinį kvapą. Anksti ryte tai buvo „pergrūstas miestas“, nes visi skubėjo apsipirkti per kelias valandas, kai galima. O dabar jau po 3 val. dienos. Viskas užsidarė, žmonių beveik nėra. Brazilijos miestai viskam užsidarius labai nejaukūs – štai ima sekti koks tai vyras. Pereinu į kitą gatvės pusę, ir jis pereina. Pereinu atgal – ir jis pereina. Nužvelgiu. Atsitraukia. Užlipu į bokštą, iš kurio matosi rudos Amazonės ir mėlyno Tapažoso santaka. Nuperku empanadų vienintelėje veikiančioje kepykloje ir einu namo.

Skrydis – gilią naktį. Taksi į oro uostą, kuris toks mažas, kad viduje net kėdžių nėra – kol praleis į laukimo salę, palaukiu lauke. Tada du persėdimai: Belemas, kur Aistė nusiperka įdomų Paros valstijos rūbą, ir – pats trumpiausias mano gyvenime – Belo Horizontėje. Išeinam pro vienus vartus, jau „Final Call“ į mūsų reisą, bet jis – iš gretimų vartų. Oro uoste tepraleidžiame gal 1 minutę!

Vėl San Paulas. Rytas. Autonuoma. Miestas jau beveik tapęs namais.

---

San Paulo ir Rio apylinkės: pamirštos lietuvių istorijos ir salos be automobilių (2021 01 21-02 07)

---

Gyvenant užsienyje ilgesnį laiką ateina metas, kai grįžimas į Lietuvą priartėja, iš tolimos ateities virsta realiu, ir planus, pažadus ar kitą reikia įgyvendinti „dabar arba niekada“. Mūsų kelionė į Braziliją turėjo tiek tikslų – nuo lankytinų vietų iki susitikimų su klientais iki „Gabalėlių Lietuvos“ paieškų – kad tas „dabar arba niekada“ momentas ateina dar likus kone mėnesiui iki bilietų San Paulas-Vilnius datos.

San Paule susitinkame su tais lietuviais, kuriuos rekomendavo kiti kaip daug žinančius. Menininke Janete Zizas, kuriančią lietuviškus medžio dirbinius, medinius margučius, į kuriuos panašių ir Lietuvoje nėra. Antrą kartą su istorijos mokytoju Markosu Lipu – kad įrašytume interviu apie jo unikalią patirtį su sovietų propagandistų surinkta išeivių grupe lankant Lietuvą nepriklausomybei jau auštant. Persifotografuoju dar daug šaltinių. Įrašome interviu ir su Karlosu Levinštainu, lietuvių garbės konsulu San Paule.

Apsistojame Sao Kaetano Do Sul, netoli lietuviškos Vila Zelinos ir kone visą savaitgalį valgome vien lietuviškai – iš K. Kupsto restorano užsakome kugelį ir keptos duonos (kai San Paulas 22 mln. miestas, „Uber Eats“ veža tik į aplinkinius restoranui rajonus). Vėliau „Bar do Vito“ valgome virtinius. San Paulas vienas retų pasaulio miestų, kur tai įmanoma.

Interviu turiu duoti ir aš – papasakoti LRT laidai „Klausimėlis“ apie Australiją, kur mane pakvietė kaip ekspertą. Tam reikia gero interneto. Kur jis? San Paulą pažįstame, atsakymą žinome: „Classe A“ motelyje. Paradoksas, bet tie viešnamiški Brazilijos moteliai, skirti privatumo ieškančioms porelėms, ir pati geriausia vieta padirbėti: internetas galingas, nes reikia pornografijai (bet tinka ir darbui); stalas ir kėdės patogios, dvi, nes reikia romantiškai vakarienei su vynu (bet tinka ir darbui).

Australija dabar – visai kitokia. Taip nukeliauti, kaip keliavome mes, 10000 km kemperiu, po Australiją šansų ne ką daugiau, nei į kosmosą. Net tarp valstijų sienos vis užsidaro. Kad ir dėl… vieno COVID atvejo. Australija yra „karantinizmo“ spektro viršūnė: kita vertus, jie bent jau ligą tais „ultraradikaliais karantinais“ iš esmės išnaikino.

Vieno San Paule užsibrėžto tikslo taip ir neįgyvendiname: nenueiname į „Os Gemeos“, lietuvių kilmės grafitistų, parodą, San Paulo pinakotekoje. Neįleidžia: „Reikia registruotis internetu“. Tais retais kartais, kai atsirasdavo laisvų vietų, vis tiek nusivildavau: reikalauja CPF, mokesčių mokėtojo numerio, kurio mes neturime. Užsienietis į šį muziejų per COVID Brazilijoje nepateks…

Svarstome, ar verta pasirodyti ligoninėje dėl erkių – na, pagalvojame, gal verta, taip pataria vietiniai, dargi vieną įkandimų skauda. Daktarė labai džiaugiasi galinti pakalbėti angliškai – mokosi ir gerai kalba nes svajoja persikelti gyventi į Floridą. Kraujo tyrimas antikūnių neparodo, bet, aišku, dar ir ne laikas.

San Paulą skalbia ir skalbia liūtys: drėgnasis metų laikas. Jų metu žaibuoja tiek, kad, atrodo, danguje įsijungė koks galingas švyturys, kas tris sekundes atsukantis savo ryškią šviesą: Lietuvoje niekad taip nebūna.

Kaip ieškojome koplyčios lietuvei (2021 01 27)

Šis mano straipsnis apie tai, kaip iš San Paulo išvykstame ieškoti lietuvių paveldo jo priemiesčiuose, spausdintas JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“:

Mūsų eskpedicija ieškant lietuviško paveldo Brazilijoje atėjo į pabaigą, giliausius ir sunkiausiai pasiekiamus lietuviško paveldo ir jo istorijų sluoksnius.

Visada su „Gabalėlių Lietuvos“ pildymu taip. Iš pradžių paprasta: vietos lietuviai džiugiai rodo jiems patiems brangiausias vietas vietą po kitos: tik fotografuok, klausinėk, užrašinėk. Paskui jau reikia pradėti „tempti už liežuvio“: „O kur ta lietuvių mokykla, apie kurią skaičiau 50 metų senumo knygoje, ar bent pastatas tebestovi?“. Vienas pašnekovas neatsako, kitas neatsako, iš trečio galbūt gauni apytikslį atsakymą…

Bet ir tai ne viskas. Nes pasaulyje pilna lietuviškų vietų, kurias jau visi lietuviai pamiršo. Arba tie, kas prisiminė, jau išmirė.

Ir tų, paskutinių vietų paieška ir radimas primena galvosūkį ar labirintą.

Analice Sakatauskas vardu pavadintoje gatvėje San Paule ėmiau domėtis, kas gi ta mergaitė, kad ji, žuvusi vos 19 m., šitaip pagerbta. Joks Brazilijos lietuvis, kurio klausiau, apie ją nieko nežinojo. Oficialus Osasco priemiesčio puslapis rašė aptakiai – mergina buvo gera, lankė vargšus ir už juos meldėsi. Diskusijoje apie tą straipsnį akis užkliuvo už skaitytojo Claudio Bessa pernykščio įrašo: „Estrada dos Romeiros kelyje Analice pasytatyta koplyčia“. Padedant Brazilijos lietuviams sukontaktavome su tuo žmogumi – jis pasakė, kad koplyčia esą stovi 46-ajame kilometre.

Koplyčia? Kadangi Analice žuvo važiuodama automobiliu, gal kryželis žūties vietoje? Bet sako koplyčia… Atsidarau „Google Street View“ – tas kelias ten yra. Pravažiuoju juo virtualiai kokius 10 kilometrų – bet nieko aiškiai susijusio su Analice nematau.

Paprastai mėgstu prieš važiuodamas į vietą realybėje jau žinoti, ar kas ten yra. Bet, aišku, svarbiausias mano darbas kaip tik tada, kai nežinau. Reiškia, tokį darbą ir buvo galima atlikti tik čia, Brazilijoje, ir su Analice koplyčia jis bus būtent toks. Jei ją rasiu…

Nuo San Paulo centro iki vietos nukakti užtrunka apie 2 val. Važiuojame automobiliu iš lėto Estrada Dos Romeiros, dairomės. Koplyčių yra. Bet kiekvienas „Eureka!“ tuoj išnyksta: daugelis koplyčių stovi todėl, kad ten kryžiaus kelias, o vieninteliai užrašai ant jų susiję su Jėzaus gyvenimu. Nuvažiavome iki 50 km – ir nieko.

Ką gi, reikia suktis – gal grįžtant atgal geriau matysis. Ir tikrai: ant kalvos išnyra didžiulis baltas paminklas-kryžius! Palipu arčiau – ant jo parašyta „Analice Sakatauskas“. Visada malonu aplankyti naują su lietuvių istorija persipynusią vietą, bet pasiekti tokią, kurią abejojai, ar berasi – dvigubai maloniau.

Po kryžiumi paliktas padėkos raštas kuriame, atrodo, kažkoks maldininkas dėkoja už pasveikimą ir Analice. Ar lietuvės merginos atžvilgiu susiklostęs net kažkoks liaudies pamaldumas, jai priskiriami stebuklai?.. Tiesa, jei taip, tai, atrodo, daro visai ne lietuviai. Gal kada nors Analice galėtų būti pripažinta Dievo Tarnaite ar Palaimintąja? Kol kas žinių apie ją per mažai, bet bent jau dėmesį į šią istoriją atkreipiu. Užsirašau tikslias koordinates – bus „Gabalėliuose Lietuvos“, jei dar kas norės rasti Analice paminklą – bus paprasta. Jei kas nors norės plačiau tyrinėti jos trumpą gyvenimą – irgi bus nuo ko pradėti.

Pirakaja, kur lietuviai sukūrė unikalią bažnyčią (2021 01 28)

Jau rašiau „Drauge“ apie kunigą-poetą Aleksandrą Arminą, prie kurio pastatydintos Maua priemiesčio bažnyčios San Paule jam atidengtas biustas, yra jo vardo koledžas. Bet Arminas perstatė dar dvi bažnyčias: Piracaia ir Joanopolis, iš kurių pirmoji garsėja tarp lietuvių kaip nuostabus menininko Navicko kūrinys.

Pirmą kartą Piracaia „pabučiavau duris“ – ant kurių nebuvo parašyti net mišių laikai. Antrą kartą grįžau „pasikaustęs“: Brazilijos lietuviai paskambino pasiklausti ir bažnyčios šeimininkai atsakė, esą „dabar bažnyčia atidaryta visada iki 6 val.“. Ką jūs manote – lygiai taip užrakinta.

Klausiu greta triūsusių darbininkų, kada mišios. Mano nuostabai, darbininkas, pasirodo, ne tik puikiai kalba angliškai (tai Brazilijoje reta ir tarp inteligentų), bet dar ir puikiai žino ir Arminą, ir Navicką, nors šie Piracaia mieste darbavosi 1951 m. Jis suorganizuoja, kad bažnyčia būtų atidaryta, supažindina su šiuolaikiniu menininku Wagner, kuris kai ką bažnyčioje pertapo. „Bet šiaip visas vidus čia Navicko“ – sako.

O jis tikrai unikalus – niekur pasaulyje nemačiau nieko panašaus. Visos lubos ištapytos popiežių veidais. Didžiausias – dabartinio popiežiaus. Kai popiežius pasikeičia, didysis paveikslas nukabinamas, o dabar jau Wageneris nutapo į jo vietą naują popiežių bei nedidelį buvusio popiežiaus portretą. Pilna Piracaia ir kitokių įdomų sprendimų: pavyzdžiui, nuolat rausvai žybsinti Kristaus širdis paveiksle už altoriaus (lemputė).

Jei tokia bažnyčia būtų Lietuvoje, daug lietuvių važiuotų jos pažiūrėti. Bet dabar apie šį lietuvio menininko Navicko kūrinį mažai kas net nutuokia. Atkreipti viso pasaulio lietuvių dėmesį į tai, ką įspūdingo lietuviai yra sukūrę visur pasaulyje, ir yra mano bei „Gabalėlių Lietuvos“ enciklopedijos tikslas.

Rio de Žaneiro valstijos pakrantės ir salos be automobilių (2021 01 28-02 02)

Vėl susitinkame su Pranu Grunskiu: įdomu pasidalinti „pandemijos meto“ nuotykiais. Prieš mūsų istorijas apie Santaremo gidą melagį reketininką ir skubų sprukimą nuo karantino jis meta savąją iš Čapada Diamantinos: pagrindinis Vale do Pati kelias dėl pandemijos uždarytas, tačiau Pranas vis tiek mėgino eiti. Negaudamas nakvynės pas vietinius (jie saugosi viruso) sukorė tokį atstumą, kad ir jis, patyręs žygeivis, jautėsi pervargęs.

Pranas gailisi, kad, deja, visko ką norėtų padaryti Brazilijoje, ir per mėnesį nepadarys. Norėtų skristi į Amazoniją – bet ten siaučia koronavirusas ir karantinai. Norėtų pamatyti Igvasu krioklius – bet galėtų tai padaryti tik iš Brazilijos pusės, o juk geriausi pasivaikščiojimo takai yra Argentinoje (siena uždaryta). Tačiau nenusimena: „Į Braziliją dar grįšiu“. Nebe tie laikai, kad kelionė į kią pasaulio kraštą būtų vienintelė, nepakartojama, kaip tiems lietuviams, kurie, emigravę ~1930 m., net ir labai norėdami neturėjo galimybių aplankyti Lietuvos ar grįžti. Net su visa pandemija judėti po pasaulį dabar vis tiek lengviau, nei prieš pusę amžiaus.

Aš tas vietas jau esu matęs. Pasukame link Rio de Žaneiro valstijos pakrantės: šįsyk kol kas ne į miestą, o į nuostabias žalias pakrantes pakeliui, pilnas kurortų, paplūdimių ir salų be automobilių.

Santose pakalbinu Valdemarą Mališką Sidaravičių, buvusį Lietuvių bendruomenės pirmininką.

Pirmasis planas buvo nakvoti Ubatuboje, dar San Paulo valstijoje. Bet pagal San Paulo karantino planą ten – raudonoji zona, viskas uždaryta net ir savaitės dienomis. Abejojome, ar tikrai – juk naujamečio karantino iš turistų gyvenantys San Paulo kurortai nesilaikė. Bet dabar laikosi, tiesa, paplūdimiai vis tiek pilni.

Važiuojame toliau, į Paratį, kurio kas mėnesį užliejamas gatves savaip pamilau dar 2016 m., kai lankiausi ten pirmąjį kartą. Tada turėjau tik vieną dieną, o dabar kelias: miesteliui, gretimiems kriokliams, paplūdimiams, kur einu ne tiek maudytis, kiek pasigėrėti vaizdais.

Kadaise Paratis buvo didesnis už Rio de Žaneirą ir, priešingai nei Rio, jis liko tokio paties dydžio, kaip portugalų laikais, taigi, ir su visomis barokinėmis bažnyčiomis, senais pastatais, kurių pirmus aukštus dabar užėmė restoranai, viršutinius – posados, vienoje kurių nakvojome.

Visur pilna! Ir kaukių mažoka. Galvojate gal dėl to, kad San Paulą pandemija siaubia labiau, nei Rio? Ne, priešingai, Rio de Žaneiro valstijoje serga daugiau žmonių ir čia gal yra pirma vieta Brazilijoje, kur pradedu girdėti nemažai sauso kosulio. Karantinas yra politinis klausimas, ne epidemiologinis, ir Rio gubernatorius tiesiog pasirinko kitokį kelią…

Ir Rio valstija iš to gauna ekonominę naudą: mes ne vieninteliai savaitgaliui atvykome iš užsidariusio San Paulo. Viename savo straipsnių suskirsčiau visus keliautojus į 12 grupių pagal tai, kaip ir dėl ko keliauja – poilsiautojai, atradėjai, piligrimai, kuprinėtojai, žygeiviai ir t.t. Šiais metais svarstau, gal reikėtų papildyti tryliktąja kategorija – pabėgėliai.

Pabėgėliais šiaip vadiname migrantus. Tačiau yra daugybė žmonių, kurie, nors ir jaučiasi savo šalyje nejaukiai, vis dėl to ne tiek blogai, kad išvyktų „su visam“ (ar negali to padaryti dėl šeimos, karjeros). Už tai jie bent jau per atostogas keliauja tam, kad pailsėtų nuo savo miesto ar šalies: jų tikslas ne tiek nuvykti, kiek išvykti.

Anksčiau tai būdavo, tarkime, nemusulmonai ar mažai tikintys, išvykstantys „pailsėti“ nuo griežtų Irano ar Saudo Arabijos islamiškų įstatymų (privalomos skarelės moterims, alkoholio draudimas ir pan.). Taip pat gėjai iš labai konservatyvių šalių, norintys atsipalaiduoti.

O koronaviruso ir karantinizmo laikais keliautojų-pabėgėlių staiga radosi ir visoje Europoje, kiek mažiau – Amerikoje. Palyginus su drakoniškais Europos karantinų ribojimais, visokios ten privalomos skarelės ar negalėjimas viešumoje susikibti už rankučių – juk mažmožis.

Aišku, čia dviašmenis kalavijas. Galima nueiti į du kraštutinumus. Vienas – kaip Europa – užsikarantinuoti, viską uždaryti nesvarbu, kas pavojinga o kas ne, neaišku kuriam laikui. Kitas – visai nesisaugoti ir taip statyti aplinkinius į ligos pavojų (jokių kaukių, atstumų ir t.t.). Rio de Žaneiro valstija jau kiek arčiau šio kraštutinumo, nors dar toli nuo jo. Štai Ilha Grande saloje be automobilių užsakome ekskursiją aplink salą laivu. Laivelis kupinas žmonių, visi (išskyrus mus) be kaukių, garsiai kalba. Atsiklaupiu gale ant krėslo ir visą laiką plaukiu žiūrėdamas atgal – vėjas nepučia į veidą visų kitų iškvėpto oro, o pakrančių vaizdai nuostabūs. Kai keliauju po daug miestų, susitikinėju su žmonėmis, negaliu sau leisti užsikrėsti…

Pavojus Brazilijoje vis tiek didžiausias ne iš COVID… Atrodo, Ilha Grande nusikaltimų atžvilgiu saugu. Bet viskas gali būti apgaulinga. Štai laivas sustoja prie tik iš jūros pasiekiamo kaimo. Sėdime, žiūrime į jūrą. Matome, pro šalį eina kažkoks neadekvatus tipas, kažką rėkia mums portugališkai. Nereaguojame.

Netrukus iš laivo turistus pašaukia plaukti. Vos nubridęs į laivą atsisuku atgal: žiūriu, tas pats tipas jau grįžo nešinas mačete ir lekia prie dar nespėjusių išvykti turistų. Garsiai rėkia. Vieną pasiveja, užsimoja mačete. Galvoju, tuoj įvyks žmogžudystė ar net kelios… Bet keli brazilai tą veikėją netrukus nuginkluoja. Jis rėkia toliau, bet turistai spėja pasitraukti.

O brazilai bendrakeleiviai laive kad kvatojasi: „Kažkokius gringus užpuolė, nes tie su juo kalbėjo angliškai“. Gerai, kad nieko tam tipui ir neatsakėme, kai mus kalbino… Netoli nuo tos vietos, panašiame tik iš jūros pasiekiame kame, beje, pernai nužudė Lietuvos pilietį Adam Žindul ir, pagal oficialią versiją, išprievartavo jo brazilę žmoną.

Ilha Grande pakrantės ir paplūdimiai gražūs, bet kiek trūksta nuostabių vaizdų iš viršaus: apžvalgos aikštelės užaugusios. Kadaise saloje stovėjo Lazaretas, kuriame prieš gerą šimtmetį buvo karantinuojami atplaukusieji į Braziliją, kad neužvežtų ligų. Belikę griuvėsiai su istorijos aprašymo lenta. Prieš pora metų istorija būtų atrodžiusi tokia gūdžios praeities pasaka kaip koks vergų turgus. O dabar vėl daugybėje šalių pilna Lazaretų…

Rio de Žaneiras, antras dublis (2021 02 03-07)

Pro begalinius paplūdimius atvykstame į Rio de Žaneirą, kur išsiskiriame su savo bendrakeleiviu: kartą jau atidėjęs sugrįžimą, jis skrenda į Lietuvą. Kadangi lapkritį persirgo COVID, nebegali laukti ilgiau. Mat dabar Lietuvoje eilinį kartą įvesta nauja tvarka: grįžus reikia izoliuotis visiems, išskyrus persirgusius ir vakcinuotus. Bet persirgimas „galioja“ tik 90 dienų… Ir vis tiek reikia pasidaryti COVID testą. O Rio tai ne taip paprasta, kaip San Paule: oro uoste, kaip nekeista, testų daryklos nėra. Bet jų tiek pilna mieste, kad sudėtingas aiškinimasis kur ir kaip neteko prasmės.

Po Rio iškabinėti ir nauji stacionarūs kelio ženklai: „Vakcinacijos vieta“. Žmonės vakcinuojami automobiliuose pro langą – kol kas, tiesa, tik senoliai ar turintys ligų. Ir vakcinuojami Brazilijoje išvandyta Coronavac vakcina, kurios veiksmingumas nuo simptominio COVID tik 50%. Pilna socialinės reklamos, skatinančios vakcinuotis.

Rio de Žaneire gyvename bute su viename gražiausių vaizdų, kokius esu matęs iš balkono. Į Rodrigo do Freiteso ežerą, Kristaus paminklą. Langai į priešingą pusę nuo vandenyno, kuris irgi greta (daugiabutyje net yra atskiras liftas „grįžusiems iš paplūdimio“). Bet Rio vienas nedaugelio miestų, kur vaizdai nuostabūs kur bepažvelgsi! Tiesa, lietuvių kilmės pažįstama, išgirdusi, kur apsistoję, vietą įvertino kitaip: „Ten šalia Cruzado daugiabučiai, kur sukelti žmonės iš favelų. Jie labai nesaugūs“. Atkreipiau dėmesį – jie išties baisūs, bet Ipanemos rajone turtas skurdą užgožia. Auksinis jaunimas pajūrio baruose, į prekybos centrus atvažiavusios poniutės ir prestižinių sporto klubų nariai.

Vėl įrašome interviu – šįsyk “Delfi TV”, Aistė kalba apie dvigubą pilietybę.

Paskutinę dieną Rio, pažiūrėję garsaus grafitisto Eduardo Kobros freskas, nakvojame Centre kuris, kaip pasakojo vietiniai, vis labiau miršta išsikeliant verslams. O vakarais virsta tikru valkatų ir narkomanų lauku.

Aistė nenori, bet sutariame, kad vieną dieną pernakvosime tenai.

Europiečiai myli Brazilijos miestų centrus: juk ten seni didingi istoriniai pastatai. O brazilai jų vengia kaip velnias kryžiaus. Aistė jau lyg brazilė: su malonumu nebevažiuotų nei į San Paulo, nei į Rio centrą. Aš vis dar labiau europietis: pastatų grožis ir kilni sunykusios didybės atmosfera man nustelbia purvą ir nesaugumą. Be to, centre gerokai pigiau: Rio de Žaneiro centre padorų viešbučio numerį gali gauti už mažiau 20 eurų, kai Kopakabanos ar Ipanemos pakrantės bulvaruose ir 60 ar 80 eurų nebloga kaina, o eilinis viešbutis kainuoja šimtus.

Vakaras. Tamsu. Sename viešbutyje registratūros darbuotoja sėdi už neperšaunamo stiklo. Kambaryje kabo atsišaukimas apie lytiškai plintančių ligų prevenciją. Mums norėjo duoti kambarį su vaizdu į kiemą, bet paprašiau su vaizdu į gatvę (Lotynų Amerikoje tokio prašymo daug kas nesupranta: kas galėtų norėti į ten žiūrėti)? Atsikeliu ryte, pasižiūriu pro langą. Regiu tokį vaizdą: vyras rėkia ant moters, paskui suduoda du smūgius. Benamiai susirinkę pažiūrėti, komentuoja. Kiek supratau, tas vyras pardavėjas, o ta moteris bandė ką pavogti, ar šiaip dėl narkotikų elgėsi neadekvačiai. Gatvės teisingumas, policijos niekas nekviečia.

Pamename, kai paklausėme vietinių, ar Brazilijoje policija tikrina, kad COVID sergantieji laikytųsi saviizoliacijos, jie labai juokėsi. Kai Brazilijoje įvyksta kas devinta pasaulio žmogžudystė, kas turės laiko “niekams”?

Išvykstame iš Rio link San Paulo. Paskutinį kartą. Bet Aistė sako jau besijaučianti lyg kokia sunkvežimio vairuotoja, vykdanti Rio-San Paulo reisą. Užsukame į Penedo, suomių įkurtą miestelį, kur, dabar, atrodo, suvilkta visa Europa. Ir matrioškos. Pietų Amerikiečiams tai ne tik Rusijos, o ir visos Europos simbolis, greta šveicariško šokolado ir kito. Klausome braziliškos muzikos: padariau USB atmintinę su reikšmingomis dainomis nuo XX a. pradžios iki dabar, chronologiškai. Nuo Rio himno „Cidade Maravilhosa“ ir Rio karnavalo sambos, šlovinusios prezidentą Žetulijo Vargasą po iki bosa novos, iki tuometę diktatūrą Ezopo kalba kritikavusios Tropikalijos ir MBP (braziliško popso).

San Paulas panaikino savaitgalinius karantinus. Bet mums reikės skristi: Brazilijoje jau būsime praleidę 90 d. Be to, spėju, kad yra nemaža tikimybė, kad Brazilijai netrukus smogs COVID banga: jau yra ženklų, kad iš Amazonijos ji persimeta į kitas valstijas, taip atkartodama 2020 m. pavasarį, kai irgi iš Amazonijos išplito po šalį: tada Brazilija persirgo pirmą kartą, o dabar, prabėgus beveik metams, užkrečia vėl iš naujo tuos pačius žmones.

Variantų Amerikoje nemažai, nors kai kurios šalys, kaip Kolumbija, dėl Brazilijoje plintančio Amazonijos COVID varianto ir uždarė sienas. Turbūt geriausias variantas – Kosta Rika. Bilietas 170 eurų, nors skrydžio atstumas tarsi Vilnius-Niujorkas. Kosta Rikoje nėra karantino, nereikia net COVID testų. Lietuvoje karantinas nesibaigia, vis pratęsiamas ir pratęsiamas, nelabai yra ko ten grįžti. Man. Bet Aistei, deja, atsirado darbų, kuriuos reikėtų padaryti Lietuvoje ir tai jau galima, nes atitinkamos institucijos veikia. Ji sako jau nori į Lietuvą. Galiausiai sutariame skristi vasario 12 d., kaip suplanavę ir kaip dar sausį įsigijome bilietus.

Ar aš ko Lietuvoje pasiilgau iš to, ką galėsiu ten grįžęs gauti? Gal savo monitoriaus, kuris didesnis, nei nešiojamo kompiuterio, dirbti patogiau. Nes, šiaip ar taip, nieko daugiau Lietuvoje per saviizoliaciją, paskui karantiną, judėjimo ribojimus bent artimiausiu metu ir nepamatysiu: nei draugų, nei pramogų, nei dar ko.

1966 m. kultiniu tapo filmas „The Endless Summer“ („Nesibaigianti vasara“). Ten rodė serfingo mėgėjus, kurie visus metus važiavo aplink pasaulį iš šalies į šalį ir amžinai gyveno ten, kur tuo metu vasara, gaudydami šiltų jūrų bangas. 1966 m. tokia idėja buvo be galo nauja, įkvėpė „Vudstoko kartą“.

Galvoju, kad, jei kas apie mūsų gyvenimą nuo 2020 m. kovo iki 2021 m. vasario sukurtų filmą, galėtų vadintis „The Endless Freedom“ („Nesibaigianti laisvė“). Visą laiką likome laisvėje: aplankėme 24 šalis nepatekę į privalomą saviizoliaciją, nesusirgę COVID, vos pora savaičių buvę šalyje, kur restoranai veikia tik išsivežimui (Lietuvoje lapkritį) ir niekada ten, kur, tarkim, neveikia kirpyklos ar ribojamas judėjimas po šalį.

Draugų pasakojimai iš Lietuvos apie tai, kaip organizuoja vyno gėrimo vakarėlius per „Zoom“, atrodo kažkokie netikri.

Kai kompiuterinių žaidimų kompanijos uždaro nepelningus internetinius MMORPG kompiuterinius žaidimus kartais pasako: iš naujo prisijungti prie serverio nuo dienos X nebebus galima, bet serveris dar veiks tol, kol atsijungs paskutinis žaidėjas. Kai kurie didžiausi fanai tada dienų dienas, savaičių savaites neišjungia žaidimo ir taip lieka paskutiniai vis tuštėjančio virtualaus pasaulio gyventojai. Kol galiausiai jų kompiuteriai pakimba, dingsta elektra ar dar kas – ir viskas.

Atėjo laikas ir mums „atsijungti“ nuo priešpandeminio pasaulio…

---

San Paulas. Paskutiniai potėpiai ir pakilusi temperatūra (2021 02 08-16)

---

Paskutinis sugrįžimas į San Paulą. Paskutiniai susitikimai. Klientai, iki tol kiek bijoję susitikti dėl COVID, persigalvojo: juk tuoj išskrisim, kito šanso nebus. Buvo įdomu pašnekėti ir iš „Gabalėlių Lietuvos“ pusės: tai tikrai žmonės, kurie labai domisi kilme, yra surinkę žemėlapių Brazilijos vietų, kur lietuviai mėgino kurti savo „tautines kolonijas“ ir kurių ženklų iki šiol rasti nepavyko. Visa tai persifotografavau.

Picų rodizio dešimtųjų vestuvių metinių proga: laikas greitai prabėgo, bet tebesame geriausi draugai, o ilgainiui tapome ir verslo partneriais bei kolegomis.

Aistę „pasiveja“ baudos už greičio viršijimus: atrodo, Brazilijoje tą stebinčių fotoaparatų labai daug – tiek, kad net pati ji, šiaip jau pavyzdinga vairuotoja, nepastebėjo, kaip viršijo greitį, o fotoaparatai pastebėjo.

Kai važiuojam pažiūrėti grafičių, koksai tai veikėjas motociklu kaukšteli į galą. Šįkart jau iš „kitos Brazilijos“ nei ta moteris, įvažiavusi į mus Buzios. Kuo skubiau pabėga iš įvykio vietos.

Paskutiniame San Paulo bute (jau aštuntoji gyvenamoji vieta šiame mieste!) lifte be įspėjimų, kaip saugotis viruso, kabo užrašas – „Gerbkite ir žmones su kitokia nuomone apie pandemiją“. Suprask – žinome, kad yra žmonių, netikinčių pandemija ar nenorinčių saugotis patys, bet jei kitas lifte nori saugotis, tai malonėkite prie jo nestoti arti, užsidėti kaukes.

Lietuvių vienuolių ordinas ir mokykla San Paule (2021 02 09)

Šis mano straipsnis spausdintas Amerikos lietuvių laikraštyje “Draugas”:

Pagaliau aplankau ir lietuvių įkurtą vienuolyną bei mokyklą, apie ką plačiau parašau šiame straipsnyje JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“:

Nors „Tikslas – Amerika 2020“ ekspedicija į JAV dėl COVID ir nepavyko bei teko ją pakeisti ekspedicija į Braziliją, ir Brazilijoje susiduriu su JAV lietuvių istorija ir paveldu.

Nes Lotynų Amerikoje lietuvybės – ir lietuviško paveldo – būtų daug mažiau, jei ne JAV lietuviai. Kad ir toks pavyzdys: didžioji dalis tautiškiausiai nusiteikusių, lietuviškai puikiai kalbančių jaunesniųjų Lotynų Amerikos lietuvių yra baigę Vasario 16 d. gimnaziją Vokietijoje. Jie dabar yra lietuvių klubų ir kitų organizacijų sielos, širdys ir rankos, perėmę tas vėliavas iš pasenusių tėvų ar senelių. Kaip viskas atrodytų, jei ne JAV lietuviai, rėmę jų „panardinimą į lietuvybę“ vasario 16 d. gimnazijoje? Kitaip: ne vienas pasakoja tik toje gimnazijoje išmokęs lietuvių kalbos ir kultūros.

Bet labiausiai JAV lietuviai prisidėjo prie tikėjimo vietų statybų. Daugelis Pietų Amerikos lietuvių bažnyčių pastatytos didele dalimi JAV lietuvių lėšomis – ir tai iki šiol primena atminimo lentos ir vitražai.

O Brazilijai JAV lietuviai padovanojo… ištisą vienuolių ordiną! Vienuoles pranciškietes. Ordinas įkurtas 1922 m. Pitsburge. Rūpinosi JAV lietuvių švietimu, slauga – tada JAV nebuvo valstybinio mokslo, taigi, lietuviukus mokslindavo parapinės mokyklos ir jų savanorės vienuolės. Lietuvių emigracijai tarpukariu pasukus į skurdžią Braziliją, pranciškietės tuoj įkūrė ten savo misiją, kurios širdimi tapo jų įkurta Šv. Mykolo Arkangelo mokykla San Paulo lietuvių rajone Vila Zelinoje.

Praėjo beveik 100 metų. JAV viskas pasikeitė iš esmės: atsiradęs valstybinis mokslas ilgainiui sugniuždė parapines mokyklas, nutrūko anksčiau įprastas vienuolynų „pasipildymo“ kelias, kai į vienuolynus stodavo savo vienuoles mokytojas stebėdavusios ir idealizuodavusios moksleivės. Ilgainiui seno ir nyko ir visos JAV lietuvių moterų vienuolijos. Kai per „Tikslas – Amerika 2017“ ekspediciją lankiau Pitsburge Providence Hill, lietuvių pranciškiečių „Motherhouse“ vietoje radau tik plyną lauką. Vienuolynas buvo ką tik nugriautas, kartu su koplyčia ir kitkuo. Kertinis akmuo simboliškai numestas Pitsburgo lietuvių kapinėse ant bendro vienuolių kapo. Dar likusios gyvos senyvos seselės iškeldintos. Kaip mums pasakojo Brazilijoje, tai jas sugniuždė, netekusios vienuolyno, pradėjo masiškai mirti – „Dvi net mirė tą pačią dieną“…

Bet Pranciškiečių ordinas išliko! Jo pasaulinė būstinė šiandien – San Paule. Trumpa internetinė paieška nuveda į daugybę skirtingų jo pastatų, misijų. Bet viskas vien portugališkai. Atrodo, kažkuriuo metu į Pranciškietes ėmė stoti brazilės ir nustelbė lietuves: kažin, ar pavyks pakalbėti? O būtų įdomu pamatyti, ar kas lietuviško išliko pastatuose, ypač Šv. Arkangelo Mykolo mokykloje, kuri išaugino ne vieną Vila Zelinos lietuvių kartą…

Bet jau po kelių mėnesių gaunu džiuginantį laišką: dar yra viena lietuvė vienuolė, Rūta. Sutariame susitikti mokykloje. O čia laukia tikras siurprizas! Pasitinka koks 30 mokytojų. Ir paprašo papasakoti, ką čia darome, apie lietuvišką paveldą Brazilijoje. Apturiu pirmą „gyvą“ paskaitą nuo pat COVID pandemijos pradžios: kalbu lietuviškai, bet mane verčia Vila Zelinos lietuvė Janete Zizas. Nors beveik visi mokytojai ne lietuviai – ryšys tarp mokyklos (bei vienuolių) ir Lietuvos likęs tamprus. Jis matosi ne tik mokyklos koridoriuose kabančiose istorinėse nuotraukose ar lietuviškame užraše, linkinčiame pasauliui taikos. Kiekviename klasės sąraše dar rasi po vieną ar kelias lietuviškas pavardes. Mums parodė Vila Zelinos Vasario 16 d. švenčių nuotraukas – jos visos taip pat vyksta Šv. Mykolo Arkangelo mokykloje.

Atsidariusi po pandemijos, mokykla dirbo nauja tvarka: klasės skeltos per pusę ir kiekvienas mokinys lanko mokyklą tik kai kuriom dienom, o kitom žiūri tas pačias pamokas iš namų. Kaukės, dezinfekcija ir kita. Mokykla nustebina ir modernumu: atskiros chemijos, biologijos laboratorijos. Kaip sakė mus lydėjusi buvusi moksleivė Janete Zizas, daug kas buvo jau „jos laikais“. Šią mokyklą lankė ji, visi jos keturi vaikai, o dabar jau lanko anūkai. „Vila Zelina kaip kaimas – visi vieni kitus pažįsta“ – sako, sveikindamasi su viena mokytoja po kitos.

Šalia mokyklos stūkso vienuolynas ir būtent jo „lietuviškame kambaryje“ įrašėme interviu su Rūta. Išgirdome, kad seserų Brazilijoje beveik 50, tarp jų – 2 naujokės. Rūta – paskutinė lietuvė. Tiesa, nebe JAV lietuvė – Brazilijoje gimusi lietuvė, kurią kadaise į vienuolišką gyvenimą pritraukė mokyklą įkūrusios JAV lietuvės seselės. Net sunku patikėti, kiek Pranciškietės turi veiklų – pasiskirsčiusios po visą Braziliją (ir ne tik) po dvi, po tris, jos valdo misijas, mokyklas, slaugo ligonius. „Sunkiausia dabar seseriai Amazonijoje“ – sakė – „Ten tiek daug žmonių ten aplink miršta nuo COVID“. Kaip tik neseniai dėl prastos infrastruktūros buvo nepavykę laiku pristatyti į tą valstiją deguonies balionų: negrįstuose keliuose sunkvežimiai įklimpo…

Vienuolės išlydi mus į naktinę Vila Zelina. Viena jau mirusi lietuvė vienuolė, sako, įkalbėjo kitas prisižadėti, kad ir lietuvėms nykstant, lietuviška vienuolyno prigimtis, ryšiai su Vila Zelinos lietuvių rajono bendruomenė nebus pamiršti. Ir jos pažadą tesi.

Kaip San Paulo lietuviai Vila Zeliną gina nuo… rusų okupacijos (2021 02 09)

Ieškodamas užsieniuose lietuviško paveldo dažnai turiu apraudoti tas lietuviškas vietas, kurių jau nebelikę.

Esu įpratęs, kad didžiausi pavojai lietuviškam paveldui yra šie:
*Užmarštis – beveik joks gyvas lietuvis tų vietų nebeprisimena, nežino ir todėl negina (šitą mėginame keisti aprašydami jas „Gabalėliuose Lietuvos“).
*Lietuvių išsikėlimas kitur – rajone gyvena (beveik) vien kitataučiai, kuriems tos vietos neberūpi, o lietuviams jas prižiūrėti nepatogu, toli („Gabalėlių Lietuvos“ angliška versija mėginame sudominti ir tuos, kurie nekalba lietuviškai).
*Pinigai – taupant uždaromos ir griaunamos lietuvių bažnyčios, parduodama jų žemė.

Niekur nesusidūriau, kad lietuviškas vietas kas nors mėgintų sunaikinti iš neapykantos. Iki San Paulo…

Dar nuo pirmojo savo apsilankymo San Paule 2016 m., girdėjau Vila Zelinos lietuvių rajono gyventojų pasakojimus apie rimtą konfliktą su rusais. Esą rusai mėgina pervadinti Laisvos Lietuvos gatvę, uždengė Lietuvos Laisvės paminklą.

Tai švelniai priminė sąmokslo teoriją. Na, juk San Paulas taip toli nuo Europos peripetijų, ar tai gali būti tiesa? Gal dėl liūdnos Lietuvos istorijos San Paulo lietuviai tiesiog įžvelgia piktus kėslus, kur jų nėra? Dėl visa ko, tada apie šią istoriją nerašiau: visokeriopai stengiuosi išvengti „Gabalėliuose Lietuvos“ nepatikrintų faktų.

Bet šiemet sugrįžau į Braziliją trims mėnesiams, kalbėjau su daugiau lietuvių nei kada seniau. Ir, be gausybės nežinotų lietuviško paveldo istorijų, daug sužinojau ir apie tą lietuvius skaudinantį Vila Zelinos puolimą. Ir tos istorijos tikrai suneramino.

Janete Zizas nėra linkusi „kariauti“. Lietuvybę Vila Zelinoje tęsia menu. Ir jai sekasi puikiai. Taip nuostabiai lietuviškai išmargintų medinių margučių, raktų pakabukų, stiklinių padėkliukų pačioje Lietuvoje sunkiai rasi: sako, žmonės perka ir siunčia į Lietuvą. Ir ne tik lietuviai perka: kartą per mėnesį lietuvių parapijos salėse ji organizuoja meno muges, kur tokių lietuvių kilmės meistrų, kaip ji – dešimtys, o įvairiataučių pirkėjų, geros reklamos dėka, susirenka šimtai. Kartą per metus dar didesnės mugės vyksta San Paulo Imigracijos muziejuje.

Bet pastaraisiais metais Janete teko apsiimti kur kas mažiau malonia veikla. Greta savo kūrinių ji man atvertė ištisą segtuvą su dokumentais, nuotraukomis, raštais. Tai, kas siųsta į San Paulo savivaldybę įrodinėjant, kad Vila Zelina – lietuvių rajonas. „Juk kažkam reikia tą daryti“ – sako ji.

Kaip pasakojo, puolimas prasidėjo, kai į rajoną atsikėlė kažkoks rusas. Jis ėmė reikalauti trinti iš rajono Lietuvos ir lietuvių vardą. Reikalavo pervadinti Lietuvos Respublikos aikštę ir Laisvos Lietuvos skersgatvį (Janete bei kitų lietuvių dėka tai kol kas nepavyko). Pasodino priešais Lietuvos laisvės paminklą medį, kad jį užstotų – o lietuviams pabandžius jį nukirsti, aiškino, neva tai neekologiška – San Paulo valdžia jo paklausė ir Laisvės paminklo per lapiją dabar beveik nebesimato.

Pasiekė, kad viena Vila Zelinos rajono aikštė būtų pervadinta Puškino vardu. Sukūrė apie Vila Zeliną portugališkus tinklapius, kur šis rajonas vadinamas nebe lietuvių, bet „rytų europiečių“ rajonu, tuo tarpu lietuviai puolami. Rusų spaudoje jis jau tiesiai rašė, kad Vila Zelina – rusų rajonas. Organizuoja Vila Zelinoje Rytų Europos muges, kad nukonkuruotų lietuviškas muges: į tas Rytų Europos muges, pasak Janete, suvažiuoja prekiauti rusai iš kitų rajonų, o dauguma lietuvių jas boikotuoja.

„Kaip vienas žmogus gali turėti tiek įtakos?“ – klausiu. Janete nuomone, jis iš kažkur gauna paramą – tikriausiai iš Rusijos.

Vis dar abejoju – ar čia tikrai?

Ir tada Janete parodo atsišaukimą, kurį rusai dalino visoms Vila Zelinos rajono parduotuvėms ir restoranams. Viską pasako vien straipsnio pavadinimas: „Nacių virtuvė!“. Straipsnio nuotraukose – lietuviški konditerijos gaminiai, apklijuoti svastikomis. Tekste rašoma, kad, pavyzdžiui, kad Lietuvoje svastika „pripažinta nacionaliniu paveldu“ kaip dievo Toro simbolis ir begalė kitų melų. Tai „įrodinėjama“ į portugalų k. išverstomis Rusijos portalo „Pravda.ru“ citatomis.

Kaip sako Janete, rusai taip skatino Vila Zelinos parduotuves ir restoranus neprekiauti lietuviškais patiekalais, mėgindami ištrinti iš rajono ir lietuviškus skonius.
Perverčiu straipsnius apie „kovą dėl Vila Zelinos“ Brazilijos spaudoje, lietuvių rašytus atsišaukimus savivaldybei, prieštaraujančius mėginimams trinti Lietuvos vardą, kitus dokumentus, kuriuos kruopščiai surinko Janete Zizas, pasišovusi dokumentuoti rajono, kuriame ji praleido visą gyvenimą, „gynybą nuo rusų okupacijos“.

Abejonių nebelieka.

Geriau pagalvojus, tokie veiksmai išties labai naudingi Rusijai.

Lietuvių diaspora visada buvo milžiniškas Lietuvos laisvės ramstis: rėmė protestais, pinigais, laisvomis žiniomis iš laisvo pasaulio ir kitaip. Bet už Lietuvą kovoja tik tie užsienio lietuviai, kuriems lietuviška kilmė svarbi, kurie ja didžiuojasi.

Su kiekviena nauja karta kyla klausimas: ar dabartinių užsienio lietuvių aktyvistų sūnūs ir dukterys irgi laikys save lietuviais, iškilus reikalui – stos mūru už Lietuvą, kaip darė jų tėvai?

Kol Vila Zelinoje yra Laisvos Lietuvos gatvė, kol rajono centrinėje Lietuvos Respublikos aikštėje matomas Lietuvos Laisvės paminklas, tol Vila Zelinos lietuvių kilmės vaikams visuomet kils klausimas – kas ta Lietuva? Kodėl tokia svarbi jos laisvė? Laisvė nuo ko?

O jei viso to neliks? Jei Vila Zelina bus vadinama tiesiog „rytų europiečių rajonu“? Susidomėję savo kilme, jauni vilazeliniečiai, tikriausiai, visų pirma ieškos informacijos bendrai apie Rytų Europą. Prie mažytės Lietuvos daugelis net neprisikas. Daugiausiai informacijos užsieniui apie Rytų Europą pateikia Rusija – savo kanalais RT (Russia Today), Sputnik ir kt. Apie Lietuvą ten galima „sužinoti“ nebent tai, kad tai – „fašistų kraštas“, tikra „Rytų Europos piktžaizdė“. Kas norėtų tokia didžiuotis ar ją ginti?

Kad čia nėra vien kažkokie teoriniai pasvarstymai įsitikinau Santoso mieste. Ten ėmiau interviu iš buvusio Brazilijos lietuvių bendruomenės pirmininko Valdemaro Mališkos Sidaravičiaus. Nustebino, kad jis gerai moka rusiškai – nors jo šeima imigravo dar iki sovietų okupacijos, jis pats gimė Brazilijoje. Papasakojo, kad, keli dešimtmečiai atgal, Brazilijoje veikė rusų remiama organizacija „emigrantų iš Sovietų Sąjungos palikuonims“. Kadangi tuo metu žemėlapiuose okupuota Lietuva buvo žymima kaip Sovietų Sąjungos dalis, Valdemaras galvojo, kad jis kilęs iš Sovietų Sąjungos – ir ta organizacija jį džiugiai įtraukė į savo veiklą, išmokė Sovietų Sąjungos kalbos – t.y. rusiškai.

Laimė, galiausiai Valdemaras susiprato, kas ir kaip – gerai išmoko ir lietuviškai, o dabar internetu moko kitus Brazilijos lietuvių palikuonis. Ant raštų savivaldybei, ginančių Vila Zelinos lietuviškumą, yra ir jo parašai.

Bet kiek lietuvių kilmės brazilų to taip ir nesusiprato?

Liga koronaviruso laikais (2020 02 10-16)

Skrydžio išvakarės. Savaip liūdna, bet jau susitaikiau… Tačiau dieną pradeda pykinti. Vakare jau viduriuoji ir vemiu. Man tai nebūdinga. Na, gal apsinuodijau?

Skrydžio rytas. Pakyla temperatūra – +38 laipsniai. Akivaizdu, kad COVID laikais skristi negaliu… Nenoriu į ligoninę (juoba, pakilęs sergamumas, tikimybė ten užsikrėsti), bet reikia pasirodyti – antraip nebus įrodymų draudimui, kad susirgau ir dėl to negaliu skristi. Nors pirminis „Turkish Airlines“ bilietas buvo keičiamas, kadangi kartą jau pasikeitėme, jis nebėra keičiamas…

Ligoninėje bando įpiršti visokių nereikalingų paslaugų – tokia amerikietiška medicinos tradicija. Siūlo pradėti tyrimus nuo kompiuterinės tomografijos. Kai nesutinku, sutinka, kad verčiau pirma pasidaryti kraujo tyrimą ir tik jei iš to matytis kokį pavojų, darytis tomografiją. Kraujo tyrimas labai geras. Įtaria apsinuodijimą. „Aišku, su temperatūra negali skristi“ – sako daktarė. „Dabar Brazilijoje siaučia tokia liga – koronavirusas – ar girdėjote?“. Vos susilaikiau nenusišypsojęs. Bet lygiai taip, kaip šiais laikais dauguma žmonių įsivaizduoja, kad visame pasaulyje yra lygiai taip, kaip jų šalyje (t.y. tokia pati pandemijos banga, toks pats karantinas ir t.t.), yra ir žmonių – net tarp daktarų – kurie įsivaizduoja, kad tikros problemos yra tik jų liūdnoje šalyje, o užsienyje viskas kaip po senovei.

Neišskrendame.

Išrašo vaistų. Vėmimas praeina, bet dar kitą dieną temperatūra – jau +38,5, numušus trumpan nukrenta ir atšoka iki +39, visas drebu. Taip viduriuodamas praleidžiu visą savaitę (ilgiausiai gyvenime), nors temperatūra išnyksta.

Vėl pasirodau ligoninėje. Padaro COVID testą – neigiamas. Paskui ateina kitų testų atsakymai. Turiu dengės viruso IGM antikūnių! Siūlo mane hospitalizuoti, esą kad stebėti dėl galimo hemoraginio šoko. Netrukus suprantu, kad tai dar vienas mėginimas parduoti nereikalingą paslaugą – dengės antigenų neturiu, o tai reiškia, kad jau esu persirgęs, greičiausiai besimptome forma, kuri būdinga daugeliui, užsikrėtusių pirmą kartą. Matyt tada, kai San Paule ir Ilha Grande kaip reikiant sukramtė uodai, platinantys dengę.

Netrukus atėjo tikrasis atsakymas į klausimą, kuo sergu – rotavirusas. Simptomai išties tokie, nors paprastai sakoma, kad serga labiau vaikai. Įtariu, kad užsikrėčiau valgydamas lietuvių mokyklos valgykloje – kaip tik sutampa laikas.

Pareinu iš ligoninės jau pėsčias. Pagerėja.

Vasario 16 d. atšvenčiame kaip ir daugelis pasaulio lietuvių – stebėdami visokias transliacijas internetu, skirtas įvairioms lietuvių bendruomenėms. Brazilijos, Kanados.

---

Grįžimas į Lietuvą: sudėtingas pasiruošimas (2021 02 17-26)

---

Naujų bilietų pirkimas: kaip vokiečiai tik ne ES piliečius praleidžia (2021 02 17)

Ką gi, pirksime naujus bilietus į Lietuvą. Kaip įpratęs, ieškau Skyskanner. Variantų daug, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Daugybė jų su „netikrais jungimais“ įvairiuose užsikarantinavusiuose Vakarų Europos oro uostuose, per kuriuos taip skristi nebeleidžiama.

Daug aviakompanijų nutraukė skrydžius į Braziliją dėl atmainos. O tos, kurios tebeskraido (pvz. prancūzų „Air France“, ispanų „Iberia“ ar Kataro „Qatar Airways“, įvairios JAV, Afrikos aviakompanijos) neskraido į Lietuvą.

Vos du realūs variantai – vokiečių „Lufthansa“ ir turkų „Turkish Airlines“. „Lufthansa“ atrodo pigesnė – net perkant bilietą rytdienai kaina nekyla. Keista, per gerai, kad būtų tiesa. Ir tikrai: žiūriu Vokietijos taisykles. Persėsti Frankfurte galima tik arba jei esi Vokietijos pilietis, arba jei skrendi ne į Europos Sąjungą! Taigi, galėčiau skristi San Paulas-Frankfurtas-Kijevas, bet ne San Paulas-Frankfurtas-Vilnius!

Atrodo kvailystė – skrendančiųjų į Europos Sąjungos miestus vokiečiai nepraleidžia, o skrendančius ne įš ES – praleidžia. O juk Vokietija ES lyderė, vis skatinanti ES integraciją, laisvą asmenų judėjimą – o čia staiga pasidarė nenaudinga priklausyti Šengeno erdvei, nes Vokietija taiko griežtesnes sąlygas grįžtantiems namo lietuviams nei ten kokiam ukrainiečiui ar net brazilui turistui, skrendančiam į Ukrainą!

Na, bet vokiečiai mąsto pragmatiškai. Juk jei tu skrendi tranzitu per Vokietiją į kitą ES šalį, tai Vokietijoje turėsi praeiti pasų kontrolę. O kas tada sužiūrės, kad tu tiesiog neišeitum į Vokietiją? Aišku, kad galima būtų sužiūrėti, pastatyti kontrolę prie išėjimų iš oro uosto, kas daroma daug kur. Bet šiais laikais Europoje tapo įprasta tiesiog uždrausti ir viskas. Nėra žmogaus – nėra problemos.

Ką gi, belieka „Turkish Airlines“. Turkija pati keleivių iš Brazilijos nepriima (nebent šie būtų Turkijos piliečiai, bet ir tada reiktų izoliuotis) – tačiau jei skrendi tranzitu per Stambulą, jie praleidžia net be PCR testo. Tad galėsiu pasidaryti jį jau Lietuvoje, užuot laukęs eilėse San Paule. Nenuostabu, kad, sako, „Turkish Airlines“ lėktuvai į Vilnių – patys pilniausi.

Nusiperkame bilietus. Kadangi dėl ligos, kainą kompensuoja draudimas – labai garbingai, ginčyti nieko nebando.

Paskutinė išvyka: Medaus sala (2021 02 18-22)

Liko dar savaitė Brazilijoje. Aplankome Paranos pakrantę, gražų Antonina miestelį, Ilha do Mel salą – ši pasirodo dar įspūdingesnė, nei Ilha Grande, nuostabūs vaizdai, unikalūs miškuose paskendę jaukūs kaimai, begaliniai paplūdimiai. Ko jau turi Brazilija, tai turi!

Taip pat Kuritiboje aplankau ukrainiečių, lenkų muziejus. Ukrainiečių gražus, toks kaip cerkvė, gerai atskleista Holodomoro tragedija.

Pravažiuojame dar kelias lietuviškas vietas į kurias jau, galvojau, nespėsiu – ūkininkų Jono Vilko, Antano Senvaičio gatves.

Grįžtame į San Paulą. Dabar tikrai jau paskutinį kartą.

Pasiruošimas grįžimui (2021 02 23-26)

Pasiruošiame grįžimui – aš einu į kirpyklą, Aistė pasidaro manikiūrą, nueina depiliacijos. Kirpyklos lyg atsidarė Lietuvoj – bet, sako, eilės mėnesiui į priekį. Be to, šiandien atsidarė – rytoj gal vėl uždarys.

Jaučiuosi lyg patekęs į tėvų ar senelių kartos pasakojimus kai, ta mažytė dalis lietuvių, kuriuos sovietai visgi išleisdavo į užsienį, stengdavosi kaip įmanoma labiau išnaudoti šią kelionę „pragmatiškai“: galvoti, kokių gi daiktų nėra sovietinėje Lietuvoje ir stengtis to „užpirkti“.

Įsigyjame papildomą lagaminą – iš pigios bei laisvos Brazilijos verta šį bei tą parsivežti, o dabar jau garantuoti, kad skrisime su „Turkish“, kuri leidžia žmogui vežtis po du lagaminus. Aišku, pigios prekės tik turguose, o ten ir kišenvagiai, plėšikai, kai kurie vietiniai bijo eiti… Tad paskubame.

Grąžiname knygas apie lietuvių vienuolių ordiną, kurias jau persifotografavau.

Mėginame nutraukti Brazilijos mobiliojo telefono sutartį su TIM – pasirodo, mūsų neatsiklausę TIM pakeitė išankstinį apmokėjimą į kasmėnesinį ir dabar vis mėgina nurašyti pinigus. Deja, nutraukti tinkamai nepavyksta: biurokratinių procedūrų tiek, kad neįmanoma įgyvendinti laiku.

Paskutinį kartą nueiname į korėjiečių restoraną, kurių San Paule gausu: 2020 m. Korėjoje tiesiog įsimylėjau korėjiečių virtuvę.

Aplankome keletą paskutinių dar nelankytų San Paulo įdomių vietų – vienos sektos įkurtą Saliamono šventyklą, botanikos sodą.

Skrydžio išvakarėse užpildome anketas grįžimui į Lietuvą, registruojamės koronaviruso testams. Paskutinį kartą patikriname, ar niekas nepasikeitė Lietuvoje ir Turkijoje (ar praleis, ar nereikalauja testų išvykimo šalyje).

Skrydis iš San Paulo (2021 02 26)

San Paulo Gvaruljos oro uoste paskutinį kartą buvau lygiai prieš du mėnesius, kai grįžau iš Ekvadoro. PCR testų palapinė pirmame aukšte tuščia. Vietoje to „kapitališkai“ įrengtas patikrinimo punktas antrame aukšte – jokių ankštų gyvų eilių, sėdi ir lauki ant kėdės, kol tave pakviečia.

Stambule tas buvo jau 2020 m. lapkritį, kai skridau į Braziliją. San Paule atsirado dabar. O Vilniuje, žiniasklaida rašo, tik 2021 m. vasario pabaigoje oro uoste pastatė pirmą PCR testų palapinę (iki tol testuotis oro uoste buvo neįmanoma išvis ir keliautojų diskusijos lūžo nuo visokių „kaip ir kur pasidaryti testą, kad rezultatai ateitų iki skrydžio?“). Įdomu, kada ir Vilniuje bus „kapitalinis“ testavimo punktas – ar galbūt Vilniaus oro uosto valdžia tikisi, kad pandemija praeis anksčiau ir nereiks nieko įrenginėti…

Registracija į skrydį. Prašo Lietuvos QR kodo. Buvau dar neužsipildęs NVSC formos, tad skubiai tai padarau, parodau QR kodą. Prašo PCR testo. „Man, kaip Lietuvos piliečiui, nereikia, darysiu Lietuvoj“ – sakau. Tinka. Duoda įlaipinimo talonus.

Skrydis iš San Paulo į Stambulą potuštis, šalia mūsų – laisva vieta. Rašau straipsnius į blogą, žiūriu puikiai „Turkish Airlines“ parengtus video apie dešimtis miestų, į kuriuos jie skraido – bet į žymią dalį kurių dabar nuskristi negali.

Stambule oro uosto rankovėje pasitinka Turkijos pareigūnai, sudaro susigrūdimą. Prašo pasų. Turi sąrašą tų, kurie skrenda ne tranzitu, o į Turkiją, ir todėl jiems reikės izoliuotis. Juos iš karto nukreipia į šoną. Atrodo, čia į izoliaciją iš „atmainų šalių“ žiūrima rimtai – gal pirmą kartą nuo Pietų Korėjos prieš beveik metus (ir prieš 17 aplankytų šalių) pamatau tokį rimtą požiūrį „be skylių“.

Skrendu su persėdimu, tai mane praleidžia.

Lietuvoje atvykimas prasideda įprastai – pasų kontrolė, lagaminų atsiėmimas. Tada – didžiulė eilė. Karantino kontrolė. Beveik po metų lietuviai padarė tai, su kuo Pietų Korėjoje susidūriau dar 2020 m. kovo 30 d.: nebepakanka „ant pasitikėjimo“ surašyti ką nori į anketą, kaip dar buvo spalį, kai grįžau iš Egipto. Tai tikrinama.

Deja, mūsų lagaminai atvažiuoja vieni paskutinių – tad, užuot trynęsis eilėj, tiesiog pasėdžiu atokiau, kol visi praeis, tada įsijungiu.

Pirmiausiai pažiūri QR kodą. Tada siunčia prie staliukų, kur tiesiog patikrina, ar užsiregistravau testui. Viskas. Kaip suprantu, didžiausias kamštis susidaro todėl, kad ne visi užsiregistravę testui – jei ne, tai pildo ilgiausias papildomas anketas. Gal reiktų reikalauti, kad žmogus registruotųsi testui iš anksto ir tik tada duotų QR kodą, kuris reikalingas lipimui į skrydį? Būtų mažiau grūsčių.

Su Aiste kitas tarnautojas daugiau pakalbėjo – ir saviizoliacijos laiką, taisykles paaiškino. Man nieko neaiškino išvis, bet pasiskaitęs pats: izoliuotis teks 10 dienų.

Aistės brolis oro uosto aikštelėje perduoda mūsų automobilį ir važiuojame. Sako, neužsivedė, teko pagalbą kviest. Šalta.

Kitą dieną važiuojame testų. Abudu neigiami. Mums abiems jau ketvirtas neigiamas PCR testas. Aistė dar turėjo ir neigiamą antikūnių testą.

---

Lietuvoje: karantino kuriozai (2021 02 27-04 18)

---

Pirmoji gyvenime saviizoliacija (2021 02 27-03 09)

Namie kimbu į darbus. Jų yra daugiau nei dešimčiai dienų. „New normal“ laikau darbų rezervą izoliacijoms – dėl simptomų, dėl grįžimo iš užsienio, dėl kontakto… Nuo keleto dienų senumo smulkmenų – interviu raštu LRT, „Nacionalinės viktorinos“ klausimų peržiūra – iki video interviu su Brazilijos lietuviais montavimų, iki strateginių sprendimų. Ir darbus, kuriuos galėčiau daryti ir vėliau, padarysiu dabar – kaip pajamų deklaracijos.

Bet tai nereiškia, kad viskas neerzina. Daugybė smulkių trukdžių. Pavyzdžiui, mano kėdė prie kompiuterio visai sulūžo dar prieš pat išskridimą į Braziliją. Reikia naujos. Bet negalėsiu nusipirkti ne tik šias 10 dienų. Juk kėdės neužsakysi internetu: tai vieta, kur praleidžiu gal 10 ar 12 valandų per dieną Lietuvoje. Noriu atsisėsti, išmėginti. O didžiosios baldų parduotuvės uždarytos ir kol kas neaišku kada atsidarys… Ir kėdė ne toks daiktas, kad būčiau galėjęs parsivežti iš San Paulo.

Ar nejuokinga išvis, kad apie tai kalbu? Bet tai realu: dabar iš San Paulo nemažai daiktų atsigabenti paprasčiau, nei įsigyti Lietuvoje.

Ir Vilniaus vaizdai primena anuos laikus. Didžiulės eilės lauke prie parduotuvių. Vienos didžiausių – prie „Humanų“. Jos niekad nesibaigia. Vakarykštėj „fintechų sostinėj“ žmonės net dėvėtų drabužių negali oriai nusipirkti nesitrynę dėl tos privilegijos šaltame lauke.

Pradedu daiktų užsakymų internetu maratoną. Kaip ir kiekvienoje tokioje ilgoje išvykoje, dalį daiktų praradau: suplyšo marškiniai ir dvejos kelnės, pasimetė keli USB laidai. Reikia atpirkti, atėjo laikas ir kai ką pakeisti. Aišku, iš kart susiduriu su problemom: dalies daiktų tiekimas sutrikęs. Bet, svarbiausia, kad dalis reikalingų daiktų unikalūs – pvz. kelnių su tiek daug kišenių, kiek aš nešioju, parduotuvę žinau tik kaune („Armijai XXL“). Galiu užsakyti internetu, bet juk norėčiau pasimatuoti. Ar praleis policija į Kauną? Na, bandau dydžius paspėlioti, paprasčiau, nei su kėde. Užsakau internetu. Ateina kiek didoki.

Šiaip savo galimybes, kiek nuveiksiu per saviizoliaciją, pervertinu – realiai spėju padaryti gal tik pusę to. Kitką jau reiks derinti su gyvais darbais.

Kuriozai Lietuvoje “išėjus į pasaulį” (2021 03 09-04 09)

Vėliau Kauną visgi aplankome, nes reikia atsiimti oficialius dokumentų vertimus darbui. Paštas „streikuoja“, vėluoja savaitėmis netgi Lietuvoje, o el. forma atsiųsti vertimai pilietybės atkūrimo procedūroms netinka, tad paprasčiau patiems nuvažiuoti į Kauną, į vertėjos namus. Darbo reikalai, galima, bet Aistė vis tiek nerimauja panašiai kaip kai nuomotu automobiliu privažiuojame kokį armijos postą eilinėje Afrikos diktatūroje. „O kas, jei kažkas nepatiks, nepraleis, skirs didelę baudą“? „Praleis“ – sakau, dar išlaikęs žiupsnelį optimizmo. Na, juk darbo reikalai, taip įstatyme parašyta, kad galima. Bet dabar žmonės įsibaiminę… Na, tą dieną posto nėra, niekas nestabdo.

“Išėję į laisvę” įrašome visą seriją interviu “Pasaulio lietuvių žinioms” apie Braziliją: neaišku, kiek ir ką galėsime įrašinėti po savaitės ar po mėnesio, tad, jei yra laiko, verta padaryti vienu ypu.

Kuriozai seka kuriozą. Štai ateinu atsiimti mokėjimo kortelės į skyrių „Akropolyje“, kur mane pakvietė SMS žinute. Skyrius tuščias, bet darbuotojas neįleidžia. „Registravotės?“ „Ne, bet gavau SMS kvietimą“. „Tai registruokitės telefonu“. Skambinu. „Galime registruoti tik rytdienai“ – sako. Galiausiai pakviečia į kitą skyrių, kur yra įėjimas iš lauko ir galima užeiti bet kada ir nurodo, kurią dieną ten atveš kortelę. Nuvažiuoju ten nurodytą dieną – man pasako, kad kortelės dar neatvežė iš „Akropolio“, bet tuoj atveš. Einu į banką trečią kartą dar kitą dieną – pagaliau pavyksta. Net sunku suskaičiuoti, kiek papildomų kontaktų su žmonėmis turėjau vien dėl to, kad Lietuvoje karantinas… Juk galėjau tiesiog pasiimti kortelę „Akropolyje“, kur jau buvau nuvažiavęs, ir viskas…

Daugybėje užsienio šalių dabar akcentuojama higiena, kriauklės įrengtos net kur jų nebuvo, kad tik žmonės rankas mazgotų. Todėl labai nustebino, kad Lietuvoje rankas nusiplauti tapo sudėtingiau nei kada anksčiau. Štai perku picą Kaune. Aišku, galima tik išsinešimui – valgysiu automobilyje. Įrankių neturi. Prašau įleisti nusiplauti rankas – neįleidžia, “tualetas uždarytas”. Tenka važiuoti į autobusų stotį, eiti į mokamą tualetą, turėti papildomų “kontaktų”. Aišku, dažnas mano vietoje nebūtų taip elgęsis, purvinom rankom picą dorojęs… Problemos ir prekybos centruose (konkrečiai “Mega” ir “Ozas”, bet turbūt visur): didelė dalis tualetų uždaryta, norėdamas nusiplauti rankas turi eiti milžinišką atstumą į kitą prekybos centro pusę, kur vienintelis paliktas atrakintas tualetas (nepaisant to, kad pavienės parduotuvės veikia ir kitose prekybos centro dalyse).

Vienas paskutinių pirkinių Brazilijoje buvo hamakas, kurį ketinome pakabinti namie. Tam reikia kabiklių ir, kadangi nesame čia patyrę, konsultacijos. Randu internete parduotuvę viename prekybos centrų. Važiuojame ten. Parduotuvėje yra darbuotojai, bet į vidų nenori įleisti: juk įėjimas tik iš prekybos centro vidaus, o Lietuvos valdžia nusprendė, kad galima veikti tik parduotuvėms su įėjimais iš lauko. Po ilgo pokalbio koridoriuje pagaliau slapta it per „blatą“ pakvietė vidun, tarsi į kokį sandėlį tarybiniais laikais. Supratingai – nes kaip ten išsirinksi kabiklius į juos nežiūrėdamas?

Na, tokios istorijos, kaip aukštesniame paragrafe, 2019 m. būtų galėjusios atsidurti tik kokiame Delfi straipsnyje pavadinimu „Venesueloje lietuvių į banką neįleido, o į parduotuvę ėjo slapta“. Ir būtų gausa komentarų „Durna šalis ta Venesuela, kam ten važiuot?“… Tokie „europietiškai pasikėlę“ komentarai…

Pernai laikiausi visų nurodymų paraidžiui. Bet tose šalyse, kur buvau, buvo lengva, nes jie buvo logiški. Mano tikslas – neužsikrėsti ir neužkrėsti kitų ir griežtai save kontroliuodamas (kada plautis rankas, keisti kaukę, atsitraukti nuo aplinkinių ir t.t.), remdamasis mokslu ir sveiku protu, „atlaikiau“ jau metus. Deja, kartais Tvarka prieštarauja sveikam protui: į banką su malonumu būčiau ėjęs vieną kartą, o ne tris, ir taip būtų buvę saugiau. Dar įvairiais atvejais nematau jokių logiškų paaiškinimų, kaip tas faktas, kad laikysiuosi Tvarkos, net teoriškai galėtų padėti kovai su liga.

Ir pakalbėjęs su pažįstamais suprantu, kad žmonės nuo karantino tiek pavargę, viskas tiek nelogiška, kad jau net ir moksliškai pagrįstų, reikalingų priesakų jie nebesilaiko: ir COVID testus falsifikuoja, ir nesiizoliuoja nė sirgdami, ir kontaktus slepia ar liepia kitiems slėpti, ir ko tik nedaro… Aišku, aš tuo keliu neseku: per saviizoliaciją grįžę iš Brazilijos net prasmirdusių šiukšlių iš namų nenešėme.

Na, bet viską išbandyti savaip įdomu – nes kaipgi čia praleisi pandemiją neišbandęs karantino? Aistę psichologiškai tai paveikia labiau. Nes jai daug labiau nei man reikia susitikimų su draugais, ji mėgdavo su jais leisti naktį bare, teatrą, koncertus. Be to miestas, šalis jai – labai liūdna. Ir dar savižudybė jos giminėje, kur važiuodami į laidotuves svarstėme, kiek tam įtakos turėjo karantinas Lietuvoje. Aistė parsisiuntusi Koronastop programėlę ir po laidotuvių gauname pranešimą, kad turėjome du artimus kontaktus būtent laidotuvių dieną. Aišku, ten atstumų niekas nesilaikė. Oficialiai žmonių skaičius laidotuvėse ribojamas – bet ir į tai niekas nekreipė dėmesio, išskyrus mane, greitai pasitraukusį į lauką toliau nuo visų rūkančiųjų. Bet artimiems giminaičiams ir draugams tokios tragedijos akivaizdoje ne tas galvoje – ir tais suprantama.

Na bet ir vėl nesusergame. Testas neigiamas. Ir paskui dar du testai neigiami.

Tiesa, Aistė mato ir pliusų: patinka nuotoliniai teismo posėdžiai, kai nereikia gaišti laiko kamščiuose ar važiuoti į kitą miestą vien tam, kad išgirstum „posėdis atidedamas“. Kita vertus, nuotoliniai posėdžiai buvo numatyti ir seniau: tiesiog „iš inercijos“ nelabai būdavo skiriami.

Iki 2020 m. tiems, kurie sakydavo, kad Lietuvoje dabar blogiau gyventi nei seniau, rodydavau statistiką – juk pagal BVP, pagal atlyginimus, pagal perkamąją galią vidutinis lietuvis turtingesnis už 85% pasaulio. Taip, gal vakarų europiečiai, japonai, amerikiečiai, australai gyvena dar turtingiau. Bet tik tiek. Afrika, Lotynų Amerika, beveik visa Azija – skurdžiau, o tai absoliuti dauguma žmonijos. Ir daugelyje pasaulio šalių, kur keliauju, matau skurdą, dažnai – totalų skurdą. Tik tie lietuviai, kurie visą laiką būna Lietuvoje arba keliauja vien po Vakarus ar užsieniečiams pritaikytus Turkijos ir Egipto kurortus to neišvysta. Bet tokių dauguma…

Ir Lietuva iki šiol turtingesnė už tuos 85%. Bet kas iš to, kai už tai daug nenusipirksi, nes parduotuvės neveikia, paslaugos neteikiamos (o dėl tų, kurios veikia, reikia stovėti eilėse tarsi vėl gyventume ne rinkos ekonomikoje)? Kai negali legaliai net nuvažiuoti į kitą miestą – kad ir nusipirktum autobuso bilietą ar įsigytum benzino?

Deja, dabartinė situacija – puiki terpė Lietuvos “oponentams” kurstyti abejones Lietuvos Respublika – ir kuo ilgiau ji truks, tuo tas “vėzdas” bus galingesnis. Ne tik, kaip Vila Zelinoje, kurstyti abejones Lietuvos istorija, bet ir Lietuvos dabartimi, demokratija, progresu. Jau įsivaizduoju, kaip kada koks Lukašenkos rėmėjas man rašys: „Va, mes tai turim laisvę – dirbam visus darbus, einam į restoranus, prekybos centrus, muziejus ir kinus, keliaujam po šalį ir svetur – o jūsų laisvai išrinkta valdžia kaip, leidžia jums tai?“. Ir ką jam turėsiu atsakyti?

Situacija Lietuvoje, Brazilijoje, ateities planai (2021 04 09-04 18)

Ką dar ir kada sugalvos uždrausti politikai nenumatysi – bet padarysim ką reikia ir išvyksim vėl.

Brazilijoje mums išvykus COVID smarkiai šovė į viršų. Ta pasaulio žiniasklaidos dalis, kuri iš esmės nusistačiusi prieš Bolsonaro valdžią, vėl gavo šansą jį pliekti: “va, va, reikėjo griežto karantino”. Bet tiesa visiškai kita: tokie “perpildytų ligoninių momentai”, kaip dabar Brazilijoje, periodiškai kartojasi beveik visose šalyse nepriklausomai nuo jų politikos. Italijoje pirmasis buvo dar 2020 m. kovą, Lietuvoje – ~2020 m. gruodį, nepaisant griežtų karantinų, Estijoje dar vėliau (ankstesniame protrūkio etape įvestas karantinas Estijoje, palyginus su Lietuva, lėmė tik tai, kad ligos pikas atėjo vėliau – bet jis irgi atėjo). “Laisvoje” Floridoje koronaviruso eiga beveik nesiskyrė nuo karantinuotos Kalifornijos, o “Laisvoje” Švedijoje – nuo karantinuotos Italijos. Vos kelios pasaulio šalys iš tikro įveikė ar bent sumažino iki minimumo virusą, kaip Pietų Korėja: visur kitur perserga daugelis. Ir perserga, dabar jau matosi, ne vieną kartą, o, kaip dabar atrodo, maždaug kas kokius 9 mėnesius (aišku, dar per mažai duomenų spręsti dėl periodiškumo).

Koronavirusu sergančių Lietuvoje vėl daugėja, bet ribojimai švelnėja – kaip šiais laikais daug kur įprasta, epidemiologinė situacija ir ribojimai gali judėti ir priešingomis kryptimis. Kadangi karantinas – ne tiek epidemiologinis, kiek psichologinis-politinis dalykas, tai ir kažkiek logiška: žmonės susitaiko su pavojumi, pripranta, baimingus balsus nustelbia “Išmokime su tuo gyventi”, kaip išmokome su vėžiu, autoavarijomis ir dar daug kuo, ir politikai priversti reaguoti į pasikeitusias nuotaikas.

Pastebiu, kad beveik visame pasaulyje yra taip: tuo metu, kai susirgimų toje šalyje daugiau, nei kada nors anksčiau, randasi daug vien baime pagrįstų, nelogiškų sprendimų. Vėliau jei į šalį ateina kita banga, bet ji bent šiek tiek mažesnė, nei pirmoji – nelogiškų sprendimų jau daug mažiau. Tačiau jei sekanti banga didesnė – vėl panika kartojasi iš naujo. Ir čia visai nesvarbu, kokio dydžio ta banga: paniką gali sukelti ir keliasdešimt atvejų per dieną, jei tiek dar toje šalyje niekada iki tol nebuvo, o gali nesukelti ir keli ar keliasdešimt tūkstančių, jei tai jau patirta anksčiau.

Bet kol kas jau vėl kas vyksta Europoje nelabai tai seku. Mintyse jau esu kitur ir seku tenykštes naujienas. Džiugiausia, kad dar 2020 m. kovą pavyko prisitaikyti prie naujos situacijos: rasti būdų gyventi ir vykdyti veiklas, kaip anksčiau, bet kartu pakankamai saugiai (nuo visų problemų). Aišku, tai buvo įmanoma tik todėl, kad dar nuo 2017 m. dirbu sau per atstumą: priimdamas tą sprendimą nė negalėjau sugalvoti, koks svarbus jis taps po 3 metų, kiek laisvės suteiks man palyginus su daugeliu europiečių. Daugiau laisvės, nei suteiktų net patys didžiausi pinigai, jeigu už tuos pinigus tektų būti “pririštam” prie darbovietės (ar, net ir dirbant iš namų, žinoti, kad bet kada tave gali “atšaukti”).

Viliuosi, pavyks tai tęsti ir toliau. Tikiuosi, kad Lietuva irgi susitvarkys ir jei ne kitą, tai dar kitą kartą grįžęs nei aš, nei kiti, kas pabuvojo “laisvesnėse” pasaulio zonose, nebesijaus sugrįžę kelis dešimtmečius atgal. Nes mokslas – fizika, chemija, biologija – tai amžini dalykai, dėsniai ir procesai. Ir nors laikinai būna, kad tos ar kitos valstybės, kompanijos politika dėl psichologijos, baimių, fundamentalizmo ar kitų priežasčių pasuka “prieš mokslą”, ilguoju laikotarpiu visi tie, kas “paklysta nuo mokslo”, pralaimi, ir galiausiai patys ima kopijuoti tuos, kurie sekė mokslu, nes, tiesiog, jie gyvena turtingiau, ilgiau, geriau ir visi kiti rodikliai ten būna geresni.

Praėjo metai nuo pirmojo mano koronapandemijos dienoraščio parašymo. Daug kas liko panašiai (ką ir prognozavau tada, nors daugelis mane laikė pesimistu), tačiau, kita vertus, vis daugiau ir daugiau šalių iš nenuoseklių, neveiksmingų priemonių pereina prie vienokios ir kitokios “naujos tvarkos”, kurią galima suprasti ir prie jos prisitaikyti. Ir sąrašas valstybių, į kurias galima nuvykti be nerimo, kad ten neįleis, izoliuos, staiga įves karantiną – daug ilgesnis, nei prieš metus ar net pusmetį.

---

Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio

1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.